MARIJAMPOLĖS TAURO APYGARDOS PARTIZANŲ IR TREMTIES MUZIEJAUS LEIDINYS ALDONA VILUTIENĖ JUSTINAS SAJAUSKAS IŠTARK MANO VARDĄ TAURO APYGARDOS PARTIZANŲ VARDYNAS DŽIUGAS VILNIUS 1999 Viršelio autorius VYTAUTAS SAJAUSKAS UDK 947.45.083:929(031) Vi-188 ISBN 9986-29-038-4 © Aldona Vilutienė, 1999 © Justinas Sajauskas, 1999 MES ČIA, GYVI „ Skurdas laisvoje valstybėje geriau už perteklių vergijoje", - prieš 22 amžius pasakė graikų išminčius Demokritas. Protingasis graikas nepatikslino, kuo už laisvę reikia mokėti, bet „valiuta" visais laikais buvo ta pati - patriotų kraujas. Tiek senovėje, tiek mūsų laikais. Lietuvoje 1918-1920 metais laisvę apmokėjo savanoriai, 1991 - Televizijos ir Medininkų gynėjai, pokaryje - partizanai. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, jų buvo pilni miškai. Per 10 intensyvios kovos metų žuvo arti 30 000 laisvės kovotojų; maždaug kas ketvirtas jų krito partizanų Tauro apygardoje. Apie juos ši knyga. 1945 metais nedidelio Marijampolės apskrities Skardupių kaimelio klebonijoje įkurdami partizanų Tauro apygardų, jos kūrėjai apibrėžė ir tos apygardos ribas: iš vakarų - Rytprūsių siena, iš šiaurės ir rytų - Nemunas, iš pietų - buvusi administracijos linija su Lenkijos okupuota Lietuvos dalimi. Taigi apygarda apėmė Suvalkiją ir dalį Dzūkijos. Sunkiausia apibrėžti pietinę apygardos ribų. Į ją įėjo ne tik konkrečių ribų neturintis lenkų okupuotas Suvalkų trikampis, bet ir teritorijos, kurios vėliau atiteko Dainavos (Dzūkų) apygardai. Iki 1946 m. Taurui priklausė Verebiejai, Krokialaukis, Ūdrija, Lazdijai, Dumblis, Rudamina, Simnas, Santaika, Kirsna, Teizai, Verstaminai, Meteliai, Šventežeris, Veisiejai, Seirijai, Miroslavas, Leipalingis, Kapčiamiestis. Tauro apygardos ribose dažnai lankėsi Jiezno, Kruonio ir Darsūniškio partizanai; du pastarieji miesteliai vėliau atiteko Didžiosios Kovos apygardai. Štai kodėl Vardytum pateko Dzūkų rinktinės kariai: tuo metu jų rinktinė priklausė Tauro apygardai. Iki 1946 m. jai priklausė ir Šarūno rinktinė. 5 Prireikus Tauro apygardos kovotojai imdavosi ginklo ir kaimyninėje Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje. Nors, atrodo, ten jie dažniau būdavo užkasami. Apygardos teritorija buvo padalinta partizanų rinktinėms, kurių pavadinimas ir skaičius įvairavo priklausomai nuo aplinkybių. Pag­ rindinės rinktinės buvo Žalgirio (Stirnos), Vytauto, Perkūno, Gedi­ mino ir Geležinio Vilko. Lenkiškoji Lietuvos teritorija atsidūrė Vytauto rinktinės 4-os kuopos žinioje. Anapus sienos lietuviai kovojo kartu su antikomunistine lenkų partizanų organizacija „Wolność i niepodległość" (WIN). Po 1947 m. gegužės, kai vado generolo Anderso įsakymu WIN nariai legalizavosi, mūsų vyrai Augustavo miškuose liko kovoti vieni. Vardyne surašyti visi autorių akiratin patekę gyvi ir žuvę Tauro apygardos partizanai. Paminėtas ir vienas kitas žinomesnis ryšininkas. Partizanų vardai pradėti užrašinėti Atgimimo pradžioje. Darbas pa­ spartėjo 1993 m. Marijampolėje įkūrus partizanų Tauro apygardos muziejų, kuriam nuo pirmos dienos vadovauja viena Vardynų autorių - A. Vilutienė. Po trejų metų išleisdama knygų „Trečioji vėliavos spalva", ji jau galėjo paskelbt i ilgokų žuvusių Tauro apygardos partizanų surašą: Vardynas - to surašo plėtotė. Partizanai Vardyne surašyti abėcėlės tvarka. Jei pavardė nežinoma, parašytas tik slapyvardis arba vardas. Tokių daug. Saugodami artimuosius nuo represijų, slėpė savo pavardes partizanai, vengė nereikalingų žinių ryšininkai. Po pavardės, vardo ir slapyvardžio pateikiama kovotojo kilmės vieta, gyvenimo metai ir trumpos žinios apie jo partizanavimų. Pažymėjome visus mums žinomus apygardos partizanus kitatau­ čius. Daugiausia, keliasdešimt, buvo vokiečių - Vermachto kareivių, pabėgusių iš nelaisvės ir atėjusių į miškų. Dar buvo trys latviai, pora ukrainiečių, austras, vengras... Tai bene ir visas „internacionalas". Visi kiti „užaugo Lietuvoj, šalelėj mylimoj". Nežinomų kovotojų įrašėme vienų kitų, - tuos, kurių žinoma arba žuvimo vieta, arba žuvimo data. Gal kada nors tai padės jiems tapti žinomiems. Vis dėlto Vardynas - ne populiarus biografijų rinkinys „Kas yra kas", kuriame gali perskaityti apie save viską, ką nori; ne vienas, 6 besivaikantis socialinių lengvatų, nusivils, neradęs jame savo pavardės. Priskirkite tai autorių ribotumui. Ko nerašėme? Į Vardyną nepateko įvairių pokario jaunimo organizacijų nariai, kurie nekovojo su ginklu rankose; neminimi menkadvasiai, kurie, paragavę partizano duonos, netruko atšipti dantis ir pradėjo išdavinėti ne tik pasipriešinimo idėją, bet ir kovos draugus (knygoje paminėti tik stambiausi išdavikai, veikę Tauro apygardoje - Tautvaiša, Kabelis, Demonas, Žilvinas, Viesulas, Negras); nėra knygoje ir vienų kitų memuarų autorių, mūsų akimis, pernelyg sureikšminusių savo veiklą pokaryje. Tai tiek apie vardus ir pavardes. Naujasis partizano vardas - slapyvardis. Rašėme visus mums žino­ mus - net jeigu tuo slapyvardžiu partizanas pasinaudojo vos vieną kitą kartą. Saugumo savo agentams duotų slapyvardžių nerašėme, pavyzdžiui, A. Zaskevičiaus saugumietiškas slapyvardis buvo Bagdo­ nas, A. Bieliūno - Variagas, V. Čekaičio - Relsas ir t.t. Pirmieji partizanai slapyvardžių neturėjo. Tik 1945 m. susisiekę su kitų kraštų laisvės kovotojais, Palių vyrai pradėjo rinktis slapy­ vardžius. Rinkosi pagal savo skonį ir būdą - kad tik toliau nuo pavardės. Tiesa, jau tada Antanas Suraučius-Paberžis, Tauras, Dainavos apygardos partizanas nuo Druskininkų, siūlė atsisakyti akivaizdžių slapyvardžių, teisingiau, slapyvardžiu pasirinkti kitą pavardę. Taip būtų ženkliai apsunkintas partizanus medžiojusio saugumo darbas. Deja, nugalėjo kita, romantiškesnė tendencija, ir jaunuoliai, paėmę į rankas ginklą, tapo Sakalais, Ramunėmis, Žvalgais... Gražu, bet pavojinga. Naujokai slapyvardžius gaudavo priimdami partizano priesaiką. Rašydami knygą, sužinojome ir vieno kito slapyvardžio pasirinkimo motyvą, jie ne tik įvairūs, bet ir įdomūs. Mažiausiai galvą dėl naujo vardo suko K. Stačiokas ir G. Tama­ liūnas, slapyvardžiais pasirinkę savo tikruosius vardus: Klemensas ir Gediminas. Klemenso brolis panoro vadintis Kovu: mat tą mėnesį išėjo į mišką. Dėl tos pačios priežasties A. Banislauskas tapo Gegužiu, o K. Lapinskas - Birželiu. Paliekant namus A. Skrinskai, žydėjo šer­ mukšniai, ir jis tapo Šermukšniu. J. Armonaitis pasivadino Triupu, 7 nes kortuojant „triupas", koziris, kerta visas kortas. B. Labenskas- Kariūnas buvo baigęs Kauno karo