VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS Audimas

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS TAIKOMOSIOS TEKSTILĖS KATEDRA

Rasmos Noreikytės

Audimas kaip meninė patirtis: nuo Antikos mitų iki interpretacijų šiuolaikiniame mene Magistro baigiamasis teorinis darbas

Taikomosios tekstilės studijų programa, valstybinis kodas 621W10009 Magistrantas (-ė): Rasma Noreikytė

......

(parašas) ...... (data)

Darbo vadovas(-ė): doc. dr. Vaidutė Ščiglienė

......

(parašas) ...... (data)

Tvirtinu, katedros vedėjas(-a): doc. Monika Žaltauskaitė Grašienė

......

(parašas) ...... (data)

Kaunas, 2015

TURINYS

SANTRAUKA ...... 3

SUMMARY ...... 5

ĮVADAS ...... 7

1. ANTIKINIO MITO SAMPRATA IR AUDIMO REIKŠMĖ MITOLOGIJOJE ...... 11

1.1 Antikos mitų herojės – moterys, suteikiančios audimui egzistencines prasmes ...... 15

1.1.1 Penelopė: audimas kaip ištikimybės simbolis ...... 18

1.1.2 Filomelė: audimas - kalbos raiška ...... 20

1.1.3 Arachnė ir Paladė: audimas kaip amatas ir procesas ...... 22

2. ANTIKOS MITŲ TRANSFORMACIJA AUSTINIUOSE ŠIUOLAIKINIO MENO KŪRINIUOSE ...... 25

2.1 brazilų menininkės Tatianos Blass instaliacija: „Penelopė“ ...... 26

2.2 kanadietė Ruth Scheuing: Penelopė – menininkė, audėja, draugė ...... 30

2.3 amerikietė Mary Grisey: dekonstrukcijos procesai ir metamorfozės ...... 35

2.4 bahamietė Janine Antoni: miegas ir audimas ...... 38

3. AUDIMAS KAIP KŪRYBINIS PASAKOJIMAS ...... 42

3.1 Aiko Tezuka išardyti viduramžių pasakojimai ...... 43

3.2 Audimas kaip procesas Anne Wilson kūryboje ...... 46

3.3 Audėjų žodžiai / mintys ...... 56

4. APIE AUDIMĄ, SAVASTĮ, KONTEKSTĄ IR RAŠYMĄ...... 61

IŠVADOS ...... 67

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS ...... 68

ELEKTRONIAI LEIDINIAI, INTERNETINĖS PRIEIGOS ...... 71

SANTRAUKA

Tiriamojo darbo tikslas – ištirti rankinį staklinį audimą kaip meninės patirties raišką, ištakų bei prasmes ieškant Antikos mituose ir atskleidžiant šiuolaikinio meno tendencijas per autorių kūrinius. Tyrimo objektas - rankinis staklinis audimas, kaip patirties pasakojimo raiška Antikos mituose ir šiuolaikiniame mene. Rankinio staklinio audimo tyrimas prasideda ieškant ištakų, kada audimas buvo naudotas ne tik buitinėms reikmėms, bet ir kaip būdas pasakojimui ir meninei veiklai, kada verbalinės kalbos nepakanka. Ieškant ištakų, audimo kaip patirčių pa(pa)sakojimo, tyrinėjimui pasirinktos Antikos mituose minimos audėjos. Pasirinkimas tirti audimą, kaip patirties išraišką lėmė noras atsakyti į dažnai kitų užduodamą klausimą „kodėl audi?“, „Kam to reikia?“ bei negalėjimą aiškiai suformuluoti sau kaip kūrėjai atsakymo į klausimą ar tikrai reikia austi? Tyrimo metu ieškota šiuolaikinių menininkų, kurie per audimą kalba apie bendruomenines ir asmenines patirtis. Darbo metu siekta atsakyti į klausimą ar šiandien audimas aktualus šiuolaikinio mene kontekste? Ar yra menininkų, kurie rankinį audimą naudoja kaip raiškos priemonę? Tradiciškai rankinis audimas naudotas audinių gamyboje. Liaudies amatuose audimo tradicija rankinėmis staklėmis yra svarbi šeimos ir bendruomenės papročių dalis. Dar neseniai, tradiciškai, pirmąsias audimo žinias ir sukauptą patirtį dukra perimdavo iš motinos arba senelės. Audimas buvo kasdienė ekonominė būtinybė. Pasikeitusios ekonominės sąlygos lėmė, kad austi namie tapo nemadinga. Tuo tarpu tekstilė (audimas) „jos buvimas šiuolaikinio meno lauke kartais vis dar kvestionuojamas“1. Tad, kodėl menininkas renkasi audimą kaip meninės raiškos priemonę? Audimas - svarbu, o gal tiesiog gražu? Ten slypi tyla, kurioje susikaupė žodžiai. Žodžiai kurie prabyla kitaip, įgaudami kitą pavidalą, formą. Jie tampa ne žodžiais tyloje o, žodžiais, kurie gali būti įvairiai interpretuojami, priklausant nuo klausančiojo ir sakančiojo patirties - audimo kalba. Gražu, nes tikra - subtilu. O kas tikra - kai paimi juodą siūlą, žinodamas, matydamas ir jausdamas, kad jis juodas – įdėjus jį į metmenis, jis asimiliuojasi ir juodas praranda sąvoką „juodas“. O iš esmės niekas nepasikeitė, tiesiog - praausta juodu siūlu.

1 Rasa Andriušytė-Žukienė, „Dar kartą istorija“ Kn. Kauno bienalė TEKSTILĖ’11: DAR KARTĄ-ŠOKAM- PIRMYN (Kauno dailininkų paramos fondas, 2011), p. 24 3

Gražu – nes laikas išsitęsia. Kaip siūlai ant volo, jie sukasi, keliasi ir nusileidžia, vėl keliasi ir nusileidžia. Tai erdvė, kuri saugi, erdvė kurioje formuojasi grožis, kur susitinki su savimi, tikrumu.

Teorinis darbas tapo surinktos informacijos susisteminimu.

SUMMARY

The research aims at exploring hand-loom weaving as an expression of artistic experience, origins and meanings of which are being found in ancient myths, and at revealing trends in contemporary art through the works of artists. The object of the research is hand-loom weaving as an experience of narrative expression in ancient myths and in contemporary art. The investigation begins with the search of the moment when weaving started to be used not only as a mean for household purposes, but also as a way to narrate and to create art when verbal language started to be insufficient. The weavers of ancient myths were selected as the starting point indicating the moment when weaving began to narrate experiences. The choice to investigate weaving as an act of experience has come from the desire to answer an often- asked question: why do you weave? Who needs that? As well as from my personal incapability as of a weaver to answer the question, if I really need to weave?

The research was focused on contemporary artists who have been using weaving as a tool to express their notions about community and their personal experiences. The investigation looks for an answer, whether today's weaving is relevant in the context of contemporary art? Are there artists who use hand-loom as a method of expression? Traditionally, hand-weaving has been used for making fabrics. Weaving is a complex process that requires patience, diligence, knowledge and time. In folk crafts, traditional hand-loom weaving has been an important part of family’s and community’s life. Until recently, following a tradition, mother or grandmother used to pass their knowledge and experience of weaving to a daughter or to a granddaughter. Weaving was a necessity of daily household. Changes in economic conditions made weaving at home unfashionable.

Is weaving an important, or just a nice affair? There lies the silence that has accumulated words. Words that speak differently, that take a different shape, a different form. They become not silenced words, but words that can be interpreted in different ways, depending on the experience of a listener and of a speaker; it is the language of weaving. Beautiful, because it is real, because it is subtile. And what is real we do not know. When you take the black thread knowing, seeing and feeling that it is black and when you add it to the outline, it is being assimilated and the black loses its blackness. At the same time, fundamentally nothing has changed: the black thread has been woven.

It is beautiful, because the time itself is being stretched. The same happens with a thread on the roller. It is rotating, moving down, moving up and again down. This is a space, which is safe, a space where beauty is formed, where you meet with yourself, with certainty. Theoretical work has become the systematization of collected information.

ĮVADAS Šiame darbe tyrinėjamas staklinis rankinis audimas - metodas, kur siūlų, pynimų pagalba perduodama informacija, menininko idėja. Lyg komunikacijos priemonė tarp menininko sukurto kūrinio ir žiūrovo, tarp užkoduotos, daugiasluoksnės informacijos (idėjos) ir bandančio jį perskaityti. Šiuo darbu siekiama, remiantis šiuolaikinių menininkų darbais, ištirti rankinio staklinio audimo kaip meninės išraiškos, estetinės prigimties, konceptualią vertę šiuolaikiniame mene.

Teorinio darbo tema: Audimas kaip priemonė asmeninės patirties analizavimui šiuolaikiniame mene glaudžiai sietina su kūrybiniu darbu. Kiekvienas audimas turi pradžią - idėją, kūrybinį impulsą, kuris užvaldo ir veda per visą audimo procesą: nuo rašto, jo išrašymo, elementų, motyvų dėliojimo į bendrą kūrybinę visumą. Procesas ilgas bei monotoniškas, reikalaujantis išankstinio pasiruošimo, apgalvojimo, kai kur žinių patikrinimo, susikaupimo bei kantrybės. Mechaninis procesas, tai siūlo apmetimas, kur iš karto prasideda dialogas su būsimu audiniu - kūriniu. Seniau, kai nebuvo gausios audinių pasiūlos, mokėjimas austi buvo ir būtinybė, ir privalumas, bei pagarba moters darbštumui. Audime svarbus kiekvienas elementas, kiekvienas siūlas, iš kurių gausos bei jiems tam tikru pynimu persipynus gaunamas audeklas. Iš pradžių pats audimo procesas valdo audžiantį, tik vėliau, po daugelio pasikartojančių veiksmų, pradedama jausti darna, tyli meditatyvinė darbo svarba, kontempliacija su buvimu čia ir dabar, buvimu savyje.

Darbo problema ir aktualumas: Modernios ir tobulėjančios technologijos pramoninėje gamyboje nediskutuotinai išstumia lėtą rankų darbą. Automatiniai veiksmų kartojimai, nuolatinė skuba, nerimas, irzlumas, jausmas, kad niekur nespėji tampa nuolatine šiuolaikinio žmogaus būsena. Laikas praranda savo sakralumą. Nelieka vietos susikaupimui ir tyloje bei santarvėje su savimi gimstančiam kūrybiškumui. Ar yra šiuolaikinių menininkų, kurie audžia rankinėmis audimo staklėmis, naudodami jas meninėje praktikoje? Ką kalba jų kūryba? Tyrimo metu buvo ieškota šiuolaikinių menininkų ir inspiracijų todėl, kad tai - svarbus kūrybos šaltinis bei atspirtis.

Hipotezė: Per pasirinktus šiuolaikinius menininkus siekiu parodyti, kad rankinis staklinis audimas yra šiuolaikinio meno raiškos priemonė, gebanti reikšti ir konceptualizuotai pateikti, bei atkreipti dėmesį į šios dienos aktualijas menininko pasakojimu.

Darbo objektas – analizuojamas audimas kaip patirties pasakojimo išraiška Antikos mituose ir šiuolaikiniame mene.

Darbo tikslas - ištirti rankinį staklinį audimą kaip meninės patirties raišką, ištakų bei prasmės ieškant Antikos mituose ir atskleidžiant šiuolaikinio meno tendencijas per autorių kūrinius.

Tikslui pasiekti užsibrėžiami uždaviniai: - ištirti Antikinio mito sampratą ir audimo reikšmę mitologijoje.

- atrasti šiuolaikinius kūrėjus ir aprašyti jų darbus, kuriuose transformuojami Antikos mitai.

- išanalizuoti pasirinktus menininkus bei jų kūrinius, kur audimas atsiskleidžia kaip kūrybinis pasakojimas.

Tyrimo naujumas, praktinė reikšmė: Šiuo tyrimu siekiama atsakyti į rūpimus klausimus, kodėl šiuolaikinis menininkas audžia ir kokios patirtys atskleidžiamos naudojant rankinį staklinį audimą, parodant, kad audimo kalba yra svari ir kad kūrinio šiuolaikiškumą lemia ne medžiaga ar atlikimo būdas, bet idėja. Renkant medžiagą apie rankinį staklinį audimą buvo išnagrinėta įvairi literatūra. Buvo nagrinėjami filosofiniai, mitologiniai, parodų kuratorių tekstai, kurie leido priartėti prie atsakymo į klausimą: „Kam austi?“ Šio klausimo esmė tapo egzistenciniu kūrybiniu klausimu, ir atsakymo ieškojimas padėjo suvokti ir plačiau pasižiūrėti į savo, kaip audėjos ir menininkės patirtį.

Literatūros apžvalga: Mažai sutinkama mokslinių straipsnių, literatūros, kuri analizuotų rankiniu stakliniu audimu išreiškiamas patirtis šiuolaikiniame mene. Rašant pirmąją dalį apie audimo reikšmę mitologijoje svarbiausiais šaltiniais tapo Kathryn Sullivan Kruger knyga „Weaving the Word“, Homero epai „Iliada“ ir „Odisėja“, Ovidijaus „Metamorfozės“. Tyrimui svarbia medžiaga tapo asmeninės menininkų internetinės svetainės bei jose pateikta medžiaga, įvairūs straipsniai pristatantys menininkų kūrybą, interviu su jais. Remtasi etnologės Ingos Nėnienės moksline monografija „Zanavykų tekstilės tradicijos“, ypatingai svarbus šios knygos skyrius, kur rašoma apie audėjas ir jų audimo tikslus.

Darbo struktūra: Darbą sudaro įvadas, keturios dalys, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, literatūros ir iliustracijų sąrašai. Įvade aprašomas rašto darbo tikslas, jam keliami uždaviniai, apibrėžiamas tyrimo objektas, darbo metodai, pristatoma naudota literatūra ir šaltiniai, aprašoma darbo struktūra, minimos svarbesnės sąvokos. Pirmajame skyriuje

8 aprašoma Antikinio mito samprata ir audimo reikšmė mitologijoje. Pirmąją dalį sudaro trys poskyriai. Antroji dalis sudaryta iš keturių poskyrių, kiekvienas poskyris pristato skirtingas menininkes, kurios savo meninėje praktikoje panaudojo staklinį audimą, ir analizuoja, kaip mitologija ir audimas interpretuojami jų kūryboje. Trečias skyrius skirtas išanalizuoti dviejų šiuolaikinių menininkių kūrybą ir ištyrinėti kas yra rankinis staklinis audimas jų kūryboje.

Darbo metodai: taikytas analitinis aprašomasis, lyginamasis metodai. Mitologinių šaltinių analizė.

Svarbesnės sąvokos: rašant apie audimą būtina aptarti pagrindines sąvokas, sutinkamas tekste, kuriomis galėtų būti papildomas suvokimas apie audimą, specifinius ir technologinius terminus, kurie naudojami tik audime.

Audimas -aud- susijusi su žodžais „austi“, „audžia“, „audė“, kurie reiškia girdėjimą, triukšmą, plg. lotynų „audire“ – „girdėti“. Vėliau „austi“ įgijo reikšmę „daryti audinį“, greičiausiai dėl audimo staklių keliamo triukšmo.

Manoma, kad audimo procesas istoriškai išsivystė iš pynimo, todėl kai kuriose ide. kalbose audimo ir pynimo procesas reiškiamas vienu žodžiu (skr. w ‘austi’, ‘pinti’; s. air. figim ‘austi’ ir ‘pinti’ ir t. t.). Didžiausią šios reikšmės žodžių grupę sudaro paveldėti iš ide. prokalbės žodžiai, kilę iš ide. *au- ar jos variantų a) *webh > gr. ὑφαίνω, s. isl. vefa ir t. t., bendras germ., b) *audh-, *wedh- > lie. austi, la. aust, kurie giminiški s. isl. vāð ‘audinys, medžiaga’; c) *(a)weg- > vel. gweu, bret. gwea ir t. t. Kita grupė žodžių kilusi iš ide. *tek̑ þ-: skr. takṣan- ‘dailidė’, lie. tašyti, s. sl. tesati ‘kapoti’ (tai lo. texere ir > it. tessere, pranc. tisser ir t. t.)2.

Audeklas - Lie. audeklas, la. audekls ‘lininis audinys’ : lie. austi, la. aust. Plg. av. ubdaēna < ide. *webh- ‘austi’; s. isl. vāð giminiškas s. ang. gewǣde, s.v.a. giwāti ‘drabužiai’ < ide. *wedh- ‘austi’ ir t. t.3

Audimo staklės rėminės vertikalios arba horizontalios konstrukcijos medinis įrenginys audiniams austi.

Metimas nuo žodžio mèsti – la. mest, pr. pomests ‘pamestas’, s. sl. mesti ‘mesti’, r. мести ‘šluoti’, lo. mētīri ‘matuoti’, alb. mat ‘matuoti’ (gal ir lo. metere ‘pjauti, imti derlių’,

2 Austi. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. http://etimologija.baltnexus.lt/?w=austi [žiūrėta 2015.11.19] 3 Audeklas. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. http://etimologija.baltnexus.lt/?w=audeklas [žiūrėta 2015.11.19] 9 plg. bret. midiff ‘t. p.’ plg. Ф ЭСл II 604, tačiau kitaip IEW 703) – ide. *met-; plg. dar pr. metis ‘metimas’, s. angl. mōeð ‘matas’, gr. μέτρον ‘matas’, s. i. mātiḥ ‘mastas’, arm. mate ‘mastas’ (plg. GrEW 201, LEW I 415); Daugelis autorių sieja šią šaknį su ide. *me- ‘matuoti’ (GrEW 201, LEW I 433, IdgEW 703 ir kt.), plg. s. i. ma ̄́ti, mímāti ‘matuoja’, su įvairiais determinatyvais – gr. μέδω ‘valdau’, š. germ. mōela ‘matuoti’, got. mēl ‘laikas’, s. sl. měra ‘matas’ ir kt.4

Metmenys – išilginiai audeklo siūlai5.

Ataudai – audmenys; siūlai, kuriais ataudžiami skersiniai audimo siūlai (metmenys). Supinant metmenis su ataudais, sudaromas audinys6.

Šeiva - į šaudyklę dedamas virbalas, ant kurio susukami ataudų siūlai. Būdavo daromos iš nendrių, kiečio ar avietės stiebo, įkaitintu virbalu išdeginus jo šerdį. Šeiva „trinama“ (privyniojama siūlu) paprastu verpimo rateliu, ją užmovus ant ritėje į ąšelę įtaisyto pagaliuko. „Pritrinta“ šeiva užmaunama ant virbalo ir įstatoma į šaudyklę7.

Skietas - audžiamųjų staklių prietaisas, į kurį suveriami metmenys ir kuriuo sumušami ataudai. Sudarytas iš daugelio plonų, vienodais tarpais išdėstytų dantelių, įtvirtintų tarp dviejų medinių lazdelių. Skietai esti trejopi – medinėmis, nendrinėmis ir geležinėmis sprąstimis. Geležiniai skietai audžiant namuose naudojami retai. Skietas parenkamas pagal norimo austi audeklo plotį. Dažniausiai naudojami 80–100 cm. ilgio ir 12–15 cm. aukščio. Skieto retumą ar tankumą žymi skieto posmų skaičius. Retas, 13–14 posmų skietas buvo naudojamas audžiant storesnius audinius. Tankesnis, 16–18 posmų, labai ploniems audiniams8.

4 Mesti. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. http://etimologija.baltnexus.lt/?w=mesti [žiūrėta 2015.11.19] 5 Metmenys. Kaišiadorių muziejus http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Metmenys [žiūrėta 2015.11.19] 6 Metmenys. Kaišiadorių muziejus http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Metmenys [žiūrėta 2015.11.19] 7 Šeiva. Kaišiadorių muziejus http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=%C5%A0eiva [žiūrėta 2015.11.19] 8 Skietas. Kaišiadorių muziejus. http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Skietas [žiūrėta 2015.11.19] 10

1. ANTIKINIO MITO SAMPRATA IR AUDIMO REIKŠMĖ MITOLOGIJOJE

Šis skyrius skirtas įžvalgoms apie audimo reikšmę, bei juo išreiškiamas asmenines patirtis. Pasitelkus meno estetikos filosofų darbus aprašyti kas yra patyrimas, ir kaip apibūdinamas menas Antikoje. Ar galima išreikšti asmeninį patyrimą per audimą? O gal tai tik estetinis patyrimas? Estetinis suvokimas, anot E. Klivio, kai žmogus - žmones, gamtą, aplink jį supantį pasaulį suvokia, „kaip savaime vertingus ir nepakeičiamus.[...] Toks supratimas yra galimas, kai vertiname gamtą nesuinteresuotai“9. Kalbant apie estetinius objektus, ar audimas gali būti estetiniu objektu? E. Klivis pateikia du galimus variantus, kaip gali būti suvokiamas estetinis objektas tai, kad objektas yra materialus daiktas, pavyzdžiui nuaustas audeklas, o kitas, kad „objektas yra intencionalus, t.y. bet kas, kam mūsų sąmonė suteikia estetinę vertę“10. Anot E. Klivio, meno kūrinio forma „paliečia mūsų pojūčius. [...], kad ir koks materialus būtų kūrinys, jo formoje mes neišvengiamai ieškome intelektualinio turinio, intelektualios minties“ 11 . Rankinio staklinio audimo forma yra struktūriška, medžiagiška, jos intelektualinis turinys yra giliai paslėptas medžiagiškume. Anot E. Klivio, „...kiekviena meno šaka turi savo specifinę kalbą, kuri negali būti išversta į jokią kitą“ 12 . Audimo kalba susideda iš siūlo, siūlo ir autoriaus tarpusavio susiderinamumo, įtaigaus medžiagos pasirinkimo bei jautrumo, ir galutinės formos (kūrinio) paveikumo, šiuolaikinio meno terpėje. Kadangi „menas – tai specifinė kalba, todėl ir suprasti jį reikia taip pat kaip kalbą, pagrįstą tam tikrais kodais, taisyklėmis ir susitarimais“13. Taip ir audimo kalbos supratimui reikalingi kodai, leidžiantys ir padedantys suvokti kūrinį, jautrumas bei laikas skirtas įsigilinti, pajausti kūrinį, kadangi nuaustas audeklas (objektas) ne visada aiškiai išdėsto savo turinį.

