VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA

Ingrida Saulevičienė

Lidijos Šimkutės kūryba

Magistro baigiamasis darbas

Literatūros ir spaudos studijų programa, valstybinis kodas 62604H105 Filologijos studijų kryptis

Vadovė doc. dr. Indrė Žakevičienė______(parašas) (data)

Apginta doc.dr. Jonas Vaičenonis______(Fakulteto dekanas) (parašas) (data)

Turinys

Lidijos Šimkutės kūryba (santrauka)...... 3 (summary)...... 4 1. Įvadas...... 5 2. L.Šimkutės poezijos ypatybės: emocijos eilėraštis...... 11 2.1 Subjekto jausenos: nerimas...... 13 2.2 Harmonizuojanti nostalgija...... 16 2.3 Ilgesio interpretacijos...... 20 3. Minties eilėraščio specifika...... 27 4. Vaizdo eilėraščių bruožai...... 39 4.1 Savita eilėdara ir poetinė sintaksė...... 47 5. Eilėraščių variacijos...... 50 6. Išvados...... 52 7. Šaltiniai ir literatūra...... 55 8. Priedai...... 57

2 Lidijos Šimkutės kūryba Santrauka

Darbo objektu pasirinkta poetės Lidijos Šimkutės kūrybą. Poetinio žodžio talpumu, autentiškomis metaforomis Lidija Šimkutė išsiskiria iš dabartinės kūrybinės aplinkos, nepaklūsta laikui. Darbo tikslas – išanalizuoti L.Šimkutės kūrybą, atskleidžiant autorės asmenybės ir poezijos ryšį, nepasitenkinant tik pirmuoju kūrinių įspūdžiu, akcentuojant atskirų įvaizdžių prasmę. Siekiant šio tikslo nusakyta aptariamos autorės asmenybės ir eilėraščio subjekto santykis, atskleista poetės pasaulėjauta ir didesnę įtaką jos formavimuisi turėję veiksniai, sugrupuoti L.Šimkutės poetiniai tekstai akcentuojant eilėraščio kūrimo principus, išanalizuoti išskirtoms grupėms priklausantys eilėraščiai, ieškant esminių autorės poetikos bruožų. L.Šimkutės kūrybos pagrindas – žmogaus dvasinis gyvenimas, o išorės detalės tėra tik iliustracija, bet jos labai svarbios, padedančios atskleisti poetinio subjekto vidų. Jos poezijos, kuriai būdingos buities ir supančio pasaulio realijos, paprastas kalbėjimas, negalima pavadinti vien tikrovės vaizdu. Autorės poetinis tekstas suskirstytas į tris stambias grupes: emocijos, minties, vaizdo, besiskiriančias menamų meninių formulių specifika. Ryškiai L.Šimkutės kūryboje atsispindi ir susipina skirtingos pasaulėjautos. Šalia lietuviškosios ir daugialypės vakarietiškosios kultūrų atsiduria Rytų filosofijos ir etikos detalės. Poetei svarbus menas, muzika ir, aišku, literatūros pasaulis. Kadangi L.Šimkutė, kaip pati teigia, pasaulio žmogus, jai būdingos kelių kultūrų pasaulėjautos; kurdama poetinius tekstus ji naudoja skirtingų kultūrų įvaizdžius. Tokios įtakos ryškios ne išoriniuose, bet giluminiuose eilėraščių kloduose. Savitai poetė konstruoja transcendentinį pasaulį, susieja jį su kasdienybe. Fikcijų kūrimas lengvai ir laisvai peržengia įprastos tikrovės ribas, netikėtai pačioje kasdieniškiausioje erdvėje sukuriama mistinė būsena. Kartais tokia būsena kuriama pasitelkiant transcendenciją ženklinančius įvaizdžius, bet dažniau tai žvelgimas vidiniu žvilgsniu, sielos akimis. Įsijautimas L.Šimkutės poezijoje reiškia daugiau nei mistika savo įprasta forma, kaip kontaktas su anapusybe. Įsijautimas į aplinką, daiktus virsta savotiška kontempliacija, gebėjimu regėti vidinę daiktų pusę, rodant tik išorę. Taip poetė nutrina ribą tarp transcendentalumo ir kasdieniškumo.

3 The creative works of Lidija Šimkutė Summary

The object of the work deals with the creative works of Lidija Šimkutė. Lidija Šimkutė is significant due to the volume of the poetry and authentic metaphors. The aim of the work includes the analysis of the creative works of Lidija Šimkutė revealing the relationship between the author’s personality and the poetry mentioning not only the first impression of the works but emphasizing the meaning of the separate images as well. With the view to pursue the aim mentioned above, the ratio between the author’s personality and the subject of the poem was expressed; her attitude and factors having influenced the poet’s formation were revealed, poetical texts emphasizing the principals of creating the poem were grouped and the poems belonging to the different groups aiming to the basic characteristic features of the author’s poetry were analyzed. The creative works of Lidija Šimkutė are based on the spiritual life of a human whereas the external details are supposed to be just illustration; however, they are extremely important as they reveal the interior of the poetical subject. Her poetry which is characteristic by the realia of the trivial round and surrounding world and simple talking are not supposed to be nominated as a prospect of reality. The poetic text of the author is divided into three massive groups- emotional, notional and sight- different by the specification of imaginary artistic formulas. The different attitudes are dramatically reflected in the creative works of Lidija Šimkutė. The details of Oriental philosophy and ethics are noticeable along with the Lithuanian and multiple western cultures. Art, music and the world of literature are significant to the poet. According to the statements of the poet herself, she is supposed to be the human of the world with the specific attitude of several cultures; she uses the images of different cultures in her poetical texts. Thus not only external but also internal strata of the poems are influenced by the conception. Transcendental world is designed individually by the poet and associated with the daily routine. The usual limits of reality are overstepped without difficulty creating fictions whereas the mythical state is invented unexpectedly in the most prosaic space. Sometimes this state is created invoking the images remarking transcendention although internal aspect and spiritual sight is applied more often. The empathy in the poetry of Lidija Šimkutė is supposed to express the conception of mystics with its usual from as well as the contact with the ulterior world. The empathy to the surrounding world is transformed into the specific contemplation, possibilities of noticing the internal side of objects, describing only external one. This way the limit between transcendentalism and daily routine is obliterated.

4 1. ĮVADAS

Lidijos Šimkutės vietą lietuvių literatūroje apibrėžti nėra lengva. Poetė savo kūryba gilinasi į pačią pradžią, kuri formuojasi archetipiniais simboliais, įvaizdžiais ir metaforomis, moderniai perteikia tradicinius motyvus, subtiliai atspindi jausmą, kartu išsakydama paprastą ir svarią mintį, iš kasdienybės pasaulio išskirdama patį svarbiausią dalyką – tylią, po giliais sąmonės klodais paslėptą žmogaus sielos šneką. Tai daro autorę savita tarp įvairialypių ХХ a. pabaigos ir ХХІ a. poetinių ieškojimų, modernizmo ir postmodernizmo krypčių. Literatūrinė kritika apie L.Šimkutės kūryba nėra gausi, dažniausiai tai vienas kitas straipsnis ar paminėjimas šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste. Poetė, kurianti savitą stilių, atsiduria šalia jaunosios išeivijos kartos atstovų. Lidija Šimkutė gimė 1942 m. Žemaitijoje, Krakių kaime netoli Mosėdžio. Vaikystę praleido pabėgelių stovyklose Vokietijoje. 1949 m. su tėvais išvyko į Australiją. Lietuvių kalbos, literatūros, istorijos, tautosakos žinias tobulino Lietuvių kalbos institute Čikagoje ir Vilniaus universitete. Daug metų dirbo kaip dietologė, yra apkeliavusi keturiasdešimt kraštų, tai įtakojo ir jos geografinį kūrybos lauką - nuo Žemaitijos, Vilniaus iki Niujorko. ,, Lietuvos šaknys, dominuojanti anglosaksų ir daugiakultūrinė aplinka, Australijos kontinentas – visa tai yra mano, kaip poetės, likimo esmė šioje planetoje. Dažnai savęs klausiu: kas mane skatino rašyti poeziją? Be abejo, tai buvo gilus vidinis poreikis, kuris svarbus visoms meno raiškoms. Daugelis meno šakų greičiausiai bando suvokti nesuvokiamą pasaulį, į kurį ne savo noru patekome.“- taip savo kūrybos impulsus aiškina pati poetė.(10) Poetė rašo lietuvių ir anglų kalbomis, jos kūryba publikuojama žurnaluose ir antologijose Australijoje, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, išversta į trylika kalbų ir ji pati yra išvertusi ausralų bei kitų tautų poezijos ir prozos į lietuvių kalbą. Į lietuvių kalbą išvertė ir parašė pabaigos žodį David Malouf knygai Įsivaizduotas gyvenimas ( LRS leidykla, Lietuva, 2002). Ji ne tik kuria eiles, verčia kitų kūrybą, bet ir rašo įvairaus žanro rašinius periodiniams leidiniams, tokiems kaip The Baltic Nations – Tucker in Australia (ed.Beverly Wood): Hill of Content, Victoria ( Australia, 1977). Nuolat dalyvauja tarptautiniuose poezijos festivaliuose: Argentinoje, Austrijoje, Estijoje, Makedonijoje, Lenkijoje, Singapūre. Savo poeziją su pertraukomis skaito ir Lietuvos Poezijos pavasario festivaliuose: Alytuje, Kaune, Vilniuje, Skuode ir kitur. Toks platus patirčių akiratis, be abejo, daro įtaką kūrybai. Beje, jos eilėraštis Mano tėvas buvo išrinktas vienu geriausiu šio tūkstantmečio eilėraščių 2004 m. Australijos poezijos festivalyje ir skaitytas per ABC televizijos programą. Tai rodo, kad savito, raiškaus balso kūrėja yra pripažinta kultūrinės visuomenės. Savo

5 darbo objektu pasirinkau šios poetės kūrybą. Poetinio žodžio talpumu, autentiškomis metaforomis Lidija Šimkutė išsiskiria iš dabartinės kūrybinės aplinkos, nepaklūsta laikui, beje, jos kūryba kol kas tebėra mažai tyrinėta. ХХ a. 8 – 9 dešimtmetyje svarbus tampa kūrybos modernumas, nauji ieškojimai ir atradimai žodžio mene. L.Šimkutė savo pirmuosius poezijos rinkinius lietuvių kalba ( Antrasis ilgesys (1978); Prisiminimų inkarai (1982)) kūrė kaip tik tuo metu, kai lietuvių poetai gręžėsi modernizmo link. Jos poezija pateko į aplinką, kurioje nestigo literatūrinių autoritetų, tačiau ir tie patys autoritetai ieškojo novatoriško požiūrio, temų, savitų kelių. Poetinę aplinką Lietuvoje formavo Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Leonardas Gutauskas, Vytautas Bložė ir daugelis kitų pripažintų ir šešėlyje likusių poetų. Tačiau L.Šimkutės kūrybą inspiravo pirmieji jos poetinio žodžio skatintojai: Australijoje gyvenantys broliai Vytautas ir Jurgis Janavičiai, taip pat poetai Henrikas Nagys ir Jonas Mekas bei istorikė Marija Gimbutienė, kuriuos autorė buvo sutikusi JAV 1972 m., vėliau – Alfonsas Nyka - Niliūnas ir austrų poetas Christianas Loidlas, kuris ypač pamėgęs L.Šimkutės eilėraščius, išvertė į vokiečių kalbą ir išleido rinkiniu Weisse Schatten. Šiam rinkiniui C.Loidlas parašė išsamų, įžvalgų įvadą. Tokia ilga ir plati korespondencija su minėtaisiais autoriais, dalinimasis literatūros, Rytų filosofijos ir kitomis žiniomis bei įspūdžiais skatino L.Šimkutę rašyti, šiek tiek keisti rašymo stilių, plėsti pasaulėvaizdį. Į tokią literatūrinę atmosferą atėjo L.Šimkutė su pirmuoju eilėraščių rinkiniu. Vėliau poezijoje suskambo kitokios gaidos – jaunesnieji poetai ėmė žavėtis postmodernizmu, destrukcija. Ir nors daugelis autorių tai suprato kaip laiko diktuojamą madą, kuriai privalu paklusti norint tapti populiariu, L.Šimkutė nepasidavė tendencijai ignoruoti jausminį poezijos pradą, harmonijos reikšmę, realiai žvelgė į tamsiąsias pasaulio puses. Poetei labiau svarbus intuityvus suvokimas, asmeniškas santykis su aplinka. Dažnas tų pačių motyvų kartojimasis, iš eilėraščio į eilėraštį keliaujanti panaši būsena, konkretūs asmenvardžiai ir vietovardžiai verčia ieškoti to santykio šaknų pačios poetės gyvenime. Poetė yra sakiusi: ,, Neišvengiamai veikia mus paliečiantys išgyvenimai, vaizdai, įvykiai ir reagavimas į tam tikrus žmones ar situacijas, kurios inspiruoja, skverbiasi į mūsų sąmonę ir randa savo išraiškos būdą. Mane domina daugiaprasmė ir tuo pačiu savaip švytinti paprastumu kūryba, žavi loginėje plotmėje neaprėpiami žmonių santykiai, mūsų paslaptinga, laikina būsena šioje žemėje, tylos galia ir nuolat kintantys, nenuspėjami įvykiai, kurie mus paslaptingai veikia ir pakelia į kūrybinę, tarsi šamanistinę plotmę, nenusakomą paprastais žodžiais. Tik poetine kalba arba kita meno išraiška įmanoma perteikti tą apvaizdos dovaną.“(10)

6 L.Šimkutės kūryba – įrodymas, kad poezija niekada nėra grįžimas atgal, į tai, kas sena, jos kūryba – tai durys, atvertos poetiniam žodžiui nepaliekant nepraeinamų vietų, tai nedrąsus, bet tvirtas balsas kalbąs eilėraščiais, jog yra tokia kertelė, tokie sielos namai, kur atsiskleidžia žmogaus būties prasmė, laikiškumas ir išliekamoji vartė. Poetės modernumas suprantamas pačia plačiausia šiuolaikiškumo reikšme. Šalia formaliųjų dalykų, kurie yra nepaneigiamai svarbūs, ji ieško būtent savo ištakų, bando priartėti prie pirmapradžio pasaulio, prie daiktų esmės. Autorės grįžimas į pirmapradiškumą nėra sąmoningas tobulos formos ieškojimas, konkrečių metodų ar filosofijų taikymas poezijoje, ji pasikliauja savo intuicija, tuo, kas atsiranda minties ar atminties akiratyje(inter.3). Todėl šio darbo tikslas – išanalizuoti L.Šimkutės kūrybą, atskleidžiant autorės asmenybės ir poezijos ryšį, nepasitenkinant tik pirmuoju kūrinių įspūdžiu, akcentuojant atskirų įvaizdžių prasmę. Siekiant šio tikslo, iškyla keletas uždavinių: 1. nusakyti aptariamos autorės asmenybės ir eilėraščio subjekto santykį, 2. atskleisti poetės pasaulėjautą ir didesnę įtaką jos formavimuisi turėjusius veiksnius, 3. sugrupuoti L.Šimkutės poetinius tekstus akcentuojant eilėraščio kūrimo principus. 4. išanalizuoti išskirtoms grupėms priklausančius eilėraščius, ieškant esminių autorės poetikos bruožų. Su šiais uždaviniais susijusias problemas gali padėti išspręsti pati poetė, jos draugai, ją pažįstantys žmonės, nes dažnai negalima išsiversti vien analizuojant kūrinius, taikant metodus ir teorinius svarstymus. Biografinė detalė, gyvas žodis ar publicistikoje įamžintas interviu gali padėti suprasti, kas iš tiesų parašyta eilėraštyje ar tiesiog suvokti bendras tendencijas, kuriomis vadovaujasi poetė. Tai padaryti padės ir universitetui autorės padovanotas paketas su laikraščių iškarpom, nuotrauka ir poezijos skaitymų skrajutėmis.

L.Šimkutės eilėraščiai traukia savo paprastumu, iš pirmo žvilgsnio primytivumu, laužyta sakinių forma, skaitant jos kūrybą atsiranda poreikis nuolat tapatintis su lyriniu subjektu ir ieškoti savyje tų pačių išgyvenimų ir jausminių būsenų. Deja, skaitant poeziją, ne visada pastebima, kad ignoruojama kūrinio ritmas, metaforos, tuo pačiu nesuvokiamas ir jo turinys, o tenugirstamos

7 skurdžios poeto minčių ir emocijų nuotrupos. Todėl analizė galėtų padėti išsiaiškinti, kaip L.Šimkutė konstruoja tekstus, kuriuose slypi nepaprastai gilūs vidiniai klodai. Rašant darbą remtasi aprašomuoju analitiniu metodu, o plačiau aptariant kūrybą – tyrinėtojų, pabrėžusių žmogaus asmenybės svarbą, pastabomis; literatūrologų, kritikų ir kitų kūrėjų svarstymais. Darbe bus kalbama apie poetės kūrybos autobiografiškumą, bandoma žiūrėti į poetės asmenybę ir pasaulėjautą kaip kūrybos ištakas, išspręsti klausimą, kiek vis dėlto poetei yra svarbus asmeninis ir visuomeninis kultūrinis gyvenimas kaip jos eilėraščių kontekstas. Taip pat darbe bus pateikiama poetikos, kūrinių vaizdinės struktūros ir semantikos sąsajų analizė, remiantis Naujosios kritikos analizės metodu. Tokią poeziją prasminga analizuoti Naujosios kritikos mokyklos metodu, ir palyginti, ar įtaigesnis pirminis skaitomo eilėraščio įspūdis, ar vis tik pažodinis teksto išgvildenimas atveria gilesnes nuojautas, tolesnes perspektyvas. ,,Close reading“ metodas, tai malonus teksto analizavimas, nes kviečia skaitytoją ieškoti paralelių ne tik plačiajame kontekste, bet ir asmeniškos patirties, bei pajautos srityje, nesigilinant į kūrinių atsiradimo datą, autoriaus pavardę. Šiuo metodu analizuojamas tekstas po vieną eilutę, kreipiant dėmesį į jo grafinę formą, o eilučių analizių apibendrinimas turėtų įminti tikrąją eilėraščio prasmės mįslę. Poetė sąmoningai neieško tobulos formos, netaiko konkrečių metodų ar filosofijų, tačiau pačios ,,filosofijos pagrindinis tikslas yra integruoti mokslo tiesas į žmogiškąją realybę“ (7,5), todėl remiantis filosofu Gastono Bachelardo apibrėžtais principais bus ieškoma tiesos ir reikšmės sąsajų, kalbos simbolių variantų. Eilėraščiuose autorė tarsi perkuria savo gyvenimo epizodus, išlaikydama juos vienodame lygmenyje. Tas vienodas lygmuo – žmogaus, kaip dvasinės būtybės, esančios materialiame pasaulyje, nepaneigiamumas, gilių pirmapradžių gaivalų iškėlimas iš sielos, kai net skurdžioje

 ,,...Naujosios kritikos perspektyvoje literatūros kūrinys nurodo giliąsias tikrovės struktūras, egzistuojančias nepriklausomai nuo individo valios ir lūkesčių, ir ženklina žmogišką laisvę ir jos ribotumą <...>; literatūros prasmė suvokiama kaip labiau atrandama negu sukuriama.“ ( 7, 1-30) Ir pagrindinė Naujosios kritikos nuostata, nurodanti teksto duomenų prigimtį ir svarbą.

 G.Bachelardo įsitikinimu, ,,filosofo – mokytojo, kūrėjo, tekstų aiškintojo uždavinys – išmokti atskleisti sudėtingą simbolių sintaksę.“... ,,Todėl jo darbai ir kitus moko skaityti, įžvelgti giliąją simbolių ir metaforų prasmę, vaizdą kuriančios poetinės svajonės ištakas.“(6,7)

8 kasdienybėje sugebama priartėti prie paslėptos esmės. Todėl net ir pačioje moderniausioje literatūroje poezijoje negalima paneigti archeatipinio, mitologinio klodo. Poetinis žodis apipavidalina pasaulio, iškilusio priešais poetės akis, turinį. Transformuotais vaizdiniais L.Šimkutė neretai išveda literatūrinius tekstus iš gyveniškos situacijos, pakylėdama juos į aukštesnę, trancendentinę erdvę, taip mėgindama atskleisti pirmapradę būtį. Pirmapradiškumo poetė siekia ir savo eilėdara, paprastomis, neįmantriomis eilutėmis, kurios veikiau primena ne kasdienę šnektą, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet žmogaus minties giją, besitęsiančią į vaizdą. Poetė pasikliauja savo intuicija, tuo, kas atsiranda minties ir atminties akiratyje. Šis darbas išties naujas ir turėtų būti prasmingas, nes iki šiol nėra parašyta išsamesnės studijos apie L.Šimkutės kūrybą. Literatūrinė kritika taip pat nėra gausi. Dažniausiai tai vienas kitas atskiras straipsnelis ar paminėjimas šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste. Net ir ta skurdi kritika apie poetės kūrybą yra dažniausiai bendro, apžvalginio pobūdžio. Negausius L.Šimkutės kūrybos tyrinėjimus ko gero nulėmė tai, kad su savo kūryba į poezijos pasaulį ji įžengė tada, kai labiausiai domėtasi postmodernistiniais bandymais, poezijos šiuolaikiškumu, beje, dažniausiai suprantamu kaip literatūrinis eksperimentas, intelektualus žaidimas ne visada intelektualiais žodžiais. Poetė, kurianti savitą stilių ir rašyseną, ko gero atsiduria šalia J.Vaičiūnaitės, J.Degutytės – vyresnės kartos poečių, todėl turbūt galima kalbėti apie savitą poetinį lauką, kuriame didieji vardai užgožia naujus. L.Šimkutės poezija nėra drastiška, rėkianti, galbūt dar ir dėlto liko mažai pastebima. Poetė atsisako formos eksperimento, žaidimo su tekstu pagundos, eilėraštis jai išlieka savaime suprantama ir sava šventenybė, savotiškas sąmonės kodas, įrašytas į kasdienį gyvenimo ritmą. Stengiantis apibendrinti L. Šimkutės poeziją, jos tekstai bus susirstyti į kelias grupes. Eilėraščių grupės išskirtos remiantis T.S. Elioto minėtomis meninių emocijų formulėmis – ieškant poetinių tekstų dominančių: objektų, situacijų ar įvykių, koduojamų vardažodžiais arba abstrakčiomis sąvokomis. (16)

 Lévi-Strauss atskleidė mituose slypinčias mąstymo operacijas, ir ten matė ,,...ne beformių ir neišreiškiamų jausmų talpyklą, o bendros kultūrinės filosofijos raišką, pagrindines dimensijas, pagal kurias žmonija mąsto savo kultūrą“, ir paaiškino, kaip, pasitelkus šiuolaikinės lingvistikos bei semiotikos instrumentus, būtų galima sieti kūrėjo asmenybę su mitologiniu literatūros matmeniu. ( 32,139)

9 Darbą sudaro įvadas, penkios dėstymo dalys ir išvados. Pirma dalis bus orientuota į emocijų eilėraščius, aptariama, kokias priemones autorė pasirenka nusivylimui, abejonėms, netikrumui atskleisti. Antroje dalyje bus kalbama apie minimalistinius minties eilėraščius ir įvairių būsenų fiksavimą. Trečia dalis skirta vaizdo eilėraščių analizei ir interpretacijai. Ketvirtoje dalyje bus kalbama apie įdomesnes eilėraščių variacijas. Prie darbo pridedamas išsamus Lidijos Šimkutės veiklos ir nuveiktų darbų aprašymas.

10 2. L.ŠIMKUTĖS POEZIJOS YPATYBĖS: EMOCIJOS EILĖRAŠČIAI.

Kiekvienos tautos vertybės paženklintos skirtingų istorinių patirčių, psichologinių sanklodų, kultūros ypatingumu. Plati literatūros kūrėjų galerija, peržengdama vieno krašto ribas, patiria sunkių išbandymų. L.Šimkutė savito talento poetė, tą pačią mintį, jauseną, akimirką perduodama anglų ir lietuvių kalbomis. Rašydama savo širdies paliepimu, be plakatų ir lozungų, leidžia poezijai išsiveržti iš kalbų skirtumų ir skleistis moterišku švelnumu. Net ir gerai įvaldžius svetimą kalbą išlieka pavojus netiksliai perduoti išgyvenimus ir vaizdų niuansus. Galbūt todėl autorė pasilieka sau tokią teisę klysti ir tą patį eilėraštį kurti dviem kalbom, ne versti, o kurti. ,,Kuria kalba eilės gimsta pirmiau? Turiu pagalvoti. Būna įvairiai.“(21) prisipažįsta autorė, kalbinama Sigutės Nemeikaitės, ,,Kartais įvaizdžiai gimsta lietuvių, o kartais anglų kalba. Po to bandau versti, atkurti tą originalų eilėraštį į lietuvių arba anglų kalbą.“ Tiek anglų, tiek lietuvių kalba eilėraštis kuriamas originaliai, savitai, individualizuotu stiliumi. Jo eilutės išsaugoja glaustumą, neištęžta į daugiažodį aprašymą. Skirtingomis kalbomis sukurti eilėraščiai išsaugo poetinio vaizdo išradingumą ir yra pilni vidinio nerimo. Jų grožis slypi potekstėje, ir pažodiniu vertimu sunku užgriebti gryną branduolį, kuris būtų tiek kupinas lyrinės pagavos. Jos kartais keičiasi vietomis – poezija su tikrove...(11) L.Šimkutės eilėraščių realusis pasaulis nėra iškeliamas į pirmą planą, čia realybė matoma it iš vidaus, matoma minties, jausmo nušviesta, įprasminta, atsirinkta pagal vidinę išgyvenimo logiką. Tikrovė eilėraščiuose nėra savarankiška medžiaga kuriamam siužetui, nes nei emocija, nei pojūtis, nei jausmas negali būti išreiškiamas kokiu nors realiu pavidalu. Eilėraščiuose labiau atsispindi bendriausias ir giliausias asmenybės kūrėjos turinys. Tai yra į ką nukreiptos žmogaus mintys, kokios jos, į ką orientuoti kūrėjos jausmai, dėl ko ji pergyvena. Eilėse svarbiausia minties gilumas, vaizdo įtaigumas.

 ,, Tikrovė – objektyvus pasaulis, kuris nepriklauso nuo žmogaus minčių ir vaizdinių, bet priklauso nuo jo veiklos, savo ruožtu neatskiriamos nuo minčių ir vaizdinių“ mano Viktorija Daujotytė. Ja remiantis galima teigti, kad kuriamasis pasaulis neatsiejamai susijęs su realia aplinka. (12,12).

