VYTAUTAS MAGNUS UNIVERSITY
Dalė Puodžiukienė
EVOLUTION OF WOODEN ARCHITECTURE OF MANOR HOUSES IN LITHUANIA
(From the middle of the 16TH century till the middle of the 19TH century)
Summary of Doctoral Dissertation Humanities, Art Criticism (03 H)
Kaunas 2011 The right of doctoral studies was granted to Vytautas Magnus University jointly with the Architecture and Construction Institute on July 15, 2003, by decision No. 926 of the Government of the Republic of Lithuania.
The research was carried out in 1995 – 1999 at Architecture and Construction Institute. The dissertation is defended in an extramural way.
Scientific Consultant: prof. habil. dr. Vytautas Levandauskas (Vytautas Magnus University, Humanities, Art Criticism 03 H).
Chairman: prof. dr. Nijolė Lukšionytė (Vytautas Magnus University, Humanities, Art Criticism 03 H).
Members of Council of Defence of the Doctoral Dissertation:
Prof. dr. Jonas Glemža (Vilnius Academy of Fine Arts, Art Criticizm 03 H) Doc. dr. Vytautas Petrušonis (Vilnius Gediminas Technical University, Humanities, Art Criticism 03 H) Dr. Marija Rupeikienė (Kaunas University of Technology, Humanities, Art Criticism 03 H) Doc. dr. Nijolė Taluntytė (Vytautas Magnus University, Humanities, philology, 04 H)
Official Opponents:
Prof. dr. Jūratė Kiaupienė (The Lithuanian Institute of History, Humanities, History, 05 H) Doc. dr. Rasa Butvilaitė (Vilnius Academy of Fine Arts, Art Criticizm 03 H).
The official defence of the dissertation will be held at public meeting of the Council of scientific Field of Art Studies in the Art Institute of Vytautas Magnus University in Laisvės av. 53, “Art Gallery 101”, at 3 p.m. on June 10, 2011.
Address: K. Donelaičio 58, LT 44248, Kaunas, Lithuania Phone: (+370 37) 323599, fax: (+ 370 37) 203858 The summary of doctoral dissertation was distributed on May ____, 2011.
The dissertation is available at the National Martynas Mažvydas library, library of Vytautas Magnus University
2 VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
Dalė Puodžiukienė
MEDINĖS PONŲ NAMŲ ARCHITEKTŪROS RAIDA LIETUVOJE XVI A. VID. – XIX A. VID.
Daktaro disertacijos santrauka Humanitariniai mokslai, menotyra (03H)
Kaunas 2011
3 Doktorantūros ir daktaro mokslo laipsnių suteikimo teisė suteikta Vytauto Didžiojo universitetui kartu su Architektūros ir statybos institutu 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926
Disertacija rengta 1995 – 1999 metais KTU Architektūros ir statybos institute. Disertacija ginama eksternu.
Mokslinis konsultantas: prof. habil. dr. Vytautas Levandauskas (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra 03 H)
Disertacijos gynimo tarybos pirmininkė: prof. dr. (hp) Nijolė Lukšionytė (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra 03 H) Disertacijos gynimo tarybos nariai: prof. dr. Jonas Glemža (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra 03 H) doc. dr. Vytautas Petrušonis (Vilniaus Gedimino technikos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra 03 H) dr. Marija Rupeikienė (Kauno technologijos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra 03 H) doc. dr. Nijolė Taluntytė (Vytauto didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, filologija 04 H)
Oficialieji oponentai: prof. dr. (hp) Jūratė Kiaupienė (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai mokslai, istorija 05 H) doc. dr. Rasa Butvilaitė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra 03 H).
Disertacija bus ginama viešame Menotyros mokslo krypties tarybos posėdyje, kuris įvyks 2011 m. birželio 10 d. 15 val. Vytauto Didžiojo universiteto „Menų galerijoje 101“, Laisvės al. 53.
Adresas: K. Donelaičio g. 58, Kaunas 44248. Tel.: (8 37) 323599, faksas: (8 37) 203858. Disertacijos santrauka išsiųsta 2011 m. gegužės ____ d.
Su disertacija galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekose.
4 INTRODUCTION
Manorial architecture is a unique part of wooden Lithuanian heritage. Manor houses intertwined ethnic tradition with the images of cosmopolitan Western European styles. They were examples that influenced style of peasants and townspeople buildings. Therefore, knowledge in architecture of wooden manor houses plays an important role in studies of both – professional and ethnic architecture. Relevance of the thesis. Wooden architecture of manors, as well as nobility’s culture, hasn’t been properly explored till the seventh decade of the 20th century. The reasons for the rejection of manorial culture as well as late beginning of its architectural studies lay in Lithuania’s social evolution processes of the end of the 19th and the beginning the of 20th centuries. Russian colonization policy, abolition of serfdom in 1861 undercut the ethnic, social and economic roots of the nobility, led it to denationalization, cultural and political decline. In the beginning of the 20th century, progressively minded, economically strong, enterprising peasantry emerged. Therefore, the national culture of the State of Lithuania, restored in 1918, has been formed upon the basis of peasant subculture, and manorial culture was rejected as a "foreigner". Soviet cultural studies disassociated from nobility’s heritage as the opposing class, so in the first decades of the Soviet period, manorial culture has been ignored as well. Manorial studies have started only in the sixth decade of the 20th century while preparing the List of Cultural Monuments as well as series of publications (e.g.,, Lithuanian folk architecture, History of Lithuanian architecture, List of Cultural Monuments in Lithuanian SSR). The List of Cultural Monuments included 128 manors: whole ensembles, fragments or individual structures have been entered. There were 63 manor houses among all, but only 10 of them – wooden. In history of Lithuanian architecture, masonry manorial architecture was considered to be the most important (research works on residential development by Kl. Čerbulėnas, T. Adomonis, I. Vaišvilaitė J. Minkevičius and the others was based on the examples of masonry architecture). Wooden manorial architecture hasn’t been explored. Meanwhile, due to adverse historical and social circumstances of the 20th century, it became the worst extant part of Lithuanian wooden architectural heritage. During the period 1990-2005, the author itself performed examination of approximately 600 wooden buildings built on manors in the current territory of Lithuania (excluding Klaipėda region). The results of examination stated that: only 1.6% of manors have kept authenticity and complexity, the state of most buildings is bad or very bad, worn-out household structures numbers up to 90%, only about 300 buildings are in satisfactory technical condition. Over the past 50 years, all of the most valuable manor houses of the 18th century (Panemunėlis, Kazliškėlis, Blinstrubiškės, Kavoliškis, Šantekliai) have been demolished. The situation of manorial wooden architecture can be named as critical: unrecorded and unexplored wooden manors are vanishing. While architectural studies are meaningful as long as buildings or their fragments are still in physical form. Object of the study is wooden residential buildings of Lithuanian nobility from the middle of the 16th century up to the middle of the 19th century. The term ponų namas (En. house of lords, i.e. manor house), used in the thesis, has been chosen for the most precise determination of the object’s function, while emphasizing the historic tradition at the same time. The word dom (Lit. namas; En. house) has been used to name nobility’s dwelling buildings in scripts and literature
5 during all the examined period. In the inventories of the 16th century, nobility’s dwelling building has been named as swiatelka, светлочка, dom, while in inventories and printed works of the 17th – 19th centuries it was called – dom. As this word refers only to function, for ease of use, the second word ponų (En. lords’) specifying who lives in the house was added. Since the 17th century all the nobility have been named as ponai (En. lords), and since the 18th century this word has been also used as the concept of an independent and self-sufficient citizen. The nobility has been small (in the 18th century it has formed 5.9 % of all Lithuanian inhabitants) but the most influential (had the political freedom and was the ruling class) class of society. The wealth of a nobleman used to depend on the possessed territory which determined the amount of incomes. Minor nobility, who lived in villages and had little or no land (so-called činšininkai), have formed 2/3 of all nobility. Usually they used to do farming themselves and hardly differed from peasants. Middle-class nobility, which was difficult to define, formed up to about 20% of all the nobility. Their livelihood was established on a 150 – 1,000 ha domain. Their annual income ensured comfortable life, but not luxury. Great nobility ruled domains which exceeded 1,000 hectares in size. Grandees and magnates ruled several dozen domains in various locations of the Great Duchy of Lithuania, as well as managed manufactory industry, trade and financial transactions. Their incomes provided a luxury way of life. Architecture of manor houses of great, middle-class and minor nobility has been analyzed in this thesis. Chronological limits of the research. The thesis analyses architecture of wooden manor houses in Serfdom period. This period has started in the middle of the 16th century since Wallach reform and ended up in 1861 after Peasants reform. During Serfdom period, the manor has formed the basis for political, economical and cultural activities in caste society, due to it manorial architecture distinguished itself as rich in building types, forms and shapes. The study revealed that Wallach reform doesn’t set the date for the beginnings of manorial structure and architecture, which could be related to manors of the early 15th century. But it was Wallach reform after which manors’ inventories have appeared, later becoming important historical sources of manorial architectural evolution. Therefore the threshold chosen of the research period is set in the middle of the 16th century. The end of research period – Peasant reform, outlines abolition of serfdom, which has changed a well-established system of farming and undercut the roots of nobility’s mentality. Since then, manors’ cultural decline has started. Geographical borders of the study area. The ethnic origins of manorial wooden architecture commit the geographical borders of a study area that have been chosen close to those of the 16th century’s Lithuanian ethnic boundaries (without the part of Lithuania Minor), and have been set on the basis of Z. Zinkevicius and K. Pakštas works. It included Trakai province, most of Vilnius, a small part of Nowogrudok province and Žemaitija (Samogitia). The northern border ranged along Daugava, the eastern – along Drisa and Dokščiai region, south-eastern border reached Nowogrudok, the southern – Bialystok. The area in the second half of the 17th century and the beginning of the 18th century has been devastated by wars and plague, and in the beginning of the 19th century ravaged by Napoleon's army. Up to the middle of the 19th century eastern and southern parts of the country became denationalized, but the research has indicated the ethnic tradition that has remained in manorial architecture. This explained the fact that: 1) in Slavonic eastern and southern parts remained
6 sufficiently large number of Lithuanians and 2) after periods of wars and upheavals manors remained in hands of the same noble families of the Great Duchy of Lithuania, which used to rebuild them in accordance with the old region’s and family’s traditions. In Lithuania Minor, which didn’t belong to the Great Duchy of Lithuania, the nobility was foreign-born and used to build manors according to the understanding of their own culture. Culturological and architectural perception of the manor house. Manor houses presented the lifestyle of free, welcoming, active, eager for fame and open to innovation nobility. Manor house was the main building on the manor, so-called the house of lords, was designed to residence a nobleman, his family, children and grandchildren as successors of a noble family. Architectural distinction and value of the building were exhibited in the requirements of its construction. Such requirements have been based on ideas of ancient philosophers’, which have been reformed and spread out by renaissance theorists (e.g., Leon Battista Alberti, Andrea Palladio). They were – solidity, utility and beauty, for the first time presented in literature of Polish–Lithuanian Commonwealth in the middle of the 17th century by Lukasz Opaliński, in his book "A brief study on construction”. The requirements set in the book, though varying in interpretation due to time and cast of nobility, had influenced manorial architecture till the end of the 19th century (the same requirements have been declared in architectural books of the 18th – 19th century written by W. Bystrzonowski, K. Zdzański, P. Świtkowski). Solidity (stability) of the building linked to use of traditional materials and evolution of constructions. In Lithuania, wood has been always the cheapest and most available building material. Most of the forests have been felled only in the 18th – 19th centuries. The wood of pine and spruce suited very well for residential construction in wet and relatively cold climate. It had influenced the formation of a high-level carpentry school in the region. On the manors of grandees, wooden buildings dominated till the middle of 17th century, and on the manors of great nobility – till the end of the 18th century. While on the manors of middle-class and minor nobility they have been common till the end of the 19th century. Utility (convenience) of the building relied upon appropriate ground-plan. Layout of a ground-plan used to be conditioned by nobility’s lifestyle, which in larger manors have been regulated by etiquette, in smaller ones – by custom and tradition. Manors have always been open to visitors of the same rank. Suitable “for good entertainment of guests, albeit in a small building” – as has been written by W. Bystrzonowski in his book on management and architecture of manors, in 1747. Representational rooms and halls used to be the largest and best equipped premises in the manor house. Apartments have been designed to satisfy daily life of the family and servants. Utility rooms and kitchens, till the middle of the 19th century, have been located only in manor houses of middle-class and minor nobility. On bigger manors, there has been an individual “kitchen house”, so-called oficina. Only in the middle of the 19th century, kitchens have been incorporated into manor houses, due to changes in nobility’s lifestyle, heating system and food preparation technology. Perception of beauty has been extremely relative. Nobleman’s place in a hierarchical system and annual incomes allowed communication only with neighbours, relatives and friends of the same rank. Desire to flaunt but not to raise oneself above the crowd kept them following the fashionable innovations of the time. Magnates and great nobility, as the Great Duchy of Lithuania got integrated into Europe, gradually have
7 taken over the cosmopolitan values. Middle-class nobility largely followed the local tradition. Manor houses of the King, magnates and great nobility, in accordance with the provisions of international architectural styles, have been designed by professional architects. In the architecture of middle-class nobility’s manor houses new trends have been expressed while copying and adjusting stylish elements of the upper nobility’s architecture. International architectural styles have influenced wooden building in several ways, while changing the structure of the building (ground-plan and shape) or proportions and forms of individual parts and elements, exterior and interior decoration. Most of the owners of manor houses have been the “designers” themselves. But it was carpenters who used to realize noblemen’s ideas as well as projects of hired architects. Masters of Lithuanian carpentry school have created most of buildings of the 16th – 17th centuries. Therefore, while translating the Second Lithuanian Statute (1566), Latin word architecto has been used for a carpenter (ciesli, дoилиды). Lithuanian carpentry school was based on the experience of ethnic architecture. From generation to generation it has transmitted local habitual proportions and features – characteristics of wooden architecture in Lithuanian ethnic areal: modest forms and decoration, organic blend with the environment. Evolutional periods of the manor house. The Serfdom period was not all in one piece. Economic and political conditions, philosophical dispositions stimulated changes in society’s fundamental laws and farming system, lifestyle and architecture. Structure of manors changed at the same pace. Manor houses as well. In the analysed Serfdom period, several stages of evolution in manor house’s structure and architecture can be distinguished. These stages evident in the arrangement of living space and the image of the building itself: 1) formation stage (up to the middle of the 17th century), as the multifunctional parterre manor house has been formed, accommodating all the premises: representational, living, and, in some cases, household as well; 2) "baroque" stage (from the middle of the 17th century till the seventh decade of the 18th century), as the architecture of the manor house has been modified in accordance with the international baroque style and etiquette requirements; and 3) "classical" stage (from the end of the 18th century till the middle of the 19th century), as cohesion of the living space and the aesthetics of the building have been influenced by classicist standards. This periodization is based on the examples of great and middle-class nobility’s manorial architecture. Minor noblemen have always lived in one house and stayed almost untouched by the trends of architectural styles. Therefore, manors of minor nobility, who used to lead sedentary and confined way of life, have been strongly influenced by local traditions, e.g., manor houses in Žemaitija (Samogitia) and Aukštaitija differed a lot. Aim and objectives of the thesis. The aim of this thesis is to explore and present a scientifically based evolution of the wooden architecture of manor houses since the middle of the 16th century till the middle of the 19th century. Objectives of the thesis: 1) To examine the manorial wooden architecture of great, middle-class and minor nobility, extant or mentioned in the historical sources; 2) To identify different types of buildings that dominated during various periods, setting the reasons for their formation, features of change, territorial distribution;
8 3) To examine the expression of professional architectural styles in buildings of different types and their individual parts (decoration, interior); identify amount and nature of professional architecture’s influence on manor houses owned by different ranks of nobility; 4) To reveal historical–social and formal–aesthetic causes of change in manor houses; 5) To compare wooden manor houses with analogical buildings in other countries, while identify their common features and distinctive features of Lithuanian architecture; 6) To explore influence of Lithuanian regional ethnic cultures (Žemaitija and Aukštaitija) towards the architecture of nobility’s manor houses; 7) Via evolutional analysis of form and structure, to reveal value of wooden manor houses in context of Lithuanian architecture.
