† ANTANAS ALEKNA KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE REDAGAVO J. STAKAUSKAS ŠV. KAZIMIERO DRAUGIJOS LEIDINYS NR.500 KAUNAS - - - - - - - - - 1936 Nihil obstat Praelatus A. Dambrauskas, Censor ex officio, Kaunae, die 10 Aprilis 1936 a. IMPRIMATUR Datum Kaunae, die 10 Aprilis 1936. J. Byla, Nr. 722. Vicarius Generalis v. s. (L. S.) Spaudė „Šviesos“ spaustuvė, Kaune, Jakšto 2 LEIDĖJŲ ŽODIS Šv. Kazimiero Draugijos leidiniai, kaip skaitytojai gerai žino, paprastai būna numeruojami. Jos paskutinis šiemet tik ką iš­ leistas veikalėlis „Paskutinioji pergalė“ yra iš eilės 650-tas. Po jo turėjo eiti 651-mas, o tuo tarpu išeina 500-sis! Kad gerbiamieji skaitytojai nelaužytų sau be reikalo galvos dėliai šio numeracijos nenuoseklumo, laikau savo pareiga patiekti čia keletą paaiškinimo žodžių. Tas nenuoseklumas atsirado su­ sidėjus šioms aplinkybėms. Berašydamas savo paskutinį veikalą „Lietuvos Bažnyčios isto­ riją“, a. a. prof. kan. Alekna 1930 m. sunkiai susirgo. Prieš mir­ damas, jis pasišaukė mane ir įteikdamas minėto veikalo rankraštį, tarė: „Aš norėčiau, kad Šv. Kazimiero Draugija išleistų šį mano veikalą. Jis jau perrašytas mašinėle ir užbaigtas; reiktų tik pa­ tikrinti citatos. Aš to padaryti nesuskubau. Galės šį darbą at­ likti kuris nors jaunas istorikas, remdamasis mano surinkta isto­ rine medžiaga, kurią taip pat tamstai pavedu“ . Aš šv. Kazimiero Dr-jos Valdybos vardu padėkojau gerb. autoriui ir pažadėjau jo prašymą įvykdyti. Greit po to kan. Alekna mirė ir man teko jieškoti, kad kas vėlionies rankraštį, prieš siunčiant spaustuvėn, peržiūrėtų ir spau­ dai prirengtų. Bet istorikai, kuriuos aš tuo reikalu kalbinau, nesi­ skubino imtis to darbo. Vienas jų, tiesa, buvo pasiėmęs, bet ap­ krautas kitais darbais, palaikęs rankraštį ilgesnį laiką, grąžino atgal nieko nepadaręs. Galop 1934-tiems metams baigiantis, Dievas padėjo mums su­ rasti jauną istoriką, kuris ir sutiko minėtąjį kan. Aleknos veikalą suredaguoti. Tai buvo Kun. Dr-as J. Stakauskas, kuriam už tai aš Šv. Kaz. Dr-jos Valdybos vardu ir tariu viešai nuoširdų padėkos žodį. 3 Be abejo, tai vėloka, bet geriau vėliau, negu niekad, juoba, kad panašūs veikalai nesensta ir nepraranda savo aktualumo. Dėliai to aš tikiuosi, kad ši knyga ras skaitytojų ne vien kuni­ gų, bet ir šiaip jau inteligentų katalikų tarpe, patenkindama juos ne tik savo moksliška precizija, bet ir dailia kalba, 10.IV.36 m. Prel. A. Dambrauskas-Jakštas, Šv. Kaz. Dr-jos pirmininkas 4 TURINYS PIRMOJI DALIS Lietuvių susidūrimas su Vakarais . .7 1. Santykiai ligi Mindaugo mirties . .7 2. Derybos su Vyteniu ir Gediminu dėl krikščionybės įvedimo 16 3. Bandymai pakrikštyti Algirdą ir Kęstutį . 28 ANTROJI DALIS Galutinis pasisukimas į Vakarų kultūrą . 34 1. Susiartinimas su Lenkija ir Aukštaičių krikštas . 34 2. Ginčas dėl Žemaičių ir jų krikštas . .42 3. Katalikų Bažnyčiai įsikūrus Lietuvoje . .52 TREČIOJI DALIS Lietuvos katalikų Bažnyčia kovoje su Vakarų schizma . 63 1. Protestantizmo laimėjimo paslaptis . 63 2. Katalikų Bažnyčios stiprėjimas ir tolimesnės kovos su pro­ testantais . 75 KETVIRTOJI DALIS Magni Ducatus Lithuaniae amžiui baigiantis . 95 PENKTOJI DALIS Kovoje su imperialistus pravoslaviška Rusija . 111 1. Pirmieji Lietuvos katalikų Bažnyčios santykiai su rusų valdžia 112 2. Vilniaus universitetas ir Bažnyčia . 