Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë)

Leonidas MELNIKAS Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë) Lithuanian Jewish Musical Heritage (End of the 19th – First Half of the 20th Century)

Anotacija Studijoje bandyta paþvelgti á Lietuvoje gyvenusiø bei ið Lietuvos kilusiø þydø muzikø kûrybà kaip á daugialypá, dinamiðkai besivystantá meno reiðkiná. Analizuotos pasaulyje pagarsëjusiø Leopoldo Godowskio, Jashos Heifetzo, broliø Schneideriø, Vlado Perlemúterio sàsajos su Lietuva, ávertinta tarpukario þydø muzikø veikla, pateikta istoriniø duomenø apie liturginá muzikavimà, folkloro tyrinëjimus, muzikiná ugdymà. Paliesti skaudûs holokausto ávykiai. Gausioje istorinëje medþiagoje bandyta iðskirti esmines tendencijas, nuþymëti pagrindines raidos dominantes. Raktaþodþiai: Lietuvos þydai, muzikos paveldas, XX a. I pusë, muzika ir holokaustas.

Abstract The article looks at the multi-faceted, dynamically developing creative activity of Jewish musicians living or born in Lithuania at the end of the 19th and first half of the 20th centuries. It notes the links with Lithuania of such famous musicians as Heifetz, Godowsky, the brothers Schneider, and Perlemúter; analyses the activity of Jewish Lithuanian musicians in the interwar period; reviews the multiple historic evidence of synagogue music, Jewish folklore; and specifics of musical education of the period. The issues of the Holocaust are touched upon. The main tendencies, key points and most important factors of development are noted in the context of a vast historical material. Keywords: Lithuanian Jewish musicians; Litvak musical heritage; the first half of the 20th century; music and the Holocaust.

Ávadas atramà ir atgaivà. Kita vertus, Vilniaus sinagogose ir pas Vilniaus màstytojus nuolat apsilankantys þmonës Lietuvos þydø, daþnai vadinamø litvakais, muziki- neðë naujas idëjas, naujà iðmintá, naujus meninius vaiz- nis paveldas – be galo ádomi, daugelá aspektø turinti dinius. Vilniui buvo prigijæs „Lietuvos Jeruzalës“ var- tema. Kultûros paveldas – visada skirtingø, daþnai kon- das, ir tai atspindëjo esamà padëtá. Turtinga ir turi- troversiðkø veiksniø sankirta. Tad aiðkindamiesi kul- ninga litvakø dvasinë dirva negalëjo nepagimdyti didþiø tûros paveldo prigimtá visø pirma þvelgiame á meni- menininkø, màstytojø, mokslininkø. ninko individualybæ, jo nepakartojamà talentà, kuriø Deja, XX a. ávykusios istorijos griûtys nutraukë dëka gimsta ir visiems laikams iðlieka puikûs meno litvakø kultûros tradicijà. Du totalitariniai reþimai, tar- kûriniai. Nemaþiau reikðmingi yra ir kûrybos dvasi- si papildydami vienas kità, kartu ávykdë tai, ko nebû- nio konteksto klausimai, nes bûtent aplinka lemia ta- tø pajëgæs atlikti kiekvienas jø atskirai: naciai fiziðkai lento formavimàsi, jam suteikia kûrybos postûmá, nu- naikino Lietuvos þydus, sovietai naikino jø kultûrà, spalvina atitinkamomis spalvomis jo generuojamà trynë jà ið þmoniø atminties. Ilgus deðimtmeèius ne- pasaulio vizijà. Akivaizdûs ir kûrybos procesø ryðiai buvo minima daugelio þydø muzikø vardø, buvo pa- su istorinëmis aplinkybëmis, nubrëþianèiomis kûrëjo mirðtas jø meninis paveldas, atsiribota nuo litvakiðkø galimybiø ribas, veikianèiomis kûrybos rezultatø so- Lietuvos kultûrinës praeities „sluoksniø“1. Nebuvo no- cialinæ apyvartà, jø iðsaugojimo perspektyvà. Ámantrus rima matyti, kad nemaþa èia gimusiø pasaulio garse- ðiø veiksniø lydinys þymëjo ilgà ir vingiuotà þydø kelià nybiø uþaugo litvakiðko kultûrinio kraðtovaizdþio ap- Lietuvoje. suptyje ir kad bûtent èia reikia ieðkoti jø kûrybos iðtakø. Istorija ne tik lëmë, kad Lietuvoje per amþius bu- Kultûrinio genocido pagimdytas mentalitetas, igno- vo didelë þydø bendruomenë, bet ir tai, kad Vilnius ruodamas visa, kas buvo susijæ su þydiðka Lietuvos pra- buvo savotiðka neformali Rytø Europoje gyvenanèiø eitimi, nenorëjo taikstytis su akivaizdþia tiesa: istorinë þydø sostinë. Ið èia buvo spinduliuojama intelektuali raida negali vykti keliais lygiagreèiais, tarpusavyje nesu- ir dvasinë energija, kuri pasiekdavo tolimas bendruo- sisiekianèiais srautais, prieðingai – istorijos tëkmë visa- menes, sutvirtindavo jø tikëjimà, teikdavo gyvenimo da liudija bendras tendencijas ir daugiaðalius ryðius, o 79 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS jos nenumaldoma logika pasireiðkia tuo, kad anksèiau kur gyveno tokie raðytojai kaip Ðolom Aleichemas ar ar vëliau neiðvengiamai pralauþiami saviizoliavimosi Icchakas Bashevis Singeris. Litvakijos vardas visuo- „ledai“. met simbolizuos ðià civilizacijà“3. Odile Suganas taip Ði studija kaip tik ir yra bandymas bent ið dalies pat apibrëþia plaèias geografines „Litvakijos“ ribas. Anot uþpildyti esamas þiniø spragas, priminti tai, kas yra jos, „tai erdvë nuo Dniepro iki Oderio, Rusijos impe- pamirðta, atsekti ávykiø eigà, nustatyti jø ryðius. Stu- rijos pakraðèiai, nusëti vienaip ar kitaip reikðmingais dijoje akcentuotas XIX a. pabaigos – XX a. I pusës þydø telkiniais, kaip antai Ryga, Daugpilis, Kaunas, laikotarpis, nes kaip tik tuo metu litvakø kultûra iðgy- Gardinas, Baltstogë, Ðiauliai, Vitebskas, Minskas, Nau- veno klestëjimà ir pakilimà, itin paþenklintà litvakø gardukas ir kiti. Èia gyveno apie pusantro milijono dvasia, kurios atðvaitai Lietuvoje vëliau nors ir buvo þydø (litvakø)“4. Panaðios nuostatos, brëþiant plaèias jauèiami, vis labiau blëso. Kita vertus, ðios chronolo- litvakø arealo ribas, pastebëtinos Solomono Atamu- ginës ribos nebuvo absoliutinamos, nes vienais atve- ko5, Dovido Katzo6, Mashos Greenbaum7, Dovo Le- jais norëta paþvelgti á tradicijø iðtakas (visø pirma tai vino8 darbuose. sietina su liturginiu muzikavimu), kitais – pasekti pa- Nors ðioje studijoje nesiekiama apþvelgti „didþio- saulyje pagarsëjusiø muzikø kûrybos keliais, prasidë- jo“ litvakø regiono kultûros paveldo, o apsiribojama jusiais Lietuvoje ir ið èia á pasaulá atneðusiais litvakø þydø meno kûryba XX a. susiklosèiusiose Lietuvos vals- kultûros subrandintas dvasines inspiracijas. tybës ribose, taèiau giminystës ryðiai bei sàlytis su pla- tesne „geografine“ erdve ir ið jos iðplaukianèiomis Litvakai bei jø sàlytis su muzika dvasinëmis inspiracijomis neabejotinai buvo nuolat jau- èiama Lietuvos þydø meninës veiklos dominantë. Kadangi þydø muzikinis paveldas – palyginti maþai „Litvakija“ niekada nebuvo politinis, su valstybin- Lietuvos muzikologijos gvildenta tema2, studijà reikia gumu susijæs darinys. Todël daug svarbesnë nei terito- pradëti kai kuriø teoriniø atspirties taðkø patikslini- rinë yra ðios sàvokos dvasinë bei kultûrinë prasmë, mu. Prie tokiø priskirtinos pagrindinës sàvokos, api- kitaip tariant, tie bendri bruoþai ir poþymiai, kuriuos brëþianèios tiriamà reiðkiná, leidþianèios apibûdinti jo galima atsekti gana dideliame litvakø gyvenamame re- iðskirtinius poþymius, ir aplinkybës, kuriø dëka jis gione ir kuriø dëka juos galima iðskirti ið Europos þy- buvo ágavæs specifiniø inspiracijø bei paskatø, o jo dø. Anot Henri Minczeles, „Litvakija – tai kolektyvi- raida krypo savita, tarsi paties likimo nulemta vaga. në dvasia, gilus troðkimas bûti tuo, kas esi, kartu Pirmoji patikslinimo reikalaujanti sàvoka yra lit- nuveikti didþiuliai darbai ir noras imtis naujø“9. Stu- vakas. Pasiaiðkinæ ðios sàvokos prasmæ bei pateikæ ávai- artas ir Nancy Schoenbergai, iðskirdami litvakus ið Eu- rias jos interpretacijas turësime gaires, kurios padës ropos þydø (aðkenazi), akcentavo jø polinká á raciona- orientuotis istorinës medþiagos gausoje, iðskirti reikð- lumà10. Apie litvakø racionalumà, neprieðtaraujantá ir mingas tendencijas, susieti tarpusavyje ávairias muzi- nepaneigiantá jø jausmingumo, raðë Izraelis Lemper- kinio bei dvasinio gyvenimo apraiðkas. tas11. Ðiø prieðybiø sankirtà galime áþvelgti ir Chaimo Litvakø sàvokoje galima áþvelgti du reikðmingus as- Vital Drezdnerio, vertinusio tarp litvakø susiformavu- pektus: sias Talmudo komentavimo tradicijas, þodþiuose: „ko- – teritoriná, kie paradoksalûs buvo ðie þmonës, beveik antgamtiðko- – dvasiná, kultûriná. mis pastangomis, atsidëjæ, su aistringa meile Talmudui, Teritorinis litvakø sàvokos aspektas nurodo geo- atsiþadëdami visko keitæ save, kad taptø tauresni. Jø grafinæ vietà, kurioje þydai per ðimtmeèius buvo radæ pavelde mes randame charakteringus bruoþus to, kas sau prieglobstá ir kuri daugeliui jø buvo tapusi tëvyne. vadinama „lietuviðku mokslo metodu“: siekis nagrinë- Paþymëtina, kad geografine prasme litvakai sietini ne ti kiekvienà principà ið naujo, konceptualus gilumas, vien tik su Lietuva, bet su daug didesniu regionu, ku- persmelkiantis konkreèià tyrinëjamos temos paramet- rio ribos mena Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës lai- rø analizæ; troðkimas sukurti naujà þodynà, kuriuo bû- kus. Tokio poþiûrio laikosi dauguma þydø istorijos ir tø galima adekvaèiai perteikti savo originalø poþiûrá á kultûros tyrinëtojø. Yves Plasseraud raðë: „Þydai pa- Talmudà“12. Beje, dar XVIII a. litvakams buvo prigi- maþu sukûrë savità civilizacijà, kuri buvo uþdara ir jæs vardas „mitnageds“, kuris iðvertus ið hebrajø kalbos sykiu neprisiriðusi prie konkretaus kraðto, universali reiðkia „tie, kas nesutinka“. ir perþengianti bet kokias sienas. Nuo Kiðiniovo Besa- Visi ávardyti bruoþai atspindëjo Lietuvoje gyvenu- rabijoje iki Kovno (Kaunas) Lietuvoje, nuo Èernovcø siø þydø mentalitetà, liudijo jø màstymo bûdà. Savo (Bukovinoje), Lembergo (Lvovas, rytø Galicijoje) iki ruoþtu litvakø, kaip gana vieningos kultûrinës bendri- Minsko (Baltarusijoje) susiformavo vientisa kultûrinë jos, istoriðkai susiformavæ dvasiniai prioritetai bei elg- erdvë, kur klestëjo jidið kalba ir nuostabi literatûra, senos modeliai brandino kûrybinæ potencijà, kurios 80 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë) iðdava – nepaprastai turtingas kultûros paveldas visø þydø bendruomenës gyvenimo bûdo ir sudaranèios sa- pirma religinës filosofijos bei meno srityse. votiðkas vidines kûrybinës veiklos inspiracijas. Tai: Labai svarbu ir tai, kad „Litvakija“, kaip abstrak- – prigimtinis þydø polinkis á muzikos kûrybà; taus dvasinio bendrumo, giluminës kultûrinës sàsajos – pagarbus poþiûris á dvasinæ kûrybinæ veiklà; idëja, lëmë universalø dësningumà: nepriklausomai nuo – iðsimokslinimo bei studijø kaip universalios ver- to, kur gyvenimas nubloðkia þmogø, kokios „geografi- tybës supratimas. nës“ koordinatës paþymi jo buvimo vietà, jo mintyse Nemaþiau svarbø vaidmená vaidino ir meninës ap- ir ðirdyje iðlieka amþiams áspausta vertybiø sistema, linkos spinduliuojama energija, kurios nepakartojamas kuria jis vadovaujasi gyvenime, veikloje, kûryboje. Ði koloritas buvo susijæs su sudëtingà polifoniná audiná vertybiø sistema atspindi dar vaikystëje ðeimos bei ap- primenanèiu daugiatauèiu to meto Lietuvos kultûros linkos suformuotas nuostatas ir kaip tik ji lemia dvasi- kraðtovaizdþiu. Daug sakantis ir labai simboliðkas ðios niø tradicijø iðsaugojimà ir sklaidà. Todël visai ne- kultûrø pynës liudijimas – 1919 m. balandþio 16 d. svarbu, ar tas þmogus lieka gyventi savo tëvø þemëje, Vilniuje ávykusio „Valdiðko simfonijos orkestro“ pir- ar istorijos sûkuriø pagautas yra priverstas ieðkotis ra- mojo koncerto, kuriam dirigavo Konstantinas Galkaus- mesniø uþuovëjø svetur, jis iðlieka toks pat, nes jo dva- kas, afiða: á klausytojà ji „kreipësi“ penkiomis kalbo- sinë konstitucija nekinta. XX a. po pasaulá iðblaðkytø mis – lietuviø, lenkø, rusø, baltarusiø ir þydø13. Tokia litvakø muzikø patirtis patvirtina ðá dësningumà. ávairiø kultûrø bei tradicijø sanglauda buvo labai veiks- Kita sàvoka, itin svarbi aiðkinantis „Litvakijos“ dva- mingas, menines erdves pleèiantis kûrybos akstinas. sios inspiruoto muzikinio paveldo problemas, yra kul- Greta iðvardytø aplinkybiø, tapusiø reikðmingomis, tûros paveldas. Nors ði sàvoka mokslo tyrimuose bei muzikinius pasiekimus lemianèiomis inspiracijomis, ðnekamojoje kalboje vartojama labai daþnai, vis dëlto deja, tenka paminëti ir prieðiðkumà, kuris kaip pati ji suprantama skirtingai, o tai apsunkina meno reiðki- neiðvengiamybë per amþius lydëjo þydø dvasinæ savi- niø tyrimà bei vertinimà. raiðkà. Bûtent ðis prieðiðkumas, kurio apraiðkø apstu Apibrëþiant kultûros paveldo sàvokà, galimi ðie at- þydø tautos istorijoje, formavo nelygiateisës konkuren- spirties taðkai: cijos sàlygas, vertë, ypaè XX a. pradþioje, ryðkesnius – kultûros paveldas gali bûti suprantamas kaip sa- Lietuvoje gimusius muzikantus ieðkoti palankesniø kû- votiðka kultûros kvintesencija, siauras kultûros sluoks- rybai ir gyvenimui sàlygø svetur. Paradoksalu, bet kaip nis, jungiantis geriausia, kas meno genijø yra sukurta; tik prieðiðka aplinka keistu bûdu lëmë stulbinanèià pa- – kultûros paveldas gali bûti suprantamas ir kaip saulinæ kai kuriø muzikø karjerà: uþgrûdinti prieðið- savotiðkas viskà jungiantis konglomeratas, liudijantis kumo, iðsiverþæ ið aplinkos, ribojusios jø meninæ savi- pagarbà kiekvienai kûrybinio veiksmo apraiðkai; ðiuo raiðkà, iðsineðæ didþiulá neiðnaudotà dvasiná potencialà, atveju paveldas tarytum sutapatinamas su spalvinga mar- jie staiga pasijuto esà pasaulyje, kur ne kilmë, bet ta- ga mozaika pabrëþiant, kad kiekvienas ðios mozaikos lentas ir sugebëjimai buvo visko matas ir kur niekas fragmentas yra be galo vertingas, nes be jo mozaika jau nebegalëjo sustabdyti jø þygio á ðlovæ. niekada nebus pilna. Minëtos aplinkybës bei veiksniai formavo specifi- Litvakø muzikinë veikla ásikomponuoja á ðias abi næ dirvà, áspaudusià ryðkø pëdsakà litvakø muzikinë- kultûros paveldo koncepcijas. Tiek „elitine“ prasme, je veikloje, lëmusià savotiðkas ir nepakartojamas jos akcentuojant dëmesá á muzikinio Olimpo vardus, spin- apraiðkas. duliuojanèius aukðèiausius muzikos meno pasiekimus, tiek ir platesne prasme, nuþvelgiant gal ir kuklius, bet Pasaulinio garso muzikai tuo metu ir tame kontekste labai reikðmingus kûrybos pasiekimus, akivaizdu, kad litvakai ámynë ryðkø pëd- Litvakø muzikinio paveldo amplitudë yra labai pla- sakà muzikos mene. Juolab kad litvakø muzikos pali- ti, siekianti „ploniausià“ genijø kûryba paþenklintà kul- kimas byloja apie ðiø dviejø kûrybos apraiðkø tarpusa- tûros sluoksná. Priklausomybë ðiam sluoksniui liudija vio organiná ryðá. Juk genialus kûrybos proverþis yra absoliutø menininko indëlio matà, kuris taikytinas tik galimas tik susidarius atitinkamoms sàlygoms, susifor- universalia vertybe tapusiems kûrybiniams pasieki- mavus meninæ veiklà inspiruojanèiai bei skatinanèiai mams. Net keliø ið Lietuvos kilusiø muzikø meninë dirvai. Todël tiek ið Lietuvos kilæ muzikos genijai, tiek veikla atitinka ðiuos aukðtus vertinimo kriterijus, jø ir èia darbavæsi kuklûs muzikantai vertintini kaip to „autorystë“ akivaizdi kuriant tai, kas ðiandien supran- paties kultûrinio proceso dalyviai. tama kaip XX amþiaus pasaulio klasikinës muzikos Litvakø muzikinei veiklai palankià veiksniø san- paveldas. kirtà lëmë kelios aplinkybës. Visø pirma tai aplinky- Viena kertiniø XX a. fortepijono meno raidos figûrø bës, kylanèios ið tradicinio, istoriðkai susiklosèiusio yra Lietuvoje gimæs Leopoldas Godowsky’s (1870–1938). 81 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS

Jo kûrybinë veikla sutapo su esminiø muzikos kultû- nebuvo kur nors ilgesná laikà mokæsis. Vëliau L. Go- ros permainø laikotarpiu, kai nauju meniniu iððûkiu dowsky’s raðë: „Bûèiau laimingas, galëdamas pareikð- tapo polinkis á intelektualumà bei kameriðkumà kaip ti, kad esu Liszto ar kokio kito didþio þmogaus moki- atsvara anksèiau bujojusiam romantiniam jausmingu- nys, taèiau nesu. Neturëjau në trijø mënesiø pamokø. mui bei beribiam solisto virtuozo diktatui. Kita ver- Man sakydavo, kad pradëjau skambinti fortepijonu tus, XIX a. paveldas, visokeriopai iðkëlæs fortepijono dvejø metø. Galvoju, mano fantazuoti linkusi ðeima menà, suformavæs romantiðkai egzaltuotà pianisto vir- perdëdavo. Negaliu to tikrai þinoti“17. tuozo figûrà, átvirtinæs jo vyraujantá statusà muzikos Fortepijono pratybos vyko paslapèia: prie instru- gyvenime bei aprûpinæs já turtingu, labai gausiu reper- mento maþasis L. Godowsky’s sësdavo, kai namuose tuaru, buvo galinga paskata kiekvienam ryðkiu talentu nebûdavo jo globëjo, nes ðis primygtinai reikalavo stu- paþenklintam artistui. Dviejø epochø sankirta buvo pa- dijuoti smuikà. „Neatsimenu, ar kas mokë mane pa- lankus metas L. Godowsky’o kûrybai, kurioje áman- þinti natø vertæ bei prasmæ, valdyti pirðtais klaviatûrà; triai susipynë kontroversiðkos meninës idëjos, inspi- gal visø þiniø pasiekiau autodidaktikos keliu. Taèiau racijos, ieðkojimai. Viena vertus, L. Godowsky’s tæsë tikrai atsimenu, kad nuo penkeriø metø nebeturëjau romantinio pianizmo tradicijà (jo sukurtos 53 F. Cho- jokios pagalbos“18. pino etiudø transkripcijos virtuoziniais sunkumais pra- Jis savarankiðkai bandë áveikti viskà, kas pakliû- noksta sudëtingiausius F. Liszto opusus), kita vertus, davo po ranka. Vëliau jis prisimindavo, kaip „yrësi“ jam bûdinga aukðta atlikëjo kultûra, gilinimasis á au- per tuomet Rusijoje populiarø Krupinskio19 (?) forte- tentiðkas muzikinio teksto prasmes, konceptualios ir pijono pradþiamokslá nenurimdamas, kol naujas su- racionaliai apgalvotos interpretacijos buvo tarsi atei- dëtingesnis pasaþas tapdavo jam toks pat lengvas, kaip ties, kurios siekiams jis suteikë stiprø postûmá, nu- anksèiau jau áveiktas20. Fortepijono pratybos, smui- matymas. Jo kûrybos bipoliariðkumas savotiðkai sieti- ko pamokos ir muzikavimas su globëju tæsësi nuo nas su keista, jokia pedagogine tradicija nesuvarþyta ryto iki vëlyvos nakties. Penkeriø metø jis sugebëjo vaikyste. grieþti F. Mendelssohno koncerto e-moll solo partijà L. Godowsky’s gimë Þasliuose14, anksti liko naðlai- ir fortepijonu akompanuoti L. Passinockui. Beje, tuo tis – jo tëvas gydytojas Mathew (Motel) Godowsky’s metu L. Godowsky’s sukûrë ir savo pirmàsias kom- mirë choleros epidemijos metu, kai vaikui tebuvo pus- pozicijas. Didelëmis pastangomis ir ákalbinëjimais antrø metukø. Motina Ana Godowsky, atsidûrusi su- jam pavyko átikinti globëjà nustoti rûpintis smuiko dëtingoje finansinëje padëtyje, iðsikëlë su sûnumi ið studijomis, ir nuo to laiko jis visiðkai atsidavë forte- pradþiø á Ðirvintas, vëliau á Vilniø. Èia jiems labai pa- pijonui. gelbëjo ðeimos draugai Louisas ir Minna Passinockai, Devyneriø metø L. Godowsky’s pirmà kartà vieðai ëmæsi globoti berniukà. koncertavo Vilniuje. Jis skambino F. Mendelssohnà, Louisas Passinockas15 buvo aistringas smuiko më- F. Chopinà, F. Lisztà, taip pat akompanavo L. Passi- gëjas. Neturëdamas savo vaikø jis átikëjo galás ruoðti nockui, atlikusiam H. Wieniawskio ir Vieuwtemps’o L. Godowsky smuikininko karjerai. L. Passinockas, kûrinius. Pasisekæs koncertas pastûmëjo L. Passino- anot L. Godowsky’o, buvo pakankamai pajëgus smui- ckà pradëti rengti maþojo vunderkindo koncertinius kininkas, mokæsis pas tokius pripaþintus menininkus turne, juolab kad koncertø metu galëjo pasirodyti ir kaip Ferdinandas Lauba, Ferdinandas Davidas, Hen- jis pats. Buvo koncertuota Kaune, Gardine, Daugpi- rykas Wieniawskis. Todël smuiko studijos greitai pa- lyje, Minske, Baltstogëje. Keli geranoriai (teisinin- sistûmëjo á prieká. Tikriausiai L. Passinockas sutei- kas Knorosovsky’s ið Gardino, medikas Chasanovi- kë L. Godowsky’ui ir pirmàsias muzikos raðto, kitas tchius ið Balstogës) bandë siøsti L. Godowsky studijuoti bendràsias muzikos þinias. Taèiau já nuolat traukë Sankt Peterburgo konservatorijoje, taèiau nesëkmin- fortepijonas: „Trejø metø dëdës (Passinocko) forte- gai. L. Godowsky iðgirdæs Vilniuje lankæsis belgø smui- pijonu að pradëjau paþinti þavesio ir paslapties kupi- kininkas Ovide Musinas buvo suþavëtas jaunojo pia- nus dramblio kaulo ir juodmedþio klaviðus. Visa tai nisto talentu, kalbino já keliauti kartu ir koncertuoti man atrodë visiðkai natûralu ir áprasta, tarsi visada Europoje, bet tam pasiprieðino motina, pabûgusi iðsi- þinojau, kaip jais skambinti. Niekas neprisimena, kaip skyrimo su sûnumi. mokësi valgyti. Skambinti fortepijonu man buvo ly- Vëliau koncertiniai keliai nuvedë L. Godowsky ir giai taip pat“16. L. Passinockà á Maþàjà Lietuvà ir Rytprûsius – jie kon- Sunku patikëti, kad L. Godowsky’s – unikalus pia- certavo Klaipëdoje, Tilþëje, Karaliauèiuje. Èia juos nistas virtuozas, pasiekæs pasaulinæ ðlovæ ir platø pri- iðgirdo Karaliauèiuje gyvenæs bankininkas Feinber- paþinimà, neturëjo nei rimtø fortepijono pedagogø, gas21 ir rimtai susirûpino vaiko ateitimi. Jam pavyko nei sisteminio muzikinio iðsilavinimo. Jis apskritai ákalbëti L. Passinockà, kad ðis leistø L. Godowsky’ui 82 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë) studijuoti Berlyne. Per stojamàjá patikrinimà Leopol- L. Godowsky’o pianistinës karjeros fenomenas yra das, kuriam buvo dvylika ar trylika metø, atliko L. van sunkiai paaiðkinamas. Be abejonës, yra nemaþa muzi- Beethoveno sonatà Es-dur op. 81a ir kelias F. Men- kø, kuriø neeiliniai gabumai pasireiðkë ankstyvame delssohno pjeses. Netikëtai paklaustas, ar gali trans- amþiuje. Taèiau tie ið jø, kurie iðgarsëjo ir pasiekë ponuoti kà tik paskambintà F. Mendelssohno Rondo dideliø kûrybiniø aukðtumø, turëjo puikius peda- Capriccioso á kità tonacijà, puikiai susitvarkë su uþ- gogus29. Tuo tarpu L. Godowsky’s visko pasiekë pats duotimi, nors anksèiau niekada to nedarë22. L. Go- vienas, ir tai – reta iðimtis muzikos istorijoje. Jo iðskir- dowsky’s buvo priimtas á Berlyno aukðtàjà muzikos tiniai gabumai, ágimta intuicija, neátikëtinas uþsispy- mokyklà ir paskirtas á profesoriaus Ernsto Friedri- rimas ir darbðtumas, nors ir buvo lemiami veiksniai, cho Karlo Rudorffo klasæ. Taèiau studijos truko neil- patys savaime dar negalëjo uþtikrinti jo stulbinanèios gai: savarankiðkas ir nepriklausomas, pasiekæs viskà karjeros – pianistais netampama negyvenamoje salo- pats vienas, jis negalëjo pritapti prie konservatyvios, je ar dykumoje. Talentui reikalinga terpë, kuri rezo- pedantiðkos, tradicijomis paremtos vokieèiø pianis- nuotø dvasios virpesius, praturtintø meniniais áspû- tinës mokyklos reikalavimø. Studijos L. Godowsky dþiais, suteiktø kûrybinës raidos gairiø. Tokia terpë labai nuvylë, ypaè já papiktino profesoriaus su panie- L. Godowsky’ui galëjo bûti tik Vilnius30. Bendrauda- ka iðsakytas poþiûris á F. Chopinà kaip á saloninës mas èia su muzikais ir muzikos mylëtojais, lankyda- muzikos kûrëjà23. Visai tikëtina, kad Berlyne jis taip masis koncertuose ir pats juos rengdamas L. Godow- pat susidûrë su antisemitizmu bei profesiniu pavydu, sky’s patyrë tuos áspûdþius, kurie leido jam þengti nes kaip tik ðias berlynieèiø „silpnybes“ minëjo po muzikos paþinimo keliu. Jam tai buvo ypaè svarbu, ilgo laiko 1900 m. èia atvykæs koncertuoti24. Iðken- nes jokia prityrusio pedagogo ranka jo „nevairavo“ tæs Berlyno aukðtojoje muzikos mokykloje vos tris vaikystëje. mënesius, L. Godowsky’s nutraukë mokslus, juolab L. Godowsky’s tapo vienu ryðkiausiø savo laiko mu- kad já pasiekë þinia ið Vilniaus apie Minnos Passi- zikantø ir turëjo didþiulæ átakà fortepijono meno rai- nock mirtá. Taèiau á Lietuvà nebegráþo – tikëdamasis dai. H. Neuhausas, vadinæs L. Godowsky „geriausiu geresnës ateities su motina bei L. Passinocku iðvyko savo mokytoju“31, raðë, kad jo „pianistiniai pasieki- á Amerikà. Tai ávyko 1884 m., jam tuomet buvo try- mai yra iðtisa epocha fortepijono meno istorijoje“32. lika metø. Dël galimybës mokytis pas L. Godowsky varþësi ge- Vilniuje L. Godowsky’s apsilankë dar kartà. 1935 m. riausi to meto pianistai, jo kûrybinës idëjos per mo- Heinricho Neuhauso kvietimu jis buvo nuvykæs á kinius buvo pasiekusios ir Lietuvà33. Maskvà ir Leningradà surengti meistriðkumo kursø, Kitas XX a. pasaulio muzikos elitui priskirtinas ið taèiau stalininëje Rusijoje pasijuto nejaukiai ir radæs Lietuvos kilæs muzikas – tai Vilniuje gimæs ir vaikystæ dingstá greitai iðvyko25. Pasinaudojæs proga ið Mask- èia praleidæs legendinis smuikininkas Jasha Heifetzas vos per Rygà atvaþiavo á Vilniø. Savo artimam drau- (1901–1987). Skirtingai nei L. Godowsky’s, kuris Lie- gui Maurice’ui Aronsonui 1935 m. birþelio 13 d. jis tuvoje gavo vos kelis atsitiktinius patarimus, J. Hei- raðë ið Vilniaus: „Keistas jausmas apëmë apsilankius fetzas èia buvo ágijæs pakankamai rimtus profesijos inkognito mieste, kur gyvenau nuo trejø–ketveriø metø pamatus, o jo kelià á muzikà lydëjo tëvø supratimas ir amþiaus ir kur vël esu gyvenimo pabaigoje. Man tai atidus pedagogø dëmesys. liûdnas ir patetinis ávykis. Kodël man èia buvo lemta Fenomenalios J. Heifetzo karjeros pradþia – Vil- taip kentëti?“26 nius. Èia pirmàsias smuiko pamokas ið savo tëvo – L. Godowsky’s ketino nuvaþiuoti ir á Þaslius, ta- savamokslio klezmerio – jis gavo bûdamas vos trejø èiau susidûrë su nelaukta kliûtimi – ðias dvi jo gimtas metø. Su sûnumi tëvas dirbo kasdien net po kelias vietas skyrë valstybës siena: Þasliai buvo Lietuvos, tuo valandas. Paradoksalu, nors ir bûdamas savamokslis, tarpu Vilnius – okupuotas lenkø. „Atrodo, joks gyvas sûnø muzikinei karjerai jis ruoðë kaip prityræs profe- ar negyvas daiktas negali kirsti Lenkijos-Lietuvos sie- sionalus smuiko pedagogas – smuikavimo pagrindai nos. Nëra nei paðto, nei muitinës, nieko. Jei bandai buvo ugdomi remiantis pripaþintomis to meto smui- keliauti á Lietuvà ið Lenkijos, lietuviai iðpraðo tave. ko mokyklomis34. Jei keliauji ið Lietuvos á Lenkijà, lenkai uþtveria tau Penkeriø metø J. Heifetzas ástojo á Vilniuje veiku- kelià. Lietuviðkos karvës negnaibo lenkiðkos þolës, lie- sià Rusø muzikos draugijos muzikos mokyklà, kur jo tuviðki þvirbliai neskraido lenkiðka padange“27, – guo- smuiko mokytoju buvo Eliasas Malkinas35 (1865– dësi jis þurnalistui Marshallui Sprague. Vienintelë ga- 1953). E. Malkino, kaip, beje, ir kitø to meto Rusø limybë patekti á Lietuvà buvo ávaþiuoti á jà ið Latvijos. muzikos mokyklos pedagogø, veikla Vilniuje panei- Taèiau tokiø þygiø L. Godowsky’s jau nesiëmë. Pri- gia gajø mità apie þemà XX a. pradþios muzikos profe- slëgtas ir apviltas jis iðvyko28. siná lygá Lietuvoje. E. Malkinas buvo Sankt Peterburgo 83 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS konservatorijos Leopoldo Auerio klasës absolventas, Budapeðto kvartetas buvo ásisteigæs dar 1917 m., daug prisidëjæs prie savo garsios Alma Mater tradicijø ir nors per visà savo istorijà iki pat 1967-øjø iðsaugo- sklaidos Lietuvoje. Jo mokiniai demonstravo rimtus jo Vengrijos sostinës vardà, nuo 1936 m. jame muzi- pasiekimus, studijavo klasikiná smuiko repertuarà. kavo vien iðeiviai ið Lietuvos ir Rusijos39. Legendi- Tarp jø, aiðku, iðsiskyrë J. Heifetzas, kurio laimëji- nis, neturëjæs sau lygiø Budapeðto kvartetas suformavo mai buvo ypatingi. Per trejus metus baigæs studijas visiðkai naujà XX a. kamerinio muzikavimo kultûrà, mokykloje, aðtuoneriø metø Jasha jau vieðai buvo atli- davë postûmá kvarteto þanro raidai, lëmë specifines kæs F. Mendelssohno koncertà e-moll, H. Weniaw- interpretacines tradicijas. Budapeðto kvartetui pavy- skio koncertà d-moll, Sarasate fantazijà „Faustas“ ir kt. ko áveikti tuomet áprastà primarijaus kompleksà40, Po muzikos mokyklos buvo nuspræsta, kad J. Hei- perteikti vientiso, puikiai subalansuoto skambëjimo fetzas toliau studijuos Sankt Peterburgo konservato- harmonijà, parodyti anksèiau daþnai ignoruotø vidu- rijoje. E. Malkinas paraðë labai ðiltà rekomendaciná riniø balsø raiðkos galimybes. Darni, nepriekaiðtinga, laiðkà Sankt Peterburgo konservatorijoje tuomet pra- iðbaigta kvarteto grieþimo maniera klausytojams su- dëjusiam dëstyti vilnieèiui Maksimilianui Ðteinbergui, darydavo áspûdá tarsi atlikëjai muzikuodami „kvëpuo- kuriame praðë globoti maþàjá J. Heifetzà36. Taèiau prieð ja kartu“, „vibruoja kartu“, „skamba kaip vienas in- iðvykstant reikëjo iðspræsti kelias rimtas problemas ir strumentas“, o juos vertinusius kritikus vertë vartoti pirmiausia – finansines. Heifetzo ðeima vertësi sun- absoliutinimo kategorijas41. Be to, Budapeðto kvarte- kiai, tuo tarpu kelionë á Sankt Peterburgà bei pragy- tas labai iðplëtë repertuaro ribas – grieþë tiek ðiuolai- venimas ten reikalavo nemaþø lëðø. Ðá sunkumà padëjo kinæ muzikà, tiek retai atliekamà klasikiná paveldà (pa- áveikti Vilniaus þydø bendruomenë, skyrusi J. Heife- vyzdþiui, jie daug prisidëjo sugràþindami á koncertø tzui negràþintinà 300 rubliø paskolà37. Kita proble- sales vëlyvuosius L. van Beethoveno kvartetus). Nuo ma, kurià Heifetzai privalëjo áveikti – antiþydiðki Ru- 1940 iki 1962 metø ansamblis turëjo oficialaus JAV sijos imperijos ástatymai. Juos pavyko apeiti gana Kongreso bibliotekos kvarteto statusà (Quartet-in-Re- paradoksaliu bûdu. Sankt Peterburgo konservatorijo- sidence)42. Pagal sutartá muzikantai grieþë bibliotekai je vienu metu studijavo du Heifetzai – Jasha ir jo tëvas priklausanèiais Stradivari instrumentais, koncertai bu- Ruvimas. Mat pagal tuomet galiojanèius „sëslumo“ ásta- vo áraðomi „Columbia Broadcasting Corporation“ ir tymus þydams buvo ribojama teisë apsigyventi sosti- transliuojami visoje ðalyje43. 1957 m. jie tapo pirmuoju nëje, tad studijos buvo vienintelë galimybë Jashai likti televizijos filmuotu kameriniu ansambliu. Visa tai dar Sankt Peterburge, o jo tëvui nepalikti savo aðtuonmeèio labiau iðgarsino tiek ansamblá, tiek ir patá kvarteto sûnaus vieno svetimame mieste (Sankt Peterburgo þanrà. Kvarteto áraðai (jø iðliko daug) þavi atlikimo konservatorija buvo atleista nuo þydams taikomø „sës- kultûra, stilingumu, elegancija. Tai – klasikinis muzi- lumo“ apribojimø, todël studijos automatiðkai suteik- kos paveldas. davo teisæ gyventi sostinëje). Ðia proga visada graþiais Didelis nuopelnas kvarteto iðkovotai ðlovei priklausë þodþiais prisimenamas Sankt Peterburgo konservato- vilnieèiams violonèelininkui M. Schneideriui, ilgiau- rijos direktorius garsusis rusø kompozitorius Aleksan- siai kvartete grojusiam atlikëjui (á ansamblá jis atëjo dras Glazunovas, radæs iðeitá ið nelengvos situacijos38, 1930 m. ir jame liko iki pat 1967 m., nors paskutiniø- taèiau maþai atkreipiamas dëmesys, kokioje barbarið- jø kvarteto koncertø dël ligos jau nebegrojo), bei jo koje ðalyje visa tai vyko. broliui A. Schneideriui, grieþusiam antrojo smuiko par- Sankt Peterburge J. Heifetzas studijavo Joanneso tijà 1932–1944 ir 1955–1967 metais. Broliø veikla Nalbandiano, vëliau – vieno garsiausiø tuomet smuiko kvartete prasidëjo tuo metu, kai kvartetas iðgyveno me- profesoriø Leopoldo Auerio klasëje. Tolimesnis J. Hei- ninæ krizæ, susijusià su neiðvengiama kartø kaita. fetzo likimas gerai þinomas – triumfai, garsenybës gy- Schneideriams atëjus kvartetas atsinaujino, suforma- venimas, pasaulinë ðlovë. Galima tik pridurti, kad Vil- vo savo nepakartojamà braiþà, sparèiai ëmë kopti á niuje jis paskutiná kartà apsilankë 1913 metais. pasauliná pripaþinimà. L. Godowsky’s ir J. Heifetzas – dvi iðskirtinës as- Abu broliai gimë ir uþaugo Vilniuje. Jø tëvas Izho- menybës muzikos pasaulyje. Atrodytø, joks kitas lit- kas Sznejderis (jo profesija buvo tolima muzikai – jis vakas muzikas sunkiai galëtø prilygti jiems savo ðlo- taisë spynas ir gamino raktus) buvo aistringas melo- ve. Tad yra be galo reikðminga, kad XX a. muzikos manas ir grieþtai reikalavo, kad visi vaikai mokytøsi istorijoje greta ðiø dviejø atlikimo meno titanø atran- muzikos. Savo vyresniajam sûnui Mishai (Mojzesz) de- dame ir daugiau neátikëtinas aukðtumas pasiekusiø ið- vintojo gimtadienio proga jis nupirko violonèelæ ir nu- eiviø ið Lietuvos. Tarp jø – broliai Misha (1904–1985) rodë, kad nuo ðiol ðis mokysis grieþti. Lygiai taip pat ir Alexanderis Schneideriai (1908–1993), pasaulyje be diskusijø buvo nuspræsta, kad duktë Manya skam- pagarsëjusio Budapeðto kvarteto artistai. bins fortepijonu, o jaunesnysis sûnus Sasha (Abram) – 84 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë) smuikuos (ðios prievolës iðvengë tik antrasis sûnus Gri- orkestro Hamburge koncertmeisterio vietà. 1932 m., sha, pasirodæs visiðkai negabus muzikai). Po dienos jausdamas Vokietijos radikalëjimà bei bræstanèias per- darbø vakare á namus gráþdavæs tëvas iðklausydavo mo- mainas, apsisprendë prisijungti prie Budapeðto kvar- tinos ataskaità apie vaikø muzikos studijas, ir tais at- teto, kuriame kaip tik atsirado laisva vieta. vejais, jei nuspræsdavo, kad vaikai muzikavo nepakan- Abiejø broliø ðlovë nebuvo vien tik siejama su Bu- kamai uoliai, juos „motyvuodavo“ rykðtëmis44. Nors dapeðto kvarteto pasiekimais. Jø kûrybinës saviraið- toks auklëjimo metodas nebuvo itin civilizuotas (kita kos ir interesø laukas buvo toks platus, kad kiekvie- vertus, visiðkai atitiko ano meto tradicijas), ðiuo atve- nas jø rasdavo vis naujø veiklos formø ir galimybiø. ju jis pasirodë efektyvus – Misha ir Sasha tapo pasau- Ypaè tai pasakytina apie A. Schneiderá. Jo meniniais lyje garsiais atlikëjais. partneriais buvo Pablo Casalsas, Arturas Schnabelis, Mishai violonèelæ dëstë tëvo draugas Efremas Kil- Isaacas Sternas, Arturas Rubinsteinas, Rudolfas ir Pe- kulkinas – garsaus Leipcigo konservatorijos profeso- teris Serkinai, Josephas Szigeti, Natanas Milsteinas, riaus Juliuso Klengelio mokinys. Jau po trejø studijø Yehudi Menuhinas, Ralphas Kirkpatrickas, Andra- metø, teturëdamas vos dvylika, Misha uþsidirbo ið sa- sas Schiffas. Jis daug dirigavo, grieþë altu, vadovavo vo muzikinës veiklos – grieþë miesto operos orkest- 1973 m. suburtam Brandenburg Ensemble 50. Broliai re. Tuo pat metu jis pirmàkart patyrë kvartetinio mu- Schneideriai labai daug nuveikë ugdydami jaunuosius zikavimo dþiaugsmà – kartu su okupuotame Vilniuje Amerikos muzikus. Jie aktyviai prisidëjo rengiant gar- reziduojanèiais vokieèiø kariðkiais atliko J. Haydno ir sius vasaros meistriðkumo kursus Marlboro, tarp ku- W. A. Mozarto kvartetus kalëdiniame koncerte, ir jau riø dalyviø buvo vëliau þymiausiø kvartetø – Juilliard, tada nusprendë, kad taps „garsaus kvarteto“ nariu45. Guarneri, Vermeer – nariai. Kitas reikðmingas jø dar- 1920 m. M. Schneideris iðvyko studijuoti á Leip- bas ðvietimo srityje buvo Niujorko styginiø orkestras – cigà pas J. Klengelá (kadangi Vilnius buvo okupuotas kasmetiniai per Kalëdø atostogas vykæ kamerinës ir lenkø, sienà jis kirto slapèia naktá, pakeliui parkrisda- orkestro muzikos meistriðkumo kursai, kuriø baigia- mas ir sudauþydamas violonèelæ46). Leipcige jo ben- mieji koncertai tradiciðkai buvo rengiami prestiþinë- dramoksliais J. Klengelio violonèelës klasëje buvo se „Carnegie Hall“ (Niujorkas) ir „Kennedy Center“ vëliau áþymybëmis tapæ Emanuelis Feuermannas ir (Vaðingtonas) salëse. Niujorko styginiø orkestro mo- Gregoras Piatigorsky. Baigæs studijas ir gavæs aukðto- kyklà, kuriai nuo 1968 m. ilgiau nei du deðimtmeèius sios muzikos mokyklos diplomà buvo pakviestas dës- vadovavo A. Schneideris, o jo brolis Misha talkino tyti Frankfurte prie Maino. Kurá laikà koncertavo Pri- kaip pedagogas, iðëjo keli tûkstanèiai jaunø Ameri- sca kvarteto sudëtyje, o 1930 m. ásitraukë á Budapeðto kos stygininkø51. kvarteto veiklà. Jaunystëje iðvykæ ið Vilniaus ir niekada daugiau ja- A. Schneideris þengë brolio pramintais keliais. me nesilankæ broliai Schneideriai iki gyvenimo pabai- Smuiko studijas tëvo iniciatyva pradëjo, kai jam buvo gos prisimindavo savo gimtàjá miestà. A. Schneiderio penkeri metai, taigi tais paèiais metais kaip ir vyres- pageidavimu Vilniaus pavadinimas iðkaltas ant jo ant- nysis brolis Misha (tuomet Vilniuje visi siekë pakar- kapinio akmens Niujorke. toti J. Heifetzo sëkmæ47). Mokslus Vilniuje baigë pas Dar vienas ið Lietuvos kilæs muzikas, palikæs ryðkø E. Malkinà. Kaip ir brolis, uþdarbiavo grodamas ope- pëdsakà XX a. muzikos kultûroje, yra Vlado (Vladis- ros orkestre, taip pat dar Vilniuje iðbandë jëgas kvar- las) Perlemúteris (1904–2002), labai savita, net pa- tete48. 1924 m. brolio paskatintas iðvyko á Frankfurtà slaptinga asmenybë, kurios ðlovë – tai veikiau elito iðko- (Misha tuo metu dëstë aukðtojoje muzikos mokyklo- votas nei plaèios auditorijos suformuotas pripaþinimas. je) ir buvo priimtas pas vienà þymiausiø ten dësèiusiø Puikus pianistas, vienas ryðkiausiø prancûzø pianisti- smuiko pedagogø Adolfà Rebnerá, P. Hindemitho mo- nës mokyklos atstovø, jos puoselëtojø ir kûrëjø, jis kytojà, A. Schönbergo draugà. Frankfurte pasipraðë buvo aukðtai vertinamas, kartais tiesiog garbinamas konsultuojamas ten gastroliavusio J. Heifetzo. Su jau- specialistø, bet, deja, taip ir neiðpopuliarëjo, netapo natviðku maksimalizmu pasisiûlë pagrieþti J. Heifetzo plaèiai þinomas eiliniams muzikantams ir muzikos itin mëgstamà C. Saint-Saënso Rondo Capriccioso. mylëtojams. J. Heifetzas ne tik iðklausë savo kraðtietá, bet ir pri- V. Perlemúteris gimë Kaune didelëje ðeimoje – bu- tarë jam fortepijonu. Tiesa, ávertinimas, matyt, nebu- vo treèias ið keturiø vaikø. Jo tëvas buvo kantorius vo labai palankus, nes susitikimo detaliø A. Schneide- (kitø þiniomis – rabinas52), tad muzikos áspûdþius pa- ris vëliau niekada nekomentavo49. Studijø metais grojo tyrë dar vaikystëje. Trejø metø nelaimingo atsitikimo daug kamerinës muzikos, uþdarbiavo ávairiuose orkest- metu namuose susiþalojo ir prarado kairæ aká. Ið Kau- ruose. Vëliau laimëjo Saarbrückeno orkestro koncert- no su tëvais iðvaþiavo, kai jam buvo ketveri, ir apsigy- meisterio, po kurio laiko – Ðiaurës vokieèiø radijo veno Paryþiuje. Aðtuoneriø metø pradëjo fortepijono 85 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS studijas, mokësi pas Moritzà Moszkowská, o nuo 1917 m. interpretacijose vyravo aiðki architektonika, formos studijavo Paryþiaus konservatorijoje pas Alfredà Cor- iðbaigtumas, nepaprastai spalvinga garsinë paletë, ne- tot. 1919 m. sëkmingai baigë konservatorijà, uþ aka- buvo në menkiausio manieriðkumo ar saloniðkumo. deminius ir meninius pasiekimus buvo apdovanotas Beje, Jeanas Roy nurodo dar vienà prieþastá, siejusià konservatorijos medaliu. Ádomu, kad, nepaisant pui- V. Perlemúterá su F. Chopino muzikos paveldu, – tai kiø, jo labai gerbiamø pedagogø, didþiausias autorite- lenkø kultûros tradicijø paþymëta pianisto gimtinës tas jam buvo mama, kurios meniniais vertinimais jis atmintis60. visiðkai pasikliovë53. Taigi jo kûrybiná formavimàsi V. Perlemúterio gyvenimà ir meninæ karjerà þen- koregavo ir veikë dar Kaune nusistovëjusi motinos me- klino tragiðka XX a. istorija. Jo kûrybinës veiklos pa- no vertybiø sistema. kilimai ir nuosmukiai tarsi kartojo jo laiko istorijos V. Perlemúterio kûrybos interesai visø pirma buvo vingius. Amþiaus pradþioje ið Kauno su tëvais jis pa- siejami su prancûzø fortepijonine muzika. Ðioje srity- sitraukë dël carizmo inspiruotø antisemitiniø nuotai- je já lydëjo ir ryðkiausi interpretaciniai pasiekimai. Dar kø61, o vaikystëje iðgyventa pogromø baimë lydëjo já jaunystëje V. Perlemúteris daug bendravo su prancûzø visà gyvenimà62. Uþaugo Prancûzijoje, èia pasinërë á kompozitoriais, lankësi pas Gabrielá Fauré, skambino tolerantiðkà, dvasingà terpæ, atrado savo paðaukimà jo kûrinius, tarësi atlikimo klausimais54. Bene reikð- ir, matyt, bûdamas be galo dëkingas já priglaudusiai mingiausias jo meninës biografijos faktas – uþsimezgæ ðaliai, visà dëmesá sukoncentravo á prancûzø muzikà. kûrybiniai ryðiai su M. Raveliu. Siekdamas interpre- Jo pirmieji koncertai pranaðavo jam puikià ateitá. tacinës precizikos V. Perlemúteris 1927 m. net ðeðis Deja, jis nespëjo átvirtinti savo koncertinës sëkmës, mënesius keliskart per savaitæ lankësi M. Ravelio na- prasidëjo Antrasis pasaulinis karas. Kaip þydas jis pa- muose Monfort-l‘Amaury, kur kompozitoriaus vado- teko á gestapo sàraðus, buvo ieðkomas, turëjo slaps- vaujamas gilinosi á jo nepakartojamà pianistiná stiliø. tytis63. Per didelius vargus persikëlë á Ðveicarijà. Greta Jø bendravimas buvo grieþtai reglamentuotas kompo- visø karo sukrëtimø didþiule dvasios trauma jam buvo zitoriaus áproèiø: M. Ravelis mieliau aiðkino tai, ko tai, kad jo mylimas ir gerbiamas mokytojas A. Cor- reikia vengti, nei tai, kas darytina; nemëgdavo, kai jo tot ðiuo dramatiðku metu atsirado kitoje barikadø pu- klausdavo, pageidavo pasisakyti pats55. Pripaþinto met- sëje – bendradarbiavo su naciais ir kaloboracine Viði ro ir jauno muziko graþaus bendradarbiavimo rezulta- vyriausybe, iðsiþadëjo senø mokiniø64. Karo iðban- tas – parengtos dvi visø M. Ravelio fortepijoniniø kû- dymai paveikë V. Perlemúterio sveikatà – jis susirgo riniø programos, kurios buvo atliktos Paryþiuje 1929 tuberkulioze ir dël to jau pasibaigus karui turëjo net metais56. M. Ravelis labai gerai ávertino tiek ðá pianis- kelerius metus uþtrukti Ðveicarijoje. Gráþæs á Prancû- to darbà, tiek ir patá atlikëjà, artimai bendravo su juo. zijà, nuo 1951 iki 1977 metø dëstë Paryþiaus konser- Apie V. Perlemúterá M. Ravelis sakë: „jis nëra ambi- vatorijoje, buvo kone legendinis fortepijono klasës cingas, bet turi savigarbos“57. Ðie þmogiðki V. Perle- profesorius. Koncertinæ veiklà tæsë iki gilios senat- múterio bruoþai labai imponavo kompozitoriui, kurio vës, ðlovës sulaukë gerokai perþengæs savo ðeðtàjá de- idealas buvo atlikëjas, siekiantis pedantiðkai atsiþvelgti ðimtmetá ir taip paneigë tradiciná poþiûrá, kad didelë á visas autoriaus nuorodas58. artisto karjera galima tik jà pradëjus kurti dar jau- Praëjus beveik trims deðimtmeèiams Helene Jour- nystëje. Paskutinis jo koncertas ávyko 1993 m. Þene- dan-Morhange, plaèiai þinoma muzikë ir kultûros voje – mieste, kur 1919 m. (bûdamas penkiolikos ir veikëja, Prancûzø radijuje parengë ðeðias laidas su kà tik baigæs studijas konservatorijoje) jis buvo su- V. Perlemúteriu, skirtas M. Ravelio fortepijoniniø kû- rengæs savo pirmàjá vieðà reèitalá. „Vlado Perlemúte- riniø pristatymui ir jø interpretacinei analizei. Visa ris savo pianizmu pasiekë didybës, nors jo karjera ir ðiø laidø stenograma buvo paskelbta spaudoje, iðvers- nebuvo tokia „lakuota“ kaip daugelio kitø þvaigþdþiø. ta á daugelá kalbø ir tapo labai svarbiu ðaltiniu artëjant Taèiau tiems, kas sugeba girdëti, jis buvo tikrai vie- prie M. Ravelio muzikos autentiðkø prasmiø59. nas didþiø savo laiko pianistø“65, – ðie Johno Amis V. Perlemúterio iðskirtinis dëmesys ir gilinimasis þodþiai atspindi V. Perlemúterio vietà XX a. muzikos á prancûzø pianistines tradicijas já dësningai atvedë istorijoje. prie ðiø tradicijø iðtakø – F. Chopino muzikos. Juk Paminëjæ J. Heifetzo, L. Godowsky’o, broliø M. ir bûtent ðis lenkø emigrantas, daug metø praleidæs Pa- A. Schneideriø, V. Perlemúterio vardus jokiu bûdu ryþiuje, turëjo itin didelæ átakà romantinei prancûzø negalime daryti iðvados, kad visi svetur iðvykæ litva- pianistinei mokyklai, suteikë jos raidai reikðmingø kai muzikai pasiekë tokias aukðtumas ir ðlovæ. Taèiau paskatø. V. Perlemúteris, kurio koncertinis repertu- net ir netapæ pasaulio garsenybëmis litvakai garbingai aras apëmë visus F. Chopino fortepijoninius kûri- dirbo, paliko ryðkø pëdsakà juos priglaudusiø ðaliø nius, suformavo labai savità jø atlikimo manierà – muzikos kultûroje. Visa tai pasakytina ir apie kompo- 86 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë) zitoriø bei pedagogà Maksimilianà Ðteinbergà (1883– M. Ðteinbergas buvo ryðki, stipri asmenybë. Jo san- 1946) – vienà autoritetingiausiø XX a. I pusës rusø tykiai su D. Ðostakovièiumi, pastarajam pabaigus stu- muzikantø. dijas, buvo gana sudëtingi. Laikydamasis tradiciniø, M. Ðteinbergas gimë Vilniuje. Jo tëvas – mokyto- net, sakytume, konservatyviø kûrybiniø nuostatø, jis jas, Vilniaus þydø mokytojø instituto inspektorius – nepritarë D. Ðostakovièiaus ieðkojimams, kurie tuo skyrë ypatingà dëmesá sûnaus iðsilavinimui, skatino já metu daugeliui atrodë labai naujoviðki. D. Ðostakovi- lankyti muzikos pamokas. Vis dëlto muzika nebuvo èiaus kûrybinës idëjos jam buvo svetimos ir nesupran- prioritetas, ir 1901 m. M. Ðteinbergas ástojo á Sankt tamos. Ðià situacijà senasis profesorius priëmë labai Peterburgo universitetà, mokësi gamtos fakultete ir já asmeniðkai: „Ðostakovièiaus drama – tai mano asme- baigë 1907 metais. Taèiau, negalëdamas atsispirti pa- ninë drama, að negaliu nereaguoti á tai, kà iðgyvena gundai muzikuoti, lygiagreèiai studijavo ir konserva- savo kûryboje mano mokinys“70, – kalbëjo jis viena- torijoje. Èia jo pedagogais buvo N. Rimskis-Korsako- me kompozitoriø sàjungos aptarime. Taèiau bûdamas vas, A. Liadovas, A. Glazunovas. Ðie garsûs muzikai labai principingas ir sàþiningas þmogus M. Ðteinber- labai gerai vertino M. Ðteinbergo kompoziciná talentà, gas, visai nepaisydamas savo estetiniø nuostatø ir, kas iðskyrë já ið studentø tarpo, pranaðavo jam didelæ atei- dar svarbiau, nepabûgæs stalininiø represijø, rëmë sa- tá. Visa tai nulëmë M. Ðteinbergo apsisprendimà siek- vo mokiná sudëtingomis gyvenimo aplinkybëmis71. ti muziko karjeros, juolab kad 1908 m. baigæs kon- Kai D. Ðostakovièius pateko á stalininio reþimo ne- servatorijà jis buvo pakviestas dëstyti ðioje prestiþinëje malonæ, jo muzikà imta aðtriai kritikuoti, o kûriniø muzikos mokymo ástaigoje, o 1915 m. bûdamas 32 nebeatlikti, M. Ðteinbergas 1937 m. parûpino jam metø tapo jos profesoriumi. Perëmæs ið savo mokyto- Leningrado konservatorijos kompozicijos dëstytojo jø „Galingojo sambûrio“ muzikinës estetikos tradici- darbà. D. Ðostakovièiui tai buvo ne tik materialinë jas, M. Ðteinbergas grieþtai jø laikësi savo kûryboje, paspirtis, bet ir socialinis statusas, kuriuo jis galëjo siekë jas perduoti mokiniams66. apsiginti nuo ideologinio puolimo. Tokia principin- Iðskirtiniai M. Ðteinbergo nuopelnai muzikos pe- ga M. Ðteinbergo pozicija dramatiniø iðbandymø me- dagogikai. Daug metø dëstæs Sankt Peterburgo (Le- tais buvo pilietinës dràsos ir þmogiðko padorumo þen- ningrado) konservatorijoje, jis parengë puikiø muzi- klas. Ne veltui, kaip raðë artimas D. Ðostakovièiaus kantø. Pas já mokësi ir lietuviø kompozitoriai – Juozas draugas Isaakas Glikmanas, D. Ðostakovièius visada Tallat-Kelpða, Stasys Ðimkus, Jurgis Karnavièius. Þy- „labai pagarbiai þiûrëjo á savo mokytojà“, nors ir ne- miausias M. Ðteinbergo mokinys – XX a. muzikos kla- pritarë jo meniniam konservatyvumui72. Savo mokyto- sikas Dmitrijus Ðostakovièius. jui M. Ðteinbergui D. Ðostakovièius dedikavo pirmuo- M. Ðteinbergo kompozicijos klasëje D. Ðostakovi- ju opusu paþymëtà kûriná – Skerco fis-moll simfoniniam èius mokësi 1919–1925 metais. Jis graþiai prisimin- orkestrui. davo studijas, su dëkingumu raðë apie savo profeso- riaus pastangas ugdyti mokiniø muzikinæ kultûrà, Lietuvoje pagarsëjæ muzikai lavinti nepriekaiðtingà skoná, sieká tobulai ávaldyti mo- duliacijos menà67. Pamokø metu buvo daug muzikuo- Litvakai daug nusipelnë Lietuvos muzikos kultû- jama keturiomis rankomis, ypaè daug dëmesio ski- rai. Jie aktyviai reiðkësi ávairiose muzikinës veiklos riama instrumentuotei. Kaip raðë D. Ðostakovièiaus srityse, o paskelbus Lietuvos nepriklausomybæ daug bendramokslis, vëliau Rusijoje pagarsëjæs kompozi- prisidëjo kuriant naujus muzikos kultûros pamatus. torius Jurijus Ðaporinas, „Ðteinbergas këlë sau tikslà Tarpukario Lietuvos muzikos kultûra, kaip ir visa iðmokyti studentus instrumentuoti kûriná taip, tarsi valstybë, susidûrë su rimtomis problemomis. Reikë- tai bûtø padaræs pats Rimskis-Korsakovas, kurio dva- jo kurti naujas, laiko poreikius atitinkanèias, profe- sia nuolat buvo jauèiama klasëje. Ðteinbergas, tobulai sionalumo reikalavimus patenkinanèias kultûrines iðmanæs Rimskio-Korsakovo instrumentuotæ, átaigiai institucijas – muzikiná teatrà, orkestrus, muzikos mo- argumentavo savo teiginius, tad në vienas negalëjome kymo ástaigas. Situacija tam nebuvo palanki: Vilniaus paprieðtarauti. Jo patarimø galia lydëjo jo mokinius kraðtas, pagrindinis Lietuvos kultûros þidinys, buvo ir puikiausià savo apraiðkà ágavo Ðostakovièiaus par- atkirstas nuo ðalies, nutrûko ar bent gerokai sumaþë- titûrose“68. Jau bûdamas garsus, pasaulyje pripaþintas jo ryðiai su Lenkija ir Rusija, kur lig tol muzikiná kompozitorius, D. Ðostakovièius raðë apie savo mo- parengimà buvo gavæ dauguma muzikø profesionalø. kytojà: „Mokiausi su dideliu uþsidegimu, sakyèiau, Spræsti susikaupusias problemas bei kompensuoti is- kupinas susiþavëjimo. Pasiimdavau viskà, ko mokë toriniø aplinkybiø lemtas netektis nemaþa dalimi pa- Ðteinbergas, sugerdamas tarsi kempinë visus jo nuro- dëjo litvakai muzikai, ásitraukæ á aktyvià kûrybinæ veik- dymus ir patarimus“69. là, inicijavæ daug naujoviø. Jø nuopelnai visø pirma 87 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS sietini su Valstybës operos teatro ir ypaè jo orkestro Leiba ir Moiðe, tapo labai þymiais to meto Lietuvos laimëjimais, o teatras, kaip þinome, tuo metu ryðkiau- muzikais76. siai simbolizavo nepriklausomos Lietuvos muzikos kul- Lietuvos muzikos kultûrai labai daug nusipelnë pia- tûros pasiekimus. nistas bei dirigentas Leiba (Liole) Hofmekleris (1900– Tarpukario Lietuvos þydø kilmës muzikø veikloje 1941)77. Ðis muzikantas nuo 1921 m. dirbo Valstybës galima áþvelgti du matus: viena vertus, jø kûryba at- operos teatre: ið pradþiø pianistu koncertmeisteriu, vë- spindëjo meninei veiklai bûdingà individualø pradà, o liau dirigentu (buvo pagrindinis baletø dirigentas). Kon- paveldas buvo nesunkiai identifikuojamas su viena ar certuose daþnai talkindavo á Kaunà atvykstanèioms kita ryðkia menine asmenybe; kita vertus, ásikompo- garsenybëms: F. Ðaliapinui, D. Oistrachui, kitiems ið- nuodami á bendrà kûrybos procesà jie suteikë jam labai kiliems menininkams. Aktyviai prisidëjo steigiant Vin- svarbiø paskatø, ir nors jø indëlis sunkiai iðskirtinas co Kudirkos simfoniná orkestrà, dirigavo pirmuosius ið bendrø meniniø laimëjimø, vis dëlto ðie laimëjimai ðio orkestro koncertus, pasirodë su juo kaip solistas nebûtø buvæ tokie akivaizdûs jiems nesant. Pirmuoju pianistas. Taip pat dirigavo Kauno, o sugràþinus Vil- atveju akcentuotina tuomet gerai visiems matoma di- niaus kraðtà – ir Vilniaus radiofono orkestrams (dël rigentø ir solistø veikla, antruoju – daugelio orkest- to, matyt, karas já uþklupo Vilniuje). Yra iðlikæ L. Hof- rantø, mokytojø nuoðirdus, profesionalus darbas. meklerio diriguotø muzikos áraðø – tai iðtraukos ið ope- Tarp Lietuvos muzikø reikðminga yra smuikinin- rø su legendiniais lietuviø dainininkais Kipru Petraus- ko ir dirigento Izaoko Vildmano-Zaidmano (1885– ku, Elena Kardeliene. Nepaisant jauno amþiaus, jis 1941) asmenybë. Jis gimë Dotnuvoje, mokësi Odesos sulaukë didelës pagarbos ir dëmesio, labai graþiai apie muzikos mokykloje ir Sankt Peterburgo konservatori- já atsiliepdavo tarpukario Kauno muzikinio gyvenimo joje (jà baigë 1908 m.). Kurá laikà muzikavo ávairiuo- „metraðtininkas“ Vladas Jakubënas78. se orkestruose Rusijoje, vëliau dirbo Vilniuje. 1919 m. Smuikininkas ir dirigentas Moiðe (Michael) Hof- apsigyveno Kaune ir energingai ëmësi muzikinës veik- mekleris (1898–1965) baigë Kauno konservatorijà, los. Dëstë J. Naujalio muzikos mokykloje, vëliau kon- aktyviai reiðkësi muzikos gyvenime, daug prisidëjo servatorijoje, daug prisidëjo organizuojant simfoniná rengiant pirmàsias Lietuvoje muzikines radijo laidas. orkestrà, kuris, kad ir nepilnos sudëties, jo diriguoja- Lietuvos radijas savo laidas pradëjo transliuoti 1926 m. mas koncertuoti pradëjo jau 1920 m. (pirmasis or- birþelio 12 d., o jau liepos 1 d., kaip raðë spauda, kestro koncertas ávyko 1920 m. kovo 16 d.)73. Tø pa- „Hofmeklerio vedamas 7 þmoniø orkestras paskleidë èiø metø pabaigoje ðis muzikos kolektyvas buvo mûsø radijo bangomis pirmàjá muzikos koncertà. Ir performuotas á besikurianèio Valstybës operos teatro pradëjo siausti Lietuvoje nauja epidemija – radijo orkestrà, taigi I. Vildmanas-Zaidmanas vertintinas kaip karðtligë. Radijo antenos ëmë dygti viena po kitos“79. menininkas, laiku suteikæs labai reikðmingà impulsà Ten pat paþymima, kad M. Hofmekleris nemokamai kultûrinei raidai. Bûdamas aktyvus ir veiklus þmogus, parengë pirmuosius keturis per radijà transliuotus kon- jis paremdavo ir inspiruodavo ávairias iniciatyvas, o certus. 1932 m. M. Hofmekleris uþ savo meninæ veik- 1923 m. uþ dalyvavimà orkestro artistø streike net bu- là ir nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Gedimino vo iðtremtas á Ðiaulius74. Apie I. Vildmano-Zaidmano ordinu, kurá jam áteikë Respublikos prezidentas Anta- nuopelnus Lietuvos muzikos kultûrai byloja ir tai, kad nas Smetona. 1921 m. geguþës 14 d. jam diriguojant pirmà kartà Stupeliø ðeima, kaip ir Hofmekleriai, lenkams uþ- Lietuvoje buvo atlikta M. K. Èiurlionio simfoninë ëmus Vilniø taip pat atsikëlë á Kaunà. Ðioje ðeimoje poema „Miðke“. pirmenybë aiðkiai buvo teikta smuikui, nors bûta ir Tarpukario Kauno muzikinio gyvenimo nebûtø pianistø. Þiniø turime apie ðiuos Stupelius muzikus, ámanoma ásivaizduoti be dviejø tarpusavyje susigimi- gyvenusius tarpukario Kaune: Aleksandras (Shemaia) niavusiø Hofmekleriø ir Stupeliø ðeimø veiklos. Ðios Stupelis (1900 (Vilnius) – 1944 (Dachau)), Sonia ðeimos „aprûpino“ daugelá Kauno muzikos kolektyvø Abramson-Stupel (1906 (Vilnius) – 1943 (Kaunas)), puikiais muzikais, paliko ryðkø pëdsakà tiek to meto Berta Hofmekler-Stupel (gimë Vilniuje, þuvo Kaune, kultûros gyvenime, tiek Lietuvos muzikos istorijoje IX forte, bûdama 70-ies metø), Boris Stupelis, Josifas apskritai. Stupelis, Abraomas Stupelis80. Tarp po pasaulá iðblað- Hofmekleriai persikëlë á Kaunà ið Vilniaus 1920 m. kytø Hofmekleriø ir Stupeliø ðeimø palikuoniø iki ðiol rudená. Ðeimos „galva“ Marduchajus (Motel) Hof- gyva legenda, esà vos ne pusë Valstybës operos teatro mekleris (?–1944), Aðmenos kantoriaus sûnus, vio- orkestro buvo jø giminës81. lonèelininkas, grieþë Valstybës operos teatro orkest- Kaune buvo ir daugiau puikiø þydø kilmës muzi- re. Visi jo vaikai – Moiðe (Michael), Leiba, Ruvimas kø stygininkø: èia konservatorijoje dëstë bei kameri- (Robert), Zelda75 – mokësi muzikos, o bent du ið jø, nës muzikos koncertus rengë reguliariai ið Latvijos 88 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë) atvaþiuojantis þymiausias Rygos konservatorijos pro- metu atliekanèiuose populiarià muzikà kurortuose bei fesorius, legendinio L. Auerio mokinys smuikininkas miestø parkuose88. Adolphas Metzas, Valstybës operos orkestro koncert- Bene ryðkiausià pramoginio muzikavimo pëdsakà meisteriu buvo taip pat ið Rygos atvykæs Ruvimas (Ro- Lietuvoje þydø muzikai paliko tarpukariu. Kylant eko- bertas) Stenderis, tame paèiame orkestre grieþë ir nominei gerovei, tvarkantis politiniam gyvenimui pra- dar vienas „latvis“ violonèelininkas Povilas Berkavi- moginës muzikos poreikis didëjo, ypaè Kaune, vis èius (Berkoviè)82, daug nuveikë antrasis Valstybës ope- labiau apsiprantanèiame su sostinës funkcijomis. Leng- ros orkestro koncertmeisteris smuikininkas Laszlo vojo þanro muzikavimas tapo neatskiriamas ne tik Hajos83, o Lietuvoje gimæs ir prieð karà èia sugráþæs aukðtuomenës, bet ir vidurinës klasës laisvalaikio at- violonèelininkas Jakobas Sakomas (Jokûbas Zakomas) ributas. Populiarûs Kauno restoranai „Metropolis“, apskritai buvo Europoje labai gerai þinomas ir ger- „Versalis“, „Lozana“, „Monika“, „Pale-Ale“, „Aldona“, biamas muzikas84. Konrado kavinë viliojo lankytojus vadinamaisiais mu- Akivaizdus litvakø styginiams instrumentams teik- zikiniais seansais, o muzikinæ pasiûlà daugiausia lëmë tas prioritetas turëjo didelæ átakà Lietuvos muzikos kaip tik þydø muzikantai, daþnai „migravæ“ ið vieno kultûros plëtrai. Juk atsiradus pajëgiems stygininkams restorano á kità. buvo galima suformuoti visavertá simfoniná orkestrà, Lietuvos lengvosios muzikos iðtakos visø pirma sie- o bûtent simfoninis orkestras, kaip þinoma, yra uni- tinos su ryðkia Danieliaus Dolskio (1891–1931) kû- versalus rodiklis, reprezentuojantis profesionalios mu- ryba. D. Dolskis gimë Vilniuje. Jis buvo ne tik ryðkiø zikinës kultûros pasiekimus85. Stipri styginiø grupë artistiniø gabumø, bet ir labai apsiðvietæs þmogus (mo- Kauno orkestruose këlë bendrà muzikavimo meniná këjo rusø, prancûzø, vokieèiø, ispanø, italø, hebrajø, lygá, leido sparèiai artëti prie bendrø europiniø profe- lotynø kalbas, Sankt Peterburgo universitete studijavo sinio meistriðkumo standartø, suteikë galimybæ atlik- teisæ, lankë vaidybos studijà). Anksti atrado savo pa- ti rimtà klasikiná repertuarà. Stygininko profesija, rei- ðaukimà ir greitai pagarsëjo kaip ryðkus, savitas pasi- kalaujanti ilgø saviruoðos ir studijø metø, buvo rinkto þanro menininkas. Iki 1917 m. dainavo Sankt nepaprastai aktuali tarpukario Lietuvoje, nes muziki- Peterburge, vëliau Rygoje ir nuo 1923 m. Berlyne. Pel- nio ugdymo sistema tuomet èia þengë savo pirmuo- næs ðlovæ svetur, á Lietuvà atvyko 1929 m.89, ásikûrë sius þingsnius. Tad þydø kilmës stygininkai suvaidino Kaune, dainavo inteligentijos mëgstamuose „Versalio“ svarbø vaidmená, juolab kad tai buvo meniðkai ryð- bei „Metropolio“ restoranuose. kûs, iniciatyvûs, kompetentingi, Lietuvai atsidavæ D. Dolskis „áteisino“ Lietuvoje visiðkai naujà mu- þmonës. Jie sustiprino orkestrus, padëjo pagrindus ka- zikinës profesinës veiklos formà – pramoginá muzika- meriniam muzikavimui, parengë daug mokiniø. Kaip vimà, tapo bene pirmuoju pagarsëjusiu ðio þanro ar- raðë Irena Skomskienë, „teisybë tokia, kad treèiaja- tistu. Kad ir neturëdamas stipraus balso, kiekvienà savo me deðimtmetyje þydai stygininkai buvo pagrindinë pasirodymà jis paversdavo nedidele, labai realistiðka koncertinio nepriklausomos Lietuvos gyvenimo varo- gyvenimo nuotrupa, suðildyta nuoðirdþiø jausmø, ne- moji jëga, ir jø meninis ánaðas mûsø meno padangæ piktai paðiepianèia þmogiðkas silpnybes. D. Dolskis padarë daug turtingesnæ“86. visomis priemonëmis stengësi priartëti prie savo klau- sytojo. Jis labai greitai iðmoko kalbëti lietuviðkai, raðë Lietuvos „maþosios“ scenos kûrëjai lietuviðkus tekstus populiariems uþsienietiðkiems ðla- geriams, „adaptavo“ juos pagal to meto Kauno aktuali- Lengvosios muzikos þanrai nebuvo svetimi litva- jas, áterpdavo lietuviðkø vardø. Visa tai jis darë me- kø menininkams. Jungdamiesi á ansamblius, nedide- niðkai, stilingai, nenusiþengdamas geram skoniui. lius orkestrus, muzikuodami parkuose, restoranuose, 1929–1931 m. Berlyno „Homocord“ ir Londono „Co- jie tarsi tæsë klezmeriø muzikavimo tradicijas, nors lumbia“ firmos áraðë 16 jo plokðteliø, kurios iðsaugo- jas gerokai transformavo, perkëlë á kità socialinæ ter- jo ðio menininko balsà. Mirë D. Dolskis 1931 metais, pæ87. Paþymëtina taip pat ir tai, kad pramoginë muzi- palaidotas Kaune, Þaliakalnio þydø kapinëse. ka daugeliui buvo reikðminga materialinë paspirtis – D. Dolskio, kaip ir kitø to meto „maþosios“ sce- kartais vienintelis, daþniau – papildomas uþdarbis. Ðia nos dainininkø, pasirodymus lydëjo instrumentiniai an- prasme prisimintinas J. Heifetzo mokytojas E. Mal- sambliai, o kartais ir orkestrai. Apie „maþosios“ sce- kinas, kuris, nors daugiausia dëmesio skyrë pedagogi- nos artistus Rûta Skudienë raðë: „kiekvienas restoranas kai, vis dëlto nevengdavo tokio uþdarbio, prieðingai – turëjo savo orkestrà ir tai paprastai bûdavo keturiø, jo ieðkojo. Apie tai byloja ir iðlikæs E. Malkino laiðkas penkiø universaliø muzikantø virtuozø, puikiai groju- M. Ðteinbergui, kuriame praðoma pagalbos ieðkant siø keletu instrumentø, ansambliai. Daugelis jø grieþë kapelmeisterio vietos orkestruose, vasaros sezono Kauno valstybës teatro orkestre“90. 89 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS

Pakankamai aukðtas atlikëjø lygis lëmë muzikavi- nimo (pamaþu atsigauti jis pradëjo tik XX a. II pusëje, mo kokybæ, juolab kad dienos metu daþnai buvo apie 6-àjá–7-àjá deðimtmetá). grieþiama muzikinë klasika. Sàlytis su klasika turëjo átakos ir atlikëjo manierai, kuriai buvo bûdingi gra- Liturginës muzikos tradicijø puoselëtojai þus garsas, natûrali muzikavimo tëkmë, lanksti, muzi- kinæ mintá atitinkanti frazuotë, laisvos improvizacijos Vertinant litvakø muzikinæ veiklà negalima nepa- dvasia. Nors ðis muzikavimas ir buvo savotiðkas pa- minëti jø indëlio plëtojant þydø religinës muzikos tra- lengvintas muzikinio iðgyvenimo variantas, taèiau Lie- dicijas. Lietuva buvo þydø dvasinës kultûros centras, tuvoje, turëjusioje palyginti menkas klasikinës muzi- o tai jau savaime sudarë tinkamà dirvà ryðkiems pa- kos klausymosi tradicijas, tai buvo svarbus þingsnis siekimams liturginës muzikos srityje. Dar viena pa- link muzikos sklaidos ir populiarinimo. skata plëtotis religinei muzikai, anot garsaus Kauno Kaune restoranø orkestrø buvo daug ir juose aið- kantoriaus M. Aleksandrovièiaus, buvo tai, kad „sës- kiai vyravo þydø muzikai. Tokiø orkestrø vadovais ir lumo ribose gyvenantiems þydams nebuvo pasiekia- solistais buvo M. Hofmekleris, I. Vildmanas-Zaid- mas iðsilavinimas ir didmiesèiø kultûra. Intelektuali- manas, Josifas ir Abraomas Stupeliai, Danielius Po- nius poreikius galëjo patenkinti tik sinagoga. Tai buvo merancas, Chanonas Ceitelis, Mordechai Borðteinas, vieta, kur gyventojai ateidavo apsikeisti informacija, J. Bankas, ið Vokietijos á Kaunà atsikëlæs pianistas ir mintimis. Miesteliuose sinagoga buvo vienintelis kul- kompozitorius Percy’s Haidas91. Bene garsiausias to tûros þidinys. O kantorius tapdavo tuo þmogumi, ku- meto buvo M. Hofmeklerio vadovaujamas „Metro- ris turëdavo patenkinti muzikos poreiká“94. polio“ orkestras, dar vadintas „Hofmeklerbandu“92. Litvakai kantoriai susilaukë plataus pripaþinimo, Su ðiuo orkestru dainavo D. Dolskis, A. Ðabaniaus- buvo gerai þinomi, jø pasiklausyti ið kitø vietoviø kas, A. Dvarionas, J. Byros kvartetas. Savaitgaliais atvykdavo nemaþai þmoniø. Mariana Fuks ávardija bû- Kauno radijas tiesiogiai transliavo orkestro pasirody- dingus ðio kraðto kantoriø (chazanø) bruoþus, leidþian- mus, tad garsas apie já pasklido plaèiai. Ypaè paþy- èius spræsti apie jø menines galias: „iðskirtinis muzi- mëtina, kad orkestro repertuare buvo ne tik pramo- kalumas, graþus, stiprus balsas (lyriðkas ar herojinis ginë muzika – fokstrotai, tango, marðai ir pan., bet ir tenoras, baritonas, kartais bosas), dvasinga, emocio- laisvalaikio atmosferai tinkantys J. Pakalnio, J. Tal- nali interpretacija, gebëjimas improvizuoti, beveik sie- lat-Kelpðos, S. Ðimkaus, J. Gruodþio kûriniai. Tad kiantis kompoziciná talentà“95. orkestras vykdë ðvietëjiðkà funkcijà, tokia forma su- Istorija iðsaugojo Lietuvos kantoriø vardus, lëmu- paþindindamas koncertuose nesilankanèius klausyto- sius litvakø baþnytinio muzikavimo tradicijas, jø sklai- jus su lietuviðka muzika. dà ir ðlovæ. Ið Lietuvos kantoriø visø pirma minëti- M. Hofmekleris su ðiuo orkestru bei ávairiais ki- nas Joelis Dovidas Levenðteinas-Straðunskis96 tais ansambliais buvo padaræs daug áraðø: 1924 m. (1816–1850), dar vadinamas Vilner Baal-Bejsyl (Vil- Kaune juos áraðinëjo firma „Odeon“, 1931 m. Londo- niaus jaunavedys), – kone mitologizuota asmenybë, ne orkestrà su dainuojanèiu D. Dolskiu áraðë „Colum- apie kurià legendas praëjus pusei amþiaus po muziko bia“, 1938 m. Kopenhagoje buvo talkinta A. Ðabaniaus- mirties atpasakojo þydø literatûros klasikas Ðolomas kui darant áraðus firmoje „His Master’s Voice“. Garso Aleichemas. áraðus darë ir kiti Kauno lengvosios muzikos orkestrai. J. D. Straðunskis labai iðsiskyrë ið þydø muzikø. Pavyzdþiui, 1936 m. Londone D. Pomeranco vado- Jo talentà palankiai vertino ne tik bendratauèiai, bet ir vaujamas orkestras áraðë 11 plokðteliø, o firma „Ho- S. Moniuszko, Vilniuje gyvenæ to meto muzikai97. mocord“ Lietuvoje net buvo specialiai subûrusi J. Stu- Ádomu, kad J. D. Straðunskis, siekdamas þiniø ir mu- pelio vadovaujamà orkestrà pramoginei muzikai zikinio iðsimokslinimo, lankësi net Vienoje pas þino- áraðinëti93. mà þydø kantoriø ir kompozitoriø Salomonà Sulzerá „Maþosios“ scenos litvakø artistai sukûrë visiðkai (1804–1890), pagarsëjusá siekiais reformuoti judëjø li- naujà kultûriná fenomenà Lietuvoje – kasdienæ pra- turginæ muzikà, pritaikyti joje krikðèioniø baþnytinio moginæ didmiesèio muzikos kultûrà, tokià, kokia ji muzikavimo elementus, beje, ir vargonus. Nors refor- buvo kituose didesniuose to meto Europos miestuose mistinës S. Sulzerio idëjos „neákvëpë“ J. D. Straðuns- (ne veltui prieðkario Kaunas dar buvo vadinamas „ma- kio98 (apskritai ðios idëjos maþai paplito Rytø Europo- þuoju Paryþiumi“). Ðio kultûros sluoksnio anksèiau je, buvo svetimos tradicijø grieþtai besilaikantiems Lietuvoje nëra buvæ, jo nebuvo ir vëliau, nes Sovietø litvakams), ði kelionë liudijo integracinius procesus tarp valdþia, nusprendusi, kad tai nepriimtina jos diegia- skirtingose ðalyse gyvenanèiø þydø bendruomeniø. mam gyvenimo bûdui, suniokojo ðá muzikavimo tipà, Kitas þinomas kantorius buvo Jakobas Moiðe Abe- keliems deðimtmeèiams iðtrynë já ið muzikinio gyve- liovas (1846–1884), gimæs Druskininkuose, mokæsis 90 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë) muzikos teorijos ir kompozicijos. Daug metø jo veik- mastus. Didelá postûmá jo kûrybiniam tobulëjimui la buvo susijusi su nedidele sinagoga Trakuose, kur já suteikë tai, kad èia jis turëjo galimybæ giedoti prita- lankë jauni muzikai, norëjæ semtis þiniø ir patirties99. riant dideliam sinagogos chorui. Ðis bendradarbiavi- Tarp litvakø kantoriø minëtinas Josifas Altðuleris mas tapo itin sëkmingas, kai chorui ëmësi vadovauti (1840–1908). Ðaltiniuose nurodoma, kad ðis muzikas Leo Loewas (1876–1960) – dirigentas, kompozito- turëjo graþø bosà, já mielai kviesdavosi ávairios Lietu- rius, folkloristas, aranþuotojas. G. Sirota ir já lydëjæs vos sinagogos. 1870–1888 m. jis buvo kantoriumi Slo- choras aktyviai koncertavo, jø gastroliø marðrutai nime, vëliau Gardine100. driekësi vis tolyn nuo Lietuvos. Garsas apie juos pa- Daug paskatø þydø liturginei muzikai suteikë Ða- sklido po visà Rusijos imperijà, pasiekë caro dvarà, kiuose gimæs Aronas Friedmannas (1855–1936). Jis ir jie buvo pakviesti surengti koncertà caro ðeimai baigë muzikos studijas Berlyne, 1882–1923 m. buvo Sankt Peterburge104. Senosios Berlyno sinagogos vyresnysis kantorius. G. Sirota greitai tapo þinomiausias to meto þydø Paskelbë labai reikðmingø studijø þydø liturginio mu- kantorius. 1903 m. jis pirmasis ëmë áraðinëti þydø li- zikavimo klausimais: 1901 m. pasirodë jo surinktas turginæ muzikà. Ðiuos áraðus imta platinti Europoje, liturginiø metø tradiciniø giesmiø rinkinys „Shir li- vëliau ir Amerikoje. Dainuodamas tiek sinagogoje, tiek Shelomoh“, 1904 m. – knyga „Der synagogale Ge- koncertø salëse jis sutraukdavo labai daug klausytojø. sang“ (dedikuota Salomono Sulzerio ðimtmeèiui), 1912 ir 1913 metais koncertuodamas Amerikoje jis 1918–1927 m. – trijø tomø „Lebensbilder berühmter dainavo „Carnegie Hall“, o 1921 m. – net „Metropoli- Kantoren des 19. Jahrhunderts“. Karaliðkoji menø aka- tan Opera“, kur jam pritarë ðimto þmoniø choras105. demija (Königliche Akademie der Künste) 1907 m. 1905 metais G. Sirota ið Vilniaus persikëlë á Var- suteikë A. Friedmannui karaliðkojo vyriausiojo mu- ðuvà, ten tapo „Tlomazke Shul“ vyriausiuoju kanto- zikos direktoriaus (Königlicher Hauptmusikdirektor) riumi. Deðimtmetá trukæs ðio muziko sàlytis su Lietu- titulà101. va buvo reikðminga gairë litvakø kultûros istorijoje. Labai daug þydø religinei muzikai nusipelnë Ro- Paþymëtina taip pat tai, kad ðis muzikas taip suaugo zovskiø ðeima. Kelios ðios ðeimos kartos buvo ávairiø su Lietuvos ir Lenkijos þydø gyvenimo bûdu, papro- Lietuvos ir Latvijos sinagogø kantoriai, o Baruchas èiais, kultûros tradicijomis, kad net gaudamas daug Leiba Rozovskis (1841–1919) tapo pirmuoju kanto- viliojanèiø pasiûlymø apsigyventi svetur nesitraukë ið riumi, baigusiu aukðtàsias muzikos studijas. Sankt Pe- èia. Naciams okupavus Lenkijà, kartu su ðeima jis terburgo konservatorijoje jis mokësi pas A. Rubinð- þuvo Varðuvos gete. teinà (beje, jo bendramokslis buvo P. Èaikovskis), taip Kitas ne maþiau garsus kantorius, sulaukæs ðlovës pat sëmësi þiniø pas jau minëtà S. Sulzerá Vienoje bei daugelyje ðaliø, buvo Moshe Koussevitzky (1899– C. Weintraubà Karaliauèiuje. Beveik tris deðimtme- 1966), gimæs Smorgonëje. Jo tëvas Avigdoras buvo èius B. Rozovskis buvo Rygos sinagogos kantorius102. kantorius ir muzikos mokytojas, motina Alta, nors ir Rygoje gimë ir jo sûnus Solomonas Rozovskis (1878– nebuvo profesionali muzikë, skambino fortepijonu. 1962) – kompozitorius, pedagogas, þydø muzikos ty- Tëvai daug dëmesio skyrë savo vaikø muzikiniam ug- rinëtojas. Pastarasis, remdamasis Lietuvos þydø ben- dymui, vëliau jie visi tapo sinagogos muzikais106. Mo- druomenës liturginiu paveldu, iððifravo senuosius þydø she muzikiniai gabumai pasireiðkë anksti. Aðtuoneriø religiniø giesmiø raðto þenklus. 1945 m. S. Rozovskio metø jis pradëjo dainuoti tuomet þinomame Ephrai- muzikinës raðto ðifravimo studijos tapo privalomos tuo- mo Shliapoko sinagogos chore, mokësi pas kantorius metinës Palestinos, vëliau Izraelio religinës pakraipos Shimonà Alterá, Eliyahu Salutowská (kai kurie ðalti- mokymo ástaigose103. niai nurodo, esà jis mokësi ir pas Gerðonà Sirotà107). Taip atsitiko, kad XIX a. pabaigoje – XX a. I pu- Á Vilniø atsikëlë 1920 m., nuo 1924-øjø buvo Di- sëje Lietuvos sinagogose dirbo net keli kantoriai, su- dþiosios sinagogos kantorius. 1928 m. ið G. Sirotos laukæ kone pasaulinës ðlovës, suvaidinæ iðskirtiná perëmë garsios Varðuvos „Tlomazke Shul“ vyriausio- vaidmená þydø liturginës muzikos istorijoje. 1896 m. Vil- jo kantoriaus pareigas. Koncertavo visoje Europoje – niaus miesto sinagogos kantoriumi tapo ir iki 1905 m. Paryþiuje, Vienoje, Briuselyje, Antverpene, Londone, ðias pareigas vykdë Gerðonas Sirota (1874–1945) – 1934 ir 1936 metais lankësi Palestinoje, o 1938 m. legendinis muzikas, amþininkø vadintas þydø Karu- debiutavo Niujorko „Carnegie Hall“108. Greta liturgi- so. G. Sirota gimë Podolëje (Ukraina), jo tëvas buvo niø giesmiø dainavo lyrinio tenoro repertuarà – ope- sinagogos kantorius. Prieð atvykdamas á Vilniø gie- ros arijas, þydø, lenkø, rusø liaudies dainas. Prasidë- dojo Odesos sinagogose, graþiu balsu bei iðraiðkinga jus karui, ið Lenkijos spëjo pasitraukti á Rusijà ir tai dainavimo maniera atkreipë á save dëmesá. Atvykæs á iðgelbëjo jo gyvybæ. Po karo gráþo á Lenkijà, taèiau Vilniø labai sparèiai pradëjo plësti meninës veiklos netrukus 1947 m. emigravo á JAV, kur tæsë kûrybinæ 91 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS veiklà. M. Koussevitzky vertinamas kaip vienas ryð- labai iðgarsëjæs Sovietø Sàjungoje kaip koncertinis dai- kiausiø XX a. kantoriø, iki ðiø dienø leidþiami jo ára- nininkas, sinagogoje nebedainavo iki pat savo emig- ðai, o jo vardas nuolat minimas þydø religinës muzi- racijos112. Vëliau apie stalinizmà jis kandþiai raðë: „Uþ- kos studijose. danga nusileido. Kartu su ja pasaulis nugrimzdo á Tarp garsiausiø XX a. Lietuvos kantoriø minëti- ðaltàjá karà... Ir buvo imta dainuoti kitas dainas“113. nas ir Michailas Aleksandrovièius (1914–2002). Jis gimë Latvijoje, savamokslio smuikininko ðeimoje. Muzikos folkloro puoselëtojai ir tautinës muzi- Mokësi Rygos þydø konservatorijoje109. Kai jam bu- kos kûrëjai vo devyneri, pirmà kartà vieðai koncertavo Rygoje. 1924–1926 m. gastroliavo Latvijoje, Lietuvoje, Esti- Tautos meninës saviraiðkos ypatumus geriausiai at- joje, Lenkijoje, Vokietijoje. Balso mutacijos laiko- spindi folkloras, sulydantis ir iðgryninantis charakte- tarpiu studijavo smuikà, vëliau vël gráþo prie vokalo. ringus pasaulëjautos, temperamento, gyvenimo bûdo 1933 m. pirmà kartà dainavo Rygos sinagogoje ir nuo bruoþus. Dideliu savitumu pasiþymintis þydø muziki- to laiko þydø liturginis giedojimas tapo jo paðauki- nis folkloras – ryðki tautos kûrybinës gyvasties apraið- mu. 1934–1936 m. buvo Manèesterio Didþiosios si- ka. Muzikavimas visada traukë þydus, buvo jø gyveni- nagogos kantorius. Gyvendamas Anglijoje keliskart mo dalis. Tiek intymioje namø aplinkoje, tiek vieðose buvo iðvykæs á Italijà tobulintis pas legendiná Benia- vietose nuolat skambëjo muzika, kurioje gausu per- mino Gigli. teikiamø nuotaikø, raiðkos priemoniø. Gyvenimo rit- Á Lietuvà M. Aleksandrovièius atsikëlë 1936 me- mas, nusistovëjusios ðeimos tradicijos, religinës nor- tais. Giedojo Kauno Chorinëje sinagogoje. Apie to mos lëmë savitas, nepakartojamas muzikavimo formas. meto baþnytiná giedojimà jis raðë: „Tapau kantoriu- Pavyzdþiui, ðeðtadieniais, kai dël religiniø tradicijø ne- mi, kai radijas ir patefonai atsirado vos ne kiekvie- buvo galima muzikuoti instrumentais, imta juos imi- nuose namuose, kai þydams buvo leista apsigyventi tuoti balsu. Taip atsirado specifinë „instrumentinio“ dideliuose miestuose ir niekas nebekliudë jiems pri- dainavimo tradicija, kai á melodijà vis ásiterpdavo pa- tapti prie kultûros pasiekimø. Natûralu, jog á sina- sikartojanèiø skiemenø („tara-tiri-dam“, „tum-bala“ ir gogà ateinantys þmonës këlë naujus reikalavimus pan.) refrenai, „pavaduojantys“ muðamuosius instru- kantoriui. Tuo tarpu dar ilgai sinagogose giedojo sa- mentus. Dël hasidizmo poveikio atsirado dainos be vamoksliai, nors kartais ir labai gabûs. Ir ðtai sinago- þodþiø niggun. Susiformavo ir specifinë savamoksliø goje, kur dainavau, þydai pirmàkart iðgirdo kantoriø, klajojanèiø muzikø – klezmeriø114 – profesinë grupë, kurio dainavime jie pajuto tradicinio sinagogos gie- puoselëjanti instrumentinio muzikavimo tradicijà. dojimo ir profesionalios vokalinës mokyklos sintezæ. Klezmeriø kapelø sudëtyje buvo pirmasis smuikas, ku- Mano religiniø giesmiø atlikimas skyrësi ne nauja trak- riam akompanuodavo kontrabosas arba violonèelë, ir tuote, bet nauja vokaline technika“110. antrasis smuikas (reèiau altas). Kartais solo partija tek- M. Aleksandrovièius garsëjo ne tik kaip kantorius, davo klarnetui bei fleitai115. Klezmeriai buvo kvieèia- bet ir kaip puikus atlikëjas neapolietiðkø dainø bei mi muzikuoti per vestuves, per purim ðventæ (be jø romantiniø operos arijø, kurias átraukdavo á savo si- neapsieidavo vadinamieji purimðpiliai), juos buvo ga- nagogoje rengiamø koncertø programas. Á koncertus lima iðgirsti turgavietëse turgaus dienomis. Muziki- patalkininkauti jis pasikviesdavo Valstybës operos or- nius ágûdþius ir þinias klezmeriai perduodavo savo vai- kestro muzikantus, kurie grieþdavo net operø uvertiû- kams. Neátikëtina, kiek daug klezmeriø vaikø tapo ras. Tokie koncertai sulaukdavo klausytojø antplûdþio, pagarsëjusiais muzikais, kai XX a. þydams buvo nu- á juos net bûdavo parduodami bilietai. Ðià situacijà stota taikyti diskriminacinius teisinius ir socialinius rabinai aðtriai kritikavo. Lemiamà þodá diskusijoje, apribojimus116. anot M. Aleksandrovièiaus, tarë vyriausiasis Kauno Istorija liudija, kad litvakai ne tik turëjo graþias rabinas Ðapiro, iðmintingai priminæs, kad þmogus, at- tautiðko muzikavimo tradicijas, bet ir suvokë jas kaip ëjæs á sinagogà ir pasiëmæs á rankas maldaknygæ, pri- reikðmingà dvasinæ vertybæ. Daug pastangø buvo deda- artëja prie Dievo, net jei èia ateiti já paskatino puikus ma renkant folklorà, já tyrinëjant ir iðsaugant. 1887 m. dainavimas, todël kantoriaus veikla yra ne peiktina, Cvi Golombas (1853–1934) Vilniuje iðleido 12 þydø bet, atvirkðèiai, labai girtina111. liaudies dainø rinktinæ fortepijonui „Kol Yehuda“. Ði M. Aleksandrovièiaus, kaip sinagogos muziko, kar- rinktinë tarsi nubrëþë esmines muzikinio folkloro lei- jera nutrûko po sovietø invazijos. Toks pat likimas dybos gaires XX amþiuje. iðtiko þydø liturginio muzikavimo tradicijà apskritai – Itin daug folkloro leidybos ir sklaidos srityje nusi- valdþios prieðiðkumo sàlygomis ji nebegalëjo toliau plë- pelnë Abraomas Moiðe Bernðteinas (1866–1932), apsi- totis. M. Aleksandrovièius, nors ir pergyvenæs karà bei ðvietæs muzikas, þiniø sëmæsis tiek pas þydø kantorius 92 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë)

