Regional Formation and Development Studies

KLAIPĖDA UNIVERSITY SOCIAL SCIENCE FACULTY

REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIES

Journal of Social Sciences

No. 2 (10)

Klaipėda, 2013 Regional Formation and Development Studies

Klaipėda University Social Science Faculty

Scientific Editor Prof. Dr. Antanas Bučinskas Klaipėda University (Lithuania) Deputy of scientific editor Prof. Dr. Ligita Šimanskienė Klaipėda University (Lithuania) Editorial board: Assoc. Prof. Dr. Ciprian Beniamin Benea University of Oradea (Romania) Prof. Habil. Dr. Remigijus Čiegis Vilnius University (Lithuania) Prof. Dr. Larisa Emeljanova I. Kant Federal University (Russia Federation) Assoc. Prof. Dr. Sebastian Gadal University of Versailles Saint Quentin en Yvelines (France) Prof. Dr. Hilmar Þór Hilmarsson University of Acureyri (Iceland) Prof. Dr. Vytautas Juščius Klaipėda University (Lithuania) Prof. Dr. Jose Manuel Lasierra Zaragoza University (Spain) Prof. Dr. Vaidutis Laurėnas Klaipėda University (Lithuania) Prof. Habil. Dr. Tadeusz Palmowski Gdansk University (Poland) Assoc. Prof. Dr. Romana Provazniková Pardubice University (Czech Republic) Prof. Habil. Dr. Bronislaw Sitek Alicide De Gasperi University (Poland) Prof. Dr. Biruta Sloka Latvia University (Latvia) Assoc. Prof. Dr. Eduardas Spiriajevas Klaipėda University (Lithuania) Prof. Dr. Rimantas Stašys Klaipėda University (Lithuania) Prof. Habil. Dr. Gerhard Strohmeier Alpen-Adria Universitat Klagenfurt (Austria) Prof. Habil. Dr. Stasys Vaitekūnas Klaipėda University (Lithuania) Prof. Habil. Dr. Povilas Zakarevičius Vytautas Magnus University (Lithuania)

Lithuanian language editor: Vilma Urbonavičiūtė (Lithuania) Layout: Ingrida Sirvydaitė (Lithuania) Cover design: Vilhelmas Giedraitis (Lithuania)

The first number was published in 2007. There are 3 annual volumes in Lithuanian, English languages. The first numbers of journal were included in EBSCO Publishing Business Source Complete databases (http://www.ebscohost.com/titleLists/bth-journals.pdf.).

Address: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99

Internet address: http://www.ku.lt/leid

Every paper is revised by two reviewers ISSN 2029-9370 PREFACE

In this journal there are some papers selected from international seminar, which was held on 26 of April at KU Faculty of Social Sciences „Regional and Territorial Research Methods: Theory, Practical Applica- tion and Interdisciplinary Approach“ (the idea of this seminar created by assoc. prof. dr. E. Spiriajevas). If we’ll analyze these papers we’ll see interdisciplinary approach to formulated topic. There are aspects of evaluation of regions (in papers of B. Melnikas, G. Burbulytė-Tsiskarishvili, I. Normantė), unclosed view to interdisciplinary approach when is evaluating territorial aspect (J. Paiders, J. Paiders and D. Verkulevičiūtė- Kriukienė, S. Reliūgaitė, M. Eidukevičienė and K. Ramanauskaitė, A. Bučienė). Government politics in regional aspect are shown in papers L. Kraujutaitytė, J. Dvorak, A. Bučinskas, V. Giedraitytė, A. Raipa and M. Kučinskienė, A. Marčinskas and description of CRS taking in mind opinion of society in I. Mauricienė, J. Paužuolienė paper. More differ paper is created by A. L. Arbušauskaitė, N. Juščenko. This paper analyses cemetery data, but it is suit of the used differ methodology from different regions. Efficiency of organizational networks analyzes E. Ribačonka, J. Kasnauskė, and evaluation of managers is described in papers created by A. Giedraitis and K. Ramanauskas. Methodological aspects in managerial approach are shown in papers created by D. Benetytė, G. Jatulevičienė and L. Šimanskienė, L. Sandu. Innovations problems are describe in papers like D. Škiltere, S. Jesilevska and E. Mineikaitė. There are some concurrence analyses in different field: Lithuanian tourism place in EU (D. Labanauskaitė, E. Gedvilas), airports activity (G. Kristaps), GDP in Baltic States (G. Braslinš, A. Orlovs, I. Braukša, A. Bulis). So this journal number should be interesting for different field of scientists and business people. Deputy of scientific editor Prof. dr. Ligita Šimanskienė, Klaipėda University (Lithuania)

PRATARMĖ

Šiame žurnalo numeryje publikuota dalis straipsnių, atrinktų po tarptautinio seminaro, vykusio KU SMF balandžio 26 d. „Regioniniai ir teritoriniai tyrimo metodai: teorinis, praktinis ir tarpdisciplininis požiūris“ (tarptautinio seminaro idėjos autorius – doc. dr. E. Spiriajevas). Paanalizavus pateiktus straipsnius išties matomas tarpdisciplininis požiūris į pateiktą problematiką. Čia atskleidžiami regionų vertinimo aspektai (B. Melniko, G. Burbulytės-Tsiskarishvili, I. Normantės), tarpdalykinis požiūris vertinant teritorinį aspektą (J. Paiders, J. Paiders ir D. Verkulevičiūtės-Kriukienės, S. Reliūgaitės, M. Eidukevičienės bei K. Rama- nauskaitės, A. Bučienės straipsniuose). Vyriausybės politika regioniniu aspektu aptarta L. Kraujutaitytės, J. Dvorak, taip pat A. Bučinsko, V. Giedraitytės, A. Raipos ir M. Kučinskienės, A. Marčinsko straipsniuose; įvertinant visuomenės požiūrį apie ĮSA – I. Mauricienės, J. Paužuolienės straipsniuose. Išskirtinis yra A. L. Arbušauskaitės, N. Juščenko straipsnis, analizuojantis antkapių metriką, metodologiniu aspektu jis visiškai tinkamas, nes nagrinėmi duomenys iš konkrečių regionų. Organizacijų tinklų efektyvumą analizuoja E. Ribačonka, J. Kasnauskė, vadovų tinkamumui nustatyti skirti A. Giedraičio ir K. Ramanausko straipsniai. Metodologinis aspektas vadybiniu požiūriu pateiktas D. Benetytės, G. Jatulevičienės ir L. Šimanskienės, L. Sandu straipsniuose. Inovatyvumo klausimai regionuose sprendžiami D. Škiltere, S. Jesilevskos ir E. Mi- neikaitės publikacijose. Konkurencingumas analizuojamas skirtingose srityse: Lietuvos turizmo vieta ES kontekste – D. Labanauskaitės, E. Gedvilo, oro uostų veikla – G. Kristaps, BVP Baltijos šalyse analizuojama G. Braslinš, A. Orlovs, I. Braukša, A. Bulis. Taigi šis žurnalo numeris turėtų sudominti įvairių sričių mokslininkus ir praktikus.

Redaktoriaus pavaduotoja Prof. dr. Ligita Šimanskienė, Klaipėdos universitetas (Lietuva)

3 TURINYS

Arūnė Liucija Arbušauskaitė, Natalija Juščenko The Social-Demographic Analysis of Cemetery Data: Particularity and Results / 6 (Antkapių metrikos duomenų socialinė-demografinė analizė: specifika irezultatai) r / 16

Donata Benetytė, Gražina Jatuliavičienė Building and Sustaining Trust in Virtual Teams within Organizational Context / 18 (Pasitikėjimo didinimas virtualiose komandose organizaciniame kontekste) / 29

Ģirts Brasliņš, Aleksis Orlovs, Ieva Braukša, Aldis Bulis GDP and Lending Behavior: Empirical Evidence for Baltic States Economies / 31 (BVP ir skolinimo elgsena: empiriniai Baltijos šalių ekonomikos požymiai) / 42

Antanas Bučinskas, Vidmantė Giedraitytė, Alvydas Raipa Tinklaveika viešojo valdymo pokyčių struktūroje / 46 (Networking in the Structure of Public Governance Changes) / 56

Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili, Inga Normantė Lietuvos regionų (apskričių) pirminės modernizacijos rodiklių kaita 2000−2011 metais / 58 (The Change of Fundamental Modernization Indicators in Lithuanian Regions (Counties) 2000−2011) / 67

Algirdas Giedraitis Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje modelis / 68 (First Level Managers‘ Relevance in Management Chain Determination Model) / 76

Linutė Kraujutaitytė, Jaroslav Dvorak Regionų programų vertinimo naratyvai / 78 (Narratives on Regional Program Evaluation) / 86

Gatis Kristaps Alternative Models for Regional Airports in Latvia / 87 (Alternatyvūs regioninių Latvijos oro uostų modeliai) / 96

Marija Kučinskienė, Albinas Marčinskas Verslo plėtros galimybės Vyriausybės programų kontekste / 98 (Business Development Possibilities in the Government Programs Context) / 109

Daiva Labanauskaitė, Evaldas Gedvilas Lithuanian Tourism Competitiveness in the Context of Baltic Countries / 111 (Lietuvos turizmo konkurencingumas Baltijos šalių regione) / 121

Ingrida Mauricienė, Jurgita Paužuolienė Įmonių socialinės atsakomybės svarba: visuomenės požiūris / 123 (The Importance of Corporate Social Responsibility: Society Perception) / 132

Borisas Melnikas Regionalizavimo procesai globalizacijos sąlygomis: „orbitų“ modelis ir veiklos efektyvumo didinimas versle bei viešajame sektoriuose / 133 (Regionalization Processes in the Conditions of Globalization: „Orbital“ Model and Increasing the Efficiency in the Business and Public Sectors) / 146

Eglė Mineikaitė Innovative Activity Opportunities for the Development of Lithuania‘s Regions: Methodological Approach / 147 (Lietuvos regionų inovatyvios veiklos galimybių vertinimas: metodologinė prieiga) / 156

4 Janis Paiders, Juris Paiders Quantitative Analysis of Spatial Indicators in the Case of Varying Administrative Boundaries / 157 (Erdvinių rodiklių kiekybinė analizė administracinio suskirstymo teritorijose) / 166

Kristina Ramanauskaitė, Angelija Bučienė On the Problem of Assessment of Sustainability in the Sea Shore Region / 167 (Pajūrio regiono tausojimo ir jo įvertinimo problematika) / 176

Karolis Ramanauskas Organizacijos vadovo emocinio intelekto ugdymo galimybės / 177 (Organization Manager Emotional Intelligence Development Opportunities) / 187

Edgaras Ribačonka, Jurgita Kasnauskė Veiksniai, įgalinantys veiksmingai veikti organizacijų tinklą / 189 (The Factors Enabling a Network of Organizations to Operate Efficiently) / 200

Ligita Šimanskienė, Laima Sandu Organizacinės kultūros vertinimo metodai / 201 (Methods of Assessment of Organizational Culture) / 209

Daina Šķiltere, Svetlana Jesiļevska Innovative Performance and Innovation System of Latvia / 211 (Latvijos inovacinė veikla ir inovacijų sistema) / 218

Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Solvita Reliūgaitė, Marija Eidukevičienė Rurality of Lithuania: Interdisciplinary Approach / 219 (Lietuvos kaimiškumas: tarpdalykinis požiūris) / 227

5 Arūnė liucija arbušauskaitė, natalija juščenko THE SOCIAL-DEMOGRAPHIC ANALYSIS OF CEMETERY DATA: PARTICULARITY AND RESULTS

THE SOCIAL-DEMOGRAPHIC ANALYSIS OF CEMETERY DATA: PARTICULARITY AND RESULTS

Arūnė Liucija Arbušauskaitė1, Natalija Juščenko2

Klaipėda University (Lithuania)

ABSTRACT Usually, monuments epigraphs keep a lot of personal and social information about a buried person. This general information may help to better understand the community or residents of a specific area. This is especially true in the case of Klaipėda region and its native population. The results of analysis of survived epigraphs of old Evangelico-Lutheran cemeteries in Klaipėda region are presented in this article. The research was done using social statistical methods, which are usually used to characterize social community. The obtained results allow modeling the stratification organization of former population. KEY WORDS: Klaipėda region, cemetery, epigraphs of monuments, social-demographic analysis.

JEL CODES: Z12 − religion.

Introduction

Research object. The basis of empirical research consists of epigraphs of gravestones, monuments and crosses fixed in Evangelico-Lutheran cemeteries of Klaipėda region during expeditions of 2012−2013. Cemeteries for this analysis were selected in a few stages, estimating the proportion of the number of objects / burials and records fixed in the particular cemetery. In the course of correlation of fixed objects and fixed epigraphs and upholding of their variety, empirical sample consisting of 42 cemeteries was obtained, where in 3070 objects were fixed including almost a thousand of epigraphs; 941 of them were suitable for statistical analysis. That is, all indicators necessary for research were fixed in it. An epigraph of the gravestone most often consists of two parts: metrics and epitaph of the buried3. The metrics of the buried is quantitative data; therefore, classical formal statistical methods may be applied for research of them. Information, which can be read in metrics of gravestones, is of two forms. On one hand, it is possible to indicate history of the very cemetery according to it: since when and until when it was being buried in it, since when it has not been used. This information may help approve some historical assumptions (it has particular importance in the historical framework of Evangelico-Lutheran cemeteries of Klaipėda region). In fact, there is dominating opinion that long period of non-usage of the cemetery often results in disappearance and devastation of it.

1 Arūnė Liucija Arbušauskaitė − Klaipėda University, Institute of Baltic Sea Region History and Archaeology, Senior research fellow, Dr., population of Klaipėda region, forced migration, problems of identity and heritage E-mail: [email protected] Tel.: +370 46 398 804 2 Natalija Juščenko − Klaipėda University, Computer sciences Department, lecturer, Dr., information systems, data analysis E-mail: [email protected] Tel.: +370 46 398 828 3 The gravestone epigraph most often starts by stereotypic references „czion ilsisi pakajuje...“; „hier ruhet in Gott...“, etc.; on the other side of the cross or monument, usually farewell / wish words „<...> ilsekis pakajuje“, „iki wel susimatymo“, etc. can be found. In this research, these epitaph inscription of ethical or religious character can be understood as escorting texts and do not have any meaning.

6 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

On the other hand, statistic estimation of data fixed in metrics (names, surnames, lifetime (it shows lifetime duration), marital status, sometimes – profession and even tragic fates of some families) reflects social information on buried people. It can be valuable for research of demographic and social processes. Research purpose and tasks The research purpose is to formulate hypotheses on demographic and social processes of Klaipėda region in the period of XIX-XX centuries based on results of survey of epigraphs of the old Evangelico-Lutheran cemeteries in Klaipėda region. Tasks are as follows: • To estimate dynamics of intensity of functioning of Evangelico-Lutheran cemeteries of Klaipėda region. • To carry out analysis of empirical estimators of data on metrics of epigraphs in order to form assumptions about socio-demographic indicators of population. Research methods. Bibliography analysis, statistical analysis, socio-demographic analysis.

1. Scientific novelty and relevance

Only a few scientific publications, wherein data of metrics of records / epigraphs are researched applying mathematical methods, can be found in scientific literature. One of such examples is the article of Sattenspi- el, Stoops (Sattenspiel Stoops, 2010), wherein hypotheses about impact of seasonal flue epidemics on dynamics of population numerosity of Columbia city (USA) in XX century were formed on the basis of statistical analysis of epigraphs metrics data. Comprehensive statistical analysis of epigraphs metrics in the cemetery of the Great Smoky Mountains National Park was made in the Lott’s work (Lott, 2000). In Lithuania, various surveys of cemeteries of Klaipėda region / Lithuania Minor have been appearing in recent decades; however, they are more of descriptive character. The authors do not know the ones using statistical analysis in the research of cemeteries of Klaipėda region. The existing situation could be explained by a few facts. On one hand, arrays of epigraphs data accumu- lated by scientists most often are stored in paper format what impedes their qualitative analysis (Juščenko et al., 2012); on the other hand, it is often unclear how exactly these data represent population as disappearance of cemeteries does not allow estimating data disappeared from academic horizon. However, in particular cases, data survived in epigraphs are the only information source about population that existed in past. This statement stands for Klaipėda region where other sources of social and demographic data did not survive due to historical circumstances.

2. Research results

As it was mentioned before, metrics data may provide information of two levels: knowledge about the very cemetery and knowledge about the buried.

2.1. Information on cemeteries

Surveyed Evangelico-Lutheran cemeteries of Klaipėda region formed at the end of XIX century – beginning of XX century. It is the most general description. In order to speak about the concrete cemetery, it would be necessary to look for some bibliography or visual information which almost does not exist4. From the cemetery array researched by us, we can say the exact date when the cemetery was situated only in one case: after the death of Gotlieb Gabriel Funck, the landowner of Norkaičiai, a cemetery was situated not far away from his estate in a small wood in 1848. At the leaf of the cemetery‘s gate, a stone is dug dated on 1848.

4 When speaking about sources, it can be stated here that one of the most important and useful sources for the survey could be the church register books of the population state (records of baptising, marriage and death). However, due to historical collisions, we almost do not have survived sources of similar character, with rare exceptions, in Klaipėda region.

7 Arūnė liucijA ArbušAuskAitė, nAtAlijA juščenko THE SOCIAL-DEMOGRAPHIC ANALYSIS OF CEMETERY DATA: PARTICULARITY AND RESULTS

Family members and honourable foresters are buried next. The last burial in them was in 1925. It is one the most beautifully maintained cemeteries in Klaipėda region.

Figure 1. The map of surveyed cemeteries

While speaking about founding or closure of cemeteries in this survey, we use the year of the earliest or latest burial inscribed in gravestone metrics. We clearly perceive that the year of the fi rst and the last burial in devastated cemeteries may be de facto another as well. However, the lack of data forces us to use the information that we possess estimating a priori their relativity. According to the date of the fi rst burial fi xed in the survey, we have obtained the following image: 1835 (Katyčiai) – 1917 (Dėgliai). It comprises the period of 82 years. The histogram of the fi rst year of burial (Fig. 2) shows that intensity of appearance of new cemeteries was uneven, i.e. most of appeared cemeteries belong to the period from 1869 to 1883.

Figure 2. Histogram of years of fi rst burials in surveyed cemeteries

The years of the last burials deploy in the interval from 1912 (Plaškiai) to 2011 (Mantvydai I). In such a way, the last burials of surveyed cemeteries distribute in the period of 100 years. As in the case of the fi rst burial, the number of the last burials distributes unevenly in the mentioned period (Fig. 3). The second “closure wave” of the surveyed cemeteries refl ects the fact that there is big silence gap between 1966 (Dvyliai) and 2002 (Čiūteliai) in the surveyed cemeteries. Knowing forced migration of native residents, this silence gap just approves again the fact that the correlation “community – cemetery – historical breaks” is very strong.

8 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 2 (10)

Figure 3. Histogram of years of last burials in surveyed cemeteries

Looking through dates of the end of activity of these cemeteries, the eye notices involuntarily the dates that are historically meaningful ones for residents of Klaipėda region. They are – the First World War, ripping off the region from Germany, the end of the Second World War and fi nally – the end of the fi fth decade when there was massive emigration of native residents of the region to Germany. Particularly around 1960, the major number of Evangelic Lutheran cemeteries of Klaipėda region stopped functioning. Here are examples of surveyed arrays: cemetery of Rudynai (1853−1961), Bajorai (1915−1959), Baltupėnai (1890−1960), Laugaliai (1860–1958), Rukai (1878−1959), Lenkai (1892−1955), Šakininkai (1870−1952), Užlėkniai (1845−1956), both cemeteries of Vilkmedžiai and a number of others.

Figure 4. Time series of total number of buried people per year in surveyed cemeteries

9 Arūnė liucija arbušauskaitė, natalija juščenko THE SOCIAL-DEMOGRAPHIC ANALYSIS OF CEMETERY DATA: PARTICULARITY AND RESULTS

Similar results have been received after analysis of intensity of burials in all surveyed cemeteries in the analyzed period (Fig. 4). Comparison of the first and the last burials shows us how long cemeteries were functioning. The notable are those where of age is counted over 100 years and more. They are: cemeteries of Ažpurviai (1855−1955), Girininkai (1891−2006), Katyčiai (churchyard, 1835−2002), Kukorai (1900−2003), the First Mantvydai (1873−2011), Vytuliai (1865−1996), Sakūtėliai (1887−2011), the First Petreliai (1873−2008) and some others. The age of many of these cemeteries was prolonged by burials in our time. We can find the group of cemeteries that were functioning shortly, not longer than 50 years. They are: cemeteries of Virkytai (1899- 1949), Šyšgiriai (1889−1939), Akmeniškiai (1904−1941), Šventvakariai (1894−1943), Muižė (1865−1929), Mažiai (1889−1918) and some others. Results of survey of data on the beginning and the end years of functioning of cemeteries and these on burial intensity allowed formulating unexpected conclusions about reasons of disappearance of epigraphs. In fact, there is dominating opinion that long period of inactivity of cemeteries often condition the level of disappearance and devastation. For verification of the assumption, dependence of percentage of epigraphs survival on the first burial year of the cemetery, on the last burial year of the cemetery and on cemetery functioning duration was described in the scatter diagrams and values of correlation rate of array pairs of the mentioned data were calculated. Received results prove that percent of survival of epigraphs does not depend at all on either “age” of cemeteries or duration after their closure or duration of the functioning.

Figure 5. The scatter diagrams of dependence of gravestones epigraphs survival rate on cemetery lifetime (a), the year of the first burial (b), and the year of the last burial (c). Evaluated correlation coefficient values are 0.28 (a), -0.21 (b), 0.18 (c)

10 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 2 (10)

2.2. Information on the buried

To describe the buried person we shall use established already socio-demographic indicators, including name/s, surname/s, birth data (full), death date (full), if indicated – profession, and location of living or origin. Full birth/death date means: day, month and year. Very meaningful indicator is a person’s name; the gender of the buried can be often identifi ed only according to it. When analyzing the most characteristic social distribution – distribution of the buried persons according to their age and gender, we can determine only static state. Not one skeptic could come to the question – why such analysis is needed if normal/common statistics of residents exists and it is possible to fi nd the number of residents of a particular location and structure of their age/gender. Here the questioner refers to indisputable assumption that all people are mortal and socio-demographic structure of the death has to correspond to still living part of the society. Such assumption shall be correct only in the case if we have “normal and reliable” statistics on living people and if people do not move anywhere, do not change their living places and spend all their life in the location they were born. However, a human is migrating object of calculation; therefore, he can be calculated in the given space and in the given moment. Such section is instantaneous statistical one. And, by the way, we have to acknowledge that we do not have too much statistics about residents of Klaipėda region as well. We discuss about content of historical cemeteries of Klaipėda region in this survey. It is as much local as absolute. By the way, survived records in the metrics frequently are the only historic evidence and reminder that such a person lived. It is one more encouragement to apply methods researching the living society for “the death society”. Therefore, the total number of the identifi ed buried in 42 cemeteries is 941 persons. They distribute according to the gender as follows: 480 males and 461 females. The number of children of both genders under 18 years is 181. Distribution of the buried according to the age groups is described in the Fig. 6.

Figure 6. Burials in 10-year age groups

Unexpectedly for us, elementary distribution of the buried according to the age and gender turned into the lifetime indicator. Data on the person’s age during his death obviously show (Fig. 7, 8) that mortality of men in the age of 60−70 years is higher than that of women of the same age; higher number of women die having reached the boundary of 80−90 years. We almost cannot fi nd a male having reached the age of 100 years but there are 10 females in the centenarian sample.

11 Arūnė liucijA ArbušAuskAitė, nAtAlijA juščenko THE SOCIAL-DEMOGRAPHIC ANALYSIS OF CEMETERY DATA: PARTICULARITY AND RESULTS

Figure 7. Burials in gender and 10-year age groups

Figure 8. Distribution according to gender in total burials in 10-year age groups

Very interesting tendency is fi xed in the cemetery wherein burials were also after 1960 (Fig. 9, 10). There 12 such cemeteries in the massif surveyed by us. Burials of 67 males and 93 females evidently show that only elder/older people and children remained from native residents of the region in post-war years. After comparison of the buried after 1960, it can be seen that there is no males of young and working age at all as well as babies. [Of course, additional information could be obtained from analysis of birth metrics.] In female group, distribution according to the gender is not as controversial.

Figure 9. Burials of males after 1960 according to the age groups

12 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 2 (10)

Figure 10. Burials of females after 1960 according to the age groups

Graves of children/infants must be mentioned separately. In each cemetery, children’s graves stand out visually by their form and size (most often the gravestone’s length is up to 1 m). Usually children are buried in groups in the cemetery. In such groups, there is almost never any information about buried children. The- refore, information about children is the least. Even if some information is found that children are buried in the same grave with adults, they are not mentioned separately. Common records are as such: <...> czion ilsisi mano sanareliai ir mano kudikiai; czion ilsisi pakajuje mano mylimi kudikei <...>, etc. Occasionally, names of dead children are indicated, e.g., Merchant H. Steppat is buried in one grave with his wife Anna geb. Le- penies and yet su trimis dukrelėmis Elena, Frieda, Anna (Natkiškės); Ch. Kawol ir jo duktikė Lina (Launiai); it still happens more often that it is not troubled to name buried infants, e.g. Dawid Barsties su savo milimais kudikeis (Šakininkai); Marie Ragaischus geb. Jokeit mit ihren zwei Kinder (Šventvakariai), etc.

Figure 11. Burials of infants and children according to the age groups

13 Arūnė liucijA ArbušAuskAitė, nAtAlijA juščenko THE SOCIAL-DEMOGRAPHIC ANALYSIS OF CEMETERY DATA: PARTICULARITY AND RESULTS

Figure 12. Distribution according to gender in total number of burials of infants and children in the age groups

During inventory of children’s graves, attention is paid into their age and mortality in the age groups. It is known from sources of statistics and social history that mortality of infants is/was the highest during their fi rst life years. Our calculations show also the same: only every fourth child survives a for few days and sometimes for one-two weeks during his fi rst life month; over one third of born alive infants does not survive until 6 months of their age. The number of deaths of the early period is higher among girls than among boys. However, in all other age groups mortality of boys quickly reaches mortality level of girls and overpass it (Fig. 11, 12). According to the survey data (Fig. 13), 83 percent of dead children did not survive until 10 years. Of course, we cannot get to know the death reason from the gravestone record; however, it is not worth to look for them far away. We can fi nd answers looking more attentively into other gravestones in the same cemetery: young mother is living in the rhythm “was born-died-was born-died, etc.” for 5−10 years, until she lies herself next to her children. The best example of this statement may be one burial in the cemetery Petreliai. Next to the grave of Katryne Pillibeit (1843−1903) and her husband Jons Pillibeit (1844−1931), there are two burials: Else Pillibeit (of three weeks), Jons (of 18 years), Mare (of three months), Mikkel (of two months) are in the fi rst grave, and Wilhelm Pillibeit (of three days), Jakob (of twenty days), Ertme (of three and a half months) ir Martin (of not full three months) are in the second one. We do not have data about living children of this family. During 13 reproductive years, this woman buried 8 infants. And she died herself not having reached 60 years. Hard work, poverty and hardship early exhaust the female body; there is no contraception and frequent pregnancies rebound the life quality of the woman-mother. Thus, infants were born weak and living just for a few days or months.

Figure 13. Distribution according to the age groups to total infants and children burials

14 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 2 (10)

Fig.13 clearly shows that more than a half of born infants do not survive until 3 years of their age. Re- ceived conclusions do not contradict at all to similar conclusions of many social researches of XVIII−XX century made in various European countries. If we do not fi nd suffi cient historical material, we can just guess about reasons causing such mortality outbreaks in all society layers. In this aspect, the cemetery of Rudynai remains most mysterious. The cross of wonderful ornament found and dug out accidently evidences the death date of the infant − 1853. And that is all information found. Deaf cemetery drowned in the moss, wherein over 70 children’s graves are scattered not separately, but in groups of 3−4−5. Such burial manner as if whisper that all these small graves appear at the same time and due to the same reason. What caused such massive deaths of children? So far we do not have the answers. When analyzing metrics data, we also fi nd some information about marital status of the buried. “Meine Mann” or “Meine Frau” being mentioned in records means “husband”, “wife”. Interesting message can be found in burials in couples. It can be two graves one next to other connected with one monument or double gravestone which has metrics about both persons buried. In 42 cemeteries surveyed by us, 82 such burials of couples were found. After having analyzed the birth and death dates, we estimated that in 70 percent of couples the husband is elder than his wife and in 23 percent of couples – the wife is elder than her husband. The percentage distribution of buried couples among age gap groups is provided in Fig. 14, 15.

Figure 14. Burials of presumable married couples where male is elder than female according to the age gap groups

Figure 15. Burials of presumable married couples where female is elder than male according to the age gap groups

We do not have information about the marriage year; thus, we cannot decide on duration of marriage. Ho- wever, we can indicate very clearly from the cemeteries’ records how long widowhood is. Average duration of male widowhood of spouses is 7.67 years (from 1 year to 28 years); female widowhood is longer – in average 8.49 years (from 1 to 45 years). There were a few couples who died almost at the same time (difference of a month or a few days).

15 Arūnė liucija arbušauskaitė, natalija juščenko THE SOCIAL-DEMOGRAPHIC ANALYSIS OF CEMETERY DATA: PARTICULARITY AND RESULTS

Conclusions

The carried out research showed that formal statistical methods may be also applied for data of gravestones’ epigraphs of cemeteries. The essential specificity is in the fact that there is no general set in old and devastated cemeteries. Though social-demographic tendencies disclosed after application of statistical analysis for metrics data of the buried in the cemeteries, – correlation of males and females in the population, high mortality of infants / children, shorter lifetime of males – basically correspond to tendencies fixed in formal demographic and social statistics. Relationship (dependence) of functioning of Evangelico-Lutheran cemeteries of Klaipėda region with historical events are evidently showed by the end of functioning of many cemeteries as well as dynamics of burial intensity. Direct dependence between appearance, closure, functioning duration and epigraph survival rate was not found. This result negates widely spread opinion that disappearance of cemeteries directly depends on the end of their functioning.

References

Arbušauskaitė, A. L. (2012). Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų kapinių epigrafų metrikos duomenų analizė. Klai- pėdos krašto konfesinis paveldas: tarpdisciplininiai senųjų kapinių tyrimai. Acta Historica Universitatis Klaipeden- sis, XXV. KU leidykla, p. 89–122. Boonstra, O., Breure, L., Doorn, P. (2006). Past, present and future of historical information science. DANS, 126 p. Foster, G. S., Eckert, C. M. (2003). Up From the Grave. A Sociohistorical Reconstruction of an African American Com- munity from Cemetery Data in the Rural Midwest. Journal of Black Studies, Vol. 33, No. 4, p. 468–489. Website: http://jbs.sagepub.com/content [žiūrėta 2013-03-24]. Istorinė gyventojų pažinimo raida. (1997). Sud. G. Kasnauskienė. Vilnius. Juščenko, N., Baziukė, D., Borisenko, I. (2012). Information Technologies in History Research: The Case of Historical Cemeteries. Acta Historica Universitatis Klaipedensis, XXV. KU leidykla, p. 196–211. Kapinės – Lietuvos kultūros paveldo objektas. (2002). Kaunas: Lututė. Klaipėdos krašto konfesinis paveldas: tarpdisciplininiai senųjų kapinių tyrimai. (2012). Acta Historica Universitatis Klaipedensis, XXV. Sud. S. Pocytė. KU leidykla. Lott, J. A. (2000). On the Hallowed Hill: An Analysis of Historic Cemeteries within the Great Smoky Mountains Natio- nal Park. A Thesis Presented for the Master of Arts Degree University of Tennessee. Knoxville, 124 p. Mališauskas, J. (1995). Lietuviški tituliniai įrašai Šilutės rajono antkapiniuose paminkluose. Lietuvininkų žodis. Kau- nas: Litterae Universitatis, p. 547–558. Milius, V. (1986). Klaipėdiečių antkapinių paminklų užrašai. Kraštotyra, Nr. 20, p. 60–68. Purvinas, M., Purvinienė, M. (2010). Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai. I knyga. Kaunas. Sattenspiel, L. (2010). Gleaning Signals about the Past from Cemetery Data. American Journal of Physical Anthropo- logy, Vol. 142, p. 7–21.

ANTKAPIŲ METRIKOS DUOMENŲ SOCIALINĖ-DEMOGRAFINĖ ANALIZĖ: SPECIFIKA IR REZULTATAI

Arūnė Liucija Arbušauskaitė, Natalija Juščenko Klaipėdos universitetas (Lietuva)

Empirinę tyrimo bazę sudaro antkapių, paminklų ir kryžių užrašai / epigrafai, užfiksuoti Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų kapinėse 2012–2013 metų ekspedicijose. Tyrimo metu statistinės ir socialinės-demo- grafinės analizės būdu buvo siekiama suformuoti prielaidas apie populiacijos socialinę struktūrą. Atliktas tyrimas parodė, kad formalius statistinės analizės metodus galima taikyti ir kapinių epigrafų duomenims. Esminis specifinis bruožas – senose, nuniokotose kapinaitėse neturime generalinės visumos.

16 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Nors socialinės-demografinės tendencijos, atskleistos kapinėse palaidotųjų metrikos duomenims pritaikius statistinę analizę, – vyrų ir moterų tarpusavio santykis populiacijoje, trumpesnė vyrų gyvenimo trukmė, aukštas kūdikių / vaikų mirtingumas – iš esmės atitinka oficialioje demografinėje ir socialinėje statistikoje užfiksuotas tendencijas. Antkapių epigrafų metrika teikia dvejopą informaciją – ne tik apie palaidotuosius, bet ir apie pačias kapines. Kapinių funkcionavimo pradžios ir pabaigos metų bei palaidojimų intensyvumo duomenų tyrimo rezultatai leido formuluoti netikėtas išvadas apie epigrafų nykimo priežastis. Mat vyrauja nuomonė, kad il- gas kapinių neveikimo periodas dažnai lemia jų nunykimo ir suniokojimo lygį. Prielaidai patikrinti kapinių epigrafų išlikimo procento priklausomybės nuo kapinių ankstyviausio palaidojimo metų, nuo kapinių vėly- viausio palaidojimo metų ir nuo kapinių funkcionavimo trukmės akivaizdžiai parodė, kad epigrafų išlikimo procentas visiškai nepriklauso nei nuo kapinių „senumo“, nei nuo laikotarpio po jų uždarymo, nei nuo jų funkcionavimo trukmės. Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų kapinių funkcionavimo sąryšius (priklausomybę) nuo istorinių įvykių akivaizdžiai rodo ir daugelio kapinių veiklos pabaiga bei palaidojimų intensyvumo dinamika. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Klaipėdos kraštas, kapinės, antkapių epigrafai, socialinė-demografinė ana- lizė.

JEL KLASIFIKACIJA: Z12.

The Article has been arranged in 2013, while implementing the Project “Research of Ethno-confessional Heritage of Klaipėda Region to Make Geographical Information System” (No. VAT-12018, 2012–2014) funded in the framework of the program “The state and the nation: heritage and identity” of Science Council of Lithuania. Straipsnis parengtas 2013 metais, vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamos mokslo programos „Valstybė ir tau- ta: paveldas ir tapatumas“ projektą „Klaipėdos krašto etnokonfesinio paveldo tyrimai, sukuriant geografinę informacinę sistemą“ (2012–2014 m.) Nr. VAT-12018.

17 Donata Benetytė, Gražina Jatuliavičienė Building and Sustaining Trust in Virtual Teams within Organizational Context

BUILDING AND SUSTAINING TRUST IN VIRTUAL TEAMS WITHIN ORGANIZATIONAL CONTEXT

Donata Benetytė1, Gražina Jatuliavičienė2

Vilnius University (Lithuania)

ABSTRACT The article aims to show why and how trust and its components of are important within organizational context. Trust in virtual teams is a rather new and little studied field. Explicit understandings of what is a virtual team together with which dimensions define such team are provided. Afterwards, the article discuss what specific challenges virtual teams face when attempting to establish trust between its members providing knowledge on what actions and behaviors can build trust in a virtual team and overcome the challenges specific to virtual teams. Due to certain virtual teams’ specifics (geographic dispersion, electronic dependence, dynamic structure and cultural diversity) trust in these teams is usually low. Based on the empirical research results methods for building trust in the virtual team are suggested. KEY WORDS: trust, virtual team, trust building in a virtual team.

JEL CODES: J240, J290, M120, O390.

Introduction

Trust is seen in most of the researches as a voluntary exposure to the ill will of another, with a faith that no such ill will exists (Nandhakumar, Baskerville, 2006). Because trust represents a positive assumption about the motives and intentions of another party, it allows people to economize on information processing and safeguarding behaviors. And even though trust is not the only answer to the organization, according to McEvily et al. (2003), it can generate efficiencies by conserving cognitive resources, lowering transaction costs, and simplifying decision making. Virtual teams, in this era of technological advantage, are growing in number and importance around the globe. A study by the Gartner Group shows that more than 60 per cent of professional employees work in teams characterized by virtuality (Kanawattanachai, Yoo, 2002). Teams like that potentially make it easier to gain and apply knowledge to critical tasks in international organizations (Madhaven, Grover, 1998; Sole, Edmondson, 2002). Due to their specifics, the levels of trust in virtual teams are usually low. These same specifics create obstacles for building and/or sustaining trust in such teams. Trust within organizational context has proven to produce many benefits for an organization, and with virtual teams facing specific to them challenges, the knowledge on how to build trust and overcome these challenges is necessary. However, even though there

1 Donata Benetytė – Vilnius University, Faculty of Economics. Postgraduate management student. Scientific interest: trust building. E-mail: [email protected] Tel.: +370 5 865 948 950 2 Gražina Jatuliavičienė – Vilnius University (Lithuania), Faculty of Economics, Business department, associate professor, doctor of social sciences. Scientific interest: trust building, entrepreneurship E-mail: [email protected] Tel.:+370 5 219 32 30

18 iSSn 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 2 (10) is a large amount of scientifi c research on trust and building trust in an organization, as well as scientifi c research on virtual teams, not much literature exists on building trust in a virtual team. The research object of this article is trust in virtual team and the main aim is to determine methods to effectively build trust in a virtual team in general and component specifi c levels. Therefore goals of the article are: • to provide a theoretical overview on trust and its components, on virtual teams and its specifi cs, and peculiarities of building trust in a virtual team; • to conduct a research in order to determine methods to effectively build trust in the virtual team in general and component specifi c levels. Research methods: logical analysis and synthesis of related literature, comparison and generalization, deduction and conceptualization, empirical research.

1. Concept and importance of trust within organizational context

Trust and the importance of trust has long been a central focus for sociologists, political scientists and anthropologists. However, many researchers see the concept of trust as very diffi cult to handle in an empirical research because of the various defi nitions of trust used in each discipline and the multitude of functions it performs in the society (Misztal, 1996). Mayer et al. (1995) defi ne trust as willingness to accept vulnerability based on positive expectations about another’s intentions or behaviors. Trusting act is “an altruistic act in that it is an act that increases the outcomes for the other while either decreasing or risking a decreased outcome for the truster” (Messick, Kramer, 2001: 90). Fichman (2003) follows the latter defi nition of trust by Messick and Kramer and takes it further by distinguishing fairness as important component of trust, also, separating reciprocity and emotions as a provider of a commitment mechanism (see Figure 1).

Figure 1. Model of trust Source: Based on Fichman, 2003: 135–142

Fairness as a component of trust. When a person relies on another individual to deal with him/ her in a certain way when he/she is vulnerable, this is measured against a standard or expectation that can be characterized in terms of fairness. For example, Cummings, Bromiley (1996) in their defi nition of trust explicitly consider whether someone acts in accord with commitments, is honest in his or her dealings and does not take “excessive advantage” (p. 303). Excessive advantage implies that the individual “can be counted on to put forward a bargain that is not seen as unreasonable, given the norms of the organization or group” (p. 304). Reciprocity as a component of trust. A fundamental assumption in economics is that behavior is driven by self-interest. One basis for sustaining exchange and interaction between self-interested parties is an approach where an individual behaves nice as long as the other party does the same, and is alienated or even antagonistic when the other party is unkind to him/her. This approach, while not sustainable in all circumstances, has been shown to be robust in many of them (Bendor, Swistak, 1997). Emotions as a provider of a commitment mechanism. Emotions provide a commitment mechanism even when an action is not in an individual’s self-interest (Frank, 1988). For example, Shelling (1978) argues that the reputation for a willingness to punish deter others from betraying this individual’s trust,

19 Donata Benetytė, Gražina Jatuliavičienė Building and Sustaining Trust in Virtual Teams within Organizational Context from cheating. The reputation for being mean lets others know in advance that they will be punished by this individual, if they cheat – the potential cheater would be punished even if it is not the individual’s with the reputation for meanness self-interest to respond with anger. Thus, trust is partially based on a ‘leap of faith’ (Lewis, Weigert, 1985). Even though this view of trust includes an element of calculated expectation, it also encompasses an impossible to calculate component, recognizing the bounded rationality and uncertainty of organizational life. A different definition of trust is provided by Shockley-Zalabak et al. (2010) who describes trust as the overreaching belief that an organization in its communication and behaviors is competent, open and honest, concerned, reliable, and worthy of identification with its goals, norms, and values. These five characteristics are defined as dimensions or components of trust (see Figure 2).

Figure 2. Model of organizational trust Source: Shockley-Zalabak et al., 2010: 28

The competence dimension is the ability of the organization through its leadership, strategy, decisions, quality, capabilities to meet the challenges of its environment, as well as to achieve the organizations objectives. Competence comes from the capabilities of employees at all organizational levels. The reliability dimension is about keeping commitments and basic follow-through. It is about tell- ing all organizational members when something has to change and why. Reliability is a steadiness in behavior that builds the trust necessary for uncertain times. The identification dimension is the connection between the organization and individual employees most often based on core values. Identification relates to an individual establishing a personal connection with management and peers and with the entire organization, i.e. when individuals believe their values are reflected in the values the organization exhibits in day-to-day behaviors. The openness and honesty dimension shows how the organization communicate about its problems, engage in constructive disagreements and conflicts, and provide input into job-related decisions. Stake- holders evaluate an organization as open and honest when they are provided with information on how job- related problems are handled and how major organizational decisions will affect them as individuals. Long- term strategic direction, when available to all stakeholders, is a sign of an open and honest organization. The concern for employees / stakeholders dimension is about communication and employment practices. It is reflected in the perception and reality of top management wanting to communicate regularly with employees and exhibiting a willingness to hear and act on employee ideas, concerns and needs.

20 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Because trust represents a positive assumption about the motives and intentions of another party, it allows people to economize on information processing and safeguarding behaviors (McEvily et al., 2003). Furthermore, trust is a basic necessity for nearly all forms of exchange. (McEvily et al., 2003) believe that trust influences organization through two main causal pathways – structuring and mobilizing: • Structuring. Trust shapes the relatively stable and enduring interaction patterns in and between organizations. By influencing the status and reputation of certain actors, trust affects their positions within a social network and changes the shape and structure of the network itself. • Mobilizing. Trust motivates actors to contribute, combine, and coordinate resources towards collective efforts. By increasing openness speed in knowledge sharing, trust facilitates cooperation and joint problem solving, i.e. trust makes decision making more efficient by simplifying the acquisition and interpretation of information.

According to Shockley-Zalabak et al. (2010), there are four main effects of trust on the organization: 1) trust is fundamental for bottom-line results; 2) trust impact organizational forms; 3) trust impacts work effort; and 4) trust impacts how organizations learn. Trust and perceptions of integrity affect bottom-line economic performance. Low-trust organization requires unnecessary duplication and bureaucracy and is a political environment in which disengagement is common, turnover high, and fraud often prevalent (Covey, Merrill, 2008). Meanwhile, high-trust organizations increase value, accelerate growth, enhance innovation, improve collaboration, have stronger partnering, better execution, and heightened loyalty (Covey, Merrill, 2008). Trust also impacts the ability to create adap- tive organizational forms, to form strategic alliances, and to work in effective virtual teams. Furthermore, being trusted to do a job independently (versus tightly monitored) creates more productive performance and change. Finally, for creativity and innovation to flourish in the organization, people at all organizational levels must have the motivation to challenge conventional wisdom and push to change status quo. Creativity and innovation are likely to flourish in climates of trust and to literally shut down when distrust is prevalent. On the other hand, trust also has a downside. Academics have noted that trust by itself does not guarantee trustworthy behavior; as a matter of fact, it may even lead to greater fraud than if it did not exist (Granovetter, 1985; Shapiro, 1987). This arises not only from trust that was displaced, but also from an excessiveness of trust. ‘Despite careful calibration, trust in organizational context includes a probabilistic leap of faith, which may lead the trustor astray. As situations change, supporting commitments may unconditionally become untenable for individuals and organizations at some stage’ (McEvily et al., 2003). To conclude, high organizational trust positively transforms individuals and entire organizations. Trust impacts structuring (organizational forms), mobilizing (increases work effort, improves bottom-line results), and how organizations learn (triggers creativity and innovation). Downsides of trust are the risk the ‘leap of faith’ is connected to and the possibility for the quality of trust to result in flawed and costly judgments.

2. Building trust in a virtual team

Virtual teams, defined as geographically dispersed, electronically dependent, dynamic, or consisting of diverse members working remotely (Martins et al., 2004; Kirkman, Mathieu, 2005) are growing in number and importance. Virtual teams were at first defined as groups of geographically distributed co-workers that are brought together using a combination of telecommunications and information technologies to carry out a variety of tasks (Townsend et al., 1998). However “recently, scholars have shifted away from this dichotomy recognizing that most teams can be described on a continuum of virtuality” (Gibson, Gibbs, 2006: 453). Shin (2004) suggested that virtuality is the degree to which a group has temporal, spatial, cultural and organizational dispersion and communicates

21 Donata Benetytė, Gražina Jatuliavičienė Building and Sustaining Trust in Virtual Teams within Organizational Context through electronic means. Harvey et al. (2005) defined virtual teams as geographically and organizationally dispersed, with members who work in different time zones, in different nations around the world, with membership that is often temporary and structure that is transitory, and who communicate primarily via technology. From the definitions of a virtual team across this growing literature one can see that the most common characteristics of such team are geographic dispersion and electronic dependence and national diversity. However, further on, this work will be focusing on the four most common virtual team’s defining dimensions, i.e. geographic dispersion, electronic dependence, dynamic structure and national diversity. The traditional conceptualization of trust supposes that trust resides in personal relationships and past or future membership’s in common social networks that define the shared norms of obligation and responsibility (Bradach, Eccles, 1988). As virtual teams are physically isolated and are thereby forced to communicate using technology, they often have less of opportunities to physically come together and share experiences or reciprocal disclosure, which traditionally has been considered as sources of personal trust relationships (Lewicki, Bunker, 1996). The lack of past and future association decreases the potential existence of trust (Jarvenpaa, Leidner, 1999). The diversity in cultural and geographic backgrounds likewise challenges the potential existence of trust (Bradach, Eccles, 1988; Mayer et al., 1995). Finally, trust needs physical touch, which is eliminated by the technological context (Handy, 1995) – global organizations are often confronted with the situation where virtual team members must frequently meet face-to-face to avoid misinterpreting each other (Maznevski, Chudoba, 2000). In geographically dispersed teams, it is more difficult to coordinate resources, as there are shorter windows of time for synchronized meetings, and many meetings do not take place in standard hours. What is more, in a virtual team, change occurs frequently among participants, their roles, and their relationships to each other. Many organizations partner through informal, temporary and relatively unstruc- tured arrangements (e.g. outsourcing), or using to some extent more formal but dynamic partnerships (e.g. licensing, networks, project-limited structural arrangements) (Carson et al., 2003). What is more, a dynamic structure reduces the strength of social ties among members of the team – turnover makes it hardly possible to develop strong relationships and organizational memory. It makes it more difficult to plan and structure the flow of development – often parties need to review, renegotiate, or reinterpret their initial agreements (Das, Teng, 1998). This causes uncertainty which in its accord causes attributions and interpretations about the motives of the parties involved, resulting in unwillingness to share information. And even though it has been argued that weak ties potentially lead to greater creativity (Granovetter, 1982) due to new participants bringing fresh knowledge, individuals often feel more comfortable sharing information across stronger ties (Perry-Smith, Shalley, 2003). Finally, it is more difficult to implement knowledge when the structure is dynamic (Granovetter, 2005). Finally, as national diversity creates different expectations and reduces identification with the team, for communication practices, it is more challenging to establish effective internal communication (Gibson, Vermeulen, 2003). Thus, although teams that consist of members from different nations have access to more information, as a result of different worldviews (Choi et al., 1999), they encounter difficulties that can hinder innovation through misunderstanding, stereotyping, and the inability to reach agreement, make decisions, and take action (Adler, 1997). In addition, high national diversity and members’ identification with their nationality possibly leads to social categorization, a process in which individuals make “in-group/out-group” distinctions on the basis of nationality, particularly when they do not have enough information about others involved (Whitener et al., 1998). Nevertheless, all these negative effects can be mitigated by employing a psychologically safe, i.e. trusting environment. The knowledge on developing trust is closely connected to the relationship development processes. ‘Members of organizations actively probe their counterparts to see if they can maintain or increase their level of trust’ (McEvily et al., 2003). This makes trust buildable, as well as destroyable. Jarvenpaa, Leidner (1999) have distinguished these trust-facilitating communication behaviors and team’s member actions (see Table 1).

22 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Table 1. Trust-Facilitating Communication Behaviors and Member Actions

Communication Behaviors that Facilitated Trust Communication Behaviors that Helped Maintain Early in a Group’s Life Trust Later in a Group’s Life 1. Social Communication; 5. Predictable communication; 2. Communication of enthusiasm 6. Substantial and timely responses Member Actions that Facilitated Trust Early in Member Actions that Helped Maintain Trust Later in a Group’s Life a Group’s Life 7. Positive leadership; 3. Coping with technical uncertainty; 8. Successful transition from social to procedural to task 4. Individual initiative focus; 9. Phlegmatic response to crises Source: Jarvenpaa, Leidner, 1999: 807.

Communication behaviors helping to build trust early in a group’s life: 1) Extensive social communication foster trust early on in a team’s existence, though is insufficient in maintaining trust over a longer term. Social exchange can make connections between members of groups using technology based communication stronger, as long as it is not at the expense of a task focus (Chidambaram, 1996). 2) Even though earlier research indicates that members in computer mediated groups are likely to express less excitement and support, if it is achieved, it increases the appeal to the group, trend for agreement and collaboration (Fulk, 1993). Member Actions facilitating trust early on: 3) Another trust facilitating action in the early life of a team is to develop a system of coping with technical and task uncertainty, as these factors create mistrust mostly by interrupting technology based communication (e.g., messages missed, inability to meet deadlines and the pressure rising from it) (Jarvenpaa, Leidner, 1999). 4) Individual initiatives strengthen and bring together a team (Meyerson et al., 1996), but the case data (Jarvenpaa, Leidner, 1999) also suggest that responses to the initiatives might be even more important as computer mediated communication result in greater uncertainty than face-to-face communication, which in its turn tends to create an intense need for responses. Communication behaviors maintaining trust later on: 5) “Inequitable, irregular, and unpredictable communication hinders trust” (Jarvenpaa, Leidner, 1999, p. 798). Regular pattern of communication (explicitly setting an expectation of how regularly communication should take place, forewarning of communication absences) is necessary to maintain confidence between virtual team members. 6) Substantial and timely response verifying that group’s members’ messages and their contributions to the assignments are thoroughly read and evaluated creates trusting environment as members feel valued. Information on individual and organizational results should be provided constantly (Shockley-Zalabak et al., 2010). Member actions facilitating trust later on: 7) Ineffective and/or negative leadership (e.g. complaining, comparing the team unfavorably to other teams, etc.) creates distrust between the leader and the team, as members do not feel valued, as well as between team members themselves, as they start doubting each other. Effective leaders constantly engage in positive reinforcement (Jarvenpaa, Leidner, 1999), do not shield themselves from inconvenient facts (Shockley-Zalabak et al., 2010). 8) Successful transition from social and/or procedural focus to task focus allows a group to fulfill its purpose – execute a project, a task. Groups need to set rules and procedures, create mechanisms to enforce them and then swiftly change to a task orientation. Teams that end up stuck in the procedural stage later on start losing trust in other members (Jarvenpaa, Leidner, 1999). 9) Ability to remain phlegmatic, unemotional and calm during turbulences and crises that all teams face at some point creates an environment where everything seems to be under control, which allows team members to feel that they can count on each other (Jarvenpaa, Leidner, 1999). Shockley-Zalabak et al. (2010) offer list of recommendations for building trust in virtual environments (see Table 2).

23 Donata Benetytė, Gražina Jatuliavičienė Building and Sustaining Trust in Virtual Teams within Organizational Context

Table 2. List of recommendations for building trust

1. Develop norms and expectations for virtual work. 7. Provide information on individual and organizational Relate expectations to the vision and purpose of the results organization 2. Set meeting and communication standards 8. Ask for feedback and suggestions for improvements 3. Ensure appropriate skills for using technology (in- 9. Deal directly and swiftly with trust breaches cludes employees and other stakeholders) 4. Research and design user-friendly work environments 10. Support continual learning and development (equipment, supplies, technology, and ergonomic work features, etc.) 5. Use multiple methods of communicating including 11. Make personal contacts with virtual workers voice and face-to-face meetings 6. Ensure employees and other stakeholders know how 12. Reward and recognize contributions their work/interaction relates to the overall excellence of the organization Source: Shockley-Zalabak et al., 2010

Points 1 and 2 supplement: 1) social communication; 3) predictable communication, and the first stage of 7) successful transition from social to procedural task focus. Points 3, 4 and 5 supplement 5) coping with technical uncertainty. Points 6, 7 and 8 supplement: 3) predictable communications; and 4) substantial and timely responses. Point 11 supplements 1) social communication, and point 12 supplements 8) positive leadership. However, points 9 and 10 are not reflected in the previous trust-facilitating communication behaviors and member actions scheme. With the point 9 Shockley-Zalabak et al. (2010 suggest that leaders and team members should quickly respond to ethical abuses, as “distrust grows when abuses are ignored, action is delayed, or a veil of secrecy surrounds addressing ethical violations” (Shockley-Zalabak et al, 2010, p. 207). With the point 11 authors suggest that training about the concepts of trust for leaders, supervisors, teams, virtual environments and individual contributors has lasting value, as when these competences are understood and recognized, stakeholders become empowered to actively build trust (Shockley-Zalabak et al., 2010). Finally, one more important trust building factor in a virtual team is face-to face meetings. Maznevski, Chudoba (2000) in their research have found that face-to-face meetings helped to resolve prior uncertainties, to produce ideas, make comprehensive decisions, build loyalty, commitment and relationships in general. Robey et al. (2000) suggest that face-to face meetings build deeper social connection between team members and are required for a long-lasting virtual communication. However, frequency of face-to-face meetings can be reduced over time with the appearance of task accuracy and clarity (Maznevski & Chudoba, 2000). All these means (actions and behaviors) for building trust in a virtual team facing the challenges provided by its specifics allow diminishing or sometimes even removing the negative effects of these challenges.

3. Empirical research data analysis and interpretation

As per organization’s whose virtual team is researched request, no identifying details of the organization will be revealed in the research. However, substantial characteristics of the virtual team researched were provided by the organization and are as follows. The researched virtual team’s field of work is information technologies. The team is permanent, members are changing rather often (12 people left and were replaced by others in the last half a year only). The team now exists for three and a half years. Team consists of 58 members, 39 of who are men (67 %) and only a third are women. Most of the members (38 %) are 20–29 years old, a little less (34 %) are 30–39 years old, and the least of them (13 %) are 50–59 years old. The team is made of members of different nationalities: 28 members are Lithuanian, 13 come from India, and the rest 17 are English. Education acquired by the members of the team is mostly university level education (62 % have a bachelor degree, 23 % have a master degree or higher). Most of the team members have been working 4 to 5 years in a virtual team (not this particular team).

24 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Empirical research was carried out in three stages: evaluation of trust, tailored application of methods for building trust, another evaluation of trust. The first stage of the research was carried out between the 8th and 19th of October 2012. 58 copies of questionnaire designated to evaluate general and component specific levels of trust in the virtual team were sent to 58 respondents via electronic mail and 58 copies of each questionnaire came back fully answered. The purpose of the first questionnaire was to find out if any trust building methods are being applied in the researched virtual team. This questionnaire was based on the organizational trust index evaluation provided by Shockley-Zalabak et al. (2010). Questions were divided into several blocks reflecting the six components of trust and their elements. This questionnaire also allowed to measure general level of trust in the virtual team. Once all the questionnaires were returned and answers counted, an index was calculated in order to see which activities for building trust are in place. The index was calculated by giving a value to each of the answers (very little – 1, little – 2, some – 3, great – 4, very great – 5), values were summed up and divided by the number of questions relevant to a particular element of the model. The larger the index – the more action is being taken to build trust in a particular area. The largest possible index is 290, the smallest – 58. The results are as follows (see Table 3), components are arranged in a way that indices go from the highest to the lowest).

Table 3. Indices on how strong is each component of trust in the researched team Trust Component Index Competence 203.25 Identification 183.8 Fairness (Reliability) 180 Concern for Stakeholders 163 Openness and Honesty 155.11 Total: 172.04

To summarise the first stage of the research, one can see that while the researched virtual team’s trust is rather high in components of competence (of the team and the organization), identification (with colleagues and organization) and fairness/reliability (of colleagues and supervisors), the researched team faces some big problems with trust in the component of concern for stakeholders, and especially in openness and honesty. This shows that team members do not feel that their colleagues and management are open with them, as well as they do not feel being cared for. This should not be unexpected as the weakest elements for building trust in a virtual team in the researched team are positive leadership, social communication, predictable communication, communication of enthusiasm and initiative and face-to-face meetings – all of which are directly connected to a direct and open communication (see Table 4), the results are as follows (starting with the highest index and going to the lowest). Table 4. Indices on actions taken to build trust Elements for building trust in a virtual team Index Substantial and Timely Responses 212.3 Coping with Technical Uncertainty 202 Transition from social to procedural to task focus 201.5 Phlegmatic Response to Crises 190.5 Direct and Quick Dealing with Trust Breaches 184 Positive Leadership 176.5 Social Communication 163.5 Individual Initiative 148.5 Predictable Communication 133.5 Communication of Enthusiasm 133 Face-to-face Meetings 61 Trainings on Trust 58 Total: 160.7

25 Donata Benetytė, Gražina Jatuliavičienė Building and Sustaining Trust in Virtual Teams within Organizational Context

One can see that elements that have their indices quite high are those that are not connected to direct internal communication between the team members (substantial and timely responses, coping with technical uncertainty, transition from social to procedural to task focus, phlegmatic response to crises). However, the rest of the elements which are closely connected to direct internal communication have their indices rather low (face-to-face meetings, communication of enthusiasm, predictable communication, individual initiative, social communication, positive leadership, dealing with trust breaches – all below 190). Trainings on Trust element has received the lowest possible index which indicates that either there were never any trainings on trust provided or there were very little of them. Thus, taking into account all of the above, the second stage was focused on improving communication between team members, as well as team members and organization’s management, expecting that this in its turn would improve component level of trust together with general level of trust. The second stage of the research was carried out in the period between the 20th of October and the 18th of November 2012. The purpose of this stage was to apply methods for building trust in a virtual team to improve the index of the elements, as well as the components of trust that were discovered to have the lowest index in the first stage of the research. As it was identified that positive leadership had a rather low index (176.5), it was decided to provide trainings on positive leadership for the immediate supervisor of the team just before the rest of the team was introduced with what actions are going to be taken in order to increase trust in their team. Further, as it was identified that no or very little trainings on trust were provided to the team members and management, the next step was to provide such trainings to the team and its immediate supervisor, expecting that understanding of trust and its functions will enhance the effect of further actions taken in the second stage of the research. This course was provided using video conference technology. Both courses were provided by an external organization specializing in organizational trainings, they took 8 hours each. As the first stage of the research has identified that the lowest index regarding components of trust be- longed to openness / honesty and concern for stakeholders, it was decided to organize a meeting with the researched team and the top management of the organization. Means of the meeting was video-conference. The purpose of the meeting was for the top management to present and later discuss with the team members the long-term strategies and tactics of the organization, to provide detailed information on how the team’s work is incorporated in these strategies and tactics, also, how decisions affecting team’s work are being made. Furthermore, on the basis of the results drawn from the first stage of the research, it was decided to develop standards for official communication. It was decided by the team and its immediate supervisor to divide communication periodically: daily, weekly, monthly, quarterly and yearly. The main work-related matters then were assigned to these periodic categories and a responsible person for the communication of each of the matters was assigned to it. Virtual team’s immediate supervisor agreed to monitor, if the communication was in process as agreed upon. Team members together with their immediate supervisor agreed to meet once per month to discuss work-related matters – goals, progress, and problems the team faces. The meeting later continued for two more hours in order to define incentives for the team members that show initiative and to generate ideas on how to become closer and work more as a one team instead of three. Firstly, the team decided to create an electronical space where everyone could express their work-related ideas, suggest improvements – an internal website which was put online the same evening by several team members. Secondly, three persons (one from each country) were assigned to monitor the flow of ideas on the website; an opportunity to discuss the ideas on the website was created. Finally, team members and their immediate supervisor have agreed to start electing the best idea of the month the owner of which would be awarder with a cheque for dinner for two. Finally, it was agreed to try to organize a face-to-face meeting of the whole team which later turned into a top management’s approved opportunity for interchange of colleagues, i.e. team members were divided into groups of three and were arranged to go and work with their colleagues in other countries for five days. In the period of the research three groups interchanged: three Lithuanians went to work for five days to the United Kingdom, three Englishmen went to India, and three Indians came to Lithuania.

26 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

In the third stage of the research, that was carried out in the period between the 19th of November and 2nd of December, in order to evaluate changes brought by the second stage, the first stage, evaluating only general and component specific level of trust in a virtual team, was repeated with the same respondents. Once all the questionnaires were returned and answers counted, again indices were calculated for the general level of trust, as well as for each component of trust separately so they can be compared (see Table 5).

Table 5. Comparison of indices on how strong is general and component specific trust Index Stage Index Stage Trust Component Difference 1 2 Competence 203.25 205 1.75 Identification 183.8 189.4 5.6 Fairness (Reliability) 180 182 2 Concern for Stakeholders 163 167.57 4.57 Openness and Honesty 155.11 168 12.89 Total: 172.04 178.62 6.58

From the Table 5 we can see that general level of trust has grown, as well as did component specific trust. The components where trust grew the most were openness and honesty, identification, and concern for stakeholders – two of which (openness and honesty and concern for stakeholders) are strongly connected to communication between the team members and team members and management. Competence and fairness (reliability) indices have not changed much, although it did grow. This brings a conclusion that the choice to focus on communication in the researched team in order to increase trust between team members and team members and management was correct as indices of the two weakest (as revealed in the first stage of the research) components of trust in the researched team (openness and honesty and concern for stakeholders) increased significantly. Moreover, it also shows that focus on communication also positively affected the growth of other components’ indices (indices of all the components grew, although it was focused only on the two weakest), especially identification, even though they are not directly connected to communication.

Conclusions

Trust – willingness to accept vulnerability base on positive expectations about another’s intentions or behaviors – has been proven to bring many benefits to an organization: structuring (positive impact on organizational forms); mobilizing (improves bottom-line results, increases work effort of stakeholders); positively affecting an organization’s learning (triggers creativity and innovation). Virtual teams are growing in number and importance around the globe but due to their specifics and the challenges these specifics bring, levels of trust in virtual teams are usually low. Just as trust brings benefits to an ordinary organization, it can also bring those same benefits to a virtual team. Thus, the knowledge on how to tackle obstacles created by a virtual team’s specifics and how to build and sustain trust in such team within organizational context is necessary. The research has shown that trust levels in a virtual team can be improved. A guideline for building trust in a virtual team can be tailored after evaluation of where the trust of a virtual team is weakest (taking into account the components and elements of trust) and methods which in their turn would improve trust in a virtual team. This was proven by the research during which methods focusing on communication were applied – they improved general and component specific levels of trust in a virtual team in a very short time (four weeks). The research has also shown that focus on communication improve trust levels not only in components directly connected to communication (openness and honesty, concern for stakeholders) but also in other components (identification, competence, fairness/reliability). This is not surprising considering that many elements for building trust in a virtual team are connected to communication. Thus, although defining commu-

27 Donata Benetytė, Gražina Jatuliavičienė Building and Sustaining Trust in Virtual Teams within Organizational Context nication standards, establishing communication outside work environments, making communication regular and predictable might not level up trust in all components of trust, but it can definitely improve levels of trust in some of them, as well as the general level of trust.

References

Adler, P. S. (1995). Interdepartmental interdependence and coordination: The case of the design / manufacturing interface. Organization Science, Vol. 6 (2), p. 147–167. Bendor, A., Swistak, P. (1997). The evolutionary stability of cooperation. American Political Science Review, Vol. 9 (2), p. 290–307. Bradach, J. L., Eccles, R. G. (1989). Markets versus hierarchies: From ideal types to plural forms. Annual Review of Sociology, Vol. 15, p. 97–118. Carson, S. J., Madhok, A., Varman, R., John, G. (2003). Information processing moderators of the effectiveness of trust- based governance in inter-firm R&D collaboration.Organization Science, Vol. 14, p. 45–56. Chidambaram, L. (1996). Relational development in computer supported groups. MIS Quarterly, Vol. 20 (2), p. 143– 165. Choi, I., Nisbett, R. E., Norenzayan, A. (1999). Causal attributions across cultures: Variation and universality. Psycho- logical Bulletin, Vol. 125, p. 47–63. Covey, S. M. R., Merrill, R. R. (2008). The speed of trust: the one thing that changes everything. New York: The Free Press. Cummings, L. L., Bromiley, P. (1996). The organizational trust inventory: development and validation. In: R. M. Kram- er, T. R. Tyler (eds.). Trust in organizations: Frontiers of theory and research. Das, T. K., Teng, B. (1998). Between trust and control: Developing confidence in partner cooperative alliances. Acad- emy of Management Review, Vol. 23, p. 491–512. Fichman, M. (2003). Straining towards trust: some constraints on studying trust in organizations. Journal of Organiza- tional Behavior, Vol. 24 (2), p. 133–157. Frank, R. H. (1988). Passions within reason: The strategic role of emotions. New York: Norton. Fulk, J. (1993). Social construction of communication technology. Academy of Management Journal, Vol. 36 (5), p. 921–950. Gibbs, J. (2002). Loose coupling in global teams: Tracing the contours of cultural complexity. Unpublished Ph. D. dis- sertation. University of Southern California. Gibson, C. B., Cohen, S. G. (2003). Virtual teams that work: Creating conditions for virtual collaboration effectiveness. San Francisco: Josey-Bass. Gibson, C. B., Gibbs, J. L. (2006). Unpacking the concept of virtuality: The effects of geographic dispersion, electronic dependence, dynamic structure, and national diversity on team innovation. Administrative Science Quarterly, Vol. 51 (3), p. 451–495. Gibson, C. B., Vermeulen, F. (2003). A healthy divide: Subgroups as a stimulus for team learning. Administrative Sci- ence Quarterly, Vol. 48, p. 202–239. Granovetter, M. S. (1982). The strength of weak ties. American Journal of Sociology, Vol. 78, p. 1360–1380. Granovetter, M. S. (1985). Economic action and social structure: the problem of embeddedness. American Journal of Sociology, Vol. 91, p. 481–510. Granovetter, M. (2005). The impact of social structure on economic outcomes. Journal of Economic Perspectives, Vol. 19, p. 33–50. Handy, C. (1995). Trust and the virtual organization. Harvard Business Review, Vol. 73 (3), p. 40–50. Harvey, M., Novicevic, M. M., Garrison, G. (2005). Global virtual teams: A human resource capital architecture. Inter- national Journal of Human Resource Management, Vol. 16, p. 1583–1599. Jarvenpaa, S. L., Leidner, D. E. (1999). Communication and trust in global virtual teams. Organizational Science, Vol. 10 (6), p. 791–815. Kanawattanachai, P., Yoo, Y. (2002). Dynamic nature of trust in virtual teams. Journal of Strategic Information Systems, Vol. 11, p. 187–213. Kirkman, B. L., Mathieu, J. E. (2005). The dimensions and antecedents of team virtuality. Journal of Management, Vol. 31, p. 700–718. Lewicki, R. J., Bunker, B. B. (1995). Trust in relationships: A model of trust development and decline. In: B. B. Bunker, J. Z. Rubin (eds.). Conflict, cooperation and justice. Jossey-Bass, San Francisco, CA. Lewicki, R. J., Bunker, B. B. (1996). Developing and maintaining trust in work relationships. In: R. M. Kramer, T. R. Tyler (eds.). Trust in Organizations: Frontiers of Theory and Research. Thousand Oaks, CA: Sage Publica- tions.

28 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Lewis, J. D., Weigert, A. J. (1985). Trust as a social reality. Soc. Forces, Vol. 63 (4), p. 967–985. Madhaven, R., Grover, R. (1998). From embedded knowledge to embodied knowledge: New product development as knowledge management. Journal of Marketing, Vol. 62 (4), p. 1–12. Majchrzak, A., Rice, R. E., Malhotra, A., King, N. (2000). Technology adaptation: The case of a computer-supported inter-organizational virtual team. MIS Quarterly, Vol. 24, p. 569–600. Manusov, V., Winchatz, M. R., Manning, L. M. (1997). Acting out our minds: Incorporating behaviour into models of stereotype-based expectancies for cross-cultural interactions. Comm. Monographs, Vol. 64, p. 119–139. Martins, L. L., Gilson, L. L., Maynard, M. T. (2004). Virtual teams: What do we know and where do we go from here? Journal of Management, Vol. 30, p. 805–835. Mayer, R. C., Davis, J. H., Schoorman, F. D. (1995). An integrative model of organizational trust. Academic Manage- ment Review, Vol. 20, p. 709–734. Maznevski, M., Chudoba, K. (2000). Bridging space over time: Global virtual team dynamics and effectiveness. Or- ganization Science, Vol. 11, p. 473–492. McEvily, B., Perrone, V., Zaheer, A. (2003). Trust as an Organizing Principle. Organization Science, Vol. 14 (1), p. 91–103. Messick, D. M., Kramer, R. M. (2001). Trust as a form of shallow morality. In: K. Cook (ed.). Trust in society, Vol. 2. New York: Russell Sage. Meyerson, D., Weick, K. E., Kramer, R. M. (1996). Swift trust and temporary groups. In: R. M. Kramer, T. R. Tyler (eds.). Trust in Organizations: Frontiers Theory and Research. Sage Publications, Thousand Oaks, CA. Misztal, M. B. (1996). Trust in Modern Societies. Oxford: Polity. Nandhakumar, J., Baskerville, R. (2006). Durability of online teamworking: patterns of trust. Information Technology & People, Vol. 19 (4), p. 371–389. Perry-Smith, J. E., Shalley, C. E. (2003). The social side of creativity: A static and dynamic social network perspective. Academy of Management Review, Vol. 28, p. 89–106. Robey, D., Khoo, H. M., Powers, C. (2000). Situated learning in cross-functional virtual teams. IEEE Transactions on Professional Communication, Vol. 43 (1), p. 51–65. Shapiro, S. P. (1987). The social control of impersonal trust. American Journal of Sociology, Vol. 93 (3), p. 623–658. Shelling, T. (1978). Altruism, meanness, and other potentially strange behaviors. American Economic Review, Vol. 68(2), p. 229–230. Shin, Y. Y. (2004). A person-environment fit model for virtual organizations. Journal of Management, Vol. 30, p. 725– 743. Shockley-Zalabak, P. S., Morreale, S., Hackman, M. (2010). Building the high-trust organization: strategies for supporting five key dimensions of trust. San Francisco, CA: Jossey-Bass. Sole, D., Edmondson, A. (2002). Situated knowledge and learning in dispersed teams. British Journal of Management, Vol. 13, p. 17–34. Townsend, A. M., DeMarie, S. M., Hedrickson, A. R. (1998). Virtual teams: Technology and the workplace of the future. Academy of Management Executive, Vol. 12 (3), p. 17–29. Whitener, E. M., Brodt, S. E., Korsgaard, A. M., Werner, J. M. (1998). Managers as initiators of trust: An exchange relationship framework for understanding managerial trustworthy behaviour. Academy of Management Review, Vol. 23, p. 513–530.

PASITIKĖJIMO KŪRIMAS IR STIPRINIMAS VIRTUALIOSE KOMANDOSE ORGANIZACINIAME KONTEKSTE

Donata Benetytė, Gražina Jatuliavičienė Vilniaus universitetas (Lietuva)

Santrauka

Straipsnyje siekiama atskleisti, kodėl pasitikėjimas bei jo komponentai yra svarbūs organizaciniame kontekste. Pasitikėjimas virtualiose komandose yra gana nauja ir nedaug nagrinėta sritis, todėl būtina aiškiai suprasti, kas yra virtuali komanda, kartu išryškinant pagrindinius šių komandų veiklos ypatumus. Straipsnyje aptariami specifiniai iššūkiai, su kuriais susiduria virtualios komandos, siekdamos sukurti pasitikėjimą tarp

29 Donata Benetytė, Gražina Jatuliavičienė Building and Sustaining Trust in Virtual Teams within Organizational Context savo narių, taip pat kokie veiksmai ir elgesys gali padėti sukurti pasitikėjimą virtualioje komandoje ir padėti priimti iššūkius. Dėl specifinių šių komandų bruožų (geografinis išsisklaidymas, elektroninė priklausomybė, dinamiška struktūra ir kultūriniai skirtingumai) pasitikėjimo lygis šiose komandose dažniausia būna žemas. Remiantis empirinio tyrimo rezultatais, pateikiama pasiūlymų ir būdų, kaip didinti pasitikėjimą virtualiose komandose. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: pasitikėjimas, virtuali komanda, pasitikėjimo kūrimas virtualiose komandose.

JEL KLASIFIKACIJA: J240, J290, M120, O390.

30 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

GDP AND LENDING BEHAVIOUR: EMPIRICAL EVIDENCE FOR BALTIC STATES ECONOMIES

Ģirts Brasliņš1, Aleksis Orlovs2, Ieva Braukša3, Aldis Bulis4

University of Latvia (Latvia)

ABSTRACT Sustainable economic development is based on the favourable and stable business environment that promotes competitiveness of companies. Commercial banks facilitate the capital flow from the less efficient sectors of the economy and businesses to more competitive industries and enterprises. The purpose of the research is to analyze the dynamics of the Baltic States’ GDPs during years 2005–2010 and to test the GDP correlation with the loans issued by domestic commercial banks to the businesses. The key results of the analysis provide evidence about the mutual relations between the leading and influencing factors in GDP and issued loans and serve as a basis for developing proposals on fostering the recovery of Baltic States’ economies. The Granger test analysis performed for the aggregate GDP and lending, as well as for six industries, provides controversial results and indicates that output in some industries has mutual relationship with the availability of financial resources, however the business sector development leads to the increase of credit granting thus ensuring the development of the sector. The methods applied in the research comprise the systematic, logical and comparative analysis, analysis of statistical data, expert method and generalization, as well as the econometric Granger causality test method. KEY WORDS: Loans, GDP, Granger causality test, loans and output.

JEL CODES: E32, G10.

Introduction and research objectives

Sustainable economic development is usually based on the favourable and stable business environment that promotes competitiveness of companies. Commercial banks have a significant role in the development of a country’s economy. Commercial banks facilitate and manage the capital flows from the less efficient sectors of the economy to more competitive industries and firms. Additionally, credits have another significant role in the economy of each country, because they substantially increase the purchasing power of consumers

1 Ģirts Brasliņš – PhD student, Faculty of Economics and Management, University of Latvia. Scientific interest: credit risk management E-mail: [email protected] Tel.: +371 294 030 57 2 Aleksis Orlovs – PhD student, Faculty of Economics and Management, University of Latvia. Scientific interest: clusters management E-mail: [email protected] Tel.: +371 292 872 89 3 Ieva Braukša – PhD student, Faculty of Economics and Management, University of Latvia, Scientific interest: regional economics E-mail: [email protected] Tel.: +371 267 301 10 4 Aldis Bulis – PhD student, Faculty of Economics and Management, University of Latvia, Scientific interest: logistics and transportation E-mail: [email protected] Tel.: +371 259 345 22

31 Ģirts Brasliņš, Aleksis Orlovs, Ieva Braukša, Aldis Bulis GDP and Lending Behavior: Empirical Evidence for Baltic States Economies and industries, leading to the GDP growth. Without availability of additional financial resources the growth of economy becomes challenging and therefore credits have the key influence on it (Romanova, 2006). In the period from the beginning of the 21st century till the economic downturn of 2009 Baltic countries’ GDPs grew faster than those of other Central and East European (CEE) countries and in Europe could only be matched by Iceland and Spain. In the period from 2000 to 2007 the volume of loans including the loans from foreign creditors increased in average by 20 percent over the previous year. As a result, for example, the total debt of Latvia reached 116 % of GDP in 2007, compared to 35 % of GDP in year 2000. The debt was still low compared to the average level in the euro area – 135 %, however, it was above the level of most CEE countries (Erbenova, 2011). The Baltic States, like many other countries in the CEE region, have experienced substantial capital inflows in the years preceding the economic downturn. In countries with floating exchange rates (Czech Republic, Poland, Romania, Slovak Republic and Ukraine), monetary policy was strengthened by allowing exchange rates to fluctuate. However, in countries with pegged exchange rates (Bulgaria, Estonia, Lithuania and Latvia) capital inflows determined lower interest rates and significant acceleration in credit growth. In many of these countries, including Latvia, Lithuania and Estonia, most of the loans were granted in the Euro currency, due to the lower rates (Brunner, 2006). Excessive credit granting (especially as mortgages), during the economic development period (2005−2007) lead to increased internal demand that was followed by upward pressure to prices and resulted in overheating of economics. On the other hand, during the economic recession period amounts of granted loans decreased. The problem addressed in this paper is the question which is the leading factor – GDP growth and development of real economy or availability of loans. The purpose of the research is to investigate how lending responds to monetary policy and GDP shocks in the Baltic States. Therefore the object of the research is GDP and loans in the Baltic States. The authors draw a hypothesis that faster development of an industry means the availability of more credit resources to the particular industry. The effect of financial development on the economic growth has been studied in various respects in recent years, providing controversial results, which the authors will analyze in the next chapter. European research, in contrast to recent US findings, suggests that a change in the loan growth has a positive and statistically significant effect on GDP. Researchers in US found no compelling evidence for a strong causal relationship between credit supply and real output. The authors will consider the aggregate level to achieve the overall understanding about the connection between loans and GDP. Aggregated indicators have been chosen as they will be used for further and more detailed analysis of GDP-loan relationship. The key results of the analysis provide evidence about the mutual relations between the leading and influencing factors in GDP shocks and loans issued by banks. To research the authors’ hypothesis several items are defined as the goals of this study. First goal is to find out the evidence about the leading and influencing factors in GDP and issued loans mutual relations. Second goal is to test the correlation between the development pace and its access to financial resources (leverage) in industries level and understand this interaction from econometrical perspective. To achieve purpose of the study, 4 different tasks are defined: • analyze the dynamics of Baltic States’ GDPs and loan indices during the years 2005–2010; • test the GDP correlation with domestic commercial banks issued loans to the businesses; • perform the Granger causality test between the growth rates and leverage dynamics of several industries over the period of 2005–2010; • build econometrical models which provides the impression about the possible behavior of loan and GDP interaction. The methods of the research are systematical, logical and comparative analysis, analysis of statistical data (correlogram analysis), expert method and generalization as well as econometric method of Granger causality test.

32 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

1. Literature review and methods

Most notable papers related to the effect of financial development on economic growth are controversial. Joseph Schumpeter (1991) argued that financial intermediaries play a pivotal role in economic development because they choose which firms get to use society’s saving. According to his view, the financial intermediary sector alters the path of economic progress by affecting the allocation of savings and not necessarily by altering the rate of savings. Thus, the Schumpeterian view of finance and development highlights the impact of financial intermediaries on productivity growth and technological change. Driscoll (2004) discovered that there is a long tradition in the literature on monetary policy, beginning with Brunner and Meltzer (1963) and revived more recently by Bernanke (1983) and many others, that banks may play a special role in the propagation of economic fluctuations. The first is the reverse causality or endogeneity problem: one must determine that correlations between output and money are due to output responding to money and not money demand to expectations of future output. Discroll points out that the positive correlation between output and lending is statistically stronger for construction and investment loans and on the microeconomic level the impact of a change in bank lending is the most severe on small firms (Gertler and Gilchrist, 1994). His research concludes that state-specific money demand shocks have economically and statistically significant effects on the quantity of loans made by banks in that state. After using those shocks as instruments, he found a slight evidence against the contention that shocks to the supply of bank loans raise output. These results are robust to changes in the sample size and choice of a cross-sectional unit. His second finding adds to the negative results found at the aggregate level by Miron et al. (1994), Oliner and Rudebusch (1996) and others that the lending channel has little or ambiguous macroeconomic impact. Gambacorta and Mistrulli (2005) investigated the existence of cross-sectional differences in the response of lending to monetary policy and GDP shocks owing to a different degree of bank capitalization. They indicate that all theories, which explain how bank capital could influence the propagation of economic shocks, suggest the existence of market imperfections that modify the standard results of the Modigliani and Miller theorem. Broadly speaking, if capital markets were perfect, a bank would always be able to raise funds (debt or equity) in order to finance lending opportunities and its level of capital would have no role (Gambacorta and Mistrulli, 2005). Tecles and Tabak (2008) estimated the empirical relationship between credit and GDP using a Vector Error Correction model applied to Brazilian data. The study of the effect of GDP on demand for credit was carried by the assumption that better economic conditions increase the consumer and investor optimism. With higher expectations on future income, they tend to smooth consumption by increasing borrowing. Their findings indicate a significant impact of credit supply on future income, which corroborates the credit view hypothesis that financial development has an important role in economic growth. Also, the inverse direction causality is verified. Expectations of higher productivity, measured as future GDP, imply higher individual income prediction and, consequently, a larger demand for credit. Both results highlight the importance of monitoring the aggregate economic activity and the financial sector. The association between credit booms and financial instability, with the consequent depreciation of assets quality and bank crisis supports financial control to assure the output of economy (Tecles and Tabak, 2008). Shan and Jianhong (2006), also using the Vector Auto Regression (VAR) approach, examined the impact of financial development on the economic growth in the People’s Republic of China (China). They found that financial development comes as the second force (after the contribution from labour input) in leading the economic growth in China. Their study has supported the view in the literature that financial development and economic growth exhibit a two-way causality and hence is against the so-called “finance-led growth” hypothesis. They used the VAR techniques of innovation accounting or variance decomposition and impulse response function analysis, including the Granger causality test, to provide a quantitative assessment of

33 Ģirts Brasliņš, Aleksis Orlovs, Ieva Braukša, Aldis Bulis GDP and Lending Behavior: Empirical Evidence for Baltic States Economies the relationship between the financial development and GDP growth in China. Financial development was found to be the second force in China (after the contribution from labour) affecting economic growth and the swift reform, and the change in the Chinese financial system has brought about significant credit resources to the economy and hence has contributed to GDP growth in China. However, the authors also found that the strong economic growth of the last 20 years has had a significant impact on financial development by providing a solid credit base (through the rising personal income and private and public resources) in China. This indicates a two-way causality between finance and growth in the context of the so-called “finance- led growth” debate. Labour input is the most important force in leading the economic growth in China. From a different methodological perspective, the results of Shan and Jianhong’s (2006) study provided the evidence that the hypothesis suggesting that financial development “leads” economic growth is not generally supported by time-series analysis, at least not from the experience of China. Beck, Levine and Loayza (2000) evaluated the empirical relation between the level of financial intermediary development and economic growth. To clarify the relation between financial intermediation and economic performance, they empirically assess the impact of financial intermediaries on private savings rates, capital accumulation, productivity growth, and overall economic growth. They find that financial intermediaries exert a large and positive impact on total factor productivity growth, which feeds through to the overall GDP growth. The long-run links between financial intermediary development and both physical capital growth and private savings rates are tenuous. They find an economically large and statistically significant relation between financial intermediary development and both real per capita GDP growth and total factor productivity growth. Their specification tests indicate that the robust, positive relation between financial development and both growth and productivity growth are not due to simultaneity bias or country- specific effects. Their results, however, indicate an ambiguous relation between financial intermediary development and both physical capital growth and private savings rates. These results support the view that better functioning financial intermediaries improve resource allocation and accelerate total factor productivity growth with positive repercussions for long-run economic growth. IMF report prepared by Favara (2003) re-examines the empirical relationship between financial development and economic growth. It presents evidence on cross-section and panel data using an updated dataset, a variety of econometric methods, and two standard measures of financial development: the level of liquid liabilities of the banking system and the amount of credit issued to the private sector by banks and other financial institutions. Favara identified two sets of findings. First, in contrast with the recent evidence of Levine, Loayza and Beck (2000), cross-section and panel data instrumental variables regressions revealed that the relationship between financial development and economic growth is weak. Second, he founded his evidence on nonlinearities in the data, suggesting that finance matters for growth only at intermediate levels of financial development. Moreover, when he used a procedure appropriately designed to estimate long–run relationships in a panel with heterogeneous slope coefficients, he did not find clear indications that finance spurs economic growth. Instead, for some specifications, the relationship was puzzlingly negative. The European Central Bank (ECB) (2010), when evaluating the impact of credit growth on output, in its paper indicates that there are a number of issues that need to be addressed. One of the most pertinent issues concerns the endogeneity, or reverse causality, problem, since one cannot distinguish whether loan supply affects output or, vice versa, if the demand for (and supply of) loans is determined by future expected output. ECB found, that in the euro area changes in the supply of credit, both in terms of volumes and in terms of credit standards applied on loans to enterprises have significant effects on real economic activity. In other words, a change in loan growth has a positive and statistically significant effect on GDP. But it cannot be taken for granted that such changes in credit supply in turn have significant effects on real economic activity. Indeed, for the US neither Driscoll (2004) nor Ashcraft (2006) found compelling evidence for a strong causal relationship between credit supply and real output. But contrary to the US experience, the ECB document

34 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) states that changes in credit supply also exert a non-negligible impact on real economic activity in the euro area. The difference between the ECB results for the euro area and the US-based studies probably stems primarily from the greater dependence of the private sector on the bank credit in the euro area.

2. Results of empirical analysis

2.1. Comparative analysis

When comparing the annual credit index, which is calculated as the volume of granted loans in the current year versus the volume of the granted loans in the previous year, with the annual GDP volume indices, it can be observed that both indices have similar trends till year 2008, except Latvia, where already in 2007 the GDP indices was below 100 %. In all other cases, during the time period from year 2005 till year 2008 both indices were above 100 %, which means that the volume of the granted loans and GDP rose year over year. Starting from year 2008 the situation changed – in 2009, the annual GDP indices was 82 % in Latvia, 85 % in Lithuania and Estonia, which means that GDP had decreased by 15–18 %, while the annual indices of loans was 93 % in Latvia, 91 % in Lithuania and 95 % in Estonia, which means that commercial banks had stopped granting loans (Fig.1, 2, 3). For the following year – 2010, both indices showed the opposite trend (except in Latvia) – GDP indices was above 100 % level which means that the economy had started to recover, but the volume of granted loans continued to decrease as credit indices were below 100 % level. As the authors observed in all three Baltic countries, the GDP decrease actually stopped in 2010 and economies started to grow. At the same period (2010) crediting volume continued to decrease and in comparison with the previous year credit volumes dropped from 9 % to 6 % compared to the level in the previous year. GDP had already moved to the next level of the business cycle, but crediting still stayed in the previous one. The obtained data indicate that there is a relationship between the changes in GDP and the volume of granted loans and the leading factor between these two variables is GDP as the changes in the volume of granted loans follow the fluctuation of GDP.

180% 164% 160% 157% 134% 140% 120% 111% 112% 112% 110% 99,7% 100% 93% 96% 80% 82% 91% 60%

40% Credit Indices (%) 20% GDP Indices (%) 0% 31.12.05. 31.12.06. 31.12.07. 31.12.08. 31.12.09. 31.12.10.

Figure 1. Annual Credit Indices and GDP Indices in Latvia, years 2005–2010 Source: Data from the Financial and Capital Market Commission of Latvia and the Central Statistical Bureau of the Republic of Latvia, authors’ calculations

35 Ģirts Brasliņš, Aleksis Orlovs, Ieva Braukša, Aldis Bulis GDP and Lending Behavior: Empirical Evidence for Baltic States Economies

180,0%

160,0% 143,2% 164,9% 140,8% 140,0% 118,3% 120,0% 107,8% 101,4% 107,8% 109,8% 100,0% 91,2% 102,9% 80,0% 93,4% 60,0% 85,2%

40,0% Credit Indices (%) 20,0% GDP Indices (%) 0,0% 31.12.05. 31.12.06. 31.12.07. 31.12.08. 31.12.09. 31.12.10.

Figure 2. Annual Credit Indices and GDP Indices in Lithuania, years 2005–2010 Source: Data from the Bank of Lithuania and the Statistics Lithuania, authors’ calculations

180,0% 159,2% 160,0% 162,0% 140,0% 131,0%

120,0% 119,8% 105,9% 103,4% 115,5% 120,0% 100,0% 95,1%

80,0% 101,5% 93,5% 60,0% 84,9%

40,0% Credit Indices (%) 20,0% GDP Indices (%) 0,0% 31.12.05. 31.12.06. 31.12.07. 31.12.08. 31.12.09. 31.12.10.

Figure 3. Annual Credit Indices and GDP Indices in Estonia, years 2005–2010 Source: Data from the Bank of Estonia and the Statistics Estonia, authors’ calculations

2.2. Granger test

The authors, in order to clarify the mutual relations between GDP development and industry lending capability, tested the correlation between the industry development pace and its access to financial resources (leverage). The authors draw a hypothesis that faster development of an industry means the availability of more credit resources to the particular industry. In order to test the hypothesis the authors performed the Granger causality test analysis between the growth rates and leverage dynamics of 6 industries over the period of 2005–2010. According to the data from the Baltic Statistical Bureaus – Statistics Estonia, Statistics Lithuania and Central Statistical Bureau of Latvia, 6 industries – Agriculture, Manufacturing, Construction, Wholesale/Retail, Operations with Real Estate, Transportations/Logistics contributed on average for more than 60 % of total GDP in year 2010. It can be seen in Table 1.

36 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Table 1. Industry output and contribution to GDP in 2010

Proportion in GDP, % Industry Latvia Estonia Lithuania Agriculture 4.50% 2.87% 3.5% Manufacturing 13.40% 14.31% 19.9% Construction 5.90% 4.98% 6.3% Wholesale and Retail 16.70% 10.39% 19.5% Transportation and Logistics 12.10% 7.72% 12.3% Operations with Real Estate 8.30% 9.50% 6.9% Total: 61% 50% 68.4% Source: Data from the Central Statistical Bureau of the Republic of Latvia, the Statistics Lithuania and Statistics Estonia

The Granger causality test is a statistical method based on prediction – i.e. it estimates if one variable is a signal to predict the value of another variable. This method by its mathematical formulations was introduced by Granger in 1960s and has been widely used in economics since then. To analyse similar concepts to the ones examined in this paper the Granger causality test was used by Sendeniz-Yuncu et al. (2008) and Bebczuk et al. (2010). In order to statistically determine the causality between loans and output Granger causality test was applied. The quarterly data for period 2005–2010 for GDP and its components and loans by sectors were used. Because of the quarterly dataset, four lags were used so the equations evaluated are as follows:

y = α +α y + ...+α y + β x + ...+ β x + ε t 0 1 t−1 4 t−4 1 t−1 4 t−4 t (1) x = α +α x + ...+α x + β y +...+ β y + ε t 0 1 t−1 4 t−4 1 t−1 4 t−4 t where y – output in period t; t x – loans in period t. t

Loans are the outstanding loans at the end of the period. Both output and loans are measured in nominal prices. In the further analysis the authors will examine both aggregate numbers (total GDP, total loans) and GDP and loan components split by NACE1 sectors. The Granger causality test presented in Table 2 shows that aggregate GDP and loan data do show causality effects in the Baltic economies, except for Lithuania where it seems that total outstanding loans influence the value of GDP.

Table 2. Results of the Granger test for all three Baltic countries

Null Hypothesis: Latvia Estonia Lithuania GDP does not Granger Cause LOAN_TOTAL 0.392 0.7742 0.6412 LOAN_TOTAL does not Granger Cause GDP 0.8982 0.1696 0.0327

The summary of Granger test results for all three Baltic countries in a more detailed split by sectors can be found in Table 3 provided in the attachment in. There are some interesting results when looking more deeply at particular sectors. With 95 % confidence it can be said that in the wholesale and retail sector loans influence output and vice-versa – output influences the amount of outstanding loans both in Latvia and Estonia. The data for Lithuania for this sector cannot be split and are shown together with the data on transport, logistics and accommodation. Probably that is the reason why no causality effects appear for the wholesale and retail loans and output in Lithuania. In the transport and logistics sector the only causality that can be found is between the loans to transport and logistics sector and total GDP in Latvia. As there is no

37 Ģirts Brasliņš, Aleksis Orlovs, Ieva Braukša, Aldis Bulis GDP and Lending Behavior: Empirical Evidence for Baltic States Economies

Granger causality between the loans to this sector and output of transport, there is no direct impact, although some indirect impact might exist because of the possibilities to develop some other sectors of economy. No connections between the loans and output in the transport sector are found in Estonia either. In the operations with real estate there is a clear causality by loans to the real estate sector influencing the output of this sector in all Baltic countries, but the authors should note that till 2008 the data for operations with the real sector in Latvia and for the first two quarters of 2005 in Estonia and the whole period in Lithuania also included the data on loans to some additional subsectors like rent and other business activities, that could leave some impact on results, however, as the amount of these extra sectors is small, this impact should not be significant. For agriculture the authors have not found causality effects which might mean that the increase of loans does not have much influence on agriculture output. That could be explained by seasonal factors and good or bad weather which influence the output regardless the amount of loans outstanding. Moreover, the loans for agriculture could be long term investments that do not yield full payback in one year; consequently the impact of the loans is not so apparent. In Estonia and Lithuania there seems to be the opposite effect as the output in agriculture influences the value of the outstanding loans to this sector. In manufacturing, though, there are no strong connections observed, the effect is in the opposite direction to the sectors previously mentioned. With 90 % confidence for Latvia and 99 % confidence for Estonia the authors can say that the output in the manufacturing industry influenced the loans for this industry. That might suggest that banks are more eager to credit the already well–established enterprises and lend money for other purposes than further development. This connection in Lithuania is less pronounced. What concerns construction, in Latvia the authors did not find causality effects in any of the tested directions meaning that in the period of 2005–2010 construction was motivated by other factors than the availability of loans (that could be the internal demand, loans issued for other sectors (e.g. operations with real estate) or some other factors). The authors find the situation in Lithuania and Estonia slightly different as the loans to the construction sector influence the output of this sector.

2.3. Correlograms and econometric model

The methods of the second research are systematic, logical and comparative analysis and statistical methods (correlogram analysis, statistical model analysis). Correlogram analysis is a widely used statistical data analysis method for time series and is used for checking the randomness of data. Based on this analysis it is possible to build more precise models which will be used for the further analysis of GDP and loan behaviour. The analysis of the created model supplement performed in previous chapters provides the impression about the possible behaviour of loan and GDP interaction. For deeper analysis more complex models are needed, but this is the first step to estimate the possible relationships between these indicators and their strength. The quarterly data from years 2005 to 2010 about the outstanding loans and data about the GDP in Latvia, Estonia and Lithuania were used in the statistical analysis. Previous research by the authors (Braslins, Orlovs, Brauksa, 2012) shows that there are some causality effects between the loans issued and the output. This effect is significant (at the level of 95 % probability) in Lithuania, however, at the aggregate level these causalities were not significant in other Baltic countries including Latvia. The research indicated that the strongest influence was observed in such sectors as wholesale and retail, construction and operations with real estate. The analysis using the Granger causality test revealed some causality between loans and output, therefore authors will test the overall situation and some specific sectors (wholesale/retail, operations with real estate and construction) more deeply to analyze the loan–output relationships. The first step in our analysis is to evaluate the amount of these effects. We looked at the aggregate level to get the overall understanding about the connection between loans and GDP. Those indicators are chosen as they will be used in the further analysis for examining the GDP-loan relationships more carefully. The analysis is based on quarterly data. Correlograms were used to evaluate the effect of auto correlation. First of all, in Figure 4 the authors show

38 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) correlograms for quarterly GDP data for all three Baltic countries. The quarterly effect can be seen in the partial auto correlation table as there are larger spikes for the 1st and then 5th and 9th spike. In general it can be said that the partial correlation with lag 1 has a spike and the values in the autocorrelation graph are slowly decreasing.

Latvia Estonia Lithuania

Figure 4. Results of correlograms for GDP Source: data from the Central Statistical Bureau of the Republic of Latvia, the Statistics Estonia and the Statistics Lithuania, authors’ calculations

Similar results can also be seen in Figure 5 showing the results for the quarterly data on the total outstanding loans, however the partial correlation graph is much clearer here with a large first spike and decrease in the autocorrelation graph. So the results of this part of the research make the authors conclude that both GDP and the amount of the outstanding loans depend strongly on their value in the previous quarter because the partial correlation with lag 1 features a spike, while the autocorrelation values are decreasing and the decrease is close to being exponential.

Latvia Estonia Lithuania

Figure 5. Results of correlograms for Loans Source: data from the Financial and Capital Market Commission of Latvia, the Eesti Pank and the Bank of Lithuania, authors’ calculations

Based on the conclusion that the GDP value depends on its value in the previous period, the following model was built by using the least squares and ARMA method:

39 Ģirts Brasliņš, Aleksis Orlovs, Ieva Braukša, Aldis Bulis GDP and Lending Behavior: Empirical Evidence for Baltic States Economies

2 constant ln_outi(t–1) ln_loani(t–1) R Latvia: ln (output) 3.8796 0.7072 0.0338 77.3 % p values 0.017 0.001 0.780 Estonia ln (output) 2.5790 0.6434 0.0406 71.4 % p values 0.025 0.002 0.573 Lithuania ln (output) 0.45909 0.4158 0.1199 61.0 % p values 0.005 0.067 0.199

In the equation presented above there are results shown for a simple model to display relationships between GDP and loans for the case of Latvia. The R2 for this model is 77 %. Similarly, the models for Estonia and Lithuania also explain the relatively high level of variance (71 % and 61 %). The connection between loans and GDP is positive. In Latvia, if loans increase by 1 %, GDP in the next period will increase by 0.03 %, in Estonia GDP in next period will increase by 0.04 %, but in Lithuania even by 0.12 %. However, these coefficients are not significant, so further research at a more disaggregated level is needed to test the relations between several sectors of economy and loans influencing them. That is why the authors will test similar models also for construction, wholesale/retail and operations with real estate. Different sectors of economy strongly interact with each other so to perform a similar analysis at the disaggregated level, it is also necessary to consider the need to include the values from other sector output or loans as explanatory variables. In this paper the authors have looked at the sectors of economy just at an overview level using simple models for understanding the main trends. Attachment 2 provides results for the model estimated for specific sectors. There are included coefficients, as well as the p values showing the coefficient significance levels and coefficients of determination. First of all, the model for the construction sector shows that in Latvia if the loans for construction increase by 1 %, in the next period the output of construction will increase by approximately 0.1 %, in Estonia it decrease by 0.08 %, in Lithuania – increase by 0.18 %, but we should keep in mind that the previous tests for the construction sector showed that loans and output in the sector are not strongly connected. That can also be seen in the coefficient of determination which for this model is low. The operations with real estate show more significant results. The model for this sector in each country explains around 88 % of the variance. If the loans for the operations with real estate increase by 1 %, the output of this sector in the next period will increase by 0.1 % in Latvia, 0.1 % in Estonia and 0.01 % in Lithuania. But also for this model the coefficient showing the relationships between the loans and output is not significant (similarly as for the economy as a whole and other sectors examined). Similarly, the third sectorial model examined (for wholesale and retail) despite having a quite high coefficient of determination (from 60 % to 70 %), does not either present a significant coefficient for the variable showing loan-output relationships. Moreover, in this case the coefficient is negative meaning that loans for the wholesale and retail industry would decrease the output of this sector in next period which are not the results that could have been logically expected and the authors conclude that, though there are some relationships between loans and output both in the economy as a whole as well as particular industries, there are also other significant factors that influence the results. One factor that was not included in this simplified overview but could have a significant effect, especially in industries looking at the quarterly data is seasonality as the output (for example, in construction) can be much more influenced by season, although the loans available may help this industry prosper. It is also possible that a longer period of time is needed to use the loans and apply them to get the return from the products or services sold (for example, if construction projects are longer than one quarter).

