VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA

VIZUALIOJO IR TAIKOMOJO MENO FAKULTETAS

PAMINKLOTVARKOS KATEDRA

Magistro studijų baigiamasis darbas

Teorinė dalis:

VILNIAUS ISTORINIO PRIEMIESČIO ANTAKALNIO

ISTORINĖS – URBANISTINĖS RAIDOS APŽVALGA (nuo XIV a. iki XX a. antros pusės)

Magistrantė: Vikita Osadčaja

Vadovas: dr. (hp) Rūta Janonienė

Vilnius, 2017 m.

- 1 -

Teorinė dalis:

VILNIAUS ISTORINIO PRIEMESČIO, ANTAKALNIO,

ISTORINĖS – URBANISTINĖS RAIDOS APŽVALGA (nuo XIV a. iki XX a. antros pusės)

Magistrantė: Vikita Osadčaja

Vadovė: dr. (hp) Rūta Janonienė

- 2 -

TURINYS

ĮVADAS 4

Istoriniai Vilniaus miesto priemiesčiai 5

Istorinis Vilniaus miesto priemiestis - 8

Antakalnio formavimosi pradžia. XIII- XIV a. pab. 11

Antakalnis nuo XV a. - XVII a. vid. 16

XVII a. antroji pusė - XVIII a. vid. Antakalnio priemiesčio klestėjimo laikotarpis 36

Antakalnio istorinė - urbanistinė raida nuo XVIII a. vid. iki XIX a. vid. 46

Antakalnis nuo XIX a. antrosios pusės - XX a. vid. 69

IŠVADOS 85

Iliustracijų ir jų šaltinių sąrašas 88

Literatūros ir šaltinių sąrašas 93

SUMMARY 96

- 3 -

ĮVADAS

Problemos, aktualumas Kultūros paveldas - tai brangus ir svarbus kiekvienos tautos palikimas, kurį mes perimame iš savo praeities kartų, saugojame ir perduodame ateities kartoms. Jis suteikia suvokimą apie mūsų tautos istorinę raidą, charakterį, laimėjimus ar praradimus, dvasines ir materialines vertybes. Iki šiandienos dienų, mūsų protėvių dėka, turime nemažai išlikusių Lietuvos paveldo objektų, kurių sąraše svarbią vietą užima ir Vilniaus istoriniai priemiesčiai - kaip urbanistinis kultūros paveldas ir skirtingų meninių paminklų visuma. Vilniaus istorinių priemiesčių tema yra nemažai tyrinėta, tačiau ji yra ir bus visada aktuali, nes nuolat suteikia naujų žinių apie mūsų miestų įvairiapusę istorinę, ekonominę, kultūrinę ir urbanistinę raidą. Priemiesčio sąvoka apibūdinama kaip: miesto pakraštys; gyvenvietė palei miestą. Yra ir platesnis žodžio "priemiestis" apibūdinimas, tai: "urbanizuota ar iš dalies urbanizuota teritorija arti didelio miesto, su kuriuo ją sieja glaudūs socialiniai ir ekonominiai ryšiai ir kuri turi administracinę nepriklausomybę arba neturinti jos"1. Antakalnis - vienas iš seniausių, didžiausių ir gražiausių Vilniaus istorinių priemiesčių. Jo istorinė, urbanistinė raida mūsų tautai yra ypač vertinga, kaip neatsiejamai susipinusi su pačio Vilniaus miesto užgimimu, kas Antakalnį daro įpatingu, išskirtiniu ir įdomiu tolimesniam pažinimui. Darbo tikslas ir uždaviniai Darbo tikslas: Ištirti, išanalizuoti ir apžvelgti Vilniaus istorinio priemiesčio- Antakalnio, kaip kultūros paveldo- istorinę, kultūrinę ir urbanistinę raidą, aptarti koks Antakalnis yra šiandien, kas jame saugojama ir kaip integruojama į šiuolaikinį gyvenimą, bei pastebėti problemas, jų sprendimo galimybes. Uždaviniai: • Ištirti ir išanalizuoti Antakalnio istorinę, urbanistinę raidą, remiantis: I. Istoriniais planais; II. Rašytine, ikonografine medžiaga;

1 Пригороды, in: Совет ский энциклопедический словарь, Москва, 1982.

- 4 -

III. Istorinėmis fotonuotraukomis; IV. Literatūros šaltiniais (nurodytais darbo gale); V. Archeologų ir istorikų atliktų darbų ataskaitomis. • Įvairiais aspektais išanalizuoti ir apžvelgti Antakalnio esamą urbanistinę situaciją, išryškinant problemas bei privalumus. • Aptarti esamas problemas, galimas jų pagrindines sprendimo kryptis.

Istoriniai Vilniaus miesto priemiesčiai Vilniaus istoriniai priemiesčiai, tai teritorijos - išsidėsčiusios aplink senamiestį palei magistralinius kelius, išsiskiriančios kalvotu paviršiumi, turtingu reljefu, topografiškai aukštesne padėtimi, nedideliu užstatymo tankiu, smulkiu urbanistiniu masteliu, medžio statinių gausa. Jų atsiradimas sietinas su pačio miesto atsiradimu ir formavosi iki XIX a. vidurio. išskirtinis tuo, kad artimiausi jo istoriniai priemiesčiai yra glaudžiai susiję su miesto branduoliu ir kartais sunku nustatyti ribą tarp jų. Miestui besivystant plėtėsi jo centrinė dalis, jungėsi su priemiesčiais, integruodama juos į miesto urbanistinę visumą. Kuo labiau kokybine ir kiekybine prasme istorinis priemiestis buvo naudingas miesto poreikiams ir santykiai formavosi abipusiai naudingais pagrindais, tuo greičiau jis tapdavo miesto dalimi. Tai, kas vadinama Vilniaus miestu ir jo priemiesčiais, galutinai susiformavo XVI a. pradžioje. Visa kas radosi gynybinės sienos ribose buvo laikoma miestu, visa kas už gynybinės sienos ribų ir kitų natūraliai susiklosčiusių gamtinių atitvarų priklausė priemiesčiams. Istorinius Vilniaus priemiesčius, pagal jų susiformavimo pobūdį, galima būtų suskirstyti į tris grupes: •susiformavę kaip miesto dalys-tąsa už gynybinių sienų; •susiformavę kaip atskiras kaimas; •susiformavę kaip atskira valda. Pagrindiniai Vilniaus istoriniai priemiesčiai yra: •Užupio; •Paplavos; •Aštriojo galo; •Už Rūdininkų vartų;

- 5 -

•Už Trakų vartų; •Už Vilniaus, Totorių, Šlapiųjų vartų; •Lukiškių; •Žvėryno; •Šnipiškių; •Žvejų; •Antakalnio.

1 pav. Vilniaus istorinių priemiesčių-urbanistinių draustinių komplekso ir jų apsaugos zonų schema, www.kpd.lt.

Nuo vienų priemiesčių kalvų visas Vilniaus senamiestis atsiveria ištisomis panoramomis, kurių horizontus užbaigia priešingoje pusėje kitų priemiesčių užstatymai, kalvos ir miškų masyvai. Gatvių tinklas istoriniuose priemiesčiuose formavosi natūraliai, pagrindiniai forman- tai buvo trasos vedančios į Vilnių: Trakų (vakarų-pietvakarių), Maišiagalos (šiaurės vakarų), Nemenčinės (šiaurės rytų), Medininkų (rytų-pietryčių). Statyba istoriniuose priemiesčiuose buvo ne mažiau įvairi bei turtinga nei miesto centre. Palei magistralinius kelius dominavo ne-

- 6 -

didelių amatininkų ir darbininkų namelių ar smulkių bajorų bei valdininkų dvarelių su sodais užstatymai. Atokiau nuo magistralinių gatvių kilo didikų rūmai ir parkų kompleksai, vienuolynų ir bažnyčių ansambliai. Vilniaus istoriniai priemiesčiai išsiskiria kaip gamtos ir žmogaus harmoningas derinys, kur "gamta yra žmogui ir namai, ir šventykla"2, kur "grožį pirmiausiai kūrė , Vilnelė ir miškai, o jau paskui gamtą mylintis žmogus"3.

2 Drėma V., Dingęs Vilnius, Vilnius: Versus aureus, 2013, p. 370. 3 Ten pat.

- 7 -

Istorinis Vilniaus miesto priemiestis - Antakalnis

2 pav. Šiandieninis Antakalnis fotonuotraukose.

Antakalnis yra vienas seniausių, didžiausių ir gražiausių Vilniaus istorinių

priemiesčių. Pavadinimas Antakalnis yra lietuviškos kilmės, kilęs nuo seno priešdėlio „anta“ (dabar „ant“) plius „kalnas“. Ir iš tiesų šis miesto rajonas įsikūręs aukštumoje, tarp kalvų, išsidėstęs plačioje Nėries upės terasoje, lygiagrečiai su kairiuoju krantu, iš kitos pusės remiasi į didelį miškais apaugusį kalnyną4. Istoriniuose šaltiniuose Antakalnio terminas ne visada vartojamas nevienareikšmiškai, kartais Antakalniu vadinama tik dalis teritorijos (pvz. Sapiegų valdos). Pro Antakalnį ėjo kelias iš Vilniaus, minimas istoriniuose šaltiniuose nuo XIII a., į Nemenčinę ir toliau į šiaurę Dinaburgo (dabar Daugavpils miestas, Latvija) kryptimi. Tai buvo vienas iš trijų pagrindinių kelių, vedančių nuo pilių salos link Rusios miestų. Istorinis Antakalnis tęsiasi apie penkis kilometrus- nuo Vilnelės upės žiočių iki didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1520- 1572) vasaros rezidencijos Viršupyje, pietuose ribojasi su Užupiu, o toliau su Lyglaukiais. [5] Remiantis K. Katalyno knyga "Vilniaus plėtra XIV-XVII a." (Vilnius 2006 m.), kurioje autorius išanalizavo 1000 iki šiol Vilniuje atliktų archeologinių tyrimų ir stebėjimų ataiskaitų, darytina išvada, kad XIV a. pradžioje Vilnių sudarė du atskiri apgyvendinti židiniai: 1) Vilnelės upės dešiniajame krante Pilies kalno piliakalnis su 4 Ten pat, p. 371. papėdės gyvenviete ir 2) Vilnelės upės kairiajame krante Kreivasis piliakalnis su papėdės gyvenviete- istorinio Antakalnio užuomazgos. Labiau apgyvendintos papėdėse teritorijos, pasižymėjo geresnėmis gyvenimo sąlygomis ir lengvai pasiekiamu geriamu vandeniu. Pasak, archeologo S. Sarcevičiaus iki XIV a. - 8 - pabaigos, kairiajame Vilnelės upės krante, apgyvendintų teritorijų su Kreivosios pilies minimas istoriniuose šaltiniuose nuo XIII a., į Nemenčinę ir toliau į šiaurę Dinaburgo (dabar Daugavpils miestas, Latvija) kryptimi. Tai buvo vienas iš trijų pagrindinių kelių, vedančių nuo pilių salos link Rusios miestų. Kitas kelias iš Vilniaus į Antakalnį ėjo per Užupio priemestį dabartinės Olandų gatvės link ir leidosi prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Šie du keliai pavaizduoti ir architekto S. Lasavicko (1926–1998) XIV a. svarbiausių kelių ir užstatymo schemoje (3 pav.). Istorinis Antakalnis tęsiasi apie penkis kilometrus- nuo Vilnelės upės žiočių iki didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1520- 1572) vasaros rezidencijos Viršupyje, pietuose ribojasi su Užupiu, o toliau su Lyglaukiais5. Remiantis Katalyno K. knyga "Vilniaus plėtra XIV-XVII a.", kurioje autorius išanalizavo 1000 iki šiol Vilniuje atliktų archeologinių tyrimų ir stebėjimų ataiskaitų, darytina išvada, kad XIV a. pradžioje Vilnių sudarė du atskiri apgyvendinti židiniai: 1) Vilnelės upės kairiajame krante Pilies kalno piliakalnis su papėdės gyvenviete ir 2) Vilnelės upės dešiniajame krante Kreivasis piliakalnis su papėdės gyvenviete - istorinio Antakalnio užuomazgos6.

3 pav. Schemos autorius arch. Lasavickas S. "Architektas Sigitas Lasavickas", Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014.

5Vilniaus miesto istorinė dalis, vad. Antakalniu, in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/7815c396-2334-4c9e-ae44-5d904b16ca96 [žiūrėta 2015.12.10]. 6 Katalynas K., Vilniaus plėtra XIV-XVII a., Vilnius: Diemedis, 2006, p.110.

- 9 -

Labiau apgyvendintos papėdėse teritorijos, pasižymėjo geresnėmis gyvenimo sąlygomis ir lengvai pasiekiamu geriamu vandeniu. Pasak archeologo S. Sarcevičiaus, iki XIV a. pabaigos dešiniajame Vilnelės upės krante apgyvendintų teritorijų su Kreivosios pilies kompleksu plotą sudarė apie 12 ha, tai buvo nemažiau reikšmingas Vilnių kirtusių kelių susikirtimo mazgas su sparčiai ir intensyviai besivystančiu urbanizacijos procesu, nei Žemutinės pilies teritorijoje7. Iki XVI a. Antakalnis buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valda, kurios dalį 1588 m. valdovas Zigmantas Vaza (1566-1632) su 23 kiemais atidavė Vilniaus kapitulai. XVII a. šią valdą iš kapitulos įsigijo Kazimieras Jonas Sapiega (1637–1720), o jau XVII a. II-oje pusėje didelę Antakalnio teritorijos dalį valdė ir LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas (1624-1682). Nuo XVII - XVIII a. Antakalnis tapo didikų (Sapiegų, Pacų, Sluškų, Radvilų) rezidencijų kvartalu, kurį sudarė keturios jurisdikos ir kuris nepriklausė Vilniaus magistratui, tai buvo "auksinis periodas" palikęs ne vieną baroko laikotarpio šedevrą. Ypatingai gražia gamta pasižyminčiose teritorijose, kur "Skaidrūs Neries vandenys ir sakais kvepiantys Sapieginės miškai..."8, didikai statydinosi puošnius rūmus, vienuolynų ir bažnyčių ansamblius, veisė parkus bei sodus. XVIII - XIX a. Antakalnis garsėjo gražiais ir jaukiais dvareliais bei ramiu gyvenimu. Šiuo periodu, čia gausiau pradėjo kurtis ir miestiečiai. 1798 m. Antakalnio dalis, susijusi su Lietuvos artilerija, buvo prijungta prie miesto, netrukus, 1808 m. Vilniaus miesto dalimi tapo ir dalis žemių iš buvusių Sapiegų valdų. XIX a. pab. Antakalnis plėtėsi nesparčiai, tačiau buvo tankiau užstatytas naujais nedideliais namais. Gyvenamųjų namų statybos ypač suaktyvėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai miesto magistratas leido išsipirkti nuomojamus sklypus9. Nuo 1960 m. pradėti kompleksiškai statyti 5-7 aukštų daugiabučiai namai, darkantys per šimtmečius susiformavusį Antakalnio istorinį užstatymą10.

7Neįmintos Vilniaus mįslės - Kreivasis miestas, in: www.delfi.lt, internetinė prieiga: http://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/neimintos-vilniaus-misles-kreivasis- miestas.d?id=39704583, [žiūrėta: 2015.12.10]. 8 Drėma V., Dingęs Vilnius, p. 371. 9 Vilniaus miesto istorinė dalis, vad. Antakalniu, in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/7815c396-2334-4c9e-ae44-5d904b16ca96; [žiūrėta: 2015.12.10]. 10Ten pat.

- 10 -

Antakalnio formavimosi pradžia. XIII- XIV a. pab. Vilniaus gynybinė medinė Kreivoji pilis su gyvenviete

Istorinio Antakalnio teritorija tęsėsi apie penkis kilometrus, nuo dabartinės Vilnelės žiočių iki Didžiųjų Kunigaikščių rezidencijos Viršupyje (dabartinio Antakalnio troleibusų žiedo). Ji apėmė dabartinę Kalnų parko teritoriją (iki antrojo pasaulinio karo vadinama Altarija), gretimai naujai užstatytus plotus, buvusias Sluškų dvaro, Pacų rūmų žemes, Lateranų kanauninkų vienuolyno teritoriją, Sapiegų ir Trinitorių vienuolyno valdas, jėzuitų vasarvietės, artilerijos (Puškarnios) žemes bei Didžiųjų Kunigaikščių Viršupio rezidencijos teritoriją.

2

1

4 pav. Aut. Lasavickas S., Žmogaus gyvenimo 5 pav. Aut. Lasavickas S., Vilniaus senamiestis pėdsakai Vilniaus teritorijoje iki XIVa., XIII- XIV a. Įtvirtinimų-Šventyklų išsidėstymas., "Architektas Sigitas Lasavickas", "Architektas Sigitas Lasavickas", Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus 2014. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus 2014.

1. Kreivoji pilis, Kreivosios pilies priešpiliai, buvę žemių pylimų įtvirtinimai; 2. Mildos Šventyklos vieta.

- 11 -

XIV a.pr. Gedimino kalno papėdės gyvenvietė plėtėsi lygiagrečiai Neries upės vagai, išilgai dabartinės T. Kosciuškos gatvės kryptimi į sėlių žemes. Žemutinis miestas nuo senojo Arsenalo iki Sluškų rūmų buvo vientisa teritorija, kuri XIV a. trečiajame ketvirtyje buvo atskirta ir padalinta į dvi dalis iškasus naująją (dabartinę) Vilnios upės vagą. Dešiniajame Vilnios upės krante esanti kalvų grupė ( Plikojo (Kreivojo ar Trijų kryžių), Stalo, Bekešo ir Gedimino kapo) bei jų slėniai iki XIV a. pr. buvo jau gan tankiai apgyvendinti, o Aukštutinis miestas, vadinamas dar Kreivuoju miestu pagal Kreivąją pilį buvo antruoju miesto augimo židiniu11. Žemutinę ir Aukštutinę gyvenvietę, remiantis A. Miškinio Lietuvos urbanistikos planingo formavimosi suskirstymu į du pagrindinius etapus12, galima būtų priskirti prie pagoniškojo miesto planingo formavimosi etapo. Jam būdingas specifiškas tūrinės erdvinės kompozicijos ir vaizdo pobūdis, padrika, radialinė planinė forma ir savaiminis planingas formavimasis. Dėl socialinių, ekonominių, politinių veiksnių miestas plėtėsi labiau pietų kryptimi, Šventaragio slėnio link. Šiaurės kryptimi, Vilnios upės dešiniajame krante miesto plėtrą ribojo erdvės stoka ir sudėtingas reljefas, kuris yra vienas pagrindinių veiksnių, nulemiančių miesto planą. Reljefas apsprendžia kelių trasas, gynybos pobūdį, užstatymo ir ūkio veiklos plotų išdėstymą bei jų dydžius. Viduramžiais gynybinius poreikius tenkino sudėtingo reljefo formos, pasižyminčios geromis fortifikacinėmis savybėmis. Kelių kryptį, ypač kalvotose vietovėse, lėmė pėsčiųjų judėjimo ypatumai. Rajonų užstatymo tvarką lėmė teritorijos apgyvendinimo sąnaudos ir komunikacinė trauka. Pirmasis kalvyno topografiją ėmėsi tyrinėti architektas Sigitas Lasavickas (1926–1998). Dar septintajame XX a. dešimtmetyje, remdamasis reljefą sąlygojančiomis ypatybėmis, jis mėgino apibrėžti pilies kontūrus (6 pav.) Remiantis išlikusiais S. Lasavicko brėžiniais ir retrospekcijomis (7 pav.), galime susidaryti maždaug tokią Kreivosios pilies schemą: pagrindinė pilis buvusi ant Kreivojo (Plikojo, Trijų kryžių) kalno, nuo kurio Neries kryptimi nusidriekę kalvagūbriai juosė vidinę pilies erdvę. Medine gynybine siena autorius aptveria dar Bekešo ir Stalo kalnus bei kalvagūbrius, sudariusius, atskirus pilies segmentus. Tuo būdu, medinė gynybinė siena "apjuosia" Kreivąją pilį, Plikąjį, Stalo ir Bekešo kalvas ir tris

11 Sarcevičius S., Valionienė O., Vilniaus Kreivosios pilies paleoreljefas ir jo įtaka miesto genezei, in: Lietuvos pilys, 2010, Nr. 6, p. 143. 12 Miškinis A., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų ir miestelių planingas formavimas iki XVII a. vidurio: Ypatumai ir sąveika su Vakarų bei Rytų Europos urbanistika, in: Kultūros paminklai, Nr. 6, Vilnius: Savastis, 2000, p. 101.

