KLAIPĖDA UNIVERSITY

Zigmas Vitkus

A MEMORIAL IN THE POLITICS OF MEMORY: THE CASE OF PANERIAI (1944–2016)

Doctoral Dissertation Humanities, History and Archeology (H 005)

Klaipėda, 2019

1 The doctoral dissertation was prepared during the period of 2014–2019 at Klaipėda University in accordance with the doctoral studies right granted to Vytautas Magnus University along with Klaipėda University by Order No. V-1019 of the Minister of Education and Science of the Republic of Lithuania, 8 June 2011 and accordance with the doctoral studies right granted to Vytautas Magnus University along with Klaipėda University by Order No. V-160 of the Minister of Education, Science and Sport of the Republic of Lithuania, 22 February 2019.

Scientific supervisor: Prof. dr. Vygantas Vareikis (Klaipėda University, Humanities, History and Archeology, H 005)

The doctoral dissertation will be defended at the Defence Board of Vytautas Magnus University and Klaipėda university in the Field of History and Archeology:

Chairman Dr. Vasilijus Safronovas (Klaipėda University, Humanities, History and Archeology, H 005)

Members: Dr. Rasa Čepaitienė (The Lithuanian Institute of History, Humanities, History and Archeology, H 005) Prof. dr. Šarūnas Liekis (Vytautas Magnus University, Humanities, History and Archeology, H 005) Assoc. prof. dr. Jurgita Verbickienė (Vilnius University, Humanities, History and Archeology, H 005) Dr. Hektoras Vitkus (Klaipėda University, Humanities, History and Archeology, H 005)

The doctoral dissertation will be defended in a public meeting of the Defence in the Field of History and Archeology, in Stasys Vaitekūnas Aula (Buiding No. 6) of Klaipėda University at 13:00 p. m. on the 31st of May, 2019. Address: Herkaus Manto str. 84, LT-92294 Klaipėda, Lithuania.

The summary of doctoral dissertation was sent out on the 30th of April, 2019. The dissertation is available for review at the libraries of Klaipėda University and Vytautas Magnus University.

2 KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Zigmas Vitkus

MEMORIALAS ATMINIMO POLITIKOJE: PANERIŲ ATVEJO TYRIMAS (1944–2016)

Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, istorija ir archeologija (H 005)

Klaipėda, 2019

3 Mokslo daktaro disertacija rengta 2014–2019 metais Klaipėdos universitete pagal Vytauto Didžiojo universitetui su Klaipėdos universitetu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-1019 ir pagal Vytauto Didžiojo universitetui su Klaipėdos universitetu Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. V-160 suteiktą doktorantūros teisę.

Mokslinis vadovas prof. dr. Vygantas Vareikis (Klaipėdos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija ir archeologija, H 005)

Mokslo daktaro disertacija ginama Vytauto Didžiojo universiteto ir Klaipėdos universiteto Istorijos ir archeologijos mokslo krypties taryboje:

Pirmininkas dr. Vasilijus Safronovas (Klaipėdos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija ir archeologija, H 005)

Nariai: dr. Rasa Čepaitienė (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai mokslai, istorija ir archeologija, H 005) prof. dr. Šarūnas Liekis (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, istorija ir archeologija, H 005) doc. dr. Jurgita Verbickienė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, istorija ir archeologija, H 005) dr. Hektoras Vitkus (Klaipėdos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija ir archeologija, H 005)

Daktaro disertacija bus ginama viešame Istorijos ir archeologijos mokslo krypties tarybos posėdyje 2019 m. gegužės 31 d. 13 val. Klaipėdos universiteto Stasio Vaitekūno Auloje (VI korpusas). Adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda, Lietuva.

Daktaro disertacijos santrauka išsiųsta 2019 m. balandžio 30 d. Disertaciją galima peržiūrėti Klaipėdos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekose.

4 Introduction

The research works in the areas of history, sociology, psychology, philosophy and theology, which provide an analysis of the Holocaust, comprise thousands of items and the number is increasing yearly. The remembrance research1 is well-established as a separate scholarly discipline in the field of Holocaust studies. It is therefore paradoxical that available studies of individual Holocaust memorials, especially those marking the sites of the Holocaust by Bullets2, are few and far between, although memorials, especially the great ones, are well-known and frequented. The dissertation presents a research in a broad historical and cultural context of the development of the Paneriai Memorial in the period 1944–2016 on the basis of published and unpublished archival records, periodical publications, and interview materials. The memorial is analysed as an instrument for the implementation of official politics of memory as well as a site for a manifestation and crystallisation of the politics of memory and as a space for remembrance shaped by different political ideologies and institutions.

The research topic and problem

The topic of research of Holocaust memorials, and memorials in general, is first and foremost related to the research of genesis of such memorials, which reveals not only transformations of a concrete object but also more general processes of reception of the past and its contemporary uses. The problems in the field of memorials can be roughly reduced to four kindred questions, which are asked when investigating “biographies” of both individual monuments and memorials: who commemorates? What is commemorated? Why is it

1Д. Берзиньш, „Социальная память о Холокосте в популярной культуре Латвийской ССР: анализ некоторых ярких примеров“, Евреи в культурной памяти жителей Латгалии Материалы экспедиций 2011–2012 годов, Москва, 2013, c. 334. 2The term The Holocaust by Bullets was introduced in Holocaust studies by a French priest Patrick Desbois in 2008. Cf. P. Desbois, The Holocaust by Bullets: A Priest‘s Journey to Uncover Truth Behind the Murder of 1,5 Million Jews, St. Martin’s Press, 2009.

5 commemorated? How is it commemorated? An answer to the first question helps identify the people who were involved in the memorialisation process; an answer to the second question suggests which historical aspects are supposed to be highlighted in a specific commemorative sign or a space of remembrance; the third question refers to the motives of memorialisation; and the fourth question deals with the form of monuments. Why do memorialisers opt for one or other architectural form of remembrance representation and what meaning is intended to be represented? Finding answers to these questions helps highlight features of specific memory policies as well as the structure of collective memory and imagination in a society. The research of the “biography” of the Paneriai Memorial, in addition to the abovementioned questions, involves a problem that is relevant and specific to this concrete site of commemoration related to both the Soviet period and the period after the 1990s: why did the Paneriai Memorial remain on the outskirts of the development as a place of remembrance in terms of both architecture and as a museum for a long period covering a few decades? What reasons – whether economic, political or historical – might have been implied? Why was this site of the Nazi regime crimes, the largest in terms of victim numbers in Lithuania, located nearest to the power centre of the Lithuanian SSR, its capital city Vilnius, so rarely visited by official persons? Why was it promoted on such a low level? Why the implementation of the memorial’s architectural and museum projects, which were launched more than once, failed, and for what reason they were not widely advertised after they had been finalised? Was there a correlation between such permanent stagnation of the memorial and the domestic and foreign political conjuncture of the then Soviet state? And when talking about the period following the 1990s, how can we explain the reasons of the failure to develop the memorial during the first two decades of independent Lithuania, when only minimum needs (economic in their nature) of the memorial were provided for? Was it due to “lack of funds” or was it a feature of the official politics of memory, which became so salient amidst limited resources, when the government was forced to choose which object had to be developed? What happened in 2011 when the situation began to change?

6 Relevance of the research

This research articulates not only the dynamics of commemoration practices in Paneriai but also reveals the key trends in the policies of memory as pursued in soviet Lithuania and in (now) independent Lithuania through the analysis of the changes of the Paneriai Memorial, which, in its turn, has determined and still determines the processes of the Holocaust remembrance in the general population of Lithuania3. In general, the relevance of this work is underpinned by the fundamental meaning of the Holocaust and its remembrance in the contemporary European culture of remembrance, of which the Republic of Lithuania is an integral part4. Although it has not yet become a central event in the modern Lithuanian history5, the Holocaust is undoubtedly one of the major themes in the Lithuanian culture of remembrance and a key element in the policies of memory of the State, and, by the same token, a reflection of these policies. The significance of the accomplished work is further underlined by a symbolic value of Paneriai to other cultures of remembrance, including those of Poland, the Romani (Gypsy) and Israel, and probably that of the United States, where the image of Paneriai exists and is important, but where there are no broader studies available in the post-Holocaust period of Paneriai. This work is further intended to fill in the gap of historical data from the post-Holocaust period, which has become especially salient after 2013 when the Republic of Lithuania launched a comprehensive redevelopment project of the Paneriai Memorial dedicated to the

3 H. Vitkus, Memorialinių vietų veiksnys holokausto atminimo kultūroje: sampratos gairės ir tyrimo metodai, in Genocidas ir rezistencija, 2006, 1 (19), p. 108. 4The importance of the Holocaust in the European culture is well disclosed by the German political scientist Claus Leggewie’s the Seven Circles of European Memory scheme, where the Holocaust is referred to as “Europe’s negative founding myth” and is considered by him as the key element. See C. Leggewie, “Seven Circles of European Memory”. Internet access: https://www.eurozine.com/seven-circles-of- european-memory/, [accessed on 23 April 2018]. 5 S. Sužiedėlis, Holokaustas – centrinis moderniosios Lietuvos istorijos įvykis. Internet access: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-18-saulius-suziedelis- holokaustas-turi-buti-centriniu-moderniosios-lietuvos-istorijos-ivykiu/54840, [accessed on 23 April 2018].

7 memory of Holocaust victims and other Nazi victims6. It is hoped that the research of the Paneriai Memorial transformations and the factors that shaped it will facilitate the research of other similar site “cases” thereby contributing to the development of the memorial culture of Lithuania and the Holocaust memorial culture as well as the reflection of this process. With the numbers of eye-witnesses of the crimes of totalitarian regimes diminishing, there is a direct relation between the way memorials and museums will look like and the way these painful events will be remembered (or imagined) by coming generations.

The object of the research

The object of this work is the Paneriai Memorial, more precisely: the transformation of the Paneriai Memorial in the Soviet period, post-Soviet period and in the contemporary period, historical circumstances and political factors involved in the shaping of these transformations; and, at the same time, the dynamics of the meanings of Paneriai as a symbol of mass murders committed by the Nazi regime in the occupied Lithuania7. The object has been chosen for research for the reason that a process of its complex rearrangement was started in 2013 (and still ongoing) and due to the significance it holds in the Lithuanian and the global Holocaust culture of remembrance. Paneriai represents the Holocaust in Lithuania and is one of the symbols of the Holocaust by Bullets in Eastern Europe and the foremost place of the Polish martyrology in the Vilnius region, and an official site of commemoration of all victims of the Second World War in the Republic of Lithuania.

The aim of the research

The aim of this work is to study the transformation of the uses of the sites of Jewish genocide in the Soviet period and to reveal its role in the

6 July 25, 2013, Order of the Minister of Culture of the Republic of Lithuania Re Comprehensive Redevelopment of the Paneriai Memorial. Approval of the Action Plan for 2013–2014. Internet access: https://www.e- tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.7B184F932512, [accessed on 12 March 2018]. 7The Paneriai Memorial was officially established in 1977. Previously, this site was referred to in official documents of Soviet authorities as a “graveyard of the victims of fascist terror”, “mass grave”, “museum of the victims of Fascist terror”.

8 politics of memory pursued in the post-Soviet Lithuania within the framework of the analysis of the development of the Paneriai Memorial from 1944 to 2016.

Objectives

The following objectives have been put forward in order to implement the aim of the work: 1) to identify the meaning/s of the image of mass murder in Paneriai in different cultures of remembrance; 2) to investigate ideological uses of the history of mass murder in Paneriai during the Soviet period and the significance of this history in the policies of memory of different countries in the post-Soviet era; 3) to study origins, functioning and changes of the signs of commemoration in the Paneriai Memorial and actions by political figures that shaped it; 4) to analyse transformations of the exhibition of the Paneriai Memorial and an ideological background of these transformations; 5) to make the comparison of the transformations of several historically similar sites of remembrance (Paneriai, the Ninth Fort in Kaunas, Pirčiupiai).

The research space

The Paneriai Memorial today encompasses an area of nearly 19 hectares which is operated on a basis of trust law by the Vilna Gaon State Jewish Museum. It is a hilly area, overgrown with a mixed forest dominated by a pine tree segment, located in the south-western part of Vilnius, within the eldership of Paneriai, at a distance of approx. 10 km from the city’s centre. Although the dissertation deals with a history of a specific site, yet the research space is not contiguous with a defined geographical point. Since the research embraces the process of the transformation of the Paneriai Memorial, as an “enspaced” (or “materialised”) memory, the research space therefore assumes a dimension of semantic (ideological, symbolic, existential) meaning, viz. this work purports to analyse not only a specific location but also a semantic field associated with it.

9 Chronological framework of the research

The chronological framework of the work encompasses seventy two years starting in July 1944, when Soviet troops and Jewish partisans entered the former area of a mass murder, and ending in 2016, when a consolidated study in historical and archaeological research of the mass murder site in Paneriai was finalised and presented to public by the staff of the Vilna Gaon State Jewish Museum and the Lithuanian Institute of History.

Sources

The study of the latest and regularly updated historical records on Paneriai and the results of historical, archaeological and geophysical research of the area as well as the research bibliography was made possible by using the Registry of Cultural Property maintained by the Lithuanian Department of Cultural Heritage and using freely accessible online resources. Of special value for the start-up of the research were the files and a certificate of Paneriai as a cultural heritage site, embracing a period from 1965 to 1985, and the dossier of the object as a cultural heritage property which was started in 2001. Numerous sources on the activities of the Vilnius Jewish religious community in Paneriai in 1944–1953 and the responses by Soviet authorities were discovered in the collection of documents of the Council for the Affairs of Religious Cults under the Council of Ministers of Soviet Lithuania (f. R-181) kept at the Office of the Chief Archivist of Lithuania (LCVA). The largest amount of archival sources has been provided by the documents of the Lithuanian Communist Party (LKP (b)) Central Committee (f. 1771) and the record collections of the Institute for the History of the Communist Party under the Lithuanian Communist Party (LKP (b)) Central Committee covering the 1946–1990 period (f. 3377) and the records of the Secretariat of the State Security Committee (KGB) of the Lithuanian SSR (K-51) kept in the Lithuanian Special Archives (LYA). Another vast collection of archival records was found in the Lithuanian Archives of Literature and Art (LLMA). These primarily include records of the Soviet Lithuanian Union of Architects (f. 87), and an extensive set of records of the Ministry of Culture of the

10 Lithuanian SSR (f. 342) which was in direct charge of the investigated site. Particular mention should be made of the collections of the Vilna Gaon State Jewish Museum which has made available the set of records on the design of the Paneriai Memorial in 1960–1989 donated to the museum by the architect J. Makariūnas (VŽMP-4743, VŽMP-4744). Another set of sources for this work, which is also quite extensive, is composed of periodical publications. The majority of information on the representations of Paneriai in public discourse during the Soviet era has been retrieved from periodical printed media covering the 1944–1990 period (newspapers Tiesa, Komjaunimo tiesa, Vakarinės Naujienos, Czerwony Sztandar, Prawda Wilenska, Agitatorius, a weekly Literatūra ir menas), as well as in miscellaneous brochures. Special mention among the foreign sources must be made of the website Historical Jewish Press, which contains a huge collection of Jewish newspapers published in various countries and different languages. Publications from this collection on unsanctioned rallies that took place on the sites of the Holocaust during the Jewish repatriation from the Soviet Union hold a special relevance for this work. Although institutional sources and printed media prevail in this research, yet, in order to catch a glimpse of and perceive the process of the memorial transformation through the eyes of the persons who were (are) involved, interviews were conducted with the staff of the Vilna Gaon State Jewish Museum, with the people who were involved in the organisation of unsanctioned rallies at the Paneriai Memorial during the Soviet period, with the specialists who were in charge of cultural heritage during the Soviet period, with the representatives of the communities of memory, and also an analysis has been made of public speeches by politicians from various countries. The commemorative events of the recent years at Paneriai have been witnessed directly by the author of this work using the method of “participant observation” typical in social anthropology.

Methodological approaches in the research

A memorial is regarded in this work in a two-fold approach: as an instrument of implementation of official policies and as a space of remembrance which has been shaped and is still shaped by different political actors, including governmental institutions, politicians, private persons, foundations and the communities of memory, an ideological text

11 loaded with material signs, an idiosyncratic structure of meanings, where, according to the Polish sociologist Jacek Kolbuszewski, “the present meets and permeates the past”8. The word “instrument” popping up in this work implies that Holocaust memorials are treated in this research as a particular means of politics. Yet, without a doubt, a memorial is always something more (existential space), however, when talking about the creation of a single political space it is also an instrument used by those in power in order to establish a certain vision of past events; to legitimise political order; and to demonstrate the State’s position. This instrument has its structure consisting of: 1) architectural articulation of the site; 2) signs of commemoration (monuments), and 3) museum exhibition and its particular “principle of operation”: a transmission of particular meanings to the audience through memorial records, through the words and gestures of various political figures (agents) at public events, as well as through the representation of a purported historical image of a specific site in various mass media. The work makes use of the methodological approaches for the research of memorials developed in the studies of James E. Young, particularly in his classic study The Texture of Memory9. The approach to the culture/s of memorials crystallised by J. E. Young can be summarised in a few statements which are followed in this work, whether implicitly or explicitly: 1) monuments are the principal (but not exclusive) form of expression of the culture of remembrance; 2) memorials reflect the culture of remembrance of the country where they have been erected; 3) each country has its own institutional forms of commemoration; 4) memorials define particular historical interpretations espoused by the State; 5) memorials are spaces open to the interpretation, i.e. future generations can “reread” the same objects in a quite different

8 J. Kolbuszewski, Cemeteries as a Text of Culture, Cemetery art = Sztuka cmentarna = L'art de cimetière: [sympozjum i. e. symposium international, October 1993] - dokuments [i.e. documents] = [sympozjum międzynarodowe, październik 1993] - dokumenty = [international symposium, octobre 1993] - dokuments [i.e. documents], Wroclaw, 1995, p. 22–26. 9 J. E. Young, The Texture of Memory: Holocaust Memorials and Meaning, Yale, 1993, p. 2

12 way from that originally conceived by its authors and sponsors; 6) memorials are two-fold witnesses – to the events they are intended to commemorate and to their own history. The policy/policies of memory have been differentiated in this work based on the measures a state employs for the purpose of controlling the content of collective memory. Here I follow the typology proposed by the Polish historian Edward Olszewski whereby four models of such policies are distinguished: liberal, conservative, critical and totalitarian. The liberal model is based on the premises that the state must not interfere in the affairs related to national memory nor utilise governmental institutions in the construction of national memory; the main purpose of the conservative model is to promote patriotism and a sense of pride in one’s homeland; the critical model is based on the concept of “critical patriotism”, its objective is to overcome stereotypes and national egotism and to display a multifaceted picture of past events; when implementing the totalitarian model the aim is to construe and to impose on society a version of the past useful to the political elites and to annihilate any alternative versions of interpretation of the past10.