40 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Conclusions

Analysis of Baltic States’ GDPs and loan indices (the changes in the credit granting volume over the previous year), showed a positive growth until year 2007 (inclusive) and this ratio correlated with changes of GDP, whereas in 2008 the Credit granting volumes continued to grow, despite the fall of real GDP. Based on empirical research, the leading factor between the two variables – GDP and Lending is GDP, because the changes in the lending follow the changes in GDP. Accordingly, the authors conclude that in Baltic States lending will restart only when Baltic States economy shows growth in some consecutive quarters, not vice versa – the renewal of lending will lead to the GDP growth. Having tested the causality between the loans and output in the Baltic States by exploiting the Granger causality test (using 2005–2010 quarterly dataset), the authors conclude that there is a controversy in the results and some industries support the hypothesis, but others do not. The results can diverse even in the same industries between the countries. This means that the constructed model does not include all the factors, which might impact the model performance. The largest effect of the connection between the loans and output are in wholesale and retail sector where the causality observed is in both directions both in Latvia and Estonia. The loans available to the operations with real estate influence the output in this sector. The loans for this sector should be issued with caution and after a careful examination of the economic situation and possibilities of further development as the recent experience in the Baltic countries showed that exaggerated crediting of the operations with real sector was one of the factors leading to the economic downturn of year 2009. The output of agriculture has influenced the value of outstanding loans to agriculture in Lithuania and Estonia, but no causality for this sector was found in Latvia. Similarly, also the manufacturing output influences the value of the outstanding loans to manufacturing sector in Latvia and Estonia, but the connection is shown to be weaker in Lithuania. The results show that both GDP and the amount of the outstanding loans depend strongly on their value in the previous quarter because the partial correlation with lag 1 features a spike, but the autocorrelation values decrease and this decrease is close to an exponential decrease. Based on the information that the GDP value depends on its value in the previous period the econometric model showing the loan impact on GDP was built. This model shows that the increase of loans by 1 % raises the GDP value by 0.03 % in Latvia, 0.12 % in Lithuania, however decreases it by 0.04 % in Estonia, although these coefficients are not statistically significant. Additional analysis was performed at a more disaggregated level examining if these relationships are also relevant at the particular industry level. Both in construction and operations with real estate if the loans available increase, the models also show an increase in the output of these sectors (though the coefficients are not statistically significant). In the wholesale and retail sector the model presents a controversial result – in this case the coefficient is negative meaning that the loans for the wholesale and retail industry would decrease the output of this sector in next period which are not the results that could be logically explained. The availability of credit resources is essential for successful growth of companies, industries and overall GDP, but the industries with a better development pace have better access to credit resources.

References

Ashcraft, A. (2006). New evidence on the lending channel. Journal of Money, Credit and Banking, Vol. 38(3), p. 751– 761. Bebczuk, R., Burdisso, T., Carrera, J., Sangiácomo M. (2010). A new look into credit procyclicality: International panel evidence. BIS CCA Conference proceedings. Buenos Aires, 18–19 March, p. 122–169. Beck, T., Levine, R., Loayza, N. (2000). Finance and the sources of growth. Journal of Financial Economics, Vol. 58, p. 261–300.

41 Ģirts Brasliņš, Aleksis Orlovs, Ieva Braukša, Aldis Bulis GDP and Lending Behavior: Empirical Evidence for Baltic States Economies

Bernanke, B. S. (1983). Nonmonetary effects of the financial crisis in the propagation of the great depression.American Economic Review, Vol. 73 (2), p. 257–276. Braslins, G., Orlovs, A., Brauksa, I. (2012). Industries leverage and Structural Development of Baltic States Economies. Proceedings of the International Conference “Trends in Economics and Management for the 21st Century”, Brno, p. 182–190. Brunner, K., Meltzer, A. H. (1963). The place of financial intermediaries in the transmission of monetary policy. American Economic Review, Vol. 53 (2), p. 372–382. Brunner, A., Gray, G., Miyajima, K., Prokopenko, V. (2006). IMF, Republic of Latvia, Selected Issues, September 19. Canoy, M., Lerais, F. (2007). Beyond GDP: Overview paper for the Beyond GDP conference. Bureau of European Policy Advisers (BEPA), European Commission. Cappiello, L., Kadareja, A., Sørensen, Ch. K., Protopapa, M. (2010). Do Bank Loans and Credit standards have an Effect on Output. European central bank working papers, No. 1150 / January 2010, 28 p. Driscoll, J. C. (2004). Does bank lending affect output? Evidence from the U.S. states. Journal of Monetary Economics, Vol. 51, p. 451–471. Erbenova, M., Liu, Y., Saxegaard, M. (2011). Corporate and Household Debt Distress in Latvia: Strengthening the Incentives for Market-Based Approach to Debt Resolution, IMF Working Paper. Favara, G. (2003). An Empirical Reassessment of the Relationship between Finance and Growth. IMF Working Paper, Vol. 03(123). Gambacorta, L., Mistrulli, P. E. (2005). Bank capital and lending behaviour: empirical evidence for Italy. Journal of Monetary Economics, Vol. 51, p. 431–439. Gertler, M., Gilchrist, S. (1994). Monetary policy, business cycles and the behaviour of small manufacturing firms. Quarterly Journal of Economics, Vol. 109 (2), p. 309–340. Miron, J., Romer, C. D., Weil, D. (1994). Historical perspectives on the monetary transmission mechanism. In: N. G. Mankiw (ed.). Monetary Policy. Chicago, IL: University of Chicago Press. Oliner, S. D., Rudebusch, G. D. (1996). Is there a broad credit channel for monetary policy? Federal Reserve Bank of San Francisco Economic Review, Vol. 1, p. 300–309. Romānova, I. (2006). The Role of Commercial Banks Loans in the Long-term Development of Economy. Rīga: Latvijas Universitāte, Ekonomikas un vadības fakultāte. Sendeniz-Yuncu, I., Akdeniz, L., Aydogan, K. (2008). Interdependence of the banking sector and the real sector: evidence from OECD countries. Applied Economics, Vol. 40 (6), p. 749–764. Shan, J., Jianhong, Q. (2006). Does financial development lead economic growth? The case of China. Annals of Economics and Finance, Vol. 1, p. 231–250. Schumpeter, J. (1934). The Theory of Economic Development, Translated by Redvers Opie. Cambridge, MA, Harvard University Press. Tecles, P. L., Tabak, B. M. (2008). Estimating the credit – GDP elasticity: the case of Brazil. The Banco Central do Brasil Working, No. 229.

BVP IR SKOLINIMO ELGSENA: EMPIRINIAI BALTIJOS ŠALIŲ EKONOMIKOS POŽYMIAI

Ģirts Brasliņš, Aleksis Orlovs, Ieva Braukša, Aldis Bulis Latvijos universitetas (Latvija)

Santrauka

Darnus ekonominis vystymasis remiasi stabilia ir palankia verslo aplinka, kuri skatina organizacijų konkurencingumą. Komerciniai bankai palengvina kapitalo judėjimą iš mažiau efektyvių ekonomikos sektorių į labiau konkurencingas ekonomikos šakas. Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti Baltijos šalių BVP dinamiką 2005–2010 metais ir patikrinti BVP koreliavimą su vietinių komercinių bankų išduotų paskolų verslui skaičiumi. Tyrimo rezultatai parodė, kad yra požymių, jog egzistuoja abipusė priklausomybė tarp BVP veiksnių ir išduotų paskolų, tai savo ruožtu sudaro pagrindą formuoti pasiūlymus, kaip gaivinti

42 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Baltijos šalių ekonomiką. Šešiose pramonės šakose atliktas Granger BVP ir skolinimo priežastingumo testas pateikė prieštaringų rezultatų ir parodė, kad išeiga kai kuriose pramonės šakose turi abipusį ryšį su finansinių išteklių prieinamumu, tačiau verslo šakos vystymasis lemia tai, kad suteikiama daugiau paskolų, taip užtikrinama tolesnė sektoriaus plėtra. Tyrime taikyti sisteminės, loginės ir lyginamosios bei statistinės analizės, ekspertiniai metodai, apibendrinimas ir ekonometrinis Granger priežastingumo testo metodas. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: paskolos, BVP, Granger priežastingumo testas, paskolos ir išeiga.

JEL KLASIFIKACIJA: E32, G10.

43 Ģirts Brasliņš, Aleksis Orlovs, Ieva Braukša, Aldis Bulis GDP and Lending Behavior: Empirical Evidence for Baltic States Economies

Attachment 1

Table 3. Results of Granger test for all three Baltic countries split by sectors: Wholesale, Transport and Operations with real estate

Probabilities5 Null Hypothesis: Latvia Estonia Lithuania Wholesale/Retail6: LOAN_SALES does not Granger Cause OUT_SALES 0.0102 0.0177 0.1723 OUT_SALES does not Granger Cause LOAN_SALES 0.0013 0.0455 0.9692 GDP does not Granger Cause LOAN_SALES 0.0105 0.0034 0.2269 LOAN_SALES does not Granger Cause GDP 0.1598 0.0803 0.0556 Transport/Logistics: LOAN_TRANSPORT does not Granger Cause OUT_TRANSPORT 0.3951 0.5522 0.1723 OUT_TRANSPORT does not Granger Cause LOAN_TRANSPORT 0.2417 0.2016 0.9692 GDP does not Granger Cause LOAN_TRANSPORT 0.008 0.3222 0.2269 LOAN_TRANSPORT does not Granger Cause GDP 0.0189 0.31 0.0556 Operations with real estate: LOAN_REAL_ESTATE does not Granger Cause OUT_REAL_ESTATE 0.0126 0.0394 0.0387 OUT_REAL_ESTATE does not Granger Cause LOAN_REAL_ESTATE 0.4499 0.5988 0.4082 GDP does not Granger Cause LOAN_REAL_ESTATE 0.8115 0.4023 0.1398 LOAN_REAL_ESTATE does not Granger Cause GDP 0.4407 0.2523 0.0178 Agriculture: LOAN_AGRICULTURE does not Granger Cause OUT_AGRICULTURE 0.9196 0.7407 0,1452 OUT_AGRICULTURE does not Granger Cause LOAN_AGRICULTURE 0.8647 0,0042 0.0629 GDP does not Granger Cause LOAN_AGRICULTURE 0,5338 0.0448 0,002 LOAN_AGRICULTURE does not Granger Cause GDP 0.0787 0,0683 0.0021 Manufacture: LOAN_MANIFACTURE does not Granger Cause OUT_MANIFACTURE 0.6522 0.1899 0,7615 OUT_MANIFACTURE does not Granger Cause LOAN_MANIFACTURE 0.0845 0.0098 0.1264 GDP does not Granger Cause LOAN_MANIFACTURE 0.1601 0.0014 0.0646 LOAN_MANIFACTURE does not Granger Cause GDP 0.1773 0.0407 0.0758 Construction: LOAN_CONSTRUCTION does not Granger Cause OUT_CONSTRUCTION 0.1209 0.0191 0.0826 OUT_CONSTRUCTION does not Granger Cause LOAN_CONSTRUCTION 0.3852 0.2074 0.3 GDP does not Granger Cause LOAN_CONSTRUCTION 0.3641 0.1759 0.4784 LOAN_CONSTRUCTION does not Granger Cause GDP 0.8607 0.127 0.2344

5 If probability <0.05, null hypothesis is rejected with 95 % confidence. 6 For Lithuania Wholesale/Retail sector data are combined with Transport/Logistics and Accomodation sectors.

44 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Attachment 2

Table 4. Results of model estimates for specific sectors for Latvia

7 2 ln_outi (Output in sector i) constant ln_outi(t – 1) ln_loani(t – 1) R Construction 5.374 0.464 0.095 34.6 % p values (0.044) (0.030) (0.678) Real estate 3.147 0.618 0.111 88.0 % p values (0.018) (0.005) (0.257) Wholesale and retail 3.918 0.851 –0.144 72.8 % p values (0.013) (0.000) (0.163) Source: Data from the Central Statistical Bureau of the Republic of Latvia and the Financial and Capital Market Commission of Latvia, authors’ estimates

Table 5. Results of model estimates for specific sectors for Estonia

2 ln_outi (Output in sector i) constant ln_outi (t – 1) ln_loani (t – 1) R Construction 2.146 0.695 –0.08 49.8 % p values (0.026) (0.000) (0.312) Real estate 1.845 0.553 0.099 86.2 % p values (0.016) (0.009) (0.130) Wholesale and retail 1.662 0.744 –0.017 59.3 % p values (0.054) (0.000) (0.858) Source: Data from the Statistics Estonia, the Eesti Pank, authors’ estimates

Table 6. Results of model estimates for specific sectors for Lithuania

8 2 ln_outi (Output in sector i) constant ln_outi(t – 1) ln_loani (t – 1) R Construction 3.119 0.406 0.175 33.9 % p values (0.039) (0.088) (0.472) Real estate 1.8152 0.836 0.006 88.5 % p values (0.178) (0.000) (0.909) Wholesale and retail 3.326 0.401 0.213 70.5 % p values (0.004) (0.071) (0.106) Source: Data from the Statistics Lithuania and the Bank of Lithuania, authors’ estimates

7 Note: i – variable dependent on sector 8 Note: i – variable dependent on sector

45 Antanas Bučinskas, Vidmantė Giedraitytė, Alvydas Raipa Tinklaveika viešojo valdymo pokyčių struktūroje

TINKLAVEIKA VIEŠOJO VALDYMO POKYČIŲ STRUKTŪROJE

Antanas Bučinskas1, Vidmantė Giedraitytė2, Alvydas Raipa3

Klaipėdos universitetas (Lietuva), Mykolo Romerio universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Straipsnyje, remiantis mokslinių šaltinių metaanalizės, mišrios analitinės sintezės, interpretacinio modeliavimo metodais, bandoma atskleisti esmines tinklaveikos, kaip šiuolaikinio viešojo valdymo etapo, tipologijos raiškos formas, tyrimo dėmesį sutelkiant į kompleksinį naujojo viešojo valdymo pobūdį, įvertinant tinklaveikos tyrimų metodologinį reikšmingumą, veiklos metodologiją traktuojant kaip viešųjų struktūrų tyrimo ir veiklos valdymo logiką. Straipsnio autoriai aptaria naujojo viešojo valdymo evoliucijos procesus, kai vis svarbesnė tampa valdymo pokyčių kokybė, į rezultatus nukreipta veiklos vadyba, inovacinių valdymo sprendimų rengimas ir įgyvendinimas. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: modernus valdymas, kompleksiškumas, tinklaveika, socialiniai tinklai, veiklos vadyba.

JEL KLASIFIKACIJA: D850, D730, H830, O310.

Įvadas

Tradicinis XX a. antrosios pusės viešasis valdymas, pokyčių valdymo strateginės charakteristikos buvo grindžiamos daugiausia inkrementalizmo doktrinomis. Šiandieninė globali, dažnai neprognozuojama aplinka skatina radikalius viešojo valdymo sistemų kūrimo ir funkcionavimo pokyčius. Laipsniškų evoliucinio pobūdžio pokyčių charakteristikos, esant chaotiškiems globaliems procesams, negali užtikrinti reikšmin- gos viešojo sektoriaus institucijų veiklos. Ypač reikšmingi pokyčiai tenka įvairių rūšių socialinių procesų valdymo sistemoms, kurios susiduria su visuotinai išplitusiomis nestabilumo besikeičiančios socialinės vi- suomenės stratifikacijos, įtampos tarp valdymo demokratizavimo ir centralizavimo tendencijų šiuolaikinio valdymo etape padariniais. Savo ruožtu valstybių politinės, ekonominės, socialinės, kultūrideologinės sričių struktūrų pastangos amortizuoti ekonominės-finansinės krizės poveikį negali apsieiti be gebėjimų įžvelgti galimas tolesnes transformacinių pokyčių tendencijas, suprasti inovacinės ideologijos ir inovatyvumo įtvir- tinimą, suvokti ir agreguoti naujas organizacinių pokyčių vizijas, siejamas su naujomis tarporganizacinės ir tarpsektorinės sąveikos formomis. Straipsnio autorių analizuojami aspektai: integracijos galimybes plėto- jančių tinklinių struktūrų, tinklaveikos procesų, institucinės veiklos hibridizacijos, mišrių institucijų veiklos analizės ir vertinimo metodų konstrukcijų kūrimo bei instaliavimo modernaus viešojo valdymo praktikoje, metodologinių procesinės veiklos (nuo inovatyvių idėjų iki institucinių tinklinių struktūrų veiklos valdymo

1 Antanas Bučinskas – Klaipėdos universiteto profesorius. Moksliniai interesai: pilietinės visuomenės tapsmo problemos Lietu- voje ir pilietinės visuomenės ištekliai darnios visuomenės raidos kontekste El. paštas: [email protected] Tel.: +370 46 39 86 51 2 Vidmantė Giedraitytė – Mykolo Romerio universiteto doktorantė. Moksliniai interesai: viešojo valdymo inovaciniai procesai El. paštas: [email protected] Tel.: +370 5 274 0634 3 Alvydas Raipa – Mykolo Romerio universiteto profesorius. Moksliniai interesai: viešojo valdymo modernizavimas El. paštas: [email protected] Tel.: +370 5 274 0634

46 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

įgyvendinant valstybės strategines programas) pagrindimo ir metodologinio instrumentarijaus, konstrukty- vių priemonių praktinėje veikloje realizavimas. Problema. Tinklaveikos dimensijų specifikavimo sudėtingumas sparčiai besikeičiančioje viešojo valdymo kompleksinėje aplinkoje. Tikslas – atskleisti esmines tinklaveikos sampratos tipologines konstrukcijas ir jos praktikos galimybes kompleksiškoje viešojo valdymo pokyčių aplinkoje. Objektas. Viešojo valdymo evoliucinė transformacija, kaip kompleksinis tinklaveikos raiškos kontekstas. Uždaviniai: • atlikti tinklaveikos, kaip modernaus viešojo valdymo instrumentarijaus, analizę; • remiantis šiuolaikinio viešojo valdymo tyrimais, atskleisti modernaus viešojo valdymo kom- pleksiškumo rodiklius ir struktūros turinį; • išryškinti tinklaveikos raišką socialinių procesų valdymo pokyčiuose.

Metodai: metaanalizės, lyginamosios analizės, interpretacinis metodai, mišri analitinė sintezė, teorinis modeliavimas, struktūrizavimas.

1. Tinklai ir tinklaveika – modernaus viešojo valdymo instrumentarijus

Tinklų ir tinklaveikos teorijos XX a. pabaigoje tapo vienos svarbiausių ir perspektyviausių tyrimų sričių. Tinklų moksliniai tyrimai pastaraisiais dešimtmečiais tapo aktualūs ne tik informatikos ar ekonomikos, bet ir kitose srityse, tokiose kaip politologija, sociologija, viešasis valdymas (Provan, Milward, 2001: 413–423). Pasak M. Castells (2005), šiuolaikiniame globalizacijos ir informacinių technologijų vystymosi amžiuje daugelis funkcijų ir procesų įgyvendinami pasitelkiant tinklus. Tinklai tampa esmine struktūrine forma, kuri padeda siekti naujų žinių, keistis informacija ir patirtimi, o tinklaveika užtikrina šių procesų eigą bei rezultatus. Įvairių socialinių mokslų šakų literatūroje tinklų apibrėžimų gausu. G. Davis ir R. Rhodes (2000) tinklą apibūdina kaip tam tikrų subjektų santykius, kai subjektai, tarpusavyje keisdamiesi informacija, materiali- niais ir kitais ištekliais atlieka ekonominius arba socialinius mainus. Panašiai tinklą apibrėžia ir D. Carson, A. Gilmor bei S. Rocks (2004), kurie teigia, kad tinklas yra bendradarbiavimo, partnerystės forma, kuri susieja bendrus tikslus turinčius individus, grupes, organizacijas ir įgalina juos keistis ištekliais, informacija, didina jų veiklos efektyvumą. Pasak S. Borgatti ir P. Foster (2003), tinklą sudaro taškai arba mazgai (individai, grupės, įmonės, organizacijos, visuomenės, tarptautinės organizacijos), su kitais taškais (mazgais) sujungti linijomis (ryšiais, jungtimis). J. Owen-Smith ir W. Powell (2008) teigimu, tinklai – tai organizacija, kurios subjektai yra savarankiški ir turi autonomiją, geba išsaugoti savo prigimtines savybes, o pats tinklas veikia savireguliacijos principu. Vis didesnį mokslininkų susidomėjimą kelia tinklaveika, tai yra tinklų dalyvių veiksmas tinkluose (Vil- kas, Bučaitė-Vilkė, 2009: 1001–1006). Tinklaveikos, kaip ir tinklo, sąvoka suprantama įvairiai. Tinklaveika apibrėžiama, kaip specializuotų svetainių ir programų naudojimas, siekiant neformaliai bendrauti su kitais vartotojais arba atrasti žmonių, kuriuos sieja panašūs interesai, tai asmenims ir organizacijoms naudingų ry- šių užmezgimo procesas (A Dictionary of Human Resource Management, 2012), ryšių tarp asmenų, įstaigų ir organizacijų, siekiant konkretaus tikslo, užmezgimo ir palaikymo procesas (A Dictionary of Public Health, 2012). M. Castells (2005) tinklaveiką apibūdina kaip subjektų naujų ryšių užmezgimą, telkimąsi į tinklus, tai yra tinklų vystymosi procesą, vykstant informaciniam, komunikaciniam ar socialinių reiškinių susiliejimui (pvz., organizacijų susibūrimas į tinklus, skirtingų tinklų susiejimas ar tinklaveikos struktūrų išplėtimas). Tinklų ir tinklaveikos moksliniai tyrimai ypač aktualūs ir nagrinėjami vadybos, ekonominių ir viešojo valdymo teorinių prieigų kontekste. Organizacijų teorija tinklų ir tinklaveikos sąvokas nagrinėja pasitelkdama vadybinius aspektus. Tinklai suvokiami kaip veiklos organizavimo forma, organizacinė struktūra, siejama su organizaciniais pokyčiais ir aplinkos poveikiu (Kazlauskienė, Urbanskienė, 2005: 53–63). Santykių tarp organizacinių veikėjų svarba,

47 Antanas Bučinskas, Vidmantė Giedraitytė, Alvydas Raipa Tinklaveika viešojo valdymo pokyčių struktūroje veiksmo įkūnijimas santykiuose, tinklų ryšių (socialinė) nauda bei socialinės veiklos struktūravimas sudaro tinklaveikos analizės tyrimų branduolį (Vilkas, Bučaitė-Vilkė, 2009: 1001–1006). Pasak J. Sydow (2004), gana plačiai išanalizuotos organizacijų formos, kurios remiasi visuotiniais ir tarporganizaciniais tinklais. Nemažai tyrimų skirta tinklų dinamikai laiko atžvilgiu, tai yra tarpinstitucinei tinklaveikai formuoti, organizuoti, riboms nustatyti, valdyti ir nutraukti, tačiau tarporganizacinių tinklų plėtrai, kuriai įtakos turi ekonominiai pokyčiai ir legitimumo aspektai, dar skiriama mažai dėmesio. T. P. Moliterno ir D. M. Mahony (2011) atkreipia dėmesį, kad tinklaveika organizacijų teorijoje dažnai nagrinėjama aptariant organizacijas, o ne bandant jas perprasti. Todėl svarbu tinklines organizacijas nagrinėti daugiapakopiu lygmeniu. Socialinio kapitalo teorijoje tinklai nagrinėjami per socialinių procesų dalyvius ir juos siejančius ryšius. Pasak I. Gečienės (2009), naujausios socialinių tinklų studijos atkreipia dėmesį į socialinius tinklus, kuriuos sudaro individai, jų grupės, organizacijos, bendruomenės, globalios korporacijos. Socialinio kapitalo teorijoje, nagrinėjant socialinę tinklaveiką, pagrindiniai klausimai apima socialinių tinklų asmeninę ir viešąją naudą (Putnam, 2002). Socialiniai tinklai, R. D. Putnam (2002) nuomone, pirmiausia naudingi žmonėms, kurie tuos tinklus kuria, pvz., pažintiniai ryšiai padeda lengviau susirasti darbą ar išspręsti svarbias asmenines problemas. Tokia nauda socialinio kapitalo teorijos literatūroje vadinama asme- ninių ir vidaus socialinių santykių nauda. Kiti socialinio kapitalo literatūros šaltiniai – priešingai, nagrinėja „išorės“ ir „viešąjį“ tinklų naudos aspektą. Socialiniai tinklai teikia viešąsias gėrybes, tai yra naudingi ne tik tų tinklų dalyviams, bet ir visuomenei. Naujoji institucinė ekonomikos teorija pabrėžia normų ir taisyklių, socialinio kapitalo ir socialinio pa- sitikėjimo įtaką tinklų struktūrai (Vilkas, Bučaitė-Vilkė, 2009: 1001–1006). Naujoji institucinė ekonomika, pasak F. Moulaert ir K. Cabaret (2006), tinklų organizaciją suvokia kaip tam tikrą institucinį „derybinį“ su- sitarimą, skirtą keistis tam tikromis vertybėmis (geografinėmis, fizinėmis, žmogiškosiomis), kai kitų organizacijos formų (rinkos, hierarchinės) privalumai nepadeda įveikti netikrumo (nepastovumo) ir nepakankamai suplanuotų sandorių pasikartojimo. Dalyvių elgesį veikia ribotas racionalumas, kuris gali atsirasti derybų ir sandorių sudarymo procese, informacijos asimetrijos, kurią sukelia dalyvių elgsena ir kt. Institucijų teorijoje skiriama tokia tinklų reikšmė: • tinklai – tai organizacijos formos, kurios gali pakeisti reakciją į institucinės aplinkos parametrus; • tinklai – tai organizacinės formos, kurios gali padėti patikrinti tebevykstančių sandorių, derybų ar institucinių susitarimų oportunizmą ir nusižengimus; • tinklai gali užtikrinti monitoringo sistemų, pagrįstų atstovų veiksmų kontrolės principu, kūrimą (Moulaert, Cabaret, 2006: 51–70).

1 lentelė. Tinklų bruožai naujosios institucinės ekonomikos teorijoje Tinklų teorijos bruožai Naujoji institucinė ekonomika Tinklų tikslas Prieiga prie specifinių vertybių (geografinių, fizinių, žmogiškųjų) Atstovų elgesys Maksimizavimas, esant pažinimo apribojimų: minimizuojamos sandorių išlaidos. Nuosavybės teisių struktūra, kaip elgesio paskata Bendravimo tipai Ne asmeniniai mainai rinkose. Kainos ir sandorių išlaidų signalizavimas Sąveika su „aplinka“ Institucijos yra išoriniai suvaržymai, lemiantys sandorių išlaidų struktūrą Savų institucijų kūrimas Išoriniai institucijų parametrų pokyčiai. Įvarių lygių valdžios institucijų atstovų derybos ir susitarimai, lemiantys bendradarbiavimo taisyklių ir normų kūrimą, siekiant darnios veiklos Šaltinis: Moulaert, Cabaret, 2006: 51–70.

Institutus F. Moulaert ir K. Cabaret (2006) apibrėžia kaip individų ar jų grupių tarpusavio sąveikos, elgsenos bei veiklos ekonomikoje koordinavimo mechanizmus, paremtus formaliais ir neformaliais apriboji- mais bei jų įgyvendinimo mechanizmais. Subjektų bendravimas padeda keistis informacija apie turtą ir vykdyti derybas dėl sutarčių sąlygų. Tinklų ir aplinkos (išorės institucijų, struktūrų) santykis vienareikšmiškai neapibrėžtas. Naujosios institucinės ekonomikos teorijoje institucijos iš prigimties yra susitarimų sistemos,

48 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) turinčios minimalų socialinį ir politinį aspektą. Tačiau taip pat pripažįstamas institucijų išorinių veiksnių (įprastos praktikos, papročių, įpročių) poveikis sandorių išlaidų struktūrai, taigi dalyviai nebeturi jokios galios koreguoti šią struktūrą. Formalios ir neformalios normos apibrėžia galimos erdvės struktūrą arba nustato dalyvių galimo pasirinkimo ribas bei jų tarpusavio socialinę, politinę ir ekonominę sąveiką. XX a. antrojoje pusėje besiformuojanti naujosios viešosios vadybos doktrina lėmė tai, kad daugelyje valstybių buvo vykdomos administravimo reformos, kurios rėmėsi rinka pagrįstais mechanizmais, nusta- tančiais viešųjų vertybių ir paslaugų marketizavimą bei „privatizuotą“ (nevyriausybinį) reguliavimą. Tačiau naujosios viešosios vadybos teorija ir praktika susidūrė su realybe: daugelis paslaugų buvo nehomogeni- zuotos, todėl nenoriai priimamos, centralizuotas valdymas nukreiptas į tai, kad piliečiai toliau reikalavo daugiau valdymo, bet mažiau valdžios. Derybų organizavimo ir specifinių sandorių rengimo patirties stoka nebuvo tiek veiksminga, kiek tikėtasi. Šioms, vadinamosioms „negeroms“ problemoms spręsti reikėjo skir- tingų sričių organizacijų ir ekspertų žinių bei patirties (Isett et al., 2011: 157–173). XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje vykę ir tebevykstantys viešojo valdymo pokyčiai, modernizavimo siekis, naujų viešojo valdymo formų ir struktūrų paieška viešojo sektoriaus tyrimus nukreipė į tokias kryptis ir elementus kaip tarpsektorinė integracija, įvairių rūšių, formų ir struktūrų partnerystė, tinklai ir tinklaveika (Raipa, 2011: 168; Domarkas, 2011: 9–16). Vis dar besiformuojančioje naujojo viešojo valdymo teorijoje akcentuojamas piliečių poreikių tenkinimas įvairiose viešosios erdvės srityse. Atkreipiamas dėmesys į tokius aspektus kaip komunikacija viešojo sektoriaus valdymo erdvėje, kokybiškesnis tiesioginis visuomenės dalyvavimas, politikų viešieji ryšiai, viešojo sektoriaus institucijų ryšiai su visuomene bei kitomis institucijomis, sąveika su žiniasklaida (Raipa, 2011: 169; Potuček, 2004: 95).

2. Šiuolaikinio viešojo valdymo kompleksinis pobūdis

Modernus viešojo valdymo etapas visų pirma suvokiamas kaip viešojo valdymo reformos, valdymo procesų pertvarka, tai yra kaip viešojo valdymo praktikos procesuose diegiamų naujausių teorinių-metodo- loginių konceptų praktinio pritaikymo eksperimentai, kurių pagrindu formuojasi naujojo (gerojo) viešojo valdymo doktrina. Taigi modernus viešasis valdymas apima tiek gerąją valdymo praktiką, tiek akademi- nius tyrimus, kuriais siekiama paaiškinti, apibūdinti bei apibendrinti sąlygas ir prielaidas, įvertinti vidines ir išorines aplinkos sąlygas, formuojantis naujam istoriniam viešojo administravimo kontekstui – naujajam viešajam valdymui. Šių dienų viešojo valdymo kontekste populiariausios metodologinės diskusijos susijusios su strateginio planavimo procesų pokyčiais. Naujojo viešojo valdymo strateginis pobūdis apibrėžiamas kaip modernios valstybės finansinės-ekonominės galimybės, visų išteklių koordinavimo kokybės charakteristikos, efektyvus planavimas, tarpsektorinė sąveika, visų rūšių ir lygių organizacijų aprūpinimas informacinėmis technologijomis, organizacinė kultūra ir vadovų bei vadybininkų lygių kompetencija. Visos išvardytos efektyvaus naujo strateginio viešojo valdymo institucionalizavimo sąlygos viešųjų struktūrų veikloje gali būti siejamos su moksliniais-sisteminiais determinantais. G. Mulgan ir M. Potuček pateikia nemažai naujojo viešojo valdymo strateginės prigimties projekcijų skiriamųjų bruožų, kaip stabilus valdymas, politinė parama, strateginės politikos formavimo struktūrų kūrimas, politikos įgyvendinimo inkrementinis pobūdis (Mulgan, 2004: 32–59). H. Simon savo administracinės valstybės ir administratoriaus koncepcijose plačiai naudojo organizacijos narių elgsenos tyrimus, kurie tapo dideliu įnašu į XX a. viešojo valdymo strateginio valdymo teoriją ir jos institucionalizavimo praktiką (Simon 2003: 111–112, 238–290). H. Simon efektyvumo ir demokratinio valdymo dichotomijos kontekstą pakoregavo Y. Dror. Jo teigimu, net ir šiandien valdžia, siekdama efektyvumo, turi spręsti pagrindines valdymo demokratizavimo užduotis (pi- liečių, jų grupių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesus). Vis dėlto dažniausiai piliečių dalyvavimas apsiri- boja tuo, kad jie išrenka savo atstovus, kurie ir tampa realiais sprendimų priėmėjais (Dror, 2004: 15). Naujojo viešojo valdymo ideologijoje strateginis valdymas pirmiausia suvokiamas kaip viešųjų organizacijų efektyvios veiklos prielaida ir pastarųjų kelių dešimtmečių teorinių prielaidų instrumentas, kuris per tą laikotarpį keitėsi, pvz., evoliucionavo sisteminiai lygiai, darantys įtaką strateginio valdymo funkcijų tikslams ir technologijoms; keitėsi strateginio valdymo įgyvendinimo principai ir teorinių konstrukcijų prielaidos (Raipa, 2010: 151).

49 Antanas Bučinskas, Vidmantė Giedraitytė, Alvydas Raipa Tinklaveika viešojo valdymo pokyčių struktūroje

Naujosios viešosios vadybos evoliucija į naująjį viešąjį valdymą, kaip multidimensinis procesas, iš esmės keičia viešojo valdymo praktiką, kilsteli viešojo valdymo struktūras į aukštesnį valdymo lygmenį, kuriam būdinga naujų organizacinės struktūros institucinės-funkcinės sandaros formų plėtra, alternatyvių struktūrų formavimosi pokyčiai, visų rūšių ir lygių institucijų partnerystės ir tarpusavio sąveikos integraciniai procesai. Tokio kompleksinio valdymo kontekste prioritetinėmis dimensijomis tampa organizacijų tarpusavio integracija, pasitikėjimas, informacinės sklaidos horizontalios ir vertikalios jungtys, matricinių organizacijų tobulinimo modeliavimas (Lane, 2009: 22–23). Naujojo viešojo valdymo, kaip tarporganizacinės viešojo, privataus ir nevyriausybinio sektoriaus są- veikos, konstrukcijos mokslinių diskusijų objektu tampa jau XXI a. pradžioje. Tarporganizacinės sąveikos, partnerystės sampratos apima įvairias organizacines tinklaveikos formas ir priemones, kurių tikslas – sutelkti visą galimą valdymo potencialą, išteklius, reformų praktiką sprendžiant visuomenės ekonomines, socialines (nedarbo, užimtumo, institucijų socialinės atsakomybės) problemas, stengiantis įtraukti kuo daugiau suin- teresuotųjų grupių, struktūrų, socialinių-politinių darinių bei įvertinti personalo pasirengimą, pasitelkiant ekspertų sistemas ir ekspertizes (McQuaid, 2010: 353–365). Naujojo viešojo valdymo interorganizacinei sąveikai vertinti reikia tam tikrų rodiklių. Teoretikai, formu- luodami naujojo viešojo valdymo tarpsektorinės integracijos, tinklaveikos, multidimensinių ryšių rodiklius, remiasi tam tikrais veiksniais ir sąlygomis, atlieka išsamią krypčių ir tendencijų analizę. Tokiais veiksniais ar aplinkybėmis įvardijama: įvairių sektorių veiklos ir aplinkos specifiškumas, teisiniai tarpsektorinės integracijos aspektai, praktinės integracijos galimybės, pavienių sektorių organizacijų socialinės-ekonominės, kul- tūrinės-ideologinės vertybės, organizacinės elgsenos pokyčių planavimas, įvairių vertinimo formų kontrolės, audito struktūrų veiklos patikimumas, jų kompetencijos lygis, visuomenės, kaip esminio organizacijų veiklos vertintojo, pozicija (Klijn, 2010: 305–307). Todėl dažnai siekiama suformuoti universalų tarpsektorinės integracijos rodiklių rinkinį – tam tikrą veiklos procesų vertinimo katalogą, tačiau toks sisteminis požiūris, kuriam būdingas daugiabriaunis rodiklių formavimo pobūdis, dažnai būna per daug statiškas, nelankstus, modelyje bandoma įrėminti iš esmės neįrėminamus matricinių tinklinių struktūrų sąveikos įvairovės aspektus. Tačiau toks požiūris gali leisti atlikti politinių, vadybinių tinklinių struktūrų veiklos lyginamąją analizę, per daug neakcentuojant smulkių tarpsektorinės integracijos elementų, t. y. pavienių struktūrų, jų veiklos derinių vertinimo. Galima diskutuoti dėl tokios interorganizacinės sąveikos modeliavimo patikimumo, tai yra kiek atskleidžiama objektyvi realybė, tačiau labai tikslaus, absoliutaus rodiklių determinavimo negalima tikėtis (Parris, Kates, 2003: 5–29). Šiuolaikinis viešasis valdymas, kaip naujosios viešosios vadybos transformacija į naująjį (gerąjį) viešąjį valdymą, skatina tobulinti vadinamąjį „veiklos valdymą“, įtvirtinti į veiklos rezultatus orientuotą organiza- cinę elgseną ir kt. G. Bouckaert ir J. Halligan atliko viešojo valdymo evoliucijos etapų genezės struktūrinę analizę (2 lentelė). Pateikiamoje matricoje gana solidžiai pateiktos įvairias valdymo formacijas determinuo- jančios charakteristikos, rodikliai, veiksniai, procesų ypatybės leidžia įvertinti gana platų analizės kontekstą, kurio kompleksiškumą apibrėžia funkciniai, struktūriniai, tarpusavio sąveikos, organizacijų vidinės sandaros ir kiti pokyčiai retrospektyvinėje metavaldymo trajektorijoje. Bendra ir plačiai paplitusi į veiklos rezultatus besiorientuojanti viešosios vadybos samprata daugiausia dėmesio skiria valdymo, kaip sistemos, atskaitomybei ir atsakomybei už pasiektus rezultatus. Remiantis šia Ch. Pollitt ir G. Bouckaert samprata, teorijoje ir praktikoje iš naujo formuojami pagrindiniai viešojo valdymo mechanizmai. Ideali viešojo valdymo forma, kuri realiai neegzistuoja, tačiau jos elementų galima aptikti kai kuriose valstybėse, gali lemti: • finansinės funkcijos formos ir turinio kaitą iš horizontalaus į vertikalų bei finansinės ir kitos informacijos susiejimą; • orientavimą ir valdymą: nuo ex ante į ex post; • naują organizacijos struktūrų tarpusavio sąveiką ir naują sąveiką tarp organizacijų bei aplinkos; • organizacinių tikslų pakopinį nukreipimą į beveik individualų lygį (Bouckaert, Halligan, 2008: 1–2).

50 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

2 lentelė. Keturi idealūs veiklos valdymo tipai

Idealus tipas Veiklos Veiklos Veiklos Veiklos administravimas vadyba valdymas vadžia Matavimas Mechanistinis ir Viduje interaktyvus ir Viduje interaktyvus ir Atviras viduje ir išorėje Matavimo rūšis uždaras uždaras atviras Matavimo Sudėtinių dalių ad Organizuojama Personalo ir Suinteresuotų šalių, sistemos hoc schemos remiantis vadybos konsultantų personalo ir konsultantų konstrukcija funkcijomis: importuoti sukurti standartiniai standartinės personalo standartiniai modeliai modeliai (gairės) ir konsultantų schemos (gairės) Matavimo Ribota ir Nustatoma Remiasi organizacija Neribojama: ekonomija, trukmė atrankinė: organizacijoje: ir politika: veiksmingumas, efektyvumas ir ekonomija, ekonomija, efektyvumas ir produktyvumas veiksmingumas, veiksmingumas, pasitikėjimas (sąnaudos, (sąnaudos, efektyvumas efektyvumas veiklumas, išeiga, veiklumas, išeiga) (sąnaudos, veiklumas, (sąnaudos, efektas, rezultatas, išeiga, efektas, veiklumas, išeiga, pasitikėjimas) rezultatas) efektas, rezultatas) Matavimo Mikro- Mikro- ir mezo- Mikro- ir mezo- Mikro-, mezo- ir makro- gilumas Rodiklių Techniniai Techniniai ir Techniniai, Techniniai, viduje kriterijai (galiojantys ir funkcionalūs funkcionalūs ir funkcionalūs ir įteisinti patikimi) viduje įteisinti išorėje Specifiniai Kokybė Kokybei reikia Visuotinei kokybės Kokybė yra sisteminė matavimo traktuojama kaip papildomo dėmesio vadybai skiriamas aspektai pastovi išskirtinis dėmesys Matavimo Nėra informacijos Į patologijas Į patologijas Sistemiškai skiriamas disfunkcijos apie patologijas reaguojama pirmiausia reaguojama dėmesys patologijoms sistemingai Inkorporavimas Statinis Gana statinis Dinaminis Hiperdinaminis Inkorporavimo lygis Inkorporavimo Izoliuotas, Sujungtas per Viduje konsoliduotas Iš išorės konsoliduotas laipsnis padrikas valdymo funkcijas, nekonsoliduotas Naudojimas Ribotas ir Padrika politika ir Integruota politika ir Visuomeninis Bendras techninis valdymo ciklai valdymo ciklai naudojimas naudojimas Pagrindinis Atsižvelgiant į Atsižvelgiant į vidines Vidaus valdymo ir Politinio valdymo ir atskaitomybės vidinę hierarchiją valdymo funkcijas išorės politikos visuomeninis centras Mokymasis Vieno ciklo Vieno ir atskiro Vieno ir integruoto Viengubas, dvigubas ir naudojant mokymas dvigubo ciklo dvigubo ciklo metamokymas (standartai) mokymas mokymas Valdymo Administracinė Valdymo Valdymo ir politinė Valdymo, politinė ir atsakomybė visuomeninė Valdymu Ribota Pavienis pagerinimas Kompleksinis Sisteminė pasiekta pagerinimas potenciali vertė

Potencialūs Nesirūpinimas Nenuoseklus Neigiama išlaidų ir Nekontroliuojama ir valdymo pagrindiniais ir neoptimalus naudos analizė nevaldoma sistema sutrikimai sutrikimais informacijos (disfunkcijos) naudojimas Šaltinis: Bouckaert, Halligan, 2008: 222–223.

51 Antanas Bučinskas, Vidmantė Giedraitytė, Alvydas Raipa Tinklaveika viešojo valdymo pokyčių struktūroje

3. Tinklaveika ir socialiniai ryšiai viešajame valdyme

Naujajai viešajai vadybai evoliucionuojant į naująjį viešąjį valdymą vis didesnę reikšmę įgauna inovaty- vūs sprendimai, susiję su tinklinių valdymo formų kūrimu viešojo sektoriaus organizacijose. Tinklai – įvairių dalyvių sutelkimas (gali būti suvokiamas kaip jų „korporatyvumas“), kai jie veikia įvairiuose lygmenyse (tarp individų, organizacijų), daugialypės konceptualios jų pažiūros (organizavimo koncepcija, metodais), vartoja statiškas prieš dinamišką bei tarpininkavimo sąvokas (Isett et al., 2011: 157). Tinklinės valdymo formos dėka viešojo valdymo procesas tampa labiau decentralizuotas, pliuralistinis, viešajam sektoriui jis suteikia galimybę aktyviau bendradarbiauti su nevalstybiniais subjektais. Tinklai tampa svarbia alternatyva hierarchijos ir valdymo mechanizmams. Naujojo viešojo valdymo teorija skiria tris skirtingus socialinius mechanizmus, kurių dėka valdymo tinklai tampa ypač svarbūs, siekiant veiksmingai įgyvendinti viešosios politikos valdymą: • Tinklai yra priemonė skleisti politikos ir valdymo naujoves. • Tinklai yra investicijos į socialinį kapitalą, kuris svarbus įvairių dalyvių kolektyviniams veiksmams decentralizuotose socialinėse sistemose. • Tinklai yra kultūrinių pokyčių gairės, pasitelkiant socialinio mokymosi procesus.

Tinklai padeda spręsti tokias problemas kaip susiskaidymo veikiami hierarchiniai koordinavimo sunkumai, pokyčių ir kompleksiškumo klausimai, susiję su rinka pagrįstais viešųjų gėrybių rezultatais, nepakanka- mu naujovių diegimu, neveikmingais kolektyviniais veiksmais, lėtais kultūriniais pokyčiais. Pasak G. Robins ir kt. (2011), vertinti tinklinės valdymo formos efektyvumą gana problemiška, todėl, autorių nuomone, efektyvumas turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į visus dalyvius, jų lygius (visuomenę, institucijas, individus ir kitus suinteresuotus asmenis), struktūrinius tinklų valdymo modelius. Efektyvus tinklų sistemos valdymas apima: • tinklų struktūrą, kurios veiksmų koordinavimas remiasi tarpusavio pasitikėjimo bei komandinio bendradarbiavimo principais; • konkrečių tikslų ir veiksmų, kurie yra tinkami ir pakankami sprendžiant platesnius valdymo sistemos klausimus; • tinklų dalyvių išsamų susipažinimą su numatytais tikslais ir veiksmais.

Tinklai lemia organizacinį nuoseklumą ir padeda nustatyti kryptis, kurios galėtų apimti plataus masto socialinius veikėjus. Jie gali būti nustatyti naudojant centralizuotus veiksmus (oficialūs) arba sukurti nenu- statant bendrų operacijų (neformalūs). Oficialūs tinklai – sukurti sąmoningai ir grindžiami dalyvių susitarimais. Šių tinklų tikslas – kurti ir teikti viešąsias paslaugas. Paslaugų tinklai įforminami sutartimis, teisės aktais, sutartiniais memorandumais, ben- drais susitarimais, todėl jų dalyvių santykiai, funkcijos, atsakomybė yra aiškiai apibrėžti. Oficialūs tinklai yra gana stabilūs, todėl juos paprasčiau valdyti, jais labiau pasitiki tinklų dalyviai. Neformalūs tinklai – tai savaime, sprendžiant nenumatytus klausimus susiformavę tinklai. Tikslinės gru- pės, koalicijos, komitetai, viešosios ir nevyriausybinės organizacijos, dalyvaudamos interorganizaciniuose tinkluose, neįpareigojamos oficialiomis priemonėmis. Neformalūs tinklai dažniausiai susiformuoja siekiant keistis turima informacija, ugdyti gebėjimus, spręsti problemas, teikti paslaugas. Pastebima tendencija, kad neformalūs tinklai, praėjus tam tikram laikui, tampa labiau formalizuoti (Isett et al., 2011: 159), tačiau tin- klų valdymo taisyklių formulavimas ar veiksmų plano sudarymas negali trikdyti ar ardyti neformalių tinklų veiklos. Tinklų valdymo efektyvumas priklauso ir nuo tam tikro socialinio mechanizmo, kuris vadinamas „įsi- tvirtinimu“. Įsitvirtinimas gali būti santykių arba struktūrinis. Santykių įsitvirtinimas nurodo glaudžius tinklo dalyvių porų (dvejetų) ryšius, kur partneriai svarsto vienas kito poreikius ir tikslus, yra dėmesingi vieni kitų problemoms. Abipusiški santykiai lemia bendradarbiavimo veiksmingumą. Svarbu, kad tokio pobūdžio tinkluose būtų užtikrintas grįžtamasis ryšys. Struktūrinis įsitvirtinimas peržengia porinius ryšius. Šioje struktū-

52 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) roje dalyvauja ne tik porų dvejetai, bet įtraukiami ir tretieji asmenys, pvz., partneriai, kurie taip pat užmezga tarpusavio ryšius, taip sukuriamas tam tikras tinklų ciklas. Tokios trikampio modelio tinklų jungtys ne tik užtikrina gerą informacijos sklaidą, bet ir leidžia dalyviams nustatyti bendravimo ir bendradarbiavimo normas, kurios užtikrina pasitikėjimą, mažina netikrumą. Tiek santykiai, tiek struktūrinio įtvirtinimo elementų naudojimas lemia tinklų valdymo efektyvumą. Pasak K. R. Isett ir kt. (2011), viešojo valdymo teorija skiria trijų rūšių tinklus: • Politikos tinklai: nustato tinklų subjektų sąveiką, daugiausia dėmesio skiriant biurokratinių struktūrų santykiams su visuomenės veikėjais (Atkinson, Coleman, 1989: 50). Šie tinklai yra tei- sėkūros institucijų, valstybinių įstaigų ir privataus sektoriaus organizacijų junginys, kurių svarbiausias tikslas yra viešųjų išteklių paskirstymo sprendimų priėmimas. • Bendradarbiavimo tinklai: dėmesys sutelkiamas į produkto gamybą ir paslaugų teikimą. Šiuos tinklus gali sudaryti valstybinės įstaigos, ne pelno siekiančios ir privataus sektoriaus organizacijos. Jei organizacija neturi galimybių teikti tam tikrų paslaugų, viešųjų gėrybių, ji gali pasidalinti funkcijomis. Bendradarbiavimo tinklų tikslas – veikti visuomenės labui. • Valdymo tinklai – susieja bendrų viešųjų gėrybių ir paslaugų teikimą su kolektyviniu politikos kūrimu, pvz., verslo vystymo struktūrų ir palankios aplinkos kūrimas. Ypač svarbus čia tinklų koordinavimas, siekiant bendro organizacijų tikslo (Isett et al., 2011: 157–173).

Viena svarbiausių viešojo valdymo evoliucionavimo į tobulesnes viešojo valdymo formas sąlygų yra sėkmingas socialinės sistemos ir socialinių tinklų funkcionavimas, jų tarpusavio sąveika. Socialiniai tinklai gali būti įvardijami kaip naujo tipo vadybiniai, politiniai tinklai, mažiau siejami su hi- erarchizuota, biurokratine sistemos samprata, kur yra mažiau formalizuotos veiklos požymių, dinamiškesnės sistemos, palyginus su klasikinėje sistemų teorijoje įvardijamomis statinėmis sistemomis. Todėl socialiniai tinklai, kaip sistemos (arba subsistemos), gali būti laikini, kaip ekspertų laikinųjų komisijų, institucijų, ko- mitetų funkcijas atliekantys struktūriniai dariniai, veikiantys įgyvendinant tiek bendruosius, tiek specifinius interesų grupių, suinteresuotųjų tikslus. Tokiomis sąlygomis veikiantys socialiniai tinklai, vykdydami tam tikras bendrąsias ir specifines užduotis ar funkcijas, vystosi ir tobulėja kaip socialinės sistemos ar subsistemos, kitaip sakant, atliekamos funkcijos verčia struktūras tobulėti instituciškai ir gerinti veiklos efektyvumą (Lin, 2003). Diskusijose apie socialinį kapitalą socialinių tinklų kontekste esminė yra pasitikėjimo dimensija. R. Pu- tnam teigia, kad pasitikėjimas ir socialinis kapitalas – tai bendras vardiklis, abipusis reiškinys, kada pasiti- kėjimas yra socialinio kapitalo vietą visuomeninėje organizacijoje lemiantis veiksnys. Socialinis kapitalas, kaip kategorija, yra artimesnė, bet ne tapati individų tinklų kategorijai, kuri dažniau siejama su humaniškais tinklų elementais, žinių valdymo tinklinėmis struktūromis. Žmogiškoji šių teorijų dalis yra svarbesnė nei materialioji – organizacinė pusė, dominuojanti socialinių technologinių konstrukcijų kategorijose (Hatch, Cunliffe, 2006: 101). Kaip šiuolaikinio naujojo viešojo valdymo rodiklius, kurie atskleidžia integracinius ir internacionalizuo- jančius pokyčius, formalias ir neformalias struktūras, visuomeninių socialinių procesų reguliavimo tendencijas, šiuos procesus atskleidžiančius visuomenės susisluoksniavimo elementus, galima įvardinti: • visose socialinio gyvenimo srityse išaugusią formalių ir neformalių struktūrų sąveiką; • visų visuomenės sektorių tarpsektorinę integraciją; • horizontalių ir vertikalių ryšių organizacinėse sistemose kaitą įvairiose socialinio gyvenimo srityse; • tiesioginių ir grįžtamųjų ryšių raiškos pokyčius įvairiose socialinės veiklos srityse; • įvairaus lygio sistemų pokyčius, nukreiptus į svarbiausių sisteminių ryšių plėtrą (Raipa, 2011: 170).

Mokslininkai socialinius ryšius (tinklų grupes) skirsto į tris grupes. Pirmajai grupei priskiriami bendravimo, formalūs, emociniai, materialiniai, darbiniai, artumo, pažinti- niai ryšiai. Individai tinkle gali turėti skirtingų ryšių. Pavyzdžiui, universiteto katedros darbuotojai teikia darbo ataskaitą katedros vedėjui (formalūs ryšiai), šie asmenys yra draugai (emociniai ryšiai), jų kabinetai yra šalia (artumo ryšiai).

53 Antanas Bučinskas, Vidmantė Giedraitytė, Alvydas Raipa Tinklaveika viešojo valdymo pokyčių struktūroje

Antroji socialinių ryšių grupė skirstoma, atsižvelgiant į emocinį dalyvių artumą: • Stiprūs ryšiai: jie reikšmingiausi, kai individai siekia emocinio palaikymo ir pasižymi aukštu pa- sitikėjimo lygiu. • Silpni ryšiai: reikšmingesni, kai individai, pasinaudodami įprastais ryšiais, siekia iš išorės gauti specifinę, įvairiapusę informaciją, unikalių išteklių bei žinių.

Trečiąją ryšių grupę sudaro krypties neturintys ryšiai, kurie nukreipti į tam tikrą turinį, pasikartojantys, tarpiniai, priklausantys nuo tam tikrų ženklų (Katz et al., 2004: 307–332). Tinklų struktūrą galima suvokti kaip tinklų tinklą. Tai reiškia, kad individų ryšiai, sudarydami tarpas- meninį tinklą, sudaro ir grupių tinklus (individo ryšys su individu iš kitos grupės – tai ir tarpasmeninis, ir tarpgrupinis ryšys), ir taporganizacinius tinklus (individo ryšys su individu iš kitos organizacijos – tai ir tarpasmeninis, ir tarpgrupinis, ir tarporganizacinis ryšys) (Vilkas, Bučaitė-Vilkė, 2009: 1001–1006). N. Katz ir kt. (2004) organizacijų ryšius skirsto į vidinius ir išorinius. Vidiniai ryšiai veikia organizacijos viduje. Jie gali būti centralizuoti ir decentralizuoti. Centralizuoti ryšiai paprastai susiformuoja esant stresinėms sąlygoms ir tinka nesudėtingoms užduotims bei problemoms spręsti. Decentralizuoti ryšiai – atvirkščiai, susiformuoja įprastomis sąlygomis ir labiau tinka sudėtingoms užduotims spręsti. Jie ypač veiksmingi, kai informacija tarp grupės narių sklinda netolygiai arba yra dviprasmiška. Svarbus tinklų efektyvumo veiksnys yra makrokultūra, kuri apibrėžiama kaip veiksmų sistema, grin- džiama tam tikromis prielaidomis ir vertybėmis. Esant pozityviai makrokultūrai, susieja bendri ketinimai, sklandžiau vyksta jungtinė veikla. Tokioje valdymo sistemoje mažiau diskutuojama ir sėkmingiau bendra- darbiaujama, sutariama dėl pagrindinių tikslų ir veiklos metodų. Kai tinklų makrokultūra yra silpna (pavie- nė), santykiai tarp organizacijų esti pakankamai išplėtoti, bet orientuoti į skirtingus tikslus. Skirtingi tikslai skatina tinklų dalyvių ginčus, konkurenciją, tai trukdo bendradarbiauti (Robins et al., 2011: 1293–1313). Žinomi žinių valdymo tyrėjai J. Swan ir H. Scarborough (2005) teigia, kad žinių sklaida lemia valdymo sėkmę tik glaudžiai bendradarbiaujant įvairioms struktūroms ir organizacijoms. Tačiau čia kyla ir tam tikrų problemų. T. Bland ir kiti (2010) nustatė tris kliūtis, galinčias kilti valdymo procese taikant tinklinę žinių bei informacijos valdymo formą: 1. Junginių įvairovė – nesugebėjimas perduoti informacijos. Taikant tinklų valdymo formas daugiau galimybių gauti specialiųjų žinių, informacijos ir patirties, tačiau diegiant naujoves tai gali būti tiek privalumas, tiek trūkumas. Vienas svarbiausių iššūkių, su kuriais susiduria tinklų dalyviai, susijęs su kultūros ir profesiniais skirtumais. Skirtingos organizacijos ir joms atstovaujantys asmenys gali skirtingai interpretuoti informaciją bei vertinti problemas. Norint sukurti veiksmingus komunikacijos kanalus, būtina ištirti kultūrinius ir profesinius skirtumus bei užtikrinti visų tinklaveikos dalyvių teises hibridinėse, matricinėse organizacijose. 2. Nesuderinti tikslai – balansavimas tarp kelių interesų. Tinklai dažnai susieja dalyvius, kurių tikslai gali sutapti, bet gali ir skirtis. Problemų kyla, kai tinklo dalyviai stengiasi maksimizuoti savo pačių interesus. Pagrindinis inovacijų plėtros uždavinys – nustatyti, kaip pasiekti susitarimą nesu- griaunant tarpusavio ryšių ir pasitikėjimo, kurie yra gyvybiškai svarbūs politikos, vadybos tinklų valdyme. 3. Koordinavimas – niekas nėra atsakingas. „Nė vieno atsakingo“ problema reiškia, kad tinklinių institucijų pobūdis skiriasi nuo tradicinių organizacijų, kurios paprastai remiasi tiesioginio – ver- tikalaus pavaldumo santykiais. Tinkluose komandų ir kontrolės procedūrų dažnai trūksta. Esant dideliam kompleksiškumui ir neaiškiai atsakomybei, koordinavimo problemos gali pakenkti naujovių diegimo procesui, todėl būtina sukurti tam tikras kontrolės formas (Giedraitytė, Raipa, 2012: 17–27).

Išvados

Modernus viešasis valdymas, nulemtas organizacinių pokyčių, aiškiai determinuoja būtinumą keisti tra- dicinius klasikinio – biurokratinio valdymo modelius, kurių esminis požymis – tinklų ir tinklaveikos princi-

54 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) pais veikiančių struktūrų formavimasis. Tokios struktūros siekia įvaldyti mišrius veiklos metodus, paremtus organizacijų vidinių struktūrų sąveika bei integracija tarp įvairių sektorių, lygių ir tipų organizacijų. Naujo tipo struktūrose tinklaveika tampa veiklos vadybos šerdimi, kai kuriant viešąją vertę kuriamos ir įgyvendina- mos naujos organizacinės sąveikos formos, taikomi modernūs tarpsektorinės integracijos modeliai. Globalių pokyčių veikiamas šiuolaikinis viešojo valdymo evoliucijos etapas yra multidimensinio po- būdžio ir pasižymi tarpsektorinės sąveikos, tinklinių struktūrų formavimosi plėtros charakteristikomis. Ypatingu naujo viešojo valdymo veiksniu straipsnyje analizuojamu aspektu tampa naujo tipo organizacinių struktūrų – hibridinių organizacijų funkcinės veiklos plėtojimas. Minėti determinuojantys veiksniai akade- minėse diskusijose, fiksuojant naujojo viešojo valdymo rodiklius, praktinėje viešojo sektoriaus organizacijų veikloje, tobulinant valdymo potencialą, valdymo proceso vertybines orientacijas ir įtvirtinant naujo tipo organizacijų kultūros, elgsenos standartus tampa prioritetinėmis dimensijomis. Tinklaveika, kaip viešojo valdymo forma, daugiabriaunė konstrukcija, tampa vis svarbesniu šiuolaiki- nio viešojo valdymo metodologijos ir praktikos instrumentarijumi. Tinklaveikos, kaip visumos, ir tinklinių struktūrų funkcionavimo kokybinės charakteristikos priklauso nuo daugelio veiksnių: organizacijų pasiruo- šimo, vadovų, vadybininkų ir lyderių profesionalumo, demokratinių valdymo tendencijų plėtros organizaci- jų veikloje sąveikaujant su suinteresuotomis grupėmis, asociacijomis. Svarbus veiksnys (ypač oficialiame, centralizuotame tinklaveikos lygmenyje) yra socialiniai, paslaugų tinklai ir jų veiklos politinis, administracinis, teisinis reglamentavimas, skirtas įtvirtinti sąveikos atsakomybės, funkcinės paskirties, neformalių tinklų vietos organizacijose formas bei veiklos taisykles. Sėkmingas, efektyvus tinklaveikos funkcionavimas įma- nomas tik tada, kai aiškiai išreikštos tinklų sistemų socialinių tinklų ir socialinių sistemų veiklos dimensijos.

Literatūra

Atkinson, M., Coleman, W. (1989). Strong States and Weak States: Sectoral Policy Networks in Advanced Capitalist Economies. British Journal of political science, Vol. 19, No. 1, p. 50. Bland, T., Bruk, B., Kim, D., Taylor Lee, K. (2010). Enhancing Public Sector Innovation: Examining the Network-In- novation Relationship. The Innovation Journal, Vol. 15, No. 3, p. 1–18. Borgatti, S., Foster, P. (2003). The network paradigm in organizational research: a review and typology. Journal of management, Vol. 29, No. 6, p. 991–1013. Bouckaert, G., Halligan, J. (2008). Managing Performance. International Comparisons. London: Routledge. Carson, D., Gilmor, A., Rocks, S. (2004). SME marketing networking: a strategic approach. InterScience, Vol. 13, p. 369–382. Castells, M. (2005). Tinklaveikos visuomenės raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika. Davis, G., Rhodes, R. A. (2000). From Hierarchy to Contracts and Back again. In: M. Keating, J. John Wanna, P. Weller (eds.). Institutions on the Edge. Melbourne: Allen and Unwin, p. 74–98. Domarkas, V. (2011). Viešojo administravimo paradigmos kaitos atspindžiai dešimtmečio pabaigos publikacijose. Vie- šoji politika ir administravimas, Nr. 10(1), p. 9–16. Dror, Y. (2004). Strategic Brain for Central Government. In: M. Potuček (ed.). The Capacity ti Govern in Central and Eastern Europe. Bratislava: NISPAcee, p. 15–27. Gečienė, I. (2009). Socialinių tinklų analizė migracijos studijose. Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 2(25), p. 130–143. Giedraitytė, V., Raipa, A. (2012). Inovacijų įgyvendinimo trukdžiai šiuolaikiniame. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 11(2), p. 187–197. Hatch, M. J., Cunliffe, A. L. (2006). Organization Theory. Oxford: Oxford University Press. Isett, K. R. (2011). Networks in Public Administration Scholarship: Understanding Where We Are and Where We Need to Go. Journal of Public Administration Research and Theory, Vol. 21, No. 1, p. 157–173. Katz, N., Lazer, D., Arrow, H., Contractor, N. (2004). Network Theory and Small Groups. Small Group Research, Vol. 35, No. 3, p. 307–332. Kazlauskienė, E., Urbanskienė, R. (2005). Conceptual Approaches to the Network Development of Catering Enterpri- ses in the Region. Socialiniai mokslai, Nr. 2(58), p. 53–63. Klijn, E. (2010). Trust in Governance Networks: Looking for Conditions for Innovative Solutions and Outcomes. In: S. Osborne (ed.). The New Public Governance. London: Routledge, p. 301–321. Lane, J. E. (2009). State Management. London: Routledge. Lin, N. (2003). Social Capital: a Theory of Social Structure and Action. Cambridge: University Press.

55 Antanas Bučinskas, Vidmantė Giedraitytė, Alvydas Raipa Tinklaveika viešojo valdymo pokyčių struktūroje

McQuaid, R. (2010). Theory of Organization Partnership: Partnership Advantages, Disadvantages and Success Factor. In: S. Osborne (ed.). The New Public Governance. London: Routledge, p. 127–161. Moliterno, T. P., Mahony, D. M. (2011). Network Theory of Organization: A Multilevel Approach. Journal of Manage- ment, Vol. 37, No. 2, p. 443–467. Moulaert, F., Cabaret, K. (2006). Planning, Networks, and Power Relations: Is Democratic Planning Under Capitalizm Possible? Planning Theory, Vol. 5, No. 1, p. 51–70. Mulgan, G. (2004). Strategy in Government: The United Kingdom Experience. In: M. Potuček (ed.). The Capacity of to Govern in Central and Eastern Europe. Bratislava: NISPAcee, p. 31–59. Networking (2012). A Dictionary of Public Health. Prieiga internetu: http://www.oxfordreference.com/view/10.1093/ acref/9780195160901.001.0001/acref-9780195160901-e-3044 Networking. (2012). A Dictionary of Human Resource Management. Prieiga internetu: http://www.oxfordreference. com/view/10.1093/acref/9780199298761.001.0001/acref-9780199298761-e-821 Owen-Smith, J., Powell, W. (2008). Networks and Institutions. In: R. Greenwood et. al (eds.). The Handbook of Orga- nizational Institutionalism. New York: Sage, p. 596–624. Parris, T., Kates, R. (2003). Charactering and Measuring Sustainable Development. Annual Review of Environment and Recourses, Vol. 28, No. 13, p. 5–29. Potuček, M. (2004). The Capacities to Govern in Central and Eastern Europe. In: M. Potuček (ed.). The Capacities to Govern in Central and Eastern Europe. Bratislava: NISPAcee, p. 91–111. Provan, K. G., Milward, B. H. (2001). Do Networks Really Work? A Framework for Evaluating Public-Sector Organi- zational Networks. Public Administration Review, Vol. 61, No. 4, p. 413–423. Putnam, R. D. (2002). Democracies in Flux: the Evolution of Social Capital in Contemporary Sociaty. Prieiga internetu: http://www.oxfordscholarship.com/view/10.1093/0195150899.001.0001/acprof-9780195150896 Raipa, A. (2010). Strateginis valdymas: Metodologinės paieškos. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 32, p. 151– 153. Raipa, A. (2011). Naujojo viešojo valdymo indikatorių diagnozavimo galimybės. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 10 (2), p. 168–182. Raipa, A. (2012). Naujojo viešojo valdymo dekompozicijos analizė. Kn.: A. Raipa (red.). Modernus viešasis valdymas. Kaunas: Vitae Litera, p. 245–261. Robins, G., Bates, L., Pattison, P. (2011). Network Governance and Environmental Management: Conflict and Coope- ration. Public Administration, Vol. 89, No. 4, p. 1293–1313. Simon, H. (2003). Administracinė elgsena. Vilnius: Knygiai. Sydow, J. (2004). Network Development by Means of Network Evaluation? Human Relations, Vol. 57, No. 2, p. 201–220. Swan, J., Scarborough, H. (2005). The Politics of Networked Innovation . Human Relations, Vol. 58, Nr. 7, p. 913–943. Vilkas, M., Bučaitė-Vilkė, J. (2009). Besiformuojanti tinklaveikos teorija. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 1001–1006.

NETWORKING IN THE STRUCTURE OF PUBLIC GOVERNANCE CHANGES

Antanas Bučinskas, Vidmantė Giedraitytė, Alvydas Raipa Klaipėda University (Lithuania), Mykolas Romeris University (Lithuania)

Summary

In the evolution of public governance, the wide range of public governance changes and reforms require the consolidation of innovative ideology and practice. Therefore it is necessary to modify traditional governance values, to develop the options of incremental change models, to improve the functioning of social systems and subsystems, their activities and communication between them. In the modern era of globalization and development of information technology, many functions and processes are being implemented by using network systems. Networks are an essential structural form, which helps to seek the new knowledge, to exchange information and experiences, and networking ensures these

56 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) processes and their results. Network and networking researches in recent decades have become important not only in informatics or economics, but also in other scientific fields such as political science, sociology and public administration. Innovative solutions, related to the development of networked forms in the governance of public sector organizations, become increasingly important in the evolution of new public governance doctrine. By the influence of networked forms of governance, the public sector becomes more decentralized, pluralistic and provides the opportunities to consolidate cooperation with non-governmental subjects. Networks are becoming an important alternative to hierarchy and control mechanisms. The problem of this research is the complexity of networking dimensional specification in the rapidly changing modern public governance. The purpose of the study is to identify the key concepts of networking constructions and practice opportunities in the environment of the public governance changes. The article analyzes the typology aspects of: network structures, which develop integration opportunities; network systems, models and types; networking processes and their efficiency, effectiveness, functional possibilities. The authors, based on the opportunities of interpretive methods and theoretical modeling, in the article seek to summarize the indicators of newly developed new public governance doctrine, in which public administration theorists distinguish different types of policy, management and economic networks systems, described as a network structures and networking. As important task, the authors of this article hold the necessity to disclose the positions of the various authors, analyzing the interactions between the networking participants’ quantitative and qualitative dimensions, normative and standardized elements of state institutions, as decision making, conflict regulation, the development of networks and networking as a systematic processes and organization performance management. The particular attention the authors distinguish to the social relations, i.e. the organizational functioning and cultural aspects of social networking, and the categorization analysis of social capital (in the context of the networking process). The authors conclude that modern public governance, influenced by global changes, has a multidimensional nature and the characteristics of cross-sectoral interaction and development of network structure formation. A special factor of new public governance becomes the development of hybrid organizations. These factors are the priority dimensions of scientific academic debates. They are underlined in the fixation of new public governance indicators, management process of public sector organizations, establishing organizational culture, value orientations and behaviour standards. Networking as a form of public government, becomes increasingly important instrumentation in modern public government methodologies and practices. Networking qualitative characteristics depend on many factors: the preparation of organizations, the professionalism of supervisors, leaders and managers, the development of democratic governance trends, the interaction with stakeholders and associations. Important factor (especially in an official and centrali- zed networking level) becomes the social and service networks and the political, administrative and legal regulation of networks performance, which establish the responsibility, functional purposes, the forms of informal networks in organizations, and the rules of performance. The successful and efficient functioning of networking is possible only if there are created network systems with the explicit dimensions of social networks and social performance systems. KEY WORDS: modern governance, complexity, networking, social networks, performance management.

JEL CODES: D850, D730, H830, O310.

57 Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili, Inga Normantė Lietuvos regionų (apskričių) pirminės modernizacijos rodiklių kaita 2000−2011 metais

LIETUVOS REGIONŲ (APSKRIČIŲ) PIRMINĖS MODERNIZACIJOS RODIKLIŲ KAITA 2000–2011 METAIS

Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili1, Inga Normantė2

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Straipsnyje, taikant Kinijos mokslų akademijos Modernizacijos tyrimų centro pasiūlytą metodiką, apskaičiuota Lietuvos apskri- čių pirminė modernizacija 2000–2011 metais. Atliekant skaičiavimus, paaiškėjo, kad ši metodika lengvai adaptuojama ir galimá sėkmingai pritaikyti tiriant Lietuvos regionų modernizacijos tendencijas. Nustatyta, kad įgyvendinant pirminę modernizaciją pirmiausia būtina sumažinti žemės ūkio sektorių ir užimtųjų žemės ūkyje dalį. Antra, reikia didinti švietimo aprėptis didinant studentų skaičių aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose. Tyrimo metu pasitvirtino autorių ex ante formuluota prielaida, kad modernizacijos sąvokos siaurinimas iki inovacijų yra klaidinga nuostata. Inovacijas derėtų laikyti jau postmoderniomis vertybėmis. Bandymas ieš- koti šių postmodernių vertybių tuose teritoriniuose vienetuose, kurie dar tik siekia modernizuotis, lemia neatitikimą tarp vyriausybės kuriamų plėtros strategijų ir vietinių raidos realijų. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: regionų modernizacija, regionai, pirminės modernizacijos rodikliai.

JEL KLASIFIKACIJA: R100, R580

Įvadas

Šiuolaikiniame inovacijų ir žinių visuomenės diskurse modernizacijos tema dažnai nepelnytai pamirš- tama. Būdama sociologinės prigimties, modernizacijos tematika dažniau pasitaiko valstybių komparatyvis- tiniuose tyrimuose, nei regionų ar regioninės politikos analizėse. Dėl marksistinių implikacijų šios temos visai nepelnytai stengiamasi vengti ekonominiuose tyrimuose. Tačiau, kaip rodo amerikiečių sociologo R. Ingelharto darbai (1997, 2011), tereikia pasirinkti tinkamas pradines prielaidas ir modernizacijos analizė tampa galima bei informatyvi teritorinių vienetų socialinės-ekonominės raidos tyrimuose. Nors pats autorius labiau orientuojasi į tarpvalstybinius tyrimus, tačiau jo pasiūlyta strategija formuoja puikius pagrindus įvai- rių regionų modernizacijos tyrimams atlikti. Taigi regioninės modernizacijos tyrimus įgalina teisingai pasirinktos prielaidos. Iš keturių R. Ingleharto pasiūlytų prielaidų (Inglehart, 1997: 10) šio straipsnio ir tyrimo kontekste svarbios dvi: pirmiausia modernizacija nėra linijinis procesas; antra, ji neturėtų būtų vertinama deterministiškai. Būtent, R. Ingleharto teigimu, ekonomikos raida, kultūrinė ir politinė kaita vyksta kartu, suderinta (coherent) ir netgi nuspėjama (prognozuojama) trajektorija. Taigi kai kurie socialinių pokyčių kaitos scenarijai

1 Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo ir teisės katedros lektorė. Moksliniai interesai: regionistika, regioninė politika El. paštas: [email protected] 2 Inga Normantė – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo ir teisės katedros asistentė. Moksliniai interesai: ES užsienio politika, mažųjų valstybių užsienio politika, tarptautinių santykių teorijos El. paštas: [email protected]

58 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) yra labiau tikėtini nei kiti. Kartu tampa aišku, kad modernizacija nėra linijinis procesas (Inglehart, 1997: 5). Tačiau ji nėra galutinė visuomenės vystymosi stadija. Pažangios industrinės visuomenės iškilimas lemia fundamentalius vertybinius pokyčius: tokius, kurie nu-reikšmina industrinės visuomenės instrumentinį ra- cionalumą. Pradeda dominuoti postmodernios vertybės (Inglehart, 1997: 5–6). Tačiau vertybiniai aspektai, vėlgi remiantis tomis pačiomis prielaidomis, neturėtų deterministiškai nulemti tyrimų trajektorijų. Kaip teigiama Europos Sąjungos teritorinio vystymosi tyrimuose ir programose, modernizacijos tyrimai leidžia atskleisti teritorinio vieneto inovacinį potencialą ir ateities perspektyvas (SPESP, 1999: 39). Šio straipsnio autorių teigimu, inovacijų ir žinių visuomenės dominavimas regioniniuose tyrimuose atskleidžia būtent orientavimąsi į postmodernias vertybes. Tačiau ar galima kalbėti apie vieno ar kito regiono inovacinį potencialą, jei regionas vis dar velkasi modernizacijos ariergarde? Čia ir slypi pagrindinė tyrimo problema – iš tradicinės / agrarinės raidos stadijos „neišlipusiuose“ regionuose bandome ieškoti postmodernių vertybių. Tai implikuoja gausybę tiek pačių regionų vystymosi, tiek ir nacionalinių regioninės plėtros strategijų kūri- mo problemų. Todėl, autorių teigimu, pirmiausiai būtina nustatyti teritorinio vieneto, šiuo atveju konkretaus regiono, modernizacijos stadiją. Tyrimo tikslas – nustatyti Lietuvos regionų (apskričių) modernizacijos lygį. Šiam tikslui įgyvendinti išsikeliami tokie uždaviniai: • Surasti ir adaptuoti rodiklius, kurie būtini, siekiant nustatyti teritorinio vieneto modernizacijos lygį. • Apskaičiuoti Lietuvos apskričių modernizaciją 2000 ir 2011 m. • Palyginti Lietuvos apskričių modernizacijos rodiklius ir jų kaitą laike. • Nustatyti svarbiausias apskričių modernizacijos raidos tendencijas.

Galima pastebėti, kad modernizacijos problemos regioniniuose tyrimuose šiuo metu nelabai patrauklios. Daugelis autorių labiau analizuoja inovacinį potencialą, žmonių išteklių ir valdymo problemas. Šiam tyrimui autorės pasirinko šiek tiek netipišką būdą: vietoj Vakarų pasaulyje paplitusių metodų taikymo anali- zės, pabandė adaptuoti Kinijos mokslų akademijos Modernizacijos tyrimų centro pasiūlytus modernizacijos skaičiavimus. Pastaraisiais dešimtmečiais Kinija vykdo aktyvią modernizacijos programą, kuri yra nuosekli tąsa dar 1976 m. pradėtos keturių modernizacijų reformos, kai buvo apsibrėžta, kad „šalis turi pasiekti mo- dernizaciją keturiose esminėse srityse: žemės ūkyje, pramonėje, moksle ir technologijose bei nacionalinėje gynyboje“ (Andrijauskas, 2008: 160). 2001–2010 m. laikotarpiu išleista jau dešimt Kinijos modernizacijos pažangos ataskaitų, kurių viena dedikuota būtent modernizacijai regioniniu lygmeniu įvertinti (Хе Чуаньци, 2011). Toliau straipsnyje pristatoma kinų pasiūlyta regionų modernizacijos skaičiavimo metodika ir jos pri- taikymas Lietuvos regionų modernizacijos tyrimui.

1. Pirminės modernizacijos skaičiavimo metodika

Iš esmės galima teigti, kad vieningas mokslinis modernizacijos apibrėžimas neegzistuoja (He, 2012: 3–5). Remdamiesi jau minėtu R. Inglehartu, galime apsibrėžti pagrindinius modernizaciją apibūdinančius elementus. Taigi, jo teigimu, modernizacija gali būti apibūdinama kaip procesas, kuris didina visuomenės ekonominius ir politinius pajėgumus: ekonominiai pajėgumai auga kartu su pramone (industrializacija), o politiniai – kartu su biurokratizacija. Modernizacija yra labai patrauklus reiškinys, nes leidžia visuomenei iš vargingos (skurdžios) tapti turtinga. Remiantis šia idėja, modernizacijos šerdis yra industrializacija; ekonomikos augimas tampa pagrindiniu visuomenės tikslu, o pasiekimų motyvacija tampa pagrindiniu / dominuo- jančiu asmeniniu tikslu (tikslu asmeniniame lygmenyje) (Inglehart, 1997: 5). Remdamiesi amerikiečių profesoriaus A. Inkeleso (1974, 1983, 2009; Лапин, 2012) rekomendacijomis, gana paprastą ir priimtiną tyrimo metodiką pasiūlė Kinijos mokslų akademijos Modernizacijos tyrimų centras (Хе Чуаньци, 2011, 2012; Лапин, 2012: 5). Taikydama šią metodiką, Rusijos mokslininkų grupė atliko

59 Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili, Inga Normantė Lietuvos regionų (apskričių) pirminės modernizacijos rodiklių kaita 2000−2011 metais

Rusijos regionų modernizacijos tyrimą (Лапин, 2012; Тарасова, 2012). Kinų pasiūlytoji ir rusų adaptuotoji metodikos bus adaptuojamos ir pritaikomos Lietuvos regionų (apskričių) tyrimui. Taigi, autorių teigimu, viskas prasideda nuo pirminės modernizacijos. Pirminės modernizacijos (PM) lygio nustatymo rodikliai ir standartinės reikšmės pateikiami 1 lentelėje. Pats indeksas apskaičiuojamas kaip rodiklių vidurkis.

1 lentelė. Pirminės modernizacijos rodikliai ir standartinės reikšmės Sritis Nr. Rodiklis Standartinė reikšmė Ekonominiai 1 BVP/1 gyv. rodikliai 2 Užimtųjų žemės ūkyje dalis, proc. nuo bendro užimtųjų < 30 proc. skaičiaus 3 Žemės ūkio sukuriama BVP dalis, proc. < 15 proc. 4 Paslaugų sukuriama BVP dalis, proc. > 45 proc. Socialiniai rodikliai 5 Miesto gyv. sk. dalis, proc. nuo bendro gyv. sk. > 50 proc. 6 Gydytojų sk., tenkantis 1000 gyv. > 1 ‰ 7 Mirusių kūdikių (iki 1 metų) skaičius, tenkantis 1000 gimusiųjų < 30 ‰ 8 Tikėtina būsimo gyvenimo trukmė, metais > 70 Žinių rodikliai 9 Suaugusiųjų raštingumo lygis, proc. > 80 proc. 10 Studentų dalis aukštosiose* mokyklose, proc. nuo bendro 18– > 15 proc. 22** m. gyv. sk. Šaltinis: Хе Чуаньци, 2011: 59−61; Лапин, 2012: 5−7

Pastabos: * kinų ir rusų taikytoje metodikoje pasirinktas aukštasis mokslas, Lietuvos atveju tyrimo autorės siūlo susieti aukštes- nįjį ir aukštąjį mokslą; ** kinų taikytoje metodikoje skaičiuojama studentų dalis nuo 20–24 m. amžiaus gyventojų skaičiaus, rusų adaptuotame variante amžiaus cenzas pakeistas 18–24 metų gyventojų grupe. Šiame tyrime autorės pasirinko rusišką variantą, nes mūsų švietimo sistemoje aukštesnįjį ir aukštąjį mokslą renkasi būtent šiai amžiaus grupei priklausantys jaunuoliai.

Kaip matyti 1 lentelėje, pirminė modernizacija siejama su trimis pagrindinėmis žmogaus gyvenimo sri- timis: ekonomine, socialine ir žinių. Galima pastebėti, kad pagrindiniai rodikliai nukreipti į žemės ūkio sudedamąją dalį ekonominėse veiklose, urbanizaciją ir sveikatos priežiūros lygį bei minimalius žinių rodiklius (kaip suaugusiųjų raštingumas ir studentų skaičius). Skaičiuojant rodiklius, reikšmės, didesnės nei 100, prilyginamos 100. Iš gautų pavienių rodiklių reikšmių išvedamas vidurkis. Metodikos autoriai siūlo gautus vidurkius grupuoti į pirminės modernizacijos lygmenis: išskiriami aukštas, vidutinis, žemiau vidutinio ir ankstyvas pirminės modernizacijos lygmuo. Metodikos autoriai siūlo išskirti modernizacijos fazes, kurių kiekvieną galimą įvertinti pagal standartines rodiklių reikšmes. Skiriamos tradicinės visuomenės, pradžios, augimo, brandos ir perėjimo į antrinę mo- dernizaciją fazės. Jos apskaičiuojamos įvertinant svarbiausius signalinius rodiklius. 2 lentelėje pateikiamos standartinės fazių reikšmės ir teritorijos vietos šioje fazių sistemoje nustatymo metodika.

60 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

2 lentelė. Pirminės modernizacijos fazių skaičiavimo metodika Signaliniai rodikliai PM fazės Standartinės rodiklių Realios Indeksuojamos reikšmės reikšmės reikšmės (pavyzdys) Žemės ūkio dalis BVP, proc. Perėjimas į AM < 5 4,6 proc. 4 (mažiau nei 15 proc. laikoma Branda ≥ 5 proc., <15 proc. 3 PM pabaiga) Augimas ≥ 15 proc., < 30 proc. 2 Pradžia ≥ 30 proc., < 50 proc. 1 Tradicinė visuomenė ≥ 50 proc. PV žemės ūkyje santykis su Perėjimas į PM < 0,2 proc. 0,13 4 PV pramonėje, kartais Branda ≥ 0,2 proc., < 0,8 proc. 3 Augimas ≥ 0,8 proc., < 2,0 proc. 2 Pradžia ≥ 2,0 proc., < 5,0 proc. 1 Tradicinė visuomenė ≥ 5,0 proc. 0 Užimtųjų žemės ūkyje dalis, Perėjimas į PM < 10 7 proc. 4 proc. nuo bendro užimtųjų Branda ≥ 10 proc., <30 proc. 3 skaičiaus (mažiau nei 30 proc. Augimas ≥ 30 proc., < 50 proc. 2 laikoma PM pabaiga) Pradžia ≥ 50 proc., < 80 proc. 1 Tradicinė visuomenė ≥ 80 proc. 0 Užimtųjų žemės ūkyje santy- Perėjimas į PM < 0,2 proc. 4 kis su užimtaisiais pramonėje Branda ≥ 0,2 proc., < 0,8 proc. 0,36 3 Augimas ≥ 0,8 proc., < 2,0 proc. 2 Pradžia ≥ 2,0 proc., < 5,0 proc. 1 Tradicinė visuomenė ≥ 5,0 proc. 0 Šaltinis: Хе Чуаньци, 2011: 59–61; Лапин, 2012: 5−7

Pastabos: fazinės reikšmės ir jų skaičiavimas pagal pavyzdį lentelėje X: (4+4+4+3)/4 = 3,754

Analizuodami 2 lentelėje pateiktus signalinius rodiklius, pastebime esminį modernizacijos reikalavimą: perėjimas nuo agrarinių santykių, kur dominuoja žemės ūkis / žemdirbystė, prie industrinių santykių, kur dominuoja pramonė. Modernizacijos fazių išskyrimas remiasi dar W. W. Rostow (1960) pasiūlytomis vi- suomenės vystymosi stadijomis. Tai klasikinė modernizacijos koncepcija, laikoma klasikiniu ekonominio vystymosi modeliu. Autoriaus teigimu, mažiau išsivysčiusios šalys atkartos pažengusių Vakarų šalių vystymosi etapus. Jis teigia, kad ekonomika įveikia penkis etapus, besivystydama nuo orientuotos į žemės ūkį iki visiškai išvystytos ekonomikos, orientuotos į paslaugas. W. W. Rostow pasiūlytas modernizacijos stadijų modelis yra linijinis. Paprastai linijiniai modeliai nėra erdviniai. Tuo tarpu pirminės ir antrinės modernizacijos metodikos autoriai, pasinaudodami linijinių modelių pasiūlytomis galimybėmis, išsiplečia ir pereina prie erdvės tyrimų, įdomiai derindami geriausias linijinių ir nelinijinių modelių savybes. Svarbiausia šioje metodikoje (tai yra linijinis aspektas): jei tiriamasis objektas nepatenka į perėjimo į antrinę modernizaciją fazę, vadinasi negalima nustatyti jo padėties antrinėje modernizacijoje (AM). O tai reiškia, kad negalime kalbėti apie postmodernias vertybes ir ieškoti jų tuose teritoriniuose vienetuose, kurie dar nėra pasiekę tam tikro modernizacijos lygmens. Jei darome prielaidą, kad inovacijos ir žinių visuomenė yra postmodernios vertybės, vadinasi, bandymai ieškoti šių postmodernių vertybių tuose teritoriniuose vienetuose, kurie dar tik siekia modernizuotis (t. y. įgyvendinti pirminę modernizaciją), neabejotinai sukelia bereikalingų frustracijų, neatitikimą tarp vyriausybės kuriamų (regioninės) plėtros strategijų ir vietinių raidos realijų.

61 Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili, Inga Normantė Lietuvos regionų (apskričių) pirminės modernizacijos rodiklių kaita 2000−2011 metais

Taigi toliau straipsnyje skaičiuojami pirminės modernizacijos indeksai Lietuvos apskritims 2000 ir 2011 m. bei analizuojama jų kaita. Statistinių duomenų šaltinis – LR statistikos departamento Rodiklių duo- menų bazė (www.stat.gov.lt).

2. Apskričių pirminės modernizacijos indeksai 2000–2011 m.

Išanalizavę 3 lentelėje pateiktus 2000 metų duomenis, matome, kad pagal pirminės modernizacijos lygį išryškėja trys regionai lyderiai – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritys, pasižyminčios aukštu pirminės modernizacijos lygiu. Dera pastebėti, kad Kauno apskrities pirminės modernizacijos indeksas tik šiek tiek viršija pirminės modernizacijos aukšto lygio indekso vertę, tuo tarpu Klaipėdos ir Vilniaus apskritys surenka aukščiausius įvertinimus.

3 lentelė. Lietuvos regionų / apskričių pirminės ir antrinės modernizacijos indeksai 2000 m. Regionas PM lygiai AM Indeksai Fazės, jų reikšmės lygiai PM AM PM AM Alytaus žemiau vidutinio X 90,09 X 3 Branda X X Kauno aukštas X 96,96 X 3,25 Branda X X Klaipėdos aukštas X 100 X 3,5 Branda X X Marijampolės ankstyvas X 84,41 X 2 Augimas X X Panevėžio vidutinis X 94,80 X 2,5 Augimas X X Šiaulių vidutinis X 95,07 X 2,5 Augimas X X Tauragės ankstyvas X 83,40 X 2 Augimas X X Telšių žemiau vidutinio X 89,95 X 2,75 Branda X X Utenos vidutinis X 92,69 X 2,75 Branda X X Vilniaus aukštas X 100 X 3,5 Branda X X Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis atliktais skaičiavimais, duomenų šaltinis www.stat.gov.lt

Kitas kraštutinumas – tai Tauragės ir Marijampolės apskritys, kurių pirminės modernizacijos lygmuo įvertintas kaip ankstyvas. Likusios apskritys balansuoja ties vidutinio ir žemiau vidutinio lygmens reikšme. Analizuodami konkrečias rodiklių reikšmes, pateiktas 4 lentelėje, matome, kad didžiausios probleminės sritys 2000 m. buvo bendrasis vidaus produktas (1 ekonominis rodiklis); užimtųjų žemės ūkyje dalis, proc. nuo bendro užimtųjų skaičiaus (2 ekonominis rodiklis); žemės ūkio sukuriama BVP dalis, proc. (3 ekonominis rodiklis); miesto gyventojų skaičiaus dalis, proc. nuo bendro gyventojų skaičiaus (5 socialinis rodiklis); studentų dalis aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose, proc. nuo bendro 18–22 m. amžiaus gyventojų skaičiaus (10 žinių rodiklis).

4 lentelė. Pirminės modernizacijos rodiklių reikšmės Lietuvos apskrityse, 2000 m. Apskritis Ekonominiai rodikliai Socialiniai rodikliai Žinių rodikliai Indeksas 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Alytaus 81,4 100 100 100 100 100 100 100 100 19,53 90,093 Kauno 91,9 77,72 100 100 100 100 100 100 100 100 96,962 Klaipėdos 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 Marijampolės 72,6 100 73,53 100 98 100 100 100 100 0 84,413 Panevėžio 88,3 98,04 100 100 100 100 100 100 100 61,67 94,801 Šiaulių 77,2 73,52 100 100 100 100 100 100 100 100 95,072 Tauragės 57,1 100 94,94 100 82 100 100 100 100 0 83,404 Telšių 87 100 100 100 100 100 100 100 100 12,47 89,947 Utenos 87,8 100 100 100 100 100 100 100 100 39,07 92,687 Vilniaus 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis atliktais skaičiavimais, duomenų šaltinis www.stat.gov.lt

62 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Taigi 2000 m. atitinkamą pirminės modernizacijos lygį labiausiai lėmė žemės ūkio rodikliai. Didelė žemės ūkio (svarbiausia, nelabai produktyvaus) dalis ekonominėje sferoje bei žema aukštesniojo ir aukštojo mokslo sklaida nulėmė, kad pagal pirminės modernizacijos fazes nė viena iš Lietuvos apskričių tais metais nepateko į perėjimo į antrinę modernizaciją stadiją. Jei modernizaciją suvokiame kaip teritorinio vieneto inovacinį potencialą ir ateities perspektyvas, tai reiškia, kad analizuojamuoju laikotarpiu nė vienas iš Lie- tuvos regionų neturėjo inovacinio potencialo. Tačiau čia reikia prisiminti R. Ingleharto prielaidas: modernizacija nėra linijinė ir neturėtų būti suvokiama deterministiškai. Taigi pirminės modernizacijos skaičiavimo metodika pirmiausiai leidžia nustatyti problemines sritis, kurios stabdo modernizaciją. Šiuo atveju tokia problemine sritimi tapo žemės ūkio (neproduktyvaus) dominavimas ir žema aukštesniojo bei aukštojo mokslo sklaida. Antra, fazių išskyrimas ir teritorinio vieneto padėties toje fazių sistemoje nustatymas nereiškia, kad norėdamas pasiekti aukščiausią perėjimo į antrinę modernizaciją fazę, analizuojamasis teritorinis vienetas turi pereiti visus etapus nuo žemiausio iki aukščiausio (kaip teigė W. W. Rostow). Aktyvus problemų identifikavimas ir jų sprendimas pasitelkiant (net ir esamas) regioninės politikos galimybes leidžia analizuojamiems teritoriniams vienetams vystytis sava trajektorija. Palyginkime, kaip situacija apskrityse pasikeitė 2011 m. 5 lentelėje pateikiami Lietuvos apskričių pirmi- nės modernizacijos lygiai ir fazės 2011 m. Matome, kad situacija pasikeitė iš esmės: trys pirmavę regionai ir toliau sėkmingai vystosi. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritys pagaliau pasiekė pirminę modernizacijos stadiją ir dabar jau drąsiai galima analizuoti bei tirti jų inovacinį potencialą ir ateities perspektyvas. Kaip ir 2000 m., Tauragės apskritis lieka tame pačiame ankstyvajame pirminės modernizacijos lygyje, jokia didesnė pažanga nepasiekta.

5 lentelė. Lietuvos regionų / apskričių pirminės ir antrinės modernizacijos indeksai 2011 m. Regionas PM lygiai AM lygiai Indeksai Fazės, jų reikšmės PM AM PM AM Alytaus vidutinis X 95,67 X 3 Branda X X Kauno aukštas 99,8 3,75 Per. į AM Klaipėdos aukštas 100 3,75 Per. į AM Marijampolės vidutinis X 94,51 X 2,75 Branda X X Panevėžio aukštas X 97,41 X 3 Branda X X Šiaulių aukštas X 97,48 X 2,75 Augimas X X Tauragės ankstyvas X 85,99 X 2,5 Augimas X X Telšių aukštas X 98,46 X 3,5 Branda X X Utenos aukštas X 97,49 X 3,5 Branda X X Vilniaus aukštas 100 4 Per. į AM Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis autorių atliktais skaičiavimais, duomenų šaltinis www.stat.gov.lt

Analizuodami, kurių rodiklių reikšmės pasikeitė labiausiai (6 lentelė), pastebime dominuojant tuos pa- čius rodiklius, tačiau labai pagerėjo situacija tokiose srityse, kaip užimtųjų žemės ūkyje dalis, proc. nuo bendro užimtųjų skaičiaus (2-as ekonominis rodiklis), žemės ūkio sukuriama BVP dalis, proc. (3-ias ekonominis rodiklis). Bendrojo vidaus produkto, tenkančio vienam gyventojui, rodiklio reikšmės (1-as ekonominis rodiklis) išlieka ganėtinai žemos, tačiau galima daryti prielaidą, kad jos nulemtos ir išorinių aplinkybių (to- kių, kaip, pvz., įvykusi ekonominė krizė, tam tikrų ūkio objektų regione kaita ir pan.). Labiausiai pasikeitė situacija aukštesniojo ir aukštojo mokslo sklaidoje (10-as žinių rodiklis). Galima netgi pastebėti tendencijas, kad tie regionai, kuriuose šio rodiklio reikšmės pagerėjo, rodo didžiausią pažangą bendrame modernizacijos kontekste (1 pav.).

63 Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili, Inga Normantė Lietuvos regionų (apskričių) pirminės modernizacijos rodiklių kaita 2000−2011 metais

6 lentelė. Pirminės modernizacijos rodiklių reikšmės Lietuvos apskrityse, 2011 m. Apskritis Ekonominiai rodikliai Socialiniai rodikliai Žinių rodikliai Indeksas 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Alytaus 65,8 100 100 100 100 100 100 100 100 90,87 95,667 Kauno 98 100 100 100 100 100 100 100 100 100 99,8 Klaipėdos 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 Marijampolės 62,5 100 100 100 98,62 100 100 100 100 84 94,512 Panevėžio 74,1 100 100 100 100 100 100 100 100 100 97,41 Šiaulių 74,8 100 100 100 100 100 100 100 100 100 97,48 Tauragės 56,3 99 100 100 82,34 100 100 100 100 22,27 85,991 Telšių 84,6 100 100 100 100 100 100 100 100 100 98,46 Utenos 74,9 100 100 100 100 100 100 100 100 100 97,49 Vilniaus 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis atliktais skaičiavimais, duomenų šaltinis www.stat.gov.lt

Analizuojant, kaip keitėsi modernizacijos lygmenys 2000 ir 2011 metais Lietuvos apskrityse (1 pav.), matome, kad situacija iš esmės gėrėja. Sudėtingiausia situacija išlieka Tauragės apskrityje, didžiausia pa- žanga pasiekta (eilės tvarka) Marijampolės, Telšių, Utenos ir Alytaus apskrityse. Vertinant bendrai visas apskritis, pati didžiausia pažanga pasiekta būtent Marijampolės apskrityje. Pradėjęs 2000 m. bendrame su Taurage lygyje, 2011 m. šis regionas pasiekė vidutinį pirminės modernizacijos lygį. Labai pagerėjo aukštojo ir aukštesniojo švietimo sklaidos bei užimtumo žemės ūkio sektoriuje rodikliai. Probleminis išlieka bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui, kuris vis dar labai atsilieka nuo Lietuvos vidurkio ir atskleidžia, kad plėtojamos ūkio šakos dar nėra pakankamai produktyvios.

Alytaus 100 97 Vilnius Kauno 94 91 88 85 Utenos 82 Klaipėdos 79 76 2011 73 2000

Telšių Marijampolės

Tauragės Panevėžio

Šiaulių

1 pav. Lietuvos regionų / apskričių pirminės modernizacijos lygiai 2000 ir 2011 m.

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis jų atliktais skaičiavimais

64 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Alytaus 4

Vilnius 3,5 Kauno 3 2,5 2 1,5 Utenos Klaipėdos 1 0,5 2000 0 2011

Telšių Marijampolės

Tauragės Panevėžio

Šiaulių

2 pav. Lietuvos regionų / apskričių pirminės modernizacijos fazės 2000 ir 2011 m.

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis jų atliktais skaičiavimais

Išanalizavę pirminės modernizacijos fazių kaitą (2 pav.), matome, kad pagal signalinių rodiklių kaitą apskritys išsidėstė tolygiau, tačiau ir toliau problemine išlieka Tauragės apskritis, o didžiausia pažanga pasiekta Marijampolės apskrityje.

3. Regionų modernizacijos tyrimų problemos ir perspektyvos

Atliekant tyrimą visiškai pasiteisino autorių ex ante formuluota prielaida, kad modernizacijos sąvokos susiaurinimas iki inovacijų yra klaidinga nuostata. Inovacijas, kaip ir žinių visuomenę (žinių ekonomiką ir pan.), derėtų traktuoti kaip postmodernias vertybes. Jei bandome šių postmodernių vertybių ieškoti tuose teritoriniuose vienetuose, kurie dar tik artėja prie modernizacijos (t. y. pirminės modernizacijos įgyvendini- mo), be abejo, tai sukelia bereikalingų frustracijų, neatitikimą tarp vyriausybės kuriamų (regioninės) plėtros strategijų ir vietinių raidos realijų. Todėl labai svarbu tinkamai parinkti rodiklius ir atlikti skaičiavimus siekiant įvertinti teritorinio vieneto modernizacijos lygį. Atliekant skaičiavimus, svarbu išvengti determinizmo, kas, be abejo, vyrauja daugelio modernizacijos klasikų (tokių kaip K. Marksas ar M. Weberis) darbuose. Svarbu stengtis išvengti modernizacijos tyrimuose labai patrauklaus linijinio raidos modelio. Linijinis raidos suvokimas verčia iš anksto angažuotis, kad raida turi vykti tik numatyta trajektorija. Tuo tarpu straipsnio autorės pabandė pateikti kitą požiūrį: derinant liniji- nes ir nelinijines strategijas galima gauti puikių rezultatų. Vertindami modernizacijos tyrimų perspektyvas konkrečiuose regionuose, galime pastebėti, kad šiuo metu Lietuvos regioninė politika turėtų būti diferencijuojama. Diferenciacija turėtų apimti ne tik skirtingas urbanistines hierarchijas (kaip galima pastebėti iš dabar vykdomos nacionalinės regioninės politikos, besi- remiančios LR Teritorijos bendruoju planu), bet turėtų būti suformuluotos ir skirtingos raidos bei prioritetų strategijos. Kaip atskleidė pirminės modernizacijos skaičiavimai, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritys yra pasiekusios tą išsivystymo lygį, kada jau galima į jų raidos strategijas traukti ir postmodernias vertybes.