- 12 -

6 pav. Aut. Lasavickas S, Vilniaus pilių teritorija,1987 m., LLIM, f. 650, ap. 1, b. 395, l. 1. Paaiškinimai (aut. S. Lasavickas): Vilniaus pilių teritorija. Šiapus Vilnios: Anapus Vilnios: 1. Aukštutinė – Gedimino pilis; 1a. Gedimino kapo piliakalnis; 2. Žemutinė pilis; 2a. Trijų kryžių kalnas – Kreivoji pilis; 3. „Šventaragio lanka“; 3a. Bekešo kalnas; 4. Sereikiškių priemiestis; 4a. Stalo kalno piliakalnis; 5. Bernardinų sodas. 5a. Bevardis piliakalnis; 6a, 6b. Kreivosios pilies papilys; 7. Sluškų rūmų teritorija; 8. Šventaragio slėnis. Lietuvių pagonių šventasis alkas – Gedimino sapno vieta. plokštikalves tarp šių kalvų. Metraščiuose užfiksuoti negausūs duomenys apie Kreivąjį miestą, pirmiausia – jo dydį, sunkiai paaiškinami realioje kalvyno topografijoje. Kreivojo miesto pirminio landšafto rekonstrukcija tapo pagrindiniu Gedimino Vaitkevičiaus ir Lidijos Kiškienės tyrimo objektu. Praeityje Kreivojo miesto reljefas smarkiai skyrėsi nuo esamo. Tačiau visiškai neatpažįstamai pasikeitė į rytus nuo Stalo kalno, Antakalnio kryptimi. Raguvų išsidėstymas yra labai svarbus, nustatant senųjų kelių vietas. Jų lokalizacija rodo, kad XIII–XIV a. kelias Šv. Petro ir Povilo bažnyčios teritorijos link buvo ne dabartinės Kosciuškos gatvės ašyje, o lenkė kalvotą reljefą ir ėjo didžiosiomis raguvomis (8 pav.(R18, 20)). Kosciuškos gatvės kryptis, nors ir buvo tiesiausia, turėjo esminį trūkumą – jai kelią pertverdavo gilios bei plačios daubos, nuo kalvy-

- 13 -

7 pav. Aut. Lasavickas S., Vilniaus pilių rekonstrukcijos eskizas, 1958 m., Architektas Sigitas Lasavickas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus 2014.

no nusidriekusios Neries upės kryptimi. Senuose planuose, atkarpoje tarp daubos (8 pav. (R18)) ir dabartinio Antakalnio žiedo, žymimos mažiausiai dar trys daubos. Tad susisiekimui palei Neries kairįjį krantą reljefas buvo nepatogus. Kalvota ir raguvomis išraižyta vietovė nebuvo palanki ir jos apgyvendinimui. S. Sarcevičiaus ir O. Valionienės tyrimai parodė, kad Kreivoji pilis-miestas turėjo kur kas sudėtingesnę erdvinę struktūrą negu buvo įprasta manyti. Pagrindinės kalvyno mikroformos – Plikasis, Stalo, Bekešo kalnai su kalvagūbriais bei jas jungę amfiteatrai – mūsų dienas pasiekė arba labai pakitusios arba istorijos bėgyje visiškai išnyko, kaip kalvyno dalis Antakalnio kryptimi. Ypač pasikeitė kalvyno dalis Stalo kalno vietoje. Tyrimų metu, išryškėjęs raguvų tinklas, nurodo pagrindines komunikacijų ašis. Jų lokalizacija rodo, kad vienos jų galėjo būti naudojamos Kreivosios pilies-miesto vidinėje erdvėje, o kitos – sietinos susisiekimui su išore. Kreivojo miesto viduje išsiskyrė dviejų kelių ašys. Jos jungė šiaurinį amfiteatrą su pietiniu – buvusiais papiliais. Pastaruosius perskyrė centrinė kalva, kurios tik nedideli fragmentai išliko iki mūsų dienų. Funkcine prasme, ši kalva jungė Stalo kalną su Plikuoju.Ties jo galais buvo susiformavę strategiškai svarbūs komunikaciniai mazgai. (9 pav.) Išryškėjęs raguvų tinklas rodo, kad buvęs stiprus Kreivosios pilies ryšys su kitomis Vilniaus dalimis lėmė visą miesto raidą. Tad keičiasi Vilniaus genezės koncepcija – XIV a. miestas

- 14 -

8 pav. Pirminio kalvyno reljefo rekonstrukcija., 2010.

9 pav. Kreivojo miesto erdvinės struktūros įtaka Vilniaus raidai.

vystėsi ne tik nuo Aukštutinės-Žemutinės pilių komplekso, bet dviejų židinių – Kreivosios bei Žemutinės pilių – lygiavertėje įtakoje (9 pav.B). Ši situacija nulėmė, kad ankstyvuoju

- 15 - laikotarpiu miestas plėtėsi ne tik ir ne tiek šiaurės-pietų, Vilnios, kryptimi, bet vyrauja vakarų- rytų ašis. Dėl istorinių įvykių, kovos tarp Vytauto Didžiojo (1350-1430) padedant Kryžiuočių ordinui ir Jogailos Algirdaičio (1348-1434), 1390 m. Kreivoji pilis-miestas buvo sudeginti ir daugiau neatstatyti. Nuo XIV a. pabaigos–XV a. pradžios buvo urbanizuojama tik dabartinio senamiesčio teritorija, o ankstyvoji ašis išliko tik kaip netekusi pirminės funkcijos žymė. Tad dar arch. S. Lasavicko septintajame XX a. dešimtmetyje iškelta idėja apie galimą papilio gyvenvietę Antakalnio–Viršupio–Nemenčinės–Polocko kryptimi įgyja realų pagrindą13.

Antakalnis nuo XV a. - XVII a. vid. Buvusi Šventų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios špitolė, Didžiųjų kunigaikščių rezidencija Viršupyje.

Nuo XV a. iki XVII a. vid. istorinio Antakalnio teritorija buvo gan negausiai užstatyta. Šiuo periodu tai buvo labiau didesniais atstumais išsidėsčiusių užmiesčio rezidencijų ir atskirų visuomeninės paskirties pastatų, tranzitinės reikšmės vietovė, pro kurią ėjo kelias iš Vilniaus į Nemenčinę ir toliau Dinenburgo (Daugavpils, Latvija) link. Ankstyviausi turimi šaltiniai, siekiantys XVI–XVII a., taip pat ir vėlesni dokumentai byloja apie dviejų pagrindinių kelių buvimą. Tai Vilniaus–Viršupio bei Užupio–Viršupio traktai. Teritorija tarp Neries upės kairiojo kranto iki dab. Kosciuškos g. ir nuo dab. Kosciuškos g. 3 iki pat dab. Antakalnio žiedo buvo apgyvendinta ne anksčiau kaip XVI a. pabaigoje – XVII a., ir tai kalbama tik apie pavienius atvejus14. Šioje atkarpoje, pirminėje Neries upės terasoje, XVI a. dabartiniame 74-ame senamiesčio kvartale, stovėjo didikų Kiškų, vėliau Pacų rūmai. Dabartinės Kosciuškos g. 1, 3 teritorijoje stovėjo atskiri visuomeninės paskirties pastatai, kurių vienas dabar vadinamas Horaino namu (u.o.k. 27977). Remiantis, 1998 m. architektės B. Biekšienės atliktais architektūriniais tyrimais, pastate adresu Kosciuškos g. 3, pusrūsio patalpoje yra aptiktas gotikinis mūras su nišomis15. (10, 11 pav.)

13 Povilaitytė E., Architektas Sigitas Lasavickas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014, p.281. 14 Sarcevičius S., Valionienė O.,Vilniaus Kreivosios pilies paleoreljefas ir jo įtaka miesto genezei, p.143. 15 Pastatas, vad. Horaino namu , in:Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta 2017.03.09].

- 16 -

10 pav. Pastatas, vad. Horaino namu. 11 pav. Pastato, vad. Horaino vaizdas iš viršaus. www.kpd.lt www.vilnius21.lt

Už dab. Antakalnio žiedo, nuo Neries upės iki dab. Antakalnio g. užstatymas pagal žinomus istorinius šaltinius turėjo būt taip pat retas. Šioje vietoje, adresu Antakalnio g. 4, pagal paskutinius architektūrinius tyrimus, kuriuos atliko architektė G. Filipavičienė, iki mūsų dienų yra išlikęs vienas seniausių Antakalnio pastatų - buvusi Šventų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios špitolė, datuojama XV a.16 Statinio pirminė paskirtis, spėjama, galėjo būt gynybinė. Šalia, dab. Antakalnio g. kitoje pusėje ant kalvos, stovėjo medinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia,17 pastatyta laikotarpyje tarp 1431–1500 m., kuri 1594 m. sudegė. Manoma, šioje vietoje ankščiau buvusi pagonių meilės deivės Mildos šventykla. 1609–1616 m. Antakalnio klebono Petro Karkono (m. 1624) pastangomis suręsta nauja kryžiaus formos plano medinė bažnyčia, 60 uolekčių ilgio ir 15 uolekčių pločio, prie kurios buvo įsteigta ir prieglauda18. 1625 m. Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius (1572-1630) iš Krokuvos pasikvietė Laterano kanauninkų vienuolius ir jiems paskyrė bažnyčią. Vienuolių įsikūrimas Lietuvoje nebuvo lengvas ir tik 1638 m. lapkričio 30 dieną jie buvo įvesdinti į naują medinį vienuolyną. Atokiau, Antakalnio šiaurės rytų linkme, dabartinėje Sapiegų rūmų vietoje, XVII a. pradžioje jau stovėjo architekto pilininko P. Nonharto (Peter Nonhart 1550-1633) rūmai19. Šiose apylinkėse XVI a. kūrėsi garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų užmiesčio dvarai, tam tikra grandine jungę Vilniaus pilis su Didžiųjų Kunigaikščių rezidencija Viršupyje, kuri buvo Antakalnio šiaurinėje dalyje, apytiksliai prie dab. troleibusų žiedo teritorijos, Nerie upės link.

16 Filipavičienė G., Pastato Vilniuje, Antakalnio g. Nr.4 - Buv. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios špitolės architektūriniai tyrimai, 1995 m., iš autorės asmeninio archyvo. 17 Samalavičius S., Samalavičius A., Vilniaus Šv Petro ir Povilo bažnyčia, Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1998, p. 14. 18 Vilniaus miesto istorinė dalis, vad. Antakalniu, in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: http://www.heritage.lt/vln_regl/dalis3/a_zona3e2.pdf , [ žiūrėta 2015.12.12). 19 Janonienė R., Purlys E., Sapiegų rūmai Antakalnyje, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus dailės akademija, 2012, p. 26.

- 17 -

Seniausias Antakalnio teritorijoje, iki mūsų dienų išlikęs pastatas, datuojamas XV a., adresu Antakalnio g. 4, - Buv. Šv. apašatalų Petro ir Povilo bažnyčios špitolė

12 pav. Buv. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios špitolė. 13 pav. Situacijos planas. www. maps.lt Vaizdas iš Antakalnio gatvės. 2015 m.

Pastatas, Buv. Šv. apašatalų Petro ir Povilo bažnyčios špitolė, adresu dab. Antakalnio g. 4, išsidėstė prie senojo magistralinio kelio, lygiagrečiai jo ašiai. Paėjus dešimt metrų link dab. Antakalnio transporto žiedo buvo dviejų šiame laikotarpyje (XVI a.) pagrindinių kelių (Vilniaus–Viršupis, Užupis–Viršupis) susikirtimo vieta. Priešais, kitoje dab. Antakalnio gatvės pusėje, jau stovėjo medinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Taigi teritorija, kurioje išsidėstęs seniausias Antakalnio pastatas, yra strategiškai svarbi gynybiniais, ekonominiais ir socialiniais aspektais, kurie greičiausiai lėmė pirminę ir tolesnes pastato paskirtis. 1995 m. architektės G. Filipavičienė ir D. Knyvienė rengė buv. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios špitolės restauracijos ir pritaikymo projektą, kurio pagrindas buvo istoriniai, archeologiniai, architektūriniai ir kiti svarbūs tyrimai. Remiantis tyrimų išvadomis, XV- XVI amžiuje šioje Antakalnio dalyje jau yra buvęs užstatymas20. Tiriamos špitolės pietvakarinėje dalyje, pirmajame aukšte ir rūsiuose išliko labai daug gotikos laikotarpio mūrų, kurie datuojami XV a. (14, 16 pav.) Pagal mūro išsidėstymą galima spręsti, jog gotikinis pastatas buvo taisiklingos stačiakampės formos, kurios išoriniai matmenys siekė 7,5 m x 11,5 m, o išorinių sienų storis 1,2 m. Tai buvo vieno aukšto pastatas su dviem rūsiais. (15, 17 pav.) Paskirtis nežinoma, spėjama, jog tai galėtų būti sandeliavimo (svirnas), o gal ir gynybinė. Įdomu, jog viduramžių pabaigos gyvenamųjų mūrinių namų sienų storis buvo apie 90 cm ir

20 Filipavičienė G., Knyvienė D., Pastato Vilniuje, Antakalnio g. Nr.4 - Buv. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios špitolės restauracijos ir pritaikymo projektas, 1995, iš autorės G.. Filipavičienės archyvo.

- 18 -

tik retais atvejais viršydavo 1 m storį (tačiau tik keliaaukščiuose namuose, kurių perimetras daug didesnis). Tuo tarpu, gynybiniuose pastatuose sienų storis pagal tradiciją nebuvo mažesnis nei 1,20 m ir galėjo siekti iki 6 m.21 Miesto gynybiniuose mūruose, pavyzdžiui, vartų bokštuose, sienų storis siekė 1,1–1,5 m, o Vilniaus gynybinės sienos apatinėje dalyje šis dydis fiksuotas nuo 0,9–1,4 m. Pastebėtina, kad špitolės pastato sienos ilgis atitinka vyraujantį vartų bokštų ilgį – 11–12 metrų. Gynybinę jo paskirtį liudija ir tai, kad išorinės sienos sudarė beveik pusę pastato ploto, t. y. išorinio 86,25 kv. m ploto namo vidaus patalpos plotas tik 46 kv. metrai.22 Gotikinio pastato vertikales atsekti padėjo architektūrinių tyrimų duomenys23, kuriais remiantis yra aptikta XV a. datuojama namo palangė. Jos aukštis buvo 111,44 metrų24 ( nuo tuometinio žemės paviršiaus lygio, kuris siekė 108,5–108,7 m.), o grindų lygis - apie 110,6 m, tokiu būdu slenksčio apačia buvo apie 110,8 m. XV a., pagal pirminį sumanymą, kaip ir būdinga gynybinio tipo pastatams, į rūsį buvo patenkama vidiniais laiptais, kurie šiuo atveju įrengti pastato vidurinėje dalyje. Dabar funkcionuojantys laiptai įrengti ankstyvojo pastato išorėje tik XVII a., vienos iš rekonstrukcijų metu, prakirtus rytinėje rūsio sienoje angą. Aptikto gotikinio pastato lauko durys buvo šiaurinėje pusėje, t. y. priešingoje nuo kelio namo dalyje. Nustatytas pradinis pirmo aukšto lango angos vidinis plotis, 86 cm, atrodo, per didelis gynybinę funkciją turinčiam namui, bet atsižvelgus į tai, kad į išorę lango anga siaurėjo, čia lango matmenys galėjo būti šaudymo angos dydžio. Toks mažas pirminio pastato langų dydis tikriausiai netenkino vėlesnių gyventojų, ar pastato paskirtis vos po kelių ar keliolikos dešimtmečių pasikeitė, nes jau pirmosios (gotikos laikotarpiu) rekonstrukcijos metu ankstesnė lango anga buvo užmūryta ir greta iškirsta 180 cm pločio (vidinėje pusėje) lango anga. Aptiktasis pastatas, pagal mūrijimo techniką ir medžiagas architektų datuotas XV a., yra analogiškos kaip ir Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios klebonijos pastato. Archeologinė medžiaga duomenų namo datavimui nesuteikė. Pastato kieme rastas tik suardytas kultūrinis sluoksnis. Tačiau Antakalnio g., 40–90 m atstumu į pietvakarius ir pietus nuo pastato Antakalnio g. 4 aptiktas 20–40 cm storio XV a.

21 Kaplūnaitė I., Fumito T., Bokštiniai namai Vilniuje, internetinė prieiga: http://senas.istorija.lt/html/mts/mp2/scr/06.htm, [žiūrėta 2017.03.03]. 22 Ten pat. 23 Ten pat. 24 Ten pat.

- 19 -

14 pav. Rūsio plano stilistinė kartograma, 15 pav. Spėjamo gotikinio namo rūsio planas, aut. Osadčaja V., 2015. aut. arch. Filipavičienė G., 1995.

16 pav. Pirmo aukšto plano stilistinė kartograma, 17 pav. Spėjamo gotikinio namo Pirmo a. planas, aut. Osadčaja V., 2015. aut. arch. Filipavičienė G., 1995.

- 20 - kultūrinis sluoksnis su gausiais buitinės keramikos radiniais (vad. S. Sarcevičius, ataskaita ruošiama). P. Smuglevičiaus ir K. Rusecko piešiniuose šioje vietovėje vaizduojamas kalvotas vietovaizdis, o aprašomasis pastatas stovėjęs ant vienos iš kalvų. Tarp namo ir kalvos, ant kurios stovi Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, buvo gana gili tarpukalvė25, pro kurią driekėsi kelias į sėlių žemes. 1629 m. aprašyme pažymėta, kad šis pastatas stovi prie kelio ir griovos, kuri buvo kelias į Nerį: „Wielka droga ktore z Wilno do Wirszup idze mimo plebanje kosciola sw. Pietra szliemy rowem i droga do Wilji“ 26. Taigi, pagal horizontalius (sienos storius), vertikalius ( langų, durų aukščius) parametrus ir išsidėstymą prie senojo kelio iš Vilniaus Dinenburgo link, buvusi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios špitolė, pagal pirminę savo paskirtį, yra artimesnė ne gyvenamiesiems, ne sandeliavimo, o su gynyba susijusiems mūriniams miesto statiniams - bokštiniams namams. Bokštiniai pastatai - tai vietovėje dominuojantys aukštuminiai bokšto proporcijų pastatai, turintys gynybinę ir gyvenamąją paskirtį. Lietuviškas bokštinio namo terminas yra verstinis iš angliškojo tower house ir iš vokiškojo turmhaus, arba wohnturm, atitikmuo. Europoje, ypač Anglijoje, Airijoje, tokie bokšto proporcijų pastatai, kurie buvo skirti gynybai ir gyvenimui, naudoti labai ilgą laiką, stebima didelė jų įvairovė. Bokštinio namo apibrėžimą atitinka tiek akmeniniai bronzos amžiaus statiniai Sardinijoje, tiek mediniai XIII a. Lenkijos bokštai, tiek XVII a. mūrai Airijoje.27 Vilniaus senamiestyje aptikta mūro statinių, kurių konstrukcija bei forma atitinka šio tipo pastatų charakteristikas, logiškai pateisinama jų, kaip gynybinio pobūdžio objektų ir išsidėstymo vieta. Pirmasis Vilniuje tokios paskirties pastatą nustatė architektas S. Lasavickas 1979 m., Augustijonų g., pavadinęs jį "turmhauzu".28 Tačiau, ilgą laiką bokštinių namų egzistavimo Vilniuje problema nebuvo nagrinėjama. Šiuo metu, identifikuoti 6 bokštiniai namai (18 pav): Latako g., Augustijonų g. 6, Didžiojoje g. 31, J. Basanavičiaus g. 4 ir Šv. Ignoto g. 4/3 ir Antakalnio g. 4. Tai atradimai, kurie kažkiek koreguoja nuomonę apie Vilniaus gynybinę sistemą ir jos organizaciją, buvusią iki miesto gynybinės sienos pastatymo.

25 L. Vileikienė, Namo Antakalnio g.4, istorinė topografija. Istoriniai tyrimai.,1995 m., iš G. Filipavičienės asmeninio archyvo. 26 Ten pat.. 27 Kaplūnaitė I., Fumito T., Bokštiniai namai Vilniuje, internetinė prieiga:http://senas.istorija.lt/html/mts/mp2/scr/06.htm, [žiūrėta 2017.03.03]. 28Ten pat.

- 21 -

18 pav. Kaplūnaitė I., Fumito T., Bokštiniai namai Vilniuje. http://senas.istorija.lt/html/mts/mp2/scr/06.htm

Remiantis tuo, jog buvusios Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios špitolės pasatato dalies, datuojamos XV a., pirminė paskirtis vis dėlto galėjo būti gynybinė, darytina prielaida, jog šioje, prie senojo kelio, vedusio į sėlių žemes, vietoje buvo įrengta tuometinė užkarda, žyminti Vilniaus miesto ribą.

Didžiųjų Kunigaikščių Viršupio rezidencija XVI- XVII a.

Didžiųjų Kunigaikščių Viršupio vasaros rezidencija, deja iki mūsų dienų neišlikęs valdovo Žygimanto (1520-1572) palikimas. Remiantis, Zeilerio (gyvenusio XVII amžiuje) aprašymais, istoriko Adomo Honorio Kirkoro (Adam Honory Kirkor, 1818-1886) natūriniais pastebėjimais ir archeologiniais tyrimais, K. Katalyno archeologiniais tyrimais, labiausiai

- 22 - tikėtina rezidencijos buvimo vieta yra Antakalnio šiaurinėje dalyje, toliau už dab. troleibusų žiedo teritorijos, Nerie upės link. (19 pav.)

19 pav. Antakalnio šiaurinės dalies žemėlapio ištrauka. Galima Didžiųjų Kunigaikščių Viršupio rezidencijos vieta. www. maps.lt

Pirmajame, 1581 m. G. Van Bruynen, F. Hoogenbergh Vilniaus miesto plane - atlase, yra pavaizduota perspektyvoje, už Vilnelės žiočių didelė pastatų grupė - medinė Viršupio rezi- dencija su iškilmingais įvažiavimo vartais ir pažymėta 11-u skaičiumi. (20 pav.) Atlase įdėtame Vilniaus miesto aprašyme išskirta Antakalnio priemiesčio reikšmė: "Priemiesčių yra daug ir įvairių, kaip gerai išplanuotuose miestuose, pavadintų skirtingais vardais, bet išsiskiria vienas [...]. Jame daugybė mažų lūšnelių, pastatytų be jokios tvarkos, be gatvių, vien pagal nemokytų barbarų norą, kaip lėmė burtas ar atsitiktinumas, ir tarsi prisėtų. [...] Už vartų, kurie yra priešais karaliaus pilį, už pusės mylios nuo Vilnios, karalius Žygimantas Augustas pastatė karaliaus rūmus, medinius, skirtus tam, kad galėtų pabėgti nuo miesto

- 23 -

rūpesčių ir pailsėti. Rūmų teritorija [...] paprastai vadinama Viršupiu"29.

