Dukros, Žmonos, Mamos, Bet Pirmiausia
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
„Respublikos“ leidinys Nr.10 (1003) 2014 m. kovo 8 d. Kantrios, užsispyrusios, žinančios, ko PASIRINKIMAS nori, ir mylinčios savo darbą - tokios yra MOTINYSTĖ NOMEDAI KAZLAUS Vilniaus universiteto Onkologijos instituto IŠAUGINO NAUJUS SPARNUS chirurgės Birutė Intaitė, Jolita Gibavičienė ir Irmanto nuotr. Sidarevičiaus Giedrė Rudinskaitė. Moterys, didžiąją savo gyvenimo dalį pašventusios darbui, kurį nuo seno dažniausiai dirbo vyrai, sugeba ne tik būti savo srities specialistės, bet dar ir dukros, žmonos, mamos. 4 AMATAS DROŽĖJAI ALIŠAUSKAI: „PAGAL KAZIUKĄ SPRENDŽIAME, AR Giedrė Rudinskaitė METAI BUS GERI“ Birutė Intaitė Dukros, žmonos, 5 PAŽINTIS KAUNO KARININKAS mamos, bet KAZIMIRAS BOGDANAS TURI REIKALŲ SU BOMBOMIS pirmiausia - Jolita Gibavičienė chirurgės3 6 TRUPMENOS MINTYS J/B LAIKAS Ką RODO D.Varnaitė į teatrą įėjo su juvelyrika Dalios Varnaitės nuotr. VEIDRODŽIAI? Juvelyrė Dalia Varnaitė mano kūrinius ir leidome įsijausti (38) su nekantrumu laukusi į vaidmenis. Žiūrovai rezultatą iš- Šįryt žingsniuodamas į darbą mačiau vydo Mažajame teatre“. širdžiai mielą vaizdą - pusamžis, vešlia še- teatrų festivalio „Vaidiname Dažniausios D.Varnaitės klien- veliūra, tamsiai mėlynu zomšiniu švarku vil- žemdirbiams“, mat vienai tės - jau brandžios, susiformavu- kintis dėdulė, - greičiausiai kino teatro ūkve- iš talentingų aktorių, bet sios asmenybės. „Prisipažinsiu dys ar konferansjė, reklaminiame stende nuoširdžiai: kaimo mokytoja, gy- prie paradinio įėjimo į kino salę keičia afišą. dar nežino kuriai, įteiks dytoja, namų šeimininkė, mama, Visai kaip mano vaikystės pavasariais savo autorinį darbą. „Visada imperatorienė ar prezidentė - visas bei vasaromis, kai afišos pakeitimas mums, sakau, jeigu juvelyrika sieja vienas dalykas. Tas, kad jos provincijos vaikams, būdavo svarbus dienos nebūtų mano pragyvenimo moterys ir nori būti gražios, my- įvykis, kurio nevalia pražiopsoti - juk reikia limos. Papuošalas tai ir byloja ant pirmajam sužinoti, kas bus rodoma vienin- šaltinis, visus savo darbus moters kūno: aš esu graži, myliu teliame miestelio kino teatre, reikia suskubti dovanočiau. Tai teikia save, mylėk mane ir tu... Geriau- pirmajam paprašyti seno, nuimamo pla- didžiulį džiaugsmą“, - siai jaučiuosi, kai man pasako: pa- kato, idant kieme jis virstų taip reikalingu sitikiu tavimi, daryk ką nori, žinau, taikiniu mums - šutvei laidynėmis ginkluotų sako autorė. kad man patiks. Va tada gimsta tik- berniūkščių... rieji šedevrai“, - sako juvelyrė. Žvelgdamas į šį iki skausmo įprastą Deimantė ZAILSKAITĖ Įdomus dalykas, kad D.Varnaitė vaizdą, į šį identišką nelyg tiesiai iš vaikys- bandė bėgti nuo juvelyrikos dar tės prisiminimų nužengusį dėdulę identišku Juvelyrė D.Varnaitė šiuo me- studijų metais. „Taip išsigandau to tamsiai mėlynu zomšiniu švarku (gal tokie tu gyvena Rokiškyje, nors prieš metalo kietumo, sunkių įrankių, švarkai iš kartos į kartą paveldimi drauge su tai jos namai buvo Vilniuje: „Po kaltų ir plaktukų. Nuėjau į Dizai- postu?), vos susivaldžiau jo nepaprašęs nui- mokslų baigimo, kaip ir visi jau- no skyrių ir sakau: priimkit mane. mamos afišos, senu papratimu tirdamas jo ni žmonės, kupina