Methods employed. Specificity of the study object, aim and objectives of the thesis resulted in different methods employed in different stages of work. In the first stage, while identifying the study object, field survey, studies of iconographic material as well as historical sources and literature have been performed. Employing historical and analytical methods, factors, which have conditioned changes of wooden manor houses, have been identified (characteristics of manors, farming system peculiarities, social structure of the nobility, change of lifestyle, potential influence of buildings structure and style). In the second stage empirical material has been classified according to the periods, social ranks of nobility and volumetric–spatial structure of buildings. While employing a method of formal analysis and comparative method, characteristic building styles and types of great, medium-class and minor nobility have been highlighted through different periods of time (the 16th – mid. 17th ctn., second half of the 17th – seventh decade of the 18th ctn., the end of the 18th – mid. 19th ctn.). In the survey of territorial distribution of manor houses the statistical method has been employed. In the third (synthesis) phase, evolution in architectural composition has been explored. Using methods of formal, stylistic and comparative analysis, change of buildings’ shapes and types has been identified, the relation between international styles and ethnic architecture. While comparing local buildings with analogues in other countries, tendencies of common evolution and local peculiarities have been set. Examples for comparison have been chosen from other European countries, in which wooden architecture of privileged ranks played an important role and which historical evolution was similar to that of Lithuania. Such countries were: Poland, Latvia (former Livonia), Sweden, Finland (the latter had a lot of parallels with the history of Lithuania). From the Western European countries, Normandy, rich in wooden manorial heritage (fachwerk constructions also refer to wooden architecture) have been chosen. To substantiate causality of evolution the historical–social method has been employed. The survey of previous research. In Lithuanian academic press the analytic articles on wooden architecture of manors started to appear rather late – in 1960’s. The first published academic article “The homesteads and buildings of the former manors” (1968) in Lietuvių liaudies architektūra is by Algė Jankevičienė. It is the only one published Lithuanian article, which attempts to present the evolution of architecture of manor houses. The articles by Juozas Jurginis and Mečys Urbelis provide the results of the studies carried on the manorial inventory of the 16th and 17th centuries. In the
9 introduction of his article about the inventories of manors in Alytus economies, published in 1972, Juozas Jurginis analyses the characteristics of the manorial architecture of that time. Mečys Urbelis investigates the types of dwelling houses of the 16th century and their range. Several articles, which analyze the correlation between wooden architecture of manor houses with style architecture, are presented in the second and third volumes of Lietuvos architektūros istorija (The History of Lithuanian Architecture): Jankevičienė‘s article about the wooden buildings of Classicism, and Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė‘s and Dalė Puodžiukienė‘s articles on the buildings, which have the features of Romanticism. In Belarus A. Lakotka, V. V. Tracevski, Y. Jakimavich wrote about the wooden architecture of manors. Y. Jakimavich analyzed the architectural evolution of manors and their buildings in the 16th and 17th centuries, also the manor houses among them, and presented the architectural retrospectives of manors made according to the inventory. About 30 from the analyzed manors were located on the lands of the former Vilnius and Nowogrudok provinces (now they belong to Belarus). In Poland the first works about the traditional manors appeared at the turn of the 20th century. Among them the publications by Z. Gloger should be distinguished, which present the descriptions of homestead and their components (among them also the homesteads from the ethnic Lithuanian lands) and explain their origin and evolution. After WWII in Poland the wooden architecture of the manor houses was studied very broadly. The works by A. Miłobędzki, M. Leśniakowska, A. M. Sikorska, and M. Rozbicka are especially important. The collections of historical studies (reference books) take as if an intermediate position between academic analytic literature and sources. These studies are oriented towards the presentation of the knowledge about the individual objects, and the analysis is rare. An exception among the published books in Lithuania is Kultūros paminklų enciklopedija (The Encyclopedia of Cultural Monuments). It presents the descriptions of architectural monuments and values – the manors, their outlines and photographs or sketches of elevations with short characteristic of their architectural value. The special value of collections of this kind among foreign authors has the works by famous Polish researcher Roman Aftanazy, which present a lot of information about Lithuanian manors. Abroad in 1964-1968 Bronius Kviklys edited a book of four volumes Mūsų Lietuva (Our Lithuania), in which there is fragmentary information about the manor history, and some photos of houses. Several tens of local articles, which also present information about the manors, were published in various editions after 1990: in Kupiškėnų enciklopedija edited by Vidmantas Jankauskas, which presents a coherent introduction to all former manors of the region, in serial books Lietuvos valsčiai, published by Versmė press, and in the publications of the Academy of Arts and Žemaičių academy (the series Žemaičių praeitis) etc.. Fragmentary data about the manorial buildings can be found in the works by Algimantas Miškinis. Written and iconographic sources. The main sources, which allow establishing the evolution of the architecture of manor houses in the 16th -17th centuries, are the manorial inventories. The doctoral thesis uses the collections of manorial inventories of the 16th-17th centuries, collected and published by Konstantinas Jablonskis and Mečislovas Jučas. Besides these main sources, some drawings of manors of that time are known, and the designs by famous architects of the 17th century (Jan Baptysta Gisleni, Tylman van Gameren) are published in Polish literature. They represent the actual or planned buildings of that time. Some data about the architecture of manors of
10 the 18th-19th centuries are presented by the inventories, published in the collections of old acts by Vilnius Archeological Commission, and also by the iconographic material – layouts of manor lands, drawings of buildings, the photographs made at the beginning of the 20th century, and graphics. The plans of the manor landholdings that existed in the 18th and 19th centuries are kept at the Lithuanian State Historical Archives and at Kaunas County Archives. The drawings by Napoleon Orda (1807-1883), who recorded some Lithuanian wooden manors, are published in the book by Vytautas Levandauskas and Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, and his lithographs – in the albums, published by the artist himself in 1873-1883. The photographs from the first half of the 20th century, technical drawings, and drawings were found at the former Archives of Scientific Methodological Board (now the Archives of the Lithuanian Cultural Heritage Centre), at the photograph collection and the Ethnography Section of the Aušra Museum in Šiauliai, at the Folk Art Section of the National M.K.Čiurlionis Art Museum, at the local museums of Kretinga, Kėdainiai, Rokiškis, the Samogitian Alka Museum, at the Archives of the Art Institute of the Polish Academy of Sciences (Instytut Sztuki PAN), at the Iconography Department of the Polish National Museum (Muzeum Narodowy), and at the Rare Publications and Manuscripts Section of the Library of the Lithuanian Academy of Sciences. The measurements and photographic records of the wooden buildings of the manors made in 1960-1980’s by the staff of the Department of History of Architecture at the Architecture and Construction Institute of Kaunas Technological University can also be ranked as an iconographic material. The technical drawings and negatives are stored at the Archives of the History of Lithuanian Architecture, at the Architecture and Urbanism Research Center (AUTC) established at the Institute of Architecture and Construction at Kaunas University of Technology. A separate group of sources, providing some especially valuable insights into the nature of authentic wooden architecture and its construction technology, are the publications from the 16th to the 19th century on the economy and construction of manor houses and service buildings by Anzelm Gostomski (1509–1588), Jakub Kazimir Haur (1632–1709), Łukasz Opaliński (1612-1662), Jesuit priest Wojciech Bystrzonowski, priest publicist writer Piotr Świtkowski (1744–1783). In the periodicals of the 19th century (in the calendars, popular at that time) the professional architects theorists, such as Adam Idźkowski, Karol Martin, Boleslov Podczaszyński, Ksaver Kowalski and others, wrote the articles of educative character about the building construction and architecture. Some data about the interior decor and the equipment of manor houses and household buildings of the period can be also sifted from the housekeeping and cooking guides for ladies. It is also possible to class as sources the works of literary fiction, written at the 19th century and at the beginning of the 20th century, in which the action takes place in the manor farms, and the authors describe the architectural environment. These are the works by Adam Mickievich, Šatrijos Ragana, Fabijonas Neveravičius, Gabrielė Puzinina, Leonas Potockis. Field research of the extant buildings was carried in the territory of the Republic of Lithuania (in 41 districts). The research objects were sampled on the ground of the district maps of manors and palivarkai, made at Kaunas Cartography Department of RŽPI (Republican Institute of Land Management and Design), and the material collected by the architect Ričardas Stulpinas in 1990-1993. 563 homesteads, which have wooden buildings (486 manorial seats, 71 palivarkas, 4 villages) were studied. In these homesteads 413 wooden landlords’ houses or their fragments were found. The material, gathered during the research, consists of photographic records of
11 the buildings, the design schemes of homesteads and buildings, technical drawings and drawings of measurements of some important details (fireplaces, constructional components), the recollections of local people and former manor owners. Also the manors (7 fragments of homesteads), situated in the districts of Latvia (Liepoja, Stučkas, Dobele regions) near the border of the Republic of Lithuania were examined and the material of 53 manors of the same regions, which is stored at the Monuments Documentation Centre of the Republic of Latvia in Riga. The structure of the thesis. The main structure of the thesis consists of introduction, four chapters and conclusions. List of references and sources, list of images, and annexes are displayed at the end. Introduction presents object of the study and relevance of the thesis as well as sets the aims and objectives, methods employed. In the introduction the survey of previous research, written and iconographic sources, structure and novelty of the thesis, and possibilities for putting it into practice are discussed. The main chapters of the thesis are dedicated for the research of wooden manor houses: 1) The period of early formation of manor houses (since the middle of the 16th –till the middle of the 17th century); 2) Manor houses of the Baroque period (from the middle of the 17th century till the seventh decade of the 18th century); 3) Manor houses of the Classicism period (from the end of 18th century till the end of the 19th century); 4) Interface between style architecture and ethnic tradition in the architecture of manor houses. First three chapters presents the general evolution of the manor house during different periods and the fourth one explains the interface between style architecture and ethnic tradition. While the conclusions submits the summed up research results. The novelty of the research and the possibilities for putting it into practice. The doctoral thesis „Evolution of wooden architecture of manor houses in Lithuania (from the middle of 16th century till the middle of 19th century)“ is based on the long- time research on the manorial architecture and the experience, gained through the participation in the processes of the preservation and regulation of the manors. For the first time the thesis investigates the existing and not existing (known from the sources) wooden houses of the landed nobility, identifies their dominant types during various periods and reasons, which influenced the change of the types, and reveals the singularities of the architecture and the relation of a lord’s house with ethnic and professional architecture. The wooden architecture of manors is viewed as a common European cultural phenomenon. Thus, the thesis makes preconditions for the deeper cognition of wooden architecture. It is the first study of such kind in the science of history of architecture in Lithuania. The doctoral work will help to better perceive the value of wooden architecture of manors, its place in the context of cultural heritage of Lithuania, and this will hopefully make to pay more attention to the research, regulation, professional restoration and reconstruction. The factual material and analysis of architecture, based on it, can be used for the education and training of architects, restorers, and specialists of preservation of cultural heritage.
12 1. THE PERIOD OF EARLY FORMATION OF MANOR HOUSES (since the middle of the 16th –till the middle of the 17th century)
The chapter analyses the evolution of manor houses since the middle of the 16th till the middle of 17th century. During this period, intensive changes, influenced by European culture, have started in the structure of dwellings, situated on manors of great and middle-class nobility, and as result of all that, one multifunctional manor house has been formed. During this period the main types of baroque manor houses have been formed, that have been elaborated and put to strict norms later, in the 18th century. Due to the fact that such buildings are extinct, research has been carried out based on historical sources (inventories), e.g., a drawing called Medekšų abrisas have illustrated a structure of manor, owned by a wealthy nobleman and typical for 17th century. That manor, comprising wooden buildings, has been located next to Kėdainiai. Though material was not rich but had a great value in perceiving further processes. In the chapter’s section called Manor Houses in the Middle of the 16th Century the peculiar structure of manors’ residential area, in the middle of the 16th – middle 17th century, is described. It comprised from two to four buildings of different functions but of equal importance. Two main buildings stood out among all the other: the residential building (dwelling house), used for everyday life, and the so-called ball-house, used for holding parties and gatherings. In the late 16th century, the residential building of wealthy manors (Deliatičiai, Smargonys, Kurtuvėnai) comprised apartments of duke and duchess interfacing through a spacious entrance hall. Above the entrance hall, in the mezzanine, there was an ornate main hall and in the basement (socle-storey built of log construction) there were rooms for servants. The main room in the ball-house was a big dining room and on the other side of the entrance hall – the few other living rooms have been situated. Volume of the dining room usually occupied two floors. Manors of middle-class nobility, following great nobility’s example, also comprised several buildings of different functions. Residential buildings had socle-storey and halls above entrances, though manor houses of less wealthy middle-class nobility eliminated the socle-storey, and sometimes – the hall above the entrance. Poor middle-class nobility used to have only one building, less in volume. In such case, servants used to live in separate building, so-called gryčia. Any information about manor houses of minor nobility hasn’t been found. In the chapter’s section called Formation and Establishment of multifunctional Manor House on the Manors of Great and Middle-class Nobility in the End of the 16th – First Half of the 17th Century the evolution of multifunctional building is described and the reasons for its formation are identified. Process of evolution has been related with further LGD integration into Western Europe that stimulated changes in nobility’s lifestyle and mindset. Following architectural attitude of renaissance theorists such as Alberti, Serlio and Palladio, books of manorial architecture and economy (e.g., P. Crescentyn’s tractate, which he had translated from the Italian language, books by S. Petycy and A. Gotomsky) popularised “open”, environmentally integrated, multifunctional manor house. New images also have been spread out by masonry and wooden architecture of manors owned by the King and other grandees, which have been designed by foreign architects (archives in Poland keep drawings of wooden manors by Giovanni Battista Gisleni). In the 17th century, as a result of literature and grand architectural projects, multifunctional, parterre, well integrated into environment, symmetrical in shape and façades, manor house has been developed.
13 In the beginning of the 17th century, magnates and grandees were first to start building multifunctional residential manor houses. One part of such houses comprised two-storey-high dining room, while the other – comprised apartments for owners and their guests. Ground-plan layout of such building is adequate to European residential buildings of Late Middle Ages that comprised the entrance-hall in the centre, ornate main hall on one side and living premises on the other. In the beginning of evolution process, the exterior of such building had an image of complex asymmetrical composition of chaotic architectural forms (e.g., Kėdainiai, Šaulėnai, Bielica manor houses). Chaotic impression has been strengthened by abundant traditional decoration: loggias, openings of different scale, torches and steeples. To the side corners of some large manor houses additional architectural elements, higher in volume annexes so- called alkieriai, have been attached. In some cases, while attaching the additional premises, buildings themselves have been extended. In order to create a comfortable entrance to all premises, another, additional, entrance hall has been integrated. Newly built manor houses of middle-class nobility followed the common rule: the dining room has been located on one side of the building, living premises (apartments) – on the other. As poor middle-class nobility used to build only one house since time ago, the structure of it remained unchanged: one side comprised premises of the owners, the other – rooms for servants, while the entrance hall was equipped with kitchen hearth and a room for storage or kitchen behind it. In the middle of the 17th century, all types of manor houses yet could be found: buildings of solid volume, buildings with mezzanines or annexes, buildings of extended volume equipped with two entrances and two-storey-high buildings. Due to new principles of symmetric composition the chaotic impression of their façades has disappeared.
2. MANOR HOUSES OF THE BAROQUE PERIOD (from the middle of the 17th century till the seventh decade of the 18th century)
In this chapter evolution of manor houses of great and middle-class nobility in baroque period is analysed. During this period, multifunctional, parterre, one-storey manor house has changed following the norms of residential buildings of the time, becoming a structure of clear layout, monumental and rich in shape. Symmetric composition of volume and façades corresponded symmetrical structure of layout. Meanwhile, manor houses of poor middle-class nobility under strong influence of local tradition have been left unchanged. The chapter’s section called Image Formation of Baroque Manor House: Changes in Architecture of Buildings in the Second Half of the 17th Century examines the ways in which Lithuanian residential baroque architecture has been established, and what influence baroque aesthetical ideas had on evolution of local architecture. In the second half of the 17th century, new architectural trends have been set by the court of French King Louis XIV. Influenced by French etiquette, strictly symmetrical image of building and its environment have been set. A hall, situated on the main axis on the side of the back facade, became the main room in the building. These novelties, due to invited architects, spread out in the manors of the King and other grandees: Dutch professionals propagated North European baroque – monumental, static, relative to Early Italian Classicism (e.g., projects by Tylman van Gameren). Works of literature, as well, have remained very important source of new ideas. Works by Łukasz Opaliński
14 and Jakub Kazimierz Haur incorporated European and local traditions, and have been more acceptable for conservative, less wealthy middle-class nobility. Łukasz Opaliński in his book A brief study on construction for the first time in the literature of Polish- Lithuanian Commonwealth introduced the opus on the quality of architecture, that must be solid, useful and beautiful, that was created by Vitruvius and later evolved by renaissance theorists. The requirements for the progressive building of that time explained the choice of materials, principles of layout and aesthetics. Due to unfavourable historical circumstances, new tendencies in structure and architecture of manor houses struggled they way in a slow pace. In the second half of the 17th century, half of the manors of great and middle-class nobility comprised a multifunctional manor house with all the premises grouped around the main entrance hall. None of the manor houses, described in inventories of that period, did have a hall on the main axis. However, the nobility, according to its potentials, has attempted to transform the exterior of the manor house as close to the image of the French one as possible: hipped gambrel roofs resembling French mansard roofs (e.g., Santekliai, Aristavelė, Musninkai manor houses) and rectangular large windows similar to French ones have been constructed (e.g., Staškūniškis, Ilguva, Šešuolėliai manor houses). As the result of building’s integration into the environment, socle-storeys have disappeared. Later, in the end of the 17th century, main halls located on the axis of the buildings appeared, proving the progress of evolution. In the junction of the 17th – 18th centuries, great and middle-class nobility the contemporary manor house perceived as monumental, rich in decoration, parterre, environmentally integrated building with the main hall on the axis. This image of baroque manor house has lasted as the manors have been rebuilt after the turmoil in the beginning of the 18th century. The chapter’s section called Architecture of Manor Houses in the 18th Century gives a detailed analysis of manor houses of great, middle-class and minor nobility during the reconstructive period that lasted from the second to seventh decade of the 18th century. Research was based on collected data of 132 buildings, extant or decayed, that could be indentified according to various sources (47 buildings of great nobility, 54 – of middle-class nobility, 31 – of minor nobility). One-storey, one-storey equipped with mezzanine and two-storey buildings used to be built at the time. One-storey buildings, according to their shape, can be divided into groups: 1) solid volume structures without additional elements (except for the main entrance porch), 2) with the gallery – loggia – on the back facade, 3) with annexes so-called alkieriai on the sides, 4) with risalits or wings and 5) of extended volume with two entrances on the main facade. Buildings one-storey high, of solid volume without additional elements (except for the main entrance porch) have been the most common type among manor houses. Most of such buildings had a ground-plan layout structure based on two rows of rooms arranged in parallel. The ground-floor shape of buildings comprising three rows of rooms has been close to square. In accordance to the position of the main entrance hall, buildings have been of symmetrical or asymmetrical composition. Manor houses of symmetrical layout and facade composition were common on the manors of great and middle-class nobility (e.g., Šaukotas, Pavilkijas, Semoneliškės manor houses). In the central part of such manor houses, usually on both sides of the entrance hall, two masonry chimney- rooms have been arranged. Chimney-rooms were used as shafts and furnaces for the stoves that were located in the rooms. On the axis, behind the entrance hall, the main hall or two other representational rooms have been situated. In the manor houses of less
15 wealthy middle-class nobility, in the centre there used to be only one chimney-room which divided the entrance hall into two parts – representational and household. Manor houses of asymmetrical layout and façades have been built on the domains of middle- class (seldom) and minor (always) nobility. Such buildings comprised more premises on one side, and less on the other (usually utility rooms). Manor houses of minor nobility didn’t have chimney-pots, so the buildings have been covered with rafter construction type roofs, pitched with gablets at the apex or hipped. Shape of the buildings differed depending on proportion of width and length. Differences were related to regional peculiarities: in Žemaitija (Samogitia) wider, in Aukštaitija – narrower. Buildings of the extended volume type used to be built during all the 18th century and in the beginning of Classicism period (e.g., Voronča manor house). In such buildings, the main hall has been situated on one side of the building or next to one of the entrance halls. The entrances, according to baroque tradition, have been arranged in symmetrical manner. Buildings with loggia on the back facade used to be built around the middle of the 18th century on the manors of great nobility. Loggia connected the building with a garden planted behind it. Windows and doors of the representational rooms situated on the side of the back facade used to overlook loggia. The interior layout of the manor houses has been strictly symmetrical. The structure of buildings with two to four annexes (alkieriai) on the sides of the main volume have been the most complicated in shape. Such buildings (e.g., Kurkliai, Maišiagala, Panemunėlis manor houses) were rare even on the manors of great nobility. Buildings with risalits – wings on either sides or the centre of front (e.g., Krasnėnai, Holdovas) and back façades (e.g.,, Kavoliškis, Jakubava manors) can be set as the modified annex-type. This type has been rare as well. In the 16th- 17th century, as a prototype to one-storey buildings with mezzanines, cross-type buildings used to be built, with a main hall situated up above the entrance hall. Baroque manor houses of the 18th century, as the reminiscence of a cross-type building, in the centre of the facade used to have risalit (e.g., Musninkai manor house) or expressive mezzanine with baroque pediment (e.g., Blinstrubiškės manor house), but no longer representational rooms have been situated up there. In manor houses of middle-class nobility, the risalit has been simulated by the protrusion with a pediment set in the centre of the main facade. Two-storey buildings of the period have been the exception. Still the few examples are known – Radkūnai and Varnionys manor houses. Luxurious buildings in order to ensure visual expression used to be built as combination of several types in one. For example, Maišiagala manor house incorporated annexes on the sides and two risalits in the centre of the front and back façades i.e. represented features of cross-type and annex-type buildings. Richness in decoration of great and middle-class nobility’s manor houses depended on the ambitions of the noblemen and their potential in rendering the dominating style. Manor houses of great nobility have been decorated by invited masters, and manor houses of middle-class nobility – by local carpenters. Exterior decoration has been expressed by trimming of openings and walls, solid moulded cornices, woodworkers’ production (doors, windows), profiled poles in loggias. The main attention was set on the porch. In the second half of the 17th century and the beginning of the 18th century, porches used to be enclosed, had semicircular arch windows decorated with carvings and imitations of pilasters. Since the middle of the 18th century they have turned into tiny porticos with oval pediments (compositional peculiarities of porches have been described by Bystrzonowki in 1743). Meanwhile, less
16 wealthy nobility used to decorate buildings in more modest and simple manner (e.g., Kelpšaičiai, Grybai manor houses). Manor houses of great and middle-class nobility comprised representational and living rooms. While manor houses of less wealthy nobility besides both had an additional household part: most of the manor houses of the middle-class nobility, away from all theoretical requirements, have been equipped with cooking facilities (e.g., Aukštadvaris, Germaniškės manor houses). The main representational rooms in the manor house (main hall, entrance hall, salon and dining-room) have been most ornate. Great attention has been set on decoration of hearths and stoves. In manor houses of great nobility, stoves have been decorated with coats of arms of the owners (e.g., Vištytis, Biržuvėnai manor houses), wooden floors imitated parquet (e.g., Biržuvėnai, Pavilkijys manor houses), painted two-leaved doors had French type locks, walls have been decorated with wallpaper or luxurious materials brought from abroad (e.g., Jablonovščyna manor house). Openings of windows and doors, parts of walls have been trimmed with carved frames, while ornamental and thematic painting adorned rooms in some luxurious manor houses (e.g., Biržuvėnai manor house).
