Ekologinių Mokesčių Taikymo Galimybės: Lietuvos Atvejis

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETO

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETO

EKONOMIKOS, APSKAITOS IR FINANSŲ INSTITUTAS

Ernesta SAVICKYTĖ

EKOLOGINIŲ MOKESČIŲ TAIKYMO GALIMYBĖS: LIETUVOS ATVEJIS

Magistrantūros studijų baigiamasis darbas

Studijų sritis: Socialiniai mokslai

Studijų kryptis: Finansai

Studijų programa: Apskaita ir finansai

Akademija, 2014

Baigiamųjų darbų ir egzaminų vertinimo komisija:

(Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr. 147 – PA, 2014 m. gegužės 6 d.)

Pirmininkas prof. dr. K. Levišauskaitė, Vytauto Didžiojo universitetas

Nariai:

1. Prof. dr. V. Aleknevičienė, Aleksandro Stulginskio universitetas 2. Prof. dr. N. Stončiuvienė, Aleksandro Stulginskio universitetas 3. Doc. dr. J. Žukovskis, Aleksandro Stulginskio universitetas 4. Direktorė V. Butkuvienė, UAB „Aurita“

Mokslinis vadovas prof. dr. A. Slavickienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Recenzentas doc. dr. Š. Leitonienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Instituto direktorė prof. dr. V. Aleknevičienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Oponentas doc. dr. V. Makutėnas, Aleksandro Stulginskio universitetas

SANTRAUKA Ernesta SAVICKYTĖ Ekologinių mokesčių taikymo galimybės: Lietuvos atvejis

Antros pakopos magistrantūros studijų baigiamasis darbas, 57 puslapiai, 11 paveikslų, 13 lentelių, 61 literatūros šaltiniai, 18 priedų, lietuvių kalba. PRASMINIAI ŽODŽIAI: ekologiniai mokesčiai; mokesčių reforma; darnus vystymasis; apmokestinimo principai. Tyrimo objektas – ekologiniai mokesčiai. Tyrimo tikslas – pateikti ekologinių mokesčių taikymo galimybes perskirstant mokesčių naštą Lietuvoje, paskatinant teigiamus ekonominius–socialinius veiksnius ir mažinant aplinkos taršą. Uždaviniai: 1. Pateikti ekologinių mokesčių reikšmę ekonominėje, aplinkosauginėje ir socialinėje politikoje, jų įvedimo tikslus, privalumus ir trūkumus. 2. Parengti ekologinių mokesčių reformų vertinimo ir ekologinių mokesčių įtakos mažinant aplinkos taršą vertinimo metodiką. 3. Remiantis ekologinių mokesčių reformas įvykdžiusių šalių patirtimi ir įvertinus ekologinių mokesčių taikymo galimybes Lietuvoje, pateikti rekomendacijas Lietuvai dėl ekologinių mokesčių taikymo. Tyrimo metodai:  analizuojant ekologinių mokesčių reikšmę ekonominėje, aplinkosauginėje ir socialinėje politikoje, jų įvedimo tikslus, privalumus ir trūkumus taikomi mokslinės literatūros analizės ir sintezės metodai, dedukcija, indukcija.  antrojoje darbo dalyje analizuojant ekologinių mokesčių reformų vertinimo metodiką taikomi mokslinės literatūros sisteminimo, loginės analizės ir sintezės metodas, duomenų pateikimas lentelėse;  trečiojoje darbo dalyje taikomi dedukcijos ir indukcijos, lyginamosios analizės, koreliacinės regresinės analizės metodai. Tyrimo rezultatai:  pirmojoje darbo dalyje nustatyta ekologiškų mokesčių reikšmė ekonominėje, aplinkosauginėje, socialinėje politikoje, pateikiami šių mokesčių įvedimo tikslai bei privalumai ir trūkumai;  antrojoje darbo dalyje parengta ekologinių mokesčių įtakos mažinant aplinkos taršą vertinimo metodika;

 trečiojoje darbo dalyje pateikiami ekologinių mokesčių reformų, kurias įgyvendino analizei pasirinktos šalys, rezultatai bei aplinkos mokesčių situacija Lietuvoje;  pateikiamos rekomendacijos dėl ekologinių mokesčių reformų įgyvendinimo Lietuvoje;  ekologiniai mokesčiai nevisiškai atitinka apmokestinimo principus Lietuvoje. Lietuvos aplinkos, ekonominiai–socialiniai rodikliai turėjo gerėjimo tendenciją, tačiau jie liko prastesni nei reformas įgyvendinusiose šalyse. Atsižvelgiant į kitų šalių patirtį, patartina įgyvendinti ekologinių mokesčių reformą Lietuvoje. Magistrantūros studijų baigiamojo darbo rezultatai buvo pristatyti konferencijoje ,,Biotechnology: State of the Art and Prospects of Development”, 2013 m. kovo 19–22 d. Maskvoje, tema „Eco-Tax Applicability Area“. Taip pat darbo rezultatai buvo pristatyti konferencijoje „Lietuvos darnus vystymasis“, 2013 m. balandžio 23 d. VU KHF, tema „Ekologinių mokesčių taikymo galimybės“.

SUMMARY Ernesta SAVICKYTĖ Opportunities of Eco Tax Applicability: the Case of Lithuania

Final work of University Postgraduate Studies, 57 pages, 11 figures, 13 tables, 61 references, 18 appendixes, in the Lithuanian language. KEY WORDS: environmental taxes; tax reform; sustainable development; taxation principles. Research object – ecological taxes. Research aim – to present possibilities to apply ecological taxes by redistributing tax burden in Lithuania, stimulating positive economic–social factors and reducing environmental pollution. Objectives:  to present the significance of ecological taxes in economic, environmental, social policy, objectives, advantages and disadvantages of the introduction of ecological taxes;  to formulate assessment methodology of ecological taxes reforms and impact of ecological taxes in reducing environmental pollution;  to present recommendation for applicability of ecological taxes in Lithuania. Research methods: analysis and synthesis, deduction, induction, systematization, logical analysis and synthesis of scientific literature, graphical presentation, correlation regression analysis. Research results:  The first part analyses the significance of ecological taxes in economic, environmental, social policy, presents aims, advantages and disadvantages of ecological taxes.  The second part formulates assessment methodology of ecological taxes in reducing environmental pollution.  The third part presents results of ecological taxes reforms in countries, which implement these reforms, as well as situation of environmental taxes in Lithuania;  Recommendation for implementation of ecological taxes reform in Lithuania is presented.  Ecological taxes are not fully consistent with the principles of taxation in Lithuania. Lithuanian environmental, economic–social indicators have a tendency to improve, but they remain lower than those in the countries that have implemented these reforms. Given the experience of other countries, it is advisable to implement the ecological tax reform in Lithuania.

The research results were presented at the conference, "Biotechnology: State of the Art and Prospects of Development", 2013.03.19–22 Moscow, the theme, "Eco-Tax Applicability Area". Also the research results were presented at the conference "Lietuvos darnus vystymasis", 2013.04.23 VU KHF, the theme, "Ekologinių mokesčių taikymo galimybės".

TURINYS

ĮVADAS ...... 8 1. EKOLOGINIŲ MOKESČIŲ TAIKYMO TEORINĖS ĮŽVALGOS ...... 10 1.1. Ekologinių mokesčių reikšmė aplinkosauginėje, socialinėje bei ekonominėje politikoje .. 10 1.2. Ekologinių mokesčių privalumai ir trūkumai ...... 19 1.3. Ekologinių mokesčių reformų esmė ...... 23 2. EKOLOGINIŲ MOKESČIŲ TAIKYMO LIETUVOJE TYRIMO METODIKA ...... 28 2.1. Ekologinių mokesčių atitikimo apmokestinimo principams įvertinimas ...... 28 2.2. Ekologinių mokesčių reformų vertinimas ...... 32 3. EKOLOGINIŲ MOKESČIŲ REFORMŲ REZULTATŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ IR REKOMENDACIJOS LIETUVAI ...... 43 3.1. Ekologinių mokesčių atitikimo apmokestinimo principams įvertinimas Europos Sąjungos šalyse ...... 43 3.2. Europos Sąjungos šalių ekologinių mokesčių reformų rezultatai ir ekologinių mokesčių Lietuvoje situacijos vertinimas ...... 47 3.3. Rekomendacijos Lietuvai, įgyvendinant ekologinių mokesčių reformą...... 59 IŠVADOS ...... 63 LITERATŪROS SĄRAŠAS ...... 65 PRIEDAI ...... 70

ĮVADAS

Nuo industrializacijos pradžios visuomenė yra priklausoma nuo iškastinio kuro ir gamtinių dujų, kad galėtų gaminti elektrines ir motorines transporto priemones bei kitus nuo gamtos išteklių priklausomus mechanizmus. Dėl to didėja gamtinių išteklių poreikis, kurių naudojimas sukelia aplinkos taršą. Netvarus vartojimas ir gamyba kartu su didėjančia žmonių populiacija, socialine bei ekonomine plėtra yra vienas iš pagrindinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų varomųjų jėgų. Daugiausia šių dujų susidaro deginant iškastinį kurą, pramoniniuose ir žemės ūkio produkcijos gamybos procesuose, daug jų išsiskiria iš atliekų. Norint sumažinti klimato kaitą bei oro taršą, daugelis valstybių ėmėsi tam tikrų priemonių, nes jau XX a. VII deš. pab. aplinkos užterštumas siekė tokį lygį, jog toliau šiai problemai neskirti jokio realaus dėmesio nebuvo įmanoma. Viena svarbiausių fiskalinės politikos priemonių – ekologiniai mokesčiai, reguliuojantys ekonomikos ir aplinkos sąveiką. Pajamos, surinktos iš šių mokesčių, yra skirtos skatinti darniąją ekonomiką, kuri pagrįsta gamtos išsaugojimu, ekologiškesne gamyba. Tuo labiau, kad šie mokesčiai ne tik tikslingai mažina užterštumą ir skatina valstybės darnųjį vystymąsi, bet ir daro įtaką šalies mokesčių struktūros pokyčiams, t. y. didina mokesčių bazę, kuri neiškraipo rinkos (mokesčiai produktams ir paslaugoms, sukeliantys neigiamą poveikį aplinkai), ir mažina mokesčių bazę, kuri iškraipo rinką (pelno mokestis, gyventojų pajamų mokestis ir t. t.). Daugelis mokslininkų (Ekins, 2012; Parry, 2012; Conrad, Loschel, 2005; Albrecht, 2006; Fullerton, Leicester, Smith, 2010; Pedersen, 2005; ir kt.; Patuelli, Nijkamp, Pels, 2005; ir kt.) tyrė ekologinių mokesčių naudą ekonomikoje bei šių mokesčių įvedimo pasekmes. Jie įrodinėjo, jog ekologinių mokesčių įvedimo skatinimas – vienas geriausių būdų mažinant aplinkai daromą žalą. Tyrimuose ir diskusijose šie mokesčiai dažniausiai apibrėžiami pozityviai ir teigiama, kad, priklausomai nuo ekonominių–socialinių, politinių situacijų, jų įvedimas gali sutvarkyti problemas mokesčių sistemoje. Tačiau dar nėra pakankamai informacijos, kokią realią įtaką šie mokesčiai daro ekonomikos „žalinimui“, šalies biudžetui, socialinės apsaugos gerinimui. Nemažai pasaulio šalių jau įgyvendino ar ruošiasi įgyvendinti šią reformą, kai Lietuva tik pradeda diskutuoti apie ekologinių mokesčių svarbą. Nors ji, palyginus su kitomis didžiosiomis valstybėmis, nedaro itin didelės žalos gamtai, bet įsipareigojo Europos Sąjungai (toliau – ES) ir kitiems tarptautiniams susitarimams mažinti neigiamą poveikį aplinkai. Nors Lietuvoje yra įvesti tam tikri aplinkos mokesčiai, jų reikšmė ekonomikoje nėra itin didelė. Pirmiausia, dėl to, kad šių mokesčių pajamos yra ne tokios didelės, kad būtų galima pakankamai jų skirti aplinkos apsaugai. Antra, nėra visiškai užtikrinama apsauga nuo gamtai daromos žalos. Ir trečia, aplinkos mokesčiai nėra pakankamai suderinti su kitais šalies tiesioginiais ir netiesioginiais mokesčiais.

Darbo problema. Lietuvoje aplinkos mokesčiai nėra itin veiksmingi mažinant gamtai daromą žalą. Aplinkos mokesčių dalis Lietuvos mokestinėje sistemoje yra nedidelė palyginus su mokesčiais, kurie iškreipia rinką, t. y. neskatina efektyvesnių verslo procesų, ekologiškesnių technologijų, socialinės visuomenės gerovės. Pasaulyje mokestinės sistemos iškraipymų mažinimui ir aplinkos gerinimui yra įgyvendinamos ekologinių mokesčių reformos, apie kurias Lietuvoje pradėta diskutuoti tik prieš kelerius metus. Tačiau pasinaudoti pasaulio šalių patirtimi yra ganėtinai sudėtinga, nes kiekviena jų reformas įgyvendino gana skirtingai. Taigi, susiduriama su problema, kaip padaryti efektyvesnį ekologinių mokesčių taikymą, siekiant sumažinti žalingą poveikį aplinkai, paskatinti teigiamus ekonominius–socialinius veiksnius ir perskirstyti mokesčių naštą Lietuvoje. Darbo objektas – ekologiniai mokesčiai. Darbo tikslas – pateikti ekologinių mokesčių taikymo galimybes perskirstant mokesčių naštą Lietuvoje, paskatinant teigiamus ekonominius–socialinius veiksnius ir mažinant aplinkos taršą. Iškeltam tikslui pasiekti yra sprendžiami šie uždaviniai: 1. Pateikti ekologinių mokesčių reikšmę ekonominėje, aplinkosauginėje ir socialinėje politikoje, jų įvedimo tikslus, privalumus ir trūkumus. 2. Parengti ekologinių mokesčių įtakos mažinant aplinkos taršą vertinimo metodiką. 3. Remiantis ekologinių mokesčių reformas įvykdžiusių šalių patirtimi ir įvertinus ekologinių mokesčių taikymo galimybes Lietuvoje, pateikti rekomendacijas Lietuvai dėl ekologinių mokesčių taikymo. Tyrimo metodai:  analizuojant ekologinių mokesčių reikšmę ekonominėje, aplinkosauginėje ir socialinėje politikoje, jų įvedimo tikslus, privalumus ir trūkumus taikomi mokslinės literatūros analizės ir sintezės metodai, dedukcija, indukcija.  antrojoje darbo dalyje taikomi mokslinės literatūros sisteminimo, loginės analizės ir sintezės metodas, duomenų pateikimas lentelėse;  trečiojoje darbo dalyje taikomi dedukcijos ir indukcijos, lyginamosios analizės, koreliacinės regresinės analizės metodai. Mokslinės publikacijos ir pranešimai nagrinėjama tema: 1. ASTROMSKIENĖ, A.; SLAVICKIENĖ, A.; SAVICKYTĖ, E. 2013. Eco-Tax Applicability Area.// Biotechnology: State of the Art and Prospects of Development. Maskva. P. 288–290. 2. SLAVICKIENĖ, A.; SAVICKYTĖ, E. 2013. Ekologinių mokesčių taikymo galimybės.// Konferencija "Lietuvos darnus vystymasis". VU KHF.

1. EKOLOGINIŲ MOKESČIŲ TAIKYMO TEORINĖS ĮŽVALGOS 1.1. Ekologinių mokesčių reikšmė aplinkosauginėje, socialinėje bei ekonominėje politikoje

Visada ekonomika ir gamta buvo tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildančios. Aplinka ekonomikai daro didelę įtaką, t. y. ji duoda tai, kas yra reikalinga pilnaverčiam žmogaus gyvenimui (vanduo, žemės ūkio produkcija) bei visuomenės vystymuisi (iškastinis kuras). Tačiau siekiant tik ekonominio šalių vystymosi ir nekreipiant dėmesio į jos poveikį aplinkai, ilgalaikėje perspektyvoje grįžtamuoju ryšiu tai gali atsiliepti pačiai ekonomikai bei kiekvienam visuomenės nariui įvairiais aspektais: tarša, sveikatos problemomis, išteklių degradacija ir kt. Visuomenė nori gyventi sveikai ir ilgai, o tam didelę reikšmę daro gamta. Dėl šios priežasties norima apsaugoti tai, ką žmonija turi dabar, ir garantuoti ateinančioms kartoms galimybes mėgautis tuo, kuo naudojosi buvusios kartos. Gamtos prastėjimui įtaką daro klimato kaita, kuri yra susijusi su gamtinio kapitalo naudojimo problemomis, kylančiomis dėl to, jog gamtinis kapitalas nėra suderintas su dabartinių kartų poreikiais dėl teisingo jo naudojimo (Čiegis, Gavenauskas, 2005). Todėl stengiamasi skatinti žmones susilaikyti nuo didesnių plėtros galimybių, kurios didina aplinkos užterštumą. Taigi, darnūs ekonominiai sprendimai turi būti ekologiški, norint išsaugoti sveikesnius santykius su gamta. Dėl to kiekviena visuomenė, imdama iš gamtos resursus, kuriuos naudoja pramonėje ar namų ūkių reikmėms, turi jai atsilyginti. Paprasčiausia atsilyginimo forma yra aplinkos apsauga nuo intensyvios ekonominės raidos. Daugiausia dėmesio pasaulyje susilaukia aplinkos politikos veiksmingumui pasiekti priimtų priemonių, siekiant aplinkos apsaugos tikslų ir jos ekonominės naudos, analizė (Ciaschini ir kt., 2012). Taigi, vis didesnę reikšmę įgauna sudaromos ar jau sudarytos aplinkosaugos politikos, kurios įvairiose valstybėse sukuria tam tikrus fiskalinius instrumentus, kaip mažinti daromą neigiamą įtaką aplinkai toliau sparčiai vystantis ekonomikai (Parry, 2012). Vieni iš tokių instrumentų yra mokesčiai. Mokesčiais galima garantuoti tvarų vartojimą ir užtikrinti valstybės lėšų šaltinį, skirtą aplinkos puoselėjimui. Mokslinėje literatūroje vis aktualiau kalbama apie ekologinius mokesčius ir jų reikšmę šalies ekonomikai, aplinkai. Ekologiniai mokesčiai įvairių mokslininkų yra vadinami skirtingomis sąvokomis, pavyzdžiui, Parry (2012), Barde (2004), Conrad ir Loschel (2005), Albrecht (2006), Miguel ir Manzano (2011), Patuelli, Nijkamp, Pels (2005), Gago ir Labandeira (2000), Phil, Simmons, Yuzhu (2010), Bosello, Carraro, Galeotti (2001), Schoeb (2003) juos įvardija žaliaisiais mokesčiais, Ekins (2012) – aplinkos mokesčiais, Xia ir Li (2012) – ekologiniu apmokestinimu, tačiau jie visi turi tą pačią reikšmę. Darbo autorės nuomone, teisingiausia sąvoka būtų ekologiniai mokesčiai, nes ši sąvoka savo prasme yra platesnė, nei aplinkos mokesčiai. Taigi, darbe bus naudojama ekologinių mokesčių sąvoka.

Ekologinių mokesčių koncepcija pirmą kartą buvo panaudota 1912 metais Arthur Pigou veikale „Turtas ir gerovė“ (angl. „Wealth and Welfare“) (Phil, Simmons, Yuzhu, 2010). Pigou apibrėžia ekologinius mokesčius vienu atveju kaip taikomus rinkos veiklai, kuri yra susijusi su neigiamais išoriniais padariniais (pvz., tarša), kitu atveju, siekiant ištaisyti rinkos pasekmes. Musu (2010)išskiria tris faktorius, nuo kurių priklauso ekonominės veiklos įtaka aplinkai: 1) ekonominės sistemos masto augimas (masto efektas); 2) gamybinės struktūros pasikeitimai (struktūros efektas); 3) technologinio vystymosi poveikis (technikos efektas). Sparčiai vystantis pramonei, t. y. aplinką veikiant visiems trims faktoriams, buvo būtina valdyti aplinkos taršą, todėl 1972 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD, angl. Organization of Economic Co-operation and Development) suformulavo „teršėjai moka“ principą, kuris nuo tada yra OECD aplinkosaugos politikos rekomendacijų pagrindas. 1980 m. OECD pradėjo ekologinių mokesčių idėjos tyrimą šios organizacijos narėse (Pedersen, 2005). 1993 m. Europos Komisija (toliau – EK) parengė leidinį „Augimo, konkurencingumo ir užimtumo baltoji knyga“ (Ref. COM(93) 700), kurioje pagrįsti siūlymai atlikti ekologines reformas, perkeliančias mokesčių naštą nuo „gėrybių“ (darbo pajamos, pelnas) gavėjų ant gamtos išteklių naudotojų pečių. 1997 m. buvo priimtas EK komunikatas „Dėl aplinkosaugos mokesčių bei rinkliavų bendros rinkos šalyse“. Šiame dokumente apibūdinama ekologinių mokesčių, rinkliavų, kaip aplinkosaugos valdymo priemonių taikymo šalyse narėse teisinis kontekstas, gairės ateičiai. Dokumente ES narėms buvo suteikta gana daug laisvės įvedant aplinkosaugos mokesčius. 1997 m. EK pasiūlyta ES direktyva dėl energijos mokesčio įvedimo, restruktūrizuojanti energijos apmokestinimą ES viduje. Ši direktyva numato platų akcizo mokesčio taikymą energijos nešėjams – naftai, dujoms, elektrai, anglims, durpėms, medžio anglims ir t. t. Joje taip pat numatyta nustatyti ES narėms privalomas minimalias energijos mokesčių normas bei šių normų didinimo grafiką. Kai kurioms itin energijai imlioms ūkio šakoms palikta mokesčių lengvatos galimybė, bet net ir šių sektorių sumokamas energijos mokestis neturėtų būti mažesnis negu 1 proc. jų gaunamų iš produkcijos realizavimo pajamų. Taip pat leistina sumažinti energijos mokestį kurui, naudojamam kai kuriems specifiniams tikslams, pavyzdžiui, viešajam transportui, žemės ūkio paskirties degalams. Be to, galima sumažinti arba visiškai atleisti nuo šio tipo mokesčių elektros energiją, generuotą naudojantis atsinaujinimo tipo ištekliais: saulės, vėjo, potvynių bei geotermine energija. Ši direktyva yra pagrindas vykdyti ekologines reformas, kadangi joje išryškinta galimybė perkelti surenkamų mokesčių naštą nuo darbo pajamų ant gamtos išteklių naudotojų ir rekomenduoja vengti bendros mokesčių naštos didinimo.

2003 m. buvo priimta ES direktyva dėl Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūros. 2011 m. ši direktyva buvo iš dalies pakeista. Pakeitimas buvo atliktas tam, kad energijos apmokestinimo direktyvoje energijos ištekliai būtų traktuojami nuosekliai, siekiant sudaryti vienodas sąlygas energijos vartotojams neatsižvelgiant į naudojamus energijos išteklius, nustatyti pritaikytą atsinaujinančios energijos apmokestinimo sistemą bei

CO2 apmokestinimo taikymo sistemą. Europos Sąjungos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas dėl perėjimo prie ekologiniu požiūriu veiksmingos ekonomikos 2009 m. lapkričio 4–5 d. pritarė Švedijos nuomonei, kad ekonominė krizė yra ir grėsmė, ir galimybė atsisakyti įprasto mokesčių modelio ir sukurti visiems naudingą ir ekologiniu požiūriu veiksmingą mokesčių strategiją, kuri padės atgaivinti ekonomiką, padidinti jos konkurencingumą ir sukurti naujas darbo vietas, o tuo pačiu pertvarkyti energetinę bazę ir iš esmės sumažinti teršalų kiekį. Viena iš priemonių tam pasiekti – propaguoti ir skatinti ekologines mokesčių reformas. 2012 m. Rio de Žaneire (Brazilijoje) įvyko Jungtinių Tautų darnaus vystymosi konferencija „Rio+20“. Konferencijoje pripažinta, kad „žalioji“ ekonomika – pagrindinė priemonė siekiant darnaus vystymosi. Neatsiejama „žaliosios“ ekonomikos dalis yra ekologiniai mokesčiai. „Rio+20“ konferencijos nutarimai labai svarbūs visoms pasaulio valstybėms, nes jos dėka suinteresuotosios šalys skatinamos jungtis į tinklus ir dalytis patirtimi, bei ieškoti tinkamos darnaus vystymosi politikos, įskaitant „žaliosios“ ekonomikos politiką. Konferencijoje pripažinta, kad nors pasaulyje valstybės ir yra skirtingo išsivystymo lygio, ekologiniai mokesčiai turėtų suteikti abipusiai naudingas galimybes visoms šalims vystytis. Nustatyta, kad diegiant „žaliąją“ ekonomiką, galėtų būti teikiamos politikos formavimo alternatyvos, išskyrus griežtas taisykles. Taigi, „žalioji“ ekonomika reiškia, ne tik gamtos apsaugojimą nuo ekonominių procesų spartos, bet ir pagalbą siekiant skurdo panaikinimo, darnaus ekonomikos augimo, socialinės įtraukties paskatinimo, visuomenės gerovės didinimo. Darnaus vystymosi konferencija „Rio+20“ įvyko nepalankiu metu, kuomet daugelis pasaulio valstybių susidūrė su finansiniu nestabilumu, tačiau susirinkusiems šalių ir vyriausybių vadovams pavyko inicijuoti nemažai naujų procesų, kurie padės persitvarkyti ir iš naujo pažvelgti į išteklių naudojimą, taršą, kovą su skurdu, paskatins ekonomikos vystymąsi, sveikesnės ir saugesnės aplinkos kūrimą (Jungtinių Tautų..., 2012). Ši konferencija buvo puiki galimybė šalių vadovams susimąstyti apie daromą žalą aplinkai, ekonominius bei socialinius procesus, kurie lemia iškraipymus rinkose, žmonių gyvenimuose. Nagrinėjant ekologinių mokesčių reformų sąsajas su šalių vykdoma politika, pastebėta, kad visose šalyse socialdemokratų partijos tapo labiau pozityvios ekologiniams mokesčiams ir

13 argumentai dėl aplinkosaugos politikos priemonių efektyvumo buvo išdėstyti Brundtlando komisijos ataskaitose, pateiktose 1998 m. Tačiau socialdemokratų partijos jautriai reaguoja į galimus nuostolius dėl darbo vietų kūrimo ir elektros energijos konkurencingumo.

CO2 mokesčio rinkimo iš pramonės modelis labai skiriasi Skandinavijos šalyse. Šie skirtumai gali būti paaiškinti pramonės interesų mobilizacija bei šių šalių galimybe daryti politinę įtaką Europai. Taigi, po diskusijų ir svarstymų apie aplinkosaugą ir spartų gamtinių išteklių eikvojimą pramonės ir namų ūkių reikalams, OECD padarė svarbų darbą – sukūrė aplinkosaugos politikos rekomendacijų pagrindą. Nuo 1972 m. valstybės pradėjo perėjimą prie aplinkos apsaugos naudojantis fiskalinėmis priemonėmis – ekologiniais mokesčiais. Lietuvoje ekologinių mokesčių taikymas buvo numatytas Aplinkos apsaugos ekonominių veiksnių strategijoje ir įtvirtintas Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 m. ilgalaikėje strategijoje. Tačiau daugumoje valstybių, kaip ir Lietuvoje, ekologinių mokesčių įvedimo rekomendacijomis naudojamasi nevisiškai efektyviai, nes nėra lengva sutvarkyti mokesčių sistemą, įvedant ekologinius mokesčius, taip, kad ji užtikrintų pajamas ir nesuteiktų visuomenei galimybės į tai reaguoti neigiamai.

Tikslinės Ekologinių Skatinamieji Naudotojų rinkliavos, mokesčių mokesčiai rinkliavos mokesčiai reformos 1980m. vid. 1970 m. 1970 m. vid. 1990 m.