11 Tačiau nesunku pastebėti, kad eilėraščiuose tikrovės vaizdas atveriamas kitaip, jis transformuojamas, pakeičiamas. Toks santykis su tikrove gana specifiškas ir matuojant dvasinį gyvenimą praktine patirtimi arba lyginant su tikrove, vidinius reiškinius ne visada galima vadinti realiais. Tačiau dvasinis gyvenimas įeina į tikrovę, nes susijęs daugeliu priežastinių ryšių. Tokie ryšiai svarbiausi ir pagrindiniai atskleidžiant žmogaus turinį, jo suvokimą, išgyvenimą ir net tapatybę. Būtina paminėti, kad objektyvaus pasaulio reiškiniai poetės fantaziją paliečia žymiau mažiau, negu jos pačios išgyvenimų turinys. Šiuo teiginiu bus remiamasi viso darbo metu, tai bus pamatas visoms analizėms ir įžvalgoms. Kalbant apie išgyvenimų turinį, turima galvoje labai kondensuotą prieštaringų minčių bei nuojautų raišką, neleidžiančią kalbėti tiesmukai, apie tai, kas nukreipia skaitytojo mintis tam tikra linkme, kviečia susimąstyti, įsiklausyti į save, per savo vidinę pajautą žvelgti į vaizdus. Kuriami vaizdai dažniausiai nesiduoda išmatuojami, jie savaip byloja apie erdvę, tik keičia jos dydį. Net ir mažiausios atrastos vertybės ją praplečia, pakelia, gausina. Skaitytojas tampa to vaizdo būtimi, įsilieja į jo erdvę. Kadangi autorė susitelkusi prie išgyvenamos erdvės klausimų, vaizdo miniatiūros kyla vizualiniuose regimuosiuose vaizduose. Pirmoje dalyje mėginama atskleisti kokiu būdu tekstuose reiškiasi emocijos ir įvairiaspalviai jų atgarsiai, kaip poetiniuose kūriniuose autorė išskleidžia savo galimybes.

Poezija atsirado, – sakė Hegelis, - kai žmogus pajuto būtinybę išsisakyti. Iš tiesų, betarpiškiausia ir intymiausia išsisakymo rūšis turėtų būti poezija, nes būtent ji pati paliečia jausmus ir vaizduotę, pažadina minties gyvenimą, džiugina ir turtina žmogų. Ji kyla iš žmogaus vidinių pajautų ir jomis remiasi netgi tada, kai kalbama apie visuomeninius ivykius. Todėl dvasinis žmogaus gyvenimas plačiausia prasme galėtų būti laikomas lyrikos objektu, bendravimas su lyriniu eilėraščiu - tolygus intymiam pokalbiui su savimi, ar su labai artimu žmogumi. Tokio bendravimo niekas nepridengia, nepagražina. Jautriai fiksuodama žmogaus vidinę realybę ir būseną, poezija turi galimybę tą realybę keisti, tobulinti, turtinti. Nors kai kurie eilėraščiai neatskleidžia vientisesnės jausmo istorijos ir poezija vengia atvirumo – tiesiai išsakomo jausmo, atsivėrimo. Pagrindinis L.Šimkutės poezijos subjektas, bei įžvalgų objektas – ji pati. Tai tarsi visos kūrybos kodas, centrinė ašis, apie kurią sukasi minčių pasaulis. Visų pirma jai ir jos emocijų, būsenų išsakymui skiriamas gausus eilių pluoštas. Poetė ir neslepia, kad rašo savimi, apie save, sau.

12 ,,Poezija yra mano sielos kalba. Ji išreiškia abi žmogaus dvasines puses – šviesiąją ir tamsiąją. Skaityti reikia atvira širdimi, nes poezija, kaip ir muzika, susijusi su žmogaus dvasios laisve, be kurios gyvenimas nustoja švytėti. Poezija turi jėgos pakeisti žmonių galvoseną, pasaulio suvokimą, suteikti dvasinio tobulėjimo, stiprybės...Juk poetas nežino, dažnai niekad nesužinos, kodėl ir kam jis rašo.“ (24) Poezija tradiciškai išreiškia abi žmogaus dvasines savijautos puses – šviesiąją ir tamsiąją. Be to, poezija yra toji gyvybiškai būtina neapibrėžtumo sfera, stipriai susijusi su žmogaus dvasios laisve. Ir nors autorei labai svarbus yra poezijos paslaptingumas ir nesugaunamumas, manau, ji sugeba tai paslapčiai suteikti naujų spalvų. L.Šimkutė anaiptol neatrenka pačių gražiausių žodžių, ir neįvelka jų į perdėtai puošnų metaforų rūbą, nedailina frazių, nekupiūruoja minčių – tiesiog deklaruoja savąją teisybę. Poetei svarbiausia yra jos gyvenimo patirtys, dvasinis pasaulis. Tai išraiškingai atskleidžia ir rašymas pirmuoju asmeniu. Rašytoja, susitapatinus su savo poezijos subjektu, keliauja iš vieno eilėraščio į kitą, dažniau kenčianti, rečiau besidžiaugianti. Atrodytų, kad žemiškasis gyvenimas, kol žmogaus dvasia tebėra kūne – neišvengiami kentėjimai. Daug eilėraščių yra meditacinio pobūdžio, skatinančių susimąstyti. Kiekvienas eilėraštis atskleidžia vis kitokį vaizdą, tačiau emocijų kaita nėra intensyvi. Tai lyrinio Aš – poetės akimirkos įspūdis arba apmąstymai, kurie pasireiškia mintimis apie laikinumą, kentėjimus, praėjusios aistros reikšmę. Vidiniais monologais atskleidžiamas dvejojimas, vidinės nuotaikos kaita, nerimastinga siela.

2.1. Subjekto jausenos: nerimas.

Sielos ir kūno nerimai neatsiranda be priežasties, visa ko esmės slypi kur kas giliau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Autorės kelionės po pasaulį stipriai praplėtė akiratį, ir sielą ėmė drumsti įvairūs, taip pat ir egzistenciniai klausimai. Švelni nerimo pajauta, iš paviršutiniškos emocinės būsenos, palaipsniui darėsi vis sudėtingesnė, keitėsi į gilesnę pajautą. Eilėrasčių modernusis Aš, įgyjęs įvairios patirties, siekė niveliuoti dviejų kultūrų skirtumus, tačiau taip susidūrė su vis didėjančiu nerimu. Atsirado būtinybė empiriškai pažinti pasaulį, kilo noras laužyti ribas, bravūruoti. Anglų sociologo Antonio Gidenso knygoje pateikiamos kelios skirtingų tyrinėtojų išvados apie nerimą.(14-72) Manoma, kad gyvenimas vienoje tradiciškoje kultūroje teka ramiau ir nerimo būsena retesnė. Pritaikius šias mintis Lidijos Šimkutės kūrybai, galima teigti, kad žmogaus, besiblaškančio keliose kultūrose, nerimas daug intensyvesnis. Subjektui sunku apsispręsti kurioje terpėje jis jaučiasi saugesnis:

13 Regiu išdegusius Lietuvos laukus lyg būčiau Australijos žemyne kaip surasti kelią į namus (1,130) Dviejų kontinentų panašumas žmogaus regėjimuose, kelia ne tik nerimą – sunku apsispręsti ir pasirinkti. Lėtas žvilgsnis nuslįsta Lietuvos laukais, ilgesys antrai tėvynei išdeginęs žalumą ir grožį, tai verčia subjektą keliauti mintimis. Vyksta nuolatinis judėjimas, ieškojimas tikresnio, artimesnio širdžiai kampo, tačiau panaši meilė abiems kraštams. Panašumai kyla ne tik iš nualintos, pajuodusios, išdegusios žemės vaizdinio, bet ir jų didumo – Lietuvos laukų neaprėpiamumas čia lygus visam Australijos žemynui. Subjektą kankina dvejonė kuriai vietai teikti pirmenybę, ar pavadinti svarbesne. Tokį netikrumą pabrėžia ir subjekto nežinojimas, kuris kelias į namus, ir kurie namai tikrieji. Žmogus, neatrandantis savo vietos, akivaizdi nuoroda į netikrumą ir dvejones. Dvi skirtingos kultūros ir du brangūs pasauliai – abu sutelpa autorės širdyje, abejoms vietoms meilė paskirstyta vienodai: ,,Kur yra mano namai? Jie – mano viduje. Jie Australijoje ir Lietuvoje. Aš esu sukūrusi tėvynę savyje.“(24) Taigi žmogus ilgisi abiejų brangių kampelių. Būdamas vienoje vietoje žmogus jaučia tam tikrą tuštumą, trūkumą, todėl vis vyksta į pasiilgtąjį kraštą ir vėlei grįžta, vedinas to paties ilgesio. Savo esybe didelei, nerimstančiai subjekto sielai reikia ne ribotų galimybių pasaulio, o atviros, kupinos judėjimo erdvės: IŠMAINIUS PIETŲ KRYŽIŲ į Grįžulo ratus jonvabaliams žibant klausausi Šventosios tekėjimo (1,126) Eilėraščio subjektas ir autorė čia ypač arti – visiškai sutampa. Šioje poetinėje akimirkoje – dviejų, horizontaliojo ir vertikaliojo judėjimo harmonija. Erdvinis judėjimas tarp dviejų žvaigžynų Pietų kryžiaus ir Grįžulo ratų, kurie yra ne tik atskirų žemynų simboliai, piešia kosminės erdvės platumas. Šis judėjimas gražiai atliepia horizontalųjį Šventosios tekėjimą, kuris klausomas

14 žemiškoje erdvėje - žibantys jonvabaliai – žemės žvaigždės. Keliaujantis erdvių platumomis lyrinis Aš negyvena palyginimais, jam ,,savi“ abu gyvenamieji poliai. Jelaluddin Rumi eilėraščių rinkinio Tylos erdvės perifrazėje gražiai papildo autorės būseną: Stinga žodžių. Šios vietos vardą geriam alsuodami,esam tylūs kaip gėlės, kad nakties paukščiai pradėtų giedoti (1,132) Svarbiausia tampa meilė tai vietai, kur esama. Jis nenurodo kuriame kontinente yra toji vieta, nes pristinga žodžių, tą jausmą atskleidžia palaiminga tyli būsena. Nepamirštama pabrėžti šios vietos svarbumo žmogiškai prigimčiai – juk ja alsuojama. Čia ypač svarbūs žmogaus jautrumas ir grožis, kurie kaip gėlės nebyliai skleidžiasi nakties didybėje, ir laukia šlovinančio paukščių giedojimo. Juk pačiam žmogui ,,Reikia būti gražiam, kad matytumei grožį“(37,145). Tampa neaktualu ieškoti sunkesnio sverto, kuris nurodytų vieną ar kitą gyvenamą erdvę esant svarbesne: IŠ MANO MINČIŲ dygsta augalas ar planeta apsisiaučiu samanom išlendu drėgna laukdama dviejų kontinentų Susitikimo (1,84) Minčių tekmė pagimdo ilgesio daigelį, mažyti, gležną. Dvejonės, ar tai mažutis, gležnas ilgesio daigelis, ar tai visa išgyvenimų planeta paskatina slėptis, apsisiausti užmaršties samanų skraiste, tačiau susitikimo viltis priverčia išlįsti iš saugios įsčių drėgmės. Šių dviejų kontinentų susiliejimas atneštų ramybę vis besiblaškančiam eilėraščio žmogui, jo dvasinį pasaulį apleistų dvejonės ir netikrumas, išsipildytų troškimai. juk labai žmogiška trokšti to, ko neturima čia ir dabar, trokšti visko vienu kartu. Toks dviejų žemynų susijungimas, pabrėžia poetės norą susilieti su visuma, patirti harmoniją tarp dvasinio ir supančio aplinkos pasaulių. Neturėjimas visko kartu gimdo ilgesį ir nerimą laikinai paliktajam kraštui: Prisiminimai Uždengė mano dangų

 Jelaluddin Rumi garsus persų kilmės poetas. Jo eilių ištraukas L.Šikutė naudoja savo eilėraščių rinkiniuose, perifrazėse.

15 Nerimas Drumsčia tylą. Mano kūnas dega, Jusdamas Tavo ramiąją ugnį. (3,32) Vienoje eilutėje sutelkta vidinio pasaulio tyla drumsčiama prisiminimų. Būtent tyla verčia poetę jos klausytis. Svaja apie praeities būtį tampa labai intymi. Nebežinai, kur gi ta tyla: plačiajame pasaulyje, ar neaprėpiamoje praeityje? Nerimas stiprėja, jis kankina ir drumsčia mintis, kūnas virpa ir dega ilgesiu, nes atmintyje išliko ta vidinė ramybė ir pusiausvyra patirta būnant su Tavimi, jaučiant Tavo šildančią ramią ugnį. Absoliučios ramybės pajautą sunku surasti L.Šimkutės eilėraščiuose, nerimas jaučiamas nuolat, tik kintantis: čia jis tylus ir vos juntamas, čia jis įsisiūbuojantis ir kylantis, kankinantis ir deginantis. Dažniausias nerimo palydovas ilgesys. Sunku pagauti ir tiksliai nupasakoti tuos trapius, banguojančius niuansus kuomet ilgesys gimdo nerimą, ir kada augantis nerimas išskleidžia ilgesį.

2.2. Harmonizuojanti nostalgija.

Lidijos Šimkutės žmogus plačių pažiūrų, imlus visokioms naujovėms žmogus. Abi tėvynės jam nėra mažos, uždaros, glaudžiai susijusios su tradicijomis teritorijos. Tai nuoširdžios, paprastos aplinkos, kurios eilėraščių subjektą ir džiugina ir skaudina. Jo pasaulio suvokimas nėra suvaržytas, jis naikina visas, neleidžiančias pirmyn judėti ribas. Žmogus nestovi vietoje, jis kinta kartu su supančiu pasauliu. Nors nerandantis nusiraminimo, besiblaškantis tarp ,,čia“ ir ,,ten“, ir tarp ,,ten“ ir ,,čia“ - Jis – pasaulio dalis, kuriame nelikę vietos žiemai. Tai patvirtina ne tik poezijoje akcentuotina žmogaus vidinė būsena, bet ir autorės pašnekesiai su žurnalistais. ,,Į Lietuvą Lidija atvyksta pavasarį, o namo į Adelaidę grįžta taip pat pavasarį. Kai Lietuvoje ruduo ir žiema, Australijoje – šiltėja, ateina karšta vasara. Ruduo Adelaidėja primena vėsias mūsų vasaras.tada Lidija vėl kraunasi lagaminus, keliauja į Lietuvą.“ (34) Mano manymu, poetės Aš santykis su pasauliu objektyvus. Jis žino visus pliusus bei minusus ir priima juos kaip natūralų reiškinį. Žmogaus pasaulėžiūra nėra idealistinė, jis patiria tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų: TEMSTANT

16 ištuštėja Vilniaus gatvės apleistų pastatų šešėliai dengia akmenuotą grindinį liūdesiu langai žiūri į svyruojančius girtuoklius tykančias kates iš šiukšlių užkaborių niurią Katedros aikštę gobia tuštuma (4,32) Vakarėjanti Vilniaus miesto panorama apgobia eilėraščio subjektą liūdesiu. Ilgesingas žvilgsnis klaidžioja tuščiose gatvėse, nerasdamas šilumos ir šviesos. Apleistų namų ir aikštės tuštuma nesukelia emocijų antplūdžio, tik pagrįstą kartėlį ir nusivylimą realia aplinka. Gatves pilnas šiukšlių, puslaukes, išbadėjusias kates, besišlaistančius girtuoklius negyvu žvilgsniu stebi apleistų, vienišų namų akys – langai. Apsvaigę žmonės monotoniškai sverdėja nelygiu, akmenuotu grindiniu, nepastebėdami išbadėjusių, tykančių kačių, nei miesto akiduobių – tamsių tuščių langų. Net ir už jų tvyro tuštuma. Pastatų šešėliai nepajėgia pridengti Vilniaus gatvių purvo, jie tirština besiartinančias sutemas ir skleidžia nostalgišką liūdesio nuotaiką. Vilnius netampa platesnių aprašymų tema, fiksuojami tik atskiri pamatymai, vaizdas fragmentas, besikeičiantis leidžiantis sutemoms, tačiau keliantis žvelgiančio į miestą ilgesį. Eilėraščio pradžia ir pabaiga labai artimos – ištuštėjusį Vilnių gobia tuštuma, miestas netekęs gyvybingumo. Labai panašiai tapomi ir kito vakarinio miesto vaizdai: LAIPTINĖS TAMSOJE blausioje NYC gatvėje pasigirdo balsas ar nori užsirūkyt kanapių kad susuktų tau galvą netikėtai raudonai dažyti laiptai

17 susmunka gelžbetoniniame East Village kur juodoji magija miega ant juodos odos, baltos odos tatuiruotos odos ir ant skustagalvių iš kanalizacijos dvokiantys garai pakilo iš miesto verdančio vidurio (4,74) Miesto simboliai prabyla į mus kaip nuoroda į žmogaus situaciją, kurioje žmogus juda ir egzistuoja. Eilėraštis nėra perdėm poetizuotas, gatvės, laiptinės, miesto vidurys nedvelkia jaukumu, tai įprasta, kasdienė miesto žmogaus aplinka. Iš tamsos užkaborių prabylantis žmogus ne draugas, čia valkatų, narkomanų buveinė. Tamsios spalvos įspėja siųlomą blogybę. Rūkomos žolės svaiguly ieškoma užsimiršimo, mėginama ištrūkti iš supančios prieblandos: prasmenga laiptai, įgavę kraujo spalvą ir tik šaltas ir kietas gelžbetoninis guolis priglaudžia apsvaigusius. Šioje tamsioje miesto gatvių kasdienybėje visi lygūs: juodaodžiai, baltaodžiai – visi jie beveidžiai, praradę savastį. Tai pilka skustagalvių ir tatuiruotų žmonių masė, be gyvenimo ideologijų ir troškulių. Nuolatinis kvaitulys – juodoji magija panaikina jų individualius bruožus, palieka tik išoriniai ženklai: odos spalva, beplaukė galva, piešiniai ant kūnų. Iš pirmo žvilgsnio tokios nepoetiškos detalės kaip kanalizacijos dvokiantys garai, šiukšlių užkaboriai glaudžiai siejasi su lyrinio subjekto išgyvenimais. Žmogus nesipriešina, neieško išėjimo iš tokios realijos, jis pasyviai sugyvena su tokia aplinka. Giedro, sąmoningo žvilgsnio nebelieka, tik viena – amžinai apsvaigusi būsena. Atrodo, kad šiuos miestus apleido ir šviesa, ir šventumas. NYC pasaulis kiek šiurpesnis, ir tai nenuostabu, nes civilizacija atima iš paukščių erdvę, pritemdo saulę smogo šydu. O be paukščių, be tyros erdvės nėra ir minties skrydžio, tik kanalizacijų garai ir narkotikų tvaikas. Juodas Mefistofelis iš Niujorko metro, pragariška kaminų ugnis, kaukoliškos, tuščios miesto akiduobės. Tačiau autorė, lyg bodėdamasi šiuolaikinių miestų realijų, prie miestų temos beprisiliečia vos keletą kartų. Gal taip nori pabrėžti, kad abiejose jos gyvenamose kultūrose yra savų nuopolių ir skaudulių, kad socialinės problemos abiejuose žemynuose panašios:

18 ,, Iš esmės visi esame labai panašūs, nežiūrint į tai, kad gyvename skirtingose kultūrose.“ Pabrėžia autorė, pasakodama kaip atrodo pasiklydęs pasaulis. Aplankius nemaža didelių miestų, ji apgailestauja, kad neretai kelionių metu teko stebėti žmonių savigriovos intencijas. Šie žmonės, sako autorė:,,...praradę savo esmę. Pasaulis labai pasiklydęs ir pakrikęs.“(8) Svaiginimasis alkoholiu ar žole jau tampa gatvių gyvenimo norma, o gal tai savotiškas kiautas, į kurį žmogus slepiasi nuo kasdienio purvo, ar skandina šviesesnio gyvenimo ilgesį. Vis tik švelniausias ir šilčiausias ilgesys trykšta iš eilių, kuriuos poetė skiria gimtiesiems kraštams. Gal motyvuojama užakcentuoti savo tautinį priklausomumą poetė skrupulingai atrenka išraiškingiausią lietuviškų simbolių puokštę ir siunčia antrąjai tėvynei - Pietų šaliai: ATLAUŽIAU naminės duonos įdėjau balto sūrio į lino skepetą aprišau pievų gėlėmis ir pasiunčiau su paukščiais į tolimą Pietų Šalį (1,124) Kvepianti, brangi kiekvienam lietuviui, naminė duona, kaip ir poetės širdis dalinama pusiau: viena dalis - Lietuvai, kita Australijai. Duonos dalinimasis turi ryškų krikščionišką atspalvį, juk kasdienės mūsų duonos yra meldžiama, ji kiekvieno stalo didžiausias turtas, ja, geros valios žmogus, pamaitina alkstantįjį. Baltas sūris, suspaustas sudiržusių rankų, ir lino skepeta, įaustom bemiegėm naktim – lietuvaičių darbštumo įrodymas, apipintas gražiausiais jausmais, laukinių žiedų girliandomis, su išskrendančiais paukščiais siunčiama žinia – ilgiuosi tavęs, Pietų Šalie. Sparnuotiems žinianešiams, laisvės mylėtojams suteikiama ypatingas vaidmuo, ant jų sparnų sudėtas visas subjekto ilgesys. Autorė tarsi imituoja lietuvių liaudies dainą susiedama savo moteriškąjį efemeriškumą su gamtiškuoju, laukų gėlių pynėmis ir laisvu paukščių skrydžiu. Poetės siela migruoja kartu su paukščiais. Tačiau grįžus Australijos žemynan ramybė neatrandama. Čia, figomis nudygsniuotuose laukuose, kaktusų pavėsyje, magnolijos kvapo svaiguly ilgimasi saulės, varvančios gintaro lašais, Baltijos jūros šnaresio, mažų sulkypusių žvejų lūšnelių, pievų gėlių svaigulio, Šventosios šnabždesio. Tai tarsi užburtas ilgesio ratas, iš kurio poetei neranda išėjimo.

19

2.3. Ilgesio interpretacijos.

Ilgesinga būsena lydi poetės Aš visoje kūryboje – tėvynėms skirtuose eilėraščiuose ir labai asmeniško, intymaus pobūdžio posmuose, skirtuose tik Jam. Lidijos Šimkutės žmogaus gyvenimas kupinas priešpriešų. Nesutapus norams, svajonėms ir tikrovei poetės Aš apninka pesimistinės nuotaikos. Eilėse tvyro nusivylimas, netikrumas, nežinia. Žmogus jaučiasi nesuprastas, neišgirstas. Jis nesulaukia troškimų išsipildymo laiko, tai praeities laikas, nesulaukia paramos. Objektai, į kuriuos kreipiasi nevilties apimtas žmogus, yra ne tik išsiilgtasis Jis, bet ir likimas, žemė, naktis, kosmosas. Visuose eilėraščių rinkiniuose galima išskirti atskirą posmų ciklą, skirtą iliuziniam mylimajam. Netikėti būdvardžių parinkimai stiprina aliuzinę pajautą: RAUDONA DUONA mėlynas vynas mano mylimojo tylūs plaukai (2,80) Atsiskleidžia vykstantis, deja, tik monologas. Sąmoningas daiktų spalvų maišymas kuria atstumo pajautą. Vynas ne svaiginantis ir kaitinantis kraują, o mėlynas – šaltas, negyvas, negeriamas, puikiai dera prie raudonos – meile ir aistra persunktos duonos, tai lyrinio herojaus atitolimas, susvetimėjimas buvusiam mylimajam. Duona ir vynas – du neatskiriami komponentai dalijantis meile. Jaunavedžiai sutinkami su duona ir vynu, alkstantis pakeleivis svetinguose namuose vaišinamas duona ir vynu. Subjektas pasiruošęs dalintis savo meile – duona ir vynu – su mylimuoju, tačiau Jo jausmai nebylūs, be atsako ir be aistros, tik tylūs plaukai išduoda jį esant. Ilgesys pasaulį mato kitokiom spalvom: čia duona tampa raudona, vynas virsta vandeniu. Savotiška mylimojo mistifikacija neretai pakeičia lyrinio subjekto poziciją kuriamos tikrovės atžvilgiu. Visuose eilėraščiuose, kurių objektas Jis, jaučiamas santykis su nutolusiu laiku. Tam buvusiam mylimajam yra kalbama, jo šaukiamasi iš praeities. Net ir jei pabrėžtas laiko atstumas – kalbėjimas būtuoju laiku, atsidūsėjimas, negalimumo sugrįžti jausmas, tas bendravimas nėra betarpiškas. Su praeitimi kontaktuojama specifine sielos kalba, padedančia atverti vaizdus, ilgesio gilumą. Dažniausiai tai atviras, skaudus ilgesys, o kartais tik ilgesio atspindžio įžvelgimas sąmonėje. Ji dar vis jaučia mylimojo kvėpavimą, kuris sušildo ir atgaivina, dar vis girdi jo balsą, seniai negirdėtą, bet atpažįstamą. Klaidžiojant prisiminimuose kūnas dar vis virpčioja nuo aistros:

20 TAVO RANKA ant mano krūties sukelia audrą nugaros koryje (1,54) Mylimojo rankų prisilietimai įžiebia aistrą, stiprią ir nevaldomą, kylančią nugara ir apimančią visą ištroškusį kūną. Tokią stebuklingą galią – prikelti, sužadinti jausmų audrą, turi tik vienos rankos. Švelnus jų prisilietimas prie krūties priverčia daužytis širdį – tai laimės pilnatvės ilgesys. Jo rankų kalba pasako daugiau nei žodžiais įstengiama pasakyti. Tokia sielos būsena visą gyvenimo gelmę atveria intymiu reginiu, kad ir koks kasdieniškas jis būtų, jis tampa ilgesio simboliu. Išsvajotam prisiartinus, kūnų šokiuose ištirpinamas ilgesys, tačiau tai jau praeitis. Dabarties suvokimas priverčia bijoti tų pačių mylimojo rankų: BIJAU tavo rankų mano delnų linijose slypi paslaptys (1,24) Žmogus turi laisvą valią tam tikriems kasdieniams potyriams ir pojūčiams, bet yra kažkas aukščiau, kas priveda prie tam tikrų svarbių gyvenimo įvykių, išgyvenimų, kurie nepriklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Jie tarsi nulemti, paskirti kažko aukščiau, o gal slypi prigimtyje. Galima tai pavadinti likimu ar atsitiktinumu. Eilėraštis išskleistas tarytum šamanistinėje plotmėje. Jo rankoms suteikta gyvenimo prasmės aiškinimo galia. Subjektas jo rankose lyg sklaidoma knyga, pilna paslapčių. Likimo vingiai paslėpę delnuose savo pėdsakus, kantriai laukia jų išaiškinimo. Delnų linijose visas nueitas gyvenimo kelias, dabarties akimirka ir ateitis. Delnų linijų skaitymas siejasi su būrimo technika ar pasąmonės tyrinėjimu, kuris, pasak kiniečių I Ching – Permainų knygą, yra pagrindinis mąstysenos akstinas. Žinojimas, kad jo rankos gali įminti visas paslaptis sukelia baimę. Jo rankų bijoma, bet ir trokštama, laukiama. Tariant Bodlero mėgstamais žodžiais, poetė padeda atskleisti likimo galias. Svajojanti subjekto siela tarytum baiminasi likimo paslapčių atskleidimo, tačiau trokšta rankų ir delnų susiliejimo, ilgisi to susiliejimo akimirkos slėpingumo ir atvėrimo. Nesipriešindamas, tik gilų ilgesio skausmą kęsdamas poetės Aš klaidžioja prisiminimuose. Pačiai poetei tai nėra tikroji mylimojo mistifikacija, nes ta tikrovė ir Jis jau yra kažkada buvusi, jau pažįstama. Poetės Aš kenčia, nes neranda atramos taško, jis nesulaukia atsakymų į rūpimus klausimus:

