1921-1940 M. LAIKOTARPIO LIETUVOS KARIUOMENĖS TYRIMAI Jonas Vaičenonis, (Vytauto Didžiojo universitetas) Iki šiol neturėjome istoriografinių darbų, skirtų I Lietuvos Respublikos kariuomenės tyrimams, todėl bandysime nuosekliai ap­ tarti tai, kas šia tema iki šiol yra parašyta. Straipsnyje nebus aptari­ nėjama Lietuvos karo aviacijos ir laivyno istoriografija. Tiek karo aviacija, tiek ir tarpukario laivynas jau sulaukė nemažai studijų bei atskirų mokslinių ir populiarių straipsnių, todėl jiems reikėtų paskir¬ ti atskirą istoriografinį darbą. Sovietiniais metais Lietuvos kariuomenės vardas buvo tabu. Dėl šios priežasties turime tik keletą sovietinėje Lietuvoje išleistų darbų Lietuvos kariuomenės tema, kurie yra tendencingi ir reikalau¬ ja kritinio tyrėjo žvilgsnio. Čia reikia paminėti J. Jurginio darbą „Kau­ no įgulos kareivių sukilimas 1920 metais"1, dokumentų rinkinį, pa­ rengtą B. Baranausko, „Geležinis vilkas"2, generolo Vinco Vitkaus­ ko raštus3, kur tik kelios dešimtys puslapių skirta tarpukario Lietu­ vai. Dar galima paminėti ir Jono Macijausko veikalą, kuriame prista¬ toma Lietuvos kariuomenės reakcija į susidariusią situaciją Lietuvą okupuojant sovietams 1940 m. birželį. Kur kas daugiau Lietuvos kariuomenės palikimui išsaugoti per tuos penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų buvo nuveikta lietu¬ vių išeivijoje, ir ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten atgimė ir periodiškai buvo leidžiamas „Kario" žurnalas, skaitytojus ir tyrėjus pasiekė emigravusių Lietuvos kariuomenės karininkų prisiminimai ir pavieniai kariuomenės istorijos fragmentų darbai. Apie juos kalbėsi¬ me vėliau. Per pastarąjį dešimtmetį susidomėjimas I Lietuvos Respubli¬ kos kariuomenės istorija labai išaugo. Domimasi ne tik kariuomenės veikėjų gyvenimu ir veikla, bet ir atskirų kariuomenės dalių istorija, paramilitarinių organizacijų veikla. Jau keleri metai Vytauto Didžio¬ jo universitete ir Vilniaus universitete bakalauro ir magistro Lietu¬ vos istorijos studijų programų studentai gina diplominius darbus, skir- 1 Jurginis J. Kauno įgulos kareivių sukilimas 1920 m. Vilnius, 1955, p. 68. 2 „Geležinis Vilkas". Vilnius, 1965, p. 107. 3 Vitkauskas Vincas. Raštai. Vilnius, 1988, p. 172. 339 tus atskiroms tarpukario Lietuvos kariuomenės istorijos problemoms. Prieš aptariant šio laikotarpio kariuomenės tyrimų istoriog­ rafiją, reikėtų susipažinti su šio istorinio tarpsnio periodizacijos pro­ blema. Šiandien dar neturime galutinai suformuotos I Lietuvos Res­ publikos kariuomenės istorijos periodizacijos koncepcijos. Manau, kad būtų tikslinga išskirti keturis 1918-1940 metų laikotarpio kariuome­ nės istorijos periodus: I - 1918-1920 m.; II - 1921-1926 m.; III - 1927-1934 m.; IV - 1935-1940 m. Pirmasis periodas istoriografijoje jau turi nusistovėjusį „Kovų už Nepriklausomybę" pavadinimą. Ant­ rąjį galima būtų pavadinti „Kariuomenės reorganizavimo taikos me­ tui" laikotarpiu, trečiasis - tai „Kariuomenės pertvarkymo planų" lai­ kotarpis ir ketvirtasis - „Kariuomenės modernizacijos" laikotarpis. Šie keturi periodai vienaip ar kitaip yra susiję tarpusavyje, todėl kartais yra sunku brėžti juos atskiriančias linijas. Kiekvienas jų taip pat yra glaudžiai susiję ir jiems darė įtaką to