VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS BOTANIKOS KATEDRA

ROMAS FERENCA

KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO VABALAI (COLEOPTERA): SISTEMA, FAUNA IR EKOLOGIJA

MAGISTRO DARBAS (Zoologija)

Mokslinis vadovas prof. dr., R. Noreika

VILNIUS – 2005 TURINYS

1. ĮVADAS------3 2. LITERATŪROS APŽVALGA------7 3. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI------10 4. TYRIMŲ MEDŽIAGA IR METODIKA------11 5. GAMTINĖ GEOGRAFINĖ REGIONO CHARAKTERISITKA------15 6. KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO GAMTINIŲ BUVEINIŲ APŽVALGA---18 6.1. Baltijos pajūris------21 6.2. Mišku apaugusios kopos------23 6.3. Pamario palvės miškai------27 6.4. Pilkosios kopos------32 6.5. Baltosios kopos------36 6.6. Kuršių marių pakrantė------37 7. RETOS IR SAUGOMOS VABALŲ (COLEOPTERA) RŪŠYS KURŠIŲ NERIJOJE-43 7.1. Lietuvos raudonosios knygos vabalų (Coleoptera) rūšys, aptiktos Kuršių nerijoje---44 8. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS------45 LITERATŪRA------48 SANTRAUKA ------52 ABSTRACT------53

2 1. ĮVADAS Kuršių nerijos pusiasalis – tai labiausia į vakarus nutolusi Lietuvos dalis. Šio Lietuvos kampelio geologinio formavimosi istorija, vertinant geologiniais masteliais – gana trumpa, vos 7,5 tūkst. metų. Kuršių nerijos formavimasis sutapo su paskutiniu Baltijos jūros raidos etapu – Litorinos jūra. Šio etapo metu jūros lygis smarkiai svyravo, bangų ardomų Sambijos pusiasalio krantų sanašos, vyraujančių vandens srovių buvo nešamos išilgai kranto ir kaupėsi ties Šarkuvos ir Rasytės salomis (www.nerija.ku.lt). Auganti smėlio juosta greitai susijungė su krantu ir izoliavo Kuršių marių užuomazgą nuo jūros. Kuršių nerijos augimas vyko šiaurės – pietų kryptimi, tai buvo gana intensyvus procesas ir jau prieš 4,5 – 4 tūkst. metų Kuršių nerija buvo pasiekusi dabartinės Juodkrantės vietą. Tuo pačiu metu vyko ir kopų formavimasis. Vyraujančio vakarų vėjo suformuotos smėlio kopos buvo genamos skersai nerijos į Kuršių marias ir taip platino neriją. Litorinos jūros etapo pabaigoje Kuršių nerijoje jau buvo susiformavusios parabolinės kopos. Dabartinį savo ilgį Kuršių nerija pasiekė tik mūsų eros pradžioje, nes nuo Juodkrantės iki Kopgalio Kuršių nerija formavosi kaip akumuliacinis smėlio ragas. Šį procesą įtakojo vyraujančios pietvakarių krypties jūros srovės (Barauskas ir kt., 2004; www.nerija.ku.lt). Tuometinis Kuršių nerijos kraštovaizdis gerokai skyrėsi nuo dabartinio: augalija padengtos parabolinės kopos daugelyje vietų siekdavo 30- 40 m, o vietomis – daugiau kaip 60 m aukščio. Visas Kuršių nerijos paviršius buvo išraižytas kloniais ir gūbriais. Vyravo mišrūs miškai, kuriuose augo ąžuolai, guobos, liepos, pušys, beržai, lazdynai. Toks kraštovaizdis Kuršių nerijoje išsilaikė iki XVI amžiaus, vėliau vis stipriau reiškėsi neigiama žmonių veiklos įtaka Kuršių nerijos gamtai. Miško kirtimas Kuršių nerijoje ypač suaktyvėjo XVIII a. antroje pusėje po Septynerių metų karo (1756 – 1763). Iškirtus didelius miško plotus prasidėjo erozijos ir išpustymo procesai, vėjas perpustė senąsias parabolines kopas, Kuršių nerijoje tuo metu buvo užpustyta 14 kaimų, žmonėms iškilo realus pavojus. Buvo imtasi kopų apželdinimo, kaip vienintelės priemonės, galinčios sustabdyti vėjo keliamą eroziją ir kopų perpustymą. Darbai prasidėjo XIXa. pradžioje, iš Danijos buvo atvežta kalninės pušies sodinukų, kuriais buvo apsodintos kopos, per visą Kuršių nerijos ilgį buvo suformuotas apsauginis pajūrio kopagūbris, kuris sustabdė smėlio perpustymą nuo jūros link Kuršių marių. Apsauginio kopagūbrio formavimo darbai buvo pradėti 1805 m. ir tebesitęsia iki šiol. Šiuo metu beveik visa Kuršių nerija apaugusi mišku, tik Naglių ir Grobšto gamtos rezervatuose bei Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje išlikę didesni mišku neapaugusių kopų plotai. Taigi – dabartinis nerijos kraštovaizdis - tai kelis šimtmečius trukusių sąmoningų žmogaus pastangų rezultatas. Be to tai yra ir jauniausias Lietuvos kraštovaizdis.

3 Didžiąją nerijos dalį dengiantys pušynai, atviros smėlio kopos, švelnus jūrinis klimatas, sukūrė kompaktiškai išsidėsčiusių, unikalių gamtinių buveinių kompleksą. Kuršių nerijoje greta tik šiam regionui būdingų baltųjų ir pilkųjų pajūrio kopų, kopų varnauogynų, pajūrio smėlynų tyrulių yra ir vakarų taiga apaugusių pajūrio kopų, užpelkėjusių juodalksnynų, beržynų. Visos šios buveinės palyginti nedidelėje Kuršių nerijos teritorijoje sukuria didelę gamtinę įvairovę (Barauskas ir kt., 2004). Kuršių nerija, kaip unikalus gamtos kampelis, pradėta saugoti 1960 m., kuomet buvo įsteigtas Kuršių nerijos kraštovaizdžio draustinis. Nerijos gamtosauginis statusas ne kartą keitėsi, tiksliau tariant – vis griežtėjo. 1991 m Kuršių nerija buvo paskelbta nacionaliniu parku, o 2000 m Kuršių nerijos nacionalinis parkas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio vertybė (www.nerija.ku.lt). Visos Kuršių nerijos buveinės priskiriamos retoms ir sparčiai nykstančioms Europos buveinėms, todėl jos įtrauktos į Europos sąjungos saugomų teritorijų tinklą (Rašomavičius ir kt., 2001). Apie Kuršių nerijos gamtinį ir etnolultūrinį unikalumą byloja tai, jog šioje, palyginti nedidelėje teritorijoje, įsteigti 2 gamtos rezervatai – Grobšto ir Naglių, taip pat 4 kraštovaizdžio draustiniai – Juodkrantės, Karvaičių, Lapnugario ir Parnidžio.Šių rezervatų ir draustinių bendras plotas – 7503 ha., tai sudaro daugiau kaip 28,3% viso nacionalinio parko ploto ir apie 76,8% nacionalinio parko sausumos ploto. Be šių saugomų teritorijų, Kuršių nerijoje taip pat yra ir 4 etnokultūriniai draustiniai bei 6 kultūrinės vietovės. Didžiąją Kuršių nerijos nacionalinio parko, kurio plotas 26474 ha, dalį užima vanduo, tai Kuršių marios - 4200 ha ir Baltijos jūros priekrantės zona – 12500 ha. Sausumos plotas tik 9774 ha, į šią teritoriją įeina visa Kuršių nerija nuo Smiltynės iki valstybinės sienos su Kaliningrado sritimi. Didžioji dalis Kuršių nerijos (70,1%) apaugusi mišku. Unikali Kuršių nerijos gamta jau senai patraukė gamtininkų dėmesį. Detaliai ištirta Kuršių nerijos flora. Čia aptikta beveik 1000 augalų rūšių iš kurių 20 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Paminėtinos tokios rūšys kaip pajūrinė zunda (Eryngium maritimum), tyrulinė erika (Erica tetralix), šiaurinė linėja (Linea borealis), trispalvis astras (Aster tripolium), pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus), pajūrinė pienažolė (Glaux maritima). Šie augalai būdingi tik Kuršių marių ir Baltijos pajūrio regionui (Barauskas ir kt., 2004). Gerai ištirta Kuršių nerijos herpetofauna. Kadangi Kuršių nerijoje vyrauja sausi biotopai, varliagyvių čia nėra gausu, nors rūšinė sudėtis pakankamai įvairi - žinoma 10 varliagyvių ir roplių rūšių. Be įprastų varliagyvių rūšių, čia aptikta nendrinė rupūžė (Bufo calamita), kuri įtraukta į

4 Lietuvos raudonąją knygą, žalioji rupūžė (Bufo viridis) ir česnakė (Pelobates fuscus) (www.nerija.ku.lt). Lietuvos pajūriu eina sezoninių paukščių migracijų kelias. Ornitologai Kuršių nerijoje užfiksavo daugiau kaip 200 paukščių rūšių, iš jų apie 100 rūšių čia peri. Iš Kuršių nerijoje perinčių paukščių rūšių - 10 įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, tarp jų tokios retos rūšys kaip didysis baublys (Botaurus stellaris), urvinė antis (Tadorna tadorna) jūrinis erelis (Haliaetus albicilla), vapsvaėdis (Pernis apivorus), rudasis peslys (Milvus milvus), juodasis peslys (Milvus migrans). Ornitologiniu požiūriu Kuršių nerijos nacionalinis parkas įžymus dar ir tuo, kad jame netoli Juodkrantės yra didžiausia Lietuvoje bendra pilkųjų garnių ir kormoranų kolonija (Barauskas ir kt., 2004; Kurlavičius, 2003). Kuršių nerijoje žinoma apie 40 rūšių žinduolių (www.nerija.ku.lt). Be plačiai Lietuvoje išplitusių gyvūnų – briedžio, šerno, stirnos, pilkojo kiškio, lapės, manguto, kiaunės, kanadinės audinės, bebro, Kuršių nerijoje gyvena ir keletas saugomų žinduolių rūšių, tai ūdra (Lutra lutra) ir, kartais Kuršių nerijos pakrantėse aptinkamas, ilgasnukis ruonis (Halichoerus grypus). (Barauskas ir kt., 2004). Viena iš mažiausiai ištirtų Kuršių nerijos gyvūnų grupių yra vabzdžiai. Įvairiuose literatūros šaltiniuose (Bandžiulienė ir kt., 1983; Ferenca, 1987; Gaidienė, Ferenca, 1988; Ivinskis ir kt., 1996), daugiausia dėmesio skiriama retoms ir saugomoms Kuršių nerijos vabzdžių rūšims. Šiuo metu Kuršių nerijoje žinoma apie 1200 vabzdžių rūšių, iš jų 13 rūšių įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, 7 rūšys įrašytos į Buveinių direktyvų priedus ir daugiau kaip 100 priskiriama retų rūšių kategorijai (Ivinskis ir kt., 2003). Šie skaičiai byloja, kad Kuršių nerija yra unikali entomologiniu požiūriu. Daugeliui vabzdžių rūšių Kuršių nerija yra vienintelė gyvenamoji vieta Lietuvoje, kai kurios šių rūšių sudaro neskaitlingas populiacijas. Baltijos jūros tarša ir didėjantys poilsiautojų srautai Kuršių nerijoje, kelia realią kai kurių vabzdžių rūšių išnykimo grėsmę. Mažas vabzdžių ištirtumas ir didėjanti daugelio rūšių išnykimo grėsmė Kuršių nerijoje – tai pagrindinės priežastys, lėmusios šio darbo temą. Greta kultūrinio ir istorinio Kuršių nerijos palikimo būtina išsaugoti ir unikalią jos gamtą, visus gamtinius komponentus įskaitant ir vabzdžius.

5 Padėka Dėkoju darbo vadovui VPU Botanikos katedros vedėjui prof. dr. Remigijui Noreikai už pagalbą ir patarimus pasirenkant darbo temą, profesionalų vadovavimą ruošiant šį darbą. Taip pat esu dėkingas darbo recenzentei VU Ekologijos instituto entomologijos laboratorijos mokslo darbuotuojai dr. Jolantai Rimšaitei už išsakytas kritines pastabas. Reiškiu padėką VU Ekologijos instituto entomologijos laboratorijos vadovui dr. Povilui Ivinskiui už pagalbą ir patarimus atliekant lauko tyrimus.

6 2. LITERATŪROS APŽVALGA Vabalai (Coleoptera) – vienas iš geriausiai ištirtų vabzdžių būrių Lietuvoje. Pirmieji žinomi faunistiniai tyrimai Lietuvoje buvo atlikti dar XIX a. pradžioje, Lietuvos mokslo centre – senajame Vilniaus universitete. Šio universiteto profesorius E. Eichwald‘as 1829 - 31 m išleido trijų tomų veikalą „Zoologia specialis“, kuriame aprašyta Lietuvos ir kaimyninių kraštų gyvūnija. Šio darbo antrajame tome aprašyta apie šimtas Lietuvoje įprastų ir dažnai sutinkamų vabalų rūšių (Arnastauskienė, Jakimavičius, 1997; Pileckis, Monsevičius 1995). 1832 m, Vilniaus universiteas buvo uždarytas, todėl entomologiniai tyrimai Lietuvoje nutrūko. XIX a. viduryje pasirodė pirmoji publikacija apie vabalus Lietuvių kalba. Tai L. Ivinskio 1847 m paskelbtas taikomojo pobūdžio straipsnelis apie kenkėjus „Gaišinimas spragių“. Paminėtinas taip pat ir panašaus pobūdžio M.Voževo straipsnis rusų kalba apie eglių ir pušų kinivarpas ir kovos su jomis priemones. (Pileckis, 1976; Pileckis, Monsevičius, 1995) . XIX a. antroje pusėje žinomi Europos entomologai G. Seidlitz‘as, C. Mannerheim‘as, F. Lentz‘as tyrė aplinkinių kraštų – Latvijos, Rytų Prūsijos vabalus. Šių mokslininkų darbuose yra žinių ir apie kai kurių vabalų rūšių paplitimą Lietuvos teritorijoje, tame tarpe ir Baltijos pajūryje (Pileckis,1976). Septintajame XIX a. dešimtmetyje, Prancūzijos entomologų draugijos leidinyje „Annales de la Societe Entomologique de France“ I.Wankowicz‘us paskelbė keletą straipsnių kuriuose aprašė 18 naujų (sp. nova) vabalų rūšių iš Lietuvos. Šios rūšys priklauso trumpasparnių (Staphylinidae), kerpvabalių (Leiodidae), plunksnasparnių (Ptiliidae), žvilgvabalių (Nitidulidae), Luobvabalių (Ciidae) šeimoms. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad Wankowicz‘ius „Lietuva“ vadino dabartinę Rytų Baltarusiją – Berezinos, Borisovo ir Minsko apylinkes (Pileckis, Monsevičius, 1995). Paminėtini taip pat ir keli XIX a. pabaigos faunistiniai darbai – F. Osterloff‘o straipsniai apie Lietuvoje aptiktus Pselaphidae ir Scydmaenidae šeimoms priklausančius vabalus ir K. Lindeman‘o darbas apie Rusijos vabalų geografinį paplitimą, kuriame išvardinta kelios dešimtys vabalų rūšių, surinktų Vilniaus apylinkėse (Pileckis, Monsevičius, 1995). Reikia pastebėti, kad XX a. pradžioje vabalus Lietuvoje tyrė daugiausia užsieniečiai. 1899 – 1902 m Vokietijos konsulas O.F. Molendorff‘as rinko vabalus Kauno apylinkėse. Šį rinkinį apibūdino ir aprašė čekų entomologas D. Heyden‘as. 1903 m paskelbtame sąraše išvardintos 205 vabalų rūšys. 1904 – 1907 m Vilniaus ir Lentvario apylinkėse vabalus rinko žinomas čekų entomologas I. Roubal‘is. Apibendrinęs savo rinkinius, 1910 m Rusijos entomologų draugijos leidinyje jis išspausdino straipsnį „K faune žestkokrylykh Litvi“, jame minima 160 vabalų rūšių