20 pav. G. Van Bruynen, F. Hoogenbergh, Vilniaus miesto planas, 1581. www. maps4u.lt

Varšuvos archyve esantys LDK iždo dokumentai liudija, kad karaliaus Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje iškilo 1546 metais, kai čia jau buvo įrengti 28 žuvų tvenkiniai30. Iki Žygimanto Augusto laikų ji buvo labai kukli. Iš Vilniaus ir Užupio priemiesčio į Viršupio rezidenciją vedė du Antakalnio pagrindiniai keliai: Vilniaus–Viršupio ir Užupio–Viršupio. (21 pav.) Zeileris, gyvenęs XVII amžiuje, šią vietovę taip aprašė: „Puikūs mediniai karaliaus Žygimanto I rūmai yra prie miško pilies pusėje, netoli Viršupio upelio, pastatyti pramogoms ir poilsiui. Prie jų yra Žvėrynas, kuriame, nors ir daug išlaidų, laikoma įvairių žvėrių“31. Daugiausiai apie Viršupį sužinome iš XIX a. istorikų, K. Tiškevič,

29 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, Vilnius: Savastis, 2015, p. 54. 30 LUNI Vilnius. Legendinio Viršupio paieškos, internetinė prieiga: http://www.luni.lt/luni-vilnius/989-2015-09- 26-luni-vilnius-legendinio-virsupio-paieskos-luni-kelione-dviraciais, 2015.10.03 [žiūrėta 2017 04 24]. 31 Cit. pgl.: Kirkoras A. H., Pasivaikščiojimas po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius: „Mintis“, 1991, p. 153.

- 24 -

21 pav. 1807 m. Antakalnio planas, https://www.facebook.com/pg/Lunatikuklubas1/photos/?tab=album&album, 2016.06.

ir ypač iš A.H. Kirkoro, kuris 1853 m. liepos mėnesį ėmėsi archeologinių rezidencijos tyrimų ir taip aprašė jos vietą Antakalnyje, esamą būklę ir atliktų tyrimų rezultatus: "Nuėjus ilgą Antakalnio priemiesčio, kupino gražių namukų, parkų gatvę, artėjant prie Pospieškos [...], netoli Makovskių kalnų [...], prie pat namuko, kuriame šiandien gyvena stalius, siauras kelelis veda į kairę, senųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vasaros rūmų griuvėsių arba tiksliau - jų pamatų link. Čia jau beveik nebuvo likę nei griu-vėsių, nei pamatų pėdsakų. Bet, kadangi žinojau vietą, vis dėlto pradėjau archeologinius tyrimus (1853 m. liepos mėn.), kurių metu dideliame plote radome pamatus, įrodančius, kad rūmai kartu su jiems priklausančiais statiniais stovėjo gana dideliame sklype, be to, aptikome požeminius urvus, padalytus į nedideles kvadratines celes, gal kalėjimui, gal slaptam išėjimui skirtas"32. Archeologinių tyrimu metu A. H. Kirkoras aptiko nemažą kiekį koklių, kai kurie iš jų buvo su kunigaikščio karūnos atvaizdu, taip pat atrastos kelios retos monetos: Vladislovo Jogailos, Aleksandro ir Žygimanto I-ojo laikų.

32 Kirkoras A. H., Pasivaikščiojimas po Vilnių ir jo apylinkes, p. 153.

- 25 -

Antri žvalgomieji archeologiniai Viršupio rezidencijos tyrimai buvo atlikti tik 1992 m., kuriems vadovavo K. Katalynas. Tyrimams buvo apsibrėžta miškinga teritorija, esanti Neries kairiajame krante, į vakarus ir šiaurės vakarus nuo Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės, į pietvakarius, vakarus bei šiaurės vakarus nuo transporto mazgo. Buvo iškasti aštuoni šurfai ( 22 pav.)33. Deja, atlikti tos vietovės tyrimai rezultatų nedavė, bet skatina ieškoti kitos Viršupio rezidencijos vietos, kuri galėtų būti 6 km prieš Neries upės srovę nuo pasirinktosios teritorijos. Ši vieta, A. H. Kirkoro minima kaip Viršupio savininko Aleksandravičiaus dvarvietė34. Taigi, deja tiksli Didžiųjų kunigaikščių Viršupio vasaros rezidencijos vieta kol kas yra nežinoma. Išliko tik Viršupio pavadinimas, kuris ilgainiui išsikraipė ir tapo kitų objektų apibūdinimu ar vardu. Tarpukario Vilniaus miesto topografijoje (23 pav.) jį galima rasti keliais pavadinimais – Wierszupka (vietovė), Werszupka (upelis), Wierszuba (kapinės), Wirszupa (vietovė). Šių dienų Vilniaus žemėlapyje išliko Viršubos kapinės, bevardis buvęs Viršupio (Werszupka) upelis ir naujadaras – Viršupio gatvė35.

22 pav. Viršupio žvalgomieji tyrimai 1992 m. https://www.facebook.com/pg/Lunatikuklubas1/photos/?tab=album&album, 2016.06.

33 Viršupio žvalgomieji tyrimai, 1992 m. Vilnius, PRPI 34 Kirkoras A. H., Pasivaikščiojimas po Vilnių ir jo apylinkes, p. 154. 35 LUNI Vilnius. Legendinio Viršupio paieškos, internetinė prieiga: http://www.luni.lt/luni-vilnius/989-2015-09- 26-luni-vilnius-legendinio-virsupio-paieskos-luni-kelione-dviraciais, 2015.10.03 [žiūrėta 2017 04 24].

- 26 -

23 pav. Viršupio rajonas (WIERSZUPKA), 1927 m. Vilniaus miesto plano ištrauka. www.maps4u.lt

XVII a. antroji pusė - XVIII a. vid. Antakalnio priemiesčio klestėjimo laikotarpis - barokinių ansamblių statyba

Nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. vid. Antakalnis, pasižymėjęs nepaprastai gražia gamta ir arti išsidėstęs Vilniaus miesto, virto labiau didikų pamėgta užmiesčio rezidencijų, poilsio teritorija, tuo tarpu prekybinė ir tranzitinė reikšmė tapo mažai aktuali. Šiuo laikotarpiu, Antakalnis garsėjo kaip didikų (Sapiegų, Pacų, Sluškų, Radvilų) rezidencijų vieta, kurią sudarė keturios jurisdikos ir kuri nepriklausė Vilniaus magistratui. "Auksinis" Antakalnio urbanistinės raidos ir klestėjimo periodas paliko mums tris baroko stiliaus šedevrus. Tai: 1) Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir Lateranų Kanauninkų vienolyno ansamblis, 2) Sapiegų rūmų, parko, Viešpaties Jėzaus bažnyčios ir Trinitorių vienuolyno pastatų ansamblis, 3) Sluškų rūmų ansamblis.

- 27 -

Visi Antakalnio barokiniai ansambliai, kurių kūrimo procese dalyvavo vieni garsiausių ir talentingiausių tų metų menininkai: italų kilmės architektas Giovanni Battista Frediani (1627/1632-1700), italų kilmės skulptorius Giovanni Pietro Perti (1648 - 1714), italų kilmės tapytojas Michele Arcangelo Palloni (1637-1712), garbingai ir kartu savitai atstovauja šito laikotarpio itin madingą ir prabangų stilių. Urbanistinį architektūrinių pastatų išsidėstymą diktavo ne architektų loginės simetrijos linkme nukreipta fantazija, suteikianti išplanavimui baigtines formas, o pati gamta. Užmiesčio rezidencijos ir sakraliniai pastatai sudarė vientisą urbanistinį peizažą, nors jis formavosi ir stichiškai36. Remiantis 1737 m. Fiurstenhofo Vilniaus miesto planu (24 pav.), labai aiškiai atsiskleidža šito periodo urbanistinės struktūros tendencija. 1786 m. P. Smuglevičiaus sepijoje "Antakalnis", išryškėja ir pagrindinės erdvinės kompozicijos dominantės (25 pav.). Lig šiol dominuoja du pagrindiniai į Antakalnį vedantys keliai: Vilnius–Viršupis ir Užupis–Viršupis. Senasis traktas iš Vilniaus link Viršupio, pagal Fiurstenhofo planą, atrodo turėtų būt rečiau naudojamas, nes kelio linija pažymėta ne visur ryškiai, lyginant su keliu vedančiu iš Užupio. Kaip ir ankstyvesniais laikais, taip ir šiuo periodu, pagrindinio kelio iš Vilniaus trajektoriją ir naudojimą ribojo nepaprastas bei sudėtingas reljefas. Todėl, smulkesnių gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų pietinėje Antakalnio dalyje, nuo Vilnelės upės žiočių iki dab. Antakalnio žiedo, yra labai nedaug. Iki dešimties namų posesijinis užstatymas dominuoja tik senojo trakto, vedančio iš Vilniaus, dešinėje pusėje, prie Vilnelės, toliau šiaurės vakarų link, apatinėje Neries upės terasoje išsidėstęs Sluškų rūmų ansamblis, už kurio taip pat apatinėje Neries upės terasoje, prasideda sodybinis užstatymas. Jis tęsiasi palei krantinę iki dab. K. Jauniaus gatvės ir pakyla į aukštesnę Neries terasą užsibaigiant sulig Sapiegų valdomis. Sodybinis užstatymas dominuoja ir centrinėje Antakalnio dalyje, dviejų pagrindinių kelių sankirtos teritorijoje, prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bačnyčios. Formuojasi naujų gatvių užuomazgos: dab. Sluškų g., dab. M. K. Paco g., dab. L. Sapiegos g., dab. Jūratės g. Fiurstenhofo plane ryškiai pažymėtos upeliukų, tekančių į Neries upę, vietos, kurių vagose ateityje taip pat įsikurs gatvės. Tarp Sluškų rūmų ansamblio ir Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, Fiurstenhofo plane 109 numeriu yra pažymėta pastatų grupė su uždaru nuo pagrindinio kelio kiemu, orientuotu Neries upės ir pagrindinio ansamblio pastato link. Tai iki mūsų laikų neišlikę, buvę Pacų, o nuo 1701 m. iki

36 Samalavičius S., Samalavičius A., Vilniaus Šv Petro ir Povilo bažnyčia, 1998, p. 56.

- 28 -

1778 m. Bžostovskių rūmai, vadinami "Kinija".37 Iš to seka, jog kinietiško stiliaus rūmų sąvoka jau egzistavo XVIII a. pimoje pusėje.

1

2 3

4

24 pav. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plano ištrauka. 1737 m., www. maps4u.lt 1. Sluškų rūmų ansamblis; 2. Bžostovskių rūmai vadinami "Kinija"; 3. Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir Lateranų Kanauninkų vienolyno ansamblis; 4. Sapiegų rūmų, parko, Viešpaties Jėzaus bažnyčios ir Trinitorių vienuolyno pastatų ansamblis.

37 " Дворцы, особняки, резиденции 1", internetinė prieiga: http://wap.vilnius.borda.ru/?1-10-0-00000059-000-10001-0, [žiūrėta: 2017.04.04].

- 29 -

25 pav. "Antakalnis", Smuglevičius P., Sepija, 1786 m. Drėma V., Dingęs Vilnius.

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir Lateranų Kanauninkų vienolyno ansamblis

Tai vienas gražiausių brandžiojo barokinio laikotarpio sakralinių ansamblių Vilniuje. Jis išsidėstęs vaizdingoje vietoje, 1,5 hektaro plote, ant kalvos, kuri kadaise vadinosi Tauro kalnu,38 priešais dviejų pagrindinių kelių susikirtimo vietą. Ansamblio išilginė ašis eina iš šiaurės rytų į pietvakarius. Pagrindinis bažnyčios fasadas taip pat nukreiptas į pietvakarius, užbaigiantis dab. T. Kosciuškos g. perspektyvą. (26, 27 pav.) Priešais bažnyčią susiformuoja netaisiklingos formos aikštė, iš kurios pagrindiniai metalo ažūro vartai veda į gana didelį ir erdvų šventorių. (28 pav.) Šventoriaus sienos akcentus sudaro keturios aštuoniakampio plano koplytėlės, kurių buvimas byloja apie gynybinio pobūdžio architektūros atgarsius39. Lyginant koplytėlių stogus su bažnyčios fasadų bokštais ir centriniu kupolu nerandama pasikartojančių formų, tačiau stilistinis vieningumas išlaikytas. Lateranų Kanauninkų vienuolyno dviaukštis pastatas su mūro siena, siekiančia 4-5 metrus, į kurią organiškai įsitenka koplytėlės, sudaro

38 Drėma V., Dingęs Vilnius, p. 375. 39 Samalavičius S., Samalavičius A., Vilniaus Šv Petro ir Povilo bažnyčia, p. 58.

- 30 -

26 pav. 1895 m., aut. Fleuri S., Dab. T. Kosciuškos g. perspektyvoje Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Jucys G., Vilniaus vaizdų kaita.

27 pav. 2015 m., Jucys G., "Vilniaus vaizdų kaita". Dab. T. Kosciuškos g. perspektyvoje Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

vientisą Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriaus aprėminimą ir suteikia pastatų ansambliui išbaigtumo įspūdį.40 Tūrių dominantė ir kompozicijos akcentas yra bažnyčia, už kurios šiaurės rytų pusėje, kyla monumentalūs vienuolyno namai.41 ( 29, 30 pav.)

40 Ten pat. 41 Vilniaus architektūra, Vilnius: Mokslas, 1985, p. 36.

- 31 -

28 pav. Šventoriaus sienos su koplytėlėm šiandien.

Dabartinė- mūrinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia buvo statyta 1668-1684 m., vietoje medinės bažnyčios, nusiaubtos per karą 1655 m. Paruošiamieji statybos darbai prasidėjo jau 1666 m.42 Pasakojama, jog turėjęs apreiškimą ir vykdydamas sunkiu momentu duotus pažadus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas (1624-1682) nutarė skirti dideles lėšas mūrinės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir Laterano kanauninkų vienuolyno statyboms, kuriuos statydino savosiose rezidencijos žemėse43. M. K. Pacas buvo tikras savo epochos žmogus - žymus karvedys ir politikas, turtingas bei galingas feodalas. Jo pastatydinta baroko šventovė, tapo ir paskutine fundatoriaus poilsio vieta. Pirminį projektą paruošė Krokuvos architektas Janas Zaoras (italų kilmės lenkų architektas XVII a.), kuris nuo 1668-1671 m. atstovavo vyriausiuoju darbų vykdytoju. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia savo išore primena Lenkijos Tarlovo (Tarlow) parapinę bažnyčią, kurios autorius taip pat yra J. Zaoras, tik Vilniaus šventovė yra aukštesnė ir grakštesnių proporcijų44. (31 pav.) Manoma, jog nuo 1670 metų, architektas G. B. Fredianis jau galėjo dalyvauti šventovės statybose ir po M. K. Paco mirties jas tęsė bei užbaigė. Fredianis ne tik prižiūrėjo, bet ir atliko tam tikrų pakeitimų projekte45.

42 Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje bruožai., Istoriniai tyrimai, Vilniaus KPD archyvas, bylos Nr. 1019/11/4933. 43 Ten pat. 44 Vilniaus architektūra, p. 38. 45 Janonienė R., Sapiegų rūmų Antakalnyje architektas Giovanni Battista Frediani: biografijos bruožai, in: Vilniaus dailės akademijos darbai, Nr. 77–78: Dailės ir architektūros paveldas: tyrimai, išsaugojimo problemos ir lūkesčiai, 2015, p. 24.

- 32 -

29 pav. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir Lateranų Kanauninkų vienolyno ansamblis šiandien. www.vilnius21.lt

30 pav. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir Lateranų kanauninkų vienolyno ansamblis 1737 m. Fiurstenofo Vilniaus miesto plane.

Bažnyčios planas yra simetriškas, trinavis, lotyniško kryžiaus formos, erdvė bazilikinė. Transepto ir centrinės navos susikirtimą dengia didingas 39 m aukščio kupolas - G. B. Frediani kūrinys46 (32 pav.). Tai interjero šviesos šaltinis ir svarbiausias erdvės bei tūrio akcentas urbanistinės erdvės struktūroje.

46 Vilniaus architektūra, p. 38.

- 33 -

31 pav. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia šiandien. www.vilnius21.lt

32 pav. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios planas. Vilniaus architektūra, Vilnius: Mokslas, 1985.

Pagrindiniame fasade kyla du trijų tarpsnių, 24 m aukščio su atikais bokštai47, kurių pirmieji tarpsniai apskriti, antri ir treti - aštuoniakampiai. Bokštai užbaigti šalmais ir lieknomis viršūnėmis. Simetriško fasado centrinė dalis yra dviejų tarpsnių. Pirmame tarpsnyje puošnus portalas, antrąjį tarpsnį skiria balkonas su baliustrada. Tarpsnio kompozicijos centras - pusapskritis arkinis langas ir dvi poros korintinių kolonų iš šonų. Presbiterijos fasado dinamišką kompoziciją užbaigia pusapskritė apsida ir du apskriti bokšteliai kampuose. Šoniniai fasadai suskaidyti piliastrais. Bažnyčios architektūroje pabrėžiama vertikali, pulsuojanti ir kylanti į viršų linija, suteikianti pastatui laisvumo bei dinamikos. Didžiausią

47 Ten pat.

- 34 -

šventovės meninę vertę sudaro skulptūrinio vidaus dekoro dermė su architektūrine vidaus organizacija. Interjere ryški tektoniška architektūros, monumentaliosios skulptūros ir tapybos sintezė. Plastika nuosaiki ir aiški, motyvai ir kompozicija nesikartoja48. Bažnyčios interjero dekoro kūryboje dalyvavo tokie garsūs skulptoriai kaip P. Perti, G. M. G ali ir freskų tapytojas M. Palloni. Monumentalūs Lateranų kanauninkų vienuolyno namai ansamblyje išryškėja kaip kontrastas Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai. Pastatai tarpusavyje sujungti arkada ir virš jos esančiu koridoriumi. Trys triaukščiai koridorinės sistemos vienuolyno korpusai, formuojantys pusiau uždarą nuo pietvakarių pusės kiemą, statyti 1677-1682 m. Fiurstenhofo plane, už pusiau uždaro kiemo, yra pavaizduotas ansamblio parkas, o gal ir sodas arba daržas, atitinkantis vienuolyno reikmes. Architektūrinė vienuolyno namų išraiška santūri ir lakoniška, fasadų paviršiai lygūs, tik su kukliu pastogės karnizu. Ansamblio statybos Antakalnyje buvo pastatyta ir rekonstruota ne viena plytinė, kas įtakojo naujo amatininkų sluoksnio įsikūrimą šiose teritorijose, o Šnipiškės tapo svarbiausias statybinių medžiagų gaminimo centras49. 1671 m. buvo įrengtas ir keltas per Nerį, statybos eigai paspartinti. Taip pasireiškė pirmas to laikotarpio infrastruktūros elementas, be Pilies tilto pietinėje dalyje, sujungiantis Neries upės priešingus krantus bei atveriantis galimybę Šnipiškių ir Antakalnio priemiesčių bendradarbiavimui. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir Lateranų Kanauninkų vienolyno ansamblis pasižymi glaudžia atskirų pastatų kompozicine jungtimi. Šitokio kompaktiško plano ir tūrio ansamblis su gausiai ir meistriškai dekoruota bažnyčia, yra vienintelis architektūros ir dailės paminklas Lietuvoje50. Taip, ši Antakalnio teritorijos dalis, XVII a. antrojoje pusėje - XVIII a. vid., įgauna ryškesnių urbanistinių bruožų - iškyla pirmoji erdvinės struktūros dominantė.

48 Vilniaus architektūra, p. 38. 49 Samalavičius S., Samalavičius A., Vilniaus Šv Petro ir Povilo bažnyčia, p. 21. 50 Vilniaus architektūra, p. 40.

- 35 -

Sapiegų rūmų, parko, Viešpaties Jėzaus bažnyčios ir Trinitorių vienuolyno pastatų ansamblis

Antakalnio šiaurės rytinėje dalyje, iki XVII a. aštuntojo dešimtmečio jau stovėjo senieji rūmai, kurie priklausė Sapiegų giminei. Rūmų bei parko teritorija buvo aptverta ir gausiai užstatyta dvaro pastatų.51 Nuo XVII a. vid. iki XVIII a. vid. pradėjo sparčiai keistis kultūrinis, urbanistinis priemiesčio kraštovaizdis, kai žymiausi Lietuvos didikai, magnatai ir mecenatai: Pacai, Sapiegos, Sluškos, tarpusavyje rungtyniaujantys, statydinosi prabangias barokines rezidencijas, apsuptas parkų ir užimančias didžiulius žemės plotus.52 Norėdami įamžinti savo giminės šlovę ir turėti šalia savo bei šeimos narių amžinojo poilsio vietas didikai šalia rūmų steigė vienuolynus, puošnias barokines bažnyčias ar rūmų parke pastatytas koplyčias. Visa tai buvo daroma su karališku užmoju ir prabanga. XVII a. antrosios pusės Sapiegų giminės lyderis - LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Jonas Kazimieras Sapiega (1637-1720) buvo paskutinysis LDK stambus ir įtakingas politinis veikėjas. 1689-1692 m., nenugriaunant senųjų rūmų, bet juos įkorporuojant, J. K. Sapiega pastatė naujus didingus rūmus. Naujųjų rūmų projekto autorius nežinomas, manoma, jog tai galėjo būti garsus architektas J. B. Frediani. Pagrindiniai statybos ir dekoravimo darbai, kaip rodo virš pagrindinio fasado portalo buvęs išrašas, turėjo būti užbaigti 1691 m.53 Senasis pastatas buvo tokio pat ilgio, tik siauresnis54. Jo liekanos formuoja centrinę naujųjų rūmų dalį. Abipus jas, buvo pridėtos arkados, suformuoti kampiniai bokšteliai. Senieji rūmai lėmė naujųjų rūmų orientaciją bei dalinai ir išplanavimą55. (33 pav.) Trijų aukštų su atiku rūmų planas yra asimetriškas, patalpos išdėstytos padrikai: šalia erdvių salių formuojamos nedidelės patalpos. Pirmame aukšte patalpas jungia pastatą išilgai kertantis skliautuotas koridorius. Vakariniame fasade buvo įėjimas į šio koridoriaus galą iš parko, čia matyt buvo pagrindinis įėjimas. Turėjo būt įėjimai į pastatą ir iš arkadų.56 (34 pav.) Vidaus architektūra pasižymėjo

51 Miknevičienė G., Ptašek M., Antakalnis kultūrinė vietovė. Sapiegų paminklinis kompleksas, Antakalnio g. Nr.17, 1998 m.KPD archyvas: Vilniaus teritorinis padalinys, bylos Nr.: G-246K. 52 Biekšienė B., Kasparavičienė A., Sapiegos ligoninės teritorija (buv. Sapiegų rūmai, parkas ir tvoros), istoriniai menotyriniai tyrimai, 1999 m., Paminklų restauravimo institutas, autorinių darbų saugykla Inv. Nr. F5-7468. 53 Meškauskienė A., Purlys E., 25771. Sapiegų rezidencijos, Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių kompleksas, Istoriniai tyrimai, 2009 m., KPD archyvas. 54 Purlys E., Pilypaitis A., Sapiegų rūmai Vilniuje, Sapiegos 1, Priešprojektiniai architektūriniai tyrimai, 1996 m., KPD archyvas: Vilniaus teritorinis padalinys, inventoriaus Nr.:1008-2/26.837. 55 Ten pat. 56 Ten pat.