65 Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili, Inga Normantė Lietuvos regionų (apskričių) pirminės modernizacijos rodiklių kaita 2000−2011 metais

Daug didesnis dėmesys formuojant nacionalinę regioninę politiką turėtų būti skiriamas likusioms apskritims. Iš jų derėtų išskirti Tauragės apskritį, kurios rodikliai totaliai atsilieka nuo kitų apskričių rodiklių ir nesi- keičia jau keletą metų. Tikriausiai, jei nacionalinės regioninės politikos vykdymo gairės nesikeis, visą šią apskritį derėtų paskelbti problemine teritorija ir skirti jai išskirtinę paramą. Parama, tik jau skirtingo masto, turėtų būti teikiama ir didžiausią pažangą pasiekusiai Marijampolės apskričiai. Kaip rodo šios apskrities modernizacijos rodiklių analizė, ūkio restruktūrizacija dar neduoda trokštamų rezultatų, bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, dar gerokai atsilieka nuo šalies vidurkio, kas rodo, kad naujos ūkinės veiklos formos nepakankamai našios. Panašiai turėtų būti identifikuojamos ir kitos apskritys bei nustatomos prioritetinės regioninės politikos priemonių nukreipimo sritys.

Išvados

Apskaičiavus Lietuvos regionų pirminės modernizacijos rodiklius 2000 ir 2011 m. paaiškėjo, kad: 2000 m. nė vienas Lietuvos regionas nebuvo įveikęs pirminės modernizacijos etapo. Kaip labiausiai atsilie- kančias galima įvardyti Tauragės ir Marijampolės apskritis, labiausiai pažengusios modernizacijos keliu – Vil- niaus, Kauno ir Klaipėdos apskritys. Analizuodami 2011 metus pastebime didžiulę pažangą: net trys regionai (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritys) įveikė visą pirminės modernizacijos procesą ir dabar jau galima pradėti skaičiuoti jų padėtį antri- nės modernizacijos etape. Visiškai situacija nepasikeitė Tauragės apskrityje – ji buvo ir išlieka ankstyvojoje pirminės modernizacijos stadijoje. Didžiausią pažangą, vertinant kompleksiškai, pasiekė Marijampolės apskritis. Apibendrinant pateiktas rodiklių reikšmes ir jų kaitą, svarbu paminėti dvi pagrindines išryškėjusias tendencijas: siekiant visiškos pirminės modernizacijos pirmiausia reikia sumažinti žemės ūkio sektorių (čia reikėtų akcentuoti jo našumą ir sukuriamą mažą pridėtinę vertę) ir užimtųjų žemės ūkyje dalį; antra, didinti švietimo aprėptis didinant studentų skaičių aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose. Galiausiai tyrimas patvirtina prielaidą, kad reikia iš esmės keisti ir tvarkyti Lietuvos nacionalinę regioni- nę politiką dėliojant skirtingus prioritetus skirtingą išsivystymo lygį pasiekusioms apskritims. Rekomenduo- tume visą Tauragės apskritį įvardyti kaip probleminę teritoriją ir skirti jai specialią paramą.

Literatūra

Andrijauskas, K. (2008). Kinijos modernizacijos keliai ir klystkeliai: integrali plėtra. Culturology (Kultūrologija), Issue 16, p. 139–167. He Chuanqui. (2012). Modernization science. The principles and methods of national advancement. Springer. Goo- gle books: http://www.google.lt/books?hl=lt&lr=&id=MmgyiZlswEEC&oi=fnd&pg=PR3&dq=He+C.+moderniz ation&ots=Lc7fdb-2yu&sig=VR0PLxnVgww1sVMetwML-nKTvCE&redir_esc=y#v=onepage&q=He%20C.%20 modernization&f=false Inglehart, R. (1997). Modernization and Postmodernization. Cultural, Economic, and Political change in 43 societies. Princeton University Press. Google books: http://books.google.lt/books?id=uERHzCu6l9EC&printsec=frontcover &hl=lt#v=onepage&q&f=false] Inglehart, R., Welzel, Ch. (2011). Modernization, Cultural Change, and Democracy. The Human Development Sequen- ce (rusų kalba). Mocква: Новое издательство. Inkeles, A., Smith, D. (1974). Becoming. Individual changes in six developing societies. Cambridge: Harvard Univer- sity Press. Inkeles, A. (1983). Exploring individual Modernity. N.Y.: Columbia University Press. Inkeles, A. (2009). Becoming modern. Individual change in six developing countries. Ethos, Vol. 3, Issue 2, p. 323–342. LR Statistikos departamentas. Rodiklių duomenų bazė www.stat.gov.lt Rostow, W. W. (1960). The stages of economic growth. A non-comunist manifesto. Cambridge University Press. Лапин, Н. И. (2012). Измерение модернизации Российских регионов и социокультурные факторы ее стратегии. Социологические исследования, № 9, с. 4−24. Тарасова, А. Н. (2012). Противоречия вторичной модернизации региона (Тюменская область). Социологические исследования, № 9, с. 24−32.

66 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Хе Чуаньци (ред.). (2011). Обзорный доклад о модернизации в мире и Китае (2001–2010). Mocква: Весь мир. Хе Чуаньци. (2012). Развитие теории и цивилизационный процесс. Партнерство цивилизаций, № 1, с. 40−60.

THE CHANGE OF FUNDAMENTAL MODERNIZATION INDICATORS IN LITHUANIAN REGIONS (COUNTIES) 2000−2011

Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili, Inga Normantė Klaipėda University (Lithuania)

Summary

The authors of the article adapted a method of regional modernization calculation proposed by the Chi- nese Academy of Science and calculated fundamental modernization of Lithuanian regions (counties) in the year of 2000 and 2011. The comparison of the two selected years revealed quite interesting results and tendencies. In the year of 2000, none of the Lithuanian regions had finished the fundamental modernization. In the year of 2011 three regions (Vilnius, Kaunas and Klaipėda counties) had reached the final stage of fundamental modernization – the phase of transition to secondary modernization. In the year of 2000, two regions were lagging – Tauragė and Marijampolė counties. In the year of 2011, the situation had not changed in Tauragė county at all, it remained lagging by all the indicators of fundamental modernization. Marijam- polė county, conversely, had reached the biggest advantage in the process of fundamental modernization: from being the lagging one in the year 2000, it had reached the average level of fundamental modernization by the year of 2011. The research revealed that there are two main requirements for the completion of the fundamental modernization: first, it is necessary to make the essential transformations in economic sphere – i.e. to reduce the agricultural sector and to reduce the number of employed in agriculture; secondly, it is necessary to increase the scope of education – i.e. to increase the number of people attending higher education. The research proved an ex ante premise of the authors that it is a very misleading tendency to narrow the concept of modernization by using the notion of innovations instead. Innovations (as well as the knowledge society, smart society etc.) should be understood as the postmodern values. Postmodern values belong to the secondary modernization. That means if we put innovations and knowledge society as the prevailing elements in territorial development plans and programmes, it creates lots of additional problems and misunderstanding while it is not very rational to implement postmodern values in those territorial units that are still at the outset of fundamental modernization. KEY WORDS: regional modernization, regions, indicators of fundamental modernization.

JEL CODES: R100, R580.

67 Algirdas Giedraitis Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje modelis

ŽEMIAUSIOJO LYGMENS VADOVŲ TINKAMUMO NUSTATYMO VALDYMO GRANDINĖJE MODELIS

Algirdas Giedraitis1

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo organizacijai nustatymo klausimai, siekiant paskatinti tvarų ekonomikos augimą regione. Nagrinėjama formali žemiausiojo lygmens vadovų veiklos vieta valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV. Nustatyta, kad organizacijoje siekiant maksimalaus rezultato, būtinas glaudus tiesioginio vadovo, žemiausiojo lygmens vadovo ir pavaldinių valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV ryšys ir tinkamumas, kad organizacijos tikslai ir jų siekimo būdai būtų visiems suprantami. Todėl kiekvieno darbuotojo (grandies) valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV veiksmai darbo procese turi būti suderinti su kito veiksmais. Parengta metodologija ir sukurtas žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje modelis pasižymi tyrimo metodų (taikyti kiekybiniai ir kokybiniai metodai) ir prieigų įvairove (atliekama kryžminė tiesioginio ir žemiausiojo lygmens vadovo bei pavaldinių apklausa). Pabrėžiama, kad žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumą organizacijai tikslinga nustatyti vertinant valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV: kur TV – tiesioginis vadovas, ŽLV – žemiausiojo lygmens vadovas, PAV – pavaldiniai, vertinimo kriterijų, t. y. asmeninių ir dalykinių savybių bei vertybių, pagrindu. Kad valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV tarp grandžių vyrautų tarpusavio supratimas ir veikla būtų darni, būtina tenkinti vieną iš dviejų sąlygų: visų vertinimai turi atitikti situacijos vertini- mą (kiekvieno asmeninis ir partnerio pateiktas vertinimai turi sutapti); jei grandžių vertinimai skiriasi, partneriai turi stengtis vienas kitą suprasti ir pateisinti arba būtina keisti ŽLV. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: žemiausiojo lygmens vadovai, valdymo grandinė, vertinimo kriterijai, modelis.

JEL KLASIFIKACIJA: M12, R11.

Įvadas

Regionuose yra daug problemų, kurios verčia imtis veiksmų viso regiono lygmeniu, nes vietos savivaldos ar pavienių organizacijų reakcijos gali nepakakti. Bet siekis spręsti problemas, susijusias su skirtingais regionų plėtros būdais, gali lemti glaudesnį bendradarbiavimą. Tai reiškia, kad veiksmai, atlikti vienoje srityje, gali duoti rezultatų ir kitose srityse ar daryti poveikį visam regionui. Tokiomis aplinkybėmis šis regionas gali tapti regioninio bendradarbiavimo modeliu: jame gali būti išmėginamos naujos idėjos ir nauji požiūriai, laikui bėgant, atrenkami geriausi sprendimų pavyzdžiai, atsižvelgiant į kiekvieno regiono savitumą. Regio- nuose yra nemažai galimybių, kurias galima geriau išnaudoti. Joms priskirtina labai kvalifikuota darbo jėga ir tikslas, kuo geriau išnaudoti esamą potencialą, t. y. tikslingai paskirstyti darbo jėgą ir įrangą, ypač pramo- nės srityje. Tai sudaro tvirtą mokslinių tyrimų ir žinių perdavimo sričių bendradarbiavimo regione pagrindą. Toks bendradarbiavimas galėtų suteikti verslo galimybių organizacijoms, ypač toms, kurių veikla susijusi su naujovėmis. Regionams tai suteiktų papildomų naudingų bendros veiklos galimybių ir skatintų vystytis. Siekiant didinti ūkio našumą, diegti naujoves ir skatinti tvarų ekonomikos augimą regione, reikia siekti didesnės darbo rinkos įtraukties ir integracijos. Didelis užimtumo lygis, kokybiškos darbo vietos, kvalifi-

1 Algirdas Giedraitis − Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros lektorius, daktaras (socialiniai mokslai). Moksliniai interesai: krizinių situacijų valdymas, valdymo ergonomika, gamybos vadyba, personalo vadyba Tel.: (8 46) 39 86 50 Faksas: (8 46) 39 86 52 El. paštas: [email protected]

68 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) kuota ir gebanti prisitaikyti darbo jėga – tai yra svarbūs veiksniai, lemiantys regiono konkurencingumą ir patrauklumą. Pagrindinis visų organizacijų tikslas – sėkminga konkurencija, o pagrindinis organizacijų uždavinys, siekiant šio tikslo, – gaminti kuo daugiau prekių (skiriant gamybai minimaliai lėšų) arba teikti kokybiškas paslaugas (kuo mažesnėmis sąnaudomis). Tokių organizacijų vystymosi kontekste keičiasi reikalavimai ir žemiausiojo lygmens vadovams. Organizacijų padalinių (skyrių) vadovai turi gebėti nustatyti savo komandoje tinkamus žemiausiojo lygmens vadovus ir ne tik juos išlaikyti, bet tinkamai motyvuoti ir sudaryti sąlygas atitinkamoms asmeninėms, dalykinėms savybėms bei vertybėms ugdytis. Žemiausiojo lygmens vadovų asmeninės ir dalykinės savybės bei vertybės, taip pat ir jų veiklos pobūdis skiriasi. Todėl pageidautina, kad šis vadovas atitiktų nustatytus reikalavimus, būtų lojalus ilgą laiką, nes vadovų kaita neigiamai veikia pavaldžios grupės darbą ir įmonės veiklos rezultatus. Tinkamai parinktas žemiausiojo lygmens vadovas suteikia galimybę siekti organizacijos tikslų ir tobulinti savo asmenines ir dalykines savybes bei vertybes srityse, kurios aktualios organizacijai. Tai skatina įmones turėti žemiausiojo lygmens vadovų rezervą ir prireikus parengti pasiūlą užimti atitinkamas pareigas. Įvairių mokslininkų (Zakarevičius ir kt., 2000; Борисова, 2002; Bakanauskienė, 2008; Sakalas, 2003; Antonakis, 2003; Stone, 2008; Thornton, Rupp, 2006; Popa, 2009; Skaržauskienė, 2010 ir kt.) nuomone, uni- versalių metodų ar modelių, kuriuos galima būtų taikyti visų organizacijų žemiausiojo lygmens vadovams (ŽLV) vertinti, trūksta. Nepakankamai nustatyti ir išplėtoti vertinimo standartai: esami žemiausiojo lygmens vadovo vertinimo standartai pernelyg abstraktūs, juos taikyti konkrečios organizacijos poreikiams sudėtinga, be to, tai daug sąnaudų reikalaujantis darbas. Žemiausiojo lygmens vadovų pažinimas leidžia sukurti naują moksliškai pagrįstą metodiką apie žemiausiojo lygmens vadovų fenomeną ir jų vietą organizacinėje struk- tūroje. Taigi gamybos įmonei svarbu metodiškai pažinti ir išnagrinėti žemiausiojo lygmens vadovą (ŽLV), kaip tarpinę grandį valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV, ir sukurti vertinimo modelį, kuris leistų vertinti žemiau- siojo lygmens vadovų tinkamumą valdymo grandinėje. Tai padėtų parinkti tinkamus žemiausiojo lygmens vadovus valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV, siekiant užtikrinti darnų valdymo grandinės TV–ŽLV–PAV funk- cionavimą, nustatyti galimus jų (ŽLV) veiklos trukdžius gamybos įmonėse ir atrasti būdų, kaip spręsti problemas. Problema: universalių žemiausiojo lygmens vadovų vertinimo metodų ar modelių yra, bet šio lygmens vadovų tinkamumo valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV nustatymo modelių, siekiant užtikrinti darnų valdymo grandinės TV–ŽLV–PAV funkcionavimą, trūksta. Tyrimo objektas – žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumas valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV. Tyrimo tikslas: sukurti žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje TV– ŽLV–PAV modelį, kuris leistų užtikrinti darnų šios valdymo grandinės funkcionavimą. Tikslui pasiekti keliami uždaviniai: pagrįsti žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo valdymo gran- dinėje TV–ŽLV–PAV nustatymo būtinumą, siekiant užtikrinti darnų šios valdymo grandinės funkcionavimą, aprašyti metodologiją ir sukurti modelį. Mokslinio tyrimo metodai: • Siekiant teoriniame lygmenyje išspręsti tyrimo problemą atliekama mokslinės literatūros analizė, apibendrinimas ir lyginimas. • Norint sudaryti žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo valdymo grandinėje vertinimo modelį taikytas modeliavimo metodas.

1. Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumas ir vieta valdymo grandinėje

Priimant ir tinkamai vykdant strateginius sprendimus svarbūs visų įmonės dalyvių veiksmai, jų pareigos ir vidinių ryšių sistema, kurioje svarbiausia grandis valdymo grandinėje, siejanti tiesioginius vadovus (TV) su pavaldiniais (darbininkais) (PAV), yra žemiausiojo lygmens vadovai (ŽLV). Tinkamas žemiausiojo

69 Algirdas Giedraitis Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje modelis lygmens vadovo, kaip grandies valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV), darbo organizavimas yra bene svarbiausias šių vadovų sėkmės kriterijus, priimant tikslingus vadybinius sprendimus organizuojant kitų žmonių darbą (Зигерт, Ланг, 2002; Giedraitis, 2009; Giedraitis, Petkevičiūtė, 2011). Straipsnyje laikomasi pozicijos, kad viduriniojo lygmens vadovas yra žemiausiojo lygmens vadovų tiesioginis vadovas (TV). R. C. Appleby (2003), L. P. Martins (2007, 2009) teigia, kad žemiausiojo lygmens vadovai yra tiesioginių vadovų asistentai. Vadovo asistento vaidmuo yra linijinis, nes jis su savo tiesioginiu vadovu dali- jasi tam tikra atsakomybe. Todėl tiesioginis žemiausiojo lygmens vadovo vadovas pageidauja, kad žemiausiojo lygmens vadovas atitiktų nustatytus reikalavimus, būtų lojalus ilgą laiką, nes vadovų kaita neigiamai veikia pa- valdžios grupės darbą ir įmonės veiklos rezultatus (Diskienė, Marčinskas, 2007; Giedraitis, Petkevičiūtė, 2011). Kiekvienas ŽLV pavaldinys, kaip grandis valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV, turi gerai žinoti savo atliekamo darbo turinį ir pobūdį, todėl žemiausiojo lygmens vadovas užduotis pavaldiniams darbo vietose turi paskirstyti taip, kad jie dirbtų darniai, tiksliai ir našiai. Vadovai, gebantys įkvėpti pavaldinius, kuria darnius santykius, kurie turi ateitį (Seilius, 2001; Seilius ir kt., 2004; Šimanskienė, Seilius, 2009; Northouse, 2009). Organizacijų valdymo grandinėse žemiausiojo lygmens vadovas (ŽLV) yra grandis, sujungianti organizacijos vidaus elementus: tikslus, uždavinius, pasirinktas technologijas. Todėl žemiausiojo lygmens vadovų veikla valdymo grandinėje suprantama kaip procesas, kuriame dalyvauja tiesioginis, žemiausiojo lygmens vadovai ir pavaldūs darbuotojai. Taigi žemiausiojo lygmens vadovas valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV yra tarpinė grandis tarp tiesioginio vadovo ir pavaldinių (ŽLV pavaldumo). Jo santykiai su tiesioginiais vadovais ir pavaldiniais yra sudėtingi dėl skirtingo jų statuso: pirma, ŽLV, kaip pavaldinys, kurio veiklą koordinuoja ir kontroliuoja tiesioginis vadovas; antra, ŽLV, kaip vadovas, vadovaujantis pavaldiniams, kurie vykdo pa- skirtas užduotis. Žemiausiojo lygmens vadovai turi ne tik vykdyti tiesioginio vadovo nurodymus, bet ir patys skirstyti užduotis pavaldiems darbuotojams, įkvėpti juos dirbti organizacijos labui, jie atsako už grupės darbo organizavimą ir drausmės palaikymą, rūpinasi grupės darbuotojų ugdymu, suteikia reikiamą informaciją įgyvendinant uždavinius, nustato problemas pradinėje stadijoje ir koreguoja užduotis, kontroliuoja, ar atlikti darbai atitinka norimą kokybę. Todėl žemiausiojo lygmens vadovui svarbu gebėti tinkamai konvertuoti iš tiesioginio vadovo gautas sofistikuotas užduotis ir perteikti jas pavaldiems darbuotojams (vykdytojams) suprantama ir aiškia technine kalba, siekiant kokybiškai, laiku bei laikantis nustatytų standartų atlikti pavestas užduotis. Žemiausiojo lygmens vadovai pavaldiems darbuotojams teikia būtiną informaciją, o apie padaliniuose vykstančius procesus įvairiais būdais informuoja tiesioginius vadovus, nuo kurių veiklos, elgsenos ir įvairiomis aplinkybėmis taikomų vadovavimo įgūdžių priklauso žemiausiojo lygmens vadovo veikla bei padalinio darbo našumas. Siekiant maksimalaus rezultato organizacijoje, kiekvieno valdymo grandinės dalyvio veiksmai darbo procese turi būti suprantami ir suderinti su kito veiksmais (Robbins, 2003; Seilius, 2004; Diskienė, Marčins- kas, 2007; Anužienė, 2007; Staniulienė, 2008; Giedraitis, Petkevičiūtė, 2011). Taigi darna valdymo grandi- nėje priklauso ne tik nuo tinkamos žemiausiojo lygmens vadovo nuostatos, nuotaikos ar gebėjimo bendrauti su tiesioginiu vadovu ir pavaldiniais, bet ir nuo jo elgesio. Kiekvieno vadovo tinkamumas akivaizdžiai matomas, stebint gebėjimą valdyti konfliktines situacijas. Jeigu pavaldiniai žinos, kad bus sprendžiamos su jų veikla susijusios problemos, stengsis gauti papildomos informacijos, kad galėtų dalyvauti jas svarstant: pateikti alternatyvių siūlymų ir ginti savo nuomonę (Šimanskienė, Seilius, 2009). Tam būtinas glaudus tiesioginio, žemiausiojo lygmens vadovų ir pavaldinių valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV ryšys, kad organizacijos tikslai ir jų siekimo būdai būtų visiems suprantami. Siekiant tobulinti padalinio valdymą būtina darni ir veiksminga visų valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV dalyvaujančių grandžių veikla ir tarpusavio sąveika. Todėl žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumą reikėtų nustatyti valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV. Kita vertus, šio lygmens vadovų tinkamumo nustatymas turi atskleisti problemiškas padalinio (skyriaus) vietas, tai yra padėti išsiaiškinti, kodėl užduotys padalinyje (skyriuje) atliekamos netinkamai, kurių reikalavimų nesilaikoma ir panašiai. Apibūdinus žemiausiojo lygmens vadovą, nustačius jo vietą valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV), ir veiklos ypatumus, rengiama žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje metodologija.

70 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

2. Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje metodologija

Mokslinės literatūros analizės pagrindu parengta žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV vertinimo metodologija apima kiekybinį ir kokybinį žemiausiojo lygmens vadovų ir jų veiklos pažinimą. Kiekybinio tyrimo atveju šiuolaikinė kompiuterinė technika leidžia taip taikyti sudėtingas pirminės informacijos analizės programas, kad galiausiai būtų atskleista visa esminė mokslinė informacija. Kokybinio tyrimo atveju tyrėjui tenka remtis savo gebėjimu analizuoti tekstą. Ir kiekybinio, ir kokybinio tyrimo struk- tūroje pirminės informacijos analizė iš pradžių grindžiama logiškai, po to realizuojama fiziškai (Žižiūnaitė, 2005; Kardelis, 2007). Kiekybinis ir kokybinis požiūriai turi sąveikauti (Kardelis, 2007). Tokia tyrimo seka nėra naujovė (Šaparnis, 2000), tačiau žemiausiojo lygmens vadovų pažinimo atveju leidžia sukurti naujų moksliškai pagrįstų žinių apie žemiausiojo lygmens vadovų fenomeną ir jų vietą orga- nizacinėje struktūroje. Renkant duomenis derinami kiekybiniai ir kokybiniai (trianguliacija) tyrimo metodai, atskleidžiami skirtingi to paties reiškinio bruožai, kaip priežastiniai priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų ryšiai (1 lentelė). 1 lentelė. ŽLV vertinimo valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV tyrimo struktūra

1 ETAPAS – KIEKYBINIS TYRIMAS 2 ETAPAS – KOKYBINIS TYRIMAS

KIEKYBINIO KOKYBINIO VALDYMO REZULTATŲ REZULTATŲ VERTINIMO VERTINIMO GRANDINĖ VERTINIMAS VERTINIMAS INSTRUMENTAI INSTRUMENTAS - ŽLV asmenybės bruožų IŠ DALIES anketa; TIESIOGINIAI STRUKTŪRUOTO - ŽLV įgūdžių anketa; VADOVAI (TV) INTERVIU - Organizacijos vertybių KLAUSIMYNAS nustatymas (anketa) - ŽLV asmenybės bruožų IŠ DALIES ŽEMIAUSIOJO anketa; STRUKTŪRUOTO LYGMENS - ŽLV įgūdžių anketa; INTERVIU VADOVAI (ŽLV) -Organizacijos vertybių

nustatymas (anketa) KLAUSIMYNAS METODAS - ŽLV asmenybės bruožų IŠ DALIES

anketa; TYRIMUI KOKYBINIAM PAVALDINIAI ATRANKA INFORMANTŲ STRUKTŪRUOTO - ŽLV įgūdžių anketa; (PAV) INTERVIU - Organizacijos vertybių ANALIZĖS TURINIO KOKYBINĖS KLAUSIMYNAS nustatymas (anketa) SPSS Statistics 15.0 neparametriniai testai: k-mean KLASTERIS; KRUSKAL-WALIS test; FRIEDMAN MARGINAL test. HOMOGENITY

Pasitelkta tyrimo metodų, dalyvių ir teorijos trianguliacija (Denzin, Lincoln, 2003; Kardelis, 2007), t. y. įvairios tyrimo imtys ir skirtingos respondentų (informantų) grupės. Reikia paminėti, kad tiriant žemiausiojo lygmens vadovų asmenybės bruožus, įgūdžius ir jų kaitą bei vertybines orientacijas pasitelkta trianguliacija – kiekybinio ir kokybinio tyrimo derinimas, kai, pasak K. Kardelio (2007), netaikomi griežti imties tūrio reikalavimai, nes reprezentatyvumą lemia ne atsitiktiniai tiriamųjų parinkimo būdai, o lankstūs teoriniai kriterijai. Viena iš trianguliacijos funkcijų – pirminių duomenų kokybės gerinimas. Kiekybinių tyrimų metodų ypatybės: tiriami parametrai, kuriuos galima išmatuoti; tiriami reiški- niai įvertinami kiekybiškai, juos grupuojant pagal tam tikras skales; taikomi matematinės statistikos metodai; tyrimo duomenys formalizuojami; tyrimo metodai susiję su matavimais, o ne su interpretacija; tyrimo duomenys išreiškiami diagramų, lentelių, grafikų, histogramų ir pan. formomis; dažniausiai taikoma interva- linė ir santykių skalė; tyrimo rezultatų mokslinę vertę nulemia kiekybiniai rodikliai (Tidikis, 2003; Kardelis, 2007; Jovaiša, 2007). Kokybinių tyrimų metodų ypatybės: tiriamus parametrus sunku išmatuoti, palyginti, gretinti; duomenys analizuojami ir interpretuojami kritiškai; tyrimai grindžiami fenomenologiniu požiūriu; tyrimo 71 Algirdas Giedraitis Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje modelis duomenys išreiškiami teksto forma; tyrimo metodai nukreipti į interpretaciją, o ne į matavimus; tyrimams netaikomi griežti imties tūrio reikalavimai; tyrime dalyvaujantys ir tyrėjui duomenų suteikiantys žmonės dažnai vadinami informantais (Tidikis, 2003; Kardelis, 2007; Jovaiša, 2007). Atsižvelgiant į ŽLV vertinimo valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV tyrimo struktūrą (1 lentelė) pateikiama tyrimo metodologija (I ir II etapai). Pirmojoje tyrimo stadijoje (1 etapas), atsižvelgiant į tikslą ir iškeltus kiekybinio tyrimo uždavi- nius, siūlomas netikimybinis tiriamųjų grupių (respondentų) parinkimo būdas – tikslinis grupių sudarymas (Kardelis, 2007). Čia tyrėjas į sudaromą grupę įtraukia asmenis (respondentus), kurie, jo manymu, yra tipiški tiriamo po- žymio požiūriu. Kitaip tariant, tyrėjas organizacijoje sudaro grupes iš: • tiesioginio vadovo; • žemiausiojo lygmens vadovo; • ŽLV pavaldinių.

Respondentus galima taip apibūdinti: • Tiesioginiai žemiausiojo lygmens vadovų vadovai (TV) – tai vadovai, esantys organizacijos hierarchijos viduryje. Jie atsakingi už kitus vadovus (šiuo atveju – žemiausiojo lygmens). Už savo veiklą ir rezultatus atsiskaito aukščiausiojo lygmens vadovui. • Žemiausiojo lygmens vadovai (ŽLV) – tai vadovai, tiesiogiai vadovaujantys darbuotojams (dar- bininkams), jie atlieka konkrečius sprendimų įgyvendinimo darbus (grupės viršininkai, gamybos baro viršininkai, meistrai, brigadininkai ir pan.), sprendžia operatyvinius uždavinius, turi puikiai išmanyti technologiją, gamybos organizavimą, psichologiją. Už savo veiklą ir rezultatus atsiskaito tiesioginiam vadovui (TV). • Pavaldiniai (PAV) – tai darbuotojai (pavaldumas ŽLV), kurių veiksmų laisvę tam tikrose srityse reglamentuoja žemiausiojo lygmens vadovai. Žemiausiojo lygmens vadovų pavaldiniai gali būti bet kurios kategorijos darbuotojai.

Parenkami keturi skirtingi vertinimo instrumentai ir jų galimi deriniai analizuojami kaip sąlygiškai vieningas instrumentarijus. Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumas valdymo grandinėje vertinamas pagal šiuos kriterijus (Giedraitis, 2010; Giedraitis, 2011; Giedraitis, Petkevičiūtė, 2011): asmeninės savybės – turi įtakos jų veiklos produktyvumui ir įmonės veiklos rezultatams; įgūdžiai – vertinamos ne tik tam tikros daly- kinės savybės – įgūdžiai, kuriuos žemiausiojo lygmens vadovai turėjo ir į kuriuos buvo atsižvelgta juos įdar- binant, bet ir išsamiai analizuojamos jų kaitos galimybės; vertybės – žemiausiojo lygmens vadovų vertybių suderinamumas ir refleksija organizacinėje kultūroje siekiant norimų rezultatų. Kiekybinio tyrimo duomenims apdoroti siūloma taikyti: k-vidurkių (angl. k-mean) klasterių metodą, Kruskal-Walis, Friedmano ir Ribinio homogeniškumo (angl. Marginal Homogenity test) testus. Antrojoje tyrimo stadijoje (II etapas) kokybiniu tyrimu konkretinami, tikslinami kiekybinio tyrimo rezultatai – teiginiai, išvados, rekomendacijos. Tai padeda tobulinti kiekybinio tyrimo instrumentarijų ir patikrinti jį praktiškai. Informantų parinkimo būdas – grupių atranka kvotų principu. Tyrėjas organizacijoje sudaro grupes iš informantų (dalyvavusių kiekybiniame tyrime): • tiesioginio vadovo; • žemiausiojo lygmens vadovo; • ŽLV pavaldinių.

Kiekybinio tyrimo metodu nustatytai nedarnai organizacijos valdymo grandinėse patikrinti ir paaiškinti siūlomas kokybinio tyrimo metodas – iš dalies struktūruotas interviu. Parinkta kryžminė tiesioginio vadovo (TV), žemiausiojo lygmens vadovo (ŽLV) ir pavaldinių (PAV) apklausa, leidžianti atskleisti žemiausiojo lygmens vadovo (ŽLV) veiklos nedarną valdymo grandinėje TV– ŽLV–PAV ir pažinti šio vadovo (ŽLV) veiklos, kaip fenomeno, bruožus. Informantų gauti duomenys apdorojami laikantis fenomenologijos taisyklių.

72 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

3. Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV modelio kūrimas

Mokslinės literatūros analizės pagrindu ir laikantis modelio kūrimo tradicijų, sudarytas teorinis aprašo- masis žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo valdymo grandinėje nustatymo modelis (1 pav.) paaiškina, kaip nustatomas žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumas valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV.

1 pav. ŽLV tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje modelis

73 Algirdas Giedraitis Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje modelis

Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje modelis (1 pav.) pasižymi tyrimo metodų (taikyti kiekybiniai ir kokybiniai metodai) ir prieigų įvairove (atliekama kryžminė tiesioginio ir žemiausiojo lygmens vadovų bei pavaldinių apklausa). Vertikaliai modelyje (1 pav.) pateikiamas žemiausiojo lygmens vadovų valdymo grandinėje TV– ŽLV–PAV veiklos eiliškumas, pavaizduotos jo darbo vietoje atliekamos užduotys (ŽLV veikla): sofistikuotų, iš tiesioginio vadovo (TV) gautų užduočių konvertavimas į konkrečias užduotis pavaldiniams (PAV) jiems suprantama technine kalba; tinkamas darbų pavaldiniams (PAV ) paskirstymas; vadovavimas ir gaunamų re- zultatų kontroliavimas, pasitelkus grįžtamąjį ryšį. Horizontaliai modelyje (1 pav.) pateikiamas žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV eiliškumas, kur: I. Parinkti žemiausiojo lygmens vadovo tinkamumo nustatymo kriterijai, darantys įtaką ŽLV veiklai, t. y. asmeninės savybės, įgūdžiai, įgūdžių kaita ir vertybės. II. Atliekamas žemiausiojo lygmens vadovo tinkamumo nustatymo vertinimas – jo paties (ŽLV), tiesioginio vadovo (TV) ir pavaldinių (PAV) – konkrečioje valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV). Siū- lomos metodologijos kontekste vertinimo instrumentai susieti į bendrą tyrimų instrumentarijų: 1 etape atliekamas kiekybinis tyrimas ir nustatomas tinkamumas organizacijos valdymo grandinėse, t. y. kur valdymo grandinėje pasireiškia žemiausiojo lygmens vadovo darna ar nedarna; 2 etape kokybiniu tyrimu nustatomas žemiausiojo lygmens vadovo tinkamumas darniai veiklai valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV. III. Gauti žemiausiojo lygmens vadovo tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV vertinimo rezultatai lyginami su užduočių įvykdymo rezultatais ir pateikiami, pasitelkus grįžtamąjį ryšį, tiesioginiams ir žemiausiojo lygmens vadovams. Žemiausiojo lygmens vadovo tinkamumas valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV turi būti vertinamas ir derinamas tarp tiesioginio vadovo (TV) ir pavaldinių (PAV).

Manytina, kad ŽLV tinkamumo nustatymas be grįžtamojo ryšio yra bevertis. Todėl gauti žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV rezultatai svarbūs tiesioginiams ir žemiausiojo lygmens vadovams, nes padeda atskleisti organizacijos problemas ir gali padėti išsiaiškinti, kodėl užduotys padalinyje (skyriuje) atliekamos netinkamai, kokių reikalavimų nesilaikoma, atrasti efekty- viausius sprendimus ir parengti organizacijos tobulėjimo planą. Nustatant žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumą valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV, remiamasi tik individualistiniu vertinimu, kai vertinama tik pavienio žemiausiojo lygmens vadovo asmeninių ir dalykinių savybių bei vertybių visuma (1 pav.). Apibendrinant galima teigti, kad taikant žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje modelį (1 pav.) siekiama tokio rezultato, kad valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV tarp grandžių – tiesioginio vadovo (TV), žemiausiojo lygmens vadovo (ŽLV) ir pavaldinių (PAV) – būtų tarpusavio supratimas, sąveika ir darna. Todėl, nustatant žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumą valdymo grandinėje TV–ŽLV– PAV, grandžių vertinimas turi atitikti situacijos vertinimą (kiekvienos grandies vertinimo palyginimas). Jei vertinimai skiriasi, kiekvienoje tokioje grandyje priimami sprendimai dėl tinkamumo, atsižvelgiant į kon- kretų vertinimo rezultatą.

Išvados

Siekiant organizacijos veiklos veiksmingumo ir gerų rezultatų, žemiausiojo lygmens vadovams neužten- ka išsiugdyti tik bendrąsias savybes ir vertybes. Būtinas glaudus tiesioginio, žemiausiojo lygmens vadovų ir pavaldinių valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV ryšys bei tinkamumas, kad organizacijos tikslai ir jų siekimo būdai būtų suprantami visiems jos nariams. Siekiant maksimalaus rezultato, kiekvieno darbuotojo valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV veiksmai darbo procese turi būti suderinti su kito veiksmais.

74 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Metodologijoje siūlomas netikimybinis tiriamųjų grupių (sudarytos iš tiesioginių, žemiausiojo lygmens vadovų ir pavaldinių) parinkimo būdas – tikslinis grupių sudarymas. Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje modelis pasižymi tyrimo metodų (taikyti kiekybiniai ir kokybiniai metodai) ir prieigų įvairove (atliekama kryžminė tiesioginio ir žemiausiojo lygmens vadovų bei pavaldinių apklausa). Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumas valdymo grandinėje vertinamas remiantis instrumentarijumi pagal šiuos kriterijus: asmenybės bruožai, įgūdžiai ir jų kaita bei vertybes. Renkant ir apdorojant tyrimo duomenis derinami kiekybiniai ir kokybiniai (trianguliacija) tyrimo bei rezultatų vertinimo metodai, atskleidžiami skirtingi to paties reiškinio bruožai, kaip priežastiniai priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų ryšiai. Sukurtas modelis atskleidžia, kaip vertintojai – tiesioginis vadovas (TV), žemiausiojo lygmens vadovas (ŽLV) ir pavaldiniai (PAV) – konkrečioje valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) vertina žemiausiojo lygmens vadovo kriterijus (asmenybės bruožus, įgūdžius, jų kaitą, vertybes) ir nustato žemiausiojo lygmens vadovų tinka- mumą dirbti valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV. Kad valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV tarp grandžių – tiesioginio vadovo (TV), žemiausiojo lygmens vadovo (ŽLV) ir pavaldinių (PAV) – vyrautų tarpusavio supratimas ir veikla būtų darni, turi būti patenkinta viena iš dviejų sąlygų: turi atitikti situacijos vertinimai (kiekvieno asmeninis ir partnerių pateikti vertinimai turi sutapti); jei vertinimai skiriasi, partneriai turi stengtis vienas kitą suprasti ir pateisinti arba būtina keisti ŽLV. Siūlomas modelis gali būti taikomas vertinant ir lyginant žemiausiojo lygmens vadovus valdymo gran- dinėje (TV–ŽLV–PAV) grupėse, padaliniuose, organizacijose ir tarp organizacijų.

Literarūra

Antonakis, J. (2003). Why „Emotional Intelligence“ Does Not Predict Leadership Effectiveness? International Journal of Organizational Analysis, Vol. 11, p. 363–369. Anužienė, A. (2007). Savikontrolė – kokybės tobulinimo veiksnys gamybos procese. Vadyba. Mokslo tiriamieji darbai, Nr. 1(6), p. 76–80. Klaipėda: Vakarų Lietuvos verslo kolegija. Appleby, R. C. (2003). Šiuolaikinio verslo administravimas. Vilnius: Charibdė. Bakanauskienė, I. (2008). Personalo valdymas. Kaunas: VDU leidykla. Denzin, N. K., Lincoln, Y. S. (2003). The discipline and practice of qualitative research. Collecting and interpreteting qualitative materials, p.1–46. Thousand Oaks, CA: Sage. Diskienė, D., Marčinskas, A. (2007). Lietuvos vadybinis potencialas. Monografija. Vilnius: UAB „Petro ofsetas“. Giedraitis, A. (2009). Vadovavimo praktika. Tiltai, Nr. 2 (47), p. 95–111. Giedraitis, A. (2010). The influence of the first level manager competences to organization’s activity. Tiltai, Nr. 52, p. 89–104. Giedraitis, A. (2011). Gamybinės įmonės darnus vystymasis per organizacinės kultūros ir darbuotojų vertybių suderina- mumą. Management Theory & Studies for Rural Business & Infrastructure Development, Vol. 26, Issue 2, p. 69–75. Giedraitis, A., Petkevičiūtė, N. (2011). Žemiausiojo lygmens vadovų asmeninių savybių ir motyvacinių veiksnių anali- zė gamybinėje įmonėje. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 58, p. 43–54. Jovaiša, L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis. Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus. Martins, L. P. (2007). A holistic framework for the strategic management of first tier managers.Management Decision, Vol. 45, No. 3, p. 616–641. Martins, L. P. (2009). The nature of the changing role of first-tier managers: a long-cycle approach. Journal of organizational Change Management, Vol. 22, No. 1, p. 92–123. Northouse, P. G. (2009). Lyderystė: teorija ir praktika. Kaunas: Poligrafija ir informatika. Popa, L. (2009). The assesment center, a new „fashion“ in personnel selection. Annals of the University of Oradea, Economic Science Series, Vol. 18, p. 439–441. Robbins, S. P. (2003). Organizacinės elgsenos pagrindai. Poligrafika ir informatika. Sakalas, A. (2003). Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai. Seilius, A. (2001). Vadovavimas sprendimų priėmimo procese. KU l-kla. Seilius, A. ir kt. (2004). Valdymo problemos: teorija ir tendencija. Monografija. KU l-kla. Skaržauskienė, A. (2010). Intelekto kompetencijų įtaka vadovavimo rezultatams. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 53, p. 181–190. Kaunas: VDU.

75 Algirdas Giedraitis Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo nustatymo valdymo grandinėje modelis

Staniulienė, S. (2008). Hierarchijos organizacijose: argumentai, alternatyvos, perspektyvos. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 47, p. 123–140. Stone, R. J. (2008). Human resource management. John Wiley&Sons Australia, Ltd. Šaparnis, G. (2000). Kokybinių ir kiekybinių metodų derinimas, diagnozuojant mokyklos vadybą nestandartizuotu atvi- ro tipo klausimynu. Daktaro disertacija. Šiauliai: Šiaulių universitetas. Šimanskienė, L., Seilius, A. (2009). Komandos: samprata, kūrimas, vadovavimas. Monografija. Klaipėda: KU leidykla. Thornton, G. C., Rupp, D. E. (2006). Assessment centers in human resource management: strategies for prediction, diagnosis, and development. Lawrence Erlbaum Associates. Tidikis, R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius. Zakarevičius, P. ir kt. (2000). Ekonomikos transformavimasis: vadybos paradigma. Kaunas: VDU l-kla. Žydžiūnaitė, V. (2005). Komandinio darbo kompetencijos ir jų tyrimo metodologija slaugytojų veiklos požiūriu. Mo- nografija. Kaunas: Judex. Борисова, Е. А. (2002). Оценка и атестация персонала. Санкт-Петербург: Питер. Зигерт, В., Ланг, Л. (2002). Руководитель без конфликтов. Никколо-Медиа. Москва.

FIRST LEVEL MANAGERS’ RELEVANCE IN MANAGEMENT CHAIN DETERMINATION MODEL

Algirdas Giedraitis Klaipėda University (Lithuania)

Summary

Problem: the are various universal methods or models for evaluating first level managers, but we lacking the model, that would determine first level managers’ relevance in management chain (MLM–FLM– SUB), together with ensuring sustainable functioning of management chain (MLM–FLM–SUB). Research subject – first level managers’ relevance in management chain MLM( –FLM–SUB). Research aim: to build a model for determining first level managers’ relevance in management chain (MLM–FLM–SUB), which would help to reveal the characteristics of determining first level managers‘ relevance. In order to achieve research aim, these tasks were formulated: To reason the need of determining first level managers’ relevance in management chain, to describe the methodology and to build a model. Research methods: • In order to solve the research problem in theoretical level the analysis of the scientific literature, summarizing and comparing was employed. • Modelling method was used to build the first level managers’ relevance in management chain determination model. • There are many opportunities in the region that could be employed in a better way. Highly qualified work force and the objective of maximizing existing potential (employing available workforce and equipment in best possible way – particularly in the industrial areas) are only some of them. This forms a solid foundation for cooperation between scientific research and knowledge transfer areas within the region. High level of employment, good quality jobs, skilled and adaptable workforce – these are key factors in regional competitiveness as well as attractiveness. This provides the regions with many useful opportunities for co-operation and promotes growth.

76 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

After the analysis of the scientific literature, summarizing and comparing main aim was achieved – methodology was prepared and the first level managers’ relevance in management chain (MLM–FLM–SUB) determination model was built, which helps us to reveal the characteristics of determining first level managers’ relevance. In order to effectively lead the people, basics skills and values are not enough for the first level managers. A tight relationship and relevance is needed between mid-level manager, first level manager and subordinates in management chain (MLM–FLM–SUB), so that organizational objectives and the means of achieving them were generally understood. For maximum result, each employee in management chain (MLM–FLM– SUB) should coordinate his activities in work process with other participants. The methodology proposed nonprobability sampling method of selected (consisting of mid-level manager, first level manager and subordinates) units – clustering. First level managers’ relevance in management chain determination methodology is characterized by variety of research (quantitative and qualitative) and approach (conducted cross-examination of mid-level, first level managers and subordinates) methods. First level managers’ relevance in management chain is evaluated with the help of instrumentarium according to these criteria: personality traits, skills and skill development as well as values. When collecting and processing research data combined quantitative and qualitative (triangulation) methods are being used. This helps to highlight different aspects of the same phenomenon, as a causal dependent and independent variable relationship. The model reveals how assessors (mid-level manager (MLM), first level manager FLM( ) and subordinates (SUB) in the same management chain (MLM–FLM–SUB)) evaluate first level manager’s criteria (personality traits, skills and skill development, values) and determine first level manager‘s relevance for working in specific management chain (MLM–FLM–SUB). For mutual understanding and sustainable work between different links in management chain – mid-level manager, first level manager and subordinates one of two conditions must be satisfied: the assessment of the situation must comply (the self-evaluation must match with the evaluation of others). If evaluations do not match, partners must try to understand and justify each other. KEY WORDS: first level managers, management chain, evaluation criteria, model.

JEL CODES: M12, R11.

77 Linutė Kraujutaitytė, Jaroslav Dvorak Regionų programų vertinimo naratyvai

REGIONŲ PROGRAMŲ VERTINIMO NARATYVAI

Linutė Kraujutaitytė1, Jaroslav Dvorak2

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Straipsnyje aptariamas paradoksas, susijęs su regionų programų vertinimu ir regionų sanglauda Europos Sąjungoje: augant regionų programų vertinimo skaičiui, regionų sanglauda nedidėja. Jei jau įmanoma apskaičiuoti regionų sanglaudos politikos rezultatus ir poveikį, tai kodėl neįmanoma paskatinti jos plėtotės ir išmatuoti taip, kad taptų akivaizdu, jog ji didėja? Arba kažkas negero vyksta su regionų sanglaudos politika, arba su jos matavimais. Kol kas mes krypstame į blogų matavimų diskursą: tai, ką vertiname, ir tai, kaip vertiname, priklauso nuo vertinimo metodologijų. Tai labai populiarus požiūris. Jį straipsnyje bandome išplėsti, eksperimentuodami su naratyvų teorija. Taikydami dispozityviąją analizę penkiuose straipsnio skyriuose iliustruojame prasmių kūrimo procesą, išryškiname keletą bendrų pamirštų prasmių ir reikšmių, kurios susijusios su regionų programų vertinamųjų veiksmų multidiscipliniškumu. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: naratyvas, viešasis administravimas, regionų programų vertinimas, sanglaudos politika.

JEL KLASIFIKACIJA: D730, D780, D790, H830, L380.

Įvadas

Dvidešimt pirmojo amžiaus pirmąjį dešimtmetį Vakarų šalyse, Rytų ir Vidurio Europoje, viešojo administravimo praktikoje plačiai taikomos tokios regionų programų vertinimo metodologijos kaip Phare, Smart, Herlit, Hermin ir daugelis kitų (žr., pvz., Hart, 2007; LR Finansų Ministerija, 2009). Tuo metu, kai naujosios viešosios vadybos principai šeimininkauja vyriausybiniuose reikaluose, nieko nuostabaus, kad rezultatai vertinami vadovaujantis išsamiai sukonstruotomis ir tvirtai pagrįstomis pozicijomis. Racionalus atrodo ir smartiškojo diskurso siekis: jei viešoji vadybinė veikla orientuota į rezultatą ir poveikį, vadinasi, tai turi būti matuojama, kitaip dingsta vertinimo prasmė. Metodologijų plėtotojai pateikia savus svertus, kodėl jų vertinimo schema yra tinkama, kuo ji pranašesnė už kitas vertinimo lenteles, kokiose srityse ji gali suvaidinti ypač svarbų vaidmenį (žr., pvz., Palfrey, Thomas, Phillips, 2012). Regionų programos ES vertinamos nuosekliai ir sistemiškai, vertinimo metodikos nuolat tobulinamos, gerėja vertinimo metodologijų, vertinimo procesų kokybė; vertinimai atskleidžia reikšmingus sanglaudos politikos ir vadybinės veiklos tobulinimo aspektus (žr., pvz., Bachtler, Wren, 2006; Haarich, 2008; Dvorak, 2010). Taigi tobulėja ir vertinimo loginė struktūra, ir vadybinė veikla: gerėja gyvenimo kokybė, gyventi tampa linksmiau. Tačiau čia išryškėja įdomi mįslė, nes regionų sanglauda, plintant formaliems vertinimams,

1 Linutė Kraujutaitytė – Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir teisės katedros profesorė. Moksliniai interesai: viešasis valdymas, aukštasis mokslas, socialinių tyrimų metodologija El. paštas: [email protected] Tel.: +370 684 184 88 2 Jaroslav Dvorak – Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir teisės katedros docentas. Moksliniai interesai: programų vertinimas, vertinimo metodai, įrodymais pagrįstas administravimas El. paštas: [email protected] Tel.: +370 610 310 01

78 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) nedidėja. Tuo nesunkiai galima įsitikinti stebint didėjančias regionų nelygybes. Apie tai diskutuoja mokslininkai (žr., pvz., Boldrin, Canova, 2001; Bruneckienė, Krušinskas, 2011). Suprantama, kad vertinimas yra tik viena iš diskursyviosios socialinės praktikos sričių, reikšminga ne tik vadybiškai, bet neišvengiama ir logiškai. Suprantama, kad apeliuoti vien tik į vertinimo veiksnį, kad šis silpnai prisideda prie sanglaudos politikos plėtojimo, yra mažų mažiausia nekorektiška. Tačiau tokių sanglaudos politikos status quo įžvalgų pakanka, kad būtų klibinami smartiškojo vertinimo pagrindai. Jie, kaip vertinimo stigmos – statistinė idiograma ir į rezultatus orientuotas poveikio vertinimas, nukreiptas nuo proceso ir gyvenimiškų reikšmių, grindžiamų postpozityvistiniu multiplizmu, aštriai kritikuojami (pvz., Bristow, 2005; Wandersman, Snell-Johns, 2005). Opozicinių naratyvų dinamikos kryptis skambėtų taip: smartininkų diskursai veržliai nagrinėja klausimą, kaip veiksmingiau ir įtikinamiau išmatuoti sanglaudos politikos poveikį, o stigmininkams rūpi plėtoti kitomis vertybėmis grindžiamą vertinimą, nei vien tik piniginės investicijos, materialios išeigos ir konkurencinė spyglio galvutė. Taigi turime lyg ir nesuderinamus požiūrius. Jie tarsi skleidžia skirtingų diskursų modalumus, skirtingas vertinimo kultūras. Lietuvoje vyrauja abi regionų programų vertinimo kultūros (žr., pvz., Nakrošis, Jarmalavičiūtė, Burakienė, 2007). Smartinė matoma per lygiavimosi į „aukščiausius“ kiekybinius rezultatus kultūrą. Stigminė norma reiškia, kad Lietuva vis dar kapanojasi iš sovietinių skriaudų slėnio. Jei akademiniuose diskursuose pirmoji kultūra yra scientistinė, tai antroji – naratyvinė. Naratyvų kultūra viešojo administravimo srityje yra netradicinė (Borins, 2011; Jäger, Maier, 2009; Kraujutaitytė, 2012; Miller, Fox, 2007). Naratyvų mums, kaip ir visiems postsmartinės kultūros puoselėtojams, reikia mokytis iš naujo, nes gyvenimiško kasdienio šnekėjimo nuostata vis dar tebėra užklota po šiltais disciplininio susiskaldymo ir ekonominės konkurencijos patalais: vis dar tebevyksta persirikiavimas nuo šaltojo karo prie ekonominio garo. Šis straipsnis – iš serijos „duokim garo“ naratyvams! Tai mūsų bandymas lieti kasdienį šnekėjimą viešojo administravimo bendruomenėje: stengtis prisijaukinti netradicinę kultūrą. O kam jos reikia? Norint pritildyti hegemonišką šneką, norint išgirsti kitokį samprotavimą. Samprotauti pradedame klausdami, ką gi reiškia vertinti regionų programas? Kaip konstruojamos prasmės ir reikšmės? Ką reiškia konstruoti naratyvus? Mums rūpi regionų programų vertinimo naratyvinis procesas, konstravimo būdai, prasmės ir reikšmės. Taip pat rūpi išbandyti vieną iš naratyvų konstravimo instrumentų – dispozityviąją analizę. Tai įdomu, nes regionų programų vertinimo reikšmės problema Lietuvoje gvildenama tradicinio mokslo kontekste (žr., pvz., Raipa, 2000; Vilpišauskas, Nakrošis, 2005), mes gvildensime naratyvinio diskurso kontekste. Šį kelią keliausime praeidami penkias stoteles: pirmiausia aprašysime metodologiją, vėliau trumpai apžvelgsime ES regionų programų vertinimo kontekstą, atskleisime TTVI-1999 naratyvą ir jo pagrindus; išvadose išryškinsime įžvalgas, susijusias su minėtais rūpesčiais.

1. Metodologija: naratyvų studijos

Socialinė tikrovė yra multiperspektyvi. Be to, ji nuolat konstruojama, keičiami naratyvai, kartojamos tos pačios prasmės, nepaliaujamai kartu formuojasi ir naujos reikšmės, konstruojamos naujos prasmės. Dispozityvi analizė leidžia suprasti, kaip konkrečiu metu, konkrečioje vietoje vyksta šis prasmių ir reikšmių konstravimo procesas (Jäger, Maier, 2009). Taigi ji leidžia sugauti unikalias akimirkas tekančioje reikšmių ir prasmių socialinėje upėje, kurioje ryškėja kūrybiniai slenksčiai, vienos kokybės virsmo blyksniai į kitas kokybes. Iš čia – pirmasis darbinis klausimas: iš kokių reikšminių kokybių rutuliojasi regionų programų vertinimo tekstai? Bendrąja prasme suvokiame, kad viso to, kas žmogui ir bendruomenei svarbu, reikšmė formuojasi komunikuojant per diskursus, šnekėjimą, monologus, dialogus, materialiuosius ženklus ir kitas naratyvines kategorijas. Kokios kategorijos glūdi naratyviniame tekste? Naratyvas – tai persipynę pokalbiai apie gyvenimą, mąstymą, tyrimus, darbą, kalbėjimą, galiausiai apie regionų programų vertinimą. Naratyvas = inter/tekstas. Naratyvas reiškia interdisiplininį, multidimensinį, tarptekstinį šnekėjimą, tokį, koks liejasi bendraujant tiesiogiai, natūraliai per medijas ir mokslo publikacijas,

79 Linutė Kraujutaitytė, Jaroslav Dvorak Regionų programų vertinimo naratyvai vyriausybės dokumentus, architektūros pastatus ir kitais modaliaisiais pavidalais. Šie įvairūs pavidalai gali tapti dispozityvios analizės objektais. Naratyvų studija – tai tradicinės objektyviosios paradigmos alternatyva, skirta tyrinėti unikalius reikšmių ir prasmių reiškinius. Kur tekste ieškoti prasmių ir reikšmių? Viena iš prasmės buveinių – kūrėjo mintys ir jų aplinka: prasmės ir reikšmės konstruktoriai. Antrąją buveinę siejame su skaitytojo prasmės konstruktoriais. Taigi atliekant naratyvų studijas, pirmiausia svarbu sutelkti dėmesį į konkretų kontekstą, kuriame vertinamas tekstas. Šiame darbe apžvelgiame vieną dokumento tekstą. Jis žymi ES regionų programų vertinimo pradžią ir iliustruoja bendruosius naratyvų veiksmus, susijusius su skirtingais smartinio ir stigminio diskurso modalumais. Iš čia kildiname pirmojo klausimo patikslinimą: kokie naratyviniai veiksmai vienija skirtingus regionų programų vertinimo požiūrius, susijusius su reikšmių konstravimu? Taigi mums svarbus dėmesio objektas yra vertintojo naratyviniai veiksmai – kokiais būdais konstruojamos regionų programų vertinimo reikšmės? Nors reikšmių konstravimas sietinas su refleksija ir interpretacija, jei tai yra metodai, jie struktūruotini; antraip turėsime reikalų su beformiu dariniu, su reikšmėmis be taisyklių. Struktūravimas grindžiamas taisyklėmis. Pokalbis rutuliojasi tiek pagal taisykles, tiek ir pagal interpretuojamas reikšmes. Pokalbiai turi rašytas ir nerašytas taisykles. Jei nebūtų taisyklių, nesusikalbėtume, jei neliktų interpretacijos, liautųsi žinių kūrybos procesas. Be minėtų dalykų, šiame straipsnyje mums taip pat reikšminga dispozityvios analizės trinarė taisyklė: istorija, naratyvinis kuokštas ir naratyvinis pluoštas (Jäger, Maier, 2009). Ką tai reiškia? Kai kurie naratyvų tyrėjai sako, kad tekstams būdingi nekintantys, tačiau vienetiniai nesikartojantys universalūs pagrindai (Feldman, Skoldberg, Brown, Horner, 2004). Jų yra daug ir įvairių. Tai gali būti, pavyzdžiui, teorijos, repertuarai, valdžiagalybės (governmentalumai), rizomos, metamorfozės, netokratijos. Suprantame taip: jų reikšmės kinta, bet kategorijos išlieka ir mums leidžia konstruoti kitus naratyvus. Suradę naratyvų pagrindus, atrasime bendrąsias disputo dalyvius vienijančias prielaidas. Taigi, jei yra nekintančių kategorijų, kodėl gi jų nepaieškojus norint įsitikinti reikšmių konstravimo galiomis. Kaip tai atliksime? Tyrinėdami konkretų tekstą, išgryniname jo istoriją; šią skaldome į temas. Naratyvų pluoštai – tai atskiros temos; kuokštai – tai temas eskaluojantys socialiniai galios klodai. Galime kalbėti apie pergalių ir pralaimėjimų; debatų ir konsensusų; apmąstymų ir kitas tekstines istorijas. Mus veda smartinis ir stigminis kalbėjimas, priklausantis nuo tekste individualiai įžvelgtų reikšmių ir prasmių. Pavienė istorija rutuliojasi per temas. Vienoje istorijoje galime aptikti pagrindinę, gretutinę ir šalutinę temas; tačiau galime įžvelgti temų, kurių pavaldumas yra sulietas: visos temos lygiareikšmės. Taip pat galime atrasti temų, kurios turi mažai ką bendro – perteklinių temų. Galime ieškoti ryšių tarp temų, tarp jų ir kitų naratyvinių tekstų. Temos istorijose pinamos sudėtingai, laisvai, pagal stiprius, argumentuotus, priežastinius, kaltinamuosius, šlovinamuosius ir kitokius ryšius. Interpretuodami ieškome mintinių ryšių. Išryškinę istoriją, apmąstome, kokios ir kaip plėtojamos temos, kokios joms teikiamos reikšmės. Reikšmes suprantame per implicitines opozicijas, kurias parodo kiti istorijoje vartojami posakiai (Feldman, Skoldberg, Brown, Horner, 2004). Naratyvo pluoštai veda į galimus pagrindus, iš kurių kilęs mus dominantis naratyvas, istorija, tema, įvairios jų reikšmės ir prasmės. Vadovaudamiesi pastarosiomis galime spręsti apie konkrečių naratyvo elementų kilmę – ideologines ir galių pozicijas, atskirybes ir bendrybes, problemas ir samprotavimo iššūkius. Šios mintys lemia kitus darbinius klausimus. Kokią istoriją konstitutuoja TTPI-1999 naratyvas? Kokie teminiai pluoštai plėtojami konkrečioje istorijoje? Iš kokių naratyvų kilo plėtojamos temos? Kokiame kontekste plėtojamas TTPI-1999 naratyvas?

2. TTPI-1999 naratyvo kontekstas

Ką mums pirmiausia svarbu žinoti apie regionų sanglaudos programas ir jų vertinimą? Bent apžvalginių kontekstinių žinių, kas yra regionų programos ir kas vyksta su jų vertinimu, tikrai reikia jau vien dėl to, kad suprastume objektą, kurį tyrinėjame. Pradėkime nuo pat pradžių: regionų sanglaudos politika Europos Sąjungoje startavo 1980 metais (Ederveen, Gorter, 2002). Ji kuriama ir įgyvendinama taikant bendrą reguliavimo sistemą, bet egzistuoja regioninės plėtros politikos valdymo bei teikimo, nacionalinių bei regioninių sąlygų ir įvairūs instituciniai skirtumai. Struktūrinių ir sanglaudos politikų programos apima

80 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) intervencinių priemonių paketą, grindžiamą finansinių instrumentų mišiniais. ES regionų politikos pagrindinis instrumentas – Struktūrinės plėtros ir sanglaudos programos. Kokie vertinimo ciklai taikomi formuojant ir įgyvendinant ES regionų politiką? Vertinimo ciklą sudaro keturių tipų vertinimai: išankstiniai, vidutiniai, paskesni ir teminiai. Rengiant programas taikomas išankstinis vertinimas, kurio rezultatais vadovaujamasi atliekant programavimą. Toks vertinimas apima struktūrinę socialinės ir ekonominės situacijos probleminę apžvalgą, pabrėžiant politinės intervencijos sistemą, numatomą siūlomų rodiklių poveikį, įgyvendinimo tinkamumą ir veiksmų stebėsenos priemones. Atsižvelgiant į išankstinio vertinimo rezultatus, valstybės tarnautojai rengia programavimo laikotarpio veiksmų programas, nes pripažįstama, kad išankstinis vertinimas pagerina programos kokybę, tinkamumą ir visapusiškumą. Į programų rengimo procesą įtraukiami įvairūs būsimi ES lėšų gavėjai, siekiantys verslo, žmogiškųjų išteklių, technologijų ir inovacijų plėtros, aplinkosaugos ir bendradarbiavimo tikslų. Struktūrinių ir Sanglaudos fondų veiksmų programų skaičius ES valstybėse narėse yra skirtingas. Lenkijoje 2007–2013 m. programavimo laikotarpiui parengtos aštuonios veiksmų programos, pvz.: Infrastruktūra ir aplinka; Žmogiškųjų išteklių; Rytų Lenkijos plėtra; Inovatyvi ekonomika. 2007–2013 metų programavimo laikotarpiu Lietuva numatė keturias veiksmų programas: (i) sanglaudos skatinimo; (ii) ekonomikos augimo; (iii) žmogiškųjų išteklių plėtros; (iv) techninės paramos. Toks nedidelis, palyginti su Lenkija, programų skaičius turi privalumų: galima tikėtis didesnio poveikio, nes finansavimas neišskaidytas tarp daugybės skirtingų programų. Kartu tai palengvina stebėseną ir vertinimą. ES paramą kofinansuoja nacionaliniai viešieji ir privatūs finansuotojai per kelias skirtingas organizacijas ir schemas. ES šalyse narėse kuriama atitinkama infrastruktūra, leidžianti perkelti minėtas politikas į nacionalinių valstybių lygmenį – sukurti atitinkamą infrastrūktūrą, kuri padėtų sėkmingai panaudoti šių politikų teikiamas galimybes. Ne išimtis ir politikos vertinimo sklaida, kuri vyksta per įvairias profesines organizacijas, plačius specialistų tinklus (politines ir epistemines bendruomenes), politinių lyderių, žiniasklaidos pastangomis arba per pačių sprendimų priėmėjų paiešką. „Žinau kaip“ vertinimo srityje tarptautiniai ekspertai patirtį perduoda vietiniams ekspertams, dirbantiems vertinimo srityje (Michalache, 2006). Empirinės studijos apie istorinę vertinimo raidą parodo, kad šios politikos priemonės difuzija priklauso nuo institucinių, politinių ir kultūrinių šalies ypatumų, taip pat nuo socialinių, ekonominių ir net biudžetinių sąlygų. Europos Komisija (toliau – EK) deda dideles pastangas, kad politikos vertinimą perkeltų ir į valstybes nares. Regioninės politikos direktorato sudėtyje sukurtas specialus vertinimo padalinys vertinimui koordinuoti, siekiant užtikrinti, kad vertinimo reikalavimų bus laikomasi visose valstybėse narėse. Be to, EK daug investavo į MEANS programą, kuri apėmė plataus spektro vertinimo projektų analizę ES, parengė vadovą ir vertinimo žinyną, suteikė pagalbą vertintojams ir vertinimo komisijų nariams per „apsikeitimą patirtimi“ ir vertintojų konferencijas. Nuo 1988 metų ES Struktūrinių fondų vertinimas tampa privalomas. EK reikalauja atlikti kiekvieno lygio (ES, valstybių, savivaldos) ir skirtingų politinio ciklo stadijų išankstinius, tarpinius, galutinius vertinimus (European Communities, 1999). 1999–2000 metais programavimo laikotarpiu išoriniai vertintojai išankstinius vertinimus atliko kaip konkrečias užduotis arba kaip užduotis, integruotas į programos plėtros procesą. Ankstesniais programavimo laikotarpiais išankstinius vertinimus atliko EK, tačiau dabar ši atsakomybė perduota valstybėms narėms. EK perėjo nuo griežtesnio požiūrio į vertinimą prie lankstesnio. Valstybės narės įgalintos užsakyti jų poreikius atitinkančius vertinimus. Tai leidžia joms pabrėžti nacionalinius klausimus. Akivaizdu, kad kvalifikuoto vertinimo poreikis didės ir ateityje. Lenkijos regioninės plėtros ministrė Elžbieta Bienkowska pažymi, kad „tai yra klausimas dėl Sanglaudos politikos ateities ir Lenkija aktyviai diskutuos...“ (Dvorak, 2009: 152). Ministrė pažymėjo, kad, remiantis skaičiavimais, 1 eurą išleidus naujose narėse, 0,40 centų grįžta į senąsias valstybes nares (turint galvoje eksportą iš šių valstybių), todėl būtina turėti žinių, kaip efektyviai panaudoti pinigus. Kartu ministrė viliasi, kad pastangos duos apčiuopiamą poveikį plėtojant vertinimo metodologiją (Dvorak, 2009). ES Regioninės politikos komisaras Pawelas Sabeckis pabrėžia, kad Europos Sąjungos biudžetas turi būti rengiamas remiantis moksliniais įrodymais. Jis retoriškai klausia, ar būtina daugiau žinoti apie Sanglaudos politikos privalumus. Pasak jo, „reikia daugiau įrodymų,

81 Linutė Kraujutaitytė, Jaroslav Dvorak Regionų programų vertinimo naratyvai tačiau neužkraunant nereikalingos naštos biurokratijai; reikia platesnio dialogo tarp Komisijos ir valstybių narių tam, kad valstybės narės galėtų identifikuoti sprendimus“ (Dvorak, 2009: 152). Komisaras teigia, kad būtina pateikti įrodymų, kaip pasikeitė regionai, panaudoję pinigus (Dvorak, 2009). Deja, diskursas eskaluojamas, kad regionai suvartoja pinigus, bet nesikeičia į gerąją pusę. Tai – stigminis diskursas, keliantis klausimą, kaip ruošiamasi vertinti programas? EK turi parengusi regionų politikos prioritetų sąrašą ir siūlo nacionalinių šalių struktūrinių fondų lėšų skyrimui vadovaujančiai institucijai (SFLVI) programuojant regionų politiką atsižvelgti į juos. Kiekvienos valstybės narės ES SFLVI diktuoja vertinimo poreikį. Kitos regionų politiką įgyvendinančios institucijos iš esmės vertinimų neužsako, bet savo vertinimo poreikius įtraukia į vertinimo planą, kurį tvirtina SFLVI. Tad regionų programų vertinimo procesuose vyrauja SFLVI užsakomieji vertinimai. Pati Komisija užsako paskesnius – programos užbaigimo (angl. ex-post) vertinimus. Atsiskaitant už 1989–1999 m. programavimo laikotarpį Komisija užsakė dešimt paskesnių ir aštuonis teminius vertinimus. Iš pastarųjų mes pasirinkome tyrinėti naratyvą „TTPI-1999-12 puslapių“, esantį Europos Komisijos Regioninės politikos direktorato vertinimo ataskaitoje „Tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų (TTPI) antrojo uždavinio vertinimas: struktūrinių fondų veiksmai (2 uždavinys)“ (žr. Inforegio, 1999). Šis pasirinkimas neatsitiktinis, nes: a) naratyvas yra ištrauka iš pirmosios ES formuojamų ir įgyvendinamų programų vertinimo ataskaitos; tai pats pirmasis vertinimas – regionų programų vertinimo ištakos; b) teksto tema susijusi su mūsų turima patirtimi; c) tekstas yra oficialus, į minčių objektyvumą pretenduojantis dokumentas, populiariai priskirtinas smartinio vertinimo orientacijai; nepaisant to, jame rasime ir stigminio vertinimo motyvų. Taigi tekstas leidžia iliustruoti pastarųjų naratyvų kilmę, kuri susijusi su regionų programų vertinimu, ir išryškinti smartstigiminę istoriją. Taip prasideda struktūralistinė šneka, kurioje lygiareikšmiškai svarbu kontekstas ir tekstas. Toliau dėmesį sutelksime į tekstą – į smartstigiminę istoriją, liudijančią ataskaitos vertintojų ir šio straipsnio autorių jungtinę patirtį. Įsitikinsime, kaip istorijoje sklinda eksplikuojama valia tiesai, kaip ji formuoja gerai žinomą TTPI diskursą.

3. Dvylikos puslapių istorija

Ši istorija – apie tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų politikos (TTPI) perkėlimą, t. y. difuziją ES valstybėse. Istorija prasideda 1989 m. ir sutampa su trimis ES programavimo laikotarpiais (1989–1993; 1994– 1996; 1997–1999) bei 1995 m. ES plėtra: į ES įstojo Švedija, Austrija ir Suomija. Istorijos pasakotojas – naratorius yra vertintojų komanda, rengusi ataskaitą pagal Europos Komisijos pirkimų užsakymą. Adresatas yra Europos Komisija; ES valstybių narių tyrimų, technologijų plėtros ir inovacijų politiką kuriančios bei įgyvendinančios institucijos; valstybių narių regionai; verslo bendruomenė; tyrimų ir inovacijų institutai, aukštojo mokslo institucijos. 1989 m. ES atsilieka nuo JAV ir Japonijos tyrimų, technologijų ir inovacijų plėtojimo srityse. Tai didžioji TTPI stigma. Vertinimo ataskaitoje pateikti įrodymai liudija, kad TTPI daugeliui valstybių iki tol buvo antraeilis dalykas. Tik kelios valstybės įvardijo tyrimus, technologijas, vystymo ir inovacijų tikslus, kaip specifinį prioritetą. Galimas dalykas, kad toks reaktyvus mąstymas buvo būdingas ir Europos Komisijai, nes duotuojų programavimo laikotarpiu ji pristatė tik vieną iniciatyvą „Stride“, skatinusią pirmąsias institucines partnerystes. Akivaizdu, kad tyrimams, technologijų plėtrai ir inovacijų politikai įgyvendinti reikėjo sukurti infrastruktūrą. Strateginis ES narių nebrandumas tęsėsi iki 1993 m., kol pasirodė Komisijos pirmininko J. Deloro Baltoji knyga „Augantis konkurencingumas ir įsidarbinimas“. Ji turėjo įtakos Komisijos veiklai ir regioninio lygio veikėjams (European Commission, 1999). Beje, nebrandumas yra antroji, nors ir ne TTPI, tačiau ne mažiau svarbi stigma, skatinusi skleistis naratyvą. Mat strateginis mąstymas tyrimų, technologijų vystymo ir inovacijų politikos srityje pastebėtas tik 1994 m., pradėjus naują programavimo perspektyvą. Daugelis ES valstybių į Bendrą programavimo dokumentą įtraukė šias sritis kaip prioritetus. Pradėti rengti regioniniai technologiniai planai ir inovacinių strategijų iniciatyvos. Naujų strateginių dokumentų atsiradimas tampa

82 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) vertinimo pagrindu, šis virsta ritualu, kurį iš administracinės pusės lydi planų, tikslų, vizijų, strategijų, reformų pradžia. Nepaisant to, visa tai vyksta valstybėms kopijuojant vienai nuo kitos vykdomą politiką be fundamentalių modifikacijų, kurių priešininkai – projektų rengėjai-tarpininkai, bandantys greituoju būdu padauginti ryškėjančius hegemoninio naratyvo akordus. Taigi trečioji TTPI stigma: ES narės yra taisyklių sekėjos [plagiatorės], TTPI ES politikos srityje formuojančios politikos konvergencijos reiškinį. Šis byloja neapsisprendimą, nes ES nesiryžta pereiti į tiesioginį šios srities reguliavimą, kuris vargu ar taip jau nieko bendro neturi su ketvirtąja stigma – tarpininkais-plagiatoriais. 1994–1996 m. iniciatyvų trajektorijos pasikeičia. Valstybėse narėse pradėti naujų technologijų apmokymai, dotacijų kontraktiniams tyrimams ir technologijų perkėlimui teikimas, parama skatinimo veiksmams, specializuotų konsultantų paslaugoms (European Commission, 1999). Šie žingsniai įgyvendinami taikant mažų ir lanksčių eksperimentinių projektų formą. 1997–1999 m. programavimo laikotarpiu tyrimų, technologijų plėtros ir inovacijų politika perkeliama į naujus regionus. Kadangi į ES įstojo ekonomiškai stiprios šalys – Austrija, Suomija ir Švedija, puoselėjančios senas demokratijos tradicijas, šios šalys davė toną į regionų politiką įtraukti ir tyrimų, technologijų, plėtros bei inovacijų prioritetą. Turbūt ir pačioje Komisijoje įvyko paradigminis pokytis, nes istorijos autoriai diplomatiškai neužsimena, kur gi įvyko „pokytis nuo mokslo ir technologijų į inovacinius veiksmus“ (European Commission, 1999). Šiame etape keičiasi istorijos logika, nes nuo chaotiškų investicijų į nagrinėjamą sritį pereinama į racionalią paklausą ir švelniomis priemonėmis grįstų lėšų skyrimą. Turėjo keistis ir inovacijų samprata. Šios tekstinės teorijos pamokos liudija, kad tik nuo 1994 m. pinigai pradėti skirstyti remiantis projektų kultūra: inicijuojant, planuojant, įgyvendinant ir vertinant projektus. Iš pradžių tokie projektai buvo paslėpti po platesniais paramos verslui ir žmonių išteklių prioritetų skėčiais. Nebuvo konkrečių priemonių, jos buvo įkomponuotos į kitus prioritetus ir pradėjo atsirasti „regionuose su stipriais regioniniais tyrimų, technologijų, plėtros ir inovacijų palaikymo tinklais bei dotacijų schemomis“ (European Commission, 1999: 40). Taip ryškėja istorijos dinamika, judanti link naratyvo pluoštų ir kuokštų.

4. Istorijos pluoštai ir kuokštai

Naratyvai, kaip ir istorijos, yra daugiareikšmiai dariniai. Eksplikuotos teksto reikšmės – tai tiesos valia, tuo tarpu imlicitiniai reikšminiai istorijos klodai žymi tyrinėtinas diskursų universalijas. Atskira kategorija – atsitiktinis lemtingas dėmesio posūkis į interpretaciją. XX amžiaus antrojoje pusėje ir XXI amžiaus pradžioje tebesiskleidžianti smartstigminė istorija, eskaluojanti universalijų ir reliatyvizmo susipriešinimą, balansuoja, pavyzdžiui, ant penkiabriaunės gyvybiškai svarbios žinios, kad: 1) ES atsilieka TTPI srityje; 2) ji privalo vytis laimėtojus; 3) ES išgyvena nebrandą; žinių stoką; plagijavimą ir kopijavimą; skaidrumo trūkumą; silpną tiesioginį valdymą; projektų gausintojų-tarpininkų manipuliacijas; 4) ES taip pat išgyvena dramatiškas TTPI permainas, kurios prasidėjo nuo J. Deloro Baltosios knygos ir davė impulsą 5) naujai ES regionų konvergencinei politikai, grindžiamai strateginiu planavimu, į rezultatą orientuota vadyba, vertinimo rodikliais, sutartimis ir partnerystėmis, sparčiai plintančiomis švelniosiomis technologijomis, kurios apima mokymus, konsultacijas, reklamą bei kitus žinių ir patirties sklaidos būdus. Skleisdami žinias, apsistojame ties pirmuoju ir antruoju naratyviniais pluoštais. Regioninių programų vertinimo rakursu šie pluoštai įdomūs bent dviem prasmėmis. Pirmiausia jie teikia vertinimui atskaitos tašką. Antra, jie skatina pasverti atskaitos taško vertę. Įsivaizduokime ES, besivejančią TTPI laimėtojas. Jei ES – atsiliekanti, vadinasi, ji privalo pasitempti. Jei ji privalo vytis laimėtojus, vadinasi, ji dalyvauja sprinterių varžybose. Stigminio ir smartinio vertinimo implikacijos akivaizdžios: nemalonu, kad atsiliekame, kai pralenksime kitus, garbingai galėsime kurti pergalių laužus. Kol kas būtina vytis. Sutelkę pastangas ir išteklius iš sportinio naratyvo pasukame į ekonominį, kuriame šalių likimas tvarkomas pagal privačios įmonės principus. Nors privačios įmonės yra skirtingos, tačiau jų veikimo mechanizmas yra universalus: įmonė turi savo ribas ir etosą, ji konkuruoja su kitomis įmonėmis dėl išlikimo ir klestėjimo; ji pajėgi prisitaikyti laisvojoje

83 Linutė Kraujutaitytė, Jaroslav Dvorak Regionų programų vertinimo naratyvai rinkoje, jei yra konkurencinga; konkurencinga įmonė yra inovatyvi: ji taiko naujausias mokslo technologijas. Inovatyvi įmonė yra produktyvi, todėl ji ir konkurencinga. Mokslo technologijos = produktyvumo varomosios jėgos. Globalioje konkurencinėje tikrovėje išlieka tik stipriausi. Jei nevartosi mokslo produktų, nebūsi stipriausias, gali ir neišlikti. Jei neplėtosi mokslo, bus tas pats. Nuo mikroekonomikos sukame į makroekonomiką: nuo poveikio įmonei vertinimo, prie poveikio regionui ir globaliam kaimui vertinimo. Konkurencingų įmonių suma regione formuoja konkurencingus regionus, šie užtikrina šalies konkurencingumą. Globaliame kaime regiono kontekstas – lokalieji ištekliai yra svarbiausias konkurencingumo veiksnys; konkurencingumas, kurį skatina naujosios mokslo technologijos ir inovacijos, – svarbiausias regiono klestėjimo veiksnys. Mokslas tarnauja verslui, verslas tarnauja mokslui; ši abipusė tarnystė skirta visuomenės pažangai. Konkurencingumas = atsakingo verslo planas + pasaulinio lygio laimėjimai, nepaisant jokių regiono ypatumų, savitumų, bendruomeninių motyvacijų, prasmių, reikšmių ir stigmų, koks bebūtų regiono kontekstas, lemiantis regiono konkurencingumą. Taip arba bent jau panašiai plėtojami smartiniai naratyvai vis dėlto neatskleidžia empirinių galimybių, kaip mikrolygio konkurencingumas virsta makrolygio klestėjimu, išskyrus anekdotinę aksiomą, kad „reikia detalesnių tyrimų“ (Bristow, 2005). Kokios priemonės tada būtinos, kad būtų įmanoma įvertinti, kaip regionai konkuruoja ekonominiu požiūriu, auga ir klesti? Kokių priemonių reikia, kad įvertintume, kaip regionai šitaip paradoksaliai konkuruoja sanglaudos link? Stigminis naratyvas baigiamas retoriniais klausimais. Tuo tarpu politinio naratyvo uždavinys – įvertinti, kieno interesai mobilizuojami dvylikos puslapių eilučių naratyve? Kieno interesams atstovaujama pabrėžiant ES TTPI atsilikimo problemą? Kieno vardu keliamas konkurencijos iššūkis TTPI srityje. Kas vienu metu suinteresuotas ir konkuruoti, ir kooperuotis: stumti ir traukti, vyti ir aktyvinti pasyvią rinką, gausinti TTPI aruodą? Kas šį klausimą iškelia visuomenės pažangos darbotvarkėje? Kas ragina žmones gyventi intensyviu konkurencijos ritmu: nepakeliami darbo krūviai, viršvalandžiai, nuolatinė įtampa dėl terminų, užslėptas išnaudojimas, stresas, karjerizmas, servilizmas, kopijavimas, plagijavimas ir t. t.? Kam tai naudinga? Laidos „Dviračio žinios“ atsakymas yra „jiems su šikšnosparniais“, t. y. niekas nežino. D. Stone apie tai štai ką rašo: „Paradoksalu yra tai, kad dalykai, kuriuos atstovai sako savo atstovaujamųjų vardu, yra ne pačių atstovaujamųjų žodžiai, bet atstovų žodžiai, kuriais mėginama paveikti pačius atstovaujamuosius“ (Stone, 1997: 251). Šioje situacijoje vargu ar tampa aiškiau, į ką tada svarbu atkreipti dėmesį vertinant regionų programas: į konkurencinius rodiklius, programos poveikį regionui, ar prarastą žmogišką gyvenimo džiaugsmą.

Išvados

Aptartame kontekste vertinti regionų programas reiškia pabrėžti dinamiškas, bent jau epistemologines, ekonomines, politines, literatūrines semiotines ir heraldines prasmes. Epistemologine prasme vertinimuose varžosi universalijų ir reliatyvumo pluoštai, smartiniai ir stigminiai motyvai. Vertinti = atsti reliatyvią, universaliai galiojančią tiesą. Tai paradokso modalumas: jei prasmę lemia kontekstas, kaip ji tada gali būti universali ir kaip tada ją vertinti laikantis universalių kriterijų? Nepaisant to, juk negalime išsižadėti ir šventų dalykų – universaliai pripažįstamų vertybių, tarp jų lingvistinių kategorijų, konsensuso ar konjunktūros, kritikos. Tai sakralinis modalumas. Ekonominiame naratyve ES yra globalaus lygio „uabas“, kuriam svarbu, siekiant išlikti ir klestėti, deramai priimti konkurencingumo iššūkį ir vytis tuos, kurie pirmauja; šį iššūkį diktuoja ir tvarko laisva ranka. Rinka – aktyvi, gyventojai – pasyvūs. Pastarieji reaguoja į rinkos metamus iššūkius naudodami instrumentus, galinčius paaiškinti, kiek gyventojų reakcija buvo adekvati. Vertinti programas = paklusti rinkos poreikiams ir dėsniams. Tai iliuzijos modalumas. Literatūrine prasme vertinti regionų programas reiškia atrasti tragediją, strategiją, drakonus, gelbėtojus, skaičiuoti gelbėjimosi ratus, žaisti su optimizmu ir pesimizmu: • tragedija: ES atsilieka TTPI srityje = silpnumo modalumas; • strategija: ES privalo vytis laimėtojus = būtinumo modalumas;

84 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

• drakonai – galėjimo barjerai: nebranda; žinių stoka; plagijavimas, kopijavimas, neskaidrumas; kt. = netikrumo modalumas; • gelbėtojas – J. Deloro Baltoji knyga = vilties modalumas; • atgimimo logika: naujos priemonės – naujas gyvenimas – strateginis planavimas, į rezultatą orientuota vadyba, vertinimo rodikliai, sutartys, partnerystės, švelniosios politikos difuzijos priemonės = bandymo modalumai; • trys gelbėjimo ratai: 1989–1993; 1994–1996; 1997–1999 m. = skaičių modalumai; • laiminga pabaiga ir nauji demonai: gyvenimas gerėja; trukdo tik seni ir nauji laimėtojai; negalima pasiduoti, būtina vytis = privalėjimo modalumas. Štai tokia regionų programų vertinimo modalumą konstitutuojanti istorija, krypstanti į heraldiką: politine prasme regionų vertinimo ES ir Lietuvos atskaitos ašis susilieja simboliniame „Vyčio“ ženkle.

Literatūra

Bachtler, J., Wren, C. (2006). Evaluation of EU cohesion-policy: Research questions and policy challenges. Region Studies, Vol. 40, No. 2, p. 143–153. Boldrin, M., Canova, F. (2001). Inequality and Covergence in Europe’s Regions: Reconsidering European Regional policines. Economic Policy: a European Forum, No. 32, p. 207–253. Borins, S. F. (2011). Making Narrative Count: A Narratological Approach to Public Management Innovation. Journal of Public Administration Research and Theory, No. 22 (1), p. 165–189. Bristow, G. (2005). Everyone’s a ‘winner’: problematising the discourse of regional competitiveness. Journal of Economic Geography, Vol. 5, p. 285–304. Bruneckienė, J., Krušinskas, R. (2011). ES struktūrinės paramos regionų plėtrai ir išsivystymo netolygumams mažinti vertinimas. Ekonomika ir vadyba, Nr. 16, p. 127–136. Dvorak, J. (2009). Nauji metodai Europos Sąjungos Sanglaudos politikai vertinti, skatinant atskaitomybę ir mokymą. Politikos mokslų almanachas, Nr. 6, p. 151–157. Dvorak, J. (2010). Evaluation of the European Union Structural Funds’ Support in Poland: Scope and Significance. Baltic Journal of Law and Politics, Vol. 3, No. 1, p. 53–75. Ederveen, S., Gorter, J. (2002). Does European Regional Policy Reduce Regional Disparities? CPB Discussion Paper, No. 15, p. 1–22. European Communities. (1999). Council Regulation No. 1260/1999 laying down the general provisions of the Structural Funds. Official Journal of the European Communities. Brussels, p. 1–42. European Commission. (1999). Evaluation of Research, Technological Development and Innovation related actions under Structural funds (Objective 2). Fianl Synthesis Report. Regional Policy. Prieiga internetu: http://ec.europa. eu/regional_policy/sources/docgener/evaluation/rafon_en.htm [žiūrėta 2013-04-08]. Feldman, M. S., Skoldberg, K., Brown, R. N., Horner, D. (2004). Making Sense of Stories: A Rhetorical Approach to Narrative Analysis. Journal of Public Administration Research and Theory, Vol. 14, No. 2, p. 147–170. Haarich, S. (2008). Development of Evaluation Systems in the Context of EU Structural Policy – Measuresment and Action. Strasbourg. Prieiga internetu: http://www.sfe.asso.fr/docs/site/pdf/strasbourg/forum1/sfe_strasbourg2008_ haarich.pdf [žiūrėta 2009-09-25]. Hart, M. (2007). Evaluating EU regional policy. How might we understand the causal connection between interventions and outcomes more effectively? Policy Studies, Vol. 28 (4), p. 295–308. Jäger, S., Maier, F. (2009). Theoretical and Methodological Aspects of Foucaldian Critical Discourse Analysis and Dispositive Analysis. Kn: R. Wodak, M. Meyer (eds). Methods of Critical Discourse. Sage Publications Ltd, p. 34–61. Kraujutaitytė, L. (2012). Methodological Stories on Regional Governance. Regional Formation and Development Studies, Nr. 3 (8). LR Finansų ministerija. (2009). Evaluation of Structural Funds’ Impact on the Gross Domestic Product (2004–2006 Programming period). Summary. Prieiga internetu: http://www.esparama.lt/es_parama_pletra/failai/fm/failai/ Vertinimas_ESSP_Neringos/Ataskaitos_2008MVP/BVP_santrauka_EN.pdf [žiūrėta 2013-05-02]. Miller, H. T., Fox, C. J. (2007). Postmodern Public Administration. London: M. E. Sharpe. Mihalache, R. (2006). Learnings of Impact Evaluation in Education Policies in a Developing Evaluation Culture – Case of Romania. Pranešimas seminare IDEAS. Prague. Prieiga internetu: http://www.ideas-int.org/documents/ Documents/Roxana_Mihalache.doc [žiūrėta 2014-05-02]. Nakrošis, V., Jarmalavičiūtė, N., Burakienė, D. (2007). Ką kaip ir kodėl vertiname? Vilnius: LR FN.

85 Linutė Kraujutaitytė, Jaroslav Dvorak Regionų programų vertinimo naratyvai

Palfrey, C., Thomas, P., Phillips, C. (2012). Evaluation for the real world. The impact of evidence in policy making. Bristol: The Policy Press. Raipa, A. (2000). Viešųjų programų vertinimas. Politologija, Vol. 1 (17), p. 61–82. Stone, D. (2004). Viešosios politikos paradoksai. Vilnius: Eugrimas Vilpišauskas, R., Nakrošis, V. (2005). Ko verta politika? Vilnius: Eugrimas. Wandersman, A., Snell-Johns, J. (2005). Empowerment Evaluation: Clarity, Dialogue, and Growth. American Journal of Evaluation, Vol. 26 (3), p. 421–428.

NARRATIVES ON REGIONAL PROGRAM EVALUATION

Linutė Kraujutaitytė, Jaroslav Dvorak Klaipėda University (Lithuania)

Summary

The article addresses the paradox between evaluation of regional programs and regional cohesion in The EU: while managerial practice of evaluation increases, no signs on the reduction of regional disparities. If it is possible to measure the results of regional cohesion, why, then, the measurement does not detect it? Either we go the wrong direction with the EU Cohesion policy, or we apply wrong measurement? Meanwhile we turn to the wrong measurement discourse: because what we measure and what we find, depends on the methodology we apply in evaluating regional programs. This is the view that has been accepted widely, at least in the public administration discourses. We attempt to expand the view while experimenting with the narrative theory. Based on the dispositive analysis our investigation pays attention to a specific text and context, reveals some general grounds of discursive social reality. The article consists of five sections, which illustrate the dispositive steps of looking for the forgotten senses and meanings related to the notion of evaluating regional programs. KEY WORDS: narratives, evaluation of regional programs, cohesion policy, meaning.

JEL CODES: D730, D780, D790, H830, L380.

86 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

ALTERNATIVE MODELS FOR REGIONAL AIRPORTS IN LATVIA

Gatis Kristaps1

University of Latvia (Latvia)

ABSTRACT Regional airports play a significant role in promotion of connectivity and regional development. This is one of reasons why airports are treated as public assets and in 77 % cases (airports providing scheduled air transport services) owned and operated by public sector in the EU. 71 % of these public airports have corporatized airport operators. Latvia has three public civil aviation airports planned for scheduled flights until 2015: Riga International Airport as well as Liepaja Airport and Ventspils Airport (Kurzeme planning region). Latvia currently has decentralised operational model of airports. Riga International Airport is owned by state and operated by a joint stock company. Regional airports are owned by Liepaja and Ventspils municipalities and operated by 100 % municipality owned limited liability companies. Liepaja Airport and Ventspils Airport plan to certify its aerodromes and start scheduled flights in 2015. The long term traffic forecast of both airports is short to provide a long term financial sustainability. Regional airports are reliant on public service obligation compensations for operation and maintenance of airfields as well as diminishing compensations to airlines for operating of scheduled flights. Considering the aerodrome’s certification and financial feasibility risks, alternative operational models are worth considering. They include centralised model (joint operation of all three airports by a state owned company) and semi-centralised model (joint management of regional airports by resource sharing). The main conclusion is that current decentralised operational model is not feasible to provide long term operational sustainability of regional airports and it is worth considering introduction of alternative operational models (preferably centralised model) subject to further analysis. KEY WORDS: regional airports, airport management.

JEL CODES: H54.

Introduction

Regional airports are important part of transport infrastructure promoting regional accessibility and economic cohesion. In general a regional airport is an airport serving traffic within a relatively small or lightly populated geographical area. The EU has not adopted yet a universal definition for the term “regional airport” (Report on the future (…), 2012: 3). In this article the term “regional airport” is a “non-hub” airport with an annual passenger volume of less than 1 million (small regional airport) (European Commission (…), 2005: 3) used for civil aviation public airports located outside the capital city Riga and intended for commercial aviation besides general aviation and aerial works. Latvia has three civil aviation public regional airports in the territory of 64 thousand km2, 2 million population and population density 31/km2: Liepaja Airport and Ventspils Airport (NUTS3 Kurzeme planning region) and Daugavpils Airport (NUTS3 Latgale planning region). A distance from mentioned regional airports does not exceed 250 km to Riga International Airport, the Baltic Sea region air hub serving

1 Gatis Kristaps − Faculty of Economics and Management of the University of Latvia, PhD student, Mg. oec., Academy of Agriculture and Forestry of Republic of Latvia E-mail: [email protected] Tel.: +371 29411258

87 Gatis Kristaps Alternative Models for Regional Airports in Latvia approximately 5 million passengers per annum. A distance between both regional airports in the Kurzeme planning region is 117 km. The planned long term traffic forecast does not exceed 150,000 passengers (less than 4,000 movements) per annum until 2025 in case of Daugavpils Airport and Liepaja Airport; for Ventspils airport the traffic forecast is about 4.5 times smaller. None of mentioned regional airports currently provide scheduled passenger air traffic services. Renewal of scheduled traffic is planned in Liepaja and Ventspils airports starting from 2015. Operating of airports according to ICAO and EU air traffic safety and security standards is expensive compared to low traffic volume. The purpose of the article is to assess the most appropriate regional airports’ management model comparing current decentralised model versus regional and centralised operational model (regional airports and Riga International Airport). The object of the article is two regional airports subject to public investment financing for reconstruction of its airfields during 2012–2014, namely Liepaja Airport and Ventspils Airport. Tasks of the article are to review selectively the existing international practices in operation of regional airports in the EU countries, description of existing operational model of regional airports in Latvia, analysis of alternatives and recommendations for the optimal business and management model of regional airports in Latvia. The research methods used are desk research, peer analysis and multi-criteria analysis.

1. International practices in operation of airports

This section includes a review of practiced business models for operation of airports (both “hub” and “non-hub”) in the EU. The EU like the rest of the world has several airport business models where national and local governments have dominating role in ownership and management of airports: a) Government solely owned and operated airports; b) Government partially owned and operated airports: public and private partnership; c) Privately owned (privatised) and operated airports; d) Hybrid airports (government owned and privately operated). The table below includes statistical summary on airport business models in Europe for airports providing scheduled air services.

Table 1. Ownership of airports in Europe (2009)

Number of Number of Number of Number of airports public owned mixed owned private owned airports airports airports All airports 404 317 52 35 EU – 27 airports 306 237 43 26 Non-EU airports (18 countries) 98 80 9 9

Source: Airports Council International Europe. The Ownership of Europe’s Airports, 2010: 6

The vast majority of EU airports (N = 306) are publicly owned (77 %), followed by 14 % public-private partnerships and 9 % privatively owned airports. With regard to public airports, 71 % of EU airports have corporatized airport operators while 29 % airports are run by public administrations. Commercial entities are owned by national governments but in certain cases (Germany, Netherlands etc.) also by regional and local municipalities. In Lithuania and Estonia, neighbouring Baltic countries, state owned commercial entities operate public airports providing scheduled air services (see the Table 2 below).

88 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Latvia had adopted a mixed public ownership model as the “hub airport” Riga International Airport is owned by the state and regional airports located in Liepaja, Ventspils and Daugavpils cities are owned by local municipalities.

Table 2. Operators of airports in the Baltic States providing scheduled air services (2013) Airport Latvia Lithuania Estonia Riga International State joint stock n/a n/a Airport company “International (RIX) airport “Riga”” Liepaja Airport Municipality owned “Aviation company “Liepaja” Ltd. Ventspils Airport Municipality owned “Ventspils airport” Ltd. Daugavpils Airport municipality owned “Daugavpils airport” Ltd. Kaunas Airport (KUN) n/a State Enterprise “Kaunas n/a Airport” Palanga International n/a State Enterprise n/a Airport (PLQ) Vilnius International n/a State Enterprise “Vilnius n/a Airport (VNO) International Airport” LennartMeri Tallinn n/a n/a State owned “Tallinn Airport” Airport (TLL) Ltd. Kuresaare Airport n/a n/a State owned “Tallinn Airport” Ltd. Kärdla Airport n/a n/a State owned “Tallinn Airport” Ltd. Pärnu Airport n/a n/a State owned “Tallinn Airport” Ltd. Tartu Airport n/a n/a State owned “Tallinn Airport” Ltd. Source: author, based on webpages of airports

Majority of European airports are state owned because the play a significant role in economic development, especially promoting the regional cohesion. Several European countries (Spain, Norway, Greece, Sweden, Finland etc.) have developed system of airport networks operated by a single operator. The state owned enterprise Avinor in Norway operates 46 airports (one of the biggest airport networks in Europe) and the state owned enterprise Finavia in Finland operates 24 airports. Swedavia AS in Sweden is 100 % publicly owned commercial entity that owns, operates and develops eleven airports across Sweden (Swedavia AB, Year – end report. January – December 2012, 2013: 3). The rationale of state involvement is to create the optimal air access in Sweden, Europe and rest of the world to facilitate travel and business. The idea of sustainable development is not only to provide necessary air connections but also to create a long- term profitability of airports’ operations. In the Baltic countries Tallinn Airport Ltd. is a network operator including Tallinn Airport and 4 small regional airports (see Table 2 above).

89 Gatis Kristaps Alternative Models for Regional Airports in Latvia

2. Description and performance projections of Latvian regional airports

This section includes information on traffic forecast and financial projections of both regional airports to assess the business potential.

2.1. Liepaja Airport

Liepaja Airport (ICAO code EVLA) is located in the South-West part of Latvia, 215 km road distance from the Riga City and 70 km from the Palanga City (location of the closest operating international airport). The territory of the airport is part of Grobina parish bordering with the Liepaja City. The aerodrome’s reference code is 4D (runway length 2,002 m suitable for short and medium haul flights); flight rules VFR/ IFR (NONP); terminal capacity 50 PAX/hour. Currently the aerodrome is not certified for scheduled flights. Liepaja Airport serviced 250 passengers and 98 flights in 2011. Historically the highest traffic volume was in 2008 when the airport accommodated scheduled flights (44,820 passengers and 2,677 movements). The owner of Liepaja Airport is Liepaja City municipality. The airport’s operator is “Aviasabiedrība “Liepāja” Ltd. (Aviation Company Liepaja), an enterprise 100 % owned by Liepaja City municipality. Aero navigation infrastructure is owned by state joint stock company “Latvijasgaisasatiksme” (Latvian air traffic), a sole aero navigation services provider in Latvia. The table below includes selected performance indicators of Liepaja Airport after the planned start-up of scheduled flights in 2015.

Table 3. Selected performance indicators of Liepaja Airport (2015–2015)

Indicator 2015 2016 2017 2018 2019 2020 2025 Population in catch. area 300,000 300,000 300,000 300,000 300,000 300,000 300,000 Total passengers* 4,500 18,600 80,000 108,000 128,000 129,000 140,000 Total movements* 290 780 2,980 3,300 3,700 3,700 3,800 Scheduled destinations 1 1 3 4 7 7 7 Movements per week 6 15 57 64 71 71 73 Winter flights (4 months) No Yes Yes Yes Yes Yes Yes PSO infrastructure O&M required required required required required required required PSO air services required required required required required required not req. *Includes general aviation, commercial aviation (scheduled and non-scheduled) and aerial works

Source: author and Liepaja Airport

It can be concluded from the table above that operation of the airport is not financially feasible in the long term period due to low expected traffic volume (a preliminary forecast made in 2012; will be revised considering limited availability of public financing for PSO compensations). The average annual number of movements per week is less than 210 (daily 30) – a traffic volume benchmark of small airports in Europe. A public service obligation compensation is needed both for operation and maintenance of the aerodrome (recipient of State aid is the airport) and operation of scheduled air services (diminishing State aid to airlines operating at the airport and assuming the commercial breakeven point at 75 % load factor for 50 seats aircraft). Operation of an airport is financially sustainable if annual number of serviced passenger reaches 500,000 (European Commission, Report on the future of regional airports and air services in the EU (2011/2196 (INI)), 2012: 11). It is very likely that in the long term the traffic at Liepaja Airport will not reach 0.5 million passengers per annum.

90 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

2.2. Ventspils Airport

Ventspils Airport (ICAO code EVVA) is located in the South-North part of Latvia, 184 km road distance from the Riga City and 117 km from the Liepaja City. The airport is located on the outskirts of the Ventspils City. The aerodrome’s reference code is 3C (planned runway length 1,500 m suitable for short and medium haul flights); flight rules VFR/IFR (NONP); terminal capacity 50 PAX/hour. Currently the aerodrome is not certified for scheduled flights. Ventspils Airport serviced 1,032 passengers and 255 flights in 2011. Like in case of Liepaja Airport the highest traffic volume was in 2008 (6,607 passengers and 476 movements). The owner of Ventspils Airport is Ventspils City municipality. The airport’s operator is 100 % municipality owned “Ventspilslidosta” Ltd. (Ventspils Airport). Aero navigation infrastructure is owned by the state enterprise “Latvian air traffic”. The table below includes selected performance indicators of Ventspils Airport after the planned start-up of scheduled flights in 2015.

Table 4. Selected performance indicators of Ventspils Airport (2015–2015)

Indicator 2015 2016 2017 2018 2019 2020 2025 Population in catch. area 102,000 102,000 102,000 102,000 102,000 102,000 102,000 Total passengers* 1,260 3,000 7,200 9,800 12,900 14,600 30,800 Total movements* 320 610 1,000 1,100 1,250 1,250 2,230 Scheduled destinations 1 2 3 3 3 4 4 Movements per week 6 12 19 21 24 24 43 Winter flights (4 months) No No Yes Yes Yes Yes Yes PSO infrastructure O&M required required required required required required required PSO air services required required required required required required not req. *Includes general aviation, commercial aviation (scheduled and non-scheduled) and aerial works

Source: author and Ventspils Airport

Like in case of Liepaja Airport operation of Ventspils Airport is also not financially feasible in the long term period (on-going PSO compensation is required for the airport and diminishing compensation for airlines). The average number of movements per week is nearly twice less and number of passengers served 4.5 times less than in Liepaja Airport forecastin 2025 (for PSO calculations the assumed commercial breakeven point is at 75 % load factor for 19 seats aircraft). Analysis of selected performance indicators of both regional airports indicate the need of on-going public sector financial support to provide accessibility of air transport services for regional development. This has an implication on the preferred operational model of airports as they cannot be operated solely at the commercial risk of private sector. Besides, catchment areas of both airports overlap (300,000 refers to total population number in Kurzeme planning region) and they have to co-operate on joint route development to increase the cost-effectiveness of provided services.

3. Optimal business and operational model of regional airports in Latvia

Considering the long lasting international experience and business projections of Liepaja Airport and Ventspils Airport, the public ownershipis quite evident: without national or local government intervention air traffic in above mentioned airports will be limited to general aviation and partially business aviation movements (the current situation).

91 Gatis Kristaps Alternative Models for Regional Airports in Latvia

An important issue is the type of public ownership. Experience of network airports suggest that the most appropriate governance form is central government ownership and financing supported by budget contributions from local governments in the airports’ catchment area. However, detailed analysis of this alternative is outside the scope of this article because the Latvian government (represented by the Ministry of Transport) in the foreseen future does not plan to take over regional airports from Liepaja and Ventspils municipalities. The current status quo entitles local governments to operate airports and support scheduled air services while the role of the government is to provide capital investment financing (85 % of planned investments in both regional airports will be co-financed from the Cohesion Fund during 2012–2015). Regional airports neither from its own revenues nor local municipalities from its budgets have capacity to finance reconstruction of regional airports (Kokars, 2009: 11). The outstanding question is as follows: if regional airports have to be operated and financed by local governments, what is the most optimal operational model in the framework of three operating airports – Liepaja Airport, Ventspils Airport and Riga International Airport? This question is also important in the context of planned Commission Regulation (EU) of laying down requirements and administrative procedures related to aerodromes pursuant to Regulation (EC) No 216/2008 of the European Parliament and of the Council (should be adopted by end 2013). The planned regulation envisages separate certification of aerodrome operators and apron management service providers (under current aerodrome certification regulations these functions are not separated). Both regional airports will undergo certification process in 2014 and before mentioned regulation will affect certification and operation costs of aerodromes (detailed impact analysis is not provided in this article). The current operational model of regional airports can be considered as “decentralised model”: each airport is managed by its owner (municipality) through individual corporatized airport operators (limited liability companies). Financing to airports is provided either by equity increase or PSO agreements. Three models are considered for further analysis: • Decentralised operational model as described above; • Establishment of state owned company for management of three airports including Riga International Airport and regional airports (under the current legal framework Liepaja and Ventspils municipalities will have to conclude agreements with such company and finance operating of regional aerodromes); • Joint management of regional airports (resource sharing).

Another operational model includes merger of regional airports with Riga International Airport (establishment of daughter companies or affiliates), which is not analysed in this article.The Ministry of Transport of the Republic of Latvia promoted the idea of regional airports’ merger with Riga International Airport. Although supported by local municipalities (especially Liepaja and Ventspils), the proposal was not implemented due to political reasons (Kokars, 2009: 10). Local municipalities supported the merger idea because they expected that operation of regional airports would be fully or partially financed by the state. The table below includes description of multi-criteria analysiscriteria of proposed operational models. The analysis is made on assumption that cross-subsidisation of airports is not planned (allowed) and financing mechanism of regional airports is according to existing national legislation as explained in the second paragraph of this section. The following criteria are used: • Accessibility of services; • Quality of services; • Cost effectiveness of services; • Sustainability of services.

For each criterion evaluation points are applied in range 0–2 and adjusted for statistical weights as explained in Table 6 and Table 7 below. Assessment of operational models is performed by author based on his professional experience and consultations with aviation industry experts.

92 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Table 5. Description of assessment criteria of regional airports’ operational models Criteria Points 0 Points 1 Points 2 Accessibility of Accessibility of services Accessibility of services cor- Accessibility of services services does not meet requirements responds to requirements of is likely to be higher than of minimum aerodrome’s minimum aerodrome’s O&M minimum aerodrome’s O&M O&M standards set forth in standards set forth in PSO standards set forth in PSO PSO agreements agreements agreements

Quality of servi- Service quality does not Service quality correspondsto Service qualityis likely to ces meet minimum service de- minimum service delivery be higher than minimum livery standards set forth in standards set forth in PSO aerodrome’s O&M standards PSO agreements agreements set forth in PSO agreements Cost effective- Aerodromes’ O&M costs Aerodromes’ O&M costs Aerodromes’ O&M costs ness of services (the first year of 12 months (the first year of 12 months (the first year of 12 months operation) under the operation) under the planned operation) under the planned planned traffic forecast traffic forecast do not traffic forecast are lower than are substantially higher significantly exceed (allowed (range exceeds minus 10%) (+25 %) compared to range +10 %) the original the original estimates of airport original estimates of airport estimates of airport operators operators operators Sustainability of Operation of aerodromes Operation of aerodromes en- Operation of aerodromes en- services ensured during 20 years sured during 20 years period sured during 20 years period period according to re- according to requirements of according to requirements of quirements of PSO agree- PSO agreements. PSO agreements. ments. Traffic forecast in the 5th year Traffic forecast in the 5th year Traffic forecast in the after start-up of scheduled after start-up of scheduled 5th year after start-up flights is not significantly lower flights is higher (rangeexceeds of scheduled flights is (allowed rangeminus 10%) +10%) compared to original significantly lower (minus compared to original estimates estimates of airport operators. 25%) compared to original of airport operators. estimates of airport operators. Source: author

Assessment of operational alternatives is provided in the table below.

Table 6. Assessment regional airports’ operational models according to evaluation criteria

Criteria Alternative 1 Alternative 2 Alternative 3 (decentralised model) (state owned company) (joint management regional airports) Accessibility of The proposed alternative The proposed alternative The proposed alternative ensures services ensures minimum level ensures minimum level of minimum level of services acce- of services accessibility, services accessibility, and ssibility, and likely a longer cer- but very likely a longer it is likely that planned tification period is required as certification period is certification period will originally planned by airport ope- required as originally be followed (however, rators. Combining of resources planned by airport operators procedures related to can eliminate certification risks, (availability, price and establishment and operation including outsourcing selected training of qualified staff). of legal entity might delay services from Riga International Certification risk can be the process). Airport. eliminated if selected ser- This alternative is feasible Number of points 1 vices are outsourced from only if state mandate is Riga International Airport. provided. Number of points 1 Number of points 1

93 Gatis Kristaps Alternative Models for Regional Airports in Latvia

Criteria Alternative 1 Alternative 2 Alternative 3 (decentralised model) (state owned company) (joint management regional airports) Quality of servi- Please refer to assessment Please refer to assessment Please refer to assessment of criteria ces of criteria „Accessibility of of criteria „Accessibility of „Accessibility of services”. services”. services”. Number of points 1 Number of points 1 Number of points 1 Cost effective- It is likely that O&M cost Economies of scale Economies of scale by sharing fixed ness of services deviation compared to by sharing fixed costs costs of regional airports. original estimates of airport of regional airports, Number of points 2 operators will not be higher incremental benefits than 25 %. from utilisation of Riga Number of points 1 International Airport experienced personnel. Advantage of this alternative increases in case of adoption of Regulation on Aerodromes. Number of points 2 Sustainability of Operation of aerodromes Operation of aerodromes Operation of aerodromes ensured services ensured during 20 years. ensured during 20 years. during 20 years. It is assumed that traffic Economies of scale not only Economies of scale not only in forecast in the 5th year after in O&M of airports but also O&M of airports but also joint air start-up of scheduled flights joint air route development route development and procurement will not be lower than and procurement of PSO of PSO services for airlines. minus 25 % compared to services for airlines. Number of points 1 original estimates of airport The main advantage of this operators. alternative is sustainable However, a sustainability support to regional airports risk is high because any considering resources effect on traffic reduction, and experience of Riga increase of operating losses International Airport staff. can result refusal to increase If this co-operation is the PSO compensation institutionalised, regional to airports if financing of airports are less volatile airports will remain sole to adverse decisions of responsibility of current Riga International Airport owners (Liepaja and management with regard Ventspilsmunicipalities). to service availability and Number of points 1 pricing policies. Number of points 2

Source: author

According to rough assessment of proposed alternatives the highest evaluation is for Alternative 2 (centralised operational model) followed by Alternative 3 (joint management of regional airports) and Alternative 1 (decentralised model). In the table below higher statistical weights are applied to cost effectiveness and sustainability criteria as they are more impacted by selected operational model (minimum accessibility and quality standards are mandatory as set forth in the PSO agreements and also verified in the aerodromes’ certification process).

94 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Table 7. Ranking of regional airports’ operational models according to evaluation criteria Assessment Statistical Points Impact of Points Impact of Points Impact of criteria weights (Alt.1) criterion (Alt.2) criterion (Alt.3) criterion (Alt.1) (Alt.2) (Alt.3) Accessibility of 0.20 1 0.20 1 0.20 1 0.20 services Quality of servi- 0.20 1 0.20 1 0.20 1 0.20 ces Cost effective- 0.30 1 0.30 2 0.60 2 0.60 ness of services Sustainability of 0.30 1 0.30 2 0.60 1 0.30 services Total points 1.00 1.60 1.30 Rank 3 1 2 Source: author

According to the table above the recommended operational model is establishment of a state owned company for operation of all airports. This alternative as well as joint management of regional airports where two independent corporatized operators share resources to cut operating and maintenance costs and outsource services from experienced airport operator (e.g., Riga International Airport) is subject to detailed analysis in light of planned Regulation on Aerodromes (see paragraph 3 of this section). Such analysis is outside the scope of this article and will be referred to in upcoming research studies.

Conclusions

Provision of access to scheduled air services from regional airports in Latvia is a precondition for sustainable regional development, including creation of new businesses and labour mobility. The planned traffic volume from regional airports is not enough to provide a long term financial sustainability of Liepaja Airport and Ventspils Airport. As both airports are reliant on public subsidies (PSO compensations), they have to be owned by public (state or local governments, as is the current case). A public ownership model corresponds to the best international practices, for example, in Scandinavian countries and other Baltic States. Aviation industry is complex and highly regulated business with regard to delivery standards, especially in safety and security areas. Certification of Liepaja and Ventspilsregional airports is thus challenging considering the existing physical infrastructure and airports’ capacity, experience in management of scheduled services airports. In light of expected certification as well as management and financial sustainability risks Liepaja Airport and Ventspils Airport have to look for alternative operational models, namely centralised model of all three public airports (Riga International Airport and regional airports – Liepaja Airport, Ventspils Airport, in the future Daugavpils Airport) or joint management – resource sharing model of regional airports. Such models are subject to detailed analysis considering planned changes in the EU regulatory framework of aerodromes by end 2013.

References

Airport Competition in Europe. (2012). Copenhagen Economics. Brussels: ACI Europe. Community Guidelines on Financing of Airports and Start-up Aid to Airlines Departing from Regional Airports. (2005). European Commission. Official Journal of the European Union. Luxembourg.

95 Gatis Kristaps Alternative Models for Regional Airports in Latvia

Draft Commission Regulation (EU) of laying down requirements and administrative procedures related to aerodromes pursuant to Regulation (EC) No 216/2008 of the European Parliament and of the Council. (2013). European Commission. Brussels: DG MOVE. European Regional Airports Study. Final Report. (2009). Hampshire: Helios Ltd. Feasibility study “Development of Air Transport Services at International Regional Airports “Daugavpils” in Latgale Region (Latvia) and “Pskov” in Pskov Region (Russia)”. (2012). Contributed by G. Kristaps. Riga: SIA “Baltkonsults”, SIA “Daugavpils lidosta”. Feasibility study “Development of Liepaja International Airport”. (2012). Contributed by G. Kristaps. Riga: SIA “Baltkonsults”, SIA “Aviasabiedrība “Liepāja”. Feasibility study “Ventspils Airport Development Project” (2012). Contributedby G. Kristaps. Riga: SIA “Baltkonsults”, SIA “Ventspilslidosta”. Halpern, N., Brathen, S. (2010). Impact of airports on regional accessibility and social development. Journal of Transport Geography. Amsterdam. Hilkevics, S., Kokars, A. (2011). Opportunities and problems of Baltic regional airports development. Journal of Business Management, No. 4. Ventspils: Kokars, A. (2009). The role of regional airports in the system of Latvian transport. The 4th International conference information society and modern business. Ventspils: University College. OECD Reviews of Regulatory Reform. Norway. Preparing for the Future Now. (2003). OECD. Paris: OECD Publications Service. Report on the future of regional airports and air services in the EU (2011/2196(INI)). (2012). European Parliament. Committee on Transport and Tourism. Plenary sitting. Brussels. The Ownership of Europe’s Airports. (2010). Airports Council International Europe. Brussels. Year – end report. January – December 2012. (2013). Swedavia AB. www.swedavia.com

ALTERNATYVŪS REGIONINIŲ LATVIJOS ORO UOSTŲ MODELIAI

Gatis Kristaps Latvijos universitetas (Latvija)

Santrauka

Regioniniai oro uostai atlieka svarbų vaidmenį skatinant regionų susietumą ir jų vystymąsi. Todėl net 77 % reguliarias transportavimo paslaugas teikiančių ES oro uostų priklauso ir yra valdomi viešojo sektoriaus, 71 % šių oro uostų turi privačius operatorius. Iki 2015 m. Latvija turės tris valstybinius oro uostus: Rygos tarptautinį oro uostą, Liepojos ir Ventspilio oro uostus (Kuržemės regione). Šiuo metu Latvijoje galioja decentralizuotas oro uostų valdymo modelis. Rygos tarptautinis oro uostas priklauso valstybei ir yra valdomas uždarosios akcinės bendrovės. Regioniniai oro uostai priklauso Liepojos ir Ventspilio savivaldybėms, juos 100 % valdo savivaldybėms priklausančios ribotos atsakomybės bendrovės. Liepoja ir Ventspilis planuoja sertifikuoti savo oro uostus ir nuo 2015 m. pradėti reguliarius skrydžius. Ilgalaikės paslaugų poreikio prognozės leidžia manyti, kad abu oro uostai nepajėgs išsilaikyti savarankiškai, todėl regioniniai oro uostai yra priklausomi nuo viešojo sektoriaus įsipareigojimų kompensuoti už oro uostų valdymą ir jų priežiūrą. Turint omenyje oro uostų sertifikavimo ir finansinių galimybių riziką, verta apsvarstyti alternatyvius jų valdymo modelius, tokius kaip centralizuotas modelis (jungtinis visų trijų oro uostų valdymas per valstybei priklausančią bendrovę) ir iš dalies centralizuotas modelis (jungtinis regioninių oro uostų valdymas dalijan- tis ištekliais).

96 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Taigi galima teigti, kad dabartinis decentralizuotas valdymo modelis nepajėgus užtikrinti tvaraus regioninio oro uostų funkcionavimo, dėl to vertėtų apsvarstyti ir toliau analizuoti alternatyvius valdymo modelius, pageidautina – centralizuotą valdymo modelį. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: regioniniai oro uostai, oro uostų valdymas.

JEL KLASIFIKACIJA: H54.

Gatis Kristaps thanks support of the Project

ERAF No 2010/0294/2DP/2.1.1.2.0/10/APIA/VIAA/009

97 Marija Kučinskienė, Albinas Marčinskas Verslo plėtros galimybės vyriausybės programų kontekste

VERSLO PLĖTROS GALIMYBĖS VYRIAUSYBĖS PROGRAMŲ KONTEKSTE

Marija Kučinskienė1, Albinas Marčinskas2

Vilniaus universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Straipsnyje atskleidžiamas įvairiapusis požiūris į verslo aplinkos strateginės vadybos svarbą, rengiant verslo plėtros strategines kryptis politinių, ekonominių, socialinių ir kitų sprendimų kontekste. Autoriai akcentuoja šiuolaikinės aplinkos reikšmę naujiems rizikingiems sumanymams atsirasti ir pagrindžia politinių sprendimų, priimamų vyriausybės programų pagrindu, svarbą šalies ekonomikos plėtrai perspektyvos požiūriu. Pateiktos įžvalgos apibūdinti verslo plėtros galimybes. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: verslo aplinka, integruota rinka, globali erdvė, vyriausybės programa.

JEL KLASIFIKACIJA: M 38, M21.

Įvadas

Pastaraisiais metais įvairiapusio požiūrio į verslo aplinkos strateginę vadybą ekonomikos vystymosi ir jos plėtros procesuose reikšmė didėja. Valstybės, ekonominės veiklos, sektoriaus augimo ir verslo plėtros galimybių trajektorija priklauso nuo gebėjimo sutelkti dėmesį į verslo dalyvių ir Vyriausybės programoje priimamų politinių sprendimų tarpusavio sąveiką, kuri nukreipia ieškoti naujų verslo plėtros galimybių integruotoje ir atviroje investuotojams pasaulio ekonomikoje. Nors šiuolaikinis pasaulis sparčiai kinta, vis labiau pastebima, kaip svarbu sukurti tokias politines-teisines, ekonomines, socialines-kultūrines, technologines prielaidas, kurios įgalintų ūkio subjektus tapti patrauklia vieta investuoti į verslo procesų modernizavimą, paslaugų ir gamybos sektoriaus plėtrą, tai sudarytų galimybę integruotis į tarptautines vertės kūrimo grandines ir tapti konkurencingomis globalioje erdvėje. Konkurencinio pranašumo siekimas ir verslo sėkmė gali būti užtikrinti esant gebėjimui priimti strateginius verslo plėtros sprendimus, kurie būtų adekvatūs sudėtin- gos ir dinamiškos išorinės aplinkos pokyčiams. Nors verslo sąlygos keičiasi labai sparčiai, tačiau išlikimo ir augimo galimybė gali būti pasiekiama tik tiems verslams, kurie greičiau kuria ir įgyvendina naujas idėjas, išradimus bei technologijas, leidžiančias vykti efektyviems ir tikslingai valdomiems sektoriaus ir įmonės struktūriniams pertvarkymams, kurie savo ruožtu toliau skatina vyriausybės politikos, verslo įmonės strategijos pasirinkimą, nukreiptą į sąnaudų mažinimą, standartizuotų produktų pritaikymą. Verslo aplinkoje spartėjantys pokyčiai lemia būtinybę kitaip suvokti ekonomikos vystymąsi ir verslo plėtrą ilgalaikėje pers-

1 Marija Kučinskienė – Vilnius universiteto Ekonomikos fakulteto Verslo katedros vedėja, prof. dr. Moksliniai interesai: verslo strategijos, strateginiai sprendimai, persiliejimo efektas El. paštas: [email protected] Tel.: +370 5 236 61 37 2 Albinas Marčinskas – Vilnius universiteto Ekonomikos fakulteto Vadybos katedra, prof. habil. dr. Moksliniai interesai: įmonių vadybos orientacijos; tyrimo metodai; strateginė plėtra; lyderystė El. paštas: [email protected] Tel.: +370 5 236 62 91

98 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) pektyvoje ir įvertinti verslo plėtros strategines kryptis. Todėl svarbus tampa verslo plėtros strategijos politi- nių sprendimų kontekstas, kurį naudinga atskleisti per Lietuvos Respublikos Vyriausybės programų analizę. Straipsnio tikslas: atskleisti teorinius verslo strateginių sprendimų aspektus globalios konkurencijos sąlygomis, atliekant mokslinės literatūros studiją ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės programų / doku- mentų analizę, taip pat koordinuoto ir visa apimančio požiūrio naudą formuojant verslo plėtros strateginių krypčių įžvalgas. Straipsnyje taikomi metodai: mokslinės literatūros analizė, duomenų lyginamoji analizė, sintezė ir apibendrinimas.

1. Strateginės verslo plėtros galimybės dinamiškoje ir konkurencingoje aplinkoje

Šiuolaikinės aplinkos dinamiškumas ir intensyvėjanti integracija vis labiau išryškina verslo aplinkos strateginės vadybos svarbą. Globalioje erdvėje, kurioje nuolatos keičiasi aplinkos sąlygos, vadovams prasminga turėti ne tik formalų, bet ir efektyvų požiūrį į aplinkos vertinimą: sėkmingai numatyti verslo plėtros strategijas, kurios verslo veiklas priderina prie svarbių aplinkos sąlygų, strateginių sprendimų formavimo ir įgyvendinimo. Siekiant adekvačiai reaguoti į integracijos procesų iššūkius, nukreipiančius ieškoti naujovių, skatinančių ekonomikos plėtrą, vadovams būtina suprasti, kad mes taip radikaliai pakeitėme savo aplinką, jog turime keisti – modifikuoti patys save. Siekis įsitvirtinti sudėtingoje ir įvairialypėje aplinkoje lemia naują požiūrį į aplinkos vertinimą, būtent susijusį su teoriniu konceptualiu ir sisteminiu požiūriu į aplinkos strate- ginę vadybą. Pažymėtina, kad remiantis mokslo darbuose nagrinėjamais teoriniais ir taikomaisiais aplinkos vertinimo metodais, išryškėjo būtinumas išskirti reaktyvios organizacijos, kuri nukreipta ir reaguoja į jau įvykusius pokyčius, ir proaktyvios organizacijos, kuri numato bei lemia aplinkos pokyčius ir naujų rizikingų sumanymų įgyvendinimą versle artimos ir tolimos perspektyvos požiūriu. Gebėjimas strategiškai prisitaikyti prie pokyčių, kurie įvyks ateityje, ir adaptuotis politinių, ekonominių, socialinių-psichologinių, kultūrinių, ekologinių, technologinių pokyčių terpėje leidžia aplinkos vertinimą atlikti pagal aplinkos analizės proceso lygius: skanavimo – tai galimybė pastebėti ankstyvus potencialių aplinkos pokyčių ir vystymosi tendencijų signalus; monitoringo – pastebėtų pokyčių ir tendencijų, kurie jau vystosi, nuolatinio stebėjimo ir priežiūros taikymo galimybės; prognozavimo – stebimų aplinkos pokyčių ir tendencijų padarinių verslui numatymo galimybės ir įvertinimo, kaip pokyčių ir tendencijų vystymosi laiko bei jų reikšmingumo organizacijai, matavimo būtinybės. Aplinkos vertinimas pasaulyje vykstančių permai- nų ir ryškėjančių tendencijų požiūriu turėtų padėti surasti atsakymus į klausimus: Kas vyksta? Kodėl tai vyksta? Kokios pasekmės? Kam jos reikšmingos? Pasaulyje vykstantys sudėtingi ir intensyvūs pokyčiai dėl išryškėjusių globalių rinkų skatinamųjų jėgų poveikio tarptautinę ekonomiką transformuoja į globalią ekonomiką. Ypač pastebima tampa tendencija − naujo globalaus vartotojo poreikio, peržengusio tradicines politines ir kultūrines sienas, išskyrimas (Zedillo, 2008). Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad integruotoje rinkoje valstybių ekonominių veiklų ir jų sektorių konkurencijos pozicijos tampa vis labiau priklausomos nuo jų pozicijos kitose šalyse. Ekonominiu požiūriu globalizacijos procesai lemia naują fenomeną – nacionalinių ekonomikų integraciją į vieną pridedamosios vertės kūrimo grandinę globalios erdvės kontekste. Valstybių ekonomikų globalizacija taip pat sudaro są- lygas kurti naują vertę ir jos valdymo sistemas, ir taip panaudoti unikalius konkrečių valstybių pranašumus globaliu mastu kuriamiems standartizuoto ar homogeniško tipo produktams (Kučinskienė, Jatuliavičienė, 2006; 2010). Reikėtų pažymėti, kad ne pavienės jėgos, nors ir svarbios, o jų derinys skatina verslą ieškoti augimo galimybių už vietinės rinkos ribų ir tapti globalizacijos procesų dalyviais. Kartu akivaizdžiai matyti, kad bet kuris verslas dabartinėmis sąlygomis vis labiau tampa integruotu prekių ir paslaugų verslu globalioje erdvėje. Todėl galima įžvelgti, kad Lietuvos įmonėms integruojantis į globalią erdvę, pirmenybę reikėtų teikti galimybėms atskleisti (naujiems gaminiams ir paslaugoms, naujiems [neišbandytiems] gaminiams ir paslaugoms naujose, nežinomose rinkose atrasti) ir toms galimybėms išnaudoti kuriant naujus perspektyvius rizikingus verslus, ypatingą dėmesį skiriant paieškų ir organizavimo procesui, mąstymui ir veikimui, trokšta-

99 Marija Kučinskienė, Albinas Marčinskas Verslo plėtros galimybės vyriausybės programų kontekste miems rezultatams ir padariniams. Nuolatinė būdų, kaip išlikti konkurencingais, paieška ir gebėjimas priimti sprendimus, kurie būtų adekvatūs sudėtingos ir dinamiškos išorinės aplinkos pokyčiams, galėtų užtikrinti stabilias ir ilgalaikes pajamas bei konkurencinio pranašumo didinimą globalioje rinkoje. Nedidelėje šalyje, kurios ištekliai (ypač inovaciniai) yra riboti, verslo ateities ekonominė aplinka turi būti nuolat gerinama, skatinant išteklių naudojimo efektyvumą ir produktyvumo didinimą, ilgalaikio konkurencingumo požiūriu, šiuolaikinėje aplinkoje ypatingą dėmesį reikėtų skirti inovacijų vadybai ir inovatyvumo skatinimo progra- mų rengimui bei įgyvendinimui. Pelningumo didinimo modelis, kur konkurencingumas neatsiejamas nuo produktyvumo (augimą lemia žmonių ištekliai, infrastruktūra, vieneto sąnaudų ekonomija, technologijos, inovacijos ir pan.), yra glaudžiai susijęs su ekonominės veiklos, sektoriaus, regiono bei makroekonomine ir netgi, atskirai vertinant, su valstybės institucine aplinka bei jos pokyčių valdymu. Integracijos procesai kuria verslo aplinką, kuri radikaliai skiriasi nuo ankstesnės: suteikia naujų iššūkių ir lemia abipusius kompromisus. Valstybės ir jos verslo subjektų strateginiai sprendimai, nulemti globalios aplinkos iššūkių, turi būti priimami atsižvelgiant į tai, kaip geriausia pasinaudoti globalizacijos procesų teikiamomis verslui palankiomis galimybėmis konkurencinių iššūkių ir globalizacijos subjektų išteklių bei kompetencijų sąlygomis. Šiandieniniame pasaulyje, kai vyriausybės, institucijos ir organizacijos, rinkos, verslai bendrauja naudodamiesi naujausiomis informacijos technologijomis, svarbia problema siekiantiesiems plėtoti verslą tampa informacijos apimtis ir informacijos srautų valdymas, pažangių informacijos tech- nologijų diegimas. Tokiai sudėtingai ir reikšmingai verslo bei aplinkos ir pačios aplinkos veiksnių tarpusavio sąveikai pastebėti, kai pasikeitimai vyksta labai greitai ir dažnai būna labai nepalankūs, naudinga, siekiant įgyvendinti numatomus strateginius pokyčius, taikyti analitines technikas. Kiekvienas verslas veikia tam tikrame kontekste, kuris konkrečiu momentu yra unikalus. Norint parengti verslo veiklos ir jo plėtros strategines kryptis, ieškoma atsakymo besikeičiančiame verslo ir jo aplinkos kon- teksto lygmenyje. Aplinkos veiksnių poveikio bendro efekto naudingumas dažniausiai nustatomas taikant analitines priemones. PEST’o analitinės priemonės taikymas leidžia nustatyti svarbias politines, ekonomines, socialines-kultūrines ir technologines tendencijas, o verslo plėtros strateginius sprendimus formuoti, atsižvelgiant į būsimus įvykius. Aplinkos poveikio verslui analizė, atliekama taikant holistinį požiūrį į aplinkos vadybą, padeda nustatyti pokyčius ir tendencijas jų vystymosi laiko ir reikšmingumo verslui požiūriu. Politiniai veiksniai, tokie kaip valstybės vykdoma ekonominė politika ir jos priemonės, nubrėžia verslo įmonių veiklos reguliavimo ribas ir pagrindžia teisinius pamatus. Pokyčiai vyriausybės politikoje (arba filo- sofijoje), vidaus ir užsienio prekybos politikoje, įstatymų raida ir reguliavimo normos bendrų sąlygų verslo plėtrai sudarymo požiūriu gali turėti įtakos įmonės strateginiams sprendimams. Todėl įmonei, kuri siekia ilgalaikių tikslų, būtina kruopščiai visa tai įvertinti ir mėginti prognozuoti politinę padėtį bei tarpvalstybinių santykių stabilumą – bent jau tam tikram laikotarpiui. Ekonominiai veiksniai susiję su šalies, kurioje įmonė veikia, raida ir kryptimis. Tokių veiksnių kaip bendro nacionalinio produkto dinamika, gyventojų pajamų, bedarbystės, infliacijos lygis ir dinamika, kitų ekonominių veiksnių analizė, jų įvertinimas padeda įmonei apsisaugoti nuo galimo neigiamo poveikio arba bent jau jį sumažinti, taip pat apsispręsti, kokių veiksmų naudinga imtis, siekiant šį poveikį stabilizuoti, prognozuoti galimus variantus artimos ir tolimos įmonės veiklos laikotarpiui. Socialiniai veiksniai yra dinamiški, tai, kas vyksta šiandien, rytoj jau gali būti pakitę. Todėl tokie veiksniai kaip migracija, demografiniai pokyčiai, gyventojų požiūriai, įpročiai, nuostatos, politinės pažiūros, kiti socialiniai-kultūriniai veiksniai daro poveikį verslo įmonės veiklai ir jos ilgalaikiams sprendimams. Pabrėž- tina ir tai, kad socialinė aplinka nebūna stabili, ji nuolat kinta. Įmonės veiklai turi įtakos besikeičiantis darbo ir laisvalaikio modelis, moterų lygybės ir lygių galimybių problemos, urbanizacijos poveikis individui, šeimai, nusikaltimų skaičiaus augimas, besikeičianti pasaulio populiacijos sudėtis. Todėl norint efektyviai reaguoti į socialinius veiksnius, ypač į jų pasikeitimą, būtina juos nuolat stebėti, vertinti ir nukreipti sėkmin- ga verslo plėtros kryptimi. Technologijos yra ne tik sparčiausiai besivystanti sritis, bet ir jėga, galinti suteikti daugiausiai galimy- bių siekiantiesiems plėtoti verslą. Todėl tokie veiksniai kaip technologinis lygis, informacinių technologijų plėtra, inovacijų taikymas ir jų rėmimas, vyriausybės mokslo ir technologijų atnaujinimo politika lemia

100 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) technologines inovacijas ir skatina naujų gamybos paslaugų teikimo metodų, naujų prekių, naujų rinkodaros priemonių atsiradimą, kas gali turėti įtakos produkto (prekės ar paslaugos) plėtotei, darbo organizavimo ir veiklos pobūdžiui ir t. t. Technologiniai pokyčiai vyksta labai sparčiai ir nuolat, nors jie sunkiai prognozuoja- mi, tačiau yra labai svarbūs. Įvertinusi technologinius veiksnius įmonė gali pasirengti ir atitinkamai reaguoti į šiuos pokyčius, ieškoti galimybių, kaip reaguoti į šiuos technologinėje aplinkoje vykstančius ar vyksiančius pokyčius. Technologinės globalizacijos iššūkius ignoruojančios šalys susiduria su jų pramonės deindustria- lizacijos problemomis (Krajewski, Ritzman, 2005). Pagrindinių makroaplinkos veiksnių vertinimas pagal PEST analitinės technikos struktūrą analitikus ir strategus kreipia link platesnio ir į perspektyvą nukreipto jų verslo aplinkos supratimo, kas padeda surasti atsakymus į klausimus, kas svarbaus vyksta ar gali įvykti politikoje, ekonomikoje, socialinėje-kultūrinėje ir technologinėje srityse. Svarbu, kad atsirastų bendras konkrečių aplinkos veiksnių supratimas, kodėl šie veiksniai – jų pokyčiai ir galimos tendencijos – strategiškai svarbūs. Galimi pavojai ar grėsmės verslui galėtų būti panaikinti pasitelkus išteklius ir kompetencijas, kas sudarytų reikiamas sąlygas formuoti ir įgyvendinti strateginį pasirinkimą dėl verslo plėtros. Kitais žodžiais tariant, šios analizės rezultatai parodo vadovams, kur reikia žiūrėti, bet nepasako, ką mes ten galime atrasti. Skirtingi aplinkos veiksniai laikui bėgant verslui daugiau ar mažiau gali būti reikšmingi, tačiau pagrin- dinės aplinkos problemos dažniausiai vieniems verslams gali būti labai aktualios, tuo tarpu kietiems gali neturėti jokio poveikio arba gali siųsti labai silpnus signalus. Integruotoje erdvėje veikiantys verslai pirmiausia kreips dėmesį į vyriausybės vykdomą politiką ir galimus pasikeitimus dėl naujų (ir ne tik) politinių jėgų atsiradimo, nes tai paveiks formuojamos vyriausybės programos projekto nuostatas, siekiant sutvirtinti šalies ekonomikos konkurencingumo ir jos augimo pamatus. Suprantama, kad nuolat ieškoma aiškaus ir unikalaus metodo, kuris leistų pasinaudoti palankiomis teisi- nėmis-ekonominėmis, gamtinėmis-ekologinėmis, socialinėmis ir kitomis palankiomis sąlygomis ne tik kuriant ekonominį vienetą, su juo elgiantis kūrybingai ir novatoriškai, bet ir kad verslas turėtų galimybę gauti pelno ir plėstis, klestėti. Tokį metodą galima atrasti per verslo įmonės aplinkos sąlygų analizę ir per tai, kaip verslo įmonės ištekliai ar jos galimybės suderintos ar pritaikytos aplinkos sąlygoms, ar atvirkščiai. Aplinkos, kurioje veikiama ar ketinama įsitvirtinti, pažinimas ir jos įvertinimas prisideda prie nuolatinio konkurencinio pranašumo rinkoje didinimo. Todėl svarbu gebėti pasirinkti galimą veikimo kryptį, t. y. „stambų žaidimą“ pagrindinėse rinkose; svarbiausio produkto standartizavimą; pridėtinę vertę kuriančių veiklų sutelkimą keliose šalyse; vienodą rinkos pozicionavimą ir mišrią rinkodarą; konkuravimo strategijos įvairiose šalyse integravimą į verslą ir jo plėtros galimybes. Makroaplinkos veiksniai ir jų vertinimas gali būti atliekamas ne vien tik kaip PEST, bet ir kaip PESTEL analizė. PESTEL analitinės technikos struktūra aplinkos veiksnius suskirsto į šešis pagrindinius tipus: politiniai, ekonominiai, socialiniai, technologiniai, ekologiniai aplinkos ir teisiniai veiksniai. Šios analitinės technikos taikymas sietinas su nuolat didėjančia ekologinių veiksnių svarba. Tenka pastebėti, nors ekologinių veiksnių reikšmė nuolat didėja, tačiau ekologija susirūpinta visai neseniai. Prastėjant ekologinėms sąlygoms, būtina siekti suderinamumo su aplinka, t. y. darnos – su oru, dirvožemiu ir vandeniu. Tiems, kurie siekia plėtoti verslą (ir ne tik), svarbu žinoti ekologinius reikalavimus ir normas, kurias gali įgyvendinti, plėtodami savo veiklą ir negriaudami ekosistemų. Aukščiausių vadovų dėmesys šiai sričiai ir atitinkami strateginiai sprendimai gali padėti sukurti daug didesnę pridėtinę vertę ir duoti naudos verslui, valstybei. Taip pat svarbu, kad intensyviai plėtojant verslą svarbūs tampa strateginiai verslo plėtros sprendimai, priimami įvertinant aplinką, kurioje jie rengiami ir įgyvendinami perspektyvos požiūriu. Galima teigti, kad struktūriškai ir logiškai strateginių sprendimų visuma sudaro verslo strategiją. Kiekvienos strategijos tikslas – pritaikyti ekonominės veiklos, sektoriaus ir galiausiai įmonės, kuriai kuriama strategija, ypatybes dinamiškai ir sudėtingai aplinkai bei nustatyti strateginę verslo plėtros kryptį. Nuolat kintančioje aplinkoje formuojasi holistinis požiūris į verslo plėtrą, siejamą su strategijos kūrimo procesais integruotoje globalioje erdvėje, taip pat nurodo, kad verslo plėtros strategija yra glaudžiai susijusi su esminiais dalykais, kurie aptarti šalies vyriausybių programose ir jose įtvirtinamais siekiais, atsižvelgiant į būsimus įvykius. Tai reiškia, kad verslo plėtros strateginiai sprendimai susiję su ekonominės veiklos, sektoriaus, kur veikia įmonė, integravimosi

101 Marija Kučinskienė, Albinas Marčinskas Verslo plėtros galimybės vyriausybės programų kontekste globalioje erdvėje laipsniu. Pagaliau privalu įvertinti, kad pasaulyje vykstančios permainos ir dėl tų permai- nų išryškėjusios tendencijos verčia kiekvieną plėtros siekiantį verslą išnaudoti situacijos palankumą, kad gautų didžiausią naudą. Kad verslas sėkmingai gyvuotų, svarbiausia – įžvelgti verslo plėtros galimybes, pasirinkti tinkamą strateginę kryptį ir kurti atitinkamą strategiją. Strateginių verslo plėtros galimybių paieška lemia integruoto verslo procesų teorinį ir empirinį nagrinė- jimą, įvertinant specifines valstybių ekonomikos augimo ir jos skatinimo trajektorijas, ypač pagrindžiant ir įvertinant komercinius sandorius už savo valstybės ribų per augančius prekių ir paslaugų, kapitalo ir žinių tarp šalių srautus, padedančius tenkinti ne tik individų, ūkio subjektų, bet, kas ypač svarbu, – valstybių tikslus (Gylys, 2008). Mokslinėje literatūroje pateiktos teorinės nuostatos verslo plėtros įžvalgų ir strateginių krypčių klausimais yra įvairialypės ir daugiaplanės, tačiau jas vienija tai, kad būtina įvertinti procesus, kurie susiję su pasaulio institucijų, rinkų ir verslų tarpusavio priklausomybe bei skirtumų tarp nacionalinių ekonomikų nykimu, lemiančiu didėjančią politinę, ekonominę, technologinę ir kultūrinę integraciją. Intensyvėjantys globalizacijos procesai skatina judėjimą link „globalaus pasaulio“, link globalizacijos lygio pasikeitimų pasaulio valstybių pjūvyje (Johnson, Scholes, Whittington, 2008). Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad mąs- tant apie verslo ateitį, išryškėja aplinkos sąlygų analizės ir gebėjimo įsitraukti į mainus su aplinka svarba, prisidedanti prie inovatyvių ir rizikingų sumanymų įgyvendinimo. Todėl įgyvendinant rizikingus sumany- mus nuolat kintančioje ir sudėtingoje aplinkoje vyriausybėms, vykdant verslo aplinkos gerinimo programas, būtina siekti panaikinti ekonominės sistemos neefektyvumo elementus ir veiksnius, biurokratines kliūtis verslo plėtrai, nuolat ieškoti naujų veiklos sričių, veiksmingai išnaudoti globalizacijos proceso teikiamas ekonomines bei kitas naudas ir taip suvaldyti riziką. Rinkos ekonomikos išplitimas pasaulyje sudarė sąlygas politinių santykių plėtrai, nuolatiniams tarpusavio ryšiams, kurie išreiškiami ne tik dvišaliais, daugiašaliais, bet ir regioniniais susitarimais tarp pasaulio valstybių, puoselėti, kas lėmė politinį ir ekonominį stabilumą, rinkų prieinamumą ir patrauklumą (Šliburytė, Masteikienė, 2012).

2. Politinių sprendimų įtakos verslo plėtrai tyrimas

Šio tyrimo metodologijos pagrindu pasirinkome dokumentų, t. y. vyriausybių programų, analizę. Orien- tavomės į klasikinę dokumentų analizę, siekdami išvengti jai būdingo subjektyvumo. Analizuojami dokumentai yra ypač svarbūs ir gali padėti apibūdinti politinių sprendimų reikšmę verslo plėtrai. Juolab kad tokios rūšies dokumentų patikimumas neabejotinas, jis turi stiprų socialinį rezonansą. Manome, kad prasminga apžvelgti ne tiek ir ne tik vyriausybių programų transformacijos tendencijas, kiek įvardyti jų gebėjimą reaguoti į iššūkius kritinėse situacijose. Tai yra ne apžvelgti, kaip kito, tarkim, vyriausybių programų turinys nuo pirmosios iki šešioliktosios, o įvertinti konkrečios vyriausybės dėmesį verslui ekonomikos nuosmukio akistatoje. Tyrime pateiksime reikšmingus verslo aplinkos elementus: a) vyriausybių požiūrį į mokesčius, kaip da- rančius tiesioginę įtaką verslo plėtrai; b) vyriausybių požiūrį į energetiką, kaip svarbią verslo plėtrai infras- truktūros dalį; c) vyriausybių požiūrį į darbo jėgos vystymą. Kitų verslo aplinkos elementų, kaip, tarkim, profsąjungos, žiniasklaida ir pan., dėl jų epizodiškumo vyriausybių programose nenagrinėjome.

3. Verslo plėtros dedamoji vyriausybių programose

Ypač svarbu aptarti išorines ir vidines sąlygas, kurios susidarė Lietuvoje paskelbus Kovo 11-osios dekla- raciją. Vis dėlto būtina paminėti, bent jau esminiais štrichais, iki tol žengtus žingsnius, formuojant nepriklausomos valstybės ekonominį mentalitetą. Pirmas – tai Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija (Lie- tuvos ekonominio savarankiškumo (...), 1988), kurią parengė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Ši koncepcija numatė, kad Respublika savarankiškai nustato mokesčius, galiojant visiškos ūkiskaitos principui, numatant ekonomiškai savarankiškos įmonės veiklą, kuri gali būti reguliuojama tik ekonominiais normatyvais, elimi- nuojant rinkos ir gamybos monopolį.

102 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Nereikėtų stebėtis šios koncepcijos bendromis deklaracijomis, nes ekonominio savarankiškumo subjektu vis dar, deja, buvo LTSR, ką rodo ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame suvažiavime patvirtinti Sąjūdžio įstatai (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (...), 1988). Aštuntasis įstatų skyrius skirtas ūkiui, pabrė- žiant ir šiandien vis dar aktualų akcentą, kad „ūkio struktūra turi būti humanizuojama, atsižvelgiant į tautos istorines, socialines demografines, gamtines klimatines, ekologines ir politines sąlygas bei plėtojama nepa- žeidžiant ekologinių, kultūrinių ir nacionalinių interesų“ (Ten pat, p. 214). Kaip galima vertinti pirmosios mūsų šalies Vyriausybės programą, kuri buvo rengiama didelių įtampų ir įtakų režimu? Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios Vyriausybės programa, prisaikdinus Vyriausybę 1990 m. balandžio 11 d., patvirtinta tik tų metų spalio 11 dieną. Valstybės valdymo struktūros formavimą labai ap- sunkino vykdoma Rusijos blokada: tik tų metų birželio 1 dieną nustatyta aštuoniolikos ministerijų struktūra. Suprantama, kad ilgametė sovietinio valdymo aparato „patirtis“, nesiorientuojant į laisvą iniciatyvą, paliko pėdsaką valstybės valdymo koncepcijoje. Tik 1994 m. ministerijų skaičius sumažintas iki šešiolikos, kartu apibrėžus nuostatą dėl tikslingo valstybės valdymo modernizavimo. Pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa yra nemažos apimties, ją sudaro septyni skyriai ir du mūsų nagrinėjamu klausimu svarbūs priedai. Ar užteko ir ar galėjo užtekti programos rengėjams įžval- gos įvertinti Lietuvos ekonomikos būklę ir numatyti būtinas jos stabilizavimo priemones, kuriant ekonomikos reformos koncepciją bei Lietuvos ūkio rekonstravimo programą? Be abejonės, esamo politinio ir ekonominio neapibrėžtumo sąlygomis nebuvo galimybės mokytis net ir iš kitų padarytų klaidų. Tačiau sovietmečio ekonomikos ydos, jų ilgalaikės pasekmės įvertinos gana kritiškai, kartu ir gana objektyviai. Kaip viena iš gamybos stabilizavimo prielaidų buvo ekonominių ir prekybos sutarčių bei susitarimų rengimas ne tik su SSRS respublikomis, bet ir su kitomis valstybėmis. Suprantama, kad svarbi naujos savarankiškos valstybės strateginė pozicija buvo ekonomikos reforma, siekiant įtvirtinti nuosavybės formų įvairovę ir nuosavybės santykius, visų rūšių rinkas, tvirtą valiutą, demo- kratinę politinę sistemą. Kartu apibūdinamas ir ūkio privatizavimo modelis, kada panaudojami investiciniai čekiai, pradedant nuo smulkių ir vidutinių prekybos, paslaugų įmonių. Numatomi viešų ir uždarų aukcionų organizavimo principai, kartu įtvirtinant valstybinės nuosavybės dominavimą tam tikrose šakose. Apibrė- žiami objektyviai būtini ekonominės reformos etapai. Vadinamasis poreforminis laikotarpis turėjo prasidėti, kaip planuota, po 1997 metų (rinkos ekonomikos įsigaliojimas), numatant priartėjimą prie išsivysčiusių šalių. Užtikrinant verslo plėtrą, ypač akcentuota kainų ir antimonopolinė politika. Vyriausybė deklaravo atsi- sakymą dotuoti kainas, kainas nustatyti orientuojantis į pasaulines kainas laisvos konkurencijos pagrindu. Kartu numatė kainų reguliavimą tik labai ribotam prekių ir paslaugų skaičiui, sukuriant ir įdiegiant jų kilimo kompensacinį mechanizmą. Numatytos laipsniško kainų liberalizavimo sritys 1991 metų pradžiai, dar vis išlaikant valstybinį kainų reguliavimą. Pagrindiniais Lietuvos valstybės biudžeto ir vietos savivaldybių biudžetų formavimo šaltiniais turėjo tapti juridinių asmenų pelno mokestis, akcizai (apyvartos mokestis), fizinių asmenų pajamų ir žemės mokes- čiai, pamažu nutraukiant įmonių ir ūkinių organizacijų subsidijavimą (dotavimą), atsisakant kainų skirtumo kompensavimo praktikos. Deklaruojama, kad siekiama palaikyti tokį juridinių asmenų pelno ir fizinių asme- nų pajamų mokesčių lygį, kuris skatintų verslininkystę, kitų šalių kapitalo investicijas į Lietuvą. Tai numatyta įgyvendinti tam tikram laikui atleidžiant užsienio kapitalo įmones ir bendras įmones nuo pelno mokesčių, taikant mokesčių lengvatas naudingoms Lietuvos ūkio investicijoms, atleidžiant nuo mokesčių reinvestuotą Lietuvos Respublikos teritorijoje pelno dalį, neribojant ir neapmokestinant išvežamo pelno. Reikšminga pirmosios Vyriausybės programos dalimi laikytina ir Lietuvos ūkio rekonstravimo programa. Pripažįstamas menkas, lyginant su išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis, gamybos ir darbo efektyvumas, priklausymas nuo SSRS žaliavų, vienpusiškas nemažos dalies pramonės orientavimas į SSRS rinką. Iš to išplaukiantys prioritetai: ūkio orientavimas į tarptautinę rinką, alternatyvų paieška, išsilaisvinant nuo SSRS žaliavų bazės ir rinkos priklausomumo; kuro ir energetikos išteklių minimizavimas bei racionalizavi- mas visose ūkinės veiklos srityse, ūkio ekologizavimas, inovacinių procesų skatinimas. Savo ruožtu numatant Vyriausybės paramą intelektui ir mokslui imliai produkcijai.

103 Marija Kučinskienė, Albinas Marčinskas Verslo plėtros galimybės vyriausybės programų kontekste

Strategiškai svarbi vieta programoje skirta kurui ir energetikai, numatyta: Klaipėdos naftos bazę pritaikyti naftai bei jos produktams priimti ir eksportuoti; aptarti naftotiekio iš uostamiesčio į Mažeikius projekto galimybes, galimybes prisijungti prie Vakarų Europos dujų tiekimo sistemos; aptarti gamtinių dujų saugyklų tikslingumą. Elektros energetikos stabilumas buvo matomas iki 2005 metų, vėliau orientuojantis į atominę energetiką (beje, pradėta rengtis naujos atominės elektrinės statybai kartu su Latvija, Estija, Vakarų Europos valstybėmis bei TSRS). Numatyta parengti valstybinę alternatyvių, atsinaujinančių ir netradicinių energijos šaltinių panaudojimo programą. Šios įžvalgos atrodė strategiškai prasmingos keliolikai metų į priekį. Pirmosios Vyriausybės programoje išskirtas skirsnis „Ūkio aprūpinimas specialistais“, kur konstatuojamas žemas darbuotojų kvalifikacijos lygis, siauro profilio specialistų rengimo ydingumas, perkvalifikavi- mo sistemos nebuvimas. Todėl programa numatė prielaidų nepertraukiamo kadrų rengimo ir kvalifikacinio ugdymo sistemai funkcionuoti sudarymą bei profesionalių vadovų rengimo sistemos sukūrimą. Numatyta rengti kompleksinę žmogiškųjų išteklių ugdymo programą. Šios programos prieduose pateikti įstatymai, bū- tini siekiant įgyvendinti ekonomikos reformą. Ir jau 1990 m. spalio 8 d. priimti Įmonių, Valstybinių įmonių, Akcinių bendrovių, Kainų, Juridinių asmenų ir kiti įstatymai bei surikiuoti privatizavimo etapai ir darbai 1990 m. spaliui – 1995 m. gruodžiui. Vertinant pirmosios Vyriausybės programą kaip politinį sprendimą, orientuotą į kardinalią ekonominę reformą, derėtų įžvelgti patriotinį optimizmą, siekiant išlaikyti tai, kas Lietuvoje buvo sukurta, transformuo- jant visa tai į naują kokybę. Kita vertus, pernelyg optimistiškai įvertintas tiek turimas Lietuvos potencialas įgyvendinant būsimą reformą, tiek objektyviai besireiškiančios išorinės aplinkos jėgos. Situacijai šalyje su- sikomplikavus, kaip žinia, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 13 d. savo nutarimu Nr. I-1451 aprobavo jau trečiosios Vyriausybės programą (Vyriausybės programa. Rinka (...), 1991), kurioje, be viso kito, konstatuojama, kad „Lietuvos žmonių ryžtas ir pasiaukojimas padėjo krizę įveikti. Deja, nor- maliai dirbti ir tvarkyti savo ūkio negalime“ (Ten pat, p. 5). Tuo tarpu pateikiama Vyriausybės programa iš esmės traktuojama kaip reformų programa, siekiant „išlaisvinti daug metų gniuždytą žmonių veiklumą ir iniciatyvą“ (Ten pat). Kartu konstatuojamas didelis pagrindinių gamybinių pramonės fondų susidėvėjimas, prasta tradicinių pramonės šakų būklė. Atkreiptas dėmesys į naivius bandymus reformuoti ūkį, susilpninant administracinį valdymą, iš esmės nekeičiant nuosavybės ir ekonominių santykių, kas lėmė ekonominį cha- osą. Įvertinti užslėptos ekonominės blokados padariniai Lietuvos verslui. Ir kalbama jau apie pereinamąjį laikotarpį (kol bus baigta rengti ūkio reforma), kurio metu „Vyriausybė yra priversta imtis administracinių priemonių bent minimaliai tvarkai ekonomikoje užtikrinti“ (Ten pat, p. 13). Kaip žinia, Vyriausybė priėmė nutarimą, 1991 m. pusmečiui nustatantį valstybinę užduotį prekių ir paslaugų gamybai, numačius už jų ne- vykdymą tam tikras sankcijas. Pabrėžtas visokeriopas verslininkystės ir tarpininkavimo veiklos skatinimas, ypač vežant į Lietuvą žaliavas, medžiagas, prekes (Ten pat, p. 13). Siekdama sumažinti valstybės biudžeto deficitą ir įsiskolinimus bankui, Vyriausybė priėmė nutarimus, reglamentuojančius kainų ir tarifų reguliavi- mą ne maisto prekėms, valstybiniams viešbučiams ir buitinio aptarnavimo įmonėms. Tuo tarpu vartojimo reikmenų ir paslaugų kainas numatyta pertvarkyti laipsniškai dviem etapais, pamažu atsisakant dotacijų gamintojams ir pereinant prie kompensacijų vartotojams dėl kainų padidėjimo (Ten pat, p. 14). Iš pagrindų numatyta keisti investicijų politiką, Vyriausybei reguliuojant tik Lietuvos valstybės biudžeto finansuojamas statybas, kartu siekiant laipsniškai šias investicijas mažinti. Taip pat konstatuota, įvertinus visas nepalankias sąlygas ūkio plėtrai, kad ekonomikos reformai iš esmės jau pasirengta. Prasideda antras ekonomikos reformos etapas – „žengimas į rinkos santykiais reglamentuojamą ekonomiką“ (Ten pat, p. 17). Deklaruojant neteisėtai nusavinto turto (taip pat žemės ir įmonių) grąžinimą buvusiems savininkams, nustatytos neprivatizuotinos sritys, būtent gamybinės ir socialinės infrastruktūros objektuose, kur nepakan- kama konkurencija ir ribotos perspektyvos plėtoti rinkos santykius. Kartu nustatyti pagrindiniai valstybinio turto privatizavimo principai, tai, kad privatizuojant didesnes įmones be Vyriausybės sutikimo 1–2 metus po privatizavimo negalima keisti gamybos profilio. Suteikta aiškumo dėl valstybės vykdomos demonopoliza- cijos ir antimonopolinėspolitikos. Nustatyta, kad pagrindinius Lietuvos valstybės biudžeto formavimo šaltinius sudarys: juridinių asmenų pelno mokestis, akcizai (apyvartos mokestis ir vėliau jį pakeitęs pridėtinės vertės mokestis), fizinių asmenų

104 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) pajamų ir žemės mokesčiai. Deklaruota, kad nuo 1991 metų pamažu bus nutraukiamos subsidijos įmonėms ir ūkinėms organizacijoms. Kartu numatyta tobulinti mokesčių įstatymus, apyvartos mokestį keičiant pridė- tinės vertės mokesčiu, kuriuo bus apmokestinami ne tik gaminiai, bet ir paslaugos. Integrali trečiosios Vyriausybės programos dalis buvo Lietuvos Respublikos ūkio rekonstravimo programa, kurioje pateikiamas ir komandinių-administracinių ekonomikos santykių transformavimas į rinkos ekonomikos santykius. Tačiau iš esmės buvo būtina pakartoti ir tai, kas deklaruota prieš tai dirbusių vyriau- sybių programose: ūkio orientavimas į tarptautinę rinką, alternatyvių kanalų, siekiant aprūpinti Lietuvos ūkį žaliavomis ir medžiagomis, paieška, išteklių taupymas, ūkio veiklos ekologizavimas, inovacinių procesų skatinimas. Tęsiama pavienių ūkio kompleksų plėtra. Kartu numatyta ūkio rekonstravimo problemų sprendimams užtikrinti parengti vienuolika valstybinių kompleksinių programų (Ten pat, p. 71). Trečiosios Vyriausybės programa pakartojo tas pačias kuro ir energetikos komplekso strateginės plėtros nuostatas. Darbo jėgos kvalifikacijos kėlimo nuostatose išskirtina 1991–1995 metais numatyta kurti profesi- nio rengimo sistema, laiduojanti Respublikos ūkio aprūpinimą aukštos kvalifikacijos darbininkais ir techni- kais. Numatyta parengti aukštesniųjų mokyklų (kolegijų) koncepciją, 1992 m. atitinkamai pertvarkant tech- nikumus. Kartu su Lietuvos pramonininkais planuota parengti nacionalinę darbininkų rengimo programą. Apibendrinant trečiosios Vyriausybės programos ekonominio turinio akcentus, reikia pastebėti, kad siekiant ūkio stabilizavimo lygia greta orientuotasi į ekonomikos reformos spartinimą. Tačiau, išliekant tam pačiam sprendžiamų problemų mastui, svarbus turėjo būti ankstesnių vyriausybių ekonominių nuostatų tęstinumas, nors tuo metu būtinų sąlygų formuoti ilgalaikę valstybės ūkio plėtros strategiją nebuvo. Situacijai nesikeičiant, ketvirtoji šalies Vyriausybė 1992 m. rugsėjo 15 d. paskelbė Ekonominės politikos memorandumą (1992), kuriame jau atsiranda Lietuvos ūkio plėtros išorinės aplinkos pokyčių. Būtent Vyriausybės konsultacijos su Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio banku, Europos Bendrija suteikė vilties, kad siekį sukurti nepriklausomą ekonomiką pasaulio visuomenė parems finansiškai (Ekonominės politikos memorandumas, 1992: 3). Rengiamoje ekonomikos reformos programoje iki 1993 m. birželio mėnesio buvo pripažintas iki tol vykdytų ekonominės politikos pakeitimų teisingumas, pažymint būtinas ekonomikos stabilizavimo pastangas. Vyriausybė pripažino, kad svarbu kuo anksčiau atsisakyti dar likusių kainų subsidijų. Ketindama kuo greičiau priimi antimonopolinius įstatymus, kurie leistų skatinti konkurenciją gamyboje, kartu užtikrinant ekonominės aplinkos stabilumą, netinkamai reagavo į iššūkius ir vykstančius pokyčius tarptautinėje erdvėje. Iki 1993 m. vidurio numatyta supaprastinti įmonių pelno mokesčių sistemą, nustatyti vienodą jo normą visoms įmonėms. Pripažinta, kad reikės padengti beviltiškas kai kurių valstybinių įmonių skolas, deklaruotas Vyriausybės įsipareigojimas liberalizuoti atlyginimus. Kartu su lito įvedimu būtina su- stabdyti darbo užmokesčio didinimą, iš kiekvienos įmonės reikalaujant, kad vidutinio atlyginimo didėjimas (procentais) neviršytų tam tikros nustatytos bendros ribos kiekvienu konkrečiu laikotarpiu. Deklaruota, kad bus imtasi priemonių pašalinti teisines kliūtis naujam verslui, ketinant spartinti valstybinių įmonių privati- zavimą. Kartu su Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacijos ekspertais parengtas bankroto įstatymo projektas. Imtasi iniciatyvos kurti nepriklausomus ūkinius-komercinius ūkio subjektus, suteikiant jiems visišką finansinę autonomiją. Verta atkreipti dėmesį, kad situacija Lietuvoje, nepaisant vyriausybių pastangų, buvo sudėtinga. Pirmiau- sia nedėkingi buvo ūkio struktūriniai pokyčiai, ypač išskiriant pramonės dalies (tiek pagal bendrojo vidaus produkto, tiek pagal darbo vietų lyginamąją dalį) tolydų mažėjimą (Lietuvos statistikos (...), 1999; Lietuvos ekonominė (...) 2000). Gerokai sunyko du labai svarbūs ūkio segmentai – mašinų ir įrenginių bei radijo televizijos ir ryšių priemonių gamyba. Vienodai reikšmingai smuko ir šiuose sektoriuose pagamintos pro- dukcijos eksportas. Ekspertai pažymėjo, kad pramonės produkcija pereinamuoju laikotarpiu „ėmė kokybiniu požiūriu degraduoti“ (Lietuvos mokslo (...), 2001: 36). Visa tai lėmė darbo vietų struktūrą ir reikalavimus, keliamus kuro-energetikos kompleksui. Tiesa, aukštojo mokslo sistema iškart po Nepriklausomybės paskelbimo pasuko ekstensyvios plėtros keliu, pradėdama institutų, akademijų universitetinimą ir naujų universite- tų kūrimosi etapą. Aukštųjų mokyklų skaičius padidėjo net keturis kartus, neatsižvelgiant į šalies socialines ir ekonomines realijas. Vyko perteklinių studijų organizavimo procesas, lėmęs perteklinį universitetinį išsi- lavinimą turinčių absolventų skaičių.

105 Marija Kučinskienė, Albinas Marčinskas Verslo plėtros galimybės vyriausybės programų kontekste

Imtinai iki pat 1996 m. kovo 19 d., kai patvirtinta septintosios Vyriausybės programa, prieš tai dirbu- sių vyriausybių esminis akcentas buvo ekonominės krizės įveikimas, situacijos stabilizavimas. Septinto- sios Vyriausybės deklaruojamoje ekonominėje politikoje jau atsiranda šalies ekonomikos augimo nuostata (Lietuvos Respublikos septintosios (...) 1996). Tais pačiais metais gruodžio 10 d. patvirtinta aštuntosios 1997–2000 metų veiklos programa jau yra perdėm optimistiška, „įvilkta“ į gerai nuteikiančias formuluotes: „Mūsų tikslas – Lietuvos sėkmė“; „Mūsų įsipareigojimas – tarnauti Lietuvai“ ir pan. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 (...), 1996). Ar ši programa įvertino netrukus užgriūsiančią Rusijos krizę? Vargu, nes pro- gnozuojami tik optimistiškai augantys atlyginimų, verslo pajamų kilimo tempai. Programos skirsnis „Palan- ki šalies ūkiui ir investicijoms makroekonomikos politika“ deklaruoja griežtesnes antiinfliacines priemones, šalies prekių eksporto skatinimą, palankesnes teisines-ekonomines investicijų ir turimų įmonių gamybinių pajėgumų naudojimo sąlygas. Ketinama pereiti prie liberalesnės muitų politikos, griežtinant antimonopoli- nes priemones, nuosekliai didinant minimalų darbo užmokestį ir kartu skatinant vidutinio darbo užmokesčio didėjimą. Ketinta skatinti kaupti kapitalą, mažinant šalies ūkio subjektų tarpusavio įsipareigojimus. Progra- moje nurodoma, kad ateityje piniginiais ir finansiniais svertais bus veiksmingai stabdoma infliacija, šalyje gaminamų prekių gamybos kaštai nebedidės sparčiau nei importinių prekių kainos ir bus įmanoma stiprinti Lietuvos prekių konkurencingumą vidaus rinkoje, sudaryti palankesnes sąlygas plėsti šalyje pagamintų pre- kių eksportą ir skatinti ilgalaikes užsienio inovacijas. Spartinant šalies integravimąsi į ES, numatoma parengti ekonominės integracijos programą. Kita vertus, numatoma mažinti mokesčių naštą gamybos sektoriui, suvienodinant visų ūkio subjektų apmokestinimo sąlygas. Išplėtus apmokestinimo bazę, PVM planuotas iki 15 procentų. Savo ruožtu sureguliavus pajamų mokestį, 10-čiai metų numatyta panaikinti pelno mokestį. O pereinamuoju laikotarpiu ketinta neapmokestinti tos įmonių pelno dalies, kuri investuojama į gamybą. Žadė- ta neapmokestinti įsigyjamų modernių technologijų, atleisti įmones nuo delspinigių ir baudų, priskaičiuotų iki 1996 m. sausio 1 d. Pakeitus juridinių asmenų pelno (pajamų) mokesčių įstatymą, nurodyta leisti perkelti ūkinės veiklos nuostolius į kitus finansinius metus. Tačiau kartu numatyta nuo 1 iki 1,5 procento padidinti įmonių ilgalaikio turto mokestį, įkainoti šį turtą. Daugiau skaidrumo numatyta mokesčių administravimo sistemoje: skirti piktybinį mokesčių nemokėjimą nuo mokesčių nemokėjimo dėl klaidos; kilus ginčams dėl mokesčių, daugiau teisių numatyti mokesčių mokėtojui, mažinant baudas už mokesčių nesumokėjimą dėl klaidos ar kitais netyčiniais atvejais. Svarbiausia tai, kad numatyta kuo ilgiau palaikyti stabilius mokesčių įstatymus, o prireikus juos keisti tik iš anksto paskelbus būsimus pakeitimus. Ši Vyriausybės programa nagrinėjamu požiūriu išsiskiria jau tuo, kad turi gana platų ir turiningą skyrių „Skatinti verslą ir inovacijas“. Pirmiausia žadama mažinti administracinius rinkos suvaržymus. Tą turės už- tikrinti ir institucijų, kurios kontroliuos mokesčių inspekcijos, muitinės ir kitų valstybinę priežiūrą atliekan- čių įstaigų darbą, steigimas. Kartu kalbama apie verslo savivaldos išplėtimą, Valstybės paramos smulkiam ir vidutiniam verslui bei naujų darbo vietų kūrimo skatinimo fondo steigimą. Akcentuojama turizmo, tiek atvykstamojo, tiek vidaus, plėtros svarba. Pakartota, kas buvo deklaruota ir ankstesnių vyriausybių programose, kad numatoma neapmokestinti gamybai plėtoti skiriamų įmonės pajamų bei importuojamų modernių technologijų. Grįžtama prie kapitalo saugumo garantavimo, siekiant grąžos ne tik iš šalyje investuoto kapitalo, bet ir iš Lietuvos išvežto kapitalo. Deklaruojamas siekis įgyvendinti laisvųjų prekybos ir transporto teritorijų (zonų) projektus, žadama, priė- mus nuomos (ilgalaikės) įstatymą, garantuoti nuomos sąlygų stabilumą. Programoje akcentuota ne tik tam laikotarpiui, bet ir šiandien svarbi verslo plėtros garantija – akcininkų ir indėlininkų asmeninės nuosavybės apsauga, tyčinių įmonių bankrotų stabdymas. Lygia greta kalbama apie verslo plėtrai svarbią ilgalaikės eksporto skatinimo programos įgyvendinimą. Na, ir „amžinai“ aktualus korupcijos slopinimas, valstybės valdymo būdo keitimas. Pažymėtinas valstybės reguliavimo svertų išlaikymas, sudarant kuo palankesnes sąlygas naudoti savus išteklius, didinant Lietuvoje pagamintų prekių paklausą ir konkurencingumą: a) priemonėmis, kurios ne- prieštarauja tarptautiniams ekonominiams susitarimams, užkirsti kelią importuoti prastos kokybės prekes; b) riboti įvairių subproduktų importą; c) statant aplinkosaugos objektus, pirmenybę teikti Lietuvos įmonėms; d) viešojo pirkimo procedūrose pirmenybę teikti Lietuvos gamintojams ir verslininkams, tačiau laikytis tarp-

106 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) tautinių įsipareigojimų. Panaši reagavimo į išorines aplinkos grėsmes praktika, kaip žinia, dar vadinama „apsitvėrimu sienomis“. Taigi aštuntosios Vyriausybės programa savo sistemiškumu, konceptualia orientacija jau yra ne tiek an- tikrizinė, kiek plėtros programa. Tačiau joje galimai (žinoma, iš rytdienos patirties pozicijų) stokojama pro- gnostinių įžvalgų, kad išorinėje aplinkoje galimi rimti iššūkiai ir grėsmės. Ar tai įvertinta devintosios Vyriau- sybės programoje (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999–2000 (...), 1999)? Bent jau tiek, kad neigiamas ekonominių krizių kaimyninėse šalyse poveikis šalies ekonominei plėtrai nebus didesnis, nei buvo iki šiol. Kartu plačiąja prasme ketinama užbaigti verslo sąlygų liberalizavimą, numatant didėjantį BVP kasmetinį au- gimą. Mokesčių ir jų administravimo srityje iš esmės užtikrinamas pradėtų darbų tęstinumas, konceptualiai nekeičiamas verslo ir investicijų skatinimo skyrius. Peršokime prie keturioliktosios Vyriausybės programos, kurią jau galima vadinti ir ekonominės krizės prevencijos programa (Keturioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės (...), 2006). Programoje konstatuota, kad Lietuva sėkmingai vykdė reformas ir galiausiai užtikrino spartų ekonomikos augimą. Tarp išski- riamų problemų mūsų nagrinėjamu aspektu galima pažymėti nepakankamai veiksmingą kovą su korupcija, blogėjančią demografinę padėtį, modernizuotos transeuropinių tinklų infrastuktūros stoką. Vyriausybės veiklos prioritetų, kurie būtų tiesiogiai orientuoti į verslo plėtrą, sąraše nėra. Tiesa, išskirtame aštuntajame programos skyriuje („Ekonomikos ir verslo politika“) įvardijama vienuolika krypčių, kurios, deja, yra bendresnio pobūdžio, kai kuriais atvejais pateikiant siekiamybės standartą (pirmaujančių ES valstybių lygis, rizikos kapitalas, mikrokreditai ir pan.). Nagrinėjamai temai reikšmingas yra ketinimas atnaujinti ilgalaikę ūkio plėtros strategiją, kuri priimta dar 2002 m. (Ilgalaikė Lietuvos ūkio (...), 2002). Savo ruožtu penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programoje (Penkioliktosios Lie- tuvos Respublikos Vyriausybės (...), 2008) savaime suprantama kalbama apie krizės įveikimo planą, kurio neįgyvendinus likusią Vyriausybės programos dalį įgyvendinti bus tiesiog neįmanoma. Vyriausybės matomi svarbiausi trumpalaikiai ir vidutinės trukmės strateginiai prioritetai: a) neatidėliotinas pasirengimas staigiam šalies ekonomikos augimo lėtėjimui; b) esminių permainų, kurios atidėliotos, vykdymas (valstybės valdymo pertvarkymas, kovos su korupcija intensyvinimas, strateginių energetikos problemų sprendimo spartinimas, inovatyvios ekonomikos kūrimas). Verslo skatinimo skyriuje labiau detalizuojamos pelno mokesčio lengva- tos, pirmą kartą smulkųjį šeimos verslą pradedantiems asmenims numatytas mokestinių kreditų sistemos diegimas. Tačiau nagrinėjamu klausimu esminiai dalykai aptariami numatomoje strateginio planavimo sistemos pertvarkoje: numatoma parengti naują Strateginio planavimo metodiką, pertvarkyti Vyriausybės kanceliariją į Vyriausybės strateginio planavimo komiteto patariamąją ekspertinę instituciją, steigti Nacionalinę ekonomikos ir visuomenės reikalų tarybą, kuri svarstys svarbiausius (arba strategiškai valstybei reikšmingus) ekonominės ir socialinės politikos klausimus.

4. Šalies verslo plėtros strateginio planavimo subjekto apibrėžtumas

Nebūtina įrodinėti strateginio planavimo prasmės, nes tai jau tapo apibrėžta valdymo aksioma. Kitas klausimas, ar besikeičiančios vyriausybės turi pakankamai intelektinių išteklių. O svarbiausia – laiko formuoti visaverčius šalies verslo plėtros vidutinės trukmės strateginius orientyrus? Atsakymas jokiu būdu negali būti kategoriškas: „taip – ne“, o labiau orientuojantis į tokį šalies verslo plėtros strateginio planavimo apibrėžtumą, kuris leistų kiekvienai vyriausybei išvengti (kaip rodo nepriklausomos Lietuvos istorijoje vei- kusių vyriausybių sėkmių ir nesėkmių balansas) galimų reikšmingų klaidų. Arba būtina kalbėti apie visavertį nacionalinio strateginio planavimo modelį. Lietuva per istoriškai labai ribotą laiką turėjo išmokti strateginio planavimo, suformuodama tam būtiną organizacinį pagrindą. Po Nepriklausomybės paskelbimo entuziastų grupė, susipažinusi su Romos klubo idėjomis, bandė inicijuoti tikslinės strateginio planavimo institucijos steigimą. Deja, ši idėja valstybinio palaikymo nesulaukė (neabejotiną įtaką tam turėjo ir situacijos valstybėje sudėtingumas, neapibrėžtumas dėl rytdienos). O pačią siūlomą idėją, remiant UAB „Rytų kuras“, vėliau Prekybos namams UAB „INFO – TEC“, įkūnijo visuomeniniais pagrindais veikiantis Nepriklausomas strateginių tyrimų centras. Deja, nebū-

107 Marija Kučinskienė, Albinas Marčinskas Verslo plėtros galimybės vyriausybės programų kontekste damas oficialių valstybės informacinių srautų sistemoje, jis kurį laiką tenkinosi tik įstatymų, poįstatyminių aktų projektų vertinimu. Valstybė iki pat 2002 m. (imtinai) tenkinosi įvairių fragmentiškų strateginio planavimo dokumentų kūrimu. Tokių Ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 metų strategijų (Ilgalaikė Lietuvos ūkio (...), 2002) sukurta daugiau nei aštuoniasdešimt. Paminėtina, kad panašiu laiku (2004 m.) kaip tik įsteigiamas Strateginių studijų centras, kuris deklaravo regioninių, globalių geopolitinių ir tarptautinių pokyčių monitoringą, įvairių valstybių bei tarptautinių organizacijų rengiamų programų analizę. Regis, atsirado nacionalinės strategijos rengimui ir vykdomam monitoringui būtinas organizacinis pagrindas. Nenagrinėsime detaliai jau minėtos Ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 metų strategijos ir kitų nacionalinio lygmens strategijų (Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“) trūkumų. Apie kai kuriuos parašyta net ir intelektualiai kandžių komentarų (Dau- jotytė, Mikelėnas, Šliogeris ir kt., 2012). Vis dėlto lieka aktuali šalies verslo plėtros (vienodai viso ūkio, ekonomikos) strateginio planavimo subjekto problema. Priminsime, kad dar 1999 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo balandžio 16 d. nutarimu Nr. 434 patvirtino Vyriausybės planavimo komiteto sudėtį: komiteto pirmininkas – Ministras Pirmininkas, finansų ministras, ūkio ministras, socialinės apsaugos ir darbo ministras. 2004 m., kaip minėjome, pradeda funkcionuoti Strateginių studijų centras, o Lietuvos pažangos strategijai rengti sukuriama nauja institucija – Valstybės pažangos taryba (komisija) (Daujotytė, Mikelėnas, Šliogeris ir kt., 2012; Vaišnys, 2012). Taigi būtina nuolat veikianti institucija, kuri gebėtų organizuoti nacionalinės strategijos rengimo ir jos monitoringo procesus, o valstybei gyvybiškai svarbūs klausimai turėtų būti nacionalinių referendumų objektas. Turėtų pradėti veikti toks organizacinis modelis, kuris susietų nacionalinės strategijos planavimo insti- tuciją ↔ Vyriausybę ↔ Seimą. Nacionalinė strategija, patvirtinta Seime apibrėžtam laikotarpiui, nustatytų galimas Vyriausybės (vyriausybių) veiklos kryptis. Taip konceptualiai pasikeistų kiekvienos Vyriausybės programos turinys: iš „ką pasiekti?“ į „kaip pasiekti?“. Vyriausybių veikloje savaime atsirastų nacionalinių interesų prioritetas, tęstinumas, neeikvojant socialinės energijos politiniam marketingui. Seimas savo ruožtu, tvirtindamas kiekvienos naujos Vyriausybės programą, turės įvertinti jos atitikimą valstybės raidos strate- ginėms kryptims (Diskienė, Marčinkas, 2007). Žinoma, siekiant sukurti tokį organizacinį modelį, būtina politinė valia ir nepriekaištinga strateginė vadyba.

Išvados

Šiuolaikinis pasaulis sparčiai kinta, todėl svarbu sukurti tokias politines-teisines, ekonomines, socialines-kultūrines, technologines prielaidas, kurios įgalintų ūkio subjektus tapti patrauklia vieta investuoti į verslo procesų modernizavimą, paslaugų ir gamybos sektoriaus plėtrą, kas sudarytų galimybę integruotis į tarptautines vertės kūrimo grandines ir tapti konkurencingomis globalioje erdvėje. Verslo plėtros strateginių krypčių politinių, ekonominių ir kitų sprendimų kontekstą naudinga atskleisti analizuojant Lietuvos Respublikos vyriausybių programas. Pastarosios vertinamos, atsižvelgiant į gebėjimą atsiliepti į planuojamo laikotarpio iššūkius, verslo aplinkos bei verslo plėtros infrastruktūros formavimą. Atlikta analizė parodė, kad: 1) pirmosios vyriausybių programos iki pat 1997 m. (imtinai) konceptualiai buvo antikrizinės; 2) ilgalaikės verslo plėtros infrastruktūra savo orientyrų sistema nuo pat pirmos Vyriausy- bės programos iki pastarųjų dienų iš esmės nepakito; 3) aštuntosios Vyriausybės programa savo konceptualia orientacija jau ne tiek antikrizinė, kiek plėtros programa, tačiau jai trūksta tam laikotarpiui būtinų strategi- nių įžvalgų. Konstatuojama, kad besikeičiančios vyriausybės neturi pakankamai laiko ir būtinų intelektinių išteklių kurti visavertes šalies ūkio plėtros strategines kryptis, todėl būtina sukurti tokį nacionalinio strateginio planavimo modelį, kuris užtikrintų strateginių krypčių stabilumą, kokybiškai išplėstų nacionalinės strategijos planavimo subjekto sampratą. Siūloma įkurti nuolat veikiančią instituciją, kuri gebėtų organizuoti nacionalinės strategijos rengimą ir jos monitoringą, o gyvybiškai svarbūs klausimai turėtų tapti privalomu nacionalinių referendumų objektu. Turėtų funkcionuoti toks organizacinis modelis, kuris susietų nacionali- nės strategijos kūrimo instituciją ↔ Vyriausybę ↔ Seimą. Nacionaliniai strateginiai orientyrai, patvirtinti Seime, apibrėžtam laikotarpiui nustatytų Vyriausybės (vyriausybių) veiklos prioritetus.

108 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Literatūra

Daujotytė, V., Mikelėnas, V., Šliogeris, A., Vasiliauskas, A., Žukas, V. (2012). Nerimas. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos. Vilnius: Tyto alba. Diskienė, D., Marčinskas, A. (2007). Lietuvos vadybinis potencialas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Ekonominės politikos memorandumas. (1992). Vilnius: Lietuvos informacijos institutas. Gylys, P. (2008). Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Ilgalaikė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 metų strategija. (2002). Vilnius: Lietuvos mokslas. Jatuliavičienė, G., Kučinskienė, M. (2010). Competitivness and innovation synthesis in the integrated global economy. Ekonomika: Mokslo darbai, Nr. 89(2), p. 76–94. Johnson, G., Scholes, K., Whittington, R. (2008). Exploring corporate strategy, Text & Cases. 8th Editon. Harlow: Financial Times Prentice Hall. Keturioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programa. (2006). Nr. X-767. Valstybės žinios, Nr. 80-3143 (2006.07.22). Krajewski, L. J., Ritzman, L. P. (2005). Operations Management. Processes and Value Chains. 7th ed. Pearson Prentice Hall, 831 p. Kučinskienė, M., Jatuliavičienė, G. (2006). Konkurencinio pranašumo siekis atviroje rinkoje: globalizacijos kontekstas. International conference Business development possibilities in the new European area. Lithuania. Scientific proceedings, Part 1. Vilnius University, Faculty of Economics, p. 251–260. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. (2000). Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausy- bės. Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija. (1988). Vilnius: Žinija. Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga. (2001). Vilnius: Justitia. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Steigiamasis suvažiavimas. (1988). Vilnius: Mintis. Lietuvos Respublikos septintosios Vyriausybės programa. (1996). Nr. I-1242. Valstybės žinios, Nr. 27-655 (1996.03.22). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–2000 metų veiklos programa. (1996). Nr. VIII-28. Valstybės žinios, Nr. 120-2821. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999–2000 metų veiklos programa. (1999). Nr. VIII-1221. Valstybės žinios, Nr. 98-2816 (1999.11.19). Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa. (1990). Lietuvos aidas, spalio 11 d. Lietuvos statistikos metraštis. (1999). Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija. (2003). Valstybės žinios, Nr. 89-4029 (2003.09.19). Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programa. (2008). Nr. XI-52. Valstybės žinios, Nr. 146-5870 (2008.12.20). Šliburytė, L., Masteikienė, R. (2012). Globalizacijos raiška Europos Pereinamosios Ekonomikos šalių verslo aplinkai: ypatumai ir poveikio veiksniai. Economics and Management, No. 17 (4), p. 1430–1442. Vaišnys , A. (2012). Parlamentinės valstybės informacijos politikos problema – „projektų visuomenės“ link. Parlamen- to studijos. Mokslo darbai, Nr. 12, p. 126–162. Vyriausybės programa. Rinka. Demokratija. Laisvė. (1991). Vilnius: Lietuvos informacijos institutas. Zedillo, E. (2008). The Future of Globalization: Explosions in Light of Turbulence. New York: Roughton.

BUSINESS DEVELOPMENT POSIBILITIES IN THE GOVERMENT PROGRAMS CONTEXT

Marija Kučinskienė, Albinas Marčinskas Vilnius University (Lithuania)

Summary

In recent years, significance of a multidimensional approach to the business environment, strategic management, both economic development and enlargement is rapidly growing. A trajectory of a country, its economic activity, and business sectors’ growth and development opportunities depends on ability to focus onto both business and government participants’ political decisions interaction that direct to the search of

109 Marija Kučinskienė, Albinas Marčinskas Verslo plėtros galimybės vyriausybės programų kontekste new business development opportunities in the integrated and open to investors’ global economy. In a rapidly changing contemporary world it is important to create such political, legal, economic, social, cultural and technological preconditions that enable any economic entity to be an attractive place to invest into the modernization of business processes, services and industry development, which would open up possibilities of integration into international value chains and become more competitive in global environment. Evaluation of business environment and formation of business development strategic directions in the context of political decisions is disclosed in the investigation of the governments’ programs of the Republic of Lithuania. Most importantly, that the continuously operating institution of strategic planning would be able to arrange national strategy preparation and monitoring, and any state issues of vital importance would be an object of national referendums. Responding to increasingly accelerating integration processes’ an organizational model should start to operate, that combine into one system not just the national strategy planning institution, the Government and the Parliament, but also an economic activity, a sector, a business entity, as well as would encourage business development and ensure the country’s economic growth. Key words: business environment, integrated market, global space, government program.

JEL codes: M 38, M21.

110 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

LITHUANIAN TOURISM COMPETITIVENESS IN THE CONTEXT OF BALTIC COUNTRIES

Daiva Labanauskaitė1, Evaldas Gedvilas22

Klaipėda University (Lithuania)

ABSTRACT The global tourism market witnesses the increasingly intensifying processes of altering competition and customer needs. Competition is taking place not only among tourism service providers, but also among other participants in the leisure services market – entertainment business organizations, trade and leisure centres. Within the European tourism system the highest potential to increase the market share currently belongs to the Central and Eastern European states, which include Lithuania as well. Seeking to make use of these opportunities, it is indispensable not only to create tourism infrastructure, but also to search for other ways of representing unique tourism services. World Tourism Organization experts carried out a number of surveys, the goal of which was to determine the aims and presumptions of a touristic travel. It was established that even in the presence of changing leisure and holiday habits and fashions, one of the most important factors for choosing a target travel destination remains the touristic attractiveness of places of interest. KEY WORDS: global tourism market, tourism competitiveness, tourism development.

JEL CODES: O100, O110, L890

Introduction

According to the scientific literature, the touristic attractiveness of places of interest is frequently associated or even identified with the international image of the country. D. Bernstein (1996) explains the country’s image in the international tourism market in terms of the peculiarities of a tourist’s behaviour: the way a person behaves with respect to the country, the way he / she perceives the country – as a close or as a distant, closed or open, acceptable or unacceptable; how much a person trusts the information about the country and at what extent he / she is ready to travel to that country. D. Bernstein also found that tourists mainly associate the country’s touristic attractiveness with the distance to the country, geographical location, climate, disposed natural or cultural resources, local culture and political situation. It was also found that the touristic attractiveness and competitiveness assessment of places of interest is largely determined by the personal traits of a tourist and the nature of travel, but in particular by the compatibility of both of these elements. The following personal traits play a significant role in the assessment

1 Daiva Labanauskaitė − Department of Economics, Faculty of Social Sciences, Klaipėda University, associated professor, PhD (Social Sciences). Scientific interests: service economics and marketing, evaluation of business environment E-mail: [email protected] Tel.: 00370 686 428 62 2 Evaldas Gedvilas – UAB „Asmodas“ export manager. Klaipėda University management field bachelor. Scientific interests: exsport, international marketing, process of organizational management. E-mail: [email protected] Tel.: +370 679 984 41

111 Daiva Labanauskaitė, Evaldas Gedvilas Lithuanian Tourism Competitiveness in the Context of Baltic Countries of touristic attractiveness of places of interest: age, education, financial situation, belonging to a particular social layer, profession and the position held. In turn, the assessment of the touristic attractiveness and competitiveness of places of interest is also influenced by the travel destination, travel duration, travel motivation, the preferred entertainments, the typology of tourist flows in the target travel destination, the travel type (individual or group), the size of the travelling group (Berardi, 2002). The object of the research – Lithuanian tourism competitiveness. The objective of the research – evaluate Lithuanian turism competitiveness in the context of Baltic countries. The tasks of the research: • to determine the tourism development trends in the international market and the changes in the global tourism market altering the competitiveness of a country • to define the environmental factors strengthening the country’s touristic attractiveness and competitiveness. • to evaluate Lithuanian tourism competitiveness using three different methods, revealing different aspects of competitiveness: competitiveness of the conditions of tourism development, competitiveness of tourism export, tourism sector in economic performance.

The problem of the research is associated with the tourists’ changing travelling habits and priorities, which leads to the alterations in the popularity of countries on the international tourism market. Methods of the research: the article is prepared by structuring and generalizing the content of studies carried out by different authors and scholars, and analyzing the tourism development forecasts. Based on the theoretical concept of a country’s touristic attractiveness and competitiveness, the analysis of the factors enhancing the Lithuanian touristic competitiveness was carried out by applying the methods of systematic, logical and critical analysis, and relating theories with the trends of international tourism development policy.

1. Tourism Development Trends in the Global Market

When determining the priorities of international tourism development and modelling the future scenario, the analysis of the results of the global economic crisis was deliberately avoided. Firstly, because the economic recession affects all the sectors of the economy and determines the overall economic slowdown, including tourism. Obviously, tourism is particularly sensitive to economic fluctuations – travelling is among the first purchases which are refused during the period of economic recession; on the other hand, travelling has become an integral part of social life, therefore, tourists continue travelling once the economy starts recovering (Berger, 2004: 42). It should be noted that the economic slowdown does not reduce the desire to travel. However, on the assumption that travelling increases once the economy starts to recover, it must be acknowledged that the contemporary international tourism industry is facing other much bigger problems – the fear of international terrorism and global epidemics. It emerges that even a single terrorist act reduces the overall number of international travels, and the major terrorist attacks or global epidemics significantly influence the annual indicators of the global tourism business, frequently affecting the results of the next few years. If it was previously maintained that the international tourism business is very quick in responding to both the economic recession and the economic growth, it was observed that after the terrorist attacks or pandemics, tourism recovery is very slowly. According to A. Vasiliev (2002: 32), after the terrorist attacks in the USA, which led to a reduction in the flows of tourists and travellers, some talks about the global tourism crisis could have been heard. However, despite these pessimistic predictions, the tourism business is becoming more and more important to the social and economic development of many countries. It is this branch of business which is developing most rapidly, penetrating the outermost regions of the world, even the ones which are rich in natural resources

112 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) needed for the development of industry. The fact that the tourism business exists in general and is expanding is the indicator of human well-being and the growth of cultural level. According to V. Zinkevičiūtė (2010: 27), under the current conditions, the changes in the tourism business environment are significantly influenced by the concept of sustainable development, which is based on the compromise between the environmental, economic and socio-cultural goals of society. The tourism business must not only respond to these changes, but also has to ground its activity on the concept of sustainable development, thus contributing to the tendentious development of these changes in the global context. It also has to be admitted that these factors are beyond the control of modern society; thus the only way out is a rapid and efficient response – mostly by the involvement of governmental organisations. Therefore, it can be assumed that the global economic crisis has had less of an influence on the development of the international tourism business, and in particular on the determination of future trends, in comparison to the newly emerging H1N1 pandemic virus in Mexico and the USA. It resulted in a huge impact on tourism, because it originated in North America, the region, where the scope of tourism slowdown was the most obvious over the last few years. For many years the United States of America was leading in the world’s tourism business, and the number of outgoing tourists was the highest in the world; recently, however, the relatively still good performance was backed up only by short-term trips – mainly to the Central America. It goes without saying that due to the H1N1 epidemic the total number of travellers in the world declined: it was not simply confined to North or Central America (Malinauskaitė, 2009: 64), but also to other faraway countries. However, this only secures the positions of the regions less affected by the virus – Asia and Europe, especially Asia, where the number of travellers is steadily increasing. It is safe to say that the host regions are bound to adjust to a maximum to the needs of the incoming tourists so as to maintain at least a minimum number of tourists, sometimes even sacrificing their national identity. Returning back to the assessment of the outcomes of the global economic crisis and future trends, it can be assumed that China’s tourism business should suffer the least in comparison to Europe or America – both in the Old Continent and the USA the middle-income earners were the main travellers. Thus, in the context of the economic recession, the middle-class in particular refuses to engage in unnecessary expenses, including travelling. On the other hand, statistics shows that in China 4 percent of the richest population are travelling. Moreover, considering the newest forecasts of the global GDP growth, we can be optimistic about China’s economic development trends. Europe still remains a big tourist region with a wide differentiation of tourism objects and products. In Europe, an average tourism sector input to GDP is 5 percent. It is forecasted that in 2011 this number will increase up to 6.7 percent (World Tourism Organisation’s Vision for 2020, 2010). It is also predicted that in the same year the input to the GDP will considerably increase in India (up to 8.8 percent), also in China (approximately 2 times) (World Tourism Organisation’s Vision for 2020, 2010: 21). However, despite the initial attractiveness of future opportunities, we need to admit that radical social changes in the Asian societies and their impact on the European tourism market have not yet been scientifically researched. Though the significance of the growing number of Asian travellers, newly opening niches and emerging social groups to the future tourism business is recognised as the success guarantee for the future business, there is not much information about the needs of these tourists, their satisfaction and inevitable cultural integration. There is a lack of coherent and systematic approaches to the impact of tourism on cultural levelling; a newly occurring group of tourists from Asia, a culturally very different region, determine the need for scientific research and a respective regional state policy-making (Malinauskaitė, 2009: 66). The social tourism functions have been deliberately remembered – as already mentioned, tourism may become the victim of its own success, if it does not develop sustainably. Economic, social and ecological sustainability are the key factors of competitiveness in the territory, welfare of their local people and job creation, preservation and enhancement of natural and cultural sites. According to the data of the World Tourism Organization (WTO) (2011), the international tourism strongly recovered in 2010. The number of arriving foreign tourists in 2009 dropped from 7 percent to 4 percent – this was namely the result of the global economic crisis. Positive indicators of the new places of interest visited by

113 Daiva Labanauskaitė, Evaldas Gedvilas Lithuanian Tourism Competitiveness in the Context of Baltic Countries tourists still do not compensate for the damage caused by the crisis (Tourism Highlights 2010, 2010: 8). The recovery in this sphere, as expected, is more obvious in the economically developing countries. Influenced by the improved economic conditions around the world, the international tourism has recovered faster than expected. By the end of 2009, all the regions of the world faced the increase in the number of incoming foreign tourists by up to 6.7 percent (Tourism Highlights 2010, 2010). At the peak of the crisis in 2008, the number of incoming tourists amounted to 913 million, in 2009 this number dropped to 877 million, and in 2010 it has already reached 935 million. This is 22 million more, in comparison to the year 2008 (Tourism Highlights 2010, 2010: 12). Based on the changes in the global tourism market and the forecast and vision of the World Tourism Organization, by the year 2020 (World Tourism Organization, 2009: 14), the share of the European tourism market should shrink by 10 percent (from 58 percent to 47 percent); therefore, the European states should seek for new measures to enhance attractiveness in order to avoid stagnation in the tourism sector. The main structural trends of forecasts cannot change significantly. Experience shows that over a short period of time the faster economic growth periods (1995, 1996, 2000) slowed down the economic growth in 2001−2003. Though the growth rate by the year 2000 actually exceeded the vision of forecast of the World Tourism Organization for the year 2020, it is expected that current medium and long-term economic slowdown will meet these forecasts. Predictably, in 2020, the three most visited regions will include: Europe (717 million tourists), Southeast Asia and the Pacific Ocean (397 million) and North and South America, followed by other regions, such as Africa, the Near East and South Asia. The East Asia and Pacific Ocean, Near East and Africa predict a rapid growth rate, which will amount to around 5 percent compared to the world average of 4.1 percent. Supposedly, in Europe and America, the growth rate will be slower in 2020 (World Tourism Organisation’s Vision for 2020, 2010: 34). In many Eastern European regions, when creating the strategies for social and economic development related to the regional or Euro-regional development, tourism is given a special emphasis. Tourism and related activities are perceived as the panacea when performing regional development actions, which are important for enhancing the impact of tourism on social, economic and cultural cohesion. The tourism industry’s impact on regional development justified the expectations of many states, and in the future the tourism sector will remain one of the most rapidly growing economic sectors in the global word economy (Spiriajevas, 2004: 35).

2. Changes in the Global Tourism Market Altering the Attractiveness of Countries

Having analysed the data provided by the World Tourism Organization and the international tourism conferences in 2004 and 2005 (Conference in Prague in 2004 “Travel Fashions”, rapporteur L. Cabrini), publications issued by the WTO and the European Travel Commission (Tourism Highlights, 2006; Tourism Trends for Europe 2006: 31), we can generalise the factors influencing the tourism growth rate in the world and the changes in the global tourism market: • Raising living standards and economic growth of countries. Travelling is no longer a luxury for many people; therefore, “last minute” travels are becoming more popular. The popularity of the mass tourism industry is declining; a stronger focus is placed on the ratio of quality and price, and at the same time, everyone is looking for a travel destination that meets their hobbies and needs. The supply of luxury tourist routes is developing as well as the demand for special tourism niches. It should be noted that the increasing income of young people determined the fact that the youth constitute 20 percent of the tourist flow scope. - Raising fuel prices; - Manifestations of terrorism; - Safety during the travel; - Increasing environmental concerns

114 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

The eco-tourism and rural tourism are gaining increasing popularity. • Globalisation, which makes it possible to change the place of residence in another state. Globalisation also influences the “temporary migration” – first and foremost, foreign students are distinguishable, whose number has reached 600.000, and this number is annually increasing by around 5 percent. People who have friends or relatives abroad travel to visit them and this is especially true for the new European Union states. • Development of new technologies and the increasing number of Internet users. This factor leads to an increase in the competitiveness of tourism enterprises and changes the selection criteria for tourist routes. People refer to a travel agency having already acquired a lot of information about the destination, prices, feedback, and therefore pose higher requirements for the travel agent. Individual travel is becoming more popular (in comparison to travel offered by travel agencies), a person finds and orders online accommodation services, travel tours, transportation. Tourists use the internet not only when preparing for travel and ordering services, but also after having already reached the destination. Nevertheless, the WTO (which WTO?) research shows that tourism enterprises allocate only 3 percent of the total advertising budget to the online marketing measures. • Change in the amount of free time and perception. This is one of the reasons why the popularity of various electronic services, including tourism booking and payment online has enhanced, and this tendency will only increase in the future. In Europe there is a tendency that people travel more frequently but for shorter periods, therefore, visits various festivals, exhibitions and weekend travels to European cities are becoming more popular. • Supply of low-cost flights. Considering the fact that competition in the global tourism market is getting more intense, and the supply of tourism products is increasingly becoming similar, many countries that are giving priority to the development of tourism are seeking to strengthen their tourist attractiveness through the establishment of identity and image in the global tourism market through event marketing measures. During an event a potential tourist receives a sent message about the identity of the place of interest – the values which are focused on. The perceived identity is an image, representing the client’s attitude to the product. The identity is understood as the represented values, attitudes, and ideas. The identity and image is distinguished by the source of origin – the identity is created by the consciousness of the sender (enterprise), while the image is formed by the consciousness of the recipient (consumer) (Keller, 1999: 78). The image expresses the perception of separate groups about the product or brand, i.e. the way the aforementioned groups “decode” the signals which are sent by a business organisation via the communication channels. The purpose of identity is to define the value, aim and image of the brand within the enterprise. The consumer perception differs depending on the conditions of the location and time as well as other factors. According to Behrer and Larsson (1998: 122), the main image-building factors include: communication; physical environment; products and services; ethics; social responsibility; relationship with the local community; behaviour of the representatives of the organisation. A proper positioning of the place of interest on the global tourism market is associated with the ability to distinguish between the brands and strengthens the position in the market and on the consumer’s consciousness for a particular product. The essence of it is to promote the awareness of the brand, which in the ideal case, would form a long-term consumer loyalty to the tourism products of a specific locality (Farquhar, 1990: 87). In order to seek for a more competitive position on the global tourism market, Hoyle (2002: 96) recommends applying three methods of differentiation of tourist attractiveness factors: - General perspective: a higher value for the same price, reliable products for an affordable price; - Product perspective: a better/newer/cheaper/unique product; - Consumer perspective: a better awareness of the costumer, a faster and more flexible response to their needs. The third method of differentiation is associated with the co-operation relations between the consumer and the organisation. According to Öqvist (1999: 76), the product differentiation strategy should include more cultural elements which need to be included in the events.

115 Daiva Labanauskaitė, Evaldas Gedvilas Lithuanian Tourism Competitiveness in the Context of Baltic Countries

Over a certain period of time the relationship between the consumer and the product may evolve to the loyalty to a brand. The loyalty is characterised by a positive attitude towards the brand through repetitive purchases. Each place of interest seeks maximum customer loyalty, because this ensures stability and an opportunity to occupy a bigger market share and earn more profit. In order to assess if positioning was done correctly, the method of direct sales results is most commonly used.

3. Evaluation of Lithuanian tourism sector competitiveness in the Baltic countries region

Competitiveness of Lithuanian tourism sector in the context of the Baltic countries was analyzed using three different methods, revealing different aspects of competitiveness: competitiveness of the conditions of tourism development, competitiveness of tourism export, tourism sector in economic performance. To determine how competitive on the international tourism market is a tourism sector of each of the Baltic countries, was calculated RCA index (called Revealed Comparative Advantage). RCA shows a certain product (or in this case, services) for the country’s exports relative to its value in other countries. For determination of Baltic tourism export competitiveness were used two modified RCA indices: Gross RCA (A, G) index, that shows the importance of tourism services exports in the Baltic countries exporting goods and services, is given by (Jackman, 2011: 4):

RCA (A, G) = (xiA/XA) / (xiw/Xw), (1)

xiA – amount of a country’s A product’s i export; XA – amount of a country’s A export; xiw – amount of product’s i export in the world; Xw – amount of export in the world. RCA (A, S) service index, that shows the importance of tourism services exports in the Baltic countries for export volume is given by:

RCA (A, S) = (xiA/XPA) / (xiw/XPw) (2)

Lithuanian tourism sector becomes a higher competiveness evaluation just in pillars “Health and hygiene” and “ICT infrastructure”. Most of the pillars with low competitiveness evaluation are related to general business environment and must be changed on a level of government’s policy: conditions for business, lack of investment in the sector, not enough adapted tourism attractions for tourists. Lithuania also has some infrastructure problems: compared to the other Baltic countries, Lithuania is distinguished by poorer air transport and tourism infrastructure. According M. Jackman’s RCA methodic, countries have been classified in to for groups by the RCA index.

Table 1. Classification of countries according RCA index Group A Group B Group C Group D 04 Countries without compa- Countries with slight com- Countries with average Countries with strong rative advantage parative advantage comparative advantage comparative advantage Source: Jackman et all, 2011, p. 4

As seen in the table 2, Lithuania had no comparative advantage in the Baltic countries context over a period 2003−2012. Estonia had a weak comparative advantage against Lithuania and Latvia entire analyzed period over the period a relative level of superiority changed only in Latvia. Since 2008 it went from A to B

116 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) class: the country without a comparative advantage became a country with a weak comparative advantage compared to the other Baltic countries.

Table 2. Classification of Baltic countries by RCA (b) index over a period 2003−2012 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2011 2012 Estonia b b b b b b b b b Latvia a a a a a a b b b Lithuania a a a a a a a a a

Since the lower gross RCA indicator values can be determined by the country’s export structure (a country is focused on industrial products rather than services exports), is useful to assess the importance of tourism services exports. RCAP values given in table 3.

Table 3. RCA (p) index values over the period 2003−2012 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2011 2012 Change rate (in percent) Estonia 1.34 1.23 1.23 1.26 1.23 1.1 1.15 1.1 1.13 -15.9 Latvia 0.42 0.55 0.6 0.66 0.78 0.85 0.9 0.94 0.94 123.96 Lithuania 1.09 1.09 1.01 0.98 0.93 1.01 0.96 0.95 0.91 -15.84

Analysis of revealed comparative advantage indices revealed that none of the Baltic states has no significant comparative advantage against each other, but Estonia and Latvia (from 2009) have aweak comparative advantage. Meanwhile, Lithuania is a country without a comparative advantage. The analysis of the value of tourism services exports of Lithuanian goods and services exports shows that Lithuania did not become the relative advantage in the relation to other Baltic countries. Meanwhile, service exports noticed that over a period 2003−2005. Lithuania had a weak comparative advantage, which was subsequently lost to Latvia’s growth performance. It is also found that the tourism value of Lithuanian exports gradually declined over the period. The tourism sector has become one of the most important sectors in the European Union economy. In the process of a steady growth of tourism demand, tourism companies generated additional jobs, higher turnover and the added value (European Commission, 2009: 2). Economic indicators reflect the competitiveness of individual countries, because it shows how different countries are able to create economic prosperity taking advantage of the available resources. In this article analysis and evaluation of Lithuanian tourism indicators are conducted in the context of the Baltic countries. This paper provides an analysis of the main economic indicators in tourism development: direct and total contribution to the GDP and the total direct contribution to employment. Tourism indicators in the Baltic countries are compared not only with each other but also with the average global indicators and indicators of the EU. Information about a direct contribution of the tourism sector to GDP in the period of 2002−2012 is presented in the table 4.

Table 4. Direct contribution of the tourism sector to the GDP in the Baltic States and in the world in the period of 2003−2012 (in percent) 2003 2012 Absolute Relative Average Average change change annual contribution change to GDP Estonia 4.5 3.3 -1.2 -27.3 -3.1 3.66 Latvia 2 2.9 0.9 45 4.4 2.55 Lithuania 2.4 1.6 -0.8 -33.3 -3.6 2.11 Average in the 3.1 2.8 -0.3 -9.7 -1.1 2.95 world

117 Daiva Labanauskaitė, Evaldas Gedvilas Lithuanian Tourism Competitiveness in the Context of Baltic Countries

Direct contribution to GDP reflects the added value directly related to tourism enterprises (travel agencies, museums, accommodation providers, operators and so on.). As shown in the table above, in the period of 2003–2012, the average direct contribution of tourism to GDP in the world amounted to 2.95 percent. Latvia and Lithuania have lagged behind the global average, they have developed the tourism sector respectively 2.55 and 2.11 percent of GDP. Estonia is ahead neighboring countries and the world average quite significantly, with the tourism sector’s contribution to GDP of 3.66 percent. The table also shows that the global tourism sector’s contribution to GDP declined by 9.7 percent, in Lithuania and Estonia, respectively, by 33 and 27 percent. Meanwhile, share of GDP created by the tourism sector in Latvia has increased significantly (45 percent). Such substantial Latvian tourism growth can be traced to successful marketing projects of Latvian tourism.

Table 5. The tourism sector’s contribution to the total GDP in the Baltic States and in the world in the period of 2003–2012 (in percent) 2003 2012 Absolute Relative Average Average change change annual contribution change to GDP Estonia 16.9 12.5 -4.3 -25.4 -2.9 14.71 Latvia 5.8 7.7 1.9 32.8 3.3 7.3 Lithuania 6.4 4.2 -2.2 -34.4 -3.5 5.79 Average in the world 9.6 9.1 -0.5 -5.2 -0.6 9.44

Tourism sector’s contribution to employment is understood as relation between employees in a tourism sector and the total employment in the country. Contribution of the tourism sector by creating jobs, as well as the contribution to GDP, can be direct and indirect. In the first case only employment in the enterprises of the tourism sector is considered; otherwise consider the overall impact of tourism on economic growth and the impact on jobs not directly related to tourism industries (e.g., regional tourism development increased employment in catering or transport). Information about the direct contribution of the tourism sector to employment in the Baltic countries and worldwide is presented in table 6.

Table 6. The direct contribution of the tourism sector to employment in the Baltic States and all over the world in the period of 2002–2011 (in percent) 2002 2011 Absolute Relative Average Average change change annual grow contribution to employment Estonia 4.3 3.3 -1 -23.3 -2.5 3.7 Latvia 1.9 2.7 0.8 42.1 4.2 2.43 Lithuania 2.3 1.6 -0.7 -30.4 -3.3 2.05 Average in the world 3.4 3.3 -0.1 -2.9 -0.3 3.43

As seen in the table 6, the highest contribution to employment was in Estonia, almost all the analyzed period the country exceeded the world average. The smallest relative number of jobs in the tourism sector operators in 2002–2011 m. was created by Lithuania (only 2.05 percent.). Latvia had the average employment in the tourism sector by 2.43 percent of the population. The data also reveal that over the analyzed period, the tourism sector’s contribution to employment in Latvia grew by 42.1 percent while in other countries this share was significantly decreased by 30.4 percent in Lithuania and by 23.3 percent in Estonia. Comparing direct and indirect tourism sector’s contribution to employment, it can be seen that according to the second indicator the analyzed sector employment creates a significant share of total employment, but the general trend of the Baltic countries remains the same (table 7).

118 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Table 7. The tourism sector’s contribution to the total employment in the Baltic States and worldwide in the period of 2002−2012 (in percent) 2002 2011 Absolute Relative Average Average change change annual grow contribution to employment Estonia 16.1 12.3 -3.8 -23.6 -2.7 14.23 Latvia 5.3 7.2 1.9 35.8 3.6 6.83 Lithuania 6 4 -2 -33.3 -3.4 5.48 Average in the world 9.2 8.6 -0.6 -6.5 -0.7 9.2

The total employment indicators in the tourism sector in Estonia more than doubled ahead of neighboring countries, in the period of 2002–2011 the average of the tourism sector’s contribution to employment was 14.23 percent, while in Lithuania it was only 5.48 percent, in Latvia a little more – 6.83 percent. Lithuania is not only in the last position according to this indicator, but over the period of its rating fell the most (-33.3 percent over the period), about 3.4 percent annually. Meanwhile, in Latvia the contribution of tourism to employment over the period surpassed Lithuania, and the average annual growth was 3.6 percent. A review of key economic indicators for the tourism sector analysis revealed that Lithuania, as compared with the other Baltic countries, is less competitive – the country does not use the existing tourism potential in the tourism sector and do not provide opportunities to create economic value. Both direct and overall contribution to the gross domestic product and employment, Lithuania lags behind both the average level of the world and the other Baltic countries. A positive example of the analyzed period can be seen in Latvia, which within less than a decade was able to increase the contribution of tourism to the economy by more than 30 percent. The competitiveness evaluation ensured that not only limited to certain characteristics of the sector, however, shows a sufficiently detailed picture of the sector results in different areas. As the analysis shows, Lithuanian tourism sector competitiveness, in the context of the Baltic countries, is low: the country fully uses the existing potential and thus does not promote the development of tourism and economic growth in the deposit. Summary of the Baltic tourism competitiveness estimates is presented in the table 8.

Table 8. The Baltic tourism competitiveness rating over the period of 2002–2011, using different methods Average TTCI Average RCA Average RCA (P) Average Average contribution indicator (B) indicator indicator contribution to employment to GDP Estim. Pos. Estim. Pos. Estim. Pos. Estim. Pos. Estim. Pos. Estonia 4.863 1 1.48 1 1.2 1 14.71 1 14.23 1 Latvia 4.331 2 0.81 2 0.73 3 7.3 2 6.83 2 Lithuania 4.326 3 0.78 3 0.99 2 5.79 3 5.48 3

The data show that, among the evaluated Baltic countries Estonia is leading and Lithuania takes the third place. TTCI analysis revealed that the conditions for the development of tourism in Lithuania is lower than in the other Baltic countries. In 2011, TTCI index is ranked 55th position, while Latvia and Estonia, 51 and 25, respectively. In addition, over the period of 2007−2011 Lithuania’s TTCI ranking fell by 4 positions, while Estonia and Latvia rose by 3 and 2 positions (World Travel and Tourism Council, 2012: 45). Thus, despite the state-level efforts to promote the development of tourism, the tourism sector conditions in Lithuania are not improving. The Baltic tourism sector determinants revealed that Lithuania has the lowest position in accordance with its existing business conditions. The best conditions for the development of the tourism sector concluded in Estonia. The analysis of the value of the export of tourism services in the Baltic countries total exports of goods and services, it is clear that the export of tourism services in Lithuania has the lowest value, the average

119 Daiva Labanauskaitė, Evaldas Gedvilas Lithuanian Tourism Competitiveness in the Context of Baltic Countries value of RCAB in the period of 2002−2010 was 0.78 (no comparative advantage). According to the research results, Estonia has a slight comparative advantage over other Baltic states. Within the period in question its comparative advantage index for both general export and service export exceeds 1. When analysing RCAp index for the Baltic states it was established that Lithuania has a better RCAp index than Latvia (0.99), proving that Lithuania has almost reached the slight revealed comparative advantage index. Performed in the Baltic countries in the tourism sector of economic indicators, the analysis showed that Lithuanian tourism sector’s contribution to the economy is the lowest in the Baltic countries. Over the period of 2002–2012 tourism sector’s contribution to the total GDP was 5.79 per cent., the total contribution to employment − 5.48 percent. Meanwhile in Latvia these figures amounted to 7.3 and 6.83 percent. According to the economic performance of the tourism sector Estonia was the leader: during the analyzed period, the tourism sector accounted for 14.71 per cent GDP and employed 14.23 percent of the total employment. So, in summary it could be said that Lithuania is lagging behind other Baltic countries in the tourism sector for many indicators.

Conclusions

Based on the changes of the global tourism market and forecasts and vision of the World Tourism Organisation for 2020 (World Tourism Organisation, 2006), the share of the European tourism market should shrink by nearly 10 percent (from 58 percent to 47 percent); therefore, the European states need to seek for new sources enhancing attractiveness and uniqueness as well as partake in image-building measures in order to avoid the stagnation in the tourism sector. Summarizing the assessment criteria enumerated in the assessment models for the touristic attractiveness and competitiveness of places of interest, it is possible to state that the influence of the touristic attractiveness of places of interest on the qualitative evolution of a particular territory and tourism development therein primarily manifests itself by the realization of social functions, whereof the main ones are bringing material and non-material goods to the consumption level; servicing of the consumption process; creation of conditions for alternating activity types and for leisure; ensuring health security and formation of the general educative and cultural-technical level of the population. Analysis of Lithuanian tourism competitiveness in the context of Baltic countries revealed that Lithuanian tourism sector is less competitive than the other Baltic countries: a part of Lithuanian tourism exports in total goods and services exports is not so large than in the other Baltic countries. Lithuanian tourism economic indicators – contribution to GDP and employment – as well as lower than the other Baltic countries. So, while Lithuania has a similar natural environment for tourism development as Latvia and Estonia, but its tourism sector is less-developed than in other analyzed countries.

References

Behrer, M., Larsson, A. (1998). Event Marketing − an anvanda evenemng som strategisk resurs I marknadsforingen. Goeteborg. IHM Forlag AB Novum Grafiska AB. Berardi, S. (2002). Development of tourism. Milano. Bernstein, D. (2001). Creating of tourism image. London. Farquhar, P. H. (1990). Managing Brand Equity. Journal of Advertising Research, Aug–Sep, p. 18–26 Jackman, M., Lorde, T., Lowe, Sh. et al. (2011). Evaluating tourism competitiveness of small island developing states: A revealed comparative advantage approach. Anatolia – An International Journal of Tourism and Hospitality Research [interacktiv]. Taylor&Francis Online: http://journalauthors.tandf.co.uk/tourism/choosing.asp [žiūrėta 2012 01 17], p. 3–4. Keller, K. L. (1999). Managing Brands for the Long run: Brand Reinforcement and Revilitalisation Strategies. California Management Review, Spring, p. 102. Lietuvos turizmo statistika 2006. (2007). Vilnius: Valstybinis turizmo departamentas. Lietuvos turizmo plėtotės strategija iki 2015 m. (Engl. Tourism Development Strategy of Lithuania until 2015). (2002). Vilnius: Ministry of Economy of the Republic of Lithuania.

120 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Lietuvos įvaizdžio kokybinio tyrimo ataskaita (Engl. Report on the qualitative research in the image of Lithuania). (2006). Vilnius: UAB „Nacionalinių projektų rengimas“. Oqvist, R. (1999). Fly and Try. Event and Expo Marketing, No. 4, p. 12–16. Spiriajevas, E. (2004). Turizmo sektoriaus struktūra ir geografinės sąveikos Kuršių marių pakrančių regione. Tiltai, Nr. 4 (29), p. 41–54. Klaipėdos universitetas. Tourism Highlights 2010. (2010). WTO. Tourism trends for Europe 2006. (2006). WTO. World Tourism Organisation’s Vision for 2020. (2010). WTO. Vasiljevas, A. (2002). Turizmo verslas subalansuotos plėtros kontekste. Tiltai, priedas Transformacijos Rytų ir Centrinėje Europoje, Nr. 10, p. 267–275. World Economic Forum. (2011). The Global Competitiveness Report 2011–2012. Website: . World Economic Forum. (2011). The Travel & Tourism Competitiveness Report. Website: . World Economic Forum. (2008). The Travel & Tourism Competitiveness Report. Website: . World Travel and Tourism Council. (2012). Economic Data Search Tool. Website: .

LIETUVOS TURIZMO KONKURENCINGUMAS BALTIJOS ŠALIŲ REGIONE

Daiva Labanauskaitė, Evaldas Gedvilas Klaipėdos universitetas (Lietuva)

Santrauka

Mokslinėje literatūroje lankytinų vietų turistinis patrauklumas dažnai siejamas ar net tapatinamas su tarptautiniu šalies įvaizdžiu. D. Bernstein (1996) šalies įvaizdį tarptautinėje turizmo rinkoje aiškina turisto elgsenos ypatumais: kaip asmuo elgiasi šalies atžvilgiu, kaip suvokia šalį – kaip artimą ar tolimą, uždarą ar atvirą, priimtiną ar nepriimtiną; kiek pasitiki apie šalį teikiama informacija ir ar yra pasiruošęs keliauti į tą šalį. D. Bernstein taip pat ištyrė, kad turistai šalies patrauklumą paprastai sieja su atstumu iki jos, geografine padėtimi, klimatu, disponuojamais gamtos ar kultūros ištekliais, vietine kultūra ir politine situacija. Taip pat nustatyta, kad lankytinos vietos turistinio patrauklumo ir konkurencingumo vertinimą nemažai lemia asmeniniai turisto bruožai ir kelionės pobūdis, tiksliau, šių dviejų elementų suderinamumas. Lankytinos vietos turistinio patrauklumo ir konkurencingumo vertinimui reikšmingesnės yra šios asmeninės savybės: amžius, išsilavinimas, materialinė padėtis, priklausomumas tam tikram socialiniam sluoksniui, profesija ir einamos pareigos. Savo ruožtu lankytinos vietos turistinio patrauklumo ir konkurencingumo vertinimui įtakos turi kelionei pasirinkta vieta, kelionės trukmė, motyvacija, pageidaujamos pramogos, turistų srautų tipologija lankomoje vietovėje, kelionės tipas (individuali ar grupinė), kartu keliaujančių asmenų grupės dydis (Berardi, 2002). Tyrimo objektas – Lietuvos turizmo konkurencingumas. Tyrimo tikslas – įvertinti Lietuvos turizmo konkurencingumą Baltijos šalių regione. Tyrimo uždaviniai: • nustatyti turizmo plėtros tendencijas tarptautinėje rinkoje; • nustatyti šalių patrauklumą keičiančius globalios turizmo rinkos pokyčius; • įvertinti Lietuvos turizmo konkurencingumą Baltijos šalių regione, taikant tris vertinimo metodus: turizmo plėtros sąlygų konkurencingumo vertinimą, turizmo eksporto konkurencingumo vertinimą ir turizmo sektoriaus ekonominio poveikio vertinimą.

121 Daiva Labanauskaitė, Evaldas Gedvilas Lithuanian Tourism Competitiveness in the Context of Baltic Countries

Tyrimo problema sietina su besikeičiančiais turistų keliavimo įpročiais ir prioritetais, to padarinys – kintantis šalių populiarumas tarptautinėje turizmo rinkoje. Tyrimo metodai: straipsnis parengtas sisteminant ir apibendrinant įvairių autorių ir mokslininkų darbų turinio, turizmo plėtros prognozių analizę. Remiantis teorine šalies turistinio patrauklumo samprata, atlikta šalies turistinį patrauklumą kuriančių veiksnių analizė, taikant sisteminės, loginės ir kritinės analizės metodus, siejant teorines nuostatas ir tarptautinės turizmo plėtros politikos tendencijas. Nustatyta, kad, nors Lietuvos turizmo sektorius disponuoja panašiais gamtos ištekliais, kaip ir kitos Baltijos šalys, konkurencingumu jis nusileidžia kitoms Baltijos šalims: Lietuvos turizmo paslaugų eksporto konkurencingumas ir turizmo ekonominio poveikio rodikliai žemesni nei kaimyninėse šalyse. Remiantis turizmo eksporto ir ekonominio poveikio pastarųjų metų rodikliais, Lietuvą galima priskirti nekonkurencingų šalių grupei, tuo tarpu Estija ir Latvija priskirtinos žemo konkurencingumo lygio šalių grupei. Turizmo plėtros nulemtas indėlis į BVP ir darbo vietų kūrimą Estijoje beveik tris kartus didesnis nei Lietuvoje ir beveik du kartus didesnis nei Latvijoje. pagRINDINIAI ŽODŽIAI: globali turizmo rinka, turizmo konkurencingumas, turizmo plėtra.

JEL kLASIFIKACIJA: O100, O110, L890.

122 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

ĮMONIŲ SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS SVARBA: VISUOMENĖS POŽIŪRIS

Ingrida Mauricienė1, Jurgita Paužuolienė2

Klaipėdos valstybinė kolegija, Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Kad sėkmingai funkcionuotų, organizacijos neišvengiamai turi taikytis prie kintančių visuomenės vertybių: nuo nuolankumo darbo santykiams prie partnerystės ryšių, nuo greito ir lengviausio pelno prie ilgalaikės plėtros tendencijos, nuo naudos siekimo tik sau prie atsakomybės visuomenei ir gamtai. Visa tai diktuoja būtinybę įmonėms imtis socialiai atsakingos veiklos, nes darni, atsakinga ir etiška veikla yra didžiausia kiekvienos organizacijos vertybė. Įmonės, vykdydamos socialiai atsakingą veiklą, įsipareigoja nebūti abejingos visuomenės interesams. Visuomenė iš organizacijų tikisi vis daugiau, todėl jos privalo prisitaikyti, siekdamos sėkmingai veikti. Straipsnyje tiriamas visuomenės požiūris į įmonių socialinę atsakomybę (toliau – ĮSA), akcentuojant, kiek pati visuomenė prisideda prie socialinės atsakomybės puoselėjimo. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: įmonių socialinė atsakomybė, visuomenė, vertybės, aplinkosauga.

JEL KLASIFIKACIJA: A13; M14; F64.

Įvadas

Pastaraisiais metais įmonių socialinės atsakomybės klausimas tapo ypač aktualus. Socialinės atsakomybės supratimas ir diegimas svarbus kiekvienai šiuolaikinei organizacijai. Norint užtikrinti visuomenės pasitenkini- mą, reikia nuolat tobulėti ir siekti to, kas geriausia organizacijai bei visuomenei. Šia tematika tyrimus atlieka tiek Lietuvos (Kovaliov, Snieška, Simanavičius, 2009; Česynienė, Diskienė, Česynaitė, 2011; Šimanskienė, Paužuolienė, 2010; Bagdonienės, Paulavičienės, 2010 ir kt.), tiek užsienio šalių mokslininkai (Clegg, Baley, 2008; Leinard, McAdam, 2003; Ubius, Alas, 2009; Mcwilliams, Siegel, 2001; McGehee, Wattanakamolchai, Perdue, Calvert 2009; Persson, 2008 ir kt.), akcentuodami jos svarbą įmonėms bei visuomenei. Socialiai atsakingų įmonių prioritetas yra visuomenės lūkesčiai ir poreikiai. Socialiai atsakingos įmonės savo veiklos ataskaitose akcentuoja, kiek svarbi įmonei, jos darbuotojams, visuomenei yra jų vykdoma socialiai atsakinga veikla. Manoma, kad vartotojai tokią įmonę vertina palankiau, mieliau renkasi jos produktus, skatina kitus daryti tą patį, labiau tiki jos vykdoma veikla. Atliktų tyrimų Lietuvoje analizė parodė, kad socialinės atsakomybės klausimai analizuojami organizacijų lygmeniu, nesigilinant, ar visuomenė prisideda prie socialinės atsakomybės puoselėjimo. Tyrimų, kur būtų analizuojama, ar visuomenė yra susipažinusi

1 Ingrida Mauricienė – Klaipėdos valstybinės kolegijos Socialinių mokslų fakulteto Logistikos ir administravimo katedros lektorė. Moksliniai interesai: organizacinė kultūra, įmonių socialinė atsakomybė, personalo valdymo problemos Tel.: 86 825 48 68 El. paštas: [email protected] 2 Jurgita Paužuolienė – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros asistentė, vadybos ir administravimo mokslų krypties doktorantė. Moksliniai interesai: organizacinė kultūra, įmonių socialinė atsakomybė, personalo valdymo problemos Tel.: 86 214 19 16 El. paštas: [email protected]

123 Ingrida Mauricienė, Jurgita Paužuolienė Įmonių socialinės atsakomybės svarba: visuomenės požiūris su įmonių socialine atsakomybe, kiek kiekvienas visuomenės narys prisideda prie socialinės atsakomybės principų įgyvendinimo, yra nedaug. Todėl šiame darbe analizuojami šie probleminiai klausimai: ką visuo- menė mano apie socialiai atsakingų įmonių veiklą? Kaip visuomenė prisideda prie socialinės atsakomybės puoselėjimo? Kas, visuomenės požiūriu, turėtų būti aktualiausia socialiai atsakingoms įmonėms? Tyrimo objektas – visuomenės požiūris į įmonių socialinę atsakomybę. Tyrimo tikslas – išaiškinti visuomenės požiūrį į socialinės atsakomybės svarbą. Tyrimo uždaviniai: • Apžvelgti įmonių socialinės atsakomybės teorinius aspektus. • Ištirti visuomenės požiūrį į įmonių socialinę atsakomybę. • Išsiaiškinti visuomenės veiksmus prisidedant prie socialinės atsakomybės puoselėjimo. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros apžvalga, sisteminimas, anketinė apklausa, gautų duomenų apdorojimas SPSS programa, 17.1 versija.

1. Įmonių socialinės atsakomybės teoriniai aspektai

Pokyčiai globalioje aplinkoje neišvengiamai lemia darną ir atsakomybę, todėl vadybos koncepcijos ne- išvengiamai kinta ir persidengia, pasipildo viena kitos nagrinėjama problematika. Pastarųjų metų mokslo darbuose stebimas vis didėjantis susidomėjimas organizacijų socialinės atsakomybės ir darnos koncepcijo- mis (Bagdonienės, Paulavičienės, 2010). Mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai įmonių socialinės at- sakomybės sąvokų. Vieni autoriai teigia, kad įmonių socialinė atsakomybė – tai savanoriškos verslo įmonių pastangos įtraukti socialines ir aplinkos problemas į jų bendras veiklas bei ryšius su suinteresuotomis šalimis (Gruževskis ir kt., 2006), kiti, kad įmonių socialinė atsakomybė yra darnaus vystymosi principų praktinis taikymas savo veikloje (Kleinaitė, 2007), treti, jog tai savanoriškas, įstatymų nenulemtas verslo organizacijų įsipareigojimas visose savo veiklos srityse derinti savo interesus su vartotojų, darbuotojų, visų akcininkų, aplinkos, savo bendruomenės ir kitų susijusių asmenų interesais (Grundey, 2008). D. Leonard, R. McAdam (2003) akcentuoja, kad įmonių socialinė atsakomybė – tai organizacijų ideologija, politika ir praktika spręsti socialinius, ekonominius ir aplinkosauginius klausimus, siekiant naudos visuomenei. Šiandien ĮSA yra nauja verslo paradigma, pagal kurią daugelis organizacijų yra atsakingos už tai, kaip veikia visuomenę. Kitaip tariant, organizacijos teikia savanorystės, verslo konsultacijų paslaugas ne pelno siekiančioms organizacijoms. Tiekėjai supažindami su gerąja praktika išsaugant išteklius, juos perdirbant, pakartotinai naudojant (McGehee ir kt., 2009). H. Persson (2008) teigia, kad ĮSA šiandien gerai žinoma ir visuotinai pripažįstama sąvoka, paprastai apibrėžiama kaip idėja, kad įmonės ar organizacijos turėtų būti orientuotos į socialinius, aplinkosauginius klausimus. Įmonės turėtų investuoti į sąžiningą praktiką, kuri susijusi su suinteresuotosiomis šalimis, žmogiškaisiais ištekliais ir aplinka. A. Mcwilliams, D. Siegel (2001) teigimu, socialinė atsakomybė remiasi teorija, kad organizacijos gali tarpininkauti, įvertindamos socialiai atsakingą veiklą. Valstybės prioritetas, kalbant apie socialinę atsako- mybę, būtų skatinti įmonių socialinės atsakomybės plėtrą įgalinančią aplinką, bendradarbiaujant su ekonominiais, socialiniais ir tarptautiniais partneriais (LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2013; Social Accountability International, 2013). R. Kovaliov, V. Snieška, A. Simanavičius (2009) teigia, kad įmonių socialinė atsakomybė yra neišvengiama šiandienos būtinybė. Autoriai atliko tyrimą Lietuvos automobilių verslo įmonėse, kur vertino jų požiūrį į įmonių socialinę atsakomybę. Paaiškėjo, kad Lietuvoje automobilių verslo įmonėse įmonių socialinės atsakomybės principai nėra plačiai taikomi. Sunkumai, su kuriais susiduria įmonės, siekdamos tapti socialiai atsakingos, yra informacijos apie ĮSA principus ir naudą bei išteklių trū- kumas. R. Česynienė, D. Diskienė, E. Česynaitė (2011) analizavo socialinę atsakomybę darbuotojų aspektu privačiame ir viešajame sektoriuose. Šis tyrimas atskleidė, kad socialinės atsakomybės iniciatyvų darbuotojų aspektu taikymą Lietuvos verslo ir viešojo sektorių įmonėse apsunkina atotrūkis tarp didėjančio objektyvaus jų taikymo poreikio ir subjektyvaus šių iniciatyvų svarbos nepripažinimo, kartais ir nesuvokimo. Akcentuo- ta, kad abiejų sektorių vadovų požiūriai labai skiriasi nuo darbuotojų požiūrio, kas, deja, rodo, kad deklaruojamos vertybės ne visada įgyvendinamos praktiškai. L. Šimanskienė ir J. Paužuolienė (2010) atliko tyrimą, siekdamos išsiaiškinti įmonių socialinės atsakomybės svarbą Lietuvos organizacijoms. Tyrimu nustatyta,

124 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) kad ĮSA nauda yra įvairiapusė: padeda gerinti įmonės įvaizdį, pritraukti ir išlaikyti geriausius darbuotojus, sumažinti energijos sąnaudas ir atliekų kiekį bei joms skiriamas išlaidas, prisideda prie gyvenimo kokybės gerinimo ir kt. Didžiausios klaidos, įgyvendinat ĮSA, yra paviršutiniškas požiūris į ĮSA, strateginio plano nebuvimas, ĮSA ,,nuleidimas iš viršaus“, kai diegiant ĮSA principus organizacijose dalyvauja ne visi darbuotojai, ilgalaikės vizijos nebuvimas. Nors įgyvendinant ĮSA principus laikinai prarandama pelno dalis, tačiau tyrimai rodo, kad tokios įmonės lengviau pritraukia ir išlaiko darbuotojus. Akcentuotina, kad šiandieninis verslas nebegali ignoruoti aplinkosauginių ir socialinių problemų. Ka- dangi verslas yra šių problemų dalis, jis privalo tapti ir jų sprendimo dalimi (Simanavičienė, Kovaliov, Šu- bonytė, 2011). Kaip teigia V. Juščius (2009), formuojant ir realizuojant ĮSA, lemiamą reikšmę turi dialogas su svarbiausiomis suinteresuotosiomis grupėmis. Dialogas būtinas siekiant eliminuoti atotrūkį tarp viešai deklaruojamų ĮSA idealų ir realios verslo praktikos. Kad ĮSA taptų sudėtine organizacijos tapatumo dalimi, į socialinės atsakomybės formavimo ir realizavimo procesą būtina įtraukti visus jos darbuotojus, kad deklaruojamos organizacijos vertybės būtų jiems suprantamos ir priimtinos. Pasak U. Ubius, R. Alas (2009), plėtojant socialinę atsakomybę reikia atkreipti dėmesį ne tik į individo, bet ir į visuomenės poreikius. Akcen- tuojama, kad socialiai atsakingos įmonės turi siekti pelno, tačiau tai jos turi daryti etiškai ir dorai, atsižvelg- damos į visuomenės poreikius (Clegg, Baley, 2008). Socialiai atsakingos įmonės turėtų etiškai ir teisiškai valdyti verslą, siekdamos tenkinti visuomenės lūkesčius. ES įmonių socialinės atsakomybės strategijoje (2011) nurodoma, kad prisiimti socialinę atsakomybę naudinga ir pačioms įmonėms, nes tai leidžia joms tiksliau prognozuoti sparčiai kintančius visuomenės lū- kesčius ir numatyti veiklos sąlygas, taigi gauti iš to naudos. Įmonės gali pelnyti ilgalaikį darbuotojų, vartoto- jų ir piliečių pasitikėjimą. Didesnis pasitikėjimas padeda sukurti aplinką, kurioje įmonės gali kurti naujoves ir tobulėti. Tai naudinga visai visuomenei, nes prisiimdamos socialinę atsakomybę įmonės gali gerokai pri- sidėti siekiant Europos Sąjungos sutarties tikslų, susijusių su tvaria plėtra ir konkurencinga socialinės rinkos ekonomika. Atsakingas įmonių elgesys ypač svarbus, kai privačiojo sektoriaus įmonės teikia viešąsias paslaugas. Įmonėms tenka dalis socialinės atsakomybės už dabartinės ekonomikos krizės socialinių padarinių, įskaitant darbo vietų praradimą, sušvelninimą. Akcentuotina, kad ĮSA susijusi su tam tikromis vertybėmis, kurios turėtų pasitarnauti kuriant darnesnę visuomenę ir pereinant prie tvarios ekonomikos sistemos.

2. Tyrimo rezultatų analizė

Atliktas kiekybinis tyrimas, taikant anketinės apklausos metodą. Anketa buvo patalpinta internetinėje svetainėje www.apklausa.lt, atsakyti į joje pateiktus klausimus kviesti asmenys iš skirtingų Lietuvos mies- tų bei šių miestų rajonų. Tai buvo pagrindinis netikimybinės atrankos kriterijus, taikant kvotinę atranką. Anketa platinta visą mėnesį. Per šį laikotarpį apklausoje sudalyvavo 314 Lietuvos gyventojų. Tyrimas yra žvalgomojo pobūdžio, siekiant išsiaiškinti respondentų, dalyvavusių apklausoje, požiūrį į įmonių prisiimamą socialinę atsakomybę bei pačių respondentų prisidėjimą prie šios iniciatyvos. Atliekant šį tyrimą mums buvo aktuali respondentų padėtis visuomenėje bei jų amžius, nes prieš atlikdami tyrimą darėme prielaidą, kad tai gali turėti įtakos atsakinėjant į pateiktus klausimus. Iš dalyvavusiųjų apklausoje 67,2 proc. apklaustųjų yra dirbantys, 11,3 proc. dirba socialiai atsakingose organizacijose, 18,6 proc. studijuoja ir tik 2,9 proc. yra bedarbiai. Dalyvavusiųjų apklausoje amžius gana įvairus: 33,4 proc. – nuo 18 iki 25 metų; 25,0 proc. – nuo 26 iki 34 metų; 16,6 proc. – nuo 35 iki 44 metų, 13,0 proc. – nuo 45 iki 54 metų ir 12,0 proc. – daugiau kaip 55 metų amžiaus. Gauti duomenys analizuoti SPSS (Statistical Package for the Social Sciences) programa (17.1 versija). Duomenims analizuoti pasirinkta aprašomoji statistika (procentai, vidurkiai, moda, mediana, standartinis nuokrypis). Vidurkiams palyginti pasirinkta dispersinė analizė, taikytas ANOVA testas (Turkey kriterijus). ANOVA testas rodo kintamųjų tarpusavio ryšį, t. y. tai, ar kintamieji yra statistiškai susiję ir daro įtaką vienas kitam: jei reikšmingumo lygmuo p ≤0,05, tai kintamieji veikia vienas kitą, jei p >0,05 – ne. Aiškinantis sta- tistinį vidurkių reikšmingumo skirtumą tiems teiginiams, kuriems egzistuoja statistinė sąsaja, analizuojamas ANOVA testo Turkey kriterijus. Apklaustųjų teirautasi, ar jie žino apie Lietuvos įmonių vykdomą socialinę atsakomybę. Kaip matyti pa-

125 IngrIda MaurIcIenė, JurgIta PaužuolIenė Įmonių socialinės atsakomybės svarba: visuomenės požiūris teiktame paveiksle, 59,7 proc. apklaustųjų žino apie Lietuvos įmonių vykdomą socialinę atsakomybę, tačiau nemaža dalis – net 40,3 proc. (1 pav.) apie tai nežino. Tai patvirtina faktą, kad Lietuvoje ši informacija per mažai viešinama.

1 pav. Respondentų žinojimas apie Lietuvos įmonių vykdomą socialinę atsakomybę Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis 2013 m. tyrimo duomenimis

Respondentams pateikta teiginių grupė ir prašyta pareikšti nuomonę, įvertinant, kiek, jų manymu, organizacijos turėtų skirti dėmesio tam tikroms sritims, kurios susijusios su socialine atsakomybe (1 reiškia visiškai nesvarbu, 5 – labai svarbu). Pateiktoje 1 lentelėje matyti, kad apklaustieji visiškai sutinka beveik su visais pateiktais teiginiais, jų teigimu, organizacijos turėtų orientuotis į savo vartotojų poreikių tenkinimą (moda – 5); tiekti kokybiškas prekes / teikti paslaugas (moda – 5); kurti patikimos įmonės reputaciją, gerinant jos įvaizdį (moda – 5) ir kt. Šiek tiek mažiau respondentai sutinka su teiginiu, kad įmonės privalėtų tausoti aplinką, mažindamos bet kokį neigiamą poveikį (moda – 4); kovoti su kyšininkavimu, papirkinėjimu bei kitomis korupcijos rūšimis (moda – 4). Ir tik iš dalies pritariama, kad įmonės turėtų skirti lėšų labdarai, paramai (moda – 3), kaip matyti, nemaža apklaustųjų dalis mano, kad įmonės to daryti neprivalo. Žinoma, tai priklauso nuo įmonės darbuotojų geranoriškumo bei galimybių. Socialinė atsakomybė reiškia, kad priimant sprendimus reikėtų atsakyti už kiekvieną savo veiksmą, kuris vienaip ar kitaip gali paveikti kitus žmones, bendruomenę ar aplinką. Vis dėlto įmonės, teikdamos paslaugas, turėtų atsižvelgti ne tik į pelną, kurį gauna, bet ir visuomenę, jos poreikius. Socialinė atsakomybė kuria vertę ir visuomenei, ir įmonėms. Taikant socia- linės atsakomybės principus sudaromos palankios sąlygos skatinti konkurencingumą ir naujoves, plėtojamas darnaus verslo modelis, puoselėjami verslo ir bendruomenės santykiai, ugdomas žmogiškasis kapitalas.

1 lentelė. Respondentų nuomonė, kiek svarbu organizacijoms įgyvendinti tam tikrą socialinę atsakomybę (1 – visiškai nesvarbu, 5 – labai svarbu) Std. Teiginiai Vidurkis Moda nuokrypis 1. Orientuotis į vartotojų poreikių tenkinimą 4,77 5 ,501 2. Tiekti kokybiškas prekes / teikti paslaugas 4,76 5 ,518 3. Užtikrinti darbuotojams ergonomiškas darbo vietas 4,54 5 ,845 4. Sukurti teigiamą mikroklimatą organizacijoje, taip didinant darbuotojų 4,65 5 ,825 motyvaciją 5. Užtikrinti lygias teises (pagal amžių, lytį, kilmę) 4,68 5 ,915 6. Didinti organizacijos skaidrumą ir atskaitomybę visuomenei 4,60 5 ,417 7. Tausoti aplinką, mažinant bet kokį neigiamą įmonės veiklos poveikį 4,19 4 ,619 aplinkai (pvz., rūšiuoti šiukšles, taupyti elektros energiją, vandenį ir pan.) 8. Kovoti su kyšininkavimu, papirkinėjimu 4,13 4 ,690 9. Skirti lėšų labdarai, paramai 3,46 3 ,751

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis 2013 m. tyrimo duomenimis

126 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Respondentams palikta galimybė išsakyti savo nuomonę, kokioms sritims, be minėtų, įmonės turėtų skirti daugiau dėmesio. Dažniausiai nurodyta: kvalifikacijos kėlimas ar persikvalifikavimas. Taip pat minėta darbuotojų motyvacija (tiek materialinio, tiek nematerialinio pobūdžio), prekių / paslaugų kokybė ir kt. Dau- geliu atvejų tai susiję su įmonės vidine aplinka, kas teigiamai veikia įmonės organizacinę kultūrą. Kai kurie pasisakymai buvo labiau skirti visuomenei, kaip nacionalinių tradicijų puoselėjimas, studentų, moksleivių bei mokslininkų rėmimas, visuomenės informavimas apie vykdomas socialines akcijas ir pan. Kaip matyti pateiktoje 2 lentelėje pasiūlymų pateikta nemažai ir dauguma jų nukreipti kurti žmonių gerovę, puoselėti etines vertybes.

2 lentelė. Respondentų nuomonė, kokios dar socialinės atsakomybės sritys organizacijai turėtų būti svarbios Neslėpti mokesčių Kurti naujas darbo vietas Vertinti savo darbuotojus, juos skatinti (t. y. žodinė padėka, padėka raštu, apdovanojimas įvairiomis progomis, užuojauta netekus artimojo, materiali pagalba ir pan.) Rūpintis darbuotojų kvalifikacija, perkvalifikavimu Rūpintis naujų darbuotojų adaptacija Ugdyti organizacijos narių pilietiškumą, tautinę savigarbą Puoselėti nacionalines tradicijas, vertybes, tautiškumą, patriotizmą Gerinti bendravimo su klientais kultūrą Bendradarbiauti su mokslininkais Skatinti studentus atlikti praktikas įmonėse, kurios susijusios su jų specialybe, siūlyti darbo vietas jiems baigus studijas Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis 2013 m. tyrimo duomenimis

Analizuojamu klausimu atliktas ANOVA testas (3 lentelė), reikšmingi duomenys paryškinti. Įtakos pasirinkimo variantams turėjo tiek visuomenėje užimama padėtis, tiek apklaustųjų amžius. Aiškinantis statistinį vidurkių reikšmingumo skirtumą tiems teiginiams, kuriems egzistuoja statistinė sąsaja, analizuotas ANOVA testo Turkey kriterijus.

3 lentelė. ANOVA testas, organizacijos veiklos sričių svarbos įvertinimas, lyginant su demografiniais duomenimis p reikšmė p reikšmė (respondentai pagal Teiginiai (respondentai užimamą padėtį pagal amžių) visuomenėje) 1. Orientuotis į vartotojų poreikių tenkinimą 0,051 0,059 2. Tiekti kokybiškas prekes / teikti paslaugas 0,039 0,932 3. Kurti patikimos įmonės reputaciją, gerinant jos įvaizdį 0,435 0,140 4. Tausoti aplinką, mažinant bet kokį neigiamą įmonės veiklos poveikį aplinkai (pvz., rūšiuoti šiukšles, taupyti elektros energiją, vandenį ir 0,596 0,008 pan.) 5. Užtikrinti darbuotojams ergonomiškas darbo vietas 0,776 0,197 6. Kovoti su kyšininkavimu, papirkinėjimu 0,982 0,075 7. Užtikrinti lygias teises (pagal amžių, lytį, kilmę) 0,051 0,302 8. Kurti organizacijoje teigiamą mikroklimatą, didinant darbuotojų 0,367 0,107 motyvaciją 9. Skirti lėšų labdarai, paramai 0,173 0,000 10. Didinti organizacijos skaidrumą, atskaitomybę visuomenei 0,018 0,340

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis 2013 m. tyrimo duomenimis

Nustatyta, kad teiginys, jog organizacijos turėtų tiekti kokybiškas prekes bei teikti kokybiškas paslaugas, yra susijęs su respondentų užimama padėtimi visuomenėje (p ≤ 0,05 = 0,039). Gauta vidurkio reikšmė

127 Ingrida Mauricienė, Jurgita Paužuolienė Įmonių socialinės atsakomybės svarba: visuomenės požiūris rodo, kad apklaustieji, dirbantys socialiai atsakingoje organizacijoje, visiškai sutinka su šiuo teiginiu, tuo tarpu studijuojantys ir nedirbantys asmenys su pateiktu teiginiu tik sutiko. Teiginys, kad organizacijos turėtų didinti skaidrumą ir atsakomybę visuomenei (p ≤ 0,05 = 0,018) susijęs su respondentų užimama padėtimi visuomenėje. Studijuojantys ir socialiai atsakingose organizacijose dirbantys asmenys visiškai sutiko su pateiktu teiginiu, tuo tarpu socialiai neatsakingose organizacijose dirbantys asmenys yra linkę tik sutikti su pateiktu teiginiu. Analizuojant vidurkių skirtumus pagal amžių, nustatyta, kad vyresnio amžiaus respondentai, lyginant su jaunesnio amžiaus respondentais, labiau linkę sutikti, kad įmonės turėtų tausoti aplinką mažin- damos bet kokį neigiamą poveikį (p ≤ 0,05 =0,008). Atsakymo, kad reiktų skirti lėšų labdarai ir rėmimui (p ≤ 0,05 =0,000), pasirinkimo variantui turi įtakos ir amžius. Nustatyta, kad 35–44 metų amžiaus respondentai labiausiai pritaria šiam teiginiui, kitų amžiaus grupių respondentai yra linkę tik iš dalies sutikti arba nesutikti, kad įmonės turėtų skirti lėšų labdarai bei paramai. Peršasi išvada, kad jaunesnio amžiaus respondentai dar turi mažai patirties ir nepakankamai suvokia socialinės atsakomybės svarbą. Manome, kad kiekvienas žmogus turėtų turėti supratimą apie socialinę atsakomybę ir pats prisidėti prie šios iniciatyvos. Nes vien verslo įmonės, valstybinės įstaigos nepajėgios išspręsti visų problemų. Kiekvienas žmogus turėtų susimąstyti apie aplinką, kurioje gyvena, prisidėti prie elementarių iniciatyvų, pavyzdžiui, šiukšlių rūšiavimo ar kovos su korupcija. Norint sužinoti, kaip visuomenė prisideda prie šios iniciatyvos apklaustiesiems pateikta teiginių grupė, kur prašyta įvertinti (nuo 1 – visiškai sutinku iki 5 – visiškai nesutinku), kiek jie prisideda prie socialinės atsakomybės puoselėjimo. 4 lentelėje matyti, kad labiausiai respondentai sutinka su tokiais teiginiais kaip: esu prieš kyšių davimą ir bet kokį papirkinėjimą (moda – 5), nediskriminuoju žmonių dėl amžiaus, lyties ar rasės (moda – 5). Kiek mažiau pritarta šiems teiginiams: tausoju aplinką (moda – 4); taupau vandenį, elektros energiją (moda – 4); taupau popierių (moda – 4); skiriu lėšų labdarai (moda – 4). Iš dalies pritarta teiginiams: rūšiuoju šiukšles (moda – 3); esu atsakingas vartotojas (moda – 3); dalyvauju savanorystės veikloje (moda – 3), pirkdamas prekę atsižvelgiu, kokiomis sąlygomis ji buvo pagaminta (moda – 3). Kaip matyti, nemaža dalis apklaustųjų vienaip ar kitaip prisideda prie socialinės atsakomybės puoselėjimo. Žinoma, galėtume dažniau pamąstyti apie savanorystę, šiukšlių rūšiavimą, nes žmogus geriausiai realizuoja save dirbdamas ne tik sau, bet ir kitiems.

4 lentelė. Įvertinkite, kiek Jūs prisidedate prie socialinės atsakomybės puoselėjimo (1 – visiškai nesutinku, 5 – visiškai sutinku) Std. Teiginiai Vidurkis Moda nuokrypis 1. Esu prieš kyšių davimą ir bet kokį papirkinėjimą 4,34 5 ,861 2. Nediskriminuoju žmonių dėl amžiaus, lyties ar rasės 4,63 5 ,602 3. Tausoju aplinką (pvz., nemėtau šiukšlių ir pan.) 4,10 4 ,765 4. Taupau vandenį, elektros energiją 3,95 4 ,841 5. Taupau popierių (pvz., prieš spausdindamas pagalvoju, ar man to 3,86 4 ,957 reikia, ir pan.) 6. Skiriu lėšų labdarai ir paramai 3,46 4 ,110 7. Rūšiuoju šiukšles 3,17 3 ,288 8. Esu atsakingas vartotojas (pvz., įvertinu savo poreikius ir neperku 3,34 3 ,892 to, ko nereikia) 9. Dalyvauju savanorystės veikloje 2,63 3 ,167 10. Pirkdamas prekę atsižvelgiu į tai, kokiomis sąlygomis ji buvo pagaminta (pvz., iš perdirbtų medžiagų, medžiagų, nekenksmingų 3,02 3 ,229 aplinkai ir pan.)

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis 2013 m. tyrimo duomenimis

Atliktas ANOVA testas analizuojamu klausimu parodė, kad įtakos pasirinkimo variantams turėjo tiek visuomenėje užimama padėtis, tiek apklaustųjų amžius (5 lentelė).

128 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

5 lentelė. ANOVA testas, apklaustųjų prisidėjimas prie socialinės atsakomybės lyginant su demografiniais duomenimis p reikšmė p reikšmė (respondentai Teiginiai (respondentai pagal visuomenėje pagal amžių) užimamą padėtį) 1. Tausoju aplinką (pvz., nemėtau šiukšlių ir pan.). 0,011 0,000 2. Taupau vandenį, elektros energiją 0,717 0,000 3. Taupau popierių (pvz., prieš spausdindamas pagalvoju, ar man to 0,453 0,000 reikia, ir pan.) 4. Rūšiuoju šiukšles 0,000 0,000 5. Esu atsakingas vartotojas (pvz., įvertinu savo poreikius ir neperku to, 0,238 0,000 ko nereikia) 6. Dalyvauju savanorystės veikloje 0,000 0,000 7. Pirkdamas prekę atsižvelgiu į tai, kokiomis sąlygomis ji buvo pagaminta (pvz., iš perdirbtų medžiagų, medžiagų, nekenksmingų 0,436 0,502 aplinkai ir pan.) 8. Esu prieš kyšių davimą ir bet kokį papirkinėjimą 0,054 0,056 9. Skiriu lėšų labdarai ir paramai 0,000 0,000 10. Nediskriminuoju žmonių dėl amžiaus, lyties ar rasės 0,520 0,040

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis 2013 m. tyrimo duomenimis

Analizuojant teiginio tausoju aplinką vidurkių skirtumus, nustatyta, kad tiek visuomenėje užimama pa- dėtis (p ≤ 0,05 = 0,011), tiek respondentų amžius (p ≤ 0,05 = 0,000) turėjo įtakos pasirinkimo variantui. Dir- bantys asmenys, ypač dirbantys socialiai atsakingose institucijose, taip pat vyresnio amžiaus respondentai visiškai pritarė šiam teiginiui. Tuo tarpu studijuojantys, nedirbantys ir jaunesnio amžiaus respondentai buvo linkę tik iš dalies pritarti pateiktam teiginiui. Pasirinkimo variantams: taupau elektros energiją, popierių, rūšiuoju šiukšles įtakos turėjo apklaustųjų amžius (p ≤ 0,05 = 0,000). Šiuo atveju gauti vidurkių skirtumai rodo, kad jaunesnio amžiaus respondentai (iki 35 metų) yra linkę tik iš dalies pritarti šiam teiginiui. Tuo tarpu vyresni respondentai jaučia didesnę atsakomybę ir poreikį taupyti elektros energiją, popierių ar rūšiuoti šiukšles. Taip pat respondentų prašyta įvertinti, ar jie yra atsakingi vartotojai. Nustatyta, kad jaunesni respondentai yra linkę nesutikti su šiuo teiginiu, tuo tarpu vyresni nei 45 metų amžiaus vartotojai labiau linkę šiam teiginiui pritarti (p ≤ 0,05 = 0,000). Vis dėlto reikėtų paminėti, kad tokių, kurie visiškai sutiktų, kad yra atsakingi vartotojai, nebuvo. Kad dalyvauja savanorystės veikloje, labiausiai buvo linkę pritarti dirbantys socialiai atsakingose institucijose bei vyresni nei 45 metų amžiaus respondentai (p ≤ 0,05 = 0,000). Tačiau reikėtų paminėti, kad vis dėlto gana didelė dalis apklaustųjų visiškai nedalyvauja tokiose veiklose. Lėšų labdarai taip pat daugiau skiria dirbantys arba vyresnio amžiaus respondentai (p ≤ 0,05 = 0,000). Peršasi išvada, kad nuo padėties visuomenėje bei amžiaus priklauso atsakomybės jausmas. Respondentų klausta, kaip jie mano, ar visi visuomenės nariai turėtų prisidėti prie socialinės atsakomy- bės puoselėjimo. Beveik visi apklaustieji teigė, kad turėtų, tačiau yra ir teigusių, kad ne visi piliečiai turėtų prisidėti prie socialinės atsakomybės puoselėjimo.

129 IngrIda MaurIcIenė, JurgIta PaužuolIenė Įmonių socialinės atsakomybės svarba: visuomenės požiūris

2 pav. Respondentų nuomonė, ar visi piliečiai turėtų prisidėti prie socialinės atsakomybės puoselėjimo

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis 2013 m. tyrimo duomenimis

Manome, kad kiekvienas visuomenės narys galėtų bent iš dalies prisidėti prie socialinės atsakomybės puoselėjimo, kaip ir kiekviena Lietuvos organizacija. Visiškai nesvarbu, įmonė pasiskelbusi kaip socialiai atsakinga ar ne, svarbiausia, kaip ji rūpinasi savo darbuotojais, aplinkosauga, geresnės visuomenės kūrimu. Apibendrinant galima teigti, kad visuomenė nemažai tikisi iš įmonių. Vieni svarbiausių prioritetų būtų vartotojų poreikiai, žmogaus teisės, darbuotojų gerovė, įmonės reputacija visuomenės akyse. Vis dėlto rei- kėtų pabrėžti, kad patys apklaustieji tik iš dalies prisideda prie kai kurių socialinės atsakomybės sričių įgy- vendinimo. Organizacijos negali išspręsti visų kylančių problemų, todėl turėtumėme labiau susimąstyti, kaip galima būtų prisidėti prie socialinės atsakomybės puoselėjimo.

Išvados

Šiandieninis verslas nebegali ignoruoti aplinkosauginių ir socialinių problemų. Kadangi verslas yra šių problemų dalis, jis privalo tapti ir jų sprendimo dalimi. ĮSA lemiamą reikšmę turi dialogas su svarbiausiomis suinteresuotosiomis grupėmis. Pažymėtina, kad prisiimti socialinę atsakomybę naudinga pačioms įmonėms, nes tai leidžia joms tiksliau prognozuoti sparčiai kintančius visuomenės lūkesčius ir nustatyti veiklos sąly- gas bei gauti iš to naudos. Įmonės gali užsitarnauti ilgalaikį darbuotojų, vartotojų ir piliečių pasitikėjimą. Akcentuojama, kad socialiai atsakingoms įmonėms labai svarbus yra visuomenės požiūris. Vartotojai tokią įmonę vertina palankiau, mieliau renkasi jos produktus, skatina kitus daryti tą patį, labiau tiki jos vykdoma veikla. Teigtina, kad socialiai atsakingos įmonės turėtų etiškai ir teisiškai valdyti verslą, kur būtų tenkinami visuomenės lūkesčiai ir poreikiai. Apibendrinant tyrimo rezultatus nustatyta, kad dauguma apklaustųjų žino apie Lietuvos įmonių puoselė- jamą socialinę atsakomybę, vis dėlto nemažai apklaustųjų apie tai nežino. Tai patvirtina faktą, kad Lietuvoje ši informacija per mažai viešinama. Taip pat išsiaiškinta, kad dauguma respondentų mano, kad organizacijos turėtų orientuotis į vartotojų poreikių tenkinimą, tiekti kokybiškas prekes / teikti paslaugas, kurti patikimos įmonės reputaciją, gerindamos įmonės įvaizdį ir kt. Tik iš dalies pritariama, kad įmonės turėtų skirti lėšų labdarai, rėmimui, paramai. Respondentai taip pat akcentavo, kad įmonės daugiau dėmesio turėtų skirti kvalifi kacijos kėlimui, persikvalifi kavimui, darbuotojų motyvacijai, įvaizdžiui, prekių / paslaugų kokybei ir kt. Dažniausia tai susiję su įmonės vidine aplinka ir padeda ją puoselėti. Kai kurie pasisakymai buvo labiau skirti visuomenei, kaip nacionalinių tradicijų puoselėjimas, studentų, moksleivių bei mokslininkų rėmimas, visuomenės informavimas apie vykdomas socialines akcijas ir pan. Atliktu tyrimu išaiškinta, kad visuomenės nariai labiausiai prisideda prie socialinės atsakomybės puo- selėjimo neduodami kyšių ir nepapirkinėdami; nediskriminuodami žmonių dėl amžiaus, lyties ar rasės. Taip pat prisidėdami prie aplinkos tausojimo; taupydami vandenį, elektros energiją, popierių. Vis dėlto reikėtų

130 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) pažymėti, kad patys apklaustieji tik iš dalies prisideda prie šiukšlių rūšiavimo, menkai dalyvauja savanorys- tės veikloje, nėra labai atsakingi vartotojai ir pirkdami prekę ne visada atsižvelgia, kokiomis sąlygomis ji buvo pagaminta. Kaip matyti, nemažai apklaustųjų vienaip ar kitaip prisideda prie socialinės atsakomybės puoselėjimo. Žinoma, galėtume dažniau pamąstyti apie savanorystę, šiukšlių rūšiavimą, nes žmogus geriausiai realizuoja save dirbdamas ne tik sau, bet ir kitiems. Vis dėlto organizacijos negali išspręsti visų kylančių problemų, todėl kiekvienas turėtumėme susimąstyti, kaip galėtumėme prisidėti prie socialinės atsakomybės puoselėjimo.

Literatūra

Bagdonienės, D., Paulavičienės, E. (2010). Socialinės atsakomybės ir organizacijos vadybos sistemos integravimas. Ekonomika ir vadyba, Nr. 15, p. 366–373. Clegg, S. R., Bailey, J. R. (2008). International Encyklopedia of Organization Studies. JAV: Sage Publication, Vol. 1, p. 1–411; Vol. 3, p. 838–1214. Česynienė, R., Diskienė, D., Česynaitė, E. (2011). Socialinė atsakomybė darbuotojų atžvilgiu: lyginamoji viešojo ir verslo sektorių analizė. Viešasis administravimas, Nr. 29, p. 19–26. Kaunas. ES įmonių socialinės atsakomybės strategija 2011–2014 m. (2011). Komisijos komitetas Europos parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui. Briuselis. Prieiga internetu: [2013-04-05]. Grundey, D. (2008). Applying sustainability principles in the economy. Technological and Economic Development of Economy, Vol. 14(2), p. 101–106. Gruževskis, B., Vasiljevienė, N., Moskvina, J., Kleinaitė, I. (2006). Įmonių socialinė atsakomybė. Aktualūs socialinės politikos klausimai. Vilnius: Darbo ir socialinių tyrimų institutas. Juščius, V. (2009). Įmonių socialinė atsakomybė ir organizacijų tapatumas šiuolaikinės ekonominės krizės kontekste. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 264–271. Kovaliov, R., Snieška, V., Simanavičius, A. (2009). Lietuvos autoverslo įmonių požiūrio į ĮSA vertinimas. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 294–300. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Kleinaitė, I. (2007). Įmonių socialinės atsakomybės gairės mažoms ir vidutinėms įmonėms ir geros praktikos pavydžiai. Atsakingo verslo praktika. Vilnius: LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Leonard, D., McAdam, R. (2003). Corporate Social responsibility. Quality and Etichs. Prieiga internetu: [2013-04-04], p. 27–32. LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. (2013). Prieiga internetu: http://www.socmin.lt/ [2013-03-15]. McGehee, N. G., Wattanakamolchai, S., Perdue R. R., Calvert E. O. (2009). Corporate Social Responsibility Within The U.S. Lodging Industry: An Exploratory Study. Journal of Hospitality & Tourism Research, Vol. 33, No. 3, p. 417–437. Prieiga internetu: http://jht.sagepub.com/cgi/content/abstract/33/3/417 [2013-04-04]. Mcwilliams, A., Siegel, D. (2001). Corporate Social Responsibility: A Theory of the Firm Perspective. Academy of Management Journal, Vol. 26, No. 1, p. 117–127. Briarcliff Manor, NY, ETATS-UNIS. Persson, H. T. R. (2008). Social Capital and Social Responsibility in Denmark. International Review for The Sociology of Sport, No. 43/1, p. 35–51. Social Accountability International (SAI). Prieiga internetu: http://www.sa-intl.org/ [2013-03-15]. Simanavičienė, Ž., Kovaliov, R., Šubonytė, J. (2011). Įmonių socialinės atsakomybės skatinimo politikos Lietuvoje SSGG analizė. Ekonomika ir vadyba, Nr. 16, p. 605–613. Šimanskienė, L., Paužuolienė, J. (2010). Įmonių socialinės atsakomybės svarba Lietuvos organizacijoms. Management theory and studies for rural business and infrastructure Development, Nr. 20 (1), p. 1–9. Vishnubhai, P. N. (2012). The Impact of CSR Perception on Job Attitudes of Employees in India. Advances in management, Nr. 5 (7), p. 58–61. Šimanskienė, L., Paužuolienė, J. (2010). Įmonių socialinės atsakomybės svarba Lietuvos organizacijoms. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, Nr. 20 (1), p. 1–11. Ubius, U., Alas, R. (2009). Organizational Culture Types as Predictors of Corporate Social Responsibility. Engineering Economics, Nr. 1, p. 90–99.

131 Ingrida Mauricienė, Jurgita Paužuolienė Įmonių socialinės atsakomybės svarba: visuomenės požiūris

THE IMPORTANCE OF CORPORATE SOCIAL RESPONSIBILITY: SOCIETY PERCEPTION

Ingrida Mauricienė, Jurgita Paužuolienė Klaipėda State College, Klaipėda University (Lithuania)

Summary

In order to successfully operate, organizations will inevitably have to adapt to the changing values of society, from humble working relationships to partnerships, from fast and lightest profits to long-term trends from benefits seeking only for themselves accountable to society and nature. All of this dictated by the need to undertake social responsible practices, because sustainable, responsible and ethical practice is each organization’s greatest asset. Organizations’ perceiving the importance of social responsibility voluntarily undertakes additional commitments to improve business practices, the introduction of modern human resource management technologies in their practice, use of natural resources in sustainable technologies, human health friendly materials and manufacturing processes. Organizations carrying out social responsible business not only take care of the environment, society, improve their working conditions, also they improve the image of the organization, strengthening the brand. It is assumed that customers organizations like this assess better, prefer its products, encouraging others to do the same, the more they believe in the activities. For this organizations are very important society perceptions. Studies in Lithuania has shown that social responsibility for consumer are low appreciated, a small part of the Lithuanian prefer products/services of social responsible organizations, a certain part of the Lithuanian does not know about social responsibility. That’s why it should be analyzing following problem questions in this presentation: what society thinks about social responsible business? How society contributes to the development of social responsibility? What should be the most relevant for social responsible companies? and so on. The aim of research is to investigate society attitudes to social responsibility. In the research used the questionnaire method. Data was processing using SPSS (statistical package for the social sciences) program 17.1 version. Study showed that the society is quite a lot to expect from businesses. One of the most important priorities of the users’ needs, human rights, employee welfare, the company’s reputation in the society. However, it should be noted that most respondents only partially contributes to some of the social responsibilities of the implementation. However, organizations can not solve all the problems, so it should be for each of our more to think as possible to contribute to the development of social responsibility. KEY WORDS: corporate social responsibility, society, values, environment.

JEL CODES: A13; M14; F64.

132 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

REGIONALIZAVIMO PROCESAI GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS: „ORBITŲ“ MODELIS IR VEIKLOS EFEKTYVUMO DIDINIMAS VERSLE BEI VIEŠAJAME SEKTORIUOSE

Borisas Melnikas1

Vilniaus Gedimino technikos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Straipsnis yra teorinio pobūdžio, skirtas kompleksiškai nagrinėti regionalizavimo procesus globalizacijos kontekste, parodant, kad regionalizavimo procesų tyrimai yra svarbi globalizacijai skirtų tyrimų sritis. Išryškinti svarbiausi istoriškai susiklostę globalizacijos etapai, parodyti kiekvienam etapui būdingi regionalizavimo procesų ypatumai. Straipsnyje detaliai apibūdinta daugiadimensės regionalizacijos koncepcija, pasiūlytas „orbitų“ modelis. Aptariamos galimybės daugiadimensės regionalizacijos koncepciją bei „orbitų“ modelį pritaikyti internacionalizavimo ir regionalizacijos procesų strateginiame planavime. Straipsnyje aptariamos perspektyvios tolesnių mokslinių tyrimų kryptys, skirtos regionalizavimo procesams ir regionų raidai globalizacijos kontekste. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: regionalizavimas, globalizacija, „orbitų“ modelis, verslas, viešasis sektorius.

JEL KLASIFIKACIJA: F20, F50, O10, O30, O32.

Įvadas

Globalizacijos procesai – ypač svarbi ir reikšminga aplinkybė, lemianti šiuolaikinės socialinės, eko- nominės, politinės raidos, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos, poveikio aplinkai, pokyčių versle ir viešojoje veikloje turinį, kryptingumą, rezultatus bei padarinius. Globalizacijos procesai veikia situaciją ir pokyčius tiek viso pasaulio mastu, tiek kiekvienoje šalyje ir kiekviename regione. Beje, šis teiginys vertintinas kaip universalus ir tinkantis įvairiai identifikuojamiems ir apibrėžiamiems regionams – bet kurios šalies ir gerokai plačiau suvokiamiems regionams pasaulio dalies, žemyno, šalies ar šalių grupės mastu. Pabrėžtina, kad globalizacijos procesų raiška ir poveikiai situacijai, pokyčiams skirtinguose regionuose pasižymi daugialypiškumu bei įvairove: regionų ypatumai ir juose susiklosčiusios situacijos specifika nulemia tai, kad skirtinguose regionuose gali būti skirtingai reaguojama į globalizacijos iššūkius ir poveikius, globalizacijos sukeliamas grėsmes, taip pat skirtingai išnaudojamos globalizacijos nulemtos galimybės aktyvinti socialinę, ekonominę, politinę raidą, kultūros, mokslo ir technologijų pažangą. Taigi globalizacijos sąlygomis išryškėja daug naujų poreikių adekvačiai suvokti ir spręsti įvairias regioninės raidos ir plėtros problemas bei siekti, kad regionalizavimo procesai globalizacijos kontekste realiai būtų orientuoti į aukščiausius visuomenės modernizavimo bei gyvenimo kokybės gerinimo standartus.

1 Borisas Melnikas – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinės ekonomikos ir vadybos katedra, prof. habil. dr. El. paštas: [email protected] Tel.: +370 5 274 487 8

133 Borisas Melnikas Regionalizavimo procesai globalizacijos sąlygomis: „orbitų“ modelis ir veiklos efektyvumo didinimas versle bei viešajame sektoriuose

Gebėjimai adekvačiai suvokti ir spręsti įvairias regionalizavimo problemas bei tinkamai reaguoti į įvai- rių regionų raidos praktikoje kylančius globalizacijos iššūkius yra svarbi prielaida realiai efektyvinti verslo bei viešojo sektoriaus subjektų veiklą. Taigi galima teigti, kad šiuolaikinėje globalizacijos aplinkoje išryškėja būtinumas plėtoti mokslinį regionalizavimo procesų pažinimą, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad daugelis regionalizavimui, regionų raidai ir plėtrai, regioninei politikai skirtų klausimų iki šiol arba apskritai nenagrinėta, arba šiai tematikai skirtuose tyrimuose reikiamu mastu neatsižvelgta į šių dienų aktualijas ir poreikius: pastaroji aplinkybė nulemia šios publikacijos paskirtį ir jos turinį. Straipsnyje pateiktoje medžiagoje apibendrinami autoriaus atliktų regionalizavimo procesams bei regioninei plėtrai šiuolaikinėmis globalizacijos sąlygomis skirtų teorinių tyrimų rezultatai. Straipsnyje apibūdintų tyrimų objektas – šiuolaikinėmis globalizacijos sąlygomis pasireiškiantys regionalizavimo ir regioninės plėtros procesai, jiems būdingi priežastiniai ryšiai bei dėsningumai. Tyrimų tikslas – parengti ir pasiūlyti taikyti praktiškai vadinamąjį „orbitų“ modelį, kurio dėka įvai- riose verslo bei viešosios veiklos srityse veikiantys subjektai galėtų adekvačiai prisitaikyti prie vis didesne įvairove ir vis didėjančiu sudėtingumu pasižyminčių globalizacijos iššūkių, kartu sudarydami prielaidas realiai didinti veiklos efektyvumą tiek versle, tiek ir viešajame sektoriuje.

1. Globalizacija kaip regionalizavimo procesų kontekstas: šiuolaikinis teorinis požiūris

Globalizacija – vienas esminių šiuolaikinę visuomenę ir jos gyvenimą apibūdinančių požymių: ji lemia reikšmingiausius socialinės, ekonominės, politinės raidos, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos procesus, sudaro prielaidas ir nulemia poreikius inicijuoti bei įgyvendinti visas gyvenimo sritis apimančius kokybinius pokyčius (Altvater, Mahnkopf, 1996; Appiah, 2007; Brakman, Garretsen, Marrewijk, Witteloos- tuijn, 2006; Brett, 2007; Castells, 2005, 2006, 2007; Chossudovsky, 2003; Friedman, 2005, 2009; Epping, 2009; Garrett, Mitchell, 2001; Gerber, 2010; Hays, 2010; Huntington, 2011; Lasserre, 2007; Lundby, 2010; O’Brien, Williams, 2007; Ozbilgin, Tatli, 2008; Porter, 1998; Stiglitz, 2009; Melnikas, 2002–2011). Galima teigti, kad visas svarbiausias šiuolaikinei visuomenei ir jos gyvenimui būdingos kaitos tendencijas nulemia būtent globalizacijos procesai, o tolesnis globalizacijos plėtojimas tampa reikšmingu rezultatu, kurį lemia svarbiausi visose gyvenimo srityse vykstantys pokyčiai: šios aplinkybės atskleidžia poreikį detaliau aptarti globalizacijos sampratą, identifikuoti globalizaciją ir kaip esminį šiuolaikinę visuomenę bei jos gyvenimą apibūdinantį požymį, ir kaip reikšmingą pačios visuomenės raidos bei pažangos dėsningumą. Beje, šiuolaikiniame moksle ir pasaulio pažinimo praktikoje vieningi požiūriai į globalizacijos bei jos procesų sampratą nėra susiformavę, egzistuoja daug vienas kitą papildančių ir detalizuojančių globalizacijos prasmės apibūdinimų bei esmės traktavimų. Pažymėtina ir tai, kad globalizacijos procesai bei reiškiniai pa- sižymi didele įvairove, sudėtingumu, priežasčių, pasekmių bei raiškos formų daugialypiškumu. Bendruoju atveju globalizacijos samprata gali būti apibūdinama kaip išreiškianti globaliai, viso pasaulio mastu vykstančius reiškinius, kurių esmė – įvairias gyvenimo, veiklos ir raidos sritis apibūdinančių naujų siekių, lūkesčių, veiklos bei elgsenos modelių, stereotipų, normų, kokybės ir efektyvumo standartų spar- tėjantis universalizavimas ir unifikavimas, kitaip tariant, spartėjantis panašių ar net vienodų naujų siekių, lūkesčių, veiklos ir elgsenos modelių, stereotipų, normų, kokybės ir efektyvumo standartų, apibūdinančių įvairias gyvenimo bei veiklos ir raidos sritis, susikūrimas ar sukūrimas, sklaida, įgyvendinimas ir atnaujini- mas būtent globaliu, viso pasaulio mastu. Pagrindinė tokios sampratos idėja yra ta, kad spartėjantys panašių ar netgi vienodų naujų siekių, lū- kesčių, veiklos ir elgsenos modelių, stereotipų, normų bei kokybės ir efektyvumo standartų susikūrimo ar sukūrimo, sklaidos, įgyvendinimo ir atnaujinimo globaliu mastu procesai atskleidžia dvi esmines viena kitą papildančias aplinkybes: • susidaro ar yra sudaromos prielaidos, kad skirtinguose pasaulio regionuose klostytųsi ir galėtų būti skleidžiami panašūs ar netgi vienodi gyvenimo būdo ir veiklos ar raidos modeliai bei elgsenos ste-

134 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

reotipai, apimantys įvairias socialinės, ekonominės raidos, kultūros, mokslo ir technologijų pažan- gos sritis, taip pat įvairius politinio gyvenimo, verslo ir viešosios veiklos sektorius: galima teigti, kad socialinės, ekonominės raidos, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos, politinio gyvenimo, verslo ar viešosios veiklos toms pačioms sritims priskirtinų panašių bei vienodų gyvenimo būdo, veiklos ar elgsenos modelių ir stereotipų susikūrimo ir pasklidimo procesai gali būti traktuojami kaip esminis požymis, rodantis, kad globaliu mastu vyksta įvairias gyvenimo ir veiklos sritis apimantys kompleksiniai gyvenimo būdo, veiklos ir socialinės elgsenos supanašėjimo procesai, tarp jų – identiškų vertybių, poreikių, technologinių, organizacinių sprendimų, veiklos, raidos ir elgsenos galimybių bei siekių raiškos supanašėjimo ir suvienodėjimo procesai; • susidaro ar yra sudaromos prielaidos tam, kad globaliu mastu vyktų naujo tipo jungimosi procesai, išreiškiantys skirtinguose pasaulio regionuose ir veiklos bei raidos srityse, skirtingose kultūrose ar gyvenimo būdo sistemose sukauptos patirties, vertybių, modelių, standartų, stereotipų, technologi- nių ir organizacinių sprendimų integraciją ir sintezę, kai įvairios kilmės sinergetinių efektų pagrindu susikuria ar yra sukuriami, sklinda ir globalių erdvių mastu įgyvendinami bei vėliau atnaujinami nauji gyvenimo būdo modeliai, veiklos ir raidos stereotipai, kokybės ir efektyvumo standartai, nulemiantys tolesnius supanašėjimo ir suvienodėjimo įvairiose srityse procesus: tokiais atvejais galima teigti, kad pastarųjų procesų sklaidos pagrindas yra sinergetiniai efektai, atsirandantys kaip įvairių patirčių, kultūrų, veiklos ir raidos procesų bei technologijų sąveikos ir įvairialypių jungčių rezultatas.

Išdėstytas požiūris į globalizacijos sampratą rodo suvokimą, kad globalizacija gali būti traktuojama ir kaip objektyvią realybę atskleidžiantis dėsningumas, ir kaip esminis požymis, apibūdinantis tiek šiuolaikinę visuomenę bei jos gyvenimą, tiek ir šiuolaikinei visuomenei būdingus pokyčius, raidos ir pažangos reiški- nius bei procesus. Pažymėtina, kad tokio požiūrio atitikimą realybei patvirtina istoriškai sukaupta globalizacijos procesų pažinimo ir analizės patirtis: globalizacijos procesai reiškėsi visais žmonijos raidos etapais, o tai leidžia teigti, kad šiuolaikiniai globalizacijos procesai yra ne kas kita, kaip istoriškai susiklosčiusio reiš- kinio raiška dabartinio žmonijos raidos etapo sąlygomis. Pastarasis teiginys leidžia pagrįsti poreikį detaliau apibūdinti globalizaciją kaip istoriškai pasireiškiantį reiškinį, siekiant išryškinti šiuolaikinei globalizacijos raiškai ir tendencijoms būdingas istorinės kilmės aplinkybes. Taip pat pažymėtina, kad globalizacija – tai reiškinys, kuris žmonijai buvo būdingas visais jos raidos etapais: visais laikais visuose pasaulio regionuose ir šalyse reiškėsi įvairios globalizacijai būdingos apraiš- kos. Globalizacijos procesai istoriškai reikšdavosi iš esmės visose visuomenės gyvenimo, jos socialinės, ekonominės, politinės raidos, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos, verslo bei viešosios veiklos srityse. Globalizacijos procesai istoriškai reiškėsi įvairiomis formomis, kaip įvairių kultūrų, religijų bei ideolo- gijų pasklidimo erdvių plėtra, jų sąveika, taip pat tokiomis, kaip įvairių politinės, ekonominės, informaci- nės, karinės įtakos sričių plėtra. Beje, ypač pabrėžtini tarptautinių erdvių mastu besireiškiantys sąveikos ir bendradarbiavimo procesai, konfliktai tarp įvairių subjektų, visų pirma ekspansija pasižymintys konfliktai ir sąveika tarp valstybių bei jų grupių. Kaip išskirtinai svarbios pažymėtinos ekspansija pasižyminčios ka- rinės, politinės, ekonominės konfrontacijos formos, taip pat daugialypės bendradarbiavimo, kooperacijos ir komunikavimo formos: akivaizdu, kad tiek bendradarbiavimo, tiek ir konfrontacijos apraiškos gali būti suvokiamos ir kaip globalizacijai būdingos charakteristikos, ir kaip požymiai, rodantys, kad įvairios bendradarbiavimo ir konfrontacijos formos daro įtaką ir netgi programuoja pačius globalizacijos procesus bei jų raišką. Globalizacijos ir jos apraiškų formų įvairovę rodo ir tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos rezultatų plėtros tarptautiniu mastu formų bei galimybių įvairovė. Globalizacijos procesai istoriškai reprezentavo ir vis dar reprezentuoja visuomenėje susiklosčiusius bei išryškėjusius polinkius plėtoti internacionalizavimą globaliu mastu, suvokiant, kad įvairiais laikmečiais supratimas apie globalų mastą bei globalias erdves ribotas atitinkamam laikmečiui būdingu pasaulio pažinimu: atsižvelgiant į istoriškai plėtojamą pasaulio pažinimo lygį, keitėsi suvokimas apie globalias erdves ir veiklos jose galimybes. Tai reiškia, kad visuomenėje susiklostančią sampratą apie globalumą ir globalizaciją labai

135 Borisas Melnikas Regionalizavimo procesai globalizacijos sąlygomis: „orbitų“ modelis ir veiklos efektyvumo didinimas versle bei viešajame sektoriuose veikia tiek pasiektas mokslinio pažinimo įvairiose srityse lygis, tiek visuomenės atvirumas bei gebėjimas komunikuoti su įvairioms kultūroms bei mentalitetams atstovaujančiais subjektais, jos polinkiai toleruoti ir adaptuoti kitus požiūrius, modelius, stereotipus. Pabrėžtina, kad visuomenės sampratą apie globalumą ir globalizaciją gerokai veikia pačioje visuomenėje, ypač jos elito grupėse, susiformavę interesai bei gebėji- mai inicijuoti, skleisti ir įgyvendinti naujas nuostatas, siekius bei lūkesčius, kurie atskleidžia globalizacijos prasmę.

2. Regionalizavimo procesai globalizacijos reiškinių sistemoje: samprata ir įvairovė

Regionalizavimo procesų nagrinėjimas globalizacijos kontekste – vienas esminių prioritetų siekiant moksliškai pažinti šiuolaikinius globalizacijos reiškinius, laiku diagnozuoti ir spręsti globalizacijos sąlygo- mis kylančias problemas. Pažymėtina, kad tiek šiuolaikinėje socialinės, ekonominės, politinės raidos, kultūros, mokslo ir techno- logijų pažangos praktikoje, tiek ir šią praktiką apibendrinančiose teorijose nėra susiformavę vienareikšmiški požiūriai į regionalizavimą ir jo sampratą: kaip žinoma, šiuo metu egzistuoja daug gana skirtingų ir netgi prieštaringų regionalizavimo, regioninės politikos, raidos ir plėtros, regionalizavimo problemų ir prioritetų apibūdinimų bei apibrėžimų, vieninga ir vienareikšmiškai traktuojamų sąvokų bei apibūdinimų sistema kol kas dar nesukurta (Scholte, 2005; Lasserre, 2007; Ambros, Schlegelmilch, 2009). Nors regionalizavimo tematika nepasižymi vartojamų sąvokų ir apibūdinimų vienareikšmiškumu, trūks- ta tikslumo ir aiškumo, galima teigti, kad kai kurios bazinės sąvokos ir sampratos gali būti apibūdintos ir apibrėžtos gana aiškiai: šis teiginys galioja ir tais atvejais, kai regionalizavimo procesus siekiama nagrinėti bei pažinti globalizacijos kontekste. Galima teigti, kad bendriausia prasme regionalizavimas gali būti apibūdinamas kaip veiksmas, kuriuo tam tikri socialinės, ekonominės, politinės raidos, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos, verslo ar vie- šosios veiklos procesai apribojami konkretaus regiono erdve, kuriuo jie kryptingai nukreipiami į konkrečių regionų problemų sprendimą ir kuriuo siekiama pirmiausia atsižvelgti į konkrečių regionų specifiką bei jų poreikius. Toks regionalizavimo sąvokos apibūdinimas gali būti pritaikomas apibūdinant ir kitas atitinkamai tematikai priskirtinas sąvokas: regionalizavimo procesų, regioninės politikos, regioninės raidos ar plėtros, taip pat suvokimo, kad regionalizavimo esmė yra veiksmai, nukreipti į tam tikram regionui (regionams) būdingas reikmes bei pasižymintys tam tikrą regioną (regionus) apibūdinančių ribojimų apibrėžtumu, leidžia sudaryti prielaidas tam, kad minėtos sąvokos atskleistų siekius ir polinkius globalizacijos kontekste kryptingai ir adekvačiai reaguoti į konkrečiuose regionuose išryškėjusių ar išryškėjančių problemų sprendimo poreikius. Akivaizdu, kad regionalizavimo procesai globalizacijos kontekste gali būti suvokiami ir vertinami kaip pasižymintys didžiule įvairove, kurią atskleidžia šios esminės aplinkybės: • regionų ir jų požymių daugialypiškumas, identifikavimo galimybių įvairovė, atsižvelgiant ir į tai, kad globalizacijos kontekste patys regionai gali būti identifikuojami labai įvairiai: kaip naciona- linių šalių regionai, kaip nacionalinės šalys ar jų grupės, kaip stambūs pasaulio regionai, taip pat kaip kitaip identifikuojami regionai; • regionuose išryškėjančių problemų ir plėtojamos veiklos, raidos ar pokyčių įvairovė, atskleidžian- ti, kad požiūrių į regionalizavimą turiniui įtakos gali turėti regionuose kylančių ir sprendžiamų problemų bei plėtojamos veiklos logikos ir prasmės daugialypiškumas; • suvokimas, kad regionalizavimo procesai gali būti nagrinėjami ir vertinami daugialypių globalizacijos procesų kontekste, kartu atsižvelgiant į regionalizavimo procesų aplinkos įvairovę bei daugialypiškumą; • regionalizavimo procesuose dalyvaujančių subjektų ir jų interesų įvairovė, lemianti poreikį ade- kvačiai identifikuoti pačių regionalizavimo procesų kryptingumą; • objektyvių ir subjektyvių veiksnių bei jų sąrankų įvairovė, apibūdinanti regionalizavimo procesų valdymo ir šių procesų poveikio galimybių daugialypiškumą.

136 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Išvardytosios, taip pat ir kitos aplinkybės atskleidžia tai, kad regionalizavimo procesų raiška globalizacijos kontekste pasižymi suvokimo ir vertinimo galimybių įvairove, kartu parodo, kad regionalizavimo procesų nagrinėjimas gali būti grindžiamas siekiu įgyvendinti skirtingas nuostatas.

3. Regionalizavimo procesų funkcijos globalizacijos kontekste

Regionalizavimo procesai globalizacijos kontekste „atlieka“ daug skirtingų funkcijų, išreiškiančių regionalizavimo prasmę ir paskirtį tiek inicijuojant, skatinant bei aktyvinant, tiek ir stabdant globaliu mastu pasireiškiančius pokyčius. Galima teigti, kad regionalizavimo procesams būdingų funkcijų įvairovė kartu apibūdina ir regionalizavimo reiškinių įvairovę. Reikšmingais laikytini tie regionalizavimo reiškiniai, kurie atskleidžia regionalizavimo procesų orienta- vimą į prioritetinėmis laikytinas funkcijas, iš jų išskiriant: • katalizatorių tipo funkcijas; • funkcijas, kurios išreiškia naujų globalizacijos apraiškų inicijavimą; • funkcijas, kurios išreiškia oponavimą, priešpriešą ir prevenciją galimų nepageidaujamų globalizacijos apraiškų ir pasekmių atžvilgiu; • regionų identitetui ir regioninės raidos prioritetams įtvirtinti globalizacijos sąlygomis skirtos multiplikavimo funkcijos.

Katalizatorių tipo funkcijų prasmę ir jų prioritetiškumą atskleidžia tai, kad globalizacijos sąlygomis įvai- riuose regionuose vyksta ar gali vykti specifiniai procesai, kurių esmė – skatinti ir aktyvinti globalizaciją regione ar keliuose regionuose, kitaip tariant, atlikti savotišką katalizatoriaus vaidmenį, „pritaikant“ globali- zaciją regiono mastu. Tai reiškia, kad regionalizavimo procesus, kuriems būdingas katalizatorių tipo funkcijų vyravimas, galima traktuoti kaip procesus, kurie atskleidžia globalizacijos metu sklindančių naujų vertybių, nuostatų, modelių, standartų ar stereotipų adaptavimą, įgyvendinimą ir tolesnį pasklidimą konkrečiame regione ar regionuose: tada regionalizavimo procesai suvoktini ir vertintini kaip neatskiriama globalizacijos procesų dalis. Naujų globalizacijos apraiškų inicijavimą išreiškiančių funkcijų prasmė ta, kad globalizacijos sąlygomis kiekviename regione gali būti skatinami tam tikri pokyčiai ir nauji požiūriai, vertybės, modeliai, standartai ar stereotipai, kurie iš pradžių pasklinda regione, o vėliau skleidžiami ir įgyvendinami plačiau ar net globaliu mastu: tada galima sakyti, kad atliekama naujų globalizacijos apraiškų inicijavimo funkcija. Kartu galima teigti, kad regionalizavimo procesus, kuriems būdinga šios funkcijos raiška, galima traktuoti kaip atsklei- džiančius naujų pokyčių inicijavimą konkrečiame regione ir šių pokyčių pagrindu sukurtinų naujų vertybių, nuostatų, modelių, standartų ar stereotipų tolesnę sklaidą globaliu mastu: tokiais atvejais regionalizavimo procesai suvoktini ir vertintini kaip atliekantys konkrečių globalizacijos apraiškų inicijavimo funkciją ir be- sąlygiškai laikytini reikšmingais. Funkcijos, išreiškiančios oponavimą ir priešpriešą globalizacijai bei galimų nepageidaujamų globalizacijos apraiškų ir pasekmių prevenciją, suvoktinos kaip ypač reikšmingos, nes globalizacijos sąlygomis įvairiuose regionuose galimas tam tikras pasipriešinimas šiems procesams, taip pat ir įvairūs opoziniai reiš- kiniai, kritikuojantys globalizaciją, nukreipti į alternatyvų paiešką, taip pat gali išryškėti siekis plėtoti galimų nepageidaujamų globalizacijos apraiškų ir pasekmių prevenciją: tie regionalizavimo procesai, kurių turinį ir logiką atskleidžia siekis vykdyti būtent šias funkcijas, gali būti suvokiami ir kaip realizuojantys oponavimo, priešpriešos bei galimų nepageidaujamų globalizacijos apraiškų ir pasekmių prevencijos prioritetus, ir kaip išreiškiantys polinkį įgyvendinti konkrečiame regione ar regionuose pasipriešinimo globalizacijai, tam tikrų globalizacijos apraiškų ir pasekmių prevencijos bei stabdymo, taip pat globalizacijai alternatyvių pokyčių nuostatas. Savaime suprantama, taip apibūdinami regionalizavimo procesai gali būti traktuojami ir kaip pa- pildantys „tradiciškai“ apibrėžiamus globalizacijos procesus, ir kaip priklausantys šiems procesams, ir kaip jiems alternatyvūs.

137 Borisas Melnikas Regionalizavimo procesai globalizacijos sąlygomis: „orbitų“ modelis ir veiklos efektyvumo didinimas versle bei viešajame sektoriuose

Pažymėtina, kad oponavimą ir priešpriešą globalizacijai bei galimų nepageidaujamų globalizacijos ap- raiškų ir pasekmių prevenciją realizuojantys regionalizavimo procesai pasižymi išskirtine įvairove dar ir ta prasme, kad regioninės raidos prioritetų viršenybės siekis, neišvengiamai išryškėjantis visais regionalizavimo procesų raiškos atvejais, savo ruožtu pasižymi formų ir pavidalų įvairove: akivaizdu, kad regionalizavimo procesai visais atvejais, įvairiomis formomis ir įvairiais pavidalais iš esmės yra orientuoti į atitinkamų regionų socialinės, ekonominės, politinės raidos, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos prioritetų bei regioninės raidos siekių viršenybę tų pokyčių, kuriuos galėtų nulemti globalizacijos procesai, jei nebūtų jiems „besipriešinančių“ regionalizavimo procesų, atžvilgiu. Paminėtina ir ta aplinkybė, kad globalizacijai „besipriešinantys“ regionalizavimo procesai taip pat gali būti įvairūs, tuo labiau, kad „pasipriešinimas“ globalizacijai gali reikštis gana įvairiai. Beje, šia proga gali būti išryškinti keli vos ne tipiškais laikytini „pasi- priešinimo“ globalizacijai atvejai: • regionalizavimo procesų orientavimas į regiono identiteto išsaugojimą, siekiant kuo labiau apriboti tiek nepageidautinų globalizacijos procesų raišką regione, tiek ir tokių procesų poveikį regionui; • išskirtinai palankių regiono raidos sąlygų protegavimas, taip pat ir siekiant tenkinti regiono raidai reikšmingus ekonominius, politinius, gynybinius ir kitus interesus (ypač pažymėtini tokio prote- gavimo atvejai, kai bandoma spręsti ar realiai sprendžiamos įvairios regioninių ar nacionalinių rinkų apsaugos, energetinio, ekonominio, socialinio, ekologinio, karinio saugumo ir kitos panašaus pobūdžio problemos); • regionalizavimo procesų orientavimas į įvairias uždarumo formas, taip pat netoleravimas tų globalizacijos apraiškų, kurios lemtų tiek pagrįstai nepageidautinų svetimybių sklaidą ir „įsiskverbimą“ į regioną, tiek ir pasekmių neapibrėžtumu ir neaiškumu pasižyminčių inovacijų sklaidą bei jų die- gimą regione; • regionalizavimo procesų kreipimas į aktyvias, agresyvias, savanaudiškas ekspansijos globaliose erdvėse nuostatas, taip pat ir siekiant tenkinti tam tikrus interesus ar tikslus pasinaudojant konkre- čiame regione ar regionuose susiklosčiusia ar besiklostančia situacija (ypač pažymėtini tokios ekspansijos atvejai, kai siekiama tam tikrų tikslų nesiskaitant su konkrečiame regione ar regionuose neišvengiamai atsirandančiomis ar galinčiomis atsirasti neigiamomis socialinėmis, ekonominėmis, ekologinėmis, politinėmis ar kitomis pasekmėmis).

Regionalizavimo procesų funkcijos, išreiškiančios oponavimą ir priešpriešą globalizacijai bei galimų nepageidaujamų globalizacijos apraiškų bei pasekmių prevenciją, pasižymi savo kompleksiškumu: šios funkcijos paprastai kompleksiškai orientuotos tiek į apsaugą nuo konkrečiam regionui nepalankių globalizacijos poveikių, galimų nepageidaujamų globalizacijos apraiškų ir pasekmių prevenciją, tiek ir į ekspansijos globaliose erdvėse aktyvinimą, naujų globalizacijos apraiškų inicijavimą bei katalizavimą. Esminė prielaida kompleksiškai plėtoti šias funkcijas – daugialypis tarptautinio bendradarbiavimo skatinimas, lemiantis galimybes kryptingai veikti ir netgi valdyti globalizacijos procesus: įvairiomis tarptautinio bendradarbiavimo formomis ir priemonėmis gali būti įgyvendinami siekiai apsisaugoti nuo neigiamų globalizacijos poveikių, efektyviai vykdyti nepageidaujamų globalizacijos apraiškų ar pasekmių prevenciją ir skatinti bei aktyvinti globalizacijos procesus pageidautina linkme. Beje, būdingi tokio kompleksiškumo pavyzdžiai gali būti įvairių tarptautinių organizacijų veikla, tarpvalstybiai susitarimai, verslo ar viešosios veiklos subjektų bendradarbiavimas, kiti tarptautinio bendradarbiavimo atvejai: visais tokiais atvejais neišvengiamai pasireiškia tam tikras kryptingas reagavimas į globalizacijos procesus, taip pat ir įvairiomis regionalizavimo formomis. Pabrėžtina ir tai, kad regionalizavimo procesų funkcijos, išreiškiančios oponavimą ir priešpriešą globalizacijai bei galimų nepageidaujamų globalizacijos apraiškų ir pasekmių prevenciją, sietinos su regionų identitetui bei regioninės raidos prioritetams įtvirtinti skirtomis multiplikavimo funkcijomis: abiejų tipų funkcijos gali būti traktuojamos kaip pasižyminčios ryškiu papildomumu ir yra svarbios šiuolaikinėje regionalizavimo procesų (globalizacijos kontekste) praktikoje. Regionų identiteto ir regioninės raidos prioritetams įtvirtinti skirtų multiplikavimo funkcijų prasmę ir turinį atskleidžia tai, kad globalizacijos sąlygomis neišvengiamai pasireiškia ir globaliu mastu pasklinda

138 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) siekiai kiekviename regione įtvirtinti regiono identitetą ir regioninės raidos prioritetus. Atrodytų, kad tokie siekiai lyg ir turėtų prieštarauti pačios globalizacijos prasmei, tačiau, įsigilinus į jų raiškos logiką, paaiš- kėja, kad jų atsiradimas ir sklaida atskleidžia svarbų globalizacijos reiškinį: akivaizdu, kad globalizacijos sąlygomis pasireiškiantys ir sklindantys siekiai skirtinguose regionuose įgyvendinti regionų identiteto bei regioninės raidos prioritetų įtvirtinimo nuostatas iš esmės traktuotini ir kaip universalumu pasižymintis globalizacijos bruožas, ir kaip vienas svarbiausių universaliųjų globalizacijos dėsningumų. Beje, siekiai skirtinguose regionuose įgyvendinti regionų identiteto ir regioninės raidos prioritetų įtvirtinimo nuostatas gali būti traktuotini ir kaip atitinkamų universalių vertybinių orientacijų sklaidos procesas, ir kaip regionų ypatumus atskleidžianti universali globalizacijos logika. Taigi akivaizdu, kad regionų identiteto ir regioninės raidos prioritetams įtvirtinti skirtos multiplikavimo funkcijos iš esmės atskleidžia regionalizavimo logikos sklaidą globaliu mastu, suvokiant, kad tokios logikos sklaidai visada būdingas tam tikras dvilypumas: • viena vertus, globalizacijos procesai visada provokuoja ir skatina kiekviename regione tam tikrą re- agavimą į pačią globalizaciją: tokio reagavimo apraiškos ir rezultatai – atitinkami regionalizavimo procesai, išreiškiantys polinkius tiek aktyvinti, tiek stabdyti globalizacijos procesus regione, tiek koreguoti globalizacijos apraiškas ar kryptingumą, tiek ir prisitaikyti prie pačios globalizacijos; • kita vertus, globalizacijos procesai pasireiškia kaip savotiškas regionalizavimo procesų multipli- katorius: globalizacijos sąlygomis regionalizavimo logika ir modeliai skleidžiami globaliu mastu.

Beje, šis dvilypumas parodo, kad regionų identiteto ir regioninės raidos prioritetams įtvirtinti skirtos multiplikavimo funkcijos gali būti traktuojamos dvejopai: ir kaip specifinės funkcijos, būdingos išskirtinai regionalizavimo procesams globalizacijos kontekste, ir kaip gerokai bendresnio pobūdžio funkcijos, būdin- gos globalizacijos procesams apskritai. Pastarasis teiginys vertintinas kaip papildomas argumentas, rodantis šių funkcijų reikšmingumą. Pažymėtina ir tai, kad regionų identiteto bei regioninės raidos prioritetams įtvirtinti skirtos multiplikavimo funkcijos realioje globalizacijos bei regionalizavimo procesų aktyvinimo praktikoje pasireiškia įvairiais ciklais (savo ruožtu atitinkamos cikliškumo apraiškos ir formos gali pasižymėti dideliu daugialypiškumu ir įvairove). Ypač pabrėžtina, kad gebėjimas atsižvelgti į cikliškumo apraiškas ir formas yra labai svarbi prielaida pa- grįstai identifikuoti ir vertinti įvairius globalaus masto reiškinius, atskleidžiančius sudėtingas ir daugialypes internacionalizavimo bei regioninio išskirtinumo siekų raiškos ir kaitos tendencijas. Beje, šios tendencijos puikiai apibūdina tiek regionų identiteto bei regioninės raidos prioritetams įtvirtinti skirtų multiplikavimo funkcijoms įgyvendinti būdingas cikliškumo apraiškas, tiek ir gerokai bendresnio pobūdžio reiškinius, kurie apibūdina regionalizavimo ypatumus globalizacijos kontekste. Suvokiant, kad internacionalizavimo siekių raiška savotiškai atskleidžia globalizacijos prioritetus, o regioninis uždarumas ir nacionalinio išskirtinumo išryškinimas sietini su regionalizavimo procesais, galima teigti, kad cikliškumas, būdingas internacionalizavimo, taip pat regioninio uždarumo ir nacionalinio išskirti- numo siekių raiškai ir tokios raiškos tendencijoms, gali būti vertinamas kaip visumoje iliustruojantis globaliu mastu pasireiškiantį regionų identiteto ir regioninės raidos prioritetų įtvirtinimo procesų cikliškumą. Šia proga, kaip pavyzdys, paminėtina istoriškai susiklosčiusi tendencija, atskleidžianti tam tikrą internacionalizavimo ir regioninio uždarumo bei nacionalinio išskirtinumo siekių raiškos cikliškumą ir išryškinanti tam tikrus „priežasties – pasekmės“ ryšius, kurie apibūdina internacionalizavimo ir nacionalinio bei regioninio užda- rumo apraiškų tarpusavio priklausomybes: šios tendencijos identifikavimas leidžia geriau suprasti globaliu mastu pasireiškiantį raidos ir pokyčių procesams būdingą cikliškumą, ypač kompleksiškai suvokti XIX–XX amžiais bei mūsų dienomis, XXI amžiaus pradžioje, vykstančių procesų cikliškumo logiką. Šią tendenciją atskleidžia tai, kad XIX–XX amžiaus pradžioje Europoje ir pasaulyje įsivyravusios internacionalizavimo idėjos bei šioms idėjoms adekvačių socialinio, ekonominio, politinio gyvenimo, kultūros, mokslo ir techno- logijų pažangos modelių ir standartų globalus paplitimas buvo viena iš prielaidų, kad pirmoje XX amžiaus pusėje globaliai paplistų įvairios nacionalistinės ar į ideologinį bei kitokį uždarumą orientuotos nuostatos,

139 Borisas Melnikas Regionalizavimo procesai globalizacijos sąlygomis: „orbitų“ modelis ir veiklos efektyvumo didinimas versle bei viešajame sektoriuose jas realizuojantys gyvenimo būdo, veiklos modeliai ir standartai, kurių visuotinė sklaida ir įgyvendinimas laikotarpiu iki Antrojo pasaulinio karo lėmė grandiozinius globalaus masto sukrėtimus ir pokyčius, taip pat ir du pasaulinius karus: galima sakyti, kad XX amžiaus viduryje iš esmės baigėsi ilgalaikis internacionalizavimo procesų transformavimosi į nacionalizmo raiškos bei įvairialypio uždarumo procesus ciklas ir prasidėjo naujas, iki mūsų dienų besitęsiantis labai intensyvus internacionalizavimo procesų aktyvavimo ciklas, lėmęs tai, kad susiklostė prielaidos pasireikšti naujoms įvairaus pavidalo uždarumo apraiškoms, išryškėjančioms mūsų dienomis. Nepaisant to, kad minėti cikliškumu pasižymintys reiškiniai, atskleidžiantys bendrą istoriš- kai susiklosčiusią tendenciją, yra labai sudėtingi, daugialypiai ir vertintini kaip reikalaujantys gerokai giles- nės analizės, galima teigti, kad jie iš esmės puikiai iliustruoja globalizacijos sąlygoms būdingų regioninio identiteto ir regioninės raidos prioritetų įtvirtinimui skirtų nuostatų globalaus multiplikavimo logiką. Apskritai apibendrinant regionalizavimo procesams būdingų ir globalizacijos sąlygomis pasireiškiančių funkcijų charakteristiką, pabrėžtina, kad minėtų funkcijų esmės suvokimas yra labai svarbi prielaida kom- pleksiškai pažinti, adekvačiai identifikuoti ir kryptingai paveikti regionalizavimo procesus, kartu – gebėti efektyviai plėtoti socialinę, ekonominę, politinę raidą, aktyvinti verslą ir viešąją veiklą, skatinti kultūros, mokslo ir technologijų pažangą, atitinkančią šiuolaikinius globalizacijos iššūkius.

