Širvintų Rajono Savivaldybės Gamtos Ir Nekilnojamojo Kultūros Paveldo Objektų Išsaugojimo Vertinimas

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

VANDENS ŪKIO IR ŽEMĖTVARKOS FAKULTETAS

Žemėtvarkos katedra

Aistė Varkalytė

ŠIRVINTŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS GAMTOS IR NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO OBJEKTŲ IŠSAUGOJIMO VERTINIMAS

Magistrantūros studijų baigiamasis darbas

Studijų sritis Technologijos mokslai Studijų kryptis Kraštotvarka Studijų programa Žemėtvarka

Akademija, 2011 2

Magistrantūros studijų baigiamųjų darbų valstybinė vertinimo ir egzaminų komisija (patvirtinta Rektoriaus įsakymu 2009 04 08, Nr. 97-Kb )

Pirmininkas: prof., habil. dr. Algimantas ZAKAREVIČIUS, VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

Nariai: 1. prof. dr. Audrius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 2. prof. dr. Pranas ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 3. doc. dr. Vidmantas GURKLYS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 4. doc. dr. Virginija GURSKIENĖ, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Mokslinė vadovė Doc. dr. Virginija GURSKIENĖ, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Recenzentas Lekt. dr. Marius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Katedros vedėjas Prof. dr. Audrius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Oponentas: Prof. dr. Pranas ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Darbo aprobacija

Tyrimų rezultatai, paskelbti mokslinėse konferencijose:

VARKALYTĖ, A. Širvintų rajono savivaldybės gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektų teritorijų naudojimas . Iš: Jaunasis mokslininkas 2011 : studentų mokslinė konferencija. – LŽŪU. Kaunas, 2011.

Tyrimų rezultatai paskelbti leidiniuose:

VARKALYTĖ, A. Širvintų rajono savivaldybės gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektų teritorijų naudojimas . Iš: Studentų mokslo darbai: kompaktinė plokštelė, 2011. 4

ŠIRVINTŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS GAMTOS IR NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO OBJEKTŲ IŠSAUGOJIMO VERTINIMAS Aistė VARKALYTĖ

Santrauka

Lietuvoje sukurta daug įvairaus rango, paskirties, dydžio, skirtingos funkcinės paskirties saugomų teritorijų. Širvintų rajone saugomos teritorijos užima 4,2 proc. rajono ploto. Paveldo objektai – atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo objektai – kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas. Tyrimas atliktas siekiant įvertinti minėtų objektų apsaugą Širvintų rajone. Šiame darbe atlikta norminių dokumentų, teritorijų planavimo, mokslinių darbų ir kitos aktualios literatūros analizė, nuvykus į Kultūrinį Kernavės rezervatą apžiūrėti paveldo objektai ir įvertinta jų būklė. Pagrindinis tokių objektų apsaugos tikslas – perleisti paveldą ateities kartoms. Vienas svarbiausių uždavinių paveldo objektų saugojime – atsakingas šių objektų stebėjimas ir jų būklės vertinimas. Tyrimo rezultatai parodė, kad Širvintų rajono nekilnojamojo kultūros ir gamtos paveldo teritorijos yra geros būklės, nuolat vykdomi objektų būklės gerinimo darbai, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų teritorijų naudojimas ir apsauga yra reglamentuota pakankama teisine baze.

Pagrindiniai žodžiai: saugomos teritorijos, gamtos paveldas, nekilnojamasis kultūros paveldas. 5

CONSERVATION OF NATURAL AND IMMOVABLE CULTURAL HERITAGE IN ŠIRVINTOS DISTRICT MUNICIPALITY

Aistė VARKALYTĖ

Summary

Lithuania has created a lot of protected areas, which differ in ranks, purpose, size and function. In Širvintos district protected territories cover 4,2 percent of area. Heritage sites - individual or groups of natural and cultural heritage objects – are the landscape elements, which are protected by special statutory protection and recovery mode. Aim of the research is to evaluate the protection of natural and cultural heritage in Širvintos district. This work analyzes normative documents, planning, research papers and other relevant literature, presents results of on-site evaluation of heritage objects in Kernave Cultural Reserve. The main purpose of the protection of these objects is to conduct the heritage to future generations. This is achievable only with the help of responsible observation and evaluation of condition of these objects. The results show that in Širvintos district areas of immovable cultural and natural heritage are in good condition, regularly maintained. Protection and use of immovable cultural heritage objects are regulated by a sufficient legal basis.