7 (Pileckis,1976; Pileckis, Monsevičius, 1995). Taip pat paminėtinas entomologas mėgėjas P. Vinogradov‘as – Nikitin‘as, 1904 -1907 m rinkęs vabalus Jurbarko apylinkėse. Apie šį rinkinį 1912 m buvo rašoma laikraštyje „Viltis“. Straipsnyje antrašte „Svarbus rinkinys“ buvo rašoma, kad kunigaikščio Vasiločikov‘o dvarų prižiūrėtojas P. Vinogradov‘as surinkęs gausią Lietuvos vabalų kolekciją. Rinkinys esąs Peterburgo mokslų akademijoje ir ten tvarkomas. Labai reti gyvūnai būsią palikti akademijos muziejuje, o didesnioji rinkinio dalis (apie 8000 egzempliorių) būsią perduoti lietuvių mokslo draugijai (Pileckis, Monsevičius, 1995). Tačiau šis rinkinys taip ir liko Rusijoje, 1967m P. Vinogradov‘o kolekciją inventorizavo prof. S. Pileckis. Nemažai faunistinių ir taikomojo pobūdžio darbų apie vabalus 1928 – 1940 m paskelbė Vilniaus universiteto Zoologijos katedros ir Vilniaus augalų apsaugos stoties entomologai. Tai B. Ogijevič‘iaus darbai apie Vilniaus apylinkių sprakšius (Elateridae) ir blizgiavabalius (Buprestidae). Z. Zavadski‘s tyrė Vilniaus apylinkių ūsuočius (Cerambycidae), sprages (Alticinae) – E. Kaminski‘s, vabalus nekrofagus (Histeridae, Silphidae, Nitidulidae) – N. Kopylowna. Dalis šių rinkinių šiandien saugoma Vilniaus universiteto Zoologijos katedroje ir Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje. (Pileckis, Monsevičius, 1995). 1919 m Kaune buvo įkurta Gamtos tyrimo stotis, kuri vėliau išaugo į Kauno zoologijos muziejų. Šios stoties įkūrėjas ir direktorius prof. T. Ivanauskas, Stoties darbų ataskaitoje 1922m paskelbė sąrašą gyvūnų, surinktų ir pastebėtų Lietuvoje 1920 -1922 m. Šiame sąraše tarp kitų gyvūnų minima ir 15 rūšių vabalų. Šis sąrašas įdomus istoriniu požiūriu – tai pirmasis Lietuvos entomologijos istorijoje faunistinis darbas, parašytas lietuvių kalba (Pileckis, 1976, Pileckis, Monsevičius, 1995). 1925 m Gamtos tyrimo stotyje pradėjo dirbti pirmasis profesionalus entomologas A. Palionis. Šis mokslininkas į Lietuvos entomologijos istoriją įėjo kaip drugių specialistas, atlikęs nuoseklius, ilgamečius Lietuvos drugių tyrimus. Tačiau jis taip pat domėjosi ir vabalais. 1921-1938 m A. Palionis sudarė savo surinktų vabalų kartoteką, kurioje buvo 937 vabalų rūšys (Ivinskis, Augustauskas, 2004). Ši kartoteka tapo pagrindu prof. S. Pileckiui 1957 m sudarant pirmąjį sistematinį Lietuvos vabalų sąrašą. Šiuo metu A. Palionio vabalų rinkiniai saugomi Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje ir Vilniaus universiteto zoologijos katedroje. Po Antrojo pasaulinio karo vabalų tyrimai buvo atnaujinti. Pagrindiniais šių tyrimų centrais tapo Lietuvos žemės ūkio akademija (dabar universitetas), Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejus, Vilniaus universitetas.

8 Vienu žymiausiu vabalų specialistu Lietuvoje ilgą laiką buvo profesorius S. Pileckis, dirbęs LŽŪU 1954 – 1992 m Didžiausią dėmesį jis skyrė taikomajai entomologijai – žemės ūkio kultūrų ir miškų kenkėjams, kovos su jais priemonėms. Tačiau prof. S. Pileckis daug dėmesio skyrė ir faunistiniams Lietuvos vabalų tyrimamas. Paminėtina jo monografija „Lietuvos vabalai“, kurioje išsamiai išnagrinėta vabalų faunos formavimosi raida, ir paplitimo dėsningumai Lietuvoje, pateikiami šeimų apibūdinimo raktai, aprašytos būdingiausios atskirų šeimų rūšys. Be to šioje monografijoje autorius pateikia sistematinį Lietuvos vabalų sąrašą, kuriame yra 2203 rūšys. Vienas reikšmingiausių prof. S. Pileckio darbų – „Lietuvos fauna. Vabalai“. Šis dviejų tomų veikalas buvo išleistas 1995 ir 1997 m Tai didžiausias ir išsamiausias darbas apie Lietuvos vabalus, jame pateiktos visos Lietuvoje žinomos vabalų gentys ir rūšys, žemėlapiuose nurodomos visos retesnių ir faunistiniu požiūriu įdomių vabalų rūšių radvietės. Faunistiniuose prof. S. Pileckio darbuose, apimančiuose visą Lietuvą, yra gana daug informacijos ir apie Lietuvos pajūrio bei Kuršių nerijos vabalų faunos ypatumus, rūšinę sudėtį. Šiuo metu ypač intensyviai faunistiniai vabalų tyrimai atliekami saugomose teritorijose - rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose: dr. Vidm. Monsevičius tyrinėja Kamanų valstybinio rezervato vabalus, Aukštaitijos nacionalinio parko vyr. ekologas B. Šablevičius – Aukštaitijos bei Kuršių nerijos nacionalinių parkų koleopterofauną, Viešvilės valstybinio rezervato vyr. ekologas V. Uselis – Viešvilės valstybinio rezervato vabalus. Šių tyrimų duomenys nuolat skelbiami įvairiuose leidiniuose.

9 3. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Darbo tikslas – ištirti Kuršių nerijos nacionalinio parko vabalų (Coleoptera) rūšinę sudėtį, ekologijos aspektus ir paplitimą. Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti ir įvertinti rūšinę vabalų (Coeloptera) įvairovę, gausumą ir ekologijos aspektus atskirose Kuršių nerijos nacionalinio parko buveinėse. 2. Ištirti retų ir saugomų Lietuvos vabalų rūšių paplitimą Kuršių nerijos nacionaliniame parke. 3. Įvertinti retų ir saugomų Lietuvos vabalų rūšių gausumą Kuršių nerijos nacionaliniame parke.

10 4. TYRIMŲ MEDŽIAGA IR METODIKA Didžioji dalis šiame darbe panaudotos medžiagos surinkta 2002 m atliekant stacionarius tyrimus Kuršių nerijos nacionaliniame parke, be to panaudota Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus saugyklose esanti medžiaga, šio darbo autoriaus surinkta Kuršių nerijoje 1987 – 2004 m Medžiaga buvo renkama įvairiais, entomologijoje plačiai taikomais metodais: 1. Stebėjimas. Dalis paplitusių ir gerai žinomų vabzdžių rūšių, lengvai atskiriamos vizualiai. Šie vabzdžiai nebuvo renkami ar gaudomi, jie buvo stebimi gamtoje ir registruojami. 2. Šienavimas. Šis metodas taikomas renkant vabzdžius žoline augmenija, puskrūmiais ir neaukštais krūmais ar medžiais apaugusiuose plotuose. Šienaujant, staigiais mostais braukiama per augalus entomologiniu sietu. Ant augalų esantys vabzdžiai tokiu būdu nubraukiami ir patenka į sietą, iš kurio yra išrenkami ar susiurbiami ekshausteriu. Tai vienas efektyviausių vabzdžių rinkimo metodu, duodančiu patikimus rezultatus tiek atliekant vabzdžių apskaitą, tiek ir tiriant jų rūšinę sudėtį. Šio metodo trūkumas yra tai, kad šienauti negalima tuo atveju, jeigu augalai šlapi (po lietaus ar iškritus rasai) nes vabzdžiai sušlampa, apsivelia smulkiomis augalų dalelėmis ir prilimpa prie sietelio medžiagos, dėl to surinkta medžiaga būna nekokybiška, tai apsunkina rūšių identifikavimą. 3. Barberio gaudyklės. Šis metodas išsamiai aprašytas entomologinėje literatūroje (Freude et al., 1965; Kryžanovskij,1983). Barberio gaudyklė – tai iki kraštų į žemę įkastas 10 – 15 cm aukščio ir 8 – 10 cm skersmens plastikinis ar stiklinis indas. Rekomenduojama tokią gaudyklę iš viršaus pridengti neperšlampamu stogeliu, paliekant 2-3 cm tarpą. Į gaudyklę įpilama fiksuojančio skysčio - 4 -7% formalino, etilenglikolio ar ledinės acto rūgšties. Fiksuojančio skysčio turi būti 1/6- 1/7 gaudyklės tūrio. Tikrinant gaudykles kiekvieną dieną – fiksuojantis skystis nebūtinas. Šiuo metodu patogu naudotis renkant vabalus, gyvenančius paklotėje ar viršutinime dirvos sluoksnyje: žygius (Carabidae), trumpasparnius (Staphylinidae), maitvabalius (Silphidae), graibvabalius (Pselaphidae). Į Barberio gaudykles taip pat patenka ir kitoms šeimoms priklausantys vabalai: plokštėtaūsiai (Scarabaeidae), sprakšiai (Elateridae), kamuolvabaliai (Byrrhidae), boružės (Coccinellidae), juodvabaliai (Tenebrionidae), lapgraužiai (Chrysomelidae), straubliukai (Curculionidae) ir kt. Barberio gaudyklės efektyvios tiriant paklotės entomofaunos rūšinę sudėtį, gausumą, sezoninę dinamiką. Remiantis šiuo metodu surinkta medžiaga, išskirtos įvairių Kuršių nerijos buveinių eudominantinės, dominantinės, subdominantinė ir atsitiktinės rūšys. 4. Vabzdžių ieškojimas po nudžiūvusių medžių žieve. Šiuo metodu galima rinkti vabzdžius jeigu medžio žievė lengvai atsiskiria nuo kamieno. Prieš pradedant lupti žievę ant žemės prie medžio patiesiamas šviesios spalvos audeklas ar polietileninė plėvelė, kadangi neretai, lupant

11 žievę, vabzdžiai nukrinta ant žemės ir pasislepia paklotėje ar dirvoje. Šis metodas rezultatyvus vėlyvą rudenį ir anksti pavasarį, kai po žieve galima rasti ten žiemojančius vabzdžius. 5. Vabzdžių rinkimas iš medžių kempinių ir grybų. Dalis vabzdžių prisitaikė gyventi grybuose ir medžių kempinėse, tai kempinvabalių (Erotylidae), luobvabalių (Ciidae), valtvabalių (Scaphidiidae) šeimoms priklausantys vabalai, kai kurios juodvabalių (Tenebrionidae), trumpaspsrnių (Staphylinidae) rūšys. Renkant šiuos micetofagus, gamtoje rastos medžių kempinės ar grybai, buvo laikomi sandariuose induose laboratorijoje, iš jų išlendantys vabzdžiai periodiškai surenkami. 6. Vabzdžių purtymas nuo medžių ir krūmų. Po medžiu ar krūmu patiesiamas šviesus audeklas ar polietileninė plėvelė, po to augalas intensyviai purtomas apie 10 sekundžių. Nukritę vabzdžiai surenkami į nuodintuvą. Šis metodas efektyviausias anksti ryte, kol vabzdžiai dar nejudrūs. Renkant vabzdžius šiuo būdu dieną – didžioji jų dalis nuskrenda. 7. Vabzdžių auginimas iš lervų ir vikšrų. Entomologinių išvykų metu rasti vikšrai ir vabzdžių lervos buvo auginamos laboratorijoje insektariumuose, kol iš jų išsivystydavo suaugėliai. 8. Vabzdžių viliojimas šviesa. Naktinei vabzdžių gaudyklei buvo panaudotas elektros generatorius “ Honda EX 500”, UW spektro 160 W galingumo lempa ir balto audeklo ekranas. Nuo ekrano vabzdžiai buvo renkami į nuodintuvus (stiklinius mėgintuvėlius, prisotintus chloroformo garais). Gaudymas buvo pradedamas sutemus ir tęsdavosi iki 2.00 val. nakties. Kadangi lietuvių kalba išleistos specialios entomologinės literatūros yra nedaug, surinkta medžiaga buvo identifikuojama naudojantis užsienio šalyse išleista specialia entomologinė literatūra. Žygiai (Carabidae) buvo apibūdinti remiantis specialia literatūra (Bej-Bijenko, 1965; Kryžanovskij, 1965; Freude et al., 1967; Pawlowski, 1974). Vandens faunai – dusioms (Dytiscidae), degutvabaliams (Hydrophilidae) apibūdinti naudojantis keliais literatūros šaltiniais (Reitter, 1908; Kryžanovskij, 1965; Freude et al., 1971, 1974; Galewski, 1976). Trumpasparniai (Staphylinidae) apibūdinti naudojantis šiais literatūros šaltiniais (Reitter, 1909; Freude et al., 1964,1974; Szujecki, 1961, 1965, 1976). Plokštėtaūsių (Scarabaeidae) šeimos vabalai apibūdinti remiantis (Freude et al., 1969). Liūnvabaliai (Scirtidae), apibūdinti pagal (Freude et al., 1979). Minkštavabalių (Cantharidae), pūsliavabalių (Malachiidae) ir pievavabalių (Malachiidae) apibūdinimui naudoti trys šaltiniai (Reitter, 1911; Bej-Bijenko, 1965; Freude et al.,1979), sprakšiai (Elateridae), ir blizgiavabaliai (Buprestidae) identifikuoti naudojantis dviem apibūdinimo raktais (Reitter, 1911; Freude et al., 1979) kailiagraužiams (Dermestidae) identifikuoti naudotas šaltinis (Mroczkowski; 1954). Skaptukai (Anobiidae) apibūdinti remiantis dviem šaltiniais: (Dominik,1955; Kryžanovskij,

12 1965). Keršvabalių (Anobiidae) rūšims nustatyti buvo naudojama literatūra (Freude et al., 1976), žvilgvabaliai (Nitidulidae) apibūdinti pagal (Nunberg, 1976). Boružiės (Coccinellidae) apibūdintos naudojantis šiais literatūros šaltiniais: (Bielawski, 1959; Freude et al., 1967). Grybvabaliai (Mycetophagidae) apibūdinti pagal (Borowiec, 1983). Juodvabaliai (Tenebrionidae) apibūdinti remiantis (Burakowski, 1976; Freude et al., 1969) Lapgraužių (Chrysomelidae) apibūdinimui naudoti šaltiniai: (Reitter, 1912; Freude et al., 1966; Warchalowski, 1971, 1973, 1978; Lopatin, 1986), ūsuočiams (Cerambycidae) identifikuoti naudota literatūra (Reitter, 1912; Freude et al., 1966), straubliukai (Curculionidae) buvo apibūdinti naudojantis šiais apibūdinimo raktais: (Reitter, 1916; Smreczynski, 1965, 1966, 1968, 1972, 1974, 1976; Freude et al., 1981, 1983). Sudarant Kuršių nerijos nacionaliniame parke rastų vabalų (Coleoptera) sistematinį sąrašą, buvo laikomasi sistematikos (Lawrence, Newton, 1995). Analizuojant tyrimo rezultatus buvo apskaičiuojamas kiekvienos šienavimo metodu ir Barberio gaudyklėmis sugautos rūšies ekologinis dominavimo indeksas (D). n D= 100 % N Čia n – rūšies gausumas bendrijoje, N - visų bendrijos narių gausumas. Remiantis gautais rezultatais, buvo išskiriamos keturios dominavimo klasės (Durska, 2001): • eudominantai – rūšys, kurių dalis bendrijoje sudaro daugiau 15% • dominantai – rūšys sudarančios 5,1% - 15% • subdominantai – rūšys sudarančios 1,1% – 5 % • antraeilės rūšys – rūšys sudarančios iki 1%. Šis statistinės analizės metodas buvo taikomas tik medžiagai, surinktai Barberio gaudyklėmis ir šienavimo metodu. Laikantis vieningos metodikos, Barberio gaudyklės buvo įkastos 4 skirtingose buveinėse: mišku apaugusiose kopose, pamario palvės lapuočių miškuose, pilkosiose kopose ir Kuršių marių pakrantėje. Kiekvienoje buveinėje buvo įkasta po 10 gaudyklių. Baltijos pajūryje ir baltosiose kopose šio metodo nebuvo galima taikyti, kadangi gaudykles užnešdavo smėliu. Gaudyklės buvo tikrinamos ir medžiaga išimama periodiškai kas 3 savaitės (nuo gegužės 5 d. iki spalio 15 d.). Šienavimo metodu medžiaga buvo renkama tose pačiose buveinėse kaip ir Barberio gaudyklėmis. Kiekvienoje buveinėje rūšinė sudėtis ir individų gausumas buvo nustatomi pagal

13 individų skaičių, tenkantį 100 mostų entomologiniu sietu. Šiuo metodu vabalai buvo gaudomi visą vegetacijos laikotarpį (gegužės 5 – spalio 15 d.) trijų savaičių intervalu.

14 5. GAMTINĖ GEOGRAFINĖ REGIONO CHARAKTERISITKA Kuršių nerija – tai siauras (nuo 400 m. iki 4 km.) pločio ir 98 km. ilgio smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marių įlanką nuo Baltijos jūros. Lietuvai priklauso šiaurinė 52 km. ilgio šio pusiasalio dalis. Kuršių nerija priskiriama pajūrio klimatiniam rajonui, kuriam didelę įtaką turi Baltijos jūra. Šildantis jūros poveikis Kuršių nerijoje 3° C stipresnis nei rytiniame Lietuvos pakraštyje. Dėl jūros įtakos oro temperatūra žiemą būna 3 – 3,5° C aukštesnė nei rytinėje šalies dalyje, jūra taip pat įtakoja ir santykinę oro drėgmę, kuri žiemą siekia iki 82%, o vasarą - 70 – 76%. Pastovi sniego danga Kuršių nerijoje susiformuoja gruodžio pabaigoje – sausio pradžioje, t.y. 10 -15 dienų vėliau nei kituose Lietuvos rajonuose. Kuršių nerijoje daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje. Saulė vidutiniškai šviečia 1982 valandas per metus, tai sudaro 39% galimo saulėto laikotarpio. Nerijoje vyrauja vakarų ir pietų vėjai, vidutinis vėjo greitis – 5,5 m/s. Rudens – žiemos laikotarpiu čia būna daugiausia štorminių vėjų, kurie vidutiniškai pučia 20 dienų. Didžioji dalis Kuršių nerijos (70,1%) apaugusi mišku. Kadangi Kuršių nerijoje vyrauja nederlingi, smėlingi dirvožemiai, čia dominuoja pušynai, kuriuos sudaro paprastoji pušis (Pinus sylvestris) ir kalninė pušis (Pinus mugo). Lapuočių miškams tenka apie 20% sausumos ploto. Tai natūraliai palvėje augantys beržynai (Betuleta) su pušų priemaiša ir juodalksnynai (Alneta), užimantys tik 206 ha (www.nerija.ku.lt). Kuršių nerijoje auga ir nemažai introdukuotų rūšių: trakinis klevas (Acer campestre), platanalapis klevas (Acer pseudoplatanus), totorinis klevas (Acer tataricum) bei uosialapis klevas (Acer negundo), paprastasis bukas (Fagus sylvatica), pensilvaninis uosis (Fraxinus pensylvanica), didžialapė liepa (Tilia platyphylos), paprastasis ligustras (Ligustrum vulgare) ir kt. Rytiniame nerijos pakraštyje išilgai Kuršių marių tarp Juodkrantės ir Pervalkos tęsiasi didysis kopagūbris. Jo aukštis svyruoja nuo 10 -15 iki 60 m. Tai bemiškė nerijos dalis, Didįjį kopagūbrį sudaro skurdžia žoline augmenija apaugusios pilkosios kopos ir pustomo smėlio – baltosios kopos. Šiems dariniams tenka apie 20% sausumos ploto. Kuršių nerija - atskiras geografinis rajonas su savitomis geomorfologinėmis klimatinėmis sąlygomis. Stiprūs vėjai, pustymas, sausi, greit įkaistantys, nederlingi dirvožemiai, druskingas vanduo, staigios ir dažnos oro permainos nulemia Kuršių nerijos biotos išskirtinumą. Dėl šių veiksnių gamtinės sąlygos Kuršių nerijoje panašios kaip Pietryčių Europos stepėse.

15 Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių Kuršių nerijos nacionalinio parko biologinę įvairovę – kompleksas specifinių, kompaktiškai išsidėsčiusių, gamtinių buveinių. Didžiausią plotą Kuršių nerijoje – daugiau kaip 3600 ha užima pušynai, kuriuos formuoja paprastoji pušis (Pinus sylvestris) ir kalninė pušis (P. mugo). Šie miškai driekiasi išilgai Kuršių nerijos nuo Nidos iki Kopgalio. Ši buveinė įvardinama kaip medžiai apaugusios pajūrio kopos (Rašomavičius ir kt. 2001). Buveinę sudaro įvairių vystymosi stadijų miškai, nuo nesusivėrusių pionierinių miškų iki sengirių, kurių yra išlikę Juodkrantės ir Nidos apylinkėse. Sengirėse neretai auga paprastoji eglė (Picea abies), paprastasis ąžuolas (Quercus robur), paprastasis skroblas (Carpinus betulus). Priklausomai nuo padėties reljefe, skiriasi šių miškų trako rūšinė sudėtis ir žolinė danga, kurią neretai pakeičia samanos ir kerpės. Tarpkopėse, kur gruntinio vandens lygis aukštesnis, spygliuočių miškus pakeičia lapuotynai, formuojami plaukuotojo beržo (Betula pubescens) ir juodalksnio (Alnus glutinosa) su paprastosios pušies priemaiša. Šie miškai pasižymi turtinga ir įvairia žoline danga. Turtinga šių miškų flora, pakankamas drėgmės kiekis ir humusingas dirvožemis šiuose miškuose sudaro palankias sąlygas didelei entomofaunos įvairovei. Bemiškė Kuršių nerijos dalis, kurią sudaro pilkosios ir baltosios kopos užima beveik 3000 ha. Didžąją šios teritorijos dalį užima pilkosios kopos, padengtos kerpėmis ir žemaūge žoline danga kurią formuoja kserofitai ir psamofitai, tarp kurių dažniausia pasitaiko pajūrinis eraičinas (Festuca arenaria), smiltyninis šepetukas (Corynephorus canescens), paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum), kalninė austėja (Jasione montana), vietomis auga pavienės pušys (Pinus sylvestris) ir karklai (Salix). Didžiausi pilkųjų kopų plotai yra rytinėje Kuršių nerijos dalyje, Naglių gamtos rezervate (www.nerija.ku.lt). Baltosios kopos gamtiniu požiūriu yra pati skurdžiausia Kuršių nerijos buveinė. Dėl nuolatinės vėjo erozijos, slenkančio smėlio ir drėgmės trūkumo, augalai čia negali įsitvirtinti.Tokių kopų Kuršių nerijoje yra tik Grobšto ir Naglių gamtos rezervatuose. Šiose kopose vabalų fauna labai skurdi ir neskaitlinga, dauguma čia aptiktų vabalų rūšių – atsitiktinės. Remiantis darbo metu surinkta medžiaga, Kuršių nerijoje išskirtos dar dvi entomologiniu požiūriu svarbio buveinės: Baltijos pajūris ir Kuršių marių pakrantė . Baltijos paplūdimio juostoje aptikta įvairių halofitinių vabalų rūšių, gyvenančų druskinguose dirvožemiuose. Ant Baltijos pajūrio apsauginio kopagūbrio auganti smiltyninė smiltlendrė (Ammophila arenaraia) ir smiltyninė rugiaveidė (Elymus arenarius) yra kai kurių siauros trofinės specializacijos vabalų rūšių mitybiniai augalai. Paplūdimyje ir apsauginiame kopagūbryje labai

16 dažnas kailiagraužis (Dermestes gyllenhalii) aptinkamas tik Baltijos pajūryje ir Kuršių marių pakrantėse – jo lervos minta pūvančiomis į krantą išmestomis žuvimis. Apsauginiame kopagūbryje dažnai aptinkamos ir dvi Lietuvoje labai retos nendriažygių (Demetrias) rūšys. Baltijos pajūryje taip pat rastos trys Lietuvos faunai naujos vabalų rūšys: Elaphropus parvulus ir Pterostichus ovoideus (Carabidae) bei Enochrus bicolor (Hydrophilidae). Kuršių marių pakrantė išsiskiria reljefo įvairove - daug įlankų ir ragų bei seklūs pakrantės vandenys sudaro sąlygas augti įvairiems helofitams, tarp kurių gausiausia yra paprastoji nendrė (Phragmites australis), sudaranti didelius sąžalynus marių įlankose, taip pat gausiai auga melsvasis meldas (Schoenoplectus tabernaemontani), įvairios viksvos, tarp kurių dažniausia pelkinė viksva (Carex acutiformis), pelkinis duonis (Eleocharis palustris), viksvuolės (Cyperus). Helofitų gausa ir įvairovė, specifinis mikroklimatas, kuris susidaro dėl aukštų kopų, užstojančių vyraujančius vakarų vėjus, taip pat didelis kiekis įvairių sąnašų marių pakrantėse, sukuria aplinką, palankią didelei vabalų (Coleoptera) įvairovei. Tyrimų metu Kuršių marių pakrantėse rasta daug retų vabalų rūšių, o kelios iš jų - Lomechusa emarginata (Staphylinidae), Negastrius arenicola (Elateridae) ir Dicranthus elegans (Curculionidae) - naujos Lietuvos entomofaunai. Šie tyrimų duomenys leidžia Baltijos pajūrį ir Kuršių marių pakrantes entomologiniu požiūriu vertinti kaip atskiras buveines. Kadangi klimatinės, ekologinės ir edafinės sąlygos įvairose Kuršių nerijos nacionalinio parko buveinėse ženkliai skiriasi, o tai savo ruožtu įtakoja entomofaunos rūšinę sudėtį, gausumą ir paplitimą, kiekvienoje buveinėje surinkta medžiaga buvo analizuojama ir vertinama atskirai. Kiekvienos iš šių buveinių: Baltijos pajūrio, mišku apaugusių kopų, pamario palvės miškų, pilkųjų kopų, baltųjų kopų ir Kuršių marių pakrantės tyrimo duomenys ir rezultatai šiame darbe taip pat pateikiami atskirai.

17 6. KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO BUVEINIŲ APŽVALGA Atliekant tyrimus Kuršių nerijos nacionaliniame parke buvo nustatyta 570 vabalų (Coleoptera) rūšių, priklausančių 49 šeimoms (1 lentelė). 1 lentelė Kuršių nerijoje aptiktų vabalų (Coleoptera) šeimų skaitlingumas

Šeimos pavadinimas Rūšių lotyniškai – lietuviškai skaičius vnt. 1 2 Dytiscidae – Dusios 10 Carabidae – Žygiai 115 Hydrophilidae – Kūdravabaliai 17 Histeridae – Krypūnėliai 8 Hydraenidae – Prūdavabaliai 1 Leiodidae – Kerpvabaliai 4 Silphidae – Maitvabaliai 10 Staphylinidae – Trumpasparniai 61 Lucanidae – Elniaragiai 2 Geotrupidae – Mėšlavabaliai 3 Scarabaeidae – Plokštėtaūsiai 17 Eucinetidae – Karnavabaliai 1 Scirtidae – Liūnvabaliai 7 Buprestidae – Blizgiavabaliai 5 Byrrhidae – Kamuolvabaliai 4 Elateridae – Sprakšiai 23 Cantharidae – Minkštavabaliai 11 Dermestidae – Kailiagraužiai 4 Anobiidae – Skaptukai 4 Cleridae – Keršvabaliai 4 Melyridae - Pievavabaliai 6 Kateridae - Viksvavabaliai 4 Nitidulidae - Žvilgvabaliai 7 Monotomidae - Plokščiavabaliai 1 Phalacridae - Plikvabaliai 5 Cryptophagidae - Slapūnvabaliai 4 Erotylidae - Kempinvabaliai 3 Byturidae - Avietinukai 1 Endomychidae - Pelėsvabaliai 1 Coccinellidae - Boružės 20 Latridiidae - Slaptavabaliai 4 Mycetophagidae - Grybvabaliai 3 Ciidae - Luobvabaliai 3 Melandryidae - Niūravabaliai 2 Mordellidae - Dygliavabaliai 1

18 1 lentelės tęsinys Scraptiidae - Kupravabaliai 5 Tenebrionidae - Juodvabaliai 12 Oedemeridae - Laibavabaliai 4 Pythidae - Pūzravabaliai 1 Pyrochroidae - Raudonvabaliai 1 Salpingidae - Pūzdravabaliai 1 Anthicidae – Mitravabaliai 5 Aderidae – Kaukvabaliai 1 Cerambycidae - Ūsuočiai 26 Chrysomelidae - Lapgraužiai 54 Anthribidae - Netikrastraubliai 1 Attelabidae - Cigarsukiai 3 Apionidae - Apionai 13 Curculionidae - Straubliukai 69 Iš viso 570

Kaip matyti iš 1 lentelės, skaitlingiausios Kuršių nerijoje yra žygių (Carabidae), straubliukų (Curculionidae), trumpasparnių (Staphylinidae) ir lapgraužių (Chrysomelidae) šeimos. Šioms šeimoms priklauso 299 vabalų rūšys, tai sudaro 52% visų Kuršių nerijoje aptiktų vabalų rūšių. Toliau rūšių mažėjimo tvarka seka ūsuočiai (Cerambycidae) – 26 rūšys, sprakšiai (Elateridae) – 23 rūšys, boružės (Coccinellidae) – 20 rūšių, kūdravabaliai (Hydrophilidae) - 17 rūšių, plokštėtaūsiai (Scarabaeidae) – 17, apionai (Apionidae) – 13 rūšių. Išvardintoms 10 vabalų šeimų priklauso 412 vabalų rūšių arba 72,5% visų tiriamoje vietovėje aptiktų vabalų. Likusioms 39 šeimoms priklauso 157 rūšys arba 27,5% visų Kuršių nerijoje rastų vabalų (1 pav).

19 7 15 s imo 160 še os Kit

15 140 1 e a bid ra 120 Ca . 7 100 6 ae d 1 6 4 oni e 5 e uli da a aičius vnt 80 ni rc li id y sk Cu h p mel so Sta ry 26 60 Ch

Rūšių ae 0 7 2 1 id 23 7 e yc a ae 1 b d d m i li ae 40 a ridae id r ell hi e 13 e in ae C op b cc r ida Elate o d C Hy Scara 20 Apion

0 1 Šeimos pavadinimas

1 pav. Skaitlingiausios rūšimis vabalų (Coleoptera) šeimos

Kuršių nerijos vabzdžių įvairovę ir specifiškumą lemia geomorfologiniai dariniai: jūros paplūdimys, apsauginis pajūrio kopagūbris, palvė, mišku apaugusios kopos, baltosios ir pilkosios kopos ir Kuršių marių pakrantė. Didelę įtaką entomofaunos specifiškumui taip pat turi ir švelnus jūrinis klimatas bei edafinis faktorius – nederlingi, druskingi smėlio dirvožemiai. Vabalų rūšinė sudėtis atskirose Kuršių nerijos buveinėse ženkliai skiriasi tiek kiekybiniu (2 pav.) tiek ir kokybiniu požiūriu.

20 Pamario palvės miškai Baltijos pajūris 234 223 250 Mišku apaugusios Kuršių marių kopos pakrantė 179 200 168 . nt 150 Pilkosios kopos

us v 102 skaiči

šių 100

ū Baltosios R kopos 32

50

0 1 Buveinės

2 pav. Vabalų (Coeloptera) rūšių skaičius tirtose Kuršių nerijos buveinėse

Pateikti duomenys vaizdžiai iliustruoja, kokią įtaką vabalų rūšinei įvairovei turi aplinkos sąlygos. Rūšine įvairove ryškiai išsiskiria dvi buveinės: pamario palvės miškai (234 rūšys) ir Kuršių marių pakrantės (179 rūšys). Šiose buveinėse aplingos sąlygos vabzdžiams yra optimaliausios. Baltijos pajūryje aptiktos 223 vabalų rūšys neatspindi realios šios buveinės rūšinės įvairovės. Dėl specifinių sąlygų (nuolatinių stiprių vėjų), į Baltijos pajūrį patenka daug vabalų, būdingų kitoms Kuršių nerijos buveinėms, tai dažniausia fitofagai, priklausantys lapgraužių (Chrysomelidae), straubliukų (Curculionidae) šeimoms. Entomologiniu požiūriu skurdžiausia yra bemiškė Kuršių nerijos dalis – pilkosios ir baltosios kopos. Pilkosiose kopose rastos 102, o baltosiose - tik 32 vabalų rūšys. 6.1. Baltijos pajūris Išilgai Kuršių nerijos vakarinės pakrantės besitęsiančio smėlio paplūdimio plotis svyruoja nuo 25 iki 70 m. Šioje Kuršių nerijos dalyje vyrauja skurdi tačiau specifinė flora. Dėl nuolat vėjo perpustomo smėlio ir audrų, paplūdimyje augmenijos nėra. Tik apsauginis kopagūbris apaugęs halofitiniais augalais, iš kurių būdingiausi smiltyninė rugiaveidė (Elymus arenarius), smiltyninė smiltlendrė (Ammophila arenaria), pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus), vietomis pasitaiko pajūrinė našlaitė (Viola littoralis), baltijinė linažolė (Linaria loeselii). Sumedėjusių augalų

