139 ISSN 1648-2662. ACTA ORIENTAUA VILNENSIA. 2002 3 LAOZIIR ZHUANGZI IDĖJŲ TRANSFORMACIJA WENRENHUA - MENININKŲ INTELEKTUALŲ ESTETIKOJE leva DIEMANTAITĖ Vilniaus universiteto Orientalistikos centras Šiame straipsnyje tyrinėjama klasikinio daoizmo pagrindėjų - Laozi ir Zhuangzi - idėjų transformacija jtakingoje Kinijos menininkų intelektualų (wenrenhua) estetikoje. Darbas pagrjstas autentiškais šalti• niais (klasikinio daoizmo tekstais - ,.Laozi", ,.Zhuangzi" bei tapybos teorijos ir estetikos veikalais - Gu Kaizhi ,.Lun hua" ("Apie tapybą"), "Hua Yuntaishan ji" ("Užrašai apie tai, kaip tapyti Debesų terasos kalną"), Zong Bingo ,.Hua shanshui xu" (,.Įvadas j peizažinę tapybą"), Wang Wei (415-145) "Xu hua" ("Įvadasj tapybą"), Xie He ,.Guhua pinlu· (,.Senosios tapybos principai"), Wang Wei (701-769) ,.Shans­ hui jue" (.Peizažinės tapybos paslaptys"), ,.Shanshui lun" ("Apie peizažinę tapybą", Shi Tao ,.Kugua heshang hualu" (,. Vienuolio, vardu Kartus Moliūgas, pasakojimai apie tapybą), Su Shi, Mi Fu, Ni Zanio, Zhao Mengfu, Dong Qichango ir kt. traktatais. Remiantis daoistiniais filosofiniais-estetiniais principais (Dao, qi (gyvybinė energija), ziran (spontaniškumas, savaimingumas), pu (pirminis paprastumas), xu (tuštumas) ir kt.) bei pamatinėmis menininkų intelektualų estetikos kategorijomis (shen (dvasia), yi (idėja-mintis), qi (gyvybinė energija), ziran (spontaniškumas, savaimingumas), pu (pirminis paprastu­ mas), sheng (gyvybė, gyvybingumas) beijų deriniais - zhuan shen, shenqi, shengqi ir kt.) atskleidžiama, kaip Laozi ir Zhuangzi idėjos iš esmės nulėmė visą tolesnę wenrenhua estetikos sklaidą. Sparčiai žengiančioje į metacivilizacinę raidos pakopą postmodernioje kultūroje ryškėja įvai­ rių tautų mąstymo bei meninės kūrybos formų sąveika ir asimiliacija. Vis labiau abejojama Vakaruose susiformavusių mąstymo ir meninės kūrybos principų, idealų, hierarchinės verty­ bių sistemos universalumu. Neatsitiktinai postmodernioje humanistikoje išsisėmusią klasikinę europocentrinę pasaulinės kultūros ir meno istorijos viziją, jos paradigmų ribotumą keičia atvirumas, policentrizmas. Tai skatina kultūrų polilogą, domėjimąsi nneklasikinėmis" Tolimuo­ siuose Rytuose, ypač kinų kultūros įtakos regione, susiformavusiomis mąstymo tradicijomis, spontaniškojo meno teorijomis ir kryptimis. Iš jų neabejotinai vienas reikšmingiausių yra jau antrą tūkstantmetį gyvuojantis menininkų intelektualų sąjūdis, kuris iškelia gyvenimo ir meno, estetikos ir etikos, kaligrafijos, tapybos bei poezijos vienovės idėjas, pabrėždamas sakralinį meno aspektą. Šios Tolimuosiuose Rytuose išsiskleidusios pakraipos šalininkų kūriniai išsiski• ria erdvės nostalgija, subtilia neišsakymo poetika ir itin aktualiai suskamba nūdienos vartoto­ jiško pragmatizmo kupinos postmoderno kultūros kontekste. Terminas wenrenhua (pažodžiui wen (čia) - kultūra, literatūra, raštas, išsilavinimas, kultū­ ringas, elegantiškas; ren - žmogus; hua - tapyba) verčiamas kaip menininkų intelektualų, me- 140 Ieva Deimantaitė nininkų mokslininkų, literatų ar kilnių žmonių tapyba (anglų k. literati arba scholar painting, rusų k. - J/CU8onUCb Ullme.tllleKmya.n08, o6p0308allllblx moiJeu arba )"IellllblX oWlemallmo8). Wenrenhua