Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Rita REPŠIENĖ. Patriarchalinės kultūros ypatumai: lietuviška camera obscura ir Rengia verkiančio vyro pozityvas / 2 Almantas SAMALAVIČIUS Problemos ir idėjos (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ Boaventura de SOUSA Santos. Universitetas XXI amžiuje. Demokratiškos ir (teatras) 2 62 38 61 išlaisvinančios universiteto reformos link / 9 Rūta GAIDamavičiūtė (muzika) 2 62 38 61 Pro publico bono Kęstutis Šapoka (dailė) 2 62 38 61 Aleida Assmann. Čia esu aš, o kur esi tu? Vienatvė komunikacijos amžiuje / 19 Tadas GINDRĖNAS Nuomonės apie nuomones (dailininkas) 2 61 05 38 Kristina SABUKIENĖ Remigijus VILKAITIS. Atviras laiškas kolegoms, sergantiems perdėta išskirtinumo liga / 28 (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Dalia MEČKAUSKAITĖ Kūryba ir kūrėjai (korektorė) Akistata su laiku: ar įmanoma išlikti laisvam? Diskusija / 30 Irena Žaganevičienė (buhalterė) 2 62 31 04 Algis KALĖDA. Mitinė / tikroji Tadeuszo Konwickio tėvynė / 40 Redakcinė kolegija Kristina CIVINSKIENĖ. Arūno Vaitkūno ir Eugenijaus Varkulevičiaus legenda / 46 Jūratė STAUSKAITĖ. Be stiklo: (as)meninės deklaracijos ŠMC / 49 Vytautas BERENIS Endre BOJTÁR (Vengrija) Andrius JEVSEJEVAS. Endšpilis, arba Kūrėjo sielos audra / 57 Alfredas Bumblauskas Pietro U. DINI (Italija) Iš kultūros istorijos Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vita GRUODYTĖ (Prancūzija) Rimantas STANKEVIČIUS. Dar vienas dailininkas litvakas sugrįžo į gimtinę / 61 Tomas Kiauka Paveldas ir paminklai Algis MICKŪNAS Liana RuokytĖ (Skandinavija) Gintaras KUŠLYS. Kultūros paveldo kankinystė XXI a. Lietuvoje / 64 Vygantas VAREIKIS Kazys VARNELIS jr. (JAV) Dailės terapija: ištakos ir įtakos Kęstutis ŠAPOKA. Genialumas – demoniškasis būties matmuo? / 66 Redakcijos adresas Laikai ir žmonės Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], Audronė GIRDZIJauskaitė. Rūta Staliliūnaitė: „Argi aš ne Barbora?!“ / 73 [email protected] Istorijos puslapiai Faksas: 2 62 38 61 Algirdas Grigaravičius. Jonas Basanavičius – politikas iš reikalo / 79 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Apie knygas Virginijus KINČINAITIS. Avangardinio kino montažas kompiuterio ekrane / 88 Remia SRTRF įsipareigoja 2011 m. Kultūros Visai nejuokingi skaitiniai barų projektui suteikti 180 000 litų finansinę paramą. Krescencija ŠURKUTĖ. Politinis afrodiziakas / 92 (Pa)klaidų skiltelė / 95 Redakcija nereika lau­­ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Summaries / 95 Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com Viršelio 1 p.: Eugenijus VARKULEVIČIUS. Be pavadinimo. 2011 4 p.: Bronius RUDys. Iš serijos „Linijos“. 1989. Popierius, tušas; 90x60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai Rita REPŠIENĖ Patriarchalinės kultūros yPatumai: lietuviška CAMERA OBSCURA ir verkiančio vyro Pozityvas Visi turi teisę į truputį kultūros. Pierre Dulaine Yra tik vienas dalykas, blogesnis už tai, kad esate eksploatuojami,– tas, kad nebūsite eksploatuojami. Joan Robinson aneigti patriarchalinę pasaulio sanklodą, viešpa- (t. y. galios pratybų) ir kultūros (t. y. tikėjimo apraiškų) Ptaujančią tūkstančius metų, reikštų