Šiuolaikiniame didmiestyje skambanti liaudies muzika yra kaimiškos kilmės, tačiau tam, kad ji atsinaujintų, nebe- reikia nuolat semtis iš gyvos versmės, palaikyti glaudžių ryšių su kaimu. Pas- taraisiais dešimtmečiais šios muzikos dirva ir ją gaivinanti versmė yra čia pat, miesto aplinkoje. Liaudies muzika, kaip ir visa etninė kultūra, pasirodė esanti atspari, galinti būti vienu iš savičiausių miesto muzikos sluoksnių. A NUSTĖ AKIeNĖ NUO TRADICINĖS POLIFONIJOS POLIFONIJOS TRADICINĖS NUO TRADICIJOS IKI POLIFONINĖS Austė Nakienė NUO TRADICINĖS POLIFONIJOS Austė Nakienė Austė IKI POLIFONINĖS TRADICIJOS ISBN 978-609-425-177-1 9 786094 251771 NUO TRADICINĖS POLIFONIJOS IKI POLIFONINĖS TRADICIJOS Austė Nakienė NUO TRADICINĖS POLIFONIJOS IKI POLIFONINĖS TRADICIJOS Lietuvių muzikos kaita XX–XXI a. LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS VILNIUS 2016 UDK 78.03(474.5) Na-109 Knygos leidimą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Paramos leidiniams išleisti programą (Nr. LEI-15105) Recenzavo dr. Rūta Žarskienė ir doc. dr. Dalia Urbanavičienė Redaktorė Erika Malažinskaitė Dailininkas Rokas Gelažius Viršeliuose – Rudens lygiadienio šventė Vilniuje, 2012 m. Vytauto Daraškevičiaus ir Vėjo Aliuko nuotraukos. © Austė Nakienė, 2016 © Vėjas Aliukas, Arūnas Baltėnas, Laima Buivydaitė, Vladas Braziūnas, V. Barzdžius, Balys Buračas, Vytautas Daraškevičius, Jurgis Dovydaitis, Vaidotas Grigas, V. Jegoroff, Mindaugas Karčemarskas, Bronislava Kondratovič, Vytautas Landsbergis, Dalia Mataitienė, Algimantas Mikutėnas, Vacys Milius, Dmitrijus Matvejevas, Šarūnas Mažeika, Audrius Nakas, Austė Nakienė, K. Ostrowski, Stasys Paliulis, Vincas Razma, Mečislovas Sakalauskas, Aleksandr Seržputowski, Rimvydas Strikauskas, Vytautas Šeštauskas, Dalia Šilainytė, Kęstutis Verseckas, Norbertas Vėlius, Rūta Žarskienė, Algimantas Žižiūnas, fotografai, 2016 © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016 ISBN 978-609-425-177-1 TURINYS Pratarmė 9 1. FONOGRAFAS IR XX A. PRADŽIOS ETNOMUZIKOLOGIJOS ATRADIMAI 15 Pirmieji lietuvių liaudies muzikos įrašai. Eduardo Volterio įrašyti vaškiniai voleliai 20 Nuo žodžio iki garso įamžinimo 26 XX a. pradžios sutartinių užrašytojai Adolfas Sabaliauskas ir Aukustis Robertas Niemis 30 Šiaurės Lietuvos instrumentinės muzikos tyrinėtojas Sasys Paliulis 41 Sutartinių Kolumbu vadintas tautosakininkas Zenonas Slaviūnas 46 2. XX A. PRADŽIOS GYVOJI TRADICIJA IR ČIURLIONIŠKA TAUTINĖS MUZIKOS VIZIJA 63 Jei „įgarsintume“ Mikalojaus Konstantino Čiurlionio straipsnį „Apie muziką“ 71 3. MIESTO FOLKLORO SĄJŪDIS. IŠEIVIŲ IŠ KAIMO TAPATYBĖS PAIEŠKOS 81 Kraštotyrininkų veikla, ekspedicijų patirtis 87 Folkloro ansamblių kūrimasis 93 Išskirtinės folkloro judėjimo asmenybės 103 Folkloro judėjimo dalyvių tinklas 115 4. LIAUDIŠKA DAINAVIMO TRADICIJA IR JOS TĄSA 123 Dainų karalius Mikas Matkevičius 127 Kaimo šviesuolis Petras Zalanskas 130 Veronikos Povilionienės dainavimo įrašai, dainininkės pasekėjai 133 5. KAIP IŠLIKO LIETUVIŲ POLIFONINĖS GIESMĖS SUTARTINĖS? 