entuziazmo ir Ačiū dėstytojams, kurie nepriėmė. veido išraišką, mėgindamas atspėti, ar pik- kūrybinių jėgų, išlėkiau į Vilnių Tikėjo manimi, gal nujautė, kad pri- tas šis dėdulė, ar nereikės nuo jo sprukti... ieškoti savo kelio. Dirbau daug ir lips tie plaktukai man prie rankų ir Tik jau gerokai nutolęs nuo triūsiančio visur. Išbandžiau juvelyro darbą dūšios. Prilipo. Bet tam reikėjo 15 konferansjė netikėtai suvokiau, kad anas įmonėse. Tai buvo puiki techninė metų juodo darbo. Kaip sakoma, ju- „dėdulė“ - mano bendraamžis, o gal kele- mokykla, tačiau kaip menininkė velyro turi būti geležinis užpakalis, riais metais net ir jaunesnis. Labai nustebau dusau, trūko erdvės saviraiškai. stiprios rankos ir jautri širdis. Dar ir supratęs, kad tą akimirką žingsniuodamas Giliai širdyje visada troškau ir dabar pasitaiko, kad paleidžiu kokį pro stendą, stebėdamas afišą keičiantį žmo- svajojau apie ramų mažo mieste- įrankį į sieną ar sulydau jau pada- gų, nebuvau, kaip priklausytų, penktą de- lio gyvenimą, savo dirbtuvėlę... rytą darbą, prie kurio sėdėjau ne šimtį pradėjęs vyriškis - buvau tikrų tikriau- Atsikeli, pasimėgaudama geri ka- vieną dieną. Ir manikiūro moterims sias vaikas, pasaulį matąs kaip įspūdžių, vą, be streso kamščiuose keliauji pavydžiu“, - sako juvelyrė. nuotykių ir žaidimų poligoną. į savo kūrybos erdvę ir atsijungi Pasak kūrėjos, geras papuo- Supratęs, kad tokių iš realaus laiko ir re- visai dienai. Vieną dieną sponta- šalas moteriai reiškia labai daug. alaus kūno išvaduojančių akimirkų patiriu niškai susimečiau visą savo man- „Man didžiausias komplimentas, gana dažnai, susimąsčiau, kiek apskritai tą į mašiną ir štai grįžau į gimtąjį kai klientė sako, kad be mano pa- laiko per parą būnu žmogumi, atitinkančiu miestelį. Dar nebuvo nė vienos puošalo jaučiasi kaip nuoga. Ką paso duomenis, tuo, kurį rodo veidrodžiai? dienos, kad būčiau pasigailėjusi. pasiūlyti, jaučiu intuityviai, pa- Sapnuose manasis „aš“ dabartinio ma- Ramybė, jokios skubos, o darbui bendravusi su žmogumi“, - sako nojo amžiaus, ko gero, nė karto nėra buvęs - šiaip ar taip reikia susikaupimo. D.Varnaitė. dažniausiai ten veikiu kaip vaikas, rečiau - Mano kūriniai gimsta ramybėje Menininkė dabar laukia teatrų kaip jėgų ir gyvenimo alkio kupinas jaunuo- ir vienatvėje...“ minčių, ar man tai apsimokės. Šių vežta į Rokiškį. „Gediminas pasiū- festivalio ir tarptautinės juvelyri- lis ar apskritai jokio amžiaus (o gal ir kūno?) Nuo 2009 metų D.Varnaitė yra metų festivaliui apdovanojimą jau lė mano papuošalus įamžinti kaip kos parodos „Amber Trip“. Būda- neturinti, sielos ir proto matrica... Amžius festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ sukūriau, su nekantrumu laukiu, nors netradiciškai, įdomiai, - sako ma Lietuvos autorinės juvelyrikos ūmai išnyksta nugrimzdus skaitomos kny- rėmėja - jos papuošalai jau įteikti kam gi jis atiteks. Nuo vaikystės menininkė, paklausta, kaip gimė asociacijos narė, joje kartu su kitais gos siužetan, akims įsmigus į plastančią aktorėms Nijolei Narmontaitei, jutau neapsakomą teatro trauką, tokia parodos idėja. - Man visada asociacijos nariais eksponuos nau- ugnį židinyje, dugno žoles, sapniškai siūbuo- Inesai Paliulytei, Ingai Maškarinai, net bandžiau stoti į scenografiją... kildavo