prarasti realy- santykius“, 1 kad suprastume, kas lemia veiksmus, po- bės jausmą ir viską regėti aukštyn kojomis. Atsisakyti veiksmius ir atoveiksmius. visuotinai pripažintos hegemonijos būtų tas pats, kaip Vyriškųjų galių formuojama kultūra, imituojanti pulti į šulinį žemyn galva tikintis, kad žemės gelmėse genialumo retoriką, tapo didingų karinių pratybų, (pragare?) bus atsakyta į visus klausimus. Patriarcha- jėgos, valdžios, falo ir sėkmingos medžioklės mani- linė galybė stulbina, gąsdina ir masina kiekvieną, mė- festacija. Tobula maskuotė, slepianti jautrią ir subti- ginantį bent akies krašteliu žvilgtelėti į jos paslaptis, lią vyrišką natūrą! Tačiau akivaizdu: nuolat ore tvy- mitologiją ir tvirtas tradicijas. Tačiau „stiprioji lytis“ rantis stiprių vyrų ilgesys nėra tik beletristinė figūra, visada turėjo ir kitą – silpnąją, jausmingąją – savo skatinanti, kad pabustų esminis „lytinis“ instinktas pusę. kaip emociškai tvarios asmenybės pagrindas. Gal Jei vadovausimės nuostata, kad kultūros istorija tada (pagaliau!) ir „lietuvių galvose didėtų pasitikėji- nėra vien faktų, įvykių, reikšmių ir reiškinių sankau- mo savimi jausmas, o širdyse – meilė tėvynei“, 2 užuot pa, reikės, keičiantis požiūriams, mąstymui ir lyčių demonstravus tariamą savo pranašumą ar apgailes- stereotipams, „nuolat iš naujo persvarstyti politikos tavus dėl į(si)kalbėto „vargšiškumo“. 2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Apgailestauti, gailėtis ir verkti, išreiškiant vyrišką palankumo. Vadovausimės, kiek abejodami, Pierre’o savo silpnumą, yra taip įprasta, kad tokia laikysena at- Bourdieu mintimi, kad vyrus nugali vyriška jų svarbu- rodo objektyvi šių dienų duotybė: „Akimirksnį viskas mo iliuzija ir nugalėtojų mentalitetas kaip vyriškumo buvo aptemę, ir tarsi iš šalies save mačiau apsipylusį privilegija. Paliksime erdvės tautiškumo sugestijoms, ašaromis, staugiantį ir dūstantį nuo raudos, bėgantį skatindami pasitikėti kontekstinės terapijos galiomis. nusmurgusia buvusio dvarelio alėja ir kažkam neži- nomam, negailestingam, abejingam grūmojantį paba- Metafizinis teatras, Apšvietos baimė ir aistros dėl lusiais bekraujais kumštelių krumpliais“ (Sigitas Pa- verksmingumo rulskis „Tyla“, 2000). Naujausioje savo knygoje „Prieš mirtį norisi švelnaus“ (2011), Parulskis palinki: „Tegu Lietuvių vyrų polinkis ašaroti ir dejuoti, tarsi būtų į jūsų stiklinę su geru gėrimu laša jausmingos ašaros.“ ištikusi arba netrukus žadėtų ištikti nacionalinė katas- Vyriškumo atributikai taip pat priskiriami „keiksmai, trofa, iš kasdienybės buvo pirmiausia perkeltas į didįjį dantų griežimas ir ašaros“ („Trys sekundės dangaus“, Apšvietos epą „Metai“. Santūrumo stokojantys ir susi- 2004). laikymo nepaisantys būrai privertė Kristijoną Done- Herkaus Kunčiaus naujausiame romane „Lietuvis laitį prabilti apie akivaizdžiai vyraujantį tautos būdo Vilniuje“ (2011) prieš skaitytojų akis iškyla „vaizdinga, bruožą − nepaprastą verksmingumą. Lietuvos milžinų ašaromis verkianti Neris“, o pagrindi- Gedėdami pernai mirusio gero valdininko, jie „taip nis herojus Napoleonas išgyvena nušvitimo akimirką: nesvietiškai nusiverkia, / Kad ir akys jau keliems išpūti „Atsiplėšęs nuo valdininkės