21 apsauginiame kopagūbryje yra nedaug, dominuoja raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa) ir karklai (Salix sp.) (www.nerija.ku.lt). Baltijos pajūriui būdingos vabalų rūšys taip pat specifinės halbiontinės, paplitusios tik pajūryje: Cercyon littoralis (Hydrophilidae), pajūrinis šoklys (Cicindela maritima), veterhalio žygis (Masoreus wetterhalii), vienadienis nendriažygis (Demetrias monostigma), D. imperialis (Carabidae), kopinis mėšlavabalis (Aegalia arenaria) (Scarabaeidae), pajūrinis juodvabalis (Phylan gibbus) (Tenebrionidae). Apsauginiame kopagūbryje labai dažnas pajūrinis straubliukas (Philopedon plagiatus), kurio lervos minta smiltyninės smiltlendrės (Ammophila arenaria) šaknimis. Tai viena gausiausių vabalų rūšių Kuršių nerijos pajūryje, kituose Lietuvos rajonuose ši rūšis reta. Apsauginiame kopagūbryje taip pat dažnas kailiagraužis (Dermestes gyllenhalii). Šio vabalo lervos minta į krantą išmestomis pūvančiomis žuvimis (Pileckis, Monsevičius,1995). Lietuvoje ši rūšis gyvena tik Baltios jūros ir Kuršių marių pakrantėse. Iš viso pajūrio paplūdimyje ir apsauginiame kopagūbryje rastos 223 vabalų rūšys (3 pav.) Jų tarpe dažniausios rūšys: Bembidion articulatum, B. obliquum, keturdėmis barzdukžygis (B. quadrimaculatum), B. tetracolum, žalsvasis laukažygis (Amara aenea), A. brunnea, Pterostichus anthracinus, P. strenuus, P. nigrita, geltonkojis šukažygis (Calathus erratus), Agonum fuliginosum, Harpalus luteicornis, H. quadripunctatus, H. tardus (Carabidae), Anotylus rugosus, Stenus clavicornis, S. comma, Philonthus cognatus, Ph. nigrita, (Staphylinidae), raiboji boružė (Adonia variegata), trylikataškė boružė (Hippodamia tredecimpunctata), septyntaškė boružė (Cocccinella septempunctata), dvitaškė boružė (Adalia bipunctata), juodasiūlė boružė (Propylaea quatuordecimpunctata) (Coccinellidae), rūgtinis lapgraužis (Gastrophysa polygoni), žilvitinis lapgraužis (Gonioctena viminalis), Phratora laticollis, javinė juostelinė spragė (Phyllotreta vittula), lenktajuostė spragė (Ph. undulata), karklinė spragė (Crepidodera aurata), runkelinė spragė (Chaetocnema concinna), runkelinis skydinukas (Cassida nebulosa) (Chrysomelidae), raudonųjų dobilų apionas (Protapion apricans), P. fulvipes, pelėžirninis apionas (Oxystoma pomonae) (Apionidae), raibaūsis lapinukas (Phyllobius maculicornis), šeriuotasis straubliukas (Strophosoma capitatum), dobilinis sitonas (Sitona sulcifrons), dilgėlinis straubliukas (Nedyus quadrimaculatus) (Curculionidae). Šios rūšys pajūriui nebūdingos, todėl tikėtina, jog čia jos patenka atsitiktinai, atnešamos stiprių vėjo gūsių. Baltijos pajūryje rastos ir kelios retos Lietuvos entomofaunos rūšys: gumburiuotasis straubliukas (Gronops inaequalis), vėdryninis straubliukas (Bagous lutosus) (Curculionidae) ir žiaurusis puikiažygis (Calosoma inquisitor). Pastaroji rūšis nėra tipinga Kuršių nerijai, tai

22 plačialapių lapuočių miškų vabzdys, Kuršių nerijoje pirmą kartą aptiktas 2002 metais (Šablevičius, 2003). Atskirai reikia paminėti Baltijos pajūryje prie Juodkrantės aptiktą rūšį Pterostichus ovoideus (Carabidae). Tai pirmoji šios rūšies radvietė Lietuvoje. Šiaurės Europoje P. ovoideus iki šiol nebuvo aptiktas (Alexandrovitsh et al. 1996, Lundberg, 1995, Silfverberg, 2004). P. ovoideus įtrauktas tik į Latvijos vabalų katalogą (Telnov, 2004). Tačiau šiame kataloge nurodoma jog informacija apie šios rūšies radimą Latvijoje nėra patikima, kadangi nežinoma jos radvietė. Ši rūšis išplitusi Vidurio Europos stepėse ir Viduržemio jūros regione (Kryžanovskij, 1983). 6.2. Mišku apaugusios kopos Tai specifinė, tik Kuršių nerijai būdinga buveinė. Apie 80% Kuršių nerijos miškų užima spygliuočiai, kur dominuoja paprastoji pušis (Pinus sylvestris) ir kalninė pušis (Pinus mugo). Didžiausią plotą užima varnauoginiai pušynai (Empetro nigri – Pinetum), šių miškų trako, žolių ir kerpių ar samanų ardų sudėtis nevienoda, - priklauso nuo miško padėties reljefe, bei nuo amžiaus. Senų, brandžių miškų pomiškis turtingesnis, juose auga karpotasis beržas (Betula pendula), paprastasis ąžuolas (Quercus robur), paprastoji eglė (Picea abies), paprastasis skroblas (Carpinus betulus) (Rašomavičius ir kt., 2001). Šioje buveinėje aptiktos 168 vabalų rūšys (3 pav.). Paminėtinos tokios retos Lietuvoje rūšys, kaip Notiophilus germinyi, paprastasis kirmžygis (Tachyta nana), Trichocellus cognatus (Carabidae), juostuotasis krypūnėlis (Platysoma lineare) (Histeridae), Anisotoma castanea (Liodidae), Ocypus ophthalmicus (Staphylinidae), paprastasis karnavabalis (Eucinetus haemorrhoidalis) (Eucinetidae), didysis sprakšis (Stenagostus rufus), Ampedus nigroflavus (Elateridae), Ernobius nigrinus, drezdeniškasis skaptukas (Dorcatoma dresdensis) (Anobiidae), žievėgraužinis keršvabalis (Thanasimus femoralis) (Cleridae), pušinis dulkiagraužis (Isomira murina), raudonpetis dulkiagraužis (Mycetochara flavipes) (Tenebrionidae), Rhinosimus planirostris (Salpingidae), juodasis kaukvabalis (Anidorus nigrinus) (Aderidae). Mišku apaugusiose kopose aptikta viena nauja Lietuvai vabalų rūšis: Obrium brunneum (Cerambycidae). Šiaurės Europoje ši rūšis žinoma iš Danijos, Estijos, Latvijos ir Švedijos (Lundberg, 1995; Silfverberg, 2004). Estijoje O. brunneum aptinkamas tik Saaremo saloje (Suda, Milander, 1998). Šio vabalo lervos vystosi nudžiūvusiose pušų (Pinus sylvestris) ir eglių (Picea abies) šakose. Suaugę vabalai aptinkami ant lanksvų (Spirea) ir karpažolių (Euphorbia) žiedų (Ehnström, Axelsson, 2004).

23 Daugiausia medžiagos mišku apaugusiose kopose buvo surinkta miško paklotėje, naudojantis Barberio gaudyklėmis - 2448 egzemplioriai priklausantys 63 rūšims. Išanalizavus surinktą medžiagą buvo apskaičiuotas kiekvienos rūšies dominavimo indeksas (D). Remiantis skaičiavimų duomenimis, mišku apaugusiose kopose eudominantų nenustatyta, 4 rūšys dominantinės, 20 – subdominantinių, 37 – antraeilės (2 lentelė). 2 lentelė Barberio gaudyklėmis mišku apaugusiose kopose sugautų vabalų (Coleoptera) rūšių pasiskirstymas į dominavimo klases pagal dominavimo indeksą (D)

Rūšies Rūšies pavadinimas Egzempliorių Rūšies dominavimo (lotyniškai – lietuviškai) skaičius vnt. dominavimo klasė indeksas (D) 1 2 3 4 Dominantai Poecilus versicolor - įvairiaspalvis smiltžygis 275 11,3 Pterostichus oblongopunctatus 208 8,49 Calathus erratus - geltonkojis šukažygis 214 8,74 Drusilla canaliculata 173 7,06 Subdominantai Pterostichus nigrita 117 4,17 Nicrophorus vespillo - paprastasis duobkasys 97 3,96 Pterostichus diligens 91 3,71 Harpalus quadripunctatus 81 3,30 Calathus fuscipes - paprastasis šukažygis 73 2,98 Anisodactylus binotatus - dvitaškis žygis 70 2,85 Harpalus latus - platusis žygis 66 2,69 Oiceoptoma thoracica – 64 2,61 raudonnugaris maitvabalis Harpalus rufipes – gauruotasis vikražygis 62 2,53 Agonum thoreyi 61 2,49 Amara communis 42 1,71 Carabus granulatus- 41 1,67 gumburiuotasis puošniažygis Anoplotrupes stercorosus - 41 1,67 miškinis mėšlavabalis Harpalus griseus 39 1,59 Phosphuga atrata – šliužagraužis maitvabalis 37 1,51 Philonthus varians 36 1,47 Paranchus albipes 33 1,34 Agrypnus murinus – kanapėtasis sprakšis 33 1,34 Platynus assimilis 29 1,18 Athous subfuscus 26 1,06 Antraeilės Ocypus nitens 24 0,98 rūšys Carabus arcensis –dirvinis puošniažygis 23 0,93 Tachyporus chrysomelinus 22 0,89 Prosternon tesseliatum - pilkasis sprakšis 21 0,85

24 2 lentelės tęsinys 1 2 3 4 Antreilės Lathrobium geminum 20 0,81 rūšys Amara bifrons 19 0,77 Philonthus splendens 19 0,77 Carabus nemoralis – miškinis puošniažygis 18 0,73 Stenus juno 18 0,73 Strophosmus capitatum – šeriuotasis straubliukas 17 0,69 Poecilus lepidus - vikrusis smiltžygis 16 0,65 Otiorrhynchus raucus – įvairiaėdis pjovėjas 16 0,65 Badister paeltatus 16 0,65 Amphycillis globus 14 0,57 Agriotes ustulatus – vakarinis dirvasprakšis 14 0,57 Selatosomus aeneus – žaliasis rugiasprakšis 14 0,57 Byrrhus pilula – paprastasis kamuolvabalis 12 0,49 Quedius molochinus 11 0,44 Otiorrhynchus tristis- tamsusis pjovėjas 11 0,44 Trichocellus cognatus 9 0,36 Chrysolina polita – mėtinis lapgraužis 9 0,36 Trachyphloeus bifoveolatus–smiltinis dirvastraublis 9 0,36 Cantharis obscura – vikrusis minkštavabalis 7 0,28 Malthodes pumilus 7 0,28 Corticaria fuscula 7 0,28 Ampedus balteatus - juodgalvis sprakšis 6 0,24 Pissodes pini – pušinis smaliukas 6 0,24 Cytilus sericeus – raibasis kamuolvabalis 5 0.20 Hylobius pinastri - mažasis pušinis straubliukas 5 0,20 Serica brunnea – naktinis grambuoliukas 4 0,16 Propylaea quatuordecimpustulatata- juodasiūlė 4 0,16 boružė Hylobius abietis - didysis pušinis straubliukas 4 0,16 Morychus aeneus- žalsvasis kamuolvabalis 3 0,12 Denticollis linearis – vagotasis sprakšis 3 0,12 Chrysolina staphylea – rudasis lapgraužis 3 0,12 Astenus gracilis 1 0,04 Eucinetus haemorrhoidalis–paprastasis karnavabalis 1 0,04

Iš 2 lentelėje pateiktų rūšių faunistiniu požiūriu įdomiausios yra Malthodes pumilus (Cantharidae) ir paprastasis karnavabalis (Eucinetus haemorrhoidalis) (Eucinetidae). M. pumilus – reta. Lietuvos entomofaunoje rūšis. Lietuvoje žinomos 5 retos Malthodes genties minkštavablių rūšys, jų bionomija ir paplitimas neištirti (Pileckis, Monsevičius, 1995). E. haemorrhoidalis – reta lokaliai paplitusi rūšis, apie šios rūšies paplitimą Lietuvoje duomenų mažai. E. haemorrhoidalis

25 lervos vystosi, po nudžiūvusių pušų žieve, vabalai aktyvūs tamsiu paros metu, dieną slepiasi miško paklotėje, medžių žievės plyšiuose. Dažnesnis Pietryčių Lietuvos pušynuose. Dominantinės rūšys: įvairiaspalvis smiltžygis (Poecilus versicolor),duobėtasis smiltžygis (Pterostichus oblongopunctatus), geltonkojis šukažygis (Calathus erratus) (Carabidae), Drusilla canaliculata, (Staphylinidae) Lietuvoje gausios ir įprastos, išplitusios įvairių tipų miškuose. Mišku apaugusiose kopose, šienaujant entomologiniu sietu, surinkti 1176 vabalai, priklausantys 32 rūšims. Atlikus tyrimo metu surinktos medžiagos analizę, apskaičiuotas kiekvienos rūšies dominavimo indeksas, išskirtos eudominantinės, dominantinės, subdominantinės ir antraeilės rūšys (3 lentelė). 3 lentelė Šienavimo metodu mišku apaugusiose kopose sugautų vabalų (Coleoptera) rūšių pasiskirstymas į dominavimo klases pagal dominavimo indeksą (D)

Rūšies Rūšies pavadinimas Egzempliorių Rūšies dominavimo (lotyniškai – lietuviškai) skaičius dominavimo klasė vnt. indeksas (D) 1 2 3 4 Eudominantai Malthodes pumilus 225 19,13 Dominantai Dasytes plumbeus 172 14,62 Dolichosoma lineare - siaurakūnis pievavabalis 128 10,88 Athous subfuscus 68 5,78 Coccinella septempunctata - septyntaškė boružė 64 5,44 Corticarina fuscula 63 5,36 Subdominantai Anidorus nigrinus – juodasis kaukvabalis 57 4,85 Agrypnus murinus – kanapėtasis sprakšis 49 4,16 Olibrus affinis - pūtelinis plikvabalis 46 3,91 Prosternon tesselatum – pilkasis sprakšis 31 2,64 Propylaea quatuordecimpustulata - juodasiūlė boružė 31 2,64 Trachys minutus – mažylis blizgiavabalis 27 2,30 Anaspis brunnipes 23 1,95 Byturus tomentosus – paprastasis avietinukas 22 1,87 Athous niger – juodasis laukasprakšis 21 1,79 Cantharis nigricans 20 1,70 Adalia bipunctata – dvitaškė boružė 19 1,61 Leptura melanura – dviveidė leptura 18 1,53 Chrysanthia nigricornis – žaliasis laivavabalis 17 1,45 Selatosomus aeneus – žaliasis rugiasprakšis 16 1,36 Cantharis fulvicollis 14 1,19

Strophosomus capitatus – šeriuotasis straubliukas 12 1,02 Antraeilės Phyllopertha horticolla - grikinukas 11 0,93 rūšys Serica brunnea – naktinis grambuoliukas 6 0,51 Meligethes aeneus – rapsinis žiedinukas 4 0,34

26 3 lentelės tęsinys 1 2 3 4 Antraeilės Denticollis linearis – vagotasis sprakšis 3 0,26 rūšys Agriotes lineatus – juostuotasis dirvasprakšis 3 0,26 Pissodes notatus – taškuotasis smaliukas 3 0,26 Anaitis ocellata - akiuotuoji boružė 1 0,08 Ernobius nigrinus 1 0,08 Isomira murina – pušinis dulkiagraužis 1 0,08

Tyrimų duomenys rodo, kad mišku apaugusių kopų žolinėje dangoje yra viena eudominantinė rūšis – Malthodes pumilus (Cantharidae). Ši rūšis gyvena apatiniuose miško arduose ant žolinių augalų, tuo galima paaiškinti, kad šioje buveinėje į Barberio gaudykles pateko tik 7 individai (2 lentelė), o šienavimo metodu surinkti 225 individai (3 lentelė). Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, galima teigti, jog Kuršių nerijoje yra skaitlinga ir gyvybinga šios rūšies populiacija. Dominantinių rūšių tarpe išsiskiria juodasis kaukvabalis – Anidorus nigrinus (Aderidae). Tai reta Lietuvoje rūšis. Lervos vystosi trūnijančioje, grybų pažeistoje spygliuočių medienoje. Šios rūšies paplitimas Lietuvoje taip pat neištirtas (Pileckis, Monsevičius, 1995). Kuršių nerijoje ši rūšis aptikta Juodkrantės apylinkių sengirėse. Atskirai reikia paminėti labai retą Lietuvoje rūšį Ernobius nigrinus (Anobiidae). Ši rūšis vystosi paprastosios pušies (Pinus sylvestris ) ūgliuose (Ehnström, Axelsson, 2002) Lietuvoje E. nigrinus aptiktas tik keliose vietose šiaurės vakarinėje šalies dalyje (Pileckis, Monsevičius, 1997). Kuršių nerijoje sugautas vienas vabalas, Juodkrantės apylinkėse, sengirėje. 6.3. Pamario palvės miškai Kuršių nerijos nacionaliniame parke, pajūrio palvėje ir drėgnose tarpkopėse auga lapuočių miškai. Pajūrio palvėje daugiausia auga beržynai, kuriuos formuoja plaukuotasis beržas (Betula pubescens), karpotasis beržas (B. pendula) su pušų priemaiša. Šių miškų plotas – 1208 ha. Drėgnose, užpelkėjusiose tarpkopėse dominuoja juodalksnynai (Alneta), jie užima dar mažesnį plotą – tik 206 ha (www.nerija.ku.lt). Rūšiniu požiūriu įvairus pomiškis, turtinga žolinė augmenija, didelis kiekis įvairių irimo stadijų medienos, negiliai esantis gruntinis vanduo, sudaro palankias sąlygas didelei vabalų (Coleoptera) rūšinei įvairovei. Lapuočių miškai sudaro tik 20% visų Kuršių nerijos miškų, tačiau juose aptikta daugiausia - 234 vabalų rūšys (3 pav.). Vertinant Kuršių nerijos lapuočių miškuose aptiktų vabalų rūšinę sudėtį ekologiniu požiūriu, išsiskiria trofiniais ryšiais su medieną ardančiais grybais susijęs rūšių kompleksas. Daugelis šių micetofaginių rūšių Kuršių nerijoje aptiktos tik šioje buveinėje. Charakteringos šios ekologinės