3. MANOR HOUSES OF THE CLASSICISM PERIOD (from the end of 18th century till the end of the 19th century)
The chapter analyses architecture of manor houses in the late 18th century – middle 19th century. During this period, as nobility’s lifestyle and building technologies have changed, manor houses of great and middle-class nobility became functionalistic and restrained. Manor houses of the minor nobility, as the living standards have risen, also got improved, while retaining previous structure of plan and volume. The chapter’s section called Change of the Image of the Manor House. Formation and Establishment of the Classicist Building Image in Noble Society the spread of classicism is analysed. Through it buildings of a new image, representing ordered and restrained everyday life of a man in the Enlightenment age, have appeared. First wooden buildings of a new image (e.g., Radzivilimonti, Bienica, Hrodna manor houses) have been built by grandees such as Radziwiłł, Przezdziecki and Tyszkiewicz families. Those buildings, as the examples of a new image, have been designed by famous architects (e.g., C.Spampani, S.B. Zug). Wealthier middle-class nobility also hired architects and constructors. As a reasonable number of architects, engineers, builders and ground-surveyors have graduated university of Vilnius and other higher Lithuanian colleges, their services became cheaper. Knowledge of architecture among less wealthy middle-class and minor nobility spread through publications, available due to new print technologies and public educational system. Theorists such as P. Świtkowski, M. Rougets, A. Idźkowski, K. Martin, B. Podczaszyński and F. K. Kowalski emphasized traditional requirements – solidity, utility and beauty, but utility has been understood as functional layout of ground-plan, and beauty – as harmony of architectural elements, created according to building logics and new, classicist, proportions. In the chapter’s section called The Architecture of Manor Houses in the 19th Century the detailed analysis upon manor houses of great, middle-class and minor nobility in the late 18th – middle 19th century is presented. Research was based on data of 133 extant and decayed (indentified according to sources) buildings (25 buildings of great nobility, 76 – of middle-class nobility, 32 – of minor nobility). During this period,
17 very few of the great nobility have built new classicist buildings, because most of it already had monumental and luxurious baroque manor houses. In the dawn of Classicism period, those buildings were still in a very good shape. Therefore, following new trends, they have been renovated to match classicist requirements. While renovation process, the layout of a ground-plan and appearance of interiors have been changed, roofs have been flattened (e.g., Šaikūnai, Grikiškis manor houses), porches have been turned into classicist porticos (e.g., Olševskis, Pakriaunis manor houses). Manor houses of middle-class nobility also acquired rational layout of a ground-plan, laconic volume of classicist proportions and professional decoration. Manor houses of minor nobility rarely have changed at all. In this case, differences between buildings in Žemaitija and Aukštaitija have remained. As in baroque period, one-storey buildings, one-storey buildings with mezzanine and two-storey buildings, just in the classicist appearance proceeded to be built, while buildings of complicated shape have disappeared. Most common building of this period, as well as in baroque, was one-storey high and of solid volume, and had a layout structure based on two rows of rooms arranged in parallel. The axis of the main façade has been emphasized by a porch imitating portico. Buildings have been covered by hipped-roofs or half-hipped roofs, above which arose one or two chimney-pots. In such cases as the buildings have been built on slopes, their socle-storeys comprised utility rooms. Buildings of solid volume used to be built on the manors of less importance owned by great nobility. Didieji Gružiai (Kalneliškis) manor house, built in 1782, could be set as significant example. The exterior of this manor house has been typical of the manor houses built on the manors of middle-class nobility, which following baroque period continued to build manor houses of solid volume with a layout structure based on three rows of rooms arranged in parallel. Due to the width of such buildings their roofs were higher, and they differed in proportion. Most of the buildings which still had wings attached to the back façade have been originally baroque manor houses tuned into classicist appearance (e.g., Grinkiškis, Žemalė manor houses). Newly built manor houses have been rarity (e.g., Lašmenpamūšis, Nedingė, Juodiškiai manor houses). Their architecture reflected structure and decoration of residential buildings owned by grandees. Buildings had higher central part, and lower or of the same height but different in width other parts – wings. The wings used to comprise kitchens and apartments for guest. One-storey high buildings with doubled mezzanine represented compositional scheme proposed by C. Spampani. Mezzanine that had an image of monumental porticos of the great order represented the high rank in society (e.g., Pienionys, Serenčionys manor houses). One-storey buildings with simple mezzanine have been built on the manors of less wealthy but still ambitious nobility (e.g., Veliuona manor house). On the manors of the middle-class nobility, buildings have been smaller, in modest decoration (e.g.,, Gedvilaičiai, Parudnė manor houses). The only one known two-storey manor house of the period has been built on Linkavičiai manor. The classicist style of decoration has been represented in the first manor houses (e.g., Radzivilimonti, Hrodna manor houses) built in the late 18th century and the beginning of the 19th century. These buildings used to be sheathed with planking. Planking had imitated masonry blocks (e.g., Radzivilimonti manor house) or created a smooth wall plane while emphasizing trimmings of windows, corners and cornices (e.g., Adomynė manor house). Manor houses of middle-class nobility used to be planked vertically (e.g., Brėvikai, Palankesiai manor houses) or planked vertically with
18 additional narrow strips covering the joints of the planking. As the technology in wood processing improved horizontal planking has come into fashion. Cornices of this period have been flat, decorated with plates imitating modillions (e.g., Pavirvytis, Paliesė manor houses) or attained moulded profile (e.g., Brėvikai, Adomynė manor houses). The main attention has been set on composition and decoration of porches that imitated porticos. Structure, decoration and equipment of interiors changed following new lifestyle and technologies. In the manor houses of great nobility, the representational rooms have been located in the central part, while apartments set on the side of the back façade or the two other sides of the building. Longitudinal corridors ended up with exits on both side façades. In the manor houses of the middle-class nobility, representational rooms used to occupy only one side of the building, while the other side comprised apartments or even utility rooms, which as well have been placed along longitudinal corridor. Interiors in manor houses of great nobility didn’t differ from those in masonry buildings (e.g., Pienionys manor house). Wooden beam ceilings used to be plastered so the rooms became smaller in height. Closed stoves usually were covered with white tiles and had a decorated crown. As the result of using new type of stoves big chimney-rooms have disappeared. The patterns of parquet became more fine and detailed. From the second decade of the 19th century as English stoves became popular, appeared changes in food preparation. Due to it and changes in lifestyle (nobility started to lead more modest way of life) kitchens started to be built within the manor house, usually on one of the sides of the building, close to household entrance, in the wing, and sometimes – in the socle- storey. Interior of manor houses of less wealthy middle-class and minor nobility also changed due to equipment improvement. Ceilings remained wooden, but walls used to be plastered. Big chimney rooms, so-called virenės, remained and were used for household use, e.g., smoking meat.
4. INTERFACE BETWEEN STYLE ARCHITECTURE AND ETHNIC TRADITION IN THE ARCHITECTURE OF MANOR HOUSES
The chapter reveals relation between style architecture and tradition of ethnic architecture. Historical–social and formal-aesthetic change in buildings’ architecture is analysed in comparison with examples of other countries, following similarities and differences are set. Ethnical peculiarities of minor nobility’s manor houses are analysed. The chapter’s section called Dominance of Ethnic Tradition in the Architecture of Manor Houses in 16th – 17th Century analyses influence of renaissance and mannerism architecture towards buildings of ethnical architecture. In accordance of the 16th century’s inventories, in the first half of the 16th century all manor houses have been build according to ethnical tradition. As the Great Duchy of Lithuania became more integrated part of Europe, defined architectural styles changed the local perception of architecture. In the second half of the 16th century, the etiquette of the King’s court and of other European countries nobility entered everyday life. Architectural forms as well, but in fragmental and superficial way: manors still comprised asymmetrical from two to four buildings of different function, which have been decorated by local masters. In the late 16th – beginning of the 17th century, under the influence of European culture, multifunctional buildings appeared. At first they have maintained asymmetrical chaotic forms (e.g., Kėdainiai, Bielica manor houses). In the beginning of the 17th century, in mannerism manner, an additional element – annex (alkierius), higher in volume or two-
19 storey high, have been added to the main structure. Later on, baroque cornices have appeared. In the middle of the 17th century, compositional symmetry appeared in the architecture of manor houses, which was expressed in the volume and look of the main façade (e.g., Šventažeris, Biržuvėnai, Medekšai manor houses). The manor houses of less wealthy nobility remained asymmetric. Early Lithuanian manor houses differed from those of the other countries. Only forms of aesthetic and constructional structures, that didn’t interfere with ethnic architecture have been accepted. Due to it, buildings of laconic rectangular forms dominated in Lithuania, while nobility in Poland, according to A. Milobędzki, used to build wide, close to square manor houses with annexes on the corners (e.g., Kowalewszczyzna manor house). Evolution of manor houses in Lithuania and Normandy appeared to be very close. The chapter’s section called Interface Between Traditional Forms and Architectural Styles of Baroque Manor Houses in the Middle of 17th – Sixth Decade of the 18th Century analyses influence of baroque architectural style and ethnic tradition upon form and spread out of different building types. Certain attention is paid for the school of carpentry. In the second half of the 17th century, under the influence of European architectural styles, parterre manor houses of symmetrical form and integrated into environment used to be built. Though French classicist style played a great role on buildings architecture, but it made no influence on composition of layout, volume and façades of the manor house. Strictly symmetrical buildings appeared only in the late 17th – beginning of the 18th century. As wars of the time have destroyed previous buildings, a new empty ground became perfect a base for the spread out of baroque manor houses. Even great nobility, due to the lack of money, used to build manor houses of wood. Buildings have been built by local carpenters according to typical constructions, so novelties of the style got overflowed with local tradition, and decoration became a peculiar interpretation of forms. Buildings have been enfolded in compositional elements of previous periods. Another reason why distinctive architecture of buildings has formed was the mix in use of different styles. In Lithuania as well as in Poland, manor houses of great nobility have been designed by he architects from the Northern renaissance countries (e.g., Tylman van Garemen). They brought the ideas of rectangular form and symmetric composition of French building. Meanwhile, literature (works by W. Bystrzonowski and K. Zdzanski) together with Jesuits educational system propagated baroque style, which has emerged out of mannerism trend following Italian renaissance. As the result of this union of styles buildings had a structure of northern renaissance style and the proportions and decoration of Italian baroque. Client’s attitude towards architecture played a decisive role at this point. The nobleman had a right to reject or correct the conception of the building presented by architects or masters. The taste of Lithuanian nobility was based on local traditions: common sense of proportion, organic links with environment. All this influenced the choice of laconic rectangular volume and modest interpretation of stylish forms. Proportions and compositional schemes of Lithuanian manor houses can be definable in comparison with analogues from different countries, such as Poland, Sweden and Finland. The chapter’s section called Expression in Forms of Architectural Style of Classicist Buildings in the 19th century circumstances that have influenced rapid establishment of classicist image are analysed, as well as stylistic forms in the architecture of great and middle-class nobility, their peculiarities and commonness compared with manor houses in other countries. Due to wide and quick spread of the
20 information, classicism crashed into the nobility’s environment as an image of forms, without sparing time for understanding its principals and ideals. Consequently it proceeded with progression similar to the one in art history: first of all influenced decoration and exterior forms, later – structure. In the late 18th century, volume and proportion of buildings have been typical to those of the 18th century but decorations and porticos of the great order represented classicist forms. Buildings in the first half of the 19th century already had functional layout and laconic symmetrical shape. Loggias, annexes and other protrusions, as frustrating elements, have disappeared. Buildings have lost their strictly symmetrical layout. Modest architecture of the exterior and rational plan became the main quality features why classicist buildings became so popular among middle-class nobility. Clear composition of classicist buildings has been easy to perceive, it reminded the conception of ethnic architecture. Skills of local carpenters enabled to create constructional systems which materialized classicist proportions and decoration. Buildings have been cheaper and easier to build compared with baroque ones. Architecture of wooden manor houses also has been influenced by romanticism. In the middle of the 19th century, masonry romantic mezzanines (e.g., Panemunėlis manor house) and porches (e.g., Trainiai manor house) or even structures bigger than the original building have been added (e.g., Gėluva manor house). Influence of classicist architecture towards the architecture of manor houses in Middle and North Europe has been the same as in Lithuania: layouts of the buildings became rationally planned, exterior imitated classicist forms and decoration, interior replicated stylish dressing trends. Interpretation of classicist forms depended upon local tradition and school of carpenters. As a result, parts of buildings acquired peculiar compositional structure, proportions and shades of expression. Meanwhile, due to political and social development reasons, architecture of Lithuanian and Polish manor houses assimilated. New ideas affected the nobility while sharing same publications, noblemen travelled and communicated a lot, studied at the same schools of architecture and potentially invited better craftsmen from distant regions or big cities. The chapter’s section called Manor Houses of Minor Nobility in the 18th – 19th Century – Successors of Archaic Ethnical Tradition gives a short survey on peculiarities in evolution of manor houses of minor nobility, influence of regional ethnical cultures (Žemaitija and Aukštaitija) upon architecture of buildings is analysed. Traditions of ethnical regions that lay in genesis of manor houses of minor nobility have been explained. Examined buildings of the 17th – 18th century were of two different types: of solid volume narrow rectangular and of solid volume wide rectangular. The line in spread of each type can be drawn through Šiauliai, Radviliškis and Raseiniai districts and it coincide the borderline between Žemaitija (Samogitia) and Aukštaitija. Because none of the specimen has survived, it can’t be determined whether architectural styles had influenced manor houses of minor nobility in the 17th – 18th centuries. The structure of buildings has been influenced by the nobility’s lifestyle, while architectural forms have been influenced by local carpentry school. Buildings in the 19th century used to be built in symmetrical shape, but it wasn’t the rule. In the middle of the 19th century the ground plan of the building has changed: kitchen has been moved from the centre of the house to one of its sides. Probably it was a result of indirect influence of architectural styles of the time, as a copy of a lifestyle of middle- class nobility. In the middle of the 19th century manor houses have been built on shallow, solid foundation, with chimneys. Half-hipped shape of the roof has been
21 inherited from the buildings of middle-class nobility. As the glass became cheaper the windows became bigger. Novelties changed shapes and proportions, but only as a subsequence of technical evolution. The only one element that could be related to classicism influence, was a four column porch usually built at the main entrance. Buildings of more educated nobility have been decorated with local carpentry mixed with naive interpretation of stylish elements (e.g., Virkė manor house). Aside from exceptions, it can be stated that manor houses of minor nobility have maintained the national regional character. International architectural styles had no influence upon it till late 18th century, and in the 19th century had indirect influence. The manor house, due to technical novelties and changed layout structure, has become rational, i.e. economical and comfortable to live in.
CONCLUSIONS
1. The wooden architecture of manors is a part of material heritage of the culture of the nobility. Due to the inauspicious historical circumstances there was no interest in the culture of nobility till the seventh decade of the 20th century, and its heritage was not being preserved. Today the condition of the heritage of the wooden architecture of manors in Lithuania is critical. The buildings of wooden architecture, and manor houses among them, have almost not been analyzed and estimated in Lithuanian architecture studies till now.
2. The research has shown that the architectural evolution of the manor house owned by nobility of different rank was developing differently. The development of great and middle-class nobility’s manor house was intense, especially influenced by the changes in style architecture. The small noblemen‘s houses were changing a little, their construction followed the ethnic traditions. According to the layout and shape of structures and forms of the buildings set on the manors of great and middle-class nobility during the period of serfdom in Lithuania (from the middle of the 16th century till the middle of the 19th century) three stages of their architectural evolution were singled out: 1) the period of early formation (till the middle of the 17th century); 2) “baroque” period (from the middle of the 17th century till the seventh decade of the 18th century); and 3) the “classicism” period (from the end of 18th century till the end of the th 19 century). At the first stage the established order and practice of the living space and the image of a house substantially changed: instead of several houses designed for a nobleman’s family and their guests (dwelling house, ball-house, and others) and having different functions, one noblemen’s house formed, which was multifunctional parterre and of symmetric composition. At the second and third stages the multifunctional manor house was being improved according to the aesthetic attitudes of etiquette (life style) and predominant styles (Baroque and Classicism).
3. The analysis of the shape and form of manor houses belonging to different stages of architectural evolution detected that the types of manor houses formed on the manors of great nobility during the period from the end of the 16th century till the first half of the 17th century. The formation of the types was determined by the traditional carpentry school of the Great Duchy of Lithuania and the interaction of the style architecture (Northern Mannerism and Italian Renaissance and Baroque). Later the types changed under the influence of the predominant styles (Baroque and Classicism).
22 4. The following three types of manor houses, predominant from the second part of the 17th century till the middle of the 19th century, have been identified: 1) one-storey houses, 2) one-storey houses with mezzanine, and 3) two-storey houses. According to their shape the one-storey houses of the 17th and 18th centuries have been classified into five subtypes: a) houses of solid volume without additional volume details; b) houses with gallery-loggia in the middle of back façade; c) houses with corner annexes (alkieriniai houses); c) houses with side risalits or wings, and d) houses of prolonged volume with two entrances in the main façade. There were two kinds of houses with mezzanines, which had a) mezzanine on both sides (in the 17th century they were called cross ones), or single-sided mezzanine on the axis of the main façade. In the 18th century the architecture of the buildings on big manors often had the characteristics of several types (e.g., Maišiagala manor house). In the period from the end of the 18th century till the middle of the 19th century the types of manor houses did not changed, they were just dressed up in a new clothe of proportions and decor. The subtypes of one-storey houses with loggia, with risalits in the main façade, and the alkieriniai houses disappeared.
5. During all the analyzed period most often there were built one-storey buildings of solid volume, the rooms of which were set in two rows. The solid volume houses of close to square layout, the rooms of which were set in three rows, were built only on the manors of middle-class nobility. The great nobility built houses with loggia-gallery at the centre of back façade, the buildings of prolonged volume with two entrances, and the houses with mezzanines on both sides. In the manor houses of middle-class nobility the mezzanines were built on the main façade, and the buildings with loggia-gallery and the buildings of prolonged volume were rarely built at all. The annex-type (alkieriniai) buildings are characteristic only to the great nobility’s manors. The two-storey buildings must be considered as an exception – there are two such buildings known on the manors of the 18th century (they belonged to great noblemen) and one on the manor owned by a middle-class nobleman of the 19th century.
