VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS LIETUVI Ų LITERAT ŪROS KATEDRA

Vilma Kardelyt ÷

KARO TEMA SENOJOJE LIETUVOS LITERAT ŪROJE: NUO METRAŠ ČIŲ IKI DAUKANTO

MAGISTRO DARBAS

Darbo vadov ÷ dr. Egl ÷ Patiej ūnien ÷

Vilnius, 2008

2

Turinys Pratarm ÷ 3 Šaltini ų apžvalga 5 I Istorin ÷s ir kult ūrin ÷s LDK gyvenimo realijos XVI amžiuje ir XVII amžiaus pirmoje pus ÷je 11 I 1. Kai žvang ÷jo ginklai... 11 I 2. ...ir prabilo m ūzos 20 II Karas – neabejotinas blogis 24 II 1. Pragaištinga karo prigimtis 24 II 2. Gras ūs kar ų pavidalai 30 II 3. Tolimesni karo padariniai 40 II 4. Vienintelis karo pateisinimas 46 II 5. Idealus karvedys 47 III Karas Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus k ūryboje 66 III 1. M. K. Sarbievijus – baroko humanistas 66 III 2. Degradacijos motyvas M. K. Sarbievijaus eil ÷se 70 III 3. Karas – nuožmios kovos arena 73 III 4. Idealaus karvedžio paveikslas M. K. Sarbievijaus k ūriniuose 74 IV Karas taikos metu 79 IV 1. Politin ÷ ir kult ūrin ÷ Lietuvos situacija Simono Daukanto gyvenamuoju laikotarpiu 79 IV 2. Karo tema Daukanto raštuose: tradicij ų t ąsa 83 IV 3. Kuo Daukantas kitoks 85 IV 4. Idealus karvedys Daukanto akimis 90 Išvados 94 Šaltini ų s ąrašas 96 Literat ūra 98 Santrauka 101

3

Pratarm ÷

Karo tema, nors r ūsti ir nemaloni, šimtme čius išlieka aktuali ir savaip intriguojanti, – taip pat ir kartoms, savo kailiu nepatyrusioms šio baisaus reiškinio. Besidomintiems tenka gr ęžtis į prot ÷vi ų patirt į. Ši pasiekia mus įvairiais pavidalais, tarp j ų bene įtaigiausi yra istoriografiniai ir grožin ÷s literat ūros veikalai. Istorinei praei čiai neabejingiems šiuolaikin ÷s Lietuvos žmon ÷ms ypa č įdom ūs ir vertingi gali pasirodyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s laik ų rašytiniai paminklai (ir istoriografiniai k ūriniai – metraš čiai bei kronikos, ir grožin ÷s literat ūros k ūriniai), - vis ų pirma d ÷l to, kad juose gimt ąją valstyb ę regime ne kaip auk ą, trypiam ą ir žeminam ą svetim ųjų, bet kaip rimt ą karin ę j ÷gą, kaip galyb ę, kuri karin ÷mis priemon ÷mis pati sprend ÷ savo likim ą. Kaip žinia, tas likimas nebuvo Lietuvai palankus: kur į laik ą nemaž ą politin į svor į tur ÷jusi, kult ūrinio pakilimo laikus išgyvenusi šalis nuo XVII a. vidurio ÷m÷ silpti, jos pilie čiai ilgainiui prarado valstybin ę ir nacionalin ę savimon ę, o aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje net geografiniai valstyb ÷s kont ūrai buvo ištrinti iš Europos žem ÷lapio. Tokiu laikotarpiu gim ęs ir brend ęs Simonas Daukantas aplink reg ÷jo visai kitoki ą Lietuv ą: XIX amžiuje tai buvo silpnas ir nesavarankiškas Rusijos imperijos pakraštys, griežtai bei negailestingai kontroliuojamas šios galingos Ryt ų valstyb ÷s. Taigi darbo temoje apibr ÷žto laikotarpio šaltiniuose savo valstyb ę matome ir klestin čią – stipri ą, galing ą, „nuo Baltijos iki Juodosios j ūros“, - ir visiškai sutrypt ą, pažemint ą, jos pa čios gyventoj ų suvokiam ą, kaip negr įžtamai nugrimzdusi ą praeitin. Kontrastas išties pribloškia. Daugelis istorik ų (A. Šapoka, A. Bumblauskas ir kt.) pabr ÷žia, kad Lietuva Europos erdv ÷je iškilo vis ų pirma kaip kari ų tauta. Šis faktas puikiai atsispindi ir istoriografin ÷je, ir grožin ÷je literat ūroje. Iš ties ų karo tematika sukurta daugyb ÷ kūrini ų – nuo įsp ūding ų herojini ų ep ų iki nedidel ÷s apimties panegirik ų. Žinia, anoniminiai metraš čių autoriai ir grožin ÷s literat ūros k ūr÷jai, rašydami apie savo valstyb ÷s gyvenim ą, ir netur ÷jo itin plataus tem ų pasirinkimo – nuolatiniai karai buvo to meto kasdienyb ÷, realus faktas. Šiame darbe, remiantis nemažu šaltini ų kiekiu (žr. „Šaltini ų apžvalg ą“ ir darbo gale pridedam ą „Šaltini ų s ąraš ą“), siekiama apžvelgti karo tem ą įvairiais aspektais, vis ų pirma išryškinant XVI – XVII a. autoriams, taigi kult ūriniam to meto elitui, labiausiai r ūp÷jusias temas, - tarsi pažvelgti į r ūsčiąją gyvenimo realij ą savo prot ÷vi ų akimis. Simono Daukanto istoriniai raštai 4 pasirinktuoju aspektu nagrin ÷jami atskiroje darbo dalyje, nes nuo ankstyvesni ų epoch ų raštijos juos skiria ir ilgas laiko tarpas, ir visiškai kitoks autoriaus pasaul ÷vaizdis. Ta čiau kai kurie šio darbo šaltiniai juk buvo taip pat ir Daukanto šaltiniai, - juo įdomiau patyrin ÷ti, kuo šio XIX a. šviesuolio kar ų aprašymai panaš ūs į Renesanso ar baroko autori ų, o kuo nuo j ų skiriasi.

5

Šaltini ų apžvalga

Darbe nagrin ÷jama karo tema Lietuvos metraš čių Trumpajame s ąvade ir Pla čiajame Lietuvos metraš čių s ąvade (grei čiausiai XVI a. antrasis dešimtmetis), kuris labiau žinomas kaip „Bychoveco kronika“. Kitas medžiagos šaltinis - šios herojin ÷s poemos: Jono Vislicie čio „Pr ūsų karas“ (1516), Pranciškaus Gradausko „Žygis prieš Maskv ą” (1582), Andriaus Rimšos „Dešimtmetis pasakojimas” (1585), Jono Radvano „Radviliada” (1592), Laurencijaus Bojerio „Karolomachija” (1606), buvo remtasi ir Elijo Pilgrimovijaus eiliuotu k ūriniu „Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas” (1594). Taip pat naudotasi Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poema „Nuolanki pad ÷ka“ (1619) ir lyrikos rinktine (pirmas Sarbievijaus lyrikos leidimas iš ÷jo Kiolne 1625 m., pavadinimu „Trys lyrikos knygos“). Kaip min ÷ta, atskira darbo dalis skirta paskutiniam „senosios“ istoriografijos (kai tekste susipina moksliškumas ir meniškumas) tęs÷jui S. Daukantui. Remtasi visais keturiais jo istoriografiniais veikalais: „Darbai sen ųjų lietuvi ų ir žemai čių“ (parašytas 1822 m., išleistas tik 1929 m.), „Istorija žemaitiška“ (parašyta 1836 - 1837 m., pirmas tomas išleistas 1893 m., antras – 1897 m. ir jau kitu pavadinimu - „Lietuvos istorija“), „B ūdas senov ÷s lietuvi ų, kaln ÷nų ir žemai čių“ (1845), „Pasakojimas apie veikalus lietuvi ų tautos senov ÷je“ (parašytas 1850 m., dalis išspausdinta 1893 m.). Šaltiniai, iš kuri ų imta medžiaga darbui, yra nevienodo pob ūdžio. Vieni iš ankstyviausi ų rašytini ų šaltini ų – Lietuvos metraš čiai - buvo parašyti sen ąja kanceliarine slav ų (rus ÷nų) kalba ir išversti į lietuvi ų kalb ą ne tuo pat metu: „Bychoveco kronika“ – 1971 m. (vert ÷ R. Jasas), o Trumpasis Lietuvos metraš čių s ąvadas tik 1996 m. (vert ÷ A. Jovaišas). Pa čias meniškiausias ir didžiausios apimties XVI a. poemas – „Pr ūsų kar ą“ (vert ÷ E. Ul činait ÷), „Radviliad ą“ (vert ÷ S. Narbutas) bei „Karolomachij ą“ (vert ÷ B. Kazlauskas) lietuvi ų kalba turime išleistas jau daugiau nei dešimtmet į. O štai kiti mums r ūpimos epochos k ūriniai iki šiol n ÷ra lietuviškai publikuoti ir menkai žinomi pla čiajai visuomenei. P. Gradausko „Žygis prieš Maskv ą“, A. Rimšos „Dešimtmetis pasakojimas“ ir E. Pilgrimovijaus „Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas“ tik šiuo metu neskubriai rengiami spaudai, taigi teko remtis neredaguotais mašinraš čiais. P. Gradausko poem ą „Žygis prieš Maskv ą“ iš lotyn ų kalbos eiliuotai (hegzametru) išvert ÷ I. Skaržinskait ÷. A. Rimšos „Dešimtmetis pasakojimas“ ir E. Pilgrimovijaus „Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas“ kol kas prieinami tik pažodiniais E. Patiej ūnien ÷s vertimais iš senosios lenk ų kalbos. 6

M. K. Sarbievijaus k ūrybos rinktin ÷ „Lemties žaidimai“ lotyn ų ir lietuvi ų kalbomis išleista 1995-aisiais, poeto gimimo 400-ųjų metini ų proga (vert ÷ O. Daukšien ÷, R. Katinait ÷, E. Ul činait ÷). Iš vis ų darbe cituojam ų autori ų vienintelis S. Daukantas, kaip žinia, savo veikalus raš ÷ lietuviškai. Čia taip pat vert ÷tų paaiškinti šiame darbe naudojamus citavimo principus. Po citatos iš metraš čių pirmiausia nurodomas teksto pavadinimo trumpinys (Lietuvos metraš čių trumpasis sąvadas – TS, „Bychoveco kronika“ – BK), po to puslapio numeris. Poem ų „Pr ūsų karas“ ir „Radviliada“, kaip jau sakyta, turime šiuolaikiškai sutvarkytas publikacijas, taigi po citat ų iš j ų, kaip įprasta, nurodoma atitinkama poemos dalis rom ÷niškais skaitmenimis ir eilut ÷s numeris – arabiškais; po citat ų iš „Karolomachijos“ pateikiami tik eilu čių numeriai, mat šiame leidinyje j ų numeracija ištisin ÷. Kiek kitaip yra su nepublikuotais k ūriniais. P. Gradausko k ūrinys „Žygis prieš Maskv ą“ originaliame XVI a. variante į dalis nesuskirstytas, bet vert ÷ja sunumeravo eilutes, tod ÷l cituojant nurodomas eilu čių numeris. A. Rimšos poema suskirstyta į 24 dalis, j ų eilut ÷s taip pat sunumeruotos ver čiant. Taigi po citat ų iš šio k ūrinio nurodoma poemos dalis ir eilut ÷s numeris. E. Pilgrimovijaus kūrinys „Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas“ ir į dalis nesuskirstytas, ir eilut ÷s nenumeruotos, tod ÷l po citat ų iš šios poemos nurodomas tiesiog puslapio numeris, - toks, koks įrašytas XVI a. leidinyje, iš kurio versta. Po citatų iš M. K. Sarbievijaus lyrikos rinktin ÷s „Lemties žaidimai“, kaip įprasta, pirmiausia nurodomas lyrikos knygos numeris rom ÷niškais skaitmenimis, po to od ÷s numeris ir eilut ÷s numeris. Sarbievijaus poema „Nuolanki pad ÷ka“, cituojama iš to paties leidinio, turi sunumeruotas eilutes, taigi skliausteliuose pateikiami j ų numeriai. Cituojant iš S. Daukanto veikal ų pirmiausia nurodomas veikalas, iš kurio cituojama, pavadinimo pirmasis žodis ( Darbai , Istorija , Būdas , Pasakojimas ), po to metai ir puslapio numeris. Detalesn ÷ bibliografin ÷ informacija pateikta „Šaltini ų s ąraše“ darbo pabaigoje.

Lietuvos metraš čių Trumpasis s ąvadas susideda iš XIV a. pab. – XV a. pr. parašyt ų tekst ų – „Lietuvos metraš čio, išd ÷styto trumpai“, „Didžiojo kunigaikš čio Vytauto pagyrimo“, „Lietuvos didži ųjų kunigaikš čių metraš čio“, „Vytauto skundo prieš Jogail ą“ bei „K ęstu čio konflikto su Jogaila ir K ęstu čio mirties“. Atsižvelgiant į tematik ą, š į s ąvad ą istorikai ir senosios literat ūros tyr ÷jai skiria į dvi dalis – slavišk ąją, nes joje vyrauja slaviška medžiaga ir pasakojama Kijevo Rusios seniausia istorija nuo 854 m, ir lietuvišk ąją – čia pasakojama jau Lietuvos istorijos dalis iki 1446 m. 7

„Trumpasis s ąvadas n ÷ra galutinai sutvarkytas k ūrinys. Slaviškoji ir lietuviškoji dalys n ÷ nemanytos kompoziciškai derinti, yra pasikartojim ų. Ta čiau jas jungia Vytauto absoliu čios valdžios id ÷ja“ 1. „Bychoveco kronika“ ypatinga tuo, kad šalia duomen ų iš Trumpojo ir Viduriniojo metraš čių sąvad ų joje pateikiama daug naujos medžiagos – čia istorikai randa fakt ų, kurie nebuvo min ÷ti jokiuose kituose metraš čiuose. Šis tekstas vadinamas „Bychoveco kronika“, nes jis buvo rastas XIX a. Gardino gubernijos apskrities teis ÷jo A. Bychoveco Mogiliovc ų dvaro bibliotekoje. Kronikoje labiausiai aukštinama katalikiška didik ų Goštaut ų gimin ÷ ir dvi sta čiatiki ų gimin ÷s – kunigaikš čiai Alš ÷niškiai (kil ę iš LDK kunigaikš čio Algimanto) ir kunigaikš čiai Olelkai čiai (kil ę ir LDK kunigaikš čio Algirdo). Lietuvos metraš čiai – tai gyvas istorijos šaltinis, dav ęs peno ne tik istorikams - M. Srijkovskiui, A. Vij ūkui-Kojalavi čiui, T. Narbutui, S. Daukantui, bet ir grožin ÷s literat ūros k ūr÷jams – S. Vali ūnui, Maironiui, B. Sruogai. Tai tarsi tiltas, jungiantis praeit į su dabartimi.

Jono Vislicie čio „Pr ūsų karas“ ( Bellum Prutenum , 1516) - pirmasis grožin ÷s literat ūros kūrinys, kuriame pasakojama apie Lietuv ą. Lotynišku hegzametru parašytoje herojin÷je poemoje vaizduojami karai su Vokie čių ordinu, o pagrindin ÷ veikalo dalis skirta vienai iš įsp ūdingiausi ų ir garsiausi ų pergali ų LDK istorijoje – Žalgirio m ūšiui (1410 m.) apdainuoti. Šiame k ūrinyje šlovinama visa Jogailai čių dinastija – pradedant Jogaila ir Vytautu ir baigiant Žygimantu Senuoju, kuris vald ÷ poeto gyvenamuoju laikotarpiu. Ši ą herojin ę poem ą sudaro trys dalys. Pirmojoje pasakojama legendin ÷ Lenkijos istorija, užsimenama ir apie Jogail ą – Lietuvos-Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo prot ÷vį. Antrojoje pateikiamas gan išsamus Jogailos literat ūrinis portretas, apib ūdinama Lietuva, pristatomas Vytautas ir jo valdomos tautos, pagaliau aprašoma Žalgirio mūšio priešistor ÷ ir jo peripetijos. Tre čioji dalis – min ÷to m ūšio apm ąstymas ir Lenkijos bei Lietuvos įvyki ų pl ÷tot ÷ iki k ūrinio parašymo laik ų2. Tinkamiausias žanras karo tematikai atskleisti yra epas, o kalbant apie sen ąją Lietuvos literat ūrą tai b ūtų herojin ÷ poema, ypa č suklest ÷jusi XVI a. paskutiniaisiais dešimtme čiais. Neabejotinai ryškiausias herojin ÷s poemos pavyzdys, apdainuojantis karo veiksmus su Krymo chanatu bei Maskvos kunigaikštyste, – lotyn ų kalba parašyta Jono Radvano „Radviliada” (Radivilias , 1592). Šios poemos menin ę vert ę itin pabr ÷žia senosios Lietuvos literat ūros tyr ÷jas

1 Ul činait ÷ E., Jovaišas A., Lietuvi ų literat ūros istorija XIII-XVIII amžiai, Vilnius, 2003, p. 59. 2 Ul činait ÷ E., „Giesm ÷ Žalgirio m ūšiui“, in: Jonas Vislicietis, Pr ūsų karas , Vilnius, 1997, p. xi-xii. 8

Sigitas Narbutas, „Radviliad ą“ pavadin ęs „gražiausiu m ūsų senosios literat ūros žiedu“ 1. E. Ul činait ÷ pripaž įsta, kad šis k ūrinys „ryškiausiai ir pilniausiai [išreiškia] herojin ÷s poemos ir „tautinio epo“ samprat ą“2. J. Radvanas buvo lietuvi ų kilm ÷s, priklaus ÷ Radvil ų gimin ÷s protestantiškosios atšakos dvaro aplinkai, pats buvo protestantas. „Radviliados“ herojus - Lietuvos didysis kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis (1512 – 1584). Šį tekst ą sudaro keturios dalys. Tai ištisa vieno žmogaus s ÷km ÷s istorija – pasakojamas herojaus gyvenimas nuo pat gimimo, apdainuojamos jo karjeros aukštumos – itin pergalingi ir s÷kmingi žygiai Livonijos karo (t. y. karo su Maskva d ÷l Livonijos, vykusio 1558 – 1583 m.) metu: 1561 m. užimta Tarvastos tvirtov ÷, 1563 m. Polockas, 1564 m. m ūšis prie Ulos up ÷s, 1579 m. susigr ąžintas Polockas, o 1580 m. Velikije Lukai. Pirmojoje poemos dalyje, kur vaizduojami pirmieji Radvilos, kaip karvedžio, žingsniai, papasakojama ir apie turk ų invazij ą. „Radviliada“ baigiasi herojaus mirties scena. Prie „Radviliados“ tarytum šliejasi ar fon ą jai sudaro mažesn ÷s apimties bei tematin ÷s apr ÷pties, bet vis tiek įdomios herojin ÷s poemos, kuriose pasakojama apie t ų pa čių mūši ų su Maskvos kunigaikštyste peripetijas: tai Pranciškaus Gradausko „Žygis prieš Maskv ą” (Hodoeporicon Moschicum , 1582) ir Andriaus Rimšos „Dešimtmetis pasakojimas” ( εκετηρος ακροαα , to iest, Dziesi ęcioroczna powie ść ..., 1585). Šie poetai taip pat buvo susij ę su Radvil ų dvaro aplinka – priklaus ÷ šios garsios ir įtakingos gimin ÷s globojam ų poet ų plejadai. P. Gradauskas, protestantišk ų paži ūrų iš Žemaitijos kil ęs bajoras, studijav ęs Vitenbergo universitete, karali ų Stepono Batoro, v ÷liau Zigmanto Vazos sekretorius, kartu su etmonu Kristupu Radvila Perk ūnu, Radvilos Rudojo s ūnumi, dalyvavo žygyje prieš Maskv ą, apgulant Pskov ą ir kt. karo žygiuose. Andrius Rimša, iš Naugarduko kil ęs Lietuvos patriotas (pasirašin÷damas prie pavard ÷s pridurdavo „Lietuvis“), protestantas, eruditas ir poliglotas, taip pat asmeniškai dalyvav ęs Livonijos kare, „Dešimtmet į pasakojim ą” paraš ÷ siekdamas įamžinti to karo įvykius „eilinio bajoro“ akimis, taip pat, žinoma, išaukštinti Radvilų gimin ę, o ypa č Kristup ą Radvil ą Perk ūną. Savo skaitytojus jis irgi įsivaizdavo esant „eilinius bajorus“, tod ÷l pasirinko lenk ų kalb ą, nors puikiai mok ÷jo ir lotyn ų. „Nepaisant orientacijos į „paprastus žmones“, A. Rimšos poemoje gausu antikin ÷s mitologijos vard ų, antikini ų epini ų formuli ų, lotynišk ų sentencij ų, s ąsaj ų su žinomais antikiniais epais“ 3. Ta čiau tas demokratizmas tekstui suteikia savito žavesio, šilumos; nepaisant karin ÷s tematikos, jame gausu

1 Narbutas S., „Lietuvos didyb ÷s dainius“, in: Radvanas J., Radviliada , Vilnius, 1997, p. ix. 2 Ul činait ÷ E., Jovaišas A., Lietuvi ų literat ūros istorija: XIII – XVIII amžiai , Vilnius, 2003, p. 133. 3 Ul činait ÷ E., Jovaišas A., Lietuvi ų literat ūros istorija: XIII – XVIII amžiai , Vilnius, 2003, p. 132. 9 humoro. Nors neprilygsta „Radviliadai“, Rimšos k ūrinys „tiek apimtimi <...>, tiek menin ÷mis ambicijomis gerokai pralenkia P. Gradausko, E. Pilgrimovijaus <...> k ūrinius“ 1. Šiek tiek atokiau nuo šio b ūrelio stovi kitas XVI a. rašytojas humanistas Elijas Pilgrimovijus su savo eiliuotu k ūriniu „Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas” ( Dialog Ślachcica Litewskiego prawdziwy , 1594). Šio teksto negalime vadinti herojine poema. Nors ir eiliuotas, vis d ÷lto tai yra dialogo forma parašytas poleminis publicistinis tekstas, kuriame išd ÷stoma ir Livonijos karo įvyki ų kronika, ir Lietuvos–Lenkijos valdan čiųjų sluoksni ų „oficial ūs” argumentai savo veiksm ų teis ÷tumui pagr įsti. Š į k ūrin į galime laikyti tam tikra papildoma medžiaga, informacijos šaltiniu, kuriame esminiai teiginiai, apibendrinimai pateikiami beveik be beletristini ų puošmen ų. Herojinio epo rašymo tradicija ÷m÷ bl ÷sti XVI a. pabaigoje, bet turime dar vien ą k ūrin į, tarsi m÷ginim ą j ą sugr ąžinti ir įtvirtinti, – Laurencijaus Bojerio „Karolomachij ą” ( Carolomachia , 1606), kurioje vaizduojamas naujas Livonijos karo etapas – konflikto su švedais pradžia. Šiame k ūrinyje aukštinamas Salaspilio (tuomet vadinto Kirchholmu) m ūšio (1605) laim ÷tojas, Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevi čius. L. Bojeris buvo j ÷zuitas, Vilniaus universiteto profesorius, jo poemoje gausu kontrreformacijos ženkl ų (Marijos ir švent ųjų kultas, j ų atvaizd ų gerbimas; svarbiausios herojaus savyb ÷s – ne ryžtas, įžvalgumas ir karybos išmanymas, o pamaldumas ir nusižeminimas). V÷liau, nors ir buvo parašyta panašaus tipo k ūrini ų, bet jie nei savo apimtimi, nei heroj ų paveiksl ų įtaigumu bei tematikos platumu nepasiek ÷ tokio meniškumo, kaip brandžiuoju Renesanso periodu sukurti k ūriniai. Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Matthias Casimirus Sarbievius, Maciej Kazimierz Sarbiewski , 1595-1640), lenk ų kilm ÷s j ÷zuitas, suleid ęs šaknis Lietuvoje ir j ą myl ÷jęs visa širdimi, atstovauja jau kitai kult ūrinei epochai – barokui. Darbe nagrin ÷jami gana skirtingi šio XVII a. visoje Europoje išgars ÷jusio poeto tekstai – ankstyvuoju, „mokyklin ÷s“ k ūrybos laikotarpiu (1619 m.) rašyta poem ÷l÷ „Nuolanki pad ÷ka“ ir brandi v ÷lesni ų laik ų lyrika; kaip jau min ÷ta, naudotasi lietuviškai išleista rinktine „Lemties žaidimai“. Poema „Nuolanki pad ÷ka“ yra panegirin ÷s literat ūros pavyzdys: joje šlovinamas Jonas Karolis Chodkevi čius (tai tas pats asmuo, kurio pergal ę ties Salaspiliu apdainavo L. Bojeris), pagrindinis j÷zuit ų kolegijos Kražiuose ( čia Sarbievijus metus d ÷st ÷ sintaks ę) mecenatas. Sarbievijaus poem ÷l÷je

1 Ten pat. 10 aukštinami šio turtingo, įtakingo ir svarbaus asmens, garsiausio Chodkevi čių gimin ÷s atstovo kariniai laim ÷jimai, akcentuojama jo veiklos svarba visai valstybei. Poezijos rinktin ÷ „Lemties žaidimai“ darbe nagrin ÷jama tik konkre čiu pasirinktuoju aspektu, t. y. ži ūrima, kaip Sarbievijaus od ÷se atskleidžiama karo tema, kaip š į reiškin į suvokia ir vertina pats poetas. Simonas Daukantas jau yra visai kitos kult ūrin ÷s, politin ÷s epochos – XIX a. – žmogus. Jo kūriniai parašyti lietuvi ų kalba, jam r ūpi ne įsiteikti vienam ar kitam asmeniui, o kelti lietuvi ų tautos dvasi ą, ugdyti tautiškum ą ir pilietiškum ą, pažadinti lietuvius iš sustingimo ir įkv ÷pti kovai su Lietuvos užgrob ÷jais. Svarbiausi Daukanto k ūriniai, anuometiniu supratimu, yra istorijos veikalai, ta čiau juose „kronikinis istorinis pasakojimas susipina su beletristiniu pasakojimu <...>; tai, kas buvo, susilydo su tuo, kas gal ÷jo b ūti“1. Lietuvi ų tautos istorinis kelias juose pavaizduotas poetiškai ir „nužertas paties autoriaus taurios asmenyb ÷s šviesa“ 2. Daukantas buvo veikiamas švietimo ir preromantizmo id ÷jų, tod ÷l jo raštuose žym ūs ši ų kult ūros kryp čių p ÷dsakai. Taip pat pastebima autoriaus orientacija į antik ą, akivaizdi J. J. Rousseau filosofijos įtaka 3. Pirmajame lietuviškai parašytame istorijos veikale „Darbai sen ųjų lietuvi ų ir žemai čių“ pasakojama Lietuvos istorija nuo VII a. pr. Kr. iki Vytauto mirties. „Istorijoje žemaitiškoje“ - Lietuvos istorija iki Liublino unijos bei Jogailai čių gimin ÷s pabaigos, t. y. Žygimanto Augusto mirties. Tai yra stambiausias Daukanto veikalas. 1845 m. buvo parašytas pats meniškiausias literat ūriniu aspektu Daukanto darbas „B ūdas senov ÷s lietuvi ų, kaln ÷nų ir žemai čių“. Nuo kit ų šio autoriaus veikal ų jis skiriasi tuo, kad jame nenurodytos konkre čios datos, tiesiog nušvie čiama senov ÷s lietuvi ų kult ūra, buitis ir pan., tod ÷l „B ūdas“ neretai vadinamas pirm ąja lietuvi ų kult ūros istorija. Šį veikal ą – vienintel į iš istoriografini ų - Daukantui pavyko išleisti Peterburge Jok ūbo Laukio slapyvardžiu (1845 m.). Pagaliau „Pasakojime apie veikalus lietuvi ų tautos senov ÷je“ aprašoma Lietuvos istorija iki Vytauto mirties. Daukanto biografijos ir darb ų tyrin ÷tojas V. Merkys šį veikal ą pavadino bene moksliškiausiu šio istoriko veikalu.

1 Lietuvi ų literat ūros istorija: XIX amžius , sudarytojas ir vyr. redaktorius J. Girdzijauskas, Vilnius, 2001, p. 644. 2 Ten pat. 3 Pla čiau žr.: ten pat, p. 182 – 184. 11

I ISTORIN öS IR KULT ŪRIN öS LDK GYVENIMO REALIJOS XVI AMŽIUJE IR XVII AMŽIAUS PIRMOJE PUS öJE

I 1. Kai žvang ÷jo ginklai...

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s istorijos tyrin ÷tojai (A. Šapoka, B. Dundulis, A. Bumblauskas) ir senosios Lietuvos literat ūros tyr ÷jai (S. Narbutas, E. Ul činait ÷ ir kt.) pabr ÷žia, kad XVI-asis amžius yra ypatingas laikotarpis Lietuvos politiniame bei kult ūriniame gyvenime. „Tai buvo svarbi ų kult ūrini ų, politini ų, teisini ų, ūkini ų permain ų metas, m ÷gin ęs kurti naujas gyvenimo taisykles, kelti dr ąsius visuomen ÷s raidos idealus“ 1. Šiame darbo skyriuje trumpai apžvelgsime, kokie buvo tie politiniai, teisiniai ir kariniai perversmai. Tai privalu padaryti tod ÷l, kad dauguma nagrin ÷jam ų k ūrini ų yra parašyti ir išleisti kaip tik XVI amžiuje – „Pr ūsų karas“, „Žygis prieš Maskv ą“, „Dešimtmetis pasakojimas“, „Radviliada“, „Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas“. Visuose šiuose k ūriniuose siužeto pagrind ą sudaro karas, o pasakojimo centre – idealus karvedys. Tematikos poži ūriu prie šios grup ÷s k ūrini ų šliejasi ir truput į v ÷lesn ÷ „Karolomachija“ (1606). Kad gal ÷tume suprasti, kod ÷l iškil ūs t ų laik ų poetai rinkosi b ūtent toki ą k ūrini ų form ą, tematik ą bei problematik ą, reikia pasidom ÷ti, kokia istorin ÷ situacija buvo to meto Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštyst ÷je. Jau kartojome taikl ų apib ūdinim ą, kad Lietuvos istorija – tai istorija, rašyta krauju. Iš ties ų, Lietuva, nor ÷dama išlaikyti savo suverenitet ą, tur ÷jo griebtis ginkl ų nuo pat pirm ųjų savo, kaip savarankiškos valstyb ÷s žingsni ų, t. y. nuo XIII amžiaus, kai vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas suvienijo kunigaikš čius ir Lietuva tapo valstybe. „Yra įvyki ų, kurie tautos atmintyje, dvasiniame gyvenime išlieka šimtme čius, virsta legendomis ir perduodami iš kartos į kart ą. Vienas iš toki ų žygdarbi ų – Žalgirio m ūšis“ 2. Beveik du šimtus met ų nuožmiausias Lietuvos priešas buvo Kryžiuo čių ordinas. Lietuvos teritorija skyr ÷ ordin ą į dvi dalis – Vokie čių (pietiniame balt ų žemi ų pakraštyje) ir Livonijos (šis ordinas nukariavo ir sujung ÷ lyvi ų, latvi ų, est ų bei kurši ų žemes), tod ÷l nor ÷dami suvienyti šias dvi šakas Ordino vienuoliai nuolat puldin ÷jo Lietuvos teritorij ą. „Vokie čių ordinas suvaidino vien ą žiauriausi ų

1 Kuolys D., „Visuomen ÷s raidos projekcijos XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s raštijoje“, in: Šešioliktojo amžiaus raštija , (ser. Senoji Lietuvos literat ūra , kn. 5), Vilnius, 2000, p. 9. 2 Ju čas M., Žalgirio m ūšis , Vilnius, 1999, p. 7. 12 vaidmen ų Lietuvos istorijoje, kol 1410 m. Žalgirio m ūšyje jo nesustabd ÷ Lenkijos ir Lietuvos kariuomen ÷s“ 1. Tai buvo visoje Viduramži ų Europoje nuskamb ÷jęs m ūšis, jau amžinink ų pramintas „didžiuoju“. Šiame m ūšyje abi kariaujan čios pus ÷s prarado daug kari ų, žuvo ir pats Ordino didysis magistras – Ulrichas von Jungingenas. Bet svarbiausia yra tai, kad po šio m ūšio Ordinas buvo sužlugdytas ir jau niekada nebe įgijo tokios galios, koki ą tur ÷jo anks čiau. Abu teuton ų ordinai gyvavo dar ir XVI a., bet po Žalgirio m ūšio jie jau nebek ÷l÷ jokios gr ÷sm ÷s, kol galiausiai Kryžiuo čių ordino žem ÷s 1525 m.virto Ryt ų Pr ūsijos kunigaikštyste, o Livonijos ordino žemes XVI a. pab. – XVII a. pasidalijo Lietuva ir Švedija. Ypa č svarbus yra tas faktas, kad Žalgirio m ūšyje jungtinei Lenkijos ir Lietuvos kariuomenei vadovavo LDK kunigaikštis Vytautas, kur į karo vadu paskyr ÷ jo pusbrolis LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila. Kaip teigia A. Šapoka, Ordino kariuomen ÷je gal ÷jo b ūti apie 12 t ūkst. kari ų, lietuvi ų ir lenk ų – apie 15 – 20 t ūkst. kari ų, „bet jie buvo menkiau apginkluoti“ 2. Daugelis istorik ų (A. Šapoka, M. Ju čas, A. Bumblauskas) pažymi, kad Kryžiuo čių ordino vadai ir didysis magistras buvo įsitikin ę savo pranašumu. Bet jie ne įvertino Vytauto, kaip karo vado, gabum ų. „Žalgirio pergal ÷ įrod ÷ ne tik karin į, bet ir politin į Vytauto talent ą, pakeit ÷ Lietuvos ir Lenkijos geopolitin ę pad ÷tį“3. Kaip tik d ÷l šios pergal ÷s ir už Lietuvos teritorijos išpl ÷tim ą „nuo j ūros iki jūros“ Vytautas pramintas „Didžiuoju“. Taigi suprantama, kod ÷l Vytauto vardas visuose šiame darbe nagrin ÷jamuose k ūriniuose yra minimas su pagarba, jo valdymo laikas apib ūdinamas kaip „aukso amžius“, o jis pats vadinamas „karo žaibu“. Pirmasis poetas, grožiniame k ūrinyje apdainav ęs Lietuv ą, - Jonas Vislicietis didžiausi ą ir reikšmingiausi ą savo k ūrin į „Pr ūsų karas“ kaip tik ir skyr ÷ Žalgirio pergalei įamžinti. Ta čiau Jonas Vislicietis sav ąjį k ūrin į paraš ÷, nuo Žalgirio m ūšio pra ÷jus maždaug šimtui met ų (knygel ÷ išspausdinta 1516 m.). V ÷liau gyven ę jo plunksnos broliai – P. Gradauskas, A. Rimša, J. Radvanas, E. Pilgrimovijus bei L. Bojeris – buvo, galima sakyti, daug operatyvesni ir savo duokl ę Mūzoms atidav ÷ vos pasibaigus karo veiksmams. Jie suk ūr÷ ne vien literat ūrolog ų, bet ir istorik ų iki šiol vertinamas poemas, vaizduojan čias XVI a. II p. LDK kovas su savo kaimynais.

