Šiuolaikinėje Vilniečių Šeimoje

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

š v e N i ė s

šiuolaikinėje vilniečių šeimoje

RASA PAUKŠTYTĖ-ŠAKNIENĖ

JONAS MARDOSA

ŽILVYTIS ŠAKNYS

IRMA ŠIDIŠKIENĖ

L IE T U V O S I STO R I J O S INSTITUTAS

VILNIUS 2016 UDK 394(4745-25) ŠV33

Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal

Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programą, sutarties Nr. UT-5-6

Monografijos leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal priemonę leidiniams išleisti

(paraiškos Nr. LEI-15079)

Suda rytoją: Rasa Paukštytė-Šaknienė

Recenzentai: doc. dr. Lina Laurinavičiūtė-Petrošienė doc. dr. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė

ISBN 978-609-8183-12-2 © Lietuvos istorijos institutas, 2016 © Rasa Paukštytė-Šaknienė, sudarymas, tekstai, 2016 © Jonas Mardosa, 2016 © Žilvytis Šaknys, 2016 © Irma Šidiškienė, 2016 TURINYS

JVADAS (RASA PAUKŠTYTĖ-ŠAKNIENĖ) 9 Tyrimų metodika ir šaltinių apžvalga 14 Trumpa literatūros apžvalga 20 Literatūra 22 Foreword (summary) 26 KŪČIOS IR KALĖDOS (RASA PAUKŠTYTĖ-ŠAKNIENĖ) 29 Kūčių vakarienė: šventės vieta ir dalyviai 35 Šventinė eglutė 37 Kūčių vakarienės valgiai 41 Kūčių vakarienė 48 Stalo papuošimas 49 Kūčių uakarienės pradžia 50 Mirusiųjų prisiminimas 52 Ateities spėjimai 53 Kalėdinės dovanos 54 Douanų įsigijimo laikas 56 Douanojimo tradicijos 57 Dovanos 58 Kalėdų pirmosios dienos šventiniai valgiai 60 Kalėdų antroji diena 62 Bažnyčios lankymas ir kitos šeimos tradicijos 63 Išvados 65 Literatūra 67 Christmas Eve and Christmas (summary) 70 NAUJIEJI METAI (ŽILVYTIS ŠAKNYS) 75 Šventės ištakos ir tyrimai Lietuvoje 78 Etninė ir konfesinė šventės specifika 82 Šventės dalyviai ir vieta 83 Šventinis stalas 87 Naujųjų metų spėjimai 91 Naujųjų metų tradicijos 93

S Šventė ritualinių metų struktūroje 96 Išvados 98 Literatūra 99 The New Year {summary) 101 LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO IR NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO ŠVENTĖS (JONAS MARDOSA) 105 Politinių švenčių šventimo mastas 107 Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji vilniečių šeimose 109 Šventės iš pilietinio auklėjimo perspektyvos 114

Išvados 117 Literatūra 118 Holidays of the Restoration of Lithuanian State and the Restoration of Independent State (summary) 120 UŽGAVĖNĖS (ŽILVYTIS ŠAKNYS) 123 Šventės ištakos ir raiška 126 Šventės dalyviai ir vieta 129 Užgavėnių patiekalai 131 Užgavėnių tradicijos 134 Užgavėnių spėjimai 136 Išvados 138 Literatūra 139 Shrove (summary) 142 VELYKŲ ŠVENTĖS (JONAS MARDOSA) 145 Didžioji savaitė ir Velykos 149 Velykinio maisto ruošimas 158 Velykinio maisto šventinimas 168 Velykinio stalo puošimas 172 Kiti velykiniai papročiai 175 Išvados 180 Literatūra 182 Easter festivals (summary) 185 MOTERS DIENA (IRMA ŠIDIŠKIENĖ) 189 Oficialioji šventė: kilmė ir raida sovietmečiu 193

6 Šventė-dilema posovietmečio Lietuvoje 196 Neformalioji Moters diena: vertinimai medijoje ir šventimas vilniečių šeimose 202 Dovanos, vaišės ir kiti šventę simbolizuojantys atributai 209 Išvados 214 Literatūra 215 Woman's Day (summary) 218 MOTINOS DIENA (IRMA ŠIDIŠKIENĖ) 223 Šventės atsiradimas ir tradicionalizavimas 225 Motinos diena šiandienos vilniečių šeimose 234 Sveikinimas, vaišės ir kiti šventės atributai 235 Išvados 239 Literatūra 241 Mother's Day (summary) 244 TĖVO DIENA (IRMA ŠIDIŠKIENĖ) 247 Šventės įvedimas ir tradicionalizavimas 248 Tėvo diena vilniečių šeimose 251 Sveikinimas, vaišės ir kiti šventės atributai 253 Išvados 256 Literatūra 257 Father's Day (summary) 260 JONINĖS (RASA PAUKŠTYTĖ-ŠAKNIENĖ) 263 Šventės ištakos 266 Šventės dalyviai ir vieta 270 Vardinės 273 Šventiniai valgiai 274 Joninių tikėjimai 276 Joninių šventės tradicijos 281 Išvados 282 Literatūra 283 St. John's Day (summary) 286 ŽOLINĖ (JONAS MARDOSA) 291 Krikščioniškas ir pasaulietinis šventės turinys 294

7 Išvados 305 Literatūra 306 The Assumption (summary) 309 MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENOS (ŽILVYTIS ŠAKNYS) 313 Mirusiųjų atminimo dienų jvairovė 315 Vilniečių mirusiųjų paminėjimo švenčių geografija ir laikas 318

Mirusiųjų pagerbimo tradicijos 323

Šventinė vakarienė 325 Mirusiųjų paminėjimo dienų tikėjimai 328 Šventės ritualinių metų struktūroje 330

Išvados 331

Literatūra 332 The Days of Commemoration of the Dead (summary) 334

ILIUSTRACIJOS 337 VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 3&7

8 ĮVADAS

Rasa Paukštytė-Šaknienė iesto kultūros, tautinių grupių, šeimos ir kalendori nių švenčių tyrimai jau yra atkreipę įvairių mokslo sričių tyrinėtojų dėmesį, tačiau skirtingų tautinių M grupių miesto šeimos tradicijų lyginamieji tyrimai etnologiniu aspek tu Lietuvoje atliekami pirmą kartą. Kartu šis darbas - tai pirmasis Vilniaus miesto šeimose švenčiamų kalendorinių švenčių tyrimas. Šeimos šventėmis įprasta vadinti svarbius gyvenimo įvykius - krikšty nas, vestuves, laidotuves, vardines ar gimtadienius, - tačiau šie įvykiai minimi kartu su draugais, kaimynais, bendradarbiais. Šeimos narius bei gimines dažnai suburia ir kalendorinės šventės, kurias nagrinėjame šioje monografijoje. Miestas paprastai pasižymi etnine, konfesine, socialine ir kultūrine gyventojų įvairove. Miestiečiai neretai yra skirtingo išsilavinimo, išpa žįstantys įvairias religijas, priklausantys skirtingoms etninėms grupėms1. Tai suformuoja savitas etninio, pilietinio ir kultūrinio tapatumo reikšmes. Miesto kultūrinio gyvenimo dinamiką aprėpti gana sunku. Pasak Pertti J. Anttoneno, formuojant kultūrinį tapatumą, pasitelkiant papročius, ritualus, ceremonijas ir kitas kolektyvines tradicijas, simbolius ir ver tybes, svarbus ir valstybės vaidmuo (Anttonen 2005: 110). Vilnius per pastaruosius šimtą metų priklausė Rusijai, Vokietijai, Lenkijai, Sovietų Sąjungai ir Lietuvai. Keitėsi ir vilniečių etninė struktūra, o vietinius miesto gyventojus sparčiai papildydavo žmonės, atvykę iš kitų šalių ar iš netolimų kaimų ir miestelių. Vilniaus miestą garsino, kartu irįvardijo svarbiu kultūros židiniu ne tik lietuviai, bet ir lenkai, žydai, baltarusiai, rusai bei kitų tautybių žmonės. Šis Vilniaus miesto daugiakultūriškumas, kaip pastebėjo Yves’as Plasseraud, ir yra Vilniaus turtas bei savitumas (Plasseraud 2006:126). 1

1 Etninę ar tautinę grupę suvokiame kaip žmonių grupę, besidalijančią kultūrinėmis tradicijomis, vertybėmis ir bendra kalba, išskiriančią save iš kitų ir kitų grupių pri pažįstamą (pig. Barth 1969). Žodis tauta lietuvių kalboje, kitaip nei anglų ar prancūzų nation, nereiškia valstybė, todėl sąvokas etninė grupė, etniškumas ar tautinė grupė vartosime kaip sinonimus sąvokoms tautiškumas, tautinė grupė, tautybė (Čepaitienė 2001: 169). Monografijos autoriai atsiriboja nuo sąvokos etninė grupė tapatinimo su etnine maiuma (plg. Čiubrinskas 2007: 211) ir ją vartoja kaip sinonimą tautinei grupei.

10 Lietuvoje dominuoja Vidurio ir Rytų Europoje paplitęs tautinės, o ne pilietinės tautos modelis (Plasseraud 2006: 153-154), todėl svarbią JVADAS reikšmę etniniuose procesuose vaidina šeima2. Nepaisydami šeimos instituto krizės3, manome, kad šiuolaikinėje visuomenėje neabejotinai aktualūs šeimos ir kultūros perdavimo tyrimai. Etnologijos požiūriu, šeimos tyrimai susiję su kasdienybės studijomis4, kurios yra vienas iš kertinių ir nekintančių Europos etnologijos bruožų (Löfgren 2001: 97). Švenčių analizė svarbi ir siekiant suvokti miesto kultūrą. Socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai sutaria, kad esama glaudaus ryšio tarp švenčių šventimo ir tapatumo formavimo(si) procesų. Kiekvienos valstybės ir jos piliečių gyvenime šventės sudaro svarbią politinio, religinio, šeimos irasmeninio gyvenimo dalj, o jų tyrimai gali suteikti žinių apie etninius, pilietinius, religinius tautų kultūros bruožus, atskleisti formuojamus tapatumus (Mardosa, Šaknys 2013: 6). Šventės yra puiki priemonė tuos tapatumus manifestuoti, įteisinti, pripažinti ir išreikšti, nes jos yra eks presyvios, konsoliduojančios, jungiančios, interaktyvios, komunikaty- vios, savitos ir dinamiškos (Van Cinkel 2007: 37-57). Sociologės Jolantos Kuznecovienės tyrimai pagrindžia, kad Lietuvoje šventės švenčiamos su artimais giminėmis ir draugais. Bendruomeniškumas išgyvenamas kaip šeimyniškumas, o papročių ir tradicijų atkartojimas bei perdavimas šeimos rate per šventes reiškia, jog ir tautiškumas čia perduodamas bei liudijamas daugiausia per giminiškumą. Šiame artimų giminaičių ir i Sutinku su Petru Kalniumi, kad, nors šeima yra visų socialinių ir humanitarinių moks lo sričių viena iš labiausiai nagrinėjamų temų, tačiau nėra bendro, uisų pripažinto jos apibrėžimo. Tokių padėtį lemia tai, kad šeima yra istoriškai kintantis fenomenas, be to, dar ir tai, jog ji absorbuoja visuomenėje vykstančias istorines, socialines, ekonomines ir politines permainas ir kartu pati daro visuomenės raidai tam tikrų įtakų (Kalnius 2011: 379). Lietuvos Respublikos įstatymai, apibrėždami šeimą, vadovaujasi vertybiniais kriterijais. 2008 m. birželio mėn. LR Seimo įtvirtintas šeimos apibūdinimas: Šeima - esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimų šeimyniniams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių - vyro ir moters, vaikų bei visų kartų -gerovę ir sveikatos visuo menės raidų, tautos bei valstybės gyvybingumų ir kūrybingumų (Valstybės žinios 2008). 3 Pasak Thomo Hyllando Erikseno, šiuolaikinėje visuomenėje šeima tampa likutine kategorija, o šeiminis gyvenimas - savotišku atsarginiu laiko sandėliu, kurį galima pripildyti arba ištuštinti nuo kitų veiklos rūšių (Eriksen 2004:156-157). ų Kasdienybė suvokiama plačiąja prasme ir apima ne tik pasikartojančią darbo veiklą, bet ir laisvalaikį, šventes (plg. Lefebvre 2009).

11 draugų būryje praktikuojami tam tikri lietuviškumo bruožai5 ir simboliai, leidžiantys jaustis savam, dalijantis bendru paveldu, patirtimi ir vertybė mis. Čia ypatingas vaidmuo tenka per inkultūraciją gautiems lietuviškumo bruožams ir simboliams (Kuznecovienė 2008: 88). Tačiau lietuviškumo perdavimas kitoje šalyje gali ir nebūti susijęs su inkultūracijos procesu. Žilvyčio Šaknio lietuvių bendruomenės tyrimai Punske (Lenkija) rodo, kad kai kuriais atvejais tautinės mažumos teikia pirmenybę tarpukariu ar sovietmečiu Lietuvoje susiformavusiems, o ne lokaliems, iš kartos j kartą perduodamiems papročiams. Pasitelkus lietuviškumo simbolius, tradicija gali būti išrandama, modifikuojama ar net perimama iš toli mesnių Lietuvos vietovių (Šaknys 2009: 87-95; Šaknys 2010: 155-172). Per šventes jvairių tautybių atstovai gali tapatintis su tituline valstybe. Pavyzdžiui, Šalčininkų rajone Dariaus Daukšo atlikti lenkų bendruome nės tyrimai rodo, kad lenkai, be Lietuvos valstybinių švenčių, švenčia ir tokias Lenkijos valstybines šventes kaip Lenkijos nepriklausomybės ar Gegužės 3-iosios konstitucijos diena (Daukšas 2012:177)6. Lietuvos, kaip ir daugumos kitų Europos šalių, ritualiniai metai siejasi su krikščioniškuoju kalendoriumi. Kaip mini Catherine Bell, kalendorinės šventės savo kilme atspindi žemdirbiškas ar klajoklių kultūras, o kalen dorinių švenčių seka neretai susijusi su religiniais įvykiais. Pavyzdžiui, krikščionių ritualiniai metai glaudžiai susiję su Jėzaus Kristaus gyvenimo ciklu, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų dienomis (Bell 1997: 102-105). Lietuvoje Kūčios ir Kalėdos, Naujieji metai, Velykos, Joninės ar Žolinė, Visų šventųjų diena išskirtos Lietuvos Respublikos valstybinių švenčių kalendoriuje ir sudaro daugumą šventinių (nedarbo) dienų. Tai leidžia daugumai krikščioniškąsias religijas išpažįstančių (ypač katalikų) skirtingų tautybių žmonių jas švęsti bendrai. Kai kuriuos šventimo laiko skirtu-

5 Ne pilietine, o etnine prasme. 6 Pasak Daukšo, lenkų identifikavimasis su Lietuva Šalčininkų apylinkėse priklausė nuo informanto amžiaus ir ypač nuo to, kokioje valstybėje (atsižvelgiantį tai, kokiai valstybei priklausė teritorija) informantas ar informante gimę. Vyriausieji, gimę Lenkijos okupacijos metais, linkę save tapatinti su istorine Lenkijos valstybe. Sovietinėje ar Nepriklausomos Lietuvos laikais gimę lenkai laikosi kitokio požiūrio. Jaunesnės kartos Lietuvos lenkai dažnai save įvardija lenkais, bet drauge pabrėžia, kad yra Lietuvos piliečiai (Daukšas 2012:175).

12 mus lemia tik sentikių ir stačiatikių švenčių laikas, kada dalis švenčių

švenčiamos laikantis Julijaus kalendoriaus (13 dienų vėliau negu pagal JVADAS Grigaliaus). Be sezoninių dienų, susijusių su religiniu kalendoriumi, Bell išskiria ir religinio pobūdžio neminimas šventes (Bell 1997:103). Lietuvos etnologai, panašiai kaip ir Bell klasifikacijoje, kalendorines šventes skirsto į tradicines bei modernias. Tradicinės šventės apima su krikščioniškuoju kalendoriumi susijusias šventes ir yra skirstomos j kilnojamąsias ir pa stoviąsias šventes bei laikotarpius. Modernios šventės apima tik XIX a. pab.-XXI a. pr. pradėtas švęsti šventes. Tai valstybės, regionų, sąjungų, asociacijų, lygų, profesinės, vyrų, moterų, vaikų ir kitos minimos dienos (Paukštytė, Savoniakaitė, Svidinskaitė, Šaknys, Šidiškienė 2005: 25). Tarp pastarųjų išskiriamos valstybei svarbios datos. Lietuvoje valstybiniu mastu sureikšminamos tokios šventės kaip Lietuvos valstybės atkūri mo (Vasario 16-oji), Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (Kovo 11-oji) ir Valstybės dienos (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena - Liepos 6-oji7). Taip pat kaip valstybinės šventės yra įteisintos ir aiškų šeiminį pobūdį turi sekmadieniais švenčiamos Motinos irTėvo dienos bei prieštaringai Lietuvoje vertinama Tarptautinė darbininkų diena, kartu ir Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena, - Gegužės 1-oji8. Ne visos modernios šventės vienodai greitai paplinta visuomenė je. Angelės Vyšniauskaitės manymu, tam, kad moderni šventė taptų visuotinė, galimai tradicinė, svarbus yra jos pasikartojamumas ir ne nutrūkstamumas (Vyšniauskaitė 2001). Reikšmingu laikomas ir šventės propagavimas. Šių švenčių populiarumui didelį poveikį turėjo mokyklos, žiniasklaidos dėmesys bei komercinė reklama (Helsloot 2007: 219), daugialypė šventės interpretacija ir jos šventimas ne tik oficialiai, bet ir šeimoje (Gallinat 2005). Modernios šventės tapimas „tradicija" paprastai priklauso ir nuo idėjos patrauklumo (visuomenei siūlomas patrauklus, reikšmingas, universalus šventės prototipas, kuris atitinka socialines

7 Šventė pradėta švęsti tik 1991 m., LR Seimo 1990 m. spalio 25 d. įstatymu ją įtraukus į šventinių dienų sąrašą. 8 Sovietinės okupacijos metais švęsta šventė atkūrus nepriklausomybę (1990 m.) tapo įprasta darbo diena. 1996 m. ji vėl tapo nedarbo diena.

13 kultūrines to meto sąlygas, kartu kuriama jo kaip „nuo senų laikų“ ži nomo papročio iliuzija) bei laiko šventei parinkimo, įvairių kasmetinių renginių ta proga (jie svarbūs formalizuojant šventę) ir, kaip minėta, jos inkorporavimo į šeimos švenčių kalendorių9. Remiantis etnografiniais duomenimis, sukauptais anketavimo, pusiau struktūruoto interviu, stebėjimo ir stebėjimo dalyvaujant metodais, analizuojamos trijų Vilniaus miesto etninių grupių (lietuvių, lenkų ir rusų) šeimose švenčiamos tradicinės (Kūčios ir Kalėdos, Naujieji metai, Užgavėnės, Velykų šventės, Joninės, Žolinė ir Mirusiųjų paminėjimo šventės) bei modernios, susijusios su Lietuvos valstybingumu (Lietuvos valstybės atkūrimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo), taip pat - Moters, Motinos bei Tėvo dienų šventės. Tyrime keliame tikslą nagrinėti lietuvių, lenkų, rusų etninį ir kultūrinį tapatumą šiuolaikiniame mieste. Analizuodami šeimos narių kartu švenčiamas kalendorines šventes, iš- sikėlėme uždavinį ištirti šventinių sambūrių vietas, kartu švenčiančios šeimos sudėtį, šventinį maistą, švenčių proga teikiamas dovanas ir per šventes palaikomas tradicijas.

TYRJMŲ METODIKA \K ŠALTINIŲ APŽVALGA

asak Orvaro Löfgreno, laiko atžvilgiu etnologijos mokslas pasi žymi lankstumu ir galimybe daugelį kartų atsinaujinti (Löfgren 2008:103), tačiau vienas iš nekintančių šio mokslo aspektų - etno Pgrafija, leidžianti kaskart pasirinkti kitus būdus tikslui pasiekti. Tokias są lygas suteikia ir šeimoje švenčiamų švenčių analizė. Svarbiausios šventės, ku rių šventimą reglamentuoja gyvoji tradicija ir valstybės įstatymai, nepasižymi tokia įvairove kaip kiti kasdienio gyvenimo aspektai, susiję su darbine veikla ar laisvalaikiu. Tai palengvina daugiakultūrio miesto tyrimą. O šiuolaikinėje

9 Ši įvado pastraipa parengta Irmos Šidiškienės. Knygoje ji analizuoja modernių Moters, Motinos ir Tėvo dienų šventimą.

H visuomenėje spartėjantys socialiniai ir kultūriniai procesai leidžia atlikti

neilgai trunkančius tyrimus. Vykdydami lauko tyrimus Vilniaus mieste, JVADAS tyrimą suderinę su Lietuvos edukologijos universiteto studentų etno grafine praktika, turėjome galimybę studentams ir studentėms per teikti asmeninę lauko tyrimų patirtj, o jų padedami - greitai efektyviai surinkti tyrimui reikalingus lauko tyrimų duomenis. Pagrindinis darbo šaltinis yra etnografinė medžiaga, sukaupta pusiau struktūruoto interviu ir anketinės apklausos metodais. Pirmasis projekto vykdymo etapas - praktinis tyrimo krypčių nustatymas. Monografijos au toriai sudarė apklausą „Šventės, kurias švenčia Jūsų šeima", kurią pateikė pasirinktų trijų etninių grupių atstovams. J ją įtrauktos 42 kalendorinės ir valstybinės šventės, kurių data aiškiai apibrėžta, o kilnojamų švenčių atveju - aiškus sezoniškumas. Informacijos pateikėjams (respondentams) siūlyta nurodyti dar ir kitas jų šeimoje švenčiamas šventes. Anketomis apklaustas 91 Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentas istorikas. Išanalizavus duomenis, atrinktos dažniausiai minėtos šventės. Vengiant painiavos, nuspręsta neatskirti Kūčių ir Kalėdų, Visų šventųjų dienos ir Vėlinių, Didžiosios savaitės bei Velykų švenčių, nes didesnė dalis pateikėjų jas tapatina ir įvardija kaip vieną. Siekiant išsamiau atskleisti vilniečių šeimų ritualinius metus, nuspręsta imti ne 8 (kaip buvo numatyta), o 12 švenčių. Pagal svarbą išskirtos: Naujieji metai; Velykų šventės; Kūčios ir Kalėdos; Motinos diena; Visų šventųjų diena ir Vėlinės; Moters diena; Joninės; Tėvo diena; Lietuvos valstybės atkūrimo diena; Užgavėnės; Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena ir Žolinė10. Projekto dalyviai pasiskirstė šventes ir pradėjo formuoti pagrindinį klausimyną („Šiuolaikinės vilniečių šventės šeimoje"), naudosimą interviu su vilniečiais. Po diskusijų nuspręsta padalyti jį į dvi dalis, kad vienam asmeniui klausinėti skirta anketa neapimtų daugiau kaip 60-70 klausimų, o interviu neviršytų 2 valandų. Parengus bandomuosius klausimynus ir atlikus bandomuosius

10 Dauguma šių švenčių valstybinės. Iš jų į 12 svarbiausių šeimoje švenčiamų švenčių sąrašą nebuvo įtraukta tik Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena (Liepos 6-oji). Be jų, pateikėjai rinkosi bei sureikšmino Užgavėnes ir Moters dieną, kurios yra darbo dienos.

15 tyrimus, suformuoti galutiniai klausimynai. Pirmasis apima su Mirusiųjų atminimo diena, Kūčiomis ir Kalėdomis, Naujaisiais metais, Užgavėnėmis ir Joninėmis (Mardosa, Paukštytė-Šaknienė, Šaknys, Šidiškienė 2012a), antrasis - su Kovo 8-ąja, Motinos diena, Tėvo diena, Velykų šventėmis, Vasario 16-ąja, Kovo 11-ąja, Žoline (Mardosa, Paukštytė-Šaknienė, Šaknys, Šidiškienė 2012b) susijusius klausimus. Pagal šiuos klausimynus LEU II k. istorijos ir taikomosios istorijos (tik 2012 m.) specialybės studentai per 2012 ir 2013 m. mokomąją praktiką rinko etnografinius lauko tyrimo duomenis Vilniaus mieste11. Prieš pradėdami darbą, studentai buvo supažindinti su lauko tyrimų mieste specifika, darbų apimtimi bei klausimynų turiniu. Taip pat aptartos etinės problemos, susijusios su pateikėjų atranka, apklau sa, akcentuoti konfesiniai kalendoriaus ypatumai sentikių ar stačiatikių tikybos žmonių kultūroje. Etnologai, atlikdami daugelio kultūros sričių tyrimus ir rinkdamiesi pateikėjus, žmogaus lyčiai, tautybei ar išpažįstamai religijai paprastai neskiria dėmesio. Apklausai pasirenkami atsitiktiniai ir atsakyti į klau simyną sutinkantys (bei sugebantys) pateikėjai. Svarbiausias atrankos kriterijus - asmens sugebėjimas papasakoti apie tam tikro laikotarpio ir vietovės papročius. Pasirinkta tyrimo metodika mes nekėlėme tikslo, kad pateikėjų pasiskirstymas pagal tautybę atitiktų statistinę Vilniaus gyventojų sudėtj. Lauko tyrimą atliekantiems studentams buvo leidžiama patiems laisvai rinktis pateikėjus lyties, tautybės ir konfesijos atžvilgiu. Taip pat rekomenduota klausinėti pažįstamus žmones, nurodant tyrimo tikslą, nes, pasak Victoro De Muncko, netgi didelio miesto etnografijos rašymas priklauso nuo susidraugavimo su vietiniais žmonėmis, kurie bus palankiai nusiteikę tyrimo atžvilgiu, o pagrindiniai informantai bus panašūs vienas* 11

11 Tyrime dalyvavo: Dovilė Sviderskytė, Oveta Kriaučiūnaitė, Martynas Selena, Vitalija Pachomova, Tomas Michailovas, Marius Černiauskas, Aliona Korsak, Evelina Cvetinska, Giedrė JusevičiOtė, Teofilis Pilka, Pavel Akimov, Mariuš Doveta, Augustinas Vidas Gaillūnas, Simona Jankovska, Karolis Clūnys, Titas Tiškus, Agota Zdanavičiūtė, Rimantė Tamošaitytė, Justina ArnatkevičIOtė, Skaistė Verkytė, Marija Bačkulytė, Kotryna Rasulkevič, Jevgenij Ložis, Beata Delčko, Mindaugas Maslauskas, Ilona Bužinska, Marius Žilionis, Jovita Bankovskaja, Vilius Latakas, Laura Rimkutė, Greta Krylovaitė, Viktorija Klimaševska, Božena Satkevič, Jelizaveta Koltunova, Kamila Vagizova.

16 j kitą asmenybe, lytimi, amžiumi (Munck 2008: 58). Tuo tarpu Helena

Ruotsala teigia, kad, nors j tyrimus savo bendruomenėje pateikėjai kar JVADAS tais žiūri skeptiškai, dauguma jų reakcijų pozityvios (Ruotsala 2001:121). Analizuodami šiuolaikines vilniečių šventes šeimose, tyrimui pa sirinkome jaunus (20-40 m.) žinių pateikėjus. Numatytas konkretus amžius susijęs ir su jų kilme. Sociologų teigimu, daugiausia gimusiųjų šiame mieste - jaunyvo amžiaus žmonės, kiti j šj miestą atvyko iš kitur (Kasperavičienė 1997:15-23). Tačiau šiame tyrime daug dėmesio pateikėjų gimimo vietai neskyrėme. Pagrindinis atrankos kriterijus - dabartinė gyvenamoji vieta Vilniaus mieste. Atliekant tyrimą, užpildyta 350 klausimynų; po 175 abiejų rūšių (UI BR F73-2362 ir Ul BR F73-2363)12. Preliminari apklausos duomenų analizė pa rodė, kad klausimynuose dominuoja moterų atsakymai (atitinkamai 62% ir 65 % atsakymų). Kaip minėta, pasirinkta tyrimų metodika nenumatė būtinumo laikytis vilniečių etninės kompozicijos procentinės struktūros proporcijų. Pagal tautybę apklausti lietuviai (47 % ir 46 %), mažiau - lenkų (po 37 %) ir rusų (po 13 %), keli (3 % ir 4 %) kitų tautybių - ukrainiečių, baltarusių, latvių, nenurodžiusių tautybės13. Tokią disproporciją lėmė tai, kad dauguma studentų klausinėjo savo tautybės pateikėjus. Reiškinio dažnumą atitinkamai pagal etnines grupes nurodome procentais arba vienetais (atsakymų kiekiu) nuo kiekvienai grupei atstovaujančių pateikėjų atsakymų14. Pabrėžtina, kad gauti statistiniai duomenys tik sąlyginiai, galintys atskleisti bendras tendencijas. XX a. pr. dauguma Lietuvos lietuvių ir lenkų išpažindavo katali kų15 *, rusai - sentikių ir stačiatikių religiją (Potašenko 2011: 259-260).

12 Medžiaga saugoma Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraštyno fonduose (sign. UI BR F73-2362, F-2363, F-2364). 13 Tyrimui naudojami tik lietuvių, lenkų bei rusų apklausos duomenys. Kitų tautybių apklausos duomenys pasitelkiami kaip medžiaga palyginimui. H Toliau knygos tekste dauguma grafinių iliustracijų sudaryta skaičiuojant procentiškai kiekvienoje etninėje grupėje. Pirmajame klausimyne nuo: lietuvių n-83, lenkų n-65, rusų n-23, kt. n-4; antrajame nuo: lietuvių n-81, lenkų n-65, rusų n-23. 15 Tarp lietuvių vakarų Lietuvoje gyveno evangelikai liuteronai (Mažojoje Lietuvoje jie sudarė gyventojų daugumą), šiaurės Lietuvoje - evangelikai reformatai (Šaknys 2001: 32-37).

17 1 pav. Pateikėjų tautybė (pagal klausimynus proc., n-175)

■ lietuviai B lenkai M rusai kiti

pirmasis klausimynas antrasis klausimynas

2 pav. Pateikėjų išpažįstama religija (pagal klausimynus proc., 0-175)

■ katalikai ■ stačiatikiai I sentikiai kiti

pirmasis klausimynas antrasis klausimynas 82

h 7 7

Pastaruoju metu dalis rusų teigė, be tradicinio stačiatikių ir sentikių tikėjimo, išpažįstantys katalikų tikybą16. Šis reiškinys, matyt, sietinai su etniškai mišriomis šeimomis. Greičiausiai etniškai mišrioje santuo koje viena lietuvė tapo sentike. Kai kurie lietuviai nurodė išpažįstantys liuteronų, senąjį baltų tikėjimą, kai kas - budistų, krišnaitų tikėjimus, teigė esą netikintys ar kad tikintys yra tik jų tėvai. Tuo tarpu visi lenkai nurodė esą katalikai. Kitas klausimas - ar priklausomybė konfesijai reiškia religingumą. Europos vertybių tyrimo grupės 1989-1990 m. ir 1999-2000 m. tyrimai atskleidė, kad religingais save laikė 55 % ir 84 % Lietuvos gyventojų17. Visais religinio identiteto rodikliais Lietuva

16 Pagal 2011 m. gyventojų surašymo duomenis, 11,9 % rusų save priskyrė Romos katalikų tikybai (Lietuvos gyventojai 2012: 27). 17 1999-2000 m. tyrimo duomenimis, Europoje kaip religingus save apibūdino 94 % Lenkijos (daugiausia Europoje) ir 66 % Rusijos gyventojų (18-a iš 32 Europos valstybių). Lietuva pagal šiuos duomenis užėmė 5 vietą (Juknevičius 2002:157).

18 3 pav. Pateikėjų gimimo metai (pagal klausimynus proc.) JVADAS ■ 1964-1970 * 1971-1980 * 1981-1990 1991-1994 pirmasis klausimynas

viršijo Europos vidurkj, tačiau atsiliko nuo kraštų, kuriuose dauguma gyventojų išpažįsta katalikų tikėjimą (Juknevičius 2002: 29). Konfesiškai mišriose šeimose neretai švenčiamos ir kelių tikybų šventės, tačiau negalima atmesti ir religingumo kaitos: pavyzdžiui, Ukrainoje sta čiatikybė studentiško jaunimo įvardijama „senelių tikėjimu", o šiai religingiems save priskiria netgi tie, kurie tiki „noosfera“ ar „kosminiu protu" (Bondarenko 2012: 31). Matyt, panašių reiškinių galima aptikti ir tarp Lietuvos gyventojų. Tuo labiau kad dauguma pateikėjų - jauni žmonės: vyriausieji gimę 1964 m., o jauniausieji - 1996 m. Daugiausia apklausta gimusių 1981-1990 m. Siekiant pažvelgti į švenčių tradicijas ir papročių perdavimą iš kartos į kartą, buvo atlikta ir papildomų tyrimų - apklausti trijų Vilniaus miesto (lietuvių, lenkų ir rusų mokomąja kalba) gimazijų moksleiviai. 2013 m. apklausti 11 kl. (17-18 m.) mokiniai; anketuojant sukaupta medžiaga (atitinkamai po 23, 21 ir 21 anketas) (UI BR F73-2364). Gimnazistams apklausti parengta speciali anketa „Šventė šeimoje ir aš“, mėginant išsiaiškinti jų šeimose 2012 ar 2013 m. švęstas šventes. Kadangi pateikėjai nepilnamečiai, anketoje vengta tiesioginių etninį ar konfesinį identitetą akcentuojančių klausimų. Buvo gauti mokyklų administracijų leidimai, o apklausose dalyvaudavo mokytoja bei po vieną šios knygos autorių. Naudotasi ir kitais negausiais šaltiniais, apibūdinančiais miesto šven tes. Savo specifika išsiskyrė moderniosios: Moters, Motinos irTėvo dienos; Lietuvos valstybės atkūrimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo

19 dienos. Todėl tiriant šias šventes daugiau remtasi internetu18, naudotasi stebėjimo metodu gauta informacija. Irma Šidiškienė 2013 m. kovo 8 d. at liko tyrimus Konarskio gėlių turgelyje, parduotuvėse „Maxima“ (Mindaugo g.) ir „Rimi" (Savanorių pr.) (skaičiuota, kiek žmonių atėjo pirkti gėlių). Stebėjimai 2013-2015 m. atlikti ir per kitas kalendorines šventes: Jonas Mardosa - per Didžiąją savaitę ir Žolinę, Žilvytis Šaknys - Saltoniškių kapinėse per Vėlines, Radonicą, Tėvo, Motinos dienas, Užgavėnes, Rasa Paukštytė-Šaknienė - per Joninių šventę. Vilnius yra visų monografijos autorių gyvenamoji vieta, todėl visi galėjome pajusti šventinį miesto gyventojų ritmą.

T KUMPA LIT6KATÜKOS APŽVALGA

ietuvoje ir užsienyje publikuota nemažai studijų ir monografi jų, tyrinėjančių lietuvių kalendorines šventes (Balys 1978,1993; Dundulienė 1979,1991; Kudirka 1989a,b, 1990,1991a,b, 1992a,b, L1993a,b, i994a,b, 1997; Vyšniauskaitė 1993; Marcinkevičienė 2000, 2003, 2006; Šaknys 2001; Vaicekauskas 2005; Mardosa 2009; Klimka 2008, 2009) ir šeimos šventes (Baldauskas 1936,1940; Balys 1979,1981, 2004; Vyšniauskaitė 1967; Čepienė 1977; Vaicekauskienė 1995; Dundulienė 1999; Šidiškienė 2007, 2009, 2012; Paukštytė-Šaknienė 1999, 2007, 2009, 2012; Račiūnaitė-Paūžuolienė 2002), tačiau čia, atliekant tipolo ginius ir struktūrinius tyrimus, aptariami daugiausia lietuvių papročiai.

18 Siekdama nustatyti, kaip siūloma suvokti Moters, Motinos ir Tėvo dienų šventes ir kaip internautai jas suvokia bei priima, Šidiškienė peržiūrėjo internete skelbiamą informaciją. Paieškos sistemoje „Google“ 2012 m. gruodžio mėn. surinkus „Moters diena“ gauta apie 3 160 000 rezultatų. Buvo atrinkta 100 proginių straipsnių ir tie pranešimai, kurie sulaukė internautų dėmesio. Suvesti 27 straipsnių komentarai. Peržiūrėta interneto svetainė „Respublika.lt“, kur ieškota straipsnių ne pagal žymas, o pagal datas, tikintis rasti ne tik Kovo 8-osios, bet ir Motinos, Tėvo dienai skirtų straipsnių. Jie apima 2008-2013 m. (ir 2014 m. - iš Kovo 8-osios). Išsamesnę tyrimų metodiką autorė pristato savo nagrinėjamų švenčių skyriuose (p. 189-264).

20 Dažniausiai susikoncentruojama į apeiginio veiksmo funkcionavimo laike ir erdvėje bei funkcines papročio prasmės paieškas. Taip pat pu JVADAS blikuota apibendrinamojo pobūdžio šeimai ir jos papročiams skirtų monografijų (Vyšniauskaitė, Kalnius, Paukštytė 1995; Vyšniauskaitė, Kalnius, Paukštytė-Šaknienė 2005; Dundulienė 1999; Račiūnaitė- Paūžuolienė 2012). Tačiau šiuose etnologiniuose darbuose nebuvo tiria ma, kaip kalendorinės ar valstybinės šventės, išskyrus Kūčias (Kudirka 1989a, 1990, 1993a, 1994a) ir Motinos dieną (Kudirka 1989b, 1994b), švęstos vilniečių šeimose19. Iki šiol daugumoje švenčių tyrimų koncen- truotasi j praeities papročių raišką. Šiuo tyrimu sieksime atskleisti žmo nių šventinj gyvenimą dabar, nagrinėdami kelių etninių grupių kultūri nius ypatumus, požiūrj j šeimą ir šeimos narių norą sutikti šventes kartu. Siekiant suvokti šventės ištakas, remtasi ir gerokai gausesniais kai mų bei miestelių švenčių tyrimais. ★ ★ ★ Kadangi tyrėme Vilniuje gyvenančių lietuvių, lenkų ir rusų kultūrą, tikimės, kad rezultatai padės suvokti visų etninių grupių vilniečių gy venimą, požiūrius ir poreikius, lūkesčius ir problemas, skatinti etninę toleranciją, mažinti įtampą tarp skirtingų etninių grupių atstovų. Manome, kad tyrimas bus svarbus formuojant pilietinę visuomenę, kartu ir ko reguojant šventinių ir atmintinų dienų sąrašą, dėl kurio visuomenėje nuolatos diskutuojama. Monografija - pirmasis žingsnis į miesto šeimos papročių pasaulį. Šia knyga norime paskatinti išsamesnius miesto kultūros tyrimus. Be Lietuvos mokslo tarybos paramos šis leidinys nebūtų parengtas ir išleistas. Už vertingas pastabas taip pat dėkojame recenzentėms Linai Laurinavičiūtei-Petrošienei ir Rasai Račiūnaitei-Paužuolienei. Už pagalbą įgyvendinant šį projektą esama dėkingi Lietuvos istorijos instituto direk toriaus pavaduotojai dr. Zitai Medišauskienei, leidyklos darbuotojams, darbą svarsčiusiems Etnologijos ir antropologijos skyriaus darbuotojams bei visiems, prisidėjusiems prie knygos rengimo.

19 Išsamesnė istoriografija pateikiama kiekvieno skyrelio įvadinėje dalyje.

21 UHKXTUKA

Antonen J. Pertti. 2005. Tradition through modernity. Postmodernism and the Na tion-State in Folklore scholarship, Studija Fennica Folkoristika. 15. Helsinki: Finnish Lite rature Society. Baldauskas Juozas. 1936. Pirktinės vestuvės, Mūsų tautosaka. 10: 3-123. Baldžius Jonas. 1940. Vogtinės vestuvės. Vogtinių vestuvių pėdsakai mūsų dainose ir vestuvių apeigose, Darbai ir dienos. 9: 3-128. Balys Jonas. 1978. Lietuuių kalendorinės šuentės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Silverspring: Lietuvių tautosakos leidykla. Balys Jonas. 1979. Vaikystė ir uedybos. Silver Spring: Lietuvių tautosakos leidykla. Balys Jonas. 1981. Mirtis ir laidotuvės. Silver Spring: Lietuvių tautosakos leidykla. Balys Jonas. 1986. Lietuuių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai. Lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring: Lietuvių tautosakos leidykla. Balys Jonas. 2004. R. Repšienė (sud.). Raštai 5. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tauto sakos institutas. Barth Fredrik. 1969. Introduction, Ethnic Croups and Boundaries. The Social Organisa tion of Culture Difference. 9-38. Oslo: Bergen - Oslo Universitets Forlaget. Bell Catherine. 1997. Ritual. Perspectives and Dimensions. New York, Oxford: Oxford University Press. Bondarenko Halina. 2012. Šiuolaikinė ukrainiečių liaudiškojo religingumo transfor macija, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 12(21): 31-50. Čepaitienė Auksuolė. 2001. Atgaivinant etninį tapatumą: individas, simbolis, vieta, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 1(10): 167-198. Čepienė Irena. 1977. Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai. Vilnius: Mokslas. " Čiubrinskas Vytis. 2007. Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Daukšas Darius. 2006. Tautinio tapatumo tyrimų teorinės problemos: antropologinė perspektyva, Filosofija. Sociologija. 2: 2-7. Daukšas Darius. 2012. Lietuvos lenkai: etninio ir pilietinio identiteto konstravimas ribinėse zonose, Lietuuos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 12(21): 167-194. Dundulienė Pranė. 1979. Lietuuių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Vilnius: LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Vilniaus Darbo Raudonosios Vėlia vos ir Draugystės ordinų V. Kapsuko universitetas. Dundulienė Pranė. 1991. Lietuuių šuentės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius: Mintis. Dundulienė Pranė. 1999. Senieji lietuvių šeimos papročiai. Vilnius: mokslo ir enciklo pedijų leidybos institutas. Eriksen Thomas Hylland. 2004. Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje. Vilnius: Tyto alba. Juknevičius Stanislovas. 2002. Skirtingumo dimensijos. Lietuuos gyventojų uertybės europi niame kontekste. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Nacionalinis plėtros institutas.

22 Kalnius Petras. 2011. Šeima. 379-385. V. Savoniakaitė (sud.). Lietuvos etnologijos ir an tropologijos enciklopedija. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla.

Kasperavičienė Vida. 1997. Migracijos padariniai. 15-23. Miestiečiai. Vilniečių ir kau JVADAS niečių tapatumo, savivokos bei požiūrių sociologinė analizė. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Klimka Liberias. 2008. Tautos metai. Vilnius: Etninės kultūros globos taryba. Klimka Liberias. 2009. Tradicinių kalendorinių šuenčių semantika. Vilnius: Vilniaus pe dagoginio universiteto leidykla. Krukauskienė Eugenija. 1997. Migracijos padariniai. 15-23. Miestiečiai. Vilniečių ir kau niečių tapatumo, savivokos bei požiūrių sociologinė analizė. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Kudirka Juozas. 1989a. Kūčių stalas. Vilnius: Lyra. Kudirka Juozas. 1989b. Motinos diena. Vilnius: Mintis. Kudirka Juozas. 1990. Kūčių naktis. Vilnius: Vizija. Kudirka Juozas. 1991a. Joninės. Vilnius: Vizija. Kudirka Juozas. 1991b. Vėlinės. Vilnius: Mokslas. Kudirka Juozas. 1992a. Užgavėnės. Vilnius: Mokslas. Kudirka Juozas. 1992b. Velykų šventės. Vilnius: Mokslas. Kudirka Juozas. 1993a. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. Vilnius: Vaga. Kudirka Juozas. 1993b. Vilniaus verbos. Vilnius. Kudirka Juozas. 1994a. Lietuviškos Kūčios. Istorinė lyginamoji apžvalga. Vilnius: Lietu vos liaudies kultūros centras. Kudirka Juozas. 1994b. Motinos diena. Ukmergė: Bartkaus individualios įmonės „Vers lininkas" leidykla. Kudirka Juozas. 1997Jurginės. Kaunas: Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai. Kuznecovienė Jolanta. 2008. Šventes švenčiantis lietuvis: bendruomeniškumo dia pazonas. 75-88. V. Čiubrinskas, J. Kuznecovienė (sud.). Lietuviškojo identiteto trajektorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Lefebvre Henri. 2009. Critique of Everyday Life. London, New York: Verso. Lietuvos gyventojai 2011 metais. 2011 m. surašymo rezultatai. 2012. Vilnius: Lietuvos sta tistikos departamentas. Löfgren Orvar. 2001. Past and Present in European Ethnology: a Swedish Perspective, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 1(10): 85-98. Löfgren Orvar. 2008. When is Small Beautiful? The Transformations of Sweedish Eth nology. 119-132. M. N. Craith, U. Kockel, R. Johler (eds.). Everyday Culture in Europe. (Pro gress in European Ethnology). Hampshire, Burlington: Ashgate. LR Seimas. Valstybės šeimos politikos koncepcija. Valstybės žinios 2008-06-17, N r. 69-2624.14. Marcinkevičienė Nijolė 2000. Apie Advento-Kalėdų laiką ir papročius. 9-25. Atvažiuo ja Kalėdos. Advento - Kalėdų papročiai ir tautosaka. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras. Marcinkevičienė Nijolė, Mukaitė Loreta, Vakarinienė Audronė. 2003. Kupole rože. Sek minių -Joninių papročiai ir tautosaka. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras. Marcinkevičienė Nijolė, Mukaitė Loreta, Vakarinienė Audronė. 2006. Velykų rytų lelija pražydo. Verbų sekmadienio, Velykų, Jurginių papročiai ir tautosaka Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras.

»3 Mardosa Jonas, Paukštytė-Šaknienė Rasa, Šaknys Žilvytis, Šidiškienė Irma. 2012a. Šiuolaikinės vilniečių šventės šeimoje. Pirmoji dalis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. Mardosa Jonas, Paukštytė-Šaknienė Rasa, Šaknys Žilvytis, Šidiškienė Irma. 2012b. Šiuolaikinės vilniečių šuentės šeimoje. Antroji dalis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. Mardosa Jonas, Šaknys Žilvytis. 2013. Pratarmė 6. J. Mardosa (sud.). Šuentės modernia me mieste. Festivals in the Modern City. Vilnius: Edukologija. Mardosa Jonas. 2009. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos. Liaudiškojo pa maldumo raiška XX a. antrojoje pusėje-XXI a. pradžioje. Vilnius: Vilniaus pedagoginio uni versiteto leidykla. Munck De Victor C. 2008. Kultūros tyrimai: patirtis ir apibendrinimai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Paukštytė-Šaknienė Rasa, Savoniakaitė Vida, Svidinskaitė Danguolė, Šaknys Žilvytis, Šidiškienė Irma. 2005. Lietuvos etnologijos šaltinių klasifikacija, Liaudies kultūra. 1: 4-27. Paukštytė-Šaknienė Rasa. 2007. Vaiko gimties socialinio jteisinimo papročiai. 17-64. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Aukštaitijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Paukštytė-Šaknienė Rasa. 2009. Vaiko gimties socialinio jteisinimo papročiai. 17-62. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Dzūkijos ir Suvalkijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Paukštytė-Šaknienė Rasa. 2012. Vaiko gimties socialinio jteisinimo papročiai. 19-76. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Paukštytė Rasa. 1999. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime XIX a. pabaigoje- XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Diemedis. Plasseraud Yves. 2006. Mažumos. Tautinių ir etninių mažumų įvadas. Vilnius: Apostrofa. Potašenko Grigorijus. 2011. Lietuvos rusai. 251-265. V. Savoniakaitė (sud.). Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Račiūnaitė Rasa. 2002. Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje. Gyvenimo ciklo papročiai (XIXa. pabaiga-XXa. vidurys). Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Račiūnaitė-Paužuolienė Rasa. 2012. Lietuvių šeima vertybių sankirtoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Ruotsala Helena. 2001. How to Study one's Own Culture? 111-131. Pille Ruunel (ed.). Rethinking Ethnology and Folkloristics. Tartu: Nefa Rühm. Šaknys Žilvytis Bernardas. 2001. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje-XX a. pirmoje pusėje. Jaunimo vakarėliai. Vilnius: Diemedis. Šaknys Žilvytis. 2009. Kultūros transmisijos problema Punsko apylinkėse. 87-93. Etninės kultūros tradicijų tęstinumas ir iššūkiai šiuolaikinėje visuomenėje. Klaipėda: Klai pėdos universiteto leidykla. Šaknys Žilvytis. 2010. „Vietiniai", „lenkiški" ir „lietuviški papročiai". Šiaurės Lenkijos ir Pietų Lietuvos jaunimo kultūra, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 33:155-172. Šidiškienė Irma. 2007. Kultūrinio tapatumo gairės. Simboliniai veiksmai vestuvėse. 117-168. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Aukštaitijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. i* Šidiškienė Irma. 2009. Kultūrinio tapatumo gairės. Simboliniai veiksmai ves tuvėse. 111-154. R- Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Dzūkijos ir Suvalkijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. JVADAS Šidiškienė Irma. 2012. Kultūrinio tapatumo gairės. Simboliniai veiksmai vestuvėse. 137-188. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Vaicekauskas Arūnas. 2005. Lietuvių žiemos šventės. Bendruomenės kalendorinio ciklo apeigos XIXa. pab.-XXa. pr. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Vaicekauskas Arūnas. 2008. Lietuvių vaikų šventės. Kaunas: Šviesa. Vaicekauskienė Aldona. 1995. Punsko ir Seinų krašto vestuviniai papročiai. Punskas: Aušra. Van Cinkel Rob. 2007. Celebrating Localism: The Festive Articulation ofTexel's Iden tity. 37-57. P. J. Margry, FI. Roodenburg (eds.). lieframing Dutch Culture. Between Otherness and Authentity. Wiltshire: Ashgate. Vyšniauskaitė Angelė, Kalnius Petras, Paukštytė Rasa. 1995. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis. Vyšniauskaitė Angelė, Kalnius Petras, Paukštytė-Šaknienė Rasa. 2008. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis. Vyšniauskaitė Angelė. 1967. Lietuvių šeimos tradicijos. Vilnius: Mintis. Vyšniauskaitė Angelė. 1993. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa. Vyšniauskaitė Angelė. 2001. Apie šventes, papročių ir tradicijos sampratą bei šven čių apibūdinimas. Ekspertizės: Tautinis paveldas, tradiciniai amatai, mugės, šventės, tauto dailė. [žr. 2012-12].

»5 FOP^eWOKD

number of various studies and monographs were published exploring Lithuanian calendar festivals and holidays, most of them focusing on the expressions of customs of the past. A These ethnological works did not research how such feasts or public holidays, except for Christmas Eve and Mother’s Day, are celebrated at home. Even though researches in various fields of science have been taking into account studies in the areas of urban culture, ethnic groups, family and traditional holidays, a comparative research of family holi days in different national urban groups, specifically ofVilnians, using the ethnological angle, has been conducted in Lithuania for the first time. The dominating model ofsociety in Lithuania is national ratherthan civil, common to East Central Europe, where family plays more important role in ethnic processes (Plasseraud, 2006). Despite current crisis of the family, we think that research of the family and transmission of culture in modern society is still undoubtedly important. From the ethnologi cal point of view family studies are related to the studies of everyday life, which are one of the fundamental and unchanging features-of European ethnology (Löfgren 2001). Analysis of festivals is important in understanding urban culture. Holidays constitute an important part of political, religious, family and personal life of every state and its citizens, and research thereof is able to provide knowledge about ethnical, civil, religious and cultural features of the nations, and to reveal the identities they shape (Mardosa, Šaknys, 2013). Holidays are a great instrument to manifest these identities, to legalise, recognise and reveal them, because they are expressive, consolidating, uniting, interactive, communicating. The aim if this research was to explore ethnic and cultural identities of modern citizens of Lithuanian, Polish and Russian origins. In our analysis of yearly festivals, celebrated together by the family members, we had goals to analyse: places where celebrations are held, the make-up of the family circle during celebrations, food that is served, gifts that are shared

26 and traditions that are upheld during festivals. In the course of the field research in the city of Vilnius in 2012 and 2013, having aligned it with the ethnographic practicum of students from the Lithuanian University of FOREVORD Educational Sciences we had the opportunity of sharing our personal experience in the field work, and with the help of the students in short order were able to effectively gather the necessary research data. First stage of the study was dedicated to establishing practical vectors of the research, seeking to reveal the most important festivals that are celebrated among families in the three selected ethnic groups. After analysis of the primary fieldwork data, the following holidays appeared to be most com monly reported. Seeking to better understand yearly rituals of the Vilnian family, twelve festivals have been selected: traditional (Christmas Eve, Christmas, the New Year, Shrove, Easter, St John’s Day, the Assumption and All Saints' Day) and modern (Restoration of Statehood and Restoration of Independence of Lithuania, Woman's Day, Mother’s Day and Father’s Day). During second stage the research, the material was collected on the basis of ethnographic questionnaires, prepared bytheauthors ofthe monograph ’Modern Festivals in the Vilnian Family (pt. H I)’. In the selected research methodology we did not aim for the respondents' nationality to match the statistical ethnic composition of Vilnius citizens. The respondents were randomly chosen individuals, able to complete the questionnaire and between twenty and forty years of age, presently living the city. In the course ofthe study 350 questionnaires (175 in both parts) were completed. Seeking to have a better look at the festive traditions and transfer of customs between generations, some additional research has been completed among pupils of three Vilnius gymnasiums (Lithuanian, Polish and Russian), employing a special questionnaire ‘Family Holidays and Г (23, 21, and 21 questionnaires respectively). We think that this research is important to the formation of civil society, also in amending the list of holidays and memorial days, which is constantly discussed by the public. The monograph is the first glance into the world of urban family traditions. Through this book we would like to promote further research of urban culture.

»7 \ 1 /

KŪČIOS IR KALĖDOS

Rasa Paukštytė-Šaknienė augelio krikščioniškų tautų ritualinių metų struktūroje iš siskiria Kalėdos - Jėzaus Kristaus gimimo diena. Rytų Lietuvoje jos dar XX a. vid. švęstos keturias dienas ar net visas dvylika D dienų - iki Trijų karalių (Šaknys 2001: 39). Ypatingos reikšmės turi ir šios šventės išvakarės - Kūčios. Kaip teigia Juozas Kudirka, remiantis daugiausia iš kaimiškų Lietuvos vietovių sukaupta etnografine medžia ga, Kalėdų išvakarės išsiskiria giliu religiniu susikaupimu, pasiruošimu Kristaus gimimo šventei; liaudies pasaulėjautoje Kūčios tapo neatski riama Kalėdų šventės dalimi (Kudirka 1994: 3). Ši šventė daugumoje šeimų švenčiama iki dabar. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuo 1990 m., nedarbo dienomis paskelbtos Kalėdų pirmoji ir antroji dienos, o 2012 m. - ir Kūčios. Šių dienų šventės tradi cijas ir jos reikšmę pagrindžia etnologinis tyrimas. Analizuojant jaunimo švenčiamas kalendorines bei gyvenimo ciklo šventes Vilniaus mieste 2011 m., paaiškėjo, kad Kūčias ir Kalėdas jaunimas išskiria kaip tradiciškiausią, iš senelių, tėvų perimtą ir laikomą pačia mėgstamiausia, kalendorine, šeimos švente (Paukštytė-Šaknienė 2013a: 302-322). Panašias išvadas pateikia ir sociologai. Jolanta Kuznecovienė teigia: nors interviu duomenys parodė, kad visiems informantams svarbi šventė - šv. Kalėdos, tačiau daugumai Kūčių vakaras yra dar svarbesnis ir ypatingesnis (Kuznecovienė 2008: 77)1. O remiantis Mildos Ališauskienės ir Inos Samuilovos religijos tyrimu1 2, kur aptariama modernizacijos reikšmė individų religijai sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje, teigiama, kad religinės vertybės ir įgūdžiai buvo perduodami iš kartos į kartą ir šiam procesui politinės sistemos kaita didesnės įtakos neturėjo (Ališauskienė, Samuilova 2011). Šiame skyriuje analizuosiu Kūčių bei Kalėdų etninius ir kultūrinius savitumus, pabrėždama lietuvių, lenkų ir rusų švenčiamos šventės skir tumus. Siekdama šio tikslo, atskleisiu: šventės dalyvių sudėtį; šventimo vietą, šventinės eglutės puošybą; keitimąsi kalėdinėmis dovanomis. Taip

1 Tyrimai atlikti 2005 m. 2 Empirinis tyrimas atliktas 2010 m., apklausus 20 vidutinio ir vyresniojo amžiaus informantų.

30 pat apžvelgsiu šventines Kūčių ir Kalėdų vaišes, šventės metu šeimoje palaikomas tradicijas, papročius ir ritualus. Trijų etninių grupių vilniečiai buvo klausiami, ar švenčia (ir kaip) Kūčias bei Kalėdų pirmąją ir antrąją dienas. Prašyta išvardyti šeimos narius, su KŪČIOS IR KALĖDOS IR KŪČIOS kuriais švęstos pastarųjų metų Kūčios ir Kalėdos; teirautasi, kas, be jų, dar dalyvavo. Taip pat aiškintasi, kas, kada ir kokią puošė Kalėdų eglutę (dirbtinę, tikrą), kokiais žaislais (pirktiniais, savos gamybos) bei kokias dovanas pirko ar gamino, kam ką teikė bei ką gavo patys. Detaliai klau sinėta apie šventinių valgių gamybą, apeiginio stalo paruošimą ir kaip organizuojama šventinė Kūčių vakarienė. Taip pat gilintasi j šio laikotarpio spėjimus, burtus ir kitas šeimoje palaikomas šventės tradicijas. Aiškintasi, kokiais būdais vieni kitus sveikina švenčių proga. Klausta apie Kalėdų valgius ir jų gamybą bei antrosios Kalėdų dienos tradicijas. Buvo svarbu sužinoti, kada per šventes einama j bažnyčią ir kaip paminimos stačiati kių bei sentikių Kūčios ir Kalėdos. Palyginimui naudotasi ir trijų Vilniaus miesto (lietuvių, lenkų ir rusų mokomąja kalba) gimnazijų moksleivių apklausos duomenimis. Gimnazistai buvo klausiami: kokią turėjo Kalėdų eglutę, kaip ją puošė, kada keitėsi dovanomis; ką dovanojo ir gavo patys; prašyta išvardyti tris pagrindinius Kūčių patiekalus. Klausimas skirtas aptarti ir pagal senąjį kalendorių švenčiamas šventes. Norint suvokti dabartines vilniečių Kūčias ir Kalėdas, reikia apžvelgti, kaip jos buvo švenčiamos XIX a. pab-XX a. I p. Lietuvos kaime. Tyrinėjimų apie Kalėdų papročius turime daugiau negu apie bet kurią kitą šventę, tačiau išsamesnių tik keletas. Lietuvoje ji labiau sureikšminta XIX a. I p., kai išaugo domėjimasis lietuviškąja kultūra, tautosaka, mitologija ir papročiais. Siekiant atskleisti lietuvių tautinį savitumą, ieškota sąsajų su aukštosiomis Rytų ir romėnų kultūromis. Šios tyrinėjimo krypties atstovai Dionizas Poška, Teodoras Narbutas, Simonas Daukantas pirmieji pažvelgė ir į Kūčių bei Kalėdų papročius (Kudirka 1994: a)- I Kalėdas at kreipė dėmesį ir kiti XX a. etnografijos tyrėtojai. Apibūdindama tarpukarį, išskirčiau 1930 m. publikuotą Jono Balio studiją Kalėdų papročiai ir burtai (Balys 1930). Autorius pateikė daug įvairių papročių ir burtų, kurie rodo to meto kaimo žmonių lūkesčius, susijusius su būsimo derliaus, gyvulių

j ’ sėkme, taip pat - lemiančius žmogaus ateitį, jo sveikatą, gyvenimą, ve dybas ir pan, (Balys 1993; 18-37). Prie svarbesnių sovietmečio laikotarpio tyrimų priskirčiau Pranės Dundulienės studiją Lietuuių saulės sugrįžimo šuenčių apeigos (publikuota Istorijos žurnale; Dundulienė 1970). Šiomis studijomis vėliau remtasi rašant apibendrintus darbus apie lietuvių žemdirbių ritualinius metus (Balys 1978,1993; Dundulienė 1979,19913). Tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo laikotarpiu pu blikuoti Juozo Kudirkos darbai, iš kurių išskirčiau monografiją Lietuuiškos Kūčios ir Kalėdos ir jos priedą Lietuuiškos Kūčios (Kudirka 1993, 1994). Knygoje labai išsamiai analizuojamas pasiruošimas Kalėdų šventėms, Kūčių vakaras, valgiai, apeiginė vakarienė, ateities spėjimai, įvairaus pobūdžio tikėjimai ir kalėdiniai papročiai. Remdamasis lyginamosios kalbotyros bei vienos kultūrinės istorinės mokyklos tyrimo metodais, autorius siekė rekonstruoti senąją Lietuvos kultūrą. Taip pat išskirčiau Arūno Vaicekausko žiemos papročiams (tarp jų - ir Kalėdų šventėms) skirtą išsamią monografiją Lietuuių žiemos šuentės. Bendruomenės kalen dorinio ciklo apeigos XIX a. pab.-XXa. pr., kurioje siekta atskleisti struk tūrinius ir funkcinius kalendorinių apeigų pokyčius, parodyti ritualinės elgsenos ir kultūrinių inovacijų santykį (Vaicekauskas 2005). Pirmasis bandymas pažvelgti į ritualinius metus per šventinį maistą yra Nijcrtės Marcinkevičienės knyga Metai užstato: Kalendorinių šuenčių ir sezoniniai ualgiai. Šiame darbe nemažai dėmesio skirta Kūčių ir Kalėdų šventiniams valgiams (Marcinkevičienė 2009). Visus šiuos tyrimus jungia tyrinėtojų siekis perteikti lietuvių kaimo kultūros realijas. Specializuotų etnologinių tyrimų, kuriuose būtų atsklei džiamos XIX a. pab.-XX a. I p. atskirų Lietuvoje gyvenančių etninių grupių Kalėdų šventės, neturime. Prie šio laikotarpio miesto švenčių tyrimų priskirčiau tik vieną išsamesnį etnologinį darbą - Antrojo pasaulinio karo metų vilniečių Kalėdas plačiau analizavusios Marios Znamierowskos- Prüfferowos knygą Vilnius, miestas arčiausia širdies (Znamierowska- Prüfferowa 2009). Autorė išsamiai aprašė lenkų, paminėjo ir baltarusių3

3 Antrasis leidimas.

3» bei rusų tautybės stačiatikių švęstas Kūčias (kad jie ruošia 12 patiekalų, kaip ir katalikai) bei rusų sentikių Kalėdines pamaldas. Atkreipiamas dėmesys, kad vokiečiai, Augsburgo evangelikai sureikšmina šventės proga puošiamą eglutę ir po ja dedamas dovanas bei atliekamas vokie KŪČIOS IR KALĖDOS IR KŪČIOS čių kalėdines giesmes (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 141-145, 214, 220-222). Suvokiant miesto ir kaimo kultūrą, svarbi Dalios Senvaitytės tarpukario periodinės spaudos analizė (Senvaitytė 2013b: 115-138). Pasak etnologės, daugiausia dėmesio spaudoje buvo skirta kalėdinių švenčių laikotarpiui, kuris apima pasirengimą Kalėdoms, Kūčias ir kelias Kalėdų dienas. Atlikusi išsamią periodikos analizę, autorė straipsnius sąlygiškai suskirstė j pristatančius kalėdinį laikotarpį mieste, t. y. Kaune, ir Lietuvos kaime. Nors kai kurie to meto autoriai žymi takoskyrą tarp miesto ir kaimo, tačiau pastebima ir tai, kad kaimas duoda tai, ko reikia Kalėdų šuentėms, padeda išsaugoti švenčių papročius ir palaikyti ryšį su tradi cija (Senvaitytė 2013b: 118-119). Senvaitytė taip pat atliko ir analogiškus sovietmečio tyrimus (Senvaitytė 2013a: 101-121). Reikia paminėti, kad šiuolaikinių Kalėdų švenčių tyrimų turime nedaug. Išskirtini Žilvyčio Šaknio atlikti jaunimo kalėdinių sambūrių arealiniai 150 Lietuvos vietovių tyrimai (Šaknys 2007: 65-116; Šaknys 2009: 63-110; Šaknys 2012:77-135). Šiuolaikinės vilniečių Kalėdų šventės nagrinėtos mano straipsniuose, siekiančiuose atskleisti miesto tradicijos sampratą (Paukštytė-Šaknienė 2012: 206-217; Paukštytė-Šaknienė 2013a: 302-322) ir analizuojančiuose pasirengimą Kalėdų šventėms (Paukštytė- Šaknienė 2013b: 316-327). Kai kuriuos kalėdinius šiuolaikinių vilniečių kultūros aspektus (vedybinius spėjimus) nagrinėjo Šaknys (Šaknys 2013: 104-106). Šiuolaikinėms vilniečių rusų ar lenkų Kalėdoms skirtų etno loginių darbų taip pat neturime. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Bulgarijos lenkų kalendorinių metų tyrimai rodo, kad šioje šalyje šventė naudojama lenkiškumui išreikšti. Bulgarijoje tarp lenkų tautybės žmonių švenčiama arba tik pagal lenkų papročius; mišriose šeimose švenčiama dažniausiai du kartus - pagal bulgarų ir lenkų tradicijas (Julijaus ir Grigaliaus ka lendorius) arba derinami lenkų ir bulgarų šventės elementai (Mihaylova 2014: 279-280).

ээ Iš šiuolaikinių lenkų kalėdinio laikotarpio tyrimų išskirčiau Bożenos Gierek studiją. Greta išsamios Lenkijos Kalėdų tyrimų istoriografijos, autorė pristato nuodugniai atliktą šiuolaikinio Lenkijos jaunimo švenčia mų Kūčių ir Kalėdų tyrimą. Kaip ji rašo, šiuolaikinėje Lenkijoje jauniems žmonėms Kūčios yra svarbi šeimos šventė - net 71 % respondentų ją siejo su šeima. 62 % respondentų pasiruošimas Kalėdoms asocijuojasi su kalėdinės eglutės puošimu, 60 % - su patiekalų ruošimu, 36 % - su ruoša, 16 % - su apsipirkimu, 14 % - su namų puošimu, 8 % - su dvasingumu (Gierek 2011: 237). Žvelgiantį pastarojo laikotarpio Rusijos etnologų ty rimus, reikia paminėti Tatjanos Voroninos pasninko laikotarpiams skirtą studiją, padedančią suvokti religines rusų Kūčias ir Kalėdas (Voronina 2007:1-24). Liaudiškosios religijos ir ritualinių metų pokyčius šių dienų Rusijos visuomenėje taikliai atskleidžia Irina Sedakova (Sedakova 2001: 131-136; Sedakova 2008: 51-65). Kaip parodė vilniečių tyrimas, stačiatikių ir sentikių Kūčios ir Kalėdos išsiskiria šventimo laiku - pagal Julijaus kalendorių yra švenčiamos sausio 7 d. Dalis pateikėjų yra iš mišrių konfesinių šeimų, todėl 41 % stačiatikių ir sentikių religijas išpažįstančių rusų šventė abejas Kalėdas, 9 % - tik pagal Grigaliaus kalendorių (gruodžio 25 d.), o 50 % - tik pagal Julijaus (sausio 7 d.). Moksleivių apklausos gauti rezultatai panašūs: Kalėdas pagal Senąjį kalendorių šventė 40 %, pagal Naująjį - 10 %, o pagal abu - 50 % rusų mokomąja kalba besimokančių 11-okų. Dar po 5 % moksleivių šventė Kalėdas pagal Senąjį arba abu kalendorius gimnazijoje lenkų dėstomąja kalba4. Tai rodo, kad Kalėdas ne visi apklaustieji švenčia vienu metu, o kartais švenčia ir kelis kartus. Stačiatikių ir sentikių religijas išpažįstan tiems rusams gruodžio 25-26 d. dar yra gavėnios metas (Рождественский пост), tikintieji turi laikytis griežtų maisto apribojimų. Tuo tarpu dau giausiai katalikų tikėjimą išpažįstantiems lietuviams ir lenkams adventas jau būna pasibaigęs.

t Apklausdami moksleivius, etikos sumetimais neprašėme įvardyti jų išpažįstamos religijos, todėl galima tik numatyti, kad sausio 7 d. Kalėdas šventę moksleiviai kilę iš stačiatikių, sentikių ar konfesiškai mišrių šeimų.

ЗА k ū č ių v x k x k k n k sveNTės viexx ik DXLyVIXI KŪČIOS IR KALĖDOS IR KŪČIOS IX a. pab.-XX a. I p. Kalėdų šventės tiek kaime, tiek mies te būdavo švenčiamos namuose. Tradiciškai prie Kūčių stalo susėsdavo visa šventiškai nusiteikusi šeima. Kudirka teigia, kad nors seniau Kūčių vakarienė buvo valgoma savo šeimoje, tačiau kartais žmonės pasikviesdavo vienišus, neturtingus kaimynus, našlę, elgetą ar grytelninką, o jeigu užklysdavo pakeleivis - tai, pa vyzdžiui, apie Biržus būdavo laikoma džiaugsmo ir laimės ženklu (Kudirka 1993: 88). Remiantis Vitalio Morkūno tyrimu, Žemaitijoje (rečiau - kituose Lietuvos regionuose) gyvavo paprotys samdinius samdyti iki Naujųjų metų (Morkūnas 1977: 53-54), o pasak Pranės Dundulienės, jei kur buvo samdinių ir jie sodinti prie stalo su šeimi ninkais, jei kviestasi bešeimius, būdavo tikimasi, kad dėl to gerai javai užderės (Dundulienė 1991: 22). Tarpukario Kaune per pačias Kalėdas irgi buvo vaišinamasi namuose, j restoranus ir valgyklas beveik niekas nei davo. Tačiau kauniečiai svečiuodavosi vieni pas kitus, namuose rengė šventinius vakarus ir pasisėdėjimus (Senvaitytė 2013b: 118). Šventinė Kūčių vakarienė ir XXI a. p r. yra reikšminga visų trijų etni nių grupių vilniečių šeimose, kurios pasiruošimui ir šventimui teikiama didelė reikšmė. Remdamiesi tyrimu, galime teigti, kad visų tirtų grupių vilniečiai Kūčias dažniau švenčia namie nei svetur. Žvelgiant j atskiras grupes, matyti nežymių skirtumų: namie dažniausiai švenčia rusai (81 %), kiek rečiau - lenkai ir lietuviai (atitinkamai 74 % ir 63 %). Kada švenčiama ne namuose, neretai su šeima vykstama pas artimiausius gimines: tėvus (vyro ar žmonos), tetas ar dėdes. Todėl ratą žmonių, su kuriais praleidžia mas Kūčių vakaras, sudaro artimais giminystės ryšiais susieti asmenys. Paklausę, su kuo pateikėjai valgė Kūčių vakarienę, taip pat gavome skirtingus rezultatus. Lietuviai dukart daugiau šj vakarą praleidžia su šeima ir giminėmis nei vien su šeima (71 % ir 29 %). Jie linkę pasikviesti

35 1 pav. Šventės vieta (proc. pagal tautybes: lietuvių n-83, lenkų n-63, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai

2 pav. Ne šeimos nariai, dalyvaujantys Kūčių vakarienėje (proc. pagal tautybes: lietuuių n-83, lenkų n-63, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai draugai kaimynai giminės krikšto tėuai

giminaičių. Lenkai Kūčių vakarienę taip pat kiek dažniau valgo didesniame nei vien šeimos rate (57 % ir 43 %). Tuo tarpu rusų tautybės pateikėjai švenčia vienodai tiek tik su šeima, tiek su giminėmis (po 50 %). Nors Kūčios yra švenčiamos su šeimos nariais ar artimais giminėmis, tačiau vilniečių paklausus, kas dar, be šeimos narių, dalyvavo Kūčių vakarienėje, sulaukta gana skirtingų atsakymų. Pasitaikė atvejų, kai ne šeimos nariais, dalyvaujančiais Kūčių va karienėje, pateikėjai kartais įvardija net artimus gimines - senelius, pusseseres ir pusbrolius. Šiuo požiūriu išsiskiria lenkai, artimus gimines ne šeimos nariais įvardydami beveik triskart dažniau nei lietuviai (32 % ir 11 %). Draugų dažniausiai kviečiasi lietuviai (13 %), tuo tarpu kaimy nams prioritetą teikia rusai (12 %). XIX a. pab.-XX a. vid. kaime gyvavusi tradicija, kada prie Kūčių stalo būdavo kviečiami vieniši žmonės, jau užmirštama. Labai retai, priskirti ne prie šeimos narių rato, kviečiami ir krikšto tėvai. Skirtingai nei tradicinėje kaimo kultūroje, šių dienų vii- niečiai krikštatėvių jau nelaiko giminėmis. Peršasi išvada, kad tada, kai krikšto tėvai nėra kraujo giminės, per krikštą jgauta dvasinė giminystė nėra laikoma tapačia kraujo giminystei. Nors pats paminėjimas rodo, kad krikštatėvių statusas iki šių dienų išlaikė savo svarbą. KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS Apibendrinus tyrimo rezultatus, galima konstatuoti, kad visų trijų etninių grupių vilniečiams Kūčios yra reikšmingos kaip šeimos narius ir gimines konsoliduojanti šventė, tradiciškai švenčiama namuose.

ŠVENTINĖ EGLUTE

I S alėdos - ypatinga šventė, kuri ne tik sutelkia šeimą, bet ir reikalauja tam tikros šventinės atmosferos. Nuo seno Lietuvoje eglutė buvo svarbus žiemos kalendorinių šven čių simbolis. Apžvelgdama eglutės puošimo tradicijas kituose Europos kraštuose, Angelė Vyšniauskaitė teigia: jau nuo XVI a. I p. žinoma, kad Vokietijos Elzaso krašte nuo seno buvo paprotys per Kalėdas ant stalo pastatyti mažą eglutę, papuoštą obuoliais ir saldumynais bei įvairiais kaspinais. Tada žvakučių ant eglutės dar nebūdavo. Ilgainiui eglutės iš plito po visą Vokietiją, o iš jos - j kitas šalis. 1807 m. galima laikyti ka lėdinių eglių, puošiamų miestų aikštėse, seniausiu žinomu pami nėjimu. Mažosios eglutės, puoštos namuose, Europoje pradėjo plisti nuo XVIII a.; Rusijoje kalėdinės eglutės pirmiausia pasirodė miestuose, kuriuose gyveno nemaža vokiečių, XIX a. I pusėje. Lietuvoje kalėdinė eglutė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais dar nebuvo žinoma. XX a. 4 deš. tokią kartais savo vaikams puošdavo miestiečiai ar mokyklose moky tojai (Vyšniauskaitė 1993: 140-141). Kudirkos pateiktais duomenimis, vokiečių rašytiniuose šaltiniuose Kalėdų eglutė pirmą kartą paminė ta 1605 metais. Lietuvoje rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1853 m- “ matęs poetas Antanas Baranauskas Vainute, vachmistro namuose. Kaip eglutė buvo puošiama Daubiškių vaikų prieglaudos ir

37 apylinkės vaikams, apie 1890 m. aprašė Mykolas Biržiška. Vėliau eglutės išplito ir kitur Lietuvoje. Pirmosios eglutės kaip šventės su žaidimais ir dovanėlėmis imtos rengti rusiškose mokyklose. Laukiant Naujųjų, 1896 m. medeliai buvo puošiami Salake, Skaudvilėje ir Ukmergėje. Po metų pradėjo sklisti dar plačiau. Jomis buvo siekiama privilioti lietuvių vaikus į rusiškas mokyklas. Todėl lietuvių šviesuoliai kritiškai vertino tokius vakarėlius su eglutėmis, neretai pasisakė ir prieš pačias eglutes. Tačiau Kudirka rašo: nepaisant tokio požiūrio, eglutė per palyginti trumpą laiką tapo neatskiriama ka lėdinių ir naujametinių švenčių bei renginių dalimi. Namuose paprastai ją puošdavo Kūčių dieną, nupuošdavo - per Tris karalius (Kudirka 1993: 53—54). Vis dėlto Rusijos imperijoje pirmieji eglutes pradėjo statyti Rusijos vokiečiai, vėliau - Peterburgo gyventojai, o prie eglutės paplitimo labiausiai prisidėjo rusų rašytoja Anna Boluganskaja-Daragan, kuri 1846 m. parašė elementorių namų mokymui Eglutė. Douana Kalėdoms. Gyvenimo pabaigoje ji gyveno Vilniuje, palaidota šv. Efrosinijos kapinėse (Laučkaitė 2009:148). Tarpukario periodikoje taip pat minima, kad Kalėdos buvo skirtin gai švenčiamos mieste ir kaime. Pasak Senvaitytės, rašyta, kad šiuo metu daug kas grįžta namo į kaimą. O likę mieste - statosi eglutes. Iš spaudos matyti, kad Kalėdų eglutė pamažu buvo tampanti svarbiu šios šventės atributu ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Pastebėta, kad tai nauja tradicija, todėl visuomenės priimama skirtingai. Didžioji jos dalis, ypač vaikų turinčios moterys, pamėgo ją ir ėmė jos laikytis. Kiti prieštaravo šiai naujovei, atsiradusiai gana neseniai. Nepaisant tokios prieštaros, tradicija puošti eglutę toliau populiarėjo (Senvaitytė 2013b: 118-122). Remiantis šventės šiuolaikinėse vilniečių šeimose tyrimu, kalėdiniu laikotarpiu puošti eglutę populiaru tarp visų trijų etninių grupių atstovų. Eglutės parinkimas panašus visose šeimose, tačiau galima pastebėti ir tam tikrų skirtumų puošimo laiko atžvilgiu (ypač tarp rusų tautybės pateikėjų). Ruoštis šventėms dauguma šeimų pradeda dar gerokai anksčiau iki Kalėdų. Vienas iš esminių jų atributų yra šventinė eglutė. Prieš kiek

38 3 pav. Eglutės puošimo laikas (proc. pagal tautybes: lietuuių n-83, lenkų л-65, rus4 n' 23)

■ lietuviai H lenkai ■ rusai KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS 2 savaitės prieš Kalėdas savaitė prieš Kalėdas

prieš Naujuosius metus po Naujųjų metų I ° o * laiko ją pirkti ir kaip papuošti - kiekviena šeima renkasi dažniausiai atsi žvelgdama j jau nusistovėjusiais savo tradicijas. Tyrimo duomenys rodo, kad lietuvių ir lenkų eglutės puošimo laikas beveik toks pat. Didžiausias procentas šių tautybių pateikėjų pradeda puošti likus mažiau nei savaitei iki Kalėdų (lietuvių 51 %, lenkų - 52 %, rusų - 17 %). Mažiau pateikėjų - likus savaitei (atitinkamai 28 %, 30 % ir 13 %), ir tik nedaugelis eglutę puošia prieš dvi savaites iki Kalėdų (8 %, 8 % ir 13 %). Išsiskiria rusų tau tybės vilniečių atsakymai. Didžiausia jų dalis (43 %) eglutę puošia prieš Naujuosius metus, o 4 % - net po Naujųjų. Šis skirtumas susijęs su dalies šios tautybės pateikėjų pagal Julijaus kalendorių švenčiamų Kalėdų data. Tai patvirtina ir asmeninio stebėjimo duomenys: Šeškinės mikrorajone eglutės pardavinėjamos kurį laiką prieš Kalėdas ir po Naujųjų metų. Visų grupių pateikėjai prioritetą teikia gyvoms eglutėms arba šakoms (lietuvių ir lenkų po 65 %, rusų - 61 %). Dirbtinę eglutę rinkosi perpus mažiau apklaustųjų. Lyginant skirtingų tautybių žmonių atsakymus, dirbtinę eglutę puošusiųjų procentinė dalis panaši (rusų 39 %, lenkų 31 %, lietuvių 28 %). Tik keli lietuviai (7 %) ir lenkai (4 %) eglutės visai nepuošia. Eglutės puošimo tradicijos bėgant laikui keitėsi. Pasak Kudirkos, Lietuvos kaime eglutės apačioje kabindavo iš kūlio šiaudų ant siūlo su vertą ir visokiais kvadratais išlankstytą „eglutę", panašią j vestuvinį sodą,

39 tik daug mažesnę. Prikabindavo saldainių, raudonų laukinių obuoliukų, uždegdavo žvakučių; dar puošė saldainiais, sausainiais. Autoriaus nuo mone, eglutės pasirodymas skatino naują tautodailės šaką - papuošimų kūrimą. Pirmieji ėmėsi vaikai ir paaugliai, talkinami motinų. Namų darbo eglutės papuošimus Kudirka suskirstė į šiaudinius, dirbinius iš kiaušinio lukšto, tešlinius kepinius, karpinius. Pirktiniai paplito tikXX a. 3 deš. pab. (Kudirka 1933: 55). Pasiruošimas šventei paprastai sutelkia visą šeimą, dažniausiai tampa maloniu ir šeimą konsoliduojančiu procesu. Paklausus, kokiais žaisliukais dabar puošia eglutę - pirktiniais ar gamintais savo rankomis, paaiškėjo, kad pirmenybę pirktiniams teikia visos trys etninės grupės (daugiausia rusų šeimose - 100 %, lenkų - 93 %, lietuvių - 89 %). Ir tik maža dalis, greta pirktinių, kabina ir savo gamybos žaislų. Daugiausiai iš apklaus tųjų savo rankomis gamintais žaislais eglutes puošė lietuviai (22 %), rečiau - lenkai ir rusai (11 % ir 9 %). Paprastai eglutės puošimo procese dalyvauja vaikai, todėl kartais būdavo kabinami jų pačių pagaminti žais lai. Pavyzdžiui, lenkų tautybės moteris pasakojo, kad jos sūnus su dukra labai mėgsta iš popieriaus karpyti snaiges ir jomis puošti eglutę (g. 1971, b. 2363/35). Vienai lietuvei taip pat patinka puošti pačios pagamintais šiaudiniais žaisliukais (g. 1983, b. 2363/9). Taigi ir šiandien mieste dafis šiuolaikinių šeimų, nors ir nedidelė, eglutę puošia savadarbiais žaislais. Manau, kad žmogus, pats gaminantis žaislus, siekia originalumo, kurio ne visada gali suteikti masinės gamybos žaislai. Be to, tai tampa tam tikra meninės išraiškos forma ir būdu pradžiuginti artimuosius. Vilniečiai yra išlaikę tradiciją eglutę dabinti ir saldainiais, nors visos etninės grupės juos kabina gana retai. Pasitaikė pasakojimų, kad ant eglutės paprastai kabinami ne tik saldainiai, bet ir imbieriniai sausainiai (lietuvė, g. 1991, b. 2363/8), mėgstama kabinti dar ir meduolius (rusė, g. 1974, b. 2363/16). Nors vilniečių šeimose eglutė puošiama skirtingu laiku, tačiau visos etninės grupės prioritetą teikia gyvai eglutei ir puošimui pirktiniais žaislais. Dirbtinės kiek populiaresnės tarp rusų (lyginant su lietuviais ir lenkais). O puošti rankų darbo žaislais dažniau linkę lietuviai.

4° KŪČIŲ VAKAKKNÜ VALČIAI

asiruošimas Kūčioms visada reikalaudavo daug pastangų. Pasak KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS Senvaitytės, tarpukariu Kaune prieš pat Kalėdas prasidėdavo prieššventinis šurmulys. Pagyvėdavo prekyba tiek turguose, Ptiek miesto parduotuvėse. Kai kurios prekės būdavo itin paklausios: virti kviečiai, aguonos, grybai, spanguolės, eglutės, nauji drabužiai, alkoholiniai gėrimai (Senvaitytė 2013b: 118). Kudirka teigia, kad kaime paprastai per Kūčias nuo ankstyvo ryto visi dirbą, dideli ir maži, vyrai ir moterys, nes turėję būti sutvarkyti namai, kiemas, pastatai. Vyrai ruošdavęsi lauke, o moterys tvarkydavęs! namuose (Kudirka 1993: 34). Maisto gamyba tradiciškai būdavusi moters veiklos sfera (Čepaitienė 2001: 187). Todėl šeimininkei (motinai) daugiausia rūpesčių tekdavę ruošiant valgius. Jai talkindavusios ir vyresnės dukterys (Kudirka 1993: 46). Marios Znamierowskos-PrüfFerowos knygoje Vilnius, miestas arčiausia širdies pasiruošimas Kūčioms apibūdinamas taip: Anksčiau baigėsi darbas, pavėlavusieji dar bėga paskutinių eglučių, šventinių pirkinių.. Judėjimas gatvėse ir krautuvėse gerokai didesnis. Visi skuba, kad suspėtų, kad pasiruoštų tai vakaro valandai, ir vis dėlto virš visa to ko tvyro kažkoks susikau pimas ir iškilmingumas... Kaipgi karšta virtuvėje, kai reikia pagaminti tiek valgių, o kambarj papuošti ir padengti stalą... (Znamierowska-Prüfferowa 2009:141-142) Etnologe pripažįsta, kad didesnis krūvis tekdavo moteriai. Panaši situa cija ir šiais laikais. Wendy Welch pastebėjimą, kad ir šiandien moterys vis dažniau matomos kaip šventės kūrėjos, organizatorės ir administratorės (Welch 2009:179), patvirtina ir šis tyrimas. Šių dienų šventinę vakarienę vilniečių šeimose taip pat beveik visada visose trijose etninėse grupėse gamina moterys (lietuvių 80 %, lenkų 84 %, rusų 75 %). Visgi pastebima tendencija, kad prie šventinės ruošos prisideda ir vyrai (tik vyrai ruošia Kūčių vakarienę - atitinkamai 4 %, 2 % ir 12,5 %, kartu su moterimis - 16 %, 14 % ir 12,5 %). Pasak Birutės Imbrasienės, nors Lietuva nedidelė, skirtingose etno grafinėse srityse seniau gaminti skirtingi patiekalai. Atskirų etnografinių regionų ypatumai ir tradicijos nulėmė patiekalų savitumų bei įvairovę (Imbrasienė 2008:17). Nijolė Marcinkevičienė aprašė net 83 tradicinius Kūčių patiekalus (Marcinkevičienė 2009). Dundulienės nuomone, prose- noviniai Kūčių patiekalai buvę maltiniai, pagaminti išapšutintų irsumaltų avižinių miltų tešlos (vėliau juos pakeitė kūčiukai - „šližikai"), barščiai su grybais, mėsa. Pastaroji dėl katalikybės išnyko nuo Kūčių stalo. Taip pat minima žuvis, ypač lydeka, buvusi vaisingumo simboliu (Dundulienė 1991: 26). Kaip rašė Kudirka, XIX a. pab.-XX a. I p. visoje Lietuvoje įprasti Kūčių valgiai buvo kūčiukai, aguonpienis, silkė, žuvis, grybų patiekalai, avižinis ir spanguolių kisielius, žirniai, kviečiai (Kudirka 1993:113)5. Tuo tarpu Vilniaus mieste XX a. I p. dominavo silkė, kita žuvis, žir niai, žuvienė arba grybienė, grūstų bulvių paplotėliai, blyneliai su įdaru, kisielius, kūčia (minkštai virti kviečių grūdai su medumi ir cinamonu), aguonpienis, prėskučiai, vaisiai ir skanėstai (saldainiai, riešutai ir kt.) (Znamierowska-Prüfferowa 2009:122-124). Tarpukario spaudoje taip pat minima, kad ir neturtingiausia šeima Lietuvoje Kūčių vakarų rengianti iškilmingai - pasigaminanti kūčiukų, prisikepanti silkių. O kaunietės pasiruošdavo visokių ištaigingų patiekalų (Senvaitytė 2013b: 118). Vilniečių paprašę išvardyti valgius ir gėrimus, kuriais nukraunamas šiuolaikinis Kūčių stalas, gavome pakankamai platų asortimentų6. Visų trijų etninių grupių Kūčių vakarienės patiekalus galėtume sugrupuoti taip: sriubos; miltų ir grūdų patiekalai; žuvies patiekalai; mėsos patiekalai7; vaisiai ir jų patiekalai; daržovės ir jų patiekalai; grybai ir jų patiekalai; gėrimai8.

5 Bronislava Kerbelytė rašo, kad slavai taip pat vakarienei virdavo kviečių, žirnių (Kerbelytė 2012:49), o Dmitrijus Zeleninas, kalbėdamas apie rytų slavų kultūrą, išskyrė blynus, kūčią (patiekalas iš javų), avižinį kisielių (Зеленин 1991: 401). 6 Analizė daugiau atskleidžia skirtumus tarp lietuvių ir lenkų, nes iš rusų Kūčių vaka rienę valgė tik 16 pateikėjų. 7 Labai nedidelis procentas lietuvių ir lenkų minėjo mėsiškus valgius, kurie valgomi per Kūčias. Pasak Jono Balio, seniau lietuviai, valgydami Kūčias, ant stalo taip pat padėda vo kiaulienos. Tai darė tam, kad geriau augtų kiaulės (Balys 1993: 21). Tačiau praeityje mėsiškų patiekalų jokiu būdu nevalgydavo. 8 Grupavimą lėmė pateikėjų išvardytų valgių gausa. Pasirinkta grupuoti sąlygiškai, atsižvelgiantį valgyje dominuojantį produktą. Lietuvių išvardyti patiekalai suskirstyti pagal šias grupes. Sriubos: žuvienė; grybų; burokėlių; kopūstų; sultinys; rašalas. Žuvies patiekalai: kepta, virta, įdaryta žuvis; su įvairiais pagardais ir be jų paruošta silkė; krabų lazdelės; šprotai; sušiai; jūros gėrybės. Mėsos patiekalai: šaltiena. KOČIOS KOČIOS IR KALĖDOS Miltų ir grūdų patiekalai: bandelės; pyragėliai su grybais, aguonomis, uogiene; spurgos; sausainiai; pyragas; tortas; duona; blyneliai; virtiniai; koldūnai; lazanija; kūčiūkai; kalėdaičiai; kūčia. Vaisiai ir jų patiekalai: vaisiai; obuolių sūris; želė su vaisiais; riešutai. Daržovės ir jų patiekalai: įvairios šviežios ir konservuotos daržovės bei iš jų gaminamos salotos; cepelinai su grybais. Grybai ir jų patiekalai: džiovinti ir konservuoti grybai. Gėrimai: aguonų gėrimas; migdolų gėrimas; kisielius; kompotas; gira; vynas; šampanas; degtinė. Lenkų pateikėjų sriubos nenurodytos. Žuvies patiekalai: kepta, virta, įdaryta žuvis; su įvairiais pagardais ir be jų paruošta silkė; krabų lazdelės; šprotai. Mėsos patiekalai: kumpis. Miltų ir grūdų patiekalai: bandelės; pyragėliai su grybais, aguonomis, uogiene, daržovėmis ir mėsa; spurgos; sausainiai; pyragas; vafliai; duona; blyneliai su grybais ir obuoliais; virtiniai; varškės apkepas; kūčiūkai; kalėdaičiai. Vaisiai ir jų patiekalai: vaisiai; želė su vaisiais; riešutai. Daržovės ir jų patie kalai: įvairios šviežios ir konservuotos daržovės bei iš jų gaminamos salotos; apkepas. Grybai ir jų patiekalai: džiovinti ir konservuoti grybai. Gėrimai: aguonų gėrimas; kisielius; kompotas; sultys; arbata; vynas. Medus. Rusų pateikėjų sriubos nenurodytos. Žuvies patiekalai: kepta, virta, įdaryta žuvis; su įvairiais pagardais ir be jų paruošta silkė; krabų lazdelės. Mėsos patiekalai: kepta vištiena. Miltų ir grūdų patiekalai: bandelės; pyra gėliai su grybais, aguonomis, uogiene, daržovėmis; kūčiūkai; kalėdaičiai; kūčia. Vaisiai ir jų patiekalai: vaisiai; riešutai. Daržovės ir jų patiekalai: įvairios šviežios ir konservuotos daržovės bei iš jų gaminamos salotos. Grybai ir jų patiekalai: džiovinti ir konservuoti grybai. Gėrimai: aguonų gėrimas; kisielius. Pažvelkime, kokie minėtoms valgių grupėms priskirti patiekalai vyrauja tirtose etninėse grupėse. 4 pav. Kūčių vakarienės patiekalų kiekis (proc. pagal etnines tautybes: lietuuių n-83, lenkų n-65, rusų n-23 ir produktus)9

■ lietuviai ■ lenkai * rusai

sriubos

Pirmą vietą užima valgiai, priskirti miltų ir grūdų patiekalams. Tradiciškai būtinas Kūčių valgis kačiukai ženkliai dominuoja lietuvių šeimose. O štai lenkai kačiukus ir pyragėlius su grybais ant šventinio stalo deda maždaug vienodai dažnai (kačiukus kiek dažniau). Rusai taip pat pažymi kūčiukų buvimo ant šventinio stalo būtinybę. Tačiau apskri tai kūčiukai būdingesni lietuviams, o kalėdaičius maždaug vienodai ant Kūčių stalo deda lietuviai ir lenkai. Miltų ir grūdų patiekalų kategorijoje dominuoja lenkų pomėgis pyragėliams su jvairiais jdarais (grybų, aguo nų, daržovių, uogienės). Lietuviai taip pat mėgsta pyragėlius, tačiau šie taip ryškiai nevyrauja. Jdomu, kad lietuviai dažniau renkasi pyragėlius

9 Produktų kiekis viršija pateikėjų skaičių, nes vienas žmogus nurodė po kelis vienos grupės patiekalus. kk su aguonomis, o štai lenkai - su grybais. Taip pat dar pateikiami (tačiau gana retai) tokie valgiai kaip virtiniai, koldūnai, spurgos, vafliai, sausainiai, pyragai, tortai, blyneliai, lazanija, apkepai ir tradicinis patiekalas „kūčia" (patiekalas iš grūdų ir medaus, nurodytas lietuvių, rusų). KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS Žuvis (taip pat ir silkė) ir išjos pagaminti patiekalai užima antrą vietą. Kūčių vakarienei tradiciškai būdingi žuvies patiekalai taip pat pasiskirsto skirtingai: lietuviai dažniau valgo įvairiai paruoštą silkę, o lenkai ir rusai - žuvį. Lietuvių ir lenkų žuvies patiekalai panašūs - patiekiama kepta, troškinta, įdaryta žuvis. Neretai minimas keptas karpis, ypač lenkų. Gana ryškiai (užima trečią vietą) išsiskiria įvairių gėrimų vartojimas, ypač lietuvių ir lenkų šeimose. Tiek lenkai, tiek lietuviai Kūčių vakarienei būtinai patiekia kisielių (dažnai spanguolių), o lenkai - dar ir kompotą. Tuo tarpu lietuviai ir rusai dažniau gamina aguonų pieną. Galima teigti, kad tradicinis Kūčių patiekalas aguonpienis populiaresnis tarp lietuvių, o tarp lenkų vyrauja kisielius. Kartais lietuviai ir lenkai per vakarienę geria vyną. Vynas gertas XIX a. pab.-XX a. I p. Jo gėrimą aiškino kaip aukos atnašavimo Dievui simbolį (Kudirka 1993:103). Lietuviai per šventinę vakarienę valgo palyginti daug daržovių ir iš jų pagamintų patiekalų, ypač įvairių salotų, nors salotų patiekia (pvz., raudoną ar baltą mišrainę) ir lenkai bei rusai. Vaisius mėgsta tiek lietu viai, tiek lenkai, tuo tarpu rusai jų nurodė labai mažai. Nors retai minėti visų etninių grupių atstovų, kaip atskiras produktas patiekiami riešutai, taip pat grybai (turima galvoje pačius grybus - džiovintus, marinuotus ar kitaip paruoštus, o ne su jais pagamintus valgius). Lietuviai, kitaip nei lenkai ar rusai, nors ir nesmarkiai, nurodė val gantys sriubas - žuvienę, grybų, burokėlių ir kopūstų bei sultinį. Pateikėjų paprašius iš visų valgių išskirti tris, jų nuomone, svarbiau sius, tai sugebėjo atlikti ne visi. Iš 83 lietuvių svarbiausius nurodė tik 46, iš 65 lenkų - 34, iš 23 rusų - 3 pateikėjai. Tapo akivaizdu, kad lietuviams svarbiausi kūčiukai, lenkams - žuvies, o rusams - silkės gaminiai. Todėl lyginant su Znamierowskos-Prüfferowos duomenimis, kuri, vardydama vilniečių Kūčių valgius, pirmoje vietoje minėjo kapotą, keptą ar įdarytą 5 pav. Kūčių vakarienės svarbiausi patiekalai (kiekis pagal tautybes: iietuuių n-46, lenkų л-34, rusų л-5)

■ lietuviai ■ lenkai rusai

bučiukai silhė žuuis kisielius aguonų pienas

P*o o I-

pyragėliai pyragėliai su grybais su aguonomis duona

silkę, tada - įvairią žuvį su drebučiais, keptą ar užpiltą saldžiu padažu, ir kitus valgius (Znamierowska-Prüfferowa 2009:142), galima matyti tokias pat tendencijas paplitus tarp lenkų ir rusų. Lietuviams valgiai su silke pagal dažnumą yra antri. Kisielius ir žuvis bei jos gaminiai maždaug vienodai reikšmingi. Rečiau - aguonų pienas, kalėdaičiai, salotos, duona, pyragėliai su grybais ir galiausiai pyragėliai su aguonomis. Lenkai prie svarbiausių Kūčių vakarienės patiekalų (po dominuojančių žuvies ir jos patiekalų) priskiria kisielių (dažniausiai spanguolių). Tik tada - kūčiukus ir silkę. Jie labai vertina kalėdaičius ir pyragėlius su grybais10. Lenkams ant Kūčių stalo taip pat svarbu dėti duoną ir salotas, o aguonų pieno nepaminėjo nė vienas pateikėjas. Tuo tarpu rusų šeimose dominuoja silkės gaminiai, tik tada kūčiukai. Kisielių bei aguonpienį jie vertina vienodai, o patiekalų pira midės apačioje kaip vienodai reikšmingi nurodyti kalėdaičiai, salotos ir pyragėliai su grybais. Nors duona ant Kūčių stalo nėra svarbiausia, tačiau paminėta maždaug vienodai kartų tiek lietuvių, tiek lenkų. Seniau kaime, pasak Kudirkos, kai

10 Si tendencija jau pastebėta analizuojant visus pateikėjų minimus Kalėdų vakarienės valgius. 6 pav. Moksleivių išskirti svarbiausi Kūčių vakarienės patiekalai (kiekis pagal tautybes: lietuuių n-2į, lenkų n-21, rusų n-21)

■ lietuvių k. ■ lenkų k. ■ rusų k. KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS kačiukai salotos silkė pyragėliai su grybais mėsa

1 L i 0 f I I L | 5 11 2 0 7 kuriose šeimose jai buvo skiriama daug dėmesio. Suraikyta duona buvo dedama greta kalėdaičių arba padedama stalo viduryje ant sulankstyto rankšluosčio. Ji buvo laikoma tokia pat reikšminga kaip ir kalėdaitis, nes, juo pasidalijus, buvo imama duonos riekutė (Kudirka 1993: 114). Pasak Dundulienės, net ir valgis iš jvairių javų - kūčia - sietinas su duona, mat iš tokių javų kepta ir duona (Dundulienė 1989: 59). Labai panašių rezultatų gauta apklausus vyresnių klasių gimnazistus. Apibendrinus duomenis išryškėjo, kad lietuvių ir ypač lenkų gimnazijų moksleiviai prie svarbiausių Kūčių valgių priskyrė žuvj ir jos patieka lus; tai ypač ryškiai dominuoja lenkų gimnazistų atsakymuose. Beveik visi šios gimnazijos moksleiviai išskiria karpį, kurio nebuvo nurodžiusi Znamierowska-Prüfferowa. Lenkijoje pagrindinis Kūčių patiekalas buvo košė, kai kuriose vietovėse vadinta kūčia, vėliau paplito žuvų patiekalai, XX a. 8 deš. dominavo karpis (Ганцкая, Грацианская 1973: 212). Karpis, pasak Gierek, įvairiose Lenkijos vietovėse yra populiariausia Kūčių žuvis ir dabar (jį paminėjo daugiau kaip pusė jos pateikėjų) (Gierek 2011: 238). Tuo tarpu griežtesnis rusų stačiatikių pasninkas leido Kūčių vakare valgyti tik košę - kūčių (pagamintą iš javų, medaus, cukraus, o pastaruoju metu net ir iš ryžių) (Смирнова 1999:16-17). Po žuvies patiekalų tarp lietuvių gimnazijos moksleivių dominuoja kūčiukai, o lenkai svarbos teikia pyragėliams su grybais. Po jų tiek lietuvių, tiek lenkų gimnazistai nurodė salotas. Tuo tarpu rusų gim nazijos moksleiviai kaip svarbiausią Kūčių vakarienės valgį pasirinko salotas ir tik po to žuvj, kučiūkus, galiausiai silkę. Peršasi išvada, kad, išskiriant svarbiausius Kūčių vakarienės patiekalus, tarp tos pačios tautybės pateikėjų vyrauja tokios pat tendencijos (net ir skirtingose amžiaus grupėse). Šiuolaikinių miestiečių šeimose šventinę vakarienę beveik visada gamina moterys, rečiau prie šventinės ruošos prisideda vyrai. Kūčių vaka rienės patiekalų tyrimas parodė, kad visose etninėse grupėse dominuoja miltų ir grūdų patiekalai. Žuvis (taip pat ir silkė) ir jos patiekalai užima antrą vietą. O svarbiausių patiekalų analizė atskleidė, kad lietuviams svarbiausi kūčiukai, lenkams - žuvies (dažniausiai karpio, kuris dabar populiarus įvairiose Lenkijos vietovėse), o rusams - silkės gaminiai.

