Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerija Augalų Genų Bankas Vilniaus Universiteto Botanikos Sodas

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija Augalų genų bankas Vilniaus universiteto botanikos sodas

Regina Juodkaitė, Stasė Dapkūnienė

TULPIŲ (TULIPA L.) VEISLIŲ MORFOLOGINIŲ IR DEKORATYVIŲ SAVYBIŲ APIBŪDINIMO APRAŠAS

Akademija, 2014 UDK 582.5/.9(474.5) Ju-136

Augalų genų banko kolektyvas dėkingas už patarimus ir konsultacijas, ruošiant šį leidinį, biomedicinos mokslų daktarei Angelei Meilutei Baliūnienei, recenzentams ir biologei Almai Braškytei – už aprašo iliustracijoms pieštus paveikslus.

Recenzentai: Vilniaus kolegijos doc. dr. Ona Motiejūnaitė, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos vedėjas dr. Valerijus Rašomavičius

Dizainas ir maketas Raimondo Baltrėno

ISBN 978-609-8126-21-1 Turinys

Įvadas ...... 4 Tulpių sistematika ir klasifikacija...... 4 Tulpių morfologija ir vystymosi ciklas...... 12 Tulpių plėtra pasaulyje ir Lietuvoje...... 16 Apibūdinimas...... 18 Augalų aprašai...... 18 1. Vegetatyvinė augalo dalis ...... 18 2. Generatyvinė augalo dalis ...... 21 Pastabos...... 29 Bibliografija...... 31 Priedas...... 32 Įvadas

Tulpės genties atstovų savaiminio paplitimo arealas yra labai platus (rytinė riba siekia pietines Japonijos salas, o vakarinė – Portugaliją) ir driekiasi per trijų kontinentų - Europos, Afrikos ir Azijos teritorijas. Tulpės nėra reiklios dirvožemiui, jos sėkmingai auga smėlynuose, miškuose ir netgi druskinguose dirvožemiuose, tačiau nėra pakančios rūgščioms dirvoms. Manoma, jog Lietuvoje tulpės 17-18 a. pradėtos auginti dvarų parkuose, vienuolynų ir klebonijų darželiuose. Tiksliai nežinoma, kiek išvesta tulpių veislių iki šiol. Tulpių selekcija – labai įdomus, gana ilgas ir sudėtingas darbas. Selekcininkų tikslas – sukurti naujas, produktyvesnes, gražesnes, atsparesnes ligoms, geriau besidauginančias ir labiausiai tinkančias auginti konkrečiame klimate veisles. Tulpių veislių sąrašas dėl išsigimimo, blogo dauginimosi, apsikrėtimo ligomis, atsiradusių naujų mados poreikių nuolat kinta. Visgi reta gėlė pranoksta tulpes žiedų įvairove, stebinančia nuo pat ankstyvo pavasario. Lietuvoje gėlių selekcija jau daug metų užsiima įvairiausių specialybių gėlininkai-entuziastai, sukaupę nuostabias pamėgtų augalų kolekcijas, kurias būtina išsaugoti ateities kartoms. Geriausioms iš jų, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu, suteikiamas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Augalų genų bankas tokių augalų dokumentaciją tvarko pagal Bioversity International (autonominė tarptautinė mokslinė organizacija, vykdanti savo veiklą su CGIAR (Consultative Group on International Agricultural Research) rekomendacijas. Apibūdinimo aprašai (Characterization descriptors) padeda lengvai ir greitai atskirti skirtingus fenotipus. Juose nurodomi požymiai, kurie lengvai matomi plika akimi ir vienodai pasireiškia įvairiomis aplinkos sąlygomis. Pildant aprašus, rekomenduojama prisilaikyti tam tikrų reikalavimų. Jie smulkiai buvo aptarti 2012-2014 metais išleistuose raktažolių, vilkdalgių, bijūnų ir raganių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašuose. Aprašai turėtų būti vartojami tuomet, kai jie padeda kuratoriui kolekcijas prižiūrėti ir palaikyti ar kai tai naudinga augalų genetinių išteklių vartotojams. Aprašų tulpių morfologinių – dekoratyvių savybių vertinimui paruoštų nėra ir tikimės, kad pristatomas „Tulpių (Tulipa L.) morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas“ padės aprašyti tulpių veisles.

Tulpių sistematika ir klasifikacija

Sistematika – tai biologijos mokslo šaka, sprendžianti pačių įvairiausių organizmų klasifikavimo (skirstymo pagal bendrus požymius) ir tarpusavio evoliucinių ryšių nustatymo klausimus. Tulpės (Tulipa L.) gentis priskiriama Magnoliophyta – Magnolijūnų (Gaubtasėklių) skyriui, Liliopsida (Monocotyledones) – Lelijainių (Vienaskilčių) klasei, Liliidae – Lelijažiedžių poklasiui, Liliales – Lelijiečių eilei, Liliaceae – Lelijinių šeimai. Vienų autorių duomenimis tulpės genčiai priklauso iki 100, kitų 125, 140 ar 150 augalų rūšių. Dėl genties taksonomijos tiek anksčiau, tiek dabar iškyla ginčų. M. Baranova Tulipa gentį skirsto į septynias sekcijas: Tulipa, Eriostemones, Tulipanum, Spiranthera, Lophophyllon, Orithya, Amana. B. Zonneveld išskiria 4 pogentis su 12 sekcijų: dviejų pogenčių Clusianae ir Orythia išskirtos tik po vieną sekciją (Clusianae ir Orythia), Tulipa pogenties iškiriamos 7 sekcijos (Kolpakowskianae, Multiflorae, Lanatae, Vinistriatae, Spiranthea, Tulipanum ir Tulipa), pogenties Eriostemones išskirtos trys sekcijos (Sylvestres, Biflores, Saxatiles). Tulpės genties atstovų savaiminio paplitimo arealas yra labai platus. Pagrindinė arealo dalis priklauso kontinentinio klimato regionams, kuriems būdingos karštos ir sausos vasaros bei šaltos žiemos, o pa- vasarį ir rudenį iškrenta santykinai nedaug kritulių. Didžiausia tulpių įvairovė yra Vidurinėje Azijoje, Irane ir Afganistane, kur auga apie 75-ios šios genties augalų rūšys. Dauguma šių tulpių rūšių yra ende- minės. Tulpių genties visų šešių sekcijų rūšims, išskyrus Amana, būdingas endemizmas, kuris siekia net 60 %. Pagal šiuos duomenis galima spręsti, kad Vidurinės Azijos, Irano ir Afganistano regionai sudaro tulpės genties arealo centrinį teritorinį branduolį, iš kurio vyko rūšių migracija įvairiomis kryptimis. Manoma, kad nuo tulpių introdukavimo į Europą pradžios yra išvesta apie 10-12 tūkstančių, šiuo metu jų priskaičiuojama virš 3000. Pirmasis Europoje introdukuotas tulpes 1559 m. aprašė šveicarų botanikas K.Gesneris (Conrad Gessner), o K.Klusijus (Carolus Clusius) pirmasis pagal fenologiją

4 jas suskirstė į 3 grupes: ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvąsias. Sudarytame kataloge buvo aprašyta 140 tulpių veislių. 1753 m. K.Linėjus (Carolus Linnaeus) visas kultūrinės kilmės tulpes apjungė į vieną rūšį ir K. Gesnerio garbei ją pavadino Tulipa gesneriana L. Olandijoje įsikūrusi Karališkoji pagrindinė svogūninių gėlių asociacija (Royal General Bulbgrowers Association) (KAVB) tulpių veisles tirianti, registruojanti, teikianti apdovanojimus bei leidžianti tarptautinius registrus, tulpes nuo 1971 metų skirsto į 4 skyrius su 15 grupių: Pirmas skyrius – Anksti žydinčios tulpės (1 grupė – Paprastosios ankstyvosios tulpės (Single Early Tulips); 2 grupė – Pilnavidurės ankstyvosios tulpės (Double Early Tulips)); Antras skyrius – Vidutinio ankstyvumo tulpės (3 grupė – Triumfo tulpės (Triumph Tulips), 4 grupė – Darvino hibridinės tulpės (Darwin hybrid Tulips)); Trečias skyrius – Vėlyvosios tulpės (5 grupė – Paprastos vėlyvosios tulpės (Single Late Tulips), 6 grupė – Lelijažiedės tulpės (Lily Flowered Tulips), 7 grupė – Šerkšnotosios tulpės (Fringed Tulips), 8 grupė – Žaliažiedės tulpės (Viridiflora Tulips), 9 grupė – Rembranto tulpės (Rembrandt Tulips), 10 grupė – Papūginės tulpės (Parrot Tulips), 11 grupė – Pilnavidurės vėlyvosios tulpės (Double Late Tulips)); Ketvirtas skyrius – Botaninės tulpių rūšys, jų veislės ir hibridai (12 grupė – Kaufmano veislės ir hibridai (Kaufmanniana varietes and hybrids), 13 grupė – Fosterio veislės ir hibridai (Fosteriana varietes and hybrids), 14 grupė – Greigo veislės ir hibridai (Greigii varietes and hybrids), 15 grupė – Kitos rūšys, jų veislės ir hibridai (Other Species and their varieties and hybrids)). Žemiau plačiau aptarsime kiekvieną iš minėtų tulpių grupių.

