Juozas Brazaitis VIENŲ VIENI Fotografuotinis leidimas VILNIUS, 1990 Įvadas Arvydo JUOZAIČIO Aplankas ir viršelis Kęstučio GRIGALIŪNO Iliustracijos tekste Pauliaus JURKAUS Ketvirtas (fotografuotinis) leidimas Išleido „Vilties" spaustuvė Fotografuotas leidinys: Juozas BRAZAITIS, Raštai, VI t. Redakcinė komisija — A. Skrupskelienė, Č. Grincevičius. Chicago, 1985. © l LAISVE FONDAS lietuviškai kultūrai ugdyti, 1985 © įvadas, Arvydas JUOZAITIS, 1990 © Aplankas, viršelis, Kęstutis GRIGALIŪNAS, 1990 ISBN 5-89942-568-7 JUOZAS BRAZAITIS: BŪTI ŠVIESA SAVIESIEMS „Kūryba yra laisvos kūrybinės asmenybės išraiška. Kas kūrėjo nėra pergyventa, jame pribrendę, prinokę; kas nėra virtę jo dvasios dalim, kuri verţiasi išsakoma — tas negali būti kūryba." Šie ţodţiai gali gulti Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) gyvenimo pamatu. Gimęs 1903-aisiais Marijampolės apskrityje ir miręs uţjūrio išeivijoje, Nju Dţersyje, 1974-aisiais, jis gali ramiai ilsėtis Putnamo vienuolyno kapinėse — kūrybos priedermės atliktos, įnašas į Lietuvos gyvybę įdėtas. O gyvenimas buvo vertas didelių uţmojų ir darbų. 1922 metais baigęs gimnaziją Marijampolėje, pajunta nemenką potraukį literatūros tyrinėjimams. Kartu aiškėja, kad šis potraukis kyla ne vien pačiai literatūrai, bet ir joje glūdinčiai tautos dvasiai, dailiosioms tos dvasios formoms, jų raidai ir groţiui — apie tai ne kartą yra kalbėjęs jis pats bei jį paţinojusieji ţmonės. 1922—1927 metais J. Brazaitis studijuoja Kauno universiteto filosofijos-teologijos fakultete, vėliau — studijos Vokietijoje, Bonos universitete. Ir tik tuomet, jau kaip subrendęs tyrinėtojas, ţengia į visuomeninio gyvenimo dešimtmetį, imasi energingos ir plačios veiklos. Dar prieš išvykdamas į Boną, 1930 metais išleidţia vadovėlį gimnazijoms „Literatūros teorija", šitaip tarsi ţengdamas pirmą ţingsnį į universiteto katedrą. 1933 metais, griţęs iš Vokietijos, jis ir perima literatūros mokslo dėstymą teologijos- filosofijos fakultete iš Vinco Mykolaičio-Putino rankų. Šalia darbo universitete visą likusį nepriklausomybės dešimtmetį daug ir produktyviai rašo, paskelbia įvairiausių studijų „Ţidinyje", „Naujoje romuvoje", „Athenaeum" ir kt., tuo parodydamas, kad dėstymas kūrybingam ţmogui nereiškia vien tik darbo uţdaroje patalpoje, kad jis perţengia auditorijos sienas ir šviečia visuomenės gyvenime kaip viena jos ugdymosi versmių. Su J. Griniumi ir A. Vaičiulaičiu paruošia kolektyvinę monografiją-vadovėlį „Visuotinės literatūros istorija", lygios kuriai neturime ir po šiai dienai. Spėdamas dėstytojauti ir „Aušros" gimnazijoje, daug bendradarbiauja populiarioje spaudoje, o moderniausiame dienraštyje „XX amţius" dirba nuo jo įsikūrimo 1936-aisiais iki pat uţdarymo 1940-aisiais. Panašaus pobūdţio aktyvumas — daţno mūsų šviesuolio bruoţas, tuo metu buvęs savaime suprantamu ir net būtinu gyvenimo stiliumi, tautinių ir pilietinių priedermių atlikimu. J. Brazaičio gyvenimas — kiekvienos naujai gimusios valstybės pilietiškumo pavyzdys. Susidomėjimas literatūra — būdas gyventi organišką gyvenimą atsigaunančioje tautoje, pasakant jai, kad jos gyvybė dar nesiremia politika ir teise. Kas nors turėjo nuolat kartoti, kad „tauta yra brangenybė, kurioje glūdi retų dvasinių vertybių