21 KARTAIS jaučiuosi esanti kurčiųjų žemėje gal todėl kad esu nebylė klausyk tyloje mano jūros ošimo (1,56) Poetė subtiliai nusako žmonių susvetimėjimą, nesulaukdama atsako į savo jausmus jaučiasi atstumta ir vieniša. Subjektas išsiilgęs šilto, paprasto pokalbio, bendravimo. Jis nebyliai taria žodžius į tylą, tačiau atgarsio nėra, tik tylios ilgesingos mintys. Tokį medituojantį žmogų pagauna šitokie apmąstymai, detalės išdyla, nublanksta vaizdingumas, nebemuša valandos, o erdvė be galo plinta. Tai ne tik kalbinės išraiškos nebuvimas tarp žmonių, tai jausmų išblukimas. Poetė kreipia skaitytoją į savo vidinę gelmę, kviečia klausytis jos širdies balso - jūros, ritmingai banguojančios jausmų vilnimis. Tačiau jos niekas negirdi, tik mintys banguoja begarsėj erdvėj. Žmogų kamuoja nusivylimo kartėlis ir lūžinėjančios eilutės tampa tyla, pripildyta praėjusių išgyvenimų ilgesio. Tu – neapibrėžtas mylimasis, dažniausiai rašomas didžiaja raide, į jį kreipiamasi, su juo šnekamasi, nors visada be atsako. Klausyk mano balso, išgirsk mano dejones ir ilgesį maldaujama bebalse rauda, tačiau supantis pasaulis kurčias ir nebylus. Taip sukuriama to vienintelio mylimojo abstrakcija ir distancija tarp lyrinio subjekto ir jo. Psichologinėse eilėraščių situacijose išgyventas džiaugsmas ir ilgesys pereina vienas į kitą, vienas kitu išsilieja. Ilgesinga būsena, kurią žmoguje atveria eilėraščiai, labai sudėtinga, verčianti mąstyti, gilintis: KAI MENU Tavo palytėjimą auksinė srovė lydo odą saulėje(1,52) Atmintis prikelia praėjusį laiką. Lyrinio subjekto apmąstymus maitina įvairūs reginiai, tačiau savotišku įgimtu noru jie linksta į fizinio artumo kontempliavimą. Gyvenimas prisiminimuose priverčia pajusti jaunystės karščio sroves ir aitrina prisilietimo troškulį. Tas artumo

22 kontempliavimas lemia tokią specifinę būseną, tokį ypatingą sielos būvį, kad svajotojas atsiduria už jį supančios aplinkos ribų. Būdamas toli saulėtoje erdvėje, vien tik paprastu prisiminimu, medituodamas, gali atgaivinti šio fizinio artumo aidus. Apmąstymai susiformuoja jau pradinėje palytėjimo akimirkoje, tada ima nešti nesulaikoma karščio srove. Auksas visumet laikomas karštu metalu ir siejamas su saulės skleidžiama šiluma ir grožiu. Nevaržoma vaizduotė didina jausenos įtaigą, ir aukščiausiame saulės taške išsilydo atsidavimo ekstaze. Prisiminimai apie jį ir jo suteiktus potyrius ypač ryškūs ir gyvi. Kalbėjimas apie mylimąjį tampa aukščiausia palaima. Nors kartais tokia pateikta subjekto emocija nėra gryna. Ji prieštaringa ir sumišusi: Mano džiaugsmas skaudus, Ateik... Atgaivinęs mane išeik (3,13) Šis eilėraštis savotiška meditacija. Čia siejama tai, kas suteikdamas džiaugsmą skaudina, tai, kas prikėlęs, vėl pasmerkia pirmynei ilgesio būsenai. Intymioji erdvės tema dažnai reiškiama įvairiausiais kvietimais į aukščiausios patirties akimirkas, tačiau išgyventas džiaugsmas su mylimuoju, tik rasos lašelis vystančiai gėlei – atgaivina akimirkai ir išgaruoja, palikdamas skaudų netekimo skonį. Toks trumpas mirksnio susitikimas per skaudus dideliam džiaugsmui ir per džiugus amžinam skausmui, todėl nuolankiai prašoma išeiti neatvėrus paslapies, palikti nesupratus kvietimo ateik. Ateik ir išeik pavartota liepiamoji nuosaka, ir labai logiška būtų ištarti atgaivink mane. Tačiau subjektas nėra atėjimo tikrumu, todėl dalyvinė forma atgaivinęs kuria savotišką laukimo, tikėjimosi pajautą. Ateik ir išeik virsta skausmingu maldavimu. Noras būti suprastam, pažintam yra lydimas baimės, tadėl mylimasis ir traukiamas, ir stumiamas. Iš naujo patirta netektis praturtins kūrėją dar vienu išgyvenimu, išskleis dar vieną emociją, padės kuriamuose eilėraščiuose papasakoti dar vieną gyvenimo istorijos akimirką: ŽIŪRĖDAMA į tolį degu rudens spalva (1,48) L.Šimkutė dažnai gręžiasi į praeitį, tyrinėja ir vertina ją. Žvelgdama į nueitą gyvenimo kelią, autorė klaidžioja prisiminimų vingiuose, kurie atskleidžia rudeninę gyvenimo brandą. Tačiau kūrėja dar vis dega patirčių troškuliu. Ugninga rudens spalva kaip aura apglėbusi subjekto kūną neleidžia nurimti. Spalva liejasi per kraštus, meilės liepsnoja ir gausėja, o svajonės keliauja tolyn.

23 Poetinė tekmė srūva atgalios, pati save užliedama ir pralenkdama. Pati būtis kūrėjos sieloje pilnėja ir nyksta, atsiveria ir užsiveria. Tokio žvelgimo metu giluminė būtis randa savo substanciją, kuri yra rami ir tyli. Į poetinį suvokimą pakilęs žiūrėjimas atsiskleidžia kaip dinaminė mintis. Tačiau minties dinamika yra dar efektyvesnė tose zonose, kur sutinka pasipriešinimą: IŠ TOLO kuriu tavo vaizdą audžiu voratinklio šilką žemei ūžiant dangui krentant sukeliu oro sūkurį einu uolų smaigaliais tirpstu smėlyje.(1,26) Netikėtai atskriejusi mintis atgaivina tavo kontūrus, išsiilgtasis vaizdinys sąmonės kertelėje priverčia kurti tavo paveikslą. Paliesti, įsilieti į tave neleidžia atstumas, todėl tik iš tolo mėginama pajusti tave, nuausti trapų, švelnų miražą iš prisiminimų. Slapčiausioje vizijoje stengiamasi atkurti neryškų, trapų nepasiekiamo objekto vaizdą. Voratinkliai, rudenio ženklai, o su rudenine nuotaiką į žmogaus širdį braunasi ilgesinga būsena, tačiau kaip atsvarą, ilgesys teikia daugiausia peno kūrybai, užmena daugybę neišsprendžiamų mįslių. Šis eilėraštis ne paslaptinga idėja, o judėjimo ir vyksmo stebuklas. Žaisdama priešybių – žemės ir dangaus – dialektika, autorė valdo judėjimą. Kiekviename judesio centre ji pagauna įkvėpimą. Skaitant paviršutiniškai susidaro įspūdis, kad, kūrėja dvejoja, tačiau, toli gražu ne, - ji vibruoja. Emocija intensyvėja. Nesutramdomas vidinis chaosas, galingas dvasinis tornadas išjudina žemės ir dangaus erdves. Ūžiant ir kylant žemei aukštyn, erdvę užtveria besileidžiantis dangus, stichijų susitikimo centre atsiduria viesulu įsisukus siela. Jausmų sūkurių sukeltas nenuosaikus vibravimas nusileidžia ir kyla, perbėga uolų viršūnėmis ir susilieja su žeme. Nurimsta ir išnyksta smiltyse. Poetė ieško gilesnio ir laisvesnio ritmo, kad dvasios vibravimas susilietų su kuriamo vaizdo voratinklio virpesiu. Universaliais žodžiais išreikšta mintis klaidina poetės jausenoje ir tampa sunku atspėti, kas tas tu – gimtinė ar mylimasis? Tačiau tai tampa visai nesvarbu, nes susikoncentruojama į kuriančiojo ieškojimus ir kančias, nuopolius ir pakilimus. Skaitytojas laikomas tam tikroje įtampoje, kol pagaliau atrandama ramybės, išnykimo, susiliejimo su pasauliu akimirka.

24 Lyrinės apercepcijos keliu intensyvus realybės įtraukimas į save yra tokia akimirka, kai tarsi į vieną tašką susikoncentruoja kuriančiojo dvasinės jėgos ir virsta lyriniu eilėraščio lauku arba sielos peizažu.(6,103) Eilėraščio tikrovė kuriama dėliojant vaizdus, ženklus, komponuojant frazių bangavimus. Tai ne mozaikos dėliojimas, bet greičiau konstravimas ar skulptūros lipdymas, kuriame nė viena detalė nėra iš anksto paruošta ir apšlifuota, kuriame poetinis vaizdas ar žodis gimsta, sugrįžta iš pasąmonės tik tam tikromis aplinkybėmis, kai jo, rodos, labiausiai reikia. Tokia akimirka dažnai tampa dvasios būties ženklu – vienatve. Saulė, sustingusi ledinėje padangėj, Sviedžia spindulių dyglius į mano suakmenėjusį kūną. Tiesiu ranką į šiurkštų aplinkos veidą, Jo oda beliepsnė Ir akys lietingos. Užsidariau keturiomis sienomis, Įkyriai dega lubos, Durys ištirpo prietemoje, Langai užsitrenkė- Tvanku. (Vienatvė 3,12) Aplinkos, eilėraščio erdvės kūrimas, pilnas nuorodų į patį lyrinį subjektą. Aplinkos vaizdai slegia centrinį objektą – žmogų. Pagrindine minties ašimi yra skaudi vienatvės būsena, sukelta supančio pasaulio atšiaurumo. Nors saulė – visatos centras, šilumos ir gyvybės skleidėja L.Šimkutės poezijoje dažnai sutinkama, tačiau šiame eilėraštyje ji kitokia. Šalčiu tvoskianti, ledinė saulė skausmingai smaigsto sustingusį, bejausmį kūną. Saulė aiškiai byloja apie savo rūstybę. Šaltis ir prieblanda srūva į visą būtį. Suledėjusi padangė įkalina visą erdvę, nepralaužiamu lediniu dangčiu užvožia ir prislegia žmogų. Pasaulis spengia nuo tylos ir vienatvės. Kai širdis liūdna, visas pasaulio vanduo pavirsta ašaromis. Lietingos akys – ašarų įvaizdis, kuriuo išreiškiamas gilus liūdesys, tačiau ir šių argumentų autorei nepakanka. Būtis perkeliama į dar mažesnę erdvę. Iš bejausmės, svetimos aplinkos nėra atsako ištiestai, pagalbos maldaujančiai rankai, todėl subjektas slepiasi už savo namo sienų. Tačiau atšiauri aplinka prasiskverbus ir čia. Vienišo subjekto jauseną paryškina žmogaus būsto dramatiškumas. Kurčios sienos slegia savo nebylumu, paslėpdamos visus išėjimus iš troškios, klaikios vienatvės. Langai – vartai atveriami į laisvą erdvę – užsisklendžia, išnyksta ir durys, už kurių slypi prieangis į išėjimą, į visatą. Visiška izoliacija pripildyta iškvėpuoto

25 oro ima dusinti ir smaugti. Subjekto gyvasties syvai sustingsta ir pasyviai atsiduoda vienatvės glėbiui. Namų ir erdvės priešiškumas žmogui paryškina ir papildo viena kitą. Toks slogus vaizdas puikus sielos būsenos atskleidėjas. Vienatvė – viena skaudžiausių pajautų žmogaus išgyvenimuose. Viską lemia nusiteikimas ieškoti tarp eilučių ir rasti kaip prakalbinti eilėraštį. Eilėraštis dažnai yra keliaprasmis ir visuma, ir atskiromis ląstelėmis, ir tą daugiaprasmiškumą būtina pajusti, sugauti. Ir tiksliausias, imanentiškiausias kūrinio aprašymas neįmanomas be įsigyvenimo į skleidžiamų būsenų magiją, interpretavimo. Jausminės reakcijos impulsai yra pačiame kūrinyje, tačiau tik kaip galimybė, skirtingai atsiskleidžianti, įvairiai pasireiškianti. ,,Kritiko uždavinys - logine kalba pasakyti prasmę, slypinčiame meniniame tekste, įvertinti jos aktualumą, o vertinant išsikalbėti pačiam, papildyti kūrinį savo patirtim ir rūpesčiu, iškelti vieną kitą reikšmingesnį momentą, jį tartum padidinti, atkreipti į jį dėmesį“ , - moko teksto prasmės interpretatorius Albertas Zalatorius (7) Žmogus trokšta atskleisti savo dvasinį turinį, tačiau ligi galo atvertam, apnuogintam sunku gyventi. Ilgesio labirintuose subjektas ieško vidujės pusiausvyros ir sielos darnos, L.Šimkutės poezijos lyrinis subjektas gyvena dažnai ne tikrą, o jo siekiamą gyvenimą svajonėse, sapnuose. Įsigyventi į tokias akimirkas geriausiai padeda įvairių vaizdų fiksavimas. Spalviniai kontrastai, erdvių išjudinimas išraiškingiau perteikia išgyvenamas emocijas. Tokie vaizdiniai lydi daugelį poetės kūrinių, nes jai gyvenimas, kaip nerealizuota tikroji, dvasingoji sielos būtis.

26 3. MINTIES EILĖRAŠČIŲ SPECIFIKA.

L.Šimkutės poezija yra statiška, ir daugelis jos eilėraščių galima vadinti būsenų fiksavimu arba minties eilėraščiais. Poetė neslepia, kad, nežiūrint to, jog labai daug skaito, lankosi parodose, koncertuose ir t.t. – domisi vakarietiška kultūra, jai vis dėlto artimesnė rytietiškoji. Kad ir senovės kinų išmintis. Todėl nemažą reikšmę jos gyvenime turėjusi ir vis dar tebeturinti joga – ne vien sveikos gyvensenos, susijusios su jos, dietetikos specialistės, profesija, pagrindas. Joga – būdas pasiekti kūno ir sielos harmoniją. Pasiekti ramybę, nušvitimą, arba nirvaną. Toks Rytų gyvenimo teorijos įgyvendinimas praktiškai matyti ir poetės minimalistinėse eilėse. Poetė neieško formos išbaigtumo, nebando sukurti vienkartinį tobulo meno paminklą. Eilėraščiai, padiktuoti jausenos, gimsta spontaniškai. Visa išreiškiama betarpiškai, kasdieniškais, tikrai ne poetiškiausiais žodžiais. Ji visai nesistengia skaitytojo nustebinti ar sukelti pasigėrėjimą. Tiesą sakant, atrodo, kad ji visai negalvoja apie skaitytoją, o kalba, kaip jau buvo minėta, daugiausia pati su savimi. Jos poezija skaitytoją pagauna tik išlaikyto jausmo stiprumu. Skaitant eilėraščius, jie gali pasirodyti tik kaip sentimentalūs dūsavimai, tačiau juose randama visa sielos skaudulių ekspozicija. Ypatingą vietą poetės kūryboje užima minimalistiniai minties eilėraščiai. Dažnai tai tik viena maksimaliai suspausta frazė, rodos, iškritusi iš dialogo: ŠNABŽDĖKIME jūras vienas kitam išverkime vandenyną (4,114) Trieilis sukomponuotas kaip dramatinis monologas, nukreiptas į skaitytoją, pašnekovą. Ne kalbėkime, o šnabždėkime, šniokškime kaip jūros vieni kitiems savo būties paslaptis. Atsiverkime ir banguokime jausmais, išsiliekime į vandenyną. Eilėraštyje nėra raidos, emocijų kitimo, augimo, tai vientisas išgyvenimo mostas, sąmoningai kuklus, bet labai intymus. Šnabždėjimo prasmė paliekama spėlionėms, o ašarų vandenynas nuteikia artėjančios kančios nuojautai. Dažnai eilėraščio tikrovę galima pavadinti vidiniu gyvenimu arba sielos gyvenimu. Jame neatsiejamai susipynę žmogaus mintys, jausmai, išgyvenimai, užpildantys fiktyvios realybės tarpus ir apjungiantys. Fiktyviai realybei priklauso lyrinio subjekto gyvenimas: VIENĄ DIENĄ jau išnykusi prisiliečiau prie

27 gyvenimo paslapties ir įžvelgiau rankas mezgančias nebūties apsiaustą. (1,76) Būtis nebūtyje, pažymėta išnykimo ženklu. Mirtis, pomirtinis gyvenimas, tai, kas chaotiška, nebaigta traukia poetę savotiška paslaptimi, apgobia išnykimo šydu. Žmogaus skverbimasis anapusybėn vedamas noro pažinti, atskleisti būties prasmę. Ši fikcija trancendentinė. Būties ir nebūties susipynimas įveda į savotišką transą. Bekūnis plevenimas erdvėje leidžia patirti anapusybės tuštumą. Realybės ribas peržengdamas lyrinis subjektas skleidžia trancendentinį nerimą, tačiau galimybė tiesiai pasakyti ką žmogus jaučia, pergyvena, labai nedidelės. Poetės pojučiai - iš giliau, iš to, kas nematoma kitiems, iš to, ko kiti nepajėgia suvokti. Tačiau praeinabymę ir laikinumą autorė pajėgia nusakyti ir paprasta žmogiškaja buitimi: Karpau senas nuotraukas Metu ugnin – kyla liepsna Vėl grįžtu plaštakėmis Į tą užmirštą dieną (3,101) Praėjusio laiko vaizdinių fragmentai metami užmarštin. Prisiminimai sušildo, tačiau tik laikinai. Ugnis reiškiasi kaip pati paslaptingiausia ir neapibrėžčiausia, turinti stulbinančią galią naikinti viską.Ugnis, naikindama viską, naikina ir visus nešvarumus, nuodėmes. Vadinasi ji yra apvalančioji, skaistinančioji. Atsikratydamas senomis nuotraukomis subjektas siekia sielos ramybės, skaistumo ir tik ugnis pajėgi atlikti tokį giluminį apvalymą. Kyla liepsna – ugnis skleidžia šviesą ir spindi, tuomet jos vertybė – visiškas tyrumas. Subjektas pasijaučia lengvas ir tyras. Besiplaikstančių pelenų plaštakėmis, be skaudulių, be liūdnų prisiminimų sugrįžtama praeitin, kad iš naujo pažintum ir patirtum pasaulį. Čia meninė realybė modeliuojama tikroviškai, atkuriant gyvenimą, atkuriant jau praėjusią dieną, bet įrodant visa ko laikinumą ir nepatvarumą. L.Šimkutės eilėraščiuose nesunku aptikti impresionistiniam nuotaikos žaismui būdingus impulsus, taip pat ir filosofinės lyrikos, kuriai svarbi apibendrinanti mintis: KAI MIRŠTAME daugelį sykių ir gyvename daugelį gyvenimų

28 lengva užmiršti kuris buvo kuris kartais užmiršę prisimename (4,98) Retrospektyviai vienu žvilgsniu apimamas visas eilėraščio pasaulis: prabėgęs ir tebesantis gyvenimas. Viena kitą pakeičiančios akimirkos šmėkšteli sąmonėje ir užfiksuoja, įamžina praeinamybę. Poetė tiki prisikėlimu, atgimimu, ji nesustoja mirties taške, o prikelia savo subjektą gyvenimui vėl ir vėl. Trumpam nušvintančių akimirkų iliuzija, poetinio žodžio įtaigumas priverčia pajusti praeinamybę viso to, kas yra gyvenime, bet drauge jis ir nugali tą užmarštį, eilėraštyje įamžindamas lakių akimirkų trapumą, priversdamas jas sustoti ir neišnykti nors prisiminimuose. Toks šios kūrybos paradoksas – sukurti praeinamybės iliuziją, ir tuo pačiu nugalėti tai be racionalių svarstymų, planingų pastangų, tai išsprendžiama kažkaip savaime, o šiam sprendimui impulsą suteikia amžinoji žmogaus pastanga sustabdyti laiką. Natūralus ir aktyvus poezijos ryšys su skaitytoju turi papildyti ir praturtinti pačią poeziją, tačiau kai kuriuose tekstuose įmanoma užčiuopti tik minties kontūrą, todėl sunku tampa kelti prasmės klausimą. Net ir bandymas logiškai paaiškinti eiles nepadeda surasti ar pagauti prasmės. Skaitytojui viduje tokie tekstai palieka vienadienio kūrinio jausmą. Tokio meninio mąstymo ypatumai kartais atrodo pernelyg užsisklendę, pernelyg užslėpę savo prasmes: Nukritusi šviesa ant neįskaitomo kūno puslapio atidengė kasdienybę. Nuskriaustas rytojus įsitvėręs pažado laukia išganymo. (3,69) Žmogus, lyg atversta knyga, amžinai skaitoma, tik niekada nebaigiama skaityti. Šis skaitymas neatskleidžia, o dar daugiau užmena neišsprendžiamų mįslių. Pati būtis poetės sieloje pilnėja ir nyksta, atsiveria ir užsiveria. Šviesos spindulys neapšviečia ir nepadeda išsiaiškinti šio puslapio prasmės, jis tik atsitiktinai užkritęs, miglotas ir blausus. Tingiai nuslinkęs kūnu, pajunta nuobodulį – tai pilkas, neįskaitomas, kasdienis vaizdas. Tačiau rytojus griauna benaudį vaizdą,

29 vaizduotė ima kurti netolimą ateitį. Net ir tik pažadėti vaizdai poetei atrodo gražūs. Tik kas iš to? Gal šviesesnio rytojaus viltis? Betgi rytojus jau kenčiantis, desperatiškai įsitvėręs pažado, jis neskuba ateiti, tik nuolankiai laukia būsimų nusidėjimų atleidimo. Slėpingomis prasmėmis mėginama įspėti kažkokia žmogiška lemtis. Nemenka L.Šimkutės kūrybos dalis operuoja neįprastomis, netradicinėmis priemonėmis, kurios reikalauja aktyvių dvasios pastangų, lankstesnio, gyvesnio estetinio jausmo. Tam tikras šios kūrybos nesuprantamumas, prasmių užšifravimas, užslėpimas yra vienas iš Lidijos Šimkutės poezijos stiliaus požymių. Ši poezija nenori būti iki galo atvira ir aiški, ji labiau reikalauja laisvo pasidavimo vaizdo ir garso sugestijai. Palyginimais ir metaforomis nemenkam eilėraščių pluošte poetė siekia atskleisti netikėtus ir nežinomus daiktų ryšius, griauna loginę sakinio struktūrą, dažnai neįprastai bei keistai gretina vaizdus ir žodžiu. Poetinis vaizdas dažnai remiasi jausmu, ypač vaizduote. Čia vaizduotė skaldo tikrovinę madžiagą ir vėl laisvai komponuoja jos dalis, kurdama netikėtus pavidalus, metaforas, kurios dažnai nėra išmatuojamos tikroviškumo mastu. Keičiamos įprastinės daiktų proporcijos, ryšiai, spalvos: ČIA NIŪRU jokių žvaigždžių dalgio perskrostas oras kraujuoja labiau nei mintis (4,92) Niūrioj nakties tamsoj erdvė skrodžiama ne lengvo paukščio skrydžio, ne skaidrios minties, bet aštrių dalgio ašmenų. Perskyrus tamsą tikimasi kažko šviesaus, tačiau sužeista erdvė kraujuoja. Dalgio judesys – praslinkusios mirties pėdsakas, kruvinai nudažo ir mintis. Iš tikrovės išlaisvintas aprašymas pateikia kitokį pasaulio reginį. Oras ir mintis tampa skysta substancija, krauju. Taip tapomos niūrios mintys. Tačiau žmogiškoji prigimtis ilgisi, akimis danguje ieško šviesesnio, džiaugsmingesnio taško – žibančios žvaigždės. Nors šis eilėraštis yra vizualus, tačiau emociškai stiprūs įvaizdžiai leidžia jį skaityti kaip minties eiles. Žmogus nori išlaikyti, išsaugoti tai, kas jam teikė džiaugsmą. Tarsi stengiamasi amžinąsias vertybes įsprausti į laikinumo rėmus ir viską kuo ilgiau pratęsti, iš naujo užsukti laiko ratą arba jį sustabdyti: Tu ateini ir išeini,

30 Stabtelni ir praeini. Tai ir yra Mano amžinybė. Laikas.(3,31)

Virš poetinės akimirkos sklando vertikali perspektyva laikas. Laikas visuomet matuojamas vertikaliai. Visi čia sukaupti vienlaikiškumai sudėlioti tam tikra tvarka: atėjimas, išėjimas, sustojimas, praėjimas. Šie vienlaikiškumai akimirkos vidinei tvarkai suteikia apimtį – visą amžinybę. Trumputis eilėraštis stengiasi vienu metu išreikšti savo požiūrį į visatą ir į žmogaus dvasios paslaptis. Tačiau jei jis sektų tik gyvenimišku laiku, laiko prasmė taptų lėkštesnė. Tačiau sustabdytas laikas pranoksta patį gyvenimą ir tampa visa amžinybe.Vadinasi laikas yra tvarka ir niekas daugiau, o kiekviena tvarka – laikas. Daugelyje eilėraščių yra tokio sustabdyto, nematuojamo laiko. Subjektas kreipiasi į erdvę, atskleisdamas žmogaus laikiškumą ir visagalybę suteikdamas LAIKUI. Šventąją praeitį mitas kaip pirmavaizdį užkloja ant dabarties ir kaip numanomą modelį – ant ateities (,,Taip buvo pradžioje, yra dabar ir bus per amžius”).(11, 2) Eilėraštis – akimirka didžiajame laiko rate. Kiti eilėraščiai dar trumpesni, nors pateikia išraiškingesnį vaizdą, pvz.: Ugnies medis akinantis (1,90), o kiti išnaudoja puslapį kaip lauką, tik pasėdami jame kelis žodžius.