Concepts

One of the basic concepts in this works – the politics of memory – is formulated with regard to the terms used by many other scholars defining one aspect or another of the usage of past events at the present time11. The politics of memory is understood in this work as a more or less purposeful and organised activity by public institutions whereby certain interpretations

10 E. Olszewski, Pamięć społeczna i polityka historyczna w programach polskich partii politycznych, In Srodkoeuropejckie Studia Polityczne, 2013, nr. 2, s. 67–72. 11C. Klessmann, Istorijos politika ir kolektyvinis atminimas: sąvokos, problemos ir istoriniai pavyzdžiai, In Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo, ed. E. Nikžentaitis, 2011, Vilnius, p. 25; I. Vinogradnaitė, Istorijos politika Lenkijoje: prielaidos ir konfliktai, In Istorijos politikos modeliai ir kryptys: Europos Sąjungos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos istorijos politika, Vilnius, 2014, p. 128; R. Čepaitienė, Paveldosauga globaliame pasaulyje, Vilnius, 2012, p. 66; Р. Траба, Польские споры об истории в XXI веке, In Pro et Contra, май-август 2009, c. 59.

13 of past events are shaped, maintained and controlled, and serving a function of the creation of a single political space. Its purpose is to ensure a particular moral order in society, to maintain identity of the general population, to provide symbolic legitimacy of the position of power elites, and ultimately to legitimise the foundations of existence of the state as such, its “indigenousness” (naturalness). Public monuments represent a key instrument whereby places, events and personages significant for society (or intended to be such) are articulated12. Every human group, seeking to consolidate its identity, applies efforts to find and establish a point of reference that would enable not only the communication between members of a group but also stand for the identity of that group and produce points of reference for remembrance for the members of such group13. It is exactly monuments that serve as such points of reference, catalysts of memory, and, according to Rasa Čepaitienė, “memory hooks”14, or, as noticed by Steven Mithen, “cognitive anchors establishing ideas in our collective memories and imaginations”15. A memorial is a set of such cognitive anchors. Without discarding a received definition of memorial, which refers to such object as an architectural complex to commemorate an important event or person, yet taking into consideration our concern in this work with aspects of the politics of memory, for the purpose of this study we define a memorial as an architecturally articulated space of past events where collective memory (imagination) is crystallised and the policy of memory pursued by the State is reflected. Given this definition, a monument is treated as a smaller component of such space. Another basic concept of this work – the culture of remembrance – is understood in a two-fold way. Firstly, in a general sense as it was defined by Jan Assmann, who stated that this type of culture is being shaped when

12R. Čepaitienė, Paveldosauga globaliame pasaulyje, Vilnius, 2012. p. 65 13J. Assmann, Cultural Memory and Early Civilization. Writing, Remembrance and Political Imagination, Cambridge, 2012, p. 25. 14R. Čepaitienė, Paveldosauga globaliame, pasaulyje..., p. 67. 15S. Mithen, A Creative Explosion?, In Creative in Humans Evolution and Prehistory, London, 1998, p. 165–191, 181; R. Berniūnas, Agency, Cognitive Anchors and Memory. In Why Soviet Icons Matter, The Burden of Remembering. Recollections and Representations of the 20th Century, ed. by E. Koresaar, E. Lauk and K. Kuutma, Helsinki, 2009, p. 168.

14 members of society seek an answer to the questions: “What should we remember?” or “What must not be forgotten?”16 In the course of the search for and the consolidation of identity, members of society are linked and bound by common images that are represented at public events on a regular basis. To be more specific, the definition offered by Vasilijus Safronovas is more befitting for our purpose, which was formulated by him taking into account theoretical approach of symbolic-interpretive anthropology exploring the meanings of cultural symbols and their systems17. V. Safronovas defined the culture of remembrance as a system of meanings “which is formed through various forms representing the past by actualising the past and stimulating collective memory”18. This approach is well-suited for the research of memorials because it affords to look at them as not an incidental collection of tangible objects in space but as integral systems of meanings, a text complete, and still being filled up, with new meaningful “scripts” (tangible objects). Based on the above definition, it is not memory, as such, that is deemed to be an object of investigation by the scholars engaged in the research of the culture of remembrance, but “the processes of the creation of meanings unfolding in public communication” which govern, maintain and transform people’s memory19. In other words, when using the concept of the culture of remembrance for the purpose of this research, we have aspired to define the processes of the creation of meanings unfolding in public communication, which are created, maintained, changed and replaced by governmental institutions while pursuing a particular type of memory policies. When speaking of the cultures of remembrance – Lithuanian culture of remembrance, Polish culture of remembrance, Israeli culture

16 J. Assmann, Cultural Memory and Early Civilization, Cambridge, 2012, p. 16. 17The approach proposed by Clifford Geertz is especially relevant here. According to C. Geertz, culture can be described as “a system of historically inherited pattern of meanings expressed in symbolic forms”. In other words, culture is a texture of symbols, a text to be interpreted by scholars by reading over the shoulder those who have created and use these symbols. See C. Geertz, Interpretation of Cultures, New York, 1973, p. 89. 18V. Safronovas, Kultūrinė atmintis ar atminimo kultūra. Kultūrinės atminties teorijos taikymo moderniųjų laikų tyrimams problemos, In Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo, Vilnius, 2009, p. 60. 19 Ibid. p. 60.

15 of remembrance, etc. – we refer to the images of the past construed and maintained primarily (but not necessarily) by political institutions of the state. Various communities of memory (or communities of experience)20 might oppose (or support) such images. The distinction between public culture of remembrance and private culture of remembrance made in the studies by Harald Welzer, who explored the issues related to the Holocaust remembrance in German families,21 has been also important in our work. According to H. Welzer, private remembrance culture is mainly fostered in family environment, while public remembrance culture is maintained by school and memorials; it manifests through different forms of mass communication. Given the distinction of these two concepts, we should like to mark that public remembrance culture is not necessarily an official one (i.e. supported by public institutions), yet it is publicity that is always the key feature of an official culture of remembrance.

Historiography

No scientific studies dedicated exclusively to the post-Holocaust history of Paneriai are available as yet, although the process of the mass murder in Paneriai has been thoroughly explored22. Monographs on the period of memorialisation of the victims at Paneriai and political uses of this site are non-existent in historiographies of other countries, the focus

20 R. Baločkaitė, ‘Mūsų reikalas’, mūsų kenčiančiųjų bendruomenė, In Šiaurės Atėnai, 2015 06 26. 21 H. Welzer, Grandpa Wasn’t a Nazi: The Holocaust in German Family Remembrance, In International Perspectives, vol. 54, 2005, p. 27–30; H. Welzer, Die Gegenwart der Vergangenheit. Geschichte als Arena der Politik, In Osteuropa, 55, Jhg.,Hf. 4–6, April-Juni 2005, S. 10; V. Safronovas, Kultūrinė atmintis..., p. 59. 22See Y. Arad, Ghetto in flames: the struggle and destruction of the Jews in Vilna in the Holocaust, Yad Vashem, 1980; M. Tomkiewicz, Zbrodnia w Ponarach 1941–1944, Warszawa, 2008; H. Minczeles, Vilna, Wilno, Vilnius. Lietuvos Jeruzalė, Vilnius, 2010 (1993); A. Bubnys, Mirties konvejeris Paneriuose: budeliai ir aukos, in K. Sakowicz, Panerių dienoraštis 1941–1943, Vilnius, 2012, p. 5–22, etc.

16 being on the history of the best-known concentration camps23. Nor there were any such studies during the Soviet era. The Paneriai Memorial, just like other similar sites, remains an object of commemorative practices rather than an object of research. Perhaps, the first publication, encyclopaedic in its nature, on Holocaust memorials in Lithuania in the period of independence saw the light in 1997. The book produced by Josifas Levinsonas24 for the first time provided knowledge on all the Holocaust sites as known at the time, including pictures of the Holocaust sites that had been centrally managed during the first seven years of existence of an independent Lithuania, and photos of monuments, with concise descriptions and a map of Holocaust sites in Lithuania provided. The atlas of Holocaust sites in Lithuania, prepared in 2011 by Milda Jakulytė-Vasil25, marked an important step towards documentation and a better knowledge of Holocaust sites in Lithuania; the atlas contains thorough information about 227 sites of Jewish mass killings, including a description of two such sites at Paneriai26. The appearance of this publication and its online version gave, for the first time, an opportunity for those interested in the Holocaust to reach Holocaust sites that are often situated in remote and secluded locations, in addition, the then condition of the sites was documented. In 2013, M. Jakulytė-Vasil published an article on the history of Holocaust monuments in Lithuania and their impact on the historical memory27, where, as part of the exploration of the history of Holocaust monuments in Lithuania, she highlighted particular issues related to the origins of Holocaust monuments in Lithuania, recorded monument statistics and its changes, transformations of the monuments, characteristics of

23See J. Huener, Auschwitz, Poland and Politics of Commemoration, 1945– 1979, Athens, 2003; M. Rusiniak, Oboz zaglady Treblinka II w pamieci spolecznej (1943–1989), Warszawa, 2008; also P. A. Oppermann, The Rumbula Memorial. A Case of Jewish Holocaust Commemoration in Soviet Latvia (Master thesis),Upsala, 2014. 24J. Levinsonas, Skausmo knyga, Vilnius, 1997. 25Holokausto Lietuvos atlasas, ed. M. Jakulytė-Vasil, Vilnius, 2011. 26Ibid. p. 292–295. 27M. Jakulytė-Vasil, Lietuvos Holokausto paminklų istorija ir jų įtaką istorinei atminčiai, In Kultūros paminklai, 2013, nr. 17, p. 133–141.

17 epitaphs, and drew attention to the competition constituted by the monuments to the victims of Nazi and Soviet regimes in the memorial landscape of Lithuania. For the purpose of our research, information given in the article on the background of the first commemorative signs dedicated to the Jewish victims, including twists and turns associated with the commemorative sign installed at Paneriai in 1948, has been important. It is the works by Hektoras Vitkus that the range of problems related to Holocaust memorial sites in Lithuania has been (and remains) developed in the broadest extent in contemporary Lithuanian historiography. Noteworthy is an article that appeared in 2006 which was amongst the first in Lithuanian historiography to deal with the problems of research of Holocaust remembrance sites28, a dissertation on the development of Holocaust remembrance in Lithuania was defended in 200829. In 2017 a new article by this author appeared investigating the uses of Holocaust remembrance in soviet Lithuania30. The timeline of Holocaust memory politics during the Soviet era and comprehensive descriptions of individual stages given in H. Vitkus’ text had a special relevance for the research of Paneriai. Much attention is afforded to the history of Paneriai in the Russian- language guidebook of encyclopaedic range that saw the light in 201131 produced by Henrikas Agranovskis and Irina Guzenberg. The extensively illustrated travel guidebook provides a great deal of thoroughly selected data on all the sites related to the Jewish history in Vilnius, including Paneriai. A major part of the article on that site is dedicated to the pre-war history of the location and to the

28H. Vitkus, Memorialinių vietų veiksnys holokausto atminimo kultūroje: sampratos gairės ir tyrimo metodai, In Genocidas ir rezistencija, 2006, nr.(1) 19, p. 86–115; 29H. Vitkus, Holokausto atminties raida Lietuvoje. Daktaro disertacija, Klaipėda, 2008. 30H. Vitkus, Holokausto atminties panauda sovietinėje Lietuvoje: ideologinis aspektas, In Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis, Kaunas, 2007, p. 123–137. 31Г. Аграновский, И. Гузенберг, Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима: памятные места еврейской истории и культуры: путеводитель, Вильнюс, 2011, c. 577–602.

18 memorialisation of the victims in the wake of the war, to the description of the monuments, including the publication of historical ground plans. The most extensive historiography on Paneriai exists in Poland, not in Lithuania. Although there is no a separate study on the memorialisation of the victims in Polish historiography, as already mentioned, the history of the mass massacre and especially of Polish martyrology at Paneriai has been comprehensively researched. It is Helena Pasierbska who has produced the greatest amount of work on the topic of Paneriai. Her research article on Paneriai appeared in 199332, the same year saw the publication of a popular science monograph33, and in 2005 a book on Polish martyrology in the Vilnius region saw the light34. The history and the background of the “Polish” monuments, as well as commemorative ceremonies, in Paneriai have been described in detail by Jolanta Adamska35. The only scientific monograph on the mass murder at Paneriai was produced in 2008 by Monika Tomkiewicz36, however, her study does not touch upon the period involving the victims memorialisation. In 2018, her fundamental study on Lukiškės Prison was released37. The Polish studies of recent years include an interesting article produced by Katarzyna Balzewska in 2015, which explores the representation of the Paneriai massacre in the work by Jozef Mackiewicz, a Polish journalist and writer from Vilnius38. An article by Marek Kucia on the making of Holocaust memorials in Poland and Lithuania, which appeared in 201639, represents one of the

32H. Pasierbska, „Ponary“, Studia i Materialy, Warszawa, 1993, nr. 3. 33H. Pasierbska, Ponary. Wilenska Golgota, Sopot, 1993. 34H. Pasierbska, Ponary i inne miejsca męczeństwa Polaków z Wileńszczyzny w latach 1941–1944, Lowicz, 2005. 35J. Adamska, Ponary – Przeszłość i Pamięć“, Biuletyn Rady Ochrony Pamieci Walk Meczenstwa, 2000, nr. 4 (17). 36M. Tomkiewicz, Zbrodnia w Ponarach 1941–1944, Warszawa, 2008. 37M. Tomkiewicz, Więzienie w Lukiszkach w Wilnie1939–1953, Warszawa, 2018. 38K. Balzewska, Niepowtórzy tego żadna litera wymyślona przez ludzi. Józef Mackiewicz wobec tragedii ponarskiej, In RuchLiteracki, R. LVI, Z. 1(328), 2015, p. 19–28. 39M. Kucia, (Ne)prisimenant žydų naikinimo: Holokausto memorialai Lietuvoje ir Lenkijoje, In Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis, Kaunas, 2007, p. 148–160.

19 newest articles produced by a Polish historian on the memorialisation of the victims, which has been of considerable value for the research on Paneriai. The author in his text investigates and compares the developments related to the memorialisation of Holocaust victims in these countries, with a special focus given to the evolution of the commemorative signs at Paneriai and Kaunas Ninth Fort40, and conceptualises marginalisation strategies of the Jewish genocide executed by the Soviet regime. A series of other studies have also been important for us for the purpose of this research: the classic works by Sybil Milton and Ira Nowinski41, topographical studies of the Nazi regime terror conducted by Martin Gilbert42, the unique phenomenological approaches of Claude Lanzmann, when the sites of terror are assigned an equivalent status of historical source on a par with the witnesses of the events43, classic research by J. E. Young44, as well as the research of the shifts in the image of Paneriai done by Zigmas Vitkus45, inspired by the memory and landscape studies by Simon Schama46. As far as German historiography is concerned, the mention should be made of the study on the life of Vilnius Jews in the post-Holocaust period by Anna Lipphardt that came out in 201047 and the book by Katja Makhotina on the culture of remembrance of the Second World War published in

40Mention should be made of an earlier article by the same author Holocaust Memorials in Central and Eastern Europe: Communist Legacies, Transnational Influences and National Developments, In Remembrance and Solidarity: Studies in 20th Century History, 2016, no. 5, ed. D. Michman, M. Weber, p. 159–184. 41S. Milton, In Fitting Memory. The Art and Politics of Holocaust Memorials, Detroit, Berkeley, 1991. 42 M. Gilbert, The Routledge Atlas of the Holocaust, London, New York, 2009. 43A. Charlesworth, The Topography of Genocide, D. Stone, In Historiography of Holocaust, ed. D. Stone, London, 2004, p. 216–218. 44J. E. Young, The Texture of Memory, Yale, 1993. 45Z. Vitkus, Panerių vaizdinio lūžiai J. Mackiewicziaus esė ‘Paneriai-bazė’, In Lituanistica, 2017, t. 63, nr. 2 (108). 46 S. Schama, Landscape and Memory, London, 1995. 47A. Lipphardt, Vilne. Die Juden aus Vilnius nach dem Holocaust. Eine transnationale Beziehungsgeschichte, Paderborn, 2010.

20 201748. K. Makhotina is among the few researchers who has devoted a considerable attention to the Paneriai Memorial: she must be the first to provide an analysis of the development of the Paneriai museum exhibition in Soviet and post-Soviet periods, the first to give an interpretation of the transformations of the first monument erected in 1948 by the efforts of the Vilnius Jewish community, and, by and large, she was the one who revealed a multifaceted character of this particular site of remembrance. The historiography of the Holocaust remembrance policies is much more extensive than the historiography of the culture of Holocaust memorials. The classic study by Zvi Gitelman on the history of the Jews in Russia and the Soviet Union49 and the collected articles edited by the same author in 199750 proved very useful for our research. From among later studies, it is worthwhile to mention a study by Olga Baranova on the politics of memory of the Holocaust in the Soviet Union published in 201551, a book by Johannes Langer on the Holocaust in the Lithuanian public discourse and its impact on the Lithuanian collective memory which came out in 201052, etc. The studies on the problems of the politics of memory and its impact on the Lithuanian and Jewish relations were inaugurated at the beginning of the first decade of the twenty-first century. The contribution made by Alfonsas Eidintas in this area53 merits special mention. A collection of articles that came out in 201154 containing articles on the

48E. Makhotina, Erinnerungen an den Krieg – Kriegder Erinnerungen. Litauen und derZweite Weltkrieg, Gottingen, 2017. 49Z. Gitelman, The Jews of Russia and the Soviet Union. 1881 to the Present, New York, Toronto, 1988. 50Bitter Legacy: Confronting the Holocaust in the USSR, ed. Z. Gitelman, Indiana University Press, 1997. 51O. Baranova, Politics of Memory of the Holocaust in the Soviet Union, In Dimensions of Modernity. The Enlightenment and its Contested Legacies, ed. P. Marczewski, S. Eich, Vienna: IWM Junior Visiting Fellows’ Conferences, vol. 34. 52J. Langer, Current Discourses on the Holocaust in Lithuania. The Impact of Collective Memory, Saarbrucken, 2010. 53A. Eidintas, Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys, Vilnius, 2001, see also A. Eidintas, Žydai, lietuviai ir Holokaustas, Vilnius, 2002. 54Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo, ed. E. Nikžentaitis, Vilnius, 2011.