141 Akademinės bendruomenės susidomėjimas sutartinėmis 144 Sutartinių giedojimo tradiciją išlaikiusios šeimos 150 Sutartinių giedotojos Emilijos Zaukaitės-Kuzavinienės šeima 160 Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės sutartinių išsaugojimo iniciatyvos 168 6. BARDŲ KŪRYBA. AŠ IR GYVENUSIEJI PRAEITYJE 183 Kitoks gyvenimas centrinėje Vilniaus gatvėje 184 Dabarties ir praeities dainų kūrėjai, bendros patirties paieškos 187 7. NOSTALGIŠKI 7-ojo DEŠIMTMEČIO ATSISIMINIMAI: STATYBOS, MUZIKA IR TELEVIZIJA 197 Naujieji Vilniaus stogai 198 Prie žydrųjų ekranų 203 Du laikotarpiai – „atšilimas“ ir „sąstingis“ 208 8. MAIŠTINGO JAUNIMO MUZIKA – PATRIOTIŠKASIS ROKAS IR HIPHOPAS 213 Lietuviško roko pradžia 214 Pirmasis lietuviškas miuziklas 220 Dainuojanti revoliucija 223 Patriotiškasis hiphopas 227 9. KAIP KURIAMA BALTIŠKOS MUZIKOS STILISTIKA IR ESTETIKA? 233 Baltiškos muzikos estetiką kuriančios bendrijos 234 Baltiškos muzikos savitumas 245 Šiuolaikinių folkloro interpretacijų įvairovė 248 Baltiškos muzikos sklaida 252 6 10. AR LIETUVIŲ KOMPOZITORIAMS SVARBI JUOS IŠAUGINUSI KULTŪRA? 257 Antroji modernizmo banga, „netradicinis“ kompozitorius Osvadas Balakauskas 261 Trečioji modernizmo banga, lietuviškas minimalizmas 267 Tradicijos tėkmė ir naujos (post)modernios bangos 274 11. TRADICINĖS KULTŪROS POSLINKIAI. LIAUDIES MUZIKA XXI A. DIDMIESTYJE 281 Lietuvių kultūros poslinkiai XX–XXI a. 283 XX a. 7-asis dešimtmetis, naujos miesto kultūros formos 286 Folklorizmas, kitoks tautosakos gyvavimas 292 XX a. pabaigos kultūros poslinkis 298 Pakitusi tradicija XXI a. didmiestyje 310 Garso ir vaizdo įrašai 320 Literatūros sąrašas 325 From Traditional Polyphony to the Polyphonic Tradition. The Evolution of Lithuanian Music in the 20th and the 21st centuries. Summary 341 Asmenvardžių rodyklė 352 7 PRATARMĖ Sklaidant knygą apie liaudies muzikos ir gamtos garsų įrašus Worlds of Sound, dėmesį patraukė vienas trumpas sakinys: jos au- torius teigė, kad XX a. galima vadinti liaudies muzikos amžiumi (Carlin, 2008: 138). Buvo kiek netikėta, nes paprastai įsivaizduoja- ma, kad tautosaka labiausiai klestėjo anksčiau – XIX a. Juk anuo- met dar buvo išlikusi tradicinė valstietiška gyvensena, visus savo darbus ir šventes, visą aplinkinį pasaulį kaimo žmonės apdainuo- davo liaudies dainų posmais, beveik nežinojo kitokios muzikos ir literatūros. Anuomet gyvenusios moterys ir merginos mokėjo po kelis šimtus dainų. Kodėl turėtume manyti, kad liaudies muzika taip pat klestėjo ir XX a.? O gal ir nesuklystume, nes būtent tada iš liaudies atminties archyvo ją imta kelti į pasaulio muzikos archyvų saugyklas ir asmeninių kolekcijų lentynas. Juk būtent tada įamžin- ta daugybė įvairių tautų ir socialinių grupių muzikos stilių, taigi buvo galima pajusti ir suvokti visą jų įvairovę. Būtent tada parašyta garsi Johno Blackingo knyga apie žmogaus muzikalumą How Musi- cal is Man (1973). Tad prabėgęs amžius, dažnai vadinamas kosmo- so, karų, globalizacijos, kino, feminizmo, aviacijos šimtmečiu, gali būti vadinamas ir liaudies muzikos amžiumi. Šioje etnomuzikologinėje knygoje siekiama atskleisti šiuolai- kinės liaudies muzikos tradicijos tąsos sudėtingumą. Joje apžvel- giama lietuvių muzikos kaita nuo XX a. pradžios, kai Lietuvos kaimuose tebegyvavo iš kartos į kartą perduodamos polifoninės giesmės sutartinės (jų užrašymo laiką ir reiškia pirmasis knygos 9 pavadinimo sandas „nuo tradicinės polifonijos“), iki