Antikinėje, vėliau ir viduramžių filosofijoje (taip pat ir Renesanse) graikiška sąvoka „tehne“ ir lotyniška „ars“ nereiškė to paties, ką šiandien reiškia žodis „menas“ arba angliškai „art“ 14 . Tai reiškė „mokėjimą (meistriškumą, įgudimą) t.y. būtent mokėjimą, kuris yra reikalingas, kad sugebėtum padaryti kokį nors objektą – namą, statulą, laivą, audeklą, puodą. To meto mokėjimas yra pagrįstas taisyklėmis. Visi menai turi išankstines taisykles. Taisyklės

9 Edgaras Klivis. Estetika ir meno filosofija: Mokomoji knyga. Kaunas, 2009, p. 14. https://www.academia.edu/4236486/Edgaras_Klivis_ESTETIKA_IR_MENO_FILOSOFIJA[žiūrėta 2015.11.05] 10 Ibid., p. 15 11 Ibid., p. 16 12 Ibid., p. 17 13 Ibid., p. 17 14 Edgaras Klivis. Estetika ir meno filosofija: Mokomoji knyga (Kaunas, 2009), p. 29 https://www.academia.edu/4236486/Edgaras_Klivis_ESTETIKA_IR_MENO_FILOSOFIJA[žiūrėta 2015.11.05] 11 sąvoka yra neatsiejama nuo ankstyvosios meno sampratos. [...] Senovės mąstytojams panašumai tarp meno ir amato buvo kur kas didesni nei skirtumai. Jie neskyrė dailiųjų menų (vaizduojamųjų menų) nuo taikomųjų. Pirmuosius jie pavadino liberales arba laisvaisiais menais. Antruosius – vulgares arba prastaisiais menais 15. Nors E. Klivis rašo, kad nebuvo skirstoma, vis dėlto savo tekste vėliau papildo ir rašo, kad buvo „skirtumas tarp menų, kurie reikalauja proto pastangų, ir menų, kurie reikalauja proto ir rankų darbo“16. Meno rūšys vis dėlto jau Antikos laikais buvo vertinamos ne vienodai „laisvieji menai laikyti kur kas vertingesniais už prastuosius“17. Bei „jau Antikos filosofams [...] rūpėjo išsiaiškinti meno visuomeninę bei kultūrinę reikšmę, suvokti jo ryšį su pažinimu, tiesa, apibrėžti jo indėlį į žmogaus praktiniam gyvenimui ir veiklai reikalingą patirtį“18.

Kas gi yra mitas? Graikiškai žodis mythos – sakmė, padavimas. Graikišku žodžiu mythos įvairiuose antikiniuose veikaluose dažniausiai įvardijamas bet kokios prigimties pasakojimas, suvokiant jį tiesiog kaip tam tikrą naratyvą. Nuo XX a. pirmosios pusės mito tyrinėtojų19 darbuose vis aiškesnė tendencija laikyti mitą tam tikru mąstymo būdu, bei tam tikra ideologija ar filosofija. Mitinis mąstymas ypatingas visų pirma turinio aspektu. Jis atspindi specifinį erdvės, laiko, viso pasaulio bei jame vykstančių reiškinių suvokimą. M. Eliade’s teigimu, kiekvienas reikšmingas žmogaus darbas, kūrimo aktas simboliškai atkartodavo pavyzdinį – archetipinį kūrimo modelį – pasaulio sukūrimą. Šiuo metu tarp daugybės mito apibrėžimų ryškiausi keturi variantai, kai mitas suvokiamas kaip:

1. simbolis: išaugęs iš mitinės sąmonės, nežinančios prieštaravimo tarp daikto ir vaizdo, ženklo ir jo reikšmės, idealybės ir realybės (XX a. pradžios pozityvizmas);

2. ritualas: mitas išauga iš ritualo ir jį paaiškina (Džeimsas Džordžas Freizeris (James George Frazer));

3. archetipas: tai, kas yra paveldima ir bendra visiems, atsiranda dar iki mąstymo (Karlas Jungas (Carl Jung));

4. struktūra: kurios reikšmė atsiranda iš dvinarių priešpriešų: diena–naktis, vyras– moteris, gyvenimas–mirtis ir pan. (Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss), Julius Greimas, Rolanas Bartas) 20.

15 Ibid., p. 29 16 Ibid., p. 30 17 Ibid., p. 30 18 Žibartas Jackūnas, Menas-pažinimas-kultūra (Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004), p. 6 19 Naglis Kardelis. Tarp mito ir logo: nusidėvėjusi tikrovė ir tikroviški mito pasauliai. http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7749-naglis-kardelis-tarp-mito-ir-logo-nusidevejusi-tikrove-ir-tikroviski- mito-pasauliai žiūrėta [2015-11-19] Nikolajus Kunas, Senovės Graikijos legendos ir mitai (Kaunas, 1988), p. 5. 20 Raminta Važgėlaitė, „Graikų mitai“ in http://www.šaltiniai.info/index/details/745 [žiūrėta 2015-11-19] 12

Nauja mito samprata buvo pasiūlyta XX a. pradžioje susiformavusios funkcionalizmo krypties atstovų. „Vienas jos pradininkų Bronislavas Malinovskis teigė, kad mito prigimtis turėtų būti aiškinamasi pagal jo funkciją kultūros sistemoje. Jo požiūriu, mitas archajinėje visuomenėje atliko socialinę-psichologinę funkciją, pagrįsdamas elgesio taisykles, moralę, apeigas. Mitas padedąs spręsti kritines problemas, susijusias su individo ir visuomenės egzistencija“21. Anot N. Kardelio, „senovės graikų mąstytojai yra pastebėję, kad mitai byloja ne apie tai, kas kada nors buvo įvykę istoriniame laike ir erdvėje, o apie tai, kas anapus erdvės ir laiko egzistuoja visada – esti amžinybėje. Mitai kalba apie archetipines, nuolat pasikartojančias egzistencines situacijas, į kurias patenka ne tik mitų herojai, bet ir įprastame laike bei erdvėje gyvenantys žmonės. Mitai kalba apie amžinuosius iššūkius, kuriuos tikrovė meta žmogui, ir apie laiko patikrintus būdus dorotis su jais. Kartu su dievams, pusdieviams ir žmonėms tenkančių išbandymų aprašymais mituose pateikiamos ir jų ištvėrimo istorijos, siūlančios mirtingajam atsakymus į klausimus, kuriuos kasdienė egzistencija nuolat kelia kiekvienam iš mūsų“22. Apibendrinat mito sąvoką, pasitelksiu A. Piatigorskio posakį „mitas iš esmės yra sąvoka, idėja ,kurią sukuria ir tyrinėja tyrinėtojas“23 ir W.Benjaminas paantrina „kad mitas yra tai, kas mums lieka iš gilios praeities, bet ši gili praeitis yra visur, netgi pačiame paviršiuje“24.

Kadangi audimas mituose aprašomas kaip veiksmas, gali būti suvokiamas kaip ritualinis veiksmas, todėl svarbu besiremiant filologų rašto darbais suvokti, koks yra mito ir ritualo aspektas. Moksliniuose tyrinėjimuose vis dar sprendžiamas klausimas, kas yra pirminis: mitas ar ritualas. N. Laurinkienė mini, kad „esama mitų, susijusių su ritualais, tačiau žinomi mitiniai pasakojimai kaip žodiniai tekstai, egzistuojantys be apeigų“25 . Anot G. Beresnevičiaus, ritualas yra tikras mitą lydintis, „iliustruojantis“ veiksmas, neatsiejamas nuo mito [..]. Ir mitas, ir ritualas išreiškia tą pačią realybę; skirtingais būdais jie įgalina išgyventi tą pirmapradį įvykį.“26. „Už ritualo slypi mitas, suteikiantis ritualui gyvybę ir turinį. Be mito ritualas tėra tiesiog mechaniškas veiksmas, negalintis niekam padaryti jokio įspūdžio, netgi pačiam jo atlikėjui. Jei mitas miršta, gyvybės netenka ir ritualas, kadangi rituale slypi

21 Nijolė Laurinkienė, „Mito specifika ir jo ryšys su tautosakos rūšimis ir žanrais“ in http://tautosmenta.lt/wp- content/uploads/2013/12/Laurinkiene_Nijole/Laurinkiene_TD_15_1998.pdf žiūrėta [2015-11-19] 22 Naglis Kardelis. Tarp mito ir logo: nusidėvėjusi tikrovė ir tikroviški mito pasauliai. http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7749-naglis-kardelis-tarp-mito-ir-logo-nusidevejusi-tikrove-ir-tikroviski- mito-pasauliai žiūrėta[2015-11-19] 23 Grigorijaus Bondarenkos pokalbis su A. Piatigorskiu „Literatūra ir mitas“ in http://aplinkkeliai.lt/dialogai- polilogai/literatura-ir-mitas/ [žiūrėta 2015-12-02] 24 Grigorijus Bondarenko, op. cit. 25 Nijolė Laurinkienė, op. cit. 26 Gintaras Beresnevičius. Mitas ir ritualas. http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LA00/Gintaras_Beresnevi%C4%8Dius._Mitas_ir_ritualas.LA0602.pdf žiūrėta [2015-12-02] 13 išgyventa realybė, kuri konkretizuojama mite, – teigia O. Widengrenas“27. Ritualai susiję su kritiniais žmogaus ar tam tikros bendruomenės gyvenimo momentais: gimimu, branda, santuoka, mirtimi, sėja ir derliaus nuėmimu, naujaisiais metais. Pereidamas „iš vienos būklės į kitą, žmogus „nepaliekamas vienas“: tai gyvybiškai pavojingos akimirkos, jų metu ritualuose slypintys šventybiniai išgyvenimai leidžia patirti kitokybės paramą, kuri padeda įveikti pavojingą gyvenimo atkarpą. Perėjimas iš vienos būklės į kitą ritualo dėka tampa religiniu perėjimu, pripažįstama, kad žmogaus gyvenimas „iš prigimties“ turįs religinį turinį procesas“28.

Empirinio patyrimo analizė papildo šio darbo analizę, kadangi tiria patirtis suvokiamas per pojūčius, rankiniame audime išreiškiama patirtis daugiausia remiasi pojūčiais. Graikiškojo žodio empeiria reikšmė – patirtis. Empirizmas – pažinimo teorija, akcentuojanti patirties, įrodymų svarbą, suvokimą per jutimo receptorius. Epirizmas teigia, kad pažinimo šaltinis yra patirtis, gaunama per pojūčius, t.y. tai, ką galime jusliškai patirti. Įgyjamos žinios „a posteriori“ – randasi iš patirties. J. Locke pirmasis išdėstė empirizmo metmenis. Jis pažinimą glaudžiai siejo su patirtimis, faktais – be patirties nėra pažinimo. Anot Ž. Jackūno, bendrasis žmogaus patyrimas tai fiksuojantis bendrus, pasikartojančius, pastovius empirinio suvokimo akiratyje atsiduriančių esinių elementus, savybes, ryšius, padedantis individui suvokti jų reikšmę sau ir kitiems. Bendroji žmogaus patirtis kaupiasi kasdienės bei teorinės sąmonės sąvokų, bendrųjų vaizdinių, sprendinių, nuomonių, įžvalgų turinyje. Ž.Jackūnas mano, „kad žmogaus patyrimas susideda iš dviejų dalių: a) individualių patirties dėmenų, perteikiančių empirinį esinių suvokimo kontekstą su jam būdingais atskirybės, individualybės, atsitiktinumo elementais; b) bendrųjų patirties sandų, fiksuojančių bendruosius, pastovius, pasikartojančius empiriškai suvokiamų esinių elementus ir jų ryšius Dėl prasmės klodo, saistančio kiekvieną subjekto sąveikos su objektu aktą, suvokiamo pasaulio reiškiniai individo patyrime atsiskleidžia kaip prasmingi“ 29 . Patirties metu suvokiama informacija gali būti pateikiama „interpretacinėmis schemomis, kurios esinį ar atskirus jo elementus padeda suprasti (interpretuoti), pavyzdžiui, kaip savybę, ryšį ar santykį; kaip daiktą arba procesą; kaip bendrą arba individualią savybę, kaip priežastį ar pasekmę; kaip struktūrą ar funkciją, kaip raidą ar funkcionavimą; kaip dalį ar visumą; kaip žalingą arba naudingą veiksnį; kaip tikslą arba priemonę; kaip kriterijų, matą arba vertinimo, matavimo objektą ir t.t.[...] Interpretacines schemas, jų savitarpio ryšius lemia bendruosiuose patirties dėmenyse susiklostęs ilgaamžis žmonijos pažintinis, vertybinis bei veiklos

27 Gintaras Beresnevičius, op. cit 28 Gintaras Beresnevičius., op. cit 29 Žibartas Jackūnas, op. cit., p. 27 14 patyrimas“30. Bendroji patirtis, lemianti prasmingą asmens santykį su pasauliu, susieja jį su istoriniu sociokultūrinės patirties, praktikos apskritai kontekstu, ir ši sąsaja laikytina principine asmens, subjekto filosofinės sampratos ašimi. W. Benjamin rašė, kad „jutiminis suvokimas keičiasi kartu su žmonijos egzistavimo būdu“31.

G. Hegelis pastebėjo, kad menas yra paradoksalus: jo turinio niekaip neįmanoma atskirti nuo formos. Kad ir kaip gerai suprasime meno kūrinį, kad ir kaip jis mus sujaudins, vos tik pabandysime išaiškinti jo turinį, jo mintį, idėją žodžiais, jis (t. y. tas turinys) neteks savo individualumo ir liks tik primityviu apibendrinimu. Anot, W. Benjamin „meno objektas, turi „gyvenimą po gyvenimo“, kuris stumia jį į istoriją per tradiciją“32.

Pirmas poskyris, skirtas Homero epo herojei Penelopei ir jos audimui, kuris manoma buvo skirtas, laiko sustabdymui bei jo ištęsimui, sulaikymui. Antrasis poskyris, analizuoja Filomelę, jos audimo panaudojimą patirties (tai kas įvyko) išaudimui, įvykio pasakojimui. Trečias poskyris, skirtas audimo varžyboms tarp Arachnės ir Paladės, tarp dviejų sluoksnių, skirtingų jėgų, tarp mirtingosios ir dievybės, apie tai, kas priimtina ir, kas ne, apie tai kas kalbama ir ko negalima minėti.

1.1 Antikos mitų herojės – moterys, suteikiančios audimui egzistencines prasmes

Audimas be idėjos, norimos perteikti reikšmės bei sukauptos patirties, tampa beprasmišku, nuobodžiu, varginančiu procesu, bei naiviu objektu. Kokios patirtys per audimą skleidžiasi Antikoje? Audimas saugo istorijas, kurios perduodamos iš kartos į kartą ir priklausomai nuo laikmečio tendencijų, aktualijų yra įvairiai interpretuojamos literatūroje ir mene.

Kas yra pradžia, kad ir kur ji prasideda? Indijos išminčiai mena, kad jei atrandate siūlo ritinio galą – pradžią, tuomet galite jį išvynioti, jis gali tęstis net kelis šimtus metrų. Kaip išvynioti siūlų ritinį, tai yra kiekvieno asmeninė gyvenimo kelionė33. Buvo tikima, kad nuo pat žmogaus gimimo paskirtą jo lemtį simbolizavo moiros. Hesiodo „Teogonijoje“ išvardijamos Lachesė, Kloto ir Atropė. „Lemtį mite valdo moteriškos dievybės: Anankė, jos

30 Žibartas Jackūnas, op. cit., p. 30 31 John Lechte, Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų. Nuo struktūralizmo iki postmodernizmo (Vilnius: Charibdė, 2001), p. 234 32 Ibid., p. 235 33 Simon Haas The Book of Dharma: Making Enlightened Choices 15 dukterys Moiros (nuo gr. μείρομαι – skirti, teikti) Lachesė – skiriančioji lemtį (gr. Λάχεσίς nuo λαγχάνω „įgauti, skirti“ kaip Skiriančio ji), Kloto - verpiančioji (gr. Κλωθὼ nuoκλώθω „verpti“ kaip žmogaus likimo verpėja) ir Atropė – nepermaldaujamoji (Ἄτροπος nuo τρέπω „sukti, apsukti“ su alfa privativum kaip Nutraukiančioji gyvenimo siūlą), bei Sirenos (nuo σειρέω „išsękinti, išeikvoti“ arba σειρῖάζω „žiburiuoti, žėrėti“), esančios greta žiedinės struktūros mįslingosios verpstės, nulemiančiosios visatos ašies, taigi Anankė tarsi audėja, vaikščiojanti aplink audinį“34. Lachesė paskiria lemtį dar ligi žmogaus gimimo, Kloto verpia jo gyvenimo siūlą, Atropė jį nukerpa35. Norisi įterpti R. Važgėlaitės pateiktą pastraipą iš Platono „Valstybininko“, kuri vaizdžiai iliustruoja, kaip tai vyko:

„Ant tų grandinių galų buvo pakabinta Anankės verpstė, apie kurią sukosi sferos. [...] Iš viso buvę aštuoni velenai, sukišti vienas į kitą; iš viršaus buvę matyti jų visų išsikišę graižai, kurie atrodę tarsi žiedai; jie tarsi sudarę vieną veleną apie verpstės ašį, kuri ėjusi kiaurai per aštuntąjį veleną. [...] Visa verpstė vienodai sukosi apie savo ašį, bet jai sukantis septyni vidiniai žiedai iš lėto sukęsi priešinga kryptimi. [...] Pati verpstė sukosi ant Anankės kelių. Ant kiekvieno žiedo krašto stovėjusi sirena, kuri, sukdamasi kartu su žiedu, dainavusi vieno jai būdingo aukštumo balsu. Jų visų aštuonių balsai sudarę gražų sąskambį. [...] Aplink sirenas vienodu atstumu nuo jų sėdėjusios sostuose kitos trys būtybės, vilkinčios baltais drabužiais, su vainikais ant galvų; tai buvusios Anankės dukros Moiros: Lachesė, Kloto ir Atropė. Jos dainavusios vienu balsu, sutardamos su sirenomis, Lachesė apie praeitį, Kloto apie dabartį, o Atropė apie ateitį. Be to, Kloto kartkartėmis dešine ranka paliesdavusi išorinį žiedą ir padėdavusi jam suktis, Atropė kaire ranka padėdavusi suktis vidiniams žiedams, o Lachesė tai viena, tai kita ranka padėdavusi tai vienam, tai kitam.“„[...] pirmiausia vesdavęs sielą pas Kloto ir pastatydavęs ją po jos ranka ir po jos sukama verpste taip jis patvirtindavęs sielos pasirinktąjį likimą. Palietus verpstę, jis vesdavęs sielą prie Atropės siūlų, kad padarytų nepakeičiamą tai, ką priverpė Kloto“36.

Likimo dievybių ir audimo sąsajos atsiskleidžia ir kitų šalių mitologijoje, tarkime, „romėnų Parkos, vijančios gyvenimo siūlą, islandų nornos (sen. isl. nornar ), kurių garsiausios Urðr „Praeitis“, Verðandi „Dabartis“ ir Skuld „Ateitis“, egiptiečių Neith, rusų rusalkos, lietuvių laumės, kurios verpia, graikų nereidės verpia ir audžia“37. Kartais jos vadinamos “gyvenimo siūlo verpėjos” arba “gyvenimo ir mirties tapiserijos audėjos” bei „tikėjimo

34 Raminta Važgėlaitė. Audimo, kaip tekstą organizuojančio elemento, vaidmuo Platono Valstybininke http://www.zurnalai.vu.lt/files/journals/260/articles/1742/public/100-114.pdf žiūrėta [2015-10-25] 35 Aleksandra Teresė Veličkienė. Ariadnės siūlas. Antikos mitai ir legendos. (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.,1999), p. 157 36 Raminta Važgėlaitė, op. cit., 111 psl. 37 Ibid., p. 112 16 dievaitės”, “likimą lemiančiomis deivėmis“. Panašios idėjos, tikėjimas egzistuoja ir įvairių tautų pasakose, kur verpėjos vaizduojamos įtakingomis ir padedančiomis, įtakojančiomis likimą, kartais kaip pavojingos raganos. Šie įvaizdžiai svarbūs ir naudojami šiandiena: kine, fantastinėje literatūroje bei mene. Verpimas ir audimas siejamas su žmogaus egzistencija, aukštesniųjų jėgų vedimu, globojimu, palydėjimu, išėjimu, kai kiekvienas gyvenimo tarpsnis prižiūrimas tam tikros dievybės. Kaip ir audžiamas audeklas, turįs savo pradžią, vidurį ir pabaigą - trys sekos, trys etapai. Vaikystė, jaunystė, senatvė.

Senovės Graikijoje audimas - moterų aktyvi veikla ir jų kalba. Kaip veiksmas, ir kaip veikla – audimas laikė moteris namuose, jų privačiuose kambariuose (gr. Gynaikonitides). Manoma, kad tokio tipo kambarys buvo gyvenamojo namo gale be privataus išėjimo ar įėjimo. S. Walker užsimena apie tikimybę, kad moterys iš tikrųjų buvo užrakinamos šiuose kambariuose 38 . Uždaryta tarp sienų, privačioje erdvėje, moteris atiduodavo savo duoklę visuomenei, gamindama tekstilę ne tik savo namams, bet ir dovanoms, religiniams aukojimams, duoklei bei prekybai.

Anot K. S. Kruger, graikiškoji literatūra dažnai iliustruoja, kaip austas objektas įkūnija audėjos psichologiją ir audimas kaip veiksmas metaforiškai atspindi moters mąstymo procesą. Kodėl svarbu parodyti moters mąstymo procesą, ir kodėl moterys (išsi)pasakodavo ausdamos? Kaip audimas gali atspindėti moters mąstymą?

Remiantis K. S. Kruger senovės Graikijos laikmečiu moteris neturėjo savo balso visuomenėje, ji negalėjo viešai reikšti savo nuomonės: neturėjo pilietybės ir turėjo minimalią teisę kreiptis į teismą. Labai retais atvejais moteris buvo mokinama skaityti ir rašyti. Anna Bergren (Ann Bergren) teigia, kad „semiotiškai moteris yra audėja“, graikiškoje kultūroje austoji tekstilė yra moterų „kaip tylioji priemonė (dėl jos statuso- buvimo moterimi) prieš žodinį meną“ 39.

Sekant graikiškosios literatūros analize apie audimą S. A. Kruger rašo, „audimas moteriškumo įrankis, jį galima suskirstyti: audimas kaip procesas ir audimas kaip gamyba, gaminio sukūrimas” 40 , reprezentuojantis visiškai skirtingus būdus, su skirtingomis reikšmėmis, idėjomis. Viena dalis orientuota į proceso reikšmę, o kita dalis į produktą; pirmuoju atveju - audimas tampa kalbine metafora, kažkas vykstančio laike, tam tikrą periodą, tuo tarpu audinys, nuaustas daiktas, tampa kažko parašyta metafora, tai kas

38 Kathryn Sullivan Kruger, „The Greek Web: Arachne and Philomena, Penelope and Helen of Troy“ Kn. Weaving the Word. The Metaphorics of Weaving and Female Textual Production (Rosemont Publishing & Printing Corp. 2001), p.54 39 Kathryn Sullivan Kruger, op. cit., p.54 40 Ibid., p. 56 17 nekintama, nepakeičiama. Dažniausiai audimas Antikoje - kasdienybės apeiga. Toliau poskyriuose bus remiamasi istorijomis, kur audimas turėjo kitokią ne tik buitinę reikšmę, ar dovanojimui skirtą paskirtį.

Gaminys arba procesas to meto mituose, legendose ar vaidinimuose dažniausiai funkcionuoja kaip planas: Penelopė audžia ir ardo, taip laimėdama laiko iki Odisėjo sugrįžimo; Filomelei audimas leidžia išsilaisvinti ir papasakoti, kas jai iš tikrųjų nutiko; Klitemnestrai suknelė tampa tinklu, kuriuo ji sugauna Agamemnoną; Medėjos gaminys, išmirkytas drakono kraujyje, nužudo jos priešą Kreusą41.