1 grupė. Paprastosios ankstyvosios tulpės. Tai pirmoji europietiškų tulpių veislių klasifikacinė grupė, žinoma jau nuo 1620 m., buvo pavadinta Duc van Tol vardu. Manoma, kad šios grupės veislės buvo išvestos iš žemaūgės tulpės T. suaveolens Roth, augusios Rusijos pietuose. Paprastos ankstyvosios tulpės pražysta balandžio pabaigoje arba gegužės pirmoje pusėje. Žiedai įvairių atspalvių (balti, rožiniai, abrikosiniai, geltoni, oranžiniai, raudoni, purpuriniai) (1 pav.). Daugumos šios grupės tulpių žiedai po vieną ant žiedynstiebio, vidutinio (30-50 cm) aukščio, puoduko formos, žydi 7-10 dienų. Žemesnių tulpių labai tvirti žiedynstiebiai, puikiai atlaiko vėjuotus orus.

A B C 1 pav. Paprastos ankstyvosios tulpės: A - ‘Apricot Beauty’, B - ‘Joffre’, C - ‘Prinses Irene’.

2 grupė. Pilnavidurės ankstyvosios tulpės. 1665 m. L.Vallot aprašė pirmąją pilnavidurę tulpę – Tulipa lutea centifolia L. Šios grupės tulpės buvo vadinamos Duc van Tol double vardu, nes dauguma atsirado mutuojant Duc van Tol grupės veislėms. Pilnavidurės ankstyvosios tulpės skleidžiasi kartu su paprastomis ankstyvosiomis tulpėmis, žydi labai ilgai (daugiau nei 15 dienų). Žiedai įvairių atspalvių (balti, rožiniai, geltoni, oranžiniai, raudoni) (2 pav.). Saulėtomis dienomis daugumos šios grupės veislių žiedai visiškai išsiskleidžia. Šios grupėje vyrauja žemesnės (iki 30 cm aukščio) tvirtais žiedynstiebiais tulpės.

5 A B C 2 pav. Pilnavidurės ankstyvosios tulpės: A - ‘Cartouche’, B - ‘Viking’, C - ‘Monte Carlo’.

3 grupė. Triumfo tulpės. Triumfo tulpių grupė suformuota kryžminant Paprastas ankstyvąsias tulpes su Darvino, Kotedžo ir Olandiškųjų Briderių grupių veislių tulpėmis. Pirmą kartą parodoje jos buvo eksponuotos 1921 m. V. Zandeburgeno. 1981 m. Triumfo grupei priskirtos ir kai kurios Mendelio grupės veislių tulpės. Tai viena iš svarbiausių, labiausiai paplitusių tulpių grupių. Triumfo tulpių išskirtinumą lemia ilga žydėjimo trukmė, stabili žiedų forma, plati žiedų spal- vų skalė (nuo visiškai baltų iki bordiškai raudonų, įvairiausių atspalvių geltoni, oranžiniai, rusvi, violetiniai, purpuriniai). Įdomios vienspalvės ir dvispalvės, kurių vainiklapiai įvairiau- sių raudonų tonų su geltonais apvadais arba vainiklapiai balti su tonuojančiais rausvais apvadais (3 pav.). Pradeda skleistis kiek vėliau po ankstyvųjų tulpių. Šios grupės tulpės aukštokos (50– 60 cm), tvirtais bei stangriais žiedynstiebiais, kurie net po vėjuotų darganotų dienų neišlinkta.

A B C 3 pav. Triumfo tulpės: A - ‘Arabian Mystery’, B - ‘Calgary’, C - ‘Jacques Fath’.

4 grupė. Darvino hibridinės tulpės. Pirmoji šios grupės veislė ‘Hollands Glorie’ eksponuota parodoje 1942 m. Tai aukštos (60–80 cm), tvirtais žiedynstiebiais, stambiais lapais, bokalo formos žiedais tulpės. Vyraujanti žiedų spalva yra ryškiai raudona ir geltona arba šių dviejų atspalvių deriniai, kiek mažiau šioje grupėje tulpių veislių su rausvais arba balsvais žiedais (4 pav.). Kai kurių veislių

6 vainiklapiai geltoni su smulkiais raudonais dryželiais, todėl iš tolo tokių augalų žiedai atrodo lyg oranžiniai. Darvino hibridinės tulpės pradeda žydėti šiek tiek anksčiau nei Triumfo tulpės. Daugumos veislių tulpių žiedų forma nestabili, saulėtomis dienomis jie smarkiai išsiskleidžia ir tampa panašūs į aguonų.

A B C 4 pav. Darvino hibridinės tulpės: A - ‘Golden Parade’, B - ‘Apeldoorn’s Elite’, C - ‘Silverstream’.

5 grupė. Paprastos vėlyvosios tulpės. 19 a. pabaigoje buvo suformuota Kotedžo tulpių klasifikacinė grupė, kuri dabar dėl vėlyvo žydėjimo vadinama Paprastųjų vėlyvųjų tulpių vardu. Tai buvo aukštos, įvairių spalvų, dažniausiai vienodo tono žiedais tulpės. Kiek vėliau šiai grupei priskirtos Briderinės tulpės, kurios buvo labai paplitusios 17-19 a. Šios grupės veislių (5 pav.) vyraujanti žiedų forma yra taisyklingo bokalo ar ovalo. Žiedai stabilūs, saulėje išlaiko būdingą bokalo formą. Žiedų spalvų įvairovė didelė (nuo baltos iki tamsiai purpurinės). Šios grupės augalai tarp kitų tulpių išsiskiria vėlyvu žydėjimu, nes daugelis yra pačios vėlyviausios, aukštais ir tvirtais žiedynstiebiais (60–80 cm). Daugumas veislių žydi ilgai.

A B C D 5 pav. Paprastos vėlyvosios tulpės: A - ‘Shirley’, B - ‘Joan Cruickshank’, C - ‘Black Eagle’, D - ‘Big Smile’.

6 grupė. Lelijažiedės tulpės. Pirmosios Lelijažiedės tulpės užregistruotos 1915 m. Tai buvo lenktavainikės tulpės (T. retroflexa Baker) ir Kotedžo grupės tulpių veislių hibridai. Įvairių duomenų apie Lelijažiedes tulpes yra išlikę nuo pat jų introdukavimo į Europą pradžios 16 a. Šios grupės tulpių žiedų forma primena lelijas, kadangi jų vainiklapiai nusmailėję ir grakščiai išlenkti.

7 Lelijažiedės tulpės žydi gegužės antroje pusėje. Žiedų spalvų gama labai plati: nuo baltų iki purpurinių, įvairių atspalvių rausvų, raudonų ir violetinių, nemažai pasitaiko dvispalvių (6 pav.). Žiedynstiebiai 40-70 cm aukščio, aukštesnių tulpių gležnoki ir po lietaus gali palinkti.

A B C 6 pav. Lelijažiedės tulpės: A - ‘White Triumphator’, B - ‘Red Shine’, C - ‘Ballade’.

7 grupė. Šerkšnotosios tulpės. Šerkšnotųjų tulpių pirmtakas buvo ‘Sundew’ veislė, Darvino grupės Orion spontaninis mutantas, užregistruota 1930 m. Vėliau, paplitus triploidinėms veislėms, kurioms ypač būdingos įvairios spontaninės mutacijos, Šerkšnotųjų tulpių ėmė gausėti. 1981 m. Šerkšnotosios tulpės išskirtos į atskirą savarankišką klasifikacinę grupę. Šios grupės tulpių vainiklapių apvadai dantyti, atrodo lyg šerkšnu padengti (7 pav.). Šių tulpių žiedai dažniausiai taisyklingo bokalo ar ovalo formos. Daugelio veislių žiedų spalvos pastelinės, daugiatonės. Žydi antroje gegužės pusėje. Daugumos šios grupės veislių žiedai sudaryti iš 6 vainiklapių, tačiau yra išvesta pilnavidurių šerkšnotųjų tulpių veislių (‘Crispion Sweet’, ‘Sensual Touch’, ‘Queensland’ ir kt.). Šerkšnotosios tulpės užauga iki 50–70 cm aukščio. Šios tulpės nėra vislios, reikalauja papildomos priežiūros, kadangi imlios kekeriniam puviniui ir virusinėms ligoms.

A B C 7 pav. Šerkšnotosios tulpės: A - ‘Swan Wings’, B - ‘Sensual Touch’, C - ‘Lingerie’.

8 grupė. Žaliažiedės tulpės. Grupei, sudarytai 1981 metais priklauso labai įspūdingos išvaizdos tulpės: jų vainiklapių nugarėlės žalsvos, o apvadams būdingi balti, gelsvi ar raudoni apvadai

8 (8 pav.). Žalia vainiklapių spalva žydėjimo metu persipina su pagrindine spalva labai įvairiais tonais. Jos pradeda žydėti gegužės viduryje. Augalai 30-70 cm aukščio, daugumos jų žiedynstiebiai stangrūs ir puikiai prisitaikę prie darganotų orų.

A B C 8 pav. Žaliažiedės tulpės: A - ‘Nightrider’, B - ‘China Town’, C - ‘Virichic’.