4. Daugiadimensis regionalizavimas bei „orbitų“ modelio idėjos plėtojant ir efektyvinant verslo bei viešosios veiklos subjektų aktyvumą globalizacijos sąlygomis

Globalizacijos bei socialinės ir ekonominės raidos, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos internacionalizavimo sąlygomis visose be išimties verslo ir viešosios veiklos srityse pasireiškia esminiai kokybiniai pokyčiai, taip pat ir tie, kurie atskleidžia naujus poreikius bei naujas galimybes ir perspektyvas plėtoti įvairių verslo bei viešosios veiklos subjektų veiklą tarptautiniu ir globaliu mastu. Globalizacijos ir internacionalizavimo procesų aplinkoje kiekvienam tiek versle, tiek ir viešojoje veikloje veikiančiam subjektui labai svarbu gebėti pagrįstai išnagrinėti, įvertinti ir kryptingai pasirinkti konkrečius regionus, kuriuose būtų galima įgyvendinti savo interesus ir kuriuos būtų galima laikyti perspektyviais plė- tojant savo veiklą. Atsižvelgiant į tai, kad globalizacijos ir internacionalizavimo procesų aplinkoje gerokai padidėja kiekvieno subjekto galimybės plėtoti savo veiklą tarptautinėse ir globaliose erdvėse bei atsiranda daug naujų galimybių pasirinkti naujas savo veiklos vietas ir iš esmės keisti savo veiklos pobūdį ar veiklos plėtojimo būdus, galima teigti, kad kiekvieno subjekto veiklos praktikoje išryškėja naujų poreikių suvokti ir spręsti atitinkamas veiklos regionalizavimo problemas: kiekvienas subjektas turi būti pajėgus suvokti ir identifikuoti savo interesus skirtingų regionų atžvilgiu, įžvelgti ir kompleksiškai išnagrinėti savo veiklos plėtojimo skirtinguose regionuose galimybes, atlikti kompleksinę lyginamąją analizę, siekdamas įvertinti veiklos perspektyvas įvairiuose regionuose, parengti, pagrįsti, priimti ir įgyvendinti strateginius sprendimus, kad būtų pagrįstai pasirenkami konkretūs būsimai veiklai numatyti regionai, apibrėžiamas veiklos šiuose regionuose turinys ir pagrindžiami atitinkamos veiklos plėtojimo prioritetai. Kiekvienas versle ir viešojoje veikloje veikiantis subjektas turi būti pajėgus suvokti ir kompleksiškai spręsti aktualias daugiadimensės regionalizacijos problemas, kurios apima tiek pačių subjektų, jų interesų bei jų veiklos galimybių, perspektyvų, plėtros poreikių identifikavimo ir vertinimo tematiką, tiek ir įvairių regionų bei įvairiuose regionuose susiklosčiusių sąlygų tinkamumo konkrečių subjektų veiklai plėtoti anali- zės ir vertinimo tematiką. Daugiadimensės regionalizacijos problemų suvokimas ir sprendimas yra svarbi prielaida tinkamai reaguoti į šiuolaikinius iššūkius ir kryptingai plėtoti bei efektyvinti daugialypį įvairių verslo bei viešosios veiklos subjektų aktyvumą globalizacijos ir internacionalizavimo procesų aplinkoje: tai reiškia, kad daugia- dimensės regionalizacijos problematika gali būti traktuojama kaip reikalaujanti detalesnio aptarimo. Daugiadimensės regionalizacijos problematikos turinį ir jos svarbą nulemia būtinumas labai rimtai at- sižvelgti į tas verslo bei viešosios veiklos subjektų interesų bei aktyvumo aplinkybes, kurios gali būti api- brėžiamos vadinamųjų vietos, regiono ar kitaip apibūdintinų erdvių dimensijų dėka. Akivaizdu, kad globalizacijos, socialinės ir ekonominės raidos, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos internacionalizavimo

140 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) procesai sudaro prielaidas, kad kiekvienas versle ir viešojoje veikloje veikiantis subjektas (bet kuri įmonė, įstaiga ar kita organizacija) galėtų būti apibūdinamas bent keliomis vietos, regiono ar kitaip apibūdintinos erdvės dimensijomis: pačiu bendriausiu atveju tokiomis dimensijomis gali būti apibūdinama tiek paties subjekto buvimo, kilmės ar tradicinio veikimo vieta, regionas ar erdvė, tiek ir tos vietos, regionai ar erdvės, kuriose subjektas galėtų turėti interesų ar plėtotų savo veiklą. Beje, būtent globalizacija ir įvairaus pobūdžio internacionalizavimo procesai sudaro prielaidas, kad tam tikroje vietoje, regione ar erdvėje susiformavę bei tradiciškai savo veiklą vykdę subjektai galėtų turėti vis daugiau siekių plėtoti savo veiklą kitose vietose, regionuose ar erdvėse. Globalizacijos ir internacionalizavimo procesų aplinkoje versle ir viešojoje veikloje veikiančius subjektus bei jų veiklą apibūdinančių vietos, regionų ar kitaip apibūdintinų erdvių įvairovės bei daugialypiškumo didėjantis reikšmingumas lemia papildomą poreikį kompleksiškai nagrinėti ir atpažinti atitinkamų vietos, regionų ar erdvių dimensijomis apibūdintinus raidos procesus, socialinių ir ekonominių pokyčių, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos reiškinius. Kartu natūraliai kyla poreikis sukurti ir panaudoti įvairių su- bjektų interesų bei veiklos pažinimo ir nagrinėjimo instrumentus, skirtus adekvačiai identifikuoti ir kom- pleksiškai analizuoti bei vertinti įvairius raidos ir pokyčių procesus, apibūdintinus kaip regionalizavimas globalizacijos ir internacionalizavimo aplinkoje. Regionalizavimo globalizacijos ir internacionalizavimo aplinkoje procesai išryškėja tais atvejais, kai iš tam tikros vietos, regiono ar erdvės kilęs ar toje vietoje tradiciškai veikęs subjektas pradeda įgyvendinti savo interesus bei plėsti savo veiklą naujose vietose, regionuose ar erdvėse ir kai vis dažniau susiklosto situacijos, kai toks subjektas vienu metu siekia patenkinti savo interesus bei plėtoja savo veiklą vis didesne įvairove pasižyminčiose skirtingose vietose, regionuose ar erdvėse: regionalizavimo globalizacijos ir internacionalizavimo aplinkoje procesams pažinti ir nagrinėti skirtų instrumentų naudojimas turėtų sudaryti prielaidas atsižvelgti į įvairias aplinkybes, išreiškiančias tai, kad atstumai tarp subjekto buvimo, kilmės, tradicinio veikimo vietos ar erdvės ir tarp tų vietų, regionų ar erdvių, kuriose šis subjektas gali turėti savo interesų ar galėtų plėtoti savo veiklą, neišvengiamai didėja. Poreikiai identifikuoti, analizuoti ir vertinti subjekto buvimo, kilmės, tradicinio veikimo vietos ar erdvės ir tarp tų vietų, regionų ar erdvių, kuriose subjektas galėtų turėti savo interesų ir plėtotų savo veiklą, nuotolius lemia būtinumą suvokti, kad kiekvieną subjektą apibūdinančios vietų, regionų ar erdvių dimensijos gali būti traktuojamos kaip sudarančios tam tikras daugiapakopes sistemas, kurių dėka gali būti apibūdinama skirtingų vietų, regionų ar erdvių svarba kiekvienam veiklos subjektui ir išryškinama savotiška šių vietų, re- gionų ar erdvių hierarchija (ji atskleidžia atitinkamo subjekto preferencijas skirtingų vietų, regionų ar erdvių, kuriose jis galėtų turėti interesų ar plėtotų savo veiklą, atžvilgiu). Beje, kiekviena tokia daugiapakopė sistema gali būti įsivaizduojama kaip sudaryta iš tam tikro branduolio (branduoliu gali būti laikomas pats veiklos subjektas) ir iš orbitų principu apie branduolį išsidėsčiusių bei skirtingai nuo paties branduolio „nutolusių“ grandžių ar pakopų, apibūdinančių subjekto interesus ar jo veikimo vietas, regionus ar erdves. Požiūris, grindžiamas tuo, kad bet kurioje verslo ar viešojoje veikloje veikiantis subjektas yra laikomas tam tikru branduoliu, o jo interesų bei veikimo vietos, regionai ar erdvės suprantami kaip orbitų principu išsidėsčiusių grandžių ar pakopų daugiapakopės sistemos, gali būti traktuojamas kaip atskleidžiantis kiekvienam subjektui būdingą jo interesų ir veikimo vietų, regionų ar erdvių įvairovę bei daugiapakopiškumą. Apskritai galima įsivaizduoti, kad kiekvienas veiklos subjektas, galintis turėti nuo jo paties buvimo, kilmės ar tradicinio veikimo vietos, regiono ar erdvės skirtingai nutolusias interesų ar veiklos plėtojimo vietas, regionus ar erdves, kartu gali būti apibūdinamas kaip tam tikra orbitų sistema, kurioje sistemos centru laikomas branduolys (pats veiklos subjektas) ir kurioje skirtingais atstumais nuo centro išsidėsčiusios atitinkamoms grandims ar pakopoms priskirtinos subjekto interesų ar veikimo vietų, regionų ar erdvių orbitos. Akivaizdu, kad šis požiūris yra analogiškas šiuolaikiniame fizikos moksle susiformavusiam požiūriui į atomą, kai jo struktūroje išskiriamas atomo branduolys ir apie jį susidariusios elektronų orbitos. Taigi kiekvieno versle ar viešajame sektoriuje veikiančio subjekto veikla gali būti aprašoma pasitelkus vadinamąjį „orbitų“ modelį, kai pats subjektas tapatinamas su tam tikru branduoliu, išreiškiančiu subjekto veiklos sistemai būdingą savotišką atskaitos arba koordinačių pradžią, o subjekto interesų raiškos ar veiklos

141 Borisas Melnikas Regionalizavimo procesai globalizacijos sąlygomis: „orbitų“ modelis ir veiklos efektyvumo didinimas versle bei viešajame sektoriuose plėtojimo vietos, regionai ar erdvės, pasižyminčios skirtingais nuotoliais nuo tokios atskaitos ar koordinačių pradžios, tapatinamos su tam tikromis orbitomis, kurios yra skirtingai nutolusios nuo branduolio. „Orbitų“ modelis leidžia kompleksiškai apibūdinti bet kurio versle ar viešojoje veikloje veikiančio subjekto situaciją globalizacijos bei socialinės ir ekonominės raidos, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos internacionalizavimo procesų kontekste, juolab šiuo modeliu gali būti: • apibūdinama konkretaus veiklos subjekto interesų ir veiklos sričių įvairovė: kiekvienas veiklos subjektas gali būti apibūdinamas daugiadimensiškai, išryškinant tai, kad jam ar jo veiklai gali būti būdingi įvairūs interesai, įvairios veiklos sritys ir kad kiekvieną interesų tipą ar grupę galima apra- šyti bei apibūdinti konkrečia orbitų sistema (tai reiškia, kad kiekvienas veiklos subjektas gali būti apibūdinamas įvairiomis orbitų sistemomis, kurių kiekviena atskleidžia kurį nors interesų tipą ar kurią nors veiklos sritį, ar veiklos sričių grupę); • apibūdinama įvairovė požymių ir kriterijų, taikytinų identifikuojant ir vertinant konkrečiam subjektui būdingus nuotolius (nuo jo paties ar jo buvimo vietos iki tų vietų, regionų ar erdvių, kuriose pasireiškia paties subjekto interesai ar yra plėtojama jo veikla): kiekvieno subjekto atstumai nuo jo paties ar jo buvimo vietos iki jo interesų raiškos ar jo veiklos vietų, regionų ar erdvių gali būti apibūdinami daugiakriteriškumo principu, išryškinant tai, kad minėti nuotoliai gali būti identifikuojami ir vertinami pagal skirtingus kriterijus bei požymius, išreiškiančius daugialypes geogra- fines, kultūrines ar mentalines, socialines, politines, ekonomines, technologines bei kitokias tokių nuotolių charakteristikas (tai reiškia, kad kiekvienam subjektui būdingi nuotoliai nuo jo paties ar jo buvimo vietos iki jo interesų raiškos ar veiklos vietų, regionų ar erdvių gali būti apibūdinami skir- tingų orbitų sistemų kontekste, kai kiekviena orbitų sistema atskleidžia tam tikrą atstumo požymį: akivaizdu, kad, esant minėtų nuotolių identifikavimo ir vertinimo požymių įvairovei, kiekvieno subjekto nuotoliai nuo jo paties ar jo buvimo vietos iki jo interesų raiškos ar veiklos vietų regionų ir erdvių apibūdintini atitinkama orbitų sistemų visuma); • gali būti apibūdinama tiek kiekvienam subjektui būdingų ir pagal konkrečius požymius ar kriterijus identifikuojamų orbitų sklaida (dispersija), atskleidžianti skirtingų orbitų pasiskirstymus kiekvienoje konkrečioje orbitų sistemoje, tiek ir kiekvienos orbitos reikšmingumas bendrame konkretaus subjekto interesų ar veiklos sričių kontekste: suvokiant, kad kiekvieno subjekto interesai ir veikla gali pasižymėti orientacijomis į skirtingas orbitas, priskirtinas skirtingoms orbitų sistemoms, galima teigti, kad patiems subjektams ir jų interesams bei jų veiklai apibūdinti būtinos atitinkamų orbitų sklaidos (dispersijos) bei reikšmingumo charakteristikos (jos leidžia identifikuoti subjektų prioritetus, įvairių interesų ir veiklos sričių svarbą); • gali būti apibūdinami tinklaveikos procesai, išreiškiantys įvairių subjektų jungimąsi ir sąveiką, dalyvavimą ir veikimą įvairaus pobūdžio bei paskirties tinkluose ir tinklų tipo organizacijose, suvokiant, kad tokiais atvejais atitinkamas subjektų darinys gali būti modeliuojamas kaip tinklo ar kitokio organizacijos tipo sistema, kuri aprašoma skirtingoms vietoms, regionams ar erdvėms atsto- vaujančių branduolių komplektu, kai apie kiekvieną branduolį yra susiformavusios atskiros orbitų sistemos: suprantama, kad kiekvienas tokiems branduolių komplektams priklausantis subjektas ir jo veikla gali būti apibūdinami kaip atskirų branduolių su savo orbitų sistemomis tinklas ar kitokia struktūra, galinti pasižymėti ir skirtingų branduolių tarpusavio sąveika, ir skirtingų orbitų sistemų tarpusavio „persidengimais“ (tai kartu reiškia, kad įvairūs veiklos subjektai gali įgyti daugiabran- duolinių tinklų ar organizacijų, taip pat narystės tokiuose tinkluose ar organizacijose pavidalą, tokių subjektų interesų raiškos bei veiklos sritys gali būti aprašomos tarpusavyje „persidengiančių“ ir daugiakriteriškai apibūdinamų orbitų sistemomis).

„Orbitų“ modelis gali būti traktuojamas kaip universalus, tinkantis taikyti visais atvejais, kai siekiama: • išryškinti, identifikuoti ir kompleksiškai apibūdinti versle bei viešojoje veikloje veikiančių subjek- tų interesus ir skirtingų sričių veiklą, plėtojamą įvairiai apibūdintinose vietose, regionuose ar er- dvėse, kurios pasižymi skirtingais atstumais nuo pačių subjektų buvimo ar jų kilmės vietų;

142 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

• išryškinti ir kompleksiškai apibūdinti versle bei viešojoje veikloje veikiančių subjektų interesų raiškos ir skirtingų veiklos sričių reikšmingumą skirtingose vietose, regionuose, erdvėse; • išryškinti, identifikuoti ir kompleksiškai apibūdinti įvairių subjektų interesų raiškos bei veiklos plėtojimo intensyvumą ir aktyvumą skirtingose vietose, regionuose, erdvėse, kurios skirtingai nutolusios nuo atitinkamo subjekto buvimo, kilmės ar tradicinio veikimo vietos; • kompleksiškai apibūdinti įvairiems subjektams būdingą jų interesų bei veiklos masto skirtingose vietose, regionuose ir erdvėse sklaidą (dispersiją); • kompleksiškai apibūdinti įvairių versle bei viešojoje veikloje veikiančių subjektų sujungimus (su- sijungimus) į įvairaus pobūdžio tinklus bei kitokius organizacinius darinius, dėl kai tokių sujungi- mų (susijungimų) susiklosto nauji daugiasubjektiniai subjektai, savo interesais bei veiklos plėtoji- mu apimantys ankstesnes visų susijungiančių subjektų interesų raiškos bei veiklos vietas, regionus ir erdves.

Beje, „orbitų“ modelio taikymas sudaro prielaidas globalizacijos ir internacionalizavimo procesų są- lygomis įvairiapusiškai efektyvinti tiek verslą, tiek ir viešąją veiklą. Esminis šio modelio taikymo privalumas – orientavimasis į tai, kad tiek verslo, tiek ir viešosios veiklos plėtojimo bei efektyvinimo sąlygomis būtų kompleksiškai ir adekvačiai atsižvelgiama į daugialypes globalizacijos ir internacionalizavimo procesų aplinkoje pasireiškiančias daugiadimensės regionalizacijos poreikių suvokimo bei įvertinimo aplinkybes, galinčias nulemti įvairių verslo ir viešosios veiklos subjektų aktyvumo perspektyvas. Ypač pažymėtinas būtinumas adekvačiai atsižvelgti į tokias aplinkybes, kaip verslo ir viešosios veiklos subjektų interesų bei veiklos sričių įvairovė, įvairiems subjektams būdingų interesų raiškos ir veiklos plė- tojimo skirtingais atstumais daugiadimensiškumas, šių interesų ir veiklos sričių reikšmingumą ir dispersiją lemiantys veiksniai, verslo ir viešosios veiklos subjektų sąveikos ir jungimosi procesų įvairovė: minėtos ir kitos aplinkybės atskleidžia verslo ir viešosios veiklos subjektų elgsenos bei aktyvumo globalizacijos ir internacionalizavimo procesų aplinkoje galimybių, perspektyvų įvairovę bei prieštaringumą, kartu rodo po- reikį pagrįstai inicijuoti, nagrinėti ir vertinti įvairias verslo ar viešosios veiklos regionalizavimo alternatyvas. Taigi akivaizdu, kad „orbitų“ modelio taikymas leidžia kompleksiškai nagrinėti globalizacijos bei internacionalizavimo kontekste vykstančius socialinius, politinius, ekonominius, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos reiškinius, kryptingai ieškoti būdų efektyviai veikti bei valdyti atitinkamus pokyčių procesus.

Išvados

Regionalizavimo procesų tyrimai, atsižvelgiant į šiuolaikinius globalizacijos reiškinius, – išskirtinai reikšminga, perspektyvi, kartu labai sudėtingų ir prieštaringa problematika pasižyminčių mokslinių tyrimų sritis. Regionalizavimo procesų tyrimų svarbą ir reikšmingumą nulemia tiek teorinio, tiek ir praktinio pobū- džio aplinkybės. Nurodytos teorinio ir praktinio pobūdžio aplinkybės kartu atskleidžia perspektyvias tyrimų regionalizavimo procesų globalizacijos kontekste kryptis. Atitinkami tyrimai suvoktini ir vertintini kaip labai naudingi sprendžiant tiek atskirų šalių, tiek didelių regionų, tiek ir įvairių verslo bei viešosios veiklos sektorių problemas. Ypač pažymėtinas tokių tyrimų perspektyvumas atsižvelgiant į šiuolaikinius iššūkius, pasireiškiančius Europos Sąjungoje. Galima pažymėti „orbitų“ modelio panaudojimo galimybes ir perspektyvumą. Pabrėžtina, kad „orbi- tų“ modelio prasmės ir jo panaudojimo galimybių bei perspektyvų suvokimu nulemiamas poreikis detaliau nagrinėti šio modelio adaptavimo ir jo praktinio taikymo reikmes, atsižvelgiant tiek į įvairių verslo bei vie- šosios veiklos sričių specifiką, tiek ir į socialinės bei ekonominės raidos, kultūros, mokslo ir technologijų pažangos įvairiose šalyse bei regionuose ypatumus. Ypač pažymėtinas poreikis detaliau nagrinėti „orbitų“ modelio adaptavimo ir praktinio taikymo reikmes, atsižvelgiant į šiuolaikinius Europos Sąjungos raidos, plėtros ir žiniomis grindžiamos visuomenės bei žinių ekonomikos kūrimo iššūkius: „orbitų“ modelis vertintinas kaip labai parankus nagrinėjant, identifikuojant ir inicijuojant įvairias proveržiams skirtas idėjas bei

143 Borisas Melnikas Regionalizavimo procesai globalizacijos sąlygomis: „orbitų“ modelis ir veiklos efektyvumo didinimas versle bei viešajame sektoriuose projektus, kurie reikšmingi būtent Europos Sąjungos raidos ir plėtros bei žiniomis grindžiamos visuomenės ir žinių ekonomikos kūrimo procesų kontekste. Apibendrinant išdėstytus teiginius galima vienareikšmiškai pažymėti regionalizavimo procesams globalizacijos kontekste skirtų tolesnių tyrimų perspektyvumą, šių tyrimų poreikį bei naudą.

Literatūra

Altvater, E., Mahnkopf, B. (1996). Limits of Globalisation: Politics, Economy and Ecology in the World Society. Mu- enster: Verlag Westfalisches Dampfboot, 633 p. Ambros, B., Schlegelmilch, B. B. (2009). The New Role of Regional Management. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 288 p. Appiah, K. A. (2007). Cosmopolitanism. Ethics in a World of Strangers. London: Penguin Books, 216 p. Brakman, S., Garretsen, H., Marrewijk, C. Van, Witteloostuijn, A. Van (2006). Nations and Firms in the Global Eco- nomy. An Introduction to International Economic and Business. Cambridge: Cambridge University Press, 446 p. Brett, J. M. (2007). Negotiating Globally. Chichester: John Wiley, 384 p. Calori, R., Atamer, T., Nunes, P. (1999). The Dynamics of International Competition. London: Sage Publications, 256 p. Calvocoressi, P. (2001). Pasaulio politika 1945−2000 metais. Vilnius: Briedis, 832 p. Castells, M. (2005). Informacijos amžius: ekonomika, visuomenė ir kultūra 1. Tinklaveikos visuomenės raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 536 p. Castells, M. (2006). Informacijos amžius: ekonomika, visuomenė ir kultūra 2. Tapatumo galia. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 480 p. Castells, M. (2007). Informacijos amžius: ekonomika, visuomenė ir kultūra 2. Tūkstantmečio pabaiga. Kaunas: Poli- grafija ir informatika, 416 p. Contemporary Challenges to International Business. (2009). Ed. K. Ibeh, Sh. Davies. Basingstoke: Palgrave Macmil- lan, 328 p. Chortareas, G. E., Pelagidis, T. (2004). Trade flows: a facet of regionalism or globalisation? Cambridge Journal of economics, Vol. 28, p. 253−271. Chossudovsky, M. (2003). The Globalization of Poverty and the New World Order. Montreal: Global Research, 378 p. Dicken, P. (1998). Global Shift: Transforming the World Economy. London, Sage Publications: A. Paul Chapman Pu- blishing, 512 p. Epping, R. Ch. (2009). 21st Century Economy: a Beginner’s Guide. New York: Vintage Books, 316 p. Ethics and World Politics. (2010). Ed. D. Bell. Oxford: Oxford University Press, 400 p. Friedman, Th. (2005). The World is Flat. London: Pinguin Books, 660 p. Friedman, Th. (2009). Hot, Flat, Crowded. London: Pinguin Books, 516 p. Gamble, A. (2009). The Spectre at the Feast: Capitalist Crisis and the Politics of Recession. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 200 p. Garrett, G., Mitchell, D. (2001). Globalization, Government, Spending and Taxation in OECD Countries. European Journal of Political Research, Vol. 39, No. 3. Gerber, D. (2010). Global Competition: Law, Markets and Globalization. Oxford: Oxford University Press, 390 p. Gerber, J. (1999). International Economics. Amsterdam: Addison Wesley Longman, 512 p. Ghose, A. K. (2004). Global ineguality and international trade. Cambridge Journal of economics, Vol. 28, Issue 2, p. 229−252. Gillespie, A. (2010). Business Economics. Oxford: Oxford University Press, 450 p. Gylys, P. (2008). Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 443 p. The Globalization of World Politics. An Introduction to International Relations. (1997). Ed. J. Baylis, S. Smith. Oxford: Oxford University Press, 528 p. Hays, J. (2010). Globalization and the New Politics af Embedded Liberalism. Oxford: Oxford University Press, 208 p. Harrison, A. (2010). The Business Environment in a Global Context. Oxford: Oxford University Press, 400 p. Held, D., McGrew, A., Goldblatt, D., Perraton, J. (2002). Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. Vilnius: Margi raštai, 540 p. Hunt, S. D. (2000). A General Theory of Competition: Resources, Competences, Productivity. Economic Growth. Lon- don: Sage Publications, 256 p. Huntington, S. P. (2011). The Clash of Civilisations and the Remaking of World Order. New York: Simon and Schuster, 368 p. Yarbrough, B. V., Yarbrough, R. M. (1999). The World Economy; Trade and Finance. Chicago: The Dryden Press, 758 p.

144 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Jackson, R., Sorensen, G. (2010). Introduction to International Relations: Theories and Approaches. Oxford: Oxford University Press, 400 p. Krugman, P., Obstfeld, M. (1997). International Economics. Amsterdam: Addison Wesley Longman, 800 p. Lasserre, Ph. (2007). Global Strategic Management. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 512 p. Lundby, K. (2010). Going Global. Chichester: John Wiley, 500 p. McNally, R. (1999). The Comprehensive World Atlas. Stanford: Longmeadow Press, 224 p. Melnikas, B. (2002). Transformacijos. Vilnius: Vaga, 750 p. Melnikas, B. (2008). Integral spaces in the European Union: possble trends of the social, economic and technological integration in the Baltic region. Journal of business economics and management, No. (9)1, p. 65–77. Stralsund: North-German Academy of Informatology. ISSN 1611-1699. Melnikas, B. (2008). Integral space creation processes in the Baltic region: the new case of transformations in the Eu- ropean Union. Transformations in business and economics, Vol. 7, No. 3(15), p. 99–119. Vilnius University, Brno University of Technology, University of Latvia-Brno-Kaunas-Riga-Vilnius. ISSN 1648-4460. Melnikas, B. (2008). Integration processes in the Baltic region: the new form of regional transformations in the Eu- ropean Union. Engineering Economics (Inžinerinė ekonomika), Nr. 5(60), p. 54–64. Kaunas: Technologija. ISSN 1372-2785. Melnikas, B. (2008). The knowledge based economy in the European Union: innovations, networking and transformation strategies. Transformations in business and economics, Vol. 7, No. 3(15), supplement C, p. 170–192. Vilnius University, Brno University of Technology, University of Latvia-Brno-Kaunas-Riga-Vilnius. ISSN 1648-4460. Melnikas, B. (2008). Visuomenės raida: naujos mokslinio pažinimo bei valdymo tobulinimo galimybės. Viešasis administravimas (Public Administration), Nr. 3 (19), p. 49–60. Vilnius: Lietuvos viešojo administravimo lavinimo ins- titucijų asociacija. ISSN 1648-4541. Melnikas, B. (2008). Šiuolaikinė visuomenė: internacionalizavimo procesai ir nauji iššūkiai vadybai. Viešasis administravimas (Public Administration), Nr. 4 (20), p. 6–18. Vilnius: Lietuvos viešojo administravimo lavinimo institucijų asociacija. ISSN 1648-4541. Melnikas, B. (2009). Tinklaveika ir verslo bei viešųjų sektorių konvergencija: nauji iššūkiai Europos Sąjungai. Viešasis administravimas (Public Administration), Nr. 1(21), p. 28–36. Vilnius: Lietuvos viešojo administravimo lavinimo institucijų asociacija. ISSN 1648-4541. Melnikas, B. (2010). Sustainable development and creation of the knowledge economy: the new theoretical approach. Technological and economic development of economy: Baltic Journal on sustainability, Vol. 16, No. 3, p. 516–540. Vilnius: Technika. ISSN 2029-4913. Melnikas, B. (2011). Transformacijų visuomenė: ekonomika, kultūra, inovacijos, internacionalizavimo procesai. Vil- nius: Technika, 476 p. Mooney, A., Evans, B. (2007). Globalization. The Key Concepts. London, New York: Routledge, 302 p. Morrison, J. (2006). The International Business Environment: Global and Local Marketplaces in a Changing World. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 544 p. Muenkler, H. (2005). Imperien. Berlin: Rowohlt, 334 S. O’Brien, R., Williams, M. (2007). Global Political Economy. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 496 p. Olsen, T. E., Osmundsen, P. (2003). Spillovers and International Competition for Investments. Journal of International Economics, Vol. 59, Issue 1, p. 211−238. Osterhammel, J., Petersson, N. P. (2003). Geschichte der Globalisierung: Dimensionen, Prozesse, Epochen. Muenchen: Verlag C. H. Beck, 130 S. Ozbilgin, M., Tatli, A. (2008). Global Diversity Management. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 496 p. Parker, B. (1998). Globalisation and Business Practice: Managing Across Boundaries. London: Sage Publications, 672 p. Parker, B. (2005). Introduction to Globalization and Business. London: Sage Publications, 536 p. Perraton, J. (2001). The global economy – myths and realinies. Cambridge Journal of economics, Vol. 25, p. 669−684. Porter, M. (1980). Competitive Strategy: Techniques for Analyzing Industries and Competitors. New York: The Free Press, 396 p. Porter, M. (1998). The Competitive Advantage of Nations. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 896 p. Redding, S., Venables, A. J. (2004). Economic geography and international ineguality. Journal of Inernational Econo- mics, Vol. 62, Issue 1, p. 53−82. Resources, Efficiency and Globalization. (2010). Ed. P. Dimitratos, M. V. Jones. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 288 p. Rosenzweig, P. (2001). Accelerrating International Growth. Chichester: John Wiley, 275 p. Salvatore, D. (1990). International Economics. New York: Macmillan Publishing Company, 670 p. Scholte, J. A. (2005). Globalization: a Critical Introduction. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 400 p.

145 Borisas Melnikas Regionalizavimo procesai globalizacijos sąlygomis: „orbitų“ modelis ir veiklos efektyvumo didinimas versle bei viešajame sektoriuose

Steger, M. B. (2008). Globalizacija: labai trumpas įvadas. Vilnius: Eugrimas, 207 p. Stiglitz, J. (2009). Making Globalization Work. London: Pinguin Books, 358 p. Strategy in the Contemporary World: An Introduction to Strategic Studies. (2010). Ed. J. Baylis, J. J. Wirtz, C. S. Gray. Oxford: Oxford University Press, 440 p. Tomlinson, J. (2002). Globalizacija ir kultūra. Vilnius: Mintis, 254 p. Weiner, E., Brown, A. (2008). Ateities įžvalga: kaip vadovaitis nuojauta permainų laikais. Vilnius: Tyto alba, 314 p. Whitley, E. A. (2009). Global Challenges for Identity Policies. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 304 p. Work and Life in the Global Economy: A Gendered Analysis of Service Work. (2009). Ed. D. Howcroft, H. Richardson. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 288 p.

REGIONALIZATION PROCESSES IN THE CONDITIONS OF GLOBALIZATION: “ORBITAL” MODEL AND INCREASING THE EFFICIENCY IN THE BUSINESS AND PUBLIC SECTORS

Borisas Melnikas Vilnius Gediminas Technical University (Lithuania)

Summary

The processes of regionalization in the context of globalization are analyzed in this theoretical article. There is noted that the research on regionalization processes is an important area of the research on globalization problems and processes in general. The main definitions of the regionalization processes in the context of globalization are described. The main functions of regionalization processes in the context of globalization, as well as the main regional development oriented political and strategy decisions are characterized in the material of this article. The main historical stages of the globalization are defined; the specific aspects of the regionalization processes typical for every historic stage are described. The regionalization processes typical for contemporary society are described, their impact on globalization are characterized in details. The main attention is paid for various controversial processes typical for regional development in the context of globalization. This article is focused on problems and priorities of the activities of the subjects in business and public sectors in the contemporary conditions of globalization as well as of the internationalization processes of political, social, economic and technological development. The main attention is paid to the regionalization processes and to identification and evaluation of the various subject’s interests in international activities and of the possibilities to increase activities in different regions, as well as to compare analysis of the different decisions on regional activities, projects and their variants. The conception of multidimensional regionalization is described, the “orbital” model is suggested. The possibilities to use the conception of multidimensional regionalization, as well as to use the “orbital” model in strategic planning of internationalization and regionalization processes are discussed. The perspective ways of scientific research on regionalization processes and regional development in the context of globalization are discussed in the article. KEY WORDS: regionalization, globalization, “orbital” model, business, public sector.

JEL CODES: F20, F50, O10, O30, O32.

146 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

INNOVATIVE ACTIVITY OPPORTUNITIES FOR THE DEVELOPMENT OF LITHUANIA‘S REGIONS: METHODOLOGICAL APPROACH

Eglė Mineikaitė1

Vilnius University (Lithuania)

ABSTRACT Innovations and innovative activities are becoming the most important feature of a country or region development. For this reason a great amount of literature highlights this topic. There are a lot of documents, strategies and programs signed which try to enhance business competitiveness and productivity. Formation of regional policy should make that this development will ensure a high quality of life throughout the country. Economic growth of countries in encouraging to look for more efficienty, which is directly related with innovative entities. The significance of innovations is the focus of EU regional policy. Although the innovation phenomenon is widely analyzed, consistent and specified concept is not formulated. Thus, this paper will primarily discuss the diversity of innovation concept and interface with the regional concept. Another part of the work aims to reveal the determinants of the regional development influencing innovation activities by different author’s approaches. The final section of this paper is to present adopted methodological matrix for innovativeness evaluation for regions in Lithuania. In Lithuania innovativeness is counted just on a country’s level, no territorial importance is emphasised. Even though innovations are closely related with regional policy. So the main purpose of this paper is to make methodological basis for more detailed (in a territorial contex) analysis of innovativeness in Lithuania’s regions. KEY WORDS: innovation, region development, economical development, indicators, methodology.

JEL CODES: O10, O31, O32, R11, R58.

Introduction

World we are living now is changing in a really high rates and those changes are seen as inevitable and necessary process in order to survive in this speed machine. To explain this process more clearly R. Strazdas, A. Jakubavičius and K. Gečas (Strazdas and etc., 2003) used Ch. Darwin statement (later paraphrased by L. C. Megginson) – survive not the strongest and not the smartest species, but those, which adapt to the changes best. In a broad sense, renewal can be described as replacement of the old things to a new or newer – fostering innovative activities. However, innovations can be found everywhere, even households are innovative in order to be more efficient. Therefore, there is a need to define a more specific object of this research. In this case, in order to assess the impact of innovation on regional development in the country, the more detailed analysis will be done of innovation activities in the business segment. Innovative activity differences in Europe are rated by Innovation Union Scoreboard (European Commission, 2012) by innovative index. Importance of the regional policy and regional innovation research is emphasized by European Union. Lithuania by The Nomenclature of Territorial Units for Statistics is counted as second level territory (NUTS 2), so in Europe regional policy Lithuania is seen as one region.

1 Eglė Mineikaitė – Vilnius University, master student. Scientific interest: regional development and policy of innovations E-mail: [email protected] Tel.: +370 622 067 85

147 Eglė Mineikaitė Innovative Activity Opportunities for the Development of Lithuania‘s Regions: Methodological Approach

Regional Innovation Scoreboard (European Commission, 2012) emphasized that there are significant differences between regions in the country – innovations developed in various degrees, thus achieving sustainable development importance of regional policy. Although in Europe context we are considered as one region, however, even in Lithuania emerges uneven innovative activity traces. So it becomes more important to monitor Lithuania’s innovative activities in EU context not just like one of Europe’s region, but evaluate innovation activities in a lower regional level (NUTS 3) from local perspectives. By innovation index Lithuania in Europe context is seen as a very modest innovator and remains among the last in the rank (European Commission, 2012). Although the economic revitalization, improving competitiveness, strengthening innovation culture is legimated in strategies and programs of national interests (Long Term Strategy of National Development [Government of (...), 2002]; National Lisbon Strategy Implementation Program for 2008–2010 [Government of (…), 2008]; Lithuanian Regional Policy Strategic Goals by the Year 2013 Program [Government of (...), 2005]; For Long-Term Research and Development Strategy and the Lithuanian Science and White Technology Book Implementation Program [Government of (...), 2003]; Business Innovation 2009–2013 Program [Government of (...), 2009]; Lithuanian Innovation 2010–2020 Strategy [Government of (...), 2010]; High Technology Development 2011–2013 Program [Government of (...), 2011]). A solid legal framework raises the need to activate innovation policy in the context of regional policy, because the formation of an economically strong regions (concidering specific regional characteristics) forms stronger national positions. In this paper formed problem includes a methodological valuation of innovation activities in regions gap – reason why it is hard to evaluate innovativeness differences in territory of Lithuania. The aim of this paper is to create a methodological matrix for measuring innovation performance opportunities in Lithuania‘s regions (NUTS 3 level). This would contribute to a more efficient regional policy and evaluation of innovation activities. It must be remembered that by Regional Innovation Scoreboard Lithuania is regarded as one region, so in order to evaluate innovativeness of Lithuania‘s regions it is not objective to rely on Regional Innovation Scoreboard or Innovation Union Scoreboard methodological data. The aim of this research is to create a methodological matrix for evaluation of regions innovativeness in Lithuania. Tasks: 1. Present concept of innovation and region by the context of analyzed problem. 2. On the basis of analyzed literature indicate factors influencing the development of the regions. 3. Form methodological matrix for innovativeness evaluation of the regions. Since this work is focused on a theoretical formation of methodology, there were used data analysis methods, the analytic – conceptual modeling. Quantitative data is not analyzed in this work.

1. Definitions of innovation and region and interaction between it

Despite the broad concept of innovation, there is a line seperating innovative activities from other activities. First of all, the difference between innovation and research, which are essentially related to the new knowledge creations process. Secondly, the difference between innovation and entrepreneurship, which is associated with the ability to identify and exploit market for actualize ideas. On the state level, the central axis of innovation policy is business and private enterprises, which present both – technological and non- technological innovations. Oslo Manual (Organisation for (…), 2005) includes the following (most often seen and understood) concept of innovation – it is installation (or) development of a new technological products or processes to a business activities. So called innovation father (or originator) J. Schumpeter approached idea that to talk just about technological concept, it’s not correct. According to him, innovations should be seen more as an economic rather than a technologic phenomenon – innovativeness of firms increasing efficienty, adds higher value to economics (Croitoru, 2012).

148 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 2 (10)

Christopher JS. Hodges combines these two different approaches and put innovation concept in a slighty different way. According to him, innovation is not just an economic mechanism or technical process, it is a social phenomenon in which individuals express their needs and creativity (Hodges, 2012). Also notes, that according to innovation ideological nature, it is a collective process and it requires continuous presence of partners. Meanwhile, P. F. Drucker (Drucker, 1998) identifi es innovations as an instrument, in order to help improve the current situation. The instrument used by innovative operators – companies. In the narrow sense, innovative companies can be seen as a companies forming and installing innovations into their activities. At the same time, innovations can be seen as a process of transformation – during researches (investment) knowledge is received which later is transformed into innovations (profi t) (Strazdas and etc., 2003) (fi gure 1).

Figure 1. Diversity of innovation concept Source: created by the author

Since the concept of innovation is characterized by complexity, it’s defi nition should refl ect that as well. Summarizing, innovation activities can be seen as a dynamic development of production technology, management and organization, investing in human resourses, improving the sale – oriented product or service. Innovations can be defi ned as a new way of thinking on how to do business. Another aspect – innovation activities can not be separated from territory. Regions creates a special framework for research and innovation players associations, clusters, which are the main engines of regional development. Region as a geographical entity serves an essential point of reference for knowledge and innovation – based development (Dapkus, 2006). Diversity of regional concept requires to summarize and apply one, which will be used in this paper. It is important, because regions can be seen in a variety of aspects – natural, economic, political, cultural, historical and other. EU regional statistics uses a fi ve-level classifi cation system of territorial units – NUTS –The Nomenclature of Territorial Units for Statistics. In 2001 Lithuania legitimized regional classifi cation by NUTS nomenclature principles. Therefore, the current implementation of national regional policy and regional planning of development is performed at the county level. Lithuania by EU regional policy is described as NUTS 1 and NUTS 2 territory. By this EU policy whole territory of Lithuania is seen as one region. Lithuania’s regions – counties – by EU point of view are not important. Empirical data collection and analysis is on countries determination. Just as the national implementation of regional policy due to equipoise regional differences of development – is Lithuania’s domestic concern. Currently, elected regional statistics is not yet eligible for national regional policy to analize Lithuania’s internal regional disparities. Due to this paper’s methodological aim, regional concept meets the administrative division basis, which in turn enables a more appropriate empirical data availability for further analizes.

149 Eglė Mineikaitė Innovative Activity Opportunities for the Development of Lithuania‘s Regions: Methodological Approach

2. Exclusion of the factors influencing innovative activity and regional development

Fagerberg, Mowery and Nelson (Fagerberg and etc., 2005) raised the idea that innovations explains the corporate, regional and country differences in economic results. And innovations can be seen as one of the main factors in increasing economic productivity (Jatulevičienė, Kučinskienė, 2010). By Regional Innovation Scoreboard (as and in general EU policy of innovation) (European Commission, 2012) innovations are also identified as a key factor to ensure productivity growth. In this case innovations becomes really important engine for economic growth. By the logic synthesis then it can be said that in order to create an economically growing state economy, it is necessary to start from the lowest level – to invest in innovation activities in the main innovative operating segment – companies. Those companies will create innovative regions, as a result of that – will be formed innovative country. Therefore, in order effectively follow the spiral principle (from the smallest segment of the system to the biggest) it is important to identify factors that may have the greatest impact on regional development. Regional development can be seen mostly by the economical development, which is based on innovative revitalization. M. Keršys notes that, empirical research authors underestimate complexity of innovations, concentrating only on certain aspects of it (Keršys, 2008). So in order to assess a complex variety of phenomena, it is necessary to evaluate all possible factors that influence regional development (as economical – innovational development). Different authors put priority importance to the different factors of development process. Regional differences in the formation and evolution are determined by various internal and external factors. Regional development used to depend mainly on a natural causes –geographical location or natural resources. In today‘s world territory development depends not that much on the natural factors, it depend more on outside conditions. Regional development in general is understood as a social, economic, environmental, health, technology, culture and recreation aspects of the development of the region. Economic development is seen as an essential component of the development, because it is influenced by the economic resources of other development activities. R. Bagdzevičienė, J. Rimas, A. Venckus (Bagdzevičienė and etc., 2002) distinguishes human resources as a basis for regional development (as the foundation of a house in construction). B. Melnikas (Melnikas, 2010) knowledge based society as well distinguishes as a driving force, which changes all the other spheres. According to him, it is possible to generate ideas and create new knowledge only if there is a critical mass. This process requires highly educated people with essential knowledge due to be able to think critically and strategically. Therefore, great attention should be paid to quality of human resources and knowledge customization, which later can be effectively included in the knowledge based economy and different markets. Knowledge based society and knowledge based economic growth directly depends on investment in research and development (R&D) (Valentinavičius, 2005). Innovation and R&D impact on regional development is widely studied by A. Kleinknecht (Kleinknecht, 1996). Important is not only direct investment in R&D activities, but also important is direct foreign investment (FDI) in a regions according to G. Binkauskas (Binkauskas, 2009) and Valodkienė, Snieška, Gaidelis (Valodkienė and etc., 2011). S. Pogosian and I. Dzemyda (Pogosian and etc., 2012) emphasizes a slightly different priority – according to the authors it is important to explore not only the latest innovations, but also the factors that most affect those innovation. First of all, emphasis should be put on technological factors, according to S. Pogosian and I. Dzemyda, the second stage – human resourses, third stage – a financial factor, which can be described as an economic effect. It can be said that the concept of innovations is preceived through the prism of technology because in this case technological factor is bringing as priority. C. Freeman (Freeman, 1995) puts different country patterns of economic activity through the historical point of view and raises the presumption that there is no universal model of how to become economically the strongest ones. Each country is unique with existing factors influencing development and success. But even though, author emits that certain basic elements are predominant. As essential element for development

150 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) distinguishes regional networks with well-developed local infrastructure, local labor force and population capacity. Technological factor emphasis and S. Valentinavičius (Valentinavičius, 2006), which states that in the modern economy’s competitiveness and attraction of investment is determined by such a factors as modern communication infrastructure, highly qualified and modern workforce, research institutes, researchers. According to R. Dapkus (Dapkus, 2006) innovation policy is treated as a region resources which stimulates corporate innovation. A very imporatnat factor is the technical infrastructure and technology parks in the region – a tool to facilitate innovation activities. Regional innovation potencial covers a lot of area characteristics. One of those characteristics is isolated regional innovative subjects – innovative companies of the region. Important is not only the characteristics of the companies, but also the interaction between them (Sternberg, 2000). Therefore, many authors distinguishes small and medium-sized (SMEs) enterprises as very important factor for innovative activities. So according to that, country’s economic engine should revolve around them and for that reasoning it is really important for those SMEs to be efficient and productive (Enterprise Europe Network, 2010). B. Melnikas, A. Jakubavičius and R. Strazdas (Melnikas and etc., 2000) also supports innovative policy to promote SMEs importance in regions development. Greater attention should be given to SMEs due to the fact that they influence such important social issues, such as employment and income growth, economic growth (Štreimikienė, Dapkus, 2007). Regional competitiveness issue analyzed Ž. Simanavičienė and I. Šimberova, emphasizing that it is now easier to analize regional competitiveness of enterprises than of the regions, because regions are more difficult to define and measure (Simanavičienė, Šimberova, 2007). Therefore, evaluation of SMEs innovative activities in the region is seen as important issue. G. Panne, C. Beers and A. Kleinknecht (Panne and etc., 2003), analyzing literature about performance of successful and unseccessful innovativeness identifies the next group of indicators – company culture, innovation strategy, experience level of R&D team, the organization, the expenditure of R&D, innovation managment, technology leadership, innovativeness. However, this approach is also a non-complex, low assesses the factors influencing companies. Just organizational factors can not be seen as the main factors. Meanwhile, B. Melnikas (Melnikas, 2003) identifies the highest impact factors, focusing not just on the one priority, but on the factor groups. He points out the following actions, which can be taken for activating a business, increasing employment and competitiveness in local and international markets, increase the export potentialy of high-tech development. As well mentions the importance of a knowledge-based society and a knowledge-based economy, which can only be integrated to improve the social and economic environment, technological progress and environmental protection as well as more modern way of life, which enables the formation of a knowledge-based society (Melnikas, 2005; 2010). Summarizing, regional environment is influencing business activities and development of the region itself. Economic success is increasingly dependent on how the region will be able to use technological innovation, entrepreneurship, education, expertise, organization, learning networks (Jucevičius and etc., 2007). Only all the factors and the system of it can accurately reveal the most objective diversity. However, most of the authors marks mainly following essential elements of the development of the region – information and knowledge and the effective use of these elements ensures a qualified workforce and SMEs.

3. Formation of adapted methodology for evaluating innovative activities

Recently, idea for optimal state of regions is growing rapidly, but there is no consensus on the variables. However, in order to assess the region’s development process requires to follow a variety of scientific point of views (Dokumevič, Bagdzevičienė, 2002). P. F. Drucker (one of the pioneers of innovative analysis of the phenomena) mentioned that companies and the counties have the biggest responsibility to find opportunities to become innovative and hence superior. At the same time author identified a number of opportunity fields where it might lie the key to success – the possibilities contained within the company and the opportunities that are beyond the company

151 Eglė MinEikaitė INNovatIve actIvIty opportuNItIeS for the DevelopmeNt of lIthuaNIa‘S regIoNS: methoDologIcal approach boundaries (demographic changes, new knowledge and market changes and etc.). So according to this author, innovative activities begin from the suitable opportunity analysis (Drucker, 1998). Under this approach, the methodology and the formation of ideological axes – to review opportunities for innovative activities of Lithuania’s regions (how much of itself has the potential to be innovative). Since all regions are distinguished by different strengths and weaknesses, and pursued innovative assessment at regional level in Lithuania – the results might be used for more effective regional policy. In most cases as a primary tool for measuring innovativeness in the Europe context, in regional studies there are used the innovation index and the Regional Innovation Scoreboard data. However, in order to assess the Lithunian regional innovativeness, follow these indicators are not appropriate. The strongest argument for that is lack of the empirical data. As it was mentioned before, Lithuania is seen as one region, so a more detailed analysis of Lithuania regional innovation does not take place.

Figure 2. Empirical data availability for indicator of innovativeness by territorial units Explanation: NUTS 1 and 2 – the whole country, NUTS 3 – counties, NUTS 4 – municipalities, NUTS 5 – elderships Source: created by the author

Thus, the lack of statistics in shaping the assessment methodological matrix, has been one of the main reason why it has not been included a number of important indicators (fi gure 2). In general, statistical data on innovative activities in Lithuania is missing (because some aspect of the innovative activities are hard- measured or companies do not provide that kind of data). And if some of the data is available, the data, showing regional differences, mostly is missing. Therefore, it can be stated that in Lithuania innovative business concept and actuality by Europe context is limited by the point of view that Lithuania is just a one of the region of Europe, without any deeper analysis of regional itself needed. For creating methodological matrix frame – innovative activities infl uencing factors, was mostly based by other author’s approach. A. Jakubavičius, R. Jucevičius, G. Jucevičius, M. Kriaučionienė, M. Keršys (Jakubavičius and etc., 2008) as essential elements of innovation system distinguished innovative fi rms (I), education (II), vocational training system (III), workforce focused on innovative activities (IV), system favorable for business innovation, technology and transfer system (V). Meanwhile, the First Action Plan (European Commission, 1996) identifi es three factor groups – culture of innovation (education, researchers, business segment, management of business innovation in public and privat sectors) (I), innovation friendly environment (II) (improving the business environment, fi nancial support, friendly tax system), those two-way integration (III) (forcing networking, SMEs innovation enhancement, increasing number of innovative companies). Innovation Union Scoreboard uses innovation index, which is split into three groups of indicators – innovation ensure factors (enablers), business activity factors (result outputs). These groups are divided

152 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) into eight dimensions, covering 25 disaggregated indicators. Regional Innovation Scoreboard takes over the assessment methodology and applies it into a regional match. According to previous analysis of different author’s approaches and availability of empirical data adapted methodological matrix was based on 5 dimensions (figure 3).

Figure 3. Basis of methodological matrix Source: created by the author

Compared with a Innovation Union Scoreboard’s and Regional Innovation Scoreboard’s used methodology most of the distinguished indicators were not relevant for Lithuania’s regions evaluation. However, a similar problem was encountered in the previous methodologies as well.

Table 1. Dimensions and Indicators of methodological matrix Dimensions Indicators Human Resources Part of of population with higher education (per 1000 inhabitants) Financial Support Govermental expeditures on R&D of GDP (%) Material investment in business entities (per 1 inhabitant) Foreign direct investment (per 1 inhabitant) Innovators Percentage of enterprises introducing innovations (%) Percentage of small and medium-sized business entities of all business entities (%) Economical Effect Employees engaged in the R&D activities of all employees (%) Share of high-tech product export (%) Infrastructure Percentage of IT users (%) for Innovations Part of entities for innovation startups* (units) Explanation: entity for innovation startups* – universities, colleges, science and technology parks, business incubators, business support centers.

Source: created by the author

153 Eglė Mineikaitė Innovative Activity Opportunities for the Development of Lithuania‘s Regions: Methodological Approach

So in the mentioned methodologies were emphasised that because of the majority of the regions does not reflect the appropriate indicators (lack of empirical data) there is necessary to exclude from evaluation regions where most empirical data is missing or add missing empirical data to a logicaly close statistics (choose new indicators). The first way is unacceptable due to the fact that in Lithuania there are just 10 regions and removal part of them – methodological relevance would lose it’s meaning. Therefore, in accordance with the second option, effort was made to reflect most of the authors distinguished factors affecting regional development (table 1).

Conclusions

Nowadays there are plenty of literature and information about innovations and innovative activities, which at the same time is really diverse. But it is natural that the concept has gained a wide range of meaning. In this paper innovations are seen as forms of business activities, which increase the competitiveness of enterprises, economic development and is directly related to the area where the company is formed. In turn, territory affects the innovative business activities so interaction between innovative bussines and regions is clearly seen. Due to the innovative activities of territorial assessment, the regions are considered in this paper by administrative divisions. In Lithuania innovativeness is counted just on a country’s level, no territorial importance is emphasised. Even though innovations are closely related with regional policy. Relevance of innovative activities and regional policy requires emphasize territorial importance in innovation policy in Lithuania. In a local level, Lithuania can not be seen as one homogenious territory. Increasing competitiveness in economic terms is associated with innovations, countries and economic growth. Most authors sees innovation concept as one – sided option, focusing just on certain aspects, but to do so is not an option, because the process of innovative activities involves complexity of indicators, so in order to evaluate the real innovativeness (innovative environment) it is necessary to use many authors attempts to develop models that explains the basic aspects of innovation activities. So according to those distinguished factors there were formed complexity of the criteria and set of indicators (with available empirical data) for methodological matrix in order to evaluate regional innovativeness of Lithuania‘s regions. In order effectively carry out innovation policy in Lithuania it is necessary to improve accounting system for important and required statistical basis for further analysis. In the absence of data it is not possible to assess the situation objectively. There are more issues of trying to assess regional innovativeness empirical data. Therefore, it is important to make suggestions to the innovative companies to include to their accountings results of their innovative activities. Importance of the topic and lack of empirical data raises need to form methodological matrix for evaluating innovative business opportunities in Lithuania’s regions.

References

Bagdzevičienė, R., Rimas, J., Venckus, A. (2000). Regionų ekonomikos plėtros strategija. Regionų plėtra 2002. Konferencijos medžiaga, p. 30. Binkauskas, G. (2009). Internal and External Factors that Determined the Channels of Innovation Diffusion in Lithuania. Ekonomika, Nr. 88, p. 90. Croitoru, A. (2012). The Theory of Economic Development: a Review to a Book that is 100 Years Old. In: J. A. Schumpeter (ed.). Journal of Comparative Research in Anthropology and Sociology, No. 2, p. 137. Dokumevič, E., Bagdzevičienė, R. (2000). Mokslinių požiūrių sąveika regiono plėtros modelyje. Regionų plėtra 2002. Konferencijos medžiaga, p. 75. Dapkus, R. (2006). National Concept of Innovation for the Regional Development. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 1 (6), p. 47. Drucker, P. F. (1998). The Discipline of Innovation. Harvard Business Review. Enterprise Europe Network. (2010). Methods for Improving Business Activity and Efficienty. European Commission. (1996). The First Action Plan for Innovation in Europe. Innovation for growth and employment. European Commission. (2012). Regional Innovation Scoreboard 2012: Methodology Report.

154 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

European Commission. (2012). Innovation Union Scoreboard 2011. The Innovation Union’s Performance Scoreboard for Research and Innovation. Fagerberg, J., Mowery, D. C., Nelson, R. R. (2005). The Oxford Handbook of Innovation. New York: Oxford University Press. Freeman, C. (1995). The National System of Innovation in Historical Perspective. Cambridge Journal of Economy, Vol. 19, p. 5. Government of the Republic of Lithuania. (2002). Dėl valstybės ilgalaikės plėtros strategijos, Nr. 113-5029. Vilnius. Government of the Republic of Lithuania. (2003). Dėl ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos bei Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programos, Nr. 121-5489. Vilnius. Government of the Republic of Lithuania. (2005). Lietuvos regioninės politikos strateginio tikslo iki 2013 metų programa, Nr. 66-2370. Vilnius. Government of the Republic of Lithuania. (2008). Dėl nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo 2008–2010 metų programos, Nr. 109-2993. Vilnius. Government of the Republic of Lithuania. (2009). Dėl inovacijų versle 2009–2013 metų programos, Nr. 73-2971. Vilnius. Government of the Republic of Lithuania. (2010). Dėl Lietuvos inovacijų 2010–2020 metų strategijos, Nr. 23-1075. Vilnius. Government of the Republic of Lithuania. (2011). Aukštųjų technologijų plėtros 2011–2013 metų programa, Nr. 17-821. Vilnius. Hodges, Ch. J. S. (2012). Is Innovation Important in Europe? Jakubavičius, A., Jucevičius, R., Jucevičius, G., Kriaučionienė, M., Keršys, M. (2008). Inovacijos versle: procesai, parama, tinklaveika. Vilnius: Innovation Centre of Lithuania. Jatulevičienė, G., Kučinskienė M. (2010). Competitiveness and Innovation Synthesis in the Integrated Global Economy. Ekonomika, Nr. 89 (2), p. 34. Jucevičius, G. (2007). Innovative Cities and Regions. Kaunas. Keršys, M. (2008). Ekonominių veiksnių įtaka inovacijoms versle: Lietuvos atvejis. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Kleinknecht, A. (1996). Determinants of Innovation: The Message from the New Indicators. London: Macmillan Press. Melnikas, B., Jakubavičius, A., Strazdas, R. (2000). Inovacijų vadyba. Mokomoji knyga. Vilnius: Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Melnikas, B. (2003). Regionų socialinė ekonominė raida: inovacijos ir „oazių“ politika. Viešoji politika ir administravimas, p. 17. Melnikas, B. (2005). Žinių ekonomika: kūrimo perspektyvos Europos Sąjungos plėtros sąlygomis. Ekonomika, Nr. 72 (2), p. 94. Melnikas, B. (2010). Creating Knowledge-based Society and Knowlende Economy: the Main Principles and Phenomena. Ekonomika, Nr. 89 (2), p. 7. Organisation for Economic Co-operation and Development Statistical Office of the European Communities. (2005). Oslo Manual: Guidlines for Collecting and Interpreting Innovation Data. Panne, G., Beers, C., Kleinknecht, A. (2003). Success and Failure of Innovation: a Literature Review. International Journal of Innovation Management, Vol. 7, No. 3, p. 309. Netherlands. Pogosian, S., Dzemyda, I. (2012). Inovacijų versle ir jas lemiantys veiksniai teoriniu ir politiniu aspektu. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 1 (25), p. 63. Simanavičienė, Ž., Šimberova, I. (2007). Regionų konkurencingumo vertinimo teoriniai aspektai. Ekonomika, Nr. 77, p. 35. Sternberg, R. (2000). Innovation Networks and Regional Development – Evidence from the European Regional Innovation Survey: Theoreticla Concepts, Methodological Approach, Empirical Basis and Introduction to the Theme Issue. European Planing Studies, Vol. 8, No. 4, p. 389. Strazdas, R., Jakubavičius, A., Gečas, K. (2003). Inovacijos: finansavimas, rizikos kapitalas. Vilnius: Innovation Centre of Lithuania. Štreimikienė, D., Dapkus, R. (2007). Paramos smulkiam ir vidutiniam verslui efektyvumo vertinimas. Ekonomika, Nr. 80, p. 84. Valodkienė, G., Snieška, V., Gaidelis, V. (2011). Inovacijų ir mokslo įtaka Lietuvos pramonės konkurencingumui. Ekonomika ir vadyba, Nr. 16, p. 411. Valentinavičius, S. (2005). Innovation as an Accelerator of Competitiveness and Economic Development. Ekonomika, Nr. 70, p. 50. Valentinavičius, S. (2006). Inovacinio verslo plėtra: problemos ir galimybės. Ekonomika, Nr. 74, p. 72.

155 Eglė Mineikaitė Innovative Activity Opportunities for the Development of Lithuania‘s Regions: Methodological Approach

LIETUVOS REGIONŲ INOVATYVIOS VEIKLOS GALIMYBIŲ VERTINIMAS: METODOLOGINĖ PRIEIGA

Eglė Mineikaitė Vilniaus universitetas (Lietuva)

Santrauka

Šiandieniniame pasaulyje vyksta dideli pokyčiai, kurie labiausiai pastebimi vertinant ekonominio išsivystymo lygį. Šalies ekonominis augimas yra pagrindinis variklis, galintis užtikrinti šalies gyventojų gerovę. Todėl nenuostabu, kad įvairių sričių specialistai domisi tokiomis temomis kaip tolygi teritorijų plėtra, ekonomikos augimas, bandydami surasti raktą į sėkmingą vystymąsi. Ypač svarbi yra inovacinė veikla. Jos pagrindiniai veikėjai (žvelgiant į šį procesą per ekonomikos prizmę) yra verslo įmonės, diegiančios naujoves. Dėl Europos Sąjungos vykdomos regioninės politikos labai svarbu užtikrinti tolygią teritorijos plėtrą. Todėl analizuojant inovacijų procesą negalima to atsieti nuo teritorijos – būtina įvertinti poveikį teritorijos plėtrai. Pastebimas glaudus regioninės politikos ir inovacinės plėtros politikos ryšys. Atsižvelgiant į temos aktualumą, svarbu įvertinti teritorijų inovatyvumo lygį: objektyvus vertinimas leidžia efektyviau vykdyti tolesnę plėtros politiką. Europos kontekste Lietuva traktuojama kaip vienas regionas, todėl visa inovacinės veiklos analizė sutelkta šalies lygiu. Tačiau net ir šalies teritorijoje pastebima teritorinių socialinių bei ekonominių netolygumų. Todėl aktualu pradėti vertinti inovatyvumo aplinką Lietuvos regionų mastu. Šiuo straipsniu siekta pristatyti svarbiausias inovacinės veiklos sampratas, remiantis skirtingų autorių pozicijomis, išskirti veiksnius, kurie daro įtaką regioninei plėtrai bei, atsižvelgiant į tinkamų rodiklių duomenų prieinamumą, suformuoti regionų inovacinės aplinkos vertinimo metodologinę matricą. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: inovacijos, regioninis vystymasis, ekonominė plėtra, rodikliai, metodologija.

JEL KLASIFIKACIJA: O10, O31, O32, R11, R58.

156 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

QUANTITATIVE ANALYSIS OF SPATIAL INDICATORS IN THE CASE OF VARYING ADMINISTRATIVE BOUNDARIES

Janis Paiders1, Juris Paiders2

Latvia University (Latvia)

ABSTRACT The aim of the research is to develop methods that would allow comparing the statistical parameters of Latvia at differing administrative divisions, thereby solving the problems that arise in the case of discrepancy of borders. As part of the work, the developed method was implemented in order to assess the suitability of the created tool for mathematical analysis of statistical parameters on Latvia. The territory examined in the work is Latvia; the discrepancy of borders was examined by comparing the parish borders of 1935 with the parishes of 2000. Therefore it was necessary to create a transfer matrix in order to link the administrative borders of both periods. The transfer matrix was prepared in GIS environment, combining the parish borders of 1935 and 2000. By conducting transformation of parish parameters at differing administrative divisions and making a transfer from the parish borders of 1935 to 2000, it is possible to obtain relatively accurate value of the relevant parameter within the present-day borders. The obtained value can be used as a quantitative indicator, allowing for quantitative comparison of temporal changes of the relevant parameter at differing administrative divisions, and the value of those changes in the examined territories can be used in subsequent statistical analysis of the results. By transforming the arable land proportion in rural parishes of 1935 in accordance with the parish borders of 2000, it was possible to carry out temporal comparison of this parameter with its value in 2001. KEY WORDS: modifiable areal unit problem (MAUP), quantitative indicators, GIS analysis.

JEL CODES: B160, N540, R110

Introduction

In geographical studies, hypotheses can be tested by using the spatial properties characteristic to a scalar field (Arbia, 2006). While in a vector field a vector is assigned to each point of space, characterized with direction and size of the vector, in a scalar field each point of space is assigned a certain numerical value (scalar) (Timothy Whitten, 1974). When studying the connection between various scalar fields, the goal is often determining causes or factors in order to use them in predicting the changes of other parameters over time (Moore and Carpenter, 1999; Berger, 2001). In spatial analysis, when examining scalar fields of various indicators, the goal is the change of the spatial indicators over time (Turner 1987; Baker, 1989; Irwin, Geoghegan 2012, etc.). If phenomena can be described as scalar fields, then quantitative analysis can be used to study them; it allows determining which indicators are mutually independent, and which form statistically- significant relationships. Such an approach allows accepting or rejecting hypotheses, discovering common trends and isolating territories with anomalies that do not match the general trends (Paiders, 2013). The problem encountered by researchers in comparing various statistical indicators and conducting analysis of temporal changes is related to administrative reforms that have taken place at various times (Gregory, 2002; Martí-Henneberg, 2005 etc.). Due to these administrative division changes, it is difficult to

1 Janis Paiders – master study program student of the Geography and Earth Science Department, Latvia University E-mail: [email protected] 2 Juris Paiders – PhD (geography), associate professor in the Geography and Earth Science Department, Latvia University E-mail: [email protected]

157 Janis Paiders, Juris Paiders Quantitative Analysis Of Spatial Indicators in the Case of Varying Administrative Boundaries analyze various statistical indicators on a detailed (parish) level, making it more complex to compare the First Republic period in the territory of Latvia with the modern day, in spite of large availability of detailed statistics (Maldups, 1937; Salnītis, 1939; Maldups, 1939). It means temporal studies that quantitatively compare changes over time mainly analyze them on a countrywide scale (Aizsilnieks, 1968; Strods, 1992), or on the scale of such statistical units where changes have been small (e.g., municipalities). In studies that compare parish indicators of the 1930s with the modern day, their changes have been compared in the form of analysis of the prepared cartographic material, however such a method does not allow for quantitatively precise assessment of the value of changes, which would allow using this change value as an indicator in subsequent mathematical analysis. Comparison of statistical parameters is relatively simple if the problem of different boundaries has arisen due to several administrative territories merging or splitting, e.g., in the different district divisions in the 1930s and 1940s, where the problem can be solved by summing the different statistical units (Paiders, 2013). However, in order to make it possible to compare parameter values with completely different borders, it is necessary to create more complex methodological solutions. The goal of the work is to develop methods that would allow comparing the statistical parameters of Latvia at differing administrative divisions, thereby solving the problems that arise in the case of discrepancy of borders. As part of the work, the developed method was implemented in order to assess the suitability of the created tool for mathematical analysis of statistical parameters on Latvia.

1. Data and methods

The territory examined in the work is Latvia; the discrepancy of borders was examined by comparing the parish borders of 1935 with the parishes of 2000. Therefore it was necessary to create a transfer matrix in order to link the administrative borders of both periods. The transfer matrix was prepared in GIS environment, combining the parish borders of 1935 and 2000. A transfer model was thereby obtained in which a transfer was made from the 513 rural parishes in 1935 to the 512 parishes and town rural territories in 2000 (city territories were not included in the model). The obtained model allows transforming any available statistical parameter that was gathered on the parish level in accordance with the borders of 1935 to an approximate value of the parameter for the borders of 2000. As a result of such transfer, it is then possible to compare the parameter with any statistical parameter of the modern parishes, ensuring compatibility of indicators obtained during periods of varying administrative divisions. Transformation of statistical parameters of Latvia during the First Republic period to the modern parish borders was conducted with the following formula: n    yi  XZ= ∑ yi   , Y i=1   i  where: X – value of the territorial parameter in the parish borders of 2000;

Zy – value of the parameter in the parish of 1935 as part of the parish of 2000; y – the area taken by the parish part of 1935 in the parish territory of 2000; Y – the area taken by the parish part of 1935.

By using this method, it is possible to calculate the approximate value of a 1935 indicator within the parish borders of 2000. The value should be considered approximate, because there are several factors limiting the accuracy of results obtained with such a method. Firstly, such mathematical transformation is based on the assumption that the relevant 1935 parish indicator is internally homogenous. As many indicators exhibit great variation of the parameter also on the parish level (e.g., for distribution of population), it lowers the accuracy of the obtained results. However, this problem cannot be solved, because most statistical parameters of the First Republic period of the Republic of Latvia have not been gathered on a more detailed level. However,

158 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) the internal heterogeneity of an indicator is an issue for only some parishes, because for a large part of the parishes, most of the territory of 1935 is part of one parish in 2000, making the heterogeneity of a parish parameter largely unimportant. Secondly, some inaccuracy is associated with the scale of the parish border materials analyzed in GIS environment. The borders of 1935 have been analyzed on the scale of 1 : 600,000, while the 2000 scale is 1 : 400,000. The analyzed scale slightly reduces the accuracy of the obtained results; however, since the inaccuracies associated with the scale of the cartographic material are too small in the context of the size of the parish territory, their impact can be considered insignificant. However, in spite of the limitations associated with the selected method, it generally provides accurate results if the encompassed scale of territory is large. When encompassing 512 parishes, which were transferred from the parish borders of 1935 to 2000, the number of values for which the limitations of the applied method provide a potentially approximate value is very low. The parameter for which, as part of the work, the value has been transformed in accordance with the modern day parish borders, is the proportion of arable land (%) in total agricultural land in 1935 (Maldups, 1937). The examined parameter has been compared with the proportion of arable land in the total area of farm land in 2001 (LR CSP, 2003). Linear regression analysis has been used as the mathematical analysis method to determine the interrelation of the parameters. A correlation and determination coefficient has been used to characterize the closeness of the relationships. As part of the regression analysis, the significance of the respective interrelation was determined at 95 % probability (p < 0.05). GIS analysis, by establishing a base of transfer of the parishes of 1935 to the borders of 2000, was conducted in GRASS 6.4.3. All working calculations were performed in Microsoft Excel. In addition, as part of the work, cartographic materials were prepared by using QGIS 1.7.2. The cartographic materials and spatial analysis were prepared in the LKS92 / Latvia TM coordinate system (EPSG: 3059).

2. Results

In the case of Latvia, there are two problematic issues. The first: the borders of the administrative unit (parish) do not change, but the division of higher administrative units (districts) does. The second is a more difficult issue: change of the borders of the smallest administrative unit (parish). Let us first examine the former case. It applies to data on Latvia from 1920 to 1946 and from 1991 to the present day. In order to conduct statistical analysis of data in a period where change of the administrative division has occurred, data calibration must be carried out; they are reduced to the numerically lowest administrative unit system. For example, in order to include in a single statistical analysis statistical indicators of Latvia in the period up to 1940 and statistics of the Soviet period, it is more convenient to transform all Soviet period data in accordance with the district structure as on June 1940. At that time, the administrative reform was carried out by dividing larger districts into smaller ones, or into even smaller areas (administrative division of 1950). Data of administrative units is summed in such a way as to ensure that the indicator matches the district structure of 1940. All data after 1945 were transformed as if the old district borders (up to 1940) were still in effect during the Soviet period. In this example, all data, including newer data, are transformed to an older system of administrative division in order to make them intercomparable. On the other hand, to conduct quantitative analysis regarding the period from 1991 to 2012, the reverse procedure must be performed. At that time, the administrative reform was taking place by merging parishes or adding parishes to municipalities, ending with establishment of the municipality structure. To make the data comparable, the absolute values of parish and town data must be summed in accordance with their association with a municipality as in 2012. As a result, absolute and relative indicators are obtained regarding municipalities for any period of time – also for the time when the municipalities had not been established. In this case, older data are transformed and calibrated in accordance with the new system of administrative division.

159 Janis Paiders, Juris Paiders Quantitative Analysis Of Spatial Indicators in the Case of Varying Administrative Boundaries

Figure 1. Transformation methodology to combine the district borders of 1939–1946 with the district borders of 1949 Source: author’s calculations

The figure shows the transformation principle, demonstrating how to combine district borders of differing periods (Figure 1). In this example, the transformation principle is simple, as the number of districts has changed at various comparable times, but the changes have taken black through districts splitting and the old borders remaining unchanged. In such a case, changes of the parameter over time are compared by going back to the old borders and adding together the values of the relevant parameters.

160 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Figure 2. Transformation methodology to combine the parish borders of 1935 with the parish borders of 2000 Source: author’s calculations

Carrying out transformation from the parish borders of 1935 to 2000 is much more complicated than in the case of districts (Figure 1), due to entirely changed borders. When examining a fragment of these border differences (Figure 2), it can be seen that only a very small part of the borders of 1935 are unchanged in 2000. Unchanged borders, when comparing both periods, were most often found in places where the parish border has followed along a natural obstacle (mostly various watercourses). However, it can be seen in the presented fragment of parish borders that the central two parishes (Tērvete parish in Tērvete municipality and Penkule parish in Dobele municipality), in spite of changed parish borders, have very large overlap of the parish territory in the compared periods. In the Tērvete parish of 2000, 78 % of the total area is comprised of the Tērvete parish of 1935. In the Penkule parish of 2000, 68 % of the total area consists of the same parish of 1935. Therefore, when carrying out transformation to the borders of 2000, most of the values of the obtained transformation parameter for both of these parishes will be determined in the value of one parish. It means that, in such a case, the potential internal heterogeneity of a particular transformed parameter will be relatively insignificant. It must be added that the applied methodology reduces the total range of the original parish indicator values. As a result of the transformation, the size of extreme parameter values is reduced, as in the new borders they slightly converge with neighboring territories. However, the amount of such convergence can also be very small if most of the parish area of 2000 is formed by a single parish of 1935.

161 Janis Paiders, Juris Paiders QuaNtItatIve aNalySIS Of SpatIal INdIcatOrS IN the caSe Of varyINg admINIStratIve BOuNdarIeS

Figure 3. The proportion of arable land in total farm land in 1935 in accordance with the borders of 2000

Source: Agricultural census of 1935, author’s calculations

When looking at the layout of arable land in 1935 in accordance with the parish borders of 2000 (Figure 3), it is possible to observe signifi cant clusterization of rural parishes with a high proportion of arable land. Parishes with the highest proportion of arable land are concentrated in Zemgale, in the southern part of the former Jelgava and Bauska districts, along the Lithuanian border. In those parishes, the proportion of arable land exceeds 80 % of the total farm land, which signifi es pronounced specialization of the territories in agriculture. The parishes in question also contain the most fertile soil in Latvia that is best suited for agriculture. The lowest arable land usage intensity in 1935 is observed in parishes along the seashore, as well as in the vicinity of Riga, where it is lower than 30 % of the total farm land – signifi cantly below the average usage level of arable land in the territory of Latvia (47 %). In these coastal parishes, as well as in the vicinity of Riga, the soil is infertile and sandy, with poor suitability for agriculture. Under such conditions, cattle- breeding has a greater role, and consequently part of the total land area is taken by pastures and meadows. A signifi cant role in the usage intensity of arable land in 1935 was also played by population density. For example, Latgale Upland is comparatively unsuitable for agriculture in terms of natural factors; however, the large population density dictated the need for large arable land areas. The population density of rural parishes located in Latgale Upland was, on average, twice as high as in the rest of the rural territories of Latvia, exceeding 50 inhabitants per one square kilometer of land in certain parishes.

162 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Figure 4. Proportion of arable land in total farm land in 2001 Source: Agricultural census of 2001, author’s calculations

In 2001, the proportion of arable land in total farm land has very large value dispersion across the territory of Latvia (Figure 4). The usage intensity of arable land in parishes of Jelgava, Bauska, Auce and Dobele municipalities is very high, exceeding 80 % of the total farm land. This area with very high arable land usage intensity has largely remained unchanged since 1935, with some expansion in the western direction, in the territory of Dobele and Tukums municipalities. The reasons for the great role of agriculture in these parishes have also remained unchanged, mainly based on the natural factors (soil fertility). Parishes with low usage intensity of arable land have formed mainly in Vidzeme Upland, Latgale Upland, as well in some of the coastal parishes (except along the coast of Kurzeme). In these parishes, arable land comprises less than 20 % of the total farm land, more than twice as low as the average level of Latvia in 2011 (42 %). The reasons dictating the low agricultural land usage intensity in these territories are also connected with the relative unsuitability of the areas for agriculture (poor soil fertility). It can be noted that the value range of the arable land proportion has significantly increased in the period between 1935 and 2001. In 1935 this indicator was within 14.6–88.2 %, while in 2001 the range has increased to 0–93 %. The reason for the increased polarization between territories suitable and unsuitable for agriculture is largely connected with the fact that the transport costs of produce in the period between 1935 and 2001 have very significantly decreased, which reduces the need for agricultural production in territories unsuitable for such purpose.

163 Janis Paiders, Juris Paiders Quantitative Analysis Of Spatial Indicators in the Case of Varying Administrative Boundaries

Figure 5. Variations in the proportion of arable land in total farm land between 1935 and 2001 Source: Agricultural censuses of 1935 and 2001, author’s calculations

When looking at the variations in arable land usage intensity between 1935 and 2001 (Figure 5), it can be noted that the greatest arable land decline has been observed in a large part of Latgale parishes, as well as in the Vidzeme Upland area. The average decline in arable land in these parishes has been greater than 20 %, even exceeding 40 % in some parishes of Daugavpils and Dagda municipality. The significant decline in the role of agriculture in these parishes is largely connected with the gradual decline of rural populations in the territory of Latvia during the examined period, which has particularly affected the rural parishes of Latgale. Under such circumstances, with the number of rural inhabitants significantly falling, there is no more need for large arable land areas, particularly if they are not well-suited for agriculture. The biggest increase of the arable land proportion has been noted in parishes around Riga, Liepāja, Jelgava and Ventspils. It is very likely that the significant increase of arable land usage intensity in these parishes is connected with the increasing population of the respective cities between 1935 and 2001 (particularly in Riga) and consequent increasing consumption of agricultural produce. It must be added that the overall arable land proportion between 1935 and 2001 has fallen from 47 % to 42 % of the total farm land.

Discussion

Geographical research with the application of scalar field properties is limited by several factors. One of them is the modifiable areal unit problem (MAUP). Gehlke and Biehl (1934) discovered that the correlation coefficient is sensitive to scale changes of the examined territories. Openshaw and Taylor (1979) began using the term MAUP for the investigation and assessment of this problem. The focus has largely been placed on research of how spatial models are affected by scale changes (Fotheringham and Wong, 1991, Briant et al., 2010, etc.). The authors look at a very specific MAUP case – what methods can be used in cases where spatial statistical data are available in accordance with the administrative division, under conditions where

164 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) significant variation of administrative divisions is observed. Sensitivity to scale (Fotheringham & Wong, 1991) Although small units with high spatial accuracy can present unreliable rates, large spatial units may remove relevant geographical variation (Nakaya, 2000).

Conclusions

By conducting transformation of parish parameters at differing administrative divisions and making a transfer from the parish borders of 1935 to 2000, it is possible to obtain relatively accurate value of the relevant parameter within the present-day borders. The obtained value can be used as a quantitative indicator, allowing for quantitative comparison of temporal changes of the relevant parameter at differing administrative divisions, and the value of those changes in the examined territories can be used in subsequent statistical analysis of the results. By transforming the arable land proportion in rural parishes of 1935 in accordance with the parish borders of 2000, it was possible to carry out temporal comparison of this parameter with its value in 2001. The territories were found in which the most significant changes of arable land usage intensity have occurred, with very significant decline in arable land use found in parishes of Latgale and Vidzeme Upland, while a very notable increase was observed in parishes near Riga and other largest cities of Latvia. Belonging to one cluster of scalar fields does not mean direct causality and impact, but may usually mean that the respective indicators are different dimensions of one common scalar (or vector) field.

References

Aizsilnieks, A. (1968). Latvijas saimniecības vēsture 1914−1945 (Latvian economic history 1914–1945). Stokholma, Daugava, 983.lpp. Arbia, G. (2006). Spatial Econometrics: Statistical Foundations and Applications to Regional Convergence. New York, Springer, 207 p. Baker, W. L. 1989. A review of models of landscape change. Landscape Ecology, Vol. 2 (2), p. 111–133. Berger, T. (2001). Agent-based spatial models applied to agriculture: a simulation tool for technology diffusion, resource use changes and policy analysis. Agricultural Economics, Vol. 25 (2–3), p. 245–260. Briant, A., Combes, P. P., Lafourcade, M. (2010). Dots to boxes: Do the size and shape of spatial units jeopardize economic geography estimations? Journal of Urban Economics, Vol. 67 (3), May, p. 287–302. Fotheringham, A. S., Wong, D. W. S. (1991). The modifiable areal unit problem in multivariate statistical analysis. Environment and Planning A, Vol. 23(7), p. 1025–1044. Gehlke, C., Biehl, K. (1934). Certain Effects on Grouping upon the Size of the Correlation Coefficient in Census Tract Material. Journal of the American Statistical Association, Vol. 29 (185), p. 169–170. Gregory, I. N. (2002). Time-variant GIS Databases of Changing Historical Administrative Boundaries: A European Comparison. Transactions in GIS, Vol. 6 (2), p. 161–178. Irwin, E. G., Geoghegan, J. (2012). Theory, data, methods: developing spatially explicit economic models of land use change. Agriculture, Ecosystems & Environment, Vol. 85 (1–3), p. 7–24. LR CSP. (2003). Latvijas 2001. gada lauksaimniecības skaitīšanas rezultāti (Results of the 2001 agricultural census in Latvia). Latvijas Centrālā Statistikas Pārvalde. Maldups, A. (1937). Apriņķu un pagastu apraksti (Descriptions of districts and parishes). Valsts Statistikas Pārvaldes izdevums. Rīga, 654. lpp. Maldups, A. (1940). Lauksaimniecības skaitīšana Latvijā 1939.gadā (Agriculture census in Latvia in 1939). Valsts Statistikas Pārvaldes izdevums. Rīga, 128. lpp. Martí-Henneberg J. (2005). The Map of Europe: Continuity and Change in Administrative Boundaries (1850–2000). Geopolitics, Vol. 10 (4), p. 791–815. Moore, D. A., Carpenter, T. E. (1999). Spatial Analytical Methods and Geographic Information Systems: Use in Health Research and Epidemiology. Epidemiologic Reviews, Vol. 21 (2), p. 143–161. Nakaya, T. (2000). An information statistical approach to the modifiable areal unit problem in incidence rate maps. Environment and Planning A, Vol. 32(1), p. 91–109. Paiders, J. (2013). Skalāra lauka regresijas modeļu interpretācijas problēmas un lietojuma ierobežojumi. Telpisko datu kalibrēšana, mainoties administratīvam iedalījumam. Ģeogrāfija. Ģeoloģija. Vides Zinātnes. Referātu tēzes. Latvijas Universitāte, 494. lpp.

165 Janis Paiders, Juris Paiders Quantitative Analysis Of Spatial Indicators in the Case of Varying Administrative Boundaries

Salnītis, V. (1939). Ceturtā tautas skaitīšana Latvijā 1935. gadā (The fourth census in Latvia in 1935). Valsts Statistikas Pārvaldes izdevums. Rīga, 672. lpp. Strods, H. (1992). Latvijas lauksamniecības vesture (Agricultural history of Latvia). Rīga: Zvaigzne, 287. lpp. Timothy Whitten, E. H. (1974). Scalar and directional field and analytical data for spatial variability studies.Journal of the International Association for Mathematical Geology, Vol. 6 (2), p. 183–198. Turner, M. G. (1987). Spatial simulation of landscape changes in Georgia: A comparison of 3 transition models. Landscape Ecology, Vol. 1 (1), p. 29–36. William, L. B. (1989). A review of models of landscape change. Landscape Ecology, Vol. 2(2), p. 111−133.

erdvinių RODIKLių kiekybinė analizė administracinio suskirstymo teritorijose

Janis Paiders, Juris Paiders Latvijos universitetas (Latvija)

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojamas metodo, kurio pagrindu lyginami statistiniai duomenys Latvijos administracinio suskirstymo teritorijose, taikymas. Taip siekiama nustatyti problemas, kurios kilo dėl administracinių teritorijų ribų kaitos. Latvijos administracinių teritorijų ribų kaita tiriama lyginant seniūnijų ribų duomenis 1935 ir 2000 m., todėl tyrimo metu gauti tikslūs rezultatai atitinka šiandienos situaciją. Tyrimo rezultatai gali būti naudojami kaip kiekybiniai rodikliai, kurių pagrindu atliekamas kiekybinis skirtingų statistinių parametrų palyginimas skirtingose administracinėse teritorijose, nustatytų pokyčių reikšmės gali būti taikomos tyrimo teritorijose siekiant atlikti gautų rezultatų statistinę analizę. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kintančio arealo vieneto problema (angl. MAUP), kiekybiniai rodikliai, GIS analizė.

JEL KLASIFIKACIJA: B16, C0, C46, R1.

166 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

ON THE PROBLEM OF ASSESSMENT OF SUSTAINABILITY IN THE SEA SHORE REGION

Kristina Ramanauskaitė1, Angelija Bučienė2

Klaipėda University (Lithuania)

ABSTRACT Definitions and sets of indicators as well as approaches on sustainable development are compiled, discussed and evaluated in this paper. The researched region embraces for five urban and district municipalities in western Lithuania and Latvia in the total area of 1393.93 km2. The scheme of steps of assessment of sustainability with selected sets of indicators relevant for the sea shore region of Lithuania and Latvia is presented and discussed. KEY WORDS: sustainability, assessment, sea shore region.

JEL CODES: Q01, Q56.

Introduction

The sea shore or coastal zone’s importance in the country’s economics is one of the greatest in most of world countries because of high natural and human resources located there (Berkes et al., 2003; Gadal and Lekavičiūtė, 2012; Walter, Stützel, 2009). In the sense of spatial planning, it involves a territory in the sea and on land, the boundaries of which are defined by mutual influences and interests (Pužulis, 2010; Spiriajevas, 2012; Burgis, Čiegis, 2012). According to the research in Finland, about 40 % of Baltic sea shore habitat types are threatened (SH7 Red-listed, 2008). The seashore meadows, seasonally flooded meadows and paludified wet meadows are among the most valuable rural landscapes in the coastal areas. This kind of areas has most certainly decreased lately, due to decreased grazing and hay harvesting, drainage activities, cultivation or increased damp construction with shrinking of agricultural activities. However the tourism, recreation, fishing, sports are increasing and their impact on the environment in these regions increases as well. That is why it is important to develop different human activities in harmony with natural processes in ecosystems. The harmony or balance between components of human-natural systems are included in the term of sustainability, thus we have to focus first on what the meaning is allotted to this term by different researchers in order to group their statements and to reveal the most appropriate steps for the assessment of concrete situation in sea shore region. The complex landuse management or so-called Integrated Coastal Zone Management (ICZM) is one of the practical guidelines how to unite all the sub-systems of this region to one wholeness (Berkes and Folke, 1998; Berkes et al, 2003). But in order to assess the situation and work out different measures for concrete region, still many of research activities have to be done.

1 Kristina Ramanauskaitė − master student of Social geography of Klaipėda University. Scientistic interest: regional sustainability assessment problems E-mail: [email protected] Tel.: +370 626 045 50 2 Angelija Bučienė − prof. dr. (Geography), Klaipėda University. Scientistic interests: regional and environmental problems of rural Lithuania and other Baltic sea region countries E-mail: [email protected] Tel.: +370 615 826 92

167 Kristina Ramanauskaitė, Angelija Bučienė On the Problem of Assessment of Sustainability in the Sea Shore Region

The aim of this paper was to discuss and analyze the scientific approaches and methodologies searching the assessment of sustainability development in the Baltic Sea shore region with focus on western Latvia and Lithuania municipalities. For this, two tasks were conducted: 1. Compilation of scientific literature. 2. Preparation of appropriate scheme/methodics for assessment of sea shore region development sustainability. The methods of the research include the analysis of scientific literature, the principles of general and logical analysis; the methods of comparison and summary, as well as abstraction. The ArcGis 10.1 programme was applied for preparation of map of the region. The sea shore region in this research is analysed for a whole area of municipality, reaching the Baltic sea. Thus, in Lithuania such municipalities are: Neringa urban, Klaipėda district and Klaipėda urban, Palanga urban and Kretinga district; in Latvia – Liepaja urban and Liepaja district, Ventspils urban and district and Talsi district municipality (Fig. 1).

Figure 1. Map of studied Baltic sea shore region area with 8 municipalities

The total researched area of the region made 1269.336 km2 in Lithuania and 124.594 km2 in Latvia. The Baltic coast of Lithuania extends to 91.6 km, and it is one of the shortest national coastlines in Europe. The northern part (46 km) of the Lithuanian Baltic coast belongs to three municipalities: Klaipėda urban municipality, Klaipėda district municipality and Palanga urban municipality, and the southern part (45.6 km) belongs to Neringa urban municipality and Klaipėda urban municipality as well. The Baltic coast in Latvia is much longer: it stretches ca 496 km long and 253 km of which is an open Baltic Sea coast (Lapinskis, 2005). In this paper we analysed not all Latvian coast, but its western part in Kurzeme region within the administration borders of Talsi district municipality in the north-east.

1. Results and discussion

1.1. Natural and human resources and coastal protection policy in the researched region

Baltic sea shore region is diverse in different landscapes with higher or lower anthropogenic impact. During the last 20 years the eastern Baltic sea coastal region of Lithuania and Latvia has been changed as other regions of these two countries after the collapse of SSSR. First of all changes were caused by the drop of many economic activities in the beginning of transition to market economy period. From another hand, with start of Land reform from 1990–1991, a large number of small farms or homelands appeared with more diverse mosaic of landscape and extensive farming. Later some of them stopped farming because of growing

168 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) concurency and due to the aging of farmers or migration of younger people to the towns or abroad. Thus the area of abandoned agricultural land began to increase in rural territories from early ninethies and this process is continuing even nowadays (Bučienė, 2012; Veteikis et al., 2011). At the same time aforestation in some places took place. The area of protected landscapes and habitats increased as well. The urbanisation process is not typical for the researched coastal region, rather sub-urbanisation is prevailing. This is evident, while analysing the distribution of population in the studied municipalities in 2003 and 2012 (Fig. 2).

250000 2003 2012 200000

150000

100000

50000

Talsi district Liepaja urban Liepaja district Klaipėda urban Neringa urbanPalanga urban Ventspils Ventspilsurban district Klaipėda districtKretinga district

Figure 2. The population number in the municipalities of studied region, 2003–2012.

Sources: www.stat.gov.lt; www.stat.gov.lv

The larger towns like Klaipėda, Liepaja and Ventspils decreased in population number as compared with situation before entering EU, however the small increase was typical to Liepaja district and Klaipėda district municipality mostly due to the process of sub-urbanisation. Forests occupy about 33 % of Lithuania’s and 51.2 % of Latvia’s territory. The total growing stock of forests in Latvia amounted to 633 mln. m3 in 2009 (Meža (…), 2010). Mostly conifers – 55 %, birch – 30 %, and grey alder – 7 % dominate in Latvia’s forests. Aspen accounts for only 4 % (Meža (…), 2010). The distribution of forests in the country’s territory is not even – the regions of Kurzeme and Vidzeme have more forest lands than the regions of Latgale and Zemgale, which can be explained by different growing conditions for forests, different hydrological conditions, and proportions of agricultural land in these regions (Bite, Makovskis, 2011). In Lithuania more forests are typical for the eastern-southern Lithuania and for Curonian Spit in the very west (more 80 %), while the rest of sea shore region territory is covered little by forests (Lazdinis, 2002; Bučienė, Beržanskis, 2011). Significant part of coastal zone in Latvia is still almost unexploited and well preserved with occurrence of natural and semi-natural habitats. The coastal dune belt with its nature values is unique not only in Latvia but in the whole Europe scale since it holds important part of the EU and national significance habitats. Ca 60 % of this territory are habitats under protection in the EU and Latvia and 15 % of these habitats are under priority protection. The most significant legal instrument for protection and management of the coastal zone is a Law on Protected Belts. This Law in Latvia defines a special protection of the Baltic Sea, Riga Gulf and their coastal habitats within the coastline as ca 300 m wide belt from the coastline towards inland and the shelf zone till 10 m izobath (Fig. 3a). The limited economic activities zone in Latvia coast stretches up to 5 km landwards which is demarcated according to the natural conditions and where many economic activities are restricted or limited (Pužulis,

169 Kristina Ramanauskaitė, Angelija Bučienė On the Problem of Assessment of Sustainability in the Sea Shore Region

2010). Key aspects include the restriction of the expansion of built-up areas, the limitation of forestry activities versus the maintenance of natural and semi-natural landscapes and also the protection of coastal areas against erosion (Veidemane, 2011). The “Programme for Coastal Zone Management” was confirmed in Lithuania in 2003. It served as a basis for the development and implementation of coastal management projects for 2004–2007. Later a new “Programme of coastal management for 2008–2013” was elaborated and confirmed (Programme (...), 2007). In Lithuania the protected Baltic sea shore zone reaches 3 km in width from the coast line to the continent, and within sea till the isobath of 20 m depth (Fig. 3b). a

Figure 3. Zoning in the Baltic Sea and Gulf of Riga Coastal Protection Zone in Latvia (a) and in Lithuania (b) Sources: Pužulis, 2010; Jūros krantų (…), 2000

In the last 30 years (1976–2006), the total length of Lithuanian accumulative coastal sectors has been reducing by about 110 m every year on the average because of ersion processes. The total length of eroded coastal sectors has been increasing by 367 m every year on the average. For comparison it should be reminded that during the previous 30 years (1946–1976), the total annual reduction of accumulative coastal sectors was 100 m on the average, and the increase of the length of eroded sectors was only 33 m (Jarmalavičius et al., 2007). Thus in the last 30 years, the rates of the Baltic Sea coastal abrasion have increased more than tenfold (Žilinskas, 2008).

1.2. Compilation results on sustainable development and its indicators

Modern society is not just about advanced technology and natural resources, but also faces the global challenges in the serious problems like global warming, decreasing biodiversity, etc. Concept of sustainable development has been designed to avoid major environmental problems and at the same time ensure the economic growth and human development opportunities for alternative (Abolina, Klavinš, 2000). In scientific literature there is a wide variety of approaches to sustainable development. The authors from different countries have analyzed various aspects of sustainable development, what shows that its becoming a relevant interdisciplinary problem of nowadays (Table 1).

170 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Table 1. Definition of sustainable development Author Definition Brundtland, 1987 Sustainability – this is a development that meets the needs of the modern world, without risk of future generations to meet their own needs. Sustainable development of the concept of the limits – not absolute limits but limitations apply existing technology and social organization of the state of environmental resources and the ability to absorb the effects of human activity Rio Declaration on Sustainable development – a long-term continuous development of society, which aims to Environment and meet human need in this time in the rational use and renewal of natural resources in the Development, 1992 future, while preserving the Earth for future generations Goodland and Ledec, Described the development as a stable economic transformation (development), optimizing 1987 the economic effects and social benefits received now, without compromising ability to obtain these benefits in the future Čiegis, Petkevičiūtė, Sustainable development – a better today and the quality of life for future generations. It 2008 is an advanced vision for bringing economic development, environmental protection and social justice Pužulis, 2010 Sustainable development must be understood in the light of social, psychological and environmental indicators Petkevičiūtė, Sustainable development can be understood as the process of economic expansion and the Svirskaitė, 2001 structural changes that help to expand the human potential Briška, Rungule, 2011 This is the relationship between people and the environment and responsibility between the present and future generations Conway and Barbier, Argue that economic sustainability is the ability to maintain productivity (and agricultural 1990 assets and planted in the country in general) Stanaitis, 2006 The primary principle, that production must grow faster than the use of natural resources, and the irregularities in nature does not have to exceed the permissible limits was worked out Source: based on Čiegis, Ramanauskienė, Martinkus, 2009, and author’s1 compilation

In 1992, in Rios de Janeiro (Brazil), world leaders meeting devoted to environmental problems, the idea of sustainable development (or balanced development) has emerged first. Then the idea was validated as the most important long-term strategy for development ofthe society. The need for compromise between environmental, economic and social goals of society, the need for a balanced long-term development strategy was understood. To sum up the definitions of various authors, it can be said that sustainable development is an ongoing long-term goal which can’t be achieved once and for all. Different countries and regions by the objectives of sustainable development can be very different, because of differences in the economic and cultural development. Sustainable development aims to ensure good living conditions not only for present but also for future generations maintaining compromise between environmental, social and economic goals of society. The existing different approaches to sustainable development lead to the different priorities in different countries, where each of sustainable development system provides an efficient implementation of the maximum sustainable development in selected areas. In order to determine the progress of sustainable development, the methodology was worked out with selected sets of indicators reflecting the sustainable development (Table 2).

171 Kristina Ramanauskaitė, Angelija Bučienė On the Problem of Assessment of Sustainability in the Sea Shore Region

Table 2. The set of indicators for sustainable development assessment ECONOMIC INDICATORS GDP per capita Energy intensity measured by GDP Labor productivity per person employed Renewable energy intake, percentage of GDP Final energy consumption Household expenditure municipal contribution (average farm income per cent.) Inflation Current account balance as a percentage of GDP Foreign direct investment as a percentage of GDP Public debt (percentage of GDP) SOCIAL INDICATORS Unemployment rate in percent The population at risk of poverty, percent. of the total population Population, thousands Registered criminal activity Life expectancy at birth R & D expenditure, percentage of GDP Mortality from malignant neoplasms per 100 000 Expenditure on social protection as a percentage of GDP inhabitants The natural population growth rate per 1,000 population ENVIRONMENTAL INDICATORS Forest area per capita, ha Air pollution, t

Greenhouse gas emissions, million tonnes CO2 Household waste, kg1 capita People living in coastal parts Urbanized areas Arable land area The use of pesticides

Felling intensity

Source: made on the basis of information published by Eurostat and the UNCSD

1.3. Scheme of assessment of sustainability of sea shore region development

Different specialists are thinking how to improve the sets of indicators, which would better serve each concrete region or area. Sets of indicators may vary in compactness and complexity of the data. Different approaches to sustainable development indicators is a logical result, it allows to create not only a new set of indicators, but also to improve the old ones (OURCOAST – ICZM in Europe, 2011). That is why in this research we also focused on the set of sustainable development indicators, that could better reflect the current problems occurring in the sea shore region of Lithuania and Latvia with not high density of population round the year, but with several times increasing number of visitors and their load during summer season, certain restrictions of economic activities, intensity of erosional processes, etc. As sustainable development is consistently pursued goal should be ways to measure, how to get him approaching, what progress. Economic efficiency does not guarantee environmental and social sustainability through the use of economic indicators do not reflect the ecological and social sustainability. Sustainable development requires the evaluation of an integrated approach to the world, a set of indicators that evaluate and separate part of the system studied and the relationship between them (Čiegis, Zeleniūtė, 2008: 45). Thus we elaborated the scheme with most related steps towards the sustainability assessment in our studied region particularly (Fig. 4). For example, the environmental problems are important to be solved as friendlier as possible in the sea shore region, because the environment directly services human needs for recreation. The erosion is one of the most important natural phenomena which is necessary to be controlled and managed properly (Žilinskas, 2008; Pužulis, 2010; Jarmalavičius et. al., 2007), that is why it is included in our scheme. And the forested areas as well as ecologically managed land are of particular importance in the coasts preserving landscape and species diversity. From the economic indicators, the tourism as an perspective activity with all related

172 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) infrastructure is desirable to be strengthened. Also other small and medium size business activities, providing different services, are necessary to be developed here. From social indicators, all related to activity of human resources were included in the scheme.

