Karo Tema Senojoje Lietuvos Literatūroje
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS LIETUVI Ų LITERAT ŪROS KATEDRA Vilma Kardelyt ÷ KARO TEMA SENOJOJE LIETUVOS LITERAT ŪROJE: NUO METRAŠ ČIŲ IKI DAUKANTO MAGISTRO DARBAS Darbo vadov ÷ dr. Egl ÷ Patiej ūnien ÷ Vilnius, 2008 2 Turinys Pratarm ÷ 3 Šaltini ų apžvalga 5 I Istorin ÷s ir kult ūrin ÷s LDK gyvenimo realijos XVI amžiuje ir XVII amžiaus pirmoje pus ÷je 11 I 1. Kai žvang ÷jo ginklai... 11 I 2. ...ir prabilo m ūzos 20 II Karas – neabejotinas blogis 24 II 1. Pragaištinga karo prigimtis 24 II 2. Gras ūs kar ų pavidalai 30 II 3. Tolimesni karo padariniai 40 II 4. Vienintelis karo pateisinimas 46 II 5. Idealus karvedys 47 III Karas Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus k ūryboje 66 III 1. M. K. Sarbievijus – baroko humanistas 66 III 2. Degradacijos motyvas M. K. Sarbievijaus eil ÷se 70 III 3. Karas – nuožmios kovos arena 73 III 4. Idealaus karvedžio paveikslas M. K. Sarbievijaus k ūriniuose 74 IV Karas taikos metu 79 IV 1. Politin ÷ ir kult ūrin ÷ Lietuvos situacija Simono Daukanto gyvenamuoju laikotarpiu 79 IV 2. Karo tema Daukanto raštuose: tradicij ų t ąsa 83 IV 3. Kuo Daukantas kitoks 85 IV 4. Idealus karvedys Daukanto akimis 90 Išvados 94 Šaltini ų s ąrašas 96 Literat ūra 98 Santrauka 101 3 Pratarm ÷ Karo tema, nors r ūsti ir nemaloni, šimtme čius išlieka aktuali ir savaip intriguojanti, – taip pat ir kartoms, savo kailiu nepatyrusioms šio baisaus reiškinio. Besidomintiems tenka gr ęžtis į prot ÷vi ų patirt į. Ši pasiekia mus įvairiais pavidalais, tarp j ų bene įtaigiausi yra istoriografiniai ir grožin ÷s literat ūros veikalai. Istorinei praei čiai neabejingiems šiuolaikin ÷s Lietuvos žmon ÷ms ypa č įdom ūs ir vertingi gali pasirodyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s laik ų rašytiniai paminklai (ir istoriografiniai k ūriniai – metraš čiai bei kronikos, ir grožin ÷s literat ūros k ūriniai), - vis ų pirma d ÷l to, kad juose gimt ąją valstyb ę regime ne kaip auk ą, trypiam ą ir žeminam ą svetim ųjų, bet kaip rimt ą karin ę j ÷gą, kaip galyb ę, kuri karin ÷mis priemon ÷mis pati sprend ÷ savo likim ą. Kaip žinia, tas likimas nebuvo Lietuvai palankus: kur į laik ą nemaž ą politin į svor į tur ÷jusi, kult ūrinio pakilimo laikus išgyvenusi šalis nuo XVII a. vidurio ÷m÷ silpti, jos pilie čiai ilgainiui prarado valstybin ę ir nacionalin ę savimon ę, o aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje net geografiniai valstyb ÷s kont ūrai buvo ištrinti iš Europos žem ÷lapio. Tokiu laikotarpiu gim ęs ir brend ęs Simonas Daukantas aplink reg ÷jo visai kitoki ą Lietuv ą: XIX amžiuje tai buvo silpnas ir nesavarankiškas Rusijos imperijos pakraštys, griežtai bei negailestingai kontroliuojamas šios galingos Ryt ų valstyb ÷s. Taigi darbo temoje apibr ÷žto laikotarpio šaltiniuose savo valstyb ę matome ir klestin čią – stipri ą, galing ą, „nuo Baltijos iki Juodosios j ūros“, - ir visiškai sutrypt ą, pažemint ą, jos pa čios gyventoj ų suvokiam ą, kaip negr įžtamai nugrimzdusi ą praeitin. Kontrastas išties pribloškia. Daugelis istorik ų (A. Šapoka, A. Bumblauskas ir kt.) pabr ÷žia, kad Lietuva Europos erdv ÷je iškilo vis ų pirma kaip kari ų tauta. Šis faktas puikiai atsispindi ir istoriografin ÷je, ir grožin ÷je literat ūroje. Iš ties ų karo tematika sukurta daugyb ÷ kūrini ų – nuo įsp ūding ų herojini ų ep ų iki nedidel ÷s apimties panegirik ų. Žinia, anoniminiai metraš čių autoriai ir grožin ÷s literat ūros k