Rimutė Rimantienė – Lietuvos Ir Rytų Baltijos Regiono Akmens Amžiaus Tyrinėjimų Mokyklos Kūrėja

Rimutė Rimantienė – Lietuvos ir Rytų Baltijos regiono akmens amžiaus tyrinėjimų mokyklos kūrėja

Adomas BUTRIMAS

Pirmasis Lietuvos archeologas profesionalas habil. dr. Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Apie M. Gim- prof. dr. Jonas Puzinas, Lietuvos universiteto Kaune butienę daug rašyta JAV ir Lietuvoje išleistose knygose ir Heidelbergo (Vokietija) universiteto absolventas, ir straipsniuose (tarp jų ir šios publikacijos autoriaus). Kauno ir Vilniaus universitetuose mūsų šaliai išugdė R. Rimantienės 95-metis – puiki proga plačiau aptarti tris žymias archeologes. Tai visame pasaulyje žinoma žymiausios Lietuvos ir Rytų Baltijos regiono akmens baltų, indoeuropiečių ir senosios Europos kultūrų tyri- amžiaus tyrinėtojos, Baltijos Asamblėjos mokslo pre- nėtoja prof. Marija Alseikaitė-Gimbutienė, Lietuvos mijos ir medalio už Baltijos regiono istorijos ir kultūros ir Rytų Baltijos regiono akmens amžiaus tyrinėjimų tyrimus laureatės (1997), Lietuvos mokslo premijos mokyklos kūrėja habil. dr. Rimutė Jablonskytė-Riman- laureatės (1994), Germanų archeologijos instituto tienė ir Lietuvos ankstyvųjų viduramžių tyrinėtoja narės korespondentės (1997) mokslo ir kūrybos kelią.

Studentės archeologės su profesoriumi Jonu Puzinu plaukia į Verkius. Antra iš dešinės – Marija Aleksaitė-Gimbutienė, šalia jos – Rimutė Jablonskytė-Rimantienė ir Regina Volkaitė-Kulikauskienė. 1940 m. birželis

1 Rimutė Rimantienė Lietuvos mokslo ir kultūros moksleivių ir studentų iš Kauno, Šiaulių, Vilniaus ir kitų istorijai svarbi ne tik kaip žymi Lietuvos archeologė, Lietuvos vietovių, o net keli šių ekspedicijų dalyviai akmens amžiaus tyrinėtoja, bet ir kaip universali, tapo vėl Nepriklausomos Lietuvos signatarais. daugelyje Lietuvos kultūros sričių dirbusi asmenybė. Jos meniniai sugebėjimai atsiskleidžia piešiniuose, kuriais ji iliustravo savo mokslinius straipsnius ir kny- Paleolito ir mezolito tyrinėjimai gas. Žinoma ji ir kaip viena iš pirmųjų vertėjų, vertusių iš skandinavų kalbų. Dar jaunystėje išmokusi švedų Rimutė Rimantienė ilgą ir labai vaisingą mokslinin- kalbą ji Lietuvos skaitytojams išvertė Selmos Lager- kės archeologės kelią pradėjo paleolito ir mezolito – liof (Selma Lagerlöf) „Sakmę apie Gertą Berlingą“, o paties seniausio mūsų istorijos laikotarpio – tyrinėji- iš norvegų kalbos – Sigridos Undset (Sigrid Undset) mais. Lietuvoje šis laikotarpis – 11 300–9000 m. pr. Kr., knygą „Kristina Lavrensdater“. Taip pat Henriko kai atsitraukė paskutinis ledynas. Tuo metu Šiaurės Ibseno (Henrik Ibsen) „Dramas“, „Perą Giuntą“ ir rytų Europoje ir Baltijos regione apsigyveno šiaurės „Lėlių namus“. Vertė ir iš kitų kalbų. Daug laiko ji elniai, o netrukus – ir jų medžiotojai (Zagorska 2012: skyrė pedagoginiam darbui universitete, jaunųjų 44; Ostrauskas 2002: 76–77). Šių teritorijų apgyvenimo mokslininkų ugdymui, rengė knygas jaunimui „Lie- pradžios, periodizacijos ir kultūrinės atributacijos tuva iki Kristaus“, o plačiajai visuomenei – „Lietuvių klausimai ypač svarbūs archeologijos mokslui, visam liaudies menas“, „Kuršių nerija archeologo žvilgsniu“. regiono senosios istorijos supratimui. Jų sprendimo Ji visada buvo tvirtų patriotinių nuostatų ir pareigos pagrindus daugiau kaip prieš 50 metų padėjo Rimutė visuomenei ir tautai žmogus: šios nuostatos reiškėsi Jablonskytė-Rimantienė. saugant Lietuvos kultūros paveldo paminklus, o jos Išanalizavusi Vladzimežo Antonevičiaus (Władzi- vadovautos archeologinės ekspedicijos buvo itin mierz Antoniewicz, Antoniewicz 1930), Hugo Groso svarbios Lietuvos kraštotyrinio sąjūdžio plėtrai – per (Hugo Gross, Gross 1940) publikacijas, jose skelbtą daugelį metų šią mokyklą praėjo šimtai Lietuvos medžiagą ir išvadas, taip pat muziejuose saugomus

Akademikas Konstantinas Jablonskis su dukterimis Jūrate ir Rimute Biržuose. 1944 m.

2 Su prof. Otu Baderiu po daktaro (dab. habil. dr.) disertacijos gynimo. 1972 m.

Zigmanto Glogerio (Zygmunt Gloger) ir Vandalino idėja pasirodė perspektyvi. Ją plėtodama Lietuvoje Šukevičiaus akmens amžiaus dirbinių rinkinius ir konsultavosi su vietiniais geologais, geografais, ypač gausią (surinktą beveik iš 500 Nemuno baseino paleobotanikais – Alfonsu Basalyku, Vytautu Gudeliu, akmens amžiaus stovyklų ir radimviečių) bei gerai Meilute Kabailiene ir kitais tyrinėtojais. Pagal šią teo- sutvarkytą savo tėvo akademiko Konstantino Jablons- riją aleriodo ir ankstyvojo driaso laikotarpio stovyklos kio kolekciją, 1962 m. Lietuvos TSR istorijos institute paprastai būdavo įsikūrusios antroje viršalpinėje tera- ji apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lie- soje, o preborealio laikotarpio – pirmoje terasoje. Taip tuvos akmens ir bronzos amžiaus gyvenviečių perio- autorė išskyrė dvi svarbiausias vėlyvojo paleolito kul- dizacija ir topografija“. 1964 m. pasirodė programinis tūrines grupes – Svidrų ir Baltijos Madleno. Paskutinę mokslininkės straipsnis „Kai kurie Lietuvos paleolito grupę autorė išskyrė remdamasi trimis skirtingomis klausimai“, tapęs lyg jos fundamentalios monografi- ietigalių tipologinėmis grupėmis: Arensburgo, Bro- jos „Paleolitas ir mezolitas Lietuvoje“ (1971, rusų k.) mės-Liungbiu ir Hamburgo. įvadu. Šioje monografijoje autorė, remdamasi tipolo- R. Rimantienės atlikti Svidrų kultūros paminklų gine-statistine analize ir paminklų topografija, kai skir- tyrimai leido greitu laiku įtraukti Lietuvos, Baltarusijos tingų laikotarpių stovyklos aptinkamos ant skirtingo ir Mozūrijos ežerų regioną į pradinę, ankstyvąją, šios aukščio Nemuno ir Neries terasų, suskirstė visą tuo kultūros erdvę, o keliais dešimtmečiais vėliau į ją buvo metu žinomą akmens amžiaus medžiagą į kultūrines- įtraukta ir Latvijos vėlyvojo paleolito medžiaga – ši archeologines grupes. Čia tyrinėtoja rėmėsi Suomijos erdvė išsiplėtė iki Dauguvos upės šiaurėje. R. Riman- akmens amžiaus paminklų geografiniu datavimu. Ši tienės tyrinėjimų išvadas patvirtino 2012 m. publi-

3 kuota Ilgos Zagorskos monografija „Senieji šiaurės jos pamatus savo mokslinėmis idėjomis R. Rimantienė elnių medžiotojai Latvijoje“ (Zagorska 2012). Tai rodo padėjo dar 1964–1971 m. publikacijose. Tolesni šio pla- R. Rimantienės tyrinėjimų išvadų ilgaamžiškumą. taus regiono tyrimai, vykdomi jos išugdytų mokinių, tik Lietuvos teritorijos apgyvenimas, R. Rimantienės nežymiai papildo nauja medžiaga, pataiso, patikslina, tyrimų duomenimis, vyko dviem kryptimis: iš pietvaka- o padėti teoriniai pagrindai, chronologinės ribos, apgy- rių ir vakarų. Apgyvenimas iš pietvakarių (Svidrų kul- venimo kryptys ir praėjus jau pusei amžiaus keičiasi tūra) didesnių debatų nekėlė, tačiau Baltijos Madleno visai nedaug. kultūros gyventojų atėjimas į Lietuvą iš vakarų, per Šiaurės Vokietiją ir Lenkiją, Baltijos pakrantėmis, o ypač teiginiai apie Bromės-Liungbiu kultūros paplitimą Nemuno ir Narvos kultūrų tyrimai Nemuno baseine buvo tikras iššūkis Lenkijos, Vokie- tijos ir Karaliaučiaus srities archeologams – Lietuvos Naujas kultūrinių-chronologinių grupių išskyrimo teritorijoje rasti šiai kultūrai priskiriami paminklai arti- etapas, sutapęs su Pietų Lietuvos mezolito ir neolito miausias analogijas turėjo tik Danijos teritorijoje, t. y. už paminklų tyrinėjimu, R. Rimantienės vykdytu nuo 1000 kilometrų nuo Lietuvos (Jablonskytė-Rimantienė 1963 m. su ilgokomis pertraukomis iki pat 1998 m., 1964: 35–51; 1966: 43–54; Rimantienė 1971: 174–176). leido jai pirmajai išskirti Pietų Lietuvoje, Baltarusijoje Minėtose kaimyninėse teritorijose ši medžiaga tuo ir Šiaurės Lenkijoje paplitusią mezolitinę Nemuno kul- metu dar nebuvo žinoma arba į ją nebuvo atkreiptas tūrą su visu būdingu stovyklų ir jų titnaginių dirbinių dėmesys (Zaliznyak 2000: 34). Geografinį ryšį tarp šių kompleksu. Šis vardas greitai prigijo baltarusių ir lenkų paminklų lenkų archeologai patvirtino tik 1975 m., kai archeologinėje literatūroje (Kozĺowski 1975: 134–142). ėmė publikuoti Bromės-Liungbiu kultūros medžiagą Jis rodė ir kultūros paplitimo regioną (Nemuno basei- iš Lenkijos (Kozlowski 1975: 134–142; Schild 1975: nas), ir vietą kultūrų raidoje. Sėkmingi archeologės 262–267; Zaliznyak 2000: 34). Į R. Rimantienės išskir- tyrimai ir senųjų rinkinių iš Paštuvos, Žemųjų Kaniūkų, tus Arensburgo, Bromės-Liungbiu kultūrų paminklus Brūžės, Derežnyčios 15, Druskininkų 8, Merkinės 3 ir ir jiems būdingus dirbinius vėliau atkreipė dėmesį kitų stovyklų analizė leido šią medžiagą suskirstyti ir Latvijos tyrinėtojai (Zagorska 2012: 12–22). Šiai į ankstyvąją ir vėlyvąją grupes, išskirti kiekvienam kultūrai būdingi paminklai neseniai pradėti tyrinėti mezolitinės Nemuno kultūrinės raidos etapui būdingą Volgos–Okos baseine ir Dniepro aukštupyje (Sinitsina titnago inventorių. Tokia kultūrinė mezolito medžia- 2002: 83–93; 2009: 14–23). R. Rimantienės išskirtos gos atributacija išlieka ir dabartinių jos mokinių kultūrinės sritys ir periodizacijos ilgus dešimtmečius darbuose (Juodagalvis 2010: 72–74; Girininkas 2009: buvo pagrindas toliau plėtoti periodizaciją Šiaurės 92–103 ir kt.). Ukrainoje, Baltarusijoje ir jau minėtuose paminkluose Vėliau tyrinėdama neolito laikotarpį Pietų Lietu- Volgos–Okos aukštupiuose Rusijoje, taip pat ir Latvi- voje mokslininkė pastebėjo, kad vietos gyventojai joje. Visame šiame regione išskirtos jau kelios Rytų aiškiai tęsia mezolitines titnago dirbinių tradicijas, o jų Liungbiu pagrindu susiformavusios kultūros (Zaliznyak keramika panaši į randamą Baltarusijoje ir Ukrainoje. 2000: 34). Šios kultūros paminklų tyrimus Lietuvoje R. Rimantienė pirmoji šio tipo paminklus sujungė į tęsia nauja mūsų archeologų karta (Šatavičius 1997: vieną neolitinę Nemuno kultūrą su skirtingais jos rai- 3–15; 2002: 163–186; 2004: 17–44; Girininkas 2009: dos etapais (pvz., Dubičių ir kt.) ir greitai ši Lietuvoje, 15–70). Remiantis Biržulio apyežerės ir Vakarų Lietuvos Baltarusijoje, Šiaurės Ukrainoje ir Šiaurės rytų Lenki- medžiaga vėlyvajame paleolite, pavyko išskirti postsvi- joje paplitusi kultūra skirtingų valstybių archeologų drinius Pulli tipo paminklus ne tik Latvijoje ir Estijoje, taip pat buvo įvardyta kaip Nemuno kultūra (Telegin bet ir Lietuvoje (Butrimas, Ostrauskas 1996: 7–14; 1968: 223; Černjauskij 1978; Kempisty, Sulgostowska Butrimas, Ostrauskas 1999: 267–271; Ostrauskas 1996: 1976 ir kt.). Taip archeologė davė visuotinai Rytų Euro- 192–212). V. Juodagalvis R. Rimantienės periodizacijos poje pripažintą vardą pirmajai ankstyvojo ir vidurinio ir kultūrinės raidos schemą pritaikė Užnemunės pale- neolito kultūrai. olito ir mezolito radinių ir paminklų medžiagos inter- Vakarų ir Šiaurės rytų Lietuvoje panašiu laikotar- pretacijai (Juodagalvis 2010: 183–211). Taigi vėlyvajame piu buvo paplitusi Narvos kultūra. Nemuno kultūros paleolite, holoceno laikotarpio pradžioje, Svidrų, Bal- paminkluose kultūriniai sluoksniai iki šiol daugiausia tijos Madleno (Arensburgo, Bromės-Liungbiu) kultūrų aptinkami smėlyje, o Narvos kultūros paminklai – šiaurės elnių medžiotojai apgyveno Nemuno, Daugu- uždurpėjusiose lagūnų ir ežerų pakrantėse. Pirmieji vos, Pripetės, Aukštutinio Padnieprio baseinus. Tokio šios kultūros paminklai aptikti ir tyrinėti Estijoje prie grandiozinio kultūrinio istorinio proceso rekonstrukci- Narvos miesto (iš čia ir kultūros pavadinimas). Dalį

4 Vienos iš giliausių perkasų (skydai saugo jos sienas) Nidos neolito gyvenvietėje tyrinėjimai. Apie 1975 m.

Lietuvoje tyrinėtų Šventosios komplekso paminklų darbe „Akmens amžius Lietuvoje“, kurio pataisytas, R. Rimantienė pirmoji įvardijo kaip Narvos kultūros papildytas ir archeologiją studijuojantiems labiau pri- paminklus ir taip pamažu šis pavadinimas įsitvirtino taikytas antrasis leidimas pasirodė 1996 metais. iš pradžių Estijoje (Jaanits 1959: 122–124; Gurina 1967: Iki šio sintetinio veikalo pasirodymo Rytų Baltijos 144), vėliau Lietuvoje (Rimantienė 1979), o pagaliau regiono šalyse būta tik atskiriems akmens amžiaus ir Latvijoje (Loze 1979). R. Rimantienė šių paminklų paminklams skirtų monografijų. Geriausiai arche- kultūrinei ir chronologinei analizei sukūrė visuotinai, ologiškai ištirto regiono – Prūsijos – medžiagos ne tik Lietuvoje iki šiol taikomą narviškos keramikos didžioji dalis pražuvo per Antrąjį pasaulinį karą, tad puodų kaklelių formų skirstymą, grindžiamą jų pana- ši monografija tapo tikru akmens amžiaus tyrinėjimų šumu į didžiąsias raides I, C, S, ir keletą išvestinių tarpi- aruodu visiems, kurie tuo metu domėjosi ir dabar nių formų (Rimantienė 1979). domisi regiono akmens amžiumi – joje apibendrinta beveik 200 akmens amžiaus paminklų medžiaga. Archeologijos faktų virtinė būtų plika, o jos interpre- Sintezės link tacija likusi ribota, jei autorė nebūtų pasitelkusi kitų to meto mokslo žinių galimybių. Šioje monografijoje Analizę R. Rimantienės darbuose visada lydėjo sin- pirmą kartą Lietuvoje maksimaliai panaudoti radinių tezė. Bene ryškiausiai tai matyti etapiniame Lietuvai ir ir paminklų datavimo radioaktyvios anglies metodu visam Baltijos regionui skirtame jos 1984 m. išleistame rezultatai. Kita šios monografijos ypatybė – tai, kad nė

5 Su Eugenija Šimkūnaite, talkinusia nustatant augalų rūšis, ir Regina Merkiene Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje. 1990 m.

žingsnio nežengiama be paleogeografijos duomenų. tezę, remdamasi pagrindinių savo tyrinėtų neolito Visi paminklai bandomi sieti su klimato pakitimais, gyvenviečių monografijomis ir neskelbta medžiaga pajūrio lagūnų, ežerų ir upių baseinų raida, o tai leido iš neseniai tyrinėtų to laikotarpio gyvenviečių. Rem- patikslinti paminklų, ypač pačių seniausių, chronolo- damasi unikaliais savo pačios tyrinėtais paminklais giją, geriau suprasti ir rekonstruoti to meto žmonių Šventosios komplekse, Nidoje, Pietų Lietuvoje, gyvenamąją aplinką. Savo koncepcijas R. Rimantienė įtraukdama dalį savo mokinių tyrinėtos medžiagos iš gretino su lingvistiniais duomenimis, puikiai operavo Kretuono ir Biržulio apyežerių, ji aptarė visas pagrin- hidronimijos, mitologijos ir etnologijos faktais. Jai dines Lietuvos neolito kultūras – Nemuno, Narvos, rūpėjo ir seniausių krašto gyventojų fizinis tipas, lai- virvelinės keramikos (Pamarių), – jų chronologiją, dojimo papročiai, tad monografijoje randama pirmą sąveiką, senųjų vietinių Narvos ir Nemuno kultūrų kartą plačiau interpretuota Kirsnos, Turlojiškės, Plin- likimus, etnokultūrinių bendrijų formavimąsi. Įtaigiai kaigalio, Veršvų, Donkalnio, taip pat kai kurių svar- parodoma, kaip indoeuropietiškos kultūros (neolitinė biausių Latvijos ir Prūsijos kapinynų antropologinių Nemuno pietinėje Lietuvos dalyje, o vakarinėje ir radinių charakteristika. šiaurrytinėje – Narvos kultūra) skirtingais laikotar- Po 1971 m. R. Rimantienės išleistos monografijos, piais ir skirtingais intensyvumo lygmenimis perėmė skirtos paleolitui ir mezolitui, naujos medžiagos, iš virvelinės keramikos kultūros įtaką, naujų gyventojų esmės keičiančios šių laikotarpių chronologinę ar atsineštas naujas materialinės ir dvasinės kultūros kultūrinę interpretaciją, neaptinkama, monografija tik vertybes, naujas dailės (pirmiausia siužetinės) tradi- papildyta nauja Pietų Lietuvos paminklų medžiaga. Vis cijas, pasaulėžiūros ir simbolinio mąstymo elemen- dėlto didesnė autorės patirtis ir nauji tyrimų kaimyni- tus. Specifiniai archeologijos klausimai – paminklų nėse šalyse duomenys šiame darbe leido Lietuvos chronologija, stratigrafija, kultūrinės priklausomybės paleolitą ir mezolitą dar labiau susieti su visų to meto problematika – įdomūs visų pirma akmens amžiaus Europos kultūrų kontekstu. tyrinėtojams, o įtaigiai pirmą kartą Lietuvos moksle Pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje autorė parašyti skyriai, skirti akmens mažiaus portabiliajai ir pateikė ir Lietuvos neolito paminklų tyrinėjimų sin- siužetinei dailei, gintaro, kaulo ir rago papuošalams,

6 to meto gyventojų pasaulio sampratai ir tikėjimams, mokslo galimybes, jų ribas ir tai ypač matyti iš jos sam- buvo įdomūs visiems, besidomintiems Lietuvos dai- protavimų apie baltų kilmę: „Į klausimą, kur gyveno lės, religijos ir kultūros ištakomis. Daugelis šių temų baltai, atsako lingvistai [...], į klausimą kada šiuo atveju aptartos atskirose to meto autorės publikacijose, archeologai atsako kartu su antropologais..., o į klau- pranešimuose mokslinės konferencijose. simą kaip gali atsakyti tik vieni archeologai“ (Riman- Ir šioje monografijoje, ir po penkerių metų išėju- tienė 1984: 284). Remiantis naujausiais genetiniais sioje Nidos neolitinės kultūros gyvenvietei skirtoje tyrimais (Haak, Lazaridis, Petterson 2015: 137–139), monografijoje (Rimantienė 1989) autorė daugiausia M. Gimbutienės teorija apie indoeuropiečių kilmę bei dėmesio skyrė Pamarių (Žucevo) kultūrai ir svarbiau- kurganų kultūros sklidimą, taip pat R. Rimantienės sio jos paminklo – Nidos – medžiagos analizei. Šios teorija apie Pietrytinio Baltijos regiono indoeuropi- kultūros paminklų tyrinėjimams iki Antrojo pasaulinio zaciją, išryškinti kaplogrupių skirtumai šiame regione karo daug dėmesio skyrė lenkų (Žucevo gyvenvietė) tarp mezolito–ankstyvojo neolito ir vėlyvojo neolito ir vokiečių (Tolkmicko, Suchačo ir kt. gyvenvietės) gyventojų dar kartą patvirtino šių teorijų perspek- tyrinėtojai. Deja, didžioji šių paminklų medžiagos tyvumą ir praėjus jau keliems dešimtmečiams nuo dalis pražuvo, dalis jos publikuota remiantis senaisiais jų paskelbimo (Gimbutas 1956; Rimantienė 1980a; juodraštiniais piešiniais (Žurek 1954; Kilian 1955). Pas- 1980b; 1989). taraisiais dešimtmečiais vykdomi šių paminklų tyrimai Vyslos deltoje ir Pucko įlankoje sulaukė tik prelimina- rių Danutos Krol (Danuta Król) ir Rišardo F. Mazurovs- Lietuvos ir kaimyninio regiono medžiagos kio (Ryszard F. Mazurowski) publikacijų. Kiek daugiau pristatymas Europai ir pasauliui publikuoti pastaraisiais dešimtmečiais atlikti šių paminklų tyrimai Kaliningrado srityje (Zalcman 2004). Lietuvos akmens amžiaus mokyklos kūrėjai pri- Taigi ir praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams po klauso ir šio regiono akmens amžiaus medžiagos R. Rimantienės publikacijos, Nida tebelieka didžiausias pristatymo pasaulyje ir Europoje prioritetas. 1952 m. ir svarbiausias etaloninis pietrytiniame Baltijos regi- pasirodė pirmosios R. Rimantienės publikacijos rusų one tyrinėtas paminklas (1973–1978 m. ištirtas dau- kalba, pristatančios Lietuvos akmens amžių pirmiausia giau kaip 4600 m2 plotas, vien keramikos fragmentų Sovietų Sąjungos ir jos bloko mokslininkams. Taip pat rasta apie 100 000). Šioje monografijoje apibendrinta rusų kalba pasirodė jos monografija „Lietuvos pale- gausi medžiaga, leidžianti pažinti vėlyvojo neolito olitas ir mezolitas“ (1971), o 1952–2004 m. paskelbta gyventojų materialiąją ir dvasinę kultūrą. Visapusiškai daugiau kaip 30 jos mokslinių straipsnių, nemažai jų, nušviestas visuomeninis ir namų ūkis, ankstyvosios kaip rodo recenzijos ir jų citavimas, buvo prieinami žemdirbystės įrankių kompleksas, augalų vaisių lie- ir pastebėti Lenkijos ir kitų buvusio sovietinio bloko kanos, titnaginiai ir akmeniniai darbo įrankiai, gintaro archeologų, o retais atvejais šios publikacijos patek- papuošalai, ankstyviausi Lietuvoje dailės siužetai ant davo ir į svarbiausias Europos ir pasaulio bibliotekas. puodų sienelių. Didžiausia šios monografijos vertybė – Tai dažniausiai nutikdavo per asmeninius kontaktus, statistinis etaloninio Pamarių kultūros paminklo virve- kuriuos R. Rimantienė, kaip rodo jos korespondencija, linės keramikos puodų formų ir visos ornamentinės palaikė su visame pasaulyje žinomais archeologais. sistemos apdorojimas, ateityje galėsiantis tapti ir kitų Gana anksti jai pavyko užmegzti kontaktus ir su šios kultūros paminklų medžiagos analizės pagrindu kita geležinės uždangos mokslo pasaulio dalimi. Nors ne tik Lietuvoje, bet ir Šiaurės Lenkijoje. Su ypatinga šiuos kontaktus ypač apsunkino tai, kad R. Riman- pagarba autorei ir jos darbštumui turiu pasidžiaugti, tienė priklausė tai kategorijai žymių Sovietų Sąjungos kad ji ir Lietuvos nacionalinis muziejus rengia gerokai archeologų, kurie į užsienyje vykstančius archeologi- papildytą, atnaujintą šios monografijos variantą, kurio jos mokslo kongresus ir konferencijas beveik nebuvo taip, kaip sovietmečiu, neribos teksto lankų skaičius, išleidžiami, o Vilnius (kitaip nei, pavyzdžiui, Maskva, iliustracijų dydis ir skaičius, nebus ir pats prasčiau- Leningradas (dab. Peterburgas) ar Ryga) buvo tarp sias popierius kaip leidžiant anuometines mokslines tų miestų, į kuriuos užsienio archeologams atvykti monografijas. Nidos medžiaga suspindės visu šios nebuvo rekomenduojama. Tačiau itin gausi korespon- kultūros paminklo grožiu, turtingumu bei mokslinės dencija (tūkstančiai laiškų, iki šiol patikimai saugomų analizės verte ir užims itin svarbią vietą viso Baltijos tyrinėtojos namuose) liudija jos glaudžius kontaktus regiono neolito pažinimo kontekste. su žymiausiais užsienio archeologais. Anksčiausiai Abi aptartas monografijas R. Rimantienė skyrė iš laisvojo pasaulio R. Rimantienę susirado tuo metu ir baltų kilmės klausimams. Autorė jaučia kiekvieno dar jaunas archeologas Volfgangas Tautė (Wolfgang

7 Taute). Keistasi ne tik knygomis ir atspaudais, bet ir iš Baltijos šalių, Baltarusijos ir Ukrainos. Į jos kasmet jos nusiųstą medžiagą – straipsnius ir piešinius – jis po kelis kartus organizuojamas konferencijas, simpo- panaudojo apibendrinamajame darbe, skirtame Euro- ziumus galėjo nuvykti ne tik pati R. Rimantienė: ten pos paleolitui (Taute 1968). Kiek vėliau užsimezgė ji visada veždavosi ir savo doktorantus. Leningradas ryšiai su virvelinės keramikos ir ankstyvosios meta- tapo kontaktų vieta ne tik su Vakarų Rusijos, Baltijos lurgijos tyrinėtoju iš Pietų Vokietijos Kristianu Štramu šalių, Baltarusijos, Ukrainos archeologais, bet ir „langu (Christian Strahm) ir ypač stambių, daugiasluoksnių į Europą“, galimybe susitikti su Danijos, Suomijos, Len- archeologinių akmens amžiaus paminklų tyrinėtoju kijos archeologais, sužinoti tų šalių akmens amžiaus Šveicarijoje Klausu Volfu (Klaus Wolf). Jie abu aplankė tyrinėjimų naujienas, užmegzti pažintis, keistis litera- R. Rimantienę Vilniuje jau nepriklausomybės metais. tūra. Čia R. Rimantienė glaudžius ryšius užmezgė ir R. Rimantienės dėka lankytis jų ekspedicijose ir skaityti ilgus metus susirašinėjo su Dmitro Teleginu – jis ir jo paskaitas Freiburgo universitete atsirado galimybė mokinys Leonidas Zaliznyakas supažindino su Ukrai- ir jos mokiniams: Adomui Butrimui, Mariui Iršėnui, nos archeologija ir R. Rimantienę, ir jos mokinius. Vygantui Juodagalviui (1993, 1998). Dar sovietmečiu, Kaip rodo korespondencija, R. Rimantienė kolegiškus 1979 m., Rytų Vokietijoje R. Rimantienei teko lanky- ryšius palaikė ir su Maskvos archeologais (Svetlana tis pas Bernardą Gramšą (Bernhard Gramsch), žymų Ošibkina, Dmitrijumi Krainovu, Vanda Mošinskaja, Otu mezolito durpyninių stovyklų tyrinėtoją. Baderiu (Otto Bader) ir kitais). Tokiu „ryšininku“ su Visa dėžė laiškų saugoma iš Skandinavijos ir Suo- Baltarusijos archeologais tapo Michalas Černiauskis ir mijos, iš žinomiausių XX a. akmens amžiaus tyrinėtojų, jo mokiniai. Ryšius su Lenkijos archeologais atskleidžia ankstyviausi Arnės Elijo Eirepės Aarne Elias Äyräpää, įdomūs Zofijos Sulgostovskos (Zofija Sulgostowska), Torsteno Edgreno (Torsten Edgren), Karlo Fredriko Elžbietos Kempisti (Elżbieta Kempisty), Hanos Vec- Meinanderio (Carl Fredrik Meinander), o vėliau, jau kovskos (Hanna Więckowska) ir kitų laiškai. nuo 1990 m., ir Matso P. Malmerio (Mats P. Malmer), Ši ilgametė korespondencija ir R. Rimantienės aktyvaus Baltijos šalių nepriklausomybės rėmėjo, moksliniai kontaktai lėmė, kad Lietuvos akmens nuolat dalyvavusio kassavaitiniuose mitinguose amžiaus medžiaga – iliustracijos, aprašai, atspaudai, Stokholmo aikštėje. Keistasi ir literatūra, o vėliau monografijos, kurių daugybę tyrinėtoja siuntinėjo R. Rimantienė buvo pakviesta apsilankyti Stokholme asmeniškai, – ėmė patekti į Europos archeologijos (Rimantienė 2010: 19). atlasus, sąvadus, enciklopedijas, apibendrinamąsias Bent keliais aspektais įdomūs ir Marijos Alseikai- monografijas, bibliotekas. R. Rimantienės korespon- tės-Gimbutienės laiškai iš JAV. Pirmieji dėl suprantamų dencija – tai neišsenkamas šaltinis Lietuvos ir Europos priežasčių rašyti dar Sulivan slapyvardžiu. Rašyta apie archeologijos mokslo istorikams, taip pat ji gali padėti archeologiją, konferencijas. Juose daug susirūpinimo suprasti, kiek reikėjo asmeninių pastangų bent kiek dėl kvietimų į Dubrovniko (Maskva vizos nedavė), praverti langą į Europos ir Baltijos regiono akmens Dublino konferencijas. Į pastarąją, vykusią jau susi- amžių. kūrus Sąjūdžiui, po ilgų nuotykių Maskvoje pagaliau Pirmiausia šie kontaktai padėjo 1970 m. pasirodyti pavyko išvažiuoti. Susirašinėta ir su JAV atsidūrusiu pirmajai R. Rimantienės publikacijai Prahoje (vokiečių studijų kolega Antanu Mažiuliu. Laiškai be pavardžių, kalba), o 1970–2010 m. užsienyje arba kitomis kalbo- tik mažybiniai vardai arba abiem korespondentams mis Lietuvoje publikuota beveik 30 jos monografijų, numanomų asmenų užšifravimas: profesorius J. Puzi- didelės apimties studijų ir mokslinių straipsnių visame nas – Papuninis, M. Gimbutienė – Marytė ir pan. pasaulyje. Lietuvos akmens amžiaus tyrimų duome- Gausiausia ir daugiausia metų trukusi korespon- nys pateko į visame archeologijos pasaulyje žinomus dencija su likimo brolių latvių archeologais: gera leidinius. Žurnale „Antiquity“ (1992) paskelbtas jos draugė Ilzė Lozė (Ilze Loze) rašė apie savo ekspe- straipsnis apie Šventosios radinius, o plačią, ne tik dicijas, radinius, konferencijas, lankėsi viena kitos Lietuvą, bet ir visą Rytų Baltijos regiono neolitą prista- ekspedicijose. Susirašinėta su Janiu Graudoniu (Jānis tančią studiją publikavo „Journal of World Prehistory“ Graudonis), Liucija Vankina, Ilga Zagorska ir emigra- (1992), kelis straipsnius – „Journal of Indo-Europieans cijoje Bonoje atsidūrusiu Latvijos akmens amžiaus Studies“ (1980, 1990, 1996) ir Europos mezolitui skirti tyrinėtoju Eduardu Šturmu (Eduards Šturms), kuris leidiniai (1973). intensyviai siuntė atspaudus ir knygas. Monografinę jos studiją vokiečių kalba „Akmens Ilgametis susirašinėjimas ir draugystė R. Riman- amžius Lietuvoje“ 1994 m. (Rimantienė 1994: 23–146) tienę siejo ir su Leningrado archeologe, Archeologijos išleido Romėnų-germanų komisija, o Kuršių nerijos instituto direktore Nina Gurina. Ji globojo archeologus archeologijai skirtą monografiją „Kuršių nerija arche-

8 Restauratorė Bronė Pinkevičiūtė su medinio dievo skulptūra Šventojoje. 1969 m. ologo žvilgsniu“ lietuvių ir vokiečių kalbomis 1999 m. net 24 metus (1966–1972, 1982–1998), ištyrė 10 300 m2 išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla. Svarbi plotą 42 radimvietėse ir durpyninėse gyvenvietėse. R. Rimantienės monografija skirta ilgamečių Švento- Visi archeologiniai tyrinėjimai vykdyti kompleksiškai, sios komplekso tyrimų rezultatams „Akmens amžiaus kartu su paleogeografiniais, paleozoologiniais, -ich žvejai prie Pajūrio lagūnos. Šventosios ir Būtingės tyri- tiologiniais, antropologiniais, petrografiniais, radio- nėjimai“ 2005 m. pasirodė ir vokiečių kalba. Ši Lietuvos karbininiais tyrimais. Talkininkavo medžio ir pluošto nacionalinio muziejaus išleista monografija tikrai ilgus medžiagų žinovai. Taip jų ir autorės pastangomis dešimtmečius bus pamatinė knyga visiems pasaulyje, rekonstruotas medžiotojų, žvejų, rankiotojų, gintaro ne tik Lietuvoje ir Europoje, norintiems pažinti Rytų apdirbėjų ir senųjų žemdirbių gyvenimas Pajūrio Baltijos regiono neolito laikotarpio medžiagą. lagūnos regione, Vakarų Lietuvoje IV–III tūkstantme- Prie šios monografijos, kaip šiuo metu svarbiausios, tyje pr. Kr. Surinkta keliolika tūkstančių medžioklės, norintiems pažinti Lietuvos neolitą, norėčiau apsistoti žvejybos, susisiekimo, rankiojimo, gintaro, akmens kiek plačiau, nes kaip tik Šventosios durpyninių neo- dirbinių, dešimtys tūkstančių keramikos pavyzdžių. lito paminklų komplekso tyrinėjimai sukūrė pagrindus Monografijai būdinga logiška struktūra, aiškus stilius. daugeliui šios grupės paminklų tyrinėjimų Lietuvoje, Neolito gyvenimo rekonstrukcijai panaudota beveik buvo pagrindinė mokykla R. Rimantienės mokiniams, tūkstantis publikacijų įvairiomis kalbomis. Be abejo, sulaukė tarptautinio mokslo dėmesio (Lietuvos isto- tai lėmė, kad R. Rimantienė iki šiol yra daugiausia rijos instituto ir Bergeno universiteto 1998–2000 m. Europos kalbų įvaldžiusi archeologė Lietuvoje, o gal projektas). Per šiuos tyrinėjimus sukaupta ypač ir ne tik joje. kruopščiai bei kvalifikuotai konservuota ir restauruota Labai norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną ir šioje medžiaga tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus arche- monografijoje, ir Nacionalinio bei kitų muziejų ekspozi- ologinės akmens amžiaus ekspozicijos pagrindu. Šven- cijose ryškiai matomą aspektą – Šventosios medžiaga tosios–Būtingės kompleksą R. Rimantienė tyrinėjo iki šiol tebėra profesionaliausiai konservuota ir restau-

9 parodė daug išradingumo konservuotiems radiniams suteikdama ekspozicinę išvaizdą (Rimantienė 2005: 16). Jau vėl nepriklausomoje Lietuvoje, galėdama išvykti į užsienį, Vokietiją ir kitas valstybes, R. Riman- tienė stebino vietos restauratorius profesionaliomis šios srities žiniomis, nes jau buvo susidūrusi su šia veikla tyrimų praktikoje. Ji ir toliau užsienyje užsirašinėjo čia taikomus restauravimo būdus, naujienas (Rimantienė 2010: 392–393), šias žinias vežė Lietuvos restaura- toriams. Pati archeologė jau ekspedicijose atlikdavo pirminį būtiną konservavimą, čia jai neretai talkindavo restauratoriai profesionalai. Tai, kad šiandien Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje matome puikiai restauruotus Šventosios ir kitų vietovių radinius, lėmė R. Rimantienės profesionalumas ir organizaciniai suge- bėjimai. (Kaimyninių šalių radiniai tokios sėkmės netu- rėjo, pavyzdžiui, beveik visai neišliko Sarnatės durpy- ninių paminklų komplekso medinių dirbinių ir daugelio panašių radinių kitose valstybėse). Šie archeologiniai artefaktai – dažniausiai pačios autorės dar ekspedicijose daryti piešiniai, kitų dailininkų piešiniai, brėžiniai, fotografijos – skelbti jau ir ankstesnėse Šventosios paminklams skirtose monografijose (Rimantienė 1979; 1980a; 1980b; 1992). Autorė turi ir dailininkės talentą – profesionaliai piešti mokėsi Kauno meno mokykloje, Adomo Galdiko studijoje. Kitas labai svarbus šios knygos privalumas – senųjų pajūrio gyventojų dvasinio gyvenimo rekonstrukcija. Remiantis keramikos ornamentika, gintaro papuoša- lais ir jų simbolika, visoje Europoje šiandien žinomais Šventosios priešistorinės dailės objektais (medinio dievo skulptūra, briedžio galvų skulptūriniai atvaizdai) rekonstruoti Narvos, rutulinių amforų ir Pamarių vir- velinės keramikos kultūrų gyventojų tikėjimai, dailė, aukojimo ritualai. R. Rimantienė didžiojoje dalyje Lie- Rimutė Rimantienė, Marija Gimbutienė, Adomas Butrimas ir tuvos akmens amžiaus tyrinėjimų, atradimų ir publi- Gintautas Česnys jo bute Vilniuje. 1988 m. kacijų buvo pirmeivė. Lietuvos paleolito ir mezolito tyrinėjimai, Šventosios tyrimai, jų publikacijos, taip ruota akmens amžiaus durpyninių paminklų medžiaga. pat ir aptariamoje knygoje liudija, kad ją galime laikyti Be jokios abejonės – tai ypač svarbus Lietuvos akmens pirmąja Lietuvos priešistorinės dailės, žemdirbystės amžiaus archeologinės mokyklos kūrėjos veiklos aspek- pradžios ir jos įrankių komplekso, pavyzdžiui, medi- tas. Viena vertus, jai pavyko surasti iki tol Lietuvos res- nių arklų, jaučių jungo modelio, tyrinėtoja. Ji pirmoji tauratoriams nepažįstamų medžiagų, tokių kaip šlapias surado ir mokslo pasauliui pristatė akmens amžiaus („skystas“) akmens amžiaus medis, pluoštas, gintaras, augalus Lietuvoje, tyrinėjo seniausią audimą, akmens restauravimo specialistų, sudominti naujomis restaura- amžiaus gyvenvietėse rastas gintaro dirbtuves ir dirbi- vimo technologijomis ir galimybe įgyti aukščiausią kva- nius bei gintaro prekybą. Jau patys Šventosios tyrinėji- lifikaciją šiose srityse, įsteigti specialias laboratorijas. mai stimuliavo Lietuvos durpyninių paminklų tyrimus, Kita vertus, nors tai jau sunkiai suprantama šiandieninei dėjo jų metodikos pagrindus, tokius svarbius jos moki- archeologų kartai, R. Rimantienei pavyko iš Danijos, nių tyrinėjimų kelyje. Ši publikacija – jos daugelio metų Leningrado ir užsienio lietuvių gautu polietilenglikoliu, darbas, bet savalaikis, stimuliavęs tolesnius Baltijos kurio tuo metu Lietuvoje iš viso nebuvo, konservuoti regiono archeologinius tyrinėjimus. Išsamus medžia- medžio dirbinius, o restauratorė Bronė Pinkevičiūtė gos paskelbimas dviem kalbomis (lietuvių ir vokiečių)

10 padarė šią medžiagą prieinamą visiems vietiniams ir mokslininkę ją apibūdino ilgametė kolegė ir bendra- užsienio tyrinėtojams, seniausios mūsų istorijos mylė- žygė I. Lozė: „Rimutė Rimantienė – tai kolegė, kurią tojams, archeologiją ir meno istoriją tyrinėjančiam verta ne tik gerbti, bet ir mylėti [...] už jos ištikimą jaunimui. draugystę, už tai, kad ji visada pastumdavo į šalį savo Kokie mokslininkės asmenybės bruožai lėmė tokį darbus, jei jos pagalbos prireikdavo kolegai. Jautru- vaisingą tyrinėjimų, jų publikavimo, Lietuvos akmens mas, humaniškumas, geranoriškumas, sielos šiluma amžiaus tyrinėjimų mokyklos kūrimo kelią, dariusį charakterizuoja Rimutę kaip žmogų, o tvirtumas, didžiulę įtaką visam Baltijos regionui? užsispyrimas, veržlumas, geležinė disciplina – jos, Rimutės Rimantienės mokslininkės, kolegės, išti- kaip mokslininkės, savybės. Nepaprastas darbštu- kimos bendražygės asmenybės bruožus, jos nuveiktų mas, derinamas su daugelio kalbų mokėjimu, stato darbų svarbą jau labai taikliai yra aptarę jos ilgame- ją į žymiausių Baltijos baseino archeologų gretas. Jos čiai kolegos: Lembitas Janitsas (Lembit Jaanits) iš puikūs kasinėjimai Kuršių nerijoje ir Šventojoje papildė Estijos, Ilzė Lozė iš Latvijos ir Gintautas Česnys. „Ji ne tik Lietuvos archeologiją – mes visi tapome gerokai visada ne tik kad nenuilstamai kaupė medžiagą, bet turtingesni [...]“ (Iš 1995 m. I. Lozės laiško publikacijos ir kruopščiai ją apdirbo ir analizavo. Be to, analizę jos autoriui). Prof. Gintautas Česnys 1995 m. jos jubilie- darbuose visada lydėjo sintezė [...]. Tarp Lietuvos ir jaus proga publikuotame straipsnyje rašė: „Rimutė Estijos archeologų visada viešpatavo draugiški san- Rimantienė mūsų kartai iškyla kaip profesionaliausia tykiai, o juos plėtojant ypatingą vaidmenį suvaidino archeologė, akmens amžiaus dvasinės ir materialinės mokslininkės R. Rimantienės asmenybė“ (Iš 1995 m. kultūros autoritetas, lietuviškosios paleolito, mezo- L. Janitso laiško publikacijos autoriui). Kaip žmogų ir lito ir neolito archeologijos mokyklos kūrėja ir geroji

Rimutė Rimantienė (stovi trečioje eilėje pirma iš dešinės) su Prahos simpoziumo dalyviais. 1990 m. Nuotraukos iš R. Rimantienės asmeninio archyvo.

11 lėmė, kad R. Rimantienė, pirmoji profesionaliai rašiusi apie akmens amžių, yra ir archeologijos terminų kūrėja. Jos sukurtoje terminijoje daug mažybinių formų, nes ji mano, kad daiktai yra dideli ir maži. Todėl apibūdindama juos nerašo – didelis, mažas, bet pavyzdžiui, gremžtukėlis. Gal tai atsinešta iš namų, o ten – iš Suvalkijos, kur viskas mažybine forma.

Mokslininkų ugdytoja

Baltijos regione ir Rytų Europoje visuotinai pripažintą mokslinį R. Rimantienės autoritetą rodo tai, kad ji buvo 26 mokslinių disertacijų, apgintų Vilniuje, Minske, Rygoje, Kijeve ir Mas- kvoje vadovė, oficiali oponentė, doktorantūros komiteto pirmininkė ar habilitacinio komiteto narė (Rimutės Rimantienės bibliografija 2000: 26). Likimas lėmė man dar trečiame kurse klausyti jos paskaitų ir parašyti kuklų kursinį darbelį akmens amžiaus tematika. Dabar, žiūrėdamas į vadovės taisymus, pastabas, suprantu, kaip rimtai ji žiūrėjo į pačius pirmuosius savo mokinių žingsnius į akmens amžių. Ir šiuose pirmuosiuose žingsniuose, ir jos vadovautuose universiteto diplominiuose darbuose ir disertacijose, jaučiasi tvirta ir išmintinga, dosni pastabų vadovo ranka. Savo aspirantams negailėjo ir puikios, per keliolika dešimtmečių savo tėvo ir pačios sukauptos bibliotekos knygų, daugybės atspaudų, be kurių Pamokymai studentui, rašiusiam pirmąjį kursinį darbą. 1975 m. mūsų darbai sovietmečiu vargiai būtų įmanomi – Lietuvos bibliotekos buvo ypač menkos akmens amžiaus tyrinėtojams, nuo pasaulio atitvertiems dvasia [...] žavi nepaprastas profesionalumas, nuomonės geležinės uždangos. Tą patį galėtų pasakyti tvirtumas, tačiau be nereikalingo kategoriškumo ir žalingos ir kiti jos aspirantai ir doktorantai – A. Girinin- fantazijos [...], be analitinio proto, metodiško nuoseklumo, kas, T. Ostrauskas, V. Juodagalvis, taip pat jos Rimutė Rimantienė turi ir meninę gyslelę: ne vieną radinį disertantai iš Latvijos, Rusijos ir Baltarusijos. yra pati piešusi, rengdama spaudai savo archeologinius Ji, kaip mokytoja, turėjo ir dar vieną savybę – į darbus – straipsnius ir knygas [...]“ (Česnys 1995). Rimutė kiekvieną simpoziumą, konferenciją vežtis savo Rimantienė turi ir puikų kalbos jausmą. Ji „moka labai tai- studentus, vėliau aspirantus, vyresniuosius – į syklingai, vaizdžiai, bet kartu ir labai paprastai dėstyti kad Leningradą, Rygą, o jaunesniuosius – jau iš oku- ir sudėtingiausius archeologijos ir istorijos dalykus. Kiek pacijos išsivadavusioje Lietuvoje – į Vokietiją, kartų teko rengti spaudai bendrus straipsnius, tiek kartų jos Lenkiją, Daniją, Švediją, Šveicariją. Taip plėtė jų teksto dalis vertė pasistengti, stengtis rašyti taip pat gražiai, akiratį, padėjo užmegzti pirmuosius kontaktus kaip kad jos buvo parašyta. Naujausias gražios kalbos pavyz- su kaimynų ir viso pasaulio archeologais. dys – paskutinė R. Rimantienės knyga „Lietuva iki Kristaus“ Per daugelį pokalbių su Rimute Rimantiene skirta jaunimui. Ji parašyta taip raiškiai, jog skaitai tarytum bandžiau išsiaiškinti, kokios archeologinės grožinį kūrinį“ (ten pat). Greičiausiai šeimos tradicija (senelis mokyklos atstove ji save laiko ir kokių valstybių Jonas Jablonskis – bendrinės lietuvių kalbos tėvas), puikūs akmens amžiaus darbai jai labiausiai imponuoja? lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai „Aušros“ gimnazijoje Iš pradžių imponavo pozityvistinė vokiečių arche-

12 ologų mokykla, nes tai daugiausia lėmė namuose dar tėvo sukaupta literatūra vokiečių kalba, taip pat jos mokytojas – Jonas Puzinas, Heidelbergo universiteto auklėtinis. Tačiau vėliau ėmė ryškėti šios mokyklos trūkumai: vokiečiai pernelyg dideli tipologininkai, jie vengia užsiimti rekonstrukcine archeologija. Turi jie ir kitokių R. Rimantienei nepri- imtinų baimių: bijo religinių klausimų, po Antrojo pasaulinio karo vengia etninių klausimų, abejingi dvasinės kultūros rekonstrukcijų tyrimams. Nebe- imponuoja šios mokyklos nukrypimas į tipologinę ir chronologinę archeologiją. Po durpyninių paminklų tyrinėjimų Šventojoje, Šarnelėje ėmė imponuoti skandinavų (ypač danų), taip pat olandų, kai kurių Vokietijos archeologų darbai, šveicarų mokykla – gal daugiausia dėl medinių dirbinių analizės.

Apžvelgę Rimutės Rimantienės mokslinės kūrybos kelią suprantame, kad daugelis teiginių apie tūkstantmetę akmens amžiaus istoriją negali būti patikrinti per keletą metų. Didelė dalis šios archeologės išvadų jau atlaikė kelių dešimtmečių ar net pusės amžiaus išbandymus. Jos mąstyta plačiai, dirbta giliausiose mūsų istorijos glūdu- mose, ryškiai brėžtos pagrindinės linijos, įpareigo- jančios mokinius keliauti tolyn ir gilyn.

Literatūra Antoniewicz 1930 = W. Antoniewicz. Wilno i ziemia wilenska. Wilno, 1930, t. 1. Butrimas, Ostrauskas 1996 = A. Butrimas, T. Ostrauskas. Pirmieji Varnių apylinkės gyventojai. Iš: Varniai (ser. Žemaičių praeitis, kn. 4). Vilnius, 1996. Butrimas, Ostrauskas 1996 = A. Butrimas, T. Ostrauskas. Tanged points cultures in Lithuania. Iš: Lubelskie materiaĺy archeolo- Rimutės Rimantienės laiškas į Australiją apie situaciją Lietuvoje. giczne, t. 13: Tanged points cultures in Europe. Lublin, 1999. 1991 m. balandis. Černiauskij 1978 = M. Černiauskij. Chronologičeskije ramki neolita severo-zapadnoj Bielorussii. Iš: Kratkije soobščenija Instituta archeologii. Leningrad, 1978. Jablonskytė-Rimantienė 1964 = R. Jablonskytė-Rimantienė. Kai kurie Lie- Česnys 1995 = G. Česnys. Rimutė Rimantienė: asmenybės feno- tuvos paleolito klausimai. Iš: Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. menas. Iš: Lietuvos aidas, 1995 10 24, Nr. 216. Serija A 1(16), 1964. Gimbutas 1956 = M. Gimbutas. Culture change in Europe at the Jablonskytė-Rimantienė 1966 = R. Jablonskytė-Rimantienė. Maglemozinė second millenium B. C. Iš: Proceedings of the Vth Internatio- ankstyvojo mezolito stovykla Maksimonys 4. Iš: Lietuvos TSR mokslų nal Congress of Anthropology at Philadelphia, September akademijos darbai. Serija A, 3(22), 1966. 1–10, 1956. Juodagalvis 2010 = V. Juodagalvis. Užnemunės priešistorė. Vilnius, 2010. Girininkas 2009 = A. Girininkas. Lietuvos archeologija, t. 1: Akmens Kempisty, Sulgostowska 1976 = E. Kempisty, Z. Sulgostowska. Pierwsza amžius. Vilnius, 2009. osada nieoliticzna z ceramiką typu Dubiczaj w pólnocno-wschodniej Gross 1940 = H. Gross. Das Rennter in der Ostpreussen Vorges- Polsce. Iš: Wiadomosci Archeologiczne. Warszawa, 1976, t. 37:4. chichte. Iš: Altpreussen. 1940, Bd. 5, H. 1. Kilian 1955 = L. Kilian. Haffküstenkultur und Ursprug der Balten. Bonn, 1955. Gurina 1967 = N. Gurina. Iz istorii drevnich plemion zpadnik oblas- Kozlowski = S. K. Quelques remaroues sur le Brommien. Iš: Acta archae- tej SSSR. Iš: Materialy i issledovanija po archeologii SSSR, 1967. ologica. Kopenhavn, 1975, t. 46. Haak, Lazaridis, Petterson 2015 = W. Haak, I. Lazaridis, N. Pet- Lavento = M. Some Viewpoints of Early Textile Ceramics in the Baltic Coun- terson. Massive migration from the steppe is a source for tries, Russia and Finland. In: De temporibus antiquissimis. Ad honorem Indo-European Languages in Europe. Iš: Nature, 2015. Lembit Jaanits. Tallin, 2000. (Rašydamas apie tekstilinę keramiką Lietu- Jaanits 1959 = L. Jaanits. Poselienija epoki neolita i rannego mietala voje, autorius remiasi V. Dang ir R. Rimantienės darbais.) v priustje r. Emajogi. Tallin, 1959. Loze = I. Loze. Pozdnij neolit I: ranniaja bronza Lubanskoj ravniny. Riga, 1979.