Key words: protected territories, natural heritage, immovable cultural heritage. 6

TURINYS ĮVADAS...... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA...... 9 2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...... 16 3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS...... 17 4. ŠIRVINTŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ...... 18 4.1 Širvintų rajono gamtinės – geografinės sąlygos...... 20 4.2 Žemės naudojimo ypatumai Širvintų rajone...... 22 4.3. Širvintų rajono biologinės ypatybės...... 24 5. ŠIRVINTŲ RAJONO SAUGOMŲ TERITORIJŲ YPATUMAI...... 28 5.1 Gamitinis karkasas...... 28 5.2 Saugomų teritorijų analizė...... 29 5.3 Nekilnojamojo kultūros paveldo objektai...... 32 5.4 Saugomi gamtos objektai...... 37 5.5 Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato objektų naudojimo ir apsaugos reglamentavimas ...... 38 6. TYRIMO REZULTATAI...... 42 IŠVADOS...... 50 LITERATŪROS SĄRAŠAS...... 51 PRIEDAI...... 54 7

ĮVADAS

Spartus ekonominis Lietuvos augimas, investicijos ir noras gyventi „gražiau bei patogiau“ kai kada iškelia daug klausimų: kas yra kultūros ir gamtos paveldas, kodėl jis toks svarbus, kaip reikėtų saugoti ir valdyti pasaulinės reikšmės Lietuvos vertybes, kas yra darnus ir tvarus šalies vystymasis? (Pasaulio.., 2006). Paveldas – tai, ką norima išsaugoti arba kaupti – skirtas žmonėms ir jų poreikiams tenkinti. Tačiau atkurti kultūros paveldo objektą neprarandant jo autentiškumo ne visada pavyksta. Dabartinė paveldosauga rūpinasi istorinio paveldo priežiūra ir naujo paveldo kūrimu (Bučas, 2009). Supratimas apie paveldą ir jo išsaugojimą nuolat keičiasi. Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis nacionalinių ir pasaulio kultūros bei gamtos paveldo vertybių apsaugą bei jų valdymą, yra Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija , priimta 1972 metais, Lietuvos Respublika prie jos prisijungė 1992 metais. Paveldo išsaugojimas ateities kartoms turėtų būti vienas iš svarbiausių kiekvienos valstybės tikslų. Vertingiausi kultūros ir gamtos paminklai, kuriuos žmonija privalo ypač tausoti, yra įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pasaulinės reikšmės paveldo sąrašas vis ilgėja. Atrenkamų vertybių kriterijai tampa vis griežtesni, didėja atsakomybė už įrašytų objektų universalių verčių išsaugojimą. Šių dienų aktualijos lemia, kad paveldo apsaugos srityje vis didesnė reikšmė teikiama gyventojų aktyvumo ir sąmoningumo skatinimui. UNESCO pripažįsta, kad būtina sąlyga, siekiant išsaugoti vertingiausius žmonijos paminklus ateities kartoms, yra visų visuomenės grupių ir ypač jaunimo švietimas bei dalyvavimas įgyvendinant kultūros paveldo išsaugojimo programas. Kultūros paveldo vertybių išsaugojimas ir atkūrimas bei panaudojimas – tai vertingų kultūros paveldo kompleksų ir objektų bei kultūrinio kraštovaizdžio išaiškinimas ir jų vertės nustatymas, tinkamo apsaugos ir naudojimo statuso įteisinimas bei įgyvendinimas, pažeistų, sužalotų kultūros paveldo vertybių bei kultūrinio kraštovaizdžio atkūrimas (restauracija, remontas, inovacija ir kt.), remiantis teisės aktais, kultūros paveldo vertybių apsaugos reglamentais, teritorijų planavimo dokumentais, apsaugos ir naudojimo programomis. Kiekviena savivaldybė Lietuvoje savo bendruosiuose planuose yra įpareigota parengti paveldo apsaugos ir jo naudojimo sprendinius, kuriuose būtų išspręsti šie teisės aktais nustatyti bendrojo teritorijų planavimo uždaviniai: suformuota teritorijos tvarkymo, naudojimo ir apsaugos koncepcija; numatytos priemonės ir apribojimai, užtikrinantys kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos ir kultūros vertybių išsaugojimą; numatytos priemonės užstatytų teritorijų urbanistinei erdvinei kompozicijai tobulinti, gyvenimo ir aplinkos kokybei gerinti, 8 bendrojo naudojimo želdynų sistemai formuoti; numatytos pagrindinės regioninės politikos formavimo ir įgyvendinimo nuostatos (Gražulis, 2009). Vykdant teisinę kultūros paveldo apsaugą, būtina įgyvendinti kultūros paveldo apsaugos priemones ir organizuoti kontrolę, užtikrinti nustatytų kultūros paveldo saugojimo ir tvarkybos reikalavimų laikymąsi ir perimamumą bei informacijos pateikimą visuomenei. Privalu atlikti kultūros paveldo tyrimus, įvertinti būklę ir nustatyti pažeidimų pobūdį, pagrįsti būdus ir metodus kultūros paveldo išsaugojimui. Pasirinkta tyrimo tema yra aktuali, nes apie 80 proc. Širvintų rajono teritorijos Lietuvos Respublikos bendrajame plane yra pažymėta kaip valstybės istorijos paveldo dominavimo erdvinio stuburo dalis. Būtina išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje teritorijoje taikomos pakankamai efektyvios priemonės šio paveldo išsaugojimui bei būklės gerinimui. Tyrimo metu buvo susisteminta visa informacija, kuri yra susijusi su gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektų išsaugojimu Širvintų rajone. Analizuota įstatyminė bazė, aptarti jau atlikti ir planuojami atlikti objektų būklės gerinimo darbai. Darbą sudaro įvadas ir 6 skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 54 puslapiai, jame yra 6 lentelės, 23 paveikslai ir 2 priedai. Bibliografinį sąrašą sudaro 48 šaltiniai. 