21 conceptualisation of the culture/s of remembrance in the Lithuanian politics of memory written by V. Safronovas, C. Klessmann, A. Nikžentaitis provided a vast ground for reference in this research (in particular concerning its theoretical part). Special mention should be made of the studies done by Rasa Čepaitienė55, which gives a great deal of attention to the problems of representation and political uses of the twentieth century “legacy of violence”.

The structure of the dissertation

The structure of the dissertation has been constructed with a view to the phases of the reception of the Jewish genocide in the Soviet Union’s political discourse and ideological uses56. The first phase encompasses the late Stalin period and the early Khrushchev period (1944–1957), the second phase embraces the Khrushchev era and the first years of the Brezhnev period (1958–1966), the third phase represents the period from the Six-Day War to the beginnings of the Lithuanian national revival movement (1967–1987). The post-Soviet period and the “contemporary” period refer to the years 1988–2016, when Lithuania, following the restoration of independence, embarked upon its own policies of memory and the creation of its specific culture of remembrance. The dissertation consists of the introduction, the research and analysis chapters, the conclusions and the list of references and sources, as well as the recommendations for the development of the Paneriai Memorial and the appendices (illustrations). The section covering the research and the analysis are subdivided into 8 chapters and 54 subchapters. The first chapter deals with the historical background of the mass murder in Paneriai; the second chapter highlights the features of the policies of memory of the Holocaust in the Soviet Union and in an independent

55 R. Čepaitienė, Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje, Vilnius, 2005; R. Čepaitienė, Paveldosauga globaliame pasaulyje, Vilnius, 2012. 56 Based on the chronology elaborated by Dr. Hektoras Vitkus who researched the uses of the Holocaust remembrance during the Soviet period. See H. Vitkus, Holokausto atminties panauda sovietinėje Lietuvoje: ideologinis aspektas, In Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis, Kaunas, 2017, p. 124–132.

22 Lithuania; the third chapter focuses on the development of the culture of Holocaust memorials in Central and Western Europe, the Lithuanian SSR and the Republic of Lithuania; the fourth chapter (1944–1957) provides an analysis of the efforts by the Vilnius Jewish community to memorialise and foster the memory of their compatriots at Paneriai and of the reactions to such activities by Soviet authorities, the activities of the Soviet special committee in Paneriai and the ideological background of these activities, as well as the representations of the mass murders in the press of soviet Lithuania; the fifth chapter (1958–1966) explores an increased attention of the state institutions to the sites of mass massacre as historical monuments during the Khrushchev era, the establishment of the Paneriai museum and the features of the museum exhibitions, as well as ideological implications, the attempts at architectural articulation of Paneriai, and the uses of the history of mass murders in the midst of the Cold War; the sixth chapter (1967–1987) explores the implications of the mass murders of Jews in the struggle of the Jews of the Lithuanian SSR for the right of repatriation, and contains a discussion on unsanctioned rallies at Paneriai, Rumbula and Babi Yar, on a full-scale overhaul of the Paneriai Memorial implemented by Soviet authorities and on the role of Paneriai within a context of other similar sites of remembrance in Soviet Lithuania (Kaunas Ninth Fort, Pirčiupiai, Antakalnis Military Cemetery). The seventh chapter (1988– 2016) includes a discussion on the genesis of the Paneriai Memorial and the attendant socio-political factors, when after the collapse of the narrative of the Great Patriotic War, which had been artificially constructed and maintained, and with Lithuania democratising all the spheres of public life, conditions were put in place requisite for the disclosure of a multifaceted character of the history of Paneriai (martyrologies of different nations). The eighth chapter deals with the meanings of remembrance of the mass murder in Paneriai in five cultures of remembrance, those of the Soviet, Lithuanian, Polish, Romani (Gypsy) and Israeli.

Conclusions

1) The historical image of the Paneriai massacre today exists in four cultures of remembrance: Lithuanian, Polish, Israeli and the US (Jewish) and Romani (Gypsy). In the Soviet culture of remembrance, Paneriai, in

23 1944–1988, functioned as part of the myth of the Great Patriotic War and was represented as a major site of massacre of “soviet citizens” (or “soviet people”), the fact that an absolute majority of the victims were neither citizens of Lithuania nor of soviet Lithuania ignored consistently. The research has made it possible to identify the strategies of universalisation (“soviet citizens” (or “soviet people”), “men, women, children”, “population”), nationalisation, i.e. Lithuanisation (“Lithuanian population”, even “Lithuanians”), in part internationalisation and categorisation of the victims according to occupation, of the identities of the victims of the Paneriai mass murder applied in parallel by the Soviet regime. These strategies are clearly seen in museum expositions, commemorative ceremonies held in Paneriai and other public representations of history of massacre in Paneriai. In the culture of remembrance of independent Lithuania, Paneriai functions, firstly, as the principal site of remembrance of the Holocaust of the Lithuanian Jews and as a “grave” of “Vilnius – the Jerusalem of Lithuania”, secondly, as a national place of remembrance of all the victims of World War II. Paneriai was made a symbol of the Holocaust in Lithuania during the period of national revival already, and from 2004- 2005 as an official site of commemoration of the victims of the Second World War. With the Republic of Lithuania initiating her own culture of remembrance after the re-establishment of independence, Paneriai has been effectively made into a space of a threefold dialogue: a dialogue between independent Lithuania and the Jewish community, a dialogue between the state of Lithuania and Israel, and a dialogue between the state of Lithuania and the state of Poland and a local Polish community. In the culture of remembrance of Poland, Paneriai, alongside with Glitiškės and Švenčionys, functions as a major site of, and a site symbolically central to, the Polish martyrology in the Second World War in the Vilnius region. Paneriai (Ponary) resurfaces as a “second Katyn” in the activities of Helena Pasierbska and the community of memory Rodzina Ponarska. In the view promoted by the Rodzina Paneriai is: 1) a site of massacre of Jews and Poles, citizens of Poland; 2) a site of massacre of Polish citizens of Jewish and Polish background in the lands of the Second Polish Republic; 3) a site where Poles and Jews were massacred in behalf of the Reich by Lithuanian troops; 4) a continuation of and climax in the historical Lithuanian-Polish conflict.

24 The importance of Paneriai for the Israeli culture of remembrance is supported by the fact that since 1961 Paneriai has been presented as one of the twenty two key sites of the Holocaust in Europe at the Hall of Remembrance (Ohel Yizkor) at the Israel’s largest Holocaust memorial Yad Vashem, with a special space assigned to Paneriai at the main exhibition of the Yad Vashem Holocaust Museum. The role of Paneriai (Ponar) in the Israeli culture of remembrance, by and large, constitutes an integral part of the symbolic role enjoyed by the Jewish Vilnius (Vilne) within the global Jewish culture, which is unquestionable. A prominent part is also afforded to Paneriai, alongside the Ninth Fort in Kaunas, in the commemorative space of the United States Holocaust Memorial Museum (USHMM). In the Soviet era, Paneriai represented to the Lithuanian Jewish community an “ontologically” principal place the condition of which was regarded as an indicator of a general situation of Jews in the Soviet state. It was Holocaust sites that were referred to as one of the key marks testifying to discrimination against Jews in the Soviet Union, including their neglect and disregard of the memory of the victims of massacres. With the inception of the Jewish struggles for the right of repatriation to Israel in the late 1960s and early 1970s, Holocaust sites, among them Paneriai, as a key site, and including Rumbula near Riga and Babi Yar in Kiev, turned into the scenes of unsanctioned rallies and the spaces for the maintenance and declarations of the Jewish national identity. Although it is Pravieniškės and Panevėžys which are deemed as central symbols of the Romani (Gypsy) genocide in Lithuania, the image of Paneriai has a potential of enhancement in the Romani culture of remembrance. Recently, efforts have been made to enshrine the day of commemoration of the Romani genocide on a nationwide scale. The Romani community has remained an only national community that has not built a monument in the Paneriai Memorial. This is partly explained by a lack of the levers of power that would enable the Romani community to influence responsible authorities to their own advantage, resulting from limited capacity of economic, social, cultural and symbolic capital in the hands of the Romani community as well as a lack of awareness of the genocide of the Roma among the general population and in the power structures. 2) The development of the Paneriai Memorial during the Soviet period was defined by three main factors: a) limited economic resources

25 available to the Lithuanian SSR; b) a “coefficient” of useful efficiency for the dissemination of ideology which determined the attention of the authorities and the level of funding for the development; c) the Soviet Union’s foreign and domestic policy priorities (particularly the dynamics of the relations between Israel and the USSR). Amidst a permanent economic stringency the Soviet regime gave preference to the development of the memorials that promised higher economic returns, such as the Ninth Fort in Kaunas and Pirčiupiai. The research has enabled to identify at least two projects of the renovation of the Paneriai Memorial that were suspended (in 1967 and 1973) which coincided in time with the conflicts in the Middle East – the Israeli-Arab wars in which the Soviet Union supported the Arab countries. 3) Ideological use of the commemoration of the mass murders at Paneriai was already initiated before the war was over. At that period of time, Paneriai was utilised in the public discourse developed by the Soviets as an illustration of the crimes and genocidal designs of the Hitlerites targeted against “all people” and the Lithuanians, seen in the context of Drang nach Osten, ultimately protected by the victory of the Red Army. Furthermore, with reference to the Sovietness and Lithuanianness of the victims, a) Vilnius was legitimised as a Lithuanian city; b) the Soviet power as an “indigenous” (natural) structure and the executioners in massacres as “German occupiers”, “Hitlerites”. By late 1944 – early 1945, an image had emerged of “pro-German Lithuanian nationalist murderers”. The image of Paneriai was absent from Soviet public discourse in the period 1953–1958, while the site remained neglected with tomb raiders rampaging. After the Soviet regime banned any independent expressions by the Jewish community in Paneriai, neither site improvement works nor political instrumentalisation were undertaken, although symbolic and political potential of Paneriai was recognised by Soviet authorities. The oblivion of Paneriai and other mass murder sites during this period can be explained by the fact that the power elites of the Soviet Union and the Lithuanian SSR had more pressing political and economic tasks, with the process of de-Stalinization taking place on all fronts. 4) First efforts to resurrect Paneriai as a site of the massacre of “Soviet citizens” and “Lithuanian population” were advanced in the late 1950s. It was the time when the Paneriai museum was established and first information signs installed, with commemorative ceremonies and tours

26 introduced, and an architectural design competition intended for the improvement of the site of Paneriai held. The organisation of this competition correlated with the organisation of other similar competitions in both the Soviet Union and the West. The boom in the construction of monuments and memorials in the USSR at that time is explained by the Kremlin efforts to find a foundational myth of the USSR which was seeking for the ways to reinvent itself after the symbolic figure of Joseph Stalin had been removed as a cornerstone of Soviet ideology. An image of the Great Patriotic War with an integral element of the massacres of “peaceful population” came forward as a substitute myth. The phase of an intensified ideological use of the Paneriai history and the beginning of the refurbishments on the premises of the massacre site are linked not only to the efforts of the Soviet state to invent a new narrative uniting the Soviet society after Stalin’s cult of personality had been denounced during the Khrushchev Thaw period, but also to the attempts to (better) utilise the history of mass murders for the purposes of the Soviet ideological propaganda in the midst of the Cold War: criticizing and condemning politics of West Germany and in particular seeking to discredit the Lithuanian émigré community and the Lithuanian partisan movement by fusing an insurrectionist of June 1941 – a “Paneriai executioner” – a “bourgeois nationalist” into a single symbolic “person”. Another factor accountable for an increased attention to Paneriai and other mass murder sites was an effort to accelerate the development of the Lithuanian SSR museum sector, which had previously received minimal attention. 5) A triad of memorials of key importance for the dissemination of Soviet ideology existed in Lithuania of the 1960s: Paneriai, Pirčiupiai and the Ninth Fort in Kaunas. All these places in Soviet culture of remembrance functioned more as places of intimidation and warning “of what happened” and “what could happen” [if not the Soviet Union], the aspect of remembering pushing out to periphery of memorial practices. When the Soviet Union embarked upon an active politics of memory at the end of 1950s, it seemed that all the three sites would be developed, more or less, to the same degree. Yet, before long it became clear that Paneriai was not destined to become a central memorial of the soviet Lithuania. In terms of ideological use and architectural development of the territory and visitor flows Paneriai had been consistently reduced to a marginalised status as one of a hundred and fifty “minor” provincial

27 Holocaust sites, abandoned and half-neglected, in contrast to the Kaunas Ninth Fort memorial. From its very inception, the Kaunas Ninth Fort, unlike Paneriai, was a place frequented by tourists as well as the leadership of the Lithuanian SSR. The advantage of the Kaunas Ninth Fort in the competition for the first place among the memorials to the victims of fascist terror in the Lithuanian SSR was secured by a) the complexity of history of the object. The history of the Kaunas Ninth Fort encompassed a larger historical period: it housed a prison during the period of independent Lithuania where activists of the Lithuanian Communist Party were incarcerated; during the Second World War the fort was turned into a site of mass killings. All of this was incorporated into a single narrative of “bourgeois” oppression, victims and resistance; b) the value of Kaunas as a space for the activities of the Lithuanian Communist Party. It was in Kaunas where in 1918 to 1940 the most sizeable organisations, with the strongest influence on the entire communist underground movement in Lithuania, were active, and it was here that the “restoration” of “Soviet power” took place in 1940. After 1945, Kaunas remained an important city for the history of the communist underground; c) the role of Kaunas as a Lithuanian city. Kaunas was a special city in the context of the Lithuanian SSR for the reason that the Lithuanians constituted a majority of its urban population with an experience of the life in an independent state. The creation of a centre for the dissemination of Soviet ideology was indispensable in such city and it was the Kaunas Ninth Fort to assume that role. It could be reasonably said that it performed the functions of the Lithuanian SSR Museum of the Revolution (the main propaganda institution in the Lithuanian SSR); d) internationality of the victims. Soviet ideology made every effort to universalise, to the extent possible, the greatest victims of mass murders (the narrative of “Soviet citizens”, “peaceful population”, “men, women, children, and elderly people”), to nationalise (Lithuanians as main victims) and internationalise (by emphasising the citizenship of victims), thereby disguising the fact that the vast majority of victims were Jews. The history of the Kaunas Ninth Fort was more amenable for the internationalisation of victims owing to the fact that a large number of “foreign citizens” were indeed among the victims at the Ninth Fort (Jews from Austria, Germany and France); e) the aspect of killing of the prisoners of war. In terms of the overall number of

28 victims, the killings of Soviet POWs executed in the territory of an occupied Lithuania come as the second crime in its scale after the Holocaust in Lithuania. The Kaunas Ninth Fort was among the places of their massacre and the very site of killings was fitted out with their own hands; f) the aspect of resistance. Themes of resistance and victory were sought for the Soviet historical narrative. The complex of the Kaunas Ninth Fort buildings served as a place for the incarceration of political prisoners in the interwar period and of the victims of Nazi regime during the war, which provided an opportunity for Soviet ideologists to build a narrative of resistance against the “fascist-bourgeois” and Nazi regimes; g) the aspect of logistics. An efficient dissemination of ideology requires wide visual perspectives and convenient communications. Kaunas is situated in the central part of Lithuania and it is therefore easily accessible for the residents from different regions. The Ninth Fort was erected at the north-eastern edge of the city by the junction of the Vilnius-Kaunas highway and the Kaunas-Klaipėda motorway. With the construction of a 32 metre high sculptural group composed of three figures, it soon became a visual landmark of the locality. 6) With the restoration of statehood, the Republic of Lithuania inherited a “network of graveyards of the victims of Hitlerism”, which came into being during the Soviet period, including Paneriai, Pirčiupiai, Kaunas Ninth Fort, the development of which had their own peculiarities after 1990. The intensity of Soviet propaganda in the instrumentalisation of the Pirčiupiai tragedy and counteraction against that propaganda in the post-Soviet period, concomitant with economic, political and social challenges faced by society during the first decade of independence, led to a rapid decline of the Pirčiupiai museum and the remembrance site as such in both physical and conceptual terms. The Kaunas Ninth Fort museum, which had been best developed in architectural and museum terms and was the most celebrated one, was transformed into the Museum of Lithuania’s Occupations showcasing the “Occupations exhibition” part of which was dedicated to the Jewish tragedy. The site continues to operate as a heritage object of the First World War fortification works. Meanwhile, the Paneriai Memorial was promptly institutionalised as a symbol of the Holocaust in Lithuania and then progressively as a site of commemoration of the victims of the Second World War, although historical and symbolic value of this mass