1 Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795 , Vilnius, 2005, p. 46. 2 Šapoka A., Lietuvos istorija , Vilnius, 1989, p. 127. 3 Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija ..., p. 148. 13

Apskritai „XVI a. pastebimas kar ų intensyv ÷jimas po s ąlygiško j ų nuslopinimo Kazimiero valdymo metais“ 1. Šiuo laikotarpiu didžiausias LDK priešas buvo Maskvos kunigaikštyst ÷, jau nuo XV amžiaus k ÷lusi pavoj ų Lietuvai. Nuo Ivano IV (1533 – 1584) laik ų visi jos valdovai siek ÷ paversti LDK besiple čian čios Rusijos imperijos dalimi bei tur ÷ti ekonomiškai svarb ų uost ą Baltijos jūroje. LDK didysis kunigaikštis Vytautas Lietuvos teritorij ą buvo išpl ÷tęs nuo Baltijos iki Juodosios jūros, ta čiau po jo mirties vald ę kiti kunigaikš čiai (Švitrigaila, Zigmantas K ęstutaitis ir kt.) nesugeb ÷jo išlaikyti Vytauto prisijungt ų žemi ų, o paskutinysis Jogailaitis – Žygimantas Augustas – dar ir past ūm÷jo j ą į unij ą su Lenkija.. Vytauto laikais į LDK teritorij ą į÷ jo visa „Baltarusija, pagrindin ÷s ukrainie čių žem ÷s – Volyn ÷, Podol ÷, Kijevas, Černigovas, Poltava ir kt., vakarin ÷s rus ų žem ÷s (Smolensko, Viazmos, Briansko, Oriolo, Kunsko) ir kt.“ 2. Nuo XVI a. vidurio politiškai prad ÷jo vienytis rus ų žem ÷s apie Maskv ą, t.y. pamažu k ūr÷si centralizuota Rus ų valstyb ÷. Ji nuolat stipr ÷jo, jos tarptautin ÷ pad ÷tis taip pat spar čiai ger ÷jo. Ilgainiui Maskvos kunigaikš čiai (Ivanas III, Ivanas IV) prad ÷jo reikšti savo teises į Polock ą, Vitebsk ą, Smolensk ą ir kitas iki Vytauto šiai kunigaikštystei priklausiusias žemes (nors LDK senrusiai jau buvo virt ę kita tauta - rus ÷nais). Suprantama, kad LDK nenor ÷jo ši ų žemi ų atiduoti, tod ÷l ilg ą laik ą šios dvi kunigaikštyst ÷s leido „š ÷lti Marsui“. „Neišspr ęsti Lietuvos santykiai su Rus ų valstybe susikomplikavo XVI a. antrojoje pus ÷je, kai, Rus ų valstybei siekiant pri ÷jimo prie Baltijos j ūros, kilo Livonijos karas (1558 – 1583)“ 3. Šis karas truko dvidešimt penkerius metus, „nusineš ÷ t ūkstan čius gyvybi ų Livonijoje, Lietuvoje ir Maskvos valstyb ÷je, sunaikino turting ąją Livonij ą ir sugriov ÷ daugel Lietuvos ir Maskvos valstyb ÷s miest ų bei garsi ų tvirtovi ų“4. Šio karo metu įvyko daug m ūši ų, kuriuose pasižym ÷jo m ūsų poet ų, priklausiusi ų Radvil ų aplinkai, - P. Gradausko, A. Rimšos, J. Radvano – apdainuoti ir išaukštinti realiai gyven ę herojai – Mikalojus Radvila Rudasis bei jo s ūnus Kristupas Radvila Perk ūnas. Kaip teigia A. Bumblauskas, Z. Kuchovi čius ir kiti, XVI amžiaus viduryje Radvilos buvo pirmoji pagal įtak ą ir turtingum ą gimin ÷ LDK. „Radviliadoje“ yra išaukštintas ir apdainuotas LDK didysis etmonas (šias pareigas užimantis asmuo vadovavo visai valstyb ÷s kariuomenei) Mikalojus Radvila Rudasis. Kituose dviejuose kūriniuose – „Žygyje prieš Maskv ą“ ir „Dešimtme čiame pasakojime“ - pla čiai aprašyta Kristupo

1 Baronas D., „Karyba“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s kult ūra. Tyrin ÷jimai ir vaizdai , sud. V. Ališauskas, L. Jovaiša ir kt., Vilnius, 2001, p, 229. 2 Dundulis B., Lietuvos užsienio politika XVI a ., Vilnius, 1971, p. 51. 3 Ten pat, p. 72. 4 Narbutas S., „Lietuvos didyb ÷s dainius“, in: Radvanas J., Radviliada , Vilnius, 1997, p. 27. 14

Radvilos Perk ūno asmenyb ÷ bei darbai. Jis, kaip ir t ÷vas, karin ę karjer ą baig ÷ b ūdamas LDK didysis etmonas. E. Pilgrimovijaus „Teisingame... dialoge“ detaliai aprašoma visa Livonijos karo kampanija, bet n÷ra išskiriamas kuris nors vienas karvedys, n÷ra pagrindinio herojaus. Šiame kūrinyje sumin ÷tas visas b ūrys m ūšiuose pasižym ÷jusi ų kilming ų ir įtaking ų asmen ų, kaip antai Mikalojus Radvila Rudasis, Kristupas Radvila Perk ūnas, Filonas Kmita (Smolensko vaivada), Mykolas Višnioveckis (Breslaujos kaštelionas) ir kt. „Didžiausia XVI a. kar ų su Rusija reikšm ÷ politinei LDK istorijai buvo ta, kad jie skatino lietuvius šlietis prie Lenkijos unijiniais saitais“1. Taigi 1569 m. Lietuva ir Lenkija pasiraš ÷ Liublino unijos sutart į. Taip atsitiko tod ÷l, kad Lietuva jau buvo prad ÷jusi kar ą su Rusija ( į karo veiksmus įsitrauk ÷ 1562 m.) ir buvo aišku, kad be Lenkijos pagalbos jis bus pralaim ÷tas. Sudarydama ši ą sutart į Lietuva neteko didžiul ÷s teritorijos (Palenk ÷s ir Ukrainos), buvo sumažintas jos suverenitetas. Bet, kaip teigia A. Bumblauskas, didžiausias praradimas buvo tas, kad nuo šiol Lenkijos karaliai automatiškai tapdavo ir Lietuvos valdovais. Karai su Krymo chanatu XVI a. nebuvo tokie svarb ūs, kaip su Maskvos kunigaikštyste, bet jie taip pat alino LDK ir blogino jos ekonomin ę bei politin ę pad ÷tį. Lietuvos santykiai su totoriais ÷m÷ spar čiai blog ÷ti dar XV a., kai šie prad ÷jo rengti žaibiškus grobiamuosius žygius į krašto gilum ą. Kar ų su totoriais metu Lietuva tur ÷jo žymi ų teritorini ų nuostoli ų, ji „neteko dabartin ÷s Ukrainos pietinio ruožo ir pili ų bei uost ų prie Juodosios j ūros“ 2. Jono Radvano „Radviliados“ pirmojoje dalyje vaizduojamas vienas karo su totoriais epizodas. Paskutiniaisiais XVI a. metais LDK įsiv ÷l÷ dar ir į kar ą su Švedija „d ÷l buvusios Livonijos konfederacijos dalies, kuri ą sudar ÷ Šiaurin ÷ Estija su Talinu ir kitais miestais“ 3. Tuo metu Livonija jau buvo smarkiai nusilpusi. Nor ÷dama apsisaugoti nuo Maskvos, ji prisijung ÷ prie Lenkijos – Lietuvos valstyb ÷s. 1600 m. ši ų teritorij ų panoro Švedija, taigi kilo naujas karas d ÷l Livonijos, truk ęs beveik 30 met ų (1600 – 1629). Š į kar ą vaizduoja šved ų kilm ÷s poetas, Vilniaus universiteto d÷stytojas, j ÷zuitas L. Bojeris viename iš įsp ūdingiausi ų XVII a. Lietuvos poezijos k ūrini ų – „Karolomachijoje“. Kaip jau min ÷jome, ši poema buvo skirta „pagerbti LDK didžiojo etmono ir Žemaitijos seni ūno, Livonijos gubernatoriaus Jono Karolio Chodkevi čiaus pergalingam m ūšiui,

1 Baronas D., „Karyba“, p. 232. 2 Dundulis B., Lietuvos užsienio politika XVI a ., p, 128. 3 Tyla A., „ Įvadas“, in: Bojeris L., Karolomachija , Vilnius, 1991, p. 7. 15 kuris įvyko prie Salaspilio (tuomet vadinto Kirchholmu) 1605 met ų rugs ÷jo 27 dien ą“1. A. Bumblauskas teigia, kad Chodkevi čių gimin ÷ XVI a. buvo antra pagal įtak ą ir turtus, nuolat konkuravusi su Radvilomis. Chodkevi čiai, kaip ir Radvilos, jau nuo Vytauto laik ų buvo stipri, įtakinga bei turtinga gimin ÷. Kad gal ÷tų geriau įsitvirtinti LDK, įsigyti turt ų bei prestižini ų post ų, rus ÷nų kilm ÷s gimin ÷s, tarp j ų ir Chodkevi čiai, „net kurdavo legendas apie savo lietuvišk ą kilm ę“2. Mums svarbu suprasti ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus gyvenam ąją epoch ą, pažinti jo aplink ą, j į veikusias ir formavusias id ÷jas, įsijausti į šio „Sarmat ų Horacijaus“ kult ūrin į kontekst ą, tod ÷l pabandysime koncentruotai apžvelgti politines, istorines bei kult ūrines XVII-ojo amžiaus realijas bei įvykius. Sarbievijus gim ÷, kai Lietuvos ir Lenkijos karaliumi buvo Zigmantas Vaza. Jis karaliavo net 44 metus (1587-1632 m.). A. Šapoka teigia, kad jis nemok ÷jo valdyti šalies, buvo negabus ir gars ÷jo pla čiais užmojais, kuri ų nemok ÷jo įvykdyti (pvz., svajojo sukurti milžinišk ą imperij ą, į kuri ą įeit ų Švedija su Rusija, troško „susigr ąžinti“ Švedijos sost ą bei puosel ÷jo planus tapti Rusijos caru). Taigi jis svai čiojo apie galing ą imperij ą, ta čiau nesugeb ÷jo panaikinti netvarkos Lenkijos ir Lietuvos valstyb ÷je. Jo valdymo metu kilo net sukilimas prieš j į pat į (vadinamasis Zebžidovskio rokošas – ginkluotas bajor ų pasipriešinimas karaliaus valdžiai), paaštr ÷jo santykiai tarp katalik ų ir kit ų tikyb ų atstov ų, nes šis valdovas buvo itin nepakantus nekatalikams (jie negaudavo prestižini ų viet ų, buvo apribotas j ų dalyvavimas valstyb ÷s valdyme ir pan.)3. Kaip jau min ÷ta, paskutiniaisias XVI a. metais d÷l netoliaregiškos karaliaus politikos buvo įsivelta į kar ą su Švedija d ÷l Livonijos. Šio karo metu labiausiai pasižym ÷jo ir iškilo Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevi čius 4, kurio svarbius ir žymius žygius pirmiausia apdainavo L. Bojeris „Karolomachijoje“, o kiek v ÷liau ir M. K. Sarbievijus. Tiesa, kaip teigia A. Bumblauskas, nors Chodkevi čiaus triuškinamai laim ÷tas mūšis prie Salaspilio išgars ÷jo visoje Europoje, jis „netapo lemtingu geopolitiniu veiksniu“ 5, - susir ÷mimai su Švedija nesiliov ÷ ir per tolimesnius dešimtme čius atneš ÷ Lietuvai li ūdn ų padarini ų.

1 Tyla A., „ Įvadas“, p. 5. 2 Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija ..., p. 182. 3 Šapoka A., Lietuvos istorija , Vilnius, 1989, p. 301. 4 Jonas Karolis Chodkevi čius, kitaip nei jo senelis ir, regis, t÷vas, buvo uolus katalikas, įvairiais b ūdais r ÷męs kontrreformacij ą. 5 Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009-1795 , Vilnius, 2005, p. 298. 16

Rytuose Lietuv ą itin alino ir susir ÷mimai su Maskvos kunigaištyste d ÷l Smolensko, kuris tuo metu priklaus ÷ Lietuvai, o Maskva j į nor ÷jo susigr ąžinti. Šiam karui taip pat vadovavo J. K. Chodkevi čius. Po Zigmanto Vazos šal į ÷m÷ valdyti jo s ūnus Vladislovas Vaza, karaliav ęs 1632-1648 m. Nors netur ÷jo tiek prieš ų, kiek jo t ÷vas, ir bajorai jam buvo palank ūs, bet jis taip pat nesugeb ÷jo palaikyti valstyb ÷je tvarkos ir ramyb ÷s. Tiesa, religijos poži ūriu jis buvo gana tolerantiškas valdovas ir visiems nekatalikams garantavo tik ÷jimo laisv ę. Jo valdymo metu buvo sudarytos Lietuvai ir Lenkijai nenaudingos paliaubos su Maskva ir Švedija, did ÷jo Rusijos, Austrijos ir Pranc ūzijos įtaka valstyb ÷s vidaus gyvenime. Vladislovo IV-ojo valdymo pabaigoje, po daugiau nei 10 met ų taikos, Lenkij ą, o iš dalies ir Lietuv ą sukr ÷t÷ žiaurus kazok ų sukilimas, iš naujo įv÷lęs Abiej ų Taut ų Respublik ą į sunkius karus su Maskva. Ta čiau nors šio valdovo valdymo metu buvo ir taikos laikotarpis, bet „krašte ir toliau ÷jo kaip ÷ję, nuolatiniai kivir čai d ÷l tikybos, ponai rung÷si tarp sav ęs, kovojo d ÷l viet ų, o seimai dažniausiai būdavo netvarkingi ir dažnai iširdavo, nieko nenutar ę“1. Istorikai vieningai sutaria, kad Vaz ų dinastijos valdovai - Zigmantas Vaza, Vladislovas Vaza ir Jonas Kazimieras Vaza – buvo silpni monarchai, asmeninius interesus išk ÷lę virš valstybini ų. J ų valdymo metais LDK vis silpn ÷jo, pamažu prarado savo įtak ą Europos politin ÷je arenoje, did ÷jo Rusijos įtaka valstyb ÷s gyvenime, Respublika neteko dar Vytauto prijungt ų ir išsikovot ų žemi ų, j ą kamavo vidiniai nesutarimai. XVII a. vidurys – vadinamieji „tvano“ metai (1655) ir po j ų ÷ję dešimtme čiai – tai kar ų, mar ų ir bado laikotarpis, labai susilpnin ęs Lietuvos valstyb ę politine, ekonomine ir kult ūrine prasme. Bet, ko gero, Lietuva buvo taip įpratusi prie beveik niekada nesiliaujan čių kar ų ir kit ų negand ų, kad ir tokiomis aplinkyb ÷mis joje plito naujos estetin ÷s, stilistin ÷s tendencijos, nauja pasaul ÷jauta, kuri gan spar čiai įsitvirtino ir aktyviai reišk ÷si kult ūriniame šalies gyvenime. Ir iš ties ų paradoksas, kad kult ūra net ir labai jai nepalankiomis s ąlygomis geba leisti šaknis ir veš ÷ti. „Baroko epocha, apr ÷pusi vis ą XVII amži ų ir XVIII a. pirm ą pus ę, buvo ryškiausia ir sodriausia LDK kult ūrin ÷ epocha. Renesanso šimtmetyje Lietuva tik atkakliai (ir s ÷kmingai) imitavo tai, kas Vakar ų Europoje jau buvo tap ę egzistencine savastimi, o baroko epochoje pati tapo savarankiška k ūr÷ja, subrandinusia nemažai europin ÷s reikšm ÷s kult ūros reiškini ų ir išauginusia europinio lygio asmenybi ų“2.

1 Šapoka A., Lietuvos istorija , Vilnius, 1989, p. 320. 2 Raila E., „Barokas“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kult ūra, Vilnius, 2001, p. 71. 17

Baroko epocha pasireišk ÷ įvairiose meno srityse – dail ÷je, architekt ūroje, muzikoje ir literat ūroje. Europos mastu barokas netapo visuotinai viešpataujan čiu, vientisu stiliumi; netrukus nuo jo atšlijo nors ir panašios, bet jau savitos žanrin÷s bei tematin ÷s kryptys, gavusios manierizmo, klasicizmo ir rokoko pavadinimus. Barokui b ūdingas polinkis į patetik ą, dramatizm ą, emocionalum ą, akcentuojamas dinamiškumas, didingumas, monumentalumas, kontrastai. Svarbi ir reikšminga šio „laikotarpio kult ūros ypatyb ÷ – vadinamasis men ų susiliejimas, rūšini ų ir žanrini ų rib ų nykimas, keli ų meno šak ų jungimas į vien ą (opera, baletas, teatras), įvair ūs eksperimentavimai ir žaidimai žanrin ÷mis formomis“ 1. Šios epochos atnešta nauja pasaul ÷jauta, suprantama, pakeit ÷ ir žmoni ų m ąstysen ą. Itin populiar ūs tapo pasakymai „gyvenimas - tai teatras“, „visas pasaulis vaidina“ ir pan. Šios sentencijos išreišk ÷ to meto žmoni ų jausen ą, pasaul ÷ži ūrą, savivok ą. Renesanso epochoje žmogus jaut ÷si es ąs galinga j ÷ga, paj ÷gi nuversti kalnus, o štai baroko epochos žmogus jau nebesijau čia pasaulio viešpa čiu. Literat ūroje ir dail ÷je žmogus tarsi deformuojamas, išskaidomas, vaizduojamas neharmoningas, išryškinamas proto ir širdies, k ūno ir dvasios konfliktas. Tokie jausmai nesvetimi buvo ir M. K. Sarbievijui. Senosios literat ūros tyrin ÷tojai (P. Rabikauskas, J. Boruta ir kt.) užsimena apie vidin ę dram ą, kamavusi ą j į išvykus iš Romos, kur studijavo teologij ą, mat poetas nesulauk ÷ popiežiaus Urbono VIII leidimo ilgiau pasilikti Romoje. „Jo sieloje siaut ÷ audra, prisid ÷jusi prie to, kad renesanso stiliaus – žemiškos šlov ÷s ir šaunumo siek ęs poetas palengva virto naujos poreformacini ų laik ų – baroko epochos gili ų vidini ų išgyvenim ų, iki galo išm ąstyto krikš čioniško tik ÷jimo lyriku“ 2. Dar viena drama vyko jo gyvenimo pabaigoje, kai jis tapo Vladislovo Vazos r ūmų pamokslininku. Šios pareigos j į vargino, be to, jis nepakent ÷ nuolatini ų dvaro intrig ų, tetroško užsiimti miela sielai veikla – k ūryba. M. K. Sarbievijaus gyvenimo ir k ūrybos tyrin ÷tojai pabr ÷žia, kad šios priežastys galb ūt net pagreitino jo mirt į. Istorikai ir literat ūros tyrin ÷tojai akcentuoja, kad baroko epocha, barokinis menas ir kult ūra itin stipriai susijusi su religija. Dažnai baroko kult ūra vadinama j ÷zuitine arba kontrreformacine. „Tridento Susirinkimas, įveik ęs Reformacijos sukelt ą vidin ę kriz ę ir pareng ęs reform ų program ą, įkv ÷p÷ Bažny čiai pasitik ÷jim ą savimi. Jo nutarimai tapo Bažny čiai tarsi „k ūnu ir krauju“ 3. Šiuo periodu į aren ą iškyla atgailaujantis žmogus. „Asmuo dabar ver čiamas apsispr ęsti nebe

1 Patiej ūnien ÷ E., Liškevi čien ÷ J., „Emblemika LDK spaudiniuose“, in: Metraš čiai ir kunigaikš čių laiškai , (ser. Senoji Lietuvos literat ūra, kn. 4), Vilnius, 1996, p. 364. 2 Boruta J., „XVII amžiaus pradžios krikš čioni ų Horacijus ir m ūsų dien ų Lietuva“, in: Motiejus Kazimieras Sarbievijus Lietuvos, Lenkijos, Europos kult ūroje , Vilnius, 1998, p. 86. 3 Raila E., „Barokas“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kult ūra, Vilnius, 2001, p. 61. 18 visuomenin ÷s istorijos, bet dieviškosios transcendencijos atžvilgiu“1. Žmogus jau nebesijau čia visatos centras, jis ken čia, blaškosi, abejoja. „Amžinyb ę baroko epochos žmon ÷s suvok ÷ taip, kaip j ą aiškino religija. Taip pat jie vertino ir žmogišk ąsias dorybes, užuojaut ą kitiems“2. Žmogaus gyvenime Dievo Žodis v ÷l tampa pagrindiniu vis ų vertybi ų matu. Baroko skiriamuoju bruožu įvardijamas ir retorikos – iškalbos meno – suklest ÷jimas. „Reikia pažym ÷ti, jog Baroko epochoje (kaip n ÷ vienoje kitoje) retorika perženg ÷ mokyklos slenkst į, užvaldydama beveik visas gyvenimo ir žmogiškosios veiklos sferas. Ji veik ÷ m ąstymo ir gyvenimo būdą, bendravimo etiket ą, k ūr÷ specifines bendravimo formas“3. Retorik ą tur ÷jo išmanyti kiekvienas asmuo, laikantis save išsilavinusiu ir kult ūringu žmogumi. Šioje srityje taip pat pasižym ÷jo M. K. Sarbievijus – labai populiarus ir pelnytai vertinamas buvo jo veikalas „Apie aštr ų ir šmaikšt ų stili ų, arba Seneka ir Marcialis“. Dar vienas aspektas, itin svarbus baroko kult ūroje, - imitacijos menas. Renesanso epochoje buvo imituojama daugiausia antikos literat ūra, o baroko laikais greta antikos klasik ų k ūrini ų sekimo itin reikšming ą viet ą užima ir Biblijos imitacija. Iš jos skolinamiesi motyvai, įvaizdžiai, siužetai ir simboliai. Sarbievijus tarp kit ų savojo meto poet ų neolotynist ų išsiskiria tuo, kad jis virtuoziškai derina Antikos ir krikš čioniškuosius šaltinius, „kuri ų poetas nepriešina, o stengiasi sujungti, pagoniškus įvaizdžius keisdamas krikš čioniškais, antikin ę stoicizmo filosofij ą papildydamas krikš čioniškos etikos nuostatomis“4. Tais laikais, kai dauguma žmoni ų tebebuvo neraštingi, kult ūriniame Vakar ų ir Vidurio Europos šali ų gyvenime ypa č svarb ų vaidmen į vaidino universitetai. Lietuvoje toks buvo Vilniaus universitetas, kur telk ÷si patys gabiausi, intelektualiausi asmenys, ir vietiniai, ir svetimšaliai. „Daugelis tyrin ÷toj ų nurodo, jog 1625 - 1650 metai yra Vilniaus universiteto didžiausio mokslinio pakilimo ir klest ÷jimo laikotarpis“5. Ilg ą laik ą Vilniaus universitetas buvo itin vertinamas Europoje – jį garsino retorikos specialistai, filosofai, istorikai, matematikai, poetai. Šioje aukštojoje mokykloje buvo itin stiprus humanitarinis parengimas. Kaip žinia, Tridento Susirinkimas (1545 - 1563) nubr ÷ž÷ kovos prieš Reformacij ą gaires ir pirmiausia akcentavo reformas švietimo srityje. Vilniaus

1 Kuolys D., Asmuo, tauta, valstyb ÷ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s istorin ÷je literat ūroje: Renesansas. Barokas , Vilnius, 1992, p. 131. 2 Ul činait ÷ E., Jovaišas A., Lietuvi ų literat ūros istorija: XIII – XVIII amžiai , Vilnius, 2003, p. 244. 3 Ul činait ÷ E., „Baroko retorika: normatyvizmas ir novatoriškumas“, in: Senosios literat ūros žanrai , (ser. Senoji Lietuvos literat ūra , kn. 1), Vilnius, 1992, p. 191. 4 Ul činait ÷ E., Jovaišas A., Lietuvi ų literat ūros istorija: XIII – XVIII amžiai , Vilnius, 2003, p. 331. 5 Ul činait ÷ E., „Sarbievijus Lietuvos kult ūroje“, in: Motiejus Kazimieras Sarbievijus Lietuvos, Lenkijos, Europos kult ūroje , Vilnius, 1998, p. 98. 19 universitetas buvo j ÷zuit ų žinioje, o jie pasirinko formal ų humanistin į mokymo metod ą. Tuome čiai studentai tur ÷jo kurti eiles, sakyti kalbas, imituoti skaitomus autorius (antikos klasikus). Vilniaus universitet ą įkūrę j ÷zuitai „savo mokymo tikslu laik ÷ „mokyt ą ir iškalbing ą pamaldum ą1“. Žymus rašytojas ir literat ūros mokslininkas Č. Milošas, savo „Lenk ų literat ūros istorijoje“ pažym ÷jęs, kad nuo XVII a. pradžios Lenkijos ir Lietuvos švietimo lygis „nuolat smuko“, vis d ÷lto palankiai išskyr÷ iš bendro konteksto Vilniaus universitet ą: „Kai kurios j ÷zuit ų kolegijos, pavyzdžiui, Vilniaus j ÷zuit ų akademija, klest ÷jo pirmaisiais septyniolikotojo amžiaus dešimtme čiais, sukaupusios geriausius vadinamosios „j ÷zuitiškos tradicijos“ bruožus“ 2. Sarbievijaus talent ą ir įtak ą to meto kult ūriniam gyvenimui aiškiai rodo tas faktas, kad jis tur ÷jo savo k ūrybos pasek ÷jų. „Sarbievijaus veikiama Vilniaus universitete susiformavo savotiška „poetin ÷ mokykla“, išugdžiusi nemaž ą b ūrį nauj ų poetų, kurie ne tik imitavo savo mokytoj ą, bet ir palaik ÷ lotynišk ąsias literat ūrines tradicijas, paremtas antikin ÷s literat ūros žanr ų ir topikos modifikacijomis“ 3. Lietuvi ų kalbos pad ÷tis šioje epochoje buvo nepavyd ÷tina – dauguma dvasinink ų, didik ų, bajor ų sulenk ÷ję, o Vilniaus universitete ir vidurin ÷se mokyklose d ÷stoma lotyniškai. Lietuvi ų kalba buvo stumiama į užrib į – ja tebekalb ÷jo nebent valstie čiai, t. y. nemokyti žmon ÷s, arba studentai savo bursose (neturting ųjų bendrabu čiuose). Ir nors, apskritai imant, „XVI - XVII a. pribrendo sąlygos LDK vartotas kalbas – LDK slav ų kanceliarin ę ir lotyn ų kalb ą – keisti šnekamosiomis tautin ÷mis kalbomis“, ta čiau „lietuvi ų kalba tuo metu netapo valstyb ÷s rašto, kanceliarijos, teisini ų dokument ų, diplomatijos kalba“ 4. Taigi, kaip matome iš trumpos LDK istorijos apžvalgos, XV - XVII a. Lietuvos valstyb ÷ gyveno nesiliaujan čių kar ų s ąlygomis. Nebuvo tuo metu tokios kaimynin ÷s valstyb ÷s, su kuria Lietuva neb ūtų kariavusi ar konfliktavusi. Tod ÷l visai nenuostabu, kad ir istoriografin ÷je, ir grožin ÷je literat ūroje itin gausu karin ÷s tematikos tekst ų. Visai kitokiame pasaulyje gyveno XIX a. lietuvi ų šviesuolis Simonas Daukantas. Išskyrus visuomen ę supur čius į, bet trump ą Napoleono žygio į Maskv ą epizod ą, kar ų to meto visuomen÷ nepatyr ÷, taigi galima sakyti, kad buvo stoj ęs sąlygin ÷s taikos laikotarpis. Abu didieji XIX amžiaus

1 Ul činait ÷ E., Jovaišas A., Lietuvi ų literat ūros istorija: XIII – XVIII amžiai , Vilnius, 2003, p. 248. 2 Milošas Č., Lenk ų literat ūros istorija , vert ÷ K. Platelis, Vilnius, 1996, p. 125. 3 Ul činait ÷ E., „Sarbievijus Lietuvos kult ūroje“, in: Motiejus Kazimieras Sarbievijus Lietuvos, Lenkijos, Europos kult ūroje , Vilnius, 1998, p. 98. 4 Jurginis J., Lukšait ÷ I., Lietuvos kult ūros istorijos bruožai: Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus , Vilnius, 1981, p. 218-219. 20 lietuvi ų sukilimai prieš caro valdži ą, nors ir paliko šioki ų toki ų p ÷dsak ų Daukanto biografijoje, taip pat tiesiogiai jo nepaliet ÷. Ta čiau Daukanto veikal ų temin į pagrind ą vis tiek sudaro karai – juk jis pasakojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s istorij ą.

I 2. ...ir prabilo m ūzos

XVI amžius iš ties ų buvo audringas tiek politikos, tiek religijos, tiek kult ūros raidos atžvilgiu. Kult ūros sferoje per š į šimtmet į įvyko ypa č daug pakitim ų: pasirod ÷ pirmieji grožiniai kūriniai, jo pradžioje dar žym ūs buvo Viduramži ų p ÷dsakai, pabaigoje Renesanso pasaul ÷jauta jau ÷m÷ įgyti baroko atspalvi ų, vieš ąją erdv ę sudrebino Reformacijos ir kontrreformacijos reiškiniai. Šiame skyrelyje pabandysime trumpai apžvelgti tuos įvykius bei reiškinius, kurie tur ÷jo įtakos m ūsų nagrin ÷jamiems autoriams bei j ų k ūriniams. Turb ūt ne įmanoma šnek ÷ti apie XVI-ąjį amži ų, neaptarus vieno iš svarbiausi ų to meto reiškini ų – Renesanso. Šį laik ą dauguma Europos kult ūros tyrin ÷toj ų apib ūdina kaip XIV – XVI a. apiman čią epoch ą, kurioje itin suklest ÷jo mokslas, menas, į d ÷mesio centr ą iškilo žmogus, buvo pripažintas jo individualumas, asmenyb ÷s unikalumas, viduramžišk ąjį teocentrizm ą pakeit ÷ antropocentrizmas. Viduramži ų žmogui žemiškasis pasaulis atrod ÷ laikinas ir netobulas, o siela ir pomirtinis gyvenimas – ideal ūs ir amžini. Tik ÷jimas dvasinio, pomirtinio gyvenimo pranašumu skatino atsisakyti malonum ų, valdžios, kit ų žemišk ų g ÷rybi ų bei siekti dvasios tyrumo, vertinti kuklum ą ir garbinti Diev ą. Renesanso epocha įtvirtino išsilavinusio, dr ąsaus, laisvo, energingo ir veiklaus žmogaus ideal ą. Žmogus prad ÷jo save suvokti ne kaip kolektyvo dal į, bet kaip atskir ą individ ą. Toks suvokimas ugd ÷ ir tautin ę savimon ę, „tod ÷l Renesanso epochoje ima spar čiai rastis ir vystytis tautin ÷s literat ūros“ 1. Renesanso židinys buvo Italija. Kaip teigia P. Burke, iš ten po Europ ą jis plito įvairiais būdais – Italijos humanistai emigruodavo į kitas šalis, skleisdami ten naujas id ÷jas; Italijos kunigaikštyt ÷s, ištek ÷jusios už kit ų šali ų karali ų ar valdov ų, su savimi atsiveždavo architekt ų, dailinink ų ir t. t. Iš dalies tokiu b ūdu Renesansas at ÷jo ir į Lietuv ą, - kai Žygimantas Senasis 1519 m. ved ÷ Milano kunigaikštyt ę Bon ą Sforzą. Kaip tik ši moteris atsikviet ÷ į Lenkij ą ir Lietuv ą ital ų architektus, dailininkus, muzikus. Ta čiau, kaip teigia A. Bumblauskas, Renesansas Lietuvoje buvo tik „fragmentinis reiškinys“, mat Lietuvoje šios epochos bruožai bei id ÷jos reišk ÷si tik karaliaus ir

1 Jovaišas A., Senoji Lietuvos literat ūra , Vilnius, 1998, p. 48. 21 didik ų dvar ų aplinkoje, nekilmingiems, neturtingiems ir neturintiems s ąly čio su didik ų dvaru asmenims visa tai kaip buvo, taip ir liko neprieinama ir nepaž įstama. Renesanso laik ų inteligentai vadinami humanistais. Humanistai akcentavo išsilavinimo svarb ą, vertino išsimokslinusias, įvairias sritis išmanan čias asmenybes. Mūsų darbe nagrin ÷jami XVI – XVII a. rašytojai taip pat buvo išsilavin ę, pla čios erudicijos vyrai, visi (kaip, beje, ir XIX a. I pus ÷s kult ūros ramstis S. Daukantas, lotynų kalbos vadov ÷lio autorius) puikiai mok ÷jo lotyn ų kalb ą. „Lotyn ų kalba laikyta grakš čiausia, žodingiausia ir skambiausia iš vis ų, kuria kult ūringi žmon ÷s gali reikšti mintis ir jausmus“ 1. Lotyniškai buvo d ÷stoma visuose Europos universitetuose, tarp j ų ir Vilniaus. Pastarasis prad ÷jo veikti 1579 m., bet ne nuo t ų met ų reikia skai čiuoti universitetin ÷s kult ūros sklidim ą Lietuvon, - jau XV a. Lietuvos jaunuoliai vyko studijuoti į Vakar ų Europos universitetus. Šiame darbe aptariamieji poetai taip pat studijavo užsienio aukštosiose mokyklose. Jonas Vislicietis studijavo, o v ÷liau ir d ÷st ÷ Krokuvos universitete, tur ÷jo magistro laipsn į. Kari ūnas, valstybininkas ir literatas P. Gradauskas „ įsiraš ÷ į Vitenbergo universitet ą, kur, matyt, ir baig ÷ humanistines studijas“ 2. Apie kito m ūsų poeto A. Rimšos studijas joki ų žini ų neišliko, bet iš jo kūrini ų matome, kad jis labai gerai mok ÷jo lotyn ų, lenk ų, LDK kanceliarin ę slav ų kalbas ir net šiek tiek – sen ąją graik ų. Apie J. Radvano studijas taip pat žini ų beveik n ÷ra, „galime tik sp ÷ti, kad jis moksl ų s ÷m÷si svetur, drauge su kuriuo nors aukštakilmiu studentu išvyk ęs į Vakar ų Europos universitetus“ 3; lotyniški jo k ūriniai rodo „aukš čiausios prabos“ humanitarin ę erudicij ą. E. Pilgrimovijus 1569 m. įstojo į Karaliau čiaus universitet ą. Baig ęs mokslus gr įžo į Lietuv ą, dalyvavo Livonijos karo m ūšiuose, v ÷liau tapo LDK sekretoriumi ir raštininku. L. Bojeris studijavo net keliuose universitetuose – Prahos, Olomouco, Vilniaus. Buvo Vilniaus universiteto profesorius, čia d÷st ÷ poetik ą, retorik ą, matematik ą, teologij ą, vadovavo popiežiaus seminarijai. „LDK Renesanso literat ūroje itin aktuali buvo Lietuvos valstybingumo ir lietuvi ų tautos identiteto problema“ 4. Tautos šakn ų buvo ieškoma pasitelkiant lietuvi ų kilm ÷s iš rom ÷nų teoriją. Renesanso laikotarpiu iš Vakar ų Europos buvo perimtos įvairios id ÷jos ir tradicijos. Tuo metu daugelyje Europos šali ų valdovai kildino save iš kit ų krašt ų. Ši ą tradicij ą per ÷m÷ LDK, ir XVI a. pradžioje buvo sukurta lietuvi ų kilm ÷s iš rom ÷nų teorija. Joje teigiama, kad į Lietuv ą iš Romos

