György Ligeti Sonatos „Hora Lungă “Mikrotoninio Atlikimo Dėsningumai

Home , Lakodalmas (Ligeti), Le Grand Macabre, Lux Aeterna (Ligeti), Requiem (Ligeti)

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA MUZIKOS FAKULTETAS KOMPOZICIJOS KATEDRA

Jolanta Grinevič

György Ligeti Sonatos „Hora lungă“ mikrotoninio atlikimo dėsningumai

György Ligeti Sonata „Hora lungă“: Regularities of microtonal performance

Studijų programa: kompozicija (skaitmeninės technologijos) Magistro darbas

Darbo autorius: Jolanta Grinevič

...... (parašas)

Darbo vadovas: prof. dr. Rytis Ambrazevičius

...... (parašas)

Vilnius, 2019

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA

BAIGIAMOJO DARBO SĄŽININGUMO DEKLARACIJA

2019 m. gegužės 17 d.

Patvirtinu, kad mano baigiamasis darbas (tema) „György Ligeti Sonatos „Hora lungă“ mikrotoninio atlikimo dėsningumai“, yra parengtas savarankiškai.

1. Šiame darbe pateikta medžiaga nėra plagijuota, tyrimų duomenys yra autentiški ir nesuklastoti. 2. Tiesiogiai ar netiesiogiai panaudotos kitų šaltinių ir/ar autorių citatos ir/ar kita medžiaga pažymėta literatūros nuorodose arba įvardinta kitais būdais. 3. Kitų asmenų indėlio į parengtą baigiamąjį darbą nėra. 4. Jokių įstatymų nenumatytų piniginių sumų už šį darbą niekam nesu mokėjęs (-usi). 5. Su pasekmėmis, nustačius plagijavimo ar duomenų klastojimo atvejus, esu susipažinęs(-usi) ir joms neprieštarauju.

(Parašas) (Vardas, pavardė)

Jolanta Grinevič

György Ligeti Sonatos „Hora lungă“ mikrotoninio atlikimo dėsningumai

SANTRAUKA

Intonavimas – vienas iš svarbesnių muzikos aspektų. Nuo intonavimo priklauso bendras atlikimo skambesys, kokybė. Daugelis muzikologų, analizavo ir tyrė tokias temas, kaip intonavimo problemos, kaip atpažįstama, ar intonavimas yra tinkamas, kokie yra aukščio suvokimo gebėjimai, kaip gebama suvokti aukščio skirtumus, nuo ko tai priklauso ir kokios aplinkybės padeda (arba trukdo) gerai atpažinti ir (arba) intonuoti skirtingus garsus.

Pateikiamas tyrimas susijęs su tokiomis intonavimo problemomis, tiriami būtent mikrotoninės muzikos atlikimo dėsningumai. Darbe keliamos tokios problemos: su kokiais sunkumais susiduria atlikėjai grojant mikrotoninę muzika, kas juos lemia? Kokie išoriniai veiksniai padeda (arba trukdo) atlikėjams gerai intonuoti garsus? Tyrimui pasirinktas György Sándor Ligeti kūrinys altui „Hora lungă“. Tyrimo tikslas – nustatyti kūrinio „Hora lungă“ atlikimo intonavimo dėsningumus. Tyrimui pasirinkti keturių atlikėjų garso įrašai, naudojami akustinės ir statistinės analizės metodai.

Nustatyta, kad intonavimas priklauso nuo daugelio veiksnių – garso trukmės, melodinio konteksto, tesitūros, individualių atlikėjo savybių – jo patirties, įgūdžių, klausos jautrumo. Mikrotoniniai garsai intonuojami netiksliausiai.

Raktiniai žodžiai: mikrotoninė muzika, atlikimo dėsningumai, intonavimas, darna, dermė, aukščio diferencinė riba.

Jolanta Grinevič

„György Ligeti Sonata „Hora lungă“: Regularities of microtonal performance“

SUMMARY

Intonation is one of the most important aspects of music, affecting the overall sound and quality of any performance. Many musicologists have analysed topics such as intonation problems, how people recognize good intonation, the awareness of pitch and the perception of its differentiation, what it depends on and what circumstances help (or interfere with) the ability to recognize and/or intonate different sounds.

This research deals with intonation problems and is focussed on patterns of microtonal music as it is important to know how a performer sees this music as well as how microtonal sounds are intoned in a performance. The following problems are raised in the research: what are the difficulties faced by performers playing microtonal music? Why do problems occur while playing microtonal music? What external factors help (or hinder) performers to intonate sounds precisely? As an example, intonation aspects of Hora Lungă by György Sándor Ligeti are chosen. Research purpose: to determine patterns of intonation of Hora Lungă. Sound recordings provided by four performers are chosen for the analysis. Acoustical analysis (pitch measurements) and statistical analysis for the generalization of results are applied.

A conclusion can be drawn that intonation depends on many factors such as the duration of the sound, the melody context as well as pitch range (intonation gets worse while playing high notes). Experience and skills of a performer, his/her hearing sensitivity are among important factors, too. Microtonal sounds are intoned worse compared to the straight tempered equivalents.

Key words: microtonal music, intonation in music, tuning system, scale, just noticeable difference.

TURINYS

ĮVADAS...... 7

1. KULTŪRINIAI MUZIKOS DARNŲ SAVITUMAI...... 9 1.1. Darna, bendrieji darnos bruožai...... 9 1.2. „Nederėjimas“ („Out-of-tuneness“)...... 10 1.3. Darnos svarba...... 10 1.4.Dermės, aktualios G. Ligeti kūriniui: mikrotoninė muzika...... 11 1.5.Aukščio diferencinės ribos (JND) svarba ir jos tyrimai...... 12 2. G. LIGETI SONATA „HORA LUNGĂ“ IR JOS ATLIKĖJAI...... 13 2.1. György Sándor Ligeti...... 13 2.2. Sonatos „Hora lungă“ apžvalga...... 14 2.3. Kūrinio specifiniai derminiai bruožai, kūrinio analizė...... 15 2.4. Rodyklių reikšmės kūrinyje...... 16 2.5. Sonatos „Hora lungă“ atlikėjai...... 17 3. G. LIGETI SONATOS „HORA LUNGA“ PRAKTINIO INTONAVIMO ATITIKIMO NATOMS TYRIMAS...... 20 3.1. Tyrimo metodika...... 20 3.1.1. Akustinė analizė...... 20 3.1.2. Statistinė analizė...... 22 3.2. Tyrimo rezultatai...... 24 3.2.1. c garso intonavimas...... 24 3.2.2. f garso intonavimas...... 25 3.2.3. g garso intonavimas...... 26

3.2.4. a garso intonavimas...... 27 3.2.5. a–14 ¢ garso intonavimas...... 29 3.2.6. b garso intonavimas...... 30 3.2.7. h–49 ¢ garso intonavimas...... 31 3.2.8. h garso intonavimas...... 33 3.2.9. c1 garso intonavimas...... 34 3.2.10. d1 garso intonavimas...... 35

3.2.11. e 1–31¢ garso intonavimas...... 36 3.2.12. f1 garso intonavimas...... 37

3.2.13. g 1 garso intonavimas...... 38

3.2.14. a 1 garso intonavimas...... 39 3.2.15. Rezultatų apibendrinimas...... 40

IŠVADOS ...... 42

LITERATŪROS SĄRAŠAS ...... 43

PRIEDAS ...... 45

ĮVADAS

Temos aktualumas Intonavimas – vienas iš svarbesnių muzikos aspektų. Nuo intonavimo priklauso bendras atlikimo skambesys, kokybė. Daugelis muzikologų tyrė intonavimo problemas, kaip atpažįstamas geras intonavimas, koks yra aukščio suvokimo tikslumas, nuo ko jis priklauso ir kokios aplinkybės padeda (arba trukdo) gerai atpažinti ir (arba) intonuoti skirtingus garsus. Dar Savart‘o eksperimentais (1840) nustatyta, kad reikia bent dviejų virpesių ciklų, kad žmogus atpažintų garso aukštį – labai trumpas garsas išvis neturi aukščio kokybės. Trumpi tonai skiriami prasčiau; kuo garsas ilgesnis, tuo jis suvokiamas geriau. Pasak S. S. Stevenso (1935) garso aukštis priklauso ir nuo garso stiprumo; kintant garso stiprumui, gali keliais centais keistis ir garso aukštis. Suvokiami garso aukščio skirtumai priklauso ir nuo garso stiprio. Pagal Wier, Jestead, and Green (1977), sumažinus garso lygį nuo 80 iki 10 dB, diferencinė riba padidėja 3-4 kartus. Sudėtiniai tonai, dėl papildomų obertonų, geriau skiriami nei grynieji tonai (Moore and Glasberg 1990). Dainuojantys unisonu choro dainininkai pradeda jausti detonavimą, kai skirtumai tarp balsų siekia 10-15 centų (Ternström 1993).