XXI a. pra- džios, kai tos sutartinės tapo nebe paveldimos, o išmokstamos, kai jas ėmė puoselėti miestiečių bendruomenė, jos rado savo vietą greta daugybės kitų urbanistinėje aplinkoje gyvuojančių muzikos stilių (tokį laiką žymi antrasis knygos pavadinimo sandas „iki poli- foninės tradicijos“). Tyrimas pradedamas svarstymais, kokias nau- jas dainavimo ir muzikavimo įamžinimo galimybes suteikė garso įrašymo technologija, kaip ji paveikė tradicijos tąsą, ir baigiamas žvilgsniu į šiuolaikinį miestą, kuriame muzika kuriama, jos klauso- masi ir mokomasi, pasitelkiant įvairias medijas, kuriame senosios giesmės virsta „elektroninėmis sutartinėmis“. Knyga buvo rašoma dalyvaujant Vilniaus miesto folkloro judė- jime, lankant ir stebint įvairius renginius, taip pat pasižvalgant į kitus Lietuvos miestus, neužmirštant, ką teko girdėti kaimuose bei mažuose miesteliuose. Stebėta ir analizuota ne vien tai, kaip tradi- cijas tęsia bei puoselėja folkloro judėjimo dalyviai, bet ir kaip tauti- niu paveldu remiasi įvairių kitų muzikos stilių kūrėjai bei atlikėjai. Galima tarti, kad buvo naudojamas antropologo Cliffordo Geertzo aprašytas kultūros interpretavimo metodas, sekta jo siūlymu tirti kultūrą kaip simbolinių reikšmių sistemą. Tad stebėdama tradici- nės muzikos kaitą autorė bandė susieti anksčiau vykusius poky- čius su savo gyvento laiko pokyčiais ir išryškinti tai, kas galėtų būti reikšminga, padėtų apibūdinti tradicinę muziką, gyvuosiančią po kelių dešimtmečių. Geertzas klausė, ką gi veikia etnografas? Įpras- ta manyti, kad stebi, fiksuoja ir analizuoja. „Visai gali būti, jog, tie- są sakant, paprastai šių trijų pažinimo fazių atskirti neįmanoma ir iš tiesų kaip nepriklausomų ‚operacijų‘ jų nėra. [...] Taigi yra trys etnografinio aprašymo bruožai: jis yra interpretuojamasis; jo inter- pretavimo objektas – socialinio diskurso srautas; interpretuojant siekiama išgelbėti šio diskurso ‚ištaras‘ nuo jų tykančios žūties ir užfiksuoti jas terminais, prie kurių būtų galima vis iš naujo grįžti“ (Geertz, 2005: 17–22). Kai tautosaką daugiausia kūrė valstiečiai, liaudies dainų būda- vo išmokstama tarsi savaime, panašiai kaip gimtosios kalbos arba 10 savo šeimos gyvenimo būdo. Žmones nuo ankstyvos vaikystės supo tradicinė kultūra, ir į jų atmintį pamažu įsirašydavo iš tėvų ar kitų giminaičių išmoktos dainos ar liaudies instrumentais atliekamos melodijos. Paprastai liaudies dainininkai apie jiems brangiausias ir gražiausias dainas sako: „Mamos daina“, „Mano tėvo daina“. Dar ir dabar kai kuriose šeimose žmonės paveldi dainas iš savo artimųjų, bet tokių nedaug. Atokiuose kaimuose dainavimo tradicija vis dar perduodama „ant suolelio“, kur vakarais moterys susirenka pasėdė- ti, pasišnekučiuoti ir padainuoti (tą teko girdėti Gervėčių kaime), tačiau daug dažniau su tradicine kultūra susipažįstama sėdint mo- kyklos suole. Tautosaka nebe perimama iš tėvų, bet perduodama įvairiais kitais būdais, kiekvieno besidominčiojo savaip atrandama, pažįstama ir studijuojama. Šiais laikais mokantis tradicinio dainavimo ar muzikavimo, pa- prastai naudojamasi kokia nors laikmena: XX a. pradžioje tai – kaž- kieno surašytas dainų ar giesmių sąsiuvinis, iš kurio buvo galima nusirašyti ir išmokti patikusią