meto Europos įvykiai. Pradedant istoriografinę apžvalgą, derėtų išskirti keletą kny­ gų, išleistų emigracijoje, kurių dalis buvo pakartotinai išleista pasta­ raisiais metais, ir I Lietuvos Respublikos kariuomenės tyrėjams tėra antrinis šaltinis. Tai buvusio kariuomenės vado generolo Stasio Raš- tikio4, krašto apsaugos ministrų pulkininko Konstantino Žuko5 ir bri­ gados generolo Kazio Musteikio6 prisiminimai bei knyga apie gene­ rolą Povilą Plechavičių7. Be šių leidinių, tyrėjus pasiekė dar keleto Lietuvos kariuomenės karininkų memuarai: Generalinio štabo pul­ kininko leitenanto Juozo Listopadskio8, majoro Stasio Asevičiaus9, pulkininko leitenanto Teodoro Reingardo10, leitenanto Aleksandro Atučio11, Generalinio štabo majoro Antano Malijonio12, leitenanto Petro Biržio13. Šalia suminėtų memuarų reikia paminėti ir 1935-1940 m. lai- 4 Raštikis St. Kovose dėl Lietuvos. Vilnius, 1990, T. 1, p. 704; 1990, T. 2, p. 688; Raštikis St. Įvykiai ir žmonės. Kaunas, 1996, T. 3. p. 616.; Raštikis St. Lietuvos likimo keliais. Kaunas, 1996, T. 4, p. 792. 5 Žukas K. Žvilgsnis į praeitį. Vilnius, 1992, p. 334. 6 Musteikis K. Prisiminimų fragmentai. Vilnius, 1989, p. 64. 7 Gen. Povilas Plechavičius. Brooklyn, 1978, p. 300. 8 Listopadskis J. Laisvės ir vergijos metai. Vilnius, 1993, p. 199. 9 Asevičius S. Praeitin atsigręžus. Kaunas, 1993, p. 122. 10 Reingardas T. Jūrininkas, karininkas, mirtininkas. Šiauliai, 2000, p. 271. uAtutis A. Keturiose kariuomenėse. Vilnius, 1997, p. 107. 12 Malijonis A. Stipresni už mirtį. Kaunas, 1994, p. 58. 13 Pupų dėdė: atsiminimai. Vilnius, 1999, p. 222. 340 kotarpio tyrimams svarbius, Jungtinėse Valstijose išleistus, Prezidento A. Smetonos adjutanto Vaclovo Šliogerio atsiminimus14, puikiai paro­ dančius Prezidento kasdienybę ir jo santykį su jį supančia aplinka. Turime tik kelis darbus, skirtus kai kurių karininkų biografi¬ niams tyrimams. Kiek didesnio dėmesio čia yra sulaukęs Generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa15 ir tikriausiai vienintelė biografinė knyga, parašyta apie archeologą, pulkininką Petrą Tarasenką16. Iki šiol neturime gausesnių Lietuvos kariuomenės tyrimams svarbių pirminių šaltinių publikacijų. Bene didžiausias toks rinkinys - tai Antano Martinionio sudaryta knyga „Žygis į Vilnių 1939 m. spalio 27-29 d."17, kurioje šalia publikuojamų archyvinių dokumen¬ tų apie Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių yra pateikti žygio dalyvių prisiminimai, Respublikos Prezidento, Saulių sąjungos vado, užsie¬ nio reikalų ministro kalbos ir poezijos skyrelis, kuriame surinkti eilė¬ raščiai apie Vilnių. Rinkinyje nėra platesnių publikuojamų dokumentų ir pateikiamos medžiagos vertinimų, taip pat pažymėtinas ir sudary¬ tojo medžiagos atrankos subjektyvumas. Todėl aptariant pristatomą problemą, reikia išsamesnių ir nuodugnesnių pirminių šaltinių studi¬ jų. 1994 m. Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba pakartojo Vytau­ to Bulvičiaus 1939 m. išleistą monografiją „Karinis valstybės rengi­ mas"18, kuri kaip pirminis šaltinis yra svarbi XX a. ketvirtojo dešimt¬ mečio antrosios pusės kariuomenės ir visuomenės rengimo valstybės gynybai tyrimams. Keletą svarbių kariuomenės istorijai pirminių šaltinių Lietu¬ vos istorijos metraštyje paskelbė Gediminas Rudis. Pirmasis doku¬ mentas, kuriame pateikiama Lietuvos karininkijos nuotaikų 1934 m. analizė, datuotas 1934 m. pavasariu. Sis dokumentas - patvirtini­ mas, kad 1934 m. birželio 7 d. karinis pučas nebuvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Jis liudija, kad maišto dvasia buvo juntama iš anks- to19. Antroji publikacija - generolo leitenanto Petro Kubiliūno 1934- 14 Šliogeris V Antanas Smetona. Žmogus ir valstybininkas. Cleveland, 1966, p. 188. 15 Vašcova Ž. Vienas prieš daugumą. Kazio Škirpos kurta saugios Lietuvos koncepcija // Darbai ir dienos. Kaunas, 2002, T. 30, P. 121-142.; Locaitis L. Plk. K. Škirpos pasiūlymo Vokietijai ir Tarybų Sąjungai garantuoti Lietuvos nepriklausomybę bei paramą kovoje dėl Vilniaus klausimu // Lietuvos istorijos studijos. Vilnius, 1998, T.6, P.72-79. 16 Steponavičienė D. Petras Tarasenka. Vilnius, 1996, p. 157. 17 Žygis į Vilnių 1939 m. spalio 27-29 d. Vilnius, 1997, p. 364. 18 Bulvičius V Karinis valstybės rengimas. Kaunas, 1994, p. 273. 19 Rudis G. Lietuvos karininkijos nuotaikų 1934 m. analizė // Lietuvos istorijos metraštis. 1998 metai. Vilnius, 1999, P. 231-240. 341 1937 m. malonės prašymai20. Publikacijos autoriaus teigimu, šie do­ kumentai ne tik padeda išsiaiškinti Vyriausiojo štabo21 viršininko vaid¬ menį pučo metu, bet ir nemažai pasako apie vieno iš gabiausių Lietu¬ vos generolų būdą. Toliau istoriografinę Lietuvos kariuomenės tyrimų apžvalgą bandysime apžvelgti siūlomų periodų tvarka. Vienas stambiausių leidinių, skirtų kariuomenės istorijai po kovų už Nepriklausomybę laikotarpio iki šiol, yra buvusio Lietuvos kariuomenės karininko Vytenio Statkaus knyga „Lietuvos ginkluoto¬ sios pajėgos 1918-1940 m."22. Knyga skirta visam tarpukariniam ka­ riuomenės istorijos laikotarpiui ir gana plačiai struktūriškai apžvel­ gia patį kariuomenės gyvenimą. Gausu joje ir šaltinių, kurių dalis pa­ teikta knygos pabaigoje, taip pat ir memuarinių autoriaus kolegų straipsnių atskiromis temomis. Rengiant knygą dalyvavo net 48 su¬ darytojo pagalbininkai, kurių 98 procentai - buvę Lietuvos kariuo­ menės karininkai ir kariai. Autorius pripažįsta, jog jis, būdamas išei­ vijoje, negalėjo pasinaudoti Lietuvos archyvuose saugomais dokumen¬ tais, todėl atsiradę netikslumai yra pagrindinis veikalo trūkumas. 1998 metais, minint Lietuvos kariuomenės 80 metų sukaktį, Krašto apsaugos ministerija išleido Gintauto Surgailio monografiją Lietuvos kariuomenė 1918-199823. Si monografija vėlgi daugiau en­ ciklopedinio pobūdžio, skirta plačiajai visuomenei susipažinti su Lie­ tuvos kariuomenės aštuoniasdešimties metų nueitu keliu, nors joje yra pateikiama nemažai naujų, archyviniais dokumentais paremtų skaičių ir duomenų. Mažiausiai nagrinėtas yra „Kariuomenės reorganizavimo tai¬ kos metui" (1921-1926) laikotarpis. Čia paminėtinas tik Algiman¬ tas Kasparavičius, kuris paskelbė porą mokslinių straipsnių, įvardy¬ damas 1926 metų Generalinio štabo viršininko plk. ltn. Kazio Škir­ pos pastangas pertvarkyti kariuomenę24. Pirmajame straipsnyje au- 20 Rudis G. Petro Kubiliūno malonės prašymai (1934-1937) // Lietuvos istorijos metraštis. 1997 metai. Vilnius, 1998 , P. 300-331. 21 I Lietuvos Respublikos laikais kelis kartus keitėsi šis pavadinimas: