Tarmės Mieste Kaip Tapatybės Formavimo Veiksnys

Tarmės mieste kaip tapatybės formavimo veiksnys

Su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros vedėja prof. Meilute RAMONIENE kalbasi Dalia RASTENIENĖ

Rengdamasi pokalbiui, pirmiausia omeny turėjau ypatinga tapatybės dalis, bet nebūtina ir ne visų vie- kalbą, tarmes kaip tautinio tapatumo formavimosi ir nodai suprantama. Tačiau Lietuvoje ir visame mūsų išlaikymo veiksnį, tačiau, panagrinėjusi, kokios plačios regione, netgi tolesnėse valstybėse, kurios savo tauti- apimties tyrimus vykdo Vilniaus universiteto Lituanisti- nį tapatumą labai glaudžiai sieja su tautinės valstybės nių studijų katedra, supratau, kad kalbėsimės plačiau. buvimu, su istorija, kalbos elementas dažniausiai įtrau- Tad pradžiai dvigubas klausimas: ką reiškia žmogui ir kiamas į tautinio tapatumo sampratą. Štai prancūzai bendruomenėms kalbos ar tarmės praradimas? Tuo pat sakosi esą prancūzai, nes kalba prancūziškai. prašyčiau pristatyti mūsų skaitytojui, kokius projektus Ir mes, atlikdami savo tyrimus, stengiamės nustaty- vykdote ir kokie jų rezultatai. ti, kaip kalba, tarmė sieja mus su grupe, su kuria norime tapatintis, su lietuviškumu, su priklausymu vietinei Ne visiems kalba ar tarmė yra toks svarbus tapa- bendrijai. Šiais globalizacijos laikais, kai visa kas artėja ir tybės, ypač tautinės tapatybės elementas kaip kad panašėja, atsiranda noras priešintis, išsiskirti iš vienodos mums, lietuviams, ar artimiesiems kaimynams. Pa- minios, iš kultūriškai, ekonomiškai ir kalbiškai vienodė- klauskime lietuvio, kokie ryškiausi lietuviškumo bruo- jančio pasaulio – juk kad ir kur nuvažiuotum, gali susi žai, kodėl laiko save lietuviu. Dauguma pasakytų: nes šnekėti angliškai. Todėl noras išsiskirti stiprėja. Faktą, kalbu lietuviškai, bet, tapatinantis su tauta ar didesne kad globalizacija skatina ir regionalizacijos procesus, ar mažesne grupe, nebūtinai pirmiausia paminima kal- nustato ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio mokslininkai. ba. Yra žmonių, kurie į savo tapatumo konstruktą įtrau- Daugelis mūsų pradėtų, kai kurie ir užbaigti, tyrimų kia kalbos elementą, bet yra ir tokių, kurie sąmoningai yra susiję su paieškomis, kas mes esame, kas mus sie- kalbos neįtraukia. Reikėtų paklausti, ar žmogus, kurio ja su tais žmonėmis, su kuriais tapatinamės. Labiausiai tėvai – lietuviai ar lietuvių kilmės, kuris dirba Lietuvos norėčiau papasakoti apie mūsų sociolingvistinius tyri- labui, puoselėja lietuviškas tradicijas, bet gyvena ne mus, kuriuos atlikdami į kalbą žvelgiame sociolingvisto Lietuvoje, o kur nors Sibire arba Amerikoje, laiko save žvilgsniu, o tai reiškia, kad mes sociolingvistine prasme lietuviu, bet nemoka lietuviškai, yra lietuvis ar nelietu- vienodai vertiname ir vienodos vertės laikome visus vis? Ar jis tikras lietuvis ar netikras lietuvis? Ir ar gali būti kalbos variantus – tiek kalbą, tiek tarmę, nes lingvistiš- lietuvis juodaodis, gyvenantis, sakykime, Žemaitijoje, kai atskirti, kur jau kalba, o kur – tarmė, nėra jokių ga- mokantis žemaičių kalbą, bet išsiskiriantis iš vietinių limybių, nes tai – ne lingvistinis, o sociopolitinis kons- gyventojų rasiniais požymiais. Taigi kas yra kas ir kokią truktas. Sociolingvistai dažnai sako: kalba yra tarmė, vietą tame tapatybės konstrukte užima kalba? Tai ne- kuriai pasisekė, kuri, tapusi bendrinės kalbos pagrindu, vienodai suprantami, jaučiami ir traktuojami dalykai. puoselėjama valstybės. Vadinamoji kalba ir vadinamoji Tikriausiai dėl to, kad kiekvieno žmogaus tapatybę su- tarmė yra lygiaverčiai kodai tiek kultūros, tiek kalbos daro labai daug įvairių elementų, dėl to, kad tapatybė prasme, nors nebūtinai vartojami tose pačiose sferose. yra nestabilus konstruktas. Žmogus per savo gyvenimą Mes tiriame kalbos ir tarmės vietą šiuolaikinio daugybę kartų konstruoja ir perkonstruoja savo tapa- žmogaus gyvenime, jų mokėjimą, vartojimą įvairiose tybę įtraukdamas ar išmesdamas tam tikras jos dalis, sferose, tapatinimąsi ar nesitapatinimą su savo kalba priklausomai nuo daugelio dalykų. Žinoma, kalba yra ar tarme, kas kokią vertę turi. Mums turbūt šiandien

1 įdomiausi faktai apie tarmes ne įprastu lingvistų požiū- – ką žmonės mano apie kalbas ir tarmes, ir aiškinomės riu, o tai, kiek jos šiandien vartojamos, koks požiūris į sąsajas su tapatybe, kiek mūsų duomenys leido tai pa- tarmes. Beje, sociolingvistai daugiausia tyrinėja mies- daryti. tiečių kalbinį elgesį. Sociolingvistika kaip mokslas ir Iš mūsų tyrimų aišku, kad Lietuvos miestiečiai, ne gimė betyrinėjant miesto gyventojų kalbinį elgesį. Mes tik lietuviai, bet ir visi nelietuviai, lietuvių kalbą moka, taip pat tiriame, kaip kalbos atžvilgiu elgiasi Lietuvos vartoja ir labai pozityviai nusiteikę valstybinės lietuvių didmiesčių, miestų ir miestelių gyventojai, nes kaimo kalbos atžvilgiu. O mes vis manėme, kad Lietuvos rusai gyventojai natūraliai šneka savo vietine tarme. Vieną ar lenkai nemoka ir nenori mokėti lietuvių kalbos. nedidelę sociolingvistinę analizę su studentais atlikome Joniškėlyje. Po to vykdėme didesnio masto tyrimus Buitiniu lygmeniu tai dažni atvejai... miestuose. Vienas jų baigtas, o antrąjį baigiame šie- met. Pirmasis, pradėtas 2007 m., baigtas 2010-aisiais, Matote, mes siekėme ištirti, kaip patys žmonės ver- vadinosi „Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietu- tina savo kalbų mokėjimą ir vartojimą: mes klausėme, vos miestuose“, sutrumpintai – „Miestas ir kalbos“, ar jie moka kalbėti, rašyti, ar visai nieko nemoka. At- jį rėmė Valstybinis mokslo ir studijų fondas. Tyrėme sakymą, kad visai nieko nemoka, pasirinko tik 1 proc. trijų didžiausių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno ir Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apklaustų gyventojų, o juk Klaipėdos – gyventojų kalbinę elgseną. Analizavome kaip tik šiuose miestuose daugiausia kitakalbių gyven- kiekybiniais ir kokybiniais būdais, t.y. darėme dideles tojų. Taigi, praėjus daugiau kaip dvidešimčiai nepriklau- apklausas, ėmėme kokybinius interviu apie kalbas ir somos Lietuvos metų, gyventojų, kurie visai nemokė- tarmes, apklausėme įvairių tautų, ne tik lietuvių, gru- tų lietuviškai, liko labai mažai. Suprantama, jų lietuvių pes – tyrėme ir Lietuvos rusus, ir Lietuvos lenkus, jų kalbos mokėjimo lygis nevienodas – vieni tik supranta kalbų mokėjimą ir vartojimą, savo gimtųjų kalbų ir lie- ir nelabai geba kalbėti ar rašyti, kiti gerai kalba, pras- tuvių kalbos vartojimą. Tai buvo didelis projektas, kurio čiau rašo ir t.t. Svarbus skirtumas tarp įvairių amžiaus medžiagą apibendrinę išleidome dvi knygas: viena – di- grupių. Jaunimas, vidurinioji karta, kuri aktyviausiai už- delė monografija „Miestai ir kalbos“, kita anglų kalba siima visuomenine veikla, moka lietuviškai ir šia kalba apie namų kalbas, vartojamas didžiausiuose Lietuvos kalba, nors ne visi patenkinti savo mokėjimo lygiu. Kai miestuose, kur rėmėmės apklausomis, atliktomis mo- kurie norėtų mokėti geriau, kai kurie jaučiasi truputį kyklose. Išanalizavę, kokie kalbų vartojimo procesai diskriminuojami dėl akcento, dėl prastesnio lietuvių vyksta didžiausiuose Lietuvos miestuose, supratome, kalbos mokėjimo, bet kokių didesnių blogybių, na, kad kad būtų labai įdomu ir naudinga patyrinėti šiuo požiū- kas labai skriaustų dėl prastesnio lietuvių kalbos mo- riu ir mažesnius miestus – ar juose vyksta tokie patys kėjimo ar pan., mūsų duomenys nerodo. Akivaizdu, procesai, ar ne. Taigi, baigę pirmąjį projektą, parašėme kad darbingiausio amžiaus miestiečiai yra išmokę lie- paraišką antrajam, kuris vadinasi „Sociolingvistinis Lie- tuviškai, šia kalba kalba darbe su bendradarbiais, vir- tuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ ir, laimėję kon- šininkais, su klientais, jei dirba aptarnavimo sferoje. O kursą, gavome Lietuvos mokslo tarybos finansavimą.1 tą vieną procentą daugiausia sudarė vyresnio amžiaus Antrasis projektas buvo pirmojo tąsa, mes dirbome iš žmonės, jau pensininkai, su artimaisiais ir kaimynais esmės tais pačiais metodais ir tyrėme visus miestus bei bendraujantys savo gimtąja kalba. Jie nurodė, kad mo- miestelius, kuriuose gyvena daugiau kaip trys tūkstan- kytis lietuvių kalbos jau per seni. Paklausti, kokia kalba čiai gyventojų ir kurių gyventojai užsiima ne kaimui, yra reikalingiausia, labiausiai prestižinė, visi visų mies- o miestui būdinga veikla. Gautų kiekybinių duomenų tų Lietuvos kitakalbiai pabrėžė, kad lietuvių kalba pati pagrindu braižėme žemėlapius. Šiemet šį projektą ir svarbiausia, valstybinė, ir kad ją reikia mokėti Lietuvo- baigiame, rudenį buvome susirinkę į baigiamąją pro- je gyvenantiems žmonėms. Dauguma kitakalbių labai jekto konferenciją ir planuojame parašyti kolektyvinę teigiamai atsiliepė ir apie lietuvių valstybinės kalbos monografiją. Diduma tekstų jau parašyti, kitais metais egzaminą, kuris rengiamas nelietuviams. Mūsų tyrimai tikimės ją išleisti. vienareikšmiškai rodo labai teigiamas tendencijas ir Įgyvendindami abu projektus mes tyrėme kalbų pozityvų integravimąsi į Lietuvos visuomenę, o jei kie- mokėjimą ir vartojimą įvairiose gyvenimo srityse – vieno nors patirtis kitokia, jei kas nors mano, kad daugu- šojoje, privačioje sferoje, analizavome rašytinės ir sa- ma nelietuvių mūsų kalbos atžvilgiu nusiteikę priešiš- kytinės kalbos vartojimą, tyrėme kalbines nuostatas kai, tai klysta. Antroji pagal mokėjimą ir vartojimo daž- numą Lietuvoje vis dėlto dar rusų kalba. Daugiau kaip

1. Sutartis su Lietuvos mokslo taryba LIT-2-18. 90 proc. Lietuvos miestiečių, ir lietuvių, ir rusakalbių,

2 moka rusiškai, tuo patenkinti ir rusų kalbą vartoja daugelyje gyvenimo sričių: kalba, gali paskaityti, parašyti, naudojasi rusiškais interneto portalais, klausosi radijo. Nelietuvių bendruomenėje rusų kalba dominuoja, jos nariai daž- niausiai skaito rusų kalba lei- džiamus laikraščius, žiūri rusų kalba veikiančias svetaines ir kt. Nors jie sako, kad žiūri ir lietuvių televiziją ar klausosi lietuvių radijo ir t.t. Taigi, kaip ir buvo galima nujausti, po lie- tuvių kalbos, antroji daugiausia vartojama yra rusų kalba, ypač Vilniuje ir Klaipėdoje, kur daugiau rusakalbių. Beje, Prof. Meilutė Ramonienė. šiuose miestuose ir lietuviai dažniau vartoja rusų kalbą. Kaune, labai lietuviškame pasaulinio karo, aišku, jų jau nebėra, bet liko vaikai, vai- mieste, ir rusakalbiai daugiau vartoja lietuvių, o ne rusų kaičiai; tuos, kurie iš Lietuvos išvyko po Antrojo pasau- kalbą. Pavyzdžiui, vienintelėje Kauno rusų mokykloje, linio karo, ir dabartinius emigrantus. Šį tyrimą dar esa- kurioje visi dalykai mokomi rusiškai, rusakalbiai rusų me tik įpusėję – dar teberenkame duomenis ir palyginti kilmės vaikai kieme per pertraukas daugiau kalbasi lie- mažai analizuojame, bet jau ir iš tų duomenų, kurie su- tuviškai negu rusiškai. rinkti, matyti labai įdomios tendencijos: aplinkos poveikis yra didžiulis, pavyzdžiui, JAV lietuvių ir mišrių šeimų, Kažin kodėl taip yra? kur tik vienas iš tėvų yra lietuvis, Antrojo pasaulinio karo emigrantų, išvykusių iš tėvynės ne dėl ekonomi- Lietuviška Kauno aplinka daro didesnį poveikį negu nių, bet dėl politinių priežasčių, kuriems lietuvybė buvo jų namų aplinka. Aišku, Vilniuje ir Klaipėdoje situacija vienas iš svarbiausių gyvenimo idealų ir tikslų, vaikai ir kitokia. Mūsų tyrimų mokyklose (atlikome dar vieną vaikaičiai, net iki dabar nebuvę Lietuvoje, puikiai moka apklausą daugelio tų miestų mokyklų pradinėse klasė- lietuviškai, o dabartinių lietuvių emigrantų vaikai, net se) duomenys rodo, kad rusakalbių šeimų vaikai, kurie ir tie, kurie dar čia lankė mokyklas, labai greitai perei- lanko lietuviškas mokyklas, dažniau lietuviškai kalbasi na prie anglų kalbos ir lietuvybė jiems visai nėra svar- su savo broliais ar seserimis, ar geriausiais draugais bus dalykas. Šis tyrimas rodo, kad labai svarbų poveikį negu tie, kurie lanko rusiškas mokyklas. Akivaizdu, ir kalbos atžvilgiu daro išsilavinimas, aplinka, bendrosios mūsų tyrimai tai patvirtina: miesto aplinka kartais daro gyvenamosios valstybės nuostatos. Pavyzdžiui, JAV didesnį poveikį negu šeimos aplinka. tarp išsilavinusių žmonių labai gerbiami tie, kurie moka daug kalbų, gali išsiskirti iš minios – štai, aš moku lie- Kaip įdomu: mums skaudu, kad lietuviai, gyvenantys tuviškai, o kiti nemoka, – sklinda gandai, kad lietuviai kitose šalyse, neišvengiamai integruojasi ir po truputį labai gabūs, protingi, o aš esu lietuvių kilmės ir tuo di- praranda lietuvišką tapatybę, tačiau mes džiaugiamės, džiuojuosi, jų noras mokėti lietuviškai labai stiprus. To- kad Lietuvos tautinių mažumų gyventojai sėkmingai in- kios nuostatos ir padeda išlaikyti kalbą. O tiems, kurie tegruojasi į Lietuvos valstybę.... išvažiavo dėl geresnio, turtingesnio ir sotesnio gyvenimo, dažniausiai tautiniai reikalai nėra tokie svarbūs, – Suprantama. Mes šiuo metu vykdome dar vieną jie gi savo noru išvažiavo iš laisvos Lietuvos. projektą, kuris vadinasi „Emigrantų kalba“. Tiriame lietuvius ir lietuvių kilmės asmenis, kurie daugiau kaip Bet, kiek aš žinau, dabar išvažiavusių jaunų tėvų vai- trejus metus gyvena ne Lietuvoje: norime aprėpti visas kai nustoja kalbėti lietuviškai. Panaši situacija, kurią jūs tris emigrantų bangas: tuos, kurie išvyko po Pirmojo minėjote: rusų, lenkų vaikai noriai integruojasi į Lietuvą.

3 Lietuvių vaikai noriai integruojasi į Ispanijos, Airijos, Nor- Vis dėlto, kaip jaučiasi tarmės mieste? vegijos visuomenes, nenori išsiskirti, o kartais nė neturi galimybių gerai išmokti lietuviškai, nes jų lietuviai tėvai Vykdydami abu projektus, apie tarmes klausinėjo- dirba nuo aušros iki aušros ir vaikai užauga darželiuose, me įvairių dalykų. Vienas iš klausimų buvo toks: ar mies- kur natūraliai integruojasi į gyvenamąją aplinką ir peri- te gyvenantis respondentas moka kokią nors Lietuvos mą jos kalbą kaip savąją... tarmę. Pagal mūsų duomenis, beveik 63 proc. vilniečių, 64 proc. klaipėdiečių sako mokantys tarmiškai, o Kau- Tipiškiausia situacija yra tokia: emigrantai tėvai nene, kuris laikomas labai lietuvišku miestu, tik 51 proc. pakankamai išmoksta naują kalbą ir vartoja tarpusavy respondentų teigė mokantys tarmiškai. Tai rodo, kad savąją prigimtinę, jų vaikai dažniausiai moka tėvų kal- Kaune yra daugiau tikrų, Kaune gimusių kauniečių. Iš bą, tik jau kur kas prasčiau, bet išmoksta ir tos šalies, tiesų, Vilniuje ir Klaipėdoje gimusiųjų daug mažiau pa- kurioje gyvena, kalbą, o trečioji karta paprastai jau visai lyginti su Kaunu. Vadinasi, Vilniuje ir Klaipėdoje gyvena nebemoka prigimtinės, paveldėtosios kalbos, tik tos daugiau atvykusių iš tarmių regionų gyventojų negu šalies, kurioje gimė ir gyvena, kalbą. Tai apibendrintas, Kaune. Nepaisant to, apibendrinus duomenis matyti, dažniausias, tipiškiausias modelis. Bet būna ir kitaip. kad apie 60 proc. visų trijų didžiųjų miestų gyventojų Pasaulyje yra daugybė tautinių grupių, gyvenančių ne sakosi mokantys tarmę. savo tėvynėje, kurios labai tvirtai laikosi savo tradicijų Visų kitų miestų ir miestelių gyventojų, sakiusių, jog ir puikiai išmoko savo vaikus gimtosios kalbos – pavyz- moka tarmę, yra mažiau, 57 proc., tačiau skirtumas džiui, kinai, arabai. Įvairios tautos elgiasi skirtingai. Štai statistiškai nėra labai reikšmingas. Be to, reikia turė- ir kyla klausimas – kodėl? Mes tai ir nagrinėjame. Visai ti omeny, kad į tuos kitus miestus ir miestelius įėjo ir neseniai ėmiau interviu iš vieno jauno, šiek tiek per tris- aplink Vilnių išsidėstę miesteliai, kuriuose gyvena dau- dešimt, vyro iš Australijos, kuris šiuo metu gyvena Lie- giau rusakalbių ir lenkakalbių gyventojų. Vis dėlto ga- tuvoje. Jo motina – lietuvė, tėvas – australietis, jis pats lėtume teigti, kad 60 proc. gyventojų teigia daugiau ar gimęs Australijoje, puikiai kalba lietuviškai, su motina ir mažiau mokantys kokią nors tarmę. Palyginti tai didelis seneliais kalbasi tik lietuviškai, su žmona lietuve ir jos procentas, nes tarmė – daugiau kaimo žmonių kalbėji- artimaisiais bendrauja tik lietuviškai, nors yra gimęs mo variantas negu miesto. Australijoje ir visą laiką ten gyvenęs. Taigi yra įvairių Tarp mūsų teiktų pasirenkamųjų atsakymų į klausi- laikysenų kalbos atžvilgiu. Tačiau apie šį projektą ne- mą buvo ir toks: „Nemoku ir nenoriu mokėti“. Susuma- norėčiau daug kalbėti, nes teberenkame duomenis ir vus tokį atsakymą, gautas nedidelis skaičius: 19 proc. nesame gerai jų išanalizavę. Apie tai galėtume pasikal- didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – gyvento- bėti, kai būsime baigę projektą. jų sakosi, kad nemoka ir nenori mokėti tarmės. Beveik penktadalis. Bet, atskirai pažvelgus į Vilnių, Kauną ir Savo kailiu patyriau: jei nepalaikai svetimos kalbos Klaipėdą, matyti vėl skirtingi dalykai – vėl išsiskiria Kau- įgūdžių, po dešimties metų netikėtas skambutis iš užsie- nas, miestietiškiausias ir lietuviškiausias, kurio beveik nio gali priversti pasijusti labai nejaukiai... 25 proc. gyventojų sako, kad nemoka ir nenori mokėti tarmės; Vilniuje nemokančių ir nenorinčių mokėti tar- Bet šiais laikais tai jau ne problema. Daug užsienie- mės yra tik 15 proc., Klaipėdoje – 19 proc. čių, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuva, bendrauja Kitas galimas pasirinkti variantas buvo toks: „Ne- bent po kelis kartus per savaitę lietuviškai per „Sky- moku, bet norėčiau išmokti“. Teigiamų atsakymų pe“. Daug daugiau galimybių bendrauti. Štai vienas palyginti nedaug. Vilniuje norėtų išmokti kurios nors Kanados lietuvis, neturįs su tenykščiais lietuviais ryšių, tarmės apie 15 proc., Kaune – 13 proc., Klaipėdoje – 8 lietuviškai bendrauja su tėvais, draugais Lietuvoje irgi proc. Taigi iš viso didžiuosiuose miestuose vidutiniškai per „Skype“. Ir negirdėti jo kalboje jokio akcento. Kal- 12 proc. nemokančių, bet norinčių išmokti tarmės, gy- binau vieną lietuvaitę, gyvenančią Namibijoje, – nepa- ventojų. Iš viso 8 proc. nežinojo, ar norėtų išmokti ku- sakysi, kad ji šiuo metu negyvena Lietuvoje, iš jos kal- rios nors tarmės. bos nematyti jokio nulietuvėjimo, nejusti jokio svetimo Atskirai panagrinėjus ne didmiesčių, bet kitų miestų akcento. rezultatus, labai didelių skirtumų nematyti. Laikai visada keitėsi, o dabartinė kaita labai greita ir Nagrinėjome, su kuo labiausiai tapatinasi didmies- visai kitaip veikia kalbinį elgesį negu prieš dvidešimt ar čių gyventojai, ir koreliaciją su aukščiau minėtais klau- trisdešimt metų. simais: moka tarmę, nemoka ir nenorėtų išmokti, nemoka, bet norėtų išmokti. Skaičiai rodo, kad dauguma,

4 daugiau kaip 70 proc., miestiečių tapatinasi ne su mies- duomenis matyti, kad 18 proc. sako, jog su vaikais dar tu, kuriame gyvena dabar, o su vieta, iš kurios jie yra kalba tarmiškai. Vilniuje – apie 15 proc., Kaune apie 13 kilę: 72 proc. tapatinasi su vieta, kurioje jie gimė ir užau- proc. su vaikais kalbasi tarmiškai, Klaipėdoje – trupu- go, 77 proc. tapatinasi su tam tikru etnografiniu regio tį daugiau, apie 25 proc. Turbūt žemaičiai... Apžvelgę nu – Žemaitija, Aukštaitija ar kt., vadinasi, miestiečiai bendravimo su anūkais duomenis, matome visai liūdną tapatinasi su vieta, kurioje jie gyveno anksčiau, kur jie vaizdą tarmės požiūriu. Iš viso tik 6 proc. miestiečių gimė, užaugo, o 52 proc. tapatinasi su miestu, kuriame su anūkais kalbasi tarmiškai. Tai rodo, kad miestuose jie dabar gyvena. Yra ir tokių žmonių, kurie tapatinasi mūsų tarmės miršta. Jeigu tarmės neperduodamos su visa Lietuva ar net su Europa ir visu pasauliu – mes jaunajai kartai, nėra jokių galimybių jas išlaikyti. norėjome pažiūrėti, kokie globalizacijos mastai lietu- Mes dar klausinėjome, kaip artimoje aplinkoje žmo- vių sąmonėje. Ir paaiškėjo, kad skaičiai ne tokie jau ir nės kalba su gyvūnais, kaip skaičiuoja, kokie vyksta maži, nes daug kas sakosi, kad pirmiausia yra žmogus, mentaliniai procesai – rezultatai nėra džiuginantys: europietis, pasaulio pilietis. Bet kai kurie respondentai mūsų didmiesčių gyventojai liaujasi vartoję tarmes, ne- pažymėjo po kelis atsakymus iš karto. paisydami, kad moka jas, nes nemažai gyventojų sakėsi Grįždami prie tapatinimosi su vietove ir tų, kurie jas moką. sakė nemokantys tarmės, matome, kad iš jų 25–29 O dabar pažiūrėkime, kokia situacija miesteliuose, proc. tapatinasi su miestu, kuriame gyvena (25 proc.), kituose miestuose. Kaip kalbama artimiausioje aplinko- arba globaliai nusiteikę – 30 proc. Kadangi šie žmonės je? Su žmona, vyru, anūkais, seserimis, broliais? Iš duo- jaučiasi platesnės erdvės gyventojai ir jų tapatybė yra menų matyti, kad maždaug apie pusę miestiečių ben- labiau europietiška negu lokali, suprantama, kad tar- draudami su vyresniaisiais, vaikais, dar kalba tarmiškai, mė jiems nėra labai reikšminga. bet pažiūrėkime, kokie rezultatai Aukštaitijoje, Žemai- tijoje ir Dzūkijoje. Žemaitijoje iš tikrųjų netoli pusės – Kokios tendencijos matyti palyginus skirtingo am- 48 proc. gyventojų kalbasi su vyru ar su žmona tarmiš- žiaus grupes? kai, tikėtina – žemaitiškai, su vaikais tarmiškai kalbasi truputį mažiau gyventojų, tačiau nėra didelio skirtumo, Pažvelkime į didmiesčių statistiką. Kaip ir galima su tėvais tarmiškai kalbasi daugiau žmonių – beveik 57 buvo tikėtis, tarmę moka daug daugiau vyresnio am- proc., daugiausia, 65 proc., žmonių tarmiškai kalbasi žiaus žmonių, ne jaunų. Tai, suprantama, natūralu, su broliais ir seserimis. Skirtumas toks susidaro dėl to, bet ir liūdina. Apie tai vėliau pakalbėsim. 62–63 proc. kad daug atsakiusiųjų į mūsų klausimus jau nebeturė- vyresnių negu 40 metų žmonių prisipažįsta mokantys jo tėvų. Mažas procentas žmonių, tarmiškai kalbančių tarmę, dar daugiau – apie 70 proc. vyresnių negu 60 su seneliais, nes galbūt seneliai taip pat jau mirę. Vis metų didmiesčių gyventojų moka tarmę. Žodžiu, kuo dėlto su jauniausiąja karta, su anūkais, net Žemaitijoje žmogus vyresnis, tuo didesnė tikimybė, kad jis moka tarmiškai bendrauja tik 25 proc. gyventojų. Bet, jeigu tarmę. Kuo jaunesnis, tuo tikimybė, kad mokės tarmę, palygintume su Aukštaitija, kur tik 11 proc. su anūkais mažesnė. Iš jauniausiųjų, 15–19 metų jaunuolių, nors jų bendrauja tarmiškai, arba su Dzūkija, kur su anūkais imtis tyrime nebuvo didelė, tarmę bent šiek tiek moka tarmiškai bendraujančiųjų nėra nė 9 proc., žemaičiai apie 40 proc. stipriausi, ir tai akivaizdu. Tyrėme ir tai, kaip tarmės vartojamos už šeimos Vis tiek, man atrodo, nemažai... ribų – su kaimynais, draugais, pusiau viešoje sferoje – parduotuvėje, kavinėje, apsilankius pas gydytoją, dar- Palyginti nemažai, bet pažiūrėkime – maždaug be. Skaičiai labai skiriasi. Aišku, su kaimynais tarmiškai 20–30 proc. mažiau negu vyresnio amžiaus žmonių. bendraujama daug daugiau. Žemaitijoje su kaimynais Miestuose tarmės nyksta, ir tai matyti iš skaičių. Atsa- tarmiškai bendrauja apie 60 proc., su draugais – dau- kymą, kad nemoka ir nenori mokėti tarmės, daugiausia giau kaip 75 proc. Taigi tarmės vartojamos ne tik šei- pasirinko irgi jauniausioji grupė – 23 proc. Nemoku, bet moje, bet ir išėjus iš šeimos. Iš regionų išsiskiria Že- norėčiau išmokti – tiek pat, 23 proc. maitija, kaip teigia 40 proc. Žemaitijos gyventojų, čia O dabar pažvelkime, su kuo bendraudami didmies- tarmiškai bendraujama ir pusiau viešosiose sferose čių gyventojai kalba tarmiškai – vaizdas patvirtina – parduotuvėse, kavinėse, su gydytojais, valdininkais ankstesnius duomenis: bendraudami su jaunąja karta tarmiškai kalbasi trečdalis gyventojų, darbe – apie 20 – su vaikais, anūkais, miestiečiai tarmių nebevartoja. proc. Palyginti su kitais regionais – Aukštaitija ir Dzū- Na, ne visi. Apibendrinus Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kija, matyti dideli skirtumai. Pavyzdžiui, Žemaitijoje su

5 valdininkais tarmiškai kalbasi 28 proc., o Aukštaitijoje Dar mes klausėme, kaip žmonės traktuoja tarmės tik 7 proc., Dzūkijoje – tik 3 proc. vartojimą mieste ir kaime. Iš visų atsakymų buvo ir toks, kad tarmė labiau tinka kaimo, o ne miesto gyven- Na, aukštaičiai, kaip žinoma, mažiausiai jaučia savo tojams. Trečdalis žmonių su tuo sutinka, tačiau apie 40 tarmių ir bendrinės kalbos skirtumus, bet dzūkai? proc. sako, kad ne – nesutinku. Vadinasi, sąmoningo tarmės gyvybingumo miestuose galėtų būti. Dzūkijoje tarmė nyksta greičiausiai. Na, apie Suval- Domėjomės, kokiose sferose, su kuo bendraujant kiją aš nekalbu šįkart, nes norėjau paryškinti didesnius tarmė geriausiai tinka. Dauguma, 81 proc., teigia, kad atotrūkius. labiausiai tarmė tinka bendravimui su artimais žmo- Noriu pabrėžti, kad mūsų duomenys – tai, ką patys nėmis. žmonės teigia. Nebūtinai taip yra iš tikrųjų, nes tai – Norėjome išprovokuoti atsakymus į tai, kaip tarmė ne stebėjimo duomenys. Atsakydamas į klausimą, ar skambėtų per radiją, kaip atrodytų laikraščiuose ir kt. jis tarmiškai kalba, pavyzdžiui, darbe, žmogus atsako Kaip žinia, kai kuriuose laikraščiuose yra skiltys tarmiš- taip, kaip jis supranta, kas yra tarmė. O tai reiškia, kad kiems tekstams ir pan. Tik 8 proc. pritarė, kad tarmė kitais metodais ištyrus situaciją, gali būti skirtumų. Mes žiniasklaidoje yra gerai. Tačiau labai daug, 62 proc., ne stebėjome, o klausinėjome, ir skirtumų tokiais atve- žmonių sutiko, kad tarmė – labai geras kodas juokau- jais gali būti. Pavyzdžiui, įdomus pavyzdys būtų Suval- jant. Mane toks gausus šios nuomonės palaikymas, kija – kaip ten žmonės supranta, ar jie kalba tarmiškai, tiesą sakant, nuliūdino. Manau, kad tokiam atsakymui ar netarmiškai. Dauguma jų skiria savo tarmes, bet kaip didžiulį poveikį yra padariusi žiniasklaida. Kada gi dar ir kiek, iš mūsų tyrimo rezultatų negalime pasakyti. Dar per televiziją ar radiją išgirsime kalbant tarmiškai? Tik norėčiau atkreipti dėmesį, kaip kalbama darbe mies- juokų laidose. Mes atlikome ne tik apklausas. Ėmėme tuose ir miesteliuose palyginti su didžiaisiais miestais – ir giluminius interviu su įvairių miestų žmonėmis. No- Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda: Vilniuje net 18 proc. gyven- rėčiau pateikti vieną pavyzdį. Kalbėjomės su bardu, tojų teigia darbe kalbantys tarmiškai, Klaipėdoje net dainuojančiu tarmiškai. Kaip žinia, bardų, dainuojančių 25,6 proc. Miestuose ir miesteliuose procentai daug savąja ar išmokta tarme, judėjimas Lietuvoje gana gy- mažesni. Tokius duomenis galime traktuoti įvairiai. Ma- vas. Gal jis nėra labai plačiai žinomas, bet, kas domisi, nyčiau, Klaipėdoje didžioji dalis tarmiškai kalbančiųjų galėtų juos ir pavardžiui išvardyti. Tokie judėjimai, sie- yra žemaičiai, kurie apskritai išsiskiria tarmės vartoji- kiant palaikyti, išsaugoti tarmes, buvo būdingi ir kimu, bet kalbėjimui tarmiškai darbe didžiuosiuose mies- toms Europos šalims, nes, žmonėms iš kaimo persikė- tuose poveikį gali daryti ir išsilavinimas: iš kitų miestų ir lus į miestus, ir ten tarmės pradėjo nykti. Kalbininkai iš miestelių į Vilnių gyventi atvažiavę žmonės, jei tik dar- Vokietijos man pasakojo, kad pas juos prieš keletą de- be yra tos pačios tarmės atstovų, linkę bendrauti tar- šimtmečių buvo labai populiarūs tarmiškai dainuojan- pusavy tarmiškai, sietis su jais glaudžiau. Kaip pavyzdį tys bardai, ir buvo viliamasi, kad toks judėjimas padės galėčiau pateikti savo katedrą – mes Vilniaus universi- palaikyti tarmių gyvybingumą miestuose. Bet iš tikrųjų teto Lituanistinių studijų katedroje esame kelios nuo taip neatsitiko – daugelyje miestų tarmės vis tiek išny- Pasvalio, tad ir darbe visada kalbamės tarmiškai. ko. Taigi lieka neaišku, kiek tai duoda naudos tarmių išlaikymui. O manasis respondentas, klausinėjamas, Jūs sąmoningai stengiatės ar natūraliai taip ben- kodėl pradėjo dainuoti tarmiškai, atsakė, kad jį labiau- draujate? siai paskatino dainuoti tarmiškai viena situacija – kar- tą jis dainavo didelėje salėje, didelei auditorijai ir prieš Nereikia jokių pastangų! Tik pasižiūrime viena į kitą vieną dainą klausytojams paaiškino, jog dainuos ją tar- ir iš bendrinės kalbos pereiname į tarmę. O jei nebūtų miškai, žemaitiškai. Visa salė pradėjo juoktis... Tada jis kraštiečių, tai nebūtų nė su kuo šnekėtis. Turbūt tik kai ir nusprendė, kad būtina dainuoti tarmiškai ir parodyti kurie užkietėję žemaičiai laikosi savo tarmės ir su visais žmonėms, kad tarmė – ne vien anekdotai, ne vien hu- kalbasi žemaitiškai. moras, kad tarmiškai galima išreikšti visokius jausmus, Jau minėjau, kad vykdydami antrąjį projektą kuria- ne tik blevyzgas, bet ir kilnius dalykus, sakykim, – poe- me tarmių vartojimo žemėlapius kiekybinių duomenų ziją. Ir, jam pradėjus tarmiškai dainuoti poeziją, salė po pagrindu. Pavyzdžiui, štai – žemėlapis, kiek su tėvais truputį nuščiuvo... bendraujama tarmiškai Žemaitijoje. Matyti, kad daug daugiau bendraujama tarmiškai centrinėje dalyje negu O istorija, pasirodo, gali kartotis. Primena Anta- pakraščiuose, kur nors prie kurortų ar pan. no Baranausko tikslą parodyti, kad ne tik lenkų, bet

6 ir lietuvių kalba galima kurti poeziją. Štai – ir turime dzūkų – tėvulis, motula ir daug kitų žodžių… savo vai- „Anykščių šilelį“! kystės krašte tokio švelnumo niekada nepatyriau. Gal panevėžiškiai šiurkštesni?O gal tai – tik mano šeimos Na taip. Mūsų publika nuteikta į tarmišką kalbėjimą tokia aplinka buvo? Bet negalėjo gi jie neperimti visuo- žiūrėti kaip į anekdotą. Tai rodo, į kurią savo vertybių tinos savo krašto leksikos… skalės lentynėlę mes padedame tarmę. Kiekviena tarmė turi savo grožybių. Išties gražu Vis dėlto, šis procesas prasidėjo ne šiandien. Prisi- dzūkų mažybinės formos. Bet kitiems galbūt gražu menu, buvau gal dvylikos, kalbėjome Panevėžio mies- grubesnės žemaitiškos formos, nors žemaičių kalbą su- to tarme, jei tokia buvo, o greičiausiai taip, kaip kalba prasti sunkiausia. Beje, mes klausėme ir šito dalyko: ko- visi panevėžiškiai, ir staiga šeima išsikelia į Kėdainius... kią tarmę lengviausia suprasti. Iš mūsų sudaryto žemė- Tai mes su pusbroliu, kuris laikinai turėjo gyventi su mu- lapio labai akivaizdu, kad žemaičių tarmės nesupranta mis, ir sakom: na, kai nuvažiuosim ten, tai kalbėsim jau dauguma Lietuvos. Daug respondentų iš Aukštaitijos, tik „gražiai“. Neprisimenu, kad koks mokytojas būtų ką Dzūkijos teigė, kad jie ne tik nesupranta, ką jie sako, tuo klausimu sakęs ar kad kas būtų iš mūsų, vaikų, juo- jie net nesupranta, apie ką jie kalba… Visiems puikiai kęsis, o aplinka, matyt, buvo tokia, ir mums atrodė, kad žinoma, kad tarp žemaičių ir kitų tarmių lingvistiniai kalbėdami „gražiai“, t.y. bendrine lietuvių kalba, būsime skirtumai patys didžiausi. ir patys geresni, labiau, taip sakant, „išsilavinę“, kažkuo „aukštesni“ nei tada buvome ar jautėmės esantys... Norėčiau sakyti – žemaičiu kalba!

Mūsų tyrimo kokybinių interviu duomenys labai Na taip, mes jau kalbėjome, kad priskyrimas kalbai aiškiai rodo tipišką, natūralią, bet liūdną tendenciją, ar tarmei yra ne pačios kalbos reiškinys, o valstybės po- kad mūsų tarmes žudo mokykla. Daugiausia mokytojai litikos dalykas. Yra tiek panašių kalbų, kaip kad norve- lituanistai. Todėl, kad kaip idealų kodą iškelia bendri- gų, švedų, kuriomis jie kuo puikiausiai tarpusavy susi nę kalbą. Bendrinė kalba yra gera, taisyklinga, grama- šneka, o yra tarmių, kurios daug toliau viena nuo kitos tiška, teisinga, o tarmė... Ir taip mums sako dauguma nei kitos „kalbos“. Tai sociopolitiniai dalykai. respondentų. Labai nedaug mokytojų lituanistų, tik tie, kurie buvo išlaikę savo tarmę, išmokę jos savo vaikus O kam tada reikalingi visokiausi „tarmių metai“, jeigu arba norėjo, kad vaikai ją mokėtų, skatino savo tarmės yra tokia priešprieša, jeigu mes patys sau meluojam… nepamiršti, šnekėti ja. Teko sutikti tokių responden- tų, kurie, daug metų pragyvenę mieste, puikiai kalbė- Nenorėčiau sakyti, kad meluojam. Tarmių metus jo tarmiškai. Tai stebino, tad klausiau: kaip jūs iki šiol paskatino ne tie žmonės, kurie nemoka ir nenori mo- nepamiršote savo tarmės? Man buvo atsakyta: turėjau kėti tarmiškai, o tie, kurie moka ir norėtų mokėti, ku- tokią mokytoją lituanistę, kuri man sakė, jog mano di- rie supranta tarmės vertę ir vietą žmogaus gyvenime, džiausias turtas yra tarmė, kad mes turime ją išlaikyti – juk tarmė, ją mokančiajam, yra pirmoji, gimtoji kalba ir išmokyti jos savo vaikus ir net anūkus. Ir ta mokyto- ir jokia kita tarme ar kalba savęs taip gerai neišreik- ja buvo net ne iš minimo respondento regiono, o vi- ši, tarme lengviausia išreikšti emocijas, tarmė rodo sai iš kitur atvažiavusi. Bet tokių mokytojų buvo labai šiltus tarpusavio santykius. Kai kurie respondentai mažai. O dauguma respondentų prisiminė, kad moky- sakė, kad neįsivaizduoją, kaip galėtų su artimaisiais tojai sakydavę, jog tarmė jiems trukdo, dėl to jie daro kalbėti ne tarmiškai ir pastebėjo, kad, girdėdami kitas klaidų rašydami diktantus, jog reikia mokytis kalbėti ir šeimas tarpusavyje kalbančias ne tarmiškai, mano, rašyti taisyklingai, „gražiai“, kaip jūs kad sakėte. Tokia kad jų santykiai šalti, kad jie net negali vienas kitam buvo ir iš esmės tokia tebėra kalbos politika. Būkime parodyti šiltų jausmų. Buvo ir tokių pastebėjimų. Nes teisingi! Nepaisant to, kad viešai sakoma, jog tarmės tarmė – beveik visada yra gimtoji kalba, o bendrinė yra mūsų paveldas, mūsų turtas, bendrinės kalbos tur- kalba – išmokta, žemaičiams, kaip jūs sakėte, kaip ko- tinimo aruodas, pažiūrėkime, ką rašo kai kurie mūsų kia užsienio kalba. profesoriai: tarmės jau atgyveno... Yra ir tokių. Mano Iš kokybinių interviu matyti ir nuostatos tarmių profesoriai štai sako: na kam tos tarmės? Nebe tie laikai! atžvilgiu. Daug kas iš tarmių regionų miestiečių sakė, Atgyveno tarmės savo gyvenimą! kad jų pačių tarmė negraži, netaisyklinga, mužikiška, ausį rėžianti, neproginė – tai citatos. Bet kiti, ir jauni O kiek jose nuostabiai gražios leksikos! Kaip kad žmonės, teigė, kad tarmė tiesiog įaugusi į kraują, kad

7 tarme ir skiriamės nuo kitų, jaunas mokinukas iš Joniš- kalbininkų, tokių lituanistų, kurie kalbėtų taip, kaip aš kėlio sakė, kad kažkaip laisvai šneki, negalvodamas, o dabar su jumis kalbu, yra nedaug. Todėl, kad pas mus kai reikia bendrine, tai susikaustęs, neatsipalaidavęs, dominuoja standartizacijos ideologija, kurią toliau kad tarme kalbėti yra paprasčiau, greičiau pasisako, skleidžia ne tik senieji profesoriai, bet ir jauni kalbinin- greičiau galvojasi, nes tai yra gimtoji kalba. Žodžiai pa- kai, net ir bendroji Valstybinės kalbos komisijos nuosta- tys savaime liejasi, laisvai. Mano nuomone, mes šiuo ta yra tokia: tarmes reikia išlaikyti, bet bendrinė kalba metu esame ant, galima sakyti, tokios ribos, kai tarmes – ideali kalba. Nors ir pati esu Kalbos komisijos narė, dar galime išlaikyti ir miestuose, kuriuose gyvena dau- bet priklausau jos mažumai. guma, pagal 2011 m. gyventojų surašymą – 67 proc., Lietuvos gyventojų. Vadinasi, savo tyrimais atskleidė- Ką reiškia ideali kalba? Kai apsiriboji 20-čia žodžių per me daugumos Lietuvos gyventojų tarmės mokėjimą, dieną? vartojimą, nuostatas tarmės atžvilgiu. Mes esame ant ribos, kai tarmės vertę, vartojimą, gerąsias nuostatas (Mes juokiamės…) Ne visi kalbininkai taip nusistatę tarmės atžvilgiu dar galime išlaikyti. Nuostatos neat- prieš tarmes. Jau minėjome, kad jos – bendrinės kalbos siranda savaime, jas galime formuoti. Jeigu mes per turtinimo aruodas etc. Bet nepildomas aruodas ištuštės, tuos tarmių metus sugebėsime parodyti tiems, kurie ir neliks kam turtinti bendrinės kalbos. Juk mes tarmių nemoka ir nenori mokėti tarmės, kad tarmė yra verty- duomenų turime daug, galėsime padėti juos į muziejų bė, galbūt ir miestuose, kur jos nueina nuo arenos, jas ir tyrinėti, analizuoti, bet svarbu ne tai – svarbu, kad išlaikysime. jos gyvai būtų vartojamos ir pačios vystytųsi, pildytųsi, nes nevartojami muziejiniai žodžiai užsimiršta. Yra tokia Man įdomu, kad tarmė geriau išsilaikytų, jai būtina, taikomosios kalbotyros sritis kaip kalbų dokumentavi- reikalinga rašto kalba? mas – mokslininkai mirštančias kalbas skuba užfiksuoti, įrašyti, nufilmuoti ir padėti į muziejų, nes žmonės patys Taip, rašto turėjimas padeda kalbos išlikimui. Nyks- atsisako vartoti kalbą, senieji išmiršta, o jaunieji pereina ta ne tik tarmės, pasaulyje nyksta ištisos kalbos. Moks- prie „naudingesnių“, populiaresnių kalbų. Tai kaip? Ar lininkai, analizuojantys šiuos procesus, prognozuoja, mes norime, kad mūsų tarmės būtų muziejuje, ar kad kad per artimiausią šimtmetį išnyks pusė pasaulio kal- gyvos? Tai yra mūsų sprendimas. Jeigu žmonės, kurie bų. Procesas gana spartus. Kai kas teigia, kad kas dvi priima sprendimus, turi entuziazmo, dar moka tarmes, savaitės miršta viena kalba. Ką daryti? O gal nieko ne- padės pakelti tarmių prestižą, kuris miestuose ne toks reikia daryti? Jei žmonės nustoja vartoti kalbą, gal tai didelis, tai yra tikimybė, kad tarmės išliks ilgiau, o gal yra natūrali jos mirtis? Bet yra manančiųjų kitaip: rei- taps ir labai gyvybingos. Yra ir gerų ženklų. Yra jaunimo, kia dėti visas pastangas, kad nemirtų kalbos ir tarmės. kuris, naudodamasis šiuolaikinėmis technologijomis, Nuomonių yra įvairių. Akivaizdu ir tai, kad kai kurie da- socialiniais tinklais, – rašo tarmiškai. lykai padeda išlikti kalbos kodams, ir rašto kalbos turė- jimas yra vienas iš tų veiksnių. Žurnalas socialiniame tinklapyje „Facebook“ turi 5 tūkstančius draugų, bet nepastebėjau, kad kas rašytų Mums net leidybos požiūriu rūpėtų, kad būtų sukur- tarmiškai… tos tarmių rašto kalbos, nes populiariajame žurnalo sky- relyje „Žmonės pasakoja“ publikuodami tarmiškus teks- Dėl to, kad tai – viešasis bendravimas, o grupėje jie tus turime nemažai rūpesčių dėl rašybos… rašo tarmiškai. Tai reiškia artimų, savų žmonių bendra- vimą. Tai yra lokalios tapatybės išraiška, priskyrimas Kiekvienos kalbos rašybos sistema yra sukurta. savęs prie vietinės grupės, prie mūsų, mes ir… jie. Tai Mokslingų žmonių yra, galima sukurti. Klausimas: ar rodo, kad grupinės, lokalios tapatybės raiška tarmės reikia? Kas vartotų? vartojimui nėra mirusi. Aš visada už regioninės kalbos statuso suteikimą, pavyzdžiui, žemaičių tarmei, ir ma- Manau, galėtų vartoti regionų žiniasklaida, mažų nau, kad tai pakeltų prestižą ir įtvirtintų palankesnes mažiausia, galėtų ( ir dabar leidžiamos) būti leidžiamos tarmėms nuostatas. Mes atlikdami tyrimus ir apie tai knygos. klausėme žmonių: o kaip būtų, jei, tarkim, žemaičių tarmė turėtų regioninės kalbos statusą? Ar žemaičių Manau, kad, jei kas sukurtų tarmių rašto kalbą, tai jaunimas, gyvenantis miestuose ir manantis, kad tarmė padėtų tarmėms išlikti. Tačiau turiu pastebėti: tokių negraži ir su vaikais pradedantis kalbėti aukštaitiškai,

8 būtų paveiktas ir grįžtų prie savo gimtosios tarmės ir taikomosios kalbotyros erdvę. Taigi naujas, pas mus mokytų jos savo vaikus ir anūkus? Dauguma atsako, tradicijų dar neturintis mokslas. Dėl to plačiai ir neži- kad taip, tai padėtų. Vadinasi, viešas tarmės statuso nomas. Bet mes jau esame išleidę kelias magistrantų pabrėžimas galėtų padėti daugeliui pakeisti nuomonę laidas, pradėjome tuos dalykus dėstyti ir bakalauro stu- ir išlikti tarmei. Manau, tie, kurie už tarmių išlikimą, per dijų programoje. tarmių metus turėtume suvienyti pastangas. Bet ko siekia ekolingvistika? Tai kad buvo sukrutę žemaičių šviesuoliai, jog reikia valstybės pastangų tvirtinti žemaičių tarmei, kreipėsi jie Ekolingvistika išsiskiria į dvi skirtingas šakas. Kaip į Vyriausybę, Seimą etc., tačiau jokio atsakymo iš jų nesu- ekologija tiria žmogaus veiklos ir gamtos pasaulio są- laukė. Apie tai šiame numeryje tiksliai ir konkrečiai rašo sajas, priežastis ir pasekmes, taip ekolingvistika tiria etnologas dr. P. Kalnius. kalbų tarpusavio ir aplinkos, visuomeninio gyvenimo sąsajas – kalbos veikia viena kitą, ir žmonės veikia vie- Keista mūsų kalbos politika. Bijomasi, kad žemaičiai nas kitą, jos miršta, jos kontaktuoja, keičiasi – šiuos atsiskirs, kad dar Lietuvos lenkai ko nors panorės… poveikių ir sąsajų procesus ir tiria ekolingvistika. O kita ekolingvistikos šaka tiria ekologijos ir gamtos diskursą. Ar mes kaip kinai? Atsiskirs Tibetas, panorės atsiskirti Pas mus tokių tyrimų labai nedaug. Nebent studentai Vidinė Mongolija ir kitos užkariautos šalys… Bet juk jie bando jėgas. Į ekolingvistikos erdvę gali būti įtraukiami okupavę tas valstybes ir kraštus, o mes savi, savo žemė- ir kalbos kultūros dalykai, ir kai kurios tarpdalykinės te- se, tik truputį kitaip šnekam… mos, susijusios su sociolingvistika.

Sutinku. Vis dėlto tautinių mažumų lyderiams tai gal ir įduotų agresyvių kozirių į rankas, ką gali žinoti. Dialects in the City as a Factor of Na, žemaičiai – jokia ne tautinė mažuma. Gal tai tiktų Identity Formation labiau Lietuvos lenkams… Conversation by Dalia RASTINIENĖ with Vilnius University, Faculty of Philology, Bet lietuvos lenkai kalba savaip, Lenkijoje juos iš Department of Lithuanian Studies Department, karto atpažįsta kaip Lietuvos lenkus. Ir jų savita lenkų Prof. Meilutė RAMONIENĖ. kalba gerbtina ir saugotina, ne mažiau negu žemaičių. Sociolinguist M. Ramonienė for this journal’s read- ers describes the results of projects conducted in recent Na, ir paskutinieji klausimėliai… Štai yra sociolingvis- years by the aforementioned Department. The object of tika, atsirado ekolingvistika…Gal galėtumėte trumpai research was the status of dialects, the population’s at- šias mokslo šakas apibūdinti, nes net lituanistai, bet ne titudes towards the Lithuanian language and its dialects, lingvistai, tikriausiai mažai ką apie jas išmano… etc. in the three major Lithuanian cities–Vilnius, Kaunas and Klaipėda. Research results show that the Lithuanian people, including foreigners, have a positive attitude Tiek sociolingvistika, tiek ekolingvistika, tiek, saky- regarding the Lithuanian language. About 62 per cent, kime, teismo lingvistika, tiek gestotyra ir t.t. yra nau- most of them being older people, of the urban popula- jos kalbotyros šakos, kurios šiuo metu pasaulyje daž- tion are still able to speak in dialect. However, the third niausiai yra matomos naujo kalbotyros mokslo – t.y. generation has little interest in dialects, and this shows taikomosios kalbotyros erdvėje. Jos yra atskiros taiko- that dialects are disappearing in Lithuanian cities. The mosios kalbotyros šakos, kurios tiria kalbą ne kaip abs- Samogitians hold on to their dialect the strongest; their trahuotą, idealizuotą, nuo vartotojo atitrauktą kalbos dialect is the most different in the Lithuanian language. ženklų sistemą, jos tiria kalbą realiame gyvenime, kur As a continuation of this project, a similar study was car- ried out in other Lithuanian cities and towns as well. The kalba yra susijusi su daugeliu dalykų – su žmogumi, jo results of this study were concluded by making regional smegenimis, su visuomene, su politika, su konkrečio- maps, with different cross-cuts reflective of dialect use, mis sritimis kaip, sakykime, kalbos vartojimas teismo attitudes towards them, and so on. reikalams ir t.t. Taikomoji kalbotyra pas mus yra naujas mokslas, kuriuo pirmieji užsiėmėme mes, Vilniaus universitete, sociolingvistika radosi kaip atskira moks- Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. lo šaka, bet dabar jau dažniausiai įtraukiama į didelę

9 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 Liaudies kultŪra. 2012/6 (147)

Žemaičių kalbinis prisitaikymas kaip sociokultūrinis reiškinys

Petras KALNIUS

Straipsnis parašytas remiantis mano su talkininkais Tarmiško kalbėjimo iššūkis 1 surinkta lauko tyrimo medžiaga. Objektas – dabartinė moderniai lietuvių tautai etnografinių žemaičių bendruomenė. Tikslas – išsiaiš- kinti sociokultūrinio reiškinio, kurį sąlygiškai galime Po to, kai daugiausia Rytų ir Centrinės Europos, iš pavadinti dalies žemaičių „bėgimu iš žemaitybės“, dalies ir kai kurios Vakarų Europos bendruomenės XIX kalbiniu nužemaitėjimu, priežastis, procesą stimuliuo- a. savo tautinę savivoką ėmė konstruoti pagal vokiečių jančius veiksnius bei asmenines motyvacijas. Metodai: rašytojo ir filosofo Johano Gotfrydo Herderio „atrastą“ statistinis, lyginamosios analizės, aprašomasis. Išva- kriterijų – bendrą gyventojų kalbą, o tautų regioninių dos pateikiamos straipsnio pabaigoje. bendruomenių svarbiausiu išskirtinumo požymiu imta Santrauka. Analizuojant žemaičių, gyvenančių laikyti jų tarmes, naujųjų nacijų bendrinės kalbos į tar- etnografinės Žemaitijos teritorijoje, masinės apklausos mių rangą vienur kitur nustūmė ir regionų kalbas. Tie- duomenis paaiškėjo, kad žemaičiams bendraujant su sa, šiame procese iki šiol yra išlikę daug dviprasmybių: kitais lietuviais už Žemaitijos regiono ribų tenka di- kai kuriais atvejais neabejotinos tam tikrų kalbų tarmės desnis negu kitiems psichologinės adaptacijos krūvis. veržėsi būti pripažintos savarankiškomis kalbomis, Tokia nevienareikšmė žemaičių padėtis pirmiausia at- kitais atvejais – gausesnės etninės bendruomenės be siranda dėl objektyvių priežasčių: visos trys žemaičių didelio pasipriešinimo asimiliavo giminingomis kalbo- tarmės kur kas labiau negu aukštaičių tarmės yra nuto- mis kalbančius kaimyninių bendruomenių gyventojus, lusios nuo bendrinės lietuvių kalbos. Tai lemia žemai- ir pastarųjų kalbos, galima sakyti, negrįžtamai „įsitei- čių tarmių grupės, lietuvių kalboje sudarančios atskirą sino“ kaip kurios nors kitos kalbos tarmės (pavyzdžiui, – žemaičių – dialektą, palyginti gana didelis skirtumas provansalų kalba). su aukštaičių tarmėmis. Žemaičių kalbinis ir tradicinės Dar kitais atvejais net ir kalbininkai nėra vieningai kultūros savitumas daug lemia ir „etninių“ žemaičių sutarę, ar kokia nors regioninė kalba yra atskira kal- mąstymą bei jų pastangas kurti rašomąją kalbą žemai- ba, ar tik labai savita kurios nors gausiau atstovauja- čių tarme. Ne tik XIX, bet ir XX a. du kartus buvo iškel- mos kalbos tarmė (pavyzdžiui, moldavų ir rumunų tas klausimas dėl reikmės žemaičių tarmę paversti rašto kalbų atvejis). Lietuvoje toks „paribio“ reiškinys yra kalba. Vykstant lietuvių regioninių grupių integracijos žemaičių dialektas. Nors kai kurie kalbininkai retsy- procesui pastebime ilgalaikius žemaičių kalbinio prisi- kiais būtent dėl žemaičių dialekto iškelia abejonių, vis taikymo poslinkius. XX a. ir dabar jie reiškiasi kalbiniu dėlto dauguma lietuvių kalbininkų yra galutinai suta- nužemaitėjimu, laipsnišku jaunesniųjų kartų žemaičių rę žemaičių kalbą laikyti lietuvių kalbos dialektu, o perėjimu prie bendrinės kalbos arba prie aukštaičių ne atskira kalba. Lietuvių tarmių klasifikacija ne kartą tarmės. Žemaičių kalbinis konformizmas pastebimas keitėsi, bet kad ir kokią ją naudotų kalbininkai, visais ne tik Žemaitijos paribiuose, bet ypač kai kuriuose že- atvejais jie pripažino ir dabar pripažįsta, kad lietuvių maitišką veidą prarandančiuose Žemaitijos miestuose. kalba pirmiausia skyla į du dialektus arba, kitaip sa- Kontroversiška žemaičių tarmės padėtis lietuvių naci- kant, į du tarmių būrius – aukštaičių ir žemaičių, bet jos kontekste turėjo reikšmės ir aktualizuojant žemai- skirtumai tarp jų yra gana dideli. Akademikas Zigmas čių klausimą jau atkurtoje Lietuvos valstybėje XX a. Zinkevičius tuo klausimu yra rašęs: „Nedaug yra kal- pabaigoje. bų, kurios šiuo atžvilgiu prilygsta lietuvių kalbai. An- tai skirtumas tarp žemaičių ir aukštaičių tarmių yra ne Prasminiai žodžiai: Žemaitija, žemaičių tarmė, asi- mažesnis, kaip tarp baltarusių ir ukrainiečių kalbų“.2 miliacija, kalbinės orientacijos. Kokia svarbi suvokiant dabartinių Lietuvos gyventojų

10 Petras KALNIUS. Žemaičių kalbinis prisitaikymas kaip sociokultūrinis reiškinys regioninę tapatybę yra tarmė, akivaizdžiai rodo faktas, metais žemaičiai apskritai rusiškai kalbėjo blogiau kad Lietuvos etnografiniai regionai liaudies sąmonėje negu kiti lietuviai. Didelė retenybė, kad Žemaitijoje pirmiausia siejasi su specifinio kalbėjimo, tarmių papli- gyvenantys žemaičiai mokėtų lenkiškai, o Suvalkijoje, timo arealų išsidėstymu. Dzūkijoje ar Rytų Aukštaitijoje, netgi vietovėse, kurios Tarmės svarbą apsisprendžiant dėl regioninio ta- 1920–1939 m. nepriklausė Lenkijai, tai buvo palygin- patumo bene aiškiausiai iliustruoja paprastų žmonių ti dažnas reiškinys. Žemaitijoje gyvenantiems žemai- sąmonėje įsitvirtinusi galvosena apie „teisingiausią čiams lenkų kalba ir šiuo metu atrodo tokia pat tolima kriterijų“ nustatant Suvalkijos ir Dzūkijos regionų ski- kaip anglų, vokiečių ar prancūzų kalbos. riamąją ribą. Per visą XX a., kai plačioji visuomenė Žemaičių dialektas ne tik XIX ir XX a., bet ir šiuo žinių apie skirtingų Lietuvos regionų lietuvius turėjo metu yra suvokiamas kaip svarbiausias jų tradicinės nepalyginti daugiau negu bet kuriuo ankstesniu laiko- kultūros elementas. Kaip anksčiau, taip ir dabar ryš- tarpiu, suvalkiečiai ir dzūkai skiriamąją ribą matė ne kiausiai žemaitiškąją tapatybę reprezentuoja žemaičių ten, kur „pas mus jau daug kas daroma (statoma, aria- dialektas. Žemaičių tarmės klausimas vis periodiškai ma, kinkoma ir t. t.) kitaip, negu pas juos“, o ten, kur iškyla, lyg tikrindamas vieningos lietuvių tautos pa- „jie jau kalba kitaip“. Taigi svarbiausiuoju etnografinės grindų tvirtumą bei nusistovėjusią etnografinės Lietu- regioninės priklausomybės žymekliu tapo ne tradicinės vos ploto sampratą. Ir tai vyksta nepaisant labai glau- kultūros ypatybės, o tarmė, nepaisant to, kad jau prieš- džios lietuvių nacijos konsolidacijos, visų etnografinių karinės Lietuvos Respublikos metais etnografai buvo regionų lietuvių, taip pat ir žemaičių, gerai suvokiamo nuveikę didelį šviečiamąjį darbą ir daug kartų kalbėję, lietuvių vienybės vaidmens tautai ir lietuvių valstybei kad Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio ir Seinų apskritis sunkiais istoriniais laikotarpiais. XX a. į lietuvių tarpu- (su centru Lazdijuose) yra vienas ir tas pats etnografi- savio santykių dienotvarkes net keletą kartų buvo ke- nis regionas, o istorikai ir politikai buvo daug prirašę liamas ne tik žemaičių dialekto viešojo vartojimo, bet ir apie bendrą šios teritorijos gyventojų istorinį likimą bei jo įteisinimo kaip rašto kalbos klausimas. Jau prieš An- daugelį bendrų socialinių bruožų ir raštuose ją įvardijo trąjį pasaulinį karą kai kuriuose Lietuvos periodiniuo- vienu pavadinimu – lietuviškoji Užnemunė. Tačiau ir se leidiniuose, daugiausia „Žemaičių prieteliuje“, kai mūsų dienomis Lazdijų rajono bei vakarinio Alytaus kurie rašiniai buvo spausdinami žemaičių tarme, o nuo rajono pakraščio dzūkai nė už ką nesutinka būti atski- 1939 m. šiame savaitraštyje atsirado nuolatinė tekstų riami nuo Dzūkijos etnografinio regiono ir priskiriami žemaičių tarme rubrika „Žemaitėška pastuogė“. Že- Suvalkijos, ar Sūduvos, etnografiniam regionui vien maitiškai rašė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, poetas dėl to, kad „mes kalbame dzūkiškai“. Stasys Anglickis ir kiti iš Žemaitijos kilę inteligentai. Lygiai taip pat liaudies sąmonėje „kitoks“ arba, Būtent „Žemaičių prieteliuje“ XX a. ketvirtajame kitaip sakant, tarmiškas kalbėjimas yra svarbiausias dešimtmetyje žemaičių inteligentų iniciatyva išsirutu- žymeklis, suteikiantis galimybę pamatyti skiriamąją liojo karšta diskusija dėl žemaičių dialekto vaidmens aukštaičių ir žemaičių ribą, nors šių dviejų etnografinių lietuvių nacijos gyvenime, jo santykių su bendrine lie- regionų paribyje nemažą sumaištį kelia paveldima is- tuvių kalba nustatymo ir galimo politikos valstybinės torinė atmintis ir didesnis (platesniame ruože aptinka- kalbos klausimu koregavimo. Žemaičių inteligentai mas) aukštaitiškų ir žemaitiškų etnografinių reiškinių deklaravo nusivylimą, jų manymu, dirbtiniu nacijos persimaišymas. Tačiau tiek Aukštaitijos, tiek Žemaiti- konsolidacijos spartinimu, nepagrįstu valdžios troški- jos etnografinių regionų gilumoje savos ir kitos tarmės mu kuo greičiau pasiekti kalbinį homogeniškumą, ape arealų įsivaizdavimas taip pat yra vienas iš svarbiausių- liavo į didesnį žemaičių tarmės toleravimą. Vykusioje jų „mūsų regiono“ ribų suvokimo rodiklių. diskusijoje nuosaikesnės laikysenos žemaičiai savo Per XIX ir XX a. žemaičiai labiau negu kitų Lietu- gentainiams siūlė ir viešose vietose kalbėti žemaitiš- vos etnografinių regionų gyventojai rodė prieraišumą kai, tačiau rašyti visada bendrine lietuvių kalba.3 Kiti gimtajai kalbai ir buvo jautriausi bandymams ją stum- į diskusiją įsitraukę žemaičių inteligentai kaip neabe- ti iš viešosios vartosenos. Atrodo, kad pirmiausia dėl jotiną blogybę įvardijo tai, kad Žemaitijos mokyklose tokio jų nusiteikimo žemaičius mažiau negu bet kurio dirbo daug mokytojų aukštaičių, kategoriškai reikalavo kito regiono lietuvius palietė svetimų kalbų įtakos. uždrausti ten dirbantiems ne žemaičiams mokytojams Nėra atlikta specialių reprezentatyvių tyrimų, tačiau tyčiotis iš gimtosios vaikų tarmės4, įvesti praktiką, kad tarp Lietuvos didmiesčių gyventojų yra gaji ir, mano atvykę dirbti kito regiono valdininkai išmoktų vietinių manymu, turinti pagrindą nuomonė, kad sovietiniais žmonių tarmę ir su žmonėmis bendrautų jų tarme, o ne