9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Greita ekonominių socialinių sąlygų kaita įtakoja saugomų teritorijų būklę, iškelia naujas problemas. Visuomenės noras pažinti praeities kartų palikimą ne tik didina kiekvienos šalies turizmo potencialą, bet kartu iškelia ir paveldo išsaugojimo būtinumo problemą (Wenjun ir kt., 2005). Išsaugojimo sistema tampa vis sudėtingesnė ir labiau išvystyta. Saugomos teritorijos palaipsniui tampa integruota gamtosaugos (aplinkosaugos) dalimi, jų tvarkymas neatskiriamas nuo bendrojo šalies planavimo. Lietuvoje per praėjusį dešimtmetį saugomų teritorijų plotas padidėjo nuo 4,75 proc. iki 15,3 proc. viso šalies ploto. Kitose pasaulio šalyse (Vokietija, Olandija, Didžioji Britanija, Japonija) šios teritorijos užima 10-12 proc. Pastaruoju laikotarpiu visame pasaulyje plačiai kalbama apie saugomų teritorijų teikiamą naudą. Tam kas 10 metų tam tikrose šalyse vyksta kongresai. IV pasaulinis nacionalinių parkų ir saugomų teritorijų kongresas vyko 1992 m. Karakase, V pasaulinis parkų kongresas – 2003 m. Durbane. Minėtame kongrese (V) konstatuota, kad XX amžiaus pabaigoje saugomos teritorijos sudaro apie 10 proc. žemės paviršiaus ploto ir daugiau kaip 44 tūkst. įvairių saugomų teritorijų (Bendaravičius, 2008). Saugomose teritorĳose dėl kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės svarbos, gamtos ir kultūros paveldo vertybių netolygaus išsidėstymo, universalios gamtos išteklių vertės bei žmogaus veiklos neišvengiamai susikerta išsaugojimo ir ūkinio naudojimo interesai (Raudonytė, 2009). Tai akcentuojama ir užsienio literatūroje (Eagles ir kt., 2002), kur pažymima, kad saugomų teritorijų tvarkymo planavimas yra būtina bendrojo teritorijų planavimo sudėtinė dalis. Pavyzdžiui, Nyderlandai turi integruotą prevencinių kultūros objektų apsaugos priemonių sistemą, kurioje atsakomybė už šių objektų išsaugojimą skirstoma nacionaliniu, provinciniu ir vietos valdžios lygmeniu (Lubina, 2009). L. Kravale (2010) įvardija Latvijos pagrindinius tikslus, siekiant geresnių rezultatų paveldo išsaugojime, tai: • visuomenės informavimas ir kultūros paveldo prieinamumas; • kultūros paveldo identifikavimas ir jo identiteto suvokimas; • kultūros paveldo apsaugos įtraukimas į subalansuotos plėtros procesą; • objektų restauravimas nepažeidžiant jų autentiškumo; • bendradarbiavimas tarp valstybinio sektoriaus ir visuomenės, siekiant paveldo išsaugojimo. Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis nacionalinių ir pasaulio kultūros bei gamtos paveldo vertybių apsaugą bei jų valdymą, yra Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos 10 konvencija , priimta 1972 metais, Lietuvos Respublika prie jos prisijungė 1992 metais. Ši Konvencija reglamentuoja Pasaulio paveldo komiteto darbą, nustato kultūros ir gamtos paveldo vertybių įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą arba į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą tvarką, aptaria bendradarbiavimą su tarptautinėmis ir nacionalinėmis valstybės bei visuomeninėmis organizacijomis, Pasaulio paveldo fondo veiklą ir tarptautinės paramos sąlygas bei tvarką. Visi šie Konvencijoje aptariami klausimai yra labai svarbūs, subtilūs, reikalaujantys ypatingai tikslių procedūrų. Todėl 1977 metais pirmojoje Pasaulio paveldo komiteto sesijoje Pasaulio paveldo komitetas patvirtino Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimo gaires , kurias papildydavo ir atnaujindavo savo sesijų metu; pataisytos ir atnaujintos Konvencijos įgyvendinimo gairės buvo patvirtintos 2005 m. vasario 2 dieną (Pasaulio.., 2006). Šioje Konvencijoje „kultūros paveldu“ laikomi: paminklai: architektūros statiniai, monumentaliosios skulptūros ir tapybos kūriniai, archeologinės kilmės elementai ar statiniai, užrašai, urviniai būstai ir įdomybių deriniai, turintys išskirtinę visuotinę reikšmę istorijos, meno ar mokslo požiūriu; pastatų grupės: atskirų ar sujungtų pastatų grupės, kurios savo architektūra, savo vienove ar vieta kraštovaizdyje turi išskirtinę visuotinę reikšmę istorijos, meno ar mokslo požiūriu; vietovės: žmogaus arba bendrai gamtos ir žmogaus sukurti dariniai ir vietovės, įskaitant archeologines vietas, turintys išskirtinę visuotinę reikšmę istoriniu, estetiniu, etnologiniu ar antropologiniu požiūriu. „Gamtos paveldu“ laikomi: gamtos įžymybės, kurias sudaro fiziniai ir biologiniai dariniai ar tokių darinių grupės, turintys išskirtinę visuotinę reikšmę estetiniu ar moksliniu požiūriu; geologiniai ir fiziografiniai dariniai ir tiksliai apibrėžtos vietovės, kurios yra nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių buveinės, turinčios išskirtinę visuotinę reikšmę mokslo ar išsaugojimo požiūriu; savitos gamtos vietovės arba tiksliai apibrėžti arealai, turintys išskirtinę visuotinę reikšmę mokslo, išsaugojimo ar gamtos grožio požiūriu. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijoje vienas iš pagrindinių numatytų principų – kiekviena valstybė pripažįsta, kad jai priklauso pareiga užtikrinti, kad jos teritorijoje esančios pasaulio paveldo vertybės būtų išsaugotos, ir įsipareigoja šiuo tikslu veikti, kiek leidžia jos pačios ištekliai. Kaip pažymi keli autoriai (Ivoška, 2010; Markevičienė, 2009), prieš nustatant atitinkamos teritorijos ribas ir parenkant režimą, būtina suformuoti tam tikrą bendruomeninę nuomonę, vertinant atitinkamą objektą jo reikšmingumo požiūriu. Paveldo apsauga yra kiekvienos šiuolaikinės valstybės, kiekvienos save gerbiančios ir nenorinčios išnykti tautos prioritetas. 11