1 pav. Chronologinė ekologinių mokesčių evoliucija (Barde, 2004; Polemis, 2000)

Ekologinių mokesčių evoliucijos (1 pav.) pradžia siejama su naudotojų rinkliavomis. Šiomis rinkliavomis buvo apmokestinti žmonės, kurie naudojosi tam tikrais aplinkos produktais ar paslaugomis (pvz., nuotekų valymas). 1970 m. vid. pradėta vartoti tikslinių rinkliavų/mokesčių sąvoka, kai iš rinkliavų surinktos pajamos buvo išleidžiamos tikslams, susijusiems su aplinka, ne tokia forma, kai rinkliavos yra imamos už paslaugos tiekimą individui (pvz., pajamos, skirtos finansuoti aplinkai žalingų produktų perdirbimą) (European Environment Agency, 2000). Skatinamieji mokesčiai – mokesčiai aplinkos apsaugai, siekiant apmokestinti aplinkai daromą žalą ir, nepakenkiant rinkai, surinkti kuo daugiau pajamų į nacionalinį biudžetą. Juos netrukus pakeitė ekologinių mokesčių reforma. Ši reforma efektyviai pradėjo veikti jau nuo XX a. 9-ojo deš., kai buvo nustatyta, kad yra galimybė surinkti daugiau aplinkos mokesčių ir tuo pačiu sumažinti jau egzistuojančius mokesčius socialinei apsaugai, verslui.

Ekologiniais mokesčiais yra apmokestinamos ne visos prekės ar paslaugos. Panašioms veiklų sritims, kurios daro beveik tokį patį neigiamą poveikį aplinkai, nėra taikoma bendra mokestinė sistema, nes ekologiniai mokesčiai nepriskiriami kokiai nors vienai mokestinei bazei. Tačiau negalima daryti prielaidos, kad šių veiklos rūšių neapmokestinimas būtų prilygintas mokestinei lengvatai. Kadangi ekologiniai mokesčiai nepriskiriami vienai mokestinei bazei, dėl to norint geriau suprasti šių mokesčių esmę aptariamos jų rūšys (Albrecht, 2006): 1) energijos mokesčiai; 2) taršos mokesčiai; 3) išteklių mokesčiai; 4) transporto mokesčiai. Energijos mokesčiai apima mokesčius energijos produktams, naudojamiems tiek stacionariems tikslams (pvz., anglis, mazutas, gamtinės dujos, elektros energija), tiek ir transporto tikslams. Visos keturios rūšys yra netiesioginiai ekologiniai mokesčiai. Iškastinio kuro naudojimas elektros energijos produktams ir kitiems tikslams prisideda prie aplinkosaugos svarbos ir tiesioginiai ekologiniai mokesčiai turėtų būti nukreipti į išleistas emisijas. Tačiau Fullerton, Leicester ir Smith (2010) išskiria šiuos ekologinių mokesčių tipus: 1) Fiksuoti emisijos mokesčiai. Tai rinka pagrįstų priemonių grupė, kuri įtraukia mokesčių mokėjimus, tiesiogiai susijusius su išmatuojamais arba fiksuotais taršos kiekiais. Ekologiniai mokesčiai, kurie yra tiksliai nustatyti pagal taršos dydį, gali būti nukreipti į politinius aplinkosauginius tikslus. Didėjant taršai, mokesčių bazė teršėjams taip pat didėja ir teršėjai sumoka papildomą mokestį proporcingą taršos padidėjimui. Taip pat teršėjai gali sumažinti taršos mokesčius, patys mažindami taršos dydį. Tačiau ekonominių mokesčių naudojimo paplitimą sumažina išlaidos, kurios atsiranda nustatinėjant atskiras taršos emisijas. Išimtys yra, kai įtraukiamas mažas teršėjų skaičius arba kai yra būtina tiksliai nustatyti taršos mastus. Praktinis tokių mokesčių pavyzdys yra azoto dioksido emisijos mokestis Švedijoje bei vandens taršos mokestis Nyderlanduose. 2) Kiti, nefiksuoti emisijos mokesčiai. Alternatyva tiesioginiam emisijos apmokestinimui yra nustatyti ar pakeisti netiesioginio mokesčio (akcizų, pelno ar pridėtinės vertės mokesčių) tarifą arba įvesti ekologinius mokesčius, paremtus taršos prekių ar gamybos išlaidų realizavimu. Prekės ir paslaugos, kurios yra susijusios su aplinkai daroma žala gamybos ar vartojimo procesuose gali būti apmokestintos didesniu tarifu (pvz., anglies mokesčiai ir mokesčiai baterijoms bei trąšoms), o prekės, kurios, kaip manoma, mažiau žalingos aplinkai, gali būti apmokestintos mažesniu tarifu (pvz., lengvatiniai mokesčiai bešviniam benzinui).

3) Sudėtiniai mokesčiai. Naudojant emisijos mokesčius pagal įgaliojimus, galima sumažinti administracines išlaidas tiesiogiai skaičiuojant ir išmatuojant taršos lygį, bet toks sprendimas ne visada pasiekia efektyviausią užterštumo mažinimo modelį. Kai kuriais atvejais, daug efektyviau aplinkos apsaugos skatinimas gali būti sukuriamas gudriai pasinaudojus netiesioginiais mokesčiais – kelių rūšių instrumentais, kad priartintų fiksuotų taršos mokesčių efektą. Akcizas įvairioms prekėms plius subsidijos ekologiškoms technologijoms kartu gali užtikrinti norimą pakeitimą ir našumą, ir kartu gali veikti daug geriau, nei kiekvienas atskirai. Mokestis, kuris skirtas transporto priemonių sukeliamai taršai, nėra įmanomas, bet panašus rezultatas yra pasiekiamas kombinuojant kelis instrumentus, tokius kaip, mokesčiai už kurą, mokesčiai perkant naujus automobilius, ar mokesčiai senesniems automobiliams, ir automobiliams, kurių kuro sąnaudos nėra efektyvios arba pasiekia aukštą taršos lygį. Pirmiausia, fiksuoti emisijos mokesčiai yra tiesiogiai susiję su taršos emisijomis, bet taip pat aplinkos apsaugos paskatinimas yra paremtas netiesioginiais santykiais tarp mokesčių bazės ir emisijų. Daugeliu atveju, ekologiniai mokesčiai, paremti fiksuotomis emisijomis, turi didesnes administracines išlaidas negu ekologiniai mokesčiai, kurie renkami iš kitų, nefiksuotų emisijų.

Pavyzdžiui, CO2, trąšų ar pesticidų apmokestinimas reikalauja daugiau administracinio darbo įvertinant ir suskaičiuojant emisijų kiekius, nei apmokestinant prekes ir paslaugas, darančias neigiamą įtaką aplinkai, netiesioginiais mokesčiais. Dėl to, kai ekologinių mokesčių, paremtų fiksuotomis emisijomis administracinės išlaidos yra aukštos, tradicinės mokesčių sistemos keitimas suteikia alternatyvų būdą, skirtą sumažinti aplinkai daromą žalą. Visi trys ekologinių mokesčių tipai gali būti tinkami esant tam tikrom aplinkybėm. Renkantis tarp šių mokesčių, reikia atsižvelgti į įvairių mokesčių tipų administracines išlaidas ir mokesčių mastą, kuris efektyviai ir tiksliai skatintų aplinkosaugą. Institucijų atsakomybė nustatant mokesčius, bei gaunamų pajamų paskirstymas, taip pat gali įtakoti mokesčių rezultatų efektyvumą. Ekologinių mokesčių įvedimas, siekiant pakeisti senus įpročius (taršą), daugeliu atveju, iš pradžių naudojamas ne įpročiams pakeisti, bet pelnui gauti. Kai ekologiniai mokesčiai naudojami tik pajamų surinkimui, dažniausiai šios numatytos pajamos yra panaudojamos konkrečioms valstybės išlaidoms, susijusioms su aplinkos apsauga, padengti. Pavyzdžiui, padengiamos ekologinių mokesčių administracinės, monitoringo bei reguliavimo išlaidos, taip pat apmokamos valstybinių ar privačių sektorių plėtros išlaidos siekiant sumažinti taršą (Fullerton, Leicester, Smith, 2010). Taigi, iš esmės ekologiniai mokesčiai yra limituoti – šių mokesčių ryšys su aplinka yra priklausomas nuo to, kaip panaudojamos lėšos, gautos iš surinktų mokesčių.

Ekologiniai mokesčiai tarsi yra savarankiška specifinė mokestinė priemonė, kuri pasižymi aplinkos apsaugos siekimu ir išlaikymu. Jais yra apmokestintos prekės bei paslaugos tuo tikslu, kad į jų kainą būtų įtrauktos aplinkos apsaugos išlaidos ir perdirbti produktai būtų konkurencingesni su kitais. Taip pat šiais mokesčiais siekiama, kad vartotojai bei gamintojai būtų labiau orientuoti į saugias aplinkai veiklas. Kiekviena valstybė skirtingai nusistato, kokius produktus ir paslaugas reikia apmokestinti. Kiuila, Sleszynski (2003) ir Kathuria akcentuoja, kad ekologiniai mokesčiai, įgyvendinant savo pagrindinį tikslą – skatinti aplinkai žalą darančių produktų ir paslaugų apmokestinimą perskirstant mokestines pajamas, gali atlikti skirtingas funkcijas:  didinti pajamas;  skatinti aplinkos saugojimo efektą;  padengti išlaidas. Pagrindinai visi mokesčiai yra skirti tam, kad valstybė galėtų vykdyti ekonomines ir socialinės apsaugos funkcijas, užtikrinant šalies gyventojų gerovę. Kiekvienas mokestis turi savų tikslų, tačiau svarbiausias jų yra pajamų surinkimas valstybės asignavimų vykdymui. Šį tikslą atlieka ir ekologiniai mokesčiai, įgyvendinant savo funkcijas. Dėl to darbo autorė sutinka su Kathurios išskirtomis ekologinių mokesčių funkcijomis, nes jos tiksliausiai atspindi analizuojamųjų mokesčių esmę. O tam, kad įvertinti mokesčių veiksmingumą, yra išskiriami šie du pagrindiniai kriterijai, kurie apima minėtas funkcijas:  Aplinkos poveikis. Aplinkos taršos mokesčio ar riboto išteklių naudojimo poveikis.  Skatinamasis poveikis. Mokesčio tarifo palyginimas su ribinėmis taršos mažinimo išlaidomis arba teršėjų naudojamų priemonių vidutinėmis sumažinimo išlaidomis. Kartu šie kriterijai nurodo bendrąjį efektyvumą. Vis dėlto abu kriterijai gali būti naudojami įvertinant panašią įtaką skirtingais keliais. Pirmasis kriterijus tiesiogiai naudojamas nustatyti mokesčio indėlį taršos sumažinimui, o antruoju kriterijumi siekiama nustatyti, kaip mokesčiai pakeitė mokesčių mokėtojus bei paskatino pakeisti jų elgesį aplinkai draugiškesniu būdu, naudojant atitinkamas priemones ar saugant retus gamtinius išteklius. Ekologinis apmokestinimas grindžiamas „dvigubų dividendų“ teorija (Schoeb, 2003; Conrad, Loschel, 2005; Albrecht, 2006; Glomm, Kawaguchi, Sepulveda, 2008; Metcalf, NBER, 2003; Goulder, 2013; Ciaschini ir kt., 2012; The double dividend...; ir kt.). Ši teorija yra paremta hipotezėmis, kurios teigia, kad ekologiniai mokesčiai didina visuomenės gerovę dviem būdais: 1) ribojant žalos poveikį aplinkai; 2) mažinant egzistuojančius iškraipytus mokesčius (Miguel, Manzano, 2011 ir 2010; Goulder, 2013; Ciaschini ir kt., 2012; Bovenberg, 1998; Fraser, Waschik, 2013; Gago, Labandeira, 2000; Fernandez, Perez, Ruiz, 2011; Patuelli, Nijkamp, Pels,

2005). Pirmieji dividendai (žalieji dividendai) auga, kai ekologiniais mokesčiais yra mažinamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos kiekis (gaunama nauda iš su aplinka susijusių mokesčių statinio ir dinaminio efektyvumo (OECD, 2001b)). Tuo tarpu antrieji dividendai (mėlynieji arba efektyvūs dividendai) pasirodo, kai ekologinių mokesčių pajamos yra perskirstomos taip, kad sumažintų dabar egzistuojančius mokesčius, kurie neduoda naudos aplinkos apsaugai. Pastarieji dividendai paprastai yra interpretuojami kaip ekonominės gerovės didinimas, kai mokestinės pajamos stimuliuoja geresnių ekonomikos rodiklių tokių, kaip gamyba, vartojimas, infliacija ar pajamos, parodymus. „Dvigubų dividendų“ hipotezės vertinimas, ypač Europos šalims, labiausiai koncentruotas į antruosius dividendus (užimtumą), kaip ir į aukšto nedarbo lygio pasekmes, kurios ir paveikia tuos regionus. Galimybė aptikti „dvigubus dividendus“ aplinkos apsaugos politikoje yra reali, bet tai priklauso nuo egzistuojančios mokesčių sistemos, produkcijos gamybos technologijų ir nuo visos mokesčių reformos struktūros. Dėl to „dvigubi dividendai“ gali būti nustatomi stiprios arba silpnos formos. Be to, valstybėje, kuriai būdingi ekonominiai skirtumai regioniniu ir socialiniu lygmeniu, „dvigubi dividendai“ gali skirtis tarp regionų arba to gali išvis nepasitaikyti visame regione, kur yra įgyvendinta fiskalinė ekologinių mokesčių reforma (Ciaschini ir kt., 2012). Šiuo atžvilgiu empiriniai tyrimai apie ekologinių mokesčių reformas ir „dvigubus dividendus“ yra susitelkę šalyse, kuriose ar priimti/atmesti „dvigubų dividendų“ hipotezę galima nuspręsti tik stebint politikos poveikį makroekonominiams rodikliams. Taigi, „dvigubų dividendų“ teorija yra pagrįsta ir patikrinama atliekant empirinius tyrimus (Ciaschini ir kt., 2012; Manresa, Sancho, 2005; Babiker, Metcalf, Reilly, 2003). Manresa, Sancho (2005) ir Babiker, Metcalf, Reilly (2003) teigia, kad „dvigubi dividendai“ yra kilę tiek iš empirinių, tiek ir iš teorinių perspektyvų. Visų pirma, empiriniais tyrimais įrodyta, kad anglies dioksido (CO2) emisija yra pagrindinis kaltininkas šiltnamio efektą sukeliančių dujų didėjime. Dėl to fiskalinė mokesčių politika yra specialiai nukreipiama į aplinką teršiančius produktus, o tai iš esmės gali būti naudojama siekiant kontroliuoti išmetamųjų dujų kiekį. Antra, bet kokia mokesčių reforma turi turėti papildomą poveikį tam tikram mokesčių sistemos neefektyvumui. Nesvarbu, ar naujas mokestis (ekologinis mokestis), ar egzistuojančių mokesčių padidinimas gali būti tinkamai sudarytas emisijoms mažinti (siektinas aplinkos apsaugos tikslas) ir tuo pačiu padidinti ekonominį efektyvumą perskirstant mokesčių pajamas (siektinas valstybės ekonominės–socialinės politikos tikslas). Ir šie klausimai negali būti išspręsti atsižvelgiant vien tik į teorines prielaidas. Taigi, „dvigubų dividendų“ teorija grindžiama ne vien aplinkos apsaugos tikslais, bet ir mokestinių pajamų perskirstymu. O tai yra labai svarbu šalies ekonomikai, nes perėjimas nuo tradicinių prie aplinkos apsaugos mokesčių ne tik pataiso neigiamus išorinius aplinkos veiksnius,

18 bet ir sumažina iškreipiantį apmokestinimo poveikį kitose rinkose, to pasekoje, pagerina ekonominę, socialinę bei ekologinę gerovę. Tačiau kiekviena šalis turi pati nuspręsti dėl ekologinių mokesčių pajamų panaudojimo (OECD, 2001a) atsižvelgiant į specifinę fiskalinę ir aplinkosauginę situaciją. Dėl to ekologiniai mokesčiai skatina pusiausvyrą tarp ekonomikos ir aplinkos apsaugos. Visgi ekologinę pusiausvyrą yra ganėtinai sunku išlaikyti, nes ekonomikos mastas auga dėl gyventojų skaičiaus ir produkcijos, tenkančios vienam gyventojui, augimo, taip pat didėja gamybos struktūros ir technikos efektai (Musu, 2010). Nors ir pasireiškia nemažas masto efektas, yra svarbu išlaikyti gamybinio sektoriaus produktyvumą, kuris daro įtaką valstybės ūkio augimui – bendrojo vidaus produkto (toliau – BVP) didėjimui. Įvedant ekologinius mokesčius svarbiausia yra, kad nesumažėtų šalies BVP, kitu atveju tai gali neigiamai pasireikšti ekonomikoje, t. y. padidėti valstybės deficitas, išaugti finansinė–ekonominė recesija, sumažėti nekilnojamojo turto kainos, atsirasti didesnė infliacija. Dėl to ekologiniai mokesčiai pasaulyje akcentuojami ne vien dėl aplinkos apsaugos, bet ir dėl makroekonominių veiksnių pagerinimo. Valstybėse taip pat yra svarbi socialinė visuomenės gerovė. Pasaulyje plintant ekologinių mokesčių idėjai, yra stengiamasi, kad dėmesys būtų kreipiamas ne tik į aplinkos ir ekonominių rodiklių gerinimą, bet ir socialinę apsaugą. Dėl to „Rio+20“ konferencijoje buvo pabrėžiama ne tik idėja ir veiksmai, skirti sumažinti aplinkos taršą, bet ir skurdo mažinimas pasaulyje. Viena skurdo mažinimo priemonių yra didesnis gyventojų užimtumas. Tai pažymi ir „antrieji dividendai“. Svarbu taip pakeisti socialinę apsaugą, kad jaustųsi nauda ne tik žmonių užimtumo padidėjime, bet ir ekonomikoje, aplinkosaugoje. Pasak Koskela ir Schob (1999), mokesčių naštos dalies, sukeltos darbo, sumažinimas yra būtina politikos priemonė padidinti užimtumą. Turima omenyje, kad ekologinių mokesčių įvedimui reikėtų koreguoti mokestinę sistemą, sumažinant įmokas socialinei apsaugai, kurias moka darbdaviai, ir paskatinant efektyvesnę atsinaujinančios energijos politiką, kuri, anot Rivers (2013), yra labai svarbi klimato kaitos mažinimo procesuose. Tai paskatintų samdyti daugiau darbuotojų, nes už juos reikėtų mokėti ne tokias dideles įmokas valstybiniam socialiniam draudimui, tačiau šalių praktikoje šis poveikis nėra jaučiamas itin didelis (McNeill, Williams, 2007). Visgi taip darbo jėga tampa patrauklesnė. Anot Albrecht (2006), norint įgyvendinti fiskalinį neutralumą, kai mokesčių perskirstymas, gerinant aplinkosauginius, ekonominius–socialinius veiksnius, neapsunkina visuomenės papildoma mokestine našta, surenkamų mokesčių dydis yra lygus tais mokesčiais padengiamoms valstybės išlaidoms, reikia ilgojo laikotarpio finansinio poveikio plano, pagrįsto ekologiniais mokesčiais. Jis pritaria idėjai, kad ekologiniais mokesčiais užtikrinama ne tik aplinkos apsauga, bet ir socialinė apsauga. Tačiau šie mokesčiai turi padidinti valstybės pajamas, kad būtų galima kompensuoti pajamų mokesčio sumažinimą. Anot šio autoriaus, vieninteliai

19 darbo mokesčiai gali būti sumažinti, kai kitos valdžios pajamos didėja, valstybės išlaidos ir biudžeto deficitas mažėja. Darbo mokesčių sumažinimas garantuojamas valstybės stabilumu. Dėl to biudžeto deficito sumažėjimas gali užtikrinti, kad nebus skaudžių pasekmių atliekant pakeitimus fiskalinėje valstybės politikoje ir pereinant prie ekologinių mokesčių reformos. Visuomenės negalima apsunkinti papildomais mokesčiais, jei tada yra nustatomas jos nemokumas. Jei valstybė surenka pakankamai pajamų iš tradicinių mokesčių, tai įvedant arba padidinant ekologinius mokesčius, reikia taip pertvarkyti visą mokesčių sistemą, kad viešajam ir privačiajam sektoriui nesijaustų didelės mokesčių naštos ir pajamų surinkimas iš tų mokesčių būtų efektyvus. Apibendrinant ekologinių mokesčių svarbą, darbo autorė teigia, kad ekologiniai mokesčiai – viena svarbiausių fiskalinės politikos priemonių, kurių pagalba yra skatinama ekologiška ekonomika, socialinė apsauga, saugoma aplinka nuo per didelės gamtinių išteklių vartojimo spartos. Tačiau svarbiausia tai, kad iš šių mokesčių surinktos pajamos gali būti perskirstomos taip, jog jos paveiktų pagrindinius makroekonominius kintamuosius (valstybės pajamas ir gyventojų užimtumą) (Ciaschini ir kt., 2012). Vis dėlto jų reikšmė kai kuriose valstybėse dar nėra visiškai ištirta ir priimtina, jiems dar nepakankamai daug skiriama valdžios dėmesio. Svarbiausia turi būti įvertintas šių mokesčių skatinimo efektyvumas ir veiksmingumas bei taikymo galimybės, kurie atskirose valstybėse yra mažiau ar daugiau skirtingi.

1.2. Ekologinių mokesčių privalumai ir trūkumai

Ekologiniai mokesčiai yra aktuali tema įvairioje mokslinėje literatūroje. Jie yra analizuojami ir nagrinėjamos jų naudojimo galimybės bei ypatybės. Vienos valstybės sparčiai įveda ekologinius mokesčius ir laiko juos svarbiausiais šalies ekonomikai, o kitos juos vertina atsargiai ir pirmenybę teikia pagrindiniams vartojimo mokesčiams (pridėtinės vertės, pelno, gyventojų pajamų). Kaip ir visi kiti mokesčiai, taip ir ekologiniai turi savų privalumų ir trūkumų. Šiuo metu yra daugybė literatūros apie ekologinių mokesčių galimybes prisidėti prie efektyvesnės ir veiksmingesnės aplinkos apsaugos politikos. Palyginti su tradicinėmis reguliavimo politikomis, pagrįstomis technologijų įgaliojimais ir išmetamųjų teršalų standartais, ekologiniai mokesčiai gali sumažinti patiriamas išlaidas siekiamam aplinkos apsaugos lygiui (Fullerton, Leicester, Smith, 2010). Vis dėlto ekologiniai mokesčiai yra dar ne visų aplinkos apsaugos problemų panacėja. Tačiau jų pagalba galima pasiekti ne tik aplinkos gerinimo tikslų, bet ir ekonominių bei socialinių problemų sprendimo. Taigi, daugelis autorių pagrindinai akcentuoja ekologinių mokesčių privalumus. Anot jų, įvedant ekologinius mokesčius gali būti pasiekiami šalių darniojo vystymosi tikslai.

Atsižvelgiant į šalių patirtį įgyvendinant ekologinių mokesčių reformas, nustatyta, kad šios reformos dažniausiai turi tinkamą poveikį tiek iš ekonominių, tiek ir iš aplinkos apsaugos perspektyvų, dėl to gali būti išskiriami įvairūs šių mokesčių privalumai (1 lentelė).

1 lentelė. Mokslininkų išskiriami ekologinių mokesčių privalumai (sudaryta autorės) PRIVALUMAI Socialinių- Dinaminė Statinis MOKSLININKAI ekonominių „Dvigubi Ekonominis Reguliacinis technologi išlaidų problemų dividendai“ efektyvumas susitarimas jų plėtra efektyvumas sprendimas Laragnoit (2009) + + + Phil, Simmons, + + + + Yuzhu (2010) Kosonen, Nicodeme + + + + (2009) Fullerton, Leicester, + + + + + + Smith (2010) European Environment Agency + + + (EEA) (1996) Bosquet (2000) + + +

Kaip matyti iš 1 lentelės analizuojamosios literatūros autoriai išskyrė gana skirtingus ekologinių mokesčių privalumus. Rečiausiai yra akcentuojamas reguliacinis susitarimas, nors jis, darbo autorės nuomone, turi ne ką mažesnę reikšmę įvedant šiuos mokesčius, nes svarbu ne tik užtikrinti pajamų neutralumą bei ekologiškų technologijų pažangą, bet ir mokesčių tarifus, kurių pagalba būtų išvengiama nusižengimų, susitarimų nevykdymų teršiant aplinką. Dėl to ekologiniai mokesčiai yra pagrindinė fiskalinės politikos priemonė, kurios dėka vykdomi „Rio+20“ konferencijos sutarimai, kiti ES pasirašyti nutarimai. Tačiau ekologiniai mokesčiai turi ir tam tikrų trūkumų, kurie mokslininkų nėra itin akcentuojami.

2 lentelė. Ekologinių mokesčių privalumai ir trūkumai (sudaryta autorės pagal Kosonen, Nicodeme, 2009; Fullerton, Leicester, Smith, 2010; Laragnoit, 2009; Phil, Simmons, Yuzhu, 2010; EEA, 1996; Bosquet, 2000) PRIVALUMAI TRŪKUMAI Socialinių-ekonominių problemų sprendimas Neigiama mokesčių vengimo veikla „Dvigubi dividendai“ Administracinės ir vykdymo išlaidos Dinaminė technologijų plėtra Politinis požiūris Statinis išlaidų efektyvumas Neaiškus poveikis aplinkai Ekonominis efektyvumas Perskirstymo efektas Reguliacinis susitarimas Poveikis žmonių požiūriams ir supratimui

2 lentelėje pateikti ekologinių mokesčių privalumai ir trūkumai aptariami išsamiau. Privalumai:

21 o Socialinių–ekonominių problemų sprendimas. Kaip jau buvo minėta pirmoje dalyje, ekologinių mokesčių skatinimas gali paveikti socialinės apsaugos mokesčių mažinimą, sudarant darbdaviams galimybę daugiau samdyti darbuotojų. o „Dvigubi dividendai“. Iš ekologinių mokesčių gautos pajamos leidžia sumažinti kitus tradicinius mokesčius, kurie daro įtaką darbo pasiūlai, vartojimui bei investicijoms. o Dinaminė technologijų plėtra. Ekologiniai mokesčiai skatina įmones taikyti švaresnes, inovatyvias technologijas, kurios neteršia aplinkos, mažina darbo sąnaudas, bei gamtos taršos mažinimo technologijas ir gamybos pertvarkymą į ekologiškesnę. o Statinis išlaidų efektyvumas. Ekologiniai mokesčiai užtikrina, kad kiekvienas teršėjas sumažintų taršą iki tokios ribos, kur ribinės taršos mažinimo išlaidos būtų mažiausios. Tokiu būdu išlaidos būtų sumažintos iki minimumo. o Ekonominis efektyvumas. Ekologiniai mokesčiai pagerina ekonomikos veiksmingumą, nes šie mokesčiai neapkrauna ekonomikos didesnėmis išlaidomis didinant ekonominį efektyvumą nei kiti mokesčiai. Tuo labiau, kad ekologiniai mokesčiai nesukelia iškraipymų įkainojant aplinkai daromą neigiamą poveikį. o Reguliacinis susitarimas. Šis susitarimas visiems suinteresuotiems asmenims garantuoja lygias sąlygas ir, nustačius ekologinių mokesčių tarifus, draudžia slaptus susitarimus bei kitas priemones dėl bandymų išvengti mokesčių mokėjimų už daromą žalingą veiklą. Trūkumai: o Neigiama vengimo veikla. Ekologiniai mokesčiai retkarčiais gali turėti visiškai priešingą poveikį nei tikimasi. Pavyzdžiui, vengiant mokėti mokesčius neteisėtu būdu naikinamos atliekos, to pasekoje, visuomenė gali patirti žymiai didesnes išlaidas. o Administracinės ir vykdymo išlaidos. Ekologinių mokesčių įvedimas ir tolimesnė jų priežiūra bei vykdymas reikalauja tam tikro administravimo, o tai sukelia išlaidas. Pavyzdžiui, taršos mokestis gali reikalauti emisijos skaičiavimo mechanizmo, o kitų teršalų atveju, kai valdžiai sunku nustatyti, kaip veikia įrengimai, apsaugantys nuo teršalų, yra naudojamos reguliacinės priemonės. Taip pat gali reikėti brangaus audito, nustatant žalingo poveikio aplinkai veiksmus. Pavyzdžiui, medžiai gali būti kertami to nepastebint, atliekos išvežamos naktį, o emisijų ataskaitos ruošiamos pačių teršėjų. o Politinis požiūris. Valdžia gali vengti taikyti didesnius tarifus netradiciniams (nepopuliariems) mokesčiams arba įvesti naujus mokesčius, baiminantis neigiamų pasekmių. o Neaiškus poveikis aplinkai. Nėra garantijos, kad ekologiniais mokesčiais bus pasiektas tam tikras poveikis aplinkai, o teršėjų reakcija į šiuos mokesčius gali būti nenuspėjama.