KŪČIŲ VXKXK 16Nė

ietuvos miesto šeimos švenčių inovacijas tyrusio etnologo Petro Kalniaus nuomone, šeimos papročių ir tradicijų transformaci jos pirmiausia pradėjo reikštis apeigų trumpėjimu, paprastėji- Lmu. Iš vienos ar kitos šventės papročių visumos iškrisdavo pavieniai elementai, būdavo įtraukiama naujų. Naujadarų paprastai atsirasdavo viename kuriame etnografiniame regione arba mieste, vėliau staigiai nykdavo arba išpūsdavo. Prie paplitimo daug prisidėjo spauda, radi jas, televizija (Kalnius 1994: 6). Reikia sutikti ir su sociologės Inijos Trinkūnienės mintimi: nors daugelis Lietuvos gyventojų linkę pozi tyviai vertinti šventes, tačiau pati šventės esmė daugeliui jau mažai suprantama. Autorė teigia: miesto terpė nebuvo palanki nei papročių, nei folkloro išlikimui, nes iš kaimo atsinešti gyvensenos ypatumai ne buvo naudingi socializuojantis mieste, atvykusieji ieškojo bendrybių, o jų skirtumai tapo nebereikalingi (Trinkūnienė 2007:14). Tačiau autorės teiginiai, jog kultūra šiais laikais jau retai tiesiogiai perduodama iš kar tos į kartą (Trinkūnienė 2007: 14,17), prieštarautų mano tyrimų rezul tatams (Paukštytė-Šaknienė 2012: 206-217).

<.8 Stalo papuošimas. XIX a. pab.-XX a. I p. lietuvių kaimo kultūroje daug dėmesio buvo skiriama ne tik pasiruošimui Kūčių vakarienei, bet ir stalo dengimui, puošimui, susirinkusiųjų elgsenai prie stalo. Arūnas Vaicekauskas rašo, kad ritualinė Kūčių vakarienės struktūra išlaikė archa KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS jiškumą ir primena XVI—XVII a. bendruomenes vaišes (Vaicekauskas 2005: 163). Pasak Kudirkos, iki XX a. vid. visų Lietuvos regionų kaimo žmonės dažniausiai rinkdavosi prie Kūčių stalo, danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Kiekvienas sėsdavo j savo įprastinę vietą. Garbingiausia vie ta - krikštasuolė - būdavo skirta tėvams, seneliams bei proseneliams. Paskleidus šieną, stalą užtiesdavo balta linine staltiese, jeigu turėda vo - visai nauja. Tai simbolizavo nekaltumą bei siekį, kad derėtų linai. O šienas žmonėms primindavo kūdikėlio Jėzaus gimimo vietą. Stalo viduryje prie kalėdaičių ir kryželio buvo statoma viena ar dvi žvakės, dažniausiai grabnyčios. Uždegdavo jas bent meldžiantis. Žvakės šviesą žmonės siejo su vilčių, šeimos vienybės ir dvasios šviesa, apsaugančia nuo nelaimių, gyvenimo prasme, gyvenimo pabaigos priminimu (Kudirka 1993: 61-62, 87-90). Panašius papročius, gyvavusius miesto kultūroje, mini ir Znamierowska-Prüfferowa: prisimenant, kad Jėzus gimė tvarte lyje, stalas tiesiamas balta staltiese virš šieno. Kartais būdavo gesinama lempa ir degama grabnyčia, simbolizuojanti rytuose sužibusią žvaigždę (Znamierowska-Prüfferowa 2009:142). Pirmoji danguje suspindus) žvaigž dė būdavo ženklas pradėti Kūčių vakarienę ir Rusijoje (Voronina 2007: 3). Kaip šių dienų miesto šeimoje kuriama šventinė nuotaika, aiškintasi tyrimo metu, klausiant apie šventinio stalo dengimo, elgesio prie stalo papročius. Paaiškėjo, kad moterims suteikiama privilegija padengti šven tinį stalą visose etninėse grupėse (atitinkamai 75 %, 72 % ir 61 %). Tačiau negalime nuneigti ir vyrų indėlio organizuojant šventę - jie taip pat den gia stalą visose tirtose etninėse grupėse (stalą dengia vyrai vieni - 5 %, 11 %, 8 %; kartu su moterimis - 20 %, 17 %, 31 % nuo rengusiųjų Kūčias). Iki šių dienų išliko tradicija - šventinei Kūčių vakarienei stalą dengti gražia (dažniausiai balta) staltiese. Neretai ir stalas puošiamas žvakėmis, kartais pastatomas kryželis. Panašiai daro visų etninių grupių apklaus tieji. Vadinasi, ir šiuolaikinėse vilniečių šeimose dar laikomasi senelių,

*9 tėvų tradicijų. Dar viena išlikusi tradicija - šieno naudojimas dengiant stalą. Ji tvirčiausiai palaikoma lenkų (75 %), rečiau - rusų (60 %), tuo tarpu lietuvių šeimose tradiciniu būdų stalą dengė tik kiek daugiau nei ketvirtadalis apklaustųjų (27 %). Tai vienas iš akivaizdžiausių skirtumų tarp tą pačią religiją išpažįstančių lietuvių ir lenkų Kūčių apeigų. Kūčių uakarienės pradžia. Kūčių vakarienę tam tikromis apeigomis paprastai pradėdavo vienas iš šeimos narių. Kaimo kultūroje, kaip teigia Kudirka, maldas Kūčių vakare vesdavo tėvas (Kudirka 1993: 95-96). Šių dienų vilniečių šeimose vyrauja šie pradedantieji asmenys: motina, tėvas bei vyriausiasis šeimos narys. Lietuvių šeimose, remiantis apklausos duo menimis, privilegija pradėti šventinę vakarienę dažniausiai suteikiama vyriausiajam (31 %). Pasak pateikėjų, tai gali būti mama, močiutė, tėvas ar senelis. Retais atvejais nurodytas amžiumi vyriausias giminaitis. Antroje vietoje kaip pradedantysis įvardytas tėvas (19 %). Lenkai nurodė, kad va karienę pradeda tiek tėvas, tiek motina (po 29 %). Rusai - kad dažniausiai pradeda šeimos motina (23 %; lietuvių 12 %). Kitos kategorijos (nurodytos 7 pav.) rodo tik neženklias tendencijas. Labai nedidelė procentinė dalis lietuvių pradėti vakarienę skiria jauniausiajam šeimos nariui. Tačiau tarp lietuvių ir lenkų, pasak apklaustųjų, gana populiaru vakarienę pradėti visiems kartu. Lenkų šeimose, dažniau nei lietuvių ar rusų, pradeda bet kuris iš šeimos narių. Išskirta atvejų, kada nėra pradedančiojo, t. y. Kūčių vakarienės pradžios momentas nesureikšminamas. Maždaug tiek pat lietuvių ir lenkų nurodė, kad jų šeimose šventės niekas nepradeda. Siekiant suvokti, kokių ritualų laikomasi šiuolaikinėse vilniečių šeimose, buvo aiškinamasi ne tik asmuo, pradedantis Kūčių vakarienę, bet ir kaip ji pradedama. Visose etninėse grupėse dominuoja du ritu alai - malda ir kalėdaičio laužymas ir dalijimas (lietuviai 65 % ir 41 %, lenkai 72 % ir 51 %, rusai 26 % ir 17 %). Pasak švenčių papročių tyrinėtojo Kudirkos, XX a. I p. kaime buvo meldžiamasi už tuos, kurie nesulaukė šių Kūčių, dėkojama už tai, kad sulaukė Kūčių vakarienės, meldžiamasi ir už tuos šeimos narius, kurie negali dalyvauti. Prašoma gero derliaus ir panašiai. Dalijimasis kalėdaičiais buvo laikoma iškiliąja Kūčių vakarienės dalimi. Kalėdaitis laikytas šeimos vienybės, santarvės, meilės, tikinčiųjų

50 7 pav. Kūčių vakarienę pradedantis asmuo (proc. pagal tautybes: lietuuių n-8į, lenkų n-6į, rusų n-2į)

■ lietuviai * lenkai ■ rusai KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS motina tėuas vyriausias jauniausias I 1

o visi kartu bet has iš šeimos niekas

it o o vienybės su Bažnyčia ir Dievu simboliu. O dalijimais! tarpusavyje reiškė siekį, kad šeimoje būtų draugystė, geri santykiai (Kudirka 1993: 98). Manau, panašių tikslų siekiama ir šiais laikais, visiems šeimoms nariams atliekant laužymo ir dalijimosi apeigą. Gana būdinga, prieš pradedant vakarienę, visiems persižegnoti (atitinkamai 14 %, 12 % ir 17 %). Neretai atliekami visi trys ritualai. Rusų šeimose malda bei kalėdaičio laužymas taip pat laikomi svarbia apeiga. Lietuvių šeimose, be minėtų veiksmų, šventinė vakarienė pradedama „palinkėjimais" - kada pradedantysis visiems palinki ramybės, sveikatos ir pan. Taip pat apeiginės prasmės įgyja ir prieš valgant pasakyta pradedančiojo kalba, kur akcentuojami šeimai svarbūs dalykai. Pavyzdžiui, prisimenami nedalyvaujantys Kūčių vakarienėje (tais metais mirę, išvykę mokytis ar gyventi užsienyje) šei mos nariai. Išvardijami svarbiausi šeimos narių pasiekimai, aptariami tų metų svarbiausi įvykiai. Kaip ritualizuotas veiksmas įvardijamas, nors gana retai praktikuojamas, visų dalyvaujančių susikibimas rankomis. Lietuviai taip pat yra linkę padėkoti visiems susirinkusiems. Padėkos ir palaiminimo žodžiai kartais, prieš pradedant vakarienę, tariami ir lenkų šeimose. Jose praktikuojami ir kiti ritualai. Pavyzdžiui, lenkės šeimoje esama tradicijos prieš vakarienę skaityti evangeliją (tai paprastai daro dukra). Po to vyras sukalba maldą (g. 1974, b. 2363/33). Taip

51 pat lenkė mini, kad šeimoje laikomasi tradicijos pradėti vakarieniauti tik sulaukus pirmosios žvaigždės (g. 1983, b. 2363/36). Nors tyrimų duomenys rodo, kad daugelyje vilniečių šeimų laikomasi tam tikrų tradicijų, apeigų ar ritualų, tačiau neretas pateikėjas suabejojo, kiek ilgai jos bus atliekamos. Lietuvė teigė, kad tam tikrų ritualų laikomasi, jeigu Kūčių uakarienėje dalyuauja močiutė - paprastai jišuentinę uakarienę pradeda malda, po to uisiems duoda atsilaužti iš uieno kalėdaičio. Šiemet tiesiog uisi atsilaužė kalėdaičio ir taip prasidėjo Kūčių uakarienė (g. 1990, b. 2363/29). Galima spėti, kad šiais metais (pateikėja nenurodė, kodėl) močiutė Kūčių vakarienėje nedalyvavo. Vadinasi, šiuolaikinių vilniečių šeimose Kūčių vakarienę pradeda tiek vyras, tiek moteris, o prieš pradedant valgyti visose etninėse grupėse dominuoja du ritualai - malda ir kalėdaičio laužymas bei dalijimasis. Mirusiųjų prisiminimas. Dauguma svarbių švenčių buvo neatsiejamos nuo mirusiųjų paminėjimo. Pasak Vaicekausko, žemdirbio namuose stalas beveik visada stovėdavo gerojoje namų kertėje. Tikėta, kad čia gyvenančios namų dvasios. Čia būdavo ruošiamas ir šventinis stalas. Jo duomenimis (kartografinis žemėlapis), dar ir tarpukariu Vilniaus apylinkėse stalo nenukraustydavo, o kitose, toliau nuo Vilniaus nuto lusiose apylinkėse nakčiai ant stalo palikdavo šieną ir kalėdaičius arba stalas būdavo nukraustomas visiškai. Kitame žemėlapyje nurodoma, kad Vilniaus apylinkėse tikėta, jog tą naktj ateis mirusiųjų vėlės, Dievas ar tiesiog „kažkas“. Tolimesnėse, nuo Vilniaus nutolusiose vietovėse tikima, kad gali ateiti Kristus, Marija, angelai, avinėliai (šiose apylinkėse persirengėliai eidavo avinėliais) (Vaicekauskas 2005:164-165)11. Pagarba mirusiam šeimos nariui Vilniaus apylinkėse išliko iki šių dienų, tačiau papročio palikti nakčiai maisto labiau paisoma tik lenkų šeimose (25 %). Plačiausiai visose grupėse laikomasi tradicijos ant Kūčių stalo padėti tuščią lėkštę mirusiam šeimos nariui (lietuvių 41 %, lenkų 37 %, rusų 13 %). Gana populiaru mirusiuosius paminėti geru žodžiu, prisiminti jų darbus ir panašiai (atitinkamai 27 %, 22 % ir 34 %). Akivaizdu, kad lietuviai

11 Maisto palikimas buvo žinomas ir Lenkijoje (Виноградова, Плотникова 2012:178).

51 praktikuoja kiek įvairesnių ritualų nei lenkai ar rusai, pavyzdžiui, palieka kalėdaitj, uždega žvakę, pripila ir palieka nakčiai vyno taurę. Lenkai kur kas dažniau nei lietuviai palieka nakčiai maisto ant stalo, tačiau retai, panašiai kaip ir lietuviai, prie Kūčių stalo palieka vietą. KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS Ateities spėjimai. Su Kūčių vakariene tiesiogiai siejasi ir ateities spė jimai. Kudirka teigia, jog paprastai šeimoje praktikuojami 1-4 ateities spėjimai, o kai jaunimas judresnis - ir po keliolika (Kudirka 1993: 124). Znamierowska-Prüfferowa taip pat išvardijo nemažai vilniečių merginų ateities spėjimų. Spėliota pagal per langą išgirstą frazę, praktikuotas vaško liejimas, mėginta per sapnus išpranašauti būsimąjj sutuoktinį (pastačius tiltą ant dubenėlio ir paslėpus po lova), malkų, šieno šiaude lių skaičiavimas (pora ar ne), stebėjimas prie papiltų prieš vištą grūdų. Kaimuose prie Vilniaus ūkininkai traukdavo šieną - ilgas stiebelis reiškė ilgą gyvenimą arba gerą linų derlių (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 144). Kad Kūčios - populiariausias laikas spėti vedybinę ateitį ir šiuo laikinėms lietuvių, lenkų ir rusų tautybių jaunoms vilnietėms, rodo ir Šaknio tyrimai (Šaknys 2013:105). Šiuolaikinių vilniečių apklausa parodė, kad iki dabar gana didelėje dalyje šeimų žinomi bei praktikuojami, tradiciškai Kūčių vakare atliekami ateities spėjimai. Vienas būdingiausių visose tirtose grupėse - šiaudo traukimas. Lenkų šeimose ši tradicija palaikoma aktyviausiai (36 %; lietuvių - 19 %, rusų - 4 %). Pasak Dundulienės, ištraukus ilgą ir gražų šiaudą, tikėtasi ilgų ir gražių linų, taip pat ilgo ir laimingo gyvenimo (Dundulienė 1991: 26). Šiandien pateikėjų paklausus, ką simbolizuoja šis veiksmas, daugelis mano, kad tokiu būdu galima nuspėti savo ateitį. Paprastai šiaudas traukiamas iš po staltiesės ir traukia visi Kūčių vakarie nės dalyviai. Šiaudas rodogyuenimo trukmę (lietuvė, g. 1990, b. 2363/29); Jeigu ištraukei gražų šiaudų - gali tikėtis ilgo gyuenimo (lietuvis, g. 1990, b. 2363/15); Netekėjusiai ištraukti trumpų šiaudų - reiškia, kad po trumpo laiko tarpo ištekėsi (lenkė, g. 1972, b. 2363/107). Šiuolaikinis gyvenimas nulemia ir kitas prasmes. Ilgas šiaudas gali simbolizuoti turtingą gy venimą: ištrauktas ilgas šiaudas gali išpranašauti pinigingus metus (lenkė, S-1979. b. 2363/106). Kūčių vakaras tinkamas laikas burtis: Tikintis sužinoti

S3 ateitį - Kūčių uakare šeimoje įprasta uisiems kartu burti iš kauos tirščių (lietuvė, g. 1990, b. 2363/50). Iki dabar aktualūs ir vedybiniai spėjimai. 10 % lietuvių skaičiuoja kūčiukus, spėjant taip: jeigu saujoje turi porinį skaičių, tais metais iš tekėsi. Šis tikėjimas daugiau paplitęs lietuvių šeimose, tarp netekėjusių arba dar gyvenimo draugo nesusiradusių merginų. Kiti spėjimai retesni ir apie juos papasakojo tik po vieną-tris pateikėjas. Ritualiniai veiksmai dažnai jungia visų šeimą, tampa linksma pramoga. Lenkė teigia: Juose noriai dalyuauja uisi šeimos nariai - traukia šiaudų, eina parsinešti malkų ir skaičiuoja ar porinis skaičius (g. 1971, b. 2363/35). Kūčių uakarų darome ne uienų būrimų: dukros klauso, iš kurios pusės šunys loja, sako, iš ten jaunikis atuažiuos; apkabina tuorų ir skaičiuoja, ar porinis skaičius statinių (lenkė, g. 1975, b. 2363/127). Dar vienas būrimas, mėginant sužinoti, ar susirasi porą, - batų metimas: Jeigu mestas batas kulnu nukrenta j durų pusę, liksi namie, o jeigu nosimi - ištekėsi (lenkė, g. 1978, b. 2363/136). Šaknio tyrimo rezultatai rodo, kad tiek studentiško amžiaus jaunimo, tiek ir 20-40 m. vilniečių vedybiniai spėjimai įvairove nenusileidžia atliekamiems kaimuo se ir miesteliuose. Pasitelkiami „laiko patikrinti" spėjimai, nelinkstama pasikliauti modernesniais (Šaknys 2013:106).

K X U D IN Ü DOVANOS

aip rašo Švedijos tyrinėtoja Tora Wall, XX a. galima vadinti vaikų amžiumi. Kintantis požiūris į vaikus, vaikų psicholo gijos vystymasis ir socialiniai ekonominiai pokyčiai jų gy K venimą labai pakeitė, lyginant su gyvenimu valstietiškoje visuomenėje (Wall 2008:140). Kalėdinės dovanos Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos kraštų, susijusios su eglutės puošimo papročiu. Tačiau kaip atsirado pa protys per Kalėdas keistis dovanomis (paliudytas XVI a.), nėra išaiškinta (Dizenbacher 2004: 231). XIX a. I p. kalėdines eglutes pradėta puošti ir Rusijos miestuose, kur gyveno vokiečių (Marcinkevičienė 2000: 20). Taigi tikėtina, kad eglučių, o su jomis - ir dovanų, paprotys j Lietuvą ėjo tiek per Mažąją Lietuvą, tiek ir iš Rusijos. Kudirka teigia, kad XX a. pradžioje ėmė plisti vaikų apdovanojimo tendencija, o tik po Pirmojo KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS pasaulinio karo kai kur Lietuvoje dovanomis pradėjo keistis ir suaugu sieji (Kudirka 1993: 215). Dovanas, dažniausiai maisto produktus, gau davo ir Kalėdų antrąją dieną ar per visą tarpušventj sodybas lankantys jaunuoliai - persirengėliai (Kudirka 1993: 224-242; Šaknys 2001: 41-46; Vaicekauskas 2005: 94-197). Maisto produktų (kai kur vadinta kūčia, ka- lėdina, kalėda) dažnai gaudavo ir iki Kalėdų tarnavę samdiniai. Kai kada vyrams samdiniams dar pridėdavo keletą litų, o merginoms - audeklo, skarelę, palaidinę, pirštines, batus, papuošalų (Morkūnas 1977: 55-57). Dovanų papročio įsigalėjimą tarpukariu pagrindžia ir periodinė spau da. Ne viename straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad šventiniu Kalėdų laikotarpiu žmonės linkę pernelyg išlaidauti. Kita vertus, nega lėjimas išlaidauti pateikiamas kaip neigiamas dalykas. Kalėdinių dova nų tradicija spaudoje neretai ne vertinama, o neutraliai analizuojama, kalbama apie Kalėdų švenčių dvasines ir materialines dovanas, dažnai nurodoma, kad šių švenčių ypač laukiantys mažieji. Todėl Senvaitytė daro išvadą, kad tokia tradicija Lietuvoje buvo paplitusi ir gerai žinoma (Senvaitytė 2013b: 119). Sovietų Sąjungoje XX a. vid. paplitusios tradicijos dovanoti vaikams dovanas per Naujuosius metus negalėtume pavadinti nauju reiškiniu. Sovietmečiu Kalėdų šventę, įkūnijusią perėjimo apeigų simboliką, vi suotinai buvo siekta perkelti į Naujuosius metus, o per Naujuosius dovanas dalijantis Senis Šaltis daugeliui tapo neatsiejama šios šventės dalimi (Cutautas 1991: 33). Pasak Senvaitytės, ypač daug dėmesio to meto ideologijoje ir spaudoje (remiantis 1953-1964 m. duomenimis) buvo skiriama naujametinių švenčių vaikams populiarinimui: mokyklose, įmonių, kolūkių klubuose ir kitur. Akcentuojamas ne tik šventės links mumas, bet ir dovanos. Daug dėmesio skirta eglučių puošimui. Autorė atkreipia dėmesį, jog tuo metu moksleivių atostogos prasidėdavo prieš Naujuosius ir jie neturėjo laisvų dienų per Kalėdas. Valdžios taikomos

55 8 pav. Dovanų įsigijimo laikas (proc. pagal tautybes: lietuuių n-83, lenkų n-6į, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai * rusai

ihi savaitės prieš savaitę prieš dui savaites prieš tris savaites

priemonės turėjo padėti nukreipti žmonių dėmes] nuo krikščioniškų Kalėdų j pasaulietinius Naujuosius (Senvaitytė 2013a: 116-117). Po 1990 m. pirmenybę vėl pradėta teikti Kalėdoms. Kita vertus, pastaruoju metu ypač sureikšminama šventinių dovanų paieška pratęsia pasiruošimo šventėms laiką (plačiau: Paukštytė-Šaknienė 2013b: 316-327). Douanų įsigijimo laikas. Keistis dovanomis populiaru visose tirtų etninių grupių šeimose. Dovanas malonu ne tik gauti, bet ir pačiam jomis pasirūpinti. Dovanų jsigijimui vilniečiai renkasi gana skirtingą laiką. Pagal dovanos pirkimą išsiskyrė net šeši laiko tarpai. Dažniausiai visi vilniečiai renkasi laiką „prieš mėnesį". Net 52 % rusų tautybės pateikėjų tada pradeda pirkti dovanas. Antroje vietoje lietuviai (35 %), o trečioje - lenkai (25 %). Apžvelgiant kitą pasirinktą laiką, akivaizdu, kad tarp lietuvių populia riausia pirkti „prieš savaitę", lenkai vienodai dažnai renkasi laiką „iki savaitės“ (prieš dieną, dvi ar tris - tiksliai neįvardijant) ir „prieš savaitę", o rusai - „iki savaitės". Tuo tarpu ilgiau nei prieš mėnesį renkasi labai mažai lietuvių bei lenkų pateikėjų, tarp rusų šis laikas visai nėra fiksuotas. Nurodant kitu metu perkamas dovanas, didesnių skirtumų nėra, nebent kad lietuviai rečiausiai dovanų ieško paskutinėmis dienomis (8 %, lenkų 23 %, rusų 22 %).

56 Dovanojimo tradicijos. Vilniečių šeimose susiformavo ir tam tikros dovanojimo tradicijos. Keitimosi dovanomis laikas apima tris etapus: Kūčių dieną, Kalėdų pirmosios dienos rytą ir Naujųjų metų dieną. Lietuvių ir lenkų šeimose pasirenkamas laikas beveik nesiskiria - 52 % lietuvių KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS ir 51 % lenkų dovanomis keičiasi Kūčių vakare. O iš rusų (greičiausiai katalikų) - tik 2 %. Tačiau dalytis dovanomis Kalėdų ryte vienodai popu liaru visų etninių grupių (lenkų 48 %, lietuvių 46 %, rusų 43 %) vilniečių šeimose. Tuo tarpu per Naujuosius metus dovanomis keičiasi tik rusų tautybės pateikėjai (30 %). Kaip rašo Kudirka, seniau kaime dovanėles iš pradžių dėdavo po eglute (turime atkreipti dėmesį į tai, jog šios dovanos buvo skirtos vaikams), kartais net po samanomis paslėpdavo. Neretai vaikams dovanas reikė davo užsitarnauti - padainuoti, padeklamuoti ar sukalbėti maldelę. Tada tėvai leisdavo nuo eglutės nukabinti obuolį, sausainį ar ką kita (Kudirka 1993: 214-215). Dabar vilniečių šeimose vyrauja du keitimosi dovanomis būdai: 1) jos „randamos“ po eglute; 2) dovanomis keičiamasi asmeniškai. Kada laikomasi tradicijos dalytis dovanomis sulaukus Kalėdų ryto, jos dažniausiai Kūčių vakare padedamos po eglute, ant kiekvienos užrašius dovanos gavėjo vardą. Toks būdas populiariausias tarp lenkų ir sudaro 51 %, nors gana dažnas tarp lietuvių (43 %) ir rusų (39 %). Slapčia dėti po egle dovanas ir eiti jų ieškoti Kalėdų ryte - šeimoje paplitęs nuo vaikystės paprotys (lenkas, g. 1991, b. 2363/56); Toks keitimosi dovanomis būdas yra įdomus, nes dovanotojas lieka nežinomas (lietuvis, g. 1990, b. 2363/102). Vienas iš dažniausiai (visose apklaustųjų grupėse) gautų atsakymų, kodėl dovanos dedamos po eglute, - tikėjimas, kad jas atneša Kalėdų senelis. Šis dovanojimo būdas ypač populiarus tose šeimose, kuryra mažų vaikų. Paminėti ir kiti praktikuoti pavieniai dovanos teikimo atvejai. Pavyzdžiui, tarp lietuvių: šeimos nariui skirta dovana padedama ant jo lovos; dovanos paslepiamos ir kiekvienas gauna tą, kurią susiranda. Po Kūčių vakarienės dovanos išslapstomos lauke ir pagal iš anksto nupieštų že mėlapį kiekvienas susiranda jam skirtų dovanų (lietuvis, g. 1977, b. 2363/80). Gali būti ir taip: Kalėdų senelis (t. y. pateikėjos vyras) sudeda dovanas po eglute ir pastuksena į langų. Atėjęs prie eglutės kiekvienas randa jam skirtų dovanų

57 (lenkė, g. 1974, b. 2363/33); Kas iš šeimos prabunda pirmas, eina žadinti kitų ir tada visi susirinkę išpakuoja douanas (lenkė, g. 1990, b. 2363/40); Šeimoje yra tradicija, kai po Kūčių vakarienės prie Kalėdų eglutės kiekvienas pastato po savo batų - prie kurio dedamos konkrečiam asmeniui skirtos dovanos. Kiekvienas šeimos narys stengiasi dėti tik tada, kai kiti nemato, nes svarbu staigmena (lenkė, g. 1972, b. 2363/112). Toks paprotys, paplitęs ir Lietuvos kaime, Kudirkos nuomone, greičiausiai perimtas iš vokiečių, kai Kūčių vakare po eglute visi palikdavo apavą, o nakčia vieni bei kiti j jį sudėdavo dovanėles (Kudirka 1993: 214). Vadinasi, lietuviai ir rusai dažniau linkę dovaną palikti po egle nei dovanoti tiesiogiai. Lenkai tik kiek dažniau pasiima dovanas nei dovanoja vienas kitam. Dovanos. Analizuojant, kokias konkrečias dovanas ir kam iš šeimos narių dovanoja apklaustieji, paaiškėjo, kad be jų nepaliekamas nei vienas šeimos narys. Visose tirtose grupėse dovanos teikiamos artimiausiems šeimos nariams. Pateikėjai išskyrė tokias teikiamas dovanas - moti nai, tėvui, patėviui, kartais bendrą abiem tėvams, žmonai, vyrui, vai kams, broliui, sesei, močiutei, seneliui, kartais bendrą abiem seneliams. Paanalizuosime tik dovanas dažniausiai teiktiems asmenims: motinai, tėvui, žmonai, vyrui, vaikams bei gautas pačių pateikėjų. Kadangi pateikėjai nurodė daug ir įvairių dovanų, jos suskirstytos į grupes: kosmetika, papuošalai, drabužiai, daiktai buičiai, indai, dovanų kuponai, saldumynai. Paaiškėjo, kad lietuviai išsiskiria pomėgiu motinoms dovanoti kos metikos gaminius - kvepalus, įvairius kremus bei dažus - ir tai sudaro didžiausią procentą (18 %) iš visų dovanų grupių. Lenkai ir rusai kosmetikos gaminius dovanoja rečiau (lenkų 8 %, rusų 9 %). Be kosmetikos priemonių, rusai motinoms dažnai dovanoja papuošalus, drabužius ir saldumynus (po 9 %), lietuviai kiek dažniau (po 5-6 %) - papuošalus, drabužius bei buičiai skirtus daiktus, lenkai (po 6 %) - drabužius ir indus. Gana retai dovanojami daiktai buičiai ar dovanų čekiai. Taip pat fiksuotos tokios pavienės dovanos: lietuvių - albumas, arbata, pinigai; lenkų - arbata, akiniai, patalynė, laikrodis; rusų - kalendorius, rankinė, čiužinys.

58 Tėvui teikiamos dovanos kiek skiriasi nuo dovanojamų motinai. Lenkai dažniau mėgsta dovanoti kosmetiką bei higienos reikmenis (po 8 %), lietuviai - kosmetiką bei drabužius (po 7 %). Pavieniais atvejais lietuviai tėvui dovanojo higienos reikmenis, daiktus buičiai, alkoholinius gėrimus KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS ar šlepetes, patalynę, knygą bei kalendorių. Lenkai - daiktus buičiai, alkoholinius gėrimus, drabužius, šlepetes, kavą, piniginę ar paveikslą. Rusai - kosmetiką, alkoholinius gėrimus, šlepetes, arbatą, loterijos bilietą ar stalo žaidimą. Sutuoktiniai (ar kartu gyvenantys nesusituokę) Kalėdų proga taip pat vienas kitam dovanoja dovanas. Analizuojant vyrų dovanas, matyti, kad jų įvairovė nėra didelė. Jie žmonoms linkę dovanoti kosmetiką, papuošalus ar kokių nors drabužių. Tai būdingiau lietuviams, nes lenkai dovanoja tik papuošalus, o rusai - tik kosmetiką. Pavieniais atvejais lenkai dar dovanojo žmonai telefoną, indų bei buities reikmenų, o rusas - knygą. Žmonų teikiamos dovanos vyrams yra panašios ir taip pat nepasižymi įvairove. Akivaizdu, kad dovanoti kosmetikos gaminius populiaru ne tik moterims, bet ir vyrams. Kosmetiką vyrams daugiausia dovanoja lenkės (14 %) ir lietuvės (10 %), rusės - drabužius (16 %). Kelios lietuvės vyrams do vanojo drabužius, pavieniais atvejais - buities reikmenis, knygą, bilietus, sporto reikmenis. Tarp lenkių dar buvo populiarios higienos priemonės ir drabužiai, rečiau - papuošalai, bilietai, piniginė, kanceliarinės prekės, o tarp rusių - kosmetika, dovanų kuponai bei šlepetės. Seniausios dovanėlės, teiktos vaikams, pasak Kudirkos, buvo riešutai, obuoliai, pyragaičiai, saldainiai. Vėliau motinos vaikams ėmė dovanoti kojines, pirštines, megztukus, sukneles, pirkdavo batukus, skarytes, kepures, žaisliukus (Kudirka 1993: 214). Pastaruoju metu populiariausia dovana vaikams yra žaislai (lietuvių 24 %, lenkų 15 %, rusų 17 %). Lenkai kiek dažniau negu lietuviai ir rusai dovanoja drabužius, saldumynus ir papuošalus. Mėginant nustatyti, kokias dovanas gavo patys pateikėjai, taip pat atsiskleidė jų įvairovė. Tarp lietuvių bei lenkų (po 29 %) populiariausi kosmetikos gaminiai, tarp rusų - drabužiai, saldumynai bei pinigai (po 26 %). Tačiau bendrai gaunamų dovanų rūšys pagal etnines grupes menkai

S9 9 pav. Pateikėjų gautos dovanos (proc. pagal tautybes: lietuuių n-83, lenkų n-6į, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai

kosmetika papuošalai higienos reikmenys drabužiai

saldumynai knygos kompiuterio prekės

skiriasi. Mažai skirtumų pastebėta ir tarp teikiamų dovanų. Todėl galime daryti išvadą, kad, nors dovanų teikimo laikas skirtingas (Kūčios bei Kalėdos ir Naujieji metai), pačių dovanų specifika skirtingose etninėse grupėse nesiskiria.

K.ALĖDŲ PIRMOSIOS DIENOS ŠVENTINIAI VALČIAI

asak Kudirkos, seniau pirma Kalėdų diena buvo laikoma ramy bės, šeimos diena: žmonės eidavo į bažnyčią, grįžę valgydavo šventinius valgius, giedodavo kalėdines giesmes, ilsėdavosi ir Plaikydavosi ypač griežtos šventimo drausmės - nedirbdavo jokio darbo, taip pat negamindavo valgio. Todėl kalėdinius valgius šeimininkės su- siruošdavo pavalgius Kūčių vakarienę, eidamos miegoti sukišdavo mo liniuose puoduose į duonkepę krosnj. Buvo net įsitikinusių, kad pirmą Kalėdų dieną tegalima valgyti Kūčių dieną pagamintus valgius (Kudirka 1993: 200, 207). Dauguma šiuolaikinių vilniečių šią dieną praleidžia io pav. Dažniausiai Kalėdoms gaminami valgiai (proc. pagal tautybes: lietuuių n-Sj, lenkų n-65, rusų n-23)

ЖМтЖЖ»МЖ1ШЖ»ЖШЖЖШЖт1ЖЖЖЖШЖШЖЖ1Ж1тЖШЖ{ЖЖШЖМЖ!ЖШ1тЖЖМШГ ■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS hep ta višta keptas kalakutas salotos pyragas kepta zqsis

kepta kiauliena kepta antis šaltiena kepta žuvis silkė daržovės

namuose ir dabar, tačiau nedidelė dalis pateikėjų nurodė, kad pirmą ją Kalėdų dieną paprastai valgo tai, kas lieka nuo Kūčių stalo (lietuvių 16 %, lenkų 18 %, rusų 17 %). Didesnė dalis pateikėjų gamina valgius specialiai ir šie skiriasi nuo Kūčių. Kalėdų stalui, kaip minėjo lietuvių ir lenkų tautybių pateikėjai, daž niausiai patiekiami mėsiški patiekalai. Tyrimo rezultatai rodo, kad vienas dažniausiai gaminamų - kepta višta; ji ypač populiari lenkų (31 %) ir lie tuvių šeimose (28 %). Lietuviai ir lenkai taip pat kepa žąsį, antį, kiaulieną (ypač ją mėgsta lenkai), valgo ir šaltieną. Tačiau tik lietuviai kepa kalakuto dalį, o retais atvejais - ir visą kalakutą. Lietuviai dar minėjo po vieną ar du mėsiškus valgius - virtą liežuvį, „netikrą zuikį", Kijevo kotletus, triušieną, keptą paršiuką, kotletus. Lenkai taip pat nurodė vienetiniais atvejais gamintus kiaulienos suktinukus, kotletus, dešreles, triušieną, Kijevo kotletus. Tuo tarpu rusų atveju situacija visai kitokia. Pastarieji gamina įvairias salotas, silkės bei žuvies patiekalus. Dažniau nei lietuviai ar lenkai, rusai minėjo ant stalo dedamus pyragus, sausainius bei kitų grupių visai neminėtus riešutus, grybus, kisielių. Gaminti paukštieną - kepti vištą ar žąsį - Lietuvoje buvo populiaru ir seniau. Taip pat - gaminti šiupinį, sriubas, virti ar kepti kumpį, ruošti pa tiekalus iš bulvių - kugelį ar vėdarus (Kudirka 1993: 208-209). Pastaruoju

61 metu tik du lenkų tautybės pateikėjai nurodė, jog Kalėdoms gamina patiekalus iš bulvių - cepelinus. Galime teigti, kad pirmosios Kalėdų dienos, kurią dažniausiai vilniečiai praleidžia namuose, stalui lietuviai ir lenkai daugiausia gamina mėsiškus valgius, iš kurių dominuoja kepta višta. Tuo tarpu rusų tautybės šeimose vyrauja nemėsiški patiekalai. Šj reiškinį galime sieti su tuo, kad gruodžio 26 d. pagal Grigaliaus kalendorių rusų šeimose dar laikomasi pasninko (Voronina 2007: 2).

K.XL6DU XNTP4OJ I DI6NX

auguma vilniečių Kūčių vakarą ir dažnai pirmąją Kalėdų die ną praleidžia savo namuose su šeima bei giminėmis, o štai antroji Kalėdų diena skiriama ne tik ramiam poilsiui su šei D ma ar leidžiant laiką su svečiais namuose, tačiau ir patiems išvykti iš namų - aplankyti gimines, susitikti su draugais ar pasivaikščioti po Vilnių, dalyvauti miesto renginiuose. Kiekvienos iš trijų etninių grupių prioritetai praleisti šią šventinę ir poilsio dieną šiek tiek skiriasi. Bendra tai, kad visų grupių pateikėjai antrąją Kalėdų dieną linkę būti ne namuose: Manoma, kad šią dieną turi būti mažiau rimties, daugiau linksmybių (lietuvė, g. 1989, b. 2363/7). Antrąją Kalėdų dieną linksmiau praleisti nusiteikę lenkai ir rusai. Lenkai, lyginant su kitomis grupėmis, dažniau lanko gimines (38 %), lietuviai (po 28 %) svečiuojasi tiek pas gimines, tiek susitinka su draugais. Rusų tautybės pateikėjams (ypač stačiatikiams) gruodžio 26 d. dažniausiai, dėl skirtingomis dienomis švenčiamų Kalėdų, yra tiesiog poilsio diena. Jie dažniau leidžia laiką ilsėdamiesi namuose, ir tai sudaro didesnj pro centą (26 %) lyginant su lietuviais ir lenkais (po 18 %). Tačiau tie lietuviai, kurie pasilieka namie, teigė, jog šią dieną dažniausiai praleidžia ramiai: Tai diena, kai reikia kaupti jėgas Naujųjų metų sutikimui (lietuvė, g. 1991, b. 2363/8). Rusų tautybės pateikėjai taip pat dažniau nei lietuviai ar

62 11 pav. Kalėdų antrosios dienos šventimas (proc. pagal tautybes: lietuvių n-8į, lenkų n-6į, rusų n-2į)

U lietuviai * lenkai * rusai KOČIOS IR KOČIOS KALĖDOS pasihuiečia svečių į namus suečiuojasi pas gimines susitinka su draugais

su šeima dalyuauja miesto su šeima ilsisi namie renginiuose su šeima eina j bažnyčią

lenkai (pastarųjų mažiausiai) lankosi miesto renginiuose. Todėl antroji Kalėdų diena daugiau skirta socialinių ryšių formavimui už namų ribų ir visuomeninių miesto erdvių lankymui.

BAŽNYČIOS LANKYMAS IR KITOS ŠLIMOS TRADICIJOS

alėdos, kaip viena iš svarbiausių krikščioniškų švenčių, yra įprasmintos religinio jų turinio. Todėl bažnyčios lankymas buvo vienas esminių šių švenčių momentų. Daugiausiai vilniečių su šeimos nariais bažnyčią lanko Kūčių die ną - dalyvauja Piemenėlių mišiose. Didžiausią procentą (63 %) sudaro lenkų tautybės pateikėjai, tačiau per kitas dvi dienas jie bažnyčią lanko žymiai rečiau (pirmąją 18 %, antrąją - 17 %). Tuo tarpu lietuviai panašiai lanko Kūčių (40 %) bei pirmąją Kalėdų dieną (37 %), mažiausiai - antrąją (11 %). Šeimoje laikomasi tradicijos po Kūčių vakarienės valiuoti j Bernardinų

63 12 pav. Bažnyčios lankymas (proc. pagal tautybes: lietuvių n-83, lenkų n-6į, rusų n-23)'2

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai

per Kūčias pirmąją Kalėdų dieną antrąją Kalėdų dieną

bažnyčių bei aplankyti Katedros aikštėje įrengtą prakartėlę (lietuvė, g. 1990, b. 2363/29); Su šeima kasmet Kūčių vakare einame klausytis šventinių mišių j Vilniaus katedrą (lietuvė, g. 1990, b. 2363/24). Tarp rusų tautybės vilniečių, nors ir neženkliai, dominuoja ėjimas j bažnyčią Kūčių vakare (39 %)13. Galima eiti ir j kitos konfesijos šventovę. Dvi rusų tautybės moterys nu rodė, kad viena, išpažįstanti katalikų tikėjimą, o kita, stačiatikė, einančios į naktines pamaldas Vilniaus šv. Dvasios vienuolyne. Tačiau rusų tautybės pateikėjai šventinėse pamaldose dalyvauja ir pirmąją Kalėdų dieną (22 %), o apsilankančių antrąją - tik nedidelė dalis (5 %). Tie, kurie neturi gali mybės nuvykti į bažnyčią, Piemenėlių mišias klauso ir žiūri per televiziją. Pateikėjų paklausus, kokių dar tradicijų laikomasi šeimoje, sulaukta įvairių atsakymų. Juos grupuoti sudėtinga, nes jie rodo labai asme nišką santykį su tuo, ką galėtų įvardyti kaip Kalėdinę šeimos tradiciją. Pavyzdžiui, tarp lietuvių: Visada po Kūčių vakarienės deginame žvakę (g. 1980, b. 2363/3); Laikomės draudimo Kūčių vakarienės metu vartoti stipriuosius gėrimus (g. 1983, b. 2363/9); Draudimo kalėdiniu laikotarpiu dirbti sunkius fizinius darbus (g. 1990, b. 2363/15). Lenkė savo šeimos sena tradicija laiko apeiginį kalėdaičio laužimą iš senelio (vyriausiojo šeimos žmogaus) rankų (g. 1984, b. 2363/45). Kelių lenkų tautybės pateikėjų tradicija, kurios laikomasi ne vienus metus, - šeimai

12 Tas pats pateikėjas kai kada nurodė bažnyčią lankęs kelias šventines dienas, todėl vieno žmogaus atsakymas gali būti žymimas keliose grafose. 13 Lankyti cerkvę stačiatikiams ir sentikiams Kalėdų išvakarėse taip pat svarbu kaip ir katalikams bažnyčią (Атрошенко, Кривощапова, Осипова 2015: 361).

6* susėsti prie Kūčių stalo tik sulaukus pirmosios žvaigždės danguje. Tam tikrų tradicijų laikomasi ir rusų šeimose. Pasak rusės, prieš Kūčių vaka- rienę reikia būtinai nusiprausti pirtyje ir ant stalo padėti n patiekalų, kad ateinantys metai šeimai būtų sotūs (g. 1991, b. 2363/32). KŪČIOS KŪČIOS IR KALĖDOS Kartais šeimos formuojamos tradicijos susijusios su pramogomis. Pavyzdžiui, šeimoje (jeigu tik būna sniego) po vakarienės mėgstama eiti į lauką statyti senį besmegenį (lenkė, g. 1974, b. 2363/33). Prie Kalėdinės tradicijos priskiriama Kūčių loterija: Virš kalėdinio stalo pakabinamas vai nikas, ant kurio sukabinamos dovanėlės su tų metų horoskopu, ir kiekvienas išsitraukia (lietuvė, g. 1991, b. 2363/2). Tradiciškai susiklostė, kad svarbiausių gyvenimo ciklo bei kalendorių švenčių metu priimta vieniems kitus sveikinti. Šių dienų miesto kultūroje Kalėdų proga siunčiami sveikinimo laiškai paštu, ei. paštu bei telefonu. Populiariausias būdas tarp visų etninių grupių yra skambučiai telefonu (90 %, 95 % ir 87 %). Žymiai rečiau siunčiami laiškai. Tarp lietuvių, kiek dažniau nei tarp lenkų (tarp rusų visai nefiksuota), dar paplitęs kalėdinių atvirukų rašymas (18 %, 12 % ir o %). Nedidelė dalis pateikėjų renkasi ir virtualią sveikinimo formą - ei. laiškus (14 %, 17 % ir 4 %).

IŠVADOS

nalizuojant Kūčių ir Kalėdų šventes šiuolaikinėse lietuvių, lenkų ir rusų tautybės vilniečių šeimose, galima teigti, kad, nepaisant sekuliarizacijos, didelę svarbą šventei turi konfe A siniai dalykai. Didelė dalis stačiatikių ir sentikių religijas išpažįstančių rusų šią šventę švenčia pagal konfesijų palaikomą Julijaus kalendorių, t. y. 13 dienų vėliau nei katalikai. Dažniausiai tai darbo dienos, ir per jas švenčiamos Kalėdų šventės skiriasi nuo švenčiamų nedarbo dienomis. Dėl šios priežasties didesnė dalis rusų šventes švenčia namie ir daž niau negu kitos etninės grupės į Kūčių vakarienę, be giminių, kviečiasi

6S kaimynus. Lietuviai dažniau linkę švęsti ne vien su šeima, bet ir su gimi nėmis, o jeigu kviečiasi - tai draugus. Skirtingu laiku puošiama ir Kalėdų eglutė. Lietuviai ir lenkai dažniau tai daro paskutinę prieškalėdinę savai tę, rusai - prieš ar net po Naujųjų metų. Kita vertus, šventinėmis do vanomis rusai pradeda rūpintis anksčiau (nors dovanos skiriasi mažai). Konfesinis faktorius reikšmingas ir Kūčių vakarienei. Dauguma stačiatikių ar sentikių tikėjimus išpažįstančių rusų Kūčių vakarienės nesureikšmina taip, kaip dauguma katalikų tikėjimą išpažįstančių lenkų ir lietuvių. Nors visose etninėse grupėse Kūčių vakarienę daugiausiai ruošia moterys, skiriasi jų gaminami ir patiekiami šventiniai valgiai. Išanalizavus svarbiausius Kūčių vakarienės valgius, matyti, kad lietu viams svarbiausi kūčiukai ir silkė, lenkams - žuvis (dažniausiai karpis, kuris dabar populiarus įvairiose Lenkijos vietovėse) ir kisielius. Kadangi svarbiausius Kūčių patiekalus išskyrė tik keli rusai, todėl iš pateikto kiekio sunku nurodyti dominuojančius. Visų trijų etninių grupių Kūčių tradicijos panašios. Panašiai pradedama Kūčių vakarienė, išvardyti tie patys tradiciniai ateities spėjimai bei analogiškai prisimenami mirusieji. Didesnių etninių skirtumų neatskleista ir analizuojant Kalėdų pirmosios dienos šventinius patiekalus (nors lietuviai ir lenkai labiau akcentuoja mėsos, o rusai - žuvies patiekalus) ir šios dienos šventimą. Minėtus panašumus, mano nuomone, lemia ne tik bendri krikščioniški šventės bruožai ar iš kartos į kartą perduodama tradicija, bet ir mišrios santuokos. Taip pat moderniomis informacijos priemonėmis (žiniasklaida, internetas) perduodamos žinios formuoja lietuviškus šventės bruožus - tačiau jau ne etnine, o pilietine prasme. Tačiau remdamiesi tyrimu, galime pagrįstai daryti išvadą, kad visų trijų etninių grupių šiuolaikinėse vilniečių šeimose Kūčios ir Kalėdos laikomos svarbiausia, išskirtinę vertę turinčia šeimos švente.

66 LIT6KATUKA

Ališauskienė Milda, Samuilova Ina. 2011. Modernizacija ir religija sovietinėje ir

posovietinėje Lietuvoje, Kultūra ir visuomenė. 2(3): 67-81. KŪČIOS IR KALĖDOS Balys Jonas. 1930. Kalėdų papročiai ir burtai, Mūsų tautosaka. 1:124-153. Balys Jonas. 1978. Lietuuių kalendorinės šventės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Silverspring: Lietuvių tautosakos leidykla. Balys Jonas. 1993. Lietuuių kalendorinės šventės. Vilnius: Mintis. Čepaitienė Auksuolė. 2001. Verpimas Lietuvoje. Liaudies kultūros likimas.Vilnius: Diemedis. Dinzelbacher Peter (sud.). 2004. Viduramžių žodynas. Vilnius: Aidai. Dundulienė Pranė. 1970. Lietuvių saulės sugrįžimo švenčių apeigos, Istorija. 11:199-225. Dundulienė Pranė. 1979. Lietuuių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Vilnius: LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ir Draugystės ordinų V. Kapsuko universitetas. Dundulienė Pranė. 1989. Duona lietuvių buityje ir papročiuose. Kaunas: Šviesa. Dundulienė Pranė. 1991. Lietuuių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius: Mintis. Gierek Bożena. 2011. Celebration of Christmas in Contemporary Poland. M. Köiva (ed.). The Inner and the Outer. The Rjtual Year. 6: 219-248. Tartu: Estonian Literary Museum. Gutautas Stasys. 1991. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius: Vyturys. Imbrasienė Birutė. 2008. Lietuuių kulinarinis paveldas. Vilnius: Baltos lankos. Kalnius Petras. 1994. Lietuvos miesto gyventojų šeimos švenčių inovacijos, Liaudies kultūra. 4: 6-9. Kerbelytė Bronislava. 2012. Slavų folkloras. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Kudirka Juozas. 1993. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. Vilnius: Vaga. Kudirka Juozas. 1994. Lietuviškos Kūčios. Istorinė lyginamoji apžvalga. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras. Kuznecovienė Jolanta. 2008. Šventes švenčiantis lietuvis: bendruomeniškumo diapazonas. 75-88. V. Čiubrinkas, J. Kuznecovienė (sud.). Lietuviškojo identiteto trajektorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Laučkaitė Laima. 2009. Vilniaus šventės ir pramogos XX a. pradžioje. 134-150. Imperinis Vilnius (1795-1918): kultūros riboženkliai ir vietinės tapatybės. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Marcinkevičienė Nijolė. 2000. Apie Advento-Kalėdų laiką ir papročius. 9-25. Atuažiuoja Kalėdos. Advento - Kalėdų papročiai ir tautosaka. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras. Marcinkevičienė Nijolė. 2009. Metai už stalo. Kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai. Vilnius: Baltos lankos. Mihaylova Katya. 2014. The Ritual Year of the Contemporary Polish Migrant Community in Bulgaria. D. Parusheva, L. Gergova (eds.). The Rjtual Year. Migrations. 8: 274-285. Sofia: IEFSEM-BAS. Morkūnas Vitalis. 1977. Nuo tamsos ligi tamsos. Vilnius: Mokslas. Paukštytė-Šaknienė Rasa. 2012. Tradicijos sampratos šiuolaikinėje Lietuvoje, Lituonistica. 2(88): 206-217.

67 Paukštytė-Šaknienė Rasa. 2013a. Tradicija šiuolaikinių kalendorinių ir gyvenimo ciklo švenčių kontekste, Res Humanitariae. 14(2): 302-322. Paukštytė-Šaknienė Rasa. 2013b. Pasiruošimas Kalėdų šventėms vilniečių šeimose: stresas ar malonumas? Lituanistica. 59. 4(94): 316-327. Sedakova Irina. 2001. Politics and Folk Religion in the Period ofTransition. 131-136. C. Barna (ed.). Politics and Folk Religion. Budapest: Akadėmiai Kiadó. Sedakova Irina. 2008. Inventing the Ritual Year in Modern Russia. 51-59.1. Sedakova (ed.). The Ritual Year į: The Ritual Year and History: Proceedings of the įrd International Conference ofthe SI EF Working Croup on the Ritual Year, Strdžnice, May 25-29,2007. Strażnice: Narodniūstavlidovė kultury. Senvaitytė Dalia. 2013a. Kalendorinių švenčių diskursas sovietinėje Lietuvos periodikoje. I dalis: 1945-1964 metai, Lituanistica. 2(92): 101-121. Senvaitytė Dalia. 2013b. Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje. SOTER. 45(73): 115-138. Šaknys Žilvytis Bernardas. 2001. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuuoje XIX a. pabaigoje-XX a. pirmoje pusėje. Jaunimo uakarėliai. Vilnius: Diemedis. Šaknys Žilvytis. 2007. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai. 65-116. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Aukštaitijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Šaknys Žilvytis. 2009. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai. 63-110. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Dzūkijos ir Suvalkijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Šaknys Žilvytis. 2012. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai. 77-135. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Šaknys Žilvytis. 2013. Ritualiniai metai šiuolaikinėje Lietuvoje: Miesto ir kaimo perspektyvos. 100-109. J. Mardosa (sud ). Šventės moderniame mieste. Festivals in the Modern City. Vilnius: Edukologija. Trinkūnienė Inija. 2007. Etninės kultūros išlikimo strategija šiuolaikinėse bendruomenėse: nuo tradicijos iki interpretacijos, Filosofija. Sociologija. 18(4): 12-22. Vaicekauskas Arūnas. 2005. Lietuvių žiemos šventės. Bendruomenės kalendorinio ciklo apeigosXIXa. pab.-XXa. pr. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Vyšniauskaitė Angelė. 1993. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa. Voronina Tatjana. 2006. Fasting in the Life of Russians (igth-2oth Centuries). 1-24. C. Barna (ed.). Religion, Tradition, Culture. Budapest: Akadėmiai Kiadó. Welch Wendy. 2009. Festival. 175-181. L. Locke, T. A. Vaughan, P. Creenhill (eds.). Encyclopedia of Women's Folklore and Folklife. Westport. Znamierowska-Prüfferowa Maria. 2009. Vilnius, miestas arčiausia širdies. Vilnius: Alma littera. Атрошенко Ольга Валерьевна, Кривощапова Юлия Александровна, Осипова Ксения Викторовна. 2015. Русский народный календарь Этнолингвистический словарь. Москва: АСТ-ПРЕСС. Виноградова Л. Н„ Плотникова А. А. 2012. Сочельник Рождественский. 145-150. Н. И. Толстой (ред ). Славянскиедревности. Этнолингвистическийсловарь в пятитомах. 5. Москва: Международныеотношения..

68 Ганцкая Ольга Андреевна, Грацианская H. Н., Токарев Сергей Александрович. 1973. Западные славяне, Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: Зимние праздники. 204-234. Москва: Наука. Зеленин Дмитрий Константинович. 1992. Восточнославянская этнография. Москва: Наука.

Смирнова М. В. (гл. ред.). 1999- Православный календарь. 2000. Санкт-Петербург: IR KALĖDOS KOČIOS Невский проспект.

69 c h p j s t m x j eve x n d c h p js t m x s

hristmas stands out in the structure of the ritual year in many Christian nations, yet in Lithuania a special emphasis is given to the eve of this celebration - Christmas Eve (Lith. Kūčios), C which, just like the two days of Christmas, is public holidays. The ob jective of this chapter is to analyse ethnic and cultural peculiarities of Christmas Eve and Christmas, revealing differences in how this festi val is celebrated among Lithuanians, Poles and Russians. This analysis included composition of the participants, location, decoration of the Christmas tree, and Christmas presents. It has also reviewed the festive meals of Christmas Eve and Christmas, traditions that are practiced by the family in the course of celebration, also some customs and rituals. The study was also interested in church attendance during celebrations and how Christmas Eve and Christmas are celebrated by the Orthodox and Old Believers, since they take place in a different time of year. The research has shown that 41% of the Russians marked both Christmases, 9% percent followed only Gregorian calendar (25 December), and 50% - only Julian calendar (9 January). Vilnians prefer celebrating Christmas Eve whilst visiting rather than at home. It was especially common among the Russians (81%), more seldom so among the Poles and the Lithuanians (74% and 63% respectively). Among the Lithuanians Christmas Eve is most com monly celebrated not only in the family, but also with close relatives (only in the family 29%, with the family and relatives - 71%; among the Poles 57% and 47% respectively; among the Russians 50% and 50% respectively). During Christmas season it is common to decorate the Christmas tree in all three ethnic groups, although there are differences about the timing of the decoration. The time of decorating the Christmas tree among Lithuanians and Poles is almost identical, yet among the people of Russian nationality 43% are decorating the Christmas tree before

70 the New Year (following the Gregorian calendar), and 4% even after the New Year. The difference is due to a part of this ethnic group celebrating Christmas in accordance with the Julian calendar. However, despite the difference in chronology of decorating the Christmas tree, all ethnicities give priority to a live tree or a branch thereof. Preparation for the holidays rallies the entire family, even though

demanding quite a lot of effort. We have divided food that is served CHRISTMAS EVE AND CHRISTMAS in all three ethnic groups during Christmas Eve in the following way: soups; dishes from flour and grain; dishes from fish; meat including dishes; fruits and fruit dishes; vegetables and vegetable dishes; drinks. In all ethnic groups meals were dominated by flour and grain dishes. Fish (including herring) and its dishes take second place. Analysis of the most important dishes showed that the most significant dish for the Lithuanians is Christmas Eve cookies (Lith. kūčiukai), fish for the Poles (most commonly carp, which is now popular in various localities in Poland), and herring for the Russians. The most important rituals of Christmas Eve supper have also been identified. One of such rituals is the beginning of the supper, which is, according to the research, started by the mother, father or the eldest member of the family. In Lithuanian families the privilege to initiate Christmas Eve supper is reserved to the eldest members, more seldom to the father. In Polish families Christmas Eve supper is equally initi ated both by the father or the mother, and among the Russians - by the mother. Among the most important Christmas Eve rituals in all three ethnic groups is prayer and breaking of the Christmas wafer (Lith. kalėdaitis), and sharing it among participants of the Christmas Eve supper. It is common to make a sign of the cross before starting the supper. Quite often all three rituals are performed. In the course of the Christmas Eve supper the departed family members are remembered. More commonly in the Polish families some food is left for them during the night. In all ethnic groups (more seldom among the Russians) there is a tradition of putting an empty plate on the Christmas Eve table for a departed member of the family.

71 The research among modern Vilnians has shown that up to this day a significantly large number of families knows and practices future foretelling, traditionally taking place on Christmas Eve. To exchange gifts is popular in all ethnic families ofthe study, though the timing of purchase thereof is rather different. To all Vilnians the most preferred time to purchase gifts is "a month ahead” (especially among the Russians). More seldom gifts are acquired a week or two, or even shorter period of time prior. Exchanging gifts on Christmas morning is equally popular in Lithuanian, Polish and Russian families. Yet exchange of gifts during the New Year is common only among the Russians (30%). It is popular to give cosmetics, jewellery, clothes, household items, crockery, gift vouchers, and sweets. However, the nature of gifts in various ethnic groups bears no difference. The second day of Christmas is dedicated to initiation of social links beyond household and to visitation of public spaces in the city. The Poles and the Russians are keener to spend this day in merriment. The Poles, compared with other groups, more commonly go on visiting relatives, and the Lithuanians are visiting both relatives and friends. For the re spondents of Russian ethnicity (esp. the Orthodox) 26 December was just another day of rest due to the difference in Christmas festival calendar. In comparison to the Lithuanians and the Poles, they tend to spend time at home. The Christmas table among the Lithuanians and the Poles most commonly contains meat dishes, chief among them being oven backed chicken. Yet meatless dishes are dominant among Russian families. It's usually salads, herring, vegetables, cake and fried fish. This peculiarity can be linked to the fact that on 26 December ofthe Gregorian calendar Russian families are still fasting. Christmas draws its meaning from the religious content of its cel ebration. Most Vilnians and their family members attend churches over Christmas Eve, especially the Poles. Many Lithuanians attend churches on the first day of Christmas as well. In the analysis of Christmas Eve and Christmas festivals among Vilnians we may assume, that despite the process of secularization, significant role is still played by the denominational differences. Most of the Orthodox or Old Believers do not put emphasis on the Christmas Eve supper as do Roman Catholic Lithuanians and Poles. Christmas Eve traditions among all three ethnic groups are similar, and these similarities are due not only to its Christian faith based features or generationally transferred traditions, but also the mixed marriages. It is also happening because modern means of information (mass media, the internet) transmit news CHRISTMAS EVE AND CHRISTMAS that are shaping commonly Lithuanian features of the holiday not so much on the ethnic, as on the civil level. However, on the basis of our research we can draw a solid inference that Christmas Eve and Christmas are considered to be the most important and especially valuable family holidays in the families from all three ethnic groups of Vilnians.

7Э A NAUJIEJI METAI

Žilvytis Šaknys j aujieji metai - vienintelė šventė, Lietuvoje buvusi ne- i darbo diena tiek Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje 9 t# tarpukariu (ir Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje) bei sovietinėje Lietuvoje, tiek ir atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Sovietų Sąjungoje tai buvo vienintelė šventė, neturėjusi aiškios ideolo ginės reikšmės (Sedakova 2008: 53). Šis faktas rodo, kad Naujieji metai turėjo daugiau pasaulietinę negu religinę prasmę. Tačiau pažvelgus j jų papročius matyti, kad ši šventė tarsi atkartoja Kūčių ritualus, o nagri nėdami lietuvių ir daugelio kitų gretimų krikščioniškų tautų ritualinius metus, pastebėsime, kad Naujieji metai tarsi atsiduria nuo Kalėdų iki Trijų karalių trunkančio tarpušvenčio laikotarpio centre. Tarpušventis - ypatingas laikas, žymintis ribą tarp senųjų ir naujųjų metų, kada net vilniečiai stengdavosi sunkiai nedirbti, greta esančiuose kaimuose kai kuriuos darbus iš viso draudė, o vakarus vadino šventais (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 145). Trumpėjant šiam laikotarpiui, Naujieji metai tapdavo paskutine tarpušvenčio laikotarpio diena. Vėliau šis laikotarpis sukoncentruojamas j vieną dieną - sausio i-ąją. Keblu neigti ir šios šventės sąsajas su katalikiškuoju kalendoriumi, kur žymima, kad tai Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos bei vardo suteikimo Jėzui šventė (Vyšniauskaitė 1993: 11); sentikiai, stačiatikiai šią dieną sieja su Jėzaus Kristaus apipjaustymu (Старообрядческий... 1949: 8; Смирнова 1999: 24). Kita vertus, Lietuva, kaip ir daugelis pa saulio valstybių, gyvena dar 1582 m. Romos popiežiaus Grigaliaus XIII jvesto kalendoriaus1 ritmu. Tačiau stačiatikių ir sentikių bažnytiniai metai iki šių dienų vadovaujasi dar Julijaus Cezario 46 m. prieš Kristų jvestu kalendoriumi, kuris XX ir XXI a. nuo Grigaliaus atsilieka net 13 dienų. Tai lemia ir skirtingą kai kurių šias religijas išpažjstančių žmonių švenčių laiką (Mardosa 2013: 52-60). įprasta sausio 1 - o j i - stačiatikiams ir sentikiams dar gavėnia, kuri trunka iki pat sausio 7 d. Netgi žuvj

1 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jis gyvavo nuo 1586 m.; LDK įjungus į Rusijos imperiją didesnėje dabartinės Lietuvos dalyje iki 1915 m. grįžta prie senojo Julijaus kalendoriaus (tuo metu Grigaliaus kalendorius naudotas tik Užnemunėje ir Mažojoje Lietuvoje) (Vyšniauskaitė 1993: 6). д leidžiama valgyti tik šeštadienį ir sekmadienį; tik antradieniais, ketvir tadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais leista naudoti augalinį aliejų ir vyną (Смирнова 1999: 8), todėl rusų ir lietuvių bei lenkų tikinčiųjų NAUJIEJI METAI šeimose sausio 1-osios šventimas turėtų skirtis, o sausio 1-oji Rusijoje netgi vadinta „Sovietiniais Naujaisiais metais“ (Советский Новый Год) (Атрошенко, Кривощапова, Осипова 2015: 402). Šiame skyriuje turiu tikslą atskleisti Naujųjų metų šventės etninius ir kultūrinius savitumus, keldamas uždavinius atskleisti šios šventės dalyvių sudėtį, šventimo vietą, šventines vaišes, šeimoje palaikomas naujametes tradicijas, papročius ir ritualus. Tyrimo metu informacijos pateikėjų prašyta išvardyti šeimos narius, su kuriais švęsti paskutiniai (2013 ar 2014 m.) Naujieji metai; prašyta nurodyti kitus kartu šventu sius asmenis, įvardijant, ar tai buvo giminaičiai, draugai, bendradarbiai, kaimynai, kiti žmonės; domėtasi, kur ši šventė buvo švęsta; klausta, kas parengė šventinį stalą; prašyta išvardyti šventinius patiekalus, išskiriant, kurie buvo skirti šiai progai; prašyta nurodyti, kaip (patalpoje, gatvėje, gamtoje, kitur) sutiktas vidurnaktis; domėtasi, ar gyvavo paprotys sutin kant Naujuosius metus eiti į bažnyčią, kurti laužą, rengti loterijas, leisti fejerverkus, šauti šampaną, vidurnaktį sveikinti vieniems kitus; klausta, kaip sveikinti pobūvyje nedalyvavę šeimos nariai (laišku, telefonu, ei. paštu ar kitaip); klausta, kur ir su kuo švęsta pirmoji Naujųjų metų diena; prašoma įvardyti žinomus Naujųjų metų spėjimus ir klausiama, kokių dar Naujųjų metų sutikimo tradicijų laikomasi šeimoje. Naudotasi ir trijų Vilniaus miesto (lietuvių, lenkų ir rusų mokomosiomis kalbomis) gimazijų moksleivių pateikta medžiaga. Anketose moksleiviams pateiktas klausimas, su kuo jie sutiko pastaruosius Naujuosius metus. Taip pat ir moksleiviams, ir vyreniam jaunimui užduotas stačiatikiams bei sentikiams skirtas klausimas, kada - sausio 1 ar sausio 14 d.2 - Naujieji metai buvo švenčiami pateikėjo šeimoje.

2 švenčiant Šventę Maskvos laiku, Naujieji metai sutinkami viena valanda anksčiau - dar gruodžio 31 d. Lietuvos laiku, arba sausio 13 d. pagal Julijaus kalendorių.

77 ŠVČNTŪ I5TXK0S i ТУВ-JMA! LICTUVOJC

tnol ogi n i ų Naujiesiems metams skirtų tyrimų nėra gausu. Pirmasis duomenis apie liaudiškus Naujųjų metų papročius paskelbė Liudvikas Adomas Jucevičius 1842 m. publikuotuose tŽemaičių žemės prisiminimuose. Čia minima, kad Naujieji metai liaudyje, kaip ir aukštesniojoje klasėje, yra sueikinimų ir linkėjimų diena - ne dėl etiketo (nes to nežino), bet nuoširdžių linkėjimų. Autorius pateikia i r 7 nau jametinius spėjimus (Jucevičius 1959: 453-454)3. Tai rodo, kad XIX a. vid. bent jau Žemaičių vyskupystės ribose tai buvo nemaža šventė. Šiame regione naujametiniai vedybiniai spėjimai gana plačiai gyvavo ir XX a. I p. (Mickevičius 1941: 96-112)*. Tačiau ši šventė buvo vienodai reikšminga ne visoje Lietuvoje. 1904 m. publikuotoje Karlo Kapelerio knygoje Kaip senieji lietuvininkai gyveno Naujieji metai apibūdinti kaip diena, kada einama į bažnyčią, kur kunigas paskelbia praeitų metų gimusių, susituokusių ir mirusių statistiką (Milius 1970: 373). Pirmajame išsamesniame visos Lietuvos papročių apibūdinime, 1964 m. išleistuose Lietuvių etnografijos bruožuose, minima, kad per Naujuosius metus, kaip ir per Kūčias, buvo atliekami vedybiniai ir oro spėjimai. Minimas žemaitiškas paprotys deginti kūlj ir tarpukariu beįsigalintis paprotys sutinkant Naujuosius šaudyti ir laidyti savadarbes raketas. Minimas ir iki Naujųjų metų5 trunkantis tarpušventis (Vyšniauskaitė 1964a: 538)6. 1979 m. publikuotoje Pranės Dundulienės

3 Dar vienį vėliau sužinotą spėjimą jis prideda 1846 m. publikuotoje knygoje Lietuua. Jos senovės paminklai, buitis ir papročiai (Jucevičius 1959:105). 4 Per Naujuosius metus vedybiniai spėjimai būdavo atliekami ir Lenkijoje; kaip ir Lietuvoje, dalisjų buvo panašūs j Kūčių (Ганцкая 1977: 220), tačiau minimi ne Naujųjų metų išvakarių, bet nuo Kalėdų antrosios dienos iki sausio 1-osios atliekami spėjimai (Ганцкая, Грацианская 1973: 220). 5 Turėdama mažai duomenų, autorė paminėjo jau redukuotą tarpušvenčio variantą. Rytinėje Lietuvos dalyje dar ir tarpukariu dominavo nuo Kalėdų iki Trijų karalių trun kantis tarpušventis. Išskirtiniai ir dvylikos dienų vakarai, Dzūkijoje vadinti šventais. Jų metu buvo apribojamos galimybės dirbti tam tikrus darbus. 6 Paradoksalu, bet šiame leidinyje aprašant sovietines šventes Naujieji metai net ne paminėti (Vyšniauskaitė 1964b: 551-562), nors tai buvo oficiali nedarbo diena.

78 д knygoje Lietuuių kalendoriniai ir agrariniai papročiai Naujieji metai jau turi atskirą skyrelj, kur pateikiama nemažai naujametinių ir Trijų karalių papročių, reziumuojant, kad per Naujuosius metus, kaip ir per Kalėdas, NAUJIEJI METAI labai daug reikšmės buvo teikiama magiškai „pirmosios dienos" idėjai. Kaip elgsiesi pirmąją dieną, toks būsi visus metus (Dundulienė 1979: 35-39). Tuo tarpu apie Kūčias ir Kalėdas monografiją ir habilituoto daktaro disertaciją parengęs Juozas Kudirka plačiai aptarė ne tik šias šventes, bet ir Naujuosius metus ir Tris karalius. Taip pat visą skyrių parašė apie tarpukalėdj, kur aptarė daugiausiai persirengimo papročius, trunkan čius visas dvylika dienų. Apibūdindamas Naujuosius metus, etnologas pastebėjo kaime šią šventę buvus švenčiamą vidurio ir rytų Lietuvoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo tądien visur, išskyrus Suvalkiją, buvo kar tojama Kūčių vakarienė. Tačiau nusistovėjusių Naujųjų metų sutikimo papročių, išskyrus Aukštaitiją, nebuvo (Kudirka 1993: 243-248)7. Tuo tarpu tarpukariu jaunimo pasilinksminimai per Naujuosius metus vyko visur, rečiau - tik vakarų Lietuvoje (Šaknys 2001: 42). Sovietmečiu per masines informacijos priemones visaip buvo skatinamas Naujųjų metų šventimas. Vaidybiniai filmai „Karnavalo naktis“, „Likimo ironija, arba po pirties", gausiai leidžiami naujametiniai atvirukai, šventinė televizijos programa ir Kremliaus kurantų dūžiai skatino pamiršti Kūčias ir Kalėdas, suformuojant Naujųjų metų kaip ribinės, Arnoldo Van Cennepo žodžiais tariant, „perėjimo“ simboliką įkūnijančios šventės (Van Gennep 1960: 178-179) stereotipus. Kaip rašo Dalia Senvaitytė, ypač daug dėmesio to meto ideologijoje ir atitinkamai spaudoje buvo skiriama naujametėms šventėms vaikams (Senvaitytė 1993:114-115). Animaciniai filmai, Senelio Šalčio dovanėlės, šventinės eglutės turėjo užtikrinti ir šios šventės ateitį. Iš dalies tai pavyko. Remdamasis 1998 ir 1999 m. Dzūkijoje ir Aukštaitijoje atliktu tyrimu, gavau rezultatus, kad 1969-1978 m. gimę pateikėjai į vakarėlius dažniausiai burdavosi per Naujuosius metus, o 1979-1984 m. gimusiems pateikėjams svarbiausiu pretekstu pasilinks minti buvo šv. Valentino diena, dažniau negu per Naujuosius metus

7 Sąsajų tarp Kūčių ir Naujųjų metų vakarienės galima jžvengti ir Lenkijos papročiuose (Ганцкая 1973: 208).

79 susiburdavo ir per Jonines, Užgavėnes, tuo tarpu tarp vyresniosios kartos (g. 1890-1922 m.) dominavo Kalėdų ir Velykų sambūriai (Šaknys 2003: 172). Kaip linksmiausią ir laukiamiausią šventę Naujuosius metus išskyrė dauguma 15-20 ir 21-30 m. amžiaus respondentų (Šaknys 2013: 369). XXI a. pr. Lietuvos kaimuose ir mažuose miesteliuose tirta 150 vietovių, ir jaunimas Naujųjų metų vakarėlius įvairiuose etnografiniuose regio nuose rengė nuo 80 % iki 96 % tirtų vietovių. Dažniau susiburiamą tik per Jonines (Šaknys 2012: 101), tačiau pastaruoju metu padėtis pakito. Atlikdama tradicijos sampratos tyrimą, Rasa Paukštytė-Šaknienė kaip svarbiausią jaunų žmonių šventę jau aiškiai išskyrė Kūčias ir Kalėdas (Paukštytė-Šaknienė 2013: 302-322). Kalėdas kaip svarbiausią šventę įvardijo ir absoliuti dauguma šiame tyrime klausinėtų pateikėjų. Gana kitokia Naujųjų metų šventimo situacija mieste. Robertas Redfieldas išskyrė dvi tradicijas - Didžiąją (universitetų ir bažnyčios) ir Mažąją (valstiečių bendruomenės) (Redfield 1956). Analizuojant vilniečių švenčiamas šventes, kyla klausimas: kaip suderinama elitinė miesto ir lokalinį atspalvį išlaikanti kaimo kultūra? Pasitelkime du pavyzdžius. Kaip pastebėjo XX a. pr. miesto Užgavėnes nagrinėjusi Lina Petrošienė, miesto šventės formos, turinio ir atliekamų funkcijų atžvilgiu skyrėsi nuo kaimo švenčių (Petrošienė 2013: 21). Panaši situacija pasimatojr nagrinėjant Vilniaus Naujuosius metus. XX a. pr. Vilniaus papročius ap rašiusi Laima Laučkaitė mini, kad, sutinkant Naujuosius metus, rautai su šokiais buvo rengiami generalgubernatoriaus rūmuose. Šokių renginiai vyko visose pagrindinėse miesto salėse - Polesės valdybos geležinkelio klube, Miesto salėje, Švento Jurgio viešbutyje, privačiose rezidencijose; vyko teminiai kaukių baliai, maskaradai (Laučkaitė 2008: 473). Peršasi nuomonė, kad Vilniaus šventiniame gyvenime dominavo elitinė, nieko bendra su kaimiškąja neturinti kultūra. Be abejo, šventė buvo švenčiama ne tik viešai, bet ir uždarame šei mos rate. Tačiau galimybę atskleisti šeimoje švenčiamas šventes galėjo suteikti tik etnografiniai lauko tyrimai. Maria Znamierowska-Prüfferowa, pabandžiusi apibūdinti XX a. 5 deš. Vilniaus kultūrą, katalikų Naujiesiems metams (kiek kitaip negu Kūčioms ar Trijų karalių šventei) skyrė tik kelis

80 д sakinius. Naujųjų metų išvakares pavadinusi Silvestro vakaru, šią dieną ji vadina „riebiosiomis Kūčiomis" Pasak etnologės, šią dieną žmonės antrą kartą laužia kalėdaičius, kai kurie uėl verda kisieliuką su medumi, grūda NAUJIEJI METAI aguonpienj, tačiau jau kepa riebius blynelius, dar kepa dešrą ir valgo su virtais ar žaliais kopūstais ir meldžia Dievo palaimos ir sutinka Naujuosius metus (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 145-146). Ryte dalijami linkė jimai ir spėjamas vasaros oras. Manoma, kad jeigu tq dieną šaltis, vasara bus karšta (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 145-146). Apibūdindama stačiatikių papročius, ji mini, kad iš aplinkinių kaimų kilę baltarusiai ir rusai tos dienos išvakarėse buria busimąsias vedybas. Skaičiuoja tvoros mietus ir kviečią grūdus (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 214)8. Augsburgo evangelikai, nedidelė grupė vokiečių, kurioje vyravo inteligentija, be vokiečių kalbos, buvo išlaikiusi ir šiek tiek vokiškų papročių Naujųjų metų išvakarėms tiekdavo liesą vakarienę, vėl degdavo eglutė, žmonės valgydavo spurgas, Berlinerpfannkuchen, o uidurnaktj sutikdavo Naujuosius metus gerdami karštą Glühwein - raudonąjį vyną, virtą su prieskoniais (Znamierowska- Prüfferowa 2009: 221-222). Pasak Znamierowskos-Prüfferowos, Vilnius išlaikęs senas tradicijas, neatskiriamas nuo kaimo, tačiau turinčias bendrų bruožų, būdingų ir didesniems Europos plotams (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 137). Taigi mieste iš dalies funkcionavo ir „kaimiška kultūra", fik suota daugelyje Dzūkijos ir Aukštaitijos kaimų, čia pasižyminti fiksuotais tradiciniais patiekalais, meteorologiniais ir vedybų spėjimais. Tuo tarpu aprašant sovietmetį išskiriamas Kauno Naujųjų metų sutikimo scenarijus. Pasak Petro Pečiūros, Kaune Naujųjų metų išvakarėse jau kelinti metai prieš dvyliktą valandą tūkstančiai šventiškai nusiteikusių kauniečių skuba į centrinę aikštę, kurioje prasideda iškilmingas varpų muzikos koncertas. Tylūs ir susimąstę klausosi šios muzikos įvairaus amžiaus ir išsilavinimo, įvairių profesijų žmonės. Išmušus bokšto laikrodžiui dvyliktą valandą, aikštėje pokši atkemšamas šampanas, šviečia laidomos raketos, artimieji, bendradarbiai sveikina vieni kitus su Naujaisiais

8 Matyt, vedybinė ateitis spėjama pagal merginų apkabinamą tvoros mietų ar pasemtą grūdų skaičių; jei porinis - tikėta, tais metais ištekės. Šis spėjimas buvo plačiai paplitęs ir tarp lietuvių katalikų ir pasiekė šias dienas.

81 metais. Panašios ceremonijos stichiškai [kursyvas mano - Ž. Š.] vyksta tuo pat metu Vilniuje, Gedimino aikštėje (Pečiūra 1980: 39). Pasak švenčių tyrinėtojo, tai Naujos tarybinės Naujųjų metų atlikimo apeigos arba ceremonijos. Jos pakelia šuentės dalyuius uirš kasdienybės, uerčia susi mąstyti, susikaupti ir iškilmingai nusiteikti, baigiant senuosius ir pradedant Naujuosius metus (Pečiūra 1980: 39). Kita vertus, dalis žmonių Vilniuje matė paveikslų galerija paverstą katedrą, šventinę nuotaiką kūrė ir Gedimino pilies bokštas, vyresnių žmonių atmintyje 1950 m. išniekintas Trijų kryžių (istoriškai Plikasis) kalnas - istorinė aplinka, vertųsi pažvelgti „atgal". Ši vieta išliko populiari švenčiant Naujuosius metus iki dabar. XX a. II p. ir XXI a. pr. atnešė radikalių socialinių ir ekonominių pokyčių j Lietuvos ir didžiausio jos miesto Vilniaus gyventojų kultūrą. Kokie jie - pabandysiu atsakyti Naujųjų metų kaip „miestietiškos", „universalios" bei įvairiose istorinėse epochose pripažįstamos šventės tyrimu.

ETNINĖ IK KONFESINĖ ŠVENTES SPECIFIKA

nksčiau Lietuvoje nebuvo atlikta išsamesnių tyrimų, galin čių atkleisti etninę šventės specifiką. Dažniausiai lokaliuo se, į regioną ir visą Lietuvą sutelktuose ritualinių metų ar A atskirų švenčių tyrimuose į ją nebuvo kreipiama daugiau dėmesio. Todėl ypač rytų ir pietryčių Lietuvos tyrimuose neišskiriami panašūs lenkų ir lietuvių, kai kada ir rusų praktikuoti papročiai. Etninė specifika daugiau buvo pabrėžiama tik vykdant Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos lietuvių tyrimus. 2011-2012 m., atlikdamas tyrimus Gervėčių apylinkė se, bandžiau analizuoti etninius ritualinių metų savitumus. Atsakymas buvo vienareikšmis: skiriasi tik rusų stačiatikių papročiai, o lietuvių ir lenkų - vienodi. Tai katalikiški papročiai. Didžiausias skirtumas - skir tingi švenčių kalendoriai. Tai paskatino į šio tyrimo anketas įtraukti

82 klausimą, kada buvo švenčiami Naujieji metai - sausio 1-ąją ar sausio 14-ąją. Šios šventės išvakarės nepalankios švęsti pagal Julijaus kalen dorių: Lietuvai tokių naujųjų metų išvakarės - gedulo diena (pana NAUJIEJI METAI ši situacija buvo susiklosčiusi ir su Vasario 16-ąja po 1927 m., tądien mirus Jonui Basanavičiui). Jau moksleivių apklausa parodė, kad 40 % rusų kalba besimokančių vilniečių Naujuosius metus švenčia ir sausio 1-ąją, ir sausio 14-ąją, 5 % minėjo tik „rusiškus". Abejus švenčia ir 10 % lenkų kalba besimokančių mokinių - matyt, iš mišrių šeimų, nes apie religiją mokinių klausti dėl etikos sumetimų nebuvo galima. Vyresni (20-40 m.) rusai daugiausiai šventė pagal abu kalendorius. Tai nurodė dalis stačiatikių, sentikių ir dalis katalikų, taip pat - viena su rusu susi tuokusi lietuvė katalikė. Tačiau rusų senieji Naujieji metai minimi ku kliau, nes dauguma atvejų tai darbo diena (jei pakliūva ne šeštadienis ar sekmadienis). Taip pat Naujieji metai sausio 1-ąją dažnai sutinkami kelis kartus - pagal Lietuvos ir Maskvos laiką (b. 2363/158). Tačiau dalis rusų išpažįsta ir katalikų tikėjimą (matyt, kilę iš mišrių šeimų ar išpa žįstantys graikų katalikų tikėjimą). Todėl, siekdami atskleisti Naujųjų metų, kuriuos švenčia skirtingos etninės grupės, etninę specifiką, turime atlikti lyginamąją analizę.

5V£NTÜ DALYVIAI IKVI6TA

acqueline Simson ir Steve’as Roadas pastebėjo, kad Naujieji me tai Didžiojoje Britanijoje yra praradę beveik visus tradicinius pa- f pročius ir tikėjimus. Daugelis žmonių šią šventę sutinka ramiai namuose arba eina į vakarėlį, kuris, be naujametinių giesmių, mažai kuo skiriasi nuo kitų pobūvių (Simson, Road 2000: 256-259). Kyla klau simas: kuo ši šventė išskirtinė šiuolaikinei vilniečių šeimai? Nors ji viešo pobūdžio, vis dėlto didesnė žinių pateikėjų dalis teigė švenčiantys ne tik tarp draugų, bet ir su šeimos nariais. Nesukūrę šeimos ją dažniau

8J 1 pav. Vedusiųjų / gyvenančių kartu ir šeimoje Naujuosius metus šventusių procentas pagal tautybes (lietuuių n-83, lenkų n-65, rusų n-23)

Я lietuviai ■ lenkai > rusai

švenčia su draugais, tačiau neretai dalyvauja ir šeimos narių - brolis, sesuo, draugas(-ė) su kuriuo(-ia) numatoma kurti šeimą ar jau kelerius metus oficialiai nesusituokus gyvenama kartu9. Iš lentelės matome, kad vedę ar „gyvena kartu“ 43 % apklaustų lietuvių, 48 % lenkų ir 54 % rusų. Taigi skirtingų etninių grupių šeimą sukūrusių ar kartu gyvenančių žmonių procentinė dalis panaši. Lentelė rodo, kad ir dalis šeimos dar nesukūrusių žmonių šventė kartu su šeima (atitin kamai 67 %, 65 % ir 60 %). Kita vertus, ir šeimą sukūrę respondentai ne visada turėjo galimybę Naujuosius sutikti su šeimos nariais. Kai kuriems pateikėjams teko dirbti (b. 2363/80,104,139). Naujuosius metus kartais kartu sutinka tik draugaujančios poros, tik sutuoktinių šeima, brolis ir sesuo, o kiti šeimos nariai švenčia atskirai. Kai kada atšvęsti spėjama keliose vietose: pavyzdžiui, namuose ir pas močiutę (b. 2363/14), namie ir pas tėvo seserį (b. 2363/72) ar iki vidurnakčio švenčiama su draugais, o gerokai po dvylikos sugrjžtama j šeimos ratą (b. 2363/29). Kartais tėvai ir draugų kompanija švenčia viename name, bet atskirai - prie atskirų stalų (b. 2363/26).

9 Gana skirtingai suvokiama ir „šeima". Ji gali apimti šeimą, kurioje pateikėjas užaugo, ir šeimą, kurią pateikėjas sukūrė. Neretai senelius, dėdes, tetas, kartais net pusbrolius, pusseseres pateikėjai taip pat įvardija kaip šeimą, o kartais ir tik kaip giminaičius. Gana skirtingai suvokiami ir „artimieji" Dėl šių priežasčių sunku apibrėžti, kokio dydžio socialinėje bendrijoje švenčiama. Skiriasi ir „namų" supratimas. Tai gali būti asmeninis, tėvų, senelių ar nuomojamas butas, sodyba. Tuo tarpu šventę sutinkant pas senelius, galimas ir atsakymas, kad švęsta svečiuose.

8<, д

2 pav. Naujųjų metų sutikimo vieta (proc. pagal tautybes: lietuuių n-8į, lenhų n-6į, rusų n-23)

ШШШШПШШМШШШИШМЖИ мшшишшпшшншншшшпшп

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai NAUJIEJI METAI namie svečiuose viešoje erdvėje

Tačiau neretai ir j šeimos Naujųjų metų šventę ateina draugų. Su draugais šią šventę švenčia maždaug du trečdaliai pateikėjų (lietuvių 61 %, lenkų 71 %, rusų 70 %). Skirtingų tautybių jaunimo duomenys gana panašūs, o tarp moksleivių kiek skiriasi. Apie pusę rusų kalba dėstančios mokyklos moksleivių Naujuosius metus sutinka su šeima, o tarp lenkų ir lietuvių mokyklų moksleivių aiškiai dominuoja įprotis švęsti su draugais. Analizuojant vyresnio jaunimo atsakymus, tarp etninių grupių išsi skiria nurodžiusių, kad Naujuosius metus šventė su giminėmis, skaičius. Lietuviai teigia, kad giminės jų pobūvyje dalyvaudavo retai (12 %), tuo tarpu lenkai ir rusai - kad giminės kartu Naujuosius sutikdavo žymiai dažniau (atitinkamai 25 % ir 30 %). Panašiai skiriasi požiūris į į kaimy nystę. Su kaimynais kartu švęsdavo tik 10 % lietuvių šeimų, o štai tarp lenkų ir rusų šis skaičius sudarė atitinkamai 17 % ir 25 %. Lenkai neretai kviečiasi ir bendradarbius (14 %; lietuvių 5 %, rusų o %), tik lietuviai (6 %) ir lenkai (2 %) paminėjo Naujuosius sutinkantys su priešingos lyties draugu ar drauge. Šventės analizei svarbi ir jos sutikimo vieta. Rusai dažniausiai Naujuosius metus linkę sutikti namie, lietuviai ir lenkai - pas draugus ar viešosiose erdvėse: kavinėje, sodyboje, miesto centre (dominuoja Naujųjų metų sutikimas Gedimino aikštėje), kituose miestuose ir kai muose, miške ar užsienio šalyje. Apžvelgdami Naujųjų metų vidurnakčio sutikimo vietą, matome, kad patalpoje vidurnaktį dažniausiai sutinka rusai (56 %; lietuvių 45 %, lenkų 42 %). Lietuviai ir lenkai vidurnaktį sutinka dažniausiai lauke, balkone,

«s 3 pav. Naujųjų metų vidurnakčio sutikimo vieta (proc. pagal tautybes: lietuuių n-8į, lenkų n-65, rusų n-2į)

■ lietuviai * lenkai ■ rusai

lauhe patalpoje hitą

net ant stogo, leisdami fejerverkus, šampaną, sveikindami vieni kitus (82 % ir 85 %; rusų tik 57 %). Švenčiant gamtoje kuriamas laužas. Retai per Naujuosius metus einama j bažnyčią. Artimuosius ir draugus pasveikina dažniausiai telefonu (skambindami ar žinute), rečiau ei. paštu. Paštu siunčiami sveikinimai jau nyksta, plinta sveikinimai feisbuke ir skaipu. Apžvelgdami pirmosios Naujųjų metų dienos sutikimą, etninės specifikos jau negalime išskirti. Visų etninių grupių atstovai, šventę gimtajame mieste, pirmąją Naujųjų metų dieną dažniausiai sutinka namuose, žiūrėdami šventinę televizijos programą, rečiau - pas draugus (ar - ir pas draugus), artimus draugus. Neretai tą dieną pabūna keliose vietose. Kai kada eina j renginį mieste, kavinę, barą, teatrą, bažnyčią, lanko tėvus, senelius, brolį, seserį, gimines, o dalis pateikėjų iš viso tos dienos nešvenčia. Kartais tiesiog įprastai praleidžia dienų (b. 2363/98). Susidaro įspūdis, kad sureikšminamos šventės išvakarės (kaip ir Kalėdų, Joninių), o tikroji šventinė diena skiriama „poilsiui nuo šventimo". Taip liudija pateikėjų žodžiai: llsėjimuisi namie (b. 2363/104); Visų dienų miegojau (b. 2363/174). Pasak lenkės: Pirmųjų Naujų metų dienų miegojau iki pietų, uėliau uažiauau namo ir išgėriau šampano su tėuais, sese, jos draugu. Vėliau žiūrėjome šuentines laidas (b. 2363/111). Kita lenkė: Naujųjų metų dienų paprastai nešuenčiu. Dažniausiai išsimiegu ir po pietų susituarkau namus (b. 2363/113). Panašiai švenčia ir kitų etninių grupių vilniečiai. Ukrainietė sako tą dieną žiūrinti filmus ir niekur iš namų neinanti (b. 2363/166). Sausio 1-osios specifiką apibūdinusi rusė: Nešueniiamaypatingai. „Damušinėjame" ualgius ir gėrimus, žiūrime filmus... (b. 2363/169). Sausio antroji paprastai -

86 д darbo diena, todėl, kaip per Kalėdas, nesuteikiama galimybė ilgiau švęsti ar vykti kur nors toliau iš namų. Tobulėjančios ryšio priemonės suteikia galimybę pasidalyti naujametiniais įspūdžiais ir linkėjimais ir nevykstant. NAUJIEJI NAUJIEJI METAI

ŠVENTINIS SIXLX5

iuolaikinėje visuomenėje vis labiau sureikšminamas etnoku- linarinis paveldas. Svarbus šventės akcentas - šventinis stalas. Gausesnių ar skurdesnių vaišių, sako Arūnas Vaicekauskas, aptik Šsime kiekvienos šventės ritualinėje struktūroje (Vaicekauskas 2005:163). Tačiau Naujųjų metų valgiai plačiau nebuvo nagrinėti. Vienintelėje stam besnėje ritualinių metų kulinarijos studijoje ši šventė net nebuvo išskirta (Marcinkevičienė 2009), todėl gana keblu nagrinėti naujametinį stalą iš laiko perspektyvos. Tai skatina sutelkti dėmesį į šių dienų situaciją. Tradicinėje kultūroje maisto paruošimas - moterų veiklos sritis. Tačiau mūsų tyrimas rodo, kad šiuolaikinėje visuomenėje prie nauja metinio stalo paruošimo dažnai prisideda irvyrai.Taip pat yra nežymių skirtumų pagal tautybę. Tarp lietuvių šventinį stalą dažniau ruošdavo abiejų lyčių atstovai (41 %), o tarp rusų ir lenkų (56 % ir 52 %) išsiskiria atsakymai, kad šventiniu stalu rūpinasi moterys - žmona, draugė, mama, močiutė su anūke, moterys, merginos, pati pateikėja. Tačiau apžvelgdami šventinius patiekalus didesnių etninių skirtumų nerasime. Daugumoje šeimų laikomasi tik joms būdingų tradicijų, patiekiami šeimos narių mėgstami patiekalai. Tačiau žvelgiant į atskiras produktų grupes10, skirtumų atsiranda.

10 Produktų grupės gali atskleisti tik sąlyginį vienos ar kitos rūšies patiekalų pasiskirsty mą. Dažnai pateikėjų duotas patiekalo apibūdinimas nėra detalus, o ir atskiras valgis dažnai apima kelias patiekalų grupes. Jos išskirtos pagal dominuojantį produktą: pavyzdžiui, mišrainės priskiriamos prie daržovių patiekalų, pyragėliai, nepriklausomai nuo įdaro, prie duonos ir grūdų, taip pat, nesigilinant j sudėtį, išskirtos atskiros gėrimų ir saldumynų grupės. Prie žuvų patiekalų priskiriami ir vandens gyvūnų produktai.

87 4 pav. Naujųjų metų šventinis stalas (proc. pagal produkto rūšį ir tautybes: lietuuių n-83, lenkų n-65, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai

gėrimai mėsos patiehalai

Išanalizavus naujametinių vaišių patiekalus pagal produktų grupes, paaiškėjo, kad daugiausia visų tautybių pateikėjų išskyrė alkoholinių ir gaiviųjų gėrimų grupę. Juos minėjo absoliuti dauguma. Lenkų tautybės pateikėjai išskyrė ir mėsos produktus, rusai ir lietuviai juos sureikšmino žymiai mažiau. Kiek kitaip negu per Kūčias, nėra gausu žuvies ir jūros gėrybių patiekalų. Juos minėjo daugiau lietuvių ir lenkų. Lietuviai ne žymiai lenkia lenkus grūdų patiekalų gausa. Visos trys etninės grupės panašiai dažnai išskyrė daržoves. Rusai kiek labiau sureikšmino vaisius. Beveik neminima pieno produktų. Nustebino irtai, kad pateikėjai labai retai (išskyrus rusus) minėjo saldumynus. Gausiausia maisto produktų grupė - gėrimai, apimantys net 35 rūšis. Daugiausia minėti alkoholiniai. Be jokių abejonių, hierarchinėje gėrimų struktūroje visų tautybių vilniečiai išskiria šampaną11. Tai vienintelis produktas, kurį įvardijo didesnė pusė pateikėjų. Daugiau kaip penktadalis

11 Sampanizuotas vynas, dažniausiai neturintis jokių sąsajų su i5 Šampanės provincijoje surinktų vynuogių pagamintu produktu.