Tyrimo problema

Su tokiomis intonavimo problemomis susijęs ir pateikiamas tyrimas; tiriami mikrotoninės muzikos atlikimo dėsningumai. Koks mikrotoninės muzikos atlikimo adekvatumas vertinant suvokimo jautrumo (JND) kontekste? Kokie veiksniai lemia mikrotoninio intonavimo (ne)tikslumą? Su kokiais sunkumais susiduria atlikėjai grodami mikrotoninę muziką?

Tyrimo objektas

György Sándor Ligeti kūrinio „Hora lungă“ atlikimo intonavimo aspektai

Tyrimo tikslas

Nustatyti kūrinio „Hora lungă“ atlikimo intonavimo dėsningumus.

Šiam tikslui pasiekti iškelti tokie uždaviniai:

1) Aptarti pagrindines darnos ir dermės sąvokas; 2) Aptarti bendrus ir specifinius darnų bruožus; 3) Aptarti dermes, aktualias tiriamam kūriniui;

4) Išnagrinėti ankstesnius aukščio diferencinės ribos tyrimus; 5) Sudaryti matavimo ir statistinio apibendrinimo metodiką, naudojamą tyrime; 6) Atlikti akustinius matavimus: palyginti alto praktinį intonavimą su intonavimu, pateiktu natomis; 7) Išanalizuoti ir palyginti kūrinio skirtingus (keturių muzikantų) atlikimus; 8) Sudaryti analizės diagramas, lenteles; 9) Parengti išvadas.

Tyrimui atlikti taikomi šie metodai: mokslinės literatūros analizė, lyginamasis, akustinė ir statistinė analizė.

Literatūra ir šaltiniai

Rašant darbą naudojama muzikos psichologijos literatūra, kurioje aptariami esminiai darnų ir dermių reiškiniai, pateikiami garso aukščio diferencinės ribos (JND) eksperimentinių tyrimų rezultatai (Snyder 2000: 127; Thompson 2009: 53; Hodges Donald 2011: 111; R. Ambrazevičius 2007: 26 ir kt.). Atliekant akustinę analizę naudojamasi keturių muzikantų (Tabea Zimmermann, Yana Kucherova, Daniel Palmizio, Alejandra Martin) nagrinėjamo kūrinio garso įrašais; tyrimo rezultatai lyginami su kūrinio natomis.

Darbo struktūra

Darbą sudaro įvadas, dvi dalys, išvados, literatūros sąrašas ir priedas.

Pirmojoje dalyje, prieš gilinantis į intonavimo savybes mikrotoninėje muzikoje, jas analizuojant, apžvelgiamos bendros teorinės žinios apie darnas, dermes, bendrus ir specifinius darnų bruožus. Aptariama, kodėl kitų kultūrų muzikoje girdimi „nederėjimai“ (angl. out-of-tuneness). Pažymima aukščio diferencinės ribos (angl. JND; just noticeable difference) svarba ir pateikti tyrimų pavyzdžiai, susiję su intonavimu.

Antroje darbo dalyje pateikiamas praktinio intonavimo atitikimo natoms tyrimo aprašas. Nagrinėjamas Vengrijos žydų kilmės XX a. antros pusės kompozitoriaus György Sándor Ligeti kūrinys altui „Hora lungă“ ir ir keturi jo atlikimo pavyzdžiai.

1. KULTŪRINIAI MUZIKOS DARNŲ SAVITUMAI

1.1. Darna, bendrieji darnos bruožai

Garso aukščio kontinuumas turi fiziologinį pagrindą. Žmogus girdi apytiksliai nuo 20 Hz iki 20 000 Hz garsus. Garsų aukščio kontinuumas yra dalijamas kategorijomis (Ambrazevičius 2008 ir kt.). Kategorijų centrai sudaro apibrėžiamą darną. Jeigu garso intonavimas sutampa su kategorijos centru, jis atitinka „tikslų“ intonavimą toje darnoje. Jeigu garsas yra šiek tiek aukštesnis ar žemesnis nei kategorijos centras, jis yra „netikslus“, bet vis tiek suvokiamas kaip priklausantis tai kategorijai; tokie garsai tiesiog užpildo kategorijos plotį. Yra dar neapibrėžtumo sritis – kai garsas nepriklauso vienai ar kitai kategorijai, pavyzdžiui intervalas nėra identifikuojamas nei kaip mažoji, nei kaip didžioji tercija. Garsas yra „per viduriuką“ – daugmaž iki ±10 ¢ nuo vidurinio taško tarp kategorijų centrų, nutolusio nuo jų per ketvirtatonį.

Kai garsai sujungiami, jie gali būti organizuojami į sekas. Viena iš šių sekų aspektų yra melodija, apimanti atpažįstamus kontūro modelius („aukštumas“ ir „žemumas“) laiko dimensijoje. Melodijos gali būti sukonstruotos ir iš spalvoto triukšmo ar neharmoninio spektro garsų.

Taigi darna (angl. tuning system ar kt.) – garsų derinimo sistema arba, kitaip tariant, generuojanti intervalų sistema, apibrėžianti pagrindines intervalo kategorijas; ji nurodo ir mažiausio leistino muzikinio intervalo dydį. Darnos garsai paprastai yra oktavos dalybos būdu gaunami tonai (Snyder 2000: 135).

Dermės ir darnos sąvokos susijusios. Pati darnos sąvoka skyla į dvi. Pavyzdžiui, tolygioji dvylikalaipsnė temperacija turi dvylika kategorijų oktavos apimtyje. Tačiau diatonikoje atrenkamas tokių elementų pogrupis – septyni. Dermė – svorių suteikimas tokios atrinktos darnos garsams. Pirminėje darnoje elementų gali būti daugiau, o „atrinktoje“ darnoje ir dermėje yra tik tiek elementų, kiek telpa trumpalaikėje atmintyje (vadinamasis operacinis vienetas; „magiškasis Millerio skaičius 7±2“; Miller (Ambrazevičius 2008: 48).

Darna nustato intervalo kategorijų, naudojamų konkrečioje muzikinėje kultūroje, dydį (Snyder 2000 ir kt.). Kaip minėta anksčiau, darna praktiškai visuomet susideda iš oktavos dalių. Dažniausiai muzikinė kultūra pasižymi standartizuota darnos sistema. Tai yra muzikos

aukščio suvokimo lemiamas naudojamų intervalų dydis. Pagrindinis muzikos darnų tyrimo tikslas – nustatyti tam tikros muzikinės kultūros intervalų dydžių standartus ir jų kategorijas.

1.2. „Nederėjimas“

Kai girdime kitų kultūrų muziką, kuriai būdinga kita darna, mes linkę iš pradžių išgirsti „nederėjimus“ (angl. out of tuneness). „Nederėjimus“ galima girdėti dėl kelių priežasčių. Pirma, jei du skirtingi instrumentai groja tą pačią partiją, bet atlieka šiek tiek skirtingais aukščiais, kurie priklauso tai pačiai aukščio kategorijai. Kai groja vienas instrumentas, taip pat galime išgirsti nederėjimus; tai yra dėl to, kad bent vienas iš aukščių yra arti kategorijos ribų. Aišku, kai atlikimas ir suvokimas priklauso tai pačiai muzikinei kultūrai, nederėjimas, detonavimas yra „tikras“, tačiau „netikras“ ar nebūtinai „tikras“, atlikimas ir suvokimas priklauso skirtingoms muzikinėms kultūroms.

Darna yra labiausiai atspari pokyčiams. Dabartinė vakarietiška darna (tolygioji dvylikalaipsnė temperacija) jau naudojama apie 250 metų. Pasak Snyderio (2000), viena iš priežasčių, kodėl ji yra tokia atspari pokyčiams, yra tai, kad darna dažnai yra integruojama į fizinę muzikinių instrumentų struktūrą. Tokie standartizuoti fiziniai muzikos instrumentų struktūros apribojimai leidžia muzikantams daug lengviau groti reikalingoje tonacijoje neišeinant iš kategorijos ribų.