Net ir pačioje moderniausioje poezijoje negalima paneigti archetipinio, mitologinio klodo. Rinkinyje Vėjas ir šaknys autorė atvirai prisipažįsta, jog ją domina pati pradžia Noriu sugrįžt mitologiją pagimdžiusion srovėn ( 3,24), besiformuojanti archeatipiniais simboliais, įvaizdžiais ir metaforomis.

L.Šimkutės kūrybai mitinis klodas yra svarbus, nes būtent jis glaudžiai susiliejęs su poezijoje visa ko pradžios ieškojimu. Bene ryškiausiai reflektuotas mitologijos atspindys pirmuosiuose rinkinio Mintis ir uola eilėraščiuose. Autorės kruopščiai parinkti žodžiai į paviršių iškelia įslaptintas prasmes: žmogaus ir pasaulio santykių supratimą, visa ko pradžią ir pradžios pradžią. Savąjį Aš apgyvendindama neįvardintoje dievybėje, autorė pasinaudoja jos galia ir kuria žodį – poetinę materiją, kurioje žodis nustoja būti tik žodis. Poetinis žodis ima atspindėti tikrovę ir kartais ją pertraukia. Eilėraštis prabyla apie neįmanomus išreikšti dalykus. Erdvė įtrūksta ten, kur yra ištartas žodis, taip tapdamas ir amžino LAIKO pradžia:

31 Cikadų tyla

žodžiai, kuriuos tariu yra tik oras (4,12)

Maloni cikadų muzika virpina tuščią erdvę. Akimirka ir mažyčiai, cvirpiantys giesmininkai - cikados nutyla, atverdami erdvę spengiančiai tylai. Eilėraščio eilutė, galima sakyti, apibrėžė pagrindinę mintį. Tyloje užsimezga pirmasis pradas – ištartas žodis. Oras – įkvėptas, perpildytas svetimų minčių, potyrių arba pirmapradės nebūties tuštumos; iškvėptas – perfiltruotas savo syvuose, išgrynintas ar dar labiau užterštas, tačiau virstantis materija. Žodžiai tampantys visa ko pradžia – pirmiausia oru – erdve:

ERDVĖ

Suteikia

Žodžiams

Garsą (4,38)

Tuštuma vienintelė realybė, kuri pamažu formuoja kūnišką erdvę. Erdvėje susiformuoja pirmasis garsų rinkinys – žodis. Didybė glūdi šioje žodžių šerdyje erdvėj, nes čia žodžiams suteikiamas pradinis tyrumas garsas. O žodžiai – žmogaus modelis - jau žino, kad jų užduotis išskleisti erdvėje minties ir prasmės labirintą. Poetė ragina žvelgti į erdvę, žodžiai prašosi būti paaiškinti ir įprasminti. Šiuo raginimu poetė transformuoja erdvę, ji jau nebėra sustingus, permatoma ir tuščia. Erdvė pakelia žodžio vertę, suteikia jam garsą. Žodžiai ima vertis:

Žodžiai yra langai, durys, pusiau atvertos į erdvę. (1,10)

Erdvę įgarsina tuštuma ir žodžiai ima švytėti, ima vertis jų prasmių paslaptys. Sakralinis vaizdinys – minčių atsivėrimo akimirka, gimstančios nirvanos pasaulis. Žodžiai, gimstantys iš minčių, sukuria kalbą, bet:

Kalba kyla iš minčių,

Bet iš kur ateina mintys? (4,8)

Žvelgimas dar giliau, atgal, į kosmogoninio pasaulio tuštumą. Tačiau pradžios pradžia – ištartas žodis tampa kūnu. Tai kaip ir Sapfo parafrazė, reiškianti nuostatą, kad žmogaus mintis yra tuščia

32 materija. Net ne dvasia, o tik erdvė, aidas erdvėje. Atrodo, kad šiame rinkinyje mes leidžiamės įtikinti, kad mintis yra tuščia, bet kartu ji yra ir materija. Kaip dzenbudizmo vandens ratilai arba skaidrūs varpelio garsai, nykstantys begalinėje tuštumoje, kurioje nebelieka žmogaus, bet kurioje tvyro perregima jo esmė. Visą šį poetišką pasaulį kaip tik ir jungia vienintelė tuštumos esmė, tai visų daiktų, reiškinių bei minčių motina. Tuštuma yra vienintelė realybė. Ne veltui:

Tuščias lapas

žaidžia su laiko tėkme

mano smegenų labirintuose

klaidžioja mintys

be

jokios

atramos (4,14)

Tai jungtis – erdvės ir laiko savotiška manifestacija. Neišsakytos, nesubrandintos mintys klaidžioja, blaškosi tuštumoje, pirmapradžiame chaose. Glūdi tuštuma aplink, net mintys neranda atspirties taško. Beribis laikas tyčiojas iš dar vis tuščio lapo, klaidina sąmonės labirintuose. Sulaužytas sakinys, kaip ir trukčiojanti minčių tekmė. Per ilgos pauzės tarp be jokios atramos - įtemtas laukimas kol nuskambės pirmasis žodis, kaip akordas ar preliudija į atsiversiantį pasaulį. Poetinis žodis tampa aukščiausia kalbos išraiška, poetės žodis ima kurti visatą, o neištarti žodžiai tampa mintimis.

Šiame individualiame meniniame pasaulyje net ir vieno rinkinio pavadinimas Mintis ir uola, neatsitiktinai parinktos dvi opazicijos: viena statiška apčiuopiama ir reali, kaip dabarties atskaitos taškas, o kita dinamiška, nepagaunama, nematoma ir neapčiuopiama, sakrali, savo diapazonu galinti aprėpti ir dar nebūtį, ir dabartį, galinti keliauti į abi puses ir erdvėje ir laike:

Praeinančio laiko

sielos

trumpam sugrįžta

33 ir išnyksta

Nuolat atsinaujinančio, pasikartojančio gyvenimo sąranga, jo cikliškumas kuriamas eilėraštyje Baltos naktys. Laikas vis eina, praeina, be pradžios ir be pabaigos, nesustabdomas, nesugrąžinamas, suka ratu. Viskas yra dabarties amžinybė. Taigi tą pradžios – pabaigos pasiilgimas troškimą galima apibūdinti kaip norą išeiti - grįžti. Visa L.Šimkutės kūryba persunkta to išėjimo - grįžimo motyvo, turi dvilypį pagrindą: pradžios ir pabaigos. Pasaulis amžinas ratas, sielos ateina į pasaulį joms skirtą laiką ir vėl išeina, kad vėl sugrįžtų jos turi išeiti. Ir tik prisiminimų veidrodžiuose palieka žinojimas, kad sielos čia buvo ir vėl bus. Praeinančio laiko sielas galima sutikti ir kitose eilėse (pvz. Mėlyno rūko dangus (4,128))

Savaimiškai poetinė kalba įformina mitinio mąstymo detales, aspektus – fragmento, posakio, metaforos lygmeniu. Tačiau už metaforos - mitų atspindžiai:

Nekalta žolė

negailestingai čiulpia žemės sultis

,,Teksto paviršiuje metafora, gelmėje – mitas”(12,212). Žolė dar nekalta – nesukultūrinta, pirminė čiulpia chtoniškosios žemės sultis. Kaip naujagimis čiulpia motinos krūtį, žolė čiulpia žemę. Ji - žemė motina, nešioja ir gėrio, ir blogio sėklas. Nepaprastai jautriai čia autorės sužaista žodžiu sultys. Jei žolė čiulptų žemės syvus – semtųs gyvasties, tačiau sultys išspaustos, išsunktos nuoroda į prievartą, todėl galimybė ir į nuodėmę. Pirmos žmonijos nuodėmės atgarsiai girdimi ne viename eilėraštyje:

Siekiu mėlynos erdvės,

Nes juodžemio grumstas rankoj.

Žydra erdvė akinanti,

Kai juodžemio grumstas rankoj.

Erdvė man nepasiekiama.

Juodžemio grumstas rankoj. (3,7)

34 Nuodėmės simbolį įgyja dramatiškas epitetas juodžemio grumstas žmogaus rankoje. Kodėl ne žemės grumstas, o juodžemis? Juoda spalva apsprendžia nuodėmingumą, tamsą, aklumą, pasmerkimą kančiai. Juoda spalva – chtoniškojo pasaulio atributas. Siekiu mėlynos erdvės, mėlyna spalva – erdvės platumo, neaprėpiamumo, skaistumo siekiamybė, dangiškoji spalva, tačiau subjektas priverstas stovėti žemėje, jį už rankos laiko juodžemio grumstas, neleidžia atsiplėšti, o kuo aukščiau, tuo tyriau ir skaidriau Žydra erdvė akinanti, tačiau nepasiekiama. Troškimas dieviškos skaidrios, švarios, dar nesuteptos erdvės tampa neįmanomu, Kai juodžemio grumstas rankoj. Tačiau ir žemės grumstas, pakilęs iš vandens dugno tampa kalnu – kosmoso centru, kuriame slypi gyvybės jėgos. Mitiniame mąstyme šis centras labai svarbus, nes būtent čia vyko pasaulio kūrimo aktas. Tad net ir juodžemio grumstas čia įgyja savotiško sakralumo.

,,Dėl nenusakomos priežasties, man bręstant, kaip minėjau, Lietuvos paslaptingumas tapo stipriu mitiniu referencijos tašku. <...> Mane domina mūsų pirmapradiškumas, kuris formuojasi archetipiniais simboliais.”(4)

Lidijos Šimkutės poetinio žodžio ir mito sintezė leidžiasi plačiai interpretuojama. Jos poezija turi jėgos pakeisti žmonių galvoseną, pasaulio suvokimą. Amžini, pasikartojantys dalykai eilėraščiuose aktualina mitologijos įtaką. Šimkutės poezija labiau ženklina ne tikrovės formas, o dvasines būsenas, žemiškuose reiškiniuose ji mėgina atskleisti žmogaus būties, jo vidinio kosmoso vaizdinius ganėtinai įtaigiai komponuodama mito šešėlį ir šiuolaikinę pasaulėvoką. Erdvinė vaizduotė pagrindžiama ypatingu juslingumu. Jos eilėse išsiskleidžia ne loginis, abstraktus mąstymas apie erdvę, o individualus, jutiminis santykis su ja.

Pati autorė aiškina ,, Tikroji poezija, man atrodo, turi ateiti iš mūsų gelmės, kuri loginėje plotmėj nėra lengvai suvokiama ir sunku nusakyti jos efektą mūsų sąmonėje. Ji iškyla iš intensyvios būsenos, kurią poetas išreiškia žodžiais. Poeto tikslas – surasti tokią išraišką, kuri aukštesnė ir gilesnė už žodžius”. (21)

Žmogui labai svarbu kuo nors tikėti. Tikėjimas gali būti daugiaaspektis: žmogumi, Dievu, likimu. L.Šimkutės žmogaus tikėjimo išraiška yra moderni. Visų pirma jis tiki savimi, savo vaidmens svarba pasaulyje. Taip pat tikima poeto kūrybos amžinumu. Tai lyg būdas prisikelti, sugrįžti į pasaulį per eiles. Žmogus gali būti užmirštas, bet jo kūryba turi išliekamąją vertę. Poetės Aš ir Dievo santykiai komplikuoti. L.Šimkutės dievas – labiau dviejų kultūrų – vakarietiškosios ir rytietiškosios – samplaika. Poetės dievas universalus, jis yra viskas ir kartu niekas, jis visa ko pradžia ir pabaiga, visa ko pagrindas ir esmė. Jis Vienis. Todėl jis gali turėti neapsakomą

35 galybę vardų ir būti tiesiog bevardis. Nors, kaip žinia, tokia samprata labiau artimesnė Rytų, o ne Vakarų kultūrai. Kitaip nei B.Brazdžionio, kurį L.Šimkutei teko pažinti, kūryboje, jos eilėse ,,neišeksponuotas” santykis su Dievu. Tiksliau, vadinamasis prigimtinis, t.y. krikščioniškasis, pasaulėvaizdis: DIEVŲ GRIUVĖSIAI iškvepia karvelius aikštės skėčiai išjudina spoksančią minią atverdami dangų išvystam mirusiuosius ir kalbamės su bevardžiu Mitologinio elemento įtraukimas tikrovėn ne tik nedaro jo panašiu į kasdienes realijas, tokias kaip aikštės skėčiai, bet dar labiau išryškina kontrastą. Dievų griūvėsiai tik aliuzija į tikėjimą. Poetės Aš nesimeldžia vienam tam pačiam dievui, iš idiliško tikėjimo palikę tik griūvėsiai. Evangelijoje kalbama apie Dievo dvasią, kuri leidžiasi iš aukštybių kaip balandis ant pakrikštyto Jėzaus (17,54), tačiau šio paukščio sakralumas iškreiptas, jis karvelis – netikras balandis. Nuo karvelių į dangų spoksanti minia prisidengia skėčiais. Minia ne smalsiai žiūri, o spokso, sukaustyta įspūdžio – atsiveriančio dangaus. Mirtis – vienoda lemtis, todėl taip smalsu regėti mirusiuosius ir paklausti dievų, kokia mirties prasmė. L.Šimkutė vengia tiesioginio kreipinio į Dievą ar dievybę, ji paslepia ją neišsakytame eilėraščio branduolyje – elipsėje, eilėraščio tyloje arba kreipiasi į ją kaip į Tu. Jos poezijos kalbantysis kreipiasi į Kitą, ieško kito vardo, jo būties apibrėžčių, bet visa, ką gali pasakyti apie Jį, tai konstatuoti paslaptį ,,Tavo vardas/ neturi vardo”(3,62). Bandymas pagauti paslaptį pavadinimu, ją įkalinti žodyje lieka eilėraščio trajektorijoje, kuri juda prasmės link. Šioje paslaptyje lieka neįgyvendintas siekis sulaikyti naują Kito apibrėžtį: Aš nepriėmiau Kristaus, dalijančio duoną. Buda nepriėmė savo glėbin. Mefistofelis išjuokė mano nuodėmes,

36 nes žvaigždyne norėjau pinti savo takus.(3,75) Pagrindinė eilėraščio esmė – subjekto tikėjimas, atėjęs iš vidaus, neorentuotas į žinomus, įprastus tikėjimus, tai sakralios erdvės kūrimas savyje, tikėjimas savimi. Toks individualizuotas požiūris į tikėjimą atsiskleidė su pirmaisiais eilėraščių rinkiniais, tačiau patys pirmieji, vaikystėje parašyti eilėraštukai, švietė krikščioniška šviesa ir patriotinių išgyvenimų blyksniais. Dar vaikystėje, prisiklausius tėvelių pasakojimų apie vaidilas ir vaidilutes, kūrenančias amžinąją ugnį šventuose Lietuvos miškuose, pirmuosiuose užrašytuose L.Šimkutės eilėraščiuose, nuskambėjo Dievo vardas – vaikiškai naivus ir tyras kreipinys. Gaila, bet šiuos sukurtus posmus, vaizduotės pagauta autorė degindavo kaip aukas dievams. Išliko, tik šis: Oi Dievuli Tu žinai Kaip mums sunku yra čionai Be tėvynės be laukų Kaip čigonui be namų

Leisk mums grįžti dar tenai Kur bus mums tikrai linksmai Su paukšteliais ten skraidyt Ir vainikus rūtų pint

Ten ir gėlės tos gražesnės Ir jų kvapas malonesnis Nors ir čia nėra blogai Bet kas palygins su tenai.(6) Vaiko pasaulis susietas su pradžia, pirminiais konceptais – namų praradimu, kitos tikrovės įvertinimu. Kalbėjimas eilėmis atskleidžia tai, ką žmogus randa ateidamas į pasaulį, patiria, suvokia bręsdamas. Labai tiesiai ir aiškiai atveria pirmuosius empiriką lydinčius jausmus: baimę, meilė, ilgesį. Natūraliai kyla ir saugumo ilgesys, kuris būtinai gimtinės erdvė. Tenai ir čionai - dvi lyginamos opozicijos. Į Dievulį kreipiamasi pačiu tyriausiu intymiu tonu, tarytum, jis vienas ne tik gali suprasti

 ,,Iš kitų religijų krikščionybė išsiskiria pasakojamuoju pobūdžiu. Pasakojimuose glūdi krikščioniška jėga ir patrauklumas. Jie veikia ir netikinčius žmones, ir kitų religijų išpažinėjus, tapdami visų mūsų gyvenimo dalimi.“ Tokį pasaulietišką požiūrį į tikėjimą aiškina Jimas Craccas. Remiantis šiuo samprotavimu, galima paaiškinti ir L.Šimkutės tikėjimo raidą.

37 vaikiškos širdelės nerimus, bet ir sugrąžinti prarastuosius namus. Jaunasis subjektas nepabrėžia, kad šis kraštas nesvetingas ir gimtuosius namus tik įsivaizduoja kokie jie turėtų būti, bet vaikiškas tyrumas žodžius dėlioja intuityviai – tai tampa natūraliu vientiso, pradinio, taško ilgesiu. Viena didžiausių vaikystės dovanų – sugebėjimas mąstyti vaizdais ir, atmetus laiką, atsidurti vaizduotės pasaulyje. Vaikystėje bei brendimo laikotarpiu tam tikri dalykai sąmoningai ar pasąmonėje žmogų paliečia, ir palaipsniui atveda prie gyvenimo vertybių pasirinkimo. Vaiko sąmonėje dažniausiai viską diktuoja ne žinios, bet įgimta, o vėliau stebėjimo pagrindu besiformuojanti nuojauta, todėl dažnai kuriančiam žmogui vaikystės prisiminimų gairės tampa kūrybinės išraiškos priemonėmis. Iš vaikystės eilėraščio atkeliavęs tėvynės ilgesio motyvas, susijęs su praeitimi, ir dabartiniuose L.Šimkutės eilėraščiuose yra nesibaigianti jo tąsa. Tačiau dabartiniuose eilėraščiuose nelikę to lengvo vaikiško naivumo. Prabėgęs laikas neabejotinai pakeičia požiūrį į gyvenamasias erdves, kitokiu rakursu atsiskleidžia ir tikėjimas, dabartinis subjektas žegnojas nesančio dievo vardu. (3,78) Visos emocinės būsenos: nerimas, ilgesys žmogui bręstant sudėtingėja, intensyvėja. Belieka tik surasti išraišką gilesnėms pajautoms atskleisti. Autorei pavyko tokią išraišką surasti kuriant autentiškas metaforas, dramatiškus epitetus, kuriant savitu stiliumi. Poetinis pasaulis čia tampa sakralus ir unikalus. Skaitytojas panardinamas ne tik į transformuotą jausminį autorės pasaulį, bet ir pačią jos minčių versmę. Visas kuriamas pasaulis, virsta tam tikromis, sakraliomis erdvėmis.

38 4. VAIZDO EILĖRAŠČIŲ BRUOŽAI.

Dar viena ypatinga eilėraščių kategorija – minimalistinio vaizdo eilėraščiai. Tai tokie poetiniai vaizdai, atsiskleidžiantys atsiradimo akimirką. Minimi objektai ryškūs, spalvingi. Stebėdama visuose horizonto taškuose išsibarsčiusius objektus, autorė komponuoja vientisą pasaulėlį. Kiekviena atmintis, lyg mažytis mikrofilmas, įsivaizduojamas kitaip. Užfiksuoti vaizdai, apšviesti gyva vaizduotės kalba, labiau nusako rašytojos giluminę prigimtį, ir kartkartėmis nukreipia dėmesį nuo tiesioginių vaizdo ypatybių, tačiau sukuria savitas poetinio vaizdo miniatiūras. Lietuvių bei anglų kalbomis kurianti L.Šimkutė nerašo ilgų eilėraščių. ,,Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ teigiama, jog ,,miniatiūrinio eilėraščio forma pamėgta moderniojoje anglosaksų poezijoje“. Pati autorė yra minėjusi japonų minimalizmą ir teigė juo besižavinti. Tad jogos pagalba nuolat siekiama taip apvalyti ne tik kūną, bet ir protą, kad į eilėraštį išsikristalizuotų tik tai, kas išeina iš pačios gilumos. ,,Nors daugelis mano eilėraščių yra trumpi, bet nesakyčiau, kad jie visada trympai rašomi. Kartais tenka tarsi skulptorei lipdyti, atskelti, šlifuoti...norint išgauti tą kristalinę esmę. Manau, kad daug reiškė mano pagarba ir domėjimasis rytų menais ir kultūra bei rytų filosofija. Mane stebina ir žavi, kaip japonų mene ir literatūroje įstengiama tiek daug pasakyti minimaliomis priemonėmis.“(20) L.Šimkutė atmeta visus nereikalingus žodžius, todėl eilėraštis dažnai telieka vos vieno ar dviejų trumpų sakinių. Todėl eilutės ar žodžių tvarka tampa grakšti ir lengva savo išdėstymu ir galima pasakyti, kad eilėraščio architektūra sustiprina turinį. Kai kurie eilėraščiai savo forma, vaizdo ir minties sąsaja skamba lyg japoniškieji haiku ( klasikinės formos japonų eilėraščiai). Sąmonės žvalgymasis iš dangaus, iš paukščio skrydžio į žemės horizontus. Mintis, trumpai šmėkštelėjusi ir vėl išnykusi, šviesi ir skaidri, tačiau be jokio gyvenimo pėdsako. To gyvenimo lyg ir nebūta, tik besvoris žuvėdros skrydis. Tokia nuasmeninta erdvė bei žodžio minimalizmas sukuria eilių filosofiškumo įspūdį, tačiau tikroji filosofija taip pat turėtų kilti iš gyvasties, ne iš šviesaus vaizdo žybtelėjimo, joje turėtų atsispindėti gyvenimo nuostaba. ŽUVĖDRA O gal tai buvo praskriejusi mintis Žvaigždžių šviesa Perskiria dangų Kabo giliai įmigusios figos (2,40)

39 Balta žuvėdra bene svarbiausias paukštis poetės kūryboje. Tai paukštis, kuriam už vis svarbiausia yra skrydis – laisvas, nevaržomas. Kartais tai begarsis sklandymas dangaus mėlynėje, kartais tai aukštojo pilotažo figūros: suglausti sparnus ir didžiuliu greičiu smigti į tyvuliuojančio vandens platybes, sukti erdvėje mirties kilpas, pikiruoti stačiai į vėją, it kulka smigti atgal į dangų. Skrydžio greitis šiam paukščiui – džiaugsmas ir tobuliausias grožis. Dvasinės vaizduotės galia išskleidžia paukščio sparnus ir mėgaujasi savo netikėtumu, nelauktumu. Ji šmėkštelna danguje ir, suvirpinus orą, išnyksta, realizuojasi į mintį, minties pradas virsta materijos vaizdu. Žvilgsnis jį įvardija. Augalas, apkibęs mažutėmis, blizgiomis figomis, kuriam reikia žemės ir dangaus, reikia iš žvaigždžių sklindančios šviesos. Gilus figų miegas atliepia dangaus kūnų ramybę, ir nakties harmonijos vaizdas pražysta skaitytojo akyse. Šio vaizdo variacija nukreipta dviem kryptim – dangun ir žemėn, poetė neleidžia tekstui sustingti visiškoje ramybės būsenoje. Žuvėdra, nors tik trumpai šmėkštelėjusi, žvaigždėtas dangus, įmigusios figos įtraukia skaitytoją į labai gražią nakties vaizdo miniatiūra. Kaip pati autorė teigia, daugiausia akimirkos eilėraščių gimsta visai netikėtai – išvydus gėlę, pėdas įspaustas smėlyje, tekančią saulę, ar net juodžemio grumstą. Kiekviena forma jai suvokiama kaip turinti savito grožio. ,,Man įstrigo žydinčių augalų kvapai, kintančios spalvos, rugių laukai, dangaus tolybė, debesų formos ir nežinomybė...gyvenimo trapumas, netektis, liūdesys, bet tuo pačiu ir mokėjimas džiaugtis tos dienos suteiktais paprastais dalykais.“(per.3)

Užfiksavus vaizdą, poetės sąmonėje vyksta intuityvus vaizdo transformavimas: SAULĖGRĄŽA paskutinis žiedlapis įsikibo į juodą saulę taip kaip ir mes bijodamo prarasti viens kitą (1,106) Vystanti gėlė liūdnai barsto žiedlapius. Jau pajuodavęs saulėgrąžos viduriukas nurodo rudeninę brandą, žadina artėjančio išsiskyrimo nuojautą. Ši gėlė pati savaime yra visata, kurios žiedlapiai šiltesni negu centras, aplink save jie tarsi skleidžia konservuojančią šilumą. Taigi ši gėlė yra šio mažo pasaulio saulė, tačiau gęstanti, netenkanti šilumos sergėtojų. Žiedlapio grožis nebėra

40 vertybė, vertybe tampa išlikimas. Vaizduotė ima ieškoti preteksto dauginti vaizdus. Atrodo, reikia susikibti rankomis. Kiekvienas žmogus tampa maža šildančia saule. Posakis – nieko nereikštų viena saulė danguje, jei žmonės patys nebūtų saulėmis – čia igyja unikalią reikšmę. Gėlės vaizdu siekiama aprėpti žmonijos visumą. Šis piešinys veikia daugiau tuo, ką apima, negu tuo, ką vaizduoja. Poetė nujaučia praradimus, todėl siekia sutelkti būtį ties sulėgrąžos centru. Tarytum tik šioje gėlės šerdyje apčiuopia šilumą ir išlikimo galimybę. Stebimi nukritę saulėgrąžos žiedlapiai – atplyšę nuo juodos saulės, įspūdžio išdidinti, atrodo nepaprastai dekoratyvūs. Tačiau paskutinio žiedlapio ir juodos saulės sąsaja pasirodo kaip įspūdingiausias vaizdas. Dažnai autorė paskiria eilėraščius realiam vaizdeliui aprašyti: Mergaitės vingiuoja zigzagais dviračiu per nukritusius lapus ir obuolius jūros vėjas neša druską per smėlio žoles į pušyną (4,118) Be didesnio poetinio įspūdžio, ar ištobulinto fonetinio kalbos sluoksnio šis tekstas nepaprastai gyvybingas, dinamiškas. Nuolatinį eilėraščio judesį lemia jūros vėjas, o priebalsių š, ž skambėjimas sukelia šnarėjimo, šiugždesio įspūdį. Švelniai siūruojančios žolės, ošiantis pušynas - idiliškas gamtos kampelis nerūpestingoms mergaitėms. Dviratukai žaismingai vinguriuoja rudeniniu sodu. Autorė palieka plačius laukus skaitytojo vaizduotei: tegul kiekvienas, pagal savo prigimtį ir patyrimą, pats dalyvauja kūrybos procese. Lidijos Šimkutės nemaža eilėraščių, kurie, rodos, sukonstruoti kaip daiktai, kuriuos galima apžiūrinėti – iš ko, kaip ir kam jie padaryti. Tada protas observuoja šaltą formų grožį ir aiškinasi jų prasmes, o siela tyli. Eilutėmis bėgančiomis akimis perskaičius eilėraštį, nelieka nieko – nebent nuostaba, kad čia nieko išvis nėra: Kabo palergonijos Debesy sugerdamos žemės šnabždesį aušroj (1, 72) Tačiau pasąmonė virpteli ir ankstaus rytmečio raudonis skleidžiasi skaitytojo akyse, o sielą apima tyla, ramybė. Paprasta, aišku ir daug gražiau nei realybėj. Gal banalu sakyti, kad kalbėjimas