- 36 - didingomis atviromis arkadomis, didžiulėmis salių erdvėmis.

33 pav. Sapiegų rūmų, parko, Viešpaties Jėzaus 34 pav. Sapiegų rūmų pirmo a. planas. bažnyčios ir Trinitorių vienuolyno pastatų ansamblis. Vilniaus architektūra, Vilnius: Mokslas, 1985. 1737 m. Fiurstenhofo plano ištrauka.

Interjeras pasižymėjo prabanga, pirmo ir antro aukštų patalpas puošė G. P. Perčio ornamentiniai reljefai, angų supraportuose įrengti paveikslai su turtingais stiuko lipdinių apvadais, sienas ir lubas puošė tapytojo monumentalisto M. Pallonio daugiafigūrės freskos. Kambariuose įrengtos polichrominių koklių krosnys, papuoštos figūrinėmis ir ornamentinėmis kompozicijomis. Ypač puošnios buvo beletažinio aukšto erdvios reprezentacinės salės, svetainės57. Fasadai, kaip ir būdinga boroko laikotarpio architektūrai, taip pat buvo puošnūs, darnių proporcijų. Langai išdėstyti simetriškai. Pirmojo aukšto langus supo apvadai, tiesūs sandrikai ir barokiniai ornamentai virš jų. Antrojo aukšto palanges laiko konsolės, tarp jų groteskai ir reljefiniai biustai. Virš langų - pusapskričiai sandrikai, paremti

57 Vilniaus architektūra, p. 293.

- 37 - konsolėmis ir užpildyti ornamentais.58 (35 pav.)

35 pav. Sapiegų rūmų vkarinis fasadas. Aut. Šolma J., 1819 m. Drėma V., Dingęs Vilnius.

36 pav. Sapiegų rūmų vkarinis fasadas. Brėžinys, 1830 m. Drėma V., Dingęs Vilnius.

1718 m., dar esant gyvam Kazimierui Jonui Sapiegai, rūmai buvo išnuomoti Zofijai Jablonskai, kas įtakojo seniausio žinomo Sapiegų rūmų inventoriaus sudarymui ir paliko daug žinių apie to laikotarpio rūmų būklę. Remiantis, šiuo aprašu, suprantama, jog XVIII a. pr. pastatas nebuvo dar pilnai įrengtas.

58 Ten pat.

- 38 -

Kitas nemažai svarbus ansamblio elementas yra Sapiegų parkas, kuris jau skleidėsi ir prie senųjų rūmų. 1691 m. parkas - sodas buvo išplėstas ir pertvarkytas. Įrengtas nelygioje teritorijoje, organiškai susietas su mišku, kalvomis, reguliariai ir geometriškai suplanuotas59. Parko kompozicija buvo simetriška, ant centrinės ašies įrengti du baseinai su fontanais, tarp gėlynų ir augalų stovėjo skulptūros. (37 pav.) XVIII a. pr. rūmų teritorija buvo aptverta mūro tvora, iš kiemo pusės suskaidyta puapskritėmis nišomis, su trejais vartais, kurių dveji yra parko.

37 pav. Sapiegų parko barokinė (XVII a. pab.-XVIII a. vid.) ir peizažinė dalis (XIX a.), 1845 m. planas, KPD archyvas.

Jie tampa pirmaisiais ansamblio akcentais. Rūmus supo atskira mūrinė tvora. Rytinėje parko dalyje yra "Didieji vartai", primenantys triumfo arką. (38, 39 pav.) Šie vartai išsidėstę ansamblio ašyje, liepų alėjos pradžioje. Juos puošė keturios smiltainio skulptūros, įkomponuotos nišose. Dvi puskolonės rėmė nutrūkstantį frontoną, kurio viduryje įkomponuotas barokinis kartušas su fundatorių herbu. Analogiški vartai buvo ir į ūkinį kiemą iš pietų pusės, dabar pakitę.

59 Vilniaus architektūra, p. 293.

- 39 -

38 pav. Ruščicas F., Sapiegų parko vartai. 39 pav. Sapiegų parko vartai, 2017 m.

Kiti didingi vartai, taip pat primenantys triumfo arką, yra išsidėstę prie dab. Antakalnio g. (40, 41 pav.) Jie dar labiau paryškina parko simetrijos ašį, vedančią Sapiegų rūmų link.

40 pav. Ruščicas F., Sapiegų parko vartai. 41 pav. Jasevičius P., Vilnius, Sapigų rūmai Antakalnyje. Drėma V., Dingęs Vilnius. Drėma V., Dingęs Vilnius.

Sapiegų rūmų parkas, nors ir išsidėstęs nepaprasto reljefo Antakalnio teritorijoje, tačiau atitinka visas barokiškojo parko savybes. Čia būdingos formų ir spalvų, lygių aikštelių ir augmenijos grupių kontrastai. Kompozicijos branduolys yra rūmai su šoniniais flygeliais ir

- 40 - priešais įrengtu salonu ir parteriais. Manoma, kad priešais rūmus esanti parterinė dalis buvo padalinta į dvi dalis: pirmoje, esančioje arčiau rūmų išsidėstė gėlynai, antroje dalyje buvo suplanuoti bosketai - karpomų medžių ar krūmų giraitė.60 Želdynai grupuojami abipus centrinės ašies, kurią žymėjo plati alėja. Svarbūs kompozicijos taškai akcentuoti fontanais, baseinais, skulptūromis. Barokiniai parkai dažnai jungiami su vad. "žvėrynu" - mišku, suskaidytu žvaigždiškomis arba spindulinėmis alėjomis, kas aiškiai pažymėta Fiurstenhofo Sapiegų parko plane. Šiaurinėje pusėje Sapiegų rūmų parkas ribojasi su Trinitorių vienuolyno ir Viešpaties Jėzaus bažnyčios sudėtiniu ansamblio komponentu, statytu 1691-1717 m. vienuolių trinitorių bei J. K. Sapiegos iniciatyva.61 Parką ir vienuolyną skyrė tvora. Į vienuolyno teritoriją buvo patenkama pro vartus centrinėje parko teritorijoje.62 Viešpaties Jėzaus bažnyčia yra aštuoniakampio plano pastatas, kurį dengia aštuoniakampis monumentalus 34 m aukščio kupolas. (42, 43 pav.) Taip Sapiegų sakralinis pastatas tampa antraja urbanistinės erdvinės struktūros dominante po Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. 1700-1705 m. skulptorius G. P. Perti pats dekoravo bažnyčios interjerą bei prižiūrėjo darbus. Dekoro kompozicija originali, tektoniška, daug augalinių rokokinių ornamentų. 1734 m. rūsiuose buvo įrengtos kriptos. Fasado simetrijos ašį žymi portalas, skulptūrų grupė, vaizduojanti du besimeldžiančius karius ir angelą, langas dekoruotas apvadais ir trikampiu sandriku. Bažnyčios šoninių fasadų kompozicija asimetriška. Trinitorių vienuolynas pradėtas statyti 1694 m. vakarinėje bažnyčios dalyje, baigtas - XVIII a. pradžioje. Tai vienpusės koridorinės sitemos dviaukščiai korpusai. Dalį koridorių ir celių dengia kryžminiai skliautai. Fasaduose langai - segmentiniai

60 Biekšienė B., Kasparavičienė A., Sapiegos ligoninės teritorija (buv. Sapiegų rūmai, parkas ir tvoros), istoriniai menotyriniai tyrimai, 1999 m., Paminklų restauravimo institutas, autorinių darbų saugykla Inv. Nr. F5- 7468. 61 Vilniaus architektūra, p. 294. 62 Biekšienė B., Kasparavičienė A., Sapiegos ligoninės teritorija (buv. Sapiegų rūmai, parkas ir tvoros), istoriniai menotyriniai tyrimai, 1999 m., Paminklų restauravimo institutas, autorinių darbų saugykla Inv. Nr. F5- 7468.

- 41 -

42 pav. Viešpaties Jėzaus bažnyčios planas. 43 pav. Viešpaties Jėzaus bažnyčia šiandien. Vilniaus architektūra, 1985.

ir pusapskričiai arkiniai, virš kurių yra dinamiškų pozų angelų figūros ir herbiniai kartušai. Fasadai lygūs, tik kelių traukų karnizas juosia pastogę. (44 pav.) Detaliau apie šito periodo Viešpaties Jėzaus bažnyčios ir Trinitorių vienuolyno aplinką galima sužinoti iš Fiurstenhofo plano ir 1786 m. P. Smuglevičiaus sepijos "Trinitorių bažnyčia Antakalnyje". (45 pav.) 1737 m. plane matomas dar ne kvadratinio plano vienuolynas, o pailgo stačiakampio orientuoto į vakarų pusę. Šiaurinėje - kiemo dalyje nubraižyta agrarinės paskirties teritorija, kurios vakarinėje dalyje vyrauja nedidelių namelių užstatymas. P. Smuglevičius sepijoje bažnyčia su vienuolynu vaizduojami frontaliai iš vakarų pusės. Pirmame plane nupieštas upelio griovys, per kurį nutiestas medinis tiltas, jungęs Sapiegų parką su vienuolyno teritorija. Prie parko stovėjo didesnis mūrinis pastatas ir koplytėlė, užbaigta barokiniu kupolu.63 Ansamblio pietinės pusės teritorija matyt irgi buvo priskirta parkui, tačiau neišplanuota.

63 Drėma V., Dingęs Vilnius, p. 381.

- 42 -

44 pav. Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir Trinitorių vienuolynas šiandien. www, wikipedia.lt

45 pav. P. Smuglevičius, sepija, "Trinitorių bažnyčia Antakalnyje",1786 m. Drėma V., Dingęs Vilnius.

Vakaruose teritorija jau buvo sudalinta į sklypelius, prie dab. Antakalnio g. pradėtas formuotis užstatymas. Parko vakarinėje dalyje prie vienuolyno tvoros stovėjo sodininko namelis. Kiti ūkinės paskirties pastatai, aptarnaujantys rezidenciją išsidėstė už rūmų šiaurinėje dalyje. Visas Sapiegų rūmų, parko, Viešpaties Jėzaus bažnyčios ir Trinitorių vienuolyno pastatų ansamblis pasižymi vieninga erdvių kompozicija, organiška architektūros ir gamtos sinteze.

- 43 -

Sluškų rūmų ansamblis

Antakalnio pietinėje dalyje, kairiajame Neries krante, ant specialiai supilto pusiasalio, nugriovus senuosius Kiškų rūmus, 1691–1694 metais buvo pastatyti naujieji baroko stiliaus LDK didiko Polocko vaivados Dominyko (1655-1713 m.) ir Konstancijos Sluškų rūmai. Ansamblio statybų didingi užmojai, žymiai pakeitė šalia esančių Altarijos kalvynų reljefą. Labiausiai pasikeitė teritorija į rytus nuo Stalo kalno, Antakalnio kryptimi, nukasinėjant viršutinį kalvyno gruntą ir formuojant dirbtinę naujos Neries upės kranto liniją. Pakrantė buvo lyginama, nukasant miškingą kalvą, skyrusią valdą nuo miesto, o akmenys ir likusios žemės supilti į upės pakrantę. Taip buvo suformuotas tvirtas pylimas būsimam pastatui, kurio monumentalumą pabrėžė tiesiog iš Neries iškilęs tropecinės formos cokolis. Iki vandens leidosi platūs, su puošnia baliustrada laiptai.64 Įrašas neišlikusioje marmurinėje kolonoje skelbė: " Gaivalų nugalėtojas, sutramdęs Neries srovę ir nustūmęs gretimus kalnus, pats, be jų pagalbos, tarsi naujas kalnas į orą iškilo!".65 Toks natūralios gamtos keitimas ir pritaikymas architekto užmojui ypač būdingas barokui. Rūmų autorius tiksliai nėra žinomas, bet manoma jog tai galėjo būti G. P. Perti. Šiam požiūriui pritaria ir V. Drėma.66 Kompleksą sudarė pagalbiniai, ūkiniai pastatai, koplyčia prie pat Neries bei erdvus terasinis parkas. Nelygiame reljefe, išsidėstęs geometriško planavimo parkas buvo su tiesiomis alėjomis, perkasais, tvenkiniais, fontanais ir egzotiška augmenija.67 Remiantis Fiurstenhofo planu, rūmų ansamblio šiaurinėje dalyje buvo agrarinės paskirties žemė ir ūkiniai pastatai, o šiaurės rytuose pagrindinis įvažiavimas į kompleksą. (46 pav.) Ant aukšto cokolio iškelti dviejų aukštų rūmai buvo simetrinio plano su triaukščiais bokštais kampuose. Savo išvaizda ir kompozicija jie atitiko visus brandaus baroko reprezentacinių rūmų reikalavimus. Monumentalus rūmų siluetas priminė gynybinę architektūrą, o galerija, išsidėsčiusi pietvakariniame fasade, teikė pastatui iškilmingumo. Ansamblį supo mūro siena su baroko formų įvažiavimo vartais. (47,48 pav.) P. Smuglevičiaus 1786 m. piešinyje (25 pav.) yra užfiksuotos architektūrinės rūmų ir vartų formos, įvažiavimo vartų vieta, šiaurės rytų pusėje, bei pavaizduota plati prieiga prie upės, kur išsidėstė kvadratinio plano, nedidelis pastatas šlaitiniu stogu.

64 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, Vilnius: Savastis, 2015, p. 70. 65 Kirkoras A. H., Pasivaikščiojimas po Vilnių ir jo apylinkes, p.145. 66 Drėma V., Dingęs Vilnius, p. 371. 67 Ten pat, p. 372.

- 44 -

46 pav. Sluškų rūmų ansamblis. 1737 m. Fiurstenhofo plano ištrauka.

47 pav. Sluškų rūmai, aut. Niemcynski, 1879 m., www.kpd.lt

Prabanga bei lipdiniais garsėjo ir rūmų vidus, kurio įrengimas tęsėsi iki 1713 m. Centrinę rūmų dalį užėmė reprezentacinės salės, o gyvenamieji kambariai įrengti kampiniuose paviljonuose. Viena iš centrinių salių turėjo stiklines lubas, o virš jų buvo įrengtas akvariumas.68 Naujai įrengti Sluškų rūmai buvo vieni puošniausių Vilniuje, kuriuose neretai

68 Drėma V., Dingęs Vilnius, Vilnius: Versus aureus, 2013, p. 372.

- 45 - apsistodavo įtakingi to laikotarpio žmonės. Taip, Antakalnyje iškyla trečioji šito laikotarpio urbanistinės erdvinės struktūros dominantė, apjungianti tris barokinio stiliaus šedevrus į vieningą ansamblį. Nuo XVII a. antrosios pusės iki XVIII a. vid., Antakalnio savitumą ir urbanistinę struktūrą sudaro: gamtos elementai ( kalvos apaugusios medžių masyvais, upės), reljefas, sąlygojantis kelių išsidėstymą ir sodybinio užstatymo tendenciją, bei iškilusieji nauji barokinio stiliaus ansambliai, tapę pagrindinėmis urbanistinės kompozicijos dominantėmis.

48 pav. Sluškų rūmų ansamblio įvažiavimo vartai, J. Bulhak, 1912 m. www.kpd.lt

Antakalnio istorinė - urbanistinė raida nuo XVIII a. vid. iki XIX a. vid.

Antakalnio urbanistinis raidos klestėjimo laikotarpis tęsėsi neilgai, jau XVIII a. viduryje, dėl politinių, ekonominių ir socialinių priežasčių, prasidėjo esamų pagrindinių barokinių ansamblių smukimas, kurį dar labiau pabrėžė tolimesnės, menkiau sėkmingos rekonstrukcijos. Šis laikotarpis sutapo ir su architektūros stilių kaita - vėlyvąjį baroką nuosekliai keitė klasicizmas. Baroko ir klasicizmo principai urbanistikoje buvo daug kuo panašūs: remtasi simetrija, formų tvarkingumu, aiškiomis proporcijomis, kitais analogiškais kompozicijos kūrimo būdais, skyrėsi tik detalės69. Žymiu Lietuvos klasicizmo stiliaus pradininku urbanistikoje buvo karališkųjų ekonomijų administratorius A. Tyzenhauzas (1733-1785). Jo

69 Lietuvos architektūros istorija, t. II (Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vid.), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 201.

- 46 - iniciatyva steigėsi manufaktūros ir namai dirbantiesiems apgyvendinti, tiesiami nauji keliai, platinamos gatvės, šalia jų sodinami medžiai. Pirmą kartą Lietuvoje buvo statomi tipiniai gyvenamieji namai bei gamybiniai pastatai. Tankiai užstatytuose teritorijose, kur gana dažnai prie turgaus aikščių stovėjo bažnyčios, joms apsaugoti nuo gaisrų XVIII a. pabaigoje šventoriuose pagal tvorą būdavo sodinami lapuočiai medžiai.70 Tokia, urbanistinės raidos tvarka išliko ir po trečiojo valstybės padalijimo. Nuo 1795 m. LDK didžioji dalis buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Vilnius tapo Rusijos imperijos Lietuvos gubernijos centru.71 Lietuvoje, vyko nemažai permainų - pasikeitė miestų savitvarka (nustojo galios Magdeburgo teisės ir kitos privilegijos), gubernijų ir apskričių miestai turėjo būt statomi pagal projektinius planus.72 1817 m. buvo patvirtintas Vilniaus plėtojimo plano projektas (49 pav.), kurį parengė matininkas G. Velikorodovas, architektai Džozefas Pusjė ir V. Gestis. Pagal šį planą, numatyta miestą išplėsti daugiausia į šiaurę: Šnipiškėse už Neries, šiek tiek Antakalnyje, į vakarus, pietvakarius ir pietus.73 Taip pietinė Antakalnio dalis, susijusi su Lietuvos artilerija bei dalis žemių iš buvusių Sapiegų valdų buvo prijungti prie miesto. Paaiškėjus 1817 m. plano projekto nerealumui, dėl neįvertintos gamtinės situacijos, 1829 m. ir 1832 m. buvo koreguojama Vilniaus miesto plėtojimo perspektyva, kurioje plėtra vystėsi labiau vakarų ir pietvakarių linkme. Tačiau, Antakalnio urbanistinėje struktūroje, kaip ir kituose Lietuvos urbanizuotuose teritorijose, pokyčių įvyko nemažai. Nuo XVIII a. vid. - XIX a. vid. Antakalnyje jau nebuvo statomi tokie didingi ansambliai, kaip baroko laikotarpiu, priemestis labiau garsėjo gražiais ir jaukiais dvareliais, apsuptais mediniais nameliais, atsirado nemažai ir karinės paskirties statinių bei įtvirtinimų, pradėjo gausiau kurtis miestiečiai. Vilniaus plėtojimosi projekte, Antakalnyje, kaip ir daugelyje priemiesčių, esančių arti vandens, buvo numatyta naujų gyvenamųjų namų pagal "pavyzdinius fasadus" statyba, o tuščias teritorijas sudalyti į taisiklingus kvartalus.74 Tačiau vėl tinkamai neįvertinus gamtines sąlygas, šie užmojai liko tik projektuose. Vilnius ir Kaunas caro valdžios buvo priskirti prie svarbių strateginių miestų. Po 1830 m. sukilimo caras įsakė Vilnių paversti antros kategorijos tvirtove, tam buvo sudaryti atitinkami

70 Lietuvos architektūros istorija, t. II , p.207. 71 Vilniaus istorija, in: Vikipedija, internetinė prieiga: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilniaus_istorija [žiūrėta 2017 05 05]. 72 Miškinis A., Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis, Vilnius: Mintis, 1991, p.55. 73 Lietuvos architektūros istorija, t. II , p. 233. 74 Ten pat, p. 236.

- 47 - projektai75. (50 pav.) Pietinė Antakalnio teritorija, apimanti kalnų grupę rytuose ir Neries upės terasas su Sluškų rūmais, ir Horaino namu, buvo pritaikyta gynybinei paskirčiai - carinės tvirtovės statymui.

49 pav. Vilniaus generalinis planas 1817 m., 50 pav. Vilniaus sutvirtinimų generalinis planas 1840 m., Šešelgis K., Lietuvos urbanistikos www.maps4u.lt istorijos bruožai.

Šiuo periodu, buvo įvykdyta didelė invazija dabartinio Kalnų parko teritorijos reljefui. Dab. Trijų Kryžių kalne, šalia vakarinio kalvagūbrio buvo dirbtinai suformuotos trys plačios terasos, smarkiai praplatinta pačio kalno aikštelė. (51 pav.) Dab. Dainų slėnio kalvyne tap pat buvo supilti du dideli - 7 metrus siekiantys supylimai. Dab. Stalo kalnas, atvirkščiai, buvo nukastas, pažemintas ir praplatintas, užpilant didžiulę raguvą, siejančią jį su Dainų slėniu. Vilnelės upės vaga taip pat buvo koreguojama, ją tiesinant76. Šiuo periodu, perėjus per Vilnelės pilies tiltą ir einant Sluškų rūmų link iš dešinės buvo Chodasevičių namai. XVIII a. pab. čia išsidėstė keturiems savininkams priklausantys sklypai, kuriuos XIX a.pr. įsigijo Jonas ir Kotryna Chodasevičiai. Pagal 1808 m. planą (52 pav.) jų namai buvo mūriniai, kuriuose šeimininkai įrengė daug nuomojamų kambarių. Chodasevičių valdose išsidėstė alaus daryklos, spirito varyklos, arklių sukamas malūnas, kalvė ir sandeliai77.