1.3. Darnos svarba

Darna, garsų kontinuumo kategorizavimas yra reikalingi, nes tiesiog kitaip žmogus negalėtų įsiminti neribotą skaičių garsų ir juos visus identifikuoti. „Žmogiškoji informacija turi būti užkoduota diskretinių dydžių pavidalu, kad ją būtų įmanoma adekvačiai perduoti“ (Ambrazevičius 2008: 48). Žmogus pajėgus naudoti labai ribotą kategorijų skaičių, nes tiesiog taip leidžia žmogaus atmintis. Dažnai yra vartojamas minėtasis „magiškasis“ Millerio skaičius (7 plius minus 2). Tai reiškia, kad žmogaus trumpalaikėje atmintyje gali tilpti nuo 5 iki 9 informacijos vienetų; tai tinka ne tik muzikai, garsams, bet ir kitoms juslėms. Tad nesunku suprasti, kodėl daugumos pasaulio muzikinių kultūrų dermėse laipsnių yra būtent nuo 5 iki 9.

Beje, oktavos universalija yra aktuali daugumai muzikinių kultūrų, tačiau, pasak R. Ambrazevičiaus, (2008: 48-50), yra daug faktų, kurie prieštarauja oktavos universalijai. „Matematinė“ oktava atitinka dažnių santykį 2:1, pavyzdžiui, jei a1 dažnis yra 440 Hz, tai a2 dažnis – dvigubai didesnis (880 Hz). Tačiau ne visoms muzikinėms kultūroms tai yra svarbu; net vakarietiškoje kultūroje oktava dažniausiai yra šiek tiek plečiama. Net pats oktavos intervalas nėra labai reikšmingas daugeliui kultūrų. Pavyzdžiui, Centrinėje Afrikoje oktava nėra „geresnė“ už didžiąją septimą. Bali gamelane kaip tik svarbu, kad oktava būtų išderinta (Ambrazevičius 2008: 50). Oktavos neekvivalentiškumo randama ir Australijos aborigenų muzikoje (Will 1997). Todėl kalbant apie oktavos universaliją, reikia atsižvelgti į kultūrinius savitumus.

Verta paminėti, kad darnos gali skirtis intervalų „griežtumu“. Nors daugelis darnų susideda iš intervalinių kategorijų, turinčių stabilų centrą ir ribas, tai nėra absoliučiai universalu. Tam tikros kai kurių muzikinių kultūrų intervalų kategorijos yra laisvesnės nei kitos. Be to, konkrečių intervalų dydis darnoje nebūtinai yra toks pat visoje muzikinėje kultūroje (Snyder 2000: 136).

1.4. Dermės, aktualios G. Ligeti kūriniui: mikrotoninė muzika

Gyorgy Ligeti sonatoje „Hora lungă“ naudojama mikrotonika. Mikrotoninė muzika grindžiama mažesniais intervalais nei tolygiosios dvylikalaipsnės temperacijos pustonis – t.y. 100 ¢ (mikrointervalais). Pavyzdžiui, oktava yra dalijama ne į 12 vienodų pustonių, o kitaip – ketvirtatoniais, į 13, 19, 22, 31, 53, 72 intevalus ar dar kitaip. Naujoji mikrotoninė muzika yra charakteringa vakarietiškai muzikai. Iki maždaug 1800 m. visos vakarietiškos sistemos dalijo oktavą skirtingo dydžio intervalais, grindžiamais natūraliosiomis darnomis ir vėlesnėmis netolygiosiomis temperacijomis. Verta pažymėti, kad ir J. S. Bachas, kuris neretai vis dar vadinamas tolygiosios dvylikalaipsnės temperacijos adeptu, iš tikrųjų savo GTK propagavo ne tolygiąją, o būtent netolygiąją („mikrotoninę“) temperaciją. Be to, mikrotoninė muzika ypač buvo paplitusi senosiose ir tradicinėse kultūrose – Graikijoje, Indijoje, Kinijoje, arabų muzikoje ir kitur. Europoje specifiniai „modernieji“ mikrotonikos variantai žinomi nuo maždaug XVIII amžiaus.

Dažnai nekorektiškai teigiama, kad Pietų Azijoje oktava dalinama į 22 nelygius intervalus. Iš tikrųjų, pavyzdžiui, indų klasikinėje muzikoje naudojami 12 garso aukščio kategorijų, tačiau kategorijų variantai (śruti), priklausomai nuo konkrečios ragos, šiek tiek

skiriasi, taip ir susidaro tie 12 garsų. Muzikos pagražinimui, melizmose dažnai sutinkami įvairūs mikrotoniniai intervalai. Galima paminėti Indonezijos muzikos slendro dermę, kuri oktavą dalija į penkis vienodus maždaug 240 centų intervalus. Įvairios kultūros turi savo derinimo sistemą.

„Modernioji“ mikrotoninė muzika dažna daugelio kompozitorių kūryboje. Ryškūs tokios kūrybos pavyzdžiai: Alois Hába, Charles Ives, Harry Partch, Henry Cowell, John Cage, Henk Badings, Benjamin Johnston, Julian Carrillo, Pierre Boulez, Krzysztof Penderecki, Karlheinz Stockhausen, Gyorgy Ligeti. Paminėtini ir lietuvių kompozitoriai: Jeronimas Kačinskas, Rytis Mažulis.

Gaminami ir „mikrotoniniai“ instrumentai. Vienas iš įdomesnių pavyzdžių yra „mikrotoninė“ gitara. Vienas iš pirmųjų gitaristų, kuris pradėjo groti mikrotoninę muziką – David Fiuczynski.

1.5. Aukščio diferencinės ribos (JND) svarba ir jos tyrimai

Garso aukščio diferencinė riba (angl. difference limen arba Just Noticeable Difference; santrumpa JND) – mažiausias aukščio pokytis ar skirtumas, kurį žmogus gali suvokti. Bendru atveju JND – vos juntamas dirgiklių pokyčio skirtumas. Jeigu užduotume klausimą, kiek dirgikliai turi skirtis, kad suvoktume pokytį, į tokį klausimą šiaip jau atsakyti būtų sunku. Pavyzdžiui, garso aukščio atveju skirtumo suvokimas priklauso nuo kelių veiksnių, pirmiausiai, nuo akustikos, kurioje klausoma garso. Garsų aukščius būtų sunku lyginti, jei trukdytų pašaliniai garsai arba būtų netinkama akustika. Kad išgirstume garso aukščio pokytį, taip pat yra svarbus „patogaus“ aukščio garsas, nes labai žemų arba labai aukštų garsų pokyčiai yra sunkiau suvokiami, geriau suvokiami maždaug pirmosios oktavos garsų aukščio skirtumai. Atlikta nemažai tyrimų, kuriose vertinta dviejų grynųjų tonų JND. Mažiausios diferencinės ribos reikšmės nustatytos pirmosios ir antrosios oktavos garsų atveju (Ambrazevičius 2017: 27). Garsams žemėjant ar aukštėjant, diferencinė riba didėja. Garso aukštis ir aukščio skirtumas yra silpniau suvokiami, kai garsas grojamas vibrato (Ambrazevičius 2017: 29). JND priklauso ir nuo garso trukmės. Garso aukštį suvokti sunku, kai jis labai trumpas; labai trumpi garsai apskritai neturi aukščio kokybės. Reikia kelių virpesių ciklų, kad žmogaus klausa galėtų įvertinti aukštį. JND dar priklauso ir nuo klausos jautrumo, muzikinio išsilavinimo. Įvairių individų diferencinė riba gali šiek tiek skirtis.

2. G. LIGETI SONATOS „HORA LUNGĂ“ PRAKTINIO INTONAVIMO ATITIKIMO NATOMS TYRIMAS

2.1. György Sándor Ligeti

György Sándor Ligeti – Vengrijos ir Austrijos žydų kilmės kompozitorius, gimęs 1923 m. gegužės 28 dieną Rumunijoje. Būdamas 14 metų pradėjo mokytis groti pianinu. O jau po kelių metų atsirado susidomėjimas kurti muziką ir 1939 m. György jau rašė savo pirmus kompozicinius darbus.

1941 m. György mokėsi muzikos Koložvaro konservatorijoje. Gilinosi į violončelės, pianino ir vargonų grojimą, taip pat jam artima buvo chorinė muzika, dainavo konservatorijos chore.

Jaunam kompozitoriui didelę įtaką darė rumunų ir vengrų liaudies muzika, domėjosi neeuropinėmis muzikinėmis kultūromis, taip pat poliritmija. (Ir tai pastebėti galima jo Etiudų knygoje). Artima jam ir Bartoko kūryba, kuri vėliau atsispindėjo jo kūryboje.