Žvelgiant į užsienio literatūrą, akcentojamos tos pačios paveldo išsaugojimo problemos ir aktualijos. Autoriai S. Navrud ir R.C. Ready (2002) kalba apie tai, jog organizacijos ir institucijos, kurių misija – apsaugoti istoriškai ir kultūriškai svarbius paveldo objektus nuo klimtato kaitos veiksnių, taršos, demografijos augimo, urbanistinių teritorijų plėtros dažnai susiduria su įvairių socialinių veiksnių priešprieša. Kaip pavyzdį pateikia kultūros paveldo obektų apsaugai ir renovavimui skiriamų lėšų trūkumą. Autoriai nurodo, kad kultūrinės vertybės, kurių pagrindas yra kultūros paveldo objektai, yra tokios pat būtinos visuomenei, kaip ir aplinkosauginės vertybės, skirtos išsaugoti sveiką ir natūralią aplinką ateities kartoms. Tam paantrina ir A. Loits (2011), kuris paneigia, jog neįmanoma visko išsaugoti (senų pastatų, gamtos objektų) ir teigia, kad išsaugoti galima viską su sąlyga, jog ekonominiai įpročiai turi būti keičiami į svarbiausių prioritetų sąrašą įtraukiant praeities kartų ir gamtos palikimą. Pagrindiniai kultūros paveldo išsaugojimą Lietuvoje reglamentuojantys įstatymai yra Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Lietuvos.., 2004), Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (Lietuvos.., 2008), Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Lietuvos.., 2001) Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (Lietuvos.., 2004), Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (Lietuvos.., 2004), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Lietuvos.., 2001). Taip pat kultūros paveldo išsaugojimą reglamentuoja kultūros paveldo apsaugos norminiai aktai, kuriuos pagal kompetenciją priima Vyriausybė, Kultūros ministras, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius ir / ar savivaldybių tarybos. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas (2001) gamtos paveldo objektų skelbimo tikslai yra: • išsaugoti gamtos paveldo objektus; • išsaugoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę; • sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams; • sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui; • propaguoti gamtos paveldo objektus. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (2004) pateikiamas kultūros paveldo objektų apibrėžimas: tai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti (Lietuvos.., 2004). 12