27 grupės rūšys: Agathidium seminulum, Amphycillis globus (Leiodidae), Sepedophilus pedicularius, S. testaceus, Lordithon lunulatus, kempininis valtvabalis (Scaphisoma agaricinum), (Staphylinidae), Cyllodes ater (Nitidulidae), dvidėmis kempinvabalis (Dacne bipustulata), žaliasis kempinvabalis (Triplax aenea), rusiškasis kempinvabalis (T. russica) (Erotylidae), boružiškasis pelėsvabalis (Endomychus coccineus) (Endomychidae), geltondėmis grybvabalis (Litargus connexus), Mycetophagus decempustulatus, keturdėmis grybvabalis (M. quadripustulatus) (Mycetophagidae), Cis hispidus, C. jacquemarti (Ciidae), Orchesia micans, Abdera triguttata (Melandryidae), kempininis juodvabalis (Bolitophagus reticulatus), raštuotasis juodvabalis (Diaperis boleti), Mycetochara humeralis, sengirinis juodvabalis (Oplocephala haemorrhoidalis) (Tenebrionidae). Daugelis šių rūšių Lietuvoje retos, paplitusios lokaliai. Lapuočių miške į Barberio gaudykles pateko 1868 vabalai, priklausantys 69 rūšims. Apibendrinus šią medžiagą, paaiškėjo, kad lapuočių miško paklotėje dominuoja žygiai (Carabidae) – 31 rūšis ir trumpasparniai (Staphylinidae) - 12 rūšių. Šios šeimos taip pat išsiskiria ir kiekybiniu požiūriu : Carabidae – 1178 individai, Staphylinidae – 219 individų. Šioms šeimoms priklausantys vabalai sudaro net 71,31% visų lapuočių miške į Barberio gaudykles patekusių vabalų. Apskaičiavus dominavimo indeksą (D), išskirtos dominuojančios ir antraeilės vabalų rūšys (4 lentelė). 4 lentelė Barberio gaudyklėmis pamario palvės miškuose sugautų vabalų (Coleoptera) rūšių pasiskirstymas į dominavimo klases pagal dominavimo indeksą (D)

Rūšies Rūšies pavadinimas Egzempliorių Rūšies dominavimo (lotyniškai – lietuviškai) skaičius vnt. dominavimo klasė indeksas (D) 1 2 3 4 Dominanatai Anoplotrupes stercorosus –miškinis mėšlavabalis 261 13,97 Pterostichus niger – juodasis smiltžygis 193 10,33 Calathus erratus – geltonkojis šukažygis 141 7,55 Poecilus versicolor – įvairiaspalvis smiltžygis 104 5,57 Platynus assimilis 96 5,14 Subdominantai Carabus nemoralis – miškinis puošniažygis 74 3,96 Phosphuga atrata – šliužagraužis maitvabalis 71 3,80 Amara aenea – žalsvasis laukažygis 63 3,37 Carabus granulatus – gumburiuotasis puošniažygis 61 3,27 Nicrophorus vespilloides – juodbuožis duobkasys 59 3,16 Pterostichus oblongopunctatus 58 3,10 Calathus fuscipes – paprastasis šukažygis 55 2,94 Amara spreta 50 2,68 Staphylinus erythropterus 48 2,57 28 4 lentelės tęsinys 1 2 3 4 Subdominantai Nicrophorus vespilloides – juodbuožis duobkasys 59 3,16 Pterostichus oblongopunctatus 58 3,10 Calathus fuscipes – paprastasis šukažygis 55 2,94 Amara spreta 50 2,68 Staphylinus erythropterus 48 2,57 Drusilla canaliculata 44 2,35 Poecilus cupreus – variaspalvis smiltžygis 39 2,08 Philonthus varians 36 1,93 Silpha obscura- tamsusis maitvabalis 34 1,82 Oxypselaphus obscurus 31 1,66 Nothiophilus palustris 27 1,45 Pterostichus minor 27 1,45 Thanatophilus sinuatus – smailiapetis maitvabalis 27 1,45 Zyras limbatus 24 1,28 Harpalus quadripunctatus 24 1,28 Quedius molochinus 20 1,07 Harpalus rufipes – paprastasis gauražygis 19 1,02 Antraeilės Acupalpus meridianus 17 0,91 rūšys Bembidiodn striatum 17 0,91 Tachinus marginellus 17 0,91 Stenus flavipes 16 0,86 Pterostichus strenuus 14 0,75 Carabus convexus – mažasis puošniažygis 12 0,64 Deporaus betulae – beržinis cigarsukis 12 0,64 Dasytes plumbeus 11 0,58 Corticaria fuscula 10 0,54 Carabus hortensis – sodinis puošniažygis 10 0,54 Clivina fossor – kurminis rausiažygis 9 0,48 Bembidion doris 9 0,48 Poecilus lepidus – vikrusis smiltžygis 7 0,37 Syntomus truncatellus – juodasis šakniažygis 6 0,32 Pterostichus diligens 4 0,21 Harpalus smaragdinus 4 0,21 Badister dilatatus 3 0,16 Amara curta 2 0,10 Blethisa multipunctata –daugiataškis žygis 1 0,05 Carabus clathratus – duobėtasis puošniažygis 1 0,05

Iš 4 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad pamario palvės miško paklotėje dominuoja 4 rūšys, iš kurių skaitlingumu išsiskiria miškinis mėšlavabalis (Anoplotrupes stercorosus). Šios rūšies dominavimo indeksas – 13,97.

29 Pamario palvės miškuose aptiktos 3 Lietuvoje retos vabalų rūšys: mažasis puošniažygis (Carabus convexus), duobėtasis puošniažygis (Carabus clathratus) ir daugiataškis žygis (Blethisa multipunctata). Iš šių rūšių kiek dažnesnis yra mažasis puošniažygis (C. convexus), kadangi ekologiniu požiūriu tai gana plastiška rūšis, aptinkama įvairių tipų miškuose. Kuršių nerijoje ši rūšis rasta 3 vietose. Borealinio periodo reliktai – duobėtasis puošniažygis (C. clathratus) ir daugiataškis žygis (B. multipunctata) gyvena užpelkėjusiuose, pavėsinguose lapuočių ar mišriuose miškuose, dumblėtose vandens telkinių pakrantėse. C. clathratus taip pat aptinkamas ir aukštapelkėse . Abi šios rūšys saugomos daugelyje Europos šalių. Kuršių nerijoje šios rūšys rastos drėgname juodalksnyne prie Nidos. Šienavimo metodu pamario palvės miškuose surinkti 1876 vabalai, priklausantys 82 rūšims. Statsitiniai duomenys (5 lentelė) rodo, kad nei viena iš šių rūšių nepasižymi dideliu skaitlingumu; skaitlingiausia rūšis - kanapėtasis sprakšis (Agrypnus murinus) (Elateridae) – 63 egzemplioriai (dominavimo indeksas -3,36). Taigi – Kuršių nerijos lapuočių miškuose eudominantinių ir dominantinių rūšių nenustayta, 32 rūšys subdominantinės, o likusios 50 – antraeilės. Šioje buveinėje taip pat aptikta rūšis Malthodes pumilus, tačiau čia ji žymiai retesnė, mišku apaugusiose kopose ši rūšis yra eudominantinė – 225 egzemplioriai (3 lentelė), o lapuočių miške sugauti tik 27 egzemplioriai (5 lentelė). 5 lentelė Šienavimo metodu pamario palvės miškuose sugautų vabalų (Coleoptera) rūšių pasiskirstymas į dominavimo klases pagal dominavimo indeksą (D)

Rūšies Rūšies pavadinimas Egzempliorių Rūšies dominavimo (lotyniškai – lietuviškai) skaičius vnt. dominavimo klasė indeksas (D) Subdominantai Agrypnus murinus – kanapėtasis sprakšis 63 3,36 Phyllotreta undulata – lenktajuostė spragė 62 3,30 Phyllobius pomaceus – dilgėlinis lapinukas 60 3,20 Notoxus monoceros – vienaragis mitravabalis 58 3,09 Rhinoncus pericarpius 57 3,04 Altica oleracea 54 2,88 Chrysanthia nigricornis – žaliasis laibavabalis 54 2,88 Nedyus quadrimaculatus – dilgėlinis straubliukas 52 2,77 Meligethes aeneus – rapsinis žiedinukas 52 2,77 Dasytes plumbeus 51 2,72 Corticarina fuscula 51 2,72 Athous haemorrhoidalis-rausvapilvis pievasprkšis 44 2,35 Strophosoma capitatum – šeriuotasis straubliukas 43 2,29 Brachypterus urticae – dilgėlinis žvilgvabalis 42 2,24 Asiorestia ferruginea – dilgėlinė spragė 41 2,18 30 5 lentelės tęsinys 1 2 3 4 Subdominanatai Protapion apricans - raudonųjų dobilų apionas 39 2,08 Sitona sulcifrons – dobilinis sitonas 39 2,08 Oedemera lurida 39 2,08 Propylaea quatuordecimpustulata –juodasiūlė boružė 38 2,03 Gastroidea polygoni – rūgtinis lapgraužis 33 1,76 Athous subfuscus 31 1,65 Coccinella septempunctata – septyntaškė boružė 31 1,65 Phyllobius arborator 31 1,65 Chaetocnema aridula - didžioji stiebinė spragė 30 1,60 Protapion fulvipes 28 1,49 Malthodes pumilus 27 1,44 Chrysolina varians 26 1,39 Prosternon tesselatum – pilkasis sprakšis 26 1,39 Rhagonycha fulva – skėtinis minkštavabalis 25 1,33 Anoplodera maculicornis 22 1,17 Anthaxia quadripunctata – keturtaškis blizgiavabalis 21 1,12 Sitona puncticollis 21 1,12 Cantharis fulvicollis 20 1,07 Epuraea marseuli 20 1,07 Pchyllobius pyri 20 1,07 Adalia bipunctata - dvitaškė boružė 20 1,07 Agriotes ustulatus – vakarinis dirvasprakšis 19 1,01 Antraeilės Olibrus bicolor 18 0,96 rūšys Polydrusus mollis – smailiablauzdis lapinukas 18 0,96 Phaedon cochleariae – krieninis lapgraužis 17 0,90 Aphthona nonstriata 17 0,90 Deporaus betulae – beržinis cigarsukis 17 0,90 Perapion curtirostre 17 0,90 Epuraea pallescens 17 0,90 Trachys minuta – mažylis blizgiavabalis 17 0,90 Cantharis nigricans 16 0,85 Phyllopertha horticola - grikinukas 16 0,85 Anisosticta novemdecimpunctata- 16 0,85 devyniolikataškė boružė Lagria hirta - paprastasis gauravabalis 16 0,85 Agapanthia villosoviridescens – 15 0,80 graižažiedinis ūsuotis Brachypterus fulvipes 15 0,80 Anomala dubia – žiedinis grambuolys 14 0,75 Byturus tomentosus – paprastasis avietinukas 14 0,75 Ampedus balteatus – juodgalvis sprakšis 13 0,70 Semiadalia tredecimpunctata- trylikataškė boružė 13 0,70 Malthinus biguttatus 12 0,64 Mordellistena pumilla 12 0,64

31 5 lentelės tęsinys 1 2 3 4 Antraeilės Cassida nebulosa- runkelinis skydinukas 12 0,64 rūšys Dlochrysa fastuosa – notrelinis lapgraužis 12 0,64 Denticollis linearis – vagotasis sprakšis 11 0,59 Agriotes lineatus – juostuotasis dirvasprakšis 11 0,59 Cryptocephalus moraei 0,53 Ectinus atrrimus – miškinis dirvasprakšis 9 0,48 Halyzia sedecimguttata – šešiolikataškė boružė 9 0,48 Leptura quadrifasciata – keturjuostė leptura 9 0,48 Cassida viridis –žaliasis skydinukas 9 0,48 Pityogenes chalcographus – žievėgraužis graveris 9 0,48 Phyllobius oblongus – ilgasis lapinukas 9 0,48 Anaspis pulicaria 8 0,43 Chrysomela tremulae – drebulinis lapgraužis 8 0,43 Mecinus labile 8 0,43 Gaurotes virginea – raudonpilvis medkirtis 7 0,37 Anthrenus scrophulariae – bervidinis kailiagraužis 6 0,32 Longitarsus succineus 6 0,32 Malthinus punctatus – besotis minkštavabalis 4 0,21 Anaspis thoracica 4 0,21 Chrysolina hyperici – jonažolinis lapgraužis 4 0,21 Ellescus scanicus 4 0,21 Anogcodes ustulatus 3 0,16 Acalyptus carpini 2 0,11 Ampedus pomonae – sodinis sprakšis 1 0,05 Coeliodes nigritarsis 1 0,05

Iš visų tirtų buveinių, pamario palvės lapuočių miškų žolinėje dangoje yra didžiausia vabalų biologinė įvairovė. Palankios aplinkos sąlygos – humusingas dirvožemis ir tinkamos hidrologinės sąlygos leidžia šioje buveinėje susiformuoti rūšiniu požiūriu turtingai žolinei augmenijai, tai savo ruožtu sąlygoja ir vabalų įvairovę. Iš 82 šienavimo metodu šioje buveinėje surinktų vabalų rūšių – 46 yra ekologiškai susijusios su žoliniais augalais. Tai fitofagai, kurių lervos gyvena ant įvairių žolinių augalų arba vystosi dirvoje, kur minta augalų šaknimis. 6.4. Pilkosios kopos Didžiausi pilkųjų kopų plotai yra Naglių gamtos rezervate, tarp Pervalkos ir Juodkrantės. Pilkųjų kopų paviršius beveik ištisai padengtas kerpėmis, tarp kurių dažniausia islandinė kerpena (Cetraria islandica). Pilkųjų kopų augmeniją formuoja žemaūgiai žoliniai augalai, pakeliantys sausrą ir karštį – smiltyninis šepetukas (Corynephorus caenescens), smiltyninė viksva (Carex arenaria), kalninė austėja (Jasione montana), pajūrinė našlaitė (Viola littoralis), paprastasis

32 čiobrelis (Thymus serpyllum). Daugelis šių augalų kopose suformuoja ištisinį sluoksnį ir tokiu būdu sustabdo smėlio išpustymą, kopos neperpustomos iš vienos vietos į kitą, todėl pilkosios kopos neretai dar vadinamos nurimusiomis kopomis. Vietomis pilkosiose kopose auga pavienės pušys (Pinus sylvestris), žemesnėse vietose susiformavusios pajūrinio karklo (Salix daphnoides) bendrijos. Nedidelė augalų įvairovė ir nederlingi smėlio dirvožemiai sąlygoja rūšiniu požiūriu gana skurdžią pilkųjų kopų vabalų fauną, čia aptiktos 102 vabalų rūšys (3 pav.). Pilkosiosms kopoms būdingos tokios rūšys kaip baltalūpis šoklys (Cicindela hybrida) (Carabidae), Paracardiophorus musculus (Elateridae), skėtinis minkštavabalis (Rhagonycha fulva) (Cantharidae), juodasis pievavabalis (Dasytes niger), D. plumbeus, siaurakūnis pievavabalis (Dolichosoma lineare) (Melyridae), šlaitinis juodvabalis (Melanimon tibiale), krypūnėliškasis juodvabalis (Crypticus quisquilius) (Tenebrionidae), Cleopomiarus micros (Curculionidae). Pilkosiose kopose aptiktos 2 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos vabalų rūšys: pajūrio šoklys (Cicindela maritima) ir marmurinis grambuolys (Polyphylla fullo). Pajūrio šoklys Lietuvoje gyvena tik Kuršių nerijoje ir Baltijos jūros pakrantėse. Margasis grambuolys išplitęs smėlėtose Nemuno pakrantėse žemiau Kauno ir Kuršių nerijoje (Pileckis,1976). Lietuva yra šiauriniame šios rūšies arealo pakraštyje. Kuršių nerijoje yra didžiausia Lietuvoje marmurinio grambuolio populiacija. Be šių rūšių Kuršių nerijos pilkosiose kopose aptikta ir daugiau retų vabalų rūšių: Harpalus servus (Carabidae), Bledius fergussoni (Staphylinidae), Negastrius pulchellus (Elateridae), pajūrinis pūsliavabalis - Paratinus femoralis, šunažolinis pūsliavabalis (Charopus graminicola) (Melyridae), Phalacrus millefolii (Phalacridae), Anaspis brunnipes, A. thoracica (Scraptiidae), Sitona gressorius, Tychius schneideri (Curculionidae). Barberio gaudyklėmis pilkosiose kopose sugauti 542 vabalai priklausantys 29 rūšims (6 lentelė). 6 lentelė Barberio gaudyklėmis pilkosiose kopose sugautų vabalų (Coleoptera) rūšių pasiskirstymas į dominavimo klases pagal dominavimo indeksą (D)