13 Ostrauskas 2002 = T. Ostrauskas. Kabeliai 2 Stone Age Site. Iš: Archae- Rimantienė 2010 = R. Rimantienė. Aš iš dvidešimtojo amžiaus: pluoštas ologia Baltica, t. 5. Vilnius, 2002. archeologės prisiminimų. Vilnius, 2010. Ostrauskas 1996 = T. Ostrauskas. Vakarų Lietuvos mezolitas. Iš: Lie- Rimutės Rimantienės bibliografija 2000 = Rimutės Rimantienės tuvos archeologija, t. 14. Vilnius, 1996. bibliografija 1938–2000, sudarė A. Tautavičius, O. Adomonienė, Rimantienė 1971 = R. Rimantienė. Paleolit i mezolit Litvy. Vilnius, 1971. I. Galvydytė. Iš: Lietuvos archeologija, t. 19. Vilnius, 2000. Rimantienė 1979 = R. Rimantienė. Šventoji I: Narvos kultūros gyven- Schild 1975 = R. Schild. Pózny paleolit. Iš: Prahistoria ziem polskich. vietės. Vilnius, 1979. Warszawa, t. 1. Paleolit i mezolit, Wrocĺaw–Warszawa–Kraków– Rimantienė 1980a = R. Rimantienė. K voprosu ob obrazovanii baltov. Gdansk, 1975. In: Iz drevnej istorii baltijskich narodov (po dannim archeologii i Sinitsina 2002 = G. Sinitsina. Lyhgby points in Eastern Europe. Iš: antropologii). Rīga, 1980a. Archaeologica Baltica, t. 5. Vilnius, 2002. Rimantienė = 1980b R. Rimantienė. The East Baltic Area in the Fourth Sinitsina 2009 = G. Sinitsina. Voprosi kulturno-istoricheskich procesov and the Third Millennia B. C. Iš: The Journal of Indo-European na rubezhe pleistotsena-golotsena na teritorii Valdaiskoi vozvis- Studies. Washington, 1980b, t. 8, Nr. 34. henosti. Iš: Tverskoi archeologicheskij sbornik, t. 7, 2009. Rimantienė 1984 = R. Rimantienė. Akmens amžius Lietuvoje. Vilnius, Šatavičius 1997 = E. Šatavičius. Vėlyvoji Svidrų kultūra. Iš: Kultūros 1984; Vilnius, 1996. paminklai, t. 4, Vilnius, 1997. Rimantienė 1989 = R. Rimantienė. Nida: senųjų baltų gyvenvietė. Šatavičius 2002 = E. Šatavičius. Hamburgo kultūros radiniai Lietuvoje. Vilnius, 1989. Iš: Lietuvos archeologija, t. 23. Vilnius, 2002. Rimantienė 1992 = R. Rimantienė. The Neolithic of the Eastern Baltic. Šatavičius 2004 = E. Šatavičius. Bromės (Liungbiu) kultūra Lietuvoje. In: Journal of World Prehistory. New York, 1992, t. 6, Nr. 1. Iš: Lietuvos archeologija, t. 25. Vilnius, 2004. Rimantienė 1994 = R. Rimantienė. Die Steinzeit in Litauen. In: Bericht der Taute 1968 = W. Taute. Die Stielspitzen-Gruppen im nördlichen Mitte- Römisch-Germanischen Kommission (Mainz am Rhein). 1994, t. 75. leuropa. Köln, 1968. Rimantienė 2000 = R. Rimantienė. Kur prasideda menas. In: Šiaurės Telegin 1968 = D. Dnipro-doneckaja kultura. Kiiv, 1968. Atėnai, 2000, Nr. 37. Zagorska 2012 = I. Senie ziemeļbriežu mednieki Latvija. Rīga, 2012. Rimantienė 2001 = R. Rimantienė. Kur prasideda menas. In: Darbininkas Zalcman 2004 = E. Poselenije kultury šnurovoj keramiki na territorii (Brooklyn), 2001 01 12. Kaliningradskoj oblasti. Kaliningrad, 2004. Rimantienė 2002 = R. Rimantienė. Rutulinių amforų kultūra Vakarų Zaliznyak 2000 = L. Zaliznyak. R. Rimantienė as a founder of the peri- Lietuvoje. In: Lietuvos archeologija, t. 23. Vilnius, 2002. odization of the final palaeolithic of Nourth-West Eastern Europe. Rimantienė 2005 = R. Rimantienė. Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio In: Lietuvos archeologija, t. 19. Vilnius, 2000. lagūnos. Šventosios ir Būtingės tyrinėjimai. Vilnius, 2005. Żurek 1954 = J. Żurek. Osada z mlodszej epoki kamiennej w Rzucewie, Rimantienė 2005 = R. Rimantienė. Die Steinzeitfischer an der Ostseela- pow. Wejherowski, i kultura rzucewska. Iš: Fontes Archaelogici gune in Litauen. Forschungen in Šventoji und Būtingė. Vilnius, 2005. Posnaniensis, 1953. Poznan, 1954.

Rimutė Rimantienė — creator of the research school for the Stone Age in Lithuania and the eastern Baltic region

Adomas BUTRIMAS

The article presents famous Lithuanian archaeolo- ern Lithuania, Belarus and Northern Poland, with its gist Rimutė RIMANTIENĖ and the results of her sci- characteristic encampment and flint artefacts com- entific and educational activities: her most important plex. This definition soon spread in archaeological lit- monographs and scientific publications published erature, as with the Narva culture, which had thrived in over the last sixty years, the results of her research Western and North-Eastern Lithuania during the same and most important ideas, insights, scientific -hy period. In monuments of the Nemunas culture, cultur- potheses, which stimulated not only research on the al layers are still most often encountered in sand, with Stone Age in Lithuania, but also of the whole Baltic monuments of the Narva culture – in peat lagoons and Region. Her activities as a dissertation adviser, chair lake shores. On the basis of the monuments she her- of the Doctor’s degree committees, member of ha- self studied in the Šventoji complex, Nida, Southern bilitation committees, as a theses opponent, are also Lithuania, and including some of the material studied discussed. by her students in Kretuona and Biržuliai lake areas, R. R. Rimantienė began her fruitful career as an ar- Rimantienė discusses the main Lithuanian Neolothic chaeologist from research of the most ancient period cultures – Nemunas, Narva, Corded Ware (Pamariai in history – the Palaeolithic and Mesolithic (11300–9000 or Žucev) – and their chronological interaction, the BCE), when the last glacier withdrew in Central Europe fate of the ancient indigenous cultures, formation of and the Baltic region. Issues of the beginning of the ethno-cultural communities. settlement of these territories, periodisation and cultural attribution, are all important for understanding ancient history. Later she was the first to differentiate the Mesolithic Nemunas culture, widespread in South-

14 Pažintys

Rusėnų miestas Vilniuje pagal naujausius archeologinius tyrimus

Jau ankstyvajame Vilniuje gyveno skirtingų tau- tybių ir tikėjimų žmonės. Popiežiaus pasiuntiniai, 1324 m. Vilniuje aplankę didįjį kunigaikštį Gediminą, paliudijo, kad jo aplinkoje būta pagonių, stačiatikių ir katalikų. Žinome ir tai, kad Vilnius pradėjo plėstis gerokai anksčiau, nei buvo paskelbti garsieji Gedimino laiškai, atveriantys sostinės vartus „kiekvienam geros valios žmogui“ (1323 m.)1. Manoma, kad dar iki XIII a. vidurio ant Gedimino kalno buvo įsikūrusi negausi vie- tinių žmonių gyvenvietė, o šiaurinėje Gedimino kalno papėdėje archeologai yra atradę 1271 m. datuojamo pastato liekanų. Archeologiniai tyrimai leidžia teigti, kad jau didysis kunigaikštis Traidenis (valdęs nuo 1268 iki 1278 m.) čia kūrė naują kiemą ir naują gyvenvietę. Restauruotas apgalvis iš kapo Nr. 15. Istorikai taip pat teigia, kad apie 1285–1295 m. Gedi- Restauruotas žiedas iš kapo Nr. 21. mino ir Vytenio tėvas Butvydas (Pukiveras) ir jų dėdė 2009 m. tyrimai (vad. R. Jonaitis). Restauravo M. Glemžienė. Butigeidis ėmėsi medinės Aukštutinės pilies statybos, o 1297 m., jau valdant kunigaikščiui Vyteniui, didžiojo kunigaikščio rezidencija buvo baigta. Kas dar vyko Archeologas dr. Rytis JONAITIS kartu su dr. Irma Vilniuje pusšimtį metų iki sostinės, Lietuvos politinio KAPLŪNAITE šešerius metus vykdė mokslinius arche- centro, įtvirtinimo? Kada čia įsikūrė pirmosios stačiati- ologinius tyrimus Vilniaus Bokšto gatvėje2. 2006 m. čia kių ir katalikų bendruomenės? buvo atrastos seniausios iš šiuo metu žinomų miesto kapinių, kurios, pasak tyrinėtojų, mena Vilniaus 1. Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam rusėnų miesto, vadinamojo Civitas Rutenica, ištakas geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūni- ninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams“ (1323.I.25, 2. Archeologinius tyrimus finansavo naujieji šios istorinės Vilniaus Vilnius, Gediminas visiems krikščionims). (Gedimino laiškai 2003) vietos šeimininkai.

15 Pažintys

Rytis Jonaitis ir Irma Kaplūnaitė tiria kapą Nr. 94. 2010 m. tyrimai (vad. R. Jonaitis).

XIII amžiuje.3. Įvardijimas miestas šiuo atveju tėra sąly- ginis – tai tam tikra miesto teritorija, kurioje gyveno Bokšto g. kapinyno mėginių tyrimas bendruomenė, priklausanti tam tikrai konfesijai. Pagal Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos Bokšto g. kasinėjimų radiniai archeologus paskatino iš mokslų tarybos pasirašytą sutartį buvo skirta lėšų naujo apmąstyti ir įvertinti Rusėnų miesto susikūrimo kapinyno Bokšto g. 6 osteologinės medžiagos aplinkybes, šios bendruomenės plėtrą XIV a. ir jos tyrimams C14 (AMS) metodu. Juos atliko Lenkijos įtaką Vilniaus gyvenimui.4 Poznanės radiokarbono laboratorija, veikianti Archeologai sutiko pasidalyti savo atradimais ir prie A. Mickevičiaus universiteto. Vadovavo prof. įžvalgomis. Vienas svarbiausių R. Jonaičio teiginių – pir- habil. dr. Tomašas Goslaras (Tomasz Goslar). moji stačiatikių gyvenvietė šiaurinėje Gedimino kalno Tyrimams buvo parinkti 27 mėginiai iš kapi- papėdėje įsikūrė Vilniuje dar XIII a. antrojoje pusėje, čia nyno Bokšto g. ir vienas mėginys iš kapo, aptikto Verkiuose. Imti mėginiai iš kapų, kurie galėtų juos galėjo pakviesti kunigaikštis Traidenis. Vytenio ir suteikti kuo daugiau informacijos: pasirinkti kapai Gedimino laikais stačiatikiai kaip atskira bendruomenė iš spėjamos kapinyno periferijos, kapai su įkapė- kūrėsi rytinėje senamiesčio dalyje, Bokšto g. rajone. mis, dvigubi kapai (kai vienoje kapo duobėje buvo Kapinyne Bokšto g. pradėta laidoti dar Traidenio lai- laidojama keliais horizontais), kapai, esantys už kais ir buvo laidojama iki XV a. pradžios. kapinyno ribų, ir kapas, kuriame mirusysis palaidotas netradicinėje padėtyje. Gautas toks 27 tirtų kaulų mėginių datavimas: 3. Šį pavadinimą pirmasis paminėjo Vokiečių ordino kronikininkas vienas buvo iš XIII a. pirmosios pusės–vidurio, 11 Vygandas Marburgietis Naujojoje Prūsijos kronikoje 1383 m. (Mar- burgietis 1999: 185) buvo datuota XIII a. II puse, dar 3 mėginiai – XIII a. 4. Tyrimų rezultatai jau apibendrinti Ryčio Jonaičio moksliniame darbe pabaiga.–XIV a. pradžia, 10 mėginių – iš XIV a. „Civitas Rutenica Vilniuje XIII–XIV“ – disertaciją jis apgynė Klaipėdos antrosios pusės, vienas – iš XIV amžiaus. Mėginys universitete 2008 m., o Irma Kaplūnaitė Lietuvos istorijos institute iš Verkių kapų datuotas XIII a. antrąja puse (Jonai- šiais metais apsigynė disertaciją kita tema – „Vilniaus miesto katali- kiškoji dalis XIV–XVI amžiaus pradžioje“. Skirtingų konfesijų tyrimai tis 2013: 70–72). archeologams nesutrukdė kartu aiškintis Vilniaus ištakų.

16 Pažintys

Kapas Nr. 439 in situ. 2014 m. tyrimai (vad. I. Kaplūnaitė).

Kernavės ir Vilniaus tyrinėjimų sąsajos gyvenvietėje, įsikūrusioje Kernavės pilies papėdėje ir pavadintoje Žemutiniu miestu, klestėjimo laikais „Bokšto gatvėje aptiktas seniausias iš iki šiol galėjo gyventi iki 500 žmonių, daugumą jų sudarė atrastų kapinynų Vilniaus mieste. Šio kapinyno arche- amatininkai ir pirkliai. Klausimas, kokios kilmės buvo ologiniai radiniai leidžia detaliau analizuoti Rusėnų šie žmonės, iki šiol kelia nemažai diskusijų.5 Vietiniai miestą. Pirmieji stačiatikiai Vilniuje galėjo apsigyventi Kernavės gyventojai buvo laidojami kapinyne greta dar valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Traide- Žemutinio miesto. Per archeologinius kasinėjimus ten niui – atlikę žmonių palaikų radiokarboninius tyrimus buvo rasta XIII a. pab. ar XIV a. nedegintinių kapų, lai- nustatėme, kad jie buvo palaidoti dar XIII a. viduryje ar dota daugiausia galva į vakarus. Tarp įkapių aptikti žie- net anksčiau“, pasakoja R. Jonaitis. dai, apgalviai, raktai, peiliai leido spėti, kad tai iš rytų „Įdomu, kad Bokšto g. radiniai labai panašūs į atvykusių amatininkų, juvelyrų dirbiniai. Svarstoma, Kernavės Kriveikiškio kapinyno tyrimų medžiagą. kad tai galėjo būti stačiatikiai, atvykę iš Haličio-Volui- Rasti papuošalai – apgalviai, žiedai – analogiški Ker- nės ir Juodosios Rusios žemių, kur kunigaikštis Traide- navėje rastiems radiniams, tad po truputėlį formavosi nis plėtė savo įtaką. Kernavę tyrinėjantys archeologai išvada, kad Vilniaus ir Kernavės miestai yra vienalai- pateikia ir kitą – jotvingišką – jų kilmės versiją (Luchta- kiai dariniai.“ nas, Vėlius 1996, Vėlius 2005). Priminsime, kad Kernavė tapo pirmąja tikra Lie- Šešerius metus Vilniaus Bokšto gatvės kapinyną tuvos valdovo rezidencija, kurią įtvirtino Traidenis. kasinėję archeologai čia aptiko 531 kapą ir kaulų iš Aleksiejaus Luchtano, Gintauto Vėliaus ir kt. vykdyti archeologiniai tyrimai Kernavės Pajautos slėnyje 5. Žr. istoriko Artūro Dubonio recenziją Gintauto Vėliaus monografijai atvėrė seniausio Lietuvos miesto ir greta esančio kapi- Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV a. ir monografijos autoriaus archeologo G. Vėliaus atsakymą recenzentui „Kernavė – „inova- nyno kontūrus. Nustatyta, kad amatininkų ir pirklių cinio kiemo galimybės“?“ (Lietuvos archeologija 2009: 259–272).

17 Pažintys suardytų kapų, kuriuose galėjo būti palaidota ne ornamentika ir simbolika (gyvybės medis – palmetė, mažiau kaip 250 individų. Tyrinėtojai teigia, kad čia heraldinė lelija) sietina su krikščioniška kultūra. Kilo galėjo būti palaidotos net 6 Vilniaus gyventojų kartos mintis, kad šie žiedai, kaip ir apgalviai, buvo gaminami (skaičiuojama, kad kartos keičiasi kas 25 metus). Kai vietos amatininkų. Išlieka klausimas, ar tai buvo atvy- kur kapinyne laidota 3–4 horizontais (vienas kapas kusios bendruomenės meistrų dirbiniai, ar tik atvyku- virš kito), tai leidžia manyti, kad palaidotus žmones sių meistrų atnešta naujovė“, – pasakoja R. Jonaitis. siejo šeiminiai ryšiai. Laidota negiliai – iki 70 cm gylyje. Nors Vilnius buvo toliau nuo pagrindinių prekybos Nustatyta, kad beveik pusė palaidotų žmonių buvo iki kelių, akivaizdu, kad Rusios pirkliai ir tų kraštų gami- 18 metų amžiaus – tai atskleidžia didelį vaikų ir paau- niai pasiekdavo ir sostinę. Ką juvelyriniai dirbiniai glių mirtingumą. Įprastai buvo laidojama kapo duobės galėtų byloti apie palaidotų žmonių etninę kilmę? perimetrą išklojant lentomis. Bet rasta kapų, kurie buvo apdėti akmenimis. Tokia akmenų dėjimo tradicija būdinga jotvingių kapinynams. Pasak R. Jonaičio, Kaip ir kodėl Vilniuje kūrėsi stačiatikiai palyginus laidosenos ypatumus vienalaikiuose Ker- navės Kriveikiškio ir Vilniaus Bokšto g. kapinynuose, „Gyvenimo sąlygos šiaurinėje Gedimino kalno matyti ir bendrumų, ir skirtumų. Bendra yra laidojimo papėdėje nebuvo palankesnės nei Kernavės Pajautos šeimomis tradicija. Skirtumas – Bokšto g. rasta kur kas slėnyje. Manau, ten kūrėsi Lietuvos didžiojo kunigaikš- daugiau kapų, į kuriuos (ar ant kurių) dėti akmenys. čio Traidenio pakviesti žmonės, – teigia R. Jonaitis. – Tokių nerasta Vilniuje greta Bokšto gatvės tyrinėtame Traidenio tėvonija buvo Kernavė, kur koncentravosi Latako g. kapinyne. ekonominis prekybinis potencialas. Manyčiau, pirmieji stačiatikiai atsikraustė tenai, nors kai kurie tyrinėtojai su tuo nesutinka. Vilnius kūrėsi kaip valdovo kiemas, Kiti Bokšto g. kasinėjimų radiniai tačiau iš pradžių jo paskirtis buvo ne ekonominė, o susijusi su karyba, krašto ginimu. Tad ir pirmieji čia „Kasinėdami radome unikalių papuošalų – apgal- valdovo atkelti stačiatikiai galėjo būti susiję su karyba, vių ir žiedų. Taip pat simbolinių raktų ir du kryželius vadinamaisiais draugininkais. Tai galėjo būti 100–200 vaikų kapuose. Tiesa, tik 8 % visų kapinyne aptiktų vyrų draugovė, kuri čia atkeliavo ir apsigyveno kartu kapų buvo su įkapėmis. Iš papuošalų rasta: 24 įvairių su savo šeimomis – žmonomis ir šeimynykščiais. Tai tipų žiedai, 19 apgalvių, 6 auskarai ir 4 apyrankės. galėjo būti valdovui parankūs žmonės, tapę jo šei- Įdomu, kad apgalvių gamybai buvo pasitelkta tais mynykščiais. Manytume, kad etninė ar konfesinė šių laikais nauja technologija – metalo spaudimas. Ant žmonių priklausomybė valdovui nelabai rūpėjo. Tuo matricos buvo dedama plona metalinė plokštelė, kuri metu daug stačiatikių žemių buvo prijungtos prie Lie- buvo spaudžiama kauliniu įnagiu. Taip įspausti raštai tuvos teritorijos, o pati stačiatikybė, kitaip nei kalaviju vėliau būdavo paauksuojami. Ši spaudimo technika, nešama katalikybė, nebuvo suvokiama kaip grėsmė manoma, atsirado X a. Voluinės žemėse. Metalo (dalis Lietuvos valdančiojo elito dar XIII a. buvo sava- spaudimas – daug paprastesnis papuošalų gaminimo noriškai priėmę stačiatikybę, pvz., Mindaugo sūnus būdas nei ankstesnės technikos, o ir medžiagos nau- Vaišelga, trys Traidenio broliai.). Valdant Traideniui dojamos taupiau. Radinių gausa leidžia teigti, kad tais stačiatikiai galėjo apsigyventi šiaurinėje Gedimino laikais papuošalus nešiojo ne tik elito atstovai, bet kalno papėdėje, o Vytenio, Gedimino valdymo laikais ir paprasti miestiečiai. Panašūs apgalviai randami ir jie jau kūrėsi kaip atskiras priemiestis Latako gatvės gyvenvietėse, nutolusiose nuo didžiųjų Lietuvos cen- aplinkoje (greta Bokšto g.). Kunigaikščiui reikėjo išsi- trų, tačiau jie pagaminti iš vario lydinio. Taigi papuoša- lavinusių amatininkų, pirklių ir jis juos kvietėsi iš sta- lams naudotos ir paprastesnės, pigesnės medžiagos. čiatikiškų kraštų. Tai du visiškai savarankiški dariniai. Manoma, kad tokių apgalvių nešiojimo mada atke- Tyrinėtų kapinių vieta iš pradžių buvo miesto liavo iš Bizantijos, per Kijevo Rusią, Haličo-Voluinę ir pakraštys. Bet Vilniaus Rusėnų miestas augo – tai jotvingių žemes. atskleidžia randamas kultūrinis sluoksnis, archeolo- Antrasis radinių tipas – tuščiaviduriai žiedai su sti- ginė medžiaga, o jo plėtra galėjo būti reglamentuo- klo akimis. Tai unikalūs dirbiniai, kurių rasta Vilniuje, jama didžiojo kunigaikščio. Pilies ir Didžioji gatvės Kernavėje, vienas aptiktas Jotvingių žemėse ir vienas buvo ta riba, kurios Rusėnų miestas niekada neper- Bizantijoje. Bokšto gatvės kapinyne rastų papuošalų žengė.“

18 Pažintys

Kapai su akmenimis

Kapinynas Bokšto g. nuo kitų vienalaikių Lietuvos Vienalaikiame Kernavės Kriveikiškio kapinyne kapinynų išsiskiria kapų su akmenimis gausa. Kapų kapų su akmenų konstrukcijomis neaptikta, tačiau su akmenimis aptinkama visoje tirtoje kapinyno teri- pagal kapų inventorių Kriveikiškio kapinynas, pasak torijoje, ypač jų daug centrinėje (rytinėje) kapinyno tyrimų autoriaus, turi labai daug bendrumų su jotvin- dalyje. Pagal akmenų išsidėstymą kapų atžvilgiu ir giais (Vėlius 2005: 90), nors prieš tai teigiama, kad pagal spėjamą funkcinę praktinę akmenų paskirtį Kernavės kultūrinė orientacija aiškiai buvo nukreipta kapus su akmenimis būtų galima suskirstyti į kelias į kaimyninių slavų miestus (ten pat). Veikiausiai Ker- grupes. navę ir pasiekė jotvingių migracijos banga, tik jie jau Pirmajai grupei priskiriami kapai, kuriuose skele- buvo paveikti stačiatikybės ir daugiausia jau buvo tas tvarkingai apdėtas nuo 4 iki keliolikos akmenų. krikščionys (Велюс 2013: 59–79). Tokių kapų pasitaikė visoje tirtoje kapinyno terito- Antros kapų su akmenimis grupės ypatybė – ant rijoje. Pavyzdžiui, aptiktas vaiko kapas (Nr. 225). Jis skeleto uždėtas vienas ar keli vidutinio dydžio ar palaidotas miego poza, ant kairiojo šono, o kapas dideli akmenys. apdėtas vidutinio dydžio akmenimis: 3 iš pietinės Trečiajai kapų su akmenimis grupei būdingi ir pir- pusės ir 2 iš šiaurinės. Didžioji dalis kapų su tokio mosios, ir antrosios grupės bruožai. Kapinyno cen- tipo akmenų vainikais aptinkama spėjamoje kapi- trinėje dalyje rasta keletas kapų, kuriuose mirusieji nyno centrinėje dalyje. Tokia akmenų dėjimo tradi- apdėti akmenimis iš šonų, bet akmenys aptikti ir ant cija, kaip žinoma, yra buvusi jotvingių žemėse (Kviat- paties skeleto. kovskaja 1998: 40) ir Novgorodo apylinkėse (ypač Sunku pasakyti, kokia buvo šių akmenų paskirtis, aplink Ilmenio ežerą). Ten tokie kapai su akmenimis kaip jie susiję su laidojimo papročiais ir pomirtinio vadinami „žalnikais“. gyvenimo vaizdiniais (Jonaitis 2013: 53–55).

Perkasos Nr. 18 bendras vaizdas. 2010 m. tyrimai (vad. R. Jonaitis).

19 Pažintys

Bokšto g. kapinyno juvelyrika

Pagrindinę ir didžiausią šio kapinyno įkapių dalį kampės, kvadratinės, stačiakampės, penkiakam- sudaro papuošalai – įvairūs apgalviai, auskarai, pės, heraldinės lelijos formos), tiek ornamento kaklo vėriniai, apyrankės ir įvairių tipų žiedai. Dalis (augalinis, geometrinis, heraldinės lelijos) moty- papuošalų būdingi slavams (daugiakaroliai ir trika- vais. Veikiausiai visos skardelės sidabrinės, auksuo- roliai antsmilkiniai), dalis – vietinės kilmės (žiedai su tos, pagamintos metaloplastiniu būdu. Kaip teigia tuščiavidurėmis dėžutėmis ir stiklo akimis). Didelis rusų akademikas Borisas Rybakovas, toks metodas puošnių apgalvių skaičius leidžia teigti, kad apgal- atsirado X a. antroje pusėje Voluinėje (Рыбаков vių skardelės buvo gaminamos vietoje, tačiau jau- 1948: 301). Akivaizdus juvelyrinių dirbinių pagami- čiama slavų kultūros įtaka. Visos įkapės rodo aukštą nimo technikos perimamumas. Šis metodas Vilnių juvelyrikos lygį. Panašūs, tik ne tokie puošnūs radi- galėjo pasiekti per atvykėlius stačiatikius. niai etninės Lietuvos periferiniuose kapinynuose Gavus C14 duomenis, vaizdas pasidarė dar aiš- (pvz., Bečiuose, Obeliuose, Pušalote, Sariuose, Ver- kesnis, ankstyvoji data buvo dar kiek paankstinta – kiuose ir kt.) rodo, kad Kernavė ir Vilnius galėjo būti dabar jau drąsiai galima teigti, kad mūsų minėti savotiški mados centrai. Pagal radinių kompleksą juvelyriniai dirbiniai (apgalviai, kaklo vėriniai, juos- kapinynas Bokšto g. turi daugiau bendrų bruožų tinės apyrankės, žiedai su pinta priekine dalimi, su slavų žemėmis negu su jotvingiais. Tačiau aptikti simboliniai raktai) buvo nešiojami ir dedami į kapus papuošalai labiau sietini su to meto miestiečių kaip įkapės jau nuo XIII a. vidurio, daugiau nei 100 mada, o ne su etnine ar konfesine priklausomybe. metų iki oficialaus Lietuvos krikšto (Jonaitis 2013: Apžvelgus visus kapinyne rastus apgalvius 55–67). matyti, kad visos skardelės skiriasi tiek forma (tri-

Kapas Nr. 114 in situ. 2009 m. tyrimai (vad. R. Jonaitis).

20 Pažintys

Praktiką atliekančios VU archeologijos specialybės studentės preparuoja kapą Nr. 430. 2012 m. tyrimai (vad. I. Kaplūnaitė). Arūno Baltėno nuotraukos.

„Į rytus nuo dabartinės Pilies, Didžiosios gatvės Stačiatikių šventyklos Vilniuje buvo įsikūręs Rusėnų miestas, o į vakarus – katali- ikikrikščioniškais laikais kiška miesto dalis, arba Vokiečių miestas, – teigia Irma Kaplūnaitė. – Dabartinė Rotušės aikštė, nuo XV a. XV a. pradžioje į Vilnių atvykusius keliautojus turėjo antrojo ketvirčio centrinė miesto prekyvietė, buvo nustebinti cerkvių gausa – sostinėje tuo metu jau būta tarsi neutrali teritorija, centrinė, ir jungianti, ir skirianti 14 stačiatikių šventyklų, iš kurių 12 – Civitas Rutenica miesto dalis.“ teritorijoje, o dar dvi – už jos ribų. 1672 m. žemėlapyje Manoma, kad Civitas Rutenica priemiestis labai pažymėtos ir cerkvių vietos. Tuo metu Rusėnų miesto išsiplėtė Algirdo laikais. Pasak R. Jonaičio, „kunigaikš- plotas jau siekė 15 ha – nuo dabartinės Latako iki Suba- tis Algirdas (valdęs 1347–1377 m.) taip pat plėtė LDK čiaus g. Iš vakarų pusės jį ribojo dabartinės Didžioji ir teritoriją į rytus, į Rusios žemes. Abi Algirdo žmonos Pilies g., o rytuose – senoji Vilnios vaga (dabartinė buvo stačiatikės – apie pirmąją, Mariją iš Vitebsko, Maironio g.). liko mažiau žinių. O antroji žmona, Elena iš Tverės, Cerkvėms parinktos vietos nužymi ir Civitas Rute- buvo aktyvi stačiatikiško Lietuvos krikšto šalininkė. nica bendruomenės erdvės ribas – galima numanyti, Atitekėjusi į Vilnių, ji pasikvietė ir savo šeimynykščius, kad ši teritorija aptariamai bendruomenei buvo dvariškius, dvasininkus. Tuo metu dar nebuvo aišku, paskirta valdovo. kurią krikščionybės konfesiją priims Lietuva. Tačiau, Pirmosios trys stačiatikių cerkvės buvos pastatytos atėjus į valdžią Jogailai, buvo pasirinkta katalikybė. dar XIV a. viduryje – jos išsidėsčiusios trikampiu, žymin- Amžininkų liudijimu, Jogaila 1387 m. pakrikštijo pusę čiu pradinę Rusėnų miesto erdvę, kuri tuo metu užėmė Vilniaus. Galima numanyti, kad antroji pusė jau buvo 3 ha teritoriją. Pirmoji Šv. Paraskevos (Piatnicos) cer- krikščionys.“ kvė, manoma, stovėjo šalia dabartinės Šv. Paraskevos

21 Pažintys

Kaklo vėrinys su gintariniu kryželiu iš kapo Nr. 404. 2012 m. tyrimai (vad. I. Kaplūnaitė). cerkvės (Didžioji g. 2). Ši cerkvė veikiausiai buvo vienas „Kol kas lieka atviras klausimas, kas buvo laidojami pirmųjų mūrinių pastatų Vilniuje. Yra išlikęs piešinys, Bokšto g. kapinyne. Ar tik stačiatikių bendruomenės kuriame matyti šioje vietoje buvusi romaninio stiliaus nariai, kurie galėjo būti tiek atvykėliai, tiek stačiati- koplytėlė. Antroji cerkvė – Skaisčiausiosios Dievo kybę priėmę vietiniai gyventojai, ar ir katalikai, kurių Motinos soboras, stovėjo ant Vilnios kranto, ten, kur ankstyvų kapinių Vilniuje nėra aptikta. Katalikams, ir dabartinė ortodoksų šventykla. Ji taip pat turėjo būti gyvenusiems greta pagonių bendruomenės, laidoji- pastatyta XIV a. viduryje, tikriausiai Vilnios kairiajame mas krikščioniškose kapinėse turėjo būti priimtines- krante. Žinome, kad panašiu metu, valdant Algirdui, nis“, – mano archeologė I. Kaplūnaitė. buvo iškasta naujoji Vilnios vaga, o senoji užpilta. Galima tik spėlioti, kaip klostėsi santykiai tarp stačiati- Ankstyviausia stačiatikių šventykla, manoma, buvo kių ir senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjų, taip pat pirmųjų Šv. Nikolajaus (Uspenija) cerkvė. Jos vieta – Latako katalikų misijų besikuriančiame Vilniuje, likus daugiau nei ir Bokšto g. kampas, kur dabar įsikūręs Vilniaus dailės 100 metų iki oficialaus krikšto. Kol kas tėra vienas isto- akademijos bendrabutis. Ji galėjo būti pastatyta dar rinis faktas apie stačiatikių kankinius, kurie, manoma, Gedimino laikais čia įsikūrusiems stačiatikių pirkliams. didžiojo kunigaikščio Algirdo buvo nuteisti už valdovo Kai kurie istorikai (Baronas 2000) mano, kad čia galėjo tradicijų laužymą (Baronas 2000). Kita vertus, daugiausia būti palaidoti ir pirmieji stačiatikių kankiniai – Eustati- cerkvių pastatyta kaip tik Algirdo laikais – likus keliems jas, Jonas ir Antanas (Jonaitis 2013: 36–38). dešimtmečiams iki oficialaus katalikybės įteisinimo. „To meto cerkvės galėjo būti nedidelės, labiau pri- Priėmus krikštą stačiatikių bažnytinė veikla pra- menančios koplyčias. Bet archeologinių tyrimų metu dėta riboti. Vatikano ir Rytų Stačiatikių bažnyčių kova dar nepavyko atrasti jų pamatų liekanų, – paaiškina dėl įtakos vertė Lietuvos valdžios elitą pasirinkti vieną I. Kaplūnaitė. – Kita vertus, istoriniai šaltiniai rodo jas iš pusių. Tad po krikšto Civitas Rutenica nebesiplėtė. buvus.“ Vėliau, 1480 m., jau valdovo Kazimiero Jogailaičio Tad dar iki oficialaus krikšto Vilniuje rusėnų ben- įsakais buvo uždrausta statyti ir perstatyti cerkves. druomenė galėjo atlikti savo religines apeigas. Rusėnų bendruomenė po truputėlį asimiliavosi su Tiek rusėnų bendruomenės įkurdinimas Vilniuje, kitais Vilniaus gyventojais, tačiau jos įtaka miestui tiek, tikėtina, stačiatikių gyvenvietė Kernavės Žemu- buvo juntama dar kelis šimtmečius.6 tiniame mieste, taip pat vėliau suteikti leidimai sosti- 6. Po Lietuvos didžiojo etmono stačiatikio Konstantino Ostrogiškio nėje statyti cerkves rodo iki oficialaus krikšto 1387 m. pergalės Oršos mūšyje (1514 m.) Žygimantas Senasis leido Vilniuje buvusią religinę toleranciją stačiatikių tikėjimui. pastatyti Švč. Trejybės ir Šv. Mikalojaus mūrines cerkves.

22 Pažintys

Restauruotas žiedas iš kapo Nr. 92. 2009 m. tyrimai (vad. R. Jonaitis). Restauravo M. Glemžienė.

Rusėnų miestas prie brastos per Vilnią Neatsakyti klausimai

Tyrinėtas Bokšto g. kapinynas XIII a. pabaigoje Anot Ryčio Jonaičio ir Irmos Kaplūnaitės, iki šiol buvo Rusėnų miesto pakraštys. Pabandykime įsivaiz- nė vienas istoriografinis šaltinis, aiškinantis Rusėno duoti, kaip tais laikais atrodė šios vietos reljefas. Vilnia miesto įtaką Vilniui, neišvengė ideologinio fono. tekėjo dabartinės Maironio g. vietoje, nuo jos šlaitų Vieni stačiatikių reikšmę pervertino, kiti vos užsimin- kairiajame krante leidosi ne vienas šaltinis ir upelis. davo apie sostinėje gyvenusius rusėnų amatininkus Tyrimai rodo, kad Vilnios slėnis buvo drėgnas, gal net ir pirklius. „Ir dabar tenka išgirsti klausimą: „Negi pelkėtas. Dabartinė Latako g. – atšaka buvusio kelio rusai kūrė Vilnių?“ Privačiame pokalbyje prasitarus, nuo Trakų į Altariją ir slavų žemes – kilo į statų šlaitą. kad Bokšto gatvėje atrastas stačiatikių kapinynas, O dabartinė Bokšto g., atsišakojusi nuo pagrindinio ne vienas tarsteli: „Nenorėčiau, kad ten būtų rusai.“ kelio, Vilnios šlaitais vedė į pietus. Vis dėlto Bokšto g. archeologinių radinių pobūdis, „Kasinėdami kapinyną aptikome, kad dalis kapų jų tyrimų rezultatai ir istorinių šaltinių visuma leidžia buvo nuslinkę šlaitu žemyn. Kapinės buvo įkurtos miesto teigti, kad pirmieji stačiatikiai, pradėję kurtis Vilniuje pakraštyje. Bet šiai miesto daliai plečiantis kapinynas dar kunigaikščio Traidenio laikais, ir Civitas Rutenica atsidūrė pačiame mieste. Pagal viduramžių tradiciją Vytenio ir Gedimino laikais yra neatsiejami nuo Vil- mirusieji ir turėjo sugrįžti į miestą – jie pradėti laidojami niaus, kaip miesto, tapsmo.“ šventoriuose. Tik vėliau dėl sanitarinių sąlygų kapines vėl Istorikai ir archeologai dar diskutuoja, kokie žmo- buvo iškeltos už miesto ribų. Per šimtmetį Civitas Rute- nės buvo laidojami Bokšto g. kapinyne. Yra teigian- nica teritorija išsiplėtė iki dabartinės Subačiaus gatvės, čių, kad tai galėjo būti ir jotvingių palikuonys. „Kitas ten rasta daug keramikos broko, susijusio su keramikos atviras klausimas – ar čia buvo laidojami tik vietiniai gamyba. Kiek toliau, dabartinio Halės turgaus vietoje, stačiatikiai, ar ir apsikrikštiję vietos gyventojai? Mūsų plytėjo pelkėtos vietos, – pasakoja R. Jonaitis. – Tad Civi- manymu, čia turėjo būti laidojami tiek vietiniai žmo- tas Rutenica įsikūrė patogiausioje dabartinio Senamies- nės, tiek atvykėliai. Prisiminkime, kad stačiatikybė čio vietoje. Geras susisiekimas su valdovo rezidencija, plito taikiai, per vedybas, prekybinius ryšius. Many- iškilus pavojui, garantavo patogų pasitraukimą. Čia for- tume, kad šios bendruomenės pakvietimas rodo mavosi kelių tinklas, prie šios miesto dalies buvo ir brasta Lietuvos valdovų toliaregiškumą. Pakvietę į sostinę per Vilnią keliaujantiems į slavų kraštus. Pati Vilnia buvo amatininkus, pirklius, valdovai sustiprino ekonominę ir geriamojo vandens šaltinis, ir upių kelio atšaka.“ miesto galią, ėmė megztis prekybiniai ryšiai. Sostinė,

23 Pažintys

Sidabrinis zoomorfinis auskaras. Šio tipo auskarai kildinami iš Aukso Ordos. Kapas Nr. 9. 2009 metų tyrimai (vad. R. Jonaitis), Restauravo M. Glemžienė. pastatyta ant trijų bendruomenių – pagonių, stačiatikių ir A Ruthenian city in Vilnius katalikų – ėmė augti ir plėstis.“ According to the latest Į kitus klausimus – kokia buvo Vilniaus Bokšto gatvės archaeological research kapinyne palaidotų žmonių kilmė, kaip sugyveno skirtingą tikėjimą puoselėjančios bendruomenės besikuriančioje Archaeologist Dr Rytis Jonaitis, together Lietuvos sostinėje, galbūt padės atsakyti tolesni tyrimai. with Dr Irma Kaplūnaitė, for six years has per- formed scientific research at Bokšto street in Parengė Marius MATULEVIČIUS Vilnius. In 2006 this was the place of the discov- ery of the oldest known cemetery in the city, which, according to the researchers, dates back SANTRUMPOS: to the origins of Vilnius’ Ruthenian city, the so th Baronas 2000 = D. Baronas. Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija. called Civitas Rutenica in the 13 c. Calling it a Vilnius: Aidai, 2000. city is only conditional — in reality it is merely Gedimino laiškai 2003 = Gedimino laiškai. Tekstus, vertimus ir komentarus the city’s territory where a certain community, parengė S. C. Rowell. Vilnius: Vaga, 2003. belonging to a particular confession, lived. Ac- Jonaitis 2013 = Rytis Jonaitis. Civitas Rutenica Vilniuje XIII–XIV. Daktaro cording to archaeologists, the first Orthodox disertacija. Mokslinis vadovas Vladas Žulkus. Klaipėdos universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2013. [Rankraštis] settlement on the northern foothill of Gedimi- Kviatkovskaja 1998 = A. Kviatkovskaja. Jotvingių kapinynai Baltarusijoje nas Hill formed in Vilnius already in the second (XI a. pab.–XVII a.). Vilnius, 1998. half of the 13th c.; it is possible that they were Lietuvos archeologija 2009 = Lietuvos archeologija 35. Vilnius: Diemedžio invited here by Grand Duke Traidenis. During the leidykla, 2009. reign of Grand Dukes Vytenis and Gediminas, Or- Luchtanas, Vėlius 1996 = A. Luchtanas, G. Vėlius. Laidosena Lietuvoje thodox Christians formed as a separate commu- XIII–XIV a. Iš: Vidurio Lietuvos archeologija. Etnokultūriniai ryšiai. Red. A. Astrauskas, M. Bertašius. Vilnius: Žalioji Lietuva, 1996. nity in the eastern part of the city, in the neigh- Vėlius 2005 = G. Vėlius. Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV a. Vilnius: bourhood of Bokšto street. In the cemetery at VU leidykla, 2005. Bokšto g., the deceased were first buried during Велюс 2013 = Г. Велюс. Могильник XIII–XIV вв. в Кярнаве (Кривейкишкис): the reign of Grand Duke Traidenis until the early этническая принадлежность погребенных. Iš: Археология и 15th c. история Литвы и Северо-запада России в средневековье, 2013. [Atiduota spaudai]. Рыбаков 1948 = Б. А. Рыбаков. Ремесло древней Руси. Москва: Наука, 1948. Marburgietis 1999 = Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius: Vaga, 1999.

24 Pažintys

Veidų ir žemės vagos

Su fotomenininke, lituaniste Ona PAJEDAITE, neseniai Lietuvos nacionaliniam muziejui perdavusia visą gyvenimą kauptą kraitį – 65 tūkstančius fotografijų negatyvų, kuriuose įamžinti Lietuvos meno žmonės, rašytojai ir XX a. 7–8-ojo dešimtmečio kraštotyros ekspedicijų vaizdai, kalbasi Juozas ŠORYS.

Norėčiau, kad papasakotumėte apie gimtąsias vietas, šeimą ir gimines.

Gimiau labai gražioje Aukštaitijos vietoje – Gelvy- džiuose, netoli Svėdasų, ten, kur Jara įteka į Šventąją. Upių slėniuose augo ąžuolynai, pakrantėse žydėjo ievos, vešėjo laukiniai serbentai ir lazdynai su kekėmis riešutų. Žodžiu, ten buvo pilna visokių gėrybių, kurių vasarą ir rudens pradžioje galėjai prisirinkti. Mūsų sodyba buvo ant kalniuko, po žemės dali- jimo iš vadinamojo sodybų kaimo mūsų sklypas buvo perkeltas į vienkiemį. Mano tėvelis vietoj nedaug geros žemės nutarė paimti daugiau, bet prastesnės. Augo daug vaikų, tad jam knietėjo pasirūpinti, kad jie turėtų ką paveldėti, kad nereikėtų vargti mažame sklypelyje. Ta žemė buvo smėlinga, joje kėpsojo dau- gybė akmenų, o kitoje pusėje plytėjo pelkės. Mūsų tėvelis buvo neraštingas žmogus, mokėjo skaityti tik iš kantičkos, bet mąstė labai ūkiškai. Pasisamdęs zimagorus (taip vadino melioratorius), iškasė griovius ir nusausino pelkes. Nederlingoje žemėje vis rinkome ir nešėme iš kalno akmenis, tik jų kasmet išsirausdavo vis naujų... Darbas nenuėjo perniek. Po daugelio metų pagaliau pradėjo kaip reikiant augti javai, užderėjo žirniai. O kokie dideli užaugdavo rugiai! Ūkis pamažu įsitvirtino, išsiplėtė, ir, nežinau kodėl, bet viskas augo, klestėjo. Užteko ir darbininkų – buvome didelė šeima: trys vyresnieji broliai – Vladas, Antanas, Petras, ir trys už juos jaunesnės seserys – Ada, Bronė ir aš (broliai buvo gimę kas dveji, o seserys – maždaug kas treji metai). Aš šeimoje buvau jauniausia. Vyriausias brolis išėjo mokytis į Salų ūkio mokyklą, vėliau – į Belvede- Ona Pajedaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Apie 1976 m. rio pienininkystės mokyklą, tapo pienininku, rodos, agrotechniku (neprisimenu tiksliai, kaip vadinosi jo specialybė). Tada jau išėjo į žmones ir grįždavo tik Šeima buvo išties darni, darbšti, susiklausiusi. Nepri- vasaromis į kaimo šventes. Salų mokyklą vėliau lankė simenu, kad kas nors būtų sirgęs, kad ką nors būtų ir kitas brolis, ir viena iš seserų – ten ji išmoko siuvinėti reikėję slaugyti ar vežti pas gydytoją. Visi jautėme par- (rankomis ir mašina), austi. Buvo linkusi į meną, vėliau eigą dirbti, nieko nereikėjo raginti, niekas nesakė, kad išmoko piešti sieninius kilimus su briedžiais – daug kas sunku, nusibodo ar kad blogai jaučiasi. Viskas vyko tarsi juos mėgo, visas kaimas jais buvo apdalintas... savaime – reikia tai reikia. Ir aš nuo vaikystės buvau

25 Pažintys pripratusi dirbti visokius darbus. Pradėjau nuo žąsiukų kus ir kitus padėjėjus reikėdavo pavaišinti, dažniausiai ir kiaulių, vėliau karvių ganymo; mokykloje besimoky- visi susėsdavo už stalų lauke, būdavo ir alučio, ir dainų. dama jau ganydavau didelę bandą – dvylika karvių, dar joje buvo telyčių ir veršiukų, ir didelis baubiantis jautis. O po rugiapjūtės talkų nešokdavo?

Ar ta banda buvo sava, ar viso kaimo, tai yra svetimų Ne, nešokdavo, šokiams jau, matyt, trūkdavo jėgų... ūkininkų? Šokdavo sekmadienio pavakariais. Pas mus buvo didelė klėtis, tai žmonės susirinkdavo į mojavą – gegužines Aišku, kad savo. Turėjome didelę bandą. O avių pamaldas. Viduje ant sienos kabojo Švč. Mergelės Mari- kiek, o aviukų! Ir buvom išsistatę labai gražią sodybą. jos paveikslas, apkaišytas berželių šakomis, gėlėmis Jos išplanavimas tais laikais buvo gana modernus. Iš (atsimenu pakalnutes). Visas kaimas sueidavo mels- molio pastatytas labai didelis kelių dalių tvartas. Ats- tis – pagiedodavo, o bernai, išėję iš klėties, sustodavo kiri gardai arkliams, karvėms, avims, priestatas kiau- kieme ir kad užtraukdavo dainą! Taip, kad atsilieptų lėms, kitoje pusėje – vištidė. Sodyboje buvo ir didžiulis kitoje pusėje esančio kaimo jaunimas. Kažkaip darniai klojimas su dviem įvažiavimais: vienoje pusėje buvo skambėjo tie balsai. kraunamas šienas, viduryje – javai, kitame gale – Kaimo gyvenimas buvo gana linksmas. Per didžią- rugiai. Mane stebindavo, kad įvažiuodavo į klojimą, o sias šventes (Velykas, Jonines), per atlaidų dienas ten vyrai dviese sugriebdavo ir ant šono apversdavo (Petrines) gražioje pievoje palei upę rengdavo gegu- didžiules, aukštai prikrautas koras (taip kaimiečiai žines. Plotą apjuosdavo viela, ją apkarstydavo kaspi- vadino šieno vežimus). Kai užėjo antroji sovietinė nėliais, apdėliodavo berželiais. Visada būdavo muzi- okupacija, prieš Kūčias broliai buvo suimti ir išvežti kantų, kurie grojo visiems žinomas šokių melodijas. Ir į kalėjimą, nes nenorėjo stoti į tarybinę armiją, tad jaunimas šokdavo iki išnaktų. Žodžiu, tas smetoninių visus ūkio darbus dirbom mudvi su seserim (kita sesuo laikų gyvenimas kaime buvo smagus, mielas, tiesiog jau buvo ištekėjusi ir gyveno svetur). Parvažiavę su gyvas. Kaimynai sutarė ir gyveno draugiškai. Neprisi- vežimu kietai priminto šieno, įsirėmę į koras, ir dviese menu, kad būtų buvę kokių didesnių ginčų ar pykčių. su tėveliu sugebėdavom jas išversti... Stebėjausi, kad Gyvenimas pasikeitė, kai atėjo rusai, per karą ir tai visai nesunku. Paskui šieną reikėdavo sukrauti į po jo. Sovietų valdžia pradėjo atiminėti žemes, atseit prėslą ir gerai suminti, kad daugiau tilptų. O šieno nubuožinti turčius. Gyvenimas pakriko. Taip praėjo būdavo daug, nes ir pievų netrūko. Turėjome nemažai mano vaikystė ir jaunystė. žemės – penkiasdešimt du hektarus, tiesa, vienuolika hektarų buvo miško. Darbo buvo daug, bet ir mūsų Pasakėte įdomų faktą, kad tvartą dar statė iš molio... šeima buvo sveika, užgrūdinta. Galiu sakyti, kad į O kaip buvo kuriama visa sodyba? gyvenimą išėjau fiziškai stipri, nes namie teko dirbti visus ūkio darbus – net arti išmokau, ką jau kalbėti Iš molio pastatė arba nulipdė tik gurbą (taip vadin- apie mėšlo kratymą, kitus lengvesnius darbus. davo tvartą). Jis buvo labai tvirtas, šiltas. Mūsų kalnas Beje, aš vienintelė iš vaikų buvau išleista mokytis buvo didelis ir labai molingas, tad molio netrūko... toliau. Kita sesuo pasitenkino išmokusi siūti, austi, Koks buvo jo drėbimo būdas ar, kaip dabar sakoma, verpti – įveikti visą „lino kančią“ iki audeklo atsira- technologija, nesidomėjau. dimo... Seniau kaime buvo įprasta raunant linus susi- Už namo buvo įveistas šimto obelų sodas, už jo, rinkti į talką, aišku, tada aidėdavo dainos, liedavosi pakalnėje, tekėjo Jaros upė. Viduryje kiemo – klomba, sąmojus, juokai. Vėliau talkininkai linų rauti eidavo pas pagrindinis seserų prižiūrimas ir puoselėjamas namų kaimynus. Talkomis taip pat kasdavo bulves ir kuldavo gėlynas. Mažų gėlynėlių buvo ir apie namą. Netoliese javus. Kaimo žmonės seniau buvo labai draugiški. buvo lauko virtuvė, kurioje virdavo ėdalą gyvuliams. Paeiliui samdydavo javų kuliamąją mašiną, ją įveždavo Kairėje pusėje – tvartas, toliau – klojimas, o iš deši- į klojimą, o kieme buvo įrengiamas maniežas – įkinkyti nės – klėtis. Ji buvo iš trijų dalių: pirmoji – rūbinė, kur arkliai sukdavo ratą, kuris palaikydavo kuliamosios gulėdavom, antroji – vazaunia, kur būdavo sudėti visi galią. Dažnai aš varinėdavau arklius, kad jie nesustotų. darbams reikalingi įrankiai, ir trečioji – grūdinė, kur Į kuliamosios „gerklę“ buvo kišami pėdai, į prikabin- buvo įrengti aruodai, laikomi grūdai. Net žiemą eida- tus maišus biro iškulti grūdai, o pro kitą angą virto vom miegoti į tą klėtį. Po šiltomis duknomis nesušal- šiaudai – juos reikėdavo krauti į prėslus. Ūkio darbai davome. Juk visą žiemą patalams būdavo plėšomos su talkomis būdavo malonūs, nes sueidavo ir dažniau, žąsų, ančių, vištų plunksnos. Aišku, šilčiausios buvo ir rečiau matomų kaimynų, tarp jaunimo netrūkdavo žąsų plunksnos, laikėme jų nemažai, joms buvo iškasta juokų, šėlionių, pasierzinimų. Po darbo visus talkinin- ir sodželka (tvenkinys, kuriame mirkydavo ir linus).

26 Pažintys

įdomu, net mama, dar nebaigusi darbų, sakydavo: „Vaikeli, tu tik nepradėk, kol aš nepabaigsiu ruošos.“ Visi mielai klausydavo tų romanų... Žodžiu, įpratau į tą skaitymą ir be galo pamėgau knygas. Aišku, lankiau pradžios mokyklą, paskui gimnaziją. Turiu prisi- pažinti, kad skaitydavau ir per pamokas. Gimnazijoje sėdėjau pirmame suole, netoli buvo katedra, o už jos – mokytoja. Suolai tada buvo atlenkiami, todėl ypač per istorijos pamokas, kai nereikėdavo rašyti, aš už suolo atlankos užkišdavau kokį šakaliuką, kad ply- šelis pasidarytų didesnis, apačioje pakišdavau knygą ir vis stumdama skaitydavau eilutę po eilutės. Moky- toja matydavo, kad vis sėdžiu nuleidusi galvą, prieina arčiau, pažiūri – ant suolo nieko nėra. O aš skaitydavau romanus!

Ar paaiškėjo Jūsų gudrybė?

Ne, nepaaiškėjo. Kadangi mokiausi gerai, niekam neužkliuvo. O mokytis labai norėjau. Mergaitėms, dažnai ir berniukams, būdavo sunku susidoroti su matematikos, fizikos užduotimis. O man tie dalykai sekėsi, galėdavau padėti. Prisimenu, gimnazijoje turė- jau ir keletą mokinių, kuriuos mokiau matematikos. O kadangi mokantis per dvylika metų teko lankyti net aštuonias mokyklas (keturias pradines ir keturias gimnazijas įvairiose vietovėse), išmokau pažinti žmo- nes, jų vidinius pasaulius. Įsivaizduojate, atvažiuoju į naują mokyklą, visi tarpusavyje pažįstami, kalbasi, Ona Pajedaitė. Autoportretas. Apie 1980 m. juokauja, o į mane niekas nekreipia dėmesio. Aha, žiū- riu, kad ta ar tas toks, o tas kitoks... Pagalvodavau, su Tėvai buvo nutarę mane, kaip jauniausią, leisti tuo galėčiau bendrauti, o tas gali būti net draugas... mokytis. Gal todėl, kad ir pati to labai norėjau. Nuo pat Įpratau analizuoti žmones, gal todėl jau studijų metais vaikystės, ypač žiemą, kai į vieną kambarį padirbėti draugės kartais net prokuroru pavadindavo... Įsiminė, sueidavo visa šeima (vyrai taisė pavalkus, vijo pančius kai po Utenos gimnazijos vokiečių okupacijos metais gyvuliams, tvarkė įvairius padargus, merginos plėšė nuvažiavau mokytis į Šiaulių gimnaziją (jau buvau vie- plunksnas, viena sesuo sėdėjo staklėse, mama verpė), nuoliktoje klasėje). Į Šiaulius buvo persikėlę gyventi jaukiai kūrendavosi krosnelė, būdavo ruošiama vaka- du mano broliai – vienas iš jų ten įsigijo alinę ir pradėjo rienė, mano darbas – balsu skaityti spaudą. Pirmiausia prekybą (anksčiau tai buvo daręs Švenčionėliuose), „Ūkininko patarėją“, kitus laikraščius, žurnalus, „Šal- kitas buvo kariškis, vėliau baigė felčerio mokslus. Šiau- tinėlį“ (jį prenumeruodavome, atveždavo iš Svėdasų liai, palyginti su Utena, buvo didelis miestas, panelės miestelio). Prisimenu, tada buvo publikuojami keliau- „kietos“ – rūkė, po atostogų dalinosi įspūdžiais apie tojo Antano Poškos prisiminimai iš kelionių po pasaulį bernaičius ir vokiečių karininkus, su kuriais susitik- „Pas 40 tautų“. Visi su malonumu laukdavo tų rašinių davo, žodžiu, buvo gana mandrios, išpuikusios. O aš į tęsinių. Be to, sesuo iš bibliotekos parnešdavo knygų, galinį suolą atsisėdau viena. Niekas prie manęs nepri- visokių romanų. eina, neužkalbina, net nepaklausia, kas esu, iš kur atvažiavau. Ima darytis liūdna. Na, galvoju, pažiūrė- Kur ta biblioteka buvo įsikūrusi? sim... Kai prasidėjo pamokos, pamatė, kad galiu atsakyti į kokį sunkesnį matematikos ar fizikos klausimą, Svėdasuose. Tai buvo mūsų parapijos centras, išspręsti uždavinius. Tada jau ir viena, ir kita kviečia nutolęs už septynių kilometrų. Prisitraukdavau žiba- prie savęs atsisėsti, kol gimnazistė, vėliau tapusi dai- linę lempą, truputį pasukdavau jos dagtį, kad geriau lininke, mane prisiviliojo į pirmąjį suolą. Piešti menkai matytųsi, ir skaitydavau, kad visi girdėtų. Būdavo temokėjau, tad ji man nupiešdavo, ką reikėdavo, o aš

27 Pažintys jai išspręsdavau matematikos uždavinius. Kai vokiečiai Tada nusprendžiau su jais susidraugauti – kartu mokė- vyrus ėmė gaudyti į darbus Vokietijoje, broliai spruko mės liaudiškų dainų, o dainuoti jiems patikdavo, ypač į namus, o aš iki mokslo metų pabaigos likau gyventi mergaitėms. Po kurio laiko pastebėjau, kad pamažu viena dideliame name. Tęsti mokslus dvyliktoje klasėje jie ėmė mane laikyti sava. O juk sakydavo, kad be nutarėm Anykščių gimnazijoje. Vėl nauja mokykla, dešimties metų praktikos – dar ne mokytojas. Iš moky- nauja patirtis; jos direktorius tada buvo lituanistas, klos gavus gerą charakteristiką gerų profesorių dėka rašytojas Rapolas Šaltenis. Mokytojavo, dėstė rusų pasisekė išlaikyti ir baigiamuosius valstybinius aukš- kalbą ir Antanas Žukauskas-Vienuolis, bet ne mūsų kla- tojo mokslo egzaminus. Fakulteto dekanas Eugenijus sei. Senosios gimnazijos pastatas stovėjo ant Anykš- Meškauskas pats nuėjo pas rektorių su visais reikia- tos kranto. Iš pradžių nebuvo kur manęs pasodinti – mais dokumentais ir gavo leidimą. Išlaikiau penketais padarė vienvietį suolą ir pristatė prie krosnies – vos ir gavau diplomą. tilpo. Už manęs sėdėjo du berniukai – vienas vėliau Kodėl pradėjau fotografuoti rašytojus? Vesdama tapo kunigu ir Raseinių klebonu, o kitas išvažiavo pamokas pastebėjau, kad neturime rašytojų klasikų (ir gyventi į Angliją. Jie man per petį nusirašinėdavo mate- tebegyvenančių) nuotraukų. Eidavau į fotoarchyvus, matikos uždavinių sprendimus... Mokytojas buvo toks tuometinį Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, nuva- griežtas, kad per matematikos pamoką visi sėdėdavo žiuodavau į Kauno literatūros muziejų – nusiskenuoda- galvas nuleidę, kad tik nepakviestų prie lentos. Neži- vau portretines rašytojų nuotraukas. Kiekvieną vasarą nau, ar mokytojas nesugebėjo suprantamai paaiškinti, su moksleiviais keliavome po rašytojų gimtines. Moki- ar jie tiesiog neturėjo šio dalyko pagrindų. Įsiutęs, kad niams iš anksto duodavau užduotį papasakoti apie niekas nieko nemoka, net imdavo ranka daužyti lentą. rašytojus, apžiūrėdavome likusias jų sodybas, kitus Mokiniai sukniubę, o aš sėdžiu klasės gale ir šypsausi trobesius ar atminimo ženklus. Kartais sutikdavome iš mokytojo pykčio. Kai pakvietė prie lentos, ramiai, rašytojų giminaičių, pasikalbėdavome su jais, kartu su be jokio jaudinimosi išsprendžiau uždavinį. Vienąkart, mokiniais fotografuodavome sodybų aplinką, trobas, kitąkart, trečiąkart. Vis tiek įsiusdavo ant nemokšų, klėteles, kapus. Taip keliaudami po Lietuvą sukau- bet pasižiūrėjęs į mano ironišką šypseną, lyg imdavo pėme šiokį tokį rašytojų fotoarchyvą. Be to, ir su kole- mažiau nervintis. gomis lituanistais vasarą sunkvežimiu važiuodavome literatūriniais keliais. Aišku, nufotografuodavau ir Įsimintinas Jūsų bendravimas su rašytojais, jų foto- gražesnes bažnyčias, koplytėles, kryžius, piliakalnius, grafavimas. Kaip nutiko, kad mokydama lietuvių kalbos kitus paveldo objektus. Tad didėjo ir etnografijos, profesinėje technikos mokykloje Vilniuje užsiėmėte ir kraštotyros vertybių archyvas. Per gana ilgą laiką kie- fotografija? kvienam klasikui sulipdžiau po aplanką, kurį galėdavau atsinešti į klasę. Šalia portretų ir gyvenamosios aplin- Man baigiant dvyliktą klasę brolis padovanojo foto- kos objektai bei detalės, įdomesni akcentai. O ten dar aparatą. Vokišką, gerą. Jau tada buvau padariusi šiek malūnas, koplytstulpis, prie bažnytėlės – įdomesnės tiek nuotraukų. Mokydamasi Vilniaus universiteto Filo- konstrukcijos varpinė... Kai tik atsinešdavau aplanką, logijos fakultete nedaug fotografavau – padarydavau vaikai tuoj puldavo iš suolų ir apguldavo stalą. Rašy- draugų nuotraukų iškylose, susibūrimuose. Atsimenu, tojai jiems tapdavo suprantamesni, artimesni, ypač fotografavau kurso draugų ir profesorių kopimą į tiems, kurie kartu keliavo. Be to, iš kiekvienos kelionės Gedimino kalną, kartu su mumis kopė Vincas Mykolai- padarydavome po stendą su mokinių nuotraukomis ir tis-Putinas, Kostas Korsakas, Eugenijus Meškauskas ir jų atvaizdais... Vaikai mielai keliaudavo. Buvome pasi- kiti. Baigiant universitetą buvau paskirta mokytojauti siuvę vienodą žygeivių aprangą – kelnes, palaidines, į Jurbarką, bet kai mandatinė komisija sužinojo, kad skrybėles, be to, mokyklos siuvimo cechas mums mano broliai kaip politiniai kaliniai buvo nuteisti pen- buvo pasiuvęs vienodas, plonas (kad būtų lengvos) kiolika metų katorgos ir išvežti į Karagandos rūdos palapines, parūpinęs kibirų, plastmasinių indelių. Tuos kasyklas, o likusi šeimos dalis ištremta į Sibirą, mane mano parengtus aplankus Švietimo ministerija buvo išmetė iš universiteto prieš pat baigiamuosius valsty- susiruošusi išleisti, bet atsakingi valdininkai, matyt, binius egzaminus. Likau dirbti profesinėje technikos buvo per daug abejingi. mokykloje Gerosios Vilties gatvėje, kurioje jau metus mokytojavau. Iš pradžių sunku buvo galynėtis su Kaip pradėjte fotografuoti gyvuosius klasikus? stambaus sudėjimo berniūkščiais; kartais kuris nors padeda galvą ant suolo ir neina atsakinėti, ir ką tu jam Kartą institute dirbusi literatūros tyrinėtoja ir padarysi, juk neišvarysi... Kartą neištvėrusi išbėgau iš mano draugė Regina Mikšytė pasiūlė pafotografuoti klasės, atėjęs direktoriaus pavaduotojas juos apibarė. Ievą Simonaitytę. Sako, žinai, ji tokia vieniša, šluba, jai

28 Pažintys turbūt būtų malonu, jei parodytum dėmesį... Užsuk į Priekulę, kai vasarą važiuosi į Nidą. Iki tol gyvų rašytojų dar nebuvau fotografavusi. Buvau girdėjusi, kad ji bet ko nepriima, jei nepatinka, gali ir išvaryti, bet tą vasarą atostogaudama Nidoje skyriau dieną apsilankyti Priekulėje. Iš Klaipėdos pavažiavau iki Jonaičių paieškoti Vydūno gimtinės. Klausinėjau žmonių, bet retas galėjo nurodyti, kur ji. Kol suradau namą su bareljefu ir užrašu... Žinodama kryptį, nusprendžiau iki Simonaitytės namų eiti ne žinomais, o aplinkiniais keliais. Su mokiniais dalyvau- davom orientavimosi sporto varžybose, miške nepa- klysdavau. Ilgokai keliavau ir Priekulę pasiekiau tik pavakariais. Dar, pasiklaususi žmonių, aplankiau jos gimtosios sodybos vietą, kitą sodybą, taip pat Vanagų kapines ir bažnytėlę. Priekulėje nesunkiai suradau jos namą – toks gra- žus, akis traukė gėlynai, rožynai, neįprasti medžiai: šei- vamedžiai, raudonmedžiai, įvairios eglutės. Padarytas akmenų kalnas – alpinariumas. O namuose – tylu. Einu prie visų durų, barbenu, – niekas neatidaro. Pradarau, tylu, nieko nėra, bet eiti į vidų nedrąsu. Ilgokai sėdėjau prie namo, kol laipteliais nulipo moteris – pamaniau, kad Simonaitytė. Pasirodo, kad tai buvo Damutė, jos ūkio ir gyvenimo reikalų tvarkytoja. Paklausiau, kaip pamatyti rašytoją? Ai, sako, rašytoja yra viršuje, eisiu ir paklausiu, ar jus priims. Priėmė, prisistačiau ir pirmiausia papasakojau, kaip jos ieškojau. Sakiau, kad Vydūno gimtinės parodyti niekas negalėjo, o Ievos Simonaity- tės gyventas vietas visi žmonės žino. „A, – pasijuokė, – Ieva Simonaitytė. 1978 m. apie Simonaitytės vietas visos varnos karkia... Tai, ką papasakojau, jai patiko. Ir nuo to prasidėjo nuošir- Tada Damutė davė kibirus ir atitempiau kokius trisde- desnė kalba. Pasakojau, kad aplankiau daug rašytojų šimt vandens, palaisčiau rožes. Atsikėlė Simonaitytė klasikų tėviškių, kad labai panorau ir su ja susipažinti, ir mato, kaip aš, atsiraičiusi kelnes, tempiu vandenį, o nufotografuoti. „Ką tu, juk vakare niekas nefotogra- rožės bematant atsigavo. Manau, kad tai padėjo pel- fuoja...“ – „Tai gal rytoj, tik turiu kažkur pasiieškoti nyti jos palankumą. Kitą dieną, aišku, fotografavau ją nakvynės, ar Priekulėje yra viešbutis?“ – „Na, ko tau prie rožių, verandoje ir kitur. viešbučio ieškoti, taigi pernakvosi pas mus...“ Tada ėmėm kalbėtis, kur keliavau, kokias rašytojų tėviškes Ar galima sakyti, kad tai buvo tikslingai užmegzta aplankiau, apie Kaukazą, Krymą. Sako, ir aš mėgstu draugystė? keliauti, ir skaityti apie keliones, bet nesveika koja neleidžia. Prakalbėjom iki pirmos valandos nakties. Tai buvo ne vien draugystė, bet tikra bičiulystė. Pasiskundė, kad karšta dabar vasara, liepos mėnuo, Sakyčiau, buvau viena iš artimiausių Ievos Simonai- kamuoja sausra, byra pageltę berželių lapai, nesmagu, tytės draugių, laukiama, mylima, nuolatinė jos lanky- kad pamačiau nuleipusias, apvytusias rožes. „Kartais toja. Po pirmojo apsilankymo padariau jos nuotraukų paskambinu į vyriausybę, tai atvažiuoja ugniagesiai ir ir skaidrių – nunešiau jai, kai parvažiavo į Vilnių. Buvo palaisto.“ Aha, galvoju, na, palauk – aš pabandysiu tas pradžiuginta, tokia patenkinta, laiminga. Sakė: „Na rožes atgaivinti. Laistyti iš šulinio – vandens trūksta, va, Simonaitytės jau nebus, o aš vis dar vaikščiosiu, bet juk netoliese teka Minija. Tiesa, iki jos gal kokia dar vis šypsosiuosi.“ Nuo to prasidėjo beveik nuola- pora šimtų metrų. Atsiguliau pirmame namo aukšte, tinis mūsų bendravimas. Vasarą vis nuvažiuodavau bet nutariau, kad turiu anksti atsikelti ir palaistyti į Priekulę, pabūdavau kokią savaitę. Aš joms abiem rožes. Damutė kėlėsi apie aštuntą, o aš atsikėliau anks- su Damute buvau reikalinga – perdegė lemputė, kas čiau, apėjau ir apžiūrėjau, kaip dieną atrodo miestelis. įsuks? Sugedo užraktas? Onutė atvažiuos...

29 Pažintys

Kas Ievai Simonaitytei buvo Damutė? nuotraukų. Kokie įdomūs žmonės! Reikia pripažinti, kad daug lietuvių rašytojų klasikos kūrinių ji nebuvo Ji buvo Simonaitytės globėja. Buvo dirbusi pra- skaičiusi. Prisiminė, kaip Juozas Tumas-Vaižgantas džios mokyklos mokytoja, buvusi tremtinė. Iki jos vaikščiojo Kaune palei Nemuną, susitikimus su Mai- Simonaitytė turėjo visokių tarnaičių, bet jos jai neįtik- roniu, kai ką iš jo poezijos pacituodavo... Rodydama davo, tiesiog nepatikdavo ar jomis ji nepasitikėdavo. aplankus jai, kaip ir trisdešimčiai klasės mokinių, pasa- O Damutė buvo ir literatūros srityje išprususi, apskri- kodavau apie rašytojus klasikus. tai geros sielos moteris. Ji visiškai pasiaukojo Simo- naitytei. Aš buvau tiesiog laiminga, kad senatvėje Užtat kokią retą klausytoją turėjot... Simonaitytė turėjo tokią patikimą globėją. Ištikimai ja rūpinosi kaip sesuo, kaip motina, kaip tikra namų Ir kokia įsidėmėtina buvo jos reakcija. Visko klausi- šeimininkė. Ji juk viską tvarkė – eidavo apsipirkti, vir- nėdavo, viskas jai buvo labai įdomu. Daug klausinėjo davo valgyti, paduodavo maistą ant stalo, aptepdavo apie Vincą Krėvę, gal todėl, kad nebuvo skaičiusi jo riekę... Tyliai, nematomai, atrodė, kad jos nėra, ir tas dramų. Neskaičiusi ir Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“. jų ryšys atsirado tarsi savaime, natūraliai. Ji rašyto- Ji labiausiai domėjosi vokiečių literatūra, kelionių jai įtiko, kitas ir aprėkdavo, ir išbardavo, o Damutei aprašais, galėjo cituoti Henriką Heinę, Johaną Volf- nedrįsdavo blogo žodžio pasakyti. Bijojo jos netekti. gangą Gėtę. Kartą Damutė turėjo važiuoti į vedusio sūnaus gim- tadienį Alytuje, jau buvo susiruošusi, bet Simonaitytė Ar lengva buvo ją fotografuoti, gal rodė charakterį, pasakė: „Damute, negi tu mane paliksi vieną...“ Ir, gal reikėjo ją prisikalbinti? įsivaizduokite, Damutė nevažiavo. Žinoma, jų santykiai buvo ypatingi. Damutė buvo prirašyta kaip šei- Fotografuotis jos nereikėdavo kalbinti. Kviesdavo mos narys, o tai reiškė, kad po Simonaitytės mirties fotografuoti jos per šventes ar kokiomis nors progo- turėjo gauti pusę palikimo. Algos jai nemokėjo, bet mis, ar kai turėdavo svečių. Ji turėjo šešis „sūnus“, viską jai pirkdavo, kaip ir sau. Viską darydavo kartu. kurie ja rūpinosi ir visaip adoravo. Šiaip įvairių foto- Damutė tvarkė piniginius reikalus. Girdėdavau, kaip grafų nuotraukoms ji buvo reikli. Kartą vienas fotogra- jos klausia: „Damute, ar tau netrūksta pinigų.“ Trum- fas jai atnešė nuotraukas, ji pasižiūrėjo ir pasakė: „Ir pai sakant, ja visiškai pasitikėjo, ji buvo ir globėja, ir ką tu čia padarei?“ Suplėšė jas ir išmetė į šiukšliadėžę. ūkvedė, ir visokiausių reikalų patikėtinė. Kai Simo- naitytė sirgdavo, ji naktimis ateidavo ligonės apkloti, O su Jūsų nuotraukomis taip nė karto neatsitiko? kad nesušaltų, nedejuotų, duris laikydavo praviras... Sunkiai įsivaizduojamas pasiaukojimas. Taip neatsitiko nė karto, bet kartą buvo taip, kad O aš tapau tarsi trečias šios šeimos žmogus. Šei- jos nenufotografavau. Tai įvyko per paskutinio lietuvi- mos narė. Būdavo, penktadienį vakare Simonaitytė ninko, Ievos Simonaitytės giminaičio, laidotuves, daly- skambina ir klausia: „Ar šiandien ateisi?“ Ir jos toks vaujant protestantų vyskupui Jonui Kalvanui. Rašytoja tonas, kad nė nedrįsk pasipriešinti... Žinoma, ateida- stovėjo prie karsto, o jos giminaitis man padavė savo vau penktadienį, kartais ir šeštadienį, nors ant stalo aparatą, prašydamas, kad nufotografuočiau. Padariau laukdavo stirta sąsiuvinių (mokiniams duodavau rašyti kelis kadrus, čiupau savo aparatą, bet pamačiau, kad daug diktantų, atpasakojimų). Prabūdavau pas ją šeš- ji jau pavargo ir atsisėdo. Dar fotografavau, bet jau be tadienį, nakvodavau, rytus paprastai pradėdavau su jos... Kai atnešiau parodyti nuotraukas, ji ilgai žiūrėjo ir giesmėmis – lietuviškomis dainomis. Buvau įpratusi su paklausė: „O kur Simonaitytė? Tai tu manęs tyčia nenu- mokiniais kartu traukti senovines lietuviškas dainas. fotografavai? Su tuo man brangiu žmogumi, pasku- Aš vienam kambary, o Simonaitytė jau kitam kambary tiniu lietuvininku?“ Kaip ji persiuto... Gerokai gavau bar bar bar ir pradeda dainuoti operų arijas. Toks į kailį. Norėjau jai paaiškinti, bet jokių paaiškinimų rytas paprastai užsitęsdavo apie porą valandų. Paskui nenorėjo girdėti. Sakė: „Manęs nėra prie karsto – ir tu dar pietūs, o po jų jau eidavau namo. Simonaitytei man nieko neaiškink!“ Ji, jei ir būdavo neteisi, niekada pasakodavau, kokiuose koncertuose, spektakliuose neatsiprašydavo. O aš, nors ir nekalta, visada pirmoji buvau, su kuo bendravau, ką kalbėjau su rašytojais, jai nusileisdavau. Buvo keletas tokių atvejų, bet jie kitais menininkais, žodžiu, apie tą kultūrinį gyvenimą, neišardė mūsų bičiulystės. Ir vėl lyg niekur nieko drau- kurio jai trūko. Vėliau atsinešdavau ir savo sudarytus gavome. Kartą net Justinui Marcinkevičiui pasakiau, rašytojų aplankus – nuo Motiejaus Valančiaus, Antano kad jei aš atlaikiau Simonaitytės charakterį, tai jau su Baranausko ir kitų. Stebėdavosi, iš kur prigraibiau tiek nieku kitu nebus sunku bendrauti.

30 Pažintys

O kaip užsimezgė ryšiai su kitais rašytojais?

Pavyzdžiui, Eduardas Mieželaitis prisiminė, kad skaitė mano straipsnį apie Ievą Simonaitytę „Kultūros baruose“, jis jam patiko, ir tai iškart paveikė mūsų susitikimą, atsirado kontaktas. Panašiai susipažinau ir su Jonu Mikelinsku, Juozu Baltušiu.

Vis dėlto kokių rašytojų portretinių atvaizdų Jūsų fototekoje daugiausia ir kurių iš jų vidinį pasaulį, Jūsų nuomone, pavyko geriausiai atskleisti?

Kai pradirbusi dvidešimt septynerius metus išėjau iš darbo technikume, rašytojus ėmiau fotografuoti nuosekliau, tam galėjau skirti daugiau laiko ir dėme- sio. Keitėsi laikai, supratau, kad laikas užsiimti foto- grafavimu, nors penkerius metus teko pragyventi iš pusės pensijos. Buvo akivaizdu, kad lituanistų daug, o fotografuojančių tarp jų beveik nėra. Tada fotogra- favimas tapo mano gyvenimo būdu. Eidavau į daugelį rašytojų renginių, į vakarus, į jubiliejus, važiuodavau į rašytojų keliones, dalyvaudavau „Poezijos pavasario“ renginiuose ne tik Vilniuje ar prie Maironio muziejaus, Dainų slėnyje Kaune, bet ir atokiausiose vietovėse. Tad galiu pasakyti, kad į mano fotoobjektyvą tilpo daug rašytojų. Būdavo, prifotografuoju ir kontrolines nuotraukas nunešu rašytojams, kad pasirinktų, kurias norėtų turėti. Daug fotografų to nedarė. Ir pamažu rašytojai ėmė mane laikyti sava. Be Ievos Simonaity- tės, daugiausia turėjau Juozo Baltušio, Justino Mar- Norbertas Vėlius Subačiaus ekspedicijoje. 1985 m. cinkevičiaus nuotraukų. Kartą Kazys Saja atsivedė pas mane Antaną Sutkų, kuris, pamatęs mano nuotraukas, tyliai, niekada nebėgau prie scenos, kaip dauge- tuoj pasiūlė rašyti pareiškimą stoti į Fotografijos meno lis seniau darė, sėdėdavau pirmoje eilėje ir niekas, draugiją. Tik tada galėjau darbui įsigyti gerų medžiagų. atrodė, manęs nepastebėdavo. Turėjau teleobjektyvą, Net skeptikas Vytautas Sirijos Gira per Simonaitytės galėdavau norimus vaizdus priartinti. 80-metį įvertino mane kaip tikrą menininkę, o Baltu- šis pasakė, kad geriausios nuotraukos – Pajedaičios. Kita Jūsų veiklos sritis – etnokultūrinė. Kaip pradė- Daug bendravau su poetu Eugenijumi Matuzevičiumi jote važinėti į kraštotyros ekspedicijas, kaip įsitraukėte ir jo žmona, su poetu Jonu Graičiūnu, dažnai ir kiti į tą įdomią veiklą? Kas ir kodėl Jus pakvietė? rašytojai užeidavo pas mane nusifotografuoti, žinojo, kad bus pavaišinti grybais. Atsimenu, kartą grįžome Kaip sakiau, ir iki to laiko daug keliavau po Lietuvą, su didele kompanija – Jonas Mikelinskas, Juozas ir mano nuotraukose buvo nemažai etnografinių Aputis, Albertas Zalatorius, dainininkė Birutė Jasiū- motyvų. Bažnyčios, malūnai, dvarai, sodybos, kapi- naitė. Pastaroji įdomiai pasakojo apie savo nuotykius nės, koplytėlės, piliakalniai... 1971 m. Norbertas Vėlius iš gyvenimo namelyje Labanoro girioje: esą laukusi iš tuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto vakare mylimojo, pasigirdęs bildesys, pamaniusi, kad pakvietė mane fotografuoti kraštotyros ekspedici- jis neranda įėjimo ar nori įlipti per langą, o pasirodė, jos Dubičiuose (Varėnos r.), pačioje Dzūkijos širdyje. kad prie sienos nuvirto baslys... Tai kvatojimo buvo Tada į ekspediciją vykau pirmą kartą, viskas buvo iki raitymosi, Aputis ir Zalatorius net kojomis trypė, o labai įdomu. Dalyvavo keletas patyrusių etnografinės Mikelinskas, parimęs ant rankos, šypsojosi... medžiagos rinkėjų moterų, atsidavusių tam darbui, Fotografuodama norėjau žmones parodyti natūra- mokančių surasti ir prakalbinti žmones, suburti padai- lioje aplinkoje. Niekada nerežisavau situacijų. Kadangi nuoti senutes dzūkes moteris. Jos ir kiti ekspedicijos laikė beveik sava, jie visai nepozavo. Fotografavau dalyviai rinko dainas, pasakas, mįsles ir kitą tautosaką,

31 Pažintys pasakojimus apie papročius, darbus, įrankius, valgius Ekspedicijų dalyvių lankomi seni žmonės tartum ir kitką. Kai rinkėjai surasdavo įdomesnę pateikėją, atgydavo. O juk matydavom, kad jaunimas nelabai padainuojančią šimtus dainų, pasakotoių, žymesnių juos gerbia, savųjų nevertinami, visų užmiršti, kartais ir muzikantų, žolininkių, juos nurodydavo N. Vėliui, o jis užguiti kiūtodavo pakampėse. Tautosakos rinkėjai tie- man duodavo žmonių sąrašėlį su kaimų pavadinimais, siog prikeldavo tuos žmones, leisdavo jiems atsiskleisti, kuriuos reikia nufotografuoti. Keliaudavau jų ieškoti. jie vėl pasijusdavo svarbūs, gerbiami ir reikalingi, nes juk Dzūkijos apylinkės ten labai gražios, teka Ūla, įspūdingi ateina pas mane, ieško ir klauso manęs... Dainų, pasakų pušynai, kalneliai, su gamta tarsi suaugusios sodybos. prašo, visokių baikų klausia ir į magnetofoną užrašo, Per dešimt ekspedicijos dienų apėjau daugybę kaimų, nufotografuoja. Senoliai tarsi atjaunėdavo. Nuotrau- padariau ne tik daug paprastų kaimo žmonių – kartais kose matome juos kupinus savigarbos ir orumo. Mote- tikrų filosofų, profesorių „šmukštarų“, štukorių – por- rys po dažnų užrašinėtojų apsilankymų kartais susibur- tretų (jų veiduose matyti ir graudulio, ir sąmojaus), davo į ansamblius, jie ir vėliau neiširdavo. bet ir etnografinių nuotraukų, taip pat išklausiau Po Dubičių buvo Adutiškis (Švenčionių r.), Aukš- daug pasakojimų apie gyvenimą. Prisimenu įstrigusius tadvaris (Prienų r.), Žarėnai (Telšių r.), Kuršėnai žodžius: „Pasaulis didelia smūtnas...“; „Nebegaliu dai- (Šiaulių r.) ir kitos ekspedicijų vietos. Adutiškio apy- nuot – ašarų pilna širdis...“; „Gyvenime daugiau vargo linkėse įsiminė gražūs ir seni rytų aukštaičių kaimai nei džiaugsmo. Vaikas mano – paskutinis valkata. Gir- su įsimintinomis pirkiomis. Patiko kupetinis Senosios tuoklėlis. Prisisiurbs ir paršliaužia rėplom“; „O mano Katinautiškės kaimas – trobos prie gatvės savitai vyras negėrė. Gerai buvo. Bet... prikibo tokia kirmėlė – išrikiuotos, visos tokios tamsios, net juodos, su išraiš- vis vedusius viliojo. Prisiplakė. Žiū... surūgus tokia, kingais ornamentais. O langelių, langinių puošyba, kaip bulvė kepta, apsitaisius kaip laumė, o prikibo. stogų išraitymai... Tad fotografavau ne tik žmones – Drebėsiu, virpėsiu, būdavo, laukdama savo laidoko...“; ir namų detales, ir kiemus, ir ūkinius pastatus. Vėliau „Žemės? Kas duos tau žemės! Zuikių pasaka. Kad ir buvome Pagramantyje (Šilalės r.), ten irgi į atmintį žemės nebėra kam dirbti. Visi darbingi jau po velėna...“ įstrigo labai įdomios apylinkės, daug savitai audžian- Daug tokių nelinksmų „pasakų“ girdėjau, nes gyve- čių, dainuojančių, pasakojančių žmonių. Fiksavau, kaip nimas retai tebuvo linksmas, vargų netrūko, bet žmo- valstiečiai veža šieną, krauna laukuose rugius, o kitur nės buvo išmokę išgyventi. jau namuose juos į daržinę deda. Užėjau pasikalbėti

Žarėnų ekspedicijos dalyviai. Antras iš dešinės stovi – Norbertas Vėlius. 1977 m.

32 Pažintys

Alberto Martinkėno sodybos kieme. Adutiškis. Adutiškio ekspedicija. 1972 m. ir pafotografuoti kalvį – iš kalvės išėjo toks galingas Žemaitijoje jau visai kitoniška namų statyba. vyras su žmona... Žmonės, pjaunantys pievoje žolę, Nusklembti stogai, kitokie trobų langinių ornamentai, plakantys dalgį... Tiesa, Dzūkijoje dar pamačiau, kaip santūresnė puošyba. Specialiai nelyginau, bet jautėsi, rugius pjauna su pjautuvu. Juos paprastai pjaudavo kad ten kita aplinka, kitas kraštas, gamtovaizdis. Apie stogams dengti, nes ruginius šiaudus reikėdavo spe- Varnius sutikome žolininkę, kuri paslaptingai virė cialiai paruošti, sulyginti, viršūnes dailiai nupjauti. uogienę ar ką ten... Sakė, žinote, aš pažįstu tiek daug Dar matėme daug arklių, kaip juos kinko, kaip su jais įvairių pamačnų žolių, žinau ir tokią, kuria galima vyrus važiuoja, aria, vagoja, šieno vežimus krauna ir veža, prisijaukinti, žinau žolytę, nuo kurios veidas pasidaro kaip jie paleidžiami naktigonėn. Dar mačiau, kaip labai gražus... Įsiminė ir muzikantai, kurie, atrodė, kad statė gubas, kaip prie javų dirbo moteriškės. Suba- groja ne instrumentais, o iš visos sielos. Traukia armo- čiaus (Kupiškio r.), Aluntos (Molėtų r.) ekspedicijose niką, pasinėrę į savąjį pasaulį, atrodo, nieko nebema- užeidavome ir senų, apgriuvusių dvarų su įdomiomis tydami, užsimerkę... Daug įdomių, savitų žmonių Lie- liekanomis. Žodžiu, tada dar mačiau nemažai kultūros tuvoje pamačiau ir juos įamžinau. Ypač man patiko jų paveldo objektų ir darbų, kurių dabar nė ženklo neliko, veidai – jų raukšlėse tiek nesumeluotos išminties, o jų todėl džiaugiuosi, kad bent dalį jų pavyko užfiksuoti. posakiai tikslūs ir teisingi, – nei ką pridėsi, nei atimsi. Tiek gyvenimo patirties į juos sudėta. Nieko panašaus Ar iš etnografijos, gyvenimo būdo pasireiškimų nesulauksi iš mokslus ėjusio žmogaus. Galiu sakyti, pajusdavote būdingesnius skirtumus tarp Lietuvos kad tuose veiduose mačiau daug gilaus lietuviškumo etnografinių sričių? bruožų.

33 Pažintys

Juozas Kavaliauskas su šeima. Vladislavos kaimas. Aukštadvario ekspedicija. 1973 m.

Marija Petniūnienė savo sodyboje Gėliogalių kaime. Dapkūniškių ekspedicija. 1987 m.

34 Pažintys

Janina Bartkienė su anūkais. Kuturių kaimas. Pagramančio ekspedicija. 1979 m.

Iš kraštotyros ekspedicijų susidarė gana dideli foto- į apsistojimo vietą, kai valgydavo vakarienę (kar- grafijų pluoštai. Be abejonės, ekspedicijos mane labai tais lauke, prie laužo), Norbertas Vėlius pradėdavo praturtino, be to, suteikė galimybę pažinti įvairias pasakoti tai apie velnius, tai apie gyvybės medį, kaip Lietuvos dalis ir ypač žmones. Kartais prie nuotraukų jis susijęs su Lietuvos dalimis, kur jo viršūnė, o kur pridėdavau ir trumpus žmonių pasakojimus. šaknys... Daugybė temų, o mes išsižioję klausydavom. Svarbiausia, kad jis tai darė nepavargdamas, jam tai Kaip iš ekspedicijų bendravimo prisimenate jų nepabosdavo, vis būdavo kupinas kūrybinio įkvėpimo. vadovą, tautosakininką ir mitologą Norbertą Vėlių ir Buvo nuostabiausi vakarai, kai jis pasidalindavo savo galbūt kitus labiau įsiminusius jų dalyvius? žiniomis, išmintimi, rašomų knygų idėjomis, ištrau- komis. Kartą, atrodo, paskutinį ekspedicijos vakarą, Norbertas Vėlius man įsiminė kaip nuostabus lauke kūrenome laužą, netoli buvo miškas, pieva, žemaitis, atsidavęs mokslininkas. Kaip puikiai, užde- ganėsi karvės... Po įprastų pokalbių prasidėjo dainos. gančiai jis mokėjo kalbėti! Jo kalbėjimas įvairiomis Žiūrim, karvės artėja prie mūsų, – jų banda ir laužą, temomis man įstrigo labai giliai. Ir kur tik jį išgirsda- ir mus, jį apsėdusius, apsupo iš visų pusių! Karves vau, ar per susibūrimus, ar per radiją, – mane, regis, patraukė dainavimas, visų dainuojamos senovinės perliedavo gera banga: va, Vėlius kalba! Atrodė, kad dainos. Niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad galvijai juo kalbančiu nebuvo įmanoma nepatikėti. Ypatinga galėtų taip reaguoti. O Vėlius buvo nepaprastas žmo- jo šneka. Vakarais, kai ekspedicijos dalyviai grįždavo gus, su visais jis mokėjo bendrauti, pašnekėti, įkvėpti.

35 Pažintys

Per ekspedicijas dar važiuodavom aplankyti žymesnių etnografinių nuotraukų archyvo, bet jose labiau tų apylinkių vietų. Buvo geras organizatorius, su juo akcentuodavau ne etnografines realijas, o žmonių buvo labai malonu dirbti. Po jo mirties į ekspedicijas veidus. Manau, kad juose atsispindi tikrasis žmo- nebevažiavau, neatsimenu, ar pati nebenorėjau, ar nių gyvenimas, ir kančios, ir džiaugsmai, aišku, juos niekas nebekvietė. Iki tol buvau fotografavusi tryliką papildo ir į kadrą patekusios aplinkos detalės. Lie- ekspedicijų. tuvos nacionaliniam muziejui perdaviau didelį savo fotografijų archyvą – ne tik etnografinės tematikos, Jūsų nuotraukos iš kraštotyros ekspedicijų, muzieji- bet ir literatūros kūrėjų atvaizdų negatyvus (iš viso ninkų atrinktos, garbaus devyniasdešimtmečio jubilie- apie 65 tūkstančius kadrų). Perdavimas po truputį jaus proga buvo rodomos Lietuvos nacionalinio muzie- tebevyksta, nes pozityvus reikia suderinti su negaty- jaus parengtoje parodoje. Kiek iš viso esate padariusi vais, patikslinti užrašus. Per trisdešimt fotografavimo negatyvų etnografinėmis temomis? metų fiksavau Lietuvos kultūrinį gyvenimą, -suren giau penkiasdešimt personalinių parodų, sudariau Nesu tiksliai suskaičiavusi, manau, kad susidarytų daug aplankų apie kultūros ir meno veikėjus. Gausią apie dešimt tūkstančių vienetų. Lietuvos nacionali- fotomedžiagą esu perdavusi ne tik Lietuvos naciona- niam muziejui padovanojau beveik devynis tūkstan- liniam muziejui, bet ir Mokslų akademijos Vrublevskių čius negatyvų, bet dar jų turiu ir namuose. O mano bibliotekai, Lietuvių literatūros ir tautosakos insti- nuotraukas iš ekspedicijų parodai atrinko ją rengę tutui. Daug mano fotografuotos medžiagos, išleistų muziejininkai. Anksčiau buvau surengusi keletą par- knygų įdėta į internetinę svetainę onapajedaite.lt – tai odų (vieną iš jų – Paryžiuje, kitą – Čikagoje) iš turėto dovana Lietuvai.

Senosios Katinautiškės kaimas. Adutiškio ekspedicija. 1972 m.

36 Pažintys

Pagirės kaimo muzikantas Bronius Juozapavičius. Subačiaus ekspedicija. 1985 m.

Karolina Lazdauskienė su anūkėmis. Micaičių kaimas. Kuršėnų ekspedicija. 1978 m.

37 Pažintys

Dainas užrašinėja Adutiškio ekspedicijos dalyviai, 1972 m.

Furrows of faces and the land

Juozas ŠORYS converses with Lithuanian philologist, artistic photographer Ona PAJEDAITĖ. In this conversa- tion with this artist, who has just celebrated her 90th birthday, we remember her childhood and young adult- hood experiences: working on the 50 ha. land cared for by her parents (later two of her brothers were impris- oned in a Soviet labour camp in Karaganda; her parents and sisters were exiled to Siberia), her studies at Vilnius University, working as a Lithuanian language teacher. O. Pajėdaitė, together with schoolchildren, organised journeys to the homelands of classic Lithuanian writers, she photographed the living environment of the writers, the cultural landscape. Later she began to commune with the “living classics” – she photographed the writers Ieva Simonaitytė, Juozas Baltušis, the poet Justinas Marcinkevičius and other literary, cultural figures, organised exhibitions and publications. From the 1970s, at the invitation of Norbertas Vėlius, a researcher of mythology, O. Pajėdaitė participated in thirteen ethnological expeditions to Dubičiai, Adutiškis, Žarėnai and other places, creating a great gallery of ethnographic images, portraits of the people in villages. Over thirty years of photograph- ing O. Pajedaitė amassed an impressive photo-archive (around 65,000 negatives), which she gave to the Lithua- nian National Museum, Institute of Lithuanian Literature and Folklore and the Wroblowski Library of the Lithuani- Žarėnų ekspedicija, 1977 m. an Academy of Sciences. Onos Pajedaitės nuotraukos.

38 Atmintis

Dubičių ekspedicijos atsiminimai

Laima ABRAITYTĖ

Tai vesela toji ūlytėlė... Atvažiavome pirmieji. Nelemtas profesinis įgū- dis – mokytoja! – jaučiu pareigą tvarkyti. Po keliolikos Atbildame dulkėta Dubičių ūlyčia. Ka jau ten – dul- minučių su savo aštuonių mokinių komanda sutvar- kėta! Dulkių ligi kelių išmalta – mat patsai darbymetis, kome mokyklos klases, sukilojame suolus, sunešame, patsai javo vežimas, o juk dabar iš laukų ne arkliukais ištiesiame čiužinius. Su saviškiais įsikuriame atskiroje kinkuojama – mašinomis atšniokščiama. Tokį dulkyną klasėje. Žinia, priimsime prireikus ir kitus, bet būtų tik 1944 m. vasarą mačiau, kai vienų išvaduotojų geriau vieniems... Visi savi! Arba bent gera proga tapti kariuomenė į Vakarus nusimalė, o kita – iš Rytų – juos saviems. O kad šitokioje aplinkoje tampama savais, nusivijo. Tada dulkės kaip patalas ant vieškelių gulėjo įsitikinau. ir debesimis virš jų nenusėsdamos rymojo. Romo Vikšraičio su dviračiu į sunkvežimį vairuo- Kaimas iš pirmo žvilgsnio neįspūdingas. Nauji tojas nepriėmė. Betgi vakare – jau buvome įsikūrę namai, etnografiškumo beveik nelikę. Ir tos dulkės, vienoje mokyklos klasių – atmina dviračiu iš Vilniaus dulkės, užgulusios ir vyšnių sodus, ir rūtų darželius!.. peršilęs, sumuręs. Savo jėgomis. Tai bent! Kaimas apsuptas raistų. Taip, taip, buvę ir velnių, ir Kai tik atsirado jis, mūsų buitiniai rūpesčiai susit „striokų“, ir laumių. Dabar turbūt nėra – raistus nume- varkė. Jis viską – ir keptuvę, ir puodą, ir arbatinį mikliai lioravo. Be to, sako, žmonės velniais pavirtę. Gyvi suorganizavo. Niekada nenustoju stebėtis tokiais vaikšto. Čia – žemėje! praktiškais žmonių gebėjimais ir įsipareigojimu. Tuo

Dubičių ekspedicijos dainininkės. Pirma iš kairės – mokytoja Laima Abraitytė. 1971 m.

39 Atmintis

Dubičių ekspedicijos dainininkės. 1971 m. visada ir Eugenijus stulbindavo. Gervėčiuose, atsar- – Ciuic, bjaurybe, nesimaišyk po kojų! goms išsibaigus, kaimo galulaukėj jo „suorganizuo- Tai mūsų pirmoji pažintis. Paskui mergaitės man tus“ lašinius naikinome kad ir be duonos. pasakoja: vaikai susidomėję klausinėja, ar jos vienos Mano mokiniai, miesto vaikai, gana greitai susi- atvažiavusios. draugavo su vietiniais. Tie padeda užrašinėjant dai- – Ne, su mokytoja. nas, nusiveda pas savo tetas, močiutes, paprašo jų – Ar ji labai savo valią rodo? padainuoti. Maniškiai tuoj puolasi užrašinėti – žodžiu, Tos leipsta iš juoko ir klausia: darbas vyksta. Kiekvienas parsineša laimikį, mėgina – Kodėl? atminty išrinkti melodiją. Vakare prie bendro laužo – Na, kad kai tik mokytoja, tai visada savo valią ir viskas atkuriama, išdainuojama, žaidžiami išmoktieji rodo... Tai kurgi toji jūsų? rateliai – „darželiai“. Mergaitės parodo mane. Vaikai atsidūsta pavydžiai Gal ne be reikalo stebėjosi tautosakininkas Kazys ir nusistebi: Grigas savo sūnaus, mūsų mokyklos abituriento išleis- – Ta, kuri šuniu loja? Tai jums gerai! tuvėse, kai visi vilniečiai mokiniai traukė senovines Ko gero, ir neblogai. Retenybė turėti šuniu lojančią dainas. Iš kurgi tai? Iš ten, iš ten, tų versmių, iš kurių mokytoją... gėrėme ekspedicijose. Taigi susidraugaujame. Prakąstas obuolys tarsi Matyti šalia savęs bundančią jaunystę, grožį, žais- pypkė keliauja ratu. Vakarais žaidžiant ratelius, taip mingumą, norą ir gebėjimą patikti, gebėjimą džiūgauti jau pasitaiko, kad bent vienas jų šalia manęs. Kartais ir juoktis – tai jau daug. Pats jautiesi padykęs kaip vai- net abu. Tada pykstu ir varau juos: kas. Nemokytojiškas, neorus, nesaugantis autoriteto. – Eikit, stokit tarp panų!.. Ant laiptelių susėdę du berniukai, kažkurio ekspedicijos dalyvio sūnūs. Eidama pro juos neiškentusi Ir paklauso, ir šokina jas. Linksmi, įkaitę, išdykę. šuniškai amteliu (loti man sekasi – kartą visos nuoša- Tik paskutinę vakaronės naktį man pasidaro sarmata. lios Vilniaus gatvelės šunis sujudinau). Apie penktą valandą ryto, jau gerokai prašvitus, savo – Kur čia tas šuo?! – nusistebiu ir apsidairau. Ir vai- mergaitėms ir sakau patyliukais: kai apsižvalgo aplink. – Žinot, aš jau einu. Nuėjusi už kampo dar porąsyk suloju ir piktai Nelauktai pritaria ir jos: užbaru: – Tai ir mes.

40 Atmintis

Patraukiame drauge. Kiek čia to ėjimo: iš kiemo ligi Visa vaikų kompanija gagena, leipsta juokais. Gyvy- durų. Ir čia staiga vienas mano draugelis visu balsu bingi. Linksmi. Žvalūs. pritilusiam kieme sušunka: O štai ir mažosios koketės – šarkos patarškos. – Tai jus jau mokytoja namo varo? Nagi amerikoniško kaprono suknyte pasipuošusi! Visa aikštė taip ir klyktelėjo iš juoko, o aš, pažadė- Matyk – aukščiausias lygis, paskutinis mados žodis! O jusi nenaudėliui niekad nedovanoti, po poros minučių akys – lineliai. Duobutės žandukuose. Kasytės aiškiai kišu pro langą obuolio atsikąsti... su meile motinėlės ar močiutės supintos... Įsigijome ir daugiau draugų. Atsirado trečiasis paly- dovas, meiliai besišypsantis suodžiukas Jonas iš Dubi- čių. Kaip ežiukas tursuodavo, rinkdamas visas savo Gana nedraugiškai, net atšiauriai savo namuose tetas, priprašydamas mamą, kad jos sueitų dainuoti. mus sutinka moteriškė be kojos. Žinia – ne džiaugs- Kažkaip nežymiai ir neįkyriai gebėjo būti visur ir visada mas rymoti kieme nepagalint, kai aplink gyvenimas reikalingas. O atsisveikinimo dieną ėjo meiliai apsi- verda. Gal kaip tik todėl ji rūstokai nutraukia mūsų kabinęs su juodbruvu bernužėliu, pasirodo – broliu, klausinėjimus apie dainas, pasakas. Ne tai rūpi! Čia jau grįžusiu iš Vilniaus. Ėjo švytėdamas, laimingas, gražus. nepasiginčysi, pritylame. Nedrąsiai susižvalgo Gintė ir Kitas – Algirdas. Baigęs aštuonias. Nedidelio ūgio, Dalia. kresnokas, išblukusiais lino plaukais, kuokštais styran- Bet čia suskrenda talkininkai – „žvirbliai“, mūsų čiais į visas puses. Griežtų veido bruožų, energingas, mielos mergytės. Drąsios, bet neįkyrios, neįžūlios. ryžtingas. Puikus išaugs bernas. Tasai ir į mokyklą, į Jos tai jau nesiprašydina – ir dainelės, ir mįslės, ir mūsų klasę drįsdavo ateiti. Kažkodėl negru jį vadino. skaičiuotės, ir žaidimai. Nušvinta atšiaurioji senolė – Savo ruožtu ir jis nelieka skolingas: pati įsitraukia, klega, pasako greitakalbių, išskaičiuoja – Va, Paleckis ateina! mergytes ir keipsta iš juoko. Ne, neištvers dzūkė, kai – Va, Gomulka! palink juokas ir daina!

Rudnios kaimas. Dubičių ekspedicija. 1971 m.

41 Atmintis

Dubičių mažiukai sėdi ūlyčios dulkėse ir žaidžia. Tik Jaukus vakaras. Savame būryje ir Dubičių žmonės. akys ir dantys žiba. Gyvena kaime, o kvėpuoja dulkė- Atokiau dūksta vaikai. Kas be ko – ir tranzistorių vai- mis. Kolūkis, rodos, neprastas, karvės olandiškos, – ar kinukas atsitempė: matykite, ir Dubičiai ne iš kelmo tiek jau nepakeliamai daug kainuotų gatvę išasfal- spirti, ir mes civilizuoti!.. tuoti? O dabar – nesibaigianti kaitra ir nenusėdantis Ir lyg viesulas įsiveržia daina: dulkių debesis. Oi, kas dyvai, dyvai ir prajovai, Dubičių mažiukai. Kriokšlio mažiukai. Lynežerio kad ežeras vasarą užšalo... mažiukai. Baltagalviai, mėlynakiai dzūkučiai (gal ir Pagriebia dainą mūsų ekspedicijos vyrai Vytautas jotvingių palikuonys?) Mieli, mylimi, prižiūrėti ir, links- Ciplijauskas, Jonas Trinkūnas ir kiti, ir tarsi pametėta miausia, – jų daug. Pilna Ūloj, pilna avietynuose, pilna galingais glėbiais, jau skrenda nuskrenda be kliūčių. kaimo ūlyčiose: čiulbančių, klegančių, verkiančių. Gra- Ne! Kažkokių burtų esama šioj nakty su jauno mėnulio žūs prof. Padegimo žodžiai: „Po viena liepa trijų kaimų rageliu, su ta fantastiška laužo šviesa, su ta neribotos septyniolika vaikų... Kad jie užaugtų sveiki, gražūs. fantazijos daina: Kad jūs, senieji, savo gyvenimą užbaigtumėte tarp jų! Duos dzievulis giedrųjį dzienelį, Gražiau ir palinkėti negalima. Tai ištirpdys ažero ladelį... Skamba dzūkų žemė nuo jaunų žingsnių, skamba Šitokią naktį gali ir ežeras užšalti, ir papartis žydėti, Ūlos krantai nuo vaikiško staigaus juoko ir staigaus tokią naktį laumės gali negyvai užkutenti, negyvai verksmo. Žemė myli mažų kojelių tapsėjimą, žemei nušokdinti... reikia, kad ją sudrėkintų ir vaikiška ašara, žemei rei- O daina skrenda. Puiki, laki, ir tasai vedantis bal- kia, kad rankas supynusios vakarais paruge pereitų sas – virpantis, skaidrus – neša melodiją tiesiai į žvaigž- jaunų poros, žemei reikia, kad tos rankos javą augintų, dėtą rugpjūčio dangų. duoną raikytų, vaikų galveles glostytų. Kol žemėj lieka Neiškęs tokią naktį tikras dainininkas be žmonių, be įsispaudusi maža pėdutė, tol žemė gyva. dainos. Ateis ji ten, kur daug, iš kur „toli matyt“, ateis ir neprašomas išdainuos, išlies iš savęs tą perteklių, kurį nejučia sukaupė gal tas žvaigždėtas rugpjūčio dangus, Renkamės prie laužo. Pilies kalnas („Zamkavas“). gal toji šilta vakaro tyla, gal tai, kad visą savaitę net ir Salaitė. Nudainuoja jaunimas. Aš iš paskos su dviem naktimis skamba dainos. Gal todėl, iki išnakčių, tvorų dainininkėm – bus įdomiau, įvairiau. Jau spėjau su pasirėmę, klausosi jų senieji ir atsidūsta: „Kap cik tep i jomis suartėti. Mieli žmonės, puikios jų dainos. Tik vis buvo. Lygiai tep...“ dar niekas nenueiname pas dainininką Sukacką. Sako, gerai dainuojąs. Pasiveja mus seniokas – nuskardi jo daina. Oho! Iš karto pajunti balso platybę. Tik laukuose Iš kurgi šis linksmas velniūkštis atsirado? Jau kelintoj dainuoti, tik miškams aidą atmušti! ekspedicijoj jį sutinku. Tai Evaldas Vyčinas, M. K. Čiurlio- Iš ko pažinai, kad aš sirata, nio meno mokyklos mokinys. Viešpatie, dantys apakinti Iš ko pažinai, kad aš vargdienė? gali! Sodink ant risto žirgo, bijūną už kepurės – ir nerei- Oi liūly, liūly balta lelija, kės jam vartų atkiloti – skriste įskris. O žirgas „akelėm Žydi daržely kai pinavija. žvaigždeles žarstys, auselėm rūteles karpys“. Nuskrenda, nuskrenda daina laukais, palydi toli Jis – įkūnytas linksmumas – jaunystės, grožio, nuėjusius. Ak, įaudrino senioką kiekvieną vakarą džiaugsmo fejerverkas. O paima į rankas smuiką – ne skambančios dainos, o gal ir menininko ambicija pra- smuikas groja: jis patsai tampa instrumentu, – aidžiu, kalbo – visur eina, visur dainų klausinėja, užrašinėja, o džiugiu, laimingu. Visas jis groja – gelsvi vešlūs plaukai, pas mane – niekas. O mes geriausiąjį dainininką norė- žibančios akys, kerinti šypsena, basa koja, pašėlusiai jome Norbertui Vėliui palikti. trypianti taktą. Traška laužas, aidi daina, visi susibūrę paklauso Ir kieno, pone Dieve, laimei ar nelaimei sutvėrei tu bobutės pasakojimų apie laumes, velnius, „striokus“. jį tokį – Gestą Berlingą, – priverčiantį užmiršti niūrų Virpuliuojančioj laužo šviesoj blaškosi žmonių šešėliai, sielvartą, giliai užgniaužtą raudą... Priverčiantį džiaug- rembrantišku medumi liejasi Dalios plaukų srovė. Ir tis gyvenimu. jos veidas, nušvitęs jaunystės slėpiniu, staiga lyg iš Mergaitės, mergaitės, kas darosi jūsų širdelėse, flamandų meistrų drobių būtų nužengęs, sakytum klausantis jo dainos, jo muzikos?! vakaro kerai ją laume būtų pavertę. Oi, galima, galima Yra gi žmonių, laimingų, apdovanotų, skleidžiančių patikėti, kad tokios parkerėdavusios, aptemdydavu- grožį. Laimę. Džiaugsmą. sios protą. Ak, kad niekad tų šviesių akių liūdesys neprigesintų!