9 grupė. Rembrandto tulpės. Rembrandto tulpės kilusios iš Darvino ir Kotedžo grupių veislių. Šiai grupei priklausančių margažiedžių veislių tulpių nuolat mažėja, visų pirma dėl imlumo virusinėms ligoms. Šios grupės tulpių žiedai dryžuoti (vainiklapiai balti, geltoni, oranžiški ar raudoni išmarginti rausvais, raudonais, geltonais, bronziškais ar rudais dryžiais), o veislių apskritai nėra daug registruota. 10 grupė. Papūginės tulpės. Papūginės tulpės pradėtos auginti jau 17 a., tačiau vertingesnės veislės paplito tik 20 a. pradžioje. Pirmasis šias tulpes aprašė Vallot, pavadindamas jas ‘Drakontia’, nes jų vainiklapiai buvo įvairiai iškarpyti. Nuo 1930 metų Papūginės tulpės išvedamos veikiant svogūnus fiziniais mutagenais, dažniausiai rentgeno ir ultravioletiniais spinduliais. Šioms tulpėms būdingi garbanoti ar įvairiai karpyti vainiklapiai. Daugumos veislių tulpių žiedai stamboki, todėl stiebai dažnai neišlaiko jų svorio ir esant vėjuotiems lietingiems orams nulinksta. Papūginės tulpės iki 40-70 cm aukščio, dauguma žydi vėlokai – gegužės antroje pusėje. Žiedų spalvų gama plati – nuo baltų iki purpurinių (9 pav.).

A B C 9 pav. Papūginės tulpės: A - ‘Blumex’, B - ‘Supper Parrot’, C - ‘Black Parrot’.

9 11 grupė. Pilnavidurės vėlyvosios tulpės. Pirmosios šios grupės tulpės aprašytos 17 a. pabaigoje ir vadintos bijūninėmis, nes žiedai panašūs į bijūnų. Daugumos tulpių žiedai stambūs, pilnaviduriai. Žydi vėlai – tik antroje gegužės pusėje. Pilnavidurių vėlyvųjų tulpių žiedai balti, rožiniai, abrikosiniai, geltoni, raudoni, rausvai violetiniai ir dvispalviai (10 pav.), sunkūs, todėl po lietaus žiedynstiebiai jų nebeišlaiko, todėl stambesnių augalų stiebai dažnai sulūžinėja ar išsilanksto. Šios tulpės užauga iki 60 cm aukščio.

A B C 10 pav. Pilnavidurės vėlyvosios tulpės: A - ‘Mount Tacoma’, B - ‘Pink Star’, C - ‘Sun Lover’.

12 grupė. Kaufmano veislės ir hibridai. Šios grupės pirmtakas yra Vidurinės Azijos endeminė Tulipa kaufmanniana Regel rūšis, auganti Tian Šanio kalnyno vakarinėje dalyje. Kaufmano tulpių žiedynstiebiai 10-50 cm aukščio. Savaiminių tulpių žiedai dažniausiai pavieniai, o sukultūrintų ant vieno stiebo gali būti iki 5. Žiedų forma dažniausia žvaigždiška, o jų vainiklapiai nusmailėję. Kaufmano hibridų žiedų spalva įvairi: balta, kreminė, rausva, geltona, oranžinė, nemažai šioje grupėje ir dvispalvių, kurių vainiklapiai raudoni, o jų apvadai balti, geltoni (11 pav.). Šios grupės tulpės pavasarį anksčiausiai pradeda žydėti, paprastai jau balandžio mėn. antroje pusėje. Augalai 15–25 cm aukščio. Ypač dekoratyvūs jų lapai: vienų veislių atstovų lapai vienspalviai (žali ar pilkšvai žali), o kitų augimo pradžioje labai ryškiai išmarginti rusvai violetiniais dryželiais, kurie vėliau blunka.

A B C D 11 pav. Kaufmano tulpės: A - T. kaufmanniana ‘Coccinea’, B - T. kaufmanniana‘Heart’s Delight’, C - T. kaufmanniana ‘Corona’, D - T. kaufmanniana ‘Franz Lehar’.

10 13 grupė. Fosterio veislės ir hibridai. Grupės pirmtakas yra Fosterio tulpė (Tulipa fosteriana Hoog ex Irv.) – Vidurinės Azijos endemas, savaime paplitusi labai nedidelėje Zarevšano kalnyno vakarinės dalies teritorijoje. Tai vešlūs, gana aukšti augalai. Daugumos stiebo viršutinė dalis žalia, rečiau rausva, apaugusi šiurkštokais plaukeliais. Lapai 3-5, retai išsidėstę ir žemyn nusvirę, žvilgantys, žali arba pilkšvai matiniai, tankiai plaukuoti, įvairios formos, apatiniai prigludę ant žemės, antri nuo apačios dažniausiai ilgesni ir siauresni už apatinį. Daugelio augalų viršutiniai lapai įskilę. Fosterio tulpių žiedai ryškiai raudoni, žvilga kaip šilkas, yra vieni stambiausių tarp visų rūšinių tulpių. Vainiklapiai ilgi, nusmailėję, jų pakraščiai dažniausiai karpyti. Išsiskleidusiems žiedams būdinga dvieilės taurės forma. Fosterio veislių žiedų spalvų gama daug įvairesnė negu rūšies formų. Nemažai šioje grupėje ir dvispalvių žiedų: raudonų ar rausvų su geltonais ar kreminiai balsvais vainiklapių apvadais (12 pav.). Daugumas jų pradeda žydėti gegužės pradžioje.

A B C 12 pav. Fosterio tulpės: A - T. fosteriana ‘Gold Beater’, B - T. fosteriana ‘Pirand’, C - T. fosteriana ‘Yellow Emperor’.

14 grupė. Greigo veislės ir hibridai. Greigo tulpės pirmą kartą buvo introdukuotos 1873 m. Sankt-Peterburgo botanikos sode iš Vidurinės Azijos, kur savaime auga Kizilrodo bei Targilo rajonuose, esančiuose tarp Aralo ir Kaspijos jūrų. Šių endeminių tulpių gamtinės formos labai

A B C 13 pav. Greigo tulpės: A - T. greigii ‘Czar Petter’, B - T. greigii ‘Pinocchio’, C - T. greigii ‘Lady Diana’. 11 įvairios, todėl daugelis jų paskelbtos veislėmis. Šios grupės tulpių žiedai taurės formos, jų vainiklapiai ties viduriu grakščiai išsilenkę. Tulpių išoriniai vainiklapiai smailiaviršūniai, vidiniai apvalesni, žvilgantys, įvairių spalvų (13 pav.). Kai kurių tulpių formų vainiklapių pakraščiai su įvairių tonų geltonais apvadais. Augalų žiedynstiebiai storoki, apaugę tankiais rausvais, violetiniais arba rusvais plaukeliais, iki 45 cm aukščio. Kai kurios šių tulpių formos žydėjimo pradžioje visiškai bestiebės – žiedai tarytum išlenda iš lapų skrotelės. Lapai 3-5, dekoratyvūs, pilkšvi, visi išauga apatinėje stiebo dalyje arti vienas kito, o apatinis lapas visiškai prigludęs prie dirvos paviršiaus. Šis lapas plačiai ovalus, gali būti lygus ar banguotas. Viršutinė lapų pusė dažniausiai išmarginta violetiniais dryžiais ar dėmėmis, aksomiška, tankiai plaukuota. 15 grupė. Kitos rūšys, jų veislės ir hibridai. Tai rinktinė klasifikacinė grupė, kuriai priklauso savaiminės tulpių rūšys, jų veislės ir hibridai, turintys išoriškai pasireiškiančių rūšinių tulpių požymių. Dauguma šios grupės tulpių yra žemaūgės, anksti pradeda žydėti. Beveik visų šios grupės tulpių žiedai nedideli, žvaigždiški. Dažnai ant kai kurių tulpių vieno žiedynstiebio išauga nuo 1 iki 8 žiedų. Šios grupės tulpės tarpusavyje skiriasi žydėjimo laiku, augalų dydžiu, žiedų spalva ir forma (14 pav.).

A B C 14 pav. Rūšinės tulpės: A - T. tarda, B - T. saxatilis, C - T.pulchella.

Tulpių morfologija ir vystymosi ciklas

Tulpės – žoliniai daugiamečiai svogūniniai augalai. Tulpių antžeminę dalį sudaro žiedynstiebis, lapai ir žiedai (15 pav. 1-3), o požeminę – svogūnas ir šaknys. (15 pav.5, 6). Tulpės gyvavimo ciklas yra metinis (15 pav.). Tulpės yra pavasariniai efemeroidai, t.y., vegetuojantys tik trumpą laiką. Natūraliose augavietėse jų vegetacija trunka 1–2 mėnesius. Baigiantis vegetacijai tulpių antžeminės dalys ir svogūnų šaknys nunyksta. Tulpės žiedynstiebis (15 pav. 2) yra ašinė augalo struktūra, laikanti visas antžemines augalo dalis ir per svogūnus jungianti jas su šaknimis. Žoliniai žiedynstiebiai tiesūs, tvirti, 10–90 cm aukščio. Tulpių žiedynstiebio aukštis, žiedo ir lapų dydžiai priklauso nuo rūšies ar veislės genetinių savybių bei pasodintų svogūnų dydžio. Tulpių žiedynstiebiai žali, žalsvi, rusvi, pliki arba apaugę trumpais plaukeliais, jų viršūnėje yra pavieniai žiedai arba žiedų telkiniai – kekės pavidalo žiedynai. Tulpių lapai (15 pav. 3) ovališki, siaurai ar plačiai lancetiški 5–50 cm ilgio, mezomorfiniai, lygūs arba banguoti, pliki arba apaugę trumpais plaukeliais, žali, melsvai žali, pilkšvi. Kai kurių tulpių (Kaufmano, Fosterio, Greigo klasifikacinių grupių) lapai violetiškai arba bordiškai dryžuoti ar dėmėti. Ant žydinčių tulpių stiebų ties bambliais išauga 3-5 (2-12) juos gaubiantys lapai be lapkočių. Stiebus gaubiantys pavieniai apatiniai lapai paprastai būna didžiausi, tuo tarpu viršutiniai mažiausi, jų viršūnės dažnai įskeltos. Iš mažų svogūnų, neišauginančių žiedų, išauga pavieniai lapai. Tulpių svogūnas – tai vegetatyvinio dauginimosi, atsinaujinimo ir maisto medžiagų kaupimo struktūra,

12 sudarytas iš pakitusio stiebo – svogūno dugnelio, ir pakitusių lapų – dengiamųjų bei maitinamųjų lukštų (16 pav.). Svogūne yra pakankamai maisto medžiagų antžeminėms augalo dalims bei naujiems dukteriniams svogūnams išauginti. Įvairių tulpių rūšių ir veislių svogūnai tarpusavyje skiriasi dydžiu (skersmuo nuo 1 iki 6 cm), forma (rutuliški ar pailgi), lukštų spalva (rusva, rausva, raudona ar geltona).