1.1.1 Penelopė: audimas kaip ištikimybės simbolis

Graikų mitologijoje Penelopė yra Odisėjo žmona ir Telemacho motina. Odisėjas, jos vyras, yra dingęs jau dvidešimt metų: dešimt metų praleido Trojos kare ir kitus dešimt- klaidžiodamas pavojinguose vandenyse, kadangi supykdė dievus. Visą tą laiką Penelopė laukė ir užėmė savo vyro postą. Ji - ištikimos žmonos pavyzdys. Penelopė, apsimesdama, kad visų pirma jai reikia išausti įkapes šešurui. Nakčia ji visą laiką išardydavo tai, ką dieną išaudė. Taip tęsėsi tris metus, kol ją išdavė tarnaitės. Sužinoję jaunikiai nakčia užklupo Penelopę beardančią. Kaip teigia P. Kretshmeras,42 senesniuose mituose jos vardas reiškia “ta, kuri traukia siūlus”, kas susieja ją su senovinėmis jėgomis, kurios kontroliavo atstumą neišaustais siūlais, Likimo Dievaitėmis. Jos atsisakymas nukirpti paskutinį siūlą arba pabaigti audimą, leidžia mums daryti prielaidą, kad taip ji kontroliavo savo vyro Odisėjo gyvenimą.

Graikų literatūroje Penelopė didžiai gerbiama už savo išmintį, taikiai, kantriai, tikėdama ir laukdama savo vyro, ji audė. Audimas čia buvo kaip sąlyga, jos būtinybė ištęsti, laimėti laiko. Anot S. Kruger “jos menas / amatas / amatiškumas yra analogai jos vyro Odisėjo, protingumui. Tris metus ji audė / ardė šermenims (shroud)43 skirtą audinį44 . Motina tavo miela, klastūnė ta neregėta, Metai suėjo treji ir baigiasi štai ketvirtieji, Kai ji vilioja visaip achajų krūtinėse širdis, Viltį duoda visiems, kiekvienam žadėdama ranką, Žinią ji atsiunčia dažnai, o širdy ji geidžia ko kito. Mus suvedžiot negražiai sumanė ji tokia gudrybe:

41 Kathryn Sullivan Kruger, op. cit., p.54 42Ruth Scheuing „Penelope and the unravelling of history“ Kn New Feminist art criticism, sud. Katy Deepwell (Published by Manchester University Press, 1995), p. 189 43 angl. shroud – drabužis arba ilga medžiaga, kuri naudojama kūnui suvynioti, prieš palaidojant mirusįjį. 44 Kathryn Sullivan Kruger, op. cit., p.54 18

Menėj pastatė stakles ir ėmė austi įrietus Didelį, ploną audimą, o mums kartojo kas dieną: „Vyrai mieli, jaunikiai, kurie, Odisėjui pražuvus, Siūlot man ranką, turėkit kantrybę, palaukit, kol baigsiu Austi audimą, kad man nenueitų metmenys niekais, - Įkapes tėvui Laertui, idant, kai moira piktoji[...] Šitiek jis turto sukrovė, o guli dabar be drobulės. Taigi ji, būdavo, sėdi perdien ir audžia audimą, O kai sulaukia nakties – užsidegusi šviesą, išardo45.

Penelopės audžiamas audinys, kuris buvo vizualus ir turėjo savo paskirtį - šermeninis audinys, ir tol, kol ji audė savo audinį, ji laikė veiksmo prasmę sau pavaldžią. Nes, kai tik audinys bus baigtas, ji turės priimti vieno iš siūlomų jaunikių ranką ir širdį. Vizualus darbas dieną ir ardymas naktį, kad sugrįžtum į tą pačią vietą. Kaip taikliai pastebi Barber svarbus Penelopės pasirinkimas austi audinį: „Homero skaitytojai, turėtų žinoti, kad audimas, kuriame nesikartoja motyvas, kur nepasakojama istorija yra darbas trunkantis ilgą laiko tarpą“46. S. K Kruger antrina Barber: „kadangi Homeras niekada nedetalizavo ką Penelopė audė, mes galime tik nujausti, kad jos tekstas, žinia nebuvo svarbi, ir kad procesas čia yra svarbiausioji figūra, kuri apjungia laiką ir amatą“47. Jane Marcus pastebi kad, „Penelopės menas yra darbas, toks kaip moteris gamina maistą, kuris yra suvalgomas, audžia drabužį, kuris sudėvimas, valo namus, kurie yra purvini. Transformacija, kaita labiau nei pastovumas yra lyg meilė šitai estetikai“48. Penelopės pasirinktoji forma, audimas kaip procesas, kaip užlaikymo ritualas, audinys audžiamas, bet neužbaigiamas. Davidas Jongevordas (David Jongeward) pastebi “audimo procesas inspiruoja kitokį, ypatingą santykį su laiku. Ritmingas siūlų klojimas suteikia erdvei keistą judesio jausmą, o gal tekėjimą, kažkokį kitokį laiko suvokimą. Tapiserijos audimo metu, audžiamas motyvas, gimsta pasakojimas. Audžiama idėja tai lyg audimo tinklu bandomas pagauti momentinis vaizdas, jausmas [...]sugautas laike. Ardymas - tai lyg vandens tekėjimas, laiko tekėjimas. Ir tai toks grėsmingas jausmas, lyg kas laiką ardytų”49.

Audimas kaip ir kalba, kuriai reikalingas laikas, kalba turi savo kilmę, ji formuojasi, vystosi, ir yra keičiama laiko, turi nuolatinį savo nesustabdomą tekėjimą. Anot, Maceinos “kalba yra ne žodžių suma, bet visuma, vadinasi, tam tikras organinis vienetas arba tam tikra

45 Homeras. Odisėja 46 Kathryn Sullivan Kruger, op. cit., p. 64 47 Ibid., p. 66 48 Ibid., p. 70 49 Kathryn Sullivan Kruger, op. cit., p. 70 19 struktūra”50 . Kaip ir audimas yra pasakojimo, nešamos žinios, sukauptos patirties, moters vidinės kalbos visuma, struktūra sudaryta iš siūlo, kloto kas dieną, erdvėje, kurioje ji pasirinko būti, arba bent susitaikiusi su jai parinkta būtimi. Ir vienintelis nuoširdus buvimas savimi, buvo kalbėjimas siūline kalba, formuojant audinio kalbą laike. Maceina mini, kad “savąją buveinę arba tai, kur esame, žmogus statosi sava kalba”51. Kaip graikės moterys kalbėjo nebyliai, taip ir lietuvės, ilgą laiką buvusios beraštės, tekėdamos todėl, kad tokia tradicija, tokia moters dalia, per dainas ir audimą įsiprasmindavusios, prakalbėdavusios, išsikalbėdavusios, sukurdavo savo saugią buveinę sau ir savo šeimai. A. Maceina pateikia dar kitokias sąsajas tarp pasaulio suvokimo bei jo įvardijimo: “jei žvilgterėsime į lietuvių kalbą ir mūsiškius spalvų vardus palyginsime su graikų vardais, rasime nuostabią priešingybę. Graikai tos pačios spalvos vardą taiko įvairiems objektams, lietuviai tą pačią spalvą vadina įvairiais vardais pagal objektą. Graikui, kintant objektui, spalvos vardas nekinta; lietuviui, kintant objektui, kinta ir spalvos vardas, nors spalva lieka ta pati. Graikui stipri bei gausi šviesa vienodina spalvas. Lietuviui ta pati spalva kalbiškai įvairėją, kai įvairėją jo objektas. Štai keletas pavyzdžių. Ruda spalva, atsajai imama, yra visur ruda; tamsiau ar šviesiau ruda, bet visados ruda. Tačiau, siejama su tam tikrais objektais, ji gauna vis kitokį vardą. Iš naminių gyvulių lietuviui šuo yra rudas. Gi tos pačios spalvos karvė yra žala, o tos pačios spalvos arklys yra sartas. Niekas Lietuvoje nėra matęs rudo arklio; niekas neavi žalais batais ir nenešioja sartos skrybėlės” 52 . Grįžtant atgal, į audimo pasakojimus, Penelopei svarbus procesas, kuris sukūrė reikšmę bei suteikė laiko tėkmės ištęsimą, pratęsimo jėgą. Audimas – veiksmas, reikalaujantis daug laiko, sugeriantis ir iškvepiantis laiką į kitokią apimtį, suteikdamas jam materiją, moters išaustą kūrinį.

1.1.2 Filomelė: audimas - kalbos raiška

Kitaip audimas naudojamas Filomelės atveju, čia jis atstoja kalbą: “Ir ką gi Filomelei daryti? Sargai saugo ją nuo pabėgimo; storos sienos lyg tvora juosia mažą trobelę; bekalbės lūpos negali parodyti, kas atsitiko. Bet sielvartas turi aštrius užmanymus, ir, bėdai esant protingas planas gimsta. Ji užmeta metimą ant rėmo ir meistriškai ausdama rožinius ženklus ant balto pagrindo, ji pradeda pasakoti savo pasakojimą”53. Tragedija ir audimo atsiradimas mite prasideda kai, po kelerius metus trukusių vedybų Proknė, Filomelės sesuo, siunčia savo vyrą Tereus atgal į Atėnus, paprašyti jos tėvo Pandijono leidimo, kad jos sesuo Filomelė aplankytų ją Thrace. Tereus vos tik pamatęs susižavėjo Filomele, ir negalėjo jai atsispirti.

50 http://maceina.lt/html/kalbosfilosofija.html žiūrėta [2014.10.07] 51 http://maceina.lt/html/kalbosfilosofija.html žiūrėta [2014.10.07] 52 Ibid., 53Kathryn Sullivan Kruger, op. cit., p. 60 20

Gavęs leidimą išvykti, Tereus ir jo žmonos sesuo išplaukė Thrace link. Tuo momentu, kai laivas priplaukė keistą salą, Tereus nusitempė ir išprievartavo Filomelę. Ištikta šoko ir paniekinta, Filomelė pagrasino Tereus, kad ji papasakos, ką jis padarė. Taigi, jis nupjovė jai liežuvį ir užrakino ją trobelėje, aplinkui apstatė sargybiniais; grįžęs namo pas Proknę papasakojo, kad Filomelė mirė kelionės metu. Čia ir prasideda Filomelės kalba per audimą: neturėdama kaip papasakoti, kas jai nutiko, ji sumaniai ir kartu iš beviltiškumo bei nuoskaudos, pasirenka moterišką amatą / meną / ginklą papasakoti tiesą.

Metmenis ji sumaniai į stakles prastutes įsiriečia Ir, purpuriniais ženklais išmarginus baltą audimą, Nusikaltimą išduos54.

Filomelė audžia savo istoriją. Audžia vieną gabalą, ji neatskiria, nesuskaldo pasakojimo, viską pasakoja viename audinyje. K.S. Kruger55 pabrėžia, kad tai lyg simboliškas keliavimas laiku. Jos audimas trunka „vienerius metus“, per šį trumpą laiko tarpą ji turi viską prisiminti, dalykus, kurie jai nutiko, išrašyti juos į audimą ir ištaisyti (simboliškai, nes išaustas audeklas ištaisys, prakalbės ir bus atskleista) tai, kas įvyko. Filomelės audinio reikšmė turi daug skirtingų sluoksnių: tai žinutė ir pasakojimas, tai ir žemėlapis, ir kūnas, kuris buvo pristatytas Proknei, kad Filomelė galėtų būti atrasta ir išlaisvinta. Kai Filomelė nusprendžia išausti savo istoriją, ji pakeičia savo poziciją visuomenėje - vietoj to, kad išliktų tik pasyviu objektu arba kūnu, kuris buvo išnaudotas, išniekintas, ji tampa subjektu, menininke, atrandančia savo balsą ir pasakojančia savo uždraustą istoriją. Ji transformuoja audimą iš nerimto (moteriško) užsiėmimo į reikšmingą (moteriškąjį) veiksmą. Jos uždrausta kalba – audeklas. Kaip pastebi S. A Kruger, įdomu tai, kad kai Filomelei pradėjus austi, vienintelė medžiaga, kuria ji galėjo naudotis, buvo šiurkšti, rupaus, grubaus verpimo vietinė vilna; jos grubumas tampa simboliška tracėnams (istorinė ir geografinė vietovė pietryčių Europoje), ir tai visiškai netinkama medžiaga jos karališkajam statusui. Atėnuose aukštuomenei priklausiusios moterys naudojo liną arba aukščiausios kokybės vilną; šiurkšti, grubiai apdirbta vilna buvo skirta kaimiečiams ir vergams56. Filomelė manoma turėjo ir panaudojo tik dvi spalvas: purpurinę ir baltą. Balta reprezentavo jos moralinę pusę taip pat kaip ir jos kūną, tuo tarpu violetinė spalva simbolizavo jos aukštuomenės statusą taip pat kaip ir jos kraują (kilmę). Purpurinė kartais vadinama „sukrešėjusio kraujo spalva“.57 Šiame kontekste, purpurinė spalva

54 Ovidijus. Metamorfozės. Šešta giesmė. (575-580), 127psl. 55 Kathryn Sullivan Kruger, op. cit., p. 64 56 Kathryn Sullivan Kruger, op. cit., p. 65 57 Adele Coulin Weibel „Two Thousand Years of Textiles: The Figured Textiles of Europe and the near East, New York:Pantheon, 1952, p. 12 21 simbolizuoja jos princesės statusą, bet taip pat reprezentuoja išprievartavimo žymę, jos skaistybę, išdraskytą, nupjautą liežuvį ir kraują, kuris bus pralietas siekiant atkeršyti.

Ištremta ir nebylė, ji audžia savo mintis, jausmus į audinį; būtų galima pasakyti, kad ji įaudžia save, savo pasakojimą, jos kūnas tampa tekstile – tekstu (angl. Text(ile - tekstas). Ir, kai tik darbas nuaustas, tada jis prabyla simboliais, ir turi tarnauti kaip ženklas, kaip žinios nešėjas, labai radikalios, skausmingos koduotės. Čia tekstilinėje išraiškoje, kalboje / audinyje - žinia apie smurtą. Kiekvienas išaustas ornamentas, pasirinkta spalva, turėjo savo koduotę, žinią, burtą ir apsaugą. Kai Proknė, jos sesuo skaito audeklą ir perskaito, suvokia ženklus, Filomelė jau pasiekia savo pergalę. G. Hartman58 teigia, kad “jos balsas yra atnaujintas per meną”. Per audimo mediją ir jos raišką, pasakojimą (kalba), Filomelė išreiškė, sudėjo save – savo nebylumą, savo neviltį ir pyktį – ir subtilioje plotmėje, kaip priminimas energijos, kuri egzistuoja virš / vietoj kalbos. Jos audimas įkūnijo destruktyvią žinią kultūrai, šaliai, kurioje ji perskaityta, ženklai išpainioti, sunaikindami visas prasmes. Kai audinys perskaitytas, jokie žodžiai ar kalba nebebuvo išgirsti. Kai Proknė skaito Filomelės audeklą, ji nutyla, praranda amą. Vėliau, netgi kai Proknės sūnus prašo mamos pasigailėti tėvo, ji negali jo girdėti, jo kalba nebegali perkalbėti audeklo kalbos, ji jau egzistuoja.

Ovidijaus „Metamorfozės“ pristato mums keturias moteriškų darbų / pareigų / vaidmenų rūšis – teikti seksualinius malonumus, austi drabužius, virti valgį, gimdyti vaikus – ir iliustruoja Filomelę ir Proknę kaip pažeidžiamas arba pažeidžiančias per kiekvieną iš šių sričių. Natūralu, kad Filomelė audė, nes jos visuomenėje tai buvo laikoma moters darbu, tiek pat kiek tai buvo privaloma, ir taip kaip tai savaime privaloma daryti. Audimas, kaip veiksmas, ir kaip užsiėmimas negali išgąsdinti Tereuso, arba sumenkinti jo galybės bei jėgos. Bet tai yra audimo rėmas, kuris padeda Filomelei atkeršyti už išprievartavimą, būti išgirstai be kalbos. Audimas šiame mite kaip procesas yra pats taikiausias momentas, veiksmas šiame mite.

1.1.3 Arachnė ir Paladė: audimas kaip amatas ir procesas

Kitas mitas iš Ovidijaus “Metamorfozės” šeštoje giesmėje vaizduoja kovą tarp dviejų moterų: paprastos mirtingosios Arachnės ir dievaitės Paladės59. S. A. Kruger mini, kad tai galbūt pirmas mitas graikų mitologijoje, kur audimas aprašomas taip smulkiai,

58 Geoffrey Hartman „The voice of the Shuttle“: Literature from the Point of View of Literature“. In Beyond Formalism: Literary Essays 1958-1970, 337-55. New Haven and London: Yale University Press, 1970, psl. 351 59 Paladė – graikų deivės Atėnės (romėnų Minervos) pravardė. Ovidijus. Metamorfozės. Šešta giesmė. 112 psl. 22

įsigilinant į kiekvieną veiksmo detalę, ir detaliai aprašo metodus, kaip galbūt buvo audžiami audiniai, ar kuriamas „vulgares arba prastasis menas“ Antikoje:

Taigi be gaišto abi viena prieš kitą sustoja, Stato dvejas stakles ir metmenis tampriai įriečia. Velenas riša stakles, o metmenis praskiria nendrė, Ataudus šauna šeiva, pritrinta ant virbalo smailo, Pirštai pataiso vikriai ir, metmenis dailiai įleidę, Primuša juos dantimis, tvirtai įstatytais į skietą. Skubinas pluša abi, aukštai pasikaišę drabužį, Rankom mosuoja guviai ir per paskubą vargą užmiršta60 .

Proga šios scenos veiksmui atsirasti buvo Arachnės mestas iššūkis Paladei, kuri būdama talentinga audėja ir audimą pavertusi meno forma, pasiskelbė esanti geriausia šalyje: „[..] Ne aukšta kilme garsėjo Arachnė, ne padėtimi, o savo menu“61. Tokiu savo pareiškimu supykdžiusi Paladę, bei pažeminusi ją, kaip savo mokytoją. Arachnė meta išūkį Paladei sakydama: “galim varžytis abi. Nugalėta su viskuo sutiksiu“62. Paladė priima iššūkį ir abi moterys – dievaitė ir mirtingoji – pradeda austi: „audžiamas ten audinys iš purpuro siūlų plonyčių, atspalvių taip švelnių, jog vos tegali pastebėti“ 63 , „aukso siūleliais lanksčiais, įaustaisiais rankų vikriųjų, purpuro audinyje išrašomos pasakos senos“ 64 . Kai varžovės pabaigė, pasakojimai su smulkiausiomis detalėmis atsiskleidė jų audiniuose. Paladės audinys vaizduoja “Olimpijos galybę, jėgą” su labai aiškiu įspėjimu bei to pavaizdavimu kiekviename audinio kampe, kad kas negerbė įstatymų, grasino dievams, buvo nubausti: „kad šlovės varžovė iš pavyzdžio aiškiai suprastų, atpildo kokio sulauks už drąsą, šitaip įžūlią, ketverias rungtynes kampuos keturiuos ji įaudžia [...] šiandien snieguoti kalnai, anuomet – žmonės mirtingi, drįsę dievų amžinų ir galingų vardus prisiimti“65. Tuo tarpu Arachnės audinys aiškiai išreiškia protestą prieš Olimpijos dievų moterų seksualinį išnaudojimą; tam tikslui, savo pasakojimui papasakoti ji naudoja likimus moterų kaip Europa, Asterija, Leda, Alkmenė, Danaja, kurios dievų aukomis tapo. Kova tarp Paladės ir Arachnės, kaip rašo J. Hillis Miller, “produktas - kritikuojamas už savo tobulai išreikštus ženklus meno formoje, tobulai

60 Ovidijus. Metamorfozės. Šešta giesmė (53-60), 113 psl. 61 Ibid., šešta giesmė (7-8), p. 112 62 Ibid., (25) p. 112 63 Ibid., (61-62), p. 113 64 Ibid., (68-69), p. 114 65 Ibid., (83-89) psl. 114 23 reprezentuojantis tikrovę […]jos autorius turi būti nubaustas už jos reikšmę” 66, kadangi ji kvestionuoja kultūrą, jos “Simbolius”67.

Daugelis kritikų rašo, kad Arachnės mitas gali būti kitaip interpretuojamas, ne kaip kova tarp Dievų ir paprastųjų mirtingųjų, bet kaip reprezentuojantis feministinę poziciją, Arachnė yra šios pusės atstovė, prieš dominuojantį vyriškąjį pasaulį, kurio atstovė - Paladė. Ovidijus, kaip mano S. A. Kruger, pritaria abiems interpretacijoms. Remiantis feministiniais rašto darbais, Paladė reprezentuoja patriarchalinę prerogatyvą. Ji, Dzeuso kūrinys, kuris “išsiskleidė, gimė be motinos iš savo tėvo galvos, kaip malonumo fantazija”. Ji ženklina “pseudo moterį, kuri pasakoja pasakojimą teisingai[...], kad pasipriešinimas, hierarchijai ir valdžiai yra beprasmiškas” 68 . Arachnės pasirinkimas per aštuonioliką suvedžiojimo, išdavystės scenų, portretuoja dievus Jupiterį, Neptūną, Febą, Saturną ir Liberį, ji lyg komentuoja, drąsiai apnuogina Dievų išdavystes, ir parodo, kaip jie brutaliai išnaudoja, paniekina mirtinguosius, ypatingai moteris. Kadangi Paladę taip supykdo Arachnės audinys, ir todėl, kad tos pačios temos vaizdavimas ir interpretavimas, labai skyrėsi nuo jos kūrinio temos, mes galime spėti, bei nujausti, Paladės pykčio priežastis. Kadangi Arachnės audinys nevaizdavo idealių mirtingųjų gyvenimo, jų protėvių linijos ir neišaukštinto Dievų globojimo. Paladė giliai įžeista dėl Arachnės audinio, kadangi žinia, kurią nešė jos darbas, buvo autoritetų, valdžios smerkimas, dominuojančios kultūros pažeminimas.