lobis",— ir tuos ţodţius sakė ne vien J. Brazaitis, tačiau jis pavertė juos asmeninio ir autentiško patriotizmo vėliava. Visuomeninėje jo veikloje amţininkai įţvelgdavo „tautinio utilitaristo" bruoţų, o literatūriniuose tyrinėjimuose — daugiau patriotinės pozicijos negu estetinių vertybių. Iš dalies tai buvo tiesa. Tačiau prisiminkime, kad kultūra, kurioje turėjo bręsti mūsų naujoji valstybė, savo nelaimei, tebebuvo sekli ir be aiškios orientacijos, o pati tauta vos kūrėsi autentiško gyvenimo civilizaciją, eidama dar nepaţintais keliais, atmesdama netgi didţiąją dalį savo pačios praeities. Tokioje situacijoje kartais tinka ir karštesnis patriotizmas. Ţinoma, galėjo būti ir buvo kitokio uţsiangaţavimo kūrėjų,— tai taip pat natūralu (juk reikėjo mums ir „grynų" europiečių visose meno šakose bei kultūros srityse),— tačiau ties kultūros ramsčiais stovėjo savotiški „baltiškosios dvasios" sargai (nors apie kultūros „baltiškumą" tais laikais šnekėta nedaug). Tarp tokių sargų-kūrėjų buvo labai ţymių asmenybių, mes jas ţinome. Juozo Girniaus teigimu, J. Brazaitis kartu su Jonu Griniumi stovėjo „viduryje tarp V. Mykolaičio ir St. Šalkauskio", balansuodamas tarp jų „bent lygiai", kartais labiau palinkdamas į V. Mykolaičio pusę. Ţvelgiant grieţtesniu literatūros mylėtojo ţvilgsniu, akivaizdus J. Brazaičio polinkis prie Vaiţganto ir Maironio, iš kurių didesnis dėmesys skirtas Vaiţgantui. Pastarojo kūrybos analizei jis paskyrė ir atskirą literatūrologinę studiją (1936), kurioje gal daugiau negu bet kur kitur atskleidė savo pasaulėţiūros ir pasaulėjautos ypatybes, plačiai panaudojo savuosius tyrinėtojo įgūdţius ir metodus, pasirodė kaip sintetinio mąstymo literatūrologas (kūrinys ir šiandien laikomas rimčiausiu jo tyrinėjimu). Vaiţgantas, šis tautos kūrybinių „deimančiukų" rankiotojas, rodos, nuoširdţiausiai kvietėsi J. Brazaitį pas save, ir šis atsiliepė. Jie abu galėjo kalbėtis viena kalba, nes „deimančiukai" pastarajam rūpėjo ne ką maţiau nei mūsų literatūros klasikui; galbūt juos skyrė epochos, tačiau pasaulėjauta — ne. Skelbdamas straipsnių seriją apie lietuvių rašytojus, rengdamas monografiją apie Maironį (nesulaukusią spaustuvės daţų) bei leisdamas jau klasikais tapusių rašytojų (V. Pietario, Lazdynų Pelėdos) veikalus, J. Brazaitis ilgainiui priartėjo prie Donelaičio „Metų". Jų leidimo parengimas vainikavo visą literatūrologinį nepriklausomybės laikotarpio darbą. Likimas lėmė, kad po ilgų tyrinėjimų, atlikus kalbinę analizę ir parengus tekstą, knyga buvo paruošta spausdinti — ir tuomet į Lietuvą įţygiavo Raudonoji armija. * * * Ţlugus valstybei ir kultūrai atsidūrus ties ţiojinčia praraja, J. Brazaičio pasaulėţiūra ir visuomeninės paţiūros nebesikeitė. Niekad nesivadovaudamas kuria nors politine ideologija, neţiūrėdamas į visuomenės reikalus siauru suinteresuotu ţvilgsniu, jis liko laisvas nuo partinių poţiūrių į Lietuvos ateitį ir todėl lengvai, be jokių prietarų galėjo atsidėti neatidėliotiniems ir skaudţiausiems uţdaviniams. Visa, kas rūpėjo asmens ir kultūros santykiuose, iškilo į akinančią dienos šviesą. Beliko pasitikti lemtingų išbandymų metą ir santykių su kultūra vietą uţleisti pasiaukojančiam tarnavimui pačiai valstybei. Mes ţinome, kad ne kiekvienas galėjo