tradicija, kurios ištakos siekia Šešių dinastijų ir Tang dinastijos ekscentriškų menininkų kūrybą bei teorinę mintį, susiformavo Song dinastijos valdymo laikais, Yuan epo­ choje įgavo klasikinę formą, vėlesniu - Ming ir Qing -laikotarpiu transformavosi ir gyvuoja iki mūsų dienų 1. Kinų kultūrinei tradicijai būdinga holistinė panteistinė pasaulėžiūra sąlygojo trijų pagrin­ dinių filosofinių mokyklų - daoizmo, konfucianizmo ir kiniškojo budizmo - dermę menininkų intelektualų tradicijoje. Tačiau būtina pažymėti, kad šio meno, meno teorijos, estetikos bei gyvenimo būdo ištakos nusidriekia iki klasikinio daoizmo pradininkų Laozi ir Zhuangzi kon­ cepcijų, kurios iš esmės nulėmė visą tolesnę menininkų intelektualų sąjūdžio sklaidą. Kertinė Laozi veikalo "Laozi" Dao kaip amžino, visa ap rėpiančio, natūralaus bei slėpinin­ go visatos dėsnio kategorija neretai įgauna estetinį atspalvį ir tapatinama su slėpiningu grožiu (miao). Jau pirmosiose veikalo eilutėse kalbama, kad Dao - tai vartai į slėpiningą grožį. Zhu­ angzi išplėtoja šią Laozi mintį: prilygina Dao aukščiausiam grožiui - da mei. Daoistinė priešybių sąveikos idėja estetinėje plotmėje teigia grožio (met) ir bjaurumo (chou, wu) vidinį sąryšingumą - ("Visi Paskliautėje žino: tai, kas gražu, yra gražu; tad yra ir tai, kas bjauru"2). Zhuangzi perima šią Laozi mintį ir išplėtoja grožio reliatyvumo teoriją, kuri teigia dvasinio grožio pirmenybę prieš išorinį ("Išorinis grožis naikina esmę"). Kita svarbi Laozi idėja - apie Tuštumą (xu arba kong) kaip visų daiktų ir reiškinių pagrindą. Pasak daoizmo estetikos tyrinėtojo V. Krivcovo, "tuštuma kinų mene [... ], viena vertus, prime­ na apie Dao buvimą (ji ir yra jo kertinis atributas), kita vertus, visuomet turi omenyje būtį, realybę, kuri štai ims ir atsiras šioje tuštumoje, juk tuštuma ir būtis nuolat pereina viena į kitą, kaip ir Yin ir Yang"3. Tuštumos estetika formuoja slėpiningo grožio (miao), kaip ir Dao, neap­ čiuopiamybės ir neišsakomybės idėją ("Didžioji pilnybė panaši į tuštumą, tačiau jos galios ne­ blėstančios"), ji padeda pagrindus neišbaigtumo (non finito) principui, kuris menininkų inte­ lektualų tapyboje bei kaligrafijoje transformuojasi į neužpildytos erdvės, eskiziškumo bei minimalizmo estetiką. Laozi ir Zhuangzi teorinėje mintyje galima įžvelgti ir kone pamatinės visos wenrenhua tradi­ cijos - monochrominės tapybos estetikos užuomazgas ("Penkios spalvos akina regą, penki muzi­ kos tonai bukina klausą"). Ši idėja glaudžiai siejasi su Tuštumos principu ir teigia vidinės esmės svarbą - "Tiesūs žodžiai nėra gražūs; gražūs žodžiai nėra tiesūs. Išmanantis nėra iškalbus". Pastarąsias mintis papildo wenrenhua estetiką formuojantys gyvybinės energijos (qi), spon­ taniškumo, savaimingumo (man), pirminio paprastumo (pu), amžinybės kaip akimirkos ir kiti principai, kurie metaforiškame Zhuangzi veikale transformuojami į meninio akto betarpišku• mo, kūrybinės ekstazės atsiduodant natūraliems gamtos dėsniams idėją. Gamta (kurioje ir sklei­ džiasi slėpiningas is Dao) čia iškyla kaip aukščiausio grožio, harmonijos ir išminties šaltinis. 1 Išsamiau apie wenrenhua tradiciją žr.: I. Diemantaitė, .. MenininktĮ intelektualų sąjūdžio sklaida", Rytai·Vaka­ m;, Komparatyvistinės studijos 1/1, Kullūrologija, 8, 2002. 