42 Atmintis

Lynežerio kaimo vaikai. Dubičių ekspedicija. 1971 m.

Užsukame pas kitados garsią dainininkę, dabar Dzievaž, paklaustau, – karščiuojasi moterėlė, – cik kad sunkiai sergančią. Mielai sutinka jos dukra. Keletas nesucinku. Galėc serga, niekur neišeina. baltagalvių vaikučių. Grįždama iš darbo, atpūkščia – Bet tai neragėta! Kap gyvulys motka buvo. Kap smalsaudama kaimynė. kartas avis! Vienų myli, kitų – ne! – Mikalinka, na kapgi cia tu? Dirbau, negalėjau Įsikalba moterys apie gyvenimą ir jau tavęs ateit, širdela tu mano, ajajai!.. Kur jau ty dainos, kur nemato. Liete liejasi daininga dzūkų kalba – žmonių jau dainos!.. Mikalinka, o šitų ar atmeni? Oi, kad čia dar likimai, skaudūs atsidūsėjimai. Gal skaudžiausi jie tada, Kasiulką! Draugaitės buvome!.. kai savo namuose prie artimiausiųjų pradedi jaustis Veidai, veidai. Epizodiniai susitikimai, svetimų svetimas, nereikalingas, net nekenčiamas... Šiltos šil- gyvenimų nuotrupos. tos bobutės akys, be galo subtilus veidas, o žodžiuose Augino motina dvynius: vaiko nemylėjo, mergaitę nuoskauda. „Sveikatos nebėr, pabėgo sveikata“, – mylėjo. Jei ne anyta, vargšas būtų miręs badu. Ji pati šypteli dėkingai, kai jai, minutėlę prisnūdus, užkeliu ir žuvo, nešdama vaiką slėptis nuo bombardavimo. ant lovos kojas. Širdis neleido bombarduojamam kaime palikti. Nes – Aštuonis išauginau. Anūkų? Nedaug – 27 anūkai motina, bėgdama miškan, tik mergaitę išsinešė. Ir – ir 7 proanūkiai. mergytė mirė, berniukas užaugo. Varėnoj gyvena, – Čia tai jau gera obelaitė. Nedabarykščio čėso, – motiną aplanko, ja pasirūpina. džiugiai nusistebi jos pašnekovė. – Dar vis noru suscikti ją kadu ir paklausti – ar tu Ir vis dėlto kaip dažnai senam pritrūksta vietos! Ne, atsimeni, kap savo vaiko nemylėjai, kap jį auginai? vietos nepritrūksta. Jos yra. Bet šitokiems žmonėms

43 Atmintis su tokiomis šiltomis akimis ir jautria širdžia ir patiems geroji dvasia. Tikrasis jos vardas – tas, vienintelis – šilumos reikia. O iš kurgi jos gausi, jei sūnaus šeima... meilė. – Gyvena tep, kap suvaryti. Bartis nesbara, bet ir Meilė. meilės nėra, – ir vaikam išklegėta: neina prieg mani. O O jei kartais jos nėra, gyvenimas užpildomas ir kuo aš juos tep mylėjau, tep auginau... kitu – išspinduliuojama šiluma ir atida kitiems? Dažnai Žiūri senoji į atbėgusią Marytę, besiglaustančią pirmą ir paskutinį kartą sutiktiems. prie senosios bobulės. Sunkūs kaip akmenys žodžiai. Tame pačiame Kriokšly užsukame dar į vieną Meilės nėra. sodybą. Paprasta, bet nenusakomai gražu. Švyti Meilė. jurginų galvos, erdvus kiemas, Ūlos pakrante jaukus Garsių žodžių nėra. Jų ir nereikia. Štai prieš mane sodas. senyva moteris – didingo stoto, rūstoko veido, iškil- – Kurortai!.. – šypsosi šeimininkai, brolis ir sesuo, nios laikysenos. (Keista, mintyse dažną jų aprengiu žmonės nevedę, gerokai jau pusamžin įkopę. iškilmių drabužiais ir nustembu – koks iškilnumas, Papurtytos saldinės obuoliai ritasi pakrante žemyn, koks orumas, koks savos vertės numanymas! Pavy- juokdamiesi leidžiamės jų gaudyti. dėtina išvaizda. Nė kruopelės netikrumo, apsimetinė- Šituose namuose drąsu – tai pajuntame iš karto. jimo! Karalienės!) Matau – moka daug dainų! Neprisi- (Šmėsteli atminty vaikystės akimirka – Indūriškiuose kalbinu. Jos sesuo, išėjus iš kalbos, lepteli apie savo močiutė mus – vaikus – vaišindavo iš pilno kibiro vyrą: medaus: „Valgykit, kad dideli augtumėt!..“ Dabar – Tai kvailas buvo, tai ir paėmė mane – viena akia!.. suprantu, – iš kibiro, kad mums drąsiau būtų. – Tai ko gi jis kvailas?! Kuo jis tau kvailas?! – rūsčiai Grožimės sodu. Puikios kriaušės, obuoliai. įsižeidusi užpuola ją moteris. – Parduodat? Seseriai sutrikus, patylėjusi iš lėto vynioja mintį: – Ne! Kur ty! Patys valgom, kitiems duodam. Išda- – Kad dar būtų gyvas mano vyras, kap jį mylėtau! linam. Kų ty pardavinėsi! Kurortais čia mus ir vadina. Atmenu, jis man sakydavo: „Da kaip nežanoti, užgirstu Nuoširdžiausiai žmonės gailestauja, kad mes per tavo balsą, ta ma tep malonu...“ anksti pasirodėm, va, kiek vėliau, tai jau kriaušės būtų Užsitęsia tyla. Senoji ją užbaigia tvirtai: skanios... O pagaliau mes turį atvažiuoti vėliau, va, – Ne! Nedainuosiu. Negaliu. Neprašykit. Dveji tada būsią, ir obuolių, ir kriaušių, ir slyvų!.. metai, kap mirė. O negaliu. Pirkioje iš skrynios ištraukiamos margos marškos, Ir supranti tą žmogaus „negaliu“. puikūs senoviniai audiniai. Neatsigrožime. Vytautas Meilė. Ciplijauskas jas vertina dailininko akimis. Kalbame apie vedybas. Už našlio nenorėdavusios – Tai paišė čia juos, paišė mergaitės. Parduoti? Ne, tekėti. Ir jai pačiai nelengvai tekę – našlaitį auginti. jau neparduosiu. Testa ir būna, parodom, jeigu jau Labai mylėjusi jį, bet, žinia, „geri žmonės“ „padėję“, pažiūrėt gražios. Tos, su katės pėdutėm. pasakę vaikui, kad ji pamotė. Sunku būdavę. Ne, nege- – Oi, dukryte, tu dar man kap kokia giminė pasida- rai už našlio... rei. Ot kap kada laimė žmogui!.. Ma nelengvai prisėjo, – Na kur jau ty. Anas išbuvįs visų meilį, visų gražiau- visą gyvenimą tep dirbau, tep dirbau, o dabar pas sių buicį!.. Jo meilūs žodeliai iškalbėti, minkšti patalė- seserį kap už tarnaitę. Mano namai – ana ten! Palikau liai išgulėti... vyrą! Vis girtas, vis daužos, vis mušas... Išėjau – kam jis Meilė. tur mane dusyc... Ne, tai ne vien dainos žodis. Nustembu. Tokiuose metuose šitam ryžtis?! Bet Tai lemtys, gyvenimo istorijos. patyliu. Išsiliejo žmogui – ir tegul! Klausinėti nereikia. O atsisveikinant su Dubičiais, kai jau autobusas Keliaujame su Vytautu Ciplijausku, dažnu ekspedi- atvažiavo, staiga pasirodo ji su savo anūkėle Maryte. cijų dalyviu. Kriokšlio kaime iš staklių pakyla moteris. Su dovana – didžiuliu sūriu! Pilnoka, graži. Jauki šypsena lūpų kampučiuose. Pati Vežuosi sūrį – Dubičių kaimo šilumą. Žmogaus spinduliuoja vidine šypsena. Nepatikėsi, kad į kambarį gerumą. įsilaužęs dilba dešimtokas – jos sūnus. Lyg ir norisi jį dar pėsčiom po stalu vaikštantį išvysti. – Jauna ištekėjau, – juokiasi. Ką , močiute, padarei, Myli. Mylima. Tai aiškiai įrašyta jos veido harmoni- Ką širdele, padarei, joje, jos laikysenos ramybėje. Savo gyvenimo pilnatvę Kam išleidai mani jauną ji paskleidusi į visas kambario kertes. Namuose gyvena Už pijoko bernelio?

44 Atmintis

Paažuolės kaimo „baikintojas“ apie velnius Adomas Mickevičius. Dubičių ekspedicija. 1971 m.

Sunkiai dūsauja senovinė daina. Senų žmonių liu- šimtametė, švapsi švapsi patyliukais bedante burnele dijimu, anksčiau kaime būdavę gal du trys girtuokliai. ir staiga pati pragysta. Raukšlių tinkle įkritusios akys O dabar kažin ar rasi tris, kurie negeria. Geria vyrai. gyvos, šiltos, spindinčios. Jaunos. Rankos panašios Ir prageria: sunkiai uždirbtą rublį, namų ramybę, vai- į grumstą, į tėviškės laukų grumstą panašus veidas. kus. Gal ir ne vienas baltagalvis dzūkutis mokykloje Tam žmogui „gimtinės daiktelis“ (suprask – vietelė) nesupras, ką aiškina mokytoja. Žiūrės gražiom, gerom linksmiausias. Tame „gimtinės daiktely“ ir atguls akutėm, bet buku žvilgsniu ir nesupras, kad gal tėvai žmogus. Bet šiandien jis dar grįžta savo jaunystės kalti dėl šios jo nelaimės. takais... Šeštadienio pavakarė. Mūsų draugutis Jonas Daina suartina žmones. Pakylėja nuo kasdienybės. sulaukė brolio iš Vilniaus. Puikus juodbruvys – miela Gal ji ir padėdavo vargo žmogui išlaikyti šviesą širdyje, žiūrėti, o Jonas tirpte tirpsta iš susižavėjimo ir išdi- nesugrubti kasdienėje kovoje dėl duonos kąsnio. dumo. Užbėgu į jų namus – sėdi jis su keturiais jau Juk dainuoja, būdavo, „až miškas skamba, až žemė spėjusiais įkaisti vyrukais. „Dažo“... dreba“... – Vyrai, taigi į kultūros namus! – sakau nustebusi. Nedainuoja tik už durų stūgučiuojantys jauni vyru- – Tai eisim. Čia tik pradžiai. kai. Paties jaunumo, paties gražumo. Priėjusi arčiau Prisėdu minutėlę. Apžvelgiu puikius gražiai nuau- sutrinku: jei jau gerokai įraudę, įkaitę, kiti net nelabai gusius vyrukus. tvirtai stovintys. – Ar visada jau tokia pradžia? – Vyrai, gal kiek tyliau – juk šventė, salėje dai- Vyrai kiek sutrinka. nuoja, – įsidrąsinu. – Beveik... Atsako, tiesa, mandagiai, netgi truputį aprimsta. – Tai dar, jei suskrenda, tai vis stiklaliu pasisvei- Kažkaip nelinksma. Nejaugi tai, kas vyksta salėje, kur kina, – dainingai nudzūkuoja motina. dainuoja jų motinos, močiutės, tetos, kur kalbama, ką Kultūros namuose vakaras. Salė lūžta nuo žmo- gražaus, brangaus, vertingo ekspedicija radusi šiose nių. Daugiausia vyresnioji karta ir vaikai. Dar jaunos Dubičių apylinkėse, jiems jau nebereikšminga ir sve- merginos. Salėje daina. Atsigręžia į dainuojančius tima? Atsisakę to, kas sava, ar besuras kuo pakeisti?

45 Atmintis

Stasio Ulbino kluonas Rudnios kaime. Dubičių ekspedicija. 1971 m. Onos Pajedaitės fotografijos

Iš kultūros namų koncerto grįžtame į savo erdvę. Memories from the Dubičiai Mokyklos kieme paskutinė ekspedicijos naktis. Tos expedition dainos! Tie rateliai („darželiai“), tie naivūs žaidimai! Tos progos susirasti savąjį ar savąją... Laima ABRAITYTĖ – Aš tavęs šiandien visą dieną ieškojau! – sučiupęs mano mergaitę už rankos baltais dantim žybteli ber- Famous teacher of Lithuanian language from niokas. Vilnius, Laima ABRAITYTĖ, remembers the 1970 eth- Netyčia susiduria mūsų žvilgsniai. Aš nusijuokiu. nographic expedition to the village of Dubičiai in Neužpyksta. Atsako šypsena. Ir kurgi čia pyksi, kai Varėna d., where she went with a group of her students. In the 1960s–70s, in southern and south-east- tokia naktis, kai tokios dainos, kai „toks ramumas ern Lithuania, every year great group ethnographic dūšion įslinko“... expeditions would take place, which gathered togeth- Man atrodo, aš suprantu, kodėl taip dūsauja senieji, er up to 100–150 enthusiasts: specialists from various jaunystę prisiminę. Dainos! Daina, o šalia draugai, o fields (folklorists, ethnologists, musicologists, folk art gal pats artimiausias žmogus, kurio vien balsą išgirdus researchers) and academic youth, students from vari- „tep malonu“... Daina išdainuojamas savas gyvenimo ous higher education schools, as well as schoolchil- turinys. Ir kai jau metų našta pečius ima slėgti, kai jau dren who would be brought by teachers dedicated to saulelė krypsta vakarop, jaunystėje dainuota daina vėl this cause. Reminiscences reveal just how important praeitį sugrąžina, išvaikščiotais takeliais parveda... the attention of the visitors was to the local people, Džiaugiuosi, ak kaip džiaugiuosi, kad šįsyk net those who were the protectors of folk culture, and aštuonis savo mokinius į ekspediciją atsivežiau. Iš what indelible impressions these meetings left in tokių kelionių tuščia širdimi negrįžtama. Keli žingsne- the memories of the expeditions’ participants. The liai į Grožio šalį žengiami. photographs were taken by a member of the expedition – Ona Pajedaitė.

46 Iš Gudijos

Archeologiniai paminklai tradiciniame liaudies pasaulėvaizdyje (Baltarusijos–Rusijos paribys)

Uladzimeras LOBAČIUS

Apie legendinę, pusiau mitinę „lietuvą“, žinomą šiaurės Rusijos tautosakoje, „Liaudies kultūroje“ jau rašyta (Vladimiras Toporovas. Šiaurės Rusijos lietuva: mitas ir realybė. Iš: Liaudies kultūra, 2004, Nr. 5, p. 57–67). Dabar – apie ją, pasislėpusią šiaurės ir rytų Baltarusijos pilkapiuose, vadinamuose „lietuvių kapais“. Ir dar apie tai, kaip ir kodėl ji iš savo pilkapių tolydžio traukiasi, užleisdama vietą švedams ir prancūzams. Ir apskritai – apie archeologijos paminklų vaizdinį tautosakoje.1 Straipsnio autorius Uladzimeras LOBAČIUS (Уладзiмер Лобач) – Polocko valstybinio universiteto darbuotojas, žinomas Baltarusijoje etnologas – mūsų skaitytojams jau pažįstamas iš straipsnio „Miškas baltarusių mitopoetiniame pasaulėvaizdyje“ (Liaudies kultūra, 2011, Nr. 1, p. 9–15).

Liaudiškoje1 erdvės mitologijoje, kur kiekvienas paminklai suvokiami tik „senosios“ (mitinės, epinės) išorinio pasaulio elementas, be tiesioginės savo reikš- istorijos kontekste, kai gyveno ir veikė „kiti“ žmonės, mės, turi ir papildomą simbolinį statusą, pilkapiai ir kurių atminimas išliko mitinių archetipų, o ne konkre- piliakalniai užima ypatingą vietą. Tai lemia jų pabrėž- čių asmenų lygmeniu. tinis atitrūkimas tiek nuo gamtos (lygi piliakalnio aikš- Iki nesenų laikų archeologinių paminklų simboli- telė su pylimais, kupolo pavidalo pilkapis neturi gam- nio statuso tradiciniame pasaulėvaizdyje tyrimai rytų toje tiesioginių atitikmenų), tiek nuo kultūros (nuo to, slavų etnografijoje, folkloristikoje, etnolingvistikoje iš kas sukurta ir naudojama žmogaus). Pastaruoju atveju esmės buvo ignoruojami. Tik 1990–2000 m. pasirodė ribą tarp archeologinio paminklo ir „savojo“ pasaulio darbai šiuo klausimu. L. Dučic ėmėsi (1993 m.) Balta- kaimo žmogui nubrėžia laikas (žinoma, atsižvelgtina ir rusijos archeologinių paminklų liaudiškų pavadinimų erdvinė riba, nes labai dažnai pilkapiai ir piliakalniai yra analizės mitinių vaizdinių kontekste, tačiau pilkapių atsidūrę žmogaus nenaudojamoje, gamtos zonoje). ir piliakalnių semantinis krūvis lokalinės tradicinės Tai reiškia, kad ir pilkapiai, ir piliakalniai, nepaisant jų bendruomenės pasaulėvaizdyje liko nenagrinėtas antropogeninės kilmės, neįsitenka į aktualią kaimo (Дучыц 1993). Padavimų apie Smolensko krašto arche- bendruomenės kolektyvinę istoriją. Archeologiniai ologinius paminklus istoriniu įprasminimu pasižymi J. Košelevo darbai, kuriuose ne tik nagrinėjami tokio pobūdžio naratyvai kaip „puikus šaltinis atkuriant 1. Famous teacher of Lithuanian language from Vilnius, Laima ABRAITYTĖ, remembers the 1970 ethnographic expedition to the krašto istoriją“ (Кошелев 1997: 4), bet ir laikomasi village of Dubičiai in Varėna d., where she went with a group of būtent folklorinės pilkapių bei piliakalnių kilmės ver- her students. In the 1960s–70s, in southern and south-eastern Li- sijos: „Karai paliko ligi šiol regimas žymes pilkapių ir thuania, every year great group ethnographic expeditions would piliakalnių pavidalu“ (Кошелев 2007: 101). Padavimų take place, which gathered together up to 100–150 enthusiasts: apie sampilus (сопки) ir kapelius (жальники) iš šiau- specialists from various fields (folklorists, ethnologists, musicologists, folk art researchers) and academic youth, students from rės vakarų Naugardo krašto kompleksinę analizę, various higher education schools, as well as schoolchildren who atsižvelgdamas į hagiografinės tradicijos įtaką, atliko would be brought by teachers dedicated to this cause. Reminis- S. Štyrkovas. Tačiau šiuo atveju turime reikalą su kitu cences reveal just how important the attention of the visitors metodologiniu kraštutinumu, kai toponiminių pada- was to the local people, those who were the protectors of folk culture, and what indelible impressions these meetings left in vimų istorizmas išvis neigiamas, o kolektyvo istorinė the memories of the expeditions’ participants. The photographs atmintis apibrėžiama „ne kaip istorinių faktų atspin- were taken by a member of the expedition — Ona Pajedaitė. dys kultūros nešėjų sąmonėje, o kaip dinaminis pras-

47 Iš Gudijos mių konstravimo procesas, priskiriant jas šiuolaiki- o kartu ir išaiškinti nurodytų vyksmų specifines cha- nėms realijoms“ (Штырков 2012: 52), taigi suvedama rakteristikas, kurios, drauge su kitais veiksniais, tiesą vien į etiologinę funkciją. Dėl to norėtųsi pažymėti, sakant, ir nubrėžia ribą tarp skirtingų etnokultūrinių kad liaudiški pilkapių pavadinimai anaiptol nėra atsi- bei istorinių tradicijų. tiktiniai ir negali būti interpretuojami kaip folklorinė Pilkapių mitologizavimo mechanizmas yra gana užgaida. Kad ir be tikslios chronologijos, būdingos skaidrus ir panašus esmiškai visose teritorijose, kur rašytinei istorijai, etniškai nuspalvinti folkloro naraty- tik esama tokio tipo palaidojimų. Mitiniame-poe- vai apie „praeitį“, susiję su pilkapiais, vis dėlto atitinka tiniame pasaulėvaizdyje „normalūs“, „savi“ kapai istorines realijas. Nepaisant to, kad patys pilkapiai (šiuolaikiniai gruntiniai palaidojimai), palyginti su yra ankstyvųjų viduramžių paminklai, jų „folklorinis milžiniškais sampilais, savaime vertė lyginti ir palaido- pasas“ fiksuoja ir atvaizduoja epochinius (ženklius) tuosius juose. Milžiniškas kapas, suprantama, turėjo konkretaus regiono istorinius įvykius. Kadangi šiaurės būti supiltas virš milžiniško žmogaus – milžino (didvy- vakarų Naugardo kraštas XIII–XIV a. patyrė nuola- rio). Kaip pažymi Olga Belova, rytų slavų tradicijoje tinius lietuvių kariaunų puolimus, tai sampilų pava- padavimai apie pilkapiuose palaidotus milžinus gana dinimas литовские могилы „lietuvių kapai“ atrodo paplitę (Белова 2008: 97–100). Be to, erdvinės kate- visai pagrįstas. Tą patį galima pasakyti apie Vitebsko gorijos (didelis–mažas) mitologiškai įprasminamos ir Smolensko kraštų prancūzkapius (французские ne tik folklorinės antropologijos, bet ir folklorinės могилы), nes čia vyko aktyvūs 1812 m. karo veiksmai, sociologijos priemonėmis: А вот у нас тут кар’ер taip pat apie švedkapius (шведские могилы) Gardino, ёсьць і кладбішча даўнее-прыдаўнее. І дзе яны, не Mogiliovo apylinkėse ir Ingermanlandijoje (Peter- знаю, пры Польшчы адкапвалі. Дзе бальшая гара, burgo srities vakarinėje dalyje) – gausių mūšių su мой тата адкапваў і казаў: „Там бальшыя людзі – švedų armija vietose. па два метры, і чарапы і зубы – усе большае за Žinoma, toponiminių vaizdinių etiologinė funkcija нашае. <...>Дзе бальшая гара – там багатыя, а дзе neabejotina, kaip ir istorinė (taip pat orientacinė, маленькая – бедныя“. Валатоўкі гэтыя проста так mediacinė, identifikacinė). Pilkapiai vietos kultūri- празваліся „O va pas mus čia yra karjeras ir kapinės niame kraštovaizdyje iškyla kaip vietinės istorijos, senut senutėlės. O kur jos, – nežinau, prie lenkų buvo ribos tarp „šio“ ir „ano“ pasaulių, erdvinių orientyrų atkasę. Kur didysis kalnas, mano tėtis kasinėjo ir sakė: dabartiniame bendruomenės gyvenime „regimoji Ten didžiuliai žmonės – po du metrus, ir kaukolės, ir iliustracija“ ir įgalina esamuoju laiku lengvai atskirti dantys – viskas didesni nei mūsų. [...] Kur didysis kal- „saviškį“ nuo „svetimo“, nes pastarasis apie pilkapius nas – ten turtingieji, o kur mažasis – vargšai. Milžinka- klausinėja, o pirmasis – žino. piai tie, tiesiog taip juos vadino“2. Labiausiai pamatuoto požiūrio į archeologinių Tokio pobūdžio vaizdiniai apie pilkapius (kape- paminklų vaidmenį ir vietą kaimo žmonių tradiciniame lius) aptinkami ir šiaurės vakarų Rusijoje. Вот когда pasaulėvaizdyje laikosi A. Pančenka, pažymėdamas, пахали... вот у нас жальники-то пашут, дак много kad padavimai apie pilkapius (piliakalnius) „yra gana косья человечьего! Мужики-то ранние, знаешь! sudėtingas ir dinamiškas istorinių ir mitologinių kultū- Теперь таких нет! Косье-то вот тако! [показы- ros kategorijų derinys“ (Панченко 1998: 223). вает руками величину костей]. Человечье! Крупное Kalbant apie Vitebsko, Pskovo ir Smolensko kraštų все! „Va kai arė... va pas mus tai kapelius aria, tai daug paribio archeologinių paminklų simboliką liaudies žmonių kaulų! Anksčiau vyrai, žinai! Dabar tokių nėra! kultūroje, šioje srityje kompleksinių tyrimų nesama Kaulai tai va kokie! [rodo rankomis kaulų didumą]. ligi šiol. O juk „paribys“ (kalbinis, etnokultūrinis, vals- Žmonių! Viskas tokio dydžio!“ (Штырков 2012: 71). tybinis-politinis) – tai aktyvaus tarpkultūrinio dialogo Padavimai apie anksčiau gyvenusius milžinus, kurie ir zona, naujų tekstų ir prasmių generavimo erdvė. supylę pilkapius bei piliakalnius arba gyvenę (ir palai- Jurijaus Lotmano žodžiais, „kuo įvairiausios ribos, ker- doti) juose, žinomi ir Smolensko krašte. В Дмитриев- tančios semiotinę erdvę, sudaro kiekvienam ja keliau- ском городке, на правом берегу Угры жил один силь- jančiam pranešimui nuolatinio vertimo bei transfor- ный могучий богатырь. А напротив, за рекою, жили macijos situaciją, kurią lydi naujos informacijos gene- 12 братьев его, тоже богатыри. Жили они в земли, ravimas, įgaunantis griūties mastą“ (Лотман 2001: насыпали над своими землянками целые курганы. И 265). Antraštėje užsibrėžtos temos požiūriu, kaip tik чем сильнее был богатырь, тем больше был и его paribio situacija įgalina nustatyti istorinių įvykių fol- klorizavimosi ir archeologinių paminklų mitologizavi- 2. Pateikėja Antonina Juškevič (Антонина Иосифовна Юшкевич), g. 1929 m. Šo (Шо) k. Gluboko r., Vitebsko aps., užr. V. Lobač ir mosi tradiciniame pasaulėvaizdyje „bendrą vardiklį“, T. Valodzina 2007 m.

48 Iš Gudijos

курган „Dmitrijevo piliakalnyje, dešiniajame Ugros sumetė ir užkasė. Ten liko tik kupstai. O tu manai, aš krante, gyveno vienas nepaprastai galingas karžygys. žinau, koks karas. Seniai. Tai ne prie manęs, ne prie O priešingame krante – 12 jo brolių, irgi galiūnai. Jie manęs“ (НПБП I : 274). gyveno žemėje, virš savo žeminių buvo supylę ištisus Vis dėlto, kaip rodo šiuolaikiniai tyrimai, daugeliu kauburius. Ir kuo stipresnis buvo karžygys, tuo dides- atvejų padavimai apie pilkapius, kaip kare žuvusių nis buvo jo kauburys“ (Кошелев 2007: 106). žmonių kapus, turi ryškų etninį atspalvį. Rytinėse Tokia pat universali ir plačiai paplitusi yra pilkapių Naugardo ir Pskovo žemėse prioritetinis yra karas sąsaja su kažkokiame kare senovėje žuvusiais ir palai- su „lietuva“: „Daugelyje užrašymų šis karas siejamas dotais kariais. Visų pirma tai liečia pilkapių grupes, su terminu литва ‘lietuva, lietuviai’ (литовское kurios tradiciniame pasaulėvaizdyje buvo suvokiamos разорение ‘lietuviškas, lietuvių padarytas nusiaubi- kaip kolektyviniai (masiniai) palaidojimai, ir ne skir- mas’, литовская война ‘lietuvių karas’, литовская tingų laikotarpių, o sinchroniški, atsiradę dėl vienalai- битва ‘lietuvių mūšis’)“ (Штырков 2012: 147). Smo- kio tragiško įvykio (karas, mūšis). Visų grupės pilkapių lensko krašto vakaruose ir ypač Baltarusijos Padaugu- tipologinis tapatumas (jokiose kaimo kapinėse antka- vyje būdingi toponiminiai padavimai apie karą su pran- piai, identifikuojantys mirusiuosius, nėra tarpusavyje cūzais. XIX–XXI a. pradžios istorinių, archeologinių ir tokie panašūs) grindžia liaudies vaizdinius apie socio- folklorinių-etnografinių šaltinių sugretinimas leidžia kultūrinį ir etninį palaidotų juose žmonių tapatumą. patikslinti istorijos Baltarusijos–Rusijos paribio zonoje Tradiciniame pasaulėvaizdyje tokiai vienalytei sociali- objektyvavimo mechanizmą bei principus. nei grupei, galėjusiai vienumet žūti per kažkokius dra- 1873 m. Vitebsko gubernijos Statistikos komiteto matiškus įvykius, bene ryškiausiai atstovauja būtent atlikta apklausa, siekiant išaiškinti archeologinius kareiviai (kariai). Pirminė pilkapių „karinės identifika- paminklus, paliudijo dvi pagrindines pilkapių nomina- cijos“ formulė gali būti itin neapibrėžta („kažkokie cijas: „volotovkos“ (волотовки, dabartinės Vitebsko kariai, kažkada žuvę kažkokiame kare ir palaidoti apskrities teritorija) ir „sopkos“ (сопки, dabartiniai supiltuose kapuose“), bet esmiškai svarbus yra karo Pskovo apskrities Nevelio, Sebežo r. ir Smolensko objektyvavimas vietos kultūriniame kraštovaizdyje, apskrities Veližo r.). Padavimai apie „lietuvių kapus“ koncentruotai įvedantis „svetimo“ ir apskritai anapu- ar „lietuvių karą“ paplitę šiaurinėje gubernijos dalyje sio idėją. Vitebsko gubernijos teritorijoje tokia formulė (ypač Nevelio krašte) ir atitinka „sopkų“ termino tyrinėtojų paliudyta dar XIX a. Antai apie pilkapius ties paplitimą. Antai pilkapių kompleksus ties Avdejevo, Gorų, Zabegovo ir Zakrų kaimais Sebežo apskrityje Dalysų, Žuravų, Fenevo kaimais (taip pat ir piliakalnius „liaudis išvien pasakoja, esą jie buvo supilti virš seno- ties Verchovjų ir Počinkų k. Nevelio apskrityje) folklo- vėje žuvusių karių palaikų“ (Сементовский 1890: 11). rinė tradicija identifikuoja taip: „Pagal padavimą, visi Tas pats sakoma ir apie pilkapius ties Boldyšų kaimu šie pilkapiai – karių, žuvusių kare su lietuviais, kapai“ Drysos apskrityje: „Liaudis teigia, kad neatmenamais (ИАК V: 20–22). laikais jie buvo supilti virš žuvusių karių kūnų, tačiau O „prancūzkapiai“ tepaliudyti dusyk – ties Serge- kas buvo tie kariai ir su kuo jie kariavo, padavimų neiš- jevo ir Jakubovo (Kliasticų apylinkėje) kaimais Drysos liko“ (Сементовский 1890: 34). apskrityje (ИАК V: 14). „Prancūzkapių“ pirmųjų pami- S. Štyrkovas, išanalizavęs Naugardo krašto padavi- nėjimų geografija ne atsitiktinė. Kaip tik Kliasticų apy- mus apie pilkapius, pažymi, jog „daugeliui pasakotojų linkėse 1812 m. birželį įvyko nuožmūs susirėmimai tarp tasai karas lieka bevardis, ir pirmiausia dėl to, kad P. Vitgenšteino korpuso ir prancūzų, vadovaujamų ‘ankstyvas karas’, praėjęs per šias vietas, nėra reika- N. Š. Udino (Nicolas Charles Oudinot). Kautynėse iš lingas tikrinio vardo. Apibūdinimas ‘ankstyvas’ tiesiog abiejų pusių dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkstančių mena senkapių atsiradimo laikus: Кака была война, žmonių, o bendras kritusiųjų skaičius sudarė apie вот, не знаю. Она ранняя была война, ранняя война, 8–10 tūkstančių (Антонаў 1997: 205–206). Tradiciniam говорят, была ‘Koks buvo karas, na, nežinau. Anks- pasaulėvaizdžiui tai – milžiniškas skaičius, kuris ir lėmė tyvas buvo tas karas, sako, ankstyvas karas buvo’“ ypatingą „prancūzų temos“ aktualumą vietos tauto- (Штырков 2012: 147). Analogiški folkloriniai pilkapių sakoje. apibūdinimai šiais laikais aptinkami ir Baltarusijos Pavienius „prancūzkapių“ paminėjimus galima Padauguvyje (Polocko r.): Там калісьці была вайна, būtų aiškinti netobulais tyrimo metodais, Vitebsko бальшая вайна. І людзей у гэта скідвалі і закапвалі. krašto pristatymo fragmentiškumu. Bet analogiška Там пааставаліся толькі кочкі. А ты думаеш я знаю, apklausa, sinchroniškai atlikta Mogiliovo gubernijoje, якая вайна. Даўно. Гэта не пры мне, не пры мне „Ten atskleidė apie 30 archeologinių kompleksų, vietos kažkada buvo karas, didelis karas. Ir žmones į tuos padavimuose siejamų su „švedų kapais“ arba „švedų

49 Iš Gudijos karu“ (ИАК V: 29–64). Pastebėkime, kad laiko tarpas kolektyvinėje atmintyje pakeičia ankstesnį. K. Anikije- tarp 1812 m. karo ir pirmųjų „prancūzkapių“ Vitebsko vičius, 1907 m. aprašydamas Seno apskrities istorinį gubernijoje atsiradimo sudaro apie 60 metų, o tarp kraštovaizdį, pažymėjo, kad liaudies vaizdiniuose pil- Šiaurės karo ir „švedkapių“ Mogiliovo krašte – apie kapiai dažniausiai figūruoja kaip „švedkapiai“ ir tik ret- 160 metų. sykiais kaip „prancūzkapiai“. „Visuotiniu liaudies įsiti- Tokį skirtumą galima paaiškinti tik suvokiant kinimu, pilkapiai – tai 1708 m. švedų karo ir net 1812 m. istorijos folklorizavimo tradicinėse bendruomenėse prancūzų karo laikų karių kapai“ (Аникиевич 1907: mechanizmo ypatumus. Kaimo bendruomenei istori- 61). Bet jau 1970–1980 m. archeologiniai tyrimai Seno nių įvykių memorizavimo mechanizmas yra tradicinis rajone parodė, kad tarp pilkapių liaudiškų pavadinimų pasaulėvaizdis, kuriam esmingi ir reikšmingi tėra aiškiai vyrauja „prancūzkapiai“, o „švedkapių“ nebe- precedentai, lūžiniai, kritiniai, ekstraordinarūs įvykiai, paliudyta visai (ЗПВ: 398–408). prie kurių, be abejo, priskiriamas ir karas. Savo ruožtu Ypač įdomu tai, kad „prancūziška tema“ toponi- per 2–3 kartas toks reikšmingas įvykis „persikelia“ iš mikoje (archeologinių paminklų, šventviečių pavadi- „operatyviosios (aktualiosios) istorijos“, kurią sudaro nimai, vietovardžiai) pastebima ir paribio teritorijose asmeniniai prisiminimai su gausiomis smulkmenomis, (Nevelio ir Sebežo rajonų pietinės dalys), kurios išvis patikimomis detalėmis, į „folklorinę (epinę) istoriją“. nebuvo paliestos 1812 m. karo. Antai „prancūzkapiai“ O pastarajai svarbu ne tik, kad istorija būtų patikima žinomi ties Kickovo k.3, o ir Galvų (Головы) šventvie- klasikine prasme (datos, faktai, asmenys), bet ir kad tėje tarp Ašnarovo ir Niščos kaimų, Sebežo r., pasak kolektyvinėje atmintyje atsispaudę įvykiai atitiktų padavimo, palaidoti prancūzai4. Pateikęs Žanvilio mitinio-poetinio pasaulėvaizdžio struktūrą bei logiką kaimo pavadinimo kilmės folklorinę versiją (esą nuo tiek laiko, tiek erdvės atžvilgiu. Trečias memoriza- žuvusio čia prancūzų generolo Žano Vilio), Sebežo vimo veiksnys – tradicinio kultūrinio kraštovaizdžio kraštotyrininkas V. Vasiljevas stebisi: „Iš tikrųjų ši elementų informacinės savybės, sąlygojančios vietos versija labai abejotina. Iki Sebežo rajono teritorijos istorijos fiksavimą ir objektyvavimą (Лобач 2012: 12–13; prancūzų kariuomenė nebuvo priėjusi...“ (ten pat). smulkiau apie istorijos objektyavimo mechanizmą tra- „Kareivių kalnas“ bei „prancūzkapiai“ žinomi ir ties dicinėje kultūroje žr. Лобач 2013). Optimalus atminties Zujų k., Nevelio r. (Платонов 2004: 253). Šiuo atveju apie realų svetimšalių antplūdį fiksavimo variantas yra reikia kalbėti ne tiek apie knyginės tradicijos poveikį, patys pilkapiai, mitiniame-poetiniame pasaulėvaizdyje kiek apie folklorinių motyvų migravimą vientisos etno- susieti su „karo“, „mirties“, „ano pasaulio“ vaizdi- kultūrinės bei administracinės-teritorinės ir, vadinasi, niais. Pasimirus paskutiniam reikšmingų istorinių įvy- informacinės erdvės ribose. Svarbi aplinkybė, regis, kių liudininkui, kolektyvinė karo atmintis fiksuojama yra ta, kad Nevelio ir Sebežo apskritys ne tik priklausė padavimuose apie pilkapius: neapibrėžta folklorinė Vitebsko gubernijai (o anksčiau – Lietuvos Didžiajai formulė („senovės karas“) užpildoma konkrečiu turi- Kunigaikštystei ir Abiejų Tautų Respublikai), bet žymiu niu („karas su lietuviais“, „švedais“, „prancūzais“). laipsniu – ir baltarusių etninei teritorijai. Pirmojo visuo- Iškalbinga tai, kad jau XIX a. pabaigoje pasakojimai tinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo (1897 m.) apie „prancūzkapius“ Vitebsko gubernijoje imami duomenimis, Veližo, Nevelio, Sebežo apskrityse balta- užrašyti masiškai. Negana to, anuometiniai archeo- rusiai sudarė atitinkamai apie 86 %, 84 % ir apie 40 % logai patys skatindavo ar bent jau savo darbais palai- gyventojų (ВПНР: 64–66). kydavo naujo folklorinio motyvo atsiradimą. Antai Vitebsko–Pskovo–Smolensko kraštų paribio archeologas A. Sementovskis apie Polocko apskrities istorinė ir etnokultūrinė specifika, žinoma, uždėjo archeologinius paminklus sako, kad „mūsų žinios atspaudą pilkapių folklorinei interpretacijai atskirose apie šias praėjusių amžių liekanas šiuo metu apima vietos tradicijose. Antai pasakojimų apie „lietuvių 250 pilkapių, arba kapų, ir vieną piliakalnį, neskaitant kapais“ vadinamus pilkapius šiuolaikinio Vitebsko tų žemės sampilų, kurie neabejotinai priklauso šio krašto teritorijoje išvis nepaliudyta, nes jau XIV a. pir- amžiaus pradžiai, būtent 1812 metams, ir liaudyje vadi- mąjį ketvirtį Vitebsko ir Polocko kunigaikštystės sava- nami prancūzkapiais“ (Сементовский 1890: 12). noriškai įėjo į Lietuvos, t. y. Lietuvos Didžiosios Kuni- Pastaruoju metu „prancūzkapių“, arba „volo gaikštystės, sudėtį. Tačiau ir šiaurės vakarų Rusijos, tovkų“, kuriose esą palaidoti prancūzai, Vitebsko krašte priskaičiuojama dešimtys, o jų paplitimo area- 3. Себежский район Псковской области: Достопримечательности. las apima esmiškai visus apskrities rajonus. Pažymė- Prieiga per internetą: . tina, kad srityse, kuriose buvo aktualūs ir Šiaurės karo, 4. Васильев В. Ф. Легенды и предания Себежского края. Prieiga per internetą: .

50 Iš Gudijos

Haradziščo kaimo piliakalnis -- pirmasis Neries krante, Baltarusijoje. Pasakojama, kad piliakalnį-kapą kepurėmis supylė kareiviai, pagerbdami upėje nuskendusį vadą. 2007 m. Linos Leparskienės nuotrauka. ir Smolensko krašto folklorinėje tradicijoje padavimų вот мать рассказывала так. Вот это нашествие apie karingąją „lietuvą“ turinys gali iš esmės skirtis. когда литовское было, шла ведь служба. <...> И Istorinio pasienio zonoje, paženklintoje nuolatinių вдруг, значит, всадники на лошадях врываюца в karinių susirėmimų (Veleno, Nevelio, Sebežo kraštai ir этот церков... Священника убили, зарезали... Так vakarinė Smolensko krašto dalis), padavimai apie „lie- говорят, что зарезали священника. И разграбили tuvą“ turi lakoniško konstatavimo pavidalą („senovės здесь многое кой-чего. Детей, говорит, даже дак karas – kariavo – buvo palaidoti“) be vertybinių cha- вот... эти вот такие вот лавки называица. Вот rakteristikų. Antai pilkapiai ties Avdejevo k., Neve- раньше ни тубареток, ничего не было... Детей lio aps., – tai, „pasak liaudies padavimo, lietuvos lai- вот заваживали, головки туда и шеи... и давили kais žuvusių karių kapai“, o Pilkojo kalno (Серая гора) там „Na va, motina pasakojo taip. Va šitie lietuviai piliakalnį esą supylę lietuviai ir paslėpę ten ginklus bei kai užėjo, buvo mišios. [...] Ir staiga, vadinasi, raiteliai pinigus (ИАК V: 20–21). ant arklių įsiveržia į šitą cerkvę... Šventiką užmušė, Platonovo nuomone, „legendos gana aiškiai pasi- papjovė... Taip sako, kad papjovė šventiką. Ir išplėšė dalija į du lygmenis. Pirmasis apima vietinę istoriją, joje čia daug ką. Vaikus, sako, netgi štai taip... šitie va ‘lietuvos’ vaizdas amorfiškas, nėra griežtai neigiamo tokie suolai vadinasi. Va anksčiau nei taburečių, nieko jos stereotipo. Antrajame, regioniniame, lygmenyje nebuvo... Vaikus va susprausdavo, galvutes ten ir ‘lietuva’ už išniekintas stambias šventoves susilau- kaklus... ir nuslogindavo“ (Штырков 2012: 212). Legen- kia ryškiai neigiamos pasakotojų reakcijos. Antrojo dinių „lietuvių“ žiaurumo vaizdinį dargi sustiprina lygmens legendų šaltinis, matyt, remiasi istorijomis palyginimas su nacių genocido politika, kai realūs apie niokotojus, kažkada perimtomis iš bažnytinės prisiminimai tarsi verifikuoja epinės istorijos įvykius: ar aplinkbažnytinės knyginės tradicijos“5. O Pskovo Литва была, нашествие или как там, наступала же krašto šiaurėje, Smolensko krašto vakaruose ir Nau- она давно там, как в древности говорили, старики gardo krašto rytuose padavimų apie svetimšalius рассказывали. И всю нашу окрестность прошла; grobikus turinys jau vertinamas radikaliai negatyviai – сожгла, как и теперь немецкая война „Lietuva buvo, „lietuva“ pasirodo kaip „bedievių tauta“, šventvagiai, antplūdis ar kaip ten, puolė gi ji ten, seniai, kaip seno- negailestingi užkariautojai. „Lietuva“ niekina šven- vėje sakydavo, senoliai pasakojo. Per visas mūsų apy- toves, žvėriškai kankina ir žudo vietos gyventojus, linkes perėjo, sudegino, kaip ir vokiečių karas dabar“ tarp jų – ir mažus vaikus. Liubytino r. užrašyta: Ну, (Штырков 2012: 71–72). Už itin nusidėjėlišką veiklą „lietuviai“ susilaukia 5. Платонов, Е. Легенды о „литве“ на фоне традиционного Dievo atpildo: apanka, išnaikina vieni kitus, pra- восприятия истории (по материалам Северо-Запада). Prieiga smenga skradžiai žemę kartu su jų išniekinta šven- per internetą: .

51 Iš Gudijos tove – visa tai ženklina priešo kariaunos žūtį ir sve- ЗИРАО ХІ = Записки императорского русского Археологического timšalių įsiveržimo pabaigą (Кошелев 2007: 109–110; общества, вып. 11. СПб., 1899. ЗПВ = Збор помнікаў гісторыі і культуры Беларусі: Віцебская Штырков 2012: 212). Pažymėtina, kad „Dievo atpildo“ вобласць. Мiнск, 1985. motyvas nėra būdingas Vitebsko krašto padavimams ИАК V = Известия императорской Археологической комиссии, apie „prancūzų karą“. вып. 5. СПб., 1903. Baigiant norėtųsi paliesti lobių (paslėptų turtų) Кошелев 1997 = Кошелев, Я. Р. Народное творчество Смоленщины. Смоленск, 1997. temą, smelkte persmelkusią archeologijos paminklų Кошелев 2007 = Кошелев Я. Р. Смоленщина: народная поэзия folklorines interpretacijas. Archeologės L. Dučic tei- исторической памяти. Смоленск, 2007. ginys, esą baltarusiai gerbė senuosius pilkapius, o jų Лобач 2012 = Лобач, В. А. Война 1812 г. в фольклорной памяти suardymo atvejai tėra pavienės išimtys (Дучыц 1993: белорусов Витебщины. Iš: Живая старина., 2012, Nr. 3, p. 12–15. Лобач 2013 = Лобач, У. А. Міф, прастора, чалавек: беларускі 31), veikiau idealizuoja realią situaciją. Tautosakinės традыцыйны ландшафт у семіятычнай перспектыве. Мiнск, 2013. ir etnografinės medžiagos analizė rodo, kad „kaimo Лотман 2001 = Лотман, Ю. М. Семиосфера. СПб., 2001. archeologija“ Vitebsko krašte tiek XIX, tiek XX a. buvo НПБП I = Полацкі этнаграфічны зборнік, вып. 2: Народная проза totalinio pobūdžio. Jau 1873 m. buvo užfiksuota apie беларусаў Падзвіння, I. Наваполацк, 2011. Платонов 2004 = Платонов, Е. В. К вопросу об этнографическом 80 ieškant lobių arba dėl ūkinės veiklos visiškai arba изучении городищ Южной Псковщины. Iš: Археология и iš dalies sunaikintų pilkapių bei piliakalnių. Tokia pat история Пскова и Псковской земли: Материалы 50 научного padėtis ir šiaurės vakarų Rusijoje. Jau XIX a. pabaigoje семинара. Псков, 2004. Панченко 1998 = Панченко, А. А. Исследования в области народного archeologai pažymėjo, kad „senosios Naugardo srities православия: Деревенские святыни Северо-Западной России. ribose pilkapių žinoma nemažai [...]. Visi jie šiose vie- СПб., 1998. tovėse jau paliesti“ (ЗИРАО ХІ: 149). Plačiai paplitusią Сементовский 1890 = Сементовский, А. К. Белорусские древности. lobių ieškojimo „švedkapiuose“ praktiką Ingerman- СПб., 1890. Чистяков 2001 = Чистяков, А. Ю. „Шведское время“ в исторической landijoje pažymi A. Čistiakovas (Чистяков 2001: 122). памяти современного населения древней Ижорской земли Patraukia dėmesį tai, kad, nepaisant visiškai nesė- (Ингерманландии). Iš: Прошлое Новгорода и Новгородской kmingų ankstesnių bandymų, lobių paiešką tęsia kie- земли: Материалы научной конференции. 13-15 ноября 2000 г., kviena nauja kaimo gyventojų karta. Toks šios tradicijos часть 2. Великий Новгород, 2001. Штырков 2012 = Штырков, С. А. Предания об иноземном нашествии: atkaklumas rodo ne tiek utilitarinę, kiek simbolinę lobių крестьянский нарратив и мифология ландшафта (на ieškojimo pragmatiką. Lobis (turtai, auksas, pinigai) материалах Северо-Восточной Новгородчины). СПб., 2012. mitiniame-poetiniame pasaulėvaizdyje būdingai yra siejamas su anapusybe ir įkūnija ypatingos, geresnės Iš rusų ir baltarusių kalbų vertė Dainius RAZAUSKAS dalios įvaizdį, kurios ir ieško kaimo žmogus. Valstietiško Versta iš: Лобач, В. А. Археологические памятники в традиционной картине мира сельского населения lobių ieškojimo tikslas, A. Pančenkos nuomone, „buvo белорусско-русского пограничья. Straipsnis neskelbtas. ne praturtėti šiuolaikine prasme, o įgyti maginę sėkmę, prisiliesti prie šventybės, pakeisti savo prigimtą dalią“ (Панченко 1998: 227–228). Tai savotiškas dialogas tarp Archaeological monuments in the žmogaus ir ano pasaulio, kuriame aktyviai reiškiasi abi traditional folk worldview pusės: žmogus ieško, bet ne tuščioje vietoje – juk lobis pats apie save praneša liepsnelėmis, vaiduokliais, pats (Belarusian-Russian periphery) rodosi, nors ir nesiduoda žmogui. Nepaisant paieškų Uladzimer Lobach bergždumo, tokio pobūdžio dialogas nepaprastai ver- tingas, nes veikia kaip mechanizmas, iš kartos į kartą The article is about the image of archaeological perduodantis pamatinius vaizdinius apie „šį“ ir „aną“ monuments in folklore, more precisely — about the pasaulius, apie jų sąveikos principus ir žmogui deramą Northern Belarusian grave-mounds, how they are elgesį simbolinio paribio zonoje. reflected in the oral traditional of the local people. In folk traditions these grave-mounds are related to ancient battles and their heroes, they are commonly Santrumpos: called “Lithuanian graves”, “Swedish graves” and Аникиевич 1907 = Аникиевич, К. Т. Сенненский уезд Могилевской “French graves”. These names reflect the historical губернии. Могилев, 1907. realities of different time periods. Антонаў 1997 = Антонаў, В. Клясціцкія баі 1812. Iš: Энцыклапедыя гісторыі Беларусі, IV. Мiнск, 1997. ВПНР = Всеобщая перепись населения Российской империи 1897 г., вып. 5: Витебская губерния, тетрадь 2. СПб, 1901. Polocko valstybinis universitetas, Istorijos ir turizmo katedra, Дучыц 1993 = Дучыц, Л. У. Археалагічныя помнікі ў назвах, Zamkavy prajezd 4, 211415, Polockas, Vitebsko sritis, Baltarusija вераваннях і паданнях беларусаў. Мiнск, 1993. E. paštas: [email protected].

52 Mokslo darbai

Jonas Ragažinskas: liaudies muzikanto biografija

Gaila KIRDIENĖ

Straipsnyje pristatomas nepaprastai talentingas Sangrūdos krašto liaudies muzikantas, smuikininkas Jonas Ragažinskas (1924–2001), grojęs ir klarnetu, akordeonu, lūpine armonikėle bei kitais instrumentais. Siekiama rekonstruoti jo muzikinę biografiją. Šio muzikanto gyvenimo ir veiklos aprašymui, jo muzikinio repertuaro ir smuikavimo meistriškumo tyrimui pasitelkti daugkartiniai pusiau struktūruoti interviu. Ne kartą kalbėtasi su pačiu muzikantu, po jo mirties – su jo artimaisiais ir bendruomenės nariais, pasitelkti jo muzikos įrašai ir rašytiniai šaltiniai. Prasminiai žodžiai: Lietuvos ir Lenkijos pasienis, Sangrūda, Punskas, liaudies muzikantas, muzikinė biografija, smuikavimas, repertuaras, stilius.

Jonas Ragažinskas buvo vienas meistriškiausių smuikininkų Lietuvoje. Gimė 1924 m. gruodžio 13 d. Kalinavo k., Punsko vls., Seinų aps. (dabar – Lenki- ja), gyveno Užukalniuose, vėliau Naujojoje Radiškėje (dab. Sangrūdos sen., Kalvarijos sav., Lietuvoje). Tai vienintelis Sangrūdos krašto liaudies muzikantas, kurio muzika buvo įrašyta, tad drąsiai galime teigti, kad J. Ragažinskas yra pagrindinė šio krašto instrumentinės muzikos tradicijas reprezentuojanti asmenybė1, o jo biografijos tyrimas gali padėti atskleisti būdinguosius šio krašto muzikinės kultūros bruožus.2 Lietuvoje liaudies muzikantų biografijoms iki šiol Jonas Ragažinskas smuikuoja savo namuose. 1994 m. buvo skiriama kur kas mažiau dėmesio nei daininin- Vidmanto Jankausko nuotr.

kams, nors jau XX a. pradžioje tradicinę instrumen- 1. Etnomuzikologiniuose tyrinėjimuose tokie žmonės vadinami svar- biausiais, ašiniais, key figure (angl.). tinę muziką užrašinėjęs Adolfas Sabaliauskas, vėliau 2. 2015 m. rugsėjo 16–20 d. Airijos pasaulinėje muzikos ir šokio Stasys Paliulis fiksavo savo ekspedicijų ir bendravimo akademijoje Limerike vykusios Europos etnomuzikologų seminaro su pateikėjais įspūdžius, taip pat įvairias muzikavimo konferencijos „Skirtumų raiška: muzika, šokis ir individas“ dalyviai akcentavo jau daugiau kaip šimtą metų taikomo biografinio metodo tradicijas ir muzikantų biografijos duomenis (Paliulis svarbą etnomuzikologijai. Straipsnio autorė konferencijoje skaitė 1985: 99–149). pranešimą „Jonas Ragažinskas: talentingo liaudies smuikininko 1990–1994 m. etnomuzikologai į Naująsias Ra- vaidmuo išlaikant lietuvių muzikos tradicijas“. Žr. ESEM 2015: 12, 16–17, 22–23, 37, 44. diškes pas Joną Ragažinską buvo atvykę tris kartus.