29 murder site has been and remains little known among the general population of Lithuania. The institutionalisation of Paneriai as the Holocaust remembrance site following the restoration of Lithuania’s independence in 1990 derived from: a) the position of the Lithuanian Government and historical significance of Paneriai to the cultures of remembrance of Lithuania, Israel and Poland; b) a central role of Vilnius (Vilne) in the Jewish culture of remembrance and the attention to Paneriai shown by Israel, and c) the significance of Vilnius (Wilno) in the Polish culture of remembrance and the “monitoring” of Paneriai by the institutions of the Republic of Poland. Paneriai, as a site of the Polish martyrology, was institutionalised in the Lithuanian culture of remembrance as late as 2000; it has remained, however, hardly known as such to a Lithuanian part of society. 7) The memorialisation of the victims of the Nazi regime at the Paneriai Memorial, following the restoration of independence in 1990, was largely left to private or community initiatives, with the state authorities performing chiefly the functions of coordination and sanctioning. At that period the transformation of the Paneriai Memorial was foremost affected by: a) the specifics of the Holocaust remembrance culture in Lithuania which, at least until 2011, had an occasional commemorative character featuring a culture of “red carpets and microphones”; b) the fact that the image of the Holocaust was on the periphery of the historical memory of the general public in Lithuania which did not facilitate the understanding by political elite of the broader potential of the use (including educational) that the memorial offered; c) the priority given to the upkeep of the sites of remembrance of the victims of the Soviet regime that stemmed from a larger significance that this event held in the Lithuanian culture of remembrance, which, given limited opportunities of funding, favoured the development of “more topical” sites. Owing to these factors the memorial, as an architectural entity and an educational space, was hardly developed, i.e. it received sparse funding, except for minimal financing for the maintenance and management purposes of the site. 8) It was the period 1983–1985 when the Paneriai Memorial received greater investment for the first time, when the project of architectural overhaul of the site was implemented, which is still in place. These improvements attracted but little attention in the public discourse of the Lithuanian SSR, unlike the projects of the renovation of the Kaunas Ninth

30 Fort memorial and museum or the reconstruction of Antakalnis Cemetery, which was carried out partly at the expense of Paneriai, that were completed in the same year. The silence over the Paneriai project could have resulted from the fact that the renovations failed to satisfy ambitions of the Soviet authorities, i.e. they were not monumental enough to evoke “pride”, moreover, the very site was “traditionally” looked upon as not being quite representative, neither in visual nor historical terms, just as dozens of other “minor” sites of mass murder in the provinces. 9) It was not until 1965 that the renewed exhibition of the museum for the first time presented Paneriai as part of a broad network of mass murder sites in Lithuania as well as one of the spots of Hitlerite terror in Europe. A strategy of universalisation of the victims was employed in that exposition thereby disguising the fact that in actuality it was a site of mass murder of the Jews. At the same time an attempt was made to represent Paneriai as an international mass murder site. The fact that a certain proportion of the victims at Paneriai were Jewish was not passed over in silence by the exhibition, however, their tragedy was not accentuated, placing emphasis instead on the aspect of Lithuanian communists, members of the communist underground and prisoners of war, while the open-air exhibition (display stands) represented universalisation with reference to “Soviet citizens”. The analysis of the plan of exposition worked out by the Lithuanian SSR Museum of the Revolution in 1969 (not implemented) has revealed that there were no intentions to conceal the massacre of Jews, the aim, however, was its universalisation. The part of exhibition that was designed for the display of photographs and descriptions of concrete persons had to be dominated by persons of Lithuanian descent, members of the communist underground, soviet partisans and prisoners of war. Persons of Jewish descent were supposed to be introduced by making reference to their occupation. The avoidance of the word “Jew” is illustrated by the efforts of the designers of that exposition to characterise “arsonists” (an absolute majority of which were Jews) as a group composed of “soviet POWs” and abstract “prisoners”. In the exposition, renewed in 1985, the space dedicated to the history of Paneriai itself was significantly downsized while the subjects of the resistance to Nazism and others not related directly to Paneriai were given more attention. The weight of the history of the “arsonist” activities and

31 their escape increased considerably in this exposition. The emphasis on the aspects of struggles and victory in 1985 must be associated with the forthcoming fortieth anniversary of the “Soviet Union’s victory over fascist Germany”, and it was exactly for this reason that an opening of the exhibition was speeded up. Similar to the preceding exhibitions, the Jewish genocide was disguised by using the strategies of victims universalisation, nationalisation and, partly, internationalisation. The present research affords ground for the claim that during the period of independence there was no intention (or it was failure) to transform the exposition into an exhibition of the Holocaust, but rather attempts were made to represent the massacre at Paneriai as mass murder of people of different nations as part of the implementation of the German vision Drang nach Osten. Nor the exhibition received such undertones following a major overhaul in 2009, although the Holocaust theme was magnified. The materials contained in the exposition have never been brought together into a coherent and consistent narrative; it instead represented individual “categories” of the Paneriai mass murder victims, with the history of “arsonists” and their escape highlighted. 10) Eight monuments were erected in the grounds of the Paneriai Memorial in 1989–2004 initiated and funded by different persons, communities of memory and governmental authorities which reflect various groups of the victims: Jews, Polish, Lithuanian and POWs of different background. The role of the state in this process of shaping the monument landscape was that of coordination and authorisation, and to a certain extent financial. A somewhat more substantial financial contribution was made by the Republic of Lithuania in the erection of two commemorative signs – the monument to the Jews in 1991 and (especially) the monument to the soldiers of the Lithuanian Local detachment in 2004. Merit for the greatest contribution in the development of the Paneriai Memorial, as an object of architecture and art, belongs to the architect Jaunutis Makariūnas. In spite of the relative abundance of the monuments commemorating various groups of victims, all these monuments are seen as parts of an integral entity (memorial) in the cotemporary remembrance practices, i.e. when commemorating “one’s own” victims, usually the memory of “other” victims is also honoured therewith. It can be claimed that the Paneriai Memorial functions today not as a dividing, but as a uniting,

32 space of remembrance. The commemoration practices also include a soviet obelisk, erected in 1949–1953, in lieu of a demolished old monument commemorating Jewish victims, which now functions as a common place for the commemoration of the victims of the Second World War and the Romani genocide. 11) The research has fixated an attention of the institutions of the Republic of Poland to Paneriai which has considerably grown during the last decade. Whereas the Polish commemorative practices at this site of remembrance were upheld by a small group of people in the late 1980s, today Paneriai is a must visit stop for Polish politicians and an object of the constant interest. The fact that Paneriai has been taken into account by Polish policy makers is testified by the representation of the site at the POLIN Museum of the History of Polish Jews, which is one of the centres of the formation of the Polish remembrance culture. Furthermore, Paneriai functions as one of the spaces for patriotic education of Polish and Lithuanian young people. The history of Paneriai, at least once, was a subject of direct instrumentalisation by Polish politicians – amidst the conflict between Vilnius and Warsaw in 2011 when the Seimas of Lithuania promulgated an amended Law on Education concerning Polish schools in Lithuania. The top officials of Poland have been earlier referring to Paneriai as a sensitive point in the relationship between Lithuania and Poland, but a rigorous narrative shaped by the association Rodzina Ponarska, an organisation supervising the representation of the history of Paneriai in Poland, and the demand that Lithuania assume responsibility for the participation of Lithuanians in the Polish massacre at Paneriai has not received support from the official Warsaw. 12) Paneriai possesses a vast potential for the Holocaust education which has not been exploited yet. It is expected that in 2024, with the project of comprehensive redevelopment of the Paneriai Memorial dedicated to the victims of the Holocaust and the Nazi regime finalised, based on the latest research data, conditions will be put in place for the Holocaust to actually become part of historical consciousness of the Lithuanians and Lithuanian citizens of other national backgrounds. The implementation of this objective remains fraught with difficulties, there being (as yet) not a single major centre for Holocaust remembrance and education, emotionally and intellectually efficacious, which would meet “international standards”.

33 Background information on doctoral candidate

Zigmas Vitkus was born in Kaunas on November 17, 1979. In 1998 he graduated from Kaunas Kalniečiai Secondary School, he then majored in history and sociocultural anthropology at the Faculty of History of Vilnius University. In 2002, he defended his bachelor degree thesis on the representations of Vilnius in travel guidebooks, and in 2007 he defended master’s thesis The Crisis of Sacrifice and the Rwandan Genocide at the Centre for Religious Studies and Research of Vilnius University. In 2005–2006 he was employed as a researcher at the Special Investigations Department of the Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania. In 2006 he did the internship at the Faculty of Theology at the University of Fribourg, Switzerland. The topic of his research was The Biblical Interpretation in Cross-Cultural Perspective. In 2008–2009 he was engaged in the research project at the Institute for Ethnology of the University of Fribourg, the topic: Memory Battlefields: the Case of the Lithuanian Partisan Warfare. In 2008 he produced encyclopaedia for primary schools, The History of Lithuania, and in 2010 – The Everyday Life in Lithuania which won the Patriots Prize established by the Ministry of National Defence and the Lithuanian Publishers Association. In 2009–2013 he was employed as an editor and journalist on the staff of the department of society and history of the Christian online newspaper Bernardinai.lt. In 2014 -2018 he was enrolled in the history PhD programme of the joint school for postgraduate doctoral studies of Klaipėda University and Vytautas Magnus University and wrote a dissertation on the subject A Memorial in the Politics of Memory: the Case of Paneriai (1944–2016). As of 2014, Zigmas Vitkus has been employed as an historian at the Vilna Gaon Jewish State Museum and the Head of the Paneriai Memorial.

34 Research articles VITKUS Zigmas, „Paneriai. Iš naujo atrandami“, Masinių žudynių vietos Paneriuose istorinių-archeologinių tyrimų apibendrinamoji studija, Vilnius, 2016, p. 3–13, 30–37. VITKUS Zigmas, „Panerių vaizdinio lūžiai J. Mackiewicziaus esė „Paneriai-bazė“, Lituanistica, 2017, t. 63, nr. 2 (108), p. 77–94. VITKUS Zigmas, Pažymėtos, bet neprakalbintos. Holokausto aukų kapų būklė Vilniaus regione ir atminimo aktualizavimas = Marked, Yet Silent. The Graves of the Holocaust Victims in Vilnius Region and Their Memorialization“, Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis = The Holocaust in the Eastern and Western European States Occupied by the Nazis: Studies and Memory, the editorial board chairman. V. Vareikis, Kaunas, 2017, p. 137–147, 311–322.

Presentation on the topic of dissertation delivered at scientific conferences and seminars 2015 06 22–07 01. The thesis workshop Holocaust in Soviet Union at the United States Holocaust Memorial Museum (USHMM, in Washington, D.C). Presentation: Culture of Memorials in Lithuania: the Case of Paneriai Memorial; 2016 10 27–29. International conference held in Kaunas The Local Analysis of the Holocaust Developments in the Eastern and Western European States Occupied by the Nazis. Presentation delivered on the topic of The Mass Murder Sites in the Vilnius Region: the Current Situation and Perspectives of Memorialisation. 2017 04 21. National postgraduate conference in the field of history at the Institute of Baltic Sea Region History and Archaeology of Klaipėda University. Topic of the presentation delivered: The Commemoration of the Mass Murder at Paneriai in Poland .

Research publications in cultural periodicals VITKUS Zigmas, Holokausto sampratos ir viešieji debatai Vokietijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje, In Kultūros barai, 2017, nr. 1, p. 70–76. VITKUS Zigmas, Atminimo lentelės, kur jūs? Apie atminimo politiką Varšuvoje ir Vilniuje, In Naujasis Židinys-Aidai, 2017, nr. 5, p. 54–57. VITKUS Zigmas, Geras muziejus yra klausimas, bet ne atsakymas: ką mums reiškia Aušvicas šiandien, In Kultūros barai, 2017, nr. 7/8, p. 83–87. VITKUS Zigmas, Paneriai: paminklo žydų atminimui „byla“ (1948– 1952), In Naujasis Židinys-Aidai, 2019, nr. 2, p. 27-35.

35 Įvadas

Mokslinių darbų, – istorijos, sociologijos, psichologijos, filosofijos, teologijos srityse, – analizuojančių Holokaustą, skaičiuojama tūkstančiais pozicijų ir kasmet daugėja. Kaip atskira disciplina Holokausto tyrimų lauke yra įsitvirtinusi ir šio įvykio atminimo tyrimai57. Tačiau, kad ir kaip paradoksalu, atskirų Holokausto memorialų studijų, ypač apie Holokausto sušaudant58 vietas, tebėra palyginti mažai, nors patys memorialai, ypač didieji, yra plačiai žinomi ir gausiai lankomi. Disertacijoje, remiantis publikuotais ir nepublikuotais archyviniais dokumentais, periodika, interviu medžiaga, plačiame istoriniame-kultūriniame kontekste nagrinėjama Panerių memorialo raida 1944–2016 m. laikotarpiu. Memorialas analizuojamas kaip oficialios atminimo politikos vykdymo instrumentas, sykiu atminimo politikos raiškos ir kristalizavimosi vieta bei skirtingų politinių ideologijų ir institucijų formuojama atminimo erdvė.

Tyrimo problematika ir problema

Holokausto memorialų, o ir apskritai memorialų tyrimo problematika yra visų pirma susijusi su šių objektų genezės tyrinėjimais, kurie atskleidžia ne tik konkretaus objekto kaitą, bet ir bendresnius praeities recepcijos ir panaudos šiandienoje procesus. Memorialų srities problematiką apibendrintai būtų galima sutraukti į keturis giminingus klausimus, kurie užduodami nagrinėjant tiek atskirų paminklų, tiek memorialų „biografijas“: Kas įamžina? Ką įamžina? Kodėl įamžina? Kaip įamžina? Atsakant į pirmąjį klausimą, nustatomi įamžinimo procese dalyvaujantys veikėjai; atsakymas į antrąjį klausimą leidžia atskleisti, kokį istorijos aspektą siekiama konkrečiame atminimo ženkle ar atminimo erdvėje akcentuoti; trečiasis klausimas skirtas

57 Д. Берзиньш, „Социальная память о Холокосте в популярной культуре Латвийской ССР: анализ некоторых ярких примеров“, Евреи в культурной памяти жителей Латгалии Материалы экспедиций 2011–2012 годов, Москва, 2013, c. 334. 58 Terminą Holokaustas sušaudant (Holocaust by bullets) į Holokausto tyrimų lauką 2008 m. įvedė prancūzų kunigas Patrickas Desbois. Žr. jo P. Desbois, The Holocaust by Bullets: A Priest‘s Journey to Uncover Truth Behind the Murder of 1,5 Million Jews, St. Martin’s Press, 2009.

36 įamžinimo motyvams išsiaiškinti; ketvirtasis yra susijęs su paminklų forma. Kodėl įamžintojai pasirenka vieną ar kitą architektūrinę atminimo ženklo formą ir kokį turinį jai „patikėta“ išreikšti? Radus atsakymą į šiuos klausimus, išryškinami konkrečios atminimo politikos bruožai, kartu ir visuomenės kolektyvinės atminties ar vaizduotės struktūra. Tiriant Panerių memorialo „biografiją“, be paminėtųjų klausimų buvo aktuali ir specifinė su šia atminimo vieta susijusi problema, susijusi tiek su sovietmečio laikotarpiu, tiek su laikotarpiu po 1990-ųjų: kodėl Panerių memorialas ilgus metus, bemaž dešimtmečius, tiek architektūriniu, tiek muziejiniu požiūriu buvo taip silpnai plėtota atminimo vieta? Kokios priežastys – ekonominės, politinės, istorinės – galėjo tai nulemti? Kodėl didžiausia pagal aukų skaičių nacių režimo nusikaltimo Lietuvoje vieta, esanti arčiausiai LSSR galios centro – sostinės Vilniaus, sovietmečiu taip retai lankyta oficialių asmenų? Kodėl taip mažai reklamuota? Kodėl keletą kartų turėję prasidėti memorialo architektūrinio ir muziejinio sutvarkymo projektai nebuvo įgyvendinti, o pagaliau įgyvendinus, jie nebuvo pagarsinti? Ar būta koreliacijos tarp tokios permanentinės memorialo stagnacijos ir tuometės sovietų valstybės vidaus bei užsienio politinės konjunktūros? O jei kalbėtume apie laikotarpį po 1990-ųjų, kaip paaiškinti memorialo neplėtrą per pirmuosius du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius, kai buvo užtikrinami tik minimalūs (iš esmės – ūkiniai) memorialo poreikiai? Tai lėmė vien „lėšų trūkumas“ ar vis dėlto oficialios atminimo politikos specifika, kaip tik ir išryškėjusi ribotų išteklių kontekste, kai valstybei tenka pasirinkti, kurį objektą plėtoti? Kas atsitiko 2011-aisiais, kai padėtis ėmė keistis?

Tyrimo aktualumas

Šiame tyrime artikuliuojama ne tik aukų atminimo amžinimo Paneriuose dinamika, bet, analizuojant Panerių memorialo kaitą, atskleidžiamos esminės sovietų Lietuvos ir (jau) nepriklausomos Lietuvos atminimo politikos kryptys, savo ruožtu lėmusios ir tebelemiančios Holokausto atminimo Lietuvos visuomenėje procesus59. Apskritai šio darbo aktualumas išplaukia iš pamatinės Holokausto ir jo atminimo reikšmės modernioje Europos atminimo kultūroje, kurios

59 H. Vitkus, „Memorialinių vietų veiksnys holokausto atminimo kultūroje: sampratos gairės ir tyrimo metodai“, Genocidas ir rezistencija, 2006, 1 (19), p. 108.

37 integrali dalis yra ir Lietuvos Respublika60. Nors vis dar netapęs centriniu moderniosios Lietuvos istorijos įvykiu61, Holokaustas neabejotinai yra vienas svarbiausių Lietuvos atminimo kultūros siužetų bei valstybės atminimo politikos objektų, kartu ir šios politikos atspindys. Atlikto tyrimo svarbą taip pat pabrėžia simbolinė Panerių reikšmė kitoms atminimo kultūroms: Lenkijos, čigonų (romų) ir Izraelio, veikiausiai ir JAV, kuriose egzistuoja ir yra svarbus Panerių vaizdinys, tačiau nėra platesnių poholokaustinio laikotarpio Panerių studijų. Šiuo darbu taip pat tikimasi užpildyti istorinių duomenų iš poholokaustinio periodo spragą, išryškėjusią 2013 m. Lietuvos Respublikai pradėjus įgyvendinti Panerių memorialo Holokausto ir visoms nacizmo aukoms atminti kompleksinio sutvarkymo projektą62. Ištyrus Panerių memorialo kaitą ir ją formavusius veiksnius taip pat tikimasi paskatinti kitų panašių vietų „atvejų“ tyrimus, kartu prisidedant prie Lietuvos memorialų kultūros ir Holokausto memorialų kultūros vystymo bei šio proceso refleksijos. Mažėjant tiesioginių totalitarinių režimų nusikaltimų liudininkų, nuo to, kokie bus memorialai ir muziejai, priklausys, kaip šie skaudūs įvykiai bus atsimenami (ar įsivaizduojami) ateities kartų.

