VYTAUTAS JUODSNUKIS SUVALKIJOS PARTIZANŲ TAKAIS Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Kaunas, 2000 m. UDK 947.45.083 Ju-141 ISBN-9986-577-35-7 © Vytautas Juodsnukis, 2000 © Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2000 VIETOJE ĮŽANGOS Teigiama, jog visagalis laikas - patikimiausias visų negandų, moralinių nuoskaudų ir net fizinių negalavimų gydytojas. Tačiau patirtų aukų šventą atminimą nepajėgia ištrinti ir nesulaikomai bėgančių metų tėkmė. Per daug gilią ir negyjančią žaizdą mūsų Tėvynės arimuose ir tautos atmintyje paliko kruvinoji Kremliaus armija. Jau dešimt metų gyvuoja atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika, o mes vis dar nepajėgiame iš kemsynų, raistų ir dumblu užneštų pakelės griovų surinkti ir deramai palaidoti žūtbūtinėje kovoje kritu- sių ištikimiausių Tėvynės sūnų ir dukrų palaikų. Dalį turgų aikštėse išniekin- tų Laisvės kovotojų palaikų okupantai pakasė neįtikėtinose vietose. Panemu- nės emgebistai, vienos moters paklausti, gyrėsi, kad 1949 m. per šv.Roką nu- kauto partizano Vytauto Kabašinsko-Lito palaikus sušėrę "keturkojams če- kistams" - šunims... Palengva užmarštyje nuskęsta net artimiausių žmonių - brolių ir seserų - vardai ir slapyvardžiai. Tačiau vaikaičiai mums neatleis, jeigu nepaliksime tikrosios tiesos apie pasiaukojančią ir kruviną Laisvės kovotojų-partizanų kovą su dvidešimtojo amžiaus vergijos nešėju - raudonuoju imperializmu. Esu to meto amžininkas ir tiesioginis kai kurių įvykių dalyvis. Per penkis Laisvės kovų metus iki antrojo arešto man teko garbė pažinti daugelį savo apylinkių ir tolimesnių kraštų partizanų, teikti jiems paramą ir vykdyti jų va- dų pavestas ryšio bei žvalgybos užduotis. Ne kartą teko žvalgyti ir saugoti nuo netikėto priešo užpuolimo Švenčiaviškio girios biržėse poilsiaujančių partiza- nų stovyklas ir jų prieigas. Kai kurių autorių minimi to meto įvykiai, man regis, aprašyti gana paviršutiniškai, neobjektyviai ir tik iš dalies atitinka par- tizanų dokumentuose fiksuotos tikrovės ir istorijos laiko seką. Tačiau kiekvie- nas šia tema skelbtas rašinys, siekiant išaiškinti atskirų įvykių ar kautynių aplinkybes ir nustatyti jose dalyvavusius partizanus, yra vertingas. Mūsų, to laikotarpio įvykių liudininkų, šventa pareiga, kiek sugebame val- dyti mintis ir plunksną, iš atmintyje likusių to meto įvykių nuotrupų surinkti ir paruošti neišdailintą, kiek įmanoma, tikslią mūsų partizanų šventos kovos ir garbingos žūties vyksmo epopėją. Ainiams turi likti tikras, neiškraipytas tų dienų įvykių ir didvyriškų kautynių vaizdas. Mūsų pareiga įamžinti už Lietu- vos Laisvę ir Nepriklausomybę gyvybes paaukojusių Laisvės Karžygių vardus. Autorius 5 IŠ PRAEITIES.. Laisvės šauklio dr.Vinco Kudirkos sukurtos Tautinės giesmės akordai mūsų tėvų ir senelių širdyse įžiebė nenumaldomą laisvės troškimą ir tvir- tą ryžtą nusimesti svetimųjų jungą. Grupė tautos šviesuolių 1918 m. vasa- rio 16 dieną Vilniuje pasirašė ir paskelbė pasauliui atkurtos Lietuvos Ne- priklausomybės Aktą. Iš garbingos savo bočių praeities semdamiesi stiprybės kariai-savano- riai didvyriškų kovų ir kruvinų aukų kaina sutraukė 123 metus Rusijos imperijos carų kaldintas vergijos grandines. Žiaurių kautynių metu iš