Ekologiniais mokesčiais yra užtikrinama taršos ribinių mažinimo išlaidų viršutinė riba, bet nėra užtikrinami taršos rezultatai. o Perskirstymo efektas. Ekologiniai mokesčiai dažnai yra regresyvūs. Tai reiškia, kad jais skatinama ekologiškoji aplinka gali būti prabangos prekė, už kurią gali mokėti tik aukštas pajamas gaunantys namų ūkiai. Žemas pajamas gaunantys namų ūkiai didelę dalį savo pajamų gali naudoti tik susimokėjimui už transportą, energiją, šildymą. o Poveikis žmonių požiūriams ir supratimui. Kartais nedideli ekologinių mokesčių tarifai skatina neigiamą žmonių požiūrį, kad, jei jau teršėjas moka aplinkos mokestį, tai jis turi teisę teršti aplinką ir gali kitaip neigiamai ją veikti. Darbo autorės nuomone, ekologiniai mokesčiai savo teigiamomis savybės eliminuoja neigiamas. Šių mokesčių dėka pramonė, įgyvendinant savo tikslus, gali būti lankstesnė. Taip pat ir įmonės yra skatinamos diegti naujas technologijas, kurios nedaro žalos aplinkai bei skatina įmones įsidiegti technologines inovacijas, kurios mažintų aplinkai daromą neigiamą poveikį. Dėl ekologinių mokesčių įmonės yra „atlaisvinamos“ nuo tam tikrų reguliavimo priemonių, pavyzdžiui, standartų, kitos mokestinės naštos. To pasekoje, įmonės tampa konkurencingos, didėja jų prestižas bei vertė. Tai yra labai svarbu norint užimti deramą vietą rinkoje. Tačiau egzistuoja ir kita nuomonė (Barde, 2004), kad valstybės, įgyvendindamos ekologinių mokesčių reformą, susiduria su galimybe prarasti tarptautinį konkurencingumą. Kadangi dauguma ekologinių mokesčių siejasi su energijos vartojimu ir transportu, yra rizika, kad pramonės konkurencingumas bus užgautas, nes tada padidėja ekologiniais mokesčiais apmokestintų produktų kainos. Tai yra priežastis, dėl ko kai kurie pramonės sektoriai (ypač energijos daug suvartojančios pramonės sektoriai) griežtai nepritaria ekologiniams mokesčiams ir turi polinkį paskatinti kitas priemones, tokias kaip savanoriškas požiūris į šiuos mokesčius. Visgi „konkurencingumas“ gali būti suprastas skirtingai. Pavyzdžiui, kaip atskirų bendrovių ir ekonomikos sektorių bei šalies ekonomikos konkurencingumas. Taip pat konkurencingumas gali turėti nacionalinį arba tarptautinį aspektą. Ekologiniais mokesčiais yra siekiama tam tikro efektyvumo, kai taršos sukėlėjai skatinami sumažinti aplinkos taršą iki tokio lygio, kai ribinių taršos išlaidų sumažinimas yra lygus mokesčiui. Tuo siekiama, kad kiekvienas teršėjas atitinkamai sumokėtų už gamtai padarytą žalą. Žinoma, ekologinių mokesčių dėka, siekiama ne tik aplinkos gerinimo bet ir pajamų neutralumo, kai dėmesys kreipiamas ir į socialinių, ir į ekonominių problemų sprendimo būdus. Ekologinių mokesčių įvedimas veikia ir kitus populiariuosius mokesčius. Tai naudinga šalies ekonomikai, nes sumažinus įmokas socialinei apsaugai galima tikėtis didesnio sukuriamų darbo vietų skaičiaus. Dėl to darbo autorė pritaria mokslininkui Kathuria, kad „dvigubų

23 dividendų“ nauda išskiriama kaip pagrindinė ekologinių mokesčių savybė, kuri leidžia sumažinti „gerųjų“ mokesčių naštą, ją perkeliant „blogiesiems“. Taigi, svarbiausia pasirinkti teisingą ekologinių mokesčių „įvedimo kelią“ fiskalinėje politikoje. Pasirinkus tam tinkamus būdus, galima pasiekti didelių rezultatų aplinkos apsaugos tikslų įgyvendinime bei valstybės pajamų užtikrinime, taip išvengiant arba sumažinant ekologinių mokesčių trūkumus ir paspartinant šių mokesčių reformos procesus.

1.3. Ekologinių mokesčių reformų esmė

Kiekvienoje valstybėje aplinkai daroma žala yra nevisiškai vienoda. Kai kuriose valstybėse labiau skatinama darnioji ekonomika ir gamtos apsauga nei kitose. Tai priklauso nuo to, kaip ekonominės ir aplinkos apsaugos politikos gali sparčiai įgyvendinti apsaugą nuo aplinkai žalą darančio poveikio. Dėl to pasaulyje yra ganėtinai nevienodas ekologinių mokesčių taikymas. Skatinant šių mokesčių įgyvendinimą ir norint padidinti aplinkos apsaugos efektyvumą, taikomos skirtingos išlaidų mažinimo alternatyvos, kurios skirtos didesnių pajamų surinkimui į nacionalinį biudžetą, kad po to valstybė turėtų lėšų aplinkos apsaugos funkcijai atlikti. Skirtumai išryškėja dėl ekonomikos sektorių, pagal kuriuos pritaikomi mokesčių pakeitimai. Tačiau visiems bendra tai, jog įvairūs reformų procesai yra sutelkti į du politinius tikslus: aplinkos pagerinimą (naudą aplinkai) ir užimtumo padidinimą (naudą ekonomikai/užimtumui). Ekologinių mokesčių taikymas yra raginamas vykdant ekologinių mokesčių reformas, kurios, pasak Albrecht (2006), yra mažiausiai biurokratiška, mažiausiai nepageidaujama ir neabejotinai galingiausia priemonė, kad ekologinės technologijos taptų patrauklesnėmis. Ekologinių mokesčių reforma – nacionalinės mokesčių sistemos reforma, kurioje yra mokesčių naštos dalies perkėlimas nuo įprastinių mokesčių prie aplinkai kenksmingos veiklos apmokestinimo (Ekins, 2012). Štreimikienė ir Bubnienė (2005) ekologinių mokesčių reformą sukonkretina ir teigia, kad ši reforma yra „aplinkosauginių mokesčių didinimas mažinant pajamų, socialinio draudimo, pridėtinės vertės arba pelno mokesčius ir išlaikant pastovias biudžeto pajamas“. Kitaip tariant, aplinkos mokesčių reformos esmė yra ne mokesčių padidinimas, o mokesčių perkėlimas, pagal kuriuos apmokestinimas perkeliamas nuo „gėrybių“, pavyzdžiui, darbo (pajamų mokesčiai, socialinio draudimo įmokos) arba kapitalo (įmonės mokesčiai) prie „blogybių“ (tarša, atliekos, gamtos išteklių eikvojimas) (Albrecht, 2006; Ekins ir kt., 2012; Conrad, Loschel, 2004; Andersen, Ekins, 2010; Bosquet, 2000) (2 pav.). Dayan ir Dupont (2008) teigimu, ekologiškesnės ekonomikos plėtrai būtina minimizuoti darbuotojų mokamus mokesčius, tačiau tai įmanoma padaryti tik įvedus naują privalomą mokestį arba padidinus ekologinius mokesčius. Didesnės kainos energijos eikvojimui bei produktams,

24 darantiems neigiamą įtaką gamtai, paskatina vartotojus ir gamintojus ieškoti inovatyvesnių technologijų, kurios galėtų minimizuoti arba išvis eliminuoti aplinkai daromą žalą.

2 pav. Ekologinių mokesčių reformos įgyvendinimo procesas (sudaryta autorės)

Darbo autorės nuomone, didėjant užimtumui dėl darbo mokesčių sumažinimo, atsiranda galimybė padidinti ekologiškesnių produktų ir paslaugų, kurių kainos rinkoje paprastai būna aukštesnės, vartojimą, to pasekoje, valstybė turėtų užtikrintą lėšų šaltinį. Darbo mokesčių sumažinimas ir aplinkos apsaugos mokesčių padidinimas apsaugotų valstybę nuo neigiamo poveikio pakitus mokestinei sistemai. Tačiau labai svarbu atsižvelgti į tai, kad ekologinius mokesčius galima taikyti, kai naujo mokesčio pajamos kompensuoja pajamų mokesčių sumažinimą. Darbo mokesčiai gali būti sumažinti tik tada, kai kitos vyriausybės pajamos didėja, biudžeto deficitas mažėja (OECD, 2001a). Kai kurie autoriai ekologinių mokesčių reformą vadina žaliąja fiskaline reforma (Ekins, 2011; Conrad, Loschel, 2005; Albrecht, 2006; Miguel, Manzano, 2011; OECD, 2001b; Koskela, Schob, 1999), kuri tapo pagrindiniu politiniu diskusijos klausimu OECD valstybėse. O per pastarąjį dešimtmetį nuo teorinių diskusijų apie darniąją ekonomiką ir priemones (ekologinius mokesčius) jai pasiekti persikėlė prie praktinių politinių darbotvarkių daugelyje Europos valstybių (Fullerton, Leicester, Smith, 2010). Šiaurės Europos valstybės buvo pirmosios, kurios nuo 1990 metų pradėjo taikyti ekologinių mokesčių reformos koncepciją. Šių šalių strategija buvo įsivesti ekologinius mokesčius pagrindinai apmokestinant energijos vartojimą ir CO2 emisijas bei peržiūrėti jau egzistuojančius aplinkos apsaugos mokesčius (Andersen, Ekins, 2010). Švedija, Danija, Nyderlandai, Didžioji Britanija, Suomija, Vokietija ir kt. jau yra įgyvendinusios ekologinių mokesčių reformas, o vienos dar tik ruošiasi arba jau įgyvendina jas,

25 kurių pasekoje, yra saugoma gamta ir valstybės vedamos prie ekologinės ekonomikos plėtros (Glomm, Kawaguchi, Sepulveda, 2008; Ekins ir kt., 2012). Ekologinių mokesčių reforma iki šiol yra didelis interesas Europoje. Jau 1996 m. pr. Europos Aplinkos Agentūra nurodė kaip įvesti šias reformas, kad iš to būtų galima gauti naudos. Tačiau ši reforma vis dar susiduria su daugybe politinių barjerų: potencialus produktų kainų ir infliacijos padidėjimas, neigiamas poveikis tarptautiniam konkurencingumui, suinteresuotosios lobistinės grupės, jautrus poveikis mažas pajamas gaunančioms grupėms (Miguel, Manzano, 2011). Visgi daugelis nagrinėtos mokslinės literatūros autorių pažymi, kad teisingas ekologinių mokesčių įvedimas kaip tik padėtų pašalinti šiuos barjerus. Dėl to Europoje ekologinių mokesčių reforma susilaukė didelio dėmesio dėl galimybės taikyti „dvigubus dividendus“ (Conrad, Loschel, 2005; Albrecht, 2006; Kathuria; Bosquet, 2000). Pagal „dvigubų dividendų“ teoriją, antrieji dividendai yra svarbūs ekologinių mokesčių reformai, tai reiškia, kad aplinka gali būti pagerinta nepatiriant papildomų ekonominių išlaidų (Miguel, Manzano, 2011). Ekologinių mokesčių reforma turi savus tikslus, kurių dėka valstybės gali pasiekti darnų vystymąsi. Taigi, autoriai Kiuila, Sleszynski (2003) išskiria šiuos reformos tikslus:  mokesčių sukeltų iškraipymų mažinimas;  egzistuojančių mokesčių struktūros pakeitimas;  ekologinių mokesčių įvedimas. Pirmasis tikslas reiškia, kad yra pašalinamos mokestinės priemonės, kurios buvo įvestos nustačius ekonomines, socialines problemas, bet jos generavo daugiau nuostolių nei naudos. Mokestinės priemonės paveikia aplinkos apsaugą neigiamai dviem būdais: teikiamos subsidijos, kurios prieštarauja „teršėjas moka“ principui; mokesčių normos ir skirtumai, kai atsiranda produktų diferencijavimas. Antrasis tikslas reiškia egzistuojančių mokesčių pertvarkymą, siekiant naudos aplinkos apsaugai. Restruktūrizuojant mokesčių tarifus, dėmesys sutelkiamas į jų aplinkosauginį poveikį, o tai sukuria galimybes pagerinti kitus mokestinius sprendimus. Kiuilos ir Sleszynskio (2003) išskirti ekologinių mokesčių reformos tikslai daugelyje pasaulio valstybių yra tarpusavyje derinami, nes tik tada pasiekiama visuomeninė gerovė. Taigi, kiekviena valstybė šios reformos tikslus interpretuoja savaip ir stengiasi juos priderinti prie politinės, aplinkosauginės, ekonominės bei socialinės padėties šalyje. Tačiau ekologinių mokesčių reformos įgyvendinimui, kuris nuo šiol yra privalomas aplinkos tvarumui, reikia didelių investicijų dalinai pertvarkyti mokesčių sistemą, norint gauti teigiamą rezultatą ir naudą. Ekins (2011) teigimu, investicijos turi būti finansuojamos iš privačiojo sektoriaus, kai viešajame sektoriuje yra deficitas. Dėl to keliama idėja, kad pelno siekiančios įmonės galėtų investuoti į aplinkos apsaugą tada, kai gautų normalų pelną, o investicijos duotų didesnę grąžą

26 nei patirtos išlaidos. Taigi, jei norima paskatinti didesnį privataus verslo indėlį į valstybės ekologišką ekonomiką, valstybėms reikia imtis ekonominių paskatų, kurios efektyviausiu požiūriu gali papildyti technologines inovacijas, tokių kaip įmonėms teikiamos atitinkamos subsidijos bei kita finansinė pagalba (Patuelli, Nijkamp, Pels, 2005). Pagal Xia ir Li (2012), įmonėms už švarios energijos suvartojimą ir ekologiškesnių technologijų pažangą gali būti skiriamos mokestinės lengvatos, pavyzdžiui, jei išmetamas į orą CO2 kiekis neviršija vyriausybės nustatytos ribos. Atsižvelgiant į tai 2010 m. Europos mažmenininkai priėmė aplinkosaugos kodeksą, kuris taikomas mažmeninės prekybos sektoriuje (Aplinka. Tvarus vartojimas..., 2010). Šiuo kodeksu mažmenininkai įsipareigojo taikyti priemones ir principus sumažinant jų veiklos poveikį aplinkai. Kodeksas apima sritis, kuriose pagrindinai susiduriama su aplinkosaugos problemomis: atliekų tvarkymas, gavyba, taupus išteklių naudojimas. Šis kodeksas tarsi viena iš ekologinių mokesčių reformos priemonių, kuria mažmenininkai gali būti skatinami tausoti aplinką ir vykdyti tvarią gamybą. Taip pat ekologinių mokesčių efektyvumo didinimas įmonėse yra svarbus dėl jų gamybos, nes nemaža dalis įmonių gamina aplinkai žalingą produkciją (degalai, plastikiniai indai ir talpa, cheminės medžiagos, baterijos ir t. t.). Valstybė iš tokių įmonių gauna didelę dalį pajamų, kurias, pagrindinai, lemia sumokamas pelno mokestis bei aplinkos apsaugos mokesčiai. Daugelio analizuotų darbų mokslininkų nuomone (Ekins, 2011; Mori, 2012; Parry, 2012; Xia, Li, 2012; Gemechu ir kiti, 2012; Shi, Zhang, 2012; Babiker, Metcalf, Reilly, 2003; Heine, Norregaard, Parry, 2012), pasaulyje susiduriama su viena svarbiausių aplinkos problemų – tai klimato atšilimas, kurį sukelia šiltnamio efektą sukeliančios dujos kurios dėl tam tikros molekulinės struktūros gali absorbuoti infraraudonuosius spindulius (šilumą): anglies dioksidas

(CO2), metanas (CH4), azoto oksidas (N2O), hidrofluoroangliavandeniliai (HFCs), perfluorangliavandeniliai (PFCs), sieros heksafluoridas (SF6). Tačiau daugiausia klimato kaitai reikšmės daro CO2 išskyrimas. CO2 emisijos yra ekonominių veiklų natūralus produktas, atsiradęs iš iškastinio kuro gamybos ir jo naudojimo (Manresa, Sancho, 2005). CO2 itin daug išskiria nemaža dalis įmonių, bei auganti žmonių populiacija. Dėl to įmonėse ekologiniais mokesčiais pagristas mažo CO2 ekvivalentų kiekio technologijų skatinimas. Didėjantis anglies, naftos išteklių vartojimas lemia didesnių dujų išmetimą į aplinką bei šių nelengvai atsinaujinančių resursų eikvojimą. Siekiant darnaus vystymosi, svarbu suderinti energetikos plėtros ir klimato kaitos švelninimo tikslus, kadangi ateityje šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo kiekius daugiausia lems demografiniai pokyčiai, ekonominė ir socialinė plėtra bei technologinės plėtros lygis ir kryptys. Klimato kaitos politikoje taikomos ekonominės priemonės – mokesčiai, prekyba apyvartiniais taršos leidimais ir kt. (Štreimikienė, Bubnienė, 2005).

Anglies dioksido apmokestinimas ypač yra aktualus tose valstybėse, kuriose šių dujų kiekis yra palyginti didelis (JAV, Indija, Japonija, Vokietija ir kt.). Dėl to valstybėse yra skirtingos išmetamų CO2 dujų įvertinimo ribos, lemiančios skirtingus įvertinimo rezultatus ir nurodančios priemones (ekologinius mokesčius), kurias atskiros šalys pasirenka pačios (Gemechu ir kt., 2012). Pagal Ekins (2011), ekologiškesnių technologijų skatinimas būtų efektyvus, jei įmonėms parama būtų suteikiama per CO2 apmokestinimo didėjančią kainą, veikiančią mokesčiais, arba nustatant konkrečius reikalavimus atskiroms technologijoms. Taip didėjanti CO2 kaina duotų visur plintantį, skatinantį signalą ekologiškom inovacijoms ir efektyvumui ekonomikoje. Tai padėtų išvengti atgalinio efekto ir pakeistų įmonių elgesį į išskiriančias mažai CO2 įmonių gyvenimo būdą. Mokesčių padidinimas įmonių naudojamoms technologijoms, kurios daro neigiamą įtaką gamtai, skatintų ekologiškas inovacijas, optimizuotų kiekvieno kurą deginančio įrenginio taršos lygį ir užtikrintų galimai didesnes surenkamas pajamas į valstybės biudžetą. Tačiau norint padaryti šį apmokestinimą efektyviu, reikia mokesčių sistemoje išlaikyti balansą ir užtikrinti, kad visuomenė nebūtų labiau apsunkinta mokestine našta. Taigi, mokesčiais reguliuojant darnią įmonės veiklą yra skatinami ne tik pajamų srautai valstybės biudžete, tačiau ir reguliuojamas neigiamas poveikis, kuris yra daromas aplinkai. Tuo labiau, kad įmonės, kurios laikosi aplinkos apsaugos politikos, tampa labiau konkurencingos ir jų vertė rinkoje padidėja. Šis procesas lemia ekologiškesnės ir draugiškesnės ekonomikai produkcijos gamybą. Taigi, įmonėms turi būti aktualu ne tik uždirbti kuo didesnį pelną, bet ir atsižvelgti, kokia kaina tai yra pasiekiama bei kokios galimos pasekmės ateityje.

Daugelis šalių bando sustabdyti klimato kaitą, mažinant CO2, skatinant aplinkai draugiškesnes technologijas, socialinę visuomenės gerovę. Aplinkos apsaugos efektas dėl ekologinių mokesčių reformos, kalbant apie CO2 mažinimą, yra gerai suprantamas. Tačiau nors ir yra nustatytas ekologinių mokesčių reformos poveikis ekonomikai, jis mažiau aiškus, ir neabejotinai, daug mažesnis negu aplinkos apsaugos poveikiui (Patuelli, Nijkamp, Pels, 2005). Darbo autorės nuomone, ekologiniai mokesčiai yra potencialiai efektyvus būdas apsaugoti aplinką ir tuo pačiu metu padidinti ekonominį efektyvumą. Tačiau ekologinių mokesčių reformos išlieka palyginti apribotos, nes įvedant ekologinius mokesčius reikia įveikti daugybę kliūčių. Nepaisant visų kliūčių ar nuomonių nesutarimo dėl konkurencingumo, kai kurios valstybės jau įgyvendino ekologinių mokesčių reformas, kurios sąlygojo daug teigiamų efektų valstybių socialiniam, aplinkos ir ekonominiam vystymuisi. Tačiau, norint suprasti įgyvendintų reformų naudą, reikia įvertinti, ko buvo imtasi įvedinėjant šias reformas, kokie rezultatai ir ką galėtų Lietuva pritaikyti sau, koreguojant savo mokestinę sistemą aplinkosauginiais, ekonominiais ir socialiniais tikslais.

2. EKOLOGINIŲ MOKESČIŲ TAIKYMO LIETUVOJE TYRIMO METODIKA

Remiantis kitų šalių patirtimi ir atsižvelgiant į ekologinių mokesčių reformų analizę, šiame skyriuje bus parengta metodika, skirta įvertinti ekologinių mokesčių įvedimo galimybes Lietuvoje. Lyginant aplinkos mokesčių rezultatus didelis dėmesys skiriamas aplinkos rezultatų analizei, t. y. energijos naudojimo intensyvumui, šiltnamio dujų emisijos lygio pokyčiams, kaip rodikliams, kurie parodo ekologinių mokesčių efektyvumą.

2.1. Ekologinių mokesčių atitikimo apmokestinimo principams įvertinimas

Ekologinių mokesčių reformos įgyvendinimas šalyje reikalauja daug pastangų ir kruopštumo, nes, prieš tobulinant šalies mokesčių sistemą, reikia įvertinti, kokį poveikį (teigiamą ar neigiamą) nauji mokesčių pakeitimai gali padaryti šalies ekonominei, socialinei, aplinkosauginei aplinkoms. Kadangi tinkamai neišanalizavus būsimo naujų mokesčių įvedimo ar esamų mokesčių patobulinimo, šalis gali susidurti su rimtomis fiskalinės politikos problemomis. Dėl to teisingam mokesčių reformos įvertinimui yra atliekama tam tikra analizė, kurios rezultatai suteikia galimybę priimti atitinkamus sprendimus mokesčių klausimais. Ekologinių mokesčių naudos ir efektyvumo įvertinimui neužtenka vien apžvelgti šalių patirtį juos įsivedant. Šie mokesčiai, įgyvendindami mokesčių funkcijas (fiskalinę, perskirstomąją, reguliavimo), privalo atitikti apmokestinimo principus, kurių laikymasis sukuria gerą mokesčių sistemą. Įvertinimui didelės reikšmės turi apmokestinimo principai, kurie išskirti klasikinėje mokesčių sistemos vertinimo metodologijoje (Bivainis, Skačkauskienė, 2007; Skačkauskienė, 2010; Šinkūnienė, 2005). Taigi, ekologiniai mokesčiai vertinami remiantis šiais klasikiniais apmokestinimo principais:  teisingumo;  ekonominio efektyvumo;  mokestinių įplaukų produktyvumo ir elastingumo;  administracinio paprastumo. Pagrindiniu apmokestinimo principu mokslininkai išskiria teisingumą. Analizuojant mokesčius teisingumo principu būtina atsižvelgti į tai, kad jie privalo atitikti du reikalavimus: 1) mokesčius turi mokėti tie asmenys, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis bei 2) apmokestinant privaloma atsižvelgti į mokesčio mokėtojo gebėjimą mokėti (Bivainis,

Skačkauskienė, 2007). Šiuo atveju svarbu tai, jog įvedami ekologiniai mokesčiai būtų teisingi, t. y. dėl jų įvedimo būtų galima sumažinti kitus mokesčius šalyje. Apskaičiuojant mokesčių sistemos teisingumą, naudojamas Džini (angl. Gini) koeficientas, kuris yra plačiausiai taikomas teisingumo įvertinimui. Šis rodiklis populiarus, nes aprėpia visų visuomenės sluoksnių pajamų pasiskirstymą. Anot autorių Bivainio ir Skačkauskienės (2007), kuo Gini koeficiento reikšmė yra mažesnė, tuo mažiau išreikšta pajamų nelygybė. Šio koeficiento reikšmė gali svyruoti nuo nulio (visiškas lygiateisiškumas) iki vieneto (visiška nelygybė). Paprastai įvairiose šalyse Gini rodiklio reikšmės gali svyruoti nuo 0,23 iki 0,37. Tačiau Čiulevičienės (2007) teigimu, kai Gini koeficiento reikšmė yra didesnė nei 30 proc., tada yra nustatoma esminė pajamų nelygybė. Jis apskaičiuojamas taikant šią formulę:

(1)

čia: asmenų skaičius; asmenų pajamos, neišskaičiavus mokesčių, kai

pajamų vidurkis. Ekologinius mokesčius moka teršėjai, priklausomai nuo jų daromos žalos gamtai ir naudojamų valstybės gamtinių išteklių kiekio. Taigi, teoriškai ekologiniai mokesčiai atitinka teisingumo principo reikalavimus, o tai atspindi vieną iš ekologinių mokesčių privalumų – „dvigubus dividendus“, kurie yra šių mokesčių įgyvendinimo valstybėse pagrindas. Ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo ir jo augimo, visiško užimtumo), skatintų pasiekti šiuos tikslus, neiškreiptų išteklių paskirstymo, nepakenktų juridinių ir fizinių asmenų darbingumui. Ekonominio efektyvumo principo laikomasi, kai visuotinio efektyvumo nuostolio dydis yra mažas. O šis nuostolis priklauso nuo mokesčių, padidinusių prekių kainas, kai tarp kainos, kurią pasirengęs sumokėti vartotojas (paklausos kainos), ir kainos, už kurią gamintojas linkęs parduoti prekę (pasiūlos kainos), susidaro skirtumas. Taip yra iškraipoma rinkos situacija ir veikiamos rinkos dalyvių elgsenos bei paskatos. Ekologinių mokesčių įvedimas nesudaro prielaidų rinkų iškraipymui, tačiau gali teigiamai veikti rinkos dalyvių elgsenas, t. y. mažiau naudoti produktų, kurie daro žalą aplinkai bei žmogaus sveikatai, taip skatinant ekologiškesnę visuomenę. Taip pat mokesčiai nesukuria papildomų išlaidų ekonomikai, siekiant geresnio ekonominio efektyvumo. Galima teigti, jog ekonominio efektyvumo principo laikymasis išryškina net tik vieną iš ekologinių mokesčių privalumų – ekonominis efektyvumas, tačiau ir dar vieną, t. y. statinis išlaidų efektyvumas, kai ribinės taršos mažinimo išlaidos yra sumažinamos iki minimumo. Mokesčių sistemos efektyvumui įvertinti bei palyginti tarp šalių yra naudojamas efektyvaus mokesčio tarifo rodiklis (Bivainis, Skačkauskienė, 2007; OECD, 2000; Schaffer,