4 5

15 pav. Tulpės gyvavimo ciklas ir morfologija: 1 – žiedas, 2 – žiedynstiebis, 3 – lapai, 4 –svogūnas, 5 – šaknys.

Priklausomai nuo rūšies ar veislės genetinių savybių, bei pasodinto motininio svogūno dydžio išauga tam tikras kiekis dukterinių svogūnų. Atskiros tulpės svogūnų santalką – kloną, sudaro labai nevienodo dydžio ir formos svogūnai (16 pav.). Generatyviniai ūgliai išauga iš didesnių svogūnų (skersmuo ne mažesnis nei 2,5-3 cm). Tulpių svogūnai kasmet atsinaujina: senos generacijos svogūnų visus lukštus ir dugnelį reutilizuoja antžeminė augalo dalis ir juos pakeičia naujos generacijos svogūnai. Tik kai kurių tulpių rūšių nuolat išlieka svogūno dugnelis ar dengiamųjų lukštų ir stiebų likučiai. Viršutinėje tulpės svogūno dugnelio pusėje išauga dengiamasis ir sultingi maitinamieji lukštai (17 pav.).

16 pav. Tulpių svogūnų klonai. 17 pav. Tulpių svogūnų esminiai sandaros elementai.

13 Būtent iš jų susiformuoja visos antžeminės tulpių dalys. Svogūnams bręstant išorinio lukšto maisto medžiagos susinaudoja ir buvęs lapas virsta odiška, matine ar blizgančia plėvele – dengiamuoju lukštu (tunika). Dengiamojo lukšto spalvą ir faktūrą lemia ne tik augalo genetinės savybės, bet ir svogūnų iškasimo laikas. Vėlai iškastų svogūnų dengiamasis lukštas tamsiai rudas, plonokas, anksti iškastų – balsvas, šviesiai geltonas arba rusvas, storesnis. Dengiamieji lukštai saugo svogūnus nuo pernelyg aukštų ar žemų temperatūrų, perdžiūvimo, ligų, kenkėjų ir kitų nepalankių veiksnių poveikio. Žydinčių tulpių svogūnai po dengiamuoju lukštu turi po 4-6 sultingus, uždarus, koncentriškus, mėsingus, gaubiančius vienas kitą maitinamuosius lukštus. Šie lukštai sudaryti iš purių parenchiminių ląstelių, kuriose sukauptos maisto medžiagos, o ramybės metu gausu krakmolo grūdelių. Maitinamųjų lukštų maisto medžiagos naudojamos naujiems svogūnams ir generatyviniams ūgliams formuoti ir augti. Viršutinėje svogūno dugnelio pusėje kiekvieno maitinamojo lukšto pažastyje paprastai susidaro vienas, kartais du nauji augimo kūgeliai, iš kurių susiformuoja naujų svogūnų užuomazgos. Naujų svogūnų kiekis priklauso nuo rūšies ar veislės genetinių savybių, motininių svogūnų dydžio ir maitinamųjų lukštų skaičiaus, nes kiekvieno maitinamojo lukšto pamate susiformuoja viena arba kelios naujų svogūnų užuomazgos. Joms žymėti G. Hekstra pasiūlė specialius simbolius. Svogūno užuomazga, esanti arčiausiai generatyvinio ūglio, t.y. besiformuojanti centrinio lukšto pamate, žymima raide A, kitos užuomazgos atitinkamai raidėmis B, C, D ir t.t. (18 pav.). Paskutinis dengiamojo lukšto pamate susidaręs svogūnas žymimas raide H. Medžiagų apykaitos produktais geriausiai aprūpinamas generatyvinis ūglis ir A tipo svogūnas, dar vadinamas pakaitiniu. Šis svogūnas išauga didžiausias, kiti būna mažesni, o pats mažiausias svogūnas susidaro viršutinio maitinamojo lukšto pažastyje. Rudens laikotarpiu visi dukteriniai svogūnai susiformuoja galutinai, o po to juose nuo vasario iki liepos mėnesio vėl atsiranda naujos dukterinių svogūnų užuomazgos. Tad motininiame svogūne vienu metu būna trijų generacijų svogūnų užuomazgos. Vidutinis svogūno amžius yra apie 2,5 metų. Pasodinti smulkesni tulpių svogūnai išaugina požeminio ūglio pavidalo sustorėjimus – stolonus. Morfologiškai stolonas panašus į vienlapės nežydinčios tulpės tuščiavidurį lapkotį, esantį svogūno viduje. Dažniausiai stolonas yra šio lapkočio tęsinys arba išauga iš arčiau centro esančios vidinės

18 pav. Svogūnų užuomazgų skirstymo schema. 19 pav. Hipotetinio lelijinių šeimos žiedo diagrama (pagal Naujalį ir kt., 2009).

svogūno dugnelio dalies ir skverbiasi gilyn į dirvą. Stolonų susidarymas yra tulpių apsauginė reakcija, kadangi natūraliose šių augalų augavietėse vasarą būna labai karšta, o iš stolono išaugęs svogūnas patenka į gilesnius (kartais net iki 50 cm) dirvos sluoksnius, kur vėsiau ir daugiau drėgmės. Apatinę dugnelio pusę lanku juosia šaknų pradmenų meristema, iš kurios išauga šaknys (15 pav. 5). Ramybės periodo pabaigoje ir šaknų augimo metu visos apatinės svogūno dugnelio meristemoje sukauptos atsarginės maisto medžiagos sunaudojamos šaknims auginti. Pirmaisiais tulpių svogūnų augimo metais iš jų išauga viena pagrindinė nešakota šaknis, kuri nunyksta kartu su antžeminėmis dalimis. Svogūnų šaknų meristema, lanku išsidėsčiusi apatinėje dugnelio pusėje, svogūnus laikant šiltoje patalpoje (20 oC ir aukštesnė temperatūra), ilgai išlieka ramybės stadijoje, tačiau orams atvėsus, paprastai rugsėjo mėnesio pradžioje, formuoja kauburėlių pavidalo šaknelių užuomazgas, o jeigu svogūnams

14 pakanka drėgmės – ir pačias šakneles. Tulpių šaknys kuokštinės, nešakotos, vandeningos, trapios, 0,7-0,9 mm skersmens. Šaknų kiekis labiausiai priklauso nuo svogūno dydžio, o augimo greitis labiausiai priklauso nuo dirvos šiluminio režimo ir drėgmės. Todėl tulpių šaknims augti tinkamiausia 9-13 0C dirvos temperatūra. Žydinčių tulpių svogūnai išaugina 100-300, o nežydinčių apie 50-70 šaknų, kurių ilgis 30-35 cm. Apie 80% šaknų pasklinda 40 cm storio dirvožemio sluoksnyje. Labiausiai šaknims kenkia ankstyvi pavasariniai polaidžiai ir vėl po to sugrįžtantys šalčiai, nes tokiais atvejais svogūnai išsikilnojami, o tulpių šaknys nutrūkinėja. Tokiais atvejais mažiau nukenčia mulčiuotų tulpių šaknys. Rūgščiose ir šarminėse dirvose tulpių šaknys ruduoja, auga lėtai. Taip atsitinka ir esant dirvose pernelyg didelėms mineralinių ar kitokių cheminių medžiagų koncentracijoms. Tulpių šaknys labai greitai žūva kai dirvožemyje trūksta deguonies dėl vandens užsistovėjimo. Generatyviniai ūgliai formuojasi svogūnuose, turinčiuose 3 arba daugiau maitinamuosius lukštus, svogūnų minimaliam skersmeniui pasiekus 2-2,5-3 cm, o masei – 6-8 g. Generatyvinis ūglis išauga iš augimo kūgelio užuomazgos, esančios centrinio maitinamojo lukšto pažastyje (16 pav.). Tulpės generatyvinio ūglio vystymasis prasideda nuo lapų atsiradimo, o formavimosi greitis ir kokybė priklauso nuo aplinkos temperatūros. Generatyviniai ūgliai išauga iš tų svogūnų, kurie pasodinti ar nepasodinti į dirvą žemoje temperatūroje praleido ne trumpesnį kaip dviejų mėnesių laikotarpį. Geriausiai šie procesai vyksta 20-23 oC oro temperatūroje. Esant pernelyg žemai temperatūrai (1-3 oC) generatyvinių ūglių vystymasis nevyksta. Tulpių žiedai išauga po vieną stiebų viršūnėse (rečiau jų būna nuo 2 iki 15). Tulpės žiedas ciklinis (ratiškas), sudarytas iš dviejų vainikėlio tipo apyžiedžio ratų (pirmasis ratas – pakitę taurėlapiai) ir dviejų kuokelių ratų (po tris narius kiekviename), centre – piestelė (19 pav.). Taigi tokį žiedą sudaro (20 pav.) šeši (pilnavidurėms daugiau) stambesni ar smulkesni vainiklapiai.