75 Šešelgis K., Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai (Nuo seniausių laikų iki 1918 m.), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p.98. 76 Sarcevičius S., Lietuvos istorijos institutas, Neįmintos Vilniaus mįslės. Kreivasis miestas., in:www.delfi.lt, internetinė prieiga: http://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/neimintos-vilniaus-misles-kreivasis- miestas.d?id=39704583 [žiūrėta 2017 05 05]. 77 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, Vilnius: Savastis, 2015, p. 61.

- 48 -

51 pav. Geologiniai Trijų Kryžių kalno pjūviai. Neįmintinos Vilniaus miesto mįslės. Kreivasis miestas., www.delfi.lt

Dėl sukauptų skolų šeimininkai buvo priversti valdas parduoti. 1808 - 1831 m. karinė žinyba kareivinėms įrengti supirkinėjo pastatus su dideliais sklypais. 1822 m. gubernijos arch. Gavrilovas įrengė nebaigtą statyti namą (dab. T. Kosciuškos g.1). Čia veikė veterenarijos vaistinė. Šalia, adresu T. Kosciuškos g. 3, prie Horaino pastato yra išlikę dar du šito laikotarpio pastatai, statyti kareivių apgyvendinimui. 1722 m., mirus Konstancijai Sluškai, praskolinti Sluškų rūmai, greitai atiteko kreditoriams. Iki 1745 m. čia šeimininkavo Mstislavlio kaštelionas Kristupas Dominykas Puzinas, vėliau Vilniaus prelatas Jozefas Puzinas. Jų valdymo metu, labiausiai nukentėjo parkas - iškirsta daug medžių, sunyko gėlynai ir didelė teritorija paversta daržais78. Nuo 1745 m. valdą nusipirko grafai Potockiai, kurie taip pat nesirūpino rūmais ir juose negyveno. Jų valdymo laikotarpiu, buvo parduota dalis Sluškų ansamblio žemės. 1756 m. Sluškų rūmus įsigijo vienuoliai pijorai. Planuodami čia įsikurti ilgam, pijorai rengėsi atlikti rūmų remontą. Tam buvo atlikta inventorizacija, kurioje užfiksuota apverktina rūmų ansamblio būklė: "Rūmai be stogo, susideda tik iš sienų; [...] Kadangi ne tik upės vanduo užtvindo pamatus, bet taip pat ir

78 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p. 73.

- 49 - kalnuose už rūmų esą šaltiniai, nukreipę savo tėkmę po rūmais, o ir pakankamai giliai iškastuose kanaluose vanduo užsilaiko prie pamatų, ir tai supūdė mūrus kartu su rūmų siena taip, kad pastaroji sutrūkinėjo ir jeigu greitai nebus supiltas pylimas nuo upės, pusė rūmų nuvirs į vandenį. Koplytėlę, esančią sode, pusiau nunešė vanduo, ir dabar belikę jos griuvėsiai. Tas pats ir su oficinomis kieme. Visas sodas pavirtęs laukiniu, tvenkiniai be vandens"79. Vis dėlto, pijorai rūmus surestauravo ir įkūrė juose kolegiją. Apie 1773 m. ansamblį iš vienuolių įsigijo M. K. Oginskis (1730-1800), kuris rūmams grąžino gyvenamąją paskirtį, tačiau vėl neilgam. Dėl M. K. Oginskio ir jo giminių vykdytos politikos prieš Rusijos caro valdžią, Sluškų rūmuose buvo įsteigtas sukilėlių štabas ir sviedinių liejykla, tačiau 1795 m., po sukilimo numalšinimo ir Lietuvos prijungimo prie Rusijos imperijos, rūmai buvo konfiskuoti bei išnuomuoti Vilniaus pirkliui Frybesui, kuris čia įrengė 22 butus ir taip pat nuomavo. 1800 m. Sluškų rūmai buvo išstatyti varžytinėse ir parduoti Vilniaus miesto magistrato patarėjui Dominykui Zajkovskiui. Manoma, jog 1803 m., D. Zajkovskio užsakymu, pagal italų kilmės architekto Pjetro de Rossi (1761-1831) projektą rūmai buvo rekonstruoti, pritaikant juos ūkinei veiklai ir įrengiant naujus, prabangius butus - su atskiromis virtuvėmis, sandėliais, arklidėmis ir vežiminėmis80. XIX a. pradžioje Sluškų rūmų ansamblio valda, deja, jau prarado ankstesnę reikšmę, didingumą ir reprezentatyvumą. Tai gerai atvaizduoja 1808 m. planas. (52, 53 pav.) Lyginant su Fiurstenhofo planu, rūmus supanti aplinka jau nedetalizuojama, užfiksuoti tik taisyklingo stačiakampio plano šiaurės vakarinėje dalyje ir pailgo plano pietinėje dalyje pastatai. Parko planas nenubraižytas, pietinėje ansamblio dalyje pavaizduotas tik vandens kanalas, jungiantis išlikusį tvenkinį su Neries upe. 1820-1830 m. D Zajkovskis rūmų dalį išnuomojo grafui Vincentui Kiškai-Zgierskiui, o kitoje rūmų dalyje, išskyrus bokštines patalpas, bei ansamblio pastatuose įkūrė lentpjūvę, alaus daryklą ir spirito varyklą. Taip prabangus ir didingų užmojų Sluškų rūmų ansamblis virto tiesiog pelną teikiančiu objektu. Bankrutavus verslui, D. Zajkovskis buvo priverstas parduoti jam priklausančią valdą, taip 1831 m. Sluškų rūmų ansamblis pateko į rusų administracijos Vilniuje statomos tvirtovės sudėtį.81 1833 - 1836 m. Sluškų rūmuose įvyko eilinė rekonstrukcija su paskirties keitimu, pritaikant patalpas Vilniaus įgulos kareivinėms, lazaretui ir amunicijos sandėliams.

79 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p. 74. 80 Ten pat, p. 75. 81 Ten pat, p. 76.

- 50 -

52 pav. Vilniaus senamiesčio plano ištrauka. 1808 m., Drėma V., Dingęs Vilnius.

53 pav. 1808 m.Vilniaus miesto plano ištrauka. Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos.

Rekonstrukcijos projektą parengė Sankt Peterburgo architektas Štaubertas, kuris rūmuose sutalpino 650 vietų kareivines. Pagal rekonstrukcijos projektą, pastato seni gabaritai buvo išlaikyti, bet įvestas naujas aukštų suskaidymas: iš dviaukščių su trijų aukštų bokštais rūmai

- 51 - virto į triaukštį su keturaukščiais bokštais pastatą. (54, 55, 56 pav.) Šiuo periodu ypač pasikeitė rūmų aplinka - didžioji parko dalis pertvarkyta ir sulyginta, virto pratybų aikšte, o vėliau tam tikrą laiko periodą, čia buvo įrengta bausmių vykdymo vieta.

54 pav. 1834 m. Sluškų rūmų pietvakarinis fasadas iki rekonstrukcijos. Drėma V., Dingęs Vilnius.

55 pav. 1831 m. Sluškų rūmų rekonstrukcijos projekto brėžinys. Drėma V., Dingęs Vilnius.

Pietvakarinėje dalyje nuo rūmų iki į Antakalnį vedančios gatvės, kuri tuo metu vadinosi Sluškų gatve - paliktas vaisių sodas, o pietinėje buvusio parko dalyje išsidėstęs tvenkinys - užpiltas, vandens kanalo vietoje pastatyta įgulos sargyba, šalia įrengtas daržas. (57 pav.) Esami ūkiniai rūmų pastatai įgijo naujų funkcijų, šiaurės vakarinėje dalyje atsirado naujų

- 52 - statinių. Laikotarpyje tarp 1840 - 1862 m. buvo nutiesta dabartinė Sluškų gatvė, atskyrusi kareivinių teritoriją nuo šalia esančių civilinės paskirties teritorijų.82 (58 pav.) Neries upės terasoje esanti teritorija, išsidėsčiusi šiaurės linkme, nuo Sluškų rūmų ansamblio link Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kurioje nuo 1701 m. šeimininkavo Bžostovskiai, o vėliau Plateriai, po truputį buvo nuomuojama ir pardavinėjama menkiau garsiems valdytojams83.

56 pav. 1842 m. Antakalnis, J. Oziembliauskas. Drėma V., Dingęs Vilnius.

57 pav. 1831 m. Vilniaus miesto įtvirtinimo plano ištrauka. www.kpd.lt, Dominyko ir Konstancijos Sluškų rūmų kompleksas.

82 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p. 77. 83 Ten pat, p. 79.

- 53 -

58 pav. 1840 m. Vilniaus miesto plano ištrauka. www.maps4u.lt

Atsirado daugiau savininkų, valdos smulkėjo. Savita architektūra pasižymėjo smulkių bajorų ir dvasininkų dvareliai - priemiestinės rezidencijos. Jiems buvo būdingi dvaro sodybų bruožai, tačiau dėl žymiai mažesnių tūrių, šie dvareliai netapo Antakalnio urbanistinėmis dominantėmis. Iki XVIII a. vidurio, dvarų sodybose gyvenamieji namai daugiausia buvo renčiami iš medžio, nors vis dažniau krypstama pasistatydinti mūrinius. Sodybos su mediniais namais paprastai būdavo mažesnės už tas, kuriose stovėjo mūriniai statiniai, tačiau ir jos kūrdavosi ant aukštų Neries upės krantų ar nedidelių aukštumų atšlaitėse.84 Iškart, už dabartinės Sluškų gatvės, išsidėstė Mamerto Renigerio sudėtingo plano, dviejų korpusų medinis dvarelis ir šalia jo dalinai mūrinis trijų korpusų namas. 1808 m. Vilniaus miesto plane (53 pav.) pavaizduotas upelis, atbėgantis iš dviejų ežerėlių, buvusių Šv. Petro, Parako gatvių ir Olandų kelio formuojamos trikampės teritorijos, kurioje dabar išsidėsto blokuotų kotedžų kompleksas, įtekantis į Nerį Mamerto Renigerio valdose. Jis skyrė medinį dvarelį į du korpusus, kuriuos jungė virš upelio įrengtas segmentas85. Šiuo periodu Antakalnio

84 Lietuvos architektūros istorija, t. II , p. 444. 85 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p. 80.

- 54 - priemiestyje buvo dar daug upelių tekančių nuo kalvų link Neries, kurių rėvų vietose vėliau įsikūrė gatvės ir urbanistinis užstatymas. XIX a. pr. už Renigerių valdos išsidėstė kiniškojo stiliaus sodas - parkas ir restoranas. 1801 m. dalį Kiniško sodo teritorijos įsigijo Vilniaus civilinis gubernatorius Petras Hornas, kuris vėliau sklypą pardavė dar kitiems savininkams. Taip buvusioje Kiniškojo sodo teritorijos dalyje, 1826 m. S. Radziševskio (1788-1844) lėšomis, pietvakarių kryptimi nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, vaizdingoje Antakalnio vietovėje, ant aukšto Neries kranto, parko apsuptyje buvo pastatytas klasicizmo stiliaus mūrinis dvarelis. (59 pav.) Manoma, jog projekto autorius galėjo būti Peterburgo architektas Vasilijus Stasovas (1769 - 1848)86. Tai keturšlaičiu stogu dengtas nedidelio tūrio vienaaukštis pastatas, pagrindiniu fasadu pakreiptas į dab. T. Kosciuškos gatvę. Dvarelio planas stačiakampis, patalpos išdėstytos ir koridorine, ir anfiladine tvarka. Pagrindinio fasado akcentas - keturių toskaninių kolonų portikas, iškeltas ant cokolio. Visus namo fasadus skaido pakaitomis išdėstyti piliastrai ir langai, pastogę juosia antablementas.

59 pav. Dvarelio (Dabartinis adresasa T. Kosciuškos g. 36) šiaurės vakarų fasadas. 2017 m., V. Osadčajos nuotrauka.

Likusią Kiniškojo sodo dalį XIX a. bėgyje daug kas nuomavo: V. Rehfeldas, B. Felcebras, G. Bholis - 1833-1834 m. įrengė Neries krantinėje 2-3 maudykles, kurių apatinis aukštas su medinėmis lygiomis grindimis skendėjo vandenyje. Nuo Sluškų rūmų ansamblio iki Šv. Petro

86 Lietuvos architektūros istorija, t. II , p. 392.

- 55 - ir Povilo bažnyčios ėjo vingiuota Šv. Petro gatvė (dab. T. Kosciuškos g.), kuri atsirėmė į nuo Užupio pusės vedantį Olandų kelią. Nuo šios sankryžos Neries upės link buvo nutiestas "Alaus" griovys, virš kurio išsidėstė medinis tiltelis, o šiaurės rytų link ėjo dab. Antakalnio g., šiuo periodu vadinama "Ilgąja". Kitas griovys, vadinamas Kanauninkų (dab. K. Būgos g.), tęsėsi nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriaus link Neries upės87. Teritorijoje, tarp šių dviejų griovių žaliavo sodai ir daržai, stovėjo nedideli mediniai nameliai, tarp jų ir keletas mūrinių, kaip buv. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios špitolė. (60 pav.) Už medinio tiltelio per "Alaus" griovį išsidėstė didelis medinis pastatas su kvadratiniu vidaus kiemu - tai vienuolynui priklausanti smuklė. Jos vieta ir gabaritai yra nubraižyti 1808 m. Vilniaus miesto plane (53 pav.). Įėjimas į smuklę buvo orientuotas iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pusės. (61, 62 pav.)

60 pav. XIX a.pr. Vilniaus miesto plano ištrauka. Lietuvos XVII–XIX a. pradžios ikonografijos ir kartografijos šaltiniai Švedijoje“, sud. Ernestas Vasiliauskas, Gintautas Zabiela, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013.

87 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p. 86.

- 56 -

61 pav. Aikštė priešais Šv. Petro ir Pvilo bažnyčią, J. Peška, 1808 m. Drėma V., Dingęs Vilnius.

62 pav. Aikštė priešais Šv. Petro ir Pvilo bažnyčią, J. Ozemblauskas, 1840 m. Drėma V., Dingęs Vilnius.

Aikštėje, priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią šventadieniais vyko linksmas, gyvas gyvenimas su žydų orkestru ir šokiais. Miestiečiai ateidavo pailsėti, pasišnekėti, pasivaikščioti, o ponija

- 57 - atjodavo pasižvalgyti į liaudį88. Šiuo periodu aikštė buvo didesnė, nutysusi į aplinkines neužstatytas kalvas. Taip pat joje buvo įrengiamas ir "linksmasis miestelis": sūpuoklės, karuselės, "amerikoniškas geležinkelis", "ledo kalneliai". Carų vainikavimo proga, aikštėje žmonės būdavo vaišinami.89 Ši Antakalnio teritorija buvo švenčių, linksmybių ir poilsio vieta.(63 pav.)

62 pav. Vilniaus apylinkės. Antakalnis., K. Ruseckas, 1848 m. Drėma V., Dingęs Vilnius.

Šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios stovėjo klasicizmo stiliaus dviejų tarpsnių grakšti mūrinė su ketruršlaičiu stogeliu Viešpaties Jėzaus koplytėlė, žyminti buvusių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapijos kapinių vietą. (63 pav.) Vėliau šios kapinės buvo perkeltos arčiau Sapiegų valdos, dab. Antakalnio ir L. Sapiegos gatvių sankryžoje. Apytiksliai XIX a. pradžioje, kapinės buvo perkeltos antrą kartą į dabartinių Saulės kapinių vietą. Buvusių kapinių teritorijoje, prie Sapiegų valdų taip pat buvo įrengta Šv. Veronikos koplytėlė. (64 pav.) Dabartinėse Šv. Petro ir Povilo ar kitaip vadinamose Saulės kapinėse seniausias statinys yra datuojamas 1811 m.- Šv. Vincento Pauliečio koplyčia. Tai gal ir galėtų būti kapinių įsteigimo data. (65 pav.) Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir Lateranų kanauninkų vienuolyno ansamblis, palyginus su kitais Antakalnio barokiniais ansambliais, šiame laikotarpyje labai stipriai nepakito. Lyginant

88 Drėma V., Dingęs Vilnius, p. 345. 89 Ten pat.

- 58 -

Fiurstenhofo planą su 1808 m planu, labiau pakitusi yra vienuolyno pastato planinė struktūra - iš trijų korpusų pastato virto keturių korpusų pastatu su uždaru kiemu. Galerijos iš vidinio kiemo pusės dėl šalto klimato buvo užmūrytos. Iki 1831 m. vienuolynas turėjo biblioteką, archyvą ir išlaikė kelis studentus. Šalia veikė parapijos mokykla, orkestras ir muzikos mokykla. Sukilimo metu, 1831 m. vienuolyne įsikūrė rusų kariuomenės batalionas, o dalis korpusų naudoti kalėjimui.90

63 pav. Viešpaties Jėzaus koplytėlė ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, 1893 m., www.vilnius21.lt

64 pav. Veronikos koplytėlė, 1910 m. www.vilnius21.lt

90 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p.103.

- 59 -

65 pav. Šv. apaštalų Petro ir Povilo- Saulės kapinės 2017 m., V. Osadčajos nuotrauka.

Kitoje, dab. Antakalnio g. pusėje nuo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir Lateranų kanauninkų vienuolyno ansamblio, tarp dab. K. Būgos ir dab. K. Jauniaus gatvių iki Neries buvo išsidėstęs Tivoli sodas. Manoma, jog tokį pavadinimą jam suteikė čia gausiai augusios ir kvepėjusios Tivoli alyvos. Čia stovėjo medinis išskirtinę išvaizdą turintis namas XVIII a. pabaigos. Jis pavaizduotas 1808 m. plane. (53 pav.) Remiantis A. H. Kirkoru, tai kadaise buvo Dovydo Pilchovskio (1735-1803) vasaros rezidencija. (66 pav.) Namas turi ne vieną barokui būdingą elementą, pavyzdžiui, dvipakopį valminį stogą. Sodyba buvo apsupta dideliu, geometriškai sudalytu baroko stiliui būdingu parku. Palei dab. Antakalnio gatvę stovėjo dvi nedidelės oficinos. Rytinėje sodybos dalyje stovėjo medinis ponų namas su dideliu stačiakampiu parteriu. Vėliau, Vilniaus esamos būklės plane 1840 m. (67 pav.) Tivoli sodyba ir parkas žymiai pasikeitė. Šiuo periodu valda priklausė Korveliui Tivoli. Parkas vaizduojamas peizažinio plano, romantizmo stilistikoje. Sodybos teritorijoje atsirado daugiau pastatų, rytinėje dalyje dar išsidėstė dvi simetriškos oficinos.91 Prie Neries, Tivoli valdas

91 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p.112.

- 60 - supančios teritorijos buvo tankiai užstatytos smulkiais mediniais nameliais, iš kurių išsiskyrė kampinio plano namas 1827 m. priklausęs W. Andrzejewskiui.

66 pav. Medinis Tivoli sodybos dvarelis. 2016 m., V. Osadčajos nuotrauka.

67 pav. 1840 m. Vilniaus miesto plano ištrauka. www.maps4u.lt

Einant dab. Antakalnio g., šiaurės rytų kryptimi link Sapiegų valdų, kairėje pusėje lieka gan tankiai išsidėstęs medinių ir keletas mūrinių pastatėlių užstatymas. 1840 m. Vilniaus miesto esamos būklės plane yra pavaizduotas nedidelis mūrinis pastatėlis prie Sapiegų valdų, pažymėtas 4-u numeriu. Tai buvo Vilniaus miesto užkardos "gauptvachta". (68 pav.) Prie

- 61 - užkardos stovėjo du mūriniai stulpai su Vyčiais. Jie buvo tipiniai - tokie stovėjo ir kitose Vilniaus miesto užkardose. Jau XIX a. pr. didelė Antakalnio priemiesčio dalis buvo prijungta prie miesto.

68 pav. Užkarda Antakalnyje, 1850 m., J. Oziembliauskas. Drėma V., Dingęs Vilnius.

Sapiegų rūmų, parko, Viešpaties Jėzaus bažnyčios ir Trinitorių vienuolyno pastatų ansamblis, periode nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. vidurio, taip pat, kaip Sluškų rūmų ansamblis, turėjo žymių pakitimų. Visą XVIII a. ansamblis priklausė Sapiegų giminei, buvo prižiūrimas, bet nedažnai eksploatuojamas. 1748 m. rūmai su jurisdika, sodu, žemėmis ir miškais buvo padalinta į dvi dalis: viena priklausė Juozapui Stanislovui Sapiegai, kita - jo sūnėnui Aleksandrui Mykolai (jo broliui ir seseriai)92. Tais pačiais metais atliktų turto aprašų duomenimis, dar valdant ansamblį Aleksandro Pauliaus Sapiegos sūnui Mykolui Antanui Sapiegai (1711-1760), aprašyta daug prabangių namų apyvokos daiktų. Ansamblis priklausė ne tik M.A. Sapiegai, bet ir jo broliui Juozapui Stanislovui Sapiegai, manoma, jog jų valdymo laikotarpiu, buvo tęsiami rūmų interjerų dekoravimo darbai.93 Nuo 1763 m. iki 1765 m. rūmuose vykdėsi eiliniai remonto darbai: taisomi langai, įrengiami laiptai prieš sodą ir rūmus, pagaminti nauji stalai, vadovaujant prancūzų architektui Jakob Delau buvo tvarkomas parkas, fontanai, išmūrytos tvoros bei laiptai - į rūmus ir parką.94 XVIII a. aštuntame dešimtmetyje ansamblio pagalbiniai ir ūkiniai pastatai buvo nuomojami, veikė rūmų sodas bei kavinė,

92 Janonienė R., Purlys E., Sapiegų rūmai Antakalnyje, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus dailės akademija, 2012, p. 44. 93 Meškauskienė A., Purlys E., 25771. Sapiegų rezidencijos, Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių kompleksas., Istoriniai tyrimai, VI "Lietuvos paminklai", 2009 m., p. 2. 94 Janonienė R., Purlys E., Sapiegų rūmai Antakalnyje, p. 50.