Turley, 2001). Autoriai efektyvų mokesčių tarifą apibrėžia kaip faktinio ir standartinio mokesčių tarifų skirtumą, kitaip tariant, faktinio tarifo nuokrypį nuo standartinio:

(2)

čia: ts – standartinis mokesčio tarifas; tf – faktinis mokesčio tarifas. Taip apskaičiuotas mokesčių tarifas parodo tam tikro mokesčio lengvatų, leidžiamų atskaitymų, mokesčių vengimo ir administravimo neefektyvumą. Kuo šis gautas skirtumas mažesnis (artimesnis nuliui), tuo apmokestinimas yra efektyvesnis. Visgi, darbo autorės teigimu, faktinio tarifo nuokrypio nuo standartinio nustatymas yra sunkiai įgyvendinamas, nes praktikoje ganėtinai problematiška įvertinti, kokios dalies pajamų netenkama dėl mokestinių lengvatų bei kitų įvairių mokesčių išimčių, kurios numatytos mokesčių įstatymuose. Ekonominio efektyvumo apmokestinimo principas dėl duomenų pateikimo trūkumo negali būti įvertinamas, nes norint apskaičiuoti faktinį mokesčių tarifą reikėtų nusistatyti apmokestinamąją bazę, o tai padaryti, iš tiesų, sudėtinga ar net neįmanoma. Svarbu šalyje, prieš įvedant ekologinius mokesčius, įvertinti, kiek jie atitinka mokestinių įplaukų produktyvumo ir elastingumo principą. Remiantis mokestinių įplaukų produktyvumo principu, ekologiniai mokesčiai turi užtikrinti, kad būtų surenkama pakankamai pajamų, reikalingų valstybės išlaidoms padengti. Šiuo atveju pagrindines valstybės išlaidas sudaro išlaidos aplinkai daromos žalos mažinimui, išlaidos atliekų tvarkymui, išlaidos aplinkosaugos, ekonominėms priemonėms įgyvendinti, įvairios subsidijos, mokesčių tvarkymo ir rinkimų administracinės išlaidos, išlaidos socialinei apsaugai ir t. t. Dėl to šalyje, įvedant ekologinius mokesčius, turi būti nustatyta, ar mokesčių įplaukos užtikrintų patiriamų išlaidų kompensavimą ir ar būtų sukurta tokia mokesčių sistema, kuriai būdingas įplaukų elastingumas. Siekiama, kad neįvedus naujų mokesčių ir nepadidinus esamų tarifų, mokestinės įplaukos didėtų sparčiau nei nacionalinio biudžeto pajamos. Taigi, mokestinės įplaukos turi reaguoti į ekonominių–socialinių ir aplinkosauginių sąlygų pokyčius. Jeigu mokesčiai reikalautų papildomų išlaidų ir valstybei reikėtų įvesti papildomus mokesčius šių išlaidų padengimui, tada negalėtų ekologinių mokesčių įplaukų vadinti produktyviomis ir elastingomis. Elastinga mokesčių sistema yra ta, kurioje vyrauja pajamų ir vartojimo, o ne turto mokesčiai. Ekologinių mokesčių elastingumas – valstybės pajamų iš mokesčių pokyčio ir apmokestinamosios bazės pokyčio (nekintant mokesčių sistemai) santykis (Bivainis, Skačkauskienė, 2007). Šis apmokestinimo principas pagrindinai priklauso nuo mokesčių tarifų struktūros bei apmokestinamosios bazės turinio. Paprastai apmokestinamosios bazės turiniu yra imamas BVP, o tuo tarpu elastingumas BVP atžvilgiu nustatomas taikant šią formulę:

(3)

čia: T – valstybės pajamos iš mokesčių (nekintant mokesčių sistemai); – valstybės pajamų iš mokesčių pokytis per tam tikrą laikotarpį; – BVP; – BVP pokytis per tą patį laikotarpį. Norint, kad mokesčių sistema būtų elastinga, elastingumo reikšmė turi būti didesnė nei vienetas, t. y. valstybės biudžeto pajamos iš mokesčių turi didėti didesniu tempu nei BVP be naujų mokesčių įteisinimo bei mokesčių tarifų padidinimo. Apmokestinimo administravimo paprastumo principu siekiama aiškaus ir nesudėtingo mokesčių sistemos administravimo. Ekologiniai mokesčiai turi būti administruojami veiksmingai, t. y. mokestinės pajamos turi būti garantuojamos kuo mažesnėmis išlaidomis, mokesčių ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas. Galima teigti, jog administravimo paprastumas pasiekiamas, kai mokesčių apskaičiavimas mokesčių mokėtojui nesukelia didelių rūpesčių ir išlaidų, o institucijų, administruojančių mokesčius, patiriamos išlaidos yra institucijų išlaikymo išlaidos, kurios skiriamos iš valstybės biudžeto. Dėl to turi būti siekiama, kad administruojant ekologinius mokesčius būtų patiriamos kuo mažesnės išlaidos. Administravimo ir vykdymo išlaidos yra išskiriamos prie ekologinių mokesčių trūkumų, kurių išvengti galima, jeigu užtikrinamos rengiamos tęstinės galiojančių įstatymų ir jų taikymo praktikos apžvalgos, o jų pagrindu teikiami pasiūlymai dėl administravimo veiksmingumo didinimo. Administravimo principo sudėtingumas dažniausiai vertinamas išlaidų aspektu. Pasak Schaffer ir Turley (2001), mokesčių sistemos sudėtingumas išlaidų aspektu – mokesčių mokėtojų išlaidų, patiriamų vykdant mokestines prievoles, ir mokesčius administruojančių institucijų išlaidų suma. Toks nagrinėjimas leidžia gauti kiekybinius rezultatus, kuriais remiantis galima palyginti įvairius mokesčių sistemos variantus ir taip nustatyti jų silpnesnius aspektus. Dažniausiai administravimo sudėtingumo įvertinimui kiekybine išraiška ir jam palyginti tarp valstybių yra naudojamas išlaidų ir mokestinių pajamų santykis, kuris vadinamas mokesčių administravimo efektyvumo rodikliu (Klun, 2003; OECD, 2004). Jis apskaičiuojamas taip:

(4)

čia: – mokesčių administravimo išlaidos; – valstybės pajamos iš mokesčių. Kuo administravimo efektyvumo rodiklis artimesnis nuliui, tuo mokesčių administravimas yra efektyvesnis. Taigi, norint įgyvendinti ekologinių mokesčių reformą, visi apmokestinimo principai turi būti tarpusavyje suderinti ir vienas kitam neprieštarauti bei įrodyti, kad mokesčiai visus juos

32 atitinka. Vis dėlto suderinti didesnius mokestinių įplaukų, teisingumo principus ir aukštesnį ekonominį efektyvumą yra sudėtinga. Šio suderinamumo siekimas gali būti brangus ir sudėtingas mokesčių ėmimo požiūriu, taip pažeidžiant administracinio paprastumo principą. Visgi, įvedus ekologinius mokesčius šalyje, kai nepasiekiamas šių principų suderinamumas, galima susidurti su tam tikromis mokesčių surinkimo ir vykdymo problemomis bei patirti tam tikras papildomas išlaidas, kurios apkrautų visuomenę mokestine našta. Dėl to valstybė turi tinkamai įvertinti, kokią naudą duos ekologiniai mokesčiai ir kaip jie bus įvesti.

2.2. Ekologinių mokesčių reformų vertinimas

Analizuojant ekologinių mokesčių reformas daugiausia dėmesio skiriama nustatyti, ar šios reformos yra efektyvios ir pateisina valstybės lūkesčius. Daugelio autorių darbuose (Albrecht, 2006; Bosquet, 2000; Ciaschini, 2011; Fernandez, Perez, Ruiz, 2011; Fraser, Waschik, 2013; Fouquet, Johansson, 2003; Štreimikienė, Bubnienė, 2005; Kosonen, Nicodeme, 2009; Fullerton, Leicester, Smith, 2007; ir kt.) pagrindinis dėmesys skiriamas aplinkos pagerinimo ir valstybės biudžeto pajamų neutralumo išlaikymo rezultatams, pagal kuriuos mokslininkai gali nustatyti reformos tinkamumą ir naudingumą šalyse. Dėl to darbo autorė, remiantis minėtų mokslininkų darbais, išskiria kriterijus, pagal kuriuos darbe bus vertinama ekologinių mokesčių reforma. Taigi, vertinant dabartinę aplinkosauginę, ekonominę bei socialinę situaciją Lietuvoje ir ją lyginant su šalimis, kurios jau įvykdė reformą, išskiriami šie kriterijai:  ekologinių mokesčių įtaka valstybės biudžeto pajamoms;  ekonominis–socialinis ekologinių mokesčių efektyvumas;  ekologinių mokesčių įtaka aplinkos taršos mažėjimui. Remiantis bendrosios pusiausvyros koncepcija, svarbu ekologinių mokesčių reformą įvykdyti taip, jog valstybės biudžeto pajamos būtų subalansuotos. Tačiau didžiausias sunkumas, kuris pasirodo kartu su ekologinių mokesčių taikymu, yra kompromisas tarp aplinkos apsaugos ir ekologinių mokesčių fiskalinių (pajamų didinimo) tikslų (Polemis, 2000). Iš fiskalinės politikos pusės yra pageidaujama mokesčių bazę palikti stabilia, kai įvedami ar padidinami mokesčiai. Darniosios pajamos gali būti pasiektos apmokestinant produktus ar paslaugas, kurie vartotojų paklausoje yra neelastingi. Iš aplinkosauginės perspektyvos tikslas yra aiškus, t. y. sumažinti emisijas ar taršą sukeliančių produktų naudojimą, siekiant mokesčių bazės sumažėjimo, kas savo ruožtu sumažintų mokestines pajamas. Šie ekologinių mokesčių reformos vertinimo kriterijai yra svarbiausi, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai OECD šalyse dėl darnaus vystymosi. Taigi, svarbiausia, jog ekologinių mokesčių reformos būtų efektyvios ir neštų ne tik ekonominę naudą, bet ir duotų aplinkosauginį poveikį. Apžvelgiant mokslininkų darbus

33 pastebėta, kad nėra atlikta daug tyrimų, susijusių su ekologinių mokesčių reformų efektyvumo vertinimu, kadangi tai yra sudėtingas ir kompleksinis procesas. Atlikus ekologinių mokesčių reformų apžvalgą ES šalių kontekste, apibrėžiami pagrindiniai reformų rezultatai. Rezultatų įvertinimui yra naudojama lyginamoji bei koreliacinė– regresinė analizės. Atliekant šias analizes darbo autorė naudoja žemiau pateiktus rodiklius. ES šalių reformų analizei pirmiausia taikomas pajamų, gautų iš ekologinių mokesčių, ir BVP santykio rodiklis (Speck, Jilkova, 2005):

š č ų (5)

Vadovaujantis šiuo rodikliu galima nustatyti, kokią įtaką ekologiniai mokesčiai daro valstybės BVP. Išsamesnei ekologinių mokesčių daromai įtakai valstybės ekonomikai, prieš tai Speck ir Jilkovos (2005) siūlomą formulę darbo autorė pakoregavo:

š č ų (6) ė č ų

Šio rodiklio dėka galima nustatyti procentinę pajamų dalį, kurią ekologiniai mokesčiai užima valstybės biudžeto pajamose. Ekologiniai mokesčiai teigiamai veikia mokestines pajamas, jei šis rodiklis turi didėjimo tendenciją, tačiau jei nepastebėta didelių šio santykio pakitimų tiriamuoju laikotarpiu, galima teigti, jog ekologinių mokesčių įvedimas išlaikė fiskalinį neutralumą. Visgi, norint įvertinti ekologinių mokesčių reformos daromą įtaką valstybės biudžeto pajamoms, Miguel ir Manzano (2011) siūlo taikyti šią formulę:

(7)

čia: Gt – valdžios biudžeto pajamos; – kitos valstybės mokestinės pajamos; – pajamos, gautos iš energijos namų ūkių vartojimo; – pajamos iš gamyboje naudojamos energijos; – pajamos, gautos iš darbo apmokestinimo; – pajamos, gautos iš kapitalo; – transferai. Šios formulės dėka, galima įvertinti, kaip į įvestus ekologinius mokesčius reaguoja bendrosios valstybės pajamos, kaip pasikeičia iš kitų mokesčių surenkamų pajamų dydis, ypač iš darbo mokesčių, kurie yra ekologinių mokesčių reformų viena pagrindinių priemonių. Dėl to šių mokesčių pajamos dedamojoje yra išskiriamos atskirai.

Nustatant ekonominį–socialinį ekologinių mokesčių efektyvumą, dėmesys sutelkiamas į šalių gyventojų užimtumą, kurio didėjimas skatina visuomenės socialinę gerovę. Efektyvumui nustatyti darbo autorė naudoja Ekins ir kt. (2012) siūlomą formulę:

(8) ų ž

Šis rodiklis yra išreiškiamas procentais ir parodo socialinio draudimo mokesčių reikšmę šalyje. Norint įvertinti ekonominį–socialinį efektyvumą, kurį sąlygoja ekologiniai mokesčiai, kai kiti veiksniai nekinta, darbo produktyvumo rodiklis turi būti analizuojamas kartu su gyventojų užimtumo lygiu. Ekins ir kt. (2012) tyrė, kaip per tam tikrą laikotarpį šis rodiklis kito šalyje, įgyvendinusioje ekologinių mokesčių reformas. Siekiant didesnio užimtumo yra sumažinami darbdavių mokamos socialinio draudimo įmokos, padidinant mokesčius aplinkos apsaugai. Galima teigti, jog didėjant užimtumo lygiui ir tuo pačiu darbo produktyvumo rodikliui, bei surenkant vis daugiau pajamų iš ekologinių mokesčių, ekonominis–socialinis ekologinių mokesčių efektyvumas yra pasiekiamas. Anot darbo autorės, svarbiausias vertinimo kriterijus yra ekologinių mokesčių įtaka aplinkos taršos mažėjimui. Nustatant šią įtaką, naudojami tokie rodikliai (Bongaarts, 1992):

(9)

Energijos intensyvumas parodo, kiek reikia suvartoti energijos, kad būtų pagamintas vienas produkcijos vienetas. Esant kitiems veiksniams nekintantiems, energijos intensyvumas bus analizuojamas per tam tikrą laikotarpį. Šio rodiklio mažėjimas parodo, jog energija yra vartojama efektyviau ir šalis juda darnaus vystymosi linkme. Tai rodo, kad ekologiniai mokesčiai įgyvendina savo funkciją – paskatinti efektyvų gamtos išteklių naudojimą. Tačiau efektyvus energijos vartojimas yra susijęs ne tik su šių išteklių vartojimo pristabdymu, bet ir su emisijos mažinimu. Taigi, energijos mokesčiai turėtų paskatinti efektyviau naudoti energijos šaltinius, investuoti į aplinkai draugiškesnius įrenginius ir technologijas, transporto priemones tikslu sumažinti išskiriamos emisijos lygį. ES valstybės vykdydamos energetikos politiką atsinaujinančių energijos šaltinių srityje, vadovaujasi ES bei nacionaliniais teisiniais aktais bei Tarptautinės atsinaujinančios energijos agentūros IRENA (angl. International Renewable Energy Agency) nuostatomis bei iniciatyvomis (Atsinaujinantys..., 2014). ES „Klimato kaitos paketu“ yra nustatyti ambicingi klimato kaitos valdymo tikslai iki 2020 metų:

 20 proc. (o esant šalių sutarimui, ir 30 proc.) sumažinti „šiltnamio dujų“ išmetimus lyginant su 1990 metais;  20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą;  20 proc. suvartojamos energijos turi būti gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių (įskaitant 10 proc. iš biokuro). Valstybės, siekdamos užtikrinti, kad iki 2020 m. ES mastu 20 proc. suvartojamos energijos sudarytų energija, kuri gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių, vadovaujasi ES direktyva dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją (Lietuvai šis rodiklis yra 23 proc.). Direktyva numato teisines priemones, kurios skatintų atsinaujinančios energetikos plėtrą nacionaliniu mastu, bendradarbiavimo mechanizmus tarp ES valstybių bendriems tikslams šioje srityje pasiekti (Direktyva dėl skatinimo..., 2009). Šia direktyva reglamentuojamos energijos kilmės garantijos ir nustatomi tvarumo kriterijai biokurui, kuris naudojamas transporto sektoriuje. Taigi, vadovaujantis tarptautinėmis direktyvomis ir nuostatomis, kurios valstybes įpareigoja mažinti aplinkos taršą, įvertinama, kaip per tiriamąjį laikotarpį pasikeitė šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis aplinkoje. (10)

č ų ų ų

Naudojant šį rodiklį (Ekins ir kt., 2012), nustatomas BVP kiekis, pagamintas į atmosferą išleidžiant vieną šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos vienetą, kai kiti veiksniai nekinta. Šio rodiklio dinaminis didėjimas rodo, kad šalies gamyba bei paslaugų teikimas yra aplinkai draugiškesnis, nes gaminant vieną vienetą BVP mažiau teršiama aplinka. Minėtų rodiklių pritaikomumui ir įvertinimui yra pasirenkamos ES valstybės tokios, kaip Švedija, Danija, Vokietija, Didžioji Britanija, Nyderlandai ir Suomija. Jos yra vienos pirmųjų, kurios įgyvendino ekologinių mokesčių reformas, nes dar prieš reformas didelį dėmesį skyrė aplinkai ir ekologijai (pvz., Švedija), bei yra ekonomiškai stiprios Šiaurės Europos valstybės. Lygiagrečiai šioms valstybėms bus analizuojami ir Lietuvos rodikliai, jau įgyvendintų reformų pavyzdžiais bus parinktas tinkamiausias reformos vertinimo modelis Lietuvai. Ekologinių mokesčių reformų rezultatų lyginamajai analizei pasirinktas 2000–2011 m. laikotarpis. Tokio periodo pasirinkimą lėmė tai, kad minėtos valstybės ekologinių mokesčių reformas pradėjo įgyvendinti skirtingais metais, pradedant nuo 1990 m. (Švedija), baigiant Vokietija, kuri pradėjo įgyvendinti reformą nuo 1999 m. Kadangi ekologinių mokesčių reforma suteikia ekonominius ir aplinkos apsaugos naudingumo rezultatus tik ilguoju laikotarpiu, tikslingiau yra įvertinti jų jau pasiektus rezultatus. Taip pat šio periodo pasirinkimą nulėmė ir tai,

36 jog susiduriama su kai kurių metų duomenų trūkumu. Dėl to 2011 m. lyginamojoje analizėje yra paskutinieji, kai duomenų bazėse suteikiama informacija apie ekologinius mokesčius bei kiti duomenys, susiję su aplinkos apsauga. Atlikus ekologinių mokesčių reformos lyginamąją analizę, naudojant ekonominius– socialinius bei aplinkos apsaugos rodiklius, tarp valstybių, kurios jau įgyvendino ekologinių mokesčių reformas, ir Lietuvos, būtina nustatyti, kokią įtaką šių rodiklių kitimui darė ekologiniai mokesčiai. Dėl to darbo autorė atlieka koreliacinę regresinę analizę. Pirmiausia, tiriama priklausomybė tarp mokestinių įplaukų produktyvumo ir pastarųjų veiksnių: darbo mokesčių dalies valstybės išlaidose, pelno mokesčio dalies valstybės išlaidose, ekologinių mokesčių dalies valstybės išlaidose. Koreliacinei analizei naudojamas nedidelis metų skaičius, t. y. 2000–2011 m., nes ekologinių mokesčių reformos pradėtos įgyvendinti 1990 m., paskutinė tiriama reforma įgyvendinta tik 1999 m., todėl apmokestinimo principų analizei pasirinktas laikotarpis, kuris kiekvienai šaliai būtų vienodas. Apmokestinimo principams, šiuo atveju, mokestinių įplaukų produktyvumo analizei pasitelkiama PASW Statistics programa, naudojant Spirmeno koreliacijos koeficientą – rs. Analizės metu pasirenkamas priklausomas kintamasis – mokestinių įplaukų produktyvumas, ir jau minėti veiksniai – nepriklausomi kintamieji. Taip pat koreliacinė analizė atliekama valstybės biudžeto pajamų (priklausomas kintamasis) nuo tam tikrų mokesčių (nepriklausomi kintamieji) priklausomybei nustatyti, t. y. tiriama, ar buvo stiprus ryšys tarp ekologinių bei kitų biudžeto pajamas sudarančių mokesčių ir valstybės pajamų. Ekonominiams–socialiniams bei aplinkosaugos rodikliams išanalizuoti sudaromos tiesinės regresinės lygtys ir pasirenkamas skirtingas kiekvienai valstybei tiriamasis laikotarpis, kuris priklauso nuo reformų įgyvendinimo pradžios. Tačiau dėl informacijos trūkumo apie ekologinių mokesčių pajamas iki 1995 m., Švedijos rodikliai analizuojami nuo 1995 m., nors reforma buvo įgyvendinta 1990 m. Tie metai, kai šalys įgyvendino reformas, nebus įtraukti į tiriamą laikotarpį, nes reformos pasekmės pradėjo aiškėti tik metai po jų įgyvendinimo. Lietuvos rodikliams analizuoti pasirinkti 1995–2011 metai, nes 1994 m. įvestas akcizų mokestis, kuriuo apmokestinta energija. Tiesinės regresijos modeliu siekiama nustatyti dviejų intervalinių kintamųjų priklausomybę, ar egzistuoja tarp jų ryšys. Analizė atliekama su prielaida, kad kiti veiksniai, darantys įtaką tiriamiesiems rodikliams, nekinta. Dėl to analizės metu nepriklausomuoju kintamuoju (x) pasirenkamos ekologinių mokesčių pajamos (mln. eur) ir priklausomaisiais kintamaisiais (y1, y2, y3) pasirenkami: darbo produktyvumas, energijos intensyvumas, šiltnamio dujų emisijos produktyvumas. Taigi, regresiniam ryšiui nustatyti yra naudojama Excel funkcija – Data Analysis ir sudaroma tiesinė lygtis: y = a + bx. Būtina atkreipti dėmesį į tai, jog analizės duomenis šiek tiek gali iškraipyti prieš kelerius metus Europoje prasidėjusi finansinė–ekonominė recesija, tačiau tai itin didelės reikšmės nedarė skaičiavimų

37 rezultatams. Kadangi analizės laikotarpis nėra itin ilgas ir jo metu vyko ši recesija, tai laikotarpis nebuvo dar labiau mažinamas, išeliminuojant metus, kai vyko finansinė–ekonominė recesija. Tačiau darbe galima pastebėti, jog iki 2008 m. analizės duomenys turi kryptingą kitimo tendenciją, o 2008–2011 m. kai kuriose šalyse kitimo tendencija šiek tiek išsikraipo. Ekologinių mokesčių reformos Švedijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje pagrindinai buvo įvedamos, siekiant apmokestinti energijos vartojimą ir CO2 emisijas, pakoreguojant jau egzistuojančius aplinkos mokesčius (Speck, Jilkova, 2010). Taip pat buvo siekiama sumažinti pajamų mokesčius, socialinio draudimo įmokas. Verslo sektoriui buvo sudarytos sąlygos suteikti paramą investicijoms, nukreiptoms į energijos vartojimo efektyvumą. Šiems mokesčių sistemos pokyčiams reikia atitinkamų pajamų, kurios efektyviausiu būdu būtų panaudotos gerinant aplinkos apsaugą, ekonominius–socialinius šalies rodiklius. Ekologinių mokesčių reformų įvertinimui darbo autorė sudarė lentelę pagal autorių Ekins ir Speck (2000) bei OECD (2007) pateiktą apibendrintą informaciją apie reformų įgyvendinimą ES narėse (3 lentelė).

3 lentelė. Ekologinių mokesčių reformų esmė Europos valstybėse (sudaryta autorės pagal Ekins, Speck, 2000; OECD, 2007) Mokesčių pokyčiai Pajamų, gautų iš ekologinių mokesčių per Reformos Valstybė pirmuosius metus nuo pradžia Sumažinti Įvesti ar padidinti reformos pradžios, dalis BVP (proc.) Gyventojų pajamų Aplinkos ir energijos Švedija 1990 mokestis mokesčiai, įtraukiant 1,9 CO2 ir SO2 mokesčius Gyventojų pajamų CO2, SO2 mokesčiai ir mokestis, socialinės kiti mokesčiai (vanduo, Danija 1994 apsaugos įmokos, nuotekos, plastikiniai ir 3,0 (pagal OECD) pajamų iš kapitalo popieriniai maišai, apmokestinimas gamtinės dujos) Gyventojų ir įmonių Energijos mokesčiai ir pajamų mokesčiai, CO2 mokestis Nyderlandai 1996 socialinės apsaugos 0,8 įmokos mokamos darbdavių Socialinės apsaugos Sąvartynų Didžioji įmokos mokamos apmokestinimas , 1996 0,2 Britanija darbdavių energijos (pramonės) mokesčiai Gyventojų pajamų CO2 mokestis ir mokestis, socialinės sąvartynų Suomija 1997 0,5 apsaugos įmokos apmokestinimas mokamos darbdavių Socialinės apsaugos Energijos mokesčiai įmokos mokamos (mineralinė alyva, Vokietija 1999 0,8 darbuotojų ir darbdavių gamtinės dujos, elektros energija)

Kitos Europos šalys taip pat taiko aplinkos apsaugos mokesčius, tačiau tokių mokesčių įvedimas nebuvo susietas su kitų mokesčių sumažinimu. Taigi, negalima manyti, jog šie mokesčiai buvo įvesti dėl ekologinių mokesčių reformos.

Danija buvo viena pirmųjų valstybių Europoje, kuri įsivedė CO2 mokestį. CO2 mokestis buvo įvestas kaip papildomas energijos mokestis naftos produktams, angliai bei elektros energijos vartojimui. 1992 m. šis mokestis buvo įvestas energijos produktams, suvartotiems namų ūkių, ir 1993 m. jis buvo praplėstas pramonei. CO2 mokestis buvo įvestas sumažinant jau egzistuojančių energijos mokesčių normas. Iki to laiko Danija netaikė energijos apmokestinimo pramonei. Taigi, 1993–1995 m. pramonei buvo suteikta lengvata sumažinti 50 proc. CO2 mokesčio tarifą, dėl to CO2 mokesčio norma sumažėjo nuo 13 eurų/t iki 6,6 eurų/t. CO2 mokesčio tarifai 1992–2005 m. kito nepastoviai. 2005 m. šis mokestis buvo sumažintas nuo 13,4 eurų/tCO2 iki 12,1 eurų/tCO2. Mokestis buvo paremtas tikrosiomis energijos išlaidomis, patirtomis perkant ir parduodant energiją. Pavyzdžiui, jeigu CO2 mokesčio našta siekė 1 ar 2 proc. (2 ir 3 proc.) skirtumo tarp pardavimo ir pirkimo, tai įmonė galėjo padaryti 50 proc. (75 proc.) sumos, viršijančios 1 proc. (2 proc.) ribą, dalies išskaitytų mokesčių susigrąžinimą. Jei

CO2 mokesčio našta viršijo 3 proc. skirtumo, įmonė galėjo padaryti 90 proc. sumos, viršijančios 3 proc. ribą, dalies išskaitytų mokesčių grąžinimą. Tačiau tokia parama įmonėms buvo skiriama tik pirmuosius trejus metus, sumokant 1,320 tūkst. eurų CO2 mokesčių. Taip pat Danija įvedė

SO2 mokestį SO2 emisijoms, kuris sudarė 10 DKK/kgSO2. Įvedus CO2 ir SO2 mokesčius ir sumažinus gyventojų pajamų mokestį bei darbdavių mokamas socialinio draudimo įmokas 0,53 proc. punktais (2000 m.), ekologinių mokesčių reformos pajamos nepadarė itin didelės reikšmės šalies BVP.