41 apie poeziją – tai ėjimas kaskart vis giliau, tačiau nepaliaujamas skverbimasis į eilėraščio, poezijos gimimą, sekimas asociacijų grandine – kaip, iš kur atsiranda žodis, kodėl jis atsiduria tam tikroje vietoje, kad suskambėtų, kad būtų tiksliau ir aiškiau išgirstas, iš tiesų padeda išnarplioti sudėtingus minčių vingius, pagauti prasmę. Žodžiai yra skambūs arba neskambūs iš prigimties, bet poetiniame tekste tą jų skambumą galima ir paryškinti ir užslopinti. Iš kur ir kokių pasąmonės virpesių atsiranda žodžių, garsų, bei vaizdų įprasminimas, kai, rodos, dar nespėji pagalvoti, suprasti, o vidumi jauti – tarsi kažkas iš anksto būtų įspėjęs, ko laukti. Ir skaitant eilėraštį, sukuriama tam tikra įtampa, laukimas, kad visai prieš pagaunant prasmę, jau pabus tos prasmės nuojauta. Tada tarsi turėsi mažutį savo in principio, kuris pakuždės dar neįskaityto, nesuprasto eilėraščio nuotaiką, pieš grafinį vaizdą nuo pat pirmos eilutės. Kartais tai romantinė vaizduotė, mėgstanti laisvą improvizacijos žaismą, klausanti širdies impulsų ir paliepimų, kartais tai intelekto valdoma vaizduotė, kuri ne improvizuoja, o kuria apgalvotas konstrukcijas. Toks savitas eilėraščių meninės tvarkos konstravimas ryškiausiai apibrėžia Lidijos Šimkutės individualaus mąstymo ypatumus. Šiuos ypatumus lengviau atpažinti sugretinus poezijos įprastumą ir naujumą. Tačiau tarp jų užbrėžti ryškią ribą labai sunku. Juos skiria itin plona linija, kurią galima tik pajusti. Ryškesnė ji kai kalbama apie didelį jausmą nemylint, ar apie didelę tiesą netikint. Tokiais atvejais žodžiai pasiduoda paprastumo šešėlin, nors poetė stengiasi pasukti juos į poetiškumą: TYLUS GULBĖS SKLENDIMAS nuramina bangas tamsėjantys debesys tarsi salos virš pabirusių uolų (4,106) Tokios forsuotos poetiškumo pastangos – vienas išoriškesnių ne prastumo, o paprastmo požymių ir dažniausiai problemos čia nėra – eilėraštis neišprovokuoja gilesnio jausmo ir tiek. Begarsis balto paukščio sklendimas nelabai įtikinamas, nes gulbės tyli tik ramiai plūduriuodamos. Sklesdamos mėlynėje jos ilgesingai klykauja. Tai turėtų neraminti bangas, o kelti kažkokį ypatingą raibuliavimą. Tamsėjantys debesys sukelia besiartinančios audros nuojautą, tačiau salų įvaizdis byloja ką kitą – salos paprastai ramybės simboliai. Išsibarsčiusios uolos, lyg maži karoliukai,o virš jų pakibę sunkūs debesys, ir visa tai turėtų priminti salas. Gal netinkami žodžių junginiai parinkti aprašinėjant šią vaizdo istorija, gal jų prasminiai vienetai tampa per daug sumišę, kad

42 komponuojama visuma teiktų pakankamai peno apmąstymams, ar patenkintų stebėtoją. Tačiau yra ir įdomesnių atvejų, kai eilėraštyje jaučiamas brūkšnys, krypstantis tai į vieną, tai į kitą RUDENS UOGOS mirga miško ūkanotoj šviesoj saulė perskelia šešėlių judesius kerpių grindyse klevo lapas nukrenta raudonis ant gelsvo beržo samanų uolos pulsuoja bobų vasara (4,108) Eilėraštis vieno sakinio, tarsi pasakytas vienu atsidūsėjimu. Sudėliojimas į eilutes – poezijos ženklas, nors nieko keisto nepasakoma, žodžiai skaitomi tarsi sulėtintai, tarsi į juos įsiklausant. Tas lėtumas, ištęstumas atkreipia dėmesį į laiko slinktį. Eilėraštyje kalbama apie rudens rytą miške ir jo stebėjimą. Pirmose dviejose eilutėse nėra kokių drąsesnių metaforų ,,rudenio uogos mirga“, taip sakoma ir kasdienėje kalboje, trečioji eilutė šiek tiek drąsesnė poetiniu požiūriu. Grakščiausia šio eilėraščio tiesa prasimuša gaivia srove saulė perskelia/ šešėlių judesius/ kerpių grindyse, neįprasti žodžių junginiai prikausto dėmesį. Galima pasigrožėti netikėtai atgijusiu peizažu, susijaudinus stebėti, kad piešiama aplinka veriasi netikėtais judesiais ir pavidalais. Tačiau kitos keturios eilutės vėl subanalėja klevo lapas/ nukrenta/ raudonis/ ant gelsvo beržo. Dirbtinės pauzės net ima erzinti, pasakojimo audinys tampa paprastu, nekrentančiu į akis, pradingsta nuostaba. Paskutinės dvi eilutės tarsi atperka patirtą nusivylimą. Gyvas, pulsuojantis vaizdas po kojomis leidžia patirti bobų vasaros banguojančią šilumą. Tirštų, sodrių samanų kamuoliai panašėja į uolas, nuo kurių pulsavimo virpa tarp jų išdrikę voratinkliai – ypatingas bobų vasaros ženklas. Tas balansavimas abipus brūkšnio parodo kaip formuojasi poezija, iš ko ir kaip ji gimsta, auga, ir šis eilėraštis nėra iš tų, kuriuos ramiai galima būtų perbraukti. Tiesiog jame aiškiau matosi sumišęs poetiškumas ir kasdienis žodis. Atradus viename eilėraštyje saulė perskelia apima begalinis noras gėrėtis neįsivaizduojama saulės galia, toks kietas veiksmažodis intriguoja, didina

43 veiksmo tikrumą, tačiau, kai tas pats žodžių junginys ima keliauti per keletą eilėraščių, tampa nebeįdomu. Tampa nebeaišku ar saulės paskirtis tik skaldyti šešėlius, samanas, pušų viršūnes. Neretai atrodo, kad autorė sukurus įspūdingesnę minties išraišką ir vėliau ją naudoja kitose eilėse. Gamtos vaizdams neretai pritrūksta tapybiškumo, spalvinės įvairovės. Dominuojančiomis balta/juoda spalvomis kuriamas pasaulis įgauna monotonijos skonį, pasiilgstama regimo pasaulio daiktų sodrumo, gyvybingumo. Poetė dažnai neišvengia statiško aprašinėjimo, šykščiai vartoja vaizdingus veiksmažodžius ir jų formas. Žvilgtelkime į ESU IR NESU eilėraščio poetinio vaizdo pobūdį: Esu saulė, šildanti žemę. Esu paukštis, skriejantis į tolį. Esu šviesa, keliaujanti per tuštumą. Esu medis, šakojantis į nežinią. Esu banga, nepasiekianti kranto. Esu debesys, neturintys formos. Esu horizontas, nežinantis ribos. Esu pasaulis, niekam nepriklausantis. Esu ir nesu. (3,102) Nors tekstas grafiškai vientisas, jį sudaro aštuoni skirtingi įvaizdžiai: saulė, paukštis, šviesa, medis, banga, debesys, horizontas, pasaulis. Kiekvienas šių įvaizdžių visiškai apibrėžtas, ta prasme, kad nusako konkrečius reiškinius. Nėra jokio pagrindo suprasti jų perkeltine prasme, juose neslypi joks daugiaprasmiškumas, kokį galima matyti simbolistų poezijoje, kai vaizdas ima tarsi dvylipuotis, kartu reikšdamas ir pojūtinės sferos realijas, ir kreipdamas vaizduotę, mintis į abstrakcijų, neaiškių spėjimų ir nuojautų sritį. L.Šimkutės parinkti įvaizdžiai tekalba apie realius,

44 suvokiamus daiktus ir objektus. Kiekvienas jų užima po dvi eilėraščio eilutes, kiekvienas išsakomas savarankišku, išbaigtu sakiniu. Tai tarsi eskizas su aiškių linijų kontūrais, kuriame yra tik vienis – lyrinis poetės Aš – visa apimantis ir nesantis. Šie įvaizdžiai suvokiamos kaip pagrindiniai akcentai, kurie nėra izoliuoti vienas nuo kito: jų keliamos asociacijos užpildo tarpus ir sudaro jungtis, piešdamos viso pasaulio reljefišką paveikslą. Tačiau šie įvaizdžiai surinkti iš kitų eilėraščių į vieną persmelkia savotišku narcizmu. Subjektas savo asmeny mato šviesią saulę, visus globojančią ir šildančią, jis ir lakus, tolius pasiekiantis paukštis. O jo vidinė šviesa nušviečia kelius paklydusiems. Grožėjimasis ir nuostaba savimi įgauna pagreitį. Subjektas ne tik medis, sujungiantis dangų ir žemę, bet debesis, besigrožintis savo atvaizdu bangos keteroje. Jo dvasiniai polėkiai nežinantys jokių ribų, jis toks nuostabus, kaip platusis pasaulis. Toks savęs sureikšminimas net pačiam subjektui sukelia abejones, ar jis yra, ar nėra. Cikle Akimirkos susigėdęs subjektas mėgina sumažinti savo didybę Nebe jūra, bet aš banguoju,/nebe saulė, bet aš kaitri (3,27). Galima šį eilėraštį interpretuoti ir atmetus narcizinį požiūrį. Vieniša, meilės ugnies kupina siela apglėbusi šildo žemę. Skaidri jos mintis balto paukščio sparnais užpildo tuščią erdvę šviesa. Tačiau vien tik švelnios globos išsaugoti šį kuriamą miražą per maža. Subjektas transormuojasi į tvirtą, galingą medį, savo šakomis sugavęs dangaus platybes, šaknimis įsisiurbęs laiko žemės rutulį. Į jo saugią papėdę veržias banga neramioji, bet nepasiekus prieglobsčio susilieja tolimoj nežinomybei su išdrikusiais dangaus šešėliais. Tveriasi naujas, tyras pasaulis. Galima pamanyti, jog autorė tikslingai sukuria mini vaizdus ir sudeda į vieną eilėraštį, visą dinaminį darbą palikdama skaitytojui. Kelete eilėraščių galima rasti fabulos užuomazgų (Beprasmės aukos, 3,34), tačiau žodžius prie poezijos grąžina metaforos, metonimijos, ar kitos raiškos priemonės – kalbėjimo fragmentiškumas, išskiriant būtent tam tikrus niuansus, panašiai kaip kino filme, taip pat iš tų pačių fragmentų sukuriamas ritmas, frazių bangavimas ir, aišku, skaidymas eilutėmis. Ypatingas vaidmuo čia atitenka vadinamiems semantinės kalbos obertonams – subtilioms, vos juntamoms šalutinėms žodžių reikšmėms ir jų atspalviams, kurie lydi vos ne kiekvieną žodį ir kurie iškyla į pirmąjį planą tekste, atitinkamai sugretinus žodžius, įgaunančius dažnai naują ir netikėtą prasmę, stebinančią ir šokiruojančią: ŠIAME TEATRE užmirštos vietos ir eilės

45 klumpame negrabiai vaidindami praeitį ir dabartį žiūrėdami į salę pratrūkstančią aplodismentais (4,88) Svarstant šio eilėraščio problemą iškyla kūrėjos poetinio mąstymo demonstravimas - visi mes artistai savo gyvenimo scenoje. Žmogaus gyvenimo praeitis ir dabartis – eilėraščio atsiradimo situacija. Eilėraštis tarytum balansuoja tarp poetiškumo ir banalumo, siekis naujai atskleisti gyvenimo užkulisius tampa labiau panašus į negyvą imitaciją, kurioje viskas lyg ir savo vietose, tik trūksta gyvybės, likimas aprašytas, o jo paties nėra. Visą ciklą eilėraščių galima sudėlioti baugiai beasiartinančios mirties pajautai išreikšti. Intymiais, nesudėtingais, trapiais vaizdais L.Šimkutė moduliuoja ne tik pojūtinę baimės sferą, bet ir pačiai mirčiai išreikšti kruopščiai parenka žodžius. JI EINA apsirengusi mėlynų svogūnų žieve medžių kaulai kranksi žalioj saulėj akmenų žolė raižo laiptus jai kopiant kalno kaulais (4,84) Apie šio eilėraščio konkrečią prasmę kalbėti būtų sunku: ši sustabdyta akimirka, perteikta tam tikra atmosfera neleidžia lengvai atskleisti subjektyvios prasmės ir net turinio, tačiau kiekviena eilutė atskirai aptarta leidžia priartėti prie svarbiausios meninės emocijos. Pirmoji eilutė skamba lėtai ir sunkiai, didžiosios raidės nuteikia ypatingam didingumui, Ji - pabrėžtinai moteriška giminė, bet kol kas tik abstrakcija, eina – nesulaikomai, nesustabdomai, vienodai monotoniškai, nes tai vienintelis Jai skirtas veiksmažodis. Apsirengusi – nėra atviro, tikro portreto - reiškia prisidengusi, ir tik nuojauta gali pasakyti, ką slepia drabužiai, slėpingumas žadina negerą nuojautą, nes jos apdaras mėlynas – šalta skausmo ir vienatvės spalva. Svogūnas – štai kas be išimčių priverčia

46 žmogų lieti ašaras ir slėpti akis, tačiau be jo gyvenimas prarastų skonį. Žievė sukuria neperregimo šarvo, nepralaužiamo kiauto įspūdį. Šiame kontekste išryškėja mirties vaizdinys, šiam įspūdžiui sustiprinti autorė kuria einančios mirties aplinką: medžiai yra gyvosios gamtos objektas, tačiau jų kaulai akcentuoja medžių mirtį. Be lapų, nudžiūvę medžiai, aptūpti juodų varnų, nors girdimas tik jų kranksėjimas. Juodas varno simbolis ypač ryškus mirties pranašas. Gražiai sužaidžiama spalvų deriniu: balti kaulai – juodi varnai. Būtent šiomis dviejomis spalvomis dažniausiai apibūdinama mirtis. Žalia spalva paprastai teikia gyvybės, augimo jauseną, tačiau žalia spalva skirta saulei nuteikia priešiškai – pažaliavusi saulė – aliuzija į dumblais aptrauktą, drumzliną saulę, nustojusią šilumos ir šviesos galių. Miglotoj žalsvoj prieblandoje akmenų žolė raižo, skeldėja trupina sutrūnijusius laiptus, vedančius į nežinią. Akmuo šaltas, kietas negyvas, todėl jo žolė anaiptol neatrodo žalia ir gaivi, labiau piktžolė, nušiurus ir sausa. Toks nykimas, dūlėjimas Jai – mirčiai, kopiant, vėlgi lėtai atslenkant, sunkiais lėtais žingsniais besiartinant, kalno kaulais. Kalnas – didumo ir nepajudinamumo įvaizdis sugretintas su kaulais paryškina negyvumo, gamtos nuskurdimo įspūdį, dvelkia savotišku nuožmumu. Visumos dalių akcentai šiame tekste įkūnija negyvumą ir mirties baisumą, ir išvada galėtų būti labai subjektyvi: mirtis nenugalima, ji eina savais keliais nematoma, tačiau stipriai jaučiama. Jos prisilietimas palieka tik boluojančių kaulų krūvas, o amžių tekmėj tų kaulų tiek daug, kad juos užkasdami supilame kalnus. Šio poetinio teksto analizė per daug nenutolsta nuo pirmojo įspūdžio, susidaryto perskaičius kūrinį, tačiau analizė paryškino slogią šio eilėraščio nuotaiką, perteikė gilesnes mirties motyvo pajautas, sustiprino šių poetinių įvaizdžių keliamų asociacijų įtaigą. Tačiau daugelyje eilėraščių mėlynos spalvos dominavimas praranda įtaigumą. Mėlynas lukštas, mėlynos pušys ir daug kitų mėlynų dalykų, be jokių spalvinių pustonių, sukausto poeziją mėlynais rėmais, kelia panašias emocijas, tapo panašius vaizdus. Net ir dangaus mėlynumas praranda savo gilumą. Panaši situacija su kaulų motyvu. Kaulėti medžiai, kaulėti žmonės, miško kaulai, kalno kaulai – nejučia išsprūsta kaulėta poezija. Toks vienodas eilėraščių modeliavimas skaitymą paverčia monotonišku, tokių pačių raiškos priemonių kartojimu.

4.1. Savita eilėdara ir poetinė sintaksė.

Savo poetine kalba ir eiliavimo principais, Lidija Šimkutė nulemia savo eilėraščių prasmę ir tematiką. Kurdama savitu stiliumi ji atskleidžia jai būdingus individualius bruožus, atspindinčius

47 poetikos ir asmenybės vingius. Poetės eiliavimą galima vadinti kalbėjimu. Jame dominuoja kasdieniški, paprasti žodžiai ir intonacijos, tačiau pro tą paprastumą švyti moteriškas rafinuotumas ir subtilumas. Be dirbtinumo, neišpuoselėtos, neišdailintos eilutės sugula į gyvą, stiprią mintį. Eilėraščiai komponuojami visiškai laisvai, nekaustomi kažkokia įmantria forma, kalbos srauto neblaško ritmo kaita – poete nerimuoja. Eilėraščiai kuriami verlibru, todėl jie nekaustyta, nevaržoma kalba sugula eilėmis. Tačiau toks laisvumas ir formų nepaisymas atskleidžia kalbą valdančią poetės valią. Išorinės eilėraščio struktūros, eilėdara, ritmas, melodingumas labai svarbios poezijos dalys. Dažniausiai jos nulemia eilėraščių supratimą ir suformuoja skaitytojo sąmonėje neišdildomas premisas. Todėl labai svarbu, kad tą patį eilėraščio pasaulį atskleistų eiliavimas, vaizdinės ir tematinės struktūros. Visas pluoštas L.Šimkutės eilėraščių yra atviri supratimui, galimybėms bei interpretacijoms. Autorė savo kalbėjimui suteikia eilėraščių formą, kad atsiskleistų pačia plačiausia prasme ir išgyventų savojo būvio kulminaciją, todėl ji ypač stengiasi akcentuoti prasmes. Ypatingai svarbią vietą trumpose eilėraščių strofose užima gilios tylos pauzės. Parenkami specifiniai žodžiai ir vaizdai, kurie akcentuoja ne iki galo baigtą mintį: AKYS VANDENY nuplauna mintį gluosnio linktis pasitraukia į nejudantį šokį (2,80) Tuštumos ir ramybės įspūdis svarbesnis už logiką. Vanduo išgrynina, išskaidrina mintis, jos tampa perregimos, kaip ir vanduo, kuriose plauko jų atspindys. Ne tik toks teksto skaidymas eilutėmis, bet ir įprastinės žodžių tvarkos suardymas visiškai nekliūva, greičiau atspindi lūžinėjančio balso dinamiką. Grakštus gluosnio išlinkimas dera prie vandens skleidžiamos ramybės. Nejudantis medžio šokis žydrame vandens atspindy – trapios, tyros, jaudinančios minties

 ,,Verlibras <...> yra ta sritis, kurioje susitelkia viskas, kas atkrinta nuo aiškaus metrinio eiliavimo ir kartu nepritampa prie dismetrinės prozos. Todėl suprantama, kad ta sritis ir tegali būti savotiška mozaika“ – rašo J.Girdzijauskas. Anot jo, verlibras negali turėti aiškaus ir nuoseklaus dinaminio principo, ryškaus sintaksinio bei melodinio principo, o semantinis principas apskritai išeina už eiliavimo ribų (5,232).

48 atvaizdas. Vandens klane sutelpa visas atsispindintis pasaulio vaizdas, o minties akimirkoje – ištisa sielos kalba. Atskirais fragmentais sukuriamas vientisas muzikalus įspūdis. Panašūs yra visi L.Šimkutės eilėraščiai. Juose savotiškai dera fragmentiškumas ir vientisumas. Tik rinkinyje lietuvių kalba Vėjas ir šaknys autorė kuria eilėraščių pavadinimus ir naudoja skyrybos ženklus bei kitas išraiškos priemones: retorinius klausimus, sušukimus, kreipinius. Tačiau tai nesumažina fragmentinio kalbėjimo, ar muzikinio bangavimo. Kituose rinkiniuose rašo atviromis eilutėmis, nenaudoja jokių skyrybos ženklų, net kūrinių pabaigos – ne išimtys. Eilių pavadinimus atstoja pirmosios eilutės, rašomos didžiosiomis raidėmis. Taip pat ryškiai akcentuojamos pauzės, nutylėjimai. Rytietiškoje muzikoje taip svarbi pauzė visai neatsitiktinai sutampa su L.Šimkutės nutylėjimais ir tokiomis tekstų konstrukcijomis.

49 5. EILĖRAŠČIŲ VARIACIJOS.

Skaitant L.Šimkutės eilėraščių rinkinius nesunku pastebėti vienovę tarp spausdinto teksto ir iliustracijų. Dailininkai Giedrė Didelytė, Lina Žukauskienė ir piešinių autorius Viačeslavas Jevdokimovas-Karmalita puikiai išpildė tekstų turinį – glaustos, negausios žodžių, laužytos ir kartais tarsi nutrauktos eilutės ir tokiais pat keliais potėpiais nupiešti piešiniai, labiau primenantys nebaigtus eskizus. L.Šimkutė ne tik rašo eiles, bet labai domisi muzika, daile. Adelaidėje, jos namai yra tarsi meno galerija ir juose nuolat klausomasi muzikos – daugiausia klasika, nors pačią autorė domina ir Pasaulio (Wold music) bei archaiška muzika. Kompozitorius Vytautas Germanavičius sukūrė solo kompozicijas balsui pagal penkis eilėraščius iš ,,Tylos erdvių“ rinkinio. Vilniaus Universiteto Jono bažnyčioje keletą savaitgalių buvo galima išgirsti Sigutės Trimakaitės puikų solo išpildymą. L.Šimkutė yra išleidusi tris kompaktines plokšteles, kuriose jos skaitomą poeziją lydi muzikos intarpai. ,,Muzika suteikia naują, poeziją praturtinančią dimensiją. Tylos ir muzikos intarpai leidžia žmogui atsikvėpti, apmąstyti tai, ką išgirdo“,- įsitikinus poetė.(per.2)

L.Šimkutės poezija skambėjo modernaus šokio renginiuose Europoje ir Australijoje. Prieš devynerius metus Australijoje įvyko pirmasis šio žanro skaitymas. Modernaus šokio pradininkė Elizabeth Dalman įtraukė poetės eilėraščius į šokio instaliaciją WWW ( nuo angliško žodžio ,,water“ – vanduo) Weereewa festyvalyje. Weereewa arba Jurgio (George) ežeras, yra vienas seniausių ežerų pasaulyje ir didžiausias gėlo vandens telkinys Australijoje. Šio ežero visiško išdžiūvimo ir vėl staigaus vandens atsiradimo negali paaiškinti net mokslininkai. Tai aborigenų šventovė. Šis ežeras garsėja savo mitais, paslaptimis ir magija. Ten, išdžiūvusio ežero dugne, L.Šimkutė skaitė savo poeziją. Šiame projekte naudoti įvairaus dydžio veidrodžiai, moliniai puodai, kaukės, mėnulio varpeliai, gongai, žemės būgnas bei kiti egzotiški muzikos instrumentai. Eiles poetė skaitė dvejomis kalbomis – lietuvių ir anglų. Vietinių australiečių nebuvo iki galo suprasta - jie eiles lietuvių kalba pavadino aborigenų kalba. 2005 m. rugsėjo 23 dieną Vilniuje, Dailės akademijos Gotikinėje salėje Gediminas Sederavičius poezijos gerbėjams režisavo spektaklį pagal L.Šimkutės eiles. Pats grojo japoniška fleita, kurią gavo dovanų Kanadoje iš vienuolio, Vytautas Varanka įspūdingai valdė perkusiją.