Taip pat akivaizdus skirtumas ir audinių kraštuose. Paladė „pakraščius audinio to taikos alyvų šakelėm apvedė (toks paprotys). Jos medis užbaigė darbą“ 69 . Alyvuogės simbolizuoja vaisingumą, derlingumą, vainikas iš alyvuogių buvo pagarbos ženklas tiems, kurie ištikimai tarnavo Atėnų miestui. Kaip miesto globėja, Paladė padovanojo alyvuogių medį kaip simbolį miestui. Tuo tarpu, “audinio galą gražiai atraitytas apvadas puošia, gėlės išaustos jame tarp gebenės virkščių raizgiųjų70“. Gebenės medžio simbolis, kuris audžiamas siauru kraštu Arachnės audinyje, simbolizuoja Dionizą. „Graikiškai jis vadinamas cissos” reiškė mintį, ketinimą, transformuotas iš jaunos šokėjos, kuri mirė prie Dionizo kojų dėl džiaugsmo pertekliaus: “Dievas buvo taip sujaudintas, pamalonintas jos šokio, kad jis pavertė jos kūną – gebene (medžiu)”71. Dionizo ženklo reikšmę Arachnė priskiria sau. Paladė save išreiškia pagrindine globėja, audimo meno išradėja – alyvuogė kaip pagarbos ženklas, reikalaujantis pripažinti jos galybę, o Arachnė įrodinėja, kad jos audimo savybės,

66 J. Hillis Miller, Ariadne‘s Thread: Story Lines, New Haven and London:Yale University Press, 1992,psl. 82 67 J. Hillis Miller op. cit., p. 82 68 Joplin, Patricia Klindienst „The Voice of the Shuttle is Ours“, Stanford Literature Review 1, spring 1984, psl 25-53 69 Ovidijus. Metamorfozės. Šešta giesmė (101-102), p.114 70 Ovidijus. Metamorfozės. Šešta giesmė (127-128), p.115 71 Ovidijus. Metamorfozės. Šešta giesmė, p.115 24 meistriškumas atsirado jos pačios “kūne” taip kaip gebenė, taip kaip voras, kuris pats daro siūlą. Paladė „negalėjo pripažinti tobulo Arachnės darbo”. Kaip rašo Ovidijus “Nei Paladė pati, nei Pavydas negali niekaip išpeikt”72. Jeigu meistriškumas yra iššūkis, Arachnė pralenkia ir nugali Paladę, jos audinys yra tik simbolinis, ne realistinis. Paladės pyktis kyla dėl to, kad mirtingosios Arachnės laimėjimas pasiektas tiesiog jos meistriškumo dėka, kylančio iš jos pačios. Sunaikindama Arachnės audinį Paladė įrodo, kad tai yra laikina, mirtinga, taip kaip ir pati Arachnė, ir paversdama ją voru, kuris „metmenis leidžia dabar ir audžia kaip audus audimą“73 , bei simboliškai sumenkindama jos audimą iki tuščio proceso, taip pat Paladė išbraukia, pašalina Arachnės balsą, jos vietą visuomenėje. Paladė sunaikina audinį, kadangi ji įniršusi. Kai ji suplėšo kūrinį, suduoda su šaudykle savo varžovei keturis kartus. Arachnė „ta, nelaiminga, iškęst nevaliojo ir drąsiai sau nėrė kilpą ant kaklo, tačiau jos pagailus Paladė atleido“74 , lyg parodydama, kad ji pasirenka geriau mirti, negu pripažinti, nusilenkti Paladės galybei, valdžiai (netgi kai pasikorimas reiškė negarbingą mirtį šioje visuomenėje). Paladės pyktis nenumalšinamas, todėl ji atgaivina Arachnę tik dėl to, kad paverstų ją voru ‚gyvenk, bet pakibus ore, nelaboji. Ištarmę tokią kaip tau, idant ateitim nesikliautum“75 .

Apibendrinant tris pasirinktus mitus bei jų herojes, susijusias su audimu, Penelopė audimą naudojo kaip procesą, suteikdama jam reikšmę sulaikyti, ištęsti, sustabdyti laiką. Filomelei audimas buvo jos idėja / kalba, tik per audimą ji galėjo prabilti, papasakoti savo dalią. Paladė ir Arachnė, abi meistriškos audėjos, pasitelkusios audimą iliustravo savo idėjas, rodė savas galias.

2. ANTIKOS MITŲ TRANSFORMACIJA AUSTINIUOSE ŠIUOLAIKINIO MENO KŪRINIUOSE

Šiame skyriuje analizuojami šiuolaikiniai menininkai, kurie savo kūryboje remiasi mitologija ir audimu, jų interpretacijos, pasakojimai mitų tematika. Ar Antikos mitai aktualūs šiandienos mene?

72 Ibid., 73 Ibid., (144-145) p. 115 74 Ovidijaus (134-135) p. 115 75 Ovidijaus (134-135 (136-137) psl. 115 25

2.1 Brazilų menininkės Tatianos Blass instaliacija: „Penelopė“

Menininkės Tatianos Blass instaliacija "Penelopė", sukurta 2011 m., susideda iš raudono kilimo, staklių, vilnos ir specialaus kiliminio siūlo dar vadinamu „chenille“.

1 il. Instaliacija ”Penelopė“, Tatiana Blass, 2011

Instaliacija buvo specialiai sukurta Morumbi koplyčiai San Paule Brazilijoje (Chapel of Morumbi in São Paulo, Brazil), mieste, kuriame gyvena ir kuria pati menininkė. Parodos pavadinimas referuoja į Homero poemą „Odisėja“. Darbas sudarytas iš 14 metrų ilgumo raudono kilimo, patiesto nuo koplyčios įėjimo ir besitęsiančio iki pagrindinio altoriaus vietos, kur jis baigiasi ir yra pritvirtintas prie rankinių audimo staklių. Rankinės audimo staklės tampa koplyčios centrine altoriaus dalimi76.

Sudaromas įspūdis, kad kilimas vis dar audžiamas, procesas tebevyksta. Bet čia pat mes matome, kad už audimo staklių siūlai, chaotiškai susipainioję bei įvairiai suraizgyti, susikryžiavę lyg nepavykęs metimas, kuris nusitęsia per pastato sienose esančias skyles į lauką. Raudonieji siūlai apraizgo visą muziejaus sodą, lyg užgrobdami, apsigyvendami šiame plote. Jie kuria savo laiką, jie turi savo procesą, kurio „greitai akiai“ nesimato. Šis procesas sukuria dviprasmišką judėjimą tarp konstrukcijos ir dekonstrukcijos77. Čia menininkė palieka žiūrovą svarstyti ar darbas vis dar audžiamas, ar jis išardomas, viskas atrodo lyg sustabdyta darbo procese, kaip ir Penelopės žaidimas su laiku, nuolatinis besitęsiantis procesas.

76 Asmeninė Tatianos Blass svetainė http://www.tatianablass.com.br/obras, žiūrėta [2015-12-02] 77 http://design-milk.com/penelope-by-tatiana-blass/ 26

Sėdėjimas prie audimo staklių leidžia manipuliuoti laiku, kuris matuojamas audžiamo audinio ilgumu, mirties audeklu. Sėdėjimas prie staklių tai lyg atpildo momentas. Išardymas jį grąžina atgal. Penelopė kontroliuoja vyksmą / būti išleistai už vyro audimo procesu: ausdama ir ardydama, taip ji pasakoja savo istoriją, taip ji kuria ją. Semantinė audimo žodžio reikšmė yra kalba ir pasakojimas. Instaliacija įkūnija laiko sunaikinimą, kaip valdžios perėmimą, savotišką perėjimą iš vienos būsenos į kitą. Menininkė Tatiana Blass cituoja Penelopės pasakojimą ir situaciją, bet kartu pratęsia istoriją toliau, palikdama laikui perimti istorijos tęsinį. Audimo staklės su audžiama medžiaga. Audimo rezultatas ne tik laimi laiko, bet ir nurodo tvarką, tradiciją. To meto Odisėjaus moterys visos audė nuo Helenos iki Kirkės bei Kalipsės, tai nebuvo tik atsitiktinumas, laiko reikalaujanti audinio gamyba buvo neišvengiamas pastovus ir nuolatinis procesas. Tai buvo moterų darbas, išrastas pačios deivės Atėnės78 .

2 il. Instaliacija „Penelopė“, Tatiana Blass, darbo fragmentas

Menininkės instaliacijoje sukurta interjero ir eksterjero dichotomija. Viduje staklės, kilimas ir siūlai, išeinantys per izoliacines angas sienoje. Lauke raudonas peizažas, siūlai persipynę ir apipynę augalus, kai kur net suvaržydami juos, lyg norėdami pavergti, eiti prieš jų valią. Penelopė turėjo sukurti laiką. Tai ji daro ardydama. Lyg atsukdama laiką, naikindama taisykles. Penelopės pasirinktas metodas austi dieną ir ardyti naktį išreiškia kiekvieno

78 http://marialenacarr.com/2014/02/27/penelope-manipulated-time-fairy-tale-installation-tatiana-blass/ 27 menininko „atelofobiją“ 79 , tai taip pat imituoja ir atkartoja epo kūrimo metodą. Tai improvizacijos menas, epinė poezija prasideda ir baigiasi, kai yra atliekama. Kadangi tai žodinis performansas ir yra improvizuojamas, sunkiai pakartojamas taip pat, kaip ir epas neturi pabaigos („telos“)80. Tas nuolatinis judėjimas, neužbaigtas (gal užmirštas), sustabdytas kūrimo momente. Tai lyg Penelopės audžiama drobė, kuri nuolat audžiama, nuolatiniam vyksme, bet niekada neužbaigta. Skirtingai nuo žodinio performanso, audimas yra vietos menas su specifinės vietos apribojimais81.

Tatianos Blass instaliacijoje nėra drobulės. Matome raudoną kilimą, lyg gulinčią citatą, primenančią apie pralietą jaunikių kraują. Raudona spalva turi daug reikšmių 82 . Douglas de Freitas pastebi, kad menininkę inspiravo parazituojantys augalai (cipo-chumbo). Parazitinis augalas, kuris plečiasi ir apsivynioja apie kitus augalus, pastatus, taip pavergdamas, užvaldydamas aplinką. Taip kaip ir jaunikiai Homero „Odisėjoje“ lėbauja ir švaisto Odisėjo turtą, bei siekia užgrobti, pavergti jo žmoną, turtus, visuomeninę padėtį. Menininkės instaliacija visiškai kitaip atrodo po šešių mėnesių, parazituojantys augalai ima viršų, jie lėtai slepia raudonąsias siūlų užuolaidas83.

79 Atelofobija- netobulumo, savo trūkumų baimė 80 Telos – gr. žodis reiškiantis pabaigą. http://dictionary.reference.com/browse/telos 81 http://www.rosetta.bham.ac.uk/issue_13/beck_metapoetics.pdf 82 Raudona spalva simbolizuoja ugnį, saulę, šilumą, energiją, jėgą, narsą, pergalę, revoliuciją, tragediją, kraują (kankinių, budelių spalva), suvereno galią (karalių, kardinolų, didikų, dievų spalva), jaunatviškumą ir vyriškumą, gėrį ir džiaugsmą, aistrą ir erotiką, meilę ir neapykantą, turtą ir laimę. Raudona spalva naudojama magijoje, heraldikoje, taip pat informacijoje – draudimo, pavojaus ženklas „stop“. Juozas Adomonis. Nuo taško iki sintezės. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai. 2008 83 http://marialenacarr.com/2014/02/27/penelope-manipulated-time-fairy-tale-installation-tatiana-blass/ 28

3 il. Instaliacija „Penelopė“, Tatiana Blass, fotografuota po šešių mėnesių nuotraukos dešinėje

Apibendrinat Tatianos Blass instaliaciją „Penelopė“, kur audimas yra statiškas, veiksmas sukuriamas iliuziškai, audimo staklėmis, jų būvimas erdvėje. Lyg citata apie nesibaigiantį darbą, nenuaudžiamą audinį, bet bėgantį laiką. Laikas jungia mitą ir instaliaciją, gal skirtingai, Penelopei tai buvo priemonė tikslui pasiekti, tiesiog sulaikyti laiką, o Tatiana lyg parodo laiko tėkmę, kaip judesį, lyg statišką, nežymiai kintantį, nematomai judantį, tai parodoma per paliktą instaliaciją bei jos užfiksavimą praėjusius šešiems mėnesiams. Lyg pakibęs klausimas: kas mes esame šioje laiko kaitoje, ką mes darome su laiku, kokiame laike esame? Ar laikas mus pasiglemžia?

2.2 Kanadietė Ruth Scheuing: Penelopė – menininkė, audėja, draugė

Kita menininkė, kurią inspiravo Homero epo „Odisėja“ herojė Penelopė yra Ruth Scheuing, gyvenanti Vankuveryje, Kanadoje. Straipsnyje „Penelopė ir ardomoji istorija“ ji rašo: „Ankstyvasis Graikijos laikotarpis mane domina, kadangi jame atsispindi bei parodomas besikeičiantis požiūris į moterį, jos darbus – audimą nuo pirmykščių deivių, kurios verpdamos kuria gyvenimą, dar buvo vadinamos Likimo deivėmis, kurių bijomasi dėl jų galios verpti, išmatuoti ir nukirpti „gyvenimo siūlą“84. Penelopė turi meluoti atlikdama savo užduotį. Todėl menininkė nutarė patyrinėti specifinius atvejus, kur tekstilė turi svarbią rolę mituose arba pasakojimuose Vakarų kultūroje, ypatingai ankstyvuosiuose graikų mituose. „Tam, kad suprasčiau daugiau, kaip graikų vertinga sistema buvo įdiegta Vakarų kultūroje. Todėl Penelopė tapo pagrindine figūra man, bet ne kaip herojė. Mano susidomėjimas istoriniais šaltiniais palaipsniui įgavo svarbesnį ir gilesnį pagrindą mano kūryboje. Dabar aš galvoju apie Penelopę, kaip apie tikrą žmogų, menininkę, audėją ir draugę“85.

Anot Ruth, Penelopės veiksmas arba ne veiksmas istorijos moksle buvo interpretuojamas labai skirtingai. Jos atsisakymas nukirpti paskutinį siūlą arba pabaigti darbą suteikia prielaidą, kad ji kontroliavo savo vyro Odisėjo gyvenimą. Jos veiksmas neatrodo toks herojiškas, kaip jos vyro Odisėjo, kuris kariavo Trojos kare, bet tai ji, kuri laimėjo nepraliedama kraujo. Ruth Scheuing pradėjo demontuoti, narstyti vyrų kostiumus. Traukė siūlus siekdama sunaikinti egzistuojantį raštą arba struktūrą, keldama sau tokius klausimus: „Visada galvojau, kaip rožinis dryžuotas vyriškas kostiumas atrodys be rožinių linijų rašto dalies? Koks to tikslas? Kas tai žino?“86. Menininkė pasakoja „pradėjau dar atidžiau tyrinėti Penelopę, jos aplinką ar ji tikrai visada ausdavo tą patį raštą ar motyvą. Kas nutikdavo, kai ji išardydavo vieną per dieną nuaustą motyvą. O gal ji audė kiekvieną dieną skirtingus darbus, gabalus, joks vyras to nebūtų supratęs. Jie tiesiog laukė gaminio užbaigimo, todėl jiems nerūpėjo audžiamas audeklas. Ar procesas gali būti viskas, o produktas niekuo? Ar ji tada tikėjo, manė, kad ji kontroliavo Odisėjo gyvenimą ausdama? Niekas pasakojime nenurodo į tai. Ar Penelopė tikėjo Likimo Deivėmis? Ar ji žinojo jas kaip legendas, kaip mitines figūras ar ji tikėjo jomis 87 . Ruth domina drabužiai, kuriuos sugretina su žmogaus oda, ar jie projektuoja vidų taip pat, kaip ir išorę. Išardydama vyriškus kostiumus ji bandė atrasti, išanalizuoti „raštą arba principą“, kaip tai buvo sukurta. Išardytieji kostiumai, grafiniai

84 New feminist art criticism edited by Katy Deep‘Well. Critical strategies (Manchester University Press, 1995). Ruth Scheuing. Penelope and the unravelling of history, p.188 85 Ibid., p. 188 86 Ibid., p. 192 87 Ibid., p. 193 30 iškarpų kontūrai tampa matomi, jų (loginė struktūra) loginė kalba. Lekalas, rankovės iškarpa yra dažniausiai panaši ir atpažįstama kiekvienam iškarpų siuvėjui, meistrui-konstruktoriui. Menininkė klausia savęs: koks skirtumas tarp plokščios iškarpos ir rankovės, matomos rankos ir rankos, kuri yra po oda. Kaip jie įtakoja vienas kitą?88.

3 il. Instaliacija „13 vyrų arba Penelopė II“, Ruth Scheuing, 1989

Šiuo darbu Ruth Scheuing kvestionuoja įtakas, struktūrines galias, moters ir vyro tarpusavio santykius, kurie akivaizdūs drabužiuose, kuriuos mes dėvime, kartu lyg komentuodama bei keldama klausimus apmąstymui, kaip mes suvokiame ir konstruojame savo pasaulį. Menininkė atkreipia dėmesį, kad „ir kalboje naudojame daug tekstilinių išsireiškimų, ne tik metaforiškai, bet ir kasdienėje kalboje. Yra sakoma visuomenės „socialinis audinys“, kurį mes norėtume perausti, arba kitas posakis „gyvenimo siūlas“. Mūsų gyvenimai tampa „suausti“ su žmonėmis aplink mus, o kartais mes traukome, supainiojame arba nukerpame mus siejančius ryšius“89.

Kitas darbas - Ruth Scheuing ir March Patch „Penelopė“ kūrinio instaliacijos ir performanso „Interviu su Penelope“.

88 http://www.ruthscheuing.com/suits_1990-94.html 89 Ruth Scheuing: Anatomy of the Suit/Geometry of the Body, Textile Museum of Canada Digital Threads http://www.digitalthreads.ca/en/exhibition.cfm?id=idt1993_3ana_i9&theme=myth žiūrėta [2015-12-02] 31

4 il. „Penelopė“, performansas Ruth Scheuing su March Patch, 1990 Performanso metu menininkė skaitė savo pačios parašytą interviu su Penelope. Citatos iš interviu: Ruth: „tyrinėju ir domiuosi tavąja istorija daug metų. Skaičiau apie tai daugelyje knygų, bet neradau atsakymų į savo klausimus. Bet dabar, kai aš tave radau Penelope galiu kalbėtis su tavim, kaip audėja su audėja, taigi kalbėtis audimo staklėmis“. [...] Penelopė: „mano jėga kaip moters ir audėjos jėga atsirado (gimė) dirbant, bet ne sąmoningai apie tai galvojant [...] aš tiesiog susikoncentravau užduočiai darant dieną ir perdarant naktį, niekada nesibaigiančiu ritmu, taip aš galėjau fokusuoti savo dėmesį ir disciplinuoti save darbui metai iš metų [...]. Grožio kūrimas ir iškūrimas abu procesai sudėtingi besikeičianti istorija, besikeičiantis audimas visada naujas. Visada nepadarytas“90 . Kitas mitas, kuriuo Ruth remiasi bei savaip interpretuoja savo kūryboje yra Ovidijaus „Metamorfozės“ Arachnės ir Paladės dvikovos istorija. Verpti pasakojimą. Austi istoriją. Verpimas ir audimas yra greta vienas kito, kaip metafora ir pasakojimas. Vorai audžia tinklą sugauti savo aukai – taip pat ir menininkas, arba pasakotojas turi tikslą „sugauti“ žiūrovo ar klausytojo dėmesį. Sukurti kūrinį, tai papasakoti pasakojimą, kuris užburtų, paveiktų ar sukrėstų. Šiam tikslui ji naudoja žakardines stakles ir audžia žodžius. 18 sakinių, posakių, 18 vienodų audeklų su skirtingomis reikšmėmis, tekstais, keletas jų; Tekstas kaip tekstilė: menininkė klausia: ar mes galime įausti tiesą ir melą, kokios medžiagos, koks raštas

90 Penelopės tekstai, asmeninė Ruth Scheuing svetainė http://www.ruthscheuing.com/Penelope_text.html žiūrėta [2015-12-02] 32 reprezentuoja tiesą? Ar tai bus permatomas ar auksinis, o gal juodas ar baltas audinys? Verpti pasaką. Austi tinklą iš melo ir tiesos: buvo senas paprotys, verpimo ar audimo metu buvo sekamos pasakos, kuriamos istorijos, ypač, kai moterys dirbo kartu, todėl daug kur pasakose dominuoja mergelė kaip verpėja, ir kaip ji verpdama sugavo savąjį kunigaikštį. Išpainioti istoriją: audimas turi svarbią rolę, savybę - iliustruojant pasakojimą.

5 il. „Arachnė“, Ruth Scheuing, 1995

6 il. „Arachnė“, Ruth Scheuing, garso takelis Arachnės istorijos skaitymai įgarsinta kartu su kompozitoriumi Marc Patch, balsai – Janis Bowley ir Sandy Vida, 1995

7 il. „Arachnė“, Ruth Scheuing, 1995

8 il. „Arachnė. Susipainioti audeklo žiniose“ (To Entangle The Fabric of Knowledge), Ruth Scheuing, 1995

Apibendrinant, Ruth Scheuing savo kūryboje transformuoja mitus ir kvestionuoja ar tikrai pasikeitė situacija moterų atžvilgiu, kas yra būti moterimi šiuolaikinėje visuomenėje? Kokia jos padėtis? Iliustruodama mitą apie Penelopę ji neaudžia, nenaudoja rankinių staklių 34 audimo, ji ima fabrikinį gaminį, vyriškumo / elito simbolį – kostiumą ir jį dekonstruoja, ardo, lyg ieškodama savasties, o gal esmės, kas diktuoja, kuria taisykles? Remdamasi istorine patirtimi menininkė kuria šiandienos istorijas, kuria pasakojimą kartu su Penelope, kaip Ruth sako, „ji man tapo artima bičiule“.

2.3 Amerikietė Mary Grisey: dekonstrukcijos procesai ir metamorfozės

Mary Grisey kilusi iš San Francisko, Kalifornijos, šiuo metu gyvena ir kuria Toronte, Kanadoje. Svarbiausias menininkės kūrybos elementas - dekonstravimas ir iš viso to iškylanti transformacija: metamorfozės, kurios atskleidžia kūno ir sielos griuvėsius bei grožį. Menininkė sakanti: „suderamumas - procesas, kuris apima tiek darymą, tiek perdarymą. Kūrybos energija keliauja į mano medžiagas, po to seka natūralus arba dirbtinai imituotas dekonstrukcijos procesas“91. Su atradimo sluoksnių intencija, per likučius, gedimą, irimą, menininkė narplioja, degina, lupa, suraižo savo darbo dalis, ant griuvėsių kurdama savąjį grožį. Meninėje praktikoje ji naudoja daugybę natūralių medžiagų, dažniausiai liną, sizalio virves ir dažus, kurie skleidžia aštrų kvapą, kuris pažadina bei aktyvina uoslės organus. “Aktyvus, sodrus, kartais šleikštus kvapas man padeda sukurti aktyvią aplinką labiau nei statinė instaliacija“92.

Mary Grisey kūrybos inspiracijos šaltinis mitologija, metamorfozės, griuvėsiai ir entropija. Mary sako, kad: “kaip ir griuvėsiai mano darbai yra tik likučiai to, kas kažkada buvo visuma“93. Užklausta apie inspiraciją, ji sako, kad senoji mitologija ir literatūra yra pastovūs šaltiniai mano kūrybinėje praktikoje. Mitais menininkė susidomėjo dar būdama maža, polinkis į mitus išliko iki šiol, todėl jos darbai linkę iliustruoti juos. Labiausiai Mary domina mitologiniai šaltiniai, kuriuose rašoma apie moterį ir audimą. Mary mano, kad tekstilė pasakoja istorijas, išlaiko atmintį ir turi istoriją. Menininkei svarbi fizinių ir metafizinių reikšmių jungtis.

Apie kūrybinį procesą: „pirmiausia padarau, tada perdarau, išardau, išnarplioju, demontuoju, panaikinu“ 94 . Mary darbas studijoje visada yra performatyvus veikimas. Siekimas sukurti ir tada panaikinti kūrinį, jai suteikia laisvę, sugriauti tai, kas yra nauja, ir suteikti istoriją kūriniui - istoriją per jo demontavimą. Darbo procesas yra intuityvus ir neatidėliotinas, bet yra daug sudėtinių dalių per kurias sukuriamas galutinis darbas. Rankų

91 Asmeninė Mary Grisey internetinė svetainė http://marygrisey.com/news.html žiūrėta [2015-12-02] 92 Mary Grisey, interviu Adriana Villagran http://www.venisonmagazine.com/mary-grisey.html žiūrėta [2015- 12-02] 93 Ibid., 94 A Conversation with Mary Grisey. The Physical and Spiritual. Interview // Mary Grisey. http://www.steadfastarte.com/interview-mary-grisey/ žiūrėta [2015-11-20] 35 prisilietimai, anot menininkės, yra labai svarbūs audimo konstrukcijoje ir jo kai kurių dalių iškonstravime.