1 Narbutas S., „Lietuvos didyb ÷s dainius“, p. 10. 2 Ul činait ÷ E., Lietuvos Renesanso ir Baroko literat ūra , Vilnius, 2001, p. 64. 3 Narbutas S. Lietuvos Renesanso literat ūra , Vilnius, 1997, p. 46. 4 Ul činait ÷ E. Lietuvos Renesanso ir Baroko literat ūra, Vilnius, 2001, p. 9. 22 kadaise atvyko keturios patricij ų (kilming ųjų) gimin ÷s, kuri ų vadas buvo Palemonas. Jis Lietuvoje susilauk ęs trij ų s ūnų – Barko, Kuno ir Spero, ir taip prasid ÷jusi lietuvi ų tauta. Palemon ą savo prot ÷viu laik ÷ daug garsi ų ir nelabai garsi ų LDK didik ų ir bajor ų. S. Narbutas teigia, kad daugelis Lietuvos šviesuoli ų lotyn ų kalb ą laik ÷ tikr ąja, „gimt ąja“ lietuvi ų tautos kalba. D÷l šios priežasties ir d ÷l to, kad lotyn ų kalba parašyti k ūriniai garantavo pripažinim ą ar bent didesn ę auditorij ą ne tik LDK, bet ir kitose Europos šalyse, m ūsų poetai savo k ūrinius steng ÷si rašyti lotyn ų kalba. Išimtis yra A. Rimšos k ūrinys „Dešimtmetis pasakojimas“, sukurtas lenk ų kalba, bet vis tiek akivaizdžiai paveiktas antikin ÷s tradicijos (kiek pla čiau apie ši ą poem ą kalb ÷jome „Šaltini ų apžvalgoje). E. Pilgrimovijaus „Dialogas“, kaip rodo jo poleminis publicistinis pob ūdis, buvo skirtas vis ų pirma „vidaus naudojimui“, taigi taip pat lenkiškas. Dar vienas renesansinis kult ūros pokytis, kur į b ūtina čia pamin ÷ti, - tai nepaprastas istoriografijos iškilimas. „XVI šimtmetyje vis ą lietuvi ų dvasios nerim ą, regis, buvo savin sutelkusi istorin ÷ šalies raštija“, - teigia D. Kuolys. Ši ą tendencij ą jis aiškina taip: „Išskirtin ę istorinio rašto reikšm ę XVI a. dvasiniame gyvenime nul ÷m÷ esminiai to meto Vakar ų s ąmon ÷s poky čiai. Ontologin ę pasaulio samprat ą nauj ųjų amži ų priešaušryje vis stipriau kult ūros paribin ÷m÷ stumti istorinis m ąstymas. <...> Mokslo ambicij ų įgijusi renesanso istorin ÷ literat ūra skelb ÷si universaliu gyvenimo raštu – pasaulio pažinimui pamat ą teikian čiu, asmens bei tautos buvim ą B ūties akivaizdoje pagrindžian čiu. Istorija tapo tvariausia renesansin ÷s pasaul ÷vokos lytimi“ 1. To meto Lietuvoje, greta „grynosios“ istoriografijos veikalų, „žmonių bendrijos patirties“ 2 įamžinimo funkcij ą kaip tik ir atliko herojin ÷s poemos. J ų autoriai jaut ÷si es ą iš dalies ir metraštininkai, žymiausieji iš j ų – Radvanas, Rimša, Bojeris - tekst ų parašt ÷se neretai žym ÷jo faktus, skai čius, tikslius duomenis. J ų k ūrinius patikimu žini ų šaltiniu laiko ir šiuolaikiniai istorikai 3. Renesanso epocha yra glaudžiai susijusi su Reformacija. Šio s ąjūdžio veik ÷jai siek ÷ pertvarkyti, pakeisti katalik ų tik ÷jim ą bei vis ą sistem ą. XVI a. „tvenk ÷si įtampa tarp naujai besiformuojančių politini ų, socialini ų bei kult ūrini ų proces ų ir konservatyviojo kult ūros klodo, kur į palaik ÷ paveld ÷tos iš viduramži ų politin ÷s institucijos ir bažnytin ÷ organizacija“ 4. Reformacija paplito beveik visose Europos šalyse, net ir tose, kurios suk ūr÷ stiprų kovos prieš š į reiškin į aparat ą. Pažym ÷tina, kad Reformacija „prasid ÷jo kaip argument ų sistemos k ūrimas tik ÷jimui pakeisti“, bet

1 Kuolys D., Asmuo, tauta, valstyb ÷ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s istorin ÷je literat ūroje: Renesansas. Barokas , Vilnius, 1992, p. 7. 2 Ten pat. 3 Plg. Tyla, A., „ Įvadas“, p. 10. 4 Lukšait ÷ I., Reformacija , Vilnius, 1999, p. 15. 23 greitai ji „susiejo tik ÷jim ą su politiniais ir socialiniais procesais, spar čiai ir įvairiapusiškai veik ÷ kult ūros raid ą“1 . Turb ūt neatsitiktinai dauguma m ūsų aptariam ų Lietuvos poet ų epik ų – J. Radvanas, A. Rimša, P. Gradauskas, E. Pilgrimovijus - buvo protestantai, priklaus ÷ protestantiškosios (Birž ų) Radvil ų gimin ÷s atšakos aplinkai. Ta čiau j ų poem ų turiniui religin ÷s paži ūros, regis, tiesiogin ÷s įtakos netur ÷jo (apie „teising ąją“ – „Sen ąją Religij ą“, gr įžus į „Žil ąjį Tik ÷jim ą“ rastume tik kelias užuominas „Radviliadoje“). Nebent galima sp ÷ti, kad po unijos su Lenkija pasirašymo kaip tik protestant ų rateliuose, nepripaž įstan čiuose lenk ų vyskup ų autoriteto ir apskritai Lenkijos viršenyb ÷s, buvo galima dr ąsiau skelbti Lietuvos suverenumo id ÷jas, - ta čiau tai jau atskira tema. Didesni ų skirtum ų įžvelgtume lygindami XVI a. sukurtas poemas su pirmuoju stambiu barokiniu Lietuvos veikalu – L. Bojerio „Karolomachija“. Šiame k ūrinyje labai aiškiai matyti ideologiniai, vertybiniai ir estetiniai poky čiai, kuriuos kaip esminius sumin ÷jo E. Ul činait ÷: „Renesansin ÷se poemose buvo akcentuojami „žygio“, „m ūšio“, „narsumo“, herojaus „gyvenimo ir žygi ų“ motyvai, o Baroko poemose pagrindiniu veikian čiu asmeniu tampa Lemtis, Dievas, Dievo Apvaizda. Visa, kas įvyksta, įvyksta jo valia, o visi herojai t ÷ra tik tos valios vykdytojai“ 2. Ta čiau mūsų tema – ne poem ų renesansiniai ar barokiniai ypatumai. L. Bojerio „Karolomachija“ vis d ÷lto vis ų pirma laikytina LDK Katalikiškosios reformos šalinink ų m ÷ginimu prat ęsti herojinio epo tradicijas. Kaip parodys tolimesnis d ÷stymas, pagrindines mums r ūpimas problemas abiej ų kult ūrini ų epoch ų autoriai vertino iš esm ÷s vienodai.

1 Ten pat. 2 Ul činait ÷ E., Jovaišas A., Lietuvi ų literat ūros istorija: XIII – XVIII amžiai , Vilnius, 2003, p. 297.

24

II KARAS – NEABEJOTINAS BLOGIS

II 1. Pragaištinga karo prigimtis

Visuose Renesanso laikotarpiu parašytuose kūriniuose karas vaizduojamas kaip baisi nelaim ÷, kaip Dievui nepriimtinas, nemalonus reiškinys, kaip negin čijama, neabejotina blogyb ÷. Karas bet kuriuo atveju yra blogis. Toks poži ūris į kar ą visai suprantamas ir nekelia nuostabos, - visi šiame darbe aptariami herojini ų poem ų autoriai buvo humanistini ų, t. y. antropocentrini ų paži ūrų, kiekvieno žmogaus gyvyb ÷, kiekvienas individas jiems buvo savaimin ÷ vertyb ÷. Į humanistin ÷s pasaul ÷ži ūros definicij ą į÷ jo laisv ÷s, lygyb ÷s, solidarumo ir draugyst ÷s kategorijos, niekaip nesudernamos su organizuotu žmoni ų žudymu, visuotinumu išsiskirian čia „prievartos r ūšimi“ 1.

Taigi Renesanso metu susiformavusi humanizmo vertybi ų sistema kardinaliai kirtosi su tokiu antihumanišku reiškiniu, kaip karas. Išreikšdami humanizmo pasaul ÷ži ūros principus visi šiai epochai priskirtin ų kūrini ų autoriai kar ą apib ūdina neigiam ą konotacij ą turin čiais epitetais: „kruvinas“, „smarkus“, „beprotiškas“, „baisus“, „žiaurus“, „kerštingas“ (Jonas Vislicietis), „žiaurus“, „nuožmus“, „baisus“ (P. Gradauskas), „siaubingas“, „baisus“, „žiaurus“ (A. Rimša, E. Pilgrimovijus), „g ÷dingas“, „grobikiškas“, „nusikalstamas“, „neteis ÷tas“, „kruvinas“, „baisus“, „neapsakomas“, „ašaringas“, „pragaištingas“, „siaubingas“, „šiurpulingas“, „nežmoniškas“ (J. Radvanas). L. Bojeris kar ą vadina „niekšingu“, „negarbingu“, „neteis ÷tu“. Bet įsp ūdingiausi ir paveikiausi epitetai yra šie: „pragaištis baisi“, „kruvina pirtis“ (P. Gradauskas), „beprotiška dvikova“, „baisingas mirties verpetas“ (J. Radvanas), „baisios skerdyn ÷s“, „ginkl ų puota kruvina“, „li ūdnos žudyn ÷s“ (L. Bojeris).

Renesansiniuose kūriniuose vienaip ar kitaip fig ūruoja karo personifikacija – senov ÷s rom ÷nų karo dievas Marsas. Toks karo vaizdavimo b ūdas, be abejo, yra perimtas iš antikos, imituojant tokius jos klasikus, kaip Homeras, Vergilijus ir kt. XVI a. tokie antikiniai motyvai buvo įprasti, labai pla čiai naudojami ne tik Lietuvos, bet ir kit ų Europos šali ų literat ūrose. Ta čiau esama duomen ų, rodan čių, kad mus dominan čioje epochoje Marsas buvo įsivaizduojamas daug baisesnis nei antikos laikais. Marso planeta, viduramži ų ir Nauj ųjų laik ų

1 Baronas D., „Karyba“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kult ūra. Tyrin ÷jimai ir vaizdai , Vilnius, 2001, p. 225. 25 astrolog ų įsitikinimu, esanti „karšta, sausa, aštri, nuožmi... Ji remiasi tironais, karu, nenusp ÷jamasis nelaim ÷s atvejais“ 1. „Agrippa von Nettesheimas (1486 – 1535) apraš ÷ mag ų, prisiekian čių Marso dvasiai, ritual ą: „ įtūžę ir šiurpios išvaizdos, rusvai raudonos spalvos, su ragais, panašiais į išsišakojusius elnio ragus, su grifo nagais. Jie riaumoja kaip įsiut ę buliai ir juda kaip ryjanti liepsna; jų ženklas yra žaibas ir perk ūnija“2. Citatos autorius čia pat dar priduria: „Bendras vaizdas labai primena velni ą“. Maždaug tok į Mars ą turb ūt ir vaizdavosi LDK autoriai humanistai, jo vard ą pasitelkdami kaip alegorij ą ar metonimij ą:

Griaud ÷ja Marsas žiaurus, sukeldamas stingdant į siaub ą, Tarsi Valdovas dangaus, kai juod ą debes į skelia, Ir virš giri ų tamsi ų nuaidi griausmas galingas. (Pr ūsų karas, II, 213-215)

Marsas, atleid ęs vadžias, į priek į veržias palink ęs, Ginkl ą krato ranka ir įnirt ęs burna kraujuota Šaukia griausmingu balsu. <...> (Žygis prieš Maskv ą, 173 – 175)

Nepasotinamas žmoni ų krauju Marsas nuodingasis, žiūr÷k, v ÷l savo kalavij ą nušluosto ir naujomis knied ÷mis liepia sutvirtint, <...>. (Dešimtmetis pasakojimas , IX, 1 – 3)

<...> ir suliepsnoja galop nežmoniškos pastangos Marso, kai nuo trimito gars ų tolumoj atsimuša aidas, kai jau visa žmonija nesutramdomu įniršiu dega, žmon ÷s rikiuoja pulkus, pasileidžia nutr ūkęs nuo vadži ų Marsas ir metams ilgiems ginklus pamerkia į krauj ą.

1 Biedermann H., „Marsas“, in: Naujasis simboli ų žodynas , Vilnius, 2002, p. 254 2 Ten pat. 26

(Radviliada , II, 330-334)

Taip tuo metu baisus didžiojo Stepono Marsas Sudrebino Maskvos žem ę ir kiekvieno šird į. (Teisingas... dialogas , 224)

Tad ver čiau susikaut ir išk ęsti, k ą tik belemt ų Marsas žiaurus <...>. (Karolomachija , 1579-1581)

Dažniausiai Mars ą, kaip karo personifikacij ą, mini Jonas iš Vislicos ir Radvanas. Kiti poetai – Gradauskas, Rimša, Pilgrimovijus, taip pat Bojeris - karo dievo vard ą vartoja daug re čiau. Visi Renesanso humanistai Mars ą charakterizuoja neigiam ą konotacij ą turin čiais epitetais „baisingas“, „r ūstus“ ir „nuodingas“, bet pats populiariausias ir labiausiai m ÷gstamas apib ūdinimas – „žiaurus“. „Pr ūsų kare“ ir „Radviliadoje“, sekant antikos tradicija, Marsui priskiriami gr ÷smingi palydovai:

Gand ą š į sek ÷ kiti palydovai žiauriojo Marso: Įniršis, pyktis, vaidai, grasinimai ir nedoryb ÷s. (Pr ūsų karas , II, 117-118)

<...> Nepamainoma Marso palyda: Furijos, pulkas klast ų ir Apgaul ÷s, šalimais žygiuoja. (Radviliada , III, 489-490)

Dar minima Nesantaika, trys erinijos: Libityna, „negailinti nieko“, Tisifon ÷, „nuolat išbalus visa“, ir „pu čianti mirt į“ Morta. Prie j ų prisijungia ir Belona (antikoje - karo deiv ÷). Marso „rist ūnai“ yra Klaikas ir Siaubas. Šie žirgai „Radviliadoje“ nepaprastai išg ąsdina maskv ÷nų kariuomen ÷s vad ą:

<...> Marso žirgai į kre čiamus baim ÷s maskv ÷nus papu čia savo kvapu, ir iškart neapsakomas siaubas apima Šuisk į, ir jis kariuomen ę met ęs pab ÷ga. 27

(Radviliada , III, 543-546)

Kituose m ūsų rašytoj ų k ūriniuose - „Žygyje prieš Maskv ą“, „Dešimtme čiame pasakojime“, „Teisingame lietuvi ų bajoro dialoge“ bei „Karolomachijoje“ - Marso palydovai neminimi. Kitas b ūdas, kur į poetai epikai taik ÷ nesuvaldomai, beatodairiškai karo galybei išryškinti – palyginimai su gamtin ÷mis katastrofomis. Karas vaizduojamas kaip stichin ÷ nelaim ÷, kaip užklupusi audra, kaip visa griaunanti ir naikinanti j ÷ga:

Kaip ledin ÷ kruša užgri ūva nelaukian čią žem ę, Kai visagalis vadžias debes ų lieting ų paleidžia: Sūkuriu sr ūva vanduo, ir žiemys, netik ÷tai pakil ęs, Š÷lsta po pievas žalias, išguldo medžius ir pas ÷lius, - Šitaip ir pr ūsų pulkai, šarvais ir skydais ginkluoti, Perverti ie čių taikli ų, totori ų svaidom ų krito. (Pr ūsų karas , II, 195-200)

V÷jais kuomet siausdama įpuola liepsna į pas ÷lius, Ar kai up ÷ srauni, šniokšdama nuo kalno virš ūn÷s, Visk ą naikina kely – taip ir jis žygiuojan čius priešais Skaid ÷ b ūrius ir kaskart į tankum ą met ÷si prieš ų. (Žygis prieš Maskv ą, 78 – 81)

Ir lyg srautingas vanduo ar tarytum pasiutv ÷jo šuoras, lyg debesis, iš kurio pasipyl ę ledamušio str ÷l÷s guldo derlius s ÷jimus, ir dienas naudingai atvargti jau žemdirbiams nevalia, kai dangus su žeme šitaip maišos, - taip Radvila umarus ant Maskvos kareivi ų užgri ūna <...>. (Radviliada , III, 465-469)

Ugnin ÷s kulkos it kruša ant miesto krito, Kiaurai pro tvirtus skliautus iki žem ÷s smigo. 28

(Teisingas... dialogas , 215)

Lyg audringa srov ÷ jis veržliai prieš ą užpuola, savo žodžiais dr ąsiais bendražygius paragina kovai. (Karolomachija , 1853-1854)

Sud ÷tinga ir atskiro svarstymo verta tema, – kaip poem ų autoriai įsivaizduoja pomirtin į žuvusi ų kovotoj ų likim ą: juk, šiaip ar taip, visi jie ir patys žud ÷ ar ruoš ÷si žudyti, taigi – savo noru ar per prievart ą – dalyvavo negin čijamo blogio akte. Turb ūt papras čiausias šios problemos sprendimas – tiesiog suskirstyti žuvusiuosius į užpuolikus ir gyn ÷jus, t. y. į teisiuosius ir nusid ÷j÷lius, ir pritaikyti pamatin ę krikš čioni ų tik ÷jimo nuostat ą: „už blogus darbus ateina atpildas ir bausm ÷“1. Kaip tik taip pasielg ÷ Rimša. Kaip matome iš jo poemos pratarm ÷s-dedikacijos, šis poetas save priskyr ÷ kari ų bajor ų luomui, tad per daug negudraudamas „saviškius“ - LDK karius - „pasiunt ÷“ į dang ų, o „svetimus“ – maskv ÷nus – į pragar ą. Išsakydamas tok į poži ūrį Rimša m ąst ÷ vis ų pirma kaip karys, o ne kaip dialektik ą bei teologij ą krimt ęs humanistinio universiteto aukl ÷tinis. Jis papras čiausiai teigia, kad LDK kariai yra teis ūs, tod ÷l verti išganingojo rojaus, o maskv ÷nai – neteis ūs, tod ÷l, be abejo, bus pasmerkti pragaro kan čioms:

Nors j ų keletas ir liko gul ÷ti to šlovingojo m ūšio lauke, - Tik tie iš lietuvi ų ten Dievui siel ą atidav ÷, kurie ir Lietuvoj b ūtų atidav ę. (Dešimtmetis pasakojimas , XIX, 70 – 71)

Ten j ų [maskv ÷nų] du šimtus negyv ų į pragar ą pasiunt ÷. (Dešimtmetis pasakojimas , XIX, 91)

O štai „Pr ūsų kare“, „Žygyje prieš Maskv ą“ bei „Karolomachijoje“ – t. y. k ūriniuose, kuri ų autoriai priskirtini kult ūros elitui (Jonas iš Vislicos ir Bojeris buvo universitet ų d ÷stytojai, Gradauskas – karališkasis sekretorius, žymus literatas) abiej ų kovojan čių pusi ų žuv ę kariai keliauja

1 Ul činait ÷ E., „Giesm ÷ Žalgirio m ūšiui“, in: Jonas Vislicietis, Pr ūsų karas , Vilnius, 1997, p. xix. 29 ne į krikš čionišk ąjį pragar ą (priešai), ne į roj ų ar bent skaistykl ą (LDK kariai), o į antikin į Tartar ą (mirusi ųjų karalyst ę):

Verda kautyn ÷s visur, ir gausiai liejasi kraujas. Žūsta vieni nuo str ÷li ų, kiti nuo švilpian čių ie čių, Krinta ir sielas savas į tams ųjį Tartar ą siun čia. (Pr ūsų karas , II, 207-209)

Pasiuntei t ūkstan čius ten į Stikso šeš ÷lius anapus <...>. (Žygis prieš Maskv ą, 766)

Jonas Karolis, tas Chodkevi čių ainis kilnusis, Savo mažu b ūreliu į Tartar ą t ūkstan čius siunt ęs <...>. (Karolomachija , 43-44)

Bene aiškiausiai įsitikinim ą tokios lemties visuotinumu išsak ÷ Vislicietis:

Š÷lstantis Marsas ginklus išjudino, skydais sublizgo Skelbdamas kar ą, kuris jau lauk ÷ ir pr ūsų, ir lenk ų1. Lauk ÷ kova kruvina, mirtis, praž ūtis ir nelaim ÷s Tų, kurie dr ąsiai galb ūt pakelti ginkl ą suman ÷. <...> Or ą užvald ÷ Mirtis, laukais šliauždama kaip gyvat ÷ Ir savo ženklu baisiu žym ÷dama tuos, kuri ų lauk ÷ Vandenys Stikso šalti ir amžinas miegas po žem ÷m. (Pr ūsų karas , II, 173-180)

Suprantama, toks iš antikos atkeliav ęs pomirtinio pasaulio vaizdinys yra tam tikras Renesanso epochos standartas, ta čiau juk autori ų valia rinktis. Vienareikšmiškai su krikš čioniškuoju pragaru Tartar ą galime tapatinti tik tuomet, kai į j į „siun čiami“ žuv ę priešai, bet sunku patik ÷ti, kad

1 Paryškinta mano – V. K . 30 kalb÷dami apie „Stikso šeš ÷lius“ poetai iš ties ų įsivaizdavo žuvusius savosios t ÷vyn ÷s gyn ÷jus, verdamus smaloje ar čirškinamus ant groteli ų, - kad ir kiek vyr ų jie b ūtų nukov ę. Dievo įsakym ą „Nežudyk“ pamynusiuosius autoriai humanistai vaizdavo kaip paniekinusius gyvyb ÷s dovan ą, taigi patekusius į mirusi ų siel ų buvein ę, kur jos, „neprisimindamos žem ÷s džiaugsm ų“, gyvena ne „palaimos kupin ą“, bet „ni ūrų, šiurpuling ą gyvenim ą“1.

II 2. „Gras ūs kar ų pavidalai“

Abiejuose šiame darbe nagrin ÷jamuose metraš čiuose – ir Trumpajame Lietuvos metraš čių sąvade, ir „Bychoveco kronikoje“ - karo pradži ą, t. y. žmoni ų agresijos proverž į, žymi žmogui nepavaldi gamta. Prieš prasidedant karo veiksmams arba prieš užklumpant kitokioms negandoms metraš čiuose minimi gamtos ženklai, kurie tarsi išpranašauja, persp ÷ja žmonij ą apie gresian čias nelaimes: „Didži ąją savait ę, kovo m ÷nes į, mat ÷si ženklai danguje: pasirodžiusi temstant didel ÷ žvaigžd ÷, panašaus pavidalo kaip ietis, viršuje jos lyg spindulys spind ÷jo, kur rytuose teka, vakaruose vasar ą matyti. Kuri ą reg ÷jome vis ą Didži ąją savait ę, Did įjį Penktadien į. Toji žvaigžd ÷ jud ÷jo vis ą dien ą prieš saul ę, visi mes mat÷me j ą einan čią“ (TS, 296); „Šeši t ūkstan čiai devyni šimtai dešimt ųjų met ų birželio septint ąją dien ą pranyko saul ÷ ir pasl ÷p÷ savo spindulius. Saul ÷ dingo tre čią valand ą, kai giedamos dienin ÷s mišios. Ir suspindo žvaigžd ÷s kaip nakt į, ir šviet ÷ tris valandas“ (BK, 105). Pabr ÷žtina, kad šie reginiai apgaubti mistikos šydu, – ženklai pasirodo krikš čionims svarbiu, ypatingu metu – Did įjį penktadien į (Kristaus kan čios ir mirties min ÷jimo dien ą) – bei per mišias. Tokiu b ūdu pasireiškia autori ų mistinis religingumas, itin b ūdingas Viduramžiams, bet kaip matome, neišnyk ęs ir Renesanso epochoje. Akcentuotina, kad ženklus siun čia ne tik dangus, bet ir krikš čioniškajai religijai atstovaujantys sakral ūs atributai. Toliau pateikiamoje citatoje minima ikona, - tai, beje, aiškiai nurodo slavišk ą autoriaus kilm ę ir užsiangažavim ą sta čiatikyb ÷s atžvilgiu: „Pasirodo ženklai Porchoj ÷je: b ÷go kraujas iš šven čiausios Dievo Motinos ikonos“ (TS, 1996, 298). Tai, kad Lietuvos metraš čio

1 „Hadas“, in: Antikos žodynas , vertimo ats. redaktor ÷ D. Staškevi čien ÷, Vilnius, 1998, p. 174. 31 autorius kalba apie ikonas, netur ÷tų stebinti: „Kadangi TS vyrauja slaviška medžiaga, tod ÷l jame itin daug sta čiatikišk ų realij ų“1. Kai kurie herojini ų poem ų autoriai (Gradauskas, Radvanas, Bojeris), dar net neprad ÷ję tiesiogiai vaizduoti kraupi ų, krauj ą stingdan čių m ūšio scen ų, taip pat pasistengia perteikti gr ÷sming ą, baugi ą, šiurp ą kelian čią gamtos nuotaik ą. Ji, lyg tur ÷dama gali ų numatyti ateit į ir iš anksto žinodama, kad žūtb ūtinis susir ÷mimas nieko gero neatneš, siun čia pranašiškus ženklus, tarytum tik ÷damasi, kad valdovai dar gali susitarti taikiai ir išvengti toki ų baisi ų auk ų:

Rod ÷s, jog tuokart audra virš sarmat ų stovyklos užslinko, Oras alsuoja kaitra, sužioruoja gaisai šiurpulingi Ir plisdami ligi pat maskv ÷no šalies nusidriekia. Nuostaba kaust ÷ mintis, k ą ženklai šie reikšti gal ÷tų <...>. (Žygis prieš Maskv ą, 195 – 199)

<...> Krauju raudonavo debesys tams ūs Kraupiai viena po kito žaižaravo kraujuotos kometos, tie geduling ų kar ų, kruvin ų žmogžudys čių žibintai . (Radviliada , III, 801 – 803)

Ženklus (jei gali k ą nors pasakyti sparnuo čių šeimyna) Siunt ÷ vangi ų judesi ų išsigimusios kraupios pel ÷dos, Skelbdamos b ÷dą žmon ÷ms, jei j ų protas neb ūtų aptem ęs. Tuo išg ąstingu laiku ašaringais ženklais pažym ÷jo Li ūdes į žem ÷ plati <...> <...>, ir nuo sm ūgi ų neprat ę dreb ÷ti stat ūs kalnai ir miškai visose šalyse sudejavo. (Radviliada , III, 823 – 829)

1 Jovaišas A., „Trumpojo Lietuvos metraš čių s ąvado literat ūrin ÷s ypatyb ÷s ir paslaptys“, in: Metraš čiai ir kunigaikš čių laiškai (ser. Senoji Lietuvos literat ūra , kn. 4), Vilnius, 1996, p. 258. 32

Tuokart baisus reginys kitiems danguje pasirodo: Tai nusidaž ęs krauju priešams lemtingasis kardas. (Karolomachija , 799 – 800)

Ta čiau, kaip nesunku nusp ÷ti, t ų ženkl ų niekada nepaisoma (ar gal pranašiška j ų reikšm ÷ įžvelgiama tik viskam pasibaigus), ir kariuomen ÷s stoja į kov ą. Kadangi metraš čius raš ÷ skirting ų religij ų, paži ūrų ir tautybi ų autoriai, atstovaujantys skirtingoms tradicijoms, m ūši ų scen ų aprašymai įvairuoja nuo trump ų, konkre čių, „saus ų“ žinu čių iki įsp ūding ų, plastišk ų batalini ų scen ų: „Tais pa čiais metais įvyko lenk ų karaliaus Vladislovo, Kazimiero brolio, m ūšis su turk ų sultonu, ir tame m ūšyje buvo užmušti vengr ų karalius ir turk ų sultonas“ (TS, 311); „[Karys, vardu Sava,] raitas puol ÷ didel ę palapin ę auksiniu stogu ir perkirto did įjį palapin ÷s stulp ą ir griuvo palapin ÷ ir Aleksandro pulkai, matydami, kaip ta palapin ÷ griuvo, apsidžiaug ÷“ (TS, 257). O štai Renesanso poetai humanistai m ūši ų scenas vaizduoja labai nat ūralistiškai, siekdami išryškinti karo sukeltas nelaimes, nor ÷dami parodyti jo nežmoniškum ą ir baisius padarinius. Kov ų vaizdai visose poemose yra dinamiški, ekspresyv ūs, gyvi, „labai primena panašias antikin ÷s literat ūros, ypa č Homero „Iliados“ ir Vergilijaus „Eneidos“ scenas“ 1:

Verda kautyn ÷s visur, ir gausiai liejasi kraujas. Žūsta vieni nuo str ÷li ų, kiti nuo švilpiančių ie čių, Krinta ir sielas savas į tams ųjį Tartar ą siun čia. Akmenys lekia, str ÷li ų lietus geležinis užgri ūva. Debesys ie čių danguj, jau žem ÷j neb ūtų joms vietos. Ginklai žeidžia visi, jie žudo ir atneša mirt į. (Pr ūsų karas , II, 207-212)

Aidi trimito garsai, ir kautyni ų pradži ą paskelbia Rago gaudimas skardus: tuoj griebias už ginkl ų ir kaunas. Iet į jau sviedžia ranka, iš minios iškilusi prieš ų, Antgalis švino skriej ąs jau neša mirtin ą žaizd ą.

1 Ul činait ÷ E., „Giesm ÷ Žalgirio m ūšiui“, in: Jonas Vislicietis, Pr ūsų karas , p. 14. 33

Raiteli ų spaudžia sparnus, pleištus p ÷stija štai išardo, Verda kariaun ų kova po vis ą lygum ą pla čią. (Žygis prieš Maskv ą, 70 – 74)

Smogia iš tolo vieni, o antri iš arti susikauna. Kyla kautyn ÷s: žirg ų kr ūtin ÷s, kr ūtin ÷sna trenk ę, kn ęžta, o vyrai, arti stov ÷dami vienas prie kito, gr ūdasi jau, ir kova su didžiausiu siutu įsiš ÷lsta . (Radviliada , III, 385-389)

Puola įtemp ę j ÷gas ir str ÷l÷m, ir žvilgan čiom ietim, Ir šaudykl ÷m baisiom - jos spjaudo baisi ąją ugn į. Žybsi žem ÷ žaibais, švytruojant ginklams abipus. Laukas visas platus lyg pas ÷liais ietim pastir ęs, Siau čia, riaumoja aplink str ÷li ų audra, o nuo sm ūgi ų Žvanga skydai, šalmai ir traška l ūžtan čios ietys. (Karolomachija , 1735-1740)

Matome, kaip puikiai šiuose epizoduose atsiskleidžia vaizdinis ir garsinis ekspresyvumo komponentas, įrodydamas ši ų poet ų talent ą, žodžio meistriškum ą bei sugeb ÷jim ą imituoti didžiuosius antikos klasikus. Vienintelis Rimša m ūšio scenas vaizduoja visai kitaip. Čia nerandame tokio patoso, iškilmingo kalb ÷jimo, didyb ÷s ir orumo, kaip anksčiau cituot ų rašytoj ų k ūriniuose. Šis poetas ypatingas tuo, kad nors ir suvokia karo baisum ą bei nežmoniškum ą, bet į š į „neteis ÷tą akt ą“ ži ūri su gera humoro doze ir m ūšio scenas (kuri ų jo poemoje ir taip nedaug) dažnai pateikia kaip smagius, nors ir kiek makabriškus vaizdelius:

Vieni, kas tik gal ÷jo, skuto į pelkes, kitus rišo, o dar kitus kaip meit ÷lius skerd ÷. (Dešimtmetis pasakojimas , XII, 31 – 32)

34

Pilgrimovijaus k ūrinyje „Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas“ m ūši ų scenos vaizduojamos ne taip įsp ūdingai, gyvai ir ekspresyviai kaip Jono Vislicie čio, Gradausko, Radvano ir Bojerio poemose, bet išraiškingumo ir čia netr ūksta:

Į anuos narsus kareivis kai smog ÷ galingai, sumal ÷ juos į dulkes su Dievo pagalba, po žem ę krauj ą j ų liedamas, galingai juos triuškino, kitus rišo, kitus ÷m÷, kitus mikliai gainiojo. (Teisingas... dialogas , 251 verso )

Kai kuriuose šio eiliuoto dialogo epizoduose pakanka ir dinamikos:

<...> gaisrai iš vis ų pusi ų, šauksmai, aiman ų aps čiai, kraujas liejasi, - ar ne laikas malon ÷s prašyti? (Teisingas... dialogas , 219 verso )

Metraš čiuose vaizduojami ir šiurp ą keliantys kari ų veiksmai prieš ų atžvilgiu. Kadangi karas išties siaubingas reiškinys, o praktiškai visi t ų laik ų žmon ÷s vienaip ar kitaip b ūdavo patyr ę ši ą prievartos r ūšį, metraš čių autoriams nereik ÷jo ypating ų pastang ų ar lakios vaizduot ÷s, kad gal ÷tų apie kar ą papasakoti įtikinamai ir įtaigiai. Be to, daugeliu atvej ų metraš čiuose n ÷ra aksiologinio vertinimo min ÷tų baisum ų atžvilgiu (matyt, anonimini ų „Bychoveco kronikos“ autori ų sta čiatiki ų nebuvo paveik ę humanistin ÷s id ÷jos, o tuo metu, kai buvo sudarin ÷jamas Trumpasis s ąvadas, apie humanizm ą Lietuvoje išvis niekas nebuvo n ÷ gird ÷jęs), tod ÷l kai kurie epizodai tiesiog sukre čia tiesmuku brutalumu: „Totoriai su čiupo pono Zaberezinskio raštinink ą Kopt į ir, nukirt ę jam galv ą, nešiojo pasity čiojimui pasmeig ę ant ieties“ (BK, 174). Š į fragment ą dar galima paaiškinti tuo, kad nor ÷ta išryškinti totori ų, t. y. prieš ų žiaurum ą, „laukiniškum ą“. Ta čiau metraš čiuose aprašyti ir krikš čioni ų vykdyti kankinimai, susidorojimai su kitais krikš čionimis. O štai čia jau galime fiksuoti ir tam tikr ą vertinam ąjį aspekt ą – tokie žudymai smerkiami, baisimasi tokiu barbarišku elgesiu: „Daug pikta [Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas, pats irgi krikštytas] padar ÷ žmon ÷ms krikščionims, nežmoniškai ir nekrikš čioniškai kankino krikš čionis, kaip n ÷ pagoni ų kariuomen ÷se negird ÷jau, kad tokiomis kan čiomis kankint ų krikš čionis. Suvarydavo į trobas, uždarydavo ir 35 padegdavo, pakeldavo kitas dideles šventyklas grandin ÷mis, ir belaisvius guldydavo pakišdami galvas po apa čia ir padegdavo, kitas moteris ir vaikus ant miet ų persmeigdavo, ir visaip kankino krikščionis, neraš ÷me, nes šlykštu“ (TS, 319). XVI - XVII a. poetai, aprašydami kautyni ų scenas, taip pat nevengia tikrai drastišk ų detali ų:

Vyras prieš vyr ą kovoja kariai, ir laukas papl ūsta Kraujo upeliais aplink, lavon ų išniekinta žem ÷ Kr ūpčioja baisiai visa, nuo durtuv ų oras net žiba. Kyla lig pa čio dangaus riksmai, ir toks karo gausmas Kokio net Etnoj galb ūt nesukelia sm ūgiai kiklop ų. (Pr ūsų karas , II, 342-346)