Suomija yra pirmoji šalis, kurioje įvestas CO2 mokestis (1990 m.) sudarė 1,2 eurų/tCO2.

CO2 mokestis buvo papildomas mokestis energijos produktams, kaip ir kitose ES narėse, aptariamose šiame darbe, kurio tarifas keitėsi keletą kartų nuo ekologinių mokesčių reformos pradžios. 2003 m. jis siekė 18 eurų/tCO2, o 2008 m. 20 eurų/tCO2. Įvedus ir padidinus aplinkos mokesčius, buvo mažinami darbo mokesčiai (gyventojų pajamų ir socialinio draudimo įmokos), siekiant sumažinti nedarbą šalyje. Vokietijoje ekologinių mokesčių reformos pagrindinis tikslas buvo iki 2005 m. sumažinti

CO2 emisijas 25 proc. lyginant su 1990 m. ir padidinti užimtumą, siekiant fiskalinio pajamų neutralumo šalyje. Dėl to buvo įvestas naujas mokestis elektros energijai ir padidintas mineralinės alyvos apmokestinimas. Padidinta energijos mokesčių našta buvo kompensuota darbdavių ir darbuotojų mokamų socialinių įmokų sumažinimu bei labai maža dalis pajamų iš aplinkos apsaugos mokesčių buvo skirta atsinaujinančios energijos paskatinimui. Darbdavių ir

39 darbuotojų socialinės apsaugos įmokos buvo sumažintos nuo 20,3 proc. p. 1998 m. iki 19,5 proc. 2003 m., iš viso tai sudarė 1,8 proc. p. Nyderlandai taip pat siekė, kad būtų išlaikytas pajamų neutralumas įvedus ekologinius mokesčius. Valstybė daug dėmesio skyrė energijos apmokestinimui ir CO2 mokesčiui, kuriais buvo apmokestinti energijos produktai. 2010 m. mineralinės alyvos produktų mokestis siekė 10 proc. nustatyto standartinio mokesčio. Pajamos, gautos iš energijos mokesčio reguliavimo, buvo perskirstomos atgal ekonomikai (namų ūkiams, pramonei), taikant skirtingas perskirstymo priemones. Namų ūkiams buvo taikomos šios priemonės: 0,6 proc. p. sumažintas gyventojų pajamų mokesčio tarifas, kuriuo apmokestinamos pajamos, esančios po neapmokestinamųjų pajamų grupės; neapmokestinamų pajamų padidinimas iki 36,3 eurų; neapmokestinamų pajamų padidinimas vyresnio amžiaus žmonėms iki 45,5 eurų. Pramonėje buvo šios perskirstymo priemonės: 0,19 proc. p. darbdavio mokamos darbo užmokesčio sudėtinės dalies sumažinimas; neapmokestinamųjų pajamų padidinimas mažiems nepriklausomiems verslams (mokesčių kreditas savarankiškai dirbantiems asmenims padidintas iki 590 eurų); 3 proc. p. pelno mokesčio sumažinimas, kai pirmą kartą pelnas siekia 45,378 tūkst. eurus. Ekologinių mokesčių reformos metu Švedijoje atskirai nuo tradicinių energijos/akcizo mokesčių energijos produktams (pagrindinai mineralinei alyvai) buvo įvesti CO2 mokesčiai

(1991 m.), SO2 mokesčiai (1991 m.) ir NOX mokestis (1992 m.). Kaip atsvara šiems aplinkos apsaugos mokesčiams, gyventojų pajamų mokesčiai buvo sumažinti 30 proc. ir 50 proc. aukštas pajamas gaunantiems mokesčių mokėtojams. Dalinai padengti pajamų nuostolį, patirtą sumažinus gyventojų pajamų mokestį, pridėtinės vertės mokesčiu buvo apmokestinta įsigyjama energija. Šis mokesčių reformos procesas nebuvo skirtas išlaikyti pajamų neutralumą, tačiau kai kurie trūkumai buvo padengiami iš nacionalinio šalies biudžeto. Taip pat Švedija sumažino mokesčius asmenims, gaunantiems žemą arba vidutinį darbo užmokestį, taip siekiant paskatinti ekologiškai darnios visuomenės vystymąsi. Šie procesai buvo tam, kad per dešimtmetį nuo 2001 m. būtų galima iš aplinkos mokesčių surinkti daugiau pajamų (iki 3,2 mlrd. eurų).

Tik įvestas CO2 mokestis sudarė 250 SEK/t, kuris nuo 1993 iki 2004 m. netolygiai kito ir atitinkamai sumažėjo nuo 25 iki 21 proc., nors 1998–2000 m. jis siekė ir 50 proc. Šį sumažėjimą lėmė tai, jog Švedijos fiskalinės reformos programa buvo siekiama 2001–2010 m. garantuoti ir apsaugoti Švedijos pramonės konkurencingumą. Įvedus CO2 mokestį, bendras energijos mokestis iškastiniam kurui buvo sumažintas 25–50 proc., o tai suteikė 3 mlrd. SEK. SO2 mokestis sudarė 30 SEK/t, kuriuo buvo apmokestinta durpės, anglys, nafta, koksas ir kiti dujų produktai. Taip pat 1994 m. šalis padidino trąšų mokestį iki 27 proc. pardavimo kainos. Tuo buvo siekiama prisidėti prie aplinkos biurokratinio aparato finansavimo, o surinktas trąšų mokesčio pajamas paskirstyti ne vien tik žemės ūkio sektoriui.

Didžiojoje Britanijoje 1993–1999 m. akcizo mokestis degalams per metus padidėdavo

5–6 proc. p., norint sumažinti CO2 emisijas. 2001 m. buvo įvestas „klimato kaitos mokestis“, skirtas energijai, naudojamai pramonėje ir viešajame sektoriuose. Įmonės, kurios pasirinko CO2 emisijos prekybos programą dėl efektyvesnio energijos vartojimo pasiekti savo tikslams, galėdavo susigrąžinti 80 proc. sumokėto „klimato kaitos mokesčio“. Taip pat 1996 m. buvo įvestas mokestis sąvartynams. Išlaikant šalies pajamų neutralumą buvo sumažintos darbdavių mokamas socialinio draudimo įmokos 0,3 proc. p. Apibendrinant ekologinių mokesčių reformas, galima teigti, jog pajamos iš ekologinių mokesčių per pirmuosius reformos metus nebuvo didelės, bet reformos tikslas pertvarkyti mokesčių sistemą tam, kad būtų pakoreguotos šalies aplinkosauginės, socialinės ir ekonominės veiklos nedarant žalos kitų rinkų dalyviams, buvo pasiektas. Daugelis šalių įgyvendino ekologinių mokesčių reformą panašiu keliu, t. y. įvedė CO2 mokestį ir sumažino gyventojų pajamų mokestį, bei socialinės apsaugos mokesčius. Taip pat, norint pateisinti tradicinių mokesčių sumažinimą, kai kurios šalys įvedė naujus mokesčius, užtikrinančius aplinkos gerinimą ir apsaugą nuo jai daromos žalos. Pagrindinai naujais mokesčiais buvo apmokestinta energija, sąvartynai, įvairios pakuotės, SO2 emisijos. Tačiau, įgyvendinant šią reformą, ne visos šalys (pvz., Danija) akcentavo fiskalinio neutralumo siekimą. Jų pagrindinis tikslas buvo sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį bei aplinkai daromą žalą, siekiant įgyvendinti tarptautinius susitarimus. Lietuvos ekologinės situacijos raida skiriasi lyginant su aptartomis šalimis. Lietuva tik 1991 m. atgavo nepriklausomybę ir tapo ne vien tik politiškai, bet ir ekonomiškai nepriklausoma šalimi, kai tuo tarpu kitos ES šalys jau pradėjo įgyvendinti ekologinių mokesčių reformas. Lietuva dar nėra priėmusi sprendimo įgyvendinti ekologinių mokesčių reformą, tačiau ji siekia tarptautinių susitarimų dėl klimato kaitos mažinimo, aplinkos apsaugos nuo kitų taršos šaltinių. Dėl to Lietuva 1999 m. įvedė mokestį už aplinkos teršimą, siekdama ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos taršą, vykdyti atliekų tvarkymą ir prevenciją, neviršyti normatyvų, nustatytų teršalų išmetimui į aplinką. Taip pat Lietuva, kaip ir kitos ES narės, turi taikyti akcizą tam tikroms importuojamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms. Žinoma, šio mokesčio įgyvendinimą reglamentuoja ne tik Europos Tarybos priimta Direktyva 2008/118/EEB, tačiau ir Lietuvoje yra tam tikri įstatymai, teisės aktai, kuriais remiantis taikomas akcizas. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas Nr. I-429 buvo priimtas 1994 m., tačiau laikui bėgant buvo redaguojamas. Šiuo metu galioja LR akcizų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI- 722, priimtas 2010 m. Tačiau šių įvestų mokesčių pagrindinė funkcija yra pajamų didinimas. Norint kad Lietuva tikslingai kauptų lėšas aplinkosaugos ir ekonominėms priemonėms

įgyvendinti, trūksta tikslinės aplinkos ekonominės politikos, kuri būtų labiau orientuota į skatinamojo poveikio bei išlaidų padengimo funkciją. Lietuvoje yra ir daugiau mokesčių, susijusių su aplinkos apsauga, tačiau, atsižvelgiant į ekologinių mokesčių pagrindinį tikslą – skatinti ekologinę aplinką, mažinant klimato kaitą bei aplinkos taršą, taikomi tik pastarieji. 4 lentelėje yra pateiktas mokestis už aplinkos teršimą, kuris suskaidytas į keletą apmokestinamųjų grupių, ir nurodyti šiuo metu galiojantys tarifai

4 lentelė. Mokesčiai už aplinkos teršimą Lietuvoje (sudaryta autorės) MOKESČIAI TARIFAI Iš stacionarių taršos šaltinių 1,217 Iš mobilių taršos šaltinių 1,122 Pakuotės atliekomis 1,438 Apmokestinamųjų gaminių atliekomis 1,438

Taip pat darbo autorė 5 lentelėje pateikia akcizo mokesčių susiskaidymą į grupes ir šiai dienai galiojančius tarifus.

5 lentelė. Akcizo mokesčiai Lietuvoje (sudaryta autorės) AKCIZAI LITAI Bešviniam benzinui 1500 Benzinui turinčiam švino 2000 Žibalui 1140 Energetiniams produktams Gazoliams (dyzeliniams degalams) 1140 (už 1000 litrų produkto) Šildymui skirtiems gazoliams 73 Skystajam kurui (mazutams) 52 (už toną) Naftos dujoms ir dujiniams angliavandeniliams 1050 (už toną) Gamtinėms dujoms, naudojamoms kaip variklių degalai 758 (už 1 tūkst.m3) Elektros energijai (už elektros Naudojamai verslo reikmėms 1,8 lito energijos megavatvalandę) Kitai elektros energijai 3,5 lito Akmens angliai, naudojamai verslo reikmėms 13 Akmens angliai, koksui ir Kitai akmens angliai 26 lignitui Koksui ir lignitui, naudojamiems verslo reikmėms 16 Kitam koksui ir lignitui 31

4 ir 5 lentelėse pateikti Lietuvos aplinkos apsaugos mokesčiai yra susiję su aplinkos taršos ir klimato kaitos mažinimu. Remiantis analizuotų šalių ekologinių mokesčių reformų patirtimis, trečioje darbo dalyje bus modeliuojama, kuriuos Lietuvos aplinkos apsaugos mokesčius reiktų pakoreguoti, norint patobulinti tradicinę šalies mokestinę sistemą.

Ekologinių mokesčių Lietuvoje atitikimas apmokestinimo principams

Rekomendacijų kaip padaryti efektyvesnį Atitinka Neatitinka ekologinių mokesčių taikymą Lietuvoje

Neatitikimų formulavimas identifikavimas

Ekologinių mokesčių Lietuvoje vertinimas pagal kriterijus

Aplinkosauginis Ekonominis Socialinis

Vertinimo rezultatų palyginimas su ES šalimis, įgyvendinusiomis ekologinių mokesčių reformą

3 pav. Ekologinių mokesčių taikymo galimybių Lietuvoje vertinimo metodika (sudaryta autorės)

Taigi, prieš parenkant geriausią ekologinių mokesčių įvedimo modelį Lietuvai, reikia nustatyti, ar ekologiniai mokesčiai Lietuvoje atitinka apmokestinimo principus, taip pat įvertinti ekologinius mokesčius Lietuvoje pagal vertinimo kriterijus bei palyginti vertinimo rezultatus su ES šalimis, įgyvendinusiomis ekologinių mokesčių reformas (3 pav.). Pagal gautą atliktos analizės informaciją bus suformuluotos rekomendacijos, kaip padaryti efektyvesnį ekologinių mokesčių taikymą Lietuvoje.

3. EKOLOGINIŲ MOKESČIŲ REFORMŲ REZULTATŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ IR REKOMENDACIJOS LIETUVAI 3.1. Ekologinių mokesčių atitikimo apmokestinimo principams įvertinimas Europos Sąjungos šalyse

Ekologinių mokesčių reformų, įgyvendintų Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, analizei atlikti, pirmiausiai, įvertinama, kiek ekologiniai mokesčiai atitinka apmokestinimo principus. Nors Lietuva dar nėra įgyvendinusi ekologinių mokesčių reformos, darbe bus atliekama Lietuvos aplinkos mokesčių atitikimo apmokestinimo principams analizė. Taip bus galima nustatyti, ar ekologiniai mokesčiai neiškraipo mokesčių sistemos. Apmokestinimo teisingumas analizuojamas pagal teisingą pajamų apmokestinimą, kuriam įvertinti naudojamas Gini rodiklis. Šio rodiklio pagalba yra nustatoma pajamų pasiskirstymo nelygybė išskaičiavus mokesčius. 6 lentelėje pateiktos Gini rodiklio reikšmės.

6 lentelė. Gini rodiklis proc. 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Metai Danija Vokietija Nyderlandai Suomija Švedija Didžioji Britanija Lietuva 2000 22,0 25,0 29,0 24,0 24,3 32,0 31,0 2001 22,0 25,0 27,0 27,0 24,0 35,0 31,0 2002 23,5 25,5 27,0 26,0 23,0 35,0 32,0 2003 24,8 26,3 27,0 26,0 23,2 34,0 34,5 2004 23,9 26,0 27,0 25,5 23,0 33,0 34,8 2005 23,9 26,1 26,9 26,0 23,4 34,6 36,3 2006 23,7 26,8 26,4 25,9 24,0 32,5 35,0 2007 25,2 30,4 27,6 26,2 23,4 32,6 33,8 2008 25,1 30,2 27,6 26,3 24,0 33,9 34,0 2009 26,9 29,1 27,2 25,9 24,8 32,4 35,9 2010 26,9 29,3 25,5 25,4 24,1 32,9 37,0 2011 27,8 29,0 25,8 25,8 24,4 33,0 33,0 Santykinis pokytis proc. p. 26,36 16,0 -11,03 7,5 0,41 3,13 6,45 (2011m. su 2000m.)

Kaip matyti 6 lentelėje, Gini rodiklio reikšmės kito gana netolygiai. Švedijoje pajamų pasiskirstymo netolygumo, išskaičiavus mokesčius, kitimas buvo mažiausias ir išliko beveik pastovus, t. y. 2011 lyginant su 2000 m. padidėjo tik 0,41 proc. p. Danijoje Gini rodiklis turėjo didėjimo tendenciją ir 2011 lyginant su 2000 m. padidėjo 26,36 proc. p. Šio koeficiento padidėjimas Danijoje yra didžiausias tarp analizuojamų šalių. Nyderlanduose pajamų pasiskirstymo neteisingumas turėjo priešingą kitimo tendenciją nei kitose šalyse. 2011 palyginus su 2000 m. pajamų nelygybė sumažėjo 11,03 proc. p., t. y. nuo 29 iki 25,8 proc. Dėl to galima teigti, kad Nyderlanduose pajamų pasiskirstymo tarp gyventojų nelygybė, išskaičiavus

44 mokesčius, yra palaipsniui mažinama ir siekiama mokesčių sistemos teisingumo, kai tuo tarpu Danijoje Gini rodiklis sparčiausiai artėjo prie 30 proc. ribos. Vadinasi, jog Nyderlanduose ekologinių mokesčių įvedimas buvo geriausiai derinamas su tradicinių mokesčių perskirstymu. Lietuvoje Gini rodiklis 2000–2005 m. turėjo tendenciją didėti. Nuo 2006 m. šis rodiklis šiek tiek sumažėjo ir iki 2011 m. kito netolygiai. 2011 lyginant su 2000 m. pajamų pasiskirstymo neteisingumas padidėjo 6,45 proc. p. Tačiau Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje Gini rodikliai yra didžiausi lyginant su kitais analizuojamose šalyse nustatytais rodikliais. Jie viršija 30 proc. Dėl to, galima daryti išvadą, jog pagal pajamų pasiskirstymo netolygumą, išskaičiavus mokesčius, Lietuvos ir Didžiosios Britanijos mokesčių sistemos yra neteisingos. Tačiau atsižvelgus į visų analizuojamų šalių kontekstą, visų jų Gini rodikliai yra netoli 30 proc., tai reiškia, kad mokesčių sistemos yra arti neteisingumo ribos. Įvertinus šalių, įgyvendinusių reformas, Gini rodiklius galima daryti išvadą, jog įvesti ekologiniai mokesčiai nebuvo visiškai suderinti su tradiciniais mokesčiais ir neužtikrino valstybės biudžeto pajamų neutralumo, kuris buvo siektinas beveik visose valstybėse. Vertinant mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą nustatoma mokestinių įplaukų reikšmė šalių biudžetuose. Vadovaujantis mokestinių įplaukų produktyvumo principu, turi būti užtikrintos tokios pajamos iš mokesčių, kurios padengtų šalies išlaidas bei užtikrintų jos funkcijų įvykdymą.

7 lentelė. Mokestinių įplaukų produktyvumo koeficientas 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Didžioji Metai Danija Vokietija Nyderlandai Suomija Švedija Lietuva Britanija 2000 0,89 0,52 0,54 0,72 0,70 0,81 0,53 Visi mokesčiai/ 2007 0,94 0,53 0,54 0,65 0,74 0,67 0,58 Valstybės išlaidos 2011 0,81 0,51 0,47 0,56 0,72 0,60 0,41 Santykinis pokytis proc. -8,99 -1,92 -12,96 -22,22 2,86 -25,95 -22,64 (2011m. lyginant su 2000m.) Ekologiniai 2000 0,088 0,053 0,085 0,065 0,051 0,081 0,062 mokesčiai/ 2007 0,091 0,051 0,081 0,058 0,052 0,056 0,050 Valstybės išlaidos 2011 0,070 0,050 0,075 0,057 0,049 0,055 0,044 Santykinis pokytis proc. -20,60 -6,81 -12,41 -12,54 -3,16 -32,94 -28,63 (2011m. lyginant su 2000m.)

Iš 7 lentelės matyti, kad 2000–2011 m. laikotarpiu mokestinių įplaukų produktyvumas, iki 2007 m. turėjo tendenciją didėti Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir Lietuvoje, nuo 2008 m. šis rodiklis mažėjo. Tam galėjo daryti įtaką nuo 2008 m. pradėjusi blogėti Europos finansinė– ekonominė situacija. Bankrutuojančios įmonės, padidėjęs atleidžiamų darbuotojų skaičius, sumažėjusios investicijos ir kiti neigiami veiksniai sumažino valstybės mokestines pajamas bei padidino valstybės išlaidas, stengiantis suvaldyti prastėjančią ekonominę situaciją. Visgi

45 didžiausias mokestinių pajamų produktyvumas, atsižvelgiant į visų mokesčių ir ekologinių mokesčių dalį, kuri dengia valstybės išlaidas, išlaikytas Danijoje, t. y. atitinkamai jis sudarė apie 87 proc. (1 priedas) ir 8,4 proc. (2 priedas) visų valstybės išlaidų. Kai tuo tarpu visų nacionalinio biudžeto pajamų sudarė 85 proc. (3 priedas). Mažiausia visų mokestinių įplaukų ir ekologinių mokesčių dalis nustatyta Vokietijoje, kuri vidutiniškai sudarė 48 proc. ir 5,16 proc. visų išlaidų, taip pat ir mažiausia dalis valstybės pajamų (51 proc.). Tačiau Lietuvos, kaip ir Nyderlandų, Suomijos bei Vokietijos, mokesčių sistema nėra produktyvi ir reikėtų ją tobulinti, nes Lietuva nesugeba mokestinėmis pajamomis padengti valstybės išlaidų (vidutiniškai tai sudaro 52 proc.). Taigi, nepaisant dėl ekonominės recesijos sumažėjusių produktyvumo rodiklių valstybėse, Švedija yra vienintelė iš analizuojamų šalių, kurios produktyvumas buvo didžiausias, o 2011 lyginant su 2000 m. produktyvumas padidėjo beveik 3 proc. Apibendrinant 7 lentelės duomenis, galima teigti, kad Danijoje mokesčių sistema yra produktyviausia, nors 2000–2011 m. turėjo nedidelę tendenciją mažėti. Ekologinių mokesčių įvedimas skirtingai veikė mokestinių įplaukų produktyvumą, nes buvo tobulinama mokesčių sistema, sumažinant kai kuriuos mokesčius. Darant prielaidą, jog kiti veiksniai, išskyrus darbo mokesčius, pelno mokesčius ir ekologinius mokesčius, nekinta, nustatoma, kurie mokesčiai darė didžiausią įtaką mokestinių įplaukų produktyvumui. Naudojant Spirmeno koreliacijos koeficientą, kai reikšmingumo lygmuo yra 0,05, nustatyta jog Danijoje, Suomijoje ir Didžiojoje Britanijoje mokestinių įplaukų produktyvumas turi stiprią priklausomybę nuo visų minėtų mokesčių, nes jų p<0,05, o determinacijos koeficientai (R2) svyruoja nuo 0,519 iki 0,965 (4 priedas). Taip pat ekologinių mokesčių dalies nuo valstybės išlaidų ir produktyvumo priklausomybė buvo stipri Nyderlanduose. Didžiausią įtaką šalių produktyvumo rodikliams darė pelno mokestis, nes visose šalyse pelno mokesčio dalis nuo valstybės išlaidų turėjo p<0,05 ir aukštą determinacijos koeficientą. Danijoje mokestinių įplaukų produktyvumo kitimą galima paaiškinti 96,5 proc. pelno mokesčio dalies nuo valstybės išlaidų kitimu. O Lietuvoje matyti, kad aplinkos mokesčiai nedarė jokios įtakos mokestinių įplaukų produktyvumo kitimui (p>0,05), nes didžiausią įtaką darė darbo mokesčių dalis nuo valstybės išlaidų (R2 = 0,809; p<0,05) ir pelno mokesčio dalis nuo valstybės išlaidų (R2 = 0,640; p = 0,013). Visgi neužtenka įvertinti vien mokestinių įplaukų produktyvumo, kadangi su juo yra glaudžiai susijęs ir mokesčių sistemos elastingumas, kuris parodo, kaip šalies mokestinės įplaukos reaguoja į ekonomines sąlygas. Apskaičiuotas pagal 3 formulę ekologinių mokesčių elastingumas pateiktas 8 lentelėje.

8 lentelė. Ekologinių mokesčių elastingumo koeficientas 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Metai Danija Vokietija Nyderlandai Suomija Švedija Didžioji Britanija Lietuva 2000 -0,50 2,81 0,86 -0,15 0,68 0,74 0,06 2001 0,94 3,05 0,50 -0,05 0,80 -2,22 1,44 2002 1,83 0,96 0,07 1,90 1,41 0,57 1,81 2003 -0,54 8,22 1,71 4,30 1,09 1,63 0,89 2004 1,69 -1,09 2,18 1,27 0,51 0,78 0,67 2005 1,07 -1,23 1,53 -0,40 1,50 -0,20 -0,17 2006 0,70 0,27 1,50 0,53 0,38 0,38 -0,85 2007 0,30 -0,60 -0,06 -0,15 0,41 1,44 0,91 2008 -2,08 0,33 1,54 0,37 -0,59 1,03 0,43 2009 2,35 -0,30 0,68 1,24 0,63 0,51 -0,08 2010 1,20 -0,22 1,31 2,37 0,81 1,20 -1,57 2011 1,46 1,44 -0,25 2,96 0,18 0,51 0,28 Vidurkis 0,70 1,14 0,96 1,18 0,65 0,53 0,32

Kai kuriais metais visose valstybėse ekologinių mokesčių elastingumo koeficientas turėjo neigiamą reikšmę, reiškiasi, kad pajamos iš ekologinių mokesčių kito priešinga kryptimi nei BVP, t. y. šie veiksniai neturėjo tarpusavio tiesinės priklausomybės. Nepaisant to, vidutinis 2000–2011 m. elastingumo koeficientas didžiausias buvo Suomijoje bei Vokietijoje, kurie atitinkamai sudarė 1,18 ir 1,14. Įvertinant bendrą šių valstybių situaciją galima teigti, jog mokesčių sistema analizuojamu laikotarpiu buvo elastinga. Nors 2001 ir 2002 m. buvo nustatytas ekologinių mokesčių elastingumas Lietuvoje, atsižvelgiant į bendrą mokesčių sistemos situaciją 2000–2011 m., matyti, kad šalyje elastingumo koeficientas yra nedidelis (vidutiniškai 0,32). Tai reiškia, jog Lietuvos BVP kito spartesniu tempu, nei ekologinių mokesčių pajamos. Dėl to galima daryti išvadą, jog Lietuvoje ekologiniai mokesčiai nedaro didelės įtakos BVP kūrimui. Apmokestinimo administravimo paprastumo principas yra vertinamas valstybės mokesčių surinkimo kainos aspektu. Taikomas ekologinių mokesčių administravimo išlaidų ir pajamų, surinktų iš šių mokesčių, santykis. Visgi šio santykio apskaičiuoti nėra įmanoma, nes duomenys apie mokesčių administravimo išlaidas yra neprieinami. Tačiau OECD atliko tam tikrus tyrimus, siekiant įvertinti visų mokesčių administravimo sudėtingumą. Taip pat šis tyrimas buvo atliktas ir Lietuvoje, nors ji nepriklauso šiai organizacijai (9 lentelė). Analizuojamu laikotarpiu visose šalyse, išskyrus Suomiją ir Vokietiją, mokesčių administravimo kaina turėjo tendenciją mažėti. Vokietijoje 2011 lyginant su 2000 m. mokesčių surinkimas valstybei pabrango 27,27 proc., tačiau 2005–2011 m. kaina mažėjo. Sparčiausiai mokesčių surinkimo kaina mažėjo Nyderlanduose, 2011 palyginti su 2000 m. ji sumažėjo beveik 43 proc. Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, Nyderlanduose bei Didžiojoje Britanijoje, mokesčių administravimas yra gana brangus. Tačiau Lietuvoje administravimo procesas nėra toks sudėtingas kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje. Visgi mokesčių administravimas yra tobulintinas. Pagal

Vlassenko (2001) administravimo paprastumo rodiklis siektinas, kad būtų 1–3 proc., tada galima teigti, jog valstybės mokesčių sistema vertinama teigiamai. Atsižvelgiant į tai, tik Švedija tenkina šį rodiklį, t. y. šioje valstybėje mokesčių surinkimas kainuoja mažiausiai.

9 lentelė. Administravimo paprastumo koeficientas 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Tax Administration..., 2013) Metai Danija Suomija Vokietija Nyderlandai Švedija Didžioji Britanija Lietuva 2000 0,79 0,73 1,10 1,70 0,52 1,02 - 2001 0,81 0,77 1,17 1,74 0,55 1,06 - 2002 0,73 0,82 0,98 1,76 0,56 1,11 - 2003 0,87 0,82 1,45 1,39 0,57 1,04 1,26 2004 0,83 0,80 1,38 1,30 0,59 0,97 1,45 2005 0,74 0,79 1,66 1,35 0,38 1,10 1,42 2006 0,63 0,78 1,55 1,15 0,39 1,12 1,24 2007 0,62 0,77 1,38 1,11 0,41 1,10 1,15 2008 0,64 0,80 1,36 0,99 0,39 1,12 1,07 2009 0,67 0,87 1,46 1,11 0,40 1,14 1,18 2010 0,76 0,84 1,50 1,02 0,41 0,98 1,06 2011 0,71 0,80 1,40 0,97 0,40 0,83 0,98 Santykinis pokytis -22,22 proc. (2011 m. -10,13 9,59 27,27 -42,94 -23,08 -18,63 (2011 m. su lyginant su 2000 m.) 2003 m.)