Darbas „Moirų atsiminimas“ (Relic of the Morai, 2013), su šiuo darbu autorė rodo savo susidomėjimą kūno trumpalaikiškumu ir dvasingumu.

9 il. „Moirų atsiminimas“, Mary Grisey, 2013

Darbas remiasi trimis likimo deivėmis: Kloto, Lachesė, Antropė. Kaip teigia menininkė, „manoma, kad šios trys moterys kontroliavo „siūlą“ - kiekvieno mirtingojo gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Darydama šį darbą, audžiau raštą, po to kai kurias dalis ardžiau, taip referuodama į metaforą „kontroliuoti gyvenimo siūlą“95 .

Kitas Mary Grisey kūrinys, pavadinimu „Studija Erui“ (A Study for Er, 2013), yra inspiruotas Platono „Valstybės“ Ero mitu. Šiame mite kareivis Er miršta kovoje, toliau istorija tęsiama apie tai, kas jam nutinka po mirties, vėliau atgyja ir pasakoja, ką jis matė ir išgyveno. Darbo sukūrimui menininkė naudojo savo kūno formas, atliedama gipse, gautą formą suvyniojo į rankų darbo audimo lininį audinį. Tuščiavidurė kūno forma simbolizuoja fizines savybes ir kas lieka mirus žmogui – kūnas. Su šiuo kūriniu autorė kelia klausimą bei ieško atsakymų, kur siela ar dvasia keliauja?

95 Mary Grisey. Interview by Adriana Villagran http://www.venisonmagazine.com/mary-grisey.html žiūrėta [2015-11-20] 36

10 il. „Studija Erui“, Mary Grisey, 2013

10 il. „Studija Erui“ darbo fragmentas, Mary Grisey, 2013

„Drobulės“ darbas sukurtas 2014 m. Šį darbą galima tik interpretuoti, menininkė niekur nepateikė kūrinio aprašymo ar nuorodos į mitologinį šaltinį. Šio darbo pavadinimas mus kreipia Penelopės link, bei jos audžiamo audinio, šermenims skirtos drobulės. M. Grisey „Drobulės“ lyg atspindi dieną ir naktį, baltą ir juodą, gyvenimą ir mirtį, audimą ir ardymą, tekėjimą ir stabdymą...

11 il. „Drobulės“, Mary Grisey, 2014

Savo kūryboje Mary renkasi medžiagas tokias kaip plaukai, kailis, marlė, medvilnė, sizalis, dažai ar lateksas, kadangi šios medžiagos sufleruoja, suteikia aliuziją, kad kūnas - pirminės būsenos būtis.

Apibendrinant Mary Grisey kūrybą, mitologija jai svarbus inspiracijos šaltinis, beveik visi jos darbai turi sąsajas su mitologija, praeities šaltiniais, čia aprašyti tik keletas jos kūrybos darbų, kurie tiesiogiai susiję su audimu. Audimas jos kūryboje dažniausiai papildomas elementais kaip garsu, kvapu. Jos kūriniai analizuoja egzistencinę tematiką; kūno trumpalaikiškumą, kas atsitinka, kai kūnas miršta, kur keliauja siela ir panašiai. Netgi jos pasirinkta vaizdavimo forma atrodo lyg senienos, liekanos, kažkas pamesta, pamiršta, bet gyva atmintyje.

2.4 Bahamietė Janine Antoni: miegas ir audimas

Janine Antoni gimė 1946 m., Freeporte, Bahamuose (Freeport, Bahamas). Dabar gyvena ir kuria Niujorke, Amerikoje. Vienintelis jos darbas susijęs su audimu yra instaliacija- performansas „Miegas“ (Slumber), sukurtas 1993 m.

12 il. Instaliacija ir performansas „Miegas“ Janine Antoni, 1993

Tai ritualas tarp sapnavimo ir budimo, tarp darbo ir svajonių darbo. Antoni miega galerijoje, šalia darymo ir suvokimo. Ji yra prijungta prie polisomnografinio96 aparato. Tokiu būdu, miego metu jos akių judesiai yra dokumentuojami ir perduodami kompiuteriui. Dieną Antoni iš užrašytų akių judesių sukuriamas raštas, informacija perduota miego stadijos R.E.M97 metu. Šie momentai yra iššifruojami, ir tada įaudžiami į audinį. Audžiamas audinys - skirtas apsiklojimui – antklodė. Audimo staklės tampa savotišku baldakimu, patalpintu galerijoje, viešoje erdvėje. Paklausta apie patirtis performanso „Miegas“ metu menininkė dalinasi prisiminimais „ tai buvo viena iš įdomiausių patirčių, kuri suteikė galimybę suvokti skirtingų šalių auditoriją. Buvo neįprasta kalbėtis su žiūrovais, kol jie stebi tave ir tavo darbą“. 98 Pirmą kartą ši instaliacija buvo parodyta Londone, Anglijoje, ir menininkės pastebėjimas yra toks: todėl, kad anglai geri literatūros žinovai, prie darbo jie cituodavo

96 Polisomnografinis aparatas – tai daugelio žmogaus gyvybinių funkcijų registravimas miego metu. Ant tam tikrų kūno vietų – galvos, veido, krūtinės, galūnių ir piršto – yra prijungti specialūs davikliai ir elektrodai. Kol žmogus miega, prietaisai matuoja smegenų veiklą, akių judesius, raumenų veiklą, širdies dažnį ir ritmą. www.sorimpeksas.com/lt/pacientams/id/2992 97 Yra 5 miego etapai. Kiekviena ciklas trunka nuo 90 iki 110 min. Kiekviename jų smegenys veikia skirtingai. Rem- tai neramaus miego fazė. Šiame etape mes sapnuojame. Perėjus į šį etapą, kvėpavimas sutankėja, tampa nereguliarus ir paviršutiniškas. Akys pradeda greitai judėti, o raumenys atsipalaiduoja. 98 Janine Antoni by Stuart Horodner, Bomb 66, Winter 1999. http://bombmagazine.org/article/2191/janine- antoni 39

Šekspyrą, arba rasdavo asociacijų su anglų poeto Alfredo Tenisono balade „Šalotės moteris“ (anglų poeto Alfred Lord Tennyson, Lady of Schalott) arba prisimenama graikų literatūra.

12 il. Instaliacija ir performansas „Miegas“ Janine Antoni, 1993

Toliau darbas buvo rodomas Ciuriche, Šveicarijoje (Zurich). Menininkė prisimena, kad kūrinys buvo prilyginamas, tapatinamas su Karlu Gustavu Jungu (Carl Gustav Jung) bei siejamas su archetipiniais simboliais. Būtent Ciuriche Janine nustebino žmonių kuklumas, ir „tai buvo gera pamoka, patirtis, kaip prakalbinti žmones“99. Žiūrovai yra įpratę turėti intymų kontaktą su meno kūriniu, bet dar daugiau intymumo prisidėjo, kai pats autorius yra dalyvis ir vadina „naktine lovos maniera“.

Visai kitokią patirtį prisimena menininkė, kai instaliacija-performansas „Miegas“ buvo rodoma Madride Ispanijoje: „iš Ciuricho, kur visi manęs bijojo ir vengė, instaliacija ir aš keliavome į Ispaniją. Kadangi aš nenoriu, kad žmonės jaustųsi nepatogiai, man kilo keletas minčių, kaip pagerinti situaciją. Bet nieko panašaus Madride nebuvo, todėl man idėjos ir sugalvoti pakeitimai buvo nereikalingi. Žmonės lietė mane, lietė audimo stakles, sėdėjo ant kėdės. Tai buvo labai intymu ir jiems buvo visai nesvarbu, kad aš nekalbėjau ispaniškai. Žmonės mane kalbino, kalbėjo su manimi ir mes komunikavome visais būdais, kokiais tik galėjome“100. Po Madrido, instaliacija keliavo į Ameriką. Čia žmonėms rūpėjo mokslas ir jie norėjo kalbėtis apie polisomnografiją. Kildavo klausimai ką mašina gali papasakoti, ar įrašyti apie sapnus ir miegą? bei panašūs klausimai. Taip pat darbas jiems asocijavosi su Graikija, publika rado ryšį tarp staklių ir Penelopės. „Šis darbas, bei suteikta patirtis man brangi dėl žmonių atvirumo“, prisimena Janine Antoni „jie pasakojo savo sapnus, savo baimes, kai miega arba kaip jie bijo miegoti vieni. Taip pat šis darbas man parodė, kad neįmanoma

99 Janine Antoni by Stuart Horodner op. cit. 100 Janine Antoni by Stuart Horodner, Bomb 66, Winter 1999. http://bombmagazine.org/article/2191/janine- antoni žiūrėta [2015-12-02] 40 numatyti, kaip žmonės reaguos į kūrinį“ 101 . Instaliacija-perfromansas „Miegas“ - pirmas kūrinys, kuriame Antoni naudoja pasaką. Audimas tai perpasakojimas, bei parodymas kaip istorijos plėtojasi, keičiasi per laiką. Kiekvienas laikmetis savaip interpretuoja, savotiškai papildo, truputį pratęsia pasakojimą. Kaip menininkė sako, „mano šiuolaikinė versija įtraukia, papildo pasakojimą polisomnografija. Ir vieną dalyką aš žinau ir laikausi – mano patirtis“102.

Apibendrinat pasirinktų menininkių kūrybą, audimas - inspiruotas mitais, tampa instaliaciniu objektu, lyg citata iš praeities į dabartį, pasipildžiusi šiuolaikinėmis medijomis: garsu, kvapu, polisomnografiniu aparatu.

101 Janine Antoni by Stuart Horodner op. cit. 102 Janine Antoni by Stuart Horodner op. cit. 41

3. AUDIMAS KAIP KŪRYBINIS PASAKOJIMAS

Amerikiečių novelistė, eseistė ir poetė Siri Hustvedt, rašydama apie tekstilės amato reikšmę šiuolaikiniame mene, teigė, kad rišimo, mezgimo ar kitas jungimo veiksmas yra būdas sujungti tai, kas buvo sulaužyta ir perpjauta. Tai sieja amatą (tekstilę) ir pasakojimą, kurie „suvirina“ atskirus elementus į atsiminimus ir formuoja tai, ką mes vadiname „savuoju aš“103 . Tekstilė ir pasakojimas glaudžiai susiję, tai kultūros pažinimo ir patirties šaltiniai. Prasmingas daikto, materialaus objekto puošimas gali tapti asmeniniu gyvenimo pažinimo ženklu ir mūsų istorijų bei prisiminimų forma. Kas yra audimas šiuolaikiniame mene, koks yra jo kūrybinis pasakojimas? Anot W. Benjamin, „pasakojimai yra menas atpasakoti istorijas, ir šis menas yra prarastas, pasakojimai nebėra saugomi, jie nebeperpasakojami. Tai atsitiko, nes daugiau nebėra verpimo ir audimo vyksmo, meto, kai pasakojimai buvo sekami ir klausomi. Momentas, kai klausytojas pamiršta save, istorija kurią jis klauso, giliai įsišaknija į jo atmintį. Kai pasakojimo ritmas jį pačiumpa, apžavi, pakeri, taip jis beklausydamas pasakojimų savaime tampa pasakoriumi. Šiandiena tai yra ardoma iš visų kraštų, kas buvo audžiama aplinkoje tūkstančius metų, vienoje iš seniausių amatininkystės formų“ 104 . „Naratyvas, kaip naujoji šiuolaikinio meno strategija, [...] prabilti per tekstilę, kuri suvokiama kaip konotacija, užuomina, konceptualus patirties mediatorius”, rašo V. Vitkienė 105 . M. Krištopaitytė pristatydama konkursinę Kauno bienalės parodą „Dar kartą pasakojimas“ mini, kad „pasakojimas yra vienintelis realus kriterijus pertekliaus visuomenėje. Ir už vardo, ir už rekomendacijos, ar pažinties slypi pasakojimas. [...] Vienur naratyvas skleidžiasi atvaizdais, kitur žodžiais“106. „Tai, kas leidžia istoriją pasakotą pasakotojo, reprodukuoti, nėra to, kas yra pasakojama, turinys – ne informacija, kaip Benjaminas sako, - nes ji neišgyventų ilgiau nei iki pradinio savo pasakojimo momento. Veikiau tai istorija iš atminties, kuri yra svarbi. Istorija yra tai, kas leidžia turiniui išlikti atmintyje. [...] Istorija, kurios prielaida visada yra bendruomenė, paverčia klausytoją istorijos pasakotoju107. Pasakojimas yra istorijos procesas, medija per kurią dalinamasi, siūlant turinį ir reikšmę auditorijai.

Šio darbo poskyriuose bus pristatomos dvi šiuolaikinės menininkės, kurios per audimą pasakoja bendruomeninį pasakojimą, arba jį ardo, jo ieško ir perkuria, kaip Aiko‘s

103Janis Jefferies Ką iš tiesų reiškia gyventi šiame laike? http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111107031038/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3166&kas=straip snis&st_id=11780 žiūrėta [2015-12-01] 104 Ibid. 105 Virginija Vitkienė. Tekstilė’11: Dar kartą-šokam-pirmyn. Parodos katalogas. 9psl. 106 Monika Krištopaitytė. Istorijos, pasakojimai ir (meta)tekstai. Tekstilė’11: Dar kartą-šokam-pimyn. Parodos katalogas. 68 psl. 107 John Lechte, Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų. Nuo struktūralizmo iki postmodernizmo (Vilnius: Charibdė, 2001), p.235; 236 42

Tezuka‘os kūryboje. Anne‘s Wilson meniniame procese audimas naudojamas kitaip, čia jis tampa jungties elementu, bendruomenės sujungimo komponentas. Pasirinktos menininkės svarbios šiam darbui dėl audimo panaudojimo kaip pasakojimo, kaip veiksmo įtraukiančio į pasakojimą. Kadangi audimas susijęs su istorijomis, todėl vienas poskyris bus skirtas tiesiog mintims apie audimą, tekstai surinkti iš atskirų menininkių, turėjusių nevienodą patirtį su audimu. Audimas susijęs su kasdienine patirtimi, nebūtinai tapęs menine patirtimi.

3.1 Aiko Tezuka išardyti viduramžių pasakojimai

Aiko Tezuka gimė Tokijuje, Japonijoje 1976 m. 2001 m. baigė tapybos studijas Musashino meno universitete Tokijuje, 2005 m. apsigynė tapybos magistrantūros diplomą. 2005 m. persikėlė gyventi bei mokyti tapybos ir studijuoti toliau į Kijotą, kur apsigynė daktaro laipsnį Kijoto meno universitete Japonijoje (Art Research department of Kyoto City University of Arts, Japan). Aiko į Europą atvyko 2010 m., pirmiausia į Londoną, neužilgo persikėlė gyventi į Berlyną, kur dabar gyvena ir kuria.

Palaipsniui Tezuka pradėjo dirbti su tekstile, kaip ji pati sako “kadangi tapyboje neradau naujų darbo metodų”108 . Dažniausiai audiniai šiandiena suvokiami kaip galutinės išraiškos produktas: drabužiams ar buičiai. Aiko Tezuka turi kitokį pamatymo ir to parodymo būdą. Ji juos analizuoja pagal jų pačių formavimosi taisyklę – per siūlą. Jos darbo procesas sudėtingas, susidedantis iš kasdienių medžiagų dekonstravimo, kruopštaus, iš anksto numatyto, suplanuoto ardymo. Audinius, kuriuos menininkė randa, arba pati sukuria jų dizainą, ardo, pasirinktose vietose siūlai yra ištraukiami tam, kad atlaisvintų paslėptas istorijas, ir galėtų pasakoti savo pasakojimą. Aiko sako: “man įdomu išlaisvinti šiuos nematomus pasakojimus, išardyti užmirštas istorijas ir atrasti naujus dialogus”109. Menininkė siekia austi bei kurti audinius, kurie atspindi šiandieną. Savo kūrybos aprašyme menininkė rašo: “Mano audiniai, tai amžinybės ir laikinumo jausmai. Nors jie ir atrodo laikini ir efemeriški, tikiuosi esaties būvis mano audinyje bus jaučiamas toli už esamo laiko ribų”110.

Paklausta apie inspiracijas ir įtakas Aiko sako, kad jos kūrybai, poveikį padarė japonų post mono-ha judėjimas, japonų skulptorių grupė susibūrusi 1980 m., kurie naudojo

108 Galerie Michael Janssen's first solo show with Japanese artist Aiko Tezuka opens in Berlin. http://artdaily.com/news/66161/Galerie-Michael-Janssen-s-first-solo-show-with-Japanese-artist-Aiko-Tezuka- opens-in-Berlin#.Vk9d0L-0Lfc žiūrėta [2015-11-20] 109 Galerie Michael Janssen's first solo show with Japanese artist Aiko Tezuka opens in Berlin. http://artdaily.com/news/66161/Galerie-Michael-Janssen-s-first-solo-show-with-Japanese-artist-Aiko-Tezuka- opens-in-Berlin#.Vk9d0L-0Lfc žiūrėta [2015-11-20] 110 Asmeninė Aiko Tezuka internetinė svetainė http://www.aikotezuka.com/artist-statement.html žiūrėta [2015- 11-20] 43 pirmines medžiagas, rėmėsi zen estetika bei naudojo stichijas, kaip pavyzdžiui ugnis, pajungiant ją meniniam procesui. Skaptavimas, deginimas, konstravimas ir dažymas – pridėdavo papildomą sluoksnį jų meniniams kūriniams. Kiti svarbūs inspiracijų šaltiniai, tai Marinos Abramovič (Marina Abramović), Louise Bourgoin, korėjiečių menininkės Kimsooja kūryba.

Daugiausia Aiko dirba su senaisiais audiniais, ypatingai XVII a. ir senesnių epochų. Lankydamasi muziejuose ji kelia klausimus, kaip anksčiau žmonės, gyvendami be elektros, sukūrė tokius nuostabius darbus. Dabar įvairiausių technologijų amžiuje tampa neįmanoma atgaminti VIII a. vyravusius japoniškus audinius, netgi panaudojus naujausias technologijas. Taip yra todėl, kad tekstilės technikos, medžiagos, kurias jie naudojo tuomet jau yra prarastos, užmirštos. Aiko atvirai dalinasi, kad lankydamasi muziejuose, jaučia kaip praeitis kalba su ja. Juos vadindama audinių vaiduokliais: tai karališkosios šeimos nariai ir valdovai, tekstilės dirbtuvių vadovai, to meto dizaineriai, siūlų dažytojai ir audėjai. To meto audiniai menininkei kalba apie hierarchiją ir procesus, gerbūvį ir tuometines griežtas bei sudėtingas darbo sąlygas. Tai laikai, kai karaliai, kunigaikščiai, bajorija siekė pademonstruoti savo galią, įtaką per brangiausius, ploniausius bei įmantriomis tekstilės technikomis atliktus audinius. Kad ir koks prabangus audinys, tačiau mes galime jausti valdovų baimę prarasti valdžią bei įtaką visuomenėje, ir tarp savo samdinių, dalinasi įspūdžiais menininkė. Aiko sako: “man įdomu išlaisvinti šiuos nematomus pasakojimus, (at)ardyti ir atidengti užmirštas istorijas ir taip atrasti, sukurti naujus siužetus”111 .

Paklausta apie kūrybinio proceso metodus ir taisykles Aiko sako: “visa tai išsivystė per daugelį kūrybos metų, atrišant ir išlaisvinat audinius, parodant jų struktūrą, sujungiant laiką ir vietą. Aš nekerpu, o įterpiu, pridedu arba atimu dalykus. Per audeklo išardymą ir esančių struktūrų perdarymą, per paslėptas istorijas esančias medžiagoje, stengiuosi sugauti bėgantį laiką ir nuolatinį metamorfozių procesą. Kai aš girdžiu audeklo vaiduoklį šnabždantį man, jaučiu keistą baimę, kad galiu išnykti suvartota didžiulio laiko sukimosi tėkmės. Tai yra dvilypis jausmas, kuris susideda iš baimės ir mano ego puikybės ištirpimo112 . Atradusi bei ištobulinusi ardymo metodą, kuris ir tapo pagrindiniu jos kūrybos elementu, ji siekia išlaikyti suaustų siūlų vientisumą jų nenukerpant “Kaip buvo, taip ir yra” 113 . Istorija yra įausta

111 Asmeninė Aiko Tezuka internetinė svetainė http://www.aikotezuka.com/artist-statement.html žiūrėta [2015- 11-20] 112 Ibid.,

113 Aiko Tezuka, artist: 'History is interwoven in the fabric. I decided to mix cultures and to make layers. http://www.independent.co.uk/arts-entertainment/art/features/aiko-tezuka-artist-history-is-interwoven-in-the- fabric-i-decided-to-mix-cultures-and-to-make-layers-9418463.html žiūrėta [2015-11-20] 44 audinyje ir to meto naudotuose simboliuose. Menininkė nutarė pasinaudoti šia struktūra tam, kad savo darbuose sumaišytų kultūras, susluoksniuotų praeitį ir dabartį.

Pagrindinė darbų tema yra iškonstruoti ir sukonstruoti kūrinį. Savo darbuose Tezuka remiasi senoviniais Japonų, Indijos ir Indonezijos sukurtais audiniais, taip pat angliškų audeklų pavyzdžiais, juos savaip interpretuoja. Ant esamo bei tradicinio audeklo pagrindo ji įterpia šiuolaikinius vakarų simbolius – Visa kortelę, taikos simbolį, ženklą, kuris mus įspėja apie radioaktyvines šiukšles. Šie simboliai integruoti ir yra nepastebimi, jie įpinami tarp renesansiškų gėlių motyvų, bei tampa vientisu praeities epochų priminimu su dabarties simbolika, suvokimu bei prasme. Audinyje susimaišo kultūros, paveldai, praeitis ir dabartis, viskas sluoksniuojasi, nepadengdami vienas kito, bet tolygiai sudėlioti į savas vietas, pasakodami vientisą pasakojimą dabartyje.