Tuoj juos [maskv ÷nus] ratu supdami, visi sarmatai art ÷ja, Žudo kardais išlenktais ir nuožmiai be gailes čio kerta. (Žygis prieš Maskv ą, 571 – 572)

<...> ir kyla kautyn ÷s: prieš ų kr ūtin ÷se vis pasiutimas smarkiau kunkuliuoja, braška nuo sm ūgi ų šalmai, pramaišiui toj pat vietoj lavonai virsta, ir b ūtum patsai, skaitytojau, mat ęs, kaip žem ę kraujas užtvind ÷ pla čiai ir negyv ÷li ų stirtos užklojo... (Radviliada , II, 228-232)

Metraš čiuose gausu scen ų, kuriose vaizduojama po karo nusiaubta vietov ÷ ar konkreti valstyb ÷. Kadangi lietuviai gyveno nuolatini ų kar ų s ąlygomis, tai ir karo padariniai, apipl ÷šimai, nelaim ÷s buvo kone kasdien ÷ realija: „T ą pa čią žiem ą didysis kunigaikštis Švitrigaila antr ą kart ą surinko didel ę rus ų j ÷gą ir ÷jo į Lietuv ą, ir nusiaub ÷ daugyb ę lietuvi ų žemi ų – ir degino, ir į nelaisv ę ÷m÷“ (TS, 305). Itin šiurpiomis detal ÷mis beveik visose herojin ÷se poemose pasižymi epizodai, kuriuose piešiami m ūši ų lauk ų vaizdai jau pasibaigus kautyn ÷ms. Veiksmo neb ÷ra, taigi poetai tarsi gauna galimyb ę apžvelgti šiurpi ą panoram ą, perteikti slog ų k ą tik įvykusi ų skerdyni ų įsp ūdį. Įsid ÷m÷tina, 36 kad tokie epizodai į tekst ą įkomponuojami net ir kalbant apie šlovingiausius savųjų laim ÷jimus, - regis, poetai humanistai jaut ÷ pareig ą parodyti, kokia baisi karini ų pergali ų kaina:

<...> pr ūsų laukai, keliai ir žaliuojan čios pievos, Kiek tik akim užmatai, nukloti buvo lavonais. Jie sužaloti gul ÷jo krauju ir p ūliais papl ūdę, Sklido dejon ÷s aplink, sužeistieji nuo skausmo vaitojo . (Pr ūsų karas , II, 360 – 364)

<...> žol ÷ pajuodusi dr ÷ksta, kreša, o žem ÷ visa krauju pralietu garuoja. (Žygis prieš Maskv ą, 579 – 580)

Kur tik pažvelgsi – visur stogai rasojo raudona kraujo rasa, o laukai nuo kap ų atrod ÷ nelyg ūs. (Radviliada , III, 290 – 291)

Got ų riebiuoju krauju Livonijos laukas patr ęštas Ir boluoja aplink čia kaulais laukai nubarstyti . (Karolomachija , 363 – 364)

Net „sausasis“ Pilgrimovijus atitinkamame kontekste į liudytojus kvie čiasi „krauju nudažytus <...> laukus“ ( Teisingas... dialogas , 224 verso ). Poetai akcentuoja, kad net ir visko mat ę dievai šiurpsta nuo nužudyt ų žmoni ų k ūnų gausos:

<...> Ir pati Libityna jau vargiai išturi šias žudynes, jau žiaurusis k ÷l÷jas nesp ÷ja pervežti Stikso upe per m ÷lynus vandens šeš ÷li ų... (Radviliada , III, 567 – 569)

Net patys šiaur ÷s dievai steb ÷josi, 37

<...> kai iš vis ų pusi ų gr ÷sminga ugnimi šviet ÷ miškai <...>. (Teisingas... dialogas , 241 verso )

Kruvinos furijos net pa čiame dugne Acheronto Ir laukin ÷ širdis Acheronto valdytojo Dyto, Tas baisybes visas [sudarkytus žudyn ÷se k ūnus] pamat ę, gailiai dejavo <...> (Karolomachija , 327 – 329)

Visi Renesanso poetai, kartais gal ir hiperbolizuodami, stengiasi pabr ÷žti auk ų gausum ą. J ų teigimu, po m ūšio ne tik žem ÷ būna „nuklota lavonais“, bet ir upi ų vandenyse pilna nužudyt ų kari ų kūnų. Nuo kraujo paraud ęs, nurud ęs, įjuod ęs vanduo – aptariamosiose poemose labai dažnas, bet šiuolaikin į skaitytoj ą itin stipriai veikiantis vaizdinys:

Krauju papl ūdus, skaidri gražuol ÷ Vysla paraudo, Savo srov ÷j nešdama dešim čių vad ų ir kareivi ų Žuvusi ų skydus, šalmus į j ūros m ÷lyn ą gl ÷bį Ir savo tyras bangas sutepusi k ūnų puv ÷siais . (Pr ūsų karas , I, 70 – 74)

Lu čosnos up ÷ teka – vanduo nuo kraujo pajuod ęs <...>. (Dešimtmetis pasakojimas , XIV, 10)

Vyrus, ginklus ir lankus nešdama pramaišiui su j ų skydais, up ÷ Ula, suvisai negal ÷dama plaukti per kli ūtis, m÷lynom nimfos akim, aptaškytom krauju, pasirod ÷ <...>. (Radviliada , III, 574 – 576)

<...> net didieji Šiaur ÷s okeanai tams ÷ja, kai į juos up ÷mis kruvini vandenys liejasi. 38

(Teisingas... dialogas , 234 verso )

„Karolomachijoje“ panaš ų įsp ūdį atpasakoja Baltijos j ūros personifikacija – Balt ÷:

<...> jie j ÷ga didžiule pavij ę prieš ą užpuol ÷ Ir pla čiuosius laukus nuklojo kritusi ų k ūnais. Rankos nuvarg ę kari ų nuo kraujo ir prakaito dr ÷gnos, Žem ÷ papl ūdus krauju, krantai mano kraujo prig ÷rę. (Karolomachija , 1951-1954)

Kitoje tos pat poemos vietoje personifikuota Dauguva (D ūna) vandenin patekusio kraujo kiek į, sakytum, laiko tam tikru matu kautyni ų mastui nustatyti:

Ši kova sukruvins labiau mano vanden į skaidr ų, Nei žudyn ÷s kari ų, kurie Kokenhauzen ą gyn ÷. (Karolomachija ,1605 – 1606)

Čia dera pamin ÷ti, kad į herojin ÷se LDK poemose vaizduojam ą kar ą apskritai dažnai „įsitraukia“ personifikuota gamta. Rašytojai, nor ÷dami akcentuoti, dar labiau pabr ÷žti karo baisumus, aprašo ir gamtos reakcij ą į š į kraup ų reiškin į.

O žem ÷ d ūsauja sunkiai d ÷l daugyb ÷s sunkybi ų, Miškai tams ūs blunka nuo siaut ÷jan čių gaisr ų, <...> kurie taip apšviet ÷ sl ÷piningus nakties šeš ÷lius, kad net visi sutv ÷rimai nusteb ę apmir ÷ <...>. (Teisingas... dialogas , 234 verso )

„Karolomachijoje“ labiausiai akcentuojama gamtos reakcija į ši ą „kruvin ą ginkl ų puot ą“. Čia up ÷s, v ÷jas ir lietus netgi padeda LDK kariams, trokšdami, kad karo siaubas grei čiau pasibaigt ų. Štai ką pasakoja Dauguva: 39

„Leidžiu vandeniu brist jiems savo, ir bangos nurimsta, Veikiai perkeliu juos į j ų taip trokštam ą krant ą, „Eiki laimingai, – sakau, - karaliaus mylimas vade, Garb ę karaliaus apgint skub ÷k su raiteliais savo; Griaukit stovykl ą, kuri mane ir miest ą kankina. Jei į mano bangas iš baim ÷s priešas suvirst ų, Nešiu j ūros gelm ÷n paskandint ir amžiams palaidot“. (Karolomachija , 1596 – 1602)

Įdomu yra tai, kad šiame epizode, kaip ir daugelyje kit ų „Karolomachijos“ epizod ų, šneka up ÷. Vandens telkiniai – up ÷ Dauguva, „karalien ÷ Balt ÷“ (Baltijos j ūra) – čia ne pasyv ūs steb ÷tojai, bet padeda naikinti priešus. S. Narbutas teigia, kad toks vandens traktavimas sietinas su pagonybe, nes „su žmoni ų likimais susij ęs vanduo žinomas ir iš antikin ÷s tradicijos“ 1. Taigi išeit ų, kad L. Bojerio poemoje „Karolomachija“ su krikš čionybe susipina ne tik antikos politeistin ÷s religijos motyvai, bet ir pagoniškosios Lietuvos pasaul ÷ži ūros reliktai. Vienoje „Karolomachijos“ vietoje įvykius lemtingai pakreipia lietus. Likus nak čiai iki m ūšio, jis sustabdo Karolio IX puolim ą: „Permerk ÷ visk ą lietus: ir dulkes ugnies ir šaudykles“ (Karolomachija , 1137) V÷jas taip pat nelieka abejingas karui ir suteikia pagalb ą Jonui Karoliui Chodkevi čiui. Užduot į jam, beje, duoda ta pati Dauguva:

„Eikit smarkieji, pirmyn, lai jums Šiaurys patarnauja. Graso audrom jis kitiems, dabar tegu parako d ūmus Neša šonan tuojau ir išsklaido virš j ūros platybi ų, Kad netrukdyt ų matyt jums aitr ūs debesys d ūmų.“ (Karolomachija , 1608 – 1611)

Poetai, įtraukdami gamt ą į kar ą, tarsi klausia: kaip gali žmogus nesuprasti karo nešamo blogio, jei net negyvi gamtos reiškiniai tai supranta?

1 Narbutas S., „‘Karolomachijos‘ akira čiai“, in: Bojeris L., Karolomachija , Vilnius, 1992, p. 172. 40

Būdami humanistai, krikš čionys, visi nagrin ÷jamieji poetai kar ą vertina griežtai neigiamai. Štai Jonas Vislicietis savo poemos tekste net tiesiogiai kreipiasi į karali ų - Žygimant ą Sen ąjį, - prašydamas apsaugoti valstyb ę nuo karo:

O narsus karžygy, t ÷vyn ÷s [Lietuvos] ir Lenkijos t ÷ve, <...> Gelb ÷k nuo karo baisaus, atok ų ir artim ą krašt ą <...> apsaugok . (Pr ūsų karas , III, 256 - 261)

O „Radviliadoje“ karalius – Žygimantas Augustas - pripaž įsta:

Esam, deja, ver čiami ir prieš nor ą taikos atsisakom, nes tik taika maloni, o kar ų pavidalai – gras ūs1. (Radviliada , I, 816 – 817)

II 3. Tolimesni karo padariniai

Ir metraš čiuose, ir Renesanso herojin ÷se poemose parodoma ir kaip karas pakenk ÷ tiems žmon ÷ms, kurie m ūšiuose tiesiogiai nedalyvavo. Poetai savo k ūriniuose siek ÷ kuo pla čiau, realistiškiau papasakoti, kaip karas – „ginkl ų puota kruvina“ – gali pakeisti, nepataisomai suluošinti ne tik kari ų, bet ir neturin čių jokio tiesioginio sąly čio su šiuo reiškiniu, paprast ų žmoni ų gyvenimus. Karas yra toks baisus, nežmoniškas, kad pakenkia net vaikams, moterims, sugriauna šeim ą:

„Ir, kai didysis kunigaikštis kovojo totori ų m ūšyje pon ą Spytk ą nukov ÷, ir ponia Spytkien ÷ tapo našle, o vaikai maži“ (TS, 325).

1 Paryškinto žodži ų junginio parafraz ÷ panaudota šio darbo skyriaus pavadinimui. 41

Žvanga jau ginklai visur, ir Marsas siaut ÷ja baisiai, Nešdamas mirt į vaikams, nutraukdamas santuok ą švent ą <...>. (Pr ūsų karas , II, 184 – 185)

Krauna didžiul ÷n kr ūvon kas per s ąmyš į žuvo, ir kyla Pylimas žem ÷s sunkios, be žym ÷s, neišskyr ęs n ÷ vieno. Motina čia, nelaiminga marti, ši čia mielos sesel ÷s, Sielvarto širdžia pilna, ir vaika,i ir t ÷vai čia vaik ų nebetek ę, Skausmo visai palaužti, prakeikia jie žiaur ųjį kar ą. (Žygis prieš Maskv ą, 120 – 124)

<...> kyla graudingi verksmai net mišk ų gl ūdumoj: tai apverkia prarastus t ÷vus vieni, o kiti rypuoja, prarad ę brangius vaikus, o treti – sužad ÷tini ų savo netek ę. (Radviliada , II, 346 – 348)

Anuomet per karus buvo įprasta grobti belaisvius. Tie žmon ÷s buvo paver čiami vergais ir dažniausiai vis ą likus į gyvenim ą tur ÷jo tarnauti užkariautojams. Poem ų autoriams regisi ypa č svarbu, kad tokie pavergtieji netenka visų Renesanso epochos žmoni ų labiausiai brangint ų vertybi ų – laisv ÷s, žmogiškosios teis ÷s ir „pa čios brangiausios iš j ų - t ÷vyn ÷s“. Regis, vien E. Pilgrimovijus belaisvi ų ÷mim ą šaltai konstatavo, kaip įprast ą dalyk ą: „negird ÷tą gausyb ę žmoni ų, laimiki ų pasi÷m÷“ (Teisingas... dialogas , 243). Tiesa, Jonas Vislicietis irgi yra įterp ęs epizod ą, kuriame akcentuoja, kad svarbiausia – teisingai, „broliškai“ pasidalinti „genties nugal ÷tos vertybes:/ Žmones, laukus, žemes, belaisvius, kaimus, sodybas“ ( Pr ūsų karas , II, 73 – 74), bet reikia neišleisti iš aki ų, kad minimoji „gentis“ čia – pagonys pr ūsai, barbariškai puldin ÷ję krikš čioniškas kaimyn ų žemes. Rašydami apie artimesnius sau žmones, poetai š į reiškin į mini su tikru širdies skausmu:

<...> panoro <...> germanų tauta susirinkus <...> <...> Gimin ę švent ą išraut iš šakn ų ir, įstatymus davus, 42

Žem ę, įgyt ą karu, griežtai pavergus valdyti. (Pr ūsų karas , I, 88 – 89)

<...> nelaimingi gyventojai miesto Nuovokos jau nebetenka, lengvai imami į nelaisv ę, Krenta visi iš eil ÷s, vejami iš gimtojo krašto. (Žygis prieš Maskv ą, 632 – 634)

T÷vai gailiai ži ūri – antai j ų vaikus veda; <...> Skaudu vaikams ži ūr÷ti į savo gimdytojus, - nupl ÷šti nuo j ų geri drabužiai, duoti niekam tik ę skarmalai. (Dešimtmetis pasakojimas , XVI, 12 – 15)

Ką gi apverkti turiu iš pradži ų, o k ą gi – galiausiai? <...> Sūnus, į krauj ą t ÷vų begrimztan čius? Ar – tai siaubinga! – motinas, jaunas dukras, išvarytas į svetim ą krašt ą? (Radviliada , II, 47 – 48)

Eina kartu su kitais ir narsuolis Glebavi čius, tikras vyras iš veido, pe čių, toks tarp daugelio t ūkstan čių – vienas; jo surakintas rankas geležiniai pan čiai tur ÷jo. (Radviliada , II, 660 – 662)

Renesanso epochos rašytojai, veikiami humanistini ų id ÷jų, belaisvi ų tem ą steng ÷si liesti su gailes čiu ir atjauta. O štai metraš čiuose be dideli ų sentiment ų konstatuojama realyb ÷: „Daugel į kit ų kunigaikš čių ir bajor ų pa ÷m÷ gyvus: kunigaikšt į Simon ą, Jaunu čio s ūnų, Smolensko kunigaikšt į Gleb ą, Svetoslavo s ūnų, kunigaikšt į Gleb ą, Konstantino s ūnų, <...>, ir pa ÷m÷ daugel į kit ų kunigaikš čių“ (BK, 96); „Ir čia pa ÷m÷ kunigaikšt į Radoslav ą, ir prievarta nuvež ÷ pas did įjį 43 kunigaikšt į Vytaut ą. Ir surakino ir pasodino j į į kal ÷jim ą. Ir buvo priverstas taip vargti 3 metus, kol pa ÷m÷ už j į išpirk ą 2000 rubli ų ir j į paleido“ (TS, 296).

Poemose ni ūriai vaizduojama ne tik nelaisv ÷n paimt ų „saviški ų“, bet ir vergais paverst ų nugal ÷tų prieš ų lemtis. J ų tolesnis likimas ir ateitis jau nebepriklauso jiems. Ką tik buv ę išdid ūs kariai praranda savo laisv ę, šeim ą ir turt ą, pristatomi prie nešvariausi ų darb ų, žeminami:

Ima tuoj pat vargani iš belaisvi ų rut ÷nų pras čiokai Kasti duobes didžiules ir žem ÷mis k ūnus užberti. (Žygis prieš Maskv ą, 116 – 117) <...> iš vis ų pusi ų pas etmon ą veda ir pagautuosius ką tik bojarin ų s ūnus, stipriai supan čiotus, veda ir šaulius, neseniai suimtus. (Dešimtmetis pasakojimas , XIV, 13 – 16)

Bojeris „Karolomachijoje“ užsimena ir apie prekyb ą karo belaisviais.Š į reiškin į jis, matyt, laiko itin necivilizuotu, nes pasi ūlym ą šitaip užsidirbti „ įdeda“ į absoliu čiai neigiamo personažo – šved ų karaliaus – l ūpas:

„Jų [lenk ų] aikštingus kuinus savo ietimis j ūs sulaikykit, Lai jie krinta, nebent, nor ÷dami pelno tur ÷ti, Gyvus sugav ę lauke, parduot ketintum ÷t brangiai.“ (Karolomachija , 1527 – 1529)

Poetai akcentuoja, kad karas yra siaubingas, baisus, žiaurus, griaunantis ir naikinantis visa – pas ÷lius, kaimus, miestus. Ypa č dažnai su siaubu minima visa ryjanti ugnis:

Miest ą ir žmones ugnis ta pati bematant praryja. (Žygis prieš Maskv ą, 561)

44

<...> ponas etmonas liep ÷ Jelcovo miest ą ugnimi sunaikinti ir maskviškio dvarus įsak ÷ sugriauti <...>. (Dešimtmetis pasakojimas , XV, 3 – 4)

Tyrais pavirsta laukai, pelenuos pask ęsta sugriuv ę miestai ir žmon ÷s; ugnis duoning ąją žem ę ir derli ų pjauna <...>. (Radviliada , II, 38 – 39)

Čia pažvelgia – o kadgi baisyb ÷s iš vis ų pusi ų rodosi, Visur kaimai, miestai, pilys padegti liepsnoja. (Teisingas... dialogas , 242)

<...> užpuolikas pyk čiu suliepsnojo Ir šventykl ą už miesto, kaim ą ir stogus mal ūnų, Girn ų Eolo, padegt įsak ÷, - ir sudeg ÷ viskas. (Karolomachija , 863 – 864)

Karas žiaurus ir tuo, kad žmon ÷s yra pasmerkiami vienam iš pa čių baisiausi ų dalyk ų – badui. Verta pamin ÷ti, kad nei Jonas Vislicietis, nei Radvanas, nei kiti šiame darbe minimi autoriai nepavaizdavo tokios kraupios scenos, kaip Bojeris. Pasak jo, karo metu žmon ÷s buvo taip išsek ę, kad net valg ÷ žuvusi ųjų lavonus:

Guli t ūkstan čiai čia, kuriuos dangaus atšiaurumas Ir žiaurioji žiema, ir Marso besaikis š ÷limas, Badas jam iš paskos ir vaikas jo – maras atsek ę Dievo r ūstybe paklojo. Vaizdu šiuo baisisi siela. Rod ÷s, Tijesto puotos tragedija ši čia kartojas: Sminga dantys žmoni ų dabar visur į lavonus <...>. (Karolomachija , 334 – 339)

45

Šis vaizdas iš ties ų šiurpus: pamintos visos žmogiškosios vertyb ÷s, krikš čioniškos tiesos, peržengtos kraštutin ÷s ribos. Poetai teigia, kad karas atneša nelaimes, jo metu dingsta dorov ÷, žmoniškumas, pažeidžiamos visos žmoni ų teis ÷s, kariai priver čiami žudyti. Tokiu b ūdu paneigiamos pa čios svarbiausios humanizmo bei krikš čionyb ÷s tiesos bei vertyb ÷s:

Permišo tai, kas valia ir kas ne, ir dorov ÷ pražuvo, traukias Aukš čiausio garb ÷ ir visoks žmoniškumas į šal į, žlunga įstatymai: j ų n ÷ vienam nebepaisant, užeina didel ÷s minios kal čių, o su jom jau ir Gedulas, Š ÷lsmas, Vylius, į pikta stumiąs Alkulys ir Aistra atkarioji <...>. (Radviliada , II, 335 – 339)

<...> likome vienu metu be Šlov ÷s, Išganymo, Laisv ÷s, be prakilniosios Garb ÷s, dar senov ÷s t ÷vų užpelnytos. (Radviliada , II, 106 -107)

Kaip mat ÷me, m ūši ų metu nuken čia ne tik „profesionalai“, bet ir visai nekalti žmon ÷s – moterys ir vaikai. Jie turi k ęsti bad ą, šalt į, juos puola maras, jie netenka nam ų, vyr ų, t ÷vų. Karas negailestingai žaloja moral ę, taigi pa čią žmoniškumo esm ę.

Savo k ūriniuose Lietuvos poetai humanistai siek ÷ kuo realistiškiau ir išsamiau pavaizduoti „kruvinos mirties“ nešamas nelaimes ir baisumus. Ir iš ties ų j ų kuriami vaizdai puikiai atskleidžia visas šio baisaus reiškinio pasekmes. Poemose vyrauja aiški humanistin ÷ pozicija: karas yra pati didžiausia blogyb ÷, antihumaniškas reiškinys.

46

II 4. Vienintelis karo pateisinimas

Kaip jau ne syk į min ÷ta anks čiau, vis ų aptariam ųjų k ūrini ų autoriai laik ÷si humanistini ų paži ūrų. Šiai pasaul ÷ži ūrai atstovaujantys asmenys neigiamai vertina bet kok į smurto akt ą, o ypa č kar ą. Jonas Vislicietis, J. Radvanas ir kiti, nors ir vaizduoja kar ą, bet nuolat pabr ÷žia, kad į j į Lenkijos–Lietuvos valdovai įtraukti prievarta. Poetai nuolat akcentuoja, kad LDK valdovai privalo kariauti, nor ÷dami apginti, apsaugoti savo valstyb ÷s suverenitet ą ir jos pilie čių - tiek kilming ų, tiek neturin čių m ÷lynojo kraujo ar turt ų – laisv ę bei teises. Visuose k ūriniuose nemažai toki ų viet ų, kur poetai akcentuoja: „mes ginam ÷s, o ne puolame“:

Vald ÷ Jogaila ilgai laiming ą krašt ą laimingas, Laik ÷ apsup ęs taikos šydu ir karo netroško, Kol ned ÷kinga gentis neprivert ÷ stoti į m ūšį. (Pr ūsų karas , II, 25 – 27)

<...> Su džiaugsmu dievams aš lenkiuosi – Rūsčio rut ÷nai verti, ir bausm ÷ maskv ÷nui pelnyta Gresia už kalt ę, baisias žudynes ir krauj ą praliet ą. (Žygis prieš Maskv ą, 203 – 205)

Jis tuoj prisipažino nor įs ginti savo miel ą t ÷vyn ę, žad ÷damas, kad laisv ÷s nesužalos joks randas nuo rankos šitojo tirono, kuris m ūsų vaikus nori belaisviais paversti, o iš m ūsų pa čių kume čius padaryti. (Dešimtmetis pasakojimas , I, 37 – 40)

Tik sunkesn ÷s nelemties iš Maskvos jie sulauk ę: likimas, vai, nelaimingas gentis v ÷l įtraukia į kruvin ą kar ą. (Radviliada , II, 12 – 13)

47

Vien Sudermanas yra vis ų kaltinink ų didžiausias, Kokius tik teko matyt Europai; prieš savo brol ÷ną Ir prieš savo karali ų, protui aptemus, maištauja, Jis – priežastis tiek kan čių, kaltininkas ir vadas nelaimi ų. (Karolomachija , 101 – 104)

Taip pat beveik visi poetai akcentuoja, kad „m ūsiškiai“ yra priversti kariauti, kad ne jie kar ų kaltininkai, ir d÷l šios priežasties jiems pad ÷s, j ų valdov ą bei karius apsaugos pats Viešpats Dievas:

Mūsų pe čių tai nesl ÷gs, nes globojami esame Kristaus, Lydi kursai kovose teisingose m ūsų karali ų. (Žygis prieš Maskv ą, 11 – 12)

Tavo teis ų reikal ą parems Dievas danguje. (Dešimtmetis pasakojimas , IX, 95)

Iš esm ÷s visur šiuo klausimu išsakomas vienas argumentas: primestas, gynybinis karas yra teis ÷tas, tod ÷l ne tik pateisinamas, bet net garbingas, – ir žmoni ų, ir Dievo akivaizdoje. Turb ūt tiesmukiausiai savo kampuotu stiliumi ši ą mint į yra suformulav ęs Elijas Pilgrimovijus:

Nesgi jei d ÷l t ÷vyn ÷s ir jos laisv ÷s karai teis ÷ti yra – garbingo teisingumo ! - tuomet tikrai teis ÷tai prad ÷tas yra tasai, - prieš Maskv ą, kuri vis ą Livonijos žem ę krauju apšlakst ÷. (Teisingas... dialogas , 224 verso)

II 5. Idealus karvedys

Trumpajame Lietuvos metraš čių sąvade iškyla Vytauto – Lietuvos didžiojo kunigaikš čio – fig ūra, užgožianti visus kitus kunigaikš čius. Istorikai vieningai sutaria, kad Trumpojo s ąvado dalis, 48 pavadinta „Vytauto pagyrimas“, buvo rašoma dar Vytautui gyvam esant, kad ja buvo siekiama sutvirtinti ir įtvirtinti Didžiuoju praminto kunigaikš čio valdži ą ir gali ą. M. Ju čas teigia, kad „Pagyrimas buvo rašomas jau 1428 m. Smolenske vadovaujant vyskupui Gerasimui, o jo autorius – raštininkas Timotiejus“ 1. Gerasimas buvo Vytauto aplinkos žmogus, jo planai buvo susij ę su Vytauto planais. Įdomus paradoksas – Vytautas, didel ę savo gyvenimo dal į nugyven ęs kaip pagonis, šlovinamas išimtinai krikš čioniškais įvaizdžiais, tarsi perkuriant, imituojant Biblij ą. Prisimintina, kad Viduramžiais egzistavo du kultai – valdovo, kuriam pakl ūsta visi kiti visuomen ÷s nariai, ir Dievo, kuriam pakl ūsta pats valdovas. Kaip tik ši mintis, id ÷ja ir yra išreikšta Trumpajame s ąvade. Vert ÷tų akcentuoti ir tai, kad „vienas pirm ųjų kult ų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštyst ÷je, kuriuos galima pavadinti bendravalstybiniais, buvo, be abejon ÷s, Vytauto kultas“ 2. Šis kultas pasireišk ÷ pirmiausia metraš čiuose ir išliko gyvas net iki XX a. Kaip matysime v÷liau, ir S. Daukantas Vytaut ą idealizuoja, š į valdov ą jis vertina kaip tautos didvyr į. Vytauto kultui formuotis pagrindo tur ÷jo real ūs istoriniai įvykiai – įsp ūdinga pergal ÷ Žalgirio m ūšyje, Žemaitijos integracija į Lietuvos valstyb ę, net bandymas kar ūnuotis Lietuvos karaliumi, valstyb ÷s suk ūrimas „nuo j ūros iki j ūros“, s ÷kminga užsienio politika ir kiti veiksniai 3. A. Jovaišas ši ą metraš čių dal į – „Vytauto pagyrim ą“ – vadina politine Trumpojo s ąvado kulminacija. Šiam pagyrimui „suteikta ir atitinkama literat ūrin ÷ forma – tai retoriškai itin puošni panegirika, tiesiog superlatyvas“ 4. Kunigaikštis aukštinamas krikš čioni ų religijai b ūdingomis ir svarbiomis kategorijomis. „Panegirika kompoziciškai įr÷minta trimis parafraz ÷mis iš Biblijos“ 5: „Imperatoriaus paslapt į saugoti yra gera, o apie darbus didžio valdovo pasakoti irgi yra gera“ (TS, 307); „Kaip negalima niekam ištirti dangaus aukštyb ÷s ir j ūros galyb ÷s, taip negalima papasakoti apie to šlovingo valdovo j÷gą ir narsumą“ (TS, 1996, 307); „Nes kaip iš jūros daugyb ÷ vanden ų pl ūsta, taip ir išmintis iš to didžio valdovo didžiojo kunigaikš čio Vytauto“ (TS, 1996, 309).

1 Ju čas M., Lietuvos metraš čiai ir kronikos , Vilnius, 2002, p. 25. 2 Nikžentaitis A., „LDK kult ūrin ÷s tradicijos praradimas: Vytauto Didžiojo kultas Lietuvoje XV - XX a.“, in: Senosios raštijos ir tautosakos s ąveika: kult ūrin ÷ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s patirtis (ser. Senoji Lietuvos literat ūra , kn. 6), Vilnius, 1998, p. 324. 3 Ten pat. 4 Jovaišas A., „Trumpojo Lietuvos metraš čių s ąvado literat ūrin ÷s ypatyb ÷s ir paslaptys“, in: Metraš čiai ir kunigaikš čių laiškai , (ser. Senoji Lietuvos literat ūra , kn. 4), Vilnius, 1996, p. 259. 5 Ten pat, p. 260. 49

Vytautas čia vaizduojama kaip žmogus be tr ūkum ų, kaip idealus valdovas, „lyg koks antžmogis. Taip rašyti buvo galima tik Viduramžiais“1. „Bychoveco kronikoje“, kurioje taip pat panaudota medžiaga iš Trumpojo s ąvado, Vytauto kultas irgi ryškus, nors „Vytauto pagyrimo“ čia neb ÷ra. Vytauto paveikslas piešiamas remiantis tik jo, kaip valdovo, galybe ir didybe, jokios asmens charakterio savyb ÷s neakcentuojamos. Apsiribojama Vytauto visuomenine, politine veikla, vyrauja Vytauto absoliu čios valdžios id ÷ja. Kiti istoriniai asmenys, apie kuriuos kalbama metraš čiuose, palyginti su Vytautu tarsi nublanksta. Žinia, „Bychoveco kronikoje“ aukštinama ir Goštaut ų gimin ÷, ta čiau čia veikiau pasakojama šios gimin ÷s istorija, o ne liaupsinamas vienas kuris iš jos atstov ų.

Poemos apie didvyri ų žygius buvo kuriamos įvairiose epochose ir kult ūrose. Kaip žinia, literat ūros teorijoje „herojin ÷s poemos“, arba tiesiog „epo“ terminas taikomas didel ÷s apimties, paprastai eiliuotiems, k ūriniams, kuriuose vaizduojami „legendini ų ar istorini ų didvyri ų žygiai konkre čios tautin ÷s bendrijos istorijos esmini ų, kritišk ų įvyki ų fone“ 2. Lietuvos autoriai, grožin ę literat ūrą prad ÷ję kurti tuo metu, kai Vakar ų Europos kult ūros centruose klest ÷jo Renesansas, sekdami visuotiniu pavyzdžiu daugiausia gr ęž÷si į antik ą, r ÷m÷si jos pripažintais šedevrais, ta čiau „suk ūr÷ originalius, Lietuvos istorij ą ir dabart į įprasminan čius k ūrinius, apdainavo žymiausius Lietuvos žmones“ 3, o ne kokius nors legendinius herojus. Dera atsižvelgti ir į tai, kad „Renesanso epocha suk ūr÷ nauj ą žmogaus ir istorijos samprat ą. Istorija suvokiama ne kaip Dievo valios apraiška (Viduramžiais), ne kaip amžinas ciklinis savaiminis procesas (Antikoje), bet kaip žmoni ų valios ir veiklos padarinys. <...> Viduramžiškas kontempliatyvus gyvenimo modelis ( vita contemplativa ) kei čiamas aktyvaus gyvenimo glorifikacija (vita activa ). Žmogaus vert ÷ reiškiasi tuo, kad jis dirba, kuria, veikia“ 4. Baroko epochoje, kaip jau kalb ÷ta, poemos žanras patyr ÷ tam tikr ų poky čių, ta čiau visi mus dominantys LDK herojini ų poem ų k ūr÷jai, pradedant Jonu Vislicie čiu, kurio poemoje dar žym ūs viduramžiškos pasaul ÷ži ūros atspindžiai 5, baigiant kontrreformacijos atstovu Laurencijum Bojeriu, savo veikaluose kaip įmanydami ryškino vien ą centrin ę fig ūrą (išskirtiniais atvejais kelet ą) – veikl ų vyr ą, heroj ų, didvyr į, valstyb ÷s gyn ÷ją.