Įvertinus Švedijos, Danijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Nyderlandų bei Lietuvos mokesčių sistemas pagal apmokestinimo principus, nustatyta, jog Švedijos mokesčių sistema geriausiai atitinka klasikinius apmokestinimo principus. Tiesa, ją dar galima tobulinti, atsižvelgiant į mokestinių įplaukų elastingumą bei Gini rodiklį. O analizuojamu laikotarpiu mokestinių įplaukų produktyvumo ir administracinio paprastumo koeficientai rodo gerėjančią mokesčių sistemos situaciją. Kitų valstybių mokesčių sistemos yra labiau tobulintinos, norint veiksmingos ir efektyvios fiskalinės politikos. Lietuvoje, vis dar vyraujant tradiciniams mokesčiams, nustatyta, kad mokesčių sistema turi būti peržiūrima ir gerinama, nes, remiantis apskaičiuotais apmokestinimo principų rodikliais, gauti rezultatai rodo, kad jie tarp analizuojamų šalių yra prasčiausi. Dėl to galima teigti, kad Lietuvos mokesčių sistema yra nevisiškai efektyvi.

3.2. Europos Sąjungos šalių ekologinių mokesčių reformų rezultatai ir ekologinių mokesčių Lietuvoje situacijos vertinimas

Ekologinių mokesčių reformų vertinimas yra sudėtingas procesas, nes egzistuoja daug šalutinių – papildomų veiksnių, kurie sunkina reformų efektyvumo apskaičiavimą. Dėl to šiame poskyryje bus atlikta koreliacinė regresinė analizė ir palyginimas pasirinktų ekonominių, mokesčių sistemos ir aplinkos rodiklių, kurių pasekoje, bus įvertinami po reformų įgyvendinimo gauti rezultatai.

Pirmiausiai, analizuojant ekologinių mokesčių reformas, dėmesys kreipiamas pajamoms, surinktoms iš aplinkai daromos neigiamos įtakos apmokestinimo (4 pav.).

Lietuva 2011 Lietuva 2011 2000 2000 Didžioji Didžioji Britanija Britanija Švedija Švedija

Suomija Suomija

Nyderlandai Nyderlandai

Vokietija Vokietija

Danija Danija

0 2 4 6 0 5 10 15 20 Proc./BVP Proc./Visos mokesčių pajamos 4 pav. Ekologinių mokesčių dalis nuo BVP (kairėje) ir dalis visose surinktose mokesčių pajamose (dešinėje) 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis)

Įgyvendinant ekologinių mokesčių reformas siekiama, kad būtų surenkama kuo daugiau pajamų iš šių mokesčių, bei valstybė galėtų įgyvendinti savo funkcijas, t. y. apsaugoti aplinką nuo jai daromos žalos, paskatinti ekonominius–socialinius procesus. Nors analizuojamu laikotarpiu visose šalyse ekologinių mokesčių pajamos turėjo tendenciją didėti (5 priedas), šių pajamų dalis BVP 2011 lyginant su 2000 m. sumažėjo arba išliko pastovi (Suomija, Nyderlandai) (4 pav.), nes BVP kitimo tendencija buvo spartesnė nei ekologinių mokesčių (6 priedas). Tačiau ekologinių mokesčių dalis nuo visų surenkamų į nacionalinį biudžetą mokestinių pajamų palyginamaisiais metais išaugo tik Švedijoje ir Suomijoje, atitinkamai iki 10,15 ir 15,99 proc. Didžiausias nustatytas ekologinių mokesčių pajamų procentas nuo visų surenkamų mokestinių pajamų buvo Suomijoje. Galima teigti, jog Suomijoje ekologiniai mokesčiai biudžetui daro didžiausią įtaką, nes 2000–2011 m. ekologiniai mokesčiai padidėjo sparčiau nei bendrosios valstybės pajamos. Mažiausia ekologinių mokesčių įtaka nacionalinio biudžeto pajamoms pastebėta Didžiojoje Britanijoje, kurioje šie mokesčiai vidutiniškai sudarė apie 9,1 proc. Tuo tarpu Lietuvoje ekologiniai mokesčiai nuo visų mokestinių pajamų vidutiniškai sudarė apie 11,4 proc. Lietuva, kaip ir visos analizuojamos šalys, yra apmokestinusi energiją, kaip svarbiausią aplinkosaugos mokesčių komponentą, ir įvedusi taršos/gamtinių išteklių mokestį, kuris, palyginus su energijos mokesčiu, sudaro labai nedidelę aplinkosaugos mokesčių dalį. Vis dėlto mokesčio poveikis yra priklausomas nuo to, kaip jis paveikia prekių kainas ir kokios yra galimos alternatyvos. Taigi, net nedidelis taršos mokestis gali daryti didžiulę įtaką naudojamiems gamtos

49 ištekliams, jeigu jis keičia santykinę prekės kainą. Visame pasaulyje benzinas ir anglis negali būti neapmokestinti, tačiau jie gali būti subsidijuojami, o tai sudaro prielaidas atsirasti skirtingoms kuro kainoms.

Lietuva Lietuva

Didžioji Britanija Didžioji Britanija

Švedija Švedija

Suomija Suomija

Nyderlandai Nyderlandai

Vokietija Vokietija

Danija Danija

0% 20% 40% 60% 80% 100% 0% 20% 40% 60% 80% 100% Energijos Transporto Taršos/Išteklių Energijos Transporto Taršos/Išteklių

5 pav. Ekologinių mokesčių pajamų struktūra proc. 2000 metais (kairėje) ir 2011 metais (dešinėje) (sudaryta autorės Eurostat duomenis)

Pagal 5 pav. pateiktą informaciją, galima matyti, jog Lietuvoje ekologinių mokesčių struktūra skiriasi nuo reformas įgyvendinusių šalių. Lietuvoje energijos mokesčiai sudaro daugiau nei 90 proc. visų surenkamų aplinkosaugos mokesčių. Lyginant su analizuojamų šalių vidurkiu, Lietuvoje šių mokesčių dalis yra 25 proc. didesnė. Transporto priemonių ir taršos/gamtos išteklių mokesčiai iš viso sudaro vidutiniškai 6 proc. Tai reiškia, kad Lietuva vis dar nepakankamai efektyviai naudoja mokesčius kaip aplinkos apsaugos ir transporto apmokestinimo priemonę, nes didžiausia apmokestinimo dalis tenka energijai, neatsižvelgiant į kitus taršos šaltinius. Tuo tarpu analizuojamose šalyse ekologiniai mokesčiai buvo paskirstyti tolygiau. Visgi svarbu atsižvelgti ne vien, kokią ekologiniai mokesčiai daro įtaką šalių BVP, į biudžetą surenkamoms pajamoms, bet ir kaip įgyvendintos ekologinių mokesčių reformos paveikė kitų mokesčių (kapitalo, darbo) surinkimą (7 priedas). Šiam poveikiui nustatyti yra naudojama 7 formulė, pagal kurią įvertinami veiksniai, padarę įtaką valstybės biudžeto pajamų surinkimui per analizuojamą laikotarpį, kuris priklauso nuo reformų įgyvendinimo pradžios. Mokesčių priklausomybės valstybės pajamoms analizei atliekama koreliacinė analizė, naudojant

PASW Statistics programą ir pasirenkant Spirmeno koreliacijos koeficientą (rs), nes tiriamasis laikotarpis (N – metų skaičius) nėra didelis, vidutiniškai – 15.

10 lentelė. Valstybės biudžeto pajamų ir jį sudarančių mokesčių koreliacinė analizė Europos Sąjungos šalyse (sudaryta autorės) Energijos Energijos Spirmeno koreliacijos Pelno Darbo Visos Šalys mokesčiai mokesčiai rodikliai mokesčiai mokesčiai pajamos (namų ūkių) (įmonių) Koreliacijos koeficientas 0,797 0,376 0,847 0,947 1,000 Danija p-reikšmė 0,000 0,151 0,000 0,000 Koreliacijos koeficientas -0,685 0,587 0,755 0,790 1,000 Vokietija p-reikšmė 0,014 0,045 0,005 0,002 Koreliacijos koeficientas 0,900 0,986 0,057 0,982 1,000 Nyderlandai p-reikšmė 0,000 0,000 0,840 0,000 Koreliacijos koeficientas 0,767 0,758 -0,015 0,974 1,000 Suomija p-reikšmė 0,001 0,002 0,958 0,000 Koreliacijos koeficientas 0,826 0,951 0,909 0,980 1,000 Švedija p-reikšmė 0,000 0,000 0,000 0,000 Didžioji Koreliacijos koeficientas 0,479 0,114 0,811 0,993 1,000 Britanija p-reikšmė 0,071 0,685 0,000 0,000 Koreliacijos koeficientas 0,953 0,983 0,777 0,998 1,000 Lietuva p-reikšmė 0,000 0,000 0,000 0,000

Remiantis šios lentelės duomenimis, matyti, jog analizuojamose šalyse energijos mokesčiai (įmonių) ir pelno mokesčiai dažniausiai neturėjo jokios įtakos didėjančioms valstybių pajamoms. Didžiausia nustatyta priklausomybė yra tarp valstybių biudžeto pajamų ir darbo mokesčių ir šias priklausomybes galima priimti, nes p<0,05. Darbo mokesčių kitimas ES valstybėse stipriai veikia biudžeto pajamų kitimą, nes 0,80,05. Stipriausiai valstybės biudžeto pajamų kitimą veikė pelno mokesčiai ir darbo mokesčiai, nes p<0,05. Lietuvos biudžeto pajamų priklausomybė nuo pateiktų mokesčių tiriamuoju laikotarpiu (1995– 2011 m.) buvo labai stipri. Lietuvoje, priėmusioje nepriklausomybę, įvesti akcizo mokesčiai energijai bei kiti mokesčiai stipriai veikė biudžeto pajamas. Kitose valstybėse toks stiprus mokesčių poveikis valstybės pajamoms nebuvo jaučiamas, nes jos dar prieš ekologinių mokesčių reformas turėjo įsivedusios kai kuriuos mokesčius aplinkos taršai sumažinti. Andersen ir Ekins (2010) nuomone, ekologinių mokesčių pajamos, išreikštos kaip visų mokesčių pajamų ar BVP dalis, yra reguliariai naudojamos kaip indikatorius, iliustruojantis ekologinių mokesčių politikos reikšmę šalyje. Tačiau tokios informacijos interpretavimas privalo būti atliktas gana atsargiai, nes ši informacija nieko nesako apie visos fiskalinės politikos ar ekologinės politikos tinkamumą šalies aplinkai. Svarbu įvertinti, kokią įtaką ekologiniai mokesčiai daro ekonominiams–socialiniams veiksniams, t. y. darbo produktyvumui šalyje. Įgyvendinus ekologinių mokesčių reformas analizuojamose šalyse, išskyrus Lietuvoje, buvo siekiama ir aplinkos taršos mažinimo, ir tuo pačiu pagerinti ekonominius bei socialinius

51 veiksnius. Dėl to, įvedant naujus aplinkosauginius mokesčius, buvo sumažinami darbo mokesčiai, siekiant, jog bus kuriama daugiau darbo vietų, taip pagerinant visuomenės socialinę aplinką. 2000–2011 m. darbo produktyvumas visose šalyse augo (8 priedas). Vadinasi, didėjant gyventojų užimtumui, buvo pagaminama vis daugiau BVP. Tačiau kai kuriose šalyse 2008 m. prasidėjus ekonominei recesijai, darbo produktyvumo rodikliai pablogėjo, nes sumažėjo gyventojų užimtumas (9 priedas) ir šalys nebesukūrė tokio BVP kiekio, koks jis buvo prieš ekonominę recesiją. 2011 lyginant su 2000 m. didžiausias produktyvumas nustatytas Lietuvoje, kurio pokytis sudarė beveik 178 proc. Danijoje 2011 lyginant su 2000 m. gyventojų užimtumo sumažėjimas, siekęs beveik 3 proc., nepadarė neigiamos įtakos BVP kūrimui, dėl to darbo produktyvumas išaugo apie 38 proc. Šalyse didėjant gyventojų užimtumo lygiui, darbo mokesčių, įskaitant socialinės apsaugos įmokas ir gyventojų pajamų mokesčius, dalis nuo BVP mažėjo (10 priedas). Nors Nyderlanduose buvo sumažintas gyventojų pajamų mokestis, darbdavių mokamos socialinio draudimo įmokos bei apmokestinta produkcija, kuri daro žalą gamtai, nustatytas darbo mokesčių dalies nuo BVP augimas, t. y. 2011 m. jis buvo 0,9 proc. p. didesnis nei 2000 m. Didžiausias sumažėjimas nustatytas Švedijoje, kuris siekė 5 proc. p., tačiau tai gyventojų užimtumą padidino 1,7 proc. p. ir jis 2000–2011 m. išliko tarp analizuojamų šalių didžiausias, kai tuo tarpu Lietuvoje nustatytas mažiausias gyventojų užimtumas, kuris vidutiniškai sudarė 68,4 proc. Visgi svarbu nustatyti, kokia nagrinėjamose valstybėse buvo ekologinių mokesčių įtaka šiems ekonominiams–socialiniams veiksniams.

11 lentelė. Darbo produktyvumo (1 tūkst. eurų/gyventojui) ir ekologinių mokesčių pajamų (mln. eurų) regresinis ryšys 1995–2011 metais (sudaryta autorės) Didžioji Danija Vokietija Nyderlandai Suomija Švedija Britanija Lietuva Lygties tipas Tiesinė Tiesinė Tiesinė Tiesinė Tiesinė Tiesinė Tiesinė Determinacijos koeficientas R2 0,545 0,405 0,739 0,770 0,962 0,793 0,745 p-reikšmė 0,001 0,026 0,000 0,000 0,000 0,000 0,000 Koeficientas a 37998,630 16880,955 36260,888 3302,959 2323,662 -14836,583 -8281,665 Koeficientas b 4,175 0,812 1,427 13,121 7,900 1,662 52,158

Ekologinių mokesčių ir darbo produktyvumo tarpusavio ryšiui nustatyti darbo autorė naudoja tiesinę regresinę lygtį. Remiantis šia lygtimi nustatoma, kokią įtaką ekologiniai mokesčiai darė darbo produktyvumo kitimui. Iš 11 lentelės matyti, kad stipriausias priklausomojo kintamojo – darbo produktyvumo – ryšys su ekologiniais mokesčiais yra Švedijoje. Determinacijos koeficientas (R2) yra 0,962,

52 p<0,05, o tai rodo, kad ryšys yra labai stiprus. Determinacijos koeficientas tiesinės priklausomybės atveju yra lygus koreliacijos tarp kintamųjų y ir x koeficiento kvadratui. Taigi, 96,2 proc. Švedijos darbo produktyvumo kitimo galima paaiškinti ekologinių mokesčių kitimu.

Šiuo atveju sudaroma tiesinės regresijos lygtis: y1 = 2523,66 + 7,9x, t. y. ekologinių mokesčių pajamoms padidėjus vienu vienetu (1 mln. eurų) darbo produktyvumas padidėja 7,9 tūkst. eurų/gyventojui. Nors Vokietijoje gyventojų užimtumas 2000–2011 m. turėjo pastovią didėjimo tendenciją (9 priedas), kuriai įtaką padarė sumažintos darbdavių ir darbuotojų mokamos socialinio draudimo įmokos, regresinis ryšys tarp ekologinių mokesčių pajamų ir darbo produktyvumo nustatytas silpniausias ir jį galima paaiškinti tuo, kad R2 = 0,405, o p<0,05. Galima teigti, jog visose šalyse buvo stiprus ryšys tarp ekologinių mokesčių ir darbo produktyvumo. Valstybėse, didesnis ekonominis bei socialinis efektyvumas pasiekiamas, įvedant arba padidinant aplinkos apsaugos mokesčius, kadangi labai svarbu išlaikyti „dvigubų dividendų“ principą, kuris yra ekologinių mokesčių reformos pagrindas tiek Europos, tiek kitose pasaulio valstybėse. Taigi, saugant aplinką nuo jai sukeliamos taršos poveikio, atsižvelgiama į energijos naudojimo intensyvumą, kuris paskatina taršos procesus bei yra svarbus nagrinėjant aplinkos ir ekonomikos darnų ryšį.

800 Danija 700 600 Vokietija 500 Nyderlandai 400 Suomija 300 Švedija 200 100 Didžioji Britanija 0 Lietuva 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 6 pav. Energijos intensyvumo kitimas Europos Sąjungos šalyse (kg/1 tūkst. eurų BVP) 2000–2011 metais (sudaryta autorės Eurostat duomenis)

Energijos intensyvumas nustato energijos suvartojimą ekonomikoje ir bendrą energijos efektyvumą. Bendrosios vidaus energijos sąnaudos skaičiuojamos kaip suvartojamų penkių energijos rūšių suma: anglies, elektros, naftos, gamtinių dujų ir atsinaujinančių energijos šaltinių. 12 lentelėje matyti, jog 2011 lyginant su 2000 m. iš reformas įgyvendinusių šalių didžiausias energijos suvartojimo sumažėjimas buvo Danijoje, kas sudarė 31,5 proc. 2000–2011 m. energijos

53 suvartojimas beveik visada turėjo mažėjimo tendenciją visose šalyse. Tad valstybės, norėdamos pagaminti vieną produkcijos vienetą, sunaudodavo vis mažiau energijos. Galima teigti, jog tam įtaką darė tobulėjančios draugiškesnės aplinkai gamybos technologijos bei mokesčiai energijai. Analizuojamuoju laikotarpiu Lietuvoje energijos intensyvumas sumažėjo daugiausiai, t. y. jis pakito 60,1 proc. (11 priedas). Iš visų analizuojamų šalių Lietuvoje, norint pagaminti 1 tūkst. eurų BVP, reikėjo suvartoti daugiausia energijos, t. y. vidutiniškai apie 413 kg naftos ekvivalentų, ir 2,7 kartus Lietuva viršija analizuojamų valstybių energijos suvartojimo vidurkį (152 kg naftos ekvivalentų/1 tūkst. eurų BVP), kai tuo tarpu Danijoje energijos suvartojimas vidutiniškai sudarė apie 96,89 kg naftos ekvivalentų/1 tūkst. eurų BVP. Nors Lietuvoje yra įvesti kai kurie mokesčiai energijos vartojimui ir energijos intensyvumo sumažėjimas yra didžiausias, energijos mokesčiai nėra pakankamai produktyvūs energijos naudojimo mažinimo atžvilgiu. Visgi energijos intensyvumo sumažinimo tikslui pasiekti valstybės yra skatinamos investuoti į tyrimus ir plėtrą, kad surasti naujų veiksmingesnių technologijų, įrenginių, pagrįstų energijos, išteklių efektyvesniu naudojimu. Taigi, nustatant ryšį tarp ekologinių mokesčių ir energijos intensyvumo, sudaroma 12 lentelė.

12 lentelė. Energijos intensyvumo (kg/1 tūkst. eurų BVP) ir ekologinių mokesčių pajamų (mln. eurų) regresinis ryšys 1995–2011 metai (sudaryta autorės) Didžioji Danija Vokietija Nyderlandai Suomija Švedija Lietuva Britanija Lygties tipas Tiesinis Tiesinis Tiesinis Tiesinis Tiesinis Tiesinis Tiesinis Determinacijos koeficientas R2 0,789 0,259 0,944 0,588 0,937 0,654 0,889 p-reikšmė 0,000 0,091 0,000 0,001 0,000 0,000 0,000 Koeficientas a 256,580 332,466 294,561 435,072 445,310 350,981 1634,707 Koeficientas b -0,017 -0,003 -0,007 -0,044 -0,033 -0,005 -2,614

Darant prielaidą, kad kiti veiksniai nedaro įtakos energijos intensyvumo kitimui, energijos intensyvumo priklausomybė nuo ekologinių mokesčių egzistuoja visose analizuojamose šalyse, išskyrus Vokietiją, nes R2 yra ganėtinai mažas 0,259, o p-reikšmė yra didesnė nei 0,05 (12 lentelė). Dėl to galima teigti, jog šis tiesinės regresinės lygties modelis Vokietijos atveju yra netinkamas naudoti, o tam galėjo padaryti įtaką tai, jog pirmaisiais metais po reformos įgyvendinimo nebuvo juntami dideli teigiami rezultatai. Stipriausias priklausomojo kintamojo (energijos intensyvumo) ryšys su ekologiniais mokesčiais nustatytas Nyderlanduose, kurio R2 yra 0,944, o p<0,05. Tai reiškia, kad 94,4 proc. energijos intensyvumo kitimo galima paaiškinti ekologinių mokesčių kitimu. Nyderlandų atveju sudaroma tiesinė regresinė lygtis: y2 =

294,56 – 0,007x. Vadinasi, padidėjus ekologiniams mokesčiams 1 mln. eurų energijos intensyvumas sumažėja 0,007 kg/1 tūkst. eurų BVP. Pastebėta, kad energijos paklausos nuosmukį ES (12 priedas) lemia didesnės išlaidos dėl didesnių energijos mokesčių. Iš tikrųjų, šios išlaidos gali būti interpretuojamos kaip mokesčių naštos padidėjimas, kurį valstybės bando kompensuoti kitų mokesčių pakeitimais, susietais su geresne aplinkos viešųjų gėrybių kokybe (Bovenberg, Ploeg, 1998). Energija yra vienas iš pagrindinių šaltinių tiek taršos, tiek mokestinių pajamų.

350 2000 2011 300 250

200

150 EUR/t 100 50 0 Danija Vokietija Nyderlandai Suomija Švedija Didžioji Lietuva Britanija 7 pav. Energijos mokesčio tarifai Europos Sąjungos valstybėse 2000 ir 2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis)

2000–2011 m. energijos mokesčių pajamos turėjo didėjimo tendenciją (13 priedas). Tam reikšmės turėjo energijos mokesčio tarifai, kurie už naftos ekvivalento toną 2011 palyginus su 2000 m. ženkliai padidėjo (7 pav.). Vienas iš didžiausių mokesčių tarifų yra Danijoje ir sudaro 312,6 eurus už naftos ekvivalento toną. 2000–2011 m. tarifas padidėjo 13,4 proc. Tačiau didžiausias iš analizuojamų valstybių energijos mokesčio tarifo šuolis nustatytas Nyderlanduose. Šioje šalyje jis padidėjo 19,8 proc. (nuo 153,5 eurų/t iki 191,5 eurų/t). Implicitiniai energijos mokesčių tarifai Lietuvoje nors ir turėjo didėjimo tendenciją, tačiau buvo mažiausi tarp reformas įgyvendinusių šalių ir sudarė vidutiniškai 70 eurų/t (14 priedas). Tai paaiškinama tuo, kad energijos naudojimas ir pramonėje, ir namų ūkiuose nėra apmokestinamas tiek, kad valstybė siektų ne tik surinkti papildomų pajamų į nacionalinį biudžetą, bet ir stabdyti energijos vartojimo daromą neigiamą įtaką aplinkai. 7 pav. pateikta tarifų didėjimo tendencija rodo, kad didėjantys energijos mokesčių tarifai vis daugiau leidžia surinkti energijos mokesčių (13 priedas), kurių pajamos panaudojamos ne tik valstybių biudžetų pajamų padidinimui, bet ir aplinkos apsaugos funkcijoms vykdyti. Darbo autorės nuomone, didinant mokesčių tarifus naftai, yra skatinama atsinaujinanti energija (saulės, vėjo, bangų, hidroenergiją, biomasės energiją, geoterminę energiją), nes

55 brangsta naftos produktų kainos tiek pramonei, verslui, tiek ir namų ūkiams. Jos naudojimas gali sumažinti klimato kaitą, aplinkai žalą darančių produktų vartojimą bei išsaugoti gamtos išteklius ateinančioms kartoms. Dėl duomenų trūkumo už 2000–2003 m., atsinaujinančios energijos kitimas analizuojamas tik už 2004–2011 m. Taigi, 9 pav. matyti, kad Europos šalys įgyvendina tarptautinių susitarimų nuostatas, kurios pagrįstos atsinaujinančios energijos skatinimu. Didžiausią šuolį, skatinant atsinaujinančią energiją, padarė Didžioji Britanija, padidinusi šios energijos vartojimą nuo 1,2 proc. iki 3,8 proc. (2004–2011 m.), kas sudarė 68,4 proc. (15 priedas). Šį procesą lėmė įvestas energijos vartojimo mokestis verslui ir pramonei.

250 225 200 175 Atsinaujinanti 150 energija 125 Ekologiniai

100 mokesčiai Procentais 75 50 25 0 -25 Danija Vokietija Nyderlandai Suomija Švedija Didžioji Britanija Lietuva 9 pav. Atsinaujinančios energijos vartojimo ir ekologinių mokesčių santykiniai pokyčiai proc. 2011 m. lyginant su 2000 m. (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis)

Mažiausias atsinaujinančios energijos augimas nustatytas Suomijoje. 2011 lyginant su 2004 m. šios energijos vartojimas padidėjo 9 proc. ir siekė 31,8 proc. (15 priedas), kai tuo tarpu ekologiniai mokesčiai didėjo spartesniu tempu. Visgi Suomija jau viršija ES vidutinę normą, kurią nustatyta pasiekti iki 2020 m., ir sunaudoja daugiau atsinaujinančios energijos nei numatyta direktyvoje dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją. Didžiausias atsinaujinančios energijos suvartojimas nustatytas Švedijoje, kuris 2004 ir 2011 m. atitinkamai siekė 38,7 ir 46,8 proc. Panašiu šios energijos vartojimo tempu didėjo ir ekologiniai mokesčiai, kurių surinkimas Švedijoje prisidėjo prie atsinaujinančios energijos vartojimo skatinimo. Galima teigti, jog Švedija beveik įgyvendino savo tikslą, t. y. pasiekti 49 proc. suvartojamos atsinaujinančios energijos. Didžiojoje Britanijoje atsinaujinančios energijos vartojimas buvo mažiausias, tačiau 2011 lyginant su 2004 m. jis padidėjo daugiausiai iš visų analizuojamų šalių, kai tuo tarpu ekologiniai mokesčiai nežymiai sumažėjo. Reiškiasi, jog Didžioji Britanija siekia

56 tarptautinių įsipareigojimų dėl šios energijos vartojimo didinimo, neatsižvelgiant į tai, kad ekologinių mokesčių dalis visose pajamose yra mažiausia (4 pav.). Gamtos išteklių (anglis, nafta, gamtinės dujos bei kt.) mažesnis naudojimas pramonėje bei namų ūkiuose, skatina mažesnį CO2 kiekio išsiskyrimą į aplinką. Tai svarbu kovojant su šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis ir įgyvendinant vieną svarbiausių ekologinių mokesčių idėjų – stabdyti klimato atšilimo procesą. Dėl to 2000–2011 m. periodu (10 pav.) visose aptariamose šalyse į atmosferą išsiskiriantis CO2 kiekis sumažėjo. Didžiausias CO2 sumažėjimas pasiektas Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje, kas atitinkamai sudaro 18 ir 17,6 proc.