- 62 -

šiltnamyje auginamos figos, vynuogės ir kiti vaisiai - visa tai davė Sapiegų šeimai kažkokių pajamų.95 Šiuo metu buvo tvarkomas parkas, reguliariai taisomi ir valomi fontanai, sodinami medžiai, prižiūrimi tvenkiniai. Remontuota ir rūmų išorė, ir vidus. XVIII a. devintame dešimtmetyje toliau vyko remonto darbai: tvarkėsi Trinitorių bažnyčios vidus, rūmuose iškalti keturi nauji langai, užmūrytos durys, įrengti pamatai krosnims. 1793 m. mirus Aleksandrui Mykolui Sapiegai ansamblį su didelėm skolom paveldėjo LDK artilerijos generolas Pranciškus Sapiega (1772-1829). 1794 m. prasidėjo sukilimas, vadovaujamas Tado Kosciuškos (1746-1817). Šiame sukilime dalyvavo ir vadovavo Pranciškus Sapiega, ko pasekoje Antakalnio Sapiegų rūmuose buvo apsistojęs 140 kareivių dalinys, padaręs didelę žąlą rezidencijai. Buvo sudeginta daug durų, grindų, išlaužti langai, sugadintos krosnys, iškirstas miškas, apgadinti ūkiniai pastatai.96 Vėliau rūmai buvo suremontuoti, tačiau daugiausiai dėmesio skirta parko priežiūrai. XVIII a. antroje pusėje prie Viešpaties Jėzaus Trinitorių bažnyčios buvo pristatyti du bokštai.97 (71, 74 pav.) 1797 m. P. Sapiega rūmus su žemės sklypu ir mišku pardavė Juozapui ir Liudvikai Potockytei Kosakovskiams. Nauji šeimininkai ėmėsi rūmų ir kitų ansamblio komponentų remonto. 1800 m. Kosavskių užsakymu architektas Pjetro de Rossi parengė alaus daryklos perstatymo į arsenalą projektą98. 1806 m. spaudžiami skolų Kosakovskiai pardavė ansamblį Rusijos imperijos valstybės tarėjui Vaitiekui Puslovskiui (1762-1833), kuris 1808 m. rūmus ir dalį valdos pardavė miestui, sau palikęs už parko ir rūmų kiemų buvusią žemę, kurią vėliau suskaidė į sklypus - ansamblį pradėjo supti statybos. Taip prasidėjo kadaise prabangios Sapiegų rezidencijos darkymas. 1809 m. Vilniaus generalgubernatoriaus įsakymu rūmuose ir juos supančioje teritorijoje buvo įsteigta karo ligoninė. Rūmų pritaikymo prancūzų karo ligoninei projektą parengė architektas Žozefas Pusjė (Joseph Poussier)99. ( 69, 70 pav.)

95 Janonienė R., Purlys E., Sapiegų rūmai Antakalnyje, p. 52. 96 Ten pat, p. 55. 97 Vilniaus architektūra, p. 294. 98 Janonienė R., Purlys E., Sapiegų rūmai Antakalnyje, p. 56. 99 Ten pat, p. 56.

- 63 -

69 pav. Sapiegų rūmų Antakalnyje fasadas, 1830 m. brėžinys, Drėma V., Dingęs Vilnius.

70 pav. Sapiegų rūmų Antakalnyje išklotinė, 1834 m., Drėma V., Dingęs Vilnius.

71 pav. Trinitorių vienuolynas ir bažnyčia Antakalnyje, išklotinė, 1834 m., Drėma V., Dingęs Vilnius.

- 64 -

1829 m., po didelio remonto, buvo oficialiai atidaryta ligoninė ir rūmai galutinai perėjo karinio komisariato žinion100. Šiuo periodu parko teritorija buvo išplėsta ir prie barokinės dalies prisijungė peizažinė, kuri iki šiol atliko agrarinės paskirties funkciją. (71 pav.) Čia sodintos naujos svetimžemių augalų rūšys: Paprastasis kaštonas, Didžialapė liepa, Raudonasis ąžuolas. Su naujos parko dalies įrengimu pokyčiai pasiekia ir senąją parko dalį - pirmoji parterinė dalis gausiai apželdinama paprastosiomis eglėmis, tuo sunaikinant barokinio želdyno koncepciją.101 Vienas ryškiausių barokinių rūmų niokojimo rekonstrukcijos projektų buvo parengtas 1843 m. (72 pav.) Pagal jį iki 1848 m. keitėsi antro, trečio aukšto perdangos, pažemintos antro ir paaukštintos trečio aukštų patalpos, nugriauti bokštai, sunaikinta visa interjero puošyba, pastatytas apvalus priestatas, išdidinti viršutinio aukšto langai, bet palikta ir nesunaikinta fasadų lipdyba. Greičiausiai šiuo rekonstrukcijos metu buvo užpilti iki mūsų dienų neišlikę tvenkiniai parke. Didžiuosiuose vartuose buvusios keturios smiltainio skulptūros, stovėjusios nišose abipus frontono - pašalintos, šiauriniai kiemo vartai, kordegardija nugriauti.

72 pav. Sapiegų parko barokinė (XVII a. pab.-XVIII a. vid.) ir peizažinė dalis (XIX a.), 1845 m. planas, KPD archyvas.

100 Meškauskienė A., Purlys E., 25771. Sapiegų rezidencijos, Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių kompleksas, Istoriniai tyrimai, 2009 m., KPD archyvas. 101 Vilniaus planas, Sapiegų rezidencijos (G2461), Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso sutvarkymo projektiniai pasiūlymai, Sapiegų parko želdyno raida, 2015 m., p. 4.

- 65 -

73 pav. Sapiegų rūmų Antakalnyje rekonstrukcijos brėžinys, 1843 m., Drėma V., Dingęs Vilnius.

74 pav. Trinitorių vienuolynas ir bažnyčia Antakalnyje, išklotinė, 1851 m., R. Fabijanskis, Drėma V., Dingęs Vilnius.

Nuo XVIII a. vid. iki XIX a. vid. Antakalnio priemiestis stipriai pasikeitė, keitėsi pagrindiniai barokiniai ansambliai - dominantės ir juos supanti aplinka. Iškilo nauji socialiniai poreikiai, keitėsi gyvenimo būdas, o ypač Antakalnio urbanistinę raidą įtakojo politiniai, valdžios pokyčiai, karai. Toliau formavosi gatvės ir keliai, prisitaikantys prie sudėtingo reljefo, esamo ir naujai atsirandančio stichinio užstatymo. Dab. T. Kosciuškos ir Antakalnio gatvių trajektorijos buvo dar visai kitos nei šiandien. Dėl gamtinės aplinkos jos buvo labai

- 66 - vingiuotos. T. Kosciuškos g. vadinosi Sluškų g., tęsėsi iki maždaug dabartinio blokuotų kotedžų kvartalo ir išsišakojo į dvi gatves: Parako g., vedančią link Užupio ir Šv. Petro g., kuri vedė link bažnyčios ir įsiremė į dab. Olandų kelią. Gatvės ir kelias formavo trikampio plano, turtingo reljefo teritoriją su dviem vandens telkiniais. Nuo sankryžos Šv. Petro g. ir Olandų kelio ėjo dab. Antakalnio g., tada vadinama Ilgąja g. Ji buvo taip pat vingiuota, prisitaikanti prie užstatymo ir reljefo ir tęsėsi per visą Antakalnį.102 Už Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir Lateranų kanauninkų vienuolyno ansamblio Ilgoji g. (dab. Antakalnio g.) atsišakojo į Sapiegų g., kuri ties Sapiegų rūmais keitė pavadinimą į Senatorių g. (dab. Grybo g.). Ilgoji ir Senatorių gatvės jungėsi Trinitorių g., išsidėsčiusia tarp Sapiegų parko ir Trinitorių bažnyčia. 1817 m. Antakalnio priemiestį buvo mėginta perplanuoti, projekto autoriais buvo V. Gestis (Bazyli Guesti) ir Ž. Pusjė. Pasirinktą teritoriją už Sapiegų rūmų ansamblio perspektyvinio plano kūrėjai suplanavo stačiakampiais sodybiniais gyvenamaisiais kvartalais, ištiesino Sapiegų valdą juosiančias gatves, suprojektavo tiesų bulvarą, jungiantį Sluškų rūmų ansamblį su Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Autoriai numatė žydų kapinių vietą šalia Olandų kelio. Šis perspektyvinis Vilniaus miesto planas menkai buvo įgyvendintas. Pradėjus statyti tvirtovę ir karo ligoninei įsikūrus Sapiegų rūmų ansamblyje, susisiekimas su Antakalniu tapo ypač reikšmingu. Pagal 1837 m. caro patvirtintą kelių inžinierių sudarytą miesto perspektyvinį planą, numatyta Ilgąją g. (dab. Antakalnio g.) prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios praplatinti iki 7 sieksnių (sieksnis - 1,95 m), o Sapiegų ir Senatorių iki 10 sieksnių.103 1840 m. Vilniaus miesto esamos būklės plane, buvusi vingiuota Šv. Petro g. ir Ilgosios g. pradžia virto plačia, iš abiejų pusių medžiais apsodinta alėja. Nuo tada, gatvė prasidedanti ties Vilnios tiltu ir einanti link Sapiegų ansamblio vadinosi Antakalnio g., o nuo Spiegų parko trikampio įgauna Pašto kelio į Švenčionys vardą. (75, 76 pav.) XIX a. pradžios planuose žalieji plotai užima nemažą plotą šalia besiformuojančios Antakalnio g. Darniai suplanuoti takais ir alėjomis išraižyti parkai, sodai ir daržai. Žalumoje skendėjo ir nedideli Neries terasoje įsikūrę dvareliai.

102 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p.65. 103 Ten pat, p. 55.

- 67 -

75 pav. Vilniaus miesto plano ištrauka 1859 m., www. maps4u.lt

75 pav. Vilniaus miesto plano ištrauka 1859 m., www. maps4u.lt

- 68 -

Antakalnis nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. vid.

Nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. vid. Antakalnyje toliau tęsėsi senų gatvių rekonstrukcijos ir naujų gatvių bei tiltų įvedimas. 1875 m. perspektyviniame plane buvo numatyti 25 nauji mūrinių ir medinių pastatų kvartalai. Už Sapiegų rūmų ir parko valdų planuotas 18 stačiakampių kvartalų gyvenamasis rajonas, kuriame buvo įkomponuotas Trinitorių ansamblis.104 Taip atsirado Antakalnio g. lygiagreti dabartinė Smėlio g., jas kertančios dab.: Šilo g., Tramvajaus g. ir Jauniaus g. (buv. Tivolio g.). Pagal 1875 m. planą Antakalnis buvo tvarkomas iki Pirmojo pasaulinio karo. 1891-1893 m. pastatytas geležinių konstrukcijų tiltas (76 pav.), kurio autoriumi buvo inžinierius Julijonas Januševskis (1857- 1914). Įrengus naują tiltą į Antakalnį buvo nutiesta arklių tramvajaus linija, vadinta konke. (77 pav.) Bendras tramvajaus linijų ilgis siekė 10 kilometrų. Jos jungė Gedimino prospektą su geležinkelio stotimi, Užupiu ir Antakalniu. Po pirmojo pasaulinio karo Antakalnyje kūrėsi smulkus sodybinis užstatymas, visuomeninės, inžinierinės ir karinės paskirties pastatai, atsirado naujo konstruktyvistinio stiliaus blokuotų kotedžų namai.

76 pav. Tilto per Vilnelę nuotrauka. 1930 m. www. mylimasvilnius.lt/2015/02/16/nauji-tiltai-vilniuje-i/

104 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p.66.

- 69 -

77 pav. Antakalnio tramvajaus linija. XIX a. pab., www.vilnius21.lt

Šiuo periodu Altarijos kalnyne toliau vyko naujų statybų ir jau stipriai pakitusio reljefo tolimesnė kaita. Prasidėjus 1863 m. sukilimui vietoj apkasų ant kalno buvo įrengtas medinis barakas, skirtas šimtui kareivių, kuris po dviejų metų nugriautas105. 1916 m. okupacinės vokiečių valdžios leidimu senųjų medinių vietoje buvo atstatyti Trys kryžiai. 1938 m. Vilniaus miesto plane Altarijos kalnyne yra pavaizduotas jau įrengtas ir iki šiol veikiantis sporto stadionas. (78,79 pav.)

78 pav. 1938 m. Vilniaus miesto plano ištrauka. 79 pav. Sporto stadionas "Dinamo" 1950 m., www. maps4u.lt www.miestai.net

105 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p.62.

- 70 -

1955 m. buvusios Kreivosios pilies teritorijoje buvo statoma Dainų slėnio estrada. Buldozeriais pertvarkant Kalnų parko Dainų slėnį, Stalo kalvą, formuojant naujus privažiavimus buvo stipriai suardyti seniausi kultūriniai sluoksniai. (80 pav.)

80 pav. Dainų slėnio rengimo darbai 1955 m., arch. S. Lasavicko nuotraukos. Architektas Sigitas Lasavickas, sud. Edita Povilaitytė.

Šiuo periodu Neries kairiajame krante, piečiau nuo Sluškų rūmų, buvo įkurta prieplauka su mediniu antstatu, tai tapo pamėgta vasaros sezonu gyventojų susibūrimo vieta. (81 pav.) Nuo XVIII a. antrosios pusės iki XX a. vid. Sluškų rūmų ansamblyje ir toliau vyko pertvarkymai bei rekonstrukcijos, visai ignoruojant pirminę rūmų ir jį supančio parko paskirtį. 1869 m., karinei tvirtovei netenkant buvusios reikšmės, Sluškų rūmų ansamblis perėjo vidaus reikalų ministerijai, kuri 1872 m. čia įkūrė etapinį katorgos kalėjimą, veikiantį net iki XX a. vid., visiškai sunaikinus vidaus interjero barokinę lipdybą. Šios rekonstrukcijos metu paviljono langai buvo užmūryti. (82,83 pav.) Remiantis 2000-2001 m. architektų E. Purlio ir R. Zilinsko darytais architektūriniais tyrimais, nustatyta, kad didžiausia rūmų rekonstrukcija įvyko 1895-1898 m., kai pastatas įgijo mums dabar įprastą aukštingumą.

- 71 -

81 pav. Prieplauka ir Sluškų rūmai. XX a. pr., www.vilnius21.lt

82 pav. Sluškų rūmai 1873 m., J. Čechavičiaus nuotrauka. www.vilnius21.lt

Dideli darbai vyko ir 1903 m., šiais metais buvo sunaikinti puošnūs įvažiavimo vartai.106 Iki Pirmojo Pasaulinio karo tarp rūmų ir dab. T. Kosciuškos g. likusiame atvirame plote buvo pastatytas kultūros poreikiams dviejų aukštų pastatas, suformavęs uždarą rūmų sklypo erdvę šiaurės rytinėje dalyje. (84 pav.) Remiantis 1938 m. esamos būklės planu, tuo metu aplink rūmus jau buvo septyni pastatai, iš kurių penki išsidėstė buvusio parko pusėje. (78 pav.)

106 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p.78.

- 72 -

83 pav. Sluškų rūmai 1875 m., N. Ordos litografija. www.wikipedia.lt

84 pav. 1916 m. Vilniaus miesto plano ištrauka, www.kpd.lt

85 pav. 1942 m. T. Kosciuškos g. 2, www. vilnius21.lt

- 73 -

86 pav. 1950 m.T. Kosciuškos g. panorama, www.vilnius21.lt

Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais rūmuose veikė karo belaisvių stovyklos, buvo kalinami pasipriešinimo okupacijai dalyviai ir politiniai kaliniai.107 (85, 86 pav.) Teritorija už Sluškų rūmų teritorijos buvo užstatyta smulkiais pastatėliais, tarp kurių vis dar išsiskyrė M. Renigerio medinis dvarelis. 1880 m. dėl Kiniškojo sodo žemių dalies pirkimo su Vilniaus kapitula pradėjo derėtis Justinas Konopackis. Derybos tęsėsi net penkis metus, per šį laiką J. Konopackis pagal Apolinaro Mikulskio projektą pastatė medinę vilą - restoraną ir kelias oranžerijas. Pastatas buvo laiptuoto tūrio, įkomponuotas sudėtingame reljefe. (87 pav.) Restorano kiemas, kuriame išsidėstė gėlynai, o prie gatvės pastatyti puošnūs vartai su užrašu "China", buvo aptvertas tvora, aplinkui žaliavo medžiai. (87 pav.)

87 pav. 1910 m., Neries pakrantė su restoranu "China", www.vilnius21.lt

107 Dominyko ir Konstancijos Sluškų rūmų komplekso rūmai, in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta: 2017.05.02.].

- 74 -

Šiaurės link nuo Sluškų rūmų, toje pačioje Neries upės terasoje, išsidėstė 1888 m. statytas istorizmo stiliaus tam pačiam J. Konopackiui priklausantis trijų aukštų pastatas (dab. T. Kosciuškos g. 30), kurio galiniai fasadai pasižymėjo turtingomis architektūrinėmis formomis: kolonomis, piliastrais, pastogę juosiančiu renesansiniu karnizu.108 Projekto autoriumi buvo J. Jonuševskis. Namo viduje, aplink plačius holus, buvo suplanuoti erdvūs ir prabangūs butai. Po Antrojo pasaulinio karo, trūkstant patalpų įstaigoms, nacionalizuotuose rūmuose įsikūrė Mokslų akademijos institutas. (88 pav.)

88 pav. J. Konopackio gyvenamas namas, Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos

Toliau šiaurės linkme, toje pačioje Neries terasoje XX a. 3-4 dešimtmetyje, modernistinės architektūros stiliuje buvo pastatyta Lenkijos armijos Vilniaus įgulos karininkų ramovė (dab. T. Kosciuškos g. 28). Tarp šito pastato ir klasicistinio dvarelio 1885 m. pagal J. Jonuševskio projektą pastatytas inžinierinės paskirties pastatas - gaisrinė (dab. T. Kosciuškos g. 34). (89, 90 pav.) Kitoje T. Kosciuškos g. pusėje, trikampės formos žemės sklypo teritorijoje, 1930 m. įsikūrė konstruktyvistinės stilistikos blokuotų gyvenamųjų namų kvartalas. (91 pav.) Teritorija priešais Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią XX a. trečiame dešimtmetyje įgavo naują, šiam laikotarpiui būdingą formą. Nuo tilto per Vilnelės upę link Šv. apaštalų Petro ir

108 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p.83.

- 75 -

89 pav. Lenkmečiu statytas modernistinio stiliaus 90 pav. XIX a. pab. pastatas - gaisrinė. pastatas (dab. T. Kosciuškos g. 28), www.kpd.lt www.vilnius21.lt

91 pav. Lenkmečiu statytas blokuotų namų kvartalas, www.kpd.lt

Povilo bažnyčios vedė jau gan išplatėjusi, iš abiejų pusių užsodinta medžiais, bulvarinio tipo, tuo metu vad. Antakalnio g., kurios ašyje atsiranda šventoriaus tvora. Gatvės perspektyvą darniai užbaigia dominantė - Šv. apaštalų Petro ir Pvilo bažnyčia. Taip susiformavo urbanistiniu požiūriu viena iš vertingiausių Antakalnio perspektyvų. Remiantis 1938 m. Vilniaus miesto planu (92 pav.), mtatosi, jog teritorija jau tvarkingai suplanuota, rytinėje dalyje išsidėsto aikštė - skveras su kryžmai išsidėsčiusiais takeliais. (93 pav.) Ši vieta ir toliau lieka Antakalnio centru, link kurio ateina keturios gatvės ir kuriame šventadieniais renkasi liaudis. Einant nuo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pietvakarių pusėn, kitoje Antakalnio g. pusėje, XIX a. pab. - XX a. pradžioje įsikuria Vladimirui Plyševskiui priklausantys dviaukščiai, stačiakampio plano prabangūs rūmai. Puošnūs istorizmo formų dekoruoti fasadai suskaidyti į penkias vertikalias dalis. Plyševskių sklype stovėjo ir kitų pastatų, iš kurių išliko XIX a. statytas ūkinės paskirties vieno aukšto, pailgo plano statinys. Valdos teritorijoje buvo fontanas ir terasomis leidžiantis sodas link upės. (94 pav.) Po Antrojo pasaulinio karo

- 76 -

92 pav. 1938 m. Vilniaus miesto plano ištrauka., www.maps4u.lt

93 pav. Antakalnio panorama,1930 m., www.vilnius21.lt

rūmuose įsikūrė pagalbinė mokykla - internatas. Nuo Plyševskių rūmų šiaurės rytų pusėje, Tivoli sodo teritorijos dalyje, prie K. Būgos gatvės XX a. pradžioje iškilo prabangiausia neobarokinio stiliaus Petro Vileišio (1851-1926) rūmų rezidencija. Projektą parengė inžinierius Augustas Kleinas (1870-1913). Ansamblį sudarė dviejų aukštų rūmai sklypo gilumoje, trijų aukštų nuomuojamas namas ir ūkinis

- 77 -

94 pav. Vladimiro Plyševskio rūmai, XX a.pr., www.vilnius21.lt pastatas tarp jų. Sklypą supo gelsvų plytų mūro tvora su metalo grotų intarpais. Valdos šiaurės vakarų dalyje įrengta apžvalgos aikštelė, apjuosta baliustrada, kiemo centrinėje dalyje suformuota gėlių klomba. Rūmų kampus viršuje paryškina žvynine skarda dengti kupolai su bokšteliais ir vazomis virš jų. Barokinę nuotaiką suteikia fasaduose vyraujančios pusapskritės angos, segmentiniai ir laužtiniai sandrikai, dekoratyvinis reljefas juosiantis langus. Nemažai barokinių formų turi ir triaukštis nuomuojamų butų namas. Ūkiniame dviejų aukštų pastate, pirmame aukšte įsikūrė arklidės, vežiminė, skalbykla, ledainė, o antrajame aukšte įkurti vežėjo ir arklininko butai.109 Rūmų prabangiausios patalpos išsidėstė pirmame aukšte. Antrame ir mansardiniame aukštuose įrengta 16 kambarių aptarnavimo personalui. Nuomojamas namas buvo Vilniaus lietuviškų organizacijų būrimosi vieta.110 (95 pav.) Toliau, šiaurės rytų linkme dominavo medinis sodybins užstatymas, tarp kurio prie pagrindinės Antakalnio gatvės formavosi ir mūriniai istoristinio stiliaus namai. Nuo XIX a. vid. iki XX a. vid. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia buvo tik restauruojama (1870- 1878 m., 1901-1903 m.) ir 1946 m. be pakeitimų taisoma, kai Antrojo pasaulinio karo metu buvo stipriai pažeistas kupolas ir interjero dalis. Tuo tarpu Lateranų kanauninkų vienuolynas 1864 m. generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu, buvo uždarytas. Vienoje vienuolyno namo dalyje miesto dūma įsteigė kareivių paskirstymo punktą, kalėjimų kameras, karines dirbtuves, arklides, kitoje dalyje įsikūrė Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas. Šiuo periodu, barokinį ansamblį supo Antakanio rytinėse kalvose išsidėstęs medinis sodybinis užstatymas,

109 Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, p.115. 110 Ten pat, p.116.