121 3. Nekanoniškas vyskupų skyrimas . 128 5 4. Nikalojaus I persekiojimai ir jo santykiai su Romos Kūrija . 133 5. Vyskupas Motiejus Valančius . 140 6. Katalikų Bažnyčia ir rusinimo politika . .145 ŠEŠTOJI DALIS Katalikų Bažnyčia Nepriklausomoje Lietuvoje . .153 6 PIRMOJI DALIS LIETUVIŲ SUSIDŪRIMAS SU VAKARAIS 1 SANTYKIAI LIGI MINDAUGO MIRTIES Krikščionybė šiaurės Europoje. — Pirmieji apaštalai Pabaltijy. — Baž­ nytinė-karinė vokiečių organizacija Pabaltijy. — Krikščioniškas bažnytinis misijų principas. — Pasauliškas misijų principais. — Mindaugas verčiamas krypti į Vakarus. — Mindaugo santykiai su Apaštalų Sostu. — Vyskupijos įkūrimas. — Antroji Lietuvos vyskupija. —- Žemaičių laimėjimai ir Mindaugo atsisakymas nuo sąjungos su teutonų ordinu. — Pravoslavijos išpažintojai. — Lenkų teorija apie katalikybės plitimą Lietuvoje. Maždaug tūkstantis metų truko, kol krikščionių tikėjimas, plisdamas iš dviejų krikščionybės centrų — Romos ir Konstanti­ nopolio, — pasiekė šiaurės Europos kraštus. Tik X-ajam amžiui baigiantis krikščionybė buvo įvesta Lenkijoje (965) ir Rusijoje (988); Švedijoje gavo ji viršų 1002 m., o Suomijoje tik 1300 m. įsikūrė pirmoji vyskupija Abo mieste. Krikščionybė sukultūrino Europos tautas ir stengėsi duoti joms pastovesnę taiką. Pasaulinės tautos buvo tada sulaikytos nuo karų ir plėšimų. Prieš Karolį Didįjį nusilenkė saksai. X-me amžiuje vokiečiai suvaldė baisius vengrus, sumušdami juos Le­ cho laukuose (955). Karingi ir neramūs normanai, virtę krikš­ čionimis, nustojo klajoję ir plėšę svetimus pajūrius bei paupius. Tarp krikščioniški} kraštų išliko nedidelė pagonių salelė Balti­ jos pajūryje, kuris buvo gyvenamas daugiausia baltų kilmės tautų. Į šią pagonių salelę stengėsi prasiskverbti iš visų pusių krikščionybės spinduliai. Polocko ir Pskovo rusai turėjo vieną 7 kitą cerkvę Uždauguvyje. Iš Čekijos buvo atvykęs į Prūsus krikščionių mokslo skelbti ir žuvo čia kankiniu 996 m. Pragos arkivyskupas Adalbertas-Vaitiekus1). Panašiai žuvo Prūsuose ir kitas misionierius šv. Brunonas, šv. Romualdo mokinys ir imperatoriaus Enriko II giminaitis 2). Atsitiktinai iš toli atvykstą misionieriai negalėjo turėti pa­ sisekimo. Tada nebuvo arti tvirto krikščionybės centro, kuris būtų galėjęs remti krikščioniškos misijos akciją Lietuvoje. Kai­ myninės rusų ir lenkų valstybės, politiškai susiskaldžiusios, ne­ galėjo būti misijų centrais lietuvių tautai. XIII-me amžiuje aplinkybės kitaip susidėjo. Lietuvos pašonėje įsikūrė du vokiški ordinai, kurie vėliau susiliejo į vieną. Teutonų ordinas, Kryžiaus karo žygių padedamas, nukariavo lietuviams giminingas tautas (latvius su prūsais) ir įkūrė ga­ lingas valstybes. Tada Pabaltijo bažnytinėse respublikose įsi­ kūrė galinga bažnytinė provincija iš keturių Livonijos vysku­ pijų: Rygos, Kuršo, Eželio, Dorpato ir keturių Prūsijos vyskupijų: Sambijos, Pomezanijos, Varmijos, Kulmijos, Rygos arkivyskupui vadovaujant. Tokia milžiniška bažnytinė provincija apsupo Lietuvą iš šiaurės ir iš vakarų. Pabaltijo vyskupijose tada įsi­ kūrė nemaža vienuolynų, kurie galėjo duoti užtenkamai jėgų misijų darbui. Tuo laiku misijų akcija buvo gana pakilus. Pranciškonai važinėjo misijų net į tolimą Mongoliją. Juo la­ biau jie