88 д respondentų išskyrė vyną (dar minimas karštas, raudonas, vermutas, martinis) ir degtinę. Žymiai rečiau - brendis, viskis ir alus. Pavieniais atvejais - „Trejos devynerios", naminė trauktinė, likeris, tekila, romas, NAUJIEJI METAI sidras ar tiesiog alkoholiniai kokteiliai. Kitą pusę produktų sudaro neal koholiniai gėrimai. Daugiau kaip penktadalis visų pateikėjų mini sultis, dešimt atvejų - kompotą (vienas išskyrė vyšnių). Dar rečiau - arbata, mineralinis vanduo, gaivieji gėrimai, limonadas (išskirtas ir „Sprite"), pa vieniais atvejais - kisielius, vaisvandeniai, kava, gaiva, gira, sula ir vanduo. Paminėti net 46 mėsos patiekalai. Dominuoja paukštiena, daugiausiai vištiena. Minimas vištienos troškinys, vištiena meduje, kepta, rūkyta višta, vištienos kepsneliai, salotos, suktinukai, vyniotinis, viščiukas. Antis patiekiama kepta, su obuoliais ar uyno patale. Keli pateikėjai minėjo valgę kalakutą (dviem atvejais tai - specifinis naujametinis patiekalas). Tuo tarpu tik vienas nurodė žąsieną. Apibendrindami šią grupę, galime aiškiai teigti, kad tokie patiekalai būdingi lenkams, lietuviams santyki nai būdingesni naminių gyvulių mėsiški patiekalai. Dažniausiai minima tiesiog mėsa (kepta, kepta ant žarijų, pjaustyta, „speciali", suktinukai). Dažnai - kepta kiauliena (ir su ananasais), jautienos patiekalai ar keps niai. Pavieniais atvejais minimi beliašai, dešra, dešrelės (ir medžiotojų dešrelės), kotletai (ir Jūratės, Kijevo), karbonadas, kepsnys (su baravykais, svogūnais), pjaustytas kumpis, liežuvis, sumuštinis su dešra, šašlykai, šonkauliukai, triušiena, vyniotinis, zrazai ir „zuikis" (matyt, „netikras zuikis"). Rusai mėsos patiekalų vartojo mažiau; tai paaiškintina tuo, jog dalis rusų Naujuosius šventė sausio 1-ąją pagal Grigaliaus kalendorių - per sentikių ir stačiatikių pasninką. Tik 14 valgių sudaro žuvies ir jūros gyvūnų patiekalai.Tik 10 atvejų tai silkė (minėta ir silkė pataluose), keliais atvejais - žuvis (ar kepta, įdaryta), kepta lašiša, sumuštiniai su lašiša, krabų paštetas ir salotos, krevetės ir salotos su krevetėmis, sumuštiniai su ikrais, sušiai. Grūdų ir miltų patiekalai sudaro 28 valgius, tačiau tik sumuštinius (tarp jų ir karštus) minėjo daugiau kaip dešimt žmonių (daugiausiai lietuviai), dar po kelis minėjo sausainius ir pyragus (tarp jų ir riešutinį), duoną (naminę, žydų (matyt, macai), keptą, duonos salotas). Pavieniais atvejais

*9 minėti pyragaičiai, pyragėliai su mėsa ar grybais, bandelės, ausytės, kibinai, košė, makaronai, meduoliai, pica, šakotis, spagečiai, užkepėlės. Apibūdindami daržovių patiekalus, pateikėjai išskyrė 20 valgių. Tarp jų dominuoja mišrainės (balta, naminė) ir salotos (burokėlių, daržo vių, graikiškos, morkų, naminės, pikantiškos). Rusai ir lietuviai išskyrė mišraines (lietuviai ypač - baltą mišrainę), lenkai - salotas. Kiek rečiau minimi bulvių patiekalai (bulvės keptos, virtos, košė, traškučiai). Dalis pateikėjų, minėdami daržoves, jų neišskyrė. Taip pat minėjo daržovių troškinj, baklažanus (ir su riešutais) bei papriką su ryžiais. Labai retai kas išskyrė vaisius (tik 9 rūšis). Daugiausia iš jų minėjo apibendrintai - kad naujametinį stalą sudaro ir vaisiai. Juos dažniau minėjo rusai, rečiau - lenkai; rusai ir ukrainiečiai išskyrė mandarinus, du pateikėjai - bananus ir riešutus (vienas - sūdytus), po vieną - datules, obuolius, pomidorus ir želė desertą. Nurodytos tik trys pieno produktų rūšys. Tik 6 pateikėjai išskyrė sūrį (kaimiškas, pelėsinis). Netikėtai retai nurodomi ir saldumynai - tik 9 rūšys. Pateikėjai dažniausiai išskyrė tortus (bananinis, medaus, skruzdėlynas, vaflinis), po kelis - saldainius ir saldumynus, trys - tinginį. Tik vienas nurodė sriubą (meksikietišką), du - grybus (grybų salotos ir pievagrybiai), dar keliais atvejais grybai minėti prie kitų patiekalų. - Naujametinio stalo patiekalų ir gėrimų įvairovė gerokai lenkia Kūčių. Jeigu reikėtų išskirti vieną, daugumoje šeimų dominuotų šampanas ir stiprieji gėrimai. Maisto pasirinkimas stulbina įvairove, o greta mišrai nių ir įvairiai paruoštos žuvies dominuoja įvairių, netgi ir tolimų kraštų patiekalai. Tik keli pateikėjai teigė, kad stalas panašus į Kalėdų. Pasak lenkės, nebuvo tik kisieliaus ir kūčiukų (b. 2363/31), o rusė teigė, kad, be tradicinių Kalėdų patiekalų, dar buvo specialiai keptas vaflinis tortas (b. 2363/32). Specifinių, tik šiai šventei pagamintų patiekalų įvardyta labai nedaug. Pasak lenkės, specialiai šiai progai kepa antį su obuoliais (b. 2363/115) arba paprasčiausiai antį (b. 2363/126). Keptą antį kaip specifinį naujametinį patiekalą minėjo ir lietuvė (b. 2363/149). Rusė - specialiai ta proga ypatingai kepamą mėsą (b. 2363/165). Tuo tarpu kita lenkė išskyrė šia proga iškeptą medaus tortą (b. 2363/156).

90 д

Taigi apie specifinius etninei grupei būdingus patiekalus kalbėti negalime. Daugelis maisto produktų negali būti siejami ir su ilgalaike tradicija bei etnokulinariniu paveldu (jei žodį „paveldas" vartosime NAUJIEJI NAUJIEJI METAI atmesdami galimybę kisti).

NAUJŲJŲ MtTŲ SPėjIMAl

aip jau minėta, pirmieji liaudyje švęstų Naujųjų metų pa minėjimai susiję su ateities spėjimais. Kaip rašė Kudirka, kai kuriose rytų Lietuvos vietovėse prieš Naujuosius me tus spėjama dažniau negu prieš Kalėdas (Kudirka 1993: 249). Todėl lo giška, kad Naujųjų spėjimai galėjo išlikti ir šios Lietuvos dalies mieste, kur anksčiau negu kaimiškoje kultūroje į gyventojų buitį įėjo laikro dis ir kur naujų metų ribą žymėjo ne ištęstas dvylikos dienų lai kotarpis, o konkreti parų sandūrą žyminti 24 valanda. J klausimą „Kokių žinote Naujųjų metų spėjimų?" didelė dalis žinių pateikėjų nurodė jokių spėjimų nežiną. Pavyzdžiui, baltarusė nuoširdžiai atsa kė: Niekada nežinojau, kad tokių yra (b. 2363/170). Tačiau dalis nurodė. Daugelio įvairių tautybių pateikėjų dažniausiai nurodytas minėtasis Dundulienės pateiktas naujametinis tikėjimas, kad kaip Naujuosius metus sutiksi, taip juos ir praleisi12 (b. 2363/8, 32, 35-37, 39, 52, 55, 78, 83. 94, 95,104,105,109,126,127,128,129,144,153,162,166; galima ver sija - kaip palydėsi Senus metus, taip juos praleisi: b. 2363/112,114,115). Taip pat pateikėjai įvardija nemažai kitų spėjimų, paremtų pirmosios dienos magija. Pasak lenkės, kokia nuotaika sutiksi Naujus metus, tokia ji bus uisais metais (b. 2363/156). Lietuvių pateikiami spėjimai: jei pramiegi Naujus Metus - būsi tingus (b. 2363/122); Kaip sutiksi Naujųjų metų naktį, tokie bus treji ateinantys metai (b. 2363/48). Svarbūs ir žmonės, kurie tą

u Analogiškas tikėjimas gyvavo ir Rusijoje (Виноградова, Плотникова 2004. 416).

91 naktį su tavimi. Lenkės teigimu, su kokiais įmonėmis sutiksi Naujus me tus, su tais bendrausi ir ateinančiais (b. 2363/1), o pasak jos tautietės, su kuo sutiksi naujus metus, su tuo juos ir praleisi (b. 2363/143). Lietuvė sako: Jei Naujuosius metus sutiksi su pora, tai ir būsi uisus metus poroje, jei uiena - būsi uiena (b. 2363/82); lietuvis: Su kuo sutiksi Naujus metus, su tuo ir liksi uisus metus (b. 2363/98). Sureikšminamas ir pinigų turėjimas. Rusų teigimu, reikia su savimi turėti pinigų ir būsi turtingas (b. 2363/54) arba reikia dėuėti naujus drabužius ir bus rūbų gerų (b. 2363/54). Pasak lietuvio, per Naujuosius metus reikia labai daug prisivalgyti, kad bū tum sotus visus metus (b. 2363/135). Panašūs tikėjimai gyvavo ir tradi ciniame Lietuvos kaime (Balys 1993: 43-49). Tačiau kitą tikėjimų grupę su tradiciniais Naujųjų metų papročiais susieti sunkiau. Lietuvių teigi mu, kaip ir prieš Kalėdas, prieš Naujuosius metus reikia grąžinti skolas (b. 2363/24, 96). Pasak lenko, reikia ne tik grąžinti visas skolas, bet ir susitaikyti, nesipykti, nes kaip sutinki Naujuosius metus, tokie jie ir bus (b. 2363/111). Tuo tarpu lietuvė nurodė, kad svarbu nesipykti ir gerai su tarti (b. 2363/99); pasak lenkų - svarbu sutikti švariems, atidavusiems visas skolas ir bažnyčioje išpažinus nuodėmes (b. 2363/113), nesusipyku- siems (b. 2363/154). Labai svarbus ir Naujųjų metų vidurnaktis. Rusė teigia: Jeisugaluosi norų mušant uidurnakčiui.jis išsipildys per metus (b. 2363/32). Panašių tikėjimų pateikė ir lenkė, nurodydama, kad noras turi būti sugalvotas prieš mušant vidurnaktį (b. 2363/33)13. Kai kuriais atvejais dar reikia atlikti papildomų veiksmų. Pasak lenkės, noras turi būti sugalvotas prieš 5 minutes iki vidurnakčio suvalgius vynuogę (b. 2363/34). Tačiau sudėtingiausi - rusių pateikti būrimai: pasak jų, ant lapuko užrašomas noras, sudeginamas, pelenai supilami į šampaną, šis vidurnaktį išgeriamas (b. 2363/17,167). Tuo tarpu lietuvis sako, kad norą užtenka parašyti ant popieriaus ir prieš miegą pakišti po pagalve, tikint, kad jis išsipildys (b. 2363/134). Galima spėti ir meilę. Pasak lietuvės, tai galima padaryti kartu nemačia išgeriant gėrimo ir pagal jo stiprumą pasakyti apie tos poros meilę (b. 2363/131). Analogijų

13 Anot lenkės ir rusių, 24 valandų (b. 2363/17,19,164).

9* й neturi ir lietuvio turto spėjimas. Po viena iš kelių lėkščių padedama moneta. Atspėjus, po kuria, manoma, kad tais metais pinigų nepritūks (b. 2363/132). Tradiciškai per Naujuosius metus būdavo spėjami orai (Balys NAUJIEJI NAUJIEJI METAI 1993: A3—44; Vyšniauskaitė 1993:13), tuo tarpu mano tyrimo duomenimis, tai pastebėjo tik du žmonės - lietuvis ir lenkė (b. 2363/11,116). Tai rodo, kad šiuolaikiniam miesto žmogui ši sritis jau nebesvarbi. Naujametiniai spėjimai atliekami ir išėjus j kiemą. Lietuvis teigė, kad pirma sutikus vyrą metai bus geri, tuo tarpu sutikus moterį - pras tesni (b. 2363/72). Lenkė tvirtina, jog laimę atneša pirmas atėjęs vyras (b. 2363/108). Kita lenkė sako, jog per Naujuosius metus į laiptinę įleidžia katę, kad metai būtų sėkmingi (b. 2363/106)14. Pasak 1990 m. gimusios lietuvės, dauguma Naujųjų metų spėjimų panašūs į Kūčių. Kadangi Naujuosius metus ji šventė kaime, pabandę tokį: triskart apibėgo apie trobą ir po trečio rato pamatytas vaizdas parodė, kokia bus ateitis (b. 2363/81)15. Pasak jos tautietės, žiūrima, kas ilgiausiai šoks (b. 2363/84). Apibendrindami naujametinių tikėjimų sritį, galime teigti, kad įvairių tautybių žmonės Naujiesiems metams tebeteikia išskirtinę reikšmę. Kita vertus, sunku numanyti, kokiu mastu visu tuo tikima.

XJXUJŲJŲ M6TŲ TKXDICIJOS

aukštytės-Šaknienės tyrimai atskleidė gana konservatyvų Vil niaus miesto jaunimo požiūrį į beveik nekintančią ir iš kartos į kartą perduodamą tradiciją, kita vertus - ir jaunuomenės prie P raišumą prie jos, poreikį tą tradiciją tęsti (Paukštytė-Šaknienė 2012: 206-217). Tačiau laiką, per kurį gali susiformuoti tradicija, ne tik jauni-

4 Etnografiniai Šaltiniai ii Panevėžio apskrities liudija, kad u valandą juodą katę nešdavo j kryžkelę ir pagal jos bėgimo kryptj sužinodavo, iš kurios pusės atvyks mylimasis ar mylimoji (Elisonas 1925: 349). 15 PanaSūs naujametiniai spėjimai užrašyti Tveruose ir Skaudvilėje (Mickevičius 192,1:109,111).

93 mas, bet ir patys etnologai supranta gana jvairiai. Pavyzdžiui, Švedijos folkloriste Marlene Hugoson, analizuodama švedų Velykų medžio pa plitimą per devynerius metus, vartoja „dabarties tradicijos“ (instant tradition) sąvoką (Hugoson 2006: 75-86). Beveikvisi žinių pateikėjai ateinančius metus pažymi šampano šūviu, sveikina kitus šventės dalyvius, didesnė dalis šauna fejerverkus (ar žiūri, kaip tai daro kiti). Retai šia proga einama j bažnyčią, ne visi, švenčiantys sodyboje ir turėdami tam sąlygas, kuria laužą. J klausimą, kokių dar Naujųjų metų sutikimo tradicijų laikosi šeima, dauguma vilniečių taip pat atsakė nesilaiką. Savo šeimos tradicijas nurodę pateikėjai pagal tautybę pasiskirsto maždaug po lygiai. Pasak ukrainietės, kai ji buvo maža, ta proga kviesdavo Senj Šaltį, jam turėdavo sakyti eilėraščius (b. 2363/17). Jos tautietė sako, kad žiūrimi seni filmai su tėvais. Tai jų nostalgija jaunystei (b. 2363/166). Pasak rusų, gyvuoja tradicija prieš Naujuosius metus atiduoti skolas, atsiprašyti artimųjų už skriaudas (b. 2363/54). Per Naujuosius metus priimta rengtis kuo ryškesnėmis spalvomis (b. 2363/51), lankomi ir vaiši nami kaimynai (b. 2363/55) ar paprasčiausiai linksminamasi (b. 2363/86), žiūrima filmus (b. 2363/152). Pasak vienos pateikėjos, Naujuosius metus švenčia su šeima, visi kartu, niekada nebūna atskirai nuo savo šeimos (b. 2363/88). Taip pat gyvuoja tradicija šeimos nariams keistis dovanomis (b. 2363/167). Keitimąsi dovanomis kaip specifinį, rusams būdingą bruožą patvirtina ir moksleivių apklausa. Tradiciją per Naujuosius metus keistis dovanomis mini ir vyresnieji lenkai. Pasak jų, šia proga teikiamos dovanos, visi sveikinami, važiuoja pas gimines (b. 2363/14), aplankomi artimieji (b. 2363/141), sutvarkomi namai, ruošiamas stalas ir laukiama svečių (b. 2363/31). Pasiruošimą šventei įprasmina ir šeimos narių ėjimas į pirtį (b. 2363/56, 113). Kaip šeimos tradicija nurodoma ir naujametinės TV programos žiūrėjimas (b. 2363/58) ar per „rusų“ Naujuosius metus skambinimas giminėms į Maskvą (b. 2363/64). Kai kada per rusų Naujuosius metus taip pat šau namas šampanas (b. 2363/111). Kai kurie kaip tradiciją įvardijo Naujųjų metų sutikimą su tas pačiais draugais (b. 2363/106). Kai kuriose šeimose stengiamasi turėti tų metų simbolį pagal kinų kalendorių - pavyzdžiui,

94 д

5 pav. Metų pabaigos dovanos pagal moksleivių apklausos duomenis gimnazijose, kuriose dauguma dalykų dėstomi lietuvių, lenkų arba rusų k. NAUJIEJI METAI (proc. pagal šuentes ir tautybes: lietuuių h. n-2į, lenkų k. n-21, rusų k. n-21)'

■ lietuvių k. * lenkų k. ■ rusų k. per Kūčias per Kalėdas

* kai kurie pateikėjai nurodė kelias dovanų teikimo progas.

pateikėja Naujuosius metus sutiko su raudonu megztiniu, kuris simbo lizavo Drakono metus (b. 2363/113). Kartais tų metų simbolis pastatomas ant stalo (b. 2363/115). Taip pat užrašyta ir tradicija kieme lipdyti senį besmegenį (b. 2363/114). Minima ir tradicija palydėti senus metus. Tai daroma 11 valandą susėdant prie stalo (b. 2363/126, 127). Kai kada su tikus naujus metus einama svečiuotis pas kaimynus (b. 2363/143). Taip pat gyvuoja tradicija pirmą Naujųjų metų dieną kepti kepsnius orkai tėje (b. 2363/144), o štai kitoje šeimoje kepamas naujametinis pyragas (b. 2363/145). Svarbūs ir drabužiai. Verta „turėti ar dėvėti ką nors naujo" (b. 2363/174). Kaip ir rusų šeimose, sutinkant Naujuosius metus linkima gėrio ir atsiprašoma už bloga (b. 2363/164). Lietuviai minėjo, kad tą dieną daug šoka, dainuoja (b. 2363/41), degina šaltąsias ugneles (b. 2363/2), daro bendrą nuotrauką (b. 2363/7), mama gamina sausainukus su obuoliais (b. 2363/8), šeima klausosi astrologinių prognozių (b. 2363/12, 78) ar šeimos nariams pasakoja apie asmeninius kitų metų planus (b. 2363/50), net pasidaro jų sąrašą (b. 2363/83). Kartais eina čiuožinėti ant kūdros (b. 2363/83), ledo (b. 2363/91), maudytis pirtyje

95 (b. 2363/84); minima tradicija „būti nusipraususiems" (b. 2363/85). Eina j teatrą (b. 2363/91), koncertą filharmonijoje (b. 2363/125). Gauta ir etniš kumą liudijančių atsakymų: Dainuojam lietuuią liaudies dainas, šokam lietuuią liaudies šokius... (b. 2363/81). Dovanoja dovanas (b. 2363/93), žaidžia „Monopol)" (b. 2363/123). Kaip tradicija gali būti suvokiama per Naujuosius metus būti kartu (b. 2363/104) ar, atvirkščiai, su draugais. Kai kada, anot pateikėjų, tradicijų laikosi tik tėvai - eina į bažnyčią (b. 2363/103). Kaip matome, įvairių etninių grupių atstovų šeimos tradicijos sam prata panaši. Tradicija gali būti kelių kartų žinomas (kartais iš Kūčių ir Kalėdų pasiskolintas), kartais modifikuotas ar palyginti naujai „atrastas" paprotys, jaunosios kartos atstovių mintyse jau įgijęs ilgalaikės ir nekin tančios vertybės stereotipą.

ŠVENTĖ RITUALINIŲ METŲ STRUKTŪROJE

ilniečių ritualinių metų struktūroje Naujieji metai - patys svarbiausi po Kalėdų (su Kūčiomis) ir Velykų. 15 iš 175 pa teikėjų juos įvardijo kaip svarbiausią metų šventę16. Tarp V jų - penki lenkai (8 %), po keturis lietuvius (5 %) ir rusus (17 %), po vieną baltarusį (100 %) ir ukrainietį (33 %). Analizuojant Naujųjų metų išskyri mo priežastis, nurodyti keli motyvai. Vienas iš jų pramoginis. Trijų lenkių, ukrainietės (ji minėjo ir gimtadienį) ir lietuvio teigimu - tai tiesiog linksmiausia šventė (b. 2363/39,86,122,137,172). Tai pat išskiriami ir kiti du motyvai - Naujieji metai suvokiama kaip ribinė, perėjimo apeigų sim boliką įkūnijusi ir šeimą suburianti šventė. Pasak lenkės: Išskirtine šuente juardinčiau Naujuosius metus. Jaučiamas tarsi peržengimas iš vienos erdvės j kitą. Apmąstai su šeima praėjusius metus, visus įvykdytus ir neįvykdytus pla nus, darbus. Žmonės sveikina vieni kitus, linki linksmą Naująją metą. Žmonės

16 Iš jų trys greta šios šventės nurodė gimtadienį, Kalėdas ar Velykas

96 д

ruošiasi, baigia uisus pradėtus darbus, kad Naujieji metai būtų ramūs, pra eitų ne ueltui. Labai patinka šventinė nuotaika uidurnaktj: fejerverkai, šam pano taurės, sveikinimai (b. 2363/112). Jos tautietė tvirtina, jog nauji me NAUJIEJI NAUJIEJI METAI tai svarbūs tuo, kad prasideda naujas etapas gyvenime (b. 2363/155). Naujuosius metus ir gimtadienį išskyrusios lietuvės teigimu, šios šventės laukiama todėl, kad atvažiuoja giminės iš užsienio (b. 2363/93), tuo tarpu rusė Kalėdas ir Naujuosius metus išskiria motyvuodama, kad jų metu susirenka daugiausia artimųjų (b. 2363/151). Jos tautietė akcentavo pa siruošimą šventei, papuoštus namus, suėjusius šeimos narius, pridur dama, kad tai stebuklų metas (b. 2363/165). Pasak jos tautiečių, išskyrusių Velykas ir Naujuosius metus bei Kalėdas ir Naujuosius metus, tai - šei myninės šventės (b. 2363/151,167). Baltarusės teigimu: Naujieji metai švenčiami su uisa šeima, stengiamės, kad visiems būtų gera, nes, sako, kaip Naujuosius metus sutiksi, taip juos praleisi. Stengiamės kad būtų daug valgių ir dovanų, kad Naujieji metai būtų dosnūs (b. 2363/170). Kaip matome, Naujieji metai daliai pateikėjų - šeimos šventė. Kita vertus, kartais ji net nelaikoma švente. Pavyzdžiui, lenkės teigimu: Mums tai nėra šventė, tik diena, kai gali me su šeima pabūti kartu (b. 2363/160). Nors šių dienų etnologai pastebi šeimos krizę, šeimyninį gyvenimą įvardija nešiuolaikišku ir neatitinkan čiu vis spartėjančio gyvenimo ritmo (Eriksen 2004:153-157), daliai žmonių galimybė pabūti drauge su artimaisiais labai svarbi. Kita vertus, daugelis šiuolaikinių naujametinių aprašų verčia prisiminti Kūčias. Sovietmečiu siekiant kovoti su religingumu, dalis Kūčių papročių tapo laisvai švenčiamų Naujųjų metų dalimi. Kita vertus, sentikių ir stačiatikių religijas išpažįs tantys žmonės taip nesureikšmina Kūčių, kaip katalikų tikėjimą išpažįstan tys lietuviai ir lenkai. Tai ir paaiškina, kodėl šią šventę išskiria tokia didelė dalis klausinėtų rusų, ukrainiečių ir vienintelė baltarusė. Tiesa, ir rusai Kursko apylinkėse Naujuosius metus vadino „Antrosiomis Kalėdomis" {Другая Коляда) (Атрошенко, Кривощапова, Осипова 2015:126). Rusai švenčia ir „Senuosius Naujuosius metus". Jau moksleivių apklausa parodė, kad 40 % rusų ir 10 % lenkų17 kalbomis besimokančių vilniečių

17 Matyt, šie moksleiviai iš mišrių šeimų. Apie religiją ir tautybę moksleivių neklausėme.

97 Naujuosius metus švenčia ir sausio 1-ąją, ir sausio 14-ąją; 5 % mokyklos rusų kalba moksleivių minėjo tik „rusiškus“ Naujuosius metus. Vyresni (20-40 m.) rusai daugiausiai šventė pagal abu kalendorius. Nors sausio 1-oji sentikiams ir stačiatikiams - gavėnia, Senieji Naujieji metai minimi kukliau, nes dažniausiai tai darbo diena. Taip pat Naujieji metai sausio 1-ąją dažnai sutinkami kelis kartus - Lietuvos ir Maskvos laiku. Tačiau etninė šventės ar ją sudarančio ritualo, papročio specifika pačių žmonių nėra sureikšminama.

IŠVADOS

aujųjų metų chronologinis artumas Kalėdoms apeigi- į ■' t nių metų struktūroje ir išskirtinis šiai šventei teikiamas ? dėmesys istorijos perspektyvoje leido susiformuoti šios šventės tradicijoms šeimose. Sovietmečiu suformuoti Naujųjų metų kaip išskirtinės, ribinę, perėjimo apeigų simboliką įkūnijusios šventės stereotipai gyvi ir šiandien. Tyrimas parodė, kad net ir pasaulietinei šventei tam tikro (norsjr netiesioginio) poveikio turi religija. Lygindami lietuvių, lenkų ir rusų papročius, matome didesnę rusų tautybės žmonių Naujiesiems metams teikiamą svarbą. Sentikių ir stačiatikių šeimose, mažiau negu katalikų, sureikšminant Kalėdų išvakares, jaunimui Naujieji metai dažnai tam pa svarbiausia šeimos švente, nors pagal jų religinį kalendorių sausio 1-oji - gavėnios metas. Tačiau šios šventės etninė specifika pačių žmonių nėra aiškiai išreikšta ir sureikšminama. Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje gyva krikščioniškoji kultūra ir panaši ritualinių metų struktūra neleidžia pasireikšti ženkliems skirtumams, kokių galėtume įžvelgti lygindami totorių, karaimų ar žydų šventes. Apžvelgę kelių tautybių vilniečių Naujuosius metus, konstatuojame šeimos papročių įvairovę. Ji reikšmingesnė negu etniniai skirtumai. Kurdami ir dalyvaudami ribinėje metų šventėje, šventės dalyviai siekia

98 A pabūti „namie", tarp artimų žmonių, palaikyti šeimos tradicijas ar kurti naujas. Šventė j bendrą grupę sujungia ne tik ją švenčiančius žmones. Naudojantis moderniosiomis technologijomis, galimybė sveikinti šventėje NAUJIEJI METAI nedalyvaujančius giminaičius ar draugus leidžia išplėsti „švenčiančių kartu“ sąvoką ir kurti „globalius namus". Pagal situaciją polikonfesinėje aplinkoje šventė gali burti vienai etninei grupei priklausančius žmones ir formuoti etninio tapatumo pojūtį, tačiau daliai bendrijos narių sukū rus tautiškai mišrias šeimas, švenčiant kartu su kitų tautybių draugais, kaimynais ar bendradarbiais, tokia galimybė dingsta. Bet kokiu atveju, išsamesnis Naujųjų metų etnografinis tyrimas gali būti reikšmingas nagrinėjant Lietuvos kultūros procesus, šeimos ir etniškumo sampratas.

LITCKATŪKA

Balys Jonas. 1993. Lietuuių kalendorinės šventės. Vilnius: Mintis. Dundulienė Pranė. 1979. Lietuuių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Vilnius: LTSR aukš tojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ir Draugystės ordinų V. Kapsuko universitetas. Elisonas Jurgis. 1925. Burtai Panevėžio apskr. rinkti, Tauta ir žodis. 3. Eriksen Thomas Hylland. 2004. Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje. Vilnius: Tyto alba. Hugoson Marlene. 2006. „Instant Tradition": The Introduction of the Swedish Easter Tree, Folklore. 117: 75-86. Jucevičius Liudvikas Adomas. 1959. Raštai. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. Kudirka Juozas. 1993. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. Vilnius: Vaga. Laučkaitė Laima. 2008. Vilniaus šventės ir pramogos prieš Pirmąjį pasaulinj karą, Nau jasis židinys. 11-12: 468—475. Marcinkevičienė Nijolė. 2009. Metai už stalo. Kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai. Vilnius: Baltos lankos. Mardosa Jonas. 2013. Ritualiniai metai šiuolaikinėje Lietuvoje: Miesto ir kaimo pers pektyvos. 52-60. J. Mardosa (sud ). Šventės moderniame mieste. Festivals in the Modern City. Vilnius: Edukologija. Mickevičius Juozas. 1941. Žemaičių kalėdų burtai apie ištekėjimą bei vedimą, Gimta sai kraštas. 1-2: 96-112.

99 Milius Vacys (sud.). 1970. Lietuvininkai. Apie vakarų Lietuvę ir jos gyventojus devyniolik tame amžiuje. Vilnius: Vaga. Paukštytė-Šaknienė Rasa. 2012. Tradicijos sampratos šiuolaikinėje Lietuvoje, Lituanis- tica. 2(88): 206-217. Paukštytė-Šaknienė Rasa. 2013. Tradicija šiuolaikinių kalendorinių ir gyvenimo ciklo švenčių kontekste, lies Humanitariae. 14(2): 302-322. Pečiūra Petras. 1980. Šventės problema. Vilnius: Mintis. Petrošienė Lina. 2013. Glimpses of the Shrovetide Festival in the Early 2o'h Centu ry Lithuanian Press: How Urbanities Celebrated? J. Mardosa, Ž. Šaknys (eds.). Šventės mieste / Festivals in the City: 21. Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvos istorijos institutas. Redfield Robert. 1956. Peasant Society and Culture. An Anthropological Approach to Civi lization. Chicago: University of Chicago Press. Sedakova Irina. 2008. Inventing the Ritual Year in Modern Russia. 51-58. I. Sedakova (ed.). The Rjtual Year į: The Ritual Year and History. Strėžnice: Narodni ustav lidovė kultury. Senvaitytė Dalia. 2013. Kalendorinių švenčių diskursas sovietinėje Lietuvos periodiko je. I dalis: 1945-1964 metai, Lituanistica. 2 :101-121. Simpson Jacqueline, Roud Steve. 2000. A Dictionary of English Folklore. Oxford: Ox ford University Press. Šaknys Žilvytis Bernardas. 2001. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje-XX a. pirmoje pusėje. Jaunimo vakarėliai. Vilnius: Diemedis. Šaknys Žilvytis. 2003. Jaunimo kalendoriniai papročiai tūkstantmečių sandūroje: Tra dicijos ir naujovės, Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai. 18:165-176. Šaknys Žilvytis. 2012. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai. 77-135. R. Paukš tytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Vaicekauskas Arūnas. 2005. Lietuvių žiemos šventės. Bendruomenės kalendorinio ciklo apeigosXIX a. pab.-XXa. pr. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Van Gennep Arnold. 1960. The Rites of Passage. Chicago: The University of Chicago Press. Vyšniauskaitė Angelė. 1964a. Kaimo buitis ir papročiai. 527-550. Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Vyšniauskaitė Angelė. 1964b. Naujų tarybinių papročių formavimasis. 551-567. Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Vyšniauskaitė Angelė. 1993. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa. Znamierowska-Prüfferowa Maria. 2009. Vilnius, miestas arčiausia širdies. Vilnius: Alma litte ra. Атрошенко Ольга Валерьевна, Кривощапова Юлия Александровна, Осипова Ксе ния Викторовна. 2015. Русский народный календарь. Этнолингвистический словарь. Москва: АСТ-ПРЕСС. Виноградова Л. И., Плотникова А. А. 2004. Новый Год. 415-419. Н. И. Толстой (ред.). Славянские древности. Этнолингвистический словарь в пяти томах. 3. Москва: Международные отношения. Ганцкая Ольга Андреевна, Грацианская H. Н„ Токарев Сергей Александрович. 1973. Западные славяне, Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: Зимние праздники. 204-234. Москва. Наука. Смирнова М. В. (гл. ред ). 1999. Православный календарь. 2000. Санкт-Петербург: Невский проспект. Старообрядческий церковный календарь на <949 год. 1949 Рига: Гребенщиковская старообрядческая община.

1 0 0 д хне KIEW vexp. THE NEW YEAR he New Year is the only feast that was a Lithuanian public holiday in the independent Republic of Lithuania between the great wars (including territory, occupied by Poland), in T Soviet Lithuania, and in the restored independent state of Lithuania. Chronological proximity of the New Year to Christmas in the structure of the ritual year, and special attention given to the occasion in the his torical perspective, allowed the formation of certain family traditions of this feast. In this chapter we are focusing on the objective to reveal ethnic and cultural peculiarities of the New Year’s festivities, aiming to reveal the composition of the participants, location of the celebration, the festive table, and the New Year’s traditions maintained in the families, as well as its customs and rituals. The respondents were asked to list family members and other persons with who they were together celebrating the New Year this last year; where this celebration took place; who prepared the festive table; what kind of meals were served at the table, focusing on those that were prepared for this specific occasion; how the arrival of the midnight was marked; what were the traditions of celebrating the New Year, religious components common to this celebration and family maintained traditions; where, how and with who the first day of a new year was celebrated. Pupils and senior people were also asked when, on 1 January or 14 January, was the New Year celebrated in the family of the respondent. The study has shown, that almost half of the pupils from the school, where majority of the subjects are taught in Russian, and most of the elderly people, celebrate the New Year both on 1 January and 14 January. However, the Russian Old New Year is celebrated more modestly, since in most cases this is a working day, in addition to that the eve of the celebration is not an appropriate occasion for the public festivities of this celebration (13 January - a day of national memorial for the

101 Lithuanians). Therefore, even though 1 January for the Orthodox and the Old Believers is a period of Lent, this particular celebration receives more emphasis. The Russians tend to celebrate the New Year at home, whereas the Lithuanians and the Poles - visiting friends or in the public spaces. Pupils from these ethnic groups also tend to celebrate this day with their families. They also tend to meet the midnight in closed spaces, whereas Lithuanians and Poles prefer celebrating arrival of the midnight outdoors. In our analysis of the first day of a new year we could not distinguish any ethnic peculiarities. Representatives of all ethnic groups, after having celebrated this day in the city tend to spend the first day of a new year at home. It might be possible to say, that in this case the emphasis is on the eve of the celebration (as is in the case of Christmas or St John’s), whereas the actual celebratory day is dedicated to the "resting from the celebration”. After analysis of the festive table according to the food categories it came to the fore, that the majority of all respondents of all ethnicities emphasized the category of alcoholic and fizzy drinks. It was reported by the absolute majority of the respondents. The Polish respondents also singled out meat products, yet to the Lithuanians and the Russians it was less important, giving priority to vegetable dishes. After analysis of the New Year’s foretelling custom, it is possible to say that people of various ethnicities still give the New Year special meaning. On the other hand, it is difficult to say to what extent do people actu ally believe in it. In this exposition of the New Year’s celebration by the Vilnians of several ethnicities we have established a diversity of family customs, and it is more significant than the ethnic differences. In the course of their participation in this boundary celebration of the year, the participants seek to spend some time “at home”, among their closest people, to uphold family traditions or to create new ones. The celebration links into a common group not only people that are present to take part in it. Due to modern technologies, the possibility of greeting relatives or friends allows the expansion of the concept of "celebrating together" and creating a "global home”. Depending on a situation, in a poly-confessional environment such feast can pool people from one

102 д ethnic group and form a feeling of ethnic identity, however, when part of the members of community is in mixed families, and celebration is taking place together with friends, neighbours or co-workers from other THE NEW YEAR ethnic groups, such opportunities are withering away. The research has shown that religion does have a bearing on this secular celebration (even if indirect). In comparing customs of the Lithuanians, the Polish and the Russians, we see that people of Russian ethnicity give more emphasis to the New Year. Since in the families of the Orthodox and the Old Believers there is less emphasis on Christmas Eve in comparison with Catholics, for the young people the New Year often becomes the most important family celebration despite the fact, that according to their religious calendar it’s Lent. However, in spite of the Russian celebrated Old New Year, or celebration of the New Year following the Moscow time, any ethnic peculiarity of this day is not clearly expressed and signified by the people. Christian culture, present in Lithuania, Poland and Russia, and similar structure of the ritual year do not permit significant differences that could be found when comparing festivals celebrated by the Tatars, the Karaims or the Jews.

1 0 J LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO IR NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO ŠVENTĖS

Jonas Mardosa alstybinės šventės ženklina svarbiausius ir reikšmingiausius valstybei įvykius, o jų šventimas ar minėjimas įprasmina kiekvieno piliečio santykį su jomis, liudija visuomenės V brandą ir pilietiškumą. Šiuo požiūriu ypač reikšmingos su nepriklauso mybe susijusios datos, kurios kiekvienais metais primena ir aktualizuo ja tuos istorijos momentus, be kurių šiandien valstybė nefunkcionuotų. Kartu šių dienų paminėjimas rodo, kiek tie įvykiai žmonėms aktua lūs ir suvokiami. Ypač svarbu pažinti, kiek įvairios valstybės šventės reikšmingos kitataučiams, kurių dalyvavimas viešame minėjime arba minėjimas šeimoje rodo pilietinės visuomenės formavimąsi. Vilniaus aplinka šiuo požiūriu yra gera dirva, nes tai visuomet buvo daugiatau tis miestas. Pagaliau, nagrinėjant svarbiausias su valstybingumu susi jusias šventes, Vilniaus aplinka įdomi ir dėl to, kad sostinėje vyksta dauguma svarbiausių su šiomis datomis susijusių oficialių valstybinio lygmens ceremonijų ir įvairių pramoginių renginių. Todėl gyventojai turi šventimo formų pasirinkimo įvairovę ir gali derinti švenčių mi nėjimą namuose ir mieste. Šios aplinkybės nulėmė Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) ir Lietuvos nepriklausomybės at kūrimo dienos (Kovo 11-osios) šventimo nagrinėjimą vilniečių šeimose. Temos aktualumą, be paminėtų aplinkybių, lemia tyrimų stoka. Pirmoji publikacija, skirta Vasario 16-osios šventimui kaime, buvo paskelbta Žilvyčio Šaknio (Vasario 16-oji Lietuvos kaime 1992:12). Daugiau iš patri otinių pozicijų, aptardama Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) reikšmę tautos istorijoje, primindama XX a. pab. šventės įteisi nimui reikšmingus momentus, rašė Angelė Vyšniauskaitė (Vyšniauskaitė 1993: 27-29). Lietuvių etninės kultūros kontekste Vasario 16-osios pami nėjimus Nepriklausomoje Lietuvoje iš istorinės perspektyvos tiria Irena Čepienė (Čepienė 1992). Kai kurie švenčių kaip pilietinės visuomenės formavimo įrankio klausimai buvo nagrinėti ir mano (Мардоса 2014a: 201-205; Мардоса 2014b: 155-159). įprasta, kad svarbiausių politinę reikšmę turinčių švenčių paminėjimas perteikiamas spaudoje - valsty binių arba miesto renginių kontekste. Duomenų galima užtikti įvairiose interneto svetainėse. Tačiau pagrindinis skyrelio medžiagos šaltinis yra

106 lauko tyrimo duomenys. Vykdant vilniečių apklausą siekta nustatyti, kokiu mastu ir būdais šeimoje ir viešojoje erdvėje minimos Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) ir Lietuvos nepriklauso mybės atkūrimo dienos (Kovo 11-osios) klausimai daugiatautėje Vilniaus miestiečių aplinkoje.

POLITINIŲ ŠVLNČIŲ ŠVENTIMO MXSTXS

X a. 3 deš. pradžioje Lietuvos vyriausybė patvirtino vals tybinių švenčių sąrašą ir tarp daugelio religinio turi nio švenčių jtraukė Naujuosius metus bei Lietuvos ne priklausomybės dieną - Vasario 16-ąją1. Ji tapo svarbiausia Lietuvos LIETUVOS VALSTYBĖS LIETUVOS ATKŪRIMO VALSTYBĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO ŠVENTĖS valstybingumą įprasminančia švente, todėl dėl datos minėjimo tiks lingumo tarp Lietuvos partijų ir politinių lyderių nekildavo jokių diskusijų (Sirutavičius 2001: 135). Tuo tarpu kitų švenčių kalendorius ir įprasminimas kito. Iki sovietmečio Lietuvoje egzistavusios politi nį diskursą išreiškusios valstybinės ir kalendorinės šventės 1940 m. buvo panaikintos, uždraustos, išstumtos iš viešosios erdvės ir pasili ko asmeninio žmogaus gyvenimo dalimi. Tiesa, gal pernelyg iškeldamas Lietuvai menkai būdingą „virtuvinių bendruomenių“ erdvės reikšmę priešinantis sovietinei ideologijai, Gediminas Lankauskas nesankcio nuotų reminiscencijų apie istorinius įvykius - politinių dienų minėji mus, slaptus Kūčių, Velykų ir Vėlinių šventimus - vertino kaip politinės kovos ir tautiškumo ugdymo priemones (Lankauskas 2006: 51). Nediskutuojant dėl „virtuvinių bendruomenių“ buvimo Lietuvoje, nesankcionuotos reminiscencijos egzistavo, tačiau neaišku, kaip plačiai buvo minima Vasario 16-oji. Akivaizdu, kad teigiamas emocijas ji kėlė pirmiausia prisimenantiems Nepriklausomos valstybės metus arba ko-

Vyriausybislinios 181,1925-02-02 (Čepienė 1992:111).

107 votojams užjos laisvę. Visgi vargu ar Vėlinių minėjimą galima priskirti „virtuviniam" diskursui. Sovietinės valdžios požiūris j Vasario 16-ąją visuomet buvo negatyvus, tačiau sekuliari Mirusiųjų paminėjimo diena, pradedant 8 deš., buvo palaiminta valstybės ir įsitvirtino visuomenėje. Tuo tarpu permanentinis bažnytinis ir individualus Kūčių, Kalėdų bei Velykų šventimas nenutrūko, niekuomet ir netapo buitinės sferos dalimi, o gy vavo kaip natūrali didžiosios gyventojų dalies apeiginio gyvenimo sritis. Kas kita - Vasario 16-oji, kurią lietuviai, menantys ir žinantys jos reikš mę, galėjo prisiminti ir paminėti tik savame patikimų žmonių rate. Tuo tarpu kitų tautybių žmonėms Vasario 16-oji nebuvo žinoma arba galėjo kelti kitų reminescencijų, irypač Vilniuje, kuris 1920 m. buvo okupuotas Lenkijos ir jos sudėtyje išbuvo iki 1939 m. Neatsitiktinai tuo metu lietuvių skaičius mieste tęsė dar carinės Rusijos laikams būdingas tendencijas ir 1931 m. Vilniuje lietuviai sudarė tik 0,8 % gyventojųi 2. Nedetalizuodami etnodemografinių pokyčių XX a. istorijoje, pasakysime, kad 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis lietuvių mieste gyveno 63,2 %, lenkų 16.5 %; rusai sudarė 12 % miesto gyventojų. Kitų tautybių asmenų kiekis buvo skirtingas, bet netgi gausiausia etninė mažuma baltarusiai sudarė 3.5 %, kiti - daug mažiau (Lietuvos gyventojai 2012: 23). Todėl žvelgiant j demografinius pokyčius Vilniuje natūralu, jog su Lietuvos nepriklau somybe susijusios šventės skirtingoms Vilniaus etninėms grupėms kelia nevienodų asociacijų. Netgi lietuviams, kuriems Vasario 16-oji j politinio, visuomeninio, šeimos ar individo gyvenimą sugrįžo Atgimimo metu, jau nekalbant apie Kovo 11-ąją, kuri visiems Lietuvos gyventojams yra nauja valstybinė šventė, o jos įprasminimas - aktuali tema. Todėl šiame skyriuje, remdamasis vilniečių apklausos duomenimis, paseksiu, kokią reikšmę tos valstybinės šventės turi jų gyvenime, kokiu mastu ir kokiomis formomis jos pažymimos šeimoje; atkreipsiu dėmesį į iškylančias Lietuvos valstybės atkūrimo ir Nepriklausomybės atkūrimo švenčių paminėjime problemas.

i 1959 m. iŠ 236 200 miesto gyventojų lietuviai sudarė 33,6 %, rusai 29,4 % lenkai 20,0 %, o 1970 m. - atitinkamai 42,8 %, 24,5 X, 18,3 % (Adlys, Stanaitis 1973:103,107).

108 V X iX K lO 16 - OJ! IK KOVO 11-Ojl VILNIEČIŲ ŠEIMOSE

iriamų etninių grupių santykiai su Lietuvos valstybe ir jos is torija nevienareikšmiai. Antai rusams XX a. pab. teko išgyventi identiteto lūžius. Atvykę gyventi j vieną iš SSRS respublikų, T tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečiais, todėl su Lietuvos valstybingumu susijusias datas jiems tenka vertinti asmeninių poty rių ir politinių įvykių kontekste. Galiausia tokie santykiai nėra paprasti ir dėl tarpvalstybinių santykių kaitos, politinių procesų įtampos ir jų poveikio atskiroms gyventojų grupėms masto. Apskritai santykis su valstybinėmis šventėmis susijęs su skirtingų etninių grupių atstovų as menine patirtimi, politine valstybės istorija ir Lietuvos valstybingumu. Rusams Vasario 16-oji yra tik dabartinės jų valstybės istorijos faktas, o LIETUVOS VALSTYBĖS LIETUVOSATKŪRIMO VALSTYBĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO ŠVENTĖS Kovo 11-oji - pilietiškumą įprasminanti data. Tačiau iš apklausos duo menų pastebime standartinius atsakymus apie Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, nes jos pirmiausia panašios oficialiu paminėjimu ir šventiniais renginiais. Gali būti, kad atsakymų pasikartojimą lėmė ir tai, jog netgi apklausoje klausimai apie Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją ėjo paeiliui. Apklausos duomenimis remiantis, galima išskirti tris Vasario 16-osios šventimo turinio dėmenis (i pav.). Šventės reikšmė lietuviams supranta ma, tačiau beveik penktadalis jų šios dienos nešvenčia: Didelės reikšmės neteikiu, tiesiog laisua diena su nemokamais renginiais (lietuvė, g. 1990, b. 2362/30). Tačiau lietuvių lankymasis renginiuose mieste didžiausias; galbūt dėl to mažiau žiūrima TV laidų. Tuo tarpu tarp rusų - didžiausias nešvenčiančių ir nesidominčių televizijos transliacijomis mastas. Beveik pusė rusų neteikia prasmės šiai dienai, ir šį požiūrį, galima manyti, lemia jų santykis su Lietuvos valstybe. Istorinė atmintis jų nesieja (arba tik labai nedaugelį) su valstybės sukūrimu, kuris veikia lenkų nuostatas šventės atžvilgiu, ir tuo galima grįsti didelį nešvenčiančių procentą. Tiesa, Irena Šutinienė, nagrinėdama tautinio naratyvo reperezentacijų populiarumą tarp lietuvių, lenkų ir rusų, nustatė, jog šiuo požiūriu Vasario 16-oji visoms

109 tautinėms grupėms mažiau reikšminga nei Trakų arypač Gedimino pilis ir tik lietuviams šventė yra trečioje vietoje (42 %). Tuo tarpu Vasario 16- ąją nurodė vos 16 % lenkų ir 24 % rusų (Šutinienė 2008: 48-49). Tačiau tirtose šeimose rezultatai ne rusų naudai, nors šie ir aktyviau dalyvauja šventiniuose renginiuose mieste. Vyresnei lietuvių kartai Vasario 16-osios šventimas yra pozityvus istorinės atminties atgaivinimas - Lietuvos valstybės atkūrimo diena, o lenkams toks šventės aktualizavimas turi jau kitą reikšmę ir siejasi su identiteto problemomis. Kaip teigia 24 m. studentas, jo šeimai, kurios šaknys - Vilniuje ir Šalčininkų rajone, Lietuva yra gimtinė ir jis pats jsivardijo šios šalies gyventoju - Lietuvos lenku. Tačiau tarp bendra amžių turi pažįstamų, kuriems Lietuva - tik gyvenama teritorija, save jie suvokia kaip Lenkijos gyventojus. Taigi akivaizdu, kad jų šeimoje gyvuoja ikikarinės Lenkijos identiteto pagrindas (vyresnioji karta Vilniuje nebuvo tyrimo objektas). Tai yra patvirtinę Dariaus Daukšo tyrimo duomenys. Pasak autoriaus, vyresniosios kartos atstovai, kurie gimė, kai Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, save stipriai sieja su istorine valstybe, o dabartinę, kurioje gyvena, laiko suetima (Daukšas 2012:170). Tad tokiose šeimose išaugę vaikai identitetą gali konstruoti istoriniu pagrindu. Suprantama, rezultatai priklauso nuo aplinkos, laiko, politinių procesų, netgi nuo visuomeninės veiklos formos. Antai įdomus lenkų folkloro ansamblio veikloje dalyvaujančios studentės (20 m., Naujoji Vilnia) pasakojimas. Kitaip nei rusų folkloro ansamblyje „Arinuška", kurio repertuaras gana ryškiai krypsta į Lietuvos sentikių ar apskritai į krašto tautinių mažumų folklorą (Mardosa 2014: 58), lenkų jaunimo folkloro ansamblio repertuare vyrauja Lenkijos liaudies dainos ir šokiai. Taip atsiranda orientacija net ne į lokalaus identiteto pagal regioną, ku riame gyvenama, bet į ryšių su istorija brėžimą. Kita vertus, išsamesnė požiūrio į skirtingų kartų lenkų santykio su Lietuvos valstybe analizė rodo, kad jaunimas priklausymą Lietuvai sieja su pilietybės pagrindu; sovietmečiu gimę ir nemokantys lietuvių kalbos žmonės Lietuvos suvo kimą neretai apriboja Vilniaus kraštu, o senoji karta identitetą neretai sieja su Lenkija (Daukšas 2015: 61).

110 i pav. Vasario 16-osios šventimo turinys (proc. pagal tautybes: lietuuių n~8i, lenkų n-6 į, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai nešvenčia žiūrėjo teleuizijq ėjoj šventinius renginius I 34,8 H 2 2 ,8

3 2 ,2

Kovo 11-oji rusams, kaip ir lietuviams bei lenkams, yra pergyventų istorinių lūžių prisiminimas, kurio pagrindu grindžiamas šios dienos šventimas. Kaip matome iš 2 pav., ši diena reikšminga kiek daugiau nei trečdaliui rusų. Ypač svarbu paminėti, kad didelė dalis netgi teigia nesu prantantys dienos esmės, dalis neatsakė j klausimą. Tačiau atsakiusieji (kaip ir lietuviai bei lenkai) nurodė ne vieną paminėjimo variantą. Tad IETUVOS ATKŪRIMOVALSTYBĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO ŠVENTĖS namų aplinkoje šventiškumą jaučia nedaug respondentų. Kas kita, jog užtinkama ir tokių šventės apibūdinimų, kurie ateityje gali peraugti j aktyvų dienos įprasminimą šeimoje: Šeimoje nešuenčiame, bet aš šią šuentę gerbiu ir lankausi šuentiniuose renginiuose. Dažniausiai tai šiai dienai skirti koncertai (rusė, g. 1989, b. 2362/168). Šventiniai pietūs namuose arba su svečiais (juos pasikviečiant arba patiems apsilankant) minimi rusų bei lietuvių. įdomu, kad šią dieną einančių į svečius daugiausia tarp rusų tautybės apklaustųjų. Galima dalykas, kad ėjimas į svečius per Kovo 11- ąją siejasi su etnine jų šeimos sudėtimi. Artimesnė šventė tiems, kurie gyvena tautiškai mišriose santuokose ir būtent - kada sutuoktinis yra lietuvis. Pagaliau vaikščiojimas į svečius, ypač būdingas rusams, gali būti tipiškas bet kokio laisvadienio praleidimas. Apklausa rodo, kad penktadalis lietuvių, kiek daugiau nei dvigubai lenkų ir net triskart daugiau rusų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos (Kovo 11-osios) nevertina kaip šventinės (2 pav.). Neatsakiusius apie minėjimo turinį galima vertinti tiesiog kaip šiai dienai abejingus. Pagrindinis šventinis akcentas šeimoje geriausiu atveju būna šventinių TV programų žiūrėjimas. Valstybine švente netgi galima pasinaudoti

111 2 pav. Kovo 11-osios šventimo turinys (proc. pagal tautybes: lietuvių n-8i, lenkų n-6į, rusų n-2į)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai

neteihia šiai dienai prasmės žiūrėjo televiziją ėjo į šventinius renginius ėjo j svečius

40,3 26,1 o o

kaip papildoma poilsio diena: Per abi šuentes per teleuizijq žiūrime šven tinę programą, vakare atėjo keli draugai. Dienoms neteikiu daug prasmės. Man tai būna eilinė diena, per kurią galima pailsėti ir nubaigti nebaigtus darbus (lenkė, g. 1973, b. 2362/111). Tačiau atsakymuose užtinkame ir šventiškumo momentų: Abiejų švenčių proga televizijos laidos ir saldus stalas (lenkė, g. 1973, b. 2362/111). Tokia tendencija matyti tarp lenkų ir gana nežymi tarp rusų. Nemažai apklaustųjų jaučia poreikį paminėti šventę dalyvaudami miesto šventiniuose renginiuose. Tai svarbus ro diklis; kita vertus, sunku įvertinti lankymosi motyvaciją - ar renginiai patraukia dėl siekio paminėti valstybės šventes, ar tiesiog kaip būdas praleisti laisvalaikį. Tyrimo duomenimis, nemenka dalis lietuvių abejingi svarbiausioms valstybinėms šventėms. To priežastys gali būti įvairios, tačiau, kaip taikliai pastebi žurnalistai, orientacija į dienų minėjimą pagal įvairių politinių partijų ir grupuočių įnorius tik skaldo, ne jungia visuomenę (Satkūnas 2014). Taigi iškyla politinio visuomenės integralumo poreikis. Visgi tarp jauno amžiaus lietuvių yra tikro pilietiškumo pavyzdžių: Kovo n su drauge iškėlėme vėliavą, o pereitais metais ėjome j KGB muziejų (lie tuvė, g. 1989, b. 2362/83), arba: Prie namo iškeliam vėliavą, kartais einam j renginius, einame j svečius arba svečiai ateina pas mus (lietuvė, g. 1985, b. 2362/11). Šios dienos įprasminimui įtakos gali turėti ir asmeninis ar šeimos gyvenimas: Per abi iškėlėme balkone vėliavą, ruošėme šventinius pietus, pasveikinom draugus. Grojom, dainavom per Kovo 11, nes šventėme dukrytės metų gimtadienį (lietuvė, g. 1991, b. 2362/84).

112 Duomenys rodo, kad vilniečių šeimose valstybės švenčių paminėjimo masto rodikliai nėra aukšti ir gana poliarizuoti pagal etnines grupes. Tai nėra nelauktas rezultatas, nes Jolantos Kuznecovienės 2005 m. tyrimų metu, paprašius nurodyti penkias svarbiausias šventes, abi nagrinėjamos šventės j pirmąjį penketuką nepateko: Vasario 16-ąją kaip svarbią nurodė 32 %, o Kovo 11-ąją - tik 22 % respondentų. Gana panašūs rezultatai ir apie viešųjų renginių lankymą. Pagal tą pačią apklausą, 23 % juose nie kada nedalyvauja (Kuznecovienė 2008: 83, 87). Žinoma, mūsų tyrimas vyko Vilniuje, ir Lietuvos mastu pagal įvairius požymius respondentai neidentiški sostinei. Kiek kitokie Šutinienės 2006 m. atlikto kolekty vinės atminties tyrimo rezultatai - jie parodė, kad Nepriklausomybės atkūrimo įvykius kaip reikšmingiausius vertina 57 % lietuvių, 35 % rusų ir 40 % lenkų (Šutinienė 2008: 39). Nepaisant rodiklių skirtumų, kaip ir šiame tyrime, matome, kad 1990 m. politinis virsmas reikšmingesnis lenkams nei rusams. Ir nors nešvenčiančių Kovo 11-osios Vilniaus lenkų LIETUVOS ATKŪRIMO VALSTYBĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO ŠVENTĖS kiek daugiau nei rusų, visgi jų vos ne penktadalis dalyvauja šventiniuose renginiuose ir daugiausia žiūri TV laidas šia tema. Taigi galima manyti, kad vilniečiai santykį su politinėmis šventėmis grindžia skirtingais dalykais. Vyresnioji karta lūžius vertina remdamasi praeityje susiformavusia istorine atmintimi bei asmeniniu patyrimu. Apklaustųjų amžius (nors pensinio amžiaus asmenys nebuvo apklau siami), sveikata, vaikai ir kitos aplinkybės kliudo rengti šventinį pobūvį namuose, pagaliau, nėra ir tradicijos. Tačiau praeitis dabartyje gali įgauti vertę įsisąmoninant jos reikšmę. Praeities objektai, demonstruodami „tradicijos" kokybę, demonstruoja ją su sauo ikonografija ir turi specifiškai istorinę interpretaciją (Rūsen 2007: 367). Todėl nevertindami šventės renginių simbolikos, ritualų, turime pripažinti oficialių renginių ver tę kuriant švenčių statusą visuomenėje. Piliečiai, besijaučiantys greta ualstybės, atsiribodami nuo istoriškai svarbių datų parodo savo požiūrį į valstybę ir įprasmina savo politinius bei tautinius siekius. Tuo tarpu jaunoji tiriamų etninių grupių karta santykį su politinėmis šventėmis grindžia šeima, mokykla, viešosios erdvės įtaka, pilietinėmis iniciatyvomis ir pilietiniu auklėjimu apskritai.

" j ŠVENTĖS IŠ PILIETINIO AUKLĖJIMO PĖKSPEKTYVOS

uvokti valstybinių politinių švenčių prasmę turi padėti pilietinis ir patriotinis auklėjimas, kitaip šios šventės pasiliks tik laisvadie niais (Mardosa 2013: 58). Religiniame šventės kontekste kasmet i kartojasi tas pats liturginis veiksmas, bet žmonės nuolat lanko švento ves, nes formos klausimai jiems nėra svarbiausi. Giluminis akstinas da lyvauti yra teologinis bažnytinės šventės esmės suvokimas. Šis diskur sas tikinčiam žmogui išlieka akivaizdus ir nekelia abejonių šiuolaikinėje visuomenėje. Tokio požiūrio siekimas aktualus ir kalbant apie valstybi nių švenčių minėjimus. Tačiau religinį šventės pagrindą grindžia reli ginis auklėjimas, tuo tarpu šventės esmės suvokimas, kaip ir istorinės atminties aktualizavimas, pirmiausia formuojasi šeimoje ir mokykloje (Мардоса 2014b: 157). Pastarasis veiksnys ypač svarbus galvojant apie ateitį, mat istorinės praeities pažinimas pajėgus stimuliuoti visuome nės konsolidacijos ir pilietiškumo raidos tendencijas. Dėl šios priežas ties pasidomėjome, kaip valstybės šventės minimos Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklose, kuriose, be lietuvių, dėstoma ir lenkų bei rusų tautinių mažumų kalbomis, ir pastebėjome, kad viešųjų renginių lan kyme tarp skirtingų tautybių mokinių nėra didesnių skirtumų. Žinoma, tai formalioji pusė, svarbiausia - mokinių požiūris į renginius. Tiesa, čia esama ribotos galimybės įsiskverbti į giluminius reiškinių klodus, nes viena yra dalyvauti, o kita - suvokti to dalyvavimo prasmę, kurios be tyrimų negalima nustatyti. Istorinės atminties erdvę, į kurią įsiterpia nevienareikšmiškai ver tinami istoriniai įvykiai, sudaro asmeninių, šeimos, kolektyvinių vaiz dinių visuma. Internetinė švenčių pristatymo mokyklose medžiaga bei mokyklose praktiką atliekančių studentų suteikti duomenys rodo, kad tautinių mažumų mokyklose mokykliniai renginiai trafaretiniai, pakei tus iškabas tinka bent kuriai progai. Jie neturi sisteminio pobūdžio, yra labiau proginiai. Pažvelgę į rusų kalba dėstančios mokyklos renginius Vasario 16-osios proga, matome, kad čia tarp mokinių ir mokytojų vyko teniso turnyras, o bibliotekoje surengta teminė knygų paroda „Švenčiant nepriklausomybės atkūrimo dieną"; Kovo 11-osios išvakarėse mokyklo je vyko iškilmingas vakaras - lietuvių liaudies instrumentų koncertas (Mėnesio renginiai). Analogiškai šventė minėta ir lenkų kalba dėstančiose mokyklose. Tik lietuvių kalba dėstančioje mokykloje, šalia oficialaus pobūdžio renginių, paminėjimas įterpiamas j mokymo programą, kaip teigė mokykloje 2014 m. dirbusi praktikantė Giedrė. Per istorijos pamoką 5 kl. mokiniams suteikiama galimybė parašyti, kas jiems yra ir ką reiškia Tėvynė. Originaliausios mintys buvo iškabintos mokyklos stende. Taip pat, minėdami Vasario 16-ąją, per istorijos pamoką nagrinėdami temą „Lietuvos valstybės atkūrimas" mokiniai giedojo Lietuvos himną. Šia proga buvo rodoma mokinių darytų pilių paroda. Mokiniai rengė šventinį patriotinių dainų koncertą, kur deklamuoti eilėraščiai apie Lietuvą. Tačiau ir tokie renginiai, nors ir prasmingi, negali būti vien proginiai. Galima pasinaudoti tarpukario patirtimi, kai, pasak Čepienės, Nepriklausomybės LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMOLIETUVOS VALSTYBĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO ŠVENTĖS dienos proga XX a. 3-4 deš. greta oficialių renginių mokyklose buvo akcentuojami neformalūs mokinių veiksmai ištisus metus. Mokiniai sodindavo medžius, gražindavo aplinką, buvo stimuliuojamos kitos kul tūrinio kraštovaizdžio formavimo bei tobulinimo formos (Čepienė 1992: 111-112). Todėl holistinio požiūrio į patriotinį auklėjimą stoka ir tiesmukas dėmesio koncentravimas į oficialius renginius mokyklose (neneigiant jų būtinumo), galima manyti, kenkia valstybinių švenčių reikšmės suvokimui ir kuria formalų / proginį meilės Tėvynei ir valstybei supratimą. Integraciniams ryšiams tarp skirtingų tautybių Vilniaus mokinių, o kartu ir pilietiškumui rastis trukdo Vilniaus moksleivių aplinkoje tarp lietuvių bei rusų tautybių mokinių gyvuojantys etninio pobūdžio įtampos židiniai, stereotipiniai ir neretai negatyvūs vieni kitų vertinimai (Ryžakova, Zavjalova 2004: 23), kurie neretai perauga ir į platesnį tarpetninių santykių aiškinimosi kontekstą. Prie pagarbos valstybei formavimo neprisideda kad ir buitiniai, tačiau negatyvūs bendraklasių lietuvių ir rusų vertinimai (lietuvių kalba dėstančioje mokykloje), net požiūrio į rusų kalbą aiškini mai, kurie apima mokyklų bendruomenę apskritai (Šliavaitė 2015: 42). Nors etniškumo klausimai gali būti nereikšmingi bendraujant kasdien,

ns mokyklose iškylantys jtampos požymiai nėra palankūs siekiant formuoti pozityvias nuostatas valstybės atžvilgiu. Tačiau švenčių pramogos yra terpė, kurioje jau nuo jaunystės gali pradėti dygti pilietinės visuomenės daigai. Konkrečiai nustatyti, kiek tokie atvejai turi jtakos valstybinių šven čių minėjimui, vargu ar jmanoma. Bet antai dalies rusų, jau užaugusių Nepriklausomoje Lietuvoje, teiginiai, kad jie esą abejingi šventėms arba „gerbiu, bet nešvenčiu", yra svarbūs apžvelgiant daugiaplanę ir netgi prieštaringą padėtį (Мардоса 2014a: 204). Matyti irtam tikra takoskyra, kai nėra realios jungties tarp oficialiosios ir pramoginės švenčių dalies. Tad pirmojoje dalyvauja pareigų verčiami arba patriotiškai nusiteikę asmenys, o antrojoje - pramogų ieškantys vilniečiai. Tad bet kokioje šventėje galime rasti dvi savarankiškas, bet susi jusias dalis. Dar sovietinis lietuvių švenčių tyrinėtojas Petras Pečiūra šventėse išskyrė dvi ryškias nekasdienes, glaudžiai susijusios šventiškos veiklos rūšis - šventinę apeigą ir šventinę pramogą (Pečiūra 1980; 37). Kalbėdamas apie religinės kilmės šventes, J. Bromlėjus atkreipė dėmesį į tai, kad krikščioniško turinio turinčiose valstybinėse šventėse atsiran da neatitikimas tarp religinių apeigų ir etninės specifikos (Bromlėjus 1981: 11). Artimą mintį pateikė Kudirka, pasak kurio, Bažnytinės apeigos patvirtintos specialiais nuostatais ir atliekamos šventyklose, šventoriuose, kapinėse ir kitose nustatytose vietose. Liaudiškoji šventės tąsa vyksta po apeigų, žmonėms išėjus iš bažnyčios ir yra pagrįsta liaudies išmone (Kudirka 1991:15). Tokios struktūros buvimas ir oficialiosios dalies savarankišku mas, kuriam būdingas netgi prasminis neatitikimas su jos tęsiniu kaip liaudišku ar organizuotu pramoginiu, akivaizdus ir politinėse šventėse. Tiesioginis ar pasyvus oficialiosios šventės dalies žiūrėjimas per televi ziją yra pilietiškumo raiška, sąmoningas veikimas, kaip ir dalyvavimas kasmet pasikartojančių religinių švenčių apeigose. Politinės šventės, kaip ir religinės, turi apeiginę dalį ir dažniausiai nusistovėjusį ceremo nialą, tačiau po jų vykstantys renginiai yra tradicijos nulemti veiksmai (dažniausiai religinių renginių atveju) arba nuolat kintantys rengėjų siūlomi pramoginiai švenčių dėmenys. Visgi reikia atminti, kad tokia šventės dalis, liaudiška ar pramoginė, bet kokiu atveju, netgi būdama

116 savarankiška, funkcionuoja politiniame šventės kontekste kaip integrali (Mardosa 2013: 55). Todėl bet koks savarankiškas dalyvavimas tiriamų švenčių pramoginiuose renginiuose yra jų svarbos ir realybės pripaži nimas. Be sampratos, kad Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji yra šiandieninio Lietuvos piliečio gyvenimo pagrindas, šventės liks valdžios institucijų ir saujelės žmonių savastimi.

IŠVXDOS

yrimo duomenys parodė, kad realus valstybinių švenčių minė jimo mastas aiškiai diferencijuotas tautiniu požiūriu. Nemažai kitataučių Lietuvos gyventojų daliai nebūdingas vidinis impe LIETUVOS ATKŪRIMO VALSTYBĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO ŠVENTĖS Tratyvas švęsti su valstybės nepriklausomybės istorija susijusias šventes. Realus valstybinių švenčių minėjimo mastas Vilniuje diferencijuotas tautiniu pagrindu. Nemaža dalis vyresnio amžiaus rusų ir kiek mažiau lenkų, užaugusių Nepriklausomoje Lietuvoje, teigia esantys abejingi šven tėms. Šventiniuose renginiuose mieste aktyviausiai dalyvauja lietuviai, tačiau visoms gyventojų grupėms ir ypač kitataučiams reikšmingiausias šventinių televizijos laidų žiūrėjimas šeimoje. Patrauklios masinių ren ginių formos, medijų poveikis nuteikia žmones rinktis ne aktyvų daly vavimą šventime, bet pasyvų renginių stebėjimą. Ženklų lenkų ir rusų atsiribojimą nuo valstybei esminių švenčių minėjimo iš dalies lemia ne tik šeimose vyraujančios politinės nuostatos, bet ir istorinė bei politinė valstybės raida. Visas priežasčių kompleksas kuria nepalankią dirvą tarpetninei integracijai, neleidžia suvokti tiriamų valstybinių švenčių esmės ir reikšmės ne vien lietuvių tautai, bet ir kitoms Lietuvos tautoms. Tyrimas parodė, kad valstybinių švenčių minėjimas šeimoje ir miesto erdvėje prisideda prie pilietinės visuomenės formavimo. Tačiau neefek tyvi pilietinio ir patriotinio ugdymo sistema mokyklose, neretai formali ypač mokyklose, kur dėstoma lenkų ir rusų kalbomis, neigiamai veikia

117 integracinius procesus visuomenėje. Orientuoti j datas ir daugiau for malūs oficialūs renginiai neleidžia nuo jaunų dienų formuoti poreikio švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną (Vasario 16-ąją) ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną (Kovo 11-ąją). Todėl švenčių minėjimas šeimose ir visuomenėje išlieka esmine sąlyga valstybiniu bei asmeniniu lygiu formuoti pozityvias gyventojų pilietines pozicijas ir nuostatas jų atžvilgiu. Orientavimasis j pramoginius renginius nėra savaime neigiamas reiškinys, nes šie vyksta oficialaus valstybinės šventės paminėjimo kon tekste irypač kitataučiams leidžia pajusti dienos prasmę, tačiau vaisingas kelias turėtų būti takoskyros tarp abiejų pusių mažinimas.

итекхпжх

Bromlėjus J. 1981. Naujos apeigos - svarbus tarybinio gyvenimo būdo komponentas. 5-18. Mūsų apeigos ir šuentės. Kaunas: Šviesa. Čepienė Irena. 1992. Lietuuių etninės kultūros istorija. Kaunas: Šviesa. Daukšas Darius. 2012. Lietuvos lenkai: etninio ir pilietinio identiteto konstravimas ribinėse zonose, Lietuuos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 12(21): 167-192 Daukšas Darius. 2015. Valstybės teritorialumas ir tautinės mažumos: Lenko kortos atvejis, Lietuuos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 15(24): 53-68. Kudirka Juozas. 1991. Papročiai - žmogaus dvasinės kultūros dalis. 5-21. Lietuuių liau dies papročiai. Vilnius: Lietuvių liaudies kultūros centras. Kuznecovienė Jolanta. 2008. Šventes švenčiantis lietuvis: bendruomeniškumo dia pazonas. 75-88. V. Čiubrinskas, J. Kuznecovienė (sud.). Lietuuiškojo identiteto trajektorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Lankauskas Gediminas. 2006. Apie sensorinę socializmo atmintį, Lietuuos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 6(15): 47-60. Lietuuosgyuentojai 2011 metais. 2011 m. surašymo rezultatai. 2012. Vilnius: Lietuvos sta tistikos departamentas. Mardosa Jonas. 2013. Šventės mieste: keletas kūrimo ir funkcionavimo problemų. 52-61. Šuentės šiuolaikiniame mieste / Festiuals in the Modern City. Straipsnių rinkinys. Vil nius: Edukologija. Mardosa Jonas. 2014. Some Aspects of Russian Folk Companies Performance in Vil nius. Music and Dance Traditions of the Siaus in the Modern World. Abstracts of the inter national Scientific Ethnomusicological Conference (Astrakhan, 19-21.09.2014). Astrakhan: IP Zemtsova M: 38.

118 Mėnesio renginiai, (žr. 2014-02-10). Pečiūra Petras. 1980. Šoentėsproblema. Vilnius: Mintis. Ryžakova Svetlana, Zavjalova Marija. 2004. Lietuvių ir rusų požiūris vienų j kitus: kai kurie etnopsicholingvistinio tyrinėjimo rezultatai, Liaudies kultūra. 2:17-27. Rüsen Jörn. 2007. Istoriką: Istorikes darbų rinktinė. Z. Norkus (sud.). Vilnius: Margi raštai. SatkūnasTitas. 2014. Kodėl lietuviai švenčia kitaip nei norvegai? (žr. 2014-05-09). Sirutavičius Vladas. 2001. Šventės nacionalizavimas. „Tautos šventės“ atsiradimas Lie tuvos respublikoje XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. 133-145. Lietuvos atgimimo istorijos studijos. T. 17. Nacionalizmas ir emocijos (Lietuva ir Lenkija XIX-XXa.). Vilnius: Lietuvos isto rijos instituto leidykla. Stanaitis Algirdas, Adlys Petras. 1973. Lietuvos TSligyuentojai. Vilnius: Mintis. Šaknys Žilvytis. 1992. Vasario 16-oji Lietuvos kaime, Liaudies kultūra. 1:12. Šliavaitė Kristina. 2015. Kalba, tapatumas ir tarpetniniai santykiai Pietryčių Lietuvoje, Lietuuos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 15(24): 27-51. Šutinienė Irena. 2008. Socialinė atmintis ir šiuolaikinė lietuvių tautinė tapatybė, Lie tuuos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 8(17): 31-54. Vyšniauskaitė Angelė. 1993. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa.

Мардоса Йонас. 2014a. Государственные праздники и вопросы формирования LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO IR NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO ŠVENTĖS гражданского общества в многонациональной среде: на примере Вильнюса.Теоре тические проблемы этнической и кросс-культурной психологии. 201-205. Мате риалы Третьей Международной научной конференции 30-31 мая 2014г. T. i. Смоленск: Смоленский гуманитарный университет. Мардоса Йонас. 2014b. Некоторые результаты изучения вопросов гражданского общества в современном Вильнюсе. 155-159. Ю.В. Попков (ред.). Этносоциальные про цессы в Сибири: Тематический сборник. Новосибирск: ИфПРСО РАН, Новосибирск,2014.

119 HOLIDXYS OF хне ReSTOR.XTION.OF LITHUXNIXN STXTFXND THF RBTOKXTION OF INDEPENDENT STXTE

tate holidays mark the most important and significant events for the nation, which every year remind and actualize the moments in history, without which the present nation would not be possi i ble. This chapter presents exploration of how the Day of the Restoration of Lithuanian State (16 February) and the Day of the Restoration of Independence of Lithuania (n March) are celebrated in the families of Vilnians, which shows that the majority of official state level ceremonies and entertainment events taking place in Vilnius during those days al low the citizens to choose a format for celebration and to harmonise the marking of these festivities at home and in the city. The research includes the aim to establish, how much are various public holidays important to the Vilnius citizens of Lithuanian, Polish and Russian ethnic backgrounds. The actual scope of celebration of the public holidays in Vilnius has been differentiated on the basis of nationality. A significant part of elderly Russians, and slightly less so of the Poles who grew up in independ ent Lithuania, report that they are indifferent to the holidays or claim that, "I respect, but do not celebrate". 16 February is ignored by 20% of Lithuanians, 45% of Poles and 48% of Russians. Close to these rates is the scope of the celebration of 11 March. Lithuanians tend to visit pub lic events, however all ethnic groups, and especially non-Lithuanians, consider watching TV news on celebrations in a family environment to be the most significant part of the celebration. The research amplified that differences in relating to the Day of the Restoration of Lithuanian State (16 February) and the Day of the Restoration of Independence of Lithuania (11 March), come forward in the families because of the his torical circumstances and current political development of the nation, therefore results of the research mark the indicators that can later change in various directions.

120 Historical memory impacts the nature of integrative processes in society and its actual forms of expression. A significant portion of non-Lithuanian citizens does not feel the need to celebrate holidays related to the history of independence of the Lithuanian nation. This is also assisted by the ineffective system of promoting civic and pa triotic feelings. Even though the researched holidays are mentioned at schools, the style is often formal, especially in schools where the language of study is Polish and Russian. This hinders the possibility for the holidays to become a significant argument in the path to ethnic integration, allowing to comprehend the meaning of these events not only to the life of Lithuanians, but also to the destiny of other nations in Lithuania. Therefore date-oriented and more formal official events do not allow for shaping from the early age the need to celebrate the Day of the Restoration of Lithuanian State (16 February) and the Day of the Restoration of Independence of Lithuania (11 March). Mass events in the city, just as TV news about them, assist in promoting the position of an observer, making people passive witnesses to various events. It would be completely different to take part in these celebratory events in the city together with children, which could be significant factor in the development of the sense of citizenship.

The key to success in celebration of the state/public holidays is a HOLIDAYS OFTHE RESTORATION OF LITHUANIAN AND THE STATE RESTORATION OF INDEPENDENT STATE conscious understanding of the meaning of the occasion by every citizen, otherwise these festivities will remain mere holidays. The research shows that state-wide commemoration of the researched holidays contributes to the formation of civil society. Therefore, we can come to conclusion, that this patern of commemorating the Day of the Restoration of Lithuanian State (16 February) and the Day of the Restoration of Independence of Lithuania (11 March) in the families and society among citizens of the researched nationalities, hasa potential of becoming an important fac tor in shaping positive attitudes among citizens in the area of national relationships both on state and personal levels.

121 UŽGAVĖNĖS

Žilvytis Šaknys И žgavėnės - kilnojama šventė, švenčiama antradienj. M Lietuvoje ji nebuvo išskirta kaip nedarbo diena nei XX a. pr., nei tarpukariu, sovietinės okupacijos me tais, nei atgavus nepriklausomybę XX a. pab. Nors pastaraisiais metais būta diskusijų dėl šios šventės paskelbimo nedarbo diena, ji lieka tik atmintina. Tačiau neretai būna nukeliama j savaitgalį ar net šven čiama keliskart. Artimiausią šeštadienį ar sekmadienį ir antradie nį rengiami šventiniai renginiai, iš kurių išsiskiria šventė Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse - jos netgi vadinamos Užgavėnių sostine (Rumšiškės... 2013). Vilniuje ši šventė taip pat išskirtinė. Ji viešai pažy mima net valstybės vadovų. Pavyzdžiui, 2013 m. ją su Vilniaus Žvėryno gimnazijos mokiniais šventė ir Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė (Prezidentė... 2013). Pastaruoju metu mieste ypač akcen tuojamos persirengėlių vaikštynės, Kanapinio ir Lašininio kova, pamė klės Morės sudeginimas lemia daugiau masinį ir viešą šventės pobūdį, tačiau akcentuojamas poreikis per Užgavėnes gausiai ir riebiai valgyti (dalis žmonių laikosi katalikams, stačiatikiams ir sentikiams būtino pas ninko iki Velykų) skatina šią šventę švęsti ir namie - šeimos rate. Vilniuje vieši renginiai rengiami ir per rusų Užgavėnes1. Sentikių ir stačiatikių Užgavėnės švenčiamos ne pagal Grigaliaus, bet pagal Julijaus kalendorių. Jos išsiskiria ir trukme. Stačiatikių ir sentikių Užgavėnės švenčiamos savaitę ir liaudyje vadinamos Užgavėnių savaite (Масленая неделя)1 2. Tai pasiruošimas gavėniai. Mėsos šią savaitę valgyti jau negalima, tačiau lei džiami pieno produktai, kiaušiniai, žuvis (Смирнова 1999: 65). Skirtingas stačiatikių ir sentikių Užgavėnių laikas, šventės trukmė ir pobūdis lemia ir tam tikrus lietuvių ir lenkų bei rusų švenčiamos šventės savitumus. Šiame skyriuje siekiu atskleisti Užgavėnių šventės etninius ir kultūri nius savitumus per šios šventės dalyvių sudėtį, šventimo vietą, šventines

1 Maskvos kultūros ir verslo centras „Maskvos namai" rengia Užgavėnes „Russkaja Maslenica" Pavyzdžiui, 2015 m. vasario 21 d. tokia šventė vyko Konstantino Sirvydo skvere (Maskvos namai Vilniuje 2015). 2 „Užgavėnių savaite" rusų vadintas ir laikotarpis nuo ketvirtadienio iki sekmadienio prieš gavėnią (Атрошенко, Кривощапова, Осипова 2015: 250) vaišes, šeimoje palaikomas Užgavėnių tradicijas ir papročius. Pateikėjų prašyta nurodyti vietą, kur buvo švęstos pastarosios Užgavėnės (namai ar už jų ribų), šeimos narius ir kitus žmones (draugus, bendradarbius, UŽGAVĖNĖS kaimynus), su kuriais švęsta, išvardyti Užgavėnių vaišių patiekalus ir tuos, kurie buvo patiekti tik šiai šventei, klausiama, ar su šeimos nariais eita j bažnyčią, ar individualiai kurtas laužas, ar susieita prie miesto šventėje kurto laužo bei eita persirengėliais. Taip pat prašyta nurodyti, kiek persirengėlių grupių pastaraisiais metais aplankė ir ką jiems patei kėjai davė dovanų, apibūdinti persirengėlių grupes pagal amžių ir lytį. Domėtasi, kokių Užgavėnių spėjimų pateikėjai žino ir kokių Užgavėnių tradicijų laikosi pateikėjas ir jo šeima. Vieno klausimo apie Užgavėnes klausėme ir moksleivių, prašydami nurodyti, ar jie šventė Užgavėnes šeimoje ir su bendraamžiais. Lietuvos etnologai jvairiapusj Užgavėnių šventės atskleidimą vertino kaip itin reikšmingą. Išsamumu pasižymi Juozo Kudirkos (Kudirka 1992) ir Arūno Vaicekausko (Vaicekauskas 2005) darbai, įro dantys šventės svarbą žemdirbių visuomenei. Iš tautosakos perspek tyvos, ieškodamas liaudies dramos užuomazgų, gana plačiai šventę analizavo Stasys Skrodenis (Skrodenis 2010). Analizuodamas miesto tyrimus, norėčiau išskirti ir Linos Petrošienės bei Dalios Senvaitytės straipsnius, kur tiriami Užgavėnių atgarsiai tarpukario periodinėje spaudoje (Petrošienė 2013: 14-21; Senvaitytė 2013:125-126). XX a. vil niečių Užgavėnes glaustai apibūdina Maria Znamierowska-Prüfferowa (Znamierowska-Prüfferowa 2009). Šiuolaikinių jaunimo papročių, tarp jų ir Užgavėnių, arealinius tyrimus kaimuose ir miesteliuose esu atlikęs aš (Šaknys 2007: 65-116; Šaknys 2009: 63-110; Šaknys 2012: 77-135). Analizuojant šiuolaikinių Užgavėnių ištakas ir papročių dinamiką, svarbūs Vaicekausko ir mano straipsniai (Vaicekauskas 2010: 23-29; Šaknys 2014:136-150; Šaknys 2015: 88-107), esu glaustai apibūdinęs ir šiuolaikinių vilniečių persirengimo paprotį (Šaknys 2013: 100-109). Kaip ši šventė švenčiama šeimoje, etnologų darbuose plačiau nėra tirta.

«S ŠVČNTėS ISTXKOS 1Рч K X 1SKX

eniausi duomenys apie baltų Užgavėnių papročius mini persiren- gėlius. 1428 m. Heinricho Berinbergerio pamokyme nurodoma, kad Žemutinėje Prūsijoje per uestuues ir Užgauėnes čia uyksta uel- nių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moterims persirengti uy riš ha is drabu žiais, berniokiškais paltais ir panašiai - kas Dieuo yra uždrausta (Vėlius 1996: 492). Išsamesnių duomenų apie lietuvių Užgavėnių papročius turime tik iš XIX ir XX a. pr. šaltinių. Jie liudija regioninius skirtumus. Pasak Vaicekausko, rytų, pietryčių ir pietų Lietuvoje svarbiausias apei ginis Užgavėnių akcentas buvo važinėjimasis arklių traukiamomis rogėmis, o Žemaitijoje (iš dalies - vidurio Lietuvoje) vyravo persirengė- lių vaikštynės. Skirtumų būta ir pamėklės vežiojimo paprotyje. Vakarų Lietuvoje buvo gaminama moteriškos išvaizdos, o dalyje šiaurės vakarų Aukštaitijos - vyriškosios lyties pamėklė (Vaicekauskas 2010: 23-25). Kita vertus, papročių formavimuisi įtakos turėjo ir religija. Katalikų bažnyčios liturginiai metai dalijami į du ciklus - Kalėdinį ir Velykinį. Užgavėnės - paskutinė kalėdinio ciklo diena prieš pasiruošimą velykiniam ciklui - gavėnios laikotarpiui (Motuzas 2011: 48). Tikintiesie"ms tai - paskutinė diena prieš pusantro mėnesio trunkantį susilaikymo nuo mėsiško maisto ir pramogų metą. Tai lėmė ir šventės intensyvumą, jaunimui dažnai - motyvą paskutinį kartą dalyvauti pasilinksminimų vakarėliuose, visokio amžiaus žmonėms - sočiai prisivalgyti mėsiško maisto prieš pasninką. Dėl šios priežasties galime teigti, kad Užgavėnių šventė siejosi su religiniu kalendoriumi. Tiesa, tas ryšys nėra tiesiogi nis ir susijęs su katalikiškojo kalendoriaus struktūra. Panašią reikšmę Užgavėnėms teikia ir sentikių ir stačiatikių religijos (Voronina 2007:1-23). Iš rytų slavų tautų Užgavėnės buvo svarbiausios rusams. Vera Sokolova pastebėjo, kad Užgavėnės yra būdingiausios rusams, kurie jas švęsdavo visą savaitę prieš Didįjį pasninką, ypač nuo ketvirtadienio labai triukš mingai ir linksmai. Užgavėnės pasižymėjo maisto gausa (tiesa, matyt, be mėsos - Ž. Š.), važinėjimu arkliais ir leidimusi nuo kalnų, jaunųjų

126 garbinimu ir Užgavėnių palydomis - Maslenicos deginimu (Соколова 1987: 384).

Sovietinės okupacijos metais bet kokie šventės ryšiai su krikščio UŽGAVĖNĖS niškąja kultūra nebuvo toleruojami. Iš pradžių ji buvo draudžiama, vėliau ją siekta pritaikyti sovietinio gyvenimo tradicijoms, pavadinus „Žiemos", „Žiemos palydų" ar net „Sporto švente", pasinaudojant pako reguotu senųjų žemaičių Užgavėnių scenarijumi, o nukėlus] gavėnios laikotarpį - būdu kovoti su religingumu (Šaknys 2012: 92-94). Kaip pastebėjo Lina Petrošienė, XX a. 7-8 deš. pasižymėjo itin intensyvia naujovių paieška. Pasak etnologės, tuomet vyko savotiškas tarpukario Lietuvoje užrašytų etnografinių papročių ir sovietinės profesionaliosios kūrybos komponavimas. Keitėsi šventės struktūra, atsirado naujoviškų, su Užgavėnėmis nieko bendra neturinčių siužetų, personažų, senieji tapo lyg ir menkaverčiai, „nebesuprantami". 9 deš. palengva grįžta prie autentiškumo paieškų, atsisakyta kičiniais virtusių sovietinės masinės kultūros elementų (Petrošienė 2014: 60). Tokia ši šventė, tik grąžinus se nąjį Užgavėnių pavadinimą, o šventę - į įprastą laiką, didesnėje Lietuvos dalyje išliko iki šių dienų. Tik Žemaitijoje kai kur iki šių dienų gyvuoja mažiau modifikuotos, iš kartos į kartą perduotos tradicinės Užgavėnės, jos kai kur švenčiamos net dvi dienas. Pirmadienį persirengėliais paprastai eina vaikai, antradienį - jaunimas ir suaugusieji (Šaknys 2012: 92-94). Kaip rašo miestiečių Užgavėnes tyrusi Petrošienė, miestietiškai šven čiamų Užgavėnių tikslai akivaizdžiai skyrėsi nuo kaimiškųjų, kurių seno viniai ritualai, manyta, turėjo užtikrinti gerą būsimą derlių (Petrošienė 2012: 17). Kita vertus, pasak Kudirkos, paskatos Užgavėnėms formuotis iš kaimo atėjo į miestą. Nuo XVI a. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rū muose, Vilniaus Žemutinėje pilyje, vykdavo iškilmės su teatralizuotais renginiais, šokiais su kaukėmis (Laurinavičiūtė-Petrošienė 2015: 25). Remiantis Vilniaus akademijos vizitatorių memorialų knyga (Ulčinaitė, Šidlauskas 1987: 212-214), XVII a. pr. Užgavėnės Vilniuje truko tris dienas ir, matyt, buvo panašios į kitų to meto miestų karnavalus (Kudirka 1992: 3). Tai patvirtina ir Liudvikas Adomas Jucevičius, teigdamas, kad XIX a. pr. kaimo Užgavėnių persirengėlių vaikštynės buvo panašios į miesto kaukių

1J7 balius (Jucevičius 1959: 448). Kita vertus, vilniečių Užgavėnėms įtakos galėjo turėti ir Sankt Peterburgo mados. Čia būdavo rengiami baliai, kar navalai, miestiečiai eidavo į teatrą ar į svečius valgyti blynų, jodinėdavo ant arklių (Соколова 1987: 384). Persirengėlių vaikštynes Vilniuje liudija irZnamierowska-Prüfferowa. Pasak jos, XIX a. pab.-XX a. pr. Vilniuje moterys persirengdavo vyrais, vyrai - moterimis ir vaikščiodavo po pažįstamų namus. Kaip ir kaimuose, žmonės valgydavo po 6,7, 9,12 kartų (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 162). Po 1939 m., atgavus Vilniaus kraštą, remiantis periodika, buvo ma toma siekių supažindinti su Vilniaus apylinkių Užgavėnėmis (Senvaitytė 2013: 125-126), tačiau šiame mieste sovietmečiu ir buvo „atkurtos" ne Vilniaus apylinkėms, bet vakarų Lietuvai būdingesnių bruožų turinčios Užgavėnės. Užgavėnių persirengimo paprotys žinotas kaimyniniuose kraštuo se - dabartinės Latvijos (Olupe 1992: 87-92), Baltarusijos (Кухаронак 2001: 78-80) ir Lenkijos (Drożdż 2002: 285-289) teritorijose. Tačiau greta dabartinės Lietuvos sienos nei vienoje iš šių šalių Užgavėnių persiren gėlių paprotys nebuvo žinomas. Tai ir leido pasienyje gyvenantiems tų valstybių lietuviams šiuos Užgavėnių papročius suvokti kaip „lietuviškus", o vietiniams nelietuvių tautybės gyventojams pripažinti jų lietuviškuffią. Atkūrus nepriklausomybę, XX a. pab. ir XXI a. pr. Užgavėnės tapo „lie tuviška", viso pasaulio lietuvius buriančia švente. Joms teikiama nemaža reikšmė ir pasaulio lietuvių bendruomenėse. Airija, Baltarusija, Belgija, Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada, Latvija, Lenkija, Liuksemburgas, Prancūzija, Rusijos Federacija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Ukraina, Vengrija ir Vokietija - visose šiose šalyse lietuviai švenčia Užgavėnes, dažnai dar vadindami jas „lietuviškomis". Tai yra net 21 iš 39 valstybių, kuriose egzistuoja oficialios lietuvių bendruomenės (Šaknys 2015:106). Kita vertus, analizuodamas Vilniaus apylinkių jaunimo papročius, pastebėjau, kad ne visų etninių grupių požiūris į persirengėlius vieno das. Pavyzdžiui, pateikėjas iš Kalesninkų teigia, kad persirengėliais eina daugiau lietuvių mokyklos mokiniai, tuo tarpu Bezdonyse (Vilniaus r.)

128 persirengusiems vaikams užėjus j lenkų namus, šie net nesuprasdavo, kas tai per šventė (Šaknys 2009:79). Tai leido tikėtis, kad ir Vilniuje Užgavėnes

švenčia daugiau lietuvių tautybės žmonės. Tačiau, kaip matysime, šios UŽGAVĖNĖS prielaidos nepasitvirtino.

ŠVeNTėS DALYVIAI IKVICTA

V ventės, švenčiamos darbo dieną, statusas dauguma atvejų nule mia šventimo vietą. Paklausus, kur šventė Užgavėnes, absoliuti dauguma įvairių tautybių respondentų nurodė, kad namie (lietu Švių 58 %, lenkų 64 %, rusų 74 %). Maža dalis žmonių šventė miesto ren ginyje. Pavyzdžiui, Rotušės aikštėje (b. 2363/84) ar buvusios mokyklos šventiniame renginyje (b. 2363/52), kavinėje (b. 2363/58) ar restorane (b. 2363/60). Kai kas svečiavosi pas kaimynus ar vyko pas tėvus į kaimą, sodybą, paprasčiausiai į gamtą. Dalis pateikėjų dirbo (pavyzdžiui, virėja; b. 2363/10), įvairiais reikalais buvo išvykę į užsienį, ir tik maža dalis (tarp jų daugiau lietuvių) nurodė, kad šventės iš viso nešventė (lietuvių 18 %, lenkų 10 %, rusų 9 %). Rusai kai kada švęsdavo ir per pagal senąjį ka lendorių švenčiamas Užgavėnes (Užgavėnės pagal Julijaus ir Grigaliaus kalendorius ne visada sutampa) (b. 2363/53). Paprašius nurodyti su kuo švęsta, nurodžiusių, kad nešventė, buvo jau daugiau (lietuvių 31 %, lenkų 23 %, rusų 22 %). Kai kurie atsakymai nebuvo labai kategoriški. Pavyzdžiui, lietuvis teigia, kad tos šventės ypatingai nešventė (b. 2363/23). Taip teigė ir didesnė dalis dirbusiųjų, išvykusių į užsienį, taip pat maža dalis tądien buvusių namie. Vis dėlto didesnė pusė visų etninių grupių atstovų teigė Užgavėnes šventę su šeima. Dauguma įvairių tautybių respondentų teigė Užgavėnes šventę su vienu ar kelias šeimos nariais3 (lietuvių 55 %, lenkų 63 %, rusų 56 %).

3 Sąvokos „šeima" ir „giminė" suvokiama labai įvairiai Pavyzdžiui, lenkė šeimą apibrėžė kaip savo dukrą, sūnų, sūnėną, seserį ir motiną (b. 2363/35).

« 9 1 pav. Užgavėnių šventimo vieta (proc. pagal tautybes: lietuuių n-83, lenkų n-63, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai namie miesto renginyje svečiuose mieste

o už miesto ribų užsienyje dirbo nešventė

2 pav. Užgavėnių šventės dalyviai (proc. pagal tautybes: lietuuių n-83, lenkų n-63, rusų n-23)

■ lietuviai • lenkai ■ rusai

draugai

draugė(-as)* bendradarbiai haimynai viena(-s) nešventė

* priešingos lyties draugas ar draugė

Tiesa, kai kas atšventė ir namie, ir darbe. Pavyzdžiui, lenkė teigia, kad su bendradarbiais darbe vaišinosi blynais, o namuose juos valgė su vyru ir vaikais (b. 2363/57). Rusai šventę švęsdavo didesnėje kompanijoje. Didelė dalis jų sutikdavo ir su giminėmis, taip pat, dažniau negu kitų tautybių žmonės, jie teigė švenčiantys šventę ir su draugais (arba vien su draugais). Labai išsiskiria ir moksleivių atsakymai. Net 43 % rusų ir 38 % lenkų, ir tik 9 % lietuvių teigė, kad Užgavėnes 2012 m. šventė su šeima.Tuo tarpu nurodžiusių, kad su draugais, skaičius panašus (atitinkamai 9 %, 14 % ir UŽGAVĖNĖS 14 %). Likusieji Užgavėnių kaip šventės neišskyrė.

V2CXVėNIŲ PXTI6KXLXI

aip rodo Vaicekausko tyrimai, blynai nebuvo paplitę kaip išskirtinis Užgavėnių valgis visoje Lietuvoje. Tik Žemaitijoje tai buvo persirengėliams vaišinti skirtas valgis. Šiaurės rytų Lietuvoje dalis jo klausinėtų pateikėjų nurodė, kad tai rusams (senti kiams) būdingas Užgavėnių patiekalas. Tačiau Balio teiginį, kad blynai dėl rytų slavų kultūrinės įtakos išstūmė archajiškesnį Užgavėnių patie kalą šiupinį (Balys 1993: 88), paneigia Vaicekausko arealiniai tyrimai, rodantys, kad blynams daugiau apeiginės reikšmės teikia žemaičiai, suvalkiečiai ir tik kelių šiaurinių Aukštaitijos rajonų gyventojai, o ne rytų aukštaičiai (Vaicekauskas 2005:167-168). Kita vertus, Vaicekausko nuomonę palaikytų ir kitų šalių situacija. Pavyzdžiui, kuo galima paaiš kinti, kad blynai kaip tradicinis Užgavėnių patiekalas žinomi nuo XVI a. Anglijoje (Simpson, Roud 2000: 274)? Požiūris, kad Užgavėnių blynai - rusiška tradicija, gyvavo ir tarpukariu. Tačiau pasak Petrošienės, net ir platesni aprašymai spaudoje apie anglų Užgavėnes, kuriose būtiniausiai ir ypatingu būdu kepamas ir valgomas didžiulis blynas, požiūrio į šio papročio rusišką kilmę nekeitė (Petošienė 2013: 18). Kita vertus, blynai tądien kepti ne tik Anglijoje, bet ir, pavyzdžiui, Suomijoje, Olandijoje (Hendersen 2005: 517), taigi apie rusišką jų kilmę kalbėti sunku. Tarpukario miesto Užgavėnes nagrinėjusi Petrošienė teigia, kad viešojo maitinimo įstaigose, rengdavusiose Užgavėnių šventes, maistą gamindavo ir pardavinėdavo profesionalai, blynais kartais vaišindavo nemokamai. Per 1939 m. Užgavėnes visuose Kauno restoranuose ir

1Э1 valgyklose buvo „blynų spūstis“ - blynų valgymo tradicija jau taip smar kiai įsitvirtinusi, kad skaičiuota, jog per Užgavėnes Kaune suvalgoma nuo 300 000 iki 1 mln. blynų (Petrošienė 2013:18). Be blynų ir šiupinio, kuris buvo pagrindinis Užgavėnių valgis Mažojoje Lietuvoje ir kai kur Žemaitijoje (Blockytė 2010: 243-265; Petrošienė 2013: 18; Kudirka 1992: 7), kaip specifiniai Užgavėnių patiekalai Kudirkos dar minimos spurgos, kiunkė (mėsos ir bulvių troškinys), šaltiena, kopūstai (verdami su dešra arba mėsa), lakštiniai, taukuose virti ir nusausinti grūdai ir miežinis alus (Kudirka 1992: 7-8). Tuo tarpu Nijolė Marcinkevičienė išvardija net 51 Užgavėnių patiekalą ir gėrimą; tiesa, didelę patiekalų dalį sudaro blynai (Marcinkevičienė 2009: 292-307). XX a. I p. vilniečių papročius aprašiusi Znamierowska-Prüfferowa minėjo, kad per Užgavėnes Vilniuje buvo kepami blynai, spurgos, verdami koldūnai, žagarėliai, daug mėsos (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 162). Tuo tarpu, pasak Dundulienės, sklindžiai su spirgų, grietinės ir varškės padažu - mėgstamas dzūkų ir aukštaičių valgis (Dundulienė 1991:166). Taigi Vilniaus apylinkėse jie turėjo būti kasdienis, o ne šventinis maistas. Visgi pastaruoju metu pagrindiniu Užgavėnių patiekalu tapo blynai, kurie neabejotinai dominuoja tiek ant lietuvių, tiek ir ant lenkų bei rusų šventinių stalų (lietuvių 77 %, lenkų 80 %, rusų 91 %). Kitų svarbesnių Užgavėnių valgių nėra. Respondentai įvardijo tik 38 Užgavėnių patiekalus (kartu su gėri mais). Dauguma jų minimi tik po vieną ar kelis kartus, tačiau beveik visi šventusieji minėjo bulvinius ar miltinius blynus su įvairiais padažais (grietinės, spirgučių, grybų) ar uogienėmis, įdarytus varške, šokoladu, dešrelėmis ar mėsa (žemaičių) ar tiesiog lietinius, sklindžius. Pasak lie tuvio, blynus su mėsa ir grybų padažu valgo tik šia proga (b. 2363/135), tuo tarpu stačiatikė rusė šia proga kepa blynus iš grikinių miltų, o padažą ruošia iš sviesto, grietinės ir lašinių (b. 2363/169). Iš kitų maisto produktų dominuoja saldumynai ir miltų patiekalai: dažniausiai minimi vafliai, rečiau pyragas (obuolių pyragas, pyragas su varške, vištienos pyragas), saldainiai, sausainiai, sausainiai ar saldumynai, po vieną atvejį - medaus tortas, šakotis. Taip pat pavieniui minėti vaisiai, salotos, balta mišrainė. Tik viena pateikėja lenkė teigė, kad valgytas riebus maistas, mėsa, kumpis;

4 2 3 pav.Dažniausi Užgavėnių valgiai ir gėrimai (proc. pagal tautybes: lietuuių n-83, lenkų n-65, rusų n-23) UŽGAVĖNĖS

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai blynai arbata pienas alus uynas vafliai

trys lenkai ir vienas rusas - kad lašiniai. Taip pat keliais atvejais išskirti cepelinai, po vieną atvejj - kibinai, silkė, raudona žuvis, kiaušinienė. Tiesa, teigia lietuvė, šia proga kepame blynus, bet pietums būna ir stipresnio maisto (b. 2363/81), arba šia proga blynai, o uisa kita kaip uisada (b. 2363/83); pasak lenkės, per Užgavėnes valgomi pagrinde blynai, ypatingų ualgių neruošėm, nes nešuentėm (b. 2363/108). Taigi dalis pateikėjų Užgavėnes laiko pusiau švente, bet specifinius patiekalus ruošia. Su tokio nuomonėm nelinkusi sutikti stačiatikė rusė, gaminanti apeiginį pyragą su vištiena - „kurnik". Jį ruošia tik per stačiatikių Užgavėnes, nors švenčia ir katalikiškąsias. Be šio produkto, dar valgomi pyragai su varške, blynai su mėsa ir kitu įdaru, raudona žuvimi, uogiene, naminiais vafliais (b. 2363/167). Taigi valgių gausa artima tradicinėms Užgavėnėms. Pateikėja lenkė pabrėžė, kad Užgavėnių maistas turįs būti riebus - miltiniai ir bulviniai blynai, cepelinai (b. 2363/137). Iš gėrimų nežymiai išskiriama arbata, pienas, alus ir vynas (dalis pateikėjų minėjo karštą, baltą, raudoną vyną), rečiau - sultys, gira ir kompotas. Kiti patiekalai minimi vieną ar kelis kartus. Po kelis pateikėjus minėjo kavą, kakavą, kisielių ar apibendrintai išskyrė gaiviuosius gėri mus. Tik po vieną pateikėją apibendrintai išskyrė alkoholinius gėrimus ar kokteilius, brendį, limonadą, keli minėjo trauktinę (Stakliškių midų, naminę). Kaip matome, alkoholinių gėrimų pasirinkimas itin kuklus ir net negali būti sulyginamas su Naujųjų metų. Kita diena po Užgavėnių yra trečiadienis - darbo diena. Taip dalis pateikėjų paaiškina šį faktą. Kai kada išskiriami namie daryti gėrimai (gira, trauktinė).