- 78 - tarp kurių išsiskyrė mediniai dvareliai. Ryškesni atstovai būtų du gyvenamieji namai esantys dab. M. K. Paco g. 5 ir dab. Pavasario g.1. (96 pav.) Tai mediniai namai su mūriniu cokoliu, prisitaikę prie stataus reljefo, primenantys alpinius namelius. Jų projektus parengė architektai A. Dubovikas ir A. Kleinas.111 Kitas ryškus retrospektyvizmo stiliaus su moderno elementais atstovas medinėje architektūroje yra gyvenamas namas dab. Pavasario g. 14.112 (97 pav.) Projekto autorius architektas - A. Fofanovas.

95 pav. Petro Vileišio rūmai, www.vilnius21.lt

96 pav. Namų kompleksas. 97 pav. Namas. V. Osadčajos nuotrauka. V. Osadčajos nuotrauka.

111 Namų kompleksas, u.k. 31820, , in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static- heritage-search,[ žiūrėta 2017.06.01]. 112 Namas, u.k. 31776, , in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage- search, [žiūrėta 2017.06.01].

- 79 -

Rytinėse Antakalnio kalvų dalyse medinėje architektūroje piečiau išsiskyria mūrinis istorizmo ir konstruktyvizmo stilistikoje pastatytas Vilniaus psichiatrinės ligoninės statinių kompleksas. Jis statėsi dviem etapais: 1908-1913 m. pastatytos pavienės vilos, 1925-1940 m. pastatyti ligoninės statiniai.113( 98 pav.)

98 pav. Psichiatrinės ligoninės komplekso statinys. 2017 m., V. Osadčajos nuotrauka.

Šiaurinė istorinio Antakalnio dalis rytuose ir vakaruose taip pat jau užsistatinėjo mediniais gyvenamaisiais namais - daugiau jie koncentravosi prie Neries upės ir prie Sapiegų buvusių valdų, kurios šiuo periodu stipriai pakito, praradus didelę dalį pirminės struktūros. Sapiegų valdose prasidėjo aktyvi ligoninės poreikius atitinkančių pastatų komplekso statyba. Ji apėmė laikotarpį nuo XIX a. vid. iki XX a. pr. 114 Tai buvo mediniai ir mūriniai statiniai, išsidėstę peizažinio parko teritorijoje. (99 pav.) Naujų statinių atsirado ir prie pačių rūmų: vandens bokštas, specialios paskirties pastatas ir kitų menkiau vertingų statinių. (100 pav.) 1864 m. Viešpaties Jėzaus Trinitorių bažnyčia buvo paversta Šv. Mykolo archangelo cerkve, pašalinti nišose buvę šoniniai altoriai, puošni rokokinė sakykla. Šventoriaus priekyje pristatytas lakoniškų formų prieangis, perdirbtas žibintas, bokštų šalmai. Tuo pasikeitė Antakalnio urbanistinės struktūros dominantės vaizdas bendroje formančių pastatų aplinkoje. Nuo 1919 m. ji tapo Lenkijos karo ligoninės bažnyčia.115 1927-1928 m. Sapiegų rūmai vėl pertvarkomi, pritaikant juos oftalmologijos institutui - buvo išardyti du pirmo aukšto skliautai, įrengtos dvejos laiptinės su metaliniais laiptais,

113 Vilniaus psichiatrinės ligoninės statinių kompleksas, u.k. 30972, , in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta: 2017.06.01]. 114 Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso vandens bokštas, , in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta:2017.06.01]. 115 Vilniaus architektūra, p.294.

- 80 -

99 pav. Sapiegų ligoninės komplekso pastatai, 1917 m. http://www.madeinvilnius.lt/naujienos/miestas/pradedamas-tvarkyti-sapiegu-dvaro-parkas/

100 pav. Vandens bokštas, www.kpd.lt

- 81 - restauruojami fasadai. Šitos rekonstrukcijos metu, prarasta labai daug iš to, kas dar buvo likę po 1843-1848 m. rūmų rekonstrukcijos116. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje sodininko namelyje buvo išmūryta priemenė, padidinti langai. Nugriauta dalis parko šiaurinės sienos, kurioje buvo barokiniai vartai, vedantys į Trinitorių bažnyčią, kavinė, figų šiltnamis, šiauriniai kiemo vartai ir visi ūkiniame kieme buvę pastatai, o išlikę statiniai prarado pirminę išvaizdą.117 XX a. pr. labai pakito pagrindiniai vartai nuo dab. Antakalnio g., tai gerai matoma sulyginus S. F. Fleury ir J. Bulhak‘o fotonuotraukas118. (101, 102 pav.) XX a. pr. Sapiegų parkas buvo perplanuotas, pertvarkyta takų sistema, plečiama naujų pastatų statyba, sodinami nauji augalai. Po Pirmojo Pasaulinio karo 1919 m. parko teritorija vėl pertvarkoma - intensyviai apželdinami nauji ir esami takai klevais, mūsų gamtai neįprastos rūšies medžiais, kaip Baltoji tuopa, Europinis maumedis ar Melsvoji pocūgė. Bendras parko vaizdas vėl stipriai pakinta, esami želdiniai nebeprižiūrimi, teritorija vis daugiau užstatoma, pamirštant parko pradinį sumanymą. Iki XX a. ketvirto dešimtmečio veikė dar vienas fontanas, kuris vėliau buvo užpiltas.119 XX a. viduryje įvyksta naujų rūšių žymus prieaugis tiek barokinėje, tiek peizažinėje dalyse, centrinis takas pavirsta alėja.120

101 pav. Sapiegos rūmų pagrindiniai vartai, 102 pav. Sapiegos rūmų pagrindiniai vartai, Jan Bulhak, XX a. pr., www.vilnius21.lt S.F. Fleury, XIX a.pab., www.vilnius21.lt

116 Meškauskienė A., Purlys E., 25771. Sapiegų rezidencijos, Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių kompleksas, Istoriniai tyrimai, 2009 m., KPD archyvas. 117 Janonienė R., Purlys E., Sapiegų rūmai Antakalnyje , p.96. 118 Ten pat, p.95. 119 Ten pat, p.98. 120 Vilniaus planas, Sapiegų rezidencijos (G2461), Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso sutvarkymo projektiniai pasiūlymai, Sapiegų parko želdyno raida, 2015 m., p.7.

- 82 -

Tarp medinių namų, šalia Sapiegų valdų - Viešpaties Jėzaus bažnyčios ir Trinitorių vienuolyno 1930 m. iškilo mūrinė, stambaus tūrio mokykla, suskirstyta į du korpusus, kuriuose atskirai mokėsi mergaitės, ir atskirai berniukai. (103 pav.) Svarbus Antakalnio priemiesčio įvykis buvo 1930 m. per gan trumpą laiką pastatytas geležinis Šilo tiltas, sujungęs Neries kairįjį (Antakalnis) ir dešinįjį (Tuskulėnai) krantus. Tai strategiškai svarbus inžinierinis statinys, kuriame suprojektuota platforma dvipusiam transporto eismui, pėstiesiems ir geležinkelio bėgiams.121 (104, 105 pav.) Šilo tiltas praplėtė Antakalnio infrastruktūrą, tačiau tarnavo neilgai - Antrojo pasaulinio karo metu buvo subomborduotas karinės vokiečių aviacijos.

103 pav. Mokykla., V. Osadčajos nuotrauka.

104 pav. Šilo tiltas Antakalnyje, 1930 m., http://mylimasvilnius.lt/2015/02/16/nauji-tiltai-vilniuje-i/.

121 1930 m. sausio 19 d. Nauji tiltai Viilniuje, internetinė prieiga: http://mylimasvilnius.lt/2015/02/16/nauji-tiltai- vilniuje-i/, [žiūrėta: 2016.03.03].

- 83 -

105 pav. Šilo tiltas Antakalnyje,1930 m., http://mylimasvilnius.lt/2015/02/16/nauji-tiltai-vilniuje-i/.

XIX a. vid.- XX a. vid. Antakalnis garsėjo medinių bei mūrinių dvarelių, vilų statyba. Harmoningai įsiliejantys sudėtingoje gamtinėje aplinkoje jie žymiai praturtino jau susiklosčiusį Antakalnio urbanistinį kraštovaizdį. Sodybiniai gyvenamieji nameliai ir toliau statėsi chaotiškai, koncentruojantis prie stambesnių ansamblių ir palei Neries upės krantą. Šiuo periodu susiformavo ir išplatėjo pagrindinių gatvių kontūrai, išryškėjo naujos gatvytės, atsirado svarbūs nauji infrastruktūros statiniai - tiltai, tramvajaus linija ir prieplauka. Nemažai pastatyta karinės paskirties statinių. Labiausiai nukentėjo barokiniai ansambliai, pertvarkant juos ir pritaikant kitai paskirčiai. Bet vis dėlto bendroje Antakalnio priemiesčio panoramoje jie vis tiek išlieka dominantėmis.

- 84 -

IŠVADOS

1. Vilniaus miesto ir jo priemiesčių samprata, galutinai susiformavo XVI a. pradžioje. Visa kas radosi gynybinės sienos ribose vadinosi miestu, visa kas už gynybinės sienos ribų ir kitų natūraliai susiklosčiusių gamtinių atitvarų vadinosi priemiesčiais. Antakalnis yra vienas seniausių, didžiausių ir gražiausių Vilniaus istorinių priemiesčių, kurio užuomazgos siejasi su pačio Vilniaus miesto įkūrimu. 2. Istorinis priemestis įsikūręs aukštumoje, tarp kalvų, išsidėstęs plačioje Nėries upės terasoje, lygiagrečiai su kairiuoju krantu, iš kitos pusės remiasi į didelį miškais apaugusį kalnyną. Tęsiasi apie penkis kilometrus - nuo Vilnelės upės žiočių iki didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto vasaros rezidencijos Viršupyje. 3. Vilniaus miestą su Antakalniu jungė du pagrindiniai keliai: Vilnius-Viršupis (minimas istoriniuose šaltiniuose nuo XIII a., vedantis į Nemenčinę ir toliau į šiaurę Dinaburgo (dabar Daugavpils miestas, Latvija kryptimi) ir Užupis - Viršupis ( kelias ėjo per Užupio priemiestį link Olandų gatvės ir leidosi prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios). 4. Remiantis archeologo S. Sarcevičiaus tyrimų išvadomis, iki XIV a. pabaigos dešiniajame Vilnelės upės krante apgyvendintų teritorijų su Kreivosios pilies kompleksu plotą sudarė apie 12 ha, tai buvo nemažiau reikšmingas Vilnių kirtusių kelių susikirtimo mazgas su sparčiai ir intensyviai besivystančiu urbanizacijos procesu, nei Žemutinės pilies teritorijoje. 5. XIV a.pr. Gedimino kalno papėdės gyvenvietė plėtėsi lygiagrečiai Neries upės vagai, išilgai dabartinės T. Kosciuškos gatvės kryptimi į sėlių žemes. Žemutinis miestas nuo senojo Arsenalo iki Sluškų rūmų buvo vientisa teritorija, kuri XIV a. trečiajame ketvirtyje buvo atskirta ir padalinta į dvi dalis iškasus Vilnios upės vagą. 6. XIII –XIV a. kelias Šv. Petro ir Povilo bažnyčios teritorijos link buvo ne dabartinės T. Kosciuškos gatvės ašyje, o lenkė kalvotą reljefą ir ėjo didžiosiomis raguvomis. Jai kelią pertverdavo gilios bei plačios daubos, nuo kalvyno nusidriekusios Neries upės kryptimi. Išryškėjęs raguvų tinklas parodo, kad buvęs stiprus Kreivosios pilies ryšys su kitomis Vilniaus dalimis, lėmė visą miesto raidą. Tad keičiasi Vilniaus genezės koncepcija – XIV a. miestas vystėsi ne tik nuo Aukštutinės-Žemutinės pilių komplekso, bet dviejų židinių – Kreivosios bei Žemutinės pilių – lygiavertėje įtakoje. Istorinių įvykių pasekoje, kovos tarp Vytauto Didžiojo (1350-1430) padedant Kryžiuočių ordinui ir Jogailos Algirdaičio (1348-

- 85 -

1434), 1390 m. Kreivoji pilis-miestas buvo sudeginti ir daugiau neatstatyti. Nuo XIV a. pabaigos – XV a. pradžios buvo urbanizuojama tik dabartinio senamiesčio teritorija, o ankstyvoji ašis išliko tik kaip netekusi pirminės funkcijos žymė. 7. Nuo XV a. iki XVII a. vid. istorinio Antakalnio teritorija buvo gan negausiai užstatyta. Šiuo periodu tai buvo labiau didesniais atstumais išsidėsčiusių užmiesčio rezidencijų ir atskirų visuomeninės paskirties pastatų, tranzitinės reikšmės vietovė. Ryškiausi ir išlikę iki mūsų dienų, nuo XV a. iki XVII a. vid., architektūriniai objektai: Horaino namas (dab. T. Kosciuškos g.3), Buvusi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios špitolė (dab. Antakalnio g. 4). 8. XVII a. antroji pusė - XVIII a. vid.- Antakalnio priemiesčio klestėjimo laikotarpis. Šiuo laikotarpiu, priemiestis garsėjo kaip didikų (Sapiegų, Pacų, Sluškų, Radvilų) rezidencijų vieta, kurią sudarė keturios jurisdikos ir kuri nepriklausė Vilniaus magistratui. "Auksinis" Antakalnio urbanistinės raidos ir klestėjimo periodas paliko mums tris baroko stiliaus šedevrus, tapusius priemiesčio dominantėmis. Tai: 1) Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir Lateranų Kanauninkų vienolyno ansam- blis, kuris statėsi 1668-1684 m. Ansamblio fundatorius -M. K. Pacas pasikvietė garsius ir talentingus to meto architektus : J. Zaorą, G.B. Fredianį, parengti ansamblio projektą bei kontroliuoti statybų eigą. 2) Sapiegų rūmų, parko, Viešpaties Jėzaus bažnyčios ir Trinitorių vienuolyno pastatų ansamblis, kurio statybas galima būtų suskirstyti į du periodus: 1689-1692 m. pastatyti rūmai ir įkurtas parkas; 1691-1717 m. pastatyti Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir Trinitorių vienuolynas. Ansamblio įkūrėjas - J.K. Sapiega, pasikvietė taip pat garsius to meto architektus: G.B. Fredianį, G.P. Pertį, paruošti projektą ir dalyvauti jo įgyvendinime. 3) Sluškų rūmų ansamblis, kurį 1691-1694 m. statė Dominykas ir Konstancija Sluškai. Ansamblio tikslus autorius nežinomas, manoma jog tai galėjo būti G.P. Pertis. 9. Nuo XVIII a. vid. iki XIX a. vid. Antakalnio priemiestis stipriai pasikeitė, kito pagrindiniai barokiniai ansambliai ir juos supanti aplinka. Iškilo nauji socialiniai poreikiai, keitėsi gyvenimo būdas, sąlygojantis naują Antakalnio urbanistinės raidos sklaidą. Užstatymas tankėjo, koncentruojantis prie pagrindinių gatvių, Neries upės krantinės ir barokinių ansamblių. Nedidelių tūrių statiniai skendėjo gamtoje, kurioje ryškėjo dominančių stogai ir jų fone didingos kalvos. 10. XIX a. vid.- XX a. vid. Antakalnio urbanistinio kraštovaizdžio savitumą lėmė priešingų paskirčių objektų ir gamtos elementų darni sintezė. Svarbios strategiškai, karine prasme,

- 86 - teritorijos bei poilsio ir reprezentacinės teritorijos sudarė prieštaringą bet nedisonuojantį įspūdį. Šiuo periodu, susiformavo ir išplatėjo pagrindinių gatvių kontūrai, atsirado svarbūs nauji infrastruktūros statiniai - tiltai, tramvajaus linija bei prieplauka. 11. Apžvelgiant Antakalnio istorinę ir urbanistinę raidą nuo XIV a. iki XX a. vid. išryškėjo pagrindiniai priemiesčio savitumo bruožai: sudėtingas kalvotas reljefas, juosiantis Neries upę, gausūs miškų masyvai ir želdiniai, stichiškai susiformavęs gatvių tinklas, kai gatvės įsikūrė buvusių upelių rėvų vietose, taip pat stichiškai šalia jų išsidėstęs ir užstatymas. XVII a. antrosios pusės iki XVIII a. vid. iškilę barokiniai ansambliai, per visą laikotarpį iki mūsų dienų išliko Antakalnio urbanistinio kraštovaizdžio dominantėmis, kurias harmoningai supo mažesnio tūrio vilos ir dvareliai bei sodybinis užstatymas, paskendęs žalumoje. Tokį Antakalnio priemiesčio susiklosčiusį savitumą reikėtų išlaikyti ir ateityje. Net ir gausiai urbanizuotoje priemiesčio teritorijojoje turėtu dominuoti žalieji gamtos elementai, barokiniai ansambliai atrestauruoti, grąžinant jiems pradinę išvaizdą ir pritaikant šiuolaikinio gyvenimo poreikiams, nepažeidus autentiškos vertės, sutvarkyta juos supanti aplinka. Antakalnis - tai mūsų kultūros didžios vertės paveldas, kurį turime garbingai išsaugoti, praturtinti ir palikti ateities kartoms.

- 87 -

Iliustracijų ir jų šaltinių sąrašas

1 pav. Vilniaus istorinių priemiesčių-urbanistinių draustinių komplekso ir jų apsaugos zonų schema, internetinė prieiga: https://www.google.lt/search?q=Vilniaus+istorini%C5%B3+priemies%C4%8Di%C5%B3- urbanistini%C5%B3+draustini%C5%B3+komplekso+ir+j%C5%B3+apsaugos+zon%C5%B3+schem a&rlz=1C1PRFC_enLT713LT713&source=lnms&tbm=isch&sa=X&ved=0ahUKEwjC257B56vUAh WoO5oKHSAQCFgQ_AUICygC&biw=1600&bih=794#imgrc=OBlB-d8sgRYm2M:, [žiūrėta 2017.03.06]; 2 pav. Šiandieninis Antakalnis fotonuotraukose, aut. V. Osadčaja.; 3 pav. XIV a. svarbiausių kelių ir užstatymo schema, aut. arch. Lasavickas S., "Architektas Sigitas Lasavickas", Vilnius:Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014 m.; 4 pav. Žmogaus gyvenimo pėdsakai Vilniaus teritorijoje iki XIVa., aut. Lasavickas S., "Architektas Sigitas Lasavickas", Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus 2014 m.; 5 pav. Vilniaus senamiestis XIII- XIV a. Įtvirtinimų-Šventyklų išsidėstymas, aut. Lasavickas S., "Architektas Sigitas Lasavickas", Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus 2014 m.; 6 pav. Vilniaus pilių teritorija, aut. Lasavickas S, 1987 m., "Architektas Sigitas Lasavickas", Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus 2014 m.; 7 pav. Vilniaus pilių rekonstrukcijos eskizas, aut. Lasavickas S., 1958 m., "Architektas Sigitas Lasavickas", Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus 2014 m.; 8 pav. Pirminio kalvyno reljefo rekonstrukcija., 2010 m., Sarcevičius S., Valionienė O., Vilniaus Kreivosios pilies paleoreljefas ir jo įtaka miesto genezei, in: Lietuvos pilys, 2010, Nr. 6; 9 pav. Kreivojo miesto erdvinės struktūros įtaka Vilniaus raidai, Sarcevičius S., Valionienė O., Vilniaus Kreivosios pilies paleoreljefas ir jo įtaka miesto genezei, in: Lietuvos pilys, 2010, Nr. 6; 10 pav. Pastatas, vad. Horaino namu, Pastatas, vadinamas Horaino namu, in:Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta 2017.03.09]; 11 pav. Pastato, vad. Horaino vaizdas iš viršaus. internetinė prieiga: www.vilnius21.lt; 12 pav. Buv. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios špitolė. Vaizdas iš Antakalnio gatvės, V. Osadčajos nuotrauka, 2015 m.; 13 pav. Buv. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios špitolė situacijos planas, www. maps.lt; 14 pav. Rūsio plano stilistinė kartograma, aut. Osadčaja V., 2015 m.; 15 pav. Spėjamo gotikinio namo rūsio planas, aut. arch. Filipavičienė G., 1995 m., iš autorės archyvo; 16 pav. Pirmo aukšto plano stilistinė kartograma, aut. Osadčaja V., 2015 m.; 17 pav. Spėjamo gotikinio namo pirmo a. planas, aut. arch. Filipavičienė G., 1995 m., iš autorės archyvo; 18 pav. Bokštinių namų išsidėstymo schema Vilniuje, Kaplūnaitė I., Fumito T., Bokštiniai namai Vilniuje, internetinė prieiga: http://senas.istorija.lt/html/mts/mp2/scr/06.htm;