53 MOKSLO DARBAI

1990 m. Evaldas Vyčinas jo smuikavimą įrašė į gar- J. Ragažinskas noriai bendravo, tačiau, ko nors pa- so kasetę, filmavo Rimantas Kavaliauskas3. 1992 m. klaustas, atsakydavo labai trumpai (taip pat ir laiške). J. Ragažinsko smuikavimą į garso kasetę įrašė straips- 1990 m. pokalbyje dalyvavusi žmona Ona Ragažins- nio autorė, tuomet Lietuvos muzikos akademijos etno- kienė-Milašytė (g. 1927 m. Cyrailės k., Punsko vls.) muzikologijos studentė, su kolega Gvidu Viliu ir Vy- dažnai pratęsdavo jo mintis. Jųdviejų nuomonės pa- tauto Didžiojo universiteto folkloro ansamblio vadove prastai sutapdavo, kartais net jie abu kartu ištardavo Laima Proškute, o 1993 m. pasikeitė su juo laiškais. tuos pačius, matyt, šeimoje dažnai kartojamus posakius 1994 m. muzikanto grojimą įrašė L. Proškutė su ke- apie muzikavimą. liomis ansamblio dalyvėmis, filmavo ir fotografavo Muzikantas mirė 2001 m., sulaukęs 77-erių. Tad, Vidmantas Jankauskas. Pavyko rasti ir du 1993 m. lap- pradėjus rašyti jo muzikinę biografiją, daugiausia kal- kričio 21 ir 29 d. Marijampolės televizijos nufilmuotus bėtasi su artimaisiais – nemažai naujų duomenų sutei- jo pasirodymus Marijampolėje su stilizuota (liaudiška) kė jo žmona Ona Ragažinskienė ir Sangrūdos kapelos Sangrūdos kapela. Vis dėlto J. Ragažinsko muzikavimo vadovė A. Bapkauskienė.7 Ji 2014 m. surinko atsimini- įrašų mažoka – galbūt todėl, kad jis gyveno pačiame mus apie daugiau kaip penkiasdešimt Sangrūdos krašto Lietuvos pakraštyje, o žmona labai nenoromis išleisda- liaudies muzikantų iš keturiolikos kaimų: Burokų, Gaz- vo jį koncertuoti.4 dų, Gunkliškių, Mockų, Navininkų, Rūdininkų, Seno- J. Ragažinskas visus sužavėdavo smuikavimo meis- sios ir Naujosios Radiškės, Sangrūdos, Trakėnų, Užu- triškumu, lengvumu, viena po kitos beveik be pertrūkio kalnių, Zovodos, Vaiponiškės, Žagariškės, ypač daug besiliejančiomis melodijomis ir muzikavimo džiaugs- dėmesio skyrė J. Ragažinskui (Bapkauskienė 2014).8 mu, gal todėl muzikantą lankiusiems ir jo grojimą įraši- Palyginimui labai svarbi gretimo Kalvarijos krašto, nėjusiems etnomuzikologams nelikdavo laiko išsamiau bet tos pačios kartos tradicinio muzikanto Vincento Svi- paklausinėti apie jo gyvenimą. Tokį jį atsimena ir kraš- tojaus (g. 1929 m. Žaliosios k.) autobiografija, kurioje tiečiai: „Kiekvieną kartą, vos tik paimdavo smuikelį, plačiai aprašoma krašto istorija, tradicinis muzikavimas, muzikanto veidą užliedavo šypsena. Gera nuotaika iš- jo suburtos stilizuotos kapelos ir jų raida (Svitojus 2008). kart užsikrėsdavo ir aplinkiniai – dar net nenuskambė- Puikus smuikininkas buvo ir jo brolis Juozas Svitojus jus pirmiems muzikos taktams“ (Bapkauskienė 2014). (g. 1920 m.), tėvas taip pat buvo muzikantas. 9 Cyrailės kaime gyvenanti jo žmonos svainė Magdale- Daug papasakojo ir kartu su J. Ragažinsku muzika- na Rasytė Venclovienė (Pučinskaitė, buv. Milašienė, vę liaudies akordeonininkai A. Bapkauskas, Stasė Kap g. 1939 m. Kasauskų k., Kalvarijos par.) teigė: „Jau cevičienė-Kizelevičiūtė (g. 1941 m. Burokų k., nuo buvo labai linksmas [...], nebuvo užsisnaudęs [...]. Jį 1967 m. gyv. Jungėnuose, Kalvarijos sen.), kiti meno publika mylėjo – jis linksmas, visada su šypsena [...]. kolektyvų vadovai.10 Taip po truputį atsiskleidė muzi- Duoda tuo smičėlu ir net visas kruta.“5 Smuikinin- kanto gyvenimo ir veiklos bruožai, taip pat šio paribio ko Antano Bapkausko sūnus akordeonininkas Alius krašto muzikinio kultūrinio gyvenimo ypatumai. Bapkauskas (g. 1957 m. Senojoje Radiškėje) neabe- Taigi vienu iš pagrindinių liaudies muzikanto bio- jojo: „Ragažinskas – profesionalas.“ Pasak ilgametės grafijos tyrimo, rašymo ar rekonstravimo11 metodų Sangrūdos liaudiškos kapelos vadovės, profesionalios tapo daugkartiniai, pakartotiniai pusiau struktūruoti akordeonininkės Angelės Bapkauskienės (g. 1965 m. Mergutrakio k., Sangrūdos ap.), jis buvo „labai links- 7. J. Ragažinsko žmoną ir A. Bapkauskienę autorė kalbino 2009 ir mas, natūraliai švytintis, be jokių vaidinimų, labai ko- 2015 m., visus kitus pateikėjus – 2015 m. 8. Medžiagą A. Bapkauskienė rinko pagal projektą „Sangrūdos krašto munikabilus, darbštus ir viskuo besidomintis [...]. Tik muzikinių tradicijų puoselėjimas“. J. Ragažinsko gyvenimui skirti 3 išeina [į sceną], akys blizga, šypsena plačiausia – ir vi- puslapiai. Šia medžiaga etnomuzikologė Ieva Bubnytė grindė baka- sus papirkdavo [...]. Jis muzika gyveno“6. Tai matyti ir lauro darbą apie tradicinį Suvalkijos smuikavimą (Bubnytė 2015). 9. Knygoje minimi ir Sangrūdos muzikantai. vaizdo įrašuose. 10. Pradinių klasių mokytoja Irena Burinskienė (g. 1928 m. Kalvarijoje, ten ir gyvenanti), buvusi Senosios Radiškės kultūros namų meno 3. Medžiaga saugoma LMTA ir LLKC muzikinio folkloro archyvuose. vadovė Ona Miliauskienė (Kvietkauskaitė) (g. 1944 m. Burokų k., 4. J. Ragažinsko muzikos įrašų, kūrinių transkripcijų ir kitos pateiktos Punsko vls., Seinų aps., gyv. Tautkaičiuose, Marijampolės sav.) ir medžiagos paskelbta nedaug (Vyčinas 1998: Polka nr. 19; Vyčinas giminaičiai ar kaimynai (M. R. Venclovienė, Izabelė Bapkauskienė, 2002: 292; Kirdienė 2000: 38, 44–86, 94, 96, 110, 119; Kirdienė g. 1928 m. Burokų k., gyv. Marijampolėje). Visi pokalbiai užrašyti 2007: nr. 29–30, 58, Kirdienė 2012: 20). 2015 m. po kelis kartus kalbantis telefonu. 5. 2015 m. užrašė G. Kirdienė (toliau – G. K.). 11. Plg. italų etnomuzikologių Serenos Fači (Serena Facci) ir Džuzepinos 6. 2015 m. užr. G. K. Količi (Giuseppina Colicci) pranešimus (ESEM: 22)

54 Gaila KIRDIENĖ. Jonas Ragažinskas: liaudies muzikanto biografija

Pranas Valentukonis, Stasė Kizelevičiūtė- Kapcevičienė ir Jonas Ragažinskas griežia jaunimo šokiams pasienio kareivinėse. 1961 m. Nuotrauka iš S. Kapcevičienės albumo. interviu su smuikininku ir jį pažinojusiais asmenimis, nepriklausomybę nuo 1999 m. Sangrūdos seniūnija pri- papildantys ir patikslinantys tai, kas buvo užrašyta ar klauso Kalvarijos savivaldybei.12 Norint geriau suvokti paskelbta anksčiau. pasienio tradicinę kultūrą, labai svarbu ją tirti abipus sienos, ypač jei tai buvęs vienas kraštas. XX a. pradžioje Punsko krašto mokytojai ir įvairios Sangrūdos (Punsko) kraštas ir jo visuomeninės organizacijos rengė viešuosius vakarus, instrumentinio muzikavimo tradicijos vaidinimus ir šokius. 1907 m. Seinuose surengtame pirmajame lietuviškame vakare buvo suvaidinta Anta- no Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Biografiniam tyrimui būtinas jo herojaus gyvena- Įdomu, kad tarpukariu šiuose renginiuose aktyviai da- mojo krašto istorinis, geopolitinis ir etnokultūrinis lyvaudavo, muzikuodavo ir Lietuvos pasienio polici- kontekstas. Pasiteiravus žiniomis apie gimtąjį kaimą ir ninkai (Svitojus 2008: 18). Okupacijų metais gyven- kraštą mielai dalijasi ir pateikėjai. tojams abipus sienos teko patirti daug sunkumų. Karo Iki 1920 m., kai pietrytinę Lietuvos dalį okupavo metais pradėti naikinti kaimai, o jų gyventojai buvo pri- Lenkija, Sangrūdos kraštas priklausė Punsko valsčiui verstinai iškeldinami – dalis į Vokietiją, dalis į Lietuvos (ir parapijai), bet netrukus jį padalijo demarkacinė li- gilumą, tik nedaugelis vėliau sugrįžo į savo ūkius. Jau nija, kiek vėliau – valstybinė Lietuvos ir Lenkijos sie- pirmosiomis sovietinės okupacijos savaitėmis pradėtas na. Didesnioji, pietinė, Punsko valsčiaus dalis atiteko formuoti pasienio ruožas, kurį vadino mirties zona, nes Lenkijai (Makauskas 1991). Visos Seinijos lietuviškų į jį įžengusius grasinta nušauti (Paransevičius 2001: 23, kaimų gyventojai protestavo prieš lenkų okupaciją. Jau Svitojus 2008: 43–44). 1920 m. lapkričio 2 d. tokį protestą ir norą priklausyti Muzikantais ir dainininkais garsėjusį Burokų kaimą Lietuvai išreiškė septyniolika Kalinavo, kuriame tuo demarkacinė linija padalijo į dvi dalis, tačiau ūkininkai, metu tikriausiai gyveno J. Ragažinsko tėvai, gyventojų kurių sodybos pateko į Lenkijos teritoriją, kurį laiką (Kašelionis 2002). Lietuvoje likusios Punsko vls. da- tebedirbo savo žemę Lietuvos pusėje, o jų vaikai ten lies administracinė priklausomybė nuolat keitėsi. Iki lankė pradžios mokyklą. Apie 1934 m. J. Ragažinskas 1941 m. ji priklausė Lietuvos Seinų apskrities Punsko baigė Burokų kaime, pas Jankauskus, įsikūrusios pra- valsčiui su centru Sangrūdoje, 1941–1948 m. – Lazdijų džios mokyklos keturis skyrius (Bapkauskienė 2014). apskričiai, vėliau suformuotas Sangrūdos valsčius, po to – apylinkė, iš pradžių priklausiusi Kalvarijos, pas- 12. Remtasi internete savivaldybių paskelbtais duomenimis (žiūrėta kui Kapsuko (Marijampolės) rajonui. Atkūrus Lietuvos 2015 m. rugpjūtį–spalio pr.).

55 MOKSLO DARBAI

Vestuvių antroji diena vyro pusėje (Cyrailės k., Sangrūdos ap.). Akordeonais griežia J. Ragažinsko sūnus Jonas (dešinėje) su draugu. 1965 m.

Nors pasienio kaimų gyventojų kultūrinis gyveni- rasti muzikantų nuotraukų. Visi kalbinti pateikėjai tvir- mas buvo smarkiai ribojamas, jis neužgeso: „Viso [Bu- tino, kad jos buvo labai brangios, XX a. pirmojoje pu- rokų] kaimo jaunimas rinkdavosi ant Nevukalnio pagal sėje ir pokariu kaimuose net ir per vestuves fotografuo- tų laikų papročius padainuoti, pašokti, pasportuoti. Ta- davosi tik jaunųjų pora. Galima būtų teigti, kad ten net čiau tie pobūviai baigdavosi pasienio sargybinių [len- nebuvo tradicijos fotografuotis su visu vestuvių pulku kų] įsikišimu. Esant griežtam pasienio režimui, kultū- ir muzikantais. Tokia padėtis primena Dzūkiją, Seinų, rinė veikla kaime buvo labai ribota. Dėl to burokiškiai Punsko ir Klaipėdos kraštus. Pasak I. Bapkauskienės, dalyvaudavo gretimų kaimų renginiuose“ (Paransevi- „tada nedarė jokių tų muzikantų nuotraukų, jokių atmi- čius 2001: 23, 159). nimų. Kai užėjo blogi laikai [Antrasis pasaulinis karas, Burokų kaimas išliko tik Lenkijos pusėje (lenk. Bu- pokaris], ir turimas nuotraukas reikėjo slėpti“ 13. raky). Ten gimusi Ona Miliauskienė (Kvietkauskaitė) Aptariamas Pietų Lietuvos kraštas yra ties Suvalki- atsimena, kad 1946 m. jo gyventojams rusai liepė iš- jos (Sūduvos) ir Dzūkijos riba. 1990 m. per ekspedici- sikelti per 24 valandas: „Tada staigiai buvom uždaryti ją paklaustas, čia Dzūkija ar Suvalkija, J. Ragažinskas [uždraudė eiti per sieną]. Namai kurį laiką dar stovėjo, netvirtai nutęsė: „Dzūkija čia...“, tačiau žmona nukirto: dar buvo nenuvežti, ten gyveno pasieniečiai. Vaikai dar „Čia jau skaitos Suvalkija.“ O. Miliauskienė tvirtino, ėjom į tuos namus ir pagavo mus kareiviai – kad ėjom kad Sangrūdos (kaip ir Punsko) gyventojai ir ji pati – į savo namus.“ Vėlesniais dešimtmečiais jauni Sangrū- labiau dzūkai. Jie šiek tiek dzūkuoja, raidę d taria kaip dos krašto žmonės ir savo noru kėlėsi į netolimus Laz- dz arba dž (Radziškė, Radžiškė). Savo ruožtu V. Svito- dijų ir Kalvarijos ar Marijampolės kraštus. jus neabejojo, kad Dzūkijos ir Sūduvos riba yra labiau Sangrūdos krašto žemė nėra labai derlinga (nors, pasak A. Bapkausko, „labiau prie molio“ nei dzūkų), tad 13. Pateikėjos tėvas, brolis ir vyro brolis buvo blaškomi po Sibiro tremtis žmonės gyveno neturtingai. Galbūt todėl sunku buvo ir lagerius.

56 Gaila KIRDIENĖ. Jonas Ragažinskas: liaudies muzikanto biografija

į vakarus – Kalvarijos krašte, kurio dainose susipina minėje iš kartos į kartą perduodami muzikinės tema- „dzūkiškas ir suvalkietiškas pradas“ (Svitojus 2008: tikos posakiai ir ištisi naratyvai, kuriuos buvo svarbu 156–157). užfiksuoti. Vienas iš naratyvų – kaip pateikėjo senelis Seinų, Lazdijų ir gretimuose Punsko, Sangrūdos ir dar ankstyvoje vaikystėje griežti smuiku mokė tėvą: Kalvarijos kraštuose (kaip ir kitur Dzūkijoje ir Rytų „Pasodino vaiką ant stalo, paduškom apramstė ir duoda Suvalkijoje) pagrindinis muzikos instrumentas ilgą lai- smuiką grajyti – mano tėtę taip mokino.“15 Tėvas Jonas ką buvo smuikas. Iki XX a. antrosios pusės šie kraštai Ragažinskas (apie 1853–1951 m., kilęs iš Zovodos k., buvo vieni iš stipriausių Lietuvos tradicinio smuika- dab. Sangrūdos sen.) grodavo smuiku, klarnetu („visą vimo centrų. Dar XX a. pradžioje čia net ir vestuvė- laiką an klerneto grojo“), turėjo lūpinę armonikėlę. se grieždavo vienu smuiku, o jei būdavo keli smuikai, Dvidešimt vienerių jį paėmė į carinės armijos rekrū- kartais ir būgnas su barškučiais – „tai jau buvo kapela“. tus, tarnauti teko net dvidešimt penkerius metus. Pasak Armonikos atsirado tarpukariu (Kirdienė 2000: 109; pateikėjo, tėvas ir ten grodavo.16 Matyt, jam teko groti Kirdienė 2011: 161; Svitojus 2008: 23). carinės armijos orkestre, susipažinti su profesionaliu Ir A. Bapkauskas mena tėvą pasakojus, kad „anks- muzikavimu. Gimtajame krašte tėvas grieždavo vestu- čiau tiktai viena smuikute grodavo, nebuvo kitų ins- vėse. Pasak O. Ragažinskienės, „senovėj vestuvėj gra- trumentų“. Net dvidešimt keturi iš A. Bapkauskienės jino dvi savaites, savaitę vienoj ir savaitę kitoj pusėj. aprašytų Sangrūdos krašto muzikantų griežė smuiku. Viena tokia veseilė buvo, kad tėvas už 40 litų [gautą Burokų, Radiškės ir Zovodos kaimuose būta net po atlygį, veikiau carinių rublių] nusipirko arklį, ir dar liko tris smuikininkus, tačiau smuikavo daugiausia gimu- pinigų“17. sieji XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pirmąjį–trečiąjį Smuiku griežė ir jaunesnis motinos brolis Aleksan- dešimtmetį. Smuikavimo tradicijas tęsė vos keli jau- dras Petrukevičius. Smuikuoti jis mokėsi kunigų semi- nesnės kartos muzikantai: Šalaševičius iš Gunkliškių, narijoje Seinuose (jos nebaigė), mokėjo ir vargonuoti. Algirdas Kubilius iš Vaiponiškės ir Justinas Bielys iš Liaudies muzikantų giminės žinomos visoje Lietu- Navininkų. voje, tačiau reta šeimų, kuriose būtų net kelios kartos Punsko krašte pirmiausia paplito lenkiškos, o vo- muzikantų ir tėvo, ir motinos pusėje. Pasakojimas, kad kiečių okupacijos metais ir vokiškos „Hohner“ ar- vaikas mokytas šeimoje griežti smuiku nuo trejų–ke- monikos. Basetlė, vadinta didele smuika, dičke, arba tverių metų taip pat retas, užfiksuotas tik Pietų ir Vaka- kontrabosas šiame krašte paplito prieš pat Antrąjį pa- rų Lietuvoje. saulinį karą. Vietoj jos kartais pasidirbdavo muzikinį Jonas Ragažinskas augo gausioje šeimoje. Jo tėvas lanką su pūsle.14 XXI a. pradžioje, Lietuvoje baigiant buvo vedęs du kartus. Su pirma žmona turėjo septynis išnykti gyvajai liaudies smuikavimo tradicijai, Laz- vaikus: du sūnus ir penkias dukteris. Žmona mirė po dijų krašte ji dar gana gyva, ten muzikuoja Albinas septintojo gimdymo, tėvas pats augino šešis vaikus, o Bartnykas (g. 1927 m.), o iš jo tradiciją yra perėmęs jauniausią dukrytę atidavė globoti savo motinai. Antrą Romas Mazėtis, kuris Lazdijų kultūros centre moko kartą vedęs Marę Petrukevičiūtę, jis apsigyveno Kali- smuikuoti jaunąją kartą. Lazdijų kultūros centre nuo nave (Punsko vls., Lenkijoje), ten skurstanti šeima nu- 2013 m. pradėtas rengti ir tradicinio smuikavimo kon- sipirko kelis hektarus žemės. Gimė dar keturi vaikai: kursas. Teklė, būsimasis muzikantas Jonas, Albina ir Leokadi- ja. Kai Jonukui buvo vos treji, šeima persikėlė gyventi pas uošvius Petrukevičius į Lietuvos pusėje pasienyje Muzikinė Jono Ragažinsko biografija buvusius Užukalnius. Sudėję savo turimus ir uošvių duotus pinigus, jie iš emigravusios į Ameriką moters Jonas Ragažinskas kilęs iš muzikalios giminės, mu- kaimynystėje nusipirko 6 ha ūkelį. Šeima gyveno var- zikantų buvo ir tėvo, ir motinos pusėje. Ragažinskai gingai, vaikus turėjo leisti tarnauti pas svetimus ūkinin- nuo seno garsėjo muzikantais: prisimenama, kad prose- nelis, senelis (tėvukas, dziedulis) ir tėvas – visi jie buvo 15. VDU FA 1994. Jonai – griežė smuiku ir kitais instrumentais. Šioje gi- 16. LKA V 54. Pasak J. Ragažinsko žmonos, jo tėvas mirė būdamas devyniasdešimt aštuonerių; 2009 m. užr. G. K. 14. LKA V 104, pat. Julijonas Babkauskas, g. 1911 m. Vaitakiemio k., 17. 2015 m. užr. G. K. XX a. pirmojoje pusėje šio krašto vestuvėse Punsko vls., Suvalkų vaiv., ir Petras Nevulis, g. 1915 m. Didžiulių k., muzikantai atlygį susirinkdavo tikriausiai tik grieždami sutiktuvių Smalėnų vls., Suvalkų vaiv., gyv. Punske (plg. Kirdienė 2011: 161). maršus, iš anksto sutarto atlygio nebuvo (Svitojus 2008: 41).

57 MOKSLO DARBAI kus, tik mažuosius ir Jonuką pasiliko namie. Jam, kaip Karo pabaigoje J. Ragažinskas slapstėsi, kad ne- ir broliui Antanui, gyvulių ganyti neteko.18 būtų paimtas į frontą. Per vieną kratą jo, pasislėpusio Tėvas buvo išmokęs griežti smuiku vyriausią sūnų po šiaudais, vos nenudūrė. Ir po karo tėvas su vienu ar Antaną (apie 1900–1994 m.).19 Jonuką jis pradėjo mo- abiem sūnumis ir svainiu smuikais grieždavo vestuvė- kyti smuikuoti, kai jam buvo septyneri, nes vaikas labai se. 1945 m. Užukalniuose pas Drūčius vykusiose vestu- norėjo.20 „Pirmą smuikę nupirko tėvas, buvo namų dar- vėse J. Ragažinskas susipažino su būsimąja žmona Ona bo, tik mažiukė. Dirbo toks meistras, jau jo nėr gyvo, Milašyte. Jonas ir jo tėvas griežė smuikais, o jauniausia buvo kap tikra smuikė, tik be kančiukų, išpūsta tokia. sesuo Leokadija (g. apie 1928 m.) grojo būgneliu. Ves- Smičėlis buvo baltų siūlų, išsakuota, kai grodavo, tai tuvėse dalyvavo ir dėdė A. Petrukevičius. Aštuonioli- trūkdavo“ (Vyčinas 2002: 292). Vienuolikos metų jis kmetė Ona buvo pamergė, tarmiškai vadinama drūčka. jau „tikrai grajijo“. Tėvas mokė labai reikliai, griežtai, Ji prisimena: „Paprašė savo dėdės pagrajint ir išvedė šiuo metu jau nebetaikytinais metodais. Pirmiausia lie- mane šokti [...]. Du metu draugavom da. Jis in šokius pė išmokti gamą: „Už ne taip laikomą smuikutę, smičių [Cyrailės kaime] atėjo: jis grajina, o prie savę mane ar sugrotą melodiją iškart trenkdavo per nagus... tai net pasisodinęs.“27 Pokario sunkmečiu šokiuose J. Raga- smičius iškrisdavo“ (Bapkauskienė 2014).21 žinskas smuikuodavo ir vienas. Kai norėdavo pašokti, Tėvo „smuika buvo Stradivaro darbo, pirkta Suval- pasidėdavo smuiką, pasiimdavo lūpinę armonikėlę ir kuose iš žydelio“22. Tėvas apie smuikus išmanė: „Jie grodavo šokdamas.28 Netrukus Sangrūdos apylinkės turėjo arklį [...]. Nuvažiavo į Suvalkus smuiko pirkt. pirmininkas Lapinskas jaunuosius Ragažinskus „su- Smuikų prikabyta, baisus dalykas, o jisai smuiko ne- rašė“, vėliau jie susituokė bažnyčioje. Vestuvės buvo rado. „Klumpė, sako, klumpė...“ Žydas sako: „Mano kuklios, tačiau kaimo muzikantui jaunimas suruošė viena [smuika] yra užslėpta.“ Tėvas pažiūrėjo – nekvo- suneštines vaišes: „Bernai atsinešė gėrimų, mergos už- lino... Sako: „Nu, jau šita biškį panašesnė.“ Tą paskiau kandos, ir šokom per naktį. Jaunimas gyvenimo pra- nupirko. Nežinau, tę 200 Lt sumokėjo.“23 Kita vertus, džiai dar sudėjo ir pinigų“ (Bapkauskienė 2014). Ves- J. Ragažinskas nuolat prisimindavo tėvo posakį, kad tuvėse grojo savi: „Visi trys [smuikais], tėvukas, Anta- geras muzikantas ir „an klumpės groja“24. Tėvo smuiką nas ir jaunikis. Kai pradėjo trypt svečiai – visas kaimas muzikantas išsaugojo ir juo griežė iki amžiaus pabai- buvo tada – tai lig paryčių, net muzikantai pailso.“29 gos. Po muzikanto mirties žmona jį pardavė už 450 Lt. Žmonos dėdė jaunavedžiams leido apsigyventi tuš- Būdamas jaunas, J. Ragažinskas „buvo pirmas mu- čiuose namuose Radiškėje. Vėliau tuos namus už 200 zikantas: šokis, vakarėlis, ar veseilia, ar taip koks susi- rublių Ragažinskai nusipirko ir susiremontavo. J. Ra- ėjimas – visur jo buvo pilna“ (Bapkauskienė 2014).25 gažinskas buvo labai nagingas, pasak žmonos, tikras Vestuvėse kiek užsidirbdavo, o vakaruškose ar pas arti- auksarankis. Dirbo kalviu, kaustė arklius, statė namus, mesnius grojo nemokamai. Visas kraštas iki pat XX a. buvo ir žemės ūkio darbininkas, malūnininkas. Dai- pabaigos buvo labai dainingas. J. Ragažinsko seserys liai dirbo buities rakandus (ir vežimus, roges, karstus), labai gražiai dviem balsais dainuodavo ir giedodavo baldus, mokėjo statyt namus, ūkinius pastatus, gamino Būdviečio bažnyčioje. Jis pats taip pat labai mėgo ir langus, duris. Buvo padirbęs kelis smuiko strykus30, dainuoti, ir giedoti – „jo buvo pirmas, stiprus balsas; ... teigė mokantis gaminti ir maždaug 1,5 m ilgio dviejų [ypač] mėgo trumpukes ir smagias polkų dainukes“26. arba trijų stygų pūslinę (kantribasą) su kiaulės pūsle ar lentikės smuiką (visai lygi, nepūsta).31 J. Ragažinskas, kaip ir jo tėvas, paprastai smuikuo- 18. LKA V 54/4. 19. Pat. O. Ragažinskienė, 2015 m. užr. G. K. davo ansambliuose, tik karo, pokario metais – kartais 20. VDU FA 1994. vienas. Jų krašte tarpukariu buvo paplitusios dviejų ar 21. Plg. pat. I. Bapkauskienė (Kizelevičiūtė). trijų smuikų arba dviejų smuikų ir alto, dičkės (kantri- 22. Smuiko viduje jokio užrašo nebuvo (VDU FA). Įžymaus italų meistro 32 Antonijaus Stradivarijaus (Antonio Stradivari) smuikais Lietuvos baso), kartais būbno kapelos. Šokių vakarėliuose dič- kaime vadintos Vokietijos ar Čekijos manufaktūrose pagamintos kopijos. 23. LKA V 54. 27. Pat. O. Ragažinskienė, 2015 m. užr. G. K. 24. LKAV 54, VDU FA. 28. Pat. O. Ragažinskienė, 2015 m. užr. G. K.; plg. Bapkauskienė 2014. 25. Matyt, čia, kaip ir Kalvarijos krašte, jaunimo šokių vakarėlius vadino 29. Pat. O. Ragažinskienė, 201 m. užr. G. K. šokiu ar vakarėliu-šokiu (Svitojus 2008: 42). 30. EIA, LKA V 54. 26. Pat. M.-R. Venclovienė, plg. O. Ragažinskienė, O. Miliauskienė; 31. 1992 užr. G. K. ir 1993 m. J. Ragažinsko laiškas. 2015 m. užr. G. K. 32. EIA ir pat. O. Ragažinskienė, 2009 m. užr. G. K.

58 Gaila KIRDIENĖ. Jonas Ragažinskas: liaudies muzikanto biografija

Magdelenos Rasytės Pučinskaitės ir Vinco Milašio (J. Ragažinsko svainio) vestuvės. Kasauskų k., Kalvarijos ap., Kapsuko r. (vėliau – Marijampolės r.). Antras iš dešinės – piršlys Jonas Ragažinskas, antra iš kairės – jo žmona Ona. 1965 m. kės galėjo ir nebūti33, bet J. Ragažinsko tėvas jau turėjo [...]. Išgerdavo, nebūtų linksmas, kad negertų. Kap jau fabrike pagamintą kontrabosą – „dičkę: pusės metro išgeria – tai pirmas dainą užtraukia: „Aš nežinau, kur pločio, už žmogų didesnė. Kap dunksi – net per širdį užaugo mergužėlė mano. / Kelio nežinojau, bet pas ją veria...“34 J. Ragažinsko žmona mena, kad kone kas nujojau“37. šeštadienį į jų namus suvažiuodavo visi smuikininkai Po tėvo mirties sūnus buvo suskatęs intensyviau Ragažinskai ir A. Petrukevičius. Jų namai traukte trau- muzikuoti, gailėjosi, kad anksčiau nesimokė. J. Raga- kė jaunimą: „Parvažiuoja Antanas pas mus [vedęs jis žinskas buvo išmokęs griežti akordeonu ir vaikaičius: kurį laiką gyveno Šilutėje] ir tėtis, kol arklio kolchozas Raimundą Ragažinską ir Šarūną Kavaliauską. Pasak da nebuvo atėmęs – keturi skripkininkai buvo! Kap jie močiutės, „jie jau gerai grajino, bet paskui metė“. duoda grajyt, tai visas kaimas skamba... Man ir atsibos- Akordeonininkus J. Ragažinskas mokė „pagal smui- ta, ir vaikus migdau, ir vėl jie pabunda.“35 Jaunesnieji ką – visą melodiją išgroti“38. smuikininkai kurį laiką susieidavo ir tėvui mirus. Pasak žmonos, „smuikas buvo visas jo gyvenimas, J. Ragažinskas su žmona užaugino du sūnus ir žinojau, jei einam į svečius, tai smuikutė jau už skver- penkias dukras. Visi pateikėjai tvirtina, kad nė vieno“ (Bapkauskienė 2014). Kita vertus, ji visada pabrėž- nas vaikas netapo geru muzikantu, nors sūnų Joną davo, kad „kol [buvo] nevedęs, daugiau ajo grajyt – kap (1951–2014 m., gyv. Naujojoje Radiškėje) tėvas mokė apsivedė, tai jis nėjo grajyt. Tik kokiam baliuke [...]. griežti akordeonu. Mat to meto jaunimas „smuiku ne- Nes šeima, darbo yra, visko – ir aš buvau patenkinta, simokino, tik akordeonu“36. 1965 m. sūnus, būdamas kad nėjo“39. Vis dėlto J. Ragažinskas dar bent kelis keturiolikmetis, dviese su draugu griežė antrą dieną per dešimtmečius buvo nepamainomas ir jaunimo šokių motinos brolio vestuves: „Pagrojo maršą „Suk suk rate- vakarėlių, ir įvairių švenčių muzikantas: smuikuodavo lį“, šitas buvo mėgstamiausias ir šokiams, pirmas buvo „kolūkio salėse, per rugiapjūtės pabaigtuves ir kaimo „Jaunųjų valsas“ – net rankos [muzikantams] ištino“. šokiuose... Kap žmonės išeina šokt, tai ima smuiką ir O J. Ragažinskas tose vestuvėse buvo piršlys ir „tik smuikuoja – smagiai grodavo“40. Tęsiant senąsias kraš- už stalo sėdėjo su svočia – dar buvo mada dvi svočios 37. Jaunosios pusėje Kalvarijos krašte griežė du akordeonininkai; pat. 33. Pat. A. Bapkauskas. M.-R. Venclovienė (buvusi jaunoji). 34. LKAV 54, plg. EIA. 38. Pat. A. Bapkauskas. 35. Pat. O. Ragažinskienė, 2015 m. užr. G. K. 39. Pat. O. Ragažinskienė, 2015 m. užr. G. K. 36. Pat. M.-R. Venclovienė. 40. Pat. M. R. Venclovienė.

59 MOKSLO DARBAI

Stilizuota Senosios Radiškės kapela. J. Ragažinskas antras iš kairės. 1970 m. Nuotrauka iš Onos Miliauskienės albumo. to tradicijas, be muzikantų neapsieidavo darbo (rugia- Kizelevičiūte (Kapcevičiene), kuri griežė nedideliu pjūtės) pabaigtuvės, kalendorinės šventės (Joninės), akordeonu. Ji buvo kilusi iš muzikalios Burokų kaimo jaunimo šokiai po bendruomeninių pavasario pamaldų šeimos, akordeonais griežė jos vyresni broliai Juozas (mojinių). Užukalnių gyventojai apie 1971–1972 m. (g. 1921 m.) ir Bronius (g. 1932 m.). J. Ragažinskas ir Jonines dar švęsdavo ant Bagdonakalnio.41 jai liepdavo groti melodiją. Jos jaunystės laikais, kaip Apie 1954 m. šokių vakarėliuose J. Ragažinskas ir seniau, „buvo pas žmones šokiai, kur didelės trobos dažniausiai grieždavo kartu su akordeonininku Bro- [...]. Radiškės, Užukalnių kaime buvo tais laikais jau- niumi Zajankausku. Kartais muzikuodavo ir su kai- nimas [...]. Niekas tę nemokėj – nieko neatsilygindavo. mynystėje gyvenusiais vyresniais smuikininkais Pranu Jaunimas kaimo suveina [...]. Šeštadieniais iš vakaro Valentukoniu, Kastuliu Barkausku (abu iš Burokų k.) ir prasidėdavo, [trukdavo neilgai,] ne iki dvylikos“. Ji tik antrinusiu smuikininku Antanu Bapkausku (1915– prisimena, kad 1961 m. kartą teko trise groti jaunimo 1989) iš Radiškės. Puikus smuikininkas buvo pastarojo šokiams pasieniečių kareivinėse. Ji viena pagrieždavo vyresnis brolis Zigmas Bapkauskas (1915–1989), bet ir savo artimųjų vestuvėse, kaip tuo metu Sangrūdos apie 1950 m. jis vedė ir išsikėlė į Virbalus, Lazdijų r., krašte buvo įprasta. vėliau muzikavo su savo šeimos kapela.42 1956 m. J. Ragažinskas pradėjo dalyvauti meninėje Apie 1960–1965 m. J. Ragažinskas buvo subūręs saviveikloje. 1956–1960 m. Radiškės skaityklos Kaimo kapelą su P. Valentukoniu ir kur kas jaunesne Stase jaunimo tautinių šokių rateliui (šokračiui)43 vadovavo Naujųjų Alksnėnų (tuomet Sangrūdos ap., Kalvarijos r.) 44 41. Pat. O. Miliauskienė. pradinės mokyklos mokytoja Irena Burinskienė. Šokė- 42. B. Zajankauskas „buvo geras siuvėjas“, nors suluošinta koja; K. Bar- kauskas su muzikantais eidavo „tik į vestuves, į didesnius reikalus“, 43. Pat. O. Miliauskienė, buvusi to ratelio šokėja, 2015 m. užr. G. K. pat. I. Bapkauskienė. 44. „Mokykloj kap mokiausi, vis šokdavau, tai moterys mane ir pasiūlė

60 Gaila KIRDIENĖ. Jonas Ragažinskas: liaudies muzikanto biografija jai dalyvaudavo Kalvarijoje vykdavusioje Dainų šventė- giminės kilusi O. Miliauskienė, pati griežusi standar- je. Repeticijos ir renginiai vykdavo „dar prie Smetonos tizuota rusiška armonika, nes senoviškų armonikų jau pastatytoje“ mokykloje, išardžius pertvarą tarp dviejų niekas nebeturėjo. Pasak jos, akordeonas Sangrūdos klasių, arba jos kieme. Lietuvos choreografų ir kompo- krašte paplito pokario metais, o anksčiau buvo vokiš- zitorių sukurtus sceninius šokius „Gyvatarą“, „Kalvelį“, kos „Hohner“ armonikos. Apie 1959–1961 m. gegu- „Lenciūgėlį“ ar „Suktinį paskutinį“ šokėjai repetuodavo žinėse jai, dar paauglei, tekdavo griežti ir vienai, nes patys pasidainuodami, tik prieš Dainų šventės apžiūrą vyrų trūko, jie dvejus metus turėdavo tarnauti kariuo- mokytoja prisikalbindavo du muzikantus: smuikininką menėje, paskui dažniausiai sukurdavo šeimą ir dau- J. Ragažinską ir armonikininką B. Zajankauską. Pasak giau nebemuzikuodavo. Jaunąją muzikantę jaunimas jos, „Iš Kalvarijos atvažiuodavo patikrinti, ar tinkame – nusiveždavo ir parsiveždavo, ji prisimena, kaip „[atsi- visuomet tikome [...]. Jie buvo gabūs muzikantai, ge- lygindami] slyvinių saldainių vieną kilogramą už rublį resnių nebuvo. Svarbiausia, kad aš tik padainuodavau 40 kapeikų mamai supila ant stalo. Ir dabar matau aš melodiją, o jie iškart pagrodavo“. Per Dainų šventes tuos saldainius [...]. Rankos sutindavo nuo grojimo“. šokėjams akompanuodavo dūdų orkestras, kaimo mu- Ji pasakojo, kad ankstesnę kultūros namų kapelą su- zikantų nereikėjo. Mokykloje vykdavo ir jaunimo šokių darė du smuikai, armonika ir būgnas, o jos vadovau- vakarėliai, grieždavo tie patys „pagrindiniai muzikan- jamą – vienas, du smuikai (J. Ragažinskas ir Antanas tai“. Tuo metu J. Ragažinsko žmona ratelyje nešoko, bet Bapkauskas), kartais prisidėdavo ir trečias, trys akor- ateidavo pašokti į jaunimo vakarėlius, o vyrą leisdavo deonai (Jurgis Čeponis, 1967–1973 m. Alius Bapkaus- griežti. Čia, kaip ir Kalvarijos krašte, pasižiūrėti atei- kas, vėliau prisidėjo Aleksas Šmukas), kontrabosas davo ir vyresni žmonės (Svitojus 2008: 30). Mokytoja (Sigitas Lipskas), būgnas. Buvo ir kelios gitaros. Visi buvo subūrusi ir dramos būrelį. Tie patys muzikantai muzikantai gyveno Radiškėje. Kartais, jei pritrūkdavo grieždavo ir vaidinimų (Sofijos Čiurlionienės-Kyman- vyrų šokėjų, J. Ragažinskui tekdavo mesti smuiką ir taitės „Kuprotas oželis“ ar Juozo Baltušio „Gieda gai- eiti šokti. Šokratyje dalyvavo ir jo žmona, buvo gera deliai“) vestuvių scenose. Jiems tekdavo pritarti ir mer- šokėja. 1972 m. kapela Kapsuke (dab. Marijampolė) ginoms, iš kurių tuo metu reikalaudavo dainuoti ne tik vykusioje apžiūroje pelnė pirmąją vietą, su šokių ko- lietuvių, bet ir ukrainiečių, baltarusių, gruzinų dainas, lektyvu važiavo ir į Šiaulius. išverstas į lietuvių kalbą. Pasak A. Bapkausko, apie 1970 m. Radiškės jauni- Vėliau J. Ragažinskas, nors ir su pertrūkiais, iki mo šokiuose grieždavo pavieniai akordeonininkai: ge- pat gyvenimo pabaigos aktyviai dalyvavo S. Radiškės riausi buvo Jonas Barkauskas, A. Šmukas, retai kada ir Sangrūdos stilizuotose (liaudiškose) kapelose ir šo- visa kapela. O netrukus „prasidėjo ir diskotekos: mag kėjų rateliuose. Kapelose visada grieždavo pirmuoju netofonai, estrados, gitaros“. smuiku, dainuodavo pirmu balsu, nors puikiai mokė- Iki šiol etnomuzikologai dar mažai tyrinėję stili- jo pritaikyti ir antrąjį balsą. Jis koncertavo savo ir kitų zuotas lietuvių kapelas ir jų santykį su tradiciniu mu- kraštų bei respublikiniuose renginiuose, yra tekę groti zikavimu. Svarbu pažymėti, kad maždaug iki 1980 m. ir didžiausiose to meto Lietuvos scenose. Jo teigimu, Sangrūdos, taip pat Punsko, Kalvarijos kraštų liaudies kapelą sudarė devyni vyrai muzikantai: „Trys smuikos, muzikantai ne tik grieždavo kapelose, bet joms ir vado- du armonikai, cimbalai ir gitara, būbnas“45. Galbūt to- vavo. O. Miliauskienė teigė, kad J. Ragažinskas buvo kia kapela su krašte gana retais cimbolais gyvavo apie S. Radiškės kapelos vadovas, jis „užvesdavo, parink- 1965 m., nes niekas iš kalbintų meno vadovų tokios davo repertuarą – turėjo senoviškos muzikos – ir mokė sudėties neprisiminė (1960–1970 m. kapelai vadovavę visus muzikantus: pagrodavo, paskui prisitaiko akor- Aldona Lipskienė, Juozas Valentukonis jau mirę). deonai, ir paskui prisitaiko kiti [...]. Pritardavo liaudies Apie 1970–1997 m. S. Radiškėje gyvavo „Mari- dainoms [...]. Kartais ir šokdavo. Bajavas [‚labai ener- jampolės rajone pats stipriausias“ A. Lipskienės vado- gingas‘] žmogus buvo [...] Labai man imponavo“. vaujamas aštuonių dainininkių etnografinis ansamblis, Nuo 1975 m. meno vadovu dirbo Vytas Jančiukas, tačiau be muzikantų ir šokėjų.46 1970–1975 m. S. Ra- vėliau jis išvažiavo į Simną (mirė jaunas). Paskui Ra- diškės kultūros namų meno vadove dirbo iš muzikalios diškės kultūros namai buvo uždaryti. 2015 m. O. Raga- žinskienė prisiminė: „Trylika metų ėjom saviveiklon, ir vadovauti“; pat. I. Burinskienė. dainuodavom ten [...]. Paskui numirė jo mama – ji labai 45. EIA, 1992 m. užr. G. K. 46. Pat. O. Miliauskienė, plg. O. Ragažinskienė, 2015 m. užr. G. K. sirgo, buvo parėjusi pas mus, reikėjo ir žiūrėti. Tada,

61 MOKSLO DARBAI sakiau, viskas, jau užtenka. Ir tas šokių ratelis pairo, ir kienės, jam būdavo sunku suvokti, kaip galima, akor- nebėjom“. Visi kalbinti žmonės teigė, kad žmona labai deonu griežiant savo krašto muziką, nepataikyti. „Jeigu nenoriai išleisdavo J. Ragažinską groti: „Buvo visų pa- nepataikai – tai nusijuokdavo sodriu balsu.“ girtas žmogus, bet žmona jam biskį trukdydavo – buvo Žmona mena, kad būdamas „da jaunas, maždaug tokia, ožiuodavosi. [Meno] vadovai vargdavo, kol su penkiasdešimt penkerių metų“, J. Ragažinskas pradė- ja susitardavo. Tas jam labai trukdė. Žmogus būtų pa- jo giedoti Sangrūdos bažnyčios chore – „vyrai draugai kilęs [labiau žinomas]. Jisai buvo jos rankose, klausė pakalbino, nes giedotojų trūko“. Chore giedojo iki pa- žmonos“47. Pasak I. Bapkauskienės, Sangrūdos ir Kalva- skutinių savo gyvenimo dienų. Apie 1985 m., prikal- rijos krašto vestuvėse „[nuo tarpukario] grodavo Svito- bintas kunigo, jis vieną sekmadienį giesmės melodiją jai, o Ragažinsko žmona neleisdavo – buvo labai pikta: prie vargonų užgrojo smuikeliu: „Tai buvo neįprasta, ir pati neina, ir jo neleidžia“. Kita vertus, apie 1950-uo- bet visiems patiko. Nuo tada keletą metų jis sekma- sius mirus tėvui, vėliau dėdei, išvažiavus broliui, J. Ra- dieniais grieždavo giesmių melodijas šv. Komunijos gažinskui teko ieškoti, su kuo drauge muzikuoti. V. Svi- metu“ (Bapkauskienė 2014). tojus rašė, kad jau tarpukariu tradicinės kapelos ir jų Tuo metu savo šeimai J. Ragažinskas padirbdino repertuaras pradėjo keistis, nes muzikantų turtingame nuostabiai gražų nešiojamą Švč. Marijos altorių, ku- krašte prasidėjo konkurencija, „vertusi tobulėti, ieškoti rio daug kas iki šiol prašo šermenims. Pasak žmonos: naujų muzikinės raiškos būdų ir priemonių [...]; [Žalio- „Jam patiko bažnyčioje altorius. Tokis buvo nagingas, sios muzikantų kapela dėl jaunatviškumo, stiprių balsų ir kad padarė tą altorių pats, kai aš buvau ligoninėje. Dar šmaikštumo] buvo laikoma viena iš stipriausių [...] Liu- jauni buvom, sakė, kad jam ilgu be manęs. Beveik visą bavo ir Sangrūdos valsčiuose“ (Svitojus 2008: 31, 33). Lietuvą išvažinėjo tas altorius.“ Apie 1980 m. stilizuota kapela susibūrė Sangrūdoje. Iki pat senatvės J. Ragažinskas su žmona vakarais Šioje kapeloje J. Ragažinskas griežė drauge su gerokai mėgdavo padainuoti: „Po darbų susėsdavo ant lovos ir jaunesniais muzikantais iki savo amžiaus pabaigos. Pa- sakydavo: – Motka, padainuokim, ba, kai numirsim, tai sak A. Bapkauskienės, nuo 1988 m. iki šiol vadovaujan- jau nedainuosim“ (Bapkauskienė 2014). čios šiai kapelai, tuo metu ją sudarė vienas smuikas („su Jis mirė staiga 2001 m. vasario 12 d., palaidotas smuikais labai prastai, buvo likęs tik J. Ragažinskas“), du Sangrūdos parapijos kapinėse (daugelis jo artimųjų pa- ar trys akordeonai (ji pati, jos vyras ir puikus muzikantas laidoti Būdviečio kapinėse). Laimutis Vaičiulis, g. 1972 m.), standartizuota rusiška armonika ir būgnelis (tambūrinas). Vėliau prisidėjo kontrabosas. Su šia kapela J. Ragažinskas daug kartų grojo Jono Ragažinsko repertuaras Marijampolėje, teko koncertuoti net Palūšėje, Ignali- nos r. Ko gero, įsimintiniausia jo muzikinio gyvenimo Pasak žmonos, J. Ragažinsko repertuaras buvo pla- scena buvo Vilniaus sporto rūmai, kuriuose 1991 m. jis tus: „Jis visko mokėjo, kiek visokių ir šokių, ir dainų...“ su kapela ir solo griežė „Pupų dėdės šventėje“. Liaudies muzikos archyvuose, garso ir vaizdo įrašuose Likęs vienas smuikininkas tarp jaunesnių akordeo- užfiksuoti dvidešimt du jo smuiku pagriežti kūriniai. nininkų, J. Ragažinskas juos mokė savo pamėgtų šokių Repertuaro pagrindas buvo labai stabilus, todėl dau- ir dainų. Kai kuriuos iš jų Sangrūdos kapela ir A. Bap- gumos kūrinių per skirtingas ekspedicijas užrašyta po kauskienės vadovaujama Punsko krašto kapela atlieka kelis variantus. Daugiausia įrašyta polkų (13) ir valsų iki šiol. Jos teigimu, J. Ragažinskas buvo labai kuklus, (5) – tai jo kartos jaunimo labiausiai mėgti šokiai. „Oi, niekada nesididžiuodavęs savo meistriškumu ir plačiu būdavo, panos ir šokdavo [...]. Grajinu polkutę – tai repertuaru, bet reiklus mokytojas. Pasak A. Bapkaus- net sienos braška. Ot, šokdavo!“48 Senieji valsai buvo ko, „mokydavo visokius valsus ir polkas. Vesdavo me- gyvo tempo, pasižymintys smulkia ritmika. lodiją, o mes turėdavom viską pagal jį sugaudyti. Dar Dar J. Ragažinskas pasmuikavo krakoviaką, suktinį dainų [...]. Labai jausdavo visą tempą. Kankino jisai ir su žmona išvardijo kitus šokius: aleksandras, „Boba mus – reikėdavo sunkiai padirbti“. Paprašytas J. Raga- grėbė rugučius“ („Senis pjovė rugučius“), fokstrotai, žinskas gebėjo suskaidyti kūrinį ir kartoti atskiras jo „Noriu miego“, padispanas.49 Ragažinskų bendraamžė dalis ar net kurį nors motyvą. Tik, pasak A. Bapkaus-

48. VDU FA. 47. Pat. M.-R. Venclovienė, plg. A. Bapkauskienė, 2015 m. užr. G. K. 49. EIA.

62 Gaila KIRDIENĖ. Jonas Ragažinskas: liaudies muzikanto biografija

Senoviškas valcas (fragmentas). LKAV 54/7. (Kirdienė 2012: 89).

I. Bapkauskienė mena, kad daug vyresnis smuikininkas K. Barkauskas mėgindavo jaunimą mokyti senoviškų šokių – „bet mes neišmokom“. S. Kapcevičienė pasakojo, kad su J. Ragažinsku grieždavo „paprastus šokius: valsą, polką, fokstrotą. Buvo ir [pokario metais populia- rus] cvingis (svingas), „Ant kalno karklai“, „Katinėli, nu nu nu“, suktinis, krakoviakas, padispanas“. Šio krašto žmonės gerai skyrė lietuviškus ir nelie- tuviškus šokius. Pasak Ragažinskų, lietuviški – polkos, valsai, fokstrotai ir padispanas.50 J. Ragažinskas pagriežė ir vieną lenkišką polką (plg. Rytų Lietuvos „Ūšiašiūšia“)51, taip pat vieną mažorinės dermės „Kal- varijos žydelių polką“52, kurios melodika labai artima lietuviškoms polkoms, tačiau išsiskiria ypač ilgomis, iki dvidešimties šešioliktinių, gaidų serijomis. Valsas „Gerk, broleli, gerk“ pamėgtas ir Punsko krašte (taip pat Klaipėdos krašte), matyt, plito per vietinius vokie- čius. Vos keli šokiai: aleksandras ir padispanas, yra kilę iš carinės Rusijos. Iš pateikėjų atsiminimų paaiškėjo, kad J. Ragažins- Polka „Voverytė“ (fragmentas). MFA KLF 1465/20, 1990 m. kas, ypač per vestuves, itin mėgo griežti šiame krašte transkribavo G. Kirdienė. nuo seno paplitusias polkutes su padainavimais arba humoristines daineles, čia vadintas trumpukėmis, pa- vo niekad“55. Tą patį sakė ir kiek jaunesni pateikėjai: pliauškomis, pavyzdžiui, „Šokinėjo mergyčiukė, pa- „Jau kap dainuoja, tai nesmuikuoja.“56 1950–1960 m. sikėlus spadnyčiukę“53. Ši J. Ragažinsko repertuaro Svitojų kapela Kalvarijos krašte pirmoji pradėjo ves- dalis liko beveik neįrašyta. Mėgstamiausi kūriniai, tuvėse per pirmą vakarienę ir kitą rytą – per pačių ini- muzikuojant su stilizuota kapela, buvo „Sūpuoklių val- cijuotus labaryčius – grodami dainuoti, ilgainiui tai cas“, „Gaspadoriaus polka“ su padainavimu ir dainelė virto pageidavimų koncertais. Anksčiau muzikantai „Šuva loja, gaidys gieda“. Pasak A. Bapkauskienės, vestuvėse beveik nedainuodavo. Ir V. Svitojaus vado- „Mes [grodami akordeonais] dainuojam, o jis groja vaujamose stilizuotose kapelose tik apie 1960 m. muzi- smuiku. Jei jis vienas – pagroja, tada padainuoja, su kantai pradėjo dainuoti, pritardami sau muzikos instru- tarpukais“54. J. Ragažinskas su žmona tvirtino, „prie mentais. Anksčiau jie tik akompanuodavo vokalistams vestuvėse dainuojančių moterų muzikantai neprigroda- (Svitojus 2008: 75–77, 8, 86–87). Dauguma J. Ragažinsko įrašytų kūrinių archajiški, 50. LKA V 54/5. perimti iš šimtametę tradiciją puoselėjusio tėvo ir kitų 51. EIA; LKA V 54/5 mėgino prisiminti dar vieną lenkišką polką. 52. EIA, plg. LKA V 54. 53. Pat. M. R. Venclovienė, plg. O. Miliauskienė, A. Bapkauskienė, 55. LKAV 54/10. 2015 m. užr. G. K. 56. Pat. M. R. Venclovienė, plg. S. Kapcevičienė (1965 m. jos vestuvėse 54. 2015 m. užr. G. K. dar dainavo tik liaudies dainas, joms muzikantai neakompanuodavo).