1950 metais György dirbo Ferenco Listo muzikos akademijoje Budapešte, kur dėstė muzikos teoriją ir harmoniją. Joje dirbo iki 1956 metų. Po to persikėlė į Kelną. Ten susipažino su avangardiniais muzikos kūrėjais: K. Stockhausen ir G. Koening. Apie trejus metus dirbo Kelne elektroninės muzikos studijoje, kur ir rašė elektroninę muziką. Vėliau susidomėjimas elektronine muzika nugeso ir kompozitorius tęsė darbus tik su „gyvais“ instrumentais.

György Ligeti įgijo šlovę ir pripažinimą 1960 metais. Didelę sėkmę gavo tokie jo kūriniai, kaip: „Apparitions“ (1959 m.) ir „Atmospheres“ (1961 m.), kuriuose kompozitorius aktyviai naudojo sonoriką ir mikropolifoniją. Kompozitoriaus nuomone, klausytojas neturi girdėti atskirus instrumentus, neturi būti juntama polifonija, o tik tai ką ta polifonija sukuria. Jo kūriniuose yra labai daug detalių, kiekvienas instrumentas yra individualus, tačiau tos detalės nėra girdimos, jos sukuria bendrą įspūdį, skamba tik bendra kūrinio faktūra. György naudojo klasterius, jo kūryboje yra labai svarbūs: bendras tembras, „garsų masės“, tęsiamieji tonai.

G. Ligeti rašė chorines dainas ir vokalines: „Lakodalmas“ (1950), „Five Arany Songs“ (1952), „Inaktelki nóták, Pápainé“ (1953). O tarp ryškiausių vokalinių kūrinių atsirado:

„Aventures“ (1962), „Nouvelles Aventures“ (1962-65), „Requiem“ (1963-65) sopranui ir meco-sopranui solo, mišriam chorui ir orkestrui, „Lux Aeterna“ (1966), „Clocks and Clouds“ (1973), ir „Sippal, dobbal, nádihegedűvel“ (2000).

Tarp svarbių Ligeti darbų: kūrinys parašytas vargonams „Volumina“ (1961-62), kūrinys parašytas šimtui amplifikuotų metronomų „Poème symphonique“ (1962), taip pat išsiskiria minimalizmo kompozicija klavesinui „Continuum“ (1968).

Pamažu kompozitoriaus kūryba tapo labiau tonali, turėjo harmoninius centrus, kaip pavyzdžiui kūrinys orkestrui „Lontono“ (1967). Savo Koncerte smuikui (1989-93) György parodė, jog muzika gali būti nei tonali, nei atonali.

1973 m. György Ligeti dėstytojavo Hamburgo muzikos ir teatro aukštojoje mokykloje.

1989 m. išėjo į pensiją. O 2006 m. birželio 12 d., sulaukęs 83 metų, mirė.

Ligeti gyveno ir modernizmo, ir postmodernizmo erose. Tai galima pastebėti ir jo kūryboje: nuo faktūrinių partitūrų, sonoristinių skambesių (pvz., „Atmospheres“) iki melodijos ir ritmo priemonių (opera „Le Grand Macabre“ (1974-7)).

György Sándor Ligeti pelnė nemažai apdovanojimų: Berlyno meno apdovanojimas (1965; 1972), Bonos Beethoveno apdovanojimas už kūrinį „Requiem“ (1967), UNESCO Tarptautinio kompozitorių rostrumo apdovanojimas (1969), Polar muzikos premija (2004), Frankfurto muzikos apdovanojimas (2005) it kt.

2.2. Sonatos „Hora lungă“ apžvalga

Sonatą „Hora lungă“ György Ligeti sukūrė 1991 – 1994 metais. Tai yra šešių dalių sonata altui, kurią Ligeti kūrė paralėliai su Koncertu smuikui ir etiudu fortepijonui. Kompozitorius buvo labai sužavėtas Tabea Zimmermann grojimu, kurį išgirdo per radiją, tad greitu metu, 1991 metais, pradėjo rašyti kūrinio pirmą dalį. Antra dalis buvo pristatyta ir grojama Arditti kvarteto smuikininku Garth Knox. Trečia dalis „Facsar“ buvo parašyta jau 1993 metais, kurią atliko Jürg Dahler.

Sonata visiškai skiriasi nuo tos sonatos, kurią Ligeti kūrė prieš 40 metų violončelei. Sonatos altui kitos dalys (tai yra 4, 5, 6) vadinamos „Prestissimo with sordino“,

„Lamento“ ir „Chaconne chromatique“ labiau primena Baroko sonatas. Pavyzdžiui „Lamento“ dalyje naudojamas metras, kuris naudojamas prancūzų Baroko šokyje.

Pirmoje ir trečioje dalyje yra naudojama ostinato technika, o antroje ir ketvirtoje dalyje – moto perpetuo. Pirmoje, ketvirtoje ir penktoje kūrinio dalyse galima rasti Europos vakarų liaudies muzikos elementų, tuo tarpu kai antroje, trečioje ir šeštoje dalyse naudojama ritmo laisvė, džiazo ir Lotynų muzikos harmonijos. Dar viena charakteristika išsiskiria antra ir šešta dalis, jose naudojami akordų kartojimai, o pirmoji ir ketvirtoji dalis išsiskiria savo harmonijomis. Kritikas Blair Sanderson sonatą buvo pavadinęs vienu iš svarbiausių XX amžiaus kūrinių altui.

2.3. Kūrinio specifiniai derminiai bruožai, kūrinio analizė

Pirmos dalies pavadinimo žodis „lungă“ reiškia „lėtas“, o žodis „hora“ yra suprantamas kaip rumuniškas žodis „šokis“, tačiau pagal Rumunijos tradicijas, tai nėra šokis, o labiau asocijuojasi su liaudies melodijomis, kurios yra nostalgiškos, liūdnos ir turtingos ornamentais. Pasak Ligeti, šis kūrinys sukuria rumunų liaudies muzikos dvasią, kuri kartu su vengrų liaudies muzika ir čigonais padarė didelį įspūdį kompozitoriaus vaikystėje. Tačiau kompozitorius teigia, jog jis nerašo folkloro, tai tiesiog aliuzija ir užuominos, kurios kelia sąsaja su folklorine muzika.

Visa „Hora lungă“ dalis yra grojama C styga, kurios garsas yra unikalus, šiek tiek kietas. Yra naudojami mikrotoniniai intervalai, kurie daugiausiai imituoja F harmoninę dermę. Mikrotonių intervalų naudojimas yra labai dažnas G. Ligeti darbuose.

György Ligeti sonatoje „Hora lungă“ naudojamus mikrotoninius garsus žymi trimis rodyklėmis. Visos trys rodyklės yra rašomos į apačią, nurodančios -49, -31 ir -14 centus nuo įprasto diatoninės dermės garso. B♮ garsas yra su -49¢, E♭ su -14¢, A♮ su -31¢. Kai kurie kūrinio muzikos judėjimai yra panašūs į sprektrinę muziką.

Sonatos „Hora lungă“ pradžios melodinę liniją sudaro frazė iš devynių natų (1 ir 2 taktas), kuri kūrinyje pasikartoja šešis kartus, bet su skirtingomis pabaigomis (2-5, 5-8, 9- 14, 16-19, 19-32, 32-37 taktai), kitaip tariant yra šešios ostinato transformacijos. Pirmos trys transformacijos prasideda nata C (pav. 01).

01 pav. Sonatos „Hora lungă atkarpa.

Taip pat dalis turi interliudijas (15-16 taktas), kuriose naudojamos ir grojamos arpeggio forma C dermės harmonikos. Kūrinys turi labai platų dinamikos diapazoną, nes grojama ir piano, ir taip pat muzika „išauga“ iki keturių ffff (29 taktas), kūrinio pabaigoje naudojama ppp dinamika. Paskutinieji melodijos sakiniai yra parašyti (grojami) vien iš harmonikų C dermėje.

2.4. Rodyklių reikšmės kūrinyje

Yra trys, skirtingai rašomos rodyklės, nurodančios mikrotoninius nukrypimus nuo įprastos intonacijos:

- yra beveik ketvirtatoniu žemesnis garsas nuo garso B, kitaip tariant 11-oji harmonika. Garsas yra -49¢ žemesnis nuo garso B.

- yra kaip 7 harmonika natūraliajame garsaeilyje. Garsas yra -31¢ žemesnis nuo garso A.