(I. Rabinovièiø Kaune), tiek pagarsëjusiose muziki- ieðkojo keliø þydø kompozicinei mokyklai kurtis. Ið nio ugdymo institucijose (Vienos aukðtojoje muzikos jø iðsiskyrë ið Lietuvos kilæs Josephas Achronas mokykloje). Baigæs mokslus dirbo kantoriumi ir sina- (1886–1943). gogos choro vadovu Baltstogëje, Rygoje, Vilniuje, at- J. Achronas gimë Lazdijuose muzikalioje ðeimo- stovavo naujoviðkam þydø liturginio giedojimo stiliui, je. Anksti pradëjo smuikuoti ir kurti muzikos kom- kurá perëmë studijuodamas Vienoje. Reikðmingiau- pozicijas. Pirmasis jo mokytojas buvo tëvas – smuiki- sias jo veikalas folkloro srityje – 1927 m. Vilniuje ninkas mëgëjas. Dar vaikystëje iðryðkëjus artistiniam iðleistas þydø dainø rinkinys (Muzikaliðer pinkos: Ni- talentui J. Achronas pradëjo gastroliuoti daugelyje Ru- gunim-zamlung fun jidið foiks-ojcer..., Gesamlt fun sijos imperijos miestø. Vëliau mokësi Varðuvoje, èia A. M. Bernðtejn, Vilne, 1927, Erðter buch), kuris ta- surengë pirmuosius koncertus, o 1899 m., kai jam po reikðmingu tautinës muzikos ðaltiniu117. buvo trylika, ástojo á Sankt Peterburgo konservatori- Paþymëtina, kad litvakø muzikinio folkloro tyri- jà. Studijavo L. Auerio smuiko klasëje, kiek vëliau mai ir leidyba buvo sietini ne tik su Lietuvoje gyvenu- pradëjo lankyti Anatolijaus Liadovo kompozicijos kla- siais muzikais. Turtingas etnografinis paveldas, èia eg- sæ. 1911 m. ásitraukë á Þydø liaudies muzikos draugi- zistavæs XX a. pradþioje, traukë daugelio tyrinëtojø ir jos veiklà. Daug koncertavo, kûrë. 1922 m. pasitrau- ðiaip liaudiðkos muzikos mylëtojø dëmesá. Ðia pras- kë á Vokietijà, èia bendradarbiavo su þydø muzikos me akcentuotina vieno labiausiai pasiþymëjusiø þydø leidyklomis, pats jas rëmë. Suartëjo su A. Schönbergu, etnomuzikologo Moisejaus Beregovskio (1892–1961) kurio idëjos paveikë jo paþiûras bei kûrybà. 1924 m. veikla. Pats kilæs ið Ukrainos, jis, suvokdamas litvakø buvo nuvykæs á Palestinà, o nuo 1925 m. gyveno JAV. folkloro reikðmæ, surinko ir sistematizavo daug ver- Yra sukûræs simfoniniø, choriniø, kameriniø veikalø, tingos autentiðkos medþiagos118. muzikà þydø teatrui121. Bûdamas puikus smuikinin- XX a., sparèiai vykstant socializacijos ir istoriniø kas, pats atlikdavo savo kûrinius122. J. Achrono mu- pokyèiø procesams, praeitin grimztant vadinamajai zikoje jauèiamas þydø folkloro koloritas, nors ilgai- ðtetlø (miesteliø) kultûrai, atsirado institucijø, kurios niui jis iðplëtojo modernià kompozicinæ technikà. ëmësi organizuoti kryptingà þydø etnografinio pavel- Beje, ne tik J. Achronas, bet ir jo jaunesnysis brolis do paieðkà, tyrimà bei sklaidà. 1908 m. Sankt Peter- Isidoras Achronas tapo pagarsëjusiu muziku – atlikëju burge susikûrë Þydø liaudies muzikos draugija, ku- ir kompozitoriumi123. rios tikslas buvo „fiksuoti miesteliø kultûros pëdsakus, Lietuvoje J. Achrono kûriniai suskambo dar XX a. surinkti kuo daugiau dainø, fotografijø, legendø, pa- pradþioje. 1913 m. gruodþio 22 d. Vilniuje ávyko Þy- sakojimø, religiniø ir pasaulietiniø daiktø ir t. t.“119 dø liaudies muzikos draugijos surengtas simfoninis Kadangi Lietuvoje buvo turtingos þydø tautinës savi- koncertas, kuriame buvo atlikti J. Achrono, S. Ro- monës ir meninës saviraiðkos tradicijos, ðis kraðtas zovskio, Lazaro Saminskio, kitø kompozitoriø kûri- tapo reikðmingu draugijos veiklos objektu. niai124. Koncerte skambëjusi J. Achrono „Þydø melo- Kita institucija, paskatinusi domëjimàsi litvakø fol- dija“ vëliau tapo mëgstama daugelio smuikininkø, jà kloru, buvo Vilniuje 1925 m. ásteigtas ir èia iki Ant- daþnai grieþë J. Heifetzas. Ðis kûrinys skambëjo ir tra- rojo pasaulinio karo veikæs Þydø mokslo institutas giðkiausiu Lietuvos þydø istorijos momentu – holo- (YIVO)120 – autoritetingiausias jidiðakalbës diaspo- kausto metais já atliko Kauno geto orkestras125. ros kultûrinio paveldo tyrimo centras, sukaupæs tur- tingà etnografinæ kolekcijà, kurios muzikinë dalis jau Muzikinis ugdymas tuomet sudarë apie 70000 vienetø. XX a. pradþia – tautiniø judëjimø gimimo metas Iðsimokslinimo siekis – nuostata, átvirtinta judëjø Rusijos imperijoje. Ðio proceso apraiðka – besifor- tikëjimo. Kaip þinome, judëjø religija reikalauja, kad muojanèios naujos kompozicinës mokyklos, atspin- kiekvienas trylikos metø jaunuolis galëtø skaityti Ðven- dinèios tautinio identiteto átvirtinimo sieká. Folklo- tàjá Raðtà (ne veltui nuo seno þydai buvo vadinami ras ðiame procese turëjo ypatingà vaidmená – tai buvo „knygos tauta“). Jau keli tûkstanèiai metø raðtingu- inspiracijos ðaltinis, skatinæs tautine dvasia paþenklin- mas yra tapæs þydø gyvenimo norma, o iðsimokslini- tos meninës stilistikos ieðkojimus. Ðis procesas buvo mas – universalia vertybe126. Ðia platesne prasme mu- palietæs ir þydø muzikus, juolab kad dauguma Sankt zikos studijos gali bûti vertinamos kaip þydø istorijà Peterburge ákurtos Þydø liaudies muzikos draugijos þenklinanèios bendros tendencijos apraiðka. sumanytojø ir kûrëjø buvo Sankt Peterburgo konser- Kita vertus, XIX–XX a. sandûroje Lietuvoje gyve- vatorijos N. Rimskio-Korsakovo kompozicijos kla- nusiø þydø muzikiná lavinimà veikë gana specifiniai sës absolventai, kurie, padràsinti profesoriaus, ne tik veiksniai. Rusijos imperijoje þydams buvo ribojama gy- rinko muzikiná folklorà, bet ir taikë já savo kûryboje, venamosios vietos pasirinkimo galimybë, draudþiamos 93 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS kai kurios profesinës veiklos rûðys. Ðiuos draudimus Olga Vizun-Gotinska130. Ið ðios mokymo ástaigos ab- galëjo apeiti tik asmenys su aukðtuoju iðsilavinimu. solvenèiø iðskirtina C. Krever-Galpern131 auklëtinë Iðsimokslinimas buvo tapæs kaip tik ta gyvenimiðkai pianistë Halina Kalmanowicz-Malberg (1913–1941), svarbia priemone, kuri leido áveikti esamus barbarið- tapusi net dviejø tarptautiniø konkursø laureate – Vie- kus draudimus. Tad Rusijos imperijos valdose gyve- noje (1933) ir Treèiojo F. Chopino konkurso Varðu- næ þydai visais ámanomais bûdais siekë studijø127. Pa- voje (1937). pildomas akstinas rinktis muzikà buvo ir tai, kad Nors tarpukariu Vilniaus þydø muzikos institutas muzikos studijos, lyginant jas su kitomis specialybë- negalëjo labiau paveikti to laiko Lietuvos muzikos kul- mis, turëjo savø akivaizdþiø privalumø. Muziko pro- tûros, nes Vilnius buvo okupuotas lenkø ir atskirtas fesija þydui Rusijos imperijoje buvo labiau prieina- nuo ðalies, akivaizdu, kad Vilniuje ðios institucijos ma nei dauguma kitø, nes nebuvo tokia patraukli ðalies veikla buvo labai svarbi, o jos paveldas – neatskiriama valdanèiajam elitui. Juolab kad Maskvos bei Sankt ir reikðminga Lietuvos muzikos istorijos dalis132. Peterburgo konservatorijos – dvi pirmosios aukðtai Dar viena Lietuvos muzikos kultûrai daug nusipel- vertinamos ir labai liberalios Rusijos aukðtosios mu- niusi asmenybë, kurios pavardæ randame tarp prieð zikos mokyklos, ásikûrusios oficialioje bei neoficia- pat karà Vilniuje dirbusiø pedagogø, – tai smuiki- lioje imperijos sostinëse, skirtingai nei kiti to meto ninkas Samuelis Bernsteinas, aukðtos kultûros, pla- universitetai, nenumatë jokiø apribojimø èia studi- èios erudicijos menininkas. Jo mokytojai Wanda Hal- juoti norintiems þydø tautybës asmenims. Ðios aplin- ka Leduchovska (Vilniuje) ir Gustavas Havemannas kybës suformavo stiprø Lietuvos þydø jaunimo trau- (Berlyne) buvo garsiojo Josepho Joachimo mokiniai, kos centrà muzikos ugdymo srityje – juk gabûs þydø tad jis buvo iðëjæs puikià akademinæ, romantine dva- jaunuoliai ir merginos, pasirinkæ muzikos studijas, sia paþenklintà smuikavimo mokyklà. Labai reikðmin- galëjo tvirèiau jaustis, matyti realius, jiems prieina- gà patirtá S. Bernsteinas buvo sukaupæs muzikuoda- mus profesinës ir meninës karjeros kelius. mas Varðuvoje, Grzegorzo Fitelbergo vadovaujamame Rimèiausia muzikos mokymo ástaiga Lietuvoje tuo orkestre (jis buvo orkestro koncertmeisterio pavaduo- metu buvo Vilniaus Rusø muzikos draugijos ásteigta tojas). S. Bernsteinas visà gyvenimà sëkmingai derino mokykla. Èia buvo dëstomi orkestro instrumentai, for- meninæ ir pedagoginæ veiklà: jau po karo, bûdamas tepijonas, dainavimas, muzikos teorijos ir istorijos da- Vilniaus radiofono, vëliau – filharmonijos orkestro kon- lykai. Mokykloje þydams nebuvo taikomi apribojimai, certmeisteris, koncertuodamas kaip solistas, nuolat todël tarp moksleiviø jø buvo daug. Vilniaus þydø ben- rengdamas kamerinius koncertus (su N. Dukstulskaite druomenës atstovas net buvo pakviestas dalyvauti di- ir M. Ðenderovu jo ásteigtas fortepijoninis trio buvo rekcijos posëdþiuose, juolab kad bendruomenë ir jos vienas pirmøjø ðio þanro ansambliø Lietuvoje), jis ne- nariai teikë mokyklai finansinæ paramà128. Þinant, kad nustojo dëstæs133. Jo vardà visame pasaulyje iðgarsi- pedagogo darbo matas yra jo mokiniø laimëjimai, ge- no talentingiausias mokinys – vienas þymiausiø ðiø riausiai Vilniaus muzikos mokyklà reprezentavo smui- dienø smuikininkø Gilas Shahamas, kuris mokësi pas ko mokytojas E. Malkinas; ryðkiausi jo pedagoginës S. Bernsteinà pastarajam jau emigravus á Izraelá134. veiklos pasiekimai – J. Heifetzas ir A. Schneideris, Lietuvos þydø sàlytis su muzikos lavinimo procesu kuriø vëlesnë meninë karjera suteiktø ðlovës bet ku- turëjo daug apraiðkø. Tai buvo muzikinæ veiklà skati- riai mokymo ástaigai. næs, jai nepakartojamà atspalvá suteikæs kultûros rai- Muzikinis lavinimas tarp Lietuvos þydø dar labiau dos veiksnys. Ypatingà prasmæ buvo ágavæ sëkmingi paplito ir iðpopuliarëjo tarpukariu. Vilniuje net susikû- jaunosios kartos koncertiniai pasirodymai, savotiðkai rë Þydø muzikos institutas. Jis veikë 1924–1940 m., antrinæ Nepriklausomos respublikos atsinaujinimo buvo iðlaikomas þydø bendruomenës ir dirbo pagal dvasiai. Apie maþøjø Kauno muzikø pasiekimus ran- bendrà Lenkijos konservatorijø programà. Buvo ren- dame nemaþa atsiliepimø to meto spaudoje. Vienoje giami pianistai, dainininkai, stygininkai, dëstomi ben- recenzijø Vladas Jakubënas raðë: „...iðgirdome keletà drieji muzikos dalykai. Institutas turëjo orkestrà, ope- 8–12 metø vaikuèiø. Visi jie skambino nuostabiai ros studijà129. Èia dëstë geriausi to meto Vilniaus sàmoningai ir graþiu, stipriu tonu. Pasirodë R. Me- muzikos pedagogai (beje, ne vien þydai) – Levas Alba- liukaitë, S. Lermanaitë, F. Freidbergaitë, J. Bankai- mas, Samuelis Beðtelmanas, Ida Frenkel-Brumberg, Ta- të, V. Segalsonas, M. Rabinavièiûtë, R. Centerytë. mara Girðoviè (Girszowicz), Ðarlota Dugovska, Jad- Visi vaikuèiai itin muzikalûs; ypaè vilèiø teikia du vyga Kruþanska-Reis, Feiga Krever-Reterðtein, Cecilija paskutinieji. [...] Aiðkius pianistinius gabumus rodo Krever-Galpern, Konstantinas Galkauskas, Ida Fren- Ð. Kaganaitë; ir jà jau paþástame ið neseniai puikiai kel-Brumberg, Elizabeta Igdal-Rubinðtein, Ana Feigus- atlikto Chopino koncerto su orkestru“ (Lietuvos ai- Rozenkranz, Rafalis Rubinðteinas, Marija Plotnikova, das, 1936 06 17)135. 94 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë)