Tyrimo objektas

Šio darbo tyrimo objektas – Panerių memorialas. Tiksliau: Panerių memorialo kaita sovietmečiu, posovietmečiu ir šiomis dienomis, šią kaitą

60 Holokausto reikšmę Europos atminimo kultūrai gerai atskleidžia vokiečių politologo Clausso Leggewie „septynių atminties ratų“ schema. Šiame rate Holokaustą jis vadina negatyviuoju Europos „grindžiančiuoju mitu“ ir jį išskiria kaip svarbiausiąjį. Žr. C. Leggewie, “Seven Circles of European Memory”. Prieiga internete: https://www.eurozine.com/seven-circles-of-european- memory/, [žiūrėta 2018 m. balandžio 23 d.]. 61 S. Sužiedėlis, „Holokaustas – centrinis moderniosios Lietuvos istorijos įvykis“. Prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-18- saulius-suziedelis-holokaustas-turi-buti-centriniu-moderniosios-lietuvos- istorijos-ivykiu/54840, [žiūrėta 2018 m. balandžio 23 d.]. 62 2013 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymas „Dėl Panerių memorialo kompleksinio sutvarkymo 2013–2014 metų veiksmų plano patvirtinimo“. Prieiga internete: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.7B184F932512, [žiūrėta 2018 m. kovo 12 d.].

38 formavusios istorinės aplinkybės ir politiniai veiksniai; kartu Panerių, kaip nacių režimo okupuotoje Lietuvoje vykdytų masinių žudynių simbolio, reikšmių dinamika63. Objektas tyrimui buvo pasirinktas dėl 2013 m. prasidėjusio (ir tebevykstančio) jo architektūrinio ir muziejinio sutvarkymo proceso bei šios vietos reikšmės tiek Lietuvos, tiek globaliajai Holokausto atminimo kultūrai. Paneriai – tai Holokausto Lietuvoje simbolis, vienas iš Holokausto sušaudant Rytų Europoje simbolių, taip pat svarbiausia Vilniaus regiono lenkų martirologijos vieta bei oficiali visų Antrojo pasaulinio karo aukų pagerbimo vieta Lietuvos Respublikoje.

Darbo tikslas

Šio darbo tikslas – analizuojant Panerių memorialo raidą 1944– 2016 m. laikotarpiu ištirti žydų genocido vietų panaudą sovietmečiu ir atskleisti jų vaidmenį posovietinėje Lietuvoje plėtojamoje Holokausto ir kitų nacių režimo nusikaltimų aukų atminimo politikoje.

Uždaviniai

Tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai: 1) nustatyti masinių žudynių Paneriuose vaizdinio reikšmę(-es) skirtingose atminimo kultūrose; 2) išnagrinėti masinių žudynių Paneriuose istorijos ideologinę panaudą sovietmečiu bei šios istorijos reikšmę skirtingų šalių atminimo politikose posovietiniame laikotarpyje; 3) ištirti atminimo ženklų Panerių memoriale atsiradimą, funkcionavimą ir kaitą bei ją formavusių politinių veikėjų veiksmus; 4) išanalizuoti Panerių memorialo muziejaus ekspozicijos transformacijas bei ideologines šių transformacijų prielaidas; 5) atlikti kelių istoriškai panašių atminimo vietų (Panerių, Kauno IX forto, Pirčiupių) kaitos palyginimą.

63 Oficialiai Panerių memorialas buvo įsteigtas 1977 m. Iki tol ši vieta oficialiuose sovietų institucijų dokumentuose figūravo kaip „fašistinio teroro aukų kapai“, „broliški kapai“, „Fašistinio teroro aukų muziejus“.

39 Tiriamoji erdvė

Panerių memorialas šiandien užima veik 19 hektarų plotą, kurį patikėjimo teise valdo Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Jo erdvė – kalvota, mišriu mišku su dominuojančiu pušų segmentu apaugusi teritorija – yra Vilniaus miesto pietvakarinėje dalyje, Panerių seniūnijos ribose, apie dešimt kilometrų nuo miesto centro. Nors disertacijoje tiriama konkrečios vietovės istorija, tyrimo erdvė vis dėlto nesutampa su apibrėžtu geografiniu tašku. Kadangi tyrimas apima ir Panerių memorialo kaip „įerdvintos“ (ar „materializuotos“) atminties kaitos procesą, tiriamoji erdvė įgauna ir semantinės (ideologinės, simbolinės, egzistencinės) reikšmės matą, t. y. šiame darbe analizuojama ne tik konkreti vietovė, bet ir ją supantis reikšmių laukas.

Tyrimo chronologiniai ribos

Chronologinės šio darbo ribos apima septyniasdešimt dvejus metus, pradedant 1944 m. liepa, kai į buvusią masinių žudynių teritoriją įžengė sovietų kariniai daliniai ir žydų partizanai, baigiant 2016 m., kai buvo parengta ir visuomenei pristatyta apibendrinamoji masinių žudynių vietos Paneriuose istorinių ir archeologinių tyrimų studija, kurią atliko Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir Lietuvos istorijos instituto tyrėjai.

Šaltiniai

Su aktualiausiais ir reguliariai atnaujinamais istoriniais duomenimis apie Panerius bei šios vietos istorinių, archeologinių ir geofizikinių tyrimų rezultatais, taip pat tyrimų bibliografija susipažinta Lietuvos kultūros paveldo departamento formuojamame Kultūros vertybių registre, laisvai prieinamame internetinėje erdvėje. Tyrimo pradžiai svarbi buvo Kultūros paveldo centro archyve (KPCA) saugoma 1965–1985 m. laikotarpį apimanti Panerių kaip kultūros paminklo byla ir pasas bei 2001 m. pradėta formuoti šio objekto kaip nekilnojamosios kultūros vertybės dosjė. Nemažai šaltinių apie Vilniaus žydų religinės bendruomenes veiklą Paneriuose 1944–1953 m. ir sovietų valdžios atsaką rasta Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) Religijų kultų reikalų tarybos prie LTSR Ministrų Tarybos dokumentų rinkinyje (f. R-181). Daugiausia archyvinių

40 šaltinių suteikė Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) saugomi LKP (b) Centro komiteto dokumentai (f. 1771) ir Komunistų partijos Istorijos instituto prie LKP (b) CK 1946–1990 m. dokumentų rinkiniai (f. 3377) bei LTSR KGB sekretoriato dokumentai (K-51). Kita gausi archyvinių šaltinių bazė rasta Lietuvos literatūros ir meno archyve (LLMA). Tai pirmiausia LTSR architektų sąjungos dokumentai (f. 87), taip pat didelis LTSR kultūros ministerijos, kuri tiesiogiai kuravo tiriamąjį objektą, dokumentų fondas (f. 342). Atskirai paminėtini Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus fondai, kur galima susipažinti su architekto J. Makariūno muziejui padovanotų dokumentų rinkiniu apie Panerių memorialo projektavimą 1960–1989 m. (VŽMP-4743, VŽMP-4744). Kitą gana gausią šio darbo šaltinių grupę sudaro periodinė spauda. Daugiausia informacijos apie Panerių reprezentacijas viešajame diskurse sovietmečiu rasta 1944–1990 m. periodinėje spaudoje (laikraščiuose Tiesa, Komjaunimo tiesa, Vakarinės Naujienos, Czerwony Sztandar, Prawda Wilenska, Agitatorius, savaitraštyje Literatūra ir menas), taip pat įvairiose brošiūrose. Iš užsienio šaltinių išskirtina internetinė svetainė Historical Jewish Press, kurioje pateikiama didžiulė įvairiose šalyse, įvairiomis kalbomis leistų žydiškų laikraščių kolekcija. Iš šios kolekcijos aktualiausios šiam darbui buvo publikacijos apie nesankcionuotus mitingus Holokausto vietose žydų repatriacijos iš SSRS metu. Nors tyrime dominuoja institucijų šaltiniai ir spauda, norint pamatyti ir suprasti memorialų kaitos procesą joje dalyvavusių(-aujančių) asmenų akimis, buvo atlikta interviu su Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojais, sovietmečiu rengtų nesankcionuotų mitingų Panerių memoriale rengėjais, sovietmečiu už paveldą atsakingais specialistais, atsiminimų bendruomenių atstovais, analizuotos viešosios įvairių šalių politikų kalbos. Pastarųjų metų atminimo renginius Paneriuose šio darbo autorius stebėjo tiesiogiai, pasitelkdamas socialinėje antropologijoje įprastą „dalyvaujamojo stebėjimo“ metodą.

Tyrimo metodologinės prieigos

Į memorialą šiame darbe žvelgiama dvejopai: kaip į oficialios atminimo politikos vykdymo instrumentą ir kaip į skirtingų politinių „aktorių“ – valdžios institucijų, politikų, privačių asmenų, fondų bei atsiminimų bendruomenių – suformuotą ir tebeformuojamą atminimo

41 erdvę, materialiais ženklais užpildytą ideologinį tekstą, savitą reikšmių struktūrą, kurioje, pasak lenkų sociologo Jaceko Kolbuszewskio, „dabartis sutinka ir persmelkia praeitį“64. Darbe vartojamas žodis „instrumentas“ nurodo, jog Holokausto memorialai tyrime traktuojami kaip tam tikra politikos priemonė. Nors, be abejonių, memorialas visada yra ir daugiau (egzistencinė erdvė), tačiau, kalbant apie vientisos politinės erdvės kūrimą, tai taip pat yra ir instrumentas, valdžios pasitelkiamas siekiant įtvirtinti tam tikrą praeities įvykių vaizdinį; legitimuoti politinę santvarką; pademonstruoti valstybės poziciją. Šis instrumentas turi savo struktūrą, apimančią: 1) architektūrinę vietos artikuliaciją; 2) atminimo ženklus ir 3) muziejaus ekspoziciją bei savitą „veikimo principą“: tam tikrų reikšmių perdavimą auditorijai memorialiniais įrašais, įvairių politinių veikėjų (agentų) žodžiais bei gestais viešų renginių metu, taip pat siekiamo sukurti konkrečios vietos istorijos vaizdinio reprezentavimu įvairiose masinio informavimo priemonėse. Darbe remiamasi metodologinėmis memorialų tyrimo prieigomis, kurios plėtojamos amerikiečių tyrinėtojo James‘o E. Young‘o darbuose, visų pirma klasikinėje studijoje The Texture of Memory65. J. E. Youngo iškristalizuotą požiūrį į memorialų kultūrą(-as) galima apibendrinti keletu teiginių, kuriais savo darbe implicitiškai ar eksplicitiškai buvo remiamasi 1) paminklai yra pagrindinė (nors ir ne vienintelė) atminimo kultūros raiškos forma; 2) memorialuose atsispindi tos šalies, kurioje jie yra pastatyti, atminimo kultūra; 3) kiekviena šalis turi savo institucines atminimo formas; 4) memorialai sukonkretina tam tikras valstybės palaikomas istorijos interpretacijas; 5) memorialai yra atviros interpretacijai erdvės, t. y. ateities kartos tuos pačius objektus gali „perskaityti“ visai kitaip, nei buvo sumanyta jų autorių ir rėmėjų; 6) memorialai yra dvejopi liudininkai – įvykių, kurių atminimui jie įrengti, ir jų pačių istorijos.

64 J. Kolbuszewski, „Cemetery as Culture text“, Cemetery art = Sztuka cmentarna = L'art de cimetière: [sympozjum i. e. symposium international, October 1993] - dokuments [i.e. documents] = [sympozjum międzynarodowe, październik 1993] - dokumenty = [international symposium, octobre 1993] - dokuments [i.e. documents], Wroclaw, 1995, p. 22–26. 65 J. E. Young, The Texture of Memory: Holocaust Memorials and Meaning, Yale, 1993, p. 2

42 Atminimo politika(-os) darbe buvo diferencijuojama pagal tai, kokiomis priemonėmis valstybė kontroliuoja kolektyvinės atminties turinį. Čia remtasi lenkų istoriko Edwardo Olszewskio pasiūlyta tipologizacija, kurioje skiriami keturi tokios politikos modeliai: liberalusis, konservatyvusis, kritiškasis ir totalitarinis. Liberalusis modelis grindžiamas prielaida, kad valstybė neturi kištis į tautos atminties dalykus ir išnaudoti valstybės institucijų tautos atminčiai konstruoti; pagrindinis konservatyviojo modelio tikslas yra skatinti patriotizmą ir didžiavimąsi savo tėvyne; kritiškasis yra grindžiamas „kritiško patriotizmo“ samprata, jo tikslas įveikti stereotipus ir nacionalinį egoizmą, atskleisti visapusišką praeities įvykių paveikslą; įgyvendinant totalitarinį modelį siekiama sukonstruoti ir visuomenei primesti politiniam elitui naudingą praeities versiją ir sunaikinti bet kokias alternatyvias praeities įvykių interpretavimo versijas66.

Sąvokos

Viena iš pamatinių šio darbo sąvokų – atminimo politika – suformuluota atsižvelgiant į daugelio kitų tyrinėtojų vartotus terminus, nusakančius vieną ar kitą praeities įvykių panaudos dabartyje aspektą67. Šiame darbe atminimo politiką suprantame kaip daugiau ar mažiau tikslingą ir organizuotą valstybės institucijų veiklą, kuria formuojamos, palaikomos, kontroliuojamos tam tikros praeities įvykių interpretacijos. Tokios politikos tikslas: sukurti vientisą politinę erdvę, užtikrinti tam tikrą moralinę visuomenės tvarką, palaikyti visuomenės narių tapatumą, taip pat simboliškai legitimuoti valdančiųjų elitų pozicijas, galų gale –

66 E. Olszewski, „Pamięć społeczna i polityka historyczna w programach polskich partii politycznych“, Srodkoeuropejckie Studia Polityczne, 2013, nr. 2, s. 67–72. 67 C. Klessmann, „Istorijos politika ir kolektyvinis atminimas: sąvokos, problemos ir istoriniai pavyzdžiai“, Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo, sud. E. Nikžentaitis, 2011, Vilnius, p. 25; I. Vinogradnaitė, „Istorijos politika Lenkijoje: prielaidos ir konfliktai“, Istorijos politikos modeliai ir kryptys: Europos Sąjungos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos istorijos politika, Vilnius, 2014, p. 128; R. Čepaitienė, Paveldosauga globaliame pasaulyje, Vilnius, 2012, p. 66; Р. Траба, „Польские споры об истории в XXI веке“, Pro et Contra, май–август 2009, c. 59.

43 legitimuoti pačios valstybės egzistavimo pagrindus, jos „čiabuviškumą“ (natūralumą). Vienas svarbiausių instrumentų, kuriais artikuliuojamos visuomenei svarbios (arba turinčios tapti svarbiomis) vietos, įvykiai, asmenys, yra viešieji paminklai68. Kiekviena žmonių grupė, siekianti konsoliduoti savo tapatybę, siekia rasti ir įsteigti sau atramos tašką, kuris įgalintų ne tik grupės narių komunikaciją, bet ir simbolizuotų tos grupės tapatybę ir suteiktų atskaitos taškų jos narių atsiminimams69. Paminklai ir yra tokie atramos taškai, nelyg atminimo katalizatoriai, pasak Rasos Čepaitienės, „kabliukai atminčiai“70, arba, kaip pastebėjo Stevenas Mithenas, „kognityviniai inkarai, įtvirtinantys idėjas mūsų kolektyvinėse atmintyse ir vaizduotėse“71. Vaizdžiai kalbant, memorialas – tai tokių kognityvinių „inkarų“ ansamblis. Neatmesdami įprasto memorialo apibrėžimo, nusakančio šį objektą kaip architektūrinį kompleksą reikšmingo įvykio arba asmens atminimui, atsižvelgdami į tai, kad čia mus domina atminimo politikos aspektas, šiame darbe memorialą apibrėžėme kaip architektūriškai artikuliuotą istorinių įvykių erdvę, kurioje kristalizuojasi kolektyvinė atmintis (vaizduotė) ir atsispindi valstybės vykdoma atminimo politika. Tuo metu paminklas čia traktuojamas kaip tokios erdvės smulkesnis elementas. Kitą pamatinę šio darbo sąvoką – atminimo kultūrą – suprantame dvejopai. Bendrąja prasme taip, kaip ją nusakė Janas Assmannas, pastebėjęs, jog ši kultūra formuojasi sociumo nariams ieškant atsakymo į klausimus: „Ką mes turėtume prisiminti?“ arba „Ko neturėtume pamiršti?“72 Šio tapatybės ieškojimo ir įtvirtinimo proceso metu visuomenės nariai susiejami ir susisieja bendrais vaizdiniais, kurie yra periodiškai reprezentuojami viešųjų renginių metu. Žvelgiant specifiškiau, mums artimas Vasilijaus Safronovo pasiūlytas apibrėžimas,

68 R. Čepaitienė, Paveldosauga globaliame pasaulyje, Vilnius, 2012. p. 65 69 J. Assmann, Cultural Memory and Early Civilization. Writing, Remembrance and Political imagination, Cambridge, 2012, p. 25. 70 R. Čepaitienė, Paveldosauga globaliame, pasaulyje..., p. 67. 71 S. Mithen, “A Creative Explosion?”, Creative in Humans Evolution and Prehistory, London, 1998, p. 165–191, 181; R. Berniūnas, “Agency, Cognitive Anchors and Memory. Why Soviet Icons Matter”, The Burden of Remembering. Recollections and Representations of the 20th Century, ed. by E. Koresaar, E. Lauk and K. Kuutma, Helsinki, 2009, p. 168. 72 J. Assmann, Cultural Memory and Early Civilization, Cambridge, 2012, p. 16.