Aikos Tezukos darbų ciklas “Tikrumas/Entropija” - vietos specifikos darbas, kuriame panaudotas Singapūro audinių paveldas. Šiam tikslui įgyvendinti menininkė muziejuose ieškojo audinių, kurie identifikavo ir labiausiai atspindėjo Singapūro istorinius, kultūrinius ir estetinius elementus. Pasirinkti audiniai buvo atkurti pagal specialius Tezukos reikalavimus, nurodymus. Senieji audiniai buvo papildyti šiuolaikiniais simboliais – ne kaip paviršutiniškas siuvinėjimas, jie buvo integruoti, įausti elementai. Čia Aiko kūrybos procesas nesustoja. Gaminys, audeklas išaustas su šiuolaikine simbolika dar praeina per ardymo procesą. Viename interviu Aiko dalijasi savo mintimis apie laiką, „laikas kuris yra praeityje, mes negalime jo atsukti, pakartoti. Mes nesame praeityje. Tai apie galimybes ir pasirinkimus, patyrimus. Mes pasirenkame tik vieną kartą, ir to pasirinkimo pakeisti nebegalime. Tai jau bus kitas pasirinkimas.”114

13 il. „Tikrumas/Entropija“ (Peranakan 1), Aiko Tezuka, 2014

114 Ibid. 45

14 il. „Tikrumas/Entropija“ (Anglija 1), Aiko Tezuka, 2014

Savo studijoje Aiko turi penkis pagalbininkus ir, kaip ji viename iš interviu į klausimą, kokius kelia reikalavimus žmonėms, kurie jai asistuoja, padeda, sakanti: ”man nerūpi ar tai moterys, ar vyrai, bet jie turi turėti geras rankas ir būti labai kantrūs” 115 . Kurdama savo audinius Tezuka daug laiko praleidžia Tilburge (Olandijoje), kur bendradarbiaujant su tekstilės fabriku yra audžiami jos sukurti audiniai.

Apibendrinat Aiko Tezukos audimą, jai tai istorinis audeklas, kuriame slypi istorija, paslėptas pasakojimas, jos tikslas atrasti ir išgirsti paslėptąjį pasakojimą, atardyti. Ardydama ji jungia praeities istoriją su dabarties pasakojimu, papildydama šiuolaikine simbolika, simbolius, kuriuos mes naudojame šiame amžiuje. Simbolius, kurie turi šiuolaikinio amžiaus patirtį, suvokimą, prasmę.

3.2 Audimas kaip procesas Anne Wilson kūryboje

Anne Wilson - Čikagoje gyvenanti menininkė, kurianti skulptūras, piešinius, performansus ir video animaciją. Menininkė sako: „aš tiriu mikro ir makro kosmosų sistemą ir matricas per audimą, dygsnius, nėrimą, mazgus, tinklą, animaciją ir garsą“116. Jos darbų temos tyrinėja laiką, praradimą, privačius ir socialinius ritualus. Anot Cris Molinski,117 turėdama polinkį atgaivinti kasdienybę Wilson turbūt yra geriausia gidė per gausią bei turtingą tekstilės istoriją.

115 Unraveling textile artist Aiko Tezuka’s destiny. http://lifestyle.inquirer.net/197911/unraveling-textile-artist- aiko-tezukas-destiny žiūrėta [2015-11-20] 116 Iš menininkės asmeninės svetainės http://www.annewilsonartist.com/about/statement.html žiūrėta [2015-12- 03] 117 Cris Molinski. Notes on the Exhibition. http://www.windrewindweave.com/WindRewindWeave.pdf žiūrėta [2015- 11-05] 46

A. Wilson paroda Mesti / Sukti / Austi (Wind/Rewind/Weave) pristatyta 2011 m. Knokvilo menų muziejuje (Knoxville Museum of Art). Paroda susideda iš trijų atskirų projektų, vykdytų skirtingose vietose: „Užbaigti: vaikščiojimas metimu“ („Wind up: walking the warp“, 2008), „Sukti“ („Rewinds“, 2010), ir „Vietinė pramonė“ („Local Industry“, 2010). Trys projektai pristato darbą 2.100 bendruomenės savanorių, 79 profesionalių audėjų ir daugybę studijos asistentų, kurie dirbo su stiklu, siūlais, video ir garsu bei performansu. Per skirtingus projektus, kurie pristatyti Knokvilo muziejuje, parodoma skausminga jungtis tarp amato ir pramonės, jų persipynimas, susijungimas 118 . Visi parodos elementai referuoja į priklausymą nuo rankos ir mašinos, jų istorijai. Ši paroda - tai eksperimentinis bendradarbiavimas, sujungiantis žiūrovą ir atlikėją ekspozicijos erdvėje. Daugybė projekte bendradarbiavusių autorių buvo iš skirtingų Amerikos vietų, juos visus jungė paroda ir visas veiksmas buvo apie Knokvilą. Istoriškai tai buvo pagrindinė ir svarbi vieta rankinių staklių tradicijai, vėliau tapusi svarbia ir industrinės tekstilės pramonės produkcijos gamybos vieta. Šis geografinis specifiškumas ir vietovės išskirtinumas buvo labai svarbus Wilson, tai ir yra projekto esminė reikšmė. Su šiuo projektu ir pati autorė grįžo prie savo audėjiškų šaknų, su galimybe pagilinti savas žinias audime ir švęsti bei išaukštinti, parodyti turtingą pietryčių Amerikos tekstilės istoriją. Gilios audimo tradicijos apsuptyje Wilson kėlė klausimus: kaip sukurti meno kūrinius, kurie sąmoningai kalba ir perteikia socialinius, bendradarbiavimo ir gaminimo procesus.

Savo ankstyvoje karjeroje menininkė buvo pakviesta dirbti Čikagos instituto menų mokykloje audimo instruktore. Į šią poziciją Wilson atėjo ne tik su audėjos žiniomis, bet ir su mąstymo pozicija, kad visi meno darbai yra socialiniai.

Jau nuo 1990 metų Wilson įtraukė žiūrovą į dalyvavimo procesą. Jos projektas „Plaukų tyrimas“ (1996 – 1999) rinko atsakymus į klausimus: koks jausmas yra prarasti plaukus? Ką tau reiškia nusikirpti plaukus? Šiame projekte svarbiausia buvo žmonių dalyvavimas ir tai buvo centrinė šio darbo sudedamoji ir meninė kūrinio dalis. „Plaukų tyrimas“ nebuvo sukurtas tik gausiam atsakymų sukaupimui. Meno kūrinys buvo sukurtas kaip laikina platforma / vieta, padedanti vystytis diskusijoms ir pasikeitimu nuomonėmis.

Šitoks darbas su grupe tapo svarbiausia kūrybine ir centrine A. Wilson meno praktikos dalimi. Grįžtant prie parodos Knokvile, vienas iš projektų Užbaigti: vaikščiojimas metimu buvo sukurtas 2008 m. ir pristatytas Rhona Hoffman galerijoje Čikagoje.

118 Glenn Adamson. A Twist in the Tale. http://www.windrewindweave.com/WindRewindWeave.pdf žiūrėta [2015-11-20] 47

15 il. Performansas ir skulptūra „Užbaigti: vaikščiojimas metimu“, Anne Wilson, performansas įvyko 2008 m. sausio 20 – 25 d., Čikagoje,

Šešias dienas menininkė vadovavo devynioms dalyvėms. Jos vaikščiojo galerijos erdvėje tam specialiai sukurtam metimo, kas sudarė 40 jardų119 (1 jardas = 91,44 cm.) ir 17,7 pėdų120 , rėmu. Šis kolektyvinis veiksmas buvo pagrįstas ir sukonstruotas, remiantis autorės tyrinėjamais šaltiniais apie vaikščiojimo meditaciją, patogių drabužių sukūrimą bei piešimo studijos įvairių metimo, kaip proceso išreiškimo galimybių ieškojimai. Ieškojimų sekoje, Wilson sukūrė darbinę erdvę galerijoje - atvirą bei įtraukiančią į diskusijas apie laiką ir darbą, sveiką mitybą, visa tai papildydavo nuolatinės dažnos pertraukos meditacijai.

Kiekviename projekte Wilson rūpestingai ir detaliai supažindina grupę, kuri dirbs prie instaliacijos, su tyrimo šaltiniais, taip įtraukdama ir sukeldama dažnas dirbančios grupės žmonių diskusijas. Video darbas su anksčiau įvykusiu performansu, pavadinimu Užbaigti: vaikščiojimas metimu (Wind-up; Walking the Warp), rodomas muziejuje. Sudėtinės performanso dalys buvo dokumentuotos Jeroen Nelemans‘o ir sukurtas video atskleidžia

119 jardas anglų ilgio matas, lygus 0,9144 metro. http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/j/jardas 120 1959-aisiais tarptautinė jardo ir svaro sutartis (tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Tautų Sandraugos) nustatė, kad jardas yra lygus 0.9144 metro, o pėda lygiai 0.3048 metro (304.8 mm) http://www.metric- conversions.org/lt/ilgis/pedos-konversijos.htm

Wilson sukviestos grupės veiksmo svarbą. Galutinėje viso projekto parodoje Mesti / Sukti / Austi Knokvile dokumentuota medžiaga buvo pristatyta kaip video darbas. Bendrų pastangų projektas, sukurtas ant tradicinės praktikos pagrindo, yra pateikiamas naujai. Metimui pasirinktas žalias neoninis siūlas, kuris kaip signalas, nes naudojamas pramonėje, gaminant miestų saugos drabužius, kaip pavyzdžiui policininkų ar baikerių liemenės. Pats veiksmas atrodo lyg iškilmingas kvėpavimas, panašus į kultinį ritualą: dalyviai, jų apranga, visi apsirengę baltais drabužiais, jų judesiai121 . Šis darbas sufleruoja, kad procesas ir produkcija yra neatskiriami. Produkcijos sudėtingumo suvokimui, menininkė reikalavo, kad istorinės šaltinių medžiagos tyrinėjimas, gilinimasis bei diskusijos taptu centrinėmis objekto dalimis.

Darbas pavadinimu Sukti (Rewinds) labiausiai primenantis tradicinį, tai gan skulptūriškas komponentas projekte. Menininkė pateikia atsitiktinai pabertų stiklinių šeivų krūvą ant platformos, ir kaip ji pati sako “tarsi kas dvi siūlų dėžes išvertė ir dabar rūšiuoja pagal spalvas, dydžius“. Kiekviena šeiva - objektas yra rankų darbo ir pagaminta iš stiklo. Kai kurios šeivos iliuziškai perteikia rankinio audimo praktiką – stiklo siūlai ant šeivos apsukti netvarkingai, kiek laisvokai, negrabiai, autentiškai. Bet didžioji dauguma formų- objektų, sukurtos ant tobulų cilindrų, kai kurie siūlai prisukti taip tvarkingai ir lygiai, kaip prisukta pramonėje, mechanizuotose prietaisuose. Jie atrodo paruošti naudojimui magiškų galių turinčiose staklėse, kuriose tai pavirstų žaižaruojančiu, peršviečiamu be pabaigos audiniu122.

16 il. „Sukti“, Anne Wilson, 2010

121 Glenn Adamson. A Twist in the Tale. http://www.windrewindweave.com/WindRewindWeave.pdf žiūrėta [2015-11-20] 122 Ibid., 49

. 16 il. Darbo „Sukti“ fragmentas, Anne Wilson, 2010

Menininkės naudojamos strategijos persikėlė ir į kitą projektą Vietinė pramonė (Local Industry), kompleksinis Wilson darbas. Tai buvo paskutinis darbas, paruoštas šiai parodai, tęsiantis tą pačią suvokimo seką apie amatą, kaip apie papročių laikymąsi. Jau pats pavadinimas kuria savotišką įtampą sugretindamas du akivaizdžiai priešingus terminus. Pastatyta specifinės vietos123 instaliacija Knokvilo meno muziejuje, kuri kvietė ir prašė visų muziejaus lankytojų mokytis kartu per kolektyvinį gaminimo veikimą. Kiekvienas muziejaus lankytojas buvo kviečiamas padėti prisukti bent vieną šeivą 124 . Lankytojams buvo pasakojama, rodoma kaip taisyklingai prisisukti siūlų ant šeivos. Tam buvo paruošti šeši stalai ant kiekvieno iš jų rankinis suktukas. Kiekviena prisukta šeiva buvo pakabinama ant skieto, kuris buvo pritvirtintas aukštai prie sienos, taip buvo sukurta gausi spalvomis siena. Šitokia „siūlų siena“ profesionalioms audėjoms suteikė galimybę pasirinkti naudoti norimos spalvos šeivą audimo staklėse, kurios irgi buvo muziejuje. Per tris mėnesius 79 patyrę audėjai sukūrė vizualų, įvairiomis kombinacijomis, dryžuotą audinį. Wilson prašymas buvo, kad tarp kiekvienos naujos spalvos ar naujo dryžio, ataudų perdangose toliau darbas būtų tęsiamas su juodo siūlo peraudimu, linija. Kiekvienas dalyvis buvo pakviestas įrašyti savo vardą, pavardę „produkto archyve“. Šis archyvas pateiktas išleistame parodos kataloge. Tokio tipo projektas „yra didžiulis pasižadėjimas tarp menininko ir muziejaus. Ne tik, kad „Vietinė pramonė“

123 Specifinės vietos kūrinys“ (angl. site – specific art work), šiuolaikinės dailės kūrinys (skulptūra, objektas, instaliacija), skirtas tam tikrai natūraliai ar dirbtinei aplinkai – konkrečiai gamtos, miesto ar pastato vietai“. Dailės žodynas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 396. 124 Glenn Adamson. A Twist in the Tale. http://www.windrewindweave.com/WindRewindWeave.pdf žiūrėta [2015-11-20] 50 išvystė menininkės performansą į atvirą bendradarbiavimo formą, bet ir apjungė skirtingo mąstymo, amžiaus, kiekvieną su savo atskira istorija bei požiūriu”125.

17 il. Darbo „Vietinė pramonė“ procesas, Anne Wilson, 2011

Parodos metu Knokvilo muziejus tapo erdve – vieta atviriems pokalbiams. Keletą mėnesių muziejus įkyriai prašė skirtingos publikos įsitraukti bei dalyvauti projekte. Rezultate projektas Vietinė pramonė apjungė skirtingas amžiaus grupes, kartas, ir tapo giliai susijungusia publika. Projekto Vietinė pramonė produktas – audeklas, kuris išaustas 75 pėdų ir 9 colio ilgumo, monumentalus skulptūros darbas. „Tai tapo tarsi minimalistų palikimu, procesu grindžiama produkcija, gerbiant didžią namų darbo tradiciją – amatą, rankų darbo audimą ir kitus tekstilės darbus“ 126. Kaip ir Užbaigti: vaikščiojimas metimu, skulptūra kaip visuma susideda iš veiksmo ir istorinės medžiagos tyrinėjimų. Vietinė pramonė audeklas yra muziejaus kolekcijoje, kaip produktas, dėl kurio nebuvo jokių piniginių apsikeitimų. Visi siūlai, kurie buvo panaudoti audžiant darbą buvo padovanoti bankrutuojančių tekstilės fabrikų. Kiekviena/as šeivų prisukėja/as ar kiekviena audėja dirbo veltui, muziejus neėmė jokio įėjimo mokesčio. Kiekvieną kartą, kai audeklas-skulptūra yra eksponuojamas, kartu rodomi ir Archyvo produkcija duomenų apie audėjas įrašai.

125 Cris Molinski, Ibid., 126 Alen Glenn, Ibid., 51

17 il. „Vietinė pramonė“, Anne Wilson, 2011

Wilson kūryboje svarbiausias subjektas – bendruomenė, kuri egzistuoja apie ir per amato veiksmą – nesvarbu, kur tai daroma - studijoje, fabrike ar meno galerijoje. Bendruomenės natūra yra sąlyginė, jos identitetas visada formuojasi vyksme127 . Alen Glenn mūsų žvilgsnį kreipia giliau rašydamas, kad menininkė žaidžia sudėtingesnį žaidimą, nei iš pradžių atrodo. Visi darbai rodomi Knokvilo muziejuje turi tam tikrą tarpininkavimo aspektą. Vietinė pramonė ir Užbaigti: vaikščiojimas metimu abu kūriniai įtraukia grupės narius sunkiai ir pastoviu ritmu dirbti pagal Wilson nurodymus, sukurtas taisykles – būti matomai kitų (performansas galerijoje buvo atviras lankytojams šešias dienas, galėjo stebėti ir iš vidaus ir iš išorės), ir būti savyje (meditacijos, budrumo, čia ir dabar būsena), lyg nuoroda į fabriko darbo sistemą. Kūrinio Užbaigti: vaikščiojimas metimu formatavimas į video, darbui prideda dar vieną sluoksnį. Amatas nebe dabartis, bet atstovaujantysis, reprezentuojantis. Taipogi darbas Sukti atrodo lyg atspindėtų standartizuotą autorinę struktūrą. Gražiai padaryti objektai ant platformos atrodo kaip modernios skulptūros. Bet jie pagaminti ne menininkės, tai profesionalių stiklininkų darbas. Ir kaip pati menininkė pastebi, kad ir pati medžiaga – stiklas yra tarpininkas, kai gaminamas stiklas, jo negali liesti rankomis –„visada turi kartį, įrankius ir pirštines, kurie atskiria nuo medžiagos“128, ir kad su šia medžiaga negali dirbti vienas, tai dažniausiai atliekama su žmonių komanda.

Toliau tęsdama ir naudodama metimą kaip performatyvų audimo procesą, menininkė sukuria dviejų dalių performansą - skulptūrą Užbaigti: vaikščiojimas metimu Hiustone įvyko 2010 m. Hiustono šiuolaikinio meno muziejuje. Šiam projektui Anne bendradarbiavo su vietos šokių kolektyvu (Hope Stone Dance) sukurti konceptualų choreografinį darbą remiantis audimu. Pasirinktos spalvos ir juostuota kompozicija buvo jungiamosios dalys bei nuorodos į

127 Glenn Adamson. A Twist in the Tale. http://www.windrewindweave.com/WindRewindWeave.pdf žiūrėta [2015-11-20] 128 Anne Wilson asmeninė internetinė svetainė. http://www.annewilsonartist.com/local-industry-research.html žiūrėta [2015-11-20] 52 rankinį audeklų audimą Vakarų Afrikoje bei komerciškai austi Prancūzų paplūdimui juostuoti audiniai.

18 il .Performansas ir skulptūra „Užbaigti: vaikščiojimas metimu Hiustone“, Anne Wilson, performansas įvyko 2010 gegužės 16 d. ir birželio 27 d.

Kitas performansas susijęs su vaikščiojimu buvo sukurtas Anglijoje, Vaikščiojimas metimu Mančesteryje rodytas parodos „Medvilnė: globalūs siūlai“ (COTTON: Global Threads) metu 2012 m. Prie šio projekto Anne dirbo su kompozitoriumi Shawn Decker, su choreografe Bridget Fiske, 21 šokėju iš Lovri centro (The Lowry Centre for Advanced Training in Dance) ir tekstilės studentais iš Mančesterio Metropolitano universiteto (Manchester Metropolitan University). Menininkė sukuria choreografinę kompoziciją, susidedančią iš pasikartojančių judesių, susijusių su audimo procesu. Kūnų tarpusavio judesių

53 sąveika erdvėje metaforiškai tapo ir tekstile, ir minkštąja mašina, kaip priminimas apie gilias audimo pramonės tradicijas vakarinėje šiaurės Anglijos dalyje. Pirmasis veiksmas, dalyviai interpretuoja ričių vyniojimo procesą. Antrasis veiksmas, interpretuoja tradicinį metimo procesą, kai audėja vaikšto sukdama metimą. Trečiasis veiksmas, imituoja skaičiavimą ir matavimą, kuris svarbus visame metimo ir audimo procese. Ketvirtame ir paskutiniame veiksme šokėjų veiksmai tampa tankūs ir intensyvus, panašūs į pramonines mašinas, tai užuomina į istorinius garais varomus variklius Lankašyro medvilnės malūnuose129.

19 il. Performansas „Vaikščiojimas metimu Mančesteryje“, Anne Wilson, performansas atliktas parodos „MEDVILNĖ: globalūs siūlai“ metu, 2012 m. vasario 25

Performansas ir skulptūra Susikryžiuoti (Vaikčiojimas Niujorke) (To Cross (Walking New York)), 2014 m., Piešimo centras Niujorke. Šis kūrinys kaip ir ankstesnieji Anne‘s Wilson kūriniai glaudžiai susijęs su vieta. Piešimo centras Soho pastatas (The Drawing Center’s SoHo) buvo pastatytas 1866 m. staklių kompanijai (Positive Motion Loom Company). Anne Wilson inspiruota pastato istorijos ir norėdama sujungti istoriją, pasirinko keturias centrines kolonas kaip metimo rėmą. Performansas truko du mėnesius, jo rezultatas - 5 x 34 pėdų skulptūra: spalvota jungtis, susidedanti iš pavienių siūlų spalvų; nuo juodos, ryškiai raudonos, neoninės žalios. Keturi performanso dalyviai vaikščiojo aplink kolonas (metimo rėmą) susitikdami viduryje ir sukryžiuodami siūlus tarpusavyje ir vėl keliaudami toliau iki sekančio susikryžiavimo130.

129Anne Wilson asmeninė internetinė svetainė http://www.annewilsonartist.com/project-statement.html žiūrėta [2015-12-03] 130 Anne Wilson, To Cross (Walking New York), http://www.annewilsonartist.com/texts-credits.html žiūrėta [2015-12-03] 54

20 il. Procesas performanso ir skulptūros „Pereiti (Vaikščiojimas Niujorke), Anne Wilson, atlikta 2014 m. rugsėjo 20,21,27,28; spalio 4,5,11,12,16,18,19,23,26; lapkričio 1,2 dienomis

21 il. Skulptūra „Pereiti (Vaikščiojimas Niujorke), Anne Wilson, atlikta 2014 m. rugsėjo 20,21,27,28; spalio 4,5,11,12,16,18,19,23,26; lapkričio 1,2 dienomis 55

Apibendrinant Anne‘s Wilson parodą ir kūrinius „Mesti / Sukti / Austi“ pagrindinis klausimas, jungiantis visus jos projektus, buvo kaip sukurti kūrinį/ius, kuris/e sąmoningai kalba ir perteikia socialinius, bendradarbiavimo ir gaminimo procesus. Audimas čia veiksmas, sujungiantis istoriją, pasakojimus, prisiminimus čia ir dabar, jauną ir seną, patirtį ir patyrimą, tiesiog tarpusavio bendradarbiavimą.

3.3 Audėjų žodžiai / mintys

Audėjos, kurios dirbo prie Anne Wilson projekto Vietinė pramonė, 2010 m. nuo sausio iki balandžio mėnesio, buvo pakviestos pasidalinti savo mintimis apie audimą. Audėjoms buvo užduoti du klausimai: kaip ir kodėl pradėjote austi? Ir kodėl jūs dar audžiate šiandiena? Menininkės projekte audėjų atsakymai surašyti alfabeto tvarka pagal pirmą vardą. Dialogus užrašė ir sutvarkė Libby O‘Bryan131. Perskaičius visų audėjų atsakymus šio darbo tyrimui buvo pasirinktos tik kelios audėjos, kurioms audimas yra meninė praktika bei išraiškos būdas ir šiandiena, ir kadangi užduoti klausimai aktualūs bei keliami viso šio darbo tyrimo metu.