20 pav. Tulpės ‘Muscadet’ žiedo sandara: vainiklapiai, kuokeliai, piestelė.

Jie pritvirtinti prie triskiautės sėklinės dėžutės dugnelio. Jos viršūnėje yra triskiautė purka, kurios trys skiautėti rageliai kiek pasvirę žemyn. Aplink sėklinę dėžutę išaugę šeši kuokeliai su dulkinėmis, kuriose subręsta žiedadulkės. Tulpės žiedai skiriasi savo forma. Ji gali būti ovališka, pailga, bokališka, plačiai bokališka, pailgai ovališka, siaurai ar plačiai taureliška, žvaigždiška,

15 lelijiška ir kitokia. Tulpių žiedų forma nėra stabili, ji kinta ne tik dienos metu (dieną, šviečiant saulei žiedai prasiskleidžia, vakarop vėl susikleidžia), bet priklauso ir nuo įsižydėjimo laipsnio (21 pav.). Daugumos Darvino hibridinių grupės tulpių žiedai plačiai atveria vainiklapius (panašiai kaip aguonų žiedai). Tulpių žiedų spalvų skalė labai plati: nuo baltų, švelniai rausvų iki tamsiai raudonų, nuo šviesiai gelsvų iki oranžinių, nuo švelniai alyvinių iki tamsiai purpurinių. Rūšinėms tulpėms būdingos geltonos ir raudonos spalvos bei įvairūs jų deriniai. Pagrindiniai tulpių žiedų pigmentai yra glikozidai – pelargonidinas, cianidinas ir delfinidinas, nuo jų santykio ir priklauso žiedų spalva. Kai kurių rūšių (T. anadroma, T. hungarica, T. sogdiana ir kt.) ar veislių (1 ‘Prince of Austria’, 2 ‘Monsella’, 4 ‘Ad Rem’ ir kt.) žiedai kvapūs. Tulpės yra kryžmadulkiai augalai. Tulpėms būdinga ryški protoandrija, t.y. dulkinės subręsta anksčiau negu piestelių purkos, todėl šių augalų tarpe nepasireiškia savidulka. Vaisius – sausa dėžutė. Sėklos rudos, plokščios, trikampės.

A B 21 pav. ‘Daydream’ veislės žiedo formos kitimas: žydėjimo pradžioje (A), įsižydėjus (B)

Tulpių plėtra pasaulyje ir Lietuvoje

Tulpės dėl grakščių žiedų formų, įvairiausių spalvų tonacijų bei ankstyvo žydėjimo yra vienos svarbiausių ir populiariausių gėlių pasaulyje. Tulpių ekonominė svarba ypač padidėjo praėjusio amžiaus 6-tąjame dešimtmetyje, kai reguliuojant šiluminį režimą buvo sukurtos svogūninėms gėlėms pražydinti per ištisus metus pritaikytos technologijos. Tulpės dažniausiai siejamos su Olandija. Persų rašytiniuose šaltiniuose jos minimos jau nuo 10-12 amžiaus. Tulpių vardas kildinamas iš persų kalbos žodžio „Toliban“, reiškiančio galvos apdangalą. Iš senovės Persijos tulpės pateko į Turkiją, kur pradėtos selekcionuoti. Manoma, kad iki 16 a. čia jau buvo žinoma apie 300 tulpių veislių. 1554 metais Austrijos imperatoriaus Ferdinando I pasiuntinys O. Biusbekas (Ogier Ghiselin de Biusbecq), lankydamasi pas turkų sultoną, pamatė šias svogūnines gėles ir jų svogūnus atvežė į Vieną. Svogūnus padovanojo Vienos botanikos sodo botanikui K.Kluzijui, tuomet vadovavusiam Vienos botanikos sodui. 1593 metais K.Kluzijus, buvo pakviestas vadovauti Leideno universiteto botanikos sodui (Olandija), kuriame pirmiausia ir buvo pasodinti tulpių svogūnai. 1620-1637 metų laikotarpis Olandijoje vadinamas „Tulipomanijos metais“. Tulpės buvo tapusios turto ir statuso simboliu, svogūnai buvo pardavinėjami, kol jie dar augo žemėje. 1624 m. vienas ‘Semper Augustus’ veislės svogūnas pagal dabartinį kainų ekvivalentą kainavo apie 650 dolerių, po trijų metų jo kaina padidėjo net iki 5000 dolerių. Tikėdamiesi greičiau praturtėti olandai ėmė pirktis tulpių svogūnus parduodami savo namus, žemes, gyvulius. Dėl virusinių ligų, tulpės išsigimdavo ir tai privesdavo prie bankroto. 1637 m. spekuliacija tulpėmis uždraudžiama specialiu įstatymu. Tačiau, praėjus keliems

16 šimtmečiams, Olandija ir dabar išlieka viena svarbiausių tulpių eksportuotojų pasaulyje (80 % pasaulinės tulpių rinkos). Daugiausiai tulpių auginama Olandijoje (10800 ha), Japonijoje (300 ha), Prancūzijoje (239), Lenkijoje (200 ha), Vokietijoje (155 ha) ir Naujoje Zelandijoje (122 ha). Lietuvoje tulpės 17-18 a. augintos dvarų parkuose, vienuolynų ir klebonijų darželiuose, kapinėse. Augalai buvo sodinami gerai matomoje vietoje, dažniausiai palei trobos sieną. Išsamesni rašytiniai duomenys apie šias svogūnines gėles atsiranda 18 a. Garsaus Vilniaus krašto sodininko J.Strumilos 1820 metais išleistame veikale „Ogrody polnocne“ (Šiaurės sodai) yra didelis skyrius apie tulpes, kur aprašytos įvairios jų kultivavimo problemos. 1825 m. J.Strumilos išleistame kataloge išvardintos 1076 dekoratyvinių augalų rūšys ir veislės, tarp jų T. gesneriana L., T. flore plena, T. monstra. 1938 m. J.Vailionio išleistame „Botanikos žodyne” išvardintos beveik visos tuo laiku mūsų krašte augintos lauko svogūninės gėlės su nuorodomis apie jų paplitimą ir vardų sinonimiką. Ypač daug vardų nurodyta tulpėms: peliponas, pilyponas, stulpana, tiliponas, tulbėlė, tuliponas, tulpija, tulpona. Tokia tulpių vardų gausa leidžia manyti, kad prieškarinėje Lietuvoje tulpės buvo gerai žinomos, auginamos ir mėgiamos gėlės. 20 a. pradžioje daželiuose augintos raudonos ar vyšninės tulpės su kvapiais pilnaviduriais žiedais. Lietuvoje gamybinė tulpininkystė prasidėjo nuo 1965 m. Iki 1976 m. buvo įvežta apie 100 veislių tulpių (dominavo raudonspalvės darvino hibridinės tulpės). Pirmieji tulpių rūšių ir veislių vegetatyvinio dauginimosi moksliniai tyrimai buvo atlikti Kauno botanikos sodo Vilniaus svogūninių gėlių skyriuje, šių tyrimų vadovė ir iniciatorė dr. A.Baliūnienė, vėliau šis darbas tęstas Vilniaus universiteto botanikos sode. Mokslinius tyrimus su tulpėmis 1968- 1985 m. pradžioje Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje (Kauno raj.), o vėliau Sodininkystės-daržininkystės institute vykdė J.Samsonaitė, daug dėmesio skyriusi praktiniams tulpių auginimo aspektams tirti: mulčiavimui, herbicidų naudojimui, žiedų skynimui.

A B C 22 pav. Selekcininko Jono Auksuolio Liutkevičiaus tulpės: A - ‘Gintarinė’, B - ‘Ežero Dama’, C - ‘Danutei Atminti’.

Dabartiniu metu tulpių kolekcijos kaupiamos universitetų botanikos soduose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje, o tulpių selekcija ir kolekcionavimu užsiima daugiau nei 15 Lietuvos selekcininkų draugijos narių. Lietuvos tulpių selekcininkų: Petro Balčikonio (‘Lietuvaitė’, ‘Margutė’, ‘Neris’, ‘Puriena’, ‘Vilija’ ir ‘Vilnelė’), Anupro Karlos, Antaninos Zviagincevos (‘Husaras’, ‘Judita’, ‘Olegas’, ‘Rudolfas’ ir ‘Saturnas’), Mykolo Radzevičiaus (‘Genovaitė’), Kazimiero Rimkaus (‘Aldona’, ‘Ariogala’ ir ‘Ringauda ir ‘Nida’), Emilijos ir Jono Tarvidų, Auksuolio Liutkevičiaus (‘Baltija’, ‘Danutei Atminti’, ‘Geltonkasė’, ‘Gintarinė’, ‘Gintarinė Baltija’, ‘Snieguolė’, ‘Suvalkija’, ‘Sūduva’, Šešupė’, ‘Vėl Gegužio Žiedai’, ‘Ežero Dama’, ‘Liškiava’, ‘Vilniaus Rotušė’) (22 pav.) išvestos geriausios tulpių veislės.