44 kurį jis suformulavo atsižvelgdamas į simbolinės-interpretatyvinės antropologijos, tiriančios kultūros simbolių reikšmes bei jų sistemas, teorinę prieigą73. V. Safronovas atminimo kultūrą apibrėžė kaip reikšmių sistemą, „kuri formuojasi įvairioms praeities reprezentavimo formoms aktualizuojant praeitį ir stimuliuojant kolektyvinę atmintį“74. Tokia prieiga puikiai tinka memorialų tyrimams, kadangi leidžia į juos pažvelgti ne kaip į atsitiktinių materialų objektų sankaupą erdvėje, bet reikšmių sistemą, tekstą, užpildytą ir vis pildomą naujais reikšmingais „rašmenimis“ (materialiais objektais). Remiantis anksčiau pateiktu apibrėžimu, atminimo kultūros tyrinėtojų tyrimo objektu laikoma ne pati atmintis, bet „viešojoje komunikacijoje vykstantys reikšmių kūrimo procesai“, kurie reguliuoja, palaiko ir transformuoja žmonių atmintį75. Kitaip tariant, tyrinėjant atminimo kultūrą remiantis anksčiau nusakytomis metodologinėmis prieigomis, siekiama nusakyti viešojoje komunikacijoje vykstančius reikšmių kūrimo procesus, kuriuos kuria, palaiko, keičia valstybė, vykdydama tam tikrą atminimo politiką. Šiame tyrime kalbant apie atminimo kultūras – Lietuvos atminimo kultūrą, Lenkijos atminimo kultūrą, Izraelio atminimo kultūrą ir kt., – turėta galvoje visų pirma valstybės institucijų konstruojami ir palaikomi praeities vaizdiniai. Šiems vaizdiniams gali oponuoti (arba pritarti) įvairios atsiminimų bendruomenės (arba patirčių bendruomenės)76. Darbui taip pat buvo svarbi Haraldo Welzerio, tyrinėjusio Holokausto atminimo vokiečių šeimose problematiką, darbuose išryškinta viešos

73 Svarbiausia čia Cliffordo Geertzo pasiūlyta prieiga. Pasak C. Geertzo, kultūra gali būti suvokiama kaip „istoriškai perduodamas reikšmių pavidalas (pattern), įkūnytas simboliuose“. Kitaip tariant, kultūra – tai simbolių sampyna, tekstas, kurį tyrinėtojai turi interpretuoti skaitydami per petį tų, kurie šiuos simbolius sukūrė ir vartoja. Žr. C. Geertz, Interpretation of Cultures, New York, 1973, p. 89. 74 V. Safronovas, „Kultūrinė atmintis ar atminimo kultūra. Kultūrinės atminties teorijos taikymo moderniųjų laikų tyrimams problemos“, Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo, Vilnius, 2009, p. 60. 75 Ten pat, p. 60. 76 R. Baločkaitė, „‘Mūsų reikalas’, mūsų kenčiančiųjų bendruomenė“, Šiaurės Atėnai, 2015 06 26.

45 atminimo kultūros ir privačios atminimo kultūros skirtis77. Privačioji atminimo kultūra, pasak H. Welzerio, plėtojama daugiausia šeimos aplinkoje, ji perduodama iš lūpų į lūpas, tuo metu viešąją atminimo kultūrą palaiko mokyklos, memorialai, muziejai, ji reiškiasi įvairiomis masinės komunikacijos formomis. Turėdami prieš akis šių dviejų sąvokų skirtį, norėtume pabrėžti, jog viešoji atminimo kultūra nebūtinai turi būti oficialioji (t. y. valstybės institucijų palaikoma) atminimo kultūra, tačiau oficialiosios atminimo kultūros pagrindinis bruožas visada yra būtent viešumas.

Istoriografija

Mokslinių studijų, skirtų vien poholokaustinei Panerių istorijai, iki šiol nėra, nors masinių žudynių procesas Paneriuose – gerai išnagrinėtas78. Monografijų apie aukų atminimo įamžinimo laikotarpį Paneriuose ir šios vietos politinę panaudą neaptiktume ir kitų šalių istoriografijose, čia pagrindinis dėmesys skiriamas didžiųjų koncentracijų stovyklų istorijai79. Nebuvo tokių studijų ir sovietmečiu. Panerių memorialas, kaip ir kitos panašios vietos, iki šiol yra daugiau atminimo praktikų nei tyrinėjimų objektai. Bene pirmasis enciklopedinio pobūdžio leidinys apie Holokausto memorialus Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu pasirodė 1997 m.

77 H. Welzer, “Grandpa Wasn’t a Nazi: The Holocaust in German Family Remembrance”, International Perspectives, vol. 54, 2005, p. 27–30; H. Welzer, „Die Gegenwart der Vergangenheit. Geschichte als Arena der Politik“, Osteuropa, 55, Jhg., Hf. 4–6, April–Juni 2005, S. 10; V. Safronovas, Kultūrinė atmintis..., p. 59. 78 Žr. Y. Arad, Ghetto in flames: the struggle and destruction of the Jews in Vilna in the Holocaust, Yad Vashem, 1980; M. Tomkiewicz, Zbrodnia w Ponarach 1941–1944, Warszawa, 2008; H. Minczeles, Vilna, Wilno, Vilnius. Lietuvos Jeruzalė, Vilnius, 2010 (1993); A. Bubnys, „Mirties konvejeris Paneriuose: budeliai ir aukos“, in K. Sakowicz, Panerių dienoraštis 1941–1943, Vilnius, 2012, p. 5–22, ir kt. 79 Žr. J. Huener, Auschwitz, Poland and Politics of Commemoration, 1945– 1979, Athens, 2003; M. Rusiniak, Oboz zaglady Treblinka II w pamieci spolecznej (1943–1989), Warszawa, 2008; taip pat P. A. Oppermann, The Rumbula Memorial. A Case of Jewish Holocaust Commemoration in Soviet Latvia (Master thesis), Upsala, 2014.

46 Josifo Levinsono parengtoje knygoje80 pirmą kartą pristatytos visos tuo metu žinotos Holokausto vietos, publikuotos per septynerius pirmuosius nepriklausomos Lietuvos metus centralizuotai sutvarkytų Holokausto vietų fotografijos, paminklų nuotraukos, pateikiant trumpus aprašus ir Holokausto vietų Lietuvoje žemėlapį. Svarbus žingsnis Holokausto vietų Lietuvoje dokumentavimo ir geresnio pažinimo link buvo 2011 m. Mildos Jakulytės-Vasil parengtas Holokausto vietų Lietuvoje atlasas81, kuriame pateikiama gana išsami informacija apie 227 masinių žydų žudynių vietas Lietuvoje, taip pat aprašomos dvi tokios vietos Paneriuose82. Šio leidinio pasirodymas bei internetinė jo versija pirmą kartą suteikė galimybę besidomintiems Holokaustu pasiekti dažnai nuošaliose vietose esančias Holokausto vietas, kartu užfiksavo tuometinę jų būklę. 2013 m. M. Jakulytė-Vasil publikavo straipsnį apie Lietuvos Holokausto paminklų istoriją ir jų įtaką istorinei atminčiai83, kuriame, nagrinėdama Holokausto paminklų Lietuvoje istoriją, atskleidė Holokausto paminklų atsiradimo Lietuvoje ypatumus, fiksavo paminklų statistiką, jos kaitą, paminklų transformacijas, epitafijų specifiką. Šiam tyrimui buvo svarbios straipsnyje nagrinėjamos pirmųjų atminimo ženklų žydų aukų atminimui atsiradimo aplinkybės, tarp jų 1948 m. Paneriuose pastatyto paminklo kaitos peripetijos. Holokausto atminimo vietų problematika šiandienos Lietuvos istoriografijoje plačiausiai buvo (ir tebelieka) išskleista Hektoro Vitkaus darbuose. Paminėtinas 2006 m. pasirodęs bene pirmasis Lietuvos istoriografijoje memorialų tyrimo problematiką nagrinėjęs straipsnis84, 2008 m. apginta disertacija apie Holokausto atminties raidą Lietuvoje85. 2017 m. pasirodė naujas šio autoriaus straipsnis, kuriame nagrinėjama

80 J. Levinsonas, Skausmo knyga, Vilnius, 1997. 81 Holokausto Lietuvos atlasas, sud. M. Jakulytė-Vasil, Vilnius, 2011. 82 Ten pat, p. 292–295. 83 M. Jakulytė-Vasil, „Lietuvos Holokausto paminklų istorija ir jų įtaką istorinei atminčiai“, Kultūros paminklai, 2013, nr. 17, p. 133–141. 84 H. Vitkus, „Memorialinių vietų veiksnys holokausto atminimo kultūroje: sampratos gairės ir tyrimo metodai“, Genocidas ir rezistencija, 2006, nr. (1) 19, p. 86–115; 85 H. Vitkus, Holokausto atminties raida Lietuvoje. Daktaro disertacija, Klaipėda, 2008.

47 Holokausto atminties panauda sovietinėje Lietuvoje86. Panerių tyrimui buvo itin svarbi H. Vitkaus tekste pateikta Holokausto atminimo politikos sovietmečiu chronologija bei išsamios etapų charakteristikos. Daug dėmesio Panerių istorijai skirta 2011 m. rusų kalba pasirodžiusiame enciklopedinio pobūdžio kelionių vadove rusų kalba87, kurį parengė Henrikas Agranovskis ir Irina Guzenberg. Gausiai iliustruotoje knygoje pateikiama kruopščiai atrinkta informacija apie visus su žydų istorija susijusius objektus Vilniuje, tarp jų ir Panerius. Nemažą straipsnio apie šią vietą dalį autoriai skiria Panerių vietovės istorijai prieškariu bei aukų atminimo įamžinimui po karo, paminklų aprašymui, čia pat publikuota istorinių bazės planų. Gausiausią istoriografiją apie Panerius aptiktume Lenkijoje. Nors Lenkijos istoriografijoje, kaip jau minėjome, atskiros studijos apie aukų atminimo įamžinimą dar nėra, masinių žudynių istorija ir ypač lenkų martirologija Paneriuose yra labai gerai išnagrinėta. Daugiausia Panerių tematika yra rašiusi Helena Pasierbska. 1993 m. pasirodė jos mokslinis straipsnis apie Panerius88, tais pačiais metais publikuota mokslinio- populiarinamojo pobūdžio monografija89, o 2005 m. – knyga apie lenkų martirologiją Vilniaus krašte90. H. Pasierbska taip pat yra rašiusi apie Lukiškių kalėjimo (tarpinės stotelės į Panerius) istoriją Antrojo pasaulinio karo metais91. „Lenkiškų“ paminklų Paneriuose atsiradimo istoriją ir aplinkybes bei atminimo ceremonijas detaliai yra aprašiusi Jolanta Adamska92. Vienintelę mokslinę monografiją apie masines žudynes Paneriuose

86 H. Vitkus, „Holokausto atminties panauda sovietinėje Lietuvoje: ideologinis aspektas“, Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis, Kaunas, 2007, p. 123–137. 87 Г. Аграновский, И. Гузенберг, Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима: памятные места еврейской истории и культуры: путеводитель, Вильнюс, 2011, c. 577–602. 88 H. Pasierbska, „Ponary“, Studia i Materialy, Warszawa, 1993, nr. 3. 89 H. Pasierbska, Ponary. Wilenska Golgota, Sopot, 1993. 90 H. Pasierbska, Ponary i inne miejsca męczeństwa Polaków z Wileńszczyzny w latach 1941–1944, Lowicz, 2005. 91 H. Pasierbska, Wilenskie Lukiszki, Lowicz, 2003. 92 J. Adamska, „Ponary – Przeszłość i Pamięć“, Biuletyn Rady Ochrony Pamieci Walk Meczenstwa, 2000, nr. 4 (17).

48 2008 m. parengė Monika Tomkiewicz93, tačiau joje nepaliestas aukų atminimo įamžinimo laikotarpis. 2018 m. pasirodė jos fundamentali Lukiškių kalėjimo studija94. Iš pastarųjų metų lenkų studijų paminėtinas 2015 m. pasirodęs įdomus Katarzynos Balzewskos straipsnis, kuriame nagrinėjama žudynių Paneriuose reprezentacija lenkų rašytojo, žurnalisto, vilniečio Jozefo Mackiewicziaus kūryboje95. Vienas naujausių lenkų istorikų straipsnių apie aukų atminimo įamžinimą, kuris buvo ypač svarbus Panerių tyrimui, – tai 2016 m. Mareko Kucios straipsnis apie Holokausto memorialų Lenkijoje ir Lietuvoje raidą96. Šiame tekste autorius nagrinėja ir lygina Holokausto aukų atminimo įamžinimo raidą šiose valstybėse, atskirą dėmesį skirdamas ir atminimo ženklų Paneriuose bei Kauno IX forte kaitai97, konceptualizuoja sovietų režimo vykdyto žydų genocido marginalizavimo strategijas. Šiame darbe mums buvo svarbios eilė kitų studijų: klasikiniai Sybil Milton ir Iros Nowinski darbai98, Martino Gilberto atlikti nacių režimo teroro topografijos tyrimai99, unikalios fenomenologinės Claude’o Lanzmanno prieigos, kai, sykiu su įvykių liudininkais, lygiaverčio istorijos šaltinio statusas suteikiamas pačioms teroro vietoms100,

93 M. Tomkiewicz, Zbrodnia w Ponarach 1941–1944, Warszawa, 2008. 94 M. Tomkiewicz, Więzienie w Lukiszkach w Wilnie 1939–1953, Warszawa, 2018. 95 K. Balzewska, „Nie powtórzy tego żadna litera wymyślona przez ludzi”. Józef Mackiewicz wobec tragedii ponarskiej“, Ruch Literacki, R. LVI, Z. 1(328), 2015, p. 19–28. 96 M. Kucia, „(Ne)prisimenant žydų naikinimo: Holokausto memorialai Lietuvoje ir Lenkijoje“, Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis, Kaunas, 2007, p. 148–160. 97 Paminėtinas ir anksčiau pasirodęs šio autoriaus straipsnis “Holocaust Memorials in Central and Eastern Europe: Communist Legacies, Transnational Influences and National Developments”, Remembrance and Solidarity: Studies in 20th Century History, 2016, no. 5, ed. D. Michman, M. Weber, p. 159–184. 98 S. Milton, In Fitting Memory. The Art and Politics of Holocaust Memorials, Detroit, Berkeley, 1991. 99 M. Gilbert, The Routledge Atlas of the Holocaust, London, New York, 2009. 100 A. Charlesworth, “The Topography of Genocide”, D. Stone, Historiography of Holocaust, ed. D. Stone, London, 2004, p. 216–218.

49 klasikiniai J. E. Youngo tyrimai101, taip pat Zigmo Vitkaus Panerių vaizdinio lūžių tyrinėjimai102, įkvėpti Simono Shamaʼos atminties ir kraštovaizdžio tyrimų103. Iš vokiečių istoriografijos būtina paminėti 2010 m. pasirodžiusią Annos Lipphardt studiją apie Vilniaus žydų gyvenimą poholokaustiniu periodu104 ir 2017 m. publikuotą Katjos Makhotinos knygą apie Antrojo pasaulinio karo atminimo kultūrą105. K. Makhotina yra viena iš nedaugelio tyrinėtojų, skyrusių Panerių memorialui nemažai dėmesio: ji bene pirmoji išanalizavo Panerių muziejaus ekspozicijos raidą sovietmečiu bei posovietmečiu, pirmoji pateikė pirmojo 1948 m. Vilniaus žydų bendruomenės pastangomis pastatyto paminklo kaitos interpretaciją, apskritai atskleidė šios atminimo vietos daugiasluoksniškumą. Holokausto atminimo politikos problematikos istoriografija yra nepalyginamai platesnė už Holokausto memorialų kultūros istoriografiją. Mūsų tyrimui parankia knyga buvo klasikinė Zvi Gitelmano studija apie žydų istoriją Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje106, 1997 m. pasirodęs to paties autoriaus sudarytas straipsnių rinkinys107. Iš vėlesnių studijų išskirtina 2015 m. Olgos Baranovos atlikta Holokausto atminimo politikos Sovietų Sąjungoje studija108, 2010 m. pasirodžiusi Johanneso Langerio knyga

101 J. E. Young, The Texture of Memory, Yale, 1993. 102 Z. Vitkus, „Panerių vaizdinio lūžiai J. Mackiewicziaus esė ‘Paneriai-bazė’“, Lituanistica, 2017, t. 63, nr. 2 (108). 103 S. Shama, Landscape and Memory, London, 1995. 104 A. Lipphardt, Vilne. Die Juden aus Vilnius nach dem Holocaust. Eine transnationale Beziehungsgeschichte, Paderborn, 2010. 105 E. Makhotina, Erinnerungen an den Krieg – Krieg der Erinnerungen. Litauen und der Zweite Weltkrieg, Gottingen, 2017. 106 Z. Gitelman, The Jews of Russia and the Soviet Union. 1881 to the Present, New York, Toronto, 1988. 107 Bitter Legacy: Confronting the Holocaust in the USSR, ed. Z. Gitelman, Indiana University Press, 1997. 108 O. Baranova, “Politics of Memory of the Holocaust in the Soviet Union”, Dimensions of Modernity. The Enlightenment and its Contested Legacies, ed. P. Marczewski, S. Eich, Vienna: IWM Junior Visiting Fellows’ Conferences, vol. 34.

50 apie Holokaustą viešajame Lietuvos diskurse ir šio įvykio poveikį lietuvių kolektyvinei atminčiai109, ir kt. Atminimo politikos problematika ir jos įtaka lietuvių ir žydų santykiams Lietuvoje pradėta nagrinėti XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje. Čia visų pirma paminėtinas Alfonso Eidinto indėlis110. Disertacijoje (ypač kalbant apie teorinę dalį) buvo nemažai remiamasi 2011 m. pasirodžiusiame straipsnių rinkinyje111 išspausdintais V. Safronovo, C. Klessmanno, A. Nikžentaičio straipsniais apie atminimo kultūros(-ų) konceptualizavimą Lietuvos atminimo politikoje. Atskirai paminėtinos Rasos Čepaitienės studijos112, kuriose daug dėmesio skirta XX a. „smurto paveldo“ reprezentavimo ir politinės panaudos problematikai.