Kitoje V. Jakubëno recenzijoje randame Chaimo á Sibirà iðveþti þydai liko gyvi. Kaip daþnai atsitinka Potaðinsko, vëliau pagarsëjusio atlikëjo, pavardæ: „Di- ekstremaliø situacijø metu, aplinkiniø reakcija á ho- delá susidomëjimà sukëlë jaunojo pianisto Ch. Pota- lokaustà buvo labai ávairi: buvo daug gelbëjusiø þy- ðinsko koncertas. Ðis gabus þinomos Kauno pedago- dus139, deja, buvo daug ir tokiø, kurie dalyvavo þydø gës p. Herbeck-Hansen mokinys, sakoma, sëkmingai pogromuose, informavo apie besislapstanèius þydus, koncertavæs Italijoje. Jo Valstybës teatre ávykæs kon- skundë juos gelbëjusius þmones. certas parodë ið tikro þymius gabumus. [...] 3–4 me- Þydø muzikus iðtiko visos tautos likimas. Jie paty- tai rimtø studijø gali ið Ch. Potaðinsko padaryti tikrai rë smurtà, patyèias, kanèias. Savo „dëmesiu“ jø neap- þymià pianistinæ pajëgà“136. Toje paèioje recenzijoje lenkë ir trumpai veikusi Birþelio sukilimo suformuota apraðomas dar vienos jaunos pianistës koncertas, pa- Laikinoji vyriausybë: ji ne tik skelbë þydø atþvilgiu likæs recenzentui neiðdildomà áspûdá: „Tikrai þymus neapykantà kurstanèius dekretus bei aktyviai talkino ávykis Kauno muzikos gyvenime buvo pianistës Este- steigiant getus, bet ir smulkmeniðkai vardijo jiems ros Aranauskaitës koncertas Valstybës teatre. Ði ga- draudþiamø laikyti daiktø sàraðe „pianinus, fortepijo- biausioji p. Herbeck-Hansen mokinë jau per keletà nus ir fisharmonijas“140. kitø pasirodymø atkreipë á save visø muzikø dëmesá. Apie daugelio Lietuvos þydø muzikø þûties aplin- Dabar jos pirmas fortepijono vakaras parodë, kad tai kybes ðiandien jau nieko nebeþinome, taèiau kai ku- yra tikra pianistë ið Dievo malonës: iki ðiol ryðkiau- riø tragiðkus likimus galime atsekti. 1941 m. rugpjû- sias ir labiausiai uþbaigtas pianistinis talentas, gimæs èio 18 d. per vadinamàjà „inteligentø“ akcijà, kai Kauno pokariniame Kaune. Labiausiai jai sekasi lengvi, po- IV forte buvo suðaudyti 534 iðkilûs þydø intelektua- etiðki, aþûriniai kûriniai: technika jau dabar yra vir- lai – raðytojai, dailininkai, þurnalistai, gydytojai, ad- tuoziðko lygio. Svetimesni yra jaunajai pianistei mo- vokatai, inþinieriai, þuvo Valstybës teatro koncertmeis- numentalûs, sunkesni dalykai. Taèiau ir èia ji sëkmingai teris Ruvimas Stenderis141. Per 1941 m. spalyje nugalëjo tokius visai vyriðkø jëgø reikalaujanèius kû- Vilniaus gete vykusias þudymø akcijas pianistë Sonia rinius kaip didelis J. S. Bacho Preliudas, arija ir fuga Rechtik pateko tarp tø kaliniø, kuriuos buvo numaty- C-dur. Ypaè gerai pavyko Scarlatti kûriniai; dar la- ta suðaudyti. Þydø savivaldos atstovams pabandþius biau pavyko didþioji Chopino Sonata h-moll. Pas- gelbëti moterá ir ëmus aiðkinti gestapininkams, kad ji kutiniojoje dalyje solistë labai ásigilinusi atliko mûsø yra puiki pianistë, pastarieji netikëtai liepë atgabenti autoriø kûriniø: keturis Èiurlionio preliudus, dvi va- pianinà ir nurodë kà nors paskambinti. Pasmerkta mo- riacijas ið K. V. Banaièio „Sutemos giesmës ir vizi- teris labai pakiliai atliko F. Liszto rapsodijà (anot liu- jos“, Vl. Jakubëno „Legendà“ ir St. Ðimkaus „Scher- dininkø, „ji grojo kaip prieð mirtá“142). Tàkart mirtis zo“. Puikiai atlikti kûriniai turëjo didelá pasisekimà, jà aplenkë, ji þuvo 1945 m. Stutthofe. Garsi prieðka- kai kurie jøjø ið viso buvo atlikti vieðai pirmà kartà“ rio Vilniaus dainininkë Liuba Lewicki (jà dar vadino (Vairas, 1936, Nr. 2)137. Levitshka) 1943 m. buvo suðaudyta Paneriuose. Prieð Studijos – savotiðka meninë „investicija“ á ateitá, mirtá kalëdama Lukiðkiø kalëjime ji „dainavo kame- o jaunø muzikø koncertai – galimybë paþvelgti á ryto- roje savo nelaimës seserims, kad palengvintø joms dva- jø. Deja, litvakø muzikø rytojus buvo visai ne toks, sios kanèias“143. Avromas Suckeveris raðë, kad ið Vil- koká jiems pranaðavo ðiltø þodþiø negailëjæs recen- niaus gete kalintø „300 kultûros veikëjø (mokytojø, zentas. raðytojø, muzikø, mokslininkø, dailininkø) beveik nie- kas neiðgyveno. [...] Ið muzikø neiðgyveno niekas“144. Muzikai holokausto metais Ðiurpiai nuteikia Issacharo Faterio studijoje pateiktos þydø muzikø biografijø lentelës – daugelio jø gyveni- Kultûros tradicijos gyvuoja, kai yra jas puoselëjan- mo kelias nutrûksta tais paèiais 1941, 1942 ar 1943 èiø ir iðsauganèiø þmoniø. Kai nebelieka þmoniø, neið- metais (greta vilnieèiø mirties metø daþnas uþraðas – vengiamai nutrûksta ir tradicijos. Taip atsitiko holo- Paneriai, menantis makabriðkà Vilniaus þydø þudymo kausto metais. Litvakai buvo fiziðkai iðnaikinti: buvo vietà)145. nuþudyta iki 94% Lietuvos þydø tautybës gyventojø – Taèiau net ir sunkiausiø iðbandymø metais þydai tai bene didþiausias genocido mastas XX a. Europos nenustojo muzikavæ. Getuose buvo kuriama muzika, istorijoje138. geto dainos – Abraomo Brudno (?–1944) „Unter dayn Pogromai Lietuvoje vyko jau pirmosiomis karo die- vayse Ster’n“ ir „Friling“, P. Haido „Mamele“, tuo- nomis, vëliau masiniai þydø þudymai ágavo organizuo- met vienuolikameèio Aleko Wolkovskio (g. 1932)146 tà, „planinᓠpobûdá. Paradoksalu, bet prieð pat karà „Shtiler, shtiler“ – jaudinantys dvasinës tvirtybës liu- prasidëjusios stalininës Lietuvos gyventojø deportaci- dijimai. Vilniaus gete veikë muzikos mokykla, kurio- jos, kuriø neiðvengë ir þydai, jiems tapo iðsigelbëjimu – je mokësi per 100 mokiniø ir dëstë 11 pedagogø147. 95 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS

Buvo trys chorai: jidið ir hebrajø (kiekviename daina- salëje, nei daugelis kitø iðties visai nenori ðito, nenori vo po 80 þmoniø), taip pat religinës muzikos choras148, blogio niekuo nekaltiems þmonëms. Gal kaþkas kitas, ir jø dëka „garsiai skambëjo vokieèiø gniauþiama þy- atplëðæs juos visus nuo kasdieniø rûpesèiø, nuodija jø dø daina“149. Vilniaus ir Kauno getuose buvo net sim- sielas pykèiu bei neapykanta ir siekia per juos savø foniniai orkestrai. tikslø, laukiniø ir neþmoniðkø, bei bando ágyvendinti Apie Lietuvos þydø getø muzikiná gyvenimà iðliko naujas melagingas teorijas?..“154 Koncertas neávyko, nemaþai liudijimø. Kaip prisimena Vilniaus geto kali- nes kaþkas ið naciø vadø susiprato ir paskutinæ aki- nys A. Suckeveris, „pirmosiomis gestapininkø teroro mirkà koncertà atðaukë. dienomis daugelis Vilniaus muzikø uþkasë savo instru- Vilniaus geto orkestras egzistavo 15 mënesiø, su- mentus. Vëliau, kai þydai jau buvo suvaryti á getà, rengë 35 simfoninius ir kamerinius koncertus. Kaip kanalizacijos vamzdþiais jiems pavyko prasiverþti mies- pastebi Markas Petuchauskas, „pritrenkia vien kom- tan, iðkasti paslëptus instrumentus ir pargabenti juos pozitoriø pavardës afiðose – iðtisa muzikos enciklopedi- á getà. [...] Muzikai, dirbdami priverstinius darbus ja. L. Beethoven, J. S. Bach, F. Chopin, P. Èaikovskis, mieste, atgabeno á getà ir pianinà, kurá rado apleista- J. Brahms, F. Liszt, G. F. Händel, F. Mendelssohn, me þydø bute. Jis buvo iðardytas, ir kiekvienas muzi- Ch. Gounod, F. Kreisler, C. Saint-Saëns, N. Pagani- kas paslapèia atneðë po vienà jo dalá. Gete atsirado ni... Sudëtingiausi kûriniai simfoniniam, Maþajam sim- meistras, sugebëjæs ið naujo surinkti pianinà“150. Gri- foniniam (kaip raðë afiðose – L. M.) orkestrui, virtuo- gorijaus Ðuro uþraðuose randame liudijimà, kad Vil- ziðki Paganini opusai smuikui. Pagaliau, muzikos niaus geto kaliniams vëliau nebuvo trukdoma pasiim- vakarai ir su dþiazo bei estradiniu orkestru“155. ti ið namø muzikos instrumentus ir natas, o 1942 m. Paskutinis orkestro koncertas ávyko 1943 m. rug- balandþio 17 d. buvo nurodyta uþregistruoti turimus pjûèio 29 d., likus vos trims su puse savaitës iki geto instrumentus (visi neregistruoti instrumentai turëjo bû- likvidavimo. Orkestro dirigentas W. Durmaszkinas ti konfiskuoti, juos turintys asmenys – nubausti)151. þuvo 1944 m. Klooga koncentracijos stovykloje Estijo- Ryðkiausia Vilniaus þydø muzikø neátikëtinos va- je, kur ið Vilniaus, likviduojant getà, buvo deportuota lios ir ryþto apraiðka – Vilniaus gete suburtas ir 1942– per 1500 likusiø kaliniø. Jam tebuvo 31 metai. 1943 m. èia koncertavæs orkestras. Jam vadovavo Wol- Kauno gete taip pat buvo nemaþai muzikø. Visiems fas Durmaszkinas (1914–1944), neeiliniø organizaciniø þydams nurodþius keltis á getà dauguma jø buvo pasi- sugebëjimø labai gabus muzikas. Jis gimë Vilniuje kan- ëmæ savo instrumentus. Taèiau po 1941 m. rugpjû- toriaus bei dirigento Akiwos Durmaszkino ðeimoje, èio 18 d. ávykusios „inteligentø“ akcijos jie bijojo muzikos mokësi Vilniuje ir Varðuvoje. Pirmasis geto skelbtis esà muzikai. 1942 m. vasarà, kurá laikà nu- orkestro koncertas ávyko 1942 m. kovo 15 d. Tàkart stojus rengti þudymo akcijas, geto vyresnieji pasiûlë muzikavo 17 þmoniø. Buvo atlikta Ippolitovo-Ivano- muzikams susiburti á orkestrà. Orkestras repetavo Vi- vo „Kaukazietiðka siuita“, Makso Geigerio „Þydiðka- lijampolës (Slobodkos) Jeðivoje, kur pirmosiomis ka- sis poppuri“ ir Franzo Schuberto „Nebaigtosios“ sim- ro savaitëmis ávyko didelis pogromas. Orkestrà suda- fonijos viena dalis. Anot A. Suckeverio, „simfoninio rë 35 instrumentalistai ir 5 dainininkai156. Dirigentu orkestro muzika buvo geto kaliniams kaip kalnø oras buvo M. Hofmekleris157, koncertmeisteriu – A. Stu- plauèiø ligoniams. Uþ toká groþá norëjosi kovoti“152. pelis. Skirtingai nei Vilniaus geto orkestrui, Kauno Sàlygas, kuriomis dirbo orkestras, paliudija G. Ðu- orkestrui nebuvo leidþiama atlikti vokieèiø ir austrø ro apraðytas koncertas, okupacinës vokieèiø valdþios nu- muzikos158. rodymu turëjæs ávykti 1942 m. rugpjûèio 23 d., sekma- Bandant susivokti makabriðkoje, bet kokiam þmo- diená153. Tàdien geto kaliniams buvo grieþtai uþdrausta giðkumui prieðtaraujanèioje holokausto situacijoje, iðeiti á Rûdininkø gatvæ, net þiûrëti pro langus. 17 val. niekas negali pavaduoti autentiðkø ðaltiniø, kurie ge- vokieèiai susirinko á geto teatro salæ. Scenoje jie pa- riau nei kas kita atskleidþia tuos kraupius istorijos matë instrumentus derinanèius 27 apdriskusius, su- ávykius ir juos lydëjusià atmosferà. Kauno geto ka- vargusius muzikantus ir jø dirigentà V. Durmaszkinà. linys Williamas Mishellis (Michelski) liudija: „Þydø Skausmo kupinais þodþiais G. Ðuras raðë apie ðá, beje, tradicija reikalavo, kad patyrus netektá vienerius me- taip ir neávykusá renginá: „Kaip sugretinti ðiuos du pa- tus nebûtø klausomasi muzikos, tuo tarpu visas ge- saulius, ðias dvi prieðybes: nuostabius Liszto ir Schu- tas buvo gedëtojai. Ði mintis sunkiai slëgë muzikus berto garsus ir suþvërëjusiø þmoniø jausmus – þmoniø, ir orkestro sumanytojus. Labai nenorëta realizuoti þudanèiø tokius pat þmones, dar daugiau – þudanèiø projektà, bet galop orkestro iniciatoriai laimëjo. Ar- tuos, kuriø talentu jie panoro pasimëgauti? O gal þmo- gumentuota tuo, kad galës neiti tie, kas nenori. Nie- nës, susirinkæ á koncertà, visai neketina nieko þudyti? kas ið anksto negalëjo numatyti, kaip muzika paveiks Gal nei tie, kurie laukia koncerto pradþios ankðtoje þmones. 96 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë)

Per 1942 metø vasarà orkestras pasirengë ir jau niekas neplojo, nors jautësi palengvëjimas, kad ávei- galëjo koncertuoti. Programoje buvo rusø, prancûzø, këme ðá iððûká. Toliau pagal programà buvo daininin- þydø ir italø muzika. Vokieèiai grieþtai uþdraudë at- kas. Jis iðsirinko gerai þinomà þydø liaudies dainà apie likti vokieèiø kompozitoriø kûrinius – þydai, neduok paukðtá, laisvai skrajojantá aukðtai padangëse, kuris Dieve, gali supurvinti tikràjà vokieèiø muzikà. Taigi pagautas ir uþdarytas narve turi mirti. Daina buvo la- nebuvo nei Beethoveno, nei Schuberto, nei kitø þino- bai liûdna. Neverta në ðnekëti, kad kiekvienas supra- mø vardø. [...] Kai áëjome á salæ, ji buvo pusiau uþ- tome dainos prasmæ ir kûkèiojimai prasidëjo ið nau- pildyta, o þmonës vis ëjo. Atrodë, kad bus pilna. Ap- jo. Visgi dainininkas sugebëjo baigti, nesustojæs vidury. siþvalgiau ir prisiminiau koncertus, kuriuos lankiau Atliekant kità numerá prasidëjo sujudimas ir visi mieste. Senais laikais publika buvo ðventiðkai apsi- atsigræþëme á uþpakalinæ sienà. Ðe tai tau! Prie durø rengusi, geros nuotaikos, þmonës pailsëjæ ir atsipa- buvo vokieèiø karininkai! Kà jie èia veikë? Ar ðis kon- laidavæ, visi gerai pavalgæ ir gerai nusiteikæ. Viskas certas tebuvo vokieèiø pokðtas salëje surinkti jaunus skendëjo kvepalø aromate ir papuoðalø tviskesyje. inteligentiðkus þmones? Ar tai akcija? Vokieèiai pa- Koncertas Kaune buvo daugiau nei muzikos klausy- stebëjo sujudimà ir mostelëjo tæsti. Jiems rûpëjo, ar masis, tai buvo socialinis ávykis. Taèiau kaip skyrësi orkestras nepaþeidþia taisykliø. Kai jie ásitikino, kad publika ðiandien: rûbai suplyðæ, veidai suvargæ, jokiø vokieèiø kompozitoriø kûriniai nëra atliekami, jie ap- kvepalø ar papuoðalø. Dauguma alkani, pavargæ nuo leido salæ. Toliau koncertas tæsësi netrukdomas. Pas- vergiðko darbo, prislëgtos nuotaikos. Visus slegia min- kutinis numeris buvo Rimskio-Korsakovo Ðecheraza- tis, ar vertëjo rengti koncertà, kai nuþudytøjø krau- da. [...] Dauguma þmoniø sëdëjo apsikabinæ, tarsi jas dar nespëjo atvësti? Visi vis dar abejojame, ar ver- norëdami apraminti vienas kità. Plojimø nebuvo ir tëjo lauþyti tradicijà nesiklausyti muzikos nepraëjus koncertui pasibaigus. Viena vertus, mes norëjome metams po netekties. Kai kurie nenurimæ apsisuko ir klausytis daugiau ir daugiau muzikos, bet, kita ver- iðëjo ið salës; jie negalëjo nuraminti sàþinës. Publiko- tus, dþiaugëmës, kad viskas baigësi. Koncertas atëmë je nebuvo nei vieno veido, nuðviesto ðypsenos, nebu- ið kiekvieno dalelytæ gyvenimo. Þaizdos buvo perne- vo nei vieno, kuris nebûtø netekæs artimo akcijø me- lyg ðvieþios ir dar kraujavo. Koncertas, kuris turëjo tu. [...] tapti balzamu, pabërë druskos ant atvirø þaizdø“160. Tuo tarpu salë prisipildë ir visi susëdo laukdami Po savaitës ávyko antrasis Kauno geto orkestro koncerto pradþios. Muzikai pradëjo rinktis scenoje, koncertas. „...Dauguma klausytojø buvo tie patys, bet visi laukë pasirodant dirigento, taèiau vietoje jo á sce- buvo ir naujø veidø. Auditorijos nuotaika buvo leng- nà iðëjo vienas geto vyresniøjø, atsakingø uþ kultûri- va ir atpalaiduota. Ano karto átampos nebebuvo. At- næ veiklà. Jis papraðë atsistoti ir tylos minute pagerbti rodë, kad ledai pagaliau sudauþyti. Þmonës susitaikë visas aukas. Visi atsistojo, kai kurie tyliai kûkèiojo. su mintimi, kad yra geto orkestras ir kad ne nusikal- Iðlaukæs minutæ, vyras scenoje prabilo apie vidinæ átam- timas klausytis muzikos nepraëjus metams po pasku- pà ir kovà, kurià patyrë tie, kas nusprendë rengti kon- tinës akcijos. Mûsø sàþinë buvo ðvari, ir pirmà kartà certà. Jo kalba buvo slegianti, baigdamas jis iðreiðkë mes tikëjomës pasidþiaugti koncertu, o ne susiprie- viltá, kad atleisime, nes geto sàlygomis gedëdami me- ðinti patys su savimi. Koncertas ðá kartà taip pat buvo tus mes apskritai jau niekada nebegirdësime muzi- kitaip sumanytas. Nebuvo jokiø prakalbø, nebuvo ty- kos. Nors jo kalba buvo gerai pateikta ir atitiko ap- los minutës. Programa buvo ðiek tiek pakeista, atsi- linkybes, tikriausiai bûtø geriau, jei jos iðvis nebûtø. sakyta melancholiðkø kûriniø. Kai solistas baigë Sa- Per daug atvirø þaizdø buvo paliesta, o mes susirinko- rasate Èigoniðkà melodijà, buvo net plojama. Atrodë, me jas ne aðtrinti, bet glaistyti. kad orkestras jautësi, tarsi iðkovojæs pergalæ prieð mûsø Pagaliau á podiumà iðëjo anksèiau Kaune gerai þi- kankintojus“161. nomo ansamblio (band) vadovas159. Niekas neplojo. Orkestras koncertavo du kartus per savaitæ, ið vi- Jis pradëjo koncertà Mendelssohno pjese. Naciai ne- so buvo surengta per 80 koncertø. Norëdami apsau- atlikdavo Mendelssohno, nes jis buvo þydø kilmës. Pje- goti orkestro muzikus, Kauno geto vyresnieji áraðë juos së buvo melancholiðka ir atlikëjui dar neápusëjus klau- á geto policininkø sàraðus. Muzikus pavyko iðgelbëti sytojø akys prisipildë aðarø. Jausmams pasidavë ne ir 1944 m. kovo 27 d. vykstant vadinamajai „poli- tik auditorija, bet vienas po kito pravirko ir muzikai, cininkø akcijai“, kai geto policininkai, atsisakæ na- jie negalëjo tæsti. Dirigentas buvo priverstas sustoti, ciams iðduoti vaikø slëptuves, buvo nuþudyti IX forte. papraðë klausytojus ir muzikantus atsipalaiduoti. Ne- Likvidavus getà orkestro muzikai ið pradþiø buvo de- trukus pjesë buvo pakartota ið naujo. Þmonës sëdëjo portuoti á Ðtuthofo, vëliau – á Dachau koncentracijos su nosinaitëmis rankose, visomis iðgalëmis valdësi, stovyklas. Juos iðlaisvino amerikieèiai. Orkestro kon- kad nesutrukdytø koncerto. Pasibaigus pjesei ir vël certmeisteris A. Stupelis þuvo 1944 m. Dachau, 97 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS

M. Hofmekleris liko gyvas: 1945 m. birþelio mënesá dainavimo sklaidà, iðvedë já á garsiausias pasaulio kon- ligoninëje, Vokietijoje, já rado brolis Robertas (Ru- certø sales. Litvakai buvo ir prie vadinamosios nau- vimas), 1938 m. emigravæs ið Kauno á JAV ir nuo josios þydø muzikos iðtakø – judëjimo, kurio idëjos 1941 m. sausio tarnavæs amerikieèiø kariniuose dali- suteikë postûmá tautine saviraiðka paþenklintai XX a. niuose Europoje162. þydø kompozitoriø kûrybai. Lietuvos þydø muzikinis 1945 m. geguþës 27 d. St. Ottilien vienuolyne Ba- paveldas yra graþus, spalvingas, labai reikðmingas ir varijoje buvo surengtas ðventinis renginys. Koncerta- gerbtinas. vo koncentracijos stovyklose kalëjæ, gyvi likæ Kauno Daug sunkiau nuþvelgti ir ávertinti litvakø muzi- geto orkestro muzikai, maldà skaitë rabinas Samuelis kos tradicijø tàsà XX a. II pusëje. Holokaustas ir sta- Sniegas ið Kauno (jis buvo iðlaisvintas ið Kaufering I lininis antisemitizmas pakirto ðiø tradicijø ðaknis. Kau- stovyklos). Orkestras atliko G. Bizet ir E. Griego kûri- no gete buvo nuþudyti Izaokas Vildmanas-Zaidmanas nius, dirigavo M. Hofmekleris. Koncerto pabaigoje, ir Ruvimas Stenderis, Paneriuose, Vilniuje – Leiba pritariant visiems klausytojams, buvo atlikta þydø gies- Hofmekleris ir Jakobas Sakomas (Jokûbas Zakomas), më „Hatikva“ (Viltis), kuri, 1948 m. sukûrus Izraelio suðaudytas buvo Lietuvai daug nusipelnæs iðkilus Lat- valstybæ, tapo þydø nacionaliniu himnu163. 1946 m. vijos smuikininkas profesorius Adolphas Metzas, toks dar likæ Kauno geto orkestro dalyviai kartu su kitø pat likimas iðtiko daugelá kitø litvakø muzikø – jie naciø koncentracijos stovyklø orkestrø muzikantais buvo paþeminti, nuskriausti, nukankinti. Michailui (tarp atlikëjø buvo ir Vilniaus geto dirigento W. Dur- Aleksandrovièiui, iðgyvenusiam karo audras ir tapu- maszkino sesuo pianistë Fanny Durmashkin-Beker) siam vienu populiariausiø Sovietø Sàjungos daininin- koncertavo Niurnberge164, kur tuo metu vyko Tarp- kø, buvo ribojama, net draudþiama atlikti þydø litur- tautinis karo nusikaltimø tribunolas, – jø klausytojais ginæ ir liaudies muzikà, ir tik 1971 m., jam emigravus buvo tie, kurie èia susirinko liudyti, kaltinti ir teisti. á Izraelá, jo balsas vël suskambo sinagogose. Deja, net Jasha Heifetzas ir Leopoldas Godowsky’s – iðeiviai ið Iðvados Lietuvos, pasiekæ pasaulinæ ðlovæ, tapæ pasaulio kul- tûros paþibomis, ilgus deðimtmeèius Lietuvoje nebuvo XIX a. pabaigos – XX a. I pusës Lietuvos þydai minimi kaip ðios þemës vaikai, o apie broliø Schnei- paliko labai ryðkø pëdsakà tiek savo kraðto, tiek ir pa- deriø ir Vlado Perlemúterio lietuviðkàsias iðtakas ne- saulio muzikos kultûroje. Tarp jø buvo garsiausi XX a. prisimenama iki ðiol. muzikai – genialûs interpretatoriai, kuriø vardai tapo Suvokdami ðià karèià tiesà negalime neklausti, ar epochos aukðèiausiø meno pasiekimø simboliu. J. Hei- per ilgà laikotarpá nuo XX a. vidurio iki amþiaus pas- fetzo ar L. Godowsky’o talentas – gamtos dovana, to- kutiniøjø deðimtmeèiø Lietuvoje nebuvo iðtrypta ir kiø menininkø visada yra vienetai, jie reta iðimtis ben- iðdeginta visa, kas susijæ su litvakø muzikos kultûra? drame kûrybos procese. Kita vertus, ðie muzikai – kaip Ðis skaudus klausimas neturi vienareikðmio atsa- tik ta iðimtis, kuri patvirtina dësningumà: didis meno kymo. Litvakø kultûra neturëjo nei sàlygø, nei gali- pasiekimas negali gimti tuðtumoje, jam reikia atitin- mybiø susigràþinti anksèiau turëtø pozicijø. Kita kamos aplinkos, supratimo, tradicijø. J. Heifetzas ir vertus, ðios tradicijos buvo tokios stiprios, giliai ási- L. Godowsky brendo daugelio kartø formuotoje dva- ðaknijusios ir gajos, kad holokaustà iðgyvenusi ir Lie- sinëje erdvëje, greta ðiø meno galiûnø tarp litvakø bu- tuvoje likusi labai maþa þydø bendruomenë ið savo vo ðimtai talentingø, kûrybingø, puikiai apsiðvietusiø tarpo po karo iðkëlë nemaþai puikiø muzikø, graþiai muzikø. Bûtent ðie muzikai þengë Lietuvoje pirmuo- pasireiðkusiø muzikos kûrybos, atlikimo, pedagogikos, sius þingsnius profesionalumo keliu: jie talkino stei- muzikos mokslo srityse. Jø indëlis á XX a. II pusës giant pirmuosius Lietuvos simfoninius orkestrus, su- Lietuvos muzikos kultûrà labai svarus. Prisimintina paþindinant klausytojus su klasikinio meno ðedevrais taip pat, kad jau po karo Lietuvoje gimæ, uþaugæ ir po (tuomet atliekamais Lietuvoje pirmà kartà), kuriant pasaulá iðsibarstæ litvakai muzikantai ir vël lygiuojasi á sàlygas Lietuvos menui artëti prie aukðtø europinës pirmàsias gretas. Tai Davidas Geringas, Julian Rach- muzikos kultûros tradicijø. Ðiø muzikø veikla panei- lin, broliai Zvi ir Borisas Livschitzai, Liora Grodni- gia niekuo nepagrástà mità, kad prieðkario þydai gyve- kaitë. Visa tai rimtas liudijimas, kad litvakø muziki- no labai izoliuotai, buvo nepatriotiðki, atsiribojæ nuo në tradicija nenutrûko, o jos atðvaitai Lietuvos muzikos Lietuvos interesø ir jos kultûros. Prieðingai, jie Lie- kultûroje vis dar ryðkûs. tuvà norëjo matyti klestinèià, atvirà europinæ ðalá ir ðià vizijà, kol buvo leidþiama, bandë ágyvendinti. Litvakai daug nuveikë ir tautinës muzikos srityje. Lietuvos sinagogø kantoriai lëmë plaèià þydø religinio 98 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë)