1 Ten pat, p. 260. 2 Sławi ński J, „Epos“, in: Słownik terminów literackich , pod red. J. Sławi ńskiego, wyd. 2, Wrocław i in., 1989, s. 127. 3 Ul činait ÷ E., Jovaišas A., Lietuvi ų literat ūros istorija: XIII – XVIII amžiai , Vilnius, 2003, p. 139. 4 Ten pat, p. 117. 5 Ten pat, p. 123. 50

Be abejo, j ų vaizduojami karvedžiai – LDK didysis kunigaikštis Vytautas, jo pusbrolis LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila („Pr ūsų karas”), Mikalojus Radvila Rudasis („Radviliada”), Kristupas Radvila Perk ūnas („Žygis prieš Maskv ą“, „Dešimtmetis pasakojimas“, „Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas“) ir Jonas Karolis Chodkevi čius („Karolomachija“) buvo verti poeto plunksnos. Jie buvo gars ūs savo laim ÷tais m ūšiais, visuomenine pad ÷timi bei turtais. LDK didysis kunigaikštis Vytautas buvo puikus politikas ir karo vadas, išpl ÷tęs Lietuvos teritorij ą bei sutriuškin ęs Kryžiuo čių ordin ą Žalgirio m ūšyje. LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila irgi prisid ÷jo prie Žalgirio m ūšio triumfo, taip pat jis (drauge su Vytautu) apkrikštijo Lietuv ą bei Kr ÷vos sutartimi (1385 m.) sujung ÷ LDK su Lenkijos karalyste. Mikalojus Radvila Rudasis (1512 – 1584) „buvo etmonas, Lietuvos kancleris (1566 – 1579), Vilniaus vaivada (1565 – 1584)“ 1, dalyvavo Livonijos karo kampanijoje ir ypa č pasižym ÷jo Ulos m ūšyje (1564). Jo s ūnus Kristupas Radvila Perk ūnas (1547 – 1603) buvo valstyb ÷s veik ÷jas, karo vadas, „lauko etmonas, Lietuvos pakancleris, nuo 1584 m. Vilniaus vaivada, nuo 1589 m. – dar ir didysis etmonas“ 2. Drauge su t÷vu dalyvavo Ulos kautyn ÷se, v ÷liau pasižym ÷jo imant Polock ą (1579), 1601 m., kariaudamas Livonijoje su Švedija, laim ÷jo Kuoknes ÷s m ūšį. Kitas LDK didikas Jonas Karolis Chodkevi čius (1560 – 1621) taip pat buvo valstyb ÷s veik ÷jas, karo vadas. Pasižym ÷jo kare su Švedija, žymiausia jo pergal ÷ buvo pasiekta m ūšyje ties Salaspiliu (Kirchholmu). Po šio mūšio jis gavo Lietuvos didžiojo etmono titul ą. Nuo 1616 m. buvo Vilniaus vaivada. Kiekvienoje epochoje susiformuoja naujas poži ūris į pasaul į bei žmog ų. Naujoje pasaul ÷ži ūroje perkainojamos vertyb ÷s ir atsirenkama tai, kas tuo metu atrodo tikrai vertinga. Tai tampa skiriamaisiais epochos bruožais. Viduramžiais žmogus tur ÷jo pasižym ÷ti asmens savyb ÷mis, kurias apr÷p÷ lotyniška sąvoka pietas (pareigingumas, dorybingumas, teisingumas ir – ypač – pamaldumas, dievobaimingumas), o Renesanso epocha suformavo nauj ą žmoguje vertinam ų bruož ų kompleks ą, kur į apib ūdino kitu lotynišku žodžiu – virtus. „Tai vyriškumas, dr ąsa, ryžtingumas, žygdarbiai, bet drauge ir gerumas, dorumas, teisingumas”3. Kaip teigia S. Narbutas, „XVI a. k ūrini ų herojus – tai energinga, turinti diding ų sumanym ų ir atliekanti nemarius žygius asmenyb ÷, pasižyminti dažniausiai arba vien tik teigiamais, arba vien tik neigiamais bruožais“ 4. M ūsų nagrin ÷jamuose k ūriniuose pagrindiniai herojai karvedžiai vaizduojami

1 Venclova T., Vilniaus vardai , Vilnius, 2006, p. 48. 2 Ten pat, p. 72. 3 Ul činait ÷ E., Jovaišas A., Lietuvi ų literat ūros istorija: XIII – XVIII amžiai , p. 69. 4 Narbutas S., Lietuvos Renesanso literat ūra , Vilnius, 1997, p. 7. 51 kaip ideal ūs žmon ÷s, absoliu čiai teigiami veik ÷jai. Rašytojai iškelia, pabr ÷žia kaip tik tas min ÷tų asmen ų charakterio savybes, b ūdo bruožus, kurie atitinkamu laikotarpiu buvo pa čioje vertybi ų skal ÷s virš ūn÷je. Autoriai savo herojams negaili liaupsinan čių epitet ų: Jonas Vislicietis Vytaut ą vadina „karo žaibu”, „greitesniu už v ÷ją”, J. Radvanas Mikaloj ų Radvil ą Rud ąjį – „lietuvi ų viltimi”, „t÷vyn ÷s t÷vu”, „t÷vyn ÷s rams čiu”, „teisingumo sargu”, „garb ÷s puosel ÷toju”, P. Gradauskas Kristup ą Radvil ą Perk ūną apib ūdina kaip „šaun ų“, „šloving ą“, „ryžting ą“, „didžiadvasišk ą“, „nars ų“ ir „dr ąsų“ karved į, bet turb ūt įsp ūdingiausi epitetai yra šie: „gimin ÷s šviesiausia viltis“ ir „skaistus m ūsų šimtme čio žiedas“. A. Rimša savo herojaus (to paties Radvilos Perk ūno) neapipila tokiais įsp ūdingais epitetais, bet pagarbiai vadina „ponu etmonu“, „mielaširdingu ponu“, taip pat tradiciškai apib ūdina kaip „nars ų“, „šaun ų“, „išminting ą“, „dor ą“, „kiln ų“, „šlovingiausi ą didvyr į“. L. Bojeris Jon ą Karol į Chodkevi čių apib ūdina kaip „ne įveikiam ą vad ą”, „teisingumo gyn ÷ją”, „ger ą karved į”, „gars ų žygiais narsiaisiais”, bet įsp ūdingiausias iš vis ų yra pasakymas „varinis Vilniaus pilies sargas“. E. Pilgrimovijaus „Dialoge“, kaip jau min ÷ta, pagrindinio herojaus n ÷ra, autorius pamini beveik visus kilmingus ir turtingus didikus, dalyvavusius Livonijos karo m ūšiuose. Vis d ÷lto ir jis ištaiko kelet ą šlovinan čių epitet ų Mikalojui Radvilai Rudajam, - „veiklus“, „nutr ūktgalviškas“, „dr ąsus“, - bei Kristupui Radvilai Perk ūnui: „sumanus“, „veiklus“, „kautyn ÷se nenugalimas“, „laime nepralenkiamas“. Kaip žinia, karvedys yra žmogus, kuris vadovauja kariuomenei. Jo pareiga – apginti šal į, savo t ÷vyn ę, valdov ą bei paprastus žmones, civilius, nuo užpuolik ų. Visi poetai pabr ÷žia karo vado – etmono – pareig ų atsakingum ą ir svarb ą, nes tik nuo jo priklauso visos valstyb ÷s, visos tautos ir valdovo ateities perspektyva. „Asmens išsiskleidimas renesansiniame Vakar ų pasaulyje skatino tautos – savarankios sutelktin ÷s individualyb ÷s – išbudim ą. Dvi didžiosios aistros: meil ÷ laisvei ir meil ÷ t ÷vynei ved ÷ pažinimo keliu ano meto politin ę, istorin ę mint į”1. Mūsų aptariamose poemose ir „Dialoge“ vaizduojami herojai vis ų pirma rūpinasi savo t ÷vyn ÷s laisve. Šitaip išryšk ÷ja renesansin ÷ tendencija – noras priklausyti savajai tautai ir r ūpintis t ÷vyn ÷s ateitimi. Ši ą id ÷ją rašytojai humanistai akcentuoja savo k ūriniuose:

1 Kuolys D., Asmuo, tauta, valstyb ÷ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s istorin ÷je literat ūroje (renesansas ir barokas) , Vilnius, 1992, p. 31. 52

Pr ūsų siautimas baisus užgauna šird į karaliaus, Ver čia visus didikus ir paprastus Lenkijos žmones Imtis ginklo ir juo žemes sav ąsias apginti, Skriaud ą klastingos genties pašalint, puolim ą atremti . (Pr ūsų karas , II, 119 – 122)

Ginklo šlov ÷ – Radvila – m ūsų vadas, šitai reg ÷jo, Džiaug ÷si prieš ą tuojau nuo t ÷vyn ÷s sien ų nuginsi ąs, Nešan čiam keršt ą kare užgrobtuosius miestus atgausi ąs. (Žygis prieš Maskv ą, 299 – 231)

Jis tuoj prisipažino nor įs ginti savo miel ą t ÷vyn ę, žad ÷damas, kad laisv ÷s nesužalos joks randas nuo rankos šitojo tirono <...>. (Dešimtmetis pasakojimas , I, 37 – 40)

Sukdamos savo gijas, likimo verp ÷jos paskyr ÷ Radvilai b ūti vadu, kad žinot ų: jis Rus ų valstyb ę gali įveikti kare ir sutramdyti taut ą įžūli ą. (Radviliada , II, 129 – 131)

<...> šiandien valdovu karalius Steponas išrinktasis, karingas valdovas, pagal savo prot ÷vius Batoru vadinamas, tur ÷damas d ÷l t ų Maskvos veiksm ų pakankamai teis ÷tų priežas čių, ÷m÷si keršyti už Livonijos skriaudas, kaip vienvaldis valdovas . (Teisingas... dialogas , 214 – 217)

<...> Koks amžius, Karoli, mums tave, tok į ger ą karved į, dav ÷! Argi tu gim ęs ne tam, kad pad ÷tum vargšei t ÷vynei? Argi po Marso našta tu palink ęs nestoji už dukr ą 53

Savo Livonij ą? Ji patik ÷ta tavajai globai ! (Karolomachija , 13 – 17)

Lyginant herojines senosios Lietuvos poemas išryšk ÷ja dar du visiems pagrindiniams veik ÷jams b ūdingi bruožai, kuriuos tinkamame kontekste b ūtinai pamini kiekvienas iš aptariam ųjų autori ų: didžiul ÷ praktin ÷ patirtis ir geras savojo „amato“ išmanymas. Visi poetai savo herojus vaizduoja kaip tobulus karvedžius, puikiai perpratusius karo men ą bei laim ÷jusius daug m ūši ų. Viena vertus, aprašomieji herojai iš ties ų buvo išstudijav ę karybos istorij ą, patys dalyvav ę ne vieneriose kautyn ÷se ir ne syk į švent ę pergal ę. Antra vertus, autori ų pastangas pabr ÷žti šiuos aspektus galima aiškinti renesansine vertybi ų sistema: kaip tik toje epochoje imta ypa č vertinti profesionalum ą ir asmenin ę patirt į. Štai kaip ši tendencija atsispindi poem ų tekstuose:

Kvie čia taip pat tautas, kurios pavaldžios baisiajam Karo žaibui – tokiu vardu jis pramintas buvo – Broliui Vytautui, daug laim ÷jusiam pergali ų m ūšiuos. (Pr ūsų karas , II, 131 – 133)

Daug jo kovota kare, kariaunas sudreb ÷ti priver čia Mūšio atvyk ęs laukan ir pulkus apginkluotus išved ęs. (Žygis prieš Maskv ą, 25 – 26)

„Dabar dr ąsiai pavedu šiuos žmones tavo ištikimybei, nes ne kart ą esu įsitikin ęs, kaip puikiai išmanai riteryst ÷s men ą tu, šaunusis Radvila, kuris nuo pat jaunum ÷s išmokai negandas ištverti ir alk į kent ÷ti “. (Dešimtmetis pasakojimas , IX, 15 – 18)

Beregint tu prieš lepius maskvie čius ir Severijos miestus atsuki m ūšiuos visad ne įveikiam ą rank ą, palank ų Mars ą ir savo ginklus, pagars ÷jusius pergali ų laurais <...> . (Radviliada , I, 146 – 148) 54

Koks palankumas visiems lietuviams ir kas per malon÷ Tam sarmat ų karaliui, kuriam tiek prieš ų sumušti, Šitiek m ūši ų laim ÷ti likimas l ÷m÷! Koks amžius, Karoli, mums tave, tok į ger ą karved į, dav ÷! (Karolomachija , 11 – 14)

Pilgrimovijaus k ūrinyje panašiai šlovinami ir Mikalojus Radvila Rudasis, ir jo s ūnus Kristupas Radvila Perk ūnas, ir kiti vadai:

Ten pirmiausia karalius pirma sav ęs did įjį etmon ą išsiunt ÷ – Radvil ą, žym ų kunigaikšt į, <...> lauko kautyn ÷se nenugalim ą ir laime nepralenkiam ą, ką gali paliudyti krauju nudažyti Ivansko laukai, m ūšiai prieš Maskv ą, jo laim ÷ti <...>. <...> Drauge ir kitas – lauko – etmonas pasi ųstas buvo, Kristupas Radvila, s ūnus jo, su kariuomene, <...> <...> ne viename karo žygyje su vadu išm ÷gintas . (Teisingas... dialogas , 224 verso )

Nors visi poem ų herojai yra laim ÷ję galyb ę m ūši ų, atlik ę daug pergaling ų žygi ų, bet prieš suremdami ginklus jie visuomet stengiasi konflikt ą išspr ęsti taikiai. Taikos siekimas – tai, poeto humanisto vertinimu, dar viena itin svarbi idealaus karvedžio savyb ÷.

Būsimo kraujo ir skausmo žmoni ų ūmai pagail ÷jęs, [Jogaila] Siun čia pas kryžiuo čius įgaliotus asmenis, liep ęs Kruvinas užma čias j ų sulaikyti, o kartu dar paragint Draugiškai ir taikoje su kaimynais savo gyventi . 55

(Pr ūsų karas , II, 154 – 157)

Liepia tuomet Lietuvos Kunigaikštis šaukliui įsp ÷ti, Ženkl ą duoti pirmiau apgultiesiems, kad kraujo neliet ų, Bet kad prašyt ų taikos ir malon ÷s bei miest ą užleist ų. (Žygis prieš Maskv ą, 498 – 500)

Mums negaila tav ęs, o tik gaila guldysiančių galvas, karo didžiul ÷s žalos ir prarasian čių s ūnus motuli ų. (Radviliada , I, 894 – 895)

Visose herojin ÷se poemose akcentuojamas karvedži ų pamaldumas. Prieš m ūšį jie meldžiasi, prašo krikš čioni ų Dievo pagalbos arba, sekdami antikos imitacijos tradicija, į maldas įpina Olimpo dievus, kuri ų taip pat prašo užtarimo ir paramos. Šitaip poet ų k ūriniuose tarsi susipina dvi religijos – antikinis politeizmas ir krikš čionyb ÷. „Atskirus šio laikotarpio k ūrinius galima laikyti itin artimomis antikini ų pavyzdži ų imitacijomis, ta čiau j ų socialinis bei kult ūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, tod ÷l daugel į renesansini ų darb ų galima pavadinti kult ūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus – krikš čioniškais.“ 1 Ypa č įdom ūs tokio „derinimo“ rezultatai P. Gradausko poemoje. Čia regime, kaip herojus meldžiasi M ÷nulio deivei, bet vos dviem eilut ÷mis toliau jau prašoma krikš čioniškojo Dievo globos ir užtarimo:

Šviesiajai Lunai jisai it Filonas sudeda mald ą, Veid ą pak ÷lęs aukštyn, žodžius jai šitokius skiria: <...> „Eisim tav ęs vedami į priešus piktus mes s ÷kmingai <...> . Dieve, globok, visuomet tarnus lyd ÷ki savuosius <...> “.

(Žygis prieš Maskv ą, 430 – 442)

1 Burke P., Renesansas , Vilnius, 1992, p. 32. 56

Andrius Rimša savo poemoje „Dešimtmetis pasakojimas“ neakcentuoja, kad Kristupas Radvila Perk ūnas prieš m ūšį melst ųsi ar prašyt ų Dievo pagalbos, - tai „už j į“ padaro jo t ÷vas Mikalojus Radvila Rudasis:

Kai jau buvo susiruoš ęs taip, kaip pridera, nu ÷jo ir atsisveikino su savo mieluoju t ÷vu, kuris Diev ą meld ÷ pergalę jam pasi ųsti, prašydamas, kad laimingas jam b ūtų apsiimtasis žygis . (Dešimtmetis pasakojimas , V, 1 – 4)

„Radviliadoje“ herojaus malda su epochos specifika nesusipažinusiam skaitytojui nuskamb ÷tų visai „pagoniškai“:

„ Palaikyk ir suteik spindulingo Olimpo pagalb ą, Mano karius ir mane panor ÷k nuo pavoj ų apginti !“ (Radviliada , II, 324 – 325)

O štai, atrodyt ų, labai panašios maldos scena „Karolomachijoje“ iš ties ų t ÷ra netikslus vertimas: vert ÷jas „Bojerio tekste nuolat mirgan čius divi ir Superi išvert ÷ <...> - „dievai“ 1“, - tur ÷tų būti „šventieji“:

Bet prieš tai jie visi susirenka Dievo šventov ÷n, Kad aukštuosius dievus [= šventuosius] maldavimais savo palenkt ų, Taip įkv ÷pti kunig ų ir vadui pa čiam šitaip liepus, Keturias dešimtis net valand ų čia Diev ą maldauja . (Karolomachija , 746 – 749)

1 Patiej ūnien ÷, E., „Narsus m ÷ginimas sukurti vientis ą senosios literat ūros vaizd ą“ [recenzija studija], in: Literat ūros tyrim ų erdv ÷s, (ser. Senoji Lietuvos literat ūra , kn. 19), Vilnius, 2005, p. 334. 57

E. Pilgrimovijaus poleminis publicistinis dialogas, suprantama, n ÷ra tinkama vieta karvedži ų maldoms „cituoti“ ar atpasakoti. Ta čiau ir šiame tekste yra viet ų, kur prašoma „Viešpaties Dievo“ apsaugoti ir išgelb ÷ti nuo „kruvino karo“ baisybi ų. Renesansiniuose herojiniuose Lietuvos epuose idealus karvedys turi išmanyti ne tik karybos, bet ir retorikos men ą, - kad prieš m ūšį įkv ÷pt ų karius b ūti dr ąsius ir ryžtingus. Savo kalba vadas nuteikia, paruošia m ūšiui, įžiebia kovingum ą, uždega karius. Pasteb ÷tina, kad poetai, kurdami heroj ų kalbas, psichologiškai taikliai parinkdavo argumentus ir mok ÷jo sužadinti reikiamas emocijas. Karvedži ų kreipimaisi skamba tikrai įtikinamai:

„Jei įsibraut ų kam nors į šird į stingdanti baim ÷ Ar pritr ūkt ų dr ąsos ar, aukšt ą kilm ę pamirš ęs Ir senum ą šeimos bei savo prot ÷vi ų šlov ę, Gal pab ūgt ų kas nors, aš prašau nepamiršti t ÷vyn ÷s. <...> Tad prašau ir raginu jus, nes m ūšis art ÷ja <...>. <...> Miklinkit savo rankas ir širdis dr ąsinkit: šiandien Reikia b ūti narsiems, juk tokie jau esate buv ę, Narsiai kovoti prašau, ir pergal ÷ bus palanki mums <...>.“ (Pr ūsų karas , II, 304 – 317)

„Kiln ūs kovos bendražygiai, karuos užgr ūdintos širdys, Dvasios tvirtyb ÷s n ūnai mums prireiks ir bebaim ÷s kr ūtin ÷s – Šiandien išaušo diena, įžaduos ir troškimuos matyta, Kalt ę išpirks tuoj tauta nedora, praliejusi krauj ą.“ (Žygis prieš Maskv ą, 58 – 61)

„Jis [Ivanas IV] nusipeln ÷ bausm ÷s! Tad į priek į: kopkit ant m ūrų, duokit ugnies ir krauju pasotinkit nuožmi ąją gent į! Jei ši pilis nesutiks pasiduoti ir vart ų atkelti, tai iš jos bokšt ų aukšt ų aš akmens ant akmens nepaliksiu, 58

nors ir vieta patogi, ir metalo audros ji nebijo.“ (Radviliada, II, 145 – 149)

„O, kad tavo žodžius dievai [= šventieji] išklausyt ų,- sušunka Vadas, - jie išklausys, tik patys bebaimiai j ūs b ūkit, Sielom savo dr ąsiom kaip lig šiol mano džiuginkit šird į.“ (Karolomachija , 1560 – 1562)

Be jokios pompastikos, patoso į savo karius prieš m ūšį kreipiasi A. Rimšos herojus. „Ne taip, kaip Radvano ar Gradausko tapomi ideal ūs herojai, Rimšos Perk ūnas mintis reiškia lakoniškai, kartais - tiesmukiškai“ 1:

Ne pirmas kartas jums, doriems vyrams, kautis su tais smirdžiais, jau esat įprat ę tramdyt ir t ą j ų nart ų b ūdą. Ir dabar nebijokit j ų gudri ų klast ų, Patys savo akimis pamatysit greitą j ų žlugim ą. (Dešimtmetis pasakojimas , V, 31 – 34)

Visi šlovinamieji karvedžiai yra dr ąsūs, ryžtingi, aktyv ūs, vyriški. Jie ir patys narsiai kovoja mūšyje, negali likti pasyv ūs steb ÷tojai ar vadovauti kovai iš šalies 2. Tokiu b ūdu deklaruojamas, teigiamas dar vienas renesansinio žmogaus bruož ų kompleksas – veiklumas, aktyvumas, atkaklumas ir valia, neleidžianti nuleisti rank ų net, regis, beviltiškose situacijose. „Atsiduriame priešais diding ą Renesanso žmog ų – energing ą, titanišk ų sumanym ų ir nemari ų žygi ų asmenyb ę“3.

Vytautas v ÷l dr ąsiau, matydamas verdan čią kov ą, Veda į m ūšį pulkus, nors j ų nedaug jam beliko . (Pr ūsų karas , II, 348 – 349)

1 Patiej ūnien ÷ E., „XVI a. Lietuvos herojin ÷s poemos ir Andriaus Rimšos „Dešimtmetis pasakojimas“: paminklai didvyriams ir bi čiuliškas bendražygio portretas“, in: Tipas ir individas LDK kult ūroje , Vilnius, 2002, p. 100. 2 Tai taikytina net ir Jogailai iš „Pr ūsų karo“: žinia, šioje poemoje jis vaizduojamas vis ų pirma kaip pamaldus valdovas, ta čiau kulminacin ÷je scenoje poetas, s ąmoningai nusižengdamas istorinei tiesai, ir j į pavert ÷ aktyviu karo vadu, puolan čiu m ūšin savo pulk ų priešakyje ( Pr ūsų karas , II, 320 – 329). 3 Narbutas S., Tradicija ir originalumas Jono Radvano „Radviliadoje“ , Vilnius, 1998, p. 93. 59

Čia Radvila įsiveržia grei čiau už veržl ųjį Eur ą Ir nelauktai pasirod ęs, liepsna raudona apsiausti Pastatus liepia, karius nenuilsdamas ragina nuolat . (Žygis prieš Maskv ą, 454 – 456)

Ir lyg srautingas vanduo ar tarytum pasiutv ÷jo šuoras, lyg debesis, iš kurio pasipyl ę ledamušio str ÷l÷s guldo derlius s ÷jimus <...> <...>, - taip Radvila umarus ant Maskvos kareivi ų užgri ūna <...>. (Radviliada , III, 465 – 469)

Štai ir Chodkevi čius pats kovoja ir šaukia į kov ą, - Ginkl ų puota kruvina <…>. (Karolomachija , 1777 –1778)

„Karolomachijos“ herojus asmeniškai prisideda prie pergalingo m ūšio finalo:

Veja jis priešo karius, kurie kovodami trokšta Pelkes, paj ūrį pasiekt: iš ten anks čiau jie pab ÷go; Kardu mojuodamas jis, nugal ÷tojas, k ą tik pasiekia, Ką sutinka kely, tuos spaudžia ir ver čia v ÷l b ÷gti. (Karolomachija , 1907 – 1910)

Visai kitokiu stiliumi panaš ūs epizodai aprašomi kai kuriose „Dešimtme čio pasakojimo“ scenose:

Po to etmonas saviškiams įsak ÷ v ÷l išsirikiuoti,- tuoj kad šoks, kad prad ÷s kanap ÷se maskv ÷nus traiškyti! (Dešimtmetis pasakojimas , V, 45 – 46) 60

A. Rimšos herojus su savo kariais prieš maskviškius kovoja labai ne įprastoje, šypsen ą keliančioje aplinkoje – kanapi ų lauke. „Tokiu b ūdu tarsi sukasdieninamos, „ar čiau paprast ų žmoni ų atkeliamos“ herojaus veikimo aplinkyb ÷s.“ 1 O tokioje aplinkoje veikiantis Kristupas Radvila Perk ūnas atrodo daug žmogiškesnis, ne toks didingas ir nepasiekiamas, - lyg nukeltas nuo pjedestalo, bet ne mažiau įdomus. Ta čiau jei skaitytojui susidaryt ų įsp ūdis, kad vis ų poem ų pagrindiniai veik ÷jai veržte veržiasi į kov ą, tas įsp ūdis b ūtų klaidingas. Poetai humanistai „profesionali ų karvedži ų“ portretus papild ÷, j ų manymu, idealui privalomu bruožu – taikingumu, nenoru lieti žmoni ų krauj ą. Atkreiptinas d ÷mesys į t ą epizod ą ,,Radviliadoje”, kur up ÷ Ula prašo Mikalojaus Radvilos Rudojo daugiau nežudyti priešo kari ų:

„Būk atlaidus, Lietuvos vienintelis vade, iškeltas buož ÷s lig aukšto dangaus, šiurpulingas maskv ÷nams ir tvirtas dvikovoj ! Mano drovi ų vanden ų pagail ÷k ir nebjaurink ! Gaus ūs lavonai mane ir taip jau pakankamai drums čia, leisgyv ÷s minios ir taip vos gyv ą paš ÷lusiai spaudžia.“ (Radviliada , III, 579 – 583)

Galb ūt gal ÷tume ši ą „Radviliados” viet ą interpretuoti kaip prabylant į pagrindinio herojaus - M. Radvilos Rudojo - sąžin ÷s bals ą. Reikia akcentuoti ir tai, kad šiame fragmente labai aiškiai deklaruojamos humanizmo vertyb ÷s – atlaidumas, pagarba gyvybei, žmoniškumas. Paskutin ÷je „Radviliados“ dalyje poetas, kreipdamasis į sav ąjį heroj ų, sušunka:

Jeigu, narsus karvedy, kada nors kariavai kok į kar ą, tai tik tod ÷l, kad daugiau baisioniško karo neb ūtų! (Radviliada , IV, 310 – 311)

1 Patiej ūnien ÷ E., „XVI a. Lietuvos herojin ÷s poemos ir Andriaus Rimšos „Dešimtmetis pasakojimas“: paminklas didvyriams ir bi čiuliškas bendražygio portretas“, in: Tipas ir individas LDK kult ūroje , Vilnius, 2002, p. 100. 61

,,Karolomachijoje” bei „Teisingame lietuvi ų bajoro dialoge“ taip pat yra epizod ų, kur Jonas Karolis Chodkevi čius, Steponas Batoras (Lenkijos ir Lietuvos karalius) pasigaili priešo kari ų, belaisvi ų:

Tiems, kas už alg ą čionai prieš juos kovoti atvyko, Leidžia Chodkevi čius gr įžt namo ir, gerai nusiteik ęs, Dar ir daug pinig ų jiems duoda ilgai kelionei . (Karolomachija , 1970 – 1972)

Karalius, pagail ÷jęs krikš čioni ų kraujo, nesidžiaug ÷ tai reg ÷damas; jis įsak ÷ iš savo valdoviškos malon ÷s, kad jau nugal÷tieji žmon ÷s neb ūtų žudomi, bet į laisv ę paleidžiami arba į Lietuv ą varomi. (Teisingas... dialogas , 250 verso )

Deja, karvedys kartais tiesiog privalo aukoti nekaltus žmones, nes jis m ąsto strategiškai.

Jausdamas audr ą širdy, suprasdamas puikiai, kad v ÷jo broliai – Maskvos pažadai d ÷l taikos, Radvila, nors ir mato priešo gausias stovyklas, o jose žmoni ų knibžd ÷lyn ą, bet su pagalba greita nukent ÷jusiems baisiai pilie čiams delsia, o rengia pulkus <…> . (Radviliada , II, 574 – 578)

Nors visi poetai humanistai kar ą vertina neigiamai, tenka pripažinti, kad karas yra vienintelis būdas iškilti, pasižym ÷ti herojui karvedžiui. Kiekvienoje poemoje akcentuojamas karo baisumas, nežmoniškumas, bet tik karo d ÷ka atsiveria kelias į šlov ę, nemirtingum ą, pagarb ą. „Etinis humanizmo mokymas asmen į kreip ÷ į vienatin į aukš čiausi ą tiksl ą - ,,amžin ą šlov ę” žem ÷s pasaulyje” 1:

1 Kuolys D., Asmuo, tauta ..., p. 24. 62

Juk šito karo šlov ÷ ir garsas didingo triumfo Sklinda už j ūrų pla čių, žemes tolimiausias pasiekia. (Pr ūsų karas , II, 382 – 383)

Amžiais išliks tavoji šlov ÷ ir vardas, ir žygiai, Jeigu nelaimes visas d ÷l t ÷vyn ÷s gal ÷si pakelti . (Žygis prieš Maskv ą, 697 – 699)

Jų šlov ÷ neišbl ÷s, kol gyvuos pasaulis, kol Saul ÷, M ÷nuo ir žvaigžd ÷s neprad ÷s suktis į kit ą pus ę. (Dešimtmetis pasakojimas , XII, 60 – 61)

Niekas geriau už tave neišmano Marso gudrybi ų. Neš dar iš ši čia tave Šlov ÷ nepailstan čiom plunksnom, Lauro šakel ÷ šventa dovanos dar tau amžin ą garb ę. (Radviliada , III, 849 – 851)

Tavo šis darbas neliks be šlov ÷s, be giesmi ų ši doryb ÷, Sklis ji po žem ę visur, aplenkus saul ę ir laik ą, Net už Amerikos; jos neužtrenks prab ÷gan čios dienos . (Karolomachija , 20 – 22)

Svarbu akcentuoti ir tai, kad kare išryšk ÷ja karvedžio asmenyb ÷, jo individualiosios savyb ÷s, charakterio ypatumai. Mūšio lauke atsiskleidžia ne tik karvedžio amato išmanymas, bet ir viena iš svarbiausi ų humanizmo iškeliam ų vertybi ų – sugeb ÷jimas išlikti žmogumi bet kokiu atveju, bet kokiomis s ąlygomis. Tokioje ekstremalioje situacijoje išryšk ÷ja visa, k ą savyje karvedys turi teigiama:

Reiškiasi protas žmogaus sumanymais, ginklais – narsumas, karo karš čiausiu metu paaišk ÷ja jo ištverm ÷, meil ÷ brangiai t ÷vynei, tiesos kareivi ų atžvilgiu siekis, 63

darosi aiškus, skaistus kuklumas pelnytuos triumfuos, meil ÷ taikai kare, d ÷l taikos prad ÷tame, matos . (Radviliada , IV, 305 – 309)

<...> iš tinginyst ÷s kare tikrai n ÷ra jokios naudos: reikia ten budriam b ūti, gudriam ir blaivaus proto, reikia ten ir narsos, be to, dar vikrumo. Išmintingas patarimas ten irgi labai vertinamas, O žod į „nesitik ÷jau“ geriau pamiršk, aš tau patariu . (Dešimtmetis pasakojimas , VI, 124 – 128)

Iki šiol kalb ÷jome apie vyraujan čiu motyvus, tam tikrus dorybi ų kompleksus, b ūdingus vis ų aptariam ųjų poem ų heroj ų portretams. Ta čiau tos poemos vis d ÷lto yra skirting ų autori ų skirtingais laikotarpiais ir skirtingomis aplinkyb ÷mis atsirad ę k ūriniai, tad visai nat ūralu, kad ir j ų pagrindini ų veik ÷jų portretai n ÷ra „nupiešti per trafaret ą“, o turi išskirtini ų, individuali ų bruož ų. Be abejo, pat į detaliausi ą herojaus paveiksl ą savo poemoje „Radviliada“ pateik ÷ Jonas Radvanas. Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas ir darbai čia aprašyti nuo pat herojaus vaikyst ÷s, - „juk m ūsų poetas ne tik apskritai pavaizdavo T ÷vyn ÷s gyn ÷ją, bet ir bendrais bruožais nušviet ÷ tokio gyn ÷jo ugdymo program ą bei pasaul ÷ži ūros metmenis“ 1.

[T ÷vai] atiduoda garbios prigimties ugdytojams s ūnų, kol pagavi jo mintis ir lyg žiedas skleidžiasi amžius: meno dalyk ų, kurie praturtina dvasi ą, temokys, vaiko širdel ÷j jautrioj te įdiegs praeities patyrimo, ką jis laiko geru, nuo ko vadina į šal į, kas prakilnu ir bjauru, o kas šird į ir dvasi ą paguodžia, ko Visagalis ir ko iš žmogaus reikalauja t ÷vyn ÷, na ir galiausiai kokia rom ÷nų bei graik ų senov ÷. (Radviliada , I, 211 -218)

1 Narbutas S., Tradicija ir originalumas ..., p. 103. 64

„Radviliada“ – vienintel ÷ poema, kurioje parodytas istorinio asmens tapsmas herojumi. Poemos autorius veda skaitytoj ą Mikalojaus Radvilos Rudojo visuomeninio gyvenimo keliais ir takeliais, bet visiškai nemini privataus jo gyvenimo peripetij ų. „Veikiausiai J. Radvanui r ūp÷jo pavaizduoti T ÷vyn ÷s gyn ÷ją, kuris jai aukojo netgi asmeninius interesus ir šeim ą“1. O štai A. Rimša savo heroj ų vaizduoja kaip labai paprast ą, real ų žmog ų, kuriam nesvetimi nat ūral ūs žmogiškieji poreikiai. „Dešimtmetis pasakojimas“ laikytinas pirmuoju Lietuvos literat ūroje „dr ąsiu m ÷ginimu vaizduoti heroj ų kaip gyv ą, jau čiant į, nat ūraliems impulsams pavald ų žmog ų“2. Štai, pavyzdžiui, naktinio bud ÷jimo epizodas, tiesiog ne įsivaizduojamas „Radviliadoje“ ar „Karolomachijoje“:

Toji dargana tuo metu jau visiems buvo įkyr ÷jusi, ką ir kalb ÷t apie etmon ą, ant kurio iki vidurnak čio krapnojo. Parjojo, tirta it žuvis, iš vandens ištraukta, - Galima įsivaizduoti, kaip jam anuo metu smagu buvo . (Dešimtmetis pasakojimas , VII, 29 – 32)

„Apie Livonijos karo didvyr į poetas dažnai kalba kaip apie artim ą draug ą, - tai primindamas drauge išgyventas smagias akimirkas, tai nuoširdžiai užjausdamas ar žav ÷damasis, tai viena šmaikš čia fraze „nuleisdamas ant žem ÷s“ neva privalom ą patetišk ą stili ų“3. Šiame k ūrinyje taip pat akcentuojami draugiški etmono santykiai su savo pavaldiniais – kareiviais. Iš poemos eilu čių dvelkte dvelkia ir t ÷viškas r ūpestis, ir kitoms aptartosioms poemoms neb ūdingas bendrumo ir lygyb ÷s su nekilmingais bendražygiais jausmas:

Jam niekis atsikelti vidurnakt į, jodin ÷ti po stovykl ą: kad žmon ÷s saugiai miegot ų, pats šaltyje sergsti . (Dešimtmetis pasakojimas , VIII, 55 – 56)

1 Ten pat, p. 101. 2 Patiej ūnien ÷ E. „XVI a. Lietuvos herojin ÷s poemos...“, p. 105. 3 Ten pat. 65

Iš vis ų kit ų šiame darbe nagrin ÷jam ų poem ų A. Rimšos k ūrinys išsiskiria tuo, kad poetas vaizduoja heroj ų ne tik kaip įsp ūdingomis pergal ÷mis gars ų karo vad ą, bet ir kaip žmog ų, kuris, kaip ir visi kiti mirtingieji, trokšta tur ÷ti šeim ą ir tokiu b ūdu prat ęsti savo gimin ę:

Paskui, prasid ÷jus tam ramiam metui, prad ÷jo m ąstyti, kad blogai vienam, be žmonos, b ūti . (Dešimtmetis pasakojimas , XXV, 1 – 2)

„Dešimtmetis pasakojimas“ užbaigiamas ne pergal ÷s triumfo aprašymu (kaip centrin ÷ „Pr ūsų karo“ dalis ar „Karolomachija“) ir ne herojaus mirties apdainavimu (kaip „Radviliada“), bet vestuvi ų puotos scena.

Šiame darbe nagrin ÷jamuose metraš čiuose iškyla viena, visus kitus kunigaikš čius užgožusi, fig ūra – Vytautas. Jo paveikslas taip idealizuojamas, poetizuojamas, kad nebeturi joki ų realiems žmon ÷ms b ūding ų bruož ų. O štai herojini ų poem ų autoriai - Vislicietis, Gradauskas, Rimša, Radvanas, Pilgrimovijus ir Bojeris, - nors ir prid ÷dami individuali ų pot ÷pi ų, savo k ūriniuose, galima sakyti, vieningai pavaizdavo iškilius, dr ąsius, aktyvius, energingus, mylin čius savo t ÷vyn ę karvedžius. Kaip jau buvo min ÷ta, šios savyb ÷s apskritai būdingos Renesanso epochos idealiam žmogui, taigi sav ųjų heroj ų paveikslais poetai atskleid ÷ labiausiai vertinamus to meto visuomen ÷je asmenyb ÷s bruožus.