Disertacijos struktūra

Disertacijos struktūra sudaryta atsižvelgiant į žydų genocido recepcijos Sovietų Sąjungos politiniame diskurse ir ideologinės panaudos etapus113. Pirmasis etapas apima vėlyvąjį stalinmetį ir ankstyvąjį chruščiovmetį (1944–1957), antrasis aprėpia chruščiovmetį ir siekia brežnevmečio pradžią (1958–1966), trečiasis – tai laikotarpis nuo Šešių dienų karo iki Lietuvos tautinio atgimimo pradžios (1967–1987). Posovietinis ir „šių dienų“ laikotarpis apima 1988–2016 m., kai nepriklausomybę atgavusi Lietuva pradėjo vykdyti savarankišką atminimo politiką ir kurti savitą atminimo kultūrą.

109 J. Langer, Current Discourses on the Holocaust in Lithuania. The Impact of Collective Memory, Saarbrucken, 2010. 110 A. Eidintas, Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys, Vilnius, 2001, taip pat žr. A. Eidintas, Žydai, lietuviai ir Holokaustas, Vilnius, 2002. 111 Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo, sud. A. Nikžentaitis, Vilnius, 2011. 112 R. Čepaitienė, Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje, Vilnius, 2005; R. Čepaitienė, Paveldosauga globaliame pasaulyje, Vilnius, 2012. 113 Remtasi Holokausto atminimo panaudą sovietmečiu tyrinėjusio dr. Hektoro Vitkaus pasiūlyta chronologizacija. Žr. H. Vitkus, „Holokausto atminties panauda sovietinėje Lietuvoje: ideologinis aspektas“, Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis, Kaunas, 2017, p. 124–132.

51 Disertacija susideda iš įvado, tyrimo ir analizės skyrių, išvadų, literatūros bei šaltinių sąrašo, taip pat rekomendacijų Panerių memorialo plėtrai ir priedų (iliustracijų). Tyrimo ir analizės dalis suskirstyta į 8 skyrius ir 54 poskyrius. Pirmajame skyriuje aptariamas istorinis masinių žudynių Paneriuose kontekstas; antrajame – Holokausto atminimo politikos Sovietų Sąjungoje ir nepriklausomoje Lietuvoje bruožai; trečiajame dėmesys skiriamas Holokausto memorialų kultūros plėtrai Vidurio ir Vakarų Europoje, LSSR ir Lietuvos Respublikoje; ketvirtajame skyriuje (1944– 1957) analizuojami Vilniaus žydų bendruomenės bandymai įamžinti ir puoselėti savo tautiečių atminimą Paneriuose ir sovietų valdžios reakcijos į šią veiklą, Sovietų ypatingosios komisijos veikla Paneriuose ir šios veiklos ideologinės prielaidos, sykiu masinių žudynių reprezentacijos sovietų Lietuvos spaudoje; penktajame (1958–1966) nagrinėjamas išaugęs valdžios institucijų dėmesys masinių žudynių vietoms kaip istorijos paminklams chruščioviniu laikotarpiu, Panerių muziejaus įsteigimas ir šios muziejaus ekspozicijos bruožai bei ideologinės implikacijos, bandymai architektūriškai artikuliuoti Panerius, taip pat masinių žudynių istorijos panauda Šaltojo karo kontekste; šeštajame skyriuje (1967–1987) tiriamas masinių žydų žudynių vaidmuo LSSR žydų kovoje už repatriaciją, aptariami nesankcionuoti mitingai Paneriuose, Rumbuloje ir Babi Jare, taip pat sovietų valdžios institucijų įgyvendintas kompleksinis Panerių memorialo sutvarkymas bei Panerių reikšmė kitų panašių atminimo vietų LSSR (Kauno IX forto, Pirčiupių, Antakalnio karių kapų) kontekste. Septintajame skyriuje (1988– 2016) aptariama Panerių memorialo genezė ir ją veikę sociopolitiniai veiksniai, kai, subyrėjus dirbtinai konstruotam ir palaikytam Didžiojo Tėvynės karo naratyvui ir nepriklausomai Lietuvai demokratizuojant visas visuomenės gyvenimo sritis, susidarė prielaidos atskleisti Panerių istorijos daugiasluoksniškumą (įvairių tautų martirologijas). Aštuntajame skyriuje kalbama apie masinių žudynių Paneriuose atminimo reikšmę penkiose atminimo kultūrose: sovietų, Lietuvos, Lenkijos, romų (čigonų) ir Izraelio.

Išvados

1) Masinių žudynių Paneriuose istorijos vaizdinys šiandien egzistuoja keturiose atminimo kultūrose: Lietuvos, Lenkijos, Izraelio ir JAV (žydų) bei romų (čigonų). Sovietinėje atminimo kultūroje Paneriai 1944– 1988 m. funkcionavo kaip Didžiojo Tėvynės karo mito dalis ir buvo

52 pozicionuoti kaip didžiausia „tarybinių piliečių“ (arba „tarybinių žmonių“) žudynių vieta, nuosekliai ignoruojant faktą, kad absoliuti dauguma aukų nebuvo nei Lietuvos, nei sovietinės Lietuvos piliečiai. Atliktas tyrimas leido identifikuoti sovietinio režimo lygiagrečiai taikytas žudynių Paneriuose aukų tapatybės universalizavimo („tarybiniai piliečiai“ (arba „tarybiniai žmonės“), „vyrai, moterys, vaikai“, „gyventojai“), nacionalizavimo, t. y. lituanizavimo („Lietuvos gyventojai“, netgi „lietuviai“), iš dalies internacionalizavimo bei aukų skirstymo pagal profesijas strategijas. Šios strategijos atsispindėjo tiek Panerių muziejaus ekspozicijoje, tiek atminimo ceremonijose, tiek viešose Panerių reprezentacijose. Nepriklausomos Lietuvos atminimo kultūroje Paneriai funkcionuoja kaip, pirma, pagrindinė Lietuvos žydų Holokausto atminimo vieta ir „Vilniaus – Lietuvos Jeruzalės“ kapas, antra, nacionalinė visų Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo vieta. Holokausto Lietuvoje simboliu Paneriai tapo dar Lietuvos tautinio atgimimo metais, o oficialia Antrojo pasaulinio karo aukų pagerbimo vieta – 2004-2005 m. Nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvos Respublikai pradėjus kurti savą atminimo kultūrą, Paneriai kartu tapo trejopo dialogo erdve: dialogo tarp nepriklausomos Lietuvos valstybės ir žydų bendruomenės, dialogo tarp Lietuvos valstybės ir Izraelio bei dialogo tarp Lietuvos valstybės ir Lenkijos valstybės bei vietos lenkų bendruomenės. Lenkijos atminimo kultūroje Paneriai funkcionuoja kaip didžiausia ir simboliškai reikšmingiausia lenkų martirologijos Antrojo pasaulinio karo metu Vilniaus regione vieta, kartu su Glitiškėmis ir Švenčionimis. Helenos Pasierbskos ir atsiminimų bendruomenės Rodzina Ponarska veikloje Paneriai (Ponary) išnyra kaip „antroji Katynė“. Rodzinos palaikomu požiūriu Paneriai tai: 1) Lenkijos piliečių žydų ir lenkų žudynių vieta; 2) Lenkijos piliečių žydų ir lenkų žudynių vieta Antrosios Lenkijos Respublikos žemėse; 3) vieta, kurioje lenkai ir žydai Reicho vardu žudyti lietuviškųjų karinių formuočių; 4) istorinio lietuvių ir lenkų konflikto tąsa ir kulminacija. Panerių svarbą Izraelio atminimo kultūrai liudija tai, jog nuo 1961 m. svarbiausiame Izraelio memoriale [...] (Ohel Yizkor) Jad Vašeme Paneriai pristatomi kaip viena iš dvidešimt dviejų svarbiausių Holokausto vietų Europoje, o pagrindinėje Jad Vašemo Holokausto muziejaus ekspozicijoje jiems skirta atskira erdvė. Apskritai Panerių

53 (Ponar) reikšmė Izraelio atminimo kultūroje yra neatsiejama nuo simbolinės žydiškojo Vilniaus (Vilne) reikšmės globaliajai žydų kultūrai, kuri yra nekvestionuojama. Tokią pat reikšmingą vietą Paneriai, kartu su Kauno IX fortu, užima ir JAV Holokausto memorialinio muziejaus (USHMM) atminimo erdvėje, kartu su Kauno IX fortu. Lietuvos žydų bendruomenei sovietmečiu Paneriai buvo „ontologiškai“ pagrindinė vieta, kurių būklė traktuota kaip žydų padėties sovietų šalyje indikatorius. Kaip vienas svarbiausių ženklų, liudijusių žydų diskriminaciją SSRS, buvo nurodomos būtent Holokausto vietos – jų apleidimas ir nužudytų aukų žydų atminimo ignoravimas. XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo dešimtmečio pradžioje, prasidėjus SSRS žydų kovai už teisę repatrijuoti į Izraelį, Holokausto vietos, tarp jų ir Paneriai kaip svarbiausioji vieta, tapo nesankcionuotų mitingų, žydų tautinės tapatybės palaikymo ir deklaravimo erdvėmis, kartu su Rumbula prie Rygos ir Kijevo Babi Jaru. Nors centriniu romų (čigonų) genocido Lietuvoje simboliu laikytinos Pravieniškės ir Panevėžys, Panerių vaizdinys romų atminimo kultūroje turi potencialą stiprėti. Pastaraisiais metais dedamos pastangos Romų genocido aukų atminimo dieną įtvirtinti nacionaliniu mastu. Romų bendruomenė tebėra vienintelė tautinė bendrija, kuriai iki šiol nepavyko Panerių memoriale pastatyti paminklo. Tai aiškintina galios svertų paveikti atsakingas institucijas sau palankia linkme stoka, išplaukiančia iš romų bendruomenės valdomo ekonominio, socialinio, kultūrinio ir simbolinio kapitalo ribotumo, taip pat romų genocido menko žinomumo visuomenėje ir valdžios sluoksniuose. 2) Panerių memorialo raidą sovietmečiu lėmė trys pagrindiniai veiksniai: a) riboti ekonominiai LSSR resursai; b) naudingumo ideologijos sklaidai „koeficientas“, lėmęs valdžios dėmesį ir plėtros finansavimo lygį; c) SSRS užsienio ir vidaus politikos konjunktūra (ypač Izraelio ir SSRS santykių dinamika). Nuolatinio ekonominio nepritekliaus aplinkybėmis sovietų režimas buvo linkęs pasirinkti didesnę ideologinę grąžą teikusių memorialų, tokių kaip Kauno IX fortas ir Pirčiupiai, vystymą. Tyrimo metu pavyko identifikuoti bent du Panerių atnaujinimo projekto sustabdymo atvejus (1967 ir 1973), kurie sutapo su konfliktais Artimuosiuose Rytuose – Izraelio ir arabų šalių, kurias rėmė SSRS, karais. 3) Masinių žudynių Paneriuose atminimo ideologinė panauda prasidėjo dar tebevykstant karui. Paneriai sovietų kuriamame viešajame diskurse šiuo

54 laikotarpiu pasitelkti kaip hitlerininkų nusikaltimų ir genocidinių ketinimų „visų žmonių“ ir lietuvių tautos atžvilgiu, suvoktinų Drang nach Osten kontekste, iliustracija, nuo kurių ją apsaugojusi Raudonosios armijos pergalė. Taip pat, referuojant į aukų tarybiškumą ir lietuviškumą, a) Vilnius legitimuotas kaip lietuviškas miestas; b) sovietinė valdžia – kaip „čiabuviška“ (natūrali) struktūra, o žudynių vykdytojai – „vokiškieji okupantai“, „hitlerininkai“. 1944 m. pab. – 1945 m. pr. jau atsiranda „lietuviškai vokiškų nacionalistų žudikų“ vaizdinys. 1953–1958 m. laikotarpiu sovietiniame viešajame diskurse Panerių vaizdinys nefunkcionavo, pati vieta buvo apleista, joje siautėjo kapų plėšikai. Sovietų valdžiai uždraudus bet kokią savarankišką žydų bendruomenės raišką Paneriuose, nesiimta nei jų tvarkybos, nei politinio instrumentalizavimo, nors simbolinis ir politinis Panerių potencialas sovietų institucijų neneigtas. Panerių ir kt. masinių žudynių vietų užmarštis šiuo laikotarpiu aiškintina tuo, jog SSRS ir LSSR viršūnėlės šiuo laikotarpiu, visais frontais vykstant destalinizacijos procesui, turėjo svarbesnių politinių ir ekonominių uždavinių. 4) Pirmosios pastangos prikelti Panerius kaip „tarybinių piliečių“ ir „Lietuvos gyventojų“ žudynių vietą išryškėjo šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Tuo metu buvo įsteigtas Panerių muziejus, įrengti pirmieji informaciniai ženklai, pradėtos organizuoti atminimo ceremonijos, ekskursijos, surengtas Panerių architektūrinio sutvarkymo konkursas. Šio konkurso organizavimas koreliavo su kitų panašių konkursų organizavimu tiek SSRS, tiek Vakarų šalyse. Paminklų, memorialų „bumas“ šiuo laikotarpiu SSRS aiškintinas Kremliaus pastangomis rasti grindžiantįjį bandančios atsinaujinti SSRS mitą, iš sovietinės ideologijos centro pašalinus simbolinę Josifo Stalino figūrą. Šiuo mitu tapo Didžiojo Tėvynės karo vaizdinys su integraliu „taikių gyventojų“ žudynių elementu. Aktyvesnės Panerių istorijos ideologinės panaudos etapas ir pertvarkymų pačioje masinių žudynių vietoje pradžia sietina ne tik su sovietų valstybės pastangomis rasti naują tarybinę visuomenę jungiantį naratyvą, chruščiovinio atšilimo metu pasmerkus Stalino „asmens kultą“, bet ir siekiu (geriau) išnaudoti masinių žudynių istoriją sovietinės ideologijos propagandai Šaltojo karo kontekste: kritikuojant ir smerkiant Vokietijos Federacinės Respublikos vidaus bei užsienio politiką ir ypač bandant diskredituoti lietuviškąją išeiviją bei Lietuvos partizaninį judėjimą, 1941 m. birželio sukilėlį – „Panerių žudiką“ – „buržuazinį

55 nacionalistą“ suliejant į vieną simbolinį „asmenį“. Dar vienas veiksnys, lėmęs didesnį dėmesį Paneriams ir kitoms masinių žudynių vietoms, buvo bandymas paspartinti LSSR muziejaus sektorių plėtrą, kuriai iki tol skirtas minimalus dėmesys. 5) Septintajame dešimtmetyje LSSR egzistavo trys sovietinės ideologijos sklaidai svarbūs memorialai: Paneriai, Pirčiupiai ir Kauno IX fortas. Visos šios vietos sovietinėje atminimo kultūroje atliko veikiau gąsdinimo ir įspėjimo funkciją (dėl to, „kas įvyko“ ir „kas gali įvykti“, jei ne SSRS), konkrečių aukų pagerbimui ir atminimui skiriant mažai dėmesio. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje SSRS pradėjus vykdyti aktyvią atminimo politiką atrodė, kad visos trys vietos bus vystomos daugiau mažiau lygiagrečiai. Vis dėlto netruko paaiškėti, jog Paneriams centriniu LSSR memorialu tapti nebuvo lemta. Ideologinės panaudos intensyvumu ir pačios teritorijos architektūriniu (iš)vystymu, lankymo intensyvumu Paneriai vis labiau ėmė priminti marginalią, vieną iš pusantro šimto „mažųjų“ apleistų ar pusiau apleistų Holokausto vietų provincijoje, priešingai nei Kauno IX forto memorialas. Nuo savo veiklos pradžios Kauno IX fortas, priešingai nei Paneriai, buvo gausiai lankoma tiek turistų, tiek LSSR vadovų vieta. Kauno IX forto, konkuravusio dėl pirmosios fašistinio teroro aukų atminimo memorialo LSSR vietos, pranašumą lėmė: a) šio objekto istorijos kompleksiškumas. Kauno IX forto istorija aprėpė platesnį istorinį laikotarpį: nepriklausomos Lietuvos laikais čia veikė kalėjimas, kuriame buvo kalinami LKP veikėjai; Antrojo pasaulinio karo metaus metais fortas tapo masinių žudynių vieta. Visa tai buvo susieta į vieną naratyvą apie „buržuazinę“ priespaudą, aukas ir pasipriešinimą; b) Kauno kaip LKP veikimo erdvės reikšmė. Kaune 1918–1940 m. veikė gausiausios ir didžiausią įtaką visam pogrindiniam komunistiniam judėjimui Lietuvoje turėjusios organizacijos, čia 1940 m. buvo „atkurta“ „tarybų valdžia“. Po 1945-ųjų Kaunas ir toliau liko komunistinio pogrindžio istorijai reikšmingu miestu; c) Kauno kaip lietuvių miesto reikšmė. Kaunas LSSR kontekste buvo ypatingas miestas, nes didžioji jo gyventojų dalis buvo lietuviai, turėję gyvenimo nepriklausomoje valstybėje patirties. Tokiame mieste sovietinės ideologijos sklaidos centro įkūrimas buvo itin reikalingas, ir juo tapo Kauno IX fortas. Galima sakyti, jis atliko LSSR Revoliucijos muziejaus (pagrindinės propagandos institucijos LSSR) funkcijas; d) aukų internacionalumas. Sovietinėje ideologijoje didžiąsias