Figure 4. Scheme of assessment of sustainability of sea shore region development with selected indicators and their average weight. Source: Worked out by the authors using Čiegis et al., 2010

All indicators are different, but the grading system in our scheme is the same, following the findings of Čiegis et al. (2010). The equal weight of each set of indicators makes possible to charge them as equally important. This scheme will be applied for estimation of degree of sustainability development in four Latvian and four Lithuanian sea shore municipalities during the period of the early country’s membership in EU and in the recent years. The first rule of the sustainable seaside resort development in the beginning of the 21st century requires leaving the beach void of any permanent constructions in order to ensure the stability of the beach and its resilience to the wave action (Povilanskas, 2010−2011). However, the capacities and means for simultaneous

173 Kristina Ramanauskaitė, Angelija Bučienė On the Problem of Assessment of Sustainability in the Sea Shore Region management of the whole Lithuanian coastal zone are insufficient. Moreover, as practice has shown, much time is wasted on implementation of legal requirements (coordination of coastal management measures with various institutions, organization of tenders for concrete works, etc.). The following priority sectors were distinguished in the mainland coast of Lithuania: Palanga recreational zone (between Kunigiškės and Birutė Mount and between the “Auska” villa and Coastal Regional park), Klaipėda recreational zone (between Giruliai and the technogenic zone of Klaipėda port), and coastal sector between the Šventoji port and the Latvian border. The following recreational zones of the Curonian Spit coast were classified as the priority ones: Smiltynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida, and the coastal zone of Kopgalis. The overall length of the recommended priority zones would be 32.5 km, which would constitute 35.9 % of the total length of the Lithuanian sea coast: 17.2 km of the mainland coast and 15.3 of the Curonian Spit coast (Žilinskas, 2008; Kavaliauskas, 2010). In Latvia there has been no specific development policy for coastal areas: the existing policy goals and documents are related to environment protection. There have been a number of projects in Latvia that focus on preparing suggestions for integrated development and its supervision, but their further practical implementation has been limited. Considering the existing practice, there is a need to develop a coastal area development document of a national level, which had force of law and corresponding implementation and supervision instruments (Pužulis, 2010). Also it is important to know how are planning to develop their business micro, small and medium enterprises in the sea shore region. The survey of 150 top managers of micro and small business enterprises in Klaipėda region and in Latvia, Kurzeme region in 2011 fulfilled by the joint research of Klaipėda University and Liepaja University, has revealed, that most of economic activities are taking place in services and the trade, 33.5 % and 23.5 % respectively. Since the cooperation by forming horizontal networks is one of the main aspects of doing successful business in a globalised world, cooperation between organizations is one of stimulating factors of their development, and this could lead to the improvement of overall economic and social situation in the region (Šimanskienė et al., 2012). Such a survey has to be repeated after few years again.

Conclusions

To sum up the definitions of various authors on the sustainable development definition, it can be said that sustainable development is the development based on harmony and balance within Nature-Human system with clear responsibility of humans for their activities. Sustainable development – it is always a compromise between human needs and activities and the processes in the natural environment, and this is an ongoing long-term goal which can’t be achieved once and for all. Each region is unique, with its own natural and human resources, development problems and priorities that is why it’s important for the assessment of region’s development sustainability, to work out the most relevant research methodic/scheme. All the selected indicators of sustainable development are different, but the grading system in the scheme we prepared is the same, with equal weight of each set of indicators (0.33) which makes possible to charge them as equally important. This scheme will be applied for estimation of degree of sustainability development in four Latvian and four Lithuanian sea shore municipalities during the period of the early country’s membership in EU and in the recent years.

References

Ābolina, K., Klavins, M. (2000). Indicators of Sustainable Development as Signals of the Development of Society. In: A. Krauklis (ed). Living with Diversity in Latvia. Folia Geographica. Research papers of the Latvian Geographical Society, Vol. 8, p. 15–24. Riga: Latvian Geographical Society. Berkes, F., Colding, J., Folke, C. (eds). (2003). Navigating Social-Ecological Systems, Building Resilience for Complexity and Change. New York: Cambridge University Press, 393 p.

174 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Berkes, F., Folke, C. (1998). Linking Social and Ecological Systems, Management Practices and Social Mechanisms for Building Resilience. New York: Cambridge University Press, 459 p. Bite, L., Makovskis, K. (2011). Thermal energy potentially to be obtained from the energy wood in final fellings and thinnings of Latvia. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, Vol. 3 (27), p. 57. Research papers. Bučienė, A., Beržanskis, A. (2011). Problems of the development of sustainable forestry and maintaining soil fertility in Lithuanian sea-shore region. 3rd International Symposium on Environmental Management. Towards Sustainable Technologies. Zagreb, Croatia, University of Zagreb, p. 50−57. Bučienė, A. (2012). The shrinking rate of utilised agricultural land and its components in the Baltic sea region countries. Region Formation & Development Studies, Vol. 6, Issue 1, p. 6−14. Burgis, D., Čiegis, R. (2012). The problems of Lithuanian landscape in the context of sustainable development. Regional formation and development Studies, No. 1 (6), p. 47–56. Carlsson, L., Berkes, F. (2003). Co-management Across Levels of Organization: Concepts and Methodological Implications. Chiang Mai, Thailand, July 11−14, 2003. Carlsson, L., Lazdinis, M. (2004). Institutional Frameworks for Sustainability? A Comparative Analysis of the Forest Sectors of Russia and the Baltic States. Ambio, Vol. 33, No. 6, p. 402–419. Royal Swedish Academy of Sciences. Website: http://www.ambio.kva.se Cash, D. W., Moser, S. C. (2000). Linking global and local scales: Designing dynamic assessment and management processes. Global Environmental Change, Vol. 10 (2), p. 109−120. Čiegis, R., Ramanauskienė, J., Martinkus, B. (2009). The concept of sustainable development and its use of sustainability scenarios. Čiegis, R., Ramanauskienė, J., Šimanskienė, L. (2010). Lietuvos regionų darnaus vystymosi vertinimas. Klaipėda: KU l-kla, 124 p. Čiegis, R., Zeleniūtė, R. (2008). Ekonomikos plėtra darnaus vystymosi aspektu. Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai, Nr. 2/2. Eurostat. (2013). Website: http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/eurostat/home Gadal, S., Lekavičiūtė, J. (2012). Remote sensing processing consequences of political and economical changes on Klaipeda county forests (1986–2005). Regional formation and development Studies, No. 1 (6), p. 37−46. Jarmalavičius, D., Žilinskas, G., Dubra, V. (2007). Pattern of long-term seasonal sea level fluctuations in the Baltic Sea near the Lithuanian coast. Baltica, Vol. 20 (1/2), p. 28−34. Latvia statistical department. (2013). Website: http://www.csb.gov.lv/ Jūros krantų apsaugos ir naudojimo nuostatai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas, 2000 m. vasario 24 d. Nr. 73. Vilnius: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Lithuanian statistical department. (2013). Website: http://www.stat.gov.lt/ Kavaliauskas, P. (2010). Sustainable and balanced development of Lithuanian Curonian Spit and Neringa municipality: planning and political aspects. Technological and economic development of economy, Vol. 16 (1), p. 58–74. Lapinskis, J. (2005). Long-term fluctuations in the volume of beach and foredune deposits along the coast of Latvia. Baltica, Vol. 18 (1), p. 30−43. Lazdinis, M. (2002). Facilitating sustainable forest development: Comparative analysis of post-soviet forest politics in the Baltic states. PhD Thesis, Southern Illinois University, Carbondale, IL, USA, 388 p. Meža nozare Latvijā. (2009). Website: http://www.zm.gov.lv/doc_upl/Meza_nozare_Latvija_2009.pdf [22.12.2012]. National report of Latvia on the Baltic Green Belt [the coastal zone]. (2012). Study on possibilities and hindrances for sustainable development of national coastal regions. Riga. OURCOAST – ICZM in Europe. (2011). Comparative Analyses of the OURCOAST cases (final draft) 8 June. Website: www.download(1).pdf [20.04.2012]. Povilanskas, R. (2010–2011). Principles and rules of sustainable resort development. Annales Geographicae, Vol. 43– 44, p. 76–84. Programme of Lithuanian Baltic Sea coastal management for 2008–2013. (2007). Report, Institute Geology and Geography, Vilnius, 95 p. (In Lithuanian). Pužulis, A. (2010). The Baltic Coastal Area Management Issues in Latvia. TILTAI. Scientific journal of Klaipėda University, Nr. 1, p. 89–100. SH7 Red-listed shore habitat types. Website: http://www.biodiversity.fi/en/indicators/shores/sh7-red-listed-habitats Ruskule, A., Veidemene, K. (2011). Developing a Pilot Maritime Spatial Plan of the Western Coast of Latvia. Environmental forum Latvia, p. 10. Spiriajevas, E. (2012). Hindrances and suggestions for sustainable development of Lithuanian coastal strip (zone). Regional formation and development Studies, No. 1 (6), p. 125–136.

175 Kristina Ramanauskaitė, Angelija Bučienė On the Problem of Assessment of Sustainability in the Sea Shore Region

Šimanskienė, L., Burgis, D., Līduma, D., Zeltiņa, M. (2012). Verslo bendradarbiavimas Klaipėdos regiono ir Latvijos pasienyje. Regional formation and development Studies, No. 1 (6), p. 137–146. Veidemane, K. (2011). The Impact of Driving Forces and Protection Policies on Future Coastal Landscapes: A Case Study of Latvia. In: G. Schernewski, J. Hofstede, T. Neumann (eds). Global Change and Baltic Coastal Zones, Coastal Research Library-Series, Springer, Dordrecht, Vol. 1, p. 193–210. Veteikis, D., Šabanovas, S., Jankauskaitė, M. (2011). Landscape structure changes on the coastal plain of Lithuania during 1998–2009. Baltica, Vol. 24 (2), p. 107–116. Vilnius. Walter, C., Stützel, H. (2009). A New Method for Assessing the Sustainability of Land-Use Systems (I): Identifying the Relevant Issues. Ecological Economics, Vol. 68, p. 1275–1287. Žilinskas, G. (2008). Distinguishing priority sectors for the Lithuanian Baltic Sea coastal management. Baltica, Vol. 21 (1–2), p. 85–94. Vilnius.

PAJŪRIO REGIONO TAUSOJIMO IR JO ĮVERTINIMO PROBLEMATIKA

Kristina Ramanauskaitė, Angelija Bučienė Klaipėdos universitetas (Lietuva)

Santrauka

Jūros pakrantės regionai, arba zonos, pasaulyje vertinami kaip išskirtinės svarbos teritorijos, kur sutelktas didžiausias gamtos ir žmogiškųjų išteklių potencialas. Todėl jų plėtra turėtų būti tausojamojo pobūdžio, darni, paremta potencialo reprodukcija, optimaliu plėtros aspektų santykiu ir vienodai nukreipta į žmonių gyvenimo lygio bei kokybės gerinimą, gamtinės aplinkos unikalumo išsaugojimą. Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti mokslinę ir metodinę tausojančios regionų plėtros teoriją ir praktinius žingsnius nagrinėjančius straipsnius bei kitus šaltinius, siekiant parengti Lietuvos ir Latvijos pajūrio regiono plėtros būklės analizei pritaikytą tyrimų schemą. Darbe sprendžiami šie uždaviniai: 1) mokslinės literatūros šaltinių analizė; 2) tyrimų metodikos / schemos rengimas. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, loginės analizės principų (tokių kaip palyginimas, abstrahavimas, apibendrinimas) taikymas, metodinių darbų analizė. ArcGis 10.1 programa naudota rengiant regiono žemėlapį. Pristatomas tiriamas pajūrio regionas, kurį sudaro 4-ios Lietuvos savivaldybės ir 4-ios Latvijos savivaldybės pajūryje: Neringos miesto, Klaipėdos miesto ir rajono, Palangos miesto ir Kretingos rajono savivaldybės, Liepojos miesto ir rajono, Ventspilio miesto ir rajono, Talsi rajono savivaldybės. Aptariami šio regiono svarbiausi gamtos ir žmogiškieji ištekliai, nurodomos prioritetinės pagal priimtas strategines plėtros kryptis veiklos bei esminiai aplinkosauginės politikos aspektai. Įvairūs tausojančios plėtros tyrėjai ir analitikai skirtingai vertina patį tausojimo ar darnumo apibrėžimą. Darbe pateikiami sugrupuoti pagrindinių šia tema rašančių įvairių šalių autorių tausojančios plėtros apibrėžimai. Apibendrintai galima teigti, kad tausojanti plėtra yra tokia, kuri plėtojama darniai, nepažeidžiant gamtos procesų. Tai nėra galutinis apibrėžtas rezultatas, o nuolatinis kompromisas tarp žmogaus ir gamtos, kai žmogus prisiima atsakomybę už savo veiklą. Analizuojami ir pateikiami sugrupuoti pagrindiniai ekonominiai, socialiniai ir gamtiniai rodikliai, įvairių autorių bei Eurostat ir Jungtinių Tautų informacinėje duomenų bazėje rekomenduojami taikyti darnios plėtros analizei. Autorės pateikia savo sudarytą metodinių tyrimų schemą, papildytą Lietuvos ir Latvijos pajūrio regionui pritaikytu svarbių plėtros rodiklių sąrašu su jų svorio koeficientais, kurie visoms trims rodiklių grupėms yra vienodi (vidutiniškai 0,33). Ši metodika bus tikrinama praktiškai įvertinant tausojančios plėtros būklę kiekvienoje iš 8 tiriamų savivaldybių laikotarpiu nuo įstojimo į ES pradžios iki šių metų. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: tausojimas, įvertinimas, pajūrio regionas.

JEL KLASIFIKACIJA: Q01,Q56.

176 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

ORGANIZACIJOS VADOVO EMOCINIO INTELEKTO UGDYMO GALIMYBĖS

Karolis Ramanauskas1

Vytauto Didžiojo universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Emocinis intelektas (EI) yra vienas svarbių veiksmingo valdymo veiksnių tuose šios veiklos aspektuose, kurie tiesiogiai susiję su tarpasmeniniais santykiais. EI svarbos analizė ypač aktuali lyderystės reiškinio požiūriu. Įvairių valdymo funkcijų vykdymo veiksmingumas daug kuo susijęs su lyderio potencialo realizavimu. Emocinis vadovo intelektas, šios srities mokslininkų nuomone, yra vienas svarbiausių jo lyderystės profilio aspektų. Šių gebėjimų ugdymas gali gerokai pagerinti specialistų profesinės veiklos veiksmingumą valdymo srityje. Tyrimu, atlikus vadovų EI esmės ir jo struktūrinių elementų raiškos analizę, siekta nustatyti organizacijų vadovų EI ugdymo galimybes, suformuoti projektinius vadovų EI ugdymo sprendimus ir jų įgyvendinimo priemones. Siekiant nustatyto tikslo teoriniame lygmenyje atliekama mokslinės literatūros šaltinių analizė, apibendrinimas ir palyginimas. Empiriniam organizacijų vadovų EI ugdymo galimybių bei projektinių sprendimų nustatymo tyrimui atlikti taikomi kokybiniai ir kiekybiniai tyrimo bei duomenų apdorojimo metodai. Vadovų EI ugdymo programos įgyvendinimo ir organizavimo etapams numatyti taikomas grafinis vaizdavimas. Remiantis atliktu tyrimu suformuluoti vadovų emocinio intelekto ugdymo sprendimai siekiant padidinti organizacijų veiklos efektyvumą, pateikiama vadovų emocinio intelekto ugdymo programa bei apibrėžiamos jos įgyvendinimo procedūros. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: intelektas, emocinis intelektas, intelekto ugdymas, emocinio intelekto ugdymo prielaidos.

JEL KLASIFIKACIJA: O150, M120, M530.

Įvadas

Šiuo metu EI problema tapo viena aktualiausių valdymo veiksmingumo tyrimo kontekste. EI vertinamas kaip vienas pagrindinių veiksmingo valdymo veiksnių ir sąlygų. Iki šiol sukurta nemažai EI modelių (Goleman, 1995; Mayer, Selovey, Caruso, 2000; Bar-On, 2000 ir kt.), atlikta daug tyrimų EI poveikio sėkmei tam tikrose veiklos srityse nustatyti (Žvidrauskas ir kt., 2004; Lekavičienė ir kt., 2002; 2004; Palmer ir kt., 2001; Kulvinskienė ir kt., 2008; Župerkienė ir kt., 2008; Župerkienė, 2009; Demjanova, 2010 ir kt.), aptarti EI įtakos veiklos efektyvumui būdai ir metodai (Maslach, 2000; Golemanas, 2003; Kaplanas ir kt., 1996; Snesareva ir kt., 2007; Pankova, 2010 ir kt.). Tačiau, remiantis literatūros analize, galima teigti apie tam tikrą atliktų EI poveikio veiklos sėkmei tyrimų fragmentiškumą. Pastebimas nepakankamas klausimų, susijusių su EI svarba bei jo ugdymo galimybių realizavimu, ištyrimas. Koks organizacijų vadovų EI ir jo struktūrinių komponentų raiškos lygis? Kaip susijęs vadovų EI lygis ir organizacijų veiklos sėkmė? Kaip galima ugdyti EI? Straipsnyje ieškoma atsakymų į šiuos ir kitus klausimus. EI lygio įvertinimas profesinės atrankos, atestacijos metu, galimybės jį ugdyti rengiant valdymo specialistus organizaciniams pokyčiams, leidžia efektyviau spręsti problemas, su kuriomis susiduria moderni verslo bendruomenė. Šiomis sąlygomis ypač svarbu ištirti EI poveikį asmenybės veiklos efektyvumui, kuris, viena vertus, leidžia susisteminti ir kontroliuoti profesionaliai svarbių vadovo gebėjimų raišką, kita vertus, – greitai ir patikimai įvertinti asmenybės potencialą bei prognozuoti jo vadovavimo veiklos sėkmę.

1 Karolis Ramanauskas – magistras. Vytauto Didžiojo universitetas. Moksliniai interesai: organizacijų vadyba, inovacijų ir projektų valdymas, rinkotyra El. paštas: [email protected]

177 Karolis Ramanauskas Organizacijos vadovo emocinio intelekto ugdymo galimybės

Tyrimo tikslas – atlikus vadovų EI esmės ir jo struktūrinių elementų raiškos analizę, nustatyti organizacijų vadovų EI ugdymo galimybes bei suformuoti projektinius vadovų EI ugdymo sprendimus ir numatyti jų įgyvendinimo priemones. Siekiant nustatyto tikslo, sprendžiami šie uždaviniai: • atlikti vadovų EI esmės ir jo struktūrinių elementų raiškos analizę; • išsiaiškinti veiksnius, kurie lemia vadovo EI lygį; nustatyti organizacijų vadovų EI lygį ir jo ugdymo galimybes. Tyrimo objektas – organizacijų vadovų emocinis intelektas. Tyrimo prielaida: padidinti asmenybės EI lygį galima organizuojant tikslinius mokymus. Tyrimo metodika. Teorinį ir metodologinį tyrimo pagrindą sudaro šalies ir užsienio mokslininkų darbai. Siekiant nustatyto tikslo teoriniame lygmenyje atliekama mokslinės literatūros šaltinių analizė, apibendrinimas ir palyginimas. Empiriniam organizacijų vadovų EI ugdymo galimybių bei projektinių sprendimų nustatymo tyrimui atlikti taikomi kokybiniai ir kiekybiniai tyrimo bei duomenų apdorojimo metodai. Vadovų EI ugdymo programos įgyvendinimo ir organizavimo etapams numatyti taikomas grafinis vaizdavimas. EI lygiui įvertinti taikoma N. Hoolo (2005) metodika. EI tyrimo testas pagal šią metodiką susideda iš 30 teiginių ir turi penkias skales: 1) emocinis sąmoningumas; 2) savo emocijų valdymas; 3) savimotyvacija); 4) empatija; 5) kitų žmonių emocijų atpažinimas. Empirinio tyrimo duomenys rinkti taikant anketinės apklausos metodą. Integruotam vadovo EI lygiui nustatyti apskaičiuota skalių balų suma atsižvelgiant į atsakymo rezultatą (+ arba –). Kuo didesnė pliusinė balų suma, tuo daugiau išreikštas emocinis pasireiškimas. Tyrimas atliktas aštuoniose paslaugas teikiančiose Lietuvos organizacijose. Visose organizacijose pasirinkti aukščiausio lygio vadovai – įmonių direktoriai, nes jie priima aukščiausio lygio sprendimus ir turi didžiausios įtakos įmonės veiklos sėkmei. Visi tyrimo dalyviai turi ilgametę vadovo darbo patirtį. Įmonėse darbuotojų skaičius svyruoja nuo 10 iki 40. Organizacijų paslaugų spektras – didelis: logistikos, farmacijos, degalinių tinklo ir informacinių technologijų paslaugas teikiančios įmonės. Vadovai buvo tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties. Teoriniams teiginiams ir empirinio tyrimo rezultatams apibendrinti ir palyginti bei padaryti išvadas taikyta loginė analizė.

1. Teorinio tyrimo rezultatai

Plačiausia prasme EI gali būti apibrėžtas kaip gebėjimai, daugiau ar mažiau susiję su asmenybės savybėmis, padedantys apdoroti emocinę informaciją, t. y. atpažinti ir suvokti emocijas ir jų reikšmę, jas asimiliuoti bei valdyti ir tuo remiantis samprotauti. EI nustatyti plačiausiai taikoma J. N. Hollo (Hall, 2005) metodika. EQ (emocinio koeficiento) tyrimo testas pagal šią metodiką sudarytas iš 30 teiginių ir turi penkias skales: 1) emocinis sąmoningumas; 2) savo emocijų valdymas (emocinis atlaidumas, emocinis nerigidiškumas); 3) savimotyvacija (savavališka savo emocijų kontrolė (valdymas), išskyrus 14 punktą); 4) empatija; 5) kitų žmonių emocijų atpažinimas (gebėjimas daryti įtaką kitų žmonių emocinei būsenai).

Nemažai autorių teigia, kad EI yra išmokstama, jis genetiškai nepaveldimas (Bourey ir kt., 2001; Schulte, 1996). EI turi įtakos amžius ir įgyta patirtis. Įvairių autorių duomenimis, EI aukščiausią lygį pasiekia sulaukus 40–50 metų, vėliau ima mažėti. Nėra vieningos mokslininkų nuomonės dėl lyties ir EI sąsajos. Taip pat nėra vieningo požiūrio į EI lavinimo galimybes. I. Remeikaitė ir R. Lekavičienė (2002) pabrėžia, kad nepaisant to, jog daugelis mokslininkų skeptiškai vertina EI lavinimo programas, pripažįstama jų reikšmė koreguojant ryškias asmenybės emocines problemas, didinant elgesio adaptavimą ir gerinant psichikos sveikatą. D. Goleman (1995) teigimu, intelekto koeficientas (IQ) daro įtaką žmogaus sėkmei nuo 4 iki 25 proc. Autorius tai paaiškina taip: tam, kad taptum vadybininku, reikia turėti tam tikrą IQ lygį. Jis reikalingas,

178 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) pavyzdžiui, stojant į universitetą, todėl visi vadybininkai turi tam tikrą IQ lygį. Tuo tarpu siekiant karjeros, to jau nebepakanka. Daugelyje tyrimų lyginta, kuo lyderiai „žvaigždės“ skiriasi nuo vadybininkų „vidutinybių“, ir pabrėžti kitokio pobūdžio gebėjimai – emocijų supratimas ir jų valdymas. Kitaip tariant, kuo aukštesnis buvo vadovo rangas, tuo daugiau EI įgūdžių buvo įdėta į jo sėkmės pagrindą. Lyginant aukščiausiojo lygio vadybininkus su „vidutiniokais“, kurie užima tokio pat lygio postus, pasirodė, kad apie 85 proc. jų veiklos efektyvumo skirtumų galima priskirti IQ veiksniams, o ne pažintiniams gebėjimams ar specializacijai. Populiarus net toks posakis: „IQ dėka jūs gaunate darbą, EQ dėka – siekiate savo karjeros“ (Goleman ir kt., 2002). Įvairių užsienio mokslininkų tyrimais nustatyta, kad vadovų EI pagal visus parametrus yra gerokai aukštesnis nei žmonių, kurie neužima vadovaujamų pozicijų. EI vystosi valdymo veiklos procese, nes valdymas visada susijęs su bendravimu ir siekiu nukreipti žmonių energiją siekti organizacijų tikslų. Kuo aukštesnis vadovo intelektas, tuo didesnis veiklos efektyvumo lygis. Remiantis autoriaus atliktu tyrimu (Ramanauskas, 2012), galima daryti išvadą, kad ryšys tarp įmonių veiklos rodiklių ir vadovų EI yra stiprus. Gauti tyrimo rezultatai rodo, kad EI lygis koreliuoja su valdymo sprendimų priėmimu, didinančiu organizacijos veiklos efektyvumą, pelną ir į organizacijų investuoto vystymo kapitalo pelningumą. Nors pelnas ir nuostoliai yra natūrali ekonominio ciklo dalis, vadovo gebėjimas identifikuoti ir sąmoningai valdyti savo bei kolegų emocijas koreliuoja su veiksmingu sprendimų priėmimu, ypač rizikos ir netikrumo situacijose, į kurias neišvengiamai patenka kiekviena organizacija šiandienos verslo aplinkoje. Emocinis intelektas apima gebėjimą tiksliai nustatyti, įvertinti ir išreikšti emocijas; gebėjimą pasiekti ir/ arba generuoti jausmus, kai jie gali padėti mąstymo procesui; gebėjimą suprasti emocijas ir emocines žinias; gebėjimą valdyti emocijas, siekiant emocinio ir intelektinio augimo. Taigi išugdyti emocinės kompetencijos įgūdžiai leidžia vadovams traktuoti savo ir savo pavaldinių emocijas kaip valdymo išteklius ir taip pagerinti veiklos efektyvumą. Galima dar pridurti, kad emocinė kompetencija grindžiama emociniu intelektu. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad du trečdaliai pagrindinių kompetencijų, kurios būtinos veiksmingai veikiančiam šiandienos lyderiui, priskiriamos emocinių kompetencijų kategorijai. Didieji lyderiai išjudina žmones veiklai per emocijas. Būdamas lyderiu, vadovas gali kreipti savo komandos emocijas. Teigiamai valdant šias emocijas, pavaldiniai dirba entuziastingai ir atskleidžia savo geriausius gebėjimus. Tad siekiant priversti emocinį veiksnį dirbti, būtina aukšta emocinė kompetencija. Autoriaus aštuoniose paslaugas teikiančiose Lietuvos organizacijose atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad šių įmonių vadovų tiek integruotas EI lygis, tiek pagal atskiras intelekto šakas labai skiriasi. Penkių įmonių vadovų integruotas EI lygis yra vidutinis, likusių įmonių vadovų šis rodiklis yra labai žemas. Analizuojant pavienių EI šakų vertinimo rodiklius matyti, kad visų tirtų įmonių tik emocinis sąmoningumas turi aukštą ir vidutinį įvertinimą (11–15 balų), savo emocijų valdymo ir savimotyvacijos vertinimai pagal įmones labai skiriasi. Empatijos ir kitų žmonių emocijų atpažinimo lygis yra labai žemas (Ramanauskas, 2012). Galima daryti išvadą, kad beveik visų tirtų įmonių vadovų pagrindinės probleminės sritys yra savo emocijų valdymas, savimotyvacija, empatija ir kitų žmonių emocijų atpažinimas. Šiandienos verslo organizacijoms svarbu, kad vadovai, aukščiausio lygio vadybininkai, būtų emociškai kompetentingi: turėtų išugdytą EI, galėtų valdyti savo emocijas, atpažinti kitų žmonių emocijas ir šiuo pagrindu kurti tarpusavio sąveiką. R. Aleknaitės-Bieliauskienės (2009) teigimu, Lietuvoje ypač jaučiamas intelektinio kapitalo ugdymo problemos aktualumas. Svarstoma, kaip išlaikyti nacionalinės ekonomikos konkurencingumą. Valstybės dokumentuose deklaruojama ypatinga regionų vystymo svarba, skirtumų tarp miesto ir kaimo mažinimo galimybių paieškos. Kūrybiškumo, kritinio mąstymo, EI ugdymo svarba akcentuojama kuriant mokymo programas. 2004 m. atlikti „Vilmorus“ suaugusių gyventojų apklausos rezultatai rodo, kad 21,5 proc. apklaustųjų teigė, jog įgyto išsilavinimo nepakanka, jie norėtų mokytis toliau, tačiau neturi tam galimybių ir laiko. Tyrimo išvadose pabrėžiama, kad 70,5 proc. dirbančiųjų ir 95,9 proc. bedarbių Lietuvoje per paskutinį tų metų pusmetį nesimokė jokiose švietimo institucijose (Aleknaitė-Bieliauskienė, 2009). Panaši situacija išlieka ir toliau.

179 Karolis Ramanauskas Organizacijos vadovo emocinio intelekto ugdymo galimybės

Mokymosi visą gyvenimą problema Lietuvoje ypač aktuali, kaip ir kiekviena ją atskleidžianti mokslinė publikacija (Teresevičienė ir kt., 2006). Mokslininkų teigimu, ši koncepcija per mažai analizuojama. Nediskutuojamas teorinis jos pagrindimas, mokslininkai mažai reflektuoja Statistikos departamento skelbiamus statistikos duomenis. Daugiau dėmesio jie galėtų skirti suaugusiųjų mokymą organizuojančių centrų ir kitų darinių veiklai. Siekiant nustatyti EI ugdymo mokymų būklę Lietuvoje, pirmiausia straipsnio autorius analizavo EI ugdymo paslaugas teikiančiųjų rinką. Internetiniuose puslapiuose pateikta daugybė įvairiausių EI ugdymo būdų ir šias paslaugas teikiančių konsultantų, seminarų ir pan. Pabrėžiama šių mokymų nauda sprendžiant asmeninio pobūdžio ir su darbu susijusias problemas. Nustatyta, kad Lietuvoje taikomi šie EI ugdymo būdai: 1. Emocinio intelekto lavinimo mokymai. Jų tikslas: 1) suteikti žinių ir suformuoti įgūdžius, kurie leistų adekvačiai ir efektyviai spręsti ne tik gyvenimo iššūkius, bet ir atitinkamai elgtis kasdienėse situacijose; 2) apmokyti technologijų dirbti su savo psichika ir emociniu aktyvumu; 3) suformuoti savireguliacijos ir emocinio aktyvumo diferenciacijos įgūdžius, kurie padėtų valdyti savo aktyvumą ir susitelkimą ties dominančia veikla; 4) formuoti praktinius įgūdžius lavinti EI. Mokymų trukmė – 2,5 mėn. (30 užsiėmimų po 3 akad. val., iš viso – ~ 90 akad. val.). Grupės imtis – ne didesnė kaip 12 žmonių. Mokymų kursą sudaro teorinės temos ir praktinių įgūdžių ugdymas. 2. Ugdomasis vadovavimas (angl. coaching). Kiekvienoje sesijoje (susitikime) klientas pasirenka pokalbio tikslą, tuo metu ugdančiojo vadovo vaidmuo – įsiklausyti ir klausyti. Tokia sąveika ragina klientą imtis veiksmų. Ugdomasis vadovavimas skatina klientą greičiau siekti savo tikslo, padeda susitelkti ties norimais rezultatais ir atskleidžia daugiau galimų alternatyvų. Didžiausias dėmesys kreipiamas į tikrąją kliento situaciją ir tai, kokius veiksmus jis gali atlikti, kad pasiektų norimą rezultatą. 3. EQ instruktorius, ICF sertifikuotas ugdantysis vadovas. EI lavinimo mokymus ir ugdomojo vadovavimo sesijas veda praktinės psichologijos lektorius.

Taigi šių paslaugų rinkoje siūloma daugybė įvairiausių EI ugdymo būdų, vis dėlto nepavyko rasti ugdymo programų, kurios būtų taikomos emociniam suaugusių žmonių intelektui ugdyti, tad sunku kalbėti apie šių mokymo būdų veiksmingumą. Tyrimais (Socialinis, 2009) nustatyta, kad mokymuisi įtaką daro daugybė socialinių ir emocinių veiksnių. Pabrėžiama, kad socialinis-emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad ugdomieji susiformuotų nuostatas, įgytų žinių, įgūdžių ir kompetencijų, kurios būtinos stiprinti ir išsaugoti psichikos sveikatą. Pagrindinės ugdant įgyjamos kompetencijos: savimonės, savitvardos, socialinio sąmoningumo, bendravimo, atsakingo sprendimo priėmimo. Pabrėžtina, kad sėkmė lydi tuos, kurie: realiai vertina save ir savo galimybes (savimonė); tinkamai valdo savo jausmus ir kontroliuoja savo elgesį (savitvarda); tiksliai interpretuoja socialinės aplinkos ženklus (socialinis sąmoningumas); veiksmingai sprendžia tarpasmeninius konfliktus (bendravimo gebėjimai); priima tinkamus sprendimus susidūrę su kasdieniais sunkumais (atsakingas sprendimų priėmimas). Kiekvieno verslo sėkmingas funkcionavimas ir plėtra tiesiogiai susiję su vadovo efektyvumu. Manyta, kad vadovo sėkmė priklauso nuo jo intelekto ir patirties, tačiau pastaraisiais metais manoma, kad šių išteklių, siekiant efektyviai valdyti, nebepakanka. Šiuolaikinis pasaulis iš vadovo reikalauja išugdytų atitinkamų valdymo įgūdžių, visų pirma emocinės kompetencijos. Situaciją ypač blogina pasaulinės ekonomikos nuosmukis. Materialinės motyvacijos galimybės yra ribotos ir viskas, kas belieka vadovui, – tai motyvuoti ir įkvėpti darbuotojus pasitelkus nematerialinius, emocinius išteklius. Siekiant gerinti vadovų valdymo kompetencijas pradėta kurti ir taikyti specialias emocinių kompetencijų ugdymo programas. Valdymo įgūdžių ugdymo programos – tai galimybė vadovams tobulinti savo įgūdžius žmonių valdymo srityje, pasidalinti patirtimi su savo kolegomis vadovais mokymo metu. Skirtingai nuo kitų vadovų mokymo programų, EI ugdymo kursas skirtas ne naujoms žinioms kaupti, bet turimiems valdymo įgūdžiams ugdyti. Mokymų ir individualaus darbo derinys leidžia pasiekti kokybiškai naują valdymo lygį – įgyvendinti tikslus, pagerinti klimatą kolektyve, lengvai ir su malonumu valdyti įmones.

180 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Atlikus mokslinės literatūros analizę nustatyta, kad praktikoje taikomos kompleksinės mokymo programos vadovų EI ugdyti yra veiksmingos ir labai populiarios Vakaruose. Emocinio intelekto ugdymo programą 2010 m. sukūrė Rusijos tarptautinis centras „Consulting. Training. Coaching“ (TC CTC). Ją parengė J. D. Mayer, P. Salovey ir D. R. Caruso (2004) EI matavimo metodikos – testo MSCEIT V2.0 pagrindu. 2009 m. Rusijos mokslų akademijos (RMA) mokslininkai (Sergienko ir kt., 2009) šį testą išvertė į rusų kalbą. Vėliau abiejų šalių susitarimu gautas sutikimas takyti šią metodiką. EI ugdymo programa vykdoma jau trejus metus, joje dalyvauja vadovai ir daugelio bendrovių savininkai. Dalyvavimo programoje tikslas – pereiti į aukštesnį valdymo kompetencijos lygį, ugdant valdymo įgūdžius ir EI. Programos uždaviniai: • ugdyti asmeninį dalyvių gebėjimą vadovauti žmonėms, ugdant žmonių ir emocinio intelekto valdymo įgūdžius; • išmokyti dalyvius suprasti ir naudoti savo bei kitų žmonių emocijas kaip valdymo išteklius; • padidinti komunikacijų valdymo veiksmingumą organizacijoje; • lavinti dalyvių įgūdžius valdyti savo būklę, išmokyti kompetentingai skirstyti psichologinius ir fizinius išteklius veikloje.

Analizuojant EI ugdymo programos taikymo rezultatus galima daryti išvadą, kad dalyvavimas programoje leidžia vadovams pagerinti klimatą kolektyve, padidinti darbuotojų motyvaciją ir darbo produktyvumą, iš darbo gauti daugiau malonumo ir įgyvendinti savo tikslus, padidinti asmeninį efektyvumą ir pagerinti gyvenimo kokybę, išlaikyti fizinę sveikatą ir psichologinę gerovę. Rengdami emocinio intelekto ugdymo programą, TC CTC darbuotojai pirmiausia keletą metų rinko ir analizavo užsienio mokslininkų šiuo klausimu atliktus tyrimus. Ieškota reikalingos medžiagos, ji verčiama, analizuojama, grupuojama, apibendrinama ir t. t. Per šį laiką kaip grybai po lietaus rinkoje pradėjo dygti programos, siūlančios ugdyti EI. Jos, remiantis šios srities mokslininkų nuomone, geriausiu atveju buvo grindžiamos D. Goleman metodu, bet dauguma jų – tik skambiu žodžių junginiu „emocinis intelektas“. Programų nepagrįstumą patvirtino ir 2010 m. TC CTC (Одинцова, 2006; Панкова, 2010) verslo švietimo rinkos tyrimo autoriaus atlikta analizė. Pagrindinis klausimas, apskritai įmanoma ugdyti žmogaus EI ar jis yra įgimtas, vis dar liko neatsakytas. Taigi ieškant organizacijų vadovų EI ugdymo problemos sprendimo, toliau analizuoti teorinių ir empirinių EI ugdymo tyrimų rezultatai. Nustatyta, kad programoje dalyvavusių vadovų EI buvo gerokai aukštesnis, palyginus su nedalyvavusiais šiuose mokymuose. J. D. Mayer, P. Salovey ir D. R. Caruso (2000) atlikti tyrimai (sudarytos 3 eksperimentinės grupės) taip pat patvirtina, kad vadovų, dalyvavusių mokymuose, emocinio intelekto koeficientas (EQ) buvo gerokai aukštesnis nei tų, kurie mokymuose nedalyvavo. Autoriaus atlikto teorinio ir empirinio tyrimo rezultatai parodė, kad socialiniai ir emociniai darbuotojų poreikiai yra vienodai svarbūs jų darbo efektyvumui, kaip ir materialiniai. Taip pat pastebėta, kad kuo didesnis vadovo susidomėjimas ir noras dalyvauti sprendžiant savo pavaldinių problemas, tuo didesnis yra darbuotojų pasitenkinimas savo darbu. Šie pastebėjimai padėjo atrinkti vadovų mokymų programas, skirtas jų socialinei ir emocinei kompetencijai ugdyti. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad tyrimo prielaida, jog padidinti asmenybės EI lygį galima organizuojant tikslinius mokymus, patvirtinta, remiantis atliktų teorinių ir empirinių tyrimų analizės rezultatais.

2. Empirinio tyrimo rezultatai

Tirtų įmonių vadovų integruoto EI ir pagal atskiras jo skales lygiai pateikiami 1 lentelėje.

181 Karolis Ramanauskas Organizacijos vadovo emocinio intelekto ugdymo galimybės

1 lentelė. Vadovų integruoto emocinio intelekto ir pagal atskiras jo skales lygiai

Vertinimas balais Rodikliai Įmonė A Įmonė B Įmonė C Įmonė D Įmonė E Įmonė F Įmonė G Įmonė H Emocinis sąmoningumas 14 11 10 15 15 11 11 12 Savo emocijų valdymas 14 8 1 -4 13 7 7 3 Savimotyvacija 16 7 0 6 18 11 13 10 Empatija 4 -2 0 13 8 13 -5 9 Kitų žmonių emocijų -3 1 4 10 7 13 -3 7 atpažinimas Integruotas lygis 45 24 15 40 61 55 23 41 Šaltinis: sudaryta autoriaus, remiantis atlikto empirinio tyrimo duomenimis

Gauti rezultatai rodo, kad tirtų įmonių vadovų tiek integruotas EI lygis, tiek pagal atskiras intelekto šakas labai skiriasi. Penkių įmonių (A, D, E, F ir H) vadovų integruotas EI lygis yra vidutinis, o B, C ir G įmonių vadovų šis rodiklis yra labai žemas. Analizuojant konkrečių EI šakų vertinimo rodiklius matyti, kad visų tirtų įmonių emocinis sąmoningumas įvertintas aukštai ir vidutiniškai (11–15 balų), savo emocijų valdymo ir savimotyvacijos vertinimai pagal įmones labai skiriasi. Empatijos ir kitų žmonių emocijų atpažinimo lygis, išskyrus D, E ir F įmonių vadovus, yra labai žemas. Galima daryti išvadą, kad beveik visų tirtų įmonių vadovų pagrindinės probleminės sritys yra savo emocijų valdymas, savimotyvacija, empatija ir kitų žmonių emocijų atpažinimas. Remiantis teorinio tyrimo analize, EI lygio poreikiui patenkinti siūloma taikyti programą, kurią sudaro 4 moduliai (2 lentelė).

2 lentelė. Emocinio intelekto ugdymo programos struktūra

Mokymų pakopa Pakopos turinys Džinas, kuris visada su jumis. EI versle. Mokymo programa prasideda dalyvių testavimu pagal MSCEIT (Mayer-Salovey-Caruso EI testai) testą dalyvio EI lygiui Bazinė pakopa nustatyti. Testo rezultatus dalyvis gauna mokymo dienos pabaigoje. Pateikiami 4 matmenų įverčiai su EI ir potencialių augimo zonų aprašymu Pagrindinis įgūdis, kuriuo grindžiamas emocijų valdymas, – tai savo emocijų įsisąmoninimas ir kitų žmonių emocijų atpažinimas. Šiam mokėjimui (mokymuisi) skirtas pirmas programos modulis. 1 pakopos technikos: greita savo ir kitų žmonių emocijų diagnostika; savo emocijų pasireiškimo suvokimas; tikslus emocinės būsenos 1 pakopa. EI ir savo perdavimas; jausmų verbalizacijos technikos, emocijų modeliavimas; emocijų gyvenimo valdymas atpažinimas, neverbalinė emocijų raiška, informuojama apie emocijas, supažindinama su emocinės įtampos mažinimo technikomis. Nagrinėjamos praktinės derybų situacijos, susirinkimų vedimas, sąveika su kitais žmonėmis, emocijų suvokimas ir identifikavimas. Šiame mokymo etape ypač pozityvus Sedono metodas Antrasis programos etapas skirtas parengti klausytoją kaip sėkmingą, galingą dirigentą virtuozą. Šiame etape išmokstama: • spręsti konfliktines situacijas, ginčų sprendimo (kol jie netapo rimta problema) 2 pakopa. EI, kaip metodologijos; • sudėtingų verslo kaip smegenys supranta ir interpretuoja sprendimus, kokių emocijų tuo metu kyla; • komunikacijų ir asmeninių kaip reaguoti į neigimus ir kaip su jais tvarkytis; • santykių situacijų kaip išnaudoti baimę: kada ji gali būti naudinga; baimės įtaka verslo sprendimo, instrumentas komunikacijoms; darbas su baime. Vienas tinkamiausių šio programos etapo užduotims spręsti būtų Larry Nims Be Set Free Fast (BSFF) metodas

182 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Mokymų pakopa Pakopos turinys 3 pakopos pagrindas – suprasti žmonių poveikio vienas kitam techniką, mokėti 3 pakopa. EI ištekliaus įvertinti tokio poveikio efektyvumą ar neefektyvumą. sustiprinimas, taikant Efektyvūs šiame etape metodai: Emotional Freedom Technique (EFT) ir PEAT – Eriksono technikas Z. Slavinskio metodas Mes suprantame ir ugdomės: 4 pakopa. Išvyka. • kūrybiškumą: emocijos, kurios turi įtakos mąstymo produktyvumui; kuo ir kada Įtraukimas į komandos naudingos neigiamos emocijos; kokiais atvejais svarbios teigiamos emocijos; darbą per kiekvieno • efektyvų mąstymą: kaip padidinti mąstymo efektyvumą; kaip kyla idėjų; idėjų individo EI (1 +1 = 11). EI centro valdymo pultas; ir kūrybinis mąstymas – • pozityvų mąstymą: geros nuotaikos algoritmai; šiame mokymų etape efektyvu naujų idėjų kūrimas taikyti laiško (dienoraščio rašymo) ir meditacijos, kaip pasyvios savo minčių stebėsenos, metodus Pastaba: po kiekvieno modulio pateikiamas tam tikras uždavinys praktiniams įgūdžiams ugdyti. Šaltinis: adaptuota autoriaus, remiantis: Mayer, Salovey, Caruso, 2004; TC CTC (Одинцова, 2006; Панкова, 2010)

Programa parengta, remiantis EI koncepcijos pradininkų J. D. Mayer, P. Salovey ir D. R. Caruso (2004) ir TC CTC (Одинцова, 2006; Панкова, 2010) moksliniais tyrimais. Ją sudaro 5 pakopos, kad nuosekliai ir sistemingai būtų didinamas dalyvių EI ugdymo lygis. Mokymų trukmė – 6 mėn. Intervalas tarp modulių – 1,5 mėn. Kiekvieno modulio trukmė – 3 dienos. Kiekvienas modulis skirtas vienai EI skalei ugdyti. Programos pakopose ugdomi visi EI komponentai, be to, kiekviena pakopa specializuojasi tam tikrų gebėjimų grupėje. Programos temos, tokios kaip konfliktai, derybų situacijos, sąveika su darbuotojais, partneriais, klientais ir pan., nagrinėjamos visuose moduliuose ir kiekvienas modulis papildomas šių situacijų sprendimo technika. Programoje taikomi naujausi inovatyvūs mokymo metodai, kurie įrodė savo veiksmingumą teoriškai ir praktiškai: mokymai, įvairūs pratimai, dalykiniai žaidimai, interaktyvios paskaitos, konsultavimas „klausimas-atsakymas“, situaciniai „case“, „mind-mapping“ – mentaliniai žemėlapiai, įvairūs individualaus darbo su naujomis idėjomis metodai, inovacijų, projektų grupinio rengimo technikos, grupinės diskusijos, profesinės refleksijos. Programos įgyvendinimo formatas pateiktas 3 lentelėje.

3 lentelė. Programos įgyvendinimo formatas

Trijų dienų pratybos 3 dienos (24 val.) Supervizijos Supervizijose dalyviai aptaria įgytų žinių ir įgūdžių pritaikymą realiomis sąlygomis – savo darbe 3 val. ir kasdieniame gyvenime, aptaria iškylančius sunkumus, ieško bendrų sprendimų Individualios konsultacijos (mokymai) Su kiekvienu vadovu, kuris siekia veiksmingai ugdytis EI, būtina dirbti individualiai, todėl į 1 val. programą įtrauktos 4 individualaus darbo su kiekvienu dalyviu sesijos Savarankiškas individualus darbas Kiekvienas dalyvis dirba savarankiškai, tai apima įvairių saviugdos užduočių sprendinius, 5–20 val. valdymo efektyvumo didinimo plano rengimą Iš viso 33–48 val. Iš jų auditorinis darbas 28 val. Savarankiškas 5–20 val. Šaltinis: adaptuota autoriaus, remiantis: Mayer, Salovey, Caruso, 2004; TC CTC (Одинцова, 2006; Панкова, 2010)

Kontrolės forma. Mokymai užbaigiami įgytų žinių ir įgūdžių praktinėje profesinėje veikloje įgyvendinimo projekto gynimu. Kontrolės metodas – grupinis vertinimas. Rezultatai: programos dalyviai pasiekia naują poveikio žmonėms lygį, harmonizuodami savo emocijas, suprasdami kitų žmonių emocijų mechanizmus, šias žinias panaudodami versle, šeimoje, tobulėjant profesinėje ir karjeros srityje. Įgyti įgūdžiai išlieka ilgą laiką.

183 Karolis Ramanauskas Organizacijos vadovo emocinio intelekto ugdymo galimybės

Labai svarbia EI ugdymo programos įgyvendinimo sąlyga laikomas nuolatinis nuoseklus vadovavimas. Programai įgyvendinti būtinos šios keturios sąlygos: nuoseklumas, aktyvumas, kryptingumas, įsigilinimas (4 lentelė).

4 lentelė. Emocinio intelekto ugdymo programos įgyvendinimo sąlygos

Programos įgyvendinimo Apibūdinimas sąlygos Programa turi būti įgyvendinama nuosekliai, siekiant žingsnis po žingsnio ugdyti Nuoseklumas emocines kompetencijas Taikytinos aktyvios intelekto ugdymo formos, pavyzdžiui: dalykiniai žaidimai, Aktyvumas elgesio kartojimas gaunant grįžtamosios informacijos Kryptingumas Turi būti skiriama pakankamai laiko kiekvienai EI šakai ugdyti Įsigilinimas Ugdomi emocijų atpažinimo ir valdymo gebėjimai Pagrindiniai programos įgyvendintojai turėtų būti, pvz., aukštosios mokyklos, Programos vykdytojai konsultacinės tarnybos EI ugdymo mokymų trukmė turėtų būti ne trumpesnė kaip 6 mėn., organizuojama Programos trukmė 5 pakopomis. Intervalas tarp modulių – 1,5 mėn. Kiekvieno modulio trukmė – 3 dienos Šaltinis: sudaryta autoriaus

Tik laikantis visų įgyvendinimo sąlygų galima tikėtis gerų rezultatų optimaliu laiku ir mažiausiomis laiko sąnaudomis. Rekomenduojami EI ugdymo programos įgyvendinimo etapai pavaizduoti 1 paveiksle.

1 pav. Emocinio intelekto ugdymo programos įgyvendinimo etapai Šaltinis: sudaryta autoriaus

EI ugdymo programa yra kompleksinė siekiant pakelti EI lygį, ugdomos ir kitos valdymo kompetencijos, kurios šiame etape būtinos vadovams ir lyderiams (lyderiavimo, komunikavimo ir motyvavimo, komandos formavimo, valdymo ir kiti įgūdžiai). Tad programos įgyvendinimo efektyvumui užtikrinti būtina nuosekliai laikytis visų jos įgyvendinimo etapų. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, nustatyta, kad visų tirtų organizacijų vadovų mažiausiai išugdytos yra emocijų valdymo, savimotyvacijos, empatijos ir kitų žmonių emocijų atpažinimo kompetencijos (žr. 1 lentelę), kurios svarbiausios beveik visiems įmonių veiklos efektyvumo rodikliams (Ramanauskas, 2012). Tai reiškia, kad šių EI kompetencijų ugdymas yra būtinas. Įmonių vadovų emociniam intelektui ugdyti rekomenduojama organizacinė schema pateikta 2 paveiksle.

184 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

2 pav. Rekomenduojama vadovų emocinio intelekto ugdymo organizacinė schema Šaltinis: sudaryta autoriaus

Pirmajame etape – EI ugdymo poreikio nustatymas – apibrėžiami veiksniai, lemiantys organizacijos vadovo efektyvų valdymą, preliminariai nustatomas šių veiksnių panaudojimo organizacijoje lygis, apibrėžiamos vadovo valdymo kompetencijų ugdymo galimybės. Toliau rengiamas EI ugdymo planas, kur numatomas laikas, skiriamas vadovo EI ugdyti, atsižvelgiant į vadovo darbo įtemptumo laikotarpius. Be to, šiame etape apsvarstomas išteklių poreikis ir jų šaltinis. Kitas žingsnis – surasti organizaciją arba specialistų, kurie galėtų pasiūlyti labiausiai poreikius atitinkančią EI ugdymo programą, užmegzti su jais ryšius, suderinti mokymų laiką. Kad mokymai būtų kuo efektyvesni, siūloma atsižvelgti į veiksnius, darančius didžiausią įtaką ugdytinoms EI kompetencijoms (5 lentelė).

5 lentelė. Individo emocinio intelekto lygį lemiančios savybės ir gebėjimai

EI skalės Veiksniai Individo jausmai, interesai, vertybės, prireikus, gebėjimas ieškoti Emocinis sąmoningumas pagalbos Gebėjimas kontroliuoti jausmus, valdyti stresą, tvardyti impulsus, Savo emocijų valdymas ištvermingumas susidūrus su sunkumais, tinkama emocijų raiška Saugumo pojūtis, socialinė padėtis, gebėjimas atsispirti socialiniam Savimotyvacija spaudimui Gebėjimas pažvelgti į situaciją kitų žmonių akimis, įsijausti į jų jausmus, Empatija gebėjimas spręsti kitų problemas Gebėjimas kurti ir palaikyti sveikus, pasitenkinimą teikiančius, Kitų žmonių emocijų atpažinimas bendradarbiavimu pagrįstus santykius, spręsti tarpasmeninius konfliktus Šaltinis: sudaryta autoriaus

Nustačius vadovo EI ir jo lygį lemiančius veiksnius, galima preliminariai nustatyti tobulintinas EI skales. Tai leistų, vykstant mokymams, daugiau dėmesio skirti tiems veiksniams, kurie turi įtakos ugdytinai EI skalei. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad EI nėra įgimtas, taigi jį galima ugdyti. Tam parengta ne viena programa, rekomenduojama taikyti siekiant įmonių tikslų ir efektyvesnių veiklos rezultatų. Vadovų EI ugdymo poreikiui patenkinti siūloma taikyti programą, parengtą remiantis EI koncepcijos pradininkų J. D. Mayer, P. Salovey ir D. R. Caruso (2004), TC CTC (Одинцова, 2006; Панкова, 2010) moksliniais tyrimais. Atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad mokymų programoje dalyvavusiųjų EI buvo gerokai aukštesnis palyginti su tais, kurie nedalyvavo mokymuose.

185 Karolis Ramanauskas Organizacijos vadovo emocinio intelekto ugdymo galimybės

Išvados

Profesinė organizacijų vadovų veikla pasižymi didele emocine įtampa, kurią sukelia didelė atsakomybė, intensyvūs tarpasmeniniai santykiai. Emocionalumas dažnai vertinamas kaip profesinių klaidų priežastis, priimamų sprendimų kokybės ir veiklos efektyvumo apskritai mažinimo veiksnys. EI yra vienas svarbių veiksmingo valdymo veiksnių tuose šios veiklos aspektuose, kurie tiesiogiai susiję su tarpasmeniniais santykiais. EI yra išugdomas ir genetiškai nepaveldimas. Jam įtakos turi amžius ir įgyta patirtis. Įvairių autorių duomenimis, EI aukščiausią lygį pasiekia sulaukus 40–50 metų, vėliau ima mažėti. EI galima taip apibrėžti: tai asmenybės gebėjimas atpažinti savo paties ir kitų žmonių jausmus, savęs motyvavimas, tinkamas savęs bei savo santykių emocijų valdymas. Emocijos ir emociniai santykiai turi energetinę, vertybinę, informacinę ir motyvacinę reikšmę, todėl jie gali būti traktuojami kaip ištekliai. Tam, kad šie ištekliai veiktų, reikia juos valdyti ir ugdyti. Socialiniai ir emociniai darbuotojų poreikiai jų darbo efektyvumui tiek pat svarbūs kaip ir materialiniai. Empiriniam tyrimui pasirinkti aštuonių paslaugas teikiančių Lietuvos įmonių (logistikos, farmacijos, degalinių tinklo ir informacinių technologijų) vadovai. Vadovų emocinio intelekto lygiui (EQ) nustatyti taikyta J. N. Hollo metodika. Tirtų įmonių vadovų tiek integruotas EI lygis, tiek EI lygis pagal konkrečias intelekto skales labai skiriasi. Penkiose iš aštuonių įmonių integruotas vadovų EI lygis nustatytas vidutinis, likusiose trijose – labai žemas. Remiantis atlikto teorinio ir empirinio tyrimo rezultatų analize, organizacijų vadovų EI ugdyti rekomenduojama programa, susidedanti iš 5 pakopų ir parengta taip, kad nuosekliai ir sistemingai būtų didinamas programos dalyvių EI lygis. Programos pakopose ugdomi visi EI komponentai, kiekviena pakopa specializuojasi tam tikrų gebėjimų grupėje. Programa yra kompleksinė: keliant EI lygį, ugdomos ir kitos valdymo kompetencijos, šiame etape būtinos vadovams ir lyderiams (lyderiavimo, komunikavimo ir motyvavimo įgūdžiai, komandos formavimo ir valdymo, kt.). Siekiant užtikrinti programos įgyvendinimo veiksmingumą, būtina nuosekliai laikytis visų įgyvendinimo etapų. Nustatyta, kad mokymai pagal rekomenduojamą programą leidžia per šešis mėnesius pasiekti kokybiškai naują valdymo lygį – greičiau pasiekti tikslus, pagerinti kolektyvo atmosferą, padidinti darbuotojų motyvaciją ir darbo produktyvumą, patirti iš darbo daugiau malonumo, padidinti asmeninį veiksmingumą ir pagerinti gyvenimo kokybę, išlaikyti fizinę sveikatą ir psichologinę gerovę. Tyrimo prielaida, kad padidinti asmenybės EI lygį galima organizuojant tikslinius mokymus, pasitvirtino, remiantis atliktų teorinių ir empirinių tyrimų analizės rezultatais. Daroma prielaida, kad tyrimui pasirinktas objektas – paslaugų įmonių vadovų EI – pasižymi visomis ir kitoms ūkio šakoms būdingomis problemomis. Ateityje planuojama patikrinti EI ir veiklos efektyvumo rodiklių tarpusavio ryšį kitų ūkio sektorių organizacijose.

Literatūra

Aleknaitė-Bieliauskienė, R. (2009). Lietuvos suaugusiųjų ugdymo sistemos ypatumai. Socialinis darbas, Nr. 8(1), p. 86–96. Bar-On, R. (2000). Emotional and social intelligence: Insights from the Emotional Quotient Inventory. In: R. Bar-On, J. D. A. Parker (eds.). Handbook of emotional intelligence. San Francisco: Jossey-Bass. Bourey, J., Miller, A. (2001). Do You Know What Your Emotional IQ is? (Cover story). Public Management (US), Vol. 83, Issue 9, p. 4–10. Goleman, D. (1995). Emotional Intelligence: Why It Can Matter More Than IQ? New York: Bantam Books. Goleman, D., Boyatzis, R., McKee, A. (2002). Primal Leadership: Realizing the Power of Emotional Intelligence. Boston, MA: Harvard Business School Press. Goleman, D. (2003). Emocinis intelektas. Kodėl jis gali būti svarbesnis nei IQ. Vilnius: Presvika. Hall, J. N. (2005). Emocinio intelekto lygio nustatymo metodika. Prieiga internetu: [žiūrėta 2012 09 07].

186 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Kaplan, R. S., Norton, D. P. (1996). Linking the balanced scorecard to strategy. California Management Review, Vol. 39, No. 1, p. 53–79. Kulvinskienė, V. R., Bandzienė, A. (2008). Streso darbe ekonominis kontekstas. Ekonomika, Nr. 82, p. 75–90. Demjanova, V. (2010). Lyderystė. Kaip vadovauti pasitelkiant emocinį intelektą. Prieiga internetu: [žiūrėta 2012 09 17]. Lekavičienė, R., Remeikaitė, I. (2002). Emocinis intelektas ir jo vertinimo problema. Psichologija, Nr. 26, p. 54–65. Lekavičienė, R., Remeikaitė, I. (2004). The Relationship between Employees’ Emotional Intelligence and Cocio- Psychological Climate in Information Technology Organizations. Socialiniai mokslai, Nr. 3 (45), p. 95–102. Mayer, J. D., Salovey, P., Caruso, D. R. (2000). Models of emotional intelligence. In: R. J. Sternberg (ed.). Handbook of Intelligence. Cambridge, England: Cambridge University Press. Mayer, J. D., Salovey, P., Caruso, D. R. (2004). Emotional intelligence: theory, findings, and implications.Psychological Inquiry, No. 15(3), p. 197–210. Maslach, C. (2000). Wypalenie w perspektywie wielowymiarowej. Kn.: H. Sęk (red.). Wypalenie zawodowe. Przyczyny. Mechanizmy. Zapobieganie. Warszawa: PWN. Palmer, B., Walls, M., Burgess, Z., Stough, C. (2001). Emotional intelligence and effective leader-ship, Emerald 22. Prieiga internetu: [žiūrėta 2012 11 02]. Schulte, S. (1996). Modelfloskel. Emotionale Intelligenz. Psychology Heute, No. 8, p. 10–12. Teresevičienė, M., Zuzevičiūtė, V. ir kt. (2006). Suaugusiųjų mokymasis Lietuvoje: aprėptis, pioreikiai ir pasiūla. Andragogų praktikų tęstinio kvalifikacijos tobulinimo modelio sukūrimas ir įgyvendinimas. Kaunas. Župerkienė, E., Žilinskas, V. J. (2008). Analysis of Factors Motivating the Managers’ Career. Engineering Economics, No. 2, p. 85–93. Župerkienė, E. (2009). Vadovų gebėjimas valdyti darbe kylantį stresą. Verslas, vadyba ir studijos. Vilnius: VGTU. Žvirdauskas, D., Jucevičienė, P. (2004). School Principal as a Leader in the Evaluations Perfored by the School Community: The Search for the Prevailing Theory of Leadership. Socialiniai mokslai, Nr. 3(45). Prieiga internetu: http://archive.minfolit.lt/arch/9501/9947.pdf [žiūrėta 2013 03 12]. Одинцова, В. В. (2006). Психометрический анализ методики «Эмоциональный интеллект-2». Электронный ресурс: HR-Лаборатория Human Technologies: сайт. URL: http://www.ht.ru/tests/bank/annrtf/emiq2.php [žiūrėta 2012 10 09]. Панкова, Т. А. (2010). Роль эмоционального интеллекта в эффективности деятельности руководителя. Психологические исследования: научный электронный журнал, № 2 (10). URL: http://psystudy. ru [žiūrėta 2012 09 12]. Панкова, Т. А. (2010). Роль эмоционального интеллекта в эффективности деятельности руководителя. Психологические исследования: научный электронный журнал, № 2 (10). URL: http://psystudy. ru [žiūrėta 2012 09 12]. Снесарева, Е. В., Скриптунова, Е. М. (2007). Развитие эмоционального интеллекта руководителя для совершенствования управления в бизнесе. Менеджмент сегодня. № 6(42). http://quality.petrsu.ru/files/file/f_ file/217.pdf [žiūrėta 2013 02 12].

ORGANIZATION MANAGER EMOTIONAL INTELLIGENCE DEVELOPMENT OPPORTUNITIES

Karolis Ramanauskas Vytautas Magnus University (Lithuania)

Summary

Emotional intelligence (EI) is one of the most important factor in an effective management (according to this activity’s aspects which are directly related to interpersonal relationships. EI importance analysis

187 Karolis Ramanauskas Organizacijos vadovo emocinio intelekto ugdymo galimybės is particularly relevant in terms of a leadership phenomenon. Various management functions’ efficiency is related to a realisation of a leadership potential. According to this field scientists, a manager’s emotional intelligence is one of the most important aspects of his / her leadership profile. These skills’ development can considerably improve specialists’ professional activity’s efficiency (talking about management). The research aim is to analyze managers’ EI and its structural elements, to determine development possibilities, and to design managers’ EI training decisions and their implementation means. To reach the aim of the paper at the theoretical level there is performed a scientific literature analysis, generalization and comparison. For an empirical research of managers’ EI training opportunities and a design of decisions there has been used qualitative and quantitative analysis methods. To form managers’ EI training program and an organization’s phases there has been applied graphic representation. Based on a research there has been formulated solutions for a management of emotional intelligence in order to improve operational efficiency for organizations, a management of emotional intelligence training program and defined implementation procedures. KEY WORDS: intelligence, emotional intelligence, intellectual training, emotional intelligence training assumptions.

JEL CODES: O150, M120, M530.

188 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

VEIKSNIAI, ĮGALINANTYS VEIKSMINGAI VEIKTI ORGANIZACIJŲ TINKLĄ

Edgaras Ribačonka1, Jurgita Kasnauskė2

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Straipsnyje pateikti veiksniai, įgalinantys organizacijų tinklą efektyviai veikti, jų sąveikos rezultatas yra pridėtinės vertės kūrimas. Nustatyta, kad tinklas gali būti įvardijamas kaip efektyvus, jei turimas bendras tikslas, sukurta politika, turimi įvairių rūšių ištekliai, kurių reikia veiklai vykdyti, koordinuota organizacinė valdymo struktūra, užtikrintas optimalus3 valdymas ir nuolatinė komunikacija. Straipsnyje parodoma šių veiksnių svarba, užtikrinant organizacijų tinklo veiklos efektyvumą. Pateikta veiksnių, įgalinančių organizacijų tinklą efektyviai veikti, principinė schema. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: organizacijų tinklas, efektyvumas, veiksniai.

JEL KLASIFIKACIJA: L14, M10.

Įvadas

Tinklas – pati svarbiausia šiuolaikinės verslo organizacijos forma. Atsižvelgiant į šiuolaikinio verslo tendencijas, teigtina, kad tarp didžiausių pasaulio bendrovių, kurios kuria tinklines valdymo struktūras, įsilieja į tarptautines grupes, tai ypač populiarus procesas. Esminis tinklaveikos kūrimo tikslas – ryšių, kuriais siekiama konkrečių tikslų ir dėl ko galimas ryšių konkrečiais tikslais nutraukimas, užmezgimas. Skiriami skirtingi šių procesų laipsniai ir formos, nes kiekviena situacija yra skirtinga ir vertintina atsižvelgiant į įvairius veiksnius, aplinką (Alexander, 2012; Duoba, 2009; Kalibataitė, 2009; Pryora, Singleton, Taneja, 2009; Zakarevičius, 2009; Suchotskis ir kt., 2007; Korsakienė, Tvaronavičius, Tvaronavičienė, 2006). Šiuolaikiniame globalizacijos proceso veikiamame pasaulyje tinklai įvardijami kaip efektyvaus turinio ir priemonių įtraukimas į organizacijas, jų tarpusavio ryšio stiprinimas. Vertinant efektyvių organizacijų tinklų veiklos perspektyvas pažymima, kad tai visa apimanti, dinamiška organizacinė forma, pagrįsta ekonominiu, socialiniu ir psichologiniu racionalumu (Ali ir kt., 2012; Gupta, Zhdanov, 2012; Duoba, Savanevičienė, 2010; Johnson-Cramer, Parise, Cross, 2007; Chaddad, Cook, 2004). Problema: sunkumai, kylantys išskiriant veiksnius, įgalinančius efektyviai veikti organizacijų tinklą. Tyrimo objektas: efektyvus organizacijų tinklas.

1 Edgaras Ribačonka – asistentas, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra. Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Vadybos katedros doktorantas. Moksliniai interesai: gamybos valdymas, derybų technika, vadyba El. paštas: [email protected] Tel.: +370 698 131 61 2 Jurgita Kasnauskė – Vadybos ir verslo administravimo bakalauro studijų absolventė. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra El. paštas: [email protected] Tel.: +370 606 401 57 3 Optimalus – tinkamiausia, etaloninė reikšmė (Mackevičius, Valkauskas, 2010, p. 218).

189 Edgaras Ribačonka, Jurgita Kasnauskė Veiksniai, įgalinantys organizacijų tinklą efektyviai veikti

Tyrimo tikslas: atskleidus požiūrį į efektyvius organizacijų tinklus, atlikti veiksnių, įgalinančių organizacijų tinklą efektyviai veikti, analizę. Tyrimo uždaviniai: • aptarti požiūrius į efektyvius organizacijų tinklus; • atlikti veiksnių, įgalinančių organizacijų tinklą efektyviai veikti, analizę.

Tyrimo metodai: straipsnis parašytas remiantis mokslinės literatūros analizės, sintezės ir apibendrinimo metodais. Išanalizuoti ir apibendrinti požiūriai į efektyvius organizacijų tinklus (Ali ir kt., 2012; Gupta, Zhdanov, 2012; Ribačonka, Burgis, 2011; Staniulienė, 2011, 2009, 2003; Johnson-Cramer, Parise, Cross, 2007; Chaddad, Cook, 2004) bei veiksnių, įgalinančių organizacijų tinklą efektyviai veikti, mokslinė literatūra (Alexander, 2012; Duoba, 2009; Suchotskis ir kt., 2007). Taikant sintezės metodą, sukurta veiksnių, įgalinančių organizacijų tinklą efektyviai veikti, principinė schema.

1. Požiūrių į efektyvius organizacijų tinklus analizė

Tinklas, kaip pažymi S. Staniulienė (2009, p. 110), tarp gali padėti kooperuojantis kurti inovacijas įvairioms nepriklausomoms organizacijoms, kai kiekvienas tinklo narys turi teisę jas diegti, siekdamas strateginių savo organizacijos tikslų. Pasauliniu mastu vis daugiau kuriame tinklų, kuriuose dominuoja funkcijų iškėlimas už įmonės veiklos ribų, taip siekiant optimalios prieigos prie žinių ir išteklių, kurie būtini darant išradimus. Europos Sąjungai kyla naujų iššūkių, kuriems B. Melnikas (2009, p. 35) priskiria naujas tendencijas ir įvairiais pavidalais pasireiškiančius tinklaveikos, konvergencijos ir integracijos procesus: • tinklaveika, plėtojant tiek bendradarbiavimą tarp nacionalinių valstybių ir tarptautinio verslo subjektų, tiek tarpusavio bendradarbiavimą tarp pačių nacionalinių valstybių; • tinklaveika, plėtojant šiuolaikinį tarptautinį verslą; • konvergencijos ir integracijos procesai, būdingi verslo ir viešojo sektoriaus sąveikai.

Pasak E. Ribašauskienės ir D. Šalengaitės (2012, p. 189), tinklaveikos privalumai yra reikšmingi ir lemia efektyvesnį išteklių panaudojimą, didesnes galimybes spręsti sudėtingas problemas bei didesnį konkurencingumą. Remiantis šiais išskirtais tinklaveikos privalumais, efektyvumą galima apibrėžti kaip racionalų išteklių panaudojimą, gebėjimą spręsti sudėtingas problemas, valdyti pokyčius ir didinti konkurencingumą. Vertinant organizacijų tinklo perspektyvas pabrėžtina, kad tinklinė struktūra yra unikali, perspektyvi organizacinė forma, nes yra visa apimanti, dinamiška, pagrįsta ekonominiu, socialiniu ir psichologiniu racionalumu. Tinklinių organizacijų veiklos dėsniai keičia ateities technologijas ir visuomenę, todėl, tikėtina, kad vis daugiau individų bei organizacijų bus „įsipainioję“ į abipusiai naudingus tinklus ateityje (Staniulienė, 2003, p. 160). Efektyvumas (angl. efficiency) – tai gebėjimas teisingai veikti. Efektyvumas įvardijamas kaip išteklių panaudojimo naudingumo laipsnis, siekiant konkretaus užsibrėžto tikslo. Pabrėžtina, kad ne visada efektyvi veikla duoda apčiuopiamos naudos didinant verslo vertę (Sarulienė, Vilkas, 2011, p. 908). Apibrėžiant efektyvumo sampratą, remiantis P. Vanagu (2008, p. 850), svarbu paminėti, kad tikslų arba uždavinių tiksliai nesuformulavus, kai kurie darbai gali būti labai efektyvūs, tai yra gautas efektas, tačiau neproduktyvūs (produktyvumas – tam tikru laikotarpiu sukurtas gaminių arba paslaugų kiekis, panaudojus tam tikrus išteklius). Kaip pažymi E. Ribačonka ir D. Burgis (2011, p. 71), efektyvios organizacijos pagrindinis tikslas – sukurti daugiau vertės, naudojant kuo mažiau išteklių, tai pasiekiama diegiant naujas išteklius taupančias technologijas ir taikant pažangius valdymo metodus. Konkretaus tinklo efektyvumas priklauso nuo dviejų

190 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) pamatinių tinklo bruožų: sąsajumo – struktūrinio gebėjimo užtikrinti jo sudedamųjų dalių komunikaciją be trikdžių, ir atitikties – tinklo ir jo sudedamųjų dalių tikslų sutapimo laipsnio. Remiantis S. Ali ir kt. (2012) atlikto tyrimo rezultatais, teigtina, kad siekiant pašalinti arba pertvarkyti kai kurias tradicines darbo funkcijas labai svarbu, kad ši užduotis būtų tinkamai atlikta, todėl ypač svarbus tampa nuokrypis nuo didelio centralizuoto vadovavimo ir kontrolės, organizacinės valdymo struktūros ir jos dydžio: efektyviausi tokiu atveju yra lankstūs organizacijų tinklai. Spartūs organizaciniai pokyčiai reikalauja, kad organizacijų vadovai priimtų racionalius sprendimus, nes efektyvus organizacijų tinklas pasižymi nuolatiniu tobulėjimu, sėkminga komercine veikla ir intervencinėmis išteklių valdymo priemonėmis (Johnson-Cramer, Parise, Cross, 2007, p. 103). Efektyvų tinklą, kaip organizacinės struktūros pokyčių bangos rezultatą, F. R. Chaddad ir M. L. Cook (2004) įvardija kaip tvirtus veiklos ir finansinius rezultatus, todėl pertvarkyta organizacinė valdymo struktūra suteikia daugiau galimybių pritraukti kapitalą, siekiant pagerinti finansinius rezultatus ir suteikti galimybę užtikrinti būtinus veiklos išteklius. Organizacijų tinklo plėtra tiesiogiai susijusi su jo efektyvumo samprata, kurią A. Gupta ir D. Zhdanov (2012, p. 1111) įvardija kaip inercinę tinklo veiklą, apimančią įvairių formų pokyčių valdymą ir gerovės pasiskirstymą pagal rinkos poreikius: tai apima visus valdymo procesus, investavimą į išteklius ir nuoseklų komunikavimą. Apibendrinant galima teigti, kad efektyvus organizacijų tinklas – tai tinklas, kuris savo veikloje, panaudodamas kuo mažiau išteklių, sukuria daugiau vertės. Tinklo efektyvumas priklauso nuo dviejų pamatinių tinklo bruožų: sąsajumo – tai yra struktūrinio gebėjimo užtikrinti jo sudedamųjų dalių komunikaciją be trikdžių, ir atitikties – tinklo narių tikslų suderinimo laipsnio. Todėl labai svarbu išanalizuoti, kokie veiksniai lemia efektyvią veiklą, garantuojančią pridėtinės vertės sukūrimą.

2. Veiksnių, įgalinančių organizacijų tinklą efektyviai veikti, teorinė analizė

2.1. Tikslai

Kiekvienas organizacijų tinklas privalo turėti konkretų ilgalaikį tikslą, kuris jį skiria nuo virtualaus tinklo ir formuoja fundamentaliąsias veikimo prielaidas, nes organizacijų tinklo veikimo siekis yra bendros vertės kūrimas. Pagrindinis reikalavimas, siekiant organizacijos ir tinklo veiklos sėkmės, yra įvairių elementų (misija, vizija, tikslai, strategijos ir kt.) integravimas į organizacijų strateginių planų ir politikos kūrimą (Pryora, Singleton, Taneja, 2009, p. 326). P. Zakarevičius (2009, p. 137) pažymi, kad keičiantis socialinėms ir ekonominėms sąlygoms, vykstant įvairiems pokyčiams, organizacijose savo veiklos tikslus pradėjo formuoti kiekvienas organizacijos narys. Todėl tikslų derinimo procesai tapo labai svarbiu organizacijos funkcionavimo aspektu. Taigi efektyvaus organizacijų tinklo veikloje svarbu ne tik suformuoti bendrą tikslą, bet ir derinti konkrečius tinklo narių tikslus. Nauja organizacijos struktūra turėtų suteikti ir naujų galimybių joje dirbantiems žmonėms, todėl pertvarkant organizacijos struktūrą būtina numatyti užduotis ir skatinti jas atlikti, taip motyvuojant žmones keistis ir patiems valdyti pokyčių procesą (Laumenskaitė, Vasiliauskas, 2006, p. 33). Teigtina, kad kuriant organizacijų tinklą ir siekiant jo efektyvumo ypač svarbu ne tik nustatyti konkrečius tikslus, bet ir kurti politiką. Įmonės veikla, nagrinėjant veiklos valdymo požiūriu, yra veiklos procesų ir funkcijų rinkinys, padedantis įgyvendinti įmonės strategiją ir tikslus. Veiklos domenas sudarytas iš tokių sąvokų ir konstruktų, kuriems priskiriama: funkcijos, veikla, arba operacijos, todėl įmonės veiklos modelis yra nepriklausomas struktūros, veiklos, procesų, informacijos, išteklių, žmonių, elgesio, tikslų ir verslo, vyriausybinių ar pačios

191 Edgaras Ribačonka, Jurgita Kasnauskė Veiksniai, įgalinantys organizacijų tinklą efektyviai veikti organizacijos apribojimų atskleidimas (Kalibataitė, 2009, p. 1139). Darytina prielaida, kad veiklos modelyje ypač svarbūs yra tikslai, nes jie nulemia veiklos procesus, kuriems vykdyti būtini ištekliai ir informacija, o jiems sąveikaujant gaunamas rezultatas (1 pav.).

1 pav. Įmonės veiklos modelis

Šaltinis: Kalibataitė, 2009, p. 1140

Organizacijos politikoje labai svarbi yra strategija. Jos kūrimas gali būti suprantamas kaip strateginio sprendimo kokybės funkcija, o sugebėjimas veikti − kaip šio sprendimo rezultatas (Gudonavičius, Bar- tosevičienė, Šaparnis, 2009, p. 76):

Veikla = f (strategija + gebėjimas veikti). (1) Remiantis šia strateginio sprendimo kokybės funkcija galima teigti, kad teigiamas veiklos proceso rezultatas pasiekiamas tinklo narių veiklumo ir priimamų tinkamų sprendimų, kurie nukreipti įgyvendinti sukurtą strategiją, dėka. Kaip pažymi L. Gudonavičius, V. Bartosevičienė ir G. Šaparnis (2009, p. 77), labai svarbu turėti pakankamai informacijos, siekiant priimti tinkamą sprendimą, ir gebėjimų veikti atsižvelgiant į priimtą sprendimą. Kaip pagrindinius organizacijų tinklo veiklos tikslus galima įvardinti siekį sumažinti nuolatinių darbuotojų skaičių, supaprastinti jų struktūrą, diegti naujoves ir didinti tinklo našumą, mažinant finansinius bei laiko išteklius, išnaudojant informacijos valdymo sistemų galimybes (Korsakienė, Tvaronavičius, Tvaronavičienė, 2006, p. 28). Apibendrinant galima teigti, kad organizacijų tinkle svarbu įvairius elementus (misiją, viziją, tikslus, strategijas ir kt.) integruoti į organizacijų strateginių planų ir politikos kūrimą bei derinti konkrečius tinklo narių tikslus, siekiant veiklos efektyvumo.

2.2. Ištekliai

Kiekvienos organizacijos veiklai būtini ištekliai, jie būna įvairių rūšių. Kaip pažymi M. Suchotskis ir kt. (2007), efektyvus organizacijų tinklas turi turėti pakankamai išteklių (finansinių, personalo) numatytoms veikloms vykdyti ir siekti numatytų rezultatų. Ištekliai yra visa tai, ko reikia prekių ir paslaugų gamybai bei pardavimui. Tai organizacijos veiklos ištekliai, kurie svarbūs ne tik įmonės finansinės veiklos rezultatams, bet ir konkurenciniam pranašumui (Sekliuckienė, 2008, p. 682). Išteklių rūšys pateiktos 2 paveiksle.

192 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

2 pav. Išteklių rūšys

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis: Sekliuckienė, 2008

Kaip matome iš 2 paveiksle pateiktų duomenų, ištekliai yra 4 rūšių, iš kurių svarbiausi kiekvienos organizacijos veikloje yra finansiniai, apimantys tokius elementus kaip (Tomaševič, Mackevičius, 2010; Kafidov, 2007): • piniginių lėšų šaltiniai (įmonės įsigyti, uždirbti pinigai, dažniausiai skiriami einamajai įmonės veiklai); • vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos, iždo vekseliai, kiti nuosavybės skolos dokumentai), naudojami įvairioms finansinėms operacijoms vykdyti; • dotacijos, subsidijos ir kiti negrąžinami lėšų šaltiniai (pastaruoju metu ypač populiarios yra paramos lėšos, gautos iš įvairių Europos Sąjungos paramos struktūrinių fondų).

Kiekviena organizacija savo išteklius formuoja ir paskirsto, atsižvelgdama į savo poreikius. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių (Bernatonytė, Vilkė, Keizerienė, 2009): • organizacijos tikslų; • naudojimosi nuosavomis lėšomis galimybių; • organizacijos dydžio; • turto struktūros ir kt.

Nors dauguma mokslininkų pabrėžia finansinių išteklių svarbą, P. Zakarevičius (2009, p. 137) akcentuoja, kad fundamentalusis organizacijų veiklos ir tobulėjimo išteklius yra ir bus informacija, žinios apie galimus technologijų, vartotojų poreikių, gamtos aplinkos, darbuotojų mąstymo pokyčius, todėl naujų žinių įgi- jimas ir jų kūrimas tampa pagrindiniu efektyvios veiklos veiksniu. P. Zakarevičiaus nuomonei pritaria ir R. Jucevičius, J. Ilonienė (2009, p. 788), jie akcentuoja, kad žinių ekonomika veikė ne tik ekonominius procesus, bet ir privertė jos sąlygomis veikiančius objektus peržvelgti prioritetus bei suvokti, kad žinios ir informacija yra vieni svarbiausių įmonių bei organizacijų veiklos išteklių, siekiant sėkmingai konkuruoti žiniomis ir informacija pagrįstoje ekonominėje erdvėje. Remiantis šiais duomenimis, teigtina, kad efektyvaus organizacijų tinklo veikloje svarbu, įvertinus tinklo poreikius, ne tik pasirinkti tinkamiausius finansinius išteklius, bet ir orientuotis į informacijos bei žinių išteklius. Be finansinių ir informacinių išteklių, organizacijų tinklo efektyvumui įtakos turi žmogiškieji ištekliai, kuriuos K. Duoba (2009, p. 562) įvardijo kaip organizacijų tinklų veiklos elementą, nes naujų žiniomis grįstų produktų kūrimui šie ištekliai yra būtini, todėl atitinkamai skatinamas organizacijų ir individų nuolatinis mokymasis, organizacijos darbuotojų tarpusavio komunikaciniai ryšiai bei komandinis darbas. A. Kubrak ir kt. (2007, p. 104) teigia, kad šiuolaikinei įmonei, ieškančiai naujų valdymo svertų, labai svarbu išnaudoti žinių visuomenėje sparčiai tobulėjančių informacinių technologijų, didėjančios naujų žinių diegimo spartos privalumus. Šiame procese ypač reikšmingas įmonės žmogiškųjų išteklių formavimo ir ugdymo sistemos tobulinimas. Kad bendravimas būtų veiksmingas, organizacijoje būtina paskirstyti pareigas, kompetenciją, atsakomybę ir motyvavimą, o tai lemia organizacinė struktūra. Siekiant procesinio valdymo, svarbu, kad šis procesas susietų materialinius, finansinius ir intelektinius išteklius (tarp jų ir žmogiškuosius) bei veiklas, kurios svarbios siekiant rezultato. Dažnai vieno proceso

193 Edgaras Ribačonka, Jurgita Kasnauskė Veiksniai, įgalinantys organizacijų tinklą efektyviai veikti rezultatas yra kito proceso gavinys. Numatytas rezultatas pasiekiamas daug efektyviau, kai veikla ir su ja susiję ištekliai valdomi kaip vientisas ir pakartojamas procesas ar jų sistema (Klimas, Ruževičius, 2009, p. 74). Apibendrinant galima teigti, kad organizacijų tinklo veikloje būtina turėti pagrindinius išteklius: materialinius, finansinius, intelektinius, žmogiškuosius ir žinių. Šių išteklių racionalus parinkimas ir bendro tikslo turėjimas įgalina organizacijų tinklą efektyviai veikti.

2.3. Organizacinė valdymo struktūra

Sėkmingai organizacijos veiklai reikia intensyvios komunikacijos, aiškios ir tinkamos organizacinės valdymo struktūros, kurioje būtų numatytos ir aiškiai apibrėžtos atsakomybės. Organizacijos valdymo struktūra turi būti tokia, kad padėtų įgyvendinti organizacijos strategiją ir taptų ekonomiškai efektyvi. Jei kinta strategija, turi kisti ir struktūra. Remiantis S. Staniuliene (2008), teigtina, kad efektyvią tinklų organizacinę sandarą nulemia šie veiksniai: • veiklos pobūdis; • atliekamos funkcijos ir sprendžiamų uždavinių skaičius; • veikloje taikoma technologija; • darbo pasidalijimo ir specializacijos lygis; • vadybos organizacinis lygis.

Įmonės organizacinė valdymo struktūra sudaro įmonės veiklos karkasą, kuris, viena vertus, turi išlaikyti tam tikrą stabilumą, antra vertus, turi nuolat keistis, derindamasis prie kintamų uždavinių strategijų, įmonės aplinkos, vidinio lygio ir pokyčių. Tradiciškai įmonės valdymo struktūros formavimo metodika remiasi aiškiais uždaviniais, darbo specializavimu, kooperavimu, hierarchine struktūra, aiškiu vienvaldiškumo supratimu, stabilumu ir kt. (Kubrak ir kt., 2007, p. 105). Pagrindiniai katalizatoriai, sudarantys organizacinės valdymo struktūros visumą, yra (Suchotskis ir kt., 2007): • administracinis valdymas; • organizacijos kultūra; • organizacijos struktūra; • paskatos; • informacijos valdymas; • technologijos.

Vis dažniau verslo organizacijos praranda vertikalias struktūras: jos įgyja tinklinę struktūrą, išsibarsčiusią įvairiose šalyse. Verslo organizacijos darbuotojai gali gyventi įvairiose valstybėse ir dirbti kompiuterių tinkle prie pačių įvairiausių projektų, vykdyti prekybą internete ir t. t. Informacinių technologijų dėka kuriami nauji produktai, panaudojant pasaulinius mokslo ir technikos pasiekimus, kurie prieinami tame pačiame internete. Viena vertus, tai sudaro palankias sąlygas dar spartesnei technologinei, ekonominei ir socialinei pažangai, kita vertus, sukelia nemažai problemų (Bosas, 2002, p. 2). Taigi organizacinės struktūros formavimui ir atsakomybių paskirstymui būtina skirti nemažai dėmesio, nes, kaip parodė S. Staniulienės (2007) atlikto tyrimo rezultatai, įmonių organizacinėse struktūrose trūksta horizontalių ryšių, kooperacijos darbe, dažnai tinkamai neišnaudojama funkcinė ir patariamoji valdžios rūšys, egzistuoja funkcinis susiskaldymas. Labai svarbu nustatyti organizacijos struktūrą ir vykstančius arba kuriamus procesus. Sinergetiniu požiūriu, pasak J. Kvedaravičiaus ir Ž. Malinausko (2008, p. 98), struktūra reiškia tai, kaip organizacijos struktūra reaguoja į išorinius pokyčius, ar greitai ir kokybiškai persiorganizuoja. Procesai pirmiausia svarbūs dėl turimo potencialo, ar ilgai organizacija gali veikti negaudama išorinės energijos, informacijos, t. y. nurodymų, materialinių ir finansinių išteklių, neprarasdama kontakto su aplinka, tai yra artėdama prie savo

194 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) misijos, savo grynosios formos. Taigi galima teigti, kad efektyvaus organizacijų tinklo valdymo struktūrai didelę įtaką daro nagrinėti elementai: tikslai ir politika, ištekliai. Pasak A. Stulgienės (2011, p. 939), organizacijos struktūra gali būti parinkta, atsižvelgus į pavienių individų ir organizacijos poreikius. Ji priklauso nuo žmonių, dirbančių organizacijoje, gamybos linijų bei valdymo metodų. Netinkamai parinkta nauja struktūra gali nutraukti per ilgą laiką susiformavusios komunikacijos srautus, lemti neformalias permainas persiskirstant valdžiai, mažinti pasitenkinimą darbu ir motyvaciją. Tai patvirtina V. Davidavičienė (2008), M. Guadalupe, H. Li, J. Wulf (2012), kurios koordinuotą organizacinę valdymo struktūrą įvardija kaip veiksnį, kuris didina organizacijų tinklo konkurencingumą ir veiklos efektyvumą. Organizacinės struktūros parinkimas ir projektavimas yra svarbus kiekvienos organizacijos veiklos efektyvumui, nes priklauso nuo šių procesų sprendimų ir išbaigtumo, todėl reikia formuoti naujas ir modernias organizacines struktūras, tinkamas šiuolaikinėje nuolat besikeičiančioje globalioje verslo aplinkoje, kuri užtikrintų organizacijų veiklos efektyvumą ir tolesnį vystymąsi ekonomikos globalizacijos sąlygomis (Staniulienė, 2005, p. 203). Atsakomybės paskirstymas organizacijų tinkle yra ypač svarbus, nes turi garantuoti narių tarpusavio komunikaciją ir bendradarbiavimą. Todėl įvairių lygių tinklo nariams atsakomybės paskirstymas turi būti racionalizuotas, siekiant didesnės kompetentingų narių atsakomybės ir organizacijos efektyvumo didinimo, sutelkiant dėmesį į šį tinklo elementą (Krause, Oertel, Walgenbach, 2012, p. 352). Apibendrinant galima teigti, kad racionali organizacinė valdymo struktūra apibūdinama aiškia sprendimų priėmimo sistema, tiksliu darbo pasidalijimu, struktūrinių grandžių formavimu, hierarchinių lygių nustatymu ir koordinavimu.

2.4. Valdymas

Valdymo procesas yra gana sudėtingas, nes būtina nuolat analizuoti organizacijos veiklą: diagnozuoti vykstančius pokyčius, juos inicijuoti ir atitinkamai valdyti. Būtina suvokti veiklos valdymo svarbą ir siekti jo efektyvumo, priešingu atveju organizacija gali patirti fiasko (Lodienė, 2005, p. 107). Valdymo funkcijų įgyvendinimas priklauso nuo tinklo struktūros, todėl dėmesys turėtų būti skiriamas tokiems tinklo formavimo būdams, kad jo valdymo teorijos atitiktų tinklo efektyvumo ir jo veiklos tikslų siekį (Alexander, 2012, p. 766). Organizacijų tinklo sisteminį valdymą galima apibūdinti kaip sistemą, kurią sudaro planavimo, organizavimo, kontrolės, monitoringo ir kt. funkcijų integruotas atlikimas, galimas dėl įėjimo kintamųjų, kurie traktuojami kaip organizacijos funkcionavimui būtini ištekliai – žmonės, materialinės vertybės, įranga, finansiniai ištekliai. Dėl šių įėjimo kintamųjų funkcionuojanti verslo organizacijos procesų sistema generuoja išėjimo kintamuosius – prekes ir paslaugas, kapitalo prieaugį (pelną), darbuotojų pasitenkinimą, pridėtinę vertę visuomenei ir kt. (Karpavičius, Cvilikas, Gatautis, 2007, p. 45). Taigi galima teigti, kad organizacijų tinklo veikla turi būti valdoma nuo jos planavimo iki kontrolės, kadangi šis procesas susieja organizacijų tinklą su aplinka. Pasak P. Zakarevičiaus (2006, p. 190), dėl įvairių priežasčių atsirandančioms pokyčių kliūtims šalinti ypač svarbu modernizuoti valdymo ciklo funkcijų realizavimo principus. Konservatyvūs klasikiniai principai neskatina pokyčių, kartais netgi trukdo. Pastaraisiais metais klasikinius principus keičia modernūs, pokyčius organizacijų išorėje ir viduje atitinkantys principai. Valdymo funkcijų modernizavimas organizacijų tinklų veikloje yra ypač svarbus, nes šis pokytis yra labai ryškus ir turi įtakos kiekvienam organizacijos nariui, todėl kylantį nepasitenkinimą ir pasipriešinimą būtina numatyti iš anksto ir parinkti jo valdymui tinkamas priemones bei nuosekliai kontroliuoti. Kaip pažymi P. Zakarevičius ir J. Kvedaravičius (2007, p. 458), viena svarbiausių pokyčių kliūčių yra konservatyvių valdymo ciklo funkcijų atlikimo principų taikymas. Todėl rengiant ir priimant sprendimus, planuojant, organizuojant, kontroliuojant, motyvuojant būtina laikytis modernių principų, kurie užtikrina valdymo mobilumą, lankstumą, demokratiškumą, antrepreneriškumą ir kitus modernių organizacijų vadybos instrumentus.

195 Edgaras Ribačonka, Jurgita Kasnauskė Veiksniai, įgalinantys organizacijų tinklą efektyviai veikti

A. Tamošiūno (2010) atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad siekiant racionaliai valdyti strateginių pokyčių programos įgyvendinimo procesą ir gauti maksimalią naudą įgyvendinant programą, būtina stebėti, ar programos priemonės diegiamos racionaliai, ar jos dera prie esamų veiklos funkcijų ir operacijų vykdymo procesų bei priemonių, ar iš esmės yra tikslingos. Todėl organizacijų tinklo veikloje svarbu, kad šis strateginis pokytis turėtų objektyvią programą ir būtų nuosekliai bei detaliai įvertinti įmonės veiklos funkcijų vykdymo procesai. Apibendrinant galima teigti, kad efektyvaus organizacijų tinklo veikla privalo būti optimaliai valdoma, apimant veiklą nuo jos planavimo iki kontrolės, nes šis procesas susieja organizacijų tinklą su aplinka ir taip didina veiklos efektyvumą. Organizacijų tinkle rengiant ir priimant sprendimus, planuojant, organizuojant, vadovaujant, kontroliuojant ir motyvuojant būtina vadovautis moderniais principais, užtikrinančiais valdymo mobilumą, lankstumą, demokratiškumą, antrepreneriškumą ir kitus modernių organizacijų vadybos instrumentus, kurie efektyviam organizacijų tinklui būtini.

2.5. Komunikacija

Efektyviai organizacijų tinklo veiklai ypač svarbi komunikacija, kuri sudaro palankias sąlygas tinklo narių tarpusavio bendradarbiavimui ir bendro tikslo siekimui, akcentuojant ryšį su aplinka. Duomenys „tarnauja kaip informacijos žaliava, kad įgytų naudingą ir reikšmingą informaciją“ (Kalibataitė, 2009, p. 1140). Schematiškai duomenų, informacijos ir žinių sąsajas pateikia G. Kalibataitė (3 pav.), teigianti, kad veiklos procesai yra apskaitomi – planuojami ir matuojami, taip gaunami duomenys. Organizacijos valdymo sistema duomenis apdoroja, panaudodama žinias (tai organizaciniai elementai: išsilavinimas, patirtis).

3 pav. Duomenų, informacijos ir žinių tarpusavio ryšys

Šaltinis: Kalibataitė, 2009, p. 1140

Remiantis 3 paveiksle pateikta duomenų, informacijos ir žinių tarpusavio ryšio schema teigtina, kad organizacijų tinklo veiklai vykdyti būtina informacija (konkretūs duomenys ir įgytos žinios), todėl priimami atitinkami racionalūs sprendimai, siekiant tinklo veiklos efektyvumo. Komunikacijos svarbą, jos derinimą su lyderystės ir motyvavimo veiksniais organizacijų tinklo veikloje R. Korsakienė (2006, p. 242) apibrėžia prielaidomis mažinti darbuotojų pasipriešinimą, minimizuoti neapibrėžtumą ir užtikrinti darbuotojų įsitraukimą į organizacinių pokyčių procesą. Taigi galima teigti, kad komunikacija efektyvaus organizacijų tinklo veikloje yra viena svarbiausių pokyčių valdymo priemonių, garantuojanti nuoseklų išteklių naudojimą ir racionalų valdymą. Aiškiai komunikaciją organizacijų tinkle apibrėžia E. Ribačonka ir D. Burgis (2011, p. 73), priskirdami ją koordinavimo sistemai tinklinėje organizacijoje, kuri yra veiksmų, priemonių ir komunikacijos kanalų visuma, leidžianti suderinti visų tinklo elementų tarpusavio santykius, struktūras, procesus ir kompleksiškai juos valdyti, siekiant iš anksto suderintų tikslų. Taigi galima teigti, kad koordinavimo sistema efektyviame tinkle yra ypač svarbus elementas, garantuojantis tarpusavio ryšius ir struktūrų bei įvairių procesų formavimą. A. Arnold ir B. Staffelbach (2012, p. 325) pabrėžia, kad siekiant išlaikyti visų organizacijos narių tarpusavio pasitikėjimą organizacijų tinklo veikloje, nariai turėtų nuoširdžiai ir sąžiningai bendrauti, o valdymas turėtų būti nukreiptas spręsti komunikacijos sistemos kūrimo problemas. R. Jucevičius (2011) žinių valdymo funkcijų įgyvendinimą verslo sistemos ar tinklo atveju įvardija kaip sudėtingą procesą, kadangi jis apima nepriklausomus veiksnius: tinklo narius, įvairius suinteresuotuosius, jų poreikius ir žinias iš išorės, todėl skiriasi jų suvokimas, kuris dėl minėtų veiksnių tampa sudėtingas. Išorės žinių įsisąmoninimo gebėjimai yra svarbi sąlyga siekiant tinklo intelektinių ir finansinių rezultatų, apimančių

196 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) bendrą efektyvumo sąvoką, todėl ypač svarbūs tampa informaciniai ryšiai. Organizacijų tinklo darbuotojai komunikuoja pasitelkdami informacinius ryšius. K. Duoba (2009) pabrėžia, nors organizacijos suinteresuotos, kad jų darbuotojai organizacijoje dalykiškai bendrautų, tačiau atskirų specialybių darbuotojai, ypač neformaliam bendravimui, partnerius dažnai renkasi iš kitų organizacijų, kartais net konkurentų atitinkamų specialybių darbuotojus. Todėl marketingo specialistams lengviau bendrauti su kitų organizacijų marketingo specialistais, finansininkams – su kitais finansininkais, o ne vienos organizacijos marketingo specialistams su tos pačios organizacijos finansininkais ir t. t. Šiems ryšiams stiprėjant pradeda kurtis specialistų tinklai, kurie kartais formalizuojami, t. y. įgyja teisinę formą – kuriamos įvairios specialistų asociacijos. Svarbiausios šiuolaikinės komunikacijos priemonės, kurias būtina taikyti efektyviai veikiančiame organizacijų tinkle, yra informacinės technologijos ir telekomunikacijos (toliau – ITT), kurias V. Elskytė ir J. Raudeliūnienė (2006, p. 60), atsižvelgdamos į rinkos aprėpties dimensiją, skirsto į tokias grupes: • globalios, kai ITT diegiamos įmonėje, kuri vykdo veiklą visame pasaulyje išsidėsčiusiuose padaliniuose, o ITT priemonės nukreipiamos į įmonės klientą įvairiose rinkose; • globalios antra, kai ITT diegiamos įmonėje, kuri vykdo veiklą visame pasaulyje išsidėsčiusiuose padaliniuose, o ITT priemonės nukreipiamos į įmonės vidaus procesų ar komunikacijų tobulinimą; • lokalios, kai ITT diegiamos įmonėje, kuri vykdo veiklą vienoje šalyje, o ITT teikiama nauda orientuojama į įmonės veiklos toje rinkoje sprendimus; • lokalios antra, kai ITT diegiamos įmonėje, kuri vykdo veiklą vienoje šalyje, o ITT teikiama nauda orientuojama į įmonės vidaus procesų ar komunikacijų gerinimą nutolusiuose padaliniuose.

Teigtina, kad diegiant ITT priemones organizacijų tinkle didinimas jo efektyvumas, nes šios priemonės nukreiptos į įmonių klientus, vidaus procesus, komunikacijas, veiklos sprendimus, kurie apima svarbiausius tinklo elementus, įgalinančius didinti efektyvumą. Tai pagrindžia ir R. Hopenienės, G. Railienės, E. Kaz- lauskienės (2009) atlikto tyrimo rezultatai, kurie atskleidė, kad būrimasis į organizacijų tinklus ir aktyvus ryšių tarp organizacijų puoselėjimas (taikant ITT priemones) yra tinklo funkcionavimo pagrindas, nes padeda sumažinti sandorių sąnaudas, išvengti arba sumažinti priklausomybę nuo išteklių, įgyti patirties ir žinių, diegti naujoves.