50 Gyvai atliekamos muzikos erdvėje pati autorė skaitė savo poeziją, ją papildė Godos Laurinavičiūtės modernaus šokio intarpai. Šio renginio scenografas – dailininkas Viačeslavas Karmalita iliustravo ir kelias L.Šimkutės poezijos knygas. Šiame spektaklyje literatūrologai pastebėjo dzeno dvasios apraiškų. Šis teatralizuotas vaidinimas pagal L.Šimkutės poezijos knygą ,,Tylos erdvės“ tapo savotišku tiltu tarp skaitytojo ir vartotojo. G.Sederavičiui artima asketiška L.Šimkutės poezijos tekmė, nes jį patį traukia Rytų estetika. Šį eilių skaitymą, šokį bei judesį jis pavertė sakraliu veiksmu. Poetės eilėraščiuose egzistuoja pirmapradžio , nepaliesto laukinio gamtos pasaulio įvaizdžiai, įkūnijantys mitines būsenas, susijusias su vidine, individualia patirtimi, o režisierius juos savaip interpretavo. Spektaklio postmodernizmas lyriškas, nepraradęs sąsajų su pirmine medžiaga – poezija. ,,Vėjų ir kaulų“, ,,Miško kaulų“ ciklų mitinę erdvę papildė asketiškas ir jautrus G.Laurinavičiūtės šokis. Muzikos ir poezijos vienovę sutvirtino dalininko Slavos Karmalito vizija, išreikšta pasitelkiant popierių ir nendres.( 9) Vėliau šis poetinis spektaklis buvo atliktas Klaipėdos universitete, Teatro salėje ir Kaune, Mažajame teatre. 2008 metais gegužės 25 dieną, Sydnėjaus konservatorijoje vyko premijera. Australijos jauna kompozitorė Margery Smith sukūrė kompoziciją pianinui, fleitai ir balsui iš rinkinio ,,Vėjo žvilgesys“ ciklo ,, Vandenyno atodūsis“, kurią atliko Grenvillea ansamblis. L.Šimkutės poezija išversta į tryliką kalbų, tačiau galima pajuokauti, kad į keturiolika, nes rašytojas Edmundas Untulis ,, išvertė“ šią poeziją į žemaičių kalbą ir pats ją skaitė Mosėdžio bibliotekoje. Lidija Šimkutė, šiuolaikinio žmogaus vidinio pasaulio aiškintoja, iškėlusi estetinį išgyvenimą kaip esminę vertybę, atskleidusi savo individualų santykį su pasauliu yra įsitikinusi: ,,Giliai mumyse yra vaizduotės lobis, tik reikia jį atverti. Poezija yra to lobio išraiška.“(per.3) Tokį autorės teiginį taip pat galima interpretuoti, pakeičiant pirmosios lietuviškos knygos frazę ,,Imkit mane ir skaitykit“ į skaitykit mane ir gilinkitės, nes to reikalauja pati poezija.

51 6. IŠVADOS L.Šimkutės kūrybos pagrindas – žmogaus dvasinis gyvenimas, o išorės detalės tėra tik iliustracija, bet jos labai svarbios, padedančios atskleisti poetinio subjekto vidų. Savo nuotaikų virpesius poetė atskleidžia neužbaigtomis prasmėmis. Ryškiai L.Šimkutės kūryboje atsispindi ir susipina skirtingos pasaulėjautos. Šalia lietuviškosios ir daugialypės vakarietiškosios kultūrų atsiduria Rytų filosofijos ir etikos detalės. Poetei įtaką daro dzenbudistų estetikos principai, jai imponuoja menas, muzika ir, aišku, literatūros pasaulis. Kadangi L.Šimkutė, kaip pati teigia, pasaulio žmogus, jai būdingos kelių kultūrų pasaulėjautos, ji perima motyvus, kai kuriuos įvaizdžius. Tokie perimti panašumai puiki medžiaga savo koncepcijų papildymui. Tokios įtakos ryškios ne išoriniuose, bet giluminiuose eilėraščių kloduose. Moteriškosios pajautos pasaulis taip pat labai svarbi poezijos dalis. Bandymas suderinti nesuderinamus dalykus – svajonę ir tikrovę – sukelia žmogaus dvasinį nestabilumą. Išgyventi praeities potyriai ir dabarties troškimai persipina ir vienas kitą papildo, taip atskleisdami nuolatinę harmonijos ir stabilumo paiešką. Moteris iškyla kupina stiprių išgyvenimų. Meilės išgyvenimas kaip būties kulminacija. Meilė čia ir viso pasaulio tvirtumo pagrindas. Poetės Aš atsiskleidžia kaip įvairiaspalvė asmenybė: išryškėja žmogaus be vietos ir narcizui būdingi charakterio bruožai. Subjektą valdo įvairios būsenos. Nerimas ne tik padeda atsiskleisti asmenybei, bet ir skatina plėsti geografines ribas, o kelionės praturtina žmogų naujais įspūdžiais, patirtimi. Plečiantis pažinimo riboms, didėjant informacijos kiekiui, taip pat plečiasi ir nerimo mastelis. Atsiveria dvasios nerimo gelmė. Gyvenimas keliuose kraštuose įneša į poeto Aš pasaulėjautą ilgesio, dvejonių dvelksmą, tačiau eilėraščiuose nėra stipraus ir didelio patriotizmo jausmo, kuris toks įprastas išeiviams. Poetė savo kūryboje plastiškai sujungia moterišką jutimų trapumą ir subtilumą su apibendrinančiu žmogaus padėties šiulaikiniame pasaulyje suvokimu, kuris pamažu išplaukia iš pasąmonės srauto. Fragmentiškumas yra ne tik išgyvenimo ir kompozicijos būdas, bet tarsi pati gyvenimo esmė, kurią ir tegali nušviesti staigūs ir trumpi blyksniai. Analizuojant poetinius tekstus buvo išskirtos trys ryškesnės eilėraščių grupės: emocijos, minties ir vaizdo.

1. Ryškiausiai šiuose tekstuose atsiskleidžia nerimas. Jis kintantis priklausomai nuo subjekto situacijos. Nerimas sukelia ilgesio apraiškas. Dominuojantis ilgesys gimtamam kraštui ir mylimajam. Ryškus santykis su praėjusiu laiku. Su praeitimi kontaktuojama specifine sielos kalba,

52 padedančia atverti ilgesio gilumą. Ilgesinga būsena, kurią žmoguje atveria eilėraščiai, labai sudėtinga, verčianti mąstyti, gilintis. Dauguma eilėraščių meditaciniai. 2. Savitai poetė konstruoja transcendentinį pasaulį, susieja jį su kasdienybe. Netikėtai pačioje kasdieniškiausioje erdvėje sukuriama mistinė būsena. Tokiai būsenai sklaistis padeda minties eilėračiai. Kartais tokia būsena kuriama pasitelkiant transcendenciją ženklinančius įvaizdžius ( erdvė, laikas, kosmosas), bet dažniau tai žvelgimas vidiniu žvilgsniu, sielos akimis. Įsijautimas L.Šimkutės poezijoje reiškia daugiau nei mistika savo įprasta forma, kaip kontaktas su anapusybe. Įsijautimas į aplinką, daiktus virsta savotiška kontempliacija, gebėjimu regėti vidinę daiktų pusę, rodant tik išorę. Taip poetė nutrina ribą tarp transcendentalumo ir kasdieniškumo. Žmogaus galimybėms nelieka nepasiekiamų dalykų. Apie juos kalbama tuo pačiu paprastu įtikinančiu tonu, kuris piešia poetinį subjektą kaip žmogų, kuriam nėra nesvarbių ar antraeilių dalykų.

3. Svarbus reikšminis vienetas yra vaizdas. Neretai vienas metaforizuotas vaizdas naudojamas šabloniškai ir atsikartoja kelete kūrinių. Nemažai eilėraščių iš pirmųjų rinkinių autorės paredaguoti: sudėti į rinkinius be pavadinimų ir pirmąją eilutę paversdama eilėraščio pavadinimu, pakeičiamas vienas kitas priešdėlis, sukeista žodžių tvarka, arba tiesiog praleidžiamas žodis, o tai gali menkinti prasmių gilumą. Vaizdiškumas dera su eilėraščių forma, priklausomai nuo to, ar kūrinyje svarbiausia būsena, ar apmąstymas, ar įspūdžio fiksavimas. Semantinis ir sintaksinis lygmuo poetės eilėraščiuose pakankamai vieningi, jie papildo vienas antrą tarsi tos pačios minties ar prasmės iliustracijos. Kuriamoms prasmėms stengiamasi suteikti daugiareikšmiškumo. Eilėraštis dažnai kaip impresija, panašus į kalbos (monologo) fragmentą. Jos poezija kelia trukčiojančio, sujaudinto kalbėjmo įspūdį. 4. L.Šimkutės poezijoje ryškus trūkčiojantis, neretai pagrįstas kontrastingom intonacijom, pasakojimo būdas. Verlibru, kurį pati poetė vertina kaip suteikiantį įvairesnių galimybių, parašyti visi poetės kūriniai, jie muzikalūs. Krinta į akis ne tik eilėdaros vienodumas. Trijuose eilėraščių rinkiniuose iš vis nenaudojami skyrybos ženklai. Savitai išskaidomos frazės, paliekant eilėraščius atvirus interpretacijoms ir kontekstui. Dauguma eilėraščių primena nebaigtas ar netyčia šovusias mintis. Ištyrinėjus L.Šimkutės poezijos rinkinius rasti tik keturi deminutyvai, todėl poezijai kartais pritrūksta dainingumo.

53 5. Surinkti duomenys atskleidė, kad L.Šimkutės eilėraščiai lengvai įsikomponuoja į kitus menus: muziką, dailę, judesį. Remdamasi ne tik savitu pasaulio jutimu, bet ir poetinio kalbėjimo struktūromis, poetė L.Šimkutė kuria savitą ir įdomų lyrinį pasaulį. Poetė tyliu, ramiu balsu visuose poezijos rinkiniuose išlaiko pastovius poetikos principus, ta patį vertybinį pagrindą. Dėl to jos poezijas kartais tampa monotoniška ir vienoda, tačiau taip ji leidžia skaitytojui į tą pačią kasdienybę, daiktus ir net būtį pažvelgti iš daugybės pozicijų.

54 Šaltiniai

1. Šimkutė L. Tylos erdvės. Vilnius, LRS leidykla, 1999. 2. Šimkutė L. Vėjo žvilgesys. Vilnius, UAB Petro ofsetas, 2003. 3. Šimkutė L.Vėjas ir šaknys. Vilnius, Vaga, 1991. 4. Šimkutė L. Mintis ir uola. Vilnius, LRS leidykla, 2008. 5. Šimkutė L. White Shadows. Edition Selene, Austrija, 2000.

Literatūra

6. Bachelardas G. Svajonių džiaugsmas. Vilnius: Vaga, 1993. 7. Bergez D., Barberis P., De Biasi P.-M.,Marini M.,Valency G. Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai. Vilnius: Baltos lankos, 2001. 8. Čergelienė R. Mirgesys, atiduodamas vėjui//Kultūra. Santarvė. Nr. 77, 2005-07-09. 9. Dainiūtė R. Poetės L.Šimkutės apsilankymas Skuode//Skuodas, Nr.55,2008-08-01. 10. Danys R.Lidija Šimkutė. Poezija – daugiau negu kalba//Bernardinai. http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/82367 11. Daujotytė V. Kas tu esi, eilėrašti? Vilnius: Vaga, 1980. 12. Daujotytė V. Lietuvių literatūros kritika. Vilniaus universiteto leidykla, 2007. 13. Daujotytė V. Prašyta moterų. Vilnius: Baltos lankos, 2002. 14. Daujotytė V. Tekstas ir kūrinys. Vilnius: Baltos lankos. 1999. 15. Eagleton T. Įvadas į lieratūros teoriją. Vilnius: Baltos lankos, 2000. 16. Eliot T.S. Selekted Prose, London, 1953. 17. Ferber M. Literatūros simbolių žodynas. Vilnius: Minties leidykla, 2000. 18. Young, R.V. The Old New Criticism and its Critics//Young, R.V. At War eith the Word: Literary Theory and Liberal Education. Wilmingston: ISI Books, 1999. 19. Kalendra M. Kraštotyros darbai gana populiarūs// Mūsų dienos, Nr.66, 2008-08-29. 20. Katkauskaitė S. Iš vandens, vėjo ir saulės gimusi poezija// Tėviškės žiburiai. 2007-07- 08 21. Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vilnius: Alma littera, 1996.

55 22. Leikantaitė J. Kūrybos vakaras - dovana plungiškiams//Žemaitis. 2008-07-10. 23. Lietuvių egzodo literatūra. Čikaga, 1992. 24. Markavičienė D. Ligi švytėjimo skaidrus minimalizmas//Literatas. 2008-08-05. 25. Markavičienė D. Svetimiems tapo sava//Mūsų žodis. Nr.73, 2004-09-24. 26. Mažoji ,,Kultūros“ anketa// Draugo šeštadienio priedas. 2008-04-26. 27. Milkova V. Kauno diena, penktadienis, 2008-08-01. 28. Nemeikaitė S. Poetės gyvenimas dviejuose// Lietuvos žinios. 2008-08-09. 29. Nepaprasto skaidrumo poezija//Tėviškės žiburiai. Nr.20,2008-05-20. 30. Paulauskaitė Z. Ten kur nieko nėra// Žemaičių saulutė. Nr.15, 2008-07-26. 31. Poželaitė-DavisI.Antrasisilgesys http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=442&Itemid=103 32. Puhvel J. Lyginamoji mitlogija. Vilnius: Vaga, 2001. 33. Sereikaitė J. Dzeno dvasia poetiniame spektaklyje//Literatūra ir menas. 2005-10-21. 34. Šimkus A. In memoriam. Mamytė// Mūsų pastogė. Nr.99. 35. Vedrickaitė I. Iš toli ir arti http://www.rasyk.lt/knygos/is-toli-ir-arti/819html 36. Viešnia iš Australijos//Plungė. Nr.56, 2008-07-29. 37. XX a. literatūros teorijos. Vilniaus pedagoginis universitetas, 2006. 38. Žukas S. Literatūros teorija Atidus skaitymas. Vilnius: Baltos lankos, 2001.

56

Priedas Nr.2

Recenzijos ir komentarai...... poezija, kalbanti tiesiogiai ir betarpiškai, simbolių ir metaforų pavidalu, srūva wį žmogų, veržiasi į tolius ir kartu yra šalia. siekianti absoliuto ir randanti atsaką egamtiškajame ir žmogiškajame buvime. Tai žmogaus dvasios veikla. . . logiško bproto klode neapčiuopiamą, bet pajuntamą intuityviai per tylą. . . mistiški vartai ne tik į anapusinį pasaulį, bet ir į ieškojimų bei atradimų erdvę, sutelpančią &amžinybe virtusioje akimirkoje. gVaiva Bylaitytė - iš poezijos pristatymo, skaityta Čiurlionio Namuose r Vilnius, Lietuva, spalio, 2007m. a p hL. Šimkutės eilėraščiai itin laikoniški ir labai įtaigus. Į jautresnio skaitytojo širdį ijie smeigia tarsi Viliaus Telio strėlė į obuolį. Nuzvimba eilėraštis ir jo skrydžio caidas dar ilgai virpina širdies stygas. dEdmundas Untulis – „Skuodas“, Lietuva, rugs., 18d., 2007m. e s i . . . .pateikia receptą erdvei- ERDVĖ / suteikia žodžiams/ garsą, Didesnė g eilėraščių dalis-subtili kaip gazelės n Pat Jourdan – re The SHOp “New Hope, International Review”, Airija, 2007. D a n . . . . Šimkutės poezija pasižymi įvaizdžių orginalumu.

MRita Tūtlytė - “The Vilnius Review” autumn/winter, Lietuva, 2005m. o

57 n c . . . . poezijai būdingi netikėti garsų, veiksmo, gamtos stichijų proveržiai. e Eilėraščiuose randasi pirmapradžiai, nepaliesto pasaulio įvaizdžiai, tos mitinės a būsenos, susijusios su vidine, individualia patirtimi. . . . Spektaklio u postmodernizmas labai lyriškas, nepraradęs sąsajų su pirmine medžiaga – x poezija.

© Jolanta Sereikaitė - Dzeno dvasia poetiniame spektaklyje “Literatūra ir menas” ,

spalio21d.2005m. ,“Draugas”vasario,4d.,2006m. D

A

N i. . . . dar kartą paliūdija poetės sugebėjimą išgryninti asmenines patirtis iki mmitinių universalijų. a Imelda Vedrickaitė – re Vėjo žvilgesys / Wind Sheen "Literatūra ir menas", t rugs.17d.,2004m. i o n s . . . lakoniškos konstrukcijos. . naturalių formų impresijos transformuojasi daugelyje eilėraščių. .„Tavęs ar Tu“ invokacija,su kitu nėra konkretus - lyg tai pasisemta iš atminties, ar geidžiama, bevardė, suvokiama kaip mistinė..

Bernhard Widder – re Weisse Schatten / White Shadows , iš “Der Standard Album”Austrija,sausio,2002m.

. . . poezijos rinkinio įvaizdžiai minimalistiniai . . . .tačiau jie tarsi ištraukti iš pasąmonės, suliejantys prisiminimus ir svajones su lingvistiniu skaidrumu, išreiškia nuojautas ir tokį pasaulio suvokimą, kur nėra vietos ir laiko ribų. Tokia

58 poezija yra visuotinė, lakios minties, bet suprantama.

Richard Hillman – versta iš pateiktos referencijos, Australija, 1999m.

Lidija Šimkutė užima tam tikra erdvę. Nors ji turi kai ką bendro su Australijos ir Lietuvos poetais, bet tuo pačiu yra sukūrusi savitą poeziją. Klausydama savo vidinio balso ji kuria maldą palaužtoms šaknims. Ji pasirinko įžvelgt vidun ir sietis su archaine atmintimi bei trancedencija.

Edward Reilly – iš “Rubicon” Vol.1/1, Geelong / Australija, 1995m.

. . . moters sielos atsivėrimas. Su polėkiu ir santūriu mįslingumų. . . užslėptu nedasakymu. Poetė metaforos meistrė...... suteikia ižvalga į mylinčiųjų žmonių psicholginį brendimą bei moters ir vyro meilės ryšio mįslę Tai kas liečia du žmones, pavirsta svarbia bendražmogiška jausmų tema.

Almis Juragis – Vėjas ir šaknys, “Mūsų Pastogė” Nr. 7, Australija, 1993m.

“Literatūros lankuose“ vykusios polemikos dėl patriotizmo vaidmens lietuviškoje kūryboje . Išvadas - ne šūkiai ar deklaracijos, ne tėvynės ilgesio ar meilės motyvai, o kūrybos meninė vertė. Nulemia patriotinę vertę. Todėl Šimkutės lyrika yra patriotiškai vertingesnė, negu daugelis posmų kuriuose minimi tėvynės meilė. . . . .

Vytautas Ingautas - „Kultūra“, Vilnius, Lietuva,1991m.; „Mūsų pastogė“ –

Australija,spalio19d,1992m.

59

Geriausiuose eilėraščiuose lyrinis subjektas peržengia įprastas sąmonės ribas, užgriebia sapnų ir vizijų sritį. . .anapus sąmonės. . . intuityviai pažeria stebinančių asociacijų. Trapumas, nutylėjmas, užuomena, lakoniški retoriniai klausimai kuria netikrumo ir nerimo nuotaiką. Autorė linkusi į metoniminę kalbą,

Ričardas Pakalniškis – iš “Literatūra ir Menas” , Lietuva, gruodžio 14d., 1991m.

Pasirinkusi rašyti lietuviškai, L. Šimkutė išsiskiria iš bendros poezijos tėkmės Australijoje, pasirenka būti privati, vietoj visiems žinoma, išlaikyti saitus su tėvyne, įskaityti vėjo paslaptis, laikyti grumstą žemės savo delne. Jei ignoruosime ją ir kitus poetus, kurie rašo kita kalba, mes prarasime tą giją, užmiršdami kalbėti kaip angelai.

Edward Reilly - “Outrider” Brisbane / Australija, birž., 1987m.

. . . tikros poezijos deimančiukų netrūksta. Žodžio hermetiškas taupumas ir minties įtampa ne kartą susilydo į puikų metaforinį apibendrinimą. Spalva, nuotaika, dinamika net filosofinė potekstė blyksteli tikros poezijos švytesiu.

Kazys Bradūnas – re Prisiminimų inkarai , iš “Draugo” JAV, ?1983m.

Dauguma eilėraščių, parašytų vienaskaitos antruoju ar daugiskaitos pirmuoju

60 asmeniu. . . . paprėžia ne vien jų intymumą, bet ir autorės užsidarymą kraštutiniai siaurame ratelyje, iš kurio skaitytojas jaučiasi išskirtas.

Kęstas Reikalas – re Prisiminimų inkarai, – „Akiračiai“, JAV, vasario, 1983m.

. . . paėmusi neišsemiamą meilės temą, apipyna ją metaforų gausa. Palyginimai, dejonės, jausmų atskambiai pavirsta į estetiškai spindinčius arabeskus.. . . švelnina sąmišį, neprileidžia iki dramos, tragedijos. Savita visata, dangus ir jo plačios erdvės - tai poetės individualizmo šaltiniai ir veikalo architektonikos pamatai.

Jurgis Gliauda – re Prisiminimų inkarai, “Tėviškės Žiburiai“, JAV, rugs 22d., 1983m.

. . . eilėraštis trumpas, staigus, sukoncentruotas, gerai intonuotas. Ji priklauso jaunesniai išeivijos kartai, savitai su savotiška nostalgija ir net melancholija.

Marcelijus Martinaitis – iš “Poezijos Pavasario Almanacho” , Lietuva, 1982m.

. . . žodis taiklus, kondensuotas, turi magiškos jėgos. . . metaforos nenudėvėtos. . . miniatūros atskleidžia jau subrendusią poetę turinčią savo, nors siaurą, bet savitą kelią.

Pranas Naujokaitis – Antrasis ilgesys , „Tėviškės Žiburiai”, JAV, vasario, 1980m.

61

. . . būdingas hermetiškumas, kalbėjimas užuominomis, susikoncentravimas savyje reikalaujantis skaitytojo susikaupimo. . ..megsta žodį apkrauti daugiaprasmiškumo našta ir nuspalvindama paradoksiškais epitetais.

Kęstas Reikalas - Antrasis ilgesys - „Akiračiai“. JAV, Nr 5 (109), 1979m.

. . . pirmame rinkinyje . . . . jai artima impresionizmo kryptis. . . . simbolizmas poetei ir nesvetimas...... poetės kalbos ir stiliaus savitumai kaip epitetai yra kieti, dramatiški ir drąsus: „kaulėti debesys“,“ tamsus raktai“. . . netrūksta ir diametraliai priešingų palyginimų: „tirpsta minčių langai“, „alsuoja medžių šešėliai“..... atsispindi žmogaus pojūčių ir minčių polifonija.. . ..visoms tautoms bendra, neturi ypatingų tautinių spalvų.

Isolde Požėlaitė –Davis-- re Antrasis ilgesys, ”Moteris” ,.Kanada; „Mūsų pastogė“, Australija, 1979m.

62 Priedas Nr.3 POEZIJOS RINKINIAI Lietuvių kalba: Antrasis ilgesys (1978); Prisiminimų inkarai, (1982, A.Mackaus knygų fondas, JAV); Vėjas ir Šaknys (1991, Vaga, Lietuva). Anglų kalba: The Sun Paints a Sash (2000, Red Pagoda Press, JAV). Dvikalbiai: Tylos erdvės /Spaces of Silence, (1999, LRS leidykla, Lietuva) žinomo australo rašytojo David..Malouf įžanga. White Shadows / Weisse Schatten (2000, edition selene, Austrija), Christian Loidl vertimas ir įžanga. Iš toli ir arti / Z bliska i z daleka, (2003, vertė Sigitas Birgelis, Aušros leidykla, Lenkija). Vėjo žvilgesys / Wind Sheen, (2003, Petroofsetas, Lietuva); Antano.A.Jonyno įžangia. Mintis ir uola / Thought and Rock, (2008, LRS leidykla) Nobelio premijos laureato J.M. Coetzee įžanga.

KNYGOS VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ David Malouf – Įsivaizduojamas gyvenimas (LRS leidykla, Lietuva). 2002 vertėjos Lidijos Šimkutės pabaigos žodis KITŲ KNYGŲ PUBLIKACIJOS Lietuviški Ex-Libris - Lithuanian Bookplates - Australijos lietuvių fondas - 1980m. Contemporary Lithuanian Bookplates - Australijos lietuvių fondas - 1989m.

KOMPAKTINIAI DISKAI Dvikalbiai: Tylos erdvės / Spaces of Silence (2004. muzikos intarpai: Hilde.von Bingen & Eric Satie). Vėjo žvilgesys /Wind Sheen (2006, muzikos intarpai:G.Sederavičius - Japoniška fleita). Balti Šešėliai / White Shadows (2007, muzikos intarpai, Saulius Šiaučiulis, fortepijonas).

63

POEZIJA LIETUVIŲ KALBA Lietuvoje: Būdas žemaičių: rugp. 5d. 2005m.; Dienovidis: ?, 1992m.; Gabija: 1995m.; Gimtasis kraštas: 1978m.; spalio 29d., 1981m.; gruodžio 10-16d., 1992m.; birž. 3-9d, 1993m.; Kalba Vilnius: sausio 10d., 1980m.; Kaunas: 350(2), 2002m.; Kauno diena: rugs.4d., 1992m.; Knygnešys: Nr.10, 1989m.; Krantai, Nr.3, 2007m.; Kultūros barai: Nr.1, 2000m.; Nr.1, 2002m.; Nr.5, 2004m.; Nr.6, 2005m.; Nr.6, 2007m.; Lietuva: birž.14d., 1995m.; Literatūra ir menas: liepos 15d., 1985m.; geg.30d.; lapk.30d., 1987m.; rugp.5d., 1989m.; birž.3d.; 1995m.; lapk.21d., 1998m.; birž.19d., 1999m.; bal.4d., 2003m.; birž 25d., rugs.17d., 2004m.; bal.29d.; liepos 8d., 2005m.; Metai: Nr.2, 1993m.; Nr.12, 1995m.; Nr. 4, 2000m.; Nr.3, 2001m.; Nr.10, 2004m.; Nr.10, 2005m.; Nr.2, 2007m.; Nr.3, 2008m., Mūsų žodis: birž.10, 1989m.; lapkr.30d. 1991m.; rugs. 8d., 2006m.; vas.6d., 2007m.; Naujoji Romuva: No.5-6d., 1997m., Nr.4, 2000m., Nr.4, 2004m.; Nr 3, 2005m.; Nr 4, 2007m.; Nr. 1, 2008m; Nemunas: Nr.4, 1989m.; Nr.1,1993m.; Nr.4,1996m.; Nr.?, 2001m.; lapk.9d., 2006m.; Pergalė: Nr.5, 1989m.; Santara: Nr.1, 1989m.; Skuodas: birž.10d.1989m., rugs.21d., 2007; Sietynas: Nr.5, 1989m.; Šiaulių naujienos: spalio 15d.,1988m.; Šiaurės Atėnai: liepos 8d. 1995m.; rugs.28d, 1996m.; gruodžio 2d. 2002m.; geg.21d., 2005m.; Šviturys: Nr.16, 1989m.; Nr.23, 1991m.; Tarybinis medikas: lapk.10d., 1988m.; Vakarinės naujienos: rugs.4d., 1992m.; Universitetas Vytauti Magni: 7(90), 2004m.