ūr÷jai, rašydami apie savo valstyb ÷s gyvenim ą, ir netur ÷jo itin plataus tem ų pasirinkimo – nuolatiniai karai buvo to meto kasdienyb ÷, realus faktas. Šiame darbe, remiantis nemažu šaltini ų kiekiu (žr. „Šaltini ų apžvalg ą“ ir darbo gale pridedam ą „Šaltini ų s ąraš ą“), siekiama apžvelgti karo tem ą įvairiais aspektais, vis ų pirma išryškinant XVI – XVII a. autoriams, taigi kult ūriniam to meto elitui, labiausiai r ūp÷jusias temas, - tarsi pažvelgti į r ūsčiąją gyvenimo realij ą savo prot ÷vi ų akimis. Simono Daukanto istoriniai raštai 4 pasirinktuoju aspektu nagrin ÷jami atskiroje darbo dalyje, nes nuo ankstyvesni ų epoch ų raštijos juos skiria ir ilgas laiko tarpas, ir visiškai kitoks autoriaus pasaul ÷vaizdis. Ta čiau kai kurie šio darbo šaltiniai juk buvo taip pat ir Daukanto šaltiniai, - juo įdomiau patyrin ÷ti, kuo šio XIX a. šviesuolio kar ų aprašymai panaš ūs į Renesanso ar baroko autori ų, o kuo nuo j ų skiriasi. 5 Šaltini ų apžvalga Darbe nagrin ÷jama karo tema Lietuvos metraš čių Trumpajame s ąvade ir Pla čiajame Lietuvos metraš čių s ąvade (grei čiausiai XVI a. antrasis dešimtmetis), kuris labiau žinomas kaip „Bychoveco kronika“. Kitas medžiagos šaltinis - šios herojin ÷s poemos: Jono Vislicie čio „Pr ūsų karas“ (1516), Pranciškaus Gradausko „Žygis prieš Maskv ą” (1582), Andriaus Rimšos „Dešimtmetis pasakojimas” (1585), Jono Radvano „Radviliada” (1592), Laurencijaus Bojerio „Karolomachija” (1606), buvo remtasi ir Elijo Pilgrimovijaus eiliuotu k ūriniu „Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas” (1594). Taip pat naudotasi Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poema „Nuolanki pad ÷ka“ (1619) ir lyrikos rinktine (pirmas Sarbievijaus lyrikos leidimas iš ÷jo Kiolne 1625 m., pavadinimu „Trys lyrikos knygos“). Kaip min ÷ta, atskira darbo dalis skirta paskutiniam „senosios“ istoriografijos (kai tekste susipina moksliškumas ir meniškumas) tęs÷jui S. Daukantui. Remtasi visais keturiais jo istoriografiniais veikalais: „Darbai sen ųjų lietuvi ų ir žemai čių“ (parašytas 1822 m., išleistas tik 1929 m.), „Istorija žemaitiška“ (parašyta 1836 - 1837 m., pirmas tomas išleistas 1893 m., antras – 1897 m. ir jau kitu pavadinimu - „Lietuvos istorija“), „B ūdas senov ÷s lietuvi ų, kaln ÷nų ir žemai čių“ (1845), „Pasakojimas apie veikalus lietuvi ų tautos senov ÷je“ (parašytas 1850 m., dalis išspausdinta 1893 m.). Šaltiniai, iš kuri ų imta medžiaga darbui, yra nevienodo pob ūdžio. Vieni iš ankstyviausi ų rašytini ų šaltini ų – Lietuvos metraš čiai - buvo parašyti sen ąja kanceliarine slav ų (rus ÷nų) kalba ir išversti į lietuvi ų kalb ą ne tuo pat metu: „Bychoveco kronika“ – 1971 m. (vert ÷ R. Jasas), o Trumpasis Lietuvos metraš čių s ąvadas tik 1996 m. (vert ÷ A. Jovaišas). Pa čias meniškiausias ir didžiausios apimties XVI a. poemas – „Pr ūsų kar ą“ (vert ÷ E. Ul činait ÷), „Radviliad ą“ (vert ÷ S. Narbutas) bei „Karolomachij ą“ (vert ÷ B. Kazlauskas) lietuvi ų kalba turime išleistas jau daugiau nei dešimtmet į. O štai kiti mums r ūpimos epochos k ūriniai iki šiol n ÷ra lietuviškai publikuoti ir menkai žinomi pla čiajai visuomenei. P. Gradausko „Žygis prieš Maskv ą“, A. Rimšos „Dešimtmetis pasakojimas“ ir E. Pilgrimovijaus „Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas“ tik šiuo metu neskubriai rengiami spaudai, taigi teko remtis neredaguotais mašinraš čiais. P. Gradausko poem ą „Žygis prieš Maskv ą“ iš lotyn ų kalbos eiliuotai (hegzametru) išvert ÷ I. Skaržinskait ÷. A. Rimšos „Dešimtmetis pasakojimas“ ir E. Pilgrimovijaus „Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas“ kol kas prieinami tik pažodiniais E. Patiej ūnien ÷s vertimais iš senosios lenk ų kalbos. 