- labai nedidelis nuokrypis, garsas -14¢ žemesnis nuo garso E.

2.5. Sonatos „Hora lungă“ atlikėjai

Tam, kad įsigilintumėme į mikrotonikos svarbą, šioje magistro darbo dalyje bus daromas kūrinio praktinio intonavimo atitikimo natoms tyrimas. Bus išanalizuoti mikrotoninės muzikos skirtingų atlikėjų kūrinio „Hora lungă“ atlikimai. Šio kūrinio analizė padės suprasti ir atsakys mums į svarbiausius klausimus, kaip yra atsižvelgiama į mikrotoniką iš atlikėjo pusės, ar atlikėjai „išgroja“ natą pagal notaciją.

Visi keturi atlikėjai: Tabea Zimmermann, Yana Kucherova, Daniel Palmizio ir Alejandra Martin atliko sonatą „Hora lungă“ gyvai. Įrašai buvo surasti internetiniuose puslapiuose.

Nuorodos:

1) https://youtu.be/VmfOEkVgwhc (atlieka: Tabea Zimmermann)

2) https://youtu.be/2pJpywOnOw8 (atlieka: Yana Kucherova)

3) https://youtu.be/cu9aRb-Qe2g (atlieka: Daniel Pamizio)

4) https://youtu.be/gaoEkXnSxfI (atlieka: Alejandra Martin)

Jau nuo pat pradžių, klausant kūrinio atlikimus, galima išjausti atlikėjų individualybę, kiekvienas atlikimas yra visiškai kitoks. Be to, patys atlikėjai turi skirtingas grojimo manieras, patirtys, išsilavinimus, amžių.

Tabea Zimmermann – vokiečių atlikėja, pedagogė. Jos pagrindinis instrumentas – altas. Tabea gimė 1966 m. spalio 8 dieną Lahr mieste Vokietijoje. Būdama trijų metų pradėjo groti smuiku, o kai sukako penkeri – fortepijonu. 13 metų Tabea įstojo į Freirburgo konservatoriją, vėliau tęsė studijas Mozarteum Universitete Zalcburge. 1982 metais laimėjo

tarptautinį konkursą Ženevoje, 1984 metais – Budapešte. Gavo apdovanojimus Paryžiuje (1983).

Kaip solistė Tabea Zimmermann turi nemažai patirties grodama ir orkestruose: Lepzig Gewandhaus Orkestras, Berlin Philharmonic Orkestras, Orchestre de la Suisse Romande. Dirbo su tokiais dirigentais kaip: Kurt Masur, Bernard Haitink, Christoph Eschenbach, Nikolaus Harnoncourt. Didelę karjeros dalį Zimmermann skyrė „Arcanto“ kvartetui, kur grojo Antje Weithaas, Daniel Sepec, Jean-Guihen Queyras ir pati Tabea Zimmermann. Atlikėja pelnė didelį pripažinimą ir šlovę atlikdama György Ligeti sonatą altui solo. Sonata ir buvo specialiai parašyta atlikėjai, o kūrinio premjera įvyko 1994 metais.

Nuo 2002 metų Zimmermann yra Hanns Eisler Muzikos Akademijos profesorė. Jos dėstomi dalykai: kamerinė muzika ir altas.

Yana Kucherova gimė 1993 Rusijoje. Pradėjo groti altu, kai sukako šeši metai. O jau 11 metų Yana laimėjo pirmą konkursą mieste Soči. Studijavo žymiausioje Rusijos aukštojoje muzikos mokykloje, tai yra Maskvos valstybinėje Piotro Čaikovskio konservatorijoje. Ir dabar tęsia alto specialybės studijas Musikene Centro Superior del Pais Vasco Ispanijoje. Kucherova grojo Maskvos valstybinės konservatorijos Čaikovskio Didžiojoje salėje kaip solistė ir kartu su orkestru. Atlikėja pelnė jau ir keletą apdovanojimų, tokių kaip: „Best String Player“ 2015 metais, Intercentros Competition Ispanijoje 2016 metais. Kucherova dalyvavo meistriškumo kursuose su Gerardu Caussé, Maxim Rysanovu ir Juriu Bashmetu, koncertavo su tokiais smuikininkais kaip: Guiliano Carmignola, Tatiana Samouil, Sergey Ostrovsky ir violončelininku Pavelu Gomziakovu. Yana Kucherova taip pat groja „Les Dissonances“ ansamblyje, kurį įkūrė smuikininkas David Grimal.

Daniel Palmizio gimė 1986 metais. Jis yra vienas iš geriausių altistų jaunos kartos, turintis nemažai patirties konkursuose it didelę koncertavimo patirtį. Koncertavo daugelyje Europos šalių, taip pat Amerikoje ir Azijoje. Bendradarbiavo su tokiais žinomais atlikėjais kaip: Maxim Vengerov, Frans Helmerson, Hansjörg Schellenberger, Antonio Meneses, Gianluca Cascioli ir Salvatore Accardo.

Daniel Palmizio baigė Santa Cecilia konservatoriją Romoje ir Purcell School. 2008 metais baigė dirigento ir alto specialybės studijas Royal College of Music Londone. Koncertavo tokiose Londono salėse: Wigmore Hall, Purcell Room, Royal Festival Hall.

Atlikėjas pelnė Solti Foundation ir Hattori Foundation prizus. Pelnė apdovanojimus Tarptautiniame konkurse Forbes, Tarptautiniame J. Brahmso konkurse ir Valentino Bucchi konkurse. 2005 metais Palmizio išvažiavo į savo koncertinį turą su World Youth Orchestra. Koncertavo Maltoje, Italijoje, Estonijoje, Švaicarijoje. 2008 metais Palmizio grįžo atgal į Italiją kur prisijungė prie Bruno Giuranny grojant kamerinę muziką. 2012 metais atlikėjas laimėjo Tarptautinį konkursą Bukareštoje, po kurio gavo nemažai pasiūlymų koncertuoti. Tad koncertavo su Škotijos National Youth orkestru, Venetos regiono Simfoniniu Orkestru, Orkestru Arena di Verona ir turėjo koncertines trasas su Vengrijos Orkestru ir Simfoniniu Orkestru Sheged.

Daniel Palmizio taip pat šiuo metu dirba profesoriumi Santa Cecilia konservatorijoje Romoje ir dirba dirigentu. 2016 metais turėjo galimybę diriguoti Musica Europa orkestrui. Veda meistriškumo kursus Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Alejandra Martin – smuikininkė, gimė 1989 metais, užaugo Segovijoje, Ispanijoje, viename didžiausių istorinių miestų netoli Madrido. Nuo 2014 m. gyveno Švaicarijoje. Martin baigė muzikos pedagogikos studijas Berlyne. Taip pat mokėsi grojimo smuiku pas Meret Lüthi ir Sabine Stoffer. Šiuo metu studijuoja muzikos atlikimą. Per visą laikotarpį Alejandrai teko groti su New Orchestra Basel, OPUS Orchestra Bern, Cot des Nationen, Ensemle des Joux, Orchestre de la Ville de Bulle, Orchestre de la Ville de Délemont Švaicarijoje. 2015 metais Alejandra nemažai koncertavo su „Sinfonie Orchester Biel Solothurn (TOBS)“ orkestrais.

Alejandra Martin yra susidomėjusi šiuolaikine muzika, groja „Bewegung Play for Rights“ orkestre, kuris groja be dirigento. Martin taip pat dirba mokytojos darbą Superar Suisse mokykloje Ciuriche. Atlikėja domisi ne tik muzika, bet ir jos pomėgiu yra: šokis, knygų skaitymas, rašymas, fotografija, tapyba.

3. G. LIGETI SONATOS „HORA LUNGA“ PRAKTINIO INTONAVIMO ATITIKIMO NATOMS TYRIMAS

3.1. Tyrimo metodika

3.1.1. Akustinė analizė

Tyrimo tikslas – nustatyti grojamų garsų „tikslumą“, t.y. kaip gerai praktinis mikrotoninės muzikos garsų intonavimas atitinka pateikiamą natomis. Kokie veiksniai gali padėti „pataikyti“ į natą, o kokie trukdo . Akivaizdu, kad toks tyrimas prasideda garso aukščio matavimais. Garso įrašams analizuoti naudota programa PRAAT programa (2 pav.).

2 pav. Sonatos „Hora lungă“ įrašas PRAAT programoje.