56 masinių žudynių aukas siekta kiek įmanoma universalizuoti („tarybinių piliečių“, „taikių gyventojų“, „vyrų, moterų, vaikų, senelių“ naratyvas), nacionalizuoti (pagrindinės aukos – „lietuviai“) ir internacionalizuoti (akcentuojant aukų pilietybę), taip užmaskuojant faktą, kad absoliuti dauguma aukų buvo žydai. Kauno IX forto istorija aukų internacionalizacijai tiko labiau, nes tarp IX forto aukų iš tikrųjų buvo daug „užsienio šalių piliečių“ (žydų iš Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos); e) karo belaisvių žudynių aspektas. Antrasis pagal aukų skaičių nusikaltimas po Holokausto Lietuvoje buvo okupuotos Lietuvos teritorijoje vykdytos sovietų karo belaisvių žudynės. Kauno IX fortas buvo viena jų žudynių vietų, o pati žudynių vieta įrengta jų rankomis; f) pasipriešinimo aspektas. Sovietiniam istorijos naratyvui buvo ieškoma pasipriešinimo ir pergalės siužetų. Kauno IX forto pastatų komplekse prieškariu buvo kalinami politiniai kaliniai, o karo metais nacistinio režimo aukos, tai leido sovietų ideologams suformuoti naratyvą apie pasipriešinimą „fašistiniam-buržuaziniam“ ir nacistiniams režimams; g) logistinis aspektas. Efektyviai ideologijos sklaidai reikalingos plačios vizualinės perspektyvos bei patogus susisiekimas. Kaunas yra įsikūręs centrinėje Lietuvos dalyje, taigi yra nesunkiai pasiekiamas įvairių regionų gyventojams. IX fortas buvo pastatytas miesto šiaurės rytuose, greitkelio Vilnius–Kaunas ir automagistralės Kaunas–Klaipėda sandūroje. Pastačius 32 metrų aukščio trijų skulptūrinių grupių kompoziciją, šioji iškart tapo vietovės vizualine dominante. 6) Valstybingumą atkūrusi Lietuvos Respublika paveldėjo sovietmečiu suformuotą „hitlerizmo aukų kapų tinklą“, tarp jų Panerius, Pirčiupius, Kauno IX fortą, kurių raida po 1990 m. turėjo savų ypatumų. Sovietinės propagandos intensyvumas instrumentalizuojant Pirčiupių tragediją bei atoveiksmis šiai propagandai posovietiniu laikotarpiu drauge su pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje visuomenei kilusiais ekonominiais, politiniais ir socialiniais iššūkiais lėmė greitą Pirčiupių muziejaus ir pačios atminimo vietos sunykimą tiek fiziniu, tiek reikšmės požiūriu. Architektūrine ir muziejine prasme geriausiai išvystytas ir žymus Kauno IX forto muziejus transformavosi į Lietuvos okupacijų muziejų su „Okupacijų ekspozicija“, kurios dalis buvo skirta žydų tragedijai. Vieta ir toliau funkcionuoja kaip Pirmojo pasaulinio karo fortifikacijos paveldo objektas. Tuo tarpu Panerių memorialas buvo iš karto

57 institucionalizuotas kaip Holokausto Lietuvoje simbolis bei palaipsniui kaip Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo vieta, nors pačioje Lietuvos visuomenėje šios masinių žudynių vietos istorinė ir simbolinė reikšmė buvo ir tebėra menkai žinoma. Panerių kaip Holokausto vietos institucionalizaciją Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 m. nulėmė: a) Lietuvos Vyriausybės pozicija bei istorinė Panerių reikšmė Lietuvos, Izraelio ir Lenkijos atminimo kultūroms; b) centrinė Vilniaus (Vilne) reikšmė žydų atminimo kultūroje ir Izraelio dėmesys Paneriams bei c) Vilniaus (Wilno) reikšmė Lenkijos atminimo kultūroje ir Lenkijos Respublikos institucijų Panerių „monitoringas“. Paneriai kaip lenkų martirologijos vieta Lietuvos atminimo kultūroje institucionalizuota tik 2000 m., tačiau kaip tokia lietuviškosios visuomenės dalies lieka veik nežinoma. 7) Nacių režimo aukų atminimo įamžinimas Panerių memoriale atkūrus nepriklausomybę 1990 m. buvo paliktas daugiausia privačioms arba bendruomeninėms iniciatyvoms, valstybės institucijoms atliekant daugiau koordinuojamąjį, sankcionuojamąjį vaidmenį. Šiuo laikotarpiu Panerių memorialo kaitą labiausiai veikė: a) Holokausto atminimo politikos Lietuvoje specifika, kuriai bent jau iki 2011 m. buvo būdingas proginis charakteris, „raudonų kilimų ir mikrofonų“ kultūra; b) Holokausto vaizdinio kolektyvinėje Lietuvos gyventojų istorijos atmintyje periferiškumas, neskatinęs politinio elito įžvelgti platesnio memorialo panaudos (edukacijai) potencialo; c) sovietinio režimo aukų atminimo vietų tvarkymo prioritetas, išplaukęs iš didesnės šio įvykio reikšmės Lietuvos atminimo kultūroje, esant ribotiems finansiniams ištekliams skatinęs vystyti „aktualesnes“ vietas. Dėl šių veiksnių memorialas, kaip architektūrinė visuma ir edukacijos erdvė, vystytas silpnai, t. y. jam beveik neskirta finansavimo, išskyrus minimalias lėšas teritorijos ir minimaliam administravimui. 8) Pirmą kartą didesnių investicijų Panerių memorialas sulaukė 1983– 1985 m. laikotarpiu, kai buvo įgyvendintas architektūrinis šios vietos sutvarkymo projektas, egzistuojantis iki šiol. Viešajame LSSR diskurse šie pertvarkymai susilaukė tik minimalaus dėmesio, priešingai nei tais pačiais metais įgyvendintas Kauno IX forto memorialo ir muziejaus projektas ar Antakalnio kapinių rekonstrukcija, kuri vykdyta iš dalies Panerių sąskaita. Toks Panerių projekto nepagarsinimas galėjo būti susijęs su tuo, kad atlikti pertvarkymai nepatenkino sovietų valdžios

58 ambicijų, t. y. nebuvo pakankamai monumentalūs, jog jais būtų „didžiuojamasi“, sykiu pati vieta „tradiciškai“ nevertinta kaip itin reprezentatyvi – nei vaizdo, nei istorijos požiūriu, kaip ir dešimtys kitų „mažųjų“ masinių žudynių vietų provincijoje. 9) 1965 m. pirmą kartą atnaujintoje muziejaus ekspozicijoje Paneriai pristatyti kaip plataus masinių žudynių vietų tinklo Lietuvoje dalis, taip pat kaip vienas iš hitlerinio teroro Europoje taškų. Panerius šioje ekspozicijoje bandyta pozicionuoti kaip internacionalinę masinių žudynių vietą. Plačiau naudota aukų universalizavimo strategija, taip maskuojant faktą, kad iš esmės tai yra žydų masinių žudynių vieta. Tai, jog dalis aukų Paneriuose buvo žydai, ekspozicijoje nenutylėta, tačiau jų tragedija neakcentuota, pabrėžiant lietuvių komunistų, komunistinio pogrindžio narių, karo belaisvių aspektą, o lauko ekspozicijoje (stenduose) universalizuota, kalbant apie „tarybinius piliečius“. 1969 m. LSSR Revoliucijos muziejaus parengta (tačiau neįgyvendinta) ekspozicijos plano analizė atskleidė, kad žydų žudynių neketinta nutylėti, bet siekta jas universalizuoti. Ekspozicijos dalyje, kurioje planuota eksponuoti konkrečių asmenų nuotraukas ir jų aprašus, turėjo dominuoti lietuvių tautybės asmenys, komunistinio pogrindžio dalyviai, sovietų partizanai ir karo belaisviai. Žydų tautybės asmenis planuota pristatyti nurodant jų profesijas. Žodžio „žydas“ vengimą iliustruoja pastarosios ekspozicijos rengėjų pastanga „degintojus“ (kurių absoliuti dauguma buvo žydai) apibūdinti kaip grupę, susidedančią iš „tarybinių karo belaisvių“ ir abstrakčių „kalinių“. 1985 m. atnaujintoje ekspozicijoje reikšmingai sumažėjo vietos pačių Panerių istorijai, daugiau dėmesio skirta pasipriešinimui naciams ir su Paneriais tiesiogiai nesusijusioms temoms. Šioje ekspozicijoje reikšmingai išaugo „degintojų“ darbo ir jų pabėgimo istorijos svoris. Kovos ir pergalės aspektų akcentavimą 1985 m. reikėtų sieti su artėjančiomis 40-osioms „TSRS pergalės prieš fašistinę Vokietiją“ metinėms, kurių proga ir skubėta atidaryti ekspoziciją. Kaip ir ankstesnėse ekspozicijose žydų genocidas maskuotas taikant aukų universalizacijos, nacionalizacijos ir iš dalies internacionalizacijos strategijas. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad ekspozicijos nepriklausomybės laikotarpiu nesiekta (arba nepavyko) paversti Holokausto ekspozicija, bet veikiau stengtasi žudynes Paneriuose reprezentuoti kaip įvairių tautų žmonių masines žudynes, įgyvendinant vokiškąją Drang nach Osten viziją. Tokio

59 atspalvio ekspozicija neįgavo ir po 2009 m. atliktų didesnių pertvarkymų, nors Holokausto atspalvis po jų tapo ryškesnis. Ekspozicijoje pateikiama medžiaga niekada nebuvo susieta į nuoseklų naratyvą, bet pristatė atskiras masinių žudynių Paneriuose aukų „kategorijas“, labiausiai akcentuojant „degintojų“ darbo ir pabėgimo istoriją. 10) 1989–2004 m. Panerių memoriale iškilo 8 skirtingų asmenų, atsiminimų bendruomenių ir valstybės institucijų inicijuoti ir finansuoti paminklai, atspindintys įvairias aukų grupes: žydus, lenkus, lietuvius ir įvairių tautų karo belaisvius. Valstybės vaidmuo šiame paminklų kraštovaizdžio formavimosi procese buvo koordinuojamasis ir sankcionuojamasis, iš dalies finansuojamasis. Reikšmingesnę finansinę paramą Lietuvos Respublika suteikė pastatant du atminimo ženklus – 1991 m. paminklą žydams ir (ypač) 2004 m. paminklą Lietuvos Vietinės rinktinės kariams. Didžiausias indėlis Panerių memorialo, kaip architektūros-meno objekto vystymui priklauso architektui Jaunučiui Makariūnui. Nepaisant santykinės paminklų, įamžinančių skirtingas aukų grupes, gausos visi šie paminklai šiandienos atminimo praktikose traktuojami kaip integralios visumos (memorialo) dalys, t. y. minint „savo“ aukas, paprastai kartu pagerbiamas ir „kitų“ aukų atminimas. Galima teigti, kad Panerių memorialas šiandien funkcionuoja ne kaip skirianti, bet vienijanti atminimo erdvė. Į atminimo praktikas yra įtraukiamas ir sovietinis obeliskas, pastatytas 1949–1953 m. nugriauto senojo paminklo žydų aukų atminimui vietoje, kuris funkcionuoja kaip bendra Antrojo pasaulinio karo aukų ir romų genocido aukų atminimo vieta. 11) Tyrimo metu fiksuotas per pastarąjį dešimtmetį pastebimai išaugęs Lenkijos Respublikos institucijų dėmesys Paneriams. Devintojo dešimtmečio pabaigoje lenkų atminimas šioje atminimo vietoje buvo praktikuojamas tik nedidelės grupelės žmonių, o šiandien Paneriai funkcionuoja kaip must visit Lenkijos politikų stotelė bei nuolatinio susidomėjimo objektas. Apie tai, kad Paneriai buvo pastebėti Lenkijos atminimo politikos formuotojų, liudija šios vietos reprezentacija Lenkijos žydų istorijos muziejuje POLIN, viename iš Lenkijos atminimo kultūros formavimo centrų. Paneriai taip pat funkcionuoja kaip viena Lenkijos ir Lietuvos lenkų jaunimo patriotinio ugdymo erdvių. Panerių istorija Lenkijos politikų buvo tiesiogiai instrumentalizuota bent kartą – 2011 m. Vilniaus ir Varšuvos konflikto metu, Lietuvos Seimui priėmus naująją Švietimo įstatymo redakciją dėl Lietuvos lenkų

60 mokyklų. Kaip skaudus Lietuvos ir Lenkijos santykių taškas Paneriai aukščiausiųjų Lenkijos pareigūnų lūpomis įvardyti ir anksčiau, tačiau griežtasis Panerių istorijos reprezentaciją Lenkijoje kuruojančios draugijos Rodzina Ponarska formuojamas naratyvas bei reikalavimas Lietuvos valstybei prisiimti atsakomybę už lietuvių dalyvavimą lenkų žudynėse Paneriuose – oficialiosios Varšuvos nebuvo palaikomas. 12) Paneriai turi didžiulį iki šiol neišnaudotą edukacijos apie Holokaustą potencialą. Tikėtina, kad 2024 m. įgyvendinus Panerių memorialo Holokausto ir visoms nacizmo aukoms atminti kompleksinio sutvarkymo projektą, remiantis naujausių tyrimų duomenimis, bus sudarytos prielaidos Holokaustui iš tikrųjų tapti integralia lietuvių ir kitų tautybių Lietuvos piliečių istorinės sąmonės dalimi. (Vis dar) neturint nė vieno reikšmingesnio, „tarptautinio lygmens“, emociškai ir intelektualiai paveikaus Holokausto atminimo ir edukacijos centro, šio uždavinio įgyvendinimas lieka komplikuotas.

61 Trumpos žinios apie doktorantą

Zigmas Vitkus gimė 1979 m. lapkričio 17 d., Kaune. 1998 m. baigęs Kauno Kalniečių vidurinę mokyklą, studijavo istoriją ir sociokultūrinę antropologiją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. 2002 m. apgynė bakalauro baigiamąjį darbą apie Vilniaus įvaizdžius kelionių vadovuose, o 2007 m. – magistro studijų baigiamąjį darbą („Aukojimo krizė ir genocidas Ruandoje“) Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre; 2005–2006 m. dirbo tyrėju Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Specialiųjų tyrimų skyriuje; 2006 m. stažavosi Šveicarijos Fribūro universitete, Teologijos fakultete. Tyrimo tema: „Biblijos interpretavimas tarpkultūrinėje perspektyvoje“. 2008–2009 m. vykdė tyrimo projektą Fribūro universiteto Etnologijos institute. Tema: „Atminties kovos: Lietuvos partizanų karo atvejis“. 2008 m. parašė enciklopediją pradinukams Lietuvos istorija, o 2010 m. – Lietuvos kasdiena, kuri 2011 m. buvo apdovanota Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos leidėjų asociacijos įsteigta Patriotų premija. 2009–2013 m. dirbo krikščioniško interneto dienraščio Bernardinai.lt visuomenės ir istorijos skyrių redaktoriumi ir žurnalistu. Nuo 2014 m. jungtinėje Klaipėdos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto istorijos krypties doktorantūroje rengė disertaciją tema „Memorialas atminimo politikoje: Panerių atvejo tyrimas (1944–2016)“. Nuo 2014 m. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus istorikas, Panerių memorialo vadovas.

62 Disertacijos tema skaityti pranešimai mokslinėse konferencijose ir seminaruose

2015 06 22–07 01. Disertacijos rašymo dirbtuvės „Holocaust in Soviet Union“ JAV Holokausto memorialiniame muziejuje (USHMM). Pranešimo tema: “Culture of Memorials in Lithuania: the Case of Paneriai Memorial”; 2016 10 27–29. Tarptautinė konferencija „Lokalinė Holokausto raidos analizė nacių okupuotoje Rytų ir Vakarų Europos valstybėse“ Kaune. Mokslinio pranešimo tema: „Masinių žudynių vietos Vilniaus regione: situacija ir įamžinimo perspektyvos“; 2017 04 21. Nacionalinė istorijos krypties doktorantų konferencija Klaipėdos universitete, BRIAI. Mokslinio pranešimo tema: „Masinių žudynių Paneriuose atminimas Lenkijoje“.

Mokslo straipsniai VITKUS Zigmas, „Paneriai. Iš naujo atrandami“. Masinių žudynių vietos Paneriuose istorinių-archeologinių tyrimų apibendrinamoji studija, Vilnius, 2016, p. 3–13, 30–37. VITKUS Zigmas, „Panerių vaizdinio lūžiai J. Mackiewicziaus esė „Paneriai-bazė“, Lituanistica, 2017, t. 63, nr. 2 (108), p. 77–94. VITKUS Zigmas, „Pažymėtos, bet neprakalbintos. Holokausto aukų kapų būklė Vilniaus regione ir atminimo aktualizavimas = Marked, Yet Silent. The Graves of the Holocaust Victims in Vilnius Region and Their Memorialization“, Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis = The Holocaust in the Eastern and Western European States Occupied by the Nazis: Studies and Memory, red. koleg. pirm. V. Vareikis, Kaunas, 2017, p. 137–147, 311–322.

Mokslo publicistika kultūros leidiniuose VITKUS Zigmas, „Holokausto sampratos ir viešieji debatai Vokietijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje“, Kultūros barai, 2017, nr. 1, p. 70–76. VITKUS Zigmas, „Atminimo lentelės, kur jūs? Apie atminimo politiką Varšuvoje ir Vilniuje“, Naujasis Židinys-Aidai, 2017, nr. 5, p. 54–57. VITKUS Zigmas, „Geras muziejus yra klausimas, bet ne atsakymas: ką mums reiškia Aušvicas šiandien?“, Kultūros barai, 2017, nr. 7/8 (631/632), p. 83–87. VITKUS Zigmas, „Paneriai: paminklo žydų atminimui „byla“ (1948– 1952)“, Naujasis Židinys-Aidai, 2019, nr. 2, p. 27–35.

63

Klaipėdos universiteto leidykla

Zigmas Vitkus A MEMORIAL IN THE POLITICS OF MEMORY: THE CASE OF PANERIAI (1944–2016) Summary of doctoral dissertation

MEMORIALAS ATMINIMO POLITIKOJE: PANERIŲ ATVEJO TYRIMAS (1944–2016) Daktaro disertacijos santrauka

Klaipėda, 2019

SL 1335. 2019 04 16. Apimtis 4 sąl. sp. l. Tiražas 25 egz. Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: [email protected]; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/

64