63 MOKSLO DARBAI senosios kartos muzikantų. Vos kelių užrašytų kūrinių sada grodavo pirmu smuiku, jau kiti jam pritardavo“59. melodika naujesnė, vienas kitas kūrinys neabejotinai „Rodės, jam ir pastangų nereikėjo – galėdavo stot prie išmoktas iš stilizuotų kapelų: vienos polkos57 melodi- naujų muzikantų ir iš karto groti“ (Bapkauskienė 2014). nis tipas būdingas aukštaičiams, muzikantas nesuge- Jis buvo puikus improvizatorius, kartojamas melo- bėjo rasti jos antrinimo – antro balso, galbūt ir valsas dijas visuomet varijuodavo. Smuikavo labai energingai, „Tik tau dainuoju dainą“. Pasak A. Bapkauskienės, jis tačiau lengvai, tarsi žaisdamas: stovėdamas arba sėdė- taip pat mėgo valsą „Plaukia sau laivelis“, romansą damas, be pašalinių judesių, dažnai su šypsena. Net jo „Ant ežero kranto sėdėjom abu“. Vis dėlto jo repertua žmona žinojo, kad muzikantui svarbu smuiką nuolat re pagrindiniai išliko instrumentiniai kūriniai, jų ne- „turėti rankose“60, kitaip tokios sudėtingos muzikos ne- užgožė 1970–1980 m. Sangrūdos kraštą, kaip ir visą pagrieši. 1992 m. J. Ragažinskas autorei skundėsi: „Tik Lietuvą, užliejusi stilizuotų kapelų atliekamų valsinio ilgiau negrok – pirštai kaip pagaliai.“61 Kairės rankos arba fokstrotinio ritmo individualios kūrybos dainų, delną jis laikė ne klasikiniu būdu: gulsčiai, į jį beveik romansų banga. Viena iš populiariausių tokio pobūdžio įrėmęs smuiko kaklelį, o nykštį atlošęs atgal. Kadangi kapelų Lietuvoje tapo gretimos Kalvarijos apylinkės plaštakos buvo didelės, pirštai ilgi, ketvirtu pirštu išgau- Jungėnų kapela, o jos įkūrėjo V. Svitojaus sukurtas val- namas gaidas intonavo tiksliai. Iš dvigubų gaidų griežė sinis romansas „Vėl gegužio žiedai“ – tikru jos hitu. tik sekstas ir tercijas, retai pasitaiko paralelinės kvintos. Beje, ir pirmieji brolių Svitojų išmokti kūriniai buvo J. Ragažinskas puikiai išlaikė senąjį Punsko krašto romansiniai, autorinės kūrybos valsai arba iš JAV lietu- (dzūkų ir suvalkiečių paribio) smuikavimo stilių, ku- vių atkeliavusios kupletinės polkos, išmoktos klausan- riam būdingas gana greitas kūrinių tempas, ilgos smul- tis plokštelių, grojamų dėdės parvežtu patefonu, kuris kių gaidų (ne tik šešioliktinių, bet ir trisdešimtantrinių) tuo metu kaime buvo retenybė (Svitojus 2008: 27–29, sekos, neretai taškuotoji ritmika, mėgstama ir melodijų 32). Sangrūdos ir Kalvarijos kraštų vestuvėse, kaip ir kadencijose, įvairūs štrichai bei jų deriniai (ypač bū- jaunimo šokiuose, tuo metu jau plito ir estradinės dai- dingi stabdomi gulintys štrichai ir legato jungiamos nos, šlageriai. silpnosios ir stipriosios takto dalys), gausi ir turtinga melodinė puošyba (Kirdienė 2007, pastabos prie kūri- nių Nr. 29–39, 71–72). Jo asmeninis stilius dar virtuo Smuikavimo meistriškumas ir stilius ziškesnis. Stiliaus inovacijomis galima vadinti kiek greitesnius polkų tempus, įmantrią melodinę puošybą J. Ragažinskas grieždavo tik iš klausos. Jis neabe- (ne tik vienos, dviejų, bet net ir keturių gaidų foršlagai, jojo, kad vyresni muzikantai ir ypač tėvas smuikavo puošiamas ir pritariamasis burdoninis balsas), pasa- geriau už jį: „Kokia jų ranka buvo – pats nesugalvosiu! žus, neretai užsibaigiančius glissando aukštyn į a² ar c² Bile kokią smuiką paims ir... Oi, pagrajindavo, pagra- gaidą arba į unisoną a¹ antrame balse, lengvesnį garsą, jindavo! Taip atrodo, kad jis ant tų stygų – net pirštai tačiau intensyvią vibraciją ir „Sūpuoklių valso“ aštun- nelinksta jo. Net nežinau, kaip jis tę pagrajydavo.“58 tines pauzes, būdingas naujesniems, kiek lėtesniems Žmona gyrė vyro grojimą, nors pripažino: „Vaikai tėvo valsams (plg. Bubnytė 2015: 46).62 Dažnai jo griežia- rankos da neturėjo.“ Užrašytojai taip pat nesusilaiky- mų kūrinių kadencijos sudarytos tik iš smulkių taškuo- davo nepagyrę muzikanto meistriškumo. Jų, kaip ir tosios ritmikos gaidų. Kadencijas jis mėgo ir sulėtinti. J. Ragažinsko bendruomenės narių, įspūdžiai, pastabos J. Ragažinsko melodinės puošybos ir ritmikos sudėtin- ir archyvuose saugomų muzikos garso ir vaizdo įrašų gumas išryškėja, palyginus jo ir kitų puikių vyresnės ir analizė leidžia teigti, kad šio smuikininko talentas iš- tos pačios kartos smuikininkų pagriežtus to paties me- skirtinis. Pasak A. Bapkauskienės, jis „buvo be galo lodinio tipo kūrinius.63 Jo pagriežtų kūrinių melodiniai talentingas, labai jautė muziką. Į senatvę blogiau įsi- mindavo naujų dainų žodžius, tačiau melodiją bet kurią 59. 2015 m. užr. G. K. pagrodavo. Jam nereikėjo pasakyti, kokia tonacija. Vi- 60. LKAV 54. 61. EIA, 1992 m. užr. G. K. 62. Plg. Lazdijų krašto valsą „Visos žuvys ežere miega“, LKA P 195. 63. J. Ragažinsko Polka (Kirdienė 2007: nr. 30) ir J. Nizevičiaus (g. 57. VDU FA nr. 23, 58. 1911 m. Kailinių k., Veisiejų vls., Lazdijų aps.) „Dzūkiška polkutė“ 58. LKAV 54; taip pat ir kiti senieji krašto gyventojai prisimena Raga- (LKA P 195); J. Ragažinsko Polka (MFA KLF 1465/20) ir J. Jančo, žinsko tėvą grojus „labai gražiai“, pat. I. Bapkauskienė, 2015 m. užr. 1909–1996 m, Bubelių k., Punsko vls., Seinų aps., gyv. Marijampo- G. K. lėje, Polka „Šoko girioj voverytė“ (Kirdienė 2007: nr. 34).

64 Gaila KIRDIENĖ. Jonas Ragažinskas: liaudies muzikanto biografija

Senosios Radiškės šokėjų ratelis ir muzikantai. 1972 m. Nuotrauka iš Onos Miliauskienės albumo. tipai (kaip ir atlikimo stilius) artimiausi Punsko (Seinų) muzikanto bruožų, kuriuo J. Ragažinsko smuikavimas ir Lazdijų kraštams. skyrėsi nuo vyresnio P. Valentukonio. Ir S. Kapcevičie- Stryką J. Ragažinskas laikė pirštų galiukais, griežė nė stengėsi išgauti vibraciją, padrebindama akordeono dažniausiai viršutinėje stryko dalyje. Aštuntines gaidas dumplėmis: „O, geras labai [J. Ragažinskas muzikan- jis dažniausiai griežė stabdomu, o prie kaladėlės – len- tas], visai balsą padarydavo kitokį, kai Valentukonis – gvu, šokinėjančiu štrichu. Tiksliai griežė ir polkose, ir tokį ploną, styginį [...]. Ir pati padrebydavau akordeono valsuose dažnai pasitaikančias smulkias gaidas, neretai dumplėmis – gražiau būdavo.“ Panaši, tik ramesnė ir iki šešiolikos gaidų iš eilės. Labai mėgo jungti legato rečiau taikoma vibracija arba triliai (valse) būdingi ir ilgas silpnųjų ir stipriųjų takto dalių serijas. gretimo Lazdijų krašto XX a. trečiajame dešimtmetyje Jo išgaunamas smuiko garsas nėra labai intensyvus, gimusiems smuikininkams, paprastai griežusiems sty- kartais strykas nuslysta virš postygio. Tai ypač akivaiz- ginių ansambliuose. Smuikuodamas solo Ragažinskas du, palyginus su puikaus vyresnės kartos smuikinin- išlaikė tradicinį žemesnį, c² gaidą siekiantį registrą. ko, kuriam dar teko vienam griežti vestuvėse, Juozo Peržiūrėjus 1993 m. nufilmuotus du Sangrūdos kapelos Jančo vaizdo įrašais (jis griežė labai giliu garsu, daug pasirodymus, tapo aišku, kad atliekant naujus kūrinius platesniais štrichais, stryko beveik nestabdė, tik akcen- stilizuotoje kapeloje su akordeonais, jo stilius buvo vi- tavo). J. Ragažinsko smuikavimui ekspresyvumo sutei- siškai kitoks: kaip ir dauguma lietuvių liaudies smui- kia intensyvi, bet ne per plati piršto vibracija, kartais kininkų, jis griežė tęsiamas gaidas su specifine plačia pereinanti į trilį. J. Ragažinskas šitaip vibruoja ne tik vibracija aukštame registre. ilgai tęsiamas valsų gaidas, bet ir gana trumpas, aštun- Tėvas išmokė sūnų griežti ir pritariamąsias partijas. tines, greitų šokių – polkų, suktinio – gaidas, taip pat Pasak J. Ragažinsko, pirmas smuikas vesdavo melo- ir dvigubas gaidas, tercijas. Akordeonininkės S. Kap- diją, antras, antrininkas, – antrindavo, paantrindavo, cevičienės teigimu, būtent tokia vibracija jam padėjo prituravodavo, o trečias, altas, – altuodavo. „Ir an- išgauti ypatingą aukšto tembro, pasak jos, „ploną sty- trininkas grojo melodiją [antru balsu]. Trečia smuika ginį balsą“. Gebėjimas šitaip griežti – vienas iš gero buvo didesnė, dėl ta derino kaip altą [kvinta žemiau].

65 MOKSLO DARBAI

J. Ragažinskas su Sangrūdos kapela. Su akordeonu – kapelos vadovė Angelė Bapkauskienė. 1991 m. Nuotrauka iš Angelės Bapkauskienės albumo.

Ja altuodavo [...] Alto šilkas [E styga] – kaip smuiko skamba homofoninė arba vienbalsė muzika. Tiesa, Laz- sekunda [A styga].“64 Prašomas pagriežti solo, jis skųs- dijų krašte J. Ragažinsko kartos muzikantai antrindami davosi: „vienam labai nesmagu grot“65; „o, kad čia būt irgi grieždavo gana vingrią melodiją. Taip pat ir altas, antra smuika, tai aš da geriau pagrajytau“66. priklausomai nuo griežėjo sugebėjimo, gali griežti me- J. Ragažinskas nuostabiai tiksliai pagriežė prita- lodingai, surasdamas tinkantį pobalsio vingį. Dzūkų riamąsias kūrinių partijas, ne tik klausydamas paties smuikininkai nurodė, kad pritariamosios partijos ilgai- pagriežtos pirmosios partijos įraše, bet ir iš atminties, niui darėsi vis sudėtingesnės (Kirdienė 2000: 109–110). nors ir sakydavo: „Čia reikia pagauti...“67; „kad kas pa- griežtų [pirmu balsu], tai aš paantrinau gražiai“68. Mu- zikantas antrino labai energingai, charakteringai stipriai Išvados paakcentuodamas, ypač kadencijas. Jis teigė, kad antri- na senoviškai69, tačiau jo griežiamos antrosios partijos Vienu iš pagrindinių liaudies muzikanto biografijos yra kiek sudėtingesnės negu užrašytos iš kitų dzūkų ar tyrimo, rekonstravimo metodų tapo daugkartiniai pu- suvalkiečių muzikantų. Galima teigti, kad J. Ragažins- siau struktūruoti interviu su juo pačiu, jo artimaisiais ir ko antrojo smuiko partija sujungia tradicinį antrinimą bendruomenės nariais, sukauptų duomenų lyginimas ir (homofoninį pritarimą tercija žemiau arba seksta aukš- tikslinimas. Tyrimą grindė Ragažinskų giminėje iš kar- čiau) ir trečią balsą (altą, dažniau vadinamą bosijimu) – tos į kartą perduodami muzikinės tematikos posakiai ir harmoninių funkcijų pabrėžimą griežiant dvigarsiais naratyvai, taip pat pokalbiai apie konkrečius su muzi- aštuntinių ritmu. Kelis bosijimui būdingus taktus kei- kavimu susijusius įvykius. čia pirmajai partijai virtuoziškumu nenusileidžiantys Suvokti muzikanto gimtojo krašto – Lietuvos ir antrinimo pasažai, dažniausiai oktava žemiau už pirmą Lenkijos (Sangrūdos ir Punsko) pasienio, dzūkų ir su- balsą. Todėl, smuikuojant tik dviem, o ne trim balsais, valkiečių paribio – istorinį, geopolitinį ir etnokultūrinį kontekstą įgalino atliktas tyrimas „abipus sienos“. 64. EIA, 1992 m. užr. G. K. Jono Ragažinsko smuiko repertuaras ir griežimo sti- 65. LKA V 54. 66. VDU FA. lius puikiai reprezentuoja lokalinę gimtojo krašto ins- 67. Ten pat, nr. 25. trumentinės muzikos tradiciją ir jos raidą. Jis buvo aug- 68. Ten pat. te suaugęs su savo kraštu, nuo XX a. antrosios pusės 69. LKA V 54.

66 Gaila KIRDIENĖ. Jonas Ragažinskas: liaudies muzikanto biografija retai kada grieždavo vestuvėse ir gana mažai koncerta- Kirdienė 2001 = Gaila Kirdienė. Dzūkų smuikininkų repertuaras. Iš: vo. Jis nepaprastai vertino vyresniųjų kartų muzikantų, Lietuvos muzikologija, 12, 2011. Kirdienė 2007 = Lietuvių liaudies smuiko muzika. 100 kūrinių. Lietu- ypač savo tėvo, meistriškumą. Todėl, nepaisant visų vių liaudies instrumentinė muzika. Sudarė ir parengė G. Kirdienė. permainų, išlaikė senąsias savo krašto instrumentinio Vilnius: LLKC, 2007. muzikavimo tradicijas ir skleidė jas iki pat mirties. Kirdienė 2012 = Gaila Kirdienė. The drone styles of Lithuanian folk fiddle music. Roots & Routes. Fiddle and Dance Studies from around the Gimtojo Sangrūdos (Punsko) krašto instrumenti- North Atlantic 4. The Elphinstone Institute of Aberdeen. nės muzikos stilius padėjo atsiskleisti ir individualiam Makauskas 1991 = Bronius Makauskas. Lietuviai 1920–1939 metais. J. Ragažinsko talentui. Sudėtingas, smulkios, dažnai Vilnius: Mokslas, 1991. Paliulis 1985 = Stasys Paliulis. Apaščios apylinkių liaudies muzikan- taškuotosios ritmikos, įmantriai puošiamas melodijas tai. Iš: Aš išdainavau visas daineles, I. Pasakojimai apie liaudies jis griežė lengvai, tarsi žaisdamas: taupiais, tiksliais talentus – dainininkus ir muzikantus. Sudarė ir parengė Danutė judesiais. Nors muzikinė kultūra ir jos estetika smar- Krištopaitė. Vilnius, 1985. Paransevičius 2001 = Seinijos gyvenvietės ir gyventojai. Sudarė Juozas kiai keitėsi, muzikantas nenutolo nuo instrumentinės Sigitas Paransevičius. Punskas: Aušra, 2001. tradicijos, o jo smuikavimą galima įvertinti kaip vieną Vyčinas 1998 = Lietuvių tradicinė muzika. Smuikas [CD]. Sudarė ir virtuoziškiausių Lietuvoje ar net už jos ribų. parengė Evaldas Vyčinas. Vilniaus plokštelių studija, Tautos namų santara, 1998. Įsidėmėtinos ir asmeninės muzikanto savybės: artis- Vyčinas 2002 = Evaldas Vyčinas. Lietuvių smuikas. Iš: Liaudies kūryba, tiškumas, muzikavimo džiaugsmas, komunikabilumas. V. Vilnius: LLKC, 2002. Jis buvo reiklus savo krašto jaunosios kartos muzikan- tų, pradedant sūnumi ir anūkais, kurie jau norėjo groti tik akordeonu, mokytojas. Akordeonininkus jis mokė Jonas Ragažinskas: griežti ne pritarimą, o melodiją, todėl kai kurie jo kūri- biography of a folk musician niai išliko kapelų repertuare iki šiol. Gaila KIRDIENĖ Šiuo metu Lietuvoje beveik nebeliko tokių meistriš- This article focusses on the reconstruction of the biog- kų tradicinių smuikininkų, todėl J. Ragažinskas išlieka raphy of an outstandingly talented Lithuanian folk musi- unikaliu pavyzdžiu jaunosioms kartoms. Nors jo pa- cian, the fiddler Jonas Ragažinskas (1924–2001), who was griežtų kūrinių atlikimas neretai tampa tikru išbandy- also able to play the clarinet, accordion, and mouth-organ. mu, jų su užsidegimu mokosi vis daugiau Lietuvos jau- He lived in the remote village of Naujoji Radiškė, Sangrūda (Punsk) d., at the border of Dzūkija and Sudowia regions nųjų kartų smuikininkų. J. Ragažinsko muziką pradeda near Poland. The research is based on repeated semi-struc- atrasti ir Punsko krašto folkloro ansambliai bei kape- tured interviews with J. Ragažinskas, members of his fam- los. Muzikantas neabejotinai vertas atskiro leidinio su ily and community and also on analysis of archival materi- garso ir vaizdo įrašų bei transkripcijų rinktine. als (audio and video recordings) and written sources. Living in a flourishing centre of folk fiddling and hav- ing grown up with deep roots in a musician family, he was a Santrumpos: virtuoso player, representing in an excellent way the elabo- EIA = Etnomuzikos instituto archyvas rate local instrumental music tradition and its changes. His LMTA = Lietuvos muzikos ir teatro akademija own style became even more virtuoso, with appoggiaturas LLKC = Lietuvos liaudies kultūros centras up to four notes, long passages upwards, and developed a LKA V, LKA P = Lietuvos liaudies kultūros centro Vaizdo įrašų archyvai sound quality because of his special vibrato and lighter, MFA KLF = Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Mokslo centro sometimes spiccato-like bow-strokes. J. Ragažinskas per- Etnomuzikologijos skyriaus Magnetofono juostų fondas formed this complicated music perfectly and lightly. His VDU FA = Vytauto Didžiojo universiteto Folkloro ansamblio archyvas amazingly masterful performances and great delight in music making and communication used to charm every lis- Bapkauskienė 2014 = Angelė Bapkauskienė. Sangrūdos krašto muzikan- tener. Starting from his own son and grandsons, he was a tai [kompiuteriu surinktas rankraštis]. Sangrūda, 2014. Bubnytė 2015= Ieva Bubnytė. Suvalkijos regiono tradicinio smuikavimo strict teacher of younger musicians, who didn’t want to play ypatumai XX a. Bakalauro darbas. Mokslo vadovas doc. Evaldas fiddle anymore, but rather the accordion. Vyčinas. Vilnius: LMTA Muzikos fakulteto Etnomuzikologijos katedra, 2015. Lietuvos muzikos ir teatro akademija ESEM = The 31st European Seminar in Ethnomusicology (ESEM). Ma- Gedimino pr. 39, LT-01109 Vilnius king a Difference: Music, Dance and the Individual [konferencijos E. paštas: [email protected] programa ir pranešimų santraukos]. Irish World Academy of Music and Dance, University of Limerick, Sept. 16th–20th 2015. Gauta 2015-09-25, įteikta spaudai 2015-10-28 Kašelionis 2002 = Bronius Kašelionis. Dainava: Seinų kraštas (Istorija, kultūra, žmonės). Vilnius: Kultūros paveldo centras, 2002. Kirdienė 2000 = Gaila Kirdienė. Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje. Vilnius: Kronta, 2000.

67 Pažintys

„Sutarjėlai“ – 10 metų

Rugsėjo 4–5 dieną daugiau nei 20 sutartinių giedo- Pirmoji 10-osios „Sutarjėlos“, kurią šiais metais tojų grupių iš visos Aukštaitijos, taip pat Kernavės, Vil- rengė Panevėžio Kraštotyros muziejaus Etninės kul- niaus ir Kauno apylinkių susirinko į Panevėžį, jubiliejinį tūros skyriaus vedėja Lina Vilienė, diena buvo skirta 10-ąjį Aukštaitijos regiono sutartinių festivalį „Sutar- moksleiviams – koncertavo vaikų folkloro kolektyvai, jėla“. 2006 metais jį inicijavo kupiškėnai – ansamblio patyrusios sutartinių giedotojos rengė jiems moky- „Kupkėmis“ vadovė Asta Pustovaitienė taip pasiūlė mus, vakare vyko koncertas, o po jo iki pat paryčių paminėti artėjančias „Sutartinių“ tritomio sudarytojo tęsėsi naktišokiai miesto Nepriklausomybės aikštėje. ir tyrinėtojo Zenono Slaviūno (1907–1973) 100-ąsias Antrąją dieną tradicinės sutartinės skambėjo sim- gimimo metines. Kupiškyje buvo surengta sutartinių bolinėse miesto vietose – prie paminklo Panevėžio šventė ,,Kokių sutarysma“. Ji prigijo, buvo pavadinta įkūrėjui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos „Sutarjėla“, ir kasmet vyko vis kitame Aukštaitijos karaliui Aleksandrui Jogailaičiui, po Laisvės aikštėje mieste ar miestelyje – Biržuose, Rokiškyje, vėl Kupiš- augančio ąžuolo laja, ant tilto į Nevėžio Senvagės salą, kyje, Pasvalyje, Zarasuose, Švenčionyse, Ukmergėje, o vakare – gražiai įrengtoje ir puikiai įgarsintoje lauko Anykščiuose, o 2015 metais įsiliejo į Panevėžio miesto scenoje prie Panevėžio muzikinio teatro. Visa diena 512-ojo gimtadienio renginius. profesionalaus muzikavimo, subtilaus skambesio,

Po Panevėžio Laisvės aikštės ąžuolu. Centre sutartinę šoka „Medgrinda“ iš Kernavės. 2015 m.

68 Pažintys

Gieda sutartinių tyrinėtoja Daiva Sutartinę šoka „Ratilio“ sutartinių grupelė iš Vilniaus, 2015 m. Vyčinienė ir „Trys keturiose“ iš Vilniaus. 2015 m. apeiginės rimties. Galima pasidžiaugti, kad kaip ir prieš šimtą metų visame sutartinių gyvavimo areale buriasi jų giedotojų grupelės, kurioms ši tradicija tampa sava ir artima, jos vėl kaip gulbės tutuoja, o kai balsai susimuša – vėl zvanku kaip varpai. Vis dėlto klausy- tojų, norinčių patirti, pasak atlikėjų, harmonizuojantį sutartinių skambėjimo poveikį, nėra daug. Kitaip nei didesniuose folkloro festivaliuose, kuriuose kasmet į uždarose sakralinėse erdvėse rengiamus sutartinių vakarus susiburia elitinė publika, Panevėžyje „Sutar- jėlos“ koncertai vyko iš esmės savųjų rate. Tuo metu šimtai miestelėnų dainavo kartu su Simonu Donskovu, kurio dainos taip pat yra tapusios savotišku XX a. folk loru. Ir tai natūralu – romansinė estetika prieš šimt metį pavergė lietuvių širdis. O sutartines savo ruožtu pakeitė ištisinės dainos. Kaip prisimena viena XX a. pirmosios pusės giedotoja: Kai pašydidavo, kad kaip vištos kuduojame, tai išvien giedodavome. Vis dėlto Panevėžyje sutartinės skambėjo visą dieną, galbūt buvo jas pirmą kartą išgirdusių ir sau atradusių, o jei ir neišgirdo – tai nors matė po miestą oriai vaikštinėjančias nuometuotas aukštaites, archeo loginiais kostiumais vilkintį jaunimą, aplink ąžuolą lyg apeigai sustojusį, ir pasauliuĩ giedantį sutartinių giedo- tojų ratą. Tai nedingsta be žymės. Gieda Danutė Karčemarskienė ir „Abełėla“ iš Anykščių. 2015 m. Saulė MATULEVIČIENĖ Gintaro Skumbino nuotraukos.

69 Pažintys

Keturi pokalbiai apie sutartines

Kokiais naujais pavidalais sutartinės gyvuoja šiandien? Kodėl jos traukia muzikos kūrėjus ir atlikėjus? Ar kūrybiškai jas interpretuojantys muzikantai, folkloro ansambliai ir pavieniai daini- ninkai tęsia tradiciją, ar ją keičia, kuria naują? Kaip ir kodėl jie gręžiasi į sutartines? Šiuos ir daugelį kitų klausimų etnomuzikologė Agota ZDANAVIČIŪTĖ uždavė sutartines savaip interpretuojančiai Indrei JURGELEVIČIŪTEI, Inijai TRINKŪNIENEI, Gediminui ŽILIUI ir Brigitai BUBLYTEI.

I pokalbis Bobutės, žinoma, dainuoja, o tėvai jau nebe. Nors, manau, moka dainų. Tetos, dėdės Marijampolėje ar Indrė JURGELEVIČIŪTĖ – profesionali kanklininkė ir kaime taip pat ką nors padainuodavo... O aš dainuo- dainininkė, aktyviai dalyvaujanti įvairiuose tarptauti- dama pasisemiu įkvėpimo ir ramybės, stiprybės. Ir per niuose muzikiniuose projektuose su Malio, Senegalo, savo muziką noriu skleisti gėrį, meilę, ekologines idė- Belgijos ir kitų šalių muzikantais (grupės „Merope“1, jas – liaudies dainos juk apie gamtą, žmogaus ir gamtos „MaLituanie“). Ji atlieka ne tik džiazo, folkloro, bet ir ryšį, apie meilę medžiams ir paukščiams... Ir tos mažy- pasaulio (World music) bei akademinę muziką. binės formos, ramuma, susikaupimas. Kasdienybės bur- Indrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tai. Man dainų ir sutartinių tekstai tarsi japoniški haiku. (LMTA) baigė džiazo vokalo magistrantūrą. Vėliau Roterdamo konservatorijoje gilinosi į klasikinę indų Ir pati rašai dainų tekstus. Ar jiems turi įtakos lietuvių muziką. Šiuo metu ieško sąsajų tarp sutartinių ir folkloras? indiškų ragų Roterdamo Codarts konservatorijos pasaulio muzikos magistrantūroje. Manau, taip... Jų minimalizmas, švelnumas.

Ar seniai esi susipažinusi su sutartinėmis? Kai kalbama metaforomis?

Muzikuoti vaikystėje pradėjau nuo folkloro. Dai- Taip, kai prasmė būna simbolinė ir užslėpta, pajun- navau įvairiuose folkloro ansambliuose, ten ir sutarti- tama intuityviai. Kai verčiu lietuvių liaudies dainų nių giedodavom, bet kaip vaikai – nelabai rimtai. Tad tekstus draugams, su kuriais grojame, jie sako: „Čia tai susipažinau su sutartinėmis būdama 6–7 metų. O kan- gražus tekstas.“ klės – mano pirmasis instrumentas, muzikos mokykloje baigiau kanklių specialybę. Vėliau susidomėjau džiazu, Muzikiniams projektams dažniau renkiesi liaudies įstojau į LMTA džiazinio dainavimo specialybę. dainas ar sutartines? Studijuodama buvau įsiprašiusi pas Daivą Vyčinienę ir jos studentes, kad priimtų mane pasimokyti giedoti Įvairiai. Kai grojame su Baba Sisoko (Baba Sissoko) sutartinių, klausiau daug įrašų. Ir su Gedimina, Darute iš Malio ar Solu Sisoko (Solo Cissokho) iš Senegalo, daž- ir Audra iš „Atalyja“ giedodavom. Jos sakydavo: „Na, nai jie pradeda, o aš pagal melodiją ar harmoniją, kokį tu iš džiazo, reikia tvarkyti manierą.“ Gedutis, Eirimas ir ritminį derinį renkuosi sutartinę arba dainą. Stengiuosi Rytis taip pat „prirodė“ daug dainų ir sutartinių. Dabar turėti daug visokių variantų ir spontaniškai pasirinkti, pati jų ieškau rinkiniuose, archyvuose – vėl atsigręžiau kas tinka. Pavyzdžiui, muzikuodama su Solu, dainuoju į folklorą, pasaulio muziką, pradėjau tai nuosekliau dalį sutartinės ir dainos apie bitę. tyrinėti. Kartais į „Merope“ aš pati atsinešu kokį kūrinį, tada bandome improvizuoti. O ar Tavo šeimoje buvo dainininkų? Sutartinės archajiškesnės nei dainos, jų pasikarto- jimai, minimalizmas turi daugiau rituališkumo, garsia- žodžiai tarsi užburia. Sutartinės, rodos, paprastos, bet taip sukasi sukasi... Tiek laiko gludinosi tarsi akmenėliai, 1. Grupės kompozicijų galima išgirsti: . tad tikrai kažką gilaus, svarbaus išsaugojo. Jų melodijų

70 Pažintys

Indijoje; kontrabosininkas mokėsi Afrikoje, fleitininkas – Indijos klasikinės muzikos, gitaristas groja džiazą ir elek- troninę muziką. Todėl, kol atrandame ką nors bendra, vyksta ilgas kūrybinis procesas, būna įvairių diskusijų. Esame gana skirtingi, bet vienijami bendrų idėjų. „MaLituanie“ kūrybinis lyderis ir vedlys yra Baba Sisoko, todėl improvizuotoms kompozicijoms vadovauja jis. Pagal Babos filosofiją, muzika yra čia ir dabar, ir niekas negali būti pakartojama ar iš anksto susitarta. Grožis ir energija kyla iš spontaniškumo, laisvės, natūralumo, kai kompozicija gyva ir keičiasi su kiekvienu pasirodymu. Ir į albumą jis paėmė pirmuosius įrašų bandymus. Be to, Baba nešneka angliškai, todėl kūryba vyksta tik per muziką, tai labai įdomu. Savo energija jis padrą- sino ir mus labiau atsiverti.

Tokiu atveju jūsų kompozicijos konkrečios struktūros neturi?

„MaLituanie“ tiesiog susižiūrime tarpusavyje – svarbus pajautimas. O su „Merope“ kartu kuriame struktū- ras, kompozicijas, pagrįstas sudėtiniais ritmais, įvairia harmonija. Čia neturime vieno lyderio, visi atsineša kokių nors idėjų. Kartais kompozicijos pagrindu tampa ir sutartinė. Aš ateinu, padainuoju, tada visi išmoksta tą melodiją, ir mėginame ką nors daryti. „Merope“ muzi- Indrė Jurgelevičiūtė ir koristas Solu Sisoko (Solo Cissokho). kantams svarbu žinoti, ir apie ką daina ar sutartinė. Jie Felipe Pipi nuotrauka. visada prašo, kad išversčiau. nesinori labai varijuoti – kokia yra, tokia lai ir būna. O Kiek muzikinėse kompozicijose lieka svarbi pati liaudies dainų melodijas galima laisviau išplėtoti, pavyz- sutartinė? džiui, „Rūta žalioji“ arba „Sodai“. Beje, abu minėtieji muzikantai, Baba Sisoko ir Solo Man sutartinė tampa tarsi įkvėpimo šaltiniu, impulsu Sisoko, priklauso Vakarų Afrikos griot tradicijai, jie iš tolesniems ieškojimams, kūrybai. Kadangi groju kanklė- lūpų į lūpas perduoda dainas, tradicijas, istorijas. Jie mis ir dainuoju, siekiu, kad balsas ir instrumentas būtų tarsi tautos dainiai, istorijų saugotojai. Kai šeimoje lygiaverčiai: balsas tartum dar vienas instrumentas, o gimsta vaikas, jis vedamas pas griot, kad šis papasakotų instrumentas lyg dar vienas balsas. istoriją ir duotų vaikui vardą. Baba Sisoko pasakojo, kad kai buvo mažas, keliavo su seneliu po Malį ir rinko Sutartinės melodija labai siaura... dainas. Muzika yra visas jų gyvenimas. Jų šeimoje daug kartų yra griot ir jie išlaiko šią tradiciją gyvą. Indijoje Taip, tiesa, melodijos minimalios, tačiau jos teikia taip pat muzikinė tradicija perduodama iš lūpų į lūpas, daug harmonijos galimybių, visaip jas apipiname. O iš mokytojo mokiniui. sutartinių ritmika labai turtinga. Apskritai jos skamba labai moderniai. Groji ne viename kolektyve. Kaip gimsta naujos kompozicijos? Dažnai išdainuoji ne visą sutartinės tekstą.

Įvairiai. Grojant su Baba ir Solu, kūryba visada grin- Taip, kartais ir dainos dainuojame ne visą tekstą. džiama spontaniška improvizacija. Ji vėliau gali būti Dažnai jos tik kaip potėpiai bendroje kompozicijoje. gludinama. „Liepą“, pavyzdžiui, visą stengiamės išdainuoti, bet „Merope“ yra susimaišę daug skirtingų stilių, nes kie- per koncertus būna ir kitaip. Mūsų atlikimas jau nėra kvienas muzikantas atsineša savą patirtį: perkusininkas autentiško folkloro pristatymas. Man pačiai svarbiau mokėsi flamenko muzikos, jis kilęs iš Granados, jogro- perteikti nuotaiką, emociją, garsą, svarbus „sukibimas“ jimo manieroje jaučiasi flamenko įtaka, dar metus mokėsi su kitais muzikantais, bendrumas, dalijimasis.

71 Pažintys

Sutartinės – polifoninis žanras, bet projektuose, II pokalbis kuriuose dalyvauji, jos atliekamos monofoniškai. Inija TRINKŪNIENĖ yra Lietuvos Romuvos Krivė, „MaLituanie“ įrašai vyko ekspromtu, aš prisidėjau apeiginio folkloro ansamblio „Kūlgrinda“ vadovė, tik paskutinę dieną, jei būčiau buvusi, mes su Laurita Sutartinių mokyklos įkūrėja, „Romuvos“ stovyklų, tikrai būtume sugiedojusios. Tai turėjo būti tik Sauliaus supažindinančių su senąja baltų religija ir papročiais, Petreikio ir Babos Sisoko duetas. Bet vykstant įrašams organizatorė. Nuo 1974 metų iki 2014 metų dirbo spontaniškai prisijungė daugiau atlikėjų. O „Merope“ sociologe, šiuo metu darbuojasi Lietuvos socialinių kartais su Žanu Kristofu (Jean-Christophe) dainuo- tyrimų centre. jame kanonu. Arba aš dainuoju, o jis fleita sugroja kitą balsą – fleitos skambesys panašus į žmogaus balsą. Kaip vertinate sutartinių kūrimą? Tai nauja tradicija Man labai patinka polifonija, tada sutartinė suskamba ar senosios tęsinys? visa jėga, atsiranda ryšys tarp dainininkių, bendrumas. Tas bendrumo jausmas, kai tavo individualumas Atsakydama į šį klausimą, galiu papasakoti apie ištirpsta, man labai gražus, stiprus. Indiškoje muzikoje savo santykį su sutartinėmis ir apskritai folkloru. Kiek ir dabar atlikėjas nelaiko savęs svarbiausiu. Svarbiau prisimenu, tiek sovietiniais metais, tiek atkūrus Nepri- perteikti muziką, jos emociją, pratęsti tradiciją ir pri- klausomybę, buvo griežtai reikalaujama tikslumo ir klausyti tradicijai. Jis tartum tarpininkas tarp muzikos autentiškumo. Šis reikalavimas sklido iš folkloro ben- ir klausytojų. Ir aš siekiu, kad ne atlikėjas būtų svarbus druomenės, iš mokslininkų. Buvo laikomasi požiūrio: scenoje, bet pati muzika. kaip tau bobutė padainavo, taip ir tu turi daryti. Tai buvo taikoma visiems folkloro žanrams, taip pat ir Tokiu atveju gal geriau koncertuoti tamsoje? sutartinėms. Kas padaryta, užrašyta, kas padainuota, – jau yra tobula, amžina, negalima liesti. Prisimenu Galbūt. Esame groję ne viename koncerte tamsoje, „Kūlgrindos“ istoriją: kai mes pirmą kartą pradėjome kartais juose net galima gulėti ar miegoti... sutartinėms pritarti būgnais, tai buvo kažkas ypatinga, ir folkloro saugotojams labai nepatiko. Aš nieko prieš Pagal ką pasirenki sutartines? juos neturiu, tiesiog taip buvo. Paskui tas santykis kei- tėsi. Dabar jau turime modernizuoto folkloro grupes, Renkuosi intuityviai, dažniausiai jos tiesiog užka- kiekvienas gali folklorą interpretuoti. bina. Kartais melodija, tekstas, kartais garsaeilis, o kartais tiesiog kažkoks pojūtis. Pavyzdžiui, dabar ieškau Dabar sutartinės ne tik interpretuojamos, bet ir tam tikrų dermių, kurios derėtų su indiška muzika. Dar kuriamos? iki galo neišplėtojau tos sistemos. Indijos klasikinėje muzikoje, tarkim, raga yaman pagrįsta lydine derme. Kūryba visada gerai. Žmogaus gali panaudoti savo Bet lydine derme gali būti pagrįstos ir kitos ragos, žiū- kūrybines galias ir, tarkim, kurdamas liaudies dainas rint, kokia tvarka muzikinėje frazėje dėliojamos natos, ar kita. Nors, tiesą sakant, mūsų nuostata buvo tokia – kokia laipsnių organizacija. Savo magistro darbui jeigu vieną žodelį dainoje pakeitei, tai dar nėra autorinė archyvuose ieškau sutartinių ar dainų, kurių garsaeilis kūryba. Pavyzdžiui, sutartinė: Lylioj lelijoj, kas ty gražiai atitiktų ragų garsaeilį, ir melodijų, kurios „suliptų“ su žydėjo, liepa gražiai žydėjo, kas tų liepų pakirto... Pas- tam tikra raga... kui nusipina vainikėlį, užsideda ant galvelės ir nueina bažnyčėlan. Bažnyčia yra vėlyvas dalykas, matosi, kad Kokie kompozitoriai ar muzika turi įtakos Tavo kūry- sutartinėje šis tekstas yra pridėtas vėliau. Tai mes jo bai? arba nedainuojame, arba įterpiame tekstą iš kokios kitos sutartinės. Kai vainiką ant galvos užsideda, tai daž- Man labai patinka norvegų trimitininko Arvės Hen- niausiai jaunimėlin eina ir panašiai. Mus labai smarkiai rikseno (Arve Henriksen) muzika, jo estetika galbūt kritikavo ir už žodžių keitimą. Ar čia kūryba, ar kaip tik šiek tiek įkvepia. Taip pat Skiulis Sverisonas (Skuli Sver- tradicijos tęsimas, pritaikant ją šiuolaikinėms reikmėms? risson), „Biosphere“, Aivindas Kengas (Eyvind Kang)... Labai daug visko. Džiazo muzika, alternatyvi muzika, Bet sutartinėms sukūrėte ir garsažodžių. Pavyzdžiui, pasaulio muzika, taip pat elektroninė, senoji muzika... karingo... Pamenu, sutartinę „Ko palinko berželis“ atlie- Daug klausau archyvinių lauko įrašų (Field recordings) kate su burdoniniu vyrų pritarimu, labai graži versija... iš įvairių kraštų. Ypač daug Šiaurės Indijos klasikinės muzikos. Man patinka minimalizmas, paprastumas ir Tikrai nesam sugalvoję nė vieno naujo garsažodžio ramybė. (juokiasi). Gerai turėti prastą atmintį, nes, būna, ką

72 Pažintys nors sugalvoju arba sukuriu, o paskui pamirštu, kad tai sukurta... (juokiasi) Ir labai dažnai tai jau sklinda kaip neautorinė kūryba... Ir „Giesmės dievams“2 nėra ypatinga kūryba. Pavyz- džiui, tekstas užrašytas be melodijos, tai paimi melo- diją iš kitur, ir viskas. Tai pagrindinis liaudiškos kūrybos principas. Juk melodijų yra mažiau negu tekstų. Ką tai reiškia? Su ta pačia melodija gali būti daugybė dainų – tik žodžiai kiti. Mes juk kalbame apie amžinus dalykus, nekuriame aktualijų, tarkim, susijusių su įvykiais Ukrai- noje ar kt. Kūryba vyksta folkloro dvasia.

Kiek reikia turėti žinių, kad galėtum kurti tokias kom- binacijas? Ar tai gali bet kas?

Aišku, reikėtų būti perskaičius visus tris „Sutarti- nių“ tomus, ir ne vieną kartą. Prisimenu diskusijas su savo ansamblio žmonėmis, vyrai sako: „Oi, mes norim karinių sutartinių.“ Tai sakau: „Va, karinių dainų tomai. Neškis ir žiūrėk.“ Peržiūrėjo – ir nė vienos nerado. Ką tai reiškia? Vienas dalykas, trūksta profesionalumo, negali visame dainų masyve atpažinti karinių sutartinių; o kitas dalykas – tose kariniuose dainų tomuose karinės dvasios beveik nėra. Todėl, kad dauguma dainų dainuo- tos iš moteriškosios perspektyvos, ne iš vyriškosios. Visos kario išlydėjimo, laukimo, sutikimo giesmės... Ir labai nedaug tokių, kur būtų kviečiama į mūšį, o jeigu yra, tai vėlyvi pavyzdžiai.

Jau minėtos Jūsų sukurtos karinės sutartinės melodija paimta iš lyriškos sutartinės apie kuoselę, kita jos šaka – apie mergelę... (Niūniuoja melodiją) Inija Trinkūnienė. Monikos Požerskytės nuotrauka.

Aaa!.. Išjaj bralis... Šita man fantastiškai pavyko. papjovė, vilkas kalalį papjovė... Supranti, ką tai reiškia? Aišku, specialistai pasakytų, kad vyrų pritarimas Išjoj Ji, rodos, kalėdinėms dainoms priklauso, jeigu ją dai- brolis, ritingo jau yra interpretacija. Albume yra ir nuo- nuoji koncerte kaip kalėdinę, turi publikai paaiškinti ir roda, iš kur jos tekstas. Jis autentiškas. ritualinę prasmę. O ten yra tokios jėgos giesmės. Sutartinių struktūra Bet jis buvo be melodijos? ir stilistika leidžia tai išgauti.

Arba buvo su kita melodija. Galime pažiūrėti, kokia Tą jėgą? ta melodija... Tiesą sakant, nelabai aš čia tos kūrybos įžvelgiu... Čia būtent tos karinės dvasios pavyzdys, o jos Taip, jauniems žmonėms tai svarbu, visiems svarbu. yra mažai. Neseniai buvau susitikime su verslininkais. Jie norėjo Pavyzdžiui, įrašinėdami „Giesmes valdovui išgirsti apie tradicines šventes. Aš jiems apie Romuvą Gediminui“3 siekėme atskleisti epinę tradiciją, „Giesmė papasakojau, parodžiau filmą apie „Kūlgrindą“. Ten, apie Šventaragį“ – pakankamai epiška. Ir kad jaustųsi pavyzdžiui, daina Per didį dvarą saulė tekėjo, oi lelijėla, jėga. Pavyzdžiui, giesmė (ne sutartinė): Vilkas ant kalno žalia rūtele man skamba kaip himnas. O jie sėdi, klauso: stovėjo, vilkas ant kalno stovėjo. Iš karto matai kažką „Na va, vėl tokia verksminga.“ Jau neatpažįsta tokioj didinga, tiesa? O jos originalus tekstas: Vilkas kalalį dainoj didybės. Man tai himnas, o kitiems – verksminga liaudies daina. Matyt, jiems reikia kokio bumčiko, kad 2. Apeiginė folkloro grupė „Kūlgrinda“ yra įrašiusi ir išleidusi kom- būtų linksma. paktines plokšteles „Perkūno giesmės“ (2003), „Giesmės Saulei“ (2007), „Laimos giesmės“ (2014), „Giesmės Žemynai“ (2015). Pasigilinus matyti, kad sutartinės labai siejasi su rytų 3. CD „Giesmės valdovui Gediminui“ (2009). aukštaičių atkartojamų giesmių tradicija. Daugumos tų

73 Pažintys giesmių pagrindas yra sutartinės. Bet kaip tik sutarti- turi didesnę išliekamąją vertę, kiti – mažesnę. Laikas nėse yra ritmas, yra kažkokia koncentruota energija ir parodo, kas yra gerai, o kas blogai. gana paprastos melodijos. Dar, kalbant apie kūrybą, galime prisiminti ir mūsų masinį sutartinių dainavimą. Vienu metu tai buvo labai Ar įmanoma atskirti naujai sukurtą sutartinę nuo smarkiai kritikuojama, sakoma: „Nebuvo. Bobutės po senosios? vieną dainavo.“ Dabar aš manau, kad tas sutartinių demokratizavimas – labai didelis mūsų nuopelnas. Mano sukurtų – tikrai ne... Kaip tu atskirsi, jeigu Žmonėms leidžiame pabūti su tuo skambėjimu, kai visi melodija ta pati. O, tarkim, žodžių dažnu atveju net tampa dalyviais. Kiti po vieną ir negali sutartinės padai- negirdi (juokiasi). Klausai sutartinės, ypač gyvai atlie- nuoti, nes reikia įgūdžių, klausos – daug ko reikia, kad kamos, – tai jeigu žinai žodžius, tada išskirsi (juokiasi). tu sutartinę gražiai padainuotum. Pabandymas (neži- Arba atskirti gali profesionalai, kurie jau tiksliai žino, nau, ar tai galima pavadinti kūryba) sutartines atlikti kokia ta sutartinė. masiškai – tai vienas iš būdų palaikyti jų gyvybingumą.

Kam reikia gaivinti sutartines, kurios neturi užrašytos Sutartines galima įvardyti kaip ritualines, skirtas ritu- melodijos? alams.

Manau, taip pratęsiama jų tradicija – gyvybė ir Sutartinių pagrindas ir yra ritualas. Tai sako visi tyri- gyvenimas. Tiek dainos, tiek sutartinės turi tris pagrin- nėtojai. dines gyvavimo terpes: sceninę, apeiginę ir kasdienę. Scenoje daugumai ansamblių dainos prasmė gal ir nėra Ką manote apie muzikines grupes, kurios atlieka labai svarbi. Jie renkasi repertuarą pagal grožį, pagal modernizuotą folklorą ir sutartines? Tai taip pat šiuolai- estetinį suvokimą. Mums labai svarbus ir turinys, nes kinio žmogaus požiūris... giedame sutartines per šventes, atlikdami apeigas. Tarkim, dabar įterpėme dar kelis žodžius į sutartinę Iš esmės teigiamai žiūriu, nes taip moderniomis „Dijūta kalnali“: dainuoji Dijūta kalnali dijūta kalnali, priemonėmis perteikiama senoji tradicija. Dažnai šiuo- paskui – dijūta ugnela, dijūta žemela, dijūta saulala. Taip laikinis žmogus kitaip nesupranta. Gyvendamas šiuolai- ji įgauna daugiau prasmės. Ir tai iš karto yra priimama. kinės muzikos triukšme ir įvairios informacijos apsupty, Vos vienas žodis pridedamas, bet jis iš karto suteikia jis kitaip nesupranta. Jam bobučių dainavimas tikriau- gyvybės. Tokia kūryba prisideda prie sutartinių gyva- siai yra tragedija. Na, man taip atrodo. Nebent kokie vimo. Tai prasminga kūryba. darželinukai, kurie arčiau mamyčių, – jiems tai labiau suvokiama. Bet paskui jau labai sunku, ypač paauglys- O ar tai jau galima vadinti tradicija? tėje. Su etnine kultūra turi būti nuo pat mažens siste- mingai supažindinama... Modernus pateikimas folklorą Mokslininkų uždavinys pasakyti, ar tai yra tradicija. priartina prie kitokios publikos, kuri kitaip gal ir neklau- Tiesą sakant, Jono Trinkūno buvo tokia pozicija: nepri- sytų. Tik man norėtųsi pagarbesnio santykio su sutar- skirti šių dalykų autorystės sau. Nesakyti, kad čia aš tinėmis, manau, jos nusipelno, kad nebūtų užgožtos, sukūriau. Nors iš tiesų galiu papasakoti kiekvienos gies- kad nebūtų tik fonas kam nors kitam. mės atsiradimo istoriją. Kada, per kokią apeigą atsirado „Dega ugnela“ ar „Didysie mūsų“ ir kt. Jo nuomone, tai Jos labai tinka būti fonu... tradicijos tąsa, ir tu tik minimaliai prie jos prisidedi. Tinka, bet reikėtų patiems atlikėjams pagalvoti, ko Kaip tarpininkas.... jie nori ir koks jų santykis su tradicija. Mūsų Romuvos kryptis yra sugrąžinti sutartinėms ir kitam folklorui Taip. Jo tokia buvo nuostata, kad nepriskirtume sau sakralumą, šventumo pajautimą. Puikiai žinai laidą labai didelių autorinių nuopelnų, kad čia nebūtų para- „Duokim garo!“. Iš tikrųjų folkloras daugelio yra suvokia- šyta „Trinkūnienės sukurta giesmė“ (juokiasi). Iš esmės mas kaip „kažkas prie cepelinų ar dešrelių“. Gerai, kad mes tą nuostatą ir tęsiam. groja kapela – linksmiau valgyti. O kur visa kita? Kur visa mitologija, kalendorinės apeigos, kur dalykai, kurie turi Tai sutartinių kūrimas ir būtų jų puoselėjimas? didesnę prasmę? Matau labai svarbų Romuvos vaidmenį atkuriant tą šventumo suvokimą ir pagarbą folklorui. Taip. Bet kūryba yra įvairi, ne kiekvienas kūrinys ver- tingas. Kaip ir bet kurioje kitoje kūryboje – vieni kūriniai Kalbėtasi 2015 m. kovo 26 d.

74 Pažintys

Gediminas Žilys. Renatos Drukteinytės nuotrauka.

III pokalbis tinės „Ketina štarelis gegiulį vesti“ poetinis tekstas kažkiek sutapo su rūpimu tekstu, nes kviečiama į vaišes Gediminas ŽILYS – muzikantas, grupių „Skylė“ ir ir pan. Gali būti ir priešingai: imi tekstą iš sutartinės, o „Atalyja“ narys, lietuvių folkloro puoselėtojas, žinan- melodiją pats sudėlioji. Pavyzdžiui: tis kone visas sutartines, savarankiškai tyrinėjantis Saulala saulyte, baltų mitologiją ir kuriantis tekstus dievams. Jaunąją saulala riduolėla, kartą su baltiškąja tradicija supažindina per Vilniaus sesuo gedulėla, dailės akademijoje vykstančius kassavaitinius pasidai- Išteka žvaigždytėla, navimus. Ten teko jį ir pažinti. rytelio vakarėlio, Išteka žvaigždelė, lylio, Kam kurti sutartines? Ar dėl tradicijos tęsimo? Ar tai Ryto vakarėlio, lylio. mėginimas atkurti tradiciją? Tekstas yra, o dvejinės sutartinės melodiją pats kuri. Vis tiek jauti tradiciją, galimas ritmines formules, Kiekviena tradicija yra gyva, kol yra kuriama. Pavyz- ir sudedi melodiją. Kiek žinau, gera buvo laikoma ta džiui, airiai – jie naudoja tam tikras harmonines slinktis, sutartinių giedotoja, kuri iš karto, vos tekstą išgirdusi melodinę liniją ir geba kurti naują airišką muziką – sunku ar pamačiusi, galėdavo pagiedoti. atskirti, ar ji nauja, ar ne. Tiesiog jie laisvai kuria pagal tą Trečias atvejis, kai jau tekstą dėlioji savo, o melodiją tradiciją naujus kūrinius. Ir kalba – ji gyva, kai ja žmonės imi tradicinės sutartinės. Pavyzdžiui, krikštynų tekstas: šneka, gimsta nauji žodžiai arba naujai pritaikomi kiti, Ulioja Laimele, tatato lylia, tarptautiniai žodžiai. Taip ir su sutartinėmis – tik būtina Po aukštą kalnely, tatato lylia. žinoti, kam tau jų reikia. Mano idėja (galbūt taip bando Ir taip toliau. kurti ir Romuvos bendruomenė) – tęsti sutartinių ar Su Laima ir krikštynomis susijusių vaizdinių ieškota apeiginių giesmių giedojimo tradiciją. Jeigu ko trūksta, ne tik lietuviškoje, bet ir latviškoje medžiagoje. Dabar bandai pats sudėti. Būna įvairių atvejų: pavyzdžiui, nėra net sunku pasakyti, kaip konkretus tekstas atsiranda. melodijos, bet yra tekstas: Užteka teka šviesi saulelė. Tai Vis dėlto jis tampa kaip ir tradiciniu kūriniu, kuris po kiek uždainuoji kokią giminišką, tinkamą melodiją, pavyz- metų paplinta. O jo melodija yra autentiška, sutartinės. džiui, sutartinės „Ketina štarelis gegiulį vesti“. Ta melo- Arba Lydėk, Laimele, lingo, / Lydėk, Laimužėle, lingo. / dija su tekstu sulimpa. Tai gal nėra kūryba, tiesiog vie- Mūsų sesutę, lingo, / Mūsų sesutėlę, lingo giedu kaip nas tekstas, kita melodija, juos sudedi ir pradedi giedoti. sutartinę: Ny gied gaideli, lingo, / Nei tu budinuoki, lingo.