17 Apibūdinimas

Augalų aprašai

Apibūdinimo aprašai (Characterization descriptors) padeda lengvai ir greitai atskirti skirtingus fenotipus. Juose nurodomi požymiai, kurie lengvai matomi plika akimi ir vienodai pasireiškia įvairiomis aplinkos sąlygomis. Aprašai turėtų būti vartojami tuomet, kai jie padeda kuratoriui kolekcijas prižiūrėti ir palaikyti ar kai tai naudinga augalų genetinių išteklių vartotojams. Tulpių vertinimas atliekamas masinio žydėjimo metu, įvertinant ne mažiau nei 10 augalų ir jų dalių.

1. Vegetatyvinė augalo dalis

Vegetatyviniams augalo organams priskiriami šaknys, stiebas ir lapai. Tulpių šaknys kuokštinės, nešakotos, vandeningos, trapios, be šakniaplaukių, bet su šalmeliu. Žydinčių augalų šaknų skaičius kelis kartus didesnis negu nežydinčių. Aprašyme jos nebus aptariamos. Tulpių stiebų yra net trys formos: svogūnas, stolonas ir generatyvinio ūglio stiebas. Stolonas – gulčias šoninis tulpės stiebo ūglis, susidarantis mažesniuose svogūnuose ir, dažnai, esant nepalankios sąlygoms. Svogūnas – pasikeitęs ir prisitaikęs ramybės periodui augalo ūglis, kurio stiebo rudimentas – svogūno dugnelis, silpnai išsivystęs, disko formos su labai sutankėjusiais tarpubambliais. Ramybės periodu stambiame svogūne formuojasi būsimieji antžeminiai augalo organai – generatyvinio ūglio stiebas su žiedynstiebiu, lapais ir žiedais. Generatyvinio ūglio stiebo dalys (žiedynstiebis ir lapai) bus aptariami šioje dalyje, o žiedai – prie generatyvinės augalo dalies. Visų antžeminių tulpių dalių morfologinė struktūra ir dydis labai priklauso nuo motininio svogūno dydžio. Iš mažų svogūnų (iki 2,5 cm skersmens) išauga vienas lapas su lapamakščiu, iš didesnių – lapuotas žiedynstiebis su žiedu.

1.1. Tulpės pagal žiedynstiebio aukštį [cm]

Matuojamas nuo žemės paviršiaus iki žiedo.

1. Labai žemos – iki- 20,0; 2. Žemos – 20,1-30,0; 3. Vidutinio aukščio – 30,1-45,0; 4. Aukštos – 45,1-60,0; 5. Labai aukštos – 60,1-80,0.

1.2. Žiedynstiebių skaičius [vnt.]

1. Vienas, nešakotas; 2. Vienas, šakotas; 3. Daugiau nei vienas.

1.3. Žiedynstiebio spalva Vienspalvio žiedynstiebio spalva:

1. Žalia; 2. Pilkai žalia; 3. Rausva; 4. Rusva.

18 Dvispalvio žiedynstiebio spalva:

1. Apatinėje dalyje žalia, viršutinėje – rusva; 2. Apatinėje dalyje žalia, viršutinėje – violetinė; 3. Apatinėje dalyje pilkai žalia, viršutinėje – rusva; 4. Apatinėje dalyje pilkai žalia, viršutinėje – violetinė; 5. Apatinėje dalyje šviesiau rusva, viršutinėje – tamsesnė.

1.4. Žiedynstiebio plaukuotumas

1. Apaugęs plaukeliais; 2. Plaukelių nėra.

1.5. Žiedynstiebio tvirtumas

1. Tvirtas – išlieka tiesus iki pat žydėjimo pabaigos; 2. Liaunas – žydėjimo pabaigoje arba po lietingų ir vėjuotų dienų išlinksta.

1.6. Lapo lapalakščio forma

Generatyvinio ūglio lapai susiformuoja ant žiedynstiebių ties bambliais, neturi lapkočių. Paprastai apačioje būna stambesni, o viršuje – smulkesni. Požymių aprašymui visuomet vertinamas apatinis lapas. Lapalakštis – plačioji lapo dalis. Lapalakščio forma nustatoma pagal jo ilgio ir pločio santykį:

1. Linijiškas – maždaug vienodo plačio per visą ilgį; 2. Siaurai elipsiškas (plačiausia vieta maždaug ties lapo viduriu); 3. Vidutiniškai elipsiškas; 4. Plačiai elipsiškas; 5. Siaurai ovalus (platesnis už elipsišką); 6. Vidutiniškai ovalus; 7. Plačiai ovalus.

1.7. Antrinės spalvos dariniai lapo lapalakštyje

1. Nėra – visas lapalakštis vienos spalvos; 2. Yra antrinės spalvos dariniai.

1.8. Antrinė spalva lapalakštyje

1. Balta; 2. Gelsvai žalia; 3. Geltona; 4. Rausva; 5. Raudona; 6. Violetinė.

19 1.9. Antrinės spalvos darinių pasiskirstymo lapalakštyje pobūdis (23 pav.):

1. Siaura juosta pakraštyje; 2. Apvadu pakraščio zonoje; 3. Pertrauktais dryžiais ir dėmėmis; 4. Ištisiniais dryžiais.

A B C D 23 pav. Antrinės spalvos pasiskirstymas lapo lapalakštyje: A – siaura juosta pakraštyje (T. urumiensis), B - apvadu pakraščio zonoje (T. fosteriana ‘Purissima Design’), C – pertrauktais dryžiais (T. greigii ‘Fur Elise’), D – ištisiniais dryžiais (T. greigii ‘Oratorio’).

1. 10. Lapų pakraščio pobūdis (24 pav.):

1. Lygus; 2. Banguotas; 3. Smarkiai banguotas.

A B C 24 pav. Lapų pakraščio pobūdis: A – lygus (‘Forgotten Dreams’), B – banguotas (T. greigii ‘Czaar Petter’), C – smarkiai banguotas (T. vvedenskyi).

20 1.11. Lapo paviršiaus plaukuotumas

1. Apaugęs plaukeliais; 2. Be plaukelių.

1.12. Tulpių svogūnų forma (25 pav.)

1. Ovališka; 2. Pailga.

25 pav. Tulpių svogūno forma: A, B, C - ovališka (T. praestans), D - pailga (‘Alma Adamkienė’)

1.13. Svogūno dengiamojo lukšto spalva

1. Ruda; 2. Rusva; 3. Geltona; 4. Oranžinė; 5. Raudona.

2. Generatyvinė augalo dalis

Generatyviniams augalo organams priskiriami žiedai, vaisius ir sėkla. Kaip minėjome aukščiau, tulpės žiedas sudarytas iš dviejų vainikėlio tipo apyžiedžio ratų (pirmasis ratas – pakitę taurėlapiai). Taigi tokį žiedą sudaro šeši (pilnavidurėms daugiau) stambesni ar smulkesni vainiklapiai. Sėkla – trilizdė dėžutė, kurioje yra sėklos. Šiame skyriuje ypatingas dėmesys bus skiriamas žiedui ir jo

21 sudedamosioms dalims. 2.1. Žiedo tipas (26 pav.)

1. Tuščiaviduris (6 vainiklapiai); 2. Pilnaviduris (daugiau nei 6 vainiklapiai).

A B 26 pav. Tulpės žiedo tipas: A – tuščiaviduris (‘Arabian Mystery’), B – pilnaviduris (‘Sun Lover’).

2.2. Žiedo forma

Tarptautinė naujų veislių apsaugos sąjunga – UPOV (Union pour la Protection des Obtentions Vegétales) išskiria tris – bokališką, kiaušinišką ir lelijišką, tuščiavidurių tulpių žiedų formas. Įvertinant žiedo formą reikia atsižvelgti ir į žydėjimo eigą. Tulpių žiedų formos bežydint kinta, tiek dienos metu, tiek per visą žydėjimo laikotarpį. Kitų autorių nuomone, reikėtų atsižvelgti į žiedo tipą ir vainiklapių formą (27 pav.). Mes siūlome, vainiklapių išvaizdą ir formos stabilumą vertinti atskirai, o tulpės žiedo išskirti sekančias formas:

1. Bokališka; 2. Lelijiška; 3. Ovališka; 4. Pailga; 5. Bijūniška (pilnavidurėms tulpėms); 6. Žvaigždiška.

2.3. Žiedo formos stabilumas

1. Stabili– nekinta viso žydėjimo metu; 2. Vidutiniškai stabili – žiedas išsiskleidžia saulėtą dieną, vakarop vėl susiskleidžia; 3. Nestabili – žydėjimo metu forma kinta negrįžtamai.

22 27 pav. Tulpių žiedų formos: ovališka (1, 2, 3, 4, 6, 18), pailga (5, 13, 19, 20, 21, 22) bokališka (7, 8, 11, 12, 14), žiedai nusmailėjusiais vainiklapiais (9, 10), pilnaviduriai žiedai (15, 16), žiedai iškarpytais vainiklapiais (17), žiedai žvaigždiški (23, 24, 25, 26) (pagal HOLTISCHER , 1978).

2.4. Tulpių žiedų ilgis [cm]

Žiedų ilgis labai priklauso nuo motininio svogūno dydžio. Vizualiai jis apsprendžia žiedo dydį.

1. Labai trumpas – iki 2,0; 2. Trumpas – 2,1-6,0; 3. Vidutinis– 6,1-11,0; 4. Ilgas – 11,1-17,0. 5. Labai ilgas – daugiau nei 17,0.

2.5. Vainiklapių išvaizda (28 pav.)

1. Siaurai smailėjantys; 2. Ovališki; 3. Nusmailėję tik viršuje; 4. Įkirpti viršuje.

A B C D 28 pav. Tulpių vainiklapių forma: A - siaurai nusmailėjantys (‘Aladdin’), B - ovališki, (‘Dido’), C - nusmailėję tik viršuje (‘Kerbert’), D – įkirpti viršuje (‘Daydream’).