Rūšies Rūšies pavadinimas Egzempliorių Rūšies dominavimo (lotyniškai – lietuviškai) skaičius dominavimo klasė vnt. indeksas (D) 1 2 3 4 Eudominantai Melanimon tibiale – šlaitinis juodvabalis 121 22,32 Crypticus quisquilius – krypūnėliškasis juodvabalis 93 17,16 Dominantai Negastrius pulchellus- šešiataškis smulkiasprakšis 48 8,86 Calathus erratus – geltonkojis šukažygis 39 7,20

33 6 lentelės tęsinys 1 2 3 4 Subdominantai Paracardiophorus musculus- 31 5,72 pilkaplaukis smulkiasprakšis Hoplia parvula – žaliažvynis grambuoliukas 27 4,99 Calathus micropterus 22 4,06 Amara spreta 18 3,32 Nicrophorus vespillo – paprastasis duobkasys 17 3,14 Chrysolina staphylea – rudasis lapgraužis 16 2,96 Amara communis 14 2,59 Cidnopus aeruginosis – gluosninis sprakšis 14 2,59 Chaetocnema concinna – runkelinė spragė 12 2,21 Cytilus sericeus – raibasis kamuolvabalis 12 2,21 Prosternon tesselatum – pilkasis sprakšis 10 1,84 Dasytes niger- juodasis pievavabalis 7 1,30 Tanymecus palliatus – runkelinis straubliukas 7 1,30 Chrysolina diversipes 6 1,11 Barypeithes trichopterus 4 0,74 Hypera nigrirostris – liucerninis lapinukas 4 0,74 Trachyphloeus bifoveolatus 4 0,74 Trichocellus cognatus 4 0,74 Bledius fergussoni 3 0,55 Lepyrus palustris – pelkinis straubliukas 3 0,55 Chrysolina violacea 2 0,37 Harpalus servus 1 0,18 Lamia textor – gluosninis kelmagraužis 1 0,18 Myrrha octodecimguttata- 1 0,18 aštuoniolikataškė boružė Necrodes litoralis – juodasis maitvabalis 1 0,18

Eudominantinės pilkųjų kopų rūšys Melanimon tibiale ir Crypticus quisquilius Lietuvoje įprastos ir plačiai išplitusios. Tipinga šių rūšių buveinė – sausos, smėlėtos dirvos, padengtos reta žoline augmenija. Tarp pilkosiose kopose dominuojančių rūšių išsiskiria šešiataškis smulkiasprakšis (Negastrius pulchellus) (Elateridae). Ši rūšis Lietuvoje labai reta, aptinkama tik Baltijos jūros pakrantėse, tačiau remiantis Barberio gaudyklėmis surinkta medžiaga, Kuršių nerijos pilkosiose kopose N. pulchellus yra dominuojanti rūšis – dominavimo indeksas - 8,86 (6 lentelė). Rūšių Harpalus servus (Carabidae) ir Bledius fergussoni (Staphylinidae) paplitimas Lietuvoje taip pat apribotas Baltijos jūros pakrantėmis (Pileckis, Monsevičius, 1995) kaip ir N. pulchellus šios rūšys Lietuvoje yra labai retos.

34 Šienavimo metodu pilkosiose kopose sugauti 968 vabalai, priklausantys 47 rūšims, iš jų 6 rūšys dominantinės, 20 – subdominantinių ir 21 - antraeilė (7 lentelė). 7 lentelė Šienavimo metodu pilkosiose kopose sugautų vabalų (Coleoptera) rūšių pasiskirstymas į dominavimo klases pagal dominavimo indeksą (D) Rūšies Rūšies pavadinimas Egzempliorių Rūšies dominavimo (lotyniškai – lietuviškai) skaičius vnt. dominavimo klasė indeksas (D) 1 2 3 4 Dominanatai Cleopomiarus micros 98 10,12 Rhagonycha fulva – skėtinis minkštavabalis 74 7,64 Dolichosoma lineare – siaurakūnis pievavabalis 69 7,13 Coccinella septempunctata- 66 6,82 septyntaškė boružė Protapion apricans – raudonųjų dobilų apionas 57 5,89 P. fulvipes 51 5,27 Longitarsus parvulus 48 4,96 Dasytes plumbeus 46 4,75 Atomaria fuscata 39 4,03 Sitona sulcifrons – dobilinis sitonas 37 3,82 Phyllotreta undulata- lenktajuostė spragė 31 3,20 Chrysanthia nigricornis – žaliasis laibavabalis 27 2,79 Oxystoma pomonae – pelėžirninis apionas 26 2,69 Coccinella quinquepunctata - 21 2,17 penkiataškė boružė Phalacrus caricis 21 2,17 Omalapion hookeri 19 1,96 Phyllobius arborator 19 1,96 Adalia bipunctata- dvitaškė boružė 17 1,76 Chaetocnema concinna – runkelinė spragė 17 1,76 Anaspis brunnipes 14 1,45 Leptura melanura- dviveidė leptura 14 1,45 Notoxus monoceros–vienaragis mitravabalis 13 1,34 Dasytes niger – juodasis pievavabalis 11 1,14 Tychius schneideri 11 1,14 Lagria hirta – paprastasis gauravabalis 10 1,03 Nedyus quadrimaculatus – dilgėlinis straubliukas 10 1,03 Antraeilės Anaspis thoracica – erškėtinis kupravabalis 9 0,93 rūšys Apion frumentarium 9 0,93 Mecinus pascuorum 9 0,93 Atomaria nigrirostris 8 0,83 Bruchus atomarius –vikinis grūdinukas 8 0,83 Anaspis frontalis 6 0,62 Ceratapion onopordi 6 0,62 Chrysolina hyperici – jonažolinis lapgraužis 6 0,62 35 7 lentelės tęsinys Antraeilės Cassida nebulosa – runkelinis skydinukas 5 0,52 rūšys Charopus graminicola – šunažolinis pūsliavabalis 5 0,52 Pocadius ferrugineus–kukurdvelkinis žvilgvabalis 4 0,41 Brachypterolus pulicarius–linažolinis žvilgvabalis 4 0,41 Pseudostenapion simum 4 0,41 Glocianus moelleri–snaudalinis paslėptastraublis 3 0,31 Phalacrus millefolii 3 0,31 Acalyptus carpini 2 0,21 Acmaeops pratensis 2 0,21 Anaspis rufilabris 2 0,21 Cassida flaveola 2 0,21 Paratinus femoralis – pajūrinis pūsliavabalis 2 0,21 Anthocomus rufus 1 0,10

Pilkosiose kopose aptiktos kelios rūšys, išplitusios tik pajūrio zonoje: pajūrinis pūsliavabalis (Paratinus femoralis) (Melyridae), snaudalinis paslėptastraublis (Glocianus mölleri) (Curculionidae), pastaroji rūšis prmą kartą Lietuvoje rasta Kuršių nerioje Subdominantinių rūšių tarpe išsiskiria viena gausiausių pilkosiose kopose vabalų rūšių - Cleopomiarus micros (Curculionidae). Šio straubliuko lervos vystosi kalninės austėjos (Jasione montana) žiedynuose, vabalai sutinkami ant šių augalų. Lietuvoje šios rūšies paplitimas neištirtas, laikoma, jog tai yra reta rūšis (Ferenca, 2004). Ekologiniu požiūriu įdomus kukrdvelkinis žvilgvabalis - Pocadius ferrugineus, ši reta rūšis vystosi Lycoperdinae šeimos grybų vaisiakūniuose. Straubliuko Acalyptus carpini lervos gyvena gluosnių (Salix) žiedynuose, tai taip pat Lietuvoje gana reta rūšis (Pileckis, Monsevičius, 1997). 6.5. Baltosios kopos Entomologiniu požiūriu tai skurdžiausia Kuršių nerijos buveinė. Dėl nepalankių aplinkos sąlygų - nuolatinio drėgmės trūkumo, didelio temperatūrų svyravimo, smėlio išpustymo, šiose kopose praktiškai nėra augalų, kas savo ruožtu sukuria nepalankias sąlygas vabzdžiams. Baltosiose kopose neįmanoma taikyti tokių vabzdžių rinkimo metodų kaip šienavimas, ar gaudymas Barberio gaudyklėmis. Renkant medžiagą baltosiose kopose buvo užfiksuotos 32 vabalų rūšys, jų tarpe ir eilė retų rūšių: Harpalus modestus, H. servus, Demetrias imperialis (Carabidae), Aegalia arenaria, Psammodius sulcicollis, margasis grambuolys - Polyphylla fullo (Scarabaeidae), Dermestes gyllenhalii (Dermestidae), Sitona gressorius, Tychius shneideri (Curculionidae). Tačiau šios rūšys, ir dauguma kitų baltosiose kopose rastų vabalų, nebūdingos šiai buveinei, didžioji jų dalis čia pateko atsitiktinai.

36

6.6. Kuršių marių pakrantė Tai siaura – 5- 30 m pločio Kuršių marių pakrantės juosta, apribota kopų. Nuolat drėgnos, patikimai apsaugotos nuo vyraujančių vakarų vėjų marių pakrantės, vešli augmenija, dideli nendrynų plotai sukuria ypatingas aplinkos sąlygas, specifinį mikroklimatą. Aplinkos specifiškumas pasireiškia ir tuo, jog Kuršių marių pakrantėse yra gana daug organinės kilmės, įvairių irimo stadijų, liekanų (įvairių sausumos bei vandens augalų likučių, žuvusių paukščių kūnų, į krantą išmestų žuvų). Tai svarbiausi aplinkos veiksniai, lemiantys šios buveinės vabalų įvairovę ir specifiškumą. Šiais parametrais Kuršių marių pakrantės ženkliai skiriasi nuo kitų Kuršių nerijos nacionalinio parko buveinių. Kuršių marių pakrantėse iš viso aptikta 179 vabalų (Coleoptera) rūšys (3 pav.), 19 iš jų aptiktos tik šioje buvinėje: kiaušiniškasis irklažygis (Omophron limbatum), Elaphrus aureus, Dyschirius obscurus, Bembidion palidipenne, B. gilvipes, Agonum micans, Amara equestris, Stenolophus teutonus, veterhalio žygis (Masoreus wetterhalii) (Carabidae), Lomechusa emarginata, (Staphylinidae), Negastrius arenicola, N. sabulicola, Adrastus rachifer (Elateridae), geltonpadis mitravabalis (Anthicus antherinus), juodasis mitravabalis (A. Ater), A. flavipes. A. sellatus (Anthicidae), Dicranthus elegans (Curculionidae). Visos šios rūšys Lietuvoje retos, kai kurios jų sutinkamos tik Baltijos jūros pakrantėse ir Kuršių nerijoje, L. emarginata, Negastrius arenicola (Elateridae) ir D. elegans. Lietuvoje aptikti pirmą kartą, D. elegans – tai vienintelė Lietuvoje radvietė (nuo 1987 m. ši rūšis niekur daugiau Lietuvoje nebuvo aptikta). Kai kurios Kuršių marių pakrantėse įprastos ar net gausios vabalų rūšys – Dermestes gyllenhalii (Dermestidae), juodasis mitravabalis (Anthicus ater), geltonpadis mitravabalis (A. Antherinus), A. flavipes, A. sellatus (Anthicidae) Lietuvoje yra labai retos. Kuršių marių pakrantės išsiskiria tiek kokybiniais, tiek ir kiekybiniais vabalų faunos rodikliais, šioje siauroje sausumos juostoje tyrimų laikotarpiu Barberio gaudyklėmis ir šienavimo metodu surinkta 2941 vabalas, priklausantis 120 rūšių. Barberio gaudyklėmis sugauta 2099 vabalai, priklausantys 81 rūšiai (8 lentelė). 8 lentelė Barberio gaudyklėmis Kuršių marių pakrantėje sugautų vabalų (Coleoptera) rūšių pasiskirstymas į dominavimo klases pagal dominavimo indeksą (D)

Rūšies Rūšies pavdinimas Egzempliorių Rūšies dominavimo (lotyniškai – lietuviškai) skaičius (vnt.) dominavimo klasė indeksas (D) 1 2 3 4 Dominanatai Philopedon plagiatus–pajūrinis straubliukas 244 11,62 37 8 lentelės tęsinys 1 2 3 4 Dominanatai Stenus palposus 227 10,81 Subdominantai Elaphrus riparius – žaliapadis akiuotžygis 88 4,20 Bembidion bruxelense 64 3,05 Dermestes gyllenhali 62 3,09 Poecilus cupreus – variaspalvis smiltžygis 57 2,84 Philonthus varians 53 2,52 Elaphrus cupreus – mėlynpadis akiuotžygis 51 2,43 Harpalus rufipes – paprastasis gauražygis 50 2,38 Bembidion ustulatum 43 2,05 Melanimon tibiale – šlaitinis straubliukas 39 1,86 Loricera pilicornis – šeriaūsis žygis 39 1,86 Zyras limbatus 39 1,86 Hypocaccus rugiceps 38 1,81 Bembidion quadrimaculatum – 37 1,76 keturdėmis barzdukžygis Bembidion obliquum 37 1,76 Tachinus marginellus 36 1,71 Anthicus antherinus-geltonpadis mitravabalis 31 1,48 Bembidion litorale 31 1,48 Stenus biguttatus 31 1,48 Gabrius splendidulus 30 1,43 Agonum fuliginosum 29 1,38 Amara aenea - žalsvasis laukažygis 29 1,38 Prosternon tesselatum – pilkasis sprakšis 27 1,29 Harpalus tardus 27 1,29 Stenus juno 25 1,19 Latridius minutus – mažylis slaptavabalis 25 1,19 Hypocaccus rugiceps 38 1,81 Bembidion quadrimaculatum – 37 1,76 keturdėmis barzdukžygis Bembidion obliquum 37 1,76 Tachinus marginellus 36 1,71 Anthicus antherinus-geltonpadis mitravabalis 31 1,48 Bembidion litorale 31 1,48 Stenus biguttatus 31 1,48 Gabrius splendidulus 30 1,43 Agonum fuliginosum 29 1,38 Amara aenea - žalsvasis laukažygis 29 1,38 Prosternon tesselatum – pilkasis sprakšis 27 1,29 Harpalus tardus 27 1,29 Stenus juno 25 1,19 Latridius minutus – mažylis slaptavabalis 25 1,19 Paederus riparius 23 1,10 Silpha tristis 22 1,05

38 8 lentelės tęsinys 1 2 3 4 Subdominantai Anthicus sellatus 21 1,00 Calathus erratus – geltonkojis šukažygis 21 1,00 Harpalus quadripunctatus 21 1,00 Antraeilės Carpelimus corticinus 20 0,95 rūšys Bembidion doris 19 0,91 Tachyporus obtusus 19 0,91 Bembidion punctulatum 18 0,86 Lthrobium brunnipes 18 0,86 Paranchus albipes 18 0,86 Cytilus sericeus – raibasis kamuolvabalis 17 0,81 Dyschirius globosus–pasėlinis nykštukžygis 17 0,81 Pterostichus anthracinus 17 0,81 Stenus impressus 17 0,81 Agonum sexpunctatum – 16 0,76 šešiataškis žvytražygis Anotylus rugosus 16 0,76 Chlenius vestitus – krantinis žalsvažygis 16 0,76 Phosphuga atrata–šliužagraužis maitvabalis 16 0,76 Agrypnus murinus – kanapėtasis sprakšis 15 0,71 Anisodactylus binotatus – dvitaškis žygis 14 0,66 Carabus hortensis – sodinis puošniažygis 14 0,66 Stenus incrassatus 14 0,66 Anthicus flavipes 12 0,57 Propylaea quatuordecimpunctata- 12 0,57 juodasiūlė boružė Anthicus flavipes 12 0,57 Corticaria fuscula 11 0,52 Chlaenius tristis 11 0,52 Leistus rufescens 11 0,52 Bembidion articulatum 10 0,48 Bembidion palidipenne 10 0,48 Leptinotarsa decemlineata kolorado vabalas 10 0,48 Athous niger – juodasis laukasprakšis 9 0,43 Dyschirius thoracicus 9 0,43 Morrychus aeneus-žalsvasis kamuolavabalis 9 0,43 Acupalpus meridianus – 8 0,38 lygiagretusis dumbliažygis Lagria hirta – paprastasis gauravabalis 8 0,38 Trechus rivularis 8 0,38 Cyphon pubescens 7 0,33 Omophron limbatum – 7 0,33 kiaušiniškasis irklažygis Crypticus quisquilius – 6 0,29 krypūnėliškasis juodvabalis

39 8 lentelės tęsinys 1 2 3 4 Antraeilės Thea vigintiduopunctata – 6 0,29 rūšys dvidešimtdvitaškė boružė Aphthona nonstriata 5 0,24 Helophorus granularis 5 0,24 Oulema lichenis 5 0,24 Amara eyrinota 4 0,19 Elaphrus aureus - auksiškasis akiuotžygis 4 0,19 Elaphrus aureus -auksiškasis akiuotžygis 4 0,19 Agonum marginatum 3 0,14 Byrrhus pilula – paprastasis kamuolvabalis 2 0,10 Cantharis obscura – vikrusis minkštavabalis 2 0,10 Carabus convexus – mažasis puošniažygis 2 0,10 Nedyus quadrimaculatus – 2 0,10 dilgėlinis straubliukas Anthicus ater -juodasis mitravabalis 1 0,05 Oodes helopioides – juodasis liūnažygis 1 0,05 Prasocuris phelandrii - išninis lapgraužis 1 0,05

Barberio gaudyklėmis Kuršių marių pakrantėse sugauta visa eilė retų vabalų rūšių: Mažasis puošniažygis (Carabus convexus), kiaušiniškasi irklažygis (Omophron limbatum), auksiškasis akiuotžygis (Elaphrus aureus), Bembidion palidipenne, juodais liūnžygis (Oodes helopioides) (Carabidae), pilkaplaukis smulkiasprakšis (Paracardiophorus musculus) (Elateridae), pajūrinis juodvabalis (Phylan gibbus) (Tenebrionidae), juodasis mitravabalis (Anthicus ater), geltonpadis mitravabalis (A. Antherinus), A. flavipes, A. sellatus (Anthicidae), Prasocuris phelandrii (Chrysomelidae). Idomu jog iš 6 Lietuvoje žinomų mitravabalių (Anthicus) rūšių, 4 rūšys aptiktos Kuršių marių pakrantėse.Visos Lietuvoje žinomos šios genties rūšys – retos (Pileckis, Monsevičius, 1997). Šie vabalai minta, irstančia augalinės kilmės organika, augalų likučiais. Kuršių marių pakrantėse jie randami po sąnašomis, į krantą išmestomis medžių šakomis rąstais, lentomis ir pan. Šienavimo metodu Kuršių marių pakrantėse surinkti 842 vabalai priklausantys 39 rūšims. (9 lentelė).