Andrea Donnely / Kaip ir kodėl pradėjote austi? Ir kodėl jūs dar audžiate šiandiena? Aš esu audėja ir menininkė. Šiandiena šie du esminiai elementai manyje kaip mano būvis yra neatskiriami. Audimo procesas yra gaminio katalizatorius: pastoviai tyrinėju audimo struktūros galimybes ir pigmentus, stakles, rankas ir protą. Kiekvienas tyrimas manyje iškelia naujus klausimus, ir vis gilesnį suvokimą, kad šią (audimo) kalbą aš mokinsiuosi visą laiką, ir ji nenustos manęs stebinti ir žavėti visą man likusį kūrybinį gyvenimą. Audimas mane moko kantrybės ir pagarbos medžiagai. Kartais man atrodo, kad galima suprasti pasaulį per siūlą. Kaip pavyzdžiui, kai aš laikau piktą ir nesuvaldomą mazgą savo rankose, aš vis tiek matau vieną liniją, ir sprendimą kaip išrišimą, išėjimą iš painiavos. Audimas sujungia mane su mano vidiniu aš, savastimi. Suprantu ir vertinu savo kūną per šiuos vertingus audimo proceso prisiminimus, stebėdama savo jautrumo augimą ir kaip tai įsirašė metuose audžiamuose audiniuose. Mano kūnas yra grakšti ir netobulai žavinga mašina. Už sąmonės ribų ir kasdienių patenkinimų, kuriuos aš gaunu iš audimo proceso, vyksmo, taip pat naudoju audimą kaip konceptualų įrankį. Įdiegiu atvaizdą į audimo struktūrą. Kloju ramias ir tylias istorijas leisdama šaudyklę per metmenis pirmyn ir atgal. Jardas po jardo kiekviename audinyje, darbe keliu prisiminimus per mūsų kūnus: pasąmonės suvokimą audinio kaip prieglobsčio, komforto ir priedangos. Audeklas, kurį aš audžiu nėra tas, kurį žmonės žino ar naudoja savo kasdienybėje. Pirmiausia tai atrodo pažįstama, bet iš arčiau

131 http://www.windrewindweave.com/weaversWORDS01.19.10.pdf 56 patyrinėjus, apima keistas jausmas. Aš dirbu su suvokimu tarp supratimo ir dezorientacijos, su erdve tarp išnykimo ir materijos, su lėtu laiko slinkimu, su išnykstančiu, sustingusiu momentu. Dirbdama su audiniu aš audžiu ir atvaizdą, įaudžiu veiksmas, istoriją[...]. Viskas suausta ir distiliuota paprastos struktūros poezijoje ir sudėtingose žinutėse.

Anne Wilson: Ir kodėl jūs dar audžiate šiandiena? Apie šiandieną – mano meno kūriniai turėjo daugybę posūkių, bet aš jaučiu, kad mano amatinės žinios audime buvo pamatas suvokti materialius procesus. Dirbdama prie projekto Knokvilo muziejaus parodai aš daug skaičiau ir tyrinėjau įvairiausius rašytinius šaltinius ir radau tokią įdomią ištrauką: „Audėjos yra organizatoriai iš prigimties. Amatas reikalauja dėmesio detalėms, sugebėjimo matyti raštus, atsidėjimo procesui, kol maži veiksmai pagal griežtai nustatytą seką palaipsniui sueina į visumą“.

Christy Matson: Ir kodėl jūs dar audžiate šiandiena? Aš audžiu, nes myliu tai ir pastoviai rungtyniauju su audimu. Mėgstu eksperimentus, kai pavieniai siūlai, transformuojasi į solidų audinio gabalą. Myliu, procesą, kai chaosas paverčiamas tvarka. Myliu jausti siūlus. Myliu liesti audinį. Myliu žiūrėti kaip mano neišreiškiami žodžiai reiškiasi audinyje. Myliu stebėti save, kaip vystosi ir gilėja, siūlo ir struktūros suvokimas manyje kas metai. Myliu, žinodama, kad visa tai truks ir mokinsiuosi visą gyvenimą, ir netgi tada bus tiek daug ko aš nežinau.

Janette Raminez: Kaip ir kodėl pradėjote austi? Audimas mane sužavėjo audėjų mechaniški, sisteminiai judesių veiksmais. Čia reikalinga introspektyvi koncentracija. Greitai suvokiau, kad audimas reikalauja fizinės ištvermės ir disciplinuoto požiūrio. Šis lėtas pavienis audeklo augimo procesas patraukė mane intuiciniame lygmenyje, ir žiūrint atgal, tai tapo keliu, kuris struktūrizavo mano gyvenimą po tėvo mirties. Audimas buvo abstraktus kelias plėtoti netekimo jausmą, kur kartojimas ir tylus tarpininkavimas padėjo man atgauti pusiausvyrą. Šios idėjos atsispindėjo man tezių projekte, kur audžiau abstrahuotus laiškus savo tėčiui, panaudodama audimą kaip komunikacijos priemonę. Ir kodėl jūs dar audžiate šiandiena? Audimas man, vis dar kasdienis dalykas. Prižiūriu audimo studiją, kuriai priklauso 35 staklės, tapiserijos rėmas ir TC-1 žakardinės staklės. Šis darbas įtakojo mano mąstymą ir pakeitė požiūrį į problemų sprendimą – kiekvieną dieną susiduriu su kaip pvz.: kaip sutaisyti prietaisus, kaip sutvarkyti stakles, kaip kiekviena

57 dirba, koks mechanizmas, veikimo principai. Apie audimą - aš myliu jo potencialą savyje turėti istoriją.

Louise Bourgeois Ir kaip norėtųsi užduoti klausimą Louise, kas yra audimas šiuolaikiniame mene? Jos kūryboje nėra tiesioginio audimo kaip proceso, veiksmo, savo darbuose ji kalba apie vaikystę, patirtis per meilę, baimę ir mirtį. Pasirinkimas pacituoti Louis Bourgeois atsiminimus dėl autentiškumo, taip tai nėra rankinis staklinis audimas ir tapiserija visada užėmė gerbiamą vietą tarp menų. Bet šiame pasakojime audimas labai svarbus, todėl norėjosi šį poskyrį užbaigti garsios menininkės prisiminimais susijusiais su audimu, tapiserija. L. Bourgeois, voras simbolizavo jos mylimą mamą, tapiserijos restauratorę. Kaip rašo G. Celanto apie L. Bourgeois, “jei mes atidžiau pažvelgtumėme bei sujungtumėme jos vaikystės, paauglystės laikotarpius - tėvų tapiserijos dirbtuvėse Obiusone (Aubusson, Prancūzija)132. Ten pat nuo 1923 m. jau ir dirbo, taisė tapiserijas, galėtume sakyti, kad medžiaga galėtų būti noru „sutaisyti“ (ištaisyti, sujungti) atsiminimus ir praeitį. Audimas kaip pasakojimas savyje“133. Kaip Louis Bourgeois rašo savo prisiminimuose apie miestą Obiusoną: „Tai miestas, kur mano mama ir močiutė praleido savo vaikystę. Miestas buvo įkurtas XVI a. tapiserijos meistrų, kurie čia atvyko iš šiaurės, iš Belgijos ir Turne (Tournais) pasienio, kadangi specialios cheminės savybės, kurios svarbios tapiserijos gamyboje, buvo rastos čia (Creuze River). Tapiserijos buvo judančios sienos, naudojamos nuo šalčio, ir palapinės, kurios buvo naudojamos karo metu apsaugoti, pridengti vadams – aukštoji prabanga. Taigi jų pagrindinė to meto svarba buvo labai praktinė, labiau negu dekoratyvinė, puošiamoji. Todėl visas miestas dirbo ir pragyveno iš tapiserijų, ir tai daro iki dabar134. Louis močiutė turėjo savo nuosavą ateljė. „Ji pradėjo gaminti, austi tapiserijas, tiesiog labai paprastai, todėl, kad ji gimė čia Obiusone[...] Mano tėtis daug keliavo, sename tvarte, ieškodamas arklio, jis rado dalį senosios tapiserijos, kurią jis parvežė mano mamai. Jam pasisekė: jo žmona buvo iš Obiusono, turėjo informacijos, žinių ir labai vertino tapiserijas. Tik tuo metu jų niekam daugiau nereikėjo, dėl savo blogos padėties, sudūlėjimo, suplyšimų. Mano tėtis vežė visą tapiseriją namo gabalą po gabalo, ir jie iš gabalėlių sudėliojo visą tapiseriją. Toliau, mano mama perėmė visą sunkų, kruopštų darbą ant savęs. Tai buvo daug darbo. Tapiserija buvo šeimos tradicija, šeimos biznis. Tapiserijos idėja mūsų giminėje ėjo karta iš kartos. Ir daugiau nieko nebuvo135. Ir praleidus truputį giminės pasakojimo, Louise pabrėžia bei išryškiną to meto suvokimą tarp moters ir vyro, jos dėdė buvo tapiserijos kartonų piešėjas – kūrėjas. Toliau ji mini, kad buvo tiek daug darbo, kad „ir aš gavau darbą, privilegijuotą poziciją, todėl, kad buvau anūkė,

132 Germano Celant. Louise Bourgeois The Fabric Works. Skira, 2011 133 Ibid. 134 Ibid 135 Germano Celant. Louise Bourgeois The Fabric Works. Skira, 2011 58 pradėjau piešti kojas, pėdas. Nė viena moteris, lyg šiol to ne darė tai. Tai buvo paprasčiausiai uždrausta. [..], aš pradėjau tai, kai buvau beveik aštuonių metų, jie leido man tai daryti, nes tai buvo naudinga. Idėja, būti menininku ir būti naudingu yra labai reta“ 136. Iš pradžių Louise. prisiminimų dėka mes galime susidaryti istorinį, kuriamosios tapiserijos kaip gaminio vaizdą. Vėliau po karo, kai visa šeima persikėlė į Paryžių, jos mama įkūrė tapiserijos restauravimo dirbtuves, Louise prisiminimų dėka, jaučiame, kad čia svarbu buvo išsaugoti, sugrąžinti žinojimą „mano mama nutarė, kad ji restauruos tik senąsias tapiserijas, austas iki 1830 m. Iki tol tapiserijos metmenys buvo vilnoniai, bet nuo 1830 m. metmenims naudoti tik medvilniniai siūlai. Gobelenų (Gobelins) manufaktūra ausdavo tik medvilninius, ir mano mama sakė, kad jie tik žaloja, menkina ausdami tokiu būdu, ir naudodami cheminius dažus, o ne natūralius. Niekam tai nerūpėjo. Bet taip pat niekas tiek nežinojo, kiek mano mama [...] Laikui bėgant po truputį, žmonės ištraukdavo atliekas, gabalus senosios tapiserijos ir prisimindavo, šitas iš Obiusono, Gobelenų (Gobelins Metrounaire), Araso (an Arras). Mano mama turėjo lentynas, kur ji laikydavo sulankstytas tapiserijas, sudėliotas lyg knygos bibliotekoje pagal dalyką. [...] Kartais vienos tapiserijos dvi dalys surasdavo savo kelią ir susitikdavo vėl, netgi tada, kai jos daug metų atgal buvo perkirptos per pusę. Tai turėjo būti didžiulė tapiserija. 30 pėdų ilgio, kuri buvo sukarpyta į du, kartais į tris gabalus padarant užuolaidas saugančias nuo šalčio. Sujungti vėl, jos turėdavo keliauti per procesą, pavadinimu „rentrayage“, perdarymu, peraudimu per perkirpimo liniją, kažkas panašaus į nematomą audimą“. Taip kaip Louise mama sudarkytas tapiserijas, kurios buvo vientisos, perplėštos - per nematomą audimą perleistos sugrįždavo į savo pirmapradį būvį, į bendrą visumą, pasakojimą. Louise prisiminimai – „mano mama atsisėsdavo lauke prieš saulę ir restauruodavo tapiseriją, arba mažytį gabalėlį, taškelį. Ji tikrai tai mylėjo. Tas jausmas, atnaujinimo, atsinaujinimo yra gyliai manyje[...] bet yra kažkas kitokio sujungime, yra restauravimas (kaip saugojimas) ir restauravimas (kaip veiksmas). Primenu ką mano tėvai darė, jie kolekcionavo ir restauravo tapiserijas, tai yra labai panašus elgesys (būsena). Restauruoti ką nors, rasti kažką sulaužytą, sudarkytą, rasti suplėšytą tapiseriją arba su didelėmis skylėmis joje, ir žingsnis po žingsnio suformuoti – tai yra sujungimas. Tu taisai daiktą kol tu jį visiškai perdarai137.

Pasirinkimą baigti rašto darbą audėjų mintimis ir Louise Bourgeois prisiminimais, lėmė keletas priežasčių, viena, tai pirminė informacija iš pačių audėjų nepagražinta, nepadailinta. Kita priežastis, pasirinkimas panaudoti Louise prisiminimus, kuriuose kalbama apie tapiseriją, ne apie rankinį audimą, buvo noras sujungti liaudies audimą su profesionaliąja

136 Ibid., 137 Germano Celant. Louise Bourgeois The Fabric Works. Skira, 2011 59 menine tekstile, kaip vienas be kito neįmanomus komponentus, kaip vienas kitą papildančius elementus.

Apibendrinant, audimo kaip kūrybinio pasakojimo paieškas, audimas čia jungties elementas, galintis jungti praeities ir dabarties pasakojimus, patirtis bei perduodi juos ateičiai. Audimo platesniam suvokimui, reikalingas perfomatyvumas, kaip pasakojimui pasakotojas.

4. APIE AUDIMĄ, SAVASTĮ, KONTEKSTĄ IR RAŠYMĄ...

Laiptelis „rašymas“, laikymasis tam tikrų taisyklių, kurių nesupranti ir niekaip negali įvykdyti dalykų, kurie kitiems tokie paprasti, aiškūs ir logiški. Nusvyra rankos, viduje nerimas ir savigrauža, ir vėl nepataikiau į sistemą. Sistema, sudėliota iš laiptelių ir su jais susijusiais vertinimais, kuo aukštesnis laiptelis, tuo daugiau taisyklių, formų, atspindžių. Visi mes lipame tais pačiais laiptais, tik vieni užlipę aukščiau, kiti keliais ar keliolika žemiau, o gal ir ant to paties. Pastangų ir noro čia neužtenka, vadinau tai įvairiais vardais, ir tiesiog rašau, bei pasakoju turbūt pirmą kartą, ir taip viešai apie savo audėjos patirtį. Mitai, viskas, kas susiję su audimu, posakiai, jausmai, būsenos ir sekinantis klausimas ”kodėl audi“? Bėgau nuo audimo, nes bijojau atsakyti, kad nežinau, kodėl audžiu, tik jaučiu, ne paviršutiniškai, bet kažkur viduje, kažkas žino, yra patirtis, ji sukaupta ir kalba per siūlą. Dėl audimo kelio esu dėkinga už tvirtą įžvalgą dėstytojai, kuri pasakė: „tu ausi“. Be pasirinkimo, o aš bėgau nuo audimo, kaip neįdomaus, fiziškai sunkaus ir kankinančio proceso. Dėl mano uždarumo ir nesusivokimo, audimas ir jo procesas buvo tiesiog kankynė, negalėjau artikuliuoti bei laisvai analizuoti, tam nebuvo laiko. Magistrantūros studijas pasirinkau su klausimu ir noru: klausimas – kas aš menininkė ar audėja? Kodėl audžiu? Bei noru – išmokti rašyti. Taip susiklostė ir, sukritus visoms įmanomoms ir neįmanomoms aplinkybėms, išvažiavau į Bergeną per Erazmus studijų mainų programą. Ir visa galva pasinėriau ieškoti atsakymo į savo iškeltą klausimą. Ėjau į visas įmanomas ir neįmanomas paskaitas, varčiau, skaičiau knygas, susitikinėjau su begale skirtingų disciplinų dėstytojų. Tai buvo didžiulės kaitos vieta, mano stotelė, kurioje troškau užtrukti kuo ilgiau. Kalbėjau apie savo kūrybines idėjas ir stebėjau save iš šalies. Traukiau savo baimes ir paleisdavau, leidau sau būti be pagražinimų. Eidama į siūlinę (audyklą) leidau sau siūlą rinktis intuityviai, negalvojant, neanalizuojant. Paėmiau siūlo ritinį: plonas, blizgus ir nelankstus, bet labai subtilus, turintis mažus mazgelius. Kiek vėliau atseka iš paskos pasakojimas, pasirodo, tai siūlas pagamintas iš banano pluošto. Dėstytoja pamačiusi mane dirbant su jais, sako, kaip keista jau dešimt metų šie siūlai pas mus ir niekas su jais nedirbo. Jie atkeliavo iš Tailando, padovanoti kitam dėstytojui. O mažieji mazgeliai buvo surišti vienuolių. Audinys, kurį audžiau su šiais mazgeliais buvo skirtas - odos spalvų imitacijų - darbų ciklui. Darbas gimė iš prisiminimų, kai mano dukra būdama penkerių, eidama gatve man pasakė „mama, aš noriu būti balta, tokia kaip tu“, neturėjau ir nežinojau, ką jai atsakyti. Tam dar nebuvau pasiruošusi. Tai išgirdusi mano teta, sukūrė tokį pasakojimą „saulė tave taip mylėjo ir daug kartų tave pabučiavo, todėl tu tapai tokia ruda“. Šis atsakymas man pasirodė toks paprastai stebuklingas ir paveikus. Mano dukra daugiau neklausė. Po dviejų metų

61 pasakojimas jau kitoks, mažoji šią vasarą visiems pasakoja „mama mane paliko saulėje, todėl aš tokia ruda“. Norisi negalvoti, nejausti, nepykti, o tiesiog gyventi. Gyventi paprastume. Priimti viską, ištirpti visame, iš naujo pakilti ir vėl ištirpti. Vertinimai, vertinimai ir dar daugiau tų vertinimų, galvojimų, svarstymų, abejojimų ir iškylančių nepasitenkinimų. Praeini pro šalį ir iškerpi sau patinkantį momentą, jį užfiksuoji, momentas, vaizdas ar posakis įkvepiantis bei pastūmėjantis. Gal taip ir reikia išsikarpyti, ir dėlioti gabalėlį prie gabalėlio, kaip dėlionę, kurią nori sukurti. Deja, pilkas jausmas viduje įsliūkino, įsipatogino ir įsikūrė, gyvena. Bet man tu netinki, man liūdna, pilkoji melancholija, be atspalvių, be džiugesio. O gal yra visai kitaip ramybė lyg sąstingis, kai viskas ima ir sustingsta. Kažkur apsilanko ramybė, sustabdo viską, švelniai pripildo stovėjimo, nurimimo būsenos. Tiesiog buvimu savyje, esmėje baltai baltas, rudai rudas, juodai juodas, spalvos, patirtys papildančios tave, bet ir leidžiančios tiesiog būti savimi. Šiuo metu darbas „Kodas / Oda“ – instaliacija susideda iš 15 šviesių atspalvių stačiakampių rankinėmis staklėmis austų audeklų. Bei pasakojimas audžiamas toliau...

22 il. Rasma Noreikytė „Kodas / Oda“, 2014

Ar mano kūryba įtakota graikiškųjų mitų? Ar ji tiesiog leido pateisinti, įgauti pagrindimą, pasiteisinimą dėl vienokio ar kitokio intuityvaus pasirinkimo? Anot A. Mickūno „mitiniai asmenys taip pat pajusti ir užfiksuoti plastiniuose menuose, [...] visose išraiškose, kurios atsispindi mumyse, o mes – jose“138. Ardymas - keistas, kartu tai toks įprastas ir dažnas

138 Algis Mickūnas. Estetika: menas ir pasaulio patirtis p.255 62 audime veiksmas, lyg neatsiejama viena iš audimo proceso dalių. Veiksmas, į kurį iki skaitymo apie Penelopę ir jos ardymo veiksmo prasmę, nebuvau atkreipusi dėmesio. Tai daugiau asocijavosi su nesėkme, nes audžiamas rezultatas netenkina, turi išardyti, kad ištaisytum. Sąmoningai ardydama savo prisiminimus, klausiau – kas tai atsisveikinimo ritualas ar apsivalymas nuo nereikalingo daikto, kuris turi artimo žmogaus lietimosi bei sukūrimo (numegztas megztinis) įspaudą. Ardoma vilna buvo tiesiog graži, per daugelį metų suformavusi tolygias bangeles, storas siūlas banguotai gulė ant grindų, naikindamas praeitį. Ardydama žiūrėjau filmą, todėl ardymo veiksmą ignoravau, vėl nepakankamai įvertinusi suteikiamo dialogo naudingumą. Žiūrėjau Steveno Spielbergo filmą „Purpurinė pieva“ (Steven Spielberg „The Color Purple“). Pasirinkau filmą intuityviai, leisdama vesti, ir leistis esmės suradimo, kuri nėra logiška, kažkieno nuspręsta, taisyklių suformuota. Savasties esmės lengvumo ir jautrumo negali pagauti, sučiupti ar suvokti, begalinėje skuboje negali sustoti, nes tai menkniekis, vis ieškai svarbesnių dalykų. Šis filmas pastatytas 1985 m. pagal Alisos Walker novelę „Purpurinė pieva“ (Alice Walker „The Color Purple“), parašyta 1982 m. Trumpai papasakosiu istoriją, filmo pagrindinė herojė keturiolikmetė Celie, juodaodė mergina, prievartaujama vyro, kuris buvo jos tėvas. Nuo jo susilaukė dviejų vaikų, kurie abu buvo atimti. Ir tos prievartos, nesusikalbėjimų, galiausiai pasirinkimo nebekalbėti, o pasyviai egzistuoti kupinas visas siužetas. Kartu tai filmas apie viltį beviltiškoje situacijose, vidinę stiprybę, susitaikymą, tikėjimą. Filmo siužeto, pasakojamos istorijos užburta visai užmiršau apie ardymą, manąjį atsisveikinimą. Darbo pavadinimas „Trys metrai ilgumo“, po skaitymų apie moteris audėjas, ir ieškojimų atsakymo į klausimą, kas gi tas audimas nuo pat pradžių pradžios, ar yra jo pradžia, kokia ji?, kontempliuodama atvirumą, žiūrėjau į mane supančius daiktus, tyriau aplinką per atvirumą. Suvokiau, kad turiu per daug daiktų, kaupiu juos dėl jų istorijų, prisiminimų, pasakojimų, bet nebenoriu jų turėti (daikto). Vienas iš šių daiktų mano amžinatilsį močiutės megztas baltas vilnonis megztinis, kuris svarbus tik kaip prisiminimas žmogaus, kurio jau nebėra. Megztinį nešiojau ne dėl to, kad jis man patiko, o todėl, kad turėjo prisiminimą, ir jos norą nebūti užmirštai. Norėjosi pagaliau atsisveikinti, išmesti arba tiesiog atiduoti - negalėjau, nors ir suvokiau, kad prisiminimas ne daikte, bet manyje, jo suteikiama reikšmė yra manyje. Panaudodama Penelopės strategiją ardyti ir vėl austi, galėjau atsirišti nuo daikto, bei suteikti jam kitokią formą – atsiminimui. Viskas buvo taip paprasta, logiška ir lengva. Pradėjusi austi, praradau savo telefoną (IPhone), nuo kurio atsirišti nenorėjau, ten buvo visokiausių prisiminimų, minčių ir netgi ateities minčių. Visa tai liko telefone. Tas prisirišimas buvo toks stiprus, kad nesugebėjau tęsti audeklo (atsirišimo) toliau. Suvokiau, kad tai ta pati tema apie daiktą, prisirišimą, prasmę ir paleidimą. Kiekvienas metras buvo reikalingas – pirmasis metras - susivokimui, antrasis metras – prisirišimui, trečiasis metras – paleidimui. Suvokus, kiek 63 daug apgaulės viduje, gražiai įvilktos, vadinamos prisiminimais, kiek daug prisirišimo ir kontrolės, nepasitikėjimo savuoju keliu, atsirado ir telefonas su ateities planais.