23 2.6. Vainiklapių pakraščio pobūdis (29 pav.)

1. Lygus; 2. Garbanotas; 3. Iškarpytas (šerkšnotas).

A B C 29 pav. Vainiklapių pakraščio pobūdis: A - lygus (‘Ad Rem’), B - garbanotas (‘Supper Parrot’), C - iškarpytas (‘Swan Wings’).

2.7. Vainiklapių iškarpymo intensyvumas

1. Silpnas; 2. Vidutiniškas; 3. Stiprus.

2.8. Vainiklapių iškarpymo vieta (30 pav.)

1. Vainiklapio viršūnė; 2. Aplink visą vainiklapį; 3. Netaisyklingai po visą vainiklapį.

A B C 30 pav. Vainiklapių iškarpymo vieta: A - vainiklapio viršūnė (‘New Look’), B - aplink visą vainiklapį (‘Hamilton’), C - netaisyklingai po visą vainiklapį (‘Barbados’).

24 2.9. Pagrindinė žiedo spalva

Nustatoma Royal Horticultural Society Colour Chart, Methuen Handbook of Colour ar Munsell Color Chart for Plant Tissues standartinių spalvų įvertinimo katalogų pagalba. Nesant galimybės naudotis katalogu, katalogo, parenkama viena iš žemiau nurodytų spalvų. Atkreipiame dėmesį, kad žalią spalvą turi žaliažiedių klasifikacinės grupės išorinių vainiklapių nugarėlės.

1. Balta (sniego baltumo, dramblio kaulo baltumo, gelsvai balta, kitų atspalvių balta); 2. Rausva (avietiškai rausva, violetiškai rausva, kitų atspalvių rausva); 3. Rožinė (šviesiai rožinė, ryškiai rožinė); 4. Raudona (šviesiai raudona, oranžiškai raudona, skaisčiai raudona, tamsiai raudona, aviečių raudonumo, serbentų raudonumo, kitų raudonų atspalvių); 5. Geltona (šviesiai geltona, žalsvai geltona, pienių geltonumo, vaško geltonumo; tamsiai geltona, kitų atspalvių geltona); 6. Oranžinė (gelsvai oranžinė, rusvai oranžinė, rausvai oranžinė, tamsiai oranžinė, kitų atspalvių oranžinė); 7. Melsva (šviesiai melsva, pilkšvai melsva, violetiškai melsva, kitų atspalvių melsva); 8. Žalia (šviesiai žalsva, violetiškai žalva, tamsiai žalia, kitų atspalvių žalia); 9. Violetinė (šviesiai alyvinė, melsvai alyvinė; rausvai violetinė, tamsiai alyvinė, melsvai violetinė, purpuriškai violetinė, kitų atspalvių violetinė); 10. Juoda (pilkšvai juosva, žalsvai juosva, melsvai juosva, mėlynai juoda, žaliai juoda, violetiškai juoda); 11. Ruda; 12. Kitokia.

2.10. Spalvų skaičius išorinėje žiedo pusėje (31 pav.)

1. Viena pagrindinė; 2. Dvi; 3. Trys ir daugiau.

A B C 31 pav. Spalvų skaičius išorinėje vainiklapio pusėje: A - viena pagrindinė (‘Golden Melody’), B - dvi (‘Kees Nelis’), C - trys ir daugiau (‘Prinses Irene’).

25 2.11. Antrinės spalvos pasiskirstymas žiede

1. Siaura juosta viršutinėje vainiklapio dalyje; 2. Apvadu pakraščio zonoje; 3. „Liepsnos“ pavidalu vainiklapio apačioje; 4. Palengva (išskysdama) įsilieja į pagrindinę spalvą.

2.12. Žiedo dugnelio piešinio forma (32 pav.)

Žiedo dugnelis – spalvotas, tulpių veislei būdingos formos piešinys, esantis žiedo vidinėje pusės gilumoje. Žiedo dugnelio piešinio forma ir nusispalvinimas, su veislei būdingu pagrindinės ir antrinių spalvų kitimu nuo centinės dalies link išorės, yra vienas iš pagrindinių tulpių veislės apibūdinimo kriterijų. Siūlome naudotis O. Holitscher pasiūlytais dugnelio piešinio formos standartais.

1. Ovališka; 2. Trikampiška.

32 pav. Tulpių žiedo dugnelio piešinio formos: 1-9 ovališka, 10-17 trikampiška (pagal Holitscher, 1972).

26 2.13. Žiedo dugnelio piešinio nusispalvinimas (33 pav.)

1. Sutampa su vainiklapių spalva; 2. Su lengvu kitos spalvos potėpiu; 3. Sutampanti su vainiklapių spalva, bet su išsiliejančiu kitos spalvos apvadėliu; 4. Kitos spalvos, kuri palaipsniui įsilieja į pagrindinę; 5. Kitos spalvos, ryškiais kontūrais; 6. Kitos spalvos nei vainiklapiai su siauru, bežydint išnykstančiu apvadėliu; 7. Kitos spalvos nei vainiklapiai su platesniu apvadėliu;

A B C D

E F G 33 pav. Žiedo dugenlio nusispalvinimas: A - sutampa su vainiklapių spalva (‘Moonshine’), B - su lengvu kitos spalvos potėpiu (T. kaufmanniana ‘Solanus’), C - sutampanti su vainiklapių spalva, bet išsiliejančiu kitos spalvos apvadėliu (‘Rijnland’), D - kitos spalvos, kuri palaipsniui įsilieja į kitą spalvą (T. fosterianna ‘Purissima Design’), E - dugnelis kitos spalvos, ryškiais kontūrais (T. polychroma), F - kitos spalvos nei vainiklapiai su siauru apvadėliu (‘Apeldoorn’), G - kitos spalvos nei vainiklapiai su platesniu apvadėliu (‘Synaeda King’).

27 2.14. Kuokelių kotelių nusispalvinimas (34 pav.)

1. Viena spalva; 2. Dviem spalvomis.

2.15. Žiedadulkių spalva

Žiedadulkių spalva žydėjimo eigoje kinta, daugumos tulpių į žydėjimo pabaigą jos tampa pilkšvomis ar juosvomis.

1. Vienos spalvos; 2. Dviejų spalvų.

A B 34 pav. Kuokelių kotelių nusispalvinimas: A - viena spalva (‘Muscadet’), B - dviem spalvom (‘Ollioules’).

2.16. Mezginės spalva

1. Žalia (daugumos veislių); 2. Melsva; 3. Raudona.

2.17. Tulpių žiedų kvapas

1. Žiedai kvepia; 2. Žiedai nekvepia.

28 Pastabos

Čia nurodoma bet kokia papildoma informacija. Aprašant tulpes, rekomenduojama naudotis pagalbine lentele (žiūrėti priede), kurioje reikėtų pažymėti apibūdinimo pozicijas konkrečiai veislei.

......

29 ...... 30 Bibliografija

BALIŪNIENĖ, Angelė; SAMSONAITĖ, Julija; TARVIDAS, Jonas. Svogūninės gėlės. Vilnius: Mokslas, 1983. 253 p. BALIŪNIENĖ, Angelė; JUODKAITĖ, Regina. Tulpės. Vilnius: Valstybinis leidybos centras. 1991. 253 p. BARANOVA, M.V. Lukovičnyje rastenija semeistva lileinych. Sankt Peterburg: Nauka, 1999. 228 p. ISBN 5-02-026121-1 DAGYS, Jonas. Augalų anatomija ir morfologija. Vilnius: Mokslas, 1985. 346 p. DAPKŪNIENĖ, Stasė. Barzdotųjų vilkdalgių veislių (Iris ‘XXX’ morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas[metodinė priemonė]. Kėdainiai: leidykla Spaudvita, 2013. 24 p. ISBN 978-609-8126-03-7. DAPKŪNIENĖ, Stasė. Raganių (Clematis L.) morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas[metodinė priemonė]. Kėdainiai: leidykla Spaudvita, 2014. 28 p. ISBN 978-609-8126-07-5. DAPKŪNIENĖ, Stasė. Žolinių bijūnų (Paeonia L.) morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas[metodinė priemonė]. Kėdainiai: leidykla Spaudvita, 2013. 20 p. ISBN 978-609-8126-00-6. DAPKŪNIENĖ, Stasė; VARKULIAVIČIENĖ, Judita. Raktažolių (Primula L.) morfologinių dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas[metodinė priemonė]. Kėdainiai: leidykla Spaudvita, 2012. 24 p. ISBN 978-9955-637-89-9. ELLIS, Barbara. Bulbs. Boston-New York, 2001. 439 p. ISBN 0-618-06890-2 DE HERTOG, August; LE NAARD, Marcel. The Physiology of Flower Bulb. Amsterdam- London-New York-Tokyo, 1993. 811. ISBN 0-444-87498-4 JANKEVIČIENĖ, Ramunėlė. Botanikos vardų žodynas. Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1998. 523 p. ISBN 9986-662-10-9. GUDŽINSKAS, Zigmantas. Tradiciniai Lietuvos darželių augalai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. 159 p. ISBN 978-5-420-01665-7. HOLITSCHER, O. Pruhonicky sortiment tulipnau I. Pruhonice – Čekoslovensko, 1968. 256 p. HOLITSCHER, O. Pruhonicky sortiment tulipnau II. Pruhonice – Čekoslovensko, 1972. 216 p. KARLA, Anupras; BALČIKONIS, Petras. Tulpių auginimas. Vilnius: Mokslas, 1991. 192 p. ISBN 5-420-00635-9. NAUJALIS, Jonas Remigijus; MEŠKAUSKAITĖ, Edita; JUZĖNAS, Sigitas; MELDŽIUVIENĖ, Audronė. Botanikos praktikos darbai. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2009, 315 p. ISBN 978-9955-33-478-1. SUPPLEMENT 2005 Classifield List and International register of Tulip Names 1996. Royal General Bulbsgrower’s Association, Hillegom, The Netherlands. Printed by Alkemade Printing, B.V., Lisse. 2005. 638 p. ISBN-10: 9073350034, ISBN-13: 9789073350038. Prieiga per internetą: http://www.upov.int/edocs/tgdocs/en/tg115.pdf

31 Priedas

Tulpės pavadinimas......