- 88 -

19 pav. Antakalnio šiaurinės dalies žemėlapio ištrauka.Galima Didžiųjų Kunigaikščių Viršupio rezidencijos vieta. www. maps.lt; 20 pav. G. Van Bruynen, F. Hoogenbergh, Vilniaus miesto planas, 1581. www. maps4u.lt; 21 pav. 1807 m. Antakalnio planas, internetinė prieiga: https://www.facebook.com/pg/Lunatikuklubas1/photos/?tab=album&album, 2016.06.06; 22 pav. Viršupio žvalgomieji tyrimai 1992 m., internetinė prieiga: https://www.facebook.com/pg/Lunatikuklubas1/photos/?tab=album&album, 2016.06.06; 23 pav. Viršupio rajonas (WIERSZUPKA), 1927 m. Vilniaus miesto plano ištrauka. www.maps4u.lt; 24 pav. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plano ištrauka. 1737 m., www. maps4u.lt; 25 pav. "Antakalnis", Smuglevičius P., Sepija, 1786 m. Drėma V., Dingęs Vilnius; 26 pav. 1895 m., aut. Fleuri S., Dab. T. Kosciuškos g. perspektyvoje Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Jucys G., Vilniaus vaizdų kaita; 27 pav. 2015 m.,dab. T. Kosciuškos g. perspektyvoje Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Jucys G., Vilniaus vaizdų kaita; 28 pav. Šventoriaus sienos su koplytėlėm šiandien, www.vilnius21.lt; 29 pav. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir Lateranų Kanauninkų vienolyno ansamblis šiandien, www.vilnius21.lt; 30 pav. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir Lateranų kanauninkų vienolyno ansamblis 1737 m. Fiurstenofo Vilniaus miesto plane, www.maps4u.lt; 31 pav. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia šiandien, www.vilnius21.lt; 32 pav. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios planas, Vilniaus architektūra, Vilnius: Mokslas, 1985; 33 pav. Sapiegų rūmų, parko, Viešpaties Jėzaus bažnyčios ir Trinitorių vienuolyno pastatų ansamblis. 1737 m. Fiurstenhofo plano ištrauka, www.maps4u.lt; 34 pav. Sapiegų rūmų pirmo a. planas. Vilniaus architektūra, Vilnius: Mokslas, 1985; 35 pav. Sapiegų rūmų vkarinis fasadas. Aut. Šolma J., 1819 m., Drėma V., Dingęs Vilnius; 36 pav. Sapiegų rūmų vkarinis fasadas. Brėžinys, 1830 m., Drėma V., Dingęs Vilnius; 37 pav. Sapiegų parko barokinė (XVII a. pab.-XVIII a. vid.) ir peizažinė dalis (XIX a.), 1845 m. planas, Vilniaus planas, Sapiegų rezidencijos (G2461), Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso sutvarkymo projektiniai pasiūlymai, Sapiegų parko želdyno raida, 2015 m.; 38 pav. Ruščicas F., Sapiegų parko vartai, Drėma V., Dingęs Vilnius;

- 89 -

39 pav. Sapiegų parko vartai, 2017 m., www. vilnius21.lt; 40 pav. Ruščicas F., Sapiegų parko vartai, Drėma V., Dingęs Vilnius; 41 pav. Jasevičius P., Vilnius, Sapiegų rūmai Antakalnyje, Drėma V., Dingęs Vilnius; 42 pav. Viešpaties Jėzaus bažnyčios planas, Vilniaus architektūra, 1985; 43 pav. Viešpaties Jėzaus bažnyčia šiandien, 2017 m., Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, Vilnius: Savastis, 2015; 44 pav. Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir Trinitorių vienuolynas šiandien; www. wikipedia.lt; 45 pav. P. Smuglevičius, sepija, "Trinitorių bažnyčia Antakalnyje",1786 m.; Drėma V., Dingęs Vilnius; 46 pav. Sluškų rūmų ansamblis. 1737 m. Fiurstenhofo plano ištrauka. www.maps4u.lt; 47 pav. Sluškų rūmai, aut. Niemcynski, 1879 m., Dominyko ir Konstancijos Sluškų rūmų komplekso rūmai, in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta: 2017.05.02.]; 48 pav. Sluškų rūmų ansamblio įvažiavimo vartai, J. Bulhak, 1912 m., Dominyko ir Konstancijos Sluškų rūmų komplekso rūmai, in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta: 2017.05.02.]; 49 pav. Vilniaus generalinis planas 1817 m., Šešelgis K., Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai; 50 pav. Vilniaus sutvirtinimų generalinis planas 1840 m., www.maps4u.lt; 51 pav. Geologiniai Trijų Kryžių kalno pjūviai. Neįmintinos Vilniaus miesto mįslės. Kreivasis miestas., www.delfi.lt, internetinė prieiga: http://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/neimintos-vilniaus-misles- kreivasis- miestas.d?id=39704583, [žiūrėta:2015.12.10]; 52 pav. Vilniaus senamiesčio plano ištrauka. 1808 m., Drėma V., Dingęs Vilnius; 53 pav. 1808 m.Vilniaus miesto plano ištrauka, Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos; 54 pav. 1834 m. Sluškų rūmų pietvakarinis fasadas iki rekonstrukcijos, Drėma V., Dingęs Vilnius; 55 pav. 1831 m. Sluškų rūmų rekonstrukcijos projekto brėžinys Drėma V., Dingęs Vilnius; 56 pav. 1842 m. Antakalnis, J. Oziembliauskas. Drėma V., Dingęs Vilnius. 57 pav. 1831 m. Vilniaus miesto įtvirtinimo plano ištrauka, Dominyko ir Konstancijos Sluškų rūmų komplekso rūmai, in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta: 2017.05.02.]; 58 pav. 1840 m. Vilniaus miesto plano ištrauka, www.maps4u.lt;

- 90 -

59 pav. Dvarelio (Dabartinis adresas T. Kosciuškos g. 36) šiaurės vakarų fasadas, 2017 m., V. Osadčajos nuotrauka; 60 pav. XIX a.pr. Vilniaus miesto plano ištrauka, Lietuvos XVII–XIX a. pradžios ikonografijos ir kartografijos šaltiniai Švedijoje“, sud. Ernestas Vasiliauskas, Gintautas Zabiela, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013; 61 pav. Aikštė priešais Šv. Petro ir Pvilo bažnyčią, J. Peška, 1808 m., Drėma V., Dingęs Vilnius, 62 pav. Aikštė priešais Šv. Petro ir Pvilo bažnyčią, J. Ozemblauskas, 1840 m., Drėma V., Dingęs Vilnius; 63 pav. Viešpaties Jėzaus koplytėlė ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, 1893 m., www.vilnius21.lt; 64 pav. Veronikos koplytėlė, 1910 m., www.vilnius21.lt; 65 pav. Šv. apaštalų Petro ir Povilo- Saulės kapinės 2017 m., V. Osadčajos nuotrauka; 66 pav. Medinis Tivoli sodybos dvarelis, 2016 m., V. Osadčajos nuotrauka; 67 pav. 1840 m. Vilniaus miesto plano ištrauka, www.maps4u.lt; 68 pav. Užkarda Antakalnyje, 1850 m., J. Oziembliauskas. Drėma V., Dingęs Vilnius; 69 pav. Sapiegų rūmų Antakalnyje fasadas, 1830 m. brėžinys, Drėma V., Dingęs Vilnius; 70 pav. Sapiegų rūmų Antakalnyje išklotinė, 1834 m., Drėma V., Dingęs Vilnius; 71 pav. Trinitorių vienuolynas ir bažnyčia Antakalnyje, išklotinė, 1834 m., Drėma V., Dingęs Vilnius; 72 pav. Sapiegų parko barokinė (XVII a. pab.-XVIII a. vid.) ir peizažinė dalis (XIX a.), 1845 m. planas, Vilniaus planas, Sapiegų rezidencijos (G2461), Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso sutvarkymo projektiniai pasiūlymai, Sapiegų parko želdyno raida, 2015 m.; 73 pav. Sapiegų rūmų Antakalnyje rekonstrukcijos brėžinys, 1843 m., Drėma V., Dingęs Vilnius; 74 pav. Trinitorių vienuolynas ir bažnyčia Antakalnyje, išklotinė, 1851 m., R. Fabijanskis, Drėma V., Dingęs Vilnius; 75 pav. Vilniaus miesto plano ištrauka 1859 m., www. maps4u.lt; 76 pav. Tilto per Vilnelę nuotrauka. 1930 m., internetinė prieiga: www. mylimasvilnius.lt/2015/02/16/nauji-tiltai-vilniuje-i/; 77 pav. Antakalnio tramvajaus linija. XIX a. pab., www.vilnius21.lt; 78 pav. 1938 m. Vilniaus miesto plano ištrauka, www. maps4u.lt; 79 pav. Sporto stadionas "Dinamo" 1950 m., www.miestai.net ; 80 pav. Dainų slėnio rengimo darbai 1955 m., arch. S. Lasavicko nuotraukos, Povilaitytė E., Architektas Sigitas Lasavickas;

- 91 -

81 pav. Prieplauka ir Sluškų rūmai. XX a. pr., www.vilnius21.lt; 82 pav. Sluškų rūmai 1873 m., J. Čechavičiaus nuotrauka, www.vilnius21.lt; 83 pav. Sluškų rūmai 1875 m., N. Ordos litografija, www.wikipedia.lt; 84 pav. 1916 m. Vilniaus miesto plano ištrauka, Dominyko ir Konstancijos Sluškų rūmų komplekso rūmai, in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta: 2017.05.02.]; 85 pav. 1942 m. T. Kosciuškos g. 2, www. vilnius21.lt; 86 pav. 1950 m.T. Kosciuškos g. panorama, www.vilnius21.lt; 87 pav. 1910 m., Neries pakrantė su restoranu "China", www.vilnius21.lt; 88 pav. J. Konopackio gyvenamas namas, Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos; 89 pav. Lenkmečiu statytas modernistinio stiliaus pastatas (dab. T. Kosciuškos g. 28), www.vilnius21.lt; 90 pav. XIX a. pab. pastatas - gaisrinė, www.vilnius21.lt; 91 pav. Lenkmečiu statytas blokuotų namų kvartalas, www.vilnius21.lt; 92 pav. 1938 m. Vilniaus miesto plano ištrauka., www.maps4u.lt; 93 pav. Antakalnio panorama,1930 m., www.vilnius21.lt; 94 pav. Vladimiro Plyševskio rūmai, XX a.pr., www.vilnius21.lt; 95 pav. Petro Vileišio rūmai, www.vilnius21.lt; 96 pav. Namų kompleksas, V. Osadčajos nuotrauka; 97 pav. Namas, V. Osadčajos nuotrauka; 98 pav. Psichiatrinės ligoninės komplekso statinys, V. Osadčajos nuotrauka; 99 pav. Sapiegų ligoninės komplekso pastatai, 1917 m., internetinė prieiga: http://www.madeinvilnius.lt/naujienos/miestas/pradedamas-tvarkyti-sapiegu-dvaro-parkas/; 100 pav. Vandens bokštas, Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso vandens bokštas, , in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static- heritage-search, [žiūrėta:2017.06.01]; 101 pav. Sapiegos rūmų pagrindiniai vartai, Jan Bulhak, XX a. pr., www.vilnius21.lt; 102 pav. Sapiegos rūmų pagrindiniai vartai, S.F. Fleury, XIX a.pab., www.vilnius21.lt.

- 92 -

Šaltinių ir literatūros sąrašas

1. Baužienė M., Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos, Vilnius: Savastis, 2015. 2. Butrimas A., Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos, Vilnius: Pradai, 1993. 3. Drėma V., Dingęs Vilnius, Vilnius: Versus aureus, 2013. 4. Janonienė R., Purlys E., Sapiegų rūmai Antakalnyje, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus dailės akademija, 2012. 5. Janonienė R., Sapiegų rūmų Antakalnyje architektas Giovanni Battista Frediani: biografijos bruožai, in: Vilniaus dailės akademijos darbai, Nr. 77–78: Dailės ir architektūros paveldas: tyrimai, išsaugojimo problemos ir lūkesčiai, 2015, p. 13–43. 6. Katalynas K., Vilniaus plėtra XIV-XVII a., Vilnius: Diemedis, 2006. 7. Kirkoras A. H., Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius: Mintis, 1991. 8. Miškinis A., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų ir miestelių planingas formavimas iki XVII a. vidurio: ypatumai ir sąveika su Vakarų bei Rytų Europos urbanistika, in: Kultūros paminklai, Nr. 6, Vilnius: Savastis, 2000, p. 101–119. 9. Minkevičius J.,Lietuvos architektūros istorija, t. I, Vilnius: Mokslas, 1988. 10. Lietuvos architektūros istorija, t. II (Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vid.), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, 11. Povilaitytė E., Architektas Sigitas Lasavickas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014. 12. Samalavičius S., Samalavičius A., Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1998. 13. Šešelgis K., Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai (Nuo seniausių laikų iki 1918 m.), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 14. Tauras A.,Mūsų parkai, Vilnius: Mokslas, 1989 15. Sarcevičius S., Valionienė O., Vilniaus Kreivosios pilies paleoreljefas ir jo įtaka miesto genezei, in: Lietuvos pilys, 2010, Nr. 6, p. 128–148. 16. Čeburlėnas K., Glemžaa J., Jankevičienė A., Levandauskas V., Minkevičius J., Stasiulaitis J.,Vilniaus architektūra, Vilnius: Mokslas, 1985. 17. Vanagas J., Primirštas Antakalnis, Vilnius: Žuvėdra, 2015 .

- 93 -

18. Kultūros ir meno instituto Dailės istorijos skyrius, Dailės žodynas,Vilniaus Dailės Akademijos leidykla, 1999. 19. Пригороды, in: Советский энциклопедический словарь, Москва, 1982. 20. Vilniaus miesto istorinė dalis, vad. Antakalniu, in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/7815c396-2334-4c9e-ae44- 5d904b16ca96 [žiūrėta 2017 04 21]. 21. Neįmintos Vilniaus mįslės - Kreivasis miestas, in: www.delfi.lt, internetinė prieiga: http://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/neimintos-vilniaus-misles-kreivasis- miestas.d?id=39704583, [žiūrėta:2015.12.10]. 22. Pastatas, vad. Horaino namu , in:Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta 2017.03.09]. 23. LUNI Vilnius. Legendinio Viršupio paieškos, internetinė prieiga: http://www.luni.lt/luni-vilnius/989-2015-09-26-luni-vilnius-legendinio-virsupio- paieskos-luni-kelione-dviraciais, 2015.10.03 [žiūrėta 2017 04 24]. 24. Vilniaus istorija, in: Vikipedija, internetinė prieiga: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilniaus_istorija [žiūrėta 2017 05 05]. 25. Dominyko ir Konstancijos Sluškų rūmų komplekso rūmai, in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta: 2017.05.02.]. 26. Namų kompleksas, u.k. 31820, , in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search,[ žiūrėta 2017.06.01]. 27. Namas, u.k. 31776, , in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta 2017.06.01]. 28. Vilniaus psichiatrinės ligoninės statinių kompleksas, u.k. 30972, , in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, [žiūrėta: 2017.06.01]. 29. Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso vandens bokštas, , in: Kultūros vertybių registras, internetinė prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static- heritage-search, [žiūrėta:2017.06.01]. 30. 1930 m. sausio 19 d. Nauji tiltai Viilniuje, internetinė prieiga: http://mylimasvilnius.lt/2015/02/16/nauji-tiltai-vilniuje-i/, [žiūrėta: 2016.03.03]. 31. " Дворцы, особняки, резиденции 1", internetinė prieiga: http://wap.vilnius.borda.ru/?1-10-0-00000059-000-10001-0, [žiūrėta: 2017.04.04]. 32. Filipavičienė G., Pastato Vilniuje, Antakalnio g. Nr.4 - Buv. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios špitolės architektūriniai tyrimai, 1995 m., iš autorės asmeninio archyvo. 33. Filipavičienė G., Knyvienė D., Pastato Vilniuje, Antakalnio g. Nr.4 - Buv. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios špitolės restauracijos ir pritaikymo projektas, 1995, iš autorės G. Filipavičienės archyvo. 34. L. Vileikienė, Namo Antakalnio g.4, istorinė topografija. Istoriniai tyrimai.,1995 m., iš G. Filipavičienės asmeninio archyvo. 35. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje bruožai., Istoriniai tyrimai, Vilniaus KPD archyvas, bylos Nr. 1019/11/4933.

- 94 -

36. Miknevičienė G., Ptašek M., Antakalnis kultūrinė vietovė. Sapiegų paminklinis kompleksas, Antakalnio g. Nr.17, 1998 m.KPD archyvas: Vilniaus teritorinis padalinys, bylos Nr.: G-246K. 37. Biekšienė B., Kasparavičienė A., Sapiegos ligoninės teritorija (buv. Sapiegų rūmai, parkas ir tvoros), istoriniai menotyriniai tyrimai, 1999 m., Paminklų restauravimo institutas, autorinių darbų saugykla Inv. Nr. F5-7468. 38. Meškauskienė A., Purlys E., 25771. Sapiegų rezidencijos, Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių kompleksas, Istoriniai tyrimai, 2009 m., KPD archyvas. 39. Purlys E., Pilypaitis A., Sapiegų rūmai Vilniuje, Sapiegos 1, Priešprojektiniai architektūriniai tyrimai, 1996 m., KPD archyvas: Vilniaus teritorinis padalinys, inventoriaus Nr.:1008-2/26.837. 40. Vilniaus planas, Sapiegų rezidencijos (G2461), Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso sutvarkymo projektiniai pasiūlymai, Sapiegų parko želdyno raida, 2015 m., p.4.

- 95 -

SUMMARY

The concept of the city of Vilnius and its suburbs ultimately emerged in the early 16th century. Everything contained within the confines of the defensive wall was referred to as the city, whereas all that lied outside this wall and other naturally formed barriers was called suburbs. Antakalnis is one of the oldest, largest and most beautiful historic suburbs of Vilnius the origins of which are linked with the founding of the city of Vilnius itself. The historic suburb is situated in the elevated area among the hills, within the wide terrace of the Neris River, lying parallel to the left bank of the river; on the other side it is bordered by a large densely wooded chain of hills. It stretches for about 5 kilometers from the mouth of the Vilnia River to the summer residence of the Grand Duke Sigismund Augustus in Viršupis. There were two main roads connecting the city of Vilnius to Antakalnis: Vilnius-Viršupis and Užupis – Viršupis. In the early 14th century, the settlement located at the foot of Gediminas Hill grew and developed alongside the bed of the Neris River, in the direction of the present- day T. Kosciuška Street toward the land of Selonians. The lower town from the old Armoury to Sluškai Palace was a continuous area of land. It the third quarter of the 14th century it was separated and divided into two parts by excavating the bed of the Vilnia River. A strong link between the Crooked Castle and other parts of Vilnius influenced the entire development of the city. In the 14th century the city developed not only from the Upper–Lower Castle complex but also equally from two other focal points: the Crooked Castle and the Lower Castle. As a consequence of historic events, the Crooked Castle–Town was burnt down, never to be rebuilt. From the late 14th century to the early 15th century only the present-day area of the Old Town was urbanized, and the early axis only survived as a trace mark devoid of its original function. From the 15th century to the mid-17th century the area of the historic Antakalnis was a rather sparsely built-up place. During that period it was a location of distantly spaced country residences and individual public buildings as well as an area of transit. The period between the second half of the 17th century and the mid-18th century witnessed the era of prosperity of the suburb of Antakalnis. During that period, the suburb became known as home to the residences of noble families (Sapiegos, Pacai, Sluškai, and Radvilos); it consisted of four jurisdictions and existed under the auspices of Vilnius Magistrate. The “golden” period of the urban development and prosperity of Antakalnis gave

- 96 - birth to three Baroque masterpieces which became the dominant landmarks of the suburb: 1) the architectural ensemble of Vilnius St. Peter and St. Paul’s Church and Canons Regular of the Lateran Monastery, 2) the complex of the Sapieha Palace and Park, the Church of the Lord Jesus, and the Trinitarian Monastery, and 3) Sluškiai Palace ensemble. From the mid- 18th century to the mid-19th century the Antakalnis suburb experienced drastic transformation including changes of the main Baroque architectural ensembles and their surroundings. This era saw the advent of new social needs and brought about lifestyle changes which determined a new course of the urban development of Antakalnis. Small- volume buildings were surrounded by dense greenery dominated by the roofs of landmark buildings set against the backdrop of magnificent hills. Between the mid-19th century and mid-20th century the unique character of the urban landscape of Antakalnis was the result of the harmonious synthesis of the buildings of contrasting purposes and the elements of nature. Strategically important areas (in terms of military use) and recreational as well as representational areas created an ambivalent but non-conflicting impression. This period saw the formation and expansion of the outlines of the main streets and the emergence of new important infrastructural structures: bridges, a tram line and a pier. Looking at the historic and urban development of Antakalnis between the 14th and the mid-20th centuries the following key features determining the uniqueness of this suburb may be distinguished: a complex hilly terrain surrounding the Neris River, the abundance of wooded areas and greenery, a street network which has evolved spontaneously as the streets developed in the shoals of the former streams, as well as the nearby spontaneous built-up area. Harmoniously surrounded by smaller villas and manors as well as homestead areas rich in greenery, the architectural Baroque ensembles built between the second half of the 17th century and the mid-18th century have remained the dominant landmarks of the urban landscape of Antakalnis till this day. Attempts should be made to ensure that this unique character of the suburb of Antakalnis is maintained in future. Even the highly urbanized urban area should be dominated by green spaces; the Baroque ensembles should be restored by restoring them to their original appearance and adapting them to the present-day needs without compromising their authentic value; their surroundings should also be refurbished. Antakalnis is an invaluable heritage of our culture that should be protected, enriched and preserved for future generations.

- 97 -

- 98 -