11 MOKSLO DARBAI atvirkščiai, kai gyventojai turėjo taikytis prie atvykusio liai bendraujant Žemaitijos mokyklose. Iki XX a. sep- valdininko kalbos.5 Žemaičiams siūlyta laikytis nuos- tintojo dešimtmečio Lietuvos nacionaliniame radijuje tatos, kad bendrine kalba jie turėtų tik rašyti, o kalbėti žemaičių dialektu buvo kuriami kai kurie radijo spekta- žemaitiškai galėtų visur, taigi ir viešose vietose.6 My- kliai, bet vėliau dėl žemaičių tarmės netoleravimo tarp kolas Biržiška kiek vėliau tuo klausimu pasisakė dar ra- biurokratinės Vilniaus valdininkijos iš Lietuvos radijo dikaliau: „Tiesa, pasitaiko mandruolių, kurie išdidžiai ji buvo išvaryta. Tiesa, ir tuo metu kai kurie žemaičių pamoko žemaičius <...>, kad žemaitiškai rašyti nederą. šviesuoliai žemaičių tarmę bandė išvesti į platesnius Spiaukite, žemaičiai, į kvailių priekaištus, ne tik rašy- vandenis. Antai sovietmečiu trumpą laiką veikusios kite, kas nori, žemaitiškai, bet ir viešai reikškimės su „Plungiečių draugijos“ (kai jai vadovavo akademikas savo sodo kalba savo sueigose, šventėse, iškilmėse“.7 Adolfas Jucys) kasmet rengiamame suvažiavime, tru- Kalbėję lietuvių nacijos vardu inteligentai, galimai kusiame net dvi dienas, buvo kalbama tik žemaičių tar- aukštaičiai, taip pat ir jiems pritarę žemaičiai, atvirkš- me.10 Nėra akivaizdžių įrodymų, tačiau galima daryti čiai, apeliavo į kuo glaudesnę ir spartesnę lietuvių etno- prielaidą, kad būtent toks žemaičių tarmės gerbimas po grafinių grupių konsolidaciją, reiškė nusistebėjimą ir A. Jucio mirties tapo pretekstu draugiją uždaryti. nusivylimą nuostatomis tų žemaičių, kurie niveliuojantį Visiškai suprantama, kodėl tada niekas dėl to ne- integracijos į lietuvių naciją kelią laikė nepriimtinu.8 Tai, protestavo ir netgi nereiškė jokio nepasitenkinimo: visi kad į siūlymus išplėsti žemaičių tarmės funkcijas priešiš- lietuviai suprato, kad turi vieningai laikytis prieš vyk- kai reagavo ir kai kurie žemaičių kilmės autoriai, rodo, domą rusifikaciją ir susitelkti apie nacionalines verty- kaip toli jau buvo pažengusi lietuvių regioninių grupių bes bei simbolius. Todėl kartu labai svarbu pažymėti, konsolidacija. Iš pasisakymų tuometinėje spaudoje taip kad netgi mokslinėje literatūroje pasitaikantys teiginiai pat galima susidaryti įspūdį, kad tuo metu didžioji tuo- apie XX a. buvusią bendrinės kalbos ir žemaičių tarmės metinės lietuvių inteligentijos dalis (taip pat ir dauguma konfrontaciją, griežtą pastarosios slopinimą ne visai žemaičių) į bendrinės lietuvių kalbos svarbą žiūrėjo net- atitinka tikrovę. Etnologas Vaidotas Pakalniškis darbe gi rimčiau negu į ją žiūrima mūsų dienomis. Tokį ants- apie žemaitiškumą globaliame pasaulyje pateikė ke- paudą jų mąstymui veikiausiai uždėjo neseniai pasibai- letą autentiškų pavyzdžių apie griežtą žemaitiško kal- gusios svetimtaučių priespaudos ir lietuviškos spaudos bėjimo netoleravimą ir linksta pritarti nuomonei apie draudimo atmintis, turėtoji lietuvių tautos modernėjimo buvusį žemaičių tarmės „represavimą“.11 Tačiau net spartinimo vizija. Todėl tuometinės inteligentijos daugu- pripažindami pasitaikiusius žemaičių tarmės išjuokimo ma lauktinu reiškiniu laikė ir tai, kad bendrinė lietuvių atvejus, kartu turime konstatuoti: tiek prieškarinės Lie- kalba įsigalėtų net visų Lietuvos etnografinių regionų tuvos Respublikos laikotarpiu, tiek sovietiniais metais sodžiuose (tokio reiškinio negalėtume konstatuoti net ir vyraujanti viešoji laikysena buvo natūralioji žemaičių mūsų dienomis). Autorius, pasirašęs slapyvardžiu „Irgi kalbinė asimiliacija. Absoliuti žemaičių dauguma no- žemaitis“, apkaltino J. Jurkų lietuvių tautos skaldymu, riai pratinosi prie bendrinės kalbos vartojimo, ypač bandymais grąžinti lietuvius į tolimą praeitį, siūlė žvilgs- bendraudami už Žemaitijos regiono ribų ne tik su ki- nį kreipti į netolimas Vakarų valstybes, kurios ir lietu- tais, bet ir tarpusavyje, ir dėl žemaičių tarmės funkcijų viams galinčios būti pavyzdžiu suvokiant nacijos ben- siaurinimo nereiškė jokių protestų, nors ir sovietmečiu drinės kalbos svarbą.9 vargu ar tai būtų buvę traktuota kaip „buržuazinis na- Nepaisant to, kad žemaičių dialektas yra vienas iš cionalizmas“. Todėl pasitaikę žemaitiškumo „represa- dviejų lietuvių kalboje pripažintų dialektų ir tik istori- vimo“ pavyzdžiai, nors ir tikroviški, bet statistiniu po- nių atsitiktinumų dėka netapo bendrine lietuvių nacijos žiūriu nėra reprezentatyvūs. Teikiant vien kraštutines kalba, daugeliui žemaičių ir mūsų dienomis atrodo, kad reakcijas į žemaitiškumo apraiškas ir nekomentuojant jų tarmė nenusipelnė deramo dėmesio ne tik prieškari- savanoriško daugelio žemaičių „lietuvėjimo”, nukryps- nėje Lietuvos Respublikoje, bet ir sovietinės okupaci- tame nuo iš tikrųjų buvusios padėties.12 Bet kartu turi- jos metais, t. y. laikotarpiu, kai buvo pastebimas visų me pripažinti ir tai, kad lietuviams atgavus nepriklau- etnografinių regionų lietuvių bendrumo pojūtis ir soli- somybę buvę neadekvatūs reagavimai į žemaitišką kal- darumas. Tokį pojūtį turi ir tie žemaičiai, kurie radika- bėseną regioninį patriotizmą pabrėžiantiems žemaičių lių reikalavimų Lietuvos valstybei nekelia. Netgi Že- lyderiams suteikė progą priminti, kad „mūsų teisės yra maitijos gilumoje vietinių gyventojų tarmė per visą XX šiek tiek pažeidžiamos“. a. kartais buvo pašiepiama interesantus aptarnaujančio- Vis dėlto negalėtume drąsiai tvirtinti, kad spau- se įstaigose, o kartais nelabai toleruojama ir neforma- dimas tarmėms, apskritai jų aukojimas ant bendrinės

12 Petras KALNIUS. Žemaičių kalbinis prisitaikymas kaip sociokultūrinis reiškinys kalbos aukuro buvo neišvengiamas nacijų konsolida- kyti. Žemaičių dialektas, be viso to, dar turėjo (ir turi) cijos epochos reiškinys. Veikiau tai yra dažno ir toje latentinį „priešą“ – lietuvių bendrinę kalbą, natūralųjį, epochoje vyravusio siauro, utilitarinio požiūrio į tar- savąjį ir daugumai žemaičių mielą asimiliuotoją, kuris mes padarinys. Net Lietuvos istorijoje turime atvejų, žemaičių dialektą rauna su šaknimis. Akivaizdu, kad įrodančių, kad labai išsilavinę ir su daugelio tautų kul- lietuvių kalbos raida aukštaičių dialekto tarmėms kar- tūromis susipažinę šviesuoliai dar XIX a. pabaigoje dinalių pokyčių nedaro. – XX a. pradžioje į tarmes žiūrėjo panašiai, kaip į jas Jau XX a. septintajame dešimtmetyje kalbinin- reaguoja šiandieniniai postmodernizmo epochos libe- kas Z. Zinkevičius konstatavo, kad literatūrinė kalba ralai. Antai, yra žinoma, kad Kretingos grafas Alek- tarmes labiausiai veikia arti miestų ir kultūros cen- sandras Tiškevičius lietuviškos spaudos draudimo trų. Mokyklą, žiniasklaidą, gerėjantį susisiekimą tarp metais ne tik įkūrė nelegalią mokyklą kumečių vai- miesto ir kaimo, žemės ūkio pertvarkymą, meno sa- kams, kurioje juos mokė lenkų, rusų ir lietuvių kalbų, viveiklos plėtotę jis įvardijo kaip veiksnius, turinčius bet ir siekė, kad jo vaikai išmoktų žemaitiškai, ir pats įtakos literatūrinei kalbai plisti.16 Kartu kalbininkai su žmonėmis kalbėjo žemaičių tarme.13 Žemaitiškai pripažįsta, kad tarmes įtakoja ne tik literatūrinė kalba, su žmonėmis kalbėdavosi ir kunigaikštis Mykolas ir tarmės veikia viena kitą17 arba net sakoma, kad tar- Oginskis14 bei kiti Žemaitijos aristokratai. mės ne nyksta, o keičiasi.18 Tačiau tarmės viena kitą veikia nevienodai. Kai kalbininkai teigia, kad šiuo Kalbinė „mimikrija“ žemaičių bendruomenėje metu sparčiai nyksta ne tik vakarų žemaičių (šiauri- nių lietuvininkų) tarmė, bet ir aukštaičių anykštėnų Lietuvos etnologų XX a. kartografuota etnografinė tarmė, tai galutinė proceso išraiška anaiptol nėra ta medžiaga, publikuota 1985 ir 1986 m. išleistuose „Pa- pati. Nykstant anykštėnų tarmei jų kalbos plotas vis baltijo istorinio-etnografinio atlaso“ dviejuose tomuo- vien ir toliau lieka aukštaičių dialekto arealo dalis. O se15, akivaizdžiai parodė, kad perėjimas iš etnografinės nykstant ne tik vakarų, bet ir pietų bei šiaurės žemai- Žemaitijos į etnografinę Aukštaitiją buvo laipsniškas, čių tarmėms, smarkiai traukiasi viso žemaičių dialekto geografiniu požiūriu netgi sunkiai apibrėžiamas. Mūsų plotas ir kartu didėja aukštaičių tarmių zona bei ben- dienomis tas aukštaitiškumo ir žemaitiškumo reiškinių drinės kalbos ir aukštaičių tarmės mišiniu kalbančiųjų ribos neaiškumas yra konstatuotinas labiau negu bet teritorija. Antai kalbininkas Jonas Bukantis nurodė, kada anksčiau. Tai yra atsitikę ne tik dėl šių etnografi- kad vien per XX a. antrąją pusę smarkiai sumažėjo nių regionų paribio gyventojų gyvenimo būdo, bet ir dėl pietų žemaičių, kiek mažiau – šiaurės žemaičių tarmių tarmių bei savimonės asimiliacijos. Procesas matomas plotai, nes žemaičių dialekto rytinė riba gerokai pa- kaip aukštaičių tarmės ir aukštaitiškos savimonės smel- sislinko į vakarus.19 Todėl į reiškinį žvelgiant sociolin- kimasis į žemaičių kultūrinę erdvę. Aukštaičiai tai prii- gvistiniu aspektu veikiau reikėtų kalbėti ne apie tarmių ma kaip natūralų reiškinį. Vieni žemaičiai tame taip pat ar patarmių, o apie dviejų tarmių būrių – aukštaičių ir nemato jokių problemų, o kitiems kelia susirūpinimą, žemaičių – dialektų tarpusavio sąveiką arba bendrinės kai kada net įžiebia aukštaitiškumo atmetimo reakciją. kalbos poveikį vienam ar kitam dialektui. Iššūkiai žemaičiams ir eventuali grėsmė žemaitiškumui Didėjanti aukštaitiškumo ir žemaitiškumo reiškinių išnykti yra kur kas didesni negu aukštaičiams pirmiau- sąmaiša Žemaitijos vietovėse, kurios tapo atmieštos sia todėl, kad pagrindinis žemaitiškumo naikintojas, įvairios etnografinės kilmės asmenimis, žemaičiams ištrynėjas yra bendrinė lietuvių kalba. Dėl jos poveikio sukuria kalbinės orientacijos keitimo ar nekeitimo žemaičių tarmė ne tik toliau lieka tik namų kalba, bet ir dilemą: būti žemaičių tarmės vartotoju ir jos propa- traukiasi, slenka į vakarus, todėl žemaičių tarmės plo- guotoju ar pasukti lengvesniu keliu, imti kalbėti ben- tas mažėja. O etnografiniams aukštaičiams, kaip, beje, drine lietuvių kalba, taip išvengti galimų pašaipų bei ir suvalkiečiams, bendrinė kalba niekuo negraso. Net nepatogumų bendraujant su kalbančiais ne tarmiškai jų tarmės ir patarmės taikiai koegzistuoja su bendrine ir taip tapti „normaliu lietuviu“. Etnografinės Žemai- kalba, nes tarp jų nėra ryškaus skirtumo. Aukštaičiams, tijos branduolyje individo orientaciją keisti tarmišką suvalkiečiams, kaip, beje, ir žemaičiams, du pastaruo- kalbėjimą į bendrinę kalbą dauguma aplinkinių vertina sius amžius grasė išorės veiksniai, kultūrinis vokiečių, negatyviai. Tai priimama ir vertinama kaip bandymas rusų, lenkų kalbų spaudimas, bet šie veiksniai buvo trauktis, „bėgti“ iš žemaitiškumo. Tokia opinija reiškia- matomi ne tik aukštaičių, bet ir visų lietuvių, todėl sve- si kaip tam tikras „nužemaitėjimo“ stabdys. Etnogra- timų kalbų spaudimą ir keliamą pavojų stengtasi atlai- finės Žemaitijos paribiuose bei Žemaitijos miestuose,

13 MOKSLO DARBAI kurie ne žemaičių yra įsivaizduojami kaip „Žemaitijai taip pat ir visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. nepriklausantys“, etnografiniu požiūriu eksteritoria- 2002–2004 m. ekspedicijų metu Akmenės rajone į akis lūs, nepriskirtini jokiam etnografiniam regionui, neva krito ir toks reiškinys: jauni tėvai viešose vietose (ga- esantys tiesiog Lietuvos miestai20, šis normatyvinis tvėje, parduotuvėje, autobuse, stotelėje ir t.t.), kalbin- reguliavimas yra prigesęs ir nuo vaikystės gimtąja tar- dami savo mažamečius vaikus, vis dėlto dar dažniau su me kalbėję žemaičiai kur kas „saugiau“ neria į kalbinį jais šnekėjo žemaitiškai, tačiau jaunuoliai ir merginos nužemaitėjimą. Dalis žemaičių, kurie neturi aiškių as- tose pačiose vietose, ypač rajono centre, kalbėdami tar- piracijų kuo skubiau atsisakyti žemaitiškumo, taip pat pusavyje, aiškiai vengė tarmybių arba tarmiškus posa- yra suradę tam tikrą tarpinį kalbinės adaptacijos būdą – kius, žodžius maišė su bendrinės kalbos leksika. kalbėti tarmės ir bendrinės kalbos mišiniu. Tokią elgse- Tendencijas dar ryškiau atskleidžia šio fakto palygi- ną galima pavadinti tam tikra kalbine mimikrija.21 Kai nimas su žemaičių vaikų palikuonių, gyvenančių Klai- kurie kalbininkai maišytą kalbėjimą vadina puskalbe, pėdoje, nuostatomis. Į uostamiestį atsikėlusių žemaičių kiti, pavyzdžiui, Danguolė Mikulėnienė – pusiau tar- tėvų vaikai nuo mažens tarsi įgyja „alibi“ įrodymams, mine kalba.22 Kalbantieji puskalbe tarmišką kalbėjimą kad jie niekada nėra buvę žemaičiai, nes tėvai, tarpu- maišo su bendrine kalba: vieni žodžiai tariami tarmiš- savyje kalbėdami žemaitiškai arba tarmės ir bendrinės kai, kiti – bendrine kalba arba viename ir tame pačiame kalbos mišiniu, su jais nuo mažens stengėsi kalbėti jau žodyje vienos žodžių dalys (priešdėliai, galūnės) taria- ne tiek tarmės ir bendrinės kalbos mišiniu, kiek bendri- mos tarmiškai, kitos – pagal bendrinės kalbos normas. ne kalba.23 Panašų reiškinį kalbininkas Aleksas Girde- Neįgudęs klausytojas, o juo labiau ne kalbininkas, tokį nis 1996 m. aprašė Mažeikių mieste.24 kalbėjimą apibūdina: „kalbėjo normaliai, supranta- Aukštaitijos ir Žemaitijos tarmių paribyje, kur aki- mai“, ir atrodo, kad žmogus „nežemaičiuoja“, „nedzū- vaizdus laipsniškas perėjimas iš aukštaičių dialekto į kuoja“. Kitaip tai suvokia tyrinėtojai, ne tik kalbinin- žemaičių, susiduriame ir su kitu keistu reiškiniu, kai kai, bet ir etnologai, psichologai ar sociologai, individo bandoma neigti priklausymą žemaičiams neatsisakant elgseną stebintys kitokioje socialinėje arba kultūrinėje žemaičių tarmės. Reiškinio iliustracijai tiks 2002 m. aplinkoje. Jie konstatuoja, kad tokie individai taikosi ekspedicijos metu užfiksuotas atvejis Akmenės r. Mer- prie aplinkos, kalba netipiškai, ne kaip jo bendruome- geluičių kaime (apie 5 km į vakarus nuo kalbininkų iš- nės nariai, yra gerokai atsitraukę nuo savojo tarminio vestos skiriamosios aukštaičių ir žemaičių tarmių ribos, kalbėjimo. Atsitraukę į saugų atstumą, jie intuityviai taigi žemaičių tarmės arealo pakraštyje). Maždaug 30 jaučia, kad kalbėdami daugiau ar mažiau „pataisyta“ m. vyras, laikantis save viduriečiu, bet ne žemaičiu, tarme, netoleruojančių jo tarmės atstovų bus gerai su- teigė manantis, kad jo gyvenamoji vieta nesanti Žemai- prasti ir neapšaukti žemaičiuojančiais, bet kartu ir sa- tijoje (nors esąs girdėjęs, kad beveik visas Akmenės r. vąja tarme kalbančiųjų nebus sugėdinti kaip vengiantys – Žemaitija). Bet, jo manymu, ten gyvenančių žmonių gimtosios tarmės. kalba labai skiriasi nuo telšiečių ir mažeikiečių. Nors Lietuvių regionų bendruomenės viena kitą stereo- kalbėjo aiškia žemaičių tarme, nesutiko, kad jo šnekta tipizuoja palankiau negu etnines bendruomenes (kitų – žemaitiška. Sakė, kad „Čia nieks nekalb žemaitiškā“. tautybių žmones), tačiau žemaičiai į kalbinę mimikriją Man taip pat žemaitiškai pakartojus šią frazę pašneko- yra palinkę kur kas labiau negu Lietuvoje gyvenantys vas ėmė juoktis ir aiškino, kad tai tik jo tartis esanti kitų tautybių žmonės. Šio paradokso giluminė priežastis tokia, ir pridūrė, kad „žmuonės pas mum nežemaičiou“. yra ta, kad iš esmės skiriasi tautinių mažumų ir žemaičių Ir šiaip buvo girdėti, kaip jis dvibalsius ai, ei nesi- gimtųjų šnektų legitimumas arba, kitaip sakant, iš esmės smulkindamas verčia į ilguosius balsius ā, ē. Vyresnio skirtingas yra jų įteisinimo lygmuo. Visos Lietuvos tau- amžiaus moteris iš to paties kaimo, nors ir teigė, kad tinės bendrijos (išskyrus totorius) turi gyvas savo bendri- jie „gal ir ne žemaičiai“, nes nekalba žemaitiškai, bet nes kalbas, jos yra įteisintos, kaip ir pačios tautinės ben- pripažino, kad visas Akmenės r. – Žemaitija. Dar kita, drijos. Žemaičių dialektas dėl to, kad žemaičiai iš tiesų gerokai pagyvenusi, to kaimo moteris pripažino, kad ji nėra tautinė bendrija, neturi ne tik apgynimo garantijų ir šio kaimo gyventojai yra tikri žemaičiai, o jų kalba įstatymų lygmeniu, bet kartu nėra labai toleruojamas ir – žemaitiška. nežemaitiškoje lietuvių kalbėjimo aplinkoje. Etnologas V. Pakalniškis yra atkreipęs dėmesį į to- Žemaičių kalbinis konformizmas pastebimas ne tik kią žemaičių elgseną ne žemaitiškoje aplinkoje: „Du Žemaitijos paribiuose, ypač jis ryškus žemaitišką vei- žemaičiai, gyvenantys Vilniuje, tarpusavyje sunkiai dą prarandančiuose kai kuriuose Žemaitijos miestuose, susišneka žemaitiškai, o tuo tarpu Žemaitijoje jiems

14 Petras KALNIUS. Žemaičių kalbinis prisitaikymas kaip sociokultūrinis reiškinys nesunku žemaitiškai susikalbėti. Jie patys negali paaiš- toja bendrinę kalbą (tokių esama nuo 9 proc. Skuodo r. kinti, kodėl persijungia į bendrinės kalbos „kodus“.25 iki 62 proc. Kelmės r. ir Raseinių r. dalyje, kurią kalbi- V. Pakalniškis pacitavo 23 m. žemaičio jaunuolio, vei- ninkai priskiria žemaičių tarmės arealui). kiausiai Vilniuje gyvenančio studento, samprotavimą Kaip tipišką polinkį tarmišką kalbėjimą maišyti su tuo klausimu, kuris, manytume, geriausiai nusako to- bendrinės kalbos formomis ir lytimis būtų galima nu- kios elgsenos „algoritmą“: „Ni nesuprontu, kap či tep rodyti atvejį, kurį man papasakojo jaunas respondentas gaunas. Vo atruoda, ka kažkon ne tep darā, netep elgīs, viename Plungės r. miestelyje. Atėjęs pas tame pačia- žmuonės žiūr. Ninepajunti, kap pradedi lietuviškā rome miestelyje gyvenantį draugą ir jo neradęs, respon- koutėis“.26 dentas patyrė ne itin malonų pokalbį su draugo motina, Kalbinio nužemaitėjimo reiškiniai matomi ir etno- 59 m. moterimi. Norėdamas tiksliau perteikti dialogo grafinės Žemaitijos gilumoje, tipiškoje tradicinėje že- esmę, pateikiu jį taip, kaip buvo kalbėtasi: „Laba dėi- maitiškoje aplinkoje, nepaisant to, kad „bėgimas iš na, ar Ōntė yr nomūs?“ „Čia tuoks nagyven. Jego to žemaitybės“ neslepiamai vertinamas priešiškai. Skirtu- ėiška Antana, tai Antans yr išvažiavės į Plungė“. „No mas gal nebent tas, kad etnografinės Žemaitijos gilu- gerā, Antans ar Ōntė, yr vėns ė tas pats – mes žemaitē moje traukimasis nuo žemaičių tarmės nėra visuotinis jog esam prātė sakytė Ōntė“. Kap jūs esat prātė, čia reiškinys. Pagal paplitimo dažnumą jį veikiau galėtu- jau jūsa reikals, bet pasė anuo vards yr ne Ōntė, o An- me įvardyti kaip sporadišką, nors ir turintį tokias pačias tans“. „No, po teisybē, pasė anuo vards yr ne Antans, išraiškos formas, kaip ir regiono paribiuose bei etno- o Antanas“. grafinį veidą prarandančiuose Žemaitijos miestuose: Šį dialogą galima komentuoti bent trimis aspektais. pasitraukimas nuo žemaičių tarmės pasireiškia ne tik Pirmiausia, pagyvenusios moters suirzime ir bandyme puskalbės pasirinkimu, bet ir visišku tarmiško kalbėji- pamokyti jaunesnį žmogų atsiskleidė apsisprendimas mo atsisakymu bei perėjimu prie bendrinės kalbos. kol kas nežymiai bendrinę kalbą maišyti su tarmišku Todėl dabar net Žemaitijos gilumoje ne taip jau retai kalbėjimu. Tai poslinkis, kuris kaip tik būdingesnis galima sutikti žemaičių jaunuolių, kurie bet kokiomis tradicinei žemaičių aplinkai – atsisakyti pačių archa- dingstimis apskritai bando atsisakyti tarmiško kalbėji- jiškiausių žemaitiškosios leksikos dalykų, pakeisti mo. Kaip tipišką tokio pobūdžio atvejį pateikiu 2002 juos bendrinėje kalboje esančiais, o žodžių sandarą ir m. ekspedicijoje užfiksuotą vieno Kretingos r. mieste- fonetiką išlaikyti tarmine. Moteris visiškai neatsisako lio jaunos merginos, kurios abu tėvai žemaičiai, gimę gimtosios tarmės, tačiau jau pradeda stipriai vengti ir augę to miestelio apylinkėse, požiūrį į tarmišką kal- žemaitiškos leksikos. Taip pat matome, kaip jaunesnis bėjimą ir žemaitiškumą apskritai. Mano paklausta, gal (ir, tikėtina, didesnio išsimokslinimo) žmogus aiškiau galime kalbėtis žemaitiškai, ji atsakė, kad tarmiškai jau negu pagyvenusioji suvokė, kad nors žemaičių tarmė nebekalba. Ir patvirtino, kad nuo žemaičių tarmės ji at- nėra rašto kalba, bet, nepaisant to, ji taip pat turi savo simetė iš gimtojo miestelio išvykusi studijuoti į Klaipė- autentišką raišką ir žemaičių vardų užrašymas doku- dos universitetą. Savaitgaliais parvykusi į namus, su ar- mentuose bendrine kalba jų nenuneigia. Be to, jaunes- timaisiais ji bendravo tik bendrine kalba, nors artimieji nis žmogus šiuo atveju suvokė, kad kalbėjimas vien su ja kalbėjo tik žemaitiškai. Dar įdomiau buvo tai, tarmiškai yra geriau negu tarmės ir bendrinės kalbos kad kalbėdama su manimi ji kategoriškai neigė esanti mišiniu, kurį ėmėsi propaguoti pagyvenusi moteris. žemaitė, o tokia ji nesanti todėl, kad jau nebekalbanti Tiksliau sakant, matome didelę įvairovę: daugelis žemaitiškai. Taigi bendrinė kalba jai buvo saugi prie- žemaičių Žemaitijoje atkakliai ir su sąmoningu nusitei- danga, apsauganti nuo priklausomybės žemaitiškumui. kimu viešose vietose vartoja žemaičių tarmę, kai kurie Šiuo atveju nusistebėjimą kelia tai, kad ši mergina, kaip iš jų taip elgiasi ir už Žemaitijos ribų. Tačiau už Že- ji pati prisipažino, mokydamasi mokykloje su draugais maitijos ribų absoliuti dauguma žemaičių bendraudami ir artimaisiais ne tik kalbėjo tarmiškai, bet ir neneigė, tarpusavyje persijungia į bendrinę kalbą, o gyvenantys kad buvo žemaitė. Tačiau, pradėjusi kalbėti bendrine Žemaitijos miestuose ir miesteliuose, ypač kur egzis- kalba, jos manymu, ji nustojo būti žemaite ir turi tei- tuoja ne tik žemaičių tarme kalbančių žmonių aplinka, sę reikalauti, kad kiti žmonės jos žemaite nebelaikytų. nemažai žemaičių jaunimo taip pat linksta geriau vers- 2002 m. atlikta masinė žemaičių apklausa parodė, kad tis bendrine kalba, o dar daugiau jų suranda patogią tokios nuostatos Žemaitijos rajonuose jau yra gerokai išeitį – griebiasi tarmės ir bendrinės kalbos mišinio. išplitęs reiškinys – sutinkame daugybę žemaičių, kurie Taip elgdamiesi, jie ne tik susikalba ir su nežemaičiais, teigia, kad jie bendraudami visada ir visais atvejais var- nerizikuoja būti jų pašiepti, bet apsidraudžia ir nuo

15 MOKSLO DARBAI

šalia esančių savo gentainių priekaištų, kam gėdijasi trapoliuoti visumai yra klaidinga. Dauguma Žemaitijos savo tarmės. Šiuo požiūriu taip besielgiantys žemaičiai miestuose valstybės tarnautojais dirbančių jaunų že- tampa panašūs į XIX a. rytinėse etninėse žemėse gyve- maičių vengia kalbėti savo tarme, kaip ir daugelis ne nusius lietuvius, kurie kaip susikalbėjimo priemonę su Žemaitijoje gyvenančių žemaičių jaunuolių, netgi tais caro valdininkais ir su lenkais kunigais „atrado“ kai- atvejais, kai žemaitis bendrauja su žemaičiu. mynų baltarusių kalbą. Šilalės r., o juo labiau – Laukuvos apylinkes gali- Vis dėlto pavieniai faktai apie pasitaikančius atve- me laikyti teritorija, įeinančia į etnografinės Žemai- jus, kai jaunimas labiau negu vidurinioji karta vertina tijos branduolį. Tačiau Laukuvos miestelio Norberto gimtąją tarmę, visai nesuteikia galimybės be išlygų Vėliaus gimnazijos moksleivių apklausa parodė, kad teigti, kad dabartinė jaunoji žemaičių karta viešumoje jų kalbinės nuostatos visai nerodo, kad bent jau abso- reiškiasi kaip tarmiško kalbėjimo propaguotoja ir gim- liuti jaunimo dauguma tarmiško kalbėjimo nebelaiko tosios tarmės saugotoja. Kalbininkė D. Mikulėnienė, prastuoliškumo ženklu, o žemaitybę pripažįsta respek- duodama interviu internetiniam portalui „Delfi“, 2010 tabiliu dalyku. Iš 30 apklaustų šios gimnazijos VIII m. teigė, kad laikai, kai tarmiškas kalbėjimas buvo lai- klasės moksleivių tik 17 laikė save žemaičiais, nors 25 komas prastuoliškumo ženklu, jau praėjo, ir tai, kad mokinių abu tėvai buvo vietiniai žemaičiai. Bendrau- jaunimas gėdijasi kalbėti tarmiškai, jai atrodo senste- dami tarmiškai kalbėjo tik 16 šios klasės moksleivių.30 lėjęs stereotipas.27 Analogiškos nuomonės laikosi ir Nekalbantieji žemaitiškai nurodė tokius motyvus: „že- etnologas V. Pakalniškis: „Vengimas kalbėti žemaitiš- maitiškai kalbėti gėda“, „taip kalba tik seni žmonės“, kai pradedamas laikyti tamsumo ir neišmanėliškumo „žemaitiškai kalba tik kaimiečiai“, „kalbėti žemaitiškai požymiu“.28 Panašiai teigė ir etnologė Asta Venskienė, neįdomu“, „reikia mokėti kalbėti miestietiškai“, „išvy- 2004–2006 m. apklausinėjusi iš įvairių etnografinių kęs į užsienį žemaitiškai nekalbėsi“.31 Ir tai užfiksuo- Lietuvos sričių atvykusius VDU studentus, tarp jų – ta mokykloje, kurios vadovybė yra palanki žemaitiš- ir žemaičius. Ji pažymėjo: „Dažniausiai respondentai kumui, lietuvių kalbos mokytoja deda daug pastangų teigdavo, kad jie yra „tipiški“ etnografinės grupės at- siekdama žemaičių tarmę ir žemaitiškumą iškelti kaip stovai, nes kalba tarmiškai“.29 tradicinės kultūros vertybę, o Šilalės r. laikomas vie- Tokia žemaičių jaunimo laikysena, kokią mini nu iš žemaičių dvasinės tvirtybės centrų. Iš to galima visi trys paminėtieji autoriai, iš tikrųjų yra pastebima daryti rimtą prielaidą, kad ir daugelyje kitų Žemaitijos ir netgi išreikšta kur kas ryškiau negu kitų Lietuvos mokyklų padėtis yra panaši, o ten, kur tarmės varto- etnografinių grupių jaunimo elgsenoje. Labai svarbu jimo požiūriu lietuvių kalbos mokytojai yra nusiteikę atkreipti dėmesį į faktą: tokia laikysena yra būdinga skeptiškai, padėtis turėtų būti dar blogesnė. tik specifinei ir nedidelei jaunimo daliai. Teigdami Apskritai galima manyti, kad traukimąsi nuo gim- arba neigdami tarmiško kalbėjimo dažnumą ir jaunimo tosios tarmės daugiau lemia ne amžius, o socialiniai (šiuo atveju – žemaičių) prieraišumą jam, pirmiausia veiksniai – žmogaus ar jo vaikų socialinis statusas ir turėtume žiūrėti, ar mūsų konstatuojamas reiškinys yra kiti dalykai. Minėtu atveju pagyvenusiai moteriai iš pastebimas visoje žemaičių jaunimo bendruomenėje, Plungės r., pradėjusiai ginčą dėl jos sūnaus vardo ta- ar tik tam tikrose negausiose, kuo nors išsiskiriančiose rimo, Lietuvos nepriklausomybės metais buvo pavy- jaunimo grupelėse. Kitaip sakant, kiek mūsų teikiami kę neblogai apsirūpinti materialiai, jos sūnus Antanas duomenys yra reprezentatyvūs. Taip, nepaneigiamas buvo tarnautojas, o atėjęs jo draugas – fizinio darbo faktas, kad žemaičių akademinio jaunimo dauguma, darbininkas. Tai, kad jaunojoje žemaičių kartoje „bėgi- ypač humanitarinių specialybių studentai, prasidėjus mas iš žemaitybės“ būtų sustojęs ir kad su ja gali būti naujajam žemaičių kultūriniam sąjūdžiui, savo tarmės siejamas tarmiško kalbėjimo renesansas, paneigia ir ėmė nesigėdyti, tarpusavyje stengiasi kalbėti tarmiškai mūsų tyrimo metu nustatyti faktai. Pastebėta, kad net- ir net didžiuojasi tarme. Pašaliniams stebėtojams tai su- gi etnografinės Žemaitijos gilumoje daugėja jaunimo, daro didelio žemaičių tarmės renesanso įspūdį. Tačiau linkusio visiškai atsisakyti tarmiško kalbėjimo ir per- tarp akademinio jaunimo taip savo tarmę pagerbiančių eiti prie bendrinės kalbos, pirmiausia turint aspiracijų studentų (net nežemaitiškoje aplinkoje tarpusavyje kal- paneigti žemaitiškąją tapatybę arba atsisakyti visiškai bančių gimtąja tarme) yra gana nedaug, ir jų elgesys tarmiško kalbėjimo. neužkrečia žemaičių jaunimo daugumos. Svarbiausia, Tai, kad sunku kalbėti apie neabejotiną žemaičių kad neužkrečia ir viso Žemaitijoje gyvenančio jauni- tarmės renesansą, manau, rodo ir gana sparčiai nyks- mo. Todėl negausios grupės vertybines nuostatas eks- tanti žemaičių tarmės leksika. 2009 m. ekspedicijos

16 Petras KALNIUS. Žemaičių kalbinis prisitaikymas kaip sociokultūrinis reiškinys metu Kretingos r. Darbėnų seniūnijoje, norėdamas mudvi. Suprantama, kad tarminės leksikos traukimuisi išsiaiškinti poslinkius žemaičių leksikoje, atlikau 18 iš vartosenos daug reikšmės turi tai, kad iš gyvenimo interviu su jaunais ir pagyvenusiais šios seniūnijos gy- pasitraukė daugybė tradicinės kultūros daiktų. Tačiau ventojais, ten gimusiais ir augusiais žemaičiais. Tyrimo atrodo, kad vien tuo tradicinės leksikos nykimą aiškinti metu respondentams buvo pateikiami daiktavardžių bei būtų neteisinga, nes daugelis išvardytų dalykų žemai- veiksmažodžių pavyzdžiai, užrašyti literatūrine kal- čių buityje egzistuoja iki šiol, todėl veikiausiai labiau ba, ir buvo klausiama, kaip žmonės tai vadina vietine lemia tradicinės leksikos nepriimtinumo motyvacijos. tarme.32 Respondentams, kurie nurodyto daikto arba Esama ir gana stabilių žemaičių leksikos reiškinių. veiksmo nesugebėjo apibūdinti taip, kaip tuos dalykus 2002–2004 m. aiškindamasis skiriamąją aukštaičių ir vadina senieji šių vietovių gyventojai, vėliau keičiant žemaičių pagal savimonę ribą kartu rinkau papildomų interviu tvarką kaip kontroliniai klausimai buvo pasa- duomenų ir apie ichtiofaunos terminiją. Buvo kiek ne- komi atitinkami leksikos pavyzdžiai žemaičių tarme tikėta, kad Lietuvoje labai paplitusią karpinių šeimos ir klausiama respondentų, ką jie reiškia. Apibendrinus žuvį, turinčią lotynišką pavadinimą Rutilus rutilus, tik eksperimento rezultatus, paaiškėjo, kad žemaitiškus maža dalis apklaustųjų pavadino taip, kaip ji vadinama žodžius kūlis (akmuo), šiepālis (spintelė), pylė (an- bendrinėje lietuvių kalboje – kuoja, o didžioji dauguma tis), cyrolis (vieversys), brėžės (arklinis kultivatorius), ją, kaip ir jų tėvai bei seneliai, vadino raude (Skuodo mosint (turbūt, veikiausiai), sokriōštė (sugrūsti), kōrė ir Kretingos r. – rauda), nors bendrinėje kalboje taip (kalakutė), bīmbals (gylys, sparva), knioisis (uodas), vadinama visai kita karpinių šeimos žuvis, dzūkų vadi- blezdinga (kregždė), kuolytė (girti), taip pat populia- nama žiežule (Scardinius erythrophthalmus). Tai netgi rius žemaičių buityje svetimžodžius jekšis (kirvis), stebina, juo labiau kad ir žemaičiai buvo ne tik nemažai kōntėns (patenkintas) dar žino visų amžiaus grupių že- skaitę straipsnių apie Lietuvos žuvis, bet ir matę daug maičiai, daugelis sakė namų aplinkoje šiuos žodžius ir televizijos laidų apie mėgėjišką žūklę, o jose kuoja rau- vartojantys. Pagyvenusieji žino, o absoliuti dauguma de niekada nevadinama. jaunimo patys neprisimena, žino tik priminus šių žo- Panašius kalbinės elgsenos modelius mūsų dieno- džių reikšmę: kanaguotė (netvarkingai kapstyti), iekė- mis renkasi ne tik žemaičių jaunimas. Tai pripažino ir liuotė (badyti), apėnt (vėl, iš naujo), šlāmas (šiukšlės), etnologė Asta Venskienė: „Iš jaunimo atsakymų matyti, atvarslā (vadžios), solpietė (čiulpti), mėitālis (kuo- kad jie skiria du kokybiškai skirtingus tarmės lygmenis: las prie grandinės gyvuliui pririšti), skybā (įstrižai), „archaiška“ arba „tikra“ tarmė (ja paprastai kalba res- krēsnas (spirgučiai), konkuolā (kukulaičiai), plinsē pondentų seneliai (rečiau – tėvai) ar kiti senyvo amžiaus (sklindžiai), perēnė (pirtis), batvėnē (runkeliai), sriava žmonės) ir tarmė, kuria kalba respondentų tėvai ir jie (kraujažolė), ožtrėns (taukinė), pliekā (virti skrandžio patys. Pastaroji suvokiama kaip ne tokia „archaiška“ ir gabaliukai), mėntōris (grūstuvė), taip pat svetimžodžiai todėl tarsi ne visiškai „tikra“: „nekalbu tokia archaiš- strōngs (viržis) ir tatārškas (ajerai), nertėnis (megzti- ka žemaičių kalba kaip mano seneliai“; „nekalbu tikrą- nis). Tik senyvi žmonės gerai žinojo reikšmę tokių že- ja dzūkams būdinga tarme“, „manau, kad šiais laikais maitiškų žodžių kaip rabuotė (glamžyti), krėtė (kelnių sunku būtų atrasti tikrą dzūką, nes laikui bėgant yra dugnas), sosėkrėtiuotė (sukišti marškinius, palaidinę pamirštama (nebevartojama) tikroji dzūkų tarmė“; „ne- į kelnes), dveilys (kumelys), puopautē (nuospaudos), kalbu tikrąja aukštaičių kalba“.33 Iš šių pasisakymų taip žiūrė (avižinis kisielius), verpėliē (nedidelė medinė sta- pat matome, kad jaunimo kalbėjimas tarmiškai, tačiau tinaitė alui, girai, sulai supilti). Kiek daugiau kaip pusė „ne archaiška“ tarme, yra niekas kitas kaip gimtosios respondentų pagal žemaičių leksiką aiškino ir žodžio tarmės ir bendrinės kalbos formų ir leksikos maišymas, brėkšta prasmę, nurodydami, kad tai reiškia temsta; ir tai būdinga ne tik žemaičiams. Atidžiau stebint tūks- likusieji jau aiškino pagal bendrinėje kalboje žinomą tančius pavyzdžių, kai žmonės iš įvairių Lietuvos kraštų reikšmę – aušta. Tik dvi senyvos respondentės teisin- duoda interviu radijo ar televizijos laidoms, kai patys gai paaiškino ir žemaitiškąją žodžio talentingas pras- skambina į radiją ar atvykę į Vilnių ar Kauną kreipiasi mę, kuri tradicinėje žemaičių leksikoje reiškia laimin- į nepažįstamą žmogų klausdami kelio ar panašiai, ma- gas, turintis laimę, „laimės kūdikis“, o žodis talentas tome, kad aukštaičiai ir žemaičiai elgiasi nevienodai. reiškia ne įgimtą gabumą, o laimę. Kaime dar kol kas „Savo archaišką tarmę“ dažniausiai stengiasi užslėpti tvirtai laikosi žemaičių leksikai būdingi įvardžiai ōns, žemaičiai ir dzūkai (pietų aukštaičiai), panašiai ir rytų āna, ānėj, vēdo, vēdė, bet miestuose puskalbe pradė- aukštaičiai vilniškiai. O vakarų aukštaičiai kauniškiai jusieji kalbėti žemaičiai jau sako tik jis, ji, jie, mudu, ir vakarų aukštaičiai šiauliškiai to net neketina daryti.

17 MOKSLO DARBAI

Priežastis labai paprasta: vakarinių aukštaičių Žemaičių požiūris į būtinybę saugoti tarmes tarmės patarmės yra artimiausios bendrinei kal- ir galimybes plėsti jų vartojimą bai, todėl dauguma šių aukštaičių net nejaučia, kad jų tarmė nėra tas pats, kas bendrinė kalba. (respondentų atsakymų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes, Todėl kokio nors savo kalbos modifikavimo jie procentais).36 ir nesiekia. Žemaičiams dėl to, kad jų tarmės nuo bendrinės kalbos skiriasi labiausiai, panašiose si- Atsakymų variantai tuacijose savo kalbą tenka labiausiai „taisyti“, ir Tarmių Tarmes Geriau, Kita Iš viso „laužyti liežuvį“ jiems reikia didesnių pastangų. Respon- funkcijas reikia jei tarmės nuo- dentų Veikiausiai tai taip pat nemažai lemia, kad daug reikia plėsti, išsaugoti, išnyktų, monė amžius, viešose bet jomis visi žemaičių ilgainiui renkasi prisitaikėliškumą. metai vietose kalbėti tik kalbėtų Kalbant apie dabartinio jaunimo (juolab – kalbėti namuose bendrine žemaičių) galimą nusiteikimą viešose vietose tarmiškai kalba dažniau vartoti gimtąją tarmę būtina stengtis iš- 16–30 40,0 54,6 1,8 3,6 100,0 siaiškinti bendrąją tendenciją – kur esant abipu- 31–44 46,0 54,0 – – 100,0 siam procesui labiau krypstama? 2001 m. didelė grupė žymių žemaičių, šviesuomenės atstovų, 45–59 51,1 48,9 – – 100,0 gyvenančių Vilniuje, Kaune ir Žemaitijoje, atvi- 60 ir 35,0 54,4 10,6 – 100,0 ru laišku kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezi- daugiau dentą, Seimo pirmininką bei Ministrą Pirminin- Visų 41,2 53,3 4,7 0,8 100,0 ką, kuriame išdėstė didelį susirūpinimą esama amžiaus grupių žemaičių tarmės ir tradicinės kultūros padėtimi bendrai ir teikė siūlymus, kaip padėtį pagerinti.34 Krei- pimosi autoriai, turėdami labai aiškų padėties Lentelės duomenys rodo, kad daugiau kaip pusė visų že- vaizdą, dokumente akcentavo, kad nors dalis že- maičių tarmes laikė saugotina vertybe, tačiau kartu manė, kad maičių inteligentijos dirba didžiulį darbą tarmės jomis kalbėti geriau yra tik namuose, o kai kurie net manė, išsaugojimo labui, bet besikreipiantieji neturi jo- kad būtų gerai, jei tarmės išnyktų ir visi pradėtų kalbėti ben- kio optimizmo, kad į jaunimą galima dėti dideles drine kalba. Tai tik dar kartą parodo, kaip glaudžiai žemai- viltis. Kreipimesi konstatuojama, kad nepaisant čiai yra konsolidavęsi į vieną naciją su kitais lietuviais. Taip didžiulių žemaičių šviesuomenės pastangų iš- pat matome, kad gana daug žemaičių pasisako už tai, kad laikyti žemaitiškąją tapatybę, galimybės tai pa- tarmiškai reikėtų kalbėti viešose vietose ir kad kitaip būtų daryti lieka minimalios. Todėl laiške nurodoma, plėtojamas tarmių vaidmuo. Tačiau šiuo požiūriu žemaičius kad siekiant išsaugoti žemaičių kalbą ir kultūrą gerokai lenkia dzūkai, kurių net 55 proc. manė, kad tarmiš- konkrečius žingsnius turi žengti ir valstybė.35 kai reikia kalbėti ir viešose vietose, bet kur kas mažiau dzūkų Nors dvasia ir turiniu šis kreipimasis buvo po- (34 proc.) manė, kad tarmiškai reikia kalbėti tik namuose.37 litizuotas ir nušviečiant kai kuriuos klausimus Tai vėlgi akivaizdžiai parodo, kad nors žemaičiai yra jautrūs iškraipantis žemaičių ir kitų lietuvių santykių savo tarmės nužeminimo apraiškoms, bet tik mažuma jų tiki esmę, konstatuojant esamą padėtį, ypač apie savo tarmės ateitimi, labiau negu kiti lietuviai yra nusiteikę žemaičių tarmės funkcionavimą, buvo pasakyta prisitaikyti ir viešose vietose linkę būti neatpažįstami kaip že- nemaža tiesos. maičių tarmės vartotojai. Tiesa, tarp dzūkų taip pat kaip ir tarp Tai, kad dabartinis žemaičių jaunimas vargiai žemaičių retos nuomonės (4 proc.), kad tarmės geriau tegul gali būti vertinamas kaip perspektyvus žemaičių išnyksta ir visi tegu šneka bendrine kalba.38 Bet tarp dzūkų tarmės saugotojas ir tęsėjas, patvirtina ir mūsų kur kas daugiau (per 7 proc.) negu tarp žemaičių sutinkama atliktos apklausos duomenys. Apie tai galime nuomonė, kad tarmių vartojimą reikėtų labiau reglamentuoti, spręsti analizuodami apklaustųjų atsakymus (žr. nustatyti jų vartojimo ribas, kaip antai: „Tarmės tegul būna, lentelę) apie jų požiūrį į tikslingumą išsaugoti bet jos niekur neturi pakeisti bendrinės lietuvių kalbos“; „Tar- tarmes, plėsti jų vartojimo sferą, taip pat ir po- miškai kalbėti nebūtina visur ir visada“; „Tarmės tinka tik žiūrį į galimą vaikų mokymą Lietuvos regionų sceniniam variantui“; „Reikia išsaugoti tik tuos plotus, kur mokyklose skaityti ir rašyti tarmiškai šalia ben- žmonės dar kalba grynomis tarmėmis (nesugadintomis). Vi- drinės kalbos. sur kitur kalbėti tik bendrine lietuvių kalba“. Kai kurie res-

18 Petras KALNIUS. Žemaičių kalbinis prisitaikymas kaip sociokultūrinis reiškinys pondentai žemaičiai taip pat teikė gana racionalių pa- kai kada ir tyrinėtojus atveda prie klaidingų išvadų, esą siūlymų dėl tarmių gaivinimo ir platesnio jų vartojimo. ir šiuo metu žemaičių jaunimas yra tvirtas savo tarmės Pavyzdžiui, iš Šilalės r. kilęs 24 m. studentas pareiškė gaivintojas. nuomonę, kad viešose vietose tarmiškai kalbėti reikia, Nors gana daug žemaičių pasisako už tarmių varto- bet tik konkrečiame etnografiniame regione, kuriame jimą viešose vietose, tačiau atrodo, kad tik tokiu tarmių vyrauja tam tikros tarmės. vaidmens praplėtimu jie ir norėtų apsiriboti. Mokyklo- Lentelėje pateikti duomenys neleidžia puoselėti koje tarmiškai mokyti vaikus skaityti ir rašyti jau mato kių nors optimistinių prognozių, kad dėl tarmės išsau- esant reikalinga perpus mažiau žemaičių – 21,6 proc.40 gojimo žemaičiai galėtų dėti dideles viltis į jaunąją kar- Dar mažiau respondentų manė, kad žemaičių tarmė, tą. Nuostatą viešose vietose kalbėti tarmiškai jaunimas kaip ir kitos tarmės, galėtų tapti rašto kalbomis. Kad palaiko net kiek silpniau negu žemaičių bendruomenės bet kuri lietuvių tarmė galėtų tapti rašto kalba, manė tik visuma ir tik truputį aplenkia vyriausios kartos atstovus. 14,7 proc. apklaustų žemaičių, tokią galimybę katego- Aktyviausi šiuo požiūriu, kaip matome, yra pagyvenę riškai neigė 81,3 proc., likusieji neturėjo aiškios nuo- žemaičiai (45–59 m. asmenys). Sunku būtų paaiškinti, monės arba manė, kad tik kai kurios tarmės turi tokią kodėl didžiausias skirtumas matyti tarp šios amžiaus galimybę.41 Pastarojoje grupėje buvo tik vienas asmuo grupės ir seniausios kartos respondentų žemaičių (60 (vidutinio amžiaus vyras), kuris manė, kad tik žemai- m. ir vyresnių). Galima manyti, kad apklausos metu čių tarmė gali tapti rašto kalba, ir viena septyniolikmetė 45–59 m. asmenys, prasidėjus Lietuvoje Sąjūdžiui, tuo žemaitė iš Kretingos r., kuri teigė, kad tokią galimybę pat – ir žemaičių kultūriniam atgimimui, buvo dar gana turi kuri nors aukštaičių tarmė. Analizuojant atsakymus jauni ir labiausiai užsikrėtę žemaitiškumo gaivinimo į šį klausimą taip pat pastebėta, kad žemaičių jaunimas entuziazmu, kuris juose dar ir šiuo metu rusena. Gana šiuo požiūriu iš esmės neišsiskiria iš apklaustųjų visu- senyviems žmonėms sunkoka suvokti tarmių reikšmę, mos – tik 13,7 proc. žemaičių iki 30 metų manė, kad jų gyvenimiškojoje patirtyje veikiausiai labiau užsifik- kuri nors tarmė gali tapti rašto kalba.42 Taigi pateiktieji savo lietuvybės branginimo idėjos. Gali būti, kad veikė duomenys nesuteikia galimybės žemaičių jaunimo vi- ir jų mokyklinė patirtis, kuri apėmė paskutiniųjų prieš- sumos vertinti kaip išsiskiriančio žemaičių tarmės puo- karinės nepriklausomos Lietuvos laikotarpį bei pirmąjį selėtojo ir jos vartojimo funkcijų plėtėjo. Tačiau kartu sovietinės okupacijos dešimtmetį. Būtent tiek pirmuo- tenka pripažinti ir tai, kad tarp žemaičių jaunimo yra ju, tiek antruoju laikotarpiu žemaičių tarmė mokyklose labai aktyviai žemaičių tarmės vartojimą propaguojan- buvo mažiausiai toleruojama, nes kur kas labiau buvo tis būrys – žemaičių akademinis jaunimas, šiuo metu iškeliama bendrinės kalbos svarba. XX a. penktąjį ir tuo pasigirti negali jokia kita regioninė lietuvių grupė. šeštąjį dešimtmečius kaip didesnio tarmių menkinimo Nėra jokių tvirtų argumentų paneigti galimai stiprė- laikotarpį nurodė ir kalbininkai.39 siantį jaunimo vaidmenį išlaikant ir aktualizuojant že- Tiesa, atskirai tiriant Telšių r. vyriausiųjų žmonių maičių tarmės pozicijas visuomenėje. kartos respondentų grupę pamatėme, kad sureikšmin- Tokia žemaičių elgsena (savo tarmės kaip mažiau dami tarmes ir siūlydami jas vartoti viešose vietose šie prestižiškos suvokimas) klostėsi ne tik dėl to, kad net žinių pateikėjai lenkė visas kitas amžiaus grupes ir iš- mažaraščiai žemaičiai suvokė, kad jų tarmė – ne vals- kilo kaip ryškūs lyderiai. Taip yra tikriausiai dėl to, kad tybinė kalba. Prie žemaičių tarmės pažeminimo jau XX Telšių r. aktyviausiai veikia Žemaičių kultūros draugija a. pirmojoje pusėje daug prisidėjo žemaičiai valdinin- (ŽKD) ir kad šios draugijos veikla yra labiausiai pa- kai. Tikriausiai žemaičių bendruomenėje nebuvo kito žadinusi vyresnės kartos žmonių jausmus (gerokai pa- tokio socialinio sluoksnio, kurio atstovai būtų stengę- gyvenę žmonės yra tarp minėtos draugijos aktyvistų). si taip „pabėgti“ iš savo tarmės. Vartojamos kalbos ir Veikiausiai šiuo atveju pasireiškia ir XX a. pirmosios pareigybei suteiktų galių ryšys buvo labai akivaizdus: pusės paveldo poveikis, nes būtent Telšių apylinkėse valdininko žemaičio kalbėjimas bendrine kalba pa- žemaičių kultūrinė veikla buvo itin aktyvi ir šiuo po- prastiems žemaičiams turėjo sudaryti įspūdį, kad šitas žiūriu ženkliai lenkė kitas Žemaitijos vietoves. Kitaip valdžios žmogus, nesvarbu, kad jis yra atvykęs iš to sakant, ŽKD XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje „sėją“ paties rajono centro, bet jis turi aukščiau, Vilniuje (iki atliko anksčiau neblogai išpurentoje dirvoje, o kituose Antrojo pasaulinio karo – Kaune), valdančios galybės Žemaitijos rajonuose žemaitiškumą bandyta gaivinti įgaliojimus, taip pat – ir nenuspėjamą kompetenciją jau gerokai apleistoje terpėje. Tai, kad tarmišką kalbė- ką nors lemti, skirti baudą ar spręsti klausimą. O tai, jimą labiausiai palaiko akademinis žemaičių jaunimas, kad „dideliu ponu“ tapęs žemaitis savaime gauna teisę

19 MOKSLO DARBAI pradėti kalbėti ne tarmiškai, žemaičiai turėjo progą įsi- se, rečiau dzūkai, dar rečiau kitomis aukštaičių tarmė- tikinti klausydamiesi žemiečių, aukštosios komunisti- mis kalbantys žmonės. Kodėl vis dėlto būtent taip daž- nės nomenklatūros atstovų Mečislovo Gedvilo ir Justo niausiai elgiasi žemaičiai? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, Paleckio pasisakymus per radiją arba prieš televizijos kad atsakymą lengvai rasime kalbininkų konstatuotose kameras. Ir atvirkščiai, kalbantis tarmiškai valdininkas mokslinėse išvadose: lietuvių kalba skirstoma į du dia- ne tik pats jautė, bet iš tikrųjų žmonėms darė vietinio, lektus arba, kitaip sakant, į du tarmių būrius: aukštaičių mūsiškio, su kuriuo galima drąsiau kalbėtis, susitarti, ir žemaičių. Natūralu, kad abiejuose šių dialektų area- net paprieštarauti, įvaizdį. Bet valstybės tarnautojui, luose, kontaktuojant „savojo“ dialekto skirtingų tarmių siekiančiam susieti gyvenimą su valdžios viršenybės atstovams kur kas mažiau aktualus susikalbėjimo klau- demonstravimu, trokštančiam įgyti kuo daugiau galių, simas, ir kalbinė mimikrija (siekis supanašėti su aplinka, toks priartėjimas prie valdinių, juo labiau susitapatini- savo kalba neišsiskirti) tokiu atveju rečiau pastebimas. mas su jais, dažniausiai atrodė nepageidautinas. Bendri- Tačiau tai nepaaiškina, kokie motyvai kalbinės mimi- nė kalba valdininką žemaitį tarsi pakylėdavo aukščiau krijos beveik visada skatina griebtis žemaitį, atsidūrusį negu tariamą prakilnumą jam suteikdavo pareigybė. Ži- ne tik aukštaičių dialekto areale, ne tik jo paribyje, bet noma, tai nebuvo jokia sovietmečio laikotarpio naujovė, ir Žemaitijos miestuose, ypač tuose, kuriuos visos naci- o tik prieškarinės Lietuvos tradicijos tąsa: tarmiškai kal- jos mastu priimta laikyti lyg ir etnografinės regioninės bantis valdininkas liaudžiai dažniau atrodė ne jų žmo- priklausomybės požiūriu eksteritorialiais – Klaipėdo- gus, o mūsiškis, mūsų bendruomenės žmogus. Tuo tarpu je, Palangoje, Šiauliuose, net Mažeikiuose? Nors šiuos valdininkas, kalbantis bendrine lietuvių kalba, prieškario miestus tokiais laikyti nėra jokio pagrindo, nes ir jie Lietuvoje liaudžiai visada atrodė kaip pareigūnas, kal- yra neatskiriama konkretaus etnografinio regiono dalis. bantis Kauno, o sovietmečiu – Vilniaus valdžios vardu. Kodėl aukštaičių dialektu kalbantys lietuviai (išskyrus Kai pareigūnas nerenkamas, o skiriamas „iš aukščiau“, nebent dzūkuojančius pietų aukštaičius) labai retai grie- jam neaktualu pozuoti ir imituoti savą, kur kas maloniau biasi kalbinės mimikrijos? Kodėl aukštaičiai savo tar- pademonstruoti distanciją tarp savęs ir liaudies. mės nesistengia maskuoti ne tik kitos aukštaičių tarmės Žemaitijoje, skirtingai negu kituose Lietuvos regio- teritorijoje, ne tik Aukštaitijoje esančiuose tariamai etno- nuose, šis fenomenas prisidėjo ir prie žemaičių tarmės grafiškai eksteritorialiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, kultūrinės funkcijos sumenkinimo. Kalbininkas Z. Zin- Birštone, Trakuose, Kaišiadoryse (šiame mieste įsikūrę kevičius taikliai pastebėjo, kad ne tik žemaičių, bet ir kai lietuviai dažniausiai nežino, kokiame Lietuvos etnogra- kuriomis aukštaičių tarmėmis kalbančiųjų galvosenoje finiame regione jie gyvena), bet ir atsidūrę Žemaitijos buvo laikotarpis, kai bendrinę kalbą liaudis laikė „ponų gilumoje? Atsakymas paprastas: bendrinė lietuvių kalba ir miesčionių“ kalba. Tačiau kai jis teigia, kad XX a. sukurta aukštaičių tarmių pagrindu, aukštaičiai jaučia, septintajame dešimtmetyje liaudis į kalbančiuosius ben- kad jų tarmė – valstybinė kalba, prestižinė, o žemaičiai drine kalba jau nebežiūrėjo su nepasitikėjimu, nes tada jaučia, kad jų tarmė – neprestižinė.43 Kai psichologai bendrinę kalbą jau laikė „tikra lietuviška (taisyklinga, „iš ir sociologai, tyrinėję stereotipus, konstatuoja paradok- gramatikos“) kalba“, tenka pastebėti, kad taip buvo ne salų atvejį, kad žemesnio socialinio statuso grupė sau visoje Lietuvoje. Žemaičiai, daugiausia kaimiečiai, ben- priskiria daugiau neigiamų stereotipų negu „svetimai“, drine kalba kalbančiuosius tebelaikė „miesčionimis“, bet aukštesnio socialinio statuso grupei44, tą patį galima o bandančius taip kalbėti gentainius pašiepdavo. Tokia pasakyti ir apie nevienodą socialinį statusą turinčių tar- galvosena tarp žemaičių, ypač kaimo gyventojų, nėra mių prestižą. Žemaičių politikai šiuo pojūčiu kartais spe- dingusi ir šiuo metu. Bet didelės dalies žemaičių negaty- kuliuoja, jis išpučiamas, labai sureikšminamas teigiant, vus požiūris į saviškių kalbėjimą bendrine kalba bent jau kad tik žemaičių kalbos statuso pripažinimas arba rašto kol kas nestabdo žemaičių jaunimo „aukštaitėjimo“, nes kalbos žemaičių tarmės pagrindu sukūrimas padėtį galė- išlieka tam tikras spaudimas žemaičių tarmei – ją labiau tų sušvelninti. toleruoti ėmė tik lietuvių inteligentija. Lingvistinių aukš- Kalbininkai anksčiau nepripažino (kai kurie nepripa- taičių (ypač žemesniųjų visuomenės sluoksnių) reakcija, žįsta ir dabar), kad kalbėjimas nei tarmiškai, nei bendri- galima sakyti, yra menkai pakitusi – žemaitiškam kalbė- ne kalba yra toleruotinas reiškinys, tačiau skirtingais lai- jimui jie ir dabar lieka ne itin tolerantiški. kotarpiais buvo siūlomi skirtingi receptai, kaip nuo tokio Daugelio metų stebėjimo duomenys rodo (tą pripa- kalbėjimo „gydytis“. Prieškarinės Lietuvos Respublikos žįsta ir kalbininkai), kad tarmės ir bendrinės kalbos miši- bei sovietiniais metais dėl visiškai suprantamų priežas- niu dažniau kalba žemaičiai, ypač gyvenantys miestuo- čių (nacijos vienybės siekio) laikyta pozityviu dalyku