Vertina- Vertinamo parametro turinys Pastaba mo parametro numeris

Vegetatyvinė augalo dalis

1.1. Tulpės pagal žiedynstiebio aukštį [cm] 1 Labai žemos – iki- 20,0; 2 Žemos – 20,1-30,0; 3 Vidutinio aukščio – 30,1-45,0; 4 Aukštos – 45,1-60,0; 5 Labai aukštos – 60,1-80,0. 1.2. Žiedynstiebių skaičius [vnt.] 1 Vienas, nešakotas; 2 Vienas, šakotas; 3 Daugiau nei vienas. 1.3. Žiedynstiebio spalva Vienspalvio žiedynstiebio spalva: 1 Žalia; 2 Pilkai žalia; 3 Rausva; 4 Rusva. Dvispalvio žiedynstiebio spalva: 1 Apatnėje dalyje žalia, viršutinėje rusva; 2 Apatinėje dalyje žalia, viršutinėje violetinė; 3 Apatinėje dalyje pilkai žalia, viršutinėje – rusva; 4 Apatinėje dalyje pilkai žalia, viršutinėje – violetinė; 5 Apatinėje dalyje šviesiau rusva, viršutinėje – tamsesnė. 1.4. Žiedynstiebio plaukuotumas 1 Apaugęs plaukeliais; 2 Plaukelių nėra. 1.5. Žiedynstiebio tvirtumas 1 Tvirtas – išlieka tiesūs iki pat žydėjimo pabaigos; 2 Liaunaas – žydėjimo pabaigoje arba po lietingų ir vėjuotų dienų išlinksta. 1.6. Lapo lapalakščio forma 1 Linijiškas – maždaug vienodo plačio per visą ilgį; 2 Siaurai elipsiški (plačiausia vieta maždaug ties lapo viduriu); 3 Vidutiniškai elipsiškas; 4 Plačiai elipsiškas; 5 Siaurai ovalus (platesnis už elipsišką); 6 Vidutiniškai ovalus; 7 Plačiai ovalus.

32 1.7. Antrinės spalvos dariniai lapo lapalakštyje 1 Nėra – visas lapalakštis vienos spalvos; 2 Yra antrinės spalvos dariniai. 1.8. Antrinė spalva lapalakštyje 1 Balta; 2 Gelsvai žalia; 3 Geltona; 4 Rausva; 5 Raudona; 6 Violetinė. 1.9. Antrinės spalvos darinių pasiskirstymo lapalakštyje pobūdis 1 Siaura juosta pakraštyje; 2 Apvadu pakraščio zonoje; 3 Pertrauktais dryžiais ir dėmėmis; 4 Ištisiniais dryžiais. 1.10. Lapų pakraščio pobūdis 1 Lygus;; 2 Banguotas; 3 Smarkiai banguotas. 1.11. Lapų paviršiaus plaukuotumas 1 Apaugęs plaukeliais; 2 Be plaukelių. 1.12. Tulpių svogūnų forma 1 Ovališka; 2 Pailga. 1.13. Svogūno dengiamojo lukšto spalva 1 Ruda; 2 Rusva; 3 Geltona; 4 Oranžiška; 5 Raudona.

Generatyvinė augalo dalis

2.1. Žiedo tipas 1 Tuščiaviduris (6 vainiklapiai); 2 Pilnaviduris (daugiau nei 6 vainiklapiai). 2.2. Žiedo forma 1 Bokališka; 2 Lelijiška; 3 Ovališka; 4 Pailga; 5 Bijūniška (pilnavidurėms tulpėms); 6 Žvaigždiška. 2.3. Žiedo formos stabilumas 1 Stabili– nekinta viso žydėjimo metu; 2 Vidutiniškai stabili – žiedas išsiskleidžia saulėtą dieną, vakarop vėl susiskleidžia; 3 Nestabili – žydėjimo metu forma kinta negrįžtamai.

33 2.4. Tulpių žiedų ilgis [cm] 1 Labai trumpas – iki 2,0; 2 Trumpas – 2,1-6,0; 3 Vidutinis– 6,1-11,0; 4 Ilgas – 11,1-17,0. 5 Labai ilgas – daugiau nei 17,0. 2.5. Vainiklapių išvaizda 1 Siaurai smailėjantys; 2 Ovališki; 3 Nusmailėję tik viršuje; 4 Įkirpti viršuje. 2.6. Vainiklapių pakraščio pobūdis 1 Lygus; 2 Garbanotas; 3 Iškarpytas (šerkšnotas). 2.7. Vainiklapių iškarpymo intensyvumas 1 Silpnas; 2 Vidutiniškas; 3 Stiprus. 2.8. Vainiklapių iškarpymo vieta 1 Vainiklapio viršūnė; 2 Aplink visą vainiklapį; 3 Netaisyklingai po visą vainiklapį. 2.9. Pagrindinė žiedo spalva 1 Balta (sniego baltumo, dramblio kaulo baltumo, gelsvai balta, kitų atspalvių balta); 2 Rausva (avietiškai rausva, violetiškai rausva, kitų atspalvių rausva); 3 Rožinė (šviesiai rožinė, ryškiai rožinė); 4 Raudona (šviesiai raudona, oranžiškai raudona, skaisčiai raudona, tamsiai raudona, aviečių raudonumo, serbentų raudonumo, kitų raudonų atspalvių); 5 Geltona (šviesiai geltona, žalsvai geltona, pienių geltonumo, vaško geltonumo; tamsiai geltona, kitų atspalvių geltona); 6 Oranžinė (gelsvai oranžinė, rusvai oranžinė, rausvai oranžinė, tamsiai oranžinė, kitų atspalvių oranžinė); 7 Melsva (šviesiai melsva, pilkšvai melsva, violetiškai melsva, kitų atspalvių melsva); 8 Žalia (šviesiai žalsva, violetiškai žalva, tamsiai žalia, kitų atspalvių žalia); 9 Violetinė (šviesiai alyvinė, melsvai alyvinė; rausvai violetinė, tamsiai alyvinė, melsvai violetinė, purpuriškai violetinė, kitų atspalvių violetinė); 10 Juoda (pilkšvai juosva, žalsvai juosva, melsvai juosva, mėlynai juoda, žaliai juoda, violetiškai juoda); 11 Ruda; 12 Kitokia. 2.10. Spalvų skaičius išorinėje žiedo pusėje 1 Viena pagrindinė; 2 Dvi; 3 Trys ir daugiau.

34 2.11. Antrinės spalvos pasiskirstymas žiede 1 Siaura juosta viršutinėje vainiklapio dalyje; 2 Apvadu pakraščio zonoje; 3 „Liepsnos“ pavidalu vainiklapio apačioje; 4 Palengva (išskysdama) įsilieja į pagrindinę spalvą. 2.12. Žiedo dugnelio piešinio forma 1 Ovališka; 2 Trikampiška. 2.13. Žiedo dugnelio piešinio nusispalvinimas 1 Sutampa su vainiklapių spalva; 2 Su lengvu kitos spalvos potėpiu; 3 Sutampanti su vainiklapių spalva, bet su išsiliejančiu kitos spalvos apvadėliu; 4 Kitos spalvos, kuri palaipsniui įsilieja į pagrindinę 5 Kitos spalvos, ryškiais kontūrais; 6 Kitos spalvos nei vainiklapiai su siauru, bežydint išnykstančiu apvadėliu; 7 Kitos spalvos nei vainiklapiai su platesniu apvadėliu. 2.14. Kuokelių nusispalvinimas 1 Viena spalva; 2 Dviem spalvomis. 2.15. Žiedadulkių spalva 1 Vienos spalvos; 2 Dviejų spalvų. 2.16. Mezginės spalva 1 Žalia (daugumos veislių); 2 Melsva; 3 Raudona. 2.17. Tulpių žiedų kvapas 1 Žiedai kvepia; 2 Žiedai nekvepia.

35 Juodkaitė Regina, Dapkūnienė Stasė Ju-136 Tulpių (Tulipa L.) morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas: [metodinė priemone] Kėdainiai: leidykla Spaudvita, 2014 -36 p.: iliustr.

ISBN 978-609-8126-21-1

Leidinys, kaip metodinė priemonė, skiriamas agronominio ir biologinio profilio studentams, želdynų specialistams, tulpių selekcininkams ir plačiajai visuomenei tulpių veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimui.

UDK 582.5/.9(474.5)

Tulpių (Tulipa L.) morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas

Leidinį spausdino: UAB “Spaudvita”, tel. (8 347) 60 711 Užs. Nr. 593. Tiražas (100) egz.