ir gali likti piliečiu regėdamas valstybės ţūtį. Idant juo išliktum, būtina ypatinga dvasinė savybė — regėti visumą, vertinti ją labiau uţ savo paties gyvenimą. O tam nepakanka vien jausmų ir patriotizmo vėliavų. Šiame kontekste būtina prisiminti garsiąją 1936 metų deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą", paskelbtą autoritetingame „Naujosios romuvos" savaitraštyje. Tarp šešiolikos ţinomų kultūros ir mokslo ţmonių, ją pasirašiusių, J. Brazaičio (tuokart — Ambrazevičiaus) pavardė stojo šalia P. Dielininkaičio, J. Griniaus, J. Grušo, Z. Ivinskio, J. Keliuočio, A. Maceinos, I. Malinausko, P. Mantvydo, K. Pakšto, Č. Pakucko, J. Pankausko, A. Salio, I. Skrupskelio, A. Vaičiulaičio, B. Vitkaus. Ši deklaracija sukėlė nemenkas diskusijas, kurios truko ištisus dvejus metus. Pirmą kartą po dešimties autoritarinio Lietuvos valdymo metų sutelkta intelektualinė jėga garsiai pareiškė, kad Lietuvoje, nepaisant monolitinės valdţios ideologijos, ima formuotis pilietinė visuomenė ir kad tokiai visuomenei nebepakanka siauro politinio diktato, o tikriau — „tvirtos rankos". Šviesiausi protai realiai ėmė patirti pirmąjį liberalios sąmonės ir aktyvėjančio ūkinio gyvenimo lūţį. Kita vertus, ši deklaracija — reikšminga S. Šalkauskio vienišo pasipriešinimo autoritarizmui bei nenatūraliam valstybingumui tąsa. Tarsi įkūnydama šio filosofo propaguotos „gyvosios dvasios" idėjas, ji savo ruoţtu ţengė toliau, pasitikdama gaiviausius epochos vėjus, telkdama dėmesį į racionalų piliečio vaidmenį valstybės gyvenime. Joje buvo prabilta ir apie „korporatyvinę santvarką", kuri lietuviškoje visuomenėje, autorių manymu, galėtų pakeisti nenormalų politinį diferencijavimas!. Tai nebuvo vienintelė alternatyva, tačiau tuo metu ji galėjo atrodyti gundanti. Istoriniai išbandymai, po kelerių metų uţgriuvę mūsų tėvynę, tragišku būdu parodė pilietinės, o ne valdiškosios valstybės pranašumus: gelbėti likučių — to, ką dar galima buvo išgelbėti, ėmėsi nieko bendra su valdţia neturėję ţmonės. Šitaip buvo įgyvendinta svarbiausia „Romuviečių deklaracijos" intencija. Šiuo keliu ėjo ir J. Brazaitis. * * * Praslinkus metams po griaunamojo „socialistinės revoliucijos" darbo, sunaikinusio Lietuvos valstybę, įsiliepsnojo didysis konfliktas tarp pagrindinių pasaulio agresorių — Tarybų Sąjungos ir Vokietijos Reicho. Jis prasidėjo Vermachtui perţengus Lietuvos sieną ir milţinišku plotu pajudėjus į Rytus. Istorija per kelias akimirkas vėl tapo ţiauria ir nepakartojama arena, atsivėrė galimybės veiklai pasirengusiems ţmonėms imtis veiksmų. Lietuvoje šis staigus posūkis buvo panaudotas. Birţelio 23 dieną Kaune, o tuo pat metu ir daugelyje kitų Respublikos vietų gana darniai vykdomoji valdţia perimama iš tarybinių ir kompartijos organų. Tos dienos rytą, 9 val. 28 min., per Kauno radiofoną Lietuvių Aktyvistų Fronto vardu Leonas Prapuolenis paskelbė valstybės atstatymą ir Laikinosios vyriausybės sudėtį. Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) paskelbiamas uţimąs švietimo ministro postą. Iki pat pastarojo meto mes nedaug teţinojome apie šį vieną racionaliausių ir drąsiausių XX amţiaus mūsų istorijos ţygių. Per neįtikimai trumpą laiką ginkluotu būdu buvo paimta valdţia ir bent nominaliai paskelbtas