Lie- tuvos teritorijos buvo išvyti bermontininkai, atremtos bolševikų divizi- jos, sustabdyti lenkų maršalo Želigovskio legionai. Iš karo griuvėsių pakilusi Lietuva, tarp pasaulio kraštų tapusi lygia- teise valstybe, per dvidešimt dvejus laisvo gyvenimo metus atstatė su- griautą žemės ūkį ir pramonę, išugdė naują raštingų, laisvę vertinančių ir Tėvynei ištikimų piliečių-patriotų kartą. Deja, trečiojo dešimtmečio pabaigoje taikioje pasaulio padangėje pra- dėjo kauptis tamsūs karo debesys. Karingieji Vokietijos nacionalistai ir sovietų Rusijos bolševikai vėl pareiškė pretenzijas valdyti savo kaimynų teritorijas. 1938 m. Vokietija užgrobė Čekoslovakiją ir atplėšė Lietuvos Klaipėdos kraštą, o bolševikų daliniai ginklu atplėšė nuo Suomijos ryti- nės Karelijos teritorijas. Pagaliau Hitleris ir Stalinas, sutrypę pasaulio tautų teisę gyventi laisvais, 1939 m. rugpjūčio 23 dieną pasirašė tarpusavio ne- puolimo sutartį su slaptaisiais protokolais. Netrukus, 1939 m. rugsėjo pir- mosios naktį, Lenkijos pasienyje nugriaudėję pabūklai įplieskė Antrojo pa- saulinio karo gaisrą. 1940-ųjų birželio 15 dieną sovietų Rusijos tankai ir kariniai daliniai oku- pavo Lietuvą. Nedrįsusi pasipriešinti okupantams divizijos generolo Vinco Vitkausko vadovaujama Lietuvos kariuomenė netrukus buvo pertvarkyta į 29-ą raudonosios armijos teritorinį šaulių korpą. 1941 m. birželio pradžioje visus lietuviškame dalinyje likusius Lietuvos karininkus bolševikų karinė vadovybė išsiuntė "pasitobulinti į akademinius kursus"... Klasta ir apgaule į Maskvą išviliotus aukšto rango Lietuvos karininkus Kremliaus NKVD če- kistai suėmė ir nukankino ar sušaudė Lubiankos požemiuose. 1941 m. birže- lio 14-15 dienomis raudonojo teroro banga į Sibiro platybes ir Užpoliarės sniegynus nubloškė dešimtis tūkstančių taikių Lietuvos gyventojų: pramoni- ninkų, mokytojų, mokslininkų, atsargos karininkų bei eilinių inteligentų. Kruvinus pėdsakus Lietuvos žemėje paliko bolševikinį terorą nutraukę 6 vokiškieji "išvaduotojai". SS smogikai, suvarę į mirties poligonus, ištisi- nėse tranšėjose kulkosvaidžių serijomis sušaudė dešimtis tūkstančių žydų tautybės žmonių... Gal liksiu nesuprastas, tačiau nešališkai vertinant vokiškieji okupantai mūsų tautai nusikalto mažiau negu sovietiniai bolševikai. Tai drįstu tvirtinti aš, mažažemio kaimo statybininko sūnus, vokiečių okupacijos metais galėjęs siekti mokslo - lankyti gimnaziją. Mes, vyresnės kartos žmonės, puikiai prisimename Lietuvos ūkininkų, paprastų darbininkų bei paauglių amžių iš- augusio jaunimo gyvenimo ir buities sąlygas. Toli Rytų fronte gaudžiant žiauraus karo griaustiniams Lietuvos kaime nevaržomai dirbo ūkininkai ir laisvai samdomi žemės ūkio darbininkai. Vakarais kaime ūkio darbų talkose skambėjo lietuviška daina, kartais pamiškių ramybę sudrumsdavo nepikty- binis "bigių" - nupjautavamzdžių automatų šūvis. Nesigirdėjo mūsų krašte žmogžudysčių, nors kaimo jaunimas mėgo "sąskaitas" suvesti jėga... 1944 metų vasarą bolševikų armijai vėl okupavus mūsų kraštą ir paskel- bus vyrų mobilizaciją, Lietuvos jaunimo ir vidutinio amžiaus vyrų gyveni- mas virto persekiojamo žvėries gyvenimu. Nepriklausomybės metais laisvės ir tautinio patriotizmo dvasioje auklėtas ir brendęs