6 M. K. Sarbievijaus k ūrybos rinktin ÷ „Lemties žaidimai“ lotyn ų ir lietuvi ų kalbomis išleista 1995-aisiais, poeto gimimo 400-ųjų metini ų proga (vert ÷ O. Daukšien ÷, R. Katinait ÷, E. Ul činait ÷). Iš vis ų darbe cituojam ų autori ų vienintelis S. Daukantas, kaip žinia, savo veikalus raš ÷ lietuviškai. Čia taip pat vert ÷tų paaiškinti šiame darbe naudojamus citavimo principus. Po citatos iš metraš čių pirmiausia nurodomas teksto pavadinimo trumpinys (Lietuvos metraš čių trumpasis sąvadas – TS, „Bychoveco kronika“ – BK), po to puslapio numeris. Poem ų „Pr ūsų karas“ ir „Radviliada“, kaip jau sakyta, turime šiuolaikiškai sutvarkytas publikacijas, taigi po citat ų iš j ų, kaip įprasta, nurodoma atitinkama poemos dalis rom ÷niškais skaitmenimis ir eilut ÷s numeris – arabiškais; po citat ų iš „Karolomachijos“ pateikiami tik eilu čių numeriai, mat šiame leidinyje j ų numeracija ištisin ÷. Kiek kitaip yra su nepublikuotais k ūriniais. P. Gradausko k ūrinys „Žygis prieš Maskv ą“ originaliame XVI a. variante į dalis nesuskirstytas, bet vert ÷ja sunumeravo eilutes, tod ÷l cituojant nurodomas eilu čių numeris. A. Rimšos poema suskirstyta į 24 dalis, j ų eilut ÷s taip pat sunumeruotos ver čiant. Taigi po citat ų iš šio k ūrinio nurodoma poemos dalis ir eilut ÷s numeris. E. Pilgrimovijaus kūrinys „Teisingas lietuvi ų bajoro dialogas“ ir į dalis nesuskirstytas, ir eilut ÷s nenumeruotos, tod ÷l po citat ų iš šios poemos nurodomas tiesiog puslapio numeris, - toks, koks įrašytas XVI a. leidinyje, iš kurio versta. Po citatų iš M. K. Sarbievijaus lyrikos rinktin ÷s „Lemties žaidimai“, kaip įprasta, pirmiausia nurodomas lyrikos knygos numeris rom ÷niškais skaitmenimis, po to od ÷s numeris ir eilut ÷s numeris. Sarbievijaus poema „Nuolanki pad ÷ka“, cituojama iš to paties leidinio, turi sunumeruotas eilutes, taigi skliausteliuose pateikiami j ų numeriai. Cituojant iš S. Daukanto veikal ų pirmiausia nurodomas veikalas, iš kurio cituojama, pavadinimo pirmasis žodis ( Darbai , Istorija , Būdas , Pasakojimas ), po to metai ir puslapio numeris. Detalesn ÷ bibliografin ÷ informacija pateikta „Šaltini ų s ąraše“ darbo pabaigoje. Lietuvos metraš čių Trumpasis s ąvadas susideda iš XIV a. pab. – XV a. pr. parašyt ų tekst ų – „Lietuvos metraš čio, išd ÷styto trumpai“, „Didžiojo kunigaikš čio Vytauto pagyrimo“, „Lietuvos didži ųjų kunigaikš čių metraš čio“, „Vytauto skundo prieš Jogail ą“ bei „K ęstu čio konflikto su Jogaila ir K ęstu čio mirties“. Atsižvelgiant į tematik ą, š į s ąvad ą istorikai ir senosios literat ūros tyr ÷jai skiria į dvi dalis – slavišk ąją, nes joje vyrauja slaviška medžiaga ir pasakojama Kijevo Rusios seniausia istorija nuo 854 m, ir lietuvišk ąją – čia pasakojama jau Lietuvos istorijos dalis iki 1446 m. 7 „Trumpasis s ąvadas n ÷ra galutinai sutvarkytas k ūrinys. Slaviškoji ir lietuviškoji dalys n ÷ nemanytos kompoziciškai derinti, yra pasikartojim ų. Ta čiau jas jungia Vytauto absoliu čios valdžios id ÷ja“ 1. „Bychoveco kronika“ ypatinga tuo, kad šalia duomen ų iš Trumpojo ir Viduriniojo metraš čių sąvad ų joje pateikiama daug naujos medžiagos – čia istorikai randa fakt ų, kurie nebuvo min ÷ti jokiuose kituose metraš čiuose. Šis tekstas vadinamas „Bychoveco kronika“, nes jis buvo rastas XIX a.