40 9 lentelė Šienavimo metodu Kuršių marių pakrantėje sugautų vabalų (Coleoptera) rūšių pasiskirstymas į dominavimo klases pagal dominavimo indeksą (D)

Rūšies Rūšies pavadinimas Egzempliorių Rūšies dominavimo (lotyniškai – lietuviškai) skaičius (vnt.) dominavimo klasė indeksas (D) 1 2 3 4 Dominantai Philopedon plagiatus – pajūrinis straubliukas 71 8,43 Cyphon pubescens 61 7,24 Cyphon ochraceus 55 6,53 Coccidula scutellata – viksvinė boružė 52 6,18 Corticarina fuscula – paklotinis slaptavabalis 46 5,46 Subdominan Propylaea qatuordecimpunctata – juodasiūlė 36 4,28 tai boružė Nedyus quadrimaculatus – 33 3,92 dilgėlinis straubliukas Phalacrus caricis 32 3,80 Phyllotreta undulata – lenktajuostė spragė 31 3,68 Rhagonycha fulva – skėtinis minkštavabalis 31 3,68 Anisosticta novemdecimpunctata – 27 3,21 devyniolikataškė boružė Telmatophilus caricis – šiurpinis slapūnvabalis 27 3,21 Protapion flavipes – baltųjų dobilų apionas 24 2,85 Donacia semicuprea – monažolinė donacija 22 2,61 Lagria hirta – paprastasis gauravabalis 22 2,61 Meligethes aeneus - rapsinis žiedinukas 21 2,49 Longitarsus parvulus 19 2,26 Notoxus monoceros–vienaragis mitravabalis 17 2,02 Cyphon palustis 16 1,90 Donacia marginata 14 1,66 Phaedon armoraciae 14 1,66 Plateumaris rustica 14 1,66 Cantharis obscura – vikrusis minkštavabalis 12 1,43 Phyllobrotica quadrimaculata – 11 1,31 kalpokinis lapgraužis Meligethes viridescens 10 1,19 Rhinioncus castor 10 1,19 Nanophyes marmoratus – 9 1,07 raudoklinis straubliukas Notaris scirpi –švendrinis straubliukas 9 1,07 Scirtes hemisphaericus 9 1,07 Antraeilės Anaspis frontalis 7 0,83 rūšys Bruchus atomarius – vikinis grūdinukas 7 0,83 Cantharis livida 7 0,83 Odocantha melanura – žaliagalvis laibažygis 7 0,83 Cassida vibex 6 0,71 41 9 lentelės tęsinys 1 2 3 4 Antraeilės Anoplodera livida 4 0,48 rūšys Stilbus testaceus 3 0,36 Lathridius minutus – mažylis slaptavabalis 3 0,36 Notaris acridulus – nendrinis straubliukas 2 0,24

Šienavimo metodu sugautos kelios retos vabalų rūšys: žaliagalvis laibažygis (Odocantha melanura) (Carabidae), Cyphon palustris (Helodidae), šiurpinis slapūnvabalis (Telmatophilus caricis) (Cryptophagidae), kalpokinis lapgraužis (Phyllobrotica quadrimaculata) (Chrysomelidae), nendrinis straubliukas (Notaris acridulus) (Curculionidae), tai hidrofilinės vabalų rūšys, gyvenančios drėgnose vietose ant įvairių hidrofilinių augalų. Iš 39 šiuo metodu sugautų vabalų rūšių, 14 trofiniais ryšiais susijusios su vandens augalais, tai sudaro 35,9% visų šienavimo metodu sugautų vabalų.

42 7. RETOS IR SAUGOMOS VABALŲ (COLEOPTERA) RŪŠYS KURŠIŲ NERIJOJE Išanalizavus ir apibendrinus surinktą medžiagą Kuršių nerijos nacionaliniame parke, nustatytos 146 retos ir saugomos Lietuvos vabalų rūšys, iš jų 14 rūšių paplitimas Lietuvoje apribotas Baltijos pajūriu ir Kuršių nerija. Daugiausia retų rūšių aptikta Kuršių nerijos dalyje, esančioje tarp Juodkrantės ir Pervalkos gyvenviečių. Pamario palvės miškuose aptiktos 42, Baltijos pajūryje- 39 ir Kuršių marių pakrantėse – 36 retos vabalų rūšys. Baltijos pajūryje aptiktos rūšys neatspindi realios šios buveinės vabalų faunos įvairovės. Iš 39 retų rūšių tik 8 yra būdingos šiai buveinei ir nuolat čia aptinkamos, tai pajūrio šoklys (Cicindela maritima), vienadienis nendriažygis (Demetrias monostigma), D. imperialis (Carabidae), Saprinus aeneus (Histeridae), Bledius fergussoni (Staphylinidae), kopinis mėšlavabalis (Aegalia arenaria) (Sacarabaeidae), Dermestes gyllenhalii (Dermestidae), pajūrio juodvabalis (Phyllan gibbus) (Tenebrionidae). Kadangi didžioji jų dalis į pajūrį pateko atsitiktinai (atneštos vėjo), todėl galima tvirtinti, kad daugiausia retų vabalų rūšių gyvena pamario palvės miškuose ir Kuršių marių pakrantėse. Mažiausia retų vabalų rūšių aptikta pilkosiose ir baltosiose kopose: atitinkamai - 29 ir 11 rūšių. Baltosiose kopose aptiktos retos rūšys – atsitiktinės ir šiai buveinei nebūdingos. Iš 570 Kuršių nerijos nacionaliniame parke aptiktų vabalų rūšių, 4 įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą: pajūrio šoklys (Cicindela maritima), žiaurusis puikiažygis (Calosoma inquisitor) (Carabidae), didysis sprakšis (Stenagostus rufus) (Elateridae), margasis grambuolys (Polyphylla fullo) (Scarabaeidae), 11 vabalų rūšių – indikatorinės ir specializuotos Kertinių miško buveinių (KMB) rūšys, 10 rūšių aptikta Lietuvoje pirmą kartą. (10 lentelė). 10 lentelė Saugomų ir naujų Lietuvos entomofaunos vabalų (Coleoptera) rūšių pasiskirstymas Kuršių nerijos buveinėse Buveinės Lietvos raudonosios Kertinių miško Naujos Lietuvos knygos rūšys buveinių rūšys entomofaunos rūšys Baltijos pajūris 2 1 4 Mišku apaugusios kopos 1 5 1 Pamario palvės miškai - 5 - Pilkosios kopos 2 - 2 Baltosios kopos 1 - - Kuršių marių pakrantė 1 - 3

43 7.1. Lietuvos raudonosios knygos vabalų (Coleoptera) rūšys,aptiktos Kuršių nerijoje Pajūrio šoklys (Cicindela maritima). Ši rūšis išplitusi Vidurio Europoje nuo pietinės Skandinavijos iki Prancūzijos (Lundberg, 1995; Alexandrovitsch et al., 1996). Gyvena smėlėtose atvirose vandens telkinių, daugiausia jūrų, pakrantėse Suaugėliai ir lervos plėšrūs, minta smulkiais vabzdžiais. Lervos gyvena vertikaliuose, smėlyje išraustuose urveliuose. Lietuvoje aptinkamas Baltijos pajūryje ir Kuršių nerijoje, viena radvietė žinoma ir Rytų Lietuvoje, Krivasalyje (Ignalinos raj.) (Lietuvos raudonoji knyga, 1992). Kuršių nerijoje aptiktas Baltijos jūros pakrantėje ties Preila ir Pervalka, taip pat Kuršių marių pakrantėje netoli Žirgų rago. Ši rūšis saugoma daugelyje Europos šalių, Lietuvoje pajūrio šoklys taip pat įrašytas į raudonąją knygą. Pagrindinės nykimo priežastys – intensyvi rekreacija pajūryje (poilsiautojai sutrypia lervų urvelius ) ir vėjo erozija. Žiaurusis puikiažygis (Calosoma inquisitor). Rūšis būdinga plačialapių lapuočių miškams, daugiausia ąžuolynams. Lervos ir suaugę vabalai plėšrūs, gyvena medžiuose ir minta žiemsprindžių (Erannis), neporinio verpiko (Lymantria dispar), lapsukių vikšrais. Tai Europos plačialapių miškų reliktas, saugomas visoje Europoje, įtrauktas ir į Lietuvos raudonąją knygą. Kuršių nerijoje buvo aptikti 2 vabalai Baltijos jūros pakrantėje Juodkrante po sąnašomis. Marmurinis grambuolys (Polyphylla fullo). Šis stambus ir masyvus (iki 36 mm) vabalas, gyvena lengvose smėlėtose dirvose. Marmurinio grambuolio lervos vystosi dirvoje ir minta karklų (Salix) ir jaunų pušų (Pinus) šaknimis. Generacijos trukmė - 4 metai. Suaugę vabalai minta pušų spygliais ir karklų lapais. Daugelyje Europos šalių tai saugoma rūšis, įrašyta ir į Lietuvos raudonąją knygą. Lietuvoje aptinkamas smėlėtose Nemuno, Neries, Merkio pakrantėse (Pileckis, 1976). Kuršių nerijoje aptiktas 3 vietose. Didysis sprakšis (Stenagostus rufus). Tai stambiausias Lietuvoje gyvenantis sprakšis (20-28 mm). Vystosi senuose, trūnijančiuose pušų kelmuose ir rąstuose, lervos grobuoniškos. Generacijos trukmė – 5 metai (Pileckis, Monsevičius, 1995). Kuršių nerijoje aptiktas prie Juodkrantės ir Nidos.

44 8. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS Kuršių nerijos nacionaliniame parke 1987 – 2004 m surinkta daugiau kaip 13000 vabalų (Coleoptera) būrio individų, priklausančių 570 rūšių. Tai sudaro daugiau kaip 17% visos šiuo metu žinomos Lietuvos vabalų faunos. Didžioji dalis medžiagos – daugiau kaip 11800 egzempliorių - surinkta Barberio gaudyklėmis ir šienavimo metodu. Šiuo metodu medžiaga buvo renkama 4 buveinėse: mišku apaugusiose kopose, pamario palvės miškuose, pilkosiose kopose ir Kuršių marių pakrantėse. Atlikus visos Kuršių nerijoje surinktos medžiagos kokybinę ir kiekybinę analizę, nustatyta kad: 1. Didžiausia rūšinė vabalų (Coleoptera) įvairovė Kuršių nerijoje yra pamario palvės miškuose. Čia aptiktos 234 rūšys. Tai paaiškinama didele botanine šių miškų įvairove, kas sudaro palankias sąlygas daugeliui fitofaginių vabalų rūšių. Pamario palvės miškuose susiformavęs gana storas humuso sluoksnis, didelis kiekis įvairių irimo stadijų medienos, šios sąlygos palankios daugeliui detritofaginių, micetofaginių ir grobuoniškų vabalų rūšių. Pamario palvės miškų žolinėje dangoje nustatytos 32 subdominantinės vabalų rūšys, iš kurių gausiausios - kanapėtasis sprakšis (Agrypnus murinus) (Elateridae), lenktajuostė spragė (Phyllotreta undulata) (Chrysomelidae) ir dilgėlinis lapinukas (Phyllobius pomaceus) (Curculionidae). Miško paklotėje dominuoja šios rūšys: miškinis mėšlavabalis (Anoplotrupes stercorosus) (Geotrupidae), juodasis smiltžygis (Pterostichus niger), geltonkojis šukažygis (Calathus erratus), įvairiaspalvis smiltžygis (Poecilus versicolor) (Carabidae). Kuršių marių pakrantėse rastos 179 vabalų rūšys. Žolinėje dangoje dominuoja šios rūšys: pajūrinis straubliukas (Philopedon plagiatus) (Curculionidae), Cyphon pubescens, C. ochraceus (Scirtidae), viksvinė boružė (Coccidula scutellata) (Coccinellidae), paklotinis slaptavabalis (Corticarina fuscula) (Latridiidae). Smėlėtose Kuršių marių pakrantėse dominuoja 2 rūšys: pajūrinis straubliukas (Philopedon plagiatus) (Curculionidae) ir Stenus palposus (Staphylinidae). Mišku apaugusiose kopose nustatytos 168 vabalų rūšys. Žolinėje dangoje nustatyta viena eudominantinė rūšis – Malthodes pumilus (Cantharidae) ir 5 dominantinės rūšys: Dasytes plumbeus, siaurakūnis pievavabalis (Dolichosoma lineare) (Melyridae), Athous subfuscus (Elateridae), septyntaškė boružė (Coccinella septempunctata) (Coccinellidae), paklotinis slaptavabalis (Corticarina fuscula) (Latridiidae). Pilkosiose kopose aptikta 102 vabalų rūšys. Žolinėje dangoje nustatytos 6 subdominantinės rūšys: Cleopomiarus micros (Curculionidae), skėtinis minkštavabalis (Rhagonycha fulva) (Cantharidae), siaurakūnis pievavabalis (Dolichosoma lineare) (Melyridae), septyntaškė boružė

45 (Coccinella septempunctata) (Coccinellidae), raudonųjų dobilų apionas (Protapion apricans), P. fulvipes (Apionidae). Baltosiose kopose rastos 32 vabalų rūšys. Entomologiniu požiūriu tai skurdžiausia Kuršių nerijos buveinė. Dėl nepalankių aplinkos sąlygų ir edafinių veiksnių, šiose kopose nesusiformuoja augalų bendrijos, kas sąlygoja ir labai skurdžią rūšinę vabalų sudėtį. Dauguma šioje buveinėje aptiktų rūšių yra atsitiktinės. Baltijos jūros pakrantėse aptiktos 223 vabalų rūšys, kurios atstovauja beveik visoms Kuršių nerijoje aptiktoms vabalų šeimoms ir ekologinėms grupėms. Kadangi didžioji dalis Baltijos pajūryje aptiktų vabalų rūšių nebūdingos šiai buveinei ir į pajūrį pateko atsitiktinai (atneštos vėjo), Baltijos pajūryje aptiktų vabalų rūšinė sudėtis neatitinka realios šios buveinės vabalų įvairovės. Įvertinant vabalų gausumą atskirose buveinėse, remtasi Barberio gaudyklėmis ir šienavimo metodu surinktos medžiagos analize (11 lentelė). 11 lentelė Barberio gaudyklėmis ir šienavimo metoduKuršių nerijos nacionaliniame surinktų vabalų(Coleoptera) kiekis.