Tai ši konkreti sutartinė neturėjo melodijos? Tai, ką Tu kuri, yra mitologiniai tekstai, skirti dievams?

Jos melodija nebuvo užrašyta, tik tekstas. Esu girdė- Taip, jie apeiginiai, arba maldos. Tokių pritrūksta. jęs, kad ir su kita melodija ji giedama. Bet man ir sutar- Kai kuriais atvejais melodijos autentiškumas yra priva-

75 Pažintys lumas, tačiau tas besimainantis tekstas keičia santykį vidur dvaro? / Kas ten rėkia, dangų drėskia? / Perkūns su giesme. Sutartinės yra kažkokių ritminių, melodinių rėkia dangų drėskia. / Kas ten dega viršum medžio? / formulių rinkiniai, jos kartojasi, keliauja iš vienos sutar- Ugnė dega viršum medžio. Taip iš mįslių sudėlioji norimų tinės į kitą. vaizdinių seką. Pavyzdžiui, šiai sutartinei ir melodiją, ir tekstą esu pats dėliojęs: Ar tos mįslės egzistuoja? Pavyzdžiui, kas ten dega vir- Laima Laimele, Laima Laimužėle, šum medžio? – Ugnė dega... Renk, Laimele, laimingo, Sesiutėlę, dalingo. Jos atsakymas yra saulė. O mįslė skamba taip: Ugnė Laima Laimele, Laima Laimužėle, dega viršum medžio. Saulė. Arba: Kas ten juosia aukso Moters rūbais, laimingo, juostą? Upė juosia. Atsakymas – upė. Kas ten rėkia, dangų Sesiutėlę, dalingo. drėskia? – Eina ožys rėkdamas, ragu dangų drėksdamas. Ir taip toliau. Atsakymas – Perkūnas. Yra ir daina tokia. Paskui – Bly- Kartais dalis dalykų ateina iš pasąmonės lygmens, nas karo vidur dvaro, kas? Mėnulis. Arba: Aukso obuols kai tarytum jauti tą melodiją, ir nors atrodo, kad ją po žemę ritinėjas, kas? Saulė. Iš čia visi tie vaizdiniai. Bet sugalvojai, ji kažkur girdėta, kažkas pakartota ir t. t. Šis tokie mitiniai vaizdiniai kaip aukso obuolys arba aukso tekstas sudėtas pagal latvių nuometavimo tradicijos juosta, juosianti pievas, patys savaime yra labai svar- apeiginius tekstus. O kartais yra konkretus tekstas, ir būs, senoviniai, archajiniai, pirmapradžiai. Man atrodo, staiga ateina kažkokios sutartinės melodija, kuri jam jų panaudojimas yra stiprus dalykas. O mįslės autentiš- labai tiktų. Kaip „Devyni Perkūno sūneliai“, kuriems kos. Tiesiog sugalvoji, kaip jas panaudoti, sujungti. Ir melodija parinkta iš Z. Slaviūno rinkinio: melodija autentiška, pagal: Eigi tūto tūto, tūtavo lylio, Kas tar teka per dvarelį, rygailio rygailio? Dievo perkūno, tūtavo lylio. Saulė teka per dvarelį, rygailio rygailio. Eigi tūto tūto, tūtavo lylio, Devyni sūneliai, tūtavo lylio. Net ir tekstas panašus... Čia aiškiai girdisi pritarinys Tūto tūto tūtavo lylio. Taip. Taip kartais ir garsažodžiai randasi. Pavyzdžiui, Tie garsažodžiai: eik, laimele, laimingo... Tavo kurti? Aušrinės mįslė: Vaikščiojo mergelė po aukso pievelę, pabėrė karolius... Mėnulis pamatė, bet nieko nesakė, Taip, garsažodžiai laimingo ir dalingo, ir laiminguo. Saulalė atskėlė ir tą susėmė. Iš mįslių paėmus tekstą, o Nemačiau aš dar tokių. Vis tiek čia gana daug kūrybos. iš sutartinės priegiesmį: Auksaliu lingo, perlaliu mirgo, Pavyzdžiui, Pergubriui skirta giesmė (nebe sutartinė), galima sudėti Aušrinės tekstą. sukurta vienos Jurginių giesmės melodijos pagrindu: Pergrubrį, atverk žemį, Kaip skamba visa mįslė? Pergrubrį, atverk žemį. Pergrubrį, laisk žolalį, Skamba taip: Auksalio perlalius išbarstė mergelė. Pergrubrį, laisk žolalį. Pergrubrį, paleisk rasų, Tai virsta dvejine sutartine? Pergrubrį, paleisk rasų. Žolelę šilkinę, raselę meduotą. Keturine. Bet esmė ta, kad ir mįslėje yra minimi Čia vietoj Jurgio įkeli Pergubrį, toks paprastas daly- auksalio perlaliai. Taip randasi garsažodžiai: auksaliu kas. Ši malda Pergubriui sudėta iš kelių tekstų, iš įvairių lingo, perlaliu mirgo. Todėl iš karto norisi sudėti tekstą: jų variantų. Auksalio lingutę, perlalio mirgutę, / Vaikščiojo mergelė po aukso pievelę, / išbarstė mergelė auksalio perlalius... Kaipgi tos sutartinės su mįslėmis? Jos melodija ir garsažodžiai autentiški.

Yra dainų, kuriose menamos mįslės, pavyzdžiui: Vadinasi, norint kurti sutartines, reikia būti labai Ažuminė šešurėlis martelei mįslį, kas ta yra juoda, juoda gerai viską išsistudijavus? nedažyta. Tokiu principu gali būti sudarytas ir sutartinės tekstas, pavyzdžiui: Kas tar teka, par dvarelį, rygailio Na, taip. Nebūna, kad tiesiog noriu sukurti ir kuriu. rygailio, atsakymas – saulė. Ir man kilo mintis iš mįslių Visa tai ateina tam tikru momentu, kai ruošiesi tam sudėti tekstą. Paimi tradicinę melodiją ir pratęsi, kaip tikrai šventei. Kartais pasiteisina, kartais nelabai. Yra ten buvo: Kas tar teka per dvarelį? Paskui: Kas ten karo dalykų, kurie ir nepasiteisino, buvo nelabai vykę...

76 Pažintys

Kartais surandi tam tikrą tekstą, o garsažodžiai dar jį Tai dabar atsiranda žmonių, kuriems reikia? sustiprina. O melodijų turime pakankamai, galime su jomis ką nors daryti, konstruoti, nereikia jų daug kurti. Jeigu žmonėms sutartinės yra ne tik muzika pasi- Ir teksto formulės vis tiek išlieka... Iš mįslių sudėjau ir klausyti, bet ir tam tikra dvasinio bendravimo forma, tokią sutartinę: jie dainuoja. Lioj trinkėla, lioj tatėla Kas ty sutrinko, kas ty sutrinkėjo? O modernizuotas folkloras – tai muzika skirta tik Kas ty sužvingė, kas ty sužvingėjo? pasiklausyti?.. Kas ty suskambo, kas ty suskambėjo? Perkūns sutrinko, perkūns sutrinkėjo. Taip, bet tai irgi tam tikra forma. O dvasinėje aplin- Žirgas sužvingė, žirgas sužvingėjo. koje – tai buvimas, apeiga. Yra giesmė, kuri laimina, kuri Ji iš mįslės: Toli žirgas žvengė, arti kamanos skamba. jungia, kuri gali būti apeigos ašis, kuri palydi tam tikrą Perkūnas. Mįslėse dar išlikę senieji vaizdiniai, ikikrikš- veiksmą. Kartais gali būti malda ar tam tikras garbini- čioniškosios kultūros likučiai, jau iškritę iš dainų. Jais mas. Kitu atveju – tai tiesiog šventę lydinti daina. Arba remiantis galima kurti naujus tekstus. Arba štai mėnu- susirinko žmonės dainuoti, jiems gera – tai ir dainuoja. lio sutartinė: Jeigu tai koncertas – gal rodo kitiems. Bet jeigu per Pykšt pokšt, tūto apeigą degi ugnį ir giedi apie Gabiją – tai kreipiesi į Deivę Dangaus vartai, čiūto Gabiją ir per tą giesmę bendrauji su ja. Kaip ir ankščiau Pykšt pokšt, tūto buvo: per rugiapjūtę dainuoja giesmę „Dirva dirva“, Tuose vartuos, čiūto užkasa duonos, atlieka tam tikrą aukojimo veiksmą. Pykšt pokšt, tūto Juk negieda tik dėl gražumo – tai tam tikra bendravimo Aukso ragas, čiūto forma su rugio dvasia, su Žemyna, su Žemės gyvastimi. Pykšt pokšt, tūto Tokia paskirtis. Per mergvakarį, kai gieda ir pina vaini- Gimė dievo, čiūto kėlį – tai jau tikra apeiga. Gali ir koncerte giedoti, bet Pykšt pokšt, tūto sutartinės prigimtis – apeiga. Kumeliukas, čiūto Su auksinėm kamanom Kas gali kurti sutartines? Sidabrinėm patkavom Čiūto tatato, lylio ratilio Nežinau. Visi tikriausiai, bet reikia jausti tradiciją. Čiūta rita lioj, čiutyta, čiutyta lioj. Kad jaustum, reikia būti gerai įsidainavus ir apie ją išma- Pykšt pokšt yra iš mįslės. Pykšt pokšt dangaus var- nyti. Žmonėms, kurie gyveno toje kultūrinėje tradici- tai, tuose vartuos aukso ragas. Kas? Jaunas mėnulis. joje, tai buvo kaip kvėpavimas. Juk, droždami šaukštus Prasivėrusių dangaus vartų vaizdinys, tartum plyšta su tam tikrais ornamentais, jie nekopijavo, tiesiog kūrė. dangus... Taip ir su giedojimu. O, pavyzdžiui, apie Gabiją sutartinė sudėta iš mal- Kai kurios dainos atsiranda paslaptingai, tiesiog delių ugniai, tokių kaip Gabija, sugobta gobėki, uždegta gimsta. žibėki. Iš ten ir kreipiniai – Gabija Šventoji. Arba Žemės kreipiniai – Žemynėle Žiedkelėle. Iš tų kreipinių galima Ar folkloro puoselėtojai palankiai vertina tokią konstruoti naują tekstą. Kreipinių galima rasti ir užkal- kūrybą? bėjimuose: Žeme Šventoji, Žeme Juodoji; Žeme Motina. Tų mitinių dalykų dar yra. Jeigu ruoši šventę, galima Na, jie nelabai ir žino, ką aš darau. Jeigu tai skam- susikurti ir tokių apeiginių giesmių. Teoriškai visokius bėtų viešoje erdvėje – būtų žinoma. Jeigu vienas žmo- tekstus dar galima atkurti. Vienus per Kalėdas dainuoji, gus dainuoja per kokias krikštynas – tai nėra viešas kitus per Kupolines. Tam tikromis progomis: per krikš- renginys. tynas, vestuves, laidotuves ir kitas šventes. Tai tiesiog sutartinių naudojimo lauko praplėtimas. Tai jau nebe tradicija?

Vadinasi, tradicija dar gali gyvuoti... Jeigu kūriniai nevykę – jie tiesiog pradingsta. Nerei- kia to bijoti. Bet jeigu atsiranda pasekėjų – tai jau tampa Tradicija... Jeigu tai gyva, tai savaime žmonės tuo ir tradicija. gyvena. Jeigu to reikia, jie tai daro. Kalbėtasi 2015 m. kovo 27 d.

77 Pažintys

IV pokalbis kvėpavimo, intonavimo, klausymo ir girdėjimo, artiku- liavimo, dinamikos, – daugiau nei technikos. Aktoriui Brigita BUBLYTĖ – dainininkė, aktorė, režisierė, tai labai svarbu. Remdamiesi Rytų patirtimi, samprata, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė, kad mūsų emocijos yra mūsų kūne, su studentais aiš- dėstytoja. Su Brigita pokalbis vyko po 2015 m. vasario kinamės, kaip ta pati melodija, kurią jau esi įvaldęs, 21 d. Lietuvos rusų dramos teatre vykusios spektaklio skamba skirtingose kūno vietose, kaip skirtingos kūno „Sutartinės ir flamenko jungtuvės“ premjeros. Jame vietos susijusios su emocijomis. sujungiamos dvi kultūros ir jų tradicinė muzika. Šis spektaklis ir paskatino pasigilinti, koks Brigitos ryšys O koks Tavo požiūris į sutartinės sakralumą? Ar svarbi su sutartinėmis. jų ritualinė reikšmė? Juk ir teatras gali būti sakralus, tartum koks ritualas? Iš kur Tavo aplinkoje atsirado sutartinės? Ar ankščiau buvai jas giedojusi? Sutartinė yra labai sena forma, joje užkoduoti gar- sažodžiai turi tam tikrą harmonizuojantį poveikį. Tad Kiek save prisimenu, tiek prisimenu sutartines. Gal ir dirbant su aktoriais vyksta tas harmonizuojantis, gal negiedojau, bet nuo 5 metų lankiau muzikos mokyklą, net sakralus procesas. Matyt, garsas yra susijęs su psi- ten sutartines grodavome skudučiais. Mano bobutė chofizine būsena. Tarp manęs, tarp studentų įvyksta labai daug dainuodavo, eilėraščių mokė... Likęs jaus- tai, ko reikia bendrai grupei. Studentai turi prisiliesti mas, kad sutartinės artimos. Nors augau Vilniuje, mano prie savo kultūros, o sutartinė šiam tikslui labai tinka, tėvai iš Anykščių rajono, – matyt, šie dalykai yra per- nes tai yra ritualas, muzika, komunikacija, klausymasis duodami per kraują. Gali niekas nemokyti, bet išgirsti ir ir sava kultūra. Medžiaga, su kuria dirbi, keičia tavo atpažįsti. Vėliau mokiausi pas Vladimirą Čekasiną, jis kar- būseną. Sutartinė yra ir meditacijos forma – tai, ko tais savo projektuose panaudodavo ir sutartines, bet negali išreikšti žodžiais. netiesiogiai: kaip elementus, melodines linijas. Man tai jau buvo įdomu, net turėjau sutartinių įrašų: autentiško O flamenkas? Atrodo, kad ten svarbiau emocija nei giedojimo ir Daivos Vyčinienės ansamblio. V. Čekasinas harmonija? labai skatino domėtis sutartinėmis ir apskritai etniniu dainavimu. Vis dėlto sąmoningai įsigilinau į sutartines Taip, flamenkas yra priešingybė. Ten svarbi komu- gyvendama Ispanijoje. Būnant savoje aplinkoje tai yra nikacija tarp gitaros, šokėjo ir dainininko, bet tai pana- natūralu. Kaip žalia žolė – čia nepastebi jos žalumo kaip šiau į heterofoniją. Sutartinė yra polifonija, kai balsai vertybės. Arba švaraus kaimo oro. Reikia pabūti kon- lygiaverčiai, o ten visada yra vienas vedantysis, o kiti trastingoje aplinkoje, kad suvoktum, ką turi. Ispanijoje akompanuoja. Jeigu yra šokėjas – tai pagal jį groja besimokydama flamenko gyvenau gana atšiaurioje gitara ir dainuoja dainininkas, o jeigu yra dainininkas – aplinkoje. Ten klausydama sutartinių net apsiverkdavau viskas vyksta pagal dainininką. Flamenke yra labai daug pajutusi, kaip tai sava, rodos, reaguoja net kaulų čiulpai. baroko, daugiasluoksniškumo, tai yra istorijos pasako- Ten suvokiau, kaip man tai svarbu. Dermių, ritmų gau- jimas ir labai atvirai reiškiamos emocijos, bet dainavi- sybė – muzikine prasme jos labai turtingos. mas – solinis. Sutartinėje viskas yra kaip vienis. Yra grupės emo- Turtingos, bet sykiu ir paprastos, melodija siaura... cija ir grupės tonacija. Sutartinė – kaip audinys, tartum spalvos. Tos spalvos yra skirtingos. Dažnai tai būna Jeigu tik klausai, atrodo, elementaru ir paprasta. neišbaigta dermė. Norėdama suderinti sutartines ir Bet pabandyk kartu sudėti flamenką ir sutartinę. Čia flamenką, aš sutartinėms pridėjau vieną natą apačioje tarsi įvyksta kažkokia pasąmoninė kondensacija, atsi- kaip burdoną. Tai kaip bosinė linija, tačiau tas garsas skleidžia visos jos ypatybės. Sutartinė pati viena, kaip difoninis, keičiasi obertonai, visas audinys įgyja kitą sakai, paprasta, siaura, bet jos ritmika įvairi. Jas for- atspalvį. Tas burdonas padėjo išbaigti sutartinę, bet muoja, kaip D. Vyčinienė sako, žodinės frazės, pavyz- nesugriovė jos gelmės. džiui: Kadu buvo kadujo... Sutartinės užrašymas ir jos skambėjimas – skirtingi dalykai. Kai klausai sutartinės Difoninis dainavimas – tai lyg trečios kultūros įtrau- kaip fenomeno, nesvarstydamas, kaip ji užrašyta, kaip kimas. ją interpretuoja – atsiskleidžia labai įdomūs jos bruožai. Aš sutartinę naudoju ir kaip mokymo priemonę, bet Taip, nors jis atlieka burdono funkciją. ne pažinčiai su etniniais dalykais, o darbui su balsu. Kartodamas tą vieną melodiją studentas gali išmokti Kaip vyko sutartinių jungimas su flamenku?

78 Pažintys

Brigita Bublytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Jungtis pirmiausia įvyko mano viduje kaip idėja. lygiaverčiai. Kai kurias sutartines ėmiau kaip pagrindą. Labai baisu buvo kam nors tai pasiūlyti. Savo darbu Pavyzdžiui, Kadu buvo, kadujo. Ši sutartinė yra iš 5/4, norėjau parodyti studentams, kad sutartinės nėra nuo- flamenke nėra tokio metro. Šiuo atveju flamenkas bodžios. Studentams patiko, jie mane suprasdavo iš akompanavo sutartinei, prisitaikė prie jos metro ir pusės žodžio. Kadangi visai neblogai išmaniau flamenko ritmiškai ją užpildė. struktūrą ir kurį laiką kaip apsėsta klausiausi sutartinių, Dar man spektaklyje buvo svarbu atskleisti, iš kur lyg ir girdėjau, kaip turi būti. Pirmiausia prie sutartinių ir kaip sutartinė radosi. Norėjau parodyti, kad ji yra giedojimo pridėjau rankomis plojamą flamenko ritmą. susijusi su moteriškuoju pradu, kad ateina iš gamtos: Sutartinių esmė – monotonija, daug monotonijos yra dažnai minimi paukščiai, bitės. Lietuviška kultūra glau- ir flamenke – dainavimo diapazonas yra labai platus, džiai susijusi su gamta, ji labai archajiška. Ir spektaklio tačiau melodiškai jis gana monotoniškas. Šių dainų pradžioje merginos ateina lyg paukščiai... margumas slepiasi ritmikoje ir melizmatikoje. Fla- menke naudojama friginė, dorinė, eorinė dermė, tos Pastebėjau, kad spektaklyje buvo svarbi ir choreogra- dainos labai ilgos, o ritmas pulsuojantis ir tikslus. Kita fija, susieti flamenko ir minimalūs sutartinių judesiai... vertus, sutartinės monotoniškos tik iš pirmo žvilgsnio, jeigu geriau įsiklausai, atrandi labai daug dinamikos. Labai norėjau įtraukti judesį. Tačiau grynoji folklo- Flamenkas turi ir savo formą: įžangą, vienas posmelis, rinė choreografija man netiko. Sutartinių choreografija priedainis, kitas posmelis, priedainis, specialus prašoki- artimesnė šiuolaikiniam šokiui, kuris turi daug natū- mas t. t. Ir coda visada būna – speciali pabaiga kaip išė- ralumo. Visokių plojimų kombinacijų išmokė Sigutė jimas. Sutartinės muzikinės formos neturi. Sutartinių Juraškaitė, tautinių šokių specialistė. Manau, kad iš garsas yra platus, turintis daug obertonų, nepaslankus. sutartinių choreografijos yra likę tik griuvėsiai. Ieško- Flamenkas – atvirkščiai: siauras, greitas ir lengvai kei- dama judesių sąsajų su flamenko tradicija, pastebėjau, čia aukštį. Tad, derinant su flamenku, sutartinė atrado kad sutartinių šokimui būdingi patrepsėjimai, flamenko savo vietą kitoje muzikinėje formoje. šokyje tai daugiau išvystyta (šis šokis yra perimtas iš arabų, iš indų ir net patyręs keltų įtaką). Buvo įdomu Ar sutartinė netapo flamenko akompanimentu? panaudoti ir sutartinių šokimui būdingą šlubčiojimą. Šis judesys yra siejamas su paukščiu, antimi – tai paukštė, Buvo toks pavojus. Sutartinė – intravertiška, o dalyvaujanti pasaulio kūrime. Taip pat šlubčiojimas flamenkas – ekstravertiškas. Panašiai garsus daina- siejamas su ragana, ji dažniausiai būna šluba. Tai buvo vimas užgožia tylų dainavimą. Siekiau, kad jie būtų ypatingų galių ženklas.

79 Pažintys

Kaip spektakliui buvo pasirenkamos sutartinės? Four conversations Sutarėme, kad dalį sutartinių siūlau aš, o kitas susi- about sutartinės randa patys studentai. Sutartinę „Dauno lylio čiūto“ Ethnomusicologist Agota ZDANAVIČIŪTĖ con- pasiūlė studentai. Jos tekstas vyriškas ir melodija turi verses with music creators and performers about sunkumo. Šios sutartinės ritminė konstrukcija –12/8, the modern interpretations of archaic Lithuanian tai trys taktai po keturis arba keturi taktai po tris. Bet, polyphonic songs – sutartinės. Why do these au- pažiūrėjus į frazės pabaigą ir pradžią, matyti, kad yra thors turn to sutartinės, in creatively interpreting dvylika kirčių. Toks ritmas yra ir flamenke. Kitos yra 4/4, them are they continuing a tradition or forming 16-os kirčių. Rasti dvylikos kirčių sutartinių buvo nelen- a new one? The interviewees – kanklės player and gva, bet būtent jos dera su flamenku ir pačia archajiš- singer Indrė JURGELEVIČIŪTĖ, who participates in kiausia jo forma seguiriya, kuri kilo iš raudų. international projects (Merope, Malituanie), Inija Pavyzdžiui, sutartinė „Trepute martela linelius TRINKŪNIENĖ, head of the Lithuanian ritual folk- sėja“ yra labai ritmiška. Pagal dermę ji visai netiko prie lore group Kūlgrinda, Gediminas ŽILYS, musician and flamenko, tačiau ją panaudojau kaip tik dėl ritmo, o singer from rock group Skylė and post-folk group ritmiškai ir melodiškai ją užpildė gitara, turinti platesnę Atalyja, as well as Brigita BUBLYTĖ, singer, actor, di- harmoninę skalę. Buvo sutartinių, kurios su flamenku rector. Performers claim that for them the singing sudaro polimetriją. Pavyzdžiui: „Tai to taitėla“. Jos of sutartinės still has the effect of harmonisation. rinkinys yra iš trijų dalių, o pritarinys – iš keturių. Kitas They see creation as a way of continuing tradition – a pavyzdys – sutartinė „Trijula sesiula“. Ji yra iš 5/4 arba modern representation of folklore can draw it closer 10/8, o flamenko grojo iš 12/8. Vėliau abu ritmai ir melo- to the modern listener. dijos susitinka.

Pasigilinus, pasirodo, galima suderinti iš pažiūros nesuderinamus dalykus...

Parengė Agota ZDANAVIČIŪTĖ Nuotraukos iš pokalbininkų asmeninių archyvų.

Aukštaitijos regiono sutartinių festivalis „Sutarjėla“ Panevėžyje. 2015 m. Gintaro Skumbino nuotrauka.

80 Festivaliai

MĖNUO JUODARAGIS

Albinas PLĖŠNYS

Ar žinai jausmą, kai po 60 kilometrų dviračiu tvankią vasaros dieną plentu, kuris trenkia karštu asfaltu ir drė- gme, sustoji, ištiesi šlapią nugarą ir supranti, kad kelias baigėsi? Toliau teks važiuoti žvyru, tarka, kaip sako Vytautas ir išsišiepęs visu kūnu užgula išterliotą dviratį. Švysčioja liesos blauzdos ir truputį mirga akyse. Kūnas aptirpęs, o vandens skonis kažkoks lipnus. Jei jausmas pažįstamas, tai sutiksi, kad tokiu atveju galvoje nebent zyzia, tarsi per pakaušy nežinia kaip atsiradusią skylę būtų įskridusi musė. Ir kad visai nebūdinga galvoje girdėti ein anyta per dvarelį, neša rankoj kančiukėlį, jei tik išvis čia gali būti kas būdingo. Bet tąkart girdėjau kaip tik tai ir, jei gerai pamenu, kaip tik per tokią tarkų ir poros vakarų prie laužo kelionę atradau lietuvišką folklorą. Ir jei ne ši kelionė, po poros metų nebūčiau kūmos kaulijęs autentiškų lininių marškinių. Kelionė prasidėjo nuo to, kad mano bičiulis Jogin- tas pasiūlė kartu keliauti į festivalį. Nuo stoties prisi- dės keli draugai, kurie bus iš kažkokio Kauno folkloro ansamblio (jei atmintis nemeluoja, „Lygaudės“), taigi puikūs žmonės, tau patiks, pamatysi. Ne, festivaly ne visa muzika vien liaudies, ir taip, jei nevažiuosiu dvira- čiu, už bilietą reikės mokėti daugiau (atrodo, „Mėnuo Juodaragis“ vis dar išlaikė tokią tradiciją – jei iki Zaraso salos atminsi dviračiu, ir atminsi ne nuo Zarasų bažny- čios, o nuo truputį toliau, tarkim, Vilniaus arkikatedros, bilietas bus su visai nemenka nuolaida). Įkalbėtas atke- liauju brolio dviračiu, jis neturi bagažinės, o aš neturiu kelionkrepšių, todėl ant nugaros – didelė sovietmečiu ir rūsiu trenkianti kuprinė, dėl kurios mane vėliau pra- Ugnies skulptūra „Korys“ mina pirmuoju pagonių kankiniu. Nepaisant kuprinės Autoriai: Žilvinas Danys ir Gabrielius Kuliešius. MJR XVIII. dydžio ir fakto, kad ji buvo prikimšta taip, kad žygeiviai nusprendė mane paėmus dvi palapines (gal galėsi vieną duoda, pasakoja. Tai būna ir žalvario papuošalai (gaila, paskolint, Tado kojos smirda, galėtų gyvent atskiroj?) po poros metų pamečiau pirmajame savo „Juodara- ar bent vieną labai didelę (tai Tadą tada guldysim prie gyje“ iš Ordino (ne iš Teutonų – tokia tautodailininko iš įėjimo), joje netilpo dviračio raktų rinkinys. Tiesa, kai Veliuonos krašto pavardė) pirktą žalvarinį žiedą gyvatės dabar pagalvoju, turbūt būtų pakakę gražiai paprašyti galva), ir peiliai (čia sėdintis peilininkas pasakoja, kad barzdoto dėdės Teliavelio iš žygeivių, miegančio ant nors žmonės mėgsta pirkti raštuotus „damaskinius“ kailio, dar suveikti jam dumples ir kokį kūjelį ir būtų peilius, tačiau tokių autentika jis abejojantis, užtat jo sumeistravęs man tų raktų (o gal net visą baltišką dvi- parduodami – tikslios archeologinių radinių kopijos), ir ratį). kanklės (paskutiniais metais mano bičiulis Skalmantas Tokie dėdės Teliaveliai būriuojasi atskiroje „Juoda- lyg su savo kanklėmis ir nesėdėjo, bet esu tikras, jog dar ragio“ teritorijoje – amatų kieme – ir ten gamina, par- ten pasirodys), ir dar daug kas. Net keista, kad nedide-

81 Festivaliai

Vaidos Tamoševičiūtės „Korys“. MJR XVIII. lėje amatų kiemo teritorijoje visuomet telpa ir vakaro- lietuviškai, labai alternatyviai ir savaip tamsiai muzikai, nės šokėjai. Pamenu, pavydžiai žiūrėjau, kaip visai nie- laviruojančiai kažkur tarp trance elektronikos, metalo, kuo neišsiskiriantis bernelis staiga tampa visų mergelių progresyviojo roko, dainuojamosios poezijos (taip, dėmesio centru, o aš galvoju, kad kai tik grįšiu Vilniun, „Vilkdujos“ dainų tekstai yra ypatingi) ir dar bala žino eisiu kur nors mokytis tautinių šokių. Kartu sužinau, jog ko. Daugiausia barzdota, alaus bokalus laikanti publika kiekvieną ketvirtadienį vakare jie ne vieni metai vyksta linguoja pagal ritmą. „Ir plaukia laivai tarsi dovanos, ir ant Tauro kalno, o vasarą Moniuškos skverelyje. Ir taip, plaukia laivai tarsi demonai“, – dainuoja vokalistas, ir Jogintai, aš sakiau, kad tautiniai šokiai ir liaudies dainos aš suprantu, kad gal mano skonis lengvai palenkiamas, yra ne ne ne ir kad aš ne bobutė, na ir kas. Tiesa, pasibai- betgi patinka ir netgi labai. Jau kur kas vėliau, susipa- gus vakarui jau žinau, kad šokant polką svarbu sukurti žinęs su būriu kitų „Vilkdujos“ gerbėjų, sužinosiu, kad įtampą sukantis ratu, tada pora atrodo veržli ir lekianti, „Vilkduja“ palenkia dažnai. Jų dainos kažkokios nuošir- o ir šiaip, kad šokėjai – linksmi žmonės ir visai nesibodi džios. pamokyti. Rytas. Pro šalį prajoja (taip, prajoja – nesapnuoju, Pašonėje išgirstu muziką, kuri verčia suklusti, o nes nebemiegu; kylanti saulė kaitina juodą miegmaišį suklusus norisi išgirsti daugiau, todėl einu ton pusėn. ir viduje sunku tverti) lyg ir koks didikas (bepiga atro- Akys nukrypsta žemėlapin (jis kaskart būna išspaus- dyti didžiai, kai sėdi ant žirgo), tolėliau praeina pora dintas programėlėje – sala nelabai didelė, bet kadangi vyriškių, kurie panašūs į vikingus, bet galbūt yra kokie scenų ne viena (jei tiksliau, trys), o iš vienos traukiant kuršiai, nes nešasi kirvius ir plaukai it laukinių. Kartu į kitą tenka pereiti keliu žiedu, visai susisuka galva ir suvedu, kad žirgai „Juodaragiui“ turbūt nėra tokie jau žemėlapis praverčia), – ir ten randu, kaip nusigauti įprasti (priešingai nei motociklai; jau tradicija tapo tai, iki Pušyno scenos. Scena įsikūrusi salos pakrašty, kad festivalio teritoriją prižiūri ir saugo baikerių klubas prie pušynėlio, tad ir pavadinimo kilmei išsiaiškinti „Vorai“), tačiau kiekvienais metais festivalis turi temą, netenka kurti legendų. Šioje scenoje vyksta dauguma ir tų metų tema – žirgas, čia ir bus šuo pakastas. Festi- to, kas netelpa į didžiąją, pagrindinę festivalio sceną; valio tema iš esmės reiškia kitokį tų metų programėlių, čia išgirstu duslią, undergroundu ir rūsio bei alaus su bilietų, tinklalapio dizainą ir kitokią „paskaitų palapi- draugų kompanijos prieskoniu atsiduodančią muziką. nės“ programą. Visa kita būna daugmaž panašu (ar „Baikit čia rėkt ir plot, sugadinsit mus kaip žmones“, – į daugmaž visiškai kitaip, kaip pažiūrėsi). Paskaitų pala- mikrofoną sako vokalistas. Tai „Vilkduja“, viena iš fes- pinė – tai palapinė (tik labai didelė), kurioje skaitomos tivalio senbuvių, visai neįtelpanti į folkloro kategoriją, paskaitos ir žiūrimi filmai. Tai savotiškas festivalio kul- tačiau atstovaujanti kitai „Juodaragio“ pilnaties pusei: tūrinis edukacinis centras; ir taip, edukacija yra svarbi

82 Festivaliai

Prie Ąžuolo. Festivalio atidarymas. MJR XVIII. festivalio dalis, o palapinėje gali išgirsti tiek Lietuvos, prie scenų ar naktinio didžėjaus. Kas nori dar tikresnio, tiek užsienio profesūros paskaitų, ir tai „Juodaragio“ beveik raštinio garanto, kad naktį gaus netrukdomai dirvoje palieka akademinį grūdą. Pastaraisiais (bičių) (ar beveik netrukdomai) išsimiegoti, gali palapines sta- metais paskaitų palapinėje vaikšto bitininkai, o prie tytis „Ramučiuose“, teritorijoje, skirtoje tiems, kurie pat palapinės stovi iš stiklo sumeistrauti aviliai. Smalsi naktį siekia tylos ir ramybės. Anglų mokytoja lieka su akis mato knibždėlynę, apspitusią korį, ir pasidaro visai savo šeima ir draugais (matau rusenantį laužą ir garuo- malonu, kad tave nuo tos knibždėlynės skiria stiklas jantį vandenį), o aš ant žvyrkelio (to paties kelio žiedo, ir tvirti mediniai rėmeliai. Bičių pilna ir prie palapinės, kurį jau minėjau) pamatau savo draugą Laimį, kaži ir amatų kieme, kurio centre bitininkas (jo iškalbos kur keliaujantį ir apsikarsčiusį radijo stotelėmis. Lai- pavydėtų ir viduramžių pirklys) siūlo nuo piršto lyžtelti mis – radijo mėgėjas ir negaliu užtikrintai pasakyti, ar medaus, o aplink stovinti minia mato, kaip čia pat vietoj savo stoteles jis tikrai panaudoja, tai yra ar panaudoja iš korio sukamas medus. Viso šio bityno priežastis vėl jas „Juodaragyje“, ar tai tik atributas. Tačiau atrodo susijusi su festivalio tema; šiais metais („Juodaragiui“ jis rimtai, o ir darbų turi, todėl persimetam keliais įžengus į pilnametystę, tai yra baigiant jau 18 vasarą) – žodžiais ir susitariam pasimatyti ukrainiečių grupės bitės. Pakartosiu: tai nereiškia, kad muzikantai vienais „DakhaBrakha“ (arba, kaip sako Laimis, traškabraška) metais ant scenos užlaipins žirgą, o kitais prileis bičių; koncerte vakarop. Festivalio teritorijoje sutinku tai tema per daug nekeičia muzikinės festivalio programos vieną, tai kitą draugą ar pažįstamą, o nuostabu ir tai, (esu linkęs manyti, kad grupės „Auli“ ir dar krūvos kitų kad tų draugų ir pažįstamų (gal veikiau pažįstamų, nes latvių grupių pasirodymas 2013 metų festivalyje, kurio festivalis – viso labo trys dienos), gali susirasti ir čia tema buvo „broliai latviai“, tebuvo sutapimas). pat vietoje. Logika paprasta: jei jau čion patraukė, tai Vaikštau pro palapines, vakaras. Susitinku savo turbūt esi kažkuo bent truputį panašus ir į visus kitus, buvusią anglų kalbos mokytoją. Ji, pasirodo, tikra „Juo- kuriuos patraukė. Čia, į juodus ragus užsiauginusią daragio“ senbuvė, čia praleidusi bene daugiau vasaros Zaraso salą. Tiesa, Zaraso sala nėra nuo pat festivalio pabaigtuvių, nei ant rankų dažnas mūsų turi pirštų. Ant užmačių gimusi tradicija. Pirmus kelis kartus jis vyko rankų nešasi dukrelę žirniuką, nes kitaip neįvardysi to netoli Molėtų, Verbiškėse, paskui Sodeikiuose, dar baisiai mielo dalyko, abi šypsosi. Pasirodo, sako ji, fes- vėliau kelis kartus Kernavėje, kol galop tradicija tapo tivalis oi dar kaip tinkamas visai šeimai. Tiesa, naktimis, jo rengimas Zaraso saloje. Tačiau kas keleri metai vis o ypač paskutinę festivalio naktį, po visą salą bumbsi ir surengiamas savas, mažas „juodaragiukas“, skirtas tru- šnara ambiento garsai, tačiau žmonių kompanijos nėra putį artimesniems – senbuviams, ar tiems, kurie žino, triukšmingos, tos, kurioms naktimis nesimiega, buriasi kada suskubti nusipirkti greit besibaigiančių bilietų. Per

83 Festivaliai

Alina Orlova. MJR XVIII. Enrikas Slavinskis. MJR XVIII. Kazimiero Šešelgio fotografijos didžiuosius festivalius Zaraso saloje bilietus gali nusi- kitas būtinai mėlynai nusidažęs plaukus, o trečias – su pirkti kad ir prie festivalio vartų. lininiais marškiniais ar tautiniais drabužiais; ką tik ant Ima temti, vaikščiojam su draugais tolėliau nuo scenos sutartines giedojo „Trys keturiose“, o netrukus scenų ir keliese imam dainuoti liaudies dainas; netru- pasirodys koks Domantas Razauskas arba „Thunder- kus prie mūsų prisideda visai nemažas būrelis žmonių. tale“. Tačiau už viso to slepiasi kažkas, kas neleidžia Tokie mes ne vieninteliai – tai vienoj, tai kitoj pakrū- abejoti festivalio šerdy plastančia baltiška dvasia. Inter- mėj, atokiau nuo scenų šurmulio, matom susėdusius pretacijų įvairovė tą dvasią padaro gyvą, amatų kiemo ir dainuojančius žmones. Ir, po galais, šitas vaizdas meistrai, kaip ir žmonės prieš šimtus (o, matyt, ir tūks- šildo dūšią. O liaudies dainų dainavimas sujungia. tančius) metų ieško ir kuria, o ne tik perdaro. Jau minė- Štai pasidainuoji valandžiukę, ir supranti, kad su visai tosios grupės „DakhaBrakha“ būgnai žadina kažką, nepažįstamais žmonėmis patiri jaukų bendrumą. Šito kas prieštarauja miestui, daugiabučiams ir aštuntą ryto spontaniško vakarų dainavimo man šiek tiek trūko per praveriamoms darbovietės durims, ir man patinka, kad paskutinius porą festivalių, bet tikrai žinau (ir kartu jie tai žadina, dar patinka, kad kepurės ant jų galvų yra džiaugiuosi) kad tie netikėti liaudies dainų protrūkiai tokios keistos, kokios yra, ir juntu, kad esu minios, kuri neišvengiami; prisiklausai tai vienur, tai kitur ant sce- šaukia, linguoja ir juda, dalis. Tiesa, festivalyje pasitaiko nos dainuojamo tiek autentiško, tiek neofolkloro, ir jis ir „gryno“ (ar bent jau panašaus į tokį) folkloro atlikėjų. kažin ką tau padaro, susuka galvą, ir nori dainuoti pats. Tarp jų ir „Ugniavijo“ dėdės, ir grupė „Obelija“, kurios Tereikia progos. Ir poros bičiulių. kelis narius (beveik) galiu vadinti savo pažįstamais, Kalbant apie autentikos ir neautentikos sandūras pagaliau tradicija tapo daugkartinis grupės „Kūlgrinda“ festivalyje. Žinoma, „Juodaragis“ nėra archeologinės socialinis folklorinis renginukas, pramintas atidarymo rekonstrukcijos šventė. Čia pilna interpretacijų, aplin- apeigomis. Vyksta jis prasidedant festivaliui prie dar kui – tiek žmonių aprangos stilių, tiek subkultūrų, tiek vienos kvaziscenos, paprasčiausiai vadinamos „prie muzikos krypčių eklektika: vienas praeivis – metalistas, Ąžuolo“, nes ten, savaime suprantama, auga ąžuolas.

84 Festivaliai

Ąžuolo dydis ir prie jo suręstas Aukuras įpareigoja liai festivaliui Stakliškių dėdės išvirė silpno midaus – kas ąžuolą vadinti Ąžuolu su Ą didžiąja, ir didesnių klausimų kad silpno, bet labai skanaus, ir prie midaus pilstytojų (prie kurio čia, apėjau visus, kuriuos mačiau?) dėl vietos susirenka nemaža eilė žmonių. Pajuntu, kad užsidegu nekyla. Uždegamas aukuras, suskamba kanklės, daug dar vienu noru – tokio midaus namie išsivirt. O pasi- kanklių. Kai vienu metu jų skamba tiek, kiek ten, oras rodo, kad midaus receptų – gausybė: su gvazdikėliais, ima keistai gausti ir akimirką tikrai gali pamanyti atsidū- arbatžolėmis, be jokių prieskonių, augintas alaus, vyno, ręs nežinomose apeigose, kurios per šviesios, kad būtų šampano mielėmis... Štai tau ir juodaragiškos inspiraci- aukojamos gyvos aukos, bet kartu ir truputį šiurpokos. jos, gal vieną dieną pajusiu nenumaldomą norą užsiimt Gal todėl man kanklės visada atrodė truputį raudos ir kalvyste. Arba apaugti barzda bei plaukais iki bambos ir truputį mirties instrumentas; jos šaukia kažkaip iš per iš akmens nusitašyti kirvuką, kas žino. toli, kitaip nei dauguma kitų žemyne, atneštame ant Vėlus vakaras, palapinių miestelis sausakimšas. Kai Jaučio nugaros, paplitusių instrumentų, išskyrus dar kurie miega, kiti vakarieniauja, dauguma, regis, prie fleitą. Nors, tiesa, nieko neišmanau apie muzikos ins- scenų. Mes trise keliaujam prie Ąžuolo ir nuostabu, kad trumentus, šito jausmo negaliu atsikratyti, ir tiek. ir kada ateisi, ten vis vien rasi žmonių; kas nors sėdės, Mintims bevaikštant po folklorą, tą autentiškesnį, gulės, miegos, šnekėsis. Mes prisėdam padainuoti. Tai prisimenu, kad šįmet festivalyje, Šiaurinėje scenoje, bernelis šautuvėliu, tai manį nušovė, gražiai skamba nak- kurioje naktimis tamsią minią linguoti verčia elektro- ties ore, keli žmonės, – net negaliu sakyti, kad matau nikos meistrai, mano bičiulis Vėjopatis, tokios grupės juos pirmą kartą: tamsoje prie vos rusenančio laužo kaip OBŠRR arba „Girių dvasios“, aptikau savo draugus, nieko nesimato – ima dainuoti kartu, atsiranda dar keli „Mindrės“ ansamblį. Taip, aš truputį šališkas, nes pats balsai, ir štai – scena patiems sau, mažas juodaragiškas beveik metus vaikščiojau į jų pasidainavimus niūriame stebuklėlis. Paskutinė naktis, ryt keliausim namo, ir sovietinės industrijos lopšy, „Sigmos“ gamyklos pas- nors neišeina sakyti, kad kažko (viduje, kažkur arčiau tate, kuriame prieš keletą dešimtmečių prie skaičiavimo gerklės – esu tikras, kad tu, skaitytojau, suprasi ko, tie- mašinų komponentų dirbo karinis „visiškai slaptai“ siog nerandu tinkamo žodžio) visai visai pakanka, bet padalinys, o man, prieš keletą metų lankantis vakarais, nebeišeina sakyti ir kad trūksta. Tas kažkas apmalšin- girdėdavosi jaunų metalo grupių repeticijos ir atsiduo- tas, ir ims tyliai niūniuoti iš alkio negreit, praėjus vienam davo spaustuvės dažais. Ir taip, tų vakarų prisiminimai kitam rudens mėnesiui. Gal per adventą, kai nepastebi- dūšią maloniai veikia tarsi pakūrenta krosnelė, bet mai ragins susėsti su draugais vakare ir dainuoti apie pastebiu, kad „Mindrė“ kažkokia subrendusi. Juokin- elnią devyniaragį; gal tik pavasarį atves kur į naktišo- gas pastebėjimas, kuris tuoj dingsta iš galvos, – skautai, kius, o gal kitą paskutinį vasaros savaitgalį. Atgal į „Juo- kurie kasmet atvažiuoja savanoriauti į festivalį, truputį daragį“, kuris netrukus įkops į trečią dešimtį. Ir kuris, per laisvai sujungė Šiaurinės scenos stogo brezentą, nuoširdžiai tikiuosi, ims ir vieną dieną taps senesnis pila lietus, brezentas įdumba, o per sujungimo tarpus iš už bet kurį jo senbuvį. Daiktai jau prie mašinos, sėdim įdubimų kriokliu šniokščia rudeninis Niagaros krioklys, ant žemės ir už poros minučių laukia kelionė namo. žmonės atšoka į šalis, o „Mindrė“ smuikais griežia kaž- kokį šokį. Gamta pati pasirūpina siautuliu, aplink purvo vonios, sirata brinda gilų purvelį, dainuoja „Mindrė“. MĖNUO JUODARAGIS Paskui keliaujam prie Didžiosios scenos – ji tarsi mažytis Albinas PLĖŠNYS graikiškas stadionas, kylančiais į viršų laiptais suoleliais. Ant kalvos viršaus – maisto palapinės, parduodančios ir This summer Zarasai, on the great Zarasai island, alų, o gal veikiau reikėtų sakyti – alaus palapinės, par- hosted the 18th modern Baltic culture and independ- duodančios ir maistą. „Juodaragio“ politika dėl alkoho- ent music festival Mėnuo Juodaragis. It is organised lio gana griežta – jokio įsineštinio alkoholio (ir apskritai by the music publishing house Dangus and VšĮ Baltijos jokių įsineštinių svaigalų, nesu tikras dėl rūkalų, bet Griaustinis. Impressions of the festival are shared – galgi su jais ramiau). Užtat viduje gali nusipirkti bent three days of music playing in different spaces, meet- kelių rūšių alaus, vienas iš jų, irgi tampantis tradicija – ing people who quickly become buddies (“bičiuliai”), specialiai festivaliui virtas kaduginis alus. Šiame, bičių, bees (“bitės”) – this year’s festival’s theme, and other „Juodaragyje“ lankosi ir žymus aludaris Čižas, apie kurį miracles, such as the power of folk songs to bring ne vieną straipsnį spėjau perskaityti beieškodamas tra- people together. dicinio lietuviško alaus recepto. Jo alus tikrai neblogas, gal apynių aromato norėtųsi išraiškingesnio, bet ei, iš tikrųjų jis geras ir nėra čia ką. Dar paaiškėja, kad specia-

85 Žmonės pasakoja

Karo metų atsiminimai

Marija Birutė AMBRAZIŪNAITĖ

Praeitame žurnalo numeryje skelbėme pirmąją M. B. Buvo stebėtinai atlaidi. Genutė buvo dvejais metais Ambraziūnaitės (g. 1931 m.) atsiminimų dalį. Ji buvo jaunesnė už mane. Drąsi, padykusi, linksma. skirta 1934–1939 metams, nerūpestingiausiam autorės Stovykloj pakliuvau į grupę, kuri buvo apgyven- gyvenimo tarpsniui – vaikystei, kuri prabėgo Kauno dinta „Jūratės“ viloj. Rytais darydavom mankštą. pakraštyje, Vilijampolėje.1 Valgydavom Kurhauzo salėj. Žaisdavom, eidavom į Karo metais šeima dar kurį laiką gyveno Kaune, vėliau pajūrį, maudydavomės, rinkdavom gintarėlius. Buvo persikėlė į Šiaulius. visai linksma. Kiekviena grupė turėjo auklėtoją (tai Iš talentingai papasakotos asmeninės šeimos isto- buvo mokytojos) ir vadovą – vyresnių klasių moks- rijos, kasdienio gyvenimo atsiminimų apie karo metus leivį, komjaunuolį. Taip praėjo kelios dienos – viena sužinome daugiau nei iš istorijos vadovėlių. Įtaigiai liu- koja šen, kita koja – ten. dijama, kad, nepaisant visų negandų, svarbiausi išlieka Tą rytą pasigirdo kažkoks poškėjimas, traškesys. žmogiškieji ryšiai – su artimaisiais, kaimynais ir svetimais. Retkarčiais kažkas bumbtelėdavo. Nieko garsaus, Atsiminimai užrašyti 2013 metais. nieko baisaus, bet auklėtoja mus pakėlė anksčiau, liepė pasiruošti kelionei, pasiimti savo daiktus. Net neabe- jojome, kad eisime į dar vieną turistinį žygį. Tik buvo 1941 m. birželio pradžioj sėdėjau traukinio kupė su neaišku, kodėl iš centrinio sandėlio turėjom pasiimti ten kitais vaikais ir dardėjau į Palangą, į pionierių stovyklą. saugomus čemodanus, kuprines, terbas, t. y. bagažą. Ar tarp mūsų buvo pionierių – nežinau. Daugumai mūsų Prie centrinio sandėlio buvo susirinkusios ir kitos gru- tai buvo pirma didelė kelionė be tėvų. O į stovyklą – pir- pės, iš kitų vilų. Labai greitai ir sklandžiai atgavę savo moji visiems. bagažą, patraukėme iš Palangos šiaurės link. Mus pra- Žinojau, kad Palangoj mane pasitiks dėdė Žanas ir lenkdavo nedidelės grupelės rusų kareivių, jie proteki- kad daug laiko galėsiu praleisti jo namuose su dėdiene niais, suspaudę rankose šautuvus, tyliai, nesidairydami Felicija ir pussesere Genute. Dieną stovykloj būsiu, kiek pranerdavo pro šalį. Ėmėme klausinėti, kur jie taip norėsiu, bet į vakarinį patikrinimą turėsiu pareiti, likti skuba. Ir tik tuomet sužinojome, kad kilo karas, ir mes nakvoti ir su visais eiti pusryčių. Taip buvo sutarta. einam tolyn nuo fronto, kur šaudo, į saugesnę vietą. Pas dėdę Žaną jau buvau gyvenusi tų metų žiemą, Mūsų vorelę sudarė dvi ar trys grupės. Ėjom laukais, dvi ar tris savaites. Labai sunkiai sirgau kokliušu, ir reto miško keliukais, kažkokio geležinkelio bėgiais, vėl gydytojas patarė mane nuvežti prie jūros. Pajūrio oras retu miškeliu. Judėjom lėtai, nes mūsų grupės buvo turėjo padėti man pasveikti. Tuomet pirmą kartą pama- iš 7–10 metų vaikų. Juo toliau, juo lėčiau slinko mūsų čiau didelį, nuo darganų patamsėjusį dėdės namą, vorelė. Tai kuriam nors iki kraujo pritrynė koją, tai koks tupintį pusnyse gerokai toliau nuo grįstos gatvės. Kone mažius sėdosi ant žemės ir šaukėsi mamos, tai reikėjo laukuose. sukti į šoną ir ieškoti vandens atsigerti. Galiausiai priė- – Žanui reikia erdvės, – vėliau aiškino mamytei jom žvejų sodybą. Labai nudžiugom išgirdę, kad dabar dėdienė. – Jis uždustų ant bruko. ilsėsimės, o žvejų moteriškės išvirs mums žuvienės ir Tikriausiai taip, nes dėdė Žanas buvo aukštas, stam- miežinės košės. Žvejų kieme ant galybės virvių džiūvo bus vyras. Kalbėjo ir juokėsi garsiai, kvepėjo cigarais ir pakabintos menkių galvos. Ore tvyrojo jų kvapas. Tas dar kažkuo maloniu. Sunku buvo įsivaizduoti jį mažam kvapas man buvo labai gerai žinomas, nes menkių kambarėly, mažam name ar ant bruko. Dėdienė nebuvo galvų žuvienė buvo mėgstamiausias mamytės valgis. nei aukšta, nei tokia didinga. Mokytojavo. Dėstė lietu- Kol kunkuliavo du didžiuliai katilai, ilsėjomės sugulę vių kalbą ir literatūrą vyresnėms klasėms. Turėjo nuos- pavėsyje. Kai kurie net miegojo. tabius tankius vilnijančius plaukus, suko juos į kuodą. Bebaigiant valgyti pamačiau dėdę Žaną, atva- žiuojantį dviračiu. Jis puolė mane glėbesčiuoti, kiloti, 1. „Liaudies kultūra“, 2015, Nr. 4, p. 84–95. Skelbiame atsiminimų bučiuoti. Pakalbėjęs su auklėtojom pasakė, kad mudu teksto ištraukas.