2 Čia ir toliau iš senosios kimĮ k. versta aut. 3 B. A KPHBUOB, 3cmemUl,a oaocu3Ma. MocKBa, 1993,93. Laozi ir Zhuangzi idėjų transformacija wenrenhua - menininkų intelektualų estetikoje 141 Pirmą kartą parodomas meno sakralumas ir menininko mediumo misija, formuojamos psicho­ delinio meno užuomazgos. Taip Zhuangzi sukuria laisvo, jokių kanonų ir ritualų nevaIŽomo menininko išminčiaus idealą, kuris išliko gyvybingas iki šių dienų Kinijos, o ir visų Tolimųjų Rytų mene. Laozi ir Zhuangzi suformuluotus estetinius idealus plėtoja IV-VI a. gyvavusios neodaoisti­ nės fengliu ("vėjo ir srauto") gyvenimo meno filosofijos atstovai (Wang Xizhi, Wang Xianzhi, Gu Kaizhi, Zong Bingas, Wang Wei ir kt.)4, kurių kūryba ir gyvenimo būdas buvo siekiamybė daugeliui nepriklausomų Kinijos menininkų intelektualų. Minėti menininkai iškelia glaudaus trijų didžiųjų kinų menų - kaligrafijos, tapybos ir poezijos - sąveikos idėją, Zhuangzi laisvo menininko idealą papildo aristokratizmo, elitizmo, artistizmo dvasia. Budizmo veikiamifengliu adeptai daoistinę ontologinę meno teorijos ir estetikos proble­ matiką praplečia psichologizmu, išplėtoja naują intravertišką kūrybinės asmenybės koncep­ ciją, kurioje į pirmą vietą iškeliamas meninio akto spontaniškumas. Šis spontaniškumas daž• nai neatsiejamas nuo psichodelizmo estetikos, kurios ištakos, kaip žinoma, glūdi Zhuangzi teorijoje. Paminėtina, kad ne vienas žymiausias to meto šedevras buvo sukurtas svaigulio būsenoje. Taigi gyvenimą ir kūrybąfengliu menininkai traktavo kaip nedalomą visumą. Taip pabrėžtinis gyvenimo ir spontaniško kūrybos akto estetizavimas tampa kertiniu intelektualų tradicijos principu. Fengliu meistrai, pagrindinėmis tapybos ir kaligrafijos meno teorijos sąvokomis pasirinkę idėją-mintį - yi, gyvybinę energiją - qi bei dvasingumą - shen, vieningai teigia dvasinio prado pirmenybę prieš išorinę formą. Tai akivaizdu tarsi "vienu kvėpavimu" - viena linija - yi bi hua sukurtose grakščiose, "oriškose" Gu Kaizhi kompozicijose, kuriose pirmąkart Tolimųjų Rytų vaizduojamosios dailės istorijoje aukštinamos ne moralinės dorovinės normos, o poetiškas mo­ ters grožis, romantinė meilė. Gu Kaizhi peizažinės tapybos estetikai pritaiko ziran kategoriją, jo pradėtos vartoti shenqi (dvasios pu1savimas), zhuanshen (atskleisti dvasią), tianqu (betarpiš• ko dvelksmo pojūtis) sąvokos nutiesia kelią peizažinės tapybos meistrų - Zong Bingo cheng shen (atpalaiduoti dvasią), qu ling (įkvėpti dvasingumui), Wang Wei - shen fei yang (dvasia pakylėja skrydžiui). Minėtos meninės-estetinės nuostatos sujungiamos Xie He šešiuose tapy­ bos principuose, kurių pirmas ir esminis - sudvasinto gyvybinio ritmo atgarsis (qi yun sheng dong) teigia meninio akto sakralumą, jo metu menininkas išgyvena ypatingą dvasinį pakilimą, susilieja su vaizduojamuoju objektu ir visa kūrinija, kad perduotų tapiniui savo gyvybinę ener­ giją-qi· Šios idėjos padeda pagrindus "nepriklausomųjų" intelektualų tapybos estetikai ir tampa wenren kultūrinio sąjūdžio credo. Visa tolesnė menininkų intelektualų teorinės minties ir me­ no raida yra tarsi kūrybiškas dialogas su senaisiais meistrais ir jų teorijoje bei