PRAAT – tai programa, kurios pagalba galima analizuoti garsus, matyti garso spektrą, spektrogramą, garso lygio, aukščio, formančių kitimo grafikus ir kt. Programa buvo sukurta Paul Boersma ir David Weenink Amsterdamo universitete; vis atnaujinamos jos versijos laisvai prieinamos internete (https://praat.en.softonic.com/).

Praat programoje analizavau kiekvieną grotą garsą (3 pav.). Programos paveikslėlio lange matoma trumpa įrašo atkarpa ir tos atkarpos garsų aukščio kitimo kreivė; pažymėto garso aukštis rašomas dešinėje pusėje, nurodomas pustoniais nuo garso a1. Tokioje kreivėje lengvai matomi visi atlikimo niuansai – vibrato, glissando ir kt.

3 pav. Sonatos „Hora lungă“ įrašas PRAAT programoje. Garso aukščio matavimas.

Visų keturių atlikėjų analizės duomenis rašiau ant atskirų G. Ligeti kūrinio natų lapų (4 pav.). Jau tokiuose užrašuose buvo galima įžvelgti kai kuriuos atlikėjų grojimo stilių niuansus, susijusius su intonavimu.

4 pav. Kūrinio atlikimo analizės duomenys (Tabea Zimmermann atlikimas).

Pabaigoje visų keturių atlikėjų analizės duomenys surašyti MS Excel programoje; nurodytas ne tik atlikėjas ir garso aukštis, bet ir kokiame kontekste garsas yra grojamas: ar jis ilgas ar trumpas (t.y. atitinkamos natos ritminė vertė), ar jis atliekamas po intervalinio šuolio, tarp kokių kitų garsų yra grojamas. Stengtasi pastebėti, kuriais atvejais atlikėjai intonuoja geriau, kuriais prasčiau. Sudarytos tyrimo diagramos ir lentelės. Diagramose nurodytas garso aukštis pagal notaciją ir kokį aukštį groja atlikėjas skirtingose kontekstuose; pateikiami visų keturių atlikimų tyrimo rezultatai, kad būtų galimybė palyginti.

3.1.2. Statistinė analizė

Tirti statistinės analizės parametrai – aritmetinis vidurkis ir standartinis nuokrypis. Lentelėse nurodytas grojamo garso santykinio aukščio vidurkis (t.y. kiek centų atlikėjas aukština arba žemina tiriamąjį garsą – lyginant su pateikiamu mikrotoninėje notacijoje), taip pat nurodytas tokio santykinio aukščio standartinis nuokrypis (vaizduojantis,

kiek vidutiniškai skiriasi garso intonavimas kartojant). Rezultatai apvalinti iki centų (jų dalys nenurodomos).

Aritmetinio vidurkio išraiška:

čia xi – dydžio reikšmės, n – tų reikšmių kiekis (imties dydis). Intonuojamo garso aukščio aritmetinis vidurkis apskaičiuojamas MS Excel AVERAGE funkcijos pagalba.

Standartinis nuokrypis yra vienas iš svarbiausių statistinių parametrų; jis apibūdina duomenų imties sklaidą („išsibarstymą“). Jis yra lygus kvadratinei šakniai iš atsitiktinio dydžio dispersijos, kuri yra reikšmių nuokrypių nuo vidurkio kvadratų vidurkis. Kitaip tariant, standartinis nuokrypis – tai vidutinis atstumas tarp visų variacinės eilutės stebėjimų ir vidurkio:

čia xi – dydžio reikšmės, xvid – tų reikšmių vidurkis n – imties dydis.. Standartinis nuokrypis apskaičiuojamas MS Excel STDEV funkcijos pagalba.

3.2. Tyrimo rezultatai

3.2.1. c garso intonavimas

5 pav. c intonavimas. Čia ir toliau vertikalios padalos kas 10 ¢.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis 0 0 +3 -8 -1

Aukščio standartinis 5 1 1 1 2 nuokrypis

c yra pirmoji sonatos nata. Tai ilgesnės trukmės garsas palyginti su kitomis kūrinio natomis. Beveik kiekviena kūrinio frazė prasideda nata c. Pagal diagramą matome, kad grojimo paklaida yra labai maža. (Čia ir toliau visos reikšmės pateikiamos centais.)

Tabea Zimmermann linksta šiek aukštinti arba žeminti garsą, jos aukščio standartinis nuokrypis didžiausias. Daniel Palmizio linksta aukštinti garsą, o Alejandra Martin – atvirkščiai – žemina. Tiksliausiai grojo Yana Kucherova, kurios vidutinio aukščio neatitikimas ir aukščio standartinis nuokrypis mažiausias.

Visų atlikėjų vidutinio aukščio neatitikimas nėra didelis. Garsas pakankamai gerai intonuotas visų atlikėjų. Gero intonavimo priežastis, mano manymu,– ilgesnė garso trukmė. Ritminė vertė – aštuntinė su tašku, tai leido atlikėjams įsiklausyti į grojamą garsą.

3.2.2. f garso intonavimas

6 pav. f intonavimas.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +9 +8 +9 +8 +8

Aukščio standartinis 7 6 5 12 8 nuokrypis

f garsą visi atlikėjai aukštino. Aukštinimas siekė 8–9¢. D. Palmizio aukščio standartinis nuokrypis mažiausias. A. Martin aukščio standartinis nuokrypis didžiausias, jos grojama nata f buvo ir aukštinama, ir kartais žeminama.

3.2.3. g garso intonavimas

7 pav. g intonavimas.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +2 +7 +8 +8 +7

Aukščio standartinis 7 5 7 8 7 nuokrypis

Atlikėjų rezultatai šiek tiek išsiskyrė. Beveik visi atlikėjai labiau aukštino natą. Zimmermann ir aukštino, ir žemino. Y. Kucherovos atlikimo standartinis nuokrypis mažiausias. c1, g, hb slinktyje visi atlikėjai garsą linksta aukštinti. f, g, c1 slinktyje garsas g visų atlikėjų intonuotas beveik tiksliai. Kiti kontekstai buvo sudėtingi tuo, kad turėjo mikrotoninius garsus.

3.2.4. a garso intonavimas

8 pav. a intonavimas.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +23 +3 0 +24 +12

Aukščio standartinis 17 6 3 3 7 nuokrypis

Garso a intonavimas gerokai išsiskyrė. Tiksliausiai intonavo D. Palmizio – vidutinio aukščio neatitikimas – 0, aukščio nuokrypis – 3. Garsą a labai aukštino Zimmermann ir A. Martin – vidutiniškai 23 centais; tai yra pakankamai daug. Vienu atveju Zimmermann aukštino beveik 34¢.

Pagal diagramą sprendžiame, kad visi atlikėjai a garsą labiau aukštino h–49 ¢, a , c1 kontekste, kai garsas a yra tarp aukštesnių garsų. Be to garsas a yra labai trumpos trukmės (šešioliktinė nata), tai tarsi „natos užkabinimas“ iš viršaus ir grįžimas atgal į aukštesnį garsą.

3.2.5. a–14 ¢ garso intonavimas

9 pav. a–14¢ intonavimas

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +9 +10 -8 +20 +8

Aukščio standartinis 9 9 13 19 12 nuokrypis

Mažosios oktavos „a–14¢“ – mikrotoninis garsas, kuris buvo ir labai aukštinamas, ir žeminamas. Mano manymu, D. Palmizio persistengė grodamas mikrotoninį garsą perdaug jį žemindamas. Kiti atlikėjai labiau aukštino, nors keli garsai buvo žeminami;

pora garsų buvo tiksliai intonuoti. Labiausiai aukštino Alejandra Martin, vidutiniškai net 20 ¢; tai yra labai daug. Vienas garsas grotas net daugiau nei ketvirtatoniu aukščiau.

Pažymėtina, kad beveik visais atvejais kai garsai nuosekliai kyla aukštyn tiriamas garsas grojamas šiek tiek žemiau negu tais atvejais, kai garsai nenuosekliai kyla aukštyn, nuosekliai leidžiasi žemyn arba atsiduria šuoliuose tarp aukštesnių natų.

Bendra išvada apie tiriamojo mikrotoninio garso intonavimą: jis labai priklauso nuo atlikėjo individualybės – grojimo patirties, išsilavinimo, mikrotoninio intonavimo jausenos. Pavyzdžiui, D. Palmizio ir vėl persistengė – dauguma garsų buvo intonuojami žemiau nei reikia, net beveik ketvirtatoniu.