20 Petras KALNIUS. Žemaičių kalbinis prisitaikymas kaip sociokultūrinis reiškinys visiems pamažu pereiti prie bendravimo bendrine kalba. finiu požiūriu suniveliuotuose miestuose, pastaraisiais Kalbininkas Z. Zinkevičius XX a. septintajame dešim- metais pastebimi ir etnografinės Žemaitijos gilumoje, tmetyje rašė: „Tarmių, kaip tam tikros žmonių bendra- tipiškoje tradicinėje žemaitiškoje aplinkoje. Gyventojų vimo kliūties, nykimas, žinoma, yra progresyvus reiški- apklausos duomenys rodo, kad etnografinės Žemaitijos nys. Tačiau mokslui svarbu, kol dar nevėlu, spėti užfik- gilumoje traukimasis nuo žemaičių tarmės nėra visuo- suoti labai reikšmingus jų duomenis“.45 Kalbininkė D. tinis reiškinys. Pagal paplitimo dažnumą jį veikiau ga- Mikulėnienė taip pat pripažino, kad tarmės ilgai nebuvo lėtume įvardyti kaip sporadišką. laikomos Lietuvos ir lietuvių kultūros paveldo dalimi.46 Gimtąją tarmę aukščiausiai vertina akademinis že- Atkūrus Lietuvos valstybingumą ir padidėjus susidomė- maičių jaunimas. Tačiau tai nesuteikia galimybės be jimui regioninėmis kultūromis vis daugiau žmonių pa- išlygų teigti, kad dabartinė jaunoji žemaičių karta į sisako už tokį klausimo sprendimą: savojo etnografinio viešumą išeina kaip tarmiško kalbėjimo propaguotoja regiono ribose gimtąja tarme bendrauti ne tik namuose, ir gimtosios tarmės saugotoja – tarp akademinio jauni- bet ir kuo drąsiau jas vartoti viešose vietose.47 mo yra gana negausus būrys studentų, taip pagerbian- čių savo tarmę, ir jų elgesys dažniausiai neužkrečia ir Išvados nepatraukia žemaičių jaunimo daugumos. Todėl tenka pripažinti, kad žiniasklaidoje ir net mokslinėje litera- Žemaičių tarmių arealo plotas mažėja vykstant že- tūroje pasitaikę teiginiai apie žemaičių jaunimo taria- maičių kalbinei asimiliacijai. Etnografinės Žemaitijos mai sėkmingai vykdomą tarmės gelbėjimo misiją nėra branduolyje individo orientaciją keisti tarmišką kalbė- visiškai teisingi. Negausios grupės vertybinių nuostatų jimą į bendrinę kalbą dauguma aplinkinių vertina nega- neįmanoma ekstrapoliuoti visumai. Traukimąsi nuo tyviai. Etnografinės Žemaitijos paribiuose bei Žemai- gimtosios tarmės, kaip ir pasiaukojamą jos propagavi- tijos miestuose, kurie ne žemaičių yra įsivaizduojami mą, daugiau lemia ne amžius, o socialiniai veiksniai kaip „Žemaitijai nepriklausantys“, etnografiniu požiū- – žmogaus ar jo vaikų socialinis statusas ir kiti dalykai. riu eksteritorialūs, nepriskirtini jokiam etnografiniam regionui, šis normatyvinis reguliavimas yra prigesęs ir Nuorodos: nuo vaikystės gimtąja tarme kalbėję žemaičiai kur kas 1. Medžiaga rinkta 2001–2004 m. Akmenės, Kelmės, Klaipėdos, Kretin- „saugiau“ neria į kalbinį nužemaitėjimą. gos, Plungės, Raseinių, Skuodo, Šilalės, Tauragės, Telšių rajonuose. Apklausiant pateikėjus naudotos straipsnio autoriaus sudarytos anketos Dalis žemaičių, kurie neturi aiškių aspiracijų kuo „Dabartinė lietuvių regioninė savimonė“ (Vilnius, 2001) bei „Žemaitijos skubiau atsisakyti žemaitiškumo, yra suradę tam tikrą ir Aukštaitijos riba pagal gyventojų savimonę“ (Vilnius, 2002). Iš viso apklausta daugiau nei 600 respondentų. kalbinės adaptacijos būdą – kalbėti tarmės ir bendrinės 2. ZINKEVIČIUS, Z. Lietuvių kalbos tarmės. Kaunas, 1968, p. 5. kalbos mišiniu ir taip neišsiskirti iš gyventojų visumos. 3. Ž.Ū. Žemaičiai, branginkime savo tarmę. Iš: Žemaičių prietelius, 1934, Tokią elgseną galima įvardyti kaip tam tikrą kalbinę spalio 28, nr. 43 (465), p. 2–3. 4. JURKUS, J. Žemaičiai, rokuokimės žemaitiškai. Iš: Žemaičių prietelius, mimikriją. Žemaičių kilmės individui ji garantuoja ne 1937, vasario 21, nr. 7 (582), p. 4. tik lengvesnį susikalbėjimą su ne žemaičiais, neišsis- 5. JURKUS, J. Dėl žemaitiško rokavimosi. Iš: Žemaičių prietelius, 1937, kyrimą iš gyventojų visumos, saugumo jausmą, bet ir liepos 22, nr. 29 (604), p. 3. 6. Ž.Ū. Žemaičiai, branginkime savo tarmę. Iš: Žemaičių prietelius, 1934, apsaugo nuo galimų šalia esančių gentainių priekaištų spalio 28, nr. 43 (465), p. 2–3. dėl „traukimosi iš žemaitybės“. 7. BIRŽIŠKA, M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (iš 1882–1901 m. Nors žemaičiai yra jautrūs tarmės nužeminimo ap- atsiminimų, pasakojimų ir raštų). Kaunas, 1938, p. XI. 8. JOVAS. Dėl tarmiško kalbėjimo. Iš: Žemaičių prietelius, 1937, birželio raiškoms, bet tik mažuma jų tiki jos ateitimi, jie labiau 13, nr. 23 (598), p. 7. negu kiti lietuviai yra nusiteikę prisitaikyti ir viešose vie- 9. IRGI ŽEMAITIS. Rokuokimės palangiškai, memelendiškai, žagariš- tose būti neatpažįstami kaip žemaičių tarmės vartotojai. kai...! Iš: Žemaičių prietelius, 1937, kovo 7, nr. 9 (584), p. 4. 10. Kretingos muziejus (KM). Mokslinis archyvas, 5, b. 18, l. 15–16. Žemaičiai į kalbinę mimikriją yra palinkę kur kas labiau 11. PAKALNIŠKIS, V. Žemaitiškumas globaliame pasaulyje. Iš: Lietuvos negu Lietuvoje gyvenantys kitų tautybių gyventojai. Gi- etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2001, nr. 1(10), p. 206. luminė šio paradokso priežastis yra ta, kad žemaičiai iš 12. V. Pakalniškis remiasi 49 žemaičių (tarp kurių, susidaro įspūdis, daugu- tiesų nėra tautinė bendrija, dėl to ir žemaičių kalba (že- ma buvo žemaitiškojo judėjimo aktyvistai) atsakymais. Todėl panašiuose maičių dialektas) neturi ne tik apgynimo garantijų įstaty- tyrimuose visada aktualus lieka klausimas: ar apklausai atrinktųjų visuma pakankamai reprezentuoja generalinę aibę (šiuo atveju – beveik mų lygmenyje, bet nėra labai toleruojama nežemaitiško- milijoninę žemaičių bendruomenę)? Tiesa, ir toks apklaustųjų skaičius je lietuvių aplinkoje ir kalbėjimo lygmeniu. gali būti daugiau ar mažiau reprezentatyvus; norime pasakyti tik tiek, Kalbinio nužemaitėjimo reiškiniai matomi ne tik kad V. Pakalniškio straipsnyje pasigendame tokio pagrindimo. 13. KANARSKAS, J. Kretingos dvaro savininkai. Kretinga, 2009, p. 44. Žemaitijos etnografinio regiono paribiuose bei etnogra- 14. KONČIUS, I. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1996, p. 54.

21 MOKSLO DARBAI

15. Историко-этнографический атлас Прибалтики. Земледелие, Т.I. Samogitian linguistic adaptation Вильнюс, 1985; Историко-этнографический атлас Прибалтики. Одежда, T. II. Рига, 1986. as a socio-cultural phenomenon 16. ZINKEVIČIUS, Z. Lietuvių dialektologija. Vilnius, 1966, p. 17–18. 17. Ten pat, p. 18–24. Petras KALNIUS 18. Tarmiška kalba nebelaikoma prastuoliškumo ženklu (kalbininkės D. 1 MIKULĖNIENĖS interviu internetiniame portale „Delfi”),http://www. The article was written based on field research col- delfi.lt/news/daily/lithuania/19/09/2010. lected by the author and his assistants. The object–the 19. BUKANTIS, J. Ar negalima geriau? Iš: Žemaičių žemė, 1994, nr. 3, p. current ethnographic Samogitian community. The goal – 12; BUKANTIS, J. Žemaičių kalba šiandien ir jos išlikimo perspektyvos. Iš: Žemaičių žemė, 2002, nr. 2, p. 12-13. to find out the reasons, process, stimulating factors and 20. Etnografinėje Žemaitijoje tokiais laikomi Šiauliai, Palanga, netgi Ma- personal motivations of the socio-cultural phenomenon žeikiai, taip pat ir gana žemaitiška Klaipėda, kurios daugiau kaip pusę that can be conditionally called the Samogitian people’s gyventojų sudaro žemaičiai. “abandoning” of their cultural heritage, the disappearance 21. Tarptautinis žodis „mimikrija” (nuo angliško žodžio mimicry) gamtos moksluose vartojamas apibūdinti reiškiniui, kai biologinis individas, of their distinct dialect. siekdamas apsisaugoti nuo pavojų, supanašėja su aplinkos daiktais, Analysis of Samogitians, living in the ethnographic ter- kitais gyvūnais arba augalais. Kalbinė mimikrija, manau, yra tinkamas ritory of Samogitia, through a mass survey, showed that for žemaičių elgsenos apibūdinimas, kai jie stengiasi „neišsišokti” aplinkoje, Samogitians, when communicating with other Lithuanians kuri jų tarmei nėra palanki arba draugiška. 22. MIKULĖNIENĖ, D. Minėtas interviu. outside of the region of Samogitia, there is a bigger bur- 23. Taip teigdamas remiuosi gyvais pavyzdžiais, kuriuos stebėjau lankyda- den of psychological adaptation than for anyone else. This masis artimų giminaičių šeimose Klaipėdoje. ambiguous situation of the Samogitians is due to objective 24. GIRDENIS, A. Nieka brongesnė ė netorem... Iš: Žemaičių žemė, 1996, reasons: the three Samogitian dialects, much more than nr. 3, p. 2–3. 25. PAKALNIŠKIS, V. Min veik., p. 213. the Highlander (Aukštaičiai) dialect, are further from the 26. Ten pat. standard Lithuanian language. This is due to the Samogitian 27. Tarmiška kalba nebelaikoma prastuoliškumo ženklu (kalbininkės D. dialect groups’, which form a separate–Samogitian–dialect Mikulėnienės interviu internetiniame portale „Delfi”),http://www.delfi. lt/news/daily/lithuania/19/09/2010. of the Lithuanian language, relatively large difference from 28. PAKALNIŠKIS, V. Min. veik, p. 206. the Highlander dialects. The Samogitian language’s and tra- 29. VENSKIENĖ, A. Lokalus etnografinis jaunimo tapatumas XIX a. ditional culture’s singularity determines also the thinking of pabaigoje – XXI a. pradžioje Lietuvoje: kultūros elementų savastis. Iš: “ethnic” Samogitians and their efforts to develop a written Lituanistica, 2008, T. 54. nr. 2 (74), p. 70. 30. 2006 m. Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos moksleivių apklausos language in the Samogitian dialect. Not only in the 19th c., duomenys (surinko moksleivė Laima Kraftaitė, apibendrino mokytoja but also in the 20th c., the issue of the Samogitian dialect’s Aurelija Bitinienė). Duomenys yra mano asmeniniame archyve. need for a written language was raised. In the Lithuanian 31. Ten pat. regional group integration process, long-term Samogitian 32. Tyrimui pasirinktos mano gimtosios apylinkės, todėl dauguma liau- diškosios leksikos pavyzdžių ėmiau iš savo atminties, šalia visiškai language adaptation shifts can be seen. In the 20th c. and žemaitiškų žodžių įtraukdamas ir keletą žemaičių gyvenime prigijusių now they are manifested in linguistic de-samogitianisation svetimžodžių. Sudarant klausimyno žodyną taip pat pasinaudojau ir kai (nužemaitėjimas), the gradual transition of younger genera- kuriais leksikos pavyzdžiais, užrašytais Kretingos muziejininkės Nijolės tion Samogitians to the standard language or the dialect of Vasiliauskienės straipsnyje (VASILIAUSKIENĖ, N. Darbėnų apylinkių tradicinis maistas. Iš: Etninė kultūra, Vilnius, 2009, nr. 8, p. 60–63). the Highlanders. Samogitian linguistic conformism can be 33. VENSKIENĖ, A., min. veik., p. 70. observed not only in the margins of Samogitia, but espe- 34. Kreipimasis dėl Žemaitijos etninio-istorinio-kultūrinio regiono išsau- cially in some of the cities that are losing their Samogitian gojimo vykdant administracinę reformą Lietuvoje. Iš: Žemaičių žemė, 2001, nr. 1(30), p. 6–7. features. The controversial situation of the Samogitian dia- 35. Ten pat, p. 7. lect in the context of the Lithuanian nation was important in 36. Lentelė sudaryta remiantis 2001–2002 m. apklausos Žemaitijos rajonuo- the actualization of the Samogitian question in the restored se duomenimis (IIES, b. 2295, anketos 1–50; b. 2319, anketos 1–134; Lithuanian State at the end of the 20th c. b. 2296, anketos 1–67. Apskaičiuota pagal 251 asmens atsakymus. 37. IIES, b. 2350 (1), anketų nr. 1–125. 38. Ten pat. 1. The material was collected in 2001-2004 in the districts of Akmenė, Kelme 39. MIKULĖNIENĖ, D. Minėtas interviu. Klaipėda, Plungė, Raseiniai, Skuodas, Šilalė, Tauragė, Telšiai. In interviewing 40. IIES, b. 2295, anketos 1–50; b. 2319, anketos 1–134; b. 2296, anketos the respondents, questionnaires constructed by the author–“The current Lithua- 1–67. nian regional identity” (Vilnius, 2001) and “Samogitia’s and Aukštaitija’s 41. Ten pat. borders based on the population’s self-consciousness” (Vilnius, 2002)–were 42. Ten pat. used. In total, more than 600 respondents were interviewed. 43. Kai kalbininkė D. Mikulėnienė teigė, kad žemaičių tarmė vis labiau tampa prestižinė ir kai „bendrabutyje studentai didžiuojasi, kad jie že- maičiai“ (žr. minėtą D. MIKULĖNIENĖS interviu), tai vėlgi bus tiesa tik turint omenyje universitetų studentų žemaičių nuostatą. Lietuvos istorijos institutas, Etnologijos skyrius. 44. Žr., pavyzdžiui, KUZMICKAITĖ, L., TAMOŠIŪNAITĖ, R. Etniniai Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius, el.p. [email protected] stereotipai. Iš: Filosofija, sociologija, 1992, nr. 3 (9), p. 58. Gauta 2012-04-15, įteikta spaudai 2012-12-20 45. ZINKEVIČIUS, Z. Lietuvių dialektologija. Vilnius, 1966, p. 24. 46. MIKULĖNIENĖ, D. Minėtas interviu. 47. Apie tai daug kartų rašyta žurnale „Žemaičių žemė“, taip pat – GIRDE- Publikaciją remia Spaudos, NIS, A., PABRĖŽA, J. Žemaičių rašyba. Vilnius, 1998 ir kitur. radijo ir televizijos rėmimo fondas.

22 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 Liaudies kultŪra. 2012/6 (147)

Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos: miesto folkloro sąjūdis

Austė NAKIENĖ

Straipsnio objektas – XX a. 7-ajame dešimtmetyje niai nemadingus šokius, kurių nebešoko jų tėvai? Kodėl Lietuvoje kilęs folkloro sąjūdis, reiškęsis miesto kultū- jie, būdami visai jauni, elgėsi lyg pagyvenę žmonės? rai būdingomis formomis – įvairiais viešais renginiais, Kad miestiečių susidomėjimas tradicine kultūra, nors dalis jo veiklos buvo ne vieša, vykdavo nedideliuo- praeitimi yra kiek kitoks nei kaime gyvenančių žmo- se rateliuose, tarsi kaimo bendruomenių susibūrimuo- nių, pati ne kartą patyriau tautosakos rinkimo ekspedi- se. Tyrimo tikslas – paaiškinti folkloro judėjimą kaip cijose. Kai 2010-ais metais Gervėčių krašte, Rimdžiū- pirmosios miestiečių kartos kultūros reiškinį. Straips- nų kaime, norėjau sužinoti, kokie buvo tos vietovės nyje siekiama aprašyti folkloro sąjūdžio pradžią, re- moterų tautiniai drabužiai, ir prisispyrusi klausinėjau miantis jo pirmeivių – iš kaimo kilusių lietuvių inteli- pašnekovės, kokius sijonus nešiojo jos motina ar mo- gentų rašytais moksliniais tekstais bei prisiminimais. čiutė, ši atsakė: „Mes taip, kaip jūs, visokiais senovi- Metodai: aprašymas, interpretavimas, 7-ojo dešimtme- niais dalykais nesidomėjome, nevaikščiojome ir senų čio šaltinių ir vėlesnių prisiminimų gretinimas. Išvada: žmonių neklausinėjome. Mes tik matydavome, kaip nors Lietuvos gyventojų migracija buvo netolima, jie mūsų tėvai ir seneliai gyvena, ir patys panašiai gyveno- kėlėsi iš kaimų į didesnius miestus arba į sostinę, išei- me. Bet kaip senovėje žmonės nešiojo, kaip anksčiau viai iš kaimo jautė prarastos tėviškės ilgesį, tą ilgesį ten buvo, mums nerūpėjo“ (Janina Augulytė-Trepšie- ramindavo keliaudami, nuolat atnaujindami ryšį su nė, g. 1936? m.) žeme, gamta, dainuodami liaudies dainas. Svarbiausi Kaimo žmonės žiūri į tradicinės kultūros dalykus folkloro judėjimo uždaviniai buvo siekis įprasminti bu- kasdieniškai: gražiai raštuotas audeklas jiems yra tie- vimą naujoje vietoje, miesto kultūros sulietuvinimas ir siog antklodė, kuri susidėvėjusi numetama po kojų, lietuviškos tapatybės kūrimas. aplūžęs vietinio meistro drožinys gali būti įkištas į Prasminiai žodžiai: folkloro sąjūdis, kaimo ben- krosnį. Daina ar pasaka taip pat neatrodo retas ir ypa- druomenė, atotrūkis nuo žemės, miesto kultūra, pirmoji tingas kūrinys, tiesiog tai girdėta iš senelio ar močiutės. miestiečių karta, miestietiška lietuvių tapatybė. Etnine kultūra besidomintys žmonės į tuos pačius dalykus žiūri kitu žvilgsniu – pagarbiau, atidžiau. Jiems au- XX a. 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje kilo su- diniai ir drožiniai nėra įprasti daiktai, o radiniai, kurių sidomėjimas kraštotyra, pradėtos organizuoti tauto- jų gyvenamoje aplinkoje jau nėra. Dainos ir pasakos, sakos rinkimo ekspedicijos, pasidainavimų vakarai, saviti senų žmonių atmintyje išlikę kūriniai – turtai, dėl liaudies šokių vakarėliai, ėmė burtis folkloro ansam- kurių vertėjo vykti į ekspediciją. bliai. Galima įsivaizduoti, kad šis sąjūdis kilo tradi- Pokario dešimtmečiais Vilnius buvo atvykėlių cijoms „persikrausčius“ į miestus, nes daugybė žmo- miestas, pilnas iš visų Lietuvos kampelių suvažiavu- nių, iš kaimų ir miestelių suvažiavę į sostinę Vilnių ir sių studentų. Neišlepinti, prie paprasto gyvenimo įpratę kitus didžiuosius miestus, išsaugojo pomėgį dainuoti, kaimo vaikai uoliai studijavo aukštosiose mokyklose, poreikį susiburti, vakaroti. Tačiau ar tikrai miestuose siekė tapti gydytojais, mokytojais, inžinieriais, o kai prigijo ir toliau gyvavo atsivežtosios tradicijos? Gal kurie jautė pašaukimą būti dailininkais, rašytojais, filo- viskas klostėsi sudėtingiau? sofais. Jie buvo vadinami „pirmąja karta nuo žagrės“, Kodėl miestiečiai susidomėjo kaimo gyvenimu, palikusia tėvų sodybas ir išvykusia į miestus ieškoti ki- studentai važiavo į tautosakos rinkimo ekspedicijas, tokio pragyvenimo. valandų valandas bendravo su lėtai kalbančiais, daug Studento akimis matytas Vilnius atgyja Marcelijaus ko nebeprisimenančiais senukais arba rinkosi Vilniaus Martinaičio esė „Vilniau, kaime mano“: „Dabar daž- universiteto kavinėje ir pagal kaimišką muziką šoko se- nai pajuntu, kaip manyje veikia ankstyvoje jaunystėje

23 MOKSLO DARBAI

Tautosakininkai Vaclovas Juodpusis ir Norbertas Vėlius fotografuoja Magdeleną Gricienę (64 m.). Akmenės r., Klykolių apyl., Klykolių k. 1964 m. LTRFt 1219. patirta ta kaimiška Vilniaus nostalgija su jo buvusiais „į prospektą“ arba, kaip išmokom sakyti iš P. Širvio, „į nešvariais kiemais, apsilupinėjusiomis sienomis, karo centrą“. Čia prabėgo gana didelė mūsų kultūrinio bei li- griuvėsių liekanomis, jį užplūdusiais ir įvairiomis tarmė- teratūrinio gyvenimo dalis. Vien tik vaikščiodamas pros- mis kalbančiais kaimiško sukirpimo jaunais žmonėmis, pektu pamačiau, pažinau daugelį meno įžymybių, čia tačiau su nuostabiais bažnyčių bokštais ir iš visur mato- buvo redakcijos, tiesiog gatvėje galėjai užsakyti straips- ma Gedimino pilimi, nors ir su okupantų pasiūta vėliava. nį, dėl ko nors susitarti, kartu užsukti į kavinukę „pasišil- (...) Kažin ar Vilnius tada buvo miestas? Kartais atrodo, dyti“, prisimena rašytojas (Martinaitis, 2007). kad vienu metu jis buvo tapęs didžiausiu Lietuvos kai- Deja, gyvenimas mieste teikė ne vien naujas gali- mu. Jis beveik jau neturėjo savo senųjų gyventojų, net mybes ir pažintis. Ideologizuotoje valstybėje gyvenęs keletą metų jame gyvendamas nebuvau sutikęs nė vieno jaunimas turėjo įsisąmoninti ir šios valstybės viešajame tikro vilniečio! Atvykusieji su senąja, gerokai praretinta gyvenime galiojusias taisykles, taigi įgauti dar vieną – ir išblaškyta vilniečių karta beveik nesusitiko. (...) Dar „tarybinio piliečio“ – tapatybę. Juk aukštųjų mokyklų ne taip seniai eidami Gedimino prospektu, lyg grįžda- studentai turėjo būti tarybinės šalies gerovės kūrėjai, mi iš kaimo gegužinių, traukdavome „Žveng žirgelis vadovaujami komunistų partijos siekti ekonomikos au- lankoj“... Čia kalbu ir apie save. Naujai atsikėlusieji net gimo, kultūros pažangos ir kitų kilnių tikslų. Todėl prisi- nežinojo, kieno butuose gyvena, kas buvo jų šeiminin- taikyti prie miesto gyvenimo nebuvo lengva, keitėsi čia kai, kur jie? Pagaliau – kas yra miestas, ypač toks, kuris įsikūrusiųjų vertybių sistema, iš esmės turėjo pasikeisti vadinamas sostine“ (Martinaitis, 2007). ir visuomeninis gyvenimas, net kalbėjimo būdas. Iš kaimų ir mažų miestelių suvažiavę jaunuoliai pa- Kreipinys „Vilniau, kaime mano“ leidžia spėti, jog mažu ėmė įgyti miestietiškąją tapatybę. Netrukus jie Martinaičio karta ne išsyk tapo miesto gyventojais. perėmė miesto gyventojams įprastus bendravimo ir pra- Jie turėjo pamilti šį miestą ir jo apylinkes, susirasti mogavimo būdus, atrado jiems mielas susitikimų vietas: čia savo gyvenimo drauges ar draugus, įsirengti jau- „studenčiokai, tik apsiplunksnavę literatai traukdavom kius namus, kad naujoje vietoje pasijustų kaip kaime,

24 Austė NAKIENĖ. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos: miesto folkloro sąjūdis kur viskas sava ir miela. Miesto gyventojams – kaimo tys vaizdai, garsai ir kvapai buvo tiesiog neišdildomi. vaikams buvo būdinga ypatinga gamtojauta. Kitaip nei Ilgiau gyvenant mieste, jie nutoldavo, nugrimzdavo tėvams ir seneliams, jiems žemė ir gamta jau nebuvo į pasąmonę, bet nepranykdavo. Iš Biržų krašto kilusi gyvenimo pagrindas, teikęs ir duonos, ir nusiramini- mano mama, atvykusi į Vilnių studijuoti fizikos ir čia mą, tačiau vis tiek atrodė, kad be sąlyčio su žeme ir pasilikusi, pasakodavo, kad dažnai sapnuodavo namus, gamta neįmanoma gerai jaustis, dirbti ir kurti. Seno- sapne vaikščiodavo tėvų sodybos takeliais, matydavo je, medžių apsuptoje sodyboje užaugusi literatūrologė aplink augančius medžius ir krūmus, eidavo kaimo ke- Viktorija Daujotytė pirmus miesto įspūdžius prisimena liuku tolyn į laukus. Kartais sapne net pakildavo į orą, su kartėliu: „Manau, kad vienas iš svarbiausių tvirtumo skraidydavo virš gimtosios sodybos ir jausdavosi labai suteikiančių dalykų yra gamtinis etninės kultūros paty- laiminga. rimas. (...) Kitaip yra neturint tokio gamtinio pamato, Panašių liudijimų galima aptikti ne vieno vilniečio kai išeini ant šaligatvio, matai plytas ir medžius tarp inteligento pasisakymuose. Filosofas Arvydas Šlioge- jų... Atvažiavus į Vilnių, man jie atrodė skurdūs, var- ris yra prasitaręs: „Prisimenu mėšlavežius Alksniu- gani ir tokie netikri! Man jų buvo labai gaila, nė vienas piuose... Būdavo tarsi pramoga. Mėšlo ir šieno kvapai, medis negalėjo prilygti mano medžiams. Apskritai visa prisipažinsiu, man yra nuostabiausi pasaulyje. Bet, pa- miesto gamta dėl savo menkumo man kėlė gailestį. Vis brėžiu – tikro šieno ir tikro mėšlo, nesugadinto visokių dėlto vėliau aš supratau, kad etninės kultūros dalykų chemikalų. Tas kvapas man ir dabar sapnuojasi“ (Nas- negalima absoliučiai sutapatinti su gyvenimu kaime, su taravičius, 2012: 30). Apie sapnus yra pasakojęs ir poe- gamtiškąja patirtimi“ (Daujotytė, 2010: 70). tas Sigitas Geda: „Labai ilgai sapnavau vandenį. Mat aš Gražią, nenuniokotą gamtą ir derančią, gyvybę tei- užaugau prie ežero. Paskutiniame sapne plaukiau tuo kiančią žemę naujieji miestiečiai ėmė mylėti išeivių ežeru, bet buvo baisiai šaltas vanduo. Nuo tada jo nesa- meile. Tokią pat meilę jautė ir paliktoms tėvų sody- pnuoju. Vieta svarbi tada, kai pradedi ją sapnuoti. Yra boms. Jaunystėje patirti įspūdžiai, ūkio darbus lydin- daug vietų, kurių aš nesapnuoju. Vadinasi, jos mano

Norbertas Vėlius rašo tautosaką iš Jono Makselės. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Zervynų k. Vacio Miliaus nuotrauka. 1964 m. LTRFt 1424.

25 MOKSLO DARBAI

Norbertas Vėlius kalbasi su Salomėja Krivickiene (83 m.). Pakruojo r., Žeimelio apyl., Geručių k. Dalios Šilainytės nuotrauka. 1965 m LTRFt 1500. sąmonei, pasąmonei ir galbūt kūrybai nieko nereiškia“ iš inventoriaus sąrašo“, beraščių senių – „jie negalės (Andrijauskas, 2011; 105 puslapis). žengti su mum pirma laiko“. Šios archajiškos vertybės Tikėtina, kad iš sapnų, kaimo gyvenimo prisimini- visai nereikalingos socialistinei visuomenei, joms ne- mų kilęs ir nuostabus Martinaičio eilėraštis „Kukutis bėra vietos šiuolaikinėje kultūroje. Tačiau Kukutis tarsi Katedros aikštėj susapnuoja Žuveliškių kaimą“ iš ciklo negirdi pareigūno ir toliau sapnuoja Žuveliškes... „Kukučio baladės“1. Šiame eilėraštyje juntamas keis- Išeiviai iš kaimo suprato, kad jų palikti vienkiemiai tas dvilypumas, kurį galbūt jautė išeiviai iš kaimo, Vil- pamažu griūva, juose likusių tėvų jėgos silpsta, ūkinin- niaus gatvėmis skubėdami į universitetą ar redakciją, kavimo įgūdžių ir folklorinių tradicijų perimti nebėra tačiau ilgėdamiesi paprastos kaimo gyvenimo tėkmės. kam. Jie jautė kaltę, todėl norėjo nuveikti kažką svar- Baladės herojaus sapną nutraukia pareigūnas, surikda- baus, gelbėti tai, kas jiems brangu, išsaugoti kaimo kul- mas: „– Baik! Kukuti! Sapnuot!“, nes nevalia sapnuoti tūrą kaip universumą. Buvo aišku, kad jau nebeužtenka tvartų, vištidžių, „panaikintų vienkiemių, jau išbrauktų perimti savo tėvų ir senelių tradicijas, reikia įamžinti visų šios kartos žmonių patirtį, taip pat ir tų, kurių vaikai 1. Kukutis Katedros aikštėje nesusipras tai padaryti. Taigi, reikia važiuoti į ekspedici- padėjo ant duonos galvą jas ir užrašyti kuo daugiau etnografinės medžiagos. ir, apkvaitęs nuo vasaros įsaulio, susapnavo Žuveliškių kaimą: Kraštotyrininkų veikla, ekspedicijų patirtis Lyg iš Nojaus išgelbėto laivo pasipylė į aikštę galvijai varnos ir šunys pritvinkusios karvės pirmdėlės telyčaitės buliukų 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo at- apstotos mergaitės su pienių pirmųjų vainikais Katedros aikštės gaivintas Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais gale ant šakės parimo Žuvelis džiaugsmingai žiūrėdamas į avelę nutrūkęs kraštotyros judėjimas. 1961 m. Vilniuje įkū- ties varpine dailiais išverstais kailiniais rus LTSR kraštotyros draugiją, imta telkti savanorius, visa aikštė prigužėjo Žuveliškių iš visų pašalių ėmė skam- bėti ir baubti mauroti gagenti kriuksėti dėsliai kudakuoti klarksėti pradėtas etnografinių duomenų rinkimas. 1963 m. pir- pakvipo mėšlavežio ratais diendaržių šiluma šimto metų kamarų majai Kraštotyros draugijos kompleksinei ekspedicijai vėsa karšta degtinės gelme nevalytais senukų žodžiais vadovavo folklorininkas Norbertas Vėlius. Ekspedi- Nuo varpinės iki Vilnelės išsistatė Žuveliškių kaimas su cijų metu į pasirinktą vietovę atvykęs nemažas būrys karvių išmintu taku per Katedros vidurį (...)

26 Austė NAKIENĖ. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos: miesto folkloro sąjūdis

įvairių specialybių kraštotyrininkų kaupė duomenis lovas Kudaba, ekspedicijas rengė ir vėlesniais metais, apie jos gamtinę aplinką, ūkį ir buitį, istorinę atmintį, rinkdavosi į įvairius „klubinius“ susibūrimus. tarmę, gyvąją tautosakinę tradiciją ir kt. Tai ir buvo Aktyvus Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ra- bandymas įamžinti kaimo kultūros universumą Surink- muvos dalyvis, o vėliau – vadovas Venantas Mačiekus ti duomenys kaupti mokslinių institucijų archyvuose, prisimena: „Ekspedicijose tautosakos rinkėjai buvo su- o įdomiausia medžiaga, ekspedicijų dalyvių straipsniai poruojami į tiek grupių, kiek buvo turima magnetofo- skelbiami vietovę kompleksiškai aprašančiose mo- nų, ir kiekvienai grupei skiriama keletas kaimų. Tokių nografijose: „Zervynos“ (1964), „Ignalinos kraštas“ grupių didesnėse ekspedicijose būdavo iki dvylikos. (1966), „Dieveniškės“ (1968), „Gaidės ir Rimšės apy- „Savo“ kaimuose grupė turėjo dirbti visą ekspedicijos linkės“ (1969), „Raudondvaris“ (1969), „Eržvilkas“ laiką, t. y., apie 11 dienų. Tautosakininkai juokaudavo, (1970), „Merkinė“ (1970), „Dubingiai“ (1971) ir kt. kad yra du ženklai, kurie rodo, kad visas repertuaras Jonas Trinkūnas prisimena: „Anuomet, kaip Norbertas kaimuose jau esąs užrašytas. Pirmasis ženklas – sody- Vėlius pasakė, mes kaimui suteikėme viltį, kad jie irgi bų šunys nebeaploja ir tautosakininkus sutinka vizgin- yra vertybė, dėl to miestiečiai ir važiuoja pas juos. O dami uodegas, antrasis – neapsirikdamas gali išvardyti miestiečiai patyrė didelę tos tradicinės kultūros įtaką. geresniųjų tautosakos pateikėjų marčių, žentų, vaikai- (...) Visur prasidėjo dainavimas, vakaronės – čia, Vil- čių ir provaikaičių vardus. niuje“ (Kavaliauskaitė, Ramonaitė, 2011: 43). VUKR buvo laikomasi nuostatos, kad kiekvienas 1969 m. Vilniaus universitete įkurta panaši visuo- žmogus moka nors kelis tautosakos kūrinius, todėl į meninė organizacija buvo pavadinta ne draugija, o kiekvieną ir verta kreiptis. Taip buvo atrandama gerų senoviniu žodžiu ramuva (pasak studentų, lietuvišku pateikėjų ir stengiamasi užrašyti visą jų repertuarą. (...) tarptautinio žodžio „klubas“ atitikmeniu). Vilniaus uni- Ramuviečių ekspedicijose ne tik buvo užrašoma tauto- versiteto kraštotyrininkų ramuva taip pat ėmėsi pana- saka, bet ir mokomasi dainuoti užrašytų dainų, senovi- šios veiklos – 1970 m. išvyko į kompleksinę ekspedi- nių šokių, einami rateliai. Su kiekviena ekspedicija re- ciją Dūkštose, kuriai vadovavo žymus geografas Čes- pertuaras plėtėsi ir paskutinėse ekspedicijose perkopė

Dalia Šilainytė užrašinėja tautosaką iš Salomėjos Krivickienės (83 m.). Pakruojo r., Žeimelio apyl., Geručių k. Norberto Vėliaus nuotrauka. 1965 m. LTRFt 1505.

27 MOKSLO DARBAI per šimtą dainų. Dainuojama buvo ne tik ekspedicijos ten apsilankiusieji pasakodavo savo patirtus įspūdžius vakarais. Liaudies daina ramuviečius lydėjo vakaronė- draugams, kviesdami būtinai nuvažiuoti į Pamerkių kai- se, žygiuose, jų sambūriuose universitete“ (Mačiekus, mą pas garsųjį dainininką Miką Matkevičių, pabūti prie 2009: 205–208). Merkio arba prie šaltosios Ūlos, nuvažiuoti į Mardasavą Ekspedicijos buvo ypatinga patirtis – galimybė pas kaimo šviesuolį Petrą Zalanską arba į Marcinkonis, pabūti kaimo aplinkoje, pamatyti senoviškais baldais Žiūrus, Kašėtas, būtinai užsukti į Puvočius, iš kur kilusi apstatytus kambarius, spintose sudėtus raštuotus au- Rožė Sabaliauskienė, pasivaikščioti po Zervynas arba dinius, priemenėje sustatytus krepšius, pastogėje su- Švendubrę, nes tie kaimai įsikūrę kraštovaizdyje, kurį kabintus dalgius, grėblius, rezgines. Miestiečiams dar tiesiog būtina pamatyti, pajausti ir įsiminti. teko padėti kaimo žmonėms sugrėbti šieną, išskinti Per mokslo metus studentai ramuviečiai taip pat do- vyšnias, surinkti krituolius obuolius, kartu nueiti pagir- mėdavosi etnine kultūra, tik akademiškesnėmis formo- dyti ar pamelžti karvių, o tada jau ramiai pasėdėti ir mis. „Tarp atostogų ir egzaminų sesijų VUKR papras- pasikalbėti, įrašyti noriai prisimenamų dainų ar pasakų, tai suorganizuodavo po du renginius per savaitę: pir- o kai kada išgirsti ir skaudžių prisiminimų, pasakojamų madienį buvo mokomasi dainų ir šokių iš ramuviečių tik išjungus magnetofoną. repertuaro, ketvirtadieniais vykdavo rimtos paskaitos, Kokia ši patirtis buvo svarbi, po daugelio metų pri- SMD konferencijos ir panašūs renginiai. (...) Savaitga- simena ne filosofu, bet filotopu save vadinantis ramu- liais (ne kiekvieną) universiteto kavinėse dar vykdavo vietis Arvydas Šliogeris: dažniausiai kokiai nors jubiliejinei datai skirtos vakaro- „Jaunystėje filotopiją suvokiau kaip bandymą apmąs- nės su kviestiniais pranešėjais, vakaronės mokyklose, tyti, kas yra lietuviškas kaimas. Apmąstyti – pamačius. vienos dienos sekmadieniniai ir ilgesni žygiai. (...) Šių (...) Žmogus kaip baigtinė būtybė yra pririštas prie to, ką žygių dalyviai privalėjo pasirengti ir žygyje papasako- seniai esu pavadinęs „vietove šiapus juslinio horizonto“. ti pasirinktos vietovės istoriją, apie gamtos ir kultūros Buvimas konkrečioje vietoje, o ne visur ir niekur, prisi- paminklus, iš tos vietovės kilusius žymesnius žmones“ rišimas prie vietos yra ne atsitiktinė, o esminė žmogaus (Mačiekus, 2009: 209). savybė. (...). Nuo pat mano pirmosios knygos mano sie- Kaip matome, kraštotyros judėjimas kilo iš jo da- loje vyravo principas „Aš matau“. Dar vaikystėje mane lyvių vidinio poreikio grįžti į kaimo aplinką2, pajusti pasiglemžė lietuviškas kaimas, kurio dabar jau nebėra. ryšį su gamta, kraštovaizdžiu, nors trumpam panirti į O anuomet mūsų kaime dar vyravo natūralus ūkis ir ramią kaimo gyvenimo tėkmę. Tačiau šis vidinis po- beveik nesugadinta nuostabi gamta. O po to kaip iš pa- reikis buvo transformuotas – virto pažintine, tiriamąja trankos buvau iššautas į Vilnių, į didmiestį, sukėlusį man ir menine veikla, bendraminčių telkimu, miestietiškų tikrą šoką. (...) Kontrastas tarp babytės Alksniupių ir šito bendravimo formų kūrimu. Sociologė Ainė Ramonai- didmiesčio buvo toks didelis, kad pirmoji mano, filoso- tė teigia, kad etnokultūra besidomintys, paskaitas lan- fijos aspiranto, savarankiška mintis buvo tokia: „Papa- kantys, drauge vakarojantys, dainuojantys ir šokantys, sakok, ką pamatei senajame Lietuvos kaime, papasakok į ekspedicijas ir žygius vykstantys žmonės sudarė savo apie visiškai unikalų žmogiškos būklės fenomeną, kuris vertybes turinčią visuomenę, netikėjusią jai primesta su šėtoniška aistra Vakarų Europoje naikinamas jau du ideologija, nepaklususią vyraujančiai sistemai: tūkstančius metų kaip „‚pagonybės“ lizdas ir „neteisin- „Visus tris etnokultūrinio sąjūdžio dėmenis – žy- gos“ gyvybės lopšys“. (...) Parašiau penkiolika knygų... geivius, ramuviečius, folklorininkus – siejo tam tikros Galiu pakartoti, kad visų tų knygų pamatinis orientyras simbolinės praktikos ir neįvardijamas, bet akivaizdus – mano vaikystės ir jaunystės kaimai: Alksniupiai, Vali- opozicinis santykis su sovietine realybe. Milžinišką, liškiai, Žiūrai, Puvočiai, Kašėtos ir dar keletas“ (Nasta- nors sunkiai nusakomą poveikį jo dalyviams darė su- ravičius, 2012: 31). sidūrimas su kaimuose išlikusia sovietinės sistemos Akylai stebėjęs kaimo gyvenimą ramuvietis, vėliau nesuardyta natūralia gyvensena ir gyva tradicija – at- – filosofijos profesorius, mini ne tik savo gimtojo regio sigręžimas į ją reiškė ne tik (ne tiek) tautinės tapatybės no – Aukštaitijos, bet ir ekspedicijų metu išvaikščiotus Dzūkijos kaimus, kuriuos jis jau matė kiek kitomis aki- 2. Stiprus vidinis poreikis sugrįžti į gimtinę gražiai išreikštas Justino Marcinkevičiaus eilėraščio „Ten sniego dabar sulig vartais“ pasku- mis – ne kaip vietinis gyventojas, bet kaip atvykėlis, tiniame posme: klausinėtojas, tyrinėtojas. Kai kurie archajiški Dzūkijos Man reikia nuo tėvo stalo kaimai buvo tarsi šventos vietos, kuriose norėjo pabu- Duonos juodos paragauti voti kiekvienas etnokultūrinio judėjimo dalyvis. Kartą Kaip tikinčiam, kurs privalo Ramybę ir atlaidus gauti.

28 Austė NAKIENĖ. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos: miesto folkloro sąjūdis

Tautosakininkų grupė ekspedicijoje Biržų r. Į mašiną lipa Klimas Viščinis, stovi: Zita Urbonienė, Dalia Šilainytė, Leonardas Sauka. Kosto Aleksyno nuotrauka. 1966 m. LTRFt 17. paieškas ir priešinimąsi modernizacijai, bet ir (kiek) jiems buvo įprastas. Iš Pasvalio krašto kilęs poetas Vla- autentiško bei prasmingo bendruomeniško buvimo, das Braziūnas prisimena, kad dainuodavo visa jo gi- darnaus vertybinio pamato siekį. Kaimuose atrastos minė: „Dainuojama buvo visur: per metinius giminės bendruomeninės praktikos buvo perkeliamos į naują balius, per patalkius, vestuves ar krikštynas. Dainuoda- erdvę ir pasitelkiamos kurti naujam bendruomenišku- vo kaimiečiai ir miesčionimis išvaryti, iš lizdų išbaidyti mui tarp subkultūros narių. jų vaikai“. Jis ir pats mokėjo senelio dainų. „Atsimenu Viena iš svarbiausių tokių praktikų buvo senovinių vis dainuojantį, kol tik gyvas buvo (...) Tris, keturias liaudies dainų dainavimas. Daugelis kalbintų etnokul- paras – kiek trukdavo giminės baliai, kiek užtekdavo tūrinio sąjūdžio dalyvių (su kai kuriomis išimtimis) pirmoko, antroko, o paskui trečioko su dugno mielėm. pripažįsta: kol nebuvo įsitraukę į kraštotyrinį sąjūdį, Dienomis atsipūsdavo, o vakarop, kai imdavo temti – į liaudies dainas žiūrėjo gana abejingai. (...) Tačiau ir pradėdavo. (...) Gailus būdavo tas jo vieno dainavi- palengva šios „egzotiškos“, iš ekspedicijų ir iš kitų mas. Visai kitas – su sūnumis, mano dėdėmis, su žentu, išmoktos dainos tapo tam tikru vienijančiu kultūriniu mano tėvu. Dažnai rasdavosi ir daugiau balsingų, sma- kodu“ (Kavaliauskaitė, Ramonaitė, 2011: 48). giai užtraukiančių. Daina pati, lyg už rankų paėmus, suvesdavo tokius vienon užstalėn ar sustatydavo vie- Folkloro ansamblių kūrimasis nan pusratin“ (Braziūnas, 1992: 121–123). Dainavimas taip pat buvo dvasinių poreikių išraiš- Iš Lazdijų krašto kilusi Veronika Povilionienė, da- ka. Žemaitijos ar Suvalkijos regionuose XX a. antro- bar žinoma liaudies dainininkė, taip pat gerai prisimena joje pusėje dainavimo tradicija jau buvo apnykusi, o dainų skambėjimą gimtajame Kareivonių kaime. „Tuo atvykėliai iš Aukštaitijos ar Dzūkijos dar buvo girdėję metu kaime dar nebuvo nunykę kolektyviniai darbai. dainuojant liaudies dainas, toks malonus laiko leidimas Pavyzdžiui, uogaut jeigu eidavom, tai kokios septynios

29 MOKSLO DARBAI moteriškės. (...) Uogas rinkdamos moteriškės dainuo- tau, kad jiems šito reikia, ir jų akys ėmė blizgėt, ir mes davo visokių dainų, ir kai susėsdavom pietų, ir kai grįž- atsipalaidavom, ir mes buvom laimingi, nes tai buvo davom pauogavę namo. Lygiai tas pats buvo, kai mano tas, ko mums trūko“ (Liutkutė-Zakarienė, 2012). pusseserė Genė sodino mišką. Merginos eidavo giri- Ansambliams vadovavo muzikai profesionalai, ninkijon ir dainuodavo, dainuodavo, dainuodavo. Dar vertinę dainas ir jų atlikimą estetiniu požiūriu, jiems būdavo ir talkos – prie rugių, prie šienų ir prie bulvia- norėjosi, kad liaudies muzika skambėtų scenoje, todėl kasio. Jau pjautuvais rugių nepjaudavo, dalgiais pjovė, repetuodami siekdavo kuo tobulesnio atlikimo. Šie an- bet per pietų pertraukas moteriškės sustoja ir padainuo- sambliai taip pat buvo labai tvarūs. Vilniaus universi- ja. Ir tai nebūtinai liaudies daina. Tiesiog dainuojama, teto studentų ansamblis „Ratilio“ tebegyvuoja, o Povi- kad graži (...). Vilniaus universitete į kursą daug mūsų lo Mataičio ir jo žmonos Dalios Mataitienės suburtas susirinko iš kaimo, bet buvo ir iš miesto. Daugiausia kolektyvas, vėliau virtęs Lietuvių folkloro teatru, statė merginos. Aš iš mokyklos atsivežiau pertraukinį daina- įspūdingus spektaklius iki 1996 m. vimą – tai mus labai siejo. Susirinkdavom ir traukda- Pirmajame 1968 m. tuometinėje Konservatorijo- vom per pertraukas tarp paskaitų viską, kas ant seilės je (dabar – Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje) būdavo. Dainuodavom kažkaip patys, dėl smagumo. įvykusiame Povilo Mataičio ansamblio pasirodyme Labai dainuodavom bendrabučiuose. (...) Gyvenimo skambėjo senosios aukštaičių sutartinės ir skudučių sąlygos tuomet buvo prastesnės – viename kambaryje polifonija. Klausytojus ypač sužavėjo sodriais balsais 30 žmonių, tai dalindavomės ir duona, ir druska, ir vis- giedamos, iškilmingais judesiais šokamos sutartinės. kuo. O vasarą atsidarydavom langus ir dainuodavom“ Kaip pasakoja ansamblio vadovas, „Aš, kaip ir kiekvie- (Matulevičienė, 2007: 55). nas pašaukimą pajutęs jaunas žmogus, buvau kupinas 1968–1969 metais Vilniuje ėmė kurtis etnografiniai įvairiausių sumanymų ir užmojų. Studijuodamas cho- ansambliai (šiandien juos vadintume folkloro ansam- rinio dirigavimo skyriuje, šalia savo specialybės daly- bliais), tokie dainingų žmonių sambūriai buvo kaimiš- kų domėjausi muzikinės kūrybos naujovėmis ir joms kos dainavimo tradicijos transformacija, nauja, mies- kontrastuojančia senovine muzika. Turėjau dar vieną tietiška jos tąsa. Kaip jau minėta, dainavimas buvo ir aistrą – gilinausi į Lietuvos istoriją, įvairiapusį tautos žygeivių judėjimo dalis, 1969 m. Vilniaus turistų klube kultūros paveldą. Nuoširdžiai tikėjau lietuvių kalbos, rinkdavęsi žygeiviai įkūrė dainų klubą „Raskila“. Klu- kultūros senumu ir savitumu, neprarasdamas vilties, bo dalyviai nebūtinai turėjo būti balsingi, jie tiesiog jog kada nors bus surastas arba kaip nors kitaip atkurtas rinkdavosi ir mokydavosi dainuoti, nesiruošdami jo- mūsų tautinis epas. Sutartinės kaip tik ir buvo arčiau- kiam koncertui ar viešam renginiui: „Čia buvo dainuo- siai mano tuometinių ieškojimų. Tada apie folklorinius jama, šokama ir žaidžiama, švenčiamos šventės, ren- ansamblius net nekalbėta. Žinojome tik „Kupiškėnų giamos vakaronės, tiesiog džiaugiamasi galimybe bent vestuves“. (...). Repetuoti su aktorėmis Valstybiniame kartą per savaitę pabūti bendraminčių būrelyje“ (Venc- jaunimo teatre pradėjau 1967 m. rugpjūtį. Nuo pat pir- kauskaitė, 1999: 75). Vis dėlto žmonės rinkdavosi ir mųjų dienų mūsų darbas buvo viešas, ir apie ruošiamą dainuodavo ne šiaip sau, o turėdami tikslą – siekdami repertuarą mieste sklido kalbos. Krescencijus Stoškus išlaikyti etnokultūrinę tapatybę. Juos siejo žygeiviškas teisingai pastebi, jog „apie jį kalbėjo visi savo kultūrinį gyvenimo būdas ir bendros vertybės, perduodamos ir angažavimąsi jaučiantys žmonės...“ (Stoškus, Kultūros naujiems klubo nariams. „Raskila“ gyvavo ne vieną barai, 2004 m., Nr. 10, p. 43). Visiems buvo žinoma, dešimtmetį, ji gyva ir šiuo metu. kad ruošiamos ne atskiros dainos, o vientisa sutartinių 1968 m. Vilniuje įvyko pirmasis Povilo Mataičio programa. (...) Nuo pat pradžių pati nuoširdžiausia ir vadovaujamo Lietuvių etnografinio ansamblio pasi- autoritetingiausia mūsų darbo rėmėja buvo etnomuzi- rodymas, tais pačiais metais ėmė repetuoti ir Vilniaus kologė Jadvyga Čiurlionytė. Po pirmojo koncerto su- universiteto etnografinis ansamblis „Ratilio“. Pirmoji laukiau jos telefoninio skambučio. Kvietė užeiti. Pri- ansamblio „Ratilio“ vadovė Aldona Ragevičienė prisi- sipažino sumaniusi susitikti su Lietuvos kompozitorių mena, kad, prieš įkurdama ansamblį, ilgokai dvejojo, sąjungos pirmininku Eduardu Balsiu ir paprašyti leisti ar galima kaimo kultūrą perkelti į miesto aplinką: „Bet surengti mūsų koncertą Vilniaus kompozitorių namuo- kai aš pamačiau, kad universitete visi žmonės – jauni- se. Koncertas sukėlė platų atgarsį. Kompozitoriai ir mas iš kaimų, ir kaip jie puikiai kalba savąja tarme, ir muzikologai mūsų ieškojimams ir atradimams skyrė kad jiems čia trūksta kažko, kažkokio oro, kažkokios daug dėmesio“ (Žemaitytė, 2011). vietos, iš kur jie patys buvo. (...) Tada aš tikrai supra- Sulaukęs susidomėjimo ir pritarimo, Lietuvių etno-

30 Austė NAKIENĖ. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos: miesto folkloro sąjūdis

Vilniaus universiteto studentai ekspedicijoje. Baltarusija, Varenavo r., Ramažonių k. Jurgio Dovydaičio nuotrauka. 1957 m. LTRFt 2204. grafinis ansamblis tęsė repeticijas. 1971 m. Lietuvos iš natūralių medžiagų, marginti senoviniais nėriniais valstybinės filharmonijos salėje buvo surengtas jau ir raštais. Kiekvienas kostiumas būdavo individualus, dviejų dalių koncertas. Pirmojoje dalyje buvo atlieka- dažniausiai to regiono, iš kurio būdavo kilęs ansamblio ma sutartinių programa, o antrojoje – XIX a. pabaigos dalyvis. Atlikėjams išėjus į sceną, šokant, atsiskleis- – XX a. pradžios Lietuvos etnografinių regionų (Aukš- davo visas ryškiaspalvių apdarų grožis. Dainuojant ir taitijos, Žemaitijos, Klaipėdos krašto) dainos, šokiai, pasakojant daug dėmesio skirta tarmėms. Savitos jų in- instrumentinė muzika. Atlikėjai vilkėjo Dalios Matai- tonacijos padėdavo kurti kaimiškus charakterius – gy- tienės atkurtus autentiškus įvairių regionų kostiumus. vus, paprastus, kiek neįprastus. Etnografinių subtilybių Anuomet šis pasirodymas buvo meniškiausias lietuvių kupini koncertai buvo skirti pasiruošusiems žiūrovams. tautosakos pateikimo scenoje pavyzdys. Beje, tokie ir buvo to meto inteligentai, gerai pažinoję Folkloro koncertų programose buvo jungiamos dai- kaimo gyvenimą, domėjęsi tautodaile, išmanę tautosa- nos, pasakojimai ir šokiai iš įvairių šaltinių. Ansamblių kos ir liaudies muzikos regioninius savitumus. vadovai reiškėsi ir kaip tautosakos tyrinėtojai, ir kaip XX a. 8-ajame dešimtmetyje apie kylantį susido- menininkai. Jie studijavo mokslinius straipsnius, ieško- mėjimą liaudies muzika džiugiai rašė etnomuzikologė jo rūpimos medžiagos archyvuose, ją papildydavo eks- Jadvyga Čiurlionytė: pedicijoje surinkta tautosaka, prisimindavo įspūdžius, „Pastaruoju laiku plačiai paplito liaudies ansamblių patirtus bendraujant su kaimo žmonėmis. Per koncer- veikla. Atrodo, lyg ir paradoksalu. Dabar, kada profe- tą scenoje tarsi atgydavo kaimiško gyvenimo vaizdai, sinė muzika pasiekė intelektualinio rafinuotumo ribą, švenčių, papročių, darbų ir pasilinksminimų epizodai. staiga pasigedome laukų, pievų, arimų kvapo. (...) Ste- Sceną puošdavo tik kelios etnografinės detalės, dau- bint įvairaus tipo liaudies muzikos saviveiklos ratelius, giausia dėmesio buvo skiriama kostiumams, kurie siūti apsilankančius Vilniuje, didelio populiarumo susilaukia

31 MOKSLO DARBAI

Liudvikas Giedraitis kalbina pasakotoją ir dainininką Stasį Kanevičių. Baltarusija, Varenavo r., Paškevičių apyl., Pavalakės k. 1971 m. LTRFt 4566. pačių kaimiečių, senesnės ir seniausios kartos meistrų rašo: „Muzika, kaip ir gamtos grožis, turi nuostabią ga- atlikėjų, rateliai. Tie, kurie išlaikė, išsaugojo atmintyje lią – suteikti žmogui nekasdienio džiaugsmo. Tačiau ne senovės dainavimo tradicijas, ypač savo subtilią me- kiekviena muzika ir ne kiekvieną žmogų vienodai vei- niško atlikimo kokybę, improvizacijos meistriškumą ir kia. Kai kuri muzika reikalauja gal kiek didesnio speci- nuoširdų betarpiškumą. Nepaisant „senybinių“ balsų ir alaus pasiruošimo, kai kuri – gal įgimto talento atskirti nerangių senelių šokėjų judesių, jų menas veikia žiū- „pelus nuo grūdų“ (ten pat: 112). Apie liaudies muziką rovą kaip tauraus tikroviškumo apraiška. Jų pasirody- Čiurlionytė rašo tolerantiškai, suprasdama, kad ne tik mai vyksta kimšte prikimštose koncertinėse salėse, o jų akademinės muzikos kūrinys, bet ir paprasta liaudies svarbiausi žiūrovai – akademinis jaunimas. Prisiminki- melodija gali būti graži ir paveiki. Tad liaudies melodi- me kupiškėnų vestuvininkų pasirodymą, Žiūrų kaimo jos turbūt ir yra tos vertybės, kurių klausytojams reikia, vakarones, Marcinkonių kaimo, kurtuvėniškių puikius jos – ne pelai, o grūdai. vakarus, kada žiūrovai, susimaišę su atlikėjais, šoko sa- Folkloro ansamblių judėjimą tyrusi Aušra Zabielie- lėje...“ (Burkšaitienė, 1984: 113). nė išsamiau paaiškina, kodėl liaudies dainų dainavimas Mokslininkė klausia, kodėl jauni žmonės domisi buvo toks svarbus. Pasak etnologės, dalyvavimo folklo- folkloru, kodėl įvairių specialybių studentai klausosi ro ansambliuose motyvacijos sietinos su dalyvių etno- „senybinių“ balsų? Tarsi keista, kad folkloru domisi kultūrinės tapatybės formavimu ir išlaikymu. Pasak ir muzikai profesionalai, lyg jiems ne gana filharmo- jos, „Gimusiems ir augusiems toje pačioje socialinėje nijoje skambančios klasikinės muzikos ir šiuolaikinių ir kultūrinėje aplinkoje vyresnio amžiaus asmenims kompozitorių kūrinių. Kodėl jie renkasi tokį alternaty- paprastai etnokultūrinio tapatumo problemų nekyla. vų muzikos stilių? Tačiau į šį klausimą ji neatsako, tik Jis įgyjamas pamažu perimant lokalinės bendruomenės

32 Austė NAKIENĖ. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos: miesto folkloro sąjūdis palikimą iš tėvų ir kitų bendruomenės narių“. Tačiau kartais aplankomi tėvai, giminės ar jų kapai). Jaunie- nuo namų atitrūkusiems jauniems žmonėms susikurti ji ansamblių dalyviai dažniausiai jau yra gimę ir augę savo etnokultūrinę tapatybę nėra lengva, jie patys turi mieste. Tad vyresniesiems svarbu prisiminti, o jaunimui ją atrasti, nes jų ryšiai su ankstesnėmis kartomis jau nu- – susipažinti su senosiomis liaudies tradicijomis: daina, trūkę (Zabielienė, 2010: 37): šokiu, kalendorinėmis šventėmis, tautiniais drabužiais. „Dabar visiškai įprasta, kad tik vidurines mokyklas Pagrindinė to priežastis yra nutrūkęs fizinis ir dvasinis baigęs jaunimas išvyksta iš kaimų ar mažesnių mieste- ryšys su gimtąja vieta. Jaučiamas poreikis „prisirišti“ lių į didžiuosius šalies miestus toliau mokytis. Aukšto- prie konkrečios teritorijos. Mieste gimusių ir užaugusių sios mokyklos yra susitelkusios didžiuosiuose miestuo- ansamblio narių atveju siekiama „prisirišti“ prie tėvų ar se, ir čia iš provincijos atvykę jaunuoliai, kurių tautinis senelių gimtinės. Kadangi fiziškai savo ar senelių gimti- ir kultūrinis tapatumas dar nėra visiškai susiformavęs, nėje dėl įvairių priežasčių įsikurti dažnai nebeįmanoma, greitai pasiduoda multikultūrinės aplinkos įtakai. (...) tai stengiamasi šią netektį kompensuoti dvasiniu aspek- Šių miestų gyventojai, pasiilgę arba norintys susipažinti tu“ (Zabielienė, 2010: 36–38). su etnine kultūra, šiuos savo poreikius tenkina įvairiais Nors savo studijoje „Folkloro ansambliai dabarti- būdais. Vieni mokosi tradicinių liaudiškų amatų, kiti nėje Lietuvoje: etnologinis aspektas“ autorė rašo apie susiburia į kraštiečių bendrijas, kuriose prisimenami XXI amžių, jos pastebėjimai tinka ir tyrinėjant folkloro gimtojo krašto svarbiausi įvykiai, šviesiausi žmonės, ansamblių judėjimo pradžią. Iš tiesų ansamblių veikla papročiai, valgiai ir t.t. Neabejingi senajai liaudiškai buvo simbolinė praktika – prarastos gimtinės prisi- muzikai dalyvauja ansamblių veikloje. (...) Didmies- minimas, nykstančio gyvenimo būdo rekonstravimas, čiuose gyvenantiems žmonėms tai ypač svarbu. Dau- išeiviams iš kaimo – ir naujosios tapatybės kūrimas. gumos jų fizinis ryšys su tėviške beveik nutrūkęs (tik Miesto folkloro ansambliai buvo naujos bendrijos,

Ekspedicijos dalyvės kalbina Valeriją Subačienę. Baltarusija, Pastovių r., Galatilčių k. I. Jakinevičiūtės nuotrauka. 1972 m. LTRFt 4702