86 Žmonės pasakoja važiuosim atgal į Palangą, kur „dėdienė Felicija eina iš puojami ne pagal amžių, o pagal tai, iš kokio miesto, proto“. Važiuoti ant dviračio rėmo miško keliukais ar vietovės yra atvažiavę. Aš taip pat buvau tuose sąra- kokia pieva be kelio buvo šiaip sau malonumas. Kai šuose. nuspausdavo užpakalį taip, kad nebegalėdavau tverti, – Kad ir kaip malonu, smagu ir įdomu buvo dėdės eidavom kurį laiką pėstute. Aplink – tyla ir ramybė. Nei namuose, – pasiilgau savų. Kai stovyklos vaikus ėmė šūvių, nei rusų, nei vokiečių. Parkeliavau į dėdės namus išvežioti, maniau, nesulauksiu dienos, kada ir aš išva- taip pavargusi, kad dėdienė pavalgydino, paguldė ir žiuosiu namo. Tokia diena atėjo. Du autobusai su susilaikė nuo komentarų. Tik kitą rytą sužinojau, kad raudonais kryžiais ant šonų ir stogo, lydimi vokiečių esu paskutinė kvaiša, kad, kilus karui, užuot bėgusi pas kareivių, pajudėjo Kauno link. Važiavom lėtai. Sustoda- juos, iškeliavau kažin kur su svetimais žmonėmis. Ir vom, jei kareiviukams pasirodydavo kas nors įtartina vis gyrė dėdės Žano „intuiciją“. Nežinojau, kas tai per ar reikėdavo pabėgti į krūmus: mergaitėms – į kairę, įstaiga, bet nutariau, kad bus protingiau neklausti. berniukams – į dešinę. Važiavom ne vien plentais, bet ir Dėdės namas buvo vieno aukšto, bet didelis. miško keliais, ir vieškeliais. Maršrutas mūsų nedomino. Didžiulė buvo ir įstiklinta veranda (per visą namo plotį). Namo, namo. Greičiau namo. Kauno autobusų sto- Tai buvo vakarinė veranda, nes prilipusi prie vakari- tyje buvo pilna laukiančiųjų. Išglėbesčiuoti, išbučiuoti nės namo sienos. Į ją buvo galima patekti laipteliais iš pasiekėm namus. Namiškiai klausinėjo, ar baisu buvo kiemo ar per vidines duris iš kambario. Dar buvo atvira Palangoj, kai kilo karas, prasidėjo susišaudymas. Nors veranda šiaurinėj pusėj. Iš jos patekdavai į virtuvę. turėjau lakią vaizduotę, nebūčiau galėjusi pasakoti, Mudvi su Gene apsigyvenome vakarinėje verandoje. kad tą apsnūdusį kurortinį miestelį apmėtė bombomis Čia stovėjo dvi plačios sofos, stalelis, kėdės. Kvepėjo ir kaip tik taikydami į pionierių galvas, kad ten vyko verandoms būdingu kvapu – dulkėmis, vystančiomis aršūs mūšiai. Nieko tokio nemačiau. Mačiau tik kelis gėlėmis ir labai senais baldais. Jei lydavo, čia vakaro- pasimetusius, išsigandusius kareiviukus, kurie spruko, davo visa šeimyna ir atklydę dėdės bičiuliai: bendradar- kiek kojos neša. Vėliau, vaikščiodama po Palangą su biai, žvejai (kurie neturėjo galimybės išeiti į jūrą), muiti- dėdiene ir Genute, mačiau vienut vieną duobę, kelis- ninkai emeritai. Išsižioję klausydavome įvairiausių pasa- kart mažesnę už žvyrduobę toj aikštėj, kur darydavom kojimų apie senus gerus laikus, kol nebuvo okupantų, mankštą. Sakė, kad tai nuo vokiečių desantininkų svie- kariniai laivai nepatruliavo jūroj ir žvejai, atėję pas dėdę dinio. Dar nežinojau, kas tai yra. Klausytojai buvo šiek pabendrauti, pasipasakoti, atsinešdavo ne tiktai žuvų, tiek nusivylę. bet ir Kubos cigarų, romo ir kitų vyrams būtinų gėry- bių. Kadangi Mensonai kildino save iš labai, labai, labai Mums karas prasidėjo ne birželio 22-ąją, o anks- seniai į Latviją atklydusių švedų kontrabandininkų, tai tyvą tų metų rudenį, kai išėjo įsakymas didžiai daliai tos kalbos taip ir kvepėjo tuo ypatingu dėdės Žano Vilijampolės gyventojų kuo skubiausiai kraustytis kur kvapu. Daug kalbėdavo apie karą, bet jis jau buvo nuė- kas išmano, nes Vilijampolėj bus įkurtas žydų getas. jęs tolyn nuo Palangos, o vokiečiai dar nebuvo įvedę Prasidėjo verksmas ir dantų griežimas. Prasidėjo nema- savo tvarkos. tytas šurmulys. Kauno žydai plūdo, ieškodami, su kuo Sekmadieniais dėdienė Felicija, Genutė ir aš eida- galėtų keistis butais ar namais. Mūsų naujas namelis, vom į bažnyčią. Dėdė Žanas, kaip evangelikas liutero- tuomet jau paskendęs žalumoj ir gėlėse, turėjo didelį nas, mums kompanijos nepalaikydavo. Po mišių eida- pasisekimą. Mamytė ir Elytė vaikščiojo užtinusiomis vom pasivaikščioti, aplankydavom visus sugrąžintus nuo ašarų akimis ir neskubėjo apsispręsti. Visai pasime- stovyklos vaikus. Mano grupė netoli tenuėjo nuo žvejų tęs blaškėsi ponios Žemaitienės vyras – policininkas, sodybos. Sutikę būrelį vokiečių, buvo sugrąžinti atgal. kuris kaip feniksas iš pelenų staiga prisikėlė ir atsirado Į Latviją, o iš jos į azijietišką sovietų pakraštį likimas namuose. Džiūgavo, kad atgaus nacionalizuotą namą, nubloškė vyresnius vaikus, jie judėjo greičiau ir pasi- iš nuomininkų išpeš metinę skolą. Vaikščiojo vėl tiesus, traukė su rusais. Studijavau su mergaite iš Debiosų vėl valdžioj, ir staiga – turi viską palikti ir kraustytis į vaikų namų. Juose buvo įkurdinti lietuviukai su savo kokį žydnamį. Biednieji Žemaičiai numojo ranka į savo auklėtojomis. Ten lankė mokyklą, mokėsi ir lietuvių kal- seną namą ir pasiėmę nuosavybės dokumentus išdar- bos. Į Lietuvą buvo parvežti po karo. Žinau, kad buvę dėjo zimagoro tėvonijon. Dviem didelėm padvadom Debiosų vaikų namų auklėtiniai ruošdavo kasmetinius išsivežė visą savo turtą, vaikus, paršelį ir vištas. Išsivežė susitikimus, o savo auklėtojas ir mokytojas laikė kone ir Čiukų paršelį, ir vištas, ir Čiuko varstotą, nes ponai mamomis. Čiukai gavo mažą, tamsų butelį, kuriame vos tilpo su O kol kas visi mano draugai gyveno stovyklos gyve- visom pelargonijom, pilvota šėpa ir komoda. Teko nimą. Jau sklido kalbos, kad vokiečiai ruošiasi juos atsisveikinti su visais savo draugais: Genute, Danute, sugrąžinti namo. Buvo sudaromi sąrašai ir vaikai gru- Zigmu, Jasium, Trinka pravardžiuojama Terese, Juze ir

87 Žmonės pasakoja kt. Gatvė, laukymė, žvyrduobė ištuštėjo. Mano pasaulis sutartoj vietoj. Atsitiko taip, kad mamytės manevrą subyrėjo į šipulius. pastebėjo du baltaraiščiai. Suėmė ir nugabeno į kalė- Mūsų nauja buveinė buvo vieno aukšto raudonų jimą. Ten ji išbuvo apie tris mėnesius. Nei pasimatyti, plytų namas. Prūsų g. 11. Du butai po tris kambarius. nei ką perduoti nebuvo galima. Iš bendro koridoriaus statūs laipteliai vedė į palėpėj Kartą tėvelio bendradarbis susirado jį ministerijoj ir įrengtą mažą butuką, jame gyveno sena, stora, sunkiai pasakė, kad mano mamytė sėdi šalia kalėjimo ant šali- vaikščiojanti dama rusiška pavarde. Žemyn ji beveik gatvio. Tikrai, leisgyvė, praradusi kalėjime vaikelį, ser- nenulipdavo. Jos aptarnauti kasdien ateidavo pusamžė ganti plaučių uždegimu, ji buvo paprasčiausiai išstumta moteriškė, kuri savo globotinę vadindavo „madam pro kalėjimo vartus. Ministerija buvo čia pat. Vyras ir generalša“. Mūsų kaimynai buvo kažkokie paslaptingi, bendradarbiai buvo čia pat, bet pasiekti juos nebuvo nelinkę bendrauti. jėgų. Nežinau, kaip ją pargabeno į namus. Parėjusi iš Namas stovėjo nedideliam kiemely, jį nuo gatvės mokyklos mamytę radau namie, paguldytą, miegan- skyrė du aukštesni namai. Atrodė, kad mes kažkaip čią. Nenorėjau nuo jos trauktis. Tik laikyti už rankos įsispraudę ten, kur mums ne vieta. Kiemas dulkinas, ir laikyti. Vėliau papasakojo, ką išgyvenusi. Visų pirma apaugęs nutriušusia žolyte, keli jauni medeliai. Nei atšiaurumą ir patyčias iš baltaraiščių. Toliau – perpil- krūmelio, nei gėlytės. Butas buvo patogus, bet niūrus. dyta kamera, kurioje grūdosi mergelės iš Senamiesčio Svetainėje pūpsojo visai naujas pianinas, paliktas mūsų viešnamio, vagilės, smulkios spekuliantės ir t. t. Trūko globai. Buvo vandentiekis, buvo vonia, bet nebuvo oro. Vietoj valandos pasivaikščiojimo gaudavo po kibirą džiaugsmo. Jautėmės svetimi tarp svetimų sienų. vandens, skudurą ir turėdavo plauti kiemo grindinio Pradėjau lankyti J. Jablonskio mokyklą, ji buvo visai akmenis. Iki iškrito sniegas. Visos kalinės buvo suva- šalia namų. Sėdėjau suole su Irena Baniulyte, labai rytos be jokio teismo. Taigi ir termino, iki kada teks santūria, bet draugiška mergaite. Mokiausi gerai, bet kalėti, nebuvo. Kartais būdavo peržiūrimi sąrašai, ir mokytojo visiškai neprisimenu. Laisvą laiką leisdavau su visai silpnas ar pasiligojusias paleisdavo. Taip atlaisvin- Irute, nors iki jos namų buvo gana toli. Reikėdavo nueiti davo vietos naujai suimtoms. Buvo aišku, kad pasvei- iki pat Žemaičių gatvės galo. Pas mane ji užeidavo retai, kusi mamytė nebedirbs ministerijoj. Tikros priežasties nes jos tėvai griežtai buvo įsakę po pamokų nedelsiant nežinau. Mamytė sakė norinti pabėgti kuo toliau „nuo eiti namo. Irenos tėvelių dviejų aukštų gražiame name tos vietos“. Pavasariop tėvelis gavo vietą Šiauliuose, nuomojosi butą ponai Rukšnaičiai. Ponios dukterėčia kur buvo reikalingas geodezininkas ir, pasibaigus 1941– Dalia Girdzijauskaitė gyveno pas juos. Jos tėveliai buvo 1942 m. mokslo metams, mes išvažiavom į Šiaulius. pasitraukę į Sovietų sąjungą. Jie taip skubėjo, kad Dalia, Išvažiuoti nebuvo nei sunku, nei liūdna, nes tame Prūsų viešėjusi kaime pas gimines, liko Lietuvoj – ją globojo gatvės name gerai nesijautėm. teta. Dalia buvo metais jaunesnė už mus, lankė kitą mokyklą, bet tai netrukdė mums visoms trims susidrau- Šiauliuose tėveliui buvo skirtas butas name prie pat gauti ir daug laiko praleisti kartu. Deja, mūsų tuometinė Geležinkelio stoties. Kražių g. 18. Vien tai, kad namo draugystė truko nepilnus metus. Tik pasibaigus mokslo numeris 18, nuteikė palankiai, nors tas trijų aukštų metams mes skubai persikėlėm į Šiaulius. pilkas mūras buvo griozdiškas ir negražus. Mūsų trijų Likimas taip lėmė, kad po šešerių metų nesimatymo kambarių butas buvo trečiame aukšte ir „žiūrėjo“ mudvi su Dalia sėdėjom vienam suole Salomėjos Nėries stoties pusėn. Per stebuklą liko vienintelė fotografija, gimnazijoje ir likom geriausios draugės iki pat jos mir- kurioje mes trys to buto valgomajame. Namas turėjo ties 2000 metais. Po aštuonerių metų mudvi su Irena keturias laiptines. Pirmos dvi buvo apgyvendintos studijavome ne tik vienam kurse, bet ir vienoj grupėj. lietuvių, kitos dvi – vokiečių, dirbančių stoty. Tai buvo 1941 m. rudens sekmadieniais, pasiėmusi kokį pagyvenę ar jau karo invalidais tapę vokiečiai. Kiekvie- ryšulį ar paketą, mamytė išeidavo pasivaikščioti. Kur ji name aukšte buvo po du butus, laiptai buvo statūs ir eidavo – nežinau. Suaugusieji visuomet turi kokių nors labai siauri. Nesiimu nupasakoti, kokias ekvilibristikas reikalų. Taip vieną kartą išėjusi, ji negrįžo pietų. Nesu- atliko specialiai samdyti vyrai, kol užtempė neišardomą laukėm jos vakare. Nesulaukėm nė kitą dieną. Tėvelis ąžuolinį bufetą ir mano drabužių spintą. Pianinas buvo pradėjo jos ieškoti po ligonines, o surado kalėjime.2 daugsyk prakeiktas, kol atsidūrė valgomajame. T. y. kalėjimo kanceliarija patvirtino, kad ji įkalinta už Susipažinom su kaimynais. Tiesiai prieš mus gyveno šiurkštų nustatytų potvarkių pažeidimą. Pasirodo, ponai Baniuliai. Ponas Baniulis buvo didelė figūra mamytė nešdavo šiokio tokio maisto nėščiai žydei ir mieste – Šiaulių odos fabriko direktorius. Mažo ūgio, savo ryšulėlį slapčia permesdavo per spygliuotą tvorą nuplikęs, apvalia kaip rutulys galvute, vaikščiojo pasi- tempęs ir labai svarbus. Nešiojo galifė kelnes ir blizgan- 2. Pirmojoje atsiminimų dalyje buvo rašoma apie autorės tėvelio čius aulinius batus. Ponia tyli, kukli. Net neatsimenu, mirtį. Po metų mamytė ištekėjo antrą kartą.

88 Žmonės pasakoja

Autorės šeima Šiauliuose, Kražių g. 18. 1943 m. kaip ji atrodė. Jų trejų metų Jonukas tapo didžiausiu delis su šeima. Jie sunkiai verčiasi, ir privačios pamokos mano gerbėju ir draugu. Kai iš mokyklos ar lauko par- būtų labai „miela“. eidavau namo, tuoj pasigirsdavo silpnas dunksėjimas į Su tėveliu, mandagumo reveransais, netrukom duris. Mano kavalierius nepasiekdavo durų rankenos, apsilankyti pas kaimyną kompozitorių. Buvau maloniai tai mažyčiu kumšteliu stuksėdavo į duris šaukdamas: priimta į mokines ir apturėjau nuostabų, malonų savo „Bijūte, atėjau!“ Įeidavo paprastai nešinas rieke juodos pirmąjį muzikos mokytoją. Kadangi iki tol nebuvau arti- duonos su sviestu, pabarstyta smulkiai sukapotais čes- mai bendravusi su muzikos menu (nebent mokytojo nakais. Duona su „česnakiuku“ buvo jo mėgstamiau- J. Skrebio dainomis), pradžioj buvau supažindinta, kas sias valgis. yra muzika. Taip ir matau, kaip jis įkvėptai plasnoja po Antrame aukšte gyveno dvi lietuvių karininkų šeimos. kambarį, tai sustodamas, tai vėl judėdamas, ir beria Įpratę slapstytis prie rusų, jie ir prie vokiečių gyveno ne visai suprantamus, bet nuostabiai skambančius uždarą gyvenimą ir su kaimynais beveik nebendravo. žodžius. Pripuolęs prie pianino paskambindavo kokį Pirmame aukšte gyveno muzikas Petras Armonas kūrinį. Nežinau, kad pirštais galima išdarinėti tokius su žmona ir mano amžiaus dukrele Ramune. Priešais jų stebuklus. Parėjus namo Elytei ilgai aiškinau apie erdvę butą gyveno vokiečių civilių šeima, atkelta į Šiaulius iš ir sielos stygas, o pati buvau gatava atsisakyti visų Karaliaučiaus. Pono fon Bruko (von Bruck) žmona buvo žemiškų malonumų, kad tik kada nors galėčiau skam- rudaplaukė, šlakuota, bet reto gražumo ir labai maloni. binti kaip mano mokytojas. Buvo vasara. Buvau labai Tokia buvo ir jos dukra Kunigunda. Trejų metų Martinas stropi. Nežinau, kaip ten buvo su tom sielos stygom, fon Brukas buvo labai gražus, labai lipšnus ir stebėtinai bet dabar man atrodo, kad turėdavo sutrikti traukinių panašus į tėvelį. eismas, kai pro pravirus langus pasipildavo mano gamų Kunigunda, aš ir Ramunė greit susidraugavom. Kaip ir pratimų garsai. Jonelis kartais dalyvaudavo tame neišvengiamą priedą prie žaidimų kieme, turėjom Mar- kūrybiniame procese ir, sėdėdamas ant grindų, ener- tiną ir Jonelį. gingai spaudydavo pianino pedalus. Ponas Petras Armonas, regėjęs Sizifo kančias, Dar buvo vasara. Dar buvo šilta ir saulėta. Dar su keliant pianiną į trečią aukštą, mano tėveliams pasakė, mumis buvo Elytė. Gale namo, po pat mūsų langais, kad po tokių pastangų būtų nuodėmė, jei aš nesimoky- stovėjo ilgas platus suolas. Jei orai būdavo gražūs – čiau skambinti. Jis pats neturi laiko manęs mokyti, nes išeidavom ant to suolo pasėdėti. Kunigundos mama turi „aibę“ mokinių, kuriuos moko groti akordeonu. su vaikais, Ramunė, aš su mamyte. Kartais prie mūsų Jo žmona dainininkė, ir moko paneles dainuoti. Tačiau prisėsdavo paplepėti ir vokietis su kojos protezu. Jis gretimoje laiptinėje gyvena kompozitorius Juozas Gai- pasakojo, kad jau nuo senelio visi jo giminės – geležin-

89 Žmonės pasakoja kelininkai, ir koją jis prarado ne kare, bet per nelaimingą fronto kariams šiltus drabužius, ypač pirštuotas pirš- atsitikimą. Jo vardas buvo Fricas. Man jo vardas nepa- tines. Mes jau buvome išardę ir sumezgę visus mano tiko, nes taip pašiepiamai buvo vadinami visi vokiečiai. išaugtus megztinėlius, senus šalikus ir kt. Neišmanėm, Šis man buvo simpatiškas, ir būtų buvę maloniau, jeigu iš kur gauti vilnonių siūlų. jo vardas būtų buvęs kitoks. Jis prasitarė mamytei, kad Toliau dar gražiau. Mus palikti turėjo Elytė, nes lietu- būtų geriau, jei daugiau žaisčiau su vaikais, nei leisčiau viai neturėjo teisės laikyti tarnų. Jei kokį išsiaiškindavo laiką skambindama. (maisto kortelės!), jis arba ji iškeliaudavo į Vokietiją dar- – Labai gaila, – sakė. – Bet nugalėtojai negailestingi, bams. Dėdė Žano dėka Elytė gavo darbą pas Palangos ir vargu ar jūsų mergaitei prisireiks muzikos. burmistrą ir karo metus pragyveno sočiai ir šiltai. Išsiėmęs iš piniginės nuotraukas, vardijo vaikus ir Su maistu buvo visai blogai. Už korteles, – prade- anūkus. dant duona, – vienas erzacas. Atsirado krautuvės tik – Visi mes paprasti darbininkai, – sakė. – Ir nieko, vokiečiams. Kaimiečiai bijojo nosį iškišti iš namų. Jei gyvenam. pagaudavo ką vežant parduoti į turgų – atimdavo. Taip paguosta mamytė mandagiai tylėjo. Vokiečiai Tvoros buvo nulipdytos raginimais vykti į darbus – dar tikėjo, kad nugalės ir bus negailestingi nugalėtojai. Reicho darbo tarnybą arba stoti į Lietuvių legioną kovoti su rusais. Prasidėjo gaudynės ir priverstinis vežimas dar- Nors buvo dar vasara, didžiausias galvos skaus- bui į Vokietiją. Jaunimas bijojo eiti į kiną ar kokį vakarėlį. mas – kaip apsirūpinti kuru žiemai. Dar nebuvo išblėsęs Labai vargino ne tik maisto stygius, bet ir šaltis. praėjusios atšiaurios žiemos prisiminimas. Paieškos ir Kambarių nekūrenom, nes malkų turėjom mažai, o rūpestis nenuėjo veltui. Mums ir Armonams pavyko prieš akis buvo visa žiema. Kūrenom tik virtuvės plytą. nusipirkti po nedidelį vežimėlį beržinių malkų. [...] Laimei, jos sienelė šildė ir mažutį vonios kambarėlį. Nepastebimai prabėgo vasara. Rudenį pradėjau Gyvenom virtuvėj, o miegoti bėgdavom nusitvėrę lankyti vienuolyno mokyklą, kuri buvo čia pat, prieš gumines pūsles su karštu vandeniu. Rytais vėl lėkda- mažutę Šv. Jurgio bažnytėlę. Tos mokyklos tvarka buvo vom į virtuvę rengtis. Iki pavasario reikėjo užmiršti visai kitokia nei mano buvusiose. Visų pirma jos moky- muzikos pamokas. tojos, seserys vienuolės, buvo labai aukštos kvalifikaci- Ne kažin kiek padėjo ir mano kelios eskapados su jos. Daugelis užsienyje baigusios aukštuosius mokslus. kitais vaikais rinkti akmens anglių pabirų nuo šaluti- Į mokyklą nereikėjo nešiotis knygų, sąsiuvinių ir kt. Kie- nių, „manevrinių“ bėgių. Žiemą sutemdavo anksti. kvienas turėjom atskirą stalelį ir skyrelį sienos spintoj, Suaugusiuosius, bešmirinėjančius ant bėgių, galėdavo kur laikėme visa, kas reikalinga pamokoms. Kiekvieną paprasčiausiai nušauti, o jei pastebėdavo mažus niek- dalyką dėstė kita sesuo. Kiekvieną dieną seserys šei- darius – tik išvarydavo, pagąsdindami šunimi. Taigi mininkėlės iš pat ryto kepė mums bandeles. Per ilgąją ėjom pasikabinę terbas, bijodami, bet apimti kažkokio pertrauką kiekvienas gaudavom po šiltą bandelę ir azarto. Tai buvo toks bauginantis žaidimas. Ne iš dyko baltą emaliuotą kvortytę su karštu virintu pienu. Turint buvimo. Iš reikalo. Prasidėjus 1943 m. prigūžėjo daug omeny, kad buvo antri karo metai, tai prilygo stebuklui. vokiečių žandarų. Buvo sustiprinta stoties apsauga, ir Mokėmės nuo 9 iki 16 val. Po pamokų turėdavom 2 val. mūsų išpuoliams atėjo galas. poilsio (kiemas, pasivaikščiojimai po miestą, vienuo- Šalom ir pavydėjom vokiečiams, nes jiems sunkve- lyno daržo ir gėlyno priežiūra ir t. t.). Paskui sueidavom žimiu atveždavo anglių ir per rūsio langelį supildavo į į klasę ir ruošdavom pamokas. Auklėtoja (sesuo Marija, sandėliukus. kuri dėstė matematiką) būdavo kartu, kad galėtų paaiš- Kartą, grįždama iš mokyklos, pamačiau kiemu kinti, jei kas neaišku. Istorijos ir geografijos pamokos šlubčiojantį Fricą. Jis pamojo man pirštu ir pasakė, vykdavo motinėlės kabinete. Jame kabojo didelis kad nubėgčiau savo sandėliuko rakto ir jame tyliai jo Vytauto Didžiojo portretas. Ant specialaus rėmo buvo palaukčiau. Atsirakinusi ir prisitraukusi duris tyliai sėdė- kabinami žemėlapiai. Sėdėdavom ant grindų – storo jau ant kažkokios dėžės ir laukiau. Reikia pasakyti, kad minkšto kilimo. Geografiją ir istoriją dėstė pati moti- rūsio koridorius buvo ištisinis – po visu namu. Nebuvo nėlė. Kaip dabar prisimenu, kad buvau pakviesta papa- pertvarų tarp laiptinių. Sėdėjau ir krutinau rankų ir sakoti apie Žalgirio mūšį. Jaunas kunigėlis iš Šv. Jurgio kojų pirštus, kad nesustingtų. Girdžiu – „klibikšt“, bažnyčios pakviestas ateidavo papasakoti apie šven- „klibikšt“ – artėja Fricas. Atsidaręs sandėliuko duris, tųjų gyvenimus. Vaikai, kurie mėgo skaityti, galėdavo be žodžių į kampą išpylė didžiulį kibirą anglies. Sakau užsukti į jo namus ir pasiskolinti knygų. „didžiulį“, nes jis buvo daug didesnis už įprastą. Skardi- 1942–1943 m. žiemą ėmė sklisti kalbos, kad vokie- nis, plokščiadugnis ir pritaikytas anglims nešioti. Išeida- čiams ėmė labai nesisekti kare. Tą pajutome ir mes. mas pasakė, kad apie tą nuotykį niekam nepasakočiau, Buvo ne prašoma, o jau reikalaujama rinkti ir megzti o už savaitės tokiu metu vėl būčiau sandėliuke. Ir taip –

90 Žmonės pasakoja iki pavasario. Buvom laimingi. Nesitvėrėm dėkingumu. Šiaip ne taip pragyvenom žiemą. Pavasarį sužino- jome, kad visi lietuviai iš to namo turi išsikraustyti, nes gyvenamasis plotas reikalingas vis gausėjantiems vokiečių žandarams. Vėl kraustytis! Vėl boginti baldus tais siaurais laiptais! Trenktis į kitą miesto galą! Mamytė visai nuleido rankas. Šį kartą „nusėdome“ mažam smėlėtam akligatvy. Apsigyvenom medinio namo antrajam aukšte. Pir- mame buvo įsikūręs vaikų darželis, o antrame buvo namo savininko ir mūsų butai. Du nedideli kambariukai, virtuvė, vonia. Laimei, platūs mediniai laiptai, keturios lysvės darže ir sandėliukas. Su savo manta vos susitalpi- nom. Miegojau valgomajame ant sofos. Mažas butukas turėjo savo privalumų. Kiekvieną vakarą prieš užmie- gant palikdavome atviras duris į tėvelių miegamąjį, kad aš galėčiau girdėti, kaip tėvelis skaito. Pasiėmęs kokią latvišką knygą, greitai versdamas mintyse, skaitydavo mudviem jau lietuviškai visokiausius nuotykių ar meilės romanus. Tai buvo ritualas, nusistovėjęs nuo pat Vili- jampolės laikų. Čia gi buvo tas patogumas, kad klausy- davomės jaukiai įsitaisę lovose. Labai gerai baigiau mokslo metus, ir nebuvo jokių abejonių, kad pateksiu į gimnaziją. Be to, savo mokytojo J. Gaidelio rekomenduota, jau buvau priimta į pusiau legaliai veikiančią muzikos mokyklą, pamokos vyko mokytojų namuose. Nelaukdama mokslo metų pradžios, aš jau visą vasarą lankiau savo naujo muzikos Antros klasės gimnazistė. 1943 m., Šiauliai. mokytojo Juozo Karoso pamokas. Nedidukas, kiek pra- žilęs, jis savo mokinius pasitikdavo šypsodamasis, ištie- Kitapus gatvės, kieme, buvo įsikūrusi maža privati sęs rankas apkabindavo ir kiekvienam rasdavo gerą kepyklėlė. Joje, kad ir brangiai, galėjai nusipirkti tikros žodį. Į pamokas eidavom kaip į šventę. kvepiančios duonos, o retsykiais – ir mažų baronkėlių. Be to, kaimynės nurodė netoli miesto esančią sodybą, Bet tai nebuvo šiaip sau vasara. Tai buvo trečia kurioj buvo galima nusipirkti pieno. Kartą į savaitę, karo vasara. Gyventi darės vis sudėtingiau. Per vasarą nustatytą dieną ir valandą, keliaudavau su litrine mamytė, kaip niekur nedirbanti namų šeimininkė, kaniuke į tą sodybą. Eiti reikėdavo kokius 5 kilometrus. privalėjo mėnesį atidirbti pas kokį nors ūkininką. Bai- Pradžioj keliu, paskui – laukų keliukais. Labai mėgau tas gus priedermę, pristatyti pažymą. Pažintys visuomet keliones. buvo pravartu. Mamytė nustatytą laiką ėjo dirbti pas Aš pasakoju apie karo metus tarsi aplenkdama visus tėvelio prietelį poną Vizbarą. Jo dailus namelis sto- jo baisumus. Taip, frontas buvo toli, ir karas mums buvo vėjo maždaug už trijų kilometrų nuo miesto. Kadangi tarsi kokia abstrakti sąvoka. Vokiečiai, jų potvarkiai, vis turėjo kelis hektarus žemės, skaitėsi ūkininkas. Ravėti nauji reikalavimai buvo visai kas kita. Kasdien reikdavo daržą ėjau su mamyte. Taip per dieną atidirbdavom už rūpintis, kaip išgyventi, kai trūksta maisto, drabužių, dvi. Po kelių apsilankymų gavom tą pažymą. Pabaigę avalynės ir elementariausių dalykų. Mamytė, dar vaikas daržą ravėti, puolėm į laukus, pamiškes rinkti vaistažo- išgyvenusi Latvijoje Pirmojo pasaulinio karo badą, šaltį lių. Miestelėnai turėjo pririnkti ir į „punktus“ priduoti ir kitus baisumus, Smetonos laikais tvirtindavo, kad, nustatytą jų kiekį. artinantis karo grėsmei, reikia apsirūpinti muilu, druska Atvargę žiemą, mano tėveliai, kaip šišo pagauti, ir degtukais. Jie negenda, o be jų sunku apsieiti. Ir dėl ieškojo, pirko, mainė ir į sandėliuką gabeno visokį įma- to mes vis dar turėjom kelis gabalėlius tualetinio muilo nomą kurą: malkas, durpes, lentgalius nuo statybų. „Kipras Petrauskas“, didoką dėžę degtukų ir juos labai Viską, kas dega. Galiausiai nusprendė, kad ateinančią tausojom. Vakare plytoj sužerdavom dar raudonas žiemą jau nebešalsim. Juoba kad butas buvo mažutis ir žarijas į krūvelę, o rytais pūsdavom į ją, iki prisidegdavo kūrenti tereikėjo vieną krosnį. popieriaus skiautelė. Jei reikdavo užkurti krosnį, – vir-

91 Žmonės pasakoja

Autorė su mama ir patėviu Aleksandru Evaldu Mensonu. 1943 m. rugpjūčio 19 d., Šiauliai. tuvėj įdegę balanėlę bėgdavom prie krosnies. Skalbimo bes į namus. Užsėdęs dviratį, prisitaisęs pintą krepšį, muilo gaudavom labai mažai ir ne visada. Jau nuo pra- sekmadieniais apvažiuodavo aplinkinius kaimus ir šį tą ėjusios žiemos lovos skalbinius ir didesnius baltinius laimėdavo. Vokiečiams nesisekė fronte, todėl markių skalbdavom, tiksliau, – virindavom pelenų šarme. niekas nenorėjo. Reikėjo rasti, ką mainyti. Cigaretes Tiko tik malkų pelenai. Kelias dienas iki skalbimo plytą (tėvelis nerūkė), rankdarbius, mamytės šilkines skare- kūrendavom tik malkomis. Surinktus pelenus suberda- les ar nenešiojamą šilko suknią... Nebuvo to daug, bet vom į virinimo katilą, užpildavom vandeniu ir ilgokai ir tą gautą išmainytą mažmožį reikėjo saugiai parvežti virindavom ant lėtos ugnies. Paskui palikdavom tą namo. Jei sustabdydavo vokiečiai – viską atimdavo. Juo viralą atvėsti ir nusistovėti. Nupiltas balzganas skystis ir piktesni darėsi vokiečiai, tuo išmoningiau kaimo žmo- buvo tas pelenų šarmas. Jame išvirinti baltiniai būdavo nės išmoko išslapstyti gyvulius ir neįtikinamiausiose balti kaip sniegas. vietose paslėpti maistą. Samogonas. Negalvokit, kad Kasdieniams drabužiams skalbti naudojom namie gėrė tik rusai. Samogonas buvo ta valstiečių valiuta, virtą muilą. Ne mes tą muilą virdavom. Tėvelis gaudavo kuria kaimietis galėjo atsipirkti ir nuo vokiečių. Už „muilo akmens“ ir su juo pasileisdavo ant dviračio per samogono varymą buvo griežčiausiai baudžiama, bet kaimus, ieškodamas, kas turi kokių senų pageltusių velnio lašeliais gali sugundyti beveik visus. lašinių, apkartusio lajaus ar šiaip kokio riebalo. Va ten ir vykdavo muilo virimas ir dalybos. Tokį rudą smirdalą Buvo vasara. Turgelyje už Sukilėlių kalnelio dar už ir naudojom skalbimui. Kol išsivadėdavo iš drabužių to markes galėjai nusipirkti daržovių, kiaušinių, kokį sūrį. muilo kvapas, vaikščiodavom kiek prasmirdę, bet švarūs. Vasarą tiesiog atkutom. Akligatvio vaikai labai draugiš- Antrus metus nebegaudavom cukraus. (Iš pradžių kai mane priėmė į savo gretas. Kvadratą lošdavom iki kas mėnesį tėvelis dar gaudavo 400 g.) Kiekvieną rudenį nukritimo. Kartais išgirdę kareivių orkestrėlį, grojantį vėlgi dviračiu tėvelis pasileisdavo Joniškio pusėn. Ten gedulingą maršą, lėkdavom pažiūrėti, kaip Sukilėlių kaimiečiai iš cukrinių runkelių virdavo sirupą. Rudas, kalnely laidoja žuvusį kareivį. Supylus kapą garbės sar- trenkiantis runkeliais, buvo vienintelis saldumynas. gyba iššaudavo tris salves, ir tai buvo vieninteliai šūviai, Žinoma, buvo žmonių, kurie gyveno geriau už kuriuos girdėjom. mus. Kas turėjo kaime giminių ar buvo arčiau prisi- O namie ant palangių žydėjo gėlės. Norėdamas, šlieję prie vokiečių. Mes paramos neturėjom. Buvom kad gyvenimas atrodytų normalus, tėvelis vakarais vieni, o vieni. Todėl tvirtai laikėmės kartu, kaip tie trys skaitydavo knygas. Aš vaikščiojau į muzikos pamokas, kunigėlio pirštai: ar trys viename, ar vienas trijuose skambinau, pati daug skaičiau. Taip atėjo laikas stoti asmenyse. Mano priedermė buvo adyti visų kojines, gimnazijon. Reikėjo išlaikyti kažką panašaus į egza- parnešti pieno, lopyti. Labai dailiai mokėjau užlopyti miną. Grupelė mokytojų pretendentų į pirmą klasę skyles. Tėvelis buvo tas pasakų kaukas, nešantis gėry- paklausinėdavo šio bei to. Pasirinktinai iš geografi-

92 Žmonės pasakoja jos, istorijos, gamtos mokslų. Ant lentos užrašydavo šiukšlių dėžę ir lygiai taip pat staigiai įšoko į savo vietą. uždavinį ar padiktuodavo kokį sakinį. Nežinojom, ko Tuomet trys keturi pripuolė ir akimirksniu surinko nuo paklaus, ir nerimavom. Mane išlaikė gana ilgai, ir nors šaligatvio išbirusias obuolių nuograužas ir cigarečių žinojau, kad atsakiau teisingai, – vis klausė ir klausė. nuorūkas. Grobis buvo mirksniu pasidalintas. Supratau, Po trijų dienų buvo iškabinti visų gimnazijos mokinių kad tie vargšai žmonės išbadėję, jei, nebijodami bizūno, sąrašai pagal klases. Atėjau pasitikrinti gana drąsiai ir puola rinkti ir valgyti obuolių nuograužas. kaip suglumau, kad pirmų A ir B klasių sąrašuose manęs Greičiau, nei pagalvojau, greičiau nei pažiūrėjau, nebuvo. Perskaičiau kelis kartus. Kaip nėra, taip nėra. ar nemato sargybinis, išgriebiau iš savo knygų terbe- Ką reikės pasakyti namie?! Matyt, atrodžiau išsigandusi lės (portfelio neturėjau) mamytės įdėtą buterbrodą, ir pasimetusi, nes šalia stovinti moteris paklausė, kas obuolį ir, nežiūrėdama nusviedžiau į tą slenkančią vorą. man yra. Pasisakiau. Paklausė pavardės. Nežinau, ar tas vlasovininkas, kuris jojo iš mano pusės, – Vaikeli, tu priimta į antrą A klasę. ką matė, ar ne, bet nebuvo jokio garso, tik nedidelis Tikrai, antrokų sąraše mano pavardė buvo pirmoji. šurmulys tarp belaisvių. Ach, kaip aš didžiavausi! Ach, kokia buvau laiminga! Tą dieną parėjusi namo papasakojau viską mamytei. Kaip ant sparnų parskridau namo. Pradžioj ji susijaudinusi šaukė, ar aš norinti pakliūti į kalė- Jau turėjau ir uniformą. Nenaują, kažkokios mergai- jimą, kaip ji. Ar aš turinti bent kiek proto? Ką tas obuolys tės išaugtą, bet tvarkingą. Ir tą juodą žiurstą su spar- ir riekė duonos reiškia daugybei išbadėjusių vyrų? neliais. Mano suolo draugė buvo Milita Repšytė. Labai Nuleidusi galvą tylėjau. panaši į mane – šviesi ir mėlynakė. Mūsų klasėje mokėsi Kitą rytą mamytė patepė vieną riekę duonos taukais ir jos gražuolė sesuo Izolda. Tamsiaplaukė ir visai nepa- su spirgučiais, perpjovė ją pusiau, suvožė, suvyniojo į naši į seserį. Neprisimenu, kuri iš jų buvo vyresnė. Mes laikraštį ir įdėjo į mano knygų terbelę kartu su obuoliu. gana greitai susidraugavom. Jos gyveno gatvelėj už Paskui sutepė dar vieną riekę, supjaustė kvadratė- seno parko, dailiam nedideliam namely. Mama buvo liais, obuolį supjaustė į keturias dalis. Visa tai suvyniojo maloni, tėvelio (atrodo, advokato – nebuvo). Tais į laikraštį, gerai apspaudė ir padavusi man tepasakė: laikais neklausinėdavom, kur kieno tėvelis. Tokie klau- – Tik žiūrėk, kad neįkliūtum! simai buvo nepatogūs. Pasirodė, kad mano muzikos Buvau akyla ir ausyla. Po keleto dienų „bomba“ mokytojas J. Karosas buvo Repšių šeimos draugas. nebuvo numesta. Belaisviai ir jų sargybiniai nepasirodė. Kažkuria proga Militai (Milei) parašė nedidelį kūrinėlį, Turgelyje žmonės kalbėjo, kad rusų belaisvius to pagei- kuris prasidėjo „mi“ ir „la“. Kol buvo šilta, mėgom daujantiems ūkininkams išdalino lauko darbams dirbti. vaikščioti po parką. Įsivaizduodavom, kad esam kokios princesės ar grafaitės, vaikščiojančios po savo parką ir Neilgai tepabuvom gimnazijos rūmuose. Atėjo įsaky- laukiančios pasirodant princo. Sutikdavom vis tą patį mas juos atlaisvinti Karo ligoninei. Mus išskirstė į tuščius senuką, šlavinėjantį takelius. apleistus žydų namus. Mūsų klasei kliuvo palaikis medi- Žiemą, pasistatę kopėčias, užlipdavome ant sandė- nis namelis. Būdelė kieme buvo sukrypusi ir kiaurai vėjo liuko stogo ir nuo jo šokinėdavom į pusnį. Be seserų Rep- perpučiama. Patiems teko pasikūrenti krosnį. Auklė- šyčių mamos, jų namuose gyveno maža balta ožkytė, toja ateidavo valandą anksčiau ir bandydavo ją įkurti. kuri mėgo želioti mano batraiščius ir miegojo fotely. Sakoma, kad nėra dūmų be ugnies. Tegul pabando įdegti Mokslas man sekėsi puikiai, ir apie jį nieko ypatingo šlapias malkas! Mūsų auklėtoja nepasidavė pasikeitu- negalėčiau papasakoti. Mokytis tiesiog mėgau. sioms sąlygoms. Mokė mus gražiai serviruoti stalą, vari- nėjo pirmyn atgal siaura grindų lenta, sakydama, kad jos Kartą, labai ankstyvą rudenį, eidama į gimnaziją, auklėtinės nevaikščios krypuodamos kaip antys, o dailiai pirmą kartą savo gyvenime pamačiau karo belaisvius. dėlios pėdutes viena linija. Mokė gražiai atsisėsti, atsi- Ta pačia kryptim judėjo apiplyšusių, sulysusių, apžėlu- stoti ir dailiai sėdėti. Mokė daugybės praktiškų dalykų. sių vyrų virtinė. Išsirikiavę po šešis lėtai slinko, nunarinę Klasėje šalom ir labai laukėm pavasario. Mūsų vargšai galvas. Prieky ir gale voros, taip pat jos šonuose, ant mokytojai lakstė po miestą iš namelio į namelį, iš klasės gražių žirgų juos lydėjo jauni gražūs jaunikaičiai nema- į klasę. Sunkiausia buvo geografijos mokytojui perbėgti tytom uniformom ir pilko karakulio papachom. Ran- iš klasės į klasę su gaubliu ir žemėlapiais. Bet visi vargai kose turėjo odinius bizūnus, kuriais kartais pliaukšėjo, baigiasi. Pasibaigė mokslo metai ir, gavę užduotis, kiek ragindami belaisvius eiti greičiau. Vėliau sužinojau, kad kokių vaistažolių pririnkti per vasarą, išsiskirstėm namo. tai – vlasovininkai. Pačioj vasaros pradžioj, pakviesta savo klasės Šaligatvio pakraščiu stovėjo šiukšlių dėžės. Vokie- draugės ir gavusi mamytės sutikimą, sėdėjau su ben- čiai buvo pamišę dėl tvarkos ir švaros, taigi jų buvo draklase spaudos kioske ir pardavinėjau laikraščius. daug. Staiga belaisvis užšoko ant šaligatvio, apvertė Ir žurnalus. Nuo 12 iki 14 val., kad Irenos mama galėtų

93 Žmonės pasakoja

Pusiau legaliai Šiauliuose veikusios Muzikos mokyklos Juozo Karoso klasė, kurią jis vedė kartu su savo vyriausia dukra. Trečia iš dešinės stovi autorė, trečias iš kairės – Dainius Trinkūnas. Su juo autorė keturiomis rankomis grojo fortepijonu Muzikos mokyklos mokytojų ir mokinių baigiamajame koncerte Šiaulių dramos teatre. Salėje sėdėjo daug vokiečių karininkų. Koncertas pavyko. 1944 m. pavasaris. parbėgti namo ir sužiūrėti bei pamaitinti jos mažametį Kai apie Sebastianą papasakojau mamytei, ji tik broliuką. Kioskas stovėjo prie mūsų buvusios gimnazi- pliaukštelėjo rankom: jos – dabar Karo ligoninės vartų. Laikraščių ir žurnalų – Viešpatie, gal už savaitės jį išsiųs į frontą, o jis pavadinimų buvo nedaug. Beveik visi vokiški. Nieko skambina, kad neprarastų „technikos“! sudėtingo nebuvo paduoti laikraštį ir atiduoti grąžą. Kitą dieną, man išeinant į kioską, mamytė pasakė, Pirkėjai – koks praeivis, ligoniai ir ligoninės personalas. kad jei tas Sebastianas gaus leidimą išeiti į miestą, tai Lietuviškų laikraščių buvo mažai. gali ateiti ir pagroti geru instrumentu. Po dienos leidi- Turėjom didžiulį pasisekimą. Susižinoję, kad vidur- mas buvo gautas iki mėnesio pabaigos, nuo 14 iki 18 val. dienį kioske sėdi dvi pelėdos su dideliais kaspinais Šiauliuose mes gyvenom uždarą gyvenimą. Nebuvo kaselėse, sužeistieji pilkais chalatais su šlepetėmis ar šeimos draugų, kurie ateitų į svečius ar kviestų pas jau su uniformom, kas raišas, kas su pakabinta ranka ar save. Visi tėvelių bičiuliai liko Kaune. Šiauliuose dar sutvarstyta galva ėjo laikraščių. Matyt, turėjo pramogą nebuvom įleidę šaknų. Tas neilgas laiko tarpas, kai pakalbinti, prajuokinti dvi keistas damas. Mūsų gerbėjų ateidavo Sebastianas su savo šlakuota nosim, laibais kontingentas pagal amžių buvo labai įvairus. Vieni sakė, pirštais ir nedrąsia šypsena – buvo tarsi ryškus krentan- kad esam panašios į jų anūkes, kiti – kad su panašiom čios žvaigždės švystelėjimas. Jis atnešdavo į namus ne mokėsi vienoje klasėje. Kasdien ateidavo visai jaunutis, tik muziką, pasakojimus apie mums nematytą kraštą, smulkus šviesiaplaukis kareiviukas. Sakė, kad sirgo papročius, miestelį pavadinimu Guta, savo kažkokį vai- plaučių uždegimu, bet jau esąs beveik sveikas ir greit kišką smalsumą, bet ir tą tikėjimą, kad tereikia kaip nors bus išsiųstas atgal į frontą. Mano draugė prasitarė, kad išgyventi karo metus, o paskui viskas bus gerai. Prisisko- aš mokausi skambinti fortepijonu. Nustebęs Sebastia- linau šūsnį gaidų. Klausydavom muzikos, ji taip skyrėsi nas (toks buvo jo vardas) pasakė, kad jis fortepijonu nuo mano varginamų Klemenčio (Clementi) sonatinų. groja nuo šešerių metų. Groja ir dabar. Ligoninėj likęs Sklaidydavom mano mirusio tėvelio kadaise gautus gimnazijos fortepijonas labai išsiderinęs, bet jis vis tiek meno leidinius, valgydavom mamytės paruoštas patro- skambina, nes nenori prarasti „technikos“. vas, lošdavom loto, eidavom pasivaikščioti. Mamytės

94 pamėgtu maršrutu: pro Sukilėlių kalnelį, tolyn į miesto Memories from war time pakraštį, į laukus, kur karaliavo vasara. Ir taip – diena dienon, diena dienon. Buvo tokia palaiminga ramybė. Marija Birutė AMBRAZIŪNAITĖ Žinojom, kad jis greit turės grįžti į frontą, bet vien ta mintis atrodė kaip absurdas, neteisybė. Jis neturėjo nė In the previous issue of the journal we published 18 metų. Buvo liesas ir nedidukas. the first part of Marija Birutė AMBRAZIŪNAITĖ’s – Tas vaikas, – sakydavo mamytė. – Ar su tokiais (b. 1931) reminiscences. It was dedicated to the years piršteliais galės nuspausti gaiduką? 1934–1939, the author’s most carefree period in her Viskas įvyko greičiau, nei tikėjomės. Vieną dieną life – her childhood, which was spent on the edge of tik atėjusi į spaudos kioską sužinojau, kad anksti rytą Kaunas, in Vilijampolė. In this part she remembers her Sebastianas su dar keliais apgydytais kareiviais išvežtas life in the period of 1941–1943. The masterfully told family history reveals many unique facts about life į „punktą“, ten juos išskirstys po dalinius. Į ligoninę during the German occupation in Lithuania, in Kaunas atveža didelę partiją sužeistųjų. and Šiauliai, when the war zone had drawn back. It Neteko net atsisveikinti. proves that, despite all the hardships and poverty, hu- Metų metus visi trys, susėdę pavakaroti, prisimin- man relationships remain the most important – close davom karo negandas, prisimindavom Fricą ir Sebas- ties with the family, neighbours and strangers. These tianą. Kiekvienas savaip tuo sunkiu metu įnešė šviesos memories were written down in 2013. ir žmoniškumo į mūsų gyvenimą. Ir nė vienas nenorėjo kariauti. Žudyti ar būti nužudytas.

Parengė Saulė Matulevičienė

Nuoširdžiai kviečiame skaityti ir prenumeruoti žurnalą „Liaudies kultūra“ 2016 metais!

Mielas skaitytojau, Per metus išeina šeši LK numeriai. Šešių numerių pre- numerata Lietuvos pašte kainuoja 12 EURų – ir pristato į namus! Taigi vieno žurnalo kaina – tik 2 EURai! Galima užsisakyti ir keturis, tris, ir net du numerius. Žurnalą užsisakyti galima per kelias minutes internetu: http://www.prenumeruok.lt. Be to, prenumeratą priima visi Lietuvos pašto skyriai. Žurnalą galima užsisakyti ir redakcijoje (LLKC, Barboros Radvilaitės g. 8, Vilnius), bet tada teks ateiti jį pasiimti. Peržvelgti ankstesnių metų žurnalo numerius pdf. for- matu galima čia: http://www.llkc.lt (numeris į svetainę Kaip keliauta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje? Kalbančios, dainuojančios upės. Trakų ežerų sakmės. įkeliamas praėjus metams po jo išleidimo). Kuršių marių laivai ir jų likimas. LIAUDIES KULTŪRA. 2015. Nr. 54 (164).(163). 1–96. ISSN 0236–0551 Upės „Atharvavedoje“ Kaina 2 € arba 6,90 Lt. Internetinė svetainė: www.llkc.lt „Liaudies kultūros“ redakcija

95 LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA TURINYS: LIETUVOS LIAUDIES KULTŪROS CENTRAS Adomas BUTRIMAS. Rimutė RIMANTIENĖ – Lietuvos ir Rytų Baltijos LIAUDIES KULTŪRA 2015 Nr. 5 (164) regiono akmens amžiaus tyrinėjimų mokyklos kūrėja ...... 1• Žurnalas leidžiamas nuo 1988 metų, kas du mėnesius Pažintys Redakcijos adresas: Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius Marius MATULEVIČIUS. Rusėnų miestas Vilniuje. pagal naujausius archeologinius tyrimus ...... 15• Vyriausioji redaktorė Saulė MATULEVIČIENĖ, tel. 261 34 12 Veidų ir žemės vagos. e. p. [email protected] Skyrių redaktoriai: Juozo ŠORIO pokalbis su fotografe Ona PAJEDAITE ...... 25• Dainius RAZAUSKAS – bendrieji kultūros klausimai, mitologija, tel. 261 31 61, Atmintis e. p. [email protected] Laima ABRAITYTĖ. Dubičių ekspedicijos atsiminimai ...... 39• Juozas ŠORYS – etnologija, tautodailė, etninės veiklos realijos, tel. 261 31 61, Iš Gudijos e. p. [email protected] Uladzimir LOBAČ. Ignas ŠLAJUS – bendrieji kultūros klausimai, mitologija, tel. 261 31 61, Archeologiniai paminklai tradiciniame liaudies pasaulėvaizdyje. e. p. [email protected] (Baltarusijos -- Rusijos paribys) ...... 47• Dizaineris Rokas GELAŽIUS Santraukas į anglų kalbą verčia Mokslo darbai Gabriella Žičkienė Stilistė-korektorė Vita Dalmantaitė Gaila KIRDIENĖ. Jonas Ragažinskas: liaudies muzikanto biografija ...... 53• Redakcinė kolegija: Prof. habil. dr. Audrius Beinorius, Vilniaus universiteto Orientalistikos centras, Pažintys Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius „Sutarjėlai“ – 10 metų ...... 68• Prof. habil. dr. Kazimieras Garšva, Lietuvių kalbos institutas, Antakalnio g. 6, LT-2055 Vilnius Doc. habil. dr. Ingė LUKŠAITĖ, Lietuvos istorijos Keturi pokalbiai apie sutartines. institutas, Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius Etnomuzikologė Agota ZDANAVIČIŪTĖ kalbina muzikos kūrėjus Habil. dr. Nijolė LAURINKIENĖ, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, ir atlikėjus Indrę JURGELEVIČIŪTĘ, Iniją TRINKŪNIENĘ, Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius Gediminą ŽILĮ ir Brigitą BUBLYTĘ ...... 70• Dr. Alė POČIULPAITĖ, Lietuvos liaudies kultūros centras, Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius Festivaliai Prof. habil. dr. Daiva RAČIŪNAITĖ-VYČINIENĖ, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Albinas PLEŠNYS. Mėnuo Juodaragis ...... 81• Gedimino pr. 42, LT-01110 Vilnius Irena SELIUKAITĖ, LR Kultūros ministerija, Žmonės pasakoja J. Basanavičiaus g. 5, LT-01118 Vilnius Marija Birutė AMBRAZIŪNAITĖ. Karo metų atsiminimai ...... 86• Doc. dr. Krescencijus STOŠKUS, Vilniaus universitetas, Didlaukio g. 27, LT-08303 Vilnius Dr. Žilvytis ŠAKNYS, Lietuvos istorijos institutas, Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius VIRŠELiuose: Skaldytiniai ir skeltės. Titnagas. VIII-V tūkst. pr. Kr. Vida ŠATKAUSKIENĖ, Lietuvos liaudies kultūros Pietų Lietuvos akmens amžiaus stovyklavietės. centras, Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius Lietuvos nacionalinis muziejus Dr. Vykintas VAITKEVIČIUS, Klaipėdos universite- Apeiginio kaušelio rankena su vandens paukščio galvute. tas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Tilžės g. 13, LT-91251 Klaipėda, Medis. III tūkstantmetis pr. Kr. e. p. [email protected] Šventosios 23 akmens amžiaus gyvenvietė. Dr. Marija ZAVJALOVA, Ленинский проспект 32-а, Lietuvos nacionalinis muziejus Институт славяноведения, Российская Академия Наук, Москва 117334, Россия, e. p. [email protected]

© „Liaudies kultūra“ Steigimo liudijimas Nr. 152 Projektą „Tradicinės kultūros tąsa, kaita ir kartotė šiuolaikinėje Pasirašyta spaudai 2015 10 28 kultūroje III“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Formatas 60×90/8 Skirta 14 000 eurų. Rinkta kompiuteriu. 12 sp. l. Tiražas 800 egz. Lietuvos kultūros taryba remia projektą „Etninės kultūros Lietuvos liaudies kultūros centras Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius paveldas ir gyvoji tradicija: problemos, tyrimai, interpretacijos“. http://www.llkc.lt Skirta 8000 eurų. Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, Vilnius Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobūdžio nuomonės sutaptų su redakcijos nuomone.