Australijoje: Mūsų pastogė: spalio 10d. 1994m; kovo 27d., birž. 14d., lapk.7d, 1995m.; geg.13d., liepos 8d., spalio 14d. 1996m;. sausio, 20d., rugp. 18d., lapk. 24d. 1997m.; kovo 30d., liepos 20d., 1998m.; bal.26d., geg. 24d., birž.14d., rugp. 9d., 1999m.; vas.7d., rugs.11d. 2000m.; bal. 20d., 2005m.; birž. 21d., spalio 18d., lapk.,15d., 2006m., sausio 16d., 2008m. Tėviškės aidai: geg.14d., 1996; birž.30d., 2004m.; birž.30d., 2005m.; spalio 18d., 2006m., kovo, 2008m.,

Austrijoje: Facetten: Linz, 2007, 2008. Lince miesto poezijos almanachai

JAV: Aidai: Nr.2, 1980m.; Nr.2, 1982m.; Nr.2, 1984m.; Nr.4,1989m.; 1990-91m.; Akiračiai:, Nr.10, 1992m.; Draugas: Mokslas, menas, literatūra – Nr.2, 266-11, 1981m.; 228-11, 1982m.; 95-5, 1983m.; sausio 23d., 1993m.; vas, 5d.; kovo 19d., geg.7d. 2005m.; birž. 30d., 2007m.; vasario 2d., 2008m.

64 Metmenys:. Nr.33, 1977m.; Nr.40, 1980m.; Nr.43, 1982m.; Nr.55, 1988m.; Nr.76, 1999m.; Nr. 85, 2005m.

Kanadoje: Tėviškės žiburiai: liepos 24d. 2007m., sausio 22d., 2008m. Lenkijoje: Aušra: Nr.10, 1999m.; Nr.9, 2003m. Ukrainoje: Tiltas: (Krimos leidinys):-. Nr.11(82), 2006m.

Skaitė įvairiuose literatūros renginiuose Lietuvių Katalikų Centre ir Lietuvių Namuose, Adelaidėje bei Adelaidėje, Melbourne, Sydney, Geelong’e per literatūros renginius Australijos Lietuvių Dienose 1980 -2006m. ANTOLOGIJOSE ir KNYGOSE: poezija ar aprašymai: Lietuvių poezija IV, Lietuvių meilės lyrika (sudarė Salius Žukas) - Vilnius, Lietuva,1989m. Po Pietų Kryžiumi - Vilnius, Lietuva, 1990m. Kiti egzodo augintiniai (A.T. Antanaitis), Lietuvių egzodo literaratūra (1945-90) - JAV, 1992m. Kas yra Kūryba – Šviesa. Lietuva.1992m.. Poezija XX amžiaus baigiantis: Tarptautinė poetų ir kritikų diskusija Vilniuje (par.J.Riškutė) –1993m.. Egzodo rašytojai – Vilnius, Lietuva, 1994m. Dvidešimtojo amžiaus Lietuvių poezijos antalogija -2- 1995m. Poetinio Druskininkų ruduo – Lietuva, 2001m. Kengūrų ir koala pašonėje (sudarė K. Ambrasas), Kaunas, Lietuva, 2002m. Ten sidabro vingy - VI tomas, Kaunas, Lietuva, 2005m. Žemaičių žemės iškilus Mosėdžio žmonės, Nr.2, 2005m. Marija Gimbutien iš laiškų ir prisiminimų” - p.317, Vilnius, Lietuva, 2005m. Poezijos pavasario almanachas - 1982m,1987-89m, 1992-95m, 1997-99m., 2001 -03m., 2005 -08m. Facetten 2007- (Linz -Lince miesto literatūros almanachas), Austrija, 2007m. Tėvui nors tiek – (sudarė Algirdas Meškauskas), Vilnius, Lietuva, 2008m.

Kito žanro rašiniai Knygose The Baltic Nations - Tucker in Australia (ed.Beverly Wood): Hill of Content, Victoria, Australia,1977

65

POEZIJOS ir PROZOS VERTIMAI Į LIETUVIŲ KALBĄ Australų autoriai: Poezija - A.D.Hope – Draugas - JAV, 225(34); 1981m. Chrsitopher Brennnen –Aidai -JAV, Nr2; 1984m. Poezijos pavasario antalogijoja. 1988m.; Lietuvos aidas - LT – geg.4d., 2004m. Judith Wright – Draugas -JAV, 214,1984m.;1988m. Poezijos pavasario antalogija 1994m. Ngitji Ngitji - Mūsų pastote- Australija, 1985m, rugs.2; Draugas - JAV - ?1985m.

Proza – David Malouf prozos ištraukas –Metai-LT; Šiaurės Atėnai - LT, 2001m. J.M. Coetzee:,. (Nobelio paskaita: „Jis ir jo žmogus“, Naujoji Romuva- LT Nr.1, 2007m.

Constantine Kaukias IHOS Opera “Olegas” (O.Truchanui) pirmą libreto veiksmą- Australija 2007m.

Kiti vertimai į lietuvių kalbą: Iš Naj Hammadi tekstų: Poezijos pavasario almanachas – poema Griaustinio tobulas balsas 1992m. Christian Loidl: Literatūra ir menas, du eilėraščiai, rugs.4d., 1993m. Samuel Beckett: Draugas, (keturi eilėraščiai, 225 (34), 1981m. Lietuvos Aidas- ( keturi eilėraščiai), rugs.17d., 2002m. Krantai - .(„Anuo metu“), Nr.11, 1989m Poezijos pavasario almanachas - („Be“), 1993m. Paruošta spaudai – “Paskutinis lošimas“ (laukia publikacijos), 2007m. Džalalis ad din Rumis: Šiaurės Atėnai, (iš Mešnevi rinkinio), Nr.4, 2005m.; Naujoji Romuva, (iš Mešnevi rinkinio), 2005m., Nr.4, 2007m. Oscaro De Milosz: Draugas, JAV, 2005m. Adam Zagajewski: Nemunas, birž.8-14d., 2006m. Koichi Yakushigawa: Literatūra ir menas, (Spiralė), lapk.24d., 2006m.

RAŠINIAI LIETUVIŲ KALBA

66 1) Bendruomenė ir tauta: Mūsų pastogė – Australija, ?, 1976m. 2) Lietuvių emigracinis bendruomenės likimas ir mes: Aidai -JAV,. Nr 9. 1977m. 3) Vilniaus Universitete: Akiračiai – JAV, Nr.10,1981m. 4) Lietuvški exlibrisai Adelaidėje: Mūsų pastogė – Australija, Nr. 45, 1980m. 5) Pokarinė Lietuvių Poezija: Mūsų pastogė – Australija, Nr.7 & 8, vas. 1981m. 6) Šį kartą dėmesys poezijai: Draugas- kūltūrinis priedas – JAV, 1981m. 7) Įvadas Samuel Beckett poezijai: Draugas - kūltūrinis priedas – JAV, 1Nr 242(37), 1981m. 8) Įvadas A.D. Hope poezijai – Australija: Mpastogė – Australija,?;Draugas – JAV, Nr. 225,19981m. 9) Apie Vilniaus Universitetą: Mūsų pastogė – Australija, Nr. 23, birž., 1982m. 10) Lietuvių knygų ženklai iš L.Šimkutės- Pocienės rinkinio: Akiračiai – JAV, Nr.7, 1982m. 11) Įvadas Christopher Brennan poezijai: Aidai -JAV,. Nr 2, 1984m. 12) Įvadas aborigenų poetės Ngitji Nigitji poezijai: Mūsų pastogė – Australija, rugsėjo 2d., 1984m. 13) Mitologija ir Mes: Mūsų pastogė –Australija, gruodžio 1d, 1984m. 14) Kuria kalba rašysiu?: Mūsų pastogė – Australija, gruodžio 17d., 1984m. 15) Įvadas Judith Wright poezijai: Mpastogė – Australija, ?; Draugas – JAV, Nr. 214, 19984m.; 16) Tautosakos savitumai-universališkumas:Akiračiai – JAV,1985m.Nr.22;Litmenas, vas.25, 1989m. 17) Poeto Kelias Kultūrinėje Sankryžoje: Draugas – JAV, sausio 26d, 1985m.; Kas yra Kūryba – lietuvių egzodo rašytojai apie savo kūrybą - antologija (Šviesa), 1992m. 18) Iš Naj Hammadi Tekstų (Gnostikų tekstai): Poezijos Pavasario almanachas, 1992m. 19) Ar viskas taip: Literatūra ir menas – Lietuva, rugs.12d, 1987m. 20) L.Šimkutės žodžiai Lietuvai (Sąjūdžio laiku):Tėviškės aidai – Australija, Nr.15, bal.1989m. 21) Lūkesčiams pildantis: Mūsų pastogė – Australija, Nr.38, rugs.1991m. 22) Netikėti gyvenimo ryšiai: Nemunas – Lietuva, sausio, 1993m. 23) Vincas Mykolaitis-Putinas: Mūsų pastogė – Australija, Nr.19, geg. 1993m. 24) Poezija ir šviesa, (skaityta Strugos Poezijos Festivalį): Mūsų pastogė -Australija, bal.15d,1996m. 25) Interviu su Daniu Kesminu -ugnies instiliaciją: Mūsų pastogė – Australija, kovo 30d, 1998m. 26) Poetinis Druskininkų Ruduo: Mūsų pastogė – Australija, sausio 22d. 2001m. 27) ALD leidinyje daug netikslumų: Mūsų pastogė – Australija, kovo 19d. 2001m. 28) Poezijos tinklas: Mūsų pastogė – Australija, Nr.8-9, 13-14-15, 2002m. 29) Šokio instiliacijos projektas WWW: Mūsų pastogė – Australija, Nr.21-2 geg. - birž. 2002m. 30) David Malouf “Įsivaizduojamas gyvenimas”,pabaigos žodis: LRS išleistoje knygoje, 2002m.

67 Mūsų pastogė –Australija, Nr 7, vas.24d. 2003m. 31) Mano mamai: Mūsų pastogė, Nr.22, birž.11d, Tėviškės aidai – Australija, birž.20d., 2004m. . 32) Poezijos skaitymai Austrijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje:Mpastogė -Australija, geg.9, 21 ir 28d.2004m. 33) Gyvenimas dvejose kultūrose.Poezijos slaptinga versmė:Uni.Vyt. Magni- Lietuva, Nr.7, 2004m. Draugas - JAV, 2005m.; Kultūros barai – Lietuva, Nr.6, 2005m. 34) Tu pagirta tarp moterų (M.Gimbutienė): Naujoji Romuva - Lietuva, Nr. 4, 2004m., Draugas- JAV, Kovo 11d. Mpastogė – Australija, “M. Gimbutienė:laiškų ir prisiminimų” – Žaltvykslė , p.311-317, 2005m. 35) Tavo auksinės rankos: Draugas - Kultūrinis priedas – JAV, geg. 7d. 2005m. 36) Australijos lietuvių kūryba Lietuvoje: Mūsų pastogė - Australija, birželio 8d., 2005m.. 37) C.Milosz pasaulio poetų antalogijoje:Mpastogė-Australija.geg.18d;Draugas -JAV birž.4d.,2005m. 38) Singapūro “Fringe” meno festivalis: Mpastogė – Australija, kovo 23d., Draugas – JAV, 2005m. 39) Vyno festivalis:Mpastogė – Aust.;Draugas -JAV, geg.21d; Nemunas – Liet. geg. 5-11d, 2005m. 40) Palikus Žemaitijos laukus (P.Šimkaus dienoraštį nurašė L.Š.):Mūsų pastogė, kovo 1, 8, 15, 22, 29, 2006m. Tėviškės aidai – Australija,kovo, bal.2006m. 41) Kelionė-P.Šimkaus dienoraštis, (nurašė L.Šimkutė su įvadu):Naujoji Romuva- Liet., Nr.1, 2006m. Kelionė iš Tėvynės - Mūsų žodis – Lietuva, rugs. 14, 18, 2007m. 42) Czeslawas Miloszas: švytintys eilėraščiai: Nemunas – Lietuva, birž.8-14d, 2006m. 43) Pavarčius “The Vilnius Review” žurnalą: Mūsų pastogė - Australija, spalio 18d. 2006m. 44) Poezijos Kelias, 2005-6m. (Lince, Vienoje,Tartu. Neregių literatų šventėje, Tveruose, Poezijos pavasariai Lietuvoje):Tėviškės aidai- lapk.1d,15d, gruod.13d., 2006m. vas.1d., 2007m. vas 21.; Mūsų pastogė -Australija, gruod. 20d., 2006m.; sausio 24d., bal.11d., 18., geg 16., 23d., 2007m.

Draugas – JAV, geg.12d, 2007m. 45) Pulgio Andriušio 100m.sukaktis: Mpastogė, kovo 21d.28d. bal.4d.;Tėv.Aidai bal.-Australija,2007m. Draugas – JAV, kovo, 24d., 2007m.; 46) Tik mieguose pasivaidena Kazio Gojus: Nemunas – Lietuva, lapkričio 8d., 2007m. 47) Ar verta toliau leisti „Lithuanian Papers“:Tėv.Aidai kovo 14d; Mpastogė,kovo 26d.-Australija,2008m.

AUTORĖS KNYGŲ RECENZIJOS ar POEZIJOS APRAŠYMAI

68 1) Poetės debiutas: Antrasis Ilgesys (Isolda I. Davis): Mūsų pastogė- Australija ? 1978m. 2) Šimkutės Antrasis Ilgesys (I. Požėlatie – Davis): Moteris –JAV, 1978m. 3) Pereitų metų išėivijos poezijos knygos (A.J. Antanaitis): Akiračiai – JAV, Nr 15. 1979m. 4) Poetės debiutas (Kęstas Reikalas): Akiračiai – JAV, Nr.59, 1979m. 5) Ilgesys, apsunkęs pažinimu ( O. Mikalaitė): Draugas – JAV, 1979m. 6) Lidija Šimkutės debiutas ( Pr. Naujokaitis): Tėviškės žiburiai - JAV, vas. 1980m. 7) Antrasis ilgesys (I. Požėlaitė – Davis): Aidai – JAV Nr 2. 1980m. 8) Antrasis Ilgesys (J. Grigaitienė): Tėviškės aidai – Australija, Nr.44, lapk. 1981m. 9) Recenzija (Kęstas Reikalas): Akiračiai – JAV, vas. 1983m. 10) Per anksti išėjusi knyga ( Marija Stankus – Saulaitė): Laiškai lietuviams – JAV, ?1983m. 11) Lidijos Šimkutės Antrasis žingsis ( K. Bradūnas): Draugas - JAV, May 14, 1983m.. 12) Lidija Šimkutės antroji poezijos knyga ( O. Mikalaitė): Aidai – JAV, No.6, 1983m. 13) L. Šimkutės Prisiminimų inkarai (J. Grigaitienė): Tėviškės aidai – Australija, kovo, 1983m. 14) L. Šimkutės Prisiminimų inkarai ( Jurgis Gliauda): Tėviškės žiburiai – JAV, rugp., 1983m. 15 Vėjas ir šaknys (Janina Riškutė): Naujos knygos - Metai – Lietuva, Nr 9. 1991m. 16) Spontaniškumo jausmas ir nerimo eilės ( Ričardas Pakalniškis):Litmenas-Lietuva,gruo.1991m. 17) Kūnas neturi paslapčių (J.A. Jūragis): Mūsų pastogė – Australija, Nr.46, 1993m. 18) Kūno garsai (Christian Loidl, vertė S.V.): Mūsų pastogė – Australija, spalio 10d. 1994m. 19) Vakarai su tyla (Kęstutis K. Urba): Literatūra ir menas - Lietuva, birž.19, 1999m. 20) Balsas yra tyla (Valentinas Sventickas): Dienovidis – Lietuva, birž.1999m.; Mūsu pastogė – Australija, rugp.9d., 1999m. 21) Laukiant dviejų kontinentų susitikimo (Kęstutis Rastenis): Metai - Lietuva, gruodžio, 1999m. 22) Šimkutės prisilietimas prie tylos (Christian Loidl,vertė S.V.)Kultūros barai -Lietuva,No1, 2000m. 23) Šimkutės poezija:Išsiritusio paukščio lukštas (M.Costello,ver.E.V.)Mpastogė-Aust.Nr.26,2000m. 24) Paslaptis ir gyvenimo nuostaba (M.Sharkey,v.L.Š.):Mpastogė – Austr.Nr.36. rugs.11d., 2000m. 25) Prisilietimas prie tylos (C. Loidl, vertė S.V.): Mūsų pastogė – Australija, gruodžio 11d., 2000m. 26) Šimkutės poezijai būdinga subtili introspekcija.(Vytautas Kubilius )Lietuvių Literat.Encyk. 2001m. 27) Parašyta moterų – knygos ištrauka apie Lidija Šimkutę (Viktorija Daujotytė): Alma Littera, 2001m. 28) Iš Toli ir Arti - iš Australijos ir iš Lenkijos (Imelda Vedrickaitė):Literat. ir menas, liepos 23d. 2003m.

69 29) Lidijos Šimkutės sėkmė Australijoje (Imelda Vedrickaitė):Lit.ir menas- Lietuva,rugs.17d, 2004m. Mūsų pastogė – Australija, lapk.11d., 2004m., Draugo priedas - JAV, 2005m. 30) Tuštumos apglėbimas.Lidija Šimkutės eilėraščių mandalos (Imelda Vedrickaitė):Naujoji Romuva, - Lietuva, (sutrumpintas) Nr.3, 2005m. Draugo K. priedas- JAV, (pilna versija), lapk.18d, 2006m. 31) Dzeno dvasia poezijos spektaklyje (Jolanta Sereikaitė):Liter.ir menas-Lietuva, spalio 21d, 2005m. Mūsų pastogė - Australia, .2005m;. Draugo kultūrinis .priedas - JAV, vas.4d., 2006m. 32) Iš vėjo, vandens ir saulės Lidijos Šimkutės gimusi poezija (S.Katkauskaitė): Tėviškės žiburiai – Kanada, liepos 24d., 2007m. Mūsų Pastogė – Australia, Dec.5, 2007 33 ) „Medžių kaulai“ Eilėraščiai. . . .(S.Katkauskaitė): Tėviškės žiburiai – Kanada,sausio 22d., 2008m. 34) Lidijos Šimkutės Poezija:Vartai į tylą (Vaiva Bylaitytė)Draugo K. priedas - JAV, kovo, 15d., 2008m. Mūsų Pastogė – Australia, bal. 16d., 2008m.

RAŠINIAI APIE AUTORĘ 1) Lidijos Šimkutės ekslibrisų rinkinys, Adelaidė (I. Požėlaitė – Davis): Aidai – JAV, Nr 2. 1981m. 2) Lidija Šimkutė (Marcelijus Martinaitis): Poezijos pavasaris –Lietuva, 1982m. 3) Lietuvių knygų ženklai (I. Požėlaitė- Davis): Aikiračiai – JAV, Nr 7. 1882m. 4) Bevardžių tolių ilgesys (Sigitas Geda): Literatūra ir menas - Lietuva, birž.1985m. 5) Ieškant prasmės: Kalba, polinikis ir tikrovė (Lietuvių išeivyjos literatūros problema): (Živilė Bilaišytė), Metmenys - JAV, Nr 51, p.15-17, 1986m. 6) Eilėraščiai keliavo Lietuvon ilgai - poetė L.Š. (L.Grudzinskas):Švyturis- Lietuva,, Nr16, 1989m. 7) Ji tokia paprasta (Dalia Tamašauskaitė): Mūsų žodis ( Skuodas) - Lietuva, Nr.94, lapk. 1991m. 8) Prie kvapnių jazminų. Skaitant senus laiškus. (L.Grudzinskas):Švyturis - Lietuva, Nr.23 1991m. 9) Lidija Šimkutė – egzilo poetė (Sonja de Masi.Vertė J.A.J.):Mpastogė – Australija, kovo, 1992m. Draugas - JAV, sausio 23, 1993m. 10) Mano šaknys Lietuvos žemėje (Aldona Ruseckaitė): Kauno diena -Lietuva, rugs.4d. 1992m. 11) Ar tokia ji ir yra (Vytautas Ingautas):Kultūra - Lietuva,1991;Mpastogė – Austr.spalio 19d.,1992m. 12) Lidija Šimkutė (Juozas Jasaitis): Nemunas - Lietuva, sausio ?, 1993m. 13) Kibirkštis atminties šulinyje (Virginija Skučaitė): Kauno diena – Lietuva, Nr.194, 1997m. 14) Rašytojų akiniai nenublukino Kauno spalvų (M. Singeris):Laikinoji Sostinė-Liet, rugp.12d,1997m.

70 15) L.Šimkutės gyvenimo magija (Juozas Žitkauskas): Respublika - Lietuva, sausio 6d., 1998m. 16) Tylos grožis (A.Karazijenė): Mūsų Pastogė - Australija, Nr.5, vas. 2000m. 17) Tylos Erdvės/Spaces of Silence, Adelaidėje (Elena Varnienė):Mpastogė- Austr. bal. 24d.2000m. 18) Lidija Šimkutės poezijos tyla (Lina Matijošiutė - Pestal): Klaipėda - Lietuva, sausio 23, 2001m. 19) Lidijos Šimkutės eilės pamokoje (Rita Ališauskienė):Mpastogė- Austr. Nr10, kovo 17d, 2003m. 20) Poezija neturi sienų (A.A. Naujokaitis): Draugas – JAV geg. 14d., 2003m. 21) Pirmieji eilėraščiai neužgesino noro kurti (Arnoldas Remeika):Klaipėda – Liet.,liepos 7d. 2003m. 22 Šimkutę gimtinėje nuvylė pirmoji viešnagė (Agnė Žemaitytė):Respublika – Liet., liepos 8d. 2003m. 23) Lietuvių poetai išauga ir Australijoje (Eugenijus Zabaitis): Skuodas – Lietuva, rugs.24d, 2004m. 24) Svetimiems tapo sava (Dalia Tamošaitytė-Markavičienė): Mūsų žodis - Lietuva, rugs. 24d, 2004m. 25 Kas įspės moters dvasios paslaptį (G.T., N Kr. D.Z.): Alytaus naujienos - Lietuva, rugs.24d, 2004m. 26) Poezijos paslaptis ir jos skleidėjai (Ramutė Vaitiekūnaitė) Kauno diena - Lietuva,spalio 2d. 2004m. 27) Poetė iš tolimos Australijos (Robertas Keturakis):Universitas Vytauti Magni - Lietuva, Nr.7, 2004m. 28) Jie garsina Mosėdį ir jo apylinkes (parengėJ.G. N V. D.M.) Žemaičių žemė – Lietuva,2(47), 2005m. 29) Mirgesys, atiduodamas vėjui (Rasa Čergelienė):Santarvė (Mažeikiai),- Lietuva, liepos 7-9d. 2005m. Tėviškės aidai, spalio 18d. Mūsų pastogė – Australija, lapk.15d, 2006m. 30) Gyvos mintys (Vilma Klimavičiūtė): Būdas žemaičių – Lietuva,, rugp. 5d. 2005m. 31) Anūkės gimimą vadina stebuklu (Sniegė Grėbliūnaitė): TV per savaitę rugp. – rugs., 2005m. 32) Poetė gerbėjus vedžios po tylos erdves (Laima Žemulienė):Lietuvos rytas - Liet .rugs.23d., 2005m. 33) Tylos, šokio ir garsų erdvėse Šimkutės eilės (Sonata Paliulytė):Mpastogė- Aust.sausio18d, 2006m. 34) Poetės įkvėpėjas – paukštis be sparnų (Laima Žemulienė): Lietuvos rytas – Lietuva, rugp. 2006m. 35) Lietuvos ir Australijos poetė (Stasys Jonauskas): Mūsų žodis – Lietuva, rugsėjo 8d., 2006m. 36) Išvykusi toli, bet likusi arti. Lidijos Šimkutės poezija (redakcija):Mūsų žodis - Lietuva, vas.6d., 2007m. 37) Per tylos erdves – link vėjo žvilgesio (Edmundas Untulis): Skuodas – Lietuva, rugs. 21d., 2007m. 38) Tarp dviejų pavasarių (Dalia Markavičienė) Mūsų žodis - Lietuva, spalio 5d., 2007m.

INTERVIU SU AUTORE 1) Kalbamės su poete iš Australijos: L. Šimkutė, (redakcija), Draugas- kultūr.priedas, JAV, vas.1980m.

71 2) Dvasinis būtinumas – rašyti lietuvišai: (L.Peleckis), Šiaulių naujienos, spalio 15d. 1988m. 3) Lidija Šimkutė – mane lydi palaimingi dėsniai (Romualdas Norkus): Nemunas, Nr.4, 1988m. 4) Man reikia vėjo, erdvės (Ričardas Pakalniškis): Literatūra ir menas, gruod.12d., 1992m. Poezijos kryžkelės,1994m. 5) Lietuva, kada tu prisikelsi? (Dalia M. Stančienė): Atgimimas, rugs. 28d., 1992m. 6) Iš euforijos į apatiją (Veronika Jovariutė): Gimtasis kraštas, gruodžio 10-16d.,1992m. 7) Apie tai, kas neišsakoma (Jurga Ivanauskaitė): Respublika, birž.1d., 1993m. 8) Po Grįžulo Ratais ir Pietų Kryžium (Zita Čepaitė): Atgimimas, liepos 7d., 1993m. 9) Rašome, nes turime rašyti (Janina Riškutė): Literatūra ir menas, rugs.4d., 1993m. 10) Pagaliau visi gali šypsotis (Vladas Braziūnas): Literatūra ir menas, geg. 1993m. 11) Suprasti, kad daug ko nesuprasim (Solveiga Daugirdaitė): Šiaurės Atėnai, Nr.26 1995m. 12) Viešnia iš Australijos prie Šventosios (Kęstutis Arlauskas): Blyksnis, birž.24d., 1995m 13) Kad protėvių dvasia suteiktų stiprybės ( parengė Viriginija Skučaitė): Gabija, Viltis- 1996m. 14) Kūryba kaip pasąmonės raktas ( Petras Palilionis): Kauno diena, Nr.221, 1997m. 15) Kaip skleidžiasi moteriškumas poezijoje (redakcija): Šiaurės Atėnai, Nr.33 (377) liepos, 1997m. 16) Eilėraščiai eukaliptų pauksnėje (Laima Žemulienė): Lietuvos rytas: Stilius, sausio 23d., 1998m. 17) Pas jus yra daugiau Lietuvos negu pas mus (kalbėjo S. Birgelis)su Lietuvos poetais A. Marčėnu L.Šimkute ir V. Kukulu – Aušra – Lenkija, Nr. 10, 1999m. 18) Apie Poezijos pavasarį ir Europos Sąjungą (kalbėjosi S.Birgelis): Aušra - Lenkija, Nr. 9, 2003m. 19) Žvilgsnis iš kengūrų šalies (Virginija Skučaitė): Kauno diena, rugp. 9d. 2003m. 20) Atvykti į Mažeikius paskatino kvietimas (Virginijus Sungaila):Būdas žemaičių, liepos 27d., 2005m. 21) Poetės ir režisieriaus duetas atrakins tylos erdves (Laima Žemulienė):Liet..rytas, rugs.2d., 2005m. 22) Visi poetai - šamanai (Audrius Musteikis): Lietuvos žinios, rugs.27d.- rugs. 2d., 2005m. 23) Poezija, magija ir likimas (Jolanta Sereikaitė): Nemunas, Nr. 1, (89-530), 2006m. 24) Laiškas iš toli (Nijolė Kvaraciejūtė): Krantai, Nr.3, 2007m. 25) Keliaujanti ten kur pavasaris (Milda Kidykienė) Lietuvos žinios, spalio 20d., 2007m. 26) Mažoji Kultūros anketa. Atsako Lidija Šimkutė (Aldona Žemaitytė) Draugas- kultūrinis priedas, JAV, balandžio 26d.2008m.