33 MOKSLO DARBAI kitokios nei kaimo bendruomenės, kurių beveik visi na- sos visuomenės poreikius. Taigi, nors pabrėžiame sa- riai buvo vietiniai, įsišaknyję gimtinės žemėje. Iš visur vanorišką folkloro judėjimo pobūdį, miesto sąlygomis suvažiavę ansamblių dalyviai tarsi persodinti augalai folklorinė raiška negalėjo būti vien savaiminė, folkloro pamažu leido šaknis naujoje dirvoje. Kaimo bendruo- judėjimas nebegalėjo apsieiti be tokių figūrų kaip an- menių žmonės paprastai dainuodavo savo apylinkių samblių vadovai, koncertų ir festivalių organizatoriai, dainas, o miesto dainininkai mokėsi dainų iš įvairių re- mokslininkai – tautosakos tyrėjai, knygų ir mokslinių gionų. Tokią programą 1971 m. parengė Povilo Matai- straipsnių autoriai, paskaitų skaitytojai, tautosakos rin- čio vadovaujamas ansamblis, VU folkloro ansamblyje kinių sudarytojai, garso įrašų leidėjai, taip pat ir profe- „Ratilio“ studentai iš visų Lietuvos pakraščių mokėsi sionalūs rašytojai, menininkai, žurnalistai. visų regionų liaudies muzikos. Taip sudaromos didžių- Lietuvių folkloristikoje šie profesionalai suvokiami jų Lietuvos miestų folkloro ansamblių programos ir kaip iškilūs folkloro judėjimo asmenys, labiau už ki- šiandien. Kaip aiškina Aušra Zabielienė, didmiesčiuose tus gerbę ir vertinę etnokultūrą, iš jos sėmęsi kūrybinio įsikūrę išeiviai „ne gyvena tame krašte, o tik jam ats- įkvėpimo. Tačiau iki šiol daugiau dėmesio skiriama vi- tovauja“. Didmiesčiuose jiems jau negana jaunystėje suomenės folklorinei raiškai, jos aktyvumui. Tik pasta- susikurtos regioninės tapatybės, dalyvaudami folkloro ruoju metu žinomi žmonės imami vertinti kaip judėji- ansambliuose, jie ima kurti „bendralietuvišką“ tapatybę mo iniciatoriai, idėjų generuotojai, be kurių jis nebūtų (Zabielienė, 2010: 39). įsisiūbavęs. 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įsikūrė Tarkim, JAV folkloro judėjimo istorija Richardo dar keletas folkloro ansamblių: 1971 m. – „Sadauja“, Carlino knygoje „Worlds of Sound“ aprašoma kaip 1973 m. – „Poringė“, 1979 m. – „Dijūta“, 1979 m. – vieno asmens – garso įrašų studijos „Folkway Re- „Ievaras“, 1980 m. – VISI ansamblis, etnokultūrai ir cords“ įkūrėjo Moses Asch – veiklos pasekmė. Jis ėmė liaudies muzikai neabejingų žmonių daugėjo. Iš Vilniu- įrašinėti ir nedideliais tiražais leisti liaudies muziką, o je įsikūrusių folkloro ansamblių tik vienas – Lietuvių su išgarsintais liaudies muzikantais susidraugavo vi- folkloro teatras – tapo valstybiniu, gaudavo nuolatinę sam gyvenimui. Knygoje pristatomi ir Niujorko inte- finansinę paramą ir turėjo pasirodymams skirtą erdvę – lektualai, su kuriais jis bendradarbiavo: antologijų ir Rumšiškių liaudies buities muziejuje pastatytą klojimo serijų rengėjai, anotacijose apibūdinę mažai žinomus teatrą. Kiti ansambliai buvo mėgėjų meno kolektyvai, muzikos stilius, dailininkai, apipavidalinę plokštelių puoselėję savitas vertybes ir gyvenimo būdą, savano- viršelius, fotografai, puošę juos nuotraukomis. Šis pa- riškai rinkdavęsi į repeticijas, įvairiose salėse rengdavę sišventęs žmogus dokumentavo pirmųjų bliuzo atlikė- koncertus ir vakarones. jų balsus, legendinių džiazo atlikėjų muzikavimą, su- Gal folkloro ansambliai kūrėsi tam, kad sostinėje kaupė įdomiausių bluegrass ansamblių įrašų kolekciją, apsigyvenę naujakuriai galėtų ištarti „Vilniau, kaime taip pat liaudies muzikos tradiciją tęsiančių dainininkų mano“? Folkloro ansamblių veikla buvo viena iš for- (pas mus vadinamų bardais) viešų pasirodymų ir kūry- mų, kuriomis Vilniuje ėmė augti, plėtotis, stiprėti lie- binių bandymų įrašus. Įdomi lietuvių ir JAV folkloro tuviška kultūra. judėjimo paralelė – Amerikoje folkloro judėjimas pra- sidėjo 4-ojo XX a. dešimtmečio pabaigoje, jo židinys Išskirtinės folkloro judėjimo asmenybės buvo Niujorke. Į šį didmiestį suvažiavo talentingi jau- Nors folkloro ansambliai iš dalies tęsė kaimo ben- ni žmonės, ieškoję darbo, pragyvenimo ir saviraiškos druomenių tradicijas – draugiškai, kaimyniškai bendra- galimybių. Jie buvo kairiųjų pažiūrų, siekė socialinio vo, kartu švęsdavo kalendorines ir šeimos šventes, vis teisingumo, daug bendraudavo, rinkdavosi butuose, o dėlto mieste išplitęs folkloro judėjimas neišvengiamai paskui ėmė dainuoti savo kūrybos dainas ir viešosiose turėjo reikštis miesto kultūrai būdingomis formomis. erdvėse. Šiuolaikinių dainių kūryba sulaukdavo nema- Folkloro ansamblio koncertas buvo ne šiaip susibūri- žo pasisekimo tarp studentų, skambėdavo universitetų mas, bet renginys, kuriam reikėjo tinkamos patalpos, miesteliuose (Carlin, 2008: 183). Lietuvoje taip pat ak- reklamos, pakankamo skaičiaus klausytojų. Ansamblio tyviausias buvo akademinis jaunimas. vadovas irgi skyrėsi nuo kaimo šviesuolio – doro, ti- Atskleidžiant talentingų asmenybių indėlį, galima kinčio, apsiskaičiusio žmogaus, jis buvo ne tik autori- aprašyti ir lietuvių folkloro judėjimą. Jeigu sudarytu- tetingas asmuo, bet ir vadybininkas, miesto kultūrinio me laiko juostą ir pažymėtume knygas ir tautosakos gyvenimo dalyvis, stebintis nuolat kintantį kultūrinį rinkinius, lietuvių tautosakininkų išleistus 7–8 dešimt kontekstą, jaučiantis folkloro judėjimo dalyvių ir vi- metyje, pamatytume, kad jie buvo kylančio folkloro

34 Austė NAKIENĖ. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos: miesto folkloro sąjūdis

Lietuvos kraštotyros draugijos kompleksinės ekspedicijos dalyviai: Vladas Braziūnas, Danguolė Juzeliūnaitė, A. Vaitkevičiūtė, V. Liegytė, Bronė Katilevičiūtė (Stundžienė), Meilutė Vaitiekūnaitė (Ramonienė), D. Masilionytė dainuodami eina į vakaronę. Švenčionių r., Cirkliškio apyl., Mėžionių k. Vytauto Šeštausko nuotrauka. 1972 m. LTRFt 5192. judėjimo pranašai, savo darbais suteikė jam pagrindą. įdomias, įsimintinas paskaitas skaitę dėstytojai. J. Čiur- 1954–1955 m. pasirodė naujai parengti didžiojo XIX a. lionytė dėstė liaudies muzikinę kūrybą Valstybinėje dainų rinkėjo Antano Juškos užrašytų dainų rinkiniai. konservatorijoje studijavusiems muzikologams ir kom- 1958–1959 m. išleisti Zenono Slaviūno parengti trys pozitoriams, o D. Sauka dėstė lietuvių tautosakos kursą „Sutartinių. Lietuvių polifoninių dainų“ tomai, 1959 m. Vilniaus universiteto studentams filologams. Jie atvėrė – Stasio Paliulio rinkinys „Lietuvių liaudies instrumen- tradicinėje kultūroje slypinčias gelmes ne vienam stu- tinė muzika“. Iš 7-ojo dešimtmečio akademinių leidi- dentui – vėliau žinomam mokslininkui ar kūrėjui. nių paminėtinas 1962–1968 m. parengtas penkiatomis Kaip prisimena literatūrologė Viktorija Daujotytė, „Lietuvių tautosaka“, aprėpęs visus tautosakos žanrus. „Donatas Sauka dažniausiai su megztiniu: kalba vaikš- 1966 m. išleistas svarbus autentiškų garso įrašų šaltinis čiodamas, tai sunerdamas rankas, tai jomis gestiku- – Genovaitės Četkauskaitės sudaryta „Lietuvių liaudies liuodamas, ir visą laiką mus, snūduriuojančius stebi. dainų antologija“. Šiuose šaltiniuose buvo paskelbti Sustoja, pažvelgia į užrašus, pasako kokią pastabą, nu- tūkstančiai vertingų lietuvių tautosakos kūrinių, tad visi sijuokia. (...) Kartą liepia aprašyti situaciją iš patirties, besidomintieji turėjo ką skaityti, klausyti ir studijuoti, kuri, mūsų manymu, būtų susijusi su tautosaka. Paskui rekonstruoti, gaivinti, atlikti folkloro koncertuose. aptaria, negailestingai šaiposi, bet ir pagiria. Pirmą sykį 7-ajame dešimtmetyje buvo parašyta svarbių moks- rašiau apie senus namus šiaudiniu stogu palei daubą ir lo tiriamųjų darbų. 1969 m. išleista Jadvygos Čiurlio- girią; apie trobą, kurioje gimiau. Apie babūnėlę, kurs- nytės knyga „Lietuvių liaudies melodikos bruožai“, o tančią ugnį, šnabždančią rytinius poterius. Nuo to ra- 1970 m. – Donato Saukos studija „Tautosakos savi- šinio, gerai profesoriaus įvertinto, įgijau kad ir mažytį tumas ir vertė“. Šiuose veikaluose į tautosaką žvelgta lituanistinio sąmoningumo grūdelį“ (Daujotytė, 2009: estetiniu požiūriu, ji vertinta iš aukštų kultūrinių pozi- 113). Marcelijus Martinaitis liudija: „Jo dėstoma tauto- cijų. Knygų autoriai buvo ne tik mokslininkai, bet ir saka buvo gyvas dalykas, veikęs praeityje ir veikiantis

35 MOKSLO DARBAI dabar, sunkiai suveržiamas kokiais nors didaktiniais tautosaka“ leidimas (2007), kur cituotas skyrius „Tau- ar ideologiniais varžtais, tekantis, plaukiantis ir vis at- tosaka mūsų laikais“ parašytas naujai. Jame tautosa- sinaujinantis. Kažin, ar be profesoriaus paskaitų būtų kos apraiškos profesionaliajame mene nušviečiamos kada nors atsiradęs mano eilėraščiuose raudų ciklas, daug išsamiau. Ypač daug rašoma apie poeziją, kilusią dainų intonacijos, polifoninės sutartinių temos, sakmių iš dainų tradicijos, esančią kryžkelėje tarp kaimo ir motyvai baladėse. Galiu tiesiai pasakyti, kad tie daly- civilizacijos. kai, nors dar ir neaiškiai, jau buvo užkurti universiteto Tikras etnokultūrinio sąjūdžio vadas, jo aitvaras, auditorijose“ (Martinaitis, 2009: 118). buvo jau minėtas kompleksinių ekspedicijų organiza- 1982 m. pasirodė akademiniam jaunimui skirta tau- torius Norbertas Vėlius3. Bendražygis Jonas Trinkūnas tosakininko ir literatūrologo D. Saukos knyga „Lietuvių apie jį rašė: „Pokario pasipriešinimas buvo nuslopintas, tautosaka“, kurioje trumpai apibūdinamas tuometinis ir atrodė, jog neliko jėgų atsispirti sovietinei priespau- folkloro judėjimas ir profesionalių menininkų susido- dai. Bet kraštotyros pakilimas suteikė naujų galimybių mėjimas etnine kultūra: „Dabartiniame laikotarpyje apie jėgų tautai atsigauti. (...) To sąjūdžio priešaky atsirado liaudies kūrybą susidaręs stiprus traukos laukas. Domė- rimtų ir energingų mokslo žmonių – etnografų, fol- jimasis tautosaka tapo visuotiniu reiškiniu. Kaupiasi iš- klorininkų, kalbininkų, o priekyje visų švytravo veržli tisas kultūrinio gyvenimo klodas, kuriam pagrindą teikia Norberto Vėliaus asmenybė“ (Seliukaitė, Vitkuvienė, liaudies kūryba. Visas šitas tautosakos adaptacijos, atkū- 1999: 178). Kaip apibūdino kolegė ir bičiulė, „Plačiai rimo ir transformacijos kitose kultūros rūšyse procesas žinomas mokslininkas, mitologas, folkloristas turėjo vadinamas folklorizmu“ (Sauka, 1982: 252). „Atgaivin- Dievo dovaną skvarbiai ir patraukliai dėstyti savo min- tas, pademonstruotas senas paprotys, kūrybinė tradicija tis ir raštu, ir žodžiu. (...) Atkaklus, nuoseklus, užsispy- tebeturi užkrečiamą poveikį. Tai rodo staigus etnografi- ręs žemaitis visada skubėjo, tiesiog šuoliavo per erdvę nių (tiksliau būtų sakyti – folklorinių) ansamblių papli- ir laiką – visur suspėjo. Niekada neteko matyti Norberto timas. (...) Ansamblių veikla turi savotišką restauravimo einančio lėtai. Jis tarsi atitrūkęs nuo žemės skrisdavo, kryptį. Bandoma išlaikyti etnografinius bruožus (papro- įsiverždavo į aplinką kaip gaivi versmė, sujudindavo, čius, apeigas, buities vaizdą), vietinę tarmę, liaudiško praskaidrindavo ten esančiuosius. N. Vėlius mėgo pa- dainavimo būdą. Bet etnografiškumas derinamas ir su sipasakoti, ką dirbąs, pasidalyti savo hipotezėmis. Čia estetiškumu: atlikimo natūralumu ir laisvumu, sceniniu pat jis pažerdavo daugybę minčių, kas turėtų rūpėti jo raiškumu, negirdėtų melodijų archaikos žavesiu, ritmo, kolegoms, ko galėtum griebtis tu pats. (...) Jis nebuvo dinamikos įvairove. Įspūdingos ir gero meninio lygio atitrūkęs nuo aplinkos, kasdieninio gyvenimo, nevengė būna ansamblių vakaronės, kuriose natūraliai atgyja ir buitinės veiklos. Valstietiška jo prigimtis buvo gyva. seni liaudies bendravimo paročiai. Tad šiuolaikiniame Jis buvo laimingas, galėdamas triūsti savo sodyboje. folklorizme neabejotinai galime įžvelgti kūrybinį pradą, (...) Jis sugebėjo nuoširdžiai bendrauti su visais – ir su ieškojimo, atsinaujinimo pastangas, atspindinčias visuo- intelektualais, menininkais, studentais, savo mokiniais, menės dvasinę galią“ (ten pat, 253–254). „Aukštesnė ir su paprastais žmonėmis“ (Seselskytė, 1998: 12). kūrybingumo pakopa folklorizme – menininkų profesi- Didelio visuomenės susidomėjimo susilaukė Nor- onalų veikla. Be išimties visose meno šakose folkloriz- berto Vėliaus parengtos knygos „Mitinės lietuvių sa- mo pėdsakas labai iškilus. (...) Ypač 6–7 dešimtmetyje kmių būtybės“ (1977), „Laumių dovanos“ (1979), susiformavusi menininkų karta rado stiprius atspirties o ypač ilgai netilusias diskusijas sukėlė hipotetiška taškus liaudies kūryboje ir liaudiškoje pasaulėjautoje. knyga „Senovės baltų pasaulėžiūra“ (1983). Šioje Tai poetai Just. Marcinkevičius, J. Degutytė, M. Marti- knygoje jis bandė išaiškinti, kaip senieji baltai įsivaiz- naitis, dramaturgas ir prozininkas K. Saja, kompozitoriai davo pasaulio modelį, kokia buvo jų mitinė mąstyse- B. Kutavičius, F. Bajoras, J. Juozapaitis, V. Montvila, na, kurios atšvaitai išliko tautosakoje, vaizduojamojo grafikai B. Žilytė, V. Valius, V. Steponavičius, P. Repšys. meno kūriniuose, liaudies papročiuose ir tikėjimuose. Taikomojoje dailėje ryškiu folklorizmu pasižymi J. Bal- čikonio gobelenai, dokumentiniame mene – A. Verbos 3. Norbertas Vėlius taip pat sapnuodavo kaimą, jis yra sakęs: „ Mies- kino filmai bei K. Musnicko telefilmai, A. Macijausko, te gyvenu jau daugiau kaip trisdešimt metų, ir jis manęs perdaug nepaveikė. Mieste įgijau visas kultūros vertybes, išsilavinimą, bet A. Kunčiaus, V. Vaicekausko meninės fotografijos“ (ten mano pažiūrų jis turbūt nė kiek nepakeitė. (...) Aš visada sapnuoju pat, 255). savo gimtąjį kaimą, ten, kur nors prie torpynių, daubų, upelių, kal- Prabėgus keletui dešimtmečių, pasirodė antrasis, nelių. Arba dar sapnuoju kažkokius tolimus dar gražesnius laukus, pataisytas ir papildytas D. Saukos knygos „Lietuvių architektūrinius statinius, kur yra dargi didesnė palaima negu toje tėviškėje“ (Seliukaitė, Vitkuvienė, 1999: 400).

36 Austė NAKIENĖ. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos: miesto folkloro sąjūdis

Dainininkės M. Maisevičienė, P. Beržulionienė, O. Tūbinienė, A. Gainienė ir tautosakos rinkėjos A. Kazlauskaitė, N. Navikaitė. Trakų r., Lieponių apyl., Kalvių k. D. Šemetulskio nuotrauka. 1983 m. LTRFt 5500.

Mitologo nuomone, baltai kaip ir kiti indoeuropiečiai švenčių scenas Vilniaus universiteto Filologijos fakul- pasaulį skaidė į tris sferas: dangų, žemę ir požemį, o teto skliautuose. Ši archajiška ir kartu moderni freska šią visumą įsivaizdavo kaip pasaulio medį: jo viršū- – vienas gražiausių tokio pobūdžio kūrinių Vilniuje. nėje buvo dangaus šviesuliai ir dangaus dievai, prie jo Ji patiko ir Vėliui, rašiusiam: „Repšio freskose yra iš- liemens gyveno žmonės ir visi gyvūnai, o po šaknimis reikštas vos ne idealus baltų laiko ir erdvės supratimas, buvo įsikūrę požemio dievai ir chtoniniai padarai. Ho- jų koreliacija, kuri vargu ar kada taip ryškiai buvo su- rizontaliai erdvė buvo padalyta į keturias pasaulio šalis: vokiama ir išreiškiama, o veikiau tik nesąmoningai nu- šiaurę, pietus, vakarus ir rytus. Mitinė mąstysena buvo jaučiama“ (Vėlius, 1992: 179). paremta opozicijomis: aukštai – žemai, diena – naktis, Šiame tekste neįmanoma paminėti visų iškilių as- jaunas – senas, baltas – juodas ir t.t. Tokioje sistemoje menų, ženkliai prisidėjusių prie etnokultūrinio sąjūdžio kiekvienas objektas turėjo savo vietą, buvo siejamas su gyvavimo. Tik norima atkreipti dėmesį, kad tautosaki- dangum, vasara, diena, arba atvirkščiai – su požemiu, ninkai nebuvo šio judėjimo stebėtojai, žiūrėję į jį kaip žiema, naktim. Tarp šių priešybių galėjo atsirasti ir tar- į savo tyrimų lauką, rinkę duomenis savo moksliniams pinė sfera. darbams, tačiau buvo jo iniciatoriai ir aktyvūs dalyviai. Knygoje aprašytas mitinis pasaulio modelis, įvairūs Todėl galime tarti, kad etnokultūrinis judėjimas buvo archajiški pirmavaizdžiai sužadino visų ją skaičiusių- bendra mokslininkų, dėstytojų, studentų, ekspedicijų jų vaizduotę, o ypač didelį įspūdį paliko dailininkams. organizatorių, kraštotyrininkų, folkloro ansamblių va- Paveiktas senovinio erdvės ir laiko suvokimo, dailinin- dovų, dainininkų, muzikantų ir gausios juos palaikan- kas Petras Repšys nutapė pasaulio medį ir kalendorinių čios auditorijos kūryba.

37 MOKSLO DARBAI

To meto inteligentų apibūdinimas „pirmoji karta Poetai, dailininkai ir kompozitoriai jautė, kad gi- nuo žagrės“ buvo šiek tiek pašiepiantis, sakantis, kad liausias ir tyriausias jų kūrybos šaltinis yra kaimiškas iš kaimo kilę inteligentai tik pusiau tokie – kažkur jų gyvenimas, vaikystėje patirtas gamtos gyvybingumas. pasąmonės užkaboriuose tebėra sustatytos žagrės ir Panašios patirties tikrai negalėjo suteikti miesto šur- akėčios, sukabinti dalgiai ir grėbliai, sumesti krepšiai mulys, nesibaigiantys darbai, posėdžiai, susitikimai, – jie tebemąsto kaip valstiečiai, nors ir kalba tarptau- varginančios visuomeninės pareigos. Galima tarti, kad tiniais žodžiais, moksliniais terminais. Patys išeiviai iš menininkai labiausiai jautė turintys dvigubą tapatybę, kaimo to ir nesigynė4, nuolat kalbėjo ir rašė, kad tė- esantys ir kaimo, ir miesto žmonės. Savo asmenybių viškėje patirti įspūdžiai, ten įgyta patirtis jiems labai dvilypumą jie neretai išreikšdavo netikėtais dviejų ti- brangi. Jų kūrybinės galios kilo iš gamtos, subtiliausios krovių sugretinimais, tokiais, kaip jau minėtas Kukučio ir ypatingiausios būsenos apimdavo beklaidžiojant vai- sapnas, kuriame akmenimis grįsta Katedros aikštė virs- kystėje įsimintais kraštovaizdžiais. Poetas Sigitas Geda ta žydinčia pieva. Panašiai ir daugybėje kitų kūrinių pasakojo, kad vienas nuostabiausių vaikystės įspūdžių buvo sugretinama kultūra ir gamta, tarsi vietoj asfal- jam buvo žuvavimas, plaukiant valtimi matomas po- tuotos gatvės imtų tekėti upelis, parke prie rotondos ne vandeninis pasaulis. „Kai tėvas plaukdavo kratyti ven- stoviniuotų studentai, o dainuotų šienpjoviai, koncertų terių, mane, kaip jauniausią šeimos berniuką, pasiim- salėje ne griežtų kvartetas, o čirptų žiogai... Toks dve- davo kartu. Sėdėdavau valties gale ir matydavau, kaip jopas matymas buvo ne kūrėjų trūkumas, o privalumas. saulė teka ir visa gamta nubunda. Šie mano patyrimai Žymūs menininkai nebūtinai dalyvavo folkloro an- – patys didžiausi ir brangiausi. Aš su žuvimis pirmiau sambliuose ir tautosakos rinkimo ekspedicijose, tačiau susidūriau negu su kitais padarais“. (...) „Man poezijos buvo artimai susiję su etnokultūriniu judėjimu, savo esmė ta, kad reikia įvardyti tuos daiktus, kuriuos matei. kūryba išreiškė tai, ką jautė daugelis fokloro judėjimo Matai nendres, vandeny siūbuojančias, jos meta atšvai- dalyvių – prarastos tėvynės ilgesį. Filosofas Arvydas tus, ir tau atrodo, kad čia prasideda stebuklas, mistika Šliogeris teigia, kad žemdirbių šeimose gimę žmonės ir magija, ir kitas pasaulis, ir dangus“ (Andrijauskas, buvo prisirišę prie žemės plotelio šiapus horizonto, 2011: 105). Kompozitorius Bronius Kutavičius apie prie laukų ir miškų, supusių gimtąją sodybą. Gimti- Molainių kaime prabėgusią savo vaikystę sakė: „Aš tu- nės kraštovaizdis, namai su visais daiktais ir gyvuliais, riu didelį ganymo stažą – penkių metų. (...) Praktiškai visas „šis pasaulis“ buvo artimai patiriamas, savas ir tai čia yra mano muzikinis išsilavinimas. Aš girdėjau labai svarbus. Knygoje „Būtis ir pasaulis“ išskleista perkūno oželius, pempių klyksmą, vieversėlius, viso- lietuviška tėvynės filosofija: „Kai kam gali pasirodyti, kių balų dar tada buvo nenusausintų. Arba perkūnijos kad toks apmąstymas išvis nereikalingas. Išties, ką čia kokios baisios būdavo, Jėzau! Tokių dabar nebėra – daug kalbėti ir mąstyti apie tokį savaime suprantamą baisu atsistot, kad nenutrenktų. Ganant karves, tai – di- dalyką kaip tėvynė? (...) Iš tikrųjų dabarties pasaulio džiulė mokykla. Tai – vienatvė, reiškia, vienas esi su žmogus vis labiau praranda arba jau prarado tėvynę gyvuliais ir su gamta“ (Kutavičienė, 2008: Portretas). (...) Mes – tremtinių tauta. Ir tiesiogine, ir perkeltine „Dabar Panevėžys taip priartėjo prie Molainių, kad prasme. Geras trečdalis mūsų tautos, mūsų brolių ir se- mano kaimą baigia užgožti. Siaubingai artėja tokie mū- serų buvo ištremti iš tėvynės tiesiogine prasme. Kiek riniai monstrai. O ir kaime žmonės prisistatė mūrinių jų bastosi įvairiausiose pasaulio pasvietėse, Rytuose ir namų su kolonom. (...) Gal tie mūrinukai ir patogūs, Vakaruose, Amerikoje, Sibire, Australijoje ir Argenti- bet aš įpratęs ir prisirišęs prie to senojo medinio kaimo. noje. (...) Bet argi tie, kurie likome gyventi mažyčiame (...) Dar ir dabar kiekvienąkart, kai važiuoju į Molai- žemės lopinėlyje prie Baltijos jūros, argi mes taip pat nius, važiuoju su virpesiu. Mane labai paveikė kaimas. nesame tremtiniai? Ar per pastaruosius keturiasdešimt Vaikas būdamas mokėjau stebėti pasaulį plačiom akim. metų mes nebuvome tremiami iš savo kalbos, iš savo Armonikos garsai, paukščiai, balos, žmonės... Mokėji- istorijos, ar nebuvome ištremti iš tų vietovių, kuriose mas žiūrėti į visą tai ir suformuoja žmoguje pagrindą“ dūla mūsų protėvių kaulai, ar nebuvome atplėšti nuo (Kutavičius, 1992: 57–59). savo šaknų, ar nepraradome savo namų, savo prijaukin- tų daiktų, gyvulių, paukščių, pievų, akmenų, medžių, 4. Teatro režisierius Eimuntas Nekrošius nesididžiavo savo bohemiška profesija ir nesijautė svarbesnis už kitus: „Didelio čia daikto. Sakau, ar neužgeso mano arba Tavo žvaigždė, kurią gali regėti gal ir be teatro galima gyventi? Mano tėvas nė karto nebuvo matęs tik stovėdamas vienoje vienintelėje vietoje – savo tėvy- teatro, o puikiausiai pragyveno savo amželį! Jei kas leistų rinktis nėje, savo žemėje, savo meilės lauke? Taip, visa tai mes profesiją iš naujo, tai gal šitos klaidos nebepakartočiau. Bet trauktis praradome ir buvome uždaryti į gelžbetonio kalėjimus. nebėra kur“ (Nekrošius, 1987: 20).

38 Austė NAKIENĖ. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos: miesto folkloro sąjūdis

Daugelis mūsų jau priprato ir tuose kalėjimuose jaustis navimo vakarus. Iš vieno kraštotyrininkų būrelio, nuo kaip namie, ir tai gerai, nes žmogus turi kur nors gy- 1973 m. gyvavusio Kauno veterinarijos akademijoje, venti, auginti savo vaikus, mylėti savo moterį. Tačiau 1983 m. išaugo studentų folkloro ansamblis „Kupolė“, per tuos keturiasdešimt metų aš nė sykio negirdėjau, kurio vadovu tapo Antanas Bernatonis. Vilniuje studija- kad bent vienas lietuvis tas gelžbetonio džiungles būtų vę ir folkloro ansambliuose dainavę asmenys, išvykę į pavadinęs savo tėviške. Mūsų vaikai kada nors sakys: kitus miestus, ten įkurdavo savo kolektyvus. Garsiame mano rajonas. Bet nė vienas iš jų negalės pasakyti: Vilniaus folkloro ansamblyje VISI dainavęs studentas mano tėviškė. (...) Tad nesakykime, kad tėvynės onto- Aidas Bernatonis, išvykęs dirbti į Kaišiadoris, ten subū- loginių struktūrų apmąstymas yra nereikalingas ir filo- rė ansamblį „Verpeta“ (1978), to paties ansamblio da- sofo pastangų nevertas dalykas“ (Šliogeris, 1990: 8–9). lyvis Algirdas Svidinskas, apsigyvenęs Rokiškyje, ėmė Tokius knygos pratarmės žodžius autorius parašė vadovauti ansambliui „Gastauta“ (1981). Visoje Lietu- 1990 m., jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ne tada, voje kuriami fokloro ansambliai pavadinimais dažnai kai Lietuvos laukai buvo melioruojami, žemdirbiai iš pasirinkdavo sutartinių garsažodžius: „Ratilio“, „Sadau- kaimų ir vienkiemių keliami į kolūkines gyvenvietes, ja“, „Gastauta“, augalų vardus: „Dagilėlis“, „Sedula“, senosios jų sodybos griaunamos, tačiau perteikė, dėl ko „Raskila“, upėvardžius bei vietovardžius: „Vorusnė“, žmonės labiausiai jaudinosi ankstesniais dešimtmečiais. „Gondinga“, „Vaiguva“, „Žaisa“ ir pan. Oficialioje okupacijos metų spaudoje apie kaimų naiki- Miestuose kilęs folkloro judėjimas neišvengiamai nimą ir su tuo susijusius išgyvenimus nebuvo rašoma, plėtojosi miesto kultūrai būdingomis formomis. Daug atvirkščiai – spaudos puslapiuose buvo džiaugiamasi kam jis buvo įdomus, patrauklus, todėl kilo plačiai melioracija, urbanizacija ir gyventojų migracija. Tačiau publikai skirtų renginių poreikis. 1973 m. Vilniuje iš migrantų prisiminimų galime suprasti, kad atitrūkimas įvyko stilizuotos liaudies muzikos vakaras „Skamba nuo gimtųjų vietovių, išvykimas į miestus ir miesto er- skamba kankliai“ – valstybinio dainų ir šokių ansam- dvių prisijaukinimas nebuvo lengvas. Gyvenimas tarsi blio „Lietuva“ pasirodymas, o kitų metų pavasarį jau gerėjo, buitis darėsi lengvesnė ir patogesnė, tačiau kama- buvo surengtas visas dainų ir šokių ansamblių festi- vo tėvynės ilgesys, kuriuo reikėjo pasidalyti, kurį reikėjo valis. Nuo 1975 m. miesto koncertų salėse ir atvirose išdainuoti. Tad folklorinė veikla nebuvo tik laisvalaikio erdvėse vykusiame festivalyje dalyvavo ir autentiškos leidimo būdas: keliavimas, dainavimas, bendravimas, liaudies muzikos atlikėjai – folkloro ansambliai, kurie neturintis rimtesnių asmeninių ir visuomeninių motyvų. ilgainiui nukonkuravo pirmuosius jo dalyvius. Atsirado Pažvelgus įdėmiau aiškėja, kad ta veikla siekta išsaugoti tradicinis Vilniaus miesto renginys – folkloro festivalis pamatines vertybes. „Skamba skamba kankliai“. Kiekvieną pavasarį gegu- žės pabaigoje, žydint alyvoms ir giedant lakštingaloms, Folkloro judėjimo dalyvių tinklas S. Daukanto aikštėje ir jaukiuose Vilniaus universiteto Folkloro ansambliai priminė kaimo bendruomenes: kiemeliuose suskambėdavo senoji lietuvių liaudies mu- juos sudarė kelios dešimtys pažįstamų, artimai ben- zika. Įdomu, kad patys dalyviai folkloro festivalį pava- draujančių, vienas kitą palaikančių žmonių. Į ansamblį dino „folkloro judėjimo atlaidais“, nes jame susitinka susibūrę žmonės tuo pat metu buvo ir individualybės: visi folkloro ansambliai, kartą per metus į vieną vietą kiekvienas vilkėjo savo krašto rūbais, mokėjo kalbėti susieina ne vien artimi, bet ir tolimesni „giminės“. savo vietovės tarme, jautėsi laisvas, tarsi tebegyventų Vilniuje pavykęs renginys atsikartojo ir Kaune. Šio erdvioje savo sodyboje. 8–9 dešimtmečiais susidomėji- miesto folkloro šventės pavadinimu tapo antroji su- mas folklorine veikla iš Vilniaus plito į Kauną, Klaipėdą tartinės „Skamba skamba kankliai“ eilutė – „Atataria ir kitus miestus. Į Klaipėdą dainavimo pomėgį atvežė lamzdžiai“. Šventė pirmą kartą surengta 1984 m., tad kalbininkė Audronė Jakulienė (vėliau Kaukienė). 1971 nuo to laiko Vilniuje įvykusiam festivaliui buvo atita- m. ji su savo studentėmis lituanistėmis ėmė dainuoti su- riama Kaune. Klaipėdoje tradicinis folkloro festivalis tartines ir dvibalses aukštaitiškas dainas, o vėliau atrado „Parbėg laivelis“ pradėtas rengti kiek vėliau – 1992 ir vietinę tradiciją – Liudviko Rėzos užrašytas pamario m., jau atkūrus nepriklausomybę ir įsteigus Klaipėdos krašto dainas. 1980 m. iš merginų grupės išaugo folkloro etnokultūros centrą. Kituose Lietuvos miestuose fol- ansamblis, pasivadinęs „Vorusne“. Kauniečius pomėgiu kloro festivalius imta rengti taip pat jau nepriklauso- dainuoti liaudies dainas užkrėtė talentinga dainininkė mos Lietuvos laikais. Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė. Ji lankydavosi Taigi etnokultūrinis judėjimas įsisiūbavo 1968– kraštotyrininkų būreliuose, vesdavo jaunimo pasidai- 1972 metais, kai sparčiai kūrėsi kraštotyros būreliai,

39 MOKSLO DARBAI liaudies dainų klubai, pirmieji folkloro ansambliai, į bendruomenių nariai pasitikėjo vienas kitu, privačiuose juos būrėsi įvairių profesijų atstovai: istorikai, kalbi- pokalbiuose išsakydavo nuomones, nesutampančias su ninkai, fizikai, matematikai, inžinieriai, ekonomistai, oficialiais pareiškimais. Jie protestavo prieš nutautinimo gydytojai. Vėliau tautinei kultūrai neabejingų žmonių politiką, pasisakė prieš materialiosios bei dvasinės kai- ratas plėtėsi. Remdamasi įvairiais šaltiniais, sociologė mo kultūros naikinimą, kaip įmanydami siekė išsaugoti Ainė Ramonaitė teigia, kad nuo 1960 iki 1988 metų lietuviškumą. judėjime galėjo dalyvauti keliolika tūkstančių žmonių. Jos duomenimis, 1988 m. Lietuvoje iš viso buvo apie Pabaiga 900 folkloro ansamblių (Kavaliauskaitė, Ramonaitė, Folkloro judėjimas kilo, nes buvo norima išreikšti 2011, 44–45). Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūri- tai, ką daugelis jautė, žinojo, suprato. Liaudies dainos mosi laikotarpiu ir pirmaisiais nepriklausomybės me- ir muzika kalbėjo Ezopo kalba, jų metaforinė raiška tais 1987–1992 pastebimas antrasis folkloro judėjimo buvo svarbi tiems, kurie siekė išlaikyti tautinį savitumą pakilimas, vėl kūrėsi ansambliai, į juos rinkosi nauji ir paskatinti taip elgtis kitus. Folkloro judėjimas atsira- entuziastai. Anuomet folklorine veikla buvo reiškiamas do mieste, gal net galima sakyti – Vilniaus universitete. tautinis atgimimas ir pagaliau svetimųjų nebevaržo- Jo atsiradimą skatino studentų išklausytos paskaitos, mas, laisvai besiskleidžiantis tautiškumas. nekasdieniškų įspūdžių palikę koncertai, vakaronės, Knygoje „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų žygiai, tautosakos rinkimo ekspedicijos. Judėjimą taip tinklaveikos galia“ Ainė Ramonaitė teigia, kad 1988 m. pat stiprino folkloro įrašai, dainų ir pasakų rinktinės, ypač sutankėjęs folkloro judėjimo dalyvių tinklas sudarė mokslinės ir grožinės literatūros knygos. Jo dalyviai galimybes atsirasti Sąjūdžiui, 1990 m. įgyvendinusiam vieni kitus pažindavo iš aprangos, nešiojamų papuo- didžiausią tautos siekį – atkūrusiam Lietuvos valstybin- šalų, mokamų dainų. Liaudies dainų dainavimas buvo gumą. Folkloro judėjimo dalyvius siejo glaudūs asme- pranešimas, kurį išgirsdavo atidžiai klausantieji ir įsi- niniai ryšiai, jie palaikė ryšius ir su kitomis šalia oku- traukdavo į judėjimą. Jei moki retą dainą, vadinasi, esi pacinės sistemos gyvavusiomis paralelinės visuomenės vienas iš mūsų, su tavimi galima aptarti viešai nesvars- bendrijomis: katalikiškuoju pogrindžiu, mokslininkų ir tomus dalykus. Folkloro judėjimas, kuris reiškėsi tra- menininkų rateliais, jaunimo subkultūromis. „Etnokul- dicinės kultūros gaivinimu, folkloro ansamblių veikla, tūrinio sąjūdžio stiprybė sovietmečiu buvo gebėjimas buvo platesnio etnokultūrinio sąjūdžio dalis. Šis sąjūdis panaudoti teisėtas ar pusiau teisėtas formas savaimiai siekė užčiuopti gilesnius žmonių sąmonės lygmenis, visuomenei sukurti – alternatyviam sociumui, netarnau- apėmė krašto istorijos studijas, baltų mitologijos re- jančiam sovietinei ideologijai, bet formuojančiam kito- konstravimą, mokslinę ir meninę kūrybą. Svarbiausi jo kią gyvenseną, kitokią tikrovę“ (ten pat, 46). Pritaikiusi uždaviniai buvo miesto kultūros sulietuvinimas ir nuo- socialinių tinklų analizės metodą, tyrėja ir jos bendradar- lat kintančios lietuviškos tapatybės kūrimas. Sąjūdis biai nustatė, kad savaiminė visuomenė, atvirai nekonflik- itin smarkiai reiškėsi Lietuvos sostinėje Vilniuje, kuri tavusi su okupacine sistema, tačiau jos ir nepalaikiusi, jai 1919–1939 m. buvo okupuota lenkų, Antrojo pasauli- trukdžiusi, buvo pasirengusi naujo politinio judėjimo at- nio karo metais išgyveno rusų ir vokiečių okupacijas, siradimui, bendram veikimui. „Teoriškai apibrėžę savai- o vėliau iki pat 1990 m. kentė sovietinės okupacijos mios visuomenės sąvoką, pirmiausiai ėmėme jos ieškoti laikotarpį. Nutautintam miestui ypač reikėjo tvirtes- ten, kur kiti tyrinėtojai jau buvo apčiuopę vadinamosios nių lietuviškos kultūros pagrindų. Juos ir ėmėsi kurti „kultūrinės rezistencijos“ apraiškas. Ir iš tiesų paaiškėjo, iš kaimų į atgautą sostinę suvažiavę valstiečių vaikai, kad tokia iš pirmo žvilgsnio „nekalta“ veikla – ėjimas į sunkiomis sąlygomis išsilavinimą įgiję ir miestiečiais kalnus ar kraštotyros ekspedicijos slepia daug gilesnius tapę laisvųjų ūkininkų palikuonys. klodus – žmonių bendruomenę, gyvenančią visai kito- Nors XX a. vykusi Lietuvos gyventojų migracija mis vertybėmis negu sovietinė visuomenė ir totalitarinių buvo netolima, jie kėlėsi iš kaimų į didesnius miestus ambicijų turinčioje valstybėje kuriančią savo gyvenimo arba į sostinę, vis dėlto pakeitusieji gyvenamąją vietą tvarką“ (ten pat, 412). Iš kaimo aplinkos atsineštą ben- jautė prarastos tėviškės ilgesį, sapnuodavo gimtąsias so- druomeniškumą, kaimyniškus santykius lietuvių visuo- dybas, jų aukštus medžius, sodus, kiemus, takelius. Fol- menė išlaikė ne veltui – sovietmečiu tai buvo ginklas. kloro ansamblių dalyviai tą ilgesį ramindavo keliauda- Ansamblių, būrelių, klubų bendruomenės labai skyrėsi mi, nuolat atnaujindamį ryšį su žeme, gamta, arba išdai- nuo anoniminių miesto žmonių sambūrių, susidaran- nuodavo. Menininkai iš kaime patirtų įspūdžių, vaikys- čių gamyklose, valgyklose ar viešajame transporte. Šių tės prisiminimų sėmėsi įkvėpimo, ne vienas jų įamžino

40 Austė NAKIENĖ. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos: miesto folkloro sąjūdis paliktą tėviškę savo kūriniuose. Gyvenamosios vietos Search for Identity Among Emigrants pakeitimas ir siekis įprasminti buvimą naujoje vieto- from Villages: City Folk Movement je, sostinėje, kultūros centre, buvo vienas svarbiausių Austė NAKIENĖ lietuvių visuomenės išgyvenimų, jis atsispindėjo ir savaiminėje, ir profesionalioje kūryboje. The author describes the folk movement in Lithuania that began in the 1970s and manifested in ways characteristic to urban Literatūra: culture–various public events, although part of the activities were not public, took place in small circles, almost like in rural community ANDRIJAUSKAS, Antanas (sudarytojas). Sigitas Geda. Pasaulio gatherings. The folklore movement began because there was a need kultūros lietuvinimas. Vilnius: Kultūros tyrimų institutas, 2011. to express what many felt, knew, understood. Folk songs and music BRAZIŪNAS, Vladas. Ir įkaltis teisiems, ir nuosprendis teisėjams. Iš: Tautosakos darbai, t. I (VIII), 1992, p. 121–137. spoke in Aesop’s language, their metaphorical expressions were BURKŠAITIENĖ, Laima (sudarytoja). Jadvyga Čiurlionytė. Kasdie- important for those who sought to preserve the national identity niai darbai. Vilnius: Vaga, 1984. and encourage others to do so. The folklore movement emerged CARLIN, Richard. Worlds of Sound. The Story of Smithsonian Folk- in the city, maybe even in Vilnius University. Its appearance was ways. Smithsonian Books, NY: Collins. 2008 encouraged by students who listened to lectures, were inspired by DAUJOTYTĖ, Viktorija. Donatas Sauka. Atsiminimai ir liudijimai. Iš: Literatūra, 2009, Nr. 51 (1), p. 113–117. their extraordinary experiences at concerts, get-togethers, hikes, DAUJOTYTĖ, Viktorija. Abejoti, klausti, tikrintis. Pokalbis su profe- folklore collection expeditions. The movement was also strengthened sore Viktorija Daujotyte. Iš: Liaudies kultūra, 2010, Nr 3, p. 69–75. by folklore recordings, songs and stories, non-fiction and fiction KAVALIAUSKAITĖ, Jūratė, RAMONAITĖ, Ainė (mokslinės redak- books. The participants were able to recognize each other from their torės). Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia. clothing, jewellery, the songs they could sing. Singing folk songs was Vilnius: Baltos lankos, 2011 a way of delivering a message, it pushed people to get involved in the KUTAVIČIENĖ, Dalia. Portretas. – Kompozitorius Bronius Kutavičius. Lietuvos menininkai. DVD. 2008 movement. If someone knew a rare song, then they became part of KUTAVIČIUS, Bronius. „Esu prisirišęs prie to senojo medinio kai- the movement, they could be privy to information that wasn’t shared mo...“ Iš: Krantai, 1992, spalis, lapkritis, gruodis, p. 56–59. with the public. The folk movement, which manifested in the rebirth LIUTKUTĖ-ZAKARIENĖ, Varsa, NOVIKAS, Saulius. Skamba skam- of traditional culture, the activities of folklore ensembles, was part of ba kankliai – 40. Tarptautinis folkloro festivalis. DVD. Vilniaus a broader ethno-cultural movement. This movement sought to grasp etninės kultūros centras, 2012. MAČIEKUS, Venantas. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos the deeper levels of human consciousness, it covered local history kompleksinės ekspedicijos: folkloro rinkimo ir tautiškumo ugdymo studies, the reconstruction of Baltic mythology, scientific and artistic patirtys. Iš: Tautosakos darbai, t. XXXVII, 2009, p. 198–212. works. The main tasks were the cities’ cultural Lithuanisation and MARTINAITIS, Marcelijus. Kukučio baladės. Iš: Toli nuo rugių. development of the ever-changing national identity. The movement Vilnius: Vaga. 1982. was especially pronounced in the Lithuanian capital Vilnius, which MARTINAITIS, Marcelijus. Vilniau, kaime mano... www.bernardinai. lt 2007-04-26. in 1919–1939 was occupied by the Polish; in the Second World War MARTINAITIS, Marcelijus. Sapnas, kuris vis tęsiasi. Atsiminimai ir it survived the Russian and German occupations; and later, until liudijimai. Iš: Literatūra, 2009, Nr. 51 (1), p. 117–120. 1990, it suffered under Soviet occupation. The denationalized city MATULEVIČIENĖ, Saulė. Veronika. Saulės Matulevičienės pokalbiai especially needed a stronger base of Lithuanian culture. This began su garsia dainininke Veronika Povilioniene, folklorininkais. Iš: to be developed by the peasant children who moved to the city, by Liaudies kultūra, 2007, Nr.1, p. 53–73. the descendants of free farmers who had gained an education under NASTARAVIČIUS, Mindaugas. „15 valandų“ su Arvydu Šliogeriu. Iš: Savaitraštis „15 min“, 2012 m. balandžio 27 d., Nr. 15 (1246), difficult conditions and had become city-dwellers. p. 29–32. Although the 20th c. Lithuanian population’s migration was on NEKROŠIUS, Eimuntas. Mozaika. Užrašė Juozas Pocius. Iš: Kultūros a local scale (people moved from rural areas to larger cities or the barai, 1987, Nr. 6, p. 18–21. capital), those emigrants still felt longing for their lost homeland, SAUKA, Donatas. Lietuvių tautosaka. Vilnius: Mokslas, 1982. Antrasis they dreamed of their native homesteads, the tall trees, the gardens, pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. courtyards, trails. Folklore ensemble participants lessened that SELIUKAITĖ, Irena, VITKUVIENĖ, Perla (sudarytojos). Norbertas longing by traveling, constantly updating their connection with the Vėlius. Vilnius: Mintis. 1999. land, nature, or they sang about it. Artists drew inspiration from SESELSKYTĖ, Adelė. Iškilus tautosakininkas, mitologas Norbertas their experiences in the villages, from their childhood memories; Vėlius. Iš: Tautosakos darbai, t. IX(XVI), 1998, p. 9–20. more than one of them immortalized their abandoned home in their STOŠKUS, Krescencijus . Iš: Kutūros barai, 2004, Nr. 10, p. 43 works. Changing place of residence and the desire to give meaning ŠLIOGERIS, Arvydas. Būtis ir pasaulis. Tyliojo gyvenimo fragmentai. Vilnius: Mintis. 1990 to life in a new place, in the capital city, the cultural centre, was one VENSKAUSKAITĖ, Eugenija, PAPINIGIS, Giedrius (sudarytojai). of the most important trials of Lithuanian society; it was reflected in Vilniaus miesto folkloro ansambliai. Vilniaus etninės veiklos both spontaneous and professional artistic expression. centras, 1999 VĖLIUS, Norbertas. Senovės baltų pasaulėžiūra: Struktūros bruožai. Vilnius: Mintis. 1983. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Antakalnio 6, Vilnius, VĖLIUS, Norbertas. Profesionalusis menas ir mitologija. Iš: Tautosakos el. p. [email protected] darbai, t. I (VIII), 1992, p. 174–180. Gauta 2012-09-02, įteikta spaudai 2012-12-20 ZABIELIENĖ, Aušra. Folkloro ansambliai dabartinėje Lietuvoje: etnologinis aspektas. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2010. ŽEMAITYTĖ, Aldona. Nepaprastai paprastas stebuklas. Iš: Nemunas, Publikaciją remia Spaudos, 2011 m. lapkričio 10–16 d., nr. 38. radijo ir televizijos rėmimo fondas.

41 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 Liaudies kultŪra. 2012/6 (147)

Lietuvių kanklininkai: įvaizdžių kaita ir sąveika XIX a. pabaigos–XXI a. pradžios kankliavimo gaivinimo judėjime

Eglė ALEKNAITĖ

Objektas: lietuvių kanklininkų įvaizdžiai. Tikslas: re- bėta apie tautiniais simboliais tapusius etninės muzikos miantis duomenimis, surinktais iš mokslinės literatūros, instrumentus, žanrus ir pan.3 – t.y. objektus, atsietus nuo populiarių publikacijų, 2008–2011 m. atliktų interviu gyvų atlikėjų ir tradicinio atlikimo konteksto. Vis dėlto su įvairiais šiuo metu kanklėmis grojančiais žmonėmis ne mažesnę įtaką tautinei sąmonei daro ir šalia instru- (kanklių ansamblių, folkloro ansamblių nariais, pavie- mento neretai pasirodantis, (įsi)vaizduojamas juo grojan- niais kanklininkais), išnagrinėti kanklininko įvaizdžius tis žmogus. Taip kanklės XIX–XX a. lietuvių tautinėje ir jų kaitą XIX a. pab.–XXI a. pr. Metodai: lyginamoji, simbolikoje pereina į kitą simbolį – kanklininką. kritinė analizė. Išvados: kankliavimo gaivinimo formos, Tradicinis lietuvių kankliavimas sulaukė nemažai jas grindžianti ideologija, praeities interpretacija, kan- mokslininkų dėmesio, šiek tiek yra kalbėta ir apie kankliavimo kontekstas, kanklininkų lytis, socialinė padėtis, klininkus bei jų įvaizdį.4 Vis dėlto beveik netirtas kan- vertybės ir tikslai buvo įvairūs. Kanklininkas kaip tauti- kliavimo gaivinimas XX a. pab.–XXI a. pr.,5 nebandyta nis simbolis pasirodo gerokai nutolęs nuo realių kaime kompleksiškai pažvelgti į visą, ne sykį kitusį ir daugia- kankliavusių žmonių. Susikurtas įvaizdis seka realiuoju, lypį kankliavimo gaivinimo judėjimą, jį grindusias ver- bet paprastai gerokai vėluodamas. Kita vertus, susikur- tybes ir jame sutinkamus kanklininkų įvaizdžius. Ar XX tas įvaizdis lengvai pasiduoda kultūros madoms, ideo- a. 1-osios pusės ir XX a. pab.–XXI a. pr. kanklininkai loginiams siekiams ir yra pritaikomas jiems pagrįsti bei vadovaujasi tokiomis pat vertybėmis, tautiškumo vizija ir įgyvendinti. Įvairūs kanklininkų įvaizdžiai – kanklininkas kanklininko įvaizdžiais? Kokios kitos, tiesiogiai su tauti- vaidila, kanklininkas burtininkas, kanklininkės mergelės, ne tapatybe nesusijusios idėjos veikia šiuos įvaizdžius ar kanklių karalienės ir kt. – reiškėsi ir buvo reflektuojami yra bandomos jais pagrįsti? Ką atskleidžia moksliniuose įvairiai. Aptartoje kanklininko vaizdinių raidoje išryškė- diskursuose pristatomi (ar nutylimi) kanklininko įvaiz- jo daugelis gana retai Lietuvos etninės kultūros gaivini- džiai? Galiausiai – kaip sutinka realūs kanklininkai bei jų mo kontekste akcentuojamų dalykų: vyro ir moters, ko- kankliavimo praktika su kanklininko įvaizdžiais? lektyviškumo ir individualizmo vertybių santykis, kintanti Pradžioje žvelgsime kanklių gaivinimo judėjimo for- religingumo / dvasingumo samprata. mas, tuomet aptarsime šiame judėjime bei jį lydinčiose Prasminiai žodžiai: kanklininkas, įvaizdis, folkloro srityse (moksliniame diskurse, mene) susidariusius kan- ansambliai, vaidila. klininko įvaizdžius ir galiausiai – juose išryškėjančias kultūrines vertybes. Įžanga Etninei muzikai patekus tarp tautinio tapatumo dėme- Muzikanto (kanklininko) įvaizdis: nų, ypač paveikiais tautiniais simboliais tampa tam tikri etnomuzikologų ir antropologų įžvalgos jos elementai: atskiro laikotarpio muzikavimo tradicija, Muzikanto įvaizdis pasižymi bruožais, tiek iš tikrųjų atskiri žanrai, atskiri instrumentai ir pan. Pavyzdžiui, būdingais atlikėjams, tiek jiems priskiriamais bendruo- apibendrinančiu simboliu gali tapti vienas instrumen- menės (amžius, pagrindinė profesija, psichologinės ypa- tas, emociškai stipriai atstovaujantis visai sistemai. tybės, gyvenimo būdas, mitologija grindžiamos magiškos Apibendrinantys simboliai apima sudėtingą idėjų kom- savybės ir pan.). Anot A. P. Meriamo, kaip bendruomenės pleksą, sujungdami jas į vieną visą visumą menančią for- narys, muzikantas atlieka specifinį vaidmenį ir gali joje mą.1 Tokiu simboliu galima laikyti ir kankles: „Sakoma, turėti išskirtinį statusą. Šį vaidmenį, statusą ir muzikantui kad dar amžių glūdumoje kiekvieno šviesesnio tautiečio derančią elgseną apibrėžia bendruomenė, jos lūkesčiai namuose garbingiausioje vietoje kabodavo Vytis, kardas ir stereotipai.6 Muzikos antropologai ir etnomuzikolo- ir kanklės – reliktai, aiškiai parodantys lietuvio būtį“.2 gai kalba apie realųjį ir mitologinį muzikanto įvaizdį, Neatsitiktinai moksliniuose diskursuose daugiausia kal- realiai įgyjamus ir bendruomenės priskiriamus bruožus.

42 Eglė ALEKNAITĖ. Lietuvių kanklininkai: įvaizdžių kaita ir sąveika XIX a. pabaigos–XXI a. pradžios kankliavimo gaivinimo judėjime

A. Arvidssonas teigia, kad mitologinis muzikanto įvaiz- modifikuotomis kanklėmis, kurtos autorinės dainos. Tad dis – įvairių prielaidų, koks turėtų būti tikras muzikantas, kankliavimo gaivinimas iš esmės vyko keliems entuzias- rinkinys – yra nuolat palaikomas sakytiniuose bei rašyti- tams buriant aplinkinius kanklėmis susidomėjusius žmo- niuose pasakojimuose, o naujos kartos į jį įtraukia naujus nes į ansamblius, ratelius ir pan. vaidmenis ir bruožus.7 Tiesa, toks bruožų skirstymas į re- Tokia praktika lėmė kankliavimo kaitą: solinis gro- alius ir priskiriamuosius neretai pasirodo esąs sąlygiškas jimas virto ansambliniu, plito modifikuotos kanklės, iš – realūs bruožai gali būti paaiškinami priskirtomis savy- kaimo šis instrumentas nukeliavo į miestus ir miestelius, bėmis arba pastarųjų įtaka gali nulemti realią tradiciją, keitėsi kanklininkų socialinė padėtis (pavyzdžiui, profe- net kai anksčiau žinotas mitologinis pagrindas jau būna sijos atžvilgiu), grojimo motyvacija, kontekstas, audito- pamirštas. Tad realūs ir įsivaizduojami bruožai tarpusavy rija. Vis dėlto vienas ryškiausių yra vyraujančios kankli- sąveikauja ir iš principo yra nulemti kultūros. ninkų lyties pasikeitimas. XIX a., iki kanklių gaivinimo Mitologinis muzikanto įvaizdis ypač svarbus tam- judėjimo pradžios, kankliavo iš esmės tik vyrai, o an- pa etninės muzikos gaivinimo judėjimuose. Muzikantai sambliuose po truputį vis gausėjo kankliuojančių mote- čia gali būti siejami su tapatybėmis, vertybėmis, teigia- rų. Tai puikiai liudija įvairiais metais darytos Skriaudžių momis ir neigiamomis savybėmis, religiniu ar politiniu kanklininkų ansamblio nuotraukos: 1924 m. nuotrauka simboliniu turiniu, priklausomai nuo auditorijos lūkes- – šeši vaikinai ir keturios merginos; 1928 m. nuotrauka čių. Nemažiau svarbus yra istorijos interpretavimas ir – vaikinų ir merginų apylygiai; 1938 m. nuotrauka – ei- praeities įvertinimas, nes muzikanto įvaizdis apima du senoje matyti vadovas su kanklėmis, apsirengęs vaidila, aspektus: praeitį ir dabartį. Pirmuoju atveju pagrindžia- ir iš paskos einančios kanklininkės merginos tautiniais mas instrumento tautiškumas (kas juo grodavo anksčiau), drabužiais; 1939 m. nuotrauka – vadovas su šešiomis antruoju – dabartinės bendruomenės tautiškumas (ji lai- kanklininkėmis merginomis tautiniais drabužiais; 1986 kosi praeities tradicijų). Tautinei sąmonei konstruojant m. nuotrauka – didžioji dauguma moterų (11) ir 4 vyrai; ją atitinkančią personažo sampratą, veikiami abu minėti 1987 m. – vien moterys ir merginos.10 įvaizdžio aspektai: sukuriama ar perkuriama praeitis ir Šiame judėjime susiformavo prielaidos tolesniam sankcionuojamos atitinkamos dabarties praktikos. kanklių, kankliavimo ir kanklininko įvaizdžio modifi- Tad tirdami muzikanto įvaizdį, anot A. Arvidssono, kavimui, kuris buvo įgyvendintas XX a. viduryje kuria- susiduriame su tokiais klausimais: kuo muzikantai tampa muose stilizuoto, reprezentacinio folkloro ansambliuose retrospektyviai svarbiuose modeliuose (t.y., kokios sa- (pavyzdinis – 1940 m. įkurtas Valstybinis dainų ir šokių vybės yra vertinamos dabar ir kokių ieškoma praeityje)? ansamblis, 1965 m. gavęs pavadinimą „Lietuva“), muzi- Kaip muzikantas įterpiamas į istoriją – kaip saugotojas, kinio ugdymo institucijose plėtojamame akademiniame novatorius, populiarintojas, kaip „jėgos žmogus“, kurio kankliavime. Be to, tokia kankliavimo praktika (gana nevalia nutylėti? Ar muzikantai retrospektyvoje virsta didelės moterų grupės, modifikuotomis kanklėmis gro- negatyviais pavyzdžiais? Ar jiems suteikiama kitas nei jančios aranžuotus ar originalius kompozitorių kūrinius) turėtas tikrasis statusas?8 Šie klausimai aktualūs ir tiriant būdinga ir Dainų šventėms – Lietuvoje labai svarbiam kanklininko įvaizdžius XIX a. pab.–XXI a. pradžios kan- renginiui. Šiuo metu pirmųjų kanklių gaivintojų ratelių klių gaivinimo judėjime. tradiciją tęsia keli savarankiški moterų ir muzikos mokyklose veikiantys merginų kanklių ansambliai. Svarbiausi Kankliavimo gaivinimas XIX a. pab.–XXI a. jų bruožai – grupinis kankliavimas modifikuotomis kan- pr. ir tikrieji kanklininkai klėmis (nors kai kuriuose ansambliuose grojama ir seno- XIX a. pab.–XX a. pr. tautinio atgimimo fone dauge- siomis įvairių regionų kanklėmis bei kitais instrumentais, lyje Lietuvos vietų ėmė kurtis kanklininkų rateliai. Vienas esama dainininkų ir šokėjų grupių). Šiuose ansambliuose pirmųjų – Katilių kaimo (Šakių aps.) ratelis, 1890 m. kankliuoja esmiškai vien moterys. įkurtas brolių Ambraziejaus (1857–1916) ir Bonaventūro Nuo XX a. septintojo dešimtmečio atsiradusiuose (?–1908) Kalvaičių. Panašūs 4–6 kanklininkų rateliai jų folkloro ansambliuose, siekiančiuose gaivinti „auten- iniciatyva atsirado ir aplinkiniuose kaimuose. Vėliau to- tišką“ regionų folklorą, kanklėmis taip pat grojama. kius (iki 20 žmonių) ansamblius vietos žmonės ir valsty- Tiesa, pradžioje šiame judėjime vyravo dainavimas ir bininkai įkūrė kitose Lietuvos kaimo vietovėse ir mies- šokiams griežiančios kapelos, sudarytos iš kaimuose su- tuose. XX a. 1-joje pusėje kankliuota Kaune, Šiauliuose, rinktų smuikų, armonikų, basedlių, bandonijų. Kanklės Panevėžyje, Krekenavoje, Pakruojo, Raseinių, Jurbarko, sietos su neigiamai vertintais stilizuoto folkloro ansam- Anykščių rajonuose ir kt.9 Šiuose nacionalinio atgimi- bliais (visų pirma – „Lietuva“): „O šiaip tai kanklės mo ideologija besivadovaujančiuose ansambliuose grota buvo pakankamai bjaurus instrumentas, t. y. jas vadino

43 MOKSLO DARBAI baidarėm“ (kanklininkas Eirimas, 43 metai). Kanklės apeigose,12 folkroko, folkmetalo grupėse ir kt. Vis dėlto „autentiškojo“ folkloro ansambliuose ėmė populiarėti pateiktoje apžvalgoje išryškėjo ne tik pagrindiniai kan- XX a. 9-ame dešimtmetyje. Sekdami latvių etnomu- kliavimo kontekstai ir situacijos, bet ir realusis šio laiko- zikologais, tuo metu etniniais instrumentais susido- tarpio kanklininko personažas – t.y., kas kanklėmis grojo. mėjo keli lietuvių muzikologai ir folkloro ansamblių Toliau apžvelgsime kanklininko mitinį įvaizdį. entuziastai (R. Apanavičius, E. Vyčinas, A. Karaška, A. Klova, M. Baltrėnienė, V. Musteikis ir kt.), kurie ren- Kanklininko įvaizdžiai XIX a.–XXI a. pr. gė ekspedicijas, studijavo muziejuose saugomus eks- kankliavimo praktikose ponatus, rekonstravo senąsias kankles ir kankliavimo XIX a.–XXI a. pr. kankliavimo praktikose ir jas lydin- būdus, paskatino tautodailininkus (J. Bugailiškį ir kt.) čiuose diskursuose išryškėja keli kanklininko vaizdiniai. gaminti šiuos instrumentus.11 Šio susidomėjimo pase- Jie atsirado skirtingu metu ir nevienoduose kontekstuose. kmė – rekonstruotos devynstygės kanklės, kurios imtos Tradicinį kankliavimą nagrinėjančiose mokslinėse naudoti daugelyje folkloro ansamblių. Čia kanklėmis studijose aptariant kanklininko vaizdinius, vaidmenis ir groja ir vyrai, ir moterys, neretai tiesiog sau, vieni pa- pan., pirmiausia paminimos kanklininko ir kanklių są- tys ir draugų rateliuose, o ne koncertų su ansambliais sajos su mitologija ir magija – pristatomas kanklininko metu. Kai kurie kanklininkai tai aiškina tuo, kad dar tik burtininko vaizdinys. Daugiausia dėmesio šioms sąsa- neseniai pradėjo mokytis kankliuoti (pavyzdžiui, kan- joms skyrė J. Žilevičius13 ir R. Apanavičius,14 kurį iš klininkas Vytas, 22 metai), ar tuo, kad jų grojimas nėra esmės cituoja visi kiti apie tradicinį kankliavimą rašę pakankamai profesionalus (pavyzdžiui, Kostas, 38 me- autoriai. R. Apanavičius nemažai domėjosi ir kitų lietu- tai, kankliuojantis nuo 1991 m.). Vis dėlto dabartiniuose vių liaudies instrumentų „magiška prigimtimi“, ryšiais folkloro ansambliuose šis instrumentas nėra išskirtinis. su senąja pasaulėžiūra, totemizmo likučių įžvelgė ir Kanklininkai esmiškai negroja solo; paprastai kankles XX a. lietuvių liaudies muzikavimo praktikose.15 Anot bandoma pritaikyti dainoms aranžuoti. Pačias dainas šio etnomuzikologo, skambinimas kanklėmis laiky- šiaip jau reikalaujama atlikti tiksliai, remtis regione pa- tas meditacija: kanklininkai grodavo sau ar artimiems plitusiu repertuaru ir dainavimo stiliumi, o štai požiūris žmonėms, sambrėškyje. Toks elgesys gali turėti sąsajų į kankliavimą daug laisvesnis. Šis instrumentas tad pa- su senaisiais tikėjimais – mirusiojo kelione į anapusinį sirodo kaip pagalbinis, pagrindinį dainuojamąjį reper pasaulį sužibus vakarei žvaigždei. Kankles gaminosi pa- tuarą paįvairinantis elementas. tys kanklininkai, jų gamyba siejosi su artimo žmogaus XX a. pab.–XXI a. pr. Lietuvoje atsiranda „netradici- mirtimi. Tautosakos duomenimis, kanklės gamintos iš nių“ folkloro ansamblių, kurie folklorą pateikia ne tiks- medžio, išaugusio ant kapo ir kalbančio žmogaus bal- liai jį kopijuodami, o modernizuodami, archaizuodami ar su.16 Išnagrinėjęs „Kalevalos“ Veinemeineno įvaizdį, jo kitaip perkurdami. Kai kurie jų artimi neopagoniškajai kankles bei kankliavimą ir sugretinęs šį veikėją su XIX– pasaulėžiūrai, kiti tiesiog ieško naujų raiškos būdų. Čia XX a. duomenimis apie Lietuvos kanklininkų asmeny- paprastai nepaisoma regioninio reprezentavimo, grojama bes, R. Apanavičius pastebi nemažai bendrų bruožų: „ir kartu daugeliu įvairių lietuvių liaudies instrumentų, ta- epe apgiedotas, ir tikrovėje gyvenę kanklininkai buvo čiau nuodugniai domimasi ir autentišku folkloru bei jo nepaprastos, apsišvietusios asmenybės, o kankliavimas simbolika, jis aktyviai interpretuojamas. Nors kanklės nebuvo laikomas pasilinksminimu, bet greičiau savotiška šiuose ansambliuose taip pat nėra kuo nors išskirtinis ins- apeiga“, o tai leidžia daryti išvadą, jog „Veinemeineną ir trumentas, juose grojantys kanklininkai (tiek vyrai, tiek Baltijos tautų kanklininkus sieja glaudžios sąsajos, ku- moterys) išmano jų mitines prasmes bei su jomis susiju- rių ištakos – ‘Kalevaloje’ atsispindintys greičiausiai kad sius papročius (pavyzdžiui: „kanklės yra kažkoks su dva- bronzos ir geležies amžių sandūros laikai“.17 Tokiomis siniais dalykais susijęs instrumentas. Ir netgi kai paimi kanklininko vaizdinio interpretacijomis siekiama įro- tas kankles į rankas, tai jos, nežinau, kaip kažkoks gyvas dyti, jog kanklininkai nuo žilos senovės buvo ypatingi, padaras. Labai norisi su jom švelniai elgtis, ir tas garsas religinei-maginei sferai atstovaujantys žmonės, aiškiai kažkoks, lyg tai mistika. Ten kažkas, manau, lyg su miru- išsiskiriantys bendruomenėje. Verta pastebėti, kad to- siais asocijuojasi. Ir dėl to jos mane žavi“ – kanklininkas kios interpretacijos iš esmės sutinkamos tik moksliniame Vytas, 22 metai). Toks domėjimasis nelabai būdingas mi- diskurse apie seniausią kanklininko įvaizdį bei funkcijas, nėtiems „tradiciniams“ ansambliams. kurių atšvaitų šiek tiek dar randama ir XIX a. ligi kan- Aptartos kankliavimo gaivinimo formos yra pagrin- klių gaivinimo pradžios aprašytose kankliavimo prakti- dinės, bet toli gražu ne vienintelės. Atskirai būtų gali- kose. Burtininkas pirmiausia siejamas su magijos sfera, ma kalbėti apie kankliavimą krikščioniškose grupėse ir kuri, vyraujančiu požiūriu į etninę kultūrą, yra vertinama

44 Eglė ALEKNAITĖ. Lietuvių kanklininkai: įvaizdžių kaita ir sąveika XIX a. pabaigos–XXI a. pradžios kankliavimo gaivinimo judėjime neigiamai. Tautiškai angažuotiems kanklių gaivintojams muzikantai, šokėjai ir kt. Tiesiogiai profesionalumas tei- labiau patiko remtis „sava“ tautosaka ar patriotinėje lite- giamas tarp „akademinių“ kanklininkių. ratūroje išplėtotais mitais, o ne mokslininkų rekonstruo- Nuo XIX a. pabaigos iki XXI a. pradžios vienu iš jamomis sąsajomis su kitomis kultūromis. populiariausių įvaizdžių išliko kanklininkas vaidila, su- Kitas XX a. pabaigos moksliniame diskurse įsitvir- prantant jį ir tiesiogiai, ir perkeltine prasme – kaip kaimo tinęs vaizdinys – kanklininkas kaip sau ir savo artimie- šviesuolį. Antai 1845 m. S. Daukantas rašo senuosiuo- siems grojantis žmogus. Šiaurės rytų Aukštaitijoje kan- se aukojimuose dalyvavus giedotojus su kanklėmis.20 kliuota sau ir savo artimiesiems, dažniausiai namie ir 1883–1886 m. laikraštyje „Auszra“ kanklės minimos reglamentuotu laiku (sambrėškyje). Pavyzdžiui, Biržų įvairiuose tekstuose: šiam laikraščiui rašytuose eilėraš- krašto kanklininkas P. Lapienė „skambino tik namie, čiuose, lenkų autorių poemų vertimuose, informaciniuo- saviškiams ar kokiam užėjusiam, kartais vaikui, kitur se tekstuose. Pavyzdžiui, A. Vištelis savo eilėraštyje lie- kanklių nesinešdavo“.18 Šį vaizdinį palaikė ir tai, kad tuvių kalbos skambesį prilygino kanklių vaitojimams.21 kanklininkai (kaip ir kiti senaisiais instrumentais – ra- Šis instrumentas vaizduotas kaip lietuviškų puotų atribu- gais, skudučiais ir pan. – groję muzikantai) XIX a. kaimo tas, susijęs su garbinga kunigaikštiška senove,22 kaip pra- bendruomenėje dažniausiai priešpriešinti muzikantams, žuvusios didingos Lietuvos senovės ženklas, kanklinin- už atlygį naujaisiais tarptautiniais instrumentais (smuiku, kas – kaip dainius, apdainuojantis senovės lietuvių žyg- armonika) grojusiems bendruomeniniuose pasilinksmini- darbius.23 Kanklininko-vaidilos vaizdinys pristatomas ir muose. Priešingai nei pastarieji, kanklininkai retai groda- XX a. 1-osios pusės muzikos vadovėliuose: M. Biržiška vo kaimo bendruomenės šventėse (nors žinoma atvejų, rašė apie XV–XVI a. lietuvių kunigaikščiams giedojusius kai kankliuota vestuvėse ir pan.), labai retai už tai gau- kanklininkus,24 panašiai ir J. Strolia.25 Vis dėlto kanklia- davo atlygį.19 Kanklininko kaip profesionalaus (už atlygį vimą kunigaikščių rūmuose patvirtinančių archeologinių grojančio) muzikanto įvaizdis ir vėliau, kanklių gaivini- duomenų nerasta, apie jį nerašoma ir senosiose kroni- mo judėjime, netapo populiarus – žmonės, kuriems šis kose; šį vaizdinį legenda pavadino jau Z. Slavinskas.26 personažas buvo svarbus, ieškojo „tauresnių“ įvaizdžių. Pastebėtina ir tai, kad apie kankliavimą kunigaikščių rū- Be to, tautosakoje (pavyzdžiui, sakmėse) muzikantas muose imta kalbėti kaip tik tautinės ideologijos, grįstos dažniausiai suvokiamas kaip smuiku ar armonika grojan- kunigaikštiškosios Lietuvos praeitimi, klestėjimo metu, tis žmogus (kanklės tautosakoje apskritai minimos gana kai kanklininkas-vaidila buvo tapęs populiariu naciona- retai). Tokią perskyrą – kankliavimas sau ir grojimas ki- liniu simboliu. tais instrumentais kitiems – galima įžiūrėti ir kai kurio- G. Jankevičiūtė, nagrinėjusi kanklininko-vaidilos se dabartinių folkloro ansamblių narių pasisakymuose ir vaizdinį tarpukario Lietuvos meninėje kultūroje, teigia, praktikoje. kad XIX a. pab.–XX a. vid. nacionalinio romantizmo Kita vertus, žinomas ir kanklininko kaip profesionalaus meninėje kultūroje aptinkamas dvejopas kanklininko (tiek grojančio už atlygį, tiek pasižyminčio dideliu meis- vaizdinys. Etnografinis kanklininko paveikslas pasirodo triškumu) muzikanto įvaizdis. Ištobulinus modifikuotas kūriniuose, idealizavusiuose Lietuvos kaimą. Dailesnis kankles, institucionizavus mokymą kankliuoti, sovietme- idealizuoto kanklininko vaizdinys ypač dažnas XX a. čiu kanklininkės pasidarė profesionaliomis muzikantėmis. 3–4 dešimtmečių propagandinės paskirties kūriniuose Tiesa, čia profesionalumas labiau suvokiamas ne „profe- (visuomeninių pastatų interjero puošybos kompozicijose, sijos“ prasme, o kaip kokybiškas, virtuoziškas atlikimas plakatuose, užsienio žiūrovams skirtuose dailės kūriniuo- akademinės muzikos požiūriu. Šį įvaizdį plėtoja „akade- se). Šis vaizdinys, grįstas romantine pagoniškojo paveldo minių“ kanklininkių per pasirodymus dėvimi klasikiniai interpretacija, tuomet paplitusia daugelyje Europos ša- (o ne „liaudiški“) drabužiai ir pãčios pasirodymų vietos lių, senovės kanklininką apibrėžė kaip praeities dainių ir (akademinės muzikos salės, bažnyčios ir pan.); šiais išraiš- laisvės šauklį. Modernėjančioje Lietuvos kultūroje kan- kos aspektais tolstama nuo tautinės, liaudies ar patriotinės klininkas pasirodė kaip klasikinio pasaulio, harmoningo muzikinės ideologijos ir siekiama įsiterpti į tarptautinio bendruomenės sambūvio simbolis, imtas suvokti kaip aukštojo meno erdvę. Modifikuotomis kanklėmis grojan- Mokytojas. Literatūroje, kurioje pirmiausia ir pasirodė, tieji save laiko „rimtais“ muzikantais (kaip „primityvias“ kanklininko simbolis išliko gana stabilus ir nuolat sietas savo ruožtu nuvertindami senąsias kankles). Modifikuotų su pagoniškaisiais laikais. Dailėje jis interpretuotas pla- kanklių ansambliai bent nuo XX a. ketvirtojo dešimtme- čiau, įjungiant modernių bruožų, ir suvoktas pirmiausia čio gali būti laikomi pusiau profesionaliais. „Lietuvos“ kaip Lietuvos galybės simbolis.27 ansamblyje kanklininkės buvo vienos iš daugelio instru- Kanklininko-vaidilos vaizdinys ypač stiprus buvo mentalisčių, o visą kolektyvą sudarė būtent profesionalūs XIX a. pab.–XX a. 1-osios pusės kanklininkų rateliuose.

45 MOKSLO DARBAI

Pavyzdžiui, Skriaudžių kanklių ansamblio, vieno garsiau- bendruomene (su žilos senovės pagoniškąja visuomene sių, vadovas P. Puskunigis per koncertus kartais apsitaisy- tęstinumas pagrindžiamas sunkiau). davo kaip vaidila – ilgu baltu drabužiu, su ilga balta barzda Vis dėlto, nors ir mažesniu mastu, kanklininko-vai- ir plaukais – ir vesdavo tautiniais drabužiais vilkinčių kan- dilos įvaizdis tebegyvas iki šiol. Retkarčiais jį pamini klininkių mergelių būrį (plg. 1938 m. nuotrauka28). Toks akademinės kanklininkės, pasakodamos apie savo ins- įvaizdis dažnai sutinkamas ir autorinėse P. Puskunigio dai- trumentą ir jo istoriją. Kartais šį įvaizdį pristato netgi nose, sudariusiose nemažą jo ansamblio repertuaro dalį, etnologai: pavyzdžiui, Trakų pilyje vykusiose Vytauto pavyzdžiui: Didžiojo mirties metinėse etnologė Gražina Kadžytė pasakojo, kad „kanklės, populiarios iki šių dienų, buvo Ten kur vaideliotai kanklėmis kankliavo, vaidilų instrumentai, jomis apdainuodavo karo žygius, Gražios vaidelytės daineles dainavo. ritualinius momentus“.31 Atrodo, jog šiandien, bent jau (P. Puskunigis, „Kur kanklių tėvynė“).29 folkloro ansamblių judėjime, galima kalbėti apie deaktu- alizuotą tradiciją – dauguma folkloro ansamblių narių ir Mitologizuotą kanklių istoriją su kanklininkų dainių, klausytojų, paklausti, kas anksčiau grojo kanklėmis, tei- vaidilų paveikslais P. Puskunigis pristatė ir dideliame ra- gia to nežiną arba kad kankliavusios moterys. Vis dėlto šinyje „Kanklės ir lietuvių tauta“, pjesėse „Lietuvos se- pasiteiravus, ar girdėję apie kanklininką-vaidilą, atsako nas kanklininkas vaidila“ ir „Kanklių rauda“.30 girdėję. Galima manyti, kad jiems šis vaizdinys žinomas, Galima tikėtis, kad aptartas kanklininko-vaidilos bet nebeaktualus, arba susidarė savarankiškas kanklių vaizdinys susisies su irgi į tolimą praeitį nukreiptu XX įvaizdis, nebeapimantis atlikėjo. a. pabaigos moksliniame diskurse išplėtotu kanklinin- Labiau kanklininką-vaidilą primena kitas mokslinio ko-burtininko vaizdiniu. Vis dėlto šiedu vaizdiniai iš diskurso vaizdinys, panašus į G. Jankevičiūtės minėtą esmės skiriasi. Kanklininko-vaidilos vaizdinį naudo- etnografinį kanklininko paveikslą. Šis vaizdinys paprastai jantys diskursai ir su kanklininku-burtininku susijusių pasirodo etnologų darbuose, pristatančiuose kanklinin- mitologinių sąsajų paieškos skiriasi tuo, kad pirmuoju kus kaip kaimo šviesuolius. Vienoje svarbiausių studijų atveju senoji lietuvių kultūra, kurios simboliu pasirodo apie tradicinį kankliavimą V. Palubinskienė panagrinėjo kanklininkas, vaizduojama kaip didinga išsivysčiusi ci- ir kanklininko įvaizdį bei jo kaitą: apžvelgė kanklininkų vilizacija, vėliau suniokota priešiškų tautų ir istorinių pagrindines profesijas, išsilavinimą, pomėgius, pažymė- negandų, o antruoju atveju ji suvokiama kaip itin primi- jo gebėjimą groti keliais instrumentais, šeimos muzika- tyvi ir neišsivysčiusi. Vaidila nuo burtininko skiriasi dar vimo tradiciją, apibūdino amžių ir skambinimo stažą. ir tuo, kad pirmuoju atveju visiškai ignoruojamas bū- Apibendrinusi įvairius duomenis, autorė konstatuoja, jog tent religinis-maginis turinys, o pabrėžiami daugiausia „kanklininkai skyrėsi iš kaimo ar miestelio bendruomenės moralizuojantis ir „didžiojo protėvio“ aspektai. Šiedu išprusimu, raštingumu, erudicija, domėjimusi humanita- įvaizdžiai tad grindžiami skirtingomis perspektyvomis riniais bei techniniais dalykais. Jie buvo malonūs, geros ir vertybėmis. širdies žmonės“.32 Europos etnografijoje ir etninės muzi- Sovietmečiu kanklininko-vaidilos įvaizdis prarado kos tyrimuose idealizuoti, įvardyti kaip kaimo šviesuo- populiarumą, nors ir nebuvo visiškai pamirštas. Nykimą liai ar, priešingai, priešpriešinant „civilizuotiems miestie- tikriausiai lėmė dvi pagrindinės priežastys: 1) nuolat čiams“ – kaip labai paprasti žmonės dažnai įvairūs mu- spaudoje, ansamblių veikloje produkuojamas kankliuo- zikantai, dainininkai, apskritai folkloro pateikėjai (antai jančių lietuvaičių vaizdinys, kurį palaikė ir tai, kad il- švedų smuikininkai33). G. Kirdienė panašiai idealizavo gainiui kankliuoti ėmė daugiausia moterys, 2) kintantis lietuvių smuikininkus: „nemažai smuikininkų skyrėsi iš tautinis tapatumas, kurio sovietiniai ir XX a. pabaigos kaimo ar miestelio bendruomenės išprusimu, raštingumu, variantai rėmėsi kitais praeities visuomenės luomais bei domėjosi ir technika, ir humanitariniais dalykais“.34 Vis kitokia jos samprata. Kanklininkas-vaidila nurodė į pa- dėlto atrodo, kad šiuose kanklininko (ir kitų liaudies mu- gonišką kunigaikštišką Lietuvą, o sovietmečiu tiek vy- zikantų) įvaizdžiuose pirmiausia atsispindi veikiau pačių raujantis viešasis, tiek alternatyvusis tapatumai pirmiau- etnologų noras idealizuoti liaudies kultūrą ir jos veikė- sia rėmėsi XIX a. valstiečių bendruomene. Atsikūrusioje jus – savo tyrimo objektą, o ne nuodugni kanklininkų ir Lietuvoje oficialiai priimtas tapatumo variantas akcenta- jų aplinkos analizė. Teigiant kanklininkų išskirtinumą vo ir krikščionišką (pagoniškai senovei prieštaraujantį) bendruomenėje, neįvertinamas bendras jos narių išpru- šios bendruomenės pobūdį, o vienu svarbiausių tapatu- simas, raštingumas, interesai, nereflektuojama nei tyrėjo mo legitimizavimo pagrindų laikytas tęstinumas, t.y. tie- pozicija, nei kitų pateikėjų požiūris. Pavyzdžiui, kai kan- sioginis kultūros perėmimas ir ryšys su praeities kaimo kliavimo tyrėjas pats yra aktyvus kanklininkas ar etninės

46 Eglė ALEKNAITĖ. Lietuvių kanklininkai: įvaizdžių kaita ir sąveika XIX a. pabaigos–XXI a. pradžios kankliavimo gaivinimo judėjime muzikos gaivintojas (o tokie buvo daugelis), tai vargu ar mos tautiškumą deklaruoti ėmė vis daugiau moterų. pateikėjas pasakos jam ką nors „žemiška“ ar juo labiau Neatsitiktinai kanklininkų dainose pasirodė ir kankliuo- neigiama apie kankliuojančius artimuosius. Galiausiai, ar jančios tautos vaizdinys: pateikėjų požiūrio bei naratyvų negalėjo nulemti miesto kultūroje ilgai puoselėtas ir jau giliai įsišaknijęs teigia- Nuo pilies kuoro arą nubaidysim, mas kanklininko įvaizdis? Vėliavom savo mes ją apkaišysim. Dabartiniam kankliavimo judėjimui aktualesnės šiek Dainuosim, kankliuosim draugėn susibūrę, tiek pakeistos kanklininko-vaidilos įvaizdžio versijos. Te mūsų Tėvynė niekad nepražūva. Folkloro ansamblių judėjimo ir post-folkloro kultūros (P. Puskunigis, „Vilniaus maršas“).36 kontekste kai kurie kanklininkai ima ieškoti lietuvišku- mą peržengiančių archetipų, į kankles mėgina žvelgti Čia kanklininkas praranda individualumą ir išskir- „naujesniu, kultūrinių sąlygotumų nesusaistytu po- tinumą; iš esmės kiekvienas tikras lietuvis matomas žiūriu“, neabejodami sakralia šio instrumento kilme – kaip kanklininkas. Toks įvaizdis iškyla kaip atsakas „kanklių įvaizdis smelkte persmelktas šventumo simbo- į realias kankliavimo praktikas ir poreikį jas pagrįsti. likos“.35 Įsivaizduojama, kad kanklininkas buvęs Kankliuojančios tautos vaizdinys ilgainiui pavirto kan- [be] abejo, vaidila [...] bardas. Ir dabar bardiškoji kliuojančių lietuvaičių vaizdiniu, kurį beveik visuotinai ar dainiaus tradicija, kokia ji bebūtų, ji yra tokia be- įtvirtino dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“. veik archetipinė, galbūt indoeuropietiška, bet vargu Dar vienas vaizdinys – „kanklių karalienė“, dažniau- bau, nes lygiai taip pat sėkmingai ir tiurkų žmonės tą siai pasirodanti modifikuotų kanklių ansamblių narių daro. Tai yra žmogus, kuris dainuoja ir kuris pats sau moterų pasakojimuose.37 Apie kelias garsias kankli- pritaria muzikos instrumentu. Ir iš esmės jokia poezi- ninkes (O. Mikulskienę, A. Matuzienę, R. Daniūnienę) ja neegzistavo kitaip, kaip tiktai taip. Homeras savo pasakojamos istorijos, kuriose „kanklių karalienė“ pasi- Iliadą, Odisėją giedojo. Tas pats Orfėjas, tai yra tam rodo kaip vieniša, vyresnio amžiaus, kankliuojanti sau tikras archetipinis vaizdinys – reiškia, žmogus, kuris ir beveik maginę galią turinti moteris: savo dainavimu gali įveikti ribą tarp pasaulių ir pakeis- Tai yra Regina Daniūnienė. Ji su kanklėmis groja ti likimą. Ir tokių yra daugybė daugybė dalykų, ar tai 65 metai. Tai yra labai retas atvejis. Ir sakė jinai netgi paimtume Indiją, ar, sakykime, persų klasikinę poeziją pravažiavo visą Sibirą, plaukė Jenisejumi, ten, kur buvo [...]. Artimiausia mūsų ta tradicija yra bardas, keltiškas išvežti, ištremti jos tėveliai ir ten palaidoti. Ir sakė – bardas, pritariantis sau arfa. Na ir mes, aišku, Vydūną man sąžinėj bus ramiau numirti, kai aš aplankiau tėvų turime, kuris, ko gero, savitu būdu tą tradiciją gaivino. kapus ir grojau grojau plačiame Jenisejaus upės fone. Vilhelmas Storostas. Nu, aišku, jisai kankliavo arfa. Bet Ir, sakė, klausėsi ten įvairių tautų žmonės, ten buvo kru- tai netrukdo (kanklininkas Eirimas, 43 metai). izinis laivas, tiesiog labai žavėjosi gražia gamta, viskas. Arba: Man visada su kanklėm buvo asociacijos su Tačiau kai privažiavo tą vietą, kur palaidoti tėveliai, stranikais, su tokiais rusų piligrimais, barzdotais, elge- ten jau buvo viskas apaugę. Kiek jinai sugebėjo, tiek tom. Elgetos, kurie elgetaudavo, keliaudavo, uždirbda- nuravėjo, atsisėdusi dar sugrojo kokią tai melodiją ir vo taip galbūt. Kur nors pakalnėj sėdi senas barzdotas atsisveikinusi kruiziniu laivu plaukė tolyn (kanklininkė rusas, kankliuoja, tenai Rusijos didžiausios lygumos, Apolonija, 69 metai). taigos, erdvės... Erdvės – vat kanklės man erdvės yra, Šį vaizdinį taip pat galima laikyti atsaku į realias didelės plačios erdvės, dangaus plynės didžiulės... kankliavimo praktikas. Kankliavimui tapus iš esmės Gamtos stichijos (kanklininkas Kostas, 38 metai). moterišku užsiėmimu, šalia kanklių gaivinimo judėjimo Čia radikaliai pakitusi pati vaidilos samprata bei pradininkų vyrų iškilo veikėjų moterų figūros, tapusios lietuviškos etninės muzikos ir kultūros suvokimo kon- „kanklių karalienės“ prototipais. Priešingai nei kankli- tekstas. XX a. 1-osios pusės mąstysenoje kanklininkas ninko-vaidilos, kanklininko-burtininko, šis – kanklių matytas kaip lietuvybės esencija, dorovinis tautos ve- karalienės – vaizdinys grindžiamas labai nesena, savos dlys, kanklės – kaip išskirtinai lietuviškas instrumentas. patirties rėpiama praeitimi. Naujoji įvaizdžio versija akcentuoja universalią archa- Kaip matyti, kanklininkų įvaizdžiai susiję su skirtin- jišką muzikos ir poezijos jungtį bei liudija vertybes, gomis praeities perspektyvomis ar net su skirtingomis būdingesnes XX a. pab.–XXI a. pr. Vakarų diskursams, orientacijomis – į praeitį arba dabartį. Vis dėlto jie by- nutolusiems nuo modernistinių nacionalizmo projektų. loja ir apie savo atsiradimo bei gyvavimo dabartį – juos Kaip minėta, XX a. pradžioje plito kolektyvinis kūrusią bei puoselėjusią visuomenę, jos vertybes bei ansamblinis kankliavimas, šiuo instrumentu groda- praktikas, padėjusias įvaizdžiams įsitvirtinti.

47 MOKSLO DARBAI

Tikrų ir mitinių įvaizdžių sąveika bei raiška kuo nors išsiskyrė iš aplinkinių. Geriausiu atveju minėta tam tikrų fizinių-psichologinių savybių būtinybė: pavyz- Bene labiausiai į akis krentanti įvairių kanklininko džiui, muzikantas turi gebėti pralinksminti aplinkinius. įvaizdžių prieštara – kanklėmis grojančio žmogaus lytis. Individualizmas vėl sustiprėja XXI a. pradžioje: jau- Mokslininkai sutaria, kad iki gaivinimo kanklėmis grojo nesni, labiau į netradiciškumą linkusių ansamblių nariai vyrai. Dauguma kanklininkų įvaizdžių taip pat yra vy- daug dažniau pripažįsta, kad kai kurie žmonės bendruo- riški. Vis dėlto galima pagrįstai teigti, kad bent jau pla- menėje išsiskirdavo (pavyzdžiui: manau, kad kanklė- čiojoje visuomenėje kankliuojančios moters vaizdinys mis grodavo pakankamai ypatingi žmonės, nes tikrai ne yra žinomas geriausiai – būtent moterišku instrumentu kiekvienas ten kaime turėdavo... neturėdavo tų kanklių. kankles įvardijo dauguma apklaustų folkloro festivalio Ir negrodavo kiekvienas, kanklininkė Giedrė, 21 metų). „Skamba skamba kankliai“ žiūrovų, o vyrų kankliavi- Tiesa, tokiais išskirtiniais žmonėmis dažnai laikomi ne mas XX a. pradžios ansambliuose kartais nurodomas tik kanklininkai, bet muzikantai apskritai (pavyzdžiui, ir kaip kažkoks išskirtinis, stebinantis bruožas (pavyzdžiui, smuikininkai). apie XX a. pradžios Krekenavos ansamblį rašiusi Inga Individualizmą ir kolektyviškumą įvaizdžiuose sti- Karošaitė tarsi su nuostaba pažymi: „Charakteringa ir tai, prino ir kankliavimo (bei gaivinamos liaudies muzikos kad daugelis kanklininkų buvo vyrai“38). Tradicijos tęsti- apskritai) praktikos. XX a. pirmosios pusės ir vėlesniuose numo argumento kontekste XX a. pab.–XXI a. pr. ansam- stilizuoto folkloro koncertuose vyravo „žiūrimoji“ kultū- bliai kanklininkės-mergelės vaizdiniu naudotis jau galėjo ra – kanklininkų pasirodymuose aiškiai skyrėsi žiūrovai, pagrįstai: kankliuojančios moterys XX a. 1-ojoje pusėje stebintys simbolinę kanklininko figūrą ar kitų „išgrynin- buvo visuotinai paplitęs reiškinys. Galima netgi teigti, tų“ personažų pasirodymą, o štai XX a. antrosios pusės kad būtent šis vaizdinys (kankliuojanti moteris, priešprie- folkloro ansambliuose ši riba išnyksta, ar bent deklaruo- šinama kanklininkui vyrui) suvokiamas kaip „tradicinis“ jamas siekis ją panaikinti. Žiūrovai dažnai kartu dainuoja – perimtas ir atsekamas nuo XX a. pradžios. ir šoka, labiau adoruojama pati muzika ir atmosfera bei jų Panašų vaizduotės derinimą su tikrove galima paste- atstovaujama „liaudis“, o ne konkretus atlikėjas. bėti ir įvaizdžiuose pabrėžiamo individualumo ar kolek- Įvaizdžio raiška ir įtvirtinimas vaizduotėje siejasi su tyviškumo atveju. Aptartuose kanklininkų įvaizdžiuose kultūriniame kontekste nusistovėjusiomis praktikomis iškeliama viena iš dviejų savybių: individualumas arba ir įvairiems veikėjams bei socialinėms grupėms priski- kolektyviškumas. Kanklininkas vaidila, burtininkas ir šių riamomis raiškos sferomis. Įvaizdžiai reikšti skirtingais įvaizdžių atmainos, taip pat kanklių karalienės įvaizdis būdais: XIX a.–XX a. 1-ojoje pusėje kanklininko vai- pabrėžė kanklininko individualumą, išskirtinumą ben- dilos vaizdinys plėtotas įtaigiuose literatūros kūriniuo- druomenėje, o kankliuojanti tauta ar kankliuojančios se, sąmoningai skleistas ideologizuotame vizualiajame mergelės – aiškiai kolektyviniai įvaizdžiai. XIX a.–XX a. mene. To meto kanklininkų ansamblių pasirodymai kar- pirmosios pusės kanklių gaivinimo formos dar šiek tiek tais vykdavo tarsi nedideli vaidinimai, kuriuose tautiniais siejosi su ankstesnėmis, iki gaivinimo judėjimo egzista- drabužiais dėvinčios kanklininkės sekdavo paskui vaidila vusiomis individualiomis kankliavimo praktikomis. Ne persirengusį ansamblio vadovą. Tuometinius kanklinin- mažesnę įtaką tikriausiai darė ir patriotiniai literatūriniai kų vaizdinius ir savivoką puikiai atskleidžia ir straipsniai bei pan. kūriniai, kuriuose buvo pristatomas vienišo kan- spaudoje, kanklininkų sukurtų dainų tekstai ir įvairūs jų klininko vaizdinys. O štai XX a. pab.–XXI a. pr. folkloro rankraščiai, visuomenės ir valdžios lūkesčius – literatūros ansambliuose kanklininkai nelaikomi kuo nors iš ben- ir vaizduojamojo meno, architektūros kūriniai. Galima druomenės išsiskiriančiais žmonėmis (plg. ir nuomonę teigti, kad šio laikotarpio kanklių gaivinimo judėjimo na- apie muzikantų ir kanklininkų konkrečiai išskirtinumą rių vaizdiniai yra dokumentuoti geriausiai. bendruomenėje „senesniais laikais“: Nemanau, kad tai XX a. 2-ojoje pusėje ir XXI a. pradžioje kanklininko buvo labai didelis išskirtinumas. Tiesiog žmogus turėjo vaizdiniai daugiau skleisti įvairiuose moksliniuose ir po- savo pašaukimą, jis tuo ir užsiėmė. Gal ir šiais laikais puliariuose gaivinimo judėjimo veikėjų (daugiausia vyrų žmonės prie meno visada išsiskiria kažkiek. Galbūt, spė- – V. Alensko ir kt.) diskursuose. ju. Bet iš esmės – bendruomenės dalis tas žmogus yra Moteriški vaizdiniai mažiausiai atspindimi literatū- (buvusi folkloro ansamblio dalyvė Rasa, 23 metų). Kita roje, vaizduojamajame mene bei moksliniame diskurse vertus, tai rodo ne tiek išplėtoto kanklininko vaizdinio ne- ir daugiausia sklinda vaizdiniu būdu – žmonėms matant buvimą, kiek bendrą sampratą, jog kaimo žmonės sudarė kankliuojančias moteris, jų nuotraukas ir pan. Pačių kan- homogenišką bendruomenę: apklausti ansamblių nariai klininkių diskursai retai tampa viešais. Čia vėl tenka grįž- nemanė, kad muzikantas ar kiti bendruomenės veikėjai ti prie vyriškumo / moteriškumo perskyros: viešajame

48 Eglė ALEKNAITĖ. Lietuvių kanklininkai: įvaizdžių kaita ir sąveika XIX a. pabaigos–XXI a. pradžios kankliavimo gaivinimo judėjime diskurse ir viešojoje erdvėje daugiausia reiškėsi aktyvus pakeitė moterys, solinį kankliavimą – ansambliai, atviras vyriškas kanklininko vaizdinys; moteriškasis vaizdinys tautiškumo deklaravimas kai kuriais atvejais virto grynai (kankliuojančios mergelės) viešojoje erdvėje pasirodo asmenine meditacija. Šiuo metu taip pat esama daug kan- kaip visiškai pasyvus, aktyvios kanklininkės vaizdinys klių gaivinimo formų. į viešąjį diskursą įsileidžiamas labai retai. Aktyvių kan- Kanklininko įvaizdis, šalia paties instrumento simboli- klininkių, pasižyminčių vyriškajam įvaizdžiui būdingu kos, iškyla kaip antrinis simbolių klodas. Šis etninės mu- moraliniu autoritetu, vaizdinys (kanklių karalienė) įtvir- zikos personažas, kaip tautinis simbolis, pasirodo gerokai tinamas privačioje, uždaroje moterų erdvėje ir diskurse. nutolęs nuo realių kaime kankliavusių žmonių. Susidarytas Galiausiai pasirodo, kad kanklininko įvaizdžius pri- įvaizdis siejasi su realiuoju, bet paprastai seka juo gerokai skirti konkrečioms kanklių gaivinimo formoms galima vėluodamas. Kita vertus, susidarytas įvaizdis lengvai pa- tik labai sąlygiškai. Greičiau tenka kalbėti apie šių įvaiz- siduoda kultūros madoms, ideologiniams siekiams ir pats džių koegzistavimą. Jis pastebimas jau XX a. pradžios yra pritaikomas jiems pagrįsti ir įgyvendinti. kanklininkų ansambliuose, kur skleistas ir kanklininko Ilgiausiai gyvuojantis kanklininko-vaidilos įvaizdis vaidilos, ir kankliuojančios tautos / mergelių vaizdinys. plėtotas literatūroje, mene, spaudoje, savotiškuose vaidi- Šį dvilypį kanklininko vaizdinį galėjo nulemti tautinė nimuose per koncertus. Kanklininko-burtininko įvaizdis ideologija, grįsta garbingos praeities vizija, kurioje iš- iš esmės gyvuoja tik moksliniame diskurse. Mažiausiai ryškėjo kanklininko-vaidilos figūra. Antra vertus, tautai reflektuotas kanklininkių mergelių įvaizdis įsitvirtino vienyti neužteko vienišo vaidilos-kanklininko – reikėjo paprasčiausiai žiūrovams matant jas kankliuojant, jų telkti visą tautą ir legitimizuoti jos būrimą į kolektyviškai nuotraukas ar pan. Pastaruoju metu populiarėjantis medi- veikiančius ansamblius. tuojančio dainiaus-kanklininko-vaidilos vaizdinys dažnai Įvaizdžiai koegzistuoja ir dabar: pavyzdžiui, modifi- siejasi su multikultūrine šio įvaizdžio kūrėjų patirtimi, kuotų kanklių ansambliuose remiamasi vyriška „patronų“ dėmesiu XXI a. Lietuvoje vis stipriau juntamam porei- (ansamblio įkūrėjų, kanklių modelio gamintojų ir pan.) kiui gilintis į save, savo pojūčius ir pan. Neišvengiamai tradicija, vizualiai perteikiamas kankliuojančių lietuvai- šis įvaizdis yra individualistinis, daugiausia pasireiškian- čių vaizdinys, o pačioms kanklininkėms aktualiausias yra tis privačioje sferoje. kanklių karalienės įvaizdis. Dauguma folkloro ansamblių Aptartoje kanklininko įvaizdžių raidoje išryškėjo dau- judėjimo dalyvių žino senąjį kanklininko vaidilos vaizdi- gelis gana retai Lietuvos etninės kultūros gaivinimo kon- nį, bet šiaip kanklininko nelaiko kuo nors išsiskiriančiu tekste akcentuojamų dalykų: vyriškumo ir moteriškumo, žmogumi. Tad atrodo, jog įvaizdžio dvilypumas atspindi kolektyvizmo ir individualizmo vertybių refleksija, kin- vienas kitam prieštaraujančių tikrojo ir mitinio kanklinin- tantis religingumas / dvasingumas ir požiūriai į šią sferą. ko įvaizdžių derinimą ir sąveiką. Galbūt daugiau sužinome apie save – lietuvius – žvelg- Įtampa tarp vyriškumo ir moteriškumo, individualu- dami į kanklininką kaip aktyviai mūsų kuriamą, keičiamą mo ir kolektyviškumo rodo, jog kanklių gaivinimo judė- ir vartojamą įvaizdį, o ne stengdamiesi apibrėžti „tikrojo“ jime reiškėsi įvairios vertybės ir jas teigiantys veikėjai. kanklininko požymius, šitaip primesdami jam savo nuos- Kanklininkų vyriškumo / moteriškumo vaizdavimasis bei tatas, vertybes bei fantazijas. interpretacijos atspindėjo bendrą požiūrį į lyčių vaidmenis visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, individualumas ir kolektyviškumas – asmens ir bendruomenės san- Nuorodos tykio sampratas ir kt. Taip šis judėjimas pasirodo esąs ne- 1. ORTNER, Sh. On key symbols. Iš: American Anthropologist, 1973, vienalytis. Vis dėlto į šias vertybes ir veikėjus negalima Nr. 75, p. 1339. žvelgti atskirai: veikėjai, jų vertybės bei pasitelkiamos 2. LAPINSKAS, A. Skambančios Užpalių stygos. Iš: NAIKELIENĖ, L., LAPINSKAS, A. (red.). Tautos skambesiai: Lietuvių liaudies išraiškos formos sąveikauja ir sudaro visumą, veikiamą instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ 80-mečiui. Vilnius: nusistovėjusių stereotipų ir galios santykių. Petro ofsetas, 2005, p. 85. 3. Pavyzdžiui: RONSTRÖM, O. Making use of history: The revival of Išvados bagpipe in Sweden in the 1980s. Iš: Yearbook for Traditional Music, 1989, Vol. 21, p. 95–108; BERTLEFF, I. Can Musical Instruments be Kanklės neabejotinai yra vienas stipriausių XIX–XXI National? The Symbolic Use of Musical Instruments in Vietnamese a. lietuvių tautinių simbolių, bet šio instrumento gaivini- National Representation. Iš: Tautosakos darbai, 2006, Nr. 32, p. mo formos, jas grindžianti ideologija, praeities interpre- 66–76; GARAJ , B. The Fujara – a Symbol of Slovak Folk Music tacija, kankliavimo kontekstas, kanklininkų lytis, sociali- and New Ways of Its Usage. Iš: Tautosakos darbai, 2006, Nr. 32; MAVRA, M. ir MCNEIL, L. Identity Formation and Music: A Case nė padėtis, vertybės ir tikslai skyrėsi. Iš kaimo aplinkos Study of Croatian Expierence. Iš: Human Architecture: Journal of kankliavimas nukeliavo į miestą, kanklininkus vyrus the Sociology of Self-Knowledge. 2007, V: 2., p. 1–20 ir kt.

49 MOKSLO DARBAI

4. APANAVIČIUS, R. „Kalevalos“ kanklės ir jų Baltijos tautų lygia- 27. JANKEVIČIŪTĖ, G. Kanklininkas-vaidila tarpukario Lietuvos meni- gretės. Iš: Tautosakos darbai, XVII (XXIV). Vilnius, 2002; PALU- nėje kultūroje. Iš: USAČIOVAITĖ, E. (red.). Nuo kulto iki simbolio. BINSKIENĖ, V. Kanklės lietuvių etninėje kultūroje. Vilnius: Vilniaus Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2002, p. 315–324. pedagoginio universiteto leidykla, 2009; BALTRĖNIENĖ-GAŠ- 28. ALENSKAS, V. Pranui Puskunigiui – 145. ČIAUSKAITĖ, M. Devyniastygės kanklės: kankliavimo tradicijos ir 29. Ten pat, p. 56. dabartis. Vilnius: Etnomuzikologijos instituto leidykla, 1997 ir kt. 30. Ten pat, p. 24. 5. Išskyrus dvi trumpas apžvalgas: VELIČKA, E. Kanklės mano ran- 31. VISOCKAS, V. Vytauto Didžiojo dienos. Prieiga: . BALTRĖNIENĖ-GAŠČIAUSKAITĖ, M. Devyniastygės kanklės: 32. PALUBINSKIENĖ, V. Kanklės lietuvių etninėje kultūroje, p. 351. kankliavimo tradicijos ir dabartis. 33. HAMMARSTRÖM, E. Han slog sönder sin fiol när han träffat en 6. MERRIAM, A. P. The anthropology of music. Evanston: Northwes- spelman som var bättre – om organister och klockare som folkliga tern University Press, 1964, p. 123. ceremoni- och dansspelmän. Iš: ARVIDSSON, A (red.). I rollen 7. ARVIDSSON, A. Summary: Performing the role of the spelman in som spelman... Uppsatser om svensk folkmusik. Stockholm: Svenskt Swedish folk music Iš: ARVIDSSON, A (red.). I rollen som spel- Visarkiv, 2009, p. 79–129. man... Uppsatser om svensk folkmusik. Stockholm: Svenskt Visarkiv, 34. KIRDIENĖ, G. Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje. 2009, p. 259–266. Vilnius: Kronta, 2000, p. 101. 8. Ten pat. 35. VELIČKA, E. Kanklės mano rankose: dainynas kankliuojančiam 9. PALUBINSKIENĖ, V. Kanklės lietuvių etninėje kultūroje, p. jaunimui, p. 3. 266–269. 36. ALENSKAS, V. Pranas Puskunigis ir Skriaudžių kanklininkai, p. 49. 10. ALENSKAS, V. Pranui Puskunigiui – 145. Marijampolė, 2005, p. 15. 37. Priešingai nei apie kanklių gaivinimo judėjimo veikėjus vyrus, apie 11. BALTRĖNIENĖ-GAŠČIAUSKAITĖ, M. Devyniastygės kanklės: šias moteris kol kas tėra vos kelios publikacijos, pavyzdžiui, KA- kankliavimo tradicijos ir dabartis, p. 24–25; VELIČKA, E. Kanklės ČERAUSKIENĖ, A. Kanklių karalienė pradėjo 103-iuosius gyvenimo mano rankose: dainynas kankliuojančiam jaunimui, p. 4. metus. Iš: XXI amžius, 2007, Nr. 14 (1511); ŽEMAITYTĖ, A. Šimtas 12. Plg. PALUBINSKIENĖ, V. Suvalkiečių šventosios giesmės pritariant metų – akies mirksnis. Iš: Nemunas, 2005, Nr. 12 (49–490), p. 4. etniniais muzikos instrumentais. Iš: Švietimo reforma ir mokytojų 38. KAROŠAITĖ, I. Kanklių meistras iš Krekenavos. Iš: Tėvynė, 2007, rengimas: humanizmas, demokratija ir pilietiškumas mokykloj:. IV Vasario 7 d., Nr. 10 (6485), p. 6. tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimai ir tezės, 1997 m. spalio 8–10 d. Vilnius, 1997, p. 244; MOTUZAS, A. Vilniaus ir The Lithuanian Kanklės Players: Veprių kalvarijų Kryžiaus kelių apeiginės muzikos ypatumai. Iš: Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, XV. Vilnius, 1999. Development and Interplay of their Images in 13. ŽILEVIČIUS J. Kanklės mitologijoje, legendose ir tautosakoje pas the Kanklės Playing Revival Movement at the mus ir pas mūsų kaimynus. Iš: Vairas, 1937, Nr. 7–8, p. 340–355. end the 19th – beginning the 21st Centuries 14. APANAVIČIUS, R. „Kalevalos“ kanklės ir jų Baltijos tautų lygiagre- tės Iš: Tautosakos darbai, XVII (XXIV). Vilnius, 2002, Nr. 17 (24), Eglė ALEKNAITĖ p. 102–112; APANAVIČIUS, R. Lietuvių etninė muzika XVII–XX a. pasaulio muzikos kontekste: seniausioji ryšio tarp „šio“ ir „ano“ The Lithuanian folk instrument kanklės is one of the pasaulio priemonė? Iš: Lituanistica, 2007, t. 70, Nr. 2, p. 28–42 ir kt. strongest Lithuanian national symbols. The art of playing 15. Pavyzdžiui: APANAVIČIUS, R. Kerdžiaus „triūba“ ir kerdžiaus ste- kanklės has been revived since the end of the 19th century reotipas Šiaurės Aukštaitijoje. Iš: Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje till now. The history of this revival suggests a constantly 1988 ir 1989 metais. Vilnius, 1990, p. 114–122; APANAVIČIUS, changing image of the kanklės player. This article aims at R. Pirmykštės bendruomenės išrinktasis? Kerdžius ir jo įvaizdis analysing the development of this image from the end of Šiaurės Europoje. Iš: Darbai ir Dienos, 1999, Nr. 11 (20), p. 81–93; the 19th to the beginning of the 21st century and the rea- APANAVIČIUS, R. Ethnic Musical Instruments of Northern Euro- pe Played on Holidays and Rituals. Iš: Ritual and Music: Papers sons behind the different interpretations. A close analysis presented at the International Ethnomusicologist Conference held of interviews with kanklės players as well as popular and in Vilnius, Lithuania, December 11–12. Vilnius, 1999, p. 91–95. scholarly publications suggest that in the imagination of 16. APANAVIČIUS, R. „Kalevalos“ kanklės ir jų Baltijos tautų lygia- Lithuanian revivalists and the general public, the kanklės gretės, p. 110. player was seen as a pagan priest, a sorcerer, a maiden... 17. Ten pat. Different images of the kanklės player and ways in which 18. PALUBINSKIENĖ, V. Kanklės lietuvių etninėje kultūroje, p. 299. their meanings were communicated and expressed is a rich 19. ŽARSKIENĖ, R. Lietuvių etninės muzikos atlikėjas: įvaizdis ir tradicija. Iš: Tautosakos darbai, XXX. Vilnius, 2005, p. 115–116. source of study of power and gender relations in society 20. DAUKANTAS, S. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. as well as of the shifting focus on collective or individual Vilnius, 1993, p. 114. values, the changing sense of religious or spiritual attitudes 21. VIŠTELIS, A. Lietuwiszkoji Kalba. Iš: Auszra, 1883, Nr. 1, p. 12. and other aspects of Lithuanian social life. 22. VIEVERSYS. Garbē prieteliaus. Iš: Auszra, 1883, Nr. 8–9, p. 265. 23. KONDRATAVIČIUS-SYROKOMLA, L. Margiris. Iš: Auszra, 1883, Nr. 3, p. 66. Vytauto Didžiojo universitetas, Etnologijos ir folkloristikos katedra, 24. BIRŽIŠKA, M. Dainų istorijos vadovėlis. Kaunas: „Vyties“ bendro- K. Donelaičio g. 52-205, LT-44244, Kaunas; el. p. [email protected] vė, 1925, p. 14. 25. STROLIA, J. Trumpa muzikos istorija. Kaunas: Fakelas, 1936, p. Gauta 2011-10-10, įteikta spaudai 2012-12-20 175–178. 26. SLAVINSKAS, Z. Lietuvių kanklės. Iš: Raštai, II. Vilnius: Vilniaus Publikaciją remia Spaudos, pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 123. radijo ir televizijos rėmimo fondas.

50 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 Liaudies kultŪra. 2012/6 (147)

Klasifikacinės logikos lietuvių tradicinėje kultūroje

Virginijus SAVUKYNAS

Šio straipsnio tikslas, atsiremiant į antropologo tik tęsia antropocentrinę paradigmą. Be abejo, čia kyla C. Lévi-Strausso totemizmo tyrinėjimus, išryškinti kla- natūralus klausimas, kas įgalina tokį žmogaus mokslą? sifikacines logikas, kurios sąlygojo etnokonfesinių ir Kas yra jo atskaitos taškas? C. Lévi-Strauss’as teigia, socialinių grupių tapatumus. Pasitelkiant struktūra- jog tai yra įgimtos mąstymo struktūros. listinį metodą, siekiama išryškinti semantines ašis, ku- Teigiama, jog įvairiuose diskursuose aptiktos struk- rios buvo relevantiškos apibrėžiant tapatybės logikas. tūros yra tapačios mūsų proto veiklos struktūroms, Tyrimo metu išryškėjo ir tai, kad tradicinėje kultūroje t.y., jog šios struktūros yra mūsų protui imanentiškos. apskritai „žmogaus“ tapatumas buvo suvokiamas ne Pasaulio pažinimo problemą ir kartu struktūrinį metodą universalistiškai kaip homo sapiens giminė, bet api- jis mano esant užprogramuotą pačioje mūsų nervų sis- brėžtas socialinių ir lyties kategorijų. temoje.2 Jo paties žodžiais, „struktūrinė analizė […] į Prasminiai žodžiai: tapatumas, etnokonfesinės gru- sąmonę gali iškilti todėl, kad ji jau yra kūne“.3 pės, socialinės grupės, klasifikacinė logika, lietuvių Taip dėmesys pamažu perkeliamas iš sąmonės sferos tradicinė kultūra. į nesąmoningą, pasąmoninę, iš sąmonės – į pasąmonę (be jokio psichoanalitinių Freudo ir Jungo koncepcijų Įvadas atspalvio). Siekiama nustatyti žmogaus mąstymo dės- nius, kurie yra neišvengiami ir kaip tik todėl nesąmo- Didžiulį poveikį antropologijai, ir ne tik jai, padarė ningi (juk mes jų nereflektuojame) ir kurie grindžia bet Claude’o Lévi-Strauss’o darbai. Save žymusis antro- kokią mūsų veiklą. Pasaulį pažinti galima tik per struk- pologas labiau linkęs laikyti žmogaus mokslų kūrėju: tūras. Mūsų santykis su pasauliu nėra pasyvus. Mes „Iš mūsų galimų pasiekimų laimės ne antropologija ir primetame jam savo suvokimo būdą, savo tvarką. Šią lingvistika, kaip šiandien jas suprantame: šie atradimai problemą galima suformuluoti ir kitaip, semiotiškai. bus naudingi mokslui, tuo pat metu jaunam ir labai Nuo daiktų mus skiria storas ženklų sluoksnis (rašytiniai senam – antropologijai pačia plačiausia prasme, t.y. tekstai, piešiniai, muzika, gestai ir kt.), kurie nurodo į žmogaus pažinimui, apimančiam skirtingus metodus ir daiktus, apie juos pasakoja. O tie ženklai – tai žmogaus disciplinas, kada nors atskleisiančius tas slaptas jėgas, intelektinės veiklos produktas. Taigi juose atsispindi kurios verčia veikti šį visad esantį čia pat, nors ir nepa- žmogaus mąstymo struktūros. kviestą į mūsų ginčus, gyvą žmogaus protą“.1 Čia reikia šneką sukonkretinti ir pakalbėti apie bi- Taigi žmogaus mokslo sukūrimas tampa aktualiu narizmo principą, kuris svarbus nagrinėjant totemiz- uždaviniu, nes tik jis užtikrintų geresnį savęs ir kitų mą. Binarizmo principą, perėmęs iš lingvistikos – tiks- supratimą. O dabar, kai žmogaus veikla įgavo globalinį liau, fonetikos – antropologijoje taikyti pradėjo kaip mastą ir gali ne tik susprogdinti planetą, bet ir kitokiais tik C. Lévi-Strauss’as. Kad ir ką suprasti mes galime būdais sunaikinti gyvenamąją aplinką (pavyzdžiui, sutik tada, kai palyginame, t.y. tik ko nors kito fone. kelti ekologinę krizę), jis yra itin aktualus. Kartu verta Sąvokos „aukštas“ reikšmė atsiskleidžia tik tada, kai priminti, kaip kad daro ir pats mokslininkas, jog tai nėra mes jį palyginame su sąvoka „žemas“. Kitaip tariant, visiškai nauja mokslo vizija. 1725 m. G. Vico išleido suvokti žodį „aukštas“ mes galime todėl, jog žinome, veikalą „Naujasis mokslas“, kuriame, kaip ir žymusis kas yra „žemas“. Vadinasi, kalnas yra kalnas tiek, kiek prancūzų antropologas beveik po pustrečio šimto metų, šalia yra slėnis. Visuose diskursuose yra priešpriešos. įrodinėjo, jog žmogus kuria, remdamasis savo proto Sakykime, norėdami ką nors pasakyti apie mirtį, mes principais, kurie atsispindi jo sukurtuose daiktuose. negalime neužsiminti apie gyvenimą. Šis binarinis prin- Vadinasi, per juos mes galime pažinti žmogų. O tai ir cipas ypač efektyvus analizuojant mitus. Būtent iš bi- yra svarbiausia. Taigi matome, kad C. Lévi-Strauss’as narinių opozicijų kyla fundamentalioji mito semantika.

51 MOKSLO DARBAI

C. Lévi-Strauss’as parodė, kad mitai nėra nesąmonės, postuluoja tam tikrą santykį tarp kultūros ir gamtos. Šis tai prasmingos, globalius klausimus sprendžiančios is- santykis gali būti dviejų tipų: individualus ir grupinis. torijos (puikus pavyzdys – Edipo mito analizė4). Turint Kultūrą reprezentuoja opozicija „individas ir grupė“, o omenyje struktūros homologiją tarp žmogiško mąsty- gamtą – „klasė ir vienetas“. Taigi gauname keturių tipų mo ir žmogaus sukurtų dalykų5 ir tai, kad binarizmo santykius:8 principas būdingas visų laikų žmogui, kyla fundamen- tali išvada: žmogus visąlaik vienodai gerai mąstė, jis GAMTA klasė klasė vienetas vienetas niekada nebuvo alogiškas. Tačiau niekas nenuginčys, KULTŪRA grupė individas individas grupė jog pirmykštis mąstymas yra specifinis, skiriasi nuo šiuolaikinio. Čia mes prieiname prie brikoliažo termi- Visi yra sutinkami tikrovėje, vadinasi, tai nėra vien no, o tuo pat – ir prie totemizmo reiškinio. Pirmykštis tik abstrakcija. Tiesa, paskutiniai du sutinkami rečiau, (mitinis, maginis) mąstymas išdirba struktūras ne rem- tačiau juos irgi reikia priskirti prie to paties reiškinio, damasis kitomis struktūromis, kaip kad mes dabar da- kadangi jie yra pagimdyti tos pačios loginės operacijos. rome, bet pasitelkdamas konkrečius faktus.6 Struktūrą Tai apibrėžus, jau galima žengti toliau. Čia pateiksiu jis „suklijuoja“ iš įvairiausių gabaliukų, smulkmenų, vieną pavyzdį, kuris, mano galva, puikiai parodo, jog likučių ir pan. (tai ir žymi prancūzų kalbos žodis bri- totemizmas yra „valdomas“ loginių struktūrų. colage). Tai „konkrečioji logika“ (logique du concret). Nuerų gentis (Nuer) dvynius apibrėžia dvejopai: Tai atminti yra labai svarbu. Toliau, dėstydami totemiz- tai yra viena būtybė – arba tai yra paukščiai. C. Lévi- mo sampratą, matysime, jog čia taip pat imami įvairūs Strauss’as atskleidžia tas logines operacijas, kurios lei- konkretūs kultūros ir gamtos faktai ir sujungiami į tam džia šitaip teigti. tikrą struktūrą. Dar C. Lévi-Strauss’as iš pat karto pa- Dvyniai laikomi Dievo vaikais. Todėl juos galima brėžia, kad būtų klaida, jeigu galvotume, jog tai „pir- pavadinti būtybėmis, kurios gyvena aukštai. Šiuo atžvil- mesnis“ mąstymas, jog galima išskirti dvi „mąstymo giu jie sudaro opoziciją žmonėms, kurie gyvena apačio- stadijas“. Tai tiesiog kitokia mąstymo strategija. Ir joje. Ta pati distinkcija tinka ir paukščiams, nes yra tokių kiu būdu negalima manyti, sekant Levy-Bruhl’u, esą rūšių, kurios skraido prasčiau ir žemiau: „Ryšys tarp kažkada būta priešloginės mąstymo stadijos. dvynių ir paukščių nėra paaiškinamas nei Levy-Buhl’io Žodis „totemizmas“ pirmą kartą buvo pavartotas prisidėjimo, ar dalyvavimo (participation) principu, nei J. Longo (1791 m.), o J. F. McLennanas jam suteikė maž- teigimu, jog tai esą naudinga utilitariniu požiūriu, kaip daug tokią prasmę, kokia šis terminas ir dabar vartoja- kad tai darė Malinowskis, nei intuityviai pagaunamu mas.7 Totemizmas apima daugelį reiškinių: tai tikėjimas, panašumu, kurį siūlo Firlhas ir Fortesas. Mes turime jog esama ryšio, jungiančio gyvūną ar augalą (vadinamą loginių grandžių seką, kurią jungia mentaliniai ryšiai. totemu) ir žmonių grupę ar individą. Su šiuo tikėjimu Dvyniai paukščiai susimaišo su žmonėmis todėl, kad yra susiję įvairiausi draudimai, tabu, specifiniai ritualai. dvyniai žmonių atžvilgiu yra būtybės iš aukščiau, pa- Kartais tikima, jog totemas yra grupės protėvis ir pan. lyginti su būtybėmis, gyvenančiomis apačioje, o paukš- Be to, dar daugiau sutinkama visokių jo formų įvairiose čių atžvilgiu jie yra tarsi žemai skraidantys paukščiai, pasaulio vietose. Todėl visiškai nenuostabu, kad atsirado palyginti su skraidančiais aukštai. Taigi dvyniai, kaip ir daugybė jo aiškinimų ir teorijų. Tad iš karto kyla įtarimas, paukščiai, užima tarpinę padėtį tarp Aukščiausios būty- jog totemizmas tėra skirtingiems reiškiniams tyrinėtojų bės ir žmonių“.9 primesta kategorija, t.y. totemizmas kaip toks išvis neeg- Tokios loginės operacijos ir gimdo totemizmo reiš- zistuoja arba yra blogai – per siaurai – suprantamas. kinį. Pagrindas yra logika. Čia dar verta prisiminti, jog C. Lévi-Strauss’as pirmiausia ieško mąstymo struk- baigdamas šią savo knygą C. Lévi-Strauss’as grakščiai tūrų. Kitaip tariant, tai yra intelekto paieškos. Ir kaip pademonstruoja, kad geriausiai totemizmą perprato, be jau buvo minėta, jis stengiasi įrodyti, jog ir pirmykščio Radcliffe-Browno, – net patys to gerai nesuvokdami, žmogaus veikla buvo logiška. O reikia prisiminti, jog t.y. nesąmoningai – H. Bergsonas ir J. J. Rousseau. Kaip būtent totemizmu remiantis pirmykščio žmogaus mąsty- galėjo taip atsitikti? Paaiškinimas vienas: jiems tai pada- mas buvo laikomas alogišku. Todėl įrodyti, jog totemiz- ryti pavyko remiantis savo pačių mąstymo būdu, kuris mo reiškinys remiasi logiškomis operacijomis, tampa iš esmės buvo toks pat kaip ir pirmykščio žmogaus.10 vienu aktualiausių uždavinių. Taigi pirmas uždavinys – Taigi dabar, įsitikinus, jog totemizmas paklūsta logi- įrodyti, jog čia galioja loginės struktūros. Pirmiausia rei- nėms struktūroms, galima sukonkretinti ir parodyti, jog kia apibrėžti nagrinėjamo reiškinio ribas. Totemizmas totemizmas iš esmės yra klasifikacinė sistema.