6. The changes in the great and middle-class nobility’s environment were related with the integration of the Great Duchy of Lithuania into the European culture. The changes in architecture were inspired by the spread of new ideas through the works by architects, who designed manor houses of the king and grandees (T. van Gemeren, C. Spampani, S.B. Zug), the works by leadings masters (carpenters), and educational system. A big influence was made by the literature of that time about manorial economy and architecture: the books by educators, publicist writers of the 16th–18th centuries (A. Gostomski, J. K. Haur, K. Opaliński, W. Bystrzonowski, P. Świtkowski), and the works and articles by the architects-theorists of the 19th century (A. Idźkowski, K. Martin, B.Podczaszyński) and other authors. In the period from the middle of the 16th century till the end of the 18th century the novelties in lifestyle and aesthetics spread in strictly hierarchic way: the great nobility imitated grandees, and the middle-class nobility imitated the great one. The spread of the 19th century ideas also took place through the cut-price press and the general educational system of the nobility.
7. The doctoral thesis defines that style architecture made an influence upon the wooden building in two ways: it was changing a) the building structure (layout, volume composition) or b) the proportions and forms of individual parts and details, and the decor of exterior and interior. In the manors of the great and middle-class nobility the
23 character of the spread corresponded to the regularity, typical to the general evolution of art: first of all, new ideas settled on in decorations, later – in the layout structure and the compositions of volume and façades. In the houses of small nobility the marks of style architecture are found only in the decor details, they are rare and late (the 19th century).
8. In the evolution of the architecture of manor houses the following changes in style were identified: in the first half of the 17th century the details of Renaissance and Mannerism architecture were present in the decoration of façades and interiors of the great nobility’s manor houses: in the middle of the 17th century the axial symmetry was started to be employed in the composition of volume and main façade. In the second and seventh decades of the 18th century the houses were standardized according to the requirements of Baroque – the layouts, volumes, and façades became strictly symmetric. In the end of the 18th century the reformed buildings of great nobility, and later – of the middle-class one, repeated the interpretation of décor, characteristic to the Classicism. In the 19th century all the newly built wooden houses of great and middle-class noblemen had the volume and façades composition and décor typical to the Classicism.
9. Having compared the houses of different periods, it was found out that in the exterior of the houses of the great and middle-class nobility the decoration of trimming of openings and walls, and the forms of cornices had style features. Especially big attention was paid to the composition and décor of porches. In the 18th century the closed and open porches with the pediments of baroque silhouette were built; in the 19th century – with the imitations of porticoes (one-storey or two-storey – great ones). The wooden decoration of Classicism period was rendered in the collision of styles in the great nobility’s manor houses created by famous architects. It became an example for the lower-ranking masters. In the 19th century in the small noblemen’s buildings the individual treatment of the style decor details was employed in the planking of corners and openings, and in the shaping of windows.
10. The interiors of the great nobility’s wooden manor houses did not differ from masonry houses. They obeyed the tendencies of “fashion”. In the 18th century, when due to the influence of the sarmatian culture, art and valuables had to demonstrate the nobleman’s status in society, the interiors of the buildings were especially decorative. Stoves, fireplaces, and woodwork were decorated. Ornamental and thematic painting was used in the decoration of walls and ceiling. The decor of middle-class noblemen’s houses imitated the one of the great ones according to their means. In the small noblemen’s houses the interior equipment improved.
11. Having compared the architecture of manor houses with their analogues in other counties, it was observed, that the changes in lifestyle (etiquette) and style equally influenced the wooden houses architecture of the European countries. Lithuania integrated into this process at the end of the 16th century and the beginning of the 17th century. In the second half of the 17th century Lithuania a little bit was behind, later (during the 18th and 19th centuries) she synchronically conformed to the mainstream. Nevertheless, the interpretations of architectural forms, dictated by styles, and the compositional singularities were specific due to the local carpentry school.
24 12. In order to highlight the character of the Lithuanian carpentry school a deeper research is needed. However, even now it is possible to state, that it was formed in the period from the 16th century till the beginning of the 17th century, when a carpenter was the main creator of architecture for all classes of nobility. During later centuries the carpenter also played an important part in the creation of the building, and on the manors of minor nobility he played the most important role. As the carpenters were local masters who transmitted the conception of their craft and experience from generation to generation, they preserved the peculiarities of ethnic architecture.
13. The conception of “beauty” of the buildings, on which the nobility leaned in choosing the types of buildings and interpreting the forms of style architecture, was formed by ethnic culture. Having compared the great nobility’s manor houses in Lithuania and the ones in Poland during the 18th century, it was observed, that Polish great nobility was choosing the buildings of complex volume: there were wide buildings of approximate square layout and buildings with annexes so-called alkierius built. The nobility of the Grand Duchy of Lithuania preferred the buildings of solid volume and moderate ornamentation, which embodied the sense of proportion predominant in the Lithuanian ethnic architecture. For the same reason the reserved and rational classicist forms made global and very fast influence upon the architecture of the Lithuanian great and middle-class nobility’s manor houses, and in Poland this process was longer (till the third decade of the 19th century).
14. During the entire studied period the minor nobility was building a manor house of rectangular layout, of one or two ends, most often having asymmetrical structure of layout and façades composition. Around the middle of the 19th century the minor nobility’s manor house became rational, i.e., economic and comfortable to live in because of the technical novelties and improved layout according to the examples of the middle-class nobility’s manor houses. Style architecture hardly influenced the architecture of the buildings.
15. The structures and forms of great nobility’s and majority of middle-class ones’ manor houses were universal and spread in all investigated territory. Regional (Aukštaitija and Žemaitija) traditions made influence only on the architecture of minor nobility’s manor houses. The buildings of minor nobility in Aukštaitija were long and narrow, and in Žemaitija – wider. The border between the range of these buildings is discernible in Šiauliai, Radviliškis and Raseiniai districts, i.e., it coincides with the border between Žemaitija and Aukštaitija.
16. The wooden manor house of parterre, symmetrical composition, which was formed in the 17th century, circulated at the nobility manors till the beginning of the 20th century. Its architecture was making an influence to the architecture of the lower social classes, among them to the houses of peasant farmers, townspeople, and citizenry. The wooden manor houses, together with sacral wooden buildings are the most valuable objects of the heritage of the wooden culture not only in Lithuania.
25 SCIENTIFIC PUBLICATIONS ON THE SUBJECT OF THE DISSERTATION 1. Dalė Puodžiukienė. Tradicinės architektūros ponų namas – bajorijos gyvenimo būdo atspindys. (The landlords’ house of traditional architecture as a reflection of the nobility life style). In: Menotyra, ISSN 1392-1002, 1998, nr. 1, p.38-43. 2. Dalė Puodžiukienė. Dvaro sodybø architektûra XVI-XIX a. teoriniuose darbuose (The architecture of the manorial farmsteads in the theoretical works of the 16th-19th centuries), in: Liaudies kultûra, ISSN 0236-055,1998; Nr.3, p.27- 35. 3. Dalė Puodžiukienė. Dvaro sodybos ir miestelio urbanistiniai ryšiai (The connections between manorial estate and town), in: Urbanistika ir Architektûra, ISSN 1392- 10021999, Nr.2 (t.23), p.95-98. 4. Dalė Puodžiukienė, Nijolė Lukšionytė - Tolvaišienė. Romantizmo požymiai mediniuose dvareliuose (The signs of Romanticism in small wooden manors), in: Lietuvos architektûros istorija, ISBN 9986-420-32-6, Vilnius: Savastis, 2000, t.3. p.78- 83. 5. Dalė Puodžiukienė. Tradicinės architektūros ponų namų raida XVI-XVII a. (The evolution of house architecture of the nobility and gentry in the 16th -17th centuries), in: Liaudies kultūra, ISSN 0236-0551, 2001, Nr.3,p. 8-17. 6. Dalė Puodžiukienė. Birzyniany - dwór Gorskich: przesłość, teraźniejszość, przyszłość in: Dwór polski, Kielce, 2002, p.151-168. 7.Dalė Puodžiukienė. Medinė dvarų sodybų architektūra (The wooden architecture of manorial estates), in: Medinė architektūra Lietuvoje (Wooden architecture in Lithuania),Vilnius: Vaga, 2003, ISBN 5-415-01666, p. 36-47. 8. Dalė Puodžiukienė. Biržuvėnų dvaras (Biržuvėnai manor), in: Lietuvos dvarai (Lithuanian manors),Kaunas: Šviesa, 2007, ISBN 5-430-04443-1, p.22-27. 9.Dalė Puodžiukienė. Biržuvėnų dvaro sodybos architektūros raida XVII- XX a. pradžioje (The evolution of the architecture of the farmstead of the Biržuvėnai estate between the 17thcentury and the beginning of the 20th century), in: Lietuvos dvarai: kultūros ir šaltinių tyrinėjimai (Lithuanian manors: the research of culture and sources), Acta Academiae Artium Vilnensis, ISSN 1392-0316, ISBN 978-9955-854- 22-72008, vol. 47-48, p.17-43. 10. Dalė Puodžiukienė. Istoriniai šaltiniai XVI a. vid.- XX a. pr. medinės dvarų sodybų architektūros tyrinėjimuose (The significance of historical sources in the research of wooden architecture of manors) in: Lietuvos dvarai: kultūros paveldo tyrinėjimai (Lithuanian manors: the research of cultural heritage), Acta Academiae Artium Vilnensis, 2009, ISSN 1392-0316, ISBN 978-9955-854-52-4, vol. 55, p. 77-101 11. Dalė Puodžiukienė. Baroko įkvėpta medinė architektūra: dvarų sodybos ir bažnyčios (The wooden architecture inspired by Baroque: manorial estates and churches) in: Lietuva 1009-2009 (Lithuania 100-2009), Acta Academiae Artium Vilnensis, ISBN 978-9955-854-53-1, 2009, p. 275-283. 12. Dalė Puodžiukienė. XVIII a. Lietuvos smulkiųjų bajorų ponų namai (The houses of Lithuanian small nobility in the 18th century), in: Česlovo Milošo skaitymai 3. Kultūrų sankirtos: patirtys ir pokyčiai (Česlav Milosh’s readings 3. Cultural crossings: experience and chages), Kaunas: VDU, 2010, ISBN 978-9955-12-625-6, p. 223-232. 13. Dale Puodziukiene. Wooden Architecture of Manors in: Wooden Heritage in Lithuania, Vilnius: R.Paknio leidykla, 2011, ISBN 978-9955-736-36-3. P. 56-67
26 OTHER PUBLICATIONS 1. Dalė Puodžiukienė. Medinė architektūra dvarų sodybose: vertė ir išsaugojimo galimybės (The wooden architecture in manorial estates: value and the possibilities for reservation), in: Lietuvos dvarai – praeitis, dabartis ir ateitis. Konferencijos medžiaga (Lithuanian manors – past, present and future. Conference proceedings), Vilnius: LR Valstybinė paminklosaugos komisija, 2001, ISBN 995-9455-0-8, p. 54–60. 2. Dale Puodziukiene. Workshop No.2: open air museum in Kleboniškiai (Lithuania), in Living wooden culture throughout Europe. Cultural Heritage Department. Strasbourg: Council of Europe Publishing, 2002, ISBN 92-871-92-871-4882-1, p.65-74. 3. Dale Puodziukiene. Vernacular architecture and traditional wooden crafts in Lithuania, in: European Carpenters Workshop in Normandie. Direction régionale des affaires culturelles de Haute – Normandie. Ed. François Calame. Éditions A Die, 2004, p. 71-75. 4. Dalė Puodžiukienė. Medinė dvarų sodybų architektūra: būklė ir išlikimo perspektyvos (The wooden architecture of manorial estates: condition and the perspectives for survival), in: Lietuvos medinis paveldas. Mokslinė – praktinė konferencija Rumšiškėse 2006 balandžio 27-28 (Lithuanian wooden heritage. Scientific practical conference in Rumšiškės April 27-28, 2006), Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, ISBN 9955-624-39-6, p. 109-124. 5. Dalė Puodžiukienė, Giedrė Filipavičienė, Giedrė–Eleonora Miknevičienė Vilniaus medinė architektūra. Apibūdinimas. Išsaugojimo galimybė (Vilnius wooden architecture. Characterization. Possibility of reservation), in: Lietuvos medinis paveldas. Mokslinės – praktinės konferencijos medžiaga (The Lithuanian wooden heritage. The proceedings of scientific practical conference), Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, ISBN 9955-624-39-6. p.109-124.
PRESENTATIONS IN CONFERENCES AND WORKSHOPS 1. Dalė Puodžiukienė. Ponų namas – bajorijos gyvenimo būdo ir materialinės kultūros atspindys (Landlords’ house as a reflection of the nobility lifestyle and material culture). A presentation in the conference Lietuvos dvarų kultūra (Lithuanian manorial culture) VMU, Vilnius, May 23-24, 1996. (in Lithuanian) 2. Dalė Puodžiukienė, XVI-XIX a. teoriniai darbai apie dvarų sodybų architektūrą (The theoretical works of the 16th-19th centuries on the architecture of the manorial farmsteads). A presentation in the conference Statyba ir architektūra (Construction and architecture), Kaunas university of Technology, Kaunas, April 9-11, 1997 (in Lithuanian) 3. Dalė Puodžiukienė. The architecture of the gentry’s manors in the small Lithuanian towns. A presentation in the international conference Sustainable Urban Habitat in Wood, Trodheim, Norway, November 12-15, 1997. (in English) 4. Dalė Puodžiukienė. Tradicinės viduriniosios ir smulkiosios bajorijos dvarų sodybų architektūros išsaugojimo klausimu (On the question of the preservation of traditional architecture of middle and small nobility manorial estates) A presentation in the conference Kultūros paveldo autentiškumas: samprata ir išsaugojimo būdai (The authenticity cultural heritage: conception and ways of reservation), Vilnius, September 9-10, 1997. (in Lithuanian) 5. Dalė Puodžiukienė. Birżyniany - dwór Gorskich: przesłość, teraźniejszość, przyszłość (Biržuvėnai – Gorskiai manor: past, present, future). A presentation in
27 workshop Dwór Polski, zjawisko historyczne I kulturowe (The Polish manors – the historical and cultural links), VI, Kielce, , Poland, May 24-25, 2001. (in Polish). 6. Dalė Puodžiukienė, Wooden manors in Lithuania. Wooden houses architecture in the country-side of Lithuania. A presentation in the workshop Third meeting of the transnational project “Wooden Culture in Europe”, March 15-18, 2001, Järvsö, Sweeden (in English). 7. Dalė Puodžiukienė. Biržuvėnai: reliktinis kraštovaizdis (Biržuvėnai: a relict landscape). A presentation in the international conference Parkų ir sodų kelias: patirtis ir europiniai projektai (The road of parks and gardens: experience and European projects), Palanga –Vilnius, May 10-12, 2002. (in Lithuanian). 8. Dalė Puodžiukienė. Dvarų sodybų raida XVI- XVII a. (The development of manorial estates in 16th -17th centuries). A presentation in VGTU conference Šešelgio skaitymai (Šešelgis’s readings), Rokiškis, May 23-24, 2002. (in Lithuanian). 9. Dalė Puodžiukienė. Medinės architektūros apsaugos problemos (The protection problems of wooden architecture). A presentation in the workshop TEEA Financial Mechanisms: New opportunities for cooperation between Norway and Lithuania, Vilnius, November 8, 2004. (in English) 10. Dalė Puodžiukienė. House owners as managers of heritage objects. A presentation in workshop COC, Venetia, November 11-12, 2005. (in English). 11. Dalė Puodžiukienė. Wooden manors. A presentation in seminar devoted to the meeting of committee members of Europa Nostra with Lithuanian heritage organizations. April 3, 2006, Vilnius. (in English) 12. Dalė Puodžiukienė. Lietuvos medinių dvarų sodybų architektūra Žemaitijoje (The architecture of the Lithuanian wooden manorial estates in Samogitia). A presentation in the conference Esminiai Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų raidos bruožai (The essential features of the development of manors in Samogitia and Klaipėda region), Plungė, Žemaičiai art museum, September 3, 2008. (in Lithuanian). 13. Dalė Puodžiukienė. Lietuvos medinės architektūros paveldas: vertės samprata ir apsauga 1990-2010 m. (The heritage of the Lithuanian wooden architecture: the conception of value and protection in 1990-2010). A presentation in the conference Kultūros paveldo apsauga Lietuvos Respublikoje (1990-2010): pasiekimai, praradimai, perspektyvos (The protection of cultural heritage in the Republic of Lithuania (1990- 2010): achievements, losses, perspectives) ICOMOS LNC, National museum, November 25, 2010. (in Lithuanian).
CURRICULUM VITAE Dalė Puodžiukienė 1974 – 1979 studied at Vilnius Civil Engineering Institute (now Vilnius Gediminas Technical University), Vilnius. Diploma: architect. Since 1980 – research worker at the Institute of Architecture and Construction, Kaunas. 1995 – 1999 Post-graduate studies for the doctor’s degree in Humanities; Institute of Architecture and Construction. Scientific interests include: Lithuanian wooden heritage – the architecture of manors. . Address: University of Technology, Institute of Architecture and Construction, Kaunas, Tunelio g. 60, Kaunas, Lithuania Telephone +370 69845321 E-mail: [email protected]
28 ĮVADAS
Dvarų sodybų architektūra – unikali Lietuvos medinio paveldo dalis. Sodybų architektūroje persipynė lietuvių etninės tradicijos ir iš Vakarų Europos ateinančios kosmopolitinės stilių idėjos. Dvarų sodybų pavyzdžiai, savo ruožtu, darė poveikį valstiečių ir miestelėnų pastatams. Todėl medinės dvarų architektūros pažinimas svarbus tiek profesionaliosios, tiek etninės architektūros studijoms. Tyrimo aktualumas. Medinė dvarų sodybų architektūra, kaip ir visa bajorijos kultūra, iki XX a. aštunto dešimtmečio išsamiau netyrinėta. Priežastys, nulėmusios dvarų kultūros atmetimą ir vėlyvą architektūrinių tyrimų pradžią, glūdėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Lietuvos visuomeninės raidos procesuose. Rusijos kolonizacijos politika, 1861 m. baudžiavos panaikinimas pakirto tautines, socialines ir ekonomines bajorijos šaknis, paskatino jos polonizaciją, kultūrinį bei politinį smukimą. XX a. pr. iškilo progresyviai mąstanti, ekonomiškai pajėgi ir versli valstietija. 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės nacionalinė kultūra susiformavo valstiečių subkultūros pagrindu. Dvarų kultūra buvo atmesta kaip “svetimtautė”. Sovietmečio kultūrologija atsiribojo nuo bajorijos palikimo kaip priešiško klasiniu požiūriu, todėl pirmaisiais sovietiniais dešimtmečiais bajorijos kultūra taip ignoruojama. Dvarų sodybų tyrimai pradėti tik šeštame XX a. dešimtmetyje, rengiant Kultūros paminklų sąrašą ir eilę leidinių (“Lietuvių liaudies architektūra”, “Lietuvos architektūros istorija”, “LTSR kultūros paminklų sąvadas”). Į kultūros paminklų sąrašą buvo įrašyti 128 buvę dvarų ansambliai, jų fragmentai ar pavieniai statiniai. Jų tarpe 63 ponų namai (rūmai), tačiau tik 10 iš jų - mediniai. Lietuvos architektūros istorijoje svarbiausia laikyta mūrinė dvarų sodybų architektūra (Klemensas Čerbulėnas, Tadas Adomonis, Irena Vaišvilaitė, Jonas Minkevičius ir kt. nagrinėję rezidencijų raidą rėmėsi mūrinės architektūros pavyzdžiais). Medinė dvarų sodybų architektūra netyrinėta. Tuo tarpu dėl nepalankių XX a. istorinių bei socialinių aplinkybių ji buvo blogiausiai išlikusi medinio Lietuvos architektūros paveldo dalis. 1990-2005 m. autorei atlikus maždaug 600 mediniais statiniais užstatytų dvarų sodybų tyrimus dabartinės Lietuvos teritorijoje (be Klaipėdos krašto), nustatyta, kad: vos 1,6 % sodybų išlaikė kompleksiškumą ir autentiškumą, daugumos pastatų būklė bloga ir labai bloga, ūkiniai pasatai susidėvėję iki 90 %, vertingų ir geriau išlikusių statinių išliko apie tris šimtus. Per paskutiniuosius 50 metų nugriauti visi vertingiausi XVIII a. ponų namai (Panemunėlio, Kazliškėlio, Blinstrubiškių, Kavoliškio, Santeklių dvaruose). Situacija yra kritinė: nefiksuotos ir netyrinėtos medinės dvarų sodybos baigia sunykti. Tuo tarpu architektūros tyrimai galimi tol, kol pastatai ar jų fragmentai tebeturi materialų pavidalą. Tyrimo objektas yra XVI a. vidurio – XIX a. vidurio Lietuvos bajorijos mediniai gyvenamieji pastatai, disertacijoje vadinami ponų namais. „Ponų namo“ sąvoka pasirinkta siekiant kuo tiksliau apibūdinti objekto funkciją ir nenusižengti istoriografinei tradicijai. Žodis “namas” (dom) bajorijos gyvenamiesiems pastatams apibūdinti raštų kalboje ir literatūroje buvo vartojamas visą nagrinėjamą laikotarpį: XVI a. inventoriuose bajorijos gyvenamieji pastatai vadinami “seklyčiomis” ir “namais” (swiatelka, светлочка, dom), XVII a. – XIX a. inventoriuose ir amžininkų spausdintiniuose veikaluose – „namais“ (dom). Be to, šis žodis nusako tik funkciją, todėl patogus įvardinti skirtingo turtingumo pastatus. Žodis ”ponų” - paaiškina, kas pastate gyvena. Nuo XVII a. visa bajorija vadinta ponais, o nuo XVIII a. ši sąvoka buvo vartojama kaip laisvo, savarankiško piliečio samprata.