klausimas, ką papuošalas jausią savo kūrybą. „Kūrybinių pla- jančias upės tėkmėje, debesų monstrus, pilis Aldonai Bendoriūtei. „Pasiūlymą Likimo ironija, kad į teatrą koją reiškia moteriai. Kokia ji tampa, pa- nų visada galva pilna. Kartais labai bei liūtus, plaukančius dangumi... apdovanoti talentingas aktores įkėliau su juvelyrika“. veikta deimantų, perlų, aukso? Ar noriu pamiršti nors dieną, kad ma- Ką jau ten debesų pilys - net televizoriaus priimu kaip likimo dovaną, - sako Nepaprastai įdomią parodą su gali brangakmenis moterį pavers- no darbas - kurti. Užrakinusi dirb- ekrane besikaunant Herkaus Manto vado- kūrėja. - Nesiekiau to specialiai, Gediminu Gražiu buvo atidariusi ti karaliene? O gal ji tampa godžia tuvę vakare, suprantu, kad savo vaujamiems sukilėliams, net burnoje tirps- o kai sulaukiau tokio pasiūlymo, Vilniaus mažajame teatre - „Mote- grobuone? Pakvietėme talentingas, minčių užrakinti ten nepavyko“, - tant kąsneliui vaisinių ledų, net žvelgiant į priėmiau su džiaugsmu, net nekilo rys juveLYRIKOJE“, iš ten ji per- įdomias aktores, pažėrėme joms prisipažįsta menininkė. dailią, pro šalį einančią panelę mini sijonėliu - akimirksniu išsineriu iš realaus savo pavida- lo, tuoj pat tapdamas didžiojo prūsų vado, KAS Ką DOVANOJA KAS Ką PRISTATO KAS KAM PADEDA KAS KUO DžIAUGIASI tirpstančių ledų kvapo suviliotų bičių ir visų pasaulio gražuolių bendraamžiu. Išties savajame kailyje, pasirodo, ne taip dažnai ir gyvenu - sugrįžtu į kūną ir tikrąjį amžių tik kai valausi dantis, skutuosi, sėdžiu kirpyklos kėdėje, eilėje prie gydytojo durų poliklinikoje, linksiu galvą stovėdamas vir- šininko kabinete, pasirašinėju dokumentus ar išgirstu man skirtą kreipinį „jūs“ iš kokio jaunuolio lūpų... O štai dabar - žingsniuodamas pul- Romas DAMBRAUSKAS Giedrius KUPREVIČIUS Nelė SAVIČENKO Janina LAPINSKAITĖ suojančia Vilniaus širdimi, žvelgdamas į šv.Eleną, laikančią aukso kryžių ant Kate- Žinomas dainininkas Romas Dam- Rytoj kaunietis kompozitorius, Lietu- Trijuose Lietuvos teatruose vai- Šiandien savo gimtadienį švenčian- dros stogo, - ir vėl turbūt esu racionalumo brauskas, neseniai grįžęs iš gastro- vos nacionalinės premijos laureatas dmenis kurianti aktorė Nelė Savi- ti kino režisierė Janina Lapinskaitė stokojantis, nutrūktgalvis vaikas, mat pa- lių užsienyje, kur savo dainomis Kauno dramos teatro „Rūtos“ salėje čenko pastaruoju metu rengiasi prisipažįsta, kad labiausiai vertina gaunu save labai rimtai svarstant apie gali- džiugino mūsų tautiečius, šį vakarą pristato atsiminimų knygą „Kon- Antono Čechovo „Žuvėdros“, ku- ne elektroniniu paštu atsiųstus mybę ten pas ją užsiropšti. koncertą skiria moterims. Klaipėdos certas“. „Knygą pavadinau „Koncer- rią režisuoja Oskaras Koršunovas, sveikinimus ar atvirukus, bet tuos premjerai. Ji atliks pagrindinį Ar- dar neišnykusius popierinius. Mo- Ir svarstau - galbūt to vaiko, galbūt šim- koncertų salėje vyksiantis daini- tas“, nes ji ir yra koncertas, su mano ninko pasirodymas ir vadinasi „Su muzika, atlikėjais, manimi besido- kadinos vaidmenį. Tačiau aktorė teris su nostalgija prisimena, kai jai tamečio išminčiaus sąmone: ar ne pati di- Meile Jums!“ Tad apie programoje minančia publika, kritika, aplinka, turi darbų ir Lietuvos muzikos ir vaikai