52 Virginijus SAVUKYNAS. Klasifikacinės logikos lietuvių tradicinėje kultūroje

Jau minėta, kad mes čia turime dvi sistemas: gam- nepriklausomi, tarsi pavienės prasmių jūroje plaukio- tos ir kultūros. Žmogus pastebi, jog tiek vienoje, tiek jančios reikšmės. Tapatumus, bent jau C. Lévi-Strauss’o kitoje individus galima jungti į grupes, kurios viena tyrinėtose indėnų kultūrose, galima aprašyti kaip klasifi- nuo kitos skiriasi. Taigi galima klasifikuoti ir gamtoje kacines logikas. Panašiai gyvų padarų ir negyvų daiktų gyvenančias gyvūnų rūšis, ir visuomenę sudarančias tapatinimas bei atpažinimas reiškia, kad žinoma jų kla- žmonių grupes. C. Lévi-Strauss’as pažymi, jog sakyti, sifikacinė tapatybė. O klasifikacijoms priklauso viskas, kad klanas A kilo iš lokio, o klanas B – iš erelio, reiškia ką žmogus žino. pasakyti, kad santykis tarp A ir B yra analogiškas tam, Iš čia ir šio straipsnio pagrindinis klausimas: ar ap- kuris egzistuoja tarp šių dviejų rūšių.11 Kitaip tariant, tartas antropologijos pamokas galima pritaikyti lietuviš- totemizmas suponuoja tapatumą ne tarp gamtos ir kul- kajam kultūriniam universumui? tūros objektų, bet tarp dviejų diferencinių (skirtuminių) 12 sistemų. Minėtame pavyzdyje apie dvynius matėme, Žodžio (sakytinė) kultūra jog loginės operacijos ten buvo įmanomos tik klasifi- kuojant paukščius pagal tai, kaip jie skraido. Panašiai Visuomenėse, kurios nepažįsta rašto, arba jis funk- galima klasifikuoti ir kitas rūšis. Vadinasi, totemizmo cionuoja tik ribota apimtimi (tarkime, maldaknygės pagrindas yra klasifikacija.13 Augalų ir gyvūnų rūšys skaitymas pamaldų metu), vyrauja žodžio, balso (saky- tiesiog geriausiai išreiškia klasifikacijos struktūrą, kuri tinė) kultūra. Rašto neturinti kultūra visai kitaip save ir remiasi skirtumais ir panašumais. Todėl jie pasirenka- visuomenę organizuoja nei jį turinti. Sakytinė kultūra mi totemais – visai ne dėl savo tinkamumo valgyti, o savo tradiciją gali perduoti tik per gyvą pasakojimą, todėl, kad jais „geriausiai galima galvoti“.14 C. Lévi- dainavimą, tiesioginę patirtį: juk mitus, dainas, pasa- Strauss’o nuomone, klasifikacija yra universali sis- kas išmokti gali tik klausydamas, kaip kitas jas pasa- tema. Todėl nėra pagrindo manyti, jog, pavyzdžiui, koja arba dainuoja. mums „totemizmo dvasia“ yra svetima. Rašto kultūroje gali būti atgaivintos ir pamirštos E. Leach dėl to siūlo panagrinėti „taisykles, dažnai tradicijos, nes raštas išlieka ilgiau nei jį sukūrusi ben- labai keistas, kuriomis remiantis anglai klasifikuoja druomenė. Be jokios abejonės, rašto išradimas įgalino įvairius gyvūnus: 1) laukiniai žvėrys, 2) lapės, 3) me- pažangą, gilesnį gamtos ir pasaulio pažinimą. Juk jei džiojami žvėrys, 4) žvėrys, kuriais prekiaujama, 5) na- palygintume žmonijos istoriją iki rašto atsiradimo ir po miniai gyvuliai, tokie kaip katės, šunys, 6) kenkėjai. O jo, tai pamatytume milžinišką technologijų išsivystimo dabar pažiūrėkime į šią žodžių seką: 1A) svetimi, 2A) skirtumą, pagreitėjo ir socialinių struktūrų raida. Aišku, priešiški, 3A) draugai, 4A) kaimynai, 5A) draugiški, ar visos tos technologijos, visa ši pažanga nesužlugdys 6A) nusikaltėliai. Taigi matome, jog abi žodžių eilės yra mūsų civilizacijos, – tai jau kitas klausimas. homologiškos“.15 Šis pavyzdys, mano galva, puikiai pa- Raštas įgalino ne tik efektyviau kaupti patirtį, bet rodo, kad tos pačios žaidimo taisyklės galioja ir mums. ir ja dalytis su kitomis bendruomenėmis. Sakytinėje Šia analize C. Lévi-Strauss’as puikiai parodė struk- kultūroje žinojimas (plačiąja prasme) buvo apribotas tūrinio metodo produktyvumą. Kaip aišku iš paties api- bendruomenės, kuri aktyviai palaikė savo tradiciją. brėžimo, struktūralizmas dėmesį sutelkia į struktūras, į Žinių perdavimas buvo keblus: reikėjo didelių pastan- ryšius tarp faktų, o ne į pačius faktus. Autorius atskleidė, gų tradiciją perimti, priimti, be to, ji priklausė ir nuo jog panašumą tarp žmonių ir gyvūnų bei augalų grindžia geranoriško perdavimo. Vis dėlto sakytinės kultūros būtent klasifikacinės struktūros. Trumpu P. Sperberio negalima nuvertinti. Antropologai, tiriantys dabartines apibrėžimu, „totemizmas – tai antrojo laipsnio ryšys beraštes bendruomenes, pastebi, kad jų nariai žymiai tarp dviejų pirmojo laipsnio ryšių ansamblių“.16 lengviau įsimena ir savo galvose gali sutalpinti žymiai C. Lévi-Strauss’as įrodė, kad esama panašumo ne daugiau informacijos. Ir tai yra visiškai suprantama: faktų lygmenyje, bet aukštesniame, kurio tie faktai yra neturint rašto, žinias tenka nešiotis galvoje, nes jų pri- „valdomi“. Taip mes prieiname prie bendrų mąstymo reikus, jokios knygos neatsiversi ir nepasiskaitysi, ką dėsnių, prie minėtos nesąmoningos mūsų mąstymo ir reikia daryti. veiklos pusės. Būtent ji ir yra žmogaus mokslų objektas. Štai visai neseniai išleistoje knygoje „Sakymas ir Totemizmo analizė parodo, kad jis yra susijęs su ta- rašymas“ Vytautas Ališauskas pabandė rekonstruoti patumu: viena grupė tapatinasi su paukščiu, kita – su sakytinį baltų pasaulį. Žodis sakytinėje kultūroje buvo lokiu. Ir tai vyksta santykių lygmenyje. Ttai reiškia, jog itin svarus, turintis labai aiškių pasekmių. Štai kodėl tapatumai nėra, jei taip galima sakyti, vienas nuo kito „būti įžeistam tradicinėje kultūroje yra tokia pat žala

53 MOKSLO DARBAI

žmogaus asmeniui, nepriklausomai nuo jo padėties vi- Beje, čia verta atkreipti dėmesį ir į Vilniaus įkūrimo suomenėje, kaip ir būti sužeistam žmogaus kūnui. Ir legendą. Vilnius mitinėje sąmonėje gimsta kaip garsas. vienu, ir kitu atveju pažeidžiamas gyvenimo integralu- Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas „miegodamas mas“.17 Seniesiems lietuviams mūsų laikai, kur tvyro jis susapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas visiška „žodžio laisvė“, kur galima išsakyti bet kokią Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis savo „nuomonę“, nebūtinai bent kiek pagrįstą, ir už vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Ir pabudo šiuos žodžius neprisiimti jokios atsakomybės, atrodytų iš miego, ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeika, kuris buvo baisi barbarybė, nežmoniška ir nepakeliama būtis. rastas erelio lizde, – tasai Lizdeika buvo Gedimino žy- Juk ne kas kitas, o kunigaikščio žodis laiduodavo nys ir vyriausiasis pagonių kunigas: ‘Sapnavau keistą taiką. Neįpareigotas ir neatsakingas kalbėjimas buvo sapną’. Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasi- neįmanomas. Štai kodėl kelių vokiečių riterių užuomi- rodę. Ir tasai žynys Lizdeika tarė: ‘Didysis kunigaikšti, nos apie tai, kad Vytauto motina buvo ne itin dorovinga, geležinis vilkas reiškia, kad sostinė čia stovės, o staugi- kainavo jiems galvas. Be to, nekontroliuojamas kalbė- mas jo viduje – kad jos garsas sklis po visą pasaulį’“.20 jimas gali peraugti į magiją, kuri tampa pavojinga visai Miestas materializuojasi kaip staugiančio geleži- bendruomenei. nio vilko pažadas. Garsas, balsas yra pirmiau statinių, Taip pat labai svarbios buvo moduliacijos. Su chto- tvirtovių, pirklių ir amatininkų. Šis balsinis, garsinis ninio pasaulio dievybėmis reikia bendrauti šnabždant, Vilniaus gimimo aspektas mitinėje sąmonėje – žinoma, tuo tarpu aukščiausi dangaus dievai savo žinias garsiai ne realybėje, nes puikiai žinoma miestą stovėjus prieš paskelbia per Algį. Kunigaikščio žinia irgi pranešama Gediminą – mitologų dar nėra pakankamai ištirtas. O tai garsiai. Tad reikia žinoti, ką galima kalbėti garsiai, o ką galėtų būti labai įdomus tyrimas. reikia tyliai. Nežinant šio kultūrinio kodo, galima pri- Vėlgi nereikia galvoti, kad atsiradus raštui visa visuo- sišaukti nelaimę. Panašu, jog būtent dėl šių priežasčių menė iškart ir ėmė gyventi pagal rašto kultūros taisykles. šv. Adalberto misija Prūsijoje pasibaigė nesėkme. Pas Net ir su Mažvydo „Katekizmu“ Lietuvos visuomenė dar prūsus atvykdavo ir laimingi išvykdavo daugybė sve- anaiptol neperėjo iš sakytinio į rašto pasaulį. Puikiai ži- timšalių. O štai šv. Adalbertas buvo nužudytas. Kodėl? nome, kad masiškai neraštingumas pradėtas likviduoti tik V. Ališauskas teigia, jog esminis dalykas buvo tas, kad Apšvietos laikais, o visuotine tikrove Lietuvoje tapo tik jis iš knygos giedojo psalmes. Prūsams tai buvo nau- tarpukaryje. Didžioji dalis visuomenės tebegyveno balso jas dalykas: giedojimas ir dainavimas jiems, be jokios kultūroje. Pagal balsą orientavosi savo gyvenime. Tad dar abejonės, buvo gerai žinomi, tačiau kad tai būtų da- XIX amžiaus, o ir XX amžiaus pradžios Lietuvos kaimas roma iš knygos, tai jau buvo keista ir nesuprantama. tebebuvo daugiau žodžio, o ne rašto visuomenė. Tiesa, gal tai nebūtų taip suerzinę prūsų, jei ne lemtin- Šiandien balso kultūros niuansus esame jau praradę. ga data: Adalbertas buvo nužudytas šv. Jurgio dieną. Todėl esame garsų barbarai – nežinome nei ką sakyti Mitologiniai duomenys rodo, kad panašiu laiku prūsai garsiai, nei ką šnabždėti. Sakytinės kultūros požiūriu, aukodavo Pergrubiui, kuris buvo atsakingas už tai, kad mūsų laikai triukšmingi ir chaotiški, nes nebėra jokios žemė ateinančią vasarą būtų derlinga. Ir štai tokiu lem- pagarbos garsui. Namuose muzika paleidžiama ne tam, tingu momentu pasirodo Adalbertas, kuris gieda psal- kad jos būtų susikaupus klausomasi, medituojama, o mes iš knygos. Tai prūsams pasirodė ne tik keista, bet tik tam, kad sudarytų foną, užgožtų gatvės triukšmą. ir grėsminga: gal jis koks burtininkas, kuris gali panai- Laidos per radiją ir televiziją ar internetą stebimos pro- kinti Pergrubio galias, ir žemė nieko nebeužaugins, ir bėkšmiais, ištartiems žodžiams neteikiant pernelyg daug prūsų šeimos turės mirti iš bado? Taip galime suprasti reikšmės. Kažin kas dabar darytų didesnį įspūdį praei- visą dramą. Tad nenuostabu, kad Adalbertą buvo būti- ties žmogui: technologiniai pasiekimai ar tai, kaip mes na rituališkai nužudyti ir taip panaikinti kenkėjiškus jo elgiamės su žodžiu? Tuo mes jau irgi esame gerokai nu- veiklos pėdsakus. Krikščioniškos ir pagoniškos kultūros tolę nuo anos epochos. susidūrimas buvo dramatiškas abiem pusėms. Skirtingi 18 kodai lėmė skirtingą situacijos įvertinimą. Murmantys, bambantys ir gerai kalbantys Tokių atvejų kultūros antropologai žino ne vieną. Štai Marshallas Sahlinsas aprašo Cooko kelionę. Jis irgi dėl Grįžkime prie sakytinės kultūros, kur kalbėjimo niu- panašių priežasčių buvo nužudytas. Havajiečiai iš pra- ansai yra labai svarbūs ir kurioje tad galime numany- džių jį palaikė dievybe ir teikė visokias gėrybes, o kai jis ti itin svarbią opoziciją: aiškiai kalbantys vs. neaiškiai dėl audros buvo priverstas sugrįžti – buvo paaukotas.19 kalbantys.

54 Virginijus SAVUKYNAS. Klasifikacinės logikos lietuvių tradicinėje kultūroje

Šia opoziciją, be kitų, išreiškia ir gudo figūra:gudais iš suaugusiųjų pasaulio. Tačiau ar vien tik tokio paaiš- įvardijami žmonės, kurie nesuprantamai kalba (žemai- kinimo gana? čiai taip vadina aukštaičius, aukštaičiai – baltarusius). Prisiminkime: Lietuvių kalbos žodynas pateikia dar Naujagimis irgi yra gudas, nes jis dar nekalba, o jo vo- ir tokį žodžio bambizas vartojimo pavyzdį: Argi tu su gravimas yra nesuprantamas, kaip nesuprantama yra šiuo bambiza (užsispyrėliu, priešgina) susikalbėsi – tu svetimtaučių kalba. Todėl, kalbiniu požiūriu, kūdikiai ir jam balta, jis tau juoda, iš kurio aiški žodžio reikšmė kitakalbiai yra panašūs. „užsispyrėlis, priešgina“. O trečioji reikšmė – „verks- Čia plačiai nenagrinėsime gudo reikšmių. Reikia nys, zirzlys“: Šitas vaikas tai kaip kokis bambiza – ver- pasakyti, kad jau nuo XIX a. kalbininkai manė, kad kia ir verkia. šiuo žodžiu pirmiausia vadinti gotai. Tačiau neseniai Taigi iškyla reformato kaip vaiko figūra: tai neklau- Simas Karaliūnas tam argumentuotai paprieštara- žados, padūkę, kartais užsispyrę, ir, kas be ko, kaip ir vo, bandydamas žodį paaiškinti baltų / lietuvių kalbų visi vaikai, – verkiantys. Iškyla reformato kaip dar ne- priemonėmis. Jis teigia: „Heteronimu gudai lietuviai suaugusio, dar nepriklausančio suaugusiųjų grupei žmo- vadina kitomis tarmėmis kalbančius lietuvius, ir toks gaus vaizdinys. Jis priešgyniauja, krečia išdaigas, daro vartojimas orientuojamas rytų kryptimi. Prūsų lietuviai eibes, valgo tada, kai valgyti negalima, jis dar nežino gudais vadino šiaurės rytuose esančius lietuvius abi- padoraus elgesio taisyklių – kaip vaikas. pus Nemuno; vakarų lietuviai gudais vadino vakarų ir Tad matome aiškią homologiją: vidurio aukštaičius; pastariesiems gudai yra patys ry- tiniai kitatarmiai kaimynai ir vietiniai arba dar toliau į neaiškiai kalbantys bambantys aiškiai kalbantys rytus gyvenantys baltarusiai“.21 Čia vėlgi labai įdomu gudai bambizai „mes“ (žemaičiai, yra pabrėžti porą dalykų. Vienas iš semantinių gudo as- (reformatai) lietuviai) pektų yra „mažas“, „prastas, netikęs, menkas, niekin- gas“. Beje, šis reikšmės atspalvis išlieka ir vėlesniuose Šią klasifikaciją dar galima papildyti varpų tema. etnonimuose, kurie randami ne tik Vilniaus krašte. Štai XVII a. Prūsijoje gudu buvo pavadinamas „apdriskęs, Aiškiai ir neaiškiai skambantys varpai prastai apsirengęs žmogus“.22 Be to, nesunku paste- bėti lingvistinę reikšmę: gudu pavadinamas tas, kuris Šią aiškaus ir neaiškaus garso opoziciją galime aptikti neaiškiai, nesuprantamai kalba. Tokie Prūsijos lietu- ir suskilusio varpo vaizdinyje. Biržų apylinkėse sakoma, viams buvo Didžiosios Lietuvos lietuviai, žemaičiams jog skambant katalikų bažnyčios varpams girdėti žodžiai – aukštaičiai, o aukštaičiams – baltarusiai. Beje, Daiva dangui dūšia, žemėn kūnas, o skambant reformatų bažny- Astramskaitė-Vaitkevičienė yra atkreipusi dėmesį ir į čios varpams – bam-biz, bam-biz. Iš čia esą ir kilęs bambi- gudo mitologines reikšmes, siedama jį su ekstrasocia- zų pavadinimas.27 Halina Korsakienė prisimena, kad „re- line būtybe, kuria kartais pagąsdinami vaikai: formatai pasigirdavo, jog jų bažnyčios varpas, lydėdamas amžinam poilsiui velionį, gaudžia labai iškilmingai: Dan- Ačia, ačia, maumą, aa, aa, gudą, gui dūū-šia, žem-ei kūūnas! O katalikų bažnyčios naujieji Aš Jonulio neduosiu, varpai (senieji buvę rekvizuoti Pirmojo pasaulinio karo Ba jis mažutukas.23 metais), išlydėdami savąjį ‘nabašninką’, skambčioja pas- kubomis it žvangučiai: Pliks – paleisk, pliks – paleisk! Beje, tai nėra koks išskirtinis lietuvių atvejis. Štai Katalikai, priešingai, didžiavosi savo naujųjų varpų vari- latviai nekrikštytą kūdikį vadina krievs, pažodžiui „ru- niu gaudesiu, garbinančiu Visagalį, ir juokėsi, kad bam- sas“.24 O rusai nekrikštytą kūdikį vadindavo samių tau- bizų (taip pravardžiuodavo reformatus) bažnyčios varpo tos vardu. Vogulų kalboje mäńćî reiškia tiek „vogulas“, duslus aidesys – nepasiekiąs dangaus“.28 tiek „nekrikštytas kūdikis“.25 Lyginamasis šios proble- Taigi motyvas tas pats, nors vienu atveju jį mini ka- mos nagrinėjimas tikrai atvertų dar platesnius horizon- talikai, kitu – reformatai. Tokios inversijos folklore ir tus ir leistų geriau suprasti reiškinio logiką, tačiau tai etnografijoje puikiai žinomos. Kartu šiame liudijime pa- nėra šio darbo tikslas. minėtas ir katalikų „plikumas“, apie kurį jau buvo kal- Dabar ženkime dar vieną žingsnį. Žinome, kad refor- bėta. Kaip matome, „ideologinė kova“ dėl varpų skam- matai pejoratyviai įvardijami bambizais.26 Kartu šis žo- bėjimo susijusi su transcendentiniu veiksniu – garsas dis reiškia ir vaiką. Kodėl reformatai ir vaikai įvardijami turi pasiekti dangų, kad „dūšios“ kelionė anapus būtų tuo pačiu žodžiu? Akivaizdu, kad tai tas pats išstūmimas sėkminga.

55 MOKSLO DARBAI

Etnografinėje ekspedicijoje pavyko užfiksuoti pasa- neima (Vytautas Bubnys); Tuščiai niekas, brolau, kojimą, iš kur atsiradęs bambizo pavadinimas: ogi iš su- varpais neskambina (Jonas Marcinkevičius); skilusio varpo, kuris skambėjo bum-biz, bum-biz. Todėl visais varpais skambinti „plačiai skelbti“: Jei il- esą reformatai ir buvo pavadinti bumbizais. giau užsibūč, pradėtų visais varpais skambint Šį aiškinimą paremia frazeologizmai: Kalbi kalbi (Kupiškis). kaip bambizo varpas; Bomb kėp bombiza zvans – šnek Tad varpų skambėjimas yra garsaus, plačiai girdimo neaiške be galo; Kalbi kaip bumbizų varpas.29 kalbėjimo metafora; kaip plačiai sklinda varpų garsas, Beje, varpas pavadinamas ir bambalu (LKŽe). taip plačiai pasklinda ir garsus kalbėjimas. O apkalbos, Rudnioje užrašyta: Vadinasi, prie bažnyčios randasi net jei jos ištartos tyliai, sklinda dar plačiau, dar toliau [yra] varpinė, o varpinėje būna pakabintas varpas, ir nei varpų garsas. Tai liudija ir toks pasakymas: Tokiai kai skambina varpai ant mišių, sako: Varpai bamba, pasakysi, kaip varpu išskambinsi (Kuršėnai); Užsilipa o toji visa varpinė vadinasi bambinyčia;30 arba štai pamokslą sakyt, tai lyg varpas jo balsas (Geistarai, Dusetose: Tavo bambinimas man nusibodo; Irgi tų var- Vilkaviškio r.); Daininykų balsai kap varpai skamba, pų bambinimas (LKŽe). kap per gegužines gieda (Gražiškiai, Vilkaviškio r.). Beje, bambyti kartu reiškia ir „mušti“: Jis mane bam- XVII a. Pabaltijo vokiečių istorikas, evangelikų liu- bino su šluota per nugarą.31 Ši reikšmė susijusi su varpo teronų kunigas Paulius Einhornas – tiesa, rašydamas gaudimu: varpas garsą pradeda skleisti tik tada, kai jis apie latvius, tačiau tai ir geografiškai artimas, ir gimi- „mušamas“, t.y. kada jo šerdis atsimuša į varpo sienas. niškas lietuviams arealas – teigė: „Jeigu kam nors atsi- Tad šios koreliacijos yra suprantamos, tačiau kuo čia tinka kokia nelaimė ar kita blogybė, ir šis, sekmadienį ar dėti reformatai? Kodėl jų varpas buvo suskilęs, ir ką tai kitą šventą dieną, kai skambinama varpais, stovėdamas reiškia? prie varpinės, išsako savo bėdą, toks dalykas padedąs. Pažvelgę į LKŽ, aptinkame tokius frazeologizmus. Jeigu kam nors pavagiamas koks daiktas, ir nukentėju- Pirmoji grupė susijusi su mirties tematika: sysis prie varpinės, skambant varpams, tą įvykį pagar- laidotuvių varpais skambinti „pranašauti pralaimė- sinąs, tai vagystė išaiškėjanti. Apkaltintasis vienokiu ar jimą“; kitokiu nusižengimu teisindamas sako: ‘Galiu nueiti po varpai prie subinės „arti mirtis“: Varpai jau pri subi- varpais ir prisiekti’ ir kt. Be to, jie turi vieną bjaurų įpro- nės, tik tupėk i marksčiokis. tį – norėdami kam nors pakenkti (aš pats savo ausimis Tokią semantiką liudija ir šie pasakymai: Suzvanijo iš daugelio girdėjau), eina prie varpinės ir, kai pradeda visus varpus, žvakes uždegiojo, jau paliauki uliavoti, varpai skambinti, ima tą žmogų plūsti. Jų manymu, var- reiks graudžiai raudoti; Ne visais varpais, vienu varpe- pų gaudesys plūdimąsi nunešąs iki plūstamojo, o kai šie liu skambina, ale vis tiek pagerbia žmogų. nutyla, tai ir plūdimosi poveikis praeinąs“.32 Kita frazeologizmų grupė siejasi su garsiu kalbėjimu: Varpai yra svarbus elementas liaudiškoje bažnytinės į vieną varpą mušti „laikytis vienybės, sutarti“: Visi liturgijos sampratoje. Pirmiausia, varpo skambėjimas lenkai muša į vieną varpą; kviečia į pamaldas, praneša laiką laikrodžių neturinčio- kaip į varpą muša „plačiai šneka“: Rodos, nei niekas je visuomenėje, paskelbia apie svarbius bendruomenei šneka, nei nieko, o žmonėse – kaip į varpą muša įvykius: vestuves, laidotuves, taip pat praneša apie gre- (Žemaitė); siantį pavojų: priešų puolimą, gaisrą ar kitą stichinę ne- kaip varpu skambinti „plačiai šnekėti“: Visi šneka, laimę. Taip pat jis praneša, kada prasideda šventos mi- kaip varpu skambina, ką tu padarysi (Kuršėnai, šios, kviečia į jas. Žmogus žino, kad ateina sakralus lai- Šiaulių r.); kas (tradicinė kultūra žino gausybę įvairiausių draudimų varpai skamba „visi labai šneka“: Jau i varpai skam- šventų mišių metu; arba priešingai: kai kurios maginės bėjo iš visų pusių apei tą (Kuliai, Plungės r.); praktikos turi būti atliekamos kaip tik tuo metu, kai baž- varpais išskambinti „išnešioti gandus, paskleisti kal- nyčioje kunigas laiko mišias). Tad varpo skambėjimas bas, išpasakoti“: Tokia liežuvneša – išgirdo, var- šiuo požiūriu yra labai svarbus: jis organizuoja valstie- pais tujau išskambins (Kuršėnai); čio gyvenimą. Štai vienas liudijimas: „Kartą skambino varpais skalambinti (skalambyti, skambinti) „pla- Pabiržės bažnyčioje ‘Viešpaties angelas’. Tėtušis, kaip čiai kalbėti, nešioti gandus“: Eina per kaimą ir visada, nusiėmė kepurę ir meldėsi. Tuo metu ėjo keliu skalambina varpais (Kazlų Rūda, Marijampolės ponas. Priėjęs prie tėtušio, jis taip pat nusiėmė skrybėlę r.); Žinojo – ne vien Kriauna, visos kaimo bobos ir palaukė, kol tėtušis baigė. Tada pasisveikino ir tarė: varpais skalambija: Andrius sutvarkė mergą ir ‘Jūs, Ratkevičiau, ne vienas, bet visada su Dievu’“.33

56 Virginijus SAVUKYNAS. Klasifikacinės logikos lietuvių tradicinėje kultūroje

Varpo skambėjimas yra būtinas tikintiesiems, kurie nori po pasaulį sielos yra kaip tik tos, kurioms neskambino sąžiningai atlikti savo religines pareigas. varpai: Ko čia bastais kaip dūšia nezvanyta (Kazitiškis, Kartu varpo skambėjimas, paskelbiantis prasidedant Ignalinos r.); Blūdinėja be kelio kaip nezvanytas sakralų laiką, tradicinėje kultūroje reiškė kasdienės ru- (Dusetos, Zarasų r.). tinos ir darbų pertrūkį. Štai vėlesnis liudjimas iš prieš- Čia galime paminėti Skirsnemunėje užfiksuotą pu- kario Lietuvos, tačiau neabejotinai atspindintis seniai siau humoristinę dainelę, kurią piemenėliai dainuoda- susiklosčiusią tradiciją: „Įspūdingiausi būdavo Kalnujų vo „mirus evangelikų tikybos žmogui – prūsui, vokie- bažnyčios vakariniai varpai, kurie pripildydavo erdvę tėliui“: nenusakomo nusiteikimo. O tai reikšdavo, kad reikia baigti visus darbus, eiti vidun“.34 Numirė nubambino, Tad varpo simbolika yra žymiai platesnė. Pagaliau Pakasė paskambino, sudėtinga buvo varpą pagaminti, varpai buvo brangūs, Vežkite tolyn, todėl juos turėti galėjo tik pakankamai turtinga bendruo- Kaskite gilyn, menė. Taigi varpo dydis kartu rodė bendruomenės eko- Kad nesugrįžtų nominę galią. Suprantama, didesnis varpas toliau ir gir- Puodų daužyt, dėti, todėl ir į pamaldas sukviesdavo daugiau tikinčiųjų. Šaukštų laižyt.38 Beje, galime prisiminti, kad ir priėmus krikščiony- bę valstiečiai – o ir senieji miestiečiai – dar labai il- Nors ir humoristine forma, čia aiškiai perteikta gai gyveno sakytinės kultūros rėmuose. Balsas, garsas „gyvo numirėlio“ baimė, o šis savo ruožtu siejamas su buvo svarbiausia informacijos perdavimo priemonė. kitos konfesijos žmonėmis – evangelikais liuteronimis. Regimuosius ženklus, rašmenis, raštus palikdavo tik Nenorima, kad numirėlis sugrįžtų ir keltų chaosą tarp pati gamta ar anapusybė. Kultūriškai apvaldytas bei įsi- gyvųjų. „Gyvas numirėlis“ – visos bendruomenės ne- savintas buvo tik garsas. laimė. Imamasi visko, kas įmanoma, kad tik „dūšia“ Tad sugrįžkime prie mūsų klausimo. Kodėl bambi- negrįžtų ir negąsdintų gyvųjų – net ir varpais skambi- zų įvardijimas siejamas su suskilusiu varpu? Ar tai vien nama, be kita ko, ir tam, kad ji nepasiliktų šioje žemėje, onomatopėjinis sutapimas, sąskambis? Reikia pasaky- o sėkmingai pasiektų dangų. Tad ir šis posmas kitados ti, kad konfesiškai mišriose teritorijose būta ir grynai galėjo būti pusiau užkalbėjimas, vėliau degradavęs iki praktinio reikalo skirti, kurios bažnyčios varpas skam- humoristinės piemenėlių dainelės. ba. Kitaip tariant, reikėjo atpažinti „savo“ varpo skam- Tokiame kontekste paaiškėja ir papildoma suskilusio bėjimą nuo „svetimo“. Kartu tuos skirtumus reikėjo ir varpo semantika: skambinant juo garsas nėra toks, ko- įvardyti. Todėl žvelgiant iš katalikiškos bendruomenės kio reikia, kad reformatų „dūšios“ patektų į dangų, tad pusės, reformatų varpas būtinai turėjo skambėti kitaip, jos lieka čia, žemėje. vadinasi, prasčiau – būti suskilęs, kaip „įskilęs“ ar nuo Kodėl „dūšiai“ patekti į dangų reikalingas varpo katalikų „atskilęs“ ir jų tikėjimas. gaudesys, paaiškina kitas liudijimas: Pirmiau, pryš Tačiau tuo varpo simbolika nesibaigia. Gerai žino- Kristaus atėjimą, visa mūsų žemė, visas oras buvo ap- ma, kad žmogui mirus buvo skambinama varpais.35 Taip siausts vynu akmeniu. Tas akmū neleida nė numirusiems daroma ir todėl, kad, nepaskambinus varpais, vėlė nega- į dangų patekti. Kristus tan akmenį pirmiausia perskėlė linti patekti į dangų.36 Dar, pavyzdžiui: Tai dėl to dūšios į keturias dalis ir paskun su perkūnais suskaldė ir nu- zvanai pazvanija, kad jau ana rast savo vietų toj dūšia leida per savo galybę un žemes.39 Daiva Vaitkevičienė, ir kad aitų į dangun.37 nagrinėdama varpo mitines reikšmes, teigia: „Kaip ma- Ir sukrikščionintame liaudies pasaulėvaizdyje „dū- tome, varpo figūra, simbolinė griausmo forma apima šios“, dar nenuėjusios į dangų, bastosi po šį pasaulį. dvi tarpusavyje susijusias reikšmes: 1) praskyrimo [...] Tačiau toks požiūris, be jokios abejonės, atkeliavo iš ir 2) esant atviram keliui – judėjimo į viršų reikšmę“.40 senojo lietuvių mitinio pasaulio, kuriame žmogaus gy- Dūšiai patekti į dangų nėra taip paprasta, ją reikia paly- venimo laikas buvo nulemtas iš anksto: jei žmogus vis dėti tinkamu varpo gaudesiu. dėlto miršta anksčiau jam nulemto laiko, tai vis tiek Akivaizdu, jog skilęs varpas negali tinkamai atlik- atbūna šioje žemėje kaip šmėkla. Tačiau mums čia ne ti šių kompetencijų. Taigi religinių kovų metu, siekiant tiek svarbu rekonstruoti senuosius mitinius vaizdinius, parodyti reformatų konfesijos „klaidingumą“ bei pražū- kiek suprasti tą sinkretinį pasaulį, kuriame gyveno vals- tingas pasekmes, buvo griebiamasi ne tik teologinio pa- tiečiai. O LKŽe paaiškinama, kad šios tebeklajojančios smerkimo, esą reformatai „negaus amžino išganymo“,

57 MOKSLO DARBAI bet ir ano meto valstiečių kultūros figuratyvinių prie- Dėl to norėčiau aptarti dar vieną įvaizdį: nekrikšty- monių, šią nuomonę paremiančių. Pamokslininkų ne tas kūdikis vadinamas „žyduku“. A. Kriauzos liudiji- kartą tvirtinta, jog reformatai negausią išganymo, pa- mu, „numirusio nekrikštyto vaiko siela eina į tumsybes vyzdžiui: „…jie tad atskilę nuo tikrojo tikėjimo ir jį iš- arba klaidžioja po pasaulį, kol numiršta tėvai ir atperka niekinę. Už tokį žalingą darbą kiekvieno atskalūno (po nuodemę. Mirusių nekrikštytų vaikų sielos kartais at- mirties) laukia tikrų tikriausia pragaro bausmė“.41 O eina namo pas tėvus ir naktimis rauda prie lango, prašo dabar pamatėme, kaip tas pats teiginys yra persakomas gelbėti (Karosienė, Paketurių k.). Kol dar vaikas ne- ano meto valstiečių kalba: senosios mitinės figūros, ku- krikštytas, jo nevadina jokiu šv. vardu, o kalbėdamos rių pirminė semantika ir tuomet jau buvo gerokai aptru- moterys vartoja pavadinimus žydžiukas, pagonas, ne- pėjusi, pasitelktos naujai atsiradusiems konfesiniams krikštas ir kt“.42 skirtumams aiškinti. Užtat varpas, kurio skambėjimas Taigi nekrikštytas vaikas dar nepriklauso krikščionių įgalina sielą pasiekti dangų, „netikro tikėjimo“ refor- bendruomenei – jis yra „pagonis“, „žydžiukas“. Todėl ir matų buvo suskilęs. vengiama jį priskirti „saviškiams“, suteikiant krikščio- Šis pavyzdys rodo krikščioniškosios („elito“) ir vals- nišką vardą. tietiškosios (liaudiškos) kultūros dialogą: iš elito gau- Beje, įdomus dar vienas aspektas. Buvo tikima, kad tos ir priimtos mintys performuluojamos sava vaizdinių nekrikštytą vaiką lengvai gali paveikti visokios tamsios kalba, pasitelkiant savo įvaizdžius, figūras. Štai kodėl jėgos: „Po vaiko radynų svarbiausia buvo jį apkrikštyti. legendos, mitiniai pasakojimai nėra skirti prasiblašky- Gimusį vaiką skubina greičiau apkrikštyti: kol dar vai- mui – jie gali atskleisti svarbius praėjusių epochų menkas nekrikštytas, jį labai lengvai gali pagadinti raganos, taliteto bruožus. Tik reikia mokėti juos perskaityti. velnias apsėsti ir kitos negerovės pagriebti“.43 Skilusio varpo vaizdinį galima papildyti dar keliais Nekrikštytas vaikas nepriklauso krikščioniškam pa- leksikografiniais duomenimis. Kaip jau sakyta, lietu- sauliui. Jis priklauso „pagoniškai“ erdvei. Tuo jis pats vių kalboje yra dar vienas bambizui artimas žodis – tai panašus į pagonį, todėl įvairiausios krikščionybei prie- veiksmažodis bambėti „su nepasitenkinimu kalbėti, šiškos būtybės – raganos, laumės ir kt. – gali jį lengvai murmėti, bumbėti, burbėti“, taip pat bambazyti „barti, pagadinti. Jis priklauso būtent šiam raganų pasauliui. raginti“: Kiek kartų aną pirmininkas bambazijo – nedirb Štai kodėl jį reikia kuo greičiau pakrikštyti, paversti i viskas (Tirkšliai, Mažeikių r.). krikščionių bendruomenės nariu – tuo jis apsaugomas Bambėti reiškia neaiškiai kalbėti; kaip tas suskilęs nuo įvairiausių burtų. „bambizų varpas“ skleidė ne tokį garsą, kokio reikia, taip Dar yra vienas įdomus tikėjimas – jog kūdi- ir bambėjimas – neaiški kalba. Konfesinių kovų įkarš- kiui numirus nekrikštytam, jį persekioja žydų sielos: tyje reformatų pamokslai ir kalbos buvo traktuojamos „Nekrikštytam kūdikiui sunku numirus, nes jis nors ir kaip neaiškios, supainiotos, ne raiški kalba, o „bambėji- nekrikštytas, bet šviesesnis už žydų dūšias, taigi šios mas“. Prisiminus aštrias konfesines diskusijas Lietuvos gaudo ir gaudo ją po tamsybes, neduodamos nė kiek atil- Didžiojoje Kunigaikštystėje, ši reikšmė tampa dar geriau sio“.44 Kodėl taip buvo manoma, galima suprasti sugre- suprantama. Akivaizdu, kad daugumos (šiuo atveju – ka- tinus su kitu teiginiu: „Nekrikštytų katalikų vaikų vėlės talikų) požiūriu, reformatai buvo priešgynos, kurie nesu- einančios, drauge su gerųjų pagonų ir kitatikių vėlėmis, tiko su daugumos tiesomis. Dar ir todėl jie „bambėjo“. į atklanes (tamsybes). Atklanėse nėsą fizinių skausmų, Įdomu tai, kad „neaiškus kalbėjimas“ vizualizuoja- bet tamsybėj Dievo veido nematydamos vėlės labai nuo- mas suskilusio varpo figūra. Čia tikriausiai jau sunku bodžiaujančios, todėl ten sunkus joms esąs gyvenimas. klausti: kas pirmesnis – pasakojimai apie suskilusį varpą Katalikų tėvų vaiko vėlei atklanėse esąs dar sunkesnis ar katalikų kunigų pamokslai apie reformatų paklydimą. gyvenimas, nes ji turinti kaktoj šviesią žvaigždelę (tai Viena galime pasakyti: religiniai kivirčai, teologinės pėdsakai jos tėvams krikšto metu šv. aliejum pateptos diskusijos, vykusios elito lygyje, liaudies kultūroje buvo vietos). Pagonų ir kitatikių vėlės, neturinčios kaktoj jo- perteiktos „suskilusio varpo“ figūra. Tie, kurie žinojo kių žvaigždelių, trokštančios šviesos ir norinčios prisi- kodą, suprato, ką tuo norėta pasakyti. artinti prie tų šviesių žvaigždelių, jas gaudančios, todėl be krikšto mirusių katalikų vaikų vėlės atklanėse niekur Krikštytieji ir nekrikštai negalinčios pasislėpti, visur jas surandą, gaudą jas, ne- duodą joms per nepabaigiamus amžius ramybės“.45 Kultūroje esti ne viena klasifikacinė sistema, jų visa- Taigi, nors ir nekrikštytas, tačiau dėl savo tėvų krikš- da būna bent kelios, persidengiančios tarpusavy. to kūdikis yra „geresnis“ nei kitatikiai ar „pagonys“.

58 Virginijus SAVUKYNAS. Klasifikacinės logikos lietuvių tradicinėje kultūroje

Tokių mirusių vaikelių vėlės šviečiančios, todėl jas ir augusiųjų pasaulį. Beje, jaunimo brandos apeigų tyrinė- persekiojančios žydų vėlės. tojas Žilvytis Bernardas Šaknys yra pastebėjęs, kad kai Beje, įdomus ir toks tikėjimas: Peteliškės – žydų dū- kur pietų Lietuvoje perėjimą į jaunimo amžiaus tarpsnį šios, neinančios į dangų.46 Tad „žydų dūšios“ pasilieka žmonės siejo su pirmuoju dalyvavimu to kaimo jaunimo šiame pasaulyje, jos negali nukeliauti į mirusiųjų šalį. mišiose.48 Šiaip ar taip, žmogaus gyvenimo tarpsniai ir Matome, kad žmogaus gyvenimo tarpsniai yra kono- čia atspindi etnokonfesinius santykius.49 tuoti su etnokonfesinėmis kategorijomis. Nekrikštytas Jei reformatai tradicinėje sąmonėje sulyginami su kūdikis yra „žydukas“, o pakrikštytas jis pereina į „bam- neklaužadomis vaikais, neinančiais išpažinties bei ko- bizo“ kategoriją ir tampa panašus į reformatą. Kaip įma- munijos, tai kaip tuomet galvojama apie žydus, kurie nomos tokios transformacijos? nėra nė krikštyti? Gimęs kūdikis pirmiausia pakrikštijamas ir taip įve- Pradėti norėčiau nuo Igno Končiaus pasakojimo apie damas į krikščionių bendruomenę. Po to jis prieina pir- prieškarinį Žemaitijos kaimą: „Dūšią žmogus įgauna tar- mosios išpažinties ir pirmosios komunijos, tapdamas jau si krikštijamas, o jo dvasia visuomet su juo. Gal ‘dūšė’ katalikų bendruomenės nariu. O juk protestantai nepri- sau į dangų ar pragarą nusikrausto, o dvasia lieka tarp pažįsta asmeniškos išpažinties ir dvasininkijos kaip tar- žmonių, greta savųjų, padėdama ar retkarčiais kenkda- pininko tarp Dievo ir tikinčiųjų. ma, kliudydama. Pikta dvasia. Tokių maža. Niekuomet Kelčiau mintį, jog „bambizais“ pirmiausia ir buvo nepasakys pikta dūšia. Tik apie mažus vaikus, pasiro- vadinami tie vaikai, kurie jau tapo krikščionimis, bet dar dančius ir prašančius pakrikštyti, kartais sako ‘vaiko nepriėjo pirmosios išpažinties. Toks vaikas tampa pana- dvasia’, gal dėl to, kad dar nekrikštytas. [...] Dvasia šus į reformatą, irgi neinantį išpažinties. Būtent todėl tuo menkesnės vertės. Dūšia – aukštesnė. Nugirsti minint ir pačiu žodžiu bambizas įvardytas ir vienas, ir kitas. gyvulių dvasią, ypač arklių, jaučių, bet niekuomet nenu- Taigi pirmieji žmogaus gyvenimo tarpsniai sudaro girsi apie gyvulių dūšią prasitarus“.50 aiškias pakopas: „žydukas“ – „bambizas“ – katalikas. Taigi tradicinėje kultūroje dūšia ir dvasia skiriasi. Matome tokią homologiją: Mitologas čia labai greitai gali įžvelgti religinio sin- kretizmo atvejį: dvasia ir jos veikla siejama su iki- „žydukas“ „bambizas“ „žmogus“ krikščioniškuoju religiniu pasauliu, o dūšia – jau su nekrikštytas krikštytas krikštytas suaugęs krikščionybe. Toks sugyvenimas yra visiškai natūra- kūdikis vaikas asmuo lus: krikščioniškas mokymas atėjo iš slavų, todėl ir siela, kaip ji suprantama krikščioniškoje pasaulėžiūroje, Šią homologiją patvirtina ir iš sakyklos sakyti pa- įvardijama iš slavų kalbų atėjusiu žodžiu dūšia. Tuo mokslai. Vilhelmas Kalinskis „Pamoksle apie pastangas tarpu baltiškoji dvasia lieka pagoniškiems tikėjimams apšviesti savąjį protą“ taip teigia: „Gyventi žemėje iki įvardyti. Štai kodėl ir gyvūnai gali turėti dvasią, bet jie karšaties, tačiau neapšvietus proto, tai reiškia gyventi niekada neturės dūšios. nesibaigiančioje vaikystėje ir priklausyti tiems, kurių Dūšia įgyjama per krikštą. „Kataliku žmogus pasida- Šv. Raštas pamokomu tonu klausia: kolgi, kūdikiai, mė- ro per krikštą. Kol nėra pakrikštytas, nėra dar pilnas žmo- gausitės vaikyste?“47 gus, mažai tesiskiriantis nuo gyvulio“.51 Nekrikštytas Tad žmonės, kurie neapšviečia savo proto „tikruoju žmogus dūšios neturi. O Lietuvoje paplitęs pasakymas, katalikų Bažnyčios mokslu“, lieka kaip vaikai. Juolab kad dūšios neturi žydai.52 Toks tvirtinimas, priėmus šią tie, kurie nepriima katalikų tikėjimo, yra panašūs į vai- logiką, visai suprantamas: dūšia įgyjama per krikštą, o kus. Taip iš bažnyčios tarnų pamokslų išgirstos mintys kadangi žydai nekrikštyti, tai jie ir dūšios negali turėti. sugulė į to meto valstiečių kuriamas taksonomijas, pa- Iš to teigimas, jog negalima sakyti, kad „žydas numirė“, dedančias paaiškinti supantį pasaulį. Reformatai, kurie – jis „dvesia“.53 vis dėlto yra krikščionys, nėra tapatūs žydams. Tačiau Kaip netinka sakyti, kad „žydas miršta“, taip nepride- jie dar nėra ir „tikri katalikai“, dar nėra pažinę „tikrojo ra ir sakyti, kad „bitė dvesia” – ji „miršta“,54 nes turi dū- mokslo“, tad šiuo atžvilgiu tebėra kaip vaikai. šią. Dvesia, kas neturi dūšios, o kas dūšią turi, tas miršta. Be abejo, neteigiame, kad ši homologija atitinka Arba štai: Gyvuliai nemiršta, ba jie nešventi ir ne- žmogaus gyvenimo etapus tradicinėje visuomenėje ly- krikštyti. Ir ant žydo nedera sakyti, kad miršta.55 dintį socialinį statusą, įprasminamą apeigomis. Lietuvių Taigi žydai, nepriimdami krikšto, lieka tarsi gyvūnų tradicinėje kultūroje žinomos apeigos, kuriomis vaikai pasaulyje. Jie neprilygsta mums. Jie turi dvasią, tačiau, pakeliami į bernus ar mergas, o kartu ir pereina į su- kadangi nėra krikštyti, neturi dūšios.

59 MOKSLO DARBAI

Beje, lietuvių etiologinė sakmė byloja: Dievui sutvė- pravardžiuodavo ‘žmonėmis’, tik sakydavo: mes ponai, rus žmogų, velnias labai supyko ir keršydamas sutvėrė mes bajorai. Mus gi vadindavo naši liudzi, atseit mūsų galvijus: karvę, avį, kiaulę, ožką“.56 žmonės“.59 Norbertas Vėlius studijoje apie velnią įžvalgiai tei- Taigi „žmogaus“ kategorija gali žymėti tam tikrą gia, jog „priešprieša velnio gyvuliai – Dievo žmogus socialinį sluoksnį, šiuo atveju – valstiečių. Beje, tokie labai įdomi, tačiau ar ji sena, verčia abejoti krikščio- žodžiai kaip bernas ar merga irgi, be amžiaus konota- nybės išplatinta idėja, kad žmogus – Dievo kūrinys“.57 cijų, žymėjo tam tikrą asmens socialinę priklausomybę. Vėlius teigia, kad velnio gyvuliams priešpriešą sudarė Labai įdomu, kad ir vaikystė reiškia „buvimą samdiniu, Dievo paukščiai arba skeltanagiai gyvuliai, kurie vėliau, bernavimą“: Dvidešimt penkis rublius – maža vaikystė, jau krikščionybės įtakoje, buvo pakeisti žmonėmis. Tai didi vaikystė – kas moka rages dirbti, klynyti ką – ta tas puikiai įsirašo į mūsų kontekstą. Gyvuliai neturi dūšios, jau gavo trisdešimt rublių (Tryškiai, Telšių r.). Socialinė o tik dvasią; žmones sukūrė Dievas, užtat davė jiems priklausomybė, tarnavimas kitam – tai nesavarankiškas ir dūšią, o gyvulius – velnias, užtat jie ir dūšios neturi. gyvenimas, vadinasi, tarsi vaikystė. Galima kelti hipo- Savo ruožtu velnio ryšiai su žydais tradicinėje kultūroje tezę: žvelgiant diachroniškai, baudžiavos laikotarpiu – neabejotini. Taigi tokios sakmės tik papildomai grindė „žmogus“ reiškė baudžiauninką; panaikinus baudžiavą, žydų ir gyvulių pasaulio artimumą. išliko ta pati logika, tik jau pasikeitė įvardijimai. Nuo Čia vėlgi labai įdomus Igno Končiaus pasakojimas: šiol tarnavimas kitam reiškė bernavimą arba vaikystę, „Žydas niekuomet žmogumi nevadinamas, nė apsirikus t.y. priklausomybę nuo kito. „Vaikas“ esi tol, kol kaž- į einantį nepasakoma – eina žmogus. Kai aiškiai neį- kam tarnauji. O žmogumi tampi tuomet, kai tampi sava- žiūrima, tai greičiau žmogų pavadins – bene žydas, bet rankišku ūkininku. niekuomet antraip. Ir vaikus griežtai įspėja, koks jis tau Kad „žmogaus“ kategorija dar nėra įgavusi visuoti- žmogus, jis žydas, ar nematai, vadins žydą žmogumi, nio pobūdžio, rodo ir kitas Končiaus liudijimas: „Ir ku- kad aš daugiau negirdėčiau. Dėl to vaikai atsargūs; pir- nigas – ne žmogus, jis aukštesnis už žmogų. Ir vaikas – ma į motiną, tėvą pažiūrės ir tik jau paskui spręs, kad ne žmogus. Ir mergaitės – ne vaikai. Kiek turi vaikų – nė neapsiriktų žydo naudai, žmogumi jį pavadindamas“.58 vieno, tik tris dukteris“.60 Vadinasi, žydai ir žmonės yra skirtingos kategorijos, Kunigas irgi yra „ne-žmogus“, nes jis aukštesnis už kurių nevalia painioti. žmogų. Verta atminti, kad kunigaikštis ilgą laiką žymėjo Pakrikštytas kūdikis gauna dūšią, tačiau jis dar nėra tiek pasaulietinį, tiek dvasinį autoritetą; kitaip tariant, visateisis katalikiškos bendruomenės narys. Jis panašus tuo pačiu žodžiu buvo nusakomas ir kunigas, ir ponas. į reformatą, kuris neina išpažinties, todėl yra bambizas. Štai ką apie tai rašo Pranas Skardžius: O žydai nepriklauso nė šiai kategorijai – jie nekrikštyti, „Dabartinė liet. kunigo reikšmė ‘priest’ yra pačioj taigi atsiduria greta gyvulių. lietuvių kalboj išriedėjusi iš senesnės reikšmės ‘vieš- pats, ponas’. Visų pirma, kaip iš istorinių šaltinių ži- Žmogaus samprata nome, senovėj lietuvių valdovai dažnai vadindavosi kunigais; plg. lenkų wielki ksiądz litewski ‘didysis lie- Šiandien sąvoka „žmogus“ apima visus homo sa- tuvių kunigas’. Iš dalies senovinė kunigo reikšmė dar piens, ir tai mums atrodo savaime suprantama. Tačiau atsispindi ir tolimesniame darinyje kunigaikštis ‘duke’, reikia suvokti, jog tai kultūros įdiegta samprata, kultūros kuris su priesaga -aikštja- yra sudarytas iš kunigas. Dėl įdiegtas klasifikavimas. Kitose kultūrose, kitais istori- darybos plg. banda ‘kaimenė’ : bandykštis ‘bandos gy- niais laikais toks supratimas nebūtinai vyravo. vulys, galvijas’, šeimyna : šeimykštis ‘šeimos narys’ ir Pirmiausia – pora žodžių apie „žmogaus“ sampratos kt.; čia priesaga -ykštja- taip santykiauja su -aikštja-, ypatumus tradicinėje lietuvių visuomenėje. Istoriniai kaip, pvz., -aitja- su -ytja-, kaip antai: giminaitis ‘gimi- duomenys rodo, jog tradicinėje kultūroje „žmogaus“ są- nietis’, kalvaitis ‘kalvio sūnus’ ir žem. šiaulytis ‘šiau- voka nebuvo įgavusi tokio visuotinumo, kokį turi šian- lietis’, veliuonytis ‘veliuonietis, veliuoniškis’, taip pat dien. Kitaip tariant, „žmogus“ dar nereiškė kiekvieno pavardės Kumutaitis šalia Kumutytis (t.y. Kumučio sū- be išimties homo sapiens rūšies individo. Štai vėl Igno nus) ir kt. Toliau kunigas ‘viešpats, ponas’ dar vietomis Končiaus paaiškinimas: „Ponas yra ponas. Bajoras yra sutinkamas senovinėj lietuvių raštų kalboj; pvz., 1605 bajoras. Kam mums – žmonėms – su jais dėtis. Mes m. rytiečių katekizmo prakalboj M. Daukša vadinamas jiems nesame lygūs: nei prie jų smaigstykimės, nei jų kungu (iš kunigas): nuog io milistos kungo Mikaloiaus prie savęs slugdykime. Patys savęs jie niekuomet ne- Daukszos Kanoniko Bažniczios Zemayciu). Kunigo

60 Virginijus SAVUKYNAS. Klasifikacinės logikos lietuvių tradicinėje kultūroje

‘pono’ pėdsakų dar randame ir dabartinėj lietuvių kal- tai (Imbradas, Zarasų r.); Nu o žmonės mužikais va- boj, pvz., kunigysta ‘baudžiava, t. y. ponysta, dvarysta’ dinami buvo (Subačius, Kupiškio r.); taip pat reikš- arba kunigystė ‘t. p.’ (Armoniškės, Lydos aps.), kuni- me „baudžiauninkas“: Žmones superku (iš Dominyko gystininkas ‘baudžiauninkas’ (Liškiava, Alytaus aps.), Sutkevičiaus žodyno, 1848 m.); Obeliuos da tebėr tie kunigystinis ‘t. p.’ (Rėkliai, Panevėžio aps.) ir kuni- loviai, kur žmonis mušdavo (Onuškis, Rokiškio r.). giškis ‘t. p.’ (Rimšė, Zarasų aps.). Šalia kunigystinyko Štai dar vienas įdomus pasakojimas: „Vasarą prie ‘baudžiauninko’ E. Volteris iš Lydos, Ašmenos, Trakų, laukų darbų ateidavo pats ponas ir paklausdavo: ‘Na, Kalvarijos ir Seinų apskričių dar mini posakį kunigystėn vaikai, ar nepavargot? Atsisėskit, pailsėkit’. Išsitrauks eiti ‘dvaryston, arba ponyston, eiti’, t.y. eiti dvaran po- degtinės buteliuką, guminę taurelę, duonos papentį ir vėl nui dirbti. Plg. latvių kungs ‘ponas, Herr’ (iš *kunigas) sako baudžiauninkams: ‘O dabar, vaikai, išgersime’“.62 ir kunguos (t.y. kuniguosna) iet ‘baudžiavon eiti (zur Taigi baudžiauninkai įvardijami „vaikais“. Viena Fron-arbeit gehen, идти на барщину), baudžiavą atlik- vertus, tai šeimyninė samprata: ponas – tėvas, kuris rū- ti, vergauti’, kunga gaitas ‘baudžiava’. Tame pačiame pinasi savo „vaikais“ ir juos – baudžiauninkus – bau- [E. Volterio] kelionės apraše dar minimos ir dvi liaudies džia. Antra vertus, tai ir akivaizdus hierarchinis santykis dainelės, kur kunigas, atrodo, tebevartojamas ‘pono’ tarp pono ir baudžiauninkų. reikšme. Pirmoji iš jų buvo J. Juškevičiaus 1867 m. rusų Todėl visai nenuostabu, kad dar gerokai po baudžia- Записки Императорской Академии Наук XIII tomo vos panaikinimo šis laisvės baudžiauninkams suteiki- priedėly rusiškomis raidėmis paskelbta; dabartine rašy- mas buvo įvardijimas kaip jų pavertimas „žmonėmis“: ba pirmoji jos pastraipa maždaug šiaip skamba: „Baudžiavos panaikinimas suteikė baudžiauninkams tam tikų pilietiškų teisių, sykiu tuo būdu lyg ir pakelda- Ko tujei, kunigėli, sudaičio! mas į žmones“.63 Sudaičio, sudaičiulėle! Visa tai paaiškina – suteikia platesnį kontekstą – Ilgai pamiegėli? žydų išskyrimą iš „žmonių“ bendruomenės (kaip ją Miegą bemiegantiem suprato atitinkamo laikotarpio lietuviai valstiečiai, o Iškirto karelius, ne taip, kaip mes ją suprantame dabar). Vis dėlto kitos Išpylė pylelę. grupės (kunigai, bajorai) gali būti vertinamos teigiamai, nors tarp jų ir valstiečių būta gal ne mažesnio socialinio Antroji dainelė, rytų Lietuvoj Šventosios paupiais barjero ir mentaliteto skirtumų: juk ponai savęs niekada vaikų dainuota ir vysk. A. Baranausko E. Volteriui pra- nevadino „žmonėmis“ – lygiai kaip „žmonėmis“ neva- nešta, yra tokia: dinti žydai. Tuo tarpu žydai vertinami aiškiai neigiamai. Taigi „žmogaus“ sąvoka tradicinėje lietuvių visuo- Rytoj, porytoj! menėje nebuvo universali. Ji teapėmė katalikus vals- Ar bus giedri diena? tiečius. Kunigo rugius sėt.61 LKŽe pateikia ir kitokių žodžio žmogus reikšmių. Viena iš jų rodo dar ir lyties diferenciaciją – tai „vyriš- Šią platesnę citatą pateikėme norėdami parodyti, jog kos lyties būtybė“. Keli pavyzdžiai: Jeremiošius kalbė- XX a. paliudyta žmogaus ir pono / kunigo opozicija iš jo visiems žmonims ir visiems moterėms (iš J. Bretkūno esmės atspindi senesnius laikus, kai ponas ir kunigas dar Biblijos, 1590 m.); Žmogus aukštas, žmona aukšta buvo žymimas vienu ir tuo pačiu žodžiu. Pasaulietinė ir (D. Poška); Skarelė moteriškei ant galvos ažrišt, o žmo- dvasinė valdžia buvo suvokiama kaip viena (savo ruož- gui nereikia (Nemenčinė, Vilniaus r.); Ožka ne gyvolys, tu baudžiava – kaip dieviška santvarka). Tad žmogaus motriška ne žmogus (Kuliai, Plungės r.); Boba – ne žmo- skyrimas nuo pono ir kunigo vėlesniais laikais tampa gus (Keturvalakiai, Vilkaviškio r.); Pupa ne grūdas, viš- suprantamas. Platesnis kultūrologinis šios problemos ty- ta ne paukštis, žmona ne žmogus (Salos, Rokiškio r.). rimas galėtų apie prieškrikščionišką lietuvių „žmogaus“ Taigi „žmogus“ yra vyras, bet ne moteris. Iš „žmo- sampratą pasakyti daugiau. gaus“ sampratos tad išstumta ir moteris. Todėl supran- Vaikai – tai dar „ne-žmonės“, tačiau jie turi galimy- tama, kodėl moteriškos lyties vaikai nebuvo nė laikomi bę „žmonėmis“ tapti, nors moterų lytis čia išskiriama. vaikais. Vaikas gali būti tik berniukas, kuris vėliau taps Minėtus Končiaus liudijimus patvirtina LKŽe pateikta bernu ir galiausiai žmogumi. Šiame kontekste supranta- žodžio žmogus reikšmė „prastas, eilinis asmuo“, pama mįslė: Turi dūšią ir kūną, bet ne žmogus = moteris vyzdžiui: Žmonės neturėjo ežerų, čia ponų buvo visa (Kalvarija, Marijampolės r.).