29 Bajorai buvo negausus (XVIII a. sudarė 5,9 % Lietuvos gyventojų), bet įtakingiausias (turėjo politines laisves ir dalyvavo valstybės valdyme) visuomenės sluoksnis. Bajoro turtingumas priklausė nuo turimos žemės kiekio, lėmusio pajamų dydį. Smulkieji bajorai sudarė 2/3 bajorijos. Jiems priskiriami bajorkaimių, neturintys ar turintys keletą valstiečių dūmų bajorai, bežemiai bajorai činšininkai. Dažnai jie patys dirbo dvaro žemę ir mažai tesiskyrė nuo valstiečių. Vidutiniams bajorams, kurių sluoksnio ribas sunku apibrėžti, priskiriama apie 20% bajorijos. Jų pragyvenimo šaltinis buvo 150 iki 1000 ha dvaras su palivarku, kuriame dirbo baudžiauninkai. Pajamos garantuodavo pasiturimą gyvenimą, bet ne prabangą. Stambūs bajorai turėjo dvarus, kurių dydis viršijo 1000 ha. Labai stambūs bajorai ir magnatai valdė nuo keliolikos iki keliasdešimt dvarų įvairiose LDK vietose, vertėsi manufaktūrų pramone, prekyba, finansinėmis operacijomis. Jų gaunamas pelnas suteikdavo ištaigingo gyvenimo galimybę. Darbe analizuojama stambių, vidutinių ir smulkių bajorų ponų namų architektūra. Tyrimo chronologinės ribos. Darbe tyrinėjama Baudžiavos laikotarpio medinė ponų namų architektūra. Laikotarpį XVI a. viduryje pradėjo Valakų reforma, užbaigė 1861 m. Valstiečių reforma. Baudžiavos laikotarpiu dvaras buvo luominės visuomenės politinės, ekonominės ir kultūrinės veiklos pagrindas, todėl dvarų sodybų architektūra pasižymėjo pastatų tipų, tūrinių sprendimų, formų turtingumu. Tyrimo metu išaiškėjo, kad Valakų reformos data anaiptol nefiksuoja dvarų sodybų struktūros bei architektūrinių sprendimų užuomazgos. Jų pradžia – ankstyvuosiuose XV a. dvaruose. Tačiau būtent po Valakų reformos pradėta masiškai sudarinėti dvarų sodybų inventorius, t.y. atsirado istoriniai šaltiniai, leidžiantys šiandien argumentuotai pagrįsti sodybų architektūros raidą. Dėl to pradine tiriamojo laikotarpio riba pasirinktas XVI a. vidurys. Laikotarpio pabaiga - baudžiavos panaikinimo reforma, kuri pakirto senosios ūkininkavimo sistemos pagrindus, o kartu ir bajorijos mentaliteto šaknis; po jos prasidėjo dvarų kultūros nykimas. Tyrimo arealo geografinės ribos. Medinės dvarų sodybų architektūros ištakos glūdėjo etninėje architektūroje, todėl tyrimo geografinės ribos darbe pasirinktos artimos XVI a. etninėms riboms (be Mažosios Lietuvos žemių). XVI a. lietuviško arealo ribos nustatytos remiantis Z.Zinkevičiaus, K. Pakšto darbais. Jos apėmė Trakų vaivadiją, didžiąją dalį Vilniaus, nedidelę dalį Naugarduko vaivadijos, Žemaičių seniūniją. Šiaurinė arealo riba siekė Dauguvą, rytinė artėjo prie Drisos, Dokščių, pietrytinė – prie Naugarduko, pietinė – prie Balstogės (Bialystoko). Šią teritoriją XVII a. antroje pusėje – XVIII a. pradžioje niokojo karai ir maras, XIX a. pradžioje – Napoleono armija. Iki XIX a. vidurio rytinės ir pietinės nagrinėjamos teritorijos žemės nutautėjo, tačiau tyrimai parodė, kad dvarų sodybų architektūroje etninės žymės išliko. Tai paaiškinama tuo, kad: 1) suslavintose rytinėse ir pietinėse žemėse tebegyveno gana daug lietuvių; 2) po karų ir suiručių dvarus valdė tos pačios LDK bajorų šeimos, namus atstatinėjusios pagal senąsias regiono ir giminės tradicijas. Mažojoje Lietuvoje, nepriklausiusioje LDK, kilmingieji buvo svetimtaučiai ir dvarų sodybas statydino pagal savosios kultūros supratimą. Kultūrologinė ir architektūrinė ponų namo samprata. Ponų namai atitiko laisvo, svetingo, aktyvaus, trokštančio garbės, atviro naujovėms bajoro gyvenimo būdą. Ponų namas buvo svarbiausias dvaro pastatas – dvaro“ viešpaties“ namai, skirti gyventi ponui, jo šeimai, vaikams ir vaikaičiams – garbingos ir kilmingos giminės tęsėjams. Namo vertė ir architektūros savitumai atsiskleidžia per pastato statybai keltus reikalavimus.
30 Reikalavimus skleidė renesanso ir vėlesnių laikų teoretikai, kartojantys klasikinę antikos laikų romėnų architekto Vitruvijaus triadą apie tvirtumą, patogumą ir grožį. Abiejų Tautų Respublikos literatūroje reikalavimai pirmą kartą paviešinti XVII a. viduryje Lukašui Opalinskiui (Lukasz Opalinski ) priskirtoje knygoje „Trumpas statybos mokslas. Reikalavimų laikytasi iki XIX a. pabaigos (juos deklaravo XVIII a. – XIX a. knygų apie architektūrą autoriai – W. Bystrzonowski, K. Zdzański, P. Świtkowski), tačiau jų interpretacijos skirtingu laiku ir skirtinguose bajorijos sluoksniuose skyrėsi. Tvirto namo siekis lėmė tradicinių medžiagų panaudojimo taisykles ir konstrukcinių sistemų evoliuciją. Lietuvoje mediena visada buvo pigiausia ir lengviausiai gaunama statybinė medžiaga. Didžioji dalis girių buvo iškirsta tik XVIII - XIX a. Pušų ir eglių mediena drėgname ir palyginti šaltame krašto klimate labai tiko gyvenamajai statybai. Visa tai sudarė sąlygas formuotis aukšto lygio dailidystės mokyklai. Didikų sodybose mediniai pastatai dominavo iki XVII a. vidurio, stambių bajorų – iki XVIII a. pabaigos, vidutinių ir smulkių – iki pat XIX a. pabaigos. Patogumas buvo suprantamas kaip tinkama plano struktūra. Planavimą lėmė bajorijos gyvenimo būdas, kurį didesniuose dvaruose reglamentavo etiketas, mažesniuose – papročiai ir tradicijos. Dvarai visada buvo atviri to paties luomo lankytojams, patogūs “svečiui gerai priimti, nors ir mažame pastate”(taip rašė W. Bystrzonowskis 1747 m. knygoje, skirtoje dvarų sodybų tvarkymui ir architektūrai). Reprezentacinės patalpos buvo didžiausi ir geriausiai įrengti ponų namų kambariai ar salės. Gyvenamojoje dalyje vyko kasdieninis šeimos ir tarnų gyvenimas. Ūkines patalpas ir virtuves iki XIX a. vidurio įrengdavo tik smulkių vidutinių ir smulkių dvarelių namuose. Stambesniuose dvaruose joms statydavo specialų pastatą – virtuvės oficiną. XIX a. viduryje, pasikeitus gyvenimo būdui, šildymo sistemoms, maisto gamybos technologijoms, virtuvės pradėtos įrenginėti ponų namuose arba jų priestatuose. Grožio suvokimas buvo ypač reliatyvus. Bajoro vieta hierarchinėje sistemoje ir pajamos leido bendrauti tik su tokio pat lygio kaimynais, giminėmis, draugais. Noras pasipuikuoti, neišsiskirti iš kitų tarpo vertė sekti madingomis savo aplinkos naujovėmis. Didikai ir stambioji bajorija, LDK įsiliejant į Europą, palaipsniui perėmė kosmopolitines vertybes, vidurinioji bajorija didžia dalimi laikėsi vietos tradicijų. Karaliaus, magnatų, stambiosios bajorijos namus pagal stilinės architektūros nuostatas kūrė architektai profesionalai, vidutinių bajorų namų architektūroje „mada” pasireiškė stambiosios bajorijos architektūrai būdingų stilinių elementų kopijavimu ir pritaikymu. Stilinės architektūros įtaka skverbėsi į medinę statybą dviem būdais: keitė pastato struktūrą (planą, tūrio kompoziciją) arba atskirų dalių ir elementų proporcijas, formas, eksterjero ir interjero dekorą. Daugumos namų sumanytojai būdavo patys savininkai, tačiau jų arba samdytų architektų idėjas įgyvendindavo dailidės. XVI-XVII a pastatų kūrėjai buvo lietuviškos dailidystės mokyklos meistrai, todėl antrojo Lietuvos Statuto (1566 m.) vertimuose lotyniškas žodis architektas architecto verčiamas dailide (ciesli arba дoилиды). Lietuviška dailidystės mokykla rėmėsi etninės architektūros patirtimi. Joje iš kartos į kartą buvo perduodama įprastas akiai ir mielas širdžiai pastato ir jo dalių proporcingumas, bruožai, būdingi lietuvių etninio arealo medinei statybai – formų ir dekoro saikingumas, organiška jungtis su aplinka. Ponų namo raidos periodizacija. Nagrinėjamas Baudžiavos laikotarpis nebuvo vientisas. Priklausomai nuo ekonominių ir politinių sąlygų, filosofinių nuostatų kito
31 visuomenės teisiniai pagrindai, ūkininkavimo sistemos, gyvenimo būdas, architektūra. Kartu kito dvarų sodybų struktūra bei sodybas formuojantys pastatai, tarp jų – ponų namai. Nagrinėjamo Baudžiavos laikotarpio ponų namų struktūros ir architektūros raidoje nustatyti trys etapai, kurie skyrėsi gyvenamosios erdvės sankloda ir statinio įvaizdžiu: 1) formavimosi (iki XVII a. vidurio), kai susidarė daugiafunkcinis parterinis ponų namas, į vieną pastatą apjungęs visas patalpas – reprezentacines, gyvenamąsias, kartais ir ūkines; 2) „barokinį“ (XVII a. vidurio – XVIII a. septinto dešimtmečio) – kuomet ponų namo architektūra buvo keičiama pagal baroko etiketo ir stiliaus reikalavimus; ir 3) „klasicistinį“ (XVIII a. pabaigos – XIX a. vidurio), kai gyvenamosios erdvės sanklodą ir pastato estetiką veikė klasicizmo nuostatos. Ši periodizacija paremta stambių ir vidutinių bajorų architektūros pavyzdžiais. Smulkesni bajorai visada gyveno viename name, stilinės architektūros reikalavimai jų beveik nepalietė. Tačiau sėslių ir uždarų smulkiųjų bajorų sodyboms didelę įtaką turėjo regionų tradicijos: antai Žemaitijos ir Aukštaitijos ponų namai gana smarkiai skyrėsi. Darbo tikslas ir uždaviniai. Darbo t i k s l a s – išaiškinti ir pateikti moksliškai pagrįstą medinės architektūros ponų namų raidą nuo XVI a. vidurio iki XIX a. vidurio. Tikslui pasiekti iškelti u ž d a v i n i a i: 1) ištirti išlikusių ir iš šaltinių žinomų stambių, vidutinių ir smulkių bajorų medinių namų architektūrą; 2) nustatyti skirtingais laikotarpiais vyravusius pastatų tipus, jų susidarymo priežastis, kaitos ypatumus; tipų sklaidą skirtingų bajorijos sluoksnių sodybose; 3) išnagrinėti profesionaliosios architektūros stilių raiškos būdus pastatų tipams, atskiroms jų dalims (dekorui, interjerui), nustatyti profesionaliosios architektūros įtakos dydį ir pobūdį skirtingų sluoksnių bajorų namams; 4) atskleisti istorines-socialines bei formaliąsias-estetines bajorų namų kaitos priežastis;; 5) sugretinti medinius ponų namus su kitų šalių analogiškais pastatais, nustatyti raidos bendrumus ir savitus „lietuviškų“ pastatų architektūros bruožus; 6) išaiškinti lietuvių regioninių etninių kultūrų (žemaičių ir aukštaičių) įtaką bajorų namų architektūrai; 7) per raidą, formų ir struktūros analizę atskleisti medinės ponų namų architektūros vertę bendrame Lietuvos architektūros kontekste. Tyrimų metodai. Tiriamojo objekto specifika, darbo tikslas ir uždaviniai lėmė įvairių metodų taikymą skirtinguose darbo etapuose. Pirmame etape identifikuojant objektus buvo atliekami lauko tyrimai ir ikonografinės medžiagos bei šaltinių ir literatūros studijos. Taikant istorinį ir analitinį metodus, išaiškinti veiksniai, nulėmę medinės bajorų namų architektūros pokyčius (dvarų pobūdis, ūkio sistemos savitumai, bajorijos socialinė struktūra, gyvenimo būdo kaita, galimos pastatų stilistikos ir struktūros įtakos). Antrame etape empirinė medžiaga susisteminta (klasifikuota) pagal laikotarpius, bajorijos socialines grupes ir pastatų tūrinius erdvinius sprendimus. Taikant formaliosios analizės ir lyginamąjį metodus, buvo išryškinti skirtingų laikotarpių (XVI - XVII a. vidurio; XVII a. antros pusės - XVIII a. septinto dešimtmečio, XVIII a. pabaigos - XIX a. vidurio) stambiajai, vidutinei ir smulkiajai bajorijai būdingi pastatų pavidalai ir tipai. Statistiniu metodu tyrinėta ponų namų sklaida. Trečiame (apibendrinančiame) etape nagrinėta pastatų architektūrinės kompozicijos raida. Formaliosios, stilistinės ir lyginamosios analizės būdais nustatyta pastatų pavidalo ir tipų kaita, stilinės ir etninės architektūros santykis. Lyginant pastatus su kitų šalių analogais, nustatytos bendros raidos tendencijos ir vietiniai savitumai.
32 Lyginimui pasirinkti pavyzdžiai iš Europos šalių, kurių architektūroje medinė privilegijuotų luomų architektūra užėmė svarią vietą ir kurių istorinė raida buvo panaši į Lietuvos. Tai Lenkija, Latvija (Livonija), Švedija, Suomija (pastarosios istorijoje yra daug paralelių su Lietuva); iš Vakarų Europos kraštų pasirinkta Normandija, turtinga medinių dvarų paveldu (fachverko statyba taip pat priskiriama medinei architektūrai). Kaitos priežastingumui pagrįsti taikytas istorinis – socialinis metodas. Tyrimų ir šaltinių apžvalga Tyrimai. Lietuvių mokslinėje spaudoje analitiniai straipsniai apie medinę dvarų sodybų architektūrą pasirodė labai vėlai – XX a. septintajame dešimtmetyje. Pirmoji mokslinė publikacija yra Algės Jankevičienės straipsnis Buvusių dvarų sodybos ir pastatai, paskelbtas 1968 m. leidinyje Lietuvių liaudies architektūra Tai vienintelė lietuviška publikacija, kurioje mėginama pateikti ponų namų architektūros raidą. Juozo Jurginio ir Mečio Urbelio straipsniai paruošti pagal XVI ir XVII a. dvarų sodybų inventorių studijas. J. Jurginio publikacijoje Alytaus ekonomijos dvarų pastatai 1649 metais išleistoje 1972 m., pateikiamas Alytaus ekonomijos dvarų inventorius lietuvių ir originalo (lenkų) kalbomis. Įžangoje autorius analizuoja to meto dvarų sodybų architektūros ypatybes. M. Urbelis straipsnyje XVI a. Lietuvos kaimo gyvenamieji pastatai pirminių šaltinių duomenimis, paskelbtame 1978 m. nagrinėja XVI a. gyvenamųjų namų tipus ir jų paplitimo arealą. Keli straipsniai, kuriuose analizuojamos medinių ponų namų architektūros sąsajos su stiline architektūra, pateikti studijos Lietuvos architektūros istorija antrame ir trečiame tomuose. Tai A. Jankevičienės straipsnis apie medinius klasicistinius ir Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės bei Dalės Puodžiukienės – apie romantizmo bruožų turinčius pastatus Baltarusijoje apie medinę dvarų sodybų architektūrą rašė Aleksandras Lakotka, V. Tracievskis, Jurijus Jakimavičius. J. Jakimovičiaus nagrinėjo XVI–XVII a. dvarų sodybų ir jų pastatų, tarp jų ir ponų namų, architektūrinę raidą, pateikė pagal inventorius sudarytas architektūrinės dvarų sodybų retrospektyvas. Apie 30 iš nagrinėtų dvarų sodybų stovėjo buvusių Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų žemėse. Latvijos dvarus tyrinėjęs Janis Zilgalvis taip pat rašė ir apie medinius pastatus. Lenkijoje pirmieji darbai apie tradicinę dvarų sodybų architektūrą pasirodė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tarp jų išsiskiria Zigmunto Glogerio publikacijos, kuriose pateikiami sodybų ir jų sudėtinių dalių aprašymai, tame tarpe iš Lietuvos etninių žemių, aiškinama jų kilmė, raida. Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje ponų namų architektūra labai plačiai tyrinėta. A. Miłobędzkis 1963 m. išleistoje studijoje Lenkijos architektūros istorijos bruožai medinių ponų namų architektūros raidą nuo XVII iki XX a. nagrinėja bendrame krašto architektūrinės raidos kontekste. Tai ypač svarbu šių pastatų raidos ir stilistinių sąsajų nustatymui. Kiek vėliau, pateikdamas XVII a. leidinį Trumpas statybos mokslas…., autorius parašė išsamią įžangą ir teksto komentarus, kuriuose atskleidžiami namų architektūros ypatumai. Leidinyje Lenkijos architektūra XVII a. A. Miłobędzkis analizuoja ir iliustruoja to laikotarpio medinių namų piešinius ir projektus. XVIII a. viduriniosios ir smulkiosios bajorijos gyvenamuosius pastatus visoje Lenkijoje surinko ir išnagrinėjo A. M. Sikorska. Jos knygoje pateikiami XVIII a. pastatų tipai, išryškintos jų būdingiausios ypatybės. Šis darbas ypač naudingas lyginant XVIII a. namų tipus Lenkijoje ir Lietuvoje. M. Leśniakowska analizuoja tradicinių dvarų architektūros raidą semantiniu metodu, taip pat pateikia itin išsamią XVII–XX a. leidinių bibliografiją. M. Rozbicka tyrinėjo Mazovijos vidutinių ir smulkių bajorų dvarų sodybų architektūrą.