66

III KARAS MOTIEJAUS KAZIMIERO SARBIEVIJAUS K ŪRYBOJE

III 1. M. K. Sarbievijus – baroko humanistas

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kaip ir metraš čių autoriai bei Renesanso poetai humanistai, kar ą vaizduoja kaip visa naikinan čią j ÷gą, nelaimes ir baisumus atnešant į reiškin į. „Sarmat ų Horacijus“, nors ir gyveno v ÷liau nei darbe aptartieji Renesanso autoriai humanistai, bet taip pat neabejotinai laik ÷si humanistini ų paži ūrų. D÷l šios priežasties baroko humanisto nuostata karo atžvilgiu esmingai nesiskyr ÷ nuo Renesanso humanist ų nuostat ų. Sarbievijaus k ūriniams būdinga refleksija, m ąsli tonacija, tam tikras, sakytume, skaidrumas, juose publicistiškai nebauginama karo padariniais, sutirštintomis spalvomis netapomi kruvini m ūši ų epizodai. Sarbievijus tęsia Renesanso humanist ų įtvirtint ą antikos klasik ų sekimo tradicij ą: į savo tekstus įkomponuoja antikos diev ų vardus ir su jais siejamas reikšmes, kurias naudojo ir Renesanso humanistai. Kalb ÷damas mums r ūpima tema, poetas dažniausiai, suprantama, mini Mars ą, taip personifikuodamas kar ą:

Ar girdit? Istro krantas jau aidi nuo Trimit ų gausmo; Alpi ų viršukaln ÷s, Auzonijos kalnai aukštieji Jau atsiliepia. Į nauj ą žyg į

Iš miest ų vyrus Marsas jau šaukia v ÷l. (Lemties žaidimai , I, 8, 25 - 29)

Mini Sarbievijus ir antikos dievyb ę Libitin ą – laidotuvi ų deiv ę, kuri taip pat personifikuojama ir įeina į definicijos „karas“ reikšmi ų lauk ą.

Pasaulis uoliai tri ūsia naikindamas Tai t ą, tai kitk ą. Kruvin į regin į 67

Su m ūšiais, su vaidais, griuv ÷siais Libitina mums kas dien ą rodo <...>. (Lemties žaidimai , II, 5, 65 - 68)

Sarbievijus itin pabr ÷žia taikos nešam ą g ÷rį ir ramyb ę. Netiesiogiai autorius teigia, kad karo veiksm ų metu visos od ÷je vardinamos moralin ÷s vertyb ÷s dingsta, - taigi karas suvokiamas kaip j ų nebuvimas. Šios abstrak čios dvasin ÷s vertyb ÷s personifikuojamos – toks abstrak čių ir vienareikšmišk ų s ąvok ų vartojimas, sekant antikos tradicija, taip pat buvo labai įprastas baroko epochoje:

Štai žiauri ų kar ų jau gr ÷sm ÷ nutolo, Išguita kadais jau Gerov ÷ gr įžta, Jau miestus Taika, pasikinkius baltus Žirgus, aplank ÷.

Sąžin ÷, Dora ir puikioji Laim ÷ Vežimu puošniu per laukus jau skrieja, Up ÷mis srauniom jau brangaus metalo Amžius atpl ūsta. Lemties žaidimai , I, 1, 1-8)

Paskutin ÷se šios citatos eilut ÷se galime įžvelgti tiesiogin ę autoriaus užuomin ą į antikos klasik ų pam ÷gt ą mit ą apie įsivaizduojam ą žmonijos istorijos etap ą - aukso amži ų. Pasak antikos autori ų, tai žmonijos istorijos pradžia, turinti rojaus bruož ų. Tai puikus laikas, kai nebuvo joki ų kar ų, kai pasaulyje vyravo harmonija ir ramyb ÷. Kai nevyksta karas, į žem ę gr įžta ne tik moralin ÷s, dvasin ÷s vertyb ÷s, bet ir materialin ÷ gerov ÷: Vešlesni javai, nusvarin ę varpas, Supas vilnimis, ir net linksta derliaus Pertek ę laukai, ir neskriaudžia dirv ų Šykš čiosios kaitros. 68

Paskui ožiukus j ų piemuo žingsniuoja, Rungias švilpyne su čaižiom cikadom; Iš kalv ų, kur tvanku jautukams, Sklinda baubimas. (Lemties žaidimai , I, 1, 25-32)

Sarbievijaus piešiami vaizdai išties primena antikos poet ų bukolikas, ta čiau m ūsiškis poetas labiau nostalgiškas: jo idiliški paveikslai skaitytojo suvokiami labiau kaip svaja, siekiamyb ÷ ar reta išimtis, prošvaist ÷ r ūsčioje realyb ÷je. Taika džiaugiasi net ir personifikuota gamta:

Džiaugias taika jau uolynai ni ūrūs, Šoka jau kalnai, o kalvas ir kaimus Ant kalv ų šlait ų ir šventes kaimie čių Lanko ramyb ÷. (Lemties žaidimai , I, 1, 33-36)

„Krikš čioniškasis Horacijus“ tarsi priešprieš ą taikos nešamoms dvasin ÷ms vertyb ÷ms, kurios įvardintos abstrak čiomis vienareikšm ÷mis s ąvokoms, parodo ir karo atnešamus personifikuotus baisumus ir negandas:

Tuo tarpu juodas Gedulas, Prievarta, Karai ir var į žvangin ęs Įtūžis, Ir R ūpesčiai, ir blyškios Ligos <...> Išnyko <...> (Lemties žaidimai , I, 5, 25-29)

69

Jau buvo kalb ÷ta, kad Renesanso epik ų k ūryboje gamta dažnai tampa aktyvia karo įvyki ų dalyve, karo veiksmai dažnai lyginami su gamtos reiškiniais. Panaši ų vietų randame ir Sarbievijaus lyrikoje:

Trumpam sustojo tarsi veržli audra Plienin ÷s gretos, pult pasirengusios Kol debesys sieros ugniniai Dang ų aptrauk ÷ sugriaudus ginklams. (Lemties žaidimai , IV, 4, 29-32)

Sarbievijus, siekdamas sustiprinti baugi ą art ÷jan čio karo atmosfer ą ir nor ÷damas š į reiškin į prilyginti nesuvaldomai, visa griaunan čiai ir naikinan čiai j ÷gai, vaizduoja kariuomen ÷s puolim ą lyg gamtos gaival ų siaut ÷jim ą:

<...> Lenkas iš čia mitrus, Iš ten lietuvis veržias; šitaip Dvigubas žaibas į tams ą trenkia

Arba dvi up ÷s nuo iškili ų kaln ų Žemyn taip sr ūva, nešdamos su savim Miškus ir vis ą gyv ūnij ą, Versdamos žem ÷n medžius aukštuosius. (Lemties žaidimai , IV, 4, 54-60)

„Sarmat ų Horacijus“, kaip ir metraš čių autoriai bei Renesanso rašytojai humanistai, akcentuoja žuvusi ų m ūšio lauke kari ų gausum ą:

Ak, kiek lavon ų liko gul ÷ti liko čia! Ir kiek edon ų, b ÷gan čių paskubom, Laukus nuklojo! <...> (Lemties žaidimai , IV, 4, 73-75) 70

III 2. Degradacijos motyvas M. K. Sarbievijaus eil ÷se

Visuomen ÷s smukimo, degradacijos motyvas šio poeto kūriniuose itin ryškus. Sarbievijaus poezija pasižymi tuo, kad joje puikiai atsispindi tuometin ÷s LDK politin ÷s, kult ūrin ÷s paži ūros, kryptys ir tendencijos. Jis vis ą epochos patirt į, madas ir nuotaikas sug ÷r÷ į save, o v ÷liau visa tai talentingai išliejo eil ÷mis. O gal jis, kaip puikus antikos literat ūros žinovas, užsimindamas apie tam tikrus visuomen ÷s „sugedimo“ aspektus, pasinaudojo jau min ÷tu aukso amžiaus mitu, kuris buvo itin m÷gstamas antikos poet ų (pirmasis j į pateik ÷ graik ų poetas Hesiodas). Tolesni žmonijos istorijos etapai yra sidabro, vario ir geležies amžiai – „laipsniškas politini ų, ūkini ų ir socialini ų s ąlyg ų blog ÷jimas iki galutinio išsigimimo; absoliu čiai pesimistinis tolesn ÷s žmonijos raidos vertinimas“1. Piktinimasis papro čių pagedimu – nuolatinis XVI a. vidurio – II pus ÷s Lietuvos autori ų teminis motyvas (min ÷tini Mykolo Lietuvio „Papro čiai“, Mikalojaus Husoviano „Giesm ÷ apie stumbr ą“ (konkre čiai - stumbro medžiokl ÷s papro čių Vytauto laikais ir poeto gyvenamuoju metu lyginimas), galyb ÷ Petro Roizijaus epigram ų bei satyr ų, Jono Radvano „Radviliada“ (pon ų puota turk ų antpuolio metu), poleminiai Andriaus Volano veikalai ir kt.). Sarbievijus, b ūdamas kult ūros elito atstovas ir tur ÷damas ryši ų su karališkuoju dvaru, puikiai jaut ÷ ir suprato, kokios nuotaikos vyrauja Lietuvoje, Vilniuje. Prisiminkime, „Istorijos svarstykl ÷s, XIII a. svirusios Lietuvos naudai, XVI a. jau sviro Ryt ų pus ÷n“ 2. D ÷l šios priežasties visai suprantama, d ÷sninga ir nat ūralu, kad jo kūryboje itin ryškus visuomen ÷s (bent jau tradiciškai aktyviausios jos dalies – bajorijos) degradacijos motyvas. Poetas ypa č peikia sav ų laik ų neveiklum ą, tinginyst ę, sugurim ą:

Ar mes senolių papro čius pardav ÷m Godžiajam Tirui, ar net į Tul ę juos Tremtin išvar ÷m? Neber ūpi Kopti į sta čią šlov ÷s virš ūnę. (Lemties žaidimai , I, 8, 1-4)

1 Antikos žodynas , vert ÷ R. Kumžien ÷, A. Tekorius, A. Trakymas, vertimo ats. redaktor ÷ D. Staškevi čien ÷, Vilnius, 1998, p. 33. 2 Burinskait ÷ K., Lietuvos ir Rusijos santykiai XV - XX a. , Vilnius, 2005, 43. 71

Ne vien ą dingst į Marsas suranda ir Visoki ų ginkl ų. Štai svetimautojos Meilus šypsnys įžiebia kar ą, Ir d ÷l Helenos šalis liepsnoja. (Lemties žaidimai , II, 5, 33-36)

Šioje od ÷je autorius akcentuoja, kad jo gyvenamuoju laiku karas gali kilti ir ne d ÷l švento reikalo (apginti valdov ą, savo šal į, jos žmones), bet ir, visai kaip Trojos laikais, d÷l daug menkesni ų priežas čių – moters palankumo ar šiaip aukštos kilm ÷s asmen ų vaid ų, kurie eskaluojami iki kautyni ų. Literat ūros istorikas D. Kuolys taip charakterizavo t ą laikotarp į: „Lietuvos bajorai dažnusyk, negaišdami teismuose, patys kardu sprendžia garb ÷s ir turto klausimus. Didikai savo pilyse laiko priva čius kal ÷jimus asmenin ÷ms s ąskaitoms suvedin ÷ti. <...>. D ÷l asmenini ų skriaud ų ir įžeidim ų išsyk ginklo besigriebiantys Lietuvos bajorai gan abejingai žvelgia į t ÷vyn ÷s vargus“ 1. Poetas pažymi, kad jo gyvenamojo meto pasaulyje vertybi ų skal ÷ išderinta, visuomen ÷je svarbiomis laikomos ne tikrosios vertyb ÷s, o tik paviršinis blizgesys. Sarbievijus apgailestauja, drauge ir piktinasi, kad didžiausia pagarba, privilegijos ir prestižiniai postai atitenka ne tiems, kurie aukojasi d ÷l savo valdovo, valstyb ÷s gerov ÷s, jos žmoni ų laisv ÷s, o tiems, kurie yra apsukresni, gudresni.

Deja, ne kariui tenka pirma vieta Prie vaiši ų stalo. Užima j ą guvus Nemokša ar g ÷dingas suk čius, Švytin čiu veidu tvieski ąs lyg saul ÷. (Lemties žaidimai , III, 7, 9-12)

Toliau pateikiamoje ištraukoje itin charakteringai Sarbievijus pabr ÷žia, kad išlep ę didvyri ų, garsi ų heroj ų ainiai jau nebežino, k ą reiškia iš ties ų kariauti.

1 Kuolys D., Asmuo, tauta, valstyb ÷ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s istorin ÷je literat ūroje: Renesansas. Barokas , Vilnius, 1992, p. 163. 72

Te atrodys karys r ūstus Ir laukin ÷s narsos kupinas, veidas be Nežabotos savival ÷s Ženklo ir apdarai be puošmen ų joki ų, Skruostai su ašmen ų žym ÷m, Vakarykšt ÷s kovos žaizdos teliudys tai. (Lemties žaidimai , I, 11, 31-36)

Sarbievijus kuria kiek teatrališk ą idealaus karvedžio paveiksl ą. Ta čiau tai netur ÷tų stebinti – juk barokas yra teatro epocha. Įdomu pasteb ÷ti, kad tokiu b ūdu jis netiesiogiai kritikuoja baroko epochoje vyraujan čias elgsenos madas - manieringum ą, dabitiškum ą, vyr ų išlepim ą. Dažnai kritikuojamas naujosios kartos didžiavimasis prot ÷vi ų užtarnauta garbe ir turtais:

Mūšy aukso nei žvangan čių Puošmen ų neprireiks. Klostytus apsiaustus Ir seges, ir netinkan čius Jums perlus nuo pe čių meskite, karžygiai! Kam gi spindin čiam šalmui dar Reikia plunksn ų – šitos plazdan čios puošmenos? (Lemties žaidimai , I, 11, 1-6)

Bene aiškiausiai nusivylimas „sugedusiais laikais” skamba šiose Sarbievijaus eilut ÷se:

G÷dina silpnas m ūs rankas senieji Ginklai. Per platus t ÷vo šarvas s ūnui Kabo ant pe čių, ir senoli ų str ÷l÷s Mūsų neklauso. (Lemties žaidimai , I, 16, 57-60)

73

III 3. Karas – nuožmios kovos arena

Kar ą Sarbievijus vaizduoja ne tik kaip socialin ę ir etin ę blogyb ę, bet ir kaip nuožmios kovos aren ą, kurioje išryšk ÷ja tikroji kario vert ÷. Tik m ūšio lauke atsiskleidžia, išsigrynina žmogaus dvasia, pelnoma tikroji (ne pinigais pirkta) šlov ÷, pripažinimas, geras vardas, garb ÷. Štai kaip ši mintis atsispindi od ÷je „Kvintui Aristijui“:

Tad savo amži ų, tok į aptingus į, Karu ir žygiais nebijok sukr ÷st; Dievai juk tau troškim ą dav ÷ Vardo kilnaus ir darb ų šloving ų. (Lemties žaidimai , III, 30, 13-16)

Iš šio poeto eil ÷se išreikšt ų min čių matome, kad jam priimtinos senosios, „riteriškosios“ vertyb ÷s – kilnumas, dr ąsa, pasiaukojimas. Poetas taip pat akcentuoja barokin ę mint į, kad vita est scenae similis – gyvenimas yra panašus į scen ą. Šiose eilut ÷se taip pat jau čiamas barokinis žmogaus dramatizmas ir tragiškasis savosios b ūties ir gal net istorin ÷s situacijos suvokimas.

Nars ūs nuostabiai, su šarvais puošniausiais Dedam ÷s kariais mes, įprat ę žaisti Kov ą, ne kovot, ir tuš čiai kartoti Žod į „kautyn ÷s“. (Lemties žaidimai , I, 16, 45-48)

Tad karas Sarbievijaus poezijoje nušvie čiamas ir kitu rakursu – suvokiama ne tik jo baisi prigimtis, bet ir pozityvus poveikis, – tik karo metu karvedys užsigr ūdina, tampa vertas garb ÷s ir triumfo. „Sarmat ų Horacijus“ tarsi teigia, kad karas – tam tikra visuomen ÷s apsivalymo ar nat ūraliosios atrankos priemon ÷, kad kai n ÷ra rimto karo, kaip tikro išš ūkio, priver čian čio mobilizuoti visas žmogaus galias, visuomen ÷ tarsi apsn ūsta, atsipalaiduoja ir ima degraduoti.

74

III 4. Idealaus karvedžio paveikslas M. K. Sarbievijaus k ūriniuose

Jau min ÷jome, kad Sarbievijus suk ūr÷ 1619 m. Vilniuje išleist ą poem ÷lę „Nuolanki pad ÷ka“, kurioje aukštinamas laim ÷tais m ūšiais garsus karo vadas Jonas Karolis Chodkevi čius. Taip pat jau buvo sakyta, kad svarbiausias m ūšis, po kurio šis lietuvi ų karvedys išgars ÷jo visoje Europoje, įvyko ties Salaspiliu (Kirchholmu) 1605 m. Kaip teigia A. Bumblauskas, „šis laim ÷jimas Lietuvos karybos istorijoje gali b ūti lyginamas su Žalgirio m ūšio pergale“ 1. Po šios pergal ÷s genialiam karo vadui sveikinimus siunt ÷ net pats popiežius, Anglijos karalius ir turk ų sultonas; apskritai, šitas „laim ÷jimas nustebino vis ą Europ ą“2. Lietuvos didysis etmonas taip pat pasižym ÷jo karuose su Maskva, Turkija ir totoriais. Itin įdom ų ir intriguojant į fakt ą apie ši ą diding ą asmenyb ę pateikia Lietuvos istorikas A. Šapoka. Kai 1621 m. turkai užpuol ÷ Lenkij ą, gynybai vadovauti paskirtas J. K. Chodkevi čius po pergalingo Chotino m ūšio (1622) netik ÷tai mir ÷, kaip manoma, nuo išsekimo. Tai štai: kur į laik ą ši žinia buvo uoliai slepiama tiek nuo savos kariuomen÷s, kuri ą sudar ÷ lenkai ir lietuviai, tiek nuo turkų. „Mat, visi žinojo, kiek jo vardas reiškia, tod ÷l jam mirus, visi įsakymai tebebuvo duodami jo vardu; buvo pavojinga kalb ÷ti apie jo mirt į: kariuomen ÷je b ūtų kilusi panika, o turkai b ūtų įsidr ąsin ę“3. Apdainuoti J. K. Chodkevi čiaus žygius Sarbievijus pasirinko poemos žanr ą. Šio žanro samprata, lyginant su Renesanso metu vyravusia, baroko epochoje šiek tiek pakito – „istorin ÷je poemoje stengiamasi aprašyti ne tiek konkretaus herojaus „gyvenim ą ir žygius“ ( vita et gesta ), kiek pateikti platesn ę įvykio ar mūšio panoram ą, ieškant paraleli ų su Antikos poemomis, ta čiau daug labiau papildant jas vietini ų realij ų medžiaga“4. Taip pat der ÷tų akcentuoti, kad „Nuolanki pad ÷ka“ yra ne tradicinis herojinis epas, bet progin ÷s panegirin ÷s poezijos k ūrinys, - juo Kraži ų j ÷zuit ų kolegija nor ÷jo atsid ÷koti savo finansiniam r ÷m÷jui ir glob ÷jui J. K. Chodkevi čiui. Sarbievijui buvo patik ÷ta sukurti pad ÷kos tekst ą dosniajam mecenatui. Poem ÷l÷je „Nuolanki pad ÷ka“ vaizduojama, kaip Apolonas (šiuo atveju – Kraži ų kolegijos alegorija), pasitelk ęs paukš čių ir žv ÷ri ų valdov ą Grif ą (Chodkevi čių gimin ÷s herbo fig ūra) kartu su personifikuota Istorija stato nemar ų paminkl ą J. K. Chodkevi čiui. Poemoje gausu pompastikos, patoso, alegorij ų, barokin ų puošmen ų. D. Kuolys teigia, kad „asmuo [baroko epochoje] šlovinamas, gerai suvokiant jo žemiškos šlov ÷s tuštyb ę: panegirikas

1 Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795 , Vilnius, 2005, p. 300. 2 Šapoka A., Lietuvos istorija , Vilnius, 1989, p. 307. 3 Ten pat, p. 310. 4 Ul činait ÷ E., Jovaišas A.., Lietuvi ų literat ūros istorija XIII-XVIII amžiai , Vilnius, 2003, p.189. 75 savo glob ÷jams rašo D. Noborvskis, Z. Morštynas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus <...>, asmenin ÷je poezijoje išpaž įstantys vis ų šio pasaulio laikinum ą ir menkyst ę. Taigi panegirizmas t ÷ra tik „gyvenimo spektaklio“ dekoracija“ 1. „Pad ÷koje”, nepaisant jos panegirinio pob ūdžio, puikiai atspind ÷ta ir mums r ūpima karo tema. Kaip jau buvo sakyta anks čiau, J. K. Chodkevi čius buvo įžymus to meto karvedys, tod ÷l Sarbievijus pasinaudojo realiais jo atliktais žygiais ir, poetiškai apdoroj ęs faktus, paraš ÷ puiki ą panegirik ą. „Nuolankioje pad ÷koje“ Sarbievijus, kaip ir J. Radvanas „Radviliadoje“, tiesa, labai glaustai, bet išraiškingai vaizduoja žmogaus tapsm ą herojumi. J. K. Chodkevi čius rodomas skaitytojui trimis savo gyvenimo etapais – vaikyst ÷je, jaunyst ÷je ir brandaus amžiaus. Suprantama, pasakojama nelie čiant asmeninio, intymaus šio garsaus ir turtingo žmogaus gyvenimo. Visa „Pad ÷ka“ parašyta siekiant pašlovinti jo karinius sugeb ÷jimus ir laim ÷jimus.

Ar nematai, kaip jisai, dar k ūdikis, šliaužia prie kardo? Šalm ą didžiul į ranka kaip lie čia ir plunksnas, kur svyra Nuo viršugalvio? Kaip, rodos, veltui stengias pakelti Jis dešini ąja gležna dešimtsluoksn į skritul į skydo Net įsirež ęs ir kaip, ne įsteng ęs pakelti, palieka Jį nusimin ęs? <...> (Nuolanki pad ÷ka, 341-346)

Protas Febo menams imlus ir link ęs prie Marso, Renkas Kastalijos 2 sau lobius <...>. (Nuolanki pad ÷ka, 360)

Pastarojoje ištraukoje aiški užuomina į humanistin į išsilavinim ą. Iš vis ų anks čiau aptart ų poem ų autori ų karvedžio mokytum ą ir išsilavinim ą akcentavo tik J. Radvanas, - galima sakyti, M. K. Sarbievijus ir šiuo atžvilgiu panašus į j į. Pabr ÷žtina, kad „Radviliada“ ir „Pad ÷ka“ buvo sukurtos tuo Lietuvos istorijos laikotarpiu, kai vis labiau buvo vertinamas išsimokslin ęs žmogus, o ir aukštas

1 Kuolys D., Asmuo, tauta, valstyb ÷ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s istorin ÷je literat ūroje: Renesansas. Barokas , Vilnius, 1992, p. 161. 2 Kastalija – šaltinis netoli Delf ų, antikos laikais buvo skirtas m ūzoms. M ūzos Renesanso ir baroko kontekstuose paprastai tapatinamos su laisvaisiais mokslais (menais). 76 pareigas užimant į asmen į vis sunkiau buvo įsivaizduoti be tinkamo išsilavinimo. D ÷l šios priežasties Renesanso poetui Radvanui teko net kiek pagražinti M. Radvilos Rudojo biografij ą (šis universitete nesimok ÷) ir įvesti alegorin ę M ūsajo fig ūrą, o štai Sarbievijui fantazijos pasitelkti neprireik ÷ – J. K. Chodkevi čius jaunyst ÷je studijavo prestižiniame Ingolštato universitete. Kai kuriose od ÷se „krikš čioniškasis Horacijus“ netgi nubr ÷žia tarsi gaires, kokiomis savyb ÷mis, b ūdo bruožais turi pasižym ÷ti pagarbos ir amžinos šlov ÷s vertas karo vadas:

Reikia čia geležies, tvirtos Rankos, b ūdo narsaus. Jeigu turi šiuos tris Dalykus, Gerionui tu Lygus ir neparblokš Herkulis pats tav ęs Nei Mimantas nebus baisus, Nei Stenelas arba Idomen ÷jas tau. (Lemties žaidimai , I, 11, 25-30)

„Nuolankioje pad ÷koje“ Sarbievijus gan tradiciškai vaizduoja, kaip karvedys veržiasi į m ūšį:

<...> puola jisai į pat į vidurį prieš ų, Griaud ÷ja ginklais šiurpiais ir pro apnuogintus kardus, Žirgus, ietis, šalmus bei per vaitojan čią kr ūvą, Per lavonais nuklotus laukus, per leisgyvi ų krauj ą Veržias it žaibas. (Nuolanki pad ÷ka, 396-400)

„Krikš čioniškojo Horacijaus“ poezijoje randame ir barokinio pamaldumo apraišk ų – nugal ÷jęs priešus karvedys ne džiaugiasi pergale, ne pagautas išdidaus pasig ÷r÷jimo savimi išdidžiai apžvelgia kautyni ų lauk ą kaip nugal ÷tojas, o pamaldžiai ir nusižemin ęs „sustoja, ginklus sud ÷jęs, ir žvelgia į dang ų“ ( Nuolanki pad ÷ka , 392 – 393), tarsi prašydamas Aukš čiausiojo malon ÷s ir atsiprašydamas už žmoni ų žudynes. Gindamas savo šal į ir tokiu b ūdu išreikšdamas meil ę t ÷vynei, barokinis herojus pelno Apvaizdos malon ę. Taigi idealus karvedys yra atsakingas, įsipareigoj ęs, sakytume, dviejuose lygmenyse: dangiškajame - Dievui ir žemiškajame - savo tautai, jos žmon ÷ms. 77

Dažnoje od ÷je Sarbievijus pabr ÷žia kintan čios s ÷km ÷s motyv ą. Tokiu būdu baroko epochoje dažnai b ūdavo išreiškiama žmogaus priklausomyb ÷ nuo aukštesni ų j ÷gų, kuri ų jis niekaip negali kontroliuoti. Taip tarsi paneigiama renesansin ÷ antropocentrizmo id ÷ja, - tiesiog žmogus atsiduoda į aukštesni ų j ÷gų rankas. „Istorini ų įvyki ų baigt į nulemi ąs Viešpats, o ne politiko ar kario narsa“ 1.

Ak, kok į m ūšį teko matyti tada, Kai ietys švilp ÷ dakijos laukuose Ir Marsas lyg audra grum ÷jo, Kintan čią s ÷km ę žad ÷jo ginklai. (Lemties žaidimai , IV, 4, 25-28)

Od ÷je, skirtoje S. Pacui, išreiškiama išties įdomi ir kiek netik ÷ta mintis, - jo gyvyb ÷s išsaugojimo garantas es ąs mirties nebijojimas. Jei karvedys aktyviai dalyvaus m ūšyje, nesibaimindamas puls į kovos s ūkur į, jo narsos išsig ąs net pati lemtis ir Parkos nenutrauks dr ąsiojo herojaus gyvyb ÷s si ūlo. Čia, suprantama, hiperbolizuojama geram karvedžiui būtina savyb ÷ – narsumas, kuri ą akcentavo ir nežinomi metraš čių rašytojai, ir Renesanso poetai humanistai.

Tik bešarvi ų pab ūgstama, Ir pavojai kone patys narsuoliams iš Kelio traukias paskubom. <...> Ko pab ūgsta lemtis, t ą ji aplenks. (Lemties žaidimai , I, 11, 53-60)

„Sarmat ų Horacijus“ akcentuoja, kad kariui ž ūti m ūšyje yra garbinga. Karvedžiui tokia mirtis atneša nebl ÷stan čią šlov ę, pripažinim ą per amžius:

Šlov ÷s didžiausios laurus žad ÷dama Ir did į gars ą, siel ų valdytoja,

1 Kuolys D., Asmuo, tauta, valstyb ÷ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s istorin ÷je literat ūroje: Renesansas. Barokas , Vilnius, 1992, p. 157. 78

Garb ÷, dažna mirties bi čiul ÷, Ved ÷ j į ten, kur daugiau gelon ų. (Lemties žaidimai , III, 24, 25-28)

Šioje vietoje reik ÷tų pasteb ÷ti, kad metraš čiuose, Renesanso rašytoj ų poemose šlovinami karvedžiai šlov ÷s akimirk ų sulaukia dar b ūdami gyvi, o cituotoje Sarbievijaus od ÷je karvedys ž ūva mūšyje. Tok į siužeto ving į nul ÷m÷ apdainuojamo herojaus Jurgio Rudaminos ž ūtis, taigi realus faktas. Tokia mirtis garantuoja amžin ą gyvenim ą gyv ųjų atmintyje:

O Gandas sklinda lyg trimitu garsiu. Jis skelbia amžiams žini ą šloving ąją. Valio, triumfe! Tarp žvaigždyn ų Rudamina gyvena. (Lemties žaidimai , III, 24, 49-52)

Kaip matome, Sarbievijus idealaus karvedžio paveiksl ą k ūr÷ tarsi nes ąmoningai vadovaudamasis amžinojo vyriškumo principais – vyras karys privalo b ūti dr ąsus, kovingas, išsilavin ęs, pamaldus. Visus šiuos idealiam karvedžiui priskirtinus bruožus akcentavo ir metraš čių autoriai, ir Renesanso rašytojai humanistai. Min ÷tos savyb ÷s sudaro tarsi bendr ą vardikl į, kuris su tam tikromis nereikšmingomis variacijomis įprasmina idealaus kario paveiksl ą, siektin ą ideal ą, nustatyt ą etalon ą.

79

IV KARAS TAIKOS METU

IV 1. Politin ÷ ir kult ūrin ÷ Lietuvos situacija Simono Daukanto gyvenamuoju laikotarpiu

Iškiliausio XIX a. pirmosios pus ÷s lietuvi ų šviesuolio Simono Daukanto (1793 - 1864 m.) gyvenamasis laikotarpis buvo itin sud ÷tingas Lietuvai tiek politine, tiek kult ūrine prasme. „Vis ą t ą laik ą [turimi omenyje 1795 – 1918 m.] lietuvi ų tauta gyveno okupacijos s ąlygomis. Ji tur ÷jo atlaikyti tris pagrindines priešiškas j ÷gas: Mažojoje Lietuvoje – vokietinim ą, Didžiojoje Lietuvoje – lenkinim ą ir rusinim ą“1. Kadangi Daukantas gyveno Didžiojoje Lietuvoje, mums aktual ūs tik joje vyk ę procesai. Lenk ÷ti lietuviai prad ÷jo po Kr ÷vos sutarties (1385 m.), po krikšto (1387 m.) ir ypa č po Liublino unijos (1569 m.), taigi Lietuva polonizacij ą jaut ÷ jau nuo pat XIV amžiaus. P. Čep ÷nas teigia, kad pagrindiniai lenkinimo centrai buvo dvaras, bažny čia ir mokykla 2. Labiausiai buvo sulenk ÷ję bajorai – dažnas jau net nebemok ÷jo lietuviškai; jų tautin ÷ savimon ÷ taikliai apib ūdinama posakiu gente Lituanus, natione Polonus . Tuo laikotarpiu niekas net ne įsivaizdavo galimyb ÷s Lietuvai kada nors tapti suverenia valstybe. Lietuvos bajorai buvo unijini ų paži ūrų, t. y. jie siek ÷ atgaivinti bendr ą Lietuvos-Lenkijos valstyb ę, kurioje, suprantama, tur ÷jo lyderiauti Lenkija. 1812 m. carui apsilankius Vilniuje bajorija band ÷ der ÷tis d ÷l bendros valstyb ÷s atgaivinimo, ta čiau nes ÷kmingai, nes šis klausimas n ÷ nebuvo paliestas. D ÷l šios priežasties pasitaikius progai - kai Pranc ūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas paskelb ÷ kar ą Rusijai – bajorija puol ÷ į Pranc ūzijos imperatoriaus gl ÷bį. O šiam, suprantama, Europos periferijos valstyb ÷s reikalai r ūp÷jo mažiausiai. 1812 m. įvyko garsusis Napoleono žygis į Maskv ą, po kurio žlugo šio imperatoriaus galyb ÷, o kartu su ja ir Lietuvos bajor ų viltys atgaivinti unijin ę Lietuvos-Lenkijos valstyb ę. Lietuva ilgam atsid ūr÷ Rusijos imperijos gniaužtuose. Simonas Daukantas turb ūt nuo paauglyst ÷s laik ų juto dviej ų kult ūrų įtak ą – jau tapus į įprastu reiškiniu Lietuvos gyvenime lenkinim ą ir itin agresyv ų rusinim ą. Prijungus Lietuv ą prie Rusijos imperijos, carai vienas po kito siek ÷ kuo labiau surusinti lietuvius, ta čiau iš karto, „priešingai

1 Lietuvi ų literat ūros istorija: XIX amžius , Vilnius, 2001, p. 3. 2 Čep ÷nas P., Nauj ųjų laik ų Lietuvos istorija , Vilnius, 1992, p. 59-63. 80 carizmo norams, krašte sustipr ÷jo polonizacija, atsirado „bendro likimo“ koncepcija“ 1. Savo ruožtu „caro vyriausyb ÷ ÷m÷si priemoni ų caro valdžiai įtvirtinti. Iš tikr ųjų jau XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje pasireišk ÷ visos pagrindin ÷s caro vyriausyb ÷s vidaus politikos tendencijos, pagr įstos „sta čiatikyb ÷s, vienvaldyst ÷s ir tautiškumo (liaudiškumo) formule“2. Lietuvius buvo siekiama nutautinti, asimiliuoti. D ÷l šios priežasties buvo griežtai centralizuota valdžia, Lietuva suskaldyta į gubernijas (Vilniaus, Kauno ir Gardino), čia gyventi atkeliami rusai, ypa č griežtai kontruoliuojama knyg ų leidyba (d ÷l šios priežasties kiekviena, net ir mažiausia, knygel ÷ buvo teikiama patikrinti cenz ūrai), suvaržyta katalik ų dvasininkijos jud ÷jimo laisv ÷, mažinamas dvasinink ų skai čius ir pan. O po 1831 m. sukilimo net buvo uždarytas Vilniaus universitetas, panaikintas Lietuvos Statutas. Svarbu akcentuoti ir tai, kad dar prieš paskutiniuosius valstyb ÷s padalijimus, XVIII a. pabaigoje buvo itin aktyviai diskutuojama d ÷l baudžiavos panaikinimo. B ūtent baužiaviniai santykiai stipriai stabd ÷ lietuvi ų valstie čių asmens laisv ę ir ūkio pažang ą. Konservatyvioji bajorijos dalis buvo prieš valstie čių išlaisvinim ą, o liberalioji – už. Daukantas taip pat buvo baudžiavos panaikinimo šalininkas, jis pasisak ÷ už prigimtin ę kiekvieno asmens laisv ę. D ÷l šios priežasties savo veikaluose Daukantas itin pabr ÷žia tautos s ąmoningum ą ir laisv ÷s siek į. „Pagrindin ÷ Daukanto istorijos veikal ų tema yra laisv ÷ – žmogaus ir tautos laisv ÷. Pagrindin ÷ id ÷ja – laisvas žmogus laisvoje tautoje. Tik laisvas žmogus gali apginti tautos laisv ę“3. Ši id ÷ja iš esm ÷s išreiškia šviet ÷jišk ą pasaul ÷ži ūrą ir pagrindin į jos princip ą – kiekvienas žmogus iš prigimties yra laisvas. Šviet ÷jiškos id ÷jos Lietuvą per Lenkij ą pasiek ÷ iš Pranc ūzijos. Paties Daukanto t ÷vai iš pradži ų buvo valstie čiai činšininkai (šie valstie čiai negal ÷jo kilnotis iš vienos vietos į kit ą ir vis ą gyvenim ą priklaus ÷ vienam dvarui), o v ÷liau, po 1831 m. sukilimo, jie tapo valstybiniais valstie čiais. Simono t ÷vas buvo dvaro eigulys, tod ÷l ši šeima tur ÷jo geresnes gyvenimo s ąlygas nei dauguma kit ų valstie čių. D ÷l šios priežasties S. Daukantas gal ÷jo mokytis. Pirmiausia jis mok ÷si Kretingos mokykloje, v ÷liau – Kalvarijos, kol galiausiai p ÷sčias iškeliavo į Vilni ų, čia baig ÷ Vilniaus gimnazij ą, o po jos – Vilniaus universitet ą. Vilniaus universitete Daukantas prad ÷jo studijuoti 1816 m. Tuo metu šis universitetas buvo „lenkiška įstaiga ir lenk ų kult ūros skleid ÷ju Lietuvoje“ 4, d ÷stomoji kalba (po Edukacin ÷s komisijos reform ų) taip pat buvo lenk ų. Lietuvos bajorams parodžius prielankum ą Napoleonui, rus ų valdžia