jaunimas tą lemtingą mo- mentą drąsiai ir tvirtai apsisprendė ir nepakluso okupantų paskelbtam įsakui. Sekdami savo tėvų ir vyresniųjų brolių pavyzdžiu, prisiminę bolševikinio teroro žiaurumus, daugelis mūsų vyrų atsisakė rinktis karinių rekrūtų punk- tuose ir pradėjo slapstytis. Paskui frontą slinkę baudžiamieji NKVD daliniai pradėjo kruvinas vyrų gaudynes. Pastarieji, pasitraukę į miškus, ginklavosi ir papildė dar 1944-ųjų rudenį susibūrusių ginkluotų partizanų negausias kovines grupes. 1945 m. pavasarį susikūrę atskiri partizanų būriai jungėsi į stambesnius junginius ir tapo organizuota karine jėga. Ilgiau negu dešimt- metį trukusi bekompromisinė partizanų kova su kelių sovietų Rusijos fronto ir vidaus NKVD kariuomenės divizijų pajėgomis išugdė daug žymių rezis- tentų karvedžių. Šimtai studentų, gimnazistų ir tūkstančiai paprastų kaimo artojų tapo legendinių Termopilų gynėjų pavyzdžio didvyriais, garbingai tesėjo Tėvynei duotą priesaiką, drąsiai sutiko mirtį... 7 SUGRĮŽUS SOVIETAMS 1944 m. rugpjūčio pirmosios naktį sovietų daliniai forsavo Nemuną ir, palaužę vokiečių gynybą Kauno-Prienų-Alytaus ruože, persikėlė į Suvalki- ją. Pasistūmėję keliasdešimt kilometrų, ties Pilviškiais sutiko stiprų besi- traukiančių Vermachto dalinių pasipriešinimą. Pastarųjų sudėtyje kautynėse dalyvavo ir lietuviška savisaugos dalinio kuopa, kurios snaiperiai, pašovę kelis rusų tankus, pusdieniui sulaikė veržimąsi į Vakarus. Kuopos vadas kapitonas Pranas Jasinskas, pašovęs du rusų tankus, kontūzytas greta spro- gusio sviedinio pateko sovietams į nelaisvę. Kapitoną P.Jasinską, karinio tribunolo nuteistą dvidešimčiai metų ka- torgos, 1950 m. vasarą sutikau Vorkutos 11-oje akmens anglies kasykloje. Išsikalbėjome. Tada, 1944 m. liepos 30-osios, penktadienio, pavakare, jo kuopos kariai trumpam poilsiui buvo apsistoję Šilavote. Tuo metu sovietų tolimojo šaudymo artilerija apšaudė Šilavoto apylinkes. Keli sviediniai krito Jurgapievėse, keli - Pagraičio pievose. Porą valandų pailsėję kuopos ka- riai temstant paliko Šilavotą ir pasitraukę prie Pilviškių užėmė gynybos pozicijas. Tačiau sustabdyti sovietų armijos grupuočių atkaklių atakų ka- pitono Jasinsko kuopos kariams ir vokiečių daliniams nepavyko. Frontas sustojo tik Vilkaviškio-Šakių-Jurbarko ruože. 1944 m. rugpjūčio pirmomis dienomis, Rytprūsių link nuvilnijus pir- majai "išvaduotojų" bangai, Šilavote ir jo apylinkių miškuose įsitvirtino fronto rezervo daliniai. Švenčiaviškio, Klebiškio, Šiliuko, Pagraižio miš- kuose dislokuotų fronto rezervistų dalinių keliamas šurmulys: karinių pra- tybų kulkosvaidžių salvės, pavienis šautuvų šūvių poškėjimas, perpintas kareiviškom dainom su mūsų ausiai neįprastais pašvilpavimais, drumstė rudenėjančių laukų rimtį. Tačiau kaimo gyvenimo šie paprasti fronto ap- kasų iškamuoti kariai netrikdė. Drausmė stovyklose buvo griežta: ben- drauti su vietiniais gyventojais karinė vadovybė jiems draudė. Vieną rugpjūčio antros pusės dienos popietę kelių vokiečių aviacijos bombonešių ir naikintuvų eskadrilių gausmas sudrebino orą. Suskaičiavo- me daugiau kaip trisdešimties kovos mašinų "debesį", kuris, praskridęs Šilavoto padangę, "pakibo" už Prienų šilo. Sprogimų dundesys truko ge- rą pusvalandį. Bombardavo