33 Istorinių apybraižų rinkiniai (žinynai) tarsi užima tarpinę vietą tarp mokslinės analitinės literatūros ir šaltinių. Juose orientuojamasi į žinių apie atskirus objektus pateikimą, analizė atliekama retai. Tarp lietuviškų leidinių išimtį sudaro Kultūros paminklų enciklopedija Joje yra dvarų sodybų – architektūros paminklų ir vertybių aprašai, planai ir nuotraukos ar fasadų brėžiniai su trumpa architektūrinės vertės charakteristika. Tarp užsienio autorių tokio pobūdžio rinkinių ypatingą vertę turi žymaus lenkų tyrinėtojo Romano Aftanazy darbai, kuriuose pateikiama daug informacijos apie Lietuvos dvarų sodybas. Bronio Kviklio 1964–1968 m. užsienyje parengtoje keturių tomų knygoje Mūsų Lietuva. yra fragmentiškų žinių apie dvarų istoriją, viena kita namo nuotrauka. Kelios dešimtys lokalių straipsnių, kuriuose pateikiama informacija ir apie dvarų sodybas, publikuoti po 1990 m. išleistuose leidiniuose - Vidmanto Jankausko sudarytoje Kupiškėnų enciklopedijoje (joje nuosekliai pristatyti visi regione buvę dvarai), „Versmės“ leidyklos Lietuvos valsčiai serijos knygose, Dailės akademijos ir Žemaičių akademijos Žemaičių praeities serijos leidiniuose ir kt.. Fragmentiškų duomenų apie dvarų sodybų pastatus galima rasti Algimanto Miškinio darbuose. Rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai Pagrindiniai šaltiniai, leidžiantys nustatyti XVI–XVII a. ponų namų architektūros raidą, yra dvarų inventoriai. Darbe panaudoti XVI–XVII a. Konstantino Jablonskio ir Mečislovo Jučo sudaryti ir publikuoti inventorių rinkiniai. Be šių pagrindinių šaltinių yra žinomi keli to meto sodybų piešiniai ir lenkų literatūroje publikuoti XVII a. žymių architektų projektai (Jan Baptysta Gisleni, Tylman van Gameren). Jie vaizduoja tuo metu buvusius arba planuotus pastatus. Apie XVIII – XIX a. dvarų sodybų architektūrą duomenis pateikia inventoriai publikuoti Vilniaus archeologinės komisijos senųjų aktų rinkiniuose ir ikonografinė medžiaga – dvarų žemių planai ir pastatų piešiniai bei XX a. pradžios nuotraukos, brėžiniai. XVIII a. pabaigos – XIX a. dvarų žemių planai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve ir Kauno apygardos archyve. Napoleono Ordos (1807–1883), XIX a. antroje pusėje įamžinusio kai kuriuos Lietuvos medinius dvarelius, piešiniai publikuojami Vytauto Levandausko ir Renatos Vaičekonytės-Kepežinskienės knygoje, litografijos – paties dailininko 1873-1883 m. leistuose albumuose. XX a. pirmos pusės nuotraukos, brėžiniai, piešiniai, rasti buv. Mokslinės Metodinės Tarybos archyve (dabar Kultūros paveldo centro archyvas), Šiaulių Aušros muziejaus fototekoje ir Etnografijos skyriuje, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriuje, Kretingos, Kėdainių, Rokiškio krašto muziejuose, Žemaičių Alkos muziejuje, Lenkijos mokslų akademijos Meno instituto (Instytut Sztuki PAN) archyve, Lenkijos Liaudies Muziejaus (Muzeum Narodowy) Ikonografijos skyriuje, Lietuvos Mokslo Akademijos bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių skyriuje. Ikonografijai jau galima priskirti medinės dvarų architektūros objektų apmatavimus ir fotofiksaciją, kuriuos XX a. 7-9 dešimtmetyje atliko Architektūros ir statybos instituto Architektūros istorijos sektoriaus ekspedicijų dalyviai. Brėžiniai ir negatyvai saugomi Kauno technologijos universiteto Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro archyve. Atskirą šaltinių grupę, ypač vertingą autentiškos architektūros ir statybos technikos pažinimui, sudaro XVI – XIX a. leidiniai apie dvarų ūkį ir architektūrą. Leidinių autoriai XVI – XVIII a. buvo Anzelmas Gostomskis (Gostomski, 1509–1588), Jokūbas Kazimiero Hauras (Haur, 1632–1709), Lukaszas Opalinskis (Opalinski, 1612- 1662), kunigas jėzuitas Wojcechas Bystrzonowskis, kunigas publicistas Piotras Świtkowskis (1744–1783) ir kt. XIX a. periodiniuose leidiniuose (tuo metu populiariuose kalendoriuose) švietėjiškus straipsnius apie statybą ir architektūrą skelbė
34 profesionalūs architektai teoretikai Adomas Idźkowskis, Karolis Martinas, Boleslovas Podczaszyńskis, Ksaveras Kowalskis ir kt. Duomenų apie ponų namų įrangą ir interjerą pateikia ponioms skirti buities tvarkymo ir maisto gaminimo vadovai. Šaltiniams taip pat galima priskirti ir grožinės literatūros kūrinius, parašytus XIX a. – XX a. pr., kurių veiksmas vyksta dvarų sodybose ir autoriai aprašo architektūrinę aplinką. Tai Adomo Mickevičiaus, Šatrijos Raganos, Fabijono Neveravičiaus, Gabrielės Puzininos, Leono Potockio darbai. Išlikusių pastatų lauko tyrimai atlikti Lietuvos Respublikos teritorijoje (41 rajone). Tyrimų objektai atrinkti remiantis Kauno RŽPI Kartografijos skyriuje parengtais dvarų ir palivarkų rajoniniais žemėlapiais bei architekto Ričardo Stulpino 1990-1993 m. surinkta medžiaga. Tyrinėtos 563 sodybos, turinčios medinį užstatymą (486 dvarų sodybos, 71 palivarkas, 4 bajorkaimiai). Jose rasta 413 medinių ponų namų arba jų fragmentų. Tyrimų metu sukaupta medžiaga, kurią sudaro pastatų fotofiksacija; sodybų ir pastatų planų schemos, kai kurių svarbių detalių (židinių, konstrukcinių mazgų ir kt.) apmatavimo brėžiniai ar piešiniai, vietos žmonių ir buvusių dvarų savininkų prisiminimai. Taip pat buvo apžiūrėtos prie Lietuvos valstybės sienų esančių Latvijos rajonų (Liepojos, Stučkas, Dobeles raj.) dvarų sodybos (7 sodybų fragmentai) ir tų pačių rajonų 53 dvarų sodybų medžiaga, sukaupta Latvijos Respublikos Paminklų dokumentacijos centre Rygoje.
Darbo struktūra Pagrindinę disertacijos dalį sudaro įvadas, keturi skyriai ir išvados (ginamos tezės). Pabaigoje pateikiama literatūros ir šaltinių sąrašas, iliustracijų sąrašas ir priedai. Įvade apibrėžiamas darbo objektas, aptariamas darbo problemos aktualumas, formuojami tikslai ir uždaviniai, pristatomi tyrimų metodai, Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkų atliktų tyrimų apžvalga, apibūdinami naudoti šaltiniai, darbo struktūra, naujumas, praktinio panaudojimo galimybės. Pagrindiniai disertacijos skyriai skirti bajorų medinių namų tyrimams. Pirmas – trečias nušviečia ponų namų architektūros raidą trijuose periodizacijos etapuose. Ketvirtajame skyriuje analizuojamos šių etapų namų architektūrinės raidos priežastys, etninės tradicijos ir stilinės architektūros santykis, smulkiųjų bajorų etninės architektūros savitumai. Darbo išvadose pateikiami apibendrinti tyrimų rezultatai.
Naujumas ir praktinio pritaikymo galimybės. Daktaro disertacija “Medinė ponų namų raida Lietuvoje XVI a. viduryje – XIX a. viduryje” pagrįsta dvarų sodybų architektūros ilgamečiais tyrimais ir patyrimu, kurį suteikė dalyvavimas dvarų sodybos apsaugos ir tvarkybos procesuose. Darbe pirmą kartą tirti esami bei neišlikę (žinomi dėka šaltinių) mediniai bajorijos namai, nustatyti įvairiu laiku vyravę jų tipai, priežastys, lėmusios tipų kaitą, atskleidžiami architektūros ypatumai, ponų namo santykis su etnine ir profesionaliąja architektūra. Į medinę dvarų sodybų architektūrą žvelgiama kaip į bendrą europinį kultūros reiškinį. Dėl to darbas sudaro prielaidas gilesniam medinės architektūros pažinimui. Tai pirma tokio pobūdžio studija Lietuvos architektūros istorijos moksle. Darbas padės geriau suvokti medinės dvarų sodybų architektūros vertę, jos vietą Lietuvos kultūros paveldo kontekste, dėl ko tikimasi didesnio dėmesio tyrimams, tvarkybai, profesionaliam restauravimui ir atkūrimui. Faktologinė medžiaga ir ja paremta architektūros analizė gali būti panaudota edukacijai, architektų, restauratorių, kultūros paveldo apsaugos specialistų rengimui.
35 1. ANKSTYVOJI PONŲ NAMŲ RAIDA XVI A. VIDURYJE - XVII A. VIDURYJE
Skyriuje tyrinėjama ponų namų raida iki XVII vidurio. Šiame laikotarpyje veikiant Vakarų Europos kultūrai LDK stambių bei vidutinių bajorų sodybose pradėtas statyti vienas daugiafunkcinis namas, susidarė pagrindiniai ponų namų tipai. Kadangi pastatų neišliko, tyrimuose remtasi istoriniais šaltiniais (inventoriais). Poskyryje Bajorijos gyvenamieji pastatai XVI a. viduryje nustatyta, kad XVI a. Lietuvos bajorų sodybose vyravo savita gyvenamosios erdvės struktūra: buvo statomi du – keturi skirtingos funkcijos namai ponų šeimai ir jos svečiams. Tarp šių pastatų svarbiausi buvo rezidencinis namas, vadinamas „gyvenamuoju“, skirtas gyventi šeimininkams, ir pokylių namas, vadinamas „stalų namu“. XVI a. pabaigos didikų ir stambių bajorų rezidencinį namą sudarė apartamentai ponui ir poniai su bendra priemene, mezonine virš priemenės buvo puošni salė, o namo paklėtyje (cokoliniame pusaukštyje suręstame iš rąstų) – tarnų patalpos (Deliatičiai, Smurgainiai, Kurtuvėnai). Pokylių namą sudarė dviaukštis valgomasis priemenė ir kambariai. Vidutinių bajorų sodybose XVI a. antroje pusėje taip pat stovėjo keli skirtingų funkcijų, dažniausiai dvigaliai namai. Gyvenamieji namai turėjo paklėčius ir sales virš priemenės. Mažiau turtinga vidutinė bajorija visų pirma atsisakydavo paklėčio, rečiau – salės. Neturtingų vidutinių bajorų sodybose buvo statomas mažesnio tūrio vienas, dažnai viengalis ponų namas. Patarnujantis žmonės gyveno atskirame pastate (gryčioje). Apie smulkiųjų bajorų namus duomenų nerasta. Poskyryje Daugiafunkcinio ponų namo susidarymas ir įsigalėjimas stambių ir vidutinių bajorų sodybose XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje nušviečiamas vieno daugiafunkcinio pastato susidarymo procesas stambių ir vidutinių bajorų sodybose. LDK integracija į Vakarų Europą keitė bajorijos gyvenimo būdą. Sekdami renesanso teoretikų Alberti, Serlio, Palladio architektūrinėmis nuostatomis, atvirą, susietą su aplinka, daugiafunkcinį ponų namą populiarino knygų, skirtų dvarų architektūrai ir ūkiui, autoriai (S. Petrycy‘s, A. Gostomski‘s). Iš italų kalbos buvo išversti P. Crescentyn‘o traktatai. Naujos idėjos taip pat atsispindėjo karaliaus ir didžiūnų mūrinių ir medinių rezidencijų projektuose. XVII a. pradžioje magnatai ir stambūs bajorai pradėjo statyti vieno daugiafunkcinio pastato rezidencijas. Gyvenamasis ir pokylių namai „mechaniškai“ buvo sujungti į vieną statinį: prie dviaukščio valgomojo pristatyti vienaukščiai apartamentai šeimininkams ir svečiams. Pastatai sudarė sudėtingą asimetrinės kompozicijos tūrį su netaisyklingų formų architektūra (Kėdainiai, Šiaulėnai, Bielica). Chaotiškumo įspūdį sustiprino gausi tradicinė puošyba (lodžijos, atskirtos stulpų ir baliasinų, skirtingų dydžių angos, žibintai ir smailės virš stogų.) ir netvarkingai priglausti alkieriai. Naujai statomuose vidutinių bajorų namuose buvo laikomasi nuostatos – vienoje pusėje valgomasis (su kamara ar be jos), kitoje – apartamentai. Smulkūs vidutiniai bajorai visada turėjo tik vieną namą. Vienoje jo pusėje buvo bajoro patalpos, kitoje – šeimyninė, kurioje gyveno ir dirbo dvaro ūkį aptarnaujantys žmonės. Priemenėje įrengdavo virtuvės židinį (virenę), už jo – kamarą, kartais virtuvės patalpą. Apie XVII a. vidurį stambių bajorų sodybose jau buvo susidarę beveik visi pastatų tipai – vientiso tūrio pastatai, pastatai su mezoninais (tuomet vadinti „kryžminiais“), su alkieriais (alkieriniai), pailginto tūrio su dviem įėjimais. Tuo metu pastatų tūrio ir pagrindinio fasado kompozicijoje pradėjus taikyti kompozicinę simetriją, namų tūriai tapo taisyklingi, chaotiškumo įspūdis išnyko.