1 » Išskiriant tris etnines grupes, su tam tikromis išlygomis galima teigti, kad labiausiai šios šventės kulinarines tradicijas išlaikė rusai, o ypač Žemaitijoje populiarūs Užgavėnių blynai dominuojančiu vilniečių Užgavėnių patiekalu tapo sovietmečiu, populiarinant „Žiemos išvarymo šventę".

VŽCAVėNiŲ TRADICIJOS

pžvelgdami Užgavėnių patiekalus galima spręsti, kad Užgavėnių sąsajos su artėjančios gavėnios pasninku jau gana silpnos. Retai šia proga lankoma ir bažnyčia. J klausi A mą, ar per šventę respondentai su šeima ėjo į bažnyčią, teigiamai atsa kė daugiausia lenkų (8 %; lietuvių 1 %, rusų o %). Tik šios etninės grupės atstovai šia proga kurdavo laužą (3 %), tuo tarpu lietuviai ir lenkai prie miesto renginyje sukurto laužo burdavosi gerokai dažniau (lietuvių 16 %, lenkų 15 %, rusų 9 %). Kai kada į renginį atvykdavę su kaukėmis (b. 2363/81). Tai darė ne tik Vilniuje, bet ir Rumšiškėse vykusioje šven tėje (2011 m. ji vyko sekmadienį, 2012 m. - šeštadienį prieš Užgavėnes). Tuo tarpu lietuviai persirengėliais per Užgavėnes ėjo dukart rečiau negu lenkai ar rusai (lietuvių 8 %, lenkų 17 %, rusų 17 %). Kai kada per sirengę eidavo tik pateikėjų vaikai ar jaunesni broliai ir seserys. Pasak 1979 m. gimusios lietuvės, pasikepusi blynų ji su vyru ir vaikais ėjo pas kaimynus (b. 2363/77). Tačiau dažniau persirengimo paprotys su šeima nėra susijęs. Persirengusios eina ir draugių grupės. Pavyzdžiui, 1988 m. gimusi lietuvė sako, kad prisikepusi blynų ji su draugėmis ėjo „ubagau ti" greta Vilniaus esančiame Kalviškių kaime (b. 2363/78). Taip pat kar tais tai daro ir bendradarbės (lenkės siuvėjos; b. 2363/113). Skiriamasis vyresnių persirengėliais einančių žmonių bruožas - jie patys vaiši na aplankytus žmones, kad gautų vaišių iš kitų. Tuo tarpu vaikai per Užgavėnes patys vaišių neneša.

i j

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai persirengėlius įsileido dauė saldainių

Persirengėliai aplankė daugiau kaip pusę apklaustų lenkų ir rusų. Lietuvių skaičius mažesnis (lietuvių 39 %, lenkų 52 %, rusų 52 %). Tai galima paaiškinti tuo, kad didesnės dalies lietuvių namuose įstatytos kodinės durys, taip pat didesnė dalis jų teigė atėjusiems neatidarantys durų. Tuo tarpu lenkė sako neatidaranti tik jeigu persirengėliai lankosi per dažnai. Pateikėja įsileidusi penkias persirengėlių grupes (b. 2363/113). Reikšmės turi ir miesto rajonas, kur gyvenama. Pasak lietuvės, Fabijoniškėse persi rengėliai lankydavę dažnai. Persikėlus į Šnipiškes, nebelanko (b. 2363/83). Aplankiusius persirengėlius dažniausiai vaišina saldainiais, keliskart rečiau - blynais, nors šeimose juos valgo dauguma. Labai retai persiren- gėliams duodama pinigų, dar rečiau - vaisių ir kitokio maisto (riestainių, sausainių, pyrago ar meduolių). Absoliučia dauguma atvejų persirengėliais eina vaikai, labai retai - paau gliai ar suaugusiųjų grupės. Kai kada suaugusieji lydi vaikus. Pas persirengė lius įsileidusius pateikėjus paprastai apsilanko 2-3, retais atvejais - net 5-6 persirengėlių grupės. Tai rodo panašų persirengimo papročių mastą mieste ir kaime. Kita vertus, remiantis 2002-2009 m. lauko tyrimų duomenimis, palyginus provincijos ir sostinės persirengimo papročių savitumus matyti, kad šis paprotys Vilniuje yra įvairesnis ir nesuteiktas tikį Užgavėnes - apima ir kitas tradicines bei modernias šventes (Šaknys 2013:104).

135 Paklausus, kokios dar šeimos tradicijos dominavo, gauti visų etninių grupių atstovams bendri atsakymai. Dažniausias - tradicija šeimoje kepti ir valgyti blynus. Keli (lietuvė ir lenkas) dar šia proga raugia girų (b. 2363/65,163). Taip pat nurodomas ir Morės deginimas. Prisimenamas ir praeityje Vilniaus apylinkėse buvęs populiarus važinėjimasis rogėmis. Pasak respondentės lenkės, jei yra sniego, jos šeima nuomojasi žirgą su rogėmis (b. 2363/161); kad būtų geras derlius, rogėmis važinėjo ir rusė (b. 2363/51). Tačiau šie pasivažinėjimai vyksta jau už miesto ribų.

V/ŽCAVĖNIŲ SPĖJIMAI

varbesnė šventė neretai buvo siejama su ateities spėjimais. Pasak Balio, tądien būdavo atliekami oro, vedybinės ateities spėjimai, atliekami būrimai su Užgavėnių valgių likučiais ar su jais besilie- Stusiais namų apyvokos reikmenimis ir kiti apeiginiai veiksmai, siekian tys nulemti ūkininkų gerovę. Pastaruoju metu centrinėmis Užgavėnių figūromis yra tapę Kanapinis ir Lašininis ir jų kova, kuri, pasak lietuvio, nulemia, koks bus pavasaris (b. 2363/21) ar, pasak lietuvės, bobs lai bas ateis (b. 2363/81). Lenkė teigia: jei laimi Lašininis - ilga žiema bus, jei Kanapinis - greitai ateis pauasaris (b. 2363/162)''. Labai svarbi ir More. Anot rusų, sudeginus Morę, greitai baigsis žiema (b. 2363/52), o pagal ugnies, kurioje deginama More, karšt] galima atspėti artėjančios vasa ros karšt] (b. 2363/60); pasak lenkės ir rusės, kaip greitai dega More, taip greitai ateis pavasaris (b. 2363/127; 151). Morės deginimas gali būti susijęs ir su asmenybės kaita. Pasak rusės, ant lapuko reikia užrašyti asmens bruožus, kurie, deginant Morę, turi dingti (b. 2363/56). O lenkė teigia, kad Morę bedegant surašoma tai, kas tave „kankina", ir sudegi-

iį Tokie spėjimai (o gal greičiau vaizdingi posakiai) - gana nesenas reiškinys; tradiciškai Kanapinio ir Lašininio kova buvo surežisuota ir jos baigtis nekėlė jokių abejonių.

136 narna (b. 2363/34). Greta naujųjų, pastaraisiais metais susiformavusių tikėjimų ar tik posakių, žinoma ir tradicinių.

Tam tikri tikėjimai susiję su orų spėjimais. Pasak lietuvio ir lenko, jei UŽGAVĖNĖS Užgavėnių dieną ant stogų yra sniego - Velykos bus su sniegu (b. 2363/22; 115). Nors miesto kultūroje būsimas derlius nėra aktualus, šio tipo tikė jimai išlieka net ir Vilniuje. Pasak rusės, per Užgavėnes reikia daug lobai uažinėtis arba sniege uoliotis - derlius bus gausesnis ir labiau derės, neikia daugšūkaliot, laistytis vandeniu - naujo pradžia. Merginos spėja ateitį. Pagal Užgavėnių orų spėjama, kada tinkamas laikas sėti (b. 2363/32). Tuo tarpu lietuvė sako, kad voliojimasis lemia ne derlių, o asmeninę sveikatą - kad būtum sveikas visus metus (b. 2363/81). Pasak lenkės, triukšmaujant, tarškinant, barškinant, varoma žiema (b. 2363/112). Tikėjimą važinėtis, kad javai geriau derėtų, žinojo ir lietuvė (b. 2363/42), rusė (b. 2363/51); pasak lietuvio, važinėjantis reikia dar ir iškristi (b. 2363/53), pasak kitos lietuvės - negalima namie sėdėti, nes bus blogas derlius (b. 2363/47). Lenkė mini, kad spėjama ir vedybinė ateitis. Po pagalve dedamos juostelės su užrašytais vaikinų vardais, kuris ištraukiamas - tas ir bus vyras (b. 2363/45). Tuo tarpu jos tautietė sakosi žinanti, kad iškeptas blynas simbolizuoja saulę - o ji reiškia darną ir šilumą šeimoje (b. 2363/113); pasak rusės, blynus kepa, kadangi jie simbolizuoja saulę ir žiema greičiau išeina (b. 2363/165). Jos tautiečiai tvirtina, jog pirmas blynas valgomas už mirusiuosius (b. 2363/167) arba jog pirmą Užgavėnių blyną reikia ati duoti vargšui ir paprašyti, kad pasimelstų už mirusiuosius (b. 2363/169)5. Pasak rusės, sekmadienį būtinai reikia iš kiekvieno artimo žmogaus paprašyti atleidimo - tai ir vadinasi „atleidimo sekmadieniu“ (прощеное воскресенье) (b. 2363/168). Tradicinį, gavėnios maisto apribojimų nulemtą siekį riebiai prisival gyti keičia kitokie tikėjimai. Pasak lenkės: Jeigu suvalgysi daug blynų, būsi sotus visų gavėnių (b. 2363/33), pasak lietuvių, riebiai ir sočiai pavalgyti

S Blynai rusų kultūroje susiję su laidotuvių papročiais. Dmitrijaus Zelenino nuomone, Užgavėnės, kaip ir Kalėdos, sietinos su mirusiųjų paminėjimu (plg. Зеленин 1992: 356, H06). Kita vertus, Šeštadienį prieš Užgavėnes rusai lankydavo tėvų kapus, o šventė vadinta Tėvų šeštadieniu (Родительская суббота) (Смирнова 1999: 65).

1J7 reikia, kad sotus būtum visus metus (b. 2363/81; 131), pasak lenkės - kuo dažniau valgai, tuo turtingesni metai būna (b. 2363/40). Patiekalų skaičius kartais primena skaičių, būtiną Kūčioms. Pasak lietuvės, reikia valgyti 12 kartų, kad Pelenų dieną būtų ką iškrapštyti iš tarpdančių (b. 2363/65). Tuo tarpu vienintelis pateikėjas lietuvis nurodė, kad prisivalgyti reikia prieš 7 savaičių pasninką (b. 2363/148), o lenkė kaip tradiciją nurodė pasninko laikymąsi po Užgavėnių (b. 2363/162).

!ŠVXDOS

ors Užgavėnių persirengimo paprotys žinotas kaimyni niuose kraštuose - dabartinės Latvijos, Baltarusijos ir Lenkijos teritorijose, greta dabartinės Lietuvos sienos nei vienoje iš šių šalių Užgavėnių persirengėlių paprotys nebuvo žino mas. Tai ir leido pasienyje gyvenantiems tų valstybių lietuviams šiuos Užgavėnių papročius suvokti kaip „lietuviškus", o vietiniams nelietuvių tautybės gyventojams pripažinti jų lietuviškumą. Sovietmečiu tai blivo paskata formuoti socialistinius Žiemos išvarymo ritualus. Pastaruoju metu sovietmečiu modifikuotą šventę kaip „lietuvišką" švenčia dauge lio užsienio šalių emigrantai. Nors Užgavėnės yra darbo diena, neretai ji yra sureikšminama ir švenčiama šeimoje. Kai kada švenčiama ir kelis kartus - šeštadienj, sekmadienj ir antradienį. Tyrimai Vilniaus apylinkėse leido iškelti prie laidą, kad Užgavėnės švenčiamos daugiau lietuvių tautybės žmonių. Tačiau tyrimai Vilniaus mieste jos nepatvirtino. Vilniaus mieste lietuviai jas švenčia rečiausiai, mažiau pateikė ir su šia švente susijusių šeimoje palaikomų papročių. Užgavėnių patiekalai nestebina įvairove. Taip pat nėra ir specifinių šiai šventei skirtų patiekalų. Be visų etninių grupių atstovams būdingų blynų, respondentai neminėjo jokių kitų šiai šventei būdingų valgių ar

1J8 gėrimų. Labai retai valgomi dar tarpukariu dominavę mėsos patiekalai. Išskiriant tris etnines grupes, su tam tikromis išlygomis galima teigti,

kad labiausiai šventės kulinarines tradicijas išlaikė rusai, o Užgavėnių UŽGAVĖNĖS blynai, populiarūs ypač Žemaitijoje, dominuojančiu vilniečių Užgavėnių patiekalu tapo sovietmečiu populiarinant „Žiemos išvarymo šventę" Rečiau negu kitos etninės grupės, lietuviai palaiko ir persirengimo tra diciją, persirengdami ar patys įsileisdami ir apdovanodami (vaišindami) persirengėlių grupes. Tradicinius Užgavėnių spėjimus keičia nauji - spėti orą iš Kanapinio ir Lašininio kovos, Morės deginimo; formuojasi ir ti kėjimai, kad su pamėkle galima sunaikinti ir negatyvius reiškinius. Tuo tarpu tarp rusų dar gyvi su mirusiųjų kultu susiję Užgavėnių tikėjimai. Nors pastaruoju metu Užgavėnės įgyja viso pasaulio lietuvius jungiančios šventės bruožų, Vilniaus mieste jos palaikomos ir kitų tautybių žmonių, o rusų tautybės žmonių Užgavėnės sureikšminamos labiau negu lietuvių.

итекхпжх

Balys Jonas. 1993. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius: Mintis. Blockytė Kristina. 2010. Užgavėnių šventės (Šiupinio vakaro) specifika Klaipėdos krašte, Kės Humanitariae. 7: 243-265. Drożdż Anna. 2002. Komentarze do Polskiego Atlasu Etnograficznego t. VII. Pomoc wzajemna. Współdziałanie społeczne i pomoc sąsiedzka. Wrocław-Cieszyn: Polskie Towarzystwo Ludoznawcze, Uniwersytet Śląski Filia w Cieszynie. Dundulienė Pranė. 1991. Lietuvių etnologija. Vilnius: Mokslas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė Užgavėnes šventė su gimnazistais, 15 min. 2013-02-12. (žr. 2014-02-11). Rumšiškės tapo Lietuvos Užgavėnių sostine, Delfi. 2013-02-09. (žr. 2014-02-11). Hendersen Helena. 2005. Holidays, Festivals, and Celebrations of the World Dictionary. Griswold, Detroit: Omnigraphics, Inc. Jucevičius Liudvikas Adomas. 1959. Kaštai. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

139 Kudirka Juozas. 1992. Užgavėnės. Vilnius: Mokslas. Laurinavičiūtė-Petrošienė Lina. 2015. Žanro virsmas: Žemaitijos Užgavėnių dainos. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Marcinkevičienė Nijolė. 2009. Metai užstato. Kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai. Vilnius: Baltos lankos. Maskvos namai Vilniuje. (žr. 2014- 02-11). Motuzas Alfonsas. 2011. Katalikų Bažnyčios kalendorinių švenčių įkultūrinimo Lietuvoje klausimu, Tradicija ir dabartis. 6: 46-58. Olupe EdTte. 1992. Latviešugadskūrtu ieražas. Riga: Avots. Petrošienė Lina. 2013. Užgavėnių šventės atgarsiai lietuviškoje XX a. pirmosios pusės periodikoje: kaip šventė miestiečiai? Istorija. 2 :14-21. Petrošienė Lina. 2014. Užgavėnės arba Žiemos palydų šventė sovietmečiu, Istorija. 1: 48-68. Senvaitytė Dalia. 2013. Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje, Soter. 45(73): 115-138. Simpson Jacqueline, Roud Steve. 2000. A Dictionary of English Folklore. Oxford: Oxford University Press. Skrodenis Stasys. 2010. Folkloras ir gyvenimas. Straipsnių rinkinys. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. Šaknys Žilvytis. 2007. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai. 65-116. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė.Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Aukštaitijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Šaknys Žilvytis. 2009. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai. 63-110. R. Paukštytė- Šaknienė, V. Savoniakaitė.Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Dzūkijos ir Suvalkijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Šaknys Žilvytis. 2012. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai. 77-135. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Šaknys Žilvytis. 2013. Ritualiniai metai šiuolaikinėje Lietuvoje: Miesto ir kaimo perspektyvos. 100-109. J. Mardosa (sud.). Šventės moderniame mieste. Festivals in the Modern City. Vilnius: Edukologija. Šaknys Žilvytis. 2014. Politics and Festivals: Lithuania’s Shrove and Midsummer. 136-150. C. Barna, I. Povedėk (eds.). Politics, Feast, Festivals. Yearbook of the SIEF Working Croup on the Ritual Year. Szeged: Department of Ethnology and Cultural Anthropology. Šaknys Žilvytis. 2015. Užgavėnės: A Rural and Urban, Religious, Socialist, and Lithuanian Festival of Shrovetide, Folklore. 60: 83-107. Ulčinaitė Eugenija, Šidlauskas Algirdas (sud.). 1987. Vilniaus Akademijos vizitatorių memorialai ir vyresniųjų nutarimai. Vilnius: Mokslas. Vaicekauskas Arūnas. 2005. Lietuvių žiemos šventės. Bendruomenės kalendorinio ciklo apeigos XIXa. pab.-XX a. pr. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Vaicekauskas Arūnas. 2010. Lietuvių Užgavėnės: Nacionalinio tapatumo linkme? Liaudies kultūra. 2(131): 23-29. Vėlius Norbertas (sud ). 1996. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

140 Voronina Tatjana. 2006. Fasting in the Life of Russians (igth-2oth Centuries). 1-24. G. Barna (ed.). Religion, Tradition, Culture. Budapest: Akadėmiai Kiadó. Znamierowska-Prüfferowa Maria. 2009. Vilnius, miestas arčiausia širdies. Vilnius:

Alma littera. UŽGAVĖNĖS Атрошенко Ольга Валерьевна, Кривощапова Юлия Александровна, Осипова Ксения Викторовна. 2015. Русский народный календарь. Этнолингвистический словарь. Москва: АСТ-ПРЕСС. Ганцкая Ольга Андреевна. 1977. Поляки. 202-220. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: Весенние праздники. Москва. Наука. Зеленин Дмитрий Константинович. 1992. Восточнославянская зтнография. Москва: Наука. Кухаронак Таццяна 1ванауна. 2001. Маски в календарной обрядности Белоруссии. Минск: Ураджай. Смирнова М. В. (гл. ред.). 1999. Православный календарь. 2000. Санкт-Петербург: Невский проспект. Соколова В. К. 1987. Календарные праздники и обряды. 280-295. Ю.В. Бромлей (гл. ред.), Чистов К. В. (отв. ред.). Этнография Восточных славян. Очерки традиционной культуры. Москва: Наука.

H i SHP.0V6

hrove (Lith. Užgavėnės; Pol. Zapusty) is a moveable feast prior to Lent. Even though there were some discussions in the recent years to make it public holidays, but for now it remains just a i red-letter day. Therefore, this celebration is often moved to the wee kend or even celebrated several times. Recently in the city the empha sis on walking around dressed up in costumes, the fight between the "Hempen man” and the "Porky” (Lith. Kanapinis and Lašininis), burning of the effigy of Ghost More influenced a more mass and public charac ter of the festivity, however, emphasis on eating a lot and eating fat during Shrove also promotes celebration at home, in the family circle. Different timing, length and format of Shrove (Rus. Maslenitsa) for the Orthodox and the Old Believers determines certain peculiarities of this celebration among Lithuanians, Poles and Russians as well. The focus of this chapter is the objective to uncover ethnic and cultural peculiarities of Shrove, with the purpose of revealing the composition of the participants, locality of the celebration, the festive meal, and family maintained traditions and customs of Shrove. Respondents were asked to report the locality where they have celebrated last Shrove, also list thre members of the family and other people with who they were celebrating, and list the menu of the Shrove meal. They were also asked if they have attended a church with other members of the family, also about the customs of this feast and traditions that are maintained by the family. Even though the custom of dressing up in costumes during Shrove was known in the neighbouring lands - current territories of Latvia, Belarus and Poland, still along the border between Lithuania and the aforementioned countries the custom of dressing up for Shrove was not familiar. This allowed Lithuanians, situated in the borderlands of these states, to interpret these Shrove customs as being "Lithuanian”, and for the non-Lithuanian locals - to recognize them as Lithuanian. In Soviet times this gave impetus to form socialist rituals of "expelling the

H i Winter”, and in the recent times this feast, modified in the Soviet period, is celebrated as "Lithuanian" by the emigrants in many foreign countries. Earlier, some research in Vilnius area allowed to presume that Shrove is more commonly celebrated by the people of Lithuanian nationality. However, research in Vilnius itself did not confirm this. Lithuanians in Vilnius city are the least to celebrate this holiday, thus they presented fewer related customs kept in the families. Shrove meal provides no surprise in its variety. Also, there are no specific dishes dedicated to this feast. Apart from the pancakes, common to all ethnic groups, the respondents did not report any other dishes or drinks common to this occasion. Very seldom meat dishes, which used to dominate the table in the period between the great wars, are consumed. Speaking of these three ethnic groups, with some stipulations we may ar gue that most of the culinary traditions of this feast have been preserved by the Russians, yet especially popular in Samogitia Shrove pancakes have become a dominating dish for Vilnians during Soviet times, when 'Celebration of Expelling the Winter’ was popularized. More seldom than other ethnic groups, the Lithuanians maintain the tradition of dressing up in costumes, either dressing up themselves or giving gifts (treats) to the visiting groups of the dressed-up. Traditional Shrove foretelling is replaced with the new kind of beliefs: foretelling weather from the fight between the "Hempen man” and the “Porky”, burning of the More, form ing beliefs that along with the Ghost it is possible to destroy everything negative as well. At the same time, among the Russians there are still Shrove beliefs, related to the cult of the departed. Despite the fact that in recent years Shrove is looking more like a feast, unifying Lithuanians all of the world, in Vilnius traditions of Shrove are maintained by people of other nationalities as well, and people of Russian nationality give more prominence to Shrove than do Lithuanians. VELYKŲ ŠVENTĖS

Jonas Mardosa rikščionių liturgijoje paskutinė - septintoji - šiuolaikinės Gavėnios savaitė pradeda Didžiąją savaitę, kurios metu Didžiojo ketvirtadienio pamaldomis baigiasi Gavėnia, o to liau einantys Didysis penktadienis, Didysis šeštadienis ir Velykų sekma dienis sudaro Velykų švenčių Tridienį (Kajackas 1998:139). Taigi Didžioji savaitė su Kristaus prisikėlimo švente sudaro vientisą Velykų laiko ciklą. Pirmajame krikščionių bažnyčios susirinkime Nikėjoje 325 m. nustaty ta viena Velykų šventimo diena Rytų ir Vakarų bažnyčiose - pirmasis sekmadienis po pavasario ekvinokcijos esant mėnulio pilnačiai. Todėl šiai šventei tenka data tarp kovo 22 ir balandžio 25 d. (Kajackas 1998: 127). Stačiatikiai Velykų datą nustato kaip ir katalikai, tik atsižvelgda mi į žydų Velykų laiką. Jėzus Kristus pagal žydų kalendorių buvo nu kryžiuotas per jų Velykas Nisano 14 ir prisikėlė po jų, todėl stačiatikiai švenčia po žydų, nes tai labiau, pasak jų, atitinka realią datą (Bricaitė 2014). Tai ir lemia, kad, laikydamiesi Julijaus kalendoriaus, stačiatikiai tik kas kelerius metus Velykas švenčia kartu su katalikais ar protestan tais. Tiesa, kaip yra pastebėjusi Laima Laučkaitė, XX a. pr. vilnietiškose šventėse iki Pirmojo pasaulinio karo mieste skirtumo tarp katalikų ir stačiatikių nebūta, nes visi naudojosi tuo pačiu Julijaus kalendoriumi (Laučkaitė 2009: 135-136). Kitaip susiklostė po 1918 m., kai buvo grįž ta prie Grigaliaus kalendoriaus ir katalikai su protestantais laiką ėmė skaičiuoti pagal skirtingą nei stačiatikiai sistemą. Katalikų ir stačiatikių Velykos XXI a. sutapo 2004, 2007 ir 2011, 2014 m. (Лозка 2002: 232). Šis sutapimas svarbiu veiksniu žmonių gyvenimui tampa tais atvejais, kai katalikiškos ar protestantiškos Velykos įteisinamos valstybiniu lygiu ir, joms esant valstybine švente, stačiatikiai (kaip ir kitų konfesijų asme nys) patiria santykio su šventiniu kalendoriumi koliziją. Tiesa, negalima sakyti, kad kuriasi XX a. pradžiai analogiška situacija, kai ne krikščio nims Velykos (kaip ir Kalėdos bei kitos su krikščioniškuoju kalendoriu mi susijusios šventinės dienos) buvo kasdienės dienos ir tai tuo metu konfesiniu pagrindu skaldė miesto bendruomenę (Laučkaitė 2009:136). Keletą šimtų metų krikščionims buvusi privaloma ir kelias dienas švęsta Velykų šventė nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje buvo tapusi

146 о valstybine. Sovietmečiu, kovojant su religija ir kuriant ateistinę visuome nę, joks viešas šventės minėjimas nebuvo įmanomas ir Velykos pasiliko bažnytinėje sferoje ir namų aplinkoje. Tad, be visuomenės pokyčių ir

žmonių sekuliarėjimo, šventės situaciją lėmė politiniai ir ideologiniai VELYKŲ ŠVENTĖS motyvai. Tik pačioje sovietmečio pabaigoje Velykos įteisintos šventiniame Lietuvos kalendoriuje, o 1990 m. spalio 25 d. pirmoji ir antroji jų diena tapo valstybinės šventės dienomis (Vyšniauskaitė 1993: 71). Šie faktai mūsų temai gana reikšmingi: lietuviai ir lenkai Velykas kaip religinę ir valstybinę šventę švenčia tą pačią dieną, o rusai su katalikais tą pat dieną gali švęsti Velykas kaip valstybinę šventę ir tik kas kelerius metus - kar tu. Pagaliau, nesutapus šventėms, stačiatikiams valstybinė šventė, kaip ir sekuliariems asmenims, yra tik nedarbo diena, o kitu atveju antrąją Velykų dieną tenka dirbti. Taigi laiko nesutapimai atsiliepia šventinio laiko panaudojimo turiniui ir papročiams. Todėl skyriaus objektu renkuosi Velykų ciklą, pradedant Didžiuoju ketvirtadieniu ir baigiant antrąja Velykų diena. Objektas, kaip buvo matyti, turi etninių ypatybių teologiniu, liturginiu ir paprotiniu aspektais. Tyrimo tikslas - nustatyti Velykų apeigų ir papročių konfesines ir etnines ypa tybes Vilniuje. Uždaviniai formuluojami kiekviename poskyryje atskirai. Tiriamojo laikotarpio pasirinkimą motyvuoja tai, kad, nors Velykų tema lietuvių etnologijoje nėra nauja, praktiškai neturime miesto ir Lietuvoje gyvenančių kitų tautų krikščionių Velykų ciklo papročių tyri mų. XX а. I p. atsiradę pirmieji darbai buvo orientuoti į lietuvių Velykų laikotarpio papročių nušvietimą kaime. Tiesa, šie tyrimai čia svarbūs: liturginis švenčių aspektas bendras kiekvienai krikščionių Bažnyčiai, o kita dalis - liaudiški papročiai - kilme yra tiesiogiai susijusi su žemdirbių kultūra, šeimos gyvenimu, buitimi ir yra etniškai savita. Be to, dauguma šiuolaikinių miesto gyventojų netolima kilme yra iš kaimo, todėl mies tietiškas šventės modelis savo ištakomis turi aiškių sąsajų su tradiciniais kaimo papročiais. Kas kita, kad sovietmečiu kalendorinės šventės ir jų papročiai, kaip su religija susijusi kaimo gyvenimo sritis, nagrinėti ideologizuotai ar net ateistiškai, vertinant krikščioniškąjį jų pagrindą ir funkcionavimo kontekstą. Sovietmečiu dėl ideologinių motyvų religinės

H 7 šventės buvo traktuojamos atsietai nuo liturginio gyvenimo, todėl neat sitiktinai XX a. 7 deš. apie velykinį laikotarpį rašiusi Angelė Vyšniauskaitė išvis aplenkia Verbų sekmadienį, o Velykas ir jų papročius trumpai aptaria kaip su senosiomis liaudies pavasarinėmis šventėmis susijusius papročius (Vyšniauskaitė 1964: 544-546). Nedideliais intarpais Pranės Dundulienės mokslo darbuose Velykos apžvelgiamos romantiniame mitologiniame diskurse pavasario švenčių kontekste (Dundulienė 1972: 145-148; Dundulienė 1979: 64-65). Dauguma šios medžiagos pateikiama vėliau leistoje monografijoje (Dundulienė 1991; 102-121), vadovėliuose. Tad sovietmečiu Lietuvoje Didžioji savaitė ir Velykos ilgai nepateko į mokslinių tyrimų lauką. Išsamesnių Velykų šventės tyrimų atsirado tik XX a. 9 deš. ir ypač atkūrus nepriklausomybę (Kudirka 1992: 55-56). Tiesa, dalis iš šių darbų rašyti arba medžiaga jiems rinkta dar prieškariu. Didelė dalis Juozo Balio medžiagos apie Velykas (Balys 1993: 116-159) iš pradžių skelbta JAV ir apima velykinius papročius. Šiame konteks te vertintini kiaušinių dažymo spalvos tyrimo klausimai (Ramonienė 1988: 90), nekalbant apie margučių simbolikos nagrinėjimą, kuris išeina už mano temos ribų. Religinis ir liaudiškasis Velykų pradas atskleistas Vyšniauskaitės (Vyšniauskaitė 1993: 66-71). Tačiau šie darbai ir įvairūs straipsniai (pvz., Merkienė 1999:187-207) apima kaimo gyventojų lietuvių Velykas. Čia ypač svarbu, kad Lietuvoje gyvenančių kitataučių ir miesto Velykos,jas lydintys ritualai bei papročiai nepatenka) etnologų akiratį. Tam trūksta ir duomenų, nes etniškai mišriuose Lietuvos regionuose lauko medžiaga dažniau renkama iš lietuvių etnologijai aktualių pozi cijų, tarpkultūriniai tyrimai šiame diskurse ir koncentruojasi. Išimtimi reikia laikyti Nijolės Marcinkevičienės tyrimus, skelbtus knygoje Velykų rytų saulė pražydo (Marcinkevičienė 2006: 124-176). Studijoje ir kituose tekstuose autorė, remdamasi lauko tyrimais, pirmiausia siekia atskleisti rytų Lietuvos gyventojų Velykų vaizdą. Pietryčių Lietuvos lenkų vely kinis maistas ir simbolinę prasmę turintys maisto produktai Lietuvos lenkų identiškumo formavimesi Didžiosios savaitės papročių kontekste nagrinėti mano (Мардоса 2010:138-143. Mardosa 2015:129-153). Tačiau neturime tyrimų iš Vilniaus (kaip ir Lietuvos) rusų velykinio laikotarpio. о

Pagrindinis skyriaus medžiagos šaltinis - lauko tyrimai. Be tyri mų, kurie vykdyti pagal Lietuvos mokslo tarybos remiamo projekto „Šiuolaikinės vilniečių šventės šeimoje“ programą, naudojama medžiaga yra sukaupta mano, nuo XXI a. pr. renkant duomenis apie kalendorinių VELYKŲ ŠVENTĖS švenčių papročius Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje bei Lenkijoje, pagrindinį dėmesj skiriant miesto šventinei kultūrai. Apklausos metu fiksuoti ir velykinio ciklo papročiai kaime bei mieste. Iš viso apklausta apie 20 vyresnio amžiaus respondentų. Šio pobūdžio medžiagai galima priskirti per Velykas prie Vilniaus bažnyčių autoriaus užrašytus maldi ninkų pasakojimus.

DIDŽIOJI SXV\!Tė IK VELYKOS

augelis velykinio ciklo papročių išlaiko krikščionių liturgi jos pagrindu atsiradusias analogijas skirtingose krikščionių bažnyčiose. Tačiau tautų etninės kultūros paveldas, atskirų Dšeimų apeiginio gyvenimo tradicijos, kaip ir ilgainiui susiklostę grupi niai bei individualūs įpročiai, papročiams suteikia regioninių bei loka lių ypatumų. Istoriškai žmonėms ir bendruomenėms svarbiausi įvykiai buvo religinio pobūdžio (Kajackas 1998:106). Švenčių kalendorius kur tas jau pirmaisiais krikščionybės amžiais ir Lietuvą pasiekė su nusi stovėjusia švenčių sistema ir liturgija. Krikščionių teologai neneigia, kad IV a. pr., renkantis simbolinę Kristaus gimimo šventę, pasinaudota romėniška solsticijos dienos žymėjimo tradicija ir tikrovėje tuo metu ji neatitiko realios solscticijos dienos. Taip pat ir Velykas 325 m. simboline data pasirinko derindamiesi prie buvusios švenčių sistemos (Kajackas 1998: 127). Ilgainiui Velykos tapo viena svarbiausių krikščioniškų šven čių, todėl XX a. ikisovietinėje Lietuvoje jos įteisintos valstybiniu mastu. Neatsitiktinai po sovietmečio ateistinės propagandos ir kovos su reli ginių švenčių šventimu Velykos, grįžusios į valstybinių švenčių dienų

H 9 sąrašą, išsaugojo buvusj reikšmingumą. Pasak Jolantos Kuznecovienės, tyrimų svarbiausių švenčių sąraše Velykos yra antroje vietoje po Kalėdų (Kuznecovienė 2008: 83). Velykų šventimo nagrinėjimą tikslinga pradėti gavėnios pabaiga - Didžiuoju ketvirtadieniu, Kristaus paskutinės vakarienės diena. Tradiciškai šj vakarą tikintieji eina melstis, o pačios vakarinės mišios yra gana sudėtingos ir ilgai trunka. Todėl darbo dieną dalyvauti apeigose nėra lengva. Galbūt todėl, pagal lauko tyrimo duomenis, nedaug žmonių, dažniau lietuviai ir rusai, pasitenkindavo maldomis namuose. Kaip matyti iš 1 pav., tik rusams ši diena nėra ženkliai svarbi. Ir visgi XX a. 4 deš. fiksuota, jog cerkvėse ke tvirtadienį stačiatikiai uždega žvakes ir nešasi, saugodami, kad neužgestų, į namus, kur su jomis brėžia kryžiaus ženklą ant namo ir buto durų. Tada vėl su jomis dalyvauja liturgijoje cerkvėse (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 216). Šiuolaikinėje Vilniaus stačiatikių ritualinėje elgsenoje tokia ugnies gerbimo forma nepraktikuojama (nors, stebėjimų duomenimis, gaji, pvz., Ukrainoje) ir žvakės šventinamos per šeštadieninį maisto šventinimą, kai į kuličių yra įbedamos degančios plonos žvakutės. Detaliau nenagrinėjant Didžiojo ketvirtadienio mišių turinio, reikia pasakyti, kad ypač svarbus jų elementas yra kojų mazgojimas, kai kate drose pamaldų gale vyskupas, Romoje - popiežius, mazgoja kojas-12-ai senelių, atstojančių apaštalus. Numazgojus koja pabučiuojama - kaip nuolankumo ir krikščioniško nuolankumo ženklas (Čibiras 1942:110). Ši mazgojimo simbolika ir vanduo pateko į daugelio tautų liaudiškų papročių ir apeiginių veiksmų turinį, o pats ketvirtadienis netgi vadinamas sūdriuoju („čystasis ketvirtadienis”). Šiai dienai būdingi burtai, tikėjimai skelbti Balio, jie gana plačiai ir aptarti Marcinkevičienės (Marcinkevičienė 2006:75-81) bei kitų autorių. Šią dieną liaudiškoje tradicijoje vandeniui suteikiama magiškos jėgos (Dundulienė 1991: 98). Neatsitiktinai ir vilniečiai, pasak Znamierowskos-Prüfferowos, ketvirtadienį namuose maudydavosi vonioje ar pirtyje, tikėdami tarakonų bei prūsokų naikinimo šią dieną sėkme, kaip ir oro spėjimais (Znamierowska-Prüfferowa 2009:176)1.

1 Tiesa, Bronislava Kerbelytė teigia, kad pietų slavai tekančiu vandeniu prausėsi penk tadienį (Kerbelytė 2012: 67) о

Apklausos duomenimis, šiuolaikinius vilniečius su tradicija ryškiausiai sieja namų švarinimas. Rusai nepasižymi aktyviu cerkvės lankymu, tačiau aktyviausiai Didįjį ketvirtadienį rūpinasi namų švara: Stengiamės, kad uisur būtų šuaru, plauname langus, išnešam šiukšles. Būtinai plauname orkaitę ŠVENTĖS VELYKŲ (rusė, g. 1991, b. 2362/166). Dėsninga, nes švariojo ketvirtadienio kūno ir namų apsišvarinimo tradicija yra pabrėžiama jų liaudies papročiuose (Русский народный календарь 2005: 220; Соколова 1979: 101-109). Mažiau, bet taip pat didelę reikšmę šiam veiksmui skiria lenkai, tačiau ir jie išsaugoję apeiginio vandens naudojimo papročių: Kas anksčiausiai atsikelia, tas turi nusiprausti ueidų (lenkas, g. 1991, b. 2362/36). Mažiausiai vandeniui ir švarinimuisi dėmesio teikia lietuviai.Taigi liturginė refleksija akivaizdžiai išsaugota ir šiuolaikinėje šios dienos tradicijoje. Pasitaiko ir kitokio pobūdžio religinio pobūdžio šventimo motyvų. Antai per šios die nos pokalbius prie bažnyčių paaiškėjo, kad nurodoma, jog dar rengiama šventinė vakarienė (nors tai vertinama kaip namų švarinimo ir maldų diena), kuri prilyginama paskutinei Jėzaus vakarienei (lenkė, 46 m.). Galima teigti, kad nemaža dalis lenkų ir rusų, jei ir neatlieka apeiginių veiksmų, suvokia religinę Didžiojo ketvirtadienio reikšmę, nes tik 12 % lenkų, 17 % rusų šią dieną įvardija kaip įprastinę savaitės dieną. Tik tarp lietuvių diena taip traktuojama gana dažnai - šį požiūrį išreiškė net 41 % vilniečių. Apklausos metu nesigilinome į liaudiškų papročių išsaugoji mo ir naudojimo mieste Didįjį ketvirtadienį galimybes, nes per lauko tyrimus kaimuose pastebėta, kad netgi šiandieninių kaimo gyventojų veiksmuose geriausiu atveju apsiribojama namų Svarinimu, t. y. šioje apeiginėje formoje išlaikomas papročių vienpusiškumas. Panašių tendencijų matyti ir nagrinėjant duomenis apie Didįjį penk tadienį. Tik religinė dienos prasmė yra kiek stipresnė, ypač tarp lenkų. Mažiausiai įprastine savaitės diena Didįjį penktadienį laiko lenkai. Tokių lenkų atsakymų radau nepilnai 2 %; rusų 17 %, lietuvių 38 %. Taigi lietuviai, kaip ir Didžiojo ketvirtadienio atveju, yra labiau nutolę nuo paradigminės religinės dienos prasmės. Didysis penktadienis yra liturgiškai ypatingas metas, nes tai Kristaus mirčiai ir palaidojimui skirtų apeigų ir griežtų reikalavimų diena. Viena 1 pav. Didžiojo ketvirtadienio praktikos (proc. pagal tautybes: Hetuuių n-81, lenkų n-6į, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai

ėjo melstis švarino namus meldėsi namuose

svarbiausių krikščioniškų dienos prasmių - visuotinis liūdesys. Jį paryški na griežtas pasninkas, kuris yra gilios tradicijos liekana ir ištakomis siekia pirmuosius krikščionybės laikus (Kajackas 1998: 138). Šio reikalavimo, privalomo krikščionims, kaip matyti pagal apklausos duomenis, labiau laikosi lenkai ir rusai (atitinkamai 68 % lenkų ir 65 % rusų). Lietuviams šios dienos religinė priedermė yra daug mažesnė (40 %). Taigi, kaip ir kitomis dienomis, duomenys diferencijuoti pagal tautybę, tačiau ne ji, o religingumas yra santykius su esminiaisTridienio reikalavimais lemiantis veiksnys. Nors vien religingumu sunku apibūdinti dienos esmę, kadangi rusai itin aktyviai pasninkauja, tačiau cerkvėse jų meldžiasi vos 4 %. Tiesa, rusų daugiausia (17 %) meldžiasi namuose, nors jų papročiams būdingos maldos ne tik namuose, bet ir cerkvėse (Забылин 2007: 59). Tuo tarpu 28 % lenkų lanko bažnyčią ir dar 9 % meldžiasi namuose; lietuviai vėl nėra šiuo požiūriu aktyvūs - atitinkamai bažnyčią lanko 13 %, namuose meldžiasi 5 %. Tačiau, kaip teigia kai kurie respondentai, dalyvauti Didžiojo penktadienio apeigose ypač svarbu, nes šią dieną bažnyčiose pakarto jamas Kryžiaus kelias: Eina Kryžiaus kelių Jeruzalėje (Vilniaus Jeruzalėje; lietuvis, g. 1990, b. 2362/26). Respondento žodžiai liudija krikščionybės istorijos žinias: XI—XIII a. vyko Kryžiaus karai, kuriuose katalikiškoji Europa siekė iš musulmonų atsikariauti Palestiną (Religijotyros žodynas 1991: 206). Kryžiuočiams pralaimėjus ir musulmonams įsitvirtinus Jeruzalėje, 1312 m. popiežius Klemensas V pranciškonams suteikė privilegiją saugoti šventąsias vietas Palestinoje, o kai piligrimai prarado galimybę lankyti Kristaus kančios kelią, XV a. pradžioje pranciškonai Nyderlanduose о pradėjo kurti Kristaus Kančios kelio kultą (Motuzas: 2005: 210). Taip pranciškonų rūpesčiu bažnyčiose atsirado Kryžiaus kelias iš 14 stočių, simbolizuojantis Jėzaus Kristaus kančios kelią Jeruzalėje, Via Dolorosa

(Skausmingąja gatve), nuo pasmerkimo mirčiai vietos - Poncijaus Piloto VELYKŲ ŠVENTĖS rūmų - iki Golgotos, kur buvo nukryžiuotas. (Didysis penktadienis 2013). Tad dalyvavimas apeigose išplečia Didžiojo ketvirtadienio ir penktadienio reikšmę. Galbūt procentiniai penktadienio lankymosi rodikliai mažesni, nes paeiliui dvi dienas skirti bažnyčiai ir cerkvei sunkiau, todėl daugiau meldžiamasi namuose. Šiuo požiūriu išsiskiria rusai. Reikia paminėti, kad liaudiškojoje Didžiojo penktadienio tradicijoje gausu mistikos, gedulo ir tragiškos nuotaikos. Jo esmė išreiškiama įvairiais draudimais ir maginiais veiksmais, tikintis, per jų laikymąsi, asmeninės ir ūkinės naudos (Marcinkevičienė 2006: 90-92). Tačiau miestiečiams su agrarine veikla susiję tikėjimai ir papročiai nėra aktualūs, o ir asme ninį gyvenimą lemiantys veiksniai grindžiami ne religiniais ar mistiniais argumentais. Todėl religiniai motyvai šią dieną svarbiausi, ir liaudies religingumu grįstų tikėjimų ar papročių neužtinkame. Kaip teigia Kudirka, anot liaudiškosios tradicijos, per Didįjį šeštadienį pasikartoja liturginė penktadienio prasmė, pagal kurią krikščionims tai atgailos dienos (Kudirka 1992:15). Tačiau šeštadienis liturgine prasme yra šeštadienis, reikšmingas Tridienio, o kartu irVelykų kontekste, matjisjau tiesiogiai siejasi su Velykomis ir Kristaus istorija. Bažnytiniai ritualai susiję su Velykų sekmadieniu. Svarbiausi veiksmai vyksta menant, kad Kristus miręs, guli karste, laukiama greitojo prisikėlimo bei Velykų džiaugsmo. Nors Bažnyčia šią dieną propaguoja pasninką, tačiau reikalavimai dabar nėra griežti ir šis šeštadienio aspektas, skirtingai nuo penktadienio, atsakymuose nėra išryškinamas. Katalikų liturgijoje Didžiojo šeštadienio apeigose yra įvairių simbo linių veiksmų, ištakomis nueinančių gilyn į ankstyvuosius krikščionybės laikus, kurie išlaiko artimą ryšį su liaudiškomis tradicijomis. Svarbiausi šios dienos liturgijoje yra vandens ir ugnies šventinimas (Čibiras 1942: 114-115). Ugnies šventinimo liturgijos stačiatikiai neturi, žvakės apeigose būna naudojamos ketvirtadienį, todėl, kaip sakyta, praeityje žmonės

1SJ parsinešdavo iš cerkvės degančių šventintų žvakių, o šiuolaikinėje prak tikoje jas šventina kartu su maistu. Tačiau girdėti ir buvusio papročio aidas, kai respondentai prisimena: Parneša mama specialiame žibinte ir išdegina ant stalo kryžiuką (rusė, g. 1991, b. 2362/166). Kiti kalba kaip apie jau išnykusią šeimos narių religinę elgseną: Ugnies jau seniausiai nene ša me, bet atsimenu, kad kai maža buuau, mama parnešdauo įdėjus žuakęj apkirptą plastikinj butelį (rusė, g. 1989, b. 2362/168). Taigi, kaip matome, stačiatikių ritualinėje kultūroje santykiai su ugnimi yra transformavęsi ir koncentruojasi j uždegtų žvakių šventinimą kartu su maistu šeštadienį. Tuo tarpu bažnyčiose Didžiojo šeštadienio apeigos prasideda šviesos, ugnies sakralizavimu ir žvakių garbinimo liturgija. Todėl Vilniuje praeityje šeštadienį prie bažnyčių degindavo laužus ir iš ten nešdavosi angliukus bei degtukus, kad namuose įkurtų ugnį (Znamierowska-Prüfferowa: 178). Tradicinėje kultūroje nešdavosi ugnį ir iš naujo užkurdavo krosnį, ant jos virdavo velykinį maistą, dažydavo kiaušinius (Ulčinskas 1995: 91 ir kt.). Apskritai su velykine ugnimi būta daugybė papročių ir tikėjimų (Marcinkevičienė 2006: 94-110). Ugnis šiuolaikinėse apeigose išlikusi, nes tai reglamentuoja liturgija. Tačiau šiuolaikinėje miesto religinėje kultūroje ugnies šventinimas turi simbolinę reikšmę, nes buvęs ugnies namuose atnaujinimas nebeturi nei praktinės, nei ritualinės prasmės. Kita vertus, kaip matyti iš atsakymų (2 pav.), Didįjį šeštadienį šiuo tikslu einama melstis kartu į šventyklas, nors ir diferencijuotai. Tačiau buvęs įdomus ugnies nešimo į namus paprotys išnykęs. Šiuolaikiniai vilniečiai prisirenka užgesusių pašventintų angliukų ir, kaip teigia maldininkai, juos panaudoja kurdami ugnį sodybose kaime, butų ar sodų namelių židiniuose. Su šeima einame j bažnyčią parnešti šventinės ugnies. Anglį įvy niojome j popieriuką (servetėlę) ir nešame namo, kur įmetame į pečių (kad šildytų namus, o ne sunaikintų jų - taip tikima) (lenkė, g. 1975, b. 2362/128) - pasakojimas, kuris pasitaiko ir kelių lenkų atsakymuose. Pora lenkų mi nėjo, kad šeštadienį šventina ir degtukus, kaip ir viena lietuvė: Močiutės sesuo eina parnešti. Parneša žvakę, degtukų (lietuvė, g. 1991, b. 2362/97). Žvakutę parsineša ne vien pašventintą, bet ir degančią: Užsidegu žvakutę ir uždaroje žvakidėje parsinešu namo (lenkė, g. 1989, b. 2362/126). Ugnies о

2 pav. Dalyvavimo Didžiojo šeštadienio bažnytinėse apeigos tikslai (proc. pagal tautybes: lietuvių n-81, lenkų n~6į, rusų n-2į)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai VELYKŲ ŠVENTĖS VELYKŲ eina ugnies melstis šu. įuahių įprasta diena

parnešti eina ir vyresnės kartos lietuviai: Močiutė eina ugnies (lietuvis, g. 1990, b. 2362/29). Todėl matome tam tikrą tradicijos transformaciją, kai išlieka tik vienetiniai pakitusios nešimo formos atvejai. Po ugnies šventinimo likusių angliukų pasirinkimas negali prilygti švęsto vandens nešimui, nes veiksmas turi simboliškesnę prasmę. Šventintas vanduo laikomas šiandieninio Vilniaus cerkvių ir bažnyčių šventoriuose, vandens talpų galima rasti ir jų viduje. Prieškariniame Vilniuje vandenį šeštadienį katalikai nešdavosi mažuose buteliukuose, kad turėtų mirties ar vaiko krikšto atveju (Znamierowska-Prüfferowa 2009:179). Apklausos duomenimis, daugiausia šeštadienį nešasi švęstą vandenį lenkai (63 %), antroje vietoje rusai (30 %), mažiausiai lietuviai (22 %). Sekmadienį beveik vienodai (15 % lietuvių ir 16 % lenkų) vandens parsinešama po sekmadienio rytmetinių pamaldų. Tuo tarpu taip daro tik ų % rusų. Tiesa, stačiatikiams šventintas vanduo pirmiausia susijęs su Jėzaus Kristaus krikštijimo švente (sausio 19 d.), tačiau jis švenčių metu atliekamas per „mažąjį" vandens šventinimą (Иллюстрированная православная энциклопедия 2011:172), todėl rusai šventintą vandenį į namus nešasi ir per Velykas. Vandens šiuolaikinėse šeštadienio apeigose stačiatikiai įsigyja ne vienoda forma. Neretai jie pintinėje, be pasitaikančio butelio vyno, šventinimui įdeda ir buteliuką su vandeniu. Tačiau įprastinis būdas yra jo įsipilti iš talpų, esančių šalia cerkvių ar cerkvės viduje, kur tuo tiks lu laikomas pašventintas vanduo. Tokiu pat būdu vandens prisipila ir katalikai. Kadangi talpų su švęstu vandeniu stovi nuolat, šiandieninėje

15S praktikoje parsinešama šeštadienį ir sekmadienį. Toks pasiskirstymas atsiranda dėl to, kad tradicinėje kultūroje kiekvienos šeimos tikintieji paprastai dalyvaudavo šeštadienio liturgijoje ir ypač vaikams būdavo pavedama parnešti vandens, o štai mieste nemažai katalikų bažnyčio je lankosi tik sekmadienio ryte, todėl vandens prisipilama šiuo metu. Kartais jo nešamasi einant į pamaldas; į nešimą, į veiksmą įtraukiami, kaip ir tradicinėje kultūroje, vaikai: Su mama einu j bažnyčią melstis, pa šventinti vandens (lietuvė, g. 1985, b. 2362/27). Arba rūpestis vandeniu lieka vyresniosios kartos žmonių akiratyje: Nežinau tiksliai,galbūt tėvas parneša, bet jis su mumis nesidalina, nes žino, kad nereligingi (rusė, g. 1989, b. 2362/169). Apskritai šiuo ir kitais atvejais jaunimo atsakymuose jaučia mas santykio su religija formalumas, ir jie, nors daugelį papročių žino, aktyviai nedalyvauja, kalba apie tėvų arba senelių šeštadieninį vandens parnešimą po pamaldų. Kitiems respondentams simbolinis liturginis šlakstymas atstoja apeiginius veiksmus su vandeniu namuose: Šeštadienį, kai einame j cerkvę šventinti maisto, šventinto vandens nenešame, nes cerkvėje mus apšlaksto per maisto šventinimą (rusė, g. 1973, b. 2362/17). Vanduo gali būti įtrauktas į sudėtingesnių tradicinių ritualų sudėtį, kai į bažnyčią einama melstis ir budėti naktį iš Didžiojo Šeštadienio j Sekmadienį (lietuvė, g. 1986, b. 2362/65). Buvęs gausus vandens panaudojimo liaudiškuose papročiuose dia- pozonas šiuolaikinėje praktikoje gana ribotas. Tradicinėje kultūroje jo pritaikymas apsauginiais, valančiais ir kitais tikslais buvo įvairus. Tačiau ir šiandien, kaip matyti iš 3 pav., vanduo naudojamas šventinant namus, šeimos narius bei velykinį stalą: Apšlakstom vienas kitą su žmona. Dažnai apšlakstom savo automobilį, kad išvengti ateityje eismo nelaimių (lenkas, g. 1985, b. 2362/113). Tad namų ir šeimos narių šlakstymas vertintinas tradiciniame gydomosios ir nuvalomosios galios (Dundulienė 1991: 101) kontekste, o velykinio stalo krapijimas atitinka bažnytinį maisto laiminimo aktą: Švęstu vandeniu viską apšlaksto močiutė, t. y. vyriausias asmuo (lietuvis, g. 1990, b. 2362/22). Taigi, šlakstydami netgi bažnyčioje šventintą maistą, namuose pakartoja liturginį veiksmą, pagaliau šiuo

156 о

3 pav. Šventinto vandens panaudojimas (proc. pagal tautybes: lietuvių n-8i, lenkų n-65, rusų n-2į)

■ lietuviai * lenkai ■ rusai VELYKŲ VELYKŲ ŠVENTĖS

šlaksto stalą šlaksto namus

atveju palaiminami ir apeigose nedalyvavę šeimos nariai. Gana jdomu, kad šventintas vanduo naudojamas gaminant velykinį maistą: Švęstų uandenj naudojame gamindami velykinius valgius (lenkė, g. 1991, b. 2362/31). Tuo tarpu daugiau lenkai bei iš dalies lietuviai, gerdami švęstą vandenį, pratęsia jo vartojimą kaimo kultūroje Velykų ryte. Galima manyti, kad šiandien dėl to šventina buteliuką vandens ir tai atlieka sanitariniais sumetimais: gerti Velykų rytą vandenį iš talpos, kaip ir naudoti gaminant maistą, yra nesaugu. Sakoma: išgeria po gurkšnį prie uelykinio stalo iš 0,5 / buteliuko nuo mineralinio uandens (lenkas, g. 1991, b. 2362/73); Ceriam uisi, kad sveikesni būtume (lenkė, g. 1990, b. 2362/39), t. y. profilaktiniais tikslais, bet ir ekstremalioje situacijoje: Duodam atsigerti sergantiems (lenkas, g. 1991, b. 2362/36). Tad šventinto vandens naudojimas šeimose iš dalies pratęsia tradicinius papročius. Ypač įdomu, jog kaip šventinimo tradicijos tęsėjai šeimose reiškiasi ir jauniausieji. Žinoma, pagrindiniai puoselėtojai - vyresnės kartos atstovai. Antai 28 % lenkų ir 11 % lietu vių (keletas atvejų fiksuojama rusų šeimose) šeimose velykinio stalo palaiminimą atliko mama ar senelė. Tai, kaip ir kitais šio laikotarpio ritualinės elgsenos atvejais, liudija ne tik žinias apie paprotinę situa ciją, bet ir apie šeimos tradicijas, kurias galima vertinti kaip papročių transmisiją tarp kartų.

157 VELYKINIO MXISTO MJoSlMXS

eštadienis - pagrindinis apsirūpinimo maistu sekmadieniniam ri tualiniam stalui laikas. Tradiciškai maistas būdavo ruošiamas na muose. Tačiau pakitęs gyvenimo būdas ir plačios galimybės nau Šdotis prekybos centrų paslaugomis radikaliai keičia papročius. Atsirado ir esminių pokyčių patiekalų nomenklatūroje. Štai būdingesni šiuolaikinio velykinio stalo gaminiai: Višta, kumpis, kiaušiniai, mišrainės, sumuštiniai, žuvis, uynas, degtinė, alus (lietuvė, g. 1979, b. 2362/1); įdaryti kiaušiniai, kepta kiaulės karka, netikras zuikis, salotos, skruzdėlynas ir miš rainės (lietuvė, g. 1991, b. 2362/7). Kartais pabrėžiamos šeimos tradicijos: Savos gamybos krienai - mūsų šeimai būdingas pagrindas. Dar būna pyragas, kumpis ir 1. 1, (lietuvė, g. 1972, b. 2362/92). Tačiau dažniau pasitaiko šiuo laikinę patiekalų įvairovę atspindintis rinkinys: „Napoleono"pyragas, silkė pataluose, močiutės virtinukai, mėsa, salotos, vaisiai, kava (lietuvis, g. 1991, b. 2362/125). Lenkų atsakymuose ryškėja tautinė specifika: Gėrimų ne, kepam mielinius pyragus. Visada darau iš sūrio, grietinėlės velykinį pyragų, įdarytų vištų, mišrainių, salotų (lenkė, g. 1974, b. 2362/9); kiaušiniai, pyragas (obuolių), kartais mėsos gaminiai, salotos, vaisiai, saldumynai, paska (lenkė, g. 1991, b. 2362/31); šimtalapis2, kepta antis arba triušis burokėliuose, baltas sūris su obuoliene, kartais putpelių kiaušiniai. Mišrainės, gaivos, kompotai (lenkas, g. 1991, b. 2362/36). Vardijimą galima tęsti; kiekviena šeima pasižymi šiuolaikinių galimybių ir tradicijos nulemta maisto įvairove. Kadangi atsakymuose matome nevienodai išsamius užrašytų patiekalų pavadinimus, orientuosimės į tradicinius patiekalus vilniečių šeimose ir per tai bandysime pirmiausia nustatyti šiandieninio velykinio stalo ryšį su tradiciniu, o sykiu pasekti patiekalų produktų ir nomenklatūros pokyčius. Išvardytieji pavyzdžiai, be šiuolaikinių, nesusijusių su tradi ciniais liaudies virtuvės gaminiais, turi ir konkrečios tautos ritualinėje

я Cana įdomi patiekalo istorija. Šimtalapis - tai totorių gaminys, kuris Šiandien tam pa Lietuvoje gyvenančių tautų kepinys (J Dzūkiją - paragauti totorių Šimtalapių 2015-10-11).

158 о praktikoje randamų patiekalų.Todėl nesieksime atskleisti visos patiekalų įvairovės - tik pabandysime nustatyti tradicinių tiriamų tautų ritualinių patiekalų situaciją šiandienio vilniečių velykinio stalo struktūroje.

Gaminimas susijęs su Didžiuoju šeštadieniu. Kaip rodo apklausos ŠVENTĖS VELYKŲ duomenys, šiuolaikinėse vilniečių šeimose svarbiausias veiksmas ruo šiantis Velykoms yra kiaušinių dažymas arba marginimas. Tradicinis sta čiatikių kiaušinių dažymo laikas - Didysis ketvirtadienis (Соколова 1979: 108-109), tačiau, kaip rodo apklausos duomenys, šiuolaikiniai vilniečiai, nepriklausomai nuo etniškumo, tai daro Velykų išvakarėse. Jeigu patys respondentai nedažo, tuo užsiima tėvai. Tarp miestiečių išliko stabilus tradicinis, nors ir su etniniais ypatumais, dažymas svogūnų lukštais (4 pav.). Šis būdas, kaip irįvairių pirktinių dažų pasitelkimas, derinamas su jų marginimu įvairiomis žolelėmis, grūdais ir pan., kurie uždėti ant kiaušinio iraprišti audiniu (dažniausiai pėdkelnių gabalu) palieka origina lius marginius. Tai šiuo metu populiariausias kiaušinių marginimo būdas, nes marginimo būdas kiekvienam kiaušiniui suteikia nepakartojamą iš vaizdą, o naudojamų medžiagų įvairovė didelė ir priklauso nuo tuo metu po ranka turimų išteklių; tam nesiruošiama iš anksto, dažymas vyksta spontaniškai. Galbūt tik spalva nebūna visiškai atsitiktinė, kadangi dažai gali būti perkami ar panaudojami tikslingai, netgi jei jie ne sintetiniai (pastaruoju metu galima nusipirkti irįvairių spalvų dažų rinkinių); tuo tikslu naudojama ir svogūnų lukštų spalva. Tokiems kiaušiniams atsirasti neturi įtakos meniniai žmonių sugebėjimai, rezultatai būna labai įvairūs. Kas kita, kai imamasi tikslinio marginimo vašku ar skutinėjimo, nors šie būdai gali būti priskirtini liaudies meno sričiai. Kita vertus, šiuolaikinėse vilniečių šeimose, kaip matyti iš apklausos rezultatų, marginimas vašku kiek būdingesnis lietuviams, nors Kartais marginame uašku, tėuas braižo adata (rusė, g. 1988, b. 2362/167). Kitas žinomas marginimo būdas - skutinėjimas, atsakymuose pasitaikantis vienetiniais atvejais, tačiau tai nereiškia, kad išnykęs. Galimas dalykas, marginimą vašku ir skutinėjimą, kaip sudėtingą meninės veiklos formą, reikalaujančią išmonės, kūrybinių sugebėjimų bei laiko sąnaudų, išstūmė paprastesnis minėtasis marginimas žolynais, grūdais ir pan. Prie to reikėtų pridėti XXI a. atsiradusį naujovišką

1S9 4 pav. Kiaušinių dažymas / marginimo vilniečių šeimose būdai (proc. pagal tautybes: lietuuių n-81, lenkų n-6į, rusų n-2į)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai

pirktais dažais

miestietiškos kultūros reiškinį, kai turguje, netgi cerkvėse įsigyjami ir naudojami lipdukai su įvairiais religinio turinio ar slavų kultūrai būdin gais ornamentais. Tiesa, prekyvietėse galima rasti ir iš Vakarų Europos atvežtų - su kiškučiais ir pan. - velykine simbolika puoštų lipdukų. Visgi toks masinės kultūros reiškinys nėra populiarus ir, kaip rodo apklausos duomenys, tai daugiau lenkams ir mažiau rusams, neženkliai lietuviams būdingas velykinių kiaušinių marginimo būdas (4 pav.). Marginimo tendencijos, manytume, neatsitiktinės. Dmitrijus Zeleninas teigia, jog rytų slavai dažniausiai dažydavo kiaušinius raudonai, tik ukrai niečiai turėjo įvairiaspalvių ir margintų (Зеленин 1992:392), tačiau margu čiai būdingi ir lenkams (Uryga 2006: 207-211), randami ir kitų slavų tautų kūryboje. Galbūt teisus Paulius Galaunė, kad margučius lietuviai perėmę iš slavų, nes latviai jų nežiną (Galaunė 1988: 255). Todėl net užtinkant marginimo raštų sąsajų su mitine sąmone bei indoeuropietiška proistore paieškas (Klimka 2008: 92-93), neneigiant tokių klodų buvimo raštuose galimybių, marginimai vilniečių šeimose visgi yra regioninis reiškinys. Indoeuropietiškas pasaulis platesnis nei margučių arealas, o kiaušiniai velykiniame kontekste - universalus krikščioniškas, gyvybės ir prisikėlimo idėją perteikiantis Velykų simbolis, kuris, kita vertus, įvairiose tautose ar jų dalyse pasižymi jų dažymo ir marginimo priežasčių interpretacijomis.

160 о

Pietryčių Lietuvoje išlikusi ryški tendencija naudoti raudoną spalvą, kurią duoda kiaušinių lukštai, vyrauja tarp šiuolaikinių vilniečių (4 pav.). Nors miestiečių tai nepabrėžiama, tačiau orientacija j tradicinę spalvą - religinių motyvų lemta natūralaus dažo naudojimo pasekmė. Nors to VELYKŲ ŠVENTĖS šiandien nebeprisimenama, raudonas velykinis kiaušinis simbolizuoja išlietą Kristaus kraują; pasak Znamierowskos-Prüfferowos, tokios spalvos kiaušinis buvo sentikių velykinis simbolis (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 220). Tačiau dar 224 m. romėnai ėmė dažytus kiaušinius siunti nėti kaip sveikinimus. Krikščionys perėmė tradiciją, suteikdami jai kitą prasmę, vienas kitam teigdami, kad raudoni kiaušiniai, pasak stačiatikių, nudažyti Kristaus krauju (Юдина 2005: 301-302). Raudonos spalvos parinkimas kiaušiniams žinomas Lietuvos lenkams, paplitęs ir tarp lietuvių (Ramonienė 1988: 90), nes tai apskritai Rytų Europos tradicija. Neatsitiktinai XX a. vid. pietryčių Lietuvoje dar gyvavo tarp jaunimo paplitęs Verbų sekmadienio plakimas(is) verbomis ir dažyto kiaušinio prašymas arba vaikams priminimas apie būsimą krikštamotės dovaną - raudoną kiaušinį (Mardosa 2009: 282-283, 154—155; Narkowicz 2008: 85). Tačiau šiuolaikiniame apeiginiame gyvenime tokių tikėjimų nebėra, vienintelis išlikęs paprotys - kiaušinių dovanojimas. Rusai turi keletą legendų dėl raudonos spalvos. Kartais tai siejama ir su Marku Aurelijumi (121-180), kuriam gimus viena iš motinos vištų padėjusi kiaušinį su raudonais taškais ir tai buvę interpretuota kaip būsimo imperatoriaus ženklas. Kitur sakoma, kad Marija aukso teptuku margino kiaušinius ir nešė Pontijui, kad išgelbėtų sūnų. Panašių aiški nimų randama ir tarp Vilniaus rajono lenkų (Dūkštų sen. Vaigeliškių k.). Nedetalizuojant spalvos argumentacijos įvairių biblinių siužetų pagrindu, būtina pabrėžti, kad raudona kiaušinio spalva lietuvių folklore daugiau susijusi su legendomis apie Mergelę Mariją ir Kristų (Kairaitytė 2012:128). O Vilniaus krašto lenkai, kaip ir rusai bei stačiatikiai baltarusiai (Lydos r.), ją sieja su Marijos Magdalietės vardu (Юдина 2005: 301; Беларуская м'|фолопя 20o6: 103; Mardosa 2009: 282-283; Narkowicz 1998; 392). Toks aiškinimas yra patekęs ir į stačiatikių teologinę literatūrą. Marija Magdalietė, nuvykusi pas Romos imperatorių Tiberijų ir padovanojusi jam

161 raudoną kiaušinį, sakydama Kristus prisikėlė, - nuo šių žodžią prasidėjo tradicija (Полный православный богословский энциклопедический словарь 1992: 1768). Todėl platesniame etniniame kontekste esančių biblinių interpretacijų Vilniuje negalima laikyti lokaliu velykinių papro čių variantu ir jų sieti su galimu paprotiniu konservatizmu - greičiau su slavų tautų įtaka. Apklausos metu siekta nustatyti, kas šeimoje užsiima kiaušinių da žymu ar marginimu. Tačiau gauti rezultatai nerodo aiškių tendencijų. Matyti, kad tai jaunesnių šeimos narių užsiėmimas, o kai šeimoje - tik jaunesnio amžiaus vaikai, tai atlieka tėvai su vaikais. Kitais atvejais - jaunos merginos, arba kai reikia marginti - tada jaunimas, o vienspalvis dažymas - jau suaugusiųjų šeimos narių užsiėmimas. Galbūt visų tautybių šeimoms bendras bruožas būtų mažesnis vyrų indėlisį darbą. Kita vertus, užtinkama ir tokių atsakymų: Marginome aš, mama, tėtė (lietuvis, g. 1991, b. 2362/125); Mes su seneliu dažėme kiaušinius. J pėdkelnes pridėjome žolelių, svogūnų lukštų, apvyniojome siūleliu ir pamerkėme j verdantį vandenį (lie tuvės, g. 1991, b. 2362/95). Arba dažo Močiutė ir žmona, j verdantį vandenį su svogūnų lukštais deda kiaušinius ir verda (rusas, g. 1989, b. 2362/51); Visa šeima, ąžuolo žieve, svogūno lukštais. Aš kartais dažau sintetiniais mėlynais dažais (rusė, g. 1988, b. 2362/167). Kartais nurodomas konkretus šeimos narys, kuriam tenka šis darbas: Su mama dažom kiaušinius, tiek pirktais dažais, tiek svogūnų lukštais. Kiaušinius, kurie nebus valgomi, dažome pirktais dažais, ant kurių piešiame įvairius ornamentus (lenkė, g. 1991, b. 2362/31); Kiaušinius dažo žmona dienų prieš Velykas, svogūnų lukštais ir maistiniais dažais. Ant kiaušinių deda kruopas, žoleles, įdeda į audinį ir stato virti j puodų su svogūnais. Dažo su maistiniais dažais ir klijuoja lipdukus (rusas, g. 1986, b. 2362/54). Apibendrinant pateiktą medžiagą, norisi pasakyti, kad šiuolaikinėje miesto kultūroje kiaušiniai - stabiliausias Velykų simbolis, su kuriuo siejama pati šventė. Pieno produktai Lietuvoje praranda velykinio maisto pozicijas. Tradicinėje kultūroje Lietuvos lenkai šventiniam stalui gamino sūrį, kurio dabar kartais taip pat nusiperka. Sūris tarp velykinių produktų patekdavo neatsitiktinai. Lauko tyrimų medžiaga liudija, kad šventinis о sūris egzistavo liaudiško pamaldumo kontekste; pašventintas gaminys naudotas netgi maginiais tikslais. Vilniaus rajono lenkų net sakyta: jei per Velykas neturėsi sūrio, sviesto, tai jis bus retas svečias ir visus metus

(Marcinkevičienė 2009: 31; Marcinkevičienė 2006: 440; Kudirka 1992: ŠVENTES VELYKŲ 55-56). Suprantama, mieste tokia samprata jau neturi prasmės ir sūrį pamini vos keturi respondentai lenkai, nors užtikti du atvejai, kai rusės nurodė šeštadienj tarp kitų produktų nešamą šventinti sūrį (rusė, g. 1976, b. 2362/16; rusė, g. 1989, b. 2362/168), o tai liudytų apie šioje šeimoje išlikusį jo rituališkumą. Be sūrio, apeiginės prasmės įgauna ir pieno pro duktai, kurie įeina į kitų patiekalų sudėtį - varškės pyragą, būdingiausią rusų Velykoms (5 pav.). Galimas dalykas, kad pyragas gaminamas vietoje tradicinės paschos, arba, pamiršus jos pavadinimą, ritualinis gaminys įvardijamas varškės pyragu. Bet lietuviai jo negamino. Taigi pieną lenkai ir rusai naudoja gamindami specifinį ritualinį patie kalą. Pascha (paska) - Vilniaus, kaip ir Vilniaus krašto lenkams, būdingas varškės pyragas - tiesiogiai susijusi su slavų kultūra apskritai (Mardosa 2015: 133). Tai ingredientais nedaug varijuojantis gaminys, apibūdintas taip: Pasha iš uaršhės, grietinės, hiaušinių, suiesto, cukraus. Dedam razinų arba džiouintų uaisių (lenkė, g. 1991, b. 2362/31). Tiesa, kaimuose lenkai ir šiandien gamina vadinamuosius paschos sūrius iš šviežios varškės su razinų ir svarainių gabaliukų priedais (Švenčionių r. Magūnų k.). Kitoks jos variantas užfiksuotas Širvintų r., kur saldi pascha gaminama iš varškės su saldžiais sūreliais ir įvairiais džiovintais vaisiais. Galima gaminti paschą su minimaliu paskaninimu (Vilniaus r. Mickūnai). Paschą iš varškės su gretine, sviesto, trynių ir cukraus su vanile, razinomis, migdolais ant žalumynais puošto stalo kaip stačiatikių ritualinį patiekalą mini Znamierowska- Prüfferowa (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 217). Vilniaus rusai į varškę prideda razinų irįvairių džiovintų vaisių. įdomu, kad baltarusiai, pasak etnologų, šį produktą supranta kaip rusišką (Котович, Крук 2005: 259; Соколова 1979: m). Tiesa, lauko tyrimai Minske rodo, kad šiuolaikinia me Minske žalios varškės gaminys yra vadinamas „babka". Tačiau šiais gaminiais stalą puošia tik 6,1 % lenkų šeimų. Kas kita - rusai, kurių 34,8 % mini paschą, ir toks procentas liudija apie ne tik atmintyje, bet ir

163 S pav. Ritualiniai Velykų patiekalai (proc. pagal tautybes: lietuuių n-8i, lenkų n-65, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai uelyhinis pyragas uaršhės pyragas su razinomis boba huličius

praktikoje išlaikytą receptūrą bei gaminimo įgūdžius. Galbūt ją šeimoje gamina vyresnės kartos žmonės, bet tai tradicinis kultūros perdavimo tarp kartų variantas. Taigi varškiniai paschų gaminiai kaip išimtinai slavų ritualinės kultūros pavyzdžiai tiesiogiai pratęsia velykinę šių tautų ritua linių patiekalų gamybos tradiciją. Kita vertus, pascha iš varškės užtikta ir lietuvės šeimoje (lietuvė, g. 1974, b. 2362/146). Iš pieno gaminama pascha velykiniu pavadinimu turi tiesioginį ryšį su miltiniais gaminiais. Rytų slavų velykinė duona susijusi su Lietuvoje gaminta ir iki mūsų dienų išlikusiu tokio pat pavyzdžio gaminiu - boba, vadinama ir pas ka (pascha). Šis kepinys tradicijas išlaiko bei yra randamas Lenkijoje. Antai Kujavų regione, centrinėje Lenkijoje, taip pat kepta mielinė boba (Pawłowska 2003: 21). Lenkijoje netgi sakoma, kad mielinės bobos - kie kvienos moters pasididžiavimas (Hryń-Kuśmierek 1998: 37). Tokio pavyz džio kulinariniai gaminiai Lietuvoje gerai žinomi pirmiausia pasienio su Baltarusija rajonuose, o kepimo papročiai tarp lenkų ir lietuvių susipynę: Boba, pyragas primena gėlytės formų su tuščiu viduriu. Boba primena keksų, įdedame j jj razinų, pabarstome pudra. Šis pyragas simbolizuoja Velykų bobutę (lenkė, g. 1972, b. 2362/114). Velykų boba, pasak Marcinkevičienės, gali būti tam tikras pavasario švenčių archaikos reliktas, auka protėviams, jų globojamoms dievybėms. Ji privalėjo būti aukšta, pūsta, marga ir graži (Marcinkevičienė 2009: 31). Toks mitologizuotas konditerinio gaminio traktavimas nepagrįstas. Pagaliau kilmė - atskira tema, o dabartį pasiekusi Velykų boba šiuolaikinio miesto kultūroje yra tiesiog tradicinis šventės simbolis. Galbūt dėl pamirštos receptūros bei sudėtingos gaminimo о technologijos Vilniuje bobą mini 13 % apklaustųjų lietuvių ir 9 % lenkų, o gamybą sieja su vyresniaisiais šeimos nariais. „Bobų“ daro močiutė arba uyro mama (lietuvė, g. 1977, b. 2362/8).

Velykinės bobos vaizdas rodo, kad forma ir turiniu ji pakankamai ŠVENTĖS VELYKŲ artima slavų kuličiui. Neatsitiktinai velykiniai kulinariniai gaminiai šiuo laikinėje visuomenėje plačiausiai funkcionuoja Baltarusijoje, Ukrainoje: ikivelykinėmis dienomis įvairių formų kuličiai (ir kitais pavadinimais), kepti kepyklose, parduodami parduotuvėse, aikščių mugėse, turguose. Akivaizdus tradicijos gaivinimo pavyzdys, nes pakitusi ideologinė situ acija padiktavo tradicinio gaminio atgimimą tarp šių tautų gyventojų; paklausūs jie ir tarp katalikų, ir tarp stačiatikių. Lietuvoje šie ritualiniai gaminiai būdingi praktiškai tik rusams. 2013 m. kuličiai pasirodo Vilniaus cerkvėse, kepti kepyklose Vilniuje pagal cerkvių užsakymus ir 2014 m. jau pardavinėti su papuošimais bei religine simbolika (sakoma, kai kas įsigyja tik patį kepinį, o puošia namuose), netgi sakoma, kad jų galima įsigyti turguose (Mardosa 2015: 134). Tiesa, jaunoji karta praradusi jų gaminimo įgūdžius, nes kepa vyresnės kartos moterys; kepinys netgi siejamas su minėtąja boba, šventiniu pyragu, ir skiriasi atskirose šeimose ingredientais ar apdaila: Kulič, dar vadinamas „Drożdżowa babka wielka nocna" (kujawiak) su mielėm, razinom ir varške (lenkė, g. 1986, b. 2362/127); Šventinis pyragas - kulič, panašusj kekšę su razinom, pailgos formos, glaistu iš cukraus pudros, citrinų sulčių ir romo (lenkė, g. 1973, b. 2362/111); „Kulič“ iš mielinės tešlos su razinom, puošiam balta glazūra ir ant viršaus rašome XB - Христос Воскрес - Kristus prisikėlė (rusė, g. 1980, b. 2362/130). Kartais minima turint keletą bobų receptų, tačiau ir rusai, kaip ir lietuviai bei lenkai, parduotuvėse perka pyragą arba tortus. Pyrago pirkimas neabejotinai yra pakitusi tradicija kepti velykinę bobų. Tačiau kuličiai, paminėti praktiškai pusės rusų apklaustųjų, neišstūmė iš praktikos gausių konditerinių gaminių ir pirmiausia tortų. Tik tokiame diskurse galima įsivaizduoti lietuvių tradiciją pirkti pyragą (ypač su aguonomis, toks kartais kepamas namuose) bei tortą, kai atsakymuose nėra bobos (arba artimo kepinio). Ir nors kuličių kepimas namuose suvokiamas kaip tikinčiojo priedermė turėti šventei tradicinį gaminį, egzistuoja ir kita

165 pusė. Nesant galimybės patiems pasigaminti kuličių, einama lengvesniu keliu - įsigyti. Tačiau netgi specialiai gamintą parduotuvėje pirktą bobą, kaip velykinį gaminį, puošia pagal tradicinius kanonus, norint išlaikyti Velykų simboliką, - kryželiais, simbolinėmis raidėmis. Tad jie, nešami šventinti ir valgomi namuose, būna papuošti. Specifinis, prieškariu vilniečiams žinotas ir neabejotinai iš Mozūrų atėjęs pyragas su saldžiu įdaru, riešutais, džiovintais vaisiais buvo ir va dinamas mozūru (Znamierowska-Prüfferowa 2009:180). Yra žinoma, kad Lenkijoje mozūrai kepė specialų pyragą, papuoštą spalvota cukrine glazūra ir įvairiais ornamentais iš tešlos (Pisarzak 1981: 241), todėl jis, tikėtina, per išeivius iš šio krašto pateko į Vilnių. Galimas ir kitas variantas - jie taip pat kepami Didįjį šeštadienį Baltarusijoje (Традыцыйная 2010:140). Tačiau, apklausos duomenimis, mozūrų šiuolaikiniame vilniečių lenkų velykiniame maiste neužtinkame - galbūt jie gaminami, tik respondentų šiuo vardu neįvardyti. Tiesa, prie bažnyčių kalbantis su tikinčiaisiais, netgi vidurinės kartos asmenys juos prisimena buvus, be to, jie iki mūsų dienų žinomi Vilniaus krašte (Mardosa 2015:135). Lietuviams tradicinius kepinius pakeitė įvairūs parduotuvėse pirkti pyragai (tik keli atsakymai rodo buvus namuose keptą pyragą) ir tortas, kaip ryšį su tradicija pa laikantys bei suteikiantys etninio savitumo velykiniam stalui patiekalai. Mėsos patiekalus ant velykinio šventinio stalo deda visos krikščioniškos tautos. Tai suprantama: po 7 pasninko savaičių bet kokia mėsa savaime šventinė, nekalbant apie ritualinę kiaulienos reikšmę. Etnografinė medžia ga rodo, kad per sunkų, „sausą", pasninką būdavo pasiilgstama stipresnio maisto, o kiauliena buvo pagrindinis mėsos šaltinis, ir tik tie, kurie galėjo paįvairinti racioną, vartojo kitokią mėsą. Sakoma, kad kartais žmonės, po pasninko staiga prisivalgę mėsos, susirgdavę, ypač apsivalgę nešviežio kumpio (Maceika 1998: 56-57). Tačiau gyvenimiškomis realijomis grįsta tradicija turi ir liturginį pagrindą. Pasak Kudirkos, pirmiausia Velykoms krikščionių liturgijoje būdavo šventinama avinėlio mėsa, o nuo XII a. - kiauliena (Kudirka 1992: 55). Ši tradicija krikščionių perimta iš žydų, kurie iki mūsų dienų išlaikė simbolinį ėriuko valgymo ritualą. Galimas dalykas, kad tai apskritai rytų kraštams būdingo gyvulių aukojimo ritualo liekana

166 о

(Носенко 2001: 163; 177). Anot krikščioniškosios sampratos, velykinis avinėlis yra Kristaus, jo mirties, kūno ir kraujo pirmavaizdis (Полный православный богословский энциклопедический словарь 1992:1769), ilgainiui jgijęs savitus ritualinio mėsos apskritai valgymo pavidalus. Taigi ŠVENTĖS VELYKŲ dėmesys kiaulienai neatsitiktinis, per Velykas kiaulieną vartoja daugelis tautų. Antai Kepta kiaulės karka, netikras zuikis (lietuvė, g. 1991, b. 2362/7), Netikras uelykinis zuikis (lenkė, g. 1991, b. 2362/69), Velykinis keptas zuikis (lenkė, g. 1989, b. 2362/106); „zuikį" gamina ir lietuviai, o tai galima sieti su žinomu kiškučio simboliu, besiskverbiančiu į velykinę tematiką. Tačiau, kaip matyti iš apklausos duomenų, išryškinti aiškesnių tendencijų kal bant apie mėsos gaminius neįmanoma. Vyraujantis bruožas - įvairovė. Patiekalai gaminami ir iš vištienos (18 % lietuvių ir 12 % lenkų). Apskritai per apklausą nepavyko nustatyti mėsos gaminių vartojimo tendencijų: labai dažnai sakoma „mėsa“, nekonkretizuojant gaminio. Tačiau tai leidžia kalbėti, kad, net ir nesant griežto pasninko, paprotys valgyti mėsą išsau gotas, tuo tarpu apie specifinių mėsos patiekalų gaminimą sunku kalbėti netgi tarp lenkų ir rusų, kurių tradicinėje kultūroje yra keletas tik jiems būdingų kiaulienos ruošimo šventei pavyzdžių.Tačiau antai Rytų Lietuvoje XXI a. pr. išlikęs tradicinis kiaulienos kumpio kepimas (Marcinkevičienė 2006: 126) į miesto apeiginį gyvenimą neprasiskverbė, nors tarp rusų paminėtas vienas atvejis, kai kepama mėsa ir sukonkretinama: Antstato uisada bus šoninė (rusė, g. 1989, b. 2362/168), kaip ir tarp kitų tautybių apklaustųjų: Šonkauliai su bulvėmis (lietuvė, g. 1979, b. 2362/90), arba: Specialiai Velykoms kepėme orkaitėje kiaulienos šonkauliukus su buluėmis (lenkė, g. 1980, b. 2362/141). Tiesa, Vilniuje lietuviai nėra susiję su rytine jos dalimi ir, tikėtina, kilę iš tų regionų, kur tokia tradicija išnyko anks čiau. Pagaliau ir šiuolaikiniai Vilniaus lenkai, kurie, kaip ir lietuviai, kilę iš kaimo ir išlaikę ryšius su šia sfera, tyrimo duomenimis, mėsos gaminius dažniausiai perka kulinarijos parduotuvėse. Apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą rašiusi Znamierowska-Prüfferowa mini ant velykinio vilniečių stalo šalia kumpio ir dešros buvusį paršelį su krienais (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 178). Pasak D. Zelenino, par šiukas buvo ukrainiečių ir baltarusių apeiginis Velykų maistas (Зеленин 1992: 392_393)- Dar nesenoje praeityje įvairiai paruoštas paršelis buvo ant pietryčių Lietuvos lenkų velykinio stalo (Mardosa 2015: 136-137), tačiau Vilniaus gyventojai, tyrimo duomenimis, nėra atmintyje išlaikę šio gaminio. Tad išryškėja individualūs šeimyniniai polinkiai ir skoniai; įvairovė nerodo ryšio su buvusiomis mėsos vartojimo tradicijomis. Tačiau, pasak Bronislavos Kerbelytės, slavų tautose valgydavę margintus kiauši nius, kuličius, keptą žąsį (Kerbelytė 2012: 79). Ir apklausos atsakymuose tarp lenkų matomi vienetiniai šio paukščio minėjimo atvejai - Žąsis su obuoliais (lenkė, g. 1981, b. 2362/142; lenkė, g. 1991, b. 2362/69). Todėl apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje lenkai ir rusai į apeiginių ga minių arsenalą įtraukia slavų liaudies kultūrai būdingus pieno ir miltinius simbolinius patiekalus, kurie Lietuvos kontekste įgauna etniškumo arba regioniškumo išraišką: Kiaušiniai,graikiškos salotos, želė, pyragai (medaus, obuolių), daržouės, kumpis (rusė, g. 1972, b. 2362/53); Višta,įdaryta ryžiais ir daržovėmis, kulić, pascha iš varškės, kiaušiniai, naminės salotos, daržouės, užkandžiai, sulytas (rusas, g. 1982, b. 2362/52); Kulič, kiekvienais metais receptai skiriasi, kiaušiniai, varškės pascha, pyragas su mėsa, kopūstais, daug mišrainių (baltoji, krabų, cezario), orkaitėje kepame vištą, sūriai (rusė, g. 1980, b. 2362/170). Kaip matyti, daugiausia tarp rusų tarp šventinių patiekalų būna ir specifinių tradicinių. Tuo tarpu lietuviai nepabrėžia tokių gaminių specifikos. Todėl šiandieninius velykinius patiekalus vilniečių šeimose galime vertinti kaip religinių paskatų lemtą etninių savitumų išryškinimą lenkų ir rusų ritualinėje kultūroje, kuris jiems tarnauja ir kaip etnokonfesinį identitetą formuojantis veiksnys.

VELYKINIO MAISTO JVtNTINIMAS

atalikiško papročio šventinti velykinį maistą ištakos Eu ropos rytuose nueina į VIII a. pradžią. Lenkijoje ši tradi K cija siekia XIV a. (Uryga 2006: 201). Tiesa, pasak Reginos о

Merkienės, tik XVII a. popiežius Paulius V (1605-1621) nustatė maisto šventinimo liturgiją (Merkienė 1999: 200). Tai neabejotinai lėmė šven tinamo maisto sudėties pagrindinių bruožų analogiškumą tradiciniams

Europos tautų velykiniams papročiams, nes Velykų pusryčius visuo VELYKŲ ŠVENTĖS tinai jprasta pradėti nuo šventinto maisto. Nepaisant šio papročio kaip katalikiškos universalijos, Lietuvoje maistas bažnyčioje šventinamas savitu regioniniu laiku. Kudirka teigia, kad prieškario Lietuvai būdinga tradicija šventinti maistą sekmadienio ryte po pamaldų (Kudirka 1992: 56). Tačiau pietrytinėje Lietuvos dalyje egzistuoja tradicija maistą šven tinti per Didžiojo šeštadienio apeigas. Galima manyti, kad toks papročio modelis atėjo iš Lenkijos, kur jau XVI11—XIX a. Didįjį šeštadienį vadi no maisto šventinimo diena, ir tokia jo paskirtis išliko iki XX a. pab. (Szymanderska 1990: 29-30; Uryga 2006: 201-206, 211). Šeštadieninis maisto cerkvėse šventinimas buvo būdingas baltarusiams (Лозка 2002: 94). Rusai šeštadienį gamino ir cerkvėse šventino paschą bei kuličius (Юдина 2002: 292). Viena tradicinių šventinimo vietų yra bažnyčios šventorius. Dar XIX a. pab. prieš Vilniaus bažnyčios duris šventinimui dvigubu puslankiu sustatydavo dėžes, „karobkas“, pintines (Разказы о Литвь и литовцахь 1904: 79). Stebėjimai rodo, kad Vilniaus cerkvėse XXI a. pr. apsiriboja ma specialiu šventinimu ant stalų dešinėje navoje (pvz., Baltarusijoje, Ukrainoje šventinama šventoriuje), retais atvejais - cerkvėse. Šiandien šeštadieninėse vilniečių katalikų maisto šventinimo praktikose maistas šventinamas laikant rankose, išsirikiavus bažnyčios centrinėje navoje, retkarčiais krepšeliai sustatomi prieš altorių. Tokių pat šventinimo va riantų yra ir šiuolaikinėse kaimyninių tautų ritualinėse praktikose. Šitaip šiuolaikinis maisto šventinimas vietos ir laiko atžvilgiu tarp Vilniaus lietuvių ir lenkų modifikavęsis ir supanašėjęs, nors tradicija ir tęsiama. Tyrimo duomenimis, šeštadieninio šventinimo papročio šiuolaiki nis modelis ryškiausiai funkcionuoja tarp lenkų Vilniuje (66 %), tačiau šventina ir po 22 % lietuvių bei rusų. Tuo tarpu sekmadienį labiau linkę šventinti lietuviai (23 %), rusai (13 %) ir tik 3 % lenkų. Vilniuje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, šeštadieninis maisto šventinimas bažnyčiose

169 ir cerkvėse - religinės praktikos dalis. Sekmadienj ryte atsineša tie, kas tenkinasi tik sekmadieniniu dalyvavimu pamaldose. Tad istoriškai Vilniaus apylinkėse maisto šventinimo savitumas buvo gilias šaknis turinti apeiga, kurios šiuolaikinį modelį galima vertinti kaip išlikusią ir netgi posovietmečiu sustiprėjusią tradiciją. Tačiau likusioje Lietuvos dalyje tai tik žmonių atmintyje išlikęs (tik kartais dabartyje atgyjantis) ritualas, kai sekmadienio ryte „kašikėliuose" nešdavo maistą šventin ti. Šiandieninį vilniečių lietuvių maisto šventinimą, be abejo, paveikė katalikiškosios lenkų (ir stačiatikių) religinės kultūros, nes kai kuriose bažnyčiose jis sakralizuojamas kas valandą ir veiksmas vertintinas kaip etnokonfesinių sąveikų mieste rezultatas. Kadangi maistas nešamas pa laiminti į bažnyčią, akivaizdu, jog šventinime svarbus religinis motyvas, kurį veikia tradicijos išlaikymas ir (Vilniaus atveju) religinė aplinka. Be šio dalyko vargu ar būtų įmanoma kalbėti apie velykinio maisto šven tinimą lietuvių šeimose. Kalbant apie šventinamo maisto turinį, būtina paminėti, kad jį pirmiausia lėmė velykinio stalo ypatybės. Neatsitiktinai šventinamų patiekalų asortimentas gana vienodas, nepasižymi įvairove, o esantys įvairumai iš esmės yra nulemti materialinių žmonių galimybių. Žinoma, kiekviena šeima pasirenka savą šventinamo maisto krepšelio turinį7 ta čiau šventindami prisilaiko tradicinio jo modelio, kada pagrindą sudaro maistas, skirtas Velykų ryto šventiniam stalui. Lietuviams būdinga šven tinti tradicinius simbolinius patiekalus: duoną, druską, dešrą, kiaušinius, kumpį, kartais velykinį pyragą (bobą). Tačiau šiandien tradicija keičiasi ir patiekalų mažėja (XX a. I p. šventinti gausūs maisto kiekiai; Mardosa 2015:140). Šventina kiaušinius ir nedidelius pyrago, dešros, konditerijos gaminių kiekius, o kai atsinešama į sekmadienines pamaldas, į mažą pintinę dažnas įsideda tik kiaušinius, gabaliuką duonos: Neša margučius, druską, duoną, mėsą, kekso gabaliuką, uandenj (lenkė, g. 1992, b. 2362/58). Taip pat: Pintinėje kiaušinius, druską, degtukus, uandenj, žvakę šeštadienio vakare (lietuvis, g. 1989, b. 2362/71). Šventina: Krepšelyje margučius, duonos, druskos, kaimiško sūrio, mėsos gabaliukų, mėsos uyniotinių (lenkė, g. 1978, b. 2362/137); Su mama eina j bažnyčią melstis ir pintinėje ualgių: duonos,

170 о druskos, margučių (lietuvė, g. 1985, b. 2362/27). Panašaus turinio maisto krepšelį dabar šventina ir Lenkijoje (Uryga 2006: 200-206, 211). Ritualinio maisto sakralizavimas atskleidžia bendrumus su kaimyninių slavų kraštų papročiais. Antai krienai - būtinas Lietuvos Velykų stalo VELYKŲ ŠVENTĖS mėsos priedas, tai tarsi ritualinis patiekalas, nors bažnyčioje juos šventino ir baltarusiai bei lenkai (Лозка 2002: 94; Pawłowska 2003: 21). Stebėjimai Vilniaus cerkvėse rodo, kad ir rusų dalis atsineša šventinti tradicinio velykinio maisto priedo - krienų. Kaip rodo lauko tyrimai, rusai krienus sieja su senovės žydų istorija, jų gyvenimu Egipto nelaisvėje. Galbūt todėl ir karaimams, kurių religija artima judaizmui, krienai - būtinas Velykų akcentas, jų poreikis vertinamas netgi iš maginės perspektyvos (Šaknys 2015:112). Apskritai tvirtesnis ryšys su tradicija yra rusų. Stačiatikių li turgijoje kiaušiniai, kuličiai ir varškės pascha - privalomi šeštadieniniam šventinimui patiekalai, kaip ir duona, vynas (Великая суббота: последний день перед Пасхой. 2005-04-29). Būdingas cerkvėse šventinamo maisto bruožas - kad į kuličius įsmeigiama uždegta žvakutė. Tad: Mama nešė šuentinti kuličių ir kiaušinius šeštadienio uakare (rusas, g. 1982, b. 2362/52), arba: Nešame aš ir mama. Skirtingai nei kiti, šventiname ne vienų, o visus kuličius, paschų, vynų, druskų, sūrį, mėsų ir 1. 1. Todėl tenka važiuoti mašina (rusė, g. 1989, b. 2362/168). Šis pasakymas artimas tradiciniam Vilniaus krašto nešimui šventinti didelį kiekį maisto. J cerkves rusai taip pat neša žalumynų, kurie turi simbolinės reikšmės ir gilias vartojimo tradicijas. Iki XX a. vid., kol maisto šventinta daug, jam gabenti į bažnyčią nau doti specialūs talpūs rykai. Turtingieji produktus kraudavo į specialią skrynelę. Buvo netgi neprestižiška važiuoti vežimu su pustušte dėže. Tos skrynelės panėšėjo į vestuvinius kuparus, skirtus kraičiui, tik mažesnių išmatavimų. Pasitaikydavo pakankamai didelių kupariukų; Vilniaus krašte buvo ir specifinis pintas iš šiaudų - „kuferčik", keturkampis su dangčiu ir dviem rankenėlėmis juostai, kurią rišdavo dėl nešimo patogumo. Jos pakeitė skryneles iš lentelių, ir galiausia atsirado iš balanų bei vytelių pinti krepšiai ir rankinės (Marcinkevičienė 2006: 162, 251, 440). Maistą dėdavo į pintinę, įsigytą per tų metų Kaziuko mugę (Narkowicz 1998: 86), kaip ir įrištą baltoje servetėlėje (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 179).

171 Prieš nešant šventinti maistą, į krepšį klota balta servetėlė, bet dažniau nedidelis rankšluostis. XXI a. praktikoje maisto kiekis nėra didelis, orientuojamasi ne į dide lėms šeimoms visai savaitei reikalingo maisto šventinimą, bet į skirtąjį Velykų ryto stalui, todėl rykų įvairovė didelė, pasitaiko išradingų ir origi nalių krepšelių ar kitokių talpų. Stebėjimai bažnyčiose ir cerkvėse liudija, jog, šiuolaikinėje praktikoje šventinam maistui įgavus simbolinę prasmę ir valgomam tikVelykų ryte, kinta naudojamų nešti maistui tūrių dydis. Galimas daiktas, kad Lenkijos religinių papročių įtaka paskatino rastis nedidelius pintus krepšelius, kuriais jau prekiaujama Kaziuko mugėje ir per Verbų sekmadienį bažnyčių prieigose. Kiek didesni krepšeliai - stačiatikių, nes jų nešamo šventinti maisto kiekis neretai gausesnis, netgi įdedamas butelis vyno, vandens buteliukas, kuličiai. Šiuolaikiniai Baltarusijos, Ukrainos katalikai ir stačiatikiai maistui pridengti naudoja spalvingas, siuvinėtas, net velykinės ar religinės tematikos staltiesėles, o Lenkijoje randasi netgi krepšelių gaminimo kultūra, kurios atskiri egzemplioriai pasiekia ir Vilnių (Mardosa 2015: 141). Galima tikėtis, kad netolimoje ateityje tokie atributai išplis ir Lietuvoje, nes šventinė atri butika ir simboliai sukomercinami. Lietuvoje šioje srityje nematyti konfesinių skirtumų, maistas dažniau nešamas nepridengtas.

vayKIN'IO STALO PUOŠIMAS

arp šventinamų žalumynų Velykų stalui Vilniuje puošti naudo jami, nepriklausomai nuo konfesijos, bruknienojai ir pataisai. Jie šventinami neatsitiktinai, nes kartu su avižomis, sama T nomis tai sena vilniečių velykinio stalo puošmena (Znamierowska- Prüfferowa 2009: 180). Avižos ant velykinio stalo - ilgametė tradicija, mat rytų Lietuvos gyventojai XIX a. pab. gavėnios pabaigoje specialiai

171 о sėdavo avižas velykiniam avinėliui įdėti (Разказы о Литвь и литовцахь 1904: 75). Kita vertus, lauko tyrimų duomenimis, paprotys žinomas ir vidurio Lietuvoje, о XIX a. vid. buvo fiksuotas Žemaitijoje3. Avižas

Dundulienė ant velykinio stalo vertina kaip maginį augalą, simbolizuo VELYKŲ ŠVENTĖS jantį būsimą gerą javų dygimą (Dundulienė 1991: 104). Bruknienojų ir pataisų būna ir šiandieninėse vilniečių bei kaimyninių kraštų kraitelėse ar kitokiuose rykuose su šventinti skirtu maistu. Pataisai - žinomas apeiginis augalas, šventintas mūsų dienomis rytų Lietuvoje stačiati kių ir katalikų, o Baltarusijoje - katalikų Verbų sekmadienį (Mardosa 2009: 102). Jie šiandien Vilniuje parduodami Velykų išvakarėse prie cerkvių, galima užtikti ir per Verbų sekmadienį. Todėl šiuolaikiniame Vilniaus gyvenime praktiškai nepriklausomai nuo konfesinių ir etninių ypatumų žaluma yra velykinis simbolis, netekęs maginės perspekty vos. Atsakymuose matome įvairius puošimo juo pavyzdžius. Lietuvių atsakymuose: Stalą puošiame „kačių žole" ir kačiukų šaka pamerkta į uazą, margučiai, žuakė (lietuvė, g. 1989, b. 2362/83); Balta staltiesė, uazoje be siskleidžiančios beržo šakelės, stoui kryželis, uazoje pasodintoje žolytėje su dėti šuentinti kiaušiniai, šuęstas uanduo, druska, duona (lietuvė, g. 1991, b. 2362/72); Žaluma, ant kadagio šakelių sudedam kiaušinius (lietuvis, g. 1991, b. 2362/2). Panašiai atrodo ir lenkų stalas: Velykinį stalų puošia me mediniais kiaušiniais, samanomis, ant jų uelykinius kiaušinius, dedam pirktinius uiščiukus (lenkė, g. 1994, b. 2362/165); Ant margučių simboli niai uiščiukai (lenkas, g. 1989, b. 2362/43). Praktiškai tos pačios tenden cijos ir tarp rusų: Puošiame žaluma (daigintais rugiais), ant stalo taip pat stoui zuikutis su margučiais (rusė, g. 1973, b. 2362/17), arba: Stalų puošiame mediniais kiaušiniais, samanom, ant kurių uelykiniai kiaušiniai, dedam ne tikrus uiščiukus (rusė, g. 1994, b. 2362/165). Taigi iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad šventiškai serviruojant stalą pirmą vietą gauna tradiciniai velykiniai simboliai (kiaušiniai, žaluma) ir šiuolaikiniai simboliai dirbti nių viščiukų ar kiškučių pavidalu.

3 Liudvikas Adomas Jucevičius mini mėsos puošimu avižomis, o visas stalas apvedžio- jamas girlianda I5 žolyno lycopodium (Jucevičius 1959:197) - t. y. pataisais.

173 Puošiant stalą Velykoms, žinoma ir šiandieniame Vilniuje bažnyčių prieigose pardavinėjama simbolinė avinėlio skulptūrėlė įsikomponuoja j gilesnes tradicijas turinčios velykinės simbolikos kontekstą. Velykinis avinėlis prisimenamas Didžiojo ketvirtadienio liturgijoje kaip Kristaus paskutinės vakarienės simbolis (Vyšniauskaitė 1993: 57). Neatsitiktinai keptą avinėlį su vėliavėle Liudvikas Adomas Jucevičius XIX a. vid. mini kaip svarbų velykinio žemaičių stalo elementą. Pasidarydavo jį iš sviesto, kartais cukrinį arba alebastrinį, pastatydavo vazone, prižėlusiame avižų daigų. Todėl, pasak autorių, šventindami Velykų apeigose sviestą ir ne didelį pyragą, įdėdavo ir iš tešlos keptą mažą ėriuką, kuris ir Lietuvoje simbolizavo Kristaus auką (Jucevičius 1959:197). Visuotinės krikščionių Bažnyčios simbolis, gyvas ir dabar. Lenkijoje į XX a. pab. avinėlio figūrė lę pradėta pirkti darytą iš gipso ar net plastikinę su raudona vėliavėle (Pawłowska 2003: 21; Szczypka 1984: 91). Šiuolaikiniai avinėliai gali būti plastikiniai, balto ir net rudo šokolado. Pirmieji su vėliavėle pasirodo Verbų sekmadienio šventinėse mugėse, parduodami ir per Velykas. Todėl velykiniam stalui būdingi: Avinėlis iš cukraus, kryžius, kartais Jėzaus statulėlė (lenkas, g. 1980, b. 2362/63), netgi: Pyragas avinėlio formos su mėsos arba grybų įdaru (lenkė, g. 1971, b. 2362/33). Tačiau gali būti ir savos gamybos: Išsviesto šaukštu ir šakute mama gamina šventinį avinėlį (lietuvė, g. 1988, b. 2362/150). Tad avinėlis šiandien dar matyti pietryčių Lietuvoje pirmiausia kaip lenkų religinės kultūros reliktas, tačiau kartu jį galima vertinti ir kaip lokalų seno papročio išlikimą (6 pav.). įdomu, kad 2,5 karto dažniau nei lietuviai, kurie avinėlį stalui puošti naudoja mažai, jį ant stalo deda rusai. Taigi lietuviai mažiausia kreipia dėmesio į krikščionišką stalo išvaizdą. Nors apskritai avinėlis, kaip ir kiti šiandieniniai simboliai, vertintinas kaip dėl Vakarų Europos velykinių papročių įtakos atsiradęs reiškinys. Pvz., vokiečių vaikams, sakoma, velykinius kiaušinius paprastai atneša kiškučiai ir kiti gyvūnai, jų sode vaikai ieškojau nuo viduramžių (Филимонова 1977:153). Kaip teigia lenkai, ten būna populiarių šokoladinių kiškučių ir kitų konditerijos gaminių, cukrinių avinėlių ir netgi kinų gamybos žaislinių viščiukų, gaidžių (Uryga 2006: 200-206,211). Šiuolaikiniame Vilniuje tokiais viščiukais prekiaujama

174 о

6 pav. Velykinio stalo simboliai (proc. pagal tautybes: lietuuių n-8i, lenkų n-65, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai VELYKŲ VELYKŲ ŠVENTĖS auinėlis žuahė uiščiuhai žaluma hryžius

prekybos centruose. įvairūs jų variantai (pagaminimo žaliavos ir išvaizdos požiūriu) matomi Verbų sekmadienį, kai jais puošiamos dirbtinės ir net žaliuojančių šakelių verbos, todėl šventiniu metu jos plinta ir bažnyčių aplinkoje. Tačiau, kaip matome iš apklausos rezultatų, viščiukus velykiniam stalui papuošti naudoja tik lenkai ir rusai. Krikščioniškumu labiausiai ir dvelkia lenkų stalas, kurių beveik ketvirtadalis būna su kryželiu. Itin menkai šis simbolis būdingas rusams. Patiekalai kaip specifiniai simboliai per religinę prasmę miesto etnokonfesiniame gyvenime taip pat iškyla kaip svarbūs identifikaciniai veiksniai, jais siekiama išreikšti savo tautiš kumą. Ypač šie simboliai svarbūs lenkams ir rusams, kuriems akivaizdžiai reiškia ne tik gilesnes religines aspiracijas, bet ir tautinius prioritetus. Neabejotina, kad jų papročiai padėjo velykiniams simboliams išlikti ir Vilniaus lietuvių velykinėje kultūroje.

KITI V6LYKINIXI РХРМЭС1Х1

agal tradicinį paprotį, Velykų ryte, sugrįžus iš bažnyčios, sėda ma prie šventinio stalo. Ritualinio valgymo eiga išlieka krikš čioniška: Prie uelyhinio stalo susėdę meldžiamės. Maldę pradeda Puyriausias žmogus (lenkė, g. 1971, b. 2362/33). Pakilus nuo Velykų stalo, XX а. I p. likęs dienos laikas būdavo skiriamas asmeniniams žmonių po

175 reikiams. Tai suprantama: naktinis budėjimas bažnyčioje arba grįžus po Didžiojo šeštadienio vakarinių apeigų ankstyvas kėlimasis į Prisikėlimo pamaldas vertė žmones po sočių pusryčių ilsėtis, ir taip klostėsi etiketo norma - nesikišti j žmonių laisvalaikį. Todėl pirmoji diena buvo skirta poilsiui, o antroji - kieminėjimui. Tiesa, po pamaldų bažnyčioje, pasak Vyšniauskaitės, žmonės pasukdavo j kapines (Vyšniauskaitė 1993: 67); toks santykis su mirusiaisiais žinomas sekmadienio papročiuose ir kai myniniuose kraštuose (Marcinkevičienė 2006: 163-164). Tačiau, pasak Liberto Klimkos, Didysis penktadienis nuo seno vadintas Vėlių vely- kėlėmis arba Vėlių durelėmis, kai šios išeidavusios iš skaistyklos ir tą dieną lankydavusios kapus (Klimka 2009: 62). Šiuolaikiniame mieste kapinių lankymo tradicija penktadienį neturi praktinių galimybių. Nedaug žmonių gali, išėję iš bažnyčios, aplankyti kapines, kurios paprastai būna gerokai ar net keliolika kilometrų nuto lusios nuo bažnyčios ir miesto. Todėl, apklausos duomenimis, ši tradicija persikėlė į bet kurią Didžiosios savaitės dieną, o mirusiųjų pagerbimo pareigą daugiausia vykdo lenkai (35 %), lietuviai (16 %) ir rusai (17 %). Apklaustųjų lenkų atsakymuose aiški tendencija perkelti šią pareigą tėvams - patys darbo metu nesilanko. Netgi 9 % lenkų ir tik vienas asmuo iš lietuvių pažymėjo, jog tai atlieka senelė, pratęsdama tradiciją palaikyti ryšį su mirusiais šventiniame kontekste. Pasak Znamierowskos- Prüfferowos, Didžiosios savaitės metu vilniečiai nuo ketvirtadienio lanko kapus (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 176). Todėl galima teigti, kad šiuolaikinis dėmesys mirusiųjų kapams atliepia prieškariu gyvavusį paprotį. Kas kita, kai teigiama: Kapinių nelankėme, nes yra tikima, kad nuo Kalėdų iki Velykų negalima trukdyti mirusiems ilsėtis (lenkė, g. 1975, b. 2362/128). Šis požiūris įsikomponuoja į pavasarinį kapų tvarkymą, nors rusai kartais jį sieja su savomis mirusiųjų paminėjimo dienomis: stačia tikių šventinėse praktikose ne tik antrą antradienį po Velykų tam skirta Radonica, bet ir kitomis dienomis lankyti kapai, į juos neštas maistas (Соколова 1979:120-121). Kinta ir bendravimo su artimaisiais bei draugais, kolegomis pobū dis. Pastebimas naujų tradicijų formavimasis, kai pirmąją Velykų dieną

176 о sveikinami Velykų užstalėje nedalyvaujantys žmonės. Daugiausia tai atliekama telefonu, ir čia pirmauja lietuviai: taip sveikinančiųjų 75 %, lenkų 68 % ir 52 % rusai. Tiesa, pastarųjų 9 % atlieka per feisbuką, o iš lietuvių ir lenkų tokiu būdu sveikina po pora žmonių. Galimas dalykas, VELYKŲ ŠVENTĖS sveikintojų mastas priklauso nuo užstalės sudėties ir giminių artimumo. Kada visi artimieji susirenka už velykinio stalo arba negyvena labai toli, nėra poreikio juos kitaip pasveikinti. Jeigu sveikinamieji gyvena toli ir skambutis brangus, galima tai atlikti per feisbuką („Skype“ atsakymuose praktiškai nefigūruoja). Tačiau šiuolaikinėmis komunikacijomis nesitenkinama ir švenčių proga einama pasisvečiuoti, priimami svečiai. Atsakymų nekonkretumas neleidžia aiškiau apibrėžti lankymo tendencijų. Matyt, einama pirmąją ar antrąją šventės dieną be aiškios tvarkos - kada patogiau arba kada gali priimti, arba nepavyksta išeiti dėl pačius šeimininkus aplankiusių svečių. Per šventes išryškėja ryšys su giminėmis. Vieni kitus aplanko beveik visi apklausti rusai. Tuo tarpu einančių ar priimančių svečius lietuvių užfik suota 74 %, lenkų - 68 %. Tokias tendencijas, galima manyti, lėmė ne vien atskirų tautybių didesnis ar mažesnis komunikacinis potencialas. Rusai pokario migrantai, matyt, išlaikę gimines arti mieste, todėl: Abi dienas švenčiame šeimos rate. Pirmą dieną atvažiuoja dauggiminių - dėdės, tetos, antrą dieną liekame siaurame šeimos rate (rusė, g. 1988, b. 2362/167). Taip pat jie nurodė aktyviai lanką ir darbo (41 %) bei šeimos (38 %) draugus. Tuo tarpu lietuvių ir lenkų bendruomeniškumo laipsnis mažesnis. Galbūt todėl, kad nemažai jų yra išeiviai iš provincijos ir giminių turi tolesnėse Lietuvos vietose, dėl to pasisvečiuoti jiems sudėtingiau. Lietuvių tik 11 % palaiko šventinį ryšį su darbo draugais (lenkų atsakymuose tokia pozicija nefiksuota), gerokai daugiau - praktiškai po 22 % - lietuvių ir lenkų lanko šeimos draugus. Tradicinėje visuomenėje Velykos buvo proga palaikyti krikštatėvių ir krikštavaikių santykius. Paprastai tai vykdavo kaimo bendruomenės ribose, todėl įprastinis papročio variantas buvo vaikų bėgimas pas krikštatėvius kiaušiniauti, nors egzistavo ir margučių nešimas vaikams (Paukštytė 1999:124). Miesto sąlygomis ši tradicija prisimenama, tačiau

177 mastas nėra didelis ir atsiranda tada, kai krikštatėviai būna artimi gimi nės ar draugai ir jie dėl šių priežasčių lankomi. Tada sutampa lankymo motyvai, vaikai apdovanojami. Daugiau krikštavaikius lanko lenkai 10 % ir 6 % lietuvių, tarp rusų užfiksuotas vos vieno respondento atsakymas. Be krikštatėvių lankymo XX a. II p. ilgai gyvavo ir vaikų ėjimo per kaimą paprotys. Kiaušiniavimas gerai žinomas Lenkijoje (Ганцкая 1977: 209-210; Hryń-Kuśmierek 1998: 35), Lietuvoje, tikėtina, atsirado XIX a. Papročio raiška kaime išsamiai nagrinėta Marcinkevičienės (Marcinkevičienė 2006:176-189, 255-258, 288-289). Vilniaus rajono kaimuose jis išlikęs - tai leidžia teigti pokalbiai su lenkų tautybės studentais. Pasak jų, kai nuvykstamą pas senelius, einama kiaušiniauti pas kaimynus, tuo tarpu mieste vaikams margučiai dovanojami tik su šeima nuėjus j svečius. Mažiausiai kiaušinių dovanojimas paplitęs tarp lietuvių; apdovanoja giminės ir draugai. Lenkams ir rusams reikšmingesni kaimynai, o lenkų šeimose kiaušinių papildomai atneša svečiai. Kada žvelgiame į šeimos narių elgseną, matome, jog šeimose vieni kitus su kiaušiniais aktyviausiai sveikina rusai ir lietuviai (13 % rusų, 10 % lietuvių, 3 % lenkų). Šiuolaikinis papročio variantas tas, kad šie sveikinimai būdingi jau pirmajai ir net antrajai Velykų dienai, kaip ir žaidimai su jais. įvairūs žaidimai su kiaušiniais būdingi vaikams, arba šeimoje su augusieji žaidžia kartu su vaikais. Tai vyksta tiek pirmąją, tiek antrąją Velykų dieną. Apie Velykų antrosios dienos šventinį stalą su draugais sakoma taip: Pagrinde šuentė skirta vaikams, kurie ridena kiaušinius ir žaidžia (rusė, g. 1972, b. 2362/53). Ridenimo perėjimas į vaikų žaidimų sritį rodo paprotį nykstant. Tačiau yra bendras užstalės žaidimas su kiaušiniais. Susėdus prie velykinio stalo pirmiausia daužoma tikrinant, kurio kiaušinis stipresnis. Tiesa, tradicinėje kultūroje kiaušinių muštynės vykdavo viešojoje erdvėje (žinoma, turintis silpnesniu lukštu kiaušinį šiandien neatiduoda jo laimėtojui). Stiprumo tikrinimas mažiausiai būdingas lenkams, o dažniausiai kiaušinius daužą nurodė rusai, antroje vietoje - lietuviai, treti - lenkai (atitinkamai 61 %, 54 % ir 25 %). Tuo tarpu kiaušinių ridenimas yra įsitvirtinęs papročiuose, jį kiek daugiau nurodė rusų respondentų. Galbūt todėl, kad, kaip teigia Kerbelytė, slavai

178 о

7 pav. Margučių dovanojimo papročio turinys (proc. pagal tautybes: lietuuių n-8i, lenkų n-65, rusų n~2į)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai VELYKŲ ŠVENTĖS giminės kaimynai suečiai šeimos nariai draugai

pavalgę eidavo j gatvę mušti arba ridenti kiaušinių (Kerbelytė 2012: 79). Rusai žino netgi ritinėjimus kapinėse, kur ant kapo kiaušinius palikdavo paukščiams (Юдина 2005: 303). Todėl galima sakyti, kad stabilus papročio paplitimas tarp visų tiriamų tautų yra tradicijos išlikimo rodiklis, nors ridenimas beveik vienodai paplitęs tarp lietuvių ir lenkų (po 49 %; tarp rusų - 52 %). Reikia pasakyti, kad tradiciškai ridenama būdavo ne vien tarp vaikų, bet ir tarp jaunimo; tai vykdavo viešojoje erdvėje. Kiaušinius dauždavo netgi po pamaldų šalia šventoriaus. Tyrimai rodo, kad visi žaidimai su kiaušiniais mieste vyksta šeimos aplinkoje (ridenama kartais su svečiais), kartais gamtoje; Velykų antrų dienų dažniausiai švenčiame su mamos sesers šeima. Kartais pasidarome išuykų j gamtų ir ten ridename margučius, valgome (lietuvė, g. 1999, b. 2362/81). Kadangi antroji Velykų diena lietuviams ir lenkams, o kartais rusams yra šventinė diena ir laisvadienis, j ją nusikelia šventinių pramogų tąsa. Nustatyti, kas ką lanko, sudėtinga: kai atsakoma, jog ėjo j svečius, va dinasi, priėmė kažkas kitas. Daugiausia antrą dieną pratęsia šventimą lenkai su giminėmis (39 %; rusų ir lietuvių atsakymų skaičius svyruoja apie 35 %). Nemažai kas šventė namuose su draugais ir toks antrosios dienos pažymėjimas diferencijuotas pagal tautybę. Daugiausia pirmadienį taip praleidžia lietuvių - 26 %, rusų 17 %, o lenkų - tik 11 %. Su kitais asmenimis antrąją Velykų dieną bendraujama menkai. Jdomu, kad rusai antrajai Velykų dienai skiria nemažai dėmesio, nors jiems galimybių šventinį laiką pratęsti į pirmadienį atsiranda tik kas kelerius metus, kai stačiatikių Velykos sutampa su katalikų dienomis (kitu atveju lankoma

’ 7 9 per valstybinę šventę). Tai galbūt buvusio rusams labai būdingo ėjimo į svečius, linksminimosi, krikštatėvių lankymo atgarsiai (Забылин 2007: 6i). Mieste nematyti kaimui buvusių būdingų apeiginių ir pramoginių šventės elementų (pvz., supimosi). Tikėtina, kad šeimose (gyvenančiose nuosavuose namuose) pramoga funkcionuoja, bet apklausa tokio įpročio nerodo.

IŠVADOS

į tnografiniai Vilniaus miesto šeimų tyrimai parodė, kad apie f'" '' lietuvių, lenkų ir rusų Velykų Tridienio šventimą galima kalbė- ti kaip apie religinės kultūros reiškinį, išlaikiusį etninius savitu mus. Velykinio laikotarpio apeigų karkasas susideda iš ryškinamų reli ginio turinio akcentų, nes pagrindas - liturgijos vienovė, todėl tokia pat katalikams ir stačiatikiams. Per Didžiąją savaitę matyti šeimų religinis aktyvumas, nors ir skirtingai pagal apklaustųjų tautinę priklausomybę, kai Tridienio metu kas nors iš šeimos stengiasi dalyvauti šventinėse apeigose. Ryškiausiai tuo pasižymi lenkai, iš dalies - rusai. Tuo tarpu lietuvių šeimose nutolta ne tik nuo apeiginės šventės pusės, bet ir nuo velykinių papročių. Religiniame kontekste veikia Didžiojo ketvirtadienio papročiai - namų švarinimas. Panašių tendencijų pastebima ir nagrinėjant duomenis apie Didįjį penktadienį. Didysis penktadienis yra liturgiškai ypatingas metas, nes tai Kristaus mirčiai ir palaidojimui skirtų apeigų ir griežtų reika lavimų diena. Viena svarbiausių krikščioniškų Didžiojo penktadienio prasmių - visuotinis liūdesys, kurį paryškina gilias tradicijas turintis griežtas pasninkas. Šio reikalavimo labiausiai laikosi lenkai. Lietuviai šiuo atveju labiau nutolę nuo paradigminės religinės dienos prasmės. Tuo tarpu Didžiojo šeštadienio katalikų apeigoms būdinga bažnyčiose šventinti vandenį ir ugnį. Daugiausia apeigose bažnyčioje dalyvauja ir

180 о

šventintą vandenį šeštadienį iš bažnyčiosį namus nešasi katalikai, daug rečiau stačiatikiai; juo dažniausiai šlakstomas velykinis stalas. Šiuolaikinėje miesto kultūroje ugnies šventinimas turi simbolinę reikšmę, nes buvęs ugnies nešimas į namus krosniai kurti dabar nebeturi nei praktinės, nei VELYKŲ ŠVENTĖS ritualinės prasmės. Stačiatikiai, praradę ugnies šventinimo papročius, pasitenkina kartu su maistu šventindami žvakę. XXI a. realybė ta, kad dabar išskirtiniu Velykų mieste ženklu - tiesa, praradusiu religinę reikšmę - tampa maistas. Šventės simboliu išlieka dažytas ar margintas kiaušinis. Šventiniu metu ritualinė mityba tampa svarbia liaudies kultūros grandimi, jungiančia tikinčius ir sekuliarius žmones, tačiau daugiatautėje aplinkoje maistas atlieka ir svarbią etninę funkciją. Ypatingų, tik lenkams ir rusams būdingų maisto gaminių, tu rinčių ritualinės ir simbolinės reikšmės, negausu, tačiau jų naudojimas akivaizdžiai orientuotas į žmonių etninį tapatumą ir tokio supratimo išryškinimą gyventojų sąmonėje. Mažiausiai šioje srityje reiškiasi lietuviai, kurie iš esmės nebeturi ritualinių velykinių simbolių. Tuo tarpu lenkams ir rusams svarbiu jų etninio ir religinio tapatumo simboliu išlieka paschos, kuličių, kaip ir specifinių pieno ir mėsos gaminių vartojimas. Velykinio maisto šventinimas - išskirtinis šiuolaikinių Vilniaus Velykų požymis, kai visoje Lietuvoje buvęs paprotys išliko tik Vilniuje. Aktyvus lietuvių maisto šventinimas leidžia kalbėti apie slavų religinės kultūros įtaką lietuviams vilniečiams. Tai įdomus papročių konvergencijos pavyz dys, kai įvairaus turinio ir semantikos velykinis maistas ir velykiniai su juo susiję papročiai XX a. pab.-XXI a. pr. išryškina vilniečių šeimų religinės kultūros bendrumus. Vienijantis tiriamų tautybių šeimas bruožas - sie kis įvairiais ritualiniais simboliais išryškinti religinį ir tautinį tapatumą išreiškiančius kiekvienai etninei grupei aktualius velykinio laikotarpio bruožus. Apeiginiame Lietuvos lenkų ir rusų gyvenime matyti netgi sąmoningas atskirų tradicinių ritualinių simbolių aktualizavimas, kuris suteikia savitumo ir tiriamos teritorijos gyventojų Didžiosios savaitės apeiginiam kodui. Tyrimas išryškino, kad socialinės bei komunikacinės Velykų funkcijos - reikšmingas vilniečių šventinės elgsenos komponentas. Dvi šventinės

181 nedarbo dienos skiriamos miestiečių šeimų bendravimui, pramogoms. Velykų laiko nesutapimas tarp katalikų ir stačiatikių nulemia nevienodą jų padėtj, tačiau Velykų šventimui tai nedaro didesnės įtakos. Todėl reli giniame ir valstybinės šventės kontekste gyvuojantis velykinis miestiečių bendravimas - svarbus jų gyvenimo aspektas, kurį su išlygomis mieste galima vertinti kaip transformuotą vilniečių šeimų šventinio gyvenimo apraišką, vykstančią liaudiško pamaldumo kontekste.

И Т бК Х И Ж Х

Balys Jonas. 1993. Lietuvių kalendorinės šventės: Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Vilnius: Mintis. Balys Jonas. 1998. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose. 68-71. J. Balys. Raštai. T. 1. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Bricaitė I. Kaip stačiatikiai šv. Velykas švenčia. Elektrėnų kronika. 2014-03-14. (žr. 2015-09-25). Čibiras Kristupas. 1942. Liturgika. Kaunas: Valstybinė leidykla. Didysis penktadienis. 2013. Kryžiaus kelias Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. 2013,-03-29. (žr. 2014-04-15). Dundulienė Pranė. 1972. Lietuvių pavasario šventės, Istorija. 12(1): 139-169. Dundulienė Pranė. 1979. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Vilnius: Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas. Dundulienė Pranė. 1991. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius: Mintis. Galaunė Paulius. 1988. Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. Vilnius: Moksias. Fotografuotinis leidinys. Orig. išl.: Kaunas: L. U. Humanitarinių mokslų fakultetas, 1930. Gutautas Stasys. 1991. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius: Vyturys. Hryń-Kuśmierek Renata. 1998. Rok polski: wyczaję i obrzędy. Poznań: Podsiedlik- Raniowski i Spółka. J Dzūkiją - paragauti totorių šimtalapių

182 о Kajackas Algimantas. 1998. Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje. Kaunas: Lietuvos katechetikos centras.

Kerbelytė Bronislava. 2012. Slauų folkloras. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. v e n t ė s Klimka Libertas. 2008. Tautos metai. Vilnius: Etninės kultūros globos taryba. Š Klimka Libertas. 2009. Tradicinių kalendorinių švenčių semantika: monografija. Vilnius: e l y k ų Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. V Kudirka Juozas. 1992. Velykų šuentės. Vilnius: Mokslas. Kuodienė Marija. 1998. Vilniaus verbų spalvos. 94-97. Spalva lietuuių liaudies mene. Vilnius: Vaga. Kuznecovienė Jolanta. 2008. Šventes švenčiantis lietuvis: bendruomeniškumo diapazonas. 75-88. V. Čiubrinskas, J. Kuznecovienė (sud.). Lietuuiškojo identiteto trajektorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Laučkaitė Laima. 2009. Vilniaus šventės ir pramogos XX a. pradžioje. 134-150. Imperinis Vilnius (1795—1918). Kultūros riboženkliai ir uietinės tapatybės. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas. 2004. (Ištrauka). Bažnyčios žinios. 2:16-21. Maceika Juozas. 1998. Lazūnai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Marcinkevičienė Nijolė. 1990. Pavasario šventės. 41-60. Lietuuių kalendorinės šuentės. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras. Marcinkevičienė Nijolė. 2006. N. Marcinkevičienė, L. Mukaitė, A. Vakarinienė. Velykų rytų lelija pražydo. Verbų sekmadienio, Velykų, Jurginių papročiai ir tautosaka. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras. Marcinkevičienė Nijolė. 2009. Metai už stalo. Kalendorinių šuenčių ir sezoniniai ualgiai. Vilnius: Baltos lankos. Mardosa Jonas. 2009. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos uerbos: liaudiškojo pamaldumo raiška XXa. antrojoje pusėje-XXI a. pradžioje. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. Mardosa Jonas. 2015. Simboliniai patiekalai Pietryčių Lietuvos lenkų velykinėse apeigose ir papročiuose XX a. antroje pusėje-XXI a. pradžioje, Lietuuos etnologija: Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 15(24): 129-153. Merkienė Irena Regina. 1999. Velykiniai pavasario ženklai. Baltijos regiono kultūra XX amžiuje. 187-207. Etninė kultūra ir tapatumo išraiška. Vilnius: Mokslo aidai. Motuzas Alfonsas. 2005. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Vadovėlis aukštosioms mokykloms. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Narkowicz Liliana. 1998. Tradycje i obyczaje Wilenszczyzny w pracy pozalekcyjnej. Vilnius: Leidybos centras. Paukštytė Rasa. 1999. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaime: XIX a. pabaigoje-XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Diemedžio leidykla. Pawłowska Krystyna. 2003. Zwyczaje i obrzęndy doroczne na Kujawach. Włocławek: Dobrzyńsko Kujawskie towarzystwo kulturalne. Pisarzak M. 1981. Pokarmy wielkanocne w Polsce. Warszawa. Ramonienė Frozina. 1988. Margučių spalvos. 89-93. J- Kudirka (sud.). Spalua lietuuių liaudies mene: straipsnių rinkinys. Vilnius: Vaga. Religijotyros žodynas. 1991. Vilnius: Mintis. Szczypka Józef. 1984. Kalendarz Polski. Warszawa: Instytut Wydawniczy Pax. Szymanderska Hanna 1990. Polska Wielkanoc. Warszawa: Prószyński i S-ka.

1«I Šaknys Žilvytis. 2015. Karaimų kalendorinės šventės valstybinių švenčių aspektu, Lietuvos etnologija: Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 15(24): 99-128. Šutinienė Irena. 2008. Socialinė atmintis ir šiuolaikinė tautinė tapatybė, Lietuvos etnologija: Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 8(17): 31-54. Ulčinskas Vladas. 1995. Raitininkų kaimas (1850-1950). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Uryga Jan. 2006. Rok Polski ш życiu, tradycji i obyczajach ludu. Włocławek: Wydawnictwo Duszpasterstwa Rolników. Vyšniauskaitė Angelė. 1964. Kaimo buitis ir papročiai. 527-550. Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Vyšniauskaitė Angelė. 1993. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa. Znamierowska-Prüfferowa Maria. 2009. Vilnius, miestas arčiausia širdies. Vilnius: Alma littera. Белоруска я Miiponoiia 2006. Энцыклапедычны слоун1к. Mihck: Беларусь. Великая суббота: последний день перед Пасхой. 2005-04-29. (žr. 2014-04-11). Ганцкая О. А. 1977. Поляки. 202-220. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: весенние праздники. Москва: Наука. Зеленин Дмитрий Константинович. 1992. Восточнославянская этнография. Москва: Наука. Иллюстрированная православная энциклопедия 2011. Р. П. Бахолдин etai., пре дисловие: Архиепископ Егорьевский Марк (Головко). Москва. Дарь. Котович Аксана, Крук Янка. 2005. Веснавыя святы. Книга 1. Mihck: Мастацкая лтаратура. Лозка Алесь. 2002. Беларускi народны каляндар. Mihck: Полымя. Мардоса Йонас. 2010. Роль символов в становлении идентичности поляков юго- восточной Литвы: на примере обрядности Страстной недели. 138-143. Теоретические проблемы этнической и крос-культурной психологии. Материалы Второй Международной научной конференции 26-27 мая гою г. t. Смоленск: Смоленский гуманитарный университет. Носенко Елена Эдуардовна. 2001. Вот праздники Бога: историко-генетическое исследование еврейских праздников. Москва: Восточная литература РАН. Полный православный богословский энциклопедический словарь. 1992. T II. Москва: Возрождение. Ра^ка^ы оЛитвь и литовцахь. 1904. Составитель Г. П. Издание 2, Москва. Решина М. И. 1977. Народы Бельгии и Нидерландов. 70-87. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: весенние праздники. Москва: Наука. Русский народный календарь 2005: обычаи, поверья, приметы на каждый день. 0. В. Третьякова, Н. В. Тверитинова. Москва. Метафора. Салманович М. Я. 1977. Румыны. 296-312. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: весенние праздники. Москва: Наука. Соколова Вера Константиновна. 1979. Весенние- летние календарные обряды русских,украинцев и белорусов. Москва: Наука. Традыцыйная мастацкая культура белорусаj> 2010. Т. 5. Центральная Беларусь. Kniia 1. Аутар 1ДЭ1 i агулнае рэдагаванне Т. Б. Варфаламеевай. Mihck: Вышейшая школа. Филимонова Т. Д. 1977. Немцы. 139-162. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: Весенние праздники. Москва: Наука. Юдина Н. А. 2005. Русские обычаи и обряды. Москва: Вече.

184 о fastfp. festivals

n the course of the research we sought to establish denominatio EASTER FESTIVALS nal and ethnic peculiarities of the Easter cycle and its customs in Vilnius. On the basis of the ethnographic field research in the city, Iand some published resources, we have explored the celebration of the EasterTriduum during Holy Week - Maundy Thursday, Good Friday and Holy Saturday, as well as the first and the second day of Easter, in the families of Lithuanians, Poles and Russians. During Holy Week one may observe religious activity in the families, albeit somewhat differing in accordance with the ethnic backgrounds of the respondents, if in the course of the EasterTriduum someone from the family mounts effort to participate in religious rituals. Cleaning the home is one of the Maundy Thursday customs coming from religious context. Similar tendencies can be observed looking at the data related to Good Friday as well. Good Friday is important for the liturgical period, since it is the day, dedicated to the observation of rituals concerning the death and burial of Christ, and keeping some strict requirements. One of the most important Christian topics on Good Friday is general sadness, emphasized by the deep tradition of strict fasting. This requirement of Good Friday is most meticulously observed by the Poles. In this case, the Lithuanians remain farther away from the paradigmatic meaning of this religious day. In the Catholic liturgy, the rituals of Holy Saturday are known for the consecration of water and fire. Consecrated water on Saturday is mostly brought home by the Catholics, and much less by the Orthodox. This water then is not only sprinkled to consecrate the Easter table, but also used for drinking. In modern urban culture the consecration of fire has only symbolic meaning, because the historical tradition of taking some fire home to light the stove today has neither practical nor ritual meaning. On the other hand, as we can see from the answers, albeit varying ones, on Holy Saturday the Poles tend to collect some burnt out charcoal for that very purpose and use it for the lighting of fires at their country homes or fireplaces at their dachas. The Orthodox, having lost the custom of consecrating the fire, are satisfied by consecrating a candle along with their food. In the families, Holy Saturday is dedicated to preparation of Easter meals and decoration of eggs. Specific dishes, characteristic only to the Poles and the Russians and bearing some ritualistic and symbolic meaning, are not plentiful, although their use is clearly oriented towards ethnic identity and amplification of such identity in the minds of the people. Such ritualistic Easter symbols for the Poles and the Russians have become the use of paska, kulichi, as well as consumption of some specific dairy and meat products, and the use of greenery and various traditional symbolic attributes in decorating the table. When decorating eggs, the red colour is mostly employed. Although in modern days various other colours and variegating is used, the application of red colour is still justified by some pious folk interpretations of biblical texts. The proximity of Slavic ritualistic behaviours, noted in the course of the research, is clearly revealed in the food consecration customs. Lithuanians in Vilnius also consecrate their Easter food, and this previ ously common in all of Lithuania ritual has survived to different extents among all nationalities of the research, which makes it possible to speak about the influence of Slavic religious culture among Vilnians. Two thirds of the interviewed Poles, and a little more than one-fifth of the Lithuanians, consecrate food during Saturday rituals. Lithuanians also bring food for consecration during Sunday morning Mass. The nomencla ture and the place of the food consecration ritual is different among the researched nations. The Orthodox lean towards the ritual consecration of Easter food on Saturdays, on the specially placed tables inside the churches, yet Roman Catholics have it in the baskets, and either hold them or place them by the altar. Thus Easter food of various content and meaning, as well as customs related to the consecration thereof, in the late twentieth and early twenty-first centuries amplify a common ten dency of religious culture among Vilnians. At the same time, more often

186 о

Poles, and less so Russians, emphasize their national identity through various Easter symbols. A unifying feature of the researched nations is that the main keepers of the tradition in the family are members of

older generations. When individuals of the younger generations provide EASTER FESTIVALS answers in various cases of ritualistic behaviour, they testify not only to their knowledge in one or another situation of customs, but also to the family traditions, which can be viewed as the conductor in transferring traditions between generations. The way of communicating with family members and friends of colleagues is changing. Formation of a new tradition is noted, when on the first day of Easter people that are not part of the ritualistic Easter breakfast were greeted as well. In the city, games involving eggs are still played in the families. Giving eggs as gifts is the least common among Lithuanians, whereas the Poles and the Russians are widely presenting them as gifts to their family members and friends. However, for the Russians it’s the neighbours that are more important, whereas among the Poles eggs are also presented to guests. In a modern variation of this Easter custom, such greetings are common already on the day of Easter, along with some Easter entertainment. Since the second day of Easter is also celebrated, and is a public holiday, festivities continue further. The research amplified that the two celebratory days of holidays are used by the families of citizens for fellowship and entertainment. Differences in the Easter calendar of Catholics and the Orthodox, puts them in uneven position, however the Russians do celebrate the second day of Easter and the following work ing day does not have any significant influence in this. Therefore, Easter fellowship of citizens in their families, with neighbours and friends, is an important aspect of their lives, which, with some stipulations for the city, could be appreciated as a transformed manifestation of the festivals among Vilnian families in the context of folk piety.

187 MOTERS DIENA

Irma Šidiškienė ovo 8-osios, arba Moters dienos (Tarptautinės moterų so lidarumo dienos), kilmė susijusi su XIX a. moterų judėji mais, kurie apėmė labai nuosaikius ir pačius radikaliausius judėjimus,к per šimtmetį pasireiškusius įvairiomis ideologinėmis nuos tatomis ir reikalavimais, todėl ji dažnai vertinama labai prieštaringai. Šalyse, kurių istorinė patirtis skirtinga, Tarptautinė moters diena mi nėta ar švęsta bei interpretuota kitaip. JAV ir kitose Vakarų valstybėse Moters diena skiriama moterų iškovojimams paminėti ir tolesnės vei klos gairėms numatyti. Sovietų Sąjungoje ir jos įtakos šalyse ši šven tė kartu buvo ir Motinos diena, o nuo 1966 m. švęsta kaip valstybinė (Lietuvoje iki 1990 m.). Kovo 8-oji nepriklausomoje Lietuvoje, kitaip nei kitos sovietinės šventės, išliko kaip nebe valstybinė šventė, bet XXI a. įtraukta į Atmintinų dienų sąrašą. Norėdama suvokti, kaip ji išliko ir kaip ji pažymima ar švenčiama vilniečių šeimose, panagrinėsiu ir Moters dienos šventės bei jos idėjų transformacijas. Tam naudosiu ne tik vilniečių apklausos duo menis, bet ir straipsnių interneto svetainėse bei jų komentarų duomenis, kur skaitytojai dalijosi prisiminimais irįspūdžiais bei patirtimi švenčiant Moters dieną sovietmečiu ir dabar. Taip pat palyginimui naudoti Visos Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centro (VCIOM)1 (Омнибус ВЦИОМ) internete skelbti duomenys, rodantys, kokia linkme toliau plėtojasi ši šventė buvusioje sovietinėje valstybėje. Tyrimui naudotasi negausia istoriografine medžiaga apie Kovo 8-ąją. Paminėtina istorikės Choi Chatterjee knyga, kurioje autorė, analizuoda ma Moters dienos šventimą sovietų Rusijoje, aptaria tris pagrindinius klausimus: tarybinių švenčių ritualų plėtrą, pasakojimo ir išnaudojimo strategijas, skirtas moterims, naudotas Sovietų propagandos, ir Naujosios Tarybinės moters morfologijos problematikos raidą 1910-1939 m. Ji ne tik atkreipė dėmesį į lozungų ir veiksmų dvilypumą, bet ir parodė mo terų indėlį kuriant sovietų sistemą, kovojant už moters teisių gerinimą,

1 Всероссийский центр изучения общественного мнения, sutrumpintai VCIOM (ВЦИОМ)

190 2 formuojant sovietinės moters tapatumą (Chatterjee 2002). Šis darbas atskleidžia ideologinių nuostatų ir praktikų santykį, susiklosčiusį šven čiant sovietinę Kovo 8-ąją. Dacė Bula aiškinosi, kaip sovietinės šventės MOTERS MOTERS DIENA išbraukimas iš oficialių švenčių sąrašo Nepriklausomoje Latvijoje 1990 m. vėl suaktualėjo įstojus į Europos Sąjungą ir 2007 m. šventė oficialiai sugrąžinta. Bulos reportažai Rygoje (2005) ir Vilniuje (2006) parodė šventės gyvybingumą, kartu - besikeičiantį jos vertinimą. Pristatydama sovietinės Kovo 8-osios kaip valstybinės šventės ideologinius tikslus, ji parodė, kad susiklostė moters kaip „antrosios lyties" statuso nužemini mas; per ilgus metus nusistovėjusiu šventimo būdu (gėlės, dovanėlės, vaišės, t. y. dėmesio rodymas) moteriškumo, kaip savaiminės vertybės, iškėlimas; Kovo 8-osios traktavimas visuomenėje kaip pavasario pradžios paminėjimas ir kaip šeimos šventė (į Moters dieną įtraukiant ir sovietų laikais atskirai nebešvęstą Motinos dieną). Vėliau žmonės atmetė sovietinę ideologiją ir ši šventė, kupina teigiamos nuotaikos, emocijų, staigmenų, išliko populiari (Bula 2008). Ksavera Baltrūnytė-Karosienė savo knygutėje daug dėmesio skyrė moterų judėjimams JAV, Europoje ir žymioms veikėjoms pažymėti, aprašė šventės šventimą socialistiniame pasaulyje, to meto moterų kovas už taiką ir kitas įvairių moterų organizacijų veiklas (Baltrūnytė-Karosienė 1964). Moters diena kaip tradicinė sovietmečio šventė buvo pristatoma ir mokslo leidiniuose: Angelė Vyšniauskaitė glaustai paminėjo, jog Kovo 8-oji, moterų solidarumo šventė, savo reikšmės nenustojo ir šiandien [...] laimėjusio socializmo šalyse. Moterims namuose stengiamasi palengvinti jų darbų ir pan. Daugelyje šeimų yra susidariusi tradicija Kouo 8 proga pasveikinti motinas, žmonas ir seseris, įteikiant joms nors ir nedideles, bet nuoširdžias dovanėles (Vyšniauskaitė 1964: 554). Šie teiginiai kartojami ir 9-ojo deš. propagandiniuose leidiniuose (Čepienė 1982; 7) ir vadovė liuose. Pranė Dundulienė, kalbėdama apie tarybinio laikotarpio šventes ir jų papročius, taip pat pažymi Tarptautinę moters dieną, kuri, teigia ma, buvo švenčiama ir šeimose: Vyrai su gėlėmis ir dovanomis sveikina savo žmonas, motinas. Be to, ši diena švenčiama ir kaip moters motinos bei visuotinės meilės ir pagarbos moteriai šventė (Dundulienė 1982: 335).

191 Tačiau tuo metu etnografinių tyrimų apie Moters dieną nebuvo atlikta. Tik atkūrus nepriklausomybę, paskelbta anketa „Sovietmečio šventės ir tradicijos", kur įtraukta ir Moters diena2 (Kuodytė 2002:129-133), bei atlikta lauko tyrimų3. Tiriant modernių švenčių (Moters, Motinos ir Tėvo dienų) šven timo bruožus vilniečių šeimose, pagal mano sudarytą klausimyną buvo apklausti vilniečiai, sutelkiant dėmesį, kaip (ar) švenčiama Kovo 8-oji (taip pat ir Motinos, Tėvo dienos): nuo kada ir ką sveikina šiomis progomis, kokia šventėje dalyvavusių šeimos narių sudėtis, koks yra šventinis maistas ir šventės proga teikiamos dovanos, kita šventinė veikla. Gimnazistų anketoje klausta, ką ir kaip jie sveikino per mi nėtas šventes. Deja, į kai kuriuos klausimus nebuvo pilnai atsakyta, ypač į dvigubus (sudarant bendrą klausimyną, dėl klausimų gausos stengtasi jų kiekį riboti), arba atsakyta neaiškiai. Kai kur neaiškiai atsakyta, pavyzdžiui, ar išvardytieji asmenys dalyvavo vaišėse, ar jas rengė (gamino)*'. Siekdama, kaip minėta, ištirti šventiškumo šeimoje Moters (kaip ir Motinos, Tėvo) dienos progomis kūrimą, keliu uždavinius nagri nėti: a) švenčių raidą ir idėjų interpretacijas medijoje (kurios kartu atskleidžia švenčių dabartinį kontekstą), b) XXI a. vilniečių (lietuvių, lenkų ir rusų) įpročio švęsti (sveikinti, dovanoti ir vaišintis) šiomis progomis praktiką.

2 Šiame klausimyne siekiama išsiaiškinti, kaip revoliucinės, valstybinės, profesinės, moters ir armijos dienos švęstos sovietmečiu, kas ką ir kaip sveikindavo, ar rengdavo ta proga pobūvį, kaip pasikeitė šventimas atkūrus nepriklausomybę. 3 Medžiaga surinkta 2002 m. prof. Jono Mardosos vadovaujamų šių Lietuvos edu kologijos universiteto (LEU) studentų: Kristina Poliakutė, Andrius Jurgaitis, Daiva Razmukaite, Aldona Januškevičienė, Andžej Labui, Eugenijus Bakasėnas, Laura Laniauskaite, Aušra Petrauskaitė. Apklausti 32 vilniečiai, iš kurių 69 % moterų ir 31 X vyrų, iš jų 9 % gim. XX a. 3-4 deš., 22 % g. 5 deš., 56 % g. 6 deš., 13 % g. 7 deš. Dėkoju prof. Mardosai, suteikusiam galimybę pasinaudoti šia medžiaga. i) Dažniausiai buvo atsakyta į klausimą „Kas rengė vaišes?", o kas dalyvavo, paprastai nepatikslinta, todėl šių duomenų tyrime nematyti. Atsakiusieji j klausimo dalį, kas dalyvavo šventėje, sudaro mažesnę dalį visų apklaustųjų (apie Kovo 8-ąją atsakė tik 27 X apklaustųjų, apie Motinos dieną - ą6 %, Tėvo dieną - 35 X). Iš atsakiusiųjų dau guma nurodė, kad dalyvavo visa šeima.

192 g

OFICIALIOJI ŠVFNTė: KILMĆ IK P^AIDA SOVIFIMFČIU MOTERS MOTERS DIENA

v, I aujos šventės pradžia turi keletą variantų, be to, kie- *' ’’"4 į kvienoje šalyje ji pradėta švęsti skirtingu metu. Nuo to, kokį veiksnj, faktą, lėmusj šventės įprasminimą ar tęstinumą, laikysime pagrindiniu, priklausys Moters dienos istorinės ištakos. Jei tuo veiksniu bus laisvadienio paskelbimas ta proga, minė tinos dvi datos: Sovietų Sąjungoje įstatymiškai įvesta 1965 m., o tarp tautinė moterų organizacija ją paskelbė 1975 m. (Kaplan 2008). Jeigu veiksniu laikysime pirmąjį paskelbimą, deklaravimą minėti ar švęsti Moters dieną, galima paminėti patį dokumentą: „1908 m. Amerikos Socialistų Partijos suvažiavime buvo pateikta rezoliucija, reikalaujanti Moterų Dienos įsteigimo" (Baltrūnytė-Karosienė 1964: 34). Po metų JAV Socialistų partijos pastangomis ji švęsta paskutinį vasario sekmadie nį (iki 1913 m.) (Aurora Ventures). Tačiau dažniau istoriografijoje mini mi 1910 m., kada rugpjūčio 27 d. Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje socialisčių moterų konferencijoje Klara Cetkin pasiūlė kasmet skirti konkrečią dieną moterų kovai už laisvę ir lygias teises (SOF 2010), ir ji pradėta švęsti nuo 1911 m. Skirtingose šalyse pirmosios Moters dienos švęstos ne tais pačiais metais ir nusistovėjo ne iš karto. Antai Rusijoje nuo 1921 m. ji švęsta pastoviai (Wikipedia: Международный женский день). Kiekvienoje šalyje ar skirtingo moterų judėjimo pastangomis šiai dienai suteikiamas kiek kitoks atspalvis ir kuriamos savos šven tės kilmės mitologijos: vienų data siejama su 1857 m. kovo 8 d. JAV Niujorke vykusiu streiku, po kurio sukurta pirmoji moterų sąjunga JAV (šią datą pradėjo deklaruoti Prancūzijoje 1950 m.), ar siejama net su 1848 m. kovo 8 d. Prūsijos karaliaus pažadu suteikti visuotinę rinkimų teisę (Kaplan 2008). Kiti sieja su Rusijoje 1917 m. vasario 23 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) vykusiu streiku, reikalaujant „Duonos ir taikos". Sovietmečiu Spalio revoliucijos 6o-mečio proga Sovietų Sąjungoje iš leistoje knygoje Mūsų šventės apie sovietinių švenčių kalendorių Kovo 8-oji

193 suklasifikuota prie svarbiausių raudonųjų švenčių, tokių kaip Gegužės 1-oji ir 9-oji, Lenino gimtadienis, Spalio 7-oji ir Paryžiaus komunos diena (Kovo 18-oji) (Синицына 1977: 36). Jos ideologinis turinys - ugdyti pažangią komunistinės visuomenės moterj, motiną. Oficialioji šventės dalis skirta ideologinėms nuostatoms skleisti, formuoti ar įtvirtinti naujus statusus teikiant apdovanojimus, sveikinant asmenis. Neformalioji dalis - po susirinkimų vykusios vaišės ar tarp draugų, šeimoje teikiamos dovanos, vaišės, linksmybės ir pan. Sovietų Sąjungoje (SSRS) Kovo 8-osios proga moteris, pasižymėjusias visuomenininkes, darbo pirmūnes, daugiavaikes motinas apdovanodavo medaliais, ženkliukais, pagyrimo raštais. Tai, matyt, galėjo būt perimta iš tarpukariu Europoje paplitusios praktikos Motinos dienos proga pa gerbti daugiavaikes irsunkiai besiverčiančias vienišas motinas ir pan.Ta proga vykusius koncertus, kultūrinius renginius kai kurie tyrėjai vertina kaip siekį patraukti dalyvius, kad, pvz., Sovietų Sąjungoje moterys būtų paveiktos partijos idėjų ir programų (Chatterjee 2002: 3). Šios praktikos naudotos ir sovietams okupavus kitas šalis, ir ypač intensyviai po Antrojo pasaulinio karo. Antai Baltrūnytė-Karosienė pateikia „idealistinį" sovietinės moters gerbimo vaizdą: Šiandien tik socialistiniame pasaulyje moteris yra pilnai lygiateisė - visame šalies gyvenime: legislatūroje, pramonėje, profesijose, namuose. Socialistinėje valstybėje nėra - ir negali būti įstatymo, kuris būtų neteisingas moterim. Daug įstatymų teikia lengvatas ir globą moterims. Jos dirba pramonėje, agrikultūroje, mokyklose, ligoninėse, laboratorijose; jos mokytojos, gydytojos ir aukštos šalies pareigūnės, o kurios pasitenkina namų šeimininkės-motinos pareigomis irgi ne neigiamos. Didelių šeimų motinos gauna specialias premijas. (Baltrūnytė-

Karosienė 1964: 80) Beveik 50 metų sovietai Kovo 8-osios netraukė į valstybinių švenčių sąrašą. Iš pradžių tai buvo grindžiama objektyviomis sąlygomis - ne galima duoti daugiau laisvadienių dėl ekonominių sunkumų, be to, šventė sulaukė partijos vyrų nepalankumo dėl jos galimų feministinių idėjų: Kalbėdamas 1924 m. mitinge Zinoujeuas pasakė, kad buuo laikas, kai bolšeuikai bet kokį moterų darbų uadino „feminizmu" (Chatterjee 2002:

194 6i). Kodėl būtent 1965 m. suvažiavime priimtas nutarimas Kovo 8-ąją jtraukti j valstybinių švenčių sąrašą, dar reikia ištirti, tačiau galima kelti hipotezę, kad tai buvo tam tikras taktinis sprendimas, norint šaltojo MOTERS MOTERS DIENA karo metu pademonstruoti, jog Sovietų Sąjungoje moterys yra laisvos, gyvena laimingai, viskuo patenkintos ir neturi tokių problemų kaip JAV, kur tuo metu (7 deš.) buvo kilusi antroji feminizmo banga (Ślęczka 2005: 51; Aune 2012). Manyčiau, jog prie sovietinės šventės tapimo visuotine, „liaudies švente“ prisidėjo pats faktas - nedarbo diena bei Kovo 8-osios oficialus sutapatinimas su Motinos diena. Jau 1964 m. Vyšniauskaitė konstatavo, jog šeimose yra tradicija sveikinti motinas, žmonas ir seseris (Vyšniauskaitė 1964: 554), be to, įvairiuose metodiniuose leidiniuose buvo ne tik nurodoma, kaip diegti naujas socialistinės uisuomenės tra dicijas ir apeigas, bet taip pat teigiama: Tarptautinė Moters diena mūsų šalyje yra tapusi uisuomenine ir šeimos švente, buria pagerbiamos dirbančios moterys, motinos, seserys, žmonos (Čepienė 1982: 7), nors lauko tyrimais, kaip minėta, to nebuvo aiškintasi. Žinoma, mokyklose mokiniai būdavo mokomi sveikinti motinas Kovo 8-ąją (daryti joms atvirukus, piešinius ar kitus rankų darbus), jas pagerbdavo per koncertus mokyklose, skirtus šiai progai. Darbovietėse moteris masiškai sveikindavo profsąjungos ar administracija, bendradarbiai, o laisvadieniu didesnė dalis - namuo se, ta proga priimdavo svečius ar lankydavosi svečiuose5, nors kiti, nešventusieji Moters dienos, laisvadienį skirdavo savo mėgstamiems užsiėmimams, kaip ir per kitas sovietines šventes. Tiesa, gauti gėlių, dovanų moterims dažnai patinka, nes rodomas dėmesys, pakeliama nuotaika. Neoficialus visų moterų pasveikinimas, neišskiriant jų pagal darbo, šeimos gausinimo ar kitus nuopelnus, kuria tarpusavio bendru- mo ir lygybės jausmą.

5 Tai rodo ir 2002 m. lauko tyrimų medžiaga: tik 6 % iš apklaustųjų teigė, kad darbe nebuvo oficialiai sveikinama (dažnai vyriškame kolektyve), tačiau būta neformalių pasisėdėjimų, o 9 X sakė, jog pasisėdėjimų nebūta (pvz., moteriškame kolektyve), tačiau oficialiai moterys buvo sveikinamos Vadinasi, vienaip ar kitaip šią dieną minėjo.

195 svčntč-diL£m x posovieiMečio neiuvoje

tkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje, Kovo 8-oji j švenčių dienų sąrašą nepateko (1990 m. spalio 25 d. Nr. I-712 įsaky mas), o nuo 2002 m. socialdemokratų iniciatyva ji įtraukta A į Atmintinų dienų sąrašą. Oficialus šventės žymėjimas ne visiems buvo priimtinas bei svarbus, nes visuomenėje buvo įsitvirtinusi, galima sa kyti, jos apolitinė reikšmė6. Reikšminga yra ir žiniasklaidos įtaka, pertei kiant įvairias idėjas, galimai modeliuojančias šventės turinį. Interneto straipsnių analizė7, tiek chronologinė, tiek pagal turinio pobūdį, rodo idėjų (ir jas lydinčių mitų) formavimo tendencijas, o komentarai bei jų kiekis rodo idėjų priimtinumo skalę, aktualumą ir pan. Nuo 2000 m. apie Kovo 8-ąją (žr. 1 pav.) internete pirmieji buvo paskelbti BNS ir Eltos pranešimai. Daugumą pranešimų, reportažų, straipsnių skelbė ar iš kitų perspausdino portalas „Delfi“8. Šventei atspalvį suteikia straipsnių autoriai, keldami idėjas, kam skirta minėtina diena, o joms įtvirtinti naudoja

6 Net stačiatikių raginimas Rusijoje komunistinę šventę išbraukti, tiksliau, perkelti j kitę dieną, nebuvo išgirstas: 2000 m pravoslavų kalendoriuje minima ir Kovo 8-oji, kaip sovietinio palikimo šventė; raginama jos nesureikšminti, nes ji skirta emancipuotai moteriai, o moteris (motinas, žmonas, seseris, dukras) pagerbti Gegužės 14-ąją - Moterų taiknešių (жен-мироносиц) dieną (Смирнова 1999: 68). 7 Paieškos sistemoje „Google" 2012 m. gruodžio mėn. surinkus „Moters diena", gautas tinklalapis su apie 3160 000 rezult., surinkus „kovo 8 diena", pasirodo apie 4 470 000 nuorodų (kur patenka ir nuoroda j Motinos dienos aprašą Vikipedijoje), o surinkus „women's day" - apie 750 000 000 rezult. (žr. 2013-02). Atrinkau 100 proginių straips nių ir tuos pranešimus, kurie sulaukė internautų dėmesio. Straipsniai buvo skirstyti: a) chronologiškai, b) pagal turinio pobūdį ir c) pagal komentarų kiekį. Ne visi straipsniai sulaukė komentarų, o būta ir tokių svetainių, kur komentuoti nebuvo galimybės. Iš visų nagrinėjamų (100 vnt.) straipsnių 35-ių komentarai suvesti. Nesuvesti tinkla- raštininkų (rasti 4) komentarai - juose mažai informacijos, tik emocijos ir pašaipos. Taip patį suvestines nepateko tie komentarai, kurių buvo minimaliai (1-10 vnt). Neturinčių komentarų skilties buvo 18 straipsnių. Beje, straipsnio rašymo metu (2014) internete tapo nebeprieinami svetainės „Delfi" komentarai. 8 Bene pirmasis buvo BNS straipsnis apie Latvijoje atliktą apklausą dėl Kovo 8-osios šven tės, kur paaiškėjo, kad dauguma ypač ne latvių kilmės apklaustųjų pareiškė nuomonę, kad Latuijoje reikėtų tęsti tradicijų Suęsti Kovo S-ųjų (BNS: 2000). Šia proga ELTA, BNS pranešimų daugiau skelbta 2001 m., vėliau - pavieniai iki 2005 m. ir 2011 bei 2013 m , kur dažniausiai buvo kalbinami valdžios žmonės. „Delfi" nuo 2007 m. publikuoja straips nius didėjančia progresija (iki 2012 m. - nuo 2 iki 6 vnt) Su tam tikromis pertraukomis straipsnius skelbė ir kitos svetainės, pvz., „Lžinios" - 2002, 2012, 2013 m.; „Straipsniai, lt", kaip ir daug kitų, pradėjo 2004 m , o nuo 2007-2010 m kartojo kitų straipsnius ar tiesiog sveikino visus ta proga Kiti portalai daugiausia įsitraukė nuo 2010 m

196 2 atitinkamus šventės kilmės mitus. Šventės datos kilmės išradimas ar mitas yra šios šventės idėja, žinia, kurią norima perteikti visuomenei. Žiniasklaidoje rašantieji apie šventę propaguoja įvairias idėjas, todėl jas pristatysiu. MOTERS MOTERS DIENA Pirma, kas išryškėja skaitant straipsnius apie Kovo 8-ąją, - dauguma autorių stengiasi naujai perrašyti, permąstyti jos atsiradimą. Cituoju gana standartinį aprašą, kuris pateiktas svetainėje „Day.lt", - panašus dažniausiai naudojamas visų rašančių: Kai Lietuua išsiuadauo iš Tarybų sąjungos, visi pašaipiai pažvelgė j Tarptautinę moters dieną, tarsi ji būtų buvusi tarybinė šventė. Tačiau iš tiesų šios dienos ištakos daug tolimesnės. Šios šventės užuomazgų galima rasti dar Antikos laikais. Straipsnis baigiamas: Kažkada Lietuvoje Tarptautinė moters diena buvo švenčiama panašiai kaip dabar švenčiama Motinos diena. Vaikučiai dovanodavo savo mamytėms gėles (dažniausiai šiuo metu jau pražysdavo žibutės), deklamuodavo eilėraščius. Vyrai taip pat pado vanodavo savo moterims gėlių, tačiau tarsi atsidėkodami už tai, kad jos motinos. Šiais laikais šventės papročiai pasikeitė. Vaikai savo mamas sveikina Motinos dienos proga (pirmąjį gegužės sekmadienį), o su Tarptautine moters diena moteris turėtų sveikinti išimtinai vyrai, pripažindami, kad jos lygiavertės partnerės. („Day.lt") Ši citata ir kiti straipsniai akivaizdžiai rodo, kaip intensyviai šventės ištakų ieškoma įvairiose antikos ar dar ankstesnių civilizacijų atliktose moteriškumo garbinimo apeigose, kad tokia Moters diena būtų „pagrįsta“, plačiau vertinama ir taptų populiari, kartu taip siekiant atsiriboti nuo socialisčių moterų indėlio įvedant šios dienos minėjimą. Žinoma, kad svarbus aspektas šventės gyvavimui yra tęstinumo jausmas. Mokslininkai, tyrinėję ritualus ir į juos panašių veiksmų pobūdį, išskyrė tradicionaliz mą, kuris įvardijamas kaip pastangos sukurti veiksmų tinklą - panašių ar iš pagrindų suderintų su senesniu kultūriniu prototipu (Bell 1997: 145), suteikusį ritualizuotoms veikloms natūralumo (Bell 1997:168). Tad Moters dienos ištakas siejant su mitinių dievybių garbinimu9 kuriamas

9 Tam tikrų dienų Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrų dėmesio ir netgi karai tų dienų turėdavo būti nutraukti, kad kariai galėtų būti su savo moterimis, o Vikipedija rusų kalba šventę kildina iš Romos imperijos laikų: Šventė matronos - laisvos ištekėju sios moterys. Tų dienų jos gaudavo nuo uyrų dovanų ir buvo apsuptos rūpesčiu ir dėmesiu. Romietės, apsirengusios graliausiais drabužiais, eidavo j deivės Vestos (kuri laikyta šeimos židinio globėja) šventyklų Svetainė „posobie info" papildo: Be to, šių dienų ir vergės bei nelaisvos moterys galėjo ilsėtis ir gauti dovanų iš namų šeimininko (Woman's book № 413).

197 „tęstinumas" nuo neatmenamų laikų, kartu propaguojama Moters dienos idėja, perteikianti moteriškumo garbinimo prasmę. Ne tokia gausi, bet nuosekli yra straipsnių grupė, kur stengiamasi sugrąžinti Moters dienos esminius (pirminius) principus: Kouo 8-oji - tarp tautinė moterų solidarumo diena. Šios dienos esmė labai dažnai pamirštama, ir bartais tiesiog tampa „pagarbos moteriai" diena, uisai nepabrėžiančios jos pagrindinės minties - lyčių lygybės, moterų teisių išsikouojimu, - kalbama interneto svetainėje „Sabelija“ (Sabelijos kolektyvas: 2009). Šiuose straipsniuose dažnai eklektiškai dėliojamas faktų koliažas, panaudoja mas ir archajinių šventės užuomazgų argumentas, siekiant „atitraukti“ nuo komunistinės šventės idėjos; kitur nuosekliau dėstomos feminis tinės idėjos (Noreikienė 2012, 2013; Vasiliauskaitė 2007; Saukienė 2010; Respublika.lt, ELTOS inf. 2010, 2011a, 2011b). Pasitaiko straipsnių, kur šventės ištakų ieškoma žydų kultūroje, kartu provokuojama paieškoti naujų datos prasmių. Pavyzdžiui, žurnalistė iš JAV Nijolė Kavaliauskaitė- Hunter 2012 m. eklektiškai išvardijo, kas kokias šventes švenčia kovo mėn.10* (Kavaliauskaitė-Hunter 2012), kur kartojamos tos pačios istorijos apie moterų kovą už lygias teises; deja, autorė nepapasakojo, kaip šian dien ši šventė švenčiama JAV. Apibendrinant straipsnius turinio aspektu, išskirtos kelio*s jų grupės. Nemaža dalis straipsnių skirta lyčių lygybės klausimams, mo terų judėjimams šiandien (18 vnt.), kurie perteikia aiškias nuostatas. Kai kuriuose straipsniuose skaitytojai tarsi raginami apsispręsti ir permąstyti šventę (dažnai kritikuojamas sovietinis lyties nužemini mas) - tai straipsniai apie lyčių padėtį kaimyninėse šalyse (6 vnt.) ir trys apklausoms skirti straipsniai. Didesnė dalis straipsnių - pateikti interviu su žymiais ar išgarsintais žmonėmis bei pasakojimai apie juos (21 vnt.) ir su šia diena susiję klausimai, kurie formuluojami

10 JAV švenčia Žemės ūkio dieną (abejotinas teiginys - I. 5.), žydai pauasario šventę, buri vadinasi Purimas. taip pat neaplenkti graikų mitai: Kadaise graikai Kouo 8-qjq Šventė Dievų motinos, Urano ir Gajos dukros, Dzeuso motinos deivės Rijos Šventę. Paminėtas Italijos šventės „La Festa della Donna” XX a. pab. vaizdas, nuosekliai papasakota apie JAV užsimezgusią šventę.

198 s jų pavadinimuose (19 vnt.)11. Kituose 31 straipsnyje - verslas, gė lės, sveikinimai, istorija (dažnai romantizuota, siejama su mitais, tarptautinė šventės kilmė, siejama su moterų judėjimais). Pastaroji MOTERS MOTERS DIENA straipsnių grupė palaiko šventę ir reklamuoja jai skirtus produktus. Straipsnių analizė išryškino akivaizdų neapsisprendimo diskursą: ieškoma atsakymų tiek kalbinant vadinamąjį „elitą" (politikos ar šou, verslo), tiek tiesmukai klausiant bei provokuojant skaitytojus, kartu žvalgantis) kitų šalių patirtis. Apžvelgusi idėjų apie Kovo 8-osios propagavimo tendencijas, remdamasi straipsnių analize, tirsiu internetinių straipsnių ko mentarus, išreiškiančius skaitytojų poziciją, reakciją j straipsniuose keliamas mintis. Dauguma straipsnių (48 vnt.) vidutiniškai turi nuo 20 iki 100 komentarų, 25 straipsnius lydi iki 15 komentarų. Mažiausia straipsnių dalis sulaukė labai didelio kiekio komentarų: vieni (8) nuo 150 iki 300, kiti (5) - daugiau kaip 50012. Daugiausia komentarų sulaukė būtent feminisčių straipsniai ir tie, kurie pro vokuoja skaitytojus aštriais pasisakymais13 apie šventės kilmę ar šventimo įpročius sovietmečiu. įdomu, kad ir paprasta ELTA žinutė (ELTA 2004), kur nebuvo išsakyta jokių pozicijų, sulaukė net 186 komentarų. Straipsnių, kuriuose kalbinami politikai, komentaruose labiau atsispindi komentatorių politinės pažiūros, tiksliau, simpa tijos ar antipatijos kuriam nors politikui, partijai. Komentaruose labai daug emocijų, kurias paskatino aštresnis kito komentatoriaus vertinimas - tuomet vienas internautas pradeda kabinėtis prie kito, plūstis, prasivardžiuoti, dažnai komentatoriai niekinamai aptaria straipsnio autorių, - tokius komentarus pavadinau asmeniškumais ir jų į tyrimą neįtraukiau.

11 Pvz., „Švęsti ar nešvęsti - štai kur klausimas!”. „Kas švenčia Kovo 8-ąję?", „Kuo bloga diena, kai tūkstančiai moterų pasijunta nors truputį smagiau?" ir kt. 11 Vasiliauskaitė 2007 - 893 koment.; Saukienė 2010 - 831 koment.; ELTA 2012 - 677 koment.; Noreikienė 2012 - 629 koment., Užkalnis 2013 - 508 koment. 13 Šių straipsnių autoriai dažnai įžeidžiančiai kalba apie moteris, gaunančias gėles, ir vyrus, kurie įas teikia, - taip jie „užsidirba" skaitytojų dėmesį.

199 1 pav. Tyrime panaudotų straipsnių (uienetų) Kovo 8-osios proga ir jų visų komentarų (metų uidurkio) dinamika 2000-2013 m.

■ straipsnių vnt. komentarų vidurkis

2000

2001

2002

2003 2004»

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

Iš 35 straipsnių, kurių komentarai suvesti, gausus komentarų skaičius dar nereiškia, kad jie informatyvūs - dažnai net atvirkščiai14, todėl visų naudoja mų straipsnių komentarų suvestinė atlikta vidutiniškai iš 44 % pasisakymų. Komentaruose vieni pritaria straipsnio autoriaus mintims, kiti ne patenkinti dėl feministiško ar sovietinio šventės kilmės traktavimo. Skirtingai internautai suvokia ir faktus: jei jos kilmė JAV, kitose Vakarų šalyse arba jei Popiežius ta proga pasveikino - tai gera šventė, j esmę nebesigilinama. Tie komentarai, kuriuose pritarta ar jrodinėta, kad

v, Pvz., ELTA žurnalisto interviu su Ingrida Šimonyte sulaukė 677 komentarų (ELTA 2012), kurių dauguma - įžeidžiantys ar šmaikštūs pasisakymai apie Šimonytę bei asmeninis plūdimasis tarp komentatorių, ir tik 3 % komentarų, pareiškusių nuomonę apie Kovo 8-ųjų ar straipsnyje išsakytas mintis, kurie ir buvo įtraukti j tyrimų. Patys produkty viausi - komentarai prie ELTA pranešimo „Valdžios moterys dovanų nelaukia?" (ELTA 2011): iš 72 komentarų 70 % panaudoti tyrime.

100 2

2 pav. Moters dienos prasmės įvardijimas interneto straipsnių komentarų duomenimis (proc. n-igo)

■ sovietinė ■ moteriškumo pagerbimas * moterų solidarumo kita MOTERS DIENA

šventė susijusi su sovietmečiu, socialdemokratais ar komunistais (kar tais tiesiog įvardydavo - rusais), sugrupuoti kaip a) souietinis palikimas (2 pav. žymima kategorija „sovietinė“). Komentarai, kuriuose atmetama bet kokia politika ar net istorija ir Kovo 8-oji pripažįstama kaip Moters diena, skirta moteriškumui pagerbti, ar tiesiog graži ir linksma pavasario šventė, pavadinti b) moteriškumo pagerbimas. Feministinė grupė apima komentarus, kur internautai pritaria, kad ši šventė kilusi ir susijusi su moterų judėjimais, kova už lyčių lygias teises - c) moterų solidarumas. Dalis komentarų buvo polemiškesni, jie stengėsi „priminti“ istorinius faktus (dažniausiai paimtus iš Vikipedijos), tarptautiškumą - tai tolerantiški pamąstymai. Pastaruosius galima priskirti prie išreiškiančių neutralią poziciją - d) kita. Dalis komentarų pasisakė už šventę (be patikslinimo, kodėl) ar pritarė išsakytoms komentuojamo straipsnio autoriaus mintims 28 %, kiti pasisakė prieš - 24 % (pastarieji duomenys nerodomi 2 pav.). Iš pateiktų duomenų (žr. 2 pav.) matyti, jog vyrauja komentarai, kur šventė vertinama kaip proga pagerbti moteriškumą, nelabai nuo jų atsilie ka vertinantys ją kaip pretekstą palaikyti sovietinę tradiciją ar ideologiją. Palyginę skelbtų straipsnių tematiką (idėjas) su komentarų, nu sakančių šventės pobūdį, skaičiumi, pastebėsime, jog romantizuotos istorijos straipsniuose koreliuoja su šventės suvokimu kaip moterišku mo pagerbimu komentaruose (31 str. / 34 % koment.), kaip ir feminisčių idėjos straipsniuose koreliuoja su moterų solidarumo šventės suvokimu komentaruose (18 str. / 16 % koment.).

201 K1EF0B.MXU0JI MOTĖM d ie n x .- v e k t in im x i MEDIJOJE IP. ŠVEN TIM M VILNIEČIŲ ŠEIMOSE

oters dienos oficialus šventimas pasipildė neforma liu, kuris Lietuvoje sovietmečiu pirmiausiai papli to darbovietėse. Sakytume, logiška pradžia, nes jos M kilmė buvo tiesiogiai susijusi su darbo sąlygų gerinimu ir lygių tei sių iškovojimu. Šiandien internautai, dalydamiesi savo patirtimi - tiek sovietine, tiek dabartine gyvenant užsienyje, - dažnai blaiviai suvokia šios šventės puoselėjimą ir neformalų šventimą darbo kolektyve kaip moterų darbo šventę. Dabartiniai emigrantai pasakojo15: Gyvenu Skandinavijoj ir šiandien visos darbo moterys gavom gėjljių nuo mūsų darbo berniukų, visada gražiai ir garbingai elgiasi su mumis, bet gėlytės ypatingai širdį pamalonino :) (438. Mot.; 23 - pritarė, ne - 4) Gyvenu UK ir čia švenčia KOVO 8 lenkai, slovakai, italai dovanoja moterim gėles (415. moteris; 11 - pritarė, ne - 5) Gyvenu Vakarų Vokietijoje, mano vyras vokietis dirba Mersedes-Benz, kasmet Kovo 8-ąją čia dirbančios moterys būna pagerbiamos profsąjungos - gauna po rožę, taip pat pakviečiamos kavinėje išgerti puodelio kavos (459. Komentaras. 18 - pritarė, ne - 1) Teko būti prieš keletą metų per Kovo 8 d. Italijoje, Bračiane, visur buvo išpuoštos gatvės, namai, o gyventojai rinkosi j vakaronę, kur sveikino moteris, klausėsi koncerto, vaišinosi ir šoko... (168. Komentaras. 9 - pritarė, ne - 2) (Užkalnis 2013) Emigrantų, keliaujančių po įvairias šalis, pasisakymai internete prieš dešimtmetį taip pat rodo tam tikrų šalių polinkį švęsti Kovo 8-ąją kaip „visaliaudinę": Šiuo metu man tenka gyventi Madride, ir šiandien pilnu tempu švenčiama moters diena. Ir su gėlėm, ir su šiai šventei skirtais renginiais. Taip kad ne tik post sovietinės valstybės mini šią dieną. (As.)

15 Kalba netaisyta, įdėtos lietuviškos raidės, kur jų nebuvo (š, č, ę ir t t ).

202 2

Pernai slidinėjau Italijos Alpėse - kaip tik Kovo 8 d. prie keltuvų italai sveikino visas moteris, dovanojo žydinčias mimozas. Vakare restorane buvo vis[u]otinis šventimas (turistų iš postsovietinių šalių nebuvo, tik mes 4-iese, be MOTERS MOTERS DIENA to - austrai, vokiečiai, prancūzai). Taip kad „delfio" straipsniai labai netikslūs... (Vaineta) (BNS 2003) Tačiau dalyje šalių Kovo 8-oji nėra švenčiama visuotinai, kitaip nei Motinos ar kitos šventės: Lietuvoje ją mini tik socialistų moterys, arba pačios socialistės. Pav. Švedijoje jei kas darbe pasveikintų moterį su šia švente, apsijuoktų galutinai, (taigi.) kažkodėl vokiečiai visai to neatsimena, čia, Vokietijoje, šitos „šventės“ - nei kvapo! (cetkin) (BNS. 2003) Teko daug keliauti po Ameriką 1988 metais, ir specialiai domėtis, neatsirado nei vieno žinančio tokią „šventę“??? (Laris) (BNS. 2003) Deja, Amerikoje ši diena nėra švenčiama, retai kas apie tai žino. (36. Mot iš JAV. 5 - pritarė, ne - 2 (Noreikienė 2013) Sovietmečiu išpopuliarinta Moters diena ir jos ideologinis užtaisas Lietuvoje toli gražu ne visiems buvo ir liko priimtina, todėl nepakliuvo j šeimos švenčių kalendorių. Pastarieji (kuriems nepriimtina) laikosi nuomonės, jog ši šventė skirta darbo moterims pagerbti ir yra sovietinis palikimas. Ir nors neformalus, nuoširdus dėmesys moterims daugeliui šventę darė jaukią, tačiau ilgainiui besaikis šventimas su bendradarbiais, draugais, šeimoje ir nesaikingas alkoholio vartojimas ją suvulgarino visoje Sovietų Sąjungoje16. Prisiminimuose apie sovietmetj liko ne tiek moterų pagerbimas, kiek žeminanti tokia vyrų „malonė", o ir „valdiški“, formalūs sveikinimai ne visas moteris džiugino. Išlikus slogiems prisiminimams ir gerai suvokiant šventės prasmę, dalies internautų komentarai šiandien, žvelgiant iš tam tikros laiko distancijos, sakyčiau, blaiviai (nepagiežingai) ir logiškai kalba apie sovietmečiu švęstą Kovo 8-ąją bei dabar naujai formuojamą jos prasmę. Visgi reikia paminėti, jog šie ir kiti komentarai,

16 Girtuokliavimas buvo ypač išplitęs Rusijoje, kur moterys buvo ėmęsi tokių priemonių kaip atšaukti Kovo 8-osios šventę ir ją tik minėti O tai dabar su 8-qja išeina, kad ne moterų Suente, o uyrų, tiesiog uisiškas vyrų girtuokliauimas. Dauguma iš jų nedirba ir ų-tq ir uis dar geria, - rašė kreipimesi Tomsko jaunosios kartos moterys 1972 m. SSRS aukščiausiajai Tarybai (Бабицкий 2004).

203 kur moterys pasisakė, jog tai šventė vyrams, nes moterys jiems rengė vaišes už gėles, sulaukė nepritarimo balsuojant (už ir prieš), o tai rodo internautų polinkį neprisiminti (kai kurie iš jų, matyt, ir neturėjo tokios patirties dėl jauno amžiaus) nemalonių momentų iratsiriboti nuo sovie tinės patirties. Jie laikosi neutralios pozicijos: Kam reikia uiemisprieš kitus priešpastatyt. Turi uisi teisę gyvent. Buuo vieni laikai-dabar kiti. Kam reikia priešpriešą skatint (407. Komentaras. 5 - pritarė, ne -1) (Užkalnis 2013). Tai patvirtina ir šio tyrimo, atlikto 2012-2013 m., rezultatai (išdėstyti žemiau). Grupė internautų j Kovo 8-ąją žvelgia kaip j tarptautinę šventę, kurios prasmė tiesiogiai siejama su moterų padėties įvertinimu ir tiks lų nusistatymu bei sprendimu, o ne kaip į šeimos šventę: Šios dienos esmė labai dažnai pamirštama, ir kartais tiesiog tampa „pagarbos mote riai" diena, visai nepabrėžiančios jos pagrindinės minties - lyčių lygybės, moterų teisių išsikovojimu (480. Vilnietė. 6 - pritarė, ne - 5) (Užkalnis 2013). Lygindama su Lietuvoje ir Latvijoje švenčiama Kovo 8-ąja, Bula teigia, kad Lietuvoje juntamas didesnis atvirumas galimai naujai šventės interpretacijai, neatsiribojant nuo tarptautinės Kovo 8 minėjimo praktikos jtakų, žinomų iš feministinio judėjimo ar kairuoliškos politikos krypčių, tuo tarpu Latvijoje matyti poslinkis beveik j grynų sovietinio šventimo modelio restauravimų (Bula 2008: 34). Tiesa, minimos tendencijos matyti, fačiau jos dar neįsitvirtinusios Lietuvos visuomenėje. Jaunos karjeros moterys sveikinimus Moters dieną suvokia kaip pagarbos ženklą joms kaip ne mažai pasiekusioms moterims: gėlės už tai, kad mes esam tokios moterys, stiprios, išsikovojom teises, kad esam. Perklausus: Bet vyrai tikriausiai ne taip galvoja... daugiau kaip moteriai, jos moteriškumui pabrėžti dovanoja [gėles]?, pateikėja pritarė: Tikriausiai sveikina tiesiog kaip moterj (inter viu, mot., 30 m., Vilnius, 2013-03-10). Galima prisiminti ir „Delfi" atliktą apklausą „Kodėl reikia švęsti Moters dieną?" (DELFI 2001a, 2001b)17, kuri

17 Grožis,gėlės, pavasaris, jausmai. - atsakė 60 X vyrų ir 29 X moterų. Tokios šventės reikalingumą lyčių tapatumui stiprinti: nes švenčių joms nebus per daug; Nori būti pagerbtos, dėmesio sulaukti; Vyrams išugdyti gėlių pirkimo Įgūdžius ir gerbti moteris; Ne visos motinos, o moterys - visos, - nurodė 11 X vyrų, 45 X moterų. Linksma Šventė (tarp gausybės liūdnų lietuviškų ir jos tarptautiSkumo svarba), - nurodė 15 % vyrų ir 12 % moterų. Kiti: tai verslui gerai, - 14 X vyrų, 6 X moterų; vyrams bei politikams gerai, - nurodė 5 % moterų (DELFI 2001a, 2001b).

204 s taip pat parodė, jog moterys šią šventę labiau vertina kaip skirtą lyties tapatumui ugdyti, o vyrai sieja su romantiškais jausmais (pavasariu, grožiu, gėlėmis). Vadinasi, kiekvienas savaip supranta, ką jiems reiškia MOTERS MOTERS DIENA pasveikinimas Kovo 8-ąją, - kaip ir kiekviena kelta idėja straipsniuose sulaukia savo šalininkų. Nors šventės prasmė suvokiama ir vertinama įvairiapusiškai, Moters dienos šventimas (praktika) atspindi jos realų populiarumą. Pagal visus pasisakymus galima išskirti dvi grupes: pažyminčių ar švenčiančių ir ne. Tačiau tarp moterų, teigiančių, kad nepripažįsta ir nešvenčia, nemini šios dienos, dažnai pasitaiko pačių šia proga gaunančių sveikinimų (žodžiu ar gėlių). Apžvelgus 2012-2013 m- vykdytą tyrimą, galima pa tikslinti nešventusiųjų ratą - jiems priskirtini apklausoje pasisakiusieji, jog jie ir jos nesveikino nieko ir jų niekas nesveikino. Taip pat galime patikslinti etninių grupių pasiskirstymą pagal šventimo praktikas. Spaudoje dažnai buvo išsakoma nuomonė, kad tuo metu, iki įtraukiant dieną į atmintinų sąrašą, šventė daugiau rusakalbiai Lietuvos piliečiai ir rajonų gyventojai. Tačiau 2012-2013 m. atliktas lauko tyrimas, kur apklausti vilniečiai (lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai), parodė, kad ją mini dauguma. Jei palyginsime rusų apklausą, atliktą Visos Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centro 2005 m., matysime: 90 % ap klaustiesiems Kovo 8-oji - šventė (Омнибус ВЦИОМ 2005), о 2011 m. analogiškoje apklausoje Kovo 8-oji apklaustiesiems buvo: malonios emocijos, pretekstas padaryti malonumą (48 %), tradicija irsuarbi šuentė (23 %), ir tik 14 % ją laikė tiesiog išeigine'6 (Омнибус ВЦИОМ 2011). Tai rodo, jog Kovo 8-oji Rusijoje išlieka svarbia švente, nors nežymiai daugėja ir ją ignoruojančiųjų. Vilniečiai Moters dieną dažniausiai švęsti pradėjo nuo vaikystės bei mokyklos: Atsimenu, jau vaikystėje prašydauau, kad berniukai mane šią dieną pasveikintų (lenkė, g. 1972, b. 2362/114); 4 klasėje sužinojau, jog tokia diena egzistuoja; pasveikinu namie mamą ir uošvę, paskambi- 18

1 8 Kas dešimtam Si Šventė asocijuojasi su gėlėmis, o svarbia ir ypatinga Švente ją laiko 7 %, mažuma mano, kad tai - nereikšminga diena, prievolė ir nereikalingos išlaidos.

205 nu krikšto mamai (lenkas, g. 1985, b. 2362/113). Kai kuriose vilniečių šeimose Moters dieną išmoko švęsti šeimoje: Tėvai švenčia, o mane pradėjo sveikinti nuo 16-17 m. (lietuvė, g. 1991, b. 2362/82), ar sukūrus savo šeimą, jsidarbinus. Tarp mininčių šią datą nemaža apklaustųjų dalis sveikina moteris tik žodžiu (lietuvių 12 %, lenkų 14 %) ir jie dažnai teigdavo, jog nešvenčia (pasveikina ir tiek, kartais - juokais). Kovo 8-osios proga dažniausiai nesveikino moterys, kurios manė, jog tai yra vyrų pareiga. Tačiau tokias moteris paprastai pasveikindavo vyrai, ir jos mielai sveikinimus priimdavo. Tarp nesveikinusių ir pačių negavusių sveikinimų apklausoje užfiksuota lenkė (g. 1988, b. 2362/64), lietuvis (g. 1992, b. 2362/46). Todėl iš tiesų niekaip nepažyminčių šios dienos galime įvardyti vos vieną procentą visų apklaustųjų vilniečių (lietuvių, lenkų, rusų). Jei šiuos pasisakymus palyginsime su 2002 m. atlikta apklausa, kur sovietmečiu tik 13 % sakėsi nešventą ir nieko nesveikinę šia proga namuose, tačiau šventę darbe, - pastebėsime, jog tai sutampa su „nešventintu, tik pasveikinimu žodžiu" atvejais mūsų apklausoje. Aukščiau pateikti internautų komentarų duomenys, kur pasisakiusieji prieš Kovo 8-osios šventę (laikę ją sovietine) sudarė 28 %, t. y. mažes nę dalį, ir tai, kad jų komentarai sulaukė mažiau pritarimo (27 už, 33 prieš), bei 2012-2013 m. vilniečių apklausos duomenys rodo šios šventės vitališkumą. Šią tendenciją išryškino ir 2002 m. vyresniųjų vilniečių apklausa, kurioje pasisakymai vertinant Kovo 8-osios tolesnį tęstinumą krypo pritarimo linkme: 41 % (n-32) pažymėjo, jog Kovo 8-oji - reika linga šventė, o 31 % galvojo, kad jos nereikia; likusieji neturėjo aiškios pozicijos arba buvo neutralūs. Praktiškai galima teigti, jog neutraliai, ar labiau neigiamai, nusiteikusiųjų šventės atžvilgiu laikytina apie 13 % apklaustųjų 2002 m. Vadinasi, nedidelė dalis nelinkusi šios šventės praktikuoti, tačiau, „spaudžiama" bendros opinijos (ar pagerbdama tą, kuriai tai svarbu), pasveikina žodžiu. Kas, ką ir kaip sveikino? Sovietinėse ir posovietinėse šalyse šventės pagrindu tapo gėlės, teikiamos moterims, mamoms, ir kuklios vaišės, kitaip nei JAV ir kai kuriose Europos šalyse, kur vykdavo (vyksta) daugybė

206 s renginių, skirtų suburti moteris ir pažymėti jų pasiekimus, rengiamos konferencijos, mitingai, teatro pasirodymai, madų paradai ir kita. Gėlės, dovanojamos vyrų, šia proga neminimos. Tiesa, galima rasti asociacijų MOTERS MOTERS DIENA „moterys ir gėlės" moterų judėjimuose, tačiau jų tiesiogiai sieti su lyties pagerbimu posovietinėse šalyse negalime. Antai vieno iš streikų (JAV 1912 m. Lorense (Masačūsetsas, JAV) tekstilininkų streikas) šūkis buvo „Duonos ir rožių"19 - tai reiškė, kad moterims reikia ne tik duonos, bet ir pagarbos. Kitas pavyzdys iš Italijos, kur ši šventė pradėta švęsti 1946 metais. Italijos moterų sąjungos ir kitos darbo sąjungos dalyvaudavo eisenose, keldamos aktualias problemas, kad išsilaisvintų iš vyrų domi navimo visuomenėje. Kaip skiriamąjį ženklą eitynių dalyvės segėdavo mimozos šakeles, kurias rinkdavosi dėl to, kad mimoza anksti pavasarį pražysta ir yra viena pirmųjų pavasarinių natūraliai augančių krūmų (ITC ILO 2007). Moterims dovanoti gėles Kovo 8-osios proga sovietinėse šalyse pradėta po Antrojo pasaulinio karo. Praktika masiškai sveikinti moteris darbo kolektyvuose, matyt, darė tam tikrą „spaudimą“ vy rams sveikinti namuose ir žmonas, o mokyklose - vaikams sveikinti motinas. Vyras perka dovanas ir sveikina savo žmoną. Vaikai Kovo 8-tą vadina „Mamos Diena" ir gėlėmis išpuošia namus. Kovo 8-tos išvakarėse miestų gatvės ir par duotuvės pilnos vyrų. Jie tariasi ir ieško, ką čia nupirkti ir padovanoti motinai, žmonai, sesutei, draugei. Mokiniai neša puokštes gėlių mokytojoms. Mokyklose iš anksto mokomi vaikai, kaip gražiau išraižyti tinkamą pasveikinimą mamytei. (Baltrūnytė-Karosienė 1964: 81) Minėtos knygos Mūsų šventės apie sovietinių švenčių kalendorių autoriai minėjo, kad ši šventė tapo ir šeimos švente: per jq visoje šalyje skamba mvzika ir dainos. Vyrai nuo mažo iki didelio su gėlių puokštėmis ir dovanomis skuba namo - pasueikinti savo artimas moteris. Kiekvienoje

19 Jameso Oppenheimo poema, išspausdinta žurnale The American Magazine 1911 m gruodžio mėn., ir Rose Schneiderman kalba 1912 m., kur ji pasakė: Darbininkė turi turėti duonos, bet ji turi turėti ir rolių (The worker must haue bread, but she must haue roses, too) (Wikipedia: Rose Schneiderman; Wikipedia: Bread and Roses).

207 3 pav. Sveikinamųjų Kovo 8 -osios proga ratas (proc. pagal tautybes: lietuvių n-8i, lenkų n-6į, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai

uisas tih šeimos nares tih hitas nesueihino

šeimoje šuentė. O vakare visi susirenka prie televizorių pažiūrėti tradicinio „Žiburėlio"(Ogoniok) (Синицына 1977: 36). Tokius pastebėjimus skelbė ir to meto spauda, naujų švenčių diegėjai, juos privalėjo minėti ir švenčių tyrinėtojai. Vilniečių apklausa parodė, jog XXI a. buvo sveikintos visos moterys: šeimos narės, bendradarbės, draugės (3 pav.). Lietuvių šeimose šiek tiek daugiau sveikinusių tik šeimos nares - žmonas, motinas, seseris, seneles, pusseseres, tetas. Moteris sveikino ir vyrai, ir moterys viena kitą, nors dalis moterų manė, jog vyrai turi sveikinti moteris, o ne moterys kitas moteris (lenkė, g. 1990, b. 2362/39). Kaip matyti iš vyresniųjų vilniečių apklausos, populiariausia ši šven tė yra tarp lenkų, o lietuvių nežymiai uždaresnė, nes šiek tiek daugiau sveikinama tik šeimoje. Gimnazistų apklausa parodė, kad didelė visų jų dalis sveikino merginas, moteris ar apklaustąsias20, tačiau rusų gimna zistų apklausa išsiskyrė tuo, kad net 27 % apklaustųjų sveikino (ar buvo pasveikintos) tik šeimoje. Kovo 8-ąją sveikinamos didesnės dalies apklaustųjų vilniečių šeimos moterys21 *, vadinasi, jiems ši diena yra ir šeimos šventė.

20 Tik 4 % lietuvių nesveikino ir nebuvo pasveikintos, rusų gimnazisčių užfiksuota 14 %, o lenkų nefiksuota. 21 Šis faktas fiksuojamas ir 2002 m. apklausos duomenimis: dauguma vilniečių sveikino tik motinas (37 %, n-32) ir kitas 5eimos nares (31 %), o 19 % - visas: likusieji sveikino tik bendradarbes. Tai rodo, kad Si Šventė sovietmečiu buvo Šeimos Šventė, matyt, dėl to, kad sutapatinta su Motinos diena.

208 s

DOVXNOS, VXISÜ IPs. KITI ŠVfNię SIMBOLIZUOJANTYS XTKIBUTXI MOTERS MOTERS DIENA

nternautų prisiminimuose akivaizdžiai akcentuojamos moterims dovanojamos gėlės, o sovietmečiu - ir vaišės22. Vilniečių apklau soje dar minimos dažniausiai smulkios dovanėlės ir būtinai vaišės I (kuklios ar kiek didesnės) su alkoholiniais gėrimais. Gėlių pasirinkimas sovietmečiu nebuvo didelis, populiariausios - raudonos tulpės, rožės ir gvazdikai (šios buvo visų sovietinių švenčių gėlės). Jos vieniems tapo Kovo 8-osios sovietiniu simboliu, ką rodo ir internetiniai komentarai, o kitiems turi universalią reikšmę - pvz., viena pateikėja lenkė išaiški no, jog gėlės teikiamos pagal amžių: nuo 30 m. - baltiguazdikai, arbatinė rožė (čainaja roza); jaunesnėms 20 m. - tulpės ir maži guazdikai (lenkė, g. 1991, b. 2362/31). Apklausa patvirtino, kad populiariausia Kovo 8-osios gėlė - tulpė (jas įvardijo 30 % apklaustųjų); rožes teikė arba gavo 8 % apklaustųjų, o gvazdikus - 4 %. Kiti teikė ar gavo įvairias gėles (dažnai jų neįvardijo). Stebėjimas Vilniuje 2013 m. Kovo 8-ąją (pirmojoje dienos pusėje) parodė, kad visose tirtose vietose besibūriuojančių ir perkančių gėles žmonių (daugiau vyrų 25-50 m.) buvo vidutiniškai tiek pat, apie 11 perkančiųjų parduotuvėse ir 30 - turgelyje. Gėles pirko ir moksleiviai. Be gėlių, dar įvardytos dovanos; saldumynai (saldainiai, šokoladas ar tortas)23 2425, rečiau smulkmenos, suvenyrai, atvirukai (4 pav. rodmuo rankdarbiai)2\ kvepalai ar papuošalas (rodmuo pirkinys)2*. Dovanėlės teikiamos tik šeimos narėms ar artimai draugei. Pažvelgus, kurioms tautybėms būdingesnės dovanėlės, pastebėta, jog dažniau dovanojo rusai ir lenkai. Jaunesniosios kartos, gimnazistų, apklausa Vilniuje parodė,

2 2 Pagal 2002 m. apklausą dovanojo gėles (25 X, n-32), kartais gėles ir smulkias dovanėles (pvz., atvirukus, kuriuos vaikai patys padarydavo mokykloje), net 41 % dovanodavo rimtesnes dovanas - kvepalų, papuošalą, knygą, suvenyrą ir pan. 23 Lenkės - g. 1972, g. 1975, g. 1984; lenkai - g. 1974, g 1979; rusas - g. 1982; lietuviai - g. 1978, g 1987.

2 4 Lenkės - g. 1971, g. 1974; rusės - g. 1977, g. 1991; lietuvis - g. 1975; lietuvė - g, 1991.

2 5 Lenkė - g. 1984; lietuvė - g. 1988; lietuviai - g. 1971, g. 1991.

209 4 pav. Sveikinimo būdai Kovo 8-osios proga (proc. pagal tautybes: lietuuių n-81, lenkų n-6į, rusų n-2į)

■ lietuviai * lenkai ■ rusai

tik žodžiu tih gėlės saldumynai rankdarbiai pirkinys

jog gėles dažniau dovanojo rusų ir lietuvių gimnazistai, jos mažiau po puliarios tarp lenkų. Dovanėlės ar atvirukai bei vaišės paminėtos visų tautybių, tačiau daugiau minėjo rusų ir lenkų moksleiviai26. Nemažėja dovanų poreikis šia proga ir Rusijoje. Visos Rusijos visuomenės nuomo nės tyrimo centro 2010 m. apklausoje apklausti gyventojai apie tai, kaip pasikeitė Kovo 8-osios dovanos per paskutinius 10 metų. Apklausa parodė, kad išaugo gėlių ir saldumynų populiarumas, taip pat moterys dažniau pasakydavo vyrams, kad norėtų gauti dovanų kvepalų ir kosmetikos, buitinės technikos (išaugo apie 5 %), o papuošalų poreikio padidėjimas viršijo 10 % (Омнибус ВЦИОМ 2010). Todėl galime teigti, kad Rusijoje ir Vilniuje rusai labiau sureikšmina šios dienos svarbą moterims. Kovo 8-ąją dauguma vilniečių šventė šeimoje, rečiau turėjo svečių ar patys svečiavosi. Šventimą draugų rate paminėjo dar mažiau apklaustųjų vilniečių27 *. Vaišinimasis dažniau suvokiamas ne tiek vienos šeimos rate, kiek esant svečių (artimųjų, senelių, gyvenančių atskirai ar su draugais), todėl dažnai sakydavo, jog vaišių nebuvo - paprasta vakarienė šeimoje ar kt. Iš vilniečių atsakymų paaiškėjo, kiek pateikėjų paminėjo susėdimą

26 Lenkų gimnazijoje (n-21) 19 % dovanojo gėles visoms, 14 % dar dovanojo atviruką mamai ir dovanėlę sesei, kiti žodžiu ar ei. paštu (34 % nepatikslino). Rusų gimnazistų apklausoje (n-21) 34 % dovanoja mamai, senelei ir, turintieji, sesei gėles ir 19 % dar atvirutes; 5 % nurodė, jog ta proga būna vaišės, kiti sveikino žodžiu (14 % nepatikslino). Lietuvių gimnazistai (n-23) 26 % dovanojo tik gėles, 9 % buvo ir vaišės, kiti sveikino žodžiu (9 % nepatikslino, o 4 % nesveikino). 27 Pagal 2002 m. apklausą, sovietmečiu pusė apklaustų vilniečių (n-32) rengė kuklų pasisėdėjimą namuose ar pietus, vakarienę, kiti kartais didesnį pobūvj (22 %), pasi kviesdavo svečių, o kartais patys svečiuodavosi.

210 s

5 pav. Vaišių maistas Kovo 8-osios proga (proc. pagal tautybes: lietuuių n-8i, lenkų n-6į, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai MOTERS DIENA saldumynai cepelinai kepsnys šašlykai vištiena 1 I * ■ 1 ’

l> Г 0 0 i i

žuvis hitą neįvardijo nebuvo 62

prie vaišių28 stalo: daugiau vaišes ruošė lenkai (63 % apklaustų lenkų) ir rusai (56 %), mažiau - lietuviai (38 %). Kalbėti apie specifinius valgius Kovo 8-osios proga negalime. Jau vien dėl to, kad pusė apklaustųjų teigė, jog jie nešventė su vaišėmis (net mažomis) (5 pav., kategorija „nebuvo"), galima konstatuoti progos simboliškumą kaip nežymų šventės reikšmingumą. Dažniausiai vilniečiai vaišinosi kukliai: užkandžiai, pyragas, tortas (namie keptas ar pirktas), desertas, kartais ir vynas ar šampanas, dažniau kava. Tačiau pažymėtina, jog 16 % visų etninių grupių apklaustųjų (n-169) vaišėms namie ruošė antrąjj patiekalą (vištiena, kepsnys, šašlykai, cepelinai, žuvis), gėrė vyną ar šampaną. Mažiausia dalis tų, kurie vaišinosi šia proga, sakėsi: a) tik išgėrę vyno ar šampano taurę, b) pasitenkinę kasdieniais pietumis namuose29, c) vaišinęsi kavinėje ar restorane. Pagal etnines grupes įdomu stebėti, jog lenkai dažniau ta proga vaišinosi cepelinais, šašlykais, o lietuviai - kepsniu, tuo tarpu vištienos patiekalai minėti visų etninių grupių panašiai.

18 Toliau tekste vartojamas terminas „vaišės", turint mintyje susėdimą prie stalo (užsta lę), nepriklausomai nuo dalyvaujančių kiekio ir maisto sudėties - svarbu proga. Pagal pateikėjų pasisakymus, tai būtų sąlyginai vaišių stalas, nes saldaus stalo su taure vyno, šampano ar juo labiau be jo dauguma nelaikė vaišėmis. 29 Neįvardijo konkretaus patiekalo ar sakėsi neprisimeną, ką valgė, - lentelėje pažymėta „neįvardijo”.

211 Kategorijoje „kita" (5 pav.) iš patiekalų buvo paminėti: lietuvių - lazanija, balandėliai, pica; lenkų - guliašas, kotletai; rusų - salotų jvairovė. Namie keptu pyragu ar tortu mėgavosi dažniau ir rusų, ir lenkų šeimose (atitinkamai 22 % ir 14 %), o lietuvių - tik 9 % apklaustųjų. Iš gėrimų lietuviai panašiai mėgo vyną ir šampaną (minėjo apie 5 %), kartais būdavo alus, o lenkų 22 % minėjo šampaną, 5 % vyną, vienas martinį. Rusų šeimose 13 % paminėjo šampaną, kartais - vyną. Lietuvoje šampanas tapo populiarus sovietmečiu30 ir, kaip matome, liko populiarus proginis gėrimas lenkų ir rusų užstalėje. Kitas būdas paminėti Moters dieną - atlikti moters kasdienius darbus31. Dažnai galima girdėti, kad Moters dienos proga visus darbus namuose atlieka jų vyrai, vaikai - taip pagerbiamos moterys. Tačiau apklausa parodė, kad didesnės dalies lenkų ir rusų vilniečių vaišes (kuklias ar didesnes) vis dar ruošė moterys, tik nedidelės dalies lenkų ir lietuvių vaišes rengė vyrai su vaikais arba ėjo] kavinę, restoraną (6 pav.). Dalis negalėjo įvardyti, kas ruošė, nes, pvz., pirktas tortas ir šampanas didelių pastangų ruošiant nereikalauja. Kuo, be vaišinimosi, dar šią dieną užsiėmė vilniečiai? Daugiausia sakėsi, kad dirbo ir po darbo ilsėjosi, nieko nedarė ar žiūrėjo TV. Dalis apsiribojo bendravimu su šeimos nariais, o studentai dar skyrė laiko ir draugams (-ėms). Tačiau pasitaiko, kad šventinę nuotaiką susikuria išradingiau: uiena kitą sueikinom, douanas douanojom, žaidėm stalo žai dimus, mama organizauo loteriją (rusė, g. 1977, b. 2362/13). Kiti džiaugiasi šventine nuotaika mieste: žiūriu pro langą:gražu, kai žmonės uaikšto su gėlėmis (lietuvė, g. 1989, b. 2362/83). Palyginus su Visos Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centro 2010 m. atlikta apklausa, matyti, jog dauguma rusų ruošėsi švęsti Kovo 8-ąją ir, panašiai kaip vilniečiai mūsų atliktoje apklausoje, Rusijoje taip

30 Kovojant su „buržuazinėmis šventėmis" vien draudimais reikiamų rezultatų nepasiek ta, todėl pamėginta rasti šioms šventėms alternatyvų, pvz,, Kalėdoms - Naujuosius metus. Šventei buvo gaminami specialūs sovietiniai eglučių žaisliukai, šokoladas, sal dumynai ir šampanas. 1936 m. priimtas specialus nutarimas „Dėl sovietinio šampano gamybos, desertinių ir stalo vynų 'Massandra'". Taip atsirado garsusis „Sovietskoje šampanskoje" (Зубкова, Эдельман 2005), kuris tapo neatsiejamas ne tik Naujųjų metų gėrimu visoje Sovietų Sąjungoje. 31 Sovietmečiu, kaip rodo 2002 m. apklausa, pusė apklaustųjų {n-32) sakėsi tą dieną padėję mamai (žmonai) ruoštis arba pavadavo ją. m 2

6 pav. Vaišes ruošusiųjų Kovo 8-osios proga pasiskirstymas pagal lytis (proc. pagal tautybes: lietuuių n-8i, lenkų n-65, rusų n-23)

ШШтШШШШШШШШШШШШШШШШШШШШ

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai MOTERS DIENA moterys vyrai visi

pat labiau linkę leisti laiką namuose32. Tačiau vilniečiai dažniau33 nei Rusijoje apklaustieji ėjo j restoraną, teatrą, pasivaikščioti ar kitur šia proga: primena eilinę dienų, nes dažniausiai tenka per jq dirbti, o atsiradus laisuai akimirkai, jq praleidžiu su šeima, kartais nuuažiuojam papromogauti, puz., Akropolyje pačiuožinėjam ant ledo, nueinam į kinų (lenkė, g. 1973, b. 2362/111); jei uyksta kokie renginiai, einame j juos. Jei nėra - namie žiūrim senus rusiškus filmus - mini kino teatrų padarom (lenkė, g. 1991, b. 2362/31). Kokios susiklostė „tradicijos“34 vilniečių šeimose, jų pačių požiūriu, mi nint Kovo 8-ąją? Visos tiriamos tautinės grupės kaip pagrindinę „tradiciją“ minėjo sveikinimo aktą, ne mažiau svarbiu laikė gėlių ar kitų dovanėlių dovanojimą bei bendravimą visiems susirinkus šeimoje. Kartais pateikėjai akcentavo dovanų teikimą ir pasveikinimą, ir bendravimą šeimoje vie nodai. Lenkų, baltarusių pateikėjai minėjo pagalbą namų ruošoje: Kouo j i 48 % Šventę švenčia namuose; svečiuose u, %, restorane, klube, teatre ir pan. - 6 %. Be to, per pastaruosius metus išaugo nesiruošiančių švęsti šios šventės (nuo 8 % iki 14 %) (Омнибус ВЦИОМ 2010). 33 23 X lenkų, 17 % rusų ir 7 X lietuvių.

*13 8 sueiki n ti uisas šeimos moteris, atlikinėti uisus darbus už jas douanoti gėles, Moteris tq dienq ilsisi. Motinos ir Tėuo dienos nėra tradicijų (baltar., g. 1986, b. 2362/55), ir lenkai minėjo „tradiciją“ ta proga kepti pyragą (tortą) (5 %). Vadinasi, nors ši diena nėra laisvadienis, norintieji ją paminėti randa tam laiko, o vaišių rengimo praktika mažėja, lyginant su sovietmečiu. Tarp visų apklaustųjų, sakiusiųjų, jog jiems svarbiausia šventė - Kovo 8-oji, buvo 3 lenkai35 ir rusas - moteriskq energijq garbinam (rusas g. 1977, b. 2362/13). Iš visų sveikinimo būdų sveikinimas tik žodžiu ar tik gėlių teikimas Kovo 8-osios proga vyrauja visose etninėse grupėse.

IŠVADOS

ovietų Sąjungoje Kovo 8-osios proga įvedus nedarbo dieną ir su tapatinus ją su Motinos diena, šventė palaipsniui persikėlė į ne formalaus šventimo erdves, į šeimą. Daliai Lietuvos gyventojų SMoters dienos sovietinė ideologija išliko nepakitusi, t. y. nepriimtina, o jaunesnioji karta dažniausiai atsiriboja nuo bet kokios ideologijos. Kita dalis Lietuvos gyventojų, remiantis internetinės informacijos analize, siūlo laikytis moterų solidarumo sprendžiant šiuolaikines skaudžias pro blemas, susijusias su lyties diskriminacija. Bendrai žiniasklaidos dėmesys Kovo 8-ajai ir jos įtraukimas į atmintinų dienų sąrašą, nepaisant skirtin gų nuomonių apie šventę, ją aktualizavo ir „legalizavo". Naujai perfor muota šventės idėja kaip moteriškumo garbinimo šventė subūrė didesnę auditoriją, o tai prisidėjo prie šventės vitališkumo. Šeimoje Moters dieną vilniečiai pažymi ar švenčia, t. y. sveikina (ar būna pasveikintos) tik žodžiu ar gėlėmis, rečiau saldumynais ar kitomis dovanėlėmis, vaišinasi. Iš pagrindinių Kovo 8-osios simbolių sovietmečiu tapusių gėlių ir vaišių, ypač darbovietėse, išliko gėlės - kaip svarbiausia dovana moteriai

35 Lenkė - g. 1977, b. 2362/171; lenkas - g. 1987, b. 2362/172; lenkas - g 1985, b. 2362/113. s

šiandienos vilniečių šeimose. Kitos dovanos, kaip ir vaišės, lieka ne tokios reikšmingos, tačiau jos populiaresnės lenkų ir rusų šeimose. Be to, namie kepamas pyragas (tortas) ir geriamas šampanas, populiaresnis lenkų ir MOTERS DIENA rusų šeimose, - tai jų pačių yra laikoma „tradicija", taip pat žymi šios progos šventiškumo artefaktus. Visa tai rodo, kad dažniau nelietuviams vilniečiams ši diena išlieka neformalia lyties švente, o lietuviams ji tapo kukliai pažymima diena, bet dar švenčiama šeimoje, su draugu (-e), taip palaikant artimus saitus. Tai rodo, kad oficialioji ideologija visuomenėje gana paprastai keičiama nauja, priimtina reikšme, kuri atitinka visuo menėje egzistuojantį požiūrį ir sampratą, kartu įsilieja į šeimos švenčių kalendorių. Panašus Anselmos Gallinat tyrimas apie Jaunimo įšventinimą (Jugendweihe) Rytų Vokietijoje, kuris parodė, jog oficialios, socialistinės šventės skirtingas interpretavimas visuomenėje (todėl ji tuo metu buvo švenčiama ir šeimose) leido šventimo praktikai tęstis ir žlugus socialistinei sistemai (Gallinat 2005). Moters dienos šventimo praktika įsiliejo į dalies vilniečių šeimos švenčių kalendorių ne tik dėl atmetamo sovietinės šventės ideologinio antstato, kuris pakeistas moteriškumo pagerbimu, dėmesio parodymu moteriai, bet ir dėl įpročio sveikinti, pagerbti šeimos moteris.

ихекхтОРчХ

Aune Kristin. 2012. International Women's Day, 8 March - Standing in the way of control, (žr. 2013-03). Aurora Ventures: About International Women’s Day (8 March). (žr. 2013-03). Baltrūnytė-Karosienė Ksavera. 1964. Tarptautine moters diena ir moterų koua už lygiateisiškumų ir taikų. Čikaga: Vilnis. BNS 2003: Kovo 8-osios kilmę tebegaubia paslaptis (67). 2003-03-08. (žr. 2013-03). Bula Dace. 2008. Astota martaatgriešanas: sievietlbas svinėšana pėcsocialisma, Letonica: Humanitäro linūtnu lurndls. Literatūra. Folklorą Mäksla. 18: 27-53. Riga. Chatterjee Choi. 2002. Women at the Cates Gender and Industry in Stalin's Russia, Cambridge. Cambridge University Press. Čepienė Irena (sud.). 1982. Mokyklų tradicinės šventes. Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinė redakcinė taryba.

«5 Day.lt: Tarptautinė motersdiena. (žr. 2013-03). DELFI 2001a: Kodėl reikia švęsti Moters dieną? Skaitytojų (merginų-moterų) atsakymai. 1. kovo 12:45. (žr. 2013-02). DELFI 2001b: Kodėl reikia švęsti Moters dieną? Skaitytojų (vaikinų-vyrų) atsakymai. 2. kovo 12:50. (žr. 2013-02). Dundulienė Pranė. 1982. Lietuuių etnografija. Vilnius: Mokslas. ELTA 2004: Kovo 8-oji - Tarptautinė Moters diena (186). 2004-03-08. (žr. 2013-03). ELTA 2011: Valdžios moterys dovanų nelaukia? (72) (žr. 2013-03). ELTA 2012: i. Šimonytei Kovo 8-oji asocijuojasi su kauštelėjusiais vyrais ir pavytusiomis tulpėmis (677). (žr. 2013-03). Gallinat Anselma. 2005. A Ritual Middle Ground? Personhood, Ideology and Resistance in East Germany, Social Anthropology. 13(3): 291-305. ITC ILO. 2007: Celebrations for International Women’s Day in Italy: a few notes about mimosas and March 8th. (žr. 2013-03). Kaplan Temma. 2008. International Women's Day. Bonnie G. Smith (ed.). The Oxford Encyclopedia of Women in World History. Oxford: Oxford University Press. Kavaliauskaitė-Flunter Nijolė. 2012. Ką švenčiame kovo 8-ąją? Specialiai Izinios. lt iš JAV (4). (žr. 2013-03). Kuodytė Rūta, Mardosa Jonas. 2002. Sovietmečio šventės ir tradicijos. 129-133. J. Mardosa (aut. ir sud.). Apie metodikų ir metodinės priemonės.V ilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. Kuznecovienė Jolanta. 2008. Šventes švenčiantis lietuvis: bendruomeniškumo diapazonas. 76-88. V. Čiubrinskas, J. Kuznecovienė (sud.). Lietuuišhojo identiteto trajektorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Noreikienė Jurgita. 2012. Gėlės moterims iškreipia Kovo 8-osios esmę. Lrytas.lt. 2012- 03-08. (žr. 2013-03). Noreikienė Jurgita. 2013. Kovo 8-oji - pusantro šimtmečio trunkančios moterų kovos simbolis (66). Lrytas.lt. 2013-07-03. (žr. 2013-03). Paukštytė-Šaknienė Rasa. 2012. Tradicijos sampratos šiuolaikinėje Lietuvoje, Lituanistica. 58. 2(88): 206-217. Posobie.info: 8 марта - история праздника, (žr. 2013-03). Respublika.lt, Eltos inf. 2010: Žinoma Vokietijos feministė ragina panaikinti Moters dieną. 2010-03-08. (žr. 2013-03). S. Kovo 8-oji: taurelė ir nuvytusi tulpė, ar šis bei tas daugiau? (žr. 2013-03).

216 s

Sabelijos kolektyvas. 2009: Kovo 8-oji: tarptautinė moters diena (žr. 2013-03). Saukienė Inga. 2010. Keisčiausi mitai apie feministes (831). Gyvenimas. (žr. 2013-03).

Ślęczka Kazimierz. 2005. Feminizmas. Šiuolaikinio feminizmo uisuomeninės ideologijos MOTERS DIENA ir koncepcijos. Vilnius: Mintis. SOF - Sempreviva Organizaęao Feminista. 2010: 8th of March - International Woman's Day: in Search ofthe Lost Memory, (žr. 2013-03). Šidiškienė Irma. 2013. Kovo 8-oji vilniečių šeimose: šventė, dovanos irvaišės = Women's Day ofVilnius Citizens Families: Celebration, Gifts and Feast. 224-233. J. Mardosa (sud.). Šventės moderniame mieste. Festivals in the Modern City. Vilnius: Edukologija. Užkalnis Andrius. 2013. Kodėl Kovo 8-oji yra neteisinga šventė. 2013-03-08. (žr. 2013-03). Vasiliauskaitė Nida. 2007. Kas švenčia Kovo 8-ąją? Delfi. 2007-03-09. (žr. 2013-03). Vyšniauskaitė Angelė. 1964. Tarptautinė Moters diena. 554. A. Vyšniauskaitė (red.). Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Wikipedia: Bread and Roses, (žr. 2013-04). Wikipedia: Rose Schneiderman. (žr. 2013-04). Wikipedia®: Международный женский день, (žr. 2013-03). Woman’book №413: 8 марта - история праздника, (žr. 2013-02). Бабицкий Андрей. 2004. Получается не женский праздник, а тотальная пьянка мужчин... Svoboda.org. 2004-02-05. (žr. 2013-03). Зубкова Елена, Эдельман Ольга. 2005. Документы прошлого: Елка, фокстрот и шампанское. 2005-01-01. Владимир Тольц. Svoboda.org. (žr. 2013-03). Омнибус ВЦИОМ. 2005. 8 марта: женский день для всех. Пресс-выпуск № 169. 2005-03-04. (žr. 2013-04). Омнибус ВЦИОМ, гою. Восьмое марта: женщины ждут от мужчин цветов и сладостей. Пресс-выпуск №1444.2010-03-05. (žr.2013-04). Омнибус ВЦИОМ. 2011. Восьмое марта: как выбирают подарки женщинам. Пресс- выпуск №1702.2011-03-03. (žr. 2013-04). Синицына В. Г. (ред.). 1977. Наши праздники. Москва: Политиздат. Скобкин Алексей. 2010. Разгадана история праздника 8 Марта. 2010-03-06. (žr. 2013-04). Смирнова М. В. (гл. ред.). 1999. Православный календарь - 2000. Санкт-Петербург: Невский проспект. Федоров. 2012. Традиция отмечать 23 февраля продолжится. 2012-02-24. (žr. 2013-04).

»17 WOMAN'S DХУ

rigins of 8 March or Woman’s Day (International Women’s Day) are related to the women's movements of the ninete enth century that encompassed both very moderate and Overy radical movements, creating quite controversial views about it. In countries with different historical backgrounds this day is celebrated in different ways. In the US and other western countries Women’s Day is dedicated to commemoration of victories achieved by women, and to envision further guidelines for their activities. In the Soviet Union and the countries of its influence 8 March was also Mother’s Day, a public holiday since 1966. In Russia it was celebrated undisrupted since 1921, also without changes to its ideological content: to foster the progressi ve woman of the communist society, the mother. After the restoration of independence of Lithuania, 8 March was celebrated unofficially, as a day dedicated to honour just a woman, and in the early twenty-first century it was added to the list of Commemorative Days. In Lithuania the 8 March dilemma was reflected in the media, where society was presented with various ideas, explaining thg ori gins of the date and shaping the content of the holiday. Most authors tried to rewrite and rethink its origins: some were suggesting not to relate it to the Soviet times, because it is an international event with its rudimentary beginnings in the period of Antiquity. However, the origins of this international holiday are still tied up with the socialist women’s movements or feminist ideas. In the Lithuanian media of the twenty-first century desire to separate this day from the political ideas became dominant, therefore quite often the authors would assume a romantic notion of the origins of this occasion, with the prototypes of the holiday being the rituals of worshiping ancient female deities and the idea of worship of womanhood. Analysis of the articles on the 8 March holiday amplified a clear discourse of indecisiveness: the answers are sought both by asking the "elite” and through straight

218 s forward questioning and provocation of the readers, or looking at the experiences of other countries. Seeking to explore how these articles were understood by the internet W OMAN’S DAY users, their comments were analysed. It became obvious, that internet users have their own peculiar understanding of 8 March: if its origins are in the US, or other western countries, or if the Pope said greetings on the occasion - it must be a good holiday, no need to ask questions about it. Every idea posted on the internet found supporters, and everyone saw differently what congratulating on 8 March means to them. Speaking of the informal and controversial experiences of informal celebration that were relayed in the comments, the dominant view was that of the occasion to show respect to the womanhood and that of a pretext to maintain Soviet tradition or ideology. Considering pronouncements in the media and data of the fieldwork, we can distinguish two categories: those who mentioned the day and those who don’t. However, women that claim not to recognize and ce lebrate the day, often receive congratulats on the occasion (in word or with flowers). So, this day is celebrated by most Vilnians: we can note that only one percent did not report doing that, whereas in the Soviet times such were non-existent at all. It means that only a insignificant part of Vilnians tend to skip the celebration, although under common pressure they still congratulate (or are congratulated) in word. In Soviet and post-Soviet countries the key element of this holiday has become the presentation of flowers to women, mothers, and a mo dest celebratory meal. The practice of massive presentation of flowers to women in work collectives induced some “pressure” on men to con gratulate their wives at home, and at schools for pupils to congratulate their mothers. The conducted interview with Vilnians demonstrated that in the twenty-first century all women would receive congratulates: family members, co-workers, and friends. Women were congratulated by men, and women were congratulated by women. The majority of the interviewed Vilnians would congratulate their family women: most often only in words (Lithuanians, Poles) or just flowers (Poles, Russians). Some

jig were giving sweets along with flowers (Poles), handicrafts (Russians) or perfume and jewellery (Poles, Russians). The latter gifts were only for the family members or close girlfriends. In average half of the interviewed Vilnians suggested that celebra tion did not involve any food, but others did have a festive meal (some smaller, some larger): Poles - 63%, Russians - 56%, Lithuanians - 38%. Most would share a more modest meal: snacks, a pie, a cake (homemade or shop-baked), dessert, sometimes wine or champagne, more often coffee. Others for the festive meal had prepared a major dish (chicken, steak, shashlik, potato dumplings, fish), had wine or champagne. The smallest fraction said to have: a) had only wine or champagne; b) been satisfied with a regular lunch at home; c) had dinner at a coffee shop or a restaurant. Speaking of the drinks - Lithuanians equally enjoyed wine and Martini. In Russian families champagne was also more commonly reported, sometimes wine as well. Although according to the interview the way of celebrating Woman's Day by taking over all daily chores of women is known and practiced, in the majority ofVilnian families meals were still prepared by the women. A portion of Vilnians prepared ce lebratory table together as a family (Poles, Russians), or ate at a coffee house or a restaurant (Lithuanians, Russians). In all ethnic groups the respondents called the act of congratulating a “tradition” and thought that presenting flowers or other gifts and ha ving fellowship among family members is no less important. Also, Polish families mentioned baking of a pie (a cake) and receiving help from the husband and children in household chores (the latter was also called "tradition” by the Belarussians). The research demonstrated that after 8 March has become holidays in the Soviet Union and was combined with Mother’s Day, the celebration gradually moved to the spaces of informal celebration, into the family. After the Soviet period, media attention to 8 March and its inclusion in the list of commemorative days despite controversial opinions, in effect actualized and legalized it. The newly formed idea of the occasion, as that of praising the womanhood, was able to gather larger audiences, which

220 s helped to revitalize the holiday. Vilnians do celebrate Woman’s Day in the family circles, however only to several Polish and Russian families it was the most important celebratory occasion. Even though this day is not W OMAN’S DAY holidays, those who do want to mark it, they find the time, although the practice of preparing festive meals has been decreasing in comparison with the Soviet period. Thus the practice of celebrating Woman’s Day is grafted into the festive calendars of a number of Vilnians not only because of now refused notion of Soviet celebration with ideological bias, but also because of the tradition to congratulate and show respect to the women of the family.

221 MOTINOS DIENA

Irma Šidiškienė otinos diena nepriklausomoje Lietuvoje (toliau - tarpukariu) buvo moderni, naujai sukurta šventė, švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį, o sovietme Mčiu ji švęsta kartu1 su Tarptautine moters diena Kovo 8-ąją ir tik nuo 1987- 1990 m. vėl perkelta į gegužės pirmą sekmadienį. Sovietmečiu tie tikintieji, kurie lankė bažnyčią, Motinos dieną šventė pirmąjį sekmadienį bažnyčioje, kartais ir šeimoje. Visgi dažniau motinas sveikindavo Kovo 8-ąją, todėl sovie tmečio pabaigoje etnologo Juozo Kudirkos pastangomis Motinos diena oficialiai sugrąžinta į gegužės pirmą sekmadienį (plačiau žr.: Šidiškienė 2013). Kaip ir Tarpukariu, taip ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Motinos šventei buvo lemta tapti neginčijamai populiaria. Tai rodo pirmuoju projekto „Šiuolaikinės vilniečių šventės šeimoje" vykdymo etapu atlikta Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentų apklausa: sudarytas kalendorinių, valstybinių švenčių sąrašas, kuriame apklaustieji pažymėjo bei papildė šven tes, švenčiamas jų šeimose. Apklausa parodė, jog populiariausios šventės buvo Naujieji metai, Kūčios, Kalėdos ir Vėlinės ir tik po vieną atsakymą mažiau surinko Velykos ir Motinos diena. Tam antrina ir sociologų 2005 m. Lietuvoje atliktas tyrimas, parodęs, kad iš svarbiausio švenčių penketuko, išskirto Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Biržų miestų pateikėjų, Motinos diena užėmė trečiąją vietą po Kalėdų ir Velykų (Kuznecovienė 2008: 83). Tačiau pažymėtinas ir toks dalykas, kad XX a. 3-4 deš. Marios Znamierowskos- Prüfferovos aprašytų įvairių tikybų vilniečių apeigų ir papročių kalendo riuje Motinos dienai nebuvo skirta vietos, nes ji Vilniuje nebuvo švenčiama (Znamierowska-Prüfferowa 2009:137-241). Tuo tarpu tarpukario Lietuvoje, kaip rodo to meto spauda ir atsiminimai, ji sėkmingai plito nuo 1928 m. Motinos dienos šventė1 2 Lietuvoje išsamiausiai apibendrinta Juozo Kudirkos knygutėje Motinos diena, kur pristatyta jos atsiradimo istorija ir plitimas bei siekis ją populiarinti XX a. 9 deš. pabaigoje. Stasio Cutauto Lietuuių liaudies kalendoriuje (Gutautas 1991: 63-65) įtraukta Motinos diena, kur pateiktas su

1 Panašiai kaip Vasario 23-oji, Raudonosios Armijos diena, kartu švenčiama kaip vyrų diena. 2 Skyriaus „Motinos diena" tikslai ir uždaviniai nurodyti skyriuje „Moters diena", nes jie sutampa.

221, trumpintas Kudirkos Motinos dienos aprašymas - jame taip pat akcentuojamas liaudiškasis šventės kilmės variantas ir skaitytojai raginami švęsti šią dieną3. 1993 m. išleistoje Mūsų metai iršuentės Angelė Vyšniauskaitė (Vyšniauskaitė

1993:77-78) j kalendorių taip pat įtraukė gegužės pirmąjį sekmadienj šven MOTINOS DIENA čiamą Motinos dieną, kur paminėjo jos oficialų paskelbimą tautine švente ir didžiąją dalį teksto skyrė motinos reikšmei pabrėžti. Prie detalesnių tyrimų galima priskirti viename Indrės Karčiauskaitės disertacijos Katalikiškoji moterų judėjimosrouė Lietuvoje (1907-1940) skyrelyje aptartą Lietuvos katalikių moterų organizacijų veiklą rengiant Motinos dieną, šventės organizavimo problematiką (Karčiauskaitė 2007). Čia pateiktas svarus šios moterų organizacijos indėlis rengiant šventę tarpukario Lietuvoje. Kituose tyrimuose apie lietuvių šventes, greta jvairių kitų, iškyla ir Motinos diena. Paminėtinas 2005 m. sociologės Jolantos Kuznecovienės tyrimas, kur duomenys rinkti tiek pusiau struktū ruotais interviu, tiek anketine apklausa: pateikėjai (lietuviai) buvo klausiami, ką ir kaip švenčia, kur išryškėjo Motinos dienos populiarumas (Kuznecovienė 2008). Dar yra mano atliktas tyrimas apie šios šventės, grąžintos j gegužės pirmąjį sekmadienį 1987 m. viešu šventimu bei 1990 m. įtrauktos į oficialų valstybinių švenčių kalendorių, tolesnę sklaidą (Šidiškienė 2013).

ŠVCNTėS ATSIRADIMAS IR TRADICIONALIZAVIMAS4

opuliarinant Motinos dieną, kaip ir kitas modernias šventes, spaudoje ir kitose medijose pristatoma jos atsiradimo istorija. Lietuvos spaudoje tarpukariu pirmiausia pasirodė reportažai,

P3 2012 m. leidime autorius išėmė retorinius raginimus Švęsti šią dieną - nebeliko tokio poreikio, nes Šventė tapo populiari. it Terminas vartojamas Catherine Bell (Bell 1997: 45-150) pateiktu apibrėžimu (žr. cit. aukščiau), o procesas (tradicionalizavimas) suvokiamas analogiškai: kaip būdas kokią nors idėją pagrįsti seniau buvusiu papročiu (precedentu) - tai yra veiksmo (ritualo) ar ideologijos tęstinumo pagrindimas.

« 5 kaip ji švenčiama kitose Europos šalyse, ir visi buvo raginami panašiai švęsti Lietuvoje. Juos palaipsniui keitė reportažai iš Lietuvos - kaip ši šventė vyko vienoje ar kitoje organizacijoje, vietoje. 1987 m., nau jai atrandant šią šventę, Kudirka pristatė jos „autentišką“5, tai reiškia iš liaudies, „natūralią" kilmę: akcentuojama iš Britų papročio kilusios šventės istorija6. Ši versija perimta ir plėtota kraštotyros darbuose. Ona Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė, paskelbusi etnografinę apybrai žą apie Burokaraistį (Merkinės vlsč.), tarp religinių švenčių mini ir Motinos dieną. Jos kilmė nurodyta taip: Anglijoje paplitęs paprotys lan kyti motinas ketuirtą gavėnios sekmadienį. Šis paprotys patekęs j Ameriką (Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė 2003: 241). Kraštotyrininkė teigia tokios šventės betarpišką, natūralią integraciją kaimo bendruomenėje: Iš už jūryje gyvenančių uaikų Burokaraisčio kaimo moterys-motinos sužinojo apie Motinos dieną, gaudami laiškus-pasveikini mus irdouanas iš Amerikoje gyuenančių uaikų7 * (Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė 2003: 241). Šiandien, kuomet lengviau prieinama užsienio mokslinė literatūra ir internetas, matome ne tokių vienpusių šios šventės kilmės interpretacijų. Kaip ir Moters, taip ir Motinos diena - moderni šventė, kurios užuo mazgos siejamos su XIX a. II p. visuomeniniais judėjimais JAV. Motinos dienos šventimo pradžia istoriografijoje ir medijose dažniausiai siejama su Annos Jarvis ir jos bendražygių veikla kovojant už taiką. Minimos dvi pagrindinės datos ir pavardės - tai 1858 m. Annos Marie Reeves Jarvis ir

5 Ši sąvoka dažnai vartojama kaip tradicijos apibrėžimo pagrindas, kur savęs ir kultūros tapatinimas romantiškai suvokiamas kaip tyras ir natūralus (pagal: Helsloot 2007: 221). 6 Pagarba motinoms tokia pat sena kaip ir pati žmonija. Vakarų Europos šalyse dar vidu ramžiais buuo žinomos šuentės [...] dažniausiai tai buvo pauasario šuentės, simbolizuo jančios gamtos augimų. Išskirtinė uieta tarp jų teko suečiauimosi pas motinų dienai - ji nuo seno žinoma Anglijoje, Austrijoje, Prancūzijoje [...]. Anglijoje, 1644 m. žiniomis, ats kirai gyuenančias motinas uaikai bei anūkai lankydauo ketvirtų gavėnios sekmadienį. Vadinamosios Motinos lankymo šventės proga jie atsinešdavo specialiai pačių iškeptų pyragų. Prancūzijoje motina buuo pagerbiama hitu laiku - paskutinį sekmadienį prieš Užgavėnes. Liaudiškus motinos pagerbimo papročius anglai atsivežė j Amerikų, ir ten buuo sumoderninti bei 1910 m. pritaikyti valstybės mastu (Kudirka 1989: 5). Dar žr. toliau 7 Nors šie faktai tikėtini ir svarstytini kaip idėjos šaltinis, tačiau ar jie tiesiogiai lėmė Motinos dienos šventimo plitimą Lietuvoje, abejoju, nes Bažnyčios, mokyklos, visuo meninių organizacijų iniciatyvos ta proga rengiant mišias, koncertus, sveikinimus ir 1.1 buvo visuotinės, viešos ir sutelkiančios ne tik pavienes šeimas, turinčias ryšių su užsienyje gyvenančiais artimaisiais.

126 1870 m. Julios Ward Howe veikla8. Po Annos Marie Reeves Jarvis mirties 1905 m., josios duktė Anna dėjo daug pastangų9, kad būtų įvesta motinos diena. Nuo 1911 m. ji buvo švenčiama beveik visose Amerikos valstijose,

1914 m. prezidentas Woodrow Wilsonas pasirašė bendrą rezoliuciją, įtei MOTINOS DIENA sinančią gegužės antrą sekmadienį kaip nacionalinę šventę - Motinos dieną (mothersdaycelebration: Mother’s Day History; Britannica: Mother’s Day). Jaukios Motinos dienos idėja, puoselėta Jarvis, greitai tapo komer cinė - gėlių atvirukų, saldainių pirkimo manija, su kuo ji vėliau kovojo iki savo mirties (Handwerk 2012). Ir dabar raginama šventei sugrąžinti jos pirminę paskirtį, ištakas, t. y. skirti ją Motinų kovai už taiką (Rosen 2009). Šiandien, XXI a., Motinos dienos ištakos žiniasklaidoje (ypač internete), viena vertus, siejamos su Jarvis istorija JAV, kita vertus, kartu ieškoma originalių šaknų - kuo senesnių atitikmenų savo šalies istorijoje ar mi tinių dievybių garbinime. Antai Britų salyne Motinos diena kildinama iš „motinystės sekmadienio" (Mothering Sunday), kuris žinomas dar XVII a.’°, tačiau platesniuose visuomenės sluoksniuose Motinos diena

8 Aktyvistė ir socialinė darbuotoja Anna Marie Reeves Jarvis 1858 m. surengė Motinos darbo klubus Vakarų apalačų bendruomenėse, protestuodama prieš antisanitarines sąlygas, labiausiai aktualias skurstančioms darbuotojoms. Po JAV pilietinio karo ji su kitomis moterimis organizavo Motinų draugystės dienų piknikus ir kitus pacifistinius renginius, skirtus suvienyti kovojusias puses. 1870 m., po pilietinio karo, Julia Ward Howe - Bostono pacifiste, poetė ir sufražistė, parašiusi Mūšio už Respubliką himną, paskelbė motinų pasipriešinimo karui dieną. Tris dešimtmečius Amerikoje buvo švenčiama birželio 2 d. - Motinų diena už taiką (Handwerk 2012; Rosen 200g). Jarvis metodistų kunigui pareiškė norą, kad kada nors privalu pagerbti visas, gyvas ir mi rusias, motinas. Ji manė, kad motinų pagerbimo diena gali padėti suvienyti tautą, vis dar smarkiai susiskaldžiusią po pilietinio karo (people.com). 9 1908 m. Anna kreipėsi į bažnyčios, kurios sekmadieninėje mokykloje jos motina mokytojavo daugiau nei 20 m., prižiūrėtoją, prašydama prisiminti jos motiną ir pa gerbti taiką. Jos prašymas buvo patenkintas 1908 m. gegužės 10 d. Tad pirmą kartą oficiali Motinos dienos šventė vyko Andriaus metodistų bažnyčioje Craftone, Vakarų Virdžinijoje, ir Filadelfijos bažnyčioje, Pensilvanijos valstijoje. Vakarų Virdžinijos įvy kis atkreipė 407 kongregacijos dėmesį, ir Anna Jarvis suorganizavo baltųjų gvazdikų (motinos mėgstamiausia gėlė) globėjams papuošti. Du gvazdikai įteikti kiekvienai apsilankiusiai Motinai. Vėliau balti gvazdikai buvo naudojami pagerbti mirusioms motinoms, o rožinės arba raudonos spalvos gvazdikai - motinoms, kurios dar gyvos (Mothersdaycentral: Mother's Day History).10 10 Tai buvo tradicija gavėnios viduryje išleisti tarnaujančius vaikus namo pasimatyti su motina, šeima ar apsilankyti gimtojoje parapijos bažnyčioje. Šią dieną vaikai nešdavo motinoms skintų gėlių ir vaisių pyragą su marcipanais - vadinamąjį „mamos", arba „simnel", pyragą. Ši šventė XIX a. pamažu nyko.

» 2 7 išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo. Šventės „atgimimą" paskatino Rytų Britanijoje per karą dislokuoti amerikiečių lakūnai, kurie labai nustebo, jog anglai nešvenčią motinos dienos (Spencer-Thomas). Šios reikšmės susipynė, nors manoma, kad tai dvi visiškai atskiros šventės, todėl dažnai diskutuojama dėl tikrojo dienos pavadinimo (Wikinut: The Origin and Tradition of Mothering Sunday). Ne mažiau paini ir kartu panaši Motinos dienos istorija Prancūzijoje. Šios dienos analogijomis laikomi Napoleono I bandymai įvesti ją 1806 m.11, kitas - 1906 m., kuo met mažame Artas kaime (Izero departamente) Prosperas Roche įkūrė Fraternelle Sąjungą, turinčią iniciatyvą mokėti šalpą daugiavaikėms motinoms (Discover france: Mother’s Day - Fete des Mėres). Ši iniciatyva laikoma šventės lopšiu. 1920 m. per Motinos dieną vyriausybė suteikė šalpą motinoms ir žmonoms, kurių sūnūs ar vyrai žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Motinos diena 1929 m. formalizuota, kaip ir 1941 m., kuomet maršalas Pėtainas (Viši (prane. Vichy) režimo atstovas) vėl pra dėjo švęsti ją per karą, kad paskatintų gimstamumą. Tačiau tik suteikus moterims rinkimų teisę Prancūzijoje 1950 m. ši šventė tapo komercinė. Nuo 1956 m. gegužės 24 d. Motinos diena įteisinta ir oficialiai švenčiama gegužės paskutinį sekmadienį (išskyrus atvejus, kai ši data sutampa su Sekminėmis, - tokiu atveju ji nukeliama į pirmąjį birželio sekmadienį) (Wikipedia: Fete des Mėres). Vokietijoje 1922-1923 m. laikomi Motinos dienos minėjimo pradžia, kai gėlių parduotuvių asociacijos iniciatyva parduotuvių languose buvo iškabinti plakatai „Gerbk motiną", - skatinta švęsti dieną kaip ne politinę, o kaip gėlių šventę. Pamažu 1926 m. buvo išsikovota šventės diena - an trasis gegužės sekmadienis. Siekdama paskatinti gimstamumą, fašistinė Vokietija įvairiais medaliais apdovanodavo daugiavaikes motinas. Nuo 1933 m. Vokietijoje ši šventė įvesta oficialiai. Šveicarijoje iniciatyvos švęsti Motinos dieną žinomos nuo 1914 m., tačiau tik tarpukariu floristų susi vienijimas (Vokietijos kolegų iniciatyva) 1923 m. gegužės 13 d. plakatais paragino floristus ir konditerijos gamintojus rengtis Motinos dienai, o tai

11 Minima idėja pavasarį paskelbti nacionalinę Šventę, skirtą motinai, tačiau 5i informa cija nepatvirtinta (Etale ta culture: D'oü vient la Fėte des Mėres?).

218 prisidėjo prie šventės plitimo (Handelsblatt: Ausdruck der Liebe, nicht des Konsums; Muttertag). Paskatinti šio pavyzdžio, Karališkoji Danijos bendruomenė Sodininkystei ir Botanikai 1924 m. išplatino aplinkraštį, kur patarė švęsti Motinos dieną pagal JAV įsitvirtinusj modelj (Helsloot 2007: 208). Žiniasklaidoje vis dažniau šią dieną linkstama kildinti iš antikos ar romėnų mitinių deivių garbinimo tradicijų. Antai rusų interneto erdvėje (Posobie.info) Kovo 8-oji (kuri buvusioje Sovietų sąjungoje ir Rusijoje iki 1998 m. buvo ir Motinos diena) dažniau siejama su Matronalijos švente12. Kituose portaluose trumpai minimos įvairios kitos šventės, dažniausiai siejamos su graikų Kibele, Rėja ar Romėnų Hilarija13; yra ir išsamesnių mitologinių šios dienos ištakų pristatymų (Mothersdaycentral: Mother’s Day History). Apibendrinant galime teigti, jog moderni šventė Motinos diena buvo plačiai propaguojama įvairių šalių spaudoje tarpukariu. Vienur buvo

12 Matronalijos (Matronalia arba Matronales Feriae) - senovės romėnų šventė, skirta deivei Junonai (Juno lucina, graikų Hera). Švenčiamos kovo 1 d., skirtos ne tik pažymėti šventai santuokai, bet ir taikai susimaišius romėnams ir Sabinams. Per šventę moterų procesija eidavo j šventyklą, kur vykdavo aukojimai Junonai. Namuose aukojimai ir maldos buvo skirtos santuokinei laimei. Šventės proga vyrai dovanodavo žmonoms dovanas. Iki II a. pr. Kr. Junona Liucija buvo siejama su gimdymu. Garbindamos ją moterys turėjo atrišti mazgus ir išsileisti plaukus, kad simboliškai blokuotų kliūtis gimdymui (About.com: Juno Lucina). 13 Motinos ir Deivės Motinos, dievų motinos pagerbimo šventės vyko iki krikščionybės. Ši dievybė siejama su derlingumu, vaisingumu, Žemės sukūrimu. Kartais tapatina ma su Žeme ir vadinama Motina Žeme. Dažniau minimos šventės skirtos pagerbti: Anatolijos laikais VI a. pr. Kr., kuomet frygiečiai turėjo motinos deivės Kibelės (Cybele, Mater Turrita, Dindymene, Great Mother, Magna Mater) kultą. Jis perimtas graikų (tapatinama su Rėja ir Gaja), vėliau ir Romoje (Ops) (Wikipedia: Cybele; Mater tur- ritas). Taip pat minimos: egiptiečių deivė Izidė (Wikipedia: Isis), Britų salyne ir keltų Europoje - deivė Brigita ir vėliau šv. Brigita, garbinamos pavasarį Motinos dieną (Lewis, About.com Guide), Indijoje su deive Durga (Britannica: Mother's Day). Deivė Motina hinduizme (Kali Ma), Airijoje (Danu), Mesopotamijoje (Ištar) ir kitose mito logijose. Lietuvių mitologijoje Deivei Motinai artimiausia yra Žemyna (Wikipedia: Deivė Motina). Krikščionybės laikais Izidė ir kitos dievybės buvo siejamos su Mergele Marija (Allen and Saunders, godchecker.com). Nijolė Laurinkienė nurodo, kad „žemė" ir „žemyną" - iš dalies identiškos sąvokos. Abi gali turėti žemės kaip materialios subs tancijos reikšmę, abi gali būti siejamos su dieviškąja motinyste - tiek Žemė Motina, tiek Žemyna Motina. Žemė laikoma viso mus supančio gyvojo pasaulio, taip pat ir žmogiškų būtybių, motina (Laurinkienė 2011). Yra įrodymų, kad romėnai turėjo savo Motinos dienos versiją, vadinama Matronalia. Ji buvo skirta deivei Junai, kuri buvo ypatinga Motinoms. Diena buvo žymi dovanų dalijimu motinoms (Memebridge). akcentuojama parama, šalpa motinoms, netekusioms sūnų ar vyrų Pirmajame pasauliniame kare, vėliau, apie 3 deš., propaganda perorien tuota j daugiavaikių motinų pagerbimą ir skatinimą gimdyti daugiau. Tai sietina su politine manipuliacija švente. Kartu kai kuriose šalyse šventės populiarinimą perėmė komercinės galios. Tad šios šventės plitimo istorijos panašios, kartu savitos14. Antai Latvijoje motinos diena laikoma Pirmojo pasaulinio karo karių ir motinų pagerbimo praktikos tęsiniu, nors tuo metu naujajai nepriklausomai Latvijos Respublikai ir taip reikėjo naujų ritualų socialinei tvarkai ir stabilumui palaikyti, Latvijos piliečių tapatumui formuoti. 4 deš. spauda mirgėjo straipsniais ir pranešimais, skirtais motinos dienai. Renginių scenarijai buvo labai panašūs kaip ir Lietuvoje bei kitose šalyse. Tačiau j valdžią atėjus Kärliui Ulmaniui, šios dienos reikšmė labiau pradėta sieti su daugiavaikių motinų irvaikų auklėjimo problemomis, ir 1938 m. Motinos diena buvo pervadinta Šeimos švente (Gimenes diena)15. Posovietmečiu, nuo 1992 m., antrasis gegužės sekmadienis Latvijoje oficialiai tapo pri pažinta švente - Motinos diena (Ločmele 2009). Lietuvoje, kaip nustatė Karčiauskaitė: 1927 m. M. Galdikienė kreipėsi j patj aktyviausią visuomenės sluoksnį - studentes. Tais laikais studentų prašyta per atostogas įvairias idėjas skleisti savo kaime. Graži misija ir būdas atidirbti už tai, kad turėjo galimybę studijuoti. Taigi M. Galdikienė sušaukė įvairių pažiūrų studenčių susirinkimą. Susirinkusios ateitininkės, varpininkės, neolituanės pritarė Motinos dienos idėjai. 1928 m. pirmą kartą viešai švęsta Motinos diena - studenčių atstovybė suorganizavo

n, Deja, informacijos apie Motinos dienos pradžią Lenkijoje neradau, išskyrus labai trumpą paminėjimą, jog ji pirmiausia švęsta 1923 m. Krokuvoje. Internete vyrauja šventės kilmės iš JAV aiškinimai arba tos pačios senos istorijos ir skatinimai švęsti šias dienas - Motinos dieną, Tėvo dieną, Senelių dienas. 15 Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimu Šeimos diena minima Gegužės 15-ąją nuo 1994 m. (United Nations). Lietuvoje ji taip pat minima, kartu kartais minimos krikš čioniškos šeimos šventė sausio viduryje ar pirmą sekmadienį po Kalėdų (Lietuvos kultūros sostinė 2013). Rusijoje ši diena nuo 2008 m. švenčiama liepos 8 d., inici juota Svetlanos Medvedevos sociokultūrinio fondo, o data pasirinkta pagal Petro ir Fevronijaus šeimos ištikimybės pavyzdį - jie buvo kanonizuoti dar gyvi (mirė tą pačią dieną; buv. birželio 25 d.) (Фонд социально-культурных инициатив; Национальный Фонд Святого Трифона).

230 minėjimą Didžiuosiuose universiteto rūmuose16. 1929 m. ir vėliau penktasis „Moters“ numeris buvo skiriamas Motinai išaukštinti. Prieš Motinos dieną Kauno gatvėse vykdavo rinkliava neturtingoms motinoms ir vaikams sušelpti.

(Majorovienė 2011) MOTINOS DIENA Vadinasi, iš pradžių ši šventė Lietuvoje nebuvo veikiama nei ko mercinių, nei politinių galių, nors iniciatyva ir priskirtina konfesinei organizacijai (Lietuvių katalikių moterų draugija). Po Antrojo pasaulinio karo daugelyje šalių Motinos dieną siekta atriboti nuo politikos, tačiau sovietinėse šalyse ji visgi politizuota, nes sujungta su Moters diena, kartu priešinant ją tuo metu populiariai Motinos dienai JAV. Iliustratyvus pa vyzdys, kaip buvo švenčiama Kovo 8-oji, pateiktas Ksaveros Baltrūnytės- Karosienės knygelėje Tarptautinė moters diena: Artinantis pavasariui, kovo mėnesį, kaip tinka moterims, Tarybų Sąjungoje iškilmingiausia švenčiama Tarptautinė Moterų Diena. Visur tą dieną atlaikomi susirinkimai ir spaudoje išreiškiama pagarba moterims. Vyras perka dovanas ir sveikina savo žmoną. Vaikai kovo 8-tą vadina „Mamos Diena" ir gėlėmis iš puošia namus. Kovo 8-tos išvakarėse miestų gatvės ir parduotuvės pilnos vyrų. Jie tariasi ir ieško, ką čia nupirkti ir padovanoti motinai, žmonai, sesutei, draugei. Mokiniai neša puokštes gėlių mokytojoms. Mokyklose iš anksto mokomi vaikai, kaip gražiau išraižyti tinkamą pasveikinimą mamytei. (Baltrūnytė-Karosienė 1964: 81) Sovietmečio dviguba Motinos ir Moters diena Kovo 8-oji vieniems buvo svarbesnė kaip Motinos, kitiems - kaip Moters. Štai kaip Baltrūnytė- Karosienė reiškė euforiją, jog Kovo 8-oji sovietinėse šalyse bus „kokybiškai" kitokia nei Motinos diena, kuri tuo metu JAV jau buvo virtusi komercine: Toji diena [kovo 8] skiriasi nuo kitų švenčiamų dienų dar ir tuo, kad išvengė komercinio subanalinimo. Prisiminkime, kad ir Motinos Dieną, kuri švenčiama an- trąjį gegužės mėnesio sekmadienį. Tikroji jos prasmė susmulkėjo. Pasitenkinama tik motinų apkrovimu dovanėlėmis, dažnai nieko nereiškiančiomis. Pro kaspinų ir popiergalių krūvas sunku įžiūrėti jos prasmę. (Baltrūnytė-Karosienė 1964: 8)

16 Švęsta ir kitose vietose, pvz., iš pradžių LKM organizacijų metines šventes sujungdavo su Motinos diena (žr., pvz.: Buvusi 1928).

131 Deja, greitai ši šventė (Kovo 8-oji) būtent tokia ir tapo. Masinis gėlių dovanojimas (jų paklausa, prekybininkų uždarbis) virto reiškiniu, kuris posovietinėje spaudoje vadintas „nuvytusių tulpių švente" ir, kaip minėta ankstesniame skyriuje, pasižymėjo nesaikingu girtavimu. Norėdami at kurti Motinos šventės taurumą ir atskirti ją nuo subanalėjusios Moters dienos Lietuvoje, iniciatoriai 1987 m. ėmėsi organizuoti Motinos dieną gegužės pirmąjj sekmadienj. Juozui Kudirkai pradėjus šventės „atkūri mo" akciją, ji buvo išrandama naujai. Iškilmingi Motinos dienos šventės renginiai turėjo tikslą atkurti buvusią datą, siekiant pratęsti (ar išplėsti) modernios šventės tradiciją, jos katalikiškąjį aspektą (Šidiškienė 2013). Norėta grąžinti „autentiškumo“, natūralumo jausmą, kurį buvo užgožusi sovietinė Kovo 8-osios komercinė galia, dirbtinumas ir formalumas. Orientavimasis j tarpukariu švęstos Motinos dienos scenarijų palankus ir tuo, jog anuo metu šventė Lietuvoje neturėjo „komercinio šleifo", kuris nuo pat šios šventės pradžios jai buvo būdingas Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje ir kitur Europoje (Helsloot 2007: 203-224). Tad Kudirka, siek damas pagrįsti Motinos dienos tradiciją, jos ištakas, kaip jau minėta, siejo su britiškuoju „Motinystės sekmadieniu" bei Prancūzijoje buvusiu motinų pagerbimo prieš Užgavėnes papročiu. Pastarieji pavyzdžiai buvo artimiausi „liaudiškajam" šventės variantui, kuris, jo manymu, yta ir Motinos dienos atsiradimo JAV pagrindas (Kudirka 1989: 5). Pažvelgus, kaip XXI a. Motinos diena pristatoma žiniasklaidoje, matyti, jog straipsnių internete (lietuvių kalba) pasirodė augančia progresija (1 pav.). Straipsniuose Motinos dienos proga, kitaip nei Kovo 8-osios, tiek daug nekalbama istorijos ar kilmės tema, kaip ir nedaug dėmesio skiriama komercinei šventės pusei. Straipsniai, pranešimai, kur pristatomi rengi niai, sudaro 35 % iš visų aptariamų straipsnių. Kiekiu kiek mažiau buvo įvairių su mot'nų teisėmis, sveikata, santykiais šeimoje ar pan. problemų svarstymas, kitokių pamastymų - 21 %, žymių žmonių interviu ar jų pa sakojimai - 21 %; motinas sveikina vyriausybė ir kiti -19 %. Rasta šiek tiek straipsnių, skirtų komercijai - 6 %. Svetainėje „Respublika.lt" (2008-2013) kalbinta valdininkė ir daugiavaikės mamos, skelbta pavienių straipsnių apie renginius, daugiavaikių motinų apdovanojimus. Daugiausia komen- i pav. Tyrime panaudotų straipsnių (uienetų) Motinos dienos progai ir jų visų komentarų (metų vidurkio) dinamika 2001-2013 m. (n-169)

■ straipsnių vnt. komentarų vidurkis MOTINOS DIENA

tarų sulaukė to meto skaudulys - straipsnis apie Laimutę Stankūnaitę (DELFI. 2012 - 837 koment.)17, kiti - straipsnis apie vienišas motinas (450 koment.) (Simanavičiūtė 2012) ir interviu su Palmyra Calkontaite (390 koment.) (Saukienė 2011). Dauguma straipsnių neperkopė 55 komentarų skaičiaus (82 % visų aptariamų straipsnių)18 ir tik 11 % sulaukė daugiau nei 200 komentarų. Tad straipsniai, skirti Motinos dienai, dažniausiai būdavo neprovokuojantys, susiję su įvairiomis sritimis, pasakojantys gražias istorijas apie motinas, ta proga vykusius renginius.

17 Didžiausias ir mažiausias (t. y. 1) komentarų skaičiai į vidurkį neskaičiuoti. Pasekus internetinę informaciją apie Motinos ir Tėvo dienas, analizuoti komentarus nebe buvo galimybės - jie pašalinti iš svetainių, likę tik nuorodos, kiek jų būta, išskyrus „Respublikos“ svetainę. Komentarai šia proga teigiami, džiaugiamasi gražiais pavyz džiais, tačiau daugiau jų sulaukia žymūs politikai (Marija Aušrinė Pavilionienė, Algirdas Brazauskas), kur perteikiamas asmeninis neigiamas ar teigiamas komentatorių požiū ris j juos. 18 5 X iš šių straipsnių teturėjo 1-2 komentarus.

4 3 MOTINOS D16NX. SIXNDICNOS VILNIEČIU SÜMOSC

tskirti, nuo kada pateikėjai pradėjo švęsti Motinos dieną, ap klausose gana keblu: dažnai painiojamos abi dienos - Kovo 8-oji ir naujai „atrasta" Motinos diena. Kaip rodo tyrimas, A motinos sveikintos abiem progomis, tik keletas aiškiai atskyrė, teigdami šventę tik Kovo 8-ąją arba tik Motinos dieną (Šidiškienė 2013). Paminėtina, jog buvo šeimų, kuriose Motinos diena sovietmečiu buvo švenčiama ge gužės mėn. uždarai. Kaip papasakojo lietuvė vilnietė (g. 1969): Nuo 12 metų sužinojau, kad yra kita Motinos diena. Vienos klasiokės močiutė buvo iš senosios Lietuvos - ji tvirtino, kad tuomet Lietuvoje irgi buvo švenčiama, ir kaip atsimenu, aš savo močiutę paklausiau, ji sakė - taip. Sovietmečiu buvo kažkaip tos šventės slepiamos. Ir tada man ta Kovo 8-oji bluko. Taip pradėjom Motinos dieną minėti (gegužės mėn.), paauglė buvau, maištas buvo. Siekiant pasekti, kas paskatino švęsti Motinos dieną, pateikėjų klausta, nuo kada švenčia - nuo vaikystės (vadinasi, paskatino šeima bei darželis), nuo mokyklos laikų ar sukūrus savo šeimą, pasikeitus politinėms aplinky bėms (atkūrus nepriklausomybę). Iš apklaustų vilniečių vyresnieji (g. iki 1985) Motinos dieną šventė dažniausiai nuo vaikystės - ypač išsfskyrė lietuviai, o nemažai lenkų pradėjo ir vėliau, t. y. nuo nepriklausomybės ar sukūrę savo šeimas. Vadinasi, mokykla ir nepriklausomybė labiau lėmė pokyčius lenkų etninių grupių šeimose. Kitas išryškėjęs dalykas - šios dienos nešventusių rusų19 dauguma priklausė grupei gimusių iki 1985 m., išskyrus vieną (g. 1989, b. 2362/168). Gimnazistų apklausoje ir rusų bei lenkų gimnazijose užfiksuoti keli nešventusiųjų atvejai. Nustatyta, jog ši diena (gegužės pirmasis sekmadienis) tarp dalies lenkų ir rusų vis dar neminima: Kovo 8 labiau sveikintos mamos. Apie tėvo dienq nežinau (lenkė, g. 1992 b. 2362/154).

19 Rusijoje nuo 1998 m Motinos diena įvesta ir minima lapkričio paskutinį sekmadienj (Christy 2009; Domnitskaya 2011), tačiau ir šiandien ji nėra gerai žinoma. Kaip rodo apklausos, net penktadalis (21 %) apklaustųjų nežino, kada ši diena minima. 49 % šią dieną sveikina motiną, o 40 % visiškai nemini (Омнибус ВЦИОМ 2013). sveiKiNiMXS, vxi$ės ix kiti šveNiės x t r j b u t x i MOTINOS DIENA

veikinimai ir dovanos - neatsiejama Motinos dienos dalis. Skir tingai nei Kovo 8-osios proga, vilniečiai motinas dažniau svei kindavo teikdami dovanėles, o žodiniu sveikinimu labiau apsi ribodavo rusai, tuo tarpu „rimtesnę" dovaną (reikalaujančią didesnių išlaidų) motinoms skiria lenkai vilniečiai. Neminimos specifinės gėlės, tinkančios šiai dienai, nors JAV populiaru dovanoti motinoms gvazdikus (raudonus, rausvus, o mirusioms ant kapų nešti baltus), o Jungtinėje Karalystėje - gvazdikus, chrizantemas ir rožes. Kita tarp amerikiečių ir britų labai populiari dovanėlė - atvirukai (mothersdaycelebration. com). Vilniečiai mėgsta dovanoti ne tik atvirukus ir gėles. Lietuvių ir lenkų šeimose nesveikina tie, kurių motinos mirusios, o rusų - nebū tinai dėl to, nes jas sveikina Kovo 8-osios proga. Iš dovanėlių, kaip ir kitose šalyse, populiaru atvirukai, dažniau pačių vaikų gaminti, taip pat pietūs ar vakarienė, papuošalai (dažnai rankų darbo), virtuvės reikmenys (2 pav.). Tarp atskirų etninių grupių skirtumas tarp dovanų tas, kad pinigais motiną pamalonina lenkai ir rusai (to nėra lietuvių šeimose). Populiariausia lietuvių šeimose apsiriboti gėlėmis motinai (41 %), lenkai labiausiai mėgsta teikti pirkinį, rimtesnes dovanas (45 %), o rusai dovanoja saldumynus (26 %), nors jiems priimtinos ir rank darbių, smulkmenų dovanėlės (22 %) ar apsiribojimas tik žodiniu pasveikinimu bei tik gėlėmis (po 17 %). Lenkų šeimose neužfiksuota, kad jie pasitenkintų tik žodiniu pasveikinimu, o lietuvių tokių - 4 % atvejų. Populiaru lietuvių šeimose ir saldumynų, kepamo pyrago ar torto dovanojimas (23 %), kaip ir rusų šeimose. Rusų šeimose didesnių pirkinių dovanojimas motinos dienos proga nefiksuotas, o lietuvių juos pirko 19 % apklaustųjų. Tuo tarpu gimnazistų apklausoje lietuvių gimnazijoje visi apklaustieji sveikino savo motinas (ir seneles), dažniausiai dovanojo gėles ir dova-

45 2 pav. Motinos dienos proga teikiamų dovanų populiarumas (pagal tautybes)

Motinos dienai liotuviai lenkai rusai

dažniausiai gėlės, saldumynai, gėlės ir saldumynai, gėlės, papuošalai, parfumerija ir kosme atvirukai ar kiti rank s m u lk m e n o s tika, atvirukai (ypač darbiai, parfumerija pagaminti vaikų), ir kosmetika, buities rankdarbiai ar sm ul prietaisai ar prie kios dovanėlės m o n ė s

p o p u lia ru dovanų kuponai, bilie dovanų kuponai, saldumynai, atvirukai tai, papuošalai, pietūs/ kelialapiai, papuošalai, v a k a r ie n ė d ra b u ž ia i

rečia u knyga, buities prie Pinigai, kava parfumerija taisa i

pavieniai atvejai vynas, arbata, sveika gėlių vazonas, vaza, knyga, pinigai, vaza, tai priem onės (vitami gaublys, knyga, suve kelionės bilietas, dova nai), nuotraukos n y r a s n ų k u p o n a s

neles, kartais apsiribojo pasveikinimu žodžiu20. Lenkų gimnazistų 95 % sveikino motinas (ir seneles) - dažniau teikdami gėles21. Rusų gimnazi joje apklaustieji, iš kurių 10 % nešventė šios dienos, sveikino motiną (ir senelę), dauguma dovanojo gėles, nemažai sveikino tik žodžiu22. Išryškėjo nežymių skirtumų tarp etninių grupių vyresniųjų ir gim nazistų vilniečių, teikiančių dovanas. Vilniečiai lietuviai labiau linkę dovanoti motinai tik gėles, kaip lenkų ir rusų gimnazistai, o gimnazistai lietuviai kartu su gėlėmis dažniau dovanojo ir dovanėles (rankdarbius). Vaišės populiaresnės lenkų vilniečių šeimose (74 %), kiek mažiau po puliarios tarp lietuvių (69 %) bei rusų (57 %). Dauguma apklaustųjų (visų etninių grupių), kurie vaišinosi, pasitenkino saldumynais, užkandžiais prie šampano ar vyno. Iš patiekalų lietuviai dažniau už kitus minėjo jautienos ar kiaulienos kepsnius, vištienos patiekalus, o lenkai - cepelinus, šašlykus, žuvį, kotletus. Iš rečiau jvardytų (kategorija „kita") paminėti tokie patiekalai:

2 0 Iš visų apklaustųjų gimnazistų lietuvių gimnazijoje (n-23) 26 % sveikino tik žodžiu, po 39 % tik gėlėmis bei dovanėlėmis (kiti nepatikslino, kaip sveikino).

21 Iš visų apklaustųjų lenkų gimnazijoje gimnazistų (n-21) 29 % tik gėlėmis, po 10 % - tik žodžiu bei dovanėle (kiti nepatikslino kaip, sveikino).

2 2 Iš visų apklaustųjų rusų gimnazijoje gimnazistų (n-21) 48 % dovanojo tik gėles, o 24 % sveikino tik žodžiu, 14 % - atviruku (kiti nepatikslino, kaip sveikino).

236 3 pav. Vaišių maistas Motinos dienos proga (proc. pagal tautybes: lietuuių n~8i, lenkų n-65, rusų n-23)

■ rusai lietuviai ■ lenkai MOTINOS DIENA saldumynai cepelinai kepsnys šašlykai uištiena

o o o o tuvis kotletai užkandžiai kita neįvardijo nebuvo

šonkauliukai, kugelis, pica, blynai, balandėliai, plovas, krabų lazdelės (lenkų); artišokai, sušiai, bulviniai blynai su mėsa (lietuvių). Dalis pateikėjų patiekalų neįvardijo - sakė, įprasti pietūs, vakarienė, ar neatsimena tiksliai, ką valgė. Kaip ir Kovo 8-osios, taip ir Motinos dienos proga populiariausios vaišės buvo saldumynai, užkandžiai ir gėrimai. Šia proga namie kepti pyragą ar tortą populiaru tiek lietuvių, tiek lenkų šeimose (po 25 %), kiek mažiau - rusų šeimose, kur jų tiek pat yra perkama (po 22 %). Namie kepamo pyrago tradicija žinoma Jungtinėje Karalystėje, išlikusi ir dabar: populiaru kepti motinai „simnel" pyragą, dar vadinamą „Motinos pyragu“ (mothersdaycelebration.com: Mother’s Day in UK). Šampanas populiaresnis vilniečių rusų ir lenkų šeimose, lietuvių - vynas, nors jis mėgstamas ir lenkų. Viena rusų šeima paminėjo degtinę. Aiškinantis, kas ruošė vaišes Motinos dienos proga, išryškėjo, kad šioje sferoje vyrauja moterų užimtumas (4 pav.). Pamažu daugėja vyrų inicia tyvos ruošti vaišes, o lenkų ir rusų šeimose - rengti jas visiems kartu. Kitose šalyse labai populiaru vaikams paruošti motinai vaišes ar atnešti į lovą pusryčius (mothersdaycelebration.com). Vilniečiai taip pat renkasi eiti į restoraną, kavinę - tuomet visiems atkrinta vaišių rūpestis. Šiandien JAV, kur atsirado Motinos diena, vaikai motinas dažnai vedasi į restoranus, kad joms nereikėtų gaminti (mothersdaycelebration.com: Mother's Day in US).

137 4 pav. Vaišes ruošusiųjų Motinos dienos proga pasiskirstymas pagal lytis (proc. pagal tautybes: lietuuių n~8i, lenkų n-6į, rusų n-zį)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai

moterys uyrai hitą nenurodė

h o

Per šventę dauguma buvo namuose (pas motiną) su šeima, artimai siais (5 pav.). Dalis apklaustųjų (iki 14 % visų) dar ėjo j bažnyčią ir lankė kapus (ypač jei motina ar senelė mirusios), nors viena lenkų pateikėja sakėsi, jog jos šeima sekmadienį visuomet eina į bažnyčią - todėl ėjimas per Motinos dieną tiesiog sutampa su sekmadienine šeimos tradicija (b. 2362/162). Ne mažiau šeimų, ta proga ėjusių į koncertą, teatrą ar kiną (lentelėje pažymėta kaip „pramogos"), kiek rečiau - ėjusių Motinos dienos švęsti į kavinę ar restoraną (lietuviai, rusai). Airijoje taip pat populiaru įvairiuose renginiuose dalyvauti kartu su motina (mothersdaycelebration.com). Šia proga rengiama įvairių projektų ir kitose šalyse. Kaip Motinos dienos „tradiciją" kai kurie apklaustieji vilniečiai įvar dijo motinos pasveikinimą bei jos aplankymą ir šeimos pabuvimą kartu. Palyginę, kaip tarp tiriamų etninių grupių įvardijamos „tradicijos“, pa stebėsime, jog lietuviams vienodai svarbu pasveikinimas, bendravimas (užstalė) ir dovanų teikimas. Tuo tarpu lenkų ir rusų šeimose dažniau akcentuotas pats pasveikinimas (ne tik žodžiu, bet ir dovanomis). Iš „tradicinių" veiksmų, atliekamų per šventę, išskirtas ėjimas į bažnyčią: Motinos ir Tėuo dienų eina j bažnyčių (lietuvis, g. 1991, b. 2362/73). Kitose šeimose (lenkų) įprasta kepti namie pyragą ar tortą23. Kai kuriose šeimose įprasta: Dabar kažkur papietauti, susitikti su giminėm, kažkada per gimines uažinėjom sueikinti uisas „mamas", dar [...] pas močiutę (lietuvė, g. 1990,

23 Lenkės - g. 1989, b. 2362/117, g. 1991, b. 2362/31, g. 1991, b. 2362/43.

238 5 pav. Lankymo(si) vietos Motinos dienos proga (proc. pagal tautybes: lietuuių n-8i, lenkų n-6į, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai MOTINOS DIENA bažnyčia kapinės pramogos hauinės m 1 . ’ L U '° I* ■ T * ■ 11 ° 0 0 9 * b. 2362/10). Iš šių pasisakymų galime matyti tam tikras gaires, kas yra akcentuojama kaip „tradicija": lietuvių - bendravimas šeimoje ar gimi nėje, lenkų - namie kepamas pyragas.

ISVXDOS

agarbą motinai kultūrinėje, politinėje ir socialinėje plotmėse galima vadinti tradicine ir universalia, nes motinos santykis su vaiku įvairiais laikmečiais buvo suvokiamas kaip duotas, natū P ralus ir visuomenėje pagrįstas normatyviniais aktais, palaikančiais šią sampratą. Todėl Motinos dienos šventės tapimą tradicija laiduoja laiko trukmė, t. y. šventės plitimas visuomenėje bei jos išlikimas per kelias kartas, iliuzija apie nuo „senų laikų" žinomą paprotį. Kartu visuomenei siūlomas patrauklus, reikšmingas, universalus prototipas, atitinkantis socialines kultūrines duotojo meto sąlygas. Motinos šventės datos (iš sovietmečiu švęstos Kovo 8-osios į gegužės pirmąjį sekmadienį, buvu sį tarpukariu) keitimas Lietuvoje, kaip rodo etnologo Kudirkos idėjos, labiau susijęs su a) nepritarimu okupacinio režimo primestai šventei, pakeitusiai jos pirminį turinį, ir b) siekimu ugdyti krikščioniškus doros principus. Tyrimai parodė, jog katalikiškos šventės statusas neišplito - jis išliko tik dalies katalikų šeimų papročiuose.

J39 Per šventę labiausiai įprasta lankyti motinas. Iš kiekvienos etninės grupės tik iki 10 % pateikėjų ėjo: j bažnyčią (populiariau lenkų šeimo se - 14 % pateikėjų), j kapines (ypač jei mirusi motina, senelė), j miestą (koncertus, kavines) - pastaroji pramoga populiaresnė tarp lietuvių. Be to, rusų šeimose motina kartais buvo sveikinama Kovo 8-osios proga, o Motinos dieną - nebe. Visų etninių grupių šeimose motina dažnai sveikinama abiem progomis. Motinos dienos datos pasirinkimas pagal priimtinesnj variantą (tarpukario, sovietmečio arba abiejų) atskleidžia pereinamojo laiko arba naujo reiškinio kultūrines kontaminacijas vil niečių šeimose. Šventiškumo, kuriamo sveikinant ir lankantis pas motiną, vaišinantis, analizė parodė nežymius skirtumus tarp etninių grupių teikiant dovanas ir vartojant svaigiuosius gėrimus. Visų etninių grupių vilniečiai dažniau siai vaišinasi saldumynais, namie keptu pyragu (tortu). Vis dar vyrauja įprotis, kad vaišės ruošiamos moterų. Motinos dieną dėmesys motinoms, ne tik viešas (ypač pagerbiant daugiavaikes), bet ir šeimoje, rodo šventės svarbą. Skirtingas datos pasirinkimas, dar matomas vilniečių rusų šeimose, atskleidžia jų ne- sitapatinimą su tarpukario Lietuvoje užsimezgusią šventės kultūra, o atvirkščiai, sovietmečio praktikos palaikymą. Šventės atributai, pavyz džiui, šampanas2'* taip pat liudija sovietmečio praktikos tęstinumą (lenkų ir rusų šeimose). Namie keptas pyragas kaip šventės atributas gali būti sietinas su „liaudiškąja", „autentiškąja“ praktika, populiarinta tarpukariu ir vėliau (skatinta Kudirkos) ne tik Lietuvoje, bet ir sekant britų, prancūzų, amerikiečių pavyzdžiu.

Vilniuje miesto kultūroje šampanas buvo vartojamas ir anksčiau (Čaplinskas [2009]) kaip prabangus gėrimas, tačiau ne tokiu mastu kaip sovietmečiu.

14 o & UTfAATÜAA

About.com: Juno Lucina. (žr. 2013-04). Allen P e t e r Saunders Chas. ISIS, Also known as ASET. (žr. 2013-04). Baltrūnytė-Karosienė Ksavera. 1964. Tarptautinė moters diena ir moterų koua ui lygiateisiškumų ir taikų. Čikaga: Vilnis. Bell Catherine. 1997. Ritual. Perspectiues and Dimensions. New York, Oxford: Oxford University Press. Britannica: Mother’s Day. (žr. 2013-04). Bryant Rae. Matronalia - Festival for Juno Lucina: Matronalia. (žr. 2013-04). Buvusi. 1928. Linkuva, Moteris. 5: 76. Čaplinskas Antanas Rimvydas. (2009]. Vilniaus šventės XIX amžiuje irXXa. pradžioje. (žr. 2013-04). Christy. 2009: Mother’s Day in Russia. 2009-12-02. (žr. 2013-04). DELFI. 2012: L. Stankūnaitė - apie Motinos dieną: šiandien tokio džiaugsmo patirti negaliu (837). 2012-05-05. (žr. 2013-04). Denmark.dk: Traditions in Denmark, (žr. 2013-11). Discover france: Mother’s Day - Fėte des Mėres. (žr. 2013-11). Domnitskaya Maria. 2011. Mother’s Day in Russia. 2011-11-27. (žr. 2013-11). Duobelienė Regina, Rastenienė Dalia (red.). [1991]. IX sekcija. Religija atsinaujinant Lietuvos kultūras. 379-381. Lietuuos kultūros kongresas. Vilnius. Dzień Babci - Historia w Polsce i na świecie. (žr. 2013-11). ELTA. 2010. Siūloma minėti Močiučių ir senelių dieną (67). (žr. 2013-11). Encyclopaedia Britannica: Mother’s Day. (žr. 2013-11). Etale ta culture: D’oū vient la Fėte des Mėres? (žr. 2013-11). Flower resource guide, (žr. 2013-11).

141 Gallinat Anselma. 2005. A Ritual Middle Ground? Personhood, Ideology and Resistance in East Germany, Social Anthropology. 13(3): 291-305. Glamki.pl: Kiedy obchodzimy Dzień Babci i Dzień Dziadka? (žr. 2013-11). Gutautas Stasys. 1991. 2012. Lietuuių liaudies kalendorius. Vilnius: Vyturys. Handelsblatt. 2007: Ausdruck der Liebe, nicht des Konsums. 2007-05-11. (žr. 2013-11). Handwerk Brian. 2012. Mother’s Day’s Dark History, National Geographic News. (žr. 2013-11). Helsloot John. 2007. Vernacular Authenticity: Negotiating Mother’s Day and Father’s Day in the Netherlands. 203-224. P. J. Margry, H. Roodenburg (eds.). lieframing Dutch Culture. Betuieen Otherness and Authentity. Wiltshire: Ashgate. Karčiauskaitė Indrė. 2007. Katalikiškoji moterų judėjimo srouė Lietuuoje (1907-1940/. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos istorijos institutas. Kraft David. 2010. National Grandparents Day. 2010-09-09. (žr. 2013-11). Kudirka Juozas. 1989. Motinos diena. Vilnius: Mintis. Kuznecovienė Jolanta. 2008. Šventes švenčiantis lietuvis: bendruomeniškumo diapazonas. 76-88. V. Čiubrinskas, J. Kuznecovienė (sud.). Lietuuišhojo identiteto trajektorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Laurinkienė Nijolė. 2011. Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu..., Šiaurės Atėnai. 2007- 05-05. (žr. 2013-09). Leimonas J. 1929. Motinos diena, Tiesos kelias 4: 251-252. Lewis Jone Johnson. 1999-20058. Mother’s Day History, About.com Guide. (žr. 2013-11). Lewis Jone Johnson. 1999-20056. Mother’s Day History: Ancient Celebrations of Mothers and Motherhood, (žr. 2013-11). Ločmele Klinta. 2009. Mates diena Latvija: pirmas Latvijas Republikas laika preses apskats, LV.LV. 2009-05-10. (žr. 2013-11). Majorovienė Virginija. 2011. Moteris turi daug galimybių, bet jomis sunku pasinaudoti... Moteris.lt. (žr. 2013-11). Marcinkevičienė Dalia. 2009. Lietuuių šeimos ideologijos: nuo XIX a. tradicijos ir nacionalizmo iki souietinės šeimos politikos 1944-1970 m.. Vilnius: Vilniaus universitetas. Memebridge: Who Invented Mother's Day? (žr. 2013-11). Mills Esther. 2009. The Origins of Grandparents Day in the United States. 2009-09-07. (žr. 2013-11).

242 Mothersdaycentral: Mother’s Day History, (žr. 2013-11). Moteris. 1930. Motinos diena - užsienyje. Moteris. 5: 75. National Grandparents Day. (žr. 2013-11). O’Brien Sharon. All About Grandparents Day. (žr. 2013-11). MOTINOS DIENA People, com: Send Anna Jarvis No Flowers - the Mother of Mother’s Day Wished It Would Just Go Away. 1979-04-14. (žr. 2013-11). Rosen Ruth. 2009. Soap to Ploughshares. How to return Mother's Day to its original meaning. (žr. 2013-09). Saukienė Inga. 2011. P. Galkontaitė: moteris turi gimdyti tiek vaikų, kiek pajėgia išlaikyti (390). 2011-04-28. (žr. 2013-11). Simanavičiūtė Daiva. 2012. Vienišos mamos ir vaikai be tėvų (450), Atgimimas. 2012- 05-06. (žr. 2013-11). Society for the Confluence of Festivals in India (SCFI): Mother’s Day in UK. (žr. 2013-11). Society for the Confluence of Festivals in India (SCFI): Mother’s Day in US. (žr. 2013-11). Spencer-Thomas Owen. Mothering Sunday: How Mothering Sunday become Mother’s Day. (žr. 2013-11). Šidiškienė Irma. 2013. Motinos dienos tradicijos išradimas Lietuvoje, Liaudies kultūra. 6: 54-62. United Nations: International Day of Families, (žr. 2013-11). Vyšniauskaitė Angelė. 1993. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa. Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė Ona. 2003. Burokaraistis. Vilnius: Jandrija. Wikinut: The Origin and Tradition Of Mothering Sunday, (žr. 2013-10). Wikipedia: Isis, (žr. 2013-10). Wikipedia: Cybele. (žr. 2013-10). Wikipedia: Deivė Motina. (žr. 2013-10). Wikipedia: Fėte des Mėres. (žr. 2013-10). Wikipedia: Muttertag. (žr. 2013-10). Znamierowska-Prüfferowa Maria. 2009. Vilnius, miestas arčiausia širdies. Vilnius: Alma littera. Национальный Фонд Святого Трифона 2012. День семьи, любви и верности. 2012- 07-04. (žr. 2013-05). Омнибус ВЦИОМ. 2013. День Матери в России. 2013-11-19. Пресс-выпуск №2457. (žr. 2013-05). Фонд социально-культурных инициатив: История праздника. (žr. 2013-05). Хотимская Ольга, Забелина Нина. 2013. В России этот день празднуется в пятый раз. (žr. 2013-10). мотнерл оху

n Independent Lithuania Mother’s Day was a modern, newly es tablished holiday, celebrated on the first Sunday of May. It was "copied” from the holiday celebrated in Europe, but did not have Iany commercial or political notion attached, and the initiative was to be attributed to the Lithuanian Society of Catholic Women. In the Soviet period it was celebrated coupled with the International Women’s Day on 8 March. In Soviet times, church attending believers celebrated Mother’s Day at the church on the first Sunday of May, and sometimes in the family. Still, during Soviet era mothers most commonly were congratulated on 8 March, therefore due to the efforts of ethnologist Juozas Kudirka in 1987 Mother’s Day was celebrated again, and in short order was officially moved back to the first Sunday of May. According to J. Kudirka, in changing the date of Mother’s Day the desire was: a) to show disparity with the holiday imposed by the occupying regime, and b) to foster principles of Christian virtues. However, J. Kudirka publicised its "folk roots” and chose the model of British "Mothering Sunday”, this way suggesting "natural” origins of the holiday. In the twenty-first century, this particular variation of origins is most com monly presented in the Lithuanian media. Also, the presented infor mation about Mother’s Day is usually non-provoking, narrating nice stories about mothers and reporting on events held on the occasion. The beginnings of Mother’s Day in the world is usually attributed to the movement of women for peace in the US. Two key dates and names are mentioned: Anna Marie Reeves Jarvis in 1858, and Julia Ward Howe in 1870. In every country Mother’s Day had its own history, with politi cal and commercial powers that be playing important role in popular izing this holiday. Promoters that are concerned with interpretations of the invention of this holiday or its origins, usually employ festivals, dedicated to the worship of mythological creatures and goddesses, as the prototypes.

21, 1, Fieldwork has revealed thatVilnians congratulated their mothers by presenting little gifts, with the Russians more inclined to limit them selves to words, and the Poles giving more expensive gifts. Lithuanian MOTHER’S DAY and Polish families did not congratulate mothers if they were already departed, whereas among the Russians it was not always the case, since mothers are congratulated on 8 March. Festive meals are more popular in the Polish families ofVilnians, and slightly less common among the Lithuanians and the Russians. The ma jority of interviewed Vilnians that did have a festive table, were satisfied with sweets and snacks and with some champagne or wine. Baking cakes on this occasion is popular among Lithuanians and Poles, and slightly less so in Russian families. Champagne is more common in Russian and Polish families and the wine among the Lithuanians, although wine is also mentioned by the Poles and vodka by the Russians. In preparatory activities of the occasion women are busiest, although male initiatives to prepare the table are gradually increasing, and in Polish and Russian families it is becoming a common effort. During celebration most would stay at home (at the mother’s) with the family and relatives. Part of the respondents also attended a church and visited graves. A significant number of families on that occasion attended a concert, theatre or cinema, and more seldom marked the day at a coffee shop or a restaurant (Lithuanians and Russians). Using information provided by Vilnians on "traditions” of this holiday we may note two moments: Lithuanians emphasize fellowship at home or larger family, and the Poles - home baked cake. The research has demonstrated that respect for the Mother on cultural, political and social levels could be called traditional and uni versal, because relationship between a mother and a child in all times has been considered a given, natural, and validated in society by this notion supporting legislation. Analysis of the festivity, created in the course of congratulating and visiting mothers, demonstrated insignificant differences among ethnic groups in giving gifts and using alcoholic drinks. On Mother’s Day attention to mothers is not only public (esp. to mothers with several children), but also shown in the family circle, demonstrating the importance of this day. The difference in dates, still notable in the Russian families of Vilnians, reveals their disparity with the Lithuanian culture of this feast, which originated in the period between the great wars, demonstrating the still maintained practice from the Soviet period. Attributes of the feast, champagne for example, also show the continuity of the practice from the Soviet period (found in the Polish and Russian families). Home baked cake, as another attribute of the holiday, is attributed to the "folk” practice, popularised in the period between the great wars and later (promoted byj. Kudirka) in Lithuania, following example of the British, the French and the Americans.

2<|6 0

TĖVO DIENA

Irma Šidiškienė ėvo dienos istoriografija skurdi - tai nuotrupos, kur greta Motinos dienos apibūdinimų ar kitų švenčių paminėta irTėvo diena. Juozo Kudirkos knygutėje Motinos diena du puslapiai skirti ragini T mui minėti irTėvo (Kudirka 1989: 25-26), kaip ir Angelės Vyšniauskaitės knygoje Mūsų metai ir šventės (Vyšniauskaitė 1993: 84-85)1. Tėvo dienos svarba suvokta dar tarpukariu, kai Motinos dieną minėti jau buvo įprasta. Intensyviai ją propagavo, rengė katalikų organizacijos, tačiau ši diena netapo populiari. Antai laikraštyje Darbininkas 1938 m. skaitytojai agituoti gerbti tėvą: Tėvo diena pas musjuesti rūpinamasi jau antri metai, bet dar labai mažai kur ji tepaminėta. Pradžioje norėta įvesti pirmų sekmadienį birželio, bet dabar Tėvo dienai skiriamas paskutinis se kmadienis rugsėjo. Atrodo patogus laikas: praėję didieji ūkio darbai, galima kiek laisuiau atsikvėpti,giliau j save atsižvelgti (K. V. D. 1938). Ne lengviau ši šventė skynėsi kelią ir JAV, kur ir atsirado2. Tėvo diena intensyviai propaguota verslininkų Didžiosios depresijos JAV metu, tačiau, kaip teigia mokslininkai, šventė nebūtų išpopuliarėjusi, jei tėvystės kultūroje nebūtų įvykę progresyvių permainų, prasidėjusių dar XIX a. irXX a. sandūroje ir besitęsusių depresijos metais (LaRossa 2007: 91).

ŠVeNTŪ ĮVEDIMAS \K mXDIClONALIZAVIMAS

nygutėje Motinos diena Kudirka mėgino išpopuliarinti ir Tėvo dieną. Siekdamas ją „legalizuoti" (sužadinti porei kį švęsti „iš apačios"), vadovavosi idėja, tiksliau, ją siūlė:

1 „Tėvo dienos“ skyriaus tikslai ir uždaviniai nurodyti skyriuje „Moters diena“, nes jie sutampa. 2 Jos ištakos panašios kaip ir Motinos dienos. Būtent pastarosios pavyzdžiu Sonora Smart Dodd Vašingtono valstijoje 1910 m., padedama pastoriaus, birželio trečiąjį se kmadienį suorganizavo savo tėvo pagerbimą (norėjo gimtadienio proga - birželio 5 d,, bet tuo metu pastorius negalėjo), nes jis, būdamas pilietinio karo veteranas, vienas išaugino 6 vaikus (žmona mirė gimdydama). Kurj laiką ši šventė neturėjo tokio didelio pasisekimo kaip tuo metu Motinos diena; 1930 m. Dodd vėl atnaujino šventę, siekda ma pakylėti ją j nacionalinį lygmenį. Tačiau po įvairių žingsnių tik 1972 m. prezidentas

248 о tėvas - „namų globėjas ir vaikų maitintojas" (Kudirka 1989: 25). Po vienų metų nuo Motinos dienai skirto koncerto surengtas panašus koncertas,

skirtas Tėvo dienai 1988 m. kovo 19 d. per Juozines, skatinant šią dieną T Ė V O D IE N A švęsti kasmet. Juozinės Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Lichtenšteine sutapatintos su Tėvo diena (McKay 2008)3. Tačiau didesnio susidomėji mo Lietuvoje nesulaukė. Tuomet siūlytos kitos dienos, viena jų - bir želio mėn. pirmąjį sekmadienį. Ši data artima JAV išpopuliarintai Tėvo dienai, švenčiamai birželio trečiąjį sekmadienį. Kitose Europos šalyse Tėvo diena švenčiama įvairiu metu4, taip pat dažniausiai įvesta arba 4 deš. (Švedijoje)5, arba 7 deš. (Lenkijoje)6, 9 deš. (Prancūzijoje)7 ir vėliau8 *. Lietuvoje Tėvo diena kurį laiką buvo atmintinų dienų sąraše. 2008 m. ji paskelbta valstybine (BNS, lrytas.lt inf. 2008), o prieš tai įteisintos

Richardas Nixonas ją patvirtino kaip nacionalinę (History.com Staff2009). Kita istorija, su kuria mėginama sieti tėvo dienos pradžią, - Firmonto (Vakarų Virdžinija) akmens anglies kasyklos sprogimas 1907 m. gruodžio 6 d., nusinešęs beveik 361 vyro gyvybes. Grace Golden Clayton, gedėdama žuvusio tėvo, paragino metodistų pastorių pagerbti jos ir kitų tėvų žūtį (Barth 1987). 3 Su kita religine švente - Šeštinėmis - ji sutapatinta Vokietijoje, kuri nuo XIX a. pab. virto vyrų diena (Männertag, Herrentag): keliaudami su alumi ir kumpiu, vyrai daug gėrė alaus, vadino „Gėrimo diena" (Booze Brothers 2006). 4 Pvz., Danijoje tėvo diena švenčiama kartu su Konstitucijos diena - birželio 5 d. (Denmark.dk), Suomijoje ir Norvegijoje - lapkričio antrąjj sekmadienį, bet kitose Europos šalyse dažniau - birželio mėn. 5 Prasidėjo 1931 m., perėmus JAV patirtį. Kodėl lapkričio? Viena iš versijų - parduoti daugiau prekių prieš Kalėdas (Semiswede 2011). 6 Birželio 23 d., pradėta švęsti 1965 m. (Diień Ojca - historia święta). Kartu su šia data Lenkijoje atsirado ir senelių dienos: sausio 21 d. senelės, sausio 22 d. - senelio. Senelės diena švenčiama nuo 1964 m., kuomet laikraščio Moteris ir gyvenimas (Kobieta i Życie) redakcija ją pasiūlė. Nuo 1981 m. švenčiama ir senelio diena. Jungtinėje Karalystėje senjorai taip pat turi savo dieną - pirmą spalio sekmadienį (Glamki.pl: Mikrut 2011). JAV senelių diena kildinama nuo 1961 m. Hermine Beckett Hannos iniciatyvos auklėti jaunimą gerbti ir rūpintis seneliais. Kiti ją sieja su Marian McQuade (Vakarų Virdžinija) veikla, skatinant rūpintis senelių namuose gyvenančiais žmonėmis (Mills 2009). Ši diena paskelbta nacionaline švente 1978 m., pirmą sekmadienį po Darbo dienos, švenčiamos rugsėjo mėn. (National Grandparents Day; O'Brien Sharon). Estijoje - rugsėjo antrą sekmadienį, Vokietijoje - antrą spalio sekmadienj (abu nuo 2010 m.), Rusijoje - spalio 28 d. (nuo 2009 m.) (Хотимская, Забелина 2013), o Lietuvoje buvo mėginta ją jvesti 2010 m., bet nepavyko (ELTA 2010). 7 Prancūzijoje Marcelio Quercia. Flaminaire savininko, iniciatyva komerciniais tikslais: žiebtuvėlio reklamoje vaikas dovanoja tėvui žiebtuvėlį. Taip per šią kampaniją 1946 m. žiebtuvėlis tapo įprasta dovana tėvui; manoma, tai nulėmė tėvo dienos atsiradimą (ji minima birželio trečiąjį sekmadienj, kaip ir JAV) (French Moments 2012). 8 Latviai, iki tol šventę šeimos dieną, tik 2008 m. susirūpino, jog reikia minėti ir tėvo (Baltic News LTD. 2008); buvo nutarta jai skirti rugsėjo antrąjj sekmadienj. tėvystės atostogos (nuo 2006 m.) - tai sudarė palankias sąlygas šeimoje užsimegzti glaudesniems santykiams tarp tėvo ir vaiko, ir galbūt požiū ris į tėvystės reikšmę pasikeis teigiama linkme. Tėvo dienai skirtų straipsnių, pranešimų internete lietuvių kalba rasta apie 709, dauguma jų skelbti (parengti ar perspausdinti) svetainėje „Delfi". Didesnė dalis skirta polemikai a) apie tėvo statusą dabartinėje visuomenėje, tėvystės atostogas, nagrinėjami statistiniai duomenys ar psichologų atlikti tyrimai, susiję su tėvyste, tėvo ir vaikų santykiais ir skirti pateikti informaciją apie priimamus įstatymus ir jų svarbą, požiūrį, pvz., į tėvystės atostogas ir pan. (sudaro 56 % visų nagrinėjamų straipsnių apie šią progą). Kita straipsnių grupė (b ir c) - reportažai apie tėvo dienos šventę, sveikinimai šia proga (17 %), o trečioji d) - kai per žymių žmonių interviu ir jų istorijas paminima ši diena (27 %). Iš pastarųjų pirmiau kiek dažniau būdavo pateikiami interviu su užsienio šalių įžymybėmis, nors iš visų šio tipo straipsnių daugiau kalbinti lietuvių žinomi žmonės. Svetainėje „Respublika.lt", panašiai kaip ir Motinos dienos proga, pasa kojama apie daugiavaikius ar vienišus tėvus. Dažniausiai tai pozityvios istorijos - kaip ir Motinos dieną, - kuriomis siekiama sutelkti dėmesį į pasiekimus ir problemas, su kuriomis susiduria tėvas. Žinučių iš užsienio šalių (paprastai susijusių su įžymybėmis) pasi rodydavo gana epizodiškai, daugiau kalbinti lietuviai, žinomi žmonės. Daugiausia komentarų - svetainėje „Delfi“ (per)skelbtiems straipsniams, iš kurių paminėtini: apie vyrų pasirengimą naujam šeimos modeliui (722 komentarai) (Saukienė 2008)10 ir apie šios dienos paskelbimą valstybine švente (357 komentarai) (Digrytė 2008). Komentarų pagausėjimą 2006 m. lėmė BNS pranešimas apie rengimąsi tėvo dieną skelbti valstybine švente (BNS 2006). Šventės statusas tuo metu reiškė ne tik reikšmingumą, bet ir laisvos dienos darbo kalendoriuje atsiradimą (Ignatavičius 2007). Nauji vyriausybės sprendimai buvo intensyviai aptariami.

9 50 („Delfi" paieška 2001-2013 m.) ir 14 („15min.lt" paieška - 2008-2013 m.), „Diena.lt“ ir kituose portaluose pavieniai straipsniai, dažniausiai pasikartojantys pranešimai. Paieškos sistemoje „Google“ surinkus „tėvo diena“, pateikiama apie 121 000 rezult., „fatherday“ - apie 958 000 000 rezult. (žr. 2013-02). 10 Komentarai, kaip ir Motinos dienos atveju, išimti iš portalų, todėl jų aptarti neįmanoma. о

1 pav. Tyrime panaudotų straipsnių (uienetų) Tėvo dienos progai ir jų visų komentarų (metų uidurkio) dinamika 2001-2013 m. (11-64 straipsniai) T Ė V O D IE N A ■ straipsnių vnt. komentarų vidurkis

2001

2002

2003 3 | 2 0 0 ^ ’I 2 2005 ’I

2006 * 1

2007 H ■

2008 6 1B

2009 9 1

2010 9 1

Palyginę informacijos srautus apie tiriamas Kovo 8-ąją, Motinos ir Tėvo dienas, pastebėsime gana tolygų straipsnių skaičiaus kilimą, ypač matomą Motinos dienos atveju. Komentarų dinamika Tėvo dienos proga rodo žinios naujumą ir aktualumą, kartu - nuomonių prieštaringumą.

TČVO DI6NX VILNIEČIŲ Š6IMOSČ

eigiančių, jog nešvenčia Tėvo dienos, niekad nesveikina ta proga, daugiausia užfiksuota rusų šeimose. Tarp pastarųjų mažiausiai paminėta mirusių tėvų. Tarp lenkų šeimų didesnę dalį nešven- Tčiančių šios dienos sudarė tos, kurių tėvas buvo miręs. Panašiai ir lietuvių.

»51 2 pav. Nešvenčiantys Tėvo dienos (ir mirusiųjų tėvų santykis) (proc. pagal tautybes: lietuuių n-81, lenkų n-6į, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai

tėuas miręs

Taigi tarp nešventusiųjų lietuvių ir lenkų viena svarbesnių priežasčių - tėvas miręs, tačiau buvo ir išsiskyrusių (lietuvis, g. 1991, b. 2362/132), ir augusių be tėvo (rusė, g. 1980, b. 2362/170) arba nesutariančių (lenkė, g. 1987, b. 2362/118), todėl sveikinusių senelį (lietuvė, g. 1991, b. 2362/95), vyrą (lenkė, g. 1979, b. 2362/106). Pora pateikėjų sakėsi, jog tėvą sveikino Vasario 23-iąją (rusė, g. 1988, b. 2362/168; rusė, g. 1980, b. 2362/170). įdomu, jog Rusijoje pirmosios Vasario 23-iosios dienos tradicijos nuėjo panašų kelią kaip Kovo 8-osios. Ji atsirado Rusijoje revoliucijos dienomis kaip Armijos, sovietmečiu taip pat švęsta kaip profesinė armijos ir ginkluotųjų pajėgų diena, tačiau vidurinės kartos ir jaunesni ją suvokia kaip vyrų dieną11, nors posovietinėje Rusijoje ji įvardyta Tėvynės gynėjo diena ir nuo 2002 m. paskelbta išeigine. Nepaisant pavadi nimų kaitos, ši diena tapo socialinės lyties (gender) švente (Федоров 2012). Panagrinėjus, nuo kada pradėjo švęsti Tėvo dieną11 12 vyresnieji apklausti vilniečiai (g. iki 1985 m. imtinai), matyti, jog didesnė dalis sakėsi šventę nuo vaikystės (15 %), dalis - nuo nepriklausomybės atkūrimo (11 %). Lenkai - nuo nepriklausomybės atkūrimo (22 %), nors dalis nuo vaikystės (11 %), kaip ir nuo mokyklos (9 %). 4 % rusų taip pat teigė, jog švęsti Tėvo dieną pradėjo nuo nepriklausomybės atkūrimo, o daugiausia buvo teigiančių, jog nemini šios progos (beveik 30 %). Žvelgiant bendrai, galime pastebėti didesnę mokyklos ir nepriklausomybės įtaką šios dienos minėjimo plitimui.

11 Vyrų dieną švęsti noro buvo ir tarpukariu, o nuo 1999 m. Tarptautine vyrų diena paskelbta lapkričio 19 d. (IMD background).

12 Kai kurie, kurių tėvas miręs, nurodė, jog šių dieną šventė jam esant gyvam (niekada nešventė ir nešvenčia - užfiksuota rusų šeimose). о s v c ik in im m , vxišė$ ik kiti šveNiės XTRJBUTX! TĖVO DIENA

ors nemaža dalis vilniečių sakėsi tėvo dienos nešvenčią, didesnė dalis apklaustųjų tėvą (senelį, vyrą) sveikino (lietuvių 78 %, lenkų 74 %, rusų 61 %) žodžiu, dovanėlė mis ir gėlėmis. Praktiški pirkiniai populiariausi tarp visų etninių grupių irypač lenkų (34 %). Populiarios ir smulkios dovanėlės, rankdarbiai, kurios kiek daugiau mėgstamos rusų šeimose (22 %), mažiau populiaru dovanoti saldumynus, kurie dažnesni lenkų šeimose (9 %), o tik gėlėmis apsiriboja dažniau lietuviai ir rusai (atitinkamai 12 % ir 9 %). Žodiniu pasveikinimu dažniau apsiriboja taip pat rusai ir lietuviai (atitinkamai 17 % ir 11 %). Suskirstę dovanas (kurios teikiamos kartu su gėlėmis) pagal pami nėjimo dažnumą matysime (žr. 3 pav.), jog populiarios dovanos buvo: kosmetika, parfumerija ir darbo įrankiai; lietuviai dar mėgsta dovanoti knygą, vyną, o lenkai - bilietus, puodelį. Vienas kaip dovaną įvardijo dukrą - matyt, nesenai buvo gimusi. Vilniaus rusų gimnazijoje atlikta gimnazistų apklausa parodė, jog 71 % šventė tėvo dieną: 33 % sveikino tik žodžiu, 10 % teikė gėlių, 19 % dovanojo smulkias dovanėles, atvirukus. 86 % iš apklaustųjų lenkų gim nazistų daugiausia sveikino tėvą (29 %) tik žodžiu, 14 % teikė dovanėles, o 5 % apsiribojo tik gėlėmis. Lietuvių gimnazijoje apklaustieji sakėsi, jog tėvo dieną šventė 83 % (sveikino tėvą ir senelį): daugiausia sveikino tik žodžiu arba teikė dovanėles (atitinkamai 35 % ir 30 %). Vadinasi, jaunoji karta įpranta švęsti ar minėti šią šventę. Kitaip nei Moters ir Motinos dienomis, gėlės tarp gimnazistų neužima reikšmingos vietos - dažniau praktikuojamos dovanėlės. Kaip rodo užsienio šalių Tėvo dienos, įsitvirtinusios anksčiau nei Lietuvoje, mėgstamos dovanos taip pat būna smulkmenos, rankdarbiai, o labiausiai įsigalėjusios - kaklaryšiai, apatinis trikotažas, kojinės, šle petės, parfumerija, kosmetika (skutimosi reikmenys), darbo ar pomėgių 3 pav. Tėvo dienos proga teikiamų dovanų populiarumas (pagal tautybes)

Tėvo dienai l i e t u v i a i l e n k a i r u s a i dažniausiai saldumynai ir atvirukai gėlės ir saldumynai, (ypač pagaminti vaikų) atvirukai ar kita do ar tik žodžiu vanėlė, pagaminamas maistas populiaru gėlės, kosmetika ir žodžiu, kosmetika ar gėlės skutimosi reikmenys, skutimosi rinkinys knygos rečiau vynas, kojinės, darbo skutimosi mašinėlė, įrankiai instrumentų rinkinys, puodelis, bilietai (j teatrą, krepšinį) pavieniai atvejai žiebtuvėlis, pypkė, kava, radijo imtuvas, tik žodžiu, arba at keramika, kava, išmanusis telefonas, virukas, meškerė, kaklaraištis, telefono krėslas, laikrodis, laikrodis, saldumynai, dėklas, pavėsinė, sporto pramogos, kosmetika, vitaminai, vakarienė šuniukai, megztinis, smulkmena, marški marškiniai, peilis, nėliai, laivo modelis, šlepetės, peleninė knyga priemonės (Ciftopedia). Dabar dažnai skatinami (ir tėvai labiau mėgsta) aktyvūs užsiėmimai su vaikais, dalyvavimas labdaros projektuose, užstalė šeimoje (Time and Date AS; Gilbert 2011)13. Iš tų vilniečių, kurie sveikinoTėvo dienos proga, bendra užstalė visai šeimai (pusryčių, pietų, vakarienės ar eiti į kavinę ar restoraną) labiau mėgstama lenkų, o lietuvių ir rusų - rečiau. Vaišės buvo ruošiamos lietuvių (39 %), lenkų (55 %), rusų (35 %) šeimose. Vaišių stalas panašus į Motinos dienos, t. y. nors ir rengiamas rečiau, bet populiaru kuklus saldus stalas (4 pav.). Panašiai kaip ir Motinos dienos proga, tarp lietuvių paplitę šašlykai, nors jie ir cepelinai bei žuvis, vištiena populiaresni lenkų šeimose. Tuo tarpu rusų šeimose kiek labiau - kepsniai, iš dalies šašlykai. Palyginę su Kovo 8-osios vaišėmis, galėtume matyti pikniko maisto (šašlykai, iš dalies kepsniai) populiarumo pakilimą tėvo dienos proga (ypač rusų šeimose). Biržei], atšilus orams, šventė dažnai nukeliama j gamtą. Iš gėrimų minėtas brendis, vynas (visų etninių grupių tiek pat),

13 Šios ei. apklausos rodo, jog tėvai nenorėtų gauti dovanų kaklarySių, apatinio trikotažo, skutimosi priemonių ir kosmetikos (Gilbert 2011). 4 pav. Vaišių maistas Tėvo dienos proga (proc. pagal tautybes: lietuvių n-8i, lenkų n-63, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai

žuuis hitą

5 pav. Vaišes ruošusiųjų Tėvo dienos proga pasiskirstymas pagal lytis (proc. pagal tautybes: lietuvių n-81, lenkų n-63, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai moterys vyrai uisi hitą

alus, kuris populiarus lietuvių (b. 2362/95, 2,11) ir lenkų (b. 2362/138,140) šeimose, o šampaną labiau mėgsta lenkų šeimos (b. 2362/35,114,139). Vaišes rengė daugiausia moterys, kaip ir Moters ar Motinos dieno mis, o nemaža dalis rusų perTėvo dieną užstalę namie keitė J restoraną (5 pav.). Tėvo dienos proga, kitaip nei moteriškų švenčių, vyrai nerodo iniciatyvos ruošti vaišes, be to, kartais dovana tėvui ir būna žmonos, dukros ar vaikų vaišės. Aktyvi veikla Tėvo dienos proga - keliauti, žvejoti ar kitais užsiė mimais mėgautis kartu su šeima, vaikais - vilniečių šeimose dar nėra jprasta. Dauguma buvo namuose su tėvu, kartais padėjo jam tvarkytis ūkyje, žiūrėjo TV ar ėjo pasivaikščioti, o jei buvo koncertas mieste - ėjo 6 pav. Lankymo(si) vietos Tėvo dienos proga (proc. pagal tautybes: lietuuių n~8\ lenkų n -65, rusų n-2į)

■ lietuviai ■ lenkai * rusai

bažnyčia kapinės pramogos kavinės ШШШШШ Į' 1 0 f t - ■ 1= k * 9

jo klausyti. Ėjo lankyti kapų (ypač lenkų, bet ir mirusių tėvų jų šeimose pasitaikė daugiau nei kitų etninių grupių šeimose, vadinasi, šis skaičius koreliuoja su mirusių tėvų skaičiumi) ir bažnyčion, o tai iš dalies sutampa su bažnyčios lankymu sekmadieniais. Ėjimą j bažnyčią dažniau minėjo lenkų šeimos. Kaip minėta, kavinių ar restoranų paslaugomis šia proga dažniau naudojosi rusų šeimų vilniečiai. Iš pramogų paminėta: spektaklis (rusas, g. 1989, b. 2362/51), koncertai14, pirtis (lenkas, g. 1991, b. 2362/56).

IŠVADOS

ėvo dienos nepopuliarumas buvo matyti nuo pradžių, t. y. tar pukariu, vėliau sovietmečiu (kuomet kariuomenės diena švęs ta kartu kaip vyrų diena), atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, T ir tik paskutiniu metu ji tapo populiaresnė. Tėvo dienos šventimas pri klauso ir nuo tarpusavio santykių (vaikų ir tėvo), nuo puoselėjamų šei moje tradicijų. Skyrybos, tėvo atsiskyrimas, nebendravimas su vaikais neskatina šventimo. Švenčiantieji, pažymintieji šią dieną, šventiškumą kuria aplankydami tėvą, sveikindami. Vaišių stalasTėvo dienos proga dar

■u» Lietuvės - g. 1972, b. 2362/102, g. 1985, b. 2362/11, g. 1988, b. 2362/79: lenkės - g. 1972,, b. 2362/35, g. 1991, b 2362/31.

256 о kuklesnis nei Motinos ar Kovo 8-osios, bet tarp etninių grupių vaišių buvimas pasiskirsto analogiškai kaip ir Motinos dienos proga. Iš gėrimų

populiarus brendis, vynas, o tarp etninių grupių pastebėta skirtumų: TĖVO DIENA lietuviai dažniau geria alų, lenkai - šampaną. Šventės metu dauguma būna namie, dalis apklaustųjų paprastai dar lankosi bažnyčioje, kapinė se. Kiti eina ir j koncertus, pasivaikščioti. Tėvo dienos įtraukimas j švenčių kalendorių ir tėvystės atostogų populiarėjimas padeda ugdyti artimus santykius su vaikais, stiprinti tėvo kaip vaikų augintojo, auklėtojo statusą šeimoje. Tai, kad Tėvo dienos proga tėvą daugiau sveikina gimnazistų (visų etninių grupių) nei vyresniųjų apklaustųjų vilniečių, rodo šventės įsitvirtinimo tendenciją.

U U K X T Ü R vA

Baltic News LTD. 2008.The need for Father’s Day. In cooperation with BNS. 2008-05- 16. (žr. 2013-11). Barth Kelly. 1987. First Father’s Day Service in 1908. (žr. 2013-11). Bieliavska Jadvyga. 2008. Kitąmet Tėvo diena taps šventine diena, Respublika. 2009- 05- 14. BNS ir lrytas.lt inf. 2008: Tėvo diena paskelbta valstybine švente. BNS ir lrytas.lt inf. 2008-05-13. (žr. 2013-11). BNS. 2006. Tėvo dieną siūloma skelbti valstybės švente (269). 2006- 0 6 - 02. (žr. 2013-11). Booze Brothers: Father’s Day Debauchery in Deutschland. 2006-04-05. (žr. 2013-11). Denmark.dk: Traditions in Denmark, (žr. 2013-11). Digrytė Eglė. 2008. Tėvo diena tampa valstybine švente (357). Delfi.lt. 2008-05-13. < http:// www.delfi.lt/news/daily/lithuania/tevo-diena-tampa-valstybine-svente.d?id=i70o6o3i> (žr. 2013-11).

257 Dzień Babci - Historia w Polsce i na świecie. (žr. 2013-11). Dzień Ojca - historia święta. (žr. 2013-11). ELTA. 2010. Siūloma minėti Močiučių ir senelių dieną (67). (žr. 2013-11). Flower resource guide, (žr. 2013-11). French Moments: Father's Day in France, (žr. 2013-11). Giftopedia:The History of Fathers Day. (žr. 2013-11). Gilbert Carol Bengle. 2011. Father's Day Traditions Beyond the Gift-wrapped Tie. (žr. 2013-11). Glamki.pl: Kiedy obchodzimy Dzień Babci i Dzień Dziadka? (žr. 2013-11). Gutautas Stasys. 1991. 2012. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius: Vyturys. Helsloot John. 2007. Vernacular Authenticity: Negotiating Mother’s Day and Father’s Day in the Netherlands. 203-224. P. J. Margry, H. Roodenburg (eds.). lieframing Dutch Cul ture. Between Otherness and Authentity. Wiltshire: Ashgate. Helsloot John. 2008. Valentino dienos triumfas Nyderlanduose - po penkiasdešim ties metų, Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 8(17): 97-116. History.com Staff. 2009. Father's Day. (žr. 2013-11). Ignatavičius Tadas. 2006. Tėvo diena bando vytis Motinos dieną: pirmąjį birželio se kmadienį siūloma skelbti valstybės švente, Lietuvos rytas. 2006-06-02. Ignatavičius Tadas. 2007. Daugės ir švenčių, ir darbo dienų, Lietuvos rytas. 2007-10-19. IMD background, (žr.2013-11). K. V. D. 1938. Tėvo dienai artėjant, Darbininkas 1938-09-02. Kraft David. 2010. National Grandparents Day. 2010-09-09. (žr. 2013-11). Kudirka Juozas. 1989. Motinos diena. Vilnius: Mintis. LaRossa Ralph. 2007. The Culture and Conduct of Fatherhood in America, 1800 to i960, Japanese Journal of Family Sociology. 19(2): 87-98. McKay Brett, Kate. 2008. A Brief History of Father’s Day. 2008-06-11. (žr. 2013-11). Mikrut Leszek. 2011. Historia obchodów Dnia Babci i Dnia Dziadka. 2011-01-21. < http://www.rn m kra kow.pl/346858/2011/1/21/historia-obchodow-dnia-babci-i-dnia- dziadka?category=news> (žr. 2013-11). Mills Esther. 2009. The Origins of Grandparents Day in the United States. 2009-09-07. (žr. 2013-11). National Grandparents Day. (žr. 2013-11), i$ 8 O’Brien Sharon. All About Grandparents Day. (žr. 2013-11). Saukienė Inga. 2008. Vyrai nepasirengę besikeičiančiam šeimos modeliui (722). Delfi. lt. 2008-06-02. (žr. 2013-11). Semiswede 2011: Fars dag (Father’s Day). 2011-11-13. (žr. 2013-11). Stankevičienė Aistė. 2007. Tėvo diena papildomo poilsio nesuteiktų, Lietuvos žinios. 2007-03-22. Time and Date AS. 1995-2014. Father’s Day in Australia. (žr. 2013-11). United Nations: International Day of Families, (žr. 2013-11). Vyšniauskaitė Angelė. Mūsų metai iršuentės. Kaunas: Šviesa, 1993. Национальный Фонд Святого Трифона. 2012. День семьи, любви и верности. 2012- 07-04. (žr. 2013-11). Федоров. 2012. Традиция отмечать 23 февраля продолжится. 2012-02-24. (žr. 2013-11). Фонд социально-культурных инициатив: История праздника. (žr. 2013-11). Хотимская Ольга, Забелина Н1ина. 2013. В России этот день празднуется в пятый раз. (žr. 2013-11). FXT невл DXy

he importance of commemorating Father’s Day was realized yet in the period between the great wars, when the holiday of Mother’s Day was already established. It was intensively pro T moted and enacted by Catholic organizations, however the holiday has never become popular. There were attempts to re-establish it along with Mother’s Day in 1987 through the initiative of J. Kudirka, sugges ting the idea of "father - the guardian of the home and supporter of the children". However, these initiatives did not become popular. This idea similarly struggled to gain hold in the US, where it originated. Father’s Day was intensively promoted by entrepreneurs during Great Depression in the US, however became popular only after some pro gressive changes in the culture of fatherhood. For a while in the resto red independent Lithuania Father’s Day was on the list of commemora tive days. In 2008 it was declared a public holiday, and just before that paternity leave was legislated (from 2006), which promoted the forma tion of closer relationships in the family between a father and a child. In the twenty-first century, Lithuanian media was more concerned with polemics about status of the father in modern society, such as paternity leave, etc. Another group of articles presents interviews with famous people and reports on the holiday, and offers congratulations on the occasion. Father’s Day only recently has become more popular in Lithuania. As the fieldwork demonstrated, the celebration of this occasion depends on present relationships and on family traditions. Divorce, absence of a father, lack of communication with children do not promote cele bration of Father’s Day. The majority of Vilnians that do not celebrate this holiday are from the Russian background. Among Polish families, similarly to the Lithuanian ones, celebration was absent in the families where the father was deceased. Those who grew up without a father, or were in conflict, congratulated grandfathers or husbands. A couple

260 of respondents (Russians) said that they congratulated their fathers on 23 February (it was the Soviet Army and Navy Day, now celebrated in Russia as Defender of the Fatherland Day). A larger proportion of the interviewed Vilnians congratulated their fathers (grandfathers) at least in word (Lithuanians and Russians), although often pleasing them with some sweets (home baked pie or cake, candies, chocolate) (Poles), flowers, little gifts (Russians) and practical things (Poles). A festive table for the entire family on Father's Day is more appreciated by the Poles. The festive table, even though more seldom arranged, would be a modest table of sweets. Among drinks brandy and wine were popular, with some differences among ethnic groups being such, that Lithuanians more often drink beer and the Poles - champagne. The festive meal was mostly prepared by women, yet significant part of the Russians exchanged a meal at home for a restaurant. Any outdoor activities on the occasion of Father’s Day - travelling, fishing or doing something else as a family - is still a novelty for Vilnians. Most were at home with the father, sometimes helping him with hou sehold chores, watching TV or having a walk, and if there was a concert downtown, they would go for that. Others went to visit graves and chur ches (which correlates with the number of deceased fathers and partially agrees with the numbers of church attendance on Sundays) (Poles). In summary, it is noteworthy that in marking the day the Celebrators create the atmosphere of festivity by visiting the father and congratulating him. Inclusion of Father’s Day in the festive calendar and popularization of the paternity leave opportunity helps the development of closer ties with children, strengthening status of the father as the child raiser and educator in the family. The research has shown that this holiday has a tendency to stay and that the view of fatherhood is changing in the positive direction. JONINĖS

Rasa Paukštytė-Šaknienė ik trijose Europos šalyse Joninės yra nedarbo diena - Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tai ypatinga, su vasaros lygiadieniu susijusi šven tė. 1890 m. anglų antropologas Jamesas Ceorge’as Frazeris rašė: T Daugelyje Prūsijos ir Lietuuos uietų uasaros saulėgrįžos išuakarėse gyuentojai kuria didžiulius laužus. Visos kaluos, kiek tik akys aprėpia, žėri ugnimis. Manoma, kad šios ugnys apsaugo nuo burtininkų kerų, žaibo, krušos ir nuo gyuulių ligų, ypač jei sekantį rytų gyuulius pervarysi per laužauietę. Šie laužai saugomi paueikiausia priemone prieš raganų žabangas, kurios su burtų ir užkeikimų pagalba stengiasi apimti karuėms pienų... (cit. iš Kudirka 1991: 4) Tos dienos išvakarėse siekta užtikrinti gerą derlių, nulemti gyvulių ir žmonių sveikatą, spėta vedybinė ateitis, tikėta, kad visokeriopą sėkmę gali užtikrinti vidurnaktį rastas paparčio žiedas. Joninių šventė turėjo ir ideologinę reikšmę. XIX a. pab. ji sietą su tautiniu atgimimu, ypač Mažojoje Lietuvoje, kur Joninių šventimui lietuvininkai netgi išpirko dalį Rambyno kalno (dabartinė Pagėgių sav.). Tarpukario Lietuvoje ši šventė pasitarnavo integruojant Klaipėdos kraštą į Didžiąją Lietuvą. Patriotinius jausmus ugdė ir sovietmečiu ant Kernavės piliakalnio rengtos Joninės (Šaknys 2014:136-150), taip šiai kalendorinei šventei suteikiant ir tautinės bruožų. XIX a. Lietuvoje pradėjęs plisti vardinių paprotys lėmė, kad, sveikinant Jonus ir Janinas, tai tapo ne tik bendruomenės, bet ir šeimos švente. Joninės švenčiamos ir daugelyje Europos šalių. Tačiau pastaruoju metu ši šventė nedarbo dienos statusą turi tik trijose šalyse. Jos švenčiamos Estijoje, Latvijoje (nedarbo diena dar ir birželio 23-ąją - LTgo dieną). 2003 m. nedarbo diena įteisinta ir Lietuvoje. Šventimo praktikos labai įvairios. Arūnas Vaicekauskas išskiria vals tiečių bendruomenės XX a. I p. viešas, folkloristines, neopagoniškas ir dabartines Jonines, suderinusias ankstesnes tradicijas su šiuolaikiniais modernios vartotojų visuomenės interesais (Vaicekauskas 2007: 51-57). Eglė Aleknaitė išskiria folklorines, lokalines, religines, komercines bei giminių ir draugų Jonines-Rasas, kurios skiriasi struktūrinėmis dalimis, šventimo pobūdžiu, interpretacijomis ir akcentuojamomis reikšmėmis

264 (Aleknaitė 2014: 61-76). Mano tyrime siekiama atskleisti, kaip ši šventė švenčiama šeimoje. Šventės svarba Lietuvos visuomenei daro aktualų JONINĖS tikslą atskleisti šios šventės etninį ir kultūrinį savitumą. Jo siekiu, aptar dama 2012 ar 2013 m. vilniečių šeimose švęstos šventės dalyvių sudėtį ir šventimo vietą, šventines vaišes ir šeimoje palaikomus papročius ir tradicijas. Tyrimo metu pateikėjų prašyta nurodyti, kur ir su kuo, be šei mos narių (giminaičių, draugų, bendradarbių, kaimynų), švęstos Joninės, išvardyti šventės valgius ir gėrimus (galbūt šeimoje ruošiamus tik šia proga). Klausta, ar gyvuoja papročiai kurti laužą, leisti fejerverkus, ieškoti paparčio žiedo, pinti vainiką varduvininkui, jį ar ją kilnoti, eiti į bažnyčią ar su šeima dalyvauti miesto (bendruomenės, klubo) šventėje. Kaip sveikinami, jei šeimoje yra, varduvininkai Jonas ar Janina; teiraujamasi apie Joninių spėjimus (tikėjimus), kokių dar Joninių tradicijų laikomasi. Vienas klausimas buvo skirtas ir moksleiviams - prašyta nurodyti, ar šventė ir su kuo (tėvais ar draugais). Joninių šventės Lietuvoje sulaukė nemažai etnologų dėmesio. Vien pastaraisiais dešimtmečiais įvairiais aspektais šios šventės apeigos anali zuotos daugelyje etnologų darbų. Iš jų išskirčiau Juozo Kudirkos knygelę Joninės (Kudirka 1991), taip pat išsamias Jono Balio (Balys 1993: 212-277)1 ir Nijolės Marcinkevičienės (Marcinkevičienė 2003: 64-206) šaltinių publikacijas bei jų lyginamąją analizę. Tačiau nei viename iš šių darbų neanalizuojamas šventimas mieste. XX a. Jonines, kaip ir kitas vilniečių šventes, yra aptarusios Laima Laučkaitė (Laučkaitė 2008: 469) ir Maria Znamierowska-Prüfferowa (Znamierowska-PrüfFerowa 2009:189-193). XXI a. pr. 150 vietovių jaunimo papročių arealinius tyrimus kaimuo se ir miesteliuose atliko Žilvytis Šaknys (Šaknys 2007: 65-116; Šaknys 2009: 63-110; Šaknys 2012: 77-135). Taip pat išskirčiau ir kelis straips nius, susijusius su šia švente: Joninių tapimą šiuolaikine miesto švente analizavo Arūnas Vaicekauskas (Vaicekauskas 2007: 51-57; Vaicekauskas 2009: 33-38), šventės reikšmę įvairiomis epochomis Lietuvoje ir lietuvių emigrantų bendruomenėse aptarė Šaknys (Šaknys 2014; 136-150). Tačiau

1 Tai 1942 m. parašytos studijos dalis, kuri, nutrūkus žurnalo Gimtasai kraštas leidybai ir pasimetus rankraščiui, buvo publikuota tik 1993 m.

165 vilniečių švenčiamoms Joninėms ten skirta labai mažai dėmesio. Visai nėra publikacijų apie lenkų ar rusų švenčiamas Jonines. Siekiant suvokti šeimoje švenčiamas Jonines, svarbūs vardo dienų papročių tyrinėjimai. Etnologas Jonas Mardosa pirmasis palygino įvairių laikotarpių vardadienių šventes. Nagrinėdamas jų papročius, išskyrė du vardadienio tipus: varduvės (pasižymi apeigų ir ceremonijų gausa) ir vardadienis (praradęs ryšį su religija ir jau ne kaimo bendruomenės, bet artimų draugų šventė) (Mardosa 2003: 285-305). Tačiau, kaip pastebėjo XX a. Aukštaitijos vardadienių papročius nagrinėjęs Šaknys, analizuojant atskiras tarpukario ar šių dienų realijas, galima įžvelgti tiek varduvių, tiek ir vardo dienų, kartu - ir tarpinių variantų atvejus (Šaknys 2008: 21-27). Todėl šiame darbe tokio skirstymo netaikau irvartoju sąvoką „vardadie nis", nepaisydama apeigų ir ceremonijų gausos ar santykio su religija. Miesto vardadienių tyrėjų ratas negausus. XX a. 8-9 deš. vardadienio šventimą miesto šeimose nagrinėjęs Petras Kalnius pastebėjo, kad dėl didelių politinių, ekonominių permainų po Antrojo pasaulinio karo ne tik smarkiai pakito šventimo pobūdis, bet ir sumenko vardo dienos reikšmė. Pasak etnologo, mieste šis procesas skyrėsi nuo kaimo nebent tuo, kad sparčiau kito šventės forma, paprastėjo apeigos, buvo švenčiama vis mažesniame šeimos narių ar bičiulių rate (Kalnius 2008: 519-520). Kita vertus, į šiaurę nuo Vilniaus, kaimiškoje kultūroje vardadieniai dažnai dar ir tarpukariu išvis nebuvo švenčiami (Šaknys 1998: 23).

ŠVCNTCS IŠTAKOS

ietuvoje apie ikikrikščionišką vidurvasario šventę, kaip ir, pa vyzdžiui, Šiaurės ir Vakarų Europos šalyse, neturime patikimų duomenų (plg. Kudirka 1991: 7; Billington 2007: 65-73). Pagal LKatalikų Bažnyčios liturgiją, birželio 24-ąją - šv. Jono Krikštytojo gimi mo šventė. Jau nuo XVI a. lietuviškuose šaltiniuose ji vadinta Joninėmis,

266 pabrėžiant, kad šios dienos papročiuose yra daug ikikrikščioniškos kul tūros liekanų, pasireiškiančių šventės išvakarėse atliekamais veiksmais JONINĖS (Vyšniauskaitė 1993: 90-91). Šaltiniuose minima, kad išvakarėse buvo kuriami laužai, siekiama nulemti sėkmingą gyvulininkystę. Tuo tarpu išsamiame XVII a. Motiejaus Pretorijaus veikale Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla akcentuojamas vaistažolių rinkimas, šventė įvardijama kaip žolių ir gyvulių šventė (Lukšaitė 2006: 503). Daugiau žinių apie Jonines gauname iš XIX a. šaltinių. Kaip diena, artima vasaros solsticijai, šventė susijusi su maginėmis praktikomis ir ateities spėjimu, o šeimos šventės statusą Joninėms lėmė vardo dienos papročio išplitimas. Jonų sveikinimus vidurio Lietuvos ikibaudžiaviniame kaime aprašo Mikalojus Katkus Balanos gadynėje (Ažytėnai, Krakių apylinkės) (Katkus 1965: 28- 31). XX a. pr. šis paprotys sparčiai paplito visoje Lietuvoje (Kudirka 1991: 39-40; Marcinkevičienė 2003:104-105). Kaip rašė Kudirka, praeito amžiaus pradžioje rytų Lietuvoje Joninės buvo mažiausiai populiarios (Kudirka 1991: 43). Rečiausiai šiame krašte, lyginant su visa Lietuva, buvo kuriami ir šventiniai laužai (Šaknys 2001:78). Tačiau Vilniaus mieste Joninių šventė buvo švenčiama. Teodoras Narbutas 1835 m. išleistame pirmajame Lietuvių tautos istorijos tome paminėjo, kad lietuviai Rasų šventę iki šios švenčia kaimuose ir miestuose, net Vilniuje: Vėlų vakarų visuomet vienoje vietoje, labai senu papročiu laikomoje šventa, pievose, susirenka minios žmonių, ten pastatomos palapinės, įrengiamos bū dos, muzika,gėrimai, žmonės šoka, laido ugnis, dainuoja visą naktį (Narbutas 1992: 262). Matyt, Joninių šventę Rasų priemiestyje autorius sutapatino su Rasos švente. Sutinku su Stasiu Skrodeniu ir Kudirka, kad Rasos šventės pavadinimas yra Narbuto kūrinys, vėliau paplitęs kitų autorių darbuose (Skrodenis 2010:102-104; Kudirka 1991: 9). Pasilinksminimus per Jonines Rasų priemiestyje mini ir Liudvikas Adomas Jucevičius 1846 m. publikuo tame darbe Lietuva. Jos senovės paminklai, buitis ir papročiai. Jis akcentuoja, kad Rasų giraitėje, už Misionierių parapijos kapinių, Joninių švęsti susi buria ne tik prastuomenė, bet ir aukštesnioji klasė (Jucevičius 1959: 236). Prielaidas, kad Rasų pavadinimas kilęs nuo Vilniaus priemiesčio toponimo, pagrindžia ir Liberto Klimkos pastebėjimas, kad 1801 m., formuojant sklypą

167 Rasų kapams, jo ribas vedė nuo šv. Jono akmens (Klimka 2008:181). Kaip pastebėjo Ainė Ramonaitė ir Ryte Kukulskytė, sovietmečiu Rasos šventės pavadinimu siekta atsiriboti nuo sovietinių Joninių, kurios buvo legalizuotos nuo 1957 m., o vėliau tapo „tarybinio jaunimo diena" (Ramonaitė, Kukulskytė 2014:168). Taigi Rasos jau yra tapusios Joninių sinonimu, kaip ir Kupolės, kurių pavadinimo reikšmė irgi aiškinama įvairiai (Skrodenis 2010:100-110). Istorikė Laima Laučkaitė, tyrinėdama Vilniaus miesto šventes, pastebėjo, kad XX a. pr. Vilniuje reprezentuota įvairių tautų liaudies kultūra. Liaudišką Kupalos šventę Vilniuje rengdavo baltarusiai. Iki Pirmojo pasaulinio karo ši šventė vykdavo Oginskio sode Antakalnyje. Pasak autorės, prie garlaivių stotelės suposi išpuoštos, iliuminuotos valtelės, iš čia Nerimi buvo leidžiami žalumynų vainikai su įstatytomis žvakėmis. Kadangi mieste vakarais buvo uždrausta triukšmauti, tai per 1913 m. šventę valtelės naktį plaukė iki Vingio parko, kur šventė tęsėsi. Dainuotos baltarusiškos liaudies dainos, šokti šokiai, leistos raketos ir bengališkos ugnys. Šią šventę, sutraukdavusią ne tik daugybę Vilniaus baltarusių, bet ir minias kitų vilniečių, rengė laikraščio Naša Niuo redakcija bei Baltarusių muzikos ir dramos draugija (Laučkaitė 2008: 475). Taip pat autorė mini, kad Joninės buvo švenčiamos gamtoje, dažniausiai prie užeigos „Geležinė trobelė" netoli Markučių priemiesčio (Laučkaitė 2008: 469). Znamierowska-Prüfferowa pateikia išsamų XX a. 1 p. vilniečių Joninių aprašą, kuris beveik nesiskiria nuo daugelio Lietuvos kaimo vietovėse perteiktų švenčių. Autorė aprašo apšviestas valtis ir Nerimi plukdomus vainikus su žvakelėmis. Taip pat - pasakojimus apie paparčio žiedą ir raganas, kurios, braidžiodamos per pievą, renka rasą, šitaip atimdamos karvių pieną. Pažymi, kad iki 1905 m. būdavo kūrenami laužai, statinės su derva, o prie tos ugnies, kur nors pamiškėje, žaidžiama, šokama, šokinėjama per liepsną. Tačiau išskirtinis Vilniaus Joninių bruožas buvo vaistažolių mugė prie Jonų bažnyčios (Znamierowska-Prüfferowa 2009:189-194)2. Rytų Lenkijoje kai kada Sekminių išvakarėse buvo degi nami laužai; paprotį vadino „kupałnocka" (Ганцкая 1977: 215-216). Panašus Sekminių sambūris „Kupolės" dar tarpukariu gyvavo Šiaurės rytų Lietuvoje,

2 Matyt, Šios mugės laiko ištakos taip pat liaudiškos, susijusios su tikėjimu, kad po Sv. Jono rinktos žolės neturi gydomosios galios (Balys 1993: 221)

268 tačiau šventė vykdavusi antrąją Sekminių dieną, o laužas turėjęs daugiau buitinę prasmę ir naudotas tik maistui gaminti (Šaknys 2001: 68). Tačiau kitur Lenkijoje Joninių laužai buvo sureikšminami labiau; jie taip pat vadinti „kupałnocka" ar pan. (Ганцкая 1977; 216; Ганцкая 1978:176). Pasak DmitrijausZelenino, Rusijoje per Jonines (Иван Купала) laužų, kitaip negu Ukrainoje ir Baltarusijoje, nekurdavo (Зеленин 1991: 256). Daugelis tyri nėtojų pastebėjo santykinį Rusijoje švenčiamų Joninių apeigų skurdumą (Соколова 1987: 391) Sovietmečiu vilniečiams ypač buvo svarbios šventės, rengtos Vilniaus kraštotyrininkų Ramuvos klubo, Lietuvos aukštųjų mokyklų turistų klubo „Žygeiviai" Kernavėje ir švęstos kitose vietose3. Vilniuje atsiradęs folklorinis Rasų šventės modelis drauge su folkloro ansamblių judėjimu iš valstybės sostinės plito į kitus didžiuosius Lietuvos miestus - Kauną, Panevėžį, Klaipėdą, Šiaulius, vėliau irį regioninius centrus (Vaicekauskas 2009: 35). Pastaruoju metu Joninių geografija plinta, kaip ir galimybės nuvykti į tolimesnių vietovių Jonines. Kita vertus, Joninių sąsajos su var dadieniu išlaiko ryšį su konkrečia vieta, kur gyvena Jonas ar Janina, todėl jos švenčiamos uždarame šeimos, giminaičių, kaimynų ar giminaičių rate. 1991 m. Nijolė Marcinkevičienė rašė, kad Rasos kartais skiriamos nuo Joninių kaip sakrali šventė - išrinktųjų ir gebančių ją suprasti. Tuo ji besiskirianti nuo Joninių kaip masinio žmonių susiėjimo, noro Saulės solsticijos metu ieškoti gamtos prieglobsčio, nakties laužo. Kartu - noro pasibūti drauge, nelabai paisant senojo ritualo (Marcinkevičienė 1991: 4). Tačiau šiandien oficialiuose kalendoriuose Joninių ir Rasų pavadinimai rašomi greta. O takoskyrą tarp vadinamosios tikros, sakralios, autentiškos šventės ir paprasto žmonių susiėjimo pabūti drauge nubrėžti gana sunku. Kaip teigia ikikriščioniškosios kultūros interpretacijas nagrinėjęs Mardosa, galima kalbėti ne apie ikikrikščioniškos religijos liekanas XIX-XX a., tik apie reiškinius, kurie gali būti kilę tais laikais, - o tai jau ne tas pats. XX a. seman tika neperkeliama į ikikrikščioniškus laikus ir atvirkščiai (Mardosa 2001:138).

i Pirmąją Šventę, siekiant neatkreipti sovietinės valdžios dėmesio, čia surengė 1967 m. Vilniuje įsikūrusi Indijos bičiulių draugija, kuriai priklausė dalis Vilniaus universiteto filologijos profesorių ir studentų (Trinkūnas 2003:139). ŠVtNIŪ DALYVIAI IA VILTA

asak Jolantos Kuznecovienės 2005 m. Lietuvoje atlikto socio loginio tyrimo, Joninės traktuojamos nevienareikšmiškai. Dauguma informantų jas sieja su etninės kultūros papročiais P ir tradicijomis. Tačiau vieniems patinka stebėti per Jonines vykstančius renginius, kiti dalyvauja imituojamose tradicinėse apeigose, žino jų reikšmę, o treti apgailestauja, kad neturi galimybių šventėje dalyvauti (Kuznecovienė 2008: 79). Nemažą įvairovę atskleidė ir mūsų tyrimas. Kaip matome 1 pav., iš visų trijų etninių grupių dažniausiai šeimoje Jonines švenčia rusų tautybės vilniečiai (52 %; lietuvių 33 %, lenkų 42 %). Mažiausiai su šeimos švente siejamos lietuvių. Rusai rečiausiai švenčia su giminėmis (tik 4 %), o lenkai labai retai - su draugais (27 %; lietuvių 45 %, rusų 43 %). Tarp nurodžiusių, kad Joninių visai nešvenčia, yra lie tuvių (13 %) ir lenkų (11 %); tarp rusų tokių nepasitaikė. Tačiau moksleivių apklausa parodė, kad tarp jaunų žmonių nešvenčiančių Joninių yra dar daugiau - 22 % lietuvių, 57 % lenkų bei 62 % rusų. Su šeima paaugliai šventė dar rečiau (atitinkamai 13 %, 5 % ir 19 %). Nors didelė dalis vilniečių Jonines šventė su šeima, atlikti tyrimai parodė, kad ši šventė nėra susijusi vien su namais. Pavyzdžiui, dalis ap klaustųjų rinkosi dalyvauti viešuosiuose renginiuose Vilniuje. Mažiausiai iš visų mieste Jonines šventė rusai. Namų erdvėje dažniau švenčia lenkai, kiek rečiau - lietuviai, labai retai - rusai. Kadangi švenčiama vasarą, o po Joninių sutikimo yra dar ir nedarbo diena (2012 m. Joninės buvo sekma dienį, o štai 2013 m. pirmadienį), tai daugeliui sudaro puikias galimybes išvykti iš namų. Visų etninių grupių vilniečiai nurodė, kad šventiniam laikui praleisti dažnai renkasi sodą ar sodybą. Tačiau atsakymų skaičiumi, kad Jonines švenčiantys gamtoje, aiškiai išsiskiria rusai (39 %). Daugelis, išsamiau nedetalizuodami, nurodė, jog paprastai švenčia „gamtoje" Tik nedidelė dalis įvardijo ir konkrečias vietas - „prie ežero", „prie upės", „miške“. Labiausiai Jonines švęsti prie ežero mėgsta lietuviai (11 %), pra mogauti prie upės dažniau renkasi rusai (9 %). Tarp teigusių, jog švenčia 1 pav. Su kuo švenčia Jonines (proc. pagal tautybes: lietuuių n-83, lenkų n-6į, rusų n-23) JONINĖS

■ lietuviai * lenkai ■ rusai su šeima su draugais

2 pav. Joninių šventimo vieta (proc. pagal tautybes: lietuuių 11-83, lenkų n-65, rusų 0-23)

■ lietuviai ■ lenkai I rusai

namuose sode/sodyboje mieste

nenurodė

miške, net 13 % yra rusų tautybės pateikėjų (lenkų tik 4 %, lietuvių 2 %). Dalis pateikėjų nurodė, kad švenčia išvykę, bet tik retais atvejais minėjo konkrečią vietovę - miestą, kaimą ar šalį. Tyrimų duomenys rodo, kad vienodai dažnai iš namų išvyksta lietu viai ir lenkai. Neretai važiuojama švęsti pas tėvus j kaimą, kur susirenka ne tik šeima, bet ir didesnis giminių ratas, ypač tada, kada šeimoje yra varduvininkas. Iš pateikėjų įvardytų konkrečių vietovių galime spręsti, kad geografiškai švenčiama gana plačiame areale. Pavyzdžiui, nurodoma,

*71 kad su draugais švęsta miške Varėnos rajone (lietuvis, g. 1991, b. 2363/46) ar su draugais pramogauta Nidoje (rusas, g. 1991, b. 2363/66). Arba - su šeima šiemet švęsta Palangoje (lietuvė, g. 1988, b. 2363/78) bei su šeima svečiuojantis Gdanske (Lenkija) (lietuvis, g. 1977, b. 2363/80). Su tėvais leista laiką Kernavėje (lenkė, g. 1990, b. 2363/40). Pateikėjai taip pat nu rodė švenčiantys prie Zarasų, Trakų, Molėtų ežerų, Nevėžio, Neries upių, Šeduvos, Varėnos rajono miškuose. Dalyvavo miesto šventėse Utenoje, Švenčionyse. Kita dalis pateikėjų lieka švęsti, ir neretai su šeima, Vilniuje. Pateikėjai pasakojo: Pastarąsias Jonines sutikome miesto šventėje su uyru ir sūnumi (lenkė, g. 1971, b. 2363/35); Su sese dalyvavome bendruomenės šventėje (lenkė, g. 1988, b. 2363/34); Su vyru ir vaiku tą dieną buvome prie Baltojo tilto (lietuvė, g. 1990, b. 2363/10); Su savo bei dėdės šeima ir draugais leidome laiką vaikščiodami po Vilnių (lietuvė, g. 1990, b. 2363/10); Dalyvavome renginyje, gyvenamame Karoliniškių rajone - miškelyje buvo kūrenamas laužas, šokama ir pramogaujama (rusė, g. 1974, b. 2363/16). Vis daugiau žmonių, norinčių dalyvauti bendruomeniniuose renginiuose, sutelkia šventės atskiruose Vilniaus miesto mikrorajonuose. Ten vyksta seniūnijų organizuotos šventės, kur rengiamos programos, kūrenamas laužas, atvyksta prekybininkų. Kelerius metus tokius renginius teko stebėti vykstant Šeškinėje ir juose dalyvauti. Vilniečius sutelkia ir kitos miesto erdvės. Pateikėja, atstovaujanti senajai baltų religijai, Pasas sutiko Markučiuose su šeima, draugais ir kitais tos bendruomenės atstovais (lietuvė, g. 1990, b. 2363/81). Pastarąsias Jonines su drauge praleido prie Verkių rūmų rengiamoje miesto šventėje (lietuvis, g. 1990, b. 2363/121). Kartais šventimas siejamas su jau nusistovėjusia tradicija. Teigiant, kad paprastai per Jonines su žygeiviais plaukiame upe ir švenčiame pasirinktoje saloje (lietuvė, g. 1989, b. 2363/83). Per šią šventę su šeima kasmet einame j žygį, stengiamės tą naktį praleisti gamtoje (rusė, g. 1988, b. 2363/168). Baltų religijos atstovas nurodė švenčiantis su an samblio, kuriame dainuoja, dalyviais (lietuvis, g. 1991, b. 2363/84). Pasirenkama Joninių šventimo vieta dažniausiai priklauso nuo indi vidualių interesų, pomėgių, pačios šventės suvokimo, bet sykiu sutel kia ir šeimos narius. Oficiali nedarbo diena leidžia visiems daugiau ar

17» о mažiau įprasminti šią šventę, o daliai žmonių tiesiog tampa poilsio diena. Pakankamai didelė dalis vilniečių šventę praleidžia su šeimos nariais, JONINĖS nors dažniau - išvykę iš namų. Namai, kartais tėvų, senelių ar giminių, neretai tampa suburiančia šventės dalyvių vieta švenčiant vardines.

VAADINČS

aip rašo Kudirka, jau šio šimtmečio pradžioje sveikinti su vardo diena, ypač Joną ir Janiną, buvo laikoma gražiu pa pročiu. Jonas iki XX a. vid. Lietuvoje buvo populiariausias vardas. Sveikindavo kaimynai, draugai, pažįstami, giminės. Joninių išva karėse vyrai atnešdavo ąžuolų šakelių, iš jų merginos pindavo girlian das. Jomis sutemus, apvainikuodavo Jonų namų duris (Kudirka 1991: 39). Kita vertus, rytų Lietuvoje vardadienis fiksuotas kaip gana vėlyvas kultūros reiškinys. Kaip minėta, dar tarpukariu kaimiškoje aplinkoje jie ne visur buvo švenčiami (Šaknys 2008: 22). Pastaruoju metu paplitus gimtadieniams, vardo dienos švenčiamos vis rečiau. Vis tik šių dienų mieste dalis vilniečių nepamiršta vardinių proga pasveikinti artimųjų, draugų bei pažįstamų. Iki dabar išliko ir kai kurie sveikinimo būdai, gyvavę kaimo kultūroje. Vienas iš jų - iš ąžuolo lapų pinti vainiką. Šis paprotys būdingiausias lietuviams (25 %), rečiau palaikomas rusų (17 %) ir lenkų (11 %). Nors Dzūkijoje gėlės įvairiais XX a. laikotarpiais jaunimo dovanotos rečiau negu kituose etnografiniuose regionuose (Bylaitė-Žakaitienė 2012: 161-162), šiuo metu varduvininkui teikti gėles labiau būdinga daugiausiai iš šio regiono kilusiems lenkų tautybės vilniečiams (15 %). Rusai, kaip parodė tyrimas, gėlių dovanojimo visai nepraktikuoja. Dovanoti kon krečias dovanas beveik vienodai populiaru tarp visų tirtų grupių atstovų. Pastebėta, kad jos dažniau teikiamos (neretai akcentuojant, kad dovanos tik simbolinės) šeimos nariams bei giminėms nei draugams. Tačiau kitais 3 pav. Sveikinimai vardo dienos proga (proc. pagal tautybes: lietuulų n-83, lenkų n-65, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai * rusai

uždeda vainiką asmeniškai pasueikina dovanoja dovaną

17 13 13

pasueikina telefonu kilnoja dovanoja gėles

dviem aspektais - sveikinti asmeniškai susitikus bei telefonu - daugiau linkę lenkai. Telefonu varduvininkus sveikina net 35 % šios tautybės pa teikėjų (rusai sudaro 17 %, lietuviai 11 %). Mažesnis skirtumas (analogiškai 20 %, 13 % ir 12 %) tarp skirtingų etninių grupių tada, kai sveikinama as meniškai - paspaudžiant ranką, pasibučiuojant ar tiesiog žodžiu. Lenkai ir lietuviai dar praktikuoja varduvininko kilnojimą; šiuo atveju taip pat pirmauja lenkų tautybės pateikėjai (9 % ir 6 %). Tarp šios tautybės pateikėjų dar fiksuota atvejų, kai Jonui ar Janinai įteikiamas šampano butelis arba ta proga padainuojama. Pastaraisiais metais Vilniaus ir kituose didžiuo siuose miestuose Jono ar Janinos vardas nėra populiarus (Noruševičius, Noruševičius 2009: 9-12), todėl nyksta ir vardinių paprotys.

ŠVENTINIAI VALČIAI

eatsiejama šventės dalis - vaišės. Etnografiniai šaltiniai rodo, kad Joninių proga jaunimas ir vyresni rinkdavosi gražiose vietose - ant kalvelių, paupiuose, pamiškėse,

1 7

■ lietuviai * lenkai ■ rusai alus šašlyhai

kepto mėsa degtinė gaiuieji gėrimai daržovės uynas

atsinešdavo maisto ir visi vaišindavosi (Cutautas 1991: 72). Tačiau dides nę vaišių įvairovę teoriškai galėjo nulemti vardadienio-Joninių šventė namuose. Marcinkevičienė užrašė net 80 tradicinių šia proga vartotų valgių ir gėrimų (Marcinkevičienė 2009: 122-143). Pastaruoju metu di desnės šventinių patiekalų įvairovės nefiksavome. Pateikėjai teigia, kad šia proga paprastai neruošiami specialūs, tik tam skirti valgiai. Kadangi dažniausiai švenčiama ne namuose, valgiai neįmantrūs ir lengvai pagaminami gamtoje. Vienas ryškiausių - lauke kepami šašlykai, neturintys nieko bendra su lietuvių (ar lenkų, rusų) tradiciniu kulinariniu paveldu. Pomėgiu šašlykams ypač išsiskiria lenkai (43 %). Kitas gana populiarus patiekalas - ant grotelių kepta įvairi mėsa. Ji dažnai valgoma lietuvių (17 %) ir lenkų (15 %), taip pat ir rusų 9 %. Mėgstamos ir dešrelės - jos populiaresnės tarp lenkų ir lietuvių (11 % ir 9 %). Prie šių mėsiškų patiekalų valgomos įvairios daržovės (daugiausia jų suvartoja rusai - 22 %). Galima pastebėti ir tai, jog lenkų patiekalų asortimentas, lyginant su kitų etninių grupių, pasižymi didesne patiekalų įvairove, nors daugelio negalima laikyti tradiciniais. Pavieniais atvejais paminėta, kad valgoma pica, čeburekai, kibinai, traškučiai, balandėliai, sumuštiniai, lauže keptos bulvės, sūris, riešutai, ledai, net žuvienė. Kiek dažniau minėti saldumynai bei vaisiai, o iš gėrimų - sidras. Lietuviai taip

*75 pat nurodė valgę sūrį bei žirnius su spirgučių padažu, kartais ir kugelį, keptas bulves, kebabus bei žuv], gėrę midų. Rusai taip pat po kartą pa minėjo vartoję sumuštinius, saldumynus, traškučius, riešutus, vaisius. Lietuviai ir lenkai išskyrė keptą duoną su česnaku. Dominuojantis Joninių gėrimas - alus, populiariausias tarp rusų. Žymiai rečiau - gaivieji gėri mai ar vynas. Palyginti mažai vartojami (nurodė tik lietuviai bei lenkai) stipresni alkoholiniai gėrimai, dažniausia degtinė. Tuo tarpu Seimo narių Antano Matulo ir Dainiaus Kreivio siūlymai išbraukti Jonines iš nedarbo dienų sąrašo, teigiant, kad jų metu daug girtaujama, nedarbingos yra ir kelios kitos dienos (Černiauskas 2014), remiantis šio tyrimo duomenimis, nėra motyvuoti.

JONINIŲ TIKĖJIMAI

f adangi Joninių diena artima vasaros saulėgrjžai, ji dauge- 1 ^ 4 ^ lyje Europos kraštų, kaip ir per žiemos solsticijai artimas *•»' Kalėdas, buvo susijusi su prognostinėmis ir maginėmis praktikomis. Pasak Kudirkos, kai Joninių išvakarių diena baigdavosi, ateidavo Joninių naktis, blogio ir gėrio kovos naktis, apsivalymo naktis. Ryškiavsiai tai atsispindi žmonių pasipriešinime raganų veiklai, ma gijoje, vidurnaktį prie laužų, pasakojimuose apie paparčio žiedų, ateities spėjimuose (Kudirka 1991: 16). Joninių spėjimai bei tikėjimai žinomi ir Lietuvos sostinės gyventojams ir yra išlaikę tik kai kuriuos tradicinius bruožus. Bet jau retai prisimenama senoji jų prasmė - šiuo metu at lieka tik pramoginę funkciją. Ir visgi akivaizdu, kad Joninių tikėjimai funkcionuoja šių dienų miesto kultūroje. Daugiausia tikėjimų susiję su paparčio žiedo ieškojimu, vainiko pynimu ir leidimu j vandenį, šokinė jimu per laužą, įvairiais orų spėjimais. Paprašius pateikėjų nurodyti Joninių spėjimus, daugiausia įvardi jo paparčio žiedo paieškas. Pasak Kudirkos, paparčio žiedas laikytas

176 5 pav. Joninių spėjimai (proc. pagal tautybes: lietuuių n-8į, lenkų n-65, rusų n-23) JONINĖS

■ lietuviai ■ lenkai ■ rusai

laimės ir aiškiaregystės simboliu, nes jj radęs žmogus įgyja antgam tinių galių, tampa protingas, laimingas, sužino įvairias paslaptis, kitų žmonių mintis, supranta gyvulių kalbą, sužino, kur paslėpti turtai, o mergaitės greitai ir laimingai išteka. Bet norintieji jį surasti susiduria su daugybe sąlygų ir kliūčių: laukti reikia vienam, vidurnaktį tarp 11-12 vai., būti atlikus išpažintį, nuoširdžiai melstis, nesidairyti ir 1.1. (Kudirka 1991: 25). Znamierowska-Prüfferowa patvirtino šio tikėjimo gyvavimą ir tarp Vilniaus apylinkių katalikų XIX a. vid. Teigiama, kad, žiedui įkritus į vyžą, žmogus gali viską žinoti, ką apie jį galvoja kiti, o jam įkritus moteriškei į šaliką, ji gali tapti aiškiarege (Znamierowska- Prüfferowa 2009: 190). Gana įvairiai paparčio žiedo simboliką galima interpretuoti ir re miantis nūdienos žmogaus suvokimu. Pasak Angelės Vyšniauskaitės, ir gėris, išmintis, žinojimas atsiueria tik drąsiam, ryžtingam, gyuenimo bandymus išgeriančiajam, o paparčio žiedo sakmė žmogui siūlo duasinę ištuermę kaip uertingiausią asmenybės brandos bruožą. Jauniems žmonėms tokios ištuermės reikia, kad išlaikytų saue neišeikuotus šeimos uždauiniams uykdyti (Vyšniauskaitė 1993: 95). Kadangi kiekvienas žmogus skirtingai įsivaizduoja savo laimę, tad paslaptingumas, kurį įkūnija paparčio žiedas, tampa įsivaizduojama priemone tikslui pasiekti.

*77 Kaip parodė tyrimas, dalis šiuolaikinių vilniečių jau menkai numano, ką simbolizuoja paparčio žiedas. Tačiau tie, kurie žino šiuos tikėjimus, dažniausiai teigia, kad Joninių naktj suradusiam paparčio žiedą žmogui lemta tapti laimingam, visažiniam, skaitančiam kitų mintis - žmogumi, kurio norams lemta išsipildyti. Kartais ir šiandien teigiama: kad būtum laimingas, privalu atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su savęs išban dymu. Jei randi uidurnaktj paparčio žiedų, reiki perpjauti odq ir po jq pakisti žiedų - tik tada tapsi laimingas (lietuvis, g. 1990, b. 2363/28); Arba radus žiedų privalai suvalgyti (lenkė, g. 1982, b. 2363/118); Net ir kaip norėdamas, beieškodamas paparčio žiedo, negali atsisukti atgal (lenkė, g. 1991, b. 2363/31). Tačiau tai tradicinių tikėjimų nuotrupos. Daugelis jų greičiausiai yra perimti ne iš tėvų, o iš knygų ar masinės informacijos priemonių. Apie paparčio žiedo paieškas, kaip ir įvairius Joninių ateities spėjimus, daugiausiai pasakojo rusų tautybės pateikėjai (39 %), nors panašiai ir lietuviai (34 %), lenkų - 24 %. Tačiau proporcijos tarp rusų, lietuvių bei lenkų, minint vainikų leidimą j vandenį, dar ryškesnės (rusų 26 %, tuo tarpu lietuvių ir lenkų - tik 7 % ir 8 %). Beveik tokios pačios proporcijos išlieka ir nurodant vainiko pynimą, kuris dauguma atvejų susijęs su jo leidimu į vandenį. Kaip pastebėjo Pranė Dundulienė, apeiginius vainikus pindavo merginos ir jais puošdavosi, jais puošda vo namus, tačiau dažniausiai naudodavo vedybiniuose spėjimuose (Dundulienė 1979: 110). Ateities spėjimai sieti ir su ugnimi bei vandeniu. Pasak Kudirkos, nuo seno Joninių ugniai ir vandeniui buvo teikiama ypatinga reikšmė. Ugnis buvo laikoma šventa, galinčia apvalyti nuo nuodėmių ir apdrausti ateičiai nuo įvairių ligų; apsaugoti derlių nuo įvairių kenkėjų. O jeigu porai pavyksta peršokti per Joninių laužą nepaleidus rankų - ženklas, kad tais metais susituoks. Vanduo, tikėta, gali apvalyti nuo nuodėmių ir ligų, priduoda stiprumo ir sveikatos (Kudirka 1991: 30-31). Lietuvoje buvo paplitęs paprotys per Jonines plaukioti upėmis ar eže rais, išpuoštais gėlėmis ir vainikais, valtelėse, kur būdavo kūrenama ugnis. Tokios valtelės Vilniuje plaukiodavo ir apie 1935 m. (Dundulienė 1939:111). Savotiškas valties analogas buvo ir vainikas. Znamierowska-Prüfferowa

178 teigia, kad 1945 m. Šu. Jono išvakarėse Vilijos vandenimis plaukia vainikai su žvakėmis ir šalia apšviestos valtys. Stebiu jų kelių, girdžiu klegesį, muzikų, JONINĖS dainas. Vilniuje autorė užrašė ir katalikams, ir stačiatikiams būdingą vedybinės ateities spėjimą. Leidžiami j vandenj vainikai, tikintis: kieno vainikai suplauks - tie ir liks kartu (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 189,190, 217). Panašūs kaip Lietuvoje Joninių vedybiniai spėjimai buvo paplitę ir Lenkijoje (Ганцкая 1978:175). Analogiškų tikėjimų žino ir šiuolaikinis Vilniaus jaunimas. Studentė pasakojo, kad Joninių naktį vaikinai ir merginos pina vainikus ir leidžia juos j upę. Jeigu du vainikai (merginos ir vaikino) pradeda plaukti kartu - tai lemia jų vedybas (rusė, g. 1991, b. 2363/32); Jeigu leidžiant upe vainikas išsipynę - jį leidusi mergina šiemet neištekės (rusė, g., 1989, b. 2363/); Joninių naktį netekėjusios merginos turi leisti vainikus j upę - kurios vainikas pirmas pasieks krantų, ta pirma ir ištekės (lenkė, g. 1979, b. 2363/106). Nurodyti ir tikėjimai, susiję su vainiko metimu ant medžio šakos ar karties: Jeigu mergina iš pirmo karto ant šakos užmeta vainikų - tais metais ištekės (lietuvė, g. 1991, b. 2363/82); O jeigu tik iš kelinto karto ant karties užmeti vainikų - po tiek metų ir ištekėsi (lietuvė, g. 1991, b. 2363/84). Būdinga, daugiausiai nurodyta rusų (26 %; lenkų 14 %, lietuvių 4 %), šokinėti per Joninių laužą. Šokinėjimas per laužą siejamas su vedybas galinčiu nulemti veiksmu: Jeigu susikibę už rankų peršoks per laužų - va dinasi, šiemet pora susituoks (rusė / katalikė, g. 1991, b. 2363/32); Laužas gali turėti magiškų galių skirtingose srityse - apsaugo žmogų nuo nelaimių, o per jį peršokus su mylimuoju gali nulemti amžinų draugystę (lenkas, g. 1989, b. 2363/111). Iki dabar žinomas ir su derliaus lėmimu susijęs tikėjimas: kuo didesnis plotas apima Joninių laužų - tuo tais metais gali tikėtis didesnio derlius (lenkas, g. 1972, b. 2363/112). Užrašyta ir burtų: ištekėsi ar ne, galima burtis iš ramunės žiedo gimusi (rusė, g. 1991, b. 2363/32); Kai mergina eina gulti (Joninių naktį), po pagalve turi padėti rūtų šakelę, jeigu tų naktį susapnuos vyrų, už jo ir ištekės (lietuvis, g. 1989. b. 2363/43). Pastaruoju metu, pasak Šaknio, jaunimo Joninių vedybinius spė jimus žino tik 25 % Dzūkijoje ir 22,5 % Aukštaitijoje gyvenančių pa-

179 teikėjų. Tuo tarpu Vilniaus mieste apie Joninių spėjimus pasakojo tik 6 % jaunuolių (Šaknys 2013: 105). Šiuos skirtumus paaiškinti galima gana mažu Šaknio klausinėtų rusų pateikėjų skaičiumi. Kita vertus, klausinėti vyresni pateikėjai ir daliai jų vedybinio partnerio paieškos jau neaktualios. Iš sveikatos lėmimo tikėjimų ypatinga reikšmė teikiama Joninių ryto rasai. Rasa, kaip teigia Vyšniauskaitė, lietuvių agrarinėje kultūroje laikyta stebuklinga priemone laukų derliui, karvių pieningumui skatinti, piktžolėms javuose naikinti (Vyšniauskaitė 1993: 91). Šių dienų miesto kultūroje tokia prasmė jau nėra suteikiama, tačiau ir dabar siejama su visiems svarbia problema - sveikatos išsaugojimu: Atlikus tam tikrus ueiksmus sueikatos galima įgauti uisiems metams, nes ryto rasa nuualo uisas ligas (rusė, g. 1980, b. 2363/167); Arba jeigu tą rytą išsiuoliosi rasoje - tuo met turėsi sueiką odą (lietuvis, g. 1991, b. 2363/132); Vaikščiojimas basai po rasą - išsilaisuina siela nuo ligų (lenkė, g. 1979, b. 2363/113). Žinoma ir kito pobūdžio tikėjimų grupė. Tikima, kad nuo ligų ir visokio „purvo" žmogų apvalo Joninių laužo liepsna. Ligų padeda išvengti ir saulė: Jeigu Joninių naktį pamatai saulę - būsi sueikas uisus metus (lietuvė, g. 1991, b. 2363/131). Tam pritaria lietuvis (g. 1978, b. 2363/133) bei rusė (g. 1988, b. 2363/168). Kai kurie šiuolaikiniai miestiečiai prasmingais laiko ir oro spėjimus: Jei Joninių naktį būna daug žuaigždžių - tai lauk šaltų Kalėdų (lietuvis, g. 1985, b. 2363/22). Šj tikėjimą galėtume sieti ir su minėtuoju Joninių ir Kalėdų švenčių panašumu. Jeigu per Jonines nelyja bus gera (šilta) uasara (lietuvis, g. 1984, b. 2363/75). Pateiktas priešingas tikėjimas: Jeigu lyja - bus gera uasara (lenkė, g. 1978, b. 2363/105); Bandoma spėlioti pagal tai, kokia bus Joninių diena, - tokia bus ir uasara (lenkė, g. 1984, b. 2363/109). Taigi dalis pateikėjų, paklausti apie Joninių spėjimus, nurodė ir tikėjimus. Daugiausiai informacijos apie Joninių tikėjimus papasakojo rusų tautybės pateikėjai. Visgi tai labiau pramoginiai Joninių aspektai, o minėti veiksmai greičiausiai ne visi būdavo išbandomi praktiškai ir ne kasmet atliekami.

280 O JONINIŲ ŠVENTĖS TH.XDIC1JOS JONINĖS

ilniečių taip pat buvo klausiama ne tik to, kokius žino Joninių tikėjimus, bet ir kokių tradicijų patys laikosi. Šių V dienų vilniečiai atlieka labai mažai veiksmų, kuriuos ga lėtų pavadinti tradicija. Lietuvių daugiausia (8 atv.) nurodė šokinėjantys per laužą, mėgstantys patys dainuoti (4 atv.), švęsti iki ryto (3 atv.), lankyti Jonus (3 atv.), pinti vainiką ir leisti j vandenį (po 2 atv.), ieškoti paparčio žiedo (1 atv.). Lenkai laikosi tradicijos sveikinti Jonus (5 atv.), švęsti būtinai gamtoje (3 atv.), kurti laužą (2 atv.), ieškoti paparčio žie do (1 atv.), lankyti kapus (1 atv.), pinti ir leisti j vandenį vainiką (1 atv.). Rusai - paminėta tik po kartą, jog laikosi tradicijos švęsti gamtoje ir iki ryto, kūrenti laužą, rinkti žolynus. Nors tyrimas parodė, kad ši šventė dažnai praleidžiama su šeima ir draugais ar vien tik tarp draugų, vis dėlto keli pateikėjai Jonines įvardijo kaip išskirtinai šeimoje švenčiamą šventę. Pavyzdžiui, pasak lietuvių, Joninės mėgstamiausios, nes susirenka šeima ir daug giminių (g. 1985, b. 2363/22); Šeimoje, be Kalėdų, išskirtinė yra Joninės, nes mama Janina (g. 1990, b. 2363/50); Ar senelis Jonas, kurio uažiuoja pasueikinti (g. 1991, b. 2363/134). Pasak lenko, šuentė išskirtinė, nes sutampa su tėuogimtadieniu (g. 1990, b. 2363/153). Tačiau šventė gali būti mėgstama ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui - poilsio, atsipalaidavimo, teigiamų emocijų. Pasak pateikėjos, Joninėssuar- biausios, nes sulaukiame daugiausia pramogų (lenkė, g. 1979, b. 2363/106); Atsipalaiduojame nuo kasdienių rūpesčių, proga pabūti su draugais gamtoje, pašokti, ieškoti paparčio žiedo, būna labai linksma, naktis labai greit prabėga (lenkas, g. 1985, b. 2363/111). Nors šeimoje Joninės labiau sureikšmina mos tada, kai tarp artimųjų yra varduvininkų, tačiau jas galima mėgti ir neturint artimųjų Jonų. Tai linksma vasaros šventė, konsoliduojanti šeimą, draugus ir bendruomenę.

281 IŠVADOS

oninės tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra paskelbtos nedarbo dienomis. Tai simbolizuoja Baltijos šalių vienybę ir išskirtinumą. O Joninių kaip nedarbo dienos statusas, kartu ir varduvininkų sveikinimo paprotys, sudaro pagrindą šią šventę vadinti šeimos švente. Su šeimos nariais Jonines šventė didesnė dalis rusų ir lenkų, tuo tar pu didesnė dalis lietuvių sutiko su draugais. Moksleiviai iš visų etninių grupių su šeima švenčia retai. Šj reiškinį galėtume sieti su Jono, Jano, Ivano, Janinos vardų retėjimu ir papročio minėti vardines silpnėjimu. Vis tik lietuviai išsiskiria tradiciniu varduvininkų vainikavimu, o lenkai dažniau negu kiti juos sveikina telefonu asmeniškai ar dovanoja dovaną arba gėlių. Nors didesnė dalis pateikėjų Jonines šventė, tačiau jos nėra susiju sios vien su namais. Dažnas šiuolaikinis vilnietis (ypač rusų tautybės) nurodė ją šventęs gamtoje, sodyboje, sode ar kitame kaime, mieste, net užsienyje. Apžvelgus per Jonines valgomus patiekalus, galima teigti, kad šiai šventei skirtų patiekalų gausa išsiskiria lenkai, tačiau dauguma jų su tradiciniais Joninių valgiais neturi nieko bendra. Daugiausiai žinių apie Joninių tikėjimus ir spėjimus pateikė rusai (paparčio žiedo ieškojimas, vainikų pynimas ir plukdymas, šokimas per laužą). Tačiau išskirti labiau pramoginiai šio šventės aspektai, o minėti veiksmai, matyt, ne visada būdavo išbandomi praktiškai. Nors su Joninėmis susijusias šeimos šven tės tradicijas nurodė nedaug žmonių, vis dėlto keli vilniečiai jas įvardijo kaip išskirtinę šeimoje švenčiamą šventę, dažniau siejamą su vieno iš namiškių švenčiama vardo diena ar tiesiog pramoga bei būdu praleisti laiką su šeima. Atliktas tyrimas parodė, kad Joninės ne tik lietuvių, bet ir lenkų bei rusų šiuolaikinėse šeimose yra mėgstama ir švenčiama šventė. Ji svarbi ugdant ne tik lokalinio, etninio, bet ir pilietinio tapatumo jausmus, todėl jos paskelbimas nedarbo diena yra motyvuotas.

282 о итеххижх JONINĖS

Aleknaitė Eglė. 2014. Kultūros centrų Joninėse / Rasose kuriamos tapatybės: Lietuvos nacionalinė švenčių sistema ir interpretacijos švenčiančiose bendruomenėse, Lithuanian Journal of Anthropology. 1: 61-76. Balys Jonas. 1993. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius: Mintis. Billington Sandra. 2007. Early Pagan MidsummerTraditions in North-Western Europe. Fact or Fiction? 51-57. L. Midholm, A. Nordstrom, M. T. Agozzino (ed.). The Ritual Year and Ritual Diversity. Proceedings of the Second Conference of the SIEF Working Group on the Ritual Year. Gothenburg June 7-11, 2006: Göteborg: Institutet för spräk och folkminnen. Dialekt-, ortnamns- och folkminnesarkivet i Göteborg. Bylaitė-Žakaitienė Andželika. 2012. Lietuvių etiketas ir bendravimo kultūra XX amžiuje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Černiauskas Šarūnas. 2014. Per daug ilsimės: dvi dienas siekia braukti iš nedarbo dienų sąrašo. Delfi. 2014-05-21. (žr. 2014-05-28). Dundulienė Pranė. 1979. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Vilnius: LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ir Draugystės ordinų V. Kapsuko universitetas. Gutautas Stasys. 1991. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius: Vyturys. Jucevičius Liudvikas Adomas. 1959. Raštai. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. Kalnus Petras. 2008. Etnokultūriniai šeimos švenčių pokyčiai dabartinėje miesto šeimoje. 515-530. A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė-Šaknienė. Lietuuių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis. Klimka Libertas. 2008. Tautos metai. Vilnius: Etninės kultūros globos taryba. Kudirka Juozas. 1991 .Joninės. Vilnius: Valstybės standartų leidybos Vilniaus spaustuvė. Kuznecovienė Jolanta. 2008. Šventes švenčiantis lietuvis: bendruomeniškumo diapazonas. 75-88. V. Čiubrinskas, J. Kuznecovienė (sud.). Lietuviškojo identiteto trajektorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Laučkaitė Laima. 2008. Vilniaus šventės ir pramogos prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Naujasis židinys-Aidai. 11-12: 468-475. Lukšaitė Ingė (sud.). 2006. Pretorijus Matas. Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla. T. į. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Marcinkevičienė Nijolė. 1991. Rasos, Joninės, Kupolės. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras. Marcinkevičienė Nijolė. 2003. Joninės. 64-203. N. Marcinkevičienė, L. Mukaitė, A. Vakarinienė (sud.). Kupole rože. Sekminių - Joninių papročiai ir tautosaka. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras.

283 Marcinkevičienė Nijolė. 2009. Metai užstato. Kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai. Vilnius: Baltos lankos. Mardosa Jonas. 2001. Ikikrikščioniškosios kultūros interpretacijos Lietuvos etnologijoje, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 1(10): 119-144. Mardosa Jonas. 2003. Vardinės Lietuvoje: ištakos ir tradicijų kaita, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 22: 285-305. Narbutas Teodoras. 1992. Lietuvių tautos istorija. T. i. Vilnius: Mintis. Noruševičius Aurelijus, Noruševičius Nerijus. 2009. Vardadienių knyga. Kaunas: Kalendorius. Ramonaitė Ainė, Kukulskytė Ryte. 2014. Etnokultūrinis judėjimas sovietmečiu: nematoma alternatyva sistemai? Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 14(23): 161-181. Skrodenis Stasys. 2010. Folkloras ir gyvenimas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. Šaknys Žilvytis Bernardas. 2001. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje-XX a. pirmoje pusėje. Jaunimo vakarėliai. Vilnius: Diemedis. Šaknys Žilvytis. 2007. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai. 65-116. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Aukštaitijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Šaknys Žilvytis. 2008. Vardadienis ir gimtadienis aukštaičių kultūroje: kartografinis tyrimas, Gimtasai kraštas. Praeities ir dabarties kultūros metraštis. 1: 21-27. Šaknys Žilvytis. 2009. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai. 63-110. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Dzūkijos ir Suvalkijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Šaknys Žilvytis. 2012. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai. 77-135. R. Paukštytė-Šaknienė, V. Savoniakaitė, Ž. Šaknys, I. Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos papročiai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Šaknys Žilvytis. 2013. Ritualiniai metai šiuolaikinėje Lietuvoje: Miesto ir kaimo perspektyvos. 100-109. J. Mardosa (sud.). Šventės moderniame mieste. Festivals in the Modern City. Vilnius: Edukologija. Šaknys Žilvytis. 2014. Politics and Festivals: Lithuania's Shrove and Midsummer. 136-150. C. Barna, I. Povedäk (eds.). Politics, Feast, Festivals. Yearbook of the SIEF Working Group on the Ritual Year. Szeged: Department of Ethnology and Cultural Anthropology. Trinkūnas Jonas. 2003. Jaunimo etnokultūrinio sąjūdžio idėjos XX a. 7-8 dešimtmetyje. Iš Lietuvos sociologijos istorijos. T. 4. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, Lietuvos sociologų draugija. Vaicekauskas Arūnas. 2007. Searching for the Ritual Identity. 51-57. L. Midholm, A. Nordstrom, M. T. Agozzino (ed). The Ritual Year and Ritual Diversity. Proceedings of the Second Conference of the SIEF Working Group on the Ritual Year. Gothenburg June 7-11,2006. Göteborg: Institutet för spräk och folkminnen. Dialekt-, ortnamns- och folkminnesarkivet i Göteborg. Vaicekauskas Arūnas. 2009. Lietuviškos Joninės: nuo kaimo bendruomenės iki šiuolaikinės miesto šventės, Liaudies kultūra. 4(127): 33-38. Vyšniauskaitė Angelė. 1993. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa. Wall Tora. 2008. ComforterTrees or Gifts for Santa Claus: Toddlers’ Rites of Passages. 140-144. I. Sedakova (ed.). The Ritual Year у The Ritual Year and History: Proceedings of the įrd International Conference of the SIEF Working Group on the Ritual Year, Strdinice, May JONINĖS 25-29,2007. Sträznice: Narodni ustav lidovė kultury. Znamierowska-Priifferowa Maria. 2009. Vilnius, miestas arčiausia širdies. Vilnius: Alma littera. Ганцкая Ольга Андреевна. 1977. Поляки. 202-220. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: Весенние праздники. Москва. Наука. Ганцкая Ольга Андреевна. 1978. Поляки. 174-184. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: Летне-осенние праздники. Москва. Наука Зеленин Дмитрий Константинович. 1992. Восточно славянская зтнография. Москва: Наука. Соколова В. К. 1987. Календарныепраздники и обряды. 280-295. Ю. В. Бромлей (гл. ред.), К. В. Чистов (отв. ред.). Этнография Восточных славян. Очерки традиционной культуры. Москва: Наука.

285 ST. JOHN'S DXy

nly in three European countries St John's Day is a public holi day: Lithuania, Latvia and Estonia. St John’s also had ideo logical meaning. At the end of the nineteenth century it was Orelated to national revival movements, esp. in Lithuania Minor, where the guardians of Lithuanian culture acquired part of the Rambynas Hill for St John’s celebrations. In Lithuania, during period between the great wars this festival assisted the integration of Klaipėda region into Lithuania Major. In the Soviet period, patriotic feelings were promoted by celebrating St John’s on Kernavė Mound, this way instilling some features of a national festival into otherwise calendar holidays. The custom of celebrating name-days, spreading in Lithuania in the nine teenth century, was a determining factor to compliment Johns and Janes (Lith. sing. Jonas and Janina) not only communally, but also for it to become a family holiday. This research aims to reveal how this holiday is celebrated in the family. The importance of this festival to the Lithuanian public raises a major objective: to demonstrate ethnic and cultural peculiarities of this festival. We implement this objective by revealing certain elements of this holiday as celebrated in 2012 or 2013 by the Vilnian families: the composition of the participants and locality of the occasion, the festive meal, and customs and traditions maintained by the families. In the course of the research the respondents were asked to report where and with who they have marked St John’s apart from the family members (relatives, friends, co-workers, neighbours), and to list all of the food and drinks consumed. They were asked if certain individual customs still exist: lighting of fires, having fireworks, searching for the fern flower, making a daisy wreath for the name bearer and lifting him/her up, at tending a church or participating as a family in some city (community, club) celebration. Another question was how the Johns or the Janes of the family are congratulated, also what kind of St John’s foretelling

286 (beliefs) or any other St John’s traditions are maintained. There was also a question directed at pupils, asking them to report whether they have celebrated and with who. ST.JOHN'S DAY There is no solid data on this pre-Christian midsummer festival in Lithuania, unlike in northern and western European countries (comp. Kudirka 1991:7; Billington 2007:65-73). Celebratory practices of this festi val are very varied. A. Vaicekauskas distinguishes St John’s traditions as those of the peasant community, early twentieth century public folklore, neo-pagan and modern, which have combined earlier traditions with the interests of modern consumerist society (Vaicekauskas 2007: 51-57). Eglė Aleknaitė distinguishes folkloric, local, religious, commercial and relatives - n’- friends traditions of St John’s/Dews Holiday, which differ in their structural parts, nature of celebration, interpretations and ac centuated meanings (Aleknaitė 2014: 61-76). St John’s is also called the Dews (Lith. Rasos) Holiday. According to Teodoras Narbutas, in Vilnius city such festival was celebrated already in 1835 (Narbutas 1992: 262). Possibly, the author has identified St John’s festival at the Rasos (Dews) suburban area of Vilnius as the Festival of Rasos. In more recent times St John’s is celebrated with the family members by a larger portion of Russians (52%) and Poles (42%) (Lithuanians - 33%), yet larger proportion of Lithuanians celebrate with friends - 42% (Poles - 27%, Russians - 43%). Pupils in all ethnic groups rarely mark the occasion in the family circle. This could be related to the withering custom of giving the names of Jonas, Janis, Ivan, Janina, and celebrating their name-days. Even though larger portion of the respondents did celebrate St John’s (all of the Russians, 89% of Poles and 87% of Lithuanians), not all ofthat was home based. Often modern a Vilnian (esp. of the Russian origin) reported to have celebrated the festival outdoors, at a country house, dacha or some different village, city or even abroad. Part of the respondents choose to celebrate by attending public events in Vilnius, e.g. in Markučiai, near Verkiai Palace. The Poles tend to mark the occasion at home, with the Lithuanians more seldom and the Russians very rarely

287 selecting this option. Vilnians from all ethnic groups have reported that for the celebration they would often choose dacha or a country house. St John’s is most commonly celebrated outdoors by the Russians (39%). The Lithuanians and the Poles prefer outdoors in equal proportions. It is not rare to celebrate at the parents’ in a countryside, where not only family, but also a wider circle of relations is gathering, especially if there is someone in the family bearing the celebratory name. Already at the start of this century to congratulate with the name-day, esp. Jonas and Janina, was considered a nice custom. Till the mid-twentieth century Jonas was the most popular name in Lithuania. Currently to congratulate the name bearer and present gifts is equally popular among all representatives of the researched groups. The Lithuanians stand out with their traditional wreathing of the name bearers, yet the Poles more often than others would send greetings by phone, in person, bring gifts or flowers. The inseparable part of the festival is the festive table. On this oc casion dishes usually are not specific and prepared just for this event. Since usually the celebration does not take place home, dishes are not complicated and easy to be prepared outdoors. One of the more prominent meals is shashliks, cooked outdoors, and they do not have anything in common with the Lithuanian (or Polish and RussianjLtra- ditional culinary heritage. Shashliks are especially popular among the Poles (43%). Another popular dish is the barbequed meat of various kinds. It is commonly consumed by the Lithuanians (17%) and the Poles (15%), and more seldom among the Russians. It is noteworthy, that the Polish assortment of dishes has larger variety than that in the other groups, although most of these dishes could not be considered traditional. The dominating drink of St John’s is beer, most popular among the Russians. Fizzy drinks or wine were mentioned much more seldom. Use of stronger alcoholic drinks is relatively low (reported only by the Lithuanians and Poles), most commonly it being vodka. Since St John's Day is very close to summer solstice, in many European nations it is, just as Christmas due of its proximity to winter solstice, a host to the practices of magic and foretelling. The majority of knowledge

288 about beliefs and foretelling customs of St John’s (search for the fern flower, making of daisy wreaths and floating them on water, jumping over open fire) came from the Russians. However, it was reported as ST. J O H N 'S DAY part of the entertainment aspects of the celebration, and, seemingly, these particular elements were not always put to practice. Although only few people listed family traditions related to this festival, still several Vilnians named St John’s as the most important yearly holiday celebrated in the family. This festival is more commonly related to the name-day, celebrated on behalf of a family member or simply a day of fun and a great opportunity to spend time with the family. The research has demonstrated that St John’s is celebrated not only among Lithuanians, but also among the Poles and the Russians. St John’s being a public holiday, and its custom of complimenting name-day cel ebrants, allows calling it a family holiday among a number of Vilnians. It is important in fostering not only local and ethnic identity, but also the feeling of civil identity, which justifies it having become public holi days. Official public holidays allow everyone, more or less, to make this occasion meaningful, yet for a number of people it is just a day of rest.

289 ŽOLINĖ

Jonas Mardosa rikščioniškame liturginiame kalendoriuje Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventė (Rugpjūčio 15-oji) yra vie na didžiausių bažnytinių ir liaudiškų švenčių. Lietuvos vyskupų konferencijos dokumente „Dėl privalomų Bažnytinių švenčių dekreto įgyvendinimo", išleistame 1996 m. sausio 24 d. Nr. 1 - 52/96, katalikams paliekamos keturios privalomos šventės: Šv. Kalėdos, Švč. M. Marijos Dievo Gimdytojos (Naujieji metai), Žolinė ir Visų šventųjų diena (Bažnyčios žinios 1996). Tai įvyko neatsitiktinai, nes Žolinė - vie na svarbiausių bažnytinių švenčių, turinti gilias istorines šaknis ir ne nutrūkstamą tradiciją. Miesto gyventojams švęsti darbo dieną visuo met būdavo sunku, galutinai Žolinė šventines pozicijas mieste prarado sovietizavus Lietuvą 1940 m., о XX a. vid. kolektyvizacija nustūmė ją į viešojo gyvenimo pašalį. Vis dėlto, katalikų liturgijoje sovietmečiu at laidams persikėlus į sekmadienį, tikintiesiems Žolinė išliko reikšminga. Kaimo gyventojams švęsti darbo dieną niekada nebuvo sudėtinga, nes, esant būtinybei, po pamaldų žmonės galėdavo dirbti. Sovietmečiu ši šventė, kaip ir kitos, dėl valdžios draudimų viešai švęsti religines šven tes bei visuomenės pokyčių išnyko iš kasdienybės, tačiau tikintiesiems reikšmės neprarado. Tik atkūrus nepriklausomybę, XX a. pab. Lietuvoje įteisinus .naują valstybinių ir naujų švenčių kalendorių, sugrįžo sovietmečiu draustos kalendorinės šventės. Taigi ne tik atsirado visai visuomenei svarbi švenčių sistema, bet ir šventės virtimas tikrai reikšminga valstybės gyvenimui diena tapo aktualia teorine ir praktine miesto problema. Todėl tyrimo objektu pasirinkęs Žolinės šventę, sieksiu nustatyti, kiek šiuolaikiniams skirtingų tautybių vilniečiams reikšminga liturginė ir liaudiškoji jos prasmė. Žolinės reikšmė pirmiausia įprasminta katalikų liturginiuose lei diniuose (Vaišnora 1958; Čibiras 1942; Kajackas 1998). Rytų krikščionys Marijos Dangun ėmimo šventę (Natale S. Mariae) švenčia jau nuo V a., ir Bizantijoje imperatoriaus Mauricijaus įsakymu jai paskirta rugpjūčio 15 diena. Kiek vėliau, VII a„ šventė prigijo katalikiškuose Europos kraštuose. Popiežius Leonas IV įsakė ją švęsti su oktava 847 m., o Mikalojus I 856 m. pridėjo ir vigiliją (Vaišnora 1958: 41). Papročio šią dieną šventinti žoly nus atsiradimas siejamas su legenda, kad apaštalai buvo susirinkę prie Marijos kapo, nebuvo tik Tomo. Po kelių dienų atvykęs, jis rado Mariją jau palaidotą. Norėdamas paskutinj kartą pamatyti Dievo Motiną,Tomas paprašė atidaryti jos karstą, bet jame nerado kūno - vien gėles (Čibiras 1942:124). Šiam įvykiui įprasminti Marijos Dangun ėmimo šventėje įvestas žolynų šventinimas. Pirmieji tiesioginiai liudijimai apie šią apeigą yra iš X a. Nuo tada žinomos gėlių šventinimo ritualo maldos, kuriomis prašoma Dievo, kad pašvęstos žolės būtų naudingos sveikiems ir ligoniams, žmonėms ir gyvuliams. Ši tradicija su krikščionybe pasiekė ir Lietuvą. Motiejus Valančius Žemaičių vyskupystėje mini XVII a. jau buvus Žolių šventę (Valančius 1972: 370), tačiau lietuviškas Marijos Dangun ėmimo šventės pavadinimas - Žolinė - kilme neabejotinai susijęs su kaimyniniais ka talikiškais slavų kraštais, o tiesiogiai perimtas iš Lenkijos1. Pasak Juozo Vaišnoros, Lietuvoje vartotame Petrikovo sinodo 1621 m. priimtame rituale trijose maldose prašoma Dievo, kad įvairios žolės būtų žmonių ir gyvulių apsauga. Vienoje maldoje minima ir prašoma javų, žolių, vaisių gausos, apsaugos nuo visokio blogio (Vaišnora 1958: 41-43). Vieni etno logai šių papročių ištakas sieja su senovinėmis antikinėmis agrarinėmis apeigomis ir derliaus nuėmimo šventėmis (Красновская 1978: 15). Kiti, kaip antai Pirėnų pusiasalyje, - vokiečiai šią liturginę tradiciją bando traktuoti kaip derliaus nuėmimo apeigų pakaitalą (Серов, Токарев 1978: 55; Филимонова 1978: 123), italai - pagal antikinę tradiciją2. Libertas Klimka Žolinės šventime įžvelgia senojo lietuvių tikėjimo reliktų ir derliaus šventinimą sieja su žemės dievybės pagerbimu (Klimka 2009: 91). Matyt, teisūs ir vieni, ir kiti, nes Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventė, į

1 Lenkai šventę vadina „Matka Boska Ziełna” („Ziełna" vadina ir Vilniaus krašto lenkai). Slovakiškai šventė vadinama „Maria zelena”, vokiečiai viduramžiais ją pavadino „mo terų dienos puokšte" (Филимонова 1978: 129; Ганцкая 1978; 177; Грацианская: 192). Baltarusių provoslavai ir katalikai šalia kitų taip pat turi ir pavadinimus „Zelionaja", „Zelnaja" (Лозка 2002:159.163). 2 Sergejus Tokarevas teigia, kad su rugpjūčio 15 d. susiję rugiapjūtės pabaigtuvių papro čiai, reiškę žemdirbystės rudens ciklo pradžią (Токарев 1957:140). krikščioniškų švenčių sistemą patekusi pirmaisiais krikščionybės amžiais, o įvairiuose kraštuose pasipildžiusi vietiniais žemdirbiškais papročiais, išsaugojo paradigminę apeigų ir papročių, susijusių su svarbiausių lauko darbų baigimu, su vasaros ir rudens sandūra, struktūrą. Toks liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo susipynimas neprieštarauja Bažnyčios mokymui (Mardosa 2012:18-22). Gaji švenčių apeigų ir tradicijų sistema pasiekė mūsų dienas, tačiau etnologinių tyrimų Žolinės tema nėra sulaukusi. Angelė Vyšniauskaitė yra trumpai aptarusi šventės liturginę ir plačiau liaudiškąją prasmę (Vyšniauskaitė 1993:105-107; Gutautas 1991:79-80). Pivašiūnų šventovės Žolinės atlaidams yra skirtas mano straipsnis (Mardosa 2004: 93-112). Kalendorines šventes nagrinėjančiose įvairiose etnologų studijose ir atskiruose straipsniuose, kraštotyrininkų darbuose aptariama Žolinės liaudies papročių tematika, tačiau platesnio pobūdžio tyrimų, ir ypač apie šventės turinį miestuose, neturime.

KRIKŠČIONIŠKAS IR PASAULIETINIS ŠVENTĖS TURINYS

iturginiame kalendoriujeŽolinės, Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo, paminėjimas tradiciškai yra katalikams privaloma šven tė. Daugelyje bažnyčių, ypač tose, kurios turi Švč. Mergelės LMarijos titulą ir kur ji tapusi parapijos globėja, vyksta atlaidai. Daiva Vaitkevičienė, kalbėdama apie Žolinės šventimo valstybinio statu so suteikimą kaip apie konjuktūrinį reiškinį, klysta, kad Bažnyčia nu taria švęsti Žolinę, kuri etnokultūriniu požiūriu yra antro ar trečio ryškumo, lokali, su atlaidais susijusi šventė (Valstybinės kalendorinės šventės 2001:12). Viena, Bažnyčiai nereikia jos įvedinėti, nes tai ilgą is toriją turi šventė ir atlaidai yra liturginio švenčių kalendoriaus dalis. O jos svarba etnokultūriniu požiūriu yra visuomenės poreikių ir tikslų,

29<, kuriuos ši sudeda j vieną ar kitą šventę, reikalas, nes ne Bažnyčia nu lemia pramogine tapusią liaudies šventės dalj. Pramogas, papročius religinės šventės kontekste kuria ir jtvirtina patys žmonės. Vienus metus (1929) ši diena buvo tapusi valstybine švente. Neįsitvirtino, pasak Žilvyčio Šaknio, be kita ko, ir dėl protestantiškos lietuvių dalies, nepripažįstančios Marijos kulto, požiūrio; Liberto Klimkos nuomone - ir dėl politinių prieškario partijų santykių klausimų (Valstybinės kalendorinės šventės 2001: 9). Tiesa, rugpjūčio 15-ąją Kunigaikščio Vytauto Didžiojo metais (1930) buvo manoma skirti kunigaikštie nės Birutės atminimui (Sirutavičius 2001: 134). Dar daugiau: 1929 m. rengtame švenčių įstatyme Žolinės šventė atsiduria svarstymų dėl Tautos šventės verpete - gegužės 15-ąją, t. y. per Steigiamojo Seimo sušaukimo minėjimą, norėta nukelti į rugpjūčio 15-ąją bei paversti tą dieną vienintele metine Tautos švente. Tačiau po ilgų politinių diskusi jų Tautos šventę sumanyta švęsti kitu metu, irtai įgyvendinta rugsėjo 8-ąją (neįvykusio Vytauto Karūnavimo ir Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną) (Sirutavičius 2001:138). Valstybinio Žolinės statuso klausimai atsinaujino, kai 2000 m. šventė Seimo nutarimu įrašyta į papildytą Švenčių įstatymą ir rugpjūčio 15 d. įteisinta kaip valstybinė bei iškilmingai valstybės lygmeniu paminėta Pivašiūnuose (Garsieji Žolinės atlaidai Pivašiūnose 2000:7). Visuomenėje susiklosčiusios situacijos vertinimai ir diskusijos bei nuomonių įvairovė persikėlė ir į mokslinį diskursą. Teisus buvo Šaknys, 2001 m. išsakęs nuomonę, kad ji gerokai dirbtinai įterpta j ualstybinių švenčių tarpų (Valstybinės kalendorinės šventės 2001:13). Jos statusas nekelia problemų tik tikintiesiems, kurie yra išsaugoję laike nekintantį religinės Marijos Dangun žengimo šventės supratimą ir atsiradęs laisvadienis jiems leidžia aktyviau dalyvauti liturgijoje. Kaip minėta, 1996 m. Lietuvos vyskupų konferencijos sprendimu šventė išlieka privalomųjų bažnytinių švenčių sąraše. Tokiu būdu Žolinės šventės pavertimas valstybine neveikia jos liturginės prasmės - tik suteikia papildomą stimulą iškilmingai minėti. Kita vertus, rugpjūčio 15-oji rusams yra tik valstybinės šventės be reli ginio turinio diena. 1 pav. Žolinės šventimo apimtis ir turinys (proc. pagal tautybes: lietuvių n-8i, lenkų n-65, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai rusai

nesupranta šuentės prasmės eina su šeima į bažnyčią

Neatsitiktinai, kaip matyti iš 1 pav., daugiausia bažnyčioje švenčiančių Žolinę yra tarp lenkų. Tuo tarpu švenčiančių mažiausiai pastebėta tarp rusų, kurie atsakė šventę siejantys su realia jos diena. Tikėtina, kad ir nešvenčiančių santykis su švente kitoks. Galima daryti prielaidų, kad jeigu nesuprantančių jos prasmės mažiausia tarp lenkų, o lietuvių kiekis artimas rusams ir tai siejasi su sekuliaria vilniečių dalimi, tai tarp rusų, šalia nemažo kiekio nesuvokiančių šventės prasmės, yra ir ketvirtadalis apskritai nešvenčiančių. Pastarieji gali nešvęsti valstybinės šventės_ta- čiau nebūtinai nesuvokia liturginės jos prasmės. Lietuvių, dalyvaujančių bažnytinėse apeigose, užtinkame dvigubai mažiau nei lenkų. Gausiausiai šventę pažymi lenkai - bažnyčioje su šeima ir nedide liu mastu su draugais: Per Žolinę uisų pirma su šeimos nariais nueiname į bažnyčių, grįžę ualgome šventinius pietus; dažniausiai gaminame karštų patiekalų, puz., balandėlius, kepta mėsytė. Pavalgę sulaukiame svečių: dažnai atvyksta mano bei vyro tėvai, užeina draugai (lenkė, g. 1973, b. 2362/111). Šios tautybės apklaustieji ne tik įprasmina jų kaip tikintieji, bet ir pažymi šventiniais pietumis. Kartais pretekstas iškilmingiau švęsti gali atsirasti dėl šeimos tradicijų: Žolinė - svarbiausia šventė, nes ji sutampa su sū naus gimtadieniu. Todėl ne tik religinė, bet ir šeimos šventė (lenkė, g. 1975, b. 2362/157). O jeigu giliau pažiūrėsime į tokio šventimo turinj, tai 22 % šventinius pietus valgo šeimos rate ir 4 % - su draugais. Tuo tarpu tarp

296 lietuvių šie rodikliai yra atitinkamai 8 % ir 5 %. Grįžtant prie rusų situaci

jos, reikia atkreipti dėmesį, kad jiems rugpjūčio 15 d. yra arba valstybinė ŽOLINĖ šventė be turinio, arba laisvadienis, nes liturginė stačiatikių šventė yra tik po 12 dienų. Taigi jie veikiausiai vertina rugpjūčio 15 d. kaip Lietuvos valstybės šventę, o atsakydami apie ėjimą į cerkvę, veiksmą sieja su liturginiu stačiatikių kalendoriumi ar tiesiog apsilankymu cerkvėje kaip ir kitais laisvadieniais. Todėl ir žolynų šventinimas įvyksta atėjus tikrajai stačiatikių šventinei dienai. Tad religinė šventės samprata ryškiausia tarp lenkų. Lietuviai šį momentą pažymi daug mažiau, tačiau, be religinio, akcentuoja ir vals tybinį šventės aspektą, nes tai primena ir televizijos laidos, kurių lenkai iš dalies gali nežiūrėti dėl įvairių priežasčių. Vyresni - galbūt dėl kalbos barjero ar, kaip pastebime nagrinėdami santykius su Lietuvos valstybe, ir dėl tautinių motyvų. Televizijos transliacijos vyksta iš Pivašiūnų, kur XIX a. susiformavo maldininkų traukos centras, su tris dienas trunkan čiais atlaidais, neišnykusiais netgi per sovietines represijas (Mardosa 2004: 93). Nuo 1988 m., popiežiui Jonui Pauliui II suteikus Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos titulą stebuklingam Pivašiūnų bažnyčios paveikslui, prasidėjo Žolinės atlaidų oktavos minėjimas. Taip pat garsūs ir trijų dienų Krekenavos atlaidai (Vitunskas 2000: 35; Bacevičius 2000:18). Taigi liturgiškai sureikšmintos šventės svarbą valstybiniu lygiu su stiprina nuolatinis iškilmingų apeigų transliavimas iš Pivašiūnų per LRT kanalą. Tokioje informacinėje aplinkoje ne visai galima sutikti su teiginiais, jog šventės įvedimą žiniasklaidoje reikia intensyviau ir moty vuotai aiškinti (Valstybinės kalendorinės šventės 2001: 13). Manau, kad apskritai bet koks bandymas aktualizuoti Žolinę yra bandymas įdiegti naują šventę. Nes Žolinė, nors ir yra XX a. I p. aktyviai švęsta bažnytinė šventė su liaudiško pamaldumo elementais, šiandien jau nesuvokiama nei sekuliariam asmeniui, nei žemdirbiui (nors Pivašiūnuose šis aspektas aktualizuojamas specialiomis apeigomis) (Mardosa 2013: 55). Tad infor muotumas ir liturginis šventės dėmuo visuomenei prieinamas. Tačiau apklausos rezultatai rodo, kad vasarą apeigų transliacijos stebėjimas nepatenka į dienos šventimo struktūrą.

*97 2 pav. Žolynų laikymas pošventiniu metu (proc. pagal tautybes: lietuuių n-81, lenkų n~6į, rusų n-23)

■ lietuviai * lenkai ■ rusai uazoje ant stalo prie šuentų paveikslų kitur

Apeigų stebėjimai Lietuvos bažnyčiose nerodo esant masinio žolynų šventinimo - kaip pamatysime toliau, jų liaudiškoji pritaikymo amplitudė sumenkusi, ir tik pietryčių Lietuvoje, praktiškai dėl lenkų, šventinama gausiai. Kas kita, kad galime konstatuoti, jog sakralizuotoms žolynų puokštėms suteikiama religinė arba tiesiog simbolinė prasmė, t. y. ste bime liaudiškojo pamaldumo matmens silpnėjimą. Netgi būna perkama ilgai estetiškumo neprarandanti puokštė, nes štai Vilniuje šventinimui pirkti žolynai (labai nedaugelis atsineša jau namuose surištą puokštelę) dažniausiai laikomi vazoje kaip dekoratyvinė patalpų puošmena. Tačiau tarp lietuvių ir lenkų (ypač tarp pastarųjų) išlieka tradicinė puokštės laikymo vieta - prie šventų paveikslų. Tarp rusų šis rodiklis nedidelis, ir tai koreliuoja su bendru jų puokščių šventinimo mastu, kuris, kaip matėme, irgi mažas. įvairiose Lietuvos bažnyčiose atlikti Žolinės dienos stebėjimai rodo, kad, nors žolynų šventinimas yra liturgijos dalis, j apeigas jas nešasi toli gražu ne visi tikintieji. Tradicinė Žolinė paprastai siejosi su žmogaus as menine ir šeimos sfera, nes reikalai sukosi apie šventinto inventoriaus panaudojimą buityje, ir šis aspektas, jei ir nėra praktikuojamas, bent prisimenamas. Tuo, galima manyti, užtikrinamas ryšys su liaudiška šventės tradicija ir poreikiu turėti šventintą žolynų puokštę. Liaudiškoje tradicijoje šventintos įvairios vaistinės žolės, kiečiai, įvairių javų varpos, rūtos, darželio gėlės (Čilvinaitė 1940:154; Šliavas 1996:131). Šiandienėje praktikoje žolynų nomenklatūra įvairi, nėra sistemos, pagaliau sunku pajusti tendencijas, kadangi gaminančių puokšteles namuose yra vienetai, o jos perkamos prie bažnyčių stichiškai susiformuojančiuose turgeliuose

ir j puokštelių sudėtj paprastai patenka tuo metu žydinčios darželio gėlės. ŽOLINĖ Taip pat deda ir jauų uarpas, ramunes, rugiagėles bei bitas laubo ir miško gėles, burių pauadinimų nežinau (lenkė, g. 1991, b. 2362/31). Visoje Lietuvoje iki XX a. vid. buvo įprasta per Žolinę į bažnyčią nešti šventinti į maišiukus supiltas rugių sėklas, tikintis iš pasėtų pašventintų rugių gero derliaus ir dievo apsaugos. Nešdavo šventinti ir pabaigtuvių vainiką ar jo varpas. Būdingesnis dzūkams grūdų šventinimasįsikompona- vo į platesnio geografinio ir etnokultūrinio regiono tradiciją (Pūtys 1998: 107; Fisher 1934:192; Znamierowska-Prüfferowa 2009:196; Лозка 2002: 165). Agrarinis aspektas šiandien išryškinamas Pivašiūnų atlaiduose - netgi viena iš oktavos dienų skiriama žemdirbiams. Žolinės stebėjimai Vilniuje leidžia teigti, kad, nors tyrimo rezultatai nerodo esant javų šventinimo, prie bažnyčių prekiaujamose šventinėse puokštėse pasitaiko javų varpų. Bet tai tik tradicijos reminiscencija, nesuvokiant žemdirbiškos veiksmo prasmės (nors Vilniuje gali šventinti ir rajono žemdirbiai). Kita vertus, per žemdirbiškąjį motyvą, kai apeigose laiminamas derlius, išsaugomas pir mapradis liturginis apeigų tęstinumas ir jungtis su liaudiškais papročiais. Lietuvoje žinomas daržovių ir vaisių šventinimas per Žolinę irvartoji- mas apsauginiais tikslais. Dzūkai valgydavo šventintą kopūstą, pjaustytą ir džiovintą duodavo apsiveršiavusiai sergančiai karvei. Morkas naudodavo sergant gelta, gerdavo vandenį, kuriame jos buvo virtos. Supjaustytą šventintą obuolį dalydavo po kąsnelį vaikams dėl ramumo ir gerumo (Žumbakienė 2002: 249; Marcinkevičienė 1998:125). Obuolių šventinimas ir vartojimas galėjo būti tikslinis, nes liaudies tikėjimuose tik nuo Žolinės galima valgyti obuolius, mat jie pašventinti. Be obuolių, rytų Lietuvoje, kaip ir Baltarusijoje, šventindavo kriaušes, morkas, kopūstus, burokus ir kt., nes po šventės daržoves galima valgyti. Toks derliaus sakralizavimas taip pat buvo išlikęs XX а. II p. Baltarusijos religiniuose papročiuose (Традыцыйная мастацкая культура беларусау 2010: 310; Традыцыйная мастацкая культура беларусау 2006: 233). Liaudiškoji vaisių šventinimo dimensija Vilniuje išlikusi ne tik žmonių atmintyje, nes šiandien daržo ves ir vaisius nurodė šventinantys 18 % lenkų ir, tiesa, vos 3 % lietuvių.

*99 Puokštės sudėtis gana įvairi: Čiobrelius, pelynus,gėles, has auga darže. Būna, had ir vaisius, daržoves nešam (lenkė, g. 1974, b. 2362/9); Mano mama j puohštę deda rugiagėlių, medethų, ramunių, morhų, burohų (lenkė, g. 1973, b. 2362/111). Kiti šventina Obuolį, morhų, burohų, rugius, hopūstų (lenkas, g. 1991, b. 2362/36), bei gėlės, morhos, obuoliai (lenkė, g. 1972, b. 2362/107). Galima per daug nesirūpinti dėl šventinamo turinio: Mama iš sodo gėles, varžoves vaisius (lenkė, g. 1975, b. 2362/160). Nors Vilniuje rusai nešven tina nei obuolių, nei morkų, burokėlių ar kitų daržovių, galimas dalykas, kad vaisius katalikai šventina paveikti stačiatikių tradicijos, pagal kurią rugpjūčio 19 d., per Viešpaties atsimainymo šventę, šventinami vaisiai (Лозка 2002: i6; Znamierowska-Prüfferowa 2009: 217). Kai būna „me- douys spas" šventina medų, hai „jabločnyj spas", šventina obuolius (rusas, g. 1989, b. 2362/51). Tai stačiatikių vadinamas Antrasis, arba Obuolių, Spasas (pirmasis vadinamas Medaus); pasak Vilniaus stačiatikių kunigo, šią dieną cerkvėse šventinami obuoliai, kai kas šventina kriaušes, nes tik po šventės galima juos valgyti, tačiau Vilniuje tai retai pasitaiko. Taigi Vilniuje katalikams žinomi sodo ir daržo gėrybių šventinimai akivaiz džiai turi sąsajų su stačiatikių tradicija. Rugpjūčio 19 d. Gardino srityje ir XX a. II p. šie papročiai gyvavo (Традыцыйная мастацкая культура беларусау 2006: 232). Žolinės žolynai, išlaikę paradigminę krikščioniško simbolio prasmę, siejami su laidotuvių sfera. Vilniaus vaivadijoje, turėdama galvoje lenkus, Cezaria Bauduin de Courtenay Ehrenkreutz Jędrzejewiczowa teigė, kad už šventų paveikslų užkištos šventintos žolės, mirus namiškiui, dėtos j karstą arba j pagalvėlę (Boduen de Kurtenė-Erenkroicova 1992-1993: 191-192). Toks paprotys plačiau žinotas Lietuvoje, kaip ir, lauko tyrimų duomenimis, Smurgainių apyl. (Baltarusija), kurtaip pat žinomas Žolinės žolynų dėjimas po mirusiojo pagalve. Taigi Dzūkijos bei Aukštaitijos paprotys patenka j platesnio regiono paprotinį kontekstą, kai teigiama, jog Žolinės žolynai tinkamiausi prie numirėlio. Iš jų gamino net pagal ves - dėdavo į karstą į pagalvę arba po ja (Kupole rože 2003: 58-59). Šie tikėjimai ir praktiniai veiksmai išlikę šiuolaikinių lietuvių miestiečių atmintyje: Žinau, had dedami j harstų (lietuvis, g. 1989, b. 2362/28). Tai

3О О 3 pav. Žolynų pritaikymas

(proc. pagal tautybes: lietuuių л-87, lenkų n-65, rusų n-2į) ŽOLINĖ

U lietuviai ■ lenkai ■ rusai suuytę išmetami išdžiovintais aprūkomi ligoniai dedama j mirusio pagaluę (karstą)

pastebėta ir Pivašiūnų Žolinės atlaiduose, kai susilaukta atsakymų, jog palaiminimo ar apsaugos tikslais pašventinti džiovinti žolynai gali būti metami j kapo duobę ir pritaikomi ruošiant karstą (Mardosa 2004:101). Neatsitiktinai vilniečių šeimose tarp lenkų ir lietuvių teigiama žinant apie tokias praktikas (3 pav.). Žinoma, gali kilti klausimas apie realų papročių taikymą laidotuvėse. Tačiau lenkų ir lietuvių atsakymuose užtinkame teiginį, jog dažniau jie dedami į karstą, taip pat džiovinti žolynai kišami į numirėliui skirtą pagalvę, padedami greta pagalvės arba po ja. Pasak Rimutės Carnevičiūtės, šiuolaikinėse Vilniaus laidotuvėse, be dėjimo po pagalve, laidojimo įmonės sanitaras paskleidžia žolių po mirusiuoju, ir tos žolės būna Žolinės bei Devintinių žolynai (Carnevičiūtė 2014: 53~ 54)- Dedame sergantiems lapukę j arbatą-, aprūkomi sergantieji (rusė, g. 1980, b. 2362/170). Galbūt šie papročiai atėjo iš kaimo per persikėlusius į miestą žmones, todėl juos galima vertinti kaip liaudiškojo pamaldumo kontekste esančios jungties tarp miesto ir kaimo papročių rodiklį. Tarp Žolinės dieną prie Vilniaus bažnyčių parduodamų puokščių ma tyti ir Pivašiūnų atlaiduose XXI a. pr. randamos linų saujelės (per lauko tyrimuose atliktus stebėjimus Žemaitijos ir Aukštaitijos miesteliuose Žolinės linų neužfiksavome). Šiandien tai dekoratyvinis papildas prie kitų šventinti skirtų sausų augalų (Mardosa 2004:100). Tiesa, dabartiniai vilniečiai linų, kaip ir javų, puokščių gali įsigyti ir perVerbų sekmadienį, todėl šiuo atveju tai jau nėra tradicijos perėmimas, o naujos kūrimas dekoratyvumo pagrindu. Visgi liaudies kultūroje linai praeityje vartoti plačiau. Dzūkai per Žolinę šventino iš lauko išrautus linų stiebelius

J01 ir, naudodami jų sėmenis sėklai, tikėjosi derlių apsaugoti nuo piktos akies, nuo amaro. Jei šventinami stambūs ir ilgi stiebeliai, galima tikė tis iš jų sėmenų išauginti tokius ar net aukštesnius linus, jų nepulsią ligos. Pašventintų linų sėmenys buvo maišomi j sėklą ir kaimyniniuose Baltarusijos rajonuose (Vyšniauskaitė 1983: 111; Marcinkevičienė 1998: 124). Tai, kad Vyšniauskaitė linų šventinimo papročius sieja su arčiau Lenkijos esančiais Lietuvos ir Baltarusijos rajonais, patvirtina anksčiau išreikštą mintį, kad lietuviškiesiems Žolinės papročiams atsirasti įtakos turėjo analogiška lenkų religinė kultūra. Tačiau šiandieninėje praktikoje vyrauja estetiniai tikslai. Taigi linai išlaiko formos be ankstesnio turinio tęstinumą, dabartinėje praktikoje įgyjantį šiuolaikinės miesto kultūros atributo pavidalą. Paradigminis Žolinės apeigų tęstinumas išlieka gėlių puokštelių šventinime. Tik, skirtingai nuo linų, pagrindinė įvairių augalų, tarp kurių vyrauja darželio gėlės, puokščių paskirtis (jomis taip pat prekiaujama šalia bažnyčių) tradiciniuose Žolinės papročiuose buvo apotropinė ir pirmiausia sietą su apsauga nuo griausmo. Yra žinoma, kad iržemaitijoje sudžiovintomis gėlėmis smilkė vaikus nuo priemieties ir gyvulius nuo ligų (Rudaitytė 1999: 493). Šiandien toks tikėjimas užtinkamas Vilniaus lenkų paprotinėje elgsenoje. Lietuviai ir ypač rusai daug mažiau jį prisimena. Tiesa, atmenant patį šventės minėjimo mastą, visų tautybių apklaustųjų santykis tarp dalyvavimo liturgijoje ir žolynų naudojimo panašus. Antai, kad ir nedideliu mastu, pašventinti žolynai laikomi kaip šventės atminimas rusų namuose, be to, 9 % jų naudoja išdžiūvusius kaip maginį atributą ligos atveju. Lenkai, kaip ir lietuviai, apotropėja tapusius žolynus vertina plačiau. Visgi dažniausiai sudžiūvusius puokštės sudeginamos, kaip ir bet kuri sena sakramentalija. Toks šventinto inventoriaus traktavimas bei lūkesčiai, būdingi ir lenkams, vokiečiams, kurie nuo viduramžių žolynus namuose saugojo nuo perkūnijos, palikdavo lauke tarp kopūstų ar linų, šventino vaisius, o šventintų varpų grūdus naudojo žiemkenčių sėjos pradžioje (Морозова 1978:103; Филимонова 1978:129-130; Ганцкая 1978:177-178). Todėl galima kalbėti, kad Marijos Dangun žengimo šventės atsiradimo metu susiforma

302 vę žolynų šventinimo papročiai įsikomponuoja j bendraeuropinj šventės prasmių ir simbolių bei simbolinių apeiginių veiksmų kontekstą. Tačiau šiuolaikinė Bažnyčia, palaikydama liaudiškajame pamaldume gyvuojan čias tautai reikšmingas tradicijas, yra kategoriškai nusistačiusi prieš j ją patenkančias magines ir prietarais atsiduodančias apeigas (Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas 2003:18). Tad ji, atlaiduose laimindama žemdirbių darbo vaisius, nesuteikia jiems tokios vartojimo perspektyvos, kuri kaip reliktas išlikusi vyresnės kartos gyventojų sąmonėje ir išreikšta per maginius tikslus. Iš pateiktos medžiagos galima susidaryti įspūdį, kad liturginis Žolinės tęstinumas yra Bažnyčios ir šeimos rūpestis. Tačiau šventė turi ir valsty binį statusą.Todėl kitą pavidalą įgauna irįvairios visuomenės institucijos. Pažvelkime, koks šiame kontekste mokyklos vaidmuo. Per atostogas vykstanti šventė nepatenka tarp minimų mokykloje. Matyt, komplek sas priežasčių lemia, kad tyrimo mokyklose rezultatai rodo esant daug mokinių, nešvenčiančių ir nesuprantančių jos esmės. Daugiausia tokių rusų mokykloje (70 %), tačiau nemažai ir lietuvių (62 %), mažiausia (43 %) lenkų. Ši padėtis nestebina, nes Šaknys pateikia duomenų, kad jo atliktuose 1920-1940 m. nepriklausomos Lietuvos laikotarpio jaunimo švenčių tyrimuose Žolinės nėra (Valstybinės kalendorinės šventės 2001: 14). Tokią padėtį galima suprasti: jaunimui tai nebuvo svarbi šventė, nes joje nebūta pramoginės dalies, kaip, pavyzdžiui, Sekminėse su berže liais, piemenų pramogomis. Kaip religinė šventė, tiesa, buvo svarbi ir reikšminga tik katalikams. Tad žolių šventinimas kaip liturginė praktika išlieka nepriklausomai nuo šventės statuso valstybėje ir jos interpre tacijų. Tuo tarpu šventintų augalų papročiai liudija apie praeityje bu vusios paprotinės transmisijos faktus. Kas kita, kad, pvz., miestiečiams žemdirbiški papročiai nėra aktualūs. J miesto šventes kaip sudėtingą reiškinį dėmesį 1992 m. atkreipė Birutė Imbrasienė: ji akcentavo žmo nių, kelis dešimtmečius pragyvenusių mieste, ir miestiečių, atitrūkusių nuo kaimo švenčių konteksto, poreikių pokyčius bei dėl jų santykio su tomis šventėmis iškylančias problemas (Imbrasienė 1992: 3). Pagaliau ką bekalbėti apie gimusius mieste, kuriems sunkiai suvokiami agrarinio paveldo elementai šventėse. Kita vertus, šventės esmės nesuvokimas arba savitas traktavimas gali tapti kliūtimi ją tinkamai jprasminti. Todėl tikslinga įsiklausyti į Viktorijos Daujotytės žodžius, kad „etninės kultūros dalykų negalima absoliučiai sutapatinti su gyvenimu kaime, gamtiškąja patirtimi" (Daujotytė 2010: 70). Akivaizdu, kad šiuolaikiniam miestiečiui būtina surasti sau prieinamų šventės pateikimo formų ir ypač kai kal bama apie žolynų šventinimo prasmę. Painiavos į visuomenės supratimą įneša netgi Žolinės žolynų šven tinimo nagrinėjimasįvairiose medijose. Derliaus gėrybių sakralizavimo aktualumas žemdirbiui išryškinamas etnologų ir net dvasiškių aiškini muose, kur ištakų nevengiama ieškoti proistorėje (Ar žolelė turi sielą 20123). Tokiame kontekste išryškėja tendencija, kad vienpusis žemdir biškojo prado akcentavimas neprisideda prie adekvataus Žolinės kaip valstybinės šventės vertinimo visuomenėje. Galima susidaryti įspūdį, jog egzistuoja dvi šventės. Viena - artima, suprantama ir puoselėjama religinė, kurios vardu pavadinta valstybinė šventė, kita - skirta kitai visuomenės daliai su žemdirbiškos, maginės prasmės akcentavimu. Kad šventė tikrai liaudiška, rodo jos pavadinimas - Žolinė, žolių šventė (Kupčinskaitė 2015: 3). Nors pavadinimas yra kilęs iš žolynų šventinimo, tačiau jis, kaip matėme, kaimyninėms šalims bendras. Tačiau svarbiausia, kad liaudiškasis pavadinimas yra susijęs su religine šventės prigimtimi. Nors bažnyčia derliaus laiminimo aspektą mini per pamaldas, jis šiuo laikiniam miestiečiui nėra aktualus, daugiau reikšmingas Žolinės kaip valstybinės šventės motyvavimo prasme. Tiesa, kaip matėme, apeiginis šventintų žolynų panaudojimas nėra išnykęs ir mieste. Tačiau liturgijoje žolynai pirmiausia sakralizuojami kaip Švč. Mergelės Marijos dangun žengimo fakto įrodymas. Liaudiškoje šventimo dalyje esantys žemdirbiški, gamtos kultų liekanų, prietarų ir magijos elementai Bažnyčiai nesvarbūs liturgine prasme. Bažnyčia, nors

3 Tai ne vienetiniai atvejai. Antai Punsko (Lenkija) apylinkių lietuviai turi įdomią Žolinės vainikų pynimo apeigą, per kelias dešimtis metų tapusią tradicija. Tačiau iniciatyva kilo per bažnyčią, ir tai lemia prieštaringų nuomonių atsiradimą Ir čia naujoje tradicijoje bandoma ieškoti pagoniškų ištakų, nors su ta praeitimi sąsajų gali turėti tik šventina mos puokštės, bet ne vainikai (Vaicekauskienė 2004: 13). ir pripažįsta liaudiško žolelių vartojimo egzistavimo faktą, liturginėje

praktikoje Žolinę, kaip ir kitas šventes, traktuoja krikščioniškai (Mardosa ŽOLINĖ 2012: 22). O liaudiški papročiai, atitraukti nuo nuolat buvusio religinio pagrindo, šiuolaikiniame gyvenime praranda gyvybingumą ir geriau siu atveju vertinami kaip krikščioniški simboliai arba kaip vienadienė tradicija, neturinti gilesnio religinio pagrindo. Šis reiškinys ryškus XX a. Vakarų Europoje kaip viena iš apeigų ir papročių kaitos tendencijų. Todėl nestebina apklausos medžiagoje užtinkami tokio pobūdžio pasisakymai šventės atžvilgiu: Mūsų šeimoje Žolinės švenčiamos, bet mes nerenkame ir nešuentiname (ir nesaugome) žolynų. Šių dienų važiuojame j gamtų ar j kaimų, stengiamės tyliai ir ramiai pailsėti (rusė, g. 1988, b. 2362/167). Nors tikintiesiems žolynai yra Marijos Dangun žengimo simbolis, liaudiškoji jų traktuotė netikintiems ir neturintiems ryšio su valstiečio gyvenimu žmonėms nėra reikšminga. Netikinčiam žmogui ir neieškantiems Žolinės sąsajų su valstybine švente, kaip ir stačiatikiams, tai tiesiog papildoma nedarbo diena, nepatenkanti j šventės sampratą.

ISVXDOS

ж olinė, kurios šventimo tradicijos yra gilios bažnytinėje prak- ж tikoje, o papročiai aktualūs žemdirbiams, posovietiniame vilniečių gyvenime tik liturginę dalį išlaikė nepakitusią. Tyrimo metu nenustatyta aiškių žolynų puokštės sudarymo principų. Kaip išskirtinė vertintina lenkų žolynų, papildytų vaisiais ir daržovėmis, šventinimo tradicija. Tačiau sakramentalijų naudojimas pošventiniu metu pakitęs: jie ne realiai pritaikomi įvairiose gyvenimiškose situaci jose, bet išlieka tik žmonių atmintyje kaip papročiai. Religinė Žolinės prasmė reikšmingiausia lenkams. Tuo tarpu didžiojoje dalyje rusų ir lietuvių šeimų dėl skirtingų priežasčių Žolinė nėra nei tradicinė, nei valstybinės šventės pavidalą turinti diena.

305 Medžiagos analizė liudija, jog švenčiantžolinę vilniečių šeimose išsi kristalizuoja dvi etninių savitumų neturinčios tendencijos. Viena - religinę šventės sampratą ir valstybinės šventės turinj atitinkanti pozicija, kai religingi žmonės lankosi bažnyčioje nepriklausomai nuo pasaulietinio Žolinės statuso. Jiems tai religinė Marijos Dangun žengimo šventė su sava liturgija bei simboliais, kurie užtikrina šventės tradicijos tęstinumą šeimose. Valstybinės šventės poziciją priima tiek sekuliarūs, tiek religin gi asmenys. Pastariesiems bažnytinių ritualų metu šventinamos žolių puokštės yra tik šventės simbolis. Antroji tendencija jsikomponuoja j pirmąją ir sudaro jos dalį, t. y. šventė aktuali tiems, kurie švenčia ir žolynus šventina tęsdami liaudiško pamaldumo kontekste gyvavusius liaudiškus papročius ir su jais susijusius, į žemdirbiškų ir gyvenimiškų siekių tarpą patekusius praktinius žmonių lūkesčius. Nors Žolinės šventimas dėl skirtingų priežasčių diferencijuotas etniniu pagrindu, tačiau didesnę visuomenės dalį jungia bendras santykis su religine ir valstybine švente - rugpjūčio 15 d. jiems yra poilsiui skirtas papildomas laisvadienis.

иТ£РчАТ1ЖА

Abejoti, klausti, tikrintis. 2010. Pokalbis su profesore Viktorija Daujotyte. Parengė Ramutė Celbūdaitė, Liaudies kultūra. 3: 69-75. Ar žolelė turi sielą? 2012. Pokalbis prie apskritojo stalo, Lietuvos žinios. 2012-08-14. Bacevičius R. 2000. Žolinė Pivašiūnuose ir Krekenavoje, XXI amžius. 2000-08-18. Bažnyčios žinios. 1996-02-12. Boduen de Kurtenė-Erenkroicova C. 1992-1993. Kelios pastabos apie Vilniaus vaivadijos etnografiją, Etnografija. Metraštis. 2-3:112-142. Čibiras Kristupas. 1942. Liturgika. Kaunas: Valstybinė leidykla. Čilvinaitė Marijona. 1940. Sodaliukų kaimo ir žmonių praeitis. Cimtasai kraštas. 2: 150-158. Fischer A. 1934. Etnografija Słowiańska. Zeszyt trzeci. Polacy: Lwow-Warszawa. Carnevičiūtė Rimutė. 2014. Katalikų laidotuvių apeigos ir papročiai Lietuvoje (XX-XXI a. sandūra). Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Garsieji Žolinės atlaidai Pivašiūnose. 2000. Lietuvos aidas. 2000-08-17. Gutautas Stasys. 1991. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius: Vyturys.

Imbrasienė Birutė. 1992. Šventė kaip gyvenimo atvaizdas, Liaudies kultūra. 6: 3. ŽOLINĖ Kajackas Algimantas. 1997. Bažnyčia liturgijoje. Kaunas: Lietuvos katechetikos centras. Klimka Libertas. 2009. Tradicinių kalendorinių švenčių semantika. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. Kupčinskaitė Akvilė. 2015. Žolinės puokštelėje slypi mistiškų galių. įlinkos aikštė. 91(2): 1-3. Kupole rože. 2003. N. Marcinkevičienė, L. Mukaitė, A. Vakarinienė (par.). Sekminių- Joninių papročiai ir tautosaka. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras. Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas. Principai ir gairės. 2003. Bažnyčios žinios. 11:18. Marcinkevičienė Nijolė. 1998. Pauarėnis. Vilnius: Lietuvių liaudies kultūros centras. Mardosa Jonas. 2012. įvadas j religijos etnologiją, liaudies religiją ir liaudiškąjį pamaldumą: paradigmų ir tyrimo turinio klausimai, Lietuvos etnologija: Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 12(21): 9-29. Mardosa Jonas. 2004. Pivašiūnų Žolinės atlaidai: 2001 metų etnologinio tyrimo duomenimis, Lietuuos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. LIX-LX: 93-112. Mardosa Jonas. 2013. Šventės mieste: keletas kūrimo ir funkcionavimo problemų. 52-60. Šuentės šiuolaikiniame mieste. Festiuals in the modern city. Vilnius: Edukologija. Pūtys Tomas. 1998. Iš dzūkų papročių lobyno, Mūsų kraštas. 10: 107-111. Rudaitytė Asta. 1999. Verbų, Velykų, Sekminių, Devintinių ir Žolinės papročiai. 491-494. Plateliai. Vilnius: Versmė. Sirutavičius Vladas. 2001. Šventės nacionalizavimas. „Tautos šventės" atsiradimas Lietuvos respublikoje XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. 133-145. Lietuuos atgimimo istorijos studijos. T. 17. Nacionalizmas ir emocijos (Lietuva ir Lenkija XIX-XX a.). Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Šliavas Juozas. 1996. Žiemgalių pėdsakais. Vilnius: Žiemgala. Vaicekauskienė Aldona. 2004. Žolinė Punske. 3-18. Žolinė Punske. Zielna tu Punsku. Punskas: Punsko „Aušros“ leidykla. Vaišnora Juozas. 1958. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma: Lietuvių katalikų mokslų akademija. Valančius Motiejus. 1972. Raštai. T. 2. Vilnius: Vaga. Valstybinės kalendorinės šventės. 2001. Kalbasi D. Vaitkevičienė, L. Klimka, Ž. Šaknys, J. Šorys, Liaudies kultūra. 5:12. Vyšniauskaitė Angelė. 1983. Lietuvių linininkystės papročiai. 99-178. J. Kudirka, V. Milius, A. Vyšniauskaitė. Valstiečių verslai. Iš lietuvių kultūros istorijos. T. 12. Vilnius: Mokslas. Vyšniauskaitė Angelė. 1993. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa. Vitunskas Vytautas. 2000. Pivašiūnai. Alytus. Znamierowska-Prüfferowa Maria. 2009. Vilnius, miestas arčiausia širdies. Vilnius: Alma littera. Žumbakienė Genovaitė. Gėlių darželiai. 243-250. Lydos krašto lietuviai. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

J07 Ганцкая О. Ф. 1978. Поляки. 174-184. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы:Летне-осенние праздники. Москва: Наука. Грацианская H. Н. 1978. Чехи и словаки. 185-196. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: Летне-осенние праздники. Москва: Наука. Гроздова И. Н., Токарев С. А. 1977. Заключение. 337-345. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: конец XIX-начало XX в. Весенние праздники. Москва: Наука. Красновская Н. А. 1978. Итальянцы. 8-19. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы:Летне-осенние праздники. Москва: Наука. Лозка Алесь. 2002. Беларуск/ народны каляндар. Минск: Полымя. Морозова. 1978. Скандинавские и финские лопари. 121-122. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: Летне-осенние праздники. Москва: Наука. Серов С. Я.,Токарев С. А. 1978. Народы Пиренского полуострава. 39-57. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: Летне-осенние праздники. Москва: Наука. Токарев Сергей Александрович. 1957. Религиозные верования восточнославянских народов XIXначала XXвеках. Москва-Ленинград: Изд. Академии наук СССР. Традыцыйная мастацкая культура беларусау. 2006. Гродзенскае Панямонне T. į. КнЦа 1-2. Аутар 1ДЭ1 i агул. рэдагаваннеТ. Б. Варфаламеевай. МЫск: Вышэйшая школа. Традыцыйная мастацкая культура беларусау. 2010. Центральная Беларусь. Книа i. Т. 5. А^тар 1дэ1 i агул, рэдагаванне Т. Б. Варфаламеевай. МЫск: Вышэйшая школа. Филимонова Т. Д. 1978. Немцы. 123-142. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы:Летне-осенние праздники. Москва: Наука. TH6 ASSUMPTION

fter the restoration of Lithuanian independence, and after THE ASSUMPTION the Sejm legislated an amendment of Holidays Act in 2000, 15 August was declared a public holiday in the new calendar A of Public and New Holidays: the Day of the Assumption of the Virgin Mary into Heaven. Therefore the research in Vilnius attempted to esta blish how significant to the Lithuanians, the Poles and the Russians the liturgical and folk meaning of the Assumption Day is, and also to reveal peculiarities of the celebration of this public holiday in the families of Vilnians. The celebration of the Assumption in the Christian calendar of the Church was established in religious documents in the first centuries of Christianity. Consecration of herbs, common to the feast of the Assumption of the Virgin Mary into Heaven, started from the tenth century, and since that time are known the prayers of the consecration of flowers, in which Cod is asked for the herbs to be beneficial both to the healthy and the ill, to humans and animals. This tradition reached Lithuania along with Christianity and similar prayers can be found in the RC Church documents of the seventeenth century. The material, assembled in the course of the research, shows that to the Lithuanians and the Poles of Vilnius, herbs are the symbol of com memoration of the Assumption of the Virgin Mary into Heaven. Either entire families or singular members take herbs to be consecrated, and then for a period of time they are used to decorate the dwellings. For non believers, or those not looking for a connection between the Assumption and public holidays, 15 August is just an additional day of rest and does not include the notion of a feast. Yet in exploring national peculiarities of celebrating the Assumption, it was noted that the greatest problem in celebrating this feast is posed to the Russians, since their Day of the Assumption of the Virgin Mary into Heaven is on 28 August, therefore the Assumption (15 August) is marked only by those Russians that rec

J09 ognise and respect its status of the public holidays. In the Orthodox celebration of the Assumption of the Virgin Mary into Heaven liturgical consecration of herbs is absent. Only for the Catholics this religious feast and consecration of herbs in the rituals of the Assumption has remained a significant ritual. The Poles of Vilnius tend to consecrate herbs most commonly, and much less the Lithuanians, who celebrate the Assumption independently of its status of public holidays. Therefore a larger portion of Vilnians do not mark this occasion in the families. In traditional rural culture, along with the religious elements of it, agricultural objectives of the Assumption were also clearly expressed, now obsolete to modern urban dwellers, thus making elements of agricultural heritage in the feast little understood. Despite this, in the herbs of Vilnians one may find ears of grain and stalks of flax. However, most Vilnius’ citizens of Polish and Lithuanian origins do not arrange their flowers, but rather purchase them at the specially arranged stalls by the churches. Even though a variety is on offer, still original and tradition maintaining herbs are possible to produce only with one’s own hands. It is not a coincidence to see a distinctive tradition of herbs, complemented with berries and vegetables, common to the celebration among the Poles of Vilnius. However, the meaning of the sacramental in the post-festival period has changed, bearing no more real application in various life situations, except for the still remaining use of consecrated herbs during funerals among the Lithuanians and the Poles. This way in the larger portion of Russian and Lithuanian families, for various reasons, the Assumption has a status of neither traditional nor public holidays. The analysis of data bears witness that the feast of the Assumption in the Vilnian families separates into two tendencies, absent of ethnic peculiarities. First is the position upholding religious meaning of the oc casion and its status of a public holiday: it’s when religious people attend churches in spite of the status of the Assumption in the secular world. The status of public holidays is accepted by both secular and religious people. The second tendency is a part and parcel of the first one, i.e. it

310 is important to those who celebrate and consecrate herbs to continue folk customs that were born in the context of religious folk piety. Even though the Assumption of the Virgin Mary into Heaven could be dif

ferentiated on ethnic grounds for various reasons, still the larger part THE ASSUMPTION of the public shares one common attitude to this religious and public holiday: 15 August is a complementary resting day for leisure.

i " MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENOS

Žilvytis Šaknys augelis didesnių švenčių tradiciniame žemdirbių kalendoriu je buvo susijusios su mirusiųjų paminėjimu. Juos minime ir šiandien - per Lietuvos nepriklausomybės, Lietuvos nepri Dklausomybės atkūrimo, Laisvės gynėjų dieną, Gedulo ir vilties, Motinos, Tėvo dienas, per Kūčias ir daugel] kitų su religiniu kalendoriumi susijusių ar valstybei reikšmingų dienų, iš kurių išskiriamos Vėlinės. Tačiau kaip nedarbo diena pažymėtos šios šventės išvakarės - Visų šventųjų diena. Šiame skyriuje susitelksiu j tikslą parodyti Mirusiųjų paminėjimo švenčių etninius ir kultūrinius savitumus, kelsiu uždavinius atskleisti šventės dalyvių sudėt], šventimo vietą, šventines vaišes, šeimoje palai komas tradicijas ir papročius1. Informacijos pateikėjų prašyta nurodyti, ] kurias kapines jie vyko per mirusiųjų atminimo dienas, klausta, kurią dieną tai buvo daroma, kaip puošti kapai, prašoma nurodyti, kaip dar pažymima ta diena (ėji mas] bažnyčią, maldos kapinėse, namuose, vaišės prie kapo, pokalbiai apie mirusjj] prie kapo, mišių užsakymas). Taip pat klausta apie šven tines vaišes ir jų parengimą, prašyta išvardyti svarbiausius patiekalus, gėrimus, domėtasi, ar vaišių metu prisimenami šeimos nariai, kokių tikėjimų žinoma ir kokių dar mirusiųjų paminėjimo tradicijų laikomasi šeimoje. Ar pastaraisiais metais lankė mirusių giminaičių kapus, klausta ir moksleivių, prašant jų nurodyti ir kapines. Mirusiųjų atminimo dienoms etnologai didesnių darbų yra skyrę nedaug. Sovietmečiu Vėlines ir kitas mirusiųjų paminėjimo šventes, susiedama su derliaus nuėmimo apeigomis, plačiau analizavo Pranė Dundulienė (Dundulienė 1979:139-147). Tradicinių ir sovietmečiu formuo jamų švenčių analizei pravartūs ir Rūtos Giedrienės darbai (Giedrienė 1976: 18-33; Giedrienė 1977: 169-179). Atkūrus nepriklausomybę, tiek atgaivinant Vėlinių šventę, tiek sisteminant etnografinę medžiagą svarbi šiai šventei skirta Juozo Kudirkos knygelė (Kudirka 1991). Mirusiųjų pa minėjimo švenčių genezei nemažai dėmesio skirta Daivos Vaitkevičienės ir Vykinto Vaitkevičiaus studijoje, atkreipiant išskirtinj dėmes] ] Diedus

1 Skyriuje atsiribojama nuo konkrečių mirusiųjų mirties sukakčių paminėjimų - ke tvirtinių („keturnedėlių"), metinių ir pan. 4

(Vaitkevičienė, Vaitkevičius 1998: 204-230), o nekrokulto kalendorinėse apeigose analizei skirta išsami Arūno Vaicekausko studija (Vaicekauskas 19 9 9 : 131 -155)- XX a. I p. įvairių tikybų vilniečių mirusiųjų paminėjimo šventes apžvelgia Maria Znamierowska-Prüfferowa (Znamierowska- Prüfferowa 2009). Šiuolaikinių švenčių analizei didesnių darbų skirta nėra. MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENOS

MINUSIŲJŲ ATMINIMO DIENŲ JVAIKOVĖ

ėlinės. Mirusiųjų ir vargdienių šventė. Kunigas vaikščioja po kapines ir šventina kapelius, ant kėniais, gėlėmis ir verbo mis papuoštų antkapių deda žvakeles. Kadaise ant kapų būdavo dedama duonos, mėsos ir hito maisto... Šiandien meldžiamasi baž nyčioje ir duodama pinigų elgetoms, kurie susitelhę nepakartojamomis ir nepamirštamomis eilėmis. O uiršjų kaip ir prieš karų dega šimtai, tūkstan čiai žuakių. Miestas šviečia raudona pašvaiste, liepsnomis ir karščiu mušda mas j praeitį, link tų, kurie išėjo. Taip M. Znamierowska-Prüfferowa aprašė Vėlines 1945 m. lapkričio 2 d. Vilniuje (Znamierowska-PrüfFerowa 2009:198). Mirusieji minimi ir šių dienų Lietuvoje. 1990 m. kaip nedarbo diena įteisinta lapkričio 1-oji, kurią dar VII a. popiežius Bonifacas IV paskelbė liturgine šventųjų atminimo švente. Popiežius Grigalius IV šią šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius, kurią mes vadiname Vėlinėmis (Vyšniauskaitė 1993: 118). Apie 1455-1480 m. Janas Długoszas minėjo, kad žemaičiai spalio mėn. šventė didelę šventę, kurioje buvo atmenami mirusieji. Vėlesni šaltiniai mini vėlių maitinimą, vaišes, išmaldos dalijimą elgetoms ir pateikia lietuviškąjį sinonimą Ilgės (Balys 1993: 278). Prieš kelerius metus vyko diskusijos dėl Vėlinių įteisinimo kaip nedarbo dienos, tačiau šiuo metu, kaip irtarpukariu, nedirbama tik per Visų šventųjų dieną, kuri yra svarbi Romos katalikų šventė. Tuo tarpu rusai ir dauguma baltarusių mirusiuosius pamini spalio 26 dieną. Šis mirusiųjų paminėjimas vadinamas „Dmitrovki", nes jj įvedė kunigaikštis Dmitrijus Donskojus 1381 m. Kulikovo mūšyje žuvusių karių atminimui, o vėliau tą dieną imta prisiminti visus mirusiuosius (Kerbelytė 2012:105). Petras Blaževičius teigia, kad svarbiausia sentikių mirusiųjų paminėjimo šventė Rokiškio apylinkėse buvo Sekminės. Tądien iš visų šalies kampelių susirinkę giminės ir artimieji ant kapų giedodavo, paskui kur nors netoli, gamtoje, susėsdavo pasišnekėti, o kapuose slėpdavo margučius, kurių leisdavo ieškoti vaikams (Блажявичюс 1998:192). Tačiau stačiatikiai ir sentikiai išsaugojo daugiau mirusiųjų pagerbimo dienų. Jie šventė Diedus. Ši šventė buvo žinoma Baltarusijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, kai kur Lenkijoje (Ogradowska 2001: 51). Znamierowska- Prüfferowa mini vilniečių rudeninius arba kalėdinius Diedus šeštadienį prieš lapkričio 8-ąją (šv. Demetrijo Tesalonikiečio d. pagal senąjį kalen dorių). Tą dieną žmonės eidavo į cerkvę, vakare valgydavo 8 patiekalus, kurių kiekviename turėjo būti mėsos. Dalis jos būdavo paliekama elge toms pasiimti arba nunešama prie cerkvės. Kita Diedų šventė buvo prieš Užgavėnes, Atminų šeštadienį. Tą dieną irgi būdavo ruošiami 8 patiekalai, kepama speciali duona su keliomisįspaustomis duobutėmis, kuri būdavo padalijama elgetoms, o taip pagerbiami mirę tėvai ir broliai2. Po Velykų švenčiama Radonicos diena. Panašios vaišės kapinėse elgetoms, duona ir mėsa, buvo dalijama prieš Sekmines. Jono Krikštytojo nukirsdinimo dieną (rugsėjo 11 d. pagal Grigaliaus kalendorių) meldžiamasi už krikščionių karius (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 218-219). Tačiau Diedai buvo žinomi ir tarp katalikų. Jie švęsti ir pietryčių, pietų Lietuvoje 4-5 kartus per metus, dažniausiai per didžiąsias kalendorines šventes. Vaitkevičiai atkreipia dėmesį į du svarbesnius Vasarinius (po šv. Onos) ir Rudeninius (nuo Rožancavos) Diedus (Vaitkevičienė, Vaitkevičius 1998: 213). Pasak Nijolės Marcinkevičienės, Pavarėnio apylinkėse dar ir po Pirmojo pasau linio karo švęsti Visų šventųjų, Grabnyčių, Velykų, Sekminių ir Žolinės

2 Поииновальноя суббота Tai gali būti ne tik Šeštadienis prieš Maslenicą, bet ir antra sis, trečiasis ir ketvirtasis Didžiojo pasninko šeštadienis, šeštadienis prieš Sekmines ir Demetrijaus Tesalonikiečio d (Атрошенко, Кривощапова, Осипова 2015: 334).

316 Diedai. Pavyzdžiui, per Žolinę pjaudavo avj, kepdavo duoną, pyragus, o elgetoms skirtą maisto dalį triskart apnešdavo žvake (Marcinkevičienė 1998:125-127). Triskart su žvake apie maistą apeidavo ir Gervėčių apylin kėse. Duonos, pyrago, mėsos bei kitokio maisto nešdavo neturtėliams, kad pasimelstų už mirusius. Tiesa, ši šventė buvo švenčiama spalio mėn. ir vadinama Ažinkomis. Valgydavo 12 valgių, o avino petj nešdavo kaip MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENOS auką j Bažnyčią ir padėdavo ant altoriaus. J Ažinkas šiose apylinkėse kvietė artimus gimines. Jei buvo ištekėjusių dukterų, jos suvažiuodavo į tėvų namus dalyvauti giminės mirusiųjų paminėjime. O kitą savaitę marčios giminės - tėvai, broliai ir neištekėjusios seserys - tuo tikslu apsilankydavo jos vyro tėvų namuose (Dundulienė 1989: 86-87). Tuo tarpu „diedais“ šiose apylinkėse ir dabar vadina elgetas (2011-2012 m. ekspedicijos Gervėčių apylinkėse duomenys). Kudirka, analizavęs Vėlių Velykas ir mirusiųjų paminėjimus per Kūčias, padarė išvadą, kad iki krikščioniškųjų Vėlinių Lietuvoje nuolatinės datos mirusiesiems pagerbti nebuvo. Gyvieji mirusiuosius paprastai prisiminda vo paskutinį metų ketvirtį perįvairias derliaus sudorojimo pabaigtuves, ypač baigę nuimti derlių spalio-lapkričio mėn. ir apie Naujuosius metus iškūlę javus (Kudirka 1991). Tuo tarpu, Vaicekausko žodžiais tariant, su mir timi ir mirusiųjų pasauliu sietini elementai beveik visų kalendorinio ciklo švenčių apeigose verčia manyti, kad net vėlyvoje XIX bei XX a. pradžios tradicijoje nekrokultas buvo sudėtinė agrarinių kaimo bendruomenės ritualų dalis, o Lietuvos kaimo gyventojai intuityviai suvokė esą vieninga gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenė, neatsiejama nuo gamtinės aplinkos (Vaicekauskas 1999:150). Ypatingą formą mirusiųjų paminėjimo dienos įgijo sovietinėje Lietuvoje. 1945 m. gegužės 9 d. buvo paskelbta pergalei prieš fašistinę Vokietiją įamžinti skirta Pergalės švente, o nuo 1965 m. ji tapo nedarbo diena (Dundulienė 1982: 334)3. Tą dieną buvo pagerbiami Antrajame pasauliniame kare žuvę kariai. Nepamirštos ir Vėlinės. Visu sovietinės okupacijos laikotarpiu per Vėlines žmonės prisimindavo ne tik savo artimuosius, bet ir tuos, kurie j Rusijoje ji nedarbo diena ir dabar. žuvo kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Vilniuje jau pokariu Rasų kapinėse greta Jono Basanavičiaus kapo esančioje koplyčioje būdavo laikomos gedulingos mišios už mirusiuosius. Per Vėlines žmonės giedodavo religines dainas ir patriotines giesmes (Kudirka 1991: 46). Plačiomis politi nėmis demonstracijomis Vėlinės paminėtos XX a. 6 deš. viduryje Vilniuje ir Kaune. Tai sutapo su politiniais įvykiais Lenkijoje ir Vengrijoje. 1956 m. Rasų kapinėse ant Basanavičiaus kapo padėtas vainikas su užrašu: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo“, 200-250 studentų prie kapo giedojo Lietuvos himną, patriotines dainas. Vėliau dalis jaunimo patraukė į miestą, bet buvo išsklaidyti milicijos. Dar didesnių užmojų Vėlinių demonstracijos įgijo Kaune (Bagušauskas 1999:185-191). Šie įvykiai paskatino kurti socialistinę mirusiųjų pagerbimo dieną, 1962 m. paskutinį spalio šeštadienį Panevėžyje surengta kapinių tvarkymo talka (Giedrienė 1977:170-171). Netrukus parengta ir metodinė priemonė (Gudelis 1964), o 1969 m. mirusiųjų pagerbimo diena įtraukta irį civilinių apeigų knygą, kur nustatomos kapų tvarkymo savaitės spalio mėn. ir gegužės mėn. pradžio je (prieš Pergalės dieną) (Čepienė, Giedrienė 1969: 41-45). Šios mirusiųjų pagerbimo dienos aprašytos ir gerokai išsamesniame 1979 m. išleistame civilinių apeigų leidinyje (Giedrienė 1979: 78-85). Nors Vėlinių pakaitalas sėkmingai įsiliejo į kuriamą socialistinių metų ritualinę struktūrą, many čiau, ateistinei propagandai mieste jis pasitarnavo nedaug. Kadangi šventė formuota dalyvaujant patyrusiems etnologams, ji mažai pakito (atsisakius kapinėse rengiamų mitingų), buvo prisidėta prie jos išlikimo iki šių dienų.

VILNIEČIŲ MUKUSIŲJŲ PXMINEJIMO ŠVENČIŲ CEOCXXFIJX IX LXIKXS

bsoliuti dauguma pateikėjų teigė, kad prieš ar per mirusių jų paminėjimo dienas lankė kapus. Beveik visi tai darė su šeimos nariais, daugelis ir su giminėmis, su kuriais susitikti jie A 1 pav. Kapinių lankymas per mirusiųjų paminėjimų dienas (ui Vilniaus rajono ribų) pagal tautybes

A lietuviai ■ lenkai • rusai MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENOS

kapų lankymas buvo gera proga, kartais ir vienintelė metuose. Pateikėjų nurodyti lankomi kapai dauguma atvejų parodo kilmę, kuri, kaip mato me žemėlapyje, pagal tautybę skiriasi. Lietuvių kapinių lankymo geografija plačiausia. Pateikėjai teigia ap lankę 57 kapines (46 vietovėse) įvairiuose Lietuvos rajonuose: Adutiškio (Švenčionių r.), Akmenės, Alytaus, Alovės (Alytaus r.), Anykščių, Čiulėnų (Molėtų r.), Dabužių (Anykščių r.), Gegužinės (Jonavos r.), Gudakiemio (Varėnos r.), Ignalinos, Jiezno (Prienų r.), Jonavos, Kabelių (Varėnos r.), Kauno, Kėdainių, Kretingos, Kupiškio, Lėbartų (Klaipėdos r.), Marijampolės, Merkinės (Varėnos r.), Mielagėnų (Ignalinos r.), Molėtų, Pabiržės (Biržų r.), Paluknio (Trakų r.), Palūšės (Ignalinos r.), Pasvalio, Perlojos (Varėnos r.), Romainių (Kauno r.), Pivašiūnų (Alytaus r.), Rečionių (Kaišiadorių r.), Seirijų (Lazdijų r.), Semeliškių (Trakų r.), Suginčių (Molėtų r.), Surviliškio (Kėdainių r.), Šalčininkų, Šateikių (Plungės r.), Šernų (Klaipėdos r.),

319 Šimonių (Kupiškio r.), Trakų, Ukmergės, Varėnos r., Veisiejų (Lazdijų r.), Vievio (Elektrėnų sav.), Zarasų, Zibalų (Širvintų r.), Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.). 6 žmonės teigė lankę kapines Vilniaus rajone (Rudaminos, Skaisterių, Juodšilių).Taip pat45 pateikėjai lankėsi 15-oje Vilniaus miesto kapinių: Antakalnio, Antavilių, Bernardinų, Crigiškių, Gurų, Kairėnų, Kalvarijų, Karveliškių, Nemenčinės, Rasų, Rokantiškių, Saltoniškių, Šv. Kryžiaus atradimo, Vilniaus (tiksliau nenurodė) ir Viršuliškių. Lenkai (36) aplankė tik kelių Lietuvos rajonų kapines. Jų būta 17-oje vie tovių: Trakų, Butrimonių (Šalčininkų), Dieveniškių (Šalčininkų r.), Eišiškių (Šalčininkų r.), Karkažiškių (Švenčionių r.), Lentvario (Trakų r.), Pabradės (Švenčionių r.), Paluknio (Trakų r.), Papušinio (Tauragės r.), Pavoverės (Švenčionių r.), Rūdininkų (Šalčininkų r.), Šalčininkėlių (Šalčininkų r.), Šalčininkų, Švenčionių, Tabariškių (Šalčininkų r.), Turgelių (Šalčininkų r.), Žilinų (Varėnos r.) kapines. Beveik toks pat žmonių skaičius lankė kapines Vilniaus rajone. Net 31 pateikėjas apsilankė 15-oje kapinių: Dvarykščių (Rukainių), Eitminiškių, Galgių, Juodšilių, Juodžių, Maseliškių, Paberžės, Pagirių, Parudaminio, Riešės, Rudaminos, Sudervės, Sužionių, Šumsko, Terešiškių kapinėse. Tačiau daugiausia pateikėjų (40) lankė 12 Vilniaus kapinių: Antakalnio, Kalvarijų, Karveliškių, Nemenčinės, Rasų, Rokantiškių, Viršuliškių, Melekonių, Panerių, Pašilaičių, Strielčiukų ir Vaidotu. Tai atspindi ir dabartinj lenkų paplitimą Lietuvoje (Kasatkina, Leončikas 2003: 38). Santykinai dažniausiai Vilniaus kapines lankė rusai. 16 pateikėjų lankėsi Vilniaus: Karveliškių, Rasų, Rokantiškių, Viršuliškių, Jefrosinijos (Liepkalnio), Saulės (Antakalnio) kapinėse. Po 5 pateikėjus apsilankė Vilniaus rajono Žemaitėlių, Akmenės, Maišiagalos, Grigaičių, Paberžės kapinėse. Taip pat 5 rusai po kartą aplankė Rykantų (Trakų r.), Kliuščionių (Astravo r., Baltarusija), Palangos, Kalneliškių (Rokiškio r.) irTrakų kapines. Neretai tą pačią ar skirtingomis dienomis aplankomos kelerios kapi nės. Lenkė teigia per dieną aplankanti net 4 kapines - Pabradės, Sužionių, Pavoverės ir Švenčionių (b. 2363/34). Tuo tarpu lietuvė Marijampolio kapi nes lanko prieš Visų šventųjų dieną (tėvo gimtinė), Šv. Kryžiaus atradimo kapines - per Visus šventuosius, o per Vėlines vyksta j Šalčininkų kapines

J20 (mamos gimtinė) (b. 2363/26). Galimi ir kiti atvejai: J Adutiškį vyksta laisvą dieną prieš Visus šventuosius, o per Visus šventuosius aplanko Rokantiškių kapines (b. 2363/82), arba prieš Visus šventuosius aplankomos Ignalinos ir Palūšės kapinės, o Visų šventųjų dieną - Antakalnio (b. 2363/27). Kai kuriais atvejais kapinių lankymo geografiją lemia tų metų kalendorius. Pasak lietuvės, jei Vėlinės yra tik viena išeiginė diena, ji važiuoja pas tė MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENOS vus, jei išeina daugiau (greta šeštadienis ar sekmadienis) - ir j toliau nuo Vilniaus esančius kapus (b. 2363/41). Skirtingas kapines pateikėjai neretai lanko su skirtingais žmonėmis. Pasak lietuvės, ji per Visus šventuosius su broliu, seserimi, mama ir močiute vyko j Seirijų ir Veisiejų kapines (b. 2363/3), kitą dieną su mama ir patėviu vyko j Šateikių ir Plungės kapines, prisijungė dar dėdės, tetos, kartais pusseserės su savo šeima (b. 2363/8). Studentas j Rokantiškių kapines eina su šeima, į Rasų - su draugais (b. 2363/28). Dalis pateikėjų - iš konfesiškai mišrių šeimų, todėl skirtingu laiku lanko skirtingas religijas išpažinusių artimųjų kapines. Pavyzdžiui, rusė su visa šeima vyko j Švenčionių miesto sentikių kapines per Sekmines, tuo tarpu per Visus šventuosius su tėčiu ir seserimi vyko į Kliuščionių kapines Astravo rajone Baltarusijoje (b. 2363/32). Svarbu ir tai, kurią savaitės dieną būna Visi šventieji. Pasak lietuvės, jeigu kita diena yra išeiginė, važiuoja j toliau nuo Vilniaus esančias kapines (b. 2363/41). Panašūs ir moksleivių atsakymai. Lietuviškos mokyklos moksleiviai nurodė 10 Vilniaus kapinių (Antakalnio, Bernardinų, Jeruzalės, Karveliškių, Pašilaičių (matyt, Karveliškių - Ž. Š.), Rasų, Rokantiškių, Saltoniškių, Viršuliškių (matyt, Saltoniškių - Ž. Š.), Vilniaus) ir 10 kapinių įvairiose Lietuvos vietovėse (Alytaus, Anykščių, Ažytėnų (Kėdainių r.), Kėdainių, Pabradės (Švenčionių r.), Pakražantės (Kelmės r.), Trakų, Ukmergės r., Utenos r., Vievio (Elektrėnų sav.)), tačiau daugiau kaip penktadalis (22 %) kapų nelankė, vienas net pakomentavo, kad nemėgsta kryžių. Kapinių nelankė dar daugiau (29 %) rusų mokyklos moksleivių. Jie po kartą nurodė ketverias kapines Vilniaus mieste (Antakalnio, Karveliškių, Rokantiškių, Saltoniškių) ir tik vienas už miesto ribų - Dieveniškėse, Šalčininkų r. Kita vertus, peršasi prielaida, kad dalis rusų mokyklos moksleivių žodžius „mirusiųjų atminimo diena" galėjo sutapatinti su

3 » i 2 pav. Kapinių lankymo laikas (proc. pagal tautybes: lietuuių n-83, lenkų n-65, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai * rusai prieš Visus šventuosius per Visus šventuosius per Vėlines

Visų šventųjų diena ir Vėlinėmis, o kapinėse lankytis per Radonicą, Sekmines ar Dmitrijaus dieną. Kapinių nelankiusių lenkų mokyklos moksleivių žymiai mažiau (10 %). Dauguma jų nurodė Vilniaus (Antakalnio, Bernardinų, Kairėnų, Karveliškių, Liepkalnio, Rokantiškių, Rasų, Kalvarijų) ar Vilniaus r. (Lavoriškių, Medininkų, Nemenčinės, Nemėžio, Pagirių, Paberžės, Riešės, Rudaminos, Šilėnų) kapines. Netoli Vilniaus vyko ir kiti (minėtos Butrimonių (Šalčininkų r.), Dubingių (Molėtų r.), Dūkštas (Ignalinos r.) kapinės). Paprašyti nurodyti laiką, kada lanko mirusiųjų kapus, daugelis pateikė jų minėjo kelias datas. Analizuojant duomenis gauta netikėtų rezultatų. Du trečdaliai visų tautybių pateikėjų (66 %, 66 % ir 63 %) teikė lankę kapines prieš lapkričio 1-ąją. Lenkė teigia vykstanti jau prieš Visus šventuosius, kad tądien kapai atrodytų tvarkingi (b. 2363/115); pasak lietuvės, likus kelioms dienoms iki Vėlinių važiuoja sutvarkyti kapų (b. 2363/135). Taigi kapinės lankomos dar prieš šventę, kuriai skirta nedarbo diena. Visus šventuosius labiausiai sureikšmina lenkai (39 %, 60 %, 18 %). Per Vėlines j kapus vykstama dar rečiau (19 %, 18 %, 9 %), tačiau beveik trečdalis rusų kapines lanko per sentikių ir stačiatikių mirusiųjų paminėjimo šventes, taip pat dalis jų, be abejo, kapus lanko ir per prieš Visus šventuosius esančias šventes (ypač Dmitrijaus dieną). &

Stačiatikių Mirusiųjų paminėjimo dienos - šeštadienis prieš Adventą, 2, 3 ir Zf šeštadieniai per jj, šeštadienis prieš Velykas, Radonica - antras antradienis po Velykų, šeštadienis prieš lapkričio 8 d., šv. Dmitrijaus dieną. Pasak Vievio stačiatikių šventiko Venjamino, esama nemaža šei mų, kuriose išpažjstami skirtingi tikėjimai, dėl to dauguma tikinčiųjų prisiderino prie valstybės pripažintos lapkričio 1-osios (Kasperavičius MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENOS 2013). Sentikiai mirusiuosius mini taip pat kelis kartus. Pasak Dmitrijaus Cholopovo - Tėvų šeštadienį prieš Užgavėnes, per Radonicą, prieš Sekmines ir prieš šv. Dmitrijų (Cholopovas 1998: 107). Pavyzdžiui, į ne toli Trakų esančio Daniliškių kaimo kapines susiburia per Radonicą ir Sekmines (Chlynova 2010).

MINUSIŲJŲ PXC6KBIMO TRADICIJOS

irusiųjų pagerbimo tradicijas visi siejo su kapų lankymu. Beveik visi pateikėjai ant kapų degė žva kutes'1 (96%, 100 %, 91 %), daugiau kaip du trečda M liai nešė gėlių (67 %, 88 %, 73 %). Tiesa, kai kada gyvas gėles pakeisdavo dirbtinėmis (b. 2363/32,33, A3. A5 “ daugiausiai lenkai) ar dėjo specialius vainikėlius (b. 2363/158), eglių šakeles (b. 2363/6A, 127, 144. 158), sodi no krūmelius (b. 2363/2), kapus puošė geltonu smėliu (b. 2363/126,127). Daugelis pateikėjų sutvarko ir apleistus kapus, padeda ant jų žvakučių. Lietuvis teigia sutvarkąs aplinkinius kapus, uždegąs žvakutę, sukalbąs maldą; bažnyčioje pateikėjas einąs išpažinties, nes, jo nuomone, ga lima gauti visuotinį nuodėmių atleidimą (b. 2363/26). Apžvelgiant ėjimo į bažnyčią tradiciją matyti esant akivaizdžių skirtumų. Tai darė net 62 % lenkų, tuo tarpu lietuvių ir rusų, apsilan kiusių šventovėje per mirusiųjų paminėjimo šventes, procentas gero-

<, Nors, pasak ruso stačiatikio, žvakutes stato cerkvėje, o ne kapuose (128).

323 kai mažesnis - atitinkamai 25 % ir 16 %. Kartais kapinių ir bažnyčios lankymo laikas nesutampa. Per Visus šventuosius vyksta j kapines, o per Vėlines - j bažnyčią (b. 2363/43). Lankytojų skaičius gali skirtis ir lankant skirtingus kapus. Pavyzdžiui, Vilniuje j bažnyčią eina mama ir močiutė, o nuvažiavę j Adutiškj - visi (b. 2363/82). Daugiau lenkų teigė ir pasimeldę kapuose (85 %; lietuvių ir rusų - po 65 %), pasak lenkės, maldą sukalba du kartus - atėję prie kapo ir jj sutvarkę (b. 2363/111). Rusų sentikiai meldžiasi tik kapinėse, uaikšto popas su giedotojomis irsmilkina bei šuentina kapus (b. 2363/32); ateina batiuška, prie kapo jam duodamas sąrašas ir jis meldžiasi už uisus (b. 2363/128). Labai retai lenkai (11 %) ir lietuviai (8 %) pasimelsdavo už mirusįjį namuose. Tarp rusų ir ukrai niečių dominuoja vaišės prie kapo 17 % (šią tradiciją paliudijo ir vienas lietuvis). Pasak ukrainietės, eina po Velykų (matyt, per Radonicą - Ž. Š.) su vaišėmis paminėti mirusiųjų į kapus (b. 2363/19). Pasak stačiatikių rusų, vaišinasi prie kapo lengvais užkandžiais (b. 2363/16), išgeria deg tinės su duona (b. 2363/167), pasak kitos stačiatikės, moterys degtinės negeria, tik raudoną vyną (b. 2363/169). Pasak lietuvės katalikės, ji rado prie brolio kapo stiklinėje palikta degtinės ir duonos (b. 2363/62). 2014 m. balandžio 29 d. (per Radonicą) 17-18 vai. vaikščiodamas po Saltoniškių kapines, didelio skirtumo tarp rusų, lenkų ir lietuvių-kapų puošimo ir juos lankiusių žmonių skaičiaus nefiksavau. Suprantama, dalis žmonių tvarkė kapus ir prieš Motinos dieną. Vaišes mačiau tik prie katalikiško žymaus romų tautybės žmogaus kapo. Pasipuošusios moterys, susėdusios prie kapo, vaišinosi lengvais užkandžiais ir bren džiu. Vyrai stovėjo netoliese prie lengvojo automobilio. Vaišes prie šio kapo teko stebėti ir prieš trejus metus, bet jau per Vėlines, o vaišinosi ne tik moterys, bet ir vyrai. Rusai, kiek dažniau negu lietuviai ir lenkai, prie kapo pakalbėdavo apie mirusįjį (43 %, 30 %, 25 %), tuo tarpu lenkai dažniau negu lietuviai ar rusai užperka mišias (16 %, 25 %, 13 %). Dar prieš šimtmetį buvo labai sureikšminamos mirusiųjų paminėjimo vaišės, todėl jas panagrinėsiu išsamiau. 4>

ŠVENTINĖ VXKXPJ€Nį

asak Angelės Vyšniauskaitės, dzūkės per Vėlines patiekdavo ne kasdieniškų valgių - grikinio saldienio ir šaltanosių5. Lietuvoje, kaip ir daug kur kitur Europoje, buvo paprotys šventėms pjauti MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENOS Paviną, jo mėsą išdalijant pavargėliams (Vyšniauskaitė 1993: 119), o dar XIX a. kai kur Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, buvo paprotys ruošti ka pinėse ar namie vaišes, kviečiantį jas mirusiuosius (Vyšniauskaitė 1993: 121). Etnokulinarinėms Visų šventųjų ir Vėlinių studijoms nemažai dė mesio skyrė ir Nijolė Marcinkevičienė, pateikdama net 89 šioms šven tėms skirtus valgius ir gėrimus, kurie buvo valgomi mirusius gerbiančių žmonių, skiriami elgetoms ir vėlėms (Marcinkevičienė 2009:128-223). Tačiau šių dienų situacijos tyrimas davė netikėtų rezultatų. Dauguma pateikėjų apie šventines vaišes jau nieko nebegalėjo pasakyti ir visose etninėse grupėse mirusiųjų paminėjimo dienų proga šventinę vakarie nę rengė labai retai. Labai nedidelis skaičius nurodė ir ją rengiančius žmones. Dažniausiai tai vyresnės moterys. Paprastai šventinę vakarienę rengdavo pateikėjų močiutės (lietuvių 6 %, lenkų 9 %, rusų 13 %), mamos (atitinkamai 6 %, 12 %, 4 %), pačios pateikėjos (4 %, 4 % ir 3 %), pavieniais atvejais - vyro mama, anyta, sužadėtinė, tėvas, moterys, giminaičiai; buvo rengiamos suneštinės vaišės ar jų užsakyta kavinėje. Per vaišes prisimenami mirusieji. Pasak lietuvės: Dažniausiai mamytė su dėdėm ir tetom šneka apie tėuelius. Dažniausiai pasakojami prisiminimai iš praeities, uaikystės. Kartais pasakojamos linksmos istorijos (b. 2363/8), pasak lenkės, prisimena juos linksmose situacijose, kurios atsitikdavo mirusiesiems buvus gyviems (b. 2363/127), arba: Atsimenami artimieji, labai gailimasi, kad jų nėra šalia (b. 2363/14). Kita vertus, dalis pateikėjų teigė, kad niekas prie stalo nekalba apie mirusiuosius (b. 2363/122). Lenkai, rečiau lietuviai

5 Saldieniu vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui tešlą dar pasaldindavo sacharinu ir iš jos kepdavo bandeles. Šaltanosiai buvo daromi panašiai kaip šiandienos cepelinai iš sutarkuotų ir nuspaustų bulvių, j paplotėlio vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai buvo valgomi su „meškos pienu" - pasaldintu aguonpieniu.

3*5 prieš vakarienę pasimeldžia. Kai kada žiūrima nuotraukas, net keliami tostai už mirusiuosius. Keli rusai ir ukrainiečiai nurodė, kad buvo rengiamos vaišės ant kapų. Tokiu atveju galimos vaišės prie kapo ir grįžus iš kapų. Pasak rusės, per sentikių Sekmines (Trójca) visa šeima vyko j Švenčionių miesto sentikių kapines. Sentikiai j kapus nešėsi vaišių mirusiesiems (duonos, saldainių deda ant kapų). Būtent šiai dienai vaišių neruošia. Sentikiai meldžiasi tik kapinėse (vaikšto popas su giedotojomis ir smilko bei šventina ka pus) (b. 2363/32). Tuo tarpu j kapines vykstant per Visus šventuosius, j Baltarusijoje esantj Astravo rajone esantį Kliuščany kaimą suvažiavę tėvo broliai ir seserys su šeimomis, kiekvienas atsiveža ko „užkąsti". Taip paruošiamas bendras stalas. Ant stalo - mėsiški pirktiniai gaminiai, saldainiai, sausainiai, kartais pyragas (tetos keptas). Iš gėrimų - kom potas (iš sodo obuolių), nedidelis kiekis alkoholio. Vyrai geria degtinę, moterys vyną arba likerį (b. 2363/32). Pasak Liepkalnio kapines lankiusios sentikės rusės, prie kapo vaišintasi duona, dešra, vynuogėmis, degtine, tuo tarpu grįžus iš kapinių stalo niekas nedengia, bet kiekvienas atneša ką nors užkąsti (b. 2363/128). Pasak rusės stačiatikės, žmogaus atsimini mui išgeriama taurelė degtinės su juoda duona (b. 2363/167). Tuo tarpu ukrainietė stačiatikė teigia, kad dar laikosi tradicijos išgerti degtinės už „atilsį" (b. 2363/166). Pasak į per Vėlines į Rokantiškių kapines vykusios sentikės, šiai dienai skirtų vaišių pasjuos nežinoma, tiesiog tėvų namuose šventiškai papietavo ir pavakarieniavo. Valgydavo vištieną su bulvėmis ir gerdavo juodą arbatą su citrina. Tačiau valgydami uždega žvakelę ant stalo ir padeda duonos su druska mirusiesiems (b. 2363/93). Tuo tarpu kita sentikė teigia, jog ant stalo buvo šaltienos, orkaitėje keptos mėsos, mišrainės (b. 2363/158). Pasak lietuvės katalikės, Šateikiuose teta visada paruošia didelį vaišių stalą. Dažniausiai būna kotletų su bulvių koše, sūrių su raugintais agurkėliais. Dar vyno ir saldumynų (b. 2363/8). Pasak Šalčininkų ir Šalčininkėlių kapines lankiusio lenko kataliko, ant pietų stalo buvo troškintų bulvių, naminių dešrų, cepelinų, iš gėrimų - sulčių, alaus, vyno, degtinės (b. 2363/60). Tuo tarpu į Tauragės kapines važiavusi lenkė teigia, kad per vaišes niekada nebūna alkoholio (b. 2363/112). Apskritai

326 daugumos pateikėjų žodžiais tariant, šių dienų pietūs ar vakarienė nuo įprastų nešventinių niekuo nesiskyrė. Šventinius patiekalus nurodė tik mažesnė dalis respondentų (lietuvių 20 %, lenkų 32 %, rusų 35 %). Visų tautybių žmonės dažniausiai minėjo mėsos patiekalus (17 maisto produktų rūšių). Be apibendrintų atsakymų, kur nurodoma mėsa ar mėsos patiekalai, dar minima vištiena, kepta MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENOS mėsa, kepta višta, kepsnys, suktinis, kotletai, karbonadas, naminės dešros, dešrelės, kiaulienos šonkauliai, ruletai, „netikras zuikis", kiau liena, elniena, šaltiena. Nė vienos etninės grupės atstovų minėti mėsos patiekalai neišsiskyrė įvairove, nefiksuota ir didesnio skaičiaus pateikėjų minėtų specifinių šiai šventei skirtų patiekalų. Gėrimų grupė taip pat nėra įvairi. Ji apima 9 nealkoholinius ir 6 alko holinius gėrimus. Vieni pateikėjai teigė, kad tądien alkoholiniai gėrimai nėra vartotini, kiti, atvirkščiai, juos akcentavo. Iš nealkoholinių gėrimų dažniausiai minėti arbata, kava, sultys, kompotas, pavieniais atvejais - gaiva, kisielius, limonadas, gira ar tiesiog nealkoholiniai gėrimai. Iš alko holinių gėrimų dažniausiai degtinė, rečiau - vynas, brendis, tik dviem atvejais - alus ir šampanas, likeris. Daliai rusų degtinė buvo susijusi ne su šventine vakariene, bet su apeiginiu užgėrimu prie kapų. Tačiau pastaruoju metu šis užgėrimas yra daugiau konfesinio, bet ne etninio pobūdžio. Jį minėjo ir stačiatikė ukrainietė. Tuo tarpu man teko matyti 2005 m. ant kapų paliktus degtinės stikliukus Baltarusijoje - Dokšičių ir Minsko rajonuose. Rečiau vartojami daržovių patiekalai (10 produktų). Dalis jų - kaip garnyras (bulvių košė, bulvės (dar su lupenomis, troškintos), rauginti agur kai), dažnai minima ir mišrainė (arba balta mišrainė).Tik po kartą minimi balandėliai, cepelinai ir bulvių plokštainis. Lietuviai ir lenkai dar minėjo ir žuvies patiekalus. Tai silkė (pjaustyta, aliejuje, filė) ar paprasčiausiai žuvis. Matyt, šie produktai vartojami kaip analogija Kūčių vakarienės valgiams. Didesnės įvairovės nesudaro miltų ir grūdų patiekalai - duona, blynai, sausainiai, pyragas ar net pica. Visų etninių grupių pateikėjai minėjo ir salotas. Labai retai - saldumynus, saldainius ar tortą. Po vieną lietuvį teigė valgę grybus ir kopūstų sriubą. 3 pav. Mirusiųjų paminėjimo švenčių patiekalai (proc. pagal tautybes: lietuuių n-8į, lenkų n-6į, rusų n-23)

■ lietuviai ■ lenkai rusai

mėsos patiekalai gėrimai daržovės žuvies patiekalai vaisiai saldumynai

l b o o

Mirusiųjų paminėjimų patiekalų analizė neleidžia įžvelgti Visų šven tųjų, Vėlinių ar kitų šiai progai skirtų švenčių tradicijos tęstinumo. Retos ir stačiatikių bei sentikių palaikomos apeiginės vaišės kapuose. Lyginant trijų etninių grupių atstovų atsakymus, matyti, kad daugiausia šiai šven tei skirtų tradicinių patiekalų paminėjo rusai. Jie labiausiai sureikšmino mėsos ir miltų grūdų patiekalus, gėrimus, saldumynus. Tačiau ir tarp jų niekas nevardijo tradicinių mirusiųjų paminėjimo šventei skirtų valgių. Taigi, remiantis tyrimu, galima daryti prielaidą, kad tradiciniai mirusiųjų paminėjimo švenčių valgiai arti užmaršties, tačiau tai patvirtinti galėtų tik vyresnių miestiečių šventinės kultūros tyrimai.

K a \KVS IŲJŲ PAMINĖJIMO DIENŲ TIKĖJIMAI

inių pateikėjai papasakojo ir Vėlinių, Visų šventųjų ar su kitomis mirusiųjų paminėjimo dienomis susijusių tikėji mus»^. r mų. Lietuviai jų žinojo mažiausiai. Pasak lietuvio, kažkas negerai, jei kapuose neužsidegs žvakutės (b. 2363/82). Pasak lenkų tautybės pateikėjų, per Vėlines dvasios suartėja su gyvųjų pasauliu - galima bendrauti (b. 2363/164), šią dieną gimęs berniukas matys vė les (b. 2363/112), neaplankius kapų vėlės gali sapnuotis (b. 2363/111), jei žvakutė ant kapo sunkiai įsižiebia, reiškia, mirusiojo dvasia yra šalia

328 (b. 2363/113,114). Žinoma tikėjimų, kad Vėlinių vakare vėlė gali aplankyti kaip nepažjstamas keleivis, todėl jj reikia šiltai priimti (b. 2363/112,115), naktį iš Visų šventųjų ir Vėlinių dvasios grįžta pabendrauti su artimai siais (38). Panašūs tikėjimai gyvavo Lietuvos kaime ir XIX a. pab.-XX a. pr. (plg. Balys 1993: 278-283). Tiesa, kai kurie tikėjimai modifikuoti. Pavyzdžiui, per Vėlines negalima per slenkstį nieko perduoti kitam, nes MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENOS vėlės gali supykti ir pasiimti į aną pasaulį (b. 2363/111). Pateiktas ir savitą požiūrį į pomirtinį gyvenimą atskleidžiantis tikėjimas, kad negalima priminti koja kapo krašto - mirusiojo dvasia pritrūks oro (b. 2363/113, 114). Pasak rusų, vaišėmis norima prisigerinti vėlėms, kad nekenk tų. Žvakių derinimas - noras susitaikyti su vėlėmis. Jei stūgauja vėjas lauke, manoma, kad nerimsta vėlės, per anksti palikusios gyvenimą. Taip sakoma, jei užkurta ugnis ar žvakės liepsna neramiai dega. Taip pat mirusiųjų paminėjimo dienomis negalima dirbti, nes vėlės užpyks. Manoma, kad tomis dienomis vėlės naktimis lanko savo buvusius na mus (b. 2363/32) ar tiesiog tomis dienomis gali pasirodyti mirusieji (b. 2363/165). Žinomas ir miestiečiams jau nebeaktualus liaudies mete orologijos tikėjimas: jei per Visus šventuosius medžiai su lapais - metai bus nederlingi (b. 2363/167). Tikėjimai neretai virsta papročiais. Tiesa, jų laikosi maža dalis visų etninių grupių atstovų. Pasak lietuvių, lenkų ir rusų pateikėjų, mirusieji naktimis lanko savo namus ir jiems reikia uždegti žvakutę ir lange pasta tyti, kad lengviau rastų kelią (b. 2363/35); nakčiai dega žvakę, kad vėlės matytų, kur eiti (b. 2363/145); dega žvakę ant palangės (b. 2363/155); uždega žvakutę ant stalo (b. 2363/42,43) ar žvakutę ir smilkalų (b. 2363/62). Pasak ruso sentikio, namie jis uždega žvakutę po mirusios mamos nuotrauka ir šalia pastato vyno taurelę ir padeda saldainių (b. 2363/53). Mirusiesiems vaišių patiekia ir keli lietuviai. Pasak vieno jų, tą savaitę ant stalo dedama tiek lėkščių, kiek šeimos narių yra mirusių (b. 2363/78). Taip pat, kaip ir per Kūčias, Visų šventųjų naktį paliekama maisto ant stalo (b. 2363/124). Pasak lietuvės sentikės, ant stalo stato žvakelę valgio metu ir mirusie siems padeda duonos su druska (b. 2363/93). O senosios baltų religijos pasekėja lietuvė teigia paliekanti vėlėms kažką ant akmens (b. 2363/84).

3*9 Lenkė sakosi per Vėlines nieko nedirbanti. Grįžus iš bažnyčios ir kapinių - niekur neinama (b. 2363/31). Panašių tikėjimų prieš šimtmetį laikytasi Lietuvos kaime. Niekur neita, kad neišgąsdintų vėlių (Garliava), tikėta, kad dvasios persekios (Tverečius) ar pakenks (Aukštadvaris), o darbas „vargina dvasias, uždeda joms sunkenybę” (Balys 1993: 281). Labai mažai pateikėjų su tikėjimais siejo pačių vaišių būtinybę. Taikliausiai tai įvardino ukrainietė: Per Radonicų reikia gerai pavalgyti, kad proseniai nebadautų Anapily (b. 2363/166).

ŠVCNTėS FsJTUAUNIŲ MCTŲ STKUKTŪkOj£

ik keturi pateikėjai (iš 175) Vėlines įvardijo išskirtine metų švente (kitų mirusiųjų minėjimo švenčių neišskirta). Pasak lenkės, tą dieną: Nors šaltas oras, bet šilta dūšioje, susimąstymo T laikotarpis (b. 2363/64). Lietuviams tai išskirtinė proga susitikti su gi minėmis. Pasak jų, ta diena suveda uisq giminę iš visų kampelių į vienų vietų (b. 2363/76), tą dieną susitinka didžiausia dalis giminių (b. 2363/98) ar susirenka visa giminė (b. 2363/102). Šventė svarbi ir daugeliui kitų vilniečių. Pasak lenkės, tai tarsi rimties metas, kuomet nedalyvauju įvai riuose gimtadieniuose ar šventėse. Mums svarbu, kad mirusiųjų giminai čių sieloms būtų ramu, šviesu, todėl tvarkome kapus, sukalbame maldeles (b. 2363/115). Pasak Vaicekausko, visoje Lietuvoje buvo žinomas pa protys per svarbiausias kalendorines šventes apdovanoti maistu nepa siturinčius kaimynus (Vaicekauskas 2005: 169). Su maisto dovanojimu susijusios ir katalikų, sentikių bei stačiatikių mirusiųjų paminėjimo die nos, tačiau dabar ši bendruomeninė tradicija dingusi. Tikslas sutvarkyti ir papuošti savo artimųjų ar net greta esančių nepažįstamųjų kapus, prisiminti mirusiuosius ar net pavaišinti dvasias nustelbia siekį paremti gyvuosius. Apie tradiciją sušelpti neturtėlius tiesiogiai nepasisakė nė vienas pateikėjas.

330 I5VXD0S

tliktas tyrimas rodo, kad mirusiųjų pagerbimui skiriama ne mažai dėmesio, tačiau dauguma vilniečių jį suvokia tik kaip kapų tvarkymą ir puošimą. Vis dėlto mirusiųjų pagerbimo MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENOS A šventės sutelkia šeimos narius, gimines ir jas galima laikyti svarbiomis šeimos šventėmis. Analizuojant šventės laiką, galima teigti, kad dauguma pateikėjų stengiasi kapus aplankyti prieš šventes - artimiausią savaitgalį prieš Visus šventuosius. Tik dalis sentikių ir stačiatikių tikybas išpažįstančių rusų tai daro per Radonicą, Sekmines, Dmitrijaus dieną, kitas šventes, kiti orientuojasi į oficialią nedarbo dieną - Visų šventųjų. Be kapinių lankymo, maldų už mirusįjį prie kapo, namie, kartais vykstama ir į bažnyčią ar užperkamos mišios. Šiais aspektais išsiskiria lenkai. Prieš šimtmetį vienas iš svarbiausių mirusiųjų paminėjimo švenčių apeiginių akcentų buvo apeiginės vaišės ir neturtingųjų šalpa. Pastaruoju metu jau gana retai iš viso buriamasi prie šventinio stalo. Apeiginių vaišių tradicijas kiek didesniu mastu išsaugojo rusų tautybės žmonės - jie papasakojo daugiausia mirusiųjų paminėjimo švenčių papročių ir tikėjimų. Tačiau apie tradiciją sušelpti neturtėlius tiesiogiai nepasisakė nė vienas pateikėjas. Nedidelei daliai pateikėjų tai išskirtinė metų šventė, irypač lietuviams (jie lanko dažnai ir gana toli nuo Vilniaus nutolusių vietovių kapines) ji svarbi kaip proga susitikti su senai matytais giminėmis. Apžvelgę mirusiųjų paminėjimo šventes, matome, kad didesniu mastu pasireiškia konfesinė, o ne etninė jų specifika. Vis dėlto negalime nepa stebėti didesnio lenkų religingumo ir šiuolaikiniuose rusų papročiuose išlikusių archajiškų elementų.

331 1Л 6К.Х И Ж А

Bagušauskas Juozapas Romualdas. 1999. Lietuuos jaunimo pasipriešinimas sovietin iam režimui ir jo slopinimas. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Balys Jonas. 1993. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius: Mintis. Cholopovas Dmitrijus. 1998. Tradiciniai Lietuvos sentikių gimimo, krikštynų, laido tuvių ir mirusiųjų paminėjimo papročiai. 99-108. V. Čiubrinskas (red.). Lietuvos sentikiai: duomenys ir tyrimai. 7996-799/. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Chlynova Kristina. Senoviniame kaime sentikiai rinkosi į mirusiųjų pagerbimo šventę. Lrytas.lt. 2010-05-17. (ir. 2014-11-05). Čepienė Irena, Giedrienė Rūta. 1969. Civilinės apeigos. 4ilnius: Mintis. Dundulienė Pranė. 1979. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Vilnius: LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ir Draugystės ordinų V. Kapsuko universitetas. Dundulienė Pranė. 1982. Lietuvių etnografija. Vilnius: Mokslas. Dundulienė Pranė. 1989. Žemės ūkio apeigos ir papročiai. 81-87. Gervėčiai. Vilnius: Mintis. Giedrienė Rūta. 1976. Senųjų tikėjimų apraiškos lietuvių laidojimo papročiuose, Lie tuvos TSR. aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. 16(2): 18-33. Giedrienė Rūta, 1977. Mirusiųjų pagerbimo diena. 169-179. Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975-1976 metais. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos istorijos institutas. Giedrienė Rūta. 1979. Civilinės apeigos. Vilnius: Mintis. Gudelis D. (sud.). 1964. Mirusiųjų pagerbimo diena Panevėžyje. Vilnius: Lietuvos TSR kul tūros ministerija, Respublikinis kultūros-švietimo darbo mokslinis metodinis kabinetas. Kasatkina Natalija, LeončikasTadas. 2003. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas. Kasperavičius Vladas. 2013. Vėlinės: amžiną atilsį duok, Viešpatie. Galvė. 2013-10-31. (žr. 2014-11-05). Kerbelytė Bronislava. 2012. Slavų folkloras. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Kudirka Juozas. 1991. Vėlinės. Vilnius: Mokslas. Marcinkevičienė Nijolė. 1998. Pavarėnis. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras. Marcinkevičienė Nijolė. 2009. Metai už stalo. Kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai. Vilnius: Baltos lankos. Ogradowska Barbara. 2001. Zwyczaje, obrzędy i tradycje w Polsce. Maly słownik. Warsza wa: Verbinum. Vaicekauskas Arūnas. 1999. Nekrokultas kalendorinėse apeigose, Darbai ir dienos. 11(20): 131-155- Vaicekauskas Arūnas. 2005. Lietuvių žiemos šventės. Bendruomenės kalendorinio ciklo apeigos XIXa. pab.-XX a. pr. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

33» ф

Vaitkevičienė Daiva, Vaitkevičius Vykintas. 1998. Mirtis, laidotuvės ir atminai, Tautosa kos darbai. 9(16): 204-230. Vyšniauskaitė Angelė. 1993. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa. Znamierowska-Prüfferowa Maria. 2009. Vilnius, miestas arčiausia širdies. Vilnius: Alma littera. Атрошенко Ольга Валерьевна, Кривощапова Юлия Александровна, Осипова Ксе ния Викторовна. 2015. Русский народный календарь. Этнолингвистический словарь. Москва: АСТ-ПРЕСС.

Блажявичюс Пятрас. 1998. Староверы Рокишского края. 161-196. V. Čiubrinskas MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENOS (sud.). Lietuvos sentikiai. Duomenys ir tyrimai = Старообрядцы Литвы. Матерялы и исследования. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

ИЗ хне DAYS OF COMMEMORATION OF THE DEAD

ost ofthe larger festivals in the traditional agricul tural calendar were related to commemoration ofthe departed. We commemorate them even today on: Day of the Restoration of Lithuanian State, the Day of the Restoration of Independence of Lithuania, Day ofMourningand Hope, Day of Occupation and Genocide, Mother’s and Father's days, Christmas Eve and many other days, related to either religious calendar or being of state level importance, with All Souls’ Day outstanding and its eve - All Saints’ Day - being public holidays. At the same time the Old Believers and the Orthodox Russians commemorate the Day of Dmitri, the Pentecost, Saturday of the Venerable Fathers, Radonica and other festivals. In this chapter we are focusing on the goal of revealing ethnic and cultural peculiarities of the days of commemoration ofthe dead, having objectives to learn the composition ofthe participants, locality ofthe celebration, the festive table, traditions and customs maintained in the family. The respondents were asked to report, which cemeteries they have been visiting on the days of commemoration ofthe departed, which day it had taken place, how the graves were decorated. They were also asked to report in what other ways this day was marked (by attending a church, offering prayers at the cemetery or at home, sharing of food by the grave, conversations about the departed by the grave, having a Mass offered). They were also asked about the festive meal and its preparation, what key dishes and drinks were present, asked if family members were remembered in the course ofthe meal, what beliefs were shared and what other traditions of commemorating the departed were maintained in the family. Pupils were also asked if they had visited any graves of relatives in the recent year, asking them to note the names of the cemeteries as well. The absolute majority ofthe respondents stated having visited the graves prior or during the days of commemoration ofthe departed.

334 Almost everyone did that with the family members, friends or relatives, making visitation of the graves a very good, and sometimes only, occasion to meet each other at least once a year. The interviewed Lithuanians reported the widest geography of cemetery attendance. They have visited graves in entire Lithuania. The Poles had visited only several cemeteries in south-east Lithuania, mostly in Vilnius region and Vilnius city, yet the Russians mostly attended Vilnius city cemetery. It is not uncommon to visit several cemeteries on the same day or in different days. In the analysis of the timing of commemoration of the departed, THE DAYS THE OF COMMEMORATION DAYS OFTHE DEAD it is possible to argue that majority of the respondents make effort to visit graves before these occasions - on the nearest weekend. Only a fraction of the Old Believers and the Orthodox Russians do that during Radonica, the Pentecost, the Day of Dimitri, Saturday of the Venerable Fathers, yet others tend to stick to All Saints’ Day. Apart from visiting graves, prayers for the departed are also offered by the grave, sometimes churches are attended and Masses offered. In these aspects the Poles can be noted. A hundred years ago one of the most important ritualistic accents of celebrating the commemoration of the departed were ritualistic meals and alms given to the poor. Currently, it is quite rare to gather around the festive table. None of the dishes reported by the representatives of the ethnic groups presented any va riety, although meat dishes were dominant; no larger number of specific meals, dedicated to this occasion, were reported by the respondents as well. Non-alcoholic and alcoholic drinks also did not present any variety. Traditions of the ritualistic meal were slightly better preserved by the people of Russian nationality. Some are still practicing ritualistic meals by the graves. The respondents knew some customs and beliefs of the days of commemoration of the dead, such as being visited by the souls of the departed on All Souls’ night, when they need for their path to be lit with candles, have some food left, or that one needs to eat a lot dur ing Radonica so that the souls would not stay hungry. In the past giving away food was related to commemoration of the day of the departed among Catholics, Old Believers and the Orthodox, although today this

335 communal tradition has been lost. The aim to get in order and decorate the graves of the dead relatives, or even the neighbouring graves of un known people, and to remember the departed or even share food with the ghosts is obscuring the desire to help the living ones. Tradition to help the poor was not directly mentioned by any of the respondents. To a fraction of the respondents it is a special feast of the year, and to the Lithuanians especially so (they often visit cemeteries in quite remote locations), since it’s an important opportunity to meet long unseen rela tives. This makes it not only a family day, but also that of the relations. In the analysis ofthe days of commemoration of the departed we can see, that on a larger scale confessional, rather than ethnic distinctions are visible. Still, stronger religious feelings among the Poles should not go unnoticed as well as the remaining archaic elements in the modern customs ofthe Russians.

336 ILIUSTRACIJOS

Senas kalėdinis sveikinimo atvirukas, išsiųstas 1915.1a.19.

3*2 Eglutės žaisliukas su Vilniumi. Žiluyčio Šaknio nuotrauka. 20u.u.2į.

343

Naujametinio vaišių stalo kepiniai. Rasos Paukštytės-Šaknienės nuotrauka. 2010.12.j1. Užgavėnių persirengėiiai lanko kaimynus. Žiluyčio Šaknio nuotrauka. 2008.02.17.

Užgavėnių persirengėiiai lanko kaimynus. Žiluyčio Šaknio nuotrauka. 20ii.oį.o8.

3<,6

Mažų “Morių” deginimas. Skaidrės Urbonienės nuotrauka. 2013.02.12.

Užgavėnės Pavilnyje. Elės Pranaitytės nuotrauka. 2013.02.10.

Pavasario šventė Vilniuje. Su Seniu šalčiu Kovas, Balandis ir Gegužis. Vlado Gobio nuotrauka.

349

Lenkų verba. Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia. Jono Mardosos nuotrauka. 2014.04.13.

» 4 Lietuvė, išmarginusi kiaušinius. Jono Mardosos nuotrauka. 2014.04.20.

3S5 Lenkai renkasi šventintus angliukus. Didysis šeštadienis Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia. Jono Mardosos nuotrauka 2014.0419

356 о

Maisto šventinimas. Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia. Jono Mardosos nuotrauka. 2011.

Maisto šventinimas Šventosios Dvasios cerkvėje. Jono Mardosos nuotrauka. 2012.

Paruoštas šventinti maistas Šventosios Dvasios cerk vėje. Jono Mardosos nuotrauka. 2012.03.08.

Talpa su šventintu vandeniu. Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia. Jono Mardosos nuotrauka. 2013. Velykų stalas. Rasos Paukštytės-Šaknienės nuotrauka. 2on.04.24. о Margučių ridenimas per Velykas. Žilvyčio Šaknio nuotrauka. 2014.04.01.

k o v o 8

Kovo 8-ajai skirtas vokas. Dailininkė Černiauskaitė. 1969 m. sausis.

Joninės. Irmos Šidiškienės nuotrauka. 2009 06 2}

Žolinės puokštė lietuvių interjere. Jono Mardosos nuotrauka. 2015.

Lenkų Žolinės simboliai. Šventosios Dvasios bažnyčios prieigos. Jono Mardosos nuotrauka. 2010.08.15.

J63

Kapo papuošimas per Visus šventuosius Saltoniškių kapinėse. Žiluyčia Šaknio nuotrauka. 2010.11.01.

Visų šventųjų vakaras Saltoniškių kapinėse. Žilvyčio Šaknio nuotrauka. 2014.11.01.

365 VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ Adutiškis 319, 321, 324 Daubiškiai 37 Airija 128, 229, 238 Didžioji Britanija 83,128, 202, 235, 237, Akmenė 319, 320 249 Alytus 319, 321 Dieveniškės 320, 321 - rajonas 321 Dokšicai Alovė 319 - rajonas 327 Alpės Dubingiai 322 - kalnai 203 Dūkštas 322 Amerika 193, 203, 226, 227 Dūkštos Anglija 131, 226 - seniūnija 161 Anykščiai 319, 321 Dvarykščiai 320 - rajonas 321 Dzūkija 78,79, 81,158, 273, 279, 300 Antakalnis 268, 320-322 Antaviliai 320 Eišiškės 320 Artas 228 Eitminiškės 320 Astravas Elektrėnai - rajonas 32, 321, 326 - savivaldybė 320, 321 Aukštadvaris 330 Elzasas Aukštaitija 79, 81,131,266, 279, 300, 301 - kraštas 37 - šiaurės vakarų 126 Estija 128, 249, 264, 282 Austrija 226 Europa 11,12,18,19,37, 52, 81,152,168, Ažytėnai 267, 321 169, 191, 194, 206, 226, 232, 249, 264, 276, 292, 325 Baltarusija 82,128, 138, 149, 164466, - keltų 229 169, 172, 173. 269, 293, 2gg 30Q - rytų 161,11 302, 316, 320, 321, 326, 327 - šiaurės 266 Baltijos šalys 282 - vakarų 160,174, 266, 305 Belgija 128 - vidurio 11 Bezdonys 128 Europos Sąjunga 13,191 Biržai 35, 224 - rajonas 319 Fabijoniškės 135 Bizantija 292 Filadelfija 227 Bostonas 227 Bračianas 202 Calgial 320 Britanija Gardinas - rytų 228 - sritis 300 Britų salynas 227, 229 Garliava 330 Bulgarija 33 Gdanskas 272 Burokaraistis 226 Gedimino aikštė 82, 85 Butrimonys 220, 222 Gedimino pilis 82,110 Gegužinė 319 Čiulėnai 319 Gervėčiai - apylinkės 92, 317 Dabužiai 319 Graftonas 227 Danija 128, 229, 232, 249 Graikija 128,197 Daniliškės 323 Grigaičiai 320

368 Crigiškės 320 Klaipėda 269 Gudakiemis 319 - kraštas 264 Gūrai 320 - rajonas 319 Kliuščiany (žr. Kliuščionys) Ignalina 319, 321 Kliuščionys 320, 321, 326 - rajonas 319, 322 Konarskio gėlių turgelis 20 Indija 229, 269 Kopenhaga 193

Ispanija 128, 249 Krakės VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ Italija 198, 202, 203, 207, 249 - apylinkės 267 Izeras Krekenava 297 - departamentas 228 Kretinga 319 Krokuva 230 JAV (žr. Jungtinės Amerijos Valstijos) Kujavai Jeruzalė (valstybė) 151,152 - regionas 164 Jeruzalė (Vilniaus r.) 151-153, 321 Kupiškis 319 Jieznas 319 - rajonas 320 Jonava 319 Kurskas - rajonas 319 - apylinkės 97 Jungtinė Karalystė (žr. Didžioji Britanija) Jungtinės Amerikos Valstijos 128,148, Latvija 82,128,138,191,196, 204, 230, 190, 191, 193, 195, 198, 200, 203, 264, 282 206, 207, 226, 227, 229, 230, 231, - Respublika 230 232, 235, 237, 248, 249 Lavoriškės 322 Juodšiliai 320 Lazdijai Juodžiai 320 - rajonas 319, 320 Lenkija 10,12,18, 34, 47, 48, 52, 66,76, Kabeliai 319 78,79,82, 98,108,110,128,138,149, Kairėnai 320, 322 Kaišiadorys 164,166,168,169,171,172,174,178, 230, 249, 269, 272, 279, 293, 302, - rajonas 319 Kalesninkai 128 304, 316, 318 Kalneliškiai 320 - centrinė 164 Kalvarijos 320, 322 - rytų 268 Kalviškiai 134 Lentvaris 320 Kanada 128 Lėbartai 319 Karkažiškiai 320 Lichtenšteinas 249 Karoliniškės 272 Liepkalnis 320, 322,326 Karveliškės 320-322 Lietuva Katedros aikštė 64 - Didžioji Kunigaikštystė 76 Kaunas 33, 35, 38, 41. 81,131,132, 224, - Mažoji 17, 55, 76,132. 264 231, 268, 318, 319 - pietryčių 82, 126, 148, 161, 168, - rajonas 319 174, 298, 316 Kelmė - pietų 126, 316 - rajonas 321 - Respublika 11,12, 76,124 Kernavė 264, 269, 272 - rytų 30, 79, 82, 91.126,148,167, Kėdainiai 319, 321 172,173, 267, 2 7 3 . 2 9 9 - rajonas 319, 321 - šiaurės 17

369 - šiaurės rytų 131, 268 Pagėgiai - vakarų 79,126,128 - savivaldybė 264 - vidurio 79,126,173, 267 Pagiriai 320, 322 Liuksemburgas 128 Pakražantė 321 Lyda Palanga 272, 320 - rajonas 161 Palestina 152 Lorensas 208 Paluknys 319, 320 Palūšė 319, 321 Madridas 202 Paneriai 320 Magūnai 163 Panevėžys 224, 269, 318 Maišiagala 320 - apskritis 93 Marijampolis 320 Papušinys 320 Markučiai 268, 272 Parudaminys 320 Masačūsetsas 207 Pasvalys 319 Maseliškės 320 Pašilaičiai 320, 321 Maskva 77, 83, 94, 98,124 Pavarėnis 316 Medininkai 322 Pavoverė 320 Melekonys 320 Pensilvanija Merkinė 319 - valstija 227 - valsčius 226 Perloja 319 Peterburgas (žr. Sankt Peterburgas) Mesopotamija 229 Pirėnų pusiasalis 293 Mickūnai 163 Pivašiūnai 294, 295, 297, 301, 319 Mielagėnai 319 Plungė 321 Mindaugo gatvė Vilniuje 319 - rajonas 319 Minskas 163 Polesė 80 - rajonas 327 Portugalija 249 Molėtai 273, 319 Prancūzija 128,193, 226, 228, 232, 248 - rajonas 319, 322 Prienai - rajonas 319 Naujoji Vilnia 110 Prūsija 193, 264, 267 Nemenčinė 320, 322 - Žemutinė 126 Nemėžis 322 Punskas 12, 304 Neris - upė 268, 272, 279 Rambyno kalnas 264, 268 Nevėžis Rasos 268, 318, 320-322 - upė 272 - giraitė 267 Nida 272 - priemiestis 267 Niujorkas 193 Rečionys 319 Nyderlandai (žr. Olandija) Riešė 320, 322 Norvegija 248 Ryga 191 Rykantai 320 Olandija 131,152, 232 Rokantiškės 320-322, 326 Rokiškis Paberžė 320, 322 - apylinkės 316 Pabiržė 319 - rajonas 320 Pabradė 320, 321 Romainiai 319

370 Romos imperija 161, 197, 229 Šilutė Rudamina 320, 322 - rajonas 320 Rukainiai 320 Šimonys 320 Rumšiškės 124,134 Širvintos Rusija 10, 18, 34, 37, 38.49. 55. 77. 91. - rajonas 163, 320 98, 108, 190, 193, 196, 203, 205, Šnipiškės 135 Šumskas 320

210, 212, 213, 229, 230, 234, 249, VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 252, 269, 317 Švedija 54, 94,128, 203, 249 - federacija 128 Šveicarija 128, 228 Švenčionys 272, 320, 321, 326 - imperija 38,76 - rajonas 163, 319-321 Rūdininkai 320 Tabariškės 320 Salakas 38 Tarybų Sąjunga (žr. Sovietų Sąjunga) Saltoniškės 20, 320, 321, 324 Tauragė 326 Sankt Peterburgas 38,128 - rajonas 320 Savanorių prospektas Vilniuje 20 Terešiškės 320 Seirijai 319, 321 Tomskas 203 Semeliškės 319 Trakai 272, 320, 321, 323 Sirvydo skveras Vilniuje 124 - pilis 110 Skaisteriai 38, 320 - rajonas 319, 320 Skandinavijos šalys 202 Trijų kryžių (Plikasis) kalnas 82 Skaudvilė 38, 39 Turgeliai 320 Smurgainys 300 Tverai 93 Sovietų Sąjunga 10, 55, 76, 109, 190, Tverečius 330 193_195.197. 203, 212, 229, 231 SSSR (žr. Sovietų Sąjunga) UK (žr. Didžioji Britanija) Strielčiukai 320 Ukmergė 38 Sudervė 320 - rajonas 320, 321 Suginčiai 319 Ukraina 19,128,149.150,165,169,172, Suomija 128,131, 249 269, 316 Surviliškis 319 Utena 272 Suvalkija 79 - rajonas 321 Sužionys 320 Užnemunė 76

Šalčininkai 319, 320, 326 Vaidotai 320 - apylinkės 12 Vaigeliškės 161 - rajonas 12,110, 320-322 Vainutas 37 Šalčininkėliai 320, 326 Vakarų Virdžinija 227, 249 Šampane Varėna - provincija 88 - rajonas 272, 319, 320 Šateikiai 319, 321, 326 Vašingtono valstija 248 Šeduva 372 Veisiejai 320, 321 Šernai 319 Vengrija 128, 318 Šeškinė 39, 272 Verkiai 272 Šiauliai 224, 269 Vievis 320, 321, 323 Šilėnai 322 Vilija (žr. Neris)

371 Vilnius Zarasai 272, 320 - kraštas no, 128, 161, 163, 166, Zibalai 320 171. 293 - rajonas 128,134,163,178,319,320 Žemaičių Naumiestis 320 - vaivadija 300 Žemaitėliai 320 Vingio parkas 268 Žemaitija 35,126,127,131,132,134,139, Viršuliškės 320, 321 173. 301. З02 Vokietija 10, 37,128, 203,216, 228, 232, - vyskupystė 78, 293 249. 317 Žilinai 320 - Rytų 215 - Vakarų 202

372 Šv33 Šventės šiuolaikinėje vilniečių šeimoje / Rasa Paukštytė-Šaknienė, Jo nas Mardosa, Žilvytis Šaknys, Irma Šidiškienė ; [sudarytoja Rasa Paukštytė- Šaknienė] ; Lietuvos istorijos institutas. - Vilnius : Lietuvos istorijos institu tas, 2016. - 376 p. : iliustr. Santr. angį.. - Bibliogr. sk. gale. - Vietovardžių r-klė: p. 367-372 ISBN 978-609-8183-12-2

Remiantis etnografiniais duomenimis, monografijoje analizuojamos lie tuvių, lenkų, rusų vilniečių šeimose švenčiamos tradicinės (Kūčios ir Kalė dos, Naujieji metai, Užgavėnės, Velykų šventės, Joninės, Žolinė ir Mirusiųjų paminėjimo šventės) bei modernios, susijusios su Lietuvos valstybingumu (Lietuvos valstybės atkūrimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo), taip pat - Moters, Motinos bei Tėvo dienų šventės.

UDK 394+398.3KW5-25)

ŠVENTĖS ŠIUOLAIKINĖJE VILNIEČIŲ ŠEIMOJE

RASA PAUKŠTYTĖ-ŠAKNIENĖ (sudarytoja) JONAS MARDOSA ŽILVYTIS ŠAKNYS IRMA ŠIDIŠKIENĖ

Redaktorė Rima Bertašauičiūtė Maketuotoja Žydronė Jahonytė Apipavidalinimas, dizainas UAB„Sauitai" Santraukas j anglų k. vertė Linas Andronouas

2016 05 23.16,56 leidyb. apsk. I. Tiražas 250 egz. Lietuvos istorijos institutas Kražių g. 5, LT-01108, Vilnius Spausdino UAB „Petro ofsetas" Naujoji Riovonių g. 25 C, LT-03153, Vilnius