3.2.6. b garso intonavimas

10 pav. b intonavimas.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +10 +3 +5 +16 +9

Aukščio standartinis 10 10 7 12 10 nuokrypis

Visi atlikėjai garsą labiau aukštino, nors keli garsai pagroti pakankamai tiksliai. Mažiausias aukščio standartinis nuokrypis – D. Palmizio. Yana Kucherova visus garsus, išskyrus vieną, sugrojo tiksliai. Zimmermann ir Martin linko aukštinti.

3.2.7. h–49 ¢ garso intonavimas

11 pav. h -49¢ intonavimas.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +29 +7 0 +20 +14

Aukščio standartinis 9 24 17 16 16 nuokrypis

Didesnių problemų intonuojant sukelia mikrotoniniai garsai. Zimmermann visus h–49 ¢ garsus aukštino, vidutiniškai net 29 ¢; tai yra gana daug. Kucherova grojo labai netiksliai, ir standartinis nuokrypis didelis, ir labai aukštino, ir labai žemino, net beveik ketvirtatoniu aukščiau ar žemiau. Pažymėtina, kad c1, h–49 ¢, a–14 ¢ kontekste garsai buvo aukštinami, o grojant atvirkščiai (kai melodija kyla aukštyn; a–14¢, h–49¢, c1) garsai buvo labiau žeminami.

Daniel Palmizio intonavimas labai priklauso nuo melodinio konteksto. c1, h–49 ¢, a–14¢ kontekste atlikėjas garsą visur žemino, d1, h–49 ¢, c1 slinktyje garsas buvo aukštinamas, galbūt todėl, kad atsidūrė tarp aukštesnių garsų. a -14¢, h -49¢, c1 slinktyje intonuota tiksliausiai. Alejandra Martin tiksliausiai intonavo d1, h -49¢, c1 slinktyje. Visais kitais atvejais linko aukštinti.

Visų atlikėjų vidutinio intonavimo neatitikimas nominaliam yra gana didelis, o ypač intonavimo nevienodumas, kurį rodo standartinis nuokrypis. Taigi dar kartą verta pažymėti, kad mikrotoninio garso intonavimas atlikėjams sukelia nemažai problemų.

3.2.8. h garso intonavimas

12 pav. h intonavimas.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +15 -4 +14 +2 +7

Aukščio standartinis - - - - - nuokrypis

Garsą h tiksliausiai pagrojo Kucherova ir Martin. Zimmermann ir Palmizio aukštino. Šis garsas tiriamajame pavyzdyje nesikartoja (yra tik vienas), jo trukmė trumpa (šešioliktinė nata). Taip pat svarbu, kad šis garsas yra tarp žemyneigės slinkties kontekste – kaip jau pastebėta, atliekant šį kūrinį tokiu atveju garsai yra šiek tiek aukštinami.

3.2.9. c1 garso intonavimas

13 pav. c1 intonavimas.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +16 +6 +7 +10 +10

Aukščio standartinis 8 10 17 11 12 nuokrypis

Garsas c1 tiriamajame pavyzdyje dažniausias. Jį labiausiai aukštino Zimmermann, bet ir kiti atlikėjai nedaug skyrėsi. Visi atlikėjai garsą labiau linksta aukštinti. Keli garsai buvo pagroti gana tiksliai.

d1, c1, h -49¢ slinktyje garsą c1 visi atlikėjus dažniausiai žemino. Tačiau apibendrinant visi gerokai dažniau aukštino, net iki 30 ¢.

3.2.10. d1 garso intonavimas

14 pav. d1 intonavimas.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +9 +19 +6 +14 +12

Aukščio standartinis 10 10 17 19 14 nuokrypis

Visi atlikėjai garsą linko aukštinti. Galima būtų išskirti Tabea Zimmermann – jos vidutinis aukščio neatitikimas ir jo standartinis nuokypis mažiausias. Visi atlikėjai ir gerokai žemino, ir aukštino, kai kuriais atvejais sugrojo ir pakankamai tiksliai, tačiau vidutiniškai vis tiek dažniau gerokai aukštino. Alejandra Martin sugrojo netiksliausiai, kartais intonavo net ketvirtatoniu aukščiau negu nurodyta natose, standartinis nuokrypis didžiausias.

3.2.11. e 1–31¢ garso intonavimas

15 pav. e1 -31¢ pirmos oktavos intonavimas.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +23 +37 -27 +37 +17

Aukščio standartinis 12 12 11 22 14 nuokrypis

e 1–31 ¢ garsas intonuojamas ypač netiksliai, visų keturių atlikėjų skirtingai. Yana Kucherova ir Alejandra Martin garsą labiau linko aukštinti. Daniel Palmizio garsą nuolat žemino, tai reiškia, kad ir vėl persistengė siekdamas mikrotoniškai žeminti (tai jau pastebėta ir aptariant kitų jo mirotoninių garsų intonavimą). Tabea Zimmermann šį garsą, kaip ir kitus mikrotoninius garsus, linko aukštinti.

Melodinio konteksto poveikį matome ir Yanos Kucherovos intonavimui. d1, e1

–31 ¢, f1 slinktyje garsą atlikėja aukštino labiau nei f1, e1 -31¢, d1 slinktyje.

3.2.12. f1 garso intonavimas

16 pav. f1 intonavimas.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +11 +20 +16 +21 +17

Aukščio standartinis 9 16 19 14 14 nuokrypis

Zimmerman vidutinio aukščio neatitikimas nominaliajam mažiausias, ji ir pagrojo vienodžiausiai (standartinis nuokrypis mažiausias). Apibendrinant, visi atlikėjai ir šiek tiek žemino, ir aukštino, tačiau dažniausiai aukštino. Kucherova, Palmizio ir Martin aukštino net beveik ketvirtatoniu; tai yra nepatenkinamai (galima teigti, „neleistinai“) daug.

Pažymėtina, kad pirmosios oktavos garsai intonuojami prasčiau negu žemesni – mažosios oktavos. Tad apibendrinant galima teigti, jog alto c stygos patogesnis diapazonas grojimui yra mažoji oktava.

3.2.13. g 1 garso intonavimas

17 pav. g 1 intonavimas.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +13 -9 +22 -8 +5

Aukščio standartinis 5 5 6 1 4 nuokrypis

Visi keturi atlikėjai intonuoja labai individualiai. Zimmerman ir Palmizio aukštino garsą, tačiau Kucherova ir Martin – žemino. Mažiausias vidutinio aukščio neatitikimas ir aukščio standartinis nuokrypis būdingas Alejandrai Martin. Palmizio pagrojo netiksliausiai, labai aukštino.

3.2.14. a 1 garso intonavimas

18 pav. a 1 intonavimas.

Zimmermann Kucherova Palmizio Martin Bendras

Vidutinis aukštis +6 +17 +9 +10 +11

Aukščio standartinis 7 9 6 1 6 nuokrypis

Garso a 1 atlikimas – pavyzdys, koks reikšmingas gali būti melodinis kontekstas. Iš diagramos matyti, kad d1, a 1, g 1 kontekste garsas a 1 yra intonuojamas aukčiau negu f1, a 1, g 1 slinktyje. Garsą aukštino visi keturi atlikėjai (labiausiai Kucherova), tiksliausiai pagrojo Zimmermann. Vienodžiausiai – Martin (mažiausias standartinis nuokrypis).

3.2.15. Rezultatų apibendrinimas

Apibendrinant tyrimą, intonavimo atitikimas notacijai, ypač jei intonuojami mikrotoniniai garsai, priklauso nuo daugelio veiksnių.

Manau, svarbu paminėti, kad visi keturi atlikėjai yra labai skirtingo amžiaus, išsilavinimo, turi skirtingos koncertinės patirties, įgūdžių. Tad rezultatai geresni tų atlikėjų, kurie turi daugiau patirties grojant mikrotoninę muziką. Intonavimo tikslumas (atitikimas notacijai) labai priklauso ir nuo melodinio konteksto. Kai garsas yra slinktyje tarp aukštesnių garsų šuolio intonacijoje, jis intonuojamas gerokai aukščiau. Gana netikėtai, nuoseklioje aukštyneigėje slinktyje (žingsniais) garsai dažniau žeminami, o žemyneigėje – aukštinami.

Garso intonavimas priklauso ir nuo trukmės. Pasiremiant anktesnių diferencinės ribos tyrimų rezultatais, ilgesnių garsų aukščio skirtumai geriau suvokiami, t.y. jų diferencinė riba yra žemesnė. Ir apibendrindama savo atlikto tyrimo rezultatus galiu teigti, kad ilgesnės trukmės garsai buvo intonuojami tiksliau, jų aukščio neatitikimo vidurkis ir standartinis nuokrypis mažiausias (geras pavyzdys – aptartas c garso intonavimas).