Buveinė Surinktų idividų skaičius vienetais Pamario palvės miškai 3744 Mišku apaugusios kopos 3624 Kuršių marių pakrantė 2941 Pilkosios kopos 1510

Kaip matyti iš 11 lentelės, didžiausias vabalų gausumas yra pamario palvės miškuose ir mišku apaugusisose kopose, o skurdžiausios kiekybiniu požiūriu yra pilkosios kopos. 2. Tirtoje vietovėje aptikos 146 Lietuvoje retos vabalų (Coleoptera) rūšys; tai sudaro 25,5% visų Kuršių nerijoje aptiktų vabalų rūšių. Daugiausia retų rūšių aptikta pamario palvės miškuose – 42 rūšys, mažiausia - baltosiose kopose - 11 rūšių. Kuršių nerijos nacionaliniame parke aptiktos 4 vabalų rūšys, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą: pajūrio šoklys (Cicindela maritima), žiaurusis puikiažygis (Calosoma inquisitor) (Carabidae), didysis sprakšis (Stenagostus rufus) (Elateridae), margasis grambuolys (Polyphylla fullo) (Scarabaeidae). Identifikavus visas Kuršių nerijoje aptiktas vabalų rūšis, nustatyta, kad 11 iš jų yra Kertinių miško buveinių (KMB) rūšys, jų tarpe 5 rūšys: Ampedus nigroflavus (Elatreridae), raudonpetis dulkiagraužis (Mycetochara flavipes), M. humeralis (Tenebrionidae), keturdėmis grybvabalis (Mycetophagus quadripustulatus) (Mycetophagidae), žygiškasis elniaragis (Platycerus caraboides)

46 (Lucanidae) indikatorės ir 6 specializuotos KMB rūšiys: žiaurusis puikiažygis (Calosoma inquisitor) (Carabidae), vagotasis sprakšis (Denticollis linearis), didysis sprakšis (Stenagostus rufus) (Elateridae), paprastasis pūzravabalis (Pytho depressus) (Pythidae) sengirinis juodvabalis (Oplocephala haemorrhoidalis) (Tenebrionidae), ilgaūsis pušiagraužis (Acanthocinus aedilis) (Cerambycidae). Tyrimų metų (1987 -2004 m.) Kuršių nerijos nacionaliniame parke nustatyta 10 naujų Lietuvos entomofaunai vabalų rūšių: Elaphropus parvulus, Pterostichus ovoideus (Carabidae), Enochrus bicolor (Hydrophilidae), Lomechusa emarginata, Quedius infuscatus (Staphylinidae), Negastrius arenicola, Cardiophorus asellus (Elateridae), Obrium brunneum (Cerambycidae), Dicranthus elegans, Glocianus moelleri (Curculionidae). 3. Visos į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos vabalų rūšys Kuršių nerijos nacionaliniame parke retos, aptinkami pavieniai egzemplioriai. Kuršių nerijoje skaitlingas populiacijas sudaro 7 Lietuvoje retos vabalų (Coleoptera) rūšys: Bembidon palidipenne (Carabidae) dažnai aptinkama Kuršių marių pakrantėje tarp sąnašų, vienadienis nendriažygis (Demetrias imperialis) ir D. monostigma (Carabidae) - įprastos Baltijos pajūrio apsauginiame kopagūbryje ant smiltyninės smiltlendrės (Ammophila arenaria). Baltijos pajūryje ir Kuršių marių pakrantėse taip pat įprasta rūšis Dermestes gyllenhalii (Dermestidae). Apsauginiame Baltijos pajūrio kopagūbryje taip pat dažnai aptinkamas ir kopinis mėšlavabalis (Aegalia arenaria) (Scarabaeidae), mišku apaugusiose kopose įprastos tokios rūšys kaip Malthodes pumilus (Cantharidae) ir juodasis kaukvabalis (Anidorus nigrinus) (Aderidae). B. palidipenne, D. gyllenhalii ir A. arenaria paplitimas Lietuvoje apribotas tik Baltijos pajūriu.

47 LITERATŪRA 1. Alexandrovitsh O.R., Lopatin I.K.,Pisanenko A.D., Tsinkevitch V.A., Snitko S.M., 1996: A Catalogue of Coleoptera (Insecta) of Belarus. – Minsk. 2. Arnastauskienė T., Jakimavičius A., 1997: Lietuvos zoologai XVIII – XX a. – Vilnius. 3. Bandžiulienė R., Kazlauskas R., Minkevičius V., 1983: Kuršių nerija. – Vilnius. 4. Barauskas R., Baškytė R., Kirstukas M., Mikalauskas G., Snitkienė L., Valantijenė J., 2004: Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos. – Vilnius. 5. Bej – Bijenko G. J., 1964: Opredelitel‘nasekomych evropejskoj časti SSSR – Leningrad. 6. Bielawski R., 1959: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 76. Coccinellidae. –Warszawa. 7. Borowiec L., Tornawski D., 1983: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 67. Mycetophagidae. – Warszawa. 8. Burakowski B., 1976: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 88 -90. Pythidae, Lagriidae, Alleculidae. – Warszawa. 9. Dominik J., 1955: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptera. Zesz. 41 Anobiidae. – Warszawa. 10. Durska E., 2001: Secondary succession of scutle fly communities (Diptera: Phoridae) in moist pine forest in Bialowieža Forest. Fragmenta faunistica, 44: 79 – 128. 11. Ehnström B., Axelsson R., 2002: Insektsgnag i bark och ved. – Uppsala. 12. Ehnström B., Ivinskis P., Ferenca R., 2003: Kertinių miško buveinių vabzdžiai. – Vilnius. 13. Ferenca R., 1987: 9 novykh dlja Litovskoj SSR vidov žestkokrilykh, obnaruženykh v 1981 – 1985. – Novye i redkie dlja Litovskoj SSR vidy nasekomykh. Soobščenija i opisanija 1987. 33 – 37. – Vilnius. 14. Ferenca R., Ivinskis P., Meržijevskis A., 2002: New and rare Coleoptera species in Lithuania. – Ekologija, 3, 25 – 31. 15. Ferenca R., 2003: Retos ir naujos Lietuvos entomofaunos Vabalų (Coleoptera) rūšys, rastos 1997 – 2002 metais.- Naujos ir retos Lietuvos vabalų rūšys. Pranešimai ir aprašymai. 15: 32-36. 16. Ferenca R., 2004: New and rare for Lithuania beetle (Coleoptera) species registered in 1978 – 2004.- New and rare for Lithuania insects species. Records and descriptions. 16: 11-22. 17. Freude H., Harde K.W., Lohse G.A., 1965: Die Käfer Mitteleuropas. 1. – Krefeld. 18. Freude H., Harde K.W., Lohse G.A., 1976: Die Käfer Mitteleuropas. 2. – Krefeld. 19. Freude H., Harde K.W., Lohse G.A., 1971: Die Käfer Mitteleuropas. 3. – Krefeld.

48 20. Freude H., Harde K.W., Lohse G.A., 1964: Die Käfer Mitteleuropas. 4. – Krefeld. 21. Freude H., Harde K.W., Lohse G.A., 1974: Die Käfer Mitteleuropas. 5. – Krefeld. 22. Freude H., Harde K.W., Lohse G.A., 1979: Die Käfer Mitteleuropas. 6. – Krefeld. 23. Freude H., Harde K.W., Lohse G.A., 1967: Die Käfer Mitteleuropas. 7. – Krefeld. 24. Freude H., Harde K.W., Lohse G.A., 1969: Die Käfer Mitteleuropas. 8. – Krefeld. 25. Freude H., Harde K.W., Lohse G.A., 1966: Die Käfer Mitteleuropas. 9. – Krefeld. 26. Freude H., Harde K.W., Lohse G.A., 1981: Die Käfer Mitteleuropas. 10. – Krefeld. 27. Freude H., Harde K.W., Lohse G.A., 1983: Die Käfer Mitteleuropas. 11. – Krefeld. 28. Gaidienė E., Ferenca R., 1988: 10 novykh dlja Litovskoj SSR vidov nasekomykh.- Novyje i redkie dlia Litovskoj SSR vidy nasekomykh. Soobščenija i opisanija 1987. – Vilnius. 29. Galewski K., 1971: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 7. Dytiscidae.- Warszawa. 30. Ivinskis P., Ferenca R., Pacevičius V., 1996: Kai kurie duomenys apie retus vabzdžius, saugomus Ekologijos instituto, T. Ivanausko zoologijos muziejaus ir privačiose kolekcjose. – Raudoni lapai, 4; 21 – 25. 31. Ivinskis P., Pakalniškis S., Rimšaitė J., Ferenca R., 2000: Reti gyvūnai, stebėti 1999 m. – Raudoni lapai, 7; 34 -35. 32. Ivinskis P., Ferenca R., Rimšaitė J., 2003: Kuršių nerijos vabzdžiai ir jų apsauga. In: Žmogaus ir gamtos sauga. Respublikinės mokslinės konferencijos medžiaga: 131-134.- Vilnius. 33. Ivinskis P., Augustauskas J., 2004: Lietuvos dieniniai drugiai. – Kaunas. 34. Kryžanovskij O.L., 1965: Opredel‘itel‘ nasekomykh evropejskoj časti SSSR. 2 – Leningrad. 35. Kryžanovskij O.L., 1983: Fauna SSSR. Žestkokrylyje. Carabidae. 1. – Leningrad. 36. Kurlavičius P. 2003: Vadovas Lietuvos paukščiams pažnti. – Vilnius. 37. Lawrence J.F., Newton A. F.,1995: Families and subfamilies of Coleoptera (with selected genera, notes, refrences and data on family – group names). – In: Pakaluk J., Slipinski S.A.(eds.). Biology, phylogeny and clasification of Coleoptera. Warszawa. 779 -1006. 38. Lietuvos raudonoji knyga. 1992: - Vilnius. 39. Lopatin I.K., 1986: Žuki – listoedy fauny Belorusij i Pribaltiki. – Minsk. 40. Lundberg S., 1995: Catalogus Coleopterorum Sueciae. – Stockholm. 41. Mroczkowski M., 1954: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 52. Dermestidae. – Warszawa.

49 42. Nunberg M., 1976: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 65. Nitidulidae – Warszawa. 43. Nunberg M., 1987: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 15. Leiodidae.- Warszawa. 44. Pawlowski J., 1974: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 3b. Carabidae.- Warszawa. 45. Pileckis S., 1976: Lietuvos vabalai. – Vilnius. 46. Pileckis S., Monsevičius V., 1995: Lietuvos fauna. Vabalai.T.1. –Vilnius. 47. Pileckis S., Monsevičius Vidm., 1997: Lietuvos fauna. Vabalai.T.2 –Vilnius. 48. Rašomavičius V., Sinkevičienė Z., Balsevičius A., Čiuplys R., Patalauskaitė D., Olenin S., Daunys D., 2001: Europinės svarbos buveinės Lietuvoje. - Vilnius. 49. Reitter E., 1908: Fauna Germanica. Die Käfer des Deutschland Reiches. B. 1. – Stuttgart. 50. Reitter E., 1909: Fauna Germanica. Die Käfer des Deutschland Reiches. B. 2. – Stuttgart. 51. Reitter E., 1911: Fauna Germanica. Die Käfer des Deutschland Reiches. B. 3. – Stuttgart. 52. Reitter E., 1912: Fauna Germanica. Die Käfer des Deutschland Reiches. B. 4. – Stuttgart. 53. Reitter E., 1916: Fauna Germanica. Die Käfer des Deutschland Reiches. B. 5. – Stuttgart. 54. Silfverberg H., 2004: Enumeratio nova Coleopterorum Fennoscandiae, Daniae et Baltiae. Sahlbergia 9: 1 – 111. 55. Smreczynski S.,1965: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 98a.Curculionidae. – Warszawa. 56. Smreczynski S.,1966: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 98b.Curculionidae. – Warszawa. 57. Smreczynski S.,1968: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 98c.Curculionidae. – Warszawa. 58. Smreczynski S.,1972: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 98d.Curculionidae. – Warszawa. 59. Smreczynski S.,1974: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 98e.Curculionidae. – Warszawa. 60. Smreczynski S.,1976: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 98f. Curculionidae. – Warszawa. 61. Suda I., Milander G., 1998: Distribution maps of Estonian insects. Cerambycidae.- Tartu.

50 62. Szujecki A., 1961: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 24b. Staphylinidae.- Warszawa. 63. Szujecki A., 1965: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 24c. Staphylinidae.- Warszawa. 64. Szujecki A., 1976: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 24d. Staphylinidae.- Warszawa. 65. Šablevičius B., 2000: Naujos retų rūšių radvietės Lietuvoje. – Raudoni lapai, 4; 30-32. 66. Šablevičius B., 2003: New and rare for Lithuania Beetle (Coleoptera) species.- New and rare for Lithuania insct species. Records and descriptions. 15: 11-24. 67. Šablevičius B., 2004: New and rare for Lithuania Beetle (Coleoptera) species colected in 1988 - 2004. - New and rare for Lithuania insct species. Records and descriptions. 16: 27-31. 68. Tamutis V., 1996: Paslėptastraublių (Coleoptera, Curculionidae, Ceutorhynchus Germ.) fauna Lietuvoje.- Kn.: Jonaitis V. (red.) Lietuvos entomologų darbai: 68-77. Vilnius. 69. Tamutis V., 2003: Eighty - two New for Lithuania Beetle (Coleoptera) species.- New and rare for Lithuania insect species. Records and descriptions, 15: 54-62. 71. Telnov. D., 2004: Chek –List of Latvian Beetles (Insecta: Coleoptera). Riga. 72. Warchalowski A., 1971: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 94a. Chrysomelidae. – Warszawa. 73. Warchalowski A., 1973: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 94b. Chrysomelidae. – Warszawa. 74. Warchalowski A., 1978: Kłucze do oznaczania owadow Polski. Cz. XIX. Coleoptea. Zesz. 94c. Chrysomelidae. – Warszawa - Wroclaw. 75. www.nerija.ku.lt.

51 SANTRAUKA Darbe pateikiami faunistinių ir ekologinių Kuršių nerijos nacionalinio parko vabalų (Coleoptera) tyrimų rezultatai. Remiantis tyrimų duomenimis, įvertinta atskirų buveinių - Baltijos pajūrio ir apsauginio kopagūbrio, mišku apaugusių kopų, pamario palvės miškų, pilkųjų ir baltųjų kopų bei Kuršių marių pakrantės - vabalų rūšinė sudėtis. Nustatyta, kad didžiausia vabalų rūšinė įvairovė yra pamario palvės lapuočių miškuose (234 rūšys), o skurdžiausia buveinė – baltosios kopos (32 rūšys). Matematiniais metodais apdorojus Barberio gaudyklėnis ir šienavimo metodu surinktą medžiagą, nustatytos eudominantinės, dominantinės, subdominantinės ir antraeilės keturių Kuršių nerijos buveinių - mišku apaugusių kopų, pamario palvės miškų, pilkųjų kopų ir Kuršių marių pakrantės - vabalų rūšys. Nustatytas retų ir saugomų vabalų rūšių paplitimas ir gausumas Kuršių nerijoje, pateikiamas kai kurių retų rūšių radviečių žemėlapis. Tyrimų metu aptikta 10 naujų Lietuvai vabalų rūšių: Elaphropus parvulus, Pterostichus ovoideus (Carabidae), Enochrus bicolor (Hydrophilidae), Lomechusa emarginata, Quedius infuscatus (Staphylinidae), Negastrius arenicola, Cardiophorus asellus (Elateridae), Obrium brunneum (Cerambycidae), Dicranthus elegans, Glocianus moelleri (Curculionidae). 4 rūšys, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą: pajūrio šoklys (Cicindela maritima), žiaurusis puikiažygis (Calosoma inquisitor), marmurinis grambuolys (Polyphylla fullo), didysis prakšis (Stenagostus rufus) ir 11 Kertinių miško buveinių indikatorinių ir specializuotų rūšių: Ampedus nigroflavus (Elatreridae), raudonpetis dulkiagraužis (Mycetochara flavipes), M. humeralis (Tenebrionidae), keturdėmis grybvabalis (Mycetophagus quadripustulatus) (Mycetophagidae), žygiškasis elniaragis (Platycerus caraboides) (Lucanidae) indikatorės ir 6 specializuotos KMB rūšiys: žiaurusis puikiažygis (Calosoma inquisitor) (Carabidae), vagotasis sprakšis (Denticollis linearis), didysis sprakšis (Stenagostus rufus) (Elateridae),paprastasis pūzravabalis (Pytho depressus) (Pythidae) sengirinis juodvabalis (Oplocephala haemorrhoidalis) (Tenebrionidae), ilgaūsis pušiagraužis (Acanthocinus aedilis) (Cerambycidae). Raktažodžiai: Kuršių nerija, vabalai, Lietuva

52 ABSTRACT The results of faunistical and ecological research on beetles (Coleoptera) of Curonian Spit were presented in this work. A species composition of different habitats: Baltic sea coastal area and foredune ridge, wooded dunes, humid dune slacks, white and grey dunes and Curonian lagoons was established on the basis of research. The greatest species diversity was established in.humid dune slacks (234 species), the lowest species diversity was established in white dunes (32 species). While analyzing the research materials (Barbery and entomological net sampling) using mathematical methods were established eudominant, dominant, subdominant and accessory species in the four Curonian Spit habitats: wooded dunes, humid dune slacks, grey dunes and littoral Curonian lagoons. The distribution and diversity of rare and protected insects species in Curonian Spit were established, the maps of distribution some rare species were given. There were found 10 species of beetles new for the Lithuanian fauna Elaphropus parvulus, Pterostichus ovoideus (Carabidae), Enochrus bicolor (Hydrophilidae), Lomechusa emarginata, Quedius infuscatus (Staphylinidae), Negastrius arenicola, Cardiophorus asellus (Elateridae), Obrium brunneum (Cerambycidae), Dicranthus elegans, Glocianus moelleri (Curculionidae). The beetles of 4 species: Cicindela maritima, Calosoma inquisitor (Carabidae), Polyphylla fillo (Scarabaeide), Stenagostus rufus (Elateridae) were included in Red Data book of Lithuania and the beetles of 11 species – in List of Key forest habitats species. Key words: Curonian Spit, beetles, Lithuania.

53