O 2011 lyginant su 2000 m. mažiausias CO2 emisijos sumažėjimas nustatytas Suomijoje, kuris sudarė 3,3 proc. Taigi, analizuojamosios valstybės laikosi įsipareigojimų Europos Bendrijai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą tiek, kad bendras išsivysčiusių šalių išmetimas 2008–2012 m. sumažėtų mažiausiai 5 proc., palyginti su 1990 m. (European

Environment Agency, 2013). Tačiau Lietuvoje CO2 kiekis 2011 lyginant su 2000 m. padidėjo 10 proc., kai tuo tarpu aplinkos apsaugos mokesčiai padidėjo net 72 proc. Vadinasi, jog Lietuvoje ekologiniai mokesčiai nėra tinkamai suderinti su CO2 kiekio sumažinimu, to pasekoje, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos kiekis yra mažinamas neefektyviai.

80 70 60 50 40 Ekologiniai 30 mokesčiai 20 CO2

Procentai ekvivalentai 10 0 -10 Danija Vokietija Suomija Švedija Didžioji Nyderlandai Lietuva -20 Britanija -30

10 pav. CO2 ekvivalentų kiekio ir ekologinių mokesčių santykiniai pokyčiai proc. 2011 m. lyginant su 2000 m. (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis)

Autorės nuomone, informaciją apie CO2 kitimą reikėtų vertinti atsargiai, nes CO2 mokesčiai dažniausiai yra taikomi energijos produktams. Dažnai yra sudėtinga identifikuoti CO2 mokesčius atskirai, kadangi jie yra integruoti į energijos mokesčius, pavyzdžiui, per naftos mokesčių tarifų diferenciaciją atsižvelgiant į anglies kiekį kure. Be to, CO2 mokesčiai yra dalinai įvesti kaip kitų energijos mokesčių pakaitalas ir iš šių mokesčių gaunamos pajamos paprastai yra didelės lyginant su pajamomis, gaunamomis iš taršos mokesčių (Stamatova, Steurer, 2011).

Pavyzdžiui, naujo CO2 mokesčio įvedimas Danijoje, Švedijoje buvo lydimas jau egzistuojančių

57 sumažėjusių energijos mokesčių, visų pirma mokesčių pramonei (Barde, 2004). Remiantis analizuota literatūra, CO2 mokesčiai negali būti įtraukiami į taršos mokesčius, o ne į energijos mokesčius, nes tai trukdytų tarptautinės informacijos palyginimui. Vartojant daugiau atsinaujinančios energijos, į orą mažiau išskiriama dujų, kurios gamina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Dėl to įgyvendinant tarptautinius susitarimus dėl oro taršos mažinimo pasaulyje, analizuojama, kaip, įvedus ekologinius mokesčius, keičiasi šiltnamio efektą sukeliančių dujų produktyvumas. Siekiama, jog šis produktyvumas vis didėtų. Galima teigti, jog 2000–2011 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos produktyvumas padidėjo (16 priedas) dėl šalių energijos intensyvumo sumažėjimo.

140 120 100

GHG 80 produktyvumas 60 Ekologiniai mokesčiai Procentai 40 20 0 Danija Vokietija Nyderlandai Suomija Švedija Didžioji Lietuva -20 Britanija 11 pav. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos produktyvumo ir ekologinių mokesčių santykiniai pokyčiai proc. 2011 lyginant su 2000 m. (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis)

Nustatyta, jog 2011 lyginant su 2000 m. vidutinis šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos produktyvumas reformas įgyvendinusiose analizuojamose valstybėse sudaro 53,28 proc. Beveik visose šalyse 2011 palyginus su 2000 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos produktyvumas padidėjo 50 proc. ir net daugiau. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos produktyvumas turėjo kitimo didėjimo tendenciją, nes itin didelis dėmesys yra skiriamas energijos pramonei ir joje vykstantiems procesams, kad jie būtų draugiškesni aplinkai. Taigi, pradėjus įgyvendinti ekologinių mokesčių reformas aptariamų šalių ekonominė veikla tapo mažiau teršianti aplinką, t. y. vienu emisijos CO2 ekvivalentu buvo sukuriamas didesnis šalies BVP. Taip pat valstybių produktyvumo rodikliai gali būti paaiškinti didėjančiomis investicijomis į emisiją mažinančius įrenginius ir transporto priemones, pavyzdžiui, elektromobilius, bei pozicija technologijų atžvilgiu. Tačiau didžiausias produktyvumas nustatytas Lietuvoje, kas sudarė 126,08 proc., t. y. 2000 m. išleidus į atmosferą 1 tūkst. tonų CO2 ekvivalentų buvo pagaminta 633,62 tūkst. eurų BVP, kai 2011 m. buvo sukurta 1432,47 tūkst. eurų BVP į

atmosferą išleidus 1 tūkst. tonų CO2 ekvivalentų (16 priedas), nors 2011 lyginant su 2000 m.

Lietuvoje CO2 kiekis padidėjo (10 pav.). Tai rodo, kad šiltnamio dujų mažinimo programos tikslai nėra suderinti su valstybės ekonomine politika, kai siekiama sukurti didesnį BVP kiekį mažinant CO2 emisijas.

14 lentelė. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos produktyvumo (t/1 tūkst. eurų BVP) ir ekologinių mokesčių pajamų (mln. eurų) regresinis ryšys 1995–2011 metais (sudaryta autorės) Didžioji Danija Vokietija Nyderlandai Suomija Švedija Lietuva Britanija Lygties tipas Tiesinis Tiesinis Tiesinis Tiesinis Tiesinis Tiesinis Tiesinis Determinacijos koeficientas R2 0,571 0,249 0,974 0,575 0,910 0,577 0,676 p-reikšmė 0,000 0,099 0,000 0,002 0,000 0,001 0,001 Koeficientas a 3395,258 -1130,933 -257,208 -496,435 -2540,970 -1421,879 -476,320 Koeficientas b -0,022 0,063 0,142 0,560 0,846 0,090 3,171

14 lentelėje matyti, kad ekologiniai mokesčiai daugiausia daro įtaką Nyderlandų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos produktyvumo kitimui. Šioje šalyje 97,4 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos produktyvumo kitimas paaiškinamas ekologinių mokesčių kitimu. Kaip matyti, priklausomybė tarp šių dviejų kintamųjų, iš tiesų, yra labai stipri.

Remiantis atliktos tiesinės regresinės lygties duomenimis sudaroma lygtis: y3 = -257,21 + 0,142x. Iš šios lygties matyti, jog, padidėjus ekologiniams mokesčiams vienu vienetu (1 mln. eurų), šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos produktyvumas padidėja 0,142 t/1 tūkst. eurų BVP. Tačiau Vokietijoje regresinis ryšys nebuvo nustatytas, nes R2 yra 0,249, o p>0,05, dėl to galima teigti, kad taikomas modelis yra netinkamas. Apibendrinant įgyvendintas ekologinių mokesčių reformas, pastebimas teigiamas reformų poveikis ne tik aplinkosaugai, bet ir ekonominiams–socialiniams veiksniams, išlaikant fiskalinės politikos neutralumą. Tiesa, kai kuriose valstybėse buvo tikimasi didesnio teigiamo ekologinių mokesčių poveikio BVP nei pavyko pasiekti. Nors reformos yra susijusios su mokesčių naštos dalies perkėlimu nuo darbo prie energijos mokesčių, tačiau, kai reformos buvo pradėtos įgyvendinti, pajamos iš šių pasikeitimų buvo kuklios ir tesudarė 0,2–1,9 proc. BVP. Suomijoje ir Švedijoje bei tam tikru mastu Vokietijoje, ekologinių mokesčių reforma pasiekė bendrą mokesčių naštos sumažėjimą ir dalis reformos kompensavo kai kuriuos trūkumus nacionaliniuose biudžetuose. Kitose šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose) buvo siekiama griežto fiskalinio neutralumo, t. y. mokesčių našta liko pastovi. Danijoje reformos įgyvendinimo proceso metu buvo suteikta pernelyg daug subsidijų, kurios slopino ekologinį efektyvumą.

Palyginus šalių, įgyvendinusių reformas, ir Lietuvos aplinkos ir ekonominius–socialinius rodiklius galima matyti ganėtinai sparčią Lietuvos pažangą. Tačiau, kai kurių analizuotų rodiklių atžvilgiu, Lietuva dar atsilieka nuo pastarųjų valstybių. Dėl to teigiama, kad, nepaisant Lietuvoje taikomų keleto aplinkos apsaugos mokesčių, mokesčių sistema yra nevisiškai suderinta su aplinkos apsauga, nes aplinkai daroma žala nemažėja taip sparčiai kaip šalyse, kurios įgyvendino ekologinių mokesčių reformas. Beje, vyrauja iškraipyti tradiciniai mokesčiai, kurie prieštarauja fiskalinės sistemos tvarumo sąvokai, kai siekiama išlaikyti ekologinę pusiausvyrą šalyje.

3.3. Rekomendacijos Lietuvai, įgyvendinant ekologinių mokesčių reformą

Lietuvoje daug diskutuojama apie mokesčių sistemos iškraipymus ir tai, kad mokesčių sistema tinkamai nesureguliuota su dabartine ekonomine, aplinkosaugine ir socialine šalies situacija. Biudžeto deficitas, didėjanti emigracija, mažėjantis gimstamumas bei nedidelis skirtumas tarp socialinių išmokų, mokamų bedarbystės atveju, ir minimalaus darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius, yra keletas pasekmių, atsirandančių dėl šalyje egzistuojančių nevisiškai tarpusavyje suderintų mokesčių. Tuo labiau, jog Lietuva tarptautiniams susitarimams yra įsipareigojusi 2008–2012 metais sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 8 proc. palyginus su 1990 m. Tačiau Lietuvoje aplinkos taršos mokesčiai sudaro nedidelę dalį visų valstybės pajamų ir, pagrindinai, jie skiriami didinti valstybės biudžeto pajamas. Šiuo metu Lietuvoje taikomi šie pagrindiniai pajamų ir vartojimo mokesčiai, kurie sudaro didžiausią pajamų dalį valstybės biudžete: gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis, akcizai; taip pat didelė surenkamų pajamų dalis į nebiudžetinius fondus priklauso darbdavių ir darbuotojų mokamoms socialinio draudimo įmokoms. Nors šių mokesčių pajamos yra didelės, tačiau jos nepadeda sureguliuoti nei ekonominių, nei socialinių procesų taip, kad valstybė išlaikytų aukštus ekonominius, socialinius, aplinkosauginius rodiklius ir galėtų lygiaverčiai konkuruoti su kitomis ekonomiškai stipriomis Europos valstybėmis (Švedija, Norvegija, Danija, Liuksemburgas, Vokietija ir t. t.). Dėl to, siekiant pastarųjų rodiklių pagerinimo Lietuvoje, reikėtų pertvarkyti mokesčių sistemą, kad ji taptų efektyvesnė tiek ekologine, tiek ekonomine–socialine prasme. Lietuvoje daugiausia dėmesio susilaukia darbdavių mokamos socialinio draudimo įmokos, kurios kitų analizuojamų šalių kontekste yra ganėtinai aukštos ir sudaro 30,98 proc. už vieną darbuotoją, darbdaviams nemokant papildomų įmokų į kitus pensijų fondus, ir daug dėmesio skiriama gyventojų pajamų apmokestinimo sumažinimui, siekiant padaryti darbo jėgą patrauklesne bei padidinti disponuojamų pajamų sumą. Išskiriamos šios pagrindinės aplinkosauginės problemos, su kuriomis susiduria Lietuva:

1) šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis 2000–2011 m. turėjo nedidelę didėjimo tendenciją, tačiau lyginant su 1990 m. sumažėjo beveik perpus; 2) nedidelis atsinaujinančios energijos vartojimas, kai tuo tarpu Švedijoje, Suomijoje, Danijoje šis rodiklis yra kur kas aukštesnis; 3) inovatyvių/ekologiškų technologijų pažangumo trūkumas, o tai prisideda prie didesnio

CO2 išsiskyrimo į aplinką; 4) visoje Lietuvoje nėra itin gerai organizuotas atliekų perdirbimas, antrinių atliekų naudojimas; 5) energijos intensyvumas palyginti su analizuotų šalių yra net 2,7 kartus didesnis, o energijos vartojimas 2000–2011 m. turėjo didėjimo tendenciją, kai ES mastu mažėjo. Siekiant darnaus vystymosi Lietuvoje buvo priimta Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, patvirtinta LR Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160. Ši strategija buvo atnaujinta ir patvirtinta nauja redakcija LR Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1247, kai ES Vadovų Tarybai priėmė atnaujintą ES darnaus vystymosi strategiją ir įpareigojo šalis nares atitinkamai atlikti nacionalinių darnaus vystymosi strategijų peržiūras. Strategijos įgyvendinimas vertinamas pagal joje patvirtintus darnaus vystymosi rodiklius: aplinkos būklė – oras ir klimato kaita, vanduo, kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė, atliekų tvarkymas, ekonomikos – transportas, pramonė, energetika, žemės ūkis, būstas, turizmas, socialinis – skurdas ir socialinė atskirtis, visuomenės sveikata, švietimas ir mokslas, kultūros savitumo išsaugojimas, tausojantis vartojimas, Lietuvos teritorijų vystymosi rodiklius. Taigi, įgyvendinant ekologinių mokesčių reformą, turi būti siekiama, kad Lietuvos mokesčių sistemos pertvarkymas būtų susietas su darnaus vystymosi rodikliais. Išanalizavus ekologinių mokesčių reformų vertinimo rodiklius, nustatyta, jog Švedijos atveju jie yra geriausi. Tam galėjo daryti įtaką tai, jog dar prieš ekologinių mokesčių reformą Švedijoje buvo nemažai dėmesio skiriama aplinkos apsaugai: taikomos specialios priemonės, skatinančios saugoti aplinką (nemažas atsinaujinančios energijos vartojimas, daug inovatyvių, ekologiškesnių technologijų ir kt.). Taip pat Švedija buvo pirmoji, kuri įgyvendino šią reformą, todėl jos ekologinių mokesčių taikymo laikotarpis yra ilgiausias, o tai irgi daro įtaką aukštiems reformų vertinimo rodikliams. Švedija yra geras siektinas pavyzdys, kuriuo galima remtis įgyvendinant ekologinių mokesčių reformą Lietuvoje. Visgi atsižvelgiama ir į kitų valstybių reformų modelius, pasirenkant veiksmingiausią taikytiną priemonę Lietuvai. Pagrindinai, dėmesys yra skiriamas Švedijos, Danijos ir Nyderlandų reformų modeliams, nes šiose šalyse ekologiniai mokesčiai turėjo didžiausią teigiamą reikšmę šalių darniajam vystymuisi. Pirmiausia, ekologinių mokesčių reformos įgyvendinimui Lietuvoje turi būti tinkamai pasiruošta. Remiantis Švedijos patirtimi, patartina kuo daugiau dėmesio skirti aplinkos apsaugai

61 bei priemonėms, skatinančioms teršėjus atsakyti už daromą žalą gamtai ir pristabdyti taršą ir tai negali būti tik politinės diskusijos, reikėtų imtis atitinkamų veiksmų dėl švaresnės aplinkos skatinimo. Visuomenė turi būti apšviesta ne tik apie ekologinių mokesčių daromą naudą aplinkosaugai, bet ir apie siektiną ekonominę–ekologinę naudą visai šaliai. Visgi greitai gauti gerus rezultatus būtų ganėtinai sudėtinga, tačiau darnaus vystymosi tikslų siekimas būtų stiprus pagrindas ekologinių mokesčių reformos įgyvendinimui. Teisingam reformos įgyvendinimui, tolesnei jos plėtrai būtina nusistatyti būdus, kuriais būtų siekiama šių mokesčių atitikimo apmokestinimo principams. Atlikus analizę matyti, kad Lietuvos aplinkos mokesčiai ne itin atitinka apmokestinimo principus. Aplinkos mokesčių produktyvumo rodiklis iš visų analizuotų valstybių yra prasčiausias, bei rodiklis 2000–2011 m. turėjo mažėjimo tendenciją, o tai reiškia, jog vis labiau nepakako šių mokesčių padengti valstybės išlaidoms. Beje, pagal vidutinį aplinkos mokesčių elastingumo koeficientą, šie mokesčiai daro labai nedidelę įtaką kuriamam BVP, kai tuo tarpu mokesčių administravimas yra ganėtinai brangus. Taigi, Lietuvoje aplinkos mokesčiai turėtų didelę teigiamą reikšmę nacionalinio biudžeto pajamoms, jei mokesčių sistema būtų sutvarkyta griežtai vadovaujantis apmokestinimo principais, siekiant jų tarpusavio suderinamumo. Pateikiamos rekomendacijos dėl efektyvesnio ekologinių mokesčių taikymo Lietuvoje.

Ekologinių mokesčių reformos įgyvendinimas Lietuvoje

Aplinkosauginės priemonės Ekonominės–socialinės priemonės

CO2 mokesčio įvedimas energijos Darbdavių už darbuotoją mokamų produktams socialinio draudimo įmokų sumažinimas

Papildomo energijos mokesčio įvedimas įmonėms, naudojančioms Gyventojų pajamų mokesčio neinovatyvias technologijas sumažinimas

Nacionalinio biudžeto pajamų neutralumo siekimas

12 pav. Lietuvos mokesčių sistemos pertvarkymo procesas (sudaryta autorės)

Remiantis Švedijos patirtimi, patartina CO2 mokesčiu Lietuvoje papildomai apmokestinti energiją bei pritaikyti papildomus energijos mokesčius aplinkai žalingiems produktams. Lietuva

taip turėtų sureguliuoti CO2 mokesčius, jog kuriamam vis didesniam BVP, reikėtų kuo mažiau patirti CO2 emisijų. Visgi įmonės, kurios naudoja inovatyvias gamybos technologijas ir gamina aplinkai draugišką produkciją, turėtų būti skatinamos mokestinėmis lengvatomis, išlaikant

įmonių konkurencingumą rinkoje ir didinant jų ekologiškesnę pridėtinę vertę. Įvedus CO2 mokestį ir praplėtus energijos mokesčių bazę būtų galima sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą, energijos intensyvumą, pasiekti bendrą aplinkos taršos mažėjimą. Taip pat tiek įmonės, tiek ir gyventojai taupiau vartotų energijos produktus, jų aplinka taptų švaresnė gyventi. Visgi, norint išlaikyti Lietuvos biudžeto pajamų neutralumą, reikėtų sumažinti darbdavių už darbuotojus mokamas socialinio draudimo įmokas. Danijoje reformos metu įmokos buvo sumažintos 0,53 proc. p. ir, nekintant kitiems veiksniams, darbo produktyvumas turėjo didėjimo tendenciją bei stiprų ryšį kartu su ekologiniais mokesčiais. Taigi, Lietuvoje sumažinant darbdavių mokamas socialinio draudimo įmokas bent vienu procentiniu punktu, būtų galima tikėtis daugiau naujai sukuriamų darbo vietų, patrauklesnės socialinės aplinkos gyventojams. Nyderlanduose daugiausia dėmesio buvo skiriama gyventojų pajamų mokesčiui, nes buvo sumažintas ne vien šio mokesčio tarifas (0,6 proc. p.), bet ir padidintas neapmokestinamų pajamų dydis (iki 36,3 ir 45,5 eurų). Atsižvelgiant į mokesčio pakeitimus ir taikant šią patirtį Lietuvai, svarbu įvertinti, kas būtų naudingiau: sumažintas gyventojų pajamų mokesčio tarifas atitinkamu procentiniu punktu, ar tarifo sumažinimas derinamas su neapmokestintų pajamų dydžio didinimu. Šiuo atveju namų ūkių pajamos, atskaičius mokesčius, padidėtų, o gyventojai galėtų daugiau skirti lėšų ekologiškesniems produktams, kurie paprastai yra brangesni, sumažėtų nelegalių degalų naudojimas, kuris daro itin neigiamą įtaką aplinkai, mažiau surenkama mokesčių, kurie skiriami valstybės pajamoms didinti bei taršos mažinimui, bei ekonominiams rodikliams (pvz., šešėlinės ekonomikos skatinimas). Patobulinusi mokesčių sistemą, Lietuva turėtų užtikrintas ekologinių mokesčių pajamas, kurių didesnis surinkimas užtikrintų kitų sumažintų mokesčių trūkumus bei padėtų ekonominės– ekologinės aplinkos kūrimui. Beje, tai ilguoju laikotarpiu sumažintų nedarbo lygį, padidintų disponuojamas pajamas, o didesnis atsinaujinančios energijos vartojimas padėtų palaipsniui sumažinti šalies priklausomybę nuo kitų pasaulio ekonomikų dėl energetinių šaltinių aprūpinimo. Apibendrinant galima teigti, kad Lietuva turi taikyti vieną iš fiskalinės politikos priemonių – ekologinius mokesčius. Šie mokesčiai ilgalaikėje šalies perspektyvoje užtikrintų aplinkosauginių bei ekonominių–socialinių problemų sprendimą, pagerintų šių veiksnių rodiklius ir duotų teigiamų rezultatų tiek šalies viduje, tiek ir pasauliniu mastu. Svarbiausia, jog Lietuva, įgyvendinusi ekologinių mokesčių reformą, prisidėtų prie darnaus vystymosi ir taptų konkurencingesnė su kitomis pasaulio šalimis, kuriose darnaus vystymosi koncepcija susilaukia itin didelio dėmesio.

IŠVADOS

1. Aptarus ekologinių mokesčių reikšmę ekonominėje, aplinkosauginėje ir socialinėje politikoje, jų įvedimo tikslus, privalumus ir trūkumus, pateikiamos šios išvados: 1.1. Ekologiniai mokesčiai turi būti taikomi siekiant šalies darnaus vystymosi ir yra viena pagrindinių priemonių įgyvendinant aplinkosaugos priemones, skatinant „žaliąją“ ekonomiką. Svarbu pasirinkti tinkamas fiskalines priemones, siekiant laukiamų rezultatų: ekologinės pusiausvyros, gaunamų pakankamų mokestinių pajamų į valstybės biudžetą, sumažinant darbo ir pajamų apmokestinimą. Taigi, reformos tikslas – mokesčių sistemą pertvarkyti taip, kad ji būtų priderinta prie ekologinės, socialinės, ekonominės veiklos, nepakenkiant kitiems rinkos dalyviams. 1.2. Pagrindiniai ekologinių mokesčių privalumai: ekonominių–socialinių problemų sprendimas, „dvigubi dividendai“, dinaminė technologijų plėtra, statinis išlaidų efektyvumas, ekonominis efektyvumas, reguliacinis susitarimas; trūkumai: neigiama vengimo veikla, administracinės ir vykdymo išlaidos, politinis požiūris, neaiškus poveikis aplinkai, paskirstymo poveikis, poveikis žmonių požiūriams ir supratimui. 2. Pateikiama ši ekologinių mokesčių įtakos mažinant aplinkos taršą vertinimo metodika: 2.1. Įvertinama, kiek ekologiniai mokesčiai atitinka apmokestinimo principus: teisingumą, ekonominį efektyvumą, mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą, administracinį paprastumą. 2.2. Ekologinių mokesčių reformos vertinamos pagal kriterijus: ekologinių mokesčių įtaka valstybės biudžeto pajamoms, ekonominis–socialinis ekologinių mokesčių efektyvumas, ekologinių mokesčių įtaka aplinkos taršos mažėjimui. 2.3. Sudaroma ekologinių mokesčių taikymo Lietuvoje galimybių vertinimo metodika. Ekologinių mokesčių reformų vertinimui pasirinktos šalys: Suomija, Švedija, Danija, Nyderlandai, Didžioji Britanija, Vokietija. Nuo 1990 m. įgyvendinant reformas, ekologiniai mokesčiai daugelyje šalių sukūrė „dvigubus dividendus“, tačiau kai kuriose šalyse nepavyko užtikrinti visiško fiskalinio pajamų neutralumo. 3. Įvertinus ekologinių mokesčių taikymo galimybes Lietuvoje, pateikiamos šios rekomendacijos: 3.1. Pagal ekologinių mokesčių atitikimo apmokestinimo principams vertinimo rodiklius, geriausi rezultatai gauti Švedijoje, kuri dar prieš reformą dėmesį skyrė aplinkos gerinimui bei anksčiausiai nei kitos šalys įgyvendino reformą. Lietuvoje aplinkos mokesčiai ne itin atitinka apmokestinimo principus, nes Gini rodiklis, 2000–2011 m. svyravęs nuo 31 iki 33 proc., rodo esminę pajamų nelygybę, mokesčiai iškreipia pajamų pasiskirstymą tarp gyventojų, kai Švedijoje šis rodiklis sudarė apie 24 proc. Lietuvoje ekologinių mokesčių produktyvumo

rodiklis iš visų šalių buvo žemiausias ir 2000–2011 m. mažėjo (nuo 0,062 iki 0,044), reiškiasi, kad vis mažiau valstybės išlaidų buvo dengiama šiais mokesčiais, taip pat ekologiniai mokesčiai visiškai neįtakojo mokestinių įplaukų produktyvumo kitimo, tuo tarpu Danijoje šis rodiklis buvo didžiausias (apie 0,09). Šioje šalyje nustatyta stipri priklausomybė tarp ekologinių mokesčių ir šio rodiklio (R2=0,962,p<0,05). Negana to, mokesčių administravimas Lietuvoje buvo ganėtinai brangus, nes administravimo paprastumo koeficientas 2000–2011 m. viršijo vienetą, kai Švedijoje jis siekė apie 0,5. Atsižvelgus į kitų šalių patirtį, Lietuvoje ekologiniai mokesčiai turi būti tobulinami ir derinami su kitais mokesčiais. 3.2. Lietuvos aplinkos (energijos intensyvumas, šiltnamio dujų emisijos produktyvumas), ekonominiai–socialiniai (aplinkos mokesčių dalis valstybės pajamose, darbo produktyvumas) rodikliai gerėjo, bet vis tiek išliko prastesni nei reformas įgyvendinusių šalių. Suomijoje ekologiniai mokesčiai sudarė didžiausią dalį visų mokesčių (apie 16 proc.). Lietuvoje jie sudarė apie 9 proc. valstybės mokesčių. Stipriausias ryšys tarp darbo produktyvumo ir ekologinių mokesčių nustatytas Švedijoje, nes R2=0,962, p<0,05, todėl 96,2 proc. Švedijos darbo produktyvumo kitimo galima paaiškinti ekologinių mokesčių kitimu. Lietuvoje darbo produktyvumas didėjo, bet gyventojų užimtumas išliko mažiausias (apie 68 proc.). Lietuvoje energijos intensyvumas buvo didžiausias (413 kg naftos ekvivalentų suvartojamos energijos), kai Danijoje energijos suvartojimas sudarė 96,89 kg naftos ekvivalentų ir 79 proc. intensyvumo sumažėjimo paaiškinama ekologinių mokesčių padidėjimu. Kai visose šalyse

CO2 kiekis sumažėjo, Lietuvoje jis padidėjo 10 proc. Reiškiasi nėra imamasi pakankamai priemonių oro taršos mažėjimui. Siūloma Lietuvai, siekiant efektyvesnio ekologinių mokesčių taikymo, pagrindinai remiantis Švedijos patirtimi dar prieš reformą skirti daugiau dėmesio aplinkos taršos mažėjimui, ugdyti teršėjų moralę dėl jų daromo neigiamo poveikio aplinkai. 3.3. Kadangi Danijos ir Nyderlandų ekologinių mokesčių reformos irgi pasiekė aukštų rezultatų, pagal šių šalių patirtį ir atlikus atitinkamus mokesčių pakeitimų skaičiavimus, siūloma sumažinti darbo mokesčius: gyventojų pajamų mokestį bei darbdavių mokamas socialinio

draudimo įmokas; įvesti CO2 mokestį energijos produktams bei praplėsti energijos mokesčių bazę įmonėms, kurios savo gamybos procesuose nenaudoja pažangių, ekologiškų technologijų, ir mokesčių lengvatomis skatinti tas įmones, kurios vadovaujasi ekologiškos gamybos koncepcija. 3.4. Įgyvendinus ekologinių mokesčių reformą Lietuvoje, tikimasi ne tik į valstybės biudžetą surinkti daugiau aplinkos apsaugos mokesčių, bet ir pagerinti aplinkos, ekonominius bei socialinius rodiklius: „šiltnamio dujų“ sumažėjimas, taupesnis energijos vartojimas tiek įmonėse, tiek ir namų ūkiuose, sveikesnės gyventi aplinkos kūrimas, atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo skatinimas, disponuojamų pajamų padidėjimas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. ALBRECHT, J. 2006. Green Tax Reforms for Industrial Transformation: Overcoming Institutional Inertia with Consumption Taxes.// Sustainable Development. No. 14. P.300– 311. 2. ANDERSEN, M. S.; EKINS, P. 2010. Carbon – Energy Taxation: Lessons from Europe. [žiūrėta: 2013 m. birželio 3 d.]. Prieiga per internetą: < http://napa.vn:8080/uris/uploads/1/Oxford.Carbon.Energy.Taxation.Jan.2010.eBook- ELOHiM.pdf#page=53>. 3. Aplinka. Tvarus vartojimas ir gamyba: Europos mažmenininkai priėmė aplinkosaugos kodeks . 2010. [žiūrėta: 2012 m. gruodžio 28 d.]. Prieiga per internetą: . 4. Atsinaujinantys energijos ištekliai. 2014. [žiūrėta: 2014 m. sausio 21 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.urm.lt/default/lt/uzsienio-politika/uzsienio-politikos- prioritetai/energetinis-saugumas/atsinaujinantys-energijos-istekliai>. 5. BABIKER, M. H.; METCALF, G. E.; REILLY, J. 2003. Tax distortions and global climate policy.// Journal of Environmental Economics and Management. No. 46. P. 269– 287. 6. BARDE, J. P. 2004. Green Tax Reforms in OECD Countries: An Overview. [žiūrėta: 2013 m. birželio 26 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.eclac.org/dmaah/noticias/discursos/3/14283/03_en.pdf>. 7. BOSELLO, F.; CARRARO, C.; GALEOTTI, M. 2001. The double dividend issue: modeling strategies and empirical findings. [žiūrėta: 2013 m. gegužės 15 d.]. Prieiga per internetą: < http://journals.cambridge.org/action/displayAbstract;jsessionid=96B70187EC0C10E7FC B582BCF99F1996.journals?fromPage=online&aid=63925>. 8. BOSQUET, B. 2000. Environmental tax reform: does it work? A survey of the empirical evidence.// Ecological Economics. No. 34. P.19–32. 9. BOVENBERG, A. L.; PLOEG, F. 1998. Tax Reform, Structural Unemployment and the Environment.// Scand. J. Economics. No. 100(3). P.593–610. 10. CIASCHINI, M. ir kt. 2012. Regional double dividend from environmental tax reform: An application for the italian economy.// Research in Economics. No. 66. P. 273–283. 11. CONRAD, K.; LOSCHEL, A. 2005. Recycling of eco-taxes, labor market effects and the true cost of labor – a CGE analysis.// Journal of Applied Economics. Vol VIII. No. 2. P.259–278.