negalėjo aplenkti artimesnės Lietuvos. Dejai, jiems čia negalėjo sektis. Jų darbui kliudė įsisenėjusi politinė kova tarp Lietuvos ir teutonų ordino. Romos Kurija, normuodama ir kontroliuodama misijų veiklą, stengėsi šalinti politinio egoizmo siekimus. Ji duodavo misionieriams tarp svetimų tautų grynai katalikiškų instrukcijų. Popiežiai Inokentas III ir Honorijus III Livonijos bei Prūsijos misionierius ir kryžiuočius ragino neofitų tiek neslėgti, kad jie, krikščionimis virtę, nepasijustų blogesniame būvyje. Kryžiuo­ čiai, duodami karinę pagalbą krikščionims, turį rūpintis ne pa­ gonis nukariauti, bet juos atversti 3). Honorijus III, imdamas 1) Voigt H. G., Adalbert von Prag, Westend — Berlin, 1898. 2) Annales Quedlinburgenses (Mon. Germ. Hist. Script. III, 80). 3) Potthast, Regesta pontificum Romanorum 4575. 1224 m. į savo globą Livonijos misijas, užtikrino to krašto tau­ toms laisvę. Popiežius tada pabrėžė, kad tos tautos liksiančios laisvos, būsiančios tik Kristaus ir Romos Bažnyčios valdžioje1). Tačiau greta popiežiaus buvo dar kitas galingas krikščio­ nybės globėjas — Romos imperatorius vokiečių tautos, kuris taip pat laikė savo pareiga remti krikščionių misijas. Šis misi­ jų globėjas greta religinių tikslų turėjo ir politinių: plėsti ir stip­ rinti vokiečių tautos romėnų imperiją. Į misijų plotus jis žiū­ rėjo kaip į savo imperijos kolonijas. Fridrichas II, 1226 m. pa­ skelbdamas teutonų ordino žemes Romėnų imperijos kunigaikš­ tija, jam dovanojo ne vien Prūsus, bet ir tolimesnius Lietuvos kraš­ tus, kuriuos ordinas nukariaus. Imperatoriaus apaštalavimo prie­ monės, rekomenduojamos kryžiuočių misionieriams, skyrėsi nuo tų priemonių, kurias popiežiai buvo užakcentavę tiems patiems tikėjimo skelbėjams vokiečiams. Fridrichas II sako, kad kryžiuo­ čiai turį ne vien pagonis krikščioninti, bet ir juos nukariauti 2). Li­ vonijos valstybės kunigaikščiai, vyskupai, misijose labiau laikėsi popiežiaus nurodyto metodo; jie darė sutartis su vietiniais gyvento­ jais ir tuo būdu įgydavo Livonijoje tą politinę valdžią, kurią ligšiol čia buvo turėję rusai. Tuo tarpu teutonų ordinas Prūsuose savo misijų darbe labiau praktikavo imperatoriaus metodą. Tačiau ir ordinas, Bažnyčiai tarpininkaujant, pradžioje turėjo geruoju tartis su vietos gyventojais ir 1249 m. padarė su prūsais sutartį, palikdamas jiems žemę ir asmens laisvę. Popiežių legatai, siunčia­ mi į Livoniją ir Prūsus misijų prižiūrėti, reikalavo nuo misijo­ nierių laikytis popiežiaus nurodyto metodo. Tačiau praktikoje krikščioniško misijų principo nesilaikyta. Patys popiežiai, vadovaudami Pabaltijo misijai, dažnai sumai­ šydavo grynai pasaulinį politinį momentą su bažnytiniu krikš­ čionišku. Todėl, pradedant lietuviams skelbti katalikų tikėji­ mą, buvo paleistos į darbą pasauliškos valdžios priemonės (bra­ chium saeculare), kurios aiškiai prieštaravo krikščionybės dva­ siai. Katalikiškų misijų veikla Rytų Europoje suaktyvėjo XIII-am amžiui įpusėjus. Popiežius Inokentas IV paskyrė 1246 m. Prū­ 1) Potthast, 7343. 2) Preuss. U B. I. 1. Nr. 56; 9 sijos ir Livonijos arkivyskupą Albertą Suerbeerą savo legatu Rusijos kraštams1).
Details
-
File Typepdf
-
Upload Time-
-
Content LanguagesEnglish
-
Upload UserAnonymous/Not logged-in
-
File Pages156 Page
-
File Size-