krūtinės, Šeputis džiugiai pradėjo; / O kiti dėl to, veik proto netekę, / Baudžiavą, nusišluostė ašaras“, paliudydamas lietuviams įprastą kaip jiems reik, atlikt jau nedera bėdžiai“. Emocinė ne- patriarchalinį jausmingumą. Alvydo Šlepiko kūrinyje galia, arba, anot taiklios Vytauto Kavolio diagnozės, „Lietaus dievas“ (2005) verkia ir seni (kaip antai „aša- „aimanavimas, toks besaikis, kad atima veiklos pajėgu- rojantis tėvas senis Motūzas“), ir jauni („Geniukas lėtai mą“, 3 trukdo blaiviai mąstyti ir stumia į visuotinį nu- stojosi ir staiga sriūbaudamas ėmė raudoti“), jau ne- sivylimą, kuris daro neigiamą poveikį net genetiniam kalbant apie mažus („jis ėmė taip bliauti, ašaros tekėjo tautos kodui. upeliais, iš nosies pasirodė burbulai“). Net angelams Priespauda ir despotizmas įdiegia aukos mąsty- pasitaiko apsiverkti: „Likęs vienišas ir sužalotas antra- seną, kurios skiriamuoju bruožu tampa „lengviau sis angelas žvelgė žemyn susirūpinęs ir verksmingas, bet sukrečiamo, emocinio balanso neišlaikančio žmogaus gali būti, kad jis tik piktdžiugiškai šypsojosi...“ psichologija“. 4 Ašaros tampa nuoširdumo, atgailos ir „tikrų“ išgy- „Kas jau bus iš jūs, kad vis raudodami kauksit; / O venimų imitacija „mirtino nusipramogavimo“ fone. paskui akli bei proto viso netekę, / Nei vaikus augint, Prisiminkime, pavyzdžiui, graudžią televizinę Vytau- nei darbus dirbt negalėsit.“ „Ašarų srovėmis“ apgaili- to Šapranausko atgailą po „Auksinių svogūnų“ teiki- mas ir senstantis arklys, ir per keliolika metų sudilęs mo ceremonijos TV3 ekrane – regis, šykšti vyriška peilis. „Ramdykit ben ašaras irgi paliaukite verkę!“ Juk ašara lengvai nuplauna net sunkias pagirias. net gyvuliai, pašaro laukdami, „į mus žiūrėdami ver- Sutelkę dėmesį į lietuvių kultūrai būdingą kentėji- kia“, – bara poetas būrus už beribį ir besaikį vaitoji- mo, aimanavimo ir raudojimo kanoną, aptarkime iki mą.5 šiol aktualų klausimą, kodėl daugiau kaip 250 metų Vyriškąjį pradą sureikšminusi Apšvieta kaip patri- mūsų raštijoje, mintyse ir vaizdiniuose dominuoja archalinį mitą iškėlė švietimą, kuris turėjo įtvirtinti verkiantis vyras? Puikiai žinome nenuneigiamą tiesą: filosofines jos nuostatas.6 Tačiau tai tapo ne išsilais- kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių, todėl stengsi- vinimu, o „metafiziniu spaudimu“, mitologiniu siau- mės nenuklysti nuo pozityvaus požiūrio ir sąmoningo bu, įgavusiu radikalią formą. Apšvietos ideologiją ir K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 3 didaktiką suparalyžiavo gili rezignacija – „tai pačios praktinės atsakomybės savo paties ūkiui (Donelaitis) su savimi susvetimėjusios visuomenės savybė būti prie- iki tautinio ar religinio sąjūdžio drąsos (Maironis).“10 vartos visuomene“. 7 Graudūs verksmai tapo naujų ketinimų pagrindu. Polinkis aimanuoti, dejuoti ir lieti ašaras sietinas Tačiau dabar „verkiantis vyras“ jau ne būras, ne su realybės baime, kapituliantiška laikysena, metafi- vargšas ir visų išnaudojamas valstietis – jis tapo hero- zinio jausmo praradimu. Atrodo, nelaimingo lietuvio jumi, kūrėju, atstačiusiu „krūtinę, apkaltą ledu“, kad kenčianti siela, besiblaškanti neteisingame jo pasau- sielvartą paverstų tautos dvasios šerdimi.