36 2. PONŲ NAMAI BAROKO LAIKOTARPIU (XVII A. ANTROJE PUSĖJE – XVIII A. SEPTINTAME DEŠIMTMETYJE )
Skyriuje atskleidžiama ponų namų raida baroko laikotarpiu, kuomet stambių ir vidutinių bajorų daugiafunkcinis parterinis namas buvo sunormintas pagal tuo metu rezidencinei architektūrai keltus reikalavimus. XVIII a. stambių ir turtingų vidutinių bajorų pastatų planai, fasadai ir tūris buvo griežtai simetriški. Smulkių bajorų namai vietos tradicijų įtakoje buvo statyti viengaliai ar dvigaliai, asimetriški. Poskyryje „Barokinio“ ponų namo įvaizdžio formavimasis: namų architektūros pokyčiai XVII a. antroje pusėje nagrinėjami keliai, kuriais į Lietuvos rezidencinę architektūrą atėjo baroko estetinės nuostatos, ir kaip jos paveikė ponų namų architektūros raidą. XVII a. antroje pusėje architektūros „madas“ pradėjo diktuoti Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dvaras. Prancūziško etiketo įtakoje Europoje gimė griežtai simetriško reprezentacinio pastato, susiliejančio su jį supančia aplinka (taisyklingu prancūzišku sodu), idėja. Pagrindine pastato patalpa tapo salė, komponuojama namo ašyje, užpakalinio fasado pusėje. Naujovės per kviestinius architektus pasklido karaliaus ir Lietuvos didikų dvaruose (Tylman‘o van Gameren’o projektai). Didelės reikšmės turėjo L. Opalinskio, J. K. Hauro knygos. Jose buvo pateikta tuo metu progresyvaus namo samprata, medžiagų parinkimo, planavimo ir estetinio vaizdo formavimo principai. J. K. Hauro ir L. Opalinskio darbai taip pat apjungė europinės minties ir vietos tradiciją, todėl buvo priimtini konservatyvios mažiau turtingos vidutinės bajorijos mąstymui. Dėl nepalankių istorinių aplinkybių naujos ponų namo struktūrinės ir architektūrinės idėjos skverbėsi lėtai. XVII a. antroje pusėje stambių ir vidutinių bajorų sodybose buvo statomas vienaukštis, daugiafunkcinis ponų namas, kurio patalpos laisvai grupuojamos apie centre įkomponuotą priemenę. Siejant namą su aplinka išnyko paklėčiai, XVII a. pabaigoje namo ašyje pradėtos įrenginėti salės. XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios karai sunaikino medines dvarų sodybas. „Barokinio“ namo įvaizdis buvo realizuotas atstatant sodybas XVIII a. Poskyryje XVIII a bajorijos namų architektūra analizuojami atstatomojo laikotarpio (XVIII a. antro – septinto dešimtmečio) stambių vidutinių ir smulkių bajorų ponų namai. Tyrimai rėmėsi išlikusių ir neišlikusių (identifikuotų pagal šaltinius ) 132 pastatų duomenimis (nagrinėti 47 stambių, 54 vidutinių, 31 smulkių bajorų namai). XVIII a. stambių ir vidutinių bajorų pastatai buvo monumentalūs didelio išraiškingo tūrio statiniai. Ponų namų tipai susidarė sunorminus XVII a. principines tūrines struktūras. Namai ręsti vienaukščiai, vienaukščiai su mezoninu ir dviaukščiai. Vienaukščiai namai buvo vientiso tūrio, su galerija lodžija užpakalino fasado viduryje, su alkieriais kampuose (alkieriniai namai), su šoniniais rizalitais–fligeliais ir pailginto tūrio statiniai su dviem įėjimais pagrindiniame fasade. Vienaukščiai vientiso tūrio pastatai buvo dažniausiai sutinkamas bajorų namų tipas. Daugumos namų stačiakampį planą sudarė dviem eilėmis išdėstytos patalpos. Pastatai, kurių patalpos sudarė tris eiles, turėjo artimą kvadratui planą. Priklausomai nuo plano struktūros ir priemenės vietos, kuri žymėjo įėjimo ašį, namai buvo simetriški arba asimetriški. Simetriškos plano ir fasadų struktūros namai stovėjo stambių ir dalies vidutinių bajorų sodybose (Šaukoto, Pavilkijo ir kt. dvaruose). Stambių bajorų namų centrinėje dalyje, dažniausiai erdvios priemenės šonuose, buvo mūrijami du didieji kaminai, skirti aplinkinių patalpų krosnių pakuroms ir dūmtraukiams. Namo ašyje, už priemenės, buvo salė ar dvi reprezentacinės patalpos. Mažiau turtingų vidutinių bajorų
37 pastatų centre buvo vienas didysis kaminas, dalinęs priemenės zoną į pagrindinę ir ūkinę dalis. Asimetriškos plano ir fasadų struktūros namai ręsti mažiau pasiturinčių vidutiniokų (retai) ir smulkiųjų bajorų sodybose. Šeimininko dalyje buvo daugiau įvairios paskirties patalpų, kitą namo galą sudarė šeimyninė ir pagalbinės patalpos. Pastatus dengė gegninės konstrukcijos čiukuriniai ar keturšlaičiai stogai. Smulkių bajorų namai neturėjo dūmtraukių virš stogo. Dūmai išeidavo pro čiukurus ar angas stogo šlaituose. Pastatų plotis nulėmė stogų aukštį, o taip pat tūrių skirtumus. Žemaitiški pastatai buvo platesni, aukštaitiški – siauresni. Pailginto tūrio namai buvo statomi per visą XVIII a. ir klasicistinio laikotarpio pradžioje (Voronča). Juose salė buvo įrengiama pastato gale ar gerojo fasado pusėje prie kurios nors priemenės. XVIII a. įėjimai pagal baroko tradiciją buvo išdėstyti simetriškai. Pastatai su lodžija – galerija užpakaliniame fasade buvo renčiami XVIII a. viduryje stambių bajorų sodybose. Lodžija jungėsi su už namo įveistu sodu. Į ją atsiverdavo užpakalinio fasado reprezentacinių patalpų langai ir durys. Pastatų vidaus suplanavimas buvo griežtai simetriškas. Alkierinio tipo namai su dviem–keturiais dviaukščiais alkieriais pastato kampuose buvo sudėtingiausio tūrio pastatai. Statyti retai stambių bajorų sodybose (Kurkliai, Maišiagala, Panemunėlis). Pastatus su dviem šoniniais rizalitais–fligeliais pagrindinio (Krasnėnai, Holdovas) ar užpakalinio (Kavoliškis, Jokubava) fasadų pusėje galima laikyti alkierinių pastatų modifikacija. Jie taip pat reti. Vienaukščių pastatų su mezoninais prototipu buvo XVI–XVII a. „kryžminiai namai“ su sale virš priemenės. XVIII a. barokiniuose pastatuose kaip „kryžminio“ namo reminiscencija, fasado centre iškildavo monumentalus rizalitas (Musninkai) ar ekspresyvių formų mezoninas su barokiniu frontonu (Blinstrubiškiai), tačiau mezonine vietoje reprezentacinių patalpų įrengdavo kambarius ar kamaras. Vidutinių bajorų namuose rizalitus atstojo iškyša su frontonu pagrindinio fasado ašyje. Dviaukščiai pastatai buvo išimtis: yra žinomi du neišlikę stambių dvarų namai (Radkūnai ir Varnionys). Prabangūs namai, siekiant suteikti kuo daugiau vizualinės raiškos, dažnai įgaudavo kelių tipų bruožus. Pavyzdžiui Maišiagalos ponų namas buvo alkierinio tipo pastatas su abipusiais rizalitais ilgųjų fasadų centre, t.y. turėjo „kryžminiams“ ir alkieriniams namams būdingus bruožus. Stambių ir vidutinių bajorų namų dekoro turtingumas priklausė nuo šeimininkų ambicijų ir galimybių atkartoti vyraujančio stiliaus formas. Stambių bajorų namus dekoruodavo kviestiniai meistrai, vidutinių bajorų – vietiniai dailidės. Eksterjero dekorą sudarė angų ir sienų plokštumų apdaila, masyvūs daugiatraukiai karnizai, stalių gaminiai – durys, langai, profiliuoti lodžijų stulpai. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas pagrindinio fasado prieangiams. Interjerai, vidaus apdaila ir įranga. Stambių ir vidutinių bajorų namą sudarydavo reprezentacinė, gyvenamoji, smulkesniuose dvaruose ir ūkinė (virtuvės) dalys. Geriausiai įrengtos buvo pagrindinės reprezentacinės patalpos – salė, priemenė, svetainė (salonas) ir valgomasis. Daug dėmesio buvo skiriama krosnių ir židinių puošnumui. Itin stambių dvarų krosnys buvo dekoruotos savininkų herbais (Vištytis, Biržuvėnai). Grindų dilės buvo sudėtos eglute ar imituojant parketą (Biržuvėnai, Pavilkijys). Duris, langus, sienų plokštumas įrėmino stalių darbo apvadai. Itin puošnių namų sienos ir lubos buvo dekoruojamos ornamentine ir siužetine tapyba (Biržuvėnai). Dauguma vidutinių bajorų maistą gamino ponų name (Aukštadvaris, Germaniškiai). Maisto gamybai buvo įrengiama virenė („kuknia“), t. y. pakeltas padas kepiniams ant laužo, ir duonkepė krosnis – duonai kepti ar troškiniams. Virenė buvo
38 renčiama ūkinėje priemenėje ar už gerosios priemenės įrengtoje virtuvės patalpoje (Aukštadvaris, Semenovičiai), duonkepės stovėdavo šeimyninėje ar virtuvėje. Smulkių bajorų XVII a. antros pusės - XVIII a. namuose šeimininko patalpas paprastai sudarė seklyčia su šonine kamara ir šeimyninė. Seklyčia visada buvo “baltoji”, t.y. ne dūminė patalpa. Šeimyninėje stovėjo suplūkta iš molio ar sumūryta iš plytų dūminė duonkepė.
3. PONŲ NAMAI KLASICIZMO LAIKOTARPIU (XVIII A. PABAIGOJE – XIX A. VIDURYJE)
Skyriuje analizuojama ponų namų architektūra XVIII a. pabaigoje – XIX a. viduryje, kuomet besikeičiant bajorijos gyvensenai ir statybos technologijoms, stambių ir vidutinių bajorų namai tapo funkcionalaus plano statiniais, įvilktais į santūrų klasicistinės estetikos rūbą. Smulkių bajorų namai, kylant pragyvenimo lygiui, taip pat tobulėjo, bet išlaikė senąsias plano ir tūrio struktūras. Poskyryje Ponų namo įvaizdžio kaita. „Klasicistinio“ namo įvaizdžio susiformavimas ir įsigalėjimas bajoriškoje visuomenėje nagrinėjami klasicizmo idėjų sklaidos būdai, kurių dėka bajoriškoje visuomenėje įsigalėjo naujo įvaizdžio pastatai, atitikę Apšvietos amžiaus išaukštinto tvarkingo ir santūraus žmogaus – piliečio – kasdienio gyvenimo idėją. Pirmuosius medinius naujo įvaizdžio namus (Radzivilimontai, Bienica, Aradna) aštuntame dešimtmetyje pastatė didikai (Radvilos, Przeździeckiai, Tiškevičiai), o projektavo žymūs architektai (K. Spampani; S. B. Zug‘as). Pastatai tapo naujo įvaizdžio pavyzdžiais, kurių formas ir dekorą mėgdžiojo mažiau turtingi bajorai. Vidutiniai ir smulkūs bajorai žinių apie architektūrą taip pat sėmėsi iš švietėjiško pobūdžio publikacijų, prieinamų dėka pigesnės spaudos ir visuotinos bajorų švietimo sistemos. Publikacijų autoriai architektai – teoretikai (P. Świtkowski‘s, M. Rouget’as, A. Idźkowski‘s, K. Martin‘as, B. Podczaszyński‘s, F. K. Kowalski‘s) namams kėlė tradicinius reikalavimus – tvirtumo, patogumo, grožio, tačiau patogumas reiškė funkcionalų planą, o grožis - pastato dalių darną, sukurtą pagal statybinę logiką ir naujas klasicistines proporcijas. Poskyryje Bajorų namų architektūra XVIII a. pabaigoje – XIX a. viduryje tyrinėjami XVIII pabaigos – XIX a. vidurio stambių vidutinių ir smulkių bajorų namai. Tyrimai rėmėsi išlikusių ir neišlikusių (identifikuotų pagal šaltinius ) 133 pastatų duomenimis ( nagrinėti 25 stambių, 76 vidutinių, 32 smulkių bajorų namai). Stambių bajorų, kurie rentė naujus medinius klasicistinius pastatus, buvo nedaug. Stambi bajorija XVIII a. viduryje pasistatė naujus namus. Klasicizmo aušroje jie buvo geros techninės būklės. Pasikeitus gyvensenai ir estetikai namus teko pertvarkyti: buvo keičiama suplanavimas, interjeras, žeminami stogai (Šaikūnai, Grinkiškis), barokiniai prieangiai perstatinėjami į klasicistinius portikus (Olševas, Pakriaunis ir kt.). Naujai statomų stambių bajorų namų architektūra pakartojo didikų rezidencijų struktūrines schemas ir dekorą. Vidutinių bajorų namai taip pat įgijo racionalų planą, lakonišką klasicistinių proporcijų tūrį, profesionalų dekorą, smulkiųjų bajorų – be atskirų išimčių, mažai pakito. Skirtumai tarp pastatų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje išliko. Kaip ir baroko epochoje buvo statomi vienaukščiai, vienaukščiai su mezoninu ir dviaukščiai pastatai. Išnyko sudėtingesnio tūrio namai su galerija–lodžija, su alkieriais (alkieriniai) ir su rizalitais–fligeliais pagrindiniame fasade. Dažniausiai statomas pastato tipas, kaip ir baroke, buvo vienaukštis vientiso tūrio namas, kurio patalpos išdėstytos dviem eilėmis. Pagrindinio simetriško fasado ašį pabrėžė portiką imituojantis prieangis. Pastatus dengė keturšlaičiai ar pusvalminiai stogai, virš kurių kilo viena arba dvi
39 kaminų viršūnės. Kai pastatai buvo statomi ant šlaito cokoliniame aukšte įrengdavo ūkinės patalpas. Stambūs bajorai vientiso tūrio pastatus statė mažiau svarbiuose dvaruose. Reikšmingiausias pavyzdys yra Didžiųjų Gružių (Kalneliškio) 1782 m. suręstas ponų namas. Vidutinių bajorų sodybose nagrinėjamo tipo eksterjero schemą reikėtų laikyti standartine (ją turėjo 53 iš 76 tyrinėtų pastatų). Vientiso tūrio pastatus, kurių plane patalpos buvo išdėstytos trimis eilėmis, kaip ir baroke, rentė vidutinė bajorija. Dėl statinių pločio stogai buvo aukštesni, todėl namų proporcijos, o tuo pačiu ir vaizdas, skyrėsi nuo stačiakampių dvieilių pastatų. Namai su fligeliais retai statyti stambių bajorų (Lašmenpamūšis, Nedingė) ar vidutinių bajorų (Juodiškiai) sodybose. Šiuos pastatus sudarydavo aukštesnė pagrindinė dalis ir kiek žemesni fligeliai arba vienodo aukščio, tačiau skirtingo pločio dalys. Fligeliuose įrengdavo virtuvines patalpas, svečių kambarius. Vienaukščiai su abipusiu mezoninu pastatai kartojo C.Spampani-o sukurtą kompozicinę schemą. Mezoninas su monumentaliais didžiojo orderio portikais reprezentavo stambių bajorų aukštą visuomeninę padėtį (Pienionys, Serenčionys). Vienaukščiai su vienpusiu mezoninu pastatai tenkino mažiau turtingos, bet ambicingos bajorijos estetinius įgeidžius (Veliuona). Vidutinių bajorų sodybose namai buvo mažesnių dydžių, kuklaus dekoro (Gedvilaičiai, Parudinė). Vienintelis žinomas dviaukštis pastatas yra vidutinio dydžio Linkavičių dvaro sodybos namas. Pastatų dekoro stilistika buvo pateikta pirmųjų klasicizmo namų apdailoje (Radzivilimontai, Aradna). XVIII a. pabaigoje stambių bajorų, o XIX a. pradžioje vidutinių bajorų namus pradėta apkalti lentomis. Apkalimas imitavo mūro blokus (Radzivilimontai) ar sudarydavo lygią sienų plokštumą, kurioje išryškėdavo langų, kerčių apdaila ir karnizai (Adomynė, Brėvikiai). Vidutinių dvarų namai tradiciškai buvo apkalami vertikaliomis lentomis. Patobulėjus lentų gamybos technologijoms įsigalėjo horizontalus apkalimas. Karnizai šiame laikotarpyje tapo plokšti su modiljonus imituojančiomis lentelėmis ( Pavirvytis, Paliesė, Lašmenpamūšis) arba turėjo banguotą profilį, apačioje užbaigtą dantukų juosta (Brėdikiai, Adomynė). Didžiausias dėmesys buvo skiriamas prieangių, imituojančių portikus, kompozicijai ir dekorui. Vidaus struktūra, dekoras, įranga keitėsi dėl pasikeitusio gyvenimo būdo ir naujų technologijų. Stambiųjų bajorų namuose reprezentacinės patalpos buvo centre, gyvenamosios – užpakalinio fasado pusėje ar namo galuose. Ties jomis įsiterpdavo išilginiai koridoriai, turėję išėjimus galiniuose fasaduose. Vidutinių bajorų namuose reprezentacinės patalpos užėmė vieną namo galą. Kitame gale buvo gyvenamosios, o mažesniuose dvaruose ir ūkinės patalpos. Jos taip pat buvo išdėstytos abipus koridoriaus. Stambių bajorų namų kambarių interjerai nesiskyrė nuo mūrinių dvarų (Pienionys). Medines sijines lubas visuotinai pakeitė lygios tinkuotos lubos, dėl to sumažėjo patalpų auštis. Parketo raštai susmulkėjo ir tapo sudėtingesni. Krosnys mūrytos stačiamalkės, dažniausiai baltų koklių, su dekoruota viršutine dalimi. Pasikeitus pakuros pobūdžiui, didžiųjų kaminų stambių dvarų ponų namuose neliko. Nuo XIX a. trečio dešimtmečio Lietuvoje plito angliškos viryklės, kurių dėka buvo galima greitai, švariai ir ekonomiškai paruošti maistą. Dėl jų ir pasikeitusio gyvenimo būdo (gyventa kukliau, linksmintasi mažiau) virtuvės pradėtos įrenginėti name – pasato gale prie ūkinio įėjimo, fligelyje, kartais cokoliniame aukšte. Prie senesnių namų nuo XIX a. vidurio pristatomi virtuviniai priestatai. Mažiau turtingų vidutinių bajorų ir smulkių bajorų pastatų interjeras keitėsi tobulinant vidaus įrangą.