1 Genzelis B., Kult ūrų s ąveika , Vilnius, 1989, p. 15. 2 V ÷bra R., Lietuvi ų visuomen ÷ XIX a. antrojoje pus ÷je , Vilnius, 1990, p. 18. 3 Lietuvi ų literat ūros istorija: XIX amžius , Vilnius, 2001, p. 644. 4 Šapoka A., Lietuvos istorija , Vilnius, 1989, p. 450. 81 suskato paimti Vilniaus universitet ą į savo įtakos zon ą. Buvo imtasi kontroliuoti ir d ÷stytojus (jie tur ÷jo iš anksto pateikti savo konspektus, kad juose neb ūtų joki ų valdžiai nepalanki ų min čių ir pan.), ir studentus. Mokytis čia gal ÷jo tik asmenys, pateik ę bajoryst ę įrodan čius dokumentus. „Ta čiau visos tos priemon ÷s mažai tepad ÷jo. Tautiškoji lenk ų id ÷ja universitete ir lenk ų bajor ų tarpe jau buvo įsigal ÷jusi, ir jos jau nebegalima buvo nuslopinti“1. Pirmosios lietuviškos istorijos autorius dvejus metus studijavo Literat ūros ir laisv ųjų men ų fakultete ( čia jis klaus ÷ lotyn ų, lenk ų, rus ų literat ūros paskait ų, taip pat retorikos bei poezijos, pranc ūzų kalbos bei krašto ir prigimtin ÷s teis ÷s paskait ų), o v ÷liau per ÷jo į Moral ÷s ir politikos moksl ų fakultet ą. Čia jis išklaus ÷ istorijos, krašto teis ÷s kursus, lank ÷ rom ÷nų bei užsienio krašt ų civilin ÷s ir baudžiamosios teis ÷s bei kanon ų teis ÷s paskaitas. Apskritai Daukantui „teko klausyti kone vis ų žymiausi ų universiteto literat ūros žinov ų, kalbinink ų, teisinink ų, istorik ų paskait ų, ta čiau nesuklysime tardami, kad per visas studijas didžiausi ą d ÷mes į jis skyr ÷ Lietuvos ir jos teis ÷s istorijai“ 2. Daukanto darbo baras gana platus. J. Girdzijauskas labai taikliai ir tiksliai prioritet ų tvarka išskyr ÷ šio itin darbštaus ir kruopštaus lietuvi ų „kult ūros rams čio“ veiklos sritis: „Pagrindin ÷s kult ūros sritys, kuriose darbavosi Daukantas, yra 1) istorija, 2) tautosaka, 3) vertimai ir sekimai, 4) vadov ÷liai, 5) kalba, 6) ūkiški leidiniai“ 3. Tiesa, pats Daukantas save laik ÷ tik istoriku, o tautosakos rinkim ą, vertimus, vadov ÷li ų rašym ą, žodyn ų sudarin ÷jim ą suprato kaip pareig ą, kuri ą turi atlikti kiekvienas apsišviet ęs pilietis, kuriam r ūpi tauta ir jos likimas. Mus šiuo atveju labiausiai domina šio užsispyrusio ir nepripaž įstan čio kompromis ų žmogaus istoriniai veikalai, kuriuose „kronikinis istorinis pasakojimas susipina su beletristiniu pasakojimu“ 4. Vertinant šiuolaikiniais kanonais, Daukantas n ÷ra nei „tikras“ istorikas, nei „tikras“ literatas. Bet XIX a. Lietuvoje šio žmogaus atlikti darbai tur ÷jo milžinišk ą reikšm ę, ir ne tik tuomet. Jis paraš ÷ keturis didel ÷s apimties veikalus, kuriuose k ūrybiškai, „emocingu žodžiu“ 5 aprašo, pasakoja Lietuvos istorij ą. „Vis ų Daukanto istorijos veikal ų tarpusavio ryšys yra glaudus. „Darbai“ buvo „Istorijos žemaitiškos“ prototipu. Šios gi trumpesnis variantas yra „Pasakojimas apie veikalus

1 Ten pat, p. 451. 2 Merkys V., Simonas Daukantas , Vilnius, 1991, p. 37. 3 Lietuvi ų literat ūros istorija: XIX amžius , 2001, p. 463. 4 Ten pat, p. 645. 5 Ten pat. 82 lietuvi ų tautos senov ÷je“. „B ūdo“ užuomazg ų matyti jau „Darbuose“, o „Istorijoje žemaitiškoje“ yra beveik visi, žinoma, tik siauriau išd ÷styti, b ūsimojo „B ūdo“ skyriai“1. Lietuvos istorijos veikalai Daukantui kainavo itin daug, – kad gal ÷tų prieiti prie Lietuvos metraš čių, jis pirmiausia susirado darb ą Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje, bet čia jam ne kažin k ą pavyko nuveikti, v ÷liau įsidarbino Peterburge, Valdan čiojo senato kanceliarijoje, kur ir pasiek ÷ savo tiksl ą – naktimis, šaltose patalpose ir įtemptais nervais, bet tvirta dvasia perrašin ÷jo Lietuvos istorijai reikšmingus dokumentus. Kaip teigia V. Merkys, „istoriko darbas tuomet tur ÷jo politin ÷s veiklos pob ūdį. Tauta, netekusi savo valstybingumo, elementari ų politini ų teisi ų, istorij ą gal ÷jo suprasti kaip šauksm ą nesitaikyti su n ūdienos pad ÷tim“2. Kaip teigia J. Girzdijauskas, „Lietuvos istorij ą Daukantas pirmiausia skyr ÷ valstie čiams – tiems, kurie išsaugojo tautin ÷s kult ūros pagrindus: gimt ąją kalb ą, tautosak ą, papro čius, „senov ÷s būdą“3. Iš esm ÷s toks jo siekis kirtosi su visuotine to meto valdžios nuomone, es ą valstie čiams visiškai pakanka skaityti tik maldaknyges, kalendorius, ūkio patarimus ir panaši ą lekt ūrą, kuri jokiu būdu neskatint ų j ų m ąstyti apie laisv ę, tautin ę savimon ę ir tiesiogiai ar netiesiogiai neragint ų sukilti prieš Rusijos caro valdži ą. Daukantas iš šiame darbe nagrin ÷jam ų autori ų labiausiai išsiskiria tuo, kad visus savo darbus paraš ÷ lietuvi ų kalba. „Vis ų Daukanto istorini ų, folkloristini ų, mokyklini ų, šviet ÷jišk ų rašt ų ir leidini ų tikslas buvo gryninti lietuvi ų kalb ą, praskinti jai keli ą į vieš ąjį gyvenim ą ir mokslin ę literat ūrą“4. Pažym ÷tina, kad jis nesiek ÷ subendrinti lietuvi ų kalb ą, atvirkš čiai – jam r ūp÷jo jos gyvybingumas, tod ÷l savo veikalus raš ÷ tarmiškai – gausu ir žemai čių, ir aukštai čių tarmei priskirtin ų žodži ų, posaki ų ir pan. Daukantas kalbos reikšm ę suvok ÷ kaip romantikai: kalba esanti pagrindinis elementas, leidžiantis tautai išlikti ir gyvuoti. Kalba siejama su tautos dvasia, su jos charakteriu. Romantizmo atspindži ų Daukanto darbuose yra ir daugiau, kaip antai jau cherstomatiniu pavyzdžiu tap ęs senov ÷s giri ų vaizdavimas, taip pat dabartini ų ir pr ÷jusi ų laik ų supriešinimas, harmonija tarp gamtos ir žmogaus. Simonas Daukantas – neeilin ÷, unikali fig ūra lietuvi ų literat ūroje, istorijoje, kult ūroje. Tai buvo žmogus, pirmasis iš lietuvos šviesuli ų taip aiškiai suprat ęs ir įvertin ęs gimtosios kalbos svarb ą lietuvi ų s ąmoningumui ir patriotiškumui puosel ÷ti. Tai buvo žmogus, visiškai atsisak ęs savo

1 Merkys V., Simonas Daukantas , Vilnius, 1991, p. 101. 2 Ten pat, p. 84. 3 Lietuvi ų literat ūros istorija: XIX amžius , 2001, p. 643. 4 Merkys V., Simonas Daukantas , Vilnius, 1991, p. 121. 83 gerov ÷s, karjeros, šeimynin ÷s laim ÷s ir vis ą savo erudicij ą, prot ą ir išmint į, net sveikat ą paaukoj ęs vienam tikslui – Lietuvai, jos kalbai, istorijai, kult ūrai ir tautai išsaugoti.

IV 2. Karo tema Daukanto raštuose: tradicij ų t ąsa

Daukantas, kaip anks čiau šiame darbe nagrin ÷ti autoriai, vadovaujasi krikš čioniška vertybi ų sistema ir tod ÷l kar ą vertina neigiamai, suvokia j į kaip nelaimes, baisumus ir žiaurumus nešant į reiškin į, apib ūdina j į neigiam ą konotacij ą turin čiais epitetais: „baisus“, „žiaurus“, „baisiai kruvina kova“, „kruvina m ūša“, „kruvina kova“, „baisi ir kruvina m ūša“, „kruvinas ir maringas karas“, „baisi pj ūtis“, „baisi terion ÷“, „kruvina, maringa kar ÷“, „r ūsti diena“. Išvardintieji epitetai gal ir n ÷ra itin įsp ūdingi, lyginant juos su ankstesni ų epoch ų autori ų (teisingiau, šiuolaikini ų j ų vert ÷jų) parinktais, bet iš esm ÷s jie išreiškia identišk ą, t. y. iš principo neigiam ą poži ūrį. Mūsų autorius, kaip ir Renesanso bei baroko rašytojai, karo galyb ę, griausmingum ą, gaivališkum ą lygina su gamtos stichijomis, gamtos reiškiniais. Tiesa, tokių viet ų Daukanto veikaluose n ÷ra daug, ta čiau jos tikrai įtaigios ir vaizdingos: „Tuojau ant balso popiežiaus lenkai, moz ūrai, silezionys, čekai, moravai gaujomis ÷m÷ tvinti į Lietuv ą ir Žemai čius. Lietuviai, žemai čiai, išgird ę, jog visi krikš čionys kelias ant j ų, n ÷maž to nenusimin ÷, bet skubinai ir šarpiai tiek ÷s, kad gal ÷tų tuos debesis krikš čioni ų attolinti“ ( Darbai , 1976, 215); „Tuo tarpu pl ūdo meldžionys kaipo tvanai į Parus į ir Padaugav į, Teutonijoj sukelti“ ( Pasakojimas , 1976, 263). Kaip kadaise M. K. Sarbievijus, istorikas neretai pabr ÷žia, kad karo s ÷km ę lemia ne kas kita, o laim ÷, t. y. fort ūna. Poži ūriu į pomirtin į pasaul į Daukantas skiriasi nuo Jono Vislicie čio, o štai apie laim ę, s ÷km ę kalba iš esm ÷s t ą pat į: „<...> susir ÷mę šalys it m ūrai dideles valandas gr ūm÷s lygia laime ir narsumu <...>“ ( Darbai , 1976, ?); „<...> lietuviai, kaln ÷nai ir žemai čiai, kruvinai gr ūm÷s su kryžokais pastr ÷vyj, o su žuv ÷dais paižor ÷j su įvairia laime <...>“ ( Pasakojimas, 1976, 473). Tautos budintojo sukurti m ūši ų vaizdai itin išraiškingi, intensyvumu ir pagavumu neatsiliekantys nuo lietuvišk ųjų herojini ų poem ų autori ų aprašyt ų kautyni ų: „Pirmajame susir ÷mime šali ų [t. y. vokie čių ir lietuvi ų] ragotin ÷s vien l ūždamos pašk ÷jo, ugnis kalavij ų žiebavo, o vyrai it ąžuolai virto, krauj ų latakai varv ÷jo, k ūnų ir žirg ų jau š ūsnys riogsojo <...>“ ( Istorija , 1995, 167); „Abi pusi puol ÷ ant viena antros kai nesavyj, bet žemai čiai atr ÷m÷ savo rend ÷tiniais br ūkliais meldžioni ų rindas ir kibo grumtis vyras su vyru. Žemai čiai juo ilgyn, juo narsyn r ÷m÷s, nebtverdami 84 perkrikštai vieni jau guro, kiti muko šalin <...> (Pasakojimas , 1976, 274); „<...> puol ÷ su vis ų didžiausia smarkybe ant j ų ir tenai vienus kardais, kitus ragotin ÷mis ard ÷“ ( Istorija , 1995, 98). Vaizdo intensyvum ą kuria itin ekspresyv ūs ir išraiškingi tarminei leksikai priskirtini veiksmažodžiai. Tokie epizodai rodo neabejotinus literat ūrinius Daukanto gabumus. Po didingo m ūšio ne tik karo laukas lieka nuklotas lavonais, bet ir upi ų vagos priverstos žuvusi ųjų k ūnų: „Saul ÷ jau gerai buvo persvirusi per dvylika, kraujas abejoj pus ÷j varv ÷jo, o š ūsnys puiki ų puikesni ų žirg ų sumuštos su k ūnais kareivi ų ni ūksojo, maž bebuvo tarp kareivi ų neluoš ų <...>“ ( Darbai , 1976, 221); „Paskui met ÷si abi pusi ant viena antros it nesavyj į kov ą: tuojau vyrai kai ąžuolai prad ÷jo virsti abiem pus ÷m, jau t ūkstan čiai gul ÷jo žeist ų, t ūkstan čiai klaksojo lavon ų <...>“ ( Pasakojimas , 1976, 286); „<...> lietuvi ų vyresnieji taip bukliai buvo savo kareivius sustatę, jog skriejan čius gudus visus į verpetus Dauguvos sugr ūdo, kuri b ūk kurg ÷jusi per kamš ą k ūnų it per purvyn ą <...>“ ( Darbai , 1976, 168). Karo atnešamas nelaimes ir baisumus Daukantas vaizduoja iš esm ÷s taip pat, kaip ir XVI – XVII a. herojini ų poem ų autoriai. Karo padarinius itin skaudžiai pajunta labiausiai pažeidžiama visuomen ÷s (tiek saviški ų, tiek prieš ų) dalis – senoliai, moterys ir vaikai: „Mažne iki paskuojo išgaišino lenkai t ą narsi ą gimin ę: kaipogi auguosius iškirto, motrišk ąsias ir vaikus į vergus išvar ÷, o krašt ą j ų sun ÷r÷ su savo ūke“ ( Pasakojimas , 1976, 307); „Komadas, kamendotas pilies Karaliau čiaus <...> v ÷tra įsigr ūdo į pil į Minged ÷nų, kurioj iškirtusiu visus, galin čius ginkl ą nešioti, žmonas ir vaikus į vergus išvar ÷“ ( Darbai , 1976, 223); „<...> trauk ÷ [Vytautas] į Dobryni ą, kurią į k ūlį ir vanden į apvert ę, iškirto ir dar ne tiktai auguosius, nes senus ir k ūdikius <...>“ ( Darbai , 1976, 372). Daukantas, kaip ir ankstesni ų epoch ų autoriai, akcentuoja dar vien ą nelaim ę, kuri ą atneša karas, - bad ą: „<...> įgul ÷ [t. y. įgula] <...>, suvalgiusi ne vien visus gyvulius, bet ir j ų kailius, vienos bado giltin ÷s belauk ÷“ ( Pasakojimas , 1976, 292). Karas baisus ir tuo, kad jo metu sugriaunami miestai, kaimai, naikinami sunkaus žmoni ų tri ūso vaisiai: „Vienu žygiu vis ą Sambij ą į k ūlį ir vanden į apvertęs, [Algirdas] pil į, Otelsbergu vadinam ą, su žeme sulygino, t ą pat į padar ÷, į pil į Rudavos įsilauž ęs“ ( Darbai , 1976, 318); „ Į pat į Plock ą, buvein ę Moz ūrijos, varu įsigr ūdę, [lietuviai] miest ą sudegino, gyventojus iškirto ir pil į su žeme sulygino, supl÷šę nepasiekiam ą grob į ir daugyb ę imtini ų sugav ę <...>“ ( Pasakojimas , 1976, 259); „Algirdas <...> taip [Moz ūrij ą] nuteriojo, jog pa ÷jus lietuviams, viesulai pl ÷nis vienas sukin ÷jo ant deg ÷si ų kaim ų, r ūmų ir miest ų“ ( Darbai , 1976, 289); „Nakt į gaisrai tenai švit ÷jo, o dien ą saul ÷ temo d ūmais degan čių kaim ų, visa, k ą sutiko, iš pamat ų laukan vert ÷ <...>“ ( Darbai , 1976, 105). 85

Matome, kad Daukantas, gyven ęs keletu amži ų v ÷liau nei kiti šiame darbe minimi autoriai, vis d ÷lto kalb ÷damas apie kar ą vartoja tokius pa čius jo apib ūdinimus, principiniai jo vertinimai sutampa su herojini ų poem ų autori ų ir M. K. Sarbievijaus išsakytomis id ÷jomis.

IV 3. Kuo Daukantas kitoks

Daukantas, kaip jau buvo kalb ÷ta, gyveno romantizmo ir švietimo id ÷jų sankirtoje, taigi abi šios pasaul ÷ži ūros kryptys paliko p ÷dsak ų jo istoriniuose veikaluose. Veikale „Istorija žemaitiška“ Daukantas mini kelias senov ÷s lietuvi ų, t. y. pagoniškas, dievyb ÷s, siejamas su mirtimi ir negandomis „Jo [t. y. Piktulio, kuris buvo „deivis giltin ÷s arba smer čio“] siuntinys ir tarnas vadinos Drebkulis, kursai, išsi ųstas į sviet ą, susigluosniav ęs su merga Mogile, tai yra deiv ÷ kan čių ir nelaimi ų“ ( Istorija, 1995, 107). Kitame veikale, „Pasakojime apie veikalus lietuvi ų tautos senov ÷je“, toji pati deiv ÷ Mogil ÷ sukelia vaidus, nelaimes ir nesantaik ą – visa tai, k ą antikos tradicijoje atlieka karo dievas Marsas: „Bet kur d ÷si nelab ą Mogil ę! Ta, atsiv ÷lusi į lietuvi ų taut ą, uždeg ÷ netaikas ir kerštus, gudria ranka kryžok ų pas ÷tas <...>“ ( Pasakojimas , 1976, 299). Ši vieta labai primena XVI a. Lietuvos humanist ų, kurie sek ÷ antikos tradicija, herojini ų poem ų vietas, kuriose metonimiškai vaizduojama karo pradžia. Pažym ÷tina, kad Daukanto santykis su antika yra ypatingas – jis „itin dom ÷josi antika: su ja lygino lietuvi ų tautos istorij ą, lietuvi ų kalb ą, mitologij ą, tautosak ą. Nor ÷jo, kad Lietuva prilygt ų antikai“ 1. Nauja čia tai, kad karo metonimijai pasitelkiamas vardas ne iš antikos, bet iš lietuvi ų mitologijos ar tautosakos, - tokia mintis Renesanso ar baroko autoriams n ÷ į galv ą neb ūtų at ÷jusi. Ši ų laik ų skaitytojui itin įdomios tur ÷tų pasirodyti tos vietos, kuriose aprašomi sen ųjų lietuvi ų (turima omenyje - pagoni ų) prietarai, susij ę su karu. „B ūde“ Daukantas rašo: „<...> neprad ÷ję kariauti, nutv ÷r÷ pirm ąjį žvalgytoj ą, arba špieg ą, tad, pririš ę j į prie medžio, tiktai ne ąžuolo, perv ÷r÷ jam vyly čia arba anks čia šird į ir veiz ÷jo: jei kraujas čiurkšliu tek ÷jo, tad toj kar ÷j vyl ÷s laim ÷s, nesgi tas buvo ženklu, jog dievai suteiks jiems pergal ę, bet jei kraujas sulojo [t. y. sunk ÷si lašais], tad reišk ÷ sau aten čioj kar ÷j nelaim ę“ ( Būdas , 1976, 614). Kitame veikale, „Istorijoje žemaitiškoje“, pasakojama apie kitok į prietar ą: „Jaunuomen ÷, traukdama į kar ę, sutikusi žalt į kely sak ÷: „Laim ÷sim, m ūsų dievalis Patrimpas yra su mumis“ ( Istorija , 1995, 107).

1 Lietuvi ų literat ūros istorija: XIX amžius , Vilnius, 2001, p. 648. 86

Iš ties ų Daukanto veikaluose susipina moksliškumas, meniškumas, beletristika. Objektyvumas derinamas su subjektyvumu, istoriniai faktai su tautosaka bei paties autoriaus vaizduot ÷s vaisiais. Jam buvo svarbu, kad j į suprast ų paprastas valstietis, kad jam b ūtų įdomu skaityti. Taigi Daukantas s ąmoningai nenor ÷jo medžiag ą d ÷styti sausai, moksliškai, be joki ų menini ų intarp ų. Kita vertus, tuo metu juk ir nebuvo rimt ų mokslini ų tyrin ÷jim ų bei argument ų, kuriais remiantis b ūtų tek ę paneigti vien ą ar kit ą legend ą (pvz. lietuvi ų kilm ÷s iš rom ÷nų teorij ą). „Paties Daukanto s ąvokomis kalbant, [jo istorijos darbuose] susilieja „veikalin ÷ pasaka“ (istorija) ir „mokslin ÷ pasaka“ (pamokomoji pasaka)“ 1. Daukanto „B ūdas“ ne šiaip sau vadinamas pirm ąja lietuvi ų kult ūros istorija: jame labai nuodugniai pasakojama apie senov ÷s lietuvi ų pasiruošim ą karui – apie j ų karin ę aprang ą, žirg ų papuošim ą, pili ų gynyb ą, grobio pasidalijim ą ir pan. „Senov ÷j kar ÷s apdaras, arba kar ÷s įkap ÷s, maž te įvairavo nuo nam ų apdaro; ir taip, ant tos pa čios serm ÷gos arba koboto antsimov ęs meškena ar briedena, ar kito kokio žv ÷ries kailiu, į kur į taip gal ÷jo įsinerti, jog meškenos ar briedenos galva apmov ÷ pats savo makaul ę, ir įr÷dęs savo akis į meškos akis, nos į į nosis, l ūpas į l ūpas, jojo į kar ę. D ÷l didesn ÷s dar neprieteli ų nuogandos ant savo galvos tarp tauro ar briedžio rag ų arklio uodeg ą užkišo, o veid ą savo dar m ÷lyn ÷mis ar anglija nutep ÷“ ( Būdas , 1976, 593); „Vokie čiai paties povyziaus žemai čių nusigando: kaipogi vienos rindos meškenose, kitos taurenose ir briedenose trakšojo, o ant galv ų tarp aus ų brieden ų, tauren ų ir mešken ų arkli ų uodegas kyšan čias v ÷jai plaikst ÷, į kuriuos veiz ÷dami, vokie čiai aiškiai sak ÷, jog tenai velni ų, ne žmoni ų, rindos ni ūkso <...>“ ( Darbai, 1976, 271). Suprantama, šioje vietoje Daukantas hiperbolizavo lietuvi ų kari ų išvaizdos baisum ą. Galbūt šitaip jis siek ÷, kad išryšk ÷tų kontrastas tarp prieš ų, „svetim ųjų“, ir lietuvi ų – barbar ų, pagoni ų, užtat karing ų ir pavojing ų? Beje, atkreiptinas d ÷mesys, kad Daukanto lietuviai tok į įsp ūding ą efekt ą pasiek ÷ naudodamiesi vien iš gamtos gautomis priemon ÷mis, išsiversdami be joki ų „civilizacijos laim ÷jim ų“. Autorius nepamiršta pamin ÷ti ir senov ÷s lietuvi ų ginkluot ÷s: „<...> viena ranka tur ÷damas kestin ę ragotin ę, taip vadinam ą kartin į, ant kurio galo buvo landus ragas antmautas, nuo ko ir vadinos ragotine, <...>; antroj rankoj tur ÷jo tur čią, arba skyd ą, kuria nuo neprieteli ų si ūč iu dangst ÷s, buvo ji pailguotinai apvali, jau [t. y. kartais] ištašyta, jau iš žilvi čių nupinta“ ( Darbai , 1976, 593).

1 Ten pat, p. 644. 87

Palyginti su ankstesni ų epoch ų k ūriniais karo tema, nauja čia tai, kad pasakojama, kaip į kar ą žygiavo liaudis, visa tauta, o ne pagal europines madas apginkluotos, šarvuotos, ryškiomis v÷liavomis ir šalm ų plunksnomis marguojan čios kariuomen ÷s. Itin idealizuojamas lietuvi ų kari ų ryžtas kariauti, apginti savo šal į, žmonas, vaikus: „Kas aprašys, su kokia tenai aitra ir r ūstybe žemai čiai ginklavos, nesgi reg ÷jo, kas juos laukia <...>. <...> visi vyrai į kar ę tais ÷s: senieji meškenas, briedenas ir taurenas vokavo, jaunieji vieni žirgus kaip smakus mankštino, kiti giriose su šernais ir taurais gr ūm÷s, pratindamos kaip kar ÷j dr ąsiais, narsiais ir bukliais b ūti“ ( Pasakojimas, 1976, 249); „N ÷ viensai nesigail ÷jo savo turt ų, dav ÷ pinigus, kurs tik betur ÷jo. Žambrius, dalgius, ak ÷č ias kal ÷ į kardus ir ragotines, palikdami dirvas med ÷ms augti; pa čios motriškosios savo perlus, žem čiūgus, nuo galvos nusegusios, į pinigus kaldino, idant tiktai ūkę savo išgelb ÷tų; visi ir vienas antram prisiekdavo, jog pirmiau mirs, nekaip vergais taps“ ( Darbai , 1976, 359). „B ūde senov ÷s lietuvi ų, kaln ÷nų ir žemai čių“ Daukantas aprašo ir žirg ų paruošim ą karui. Kar į ir žirg ą siej ę ypatingi ryšiai, „nesgi jis neš ÷ pat į kareiv į ir lygiai su juo mir ÷“ (B ūdas, 1976, 591), tai buvo tarsi vyriškumo atributas, lyd ÷jęs vyr ą ir džiaugsme, ir varge. „Paprastai, traukdami į kar ę, apvyžo savo žirgus plaušomis ne vien pa čius, bet j ų galvas ir ausis lig nari ų pirm ųjų koj ų, o lig kenkli ų pastar ųjų, idant kelion ÷j nuo dargan ų ir lyt ų nepakri ūšt ų ir nepagurt ų“ ( Būdas , 1976, 592). Kaip pamename, Renesanso autori ų tekstuose neretai susipina krikš čioniškasis ir antikinis pagoniškasis pomirtinio pasaulio vaizdiniai. O štai Daukantas m ąsto jau tik kaip krikš čionis. Saviškius karius jis vadina „teisiais“ ir „gerais“, o priešus, užpuolikus „blogais“, „neprieteliais“. Nesunku nusp ÷ti, kad, Daukanto įsivaizdavimu, lietuviai, žuv ę m ūšyje, keliauja į dang ų, o priešai – į pragar ą: „<...> [lietuviai], šimtais giltini ų laidydami ant kryžeivi ų, k ūlvertiniais juos į pragar ą gr ūdo <...>.“ ( Darbai , 1976, 217). Beje, čia Daukantas lietuvišku žodžiu įvardina alegorin ę mirties fig ūrą – Giltin ę (taip pagoniškoje lietuvi ų pasaul ÷ži ūroje vadinta mirties deiv ÷). „<...> lietuviai ne d ÷l to kar ÷se narsavo, idant nevergaut ų danguje, kaip kad ant žem ÷s kad vergino juos neprieteliai, bet idant, kantriai kariaudami, dang ų įgyt ų <...>“ ( Būdas , 1976, 603). Matome, kad, Daukanto įsitikinimu, kariai, gyn ę savo ir savo artim ųjų laisv ę, yra atleidžiami nuo „atsakomyb ÷s“ už žudym ą ir laikomi vertais dangaus. Šioje vietoje galime įžvelgti s ąsaj ų su A. Rimšos k ūriniu „Dešimtmetis pasakojimas“ – Renesanso autorius išreišk ÷ identišk ą poži ūrį šiuo klausimu. 88

Įdomumo d ÷lei galima b ūtų pridurti, kad Daukantas savo veikaluose dažnai pažymi, jog lietuviai ar kit ų balt ų taut ų atstovai (jis neskyr ÷ latvi ų istorijos ir tautos nuo lietuvi ų), t. y. „saviškiai“, t ą pa čią situacij ą suvokia ir vertina visai kitaip nei priešai. Jis tarsi lygina du poži ūrio taškus, skirting ų minteres ų susid ūrim ą: „<...> kas aprašys t ą baisyb ę tos r ūstos dienos, kurioj daugiau nei 40 000 svieto susigr ūdusio piov ÷s, ne muš ÷s, su vis ų didžiausia aitra lietuviai, nor ÷dami liuosais mirti ar gyventi, o vokie čiai išganym ą pelnyti ir ponais tapti“ ( Pasakojimas , 1976, 238). Darbe buvo nemažai kalb ÷ta apie ankstesni ų autori ų piešiamas šiurpias po m ūši ų regimas panoramas, apie kraujo srautus. Daukanto veikaluose rasime vos kelet ą panaši ų scen ų: „<...> bet žemai čiai, aptaškav ę savo sparnus rog ÷mis ir šlajomis, perlauž ÷ kalavijon ų gelžytas eiles taip, jog sniegai žiemos vidu raudonavo nuo krikš čioni ų kraujo <...>“ ( Pasakojimas , 1976, 280). Daukantas itin dažnai akcentuoja, kad žuvusi ųjų prieš ų k ūnai lieka nepalaidoti, ir taip tarsi teigia, kad lietuvi ų priešai, kurie k ÷sinosi į pa čią didžiausi ą vertyb ę – laisv ę, yra neverti garbingos amžino poilsio vietos, neverti net žmogaus vardo, laikomi tiesiog maita: „<...> kiti visi gal ą gavo ir be palaidojimo paliko žv ÷rims ant peno <...>“ ( Pasakojimas , 1976, 255); „Toj garbingoj dienoj žemai čiai atlaik ÷ vis ą vokie čių kariaun ą; kaipogi kurie nekrito kovoj, tuos panok ę kely nukavo, vienus giriose paklydusius piemenys užpjud ÷, kiti patys badu nustipo“ ( Pasakojimas , 1976, 275). Pažym ÷tina, kad poetai humanistai net apie pa čių pik čiausi ų prieš ų likim ą su tokiu kone kraugerišku pasitenkinimu nekalb ÷davo ! Kai kurios istorini ų Daukanto veikal ų vietos išties šiurpina aprašom ų vaizd ų žiaurumu ir brutalumu, ypa č tie epizodai, kur kalbama ne apie prieš ų, bet apie „saviški ų“, t. y. iš principo teigiam ų veik ÷jų elges į. Tokios scenos sunkiai įsivaizduojamos Renesanso rašytoj ų humanist ų kūriniuose, nes jos smarkiai kertasi su humanizmo principais – pagarba gyvybei, atlaidumu, pakantumu etc.: „Tiems neprieteli ų karvedžiams ar atmonams, kuriuos kariaudami buvo užmuš ę, [lietuviai] galvas nupjov ÷ ir, iš j ų kaukoli ų padirb ę sau kaušus, g ÷ryn ÷se linksminos, g ÷r÷ iš j ų minavonei savo narsyb ÷s, jog vis ų smur čiausius savo neprietelius buvo pergal ÷ję <...>“ ( Būdas , 1976, 605); „<...> lietuvis, vardu Kunis, liep ęs [Sviatoslavo] galv ą nur ęsti ir iš jo kaukol ÷s sau kauš ą padirbinti, ant kurio tuos žodžius parašydin ęs: „Svetimo geisdamas, savo nustoja“ <...>“. ( Istorija , 1995, 59). Itin žiaurus likimas, pasak Daukanto, laukdav ęs senov ÷s lietuvi ų paimt ų karo belaisvi ų. Jie ne tik netekdav ę laisv ÷s – prigimtin ÷s kiekvieno žmogaus teis ÷s, bet ir b ūdav ę ver čiami dirbti juodžiausius darbus, parduodami arba žiauriai nužudomi. Anks čiau šiame darbe aptarti rašytojai 89 belaisvius (ir savo tautie čius, ir priešus) min ÷davo su skausmu ir atjauta, o L. Bojeris ir E. Pilgrimovijus specialiai pažym ÷jo, kad įtakingi jų poem ų veik ÷jai pasigail ÷jo belaisvi ų ir juos paleido; ši ų poet ų įsitikinimu, toks poelgis labai palankiai charakterizuoja heroj ų. Daukantas gan detaliai aprašo tikrai, sakytume, barbarišk ą elges į su belaisviais, ta čiau nei juo baisisi, nei gailestingum ą rodo. Matyt, šitaip jis nor ÷jo dar paryškinti mint į, es ą kryžiuo čiai lietuvi ų žem ÷se elg ęsi taip žiauriai, kad nenusipeln ę švelnesn ÷s bausm ÷s: „Tuo tarpu paimtuosius neprietelius kar ÷j, užvis vokie čių krikš čionis, smarkiai smarkesniai galavo žemyn ar sunkiais darbais lig smer čio novijo: kaipogi, prie girn ų prikal ę, liep ÷ jiems tuo įtimpos malti, kartais, daug j ų pa ÷mę ir nežinodami kur d ÷ti, pardavojo į vergus gudams ir totoriams <...>“ ( Būdas , 1976, 615-616); „Kryžok ų brotsvinink ų gryn ų keturiolika sugavo, tarp kuri ų 8 aukaudami sudegino, kitiems nukirt ę kojas ir rankas, apmaud ą grieždami už savo nelaimes, išdarbiojo k ūnus į skiautes“ ( Pasakojimas , 1976, 275). Krikš čioni ų kunigai, kuriuos Daukantas vadina melagiais ir apgavikais, taip pat sulaukdav ę atpildo: „<...> tod ÷l tankiai, krikš čioni ų kunig ą sugav ę, persk ÷l÷ aukštai dvišak į med į augant į ir tenai kunigo kakl ą įd÷jo į spraskil ą, kursai zvimburdamas tenai nusigalavo“ ( Būdas , 1976, 616). Tikrai gali kilti klausimas: kaipgi čia išeina, kad Daukantas, krikš čioniškos pasaul ÷ži ūros žmogus, be to, gyven ęs, regis, daug „civilizuotesniais“ laikais, savo veikaluose kartais rodo mažiau atlaidumo ir empatijos, nei jos įžvelgiame XVI – XVII a. autori ų darbuose? Atsakymas toks: teuton ų Kryžiaus žygiuose į balt ų žemes jis nemat ÷ ni čnieko krikš čioniška, ne kart ą pabr ÷ž÷ kryžiuo čių veidmainyst ę, j ų žodži ų ir darb ų neatitikim ą, „išaiškino, kad kriš čionyb ÷ kryžiuo čiams buvo j ų grobikišk ų politini ų ir socialini ų tiksl ų priedanga“ 1. Der ÷tų pažym ÷ti ir tai, kad Daukantas kalba ir apie dar vien ą karo, bet jau negarbingo, r ūšį – namkar ę, t. y. kai kariauja tos pa čios tautos ar gimin ÷s atstovai. Jis nevengia pasakoti ir t ų istorijos fakt ų, kurie galb ūt lietuviams nepalank ūs: Vaišvilkas ÷m÷ „<...> pradžioj savo r ÷dos su vis ų didžiausia aitra ir r ūstybe persekioti įtartus nugalavimu savo t ÷vo Mindaugo. Tuojau k ÷l÷s namuose baisus ermyderis ir prasid ÷jo r ūsta namkar ÷: kaipogi Vaišvilkas vienus niekuo nekaltus nužud ÷, kitus slapta nugalavo, kitiems akivaizdoj galvas nurant ÷ <...>“ ( Pasakojimas , 1976, 304). Pasak Daukanto, bjaur ūs neramumai kil ę valstyb ÷je po to, kai „Vladislovo mergvaikis“ Zbignevas „su pa čiu t ÷vu susikeršo“ [susipyko, susivaidijo] ( Istorija , 1995, 157). Daukanto veikalai šiuolaikin į skaitytoj ą gal ÷tų sudominti dar ir tod ÷l, kad juose esama toki ų detali ų, kokios įsp ūdingose herojin ÷se poemose neminimos – pvz., karo grobio dalybos. Daukantas

1 Lietuvi ų literat ūros istorija: XIX amžius , Vilnius, 2001, p. 644. 90 su ypatinga atida ir smulkmeniškumu vaizduoja, kaip vyksta šis procesas: „Sugriet ąjį nuo neprieteli ų grob į kar ÷j visados į keturias dalis dalijo. Vis ų ger ąją atdav ÷ savo dievams. Antroji teko k ūr÷jui ar kunigaikš čiui ir jo tarnams arba kunigams. Tre čiąją gavo kareiviai, kurie buvo neprietelius pergal ÷ję. Ketvirtoji b ūk tekusi gentims t ų, kurie kar ÷j buvo krit ę ir per kuri ų narsyb ę ir kantryb ę neprieteliai buvo pergal ÷ti ir liuosyb ÷ nuo vergybos paglemžta“ ( Būdas , 1976, 616); „Grob į, gaut ą kar ÷j, į tris dalis skaid ÷: vien ą dav ÷ kunigams, jog jie nuo diev ų išl ūgojo pergal ę, antr ą kareiviams, jog neprietelius pergal ÷jo, tre čiąją rubeži ų sargams“ ( Istorija , 1995, 99).