61 MOKSLO DARBAI

Beje, čia dera ir kita žodžio žmogus reikšmė – „vedęs nijų, tada žmonės buvę visi lygūs: ar tas gaspadorius, vyras“: Ar jis bernas, ar jau žmogus? (Druskininkai). ar tas įnamėlis, – visi pono žmonės”.69 Taigi „žmogus“ Taigi vedybos vyrą galutinai padaro „žmogumi“. Iki tol ar „žmogelis“ – tai visų pirma socialiai priklausomas jis tėra „bernas“. nuo savo pono asmuo. Taigi ryškėja, jog „žmogaus“ sąvoka žymi vyriškos Mūsų tyrimas rodo, kad „žmogaus“ sąvoka yra susi- lyties, vedusį ir socialiai priklausomą individą. jusi ne tik su ūkininkavimu, žeme – į ją buvo perkeltas Įdomi ir žodžio bernas reikšmių raida. Kaip pažy- ir religinis turinys. mi Juozas Karaciejus, žodžiais bernas, bernelis buvo Žodis bambizas su visomis jo reikšmėmis atskleidžia įvardijamas vaikas: „Iš turimų pavyzdžių, rodos, ga- religiniuose ginčuose pasitelktus argumentus. Jie galėjo lima daryti išvadą, jog žodžio bernas semantinė raida būti nuleisti iš elito kultūros, bet galėjo procesas būti vyko dviem lygiagrečiom linijom: pirmąja – tam tikra ir sudėtingesnis: kultūrinis elitas, kovodamas dėl sielų semantinė redukcija (t.y. reikšmės susiaurėjimas), kurią išganymo, atsigręžė į pačius valstiečius ir juose ieškojo galima įsivaizduoti taip: bernas ‘vaikas, kūdikis’ → ‘vy- vaizdinių, kurie nesikirstų, bet patvirtintų tai, kas nori- riškos lyties kūdikis’ → ‘paauglys’ (J. Bretkūno raštuo- ma pasakyti. se – ‘jaunikaitis’) → ‘jaunas, suaugęs nevedęs vyras’; Būtent todėl reformato vaizdinys iškyla kaip dar ne- antrąja, kuriai lemiamą reikšmę bus turėję socialiniai suaugusio, dar nepriklausančio suaugusiesiems, prieš- veiksniai, vyko reikšmės išplėtimas, t.y. bernas ‘vai- gyniaujančio, krečiančio išdaigas, kenkiančio, netin- kas, berniukas’ → ‘patarnautojas, pažas, tarnas’ […] → kamu laiku valgančio, dar neišmokusio teisingai elgtis ‘dvaro darbininkas, bernas’ → ‘laisvai samdomas ūkio – taigi kaip vaiko. darbininkas (dažniausiai nevedęs)’“.64 Mentalitetų istorija moko, kad šiandien vartojami Panašios būta ir žodžio merga raidos: „Žodis mer- žodžiai nebūtinai anksčiau turėjo tokias pačias reikšmes ga XVI a. buvo vartojamas ir kaip socialinis terminas. (beje, kalbininkai tai suprato jau seniai, kai emėsi re- Turimi duomenys rodytų, jog tuo metu žodis merga daž- konstruoti indoeuropiečių prokalbę). Kultūros istoriko niausiai buvo vartojamas reikšme ‘tarnaitė’. Reikšmė uždavinys tampa prasiskverbti į kultūrinį universumą ir ‘samdinė’ (bei kitos), matyt, bus vėlesnės kilmės. Taip atskleisti prasmių struktūras, kurios tuomet buvo „už- pat galima manyti, jog socialinio termino ‘merga’ reikš- mestos“ ant tikrovės, per kurias buvo žvelgiama į pasau- mės raida bus vykusi panašiai kaip ir tokio pat termino lį. Kadangi „žmogaus“ sąvoka dar nebuvo universali, tai bernas“.65 ir buvo įmanomos tranformacijos nuo „žyduko“ į „bam- Matome, kad ankstesniais laikais žmogaus amžiaus bizą“ ir galiausiai į „žmogų“. tarpsniai buvo nustatomi ne pagal fizinį ir protinį augi- Tolesniems tyrinėjimams lieka šis vienas iš svarbiau- mą, bet pagal socialinę padėtį. Žmogaus tapatumas buvo sių kultūrinių lūžių – sąvokos „žmogus“ virtimas uni- suvokiamas ir išreiškiamas socialine padėtimi. versalia. Būtent nuo tada galime kalbėti apie modernią Šiuos tyrinėjimus paremia ir istoriniai duomenys. lietuvišką sąmonę. Saulius Pivoras jau seniai yra pastebėjęs, kad dar XIX a. baudžiauninkai nebuvo vadinami „žmonėmis“, Išvados o geriausiu atveju mažybine forma: „žmoneliai“.66 Istorikas tokią sampratą sieja su baudžiavine ideologi- 1. Claude’o Levi-Strausso totemizmo analizė paro- ja: „XVI–XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dė, kad totemizmas veikia kaip klasifikacinė, o dėl to įsitvirtino baudžiava. Baudžiavą palaikė tam tikras – ir kaip tapatybių sistema. Tad reikia ieškoti panašu- valstybinės prievartos mechanizmas, bet ir jo nebūtų mų ne tarp gyvūnų ir žmonių, bet tarp atitinkamų grupių pakakę, jeigu baudžiava nebūtų buvusi ideologiškai santykių. grįsta ir motyvuota. O tokia baudžiavinė ideologija 2. Sakytinėje kultūroje vienas iš reikšminių skyrimų ilgainiui tapo valstiečių mąstysenos sudėtine, nors ir yra aiškus ir neaiškus kalbėjimas. Šią priešpriešą papil- nebūtinai sava, dalimi“.67 Jis cituoja įdomų dokumentą dėme trečiuoju nariu – murmėjimu, bambėjimu ar pan. – – J. A. Giedraičio 1812 m. atsišaukimą, kuriame krei- ir senovės lietuvių kultūriniame universume išskyrėme piantis į baudžiauninkus sakoma: „o žmoneliai iš savo tokią homologiją: šalies Viešpačiams savo ir Vyresnybei nuo Dievo pa- statytai su ramybe nusižeminimu ir paklusnumu [turi] neaiškiai kalbantys bambantys aiškiai kalbantys būti tuo metu“.68 Galime pateikti ir dar vieną liudijimą: gudai bambizai „mes“ (žemaičiai, „Dabar žmonių bendravimo esą visokių skyrių, kompa- (reformatai) lietuviai)

62 Virginijus SAVUKYNAS. Klasifikacinės logikos lietuvių tradicinėje kultūroje

3. Įdomu tai, kad „bambėjimas“ vizualizuojamas 8. LÉVI-STRAUSS, C. Totemisme…, p. 32. suskilusio varpo figūra: tokie, pasak tautosakos, yra 9. LÉVI-STRAUSS, C. Ten pat, p. 120. 10. LÉVI-STRAUSS, C. Ten pat, p. 156. reformatų varpai. Bambėti – tai neaiškiai kalbėti, pa- 11. LÉVI-STRAUSS, C. Ten pat, p. 48. našiai ir suskilęs „bambizų“ varpas skleidžia netikusį, 12. LÉVI-STRAUSS, C. Ten pat, p. 116. nepakankamai skardų, „aiškų“ garsą. Konfesinių kovų 13. LÉVI-STRAUSS, C. Ten pat, p. 121. įkarštyje reformatų pamokslai ir kalbos traktuotos kaip 14. LÉVI-STRAUSS, C. Ten pat, p. 132. 15. LEACH, E. Lévi-Strauss. Warszawa, 1973, p.. 44–45. neaiškios, supainiotos; tai ne raiški, aiški kalba, o tik 16. SPERBER, P. Le savoir des anthropologies. Paris, 1982, p. 101. „bambėjimas“. 17. ALIŠAUSKAS, V. Sakymas ir rašymas. Vilnius, 2009, p. 72–73. 4. Pagaliau gali galioti ne viena klasifikacinė logika, 18. ALIŠAUSKAS, V. Ten pat, p. 13–22. bet išsyk kelios. Gimęs kūdikis yra pirmiausia pakrikš- 19. SAHLINS, M. Istorijos salos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos tijamas ir taip įvedamas į krikščionių bendruomenę. Po leidykla, 2003, p. 147–183. 20. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė Norbertas Vėlius, to jis prieina pirmosios išpažinties ir pirmosios komu- II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, nijos, tapdamas katalikų bendruomenės nariu. Žinome, p. 382. kad žydai nekrikštija savo naujagimių, o protestantai ne- 21. KARALIŪNAS, S. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: pripažįsta individualios išpažinties ir dvasininkijos kaip Lietuvių kalbos institutas–Vytauto didžiojo universitetas, 2004, p. 162. tarpininko tarp Dievo ir tikinčiųjų. Tad tampa supranta- 22. KARALIŪNAS, S. Ten pat, p. 155–156. ma, kodėl nepakrikštyti kūdikiai vadinti „žydukais“, o 23. ASTRAMSKAITĖ, D. Vestimentarinis kodas lietuvių mitologijoje. „bambizais“ – jau pakrikštyti, bet dar nepriėję pirmo- Iš: Baltos lankos, Nr. 3, 1993, p. 126–128. sios išpažinties vaikai. Toks vaikas panašus į reformatą, 24. MULENBACHS, K. Latviešu valodas vārdnīca, II. Riga, 1925, p. 284–285. kuris šiaip jau krikščionis, bet neina išpažinties. Būtent 25. Plačiau apie tai: KARALIŪNAS, S. Min. veik., p. 162. todėl galima tuo pačiu žodžiu bambizas įvardyti ir refor- 26. Plačiau apie bambizo reikšmes: SAVUKYNAS, V. „Bambizo“ matą, ir atitinkamo amžiaus vaiką. Taigi žmogaus am- reikšmių beieškant. Iš: Liaudies kultūra, 2009, Nr. 3, p. 17–27. žius skyla į aiškias pakopas: „žydukas“ – „bambizas“ – 27. Žinia pasidalijo iš šių apylinkių kilęs literatūrologas, semiotikas Kęstutis Nastopka. Už tai jam dėkoju. visateisis (katalikų) bendruomenės narys. Matome tokią 28. KORSAKIENĖ, H. Veidai ir likimai: Praeities vaizdai. Vilnius, homologiją: 1982, p. 394. 29. LTR 5495 (165); LTR 2535 (364). „žydukas“ „bambizas“ „žmogus“ 30. Lietuvių kalbos žodyno rankraštynas Lietuvių kalbos institute. 31. Ten pat. nekrikštytas krikštytas krikštytas suaugęs 32. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, III: XVII amžius. Sudarė kūdikis vaikas asmuo Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 601. 5. Visa tai tiesiogiai veda prie „žmogaus“ sampra- 33. Alfredo Andrijausko prisiminimai. Lietuvos istorijos institutas. tos tradicinėje kultūroje specialaus tyrimo. Istoriniai Etnologijos skyrius, b. Nr. 1995, p. 12. 34. MARTINAITIS, M. Mes gyvenome: Biografiniai užrašai. Vilnius: duomenys rodo, jog tradicinėje kultūroje „žmogaus“ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, p. 28. sąvoka dar nebuvo tapusi universalia, kokia ji yra 35. VYŠNIAUSKAITĖ, A. Mirties samprata lietuvių liaudies tikėji- šiandien. Ji teapėmė katalikus valstiečius. Aukštesnio muose. Iš: Liaudies kultūra, 1998, Nr 3, p. 18. luomo atstovai, ponai – kunigai ir bajorai – irgi nepri- 36. LTR 1289/216; LTR 1487/205. 37. LTR 6447/96 klausė „žmonėms“. 38. Lietuvių kalbos žodyno kartoteka Lietuvių kalbos institute. 39. LTR 1790/64 40. VAITKEVIČIENĖ, D. Ugnies metaforos. Vilnius: Lietuvių lite- Nuorodos ratūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 92. 41. BIELINIS, J. Dienojant. New York, 1958, p. 256. 1. ЛЕВИ-СТРОСС, К. Структурная антропология. Москва, 42. KRIAUZA, A. Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėje. Iš: 1983, p. 75. Gimtasai kraštas, Nr. 31, 1943, p. 221. 2. LÉVI-STRAUSS, C. Mitas ir prasmė. Iš: Proskyna, 1991, Nr. 11, 43. Ten pat, p. 220. p. 92. 44. BALYS, J. Raštai, V. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos 3. ЛЕВИ-СТРОСС, К. Миф, ритуал и генетика. Iš: Природа, 1978, istitutas, 2004, p. 41. Nr. 1, p. 105. 45. MICKEVIČIUS, J. Žemaičių krikštynos. Iš: Tautosakos darbai, 4. LÉVI-STRAUSS, C. Mitų struktūra. Iš: Baltos lankos, 1993, Nr. I, 1935, p. 98. 3, p. 9–20. 46. LTR 4696/33. 5. LÉVI-STRAUSS, C., Totemisme aujord’hui. Paris, 1991, p. 135. 47. KALIŃSKI, W. Kazanie w porządku o stariniu się o oswiecenie 6. LÉVI-STRAUSS, C. La pense sauvale. Paris, 1992, p. 36. rozumu wlasnego… Iš: Kazania miane podczas Wielkego Jubi- 7. DESVEAUX, E. Totemisme. Iš: BONTE, P., IZARD, M. Dicti- leuszu roko 1776. Wilno: W drukarni krolewskej, 1777, p. 82–83. onnaire del’etnhologie et de l’antrhopologie. Paris, 1991, p. 709.

63 MOKSLO DARBAI

48. ŠAKNYS, Ž. B. Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. Classification logic pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Pradai, 1996, in Lithuanian traditional culture p. 160–161. 49. Nereikia manyti, kad tokia logika tetinka tradicinei ben- Virginijus SAVUKYNAS druomenei ar „mitiniam“, „laukiniam“ mąstymui. Tokios Identity does not exist without other identities; in order to de- metaforos būdingos ir šiuolaikiniam humanitariniam dis- fine identity, one requires “others.” From this perspective, identi- kursui, siekiant geriau suprasti mūsų dabartį ir praeitį. Štai ties can be understood as classification systems. A pioneer in this istorikas Yuri Slezkine’as savo knygoje „Žydų šimtmetis: field was anthropologist Claude Levi-Strauss, whose analysis of Žydai šiuolaikiniame pasaulyje“ taip rašo apie nacionalizmą: totemism showed that totemism acts as a classification, and, in „nacionalizmo epochai būdinga tai, kad visos tautos tampa turn, an identities system. His basic idea is that in order to under- žydų tautomis“ (p. 11). Akivaizdu, kad omenyje jis turėjo stand totemism, one should look not at the similarities between struktūrinį panašumą: „Pagrindinė moderniosios epochos animals and humans, but in the relationships between groups. religija yra nacionalizmas – tikėjimas, naują visuomenę Using these fundamental insights we analysed the classification vaizduojantis kaip seną bendruomenę ir leidžiantis ką tik systems–and thus the identities–in Lithuanian traditional culture. urbanizuotiems didikams bei valstiečiams svetimoje vietoje In oral (traditional) culture, one of the most significant dis- jaustis kaip namie. Kiekviena valstybė turi būti gentis, kie- tinctions is clear and unclear speech. This opposition can be kviena gentis turi turėti savo valstybę. Kiekviena žemė yra supplemented by a third distinction–muttering, grumbling–and pažadėtoji, kiekviena kalba – Adomo, kiekviena sostinė – Je- in the old Lithuanian cultural universe we can distinguish the ruzalė ir kiekviena tauta – išrinktoji (ir labai sena)“ (p. 11). Tai following homology: ne tik graži metafora – ji užčiuopia ir gilesnius dalykus: tai, kas šiuose sakiniuose pasakyta tiesiai šviesiai, nacionalizmo Those who speak Those who grumble Those who speak epochoje buvo numanoma, nors ir neįvardijama. Ir gal tai dar unclearly: (bambėti): clearly: vienas veiksnys, prisidėjęs prie moderniojo antisemitizmo: Belarusians bambizai “We” (Samogitians, (gudai) (Protestants) Lithuanians) nacionalizmo epochoje kiekviena tauta yra išrinktoji, tačiau tikraisiais išrinktaisiais vis dėlto lieka žydai. Ar ne už tai Interestingly, “grumbling” (bambėjimas) is visualized jiems reikėjo atkeršyti? through the shape of a cracked bell: these, according to folklore, 50. KONČIUS, I. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1996, p. 261. are Protestant bells. Grumbling can mean “to speak unclearly,” 51. PAKALNIŠKIS, A. Žemaičiai. Chicago, Illinois: M. Morkūno so similarly a cracked bambizas (can be translated as “heathen, spaustuvė, 1977, p. 150. non-Catholic”) bell emits a pathetic, not clear or loud enough, 52. LTR 1530/423. sound. In the midst of the confessional struggles, the sermons 53. KOLBERG, O. Dziela wszystkie: Litwa. Wroclaw–Poznan, and speeches of the Protestants were seen as uncertain, confused; 1966, LIII, p. 27. it was not an expressive, clear language, only grumbling. 54. BALYS, J. Mirtis ir laidotuvës: Lietuviø liaudies tradicijos. It is possible that this is not just one classification logic, but Silver Spring, 1981, p. 126. several at once. When a baby is born, it is baptized first, and 55. Ten pat. so entered into the Christian community. Then he comes to first 56. Lietuvių liaudies sakmės, I. Parengė J. Balys. Kaunas, 1940, confession and first communion, becoming a full member of the p. 47. Catholic community. We know that Jews don’t christen their 57. VĖLIUS, N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vil- new-borns, while Protestants do not recognize individual confes- nius: Vaga, 1987, p. 82. sion and don’t see the clergy as mediators between God and the 58. KONČIUS, I. Min. veik., p. 65–67. faithful. This explains why unbaptized babies are called “little 59. Ten pat, p. 76. Jews” (žydukai), while children who have been baptized, but still 60. Ten pat, p. 67. have not come to first confession, are called “bambizai.” Such 61. SKARDŽIUS, P. Kunigas ir dvasininkas (dvasiškis). Iš: Aidai, a child is like a Protestant, who is technically a Christian, but 1953, Nr. 3. Pprieiga per Internetą: . Cituojant praleistos literatūros person’s early life can be split into distinct stages: žydukas–bam- nuorodos. bizas–full member of the (Catholic) community. We can see the 62. RUSECKAS, P. Baudžiava. Kaunas, 1936, p. 79. following homology: 63. RUSECKAS, P. Kaip lenkinta Vilniaus kraštas. Iš: Vilniui “little jew” (žydukas) bambizas “person” vaduoti Sąjungos leidinys, Nr. 46. Kaunas, 1930, p. 5. unbaptized child baptized child Baptized, mature 64. KARACIEJUS, J. Iš lietuvių kalbos žodžių istorijos III. Iš: individual Žodžiai ir prasmės, I. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 37. All of this leads directly to a special investigation of the con- 65. Ten pat, p. 39. cept of “person” in traditional culture. Historical data shows that 66. PIVORAS, S. Lietuvių ir latvių pilietinės savimonės raida. in traditional culture the concept of “person” had not yet become Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2000, p. 15. as universal as it is today. It only included Catholic peasants. 67. Ten pat, p. 14. Representatives of higher castes, gentlemen–the priests and no- 68. 1812 m. atsišaukimai. Parengė A. Janulaitis. Iš: Praeitis, I, bles–also didn‘t belong to “the people.” 1930, p. 365. 69. Gimtasai kraštas, 1940, Nr 3–4 (26–27), p. 203. Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Saltoniškių g. 58, Vilnius; el. p. [email protected] Gauta 2012-09-07, įteikta spaudai 2012-12-20

64 SKAITYMAI

Kalbos pasaulyje ir istorinėje Lietuvoje

Viačeslavas IVANOVAS

Kalbinė padėtis pasaulyje Pateiksime kalbančiųjų pačiomis gausiausiomis ir artimiausios prognozės kalbomis skaičiaus prognozę 2050-iesiems metams, kurią parengė The English Company U. K. (mln.): Praėjusio amžiaus pabaigoje pasaulyje buvo per kinų 1 384 6000 kalbų.1 Pagal dažnai girdimas prognozes, per hindi bei urdu5 556 artimiausią dešimtmetį jų liks ne daugiau dešimta- anglų 508 dalio – apie 600 kalbų. Visur vyksta poslinkiai kal- ispanų 486 bų mažėjimo kryptimi. Daugelis pasaulio kalbų jau arabų 482 kelios kartos laikosi vien mažose vyresnio amžiaus kalbančiųjų grupėse. Iš 187 Šiaurės Amerikos indėnų Santykio tarp anglų ir ispanų kalbų kaitos dinami- kalbų 149 vaikai jau nebesimoko.2 Daugeliui kalban- ką atspindi visai neseniai paskelbti 2000-ųjų metų JAV čiųjų „vietine“ kalba jos vartojimas tolydžio pereina surašymo duomenys: ispanakalbių gyventojų gausė- į nedominuojančio dešiniojo pusrutulio funkcijas, jimas pastebimas visuose didžiuosiuose miestuose. o paskui šią (kitados pagrindinę kolektyvo) kalbą iš Tai jau pasireiškė ir priešrinkiminėje kampanijoje, ir lėto pakeičia dominuojančio (paprastai kairiojo) pus- naujojo prezidento kalbinėje politikoje, kurios vie- rutulio vartojama pagrindinė visuomenės kalba. Iš na pirmųjų apraiškų buvo ceremonija Baltuosiuose mirusių ar mirštančių kalbų, su kuriomis man pačiam Rūmuose, kurioje ir jis, ir kiti žymūs politikai kalbėjo teko turėti reikalų, galėčiau paminėti Jenisejaus jugų ispaniškai. (1962 m. vasarą man pavyko užrašyti vieną iš pasku- Reali prognozė artimiausiai ateičiai matyti iš san- tiniųjų senelių, kalbėjusių šia kalba), serano (1989 tykinio kalbų paplitimo šiuo metu: m. mano informantas jau tegalėjo tik komentuoti jo Kalbančiųjų pagrindinėmis pasaulio kalbomis paties į magnetofono juostelę užrašytus savo moti- skaičius (mln.) nos ir tetos mitologinius tekstus; 1994 m. buvo beli- (iš esmės pagal Time World Almanach 2000) kęs vos vienas šia kalba kalbėjęs žmogus), kai kurias Kalifornijos indėnų, taip pat Japonijos ainų (1991 m. Labiausiai paplitusios neindoeuropiečių kalbos gruodį Hokaido senelių prieglaudoje man pavyko už- bendras kuriems tikti senelę, atminusią mitologinių tekstų šia kalba; ji kalbančiųjų kalba yra man pasakė: „Atvažiuok dar, žinau, tau tenka iš toli kalba sk. pagrindinė važiuoti. Bet čia aš neturiu su kuo pakalbėti, aplink 1. kinų (kinų-tibetiečių 1075 885 vieni japonai“).3 kalbų šeima) Daugybei mirštančių kalbų traukiantis į užmarštį, 2. arabų (semitų kalbų 256 211 kelių pagrindinių vaidmuo auga. Labiausiai paplitusių šeima) šiuolaikinių kalbų tyrimas perša paradoksalią išvadą: 3. indoneziečių 176 58 anglų kalbos vaidmuo, pagal kalbančiųjų pačiomis / malaiziečių gausiausiomis kalbomis skaičiaus prognozę XXI a. (austroneziečių kalbų viduriui, menksta.4 Globalizacijos bei kompiuterizaci- šeimos vakarų šaka) jos padariniai netikėti: neabejotinai žlunga idėja apie 4. japonų (altajiečių 126 125 melting pot – katilą, kuriame esą verda visos kalbos, kalbų šeima, korėjiečių- palengva pakeičiamos amerikietiškąja anglų. japonų grupė)

65 SKAITYMAI

Pagrindinės indoeuropiečių šeimos kalbos 20. serbų-kroatų (slavų šaka, 21 vakarų-pietų slavų pogrupis) bendras kuriems kalban kalba yra 21. kurdų (indų-iranėnų 20 kalba čiųjų sk. pagrindinė šakos šiaurės vakarų iranėnų grupė) 1. anglų (germanų šaka, 514 347 vakarų germanų pogrupis) 22. sindhi (indų-iranėnų 19 šakos indoarijų grupė) 2. hindi (indų-iranėnų šakos 496 375 indoarijų grupė, plg. urdu) 23. paštu (indų-iranėnų 19 šakos rytų iranėnų grupė) 3. ispanų (romanų kalbų 425 358 iberų-romanų grupė) 24. nepali (indų-iranėnų 16 šakos indoarijų grupė) 4. rusų (slavų šaka, rytų 275 165 slavų pogrupis) 25. singalų (indų-iranėnų 13 šakos indoarijų grupė) 5. bengalų (indų-iranėnų 215 210 šakos indoarijų grupė) 26. čekų (slavų šaka, vakarų 12 slavų pogrupis) 6. portugalų (romanų kalbų 194 178 iberų-romanų grupė) 27. naujoji graikų (graikų 12 šaka, žinoma nuo Mikėnų 7. vokiečių (germanų šaka, 129 100 laikotarpio, II tūkst. pr. Kr.; vakarų germanų pogrupis) kartu su armėnų ir indų- 8. prancūzų (romanų kalbų 129 77 iranėnų kalbomis priklauso galų-romanų pogrupis) rytų indoeuropiečių kalboms) 9. urdu (indų-iranėnų šakos 109 indoarijų grupė, plg. hindi) 28. baltarusių (slavų šaka, 10 rytų slavų pogrupis) 10. pendžabi (indų-iranėnų 96 šakos indoarijų grupė) 29. asamo (indų-iranėnų 10 šakos indoarijų grupė) 11. italų (romanų kalbų italų- 62 romanų pogrupis) 30. švedų (germanų kalbų 9 skandinavų pogrupis) 12. marathi (indų-iranėnų > 60 šakos indoarijų grupė) 31. bulgarų (slavų šaka, rytų- 9 pietų slavų pogrupis) 13. ukrainiečių (slavų šaka, 49 rytų slavų pogrupis) 32. čigonų (indų-iranėnų 7 šakos indoarijų grupė) 14. lenkų (slavų šaka, vakarų 45 slavų pogrupis) 33. armėnų (armėnų šaka, 6 kartu su graikų ir indų- 15. gudžarati (indų-iranėnų 44 iranėnų priklausanti rytų šakos indoarijų grupė) indoeuropiečių kalboms) 16. persų, farsi (indų-iranėnų 36 34. slovakų (slavų šaka, 6 šakos vakarų iranėnų grupė) vakarų slavų pogrupis) 17. orija (indų-iranėnų šakos 31 35. afrikansas (germanų 6 indoarijų grupė) šakos kalba, susidariusi 18. rumunų (romanų kalbų 26 olandų kalbos pagrindu, ja dakų-romanų pogrupis) ėmus kalbėti Pietų Afrikos 19. olandų, flamandų 21 burams) (germanų šaka, vakarų 36. tadžikų (indų-iranėnų 5 germanų pogrupis) šakos vakarų iranėnų grupė)

66 SKAITYMAI

37. beludži (indų-iranėnų 5 siai paplitusiose kalbose (kalbamieji kinų kalbos vari- šakos šiaurės vakarų iranėnų antai, kaip antai kantoniškasis, seniai atsiskyręs nuo grupė) baihua; kai buvau dalykiniame susitikime Londone su šiuolaikinių rusų rašytojų vertėjais, vienas iš jų susirū- 38. norvegų (germanų šaka, 5 pinęs paklausė: „O į kurią kalbą versti – anglų ar ame- skandinavų pogrupis) rikiečių?“). Nauji kalbiniai skirtumai randasi pirminei 39. danų (germanų šaka, 5 kalbai skylant į dialektus ir susidarant maišytoms kal- skandinavų pogrupis) boms (pidžinams bei kreolams), prie to atveda yran- 40. albanų (albanų šaka, 5 čios valstybės, gyventojų migracija ir kiti dezintegra- veikiausiai kilusi iš senosios cijos bei integracijos procesai. Balkanų kalbos, žinomos iš trakų kalbos liekanų) „Poprostu“: Lietuvos Didžiosios 41. kašmiri (indų-iranėnų 4 Kunigaikštystės kalbos šakos dardų grupė) Daugelio kalbų, rašto sistemų, tikybų, etninių gru- 42. galisiečių (romanų kalbų 3 iberų-romanų grupė) pių vienos šalies teritorijoje sąveikos vienas iš itin įdo- mių pavyzdžių kelis šimtmečius (XIV–XVII a. ir vėliau) 43. gilėnų (indų-iranėnų 3 buvo padėtis Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. šakos šiaurės vakarų iranėnų Man kelis kartus yra tekę susidurti su šio stebėtino grupė) kalbinio pasaulio pėdsakais, kurio skeveldros išlikę iki 44. lietuvių (baltų šakos rytų 2, 8 mūsų dienų. Pirmąsyk tai nutiko 1958 m., kai pažįsta- baltų grupė) mi lietuvių dialektologai buvo pakvietę V. Toporovą 45. provansiečių (romanų 2 ir mane dalyvauti ekspedicijoje į lietuviškus kaimus kalbų galų-romanų grupė) Baltarusijos teritorijoje. Bandydamas užrašyti archa- jišką šių kaimų gyventojų dialektą, aš išgirdau ir man 46. slovėnų (slavų šakos 2 vakarų-pietų slavų pogrupis) neįprastą slavų kalbą, kurioje pasigirsdavo pažįsta- mų lenkiškų, baltarusiškų bei rusiškų elementų nau- 47. makedonų (slavų šakos 2 juose deriniuose. Paklausti, kas tai per kalba, kuria jie rytų-pietų slavų pogrupis) kalba, jie atsakė: „Poprostu“.6 Paskui sužinojau, jog 48. latvių (baltų šakos rytų 1, 5 šitaip vadinta ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baltų grupė) kanceliarinė slavų kalba. 49. mazanderų (indų-iranėnų > 1 Su kitu šios valstybės kalbiniu palaiku susidūriau šakos šiaurės vakarų iranėnų Trakuose netoli Vilniaus, kur draugai lietuviai kalbi- grupė) ninkai mane supažindino su karaimų vyriausiuoju 50. luri (indų-iranėnų šakos 1 šventiku Firkovičiumi. Karaimai, kitados Lietuvos šiaurės vakarų iranėnų didžiojo kunigaikščio Vytauto parsivesti iš Krymo ir grupė) sudarę Lietuvos didžiųjų kunigaikščių leibgvardijos pagrindą, Lietuvoje pragyveno per pusę tūkstan- 21. bretonų (keltų šakos < 1 tmečio. Tuomet jie dar sudarė didžiąją dalį Trakų britų pogrupis) gyventojų. Apsilankiau ir jų maldos namuose, pri- 52. gėlų (keltų šakos britų < 0,5 menančiuose sinagogą (Firkovičius man pasakojo, pogrupis) kaip jis Pilsudskiui, o paskui ir nacių Pabaltijo gaulei- 53. airių (keltų šakos goidelų < 0,5 teriui aiškinęs, kuo karaimai, pagal kalbą – tiurkai, grupė); visa keltų grupė gali skiriasi nuo žydų). Firkovičių šeimos archyve mačiau išnykti jau per artimiausius ankstyvųjų rytų slavų tekstų, Lietuvos Didžiojoje dešimtmečius Kunigaikštystėje užrašytų žydų ir arabų rašmenimis. Darsyk turėjau galimybę stebėti šio keisto skir- Nykstant kalboms, pagrečiui vyksta kalbininkų tingų religijų bei kalbų tarpusavio pakantumo tradi- menkai tiriama diferenciacija, ypač pastebima labiau- cijos, kelis šimtmečius gyvavusios šioje žemėje, tąsą

67 nebe rytuose, o vakaruose, Lenkijoje. 1988 m., pra- (muftijus) turėjo tokių skiaučių su kirilica užrašy- bėgus trisdešimčiai metų nuo ano apsilankymo lietu- tomis Korano ištraukomis ir jų vertimais į slavų viškuose kaimuose, atvykau į konferenciją Beloveže, kalbą. Tačiau dauguma hamailų, kaip ir dalavarų Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Konferencijos daly- (iš tiurkų dualar „maldos“), užrašyta arabiškai viams buvo aprodyti aplinkiniai kaimai. Pribloškė, jog arba kuriuo nors iš tiurkų dialektų; greta, viename kaime stovi katalikų bažnyčia, pra- 4) tedžvidai (iš arabų tadjivid „teisingo Korano skai- voslavų cerkvė ir mečetė (prieš nacių siautėjimą čia tymo nuostatai“), parašyti „poprostu“. būta ir sinagogų), o šventikai bendrauja tarpusavyje „Vakarų rusų“, arba „rusėnų“, tekstuose, išvers- kaip geri kaimynai. tuose iš arabų arba tiurkų kalbų, pasitaiko kertinių Nuo praėjusio šimtmečio paskutiniojo dešim- terminų, perimtų iš originalo kalbos (pavyzdžiui, tmečio, Europoje prasidėjus radikaliems pokyčiams arabų farż „dorovinė pareiga, privalomas elge- ir rengiantis jos integracijai, Lietuvos Didžiosios sys“8). Į „paprastą kalbą“ šiuos tekstus imta versti Kunigaikštystės kalbų ir kultūrinių tradicijų istori- XVI a. antrojoje pusėje, kai prie jos perėjo daugu- ja ėmė susilaukti vis daugiau mokslininkų dėmesio. ma Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusių Budapešte įvyko dvi tam skirtos tarptautinės kon- totorių. Tačiau paskui rankraščiai buvo perrašinė- ferencijos, išėjo pranešimų ir straipsnių rinkiniai. jami, ir juose atsirado pakeitimų, turėjusių suartin- Mano doktorantai, įsitraukę į šią problematiką, 2001 ti vertimus su šnekamąja kalba. Paskutinysis tokių m. vasario mėn. surengė Los Andžele tarptautinę kopijų darymo specialistas – Lutas Muhla, imamas konferenciją, kurioje dalyvavo specialistai iš Rusijos, Daubučinskis – mirė 1979 m. Izraelio, Italijos. Kartu su Pietro Dini’u, kuris savo knygoje apie baltų kalbas vienas pirmųjų šiuolaikiniu Versta iš: ИВАНОВ, Вячеслав Вс. Лингвистика mokslo lygiu aprašė šią nepaprastą istorinę situaci- третьего тысячелетия: вопросы к будущему. ją, mes apmetėme bendrą kiekvienos iš kone dvi- Iš: Языкознание: взгляд в будущее. Под общей dešimties Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalbų редакцией профессора Г. И. Берестнева. bei jų sąveikos tyrimo planą. Šį planą pristatėme Los Калининград, 2002, p. 43–50. Andželo konferencijoje ir aptarėme su kai kuriais Iš rusų kalbos vertė Dainius RAZAUSKAS iš galimų būsimo darbo dalyvių. Aš ėmiausi tyrinėti tekstus, parašytus Rytų rašmenimis. Armėnai, nors Nuorodos perėję prie tiurkų kalbos, giminiškos senajai peče- 1. Ethnologue: Langues of the World, I–II. SIL International, 2001. negų kalbai, savo tekstus rašė armėnų rašmenimis. 2. Detales, statistinius duomenis ir problemos kritinį aptarimą Šiuose senovės dokumentuose, kuriais buvo kreipia- (su literatūros nuorodomis) žr.: БАХТИН, Н. Б. Языки народов masi į Lenkijos karalių, aptikdavau formules, pažįsta- Севера. Санкт-Петербург, 2001; SILVER, S., MILLER, W., R. Ame- rican Indian Languages: Cultural and Social Contexts. Tucson: The mas man iš senųjų tiurkų raštijos paminklų. University of Arisona Press, 1997. Ši tikybų ir kalbų simbiozė kalbos istorikui tie- 3. Nykstant tikriesiems ainų kalbos (kaip ir kai kurių kitų kalbų, siog išganinga – šioje teritorijoje išliko unikalūs slavų atsidūrusių panašioje padėtyje) vartotojams, atsiranda pseudo- kalbos pavyzdžiai, užrašyti arabiškais rašmenimis. žinovų, mokančių dvi tris dešimtis žodžių bei kelias frazes, bet pasirodančių per televiziją su pamokomis ir sudarančių regimybę, Žinomi keturių rūšių „Lietuvos lenkų“ (kitaip „balta- neva kalba tebegyvuoja. rusių“) kalbos kypčako totorių rankraščiai arabų raš- 4. Statistinius bei kitus duomenis žr.: WALLRAFF, B. What Global menimis, išversti iš arabiškų bei tiurkiškų originalų: Language. Iš: The Atlantic Monthly, 2000, Nr. 11 (skaitmeninė versija). 1) kitabai (arba alkitabai, iš arabų kitab „knyga“, su 5. Man doktorantūroje mokantis hindi kalbos, ji dar laikyta viena žymimuoju artikeliu – al-kitab); šiuos tekstus su- ir ta pačia su urdu. Skirtumai, susiję su religinėmis pažiūromis, daro teologiniai, moraliniai bei istoriniai sampro- liečia daugiausia raštą bei leksiką (urdu kalba pasižymi persų bei arabų skolinių gausa, o hindi – žymia sanskrito įtaka). tavimai, religinės istorijos bei mitiniai pasakoji- 6. [Nuo по просту „paprastai“. – Vert. past.] mai;7 7. Pavyzdžiui, Milkamanovičiaus „Kitabas“, nurašytas 1781 m., balta- 2) tefsirai (iš arabų tafsir „komentaras, aiškinimas“) rusiškus kalbos elementus derinantis su lenkiškaisiais: LAPICZ, C. – Korano tekstų pažodiniai vertimai į lenkų kalbą; Kitab tatarów litewsko-polskich (paleografia, grafia, język). Toruń: Uniwersytet Mikołaja Kopernika, 1986. 3) hamailai (iš arabų hama’il „talismanas“) – nedide- 8. ALKINER, S. Borrowings in the Language of Byelorussian Tatars. lės popieriaus skiautės su maginiais užkeikimais. Iš: Slavonic and East European Review, Vol. 56, № 2. 1978, p. Vienas iš Vilniaus musulmonų aukštųjų dvasininkų 224–240.

68 REGIONŲ KULTŪRA

Prie Jiesios ir Šventupės – Linksmakalnis

Ant Linksmo kalno, kuris stūkso šalia kelio Kau- Kiekvienas, atvykęs į Linksmakalnį, dar gali pamatyti nas–Prienai–Alytus, netoli skardingosios Jiesios ir išlikusius karinio miestelio elementus: tebeatpažįstami, Šventupės santakos, apsuptos tvenkinių, ne visuo- nors ir gerokai krūmokšniais apžėlę autodromo takai, pri- met dėjosi linksmi dalykai. Linksmakalnio (Kauno r.) vatizuoti, pradėti tvarkyti (bet iki galo darbų atlikti taip ir miestelio istorija, tik šiek tiek ja pasidomėjus, atro- neįstengta) kareivinių pastatai, sudegę kultūros namai, do paslaptinga, iki galo neatskleista, gana šiurpi ir ant kurių fasadinės sienos dar įžiūrimi sovietiniai herbai. netipiška palyginti su kitomis panašiomis Lietuvos Šį karininkų klubo pastatą (kurio dizainas nukopijuotas iš gyvenvietėmis. Kazimiero Gustaičio dvaro arklidžių), kareivines ir Žalio- sios gatvės namus 1944–1950 m. statė darbams atvaryti Karinis miestelis vokiečių belaisviai. .Apie tai papasakojo kariniame miestelyje dirbęs Andrius Petruškevičius (1898–2004). Jis ten Prie įvažiavimo į miestelį teberiogso sargybos mūrijo ir kūreno krosnis. Vienoje iš jų, stebint kariškiams, namelis. Išdaužyti langai, prišnerkštas pastato vidus degindavo slaptus dokumentus. Mūrininkas girdėjo, kaip liudija, kad jis seniai nebenaudojamas. Tai – vartai sušaudė vokiečių belaisvius. Deja, vietos, kur jie buvo už- į buvusį slaptą sovietų kariškių miestelį. Prie var- kasti, atrasti nepavyko. Apie vokiečių belaisvius pasakojo tų ginkluoti sargybiniai budriai prižiūrėdavo, kad į ir Janina Isatkinienė: „Po statybų Linksmakalnyje vokiečių griežtai saugomą teritoriją nepatektų joks prašalai- belaisvius atvarydavo į Ilgakiemį (gretimas kaimas – red.). tis. Nuo 1944 m. Linksmakalnyje įsikūrę sovietų ka- Jie dirbo pas Ilgakiemio žmones, visi gyventojai gražiai ap- riškiai buvo įsirengę KGB radiotechnikos, užsienio sieidavo su vokiečiais, pamaitindavo. Bet buvo toks Mar- žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa da- cinkus, kuris žiauriai elgdavosi su belaisviais – įkinkydavo linį – radijo žvalgybos centrą. Iš šios gana atokios ir juos ir akėdavo, buvo gaila žiūrėti.“ palyginti netoli nuo Kauno nutolusios vietovės tada Sušaudytiems vokiečių belaisviams atminti buvo pasta- buvo iškeldinti gyventojai, o teritorija apjuosta spy- tytas paminklas – laukų riedulys su vokiškais ir lietuviškais gliuota viela. Linksmakalnyje įsikūręs karinis dalinys buvo ypač slaptas. Jame dirbo keli tūkstančiai sovie- tų kariškių bei vertėjų. Iš ten buvo galima klausytis visoje Europoje į eterį siunčiamų radijo pranešimų. Bazėje dirbusiems tarnautojams ir jų šeimų nariams niekur kitur nebuvo leidžiama dirbti ar gyventi. Bu- vusioje SSSR panašūs centrai veikė Skrundoje (La- tvija), Taškente, Pskove ir Maskvoje. Apie tai rašoma Algirdo Katkaus knygoje „Nuo aušros iki sutemų“. Karinis miestelis naudojosi įstaigomis, kurių reikia izoliuotam gyvenimui: ligonine, kultūros namais, biblioteka, vaikų darželiu, dešimtmete mokykla, parduotuve. Ten pat buvo ir kareivinės. Prie jų, aikš- telėje, tebestovi cementinis obeliskas su ryškia pen- kiakampe žvaigžde, tolėliau dunksojo pastatai su didžiule lėkšte-radijo lokatoriumi, siųstuvais ir imtu- vais. Beje, metalinės lėkštės atvykusiesiems pamatyti jau nebepavyktų – Radijo ir televizijos centras ją pardavė. Tebestovi niekam nereikalingi, apleisti, Linksmakalnio dvaro Baltasis namas. Sėdi dvaro savininko viela aptverti pastatai... Kazimiero Gustaičio vaikaitis Visvaldas Masiulis. Apie 1935 m.

69 REGIONŲ KULTŪRA

įrašais. Kasmet jį aplanko vokiečių belaisvių artimieji, Liustbergas vietinių žmonių dar buvo vadinamas Vokietijos anbasados atstovai. Sovietų kariškiai iš Links- ir Linksmakaimiu. 1909 m. šį dvarą įsigijo praturtėjęs makalnio pasitraukė tik 1993 m. birželio 16 d. – ši data grafo Tiškevičiaus ūkvedys K.Gustaitis. Jis dar turėjęs miestelyje kasmet minima kaip Vasaros šventė. dvarą ir Rutkiškėse (Prienų r.). Linksmakalnio dvaras, jo gyvenamasis pastatas, anot J. Kuncevičienės, dar Linksmakalnio dvaras buvo vadinamas Baltuoju namu, nes buvęs baltai nu- tinkuotas. Išlikusioje nuotraukoje matyti baltos dvaro Išlaužo (Prienų r.) miestelio pagrindinės mokyklos kolonos. Jame naujieji dvarininkai Gustaičiai daugiau- istorijos mokytoja Janina Kuncevičienė pasakojo, kad sia vasarodavo, o žiemą buvo gyvenama kitame name apie jį pirmosios nepriklausomybės metais buvę dau- maždaug už kilometro (likęs tik raudonų plytų tvartas). gybė mažų dvarų: Išlaužo, Dambravos, Rutkiškių, Giri- Prie dvaro buvęs kumetynas, žmonių sodybos. Dvare ninkų, Jokiniškio, Patamulčio, Daugšiagirės, Masiulio (į dirbęs žinių pateikėjos J. Kuncevičienės senelis. jį vėliau nutekėjo viena iš K. Gustaičio, Linksmakalnio K. Gustaičiui ir Katerinai Zieniūtei-Gustaitienei dvaro savininko, dukterų – Katerina Gustaitytė-Masiu- gimė šešios dukros ir sūnus. Antroji dukra Magdalena lienė). Visi šie dvareliai sovietmečiu buvo nugriauti, iš- Ona, nuo mažens vadinama Antanina, gimusi 1894 m. draskyti. Išlikę tik Išlaužo dvaro pamatai, Rutkiškių dva- Rutkiškės dvare, buvo išsimokslinusi moteris. Kaune ji ro rūsiai, Masiulio dvaro gyvenamasis pastatas. baigė gimnaziją, Maskvos aukštuosiuose pedagogikos Seniausią dvarą kraštotyrininkams pavyko atrasti kursuose studijavo geografiją. Kurį laiką mokytojavo Linksmakalnyje. Sakoma, kad jis priklausė vokiečiui, Trakuose, Kaune, vėliau Berlyno universitete studija- kurio pavardė buvo Lyzental (jo vardas nežinomas). vo literatūrą. 1921 m. ji ištekėjo už įžymaus kooperati- Tokiu pavadinimu Šveicarijoje yra nedidelis vokiečių ninko, vėliau profesoriaus ir akademiko Petro Šalčiaus miestelis. Šis dvarininkas esą savo dvarą ir pavadinęs (neretai klaidingai nurodoma, kad jos vyras esą buvęs Liustbergu – lietuviškai džiaugsmo, laimės, linksmy- keliautojas ir knygų autorius Matas Šalčius). A. Šalčiu- bės kalnu. vienė išleido keletą geografijos vadovėlių, vėliau daug

Prie Masiulių dvaro. Stovi kairėje – Kazimieras Gustaitis, į jo parankę įsikibusi duktė Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė, sėdi Katerina Gustaitienė. Pirmas iš dešinės stovi Petras Šalčius, prie kolonos – Algimantas-Almus Šalčius, atsirėmęs į koloną – Visvaldas Masiulis. Apie 1930. Archyvines nuotraukas A. Žvirblienei padovanojo K. Gustaitytės-Masiulienės vaikaitė Alisija Masiulis, gyvenanti JAV.

70 REGIONŲ KULTŪRA

Prie Masiulių dvaro Katerina Gustaitytė-Masiulienė. 1960. jėgų atidavė grožinės literatūros kūrimui. Viktorijos laiškus. Beje, K. Gustaičio sesers Agotos vaikaitis yra Daujotytės monografijoje „Parašyta moterų“ A. Šal- žymus obojininkas ir dainininkas, Lietuvos muzikos, čiuvienė keletą kartų minima kaip feministinių roma- teatro ir kino akademijos profesorius Juozas Rimas. nų autorė. Detaliau aptariamas jos romanas „Vingiai“ Po dvarininkų Gustaičių mirties, anot Rimučio Ado- (1932), atkreipiamas dėmesys, kad jos stilius artimas maičio, jų žemės atiteko dukterims, o Linksmakalnio Lazdynų Pelėdos parašytų tekstų manierai. dvarą 1938 m. nusipirko Lietuvos ministras pirminin- Sovietiniais metais sutuoktiniai Šalčiai atsisakė pakas Juozas Tūbelis. Deja, 1939 m. jis numirė. Karo me- taikauti valdžiai, buvo atleisti iš darbo, todėl gyveno tais dvarą, kuris stovėjo ant Jiesios kranto, sovietinė labai sunkiai. Palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse. kariuomenė išgriovė. Ligi šiol yra išlikę tik keli dvaro Prie namo, kuriame jie gyveno (Kaune, Putvinskio pamatų akmenys ir tebeaugantys šimtamečiai topo- g.), įrengta atminimo lenta. Jų dukra Giedrė Sidrienė liai. Iš senųjų pastatų liko tik raudonų plytų arklidė, ir sūnus Algimantas Šalčius pasitraukė į Vakarus (ten kurioje buvo įrengta sporto salė, ir oficina (taip spė- jis buvo žinomas kaip Almus). Dar trys K.Gustaičio du- jama). Liepų alėja, grįsta akmenimis (sovietmečiu kros gyveno JAV. Sūnus žuvo, tesulaukęs šešiolikos užpilta asfaltu), veda dabartinio narkologinio centro metų. Viena iš Gustaityčių – Teofilija Mickevičienė iš- „Sugrįžimas“ link. Net ir karščiausią vasaros dieną vyko gyventi į Los Andželą. Iš už Atlanto ji rašė laiškus dviguba jos liepų ir topolių siena nepraleidžia saulės buvusiai tarnaitei Marijai Bekasovienei ir jos dukrai Ce- spindulių. Skęsdama paslaptinguose šešėliuose, ji cilijai Pileičikienei, kuri tebegyvena Linksmakalnyje. Ji žadina fantazijas apie kadaise po alėją vaikščiojusius išsaugojo mamai rašytus T. Gustaitytės-Mickevičienės dvaro gyventojus. Nėra visai aišku, ar alėją akmenimis

71 REGIONŲ KULTŪRA

Linksmakalnio dvaro oficina. 2011. Reginos Jasukaitienės nuotrauka. grindė vokietis Lyzentalis, ar K. Gustaitis. Sovietinė menančią aukštumėlę. Šių kapinaičių pradžia – XIX kariuomenė iškeldino aplinkui gyvenusius žmones a. pradžia, kai karingojo korsikiečio armijos likučiai ir nušlavė jų sodybas – taip sunaikino ir atsiminimus traukėsi iš Rusijos. Ties šia vieta nemenkas kariuome- apie senesnius laikus. nės dalinys buvęs sustojęs pailsėti, o tuo metu spigi- Dabar miestelis gydosi žaizdas, padarytas jau savų nę dideli speigai, todėl esą kareiviai, kurie užmigo, iš – Lietuvos piliečių. Kariškiams pasitraukus, miestelis ryto buvo rasti sušalę. Juos ir palaidoję prie Jiesios. buvo nusiaubtas, išdaužyti likę pastatai, ypač nuken- Taip pasakojo J. Isatkinienė, visa tai girdėjusi iš tėvo, tėjo kultūros namai ir mokykla. Skulptorius, medžio gimusio 1895 m. 1960 m. tą vietą melioruojant ir ka- drožėjas Kazimieras Martinaitis, miestelį papuošęs An- sant tvenkinius iš žemutinės kapinių dalies, pro kurią gelo skulptūra, palinkėjo, kad į jį sugrįžtų gera žmonių dabar pasukta Jiesios vaga, ėmė ristis žmonių kauko- valia ir Dievo palaima. Šiuo metu miestelyje yra nutiesti lės. Spėjama, kad tai Napoleono karių palaikai, nes šaligatviai, atnaujintas seniūnijos pastatas, kuriame įsi- pasakojama, kad jie buvo laidojami žemesnėje kapi- kūręs ir kultūros centras (vadovė – Aida Žvirblienė), su nių dalyje. Šiose kapinaitėse buvo laidojami, tiksliau, kuriuo siejamos kultūrinio atsinaujinimo viltys. užkasami ir vokiečių belaisviai, mirę dėl ligų. Vėliau – sovietų kareiviai. Daug jų vėliau buvo iškasta ir per- Veiverukų kapinaitėse – Napoleono kareiviai laidota į Panemunės kapines. Veiverukų kapinaitėmis šią kelių tautų žmonių lai- Prie įvažiavimo į Linksmakalnį, ant Jiesios kranto, dojimo vietą imta vadinti todėl, kad ten buvo ūkininko yra senos vadinamosios Veiverukų kapinaitės. Nuo Veiverio žemė. Kapinės buvusios aptvertos medine plentu Kaunas–Prienai važiuojančiųjų akių jas užsto- tvora, kurios dabar nebėra. Likę tik didžiuliai medžiai, ja medžių guotas. Nedaugelis bežino, kad pasukęs kurie įrėmina kapinių teritoriją. Kapinėse, koplyčios pro sulaukėjusią kriaušę gali pievoje rasti brydę – bu- vietoje, dar likusi rūsio žymė. Šioje koplyčioje iki 1918 vusį keliuką, vedantį į Napoleono Bonaparto laikus m. būdavo laikomos mišios, iš Garliavos atvykdavo

72 REGIONŲ KULTŪRA

Linksmakalnio dvaro arklidė. 2011. Reginos Jasukaitienės nuotrauka. kunigas. 1918 m. koplyčia sudegė. Kai 1933 m. buvo REGIONAL CULTURE pastatyta Išlaužo bažnyčia, prie jos imta laidoti žmo- nes, todėl giminaičiai iš Veiverukų kapinių išsikasda- By Jiesia and Šventupis – vo savo artimuosius ir ten perlaidodavo. Veiverukų Linksmakalnis kapinaitėse laidota iki 1954 m. Jose ilsisi ir sovieti- Linksmakalnis (“Joyful” hill), which stands beside the nių gulagų kankinės ir įsimintinų atsiminimų autorės road Kaunas-Prienai-Alytus, near the precipitous junction Antaninos Garmutės seneliai Štuopiniai. Kapinaitės of the rivers Jiesia and Šventupis, surrounded by ponds, dabar smarkiai apleistos, nors prieš keletą metų dar wasn’t always a happy place. The history of the village of buvo galima atpažinti kapų su metaliniais kryžiais Linksmakalnis (Kaunas d.), when one delves deeper, ap- vietas. Prieš Vėlines Linksmakalnio kraštotyrininkai pears to be mysterious, full of secrets, rather horrific and sugrėbdavo lapus, apgenėdavo krūmus, uždegdavo atypical, when compared to other, similar Lithuanian vil- žvakes. Dabar kapinaičių priežiūra tapo nežinia kieno lages. Before the Second World War, surrounding this pareiga ar geru darbu, nes nustatyta, kad pagal teri- town were lots of small, cosy manors, but in Soviet times torinį-administracinį suskirstymą Veiverukų kapinaitės it was turned into a particularly sensitive reconnaissance priklauso Prienų r. Išlaužo seniūnijai. Išlaužiškiai šiuos area, which traced reports from foreign radio stations. kapelius užmiršo – paliko likimo ir motinos gamtos va- The military town was so well isolated, that its residents liai. O juk akivaizdu, kad ne tik žmogiškumo palaiky- and their relatives couldn’t work or live anywhere else. mo, bet ir istorijos paveldo išsaugojimo tikslais Veive- After the restoration of independent Lithuania and after rukų kapinaitės turėtų būti saugomos ir prižiūrimos. the Soviet military left, the village buildings were raided by the local Lithuanian people. Based on material col- Pagal Linksmakalnio kraštotyrininkės lected by Linksmakalnis ethnographer Aida ŽVIRBLIENĖ, Aidos ŽVIRBLIENĖS surinktą medžiagą Regina JASUKAITIENĖ talks about Linksmakalnis and the parengė Regina JASUKAITIENĖ. surrounding area.

73 Žmonės pasakoja

Homo narrans: folklorinės atminties tyrimai

Jau porą dešimtmečių „Liaudies kultūros“ žurnale, rubrikoje „Žmonės pasakoja“, skelbiami autentiški žmonių pasakojimai apie save ir gyvenimą, senuosius tikėjimus ir papročius. Šiuos įvairių autorių užrašytus gyvenimo tekstus visada vertinome ne vien kaip įdomius pasiskaitymus, bet ir kaip vertingus mokslo šaltinius. Šią nuostatą sustiprino ir pagrindė pastarųjų metų lietuvių folkloristikos darbai. 2010–2012 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvo vykdomas mokslinis projektas „Homo narrans: folklorinės atminties tyrimai“, jo suburtas autorių kolektyvas parengė originalų šiuolaikinės folkloristikos tyrimus pristatantį leidinį, kuriame skelbiamos autorių kolektyvo nedidelės studijos bei straipsniai. Apie pasakojantį žmogų ir folklorinės atminties tyrimus kalbamės su projekto vadove, knygos sudarytoja dr. Brone STUNDŽIENE bei leidinio redakcinės kolegijos nare dr. Vita IVANAUSKAITE-ŠEIBUTIENE.

Užsiminėte, kad šio projekto ėmėtės supratę, jog yra darbai), ir gyvenimo, autobiografiniai pasakojimai. Itin įvykęs tam tikras kultūrinis lūžis, privertęs iš esmės nau- daug šioje srityje yra nuveikę suomių mokslininkai. Jie jai apmąstyti ir folkloro sampratą, ir folkloristikos užda- sukūrė ištisą sakytinio pasakojimo (oral narrative) ana- vinius bei jos metodologiją. Pradėjote tyrinėti folklorinę lizės mokyklą, kurios ideologe buvo folkloristikos pro- kultūrą, folklorinę atmintį, matote tarpdisciplininių tyri- fesorė Annikki Kaivola- Bregenhøj, taip pat Anna-Leena mų perspektyvą... Kaip brendo ši idėja? Siikala, Juha Pentikäinen, Anne Heimo ir kt. Artimesnių kaimynų – Estų kultūros istorijos archyve jau kurį laiką Bronė STUNDŽIENĖ. Šio projekto idėją Lietuvių lite- aktyviai kaupiamos gyvenimo istorijos, jų analizė tampa ratūros ir tautosakos instituto (toliau – LLTI) folklori- mokslinių studijų dalimi (verta ypač išskirti Ene Kõresa- ninkai brandino visą paskutinį dešimtmetį. Jo paskirtis ar darbus). Analogiškas nacionalinės sakytinės istorijos buvo ištirti arba nors pradėti tirti šiuolaikinę folklorinės projektas nuo 1992 m. vykdomas Latvijoje, kur gyveni- kultūros būklę. Modernioji folkloristika folklorinę kul- mo pasakojimai masiškai renkami šiam tikslui rengiamų tūrą suvokia ne vien kaip folkloro paveldą, tam tikras ekspedicijų metu. Folkloristinė gyvenimo pasakojimų reliktines jo apraiškas, bet ir kaip jo dėka susiformavu- analizės perspektyva įvardijama kaip pasakojimo etno- sią savitą folklorizuotą kultūrinių vertybių sistemą, kuri grafija (ethnography of narrating), jos teorinis pagrin- atsiskleidžia tradicinės kultūros terpėje brendusio žmo- dimas pateikiamas, pavyzdžiui, amerikietės Katharine gaus savęs ir pasaulio suvokime, elgsenoje, kūryboje. Young (1987) ir švedo Ulfo Palmenfelto (2007) darbuo- Tad bendriausias projekto tikslas buvo identifikuoti se. Tad folkloro tyrinėtojai jau ne vieną dešimtmetį ana- šiuolaikinio etnokultūrinio tapatumo, jo istorinio tęsti- lizuoja sakytinius, asmeninius naratyvus, kuriuose sklei- numo pavidalus bei naujas pasireiškimo formas, atpa- džiasi ir konkretaus krašto folklorinė kultūra. žinti ir aprašyti ryškiau atsiveriančias, šiandienai aktua- lias folklorinės atminties vietas. Šiam tikslui pasiekti pri- Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti, kaip Jūs suvo- reikė naujų terminų ir naujų metodologijų. Tarptautinia- kiate folklorinę kultūrą. Kaip pastaraisiais metais pasi- me kontekste sakytinės istorijos, kolektyvinės atminties keitė Jūsų kaip tyrėjų santykis su tiriamuoju lauku, kas iš studijos bei mentalitetų istorijos tyrimai šiuo metu yra esmės čia nauja? bene sparčiausiai populiarėjanti tarpdisciplininių huma- nitarinių studijų sritis. Kultūrinės, o kartu ir jos savitos B. S. Visų pirma, siūlyčiau išryškinti takoskyrą tarp atmainos – folklorinės atminties – tyrimų pradžia sieja- tautosakos ir folkloro. Man tautosaka – tai kūriniai, ma su vakariečių darbais. Tarkim, Amerikoje tyrinėjami suskirstyti į klasikinius žanrus. O folkloras – šie kūriniai ir folklorizuotos asmeninės patirties (S. K. D. Stahl ir kt. ir visas jų gyvavimo kontekstas: ir pateikėjo aplinka, ir

74 Žmonės pasakoja

Kaimynai Izidorius Bučinskas ir Jonas Lukaitis. Gėliūnų k., Astravo r., Baltarusija. 2011 m. Arūno Baltėno nuotrauka. jo gyvenimiškoji patirtis, pasaulio matymas. Tai ir nori- nęs ten nebūtų, nepalikdavau įrašytų net savo klausi įvardyti folklorine kultūra, suvokiant, jog folklorinei simų. O iš tiesų juk mes patys modeliuojame pokalbį, kultūrai tautosaka yra labai svarbi. Tarkim, dainavimas dažnai esame lygiaverčiai jo partneriai: klausiantysis – šiandien svarbu ne tik ką žmonės dainuoja, bet kad provokuoja, o pasakotojas laukia jo reakcijos, pritari- dar dainuoja, nebūtinai liaudies dainas. Net tas pašėlęs mo arba prieštaravimo. lietuvių veržimasis dainuoti scenoje, giliau pažiūrėjus, galbūt kyla iš senosios dainiškosios tradicijos, tam tikros Vitalija IVANAUSKAITĖ-ŠEIBUTIENĖ. Prie šių tyrimų lietuviškos dvasios potencijos. artėjome visą dešimtmetį. Jau senokai buvo akivaizdu, Šiame tyrime mes atsisukome į asmenį, ko anksčiau kad tautosakos šaltiniai senka, dauguma klasikinių žan- folkloro tyrimų laukas beveik visai nerėpė. Mums dabar rų jau išnyko, išliko tik kaip folklorinės fiksacijos. Tačiau rūpi žmogus, jo pasakojimas, jo gyvenimo istorija, kuri ir toliau vyko folkloro lauko tyrimai, kurių pagrindinis atveria daug platesnius kontekstus, nei galėjo įtarti pats tikslas tebebuvo tautosakos kolekcijų didinimas. Vis pasakotojas. Tai ir yra didžiausias pasikeitimas. Iki šiol dėlto buvo matomas ir daug platesnis, tiesiogiai su folk jautėme spragą – kiek mažai rankraščiuose duomenų loru susijęs horizontas, iš esmės privertęs keisti tyrimų apie tautosakos pateikėjus. Jei retais atvejais ir buvo kryptį, atsisakyti senstelėjusių metodologijų, imtis nebe užrašytas didesnės apimties tokio pobūdžio pasakoji- tautosakos, o folklorinės kultūros tyrimų. mas, dažniausiai rūpėjo tik meniškos pateikėjo prigim- Svarbu įvardyti, kas skiria folklorinę atmintį nuo ne ties ištakos, talentas dainuoti, groti, pasakoti… O dabar folklorinės, kur ta riba. Nuo jos priklauso, kur baigia- stengiamės užfiksuoti viską, ką su mumis bendraujantis si mūsų folklorinis interesas. Esame linkę manyti, kad žmogus nori papasakoti. Tad dabar svarbiausias jis pats mūsų pateikėjas dar yra susijęs su tradicine bendruome- kaip naratorius ir kaip tradicinės kultūros nešiotojas, ne, puikiai jaučiame skirtumą tarp natūralų bendruome- kaip taikliai yra apibūdinęs mūsų tiriamos bendruome- ninį gyvenimą dar patyrusio žmogaus ir jau nebe. Atro- nės žmones Povilas Krikščiūnas. do, kad ta sankloda, ta gyvensena ne tik įtakoja žmo- Pasikeitė požiūris ir į save, klausinėtoją. Peržvelgusi gaus gyvenimiškąją patirtį, bet ir ją pagrindžia. Gal mes ankstesnius užrašus matau, kad dariau viską, jog ma- per daug idealizuojame tą bendruomeninį gyvenimą?

75 Žmonės pasakoja

Pasak Donato Saukos, gali susidaryti įspūdis, jog tradi- me prakalbinti kiekvieną žmogų: jei dirbu kaime, turiu cinės bendruomenės žmogus visiškai neturėjo privatu- su visais pasikalbėti, bet savaime daugiau laiko praleidi mo, neturėjo savos erdvės, bet čia pat suvokiame, kad pas tą, kuris yra geras pasakotojas ar turi ką papasakoti. per tą bendruomeniškumą žmogus save ir realizuodavo, Tad ilgainiui lieka du trys tokie žmonės. Jie tarsi nutiesia atverdavo. Tai užčiuopiame ir žmonių pasakojimuose. tiltą tarp to, kas buvo, ir kas yra šiandien, o mes taip no- Mums aktualu, kaip žmogus per savo gyvenimo maty- rime į tą tiltą įsitverti… Svarbiausia, jog taip įgyta nauja mą reprezentuoja tradiciją, o šie ryšiai visada išryškėja. patirtis leido žmogaus pasakojamą gyvenimo istoriją Išlieka klausimas, ar aš, nugyvenusi modernaus žmo- vertinti kaip daug platesnį kultūrinį naratyvą. gaus gyvenimą, dar kam nors būčiau įdomi kaip folklori- nės atminties reprezentantė? Šios rūšies tyrimai – vyresniosios kartos žmonių saky- tinės istorijos arba gyvenimo istorijų fiksavimas – išties Kiekvienas žmogus, matyt, turi ką papasakoti, ypač, dar tik įsibėgėja. Būtini nauji lauko tyrimai, ir vėl baisu jei jis yra vietinis, garbaus amžiaus… Bet ne kiekvienas pavėluoti – vyriausi pateikėjai, patyrę visas XX a. istorines yra geras pasakotojas. Visada daugiau dėmesio sulaukda- pervartas, gimę 3–4 dešimtmečiais, jau traukiasi… vo šį talentą turintys pateikėjai. Ar lieka ši skirtis pasinė- rus į iš esmės sakytinės istorijos tyrimų lauką? V.I.-Š. Projekto metu atlikome nemažai lauko tyrimų, lankėmės Aukštaitijoje, Švenčionių rajone, ir Žemaitijo- B. S. Kalbą apie puikius pateikėjus pradėsiu iš tolo. je, Rietave. Skirtingų regionų pasirinkimas pasiteisino, Impulsą keisti požiūrį į savąjį tyrimų objektą man suteikė pajutome ir regioninius skirtumus. Tarkim, švenčioniš- jau 2001–2002 metų ekspedicijos Merkinėje. Tuomet mes kių pasakojimuose Žemaitija nuskambėdavo kaip labai dar labai sąžiningai ieškojome tradicinių dalykų, užrašė- ypatingas, turtingas kraštas, o savąją pusę jie suvokė me įspūdingą tautosakinį repertuarą, buvo ir išskirtinių kaip neturtingą, vargo pilną žemę. Buvo fiksuojami vis atradimų: man pirmą kartą teko sutikti romansų dainuo- dar užčiuopiami identiteto, mentaliteto skirtumai. toją, iš kurios be jokių dainų sąsiuvinių užrašiau apie 200 Kita vertus, lauko tyrimuose ne vien susirinkome įvai- romansų, nuo pradžios iki galo. Ji vis kartojo, kad pas ją riausios medžiagos, jų metu vyko ir tam tikra kiekvieno daug kas buvo užėjęs, bet niekam tokių dainų nereikėjo, iš mūsų autoetnografinė refleksija, kūrybinė laboratorija, o senosios dainos jai jau buvo gana tolimos. Vėliau Žemai- t.y., jie buvo aktualūs mums patiems kaip tyrėjams. Su- tijoje užtikau puikų pasakotoją, pasakų sekėją, kuris gyve- pratome, kad keičiasi ne tik mūsų tyrimų objektas, meno senelių namuose, paklaustas, kam jis jas seka, atsakė: džiaga, bet ir mes patys. Pastarųjų dvejų metų ekspedi- neturiu kam, kaip šuo bet kam juk nelosiu. Mes nedrįso- cijose vakarais daug diskutuodavome, dalijimasis dienos me pripažinti, jog tai tradicija, kuri baigėsi. patirtimi virsdavo ir metodologiniais svarstymais. Teko išgirsti ir klausimų: kaip čia atsitiko, kad klau- Žinoma, folklorinės atminties tyrimams labai aktualu sinėjate dalykų, kuriais gyveno mano senelis, argi mes kalbinti seną žmogų. Reikia aplankyti ir pakalbinti visus, jums neįdomūs, ar neįdomus mano gyvenimas, kaip aš bet vyriausiosios kartos patirtis, jų istorijos sukuria labai gyvenu. tankų prasmių lauką, kuriame išnyra ir visi tautosakos Tuo metu ėmėme svarstyti, ką mes iš tiesų darome, žanrai. Mūsų pokalbiuose per individualią istoriją veriasi užrašydami, tarkim, dar vieną dainos ar pasakos varian- ir tradicija. Tad komunikacija vyksta keliais lygmenimis, tą. Tarsi fiksuojame reliktus, puikiai suvokdami, kad jie tarp manęs ir pateikėjo, tarp pateikėjo ir tradicijos. Su- nebeturi įtakos dabartinei kultūros raidai. Bet neapleido grįžę įrašus, kurių apimtys neretai būna didžiulės, turi- ir kita nuojauta – negali būti, kad visa tautosaka ištirpo, me daugybę kartų išklausyti – tada ir prasideda tikrasis jei mes neužrašome dainos ar pasakos, tai jos ir nebėra. darbas. Tik įsiklausydamas į užrašytą medžiagą, įsižiūrė- Pajutome, jog žmogus, kuris nemoka dainuoti, pasa- damas į užfiksuotus vaizdus pajunti, ko dar nebuvo pa- koti, taip pat gali būti folklorinis žmogus: jo gyvenimo klausta ir ko pokalbio metu galbūt neišgirdai… matymas, pasaulio supratimas tarsi mus jungė su tau- tosakiniu pasauliu, kurio jau nebebuvo… Apėmė noras B. S. Pasakojantis žmogus – ne tik tas, kuris pasa- užgriebti tuos daug gilesnius dalykus. koja, kurio klausomės, bet ir mūsų pamatytas žmogus Ir toliau važiavome į ekspedicijas ir stengėmės daug su visa jo aplinka, tokia, kokia ji yra šiandien, dažnai ir visko užrašyti, bet jutome, kad žmogus labai nori kalbėti su kičo elementais, taip nederančiais su mūsų ieškoma apie kitus dalykus, apie save, o pasakodamas apie save, giluma (tarkim, viename kieme ant nupjautos žolės pri- jis pasako daug daugiau – ir apie nugyventą laiką, epo- dėta nykštukų, zuikučių, ir visiems tai labai gražu. Netu- chą, ir apie mitinius dalykus, tik kitaip, nei mes tikimės. rime teisės praeiti ir pro šitą homo narrans). Bet mums Dėl pateikėjų atrankos. Aš gyniau poziciją, kad turi- buvo svarbu nenukrypti nuo savo pasirinktos vagos –

76 Žmonės pasakoja

Janina Karmazienė ir Bronė Laurinavičienė, Girių kaimo kaimynės. Astravo r., Baltarusija. 2012 m. Arūno Baltėno nuotrauka.