40 4. STILINĖS IR ETNINĖS ARCHITEKTŪROS TRADICIJŲ SĄVEIKA LIETUVOS PONŲ NAMŲ ARCHITEKTŪROJE
Skyriuje analizuojama stilinės architektūros santykis su etninės architektūros tradicija, atskleidžiamos istorinės – socialinės ir estetinės namų architektūros kaitos priežastys, nustatomi Lietuvos namų savitumai lyginant su kitų šalių analogais. Tyrinėjami smulkiosios bajorijos namų etniniai ypatumai. Poskyryje Etninės tradicijos dominavimas XVI – XVII a. vidurio bajorijos namų architektūroje nagrinėjamas renesanso, šiaurės manierizmo poveikis etninėje aplinkoje susiformavusių pastatų architektūrai. Remiantis XVI a. vidurio valstybinių neprivatizuotų dvarų, kurių raida smarkiai vėlavo, inventorių duomenis teigiama, kad XVI a. pirmoje pusėje (ir anksčiau) visose sodybose buvo renčiami viengaliai (sudarė priemenė, seklyčia ar gryčia) ir dvigaliai (seklyčia, priemenė, kamara) namai. XVI a. antroje pusėje jau buvo laikomasi karaliaus dvaro ir Europos kraštų aukštuomenės etiketo (tai patvirtina apartamentų struktūra), todėl tikėtina, kad buvo sekamos ir stilinės architektūros formos. Tačiau jų raiška turėjo būti fragmentiška ir paviršutiniška: sodybose tebestatyti du – keturi skirtingos funkcijos, dažniausiai asimetriški namai, o puošyboje buvo naudojami vietos meistrų vietinės gamybos apdailos elementai. XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje europinės kultūros įtakoje pradėti statyti daugiafunkciniai namai buvo asimetriški, chaotiškų formų (Kėdainiai, Bielica). Prie namo kampo ar fasado pristatomas alkierius buvo pirmasis tūrinis elementas, kurio atsiradimą nulėmė stilinės architektūros įtaka. Antrame XVII a. ketvirtyje namus jau puošė barokui būdingi karnizai (Medekšos). Apie XVII a. vidurį stambių bajorų namų architektūroje pradėta taikyti kompozicinė simetrija. Netvarkingi daugiafunkciniai namai išnyko. Tačiau simetriškumo siekta tik tūrio ir pagrindinio fasado kompozicijoje (Šventežeris, Biržuvėnai, Medekšos). Mažiau turtingų bajorų namai išliko asimetriški. Ankstyvieji bajorijos namai skyrėsi nuo kitų šalių analogiškų pastatų. Buvo perimamos tik tos stilinės architektūros ar kaimyninių kraštų formos, kurių estetika ir konstrukcinės sistemos neprieštaravo etninės architektūros suformuotam patyrimui ir skoniui. Todėl Lietuvoje buvo statomi lakoniško tūrio stačiakampiai statiniai, o kaimyninėje Lenkijoje – platūs, su alkieriais kampuose, artimo kvadratui plano pastatai (Kowalewszczyzna). Lietuvos ir Normandijos namų palyginimas parodė, kad skirtingų etninių kultūrų pastatų architektūrą stilinės nuostatos veikė panašiai, tik XVII a. pradžios Lietuvoje, palyginus su Vakarų Europa, kiek vėlavo. Poskyryje Tradicinių ir stilinių formų sąveika „barokinių“ namų architektūroje XVII a. antroje pusėje – XVIII a. septintame dešimtmetyje nagrinėjama stilinės architektūros ir etninių tradicijų įtaka XVIII a. namų tipų formoms ir sklaidai, išryškinamas dailidystės mokyklos vaidmuo. Nustatyta, kad XVII a. antroje pusėje buvo statomi vienaukščiai parteriniai simetriško tūrio, susieti su aplinka namai. Prancūziško klasicizmo formos veikė išorę. Bajorai pagal galimybes stengėsi namų eksterjerą priartinti prie atviro prancūziško pastato įvaizdžio: stačiakampiai dideli langai, “prancūziškų” langų pavyzdžiu, buvo įstatomi kuo arčiau grindų (Staškūniškis, Ilguva, Šešuolėliai), namus dengė panašūs į mansardinius keturšlaičiai laužyti stogai (Santekliai, Aristavėlė, Musninkai). Pastatai, kurių simetrišką plano struktūrą atitiko griežtai simetriška tūrio ir fasadų kompozicija, pradėti statyti po XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios suiručių. Karai sunaikino iki tol stovėjusius namus ir paruošė dirvą „barokinio“ pastato sklaidai. Norėdami kuo greičiau atkurti sugriautas sodybas, medines rezidencijas atstatinėjo turtingi stambūs bajorai ir didikai. Todėl XVIII a. namų architektūra pasižymėjo tipų
41 įvairumu, formų turtingumu, aukšta statybos kultūra. Pastatus rentė vietos dailidės pagal įprastas konstrukcines sistemas. Jų dėka tūrių kompozicijose stilinės naujovės persipynė su vietos tradicijomis, o pastatų architektūroje buvo gausu kompozicinių elementų, atklydusių iš ankstesnių laikotarpių. Savitos medinės architektūros formos buvo sukurtos ir dėl skirtingų stilinių krypčių, tuo metu paveikusių Lietuvos rezidencinę architektūrą. Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, stambių bajorų namus projektavo architektai iš Šiaurės renesanso šalių (Tylman‘o van Gameren’o projektai). Jie paskleidė prancūziškos programos, aiškaus stačiakampio tūrio, simetriškos kompozicijos pastato idėją. Tuo tarpu literatūra (W. Bystrzonowskio, K. Zdzańskio darbai) ir jėzuitų švietimo sistema propagavo baroką, išsirutuliojusį iš itališko renesanso manieristinės krypties. Krypčių sąveikoje šiaurės renesanso struktūros pastatai buvo įvelkami į italų baroko proporcinės sistemos ir dekoro interpretacijos „rūbą“. Svarbų vaidmenį namo sukūrime taip pat vaidino užsakovo požiūris į architektūrą. Bajoras turėjo teisę atmesti, pritarti, koreguoti architektų ir meistrų pateiktą koncepciją. Lietuvos bajorijos skonis formavosi vietinių etninių tradicijų pagrindu, kurį sudarė įprastas akiai proporcingumas, saiko jausmas, organiška jungtis su aplinka. Tai nulėmė lakoniško stačiakampio tūrio pasirinkimą ir saikingą stilinių formų interpretacijos pobūdį. Lietuviškos pastatų proporcijos ir kompozicinės schemos atsekamos lyginant pastatus su kitų šalių analogais – Lenkijos, Švedijos, Suomijos namais. Poskyryje Stilinės architektūros formų raiška XIX a. „klasicistiniuose“ pastatuose nagrinėjamos priežastys nulėmusios greitą klasicistinio namo įvaizdžio įsigalėjimą, stilinių formų raiškos būdai, jų savitumai ir bendrumai su kitų šalių ponų namais. Nustatyta, kad dėl visuotinos ir greitos informacijos sklaidos klasicizmas įsiveržė į bajorijos aplinką nespėjus suvokti jo principų ir idealų, kaip formų kopija. Todėl išlaikė meno istorijai būdingą eiliškumą: pirmiausia veikė dekorą, išorės formas, paskui – struktūrą. XVIII a. pabaigoje namų tūriai ir proporcijos buvo būdingi XVIII a., tačiau dekoras ir didžiojo orderio portikai atkartojo klasicizmo formas. XIX a. pirmos pusės namai jau turėjo funkcionalius planus ir buvo įvelkami į lakonišką, vientisą, paprastai simetriškos kompozicijos tūrį. Išnyko lodžijos, alkieriai, iškyšos, t. y. ardantys pastato tūrio lakoniškumą elementai. Aiški klasicistinių pastatų kompozicija buvo lengvai suvokiama, artima tradicinei architektūros sampratai, kuria nuo seno rėmėsi platūs viduriniosios bajorijos sluoksniai (tereikėjo prie įprasto namo pristatyti portiką imituojantį prieangį). Vietos dailidžių įgūdžiai leido sukurti konstrukcines sistemas, įkūnijančias klasicizmo reikalautas proporcijas ir profesionaliai atkartoti dekorą. Pastatai buvo pigesni ir lengviau pastatomi už barokinius. Medinių ponų namų architektūrą šiek tiek paveikė romantizmo estetika. XIX a. viduryje prie medinių pastatų pristatyti mūriniai romantizmo formų rizalitai (Panemunėlis), prieangiai (Trainiai) ar dalys didesnės už pirminį pastatą (Gėluva). Klasicizmo architektūros poveikis Vidurio ir šiaurės Europos šalių ponų namų architektūrai buvo toks pats kaip Lietuvoje: planai tapo racionalūs, eksterjeras mėgdžiojo klasicistines formas ir dekorą, interjerai kartojo madingas dekoravimo kryptis. Klasicizmo formų interpretacijos priklausė nuo tradicijos bei vietos meistrų mokyklų. Jų dėka pastatų dalys ir dekoras įgijo savitas kompozicines schemas, proporcijas ir raiškos niuansus. Tuo tarpu dėl politinių ir visuomeninės raidos priežasčių Lietuvos ir Lenkijos medinių ponų namų architektūra supanašėjo. Naujos idėjos abiejų šalių bajoriją pasiekdavo per tą pačią spaudą, bajorai daug keliavo ir bendravo, mokėsi
42 tose pačiose architektūrinėse mokyklose, esant galimybei kvietė geresnius amatininkus iš tolimų regionų, didžiųjų miestų. Poskyryje Smulkiosios bajorijos XVIII – XIX a. namai – archajiškos etninės tradicijos tęsėjai trumpai apžvelgiami smulkiosios bajorijos namų architektūrinės raidos savitumai, analizuojama regioninių etninių kultūrų (žemaičių ir aukštaičių) įtaka namų architektūrai. Darbe išaiškinta, kad smulkiųjų bajorų namų genezėje glūdėjo etninių regionų (žemaičių ir aukštaičių) tradicijos. Tyrinėti XVIII – XIX a namai buvo dviejų pagrindinių tipų: vientiso tūrio stačiakampiai ilgi siauri ir vientiso tūrio stačiakampiai platūs. Riba tarp šių pastatų tipų arealų aptinkama Šiaulių, Radviliškio, Raseinių rajonuose, t.y. sutampa su Žemaitijos ir Aukštaitijos riba. Nesant išlikusių pavyzdžių negalime nustatyti, ar stilinės architektūros formos darė įtaką XVII – XVIII a. smulkiosios bajorijos architektūrai. XIX a. pastatai dažniau komponuoti simetriško tūrio, tačiau simetrija nebuvo privaloma. Pastatų struktūrą įtakojo bajoriško mentaliteto padiktuotas gyvenimo būdas, formas – vietinė dailidystės mokykla. Iš vidutinių bajorų dvarų buvo perimta pusvalminė stogo forma. Pingant stiklui, didėjo langai. Dėl naujovių namų ir jų elementų pakito formos ir proporcijos. Tačiau tai buvo grynai utilitarios techninės raidos pasekmė. Primityvų keturių stulpų prieangį, kartais pristatomą prie pagrindinio įėjimo, galima laikyti vieninteliu klasicizmo įtakoje atsiradusiu eksterjero tūriniu elementu. Labiau išprususių bajorų pastatus puošė dekoras, kuriame vietos tradicinė drožyba buvo sumišusi su naiviai interpretuotais stiliniais elementais (Virkės). XIX a. viduryje buvo pakeistas dalies pastatų suplanavimas – virtuvės iš pastato centro nukeltos į jo galą. Manytina, kad šis pokytis įvyko dėl stilinės architektūros netiesioginės įtakos, kaip kopija viduriniosios bajorijos gyvenimo būdo ir jį atitinkančios namų planinės struktūros.
IŠVADOS
1. Medinė dvarų sodybų architektūra yra medžiaginio bajorijos kultūros paveldo dalis. Dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių iki XX a. septinto dešimtmečio bajorijos kultūra plačiau nesidomėta, o jos paveldas nesaugotas. Medinės architektūros dvarų sodybų paveldo būklė yra kritinė. Lietuvos architektūrologijoje medinės architektūros pastatai, tame tarpe ponų namai, iki šiol beveik neanalizuoti ir nevertinti.
2. Tyrimai parodė, kad skirtingų bajorijos sluoksnių ponų namų architektūros raida vyko skirtingai. Stambių ir vidutinių bajorų namų raida buvo intensyvi, ją ypač veikė stilinės architektūros pokyčiai. Smulkių bajorų namai kito mažai, statyboje laikytasi etninių tradicijų. Pagal stambių ir vidutinių bajorų XVI a. viduryje – XIX a. viduryje (Baudžiavos laikotarpio) pastatų planines ir tūrines –erdvines struktūras ir formas, išskirti trys architektūrinės raidos etapai: 1) ankstyvasis- formavimosi (iki XVII a. vidurio), 2) „barokinis“ (XVII a. vidurio – XVIII a. septinto dešimtmečio); 3) „klasicistinis“ (XVIII a. pabaigos – XIX a. vidurio). Pirmajame etape iš esmės pakito gyvenamosios erdvės sankloda ir namo įvaizdis: vietoje kelių skirtingų funkcijų namų, skirtų bajoro šeimai ir jo svečiams (gyvenamojo, pokylių namo, ir kt.) susiformavo vienas daugiafunkcinis, parterinis, simetriškos kompozicijos ponų namas. Antrajame ir trečiajame etapuose daugiafunkcinis ponų namas buvo tobulinamas pagal etiketo (gyvenimo būdo) ir vyravusių stilių (baroko ir klasicizmo) estetines nuostatas
43 3. Analizuojant atskirų architektūrinės raidos etapų ponų namų tūrines formas išaiškinta, kad ponų namų tipai susiformavo XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje stambių bajorų sodybose. Tipų susidarymą nulėmė tradicinė LDK dailidystės mokykla ir stilinės architektūros (šiaurietiško manierizmo ir itališko renesanso bei baroko) sąveika. Vėliau tipai kito veikiami vyraujančių stilių (baroko ir klasicizmo).
4. Nustatyti šie XVII a. antroje pusėje – XIX a. viduryje vyravę ponų namų tipai: vienaukščiai, vienaukščiai su mezoninu ir dviaukščiai. Pagal tūrių formas XVII - XVIII a. vienaukščiai namai suskirstyti į potipius: vientiso tūrio be papildomų tūrinių elementų, su galerija – lodžija užpakalinio fasado viduryje, su kampiniais alkieriais (alkieriniai namai), su šoniniais rizalitais ar fligeliais, ir išilginto tūrio su dviem įėjimais pagrindiniame fasade. Namai su mezoninais buvo dvejopi: turėjo abipusį mezoniną (XVII a. jie vadinti kryžminiais), arba vienpusį mezoniną pagrindinio fasado ašyje. Dažnai XVIII a. stambių dvarų sodybų pastatų architektūra turėjo kelių tipų bruožų (Maišiagala). XVIII a. pabaigoje -XIX a. viduryje (klasicizmo laikotarpio) ponų namų tipai nepakito, tik buvo įvilkti į naujų proporcijų ir dekoro rūbą, išnyko vienaukščių namų su lodžija, su rizalitais pagrindiniame fasade ir alkierinių namų potipiai.
5. Per visą nagrinėjamą laikotarpį dažniausiai statyti vienaukščiai vientiso tūrio pastatai, kurių patalpos buvo išdėstytos dviem eilėmis. Vientiso tūrio artimo kvadratui plano namai, kurių patalpos buvo išdėstytos trimis eilėmis, ręsti tik vidutinių bajorų sodybose. Stambūs bajorai statė namus su lodžija–galerija užpakalinio fasado centre, išilginto tūrio pastatus su dviem įėjimais, namus su dvipusiais mezoninais. Vidutinių bajorų sodybose namų mezoninai buvo pagrindinio fasado pusėje, o pastatai su lodžija– galerija ir išilginto tūrio statyti retai. Alkieriniai pastatai būdingi tik stambių bajorų sodyboms. Dviaukščiai pastatai laikytini išimtimi – žinomi du XVIII a. (stambių bajorų) ir vienas XIX a. (vidutinių bajorų) sodybose.
6. Pokyčiai stambių ir vidutinių bajorų aplinkoje buvo susieti su LDK įsiliejimu į Europos kultūrą. Architektūros kaitą inspiravo naujų idėjų sklaida per karaliaus ir magnatų dvarų architektų kūrinius (Tylman‘o van Gemeren‘o, K. Spampani‘o, S.B. Zug‘o), vedančių dailidžių darbus, švietimo sistemą. Didelę įtaką darė to meto literatūra apie dvarų ūkį ir architektūrą: XVI – XVIII a. švietėjų publicistų A. Gostomski‘o, J. K. Haur‘o, L. Opalinski‘o, W. Bystrzonowski‘o, P. Świtkowski‘o knygos ir XIX a. architektų-teoretikų – A.Idźkowski‘o, K. Martin‘o, B. Podczaszyński‘o ir kitų autorių veikalai bei straipsniai. XVI a. viduryje – XVIII a. gyvenimo būdo ir estetinės naujovės sklido griežtai hierarchiškai: didikus mėgdžiojo stambi bajorija, o stambiąją – vidutinė. XIX a idėjų sklaida taip pat vyko dėka atpigusios spaudos ir visuotinos bajorijos švietimo sistemos.
7. Darbe nustatyta, kad stilinė architektūra veikė medinę statybą dviem būdais: keitė pastato struktūrą (planą, tūrio kompoziciją) arba atskirų dalių ir elementų proporcijas, formas, eksterjero ir interjero dekorą. Stambių ir vidutinių bajorų sodybose sklaidos pobūdis atitiko bendrai meno raidai būdingą dėsningumą: naujos idėjos visų pirma įsivyraudavo apdailoje, vėliau – plano struktūroje, tūrio ir fasadų kompozicijoje. Smulkių bajorų namuose stilinės architektūros žymės aptinkamos tik dekoro elementuose, jos retos ir vėlyvos (XIX a.).
44 8. Ponų namų architektūros raidoje nustatyti šie pagrindiniai stilistiniai pokyčiai: XVII a. pirmoje pusėje renesanso ir manierizmo architektūros elementų būta stambių bajorų namų fasadų ir interjerų apdailoje; XVII a. viduryje ponų namų tūrio ir pagrindinio fasado kompozicijoje pradėta taikyti ašinė simetrija. XVIII a. antrajame – septintajame dešimtmetyje namai sunorminti pagal baroko reikalavimus – planai, tūriai ir fasadai tapo griežtai simetriški. XVIII a. pabaigoje pertvarkytuose stambių, o vėliau ir vidutinių bajorų namuose atkartota klasicizmui būdingo dekoro interpretacija. XIX a. visi naujai pastatyti stambių ir vidutinių bajorų mediniai namai buvo klasicizmui būdingos tūrio ir fasadų kompozicijos ir dekoro.
9. Lyginant įvairių laikotarpių namus nustatyta, kad stambių ir vidutinių bajorų namų eksterjere stiliaus bruožų turėjo angų ir sienų apdaila, karnizų formos. Ypač daug dėmesio buvo skiriama prieangių kompozicijai ir dekorui. XVIII a. statyti uždari ar atviri prieangiai su barokinio silueto frontonais, XIX a. portikų (vienaukščio ar dviaukščio – didžiojo) imitacijos. Klasicistinio laikotarpio medinė apdaila buvo pateikta žymių architektų stilių sandūroje sukurtuose stambių bajorų namuose. Ji tapo pavyzdžiu žemesnio lygio meistrams. Vidutinių bajorų namai XIX a. dėl amatininkystės paplitimo taip pat įgijo profesionaliai atliktą dekorą. XIX a. smulkių bajorų pastatuose savitos stilinių dekoro elementų traktuotės taikytos apkalant kertes ir angas bei apipavidalinant langus.
10. Stambių bajorų medinių namų interjerai nesiskyrė nuo mūrinių namų. Jie pakluso „mados“ tendencijoms. XVIII a. pastatuose, kuomet dėl sarmatiškos kultūros įtakos menas ir brangūs daiktai turėjo rodyti bajoro padėtį visuomenėje, interjerai buvo itin puošnūs. Dekoruoti krosnys, židiniai, stalių gaminiai. Sienų ir lubų apdailoje naudota ornamentinė ir siužetinė tapyba. Vidutinių bajorų namų dekoras pagal išgales mėgdžiojo stambiuosius. Smulkių bajorų namuose tobulėjo vidaus įranga.
11. Sugretinus ponų namu architektūrą su kitų šalių analogais, pastebėta, kad gyvenimo būdo (etiketo) ir stilių pokyčiai vienodai veikė Europos kraštų medinę namų architektūrą. Lietuva į šį procesą įsiliejo XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. XVII a. antroje pusėje ji nežymiai atsiliko, vėliau (XVIII – XIX a.) sinchroniškai pakluso vyravusioms tendencijoms. Tačiau stilių padiktuotos architektūrinių formų interpretacijos, kompoziciniai ypatumai dėl vietinės dailidystės mokyklos, buvo saviti.
12. Lietuviškos dailidystės mokyklos pobūdžiui išryškinti reikalingi gilesni tyrimai. Tačiau jau dabar galima teigti, kad ji susiformavo XVI – XVII a. pradžioje, kuomet dailidė buvo pagrindinis visų bajorijos sluoksnių architektūros kūrėjas. Vėlesniais amžiais dailidė pastato kūrime taip pat vaidino svarbų, o smulkesnių bajorų sodybose svarbiausią vaidmenį. Kadangi dailidės buvo vietiniai meistrai, kurie iš kartos į kartą perduodavo amato sampratą ir patyrimą, jie išsaugojo etninės architektūros savitumus.
13. Pastatų „grožio“ samprata, kuria rėmėsi bajorija pasirinkdama pastatų tipus ir interpretuodama stilinės architektūros formas, buvo suformuota etninės kultūros. Lyginant XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos stambių bajorų namus, pastebėta, kad Lenkijos bajorija rinkosi sudėtingų tūrių pastatus: buvo statomi platūs, artimo kvadratui plano ir alkieriniai namai. LDK bajorai mėgo vientiso tūrio, santūrios puošybos statinius, kurie
45 įkūnijo lietuvių etninėje architektūroje vyravusį saiko pojūtį. Dėl tos pačios priežasties santūrios ir racionalios klasicizmo formos dar XVIII a. pabaigoje visuotinai ir labai greitai paveikė Lietuvos stambių ir vidutinių bajorų namų architektūrą, o Lenkijoje šis procesas truko ilgiau (iki XIX a. trečio dešimtmečio).
14. Smulkioji bajorija per visą nagrinėjamą laikotarpį statė stačiakampio plano, viengalį ar dvigalį, dažniausiai asimetriškos plano struktūros ir fasadų kompozicijos namą. Apie XIX a. vidurį smulkaus bajoro namas tapo racionalus, t.y. ekonomiškas ir patogus gyventi dėl techninių naujovių ir patobulinto pagal vidutinių bajorų namų pavyzdžius suplanavimo. Stilinė architektūra pastatų architektūros, beveik nepaveikė.
15. Stambių ir daugumos vidutinių bajorų namų struktūros ir formos buvo universalios ir paplitusios visoje nagrinėjamoje teritorijoje. Regioninės (Aukštaitijos ar Žemaitijos) tradicijos darė įtaką tik smulkiųjų bajorų namų architektūrai. Smulkiųjų bajorų pastatai Aukštaitijoje buvo ilgi siauri, Žemaitijoje – platūs. Riba tarp šių pastatų paplitimo arealų pastebima Šiaulių, Radviliškio, Raseinių rajonuose, t.y., sutampa su Žemaitijos ir Aukštaitijos riba.
16. XVII a. susiformavęs parterinis, simetrinės kompozicijos, susietas su aplinka, medinis ponų namas bajorų sodybose plito iki XX a. pr. Jo architektūra darė įtaka žemesnių visuomenės sluoksnių architektūrai, tame tarpe XIX a.. pabaigos – XX a. pradžios valstiečių ūkininkų, miestelėnų, miestiečių namams. Mediniai ponų namai kartu su mediniais sakraliniais pastatais yra vertingiausi medinės kultūros paveldo objektai Lietuvoje.
46
Dalė Puodžiukienė
EVOLUTION OF WOODEN ARCHITECTURE OF MANOR HOUSES IN LITHUANIA
(From the middle of the 16TH century till the middle of the 19TH century)
Summary of Doctoral Dissertation
Išleido ir spausdino – Vytauto Didžiojo universiteto leidykla (S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas) Užsakymo Nr. K11-048. Tiražas 50 egz. 2011 05 09. Nemokamai.