4 pav. Veiksnių, įgalinančių organizacijų tinklą efektyviai veikti, principinė schema

Šaltinis: sudaryta autorių

197 Edgaras Ribačonka, Jurgita Kasnauskė Veiksniai, įgalinantys organizacijų tinklą efektyviai veikti

Galima teigti, kad siekiant efektyvios organizacijų tinklo veiklos būtini duomenys, gaunami iš konkrečios informacijos, ir žinios, todėl priimami atitinkami racionalūs sprendimai. Komunikacija efektyvaus organizacijų tinklo veikloje yra viena svarbiausių valdymo priemonių pokyčių, garantuojanti nuoseklų išteklių panaudojimą ir optimalų valdymą, o koordinavimo sistema garantuoja tarpusavio ryšius, struktūrų bei įvairių procesų formavimą. Apibendrinant galima teigti, kad efektyvus organizacijų tinklas – tai tinklas, turintis bendrą tikslą ir politiką, įvairių rūšių išteklių, kurie būtini vykdyti veiklą, koordinuotą organizacinę valdymo struktūrą, optimalų valdymą ir nuolatinę komunikaciją – veiksnius, kurie įgalina tinklą efektyviai veikti ir kurių sąveikos rezultatas yra pridėtinės vertės kūrimas. Tik kryptingai pridėtinės vertės kūrimo kontekste įvairių veiksnių veikiamas organizacijų tinklas gali būti įvardijamas kaip efektyvus.

Išvados

Išanalizavus įvairių autorių požiūrius į efektyvius organizacijų tinklus, galima teigti, kad tai yra tinklai, kurie savo veikloje, panaudodami kuo mažiau išteklių, sukuria daugiau vertės. Tinklo efektyvumas auga proporcingai orientacijai į esmines kompetencijas ir atitiktį, užtikrinant jo narių tikslų suderinamumą. Todėl svarbu išanalizuoti, kokie veiksniai įgalina efektyvią veiklą, garantuojančią pridėtinės vertės sukūrimą. Organizacijų tinklą efektyviai veiklai įgalina veiksnių visuma: bendras tikslas ir politika, siekiant veiklos efektyvumo; įvairių rūšių ištekliai, būtini vykdant organizacijos veiklą, jų parinkimas ir derinimas; organizacinė valdymo struktūra, užtikrinanti aiškią sprendimų priėmimo sistemą, tikslų darbo pasidalijimą, struktūrinių grandžių formavimą, hierarchinių lygių nustatymą ir koordinavimą; optimalus valdymas, apimantis planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės procesus, nuolatinė komunikacija, kaip viena svarbiausių pokyčių valdymo priemonių, garantuojanti nuoseklų išteklių panaudojimą ir optimalų valdymą. Šie veiksniai ir jų sąveika tampa orientaciniais tyrimų objektais, siekiant, kad šiuolaikinė organizacija greičiau adaptuotųsi veikiant išoriniams veiksniams, kuriuos organizacijų tinklai gali tik šiek tiek valdyti. Tik kryptingai veikiamas įvairių veiksnių pridėtinės vertės kūrimo kontekste, organizacijų tinklas gali būti efektyvus, todėl siekiant plėtoti tinklaveikos procesą šiuolaikiniame verslo pasaulyje ir integruoti inovatyvius veiklos metodus būtina sistemingai vertinti organizacijų tinklą efektyviai veikti įgalinančius veiksnius.

Literatūra

Alexander, R. (2012). Network Structures and the Performance of Brownfield Redevelopment PPPs.Public Performance & Management Review, Vol. 35(4), p. 753–768. Ali, S. ir kt. (2012). Development of Inter-organizational Structure for E-Commerce: a Contemporary Approach. International Journal of Business and Public Administration, Vol. 9(2), p. 1–10. Arnold, A., Staffelbach, B. (2012). Perceived Post-restructuring Job Insecurity: The Impact of Employess’ Trust in one’s Employer and Perceived Employability. Zeitschrift für Personalforschung, No. 26(4), p. 307–330. Bernatonytė, D., Vilkė, R., Keizerienė, E. (2009). Ekonominės krizės poveikio Lietuvos smulkių ir vidutinių įmonių socialinei atsakomybei kryptys. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 229–236. Bosas, A. (2002). Valstybės ir verslo strateginio valdymo įsisavinimas kaip atsakas globalizacijos iššūkiams. Ekonomika, Nr. 60(2), p. 1–17. Chaddad, F. R., Cook, M. L. (2004). The Economics of Organization Structure Changes: a us Perspective on Demutualization. Annals of Public and Cooperative Economics, No. 75, p. 57–594. Davidavičienė, V. (2008). Change Management Decisions in the Information Age. Journal of Business Economics and Management, No. 9(4), p. 299–307. Duoba, K. (2009). Virtualiųjų organizacijų atsiradimą sąlygojusios priežastys. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 560–566. Elskytė, V., Raudeliūnienė, J. (2006). ITT plėtros sąlygotų verslo pokyčių vadyba. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 38, p. 53–66. Guadalupe, M., Li, H., Wulf, J. (2012). Who Lives in the C-Suite? Organizational Structure and the Division of Labor in Top Management. Faculty&Research. Working Paper, No. 118, p. 1–32. Gudonavičius, L., Bartosevičienė, V., Šaparnis, G. (2009). Imperatives for Enterprise Strategists. Engineering Economics, No. 1(61), p. 75–82.

198 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Gupta, A., Zhdanov, D. (2012). Growth and sustainability of Managed Security Services Networks: An Economic Perspective. MIS Quarterly, Vol. 36, p. 1109–1130. Hopenienė, R., Railienė, G., Kazlauskienė, E. (2009). Potential of Virtual Organizing of Tourism Business system Actors. Engineering Economics, No. 3, p. 75–85. Johnson-Cramer, M. E., Parise, S., Cross, R. L. (2007). Managing Change trough Networks and Values. California Management Review, Vol. 49(3), p. 85–109. Jucevičius, R. (2011). Sourcing Knowledge for the Cluster or Business System. Proceedings of the International Conference on Intellectual Capi, p. 284–291. Jucevičius, R., Ilonienė, J. (2009). Žinių organizacijos kompetencijos: valdymo modelių perspektyva. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 788–793. Kafidov, V. (2007). Verslumas ir investicijos. Management Theory & Studies for Rural Business & Infrastructure Development, Vol. 10(3), p. 35–39. Kalibataitė, G. (2009). Metaduomenys įmonės veiklos valdymo požiūriu. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 1139–1149. Karpavičius, T., Cvilikas, A., Gatautis, R. (2007). Application of Systemic Management Conception to Organization’s Management Decisions Structuring. Engineering Economics, No. 4(54), p. 44–52. Klimas, D., Ruževičius, J. (2009). Procesinio valdymo ir pokyčių diegimo organizacijoje metodologiniai aspektai. Verslo ir teisės aktualijos, T. 4, p. 72–87. Korsakienė, R. (2006). Organizacinių pokyčių valdymas: teoriniai ir praktiniai aspektai. Verslas: teorija ir praktika, T. 7, Nr. 4, p. 237–242. Korsakienė, R., Tvaronavičius, V., Tvaronavičienė, M. (2006). Incorporating Innovations into Organizations Functioning: Virtual Versus Traditional Firm. Verslas: teorija ir praktika, Nr. 7(1), p. 27–31. Krause, I., Oertel, S., Walgenbach, P. (2012). Veränderungen in betrieblichen Beschäftigungsverhältnissen: Ergebnisse einer empirischen Untersuchung. Zeitschrift für Personalforschung, No. 26(4), p. 346–375. Kubrak, A., Koval, K., Kavaliauskas, V., Sakalas, A. (2007). Organizational Structure Forming Problems in Modern Industrial Enterprise. Engineering Economics, No. 1(51), p. 103–109. Kvedaravičius, J., Malinauskas, Ž. (2008). Laikas ir vadyba. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, Nr. 15(4), p. 92–99. Laumenskaitė, E., Vasiliauskas, A. (2006). Strateginiai pokyčiai ir savivalda organizacijoje. Pinigų studijos, Nr. 1, p. 23–35. Lodienė, D. (2005). Pokyčių samprata ir jų valdymo suvokimas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 33, p. 99–109. Mackevičius, J., Valkauskas, R. (2010). Integruota įmonės finansinės būklės ir veiklos rezultatų analizės metodika. Verslas: teorija ir praktika, Nr. 11(3), p. 213–221. Melnikas, B. (2009). Tinklaveika ir verslo bei viešųjų sektorių konvergencija: nauji iššūkiai Europos Sąjungai. Viešasis administravimas, Nr. 1(21), p. 28–36. Pryora, M. G., Singleton, L. P., Taneja, S. (2009). Teaming as a Strategic and Tactical Tool: An Analysis with Recommendations. International Journal of Management, Vol. 26(2), p. 320–333. Ribačonka, E., Burgis, D. (2011). Koordinavimo sistemos sąsajos su darniu vystymusi tinklinėje organizacijoje. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, Nr. 1 (25), p. 70–76. Ribašauskienė, E., Šalengaitė, D. (2012). Tinklaveikos bruožų raiška Lietuvos kaimo tinklo atveju. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, Vol. 34(5), p. 188–197. Sarulienė, A., Vilkas, M. (2011). Efektyvumo ir lankstumo suderinimas tiekimo grandinėje. Ekonomika ir vadyba, Nr. 16, p. 907–915. Sekliuckienė, J. (2008). Organizacijos ištekliai, lemiantys konkurencinius pranašumus: Lietuvos mažmeninės prekybos organizacijų atvejis. Economics & Management. 13-osios tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga, p. 679–685. Staniulienė, S. (2011). Entrepreneurs’ Networking for New Venture. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 59, p. 95–113. Staniulienė, S. (2009). Development of Outsorcing in Network Structure Design. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 52, p. 97–113. Staniulienė, S. (2008). Hierarchijos organizacijose: argumentai, alternatyvos, perspektyvos. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 47, p. 123–140. Staniulienė, S. (2007). Estimation of organizing function performing in Lithuanian companies. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 43, p. 149–162. Staniulienė, S. (2005). Modernių organizacinių struktūrų projektavimas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 34, p. 193–206.

199 Edgaras Ribačonka, Jurgita Kasnauskė Veiksniai, įgalinantys organizacijų tinklą efektyviai veikti

Staniulienė, S. (2003). Development of Network Structures under Globalization Conditions. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 28, p. 149–162. Stulgienė, A. (2011). Projektinės organizacijos valdymo teoriniai aspektai. Ekonomika ir vadyba, Nr. 16, p. 935–941. Suchotskis, M. ir kt. (2007). Efektyvių tinklų kūrimas. JIVA. Tamošiūnas, A. (2010). Managing Corporate strategic Changes in the Context of Climate Change. Engineering Economics, No. 21(1), p. 19–31. Tomaševič, V., Mackevičius, J. (2010). Materialiųjų investicijų analizė ir jų įtakos vertinimas. Verslo ir teisės aktualijos,T. 5, p. 186–203. Vanagas, P. (2008). Darbo produktyvumo santykis su efektyvumu, rezultatyvumu ir kokybe. Ekonomika ir vadyba, Nr. 13, p. 848–853. Zakarevičius, P. (2009). Organizacijų įvairovė ir klasifikavimas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 50, p. 127–139. Zakarevičius, P. (2006). Pokyčių organizacijose kliūtys ir jų priežastys. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 38, p. 183–194. Zakarevičius, P., Kvedaravičius, J. (2007). Management Development Tendencies under Conditions of Systematic Change in Organizational Activity. Kaunas: The European Management Association (EMA).

THE FACTORS ENABLING A NETWORK OF ORGANIZATIONS TO OPERATE EFFICIENTLY

Edgaras Ribačonka, Jurgita Kasnauskė Klaipėda University (Lithuania)

Summary

This article analyze the factors enabling a network of organizations to operate efficiently. It was found that an effective network of organizations – is a network with a common purpose and policies, different types of resources necessary for performance of the activities, coordinated organizational management structure, optimal management and ongoing communication – factors enabling the network to operate efficiently, and the result of the interaction is added value creation. In addition to the factors targeted whole network of organizations can not be named effective. Based on the results of the created principal factors that enable a network of organizations to function effectively, the scheme. It states that a network of organizations can operate effectively enabling factors – this comprehensive, dynamic, modern organization as a whole. KEY WORDS: organizational network, efficiency, factors.

JEL CODES: L14, M10.

200 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODAI

Ligita Šimanskienė1, Laima Sandu2

Klaipėdos universitetas (Lietuva), Vytauto Didžiojo universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Šiame straipsnyje analizuojama organizacinė kultūra, jos svarba ir vertinimo metodai. Ištirti organizacinę kultūrą svarbu dėl daugelio priežasčių: tai skatina darbuotojų lojalumą, apibrėžia organizacijos tikslus ir padeda užtikrinti sėkmingą jos veiklą. Šiame darbe pateikiama įvairių mokslininkų organizacinės kultūros tyrimo priemonių analizė ir metodai, organizacinės kultūros elementų analizė, kuri atskleidžia, iš ko susideda organizacinė kultūra ir į ką reikėtų orientuotis parenkant tyrimo metodus. Aprašomi organizacinės kultūros tyrimo duomenų rinkimo būdai. Straipsnyje pateikiamas sukurtas organizacinės kultūros vertinimo metodo modelis, tinkantis objektyviai ištirti didelės organizacijos organizacinę kultūrą. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: organizacinė kultūra, vertinimo metodas, modelis.

JEL KLASIFIKACIJA: M100, M120.

Įvadas

Siekiant organizacijos veiklos veiksmingumo, būtina parinkti atitinkamus metodus. Vienas jų – sėkmin- gai kuriama ir vertinama organizacinė kultūra. Kurti organizacinę kultūrą svarbu ne tik konkrečiai organizacijai, tai turi įtakos ir regionų konkurencingumui, nes kuo sėkmingiau veikia organizacijos, tuo daugiau kon- krečiame regione yra patenkintų ir gerai dirbančių žmonių. Taigi organizacinė kultūra yra svarbus tyrinėjimų objektas, nes padeda organizacijoms išsiskirti vienoms iš kitų, ugdo organizacijos narių tapatumo jausmą, užtikrina vertybių puoselėjimą. Nors mokslinėje literatūroje išskirta daug organizacinės kultūros tyrinėjimų ir diagnozavimo lygių, susisteminę juos pateikiame tris bendriausius organizacinės kultūros lygmenis: • matomas: apima išorinius bruožus, simbolius, organizacinę struktūrą ir kontrolės sistemas; • vertybės ir normos: apima ritualus ir tvarką; • nebylūs įsitikinimai ir prielaidos: nurodoma, kad organizacinė kultūra gali skatinti darbuotojų pro- duktyvumą ir tai yra geriausia sėkmingos veiklos motyvacija (Cameron, Quinn, 2006; Deal, Kenne- dy, 2000; Šimanskienė, 2008).

F. Shahzad ir kt. (2012) tyrimais nustatė, kad organizacinė kultūra teigiamai veikia darbuotojų darbo efektyvumą, o tai užtikrina ir konkretaus regiono sėkmingą plėtrą. Čia ypač svarbi organizacijos filosofija, kuri padeda suburti žmones siekti įmonės tikslų. Kartais filosofija žmonėms gali suteikti gyvenimo prasmę. Kadangi organizacijos darbuotojai dažnai didžiąją dienos dalį praleidžia darbe, organizacija tampa ne tik

1 Ligita Šimanskienė – profesorė, daktarė. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra, Regioninės politikos ir planavimo centras. Moksliniai interesai: organizacinės kultūros tyrinėjimai, ĮSA, komandinis darbas, darnus regionų ir organizacijų valdymas El. paštas: [email protected] 2 Laima Sandu – vadybos krypties magistrė. Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos mokslų fakulteto Vadybos katedra. Moksliniai interesai: organizacinės kultūros tyrinėjimai, moterų profesinės karjeros raidos tyrinėjimai El. paštas: [email protected]

201 Ligita Šimanskienė, Laima Sandu ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODAI darboviete, bet kartu ir išraiškos bei savirealizacijos vieta (Jucevičius, 1998). Svarbiausia, kad jie įmonės filosofiją suvoktų ir ją priimtų. Darbuotojui susitapatinus su organizacija, galima veiksmingai įgyvendinti įmonės tikslus. Mokslinio tyrimo problema. Organizacinės kultūros (toliau – OK) tyrimai vis dar aktuali moks- linė problema, nes gausu organizacinės kultūros sąvokų apibrėžčių, neprieita vieningos nuomonės, kokie elementai sudaro organizacinę kultūrą (Purlys, 2009). Vienas svarbiausių tinkamos organizacinės kultūros kūrimo žingsnių – veikiančios organizacinės kultūros dabarties situacijos įvertinimas. Ištirti organizacinę kultūrą gana sudėtinga, nes kiekviena organizacija puoselėja savitas vertybes, tradicijas, kalbos ir kultūros normas, taigi norint sukurti ir puoselėti tinkamą organizacinę kultūrą būtina ją įvertinti, siekiant teisingai iškelti organizacijos tikslus ir parinkti tinkamas jos vystymo kryptis. Straipsnio objektas – organizacinės kultūros metodai. Straipsnio tikslas – sukurti organizacinės kultūros vertinimo metodą. Tyrimo uždaviniai: • apibrėžti organizacinės kultūros svarbą organizacijai; • išanalizuoti organizacinės kultūros vertinimo metodus ir analizės priemones; • pateikti organizacinės kultūros vertinimo modelį.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė taikoma atliekant teorinę analizę (analizuojamos Lietu- vos ir užsienio autorių įžvalgos apie organizacinės kultūros tyrimo metodus); lyginamasis metodas taikomas lyginant įvairių autorių požiūrius į organizacinės kultūros naudą organizacijoms ir organizacinės kultūros tyrimo metodų pasirinkimą, pabrėžiant esminius nuomonių skirtumus bei panašumus; modeliavimo metodas taikomas kuriant organizacinės kultūros vertinimo metodų parinkimo modelį; interpretacijos metodas taikomas pagrindžiant teorines nuostatas. Tyrimo metodologinis pagrindimas. Norint objektyviai ištirti organizacinę kultūrą, vienas svar- biausių žingsnių yra teisingas tyrimo instrumentų parinkimas. Organizacinė kultūra yra nevienalytis objektas, ją sudaro skirtingi elementai (Schein, 1992; Staniulienė, 2010; Johnson, Sholes, 1992; Sarros, Cooper, Santora, 2011). Siekiant ištirti organizacinę kultūrą, pirmiausia siūloma išskirti elementus, kurie išsamiai ją atskleistų. Kitas svarbus vertinimo metodo kūrimo žingsnis – parinkti tinkamas tyrimo priemones. Moksli- nėje literatūroje siūloma taikyti įvairias tyrimo priemones (Šimanskienė, 2002; Robbins, 2006; Ott, 1989 ir kiti), jų analizė padės parinkti tinkamiausias tirti organizacinę kultūrą. Trečias žingsnis – teisingai parinkti duomenų rinkimo instrumentus. Įvairių autorių siūlomų metodų analizė padės sukurti naują organizacinės kultūros vertinimo metodą.

1. Organizacinės kultūros svarba organizacijai

Žmogus paprastai dalyvauja skirtingose veiklose ir būna skirtingų organizacijų narys. Vos tik gimęs jis tampa šeimos, vėliau – vaikų grupės, mokyklos klasės ar darbovietės nariu. Tik pradėjęs dirbti organizacijoje, jis socializuojamas (Bakanauskienė, 2008), t. y. supažindinamas su bendradarbiais, darbo aplinka, unikalia organizacine kultūra. Vėliau puoselėja kultūrinius gebėjimus, kurie susiję su kiekviena iš šių grupių. Kiekviena organizacija pasižymi savita organizacine kultūra. Spartėjantys globalizacijos tempai, didė- janti konkurencija, vykstantys įmonių susijungimai ir susiliejimai lemia vis didėjančią organizacinės kultū- ros svarbą. Organizacinė kultūra lemia įmonės unikalumą, didina darbuotojų prisirišimą prie organizacijos, brandina jų tapatumo jausmą. Tinkama organizacinė kultūra padeda valdyti darbuotojus, skatina novato- riškumą ir didina produktyvumą. Susiejus daugelio autorių (Shein, 1992; Kilmann, Saxton, Serpa, 1986; Robbins, 2006; Šimanskienė, 2008) pateiktus organizacinės kultūros naudos požiūrius, galima skirti tokius 8 organizacinės kultūros naudingumo kriterijus (žr. 1 lentelę).

202 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

1 lentelė. Organizacinės kultūros nauda organizacijai

Autorius (metai) OK naudingumo Kilmann, Požiūris į OK naudą organizacijai Šimanskienė kriterijai Saxton, Serpa Shein (1992) Robbins (2006) (2008) (1986) Unikalumas Atskleidžia organizacijos unikalumą. Išskiria organizaciją iš kitų įmonių. + + Lojalumas Ugdo darbuotojų lojalumą ir atsidavimą organizacijai. Užtikrina darbuotojų tapatumo jausmą su pačia organizacija. + + + Integracija Koordinuoja ir integruoja skyrių darbą. + + + + Valdymas Apibrėžia darbo nuostatas. Padeda valdyti darbuotojus. Palengvina tarpkultūrinių, daugianacionalinių įmonių valdymą. + + + + Darna Formuoja darbuotojų nuostatas, elgseną. Padeda atsižvelgti į darbuotojų poreikius. Skatina atvirą bendravimą. Sukuria darną organizacijoje. + + + + Siekiai Lemia organizacijos siekius. Padeda darbuotojų pripažinimui. + + + Produktyvumas Didina darbo efektyvumą ir greitį. + + + Novatoriškumas Skatina organizacijos strategijos, procesų ir produktų novatoriškumą. +

Šaltinis: sudaryta, remiantis: Kilmann ir kt., 1989; Schein, 1992; Robbins, 2006; Šimanskienė, 2008

Kiekvienas organizacinės kultūros naudingumo kriterijus didina įmonės išskirtinumą ir konkurencinį pranašumą lyginant su kitomis organizacijomis. Žmogiškieji ištekliai ir jų kaita yra viena opiausių šių dienų organizacijų problemų. Tinkama organizacinė kultūra motyvuoja darbuotojus ir skatina jų lojalumą organizacijai, taip didindama organizacijos stabilumą darbuotojų atžvilgiu. Produktyvumas ir novatoriškumas yra vieni svarbiausių OK naudingumo kriterijų, norint būti lanksčia, efektyvia, pelną teikiančia organizacija. Taigi organizacinė kultūra, nors ir nėra „raktas į sėkmę“, tačiau daro didelę įtaką sėkmingai organizacijos veiklai.

2. Organizacinės kultūros vertinimo metodai ir analizės priemonės

Organizacinė kultūra egzistuoja visose organizacijose, tačiau dažnai organizacijų vadovai ją laiko vienu mažiausiai svarbių veiksnių, lemiančių organizacijos veiklos sėkmę. Norint, kad organizacinė kultūra taptų vienu iš organizacijos sėkmingos veiklos veiksnių, būtina sąmoningai ištirti esamą organizacinę kultūrą ir tinkamai ją puoselėti. Organizacinės kultūros tyrimo sėkmė priklauso nuo teisingai parinkto vertinimo metodo. Žodis metodologija kilęs iš graikų kalbos žodžių methodus ir logos. K. Kardelis (2002) metodologijos sąvoką apibūdina kaip konkretaus mokslinio tyrimo pažinimo metodus ir būdus. Taigi vienas svarbiausių organizacinės kultū- ros tyrimo žingsnių yra teisingas organizacinės kultūros vertinimo metodo parinkimas. J. S. Ott (1989), taip pat ir straipsnio bendraautorė L. Šimanskienė (2002), atliekant organizacinės kul- tūros tyrimą, siūlo taikyti 7 diagnozavimo metodus. Abu autoriai siūlo studijuoti fizinę organizacijos darbo aplinką, kuri atskleidžia požiūrį į darbuotojus. J. Ott (1998) teigimu, nemažai informacijos apie organizacinę kultūrą galima surinkti studijuojant organizacijos dokumentinę medžiagą, tai gali būti tiek vidiniai dokumentai, tiek išorinė spausdinta informacija apie tiriamą organizaciją. Abiejų autorių nuomone, svarbus ir darbuotojų požiūris į įmonės organizacinę kultūrą. Siūloma atlikti darbuotojų apklausą, įvertinti jų pasisaky- mus. J. Ott (1989) siūlo paimti interviu iš pavienių ar grupės žmonių. Šiame straipsnyje siūlome susieti šių autorių pasiūlytus būdus į organizacijos darbuotojų nuomonės analizę. Remiantis J. Ott (1989), labai svarbu išstudijuoti įmonės hierarchinę struktūrą, nes kiekviena jų pasižymi savitais vadovavimo bruožais ir požiū-

203 Ligita Šimanskienė, Laima Sandu ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODAI riu į darbuotoją. Siekiant organizacinės kultūros tyrimo objektyvumo, būtina taikyti kelis tyrimo būdus ir priemones. Darbuotojų apklausų rezultatams patikrinti siūlomas veiklos stebėjimas, galintis padėti atskleisti, kuo darbuotojų žodžiai skiriasi nuo jų darbų. Pasak minėtų autorių, labai informatyvūs yra įmonės kultūriniai simboliai. Istorijų, herojų ir anekdotų analizė gali atskleisti užslėptas organizacinės kultūros prasmes. Nerei- kėtų pamiršti ir to, kad įmonės organizacinė kultūra yra matoma ne tik jos viduje: daug informacijos galima surinkti iš įmonės klientų ir svečių. Toliau pateikiame organizacinės kultūros būdų palyginamąją lentelę (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Organizacinės kultūros analizės būdai Autorius (metai) OK analizės priemonės Analizės veiksmai Šimanskienė Ott (1989) (2002) Fizinės aplinkos Siūloma išstudijuoti fizinę organizacijos aplinką. + + studijavimas Pastatai, darbo aplinka, skirtumas tarp aukščiausio lygmens vadovų ir eilinių darbuotojų darbinės aplinkos gali parodyti, kiek stipri yra įmonės organizacinė kultūra

Organizacijos literatūros Siūloma išstudijuoti organizacijos vidaus dokumentus, + analizė peržvelgti išorinius straipsnius apie organizaciją internete, spaudoje, reklaminiuose bukletuose

Organizacijos Siūloma atlikti organizacijos darbuotojų apklausą ar + + darbuotojų nuomonės ekspertinius interviu, siekiant sužinoti jų nuomonę, analizė kas įmonei svarbiausia. Atlikti darbuotojų pasisakymų analizę viešuose pranešimuose spaudoje

Organizacijos valdymo Siūloma atlikti organizacijos hierarchinės struktūros + struktūros analizė analizę. Kiekvienas valdymo tipas atskleidžia skirtingą požiūrį į darbuotoją

Veiklos stebėjimas Siūloma atlikti veiklos stebėjimą, siekiant nustatyti + skirtumą tarp to, ką žmonės sako, ir daro

Organizacijos kultūrinių Siūloma ištirti įmonės istorijų, herojų, anekdotų ir kitų + + simbolių analizė simbolių prasmes

Santykių su klientais Siūloma ištirti svečių priėmimo patalpas, bendravimo su + analizė klientais stilių; išanalizuoti klientų atsiliepimus

Šaltinis: sudaryta, remiantis: Ott, 1989; Šimanskienė, 2002

S. P. Robbins (2006) organizacinę kultūrą siūlo tirti remiantis 10-čia charakteristikų, kurios geriausiai atskleidžia visą organizacijos kultūros vaizdą (žr. 3 lentelę). Įvairūs autoriai (Schein, 1992; Robbins, 2006) siūlo skirtingai tirti, todėl vieningo modelio, kuris visa- pusiškai atskleistų organizacinę kultūrą, nėra. Dažnai naudingiau taikyti kelis arba, atsižvelgiant į konkretų organizacijos atvejį, pasirinkti tinkamą tyrimo metodą, prieš tai įvertinus tam tikros informacijos aktualumą ir jos rinkimo galimybes.

204 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

3 lentelė. Organizacinės kultūros analizės charakteristikos OK analizės charakteristikos Analizės veiksmai Asmeninė iniciatyva Siūloma nustatyti darbuotojų nepriklausomybės ir atsakomybės laipsnį

Rizikos laipsnis Siūloma nustatyti rizikos normas organizacijoje

Veiksmų suderinamumas Siūloma nustatyti organizacijos atskirų skyrių bendradarbiavimo laipsnį

Veiksmų kryptingumas Siūloma nustatyti organizacijos tikslus

Vadovų palaikymas Siūloma nustatyti, ar darbuotojai jaučia vadovų palaikymą

Kontrolė Siūloma nustatyti, kaip organizacijoje laikomasi normų ir taisyklių

Identifikavimasis Siūloma nustatyti darbuotojų susitapatinimo su tiriama organizacija laipsnį

Apdovanojimų sistema Siūloma nustatyti, kaip skatinami darbuotojai

Konfliktų lygis Siūloma nustatyti, ar darbuotojai turi teisę išsakyti kontraversišką nuomonę

Bendradarbiavimas, išreikštas Siūloma ištirti organizacijos valdymo struktūrą formalia hierarchija

Šaltinis: sudaryta, remiantis: Robbins, 2006

3. Organizacinės kultūros elementai

Vienas svarbiausių socialinio mokslo tyrimo skirtumų, lyginant su kitų sričių tyrimais, yra tyrimo objektas (Maslauskaitė, 2008). Taigi norint atlikti organizacinės kultūros analizę svarbu nustatyti tyrimo objektus, išskirti esminius organizacinės kultūros elementus, kuriuos ištyrus galima būtų įvertinti organizacinę kultū- rą. J. C. Sarros, B. K. Cooper, J. C. Santora (2011, p. 294) pastebi, kad kalbant apie organizacinę kultūrą, paprastai omenyje turimas tik tai organizacijai būdingas organizacijos narių bendravimas, tam tikra veiksmų ir procedūrų seka, jų įtaka bendrai organizacijos atmosferai. Analizuojant siūlomus organizacinės kultūros kūrimo / koregavimo modelius, gana išsamų modelį, kuriuo tikslinga remtis tiek kuriant, tiek koreguojant organizacinę kultūrą, yra pateikęs D. Denison (Mobley, Wang, Fang, 2005: 14), kuris išskyrė pagrindines keturias kultūros charakteristikas, į kurias organizacija turėtų atsižvelgti: įtraukimas (darbuotojų įgalinimas, komandinė orientacija, tobulinimo galimybės); prisitaikymas (pokyčių inicijavimas, orientavimasis į klientus, organizacinis mokymasis); nuoseklumas (pagrindinės vertybės, susitarimai, koordinacija ir integracija); misija (strateginės kryptys, tikslai ir siekiai, vizija). Mokslininkai (Schein, 1992; Peters, Watterman, 1982; Purlys, 2009; Staniulienė, 2010) skiria įvairius organizacinės kultūros elementus (žr. 4 lentelę). E. Schein (1992) prie organizacinės kultūros elementų priskiria žmonių elgseną, kurią S. Staniulienė (2010) skaido į darbuotojų kalbą, ritualus ir ceremonijas. Pasak S. Staniulienės (2010), dalis ritualų rodo įmonės požiūrį į darbuotojus. T. Peters ir R. Watterman (1982) išskiria tik organizacijos ritualus ir ceremonijas, o Č. Purlys (2009) žmonių elgseną apibūdina kaip elgsenos reglamentus. Mokslininkų (Schein, 1992; Peters, Watterman, 1982; Purlys, 2009; Staniulienė, 2010; Cornwall, Perl- man, 1990; Goodman, Zammuto, Gifford, 2001) nuomone, vieni svarbiausių yra organizacijos normos, standartai, vertybės, nuostatos. Kiekvienas iš autorių jas pateikia skirtingai detalizavęs, tačiau apibendrintai galima teigti, kad visi šie elementai svarbūs organizacinei kultūrai dėl esminių darbuotojų įsitikinimų, kurie formuoja žmogaus požiūrį į tai, kas yra teisinga, o kas ne. S. H. Schwartz (1992) įvardijo objektus, kurie gali būti laikomi vertybėmis, tai rezultatai, galia, paskata.

205 Ligita Šimanskienė, Laima Sandu ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODAI

4 lentelė. Organizacinės kultūros elementai

Shein (1992) Peters, Watterman ( 1982) Purlys (2009) Staniulienė (2010) Žmonių elgsena Vertybių ir normų filosofija Požiūris į procesus Vertybės Grupės normos, standartai Darbuotojų nuomonė Požiūris į klientus Nuostatos Vertybės Lyderiai, herojai Požiūris į inovacijas Normos Formali filosofija Ritualai, ceremonijos Vadovavimo stilius Organizacijos politika Žaidimo taisyklės Įmonės tikslai Elgsenos reglamentai Vizija, misija Organizacijos klimatas Dominuojančios vertybės Ideologija Įtvirtinti įgūdžiai Organizacijos filosofija Mąstymo įpročiai Herojai ir pasakojimai Padalyta reikšmė Ritualai ir ceremenijos Mąstymo simboliai Materialūs simboliai Kalba Kultūrinis ryšių tinklas

Šaltinis: sudaryta, remiantis: Schein, 1992; Peters, Watterman, 1982; Purlys, 2009; Staniulienė, 2010

Organizacijose, siekiant teigiamų rezultatų, svarbu nustatyti darbuotojų teigiamas ir neigiamas nuostatas ir atitinkamai silpninti ar skatinti tam tikrus įsitikinimus. Didelį vaidmenį čia vaidina vadovų požiūris į darbuotojus. Taigi pirmiausia, norint suformuoti teigiamas darbuotojų nuostatas, reikia pradėti nuo teigiamo mąstymo, kitaip dar vadinamo neurolingvistinio programavimo (NLP) – darbuotojų programavimo siekti teigiamų rezultatų. Žaidimo taisyklės, arba įmonės politika, pasak E. Schein (1992) ir S. Staniulienės (2010), yra svarbus OK elementas, nes siejamas su aiškia nuostata, kaip reikia elgtis konkrečioje organizacijoje. Manoma, kad kuo labiau darbuotojas spaudžiamas siekti gerų rezultatų ir kuo jis labiau jaučia, kad yra nuo jų tiesiogiai priklausomas, tuo didėja tikimybė abiem šalims užsiimti politikavimu. Organizacijos tikslai, vizija ir misija yra labai svarbūs, nes yra tarsi aukščiausių įmonės vadovų pateiktas ateities paveikslas, kaip turėtų atrodyti įmonė po kelerių ar keliolikos metų. Vizija gali būti orientyras nustatyti organizacijos tikslus (Andriuščenka, 2006). Organizacijos ideologija nurodo kryptį ir būdus, kaip siekti tam tikrų rezultatų. Ide- ologija organizacijų kultūrai svarbi tuo, kad įsitikinimų dėka susieja organizacijos darbuotojus ir paaiškina jų pasaulėvoką apie priežasties ir pasekmės ryšius (Goodman, Zammuto, Gifford, 2001). Lyderiai, herojai ir pasakojimai – tai kultūros vertybių įasmeninimas, kaip organizacijos darbuotojai turėtų elgtis. Pasakoji- mai apie herojus yra vienas iš stiprios organizacinės kultūros bruožų (Cornwall, Perlman 1990). Materialūs įmonės / mąstymo simboliai (vėliavos, kita heraldika) paprastai pateikia daug informacijos apie organizacinę kultūrą įmonės viduje, požiūrį į skirtingo lygio darbuotojus. Organizacijos kalba ir kultūrinis ryšių tinklas svarbūs, nes padeda ne tik perduoti informaciją, bet ir suteikia galimybę ją interpretuoti. Kai organizacijoje kultūra stipri, ryšių tinklas padeda įsisąmoninti vertybes, iškomunikuoti pasakojimus apie herojus, įmonės vertybes ir nuostatas. Glaudus darbuotojų bendradarbiavimas suartina darbuotojus ir mažina jų suvokimo skirtumus. K. Davis (1977) nurodė, kad informacija, perduodama gandais, sklinda daug greičiau nei formaliais kanalais, todėl vadovai gali pasinaudoti šiuo komunikavimo kanalu, norėdami greitai perduoti informaciją. Literatūros studijavimas tinka įvairiai informacijai surinkti, studijuojant įmonės statistines ataskaitas, periodinius leidinius. Jei tiriamos organi- zacinės kultūros problemos nenustatytos, siūloma taikyti literatūros studijavimo metodą, kai informacija apie organizacinės kultūros elementus gali būti renkama iš šių šaltinių: organizacijos internetinis puslapis (renkama informacija apie organizacijos kultūros elementus: viziją, misiją, organizacijos politiką, ideologiją, filosofiją, požiūrį į klientus, darbuotojus, partnerius); įmonės leidžiamas laikraštis (iš jo renkama informacija apie organizacijos herojus ir pasakojimus, ritualus ir ceremonijas); klientų atsiliepimai (nustatomas požiūris apie įmonės organizacinę kultūrą). Valdymo struktūros identifikavimas: iš matomos organizacinės struktūros galima numatyti, kiek lygmenų yra konkrečioje organizacijoje, kokie galimi darbuotojų santykiai. Organizacijos simbolių identifikavimas ir analizė: fiksuojama simbolika ir pateikiama jos analizė padeda atskleisti požiūrį į organizacinę kultūrą.

206 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Kiek kitus organizacinės kultūros elementus išskiria Č. Purlys (2009). Jo teigimu, organizacinę kultūrą lemia požiūris į procesų detalumą, klientus ir naujoves. Tai vienas svarbiausių hipotetinių organizacijos kultūros elementų, kurie daro tiesioginę įtaką veiklos efektyvumui ir darbuotojų pasitenkinimui darbu. Kiti lietuvių autoriai skiria tokius kultūros elementus: L. Šimanskienė (2002), A. Seilius (1998) – vertybės, organizacijos ritualai, herojai, simboliai; V. Pruskus (2003) – vertybės, santykiai, elgsena, elgsenos normos; P. Jucevičienė (1996) – išoriniai elementai, bendras supratimas, kultūros taisyklės ir vaidmenys, kuriuos reikia ištirti, siekiant suvokti įmonės organizacinę kultūrą.

4. Organizacinės kultūros vertinimo metodo parinkimas

Organizacinė kultūra susideda iš matomų (fizinė aplinka, simboliai) ir nematomų (darbuotojo savijauta) elementų, todėl ją ištirti sudėtinga. Šiame straipsnyje organizacinę kultūrą tirti siūloma 1 paveiksle pateiktu vertinimo metodu (žr. 1 pav.).

OK elementai (Staniulienė, OK analizės priemonės 2010) Fizinės aplinkos studijavimas Organizacijos simbolių identifikavimas ir analizė Vertybės Organizacijos literatūros Organizacijos internetinio analizė puslapio analizė Vidinio leidinio analizė Klientų atsiliepimų analizė Nuostatos Organizacijos darbuotojų Darbuotojų apklausa nuomonės analizė anketavimo metodu Normos Organizacijos valdymo Valdymo struktūros struktūros analizė identifikavimas Organizacijos politika Veiklos stebėjimas Organizacijos darbuotojų elgesio stebėjimas Vizija, misija Organizacijos kultūrinių simbolių analizė Ideologija Santykių su klientais analizė Organizacijos filosofija Herojai ir pasakojimai Ritualai ir ceremenijos Materialūs simboliai Kalba Kultūrinis ryšių tinklas

1 pav. Organizacinės kultūros vertinimo metodas

Šaltinis: sudarytas autorių, remiantis: Staniulienė, 2010

Pateiktas metodas sukurtas, remiantis S. Staniulienės (2010) dvylika organizacinės kultūros elementų, kurie laikomi organizacinės kultūros dalimi ir padeda visapusiškai atskleisti įmonės organizacinę kultūrą. Norint objektyviai ištirti organizacinės kultūros elementus, reikia visapusiškai įvertinti organizacinę kultūrą. Parinktas modelis turėtų padėti įvairiapusiškai ištirti organizacinę kultūrą, nes tyrėjas, stebėdamas aplinką, gali pats susidaryti nuomonę apie tiriamą organizaciją, užfiksuoti materialius organizacinės kultū- ros elementus (simbolius), jų įtaką organizacijos kultūrai. Atliekant darbuotojų apklausą, galima įvertinti jų požiūrį į organizacijos organizacinę kultūrą. Esant dideliam darbuotojų skaičiui, siūloma taikyti anketavimą, kaip ir pateikta šiame organizacinės kultūros vertinimo metode. Anketinė darbuotojų apklausa yra vienas populiaresnių duomenų rinkimo būdų, nes metodas yra patikimas ir nesudėtingai taikomas. Anketuojant darbuotojus siūloma pateikti uždarojo tipo klausimus. Atvirojo tipo klausimai labiau tinka eskpertiniams

207 Ligita Šimanskienė, Laima Sandu ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODAI interviu, taigi esant dideliam darbuotojų skaičiui, būtų sudėtingiau apdoroti gautus rezultatus. Ekspertinis interviu labiau tinka siekiant išsiaiškinti organizacijos vadovų požiūrį į tiriamą organizacinę kultūrą, bet tada liktų neiširtas darbuotojų požiūris, kuris dažnai skiriasi nuo vadovų požiūrio ir viešai deklaruojamos organizacinės kultūros. Kitas svarbus vertinimo proceso žingsnis – duomenų rinkimo būdų parinkimas. E. Schein (2004) nuomone, kultūriniai tyrimai gali būti nagrinėjami dvejopai – kokybiškai ir kiekybiškai. Kokybiniai tyrimai padeda susidaryti visapusišką kultūros vaizdą, ko neįmanoma pasiekti atliekant kiekybinius tyrimus, tačiau ne visada galima objektyviai palyginti duomenis. Kiekybiniai tyrimai labiau tinka norint palyginti duomenis, patikrinti įvairias teorijas. Kaip teigia V. Dikčius (2006) ir V. Pranulis (2008), žvalgomajam tyrimui atlikti paprastai taikomi kokybiniai duomenų rinkimo metodai. Tačiau kai kurie autoriai (pvz., Driskill, Brenton, 2011; Mobley, Wang, Fang, 2005) linkę taikyti kokybinius metodus.

Išvados

Apibendrinę mokslinę literatūrą galime konstatuoti, kad kiekviena organizacija turi savitą organizacinę kultūrą. Spartėjanti globalizacija, didėjanti konkurencija, įmonių susiliejimai lemia vis didesnę organiza- cinės kultūros svarbą. Organizacinė kultūra lemia organizacijos unikalumą, didina darbuotojų prieraišumą organizacijai, ugdo tapatumo jausmą. Tinkama organizacinė kultūra padeda valdyti darbuotojus, skatina no- vatoriškumą ir didina produktyvumą, tuo prisidėdama ir prie sėkmingos regiono veiklos. Kadangi organizacinė kultūra yra sunkiai apčiuopiamas ir nematerialus dalykas, jos tyrimo būdų gali būti įvairių. Kiekvienos organizacijos organizacinė kultūra yra unikali, nes daug priklauso nuo joje dirbančių žmonių. Todėl norint ištirti organizacinę kultūrą, tyrimo metodus būtina pritaikyti iškeltiems organizacinės kultūros tyrimo tikslams. Apibendrinant autorių pateiktus organizacinės kultūros metodus, galima teigti, kad, viena vertus, pateikiami metodai yra panašūs, kita vertus, kiekviena organizacija yra unikali, todėl būtina parinkti tik tai organizacijai tinkamus metodus, taigi jie gali skirtis. Paprastai darbuotojai jautriai reaguoja į panašaus pobūdžio tyrimus. Galime teigti, kad organizacinės kultūros ištyrimo sėkmė priklauso nuo teisingai parinkto vertinimo metodo. Svarbu tinkamai identifikuoti, kokiu tikslu siekiama ištirti organizacinę kultūrą, tada parinkti atitinkamus metodus. Svarbu ištirti didelės įmonės organizacinę kultūrą ir objektyviai įvertinti, kuo skiriasi vadovų deklaruojama ir darbuotojų suvokiama organizacinė kultūra. Pateiktas organizacinės kultūros tyrimo metodas gali padėti nustatyti problemines įmonės organizacinės kultūros vietas.

Literatūra

Andriuščenka, J. (2006). Strateginės vadybos procesas: strateginių nuostatų formulavimo paradigma. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, Nr. 1 (7), p. 23–27. Akademija: LŽŪU Leidybos centras. Bakanauskienė, I. (2008). Personalo valdymas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Cameron, K. S., Quinn, R. E. (2006). Diagnosing and Changing Organizational Culture. San Francisco: John Wiley & Sons, Inc. Cornwall, J., Perlman, B. (1990). Organizational Enrepreneurship. Boston: IRWIN. Davis, K. (1977). Human Behavior at Work. New York: McGraw-Hill. Deal, T. E., Kennedy, A. (2000). Corporate cultures: the rites and rituals of corporate life. New York: Perseus Book Publishing. Dikčius, V. (2006). Marketingo tyrimai: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus vadybos aukštoji mokykla. Driskill, G. W., Brenton, A. L. (2011). Organizational Culture in Action. A Cultural Analysis Workbook. SAGE: USA. Goodman, E. A., Zammuto, R. F., Gifford, B. D. (2001). The competing values framework: Understanding the impact of organizational culture on the quality of work life. Organization Development Journal, Vol. 19(3), p. 58–68. Johnson, G., Sholes, K., Whittington, R. (2007). Exploring Corporate Strategy. London: Prentice Hall. Jucevičienė, P. (1996). Organizacijos elgsena. Kaunas: Technologija. Jucevičius, R. (1998). Strateginis organizacijų vystymas. Kaunas: Technologija.

208 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Kardelis, K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: JUDEX. Kilmann, R., Saxton, M., Serpa, R. (1986). Issues in Understanding and Changing Culture. California Management Review, Vol. 28 (2), p. 87–94. Maslauskaitė, A. (2008). Mokslo tiriamojo darbo metodologiniai pagrindai. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Mobley, W. H., Wang, L., Fang, K. (2005). Measuring and Developing It in Your Organization. Prieiga internetu: http:// www.ceibs.edu/link/latest/images/20050701/1394.pdf, p. 11–20. Ott, J. S. (1989). The Organizational Culture Perspective. Pacific Grove, CA: Cole. Peters, T., Watterman, R. (1982). In Search of Exellence. New York: Harper and Row. Pranulis, V. (2008). Marketingo tyrimai: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Pruskus, V. (2003). Verslo etika. Vilnius: Enciklopedija. Purlys, Č. (2009). Organizacijų kultūra ir jos vertinimų modeliavimas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Robbins, S. P. (2006). Organizacinės elgsenos pagrindai. Kaunas: Poligrafija ir informatika. Sarros, J. C., Cooper, B. K., Santora, J. C. (2011). Leadership vision, organizational culture, and support for innovation in not-for-profit and for-profit organizations. Leadership&Organization Development Journal, Vol. 32(3), p. 291–309. Schein, E. (2004). Organizational culture and leadership. Third edition. United States of America: Jossey-Bass A Wiley Imprit. Schwartz, S. H. (1992). Universals in the content and structure of values: Theoretical advances and empirical tests in 20 countries. In: M. Zanna (ed.). Advances in Experimental Social Psychology. San Diego: Academic Press. Seilius, A. (1998). Organizacijų tobulinimo vadyba. Klaipėda: Klaipėdos universitetas. Shahzad, F., Luqman, R. A., Khan, A. R., Shabbir, L. (2012). Impact of Organizational Culture on Organizational Per- formance: An Overview. Interdisciplinary Journal of Contemporary Research in Business, Vol. 3, No. 9, p. 975–985. Staniulienė, S. (2010). Organizacinė kultūra. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Šimanskienė, L. (2002). Organizacinės kultūros formavimas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Šimanskienė, L. (2008). Organizacinės kultūros diagnozavimo metodika. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

METHODS OF ASSESSMENT OF ORGANIZATIONAL CULTURE

Ligita Šimanskienė, Laima Sandu Klaipėda University, Vytautas Magnus University (Lithuania)

Summary

Until these days organizational culture is researching definition because of there is no one acceptable attitudes what is this issue, there is no decided which elements constitutes organizational culture. In this article is described method of organizational culture searching. Organizational culture is one of the most important issues in organization life. Big part of organization success depends from suitable and well-designed organizational culture. In order to create or develop organizational culture as the first step should be detection of the current organizational culture. In this article was shown all design steps and was created one case. In the first part of this article is described the benefit of the organizational culture for companies. Many different scientific authors submit different kinds of them. Some of them help developed employers loyalty for the organization, on the other hand it helps to create good relationships between employers and organization also it helps rise up efficiency and work successfully. There are combined several authors’ attitudes submitted 8 performance criteria of organizational culture. They are uniqueness, loyalty, integration, management, consistency, aspirations, productivity, and innovation. In the second part of this article is described the instruments of the organizational culture assessment. In the different kind of literature there are different instruments suitable for the assessment. Only understanding of them differences let choose the best of each case. In this article made new 7 instruments to search organizational culture. Analysis of L. Šimanskienė (2002) and J. Ott (1989) methods helped to create it.

209 Ligita Šimanskienė, Laima Sandu ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODAI

New searching of organizational culture steps are: analyze of physical environment, analyze of organization literature, analyze of employees attitudes, analyze of management structure, activity monitoring, analyze of culture symbols, analyze of relationship with clients. In the third part of this article is analyzed the main elements of the organizational culture. As the first organizational culture searching step should keep identification of the organizational culture objective. Diffe- rent scientific authors indicated different kind of them. In order to design methodology should pick up the best and most suitable for the organizational culture assessment. In this article made analysis of different elements models. There were analyzed of these authors: E. Schein (1992); T. Peters, R. Watterman (1982); Č. Purlys (2009); S. Staniulienė (2010). In the last part of this article is designed assessment method for organizational culture. This method was created after chose model of the organizational culture elements. In this case it was used 12 elements created by S. Staniulienė (2010). These elements were chosen because of this model completeness. In the other step of this method were used assessment tools. This tool was used because of possibility to detect organizational culture from different sights. It is strongly recommended to detect some of material elements by exploring. As example to study companies’ environment where it is possible to detect companies symbols, communication culture and so on. For the objective organizational culture assessment in this designed method recommended to study different kind of companies’ literature for example companies internet page, newspapers and other printed information about organization. The second step for the objective assessment should make questioning of the companies personnel. This kind of searches could reveal differences between head and lower range staff opinion. This designed method of organizational culture assessment is recommended used for the big company because of simple using it. It can identify the organization elements which describe the mentioned culture. With questioning results are easy to detect the organizational culture problems. In usually case the biggest problems are difference between material or public declared values and personnel attitudes. As the result of this article we can keep that all organizational culture assessment success depends from chosen exploring instruments, from exploring goals, from possibility to use different kind of exploring methods. As a new result we can keep new designed 7 instruments of searching organizational culture. As following in this article were designed new 8 performance criteria of organizational culture. Comparison of several different organizational culture elements let choose the best one for this assessment method or to use as important information for creating new method. Designed organizational culture method let successfully to search organizational culture or can be used as example to design the new one. KEY WORDS: organizational culture, assessment method, model.

JEL CODES: M100, M120.

210 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

INNOVATIVE PERFORMANCE AND INNOVATION SYSTEM OF LATVIA

Daina Šķiltere1, Svetlana Jesiļevska2

University of Latvia (Latvia)

ABSTRACT The research and analysis of strengths and weaknesses of national innovation system is extremely important to successful and efficient innovation support policymaking. Innovation support policies should take into consideration all specifies ofnational innovation system in the country, not being one-size-fits-all. Until now, little analysis on the Latvian innovation system was made. The paper aims to show Latvian innovative performance and to propose factors for well-functioning innovation system of Latvia. This research gives a possibility to researchers and policy-makers to investigate the mismatch between policies and problems and identify policy gaps. KEY WORDS: innovative performance, innovation system, statistical information.

JEL CODES: C10, O31.

Introduction

Research problem: The innovation systems (IS) concept emphasizes that the technological and information flows between people, enterprises and organizations play a major role to the innovative process. Innovation and technological improvement are the result of a set of relationships between enterprises, universities and government research institutes, which all are the actors of complex system of innovation. The research and analysis of strengths and weaknesses of innovation system is extremely important to successful and efficient innovation support policymaking. Innovation support policies should take into consideration all specifies of innovation system in the country, not being one-size-fits-all. Analysis and understanding of the innovation system can help policy-makers to identify strategies for improving innovative performance and overall competitiveness of the national economy. Policies aiming to improve co-operation between the enterprises and institutions in the innovation system and to increase the innovative capacity of enterprises, in particular their ability to identify and absorb new technologies, are most valuable in this context. Until now, little analysis on the Latvian innovation system was made. Research purpose is to show Latvian innovative performance and to propose factors for well- functioning innovation system of Latvia. Research object: Latvian innovation system and factors for its well-functioning. Research methods: bibliography review, as well as methods of statistical analysis such as grouping, processing and comparative analysis has mainly been used in the paper.

1 Daina Šķiltere − dr. oec., professor, head of the Chair of economic systems management theory and methods, Faculty of Eco- nomics and Management, University of Latvia E-mail: [email protected] 2 Svetlana Jesiļevska − mg. oec., Faculty of Economics and Management, University of Latvia, Central statistical bureau of Latvia. Scientific interests: innovations, statistics E-mail: [email protected]

211 Daina Šķiltere, Svetlana Jesiļevska Innovative Performance and Innovation System of Latvia

This research gives a possibility to researchers and policy-makers to investigate the mismatch between policies and problems and identify policy gaps.

1. Defining national innovation system

The several attempts were made to define the concept of national innovation system. Lundvall (Lundvall, 1992) separates a broad and a narrow definition of the innovation system. The narrow definition includes organizations and institutions involved in research and exploring, such as R&D departments, technological institutes and universities. In turn, the broad definition is a system of actors and relationships which interact for the production, diffusion and use of new and economically useful knowledge. One can conclude that the main elements of national innovation systems are institutions and linkages. Johnson (Johnson, 1992) defines ‘institutions are set of habits, routines, rules, norms and laws, which regulate the relations between people, and shape social interaction’. In turn, linkages and flows include human flows between universities, enterprises, and government laboratories, financial flows between government and private organizations, regulation flows from government bodies towards innovative organizations, and knowledge flows among these institutions. Their characteristics may be helpful or harmful to the smart and efficient operation of the national innovation systems (Niosi, 2002). In Latvia several definitions of national innovation system exists. Enterprise Europe Network Latvia provides the following definition: ‘National Innovation System is defined as structure of national economy and environment necessary for productive innovation. Innovation system has four basic components: 1) research (science and education); 2) entrepreneurship; 3) investment (financial system); 4) legislation’ (Enterprise Europe Network Latvia). In author’s opinion this definition is uncertain as it does not explain how to ensure appropriate structure and environment of national economy for successful innovation activities and does not give any further explanation on the criteria to evaluate the compliance of structure and environment of national economy. Latvian Program for Promotion of Business Competitiveness and Innovation 2007–2013 defines national innovation system as ‘aggregate of governmental, public and private sector institutions and events implemented by them, which promotes creation, storage, exchange and practical application of new knowledge. It includes research (education, science, and creation), business, financial system, legislation.’ (Program for Promotion of Business Competitiveness and Innovation 2007–2013). In authors’ view, this definition does not take into account that a system is not just a set of the government, the public and private sector institutions, but rather some kind of their interaction. One more definition, provided by, Watkins & Agapitova in Creating a 21st Century National Innovation System for a 21st Century Latvian Economy is ‘way of interaction between the private sector, higher education institutions, research institutes and government policy to create inventions and innovations, the results of which can be converted into new products and production processes, which contribute to a competitive advantage of public enterprises’ (Watkins & Agapitova, 2002). This definition mentions only the necessity to achieve a competitive advantage of public enterprises, nothing is said about the consumer needs. The authors developed the following definition: the innovation system is the system of close co-operation between private and public enterprises, universities, private and public research institutions, government bodies aiming at developing innovation in accordance with consumers’ needs for new or developed products or services. The dictionary defines the term ‘co-operation’ as ‘an act or instance of working or acting together for a common purpose or benefit; joint action’, in turn ‘interaction’ is defined as ‘a reciprocal action, effect, or influence’. Why co-operation not interaction? The authors believe that the functioning of innovation system should be based on co-operation rather than on interaction as for successful and productive innovation results, the financial, legal etc. decisions in any level of the system of innovations should be made in accordance with needs, strengths and weaknesses of all actors of the system. Only in these circumstances, all the actors will work as a team, as a single innovation system. One more significant issue that should be taken into

212 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) consideration is that the production of novelty would be of little value to enterprises if there were no market for the consumption of novelty in households. That is why recognising the existence, and understanding the nature, of this demand is essential.

2. The innovation performance

Latvia has performed badly in terms of R&D and innovation. According to the last innovation and R&D survey results, between the EU27 Member States Latvia is one of the countries with the lowest proportion of innovative enterprises. According to the EU rating of innovativeness in 2008−2010, Latvia was the third worst performer after Bulgaria and Poland. Survey data (see Table 1) show that, during the time period from 2008 till 2010, in Latvia 29.9 % of enterprises introduced innovations. The most popular way to innovate in 2008–2010 was through introducing new processes. The percentage of innovators who introduced process innovation is 19.2 %. Product innovations are less widespread. Only about 15.2 % of innovators offered new products. The majority of innovations were developed in large enterprises (62.2 %). About 31.7 % of innovation-active enterprises during 2008–2010 were active in Industry and only 28.3 % – in Services spheres. The results on the last Community Innovation Survey (CIS 2010) show that the highest propensities to innovate were recorded in Estonia (56.8 % of total enterprise number are innovative enterprises). The share of innovative enterprises in Latvia and Lithuania are lower than in Estonia and are approximately at the same level. According to the CIS 2010 results (see Table 1), Estonian innovation performance is better than Latvian and Lithuanian.

Table 1. Innovation active enterprises as per cent of total enterprise number, 2008−2010

Latvia Lithuania Estonia Total 29.9 32.5 56.8 of which with number of the employed: 10–49 26.7 27.9 51.7 50–249 38.4 43.1 73.3 ≥250 62.2 69.6 92.5 Source: Research and Development and Innovation Statistics, Statistical Data Collection, 2012, p. 53.

In accordance with Innovation Union Scoreboard 2011 results, Latvia, Lithuania and Estonia fall into different performance groups: Estonia is the ‘Innovation follower’, but Latvia and Lithuania belong to ‘Modest innovators’. Moreover, Estonia is one of the growth leaders with an average annual growth rate well above 5 %. Estonian relative strengths are in Human resources, Finance and support, Firm investments, Linkages & entrepreneurship and Innovators, relative weaknesses are in Open, excellent and attractive research systems, Intellectual assets and Economic effects. Lithuanian relative strengths are in Human resources and Finance and support. Relative weaknesses are in Open, excellent and attractive research systems, Linkages & entrepreneurship, Intellectual assets, Innovators and Economic effects. According to Innovation Union Scoreboard 2011 results Latvia is one of the modest innovators with a below average performance. Relative strengths are in Human resources, Firm investments, Intellectual assets and Economic effects. Relative weaknesses are in Open, excellent and attractive research systems, Finance and support, Linkages & entrepreneurship and Innovators. High growth is observed Community trademarks and Community designs. A strong decline is observed for Innovative SMEs collaborating with others and License and patent revenues from abroad. Growth performance in Human resources, Open, excellent and attractive research systems and Intellectual assets is well above average (Innovation Union Scoreboard, 2011). Although some scientists have made a contribution to developing the Latvian innovation system concept (e.g. Boļšakovs, 2008; Watkins & Agapitova, 2002), study on national innovation system concept in Latvia

213 Daina Šķiltere, Svetlana Jesiļevska Innovative Performance and Innovation System of Latvia as a whole is still at the early stage because of lack of legislation, officially adopted and approved definition and concept of national innovation system. Why do we need to study the Latvian innovation system, to analyse its strengths and weaknesses and as a result to develop its structure? The innovative performance reflects the preconditions for innovative output provided by the institutional and socio-economic structures of the national innovation system as a whole (Lundvall, 2009). Each country should develop its own national innovation system as each country has its own institutional profile depending on the governance regime for enterprises, the organisation of the university sector, the level and orientation of government-funded research, priority sectors etc. With a richer understanding of national innovation system concept, it may then be possible for policy-makers to develop policy recommendations that help to produce more systemic and effective IS in Latvia.

3. Factors for well-functioning Latvian innovation system

Technology and R&D nowadays are examined in the innovation system context, which usually means the existence of several related institutions and the development and utilization of technology improvements take place through the complex processes. Moreover, the utilization of the research results needs some additional institutions, like technology transfer centre, a bank, a consulting company, an enterprise etc. Nowadays, innovation as a result of R&D activities has started to receive more interest than just science and technology. This tendency also assumes that something more (like marketing, commercializing, financing) is needed to transform good science and technology into real innovation in the world. In the NIS the main elements of interaction are Knowledge, Finance, and People. The main activities are creation, transfer and utilization of knowledge in the market. For this purpose, all of the innovation actors interact with each other and exchange knowledge, financial and human resources. In authors’ view, the core factors necessary for well-functioning Latvian innovation system are the following: organization of financial system, capabilities and co-operation of Latvian IS institutions, informational support, development of human capital, cultural and historical facts, structure of the economy and distribution of enterprises by size-class (see Figure 1). An organization of financial system includes the following brightest problems in Latvia: the low level of public and private sector investment, all support programs are financed by the EU Structural funds rather than the public funds. Latvia is aware that an effort in R&D is necessary to ensure a sustainable development of the country, which has badly suffered from the financial crisis (see Figure 2). Latvia increased its R&D intensity during the 2000–2008 period by an average annual growth rate of 4.1 %, passing from 0.44 % in the year 2000 to 0.61 % in 2008. This increase has been fuelled thanks to an increase in public R&D investment, which rose at an average annual growth rate of 7.1 % (from 0.26 % to 0.46 %). On the other hand, private R&D fell from 0.18 % to 0.15 %. However, with the deterioration of the economic situation in the country, the public and private sector investment in R&D decreased in 2009 (0.46 %) and again in 2010 (Country Profile − Latvia). Capabilities and co-operation between NIS institutions is a broad concept, here we can mention quality of relationship between customers and suppliers, degree of competitive or co-operative behaviour among institutions, enterprises’ willingness to co-operate with research institutions and universities, closeness of relationship between enterprises and technology policy. Enterprises play a crucial role in the development of innovations, but the process of development and dissemination of technological improvements includes a complex interaction among enterprises, universities, research centres, government bodies and other organizations. According to last innovation survey, in Latvia in 2008−2010 co-operation between government or public research institutes and enterprises is very low − 13.0 %, co-operation between universities or other higher education institutions and enterprises − 19.1 %, the highest co-operation is with other enterprises within the same enterprise group − 45.8 % (Research and Development and Innovation Statistics). In authors view, the development of a knowledge-based economy assumes more active co-operation in the sphere of education and research between Latvia, Lithuania and Estonia, not only co-operation between Latvia’s institutions and enterprises.

214 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Figure 1. Factors for well-functioning Latvian IS Source: Authors’ construction

0 2011 Target 2020

Estonia Latvia Lithuania EU South Korea Japan United States China

Figure 2. Situation of countries with regard to its R&D intensity target Source: Europe 2020 targets: research and development, Eurostat

During Programming Period 2007–2013 only 16 % of EU funding was directed to the Operational Programme 2 ‘Entrepreneurship and Innovations’, which aimed to promote entrepreneurship with higher value added by providing aid in developing and producing new products and technologies, ensuring highly- qualified human resources in enterprises, as well as cooperation of the research and business sectors. About 72 % of EU funding was directed to the Operational Programme 3 ‘Infrastructure and Services’ (Programming Period 2007–2013). Authors argue such an allocation of financial resources as in authors view the development of Latvian national economy cannot be just a ‘service-based’. It is impossible to achieve sustainable development or at east economic stability by reducing manufacturing, continuing to import consumption goods from abroad and expanding financial sector to pay for it. The larger proportion of funding should be directed development of science and research to facilitate knowledge-based national economy. The EU funds in Latvia are administered by the Investment and Development Agency of Latvia.

215 Daina Šķiltere, Svetlana Jesiļevska Innovative Performance and Innovation System of Latvia

One more important factor for well-functioning of Latvian IS is informational support, including statistical data. In today’s rapidly changing, increasingly interdependent world, productive debate and policy decisions require trustworthy, comparable, and understandable statistical information (Jesiļevska, 2012). The importance of statistics is captured in the following statement: ‘Why do statistics matter? In simple terms, they are the evidence on which policies are built. They help to identify needs, set goals and monitor progress. Without good statistics, the development process is blind: policy-makers cannot learn from their mistakes and the public cannot hold them accountable’ (World Bank, 2000). Othman (Othman, 2005) show that proper and efficient use of statistics leads to better policy and development outcomes, e.g. good statistics help to inform the design and choice of policy, in forecasting the future, to monitor policy implementation. According to the laws of the Republic of Latvia, Cabinet Regulations and the By-Laws of the Central Statistical Bureau, the CSB is a direct administration body subordinated to the Ministry of Economics and acting as the main performer and coordinator of the official statistical work in the country. That is why authors decided to include in the Latvian innovation system the CSB. Under the development of human capital we would mention not only development of technical human capital base initially, but also the actions to attract foreign human resources, that would make a decisive contribution to the transfer of technical knowledge and know-how to Latvia, and this would facilitate early acquirement of developed technology. Innovation economics continuously demands new skills and competences, creates the need to repeatedly and regularly improve one’s knowledge and skills, to return to school in order to adapt to the changing needs of the labour market. However, educational system of Latvia is not sufficiently flexible in responding to the needs of adult further education. One more aspect here is that the success of Latvian economy depends on the ability and willingness of entrepreneurs to search for and use knowledge produced outside Latvia. This process will require certain skills – to understand the knowledge, be able to use it and to adapt it for creating new knowledge. The investments into this area in Latvia are extremely low and should be supported (Jesiļevska, 2012b). By cultural and historical factors we mean national values and attitudes towards risk aversion, innovative spirit, mutual trust, time preference, attitude towards technological progress, historical development of the educational, science and financial system. Distribution of enterprises by size-class is one more essential factor for well-functioning Latvian innovation system. The micro and small enterprises are not only providers of services or goods for consumers, but they help large enterprises to operate more efficiently as they serve as suppliers for large enterprises and as sellers of the products made by large enterprises. According to Eurostat data (see Table 3), in Latvia the small and medium-sized enterprises (SMEs) constitute 99,8 % of the national economy and they are very important for the creation of gross domestic product and employment. Innovative activities in Latvia are dominated by large companies (see Table 1), whereas the small innovative enterprises should be encouraged by the implementation of special financial support policies (Jesiļevska, 2012a).

Table 2. Enterprise size class analysis of non-financial business economy by country, 2009 Total number of Micro (%) Small (%) Medium-sized (%) Large (%) enterprises (thousands) EU-27 20 791 190 92.2 6.5 1.1 0.2 Latvia 78 280 88.3 9.6 1.8 0.2 Lithuania 113 059 88.0 9.9 1.9 0.2 Estonia 50 600 86.8 10.7 2.1 0.3 Source: Statistics Explained

Conclusions and recommendations

The authors propose the following definition: the innovation system is the system of close co-operation between private and public enterprises, universities, private and public research institutions, government

216 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) bodies aiming at developing innovation in accordance with consumers’ needs for new or developed products or services. As authors see, the core factors necessary for well-functioning Latvian innovation system are the following: capabilities and co-operation of Latvian IS institutions, organization of financial system, informational support, development of human capital, cultural and historical facts, structure of the economy and distribution of enterprises by size-class. The Ministry of Education and Science should work on ensuring the international recognition of Latvian science and higher education, and the formation of public understanding of the importance of science for the Latvian sustainable development based on science and technology. An organization of financial system includes the following brightest problems in Latvia: the low level of public and private sector investment, all support programs are financed by the EU Structural funds rather than the public funds. The allocation of financial resources in Latvia is more ‘service-based’. It is impossible to achieve sustainable development or at least economic stability by reducing manufacturing, continuing to import consumption goods from abroad and expanding financial sector to pay for it. The Investment and Development Agency of Latvia in co-operation with the Ministry of Economics, who is responsible for development of innovation policy, should make a review of priority sectors of EU funding and to give preference to the development of new or improved products and processes. One more important factor for well-functioning of Latvian IS is informational support, including statistical data. That is why authors decided to include in the Latvian innovation system the CSB. One of the largest barriers hampering innovations in Latvia is that entrepreneurs often lack the understanding of the role of innovations in promoting competitiveness and growth. The Ministry of Economics should be actively involved in popularisation of examples of innovation good practices and implementation of measures of public awareness of innovation proves. One more significant aspect is that CSB in co-operation with the Investment and Development Agency of Latvia, the Ministry of Economics, enterprises and other ministries should achieve an agreement on the definition of innovations used in Latvia. Legislation and development of concept of the Latvian innovation system is needed.

References

Boļšakovs, S. (2008). Inovatīvā darbība Latvijā. Rīga: Jumava. Country Profile – Latvia. European Parliament. Retrieved: http://www.europarl.europa.eu/ [24 February 2013]. Europe 2020 targets: research and development. Eurostat. Retrieved: http://ec.europa.eu/europe2020/pdf/themes/12_ research__development.pdf [25 February 2013]. Innovation and Enterepreneurship. Enterprise Europe Network Latvia. Retrieved: http://www.een.lv/pakalpojumi/ inovacija-un-uznemejdarbiba/termini-un-skaidrojumi [25 February 2013]. Innovation Union Scoreboard 2011. European Commission. Retrieved: http://ec.europa.eu/enterprise/policies/ innovation/files/ius-2011_en.pdf [25 February 2013]. Jesiļevska, S. (2012). Methodological aspects of innovation statistics and innovativeness of Latvia. Lithuanian Journal of Statistics, Vol. 51(1), p. 57–65. Jesiļevska, S. (2012a). Statistical aspects of collecting innovation data. Journal of Economics and Management Research, Vol. 1, p. 54–66. Jesiļevska, S. (2012b). Innovation in a knowledge-based economy and Latvia’s innovative performance. Humanities and Social Sciences. Latvia, Vol. 20, Issue 2, p. 67–85. Johnson, B. (1992). Institutional learning. In: B. A. Lundwvall (ed.). National Systems of Innovations. London: Pinter. Lundvall, B. A. (ed.) (1992). National Systems of Innovation: Towards a Theory of Innovation and Interactive Learning. London: Pinter. Lundvall, B. A. et al. (2009). Introduction. Handbook of Innovation Systems and Developing Countries. Ed. J. Lundvall, V. Chaminade. Cheltenham. Northampton: Edward Elgar, p. 1–30. Niosi, J. (2002). National systems of innovations are “x-efficient” (and x-effective). Why some are slow learners? Research Policy, Vol. 31, p. 291–302.

217 Daina Šķiltere, Svetlana Jesiļevska Innovative Performance and Innovation System of Latvia

Othman, A. (2005). The Role of Statistics in Factual-Based Policy-Making. Retrieved: http://www.statistics.gov.my/ portal/download_journals/files/2005/Volume1/Contents_Article_Aziz.pdf [8 February 2013]. Programming Period 2007–2013. EU Funds. Retrieved: http://www.esfondi.lv/page.php?id=658 [23 February 2013]. Program for Promotion of Business Competitiveness and Innovation 2007–2013. (2007). Ministry of Economics of Republic of Latvia. Retrieved: http://www.em.gov.lv/images/modules/items/KVIP_eng%20(2).pdf [27 February 2013]. Research and Development and Innovation Statistics. (2012). Statistical Data Collection. Riga: Central Statistical Bureau of Latvia. Statistics Explained. Eurostat. Retrieved: http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index. php?title=File:Enterprise_size_class_analysis_of_non-financial_business_economy_by_country,_2009.PNG&filet imestamp=20120410135400 [23 February 2013]. Watkins, A., Agapitova, N. (2002). Creating a 21st Century National Innovation System for a 21st Century Latvian Economy. World Bank. World Bank. (2000). Report on Development Indicators (WDI). Washington, D.C.: World Bank.

LATVIJOS INOVACINĖ VEIKLA IR INOVACIJŲ SISTEMA

Daina Šķiltere, Svetlana Jesiļevska Latvijos universitetas (Latvija)

Santrauka

Nacionalinės inovacijų sistemos tyrimai ir jos silpnųjų bei stipriųjų pusių analizė yra labai svarbūs, siekiant formuoti efektyvią paramos inovacinei veiklai politiką. Paramos inovacinei veiklai politika turi įvertinti nacionalinės inovacijų sistemos savitumą, neapsiriboti tik universaliais sprendimais. Iki šiol Latvijos inovacijų sistema mažai tyrinėta. Šio straipsnio tikslas – aptarti Latvijos inovacinę veiklą ir pateikti siūlymų, kaip tobulinti inovacinę Latvijos sistemą. Šis tyrimas leidžia nustatyti nesutapimus tarp esamų problemų ir vykdomos politikos, išryškina paramos inovacinei veiklai politikus trūkumus. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: inovacinė veikla, inovacinė sistema, statistinė informacija.

JEL KLASIFIKACIJA: C10, O31.

218 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

RURALITY OF LITHUANIA: INTERDISCIPLINARY APPROACH

Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė1, Solvita Reliūgaitė2, Marija Eidukevičienė3

Klaipėda University (Lithuania)

ABSTRACT In this study authors compare the demographic, socio-economic and agriculture activity indicators in the municipalities of different degrees of rurality, highlight the causes of uneven distribution of social and economic indicators and show trends of change for 2009–2012. Authors proposed new indicators and justify the using of these indicators as background characteristics in analysing the rurality of municipalities. KEY WORDS: degree of rurality, integrated evaluation, spatial distribution.

JEL CODES: Q150, Q180, R120, R230.

Introduction

It is recognised that there is no conception of rural at present. Precise definition of what is meant by the term rural has proved to be an elusive goal (Pacione, 1989: 1). The term rural has remained an elusive one to define in academic research (Hall, Page, 1999: 179). Rural areas are identifiable as non-urban space (Hoggart, Buller, Black, 1995: 21). By the 1970s the need to replace subjective expressions of rurality with a more objective statistically based view had been widely recognized. P. Cloke in 1977 derived an index of rurality by applying principal components analysis to 16 variables measuring population, housing, occupation and migration characteristics as well distance from urban centers for rural districts in England and Wales. Finally four categories of rural areas were identified (Pacione, 1989). Later the most important world-famous OECD methodology recognized at present in EU has been suggested. The OECD initiated its Rural development programme, of which the rural indicators project is an important part. The main seeking of this work is to understand territorial diversity and dynamics and to draw policy relevant lessons. Classifications and typologies of areas were created which allowed analyses of similarities and differences among the various territorial units. One important analytical and policy relevant dimension for structuring territory is rural-urban gradient, describing different settlement pattern (Meyer, 1997; Cunningham, Bollmann, 1997; OECD regional typology, 2010).

1 Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė – Faculty of Social Sciences, Klaipėda University, lecturer. Scientific interests: social-economic and territorial processes E-mail: [email protected] Tel.: +370 682 852 31 2 Solvita Reliūgaitė – Faculty of Social Sciences, Klaipėda University, master student. Scientific interests: rural development, social-economic and territorial processes E-mail: [email protected] Tel.: +370 674 520 45 3 Marija Eidukevičienė – Faculty of Social Sciences, Klaipėda University, professor. Scientific interests: rural development E-mail: [email protected] Tel.: +370 685 032 86

219 Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Solvita Reliūgaitė, Marija Eidukevičienė Rurality of Lithuania: Interdisciplinary Approach

Advantage of territorial analysis according the degree of rurality is following: • differentiates the territory according to the share of population living in rural communities, in per cent; • provides theoretical background for analysis of other phenomenon according to specificity of a territory.

Rurality of Lithuania according OECD method has been presented by Lithuanian Institute of Agrarian Economics (Vidickienė, Melnikienė, Gedminaitė-Raudonė, Ribašauskienė, 2012). Two types of regions were recognized (county level in Lithuania): predominantly rural and significantly rural. Integrated evaluation of rurality in municipality level was performed on the basis of 3 criteria: remoteness of the municipality, density of population and number of residents in the center of the municipality (Vidickienė, Gedminaitė-Raudonė, 2011). Five regions (groups of municipalities) were recognized: strong rurality, intermediate rurality, weak rurality, semi urban and urban. The authors are predicating that this typology is stable for a long time and help to highligt the specifics of the region that is unable to be changed quickly (Melnikienė, Vidickienė, Gedminaitė-Raudonė, Ribašauskienė, 2011). Social exclusion is increasing among the towns and villages (Smulkaus ir vidutinio (…), 2004). The standard of living and quality of life in rural areas is lower than in urban areas (Verkulevičiūtė, 2010). Poverty has become a problem for larger shares of the (especially rural) population, not only in Lithuania, but in Central and Eastern Europe (Baum, Weingarten, 2004: 10). In the future, Lithuania will have to go to the new rural development policy, which will be focused on the harmonious development of all rural region (Vidickienė, Melnikienė, Gedminaitė-Raudonė, Ribašauskienė, 2012: 8).

Table 1. Comparison of indicators of investigation in 2008−2010 and 2009–2012 (municipality level) 2008–2010 2009–2012 Lithuanian Institute of Agrarian Economics 2012 Author’s investigation Percentage of the employed population, % Percentage of the employed population, % Investment in tangible fixed assets per 1 inhabitant, Lt Investment in tangible fixed assets per 1 inhabitant, Lt* Percentage of social benefit recipients, % Percentage of social benefit recipients, % The proportion of the unemployed and the working-age Unemployment rate, % population, % The number of economic entities in operation per 1000 Business vitality index working age population Index of ageing Index of ageing Utilized agricultural land, share from agricultural land in Agricultural land, % municipality, % Farm size 3–10 ha , share from total farm in municipality, % Share of forests, % Density of roads with improved pavement km/km2 Density of local roads with improved pavement km/km2* Infant deaths per 1000 live births* * 2011 Source: Vidickienė, Melnikienė, Gedminaitė-Raudonė, Ribašauskienė, 2012: 64; Lietuvos statistikos departamentas, 2012

The purpose of this study is: to assess whether the typology of integrated evaluation of rurality is suitable as a theoretical basis for the analysis of demographic, social-economic and agriculture activity indicators 2009–2012 period. Tasks of the study are: • To analyze the interaction between indicators’ spatial distribution tendencies and degree of rurality. • To investigate the interaction between less favored areas and degree of rurality.

220 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Methods. Researchers of Lithuanian Institute of Agrarian Economics proposed the following indicators to evaluate the degree of rurality in 2008–2010 periods: percentage of employed population, investment in tangible fixed assets per 1 habitant, percentage of social benefit recipients, unemployment rate(%), business vitality index, index of ageing, agricultural land (%), share of forests (%), and density of roads with improved pavement km/km2. During the study, we have chosen new indicators which characterize the social economic situation and agricultural activity, and which were not used by the researchers of Institute of Agrarian Economics in their study. These indicators are: the number of economic entities in operation per 1000 working age population, the proportion of the unemployed and the working-age population (%), infant deaths per 1000 live births, utilized agricultural land, share from agricultural land (%) and farm size 3−10 ha, share from total farms (%). All indicators were compared during the period 2008–2010 and 2009–2012 (Table 1). In this study we also used the following methods: statistical analysis, comparative analysis, cartographic analysis. Results: territorial analysis of demographic, socio-economic and agriculture activity indicators in municipalities with varying degree of rurality in 2009–2012 In this study we compare the socio-economic indicators in the municipalities of different degrees of rurality, highlight the cause of uneven distribution of social and economic indicators and show trends of change for 2009–2012. Business viability index (growth rate of number of entities), which is applied by the Agrarian Economics Institute researchers, shows a change in the number of companies. During the economic crisis in Lithuania many enterprises have been closed, but the data of recent year statistics show that new enterprises are being established. In 2009–2012 the number of economic entities in operation increased mostly in rural municipalities (12 of such municipalities), while in the group of semi urban municipalities the number of economic entities in operation has not increased, and in the urban group businesses increased only in Vilnius. In some years, the number of economic entities in operation varies slightly, therefore, those changes should not be considered essential. For this reason, we propose another indicator which, the authors believe, reflects the employment opportunities – that is number of economic entities in operation per 1000 working age population. Distribution of economic entities in operation in various groups of rurality varies smoothly − the lowest proportion of economic entities in operation has municipalities of strong rurality, and the highest proportion − municipalities of weak rurality (Table 2). Very low number of economic entities in operation per 1000 working age population is in Švenčionys district, Šalčininkai district, Kalvarija and Pagėgiai municipalities (less than 20), which shows relatively smaller employment opportunities for local population. It was an unexpected fact that the average number of economic entities in operation is smaller in semi urban municipalities than in municipalities of weak rurality. Due to weak significance of Elektrėnai municipality the total value of a semi-urban group decreases, since the proximity of major cities of the republic implies that a large part of the population of Elektrėnai municipality is going to work in Vilnius or Kaunas. Meanwhile, in the group of municipalities of weak rurality, the overall picture is distorted by Neringa municipality, where the number of economic entities in operation per 1000 working age population is very high (85.8). Assignment of Neringa municipality to weak rurality group is questionable due to other exceptional values too. Of course, the investment in tangible fixed assets goes not only to new construction, but also to the renewal of existing businesses, therefore, the investment in tangible fixed assets rate is adequate to demonstrate the viability of enterprises, and it can be used in the methodology of rurality research. Comparing the change in the size of investment in tangible fixed assets for 2008–2010 and 2009–2011 periods, it can be seen that the amount of investment in tangible fixed assets per 1 habitant increased slightly only in the group of semi urban municipalities. However, a more detailed analysis shows that the amount of investment in tangible fixed assets in some municipalities has increased more than twice in 2009−2011. Such are municipalities of Marijampolė County, as well as municipalities of Kelmė, Plungė, Švenčionys, Ignalina, Alytus districts. Most of them are

221 Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Solvita Reliūgaitė, Marija Eidukevičienė Rurality of Lithuania: Interdisciplinary Approach municipalities of intermediate and strong rurality. More than half of the investment in tangible fixed assets fell in Visaginas municipality. From one-third to one-fifth investment in tangible fixed assets lost municipalities of Trakai, Molėtai Akmenė, Pasvalys, Jonava districts and Alytus town. Thus, the consequences of the economic crisis involved both the urban and rural municipalities.

Table 2. Average of socio-economic indicators of Lithuanian municipalities in 2009–2012 Strong Intermediate Weak rurality Semi-urban Urban Indicators rurality rurality municipalities municipalities municipalities municipalities municipalities Infant deaths per 1000 live 7.1 5.2 4.6 5.1 3.4 births* The number of economic entities in operation 23.1 26.3 32 30.3 55 per 1000 working age population Percentage of the 56.8 60.9 60.3 60.4 71.3 employed population, % Investment in tangible fixed assets per 1 2298 2656 3904 5701 5219 inhabitant, Lt* Percentage of social 8.8 7.6 6.7 6.6 4.2 benefit recipients, % The proportion of the unemployed and the 14.2 13.5 12.3 12.2 11.8 working-age population, % Index of ageing 191 156 160 133 152 Density of local roads with improved pavement 0.08 0.11 0.24 0.19 3.03 km/km2* Utilized agricultural land, share from agricultural 53.60 60.91 59.42 68.83 0.03 land, % Farm size 3–10 ha, share 35.80 35.93 30.97 34.31 0.00 from total farms, % Number of municipalities 7 20 18 8 6 * 2011 Source: Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Population employment provides income and livelihood. In order to determine the employment, the ratio of the number of employed persons and the working-age population is calculated. This indicator is one of the most important in determining the degree of rurality. Previous authors have found that in municipalities of strong rurality the share of employed population is the lowest. This trend has continued in 2009−2012, but the employment rate further decreased in almost all municipal groups due to the impact of the economic crisis. However, the employment rate extremely fell in municipalities of strong rurality. Very low population employment is in the municipalities of Ignalina, Pakruojis, Plungė and Varėna districts, where the employed population is below 50 %. Unemployment is a major social problem in rural areas. Low qualification does not guarantee employment and higher income for rural residents. Low income limits access to education and training (Adamonienė, 2004: 83). Since the Lithuanian Department of Statistics currently calculates the relative size of registered unemployed and the working-age population, there can be seen differences between this index and the unemployment rate results. However, the general trend remains – the highest ratio of registered unemployed

222 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10) and the working-age population is observed in municipalities of strong rurality, this rate is decreasing as the degree of rurality is decreasing. The difference between groups of municipalities is not great – it ranges between 0.1 % to 0.7 %. However, differences between separate municipalities are very big – the ratio of registered unemployed and the working-age population varies from 5.05 % (Neringa municipality) to 17.75 % (municipality of Ignalina district) (Fig. 1).

Figure 1. The proportion of the unemployed and the working-age population in municipalities of Lithuania in 2009−2012, % Source: Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Residents who do not receive labor income or their income is insufficient, receive social benefits from municipal budgets. Recipients of social benefit as percentage of the total population of the municipality describe the phenomenon. Unfortunately, the social benefits do not motivate to work (Vitunskienė, 2003). Previous research has already shown that the portion of recipients of social benefit directly depends on the unemployment rate (Verkulevičiūtė, 2009; Vidickienė et al., 2012). Other socio-economic factors also have an impact – it is a specific economic activity of municipalities, population structure, and so on. As the degree of rurality increases, the portion of recipients of social benefit also grows. And this trend has continued during the economic crisis but became more severe – proportion of recipients of social benefit in all groups of municipalities has increased. Share of social benefit recipients in 2009–2012 exceeded 10 % in municipalities of Kelmė, Zarasai, Lazdijai, Akmenė districts and Kalvarija. These municipalities, except Akmenė district, fall into the group of intermediate and strong rurality. The demographic spread of the rural population is very important in evaluating and forecasting the further development of the rural areas (Stanaitis, 2010: 20). Even though the whole of Lithuania is characterized by rapid ageing of the population, because of negative natural decline and young people’s departure, index of ageing in many rural municipalities exceeded the national average, and in the municipalities of Anykščiai, Ignalina, Varėna, Zarasai districts the index of ageing exceeded 200. This reflects not only the growing

223 Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Solvita Reliūgaitė, Marija Eidukevičienė Rurality of Lithuania: Interdisciplinary Approach number of elderly people but also the dwindling human resources and in the future – serious socio-economic problems in the municipalities in which the ageing phenomenon is extremely high. The compared data for 2008–2010 and 2009–2012 years reveals that the trend remains similar, but the index of ageing has grown even more. Social problems of municipalities, living conditions, public health and accessibility of various social infrastructures are highly dependent on the residence. But the geographical remoteness of central government leads to lack of information about the public’s needs and problems (Mačiulytė, Ragauskas, 2007: 15). Infant health and life depend on the distance to hospitals and medical staff availability. Health care services for the rural population is becoming more difficult to access, some medical institutions have been closed (Lietuvos kaimo (…), 2005: 77). Many health indicators in the world distinguish infant mortality, which is dependent on those factors. It is obvious, that it is rural residents to whom it is more difficult to achieve timely treatment facilities and to ensure the survival of the baby. As a result, we offer to include infant mortality rate (the number of infant deaths, per 1000 live birth) as one of the indicators of rurality. Statistical data confirms that as the degree of rurality increases, infant mortality rate is also rising (Table 2). The infant mortality rate in semi urban municipalities is higher than in municipalities of weak rurality (this figure has increased significantly in Kėdainiai district municipality). However, it should be noted that the infant mortality rate varies in different years, so it might just be a short-term increase in the infant mortality score. Development of the roads with an improved pavement provides population with faster access to the center of the municipality or the city. Therefore, the density of roads with an improved pavement is a reasonable choice in determining the degree of rurality. This figure varies a little – in 2009–2011 the density of local roads with improved pavement in Lithuania remained the same as in 2008–2010. However, in municipalities of intermediate rurality, weak rurality and semi urban the density has increased by one-hundredth part, and in the cities it rose by 0,6 km/km2. Only in municipalities of strong rurality the density of local roads with improved pavement has not changed. We have chosen two new indicators to compare the distribution of utilized agricultural land in municipalities of different levels of rurality. Lowest utilized agricultural land, share from agricultural land (less than 60 %) is located at East Lithuania municipalities. Municipalities of Ignalina, Lazdijai, Švenčionys, Varėna districts belong to regions of strong rurality, among which Švenčionys district municipality (41.2 %) has the smallest portion of utilized agricultural land, while in municipalities of strong rurality the average utilized agricultural land is 53.60 %. Municipalities of Alytus, Molėtai, Pakruojis, Panevėžys, Šalčininkai, Širvintos, Vilnius district and Rietavas belong to intermediate rurality regions, of which a minimum share of utilized agricultural land we found in the municipality of Vilnius district – 27.4 % (while in municipalities of intermediate rurality the average is 60.91 %). Municipalities of Akmenė, Klaipėda, Utena districts and Druskininkai are the regions of weak rurality, among which the smallest share of utilized agricultural land is in Druskininkai municipality (32.8 %), while the average share of utilized agricultural land in municipalities of weak rurality is 59.42 %. Jonava district municipality belongs to semi urban region, and there the share of utilized agricultural land is 53.2 %, while the average share of utilized agricultural land in all semi-urban municipalities is higher – 68.83 %. The largest share of utilized agricultural land (more than 70 %) is located in Central and Western Lithuanian municipalities. According to the degree of rurality these municipalities belong to the group of weak and intermediate rurality, among which we can distinguish Šilalė district municipality (82.2 %) and Vilkaviškis district municipality (84.5 %) (Fig. 2). In general, we can conclude that in the municipalities of strong rurality the share of utilized agricultural land is smaller than in the group of municipalities of intermediate and weak rurality, while in the semi urban municipalities the share of utilized agricultural land is the largest among all regional groups. Many municipalities of weak and intermediate rurality of Eastern Lithuania have less favorable conditions, which partly determine the relatively low share of agricultural land use.

224 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

Figure 2. Utilized agricultural land, share from agricultural land, % Sources: Lietuvos Respublikos žemės fondas, 2012: 10; Lietuvos Respublikos žemės fondas, 2012: 140–142

After the evaluation of distribution of farms with 3–10 ha, it has been found that in the municipalities of both intermediate and strong rurality the share of farms is very similar (respectively 35.9 % and 35.8 %). A similar ratio was found in semi urban municipalities (34.31 %). Only in municipalities of weak rurality the share farmers’ farms with 3–10 ha is relatively lower (30.97 %). Of course, in each group there are municipalities with values above the group average: municipalities of Lazdijai and Varėna districts (strong rurality region) – respectively 46.44 % and 40.59 %, Kaišiadorys district municipality (intermediate rurality region) – 45.01%, Utena district municipality (weak rurality region) – 45.74 %. Thus, farmers with small land (3−10 ha) farms represent over 30 % of all farms in different regions of the degree of rurality. It was revealed that structure of municipalities in less favoured areas according rurality is following: strong rurality – 32, intermediate rurality – 32, weak rurality – 21 and semi urban – 15 %. However extreme unfavourable areas are municipalities of strong rurality (4 municipalities from 6) and intermediate rurality (2 municipalities from 6).

Conclusions

From demographic and socio-economic point of view, the typology of an integrated assessment of rurality is generally adequate. Comparing socio-economic indicators of 2009–2012 to indicators of 2008– 2010, it is noticed that the trends remain similar: in the municipalities of strong rurality the employment of the population, the size of investment in tangible fixed assets, the density of roads with improved pavement are lower and the rate of ageing and the share of social benefit recipients are higher than in municipalities of intermediate and week rurality. The economic crisis has only exacerbated the social problems in all groups, regardless of the degree of rurality. New suggested indicators: the number of entities per 1000 working-age population, infant mortality rate and the portion of the unemployed and the working-age population also

225 Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Solvita Reliūgaitė, Marija Eidukevičienė Rurality of Lithuania: Interdisciplinary Approach confirm these trends; therefore, they can be used as background characteristics in analysing the rurality of municipalities. From agrarian point of view, the typology of integrated evaluation of rurality helps to explain the spatial diffusion of utilized agricultural land. The lowest land use is in themunicipalities of strong rurality in southern and eastern Lithuania. Typology of integrated evaluation of rurality allows understanding spatial variability of demographical and social environment in less favored areas (municipality level). Structure of municipalities in less favoured areas according rurality is following: strong rurality – 32, intermediate rurality – 32, weak rurality – 21 and semi urban – 15 %. However extreme unfavourable areas are municipalities of strong rurality (4 municipalities from 6) and intermediate rurality (2 municipalities from 6).

References

Adamonienė, R. (2004). Darbo išteklių pasiūlos ir paklausos derinimas Lietuvos žemės ūkyje. Lietuvos žemės ūkio universitetas: Kaunas. Baum, S., Weingarten, S. (2004). Developments of rural economies in Central and Eastern Europe: an overview. Institute of Agricultural Development in Central and Eastern Europe (IAMO). Website: http://www.ibspan.waw.pl/ erdn/images/ERDN-t2-part02.pdf Cunningham, R., Bollman, R. D. (1997). Structure and trends of rural employment: Canada in the context of the OECD countries. In: R. D. Bollman, J. M. Bryden (eds.). Rural Employment. An international perspective. Wallingford: CAB International, p. 38–39. Hall, C. M., Page, S. J. (1999). The geography of tourism and recreation. Environment, place and space. London: Routledge. Hoggart, K., Buller, H., Black, R. (1995). Rural Europe. London: Arnold. Lietuvos kaimo raida. (2005). Autorių kolektyvo vadovė R. Melnikienė. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Lietuvos statistikos departamentas. (2013). Rodiklių duomenų bazė. Website: http://db1.stat.gov.lt/statbank/default. asp?w=1366. Mačiulytė, J., Ragauskas, P. (2007). Lietuvos savivalda: savarankiškos visuomenės link? Pilietinės visuomenės institutas. Vilnius: Versus Aureus. Meyer, H. (1997). Rural employment in OECD countries: structure and dynamics of regional labour markets. In: R. D. Bollman, J. M. Bryden (eds.). Rural Employment. An international perspective. Wallingford: CAB International, p. 3–11. Melnikienė, R., Vidickienė, D., Gedminaitė-Raudonė, Ž., Ribašauskienė, E. (2011). Lietuvos regionų tipologijų pagal kaimiškumą tinkamumas regioninei politikai. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Research papers, No. 1 (59), p. 126–134. Pacione, M. (1989). Rural Geography. London: Paul Chapman Publishing Ltd. OECD regional typology. (2010). OECD: Directorate for Public Governance and Territorial Development. Website: http:///www.oecd.org/gov/regional-policy/42392595.pdf Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros kaimo vietovėse strategija ir priemonės. (2004). Parengta Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos užsakymu, sutartis Nr. 8-422/4. Lietuvos regioninių tyrimų institutas. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Kaunas. Stanaitis, S. (2010). Lietuvos žmogiškieji ištekliai: visuomeninės teritorinės transformacijos. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. Verkulevičiūtė, D. (2009). Gyvenimo lygio teritoriniai skirtumai Lietuvoje pagal socialinius ekonominius rodiklius. Daktaro disertacija. Fiziniai mokslai, geografija (06P). Vilnius. Verkulevičiūtė, D. (2010). Living standards with low urbanization level: residents’ income and purchasing power. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, No. 3 (19), p. 197–204. Vidickienė, D., Gedminaitė-Raudonė, Ž. (2011). Lietuvos regionų klasifikavimas pagal kaimiškumą, remiantis atokumo kriterijumi. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 4 (54), p. 51−59. Vidickienė, D., Melnikienė, R., Gedminaitė-Raudonė, Ž., Ribašauskienė, E. (2012). Lietuvos regionų tipologijos kaimiškumo aspektu. Mokslo studija. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Vitunskienė, V. (2003). Smulkiųjų žemdirbių skurdo ir socialinės atskirties sąveika ekonominės gerovės požiūriu. Kaimo plėtra 2003. Lietuvos žemės ūkio universitetas. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Akademija, p. 155–156.

226 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10)

LIETUVOS KAIMIŠKUMAS: TARPDALYKINIS POŽIŪRIS

Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Solvita Reliūgaitė, Marija Eidukevičienė Klaipėdos universitetas (Lietuva)

Santrauka

Straipsnio tikslas – ištirti, ar integruoto kaimiškumo vertinimo tipologija tinka kaip teorinis pagrindas rodiklių analizei 2009–2012 m. Šiame tyrime lyginamos socialinių-ekonominių ir ekonominės veiklos rodiklių reikšmės 2009–2012 metais įvairaus kaimiškumo lygio savivaldybėse, išryškinamos jų netolygaus pasiskirstymo priežastys, atskleidžiamos demografinių, socialinių-ekonominių rodiklių kaitos tendencijos. Šio straipsnio autorės analizuoja ne tik Agrarinės ekonomikos instituto mokslininkų tyrimų metodikoje taikytus rodiklius, bet ir siūlo naujų. Demografiniu ir socialiniu-ekonominiu požiūriu integruoto kaimiškumo vertinimo tipologija iš esmės tinkama. 2009–2012 m. socialinius-ekonominius rodiklius palyginus su 2008–2010 m. rodikliais, pastebėta, kad tendencijos išlieka panašios: kuo aukštesnis kaimiškumo lygis, tuo mažesnis gyventojų užimtumas, materialinių investicijų dydis, kelių su patobulinta danga tankis, kartu didesnis senėjimo koeficientas, daugiau socialinės pašalpos gavėjų. Ekonominė krizė tik paaštrino socialines problemas visose savivaldybių grupėse, nepaisant kaimiškumo lygio. Pasiūlyti nauji rodikliai: ūkio subjektų skaičius, tenkantis 1000-iui darbingo amžiaus gyventojų, kūdikių mirtingumas ir registruotų bedarbių bei darbingo amžiaus gyventojų santykis taip pat patvirtina šias tendencijas, todėl gali būti taikomi kaip pagalbiniai rodikliai analizuojant savivaldybių kaimiškumą. Nors registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykinio dydžio reikšmės tarp įvairaus kaimiškumo grupių savivaldybių nėra didelės (svyruoja tarp 0,1−0,7 %), tačiau tarp atskirų savivaldybių šie dydžiai labai skiriasi: nuo 5,05 % (Neringos savivaldybėje) iki 17,75 % (Ignalinos r. savivaldybėje). Nuo gydymo įstaigų atstumo, medicinos personalo pasiekiamumo labai priklauso ne tik kūdikių sveikata, bet dažnai ir gyvybė. Daugelyje pasaulio sveikatos ir gyvenimo kokybės rodiklių išskiriamas kūdikių mirtingumas, kuris ir priklauso nuo minėtų veiksnių. Kaimo gyventojams sudėtingiau laiku pasiekti gydymo įstaigas ir užtikrinti kūdikių išgyvenimą. Dėl to kaip vieną iš kaimiškumo rodiklių siūloma įtraukti kūdikių mirtingumo rodiklį (mirusių kūdikių skaičių, tenkantį 1000-iui gimusių gyvų kūdikių). Darbe taip pat nustatyta, kad ūkininkų ūkių mažiausia naudojamos žemės ūkio naudmenų dalis (mažiau nei 60 %) yra Rytų bei Pietų Lietuvoje išsidėsčiusiose savivaldybėse. Didžiausia ūkininkų naudojamos žemės ūkio naudmenų dalis (daugiau nei 70 %) yra Vidurio ir Vakarų Lietuvos savivaldybėse. Pagal kaimiškumo lygį tai silpno ir vidutinio kaimiškumo regionų savivaldybės, tarp kurių išryškėja Šilalės rajono savivaldybė (82,2 %) ir Vilkaviškio rajono savivaldybė (84,5 %). Įvertinus ūkininkų, turinčių 3–10 ha žemės plotą, tyrimų rezultatus, nustatyta, kad tiek vidutinio, tiek ir stipraus kaimiškumo savivaldybėse ūkininkų dalis labai panaši (atitinkamai 35,9 % ir 35,8 %). Artimas rodiklis ir pusiau miestų savivaldybėse (34,31 %). Tik silpno kaimiškumo savivaldybėse ūkininkų, turinčių 3–10 ha žemės plotą, ūkių dalis santykinai žemesnė (30,97 %). Agrariniu požiūriu integruoto kaimiškumo vertinimo tipologija leidžia paaiškinti ūkininkų ūkių naudojamos žemės erdvinę sklaidą. Stipraus kaimiškumo savivaldybėse naudojamos žemės dalis mažiausia. PAGRINDiniai žodžiai: kaimiškumas, integruotas vertinimas, erdvinis pasiskirstymas.

JEL kLASIFIKACIJA: Q150, Q180, R120, R230.

227

Klaipėdos universiteto leidykla

REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIES Journal of Social Sciences No. 2 (10)

Klaipėda, 2013

SL 1335. 2013 07 15. Apimtis 14,25 sąl. sp. l. Tiražas 90 egz. Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: [email protected]; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/