23 il. Rasma Noreikytė „Trys metrai ilgumo“, 2014

Paskutinis darbas, kuris susijęs su ieškojimais magistro studijų metu yra „Audimo rašmenys“ 30 darbų ciklas, išaustas bendradarbiaujant su „Audėjas“ fabriku Vilniuje. „Audimo rašmenys“ – lietuvių kaimo moterų audimo raštų kūrimo dokumentika. Šie raštai tuomečių kaimo audėjų galvosenos, minčių ir jausmų atspindžiai. Audimo žymenys, skaičiai, surikiuoti tam tikra tvarka languotame sąsiuvinio lape, savo ritmika primena kompozitoriaus natų rankraštį – įskaitomi ir skaitomi, interpretuojami ir savaip pateikiami. Svarbu, kad tai yra vieno žmogaus – audėjos, savita tekstilinio rašto schema, audinio kūrimo sistema. Kaimo moterų pasakojimuose, užrašytuose etnografinių ekspedicijų metu, audėja, mokėjusi išrašyti raštą, turėjusi aukštesnį meistrystės statusą ir buvo labiau gerbiama už kitas. Kartais tokia meistryste pasižyminti audėja – audimo raštų kūrėja, būdavo viena tarp keleto kaimų. Jos sukurtas ir išrašytas raštas keliaudavo per viso kaimo audėjų rankas. Jos jį išausdavo savo audiniuose, pritaikydamos savitą spalvinį sprendimą. Šiuo darbu siekiama raštams suteikti tekst(il)inę išraišką, juos materializuoti. Bendradarbiaujant su kaimo audėja Marija Danilaitiene su tikslu išausti, atkartoti jos mamos išrašytą medžiagą. Mūsų pokalbiuose Marija prisiminė, kad jos mama buvusi gera audėja. Vieną dieną pas pažįstamą pamatė jai patinkantį raštą. Moteris gyveno toli. Norėdama gauti 64 patikusio audeklo rašto suvėrimą turėjusi nueiti 10 km pas kitą audėją. Anuomet sunkiai žmonės gyveno, nebuvo su kuo ir ant ko užsirašyti norimojo rašto, Marijos mama eidama 10 km. atgal, mintyse kartojo, kad neužmirštų. Grįžusi užsirašė ir išaudė. Projektas šiuo metu procese. Ar galima iš užrašų, kito žmogaus sukurtos sistemos, suvokti ir išausti audinį? Darbe naudojama ir atkartojama mano pačios surinkta, audėjų padovanota autentiška tradicinės lietuvių liaudies tekstilės medžiaga. 30 darbų ciklas – kaimo moterų tradicinių audinių atspindys, savita etnografinių ekspedicijų po Lietuvos kaimus sukauptos autentiškos medžiagos interpretacija ir kūrybinė išraiška, tekstiliniai laiškai mūsų kartai. Šis projektas tapo mano pirmąja soline paroda, atidaryta Mažeikių muziejuje, 2015 m. Šalia išaustų audėjų rankraščių, audžiu ir aš, taip turėdama galimybę bendrauti su muziejaus lankytojais, girdėti jų komentarus, pastebėjimus. Audimas muziejuje, veiksmas leidžiantis pakylėti audimo patirtis į kitokį kontekstą. Audžiamas audinys baltas, ilgis jo nežinomas. Šiose staklėse esantis metimas, tai paskutinis Mažeikių krašto audėjos A. Tarvidienės metimas, nespėtas išausti, paliktas. Pirmiausia man atsitiktinai pateko dėžė su siūlais ir pasakymas: “tu kažkam juos panaudosi“. Po to atkeliavo staklės, su metimu ir vėrimu į nytis. Niekaip negalėjau pradėti dirbti, niekaip neradau kalbos, dialogo, kol neatradau istorijos, kol neišgirdau pasakojimo, koks tai metimas. Susivėriau į skietą pati. Ir vėl laukimas, ilga pertrauka, ką aš ausiu, kaip panaudoti metimą žinant, kad tai paskutinis metimas moters, kuri audė visą gyvenimą. Metimas be vėrimo brėžinio, be žinojimo koks tai raštas, kas buvo audžiama, kodėl buvo audžiama. Reikėjo pradėti, ir užbaigti. Pirmiausia ėjau aklai, tiesiog niekaip negalėjau išgirsti, pajausti kokius turiu naudoti siūlus, todėl audimo pradžia chaotiška, užsimesta atsakomybė, neleido judėti, neleido laisvai austi. Atradau dėžę su siūlais ir vėl pasakojimas, kad tai tos pačios audėjos siūlai, tada viskas susidėliojo į vieną istoriją. Turėjau pradžią, vidurį, o pabaiga vis dar tebeaudžiama. Kartu išsiriša, pasipildo pasakojimas, laikraščiai išsisuka ir išsilaisvina nuo buvimo užsukti ant volo, su straipsniais, kurie jau senai užmiršti. Po truputį aiškėja, kad ji šiose staklėse audė servetėles. Kad paskutines savo dienas praleido Kaune pas dukrą, palikdama stakles čia, Mažeikiuose. Visi pasakojimo atsitiktinumai ir intuicija vedžioja bei leidžia papildyti istoriją ir gal užbaigti. Kartu tai suteikia galimybę kitam papasakoti apie savo patirtis. Apibendrinant ir bandant atsakyti į klausimą kodėl audžiu? Tai tapo veikla, kurios tikslas ne atvažiuoti iki kažkur (pasiekti kažką) o važiuoti, pats veiksmas ir per jį atskleidžiamos prasmės, suvokiamas ryšys su kasdiena, supančiu pasauliu, tiesiog buvimu savimi.

24 il. Rasma Noreikytė „Audimo rašmenys“, 2015, Mažeikių muziejus.

IŠVADOS

« Nuo XX a. pr. mitą imta laikyti tam tikru mąstymo būdu, bei tam tikra ideologija ar filosofija. Mitinis mąstymas ypatingas visų pirma turinio aspektu. Jis atspindi specifinį erdvės, laiko, viso pasaulio bei jame vykstančių reiškinių suvokimą. Mitai kalba apie archetipines, nuolat pasikartojančias egzistencines situacijas. « Antikoje žodis menas reiškė mokėjimą, kuris buvo prilyginamas meistriškumui, ko nors darymo įgudimui, sugebėjimui pagaminti objektą. Objektas gali būti suvokiamas kaip ritualizuotas veiksmas, leidžiantis išgyventi ar įprasminti pirmapradį įvykį, suteikti pavidalą, patirties turinį. Audimo ir verpimo reikšmė mituose siejama su žmogaus egzistencija, aukštesniųjų jėgų vedimu, saugojimu. Austas objektas įkūnija audėjos mąstymą. Audimui suteikiama dvejopa reikšmė: audimas kaip procesas (veiksmas be galutinio gaminio) ir audimas kaip produktas (audėjos patirties išraiška). « Šiuolaikiniams menininkams aktuali mitologija, ypač mitai susiję su audimu. Čia audimas svarbus kaip instaliacijos objektas arba performatyvus interaktyvus veiksmas. Tatianos Blass instaliacija „Penelopė“ - audimas sustabdytas laike, sudarant įspūdį, kad menininkė tuoj grįš pratęsti audimą. Mary Grisey dekonstruoja audimą, nuaustą audinį keisdama, balindama, ardydama, sendindama. Ruth Sheuing audimą naudoja kaip metaforą, ji ardo jau nuaustus fabrikinius audeklus, pakeisdama jų raštą. Janine Antoni audimą jungia su mokslu, naudodama polisomnegrafinį miego fiksavimo metodą, kuria nakties sapnų raštą ir audžia jį dieną. Menininkei svarbus dialogas su naudojama medžiaga. « Audimas jungia vietą ir laiką, sluoksniuoja praeitį ir dabartį, taip kuriamas šiuolaikinis kūrybinis pasakojimas. Šiuolaikiniame mene audimas yra kūrybinio pasakojimo jungties elementas tarp bendruomenės ir jos istorijos. Audinyje įaudžiamos istorijos iš praeities, dabarties ir ateities, sukuriant vientisą pasakojimą dabartyje. Audimas kaip procesas yra veiksmas, galintis jungti skirtingo amžiaus žmones, siejantis žiūrovą ir atlikėją, turintis savyje potencialą įtraukti žiūrovą į dalyvavimo procesą ir kurti bendrą pasakojimą. « Audimas tapo įrankiu padedančiu įprasminti praeities prisiminimus ar suteikti jiems kitokį pavidalą; megztinis tampa tapiserija, audėjų užrašai, rasti mokykliniame sąsiuvinyje – audiniais.

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

1. Instaliacija „Penelopė“, Tatiana Blass, 2011, kilimas, audimo staklės, vilna, „chenille“ siūlai, darbo dydis kintantis, http://www.tatianablass.com.br/obras/66, Nuotraukos Everton Ballardin. 2. Instaliacija „Penelopė“ (po šešių mėnesių), Tatiana Blass, 2011, kilimas, audimo staklės, vilna, „chenille“ siūlai, darbo dydis kintantis, http://www.tatianablass.com.br/obras/66, Nuotraukos Everton Ballardin. 3. „13 vyrų arba Penelopė II“, Ruth Scheuing, 1989, pakeisti vyriški kostiumai, 26x3, http://www.ruthscheuing.com/suits_1990-94.html, nuotraukos iš Ruth Scheuing internetinio tinklapio. 4. Koloboratyvus performansas su March Patch ir Ruth Scheuing, 1991, pakeisti vyriški kostiumai, elektro akustinis garsas, vaizdo projekcija, tekstas, http://www.ruthscheuing.com/suits_1990-94.html, nuotraukos iš Ruth Scheuing internetinio tinklapio 5. „Arachnė“, Ruth Scheuing, 1995, rankų audimas kompiuterinėmis staklėmis, medvilnė, 18x31, garso takelis sukurtas kartu su kompozitoriumi March Patch, http://www.ruthscheuing.com/weaving_words_1996.html, nuotraukos iš Ruth Scheuing internetinio tinklapio 6. „Arachnė“, Ruth Scheuing, 1995, rankų audimas kompiuterinėmis staklėmis, medvilnė, 18x31, garso takelis sukurtas kartu su kompozitoriumi March Patch, http://www.ruthscheuing.com/weaving_words_1996.html, nuotraukos iš Ruth Scheuing internetinio tinklapio 7. „Arachnė“, Ruth Scheuing, 1995, rankų audimas kompiuterinėmis staklėmis, medvilnė, 18x31, garso takelis sukurtas kartu su kompozitoriumi March Patch, http://www.ruthscheuing.com/weaving_words_1996.html, nuotraukos iš Ruth Scheuing internetinio tinklapio 8. „Arachnė. Susipainioti audeklo suvokime“ (To Entangle The Fabric of Knowledge), Ruth Scheuing, 1995, rankų audimas kompiuterinėmis staklėmis, medvilnė, 18x31, garso takelis sukurtas kartu su kompozitoriumi March Patch, http://www.ruthscheuing.com/weaving_words_1996.html, nuotraukos iš Ruth Scheuing internetinio tinklapio 9. „Moirų atsiminimas“, Mary Grisey, 2013, sizalis, dažyta medvilnė ir vilna, http://marygrisey.com/artwork/3274532-Relic-of-the-Moirai.html, Nuotraukos Peter Legris

10. „Studija Erui“, Mary Grisey, 2013, rudas molis, plasteris, vaškas, rankinis staklinis audimas- lininė drobulė, rasti medžių pagaliai, 10x8x1, nuotraukos iš Mary Grisey internetinio tinklapio 11. „Drobulės“, Mary Grisey, 2014, rankinis staklinis audimas, dažytas linas, arklio šeriai, baliklis, 8x6x4, http://marygrisey.com/artwork/3499355-Shrouds.html, Nuotraukos Thomas Blanchard 12. Instaliacija ir performansas „Miegas“ Janine Antoni, 1993, siūlai, lova, naktiniai EEG mašina, staklės, Rem skaitiniai, audinys. http://c4gallery.com/artist/database/janine- antoni/janine-antoni.html 13. „Tikrumas/Entropija“ (Peranakan 1), Aiko Tezuka, 2014, 25 m. ilgio audeklas, http://artasiapacific.com/Magazine/WebExclusives/CertaintyEntropyAikoTezuka, nuotraukos Edward Hendricks 14. „Tikrumas/Entropija“ (Anglija 1), Aiko Tezuka, 2014, 25 m. ilgio audeklas, http://artasiapacific.com/Magazine/WebExclusives/CertaintyEntropyAikoTezuka, nuotraukos Edward Hendricks 15. Performansas ir skulptūra „Užbaigti: vaikščiojimas metimu“, Anne Wilson, performansas įvyko 2008 m. sausio 20 -25, Čikagoje, http://www.annewilsonartist.com/windup-chicago- walking.html, nuotraukos Surabhi Ghosh 16. „Sukti“, Anne Wilson, 2010, stiklas, http://www.annewilsonartist.com/rewinds-kma- install.html, nuotraukos iš Anne Wilson internetinio tinklapio 17. „Vietinė pramonė“, Anne Wilson, 2011, http://www.annewilsonartist.com/local-industry- credits.html, nuotraukos iš Anne Wilson internetinio tinklapio 18. Performansas ir skulptūra „Užbaigti: vaikščiojimas metimu Hiustone“, Anne Wilson, performansas įvyko 2010 gegužės 16 d. ir birželio 27 d., http://www.annewilsonartist.com/windup-houston-credits.html Simon Gentry nuotraukos 19. Performansas „Vaikščiojimas metimu Mančesteryje“, Anne Wilson, performansas atliktas parodos MEDVILNĖ: globalūs siūlai metu, 2012 m. vasario 25, Whitworth meno galerijoje, Mančesteryje, Anglija http://www.annewilsonartist.com/project-statement.html, nuotraukos iš Anne Wilson internetinio tinklapio 20. Performansas ir skulptūra „Pereiti (Vaikščiojimas Niujorke), Anne Wilson, atlikta 2014 m. rugsėjo 20,21,27,28; spalio 4,5,11,12,16,18,19,23,26; lapkričio 1,2 dienomis, http://www.annewilsonartist.com/texts-credits.html, nuotraukos iš Anne Wilson internetinio tinklapio 21. Skulptūra „Pereiti (Vaikščiojimas Niujorke), Anne Wilson, atlikta 2014 m. rugsėjo 20,21,27,28; spalio 4,5,11,12,16,18,19,23,26; lapkričio 1,2 dienomis

69 http://www.annewilsonartist.com/texts-credits.html, nuotraukos iš Anne Wilson internetinio tinklapio 22. Rasma Noreikytė „Kodas / Oda“, 2014, nuotraukos iš asmeninio autorės archyvo 23. Rasma Noreikytė „Trys metrai ilgumo“, 2014 24. Rasma Noreikytė „Audimo rašmenys“, 2015, Mažeikių muziejus.

LITERATŪRA

1. Dailės žodynas, Jolita Mulevičiūtė et al. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999. 2. Hartman, Geoffrey „The voice of the Shuttle“ kn. Literature from the Point of View of Literature“. In Beyond Formalism: Literary Essays 1958-1970. New Haven and London: Yale University Press, 1970. 3. Haas, Simon. The Book of Dharma: Making Enlightened Choices. Veda Wisdom Books, 2013. 4. Hemmings, Jessica. Warp & weft. Woven Textiles in Fashion, Art and Interiors. Bloomsbury, 2012 www.bloomsbury.com 5. Homeras. Odisėja. Vinius: Vaga, 1990. 4. Jackūnas, Žibartas. Menas-pažinimas-kultūra. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004 5. Kruger, Sullivan Kathryn. Weaving the word. The metaphorics of weving and female textual production. Rosemont Publishing & Printing Corp., 2001. 6. Krištopaitytė, Monika. Istorijos, pasakojimai ir (meta)tekstai. Tekstilė’11: Dar kartą- šokam-pimyn. Parodos katalogas. Kauno dailininkų fondas, 2011. 7. Kunas, Nikolajus. Senovės Graikijos legendos ir mitai. Kaunas, 1988. 8. Lechte, John. Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų. Nuo struktūralizmo iki postmodernizmo. Vilnius: Charibdė, 2001. 9. Mickūnas, Algis. Estetika: Menas ir pasaulio patirtis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. 10. Miller, Hillis. Ariadne‘s Thread: Story Lines. New Haven and London: Yale University Press, 1992. 11. Nėnienė, Inga. Zanavykų tekstilės tradicijos (XIX a. – XXI a. prad.). Monografija. Kaunas: KTU leidykla Technologija, 2001. 12. Ovidijus. Metamorfozės. Šešta giesmė. Vilnius: Vaga, 1990 13. Scheuing, Ruth „Penelope and the unravelling of history“ Kn New Feminist art criticism, sud. Katy Deepwell. Published by Manchester University Press, 1995.

14. The Textile Reader. Sud. Jessica Hemmings. Berg, 2012. www.bergpublishers.com 15. Veličkienė, Teresė Aleksandra. Ariadnės siūlas. Antikos mitai ir legendos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.,1999. 16. Vitkienė, Virginija. Tekstilė’11: Dar kartą-šokam-pirmyn. Parodos katalogas. Kauno dailininkų paramos fondas, 2011 17. Žukienė – Andriušytė, Rasa. „Dar kartą istorija“ Kn. Kauno bienalė TEKSTILĖ’11: Dar Kartą-Šokam-Pirmyn. Kauno dailininkų paramos fondas, 2011. 18. Weibel, Adele Coulin. Two Thousand Years of Textiles: The Figured Textiles of Europe and the near East, New York: Pantheon, 1952.

ELEKTRONIAI LEIDINIAI, INTERNETINĖS PRIEIGOS

1.Antoni, Janine http://classroom.uml.edu/art/webart0101/sp12web1/courtemanchea/Artist%20Project/Sites/Ar tist_pg1.htm žiūrėta [2015-01-03] 2. Antoni Janine by by Douglas Dreishpoon http://www.artinamericamagazine.com/news- features/magazine/janine-antoni/ žiūrėta [2015-12-03] 3. Blass, Tatianos internetinis tinklalapis: http://www.tatianablass.com.br/obras Penelope by Tatiana Blass. Straipsnio autorė Caroline Williamson http://design- milk.com/penelope-by-tatiana-blass/ žiūrėta [2015-11-22] 4. Marialena. How Penelope manipulated time and the fairy-tale installation of Tatiana Blass http://marialenacarr.com/2014/02/27/penelope-manipulated-time-fairy-tale-installation- tatiana-blass/ žiūrėta [2015-11-22] 5.Beresnevičius, Gintaras. „Mitas ir ritualas“ in http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LA00/Gintaras_Beresnevi%C4%8Dius._Mitas_ir_ritu alas.LA0602.pdf žiūrėta [2015-12-03] 6. Beck, Bill. Tying Up Loose Ends: The Metapoetics of Closure in Odyssey 22 http://www.rosetta.bham.ac.uk/issue_13/beck_metapoetics.pdf žiūrėta [2015-11-22] 7. Jefferies, Janis Ką iš tiesų reiškia gyventi šiame laike? http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111107031038/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id =3166&kas=straipsnis&st_id=11780 žiūrėta [2015-12-03] 8. Asmeninė Grisey Mary svetainė http://marygrisey.com/news.html žiūrėta [2015-12-03] 9. Grisey, Mary interview by Adriana Villagran http://www.venisonmagazine.com/marygrisey.htm žiūrėta [2015-12-03]

10.Kardelis, Naglis. „Tarp mito ir logo: nusidėvėjusi tikrovė ir tikroviški mito pasauliai“ in http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7749-naglis-kardelis-tarp-mito-ir-logo-nusidevejusi- tikrove-ir-tikroviski-mito-pasauliai žiūrėta [2015-11-19] 11. Klivis, Edgaras. Estetika ir meno filosofija: Mokomoji knyga. Kaunas, 2009, p. 14. https://www.academia.edu/4236486/Edgaras_Klivis_ESTETIKA_IR_MENO_FILOSOFIJA [žiūrėta 2015.11.05] 12. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. http://etimologija.baltnexus.lt/?w=audeklas [žiūrėta 2015.11.19] 13.Maceina, Antanas. Kalbos filosofija. Kalba ir žmogus iš A. Maceinos internetinio tinklalapio in http://maceina.lt/html/kalbosfilosofija.html žiūrėta [2014.10.07] 14. Tezuka, Aiko http://www.aikotezuka.com/artist-statement.html žiūrėta [2015-11-20] 15. Galerie Michael Janssen's first solo show with Japanese artist Aiko Tezuka opens in Berlin. http://artdaily.com/news/66161/Galerie-Michael-Janssen-s-first-solo-show-with- Japanese-artist-Aiko-Tezuka-opens-in-Berlin#.Vk9d0L-0Lfc žiūrėta [2015-11-20] 16.Unraveling textile artist Aiko Tezuka’s destiny. http://lifestyle.inquirer.net/197911/unraveling-textile-artist-aiko-tezukas-destiny žiūrėta [2015-11-20] 17. Aiko Tezuka, artist: 'History is interwoven in the fabric. I decided to mix cultures and to make layers. http://www.independent.co.uk/arts-entertainment/art/features/aiko-tezuka-artist- history-is-interwoven-in-the-fabric-i-decided-to-mix-cultures-and-to-make-layers- 9418463.html žiūrėta [2015-11-20] 18. Scheuing, Ruth internetinis tinklalapis. Tekstai apie Penelopę. http://www.ruthscheuing.com/Penelope_text.html žiūrėta [2015-11-22] 19. Ruth Scheuing: Anatomy of the Suit/Geometry of the Body Textile museum of Canada http://www.digitalthreads.ca/en/exhibition.cfm?id=idt1993_3ana_i9&theme=myth žiūrėta [2015-12-03] 20. Važgėlaitė, Raminta. „Graikų mitai“ in http://www.šaltiniai.info/index/details/745 [žiūrėta 2015-11-19] 21. Važgėlaitė, Raminta. „Audimo, kaip tekstą organizuojančio elemento, vaidmuo Platono Valstybininke“ in http://www.zurnalai.vu.lt/files/journals/260/articles/1742/public/100- 114.pdf žiūrėta [2015-10-25] 22. Wilson, Anne internetinis tinklalapis. http://www.annewilsonartist.com/local-industry- research.html žiūrėta [2015-11-20] 23. Audėjų mintys. Anne‘s Wilson projektas „Vietinė pramonė“ http://www.windrewindweave.com/weaversWORDS01.19.10.pdf žiūrėta [2015-12-03]

24. Cris Molinski. Notes on the Exhibition. http://www.windrewindweave.com/WindRewindWeave.pdf žiūrėta [2015- 11-05] 25. Glenn Adamson. A Twist in the Tale http://www.windrewindweave.com/WindRewindWeave.pdf žiūrėta [2015-11-20] 26. Drawing Papers 118, essay by Joanna Kleinberg Romanow, The Thread Lines, Drawing Centre, parodos katalogas, http://issuu.com/drawingcenter/docs/drawingpapers118_threadlines žiūrėta [2015-12-03] 27. Leah Ollman, „Thread Lines“Art in America, Exibition Reviews December 2014http://www.annewilsonartist.com/images/stories/walking-new-york- 2014/research/Anne_Wilson_Art_in_America_review_2014.pdf