Didesnę problemą kėlė mikrotoniniai garsai. Jie buvo grojami ir per aukštai, ir per žemai. Manau, lėmė atlikėjo klausos jautrumas, jo patirtis girdint mikrotoninius garsus. Ir, be abejo, tai, kad gyvename tolygiosios dvylikalaipsnės temperacijos aplinkoje (angl. soundscape), esame jos „uzurpuoti“. Beje, tiksliau buvo grojami garsai, kurie kūrinyje nuolat kartojosi.

Taip pat teko pastebėti, kad pirmosios oktavos garsai prasčiau intonuojami, nei žemesni – mažosios oktavos. Tad apibendrinant galima teigti, jog alto c stygos patogesnis grojimo (turbūt ir suvokimo) diapazonas yra mažoji oktava.

Sunku buvo analizuoti A. Martin kūrinio atlikimą. Jos atlikimo stilius savitas, naudojama daug glissando ir „įvažiamų“ į natą. Dažnai ilgesnės trukmės garsas tęsiant garsą šiek tiek žeminamas. Tabea Zimmermann labai skoningai naudoja vibrato. Nors atlikėja dažnai kūrinyje aukština garsus, tačiau jos grojami garsai lygūs, tikslūs, skamba švariai, nėra jokių „įvažiavimų“ į natą ir glissando.

Daniel Palmizio garsus aukština, tačiau ne visus. Būtent jo groti mikrotoniniai garsai žeminami. Galima teigti, kad atlikėjas persistengė grodamas mikrotoninius garsus, kuriuose reikėjo ne taip stipriai žeminti nukrypstant nuo įprastos temperacijos. Yanos Kucherovos atliekami garsai taip pat labiau aukštinami. Kuo aukštesnes natas atlikėja grojo, tuo nevienodžiau (standartinis aukščio nuokrypis didesnis, nors buvo ir išimčių).

Visgi negalima pamiršti, jog tai „gyvas“, „išjaustas“ atlikimas, muzika neskambėtų gerai, jeigu viskas būtų grojama tiksliai; čia verta prisiminti „atlikimo dėsnius“ (angl. performance rules).

IŠVADOS

1. Aptarus pagrindines darnos ir dermės sąvokas, galima teigti, kad darna – garsų derinimo sistema arba, kitaip tariant, generuojanti intervalų sistema, apibrėžianti pagrindines intervalo kategorijas ir nurodanti jos detales, pavyzdžiui, mažiausio leistino muzikinio intervalo dydį. 2. Apžvelgus „nederėjimo“ („out of tuneness“) sąvokas, galima teigti, kad girdime „nederėjimus“ ne tik dėl to, kai vienas iš aukščių yra arti kategorijos ribų, bet ir todėl, kad egzistuoja tam tikri tarpkultūriniai niuansai. Mikrotoninė muzika suvokiama kaip tokio „nederėjimo“ atvejis. 3. Ankstesni aukščio diferencinės ribos tyrimai rodo, kad vertinant mikrotoninės muzikos atlikimą kelių ar keliolikos centų neatitikimai gali būti priskirti diferencinės ribos lemiamiems aukščio suvokimo ir atlikimo netikslumams, taigi toleruotini. 4. Išanalizavus György Sándor Ligeti kūrinio „Hora lungă“ praktinio intonavimo atitikimą originaliai kūrinio notacijai nustatyta, kad intonavimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kaip antai: garso trukmės (kuo garsas ilgesnis, tuo geriau intonuojamas); konteksto, kuriame garsas grojamas, tesitūros (grojant aukštas natas, intonavimas suprastėja). Svarbi ir atlikėjo patirtis, įgūdžiai, jo klausos jautrumas. Taigi kiekvieno atlikėjo intonavimo savitumai yra individualūs. 5. Mikrotoninių garsų intonavimas prastesnis negu tolygiosios temperacijos ekvivalentų (didžiausias ir neatitikimas nominaliajai Ligeti notacijai, ir standartiniai intonavimo nuokrypiai – intonavimo kartojant nevienodumas). 6. Tyrimo rezultatai kelia abejonių, ar tikslus mikrointervalų žymėjimas notacijose turi prasmės – pirmiausiai dėl diferencinės ribos apribojimų. Arba, kitaip sakant, tie žymėjimai yra siekiamybė, tačiau praktinis intonavimas gali gerokai skirtis. Vis dėlto mikrointervalų suvokimas gali būti lavinamas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ambrazevičius Rytis. Psichologiniai muzikinės darnos aspektai. KTU leidykla Technologija. 2008. 2. Ambrazevičius Rytis. Muzikinio aukščio ir laiko psichologija. Lietuvos muzikos ir teatro akademija. 2017. 3. Bauer Amy. Ligeti‘s Laments: Nostalgia, Exoticism, and the Absolute. Routledge; 1 edition. 2017, p. 196-198. 4. Benjamin George. In the Realm of the Senses. The Guardian. 2007. 5. Bigand Emmanuel, Poulin-Charronnat Benedicte. Tonal Cognition. Cambridge. 2009. 6. Dowling Walter Jay, Harwood Dane. Scales in other Cultures. Music Cognition. San Diego: Academic Press, 1986, p. 113-115. 7. Duchessneau Louise, Marx Wilfgang György Ligeti: Of Foreign Lands and Strange Sounds. Boydell Press and Brewer Ltd. 2011. 8. Dwyner Benjamin Transformational Ostinati in Ligeti‘s Sonatas for Solo Cello and Solo Viola. 2011. 9. Hodges Donald, Sebald David Conrad. Tonality. Music in the Human Experience: An Introduction to Music Psychology. New York. 2011, p. 142-143. 10. Snyder Bob. A Basic Melodic Category Structure: Tuning System. Music and Memory: An Introduction. The MIT Press. Cambridge, Massachusetts, London, England. 2000, p. 135-139. 11. Snyder Bob. Melodic Category Structure: Scales. Music and Memory: An Introduction. The MIT Press. Cambridge, Massachusetts, London, England. 2000, p. 139-140. 12. Snyder Bob. Scales, Categories and Nuance. Music and Memory: An Introduction. The MIT Press. Cambridge, Massachusetts, London, England. 2000, p. 141-143. 13. Snyder Bob. A System of Melodic Organization: Tonality. Music and Memory: An Introduction. The MIT Press. Cambridge, Massachusetts, London, England. 2000, p. 151-152. 14. Steinitz Richard Gyorgy Ligeti. Faber and Faber. 2011 15. Thompson Neil. Scale Structure. 2009, p. 98-99.

INTERNETINIAI ŠALTINIAI

1. Pytheas Center for Conteporary Music. György Ligeti. http://www.pytheasmusic.org/ligeti.html (žiūrėta 2019-05-14) 2. The Editors of Encyclopedia Britannica. György Sándor Ligeti. https://www.britannica.com/biography/Gyorgy-Ligeti (žiūrėta 2019-05-14) 3. Tabea‘s Zimmermann official internet page. Biography. https://www.tabeazimmermann.de/en/biography (žiūrėta 2019-05-15) 4. Karstenwittmusicmanagement. Tabea Zimmermann. Viola. Biography authorised by the artist management. https://en.karstenwitt.com/tabea-zimmermann-biography (žiūrėta 2019-05-16) 5. The Primrose. Yana Kucherova. http://www.primrosecompetition.org/yana- kucherova/ (žiūrėta 2019-05-17) 6. Rome Chamber Music Festival. Daniel Palmizio. Viola. http://www.romechamberfestival.org/en/performer/daniel-palmizio/ (žiūrėta 2019-05- 16) 7. Divertimento ensemble. Daniel Palmizio, viola. http://www.divertimentoensemble.it/daniel-palmizio-viola-2/?lang=en (žiūrėta 2019- 05-16) 8. Vibratel festival. Daniel Palmizio. Winner of the Budapest International Competition. https://www.vibratefestival.ro/daniel-palmizio/ (žiūrėta 2019-05-16) 9. Alejandra Martin. Official internet page. Biography. https://www.alejandra- martin.ch/bio/ (žiūrėta 2019-05-16) 10. Bruno Neti. Microtonal music. https://www.britannica.com/art/microtonal-music (žiūrėta 2019-05-16) 11. Praat programa, linguistic tool for studying sounds https://praat.en.softonic.com/ (žiūrėta 2019-05-18)

PRIEDAS