žmogaus kalbėjimo būde, žmogaus mąstyme ar pasau- jos pasakojime: pavyzdžiui, iš Sibiro parsivežusi tėvo pa- lio matyme, laikysenoje pastebėti folklorinį elementą. laikus, ji susapnavo, kad tėvas yra nepatenkintas, kad ne- Rietave mus susirado viena septyniasdešimtmetė reikėjo jo judinti... Jos istorija – puikus pavyzdys, kaip fol- moteris, kuri per savo gyvenimą daug dainavo, giedojo kloras reiškiasi šiandien, nors iš pirmo žvilgsnio to nepa- chore, dalyvavo visokiuose ansambliukuose, tuo didžia- stebėsime. Ši moteris – gera pasakotoja, jos gyvenimas vosi ir norėjo apie tai mums papasakoti. Bet mums ji ne- yra apaugęs kitų gyvenimais, per pasakojimą atsiskleidžia buvo vien dainų pateikėja, mes išgirdome sukrečiantį jos ir jos pasaulio matymas, ir kaip ji pasakodama tą savo pa- gyvenimo pasakojimą: šeimoje jų buvo dešimt, ir jie visko saulį kuria... Prieškary gimusios kartos, ištvėrusios karo neteko. Tėvai buvo ištremti į Sibirą, ji pati kalėjo, kolūkinis sunkumus, kolūkius ir jau dvidešimt metų gyvenančios laikotarpis buvo lyg lengvesnis, bet sudėtingai susiklostė Atgimimo laikais naratyvas labai įdomus, per jį veriasi visa jos vaikų gyvenimas… Ji patyrė tikrai daug skriaudų, bet epocha, ir jis kupinas tautosakinės išminties. sakė, kad yra laiminga, nes jai Dievas, gyvenimas davė tai, ką ji galėjo įveikti. Įstrigo pasakojimas, kaip ji, paauglė, V. I.-Š. Neseniai teko skaityti, kaip mediavistas Chris- buvo suimta, tardoma (jos brolis ir sesuo buvo partizanai, tophas Flüeleris rašo apie sapnų kultūrą – pasak jo, žuvo), o kai visi prižiūrėtojai buvo išėję, tardytojas rusas senovės sapnų pasakojimai daugiau atspindėjo visuo- bufete nupirko duonos kepalą, dešros ir perdavė jai. Ji ir menės vertybes ir orumą, o šiandienio žmogaus sapnai šiandien norėtų jam už tai padėkoti... dažniausiai aktualūs tik konkrečiam asmeniui, jo priva- Tiek kančių, tiek netekčių patyręs žmogus čia pat vėl čiai savianalizei... Tam tikra prasme ir visa mūsų tyrinėja- klausia: gal jums dar ką padainuoti? ma nefragmentuota folklorinė tradicija liudija, primena Kai susitinki su tokiais žmonėmis, jų išsipasakojimas bendruomeninių jungčių būtinybę, savęs – pasakojan- duoda daug daugiau, nei tikėjaisi savo reikmėms išsineš- čio, klausančio, prisimenančio – įprasminimą per tradi- ti. Bendravimas su šita moterimi teikia labai gražų atsa- cijos teikiamą ir palaikomą ryšį su kitu. kymą, koks tas tradicijos žmogus: ji gyveno dainuodama ir mūsų ieškojo, norėdama parodyti, jog turėjo šį talentą Be abejonės, tai, ką jūs patiriate, kuo žmonės su jumis ir gebėjo jį atskleisti. Folklorinė atmintis skleidėsi visame pasidalija, yra gilūs, sukrečiantys dalykai. Tai tampa ir

77 Žmonės pasakoja

Jūsų patirties dalimi. O koks bus šio darbo rezultatas?Juk savąją patirtį perteikti, ir dažnai jam patogu remtis esama daugybė patirtų įspūdžių nebegali būti adekvačiai per- tradicija. Kita mažai tirta tema – ką žmonės šiandien pateikti akademine kalba? sakoja apie kolūkių kūrimąsi – ir čia ryški folklorinė refleksija su dainelėmis, pamąstymais jau iš laiko perspektyvos. V. I.-Š. Man šis klausimas aktualus. Išties, kaip visu Antras tyrimų blokelis – naujoviški dalykai, daugelio tuo dalytis? Bepigu dainas, pasakas įtraukti į katalogus, vadinami parafolkloriniais, postfolkloriniais. Tai tyrimai, rengti išsamius folkloro rinkinius. Santykis su dabar už- susiję su antisakmėmis, antipatarlėmis, net gandų pasa- rašomais dalykais yra kitoks, jų refleksija – tai jau kie- kojimas šiandien jau plačiai aptariamas kaip tam tikras kvieno mūsų atsakomybės ir talento klausimas, kaip tai folkloro žanras, taip pat žvilgsnis į internetinį folklorą – integruosime į savo tyrimus, kaip tiriant konkrečią temą Homo interneticus …. pavyks pristatyti ir savo tiesioginę patirtį, bendravimo Knygos autoriai skirtingi, rezultatas margas. Anks- su pasakotoju kontekstą. čiau būtume prašę daug ką koreguoti, reikalautume Be abejonės, būtina sutvarkyti visą užrašytą medžia- daugiau įrodymų ir argumentų, bet šį kartą nebijojome gą, nepasilikti jos tik savajame archyve, savo asmeni- pasirodyti tokie, kokie esame. Norėjome būti sąžinin- niams tyrimams, bet akivaizdu, jog pati medžiaga nebe- gais tyrėjais ir parodyti, ką sugebėjome šiandienos tyri- pasiduoda įprastam sisteminimui. Guodžiamės tuo, kad mų lauke pamatyti. Norėčiau perfrazuoti vieną Alfonso viskas, kas patenka į Lietuvių tautosakos rankraštyną, Lingio mintį: šį kartą tikrai buvo svarbiau ne apibendri- yra išsamiai aprašyta, iš šio aprašo folklorininkas ar kitos nimai ir teorizavimo momentai, o interpretacijos ir ap- srities tyrinėtojas išsyk pamatys, ar jam tas įrašas svar- rašymai, atskleidžiantys tai, kas anksčiau nebuvo paste- bus, ar atras jame sau rūpimos informacijos. bėta arba buvo palikta be dėmesio. Iš čia mūsų temų Pasitaikius progai, norėtųsi nors dalį šios medžiagos gausa. Norėjome parodyti ne tik atrastos medžiagos, skelbti, bet čia susiduriame su kita problema: jeigu no- bet ir šiandieninės folkloristikos sinchroninį pjūvį. Taip rime publikuoti konkretaus žanro pavyzdžių – sapnų pat mūsų pačių pastangas, interpretacijas, neteikdami pasakojimų, antisakmių tekstų ar net trumpųjų pasaky- galutinių išvadų. Dabartinė folklorinės kultūros situaci- mų, neišvengiamai turime juos ištraukti iš viso žmogaus ja reikalauja šiuolaikiškų interpretacijų, tikslinančių jos pasakojimo konteksto. Jei matome, kad tai prasminga, sampratą. Tad šis projektas tėra sumanyto didžiulio tokias publikacijas skelbiame. Gal kada pavyks parengti folklorinio tyrimo pirmas žingsnis, atveriantis tolesnes ir žmonių gyvenimo pasakojimų rinktinių. plačias perspektyvas. Kalbėjosi Saulė MATULEVIČIENĖ B. S. Medžiaga, kurią mes įrašome, gali naudotis ir kitų disciplinų atstovai: istorikai, sociologai. Kurį laiką PEOPLE TELL mes jautėmės lyg praradę savo nišą, lyg einame į kitą – Homo narrans: antropologų, sociologų tyrimų lauką, bet ilgainiui supra- Exploration of Folk Memory tome, kad kalbėdamiesi su žmogumi apie tuos pačius An interview with the Lithuanian Literature and Folk- dalykus kaip antropologai, istorikai, atrandame ir savo lore Institute’s folklorists B. Stundžienė and V. Ivanauskaitė- objektą… Kita vertus, folkloro tyrimui jau prireikė tarp- Šeibutiene presents the results of the 2010-2012 research disciplininės prieigos, antropologinio, kultūrologinio, project “Homo narrans: Exploration of Folk Memory.” literatūrologinio tyrimo patirties, neišleidžiant iš akių ir The project involved field studies in Aukštaitija’s region of folklorinės perspektyvos. Švencionys, and in Samogitia, in Rietavas. The focus was on Konkretus šio projekto rezultatas – atliktų tyrimų oral history, folk memory, ethnography of narrating, i.e., studies of modern Lithuanian folk culture and its representa- pagrindu parengtas leidinys, kuriame autorių kolekyvas tive people; the results of these studies are summarized in bando praskleisti ir suvokti šiuolaikines folkloro kultūros the article selection. būsenas. Jis skirtas humanitariniais mokslais besidomin- The Literature and Folk Institute’s project “Homo narrans: čiai bendruomenei, kuriai aktuali folklorinių tyrimų raida, Exploration of Folk Memory” (No. LIT-2-31) was supported by šiuolaikinės folklorinės kultūros būklė. Knygos autorius the Lithuanian Science Council, the National Lithuanian Philo galėčiau suskirstyti į dvi grupes: vieni nėrė į sritis, kurios logy Studies Development Program. iki šiol tarsi nepriklausė folkloriniam laukui – pavyzdžiui, LLTI projektą „Homo narrans: folklorinės atminties Vita tyrinėja sapną kaip folkloro naratyvą, Vilma Daugir- tyrimai“ (Nr. LIT-2-31) rėmė Lietuvos mokslo taryba, daitė pabandė naujai pažvelgti į kitatautį mūsų folklorinė- Nacionalinės lituanistikos mokslo plėtros programa. je kultūroje, atsiskleidė ir skaudūs, istoriniai dalykai, ir folklorinis mąstymas. Juk žmonių pasakojimai labai dažnai Publikaciją remia Spaudos, turi folklorinius „rėmus”, pats žmogus pasirenka, kaip radijo ir televizijos rėmimo fondas.

78 Žmonės pasakoja

Kalėdos jau tik už kalnelio

Apie konkursą „Etninės kultūros šaltiniai. Kalėdinio laikotarpio papročiai“

Nijolė MARCINKEVIČIENĖ

Bėgant metams žmogus vis mažiau svajoja, bet už- Kai atsiverčiu konkursui „Etninės kultūros šaltiniai“ tai daugiau prisimena. Dauguma prisiminimų būna ma- atsiųstus aprašus, pagalvoju: „O gal čia būtent tas atve- lonūs. Pasistengus nemielus praeities vaizdinius galima jis, „kai sulaukė“? Kartais juk pasitaiko pasakojimų, kad nukišti į tolimiausią pasąmonės kertelę. Kartais jie trum- būnu beveik tikra, jog sulaukė... Mieli kolegos, daugy- pam iš ten „ištrūksta“. Man vienas iš jų netgi dažnai su- bė jūsų užrašytos medžiagos nors trumpam palengvina šmėžuoja atmintyje ir gadina šviesią praeities idilę... mano anąją kaltės naštą. O jums? Praeina metai kiti ir Netoli nuo mano gimtinės ant aukšto Merkio kranto vėl veriasi tolimas vaizdas – moteris, renkanti obuolius dunkso sena pirkia, pamiškėje juoduoja kalvė, dūminė ir vis pažvelgianti į aną upės krantą – už jūrių marių, ir pirtelė... Bet užvis nuostabiausia – sodas! Aukštos šako- aš, bailiai sprunkanti pro šalį... Konkursas neturėtų būti tos obelys, kriaušės auga veši prie pat sraunios upės va- paskutinis. gos. Rudenį jų vaisiai pumpsi į vandenį ir sūkuriuodami, vartydamiesi raudonais šonais kartu su lapais leidžiasi Taigi įvyko dar vienas konkursas „Etninės kultūros plaukti tolyn... Užaugau kitame Merkio krante, kur, be šaltiniai“, šįkart pavadintas „Kalėdinio laikotarpio pa- kelių laukinių obelaičių ir kriaušaičių, iš rūgštumo ilgam pročiai“. Vertinant kiekybiniu matu – derlius nekoks. sutraukiančių burną ir, kaip sakoma, visą giminę, ne- Konkurso komisija etnografinių aprašų sulaukė tik iš matėme jokių sodo gėrybių. Dėl amžino nepritekliaus, aštuonių rajonų ir dviejų miestų. Gautos medžiagos ver- vitaminų trūkumo mums, piktiems kitos upės pusės pie- tė įvairi, priklausanti nuo rinkėjo požiūrio – ar tiki tradi- menims, vaisingas sodas, vandeniu negrįžtamai tolstan- cijos galia, ar jam pačiam šventinė apeiga įdomi ar net tys jo vaisiai kėlė neapsakomą pavydą. Sodyba su senu reikalinga, ar ją laiko tik pasyvios tradicijos inertiškomis sodu už sraunios gilios upės (jūrių marių) rodėsi pačiu liekanomis ir tik jų vedamas (vadovų spaudžiamas) ir rojumi. Kartais nuslinkdavau pasmaksoti į aną pusę ir dalyvavo konkurse. Gal tema „Kalėdinio laikotarpio pa- nuo „mūsų“ kranto regėdavau moterį, į prijuostę ren- pročiai“ etninės kultūros puoselėtojams pasirodė labai kančią obuolius... Ji atrodė paslaptinga kaip ir tamsusis jau nuvalkiota, gal jie mano, kad viskas seniai užrašyta pakrantės sodas. ar kad ateizmo ir „brandaus socializmo“ laikais viskas Praėjo daug metų. Vieną vasaros rytą perėjau siū- sunaikinta? Medžiagos vertę lėmė ir kalbintų pateikėjų buojančiu lieptu per upę (jūrias marias) ir apėjau ano žinios, gyvenimo patirtis, atmintis ar tiesiog užrašinėto- kranto kaimo sodybas, pasmalsaudama, pakalbinda- jo darbinė sėkmė ir sumanumas... ma žmones, užsirašydama jų pasakojimus apie šven- Pirmoji konkursinę medžiagą komisijai į rankas įda- čių papročius, tautosaką. Grįžau kitu keliu, ruošiausi vė Vilniaus lopšelio-darželio „Bitutė“ auklėtoja Irena pereiti kitą siūbuojantį tiltą. Eiti teko pro aną senąją Vežbickienė. Ji vasarą padirbėjo Dubingių (Molėtų r.) vienkiemio sodybą – „rojaus sodą“. Mačiau dar labiau seniūnijoje. Lina Poškevičiūtė iš Lukšių miestelio (Šakių pasenusią pirkią, obelis su dar labiau nusvirusiomis r.) užrašė Salomėjos Matusevičiūtės, g. 1939 m. Zajoškių šakomis. Žinojau, kad tų namų moteris sunkiai serga, kaime, neilgą, bet informatyvų pasakojimą apie Kūčias. jau kelerius metus nesikelia iš lovos. Kaip ir vaikystėje, Rokiškėnė Laima Bieliūnienė atvežė motinos Bronisla- jaučiau neapsakomą trauką praverti senovinės pirkios vos Kurklietienės, g. 1934 m. Liesiškių kaime, prisimini- duris, prisėsti, paklausyti... Neužėjau. Po metų sutikau mų nuotrupas apie kolūkines Kūčias ir Felikso Mažeikio, paslaptingosios sodybos šeimininkės sūnų. Pirmasis jo g. 1917 m. Tumasonių kaime, savo ranka užrašytą pasa- sakinys buvo: „Mama taip tavęs laukė, taip laukė...“ Jo kojimą apie vaikystės, partizanavimo ir tremties Kūčias. žodžiai tarytum akmuo širdin įkrito. Kodėl akmuo? Juk Paraginta Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos pas daug ką nespėjau, negalėjau ar tiesiog neužėjau. kraštotyrininkų būrelio vadovo Algirdo Vilko, konkurse Paaiškinti sau nesugebu, bet graužatis dėl praleistos dalyvavo ir gimnazistė Ieva Stulpinaitė, pakalbino labai progos kartais sugrįžta... pagyvenusią ir labai jauną moterį. Išvedus vidurkį visai

79 Žmonės pasakoja

plačiau ir įdės daugiau pastangų, parodys daugiau su- sidomėjimo prigimtiniais senosios kartos papročiais. Nors va ir šį sykį I. Stoškienė paaukojo valandą kitą, nuodugniai iškamantinėjo perlojiškę Janiną Baublienę, nufil- mavo ją laisvai ir paprastai bepasakojančią apie jaunys- tės godas. Šią medžiagą, turinčią išliekamosios vertės, galima drąsiai guldyti į prabėgusio laiko saugyklas. Atskira ir miela kalba apie D. Valentukevičienę iš Ka- belių. Kas lapelį, o kas du paklausinėjimų apie Kūčias ir Kalėdas komisijai pasiūlė, o Danutė stropiai iš pateikėjų užrašytą medžiagą sudėjo į 153 puslapių bylą! Ką užrašė – tą iššifravo. Lyg tradiciniame mieliniame pyrage razi- nos autentiškuose pasakojimuose – senieji papročiai, apeigos, tautosaka... Žinoma, kad konkurso vertinimo komisija būtent jai pirmąją vietą skyrė, LLKC diplomą išrašė. Rašė ir apgailestavo, kad labiau moraliai ir materialiai jos triūso įvertinti neturėjo galimybių. Kaip varėniškė L. Būdienė, taip ir Tauragės kultūros centro etnografė Lijana Kiltinavičienė konkurso klau- simyną išdalijo visiems rajono kultūros namų darbuo- tojams. Išdalijo ir paprašė, kad surinktų, ką dar galima surinkti, o anieji, kas kiek valiojo bei sugebėjo, ir padarė – iš viso trisdešimt vieną garbaus amžiaus žmogų ap- klausė, šalia klausimų bei atsakymų ir jų prisiminimus Pateikėja Elena Miliauskienė iš Kabelių k. (Varėnos r.). informatyvi medžiagėlė susidarė. Danutė Juškienė iš Rozalimo (Pakruojo r.), paklausinėjusi kelių kraštiečių, užrašė gana romantišką kalėdinio laikotarpio vaizdelį. Septynias anketas užpildė Rita Kipšaitė-Balčiūnienė iš Joniškio. Manau, kad būtent jos paragintos po pateikėją aplankė joniškietės Danutė Ožalienė, Irena Povilaitytė- Bartašiūnienė, Dalia Petraitienė. Tai konkretūs atsakymai į klausimus, bet iš tolimojo šiaurinių lygumų krašto labiau norėjosi nors vieno autentiško pasakojimėlio... Geru žodžiu komisijos nariai paminėjo Varėnos kul- tūros centro darbuotoją Liną Būdienę, sugebėjusią su- agituoti parinkėti dzūkiškų kalėdinių porinimų Varėnos kultūros centro filialų darbuotojas. Tai Irena Stoškienė iš Perlojos, Aldona Zubrienė iš Vilkiautinio, Filiutė Kapo- čienė iš Dubičių, Nijolė Maceikienė iš Nedzingės, Marytė Didikienė iš Gudžių, Vaclava Nanartovičienė iš Panočių, Virginija Černiauskienė iš Krivilių, Daiva Kielienė iš Ma- tuizų, Laimutė Jakštienė iš Merkinės, Laima Zagorskie- nė iš Žilinų, Dalia Parafinavičienė iš Vydenių ir Danutė Valentukevičienė iš Kabelių... Ranka įskaudo bebarbe- nant pavardes, o pasidžiaugti dzūkiškais Kalėdų dzyvais konkurso komisijos nariams nelabai teko – daugiausia buvo užfiksuoti tik formalūs atsakymai į anketos klausimus. Dėkui ir už tai, nes vis tiek vieną kitą grūdą iš pelų iškrapštėme. Nenusimenam – šiemet apsižvalgiusios, kas, kur, kaip, kitą kartą, tikimės, šios moterys užrašys Pateikėja Elena Trainavičienė iš Kabelių k. (Varėnos r.).

80 Žmonės pasakoja tvarkingai surašė. O Lijana dar papildomai pasidarbavo: „pririšta“ prie kalendorinės, cikliškai besikartojančios apie savo krašto kalėdinio laikotarpio ypatumus parašė šv. Andriejaus dienos – lapkričio 30-osios. Didžiausias nedidelę surinktos medžiagos santrumpą ir nuosekliai jos ypatumas tas, kad šio šventojo gerbimo diena su- sudėjo būdingesnius šio laikotarpio papročių aprašėlius. tampa su advento, tikrosios žiemos ir tamsiojo metų lai- Didžiausia šio darbo vertė, kad suspėta apklausti, užra- ko, taip pat ir naujųjų bažnytinių metų pradžia. Ilgainiui šyti ir patys tauragiškiai gali pasididžiuoti ir prieš svečius žmonės ėmė manyti, kad toks išskirtinis ribinis laikas yra pasigirti, kad pasisekė sučiupti keletą kalėdinių švenčių tinkamiausias spėjimams iš gamtos reiškinių: stebukladarės paukštės plunksnų... Komisija už tai jai Jei šv. Andriejaus dieną daug sniego, bus geras derlius. skyrė garbingą antrąją vietą. Jei diena šalta, tai vasara bus šilta (Gaurė, Tauragės r.). Nuolatinė mūsų „konkursantė“ – Emilija Brajinskie- Jei saulė – geras daržovių derlius. (Skaudvilė, Tauragės r.). nė iš Šeduvos (Radviliškio r.) komisijai pateikė palyginti Kap žmonės sakė, jei prieš Andriejų būna jau šerkšnas glaustą aprašymą, bet jame – nemaža tikėjimų, įtikėji- dzidelys, tai bus labai derlius geras. Nu, o kap miglos – tai mų, spėjimų, užrašytų unikalia kalbine tarmės raiška, bus blogi metai, nu, tai jau rūkas tasai kap maras, sakyda- kurie atkūrė stulbinantį metų virsmo sakralumo mastą... vo, kap maras. Vaikel, kap jau pasninga an medzų adven- Kauno kultūros centro „Tautos namai“ darbuotoja Lai- tan, cik prasdedanc adventu, sako, jau mirs žmonės. Pris- ma Praškevičienė ir „laikinosios sostinės“ didmiestyje lėgci medzai sniego, tai bus žmonės prislėgci ligų. Nu, o iš sugebėjo rasti pateikėjų – nuoširdžiai juos išklausinėjo šarkšno tai, jei, būdavo, pirmas šerkšnas razojas (randasi) nepraleisdama nė vieno anketos klausimėlio. Šios dvi an žamė, tai ti an grikių, tai ti an bulbių, o jau trecias būna medžiagos rinkėjos pasidalijo trečiąja vieta. an grybų. (Kaniava, Varėnos r.). Konkurso „Etninės kultūros šaltiniai. Kalėdinio laiko- Jei adventas šaltas, bus karšta vasara. Jei advento tarpio papročiai“ aprašų vertinimo kriterijai – profesio- metu dažnai sninga, bus geras žirnių derlius, jei dažnas nalūs ir dalykiški reikalavimai, išdėstyti konkurso nuos- atodrėkis – bus pakuliami rugiai. (Seiminiškės, Lazdijų r.). tatuose, kuriais per daug į lankas nenutoldami ir sten- Lapkričio pabaigoje žiema jau stojasi ant kojų. Nuo pir- gėmės vadovautis, bet, kita vertus, atėjo laikas atidžiau mo sniego iki rogių kelio – šešios savaitės. Jei šv. Andrie- pasižiūrėti, kaip pateikėjų atsiminimų sakiniai, apeigų jaus išvakarėse pučia stiprus vėjas – visą žiemą pustys ir nuotrupos, sapnai, atpasakoti burtai, girdėti nutikimai tampa svarbūs ne tik kaip istoriškai pa- liudyti kultūros faktai ar tautinės savimonės reliktai, bet ir kaip tam tikri pasaulėžiūriniai simboliai, įžvalgų kontūrais reikš- mingi etnologams... Tad kaip prieššventinę mozaiką padėlioki- me konkursinių aprašų fragmen- tus, kad skaitantieji ir ypač patys konkurso dalyviai suvoktų šios ir apskritai autentiškai užrašytos ir kaip kultūros paveldas vertingos medžiagos svarbą, sąsajas su plačiuoju kalėdinio laikotarpio kontekstu. Šį kartą atrinkau tik šv. Andriejaus dienos išvakarių, nakties ir dienos tikėjimus, spėji- mus. Neiškentusi ir virtualiai tarsi diskutuodama su etnologų į galvas įkaltais „stulpeliais“, įterpsiu vieną kitą komentarą, subjekty- vią mintį.

Advento pradžia pagal baž- Pateikėjai Sigutė ir Algirdas Valentukevičiai iš Kabelių k. (Varėnos r.) nytinius kanonus nuo seno yra kalbasi su Danute Valentukevičiene (dešinėje). 2011.

81 Žmonės pasakoja siaus vėjas. Jeigu tą dieną sninga, tai sniegas gali išsilaikyti Negalima kirpti avių, nes avių vilna ataugs šiurkšti. Ne- iki pavasario potvynių. Jei pirmas sniegas iškrenta sausas galima kirsti medžių, plėšyti plunksnų, nes to nepaisant ir lengvas – kitų metų vasara bus graži. malkos degdamos cypia, ant pagalvių gulint skauda gal- Per adventą žiema stato savo tiltą. Jei advento metu vą. (Gaurė, Tauragės r.). pusto, sninga – gegužės mėnesį bus darganos. (Šeduva, Sako, avis iki advento turi būc nukirpta... Vilkai būt Radviliškio r.). avis nunešojį, potraukį turėjį in tų avį, ca su vilkais... (Ka- Šie pastebėjimai – emocinis žmogaus bendravimas beliai, Varėnos r.). su gamta, bandymas suprasti jos siunčiamus ženklus. Jų Jei kursi krosnį advente kirstomis malkomis, gali kilti dėka žmogui suteikiama galimybė, vienu atveju, ramiau gaisras. Jei iš to meto kirsto medžio padarysi valtį, ji nu- žvelgti į ateitį, kitu – pasiruošti būsimiems sunkumams. skęs. (Žygaičiai, Tauragės r.). Kita šv. Andriejaus dienos ypatybė – gausybė drau- Andriejaus dieną prasideda adventas. Advento metu dimų (didelė dalis jų galioja visam adventiniam laikotar- negalima kirsti medžių statyboms, nes vaidensis – krebž- piui) dirbti vienus ar kitus ūkio darbus. Dažniausiai drau- dės dūšelės sienose, po balkiais. Advento metu mirusiųjų dimas užbaigiamas pagrasinimu, kad nepaklususiems dūšios atgailauja medžiuose. Atgailauja ir vandenyje, už- grėstų nesėkmės, o kartais ir rimti pavojai: tat advente semti vandenį po dvyliktos valandos nakties Šv. Andriejaus dieną draudžia dirbti visus sunkius dar- iki trečios valandos ryto negalima. Užkaitus puodą su to- bus. Taip pat draudžiama velti veltinius, nes jie nesilaikys, kiu vandeniu puodas čyps – dūšelės vaitoja. Reikia melstis skobti klumpėm padus – greitai suskilinės, verpti – siūlai ir kalbėt „Amžiną atilsį“(Šeduva, Radviliškio r.). velsis ir trūkinės. Nebuvo galima tą dieną sūdyti ir rūkyti Pastebėjome, kad dažniausiai draudimai atlikti vieną lašinius, daryti dešras ir skilandžius – supelės ir apsitrauks ar kitą veiksmą įvairiai susiję su gyvąja žmogaus aplinka. voratinkliais. Jeigu kirpsi avis per šv. Andriejų, tai avys Advente pasikeitęs įprastas žmogaus elgesys galėjo būti atsives negyvus eriukus, o jas pačias gali užpulti šašai ar nulemtas archajiškųjų metų virsmo ritualų, tamsiausio ir kitos ligos. (Dapkiškiai, Tauragės r.). paslaptingiausio laiko grėsmių. Iki šių dienų prisimenami Negalima kirpti avių – bus reti dobilai. (Skaudvilė, Tau- draudimai akivaizdžiai verčia žmogų taikytis su jo, jo šei- ragės r.). Advento metu drausdavo megzti, nes gyvuliai mos egzistenciją ištisus metus palaikančiais ir dėl to „iš- sunkiai veršiuosis. Jei verpsi, eriukai pilve susisuks. (Baka- naudojamais“ gyvuliais, paukščiais, žvėrimis, medžiais, loriškės, Trakų r.). vandeniu ir kt. Tai trumpas „atsiprašymo“ momentas. Iki advento reikia nukirpt avis, nes nukirps laumės. Žmogus tokiu elgesiu parodo, kad supranta savo po- (Šeduva, Radviliškio r.). elgių egoistiškumą kitų gamtos (Dievo) sutvėrimų at- žvilgiu, todėl per adventą ne- medžioja laukinių gyvūnų, ne- kerpa avių (nepalieka šalti...), neplėšo plunksnų (plunksnos reiškia nužudytą paukštį)... Simbolinė harmonijos su gy- vąja gamta siekiamybė ryški ir pasninkavimo tradicijoje – tam tikrą laiko tarpą atsisakoma valgyti tuos produktus, kurie susiję su gyvuliams, žvėrims, paukščiams daroma skriauda. Pavyzdžiui, nevalgyti kiauši- nių, nes jie skirti naujai gyvybei atsirasti, nevalgyti pieniškų produktų, nes jų pirmapradė paskirtis – išmaitinti savą prie- auglį, nevalgyti mėsos, nes tai vėlgi atimta gyvybė... Tai patvirtina etnologų pastebėjimą, kad pagoniškieji simboliai yra ir universalūs krikščioniškosios Kabelių k. (Varėnos r.) pateikėjos jaunystėje. Apie 1952. religijos simboliai.

82 Žmonės pasakoja

Kitu atveju adventiniai draudimai nulemti transfor- muotų mitų apie advente suaktyvėjančias vėles, įsikūni- jančias medžiuose, vandenyje, gyvūnijoje... Daugiausia kažkodėl minimos avys. Ar tai nebus įtakota krikščio- niškojo dangaus vaizdinių apie sodriose pievose besi- ganančias avelių bandas? Taigi niūriajame metų virsmo paribyje bandoma kurti jaukaus saugumo atmosferą. Pietiniame Lietuvos pakraštyje advento pradžią skel- biančiai šv. Andriejaus dienai būdingas valgis, kurio vardas kelia asociacijas su mirusiaisiais – šaltanosiai: Šv. An- driejus, tai in pusė dzienos, jau visos moteros, gaspadinės skaicyc, rangės kepc šaltanosių...(...) Kanapes grūda pies- ton, aguonas kočėlacu sutrini, sutrini, kad būt čirštos. Nu ir tadu pritarkuoja pusė niekotaitės bulbių ir pripila griki- nių myltų. Padaro tokių košį, kad būtų čiršta. Padaro to- kių bandukį, panašiai kap buvo forminė duona. Pakloja an ližės vienų pusį, prideda tų kanapių, uždengia ir aplygina, aplygina... Pečius išsikūrino, tadu paėmė su šluotu, beržų žagarais iššlavė, dar paskui su skujini iššlavė, kad būt čys- ta ir nei blėkelėsa, nei niekur nedėjo, bet stacai pečiun, nog ližės pečiun. Pusį šaltanosių darė su kanapėm, pusė su aguonom... Tai aš atsimenu kokis gardumėlis buvo – vaje vaje! Nešas šaltanosių vieni kiciem pakaštavoc: va Pateikėja Aldona Mikaitytė iš Kęsčių k. (Tauragės r.). pas mani šiteipo išsikepė, va pas mani šiteipo išsikepė... Buvo visciek kap kokis šventas vakaras, kap tuos šalta- diena reiškė kalėdinio (naujametinio) laikotarpio pra- nosius išsikepi... (Kabeliai, Varėnos r.). Tai ne paprastas džią, metą, kai ryšys su anapusybe mažiausiai blokuo- pasninkinis valgis, bet išskirtinio ribinio laiko simbolis, jamas. Dauguma vedybinių burtų panašūs ar net iden- vienas iš ryšių su kitu pasauliu – anapusybe. tiški su Kūčių vakaro burtais. Vis dėlto kai kurie advento Pasirodo, buvę darbų, kuriuos patartina atlikti bū- pradžią, perėjimą iš rudens į žiemą skelbiančios dienos tent advento metu, o gautas rezultatas įgyja išskirtinių ir jos išvakarių burtai būdingi tik šiai datai. Iš jų labiausiai galių: žvakes liedavo advento metu, o šventindavo per paplitę šie: Reikia tą vakarą tamsoje tylomis nueiti į sodą, Grabnyčias. Jeigu liejamos žvakės būna lygios – bus graži nusilaužti vyšnios šakelę ir parsinešus ją pamerkti. Jeigu ji vasara, geras derlius. Nulietas žvakes susukdavo į kamuo- tarp Kalėdų ir Trijų karalių sužydės, tai lauk savo vestuvių lį ir kiek reikėdavo, tiek atsikirpdavo. Laikydavo lietines (Batakiai, Tauragės r.). žvakes prie drobių, prie juostų. Jeigu kur skauda, reikia tą Per Andriejų reikia nuskinti vyšnios šakelę ir pamerk- vietą apsivynioti drobe ar juosta, prie kurios buvo padė- ti kamaroje. Ik Kalėdų turi pražydėti. Tada išsipildo visos tos žvakės. (Šeduva, Radviliškio r.). svajonės ir norai. Jei Andriejaus dienoj pamerkta vyšnios Esama nemažai šventųjų kankinių, kurių dienos daž- šakelė išdžiūvo – svajonės ir norai neišsipildys (Šeduva, niausiai švenčiamos pagal saulės kalendorių, jie laikyti Radviliškio r.). turinčiais mediacinių galių ir žmonių suvokiami kaip Mergaitės, advents stoje, merkit vyšnios šakels, jei dviejų pasaulių tarpininkai. Šventieji, gyvenę tarp pa- pražydės ant Kūčių, ti ateinančiais metais ištekėsit. Šake- prastų mirtingųjų, pažinę jų lūkesčius, per kančią įgiję lių lėkdavo parsinešti iš dvaro sodo, savo neturėjo. Kad dangiškų galių, regis, negalėtų likti abejingi ir jaunimo nesumaišytų, kur kieno šakelė, užrišdavo spalvotus siūliu- meilės, simpatijų užuominoms, vedybiniams spėjimams. kus. Pražydusiom šakelėm džiaugdavos ir puošdavo Kūčių Apaštalas Andriejus, Petro brolis, žvejys, ne prikaltas, stalą (Rozalimas, Pakruojo r.). bet virvėmis pririštas prie kryžiaus, galėjo turėti išskirti- Atsineša šakelių vynių išsilaužį ir tas šakelas palaiko nį merginų pasitikėjimą tarpininkauti tarp jų ir Dievo iš- pircin, paskui jindeda sciklinėn ar butelukan ir laiko ik Ka- renkant, parodant ir „pririšant“ būsimąjį vyrą. Andriejus lėdai. Skira vienų šakelį už vienų bernų, kitų už kitų, tai buvo paprastas žmogus – gaudė žuvį. Viešpats išskyrė jį iš katroj pražydės, su tuoj apsižanis, katroj išsprogs, o būna kitų žmonių, leisdamas jam būti jo sūnaus Jėzaus Kristaus tep, kad išdžiūsta kita...(Kabeliai, Varėnos r.). mokiniu. Jis globoja žvejus, mergeles, sergančius gerklės Buvo mano tokia pusseserė, jau ji buvo vyresnė už ligomis. (Gaurė, Tauragės r.). Juolab kad jo garbei skirta mani ir nelabai graži, o pas mus buvo tokis senas bernas

83 Žmonės pasakoja ir joj norėjo už jo ištekėc. Sako, ataik tu Andriejun, paso- na į kadaise atlikinėtus ritualus su kai kuriais medžio dzysim vyšnių (pas juos buvo vyšnių): katros paržydės, tai sodinimo elementais. Ir pats medis neatsitiktinis. Nijo- toj ištekėsim. Raikia aic vakari, nakcu, jau sutemus, saulai lė Laurinkienė pastebėjo, kad vyšnia turi mitinio augalo nuslaidus in vyšnias. Joj jau lipa aukštai, skina kur gražesnį elementų (... sode vyšnelė su šimtu šakelių, ant šakelių šakelį. O aš atbėgau, nusiskyniau vienų šakelį, kitų... Bon- aukso spurgeliai, ant liemenėlio gegutė). Tautosakoje kėsa vandenio pripylėm, joj instatė vandenin, ir aš insta- mergelė dažnai bernelio laukia vyšnių sodelyje. Vyšnios tiau kiton bonkėn. Tadu po pečium sukišom tuos butelius šakelė „sodinama“ ne bet kur, o užkrosnyje, kamaroje, ir laukėm iki Kalėdų. Ištįsė mano bonkų, savo – pažūrėsim. pirtyje ir pan. Tai vis erdvės, siejamos su laikinomis vėlių Jau jos cik išsprogę, o mano du žiedai paržydėjį. Ji kap nu- buveinėmis. Žiemą pražydęs žiedas – pats tikrasis kalė- sminė. Sako, matai, tavo pražydėjo, tau para tekėc... Bet dinio laiko stebuklingumo įrodymas. aš graitai ir ištekėjau. (Kaniava, Varėnos r.). Dar vienas paplitęs burtas, kai merginos, atlikinėda- Pasak Reginos Merkienės, šv. Andriejaus dienos mos tam tikrus veiksmus tam tikroje vietoje, atlieka va- (ypač vakaro) burtai – mergaičių iniciacinių apeigų lieka- lios, drąsos išbandymą, psichologiškai rengiasi būsimoms nos. (Iniciacijos – šeimoje ar bendruomenėje atliekamos vedyboms – tai kanapių, aguonų, miežių sėjimas aplink apeigos, padedančios jaunuoliui ar mergaitei pereiti į šulinį: Dar Andriejaus išvakarėse sėja miežius prie šulinio, kitą socialinę bendriją, pavyzdžiui, iš vaikų į jaunimo). taip pat prausiasi, pasninkauja, poteriauja, nekalba ir eina Iniciacijos apeigoms, be kita ko, būdinga ir tam tikri iš- vakare miegoti. Arba reikia anksti ryte, kol dar niekas ne- bandymai, kurie yra neišvengiami atliekant ką tik apra- vaikšto, pasiimti kanapių ir sakyti: „Šv. Andriejau, kanapes šytą „Vyšnios sodinimo“ burtą. Vyšnios šakelė privalėjo sėju, lauksiu, kas ateis rauti“. Pasikišk kanapes po antim ir būti iš svetimo sodo. Ne visada sodai buvę kiekvienoje nešiok visą dieną. Vakare įkišk berniukui, kurį myli, į kišenę sodyboje – kadaise jie augo tik prie dvarų, toliau nuo – prilips ir bus tavo (Šeduva, Radviliškio r.). namų... Šakeles reikia skinti tamsoje, nuo medžio vir- Berdavo aplink šulinį aguonų ir susapnuodavo savo šaus, nieko nekalbėti, nevalgyti. Ar tai ne išbandymas? būsimą vyrą, kuris atneša vandens, arba berdavo aplink Spėjime su vyšnios šakele vietoje žodžio „merkti“ lovą aguonų, palikdami tarpelį, kad sapnuose pamatytų buvo vartojamas žodis „sodinti“, tai gali būti užuomi- jaunikį. (Matuizos, Varėnos r.). Advente sėjo kanapes, aguonas ar avižas apie kros- nį, užklausia: „Koks bus my- limo vardas?“ Tikisi jį pamatyti sapne. Užklausi ir daugiau nieko negalima kalbėti (Vydeniai, Varėnos r.). Daugiausia tai sako, pa- valgysim, paklosim patalus ir tadu apė šulnį kanapes sėsim. Sakėm gudiškai ši- tep: „Andrėj, Andrėj, sėju kanapėj. Dai bog, prisnic, s kem būdu žice žyc“. Jau gyvenimų gyvenc... Bet jau raikia nekalbėc, nu, pasėjai ir jau nekalbėk... Iš anksto nustveria ti dėdės ar dziedu- ko, tėvo ar brolio kokį daik- tų, nu, vyriškų ir, sako, po galvu raikia padėc (...), kas stvera kokį šalikų, kas kokių kepurį, rubaškų, apacinį... Šulnys bendras buvo, va ca gyveno vienas, ca kitas, ca tracas, nu, tai vienan šonan Pateikėja Marijona Žičkienė iš Lauksargių k. (Tauragės r.). tvora, kitan šonan – štan-

84 Žmonės pasakoja kietų tvora, tai raikėjo per tuos štankietus perkopc, tai kap aš užsikoriau ant tų štankietų, tai suplėšiau suknelį, o tokia brangi buvo, gal tų vienų turėjau ciktai... (Kabeliai, Varėnos r). Absurdiški veiksmai – priešprieša kasdieniams stere- otipams, pavyzdžiui, javo sėjimas žiemą, atvirkščia ranka, neįprastoje vietoje, daro įmanomą stebuklo galimy- bę. Tam, kad stebuklas (pranašiškas sapnas) išsipildytų, nepakenktų tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo, kuriuo ir tampa šv. Andriejus. Dažna buriančioji nepasitiki šven- tojo nuovokumu, todėl atsiranda užuomina – priešingą lytį primenantis drabužis po galva ir kt. Kanapių, avižų (vyriškųjų kultūrų) sėjimas kadaise galėjo būti sakralus merginos brandos liudijimo ritualo veiksmas, šifruojamas kaip ženklas, kad ji pasirengusi kurti šeimą ir laukia vyriškio, padėsiančio ūkio darbuose. Bėgant metams apeigos virto žaidybine spėlione. Sapnas – tai karalystė, kurioje gali išsipildyti slapčiau- si žmogaus troškimai. Atverti vartus į kitą realybę gali išskirtinis pasninkas, daiktas-ženklas po lova, pagalve ir pan. Vedybiniuose sapnų burtuose ryšys su anuo pasauliu kuriamas pasitelkiant vandens galias. Kad susapnuoti sapnai pildytųsi, reikėjo visą dieną pasninkauti (Batakiai, Tauragė). Pateikėja ir medžiagos rinkėja Emilija Brajinskienė iš Šeduvos (Radviliškio r.). 2012. Ritos Balkutės nuotrauka. Šv. Andriejaus vakarą mergaitės prieš eidamos miegoti pakišdavo po pagalve alyvos šakelę, nes buvo tariama, darželis ir ateina kokis tai aukštas vyras, tokis biskį laibo- kad taip susapnuos savo būsimą antrąją pusę (Rietavas). kas, plaukai toki pasišiaušį, balci marškiniai, kelnės tokios Per šv. Andriejų iškepk pyragą su putino uogom, kur tamsios. Ca prauda, ca nemeluoju... (Kabeliai, Varėnos r). tupėjo sniegena, ir suvalgyk – svajonės išsipildys, sapne Paskaitykime dar keletą kiek kitokių vedybinių spėji- sužinosi savo ateitį. mų: Nu, šiaudus neša ir atsineša, padeda kur lovon, tadu Visų dienų šv. Andriejaus nieko nevalgo, galima valgyti traukia, kad nematyt, traukia. Kokį ištrauks šiaudų, nu, tik silkę su visa galva, nes ten silkės protas. Vakare nusi- tai kap ištraukia ylgų šiaudų, tai bus ylgas bernas, o trum- prausia, su niekuom nesikalba, sukalba septynis poterius pų – mažas. Iš vakaro padeda šiaudus lovon ir, kap Andrie- ir eina miegoti. Sapne turi atnešti atsigerti būsimasis. jus, anta ryt traukia... (Kabeliai,Varėnos r). Mano ciocytė Emilija Rusteikaitė buvo dar jauna, ir vie- O paskui dar būdavo – mergos nuveina kluonan, iš na moteris pamokė, kaip išsiburti ateitį. Reikia visą dieną pėdo paima šiaudų, ateina pirkion ir matuojam tuos šiau- pasninkauti, dar geriau visai nevalgyti. Vakare nusipraus- dus, tai katros jau ilgesnis. Katros ilgiausias šiaudas ir jau ti, dar geriau išsimaudyti pirtyje. Su niekuom nekalbėti priek porai, tai toj toliausiai ištekės tais metais, o nepori- nei žodelio, po pagalve pasidėti septynis miežių grūdus, nis tai ji lieka... (Kabeliai, Varėnos r.). Šiaudai – gyvenimo sukalbėti septynis poterius ir miegoti. Tikrai susapnuosi ir likimo atspindys (prisiminkime šiaudo traukimą iš po savo ateitį. Ciocytė taip ir padarė. Susapnavo nepažįs- Kūčių stalo staltiesės), mirusiųjų metafora. Dar šiaudai tamą vyriškį. Jis klojosi patalus prie slenksčio. Ciocytė (šiaudiniai čiužiniai) gali fokusuotis ir į guolio vaizdinį senolei papasakojo, ką sapnavo. Senolė paaiškino, kad kaip vieną iš santuokos ženklų. susapnuotas vyras bus tavo, bet ilgai su juo negyvensi. Pateikiu ir kito, šiuolaikinio žmogaus požiūriu, labai Ciocytė jau gyveno Šiauliuose, buvo bažnyčioje, o išėjus iš buitiško burto aprašą: Šv. Andriejaus naktį blusas va- bažnyčios pamatė susapnuotą vyrą. Išsigando, bet atsiti- rydavo iš namų. Šeimos buvo gausios ir visko tuo metu ko taip, kad ji už jo ištekėjo. Karas, negandos ir vyras žuvo buvo. Šeimininkas turėjo niekam nieko nesakęs nak- (Šeduva, Radviliškio r.). tį, dvyliktą valandą, nuogas nubėgti pas kaimyną, tris Neatsimenu, ar per Andriejų, ar per Kūcas palei gal- kartus apibėgti apie namą ir pabelsti į langą. To namo vų bliūdų dėjau ir per bliūdų padėjau balanėlį ir abrūsų šeimininkas klausdavo: „Kas tu, ko nori?“ Nuogalius sa- nešluoscytų po galvu. Nu, ir sapnavau. Jo veido aš nera- kydavo: „Aš šv. Andriejus, atnešiau dovanų, ar tau pa- gėjau, bet cik, va, ragėjau jį mano darželin. Va, ca mano likti, ar kitiems nunešti?“ Jeigu šeimininkas pasakė, kad

85 Žmonės pasakoja

staugia ir žiūri į dangų – dangus temsta, o jeigu kaukda- mi žiūri į žemę – žemė dreba. Vilkas atsirado iš šuns. Vienas gaspadorius turėjo gerą šunį, bet besotį: ėda ir galo ėdimui nėra. Vieną die- ną gaspadorius dėl jo ėdru- mo labai užpyko ir šuniui vietoj duonos padavė karštą akmenį. Šuva išdegė gerklę, išbėgo į mišką ir tapo vilku. Tikras atsitikimas: ėjo žmogus per mišką ir pama- tė vilkų rują. Žmogus išsi- gando ir atsigulė po medžiu ant žemės ir nejuda. Pribėgo visa ruja vilkų prie žmogaus, vilkė pauostė, pakėlė koją ir apšlapino jį. Visi vilkai pa- darė tą patį. Žmogus parėjo Pateikėja Ona Elena Narbutaitė iš Padarėlių k. (Mažeikių r.) į namus visas šlapias. Sako, kalbasi su mažeikiete gimnaziste Ieva Stulpinaite. 2011. rujai vadovauja vilkė. Ką ji man palik, tai tais metais jų šeimą blusos apnikdavo, daro, tą daro ir vilkai. Sakydavo, vilkstė. Vilkste vadinda- bet jeigu šeimininkas pasakydavo: „Ne, mums nereikia, vo ir merginą, kuri vilioja berniukus ir daug jų turi (Šedu- nešk (pasako kokio tai kaimyno pavardę, pavyzdžiui, va, Radviliškio r.). Jonaičiams), tai tą kaimyną tais metais apnikdavo blu- Mikailiškių ir Voronių kaimuose buvęs paprotys gąs- sos. (Batakiai, Tauragės r.). Šis maginis veiksmas paro- dinti advento metu susirinkusius žmones. Bernai apsivilk- do adventinio laiko sakralumą, pasitikėjimo šventuo- davo išvirkščius kailinius, užsidėdavo pačių pasigamintas ju mastą – profaniškoje erdvėje atsikratyti parazitais kaukes arba veidus išsipaišydavo suodžiais ir sutemus žmogui nebuvę jokių galimybių. belsdavosi į langus ir staugdavo kaip vilkai. Tuo metu ir Jei adventas – tai ir jau minėtas pasninkas. Aprašuo- tikrų vilkų vaikščiota rujomis... (Dubingiai, Molėtų r.). se užfiksuotas ne vienas praėjusio laiko bangose nu- Mokėjo užkalbėc nog vilko, bet, sako, jam raikia duoc grimzdęs patiekalas, bet atrinkau tik porą retesnių pa- kokis gyvulys. Už lenkų vaikščiojo kiaulės po gatves, stebėjimų: Labai pasninkavo. Vaikus, kurie nenorėjo pas- buvo tokia mada, tai kiaulės vaikscojo ca už krūmų, už ninkauti, gąsdino, kad po mirties reikės valgyti karštus budinkų, du vilkai atlėkė, užpuolė... Kocėjo, kocėjo jas akmeninius kleckus, o per šventes duoda rūgščių agurkų ca vaikydami. Gi va ragėjo Jono motka, tai jir niekur nesu rūgščiu pienu. Tie, kurie pasninkauja, danguje valgys buvo apdraskyta net. Sako, jis žino, kap raikia uzkalbėc barankas su saldžiu pienu (Šeduva, Radviliškio r). – vilkas negali isiszoc, užkalba ar kap ty. Tai kocėjo tas Jeigu nesilaikydavo pasninko, tai sakydavo, kad reiks kiaulas, o neinkųsta nieko (Ašašninkai, Varėnos r.). ubagą nešti aplinkui bažnyčią. (Gudaičiai, Joniškio r.). Kap per Andriejų, tai liepia vyram aucis išverstom Mėsos nėra – vilkai kieme. Vilkas – toteminis gyvū- kelnėm. Kelnėm išverstom avėjo, kad vilkai avių nenešot nas, likęs žmogaus neprisijaukintoje erdvėje. Supranta- tuos metus. Kap seniau ganė erukus, mažukus, būdavo, ma, kodėl niūriausias žiemos pradžios metas vadintas gano, tai išlakia iš rugių ar kur, tai stveria ir neša... (Ka- vilkų dienomis. Pateikėjai ir šiais laikais adventą sieja su niava, Varėnos r.). paslaptinguoju, baugiuoju žverimi: Advento metu vilkai Ne tik vilkai, bet ir nepaprasti nutikimai, stebuklai, ieško grobio arčiau žmonių sodybų. Per adventą gerai vaiduokliai neatsiejami nuo niūriojo meto. Sakydavo, matosi vilkų pėdos. Jas pamatę į jas padeda žalią šakelę kad ateidavo tokie žiburiukai naktį, pavaikščiodavo – vilkai nebeateis gyvulių pjauti. Vilko šeduviai neminėjo čia, po Dabikinėlę, pro mūsų namus praeidavo. Mano prie Kūčių stalo, išvis vilko gryčioje minėti negalima, nes mama pasakojo, kad buvo trylikos metų, vieną šešta- gyvulius išpjaus – vilką mini, vilkas čia. dienį vyrai pirtyje buvo, o ji namuose ir, sako, nušvito Vilkas turi devynių vyrų protą. Vilkai per adventą kai visi namai, ji išbėgo laukan, o ten tokie keturi vyrai,

86 Žmonės pasakoja baltai apsirengę, rankas sudėję, praėjo. Dar kunigas pa- visa šeima melsdavos, tai uždegdavo vieną savaitę vie- sakojo, kad jo tėvas matė, kad dangus buvo atsidaręs ną, kitą – antrą, paskutinę savaitę uždegdavo ketvirtą. (Padarėliai, Mažeikių r.). Kai uždegdavo paskutinę advento žvakę, tai sakydavo, Advento sekmadieniais anksti ryte vykdavo bažnyčio- kad Kalėdos jau matos pro balkio plyšį (Nedzingė, Va- je rarotai. Žmonės dar tik brėkštant kinkydavosi arklius ir rėnos r.). važiuodavo į bažnyčią. Vieną kartą buvo taip: moterys ėjo Žvakė, laužas, vainikas – vos pulsuojančios sąsajos į bažnyčią – į rarotus. Mato – stovi kažkas vidury kelio ir su kadaise, matyt, buvusiais nutolstančios Saulės ger- rūko pypkę, o dūmai tik eina per lauką, tik eina... Moterys bimo ritualais. Ar tik ne jų galios paveiktas vis ryškiau išsigando – vaiduoklis stovi vidury kelio. Išsigando, susto- žybsi dangus, pamažu grįžta šviesa: Nuo gruodžio 10 iki jo ir toliau neina. Pasivijo jas būrelis vyrų, jiems moterys 21 labai suaktyvėja žvaigždės, jos juda. Danguje sąjūdis iki papasakojo apie vaiduoklį. Vyrai įsidrąsino ir ryžosi eiti to Kalėdų. Gruodžio 13 – šv. Liucija. Vakarai nebeilgėja, bet vaiduoklio pasižiūrėti. Priėjo, gi žiūri – prie kelio stovi di- saulutė pramiega ir vėlai keliasi. Jei tą dieną upių ir eže- džiulis dagilis, o kai papučia vėjas, tai jo pūkai tik sklaido- rų vanduo tylus, likusi žiemos dalis bus graži. Jei vanduo si, eina per lauką... (Šeduva, Radviliškio r.). tą dieną neramus, žiemą pustys ir bus daug darganų. Jei Buvo Kamisarkos kaime toks nutikimas. Vienas ber- tą dieną sninga ir tas sniegas nesilaiko ant medžių šakų, nas turėjo panelą Perlojos kaime, o per adventą negalima tai jis neišsilaikys ir ant žemės. Jei tos dienos rytą saulė buvo lankyt panelių. Jis nepaisė tėvų draudimo ir nuvažia- pateka ir dangus būna rausvas, visas gruodis bus giedras vo pas savo išrinktąją. Į Perloją kelias vedė per kapines, (Šeduva, Radviliškio r.). esančias miške. Nuvažiuot nuvažiavo laimingai, o kai grį- Nuo šv. Liucijos netamsėja. Eglutę parnešdavo ir puoš- žo, buvo po vidurnakčio. Spaudė šaltukas, bernas buvo davo apie šv. Liuciją (Mindaugiai, Joniškio r.). truputį išgėręs – jam buvo visai nebaisu.. Kai privažiavo Stebuklingos apeiginės šviesos paviliotos, su miti- kapines, tai arklys pradėjo prunkšti, stotis ant dviejų kojų. ne didybe į žemę grįžta Kalėdos – dangiškosios Saulės Bernas pradėjo juoktis ir kvatodamas pasakė: „Ot tai ačiū šviesa. tau, kad mane prajuokinai, kaip žmogus iš širdies paskva- Močiutė sakydavo: Kalėdos jau tik už kalnelio (Vilū- tosiu“. Tada pasirodė angelas ir prašneko: „Dėkoju, žmo- nų k. Kaišiadorių r.). Kalėdos važiuoja su keturiais žirgais gau, kad panaikinai mano užkeikimą. Gyvendama žemėje pakinkytais, po nedėlios lieka trys žirgai, dar po nedėlios buvau labai bloga, už tai mane prakeikė, kad po mirties du žirgai... O kai liko viena nedėlia, žirgas liko tik vienas darysiu blogus darbus tol, kol atsiras žmogus, kuris už ir Kalėdos jau už durų – lėk pažiūrėk! Būdavo gardaus blogus darbus man padėkos. Taip vargstu jau šimtą metų, juoko, nes siųsdavo patį mažiausią, o tas bijodavo eiti o dabar galėsiu ilsėtis ramybėje“ (Nedzingė, Varėnos r.). (Beržiniai, Pakruojo r.). Į advento chtoniškosios erdvės žiniją nedrąsiai ter- piasi magiškoji šviesa: Rarotas žmonės vadindavo švie- PEOPLE TELL siom pamaldom. Jos visad būdavo anksti ryte. Kadangi Christmas round the corner seniau elektros nebuvo, tai susidėdavo kaimai ir nupirk- davo daug žvakių. Jas pamaldų metu visas sudegdavo Nijolė MARCINKEVIČIENĖ (Bakaloriškės, Trakų r.). The competition “Sources of Ethnic Culture” has been Burdavosi su žvakėmis, į kurią pusę krypsta liepsna – taking place since 1994. Its primary goal–to intensify the ateis jaunikis iš tos pusės (Lomiai, Tauragės r.). collection of ethnic culture in the regions of Lithuania, Advento pradžioje jaunimas degino laužus (Mažonai, since the active usage and natural existence of ethnic cul- Tauragės r). ture is slowly withdrawing from our daily and festive life, Advento vainikus pindavo, ant stalo padėdavo (Pada- less and less good living sources can be found. The last rėliai, Mažeikių r.). contest’s theme, “Christmas Traditions”, wasn‘t accidental Vainiku per adventą puošdavo duris, jeigu tame name – the received ethnographic descriptions are used to sup- plement the file being prepared for UNESCO’s Intangible gyvendavo mergina (Panočiai, Varėnos r.). Cultural Heritage representative list, on the topic “Christ- Per rarotus papuošdavo žvakę. Šv. Andriejaus dieną mas Eve (Kūčių) Dinner” and it helps explore Christmas mišiose pašventintas žvakes užsidegdavo ir vyriausias šei- traditions. The overview of the works received contains mos žmogus apeidavo apie namus, kiemą, tvartą, bites ir only a tiny part of the competition’s authentic material on kitas patalpas (Dapkiškiai, Tauragės r.). the beliefs and assumptions about St. Andrews day, which Rarotų eidavo su liktarniom, kad vilkai neužpultų (Vi- announces the beginning of Advent. lūnai, Kaišiadorių r.). Keturas advento žvakes sustatydavo į niekotėlą, pri- Publikaciją remia Spaudos, piltą avižų, ir pastatydavo ant palangės, ir vakarais, kai radijo ir televizijos rėmimo fondas.

87 LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA TURINYS: LIETUVOS LIAUDIES KULTŪROS CENTRAS Tarmės mieste kaip tapatybės formavimo veiksnys. LIAUDIES KULTŪRA 2012 Nr. 6 (147) Žurnalas leidžiamas nuo 1988 metų, Su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių kas du mėnesiai studijų katedros vedėja prof. Meilute RAMONIENE Redakcijos adresas: Barboros Radvilaitės 8, LT-01124 Vilnius kalbasi Dalia RASTENIENĖ...... 1•

Vyriausioji redaktorė MOKSLO DARBAI Dalia RASTENIENĖ, tel. 261 34 12 el. p. [email protected] Skyrių redaktoriai: Petras KALNIUS. Žemaičių kalbinis prisitaikymas Dainius RAZAUSKAS – bendrieji kultūros kaip sociokultūrinis reiškinys...... 10• klausimai, mitologija, tel. 261 31 61, el. p. [email protected] Austė NAKIENĖ. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos: Saulė MATULEVIČIENĖ – bendrieji kultūros klausimai, tautosaka, miesto folkloro sąjūdis...... 23• tel. 261 31 61, el. p. [email protected] Eglė ALEKNAITĖ. Lietuvių kanklininkai: Juozas ŠORYS – etnologija, tautodailė, etninės veiklos realijos, tel. 261 31 61, įvaizdžių kaita ir sąveika XIX a. pabaigos – XXI a. pradžios el. p. [email protected] kankliavimo gaivinimo judėjime...... 42• Dizaineris Martynas POCIUS Santraukas į anglų kalbą verčia Gabriella Anelauskaite Virginijus SAVUKYNAS. Stilistė-korektorė Violeta Nekrošienė Klasifikacinės logikos lietuvių tradicinėje kultūroje...... 51• Redakcinė kolegija: Prof. habil. dr. Audrius Beinorius, Vilniaus universiteto Orientalistikos centras, Universiteto g. 5, LT01513 Vilnius SKAITYMAI Prof. habil. dr. Simas KARALIŪNAS, Lietuvių kalbos institutas, Antakalnio 6, LT2055 Vilnius Viačeslavas IVANOVAS. Doc. habil. dr. Ingė LUKŠAITĖ, Lietuvos istorijos institutas, Kražių 5, LT01108 Vilnius Kalbinė padėtis pasaulyje ir artimiausios prognozės...... 65• Habil. dr. Nijolė LAURINKIENĖ, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Antakalnio 6, LT10308 Vilnius REGIONŲ KULTŪRA Dr. Alė POČIULPAITĖ, Lietuvos liaudies kultūros centras, Barboros Radvilaitės 8, Prie Jiesios ir Šventupės – Linksmakalnis. LT01124 Vilnius Prof. habil. dr. Daiva RAČIŪNAITĖ-VYČINIENĖ, Pagal Linksmakalnio kraštotyrininkės Aidos ŽVIRBLIENĖS Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Gedimino pr. 42, LT01110 Vilnius surinktą medžiagą parengė Regina JASUKAITIENĖ...... 69• Irena SELIUKAITĖ, Lietuvos kultūros ministerijos Regionų skyriaus vedėja, J. Basanavičiaus g. 5, LT01118 Vilnius ŽMONĖS PASAKOJA Doc. dr. Krescencijus STOŠKUS, Vilniaus Homo narrans: folklorinės atminties tyrimai. universitetas, Didlaukio 27, LT08303 Vilnius Dr. Žilvytis ŠAKNYS, Lietuvos istorijos institutas, Su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folklorininkėmis Kražių 5, LT01108 Vilnius Vida ŠATKAUSKIENĖ, Lietuvos liaudies kultūros Brone STUNDŽIENE ir Vitalija IVANAUSKAITE-ŠEIBUTIENE centras, Barboros Radvilaitės g. 8, LT01124 Vilnius kalbasi Saulė MATULEVIČIENĖ...... 74• Dr. Vykintas VAITKEVIČIUS, Klaipėdos universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Tilžės 13, LT 91251 Klaipėda, Kalėdos jau tik už kalnelio. Apie konkursą „Etninės el. p. [email protected] kultūros šaltiniai. Kalėdinio laikotarpio papročiai“ – Nijolė Dr. Marija ZAVJALOVA, Ëåíèíñêèé ïðîñïåêò 32-à, Èíñòèòóò ñëàâÿíî âåäåíèÿ, Ðîññèéñêàÿ Àêàäåìèÿ Íàóê, MARCINKEVIČIENĖ...... 79• Ìîñêâà 117334, Ðîññèÿ, el. p. [email protected]

© „Liaudies kultūra“ Steigimo liudijimas Nr. 152 Pasirašyta spaudai 2012 12 20 VIRŠELIUOSE: Rimanto ZINKEVIČIAUS medžio skulptūros. Formatas 60×90/8 Rinkta kompiuteriu. 11 sp. l. Prakartėlė. 2005. Tiražas 760 egz. Lietuvos liaudies kultūros centras Rūpintojėlis. 2005. Arūno Baltėno nuotraukos. Barboros Radvilaitės 8, LT01124 Vilnius http://www.llkc.lt Spausdino UAB „Grafija“, Sėlių g. 3a, Vilnius Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobūdžio nuomonės sutaptų su redakcijos nuomone.