mokyklų, V. Sinkevičius-Bėgūnas toks tapo pabėgęs nuo jį tardžiusių saugumiečių, o Ašmonas-Sargas karo metais sargavo kalėjime. P. Seredas-Stribukas prieš partizana­ vimą buvo „liaudies gynėju", S. Lapaitis, draugų pramintas Kalvaičiu - kalviu, o J. Bendoraitis-Staršina Raudonojoje armijoje, iš kurios atbėgo į partizanus, nešiojo viršilos antsiuvus. Literatūrinius slapyvardžius pasirinko J. Medelis-Atas ir S. Mel­ nykas-Portas, pasivadinę A. Diuma romanų herojų vardais. Tuo pačiu keliu nuėjo A. Povilaitis-Abneris bei V. Arlauskas-Virpša, pasirinkę pamėgtų romanų herojų vardus. V. Čiuoderis Magiku buvo pramintas dėl savo „auksinių" rankų. K. Černevičius į sovietų kariuomenę išėjo ne savo noru ir už tai pateko į dalinį, sprogdinusį uolas. Vieno sprogimo metu iš 100 sprog­ dintojų žuvo 98. K. Černevičius išliko, parbėgęs į Lietuvą, slapstėsi, paskui išėjo į mišką. Žuvusio būrio atminimui pasivadino Šimtiniu. Su kariuomene susijęs ir kito partizano, Tito, slapyvardžio atsira­ dimas. Karo metu tarnaudamas vokiečių kariuomenėje, jis buvo nusiųs­ tas į Jugoslaviją gaudyti komunistų lyderio Tito, todėl ir pats buvo pramintas Titu. Buvęs ulonas J. Karalius-Giunteris panoro nešioti numylėto žirgo vardą, o buvę Lietuvos lakūnai K. Liaukus ir J. Bulota pasivadino garsaus aviakonstruktoriaus A. Gustaičio sukonstruoto lėktuvo vardu - Anbo. Vokietis H. Gesleris skraidė lėktuvu „Storch" - garnys. Tapęs Suvalkijos partizanu, jis taip pat pasiėmė savo lėktuvo pavadinimą ir iki pat žūties vadinosi Garniu. Štabo darbuotojas M. Žilionis tapo Plunksna dėl to, kad daug rašė, o girininkas V. Senavaitis Žaliavelniu dėl savo uniformos spalvos. Palių partizanas J. Kasparavičius labai mėgo kompozitoriaus Štrauso muziką ir prisiėmė garsaus muziko pavardę. Draugams betgi suprantamesnis buvo Strausas - taip vadą ir šaukė. Tų pačių Žuvinto palių apylinkėse 1944 m. išmesto desanto radistas A. Karvelis saugumo sumetimais pasivadino rusiška pavarde - Sundukovas, o Birutės rinktinės štabo darbuotojas J. Čižeika slapyvardį 8 keitė kas mėnesį: koks mėnesis, toks vardas. Tiesa, J. Čižeika turėjo ir nuolatinį slapyvardį - Stepas. Priešui suklaidinti 17-mėtis Pumeris pasivadino Uošviu, smulkaus sudėjimo žemutis partizanas iš Dzūkijos - Aukštuoliu, o tylenis jo draugas-Baikininku. Šiai grupei priskirtinas ir 216 cm ūgio K. Pyplys, vienu metu vadinęsis Mažyliu. A. Papeikienės namuose buvo slėptuvė „Ramovė " („Pas jus einame valgyti kaip į „Ramovę", -juokavo partizanai"). Priversta imtis ginklo, Papeikienė pasivadino šitos slėptuvės vardu. V. Bacevičius tėviškėje prisodino daug jovarų, todėl ir pats panoro vadintis Jovaru, prie J. Žilinsko namų ežere suko lizdą būkas, nuo to ir partizanas Būkas. P. Zalieckas Dagiliu tapo todėl, kad visą laiką švilpavo ar dainavo, o K. Jankauskas Vikeriu - dėl savo vikrumo. J. Radzevičius Spygliu pasivadino dėl to, kad ėjo į mišką. Ypač dažnai miško vyrai slapyvardžiuose „užšifruodavo" savo fizinius trūkumus ar privalumus. Dėl žemo ūgio P. Gumauskas tapo Pipiru, V. Šeškevičius - Mažyčiu, o Gelčiuose žuvęs partizanas - Žemaičiu. S. Rudzevičius, kuris buvo ne tik žemas, bet ir apkūnus, pasivadino Žemučiu. Šviesiaplaukis garbanius B. Šiupšinskas virto Linu, o tamsiaplaukis