12. ČIEGIS, R.; GAVENAUSKAS, A. 2005. Darnus vystymasis – poveikis gyvenimo kokybei. [žiūrėta: 2012 m. gruodžio 22 d]. Prieiga per internetą: . 13. ČIULEVIČIENĖ, V. 2007. Gini koeficiento naudojimas, vertinant ekonominę nelygybę.// Vagos. Nr. 77 (30). P. 45–51. 14. DAYAN, L; DUPONT, B. 2008. An alternative to environmental taxes? Replacing the social charges by an eco-taxation based on polluting capital. [žiūrėta: 2012 m. gruodžio 29 d.]. Prieiga per internetą: . 15. Direktyva dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energij . 2009. [žiūrėta: 2013 m. birželio 11 d.]. Prieiga per internetą: < http://eur- lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2009:140:0016:0062:LT:PDF>. 16. EKINS, P. 2011. The Price Mechanism and Eco-efficiency The Role of Green Fiscal Reform.// Journal of Industrial Ecology. No. 15. P. 663–666. 17. EKINS, P., IR KITI. 2012. Increasing carbon and material productivity through environmental tax reform.// Energy Policy No. 42. P. 365–376. 18. EUROPEAN ENVIRONMENT. 2013. Annual European Union greenhouse gas inventory 1990–2011 and inventory report 2013.// EEA Technical report No. 8/2013. 19. EUROPEAN ENVIRONMENT AGENCY. 1996. Environmental Taxes – Implementation and Environmental Effectiveness.// Environmental issues series No. 1. Copenhagen. 20. FERNANDEZ, E.; PEREZ, R.; RUIZ, J. 2011. Optimal green tax reforms yielding double dividend.// Energy Policy. No. 39. P. 4253–4263. 21. FRASER, I.; WASCHIK, R. 2013. The Double Dividend Hypothesis in a CGE Model: Specific Factors and the Carbon Base.// Energy Economics. 22. FOUQUET, D.; JOHANSSON, T. B. 2003. Energy and Environmental Tax Models from Europe and Their Link to Other Instruments for Sustainability: Police Evaluation and Dynamics of Regional Integration. [žiūrėta: 2014 m. sausio 15 d.]. Prieiga per internetą: . 23. FULLERTON, D.; LEICESTER, A.; SMITH, S. 2010. Environmental taxes. [žiūrėta: 2012 m. gruodžio 23 d.]. Priega per internetą: < http://works.bepress.com/cgi/viewcontent.cgi?article=1036&context=don_fullerton>. 24. GAGO, A.; LABANDEIRA, X. 2000. Towards a Green Tax Reform Model.// Journal of Environmental Policy and Planning. No. 2. P. 25–37.

25. GEMECHU, E. D.; BUTNAR, I.; LLOP, M.; CASTELLS, F. 2012. Environmental tax on products and services based on their carbon footprint: A case study of the pulp and paper sector.// Energy Policy. No. 50. P. 336–344. 26. GLOMM, G.; KAWAGUCHI, D.; SEPULVEDA, F. 2008. Green taxes and double dividends in a dynamic economy.// Journal of Policy Modeling. No. 30. P. 19–32. 27. GOULDER, L. H. 2013. Climate change policy's interactions with the tax system.// Energy Economics. No. 40. P. S3–S11. 28. HEINE, D.; NORREGAARD, J.; PARRY, I. W. H. 2012. Environmental Tax Reform: Principles from Theory and Practice to Date. [žiūrėta: 2013 m. birželio 25 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.imf.org/external/pubs/ft/wp/2012/wp12180.pdf>. 29. Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi konferencija "Rio+20". 2012. [žiūrėta: 2013 m. kovo 27 d.]. Prieiga per internetą: . 30. KATHURIA, V. Eko-taxes. A note. [žiūrėta: 2012 m. gruodžio 23 d.]. Prieiga per internetą: . 31. KIUILA, O.; SLESZYNSKI, J. 2003. Expected effects of the ecological tax reform for the Polish economy.// Ecological Economics. No. 46. P. 103–120. 32. KLUN, M. 2003. Administrative Costs of Taxation in a Transition Country: The Case of Slovenia. [žiūrėta: 2014 m. sausio 15 d.]. Prieiga per internetą: < http://journal.fsv.cuni.cz/storage/923_05_075-084.pdf>. 33. KOSKELA, E.; SCHOB, R. 1999. Alleviating unemployment: The case for green tax reforms.// European Economic Review. No. 43. P. 1723–1746. 34. KOSONEN, K.; NICODEME, G. 2009. The role of fiscal instruments in environmental policy. [žiūrėta: 2012 m. gruodžio 30 d.]. Prieiga per internetą: .

35. LARAGNOIT, C. G. 2009. Ecotax CO2. [žiūrėta: 2013 m. liepos 20 d.]. Prieiga per internetą: . 36. MCNEILL, J. M.; WILLIAMS, J. B. 2007. The employment effects of sustainable development policies.// Ecological Economics No. 64. P.216–223. 37. MANRESA, A.; SANCHO, F. 2005. Implementing a double dividend: recycling ecotaxes towards lower labour taxes.// Energy Policy. No. 33. P. 1577–1585. 38. METCALF, G. E; NBER. 2003. Environmental levies and distortionary taxation: Pigou, taxation and pollution.// Journal of Public Economics. No. 87. P. 313–322.

39. MIGUEL, C.; MANZANO, B. 2011. Gradual green tax reforms.// Energy Economics. No. 33. P. 50–58. 40. MIGUEL, C.; MANZANO, B. 2010. Green tax reforms and habits.// Resource and Energy Economics. No. 33. P. 231–246. 41. MORI, K. 2012. Modeling the impact of a carbon tax: A trial analysis for Washington State.// Energy Policy. No. 48. P.627–639. 42. MUSU, I. 2010. Green Economy: great expectation or big illusion? [žiūrėta: 2013 m. birželio 24 d.]. Prieiga per internetą: . 43. OECD. 2000. Environmetal taxes: recent development in tools for integration. [žiūrėta: birželio 25 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.eea.europa.eu/publications/Environmental_Issues_No_18/download>. 44. OECD. 2001a. Environmentally Related Taxes: Issues and Strategies. [žiūrėta: 2013 m. birželio 25 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.czp.cuni.cz/ekoreforma./KONFERENCE/FSV%201-11- 2002/OECD%20Policy%20Brief.pdf>. 45. OECD. 2001. Environmentally Related Taxes in OECD Countries. [žiūrėta: 2013 m. birželio 26 d.]. Prieiga per internetą: . 46. OECD. 2007. Environmental Taxes. [žiūrėta: 2014 m. vasario 12 d.]. Prieiga per internetą: < www.cesifo-group.de%2FDocDL%2Fdicereport307- db2.pdf&ei=U4MEU5i3LMrNygPek4H4AQ&usg=AFQjCNExLfDZLjYxMp91XWkAL 2D0ENLzDA&sig2=c_gtE7_m8AN3kEnxtmtgMw&bvm=bv.61535280,d.bGQ>. 47. PARRY, I. W. H. 2012. Reforming the tax system to promote environmental objectives: An application to Mauritius.// Ecological Economics. No. 77. P.103–112. 48. PATUELLI, R.; NIJKAMP, P.; PELS, E. 2005. Environmental tax reform and the double dividend: A meta-analytical performance assessment.// Ecological Economics. No. 55. P. 564–583. 49. PEDERSEN, L. H. 2005. The Political Impact of Environmental Economic Ideas.// Scandinavian Political Studies. Vol. 28. No. 1. P. 25–46. 50. PHIL, L. M.; SIMMONS, R.; YUZHU, L. (2010). "Green" Taxes making Hong Kong a cleaner and greener city. [žiūrėta: 2013 m. liepos 20 d.]. Prieiga per internetą:

. 51. POLEMIS, M. 2000. Economic Instruments as a means of Environmental Policy: the case of Taxes. [žiūrėta: 2013 m. birželio 6 d.]. Prieiga per internetą: . 52. RIVERS, N. 2013. Renewable energy and unemployment: A general equilibrium analysis.// Resource and Energy Economics. No. 35. P. 467–485. 53. SCHAFFER, M. E.;TURLEY, G. 2001. Effective versus statutory taxation: measuring effective tax administration in transition economies.// Working Papers: European Bank for Reconstruction and Development. No. 62. P.1-24. 54. SCHOEB, R. 2003. The Double Dividend Hypothesis of Environmental Taxes: A Survey. [žiūrėta: 2013 m. gegužės 14 d.]. Prieiga per internetą: < http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=413866>. 55. SHI, X.; ZHANG, S. 2012. In search of redistribution-effective carbon tax regime.// Computers & Industrial Engineering. No. 63. P.717–728. 56. STAMATOVA, S.; STEURER, A. 2011. In 2009, EU-27 environmental tax revenue rose to 2.4 % of GDP. [žiūrėta: 2013 m. birželio 11 d.]. Prieiga per internetą: < http://epp.eurostat.ec.europa.eu/cache/ITY_OFFPUB/KS-SF-11-067/EN/KS-SF-11-067- EN.PDF>. 57. ŠINKŪNIENĖ, K. 2005. Taxation Principles in Tax Culture: Theoretical and Practical Aspects.// Organizacijų vadyba. Nr. 35. P. 177–191. 58. ŠTREIMIKIENĖ, D.; BUBNIENĖ, R. 2005. The Impact of Carbon Tax on Greenhouse Gases Emission Reduction and Economy.// Engineering Economics. No. 1. P. 23–29. 59. Tax Administration in OECD Countries: Comparative Information Series. OECD. 2004. [žiūrėta: 2014 m. sausio 15 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.oecd.org/ctp/administration/CIS-2004.pdf>. 60. The double dividend and environmental tax reforms in Europe. [žiūrėta: 2013 m. birželio 26 d.]. Prieiga per internetą: . 61. XIA, B.; LI, Y. 2012. Analysis on the Impact of Tax Policy over China's New Energy Industry Development.// Physics Procedia. No. 25. P.1277–1284.

PRIEDAI

1 PRIEDAS Visų mokesčių dalis valstybės išlaidose 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Metai Danija Vokietija Nyderlandai Suomija Švedija Didžioji Britanija Lietuva 2000 0,89 0,52 0,54 0,72 0,70 0,81 0,53 2001 0,86 0,46 0,53 0,67 0,67 0,74 0,53 2002 0,85 0,45 0,52 0,66 0,65 0,70 0,56 2003 0,85 0,45 0,49 0,64 0,66 0,66 0,58 2004 0,88 0,45 0,50 0,63 0,69 0,66 0,58 2005 0,94 0,46 0,54 0,63 0,71 0,66 0,59 2006 0,94 0,49 0,54 0,64 0,73 0,67 0,60 2007 0,94 0,53 0,54 0,65 0,74 0,67 0,58 2008 0,91 0,53 0,52 0,62 0,73 0,64 0,55 2009 0,81 0,48 0,47 0,53 0,70 0,54 0,39 2010 0,81 0,46 0,48 0,53 0,71 0,56 0,39 2011 0,81 0,51 0,47 0,56 0,72 0,60 0,41

2 PRIEDAS Ekologinių mokesčių dalis valstybės išlaidose 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Šalys 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Danija 0,088 0,087 0,089 0,085 0,089 0,092 0,093 0,091 0,082 0,068 0,069 0,070 Vokietija 0,053 0,053 0,053 0,055 0,054 0,053 0,053 0,051 0,050 0,048 0,046 0,050 Lietuva 0,062 0,068 0,080 0,082 0,079 0,068 0,053 0,050 0,043 0,045 0,044 0,044 Nyderlandai 0,085 0,080 0,076 0,076 0,080 0,085 0,086 0,081 0,081 0,074 0,075 0,075 Suomija 0,065 0,062 0,062 0,063 0,064 0,061 0,061 0,058 0,055 0,047 0,050 0,057 Švedija 0,051 0,052 0,052 0,052 0,052 0,053 0,052 0,052 0,052 0,052 0,052 0,049 Didžioji Britanija 0,081 0,069 0,066 0,063 0,061 0,057 0,055 0,056 0,052 0,051 0,053 0,055

3 PRIEDAS Mokestinių įplaukų dalis valstybės bendrosiose pajamose 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Šalys 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Danija 0,85 0,84 0,85 0,85 0,85 0,86 0,86 0,86 0,85 0,85 0,84 0,84 Vokietija 0,51 0,49 0,49 0,49 0,49 0,49 0,51 0,53 0,53 0,52 0,51 0,52 Nyderlandai 0,51 0,53 0,54 0,53 0,52 0,54 0,53 0,54 0,52 0,52 0,53 0,51 Suomija 0,63 0,61 0,61 0,61 0,60 0,60 0,59 0,58 0,57 0,56 0,56 0,57 Švedija 0,66 0,66 0,66 0,67 0,68 0,69 0,70 0,69 0,70 0,71 0,71 0,72 Didžioji Britanija 0,74 0,73 0,73 0,72 0,72 0,71 0,72 0,71 0,71 0,69 0,71 0,72 Lietuva 0,57 0,59 0,59 0,60 0,61 0,59 0,61 0,60 0,60 0,49 0,47 0,48

4 PRIEDAS Darbo, pelno, ekologinių mokesčių dalių valstybės išlaidose ir mokestinių įplaukų produktyvumo koreliacinė analizė Europos Sąjungos šalyse (sudaryta autorės) Spirmeno koreliacijos Darbo Pelno Ekologiniai Mokestinių įplaukų Šalys rodikliai mokesčiai mokesčiai mokesčiai produktyvumas Koreliacijos koeficientas 0,519 0,965 0,835 1 Danija p-reikšmė 0,042 0,000 0,000 Koreliacijos koeficientas 0,181 0,640 -0,430 1 Vokietija p-reikšmė 0,287 0,013 0,082 Koreliacijos koeficientas 0,450 0,897 0,897 1 Nyderlandai p-reikšmė 0,071 0,000 0,000 Koreliacijos koeficientas 0,931 0,896 0,756 1 Suomija p-reikšmė 0,000 0,000 0,002 Koreliacijos koeficientas -0,306 0,555 0,302 1 Švedija p-reikšmė 0,167 0,030 0,170 Didžioji Koreliacijos koeficientas 0,991 0,832 0,864 1 Britanija p-reikšmė 0,000 0,000 0,000 Koreliacijos koeficientas 0,809 0,640 0,488 1 Lietuva p-reikšmė 0,001 0,013 0,054

5 PRIEDAS Ekologinių mokesčių pajamos Europos Sąjungos šalyse 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Šalys 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Danija 8191,85 8439,86 8928,66 8833,83 9535,2 10070,7 10449,27 10572,53 9.907,47 8.836,3 9.445,88 9.690,9 Vokietija 49071 53276 54009 57369 56031 55159 55732 54205 54.538 55.244 54.669 58.375 Lietuva 305,77 349,94 425,93 461,85 491,98 481,52 433,42 507,56 533,52 542,78 512,22 527,68 Nyderlandai 15766 16309 16351 17070 18223 19517 21086 21013 22.330 21.781 22.459 22.345 Suomija 4146 4136,16 4389,4 4648 4924 4861 4993 4934 4.992 4.553 4.975 5.904 Švedija 7489,7 7160,27 7688,05 8071,61 8254,66 8543,77 8749,24 8962,17 9.037,57 8.306,07 9.575,04 9.740,19 Didžioji Britanija 47916,26 45509,51 46451,35 43867,69 46456,25 46069,03 47086,09 50847,53 44.601,15 41.331,63 45.792,92 46.318,62

6 PRIEDAS

8 6 4

0 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011

-2 Procentai -4 -6 -8 BVP Ek.mok. -10 BVP ir ekologinių mokesčių pajamų kitimo tempas proc. 2001–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis)

7 PRIEDAS Europos Sąjungos valstybių nacionalinio biudžeto pajamas sudarantys mokesčiai po ekologinių mokesčių reformų įgyvendinimo (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Danija Vokietija Nyderlandai Suomija Mokesčiai 1995m. 2003m. 2011m. 2000m. 2005m. 2011m. 1997m. 2004m. 2011m. 1998m. 2004m. 2011m. Energijos (namų ūkių) 894 1431 1707 12464 13501 12668 1365 1869 2311 571 570 786 Energijos (įmonių) 601 927 936 10999 12575 14016 1811 2684 3362 1185 1444 1751 Pelno 3200 5467 6734 34808 24468 67857 15351 16209 13179 4984 5329 5096 Darbo 37982 49010 58679 491400 493817 563738 68569 93325 129394 27472 34108 42845 Kiti 26271 35126 48440 315019 332579 375740 48806 72779 84101 19268 24632 31748 IŠ VISO 68948 91960 116496 864690 876940 1034020 135902 186866 232348 53480 68981 82226

7 PRIEDO TĘSINYS

Europos Sąjungos valstybių nacionalinio biudžeto pajamas sudarantys mokesčiai po ekologinių mokesčių reformų įgyvendinimo (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Švedija Didžioji Britanija Lietuva Mokesčiai 1995m. 2003m. 2011m. 1997m. 2004m. 2011m. 1995m. 2003m. 2011m. Energijos (namų ūkių) 1031 1491 1687 7634 10819 9271 20 114 162 Energijos (įmonių) 1839 2590 2882 6697 8077 6820 13 71 99 Pelno 5042 6136 13105 47626 51832 54898 103 232 248 Darbo 57786 83395 99061 155089 248434 251469 664 2404 3932 Kiti 27088 40066 56063 208010 325021 335220 618 1956 4048 IŠ VISO 138473 146328 172798 425055 644183 657679 1417 4776 8489

8 PRIEDAS Darbo produktyvumo dinaminis kitimas proc. Europos Sąjungos šalyse 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) 2000m.- 2002m.- 2004m.- 2006m.- 2008m.- 2010m.- 2000m.- Šalys 2002m. 2004m. 2006m. 2008m. 2010m. 2011m. 2011m. Danija 5,41% 8,53% 7,62% 2,87% 6,63% 2,01% 37,76% Vokietija 4,47% 3,57% 4,96% 3,85% 0,26% 3,17% 21,99% Nyderlandai 8,52% 7,03% 7,61% 5,75% -0,20% 1,37% 33,72% Suomija 6,22% 5,52% 5,45% 6,87% -1,10% 4,03% 29,96% Švedija -2,66% 10,75% 6,99% 1,47% 6,58% 7,85% 34,53% Didžioji Britanija 4,52% 1,87% 8,68% -8,54% -4,31% 1,74% 3,03% Lietuva 21,95% 17,97% 26,61% 31,70% 4,14% 11,20% 177,76%

9 PRIEDAS Gyventojų užimtumo lygis proc. Europos Sąjungos šalyse 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Santykinis pokytis Šalys 2000 2002 2004 2006 2008 2010 2011 proc. (2011m. su 2000m.) Danija 78,0 77,7 77,6 79,4 79,7 75,8 75,7 -2,3 Vokietija 68,8 68,8 68,8 71,1 74,0 74,9 76,3 7,5 Nyderlandai 74,3 75,8 74,9 76,3 78,9 76,8 77,0 2,7 Suomija 71,6 72,6 72,2 73,9 75,8 73,0 73,8 2,2 Švedija 77,7 78,5 77,4 78,8 80,4 78,1 79,4 1,7 Didžioji Britanija 74,0 74,5 75,0 75,2 75,2 73,6 73,6 -0,4 Lietuva 65,6 67,2 69,0 71,6 72,0 64,3 66,9 1,3

10 PRIEDAS

Lietuva 2011 2000 Didžioji Britanija

Švedija

Suomija

Nyderlandai

Vokietija

Danija

0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 30,0 35,0 Procentai Darbo mokesčių dalis nuo BVP Europos Sąjungos šalyse 2000 ir 2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) 75

11 PRIEDAS Energijos intensyvumo dinaminis pokytis proc. Europos Sąjungos šalyse 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) 2000m.- 2002m.- 2004m.- 2006m.- 2008m.- 2010m.- 2000m.- Šalys 2002m. 2004m. 2006m. 2008m. 2010m. 2011m. 2011m. Danija -5,1% -2,6% -5,1% -14,3% -6,0% -4,4% -31,5% Vokietija -3,4% -5,1% -3,1% -3,4% -3,0% -10,6% -27,3% Nyderlandai -7,3% -3,0% -0,9% -5,1% -11,5% -9,8% -26,1% Suomija -0,7% 6,6% 0,2% -13,9% -7,5% -5,4% -23,6% Švedija 5,7% -11,4% -7,7% -4,6% -12,4% -14,2% -29,2% Didžioji Britanija -7,4% -0,2% -1,3% -10,1% -10,5% -14,9% -21,5% Lietuva 1,2% -8,3% -11,9% -23,9% -30,0% -22,1% -60,1%

12 PRIEDAS 350 Energija 300

250

200

150

100

Kg naftos/1000Kgeurų 50

Energijos paklausos kitimas Europos Sąjungos valstybėse 1990–2010 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis)

13 PRIEDAS Energijos mokesčių pajamos Europos Sąjungos šalyse 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Šalys 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Danija 4403,49 4750,08 4800,06 4907,07 4957,59 4870,54 4854,88 4872,25 4923,44 4884,81 5341,45 5609,63 Vokietija 42031 44876 46389 50009 48271 46459 46772 45275 45678 47024 46159 48206 Lietuva 216,91 249,9 303,28 328,55 332,9 364,36 393,87 459,35 498,12 513,13 492,23 497,11 Nyderlandai 7745 8225 8341 8711 9445 10220 10975 10375 11387 11639 12009 12014 Suomija 2628,44 2720,25 2853,9 2882 2956 2927 2986 2961 3215 3102 3222 3928 Švedija 6270,07 6059,79 6519,41 6872,38 7023,66 7107,69 7236,88 7317,87 7189,45 6635,68 7719,06 7855,21 Didžioji Britanija 37965,15 36604,11 36860,52 34292,4 36373,15 36071,95 36464,58 38043,95 33283,52 31139,02 33999,35 33831,87

14 PRIEDAS Implicitiniai energijos mokesčio tarifai eurai/t 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Šalys 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Danija 299,2 306,8 310,8 306,7 301,9 290,1 280,9 277,2 276,5 283,5 289,4 312,6 Vokietija 191,8 197,8 205,3 206,9 197,4 187,9 184,4 190,5 181,9 192 183,9 196,5 Nyderlandai 153,5 151,9 151,1 152,4 161 172,2 184,5 175,1 188,4 195,5 184,7 191,5 Suomija 106,7 106,5 106,4 106,6 107,1 109,1 104,2 101,3 109,4 112,4 104 129,9 Švedija 179,9 189,3 199,7 207,4 210,8 216,7 220 218,6 221,9 228,4 214,6 219,3 Didžioji Britanija 248,8 240,8 250,5 248,9 250,5 243,7 242 250,4 245,3 271,2 260,6 269,8 Lietuva 57,5 60,3 68 72,4 70,4 72 69,8 73,2 72,8 79,4 72,4 71,2

15 PRIEDAS Atsinaujinančios energijos kitimas proc. 2004–2011 metais (sudaryta autorės Eurostat duomenis) Šalys 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 TARGET ES (27 šalys) 8,1 8,5 9 9,7 10,4 11,6 12,5 13 20 Danija 14,9 16 16,4 17,8 18,6 20 22 23,1 30 Vokietija 5,2 6 7 8,3 8,4 9,2 10,7 12,3 18 Nyderlandai 1,8 2,1 2,3 3 3,2 4 3,7 4,3 14 Suomija 29 28,6 29,8 29,4 30,7 30,4 31,4 31,8 38 Švedija 38,7 40,4 42,4 43,9 45 47,7 47,9 46,8 49 Didžioji Britanija 1,2 1,4 1,6 1,8 2,4 3 3,3 3,8 15 Lietuva 17,2 17 17 16,7 18 20 19,8 20,2 23

16 PRIEDAS

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos produktyvumas 1 tūkst. eurų BVP/CO2 ekvivalentų 2000–2011 metais (sudaryta autorės pagal Eurostat duomenis) Šalys 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 ES (27 šalys) 1993,34 2013,76 2057,43 2052,32 2103,61 2162,67 2240,77 2338,87 2398,11 2469,17 2459,39 2585,27 Danija 2855,27 2808,35 2846,04 2672,66 2966,04 3243,45 2987,12 3241,71 3388,86 3350,58 3376,13 3713,74 Vokietija 2074,99 2076,82 2119,73 2116,03 2166,86 2229,02 2305,81 2440,82 2469,67 2506,30 2517,87 2678,52 Nyderlandai 2257,33 2284,46 2296,86 2296,18 2334,46 2450,93 2582,59 2701,51 2762,23 2734,17 2625,84 2852,43 Suomija 1994,22 1896,73 1876,94 1735,87 1897,42 2289,94 2052,66 2207,97 2473,30 2404,59 2202,46 2518,72 Švedija 3791,78 3797,31 3853,13 3919,12 4131,07 4435,29 4633,05 4907,75 5039,11 5113,94 4937,58 5416,36 Didžioji Britanija 2394,45 2432,54 2565,12 2637,94 2722,25 2836,85 2931,65 3081,75 3124,84 3238,39 3196,05 3473,52 Lietuva 733,55 742,45 773,24 844,64 874,66 898,30 951,93 948,93 1025,08 1065,05 1046,29 1084,37