Nuorodos Ñîøëû) (D. M. Randel, The Harvard Biographical Dictiona- ry of Music, Cambridge & London, 1996, p. 317; 1 Tenka pripaþinti, kad þydø kultûrinio paveldo ignoravi- Ìóçûêàëüíàÿ ýíöèêëîïåäèÿ, Ìîñêâà, 1973, ò. 1, ñ. 1028). Lie- mas, sovietmeèiu ágavæs brutalias formas, turëjo savo prieðis- tuviðkoje muzikos enciklopedijoje nurodomi Þasliai (Muzi- torijà ir nebuvo iðskirtinai vien tik sovietinio mentaliteto ap- kos enciklopedija, t. 1, p. 464). Ði prielaida, matyt, yra teisin- raiðka. Ugnë Karvelis, apibûdindama tautinius santykius prieð- ga, nes labiausiai atitinka tiek senus lenkiðkus pavadinimus kario Vilniuje, taikliai raðë: „Atrodo, tartum lenkø Wilno, þy- (Zhosli, Zosle, Ýoúle), tiek jø iðkraipytas angliðkas transkripci- dø Vilne ir lietuviø Vilnius gyveno atsukæ vieni kitiems nu- jas. Ðià prielaidà patvirtino ir þinoma vietovardþiø ekspertë garas“ (U. Karvelis, Ávairiatautë Lietuvos Didþiosios Kuni- dr. Marija Razmukaitë. Autorius dëkingas kolegei uþ vertingà gaikðtystë kultûra, 1251–1772, Lietuvos þydai 1918–1940. konsultacijà. 15 Prarasto pasaulio aidas, V., 2000, p. 58). Savo ruoþtu Czesùawas J. Nicholaso knygoje nurodoma, kad L. Passinockas Vilniuje Miùoszas, 1977 m. tyrinëdamas Lietuvos ir Lenkijos istorinæ turëjo didþiausià naudotø fortepijonø parduotuvæ (J. Nicho- praeitá, kaip nekintanèià realijà minëjo: „Ðiandien lyg ir þino- las, Godowsky. The Pianist’s Pianist, p. 3). Ðiø duomenø pa- ma, taèiau nenorima prisiminti, kad XVII ir XVIII amþiuje tvirtinti nepavyko. Respublika buvusi didþiausiu pasaulyje þydø arealu“ (Cz. 16 Ten pat, p. 4. Miùosz, Urlo þemë, V., 1996, p. 109). Reikia paþymëti ir tai, 17 Ten pat, p. 4. kad dël tokio „kitø“ nematymo susidaranti þiniø ir supratimo 18 Ten pat, p. 4. stoka – puiki dirva ávairiems klaidingiems (kartais ir nusikals- 19 Matyt, turimas omeny Karolis Kurpiñskis (1785–1857), tamiems) stereotipams ir mitams formuotis. Juk labiausiai tik- kurio fortepijono pradþiamokslá, kaip mini Liucija Dràsutie- ri dël savo nuomonës ir pozicijø yra kaip tik tie, kas maþai arba në, buvo galima nusipirkti Vilniuje (L. Dràsutienë, Lietu- apskritai nieko neþino. viðkos fortepijono pedagogikos puslapiai, Muzika ir pedagogi- 2 Gana iðsamus publikacijø ðia tema iki 1992 m. sàraðas pa- ka, V., 2002, p. 53). teiktas Rimtauto Kaðponio straipsnyje (R. Kaðponis, Ið lietu- 20 J. Nicholas, Godowsky. The Pianist’s Pianist, p. 6. viø ir þydø muzikos kultûrø ryðiø istorijos, Mokslas ir Lietu- 21 Sprendþiant ið visko, tai, matyt, buvo Solomonas Feinber- va, Vilnius, 1992, t. 3, kn. 4(9)). Tarp vëliau paskelbtø gas (1821–1893). Ðis finansininkas ir filantropas gimë Jur- darbø minëtini Irenos Skomskienës straipsniai (I. Skomskie- barke, 1866 m. apsigyveno Karaliauèiuje, labai rëmë Lietu- në, Þydø muzikantø ánaðas á Lietuvos muzikinæ kultûrà vos ir Rusijos þydus, 1882 m. Lietuvos þydø ágaliotas vyko á 1932–1944 m. (Ið Vlado Jakubëno recenzijø), Muzikos ba- Sankt Peterburgà pas carà Aleksandrà III (H. Rosenthal, I Bro- rai, 2004, Nr. 6(317); I. Skomskienë, Epochinës reikðmës ydé, Feinberg Solomon, JewishEncyclopedia.com [Internetas: þydø gastrolieriø koncertai prieðkario Kaune, Muzikos barai, http://www.jewishencyclopedia.com (prieiga: 2006 02 15)]. 2005, Nr. 5–6; I. Skomskienë, Chorinë sinagoga Kaune, 22 J. Nicholas, Godowsky. The Pianist’s Pianist, p. 13. Muzikos barai, 2005, Nr. 11–12), taip pat autoriaus rusø 23 Ten pat, p. 16. kalba paraðyta knygelë (Ë. Ìåëüíèêàñ, Îá èçó÷åíèè èñòîðèè 24 Ðios L. Godowsky’o mintys iðsakytos W. S. B. Mathewsui åâðåéñêîé ìóçûêàëüíîé êóëüòóðû (Ê ïîñòàíîâêå ïðîáëåìû), 1900 m. gruodþio 24 d. ið Berlyno raðytame laiðke (laiðko V., 1992) bei jo skaitytas praneðimas „Litvakø muzikinis ánaðas tekstas pateikiamas net keliuose leidiniuose: J. Nicholas, Go- á pasaulio kultûrà“ (Antrasis pasaulio litvakø kongresas, Vil- dowsky. The Pianist’s Pianist, p. 48–49; H. C. Schonber, nius, 2004). The Great Pianists, New York, 1987, p. 339–340). 3 Y. Plasseraud, Litvakiðko judaizmo laimës ir nelaimës, Lietu- 25 J. Nicholas, Godowsky. The Pianist’s Pianist, p. 157. vos þydai 1918–1940, p. 64. 26 Ten pat, p. 157–158. 4 O. Suganas, Kasdieninis miestas ir ðtetlas, ten pat, p. 72. 27 New York Herald Tribune, Paris Edition, 1935 09 04. 5 S. Atamukas, Lietuvos þydø kelias, V., 1998. Cit. ið: J. Nicholas, Godowsky. The Pianist’s Pianist, p. 158. 6 D. Katz, Lithuanian Jewish Culture, V., 2004. 28 Ten pat, p. 158. 7 M. Greenbaum, The Jews of Lithuania: A History of a Re- 29 Johannas Sebastianas Bachas nuo maþens rimtai rûpinosi markable Community 1316–1945, Jerusalem & New York, savo sûnø muzikiniu lavinimu. Wolfgangas Amadeus Mozartas 1995. turëjo neeiliná pedagogà – savo tëvà. 8 D. Levin, Trumpa þydø istorija Lietuvoje, V., 2000. 30 Deja, XIX a. pabaigos Vilniaus muzikos gyvenimas – retai 9 H. Minczeles, Pabaigos þodis: pertraukta gyvenimo tëkmë ir muzikologø gvildenama tema. Fragmentiðkø þiniø randame tæstinumas, Lietuvos þydai 1918–1940, p. 293. publikacijose: J. Gaudrimas, Ið lietuviø muzikinës kultûros is- 10 S. Schoenberg, N. Schoenberg, Lithuanian Jewish Com- torijos, 1861–1917, V., 1958; M. Azizbekova, Fortepijono munities. New York & London, Garland Publishing Compa- menas Vilniuje 1863–1915 metais, V., 1998; D.Berezowska, ny, 1991. Muzyka w Wilnie na przeùomie XIX–XX wieküw [Internetas: 11 I. Lempertas, Litvakai, V., 2005, p. 9. http://www.magwil.lt/archiwum/2003/mww2/vasar13.htm 12 Ch. Drezdner, Vital Meilë Talmudui, Lietuvos þydai 1918– (prieiga: 2006 02 10)]; V. Visockis, Rusø muzikos draugijos 1940, p. 205. Vilniuje, Menotyra, 1977, VII. 13 Koncerto afiðos faksimilæ þr.: J. Gaudrimas, Ið lietuviø mu- 31 Ã. Íåéãàóç, Ðàçìûøëåíèÿ, âîñïîìèíàíèÿ, äíåâíèêè. Èç- zikinës kultûros istorijos, V., 1964, p. 12. áðàííûå ñòàòüè. Ïèñüìà ê ðîäèòåëÿì, Ì., 1983, c. 171. 14 Literatûroje skirtingai ávardijama L. Godowsky’o gimimo 32 Ten pat, c. 172. vieta. Kartais neteisingai minimas Vilnius (Maùa encyklopedia 33 Pas L. Godowsky Vienoje tobulinosi Elze Herbeck-Han- muzyki, Warszawa, 1981, p. 344), kartais Sozly (J. Nicholas, sen, vëliau sëkmingai dësèiusi prieðkario Kaune, parengusi Godowsky. The Pianist’s Pianist, A Biography of Leopold Go- didelá bûrá puikiø jaunø pianistø. Didelæ átakà Lietuvos pia- dowsky, Northumberland, 1989), kartais Soðly (Soshly, nistams turëjo ir kito L. Godowsky’o mokinio, iðkilaus rusø 99 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS pianisto, didþiausio pianistinio meno autoriteto Sovietø Sà- 52 J. Amis, Obituary: Vlado Perlemúter, The Independent, Sep- jungoje Heinricho Neuhauso kûrybinës ir metodinës nuo- tember 6, 2002 [Internetas: http://www.findarticles.com/p/ statos. articles/mi_qn4158/is_20020906/ai_n12640111 (prieiga: 34 H. Kopytova mini J. Heifetzo studijuotas Bériot, Kayserio, 2006 02 15). Kreutzerio smuiko mokyklas (Ã. Êîïûòîâà, ßøà Õåéôåö â Ðî- 53 J. Roy, Suivi de rencontres avec Vlado Perlemúter, H. Jour- ññèè, Èç èñòîðèè ìóçûêàëüíîé êóëüòóðû Ñåðåáðÿííîãî âåêà, dan-Morhange, V. Perlemúter, Ravel d’après Ravel, Paris, Ñàíêò Ïåòåðáóðã, 2004, ñ. 36–37). 1989, p. 94 (ðá ðaltiná autoriui nurodë Indrë Þelvytë, auto- 35 Kaip nurodoma nekrologe, E. Malkinas smuikà pradëjo rius labai dëkingas kolegei uþ suteiktà konsultacijà). studijuoti nuo ankstyvos vaikystës, mokësi Sankt Peterburgo 54 W. Glock, Vlado Perlemúter, The Guardian, September 6, konservatorijoje, kurià baigë 1899 metais. Dëstë, muzikavo 2002 [Internetas: http://www.guardian.co.uk/arts/news/sto- ávairiuose ansambliuose. 1924 m. emigravo á JAV (Elias Mal- ry/0,11711,787032,00.html (prieiga: 2006 02 15)]. kin Dies; Heifetz Teatcher, New York Times, July 19, 1953; 55 Ravel par lui-même et ses amis, Paris, Editions Michel de ProQuest Historical Newspapers The New York Times (1851– Maule, 1987, p. 347. 2002), pg. 56). J. Gaudrimas mini Vilniuje nemaþai koncerta- 56 Abi koncertines programas V. Perlemúteris pakartojo 1987 m. vusá kvartetà, kurio primarijus buvo E. Malkinas, o jo partne- „Wigmore Hall“ Londone paminëdamas M. Ravelio mirties riai buvo I. Endersas (II smuikas), N. Salnickis (altas), M. Vain- 50-àsias metines. Atlikëjui tuomet buvo beveik 83 metai. brenas (violonèelë) (J. Gaudrimas, Ið lietuviø muzikinës kultûros 57 J. Roy, Suivi de rencontres avec Vlado Perlemúter, p. 95. istorijos, 1861–1917, p. 45). 58 Ravel par lui-même et ses amis, p. 85. 36 Laiðko tekstas yra paskelbtas H. Kopytovos knygoje (Ã. Êî - 59 H. Jourdan-Morhange, V. Perlemúter, Ravel d’après Ravel, ïûòîâà, ten pat, ñ. 75). Lausanne, 1957 (Lietuvos pianistams ði knyga tapo prieinama 37 Ã. Êîïûòîâà, ten pat, ñ. 74–75. 1967 m. rusiðko vertimo dëka: Ý. Æóðäàí-Ìîðàíæ, Â. Ïåðëå- 38 Ten pat, ñ. 102–103. ìþòåð, Ðàâåëü î Ðàâåëå, Èñïîëíèòåëüñêîå èñêóññòâî çàðó- 39 Kvarteto nariais nuo 1936 m. buvo: Misha ir Alexanderis áåæíûõ ñòðàí, âûïóñê òðåòèé, Ìîñêâà, 1967). Schneideriai ið Vilniaus, Josefas Roismannas ir Borisas Kroy- 60 J. Roy, Suivi de rencontres avec Vlado Perlemúter, p. 95. tas ið Odesos; 1944–1955 m. laikinai ið kvarteto pasitraukus 61 J. Amis, Obituary: Vlado Perlemúter, The Independent, Sep- A. Schneideriui já pavadavo ið pradþiø Edgaras Ortenbergas, tember 6, 2002 [Internetas: http://www.findarticles.com/p/ vëliau – Jacas Gorodetzky (abu ið Odesos). Ansamblio pava- articles/mi_qn4158/is_20020906/ai_n12640111 (prieiga: dinimo ir jo dalyviø neatitikimas buvo sukëlæs nemaþa drau- 2006 02 15). giðkos ironijos, J. Heifetzas juokavo: vienas þydas ið Rusijos – 62 J. Roy, Suivi de rencontres avec Vlado Perlemúter, p. 95. anarchistas, du – ðachmatø partija, trys – revoliucija, keturi – 63 W. Glock, Vlado Perlemúter, The Guardian, September 6, Budapeðto kvartetas (N. Brandt, Con brio: Four Russians 2002 [Internetas: http://www.guardian.co.uk/arts/news/sto- Called the Budapest String Quartet, New York & Oxford, ry/0,11711,787032,00.html (prieiga: 2006 02 15)]. 1993, p. 2). 64 J. Amis, Obituary: Vlado Perlemúter, The Independent, Sep- 40 Nors XX a. I pusëje kvarteto primarijaus vyravimo tenden- tember 6, 2002 [Internetas: http://www.findarticles.com/p/ cija jau nebebuvo tokia ekstremali kaip anksèiau (prisiminki- articles/mi_qn4158/is_20020906/ai_n12640111 (prieiga: me, kad Ole Bullas (1810–1880), atlikdamas W. A. Mozar- 2006 02 15). to kvartetus, stovëjo scenoje, tuo tarpu jo kolegos sëdëjo or- 65 Ten pat. kestro duobëje), taèiau bendros ðios estetikos nuostatos vis 66 Maksimiliano Ðteinbergo ryðys su „Galinguoju sambûriu“ dar buvo gajos. turëjo ir labai asmeniðkà, „ðeimyniðkà“, apraiðkà: 1908 m., 41 N. Brandt, ten pat, p. 82–83. baigæs konservatorijà, jis vedë savo mokytojo garsaus kompo- 42 Ðá garbingà statusà ið Budapeðto kvarteto 1962 m. perëmë zitoriaus N. Rimskio-Korsakovo dukterá. Juilliard kvartetas. 67 Ä. Øîñòàêîâè÷, Ñòðàíèöû âîñïîìèíàíèé, Ëåíèíãðàäñêàÿ 43 Ið viso Budapeðto kvartetas Kongreso bibliotekoje buvo êîíñåðâàòîðèÿ â âîñïîìèíàíèÿõ. 1862–1962, Ëåíèíãðàä, 1962, surengæs 465 koncertus (N. Brandt, ten pat, p. 173). ñ. 123. 44 Ten pat, p. 45. 68 Þ. Øàïîðèí, Ìîè êîíñåðâàòîðñêèå ó÷èòåëÿ, ten pat, 45 Ten pat, p. 45. ñ. 71. 46 Ten pat, p. 47. 69 Ä. Øîñòàêîâè÷, Äóìû î ïðîéäåííîì ïóòè, Ñîâåòñêàÿ ìó- 47 Ten pat, p. 55. çûêà, 1956, ¹ 9, ñ. 10. 48 Ten pat, p. 56. 70 Cit. ið: Ñ. Õåíòîâà, Øîñòàêîâè÷. Æèçíü è òâîð÷åñòâî, Ëå- 49 Ten pat, p. 57. íèíãðàä, 1985, ò. 1, ñ. 424. 50 Yv. Latournerie, Alexander Schneider “Sasha” [Internetas: 71 M. Ðteinbergo anûkas S. Ðteinbergas raðë, kad senelio http://www.sasha-schneider.com (prieiga: 2006 01 22)]; namuose niekada nebuvo „baimës jausmo“ ir nuoþmiais A. Kozinn, Brandenburg Ensemle’s Bach and Vivaldi, The 30-aisiais nebuvo bijota uþstoti puolamà mylimà mokiná New York Times, February 16, 1991 [Internetas: http://que- (Ñ. Øòåéíáåðã, Ïàìÿòü, «Êðóòûå ëþäè» 30-õ ãîäîâ (http:// ry.nytimes.com/gst/fullpage.html (prieiga: 2006 02 22); www/dalryba/ru/rp/archive/1999/36/PAMYA.htm (prieiga: A. Kozinn, Alexander Schneider, Violon Virtuoso, Dies at 2005 08 07). 84, The New York Times, February 4, 1993 [Internetas: http:/ 72 Ïèñüìà ê äðóãó. Äìèòðèé Øîñòàêîâè÷ – Èñààêó Ãëèêìàíó. /selecy.nytimes.com (prieiga 2006 01 21)]. Ìîñêâà–Ïåòåðáóðã, 1993, ñ. 66–67. 51 E. Rothstein, Music: Schneider‘s Strings, New York Times, 73 J. Gaudrimas raðë, kad I. Vildmano-Zaidmano veikla ku- December 31, 1982 [Internetas: http://query.nytimes.com riant orkestrà nebuvo visø sutikta palankiai, bûta ir prieðið- (prieiga: 2006 01 20)]. kumo: spaudoje dangstantis slapyvardþiais buvo spausdinamos 100 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë) tolerantiðkumo stokojanèios recenzijos, pavadintos „Þydø ru- 83 Laszlo Hajos (1899–?) gimë Budapeðte, baigë Liszto aukð- siðkas koncertas“ (J. Gaudrimas, Ið lietuviø muzikinës kultûros tàjà muzikos mokyklà. Lietuvoje gyveno nuo 1926 metø. istorijos. 1917–1940, p. 27). Dëstë Klaipëdos, Kauno muzikos mokyklose, Kauno konser- 74 J. Gaudrimas, ten pat, p. 28. vatorijoje. Grieþë Valstybës operos teatro orkestre, rengë kon- 75 Rûta Skudienë tarp Hofmekleriø vaikø taip pat mini vio- certus. Karo metais spëjo pasitraukti á Sovietø Sàjungà. Po lonèelininkà Danieliø (R. Skudienë, Legendiniai maþosios sce- karo emigravo á JAV. nos artistai. Tarpukario Lietuva, Kaunas, Þydø kultûros pa- 84 Jakobas Sakomas (1877–1941) gimë Panevëþyje, nuo veldas Lietuvoje, V., 2005, p. 111–112), tuo tarpu karà iðgy- 1905 m. gyveno Hamburge. Buvo Hamburgo filharmonijos venusiø Hofmekleriø palikuoniø skelbtuose liudijimuose apie orkestro violonèeliø grupës koncertmeisteris, Hamburgo aukð- Danieliø nieko nëra sakoma (The Musical Family Stupel/ tosios muzikos mokyklos profesorius, rengë solinius ir kameri- Hofmekler [Internetas: http://www.eilatgordinlevitan.com/ nius koncertus. Apie J. Sakomo autoritetà ir pripaþinimà liu- vilna/vilna_pages/vilna_stories_stupel.html (prieiga: 2006 dija tai, kad 1911 m. Maxas Regeras jam ir pianistui Jamesui 01 05)]. Kwastui patikëjo savo Ketvirtosios sonatos a-moll violonèelei 76 Hofmekleriø „ðeimyninio“ kvinteto atliekamas smagus „Þy- ir fortepijonui premjerà (sonata buvo sukurta 1910 m.). Þen- dø fokstrotas“ 1924 m. „Odeon“ firmos buvo áraðytas Kaune klus J. Sakomo pëdsakas muzikos pedagogikoje – jo parengti (R. Skudienë, Legendiniai maþosios scenos artistai, p. 112). ir iðleisti ðeði violonèelës etiudø rinkiniai („Violoncello- 77 Dël Leibos Hofmeklerio þûties datos ir vietos yra abejoniø. Etüdenschule in 6 Heften“) plaèiai tebetaikomi ir tebelei- Pagal liudijimus, saugomus Yad Vashem archyvuose ir skelb- dþiami iki ðiø dienø. 1934 m., naciams atëjus á valdþià, vio- tus internete, L. Hofmekleris kartu su þmona ir dviem maþais lonèelininkas buvo priverstas pasitraukti ið filharmonijos, o vaikais buvo ákalintas Vilniaus gete, þuvo 1942 ar 1943 me- 1938 m. sugráþo á Lietuvà. Jis þuvo Vilniuje 1941 m. rudená tais (The Musical Family Stupel/Hofmekler [Internetas: http:/ (Exilmusik) [Internetas: http://www1.uni-hamburg.de/mu- /www.eilatgordinlevitan.com/vilna/vilna_pages/vilna_sto- sik/exil/publikationen.html (prieiga: 2006 03 30)]. ries_stupel.html (prieiga: 2006-01-05)]. Panerius kaip jo þû- 85 Dësninga, kad ðalys, pasiþyminèios giliomis profesionalios ties vietà nurodo Issachaasr Fateris (I. Fater, Muzyka Zydow- muzikos tradicijomis, daþniausiai garsëja savo puikiais simfo- ska w Polsce w Okresie Miedzywojennym, Warszawa, 1997). niniais ir kameriniais orkestrais. Dovydas Judelevièius, remdamasis raðytojo Ðmerkës Kaèer- 86 I. Skomskienë, Þydø muzikantø ánaðas á Lietuvos muzikinæ ginskio liudijimais, taip pat nurodo Panerius ir gana tikslià kultûrà 1932–1944 m. (ið Vlado Jakubëno recenzijø), p. 25. þûties datà: 1941 m. liepa (Ið martirologo, Krantai, 1997, 87 Paþymëtina, kad klezmeriai anaiptol nemuzikavo vien tik Nr. 3, p. 21). Tuo tarpu I. Skomskienë, remdamasi Valterio þydø aplinkoje, jø paslaugomis buvo plaèiai naudojamasi. Banaièio liudijimais (jos pokalbiai su Banaièiu vyko 1992 ir 88 Ã. Êîïûòîâà, ßøà Õåéôåö â Ðîññèè, ñ. 59. 1996 metais), spëja, kad L. Hofmekleris þuvo Kauno gete 89 Visi be iðimties ðaltiniai, raðæ apie D. Dolská, 1929 m. nuro- 1941 metais (I. Skomskienë, Þydø muzikantø ánaðas á Lietu- do kaip jo atvykimo á Lietuvà datà. Tuo tarpu prof. M. Pe- vos muzikinæ kultûrà 1932–1944 m. (ið Vlado Jakubëno tuchauskas II Pasaulinio litvakø kongreso, vykusio Vilniu- recenzijø), p. 25). je 2004 m., diskusijø metu gynë prielaidà, kad tai buvo 78 V. Jakubënas, Straipsniai ir recenzijos, V., 1994, t. 1. 1927 m. 79 Pirmieji muzikos akordai per Lietuvos radijà, Literatûra ir 90 R. Skudienë, Legendiniai maþosios scenos artistai, p. 111. menas, 2003 06 13 (Nr. 2954). 91 Percy Haidas (1913–1977) Kaune apsigyveno treèiajame 80 Þinios apie Aleksandrà, Sonià ir Bertà Stupelius rastos in- deðimtmetyje, skambino fortepijonu ir akordeonu kavinëje ternetiniame puslapyje The Musical Family Stupel/Hofmek- „Monika“, daug kûrë. Holokausto metais buvo Kauno gete, ler [Internetas: http://www.eilatgordinlevitan.com/vilna/vil- Dachau koncentracijos stovykloje. Po karo emigravo á JAV. na_pages/vilna_stories_stupel.html (prieiga: 2006 01 05)]; Kauno gete paraðë dainà „Mamele“, inspiruotà 1944 m. ten apie Borisà Stupelá raðoma internetiniame puslapyje The Kov- ávykusios vaikø akcijos. Ðios dainos teminæ medþiagà vëliau no Ghetto Orchestra. 1943–1944 [Internetas: http:/www.je- panaudojo „Geltonojoje fantazijoje“ simfoniniam orkestrui. wishvirtuallibrary.org/jsource/Holocaust/Kovno-Orchest- 92 R. Skudienë, Legendiniai maþosios scenos artistai, p. 112. ra.html (prieiga: 2005 12 27)]; Josifà Stupelá savo straipsnyje 93 Ten pat, p. 113–114. mini R. Skudienë (R. Skudienë, Legendiniai maþosios scenos 94 artistai, p. 113); Abraomo Stupelio draugiðkà ðarþà, 1935 m. Ì. Àëåêñàíäðîâè÷, ß ïîìíþ..., München, 1985, S. 86. 95 nupieðtà Juozo Olinardo Penèylos, þr.: D. Ðniukas, Juozas Oli- M. Fuks, Musical Traditions of Polish Jews, Polish Music nardas Penèyla: ðarþø karalius, V., 2004. Journal, vol. 6, No. 1, Summer 2003 [Internetas: http://www/ 81 The Musical Family Stupel/Hofmekler [Internetas: http:/ usc/edu/dept/polish_music/PMJ/issue/6.1.03/Fuks.htm (pri- /www.eilatgordinlevitan.com/vilna/vilna_pages/vilna_sto- eiga: 2006 01 15)]. ries_stupel.html (prieiga: 2006 01 05)]. 96 Ðaltiniai nurodo skirtingas ðio muziko pavardës versijas. J. So- 82 Povilas Berkavièius (1894–1975) gimë Rygoje, studijavo roker (ß. Ñîðîêåð, Ðîññèéñêèå ìóçûêàíòû åâðåè, Èåðóñàëèì, Leipcige (prof. J. Klengelio klasëje) ir Sankt Peterburgo kon- 1992, c. 79) bei daugiatomë rusakalbë þydø enciklopedija servatorijoje (prof. L. Abbiate kl.), taip pat buvo baigæs uni- (Ìóçûêà, Kðàòêàÿ åâðåéñêàÿ ýíöèêëîïåäèÿ, Èåðóñàëèì, 1996, versitetines medicinos studijas (medicinà studijavo Sankt Pe- òîì 5, c. 528) nurodo Straðunskis (Strashunsky), tuo tarpu terburgo ir Tartu universitetuose). Dirbo Tartu bei Rygos H. Fuks – Jaðunskis (Jaszunski). Kiti ðiuose ðaltiniuose pateik- operos teatruose, nuo 1929 m. – Kauno Valstybës operos ti biografiniai duomenys sutampa. teatro violonèeliø koncertmeisteris. Koncertavo, dëstë Kauno 97 M. Fuks, Musical Traditions of Polish Jews, ten pat. muzikos mokykloje, Kauno konservatorijoje. Po karo buvo 98 ß. Ñîðîêåð, ten pat, c. 79. Lietuvos konservatorijos profesorius, fakulteto dekanas, daug 99 Ten pat, c. 54. metø muzikavo Lietuvos operos ir baleto teatro orkestre. 100 Ten pat, c. 55. 101 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS

101 H. Sulzenbacher, Biographien der Kantorinnen und Kan- 123 Isidoras Achronas (1892–1948) baigë Sankt Peterburgo toren, Kantormania. Von Salomom Sulzer zur Jazz Singer, S. 6 konservatorijos Anos Jesipovos ir Nikolajaus Dubasovo for- [Internetas: http:www.jm-hohenems.at/mat/401.didaktik- tepijono, Anatolijaus Liadovo kompozicijos bei Maksimilia- mappe_Kantormania.pdf (prieiga: 2005 12 17)]. no Ðteinbergo instrumentuotës klases. Paliko nemaþai simfo- 102 ß. Ñîðîêåð, ten pat, c. 75. ninës, kamerinës ir vokalinës muzikos, buvo koncertuojantis 103 Ten pat, c. 75–76. pianistas. Apie jo puikius pianistinius sugebëjimus liudija 104 Ten pat, c. 78. tai, kad ilgiau nei deðimtmetá nuo 1923 m. jis buvo pagrin- 105 Gershon Sirota [Internetas: http://www.eilatgordinlevi- dinis J. Heifetzo koncertmeisteris, kartu su juo koncertavo tan.com/vilna/vilna_pages/vil_stories_sirota.html (prieiga: visame pasaulyje, padarë daug áraðø (Register to The Isidor 2006 01 28)]. Achron Papers, Irwing S. Gilmore Music Library, Yale Uni- 106 Kantoriais tapo Moshes broliai Jacobas (1903–1959), versity [Internetas: http://webtext.library.yale.edu (prieiga: Simcha (1905–?), Davidas (1911–?). Kantoriaus profesijà 2006 01 26)]. 124 pasirinko ir Moshes sûnus Alexanderis (1927–1975). Ã. Êîïûòîâà, ten pat, c. 316–317. 125 107 Êðàòêàÿ åâðåéñêàÿ ýíöèêëîïåäèÿ, ò. 4, c. 640. A. Tory, Survivig the Holocaust. The Kovno Ghetto Diary, 108 King of the cantors: Remembering Moshe Koussevitzky Harvard University Press, Cambridge, 1990, p. 433. 126 [Internetas: http://www.jewishpress.com/print.do/1679/ Apie tai, kaip buvo ágyvendinamos ðios nuostatos, galima King_Of_The_Cantors%3a_Remembering (prieiga: spræsti ið Marco Chagallo vaikystës prisiminimø: „Vienà gra- 2006 03 11)]. þià dienà pas mus prisistatë mokytojas. Tai buvo maþas rabi- 109 Rygos þydø konservatorijos ákûrëjas buvo Solomonas Ro- nas ið Mogiliovo. [...] Jo niekas nekvietë. Jis atëjo pats, kaip zovskis. ateina pirðlys ar karstadirbys. [...] Kasdien bëgdavau pas já pamokø, gráþdavau jau sutemus, neðinas þibintu“ (Ì. Øàãàë, 110 Ì. Àëåêñàíäðîâè÷, ten pat, c. 86–87. Ìîÿ æèçíü, Ìîñêâà, 1994, c. 45–46). 111 Ten pat, S. 85. 127 Ðià tendencijà akcentavo didelio istorinio darbo apie þy- 112 Kelios iðimtys – sovietø valdþios specialiai Vakarams su- dus Rusijoje autorius raðytojas Aleksandras Solþenicinas, ra- rengtos parodomosios pamaldos Maskvoje. ðæs, kad, „skirtingai nei kitos Imperijos tautos, þydai iðskirti- 113 Ì. Àëåêñàíäðîâè÷, ten pat, c. 128. nai siekë iðsilavinimo“ (À. Ñîëæåíèöûí, Äâåñòè ëåò âìåñòå 114 Terminas klezmer kilæs ið hebrajø kalbos: kle – instrumen- (1795–1995), Ìîñêâà: Ðóññêèé ïóòü, 2001, ÷. 1, c. 273). tas, zemer – giesmë. 128 Ã. Êîïûòîâà, ten pat, c. 44–45. 115 Plaèiau þr.: Ì. Áåðåãîâñêèé, Åâðåéñêàÿ íàðîäíàÿ èíñòðó- 129 S. Atamukas, Lietuvos þydø kelias, V., 1998, p. 181. ìåíòàëüíàÿ ìóçûêà, Ìîñêâà, 1987. 130 D. Mediðauskienë, Þydø muzikos institutas, Tarybø Lie- 116 Þinomas þydø muzikos folkloro tyrinëtojas M. Goldinas tuvos enciklopedija, V., 1988, t. 4, p. 672. atkreipia dëmesá á tai, kad tarp pasaulio muzikos garsenybiø 131 Cecilija Krever-Galpern (1894–1941) – subtili muzikë, yra nepaprastai daug klezmeriø vaikø. Ðis autorius mini smui- puiki pianistë, Sankt Peterburgo konservatorijos profesorës kininkus Jashà Heifetzà, Miðà Elmanà, Isaakà Sternà, Bronis- lavà Hubermanà, Efraimà Zimbalistà, Jozefà Sigetá, violonèe- Izabelos Vengerovos klasës absolventë. Taip pat tobulinosi lininkà Emanuelá Feuermannà, pianistus Vladimirà Horovitzà, pas garsøjá Feliksà Bliumenfeldà. 132 Emilá Gilelsà (Ì. Ãîëüäèí, Ïðèìå÷àíèÿ ê òðóäó Ì. Áåðåãîâñêîãî Pastaruoju metu Þydø muzikos institutas vis daþniau «Åâðåéñêàÿ íàðîäíàÿ èíñòðóìåíòàëüíàÿ ìóçûêà», prisimenamas aiðkinantis dabar egzistuojanèiø muzikos mo- Ì. Áåðåãîâñêèé, Åâðåéñêàÿ íàðîäíàÿ èíñòðóìåíòàëüíàÿ kymo ástaigø iðtakas. Jis paminëtas Lietuvos muzikos ir teatro ìóçûêà, Ìîñêâà, 1987, c. 221.) akademijos interneto svetainëje (Lietuvos muzikos ir teatro 117 Anatolijaus Ðenderovo kûrinys balsui ir orkestrui „Ið uþ- akademija [Internetas: http://lmta.lt (prieiga: 2006 03 01)]. mirðtos knygos“ (2004) pritaiko ðiame A. M. Bernðteino rin- Tamara Vainauskienë nurodo Þydø muzikos institutà kaip kinyje pateiktas autentiðkas melodijas. svarbø Vilniaus konservatorijos formavimosi veiksná (T. Vai- nauskienë, Vilniaus konservatorijos 1940–1949 metais, Me- 118 M. Beregovskis patyrë stalinines represijas, buvo ákalintas. notyra, 2003, Nr. 1, p. 43). Dauguma jo etnografiniø darbø tapo prieinami tik pastaraisiais 133 deðimtmeèiais (Ì. Áåðåãîâñêèé, Åâðåéñêàÿ íàðîäíàÿ èíñòðó- Graþiø atsiliepimø apie Samuelá Bernsteinà pateikë poka- ìåíòàëüíàÿ ìóçûêà, Ìîñêâà, 1987; Ì. Áåðåãîâñêèé, Åâðåéñêèå rio metais su juo daug bendravæs Saulius Sondeckis, kuris labai íàðîäíûå íàïåâû áåç ñëîâ, Ìîñêâà, 1999). gerai ávertino ðá muzikà. Autorius nuoðirdþiai dëkoja S. Son- 119 O. Suganas, Kasdieninis miestas ir ðtetlas, p. 91. deckiui uþ suteiktà pagalbà. Beje, S. Bernsteino mokiniams pokariu kurá laikà fortepijonu akompanavo Rimvydas Þigai- 120 1940 m., okupavus Lietuvà, moksliniø tyrimø toliau ëmësi tis, taip pat puikiai atsiliepæs apie ðá savo vyresnájá kolegà. YIVO filialas Niujorke, dirbantis iki ðiol. Tarp S. Bernðteino mokiniø Lietuvoje minëtini Emilija Pilo- 121 Biografiniai duomenys apie Josephà Achronà pateikti re- taitë-Armonienë, Paulius Juodiðius. miantis ðaltiniais: Joseph Achron, Milton Archive, American 134 Prasmingas sutapimas: pirmojo didelio pasisekimo vilnie- Jewish Music [Internetas: http://www.milkinarchive.org (pri- èio S. Bensteino mokinys G. Shahamas sulaukë, kai deðimt- eiga: 2006 01 25); É. Õèðøáåðã, Ìóçûêà â æèçíè åâðåéñêîé metis 1981 m. jis koncertavo su Jeruzalës simfoniniu orkest- îáùèíû Ïàëåñòèíû 1880–1948. Ñîöèàëüíàÿ èñòîðèÿ, ru, kuriam dirigavo kitas vilnietis – buvæs Budapeðto kvarte- Ìîñêâà, 2000. to smuikininkas A. Schneideris. 122 J. Achronas pats grieþë savo smuiko koncertø premjerose 135 (pirmàjá atliko su Sergejaus Kusevitskio diriguojamu Bostono V. Jakubënas, ten pat, p. 205. 136 orkestru, antràjá ir treèiàjá – su Otto Klemperero diriguojamu V. Jakubënas, ten pat, p. 476. Los Anþelo orkestru). 137 Ten pat.

102 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë)

138 Publikacijos apie holokaustà Lietuvoje buvo pradëtos 154 Ten pat. skelbti dar sovietmeèiu (Masinës þudynës Lietuvoje (1941– 155 M. Petuchauskas, Prakalbusios afiðos, Krantai, 1997, Nr. 3, 1944), dokumentø rinkinys, I dalis, V.,1965; Masinës þudy- p. 97. nës Lietuvoje (1941–1944), dokumentø rinkinys, II dalis, 156 The Kovno Ghetto Orchestra [Internetas: http://www.je- V., 1973). Tarp paskutiniaisiais metais Lietuvoje skelbtø stu- wishvirtuallibrary.org/jsorce/Holocaust/kovnotoc.html (pri- dijø ðia tema iðskirtini A. Eidinto (A. Eidintas, Lietuvos þydø eiga: 2009 01 15)]. þudyniø byla, V., 2001; A. Eidintas, Þydai, lietuviai ir holo- 157 Moiðes Hofmeklerio tëvas violonèelininkas Marduchajus kaustas, V., 2002), L. Truskos (L. Truska, Lietuviai ir þydai Hofmekleris taip pat grieþë ðiame orkestre. nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birþelio, V., 2005) darbai. 158 Draudimas þydams atlikti vokieèiø ir austrø kompozito- Vakaruose tarp ðia tema skelbtø publikacijø minëtinos: R. Le- riø kûrinius nebuvo naciø ið anksto apgalvota, besàlygiðkai ir rer, S. Issroff, The Holocaust in Lithuania 1941–1945. A nuosekliai taikoma nuostata. Þinome, kad Vilniaus geto or- Book of Remembrance, vol. 1–4, Jerusalem & New York, 2002; kestrui tokio draudimo nebuvo. Tai nebuvo draudþiama da- Hidden History of the Kovno Ghetto, Boston, Toronto, New ryti ir kitur – Beethoveno, Schuberto, Brahmso kûrinius at- York, London, 1997. Nemaþai skelbta autentiðkø liudijimø liko Lodzës geto orkestras, vokieèiø ir austrø muzikos klasika apie pirmøjø karo dienø pogromus bei getus (A. Tory, Sur- buvo grieþiama Terezieno koncentracijos stovykloje (Õîëî- vivig the Holocaust. The Kovno Ghetto Diary, Harvard Uni- êîñò: çíöèêëîïåäèÿ, ñ. 183). Beje, vieningos naciø politikos versity Press, Cambridge, 1990; H. Kruk, Paskutinës Lietuvos nebuvimà ðioje srityje liudija ir tai, kad, pavyzdþiui, Vilniaus Jeruzalës dienos. Vilniaus geto ir stovyklø kronikos. 1939–1944, ir Lodzës getuose þydams buvo leista ásisteigti teatrus, tuo V., 2004; W. W. Mishell, Kaddish for Kovno. Life and Death tarpu Èernstochove tokio leidimo nebuvo sulaukta (ten pat, in a Lithuanian Ghetto 1941–1945, Chicago Rewiew Press, c. 178). Tad Kaune galiojæs draudimas atlikti „arijø“ kultû- Chicago, 1998; ×åðíàÿ êíèãà. Î çëîäåéñêîì ïîâñåìåñòíîì rai priskirtinø kompozitoriø muzikà aiðkiai buvo vietos naciø óáèéñòâå åâðååâ íåìåöêî-ôàøèñòñêèìè çàõâàò÷èêàìè âî valdþios sprendimas. âðåìåííî îêêóïèðîâàííûõ ðàéîíàõ Ñîâåòñêîãî Ñîþçà è â 159 Ðis W. Mishellio neávardytas muzikas buvo Moiðe Hof- ëàãåðÿõ Ïîëüøè âî âðåìÿ âîéíû 1941–1945 ãã., Vilnius, 1993; mekleris, liudijimø apie tai randame Avrahamo Tory dieno- Ã. Øóð, Åâðåè â Âèëüíî. Õðîíèêà 1941–1944 ãã., Ñàíêò- raðèiuose (A. Tory, ten pat, p. 432). Ïåðåðáóðã, 2000). Apie holokausto mastà bei jo makabrið- 160 kà esmæ raðë Martinas Gilbertas (M. Gilbert, The Holocaust. W. W. Mishell, ten pat, p. 131–132. 161 The Jewish Tragedy, London, 1987), Raulis Hilbergas (R. Hil- Ten pat, p. 133–134. berg, Perpetrators. Victims. Bystanders. The Jewish Catastrophe 162 The Musical Family Stupel/Hofmekler [Internetas: http:/ 1933–1945, New York, 1992), kiti tyrëjai, daug objekty- /www.eilatgordinlevitan.com/kovno/kovno_pages/kov- vios medþiagos randame Yale universiteto leidyklos parengta- no_stories_stupel.html (prieiga: 2006 01 03)]. me enciklopediniame leidinyje (The Holocaust Encyclopedia, 163 Landsberg im 20. Jahrhundert: Displaced Persons [Inter- New Haven & London, 2001; autorius naudojosi ðio leidi- netas: http://www.buergervereinigung-landsberg.de/dplager/ nio rusiðkuoju vertimu: Õîëîêîñò: ýíöèêëîïåäèÿ, Ìîñêâà, dp_lager.ht. (prieiga: 2006 01 03)]. 2005). 164 United States Holocaust Memorial Museum [Internetas: 139 Kipras Petrauskas iðgelbëjo Danieliaus Pomeranco dukte- http://www.ushmm.org (prieiga: 2006 01 03)]. rá, vëliau pagarsëjusià smuikininkæ Danutæ Pomerancaitæ, þy- dus gelbëjo smuikininkas Vladas Varèikas, Sauliaus Sondec- kio tëvø ðeima, ir tokiø atvejø bûta daug. 140 Þydø padëties nuostatai, priedas Nr. 1 [Lietuvos ministe- Summary riø kabineto], 1941. VIII. 1 prot[okolo] Nr. 3, Ðoa (Holo- kaustas) Lietuvoje, Skaitiniai, I dalis, V., Valstybinis Vilniaus Lithuanian Jews (or Litvaks) have both created a Gaono muziejus, 2001, p. 156. great musical heritage and contributed to world musi- 141 Ì. Åëèí, Ôîðòû ñìåðòè âîçëå Êàóíàñà, ×åðíàÿ êíèãà, Â., cal culture. Today there are many materials and infor- 1993, ñ. 281. mation collected about the rich and meaningful life of 142 Ã. Øóð, Åâðåè â Âèëüíî. Õðîíèêà 1941–1944 ãã. Ñàíêò- the Jewish community in Lithuania. Much is written Ïåðåðáóðã, 2000, ñ. 60–61. about the world-famous cultural figures: artists, musi- 143 À. Ñóöêåâåð, Âèëåíñêîå ãåòòî, ×åðíàÿ êíèãà, c. 239. 144 Ten pat, c. 235. cians, writers who were born in Lithuania. They grew 145 I. Fater, ten pat. up here and began their creative work here. 146 Alekas Wolkovskis (pakeitæs pavardæ Alexanderis Tami- Unfortunately many of these famous people left ras) iðgyveno holokaustà, po karo emigravo á Izraelá, tapo Jeru- Lithuania. They later stopped being associated with zalës Rubino muzikos ir ðokio akademijos fortepijono profe- Litvak culture and their former homeland. This study soriumi. is an attempt to answer the question of why it should 147 Ã. Øóð, ten pat, c. 74. be so and to fill in the existing blanks in our knowl- 148 Õîëîêîñò: çíöèêëîïåäèÿ, ñ. 183. edge. I have limited myself to the period of the end of 149 À. Ñóöêåâåð, Âèëåíñêîå ãåòòî, c. 234. 150 Ten pat. the 19th and the first half of the 20th centuries, be- 151 Ã. Øóð, ten pat, c. 74. cause it was specifically this period in Lithuanian his- 152 À. Ñóöêåâåð, Âèëåíñêîå ãåòòî, c. 234. tory that was marked with the spirit of the culture of 153 Ã. Ø ó ð , ten pat, c. 9. Litvaks. It is this period that still echoes.

103 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Leonidas MELNIKAS

Evaluating the contribution of any people to world The Litvaks’ contribution to world musical culture musical culture is impossible without first stating what can be loosely grouped by types of activity, its dis- we mean by the phrase “world cultural heritage”. It semination, and its results. I have used seven main can be understood at least in two ways: first, as a sort categories to describe the musical activity of Litvaks. of quintessence of culture, a thin and narrow cultural 1. The first category must be the musical herit- layer which unites the best works produced by the crea- age of musicians who were born in Lithuania and tive genius worldwide. But another, broader interpre- made a world-renowned career. These include Leo- tation is also possible: world cultural heritage as a pold Godowsky, Jascha Heifetz, Alexander and Mi- unique, all-encompassing conglomerate which respects scha Schneider from the Budapest Quartet, and Vlado every act of artistic self-expression. In this second in- Perlemúter. stance world cultural heritage can be compared to a 2. Then the study reviews the heritage of musi- colorful, vivid mosaic. Each fragment of this mosaic cians, born in Lithuania, who made a significant con- has its own unique value. Yet the full mosaic will never tribution to Lithuania’s own musical culture, includ- be complete without each fragment. ing violinist and conductor Isaac Wildman Zaidman, The musical activity of Litvaks can be viewed the brothers Hofmeklers, many members of the Stupel through either of these conceptions of world musical family and others. culture. Litvaks have left a vivid footprint in music, 3. Next we look at the activity of Jewish musicians both in a wider sense – by accenting the names of the Daniel Dolskis, Moshe Hofmekler, Josef and Abraham world musical Olympus – and in a narrower sense, by Stupel, Daniel Pomeranz in forming and developing looking at the artistic creations of a small region. And entertainment music in Lithuania. the musical culture of Litvaks shows the natural con- 4. The study also tracks musicians who developed nection of both types of creativity – global and local. the traditions of Jewish religious music – cantors of A brilliant musical breakthrough does not happen Vilnius and Kaunas: Gershon Sirota, Moshe Kousse- in a vacuum. It becomes possible only in conditions witzki, and Mikhail Aleksandrovich. that inspire and further the creative process. Both the 5. Next we focus on the group that furthered the musical geniuses who were born in Lithuania, and the gathering, study and spread of Jewish folklore and the less well known musicians who work here, should be development of the traditions of the composer school viewed as participants of one and the same creative based on such folklore. Among the folklorists and publi- process. shers of folklore editions are mentioned Tzvi Holumb, The great results achieved by Litvaks in music were Abram Moishe Bernshtein; the study analyzes the ac- determined by the positive accumulation of several cir- tivity of the Society of Jewish Folk Music organized in cumstances: the natural proclivity of Jews towards mu- St. Petersburg in 1908 and the YIVO; the study shows sic; the respectful stance of the community towards the role of the Lithuanian-born Joseph Achron in spiritual and creative activities; the understanding of creating a new Jewish school of composition. education as a universal good. But these fortunate cir- 6. In the next category, we look at the musical edu- cumstances, which became important inspirations of cation of Jews in Lithuania, analyzing the factors re- musical activity, did not come alone. We should re- sponsible for its popularity among Lithuania‘s Jews, member the environment hostile to Jews, which al- and setting out information about Jewish pedagogues ways accompanied Jewish self-expression. and the most notable achievements of their students. It was the hostile surroundings that furnished the 7. Finally the study touches on music and the Holo- canvas of an uneven, unfair competition. Particularly caust. We look at musical activity amid the inhuman in the conditions of the 20th century, this hostility conditions of the ghetto and set out information about forced talented musicians who were born in Lithuania the orchestras of the Vilnius and Kaunas ghettoes. Tes- to search for more favorable conditions for creation timonials of witnesses are included. and life. Paradoxically, it was this very hostile envi- The contribution of Litvaks to the musical culture ronment which became a factor that strangely fostered of the end of the 19th and the first half of the 20th the unprecedented musical career of some musicians. centuries is undoubted. Of course, the creation of a They were inured to hostility. And then they got away genius like a Heifetz or a Godowsky is unrepeatable from the environment which limited their creative self- and exceptional. The rise of such personalities is al- expression. Suddenly they found themselves in the free ways a miracle; they will always be exceptions rather world, where not their origin but their talents and abil- than the rule. ity were the criteria for evaluation. Then nothing could However, in the wider sense, it is these exceptions stop them on their way to fame. that witness the rule: great creative achievements are 104 Lietuvos þydø muzikinis paveldas (XIX a. pabaiga – XX a. I pusë) not possible in a vacuum. They require the right envi- middle and second half of the 20th century? There is ronment, traditions and understanding. Heifetz and no absolute answer to this question. On one hand, Godowsky were formed in a creative environment which after WWII there were neither the conditions nor the evidenced the work of hundreds of talented, creative, ability to return to the earlier-reached levels of devel- well-educated musicians. opment of Jewish musical culture. Nonetheless, musi- It is much more difficult to evaluate the continua- cians born and raised in Lithuania in the second half tion of the musical achievements of Litvaks in the of the 20th century are once again making their mark second half of the 20th century. The Holocaust and on the world and are once again among the best in the the antisemitism of the Stalin era rooted out much of world. Their names are on the billboards of the most the musical tradition. Isaac Wildman Zaidman and famous concert halls and opera theatres; they are in Leib (Liole) Hofmekler died in the ghetto. This fate the first positions of most-famous orchestras. Among was shared by hundreds of other Jewish Lithuanian them are David Geringas; the Livschitz brothers; Yulian musicians. Mikhail Alexandrovich, who managed to Rachlin; Liora Grodnikaite. survive the Second World War, was limited in his Let’s also remember the weighty contribution of ability to perform Jewish religious or folk music in Jewish Lithuanians to Lithuanian musical culture of his home country. Only in 1971, after he emigrated the second half of the 20th century. Even though the to Israel at a rather old age, his voice was once again Jewish Lithuanian community today is not very nu- heard in a synagogue. merous, the efforts inspired by it to remember the Unfortunately, for decades no mention was made achievements of great Litvak musicians, to recreate in Lithuania of the fact that Heifetz and Godowsky, and to propagate our musical traditions – all help to who achieved world fame, came from Lithuania. Know- see the connection with our great history. All this is ing this bitter truth we cannot but ask ourselves – was evidence that the sparks of musical traditions of Litvaks the Litvak culture stamped out by the horrors of the are felt in musical culture.

105