IV 4. Idealus karvedys Daukanto akimis

Kaip jau sakyta, Daukantas gyveno romatizmo ir švietimo id ÷jų sankirtoje, tod ÷l ir jo k ūriniai turi ši ų iš esm ÷s viena kitai prieštaraujan čių (romantizmas akcentuoja jausm ą, švietimas – prot ą, racionalum ą) pasaul ÷ži ūrų įspaud ų. Skaitydami jo veikalus galime fiksuoti įdom ų paradoks ą – nors Daukantas senov ÷s lietuvius aprašo per romantizmo id ÷jų šyd ą, bet jie n ÷ra romantiškos asmenyb ÷s. Jų nekamuoja „begalyb ÷s ilgesys ir melancholiškas nuovargis“ 1, jie nemaištauja, nekonfliktuoja su aplinka ir nesijau čia vieniši. Atvirkš čiai – jie turi tiksl ą ir atkakliai jo siekia. V. Kubiliaus teigimu, būtent romantiniai herojai „negal ÷jo sutikti, kad paklusnaus pilie čio vaidmuo, skiriamas žmogui nelaisvose visuomen ÷se, yra jo esm ÷“2, ta čiau Daukanto nuolat pabr ÷žiamas lietuvi ų tautos nenoras būti „krikš čioni ų vergais“ labiau išreiškia šviet ÷jišk ą m ąstysen ą - iš prigimties kiekvienas žmogus yra laisvas ir niekas negali tos laisv ÷s varžyti. Kaip tik d ÷l šios priežasties Daukanto veikal ų herojai, realiai egzistavusios istorin ÷s asmenyb ÷s, turi vien ą vienintel į tiksl ą – kovoti, kad nereik ÷tų vergauti, t. y. b ūti priklausomiems nuo kitos tautos. Žmogaus, tautos laisv ÷ yra esminis Daukanto veikal ų motyvas: „Vytenis, didis kunigaikštis Lietuvos, reg÷damas gaujas lenk ų ir kit ų krikš čioni ų, noris nenusimindamas, vienok tar ęs savo vyresniesiems: „Šiandien reiks mums toj vietoj dr ąsiai mirti ar pergaliais tapti. <...> Geriau yra mirti liuosais karviet ÷j su amžina garbe, nekaip per nepabengtus amžius vergais krikš čioni ų b ūti“ ( Darbai , 1976, 220-221). Nors Daukantas ir netur ÷jo tikslo iškelti, pašlovinti vien ą kur į iš senov ÷s karvedži ų, vis d ÷lto, pasakodamas Lietuvos istorij ą, vis užsimindavo apie idealiam, jo manymu, karvedžiui b ūdingas

1 Kubilius V., Romantizmo tradicija lietuvi ų literat ūroje , Vilnius, 1993, p. 104. 2 Ten pat, p. 105. 91 savybes: štai Gediminas, anot jo, buvo „vyras, savo amžiuj didžiai garsingas, išmintingas, ūk÷j taikus ir teisus, kar ÷j narsus, kantrus ir buklus, gudrus r ÷doj, vertas visos tautos valdymieru b ūti“ (Pasakojimas , 1976, 455). Daukantas Renesanso ir baroko rašytoj ų pateikt ą idealaus karvedžio savybi ų kompleks ą praple čia tokiomis savyb ÷mis, kaip kantrumas ir buklumas (t. y. gabumas, gudrumas, supratingumas, net klastingumas) 1. O tai jau švietimo epochos iškelti asmens charakterio bruožai. Daukantas savo veikaluose pabr ÷žia kunigaikš čio šaunum ą ir ūkio reikaluose, ir m ūšio lauke. Taip jis tarsi akcentuoja, kad žmogus, šiuo atveju karvedys, turi sugeb÷ti gerai tvarkytis tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Prisiminkime: ankstesni ų epoch ų rašytojai humanistai, išskyrus vienintel į A. Rimš ą, apdainuojam ų karvedži ų asmenin į gyvenim ą s ąmoningai paliko nuošalyje, j ų poemose iškeliami tik heroj ų nuopelnai visuomenin ÷je veikloje. Dar viena savyb ÷, kurios kiti autoriai nepabr ÷žia, – gudrumas. Tai grei čiausiai jau švietimo id ÷jų atspindys – šviet ÷jai propagavo ir praktiškum ą, sumanum ą, verslum ą: Traidenis „ į visus kar ÷s žygius lygiai Vyten į vadžiojo, kursai kar ÷se protu, buklybe, gudrumu ir kantrybe už visus didžiau atsiženklino <...>“ ( Darbai , 1976, 209). Kaip ir renesansini ų k ūrini ų poetams, Daukantui svarbi karvedžio patirtis karo veiksmuose: „Pasakoja, kad tarp pa čių žemai čių ne tas kareivis vadin ęsis, kuris nebuv ęs du ar tris kartus įžeistas [t. y. sužeistas]“ ( Pasakojimas , 1976, 275). Prieš m ūšį karvedys meldžiasi ir prašo krikš čioni ų Dievo ar pagonišk ųjų diev ų pagalbos: „Aukš čiausias! B ūk man svietku, jog aš prisuoktas pak ÷liau kalavij ą ant krikščioni ų, idant gin čiau nuo kraugeri ų galžudži ų mano tautas ir jiems už j ų neteisybes atmony čiau“ ( Darbai , 1976, 374). Kaip ir renesansiniai poetai, Daukantas vaizduoja stipr ų, veržl ų ir dr ąsų, į kautynes puolant į, o ne iš tolo jas stebint į karved į: „[Jotvingi ų karvedys] Komantas pats, dr ąsindamas savo kareivius, priešaky vien kariavo, gr ūsdamas po savim vis ų narsiuosius, bet, sudurtas patsai keliomis ragotin ÷mis, išguro, vienok nuo to gal numanyti, koksai tas vyras, jog nuo žirgo virsdamas, dviem savo neprieteliam galvas nukirto“ ( Pasakojimas , 1976, 307); „Vytenis <...> pirmuoju antpuoliu Tilž ę apgul ÷ ir v ÷tra tenai įsilaužti nor ÷jo <...>“ ( Darbai , 1976, 223); „Vytautas, patsai visuomet priešaky sienos skraidydamas, vienus dr ąsino, kitus stiprino, o visur neprietelius skyn ÷.“ ( Darbai, 1976, 355). Po įnirtingo m ūšio karvedys jau čią pareig ą pasimelsti ir pad ÷koti pagoniškiems dievams arba krik čioniškajam Dievui už pagalb ą: „Kaipogi Brutenis sukviet ęs visus kareivius ties savo r ūmais,

1 Lietuvi ų kalbos žodynas, t. 1, Vilnius, 1968, p. 1142. 92 idant savo dievams pad ÷kavotų ir meilaut ų, idant j ų niekuomet kar ÷se neapleist ų“ ( Istorija, 1995, 70). Akcentuotina, jog Daukantas į karvedžio paveiksl ą įlieja ir daugiau spalv ų, – karvedys neatrodo toks nepasiekiamas, nuasmenintas, tarsi užkeltas ant pjedestalo ir neturintis joki ų kiekvienam žmogui įprast ų nor ų. Kitaip tariant, Daukanto veikaluose neb ÷ra idealaus herojaus. Toks karvedžio „priartinimas“ prie paprast ų žmoni ų gyvenimo, jiems r ūpim ų realij ų atspindi romantizmo srov ÷s princip ą – suasmeninim ą. Autorius Lietuvos karvedžius, didžiuosius kunigaikš čius vertina jau kaip istorikas – pabr ÷žia j ų teigiamas ir neigiamas savybes: „kaipogi, veizint į jo [Mindaugo] gyvenim ą ir pradži ą jo r ÷dos, visur jis rodos vyru dr ąsiu, narsiu, neapvežan čiu krikš čioni ų, bet nemokan čiu kariauti, daugiau nuveiktu kar ÷se, kaip pergal ÷toju buvo“ ( Pasakojimas , 1976, 300); „Taip tar ÷s lietuviai jei ne kareiv į, ta čiau vyr ą gudr ų, mokyt ą, svieto reg ÷jus į [Vaišvilk ą] valdymieru savo tautos pak ÷lę, vildamies, ko jis kardu nenuveiks, t ą gudryba nukops, ta čiau tame reikale nusivyl ÷“ ( Pasakojimas , 1976, 304). Daukantas kritikuoja daugel į savo paties minim ų Lietuvos kunigaikš čių, tiktai Vytautas yra tarsi „nelie čiamas“. Į š į Lietuvos kunigaikšt į m ūsų herojus ži ūri jau ne kaip istorikas, o kaip literat ūrin į talent ą turintis žmogus – Vytautas idealizuojamas, visi jo veiksmai ir poelgiai pateisinami ir nekvestionuojami. „Vienas paskutini ų senojo idealizuoto, bet dar nepolitizuoto Vytauto portret ų iškyla XIX viduryje parašytoje Daukanto Lietuvos istorijoje . Autorius charakterizuodamas Vytaut ą, vartoja tokius pa čius apib ūdinimus, kurie aptinkami T. Narbuto darbe ir XVI - XVII a. literat ūroje“ 1. Ir iš ties ų Daukanto pavaizduotas Vytautas, kaip ir J. Vislicie čio „Pr ūsų kare“, atstovauja aktyvaus valdovo tipui, o jam tarsi prieštarauja Jogaila, kuris Žalgirio m ūšio metu meldžiasi, taigi tradiciškai priskiriamas pasyvaus valdovo tipui. Vytauto valdymo laik ą jis apib ūdina kaip aukso amži ų, kur į net aprašyti reik ÷tų didžiulio talento: „Ne mano plunksnos reikia aprašyti galyb ę ir didyb ę Lietuvos t ų laik ų; rasi kuomet pagimdys bent viena motina tok į s ūnų, kursai, pasigail ęs savo pamintos tautos, surašys paminklui tuos aukso metus!” ( Darbai , 1976, 381). Nors žinoma, kad iš ties ų Vytautas buvo pavaldus Jogailai – Lenkijos karaliui ir drauge Lietuvos Didžiajam Kunigaikš čiui, Daukanto raštuose jis vaizduojamas kaip įtaka ir galia lygus Jogailai, o gal net ir pranašesnis: „Jogaila, Lenkijos karalius, be Vytauto, kaip ranka be kalavijo“ (Istorija , 1995, 395-396).

1 Nikžentaitis A., „LDK kult ūrin ÷s tradicijos praradimas: Vytauto Didžiojo kultas Lietuvoje XV-XX a.“, in: Senosios raštijos ir tautosakos s ąveika: kult ūrin ÷ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s patirtis (ser. Senoji Lietuvos literat ūra , kn. 6), Vilnius, 1998, p. 326. 93

Vytauto paveikslas visiškai atitinka Daukanto idealaus karvedžio, idealaus Lietuvos valdovo kriterijus – „vyras stropus, buklus ir valdžios geidži ąs, tuo įtimpos [nuolatos] ir visada kariav ęs“ (Pasakojimas , 1995, 616-617). Matome, kad Daukantas t ęsia dar XV a. gimusi ą Vytauto kulto tradicij ą, ir jo raštuose ji tarnauja geram, gražiam tikslui – kelti lietuvi ų, per amžius užguitos tautos, tautiškum ą, ugdyti jos savimon ę, savigarb ą. Karas Daukanto istoriniuose veikaluose - realus laisv ę mylin čios tautos gyvenimo faktas, neišvengiamas reiškinys, jei tauta nori išlikti pasaulio žem ÷lapyje ir išlaikyti savo savarankiškum ą.

94

Išvados

Visus šiame darbe nagrin ÷jamus tekstus sieja vienas labai svarbus aspektas – nepaisant to, koki ų paži ūrų, tautyb ÷s ir epochos autorius raš ÷ karo tema, visi be išmties autoriai teigia, kad karas yra baisus, žiaurus reiškinys, kraštutinis prievartos aktas, atnešantis nelaimes ne tik tiesiogiai jame dalyvaujantiems asmenims, bet ir labiausiai pažeidžiamai visuomen ÷s daliai – senoliams, moterims ir vaikams. Šis bruožas yra esmin ÷ jungiamoji grandis tarp įvairi ų amži ų tekst ų ir j ų autori ų. Dar vienas bruožas, jungiantis nagrin ÷jamus tekstus - Vytauto kultas. Visuose k ūriniuose, kur tik minimas, Vytautas yra idealus valdovas, jo paveikslas poetizuojamas ir idealizuojamas. Skirtybi ų nagrin ÷jamuose k ūriniuose r ūpima tema yra daugiau nei panašum ų – kiekviena epocha į autoriaus tekst ą įneš ÷ ir paliko sav ą p ÷dsak ą. Metraš čiai literat ūriniu atžvilgiu yra patys „silpniausi“, ir nors istorikai teigia, kad juose gausu beletristini ų vaizd ų ir poetišk ų intarp ų, bet iš esm ÷s tai vis tiek gana „sausas“ tekstas. Suprantama, juk metraš čių autoriai ir nepretendavo kurti men ą, jie tiesiog fiksavo istorij ą, jos faktus, svarbiausius, j ų manymu, įvykius. XVI – XVII a. rašytojai humanistai, patys gyven ę nuolatini ų kar ų s ąlygomis, kai kurie iš j ų (P. Gradauskas, A. Rimša, E. Pilgrimovijus) net ir asmeniškai dalyvav ę karin ÷se kampanijose, š į reiškin į, kiek tik leido j ų literat ūrinis talentas, steng ÷si pavaizduoti kuo tikroviškiau, kuo įtaigiau ir meniškiau. Iš ties ų kar ą poetai vaizduoja kaip stichin ę nelaim ę, kaip visa naikinan čią ir griaunan čią j÷gą, kaip katastrof ą. Karo veiksm ų metu negailestingai žudomi žmon ÷s – tiek kariai, tiek civiliai, nuo žem ÷s paviršiaus nušluojami miestai, pilys, kaimai, suniokojami derlingi laukai. Kaip realiame pasaulyje gyvenantys žmon ÷s bei savosios šalies pilie čiai, herojini ų poem ų autoriai vis d ÷lto išskiria vien ą vienintel į atvej į, kai karas yra teis ÷tas, taigi pateisinamas, - kai reikia apginti savo valdov ą ir t ÷vyn ę nuo užpuolik ų. Tekstuose nuolat pabr ÷žiama, kad LDK ne puola, o yra priversta gintis. Suprantama, kad herojin ÷se poemose centrin ÷ fig ūra - karvedys. Poeto epiko užduotis, to meto supratimu, vis ų pirma ir buvo to karžygio vard ą po pergal ÷s triumfo perduoti ateinan čioms kartoms, kad jo šlov ÷ „neišnykt ų per amžius“. Visi darbe aptartieji poem ų autoriai savo k ūriniuose vaizduoja ideal ų karved į, drauge – ir ideal ų Renesanso epochos žmog ų. Jam b ūdingas toks savybi ų kompleksas, kuris apib ūdinamas lotynišku žodžiu virtus : šaunumas, veiklumas, aktyvumas, patriotiškumas, taip pat ir dorumas, pamaldumas, išsilavinimas, iškalba. Karvedži ų paveikslais poetai atskleid ÷ Renesanso epochoje labiausiai vertinamus asmenyb ÷s bruožus. Nors karas yra 95 siaubingas reiškinys, tenka pripažinti, kad kaip tik jo metu atsiskleidžia visos geriausios veiklaus žmogaus savyb ÷s, charakterio ypatumai. XVII a. garsiausias Lietuvos baroko poetas, raš ęs lotyniškai, M. K. Sarbievijus į tok į baisų reiškin į, kaip karas, ži ūri tarytum į spektakl į, lyg visa tai b ūtų vaidinama ant scenos, iš anksto žinant, kad uždangai nusileidus „nukauti“ aktoriai pakils ir nusilenks plojan čiai publikai. Jo poezijoje gana ryškus karo kaip degradacijos motyvas. Kai n ÷ra karo, stipriausioji visuomen ÷s dalis aptingsta, ištyžta. Karas Sarbievijaus poezijoje vaizduojamas ne tik kaip socialin ÷ etin ÷ blogyb ÷, bet akcentuojamas ir jo pozityvus poveikis – visuomen ÷s mobilizavimasis bendram tikslui, jos išpaž įstam ų vertybi ų „perkratymas“. Simonas Daukantas gyveno jau visiškai kitokioje epochoje ir savo veikalais siek ÷ jau kitoki ų tiksl ų: parašyti Lietuvos istorij ą lietuviškai ir svarbiausia – kelti valstie čių, baudžiaunink ų pilietiškum ą, tautiškum ą, įkv ÷pti jiems stipryb ÷s ir dr ąsos išsaugant lietuvišk ą tapatyb ę. Daukanto karo vaizdavimas neretai pribloškia brutalumu, ypa č kai be joki ų pagraudenim ų, netgi apskritai be komentar ų aprašomi žiaur ūs saviški ų darbai. Galbūt šitaip jis nor ÷jo pabr ÷žti, kad būtent tais laikais, kai lietuviai buvo barbarai, pagonys, jie ta čiau buvo laisvi, priešams pavojingi ir verti baimingos pagarbos. Kalb ÷damas apie negailesting ą elges į su belaisviais kryžiuo čiais, jis tikriausiai nor ÷jo paryškinti mint į, es ą kryžiuo čiai lietuvi ų žem ÷se elg ęsi taip žiauriai, kad nenusipeln ę švelnesnių bausmių. Šis autorius išskirtinis ir tuo, kad jis apie kar ą kalba pasitelkdamas kuo įvairesn ę medžiag ą – nuo prietar ų, susijusi ų su šia prievartos r ūšimi, iki paskutinio akcento – karo grobio pasidalijimo. Jo veikaluose matome pat į išsamiausi ą, pla čiausi ą karo, kaip tam tikro tradicinio ritualo, vaizd ą. Karas Daukanto istoriniuose veikaluose - realus laisv ę mylin čios tautos gyvenimo faktas, neišvengiamas reiškinys, jei tauta nori išlikti pasaulio žem ÷lapyje ir išlaikyti savo savarankiškum ą.

96

Šaltini ų s ąrašas

1. Bychoveco kronika, iš senosios slav ų kanceliarin ÷s kalbos vert ÷, įvad ą ir paaiškinimus paraš ÷ R. Jasas, in: Lietuvos metraštis, Vilnius, 1971. 2. Bojeris, Laurencijus, Karolomachija / Boierus, Laurentius, Carolomachia, iš lotyn ų kalbos vert ÷ B. Kazlauskas, Vilnius, 1992. 3. Daukantas, Simonas, „Darbai sen ųjų lietuvi ų ir žemai čių“, in: Simonas Daukantas, Raštai , t. 1, Vilnius, 1976. 4. Daukantas, Simonas, Istorija žemaitiška , I dalis, Vilnius, 1995. 5. Daukantas, Simonas, „Būdas senov ÷s lietuvių, kaln ÷nų ir žemai čių“, in: Simonas Daukantas, Raštai , t. 1, Vilnius, 1976. 6. Daukantas, Simonas, „Pasakojimas apie veikalus lietuvi ų tautos senov ÷je“, in: Simonas Daukantas, Raštai , t. 2, Vilnius, 1976. 7. Gradauskas, Pranciškus, Žygis prieš Maskv ą. Versta iš leidinio: Hodoeporicon Moschicum Illustrissimi Principis <...> Christophori Radivvilonis, Ducis in Birza et Dubinga <...>, scriptum a Francisco Gradovio. Vilnae, Typis <...> Nicolai Radivilonis <...>, per Danielem Lancicium, Anno D. 1582 . Vert ÷ I. Skaržinskait ÷. 8. Jonas Vislicietis, Pr ūsų karas / Joannes Vislicensis, Bellum Prutenum , pareng ÷, įvad ą ir komentarus paraš ÷, iš lotyn ų kalbos vert ÷ E. Ul činait ÷, Vilnius, 1997. 9. Lietuvos metraš čių Trumpasis s ąvadas, iš senosios slav ų kanceliarin ÷s kalbos vert ÷ ir paaiškinimus paraš ÷ A. Jovaišas, Vilnius, 1996. 10. Pilgrimovijus, Elijas, Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas apie Jo Malonyb ÷s Karaliaus Stepono, šventos ir brangios atminties m ūsų valdovo, Livonijos kar ą su Maskvos kunigaikš čiu, nuo pradžios iki galo trumpai perteiktas . Versta iš leidinio: Dialog Ślachcica Litewskiego prawdziwy/ woyny Iflantskiey/ Krola Jego M. Stephana/ świ ętey y drogiey pami ęci Pana naszego/ z Ksi ędzem Moskiewskim/ od pocz ątku do ko ńca krotko zebrany . [Autoriaus pavard ÷ leidinyje nenurodyta, jis pasiraš ęs tik po dedikacija ir tik inicialais bei pseudonimu: E. P. Philaletes Lituaniae . Autoryst ÷ žinoma iš kit ų šaltini ų.] Kolofone nurodyta: W Wilnie/ Z Drukarniey Jakuba Markowicza/ Roku Pa ńskiego/ 1594 . Iš senosios lenk ų kalbos vert ÷ E. Patiej ūnien ÷ (pažodinis vertimas). 97

11. Radvanas, Jonas, Radviliada , pareng ÷, įvad ą, komentarus ir asmen ų žodyn ÷lį paraš ÷, iš lotyn ų kalbos vert ÷ S. Narbutas, Vilnius, 1997. 12. Rimša, Andrius, ΕΚΕΤΗΡΟΣ ΑΚΡΟΑΜΑ, tai yra, Pasakojimas apie šviesiausiojo kunigaikš čio <...> Kristupo Radvilos, Birž ų ir Dubingi ų kunigaikš čio, <...> dešimties met ų karo žygius . Versta iš leidinio: ΕΚΕΤΗΡΟΣ ΑΚΡΟΑΜΑ, to iest, Dziesi ęcioroczna powie ść woiennych spraw Oswieconego KxiąŜę cia <...> Krysztofa Radziwiła/ Kxi ąŜę cia na Bier Ŝach y z Dubinek <...>, Przez <...> Andrzeia Rymsz ę <...> napisana i własnym nakładem wydrukowana w Wilnie, przez Daniela Lenczyckiego; Roku <...> 1585 . Iš senosios lenk ų kalbos vert ÷ E. Patiej ūnien ÷ (pažodinis vertimas). 12. Sarbievijus, Motiejus Kazimieras, Nuolanki pad ÷ka šviesiausiam ponui p. Jonui Karoliui Katkevi čiui, Vilniaus vaivadai, LDK kariuomen ÷s vadui, Livonijos gubernatoriui, Šklovo, Myšo, Bychovo grafui, Dorpato, Veliuonos seni ūnui ir t. t., ir t. t., ir t. t., Kraži ų Apolono sukurta ir Kraži ų J ÷zaus draugijos Katkevi čiaus kolegijos savo dosniausiam statytojui išsakyta . Iš lotyn ų kalbos vert ÷ R. Katinait ÷, in: Sarbievijus, Motiejus Kazimieras, Lemties žaidimai, Vilnius, 1995, p. 540 – 595. 13. Sarbievijus, Motiejus Kazimieras, Lemties žaidimai/ Matthias Casimirus Sarbievius, Ludi Fortunae, iš lotyn ų kalbos vert ÷ O. Daukšien ÷, R. Katinait ÷, E. Ul činait ÷, Vilnius, 1995.

98

Literat ūra

1. Antikos žodynas , vert ÷ R. Kumžien ÷, A. Tekorius, A. Trakymas, vertimo ats. redaktor ÷ D. Staškevi čien ÷, Vilnius, 1998. 2. Bal čikonis J. (red.) Lietuvi ų kalbos žodynas, t.1, Vilnius, 1968.

3. Baronas D., „Karyba“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kult ūra, Vilnius, 2001. 4. Boruta J., „XVII amžiaus pradžios krikš čioni ų Horacijus ir m ūsų dien ų Lietuva“, in: Motiejus Kazimieras Sarbievijus Lietuvos, Lenkijos, Europos kult ūroje , Vilnius, 1998. 5. Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795 , Vilnius, 2005. 6. Burinskait ÷ K., Lietuvos ir Rusijos santykiai XV-XX a. , Vilnius, 2005. 7. Burke P., Renesansas, vert ÷ L. Katkus, Vilnius, 1992. 8. Biedermann H., Naujasis simboli ų žodynas , vert ÷ V. Gibavi čius, A. Krasnovas ir kt., Vilnius, 2002. 9. Čep ÷nas P., Nauj ųjų laik ų Lietuvos istorija , Vilnius, 1992. 10. Dundulis B., Lietuvos užsienio politika XVI a., Vilnius, 1971. 11. Genzelis B., Kult ūrų s ąveika , Vilnius, 1989. 12. Jovaišas A., Senoji Lietuvos literat ūra , Vilnius, 1998. 13. Jovaišas A., „Trumpojo Lietuvos metraš čių s ąvado literat ūrin ÷s ypatyb ÷s ir paslaptys”, in: Metraš čiai ir kunigaikš čių laiškai , Vilnius, 1996. 14. Ju čas M., Lietuvos metraš čiai ir kronikos , Vilnius, 2002. 15. Ju čas M., Žalgirio m ūšis, Vilnius, 1999. 16. Jurginis J., Lukšait ÷ I., Lietuvos kult ūros istorijos bruožai: Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus , Vilnius, 1981. 17. Kubilius V., Romantizmo tradicija lietuvi ų literat ūroje , Vilnius, 1993. 18. Kuchovi čius Z., Barbora Radvilait ÷, iš lenk ų k. vert ÷ R. Petraitis, Vilnius, 1991. 19. Kuolys D., Asmuo, tauta, valstyb ÷ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s istorin ÷je literat ūroje: Renesansas. Barokas , Vilnius, 1992.

20. Lukšait ÷ I., Reformacija , Vilnius, 1999.

21. Merkys V., Simonas Daukantas , Vilnius, 1991.

22. Milošas Č., Lenk ų literat ūros istorija , iš angl ų k. vert ÷ K. Platelis, Vilnius, 1996. 99

23. Narbutas S ., „Karolomachijos” akira čiai “, in: Bojeris L. Karolomachija, vert ÷ B. Kazlauskas, Vilnius, 1992.

24. Narbutas S., „Lietuvos didyb ÷s dainius“, in: Radvanas J. Radviliada, vert ÷ S. Narbutas, Vilnius, 1997.

25. Narbutas S., Lietuvos Renesanso literat ūra, Vilnius, 1997.

26. Narbutas S., Tradicija ir originalumas J. Radvano „Radviliadoje ”, Vilnius, 1998.

27. Nikžentaitis A., „LDK kult ūrin ÷s tradicijos praradimas: Vytauto Didžiojo kultas Lietuvoje XV-XX a.“, in: Senosios raštijos ir tautosakos s ąveika: kult ūrin ÷ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s patirtis (ser. Senoji Lietuvos literat ūra , kn. 6), Vilnius, 1998.

28. Patiej ūnien ÷ E., Liškevi čien ÷ J., „Emblemika LDK spaudiniuose“, in: Metraš čiai ir kunigaikš čių laiškai , (ser. Senoji Lietuvos literat ūra, kn. 4), Vilnius, 1996.

29. Patiej ūnien ÷ E., XVI a. Lietuvos herojin ÷s poemos ir Andriaus Rimšos „Dešimtmetis pasakojimas“: paminklai didvyriams ir bi čiuliškas bendražygio portretas, in: Tipas ir individas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s kult ūroje, Vilnius, 2002.

30. Patiej ūnien ÷, E., „Narsus m ÷ginimas sukurti vientis ą senosios literat ūros vaizd ą“ [recenzija studija], in: Literat ūros tyrim ų erdv ÷s, (ser. Senoji Lietuvos literat ūra , kn. 19), Vilnius, 2005. 31. Petrauskas R., „Istoriškumas“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kult ūra , Vilnius, 2001. 32. Raila E., „Barokas“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kult ūra, Vilnius, 2001. 33. Sławi ński J., „Epos“, in: Słownik terminów literackich , pod red. J. Sławi ńskiego, wyd. 2, Wrocław i in., 1989 . 34. Šapoka A., Lietuvos istorija, Vilnius, 1989.

35. Tyla A., Įvadas, in: Bojeris L., Karolomachija, vert ÷ B. Kazlauskas, Vilnius, 1992.

36. Ul činait ÷ E., „Baroko retorika: normatyvizmas ir novatoriškumas“, in: Senosios literat ūros žanrai , (ser. Senoji Lietuvos literat ūra , kn. 1), Vilnius, 1992.

37. Ul činait ÷ E., „Giesm ÷ Žalgirio m ūšiui“, in: Jonas Vislicietis, Pr ūsų karas , vert ÷ E. Ul činait ÷, Vilnius, 1997. 100

38. Ul činait ÷ E., Jovaišas A., Lietuvi ų literat ūros istorija: XIII – XVIII amžiai , Vilnius, 2003.

39. Ul činait ÷ E., Lietuvos Renesanso ir Baroko literat ūra , Vilnius, 2001.

40. Ul činait ÷ E., „Sarbievijus Lietuvos kult ūroje“, in: Motiejus Kazimieras Sarbievijus Lietuvos, Lenkijos, Europos kult ūroje , Vilnius, 1998.

41. Venclova T., Vilniaus vardai, Vilnius, 2006.

42. V÷bra R., Lietuvi ų visuomen ÷ XIX a. antrojoje pus ÷je , Vilnius, 1990.

101

SANTRUMPA

Darbe nagrin ÷jami įvair ūs karo tematikos aspektai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s laik ų literat ūroje ir XIX a. pradžios istoriografo Simono Daukanto veikaluose. Medžiaga surinkta iš Lietuvos metraš čių (XV a. – XVI a. I p.), iš penki ų XVI a. – XVII a. pradžios herojini ų poem ų, vieno poleminio publicistinio teksto, taip pat iš žymaus baroko epochos poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (Matthias Casimirus Sarbievius) poezijos. Darbe tiriama, kaip skirting ų laikotarpi ų, skirting ų paži ūrų autoriai vertina pat į karo reiškin į, analizuojami m ūši ų aprašymai, karo atnešamos nelaim ÷s ir baisumai, aptariamas idealaus karvedžio portretas. Renesanso poetai kar ą steng ÷si pavaizduoti kuo tikroviškiau, meniškiau. Jie karą vaizduoja kaip stichin ę nelaim ę, kaip katastrof ą, atnešan čią vargus ir b ÷das. Išskiriamas vienintelis atvejis, kai karas yra pateisinamas – valstyb ÷s gynyba. Herojini ų poem ų autoriai kūr÷ karvedžio ideal ą: pasakodami apie realaus valstyb ÷s veik ÷jo darbus, išryškindavo tik tuos asmens bruožus, kurie buvo labiausiai vertinami Renesanso epochoje. M. K. Sarbievijus kar ą dažnai vaizduoja tarytum spektakl į. Jo vertinimu, karas - tai išm ÷ginimas, parodantis tikr ąją asmens vert ę, taip pat galimyb ÷ pelnyti nemirting ą šlov ę. Poetas išryškina pozityv ų karo poveik į visuomenei, - ilgalaik ÷s taikos metu stipriausioji visuomen ÷s dalis aptingsta, ištyžta (degradacijos motyvas). S. Daukantas apie kar ą kalba pasitelkdamas kuo įvairesn ę medžiag ą – istorini ų šaltini ų duomenis, žodin ę tradicij ą, mitologij ą, tautosak ą, net liaudies prietarus. Jo tekstuose gausu itin brutali ų scen ų, aprašyt ų be joki ų komentar ų, nerodant emocij ų, - darbe m ÷ginama įžvelgti tokios autoriaus pozicijos priežast į.

102

SUMMARY

The thesis analyzes various aspects of the theme of war in the literature of the Grand Duchy of Lithuania and the works of Simonas Daukantas, the historiographer at the beginning of the 19 century. The material used was taken from the Lithuanian Chronicles (the first half of the 15-16 centuries), five heroic poems of the beginning of 16-17 centuries, one polemic-publicistic text as well as poetry by famous Baroque poet Matthias Casimirus Sarbievius. The thesis investigates how authors from different periods and with different attitudes evaluate the same war event. Battle descriptions, distress and atrocities caused by war are analyzed, and the portrait of an ideal military leader is discussed. The Renaissance poets sought to depict war as realistically and artistically as possible. They described war as a natural disaster that brings trouble and misery. There is only one case when war is justified: defence of the State. The authors of the heroic poems were putting together an ideal of a military leader: when describing works of a real state official they highlighted only his characteristics that were valued during the Renaissance. M. C. Sarbievius often depicted war as a stage performance. He maintained that war was a challenge that revealed what a person was really worth; it was also a chance to gain immortal glory. The poet stressed the positive effects of war to society: during prolonged peace the strongest part of society slackened and became weaker (a motive of degradation). S. Daukantas employed variety of resources speaking about war: historical sources data, verbal tradition, mythology, folklore and even superstitions. His texts abounded with scenes of particular atrocity described without any comments and deprived of any emotion: the thesis attempted to provide an insight for reasons of such a position.