AUTORINIAI POEZIJOS SKAITYMAI LIETUVOJE

72 Skaitė įvairiose vietovėse:1987m. – 2007m.su pertraukomis, Poezijos pavasario festivaliuose. Alytuje: Miesto bibliotekoje - 2003m., Jonyno muziejuje - 2004m. Druskininkuose: Poetinio rudens šventėje: CD pristatymai - 2007m. Jonavoje: Kultūros rūmuose – 1888m. Kaune: Maironio Literatūros Muziejuje – 1992m, 1995m., 1997m., 1999m., 2003m.; 2007m. Šv.Jurgio Bažnyčioj e - 1995m. Vytauto Didžiojo universiteto, Vaclovo Biržiškos skaitykloje – 2004m. Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvių literaturos katedroj - Išeivijosų institute – 2007m. Kauno Mažajam Teatre- TYLOS ERDVIŲ improvizacijos su japonška fleita, perkusija) ir moderniu šokiu. Rež. Gediminas Sederavičius - 2005m. Klaipėdoje: Menininkų Namuose - 1992m., 1999m. Po Langu knygyne – 2003m. Klaipėdos Universiteto mokomajam teatre – 2005m.TYLOS ERDVIŲ improvizacijos su muzika ir moderniu šokiu). Klaipėdos universiteto knygyne, – 2007m. Klaipėdos tarptautino universiteto salėje – 2007m. Taravos Anikės restorane (Rotory klūbo viešnia) – 2007m. Marijampolėje: Dramos teatre – 1988m. Mažeikiuose: Miesto viešoje bibliotekoje – 2005m. Molėtuose: Etnokosmologijos centre – 1888m. Mosėdije: Mosėdžio miesto salėjė –minint Mosėdžio 750m. – 2003m. Mosėdžio mokykloje - 2004m. Panevėžyje: Berčiūnų bažnyčioje - 1999m. Bistrampolio festivalio, seno tvarto patalpose; Kultūros centre - 2004m. Panevėžio bibliotekoje, (Giedriaus Gabrėno atminties vakare) – geg. 2007m. Skapiškėse: Kaimo Teatro Festivalyje – 1997m. ir 1999m. Skuode: Miesto bibliotekoje - 2004m., 2007m. Tvėruose: Lopaičių piliakalnyje, Lietuvos Dainių Suėjime , liepos 15 -17d. 2005m. Šiauliuose: Inžinerių namuose -1888m., Menininkų namuose - 1997m.,Miesto kavinėje -1999m. Vilniuje: A.Mičkevičius knygyne – 2000m.

73 Čiurlionio namuose - 2003m , 2007m. Rašytojų Sąjungos klūbe – 1995m., 1999m., 2003m., 2007m. Venclovų namuose - muziejuje – 2007m. Verkių rūmuose – 1988m. Vilniaus Universitete – spalio, 2007m. Daugelis skaitymų buvo pritarti muzika (Tomo Kutavičiaus, Mečislovo Litvinskio, Petro Vyšniausko, Ričardo Mikelijūno, Sauliaus Šiaučiulio ir kitų.) Vilniaus Dailės Akademijoje (Gotikinėje salėje) TYLOS ERDVIŲ improvizacijos, Režisierius Gediminas Sederavičius (grojo japonišką fleitą ir lūpinę- armoniką); Goda Laurinavičiūtė (modernus šokis), Vytauta Varanka (perkusiją), Slava Karmalita (dailininkas) – rugs. 23d., 2005m.

Lietuvos televizija ir radijas, bei Užupio radija (2005m.) įrašė jos poezijos programas bei interviu – 1991m., 1998m., 2003m., 2004m., 2005m., 2007m. 1993m. Lietuvos televizija filmavo Šimkute skaitant Nidos kopose -. filmas pakartojamas per TV.

POEZIJA MUZIKOJE Vaclovas Šimkus: 2 eilėraščiai: Norėjau ir Ant.ilgesys iš „Antrasis ilgesys“ -balsui, Australija, 1988m. Vytautas Juozapaitis: 3 eilėraščiai iš “Tylos erdvių” balsui, styginiui kvartetuti, Lietuva, 2000m. Jonas Šukys: eilėraštis - Norėjau - balsui ir gintarai, Lietuva, 2003m. Vytautas Germanavičius: 5 eilėraščiai iš “Tylos erdvių / Spaces of Silence”, Lietuva, 2007m. Margery Smith: Eilės balsui, fleitai ir piano: Grenvillea ansambliui, Australija, premjera Sydney konservatorijoj, geg.25d, 2008m.

TARPTAUTINIAI POEZIJOS FESTIVALIAI Argentinoje: Rosario, 2001m. Austrijoje: Linzfez, 2005m. Australijoje: Rašytojų Savaitėje - Adelaidės Meno Festivalije, 1992m. Estijoje: Prima Vista, Tartu, 2007m. Latvijoje: Riga, 2000m.

74 Lietuvoje: Poezijos Pavasario šventėse 1992- 93m., 1995m., 1997m., 1999m., 2003m., 2005 – 2007m.; Poetinio Druskininkų Ruduo; 2000 - 01m, 2004m., 2007m. Bonsai ir Suiseki, 2005m. Dainių šventėje – Tvėruose, 2005m. Makedonijoje: Struga, 1995m. ir 1997m. Lenkijoje: Poezijos pavasario šventėje, Punske, 1999m. ir 2003m. Singapūre: Singapūro „Fringe“ meno festivalis, 2005m.

Rašytojų rėzidencijose: Pabaltiečių Rašytojų Centre- Visby, Švedijoje-1997m.; Tarptautiniame Rašytojų Centre- Rodos saloje, Graikijoje -1998m; Rašytojų Centre, Kasmu- 2000m. Estijoje.

TARPTAUTINIAI POEZIJOS SKAITYMAI Argentinoje: Rosario- Poezijos festivalio metu ir Rosario Lietuvių Namuose, 2001m. Buenos Aires – Café Literario Bollini - rugs., 2001m. Austrijoje: Vienna - The Salon 1997-99m., 2000m., 2003m., 2006m.; Buch & Wein, 2000m; Amerlinghaus 1999m., 2001m.; Lietuvių ambasadoje 2000m., Austrijos katalikų akademijoje.; 7* Galerie , 2004m.; M.E.L. Galerijoje ir Neskaitytų knygų bibliotekoje, Brick, 2005m. Skaitymus pritarė muzikantai, Marvan Abado, Helmut Neundlinger ir kiti. Linz - Lentos muziejuje, 2005m. Estijoje: Tartu - Tempere Haus , 2005m.; Cafe Pierre, 2007m. Graikijoje: Rodos - Tarptautiniame rašytojų centre, 1998m.

Lenkijoje: Varšuvoje -Varšuvos Universitete, Lituanikos klube, poeziją ir paskaitą, 2003m.

Seiniuose, Suvalkuose ir Punske , 2003m.

Olandijoje: Amsterdame – Mieso poetų kavinėje ir Buiksloterkerk (senoj bažnyčioje, 1996m. Rusijoje: Maskvoje – Meno Centre, kartu su austrų poetais, 1999m. St. Petersburge – Lietuvių Centre, 2007m. Singapūre: The Arts House – skatiė poeziją ir dalivavo diskusijose, Fringe Speak, 2005m.

75 Zouk klube - Word Forward renginys, 2007m. Švedijoje: Gotlande: Visby – Pabaltiečių tarptautiniame rašytojų Centre , 1997m.

Ukrainoje: Lvove - Lialka & Les Kurbos teatre, 2001m.

Ternopilyje - Meno galerijoje, 2001m.

Černovidsuose, Odesoje, Ivano Frankovske - Universitetų salėse, 2001m.

Charkove- Literatūros muziejuje, 2001m.

Kijeve: Meno kavinėje. 2001m.

T.H Ševčenkos Lvovo Literatūros Institutas pakvietė Lidija Šimkutę dviem mėnesiam skaityti poeziją įvairiuose miestuose kartu su poetu Christian Loidl iš Austrijos ir Nazar Honchar iš Ukrainos.

POEZIJA ANGLŲ KALBA Australijoje: L.Šimkutė (nee Simkus) Aspect - 5/4, 1981m.; Core -.summer, winter, 1999m; Five Bells -. winter; 2004m; Imagination -1998m.Spring; Jaužinios -1996m. Lithuanian Papers – Vol.7, 1993m.; Mattoid 53/54, 1998m; Meanjin - No.22, 1996m.; Naked Pomegranate -1992m.; Outrider - Vol.1/1, 1984m; Overland – 188, 2007m. Rubicon -. Vol.1/1, 1995m; Southerly - summer 1995m,.spring, 1996m.; winter 1997m.; Sidewalk – No.1, 1998m; No 4,1999m.; Ulitarra -No.17/18, 2000m.; Verandah – Vol.11, 1996m.; Wet ink - winter, 2006m. JAV: Lituanus - Vol.26/4, 1980m., Vol.53/3, 2007; Emotions - Vol.2/2, 1998m., The Poets Guild -1998m. Olandijoje: Oral - 1996m. Lietuvoje: Lithuanian Weekly -. Nr. 2,1994m.; Vilnius - winter, 1997m. Spring Poetry Anthology- 2001m.; The Vilnius Review - autumn / winter, 2005m. Rumunijoje: Art Panorama: English supplement - Jan. 1999m. Airijoje: The SHOp: spring, 2001m; summer, 2003m; spring, 2005m.; spring, 2007m., autumn /winter, 2007m.summer, 2008m.

76

POEZIJA ANTALOGIJOSE ANGLŲ KALBA Australijoje: The First Step-1982m.; Up From Below - 1987m.; Word Tapestry - 1989m; Voicing the Difference -1994m.; Friendly Street Readers:19-25,27-31,(1995-07m.) CDROM- papertiger:new world poetry #01, 2001m; Blue Giraffe, 2005m. Best of Friends, 2007m. Austrijoje: Facetten 2007,2008 Linz miesto literatūros metų knyga, Austrija, 2007-8 m. Lietuvoje: Lithuania in her own words-Contemporary Lithuanian Writing (ed.Laima Sruoginis) – 1997m. JAV: Haunted Voices – White Hawk Press (ed.James P.Roberts) – 1996m.

RAŠINIAI ANGLŲ KALBA 1) Article - Baltic Youth Seminar Proceedings 1972m. 2) Impressions of Lithuanian Language Course- Vilnius University 400 Years,” Australian Lithuanian Foundation, 1972m. 3) The Choice of Language -- Writing in Multicultural Australia, Australia Council, 1984m. 4) Life makes some Strange Connections –“Striking Chords” anthology, Allen & Unwin, 1992m. 5) Poetry’s Net - Southern Write- South, Australia’s Writers’ Centre Newsletter, kovo, 2002m.

RECENZIJOS ir INTERVIU ANGLŲ KALBA 1) Culticultural Arts Today in Australia:Literature-Interviu (Rudi Krausmann) Australia Council,1987m. The Poetry of Lidija Šimkutė: Lyric and Language (Edward Reilly) Outrider, Vol 4, No1, 1987m 2) Traditions and Visions - Interviu (Sonja de Masi) Multicultural Arts Trust (leidinys), vas.1992m. 3) Writing Lithuanian Poetry in Australia (Vaidotas Mituzas) Lithuanian Weekly, Sept.11-17d., 1992m. 4) From Black Earth to Blue Skies:L.Simkus (Heather Sladdin)Multicul. Book Review, No2, 1994m. 5) Woven Sash: The Poetry of Lidija Simkus (Edward Reilly) Rubicon, Vol. 1, No 1, 1995m. 6) Body of Syllables – The Poet Lidija Šimkutė (Christian Loidl) Vilnius, Winter 6, 1997m.

77 7) Tylos erdvės / Spaces of Silence knygai (David Malouf) LRS leidykla, Vilnius, 1999m. 8) The Poet is Responsible (Richard Hillman) Sidewalk, No.4, 1999m. 9) Lidija Šimkutė’s: The Eggshell of a Young Bird (Moya Costello) Sidewalk, No.6, 2000m. 10) Mystery and the Wonder of Being Alive (Michael Sharkey) Ulitarra, No.17/18, 2000m. 11) L.Šimkutė’s poetic - Lith.English & German.(E.Reilly)Red River Conf. CDROM, USA, April, 2002m. 12) The Poetry of Lidija Šimkutė (Isolde Požėlaite – Davis) www.slic.org.au – (Culture) – Jan, 2005m. 13) Émigré Literature of the Second Half of the Twentieth Century (Rita Tutlytė) - The Vilnius Review autumn/winter (p.77) – Lithuania, 2005m.

2004m. eilėraštis Mano tėvas pateko į paskutinį šešetuką iš visos Australijos į šio mileniumo eilėraštį per Australijos Poezijos Festivalį. Eileraštis skaitytas per ABC televizijos programą, rug 22d.

POEZIJOS SKAITYMAI AUSTRALIJOJE Adelaide: L. Šimkutė skaitė savo poeziją lietuvių ir anglų kalba:- Adėlaidės Meno Festivaliuose – Rašytojų savaitėje, etninių rašytojų skaitymuose, 1982m, 1984m, 1986m, 1988m. Friendly Street Poets - Box Factory; 1980 aisias ir 1990 aisias. Club Foot, Troupe Theatre, -1984-86m. Immigrant Women (Imigrantės Moterys) - Festival Theatre Plaza, 1986m. "Multicultural Writers Week” Daugiakultūrinėje Rašytojų Savaitėje 1990m. ir 1991m. Pastarajame ji pristatė lietuvių rašytojus ir lietuvių literatūros istoriją. New Writing Performed: Tapas Restaurant, 1993m. Pietų Australijos Bibliotekoje (State Library of South Australia) , birželio, 1998m. Flinders Universitete - bal., 2001m.; ”Bookends´ knygyne; 2001m. Pietų Australijos Rašytojų Centre, Norwood Lietuvių namuose ir Katalikų Centre, 2001m. Australijos Tautinėje Poezijos Savaitėje -Ayers Historic House, Adelaidėje - 2002m. Higher Ground – 2004m. Barossa Vyno festivalyje, - 2005m.

78 Pietų Australijos Rašytojų Centre - Friendly Street Poets, 2006m. Melbourne: Multicultural Writers Weekend - Melbourne Universitete, 1984m. Tylos erdvių / Spaces of Silence rinikinio pristatymas (pristatė E. Reilly); muzika Danius Kesminas: Lietuvių Namuose, sausio, 2000m. Adelaide: Tylos erdvių pristatymas (pristatė Moya Costello) pritarė muzika Dan Monceaux: Adėlaidės Lietuvių Namuose, bal. 2000m.

Rhythms of Life in Goolwa, Folk & Music festivaliuose 1993m. Skaitė poeziją ir jos išversta į angų kalbą pasaką “Eglė žalčių karalienė“ . L. Šimkutė buvo įtraukta į Pietų Australijos Švietimo ministerijos video programą „ Etniniai charakteriai“ 1982m.“ Skaitė poeziją šokio instiliacijos projekte WWW: Weereewa / Lake Gearge festvalije, 2002m. (Choreografija: Australijos modernaus šokio pradininkės Elizabeth Dalman).

L. Šimkutė davė keletą interviu ir skaitė poeziją per 5UV (1999m., 1997m. ir 1980m.) 5EBI ir SBS (lietuvių programa -2000m., 2003m.), 5BBB (2005m.) bei ABC ”Radio National: Box Seat” – Poezijos programoje, 1996m.”Klausykim vėjo / Listen to the Wind.”

POEZIJOS VERTIMAI Į KITAS KALBAS Arabų: skaityta Vienoje-Amerlinghaus, Austrija (vertė Tarek Eltayeb), 2000m.; Vertimai Literatūros žurnaluose ar kituose leidiniuose: Bulgarų: www.liternet.bg/publish21/1_shimkute/kratko_1.htm (vertė Aksinia Mihailova), 2007m. Esperanto: La Gazeto, (vertė Trevor Steele) Prancūzija, 2005m. Estų: Vikerkaar - Vaivorykštė, (vertė Jaan Malin), gruodžio mėn., 2005m. skaityta Cafe Pierre (vertė Auri Jyrna) geg. mėn., 2007m. Italų: Trieste Oggi 4/1996m. Zeta, 4/1997m. (vertė Gaetano Longo & Pierpaolo Zurlo); La clessidra (vertė Graziella Englaro), 1/1999m. Ispanų: La Hoja Verde, (vertė Juan Garrido) Čilė - 4/2002m. La Pecera (vertė Hector A. Piccolli & Pablo Acierto), Argentina; 12/2002m. Japonų: Land and Sea Winds:International Poetry Exchange Magazine, (vertė Takashi Arima).

79 Kansai Poets Assoc. http://homepage2.nifty.com/4-kansai/kokusaikouryuu/Lidija.htm. http://homepage2.nifty.com/4-kansai/honyakusi/Lidija%Simkute poem.htm (English & Japanese). International Exchange Program.(vertė Koichi Yakushigawa) Ravine - (vertė Koichi Yakushigawa), 163,164, 165,Kyoto, Japan, 2007-8m. Lenkų: Lithuania (vertė Alicija Ribalko), 2001m. Arterie, Nauka, literature inne sztuki (Arterija, mokslas, literatūra, kiti menai) (vertė Inesa Sculska) Varšava - 1/2004m. Latvių: Latvijos Poezijos Festivalio Antalogija (vertė Knuts Skujienieks), Latvija - 2000m. Nauja Gaita, (vertė Peters Bruveris) - Kanada/JAV, 2003m. Makedonų: Nauja Makadonija- literatūrinis priedas (vertė ?) – Struga, 98/1995m. Rusų: skaityta Sank Peterburgo lietuvių centre (vertė Vitalij Asovskij), birž. mėn., 2007m. Ukrainiečių: Zhyva voda (Gyvasis vanduo), (vertė Dmytro Cherednychenko), Nr.11,. 2001m. Literatura Plus, (vertė Halyna Kyvan), 1/2002m. Kaiserwald - almanachas, (vertė Halyna Kyvan & Nazar Honchar), 2002m. Vokiečių: Limes (vertė Christian Loidl), Austrija: 8/1995m.. Facetten – 2007m. 2008m almanachuose (vertė Christian Loidl )Linz, Austrija, 2007m.2008m. Podium- (vertė Bernhard Widder) Vienna, Austria, Nr 145/146, 2007m.

VERTIMAI LIETUVIŲ ir KITŲ AUTORIŲ ANTALOGIJOSE Bulgarų: XX amžiaus Lietuvių Poezijos Antalogija, (vertė Aksinia Mihailova), Bulgarija, 2007m. Italų: Quel Sussurro de Nordiche Erbe – Antalogia della Poesia Lituana Contemporanea (vertė Birutė Ciplijauskaitė – Emilio Coco) -Levante Editori- Bari, Italija, 2006m. in Forma di Parole – Mappa Della poesia lituana del secondo Novecento– La Quarta Serie (vertė Pietro U.Dini) – Bolognia, Italija, 2006m. Vokiečių: Facetten (Lince miesto metū knyga), (vertė Christian Loidl), Linz, Austrija- 2007-8m. Ukrainiečių:

APRAŠYMAI AR INTERVIU KITOMIS KALBOMIS Vokiečių kalba 1.Kūno garsai, poetė, Lidija Šimkutė (Christian Loidl) “Limes” - Austrija, sausio, 1995m.

80 2.Prisilietimas prie Tylos (C.Loidl) Weisse Schatten / White Shadows įvadas, edition selene, Viena - Austrija, - 2000m. 3.Lietuvos prisiminimai, emigracija į Australija – L.Šimkutės poezija (Bernhard Widder) Der Standard/Album, (Wien – Austrija, sausio 26d., 2002m. 4.Poetė iš Lietuvos – Die Oberostereichischen Nachrichten – Austrija, geg. 5d, 2005m. Nachrishten Linzfest – Linz, Austrija, geg.15d , 2005m.

Ukrainiečių kalba 1) Lidija Šimkutė: Nusivylimas poeto dalia (Ostap Slivinkij), Pažanga, Nr. 170/788, 2001m. 2) Poezijos kėdė (Anastazija Kanarska), Pažanga, Nr.175 / 788, 2001m. 3) Stereotipo laužymas. Interviu (A. Boychenko), Ukraina, 9 / 2001m.

Japonų kalba Lidija Šimkutės Poezija (Koichi Yakushigawa) Kansai Poets Assoc. http://homepage2.nifty.com/4- kansai/honyakusi/Lidija%Simkute poem.htm – International Exchange program), gruodžio, 2006m. Lidija Šimkutės Poezija (Koichi Yakushigawa) Ravine 163, 2007m.

Ikonografija 1983m. p.166 Australijos lietuvių metraštis (1960 -82m.) Santara. 1988m. p.149 Australijos lietuvių poetė Lidija Šimkutė - Tėviškės draugijos kalendorius: Lidijos Šimkutės ex libris. (Vincas Kisarauskas). 1989m. (viršelis) Contemporary Lithuanian Bookplates Lidija Šimkutė-Pocius ex libris (Stasys Eidrigevičius). 1992m. (viršelis) Santara kultūros žurnalas. 2000m. Salon poetų kalendorius, Viena, Austrija. LIDIJA ŠIMKUTĖ DALYVAVO 1. Australijos lietuvių tarybos suvažiavime su pranešimais-Sydney 1975m. Geelong, 2006m. 2. Europos Lietuvių Studijų Savaitėje, Belgijoje, skaitė savo kūrybą, 1979m.; 3. Santaros Šviesos suvažiavime - JAV - skaitė savo kūrybą ir paskaitą, 1983m; 4. Vertėjų konferencijoje - Vilniuje – skaitė paskaitą, 1988m. 5. Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese - Canberra, Australijoje - skaitė paskaitą ir poeziją, 1988m.

81 6. Istoriniame Sąjūdžio Suvažiavime – Vilniuje. Vėliavos pakilimuose:Trakuose ir Jonavoje.,1989m. 7. Išeivijos lietuvių konferencijoje, Birštone - skaitė savo kūrybą literatūros vakare – 1992m. 8. Pasaulio lietuvių suvažiavime, Trakuose - Australijos atstovė. Skaitė savo kūrybą – 2005m. 9. Neregių literatų šventėje – Zelva:Trakų rajone - pristatė egzodo ir savo kūrybą – 2006m. 10.Pasaulio lietuvių seimo suvažiavime- Vilniuje, (Australijos atstovė) – 2006m. 11.Pulgio Andriušio 100m.sukaties minėjime – Adelaide, Australijoje; Klaipėdos Universiteto knygyne; Maironio muziejuje ir Vytauto Didžiojo universiteto išeivijos insitute – Literatūros katedroje, Kaune; Rašytojų sąjungos svetainėje, Vilniuje; Tauragnų kultūros centre- Lietuvoje - skaitė paskaitą, 2007m. 12. Neregių bibliotekų darbuotojų seminaras - Zelva: Trakų rajone, skaitė paskaitą, 2007m. “Australia Council” literatūros skyrius, Pietų Australijos meno ir kultūros skyrius bei Australijos Lietuvių Fondas yra parėmęs Lidijos Šimkutės kūrybą.

Lidija Šimkutė – Pocienė turi virš 1000 knygos ženklų - miniaturinį grafikos rinkinį. Šie grafikos kūriniai buvo eksponuoti (su tiklsu propaguoti Lietuvos vardą ir Lietuvos dailinkus Vakaruose) Australijos didmiesčių bibliotekose, galerijose (Pietų Australijos, Queensland ir ACT valstijoses); ir Migracijos muziejuje, Adelaidėje (1989). Parodos sulaukė aprašymų Australijos miestų spaudoje ir meno leidiniuose. Rinkinio dalys buvo eksponuotos Australijos Lietuvių Dienose,1980m. ir 1990m. bei Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso metu Adelaidėje, Australijoje 1987- 8m.

Lidija Šimkutė -Pocienė buvo Australijos lietuvių atstovė – II Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongrese - J.A.V. 1972m. narė - III PLJ Kongrese - Pietų Amerikoje; 1975-6m. stebėtoje - V PLJ Kongrese - Europoje, 1984m. prelegentė - VI PLJ Kongrese - Australijoje.1987-8m.

1974-5m. Australijos lietuvių krašto valdybos narė kultūros reikalams - suruošė Studijų

82 Savaitę ir Australijos lietuvių dailininkų parodą „Lidums“ galerijoje, Adelaidėje. 1974m. (Ši paroda pirmą sykį sulaukė vietinių australų žymių kritikų teigiamus dailininkų įvertinimus spaudoje). Lidija turi knygų ir lietuvių dailininkų darbų rinkinius. Dalį savo bibliotekos knygų padovanojo VDU bibliotekai. Lidija yra apkeliavusi keturiasdešimt kraštų.

LIDIJOS ŠIMKUTĖ [TRAUKTA ] ŠIUOS LEIDINIUS lietuvių kalba: Lietuvių Enciklopedijos papildinys -JAV; Australijos lietuvių metraštis; Egzodo Rašytojai - Vilnius, 1994m; Egzodo lietuvių literatūra, 1994m, - JAV; Lietuvių literatūros encikopedija, Vilnius, 2001m. Parašyta moterų – knygos ištrauka apie Lidija Šimkutę (Viktorija Daujotytė), Alma Littera, 2001m. Žemaičių žemė- 2005m. anglų kalba: Bibliography of Australian Multicultural Writers - Geelong, Australia 1992m.; Ethnic Arts Directory; Cambridge International Biographical Centre leidiniuose: Dictionary of International Biography, Who’s Who of Women, Who’s Who in Australia and Far East.

Internetinė prieiga: http://www.google.lt/search?hl=lt&q=Lidija++Simkute&meta=&aq=f&oq= www.efn.org/~valdas/simkute.html - 20k www.jamk.lt/product.php?id_product=1157 - 42k www.ace.net.au/lidija/lngcvl.doc www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3056&kas=straipsnis&st_id=7128 - 42k – www.rasytojai.lt/inner.php?id=544&sritis=renginiai&dalis=renginiaiartimiausi&archyve=1 - 36k

83