Įstatyme paaiškinama, kad paveldo apskaita, skelbimas saugomu, saugojimas – tvarkyba ir naudojimas, pažinimas, jo sklaida bei atgaivinimas (reabilitacija) sudaro nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą. R. Čepaitienė (2008), analizuodama šiuolaikinės paveldosaugos vertinimo perspektyvas, teigia, kad šiuolaikinėje paveldo industrijoje kultūros vertybės iš principo suvokiamos kaip kultūros ištekliai. Tą rodo trejopas paveldo vertybių naudojimas. Pirma, jos naudojamos kaip kultūriniai ištekliai, traukiantys dėmesį kaip vertingi patys savaime asmenybės tobulinimo, „kultūringumo“, „civilizuotumo“ ženklai, dažniausiai sudarantys muziejinių rinkinių ir ekspozicijų pagrindą; antra, jos naudojamos kaip politiniai ištekliai, skirti valstybių ar kitų politinių darinių kūrimui ar palaikymui, jų vyriausybių ir vyraujančių ideologijų legitimacijai užtikrinti; trečia, jos naudojamos kaip ekonominiai ištekliai, pateikiami rinkai produktų ir paslaugų pavidalu tiesiogiai kaip paveldo industrija, dažniausiai siejama su turizmu, ar netiesiogiai, kaip kitų ekonominės veiklos rūšių papildas. Autorė nurodo, kad šios trys esminės išteklių rūšys neišvengiamai ir tampriai persipina, nes dažnai remiasi tais pačiais įvykiais, asmenybėmis ar istorinėmis asociacijomis, jau nekalbant apie tą pačią vartojamų kultūros vertybių materiją. Tačiau skiriasi ne tik jų atrankos bei apsaugos motyvai, politika, valdymas, praktikos, bet ir vartotojai, kurie paveldo vietovėse neretai siekia visiškai skirtingų tikslų. Apie kultūros ir gamtos paveldą kaip apie išteklius, galinčius „pasitarnauti“ šiandieninėje subalansuotoje plėtroje kalba ir M. Murzyn-Kupisz (2010). Autorė pabrėžia, kad siekiant geresnio paveldo išsaugojimo bei pritaikymo naudoti (lankyti ir pažinti) yra būtinos investicijos į šių objektų apsaugą ir būklės gerinimą. Šiuo metu kultūros paveldo objektai yra skirstomi (1.1 pav.) į: 1. Kultūros paminklus (nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai), 2. Valstybės ir savivaldybės saugomus kultūros paveldo objektus 3. Registrinius kultūros paveldo objektus (pastariesiems taikoma pradinė teisinė apsauga).

1.1 pav. Kultūros paveldo objektai (Pasaulio.., 2006)

Nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektus Kultūros paminklus skelbia Lietuvos Respublikos Vyriausybė Kultūros ministro teikimu, pritarus Valstybinei paveldo komisijai. 13

Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatyme (Lietuvos.., 2004) numatoma Kultūros paminklus, kurie gali būti išsaugoti ir prieinami visuomenei tik priklausydami Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise, Vyriausybė Kultūros ministro teikimu turi įrašyti į valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. Tačiau kol kas toks sąrašas nėra suformuotas ir paskelbtas. Valstybės ir savivaldybės saugomi kultūros paveldo objektai. Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip kultūros paveldo pavieniai, kompleksiniai objektai ar vietovės. Sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto paskelbimą saugomu teikia Kultūros paveldo departamentas arba savivaldybės paveldosaugos padalinys. Kultūros paveldo objektus saugomais valstybės skelbia Kultūros ministras. Savivaldybės taryba savivaldybės paveldosaugos padalinio teikimu taip pat skelbia kultūros paveldo objektus saugomais savivaldybės. Pastarieji objektai yra vienodos kategorijos kaip ir valstybės saugomi, tik jų paveldosaugos tvarkomiesiems darbams atlikti naudojami skirtingi lėšų šaltiniai: Valstybės saugomus kultūros paveldo objektus finansuoja kultūros paveldo departamentas iš programinių lėšų, savivaldybės saugomus – savivaldybė iš savivaldybės biudžeto lėšų. Deja yra dar nemažai rajonų savivaldybių iš vis nepaskelbusių savivaldybės saugomų kultūros paveldo objektų. Registriniai kultūros paveldo objektai, kuriems taikoma pradinė teisinė apsauga Kultūros vertybių registre registruotiems kultūros paveldo objektams, dėl kurių nėra priimtas sprendimas skelbti juos saugomais ar neskelbti, yra taikoma pradinė teisinė apsauga. Pradinis apsaugos taikymas apibrėžtas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnyje. Per numatytą laiko terminą šio įstatymo nustatyta tvarka turi būti atlikti trūkstami tyrimai, parengtas ir suderintas teritorijos ir apsaugos zonos ribų projektas, reikalui esant, statinys užkonservuotas ir atlikti kiti kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu procedūros veiksmai (Nacionalinė.., 2006). J. Ivoška teigia (2010), kad skirtinga saugomos teritorijos kategorija lemia nuosavybės santykių, režimo ir veiklos sąlygas toje teritorijoje. Autorius pabrėžia, kad sėkminga Kernavės ,,kelionė“ į Pasaulio paveldo registrą padrąsina mus įvardyti sau ir kitiems, kad Lietuvoje yra dar daugiau teisiškai tinkamų vertinti ne vien nacionalinės, bet ir europinės teisės požiūriu objektų ir kaip pavyzdį pateikia Trakų istorinį nacionalinį parką. Apie nekilnojamąsias kultūros vertybes ir jų apsaugą kalbama ir P. Aleknavičiaus vadovėlyje (2007). Autorius atskirame skyriuje nagrinėja temą apie nekilnojamąsias kultūros vertybes ir jų apsaugą, supažindina su nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų tipais, nekilnojamosioms kultūros vertybėms taikomais tvarkymo režimais, naudojimo režimais bei nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą vykdančių institucijų veikla. 14

Kaip akcentuoja dr. Su Wild River (2006), yra nemažai priežasčių, dėl kurių pagrindinės paveldo išsaugojimo problemos turėtų būti sprendžiamos vietos valdžios lygmenyje. Autorius nurodo, kad vietos valdžia yra tarpininkas tarp valstybės institucijų ir žmogaus. Teritorijų planavimo įstatymas (2004) reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, taip pat fizinių, juridinių asmenų ir valstybės institucijų tarpusavio santykius šiame procese. Vienas iš teritorijų planavimo tikslų yra saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tarp jų ir rekreacijos išteklius. Nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į jų ypatumus (geografinę padėtį, geologines sąlygas, sukultūrinimo laipsnį, užstatymo tankį ir kt.), urbanistikos, architektūros, techninius, gamtosaugos, paminklosaugos ir kitus reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius. Norint išsiaiškinti tiek gamtos, tiek nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų išsaugojimo svarbą, būtina išanalizuoti ir pačios teritorijos gamtines, fizines, istorines ir kt. savybes, kurios turėjo įtakos paveldo objektų atsiradimui ir išlikimui. Kraštotyros monografijoje ,,Širvintos“ (2000) bandoma atspindėti turtingą ir sudėtingą buvusiojo Širvintų valsčiaus istoriją. R. Kunskas detaliai aprašo Širvintų apylinkių geologinę sandarą, paviršiaus formavimosi ypatumus. Didelis dėmesys kreipiamas į pelkynus, žemapelkes – akcentuojama jų svarba gamtinės ir biologinės įvairovės išsaugojimui. Autorius kaip labai savitą įvardija Kernavės kraštovę, apie kurios senąją kultūrą ir gamtą byloja ir archeologiniai paminklai, ir ežerų, pelkių klodai, lyg tikriausi gamtos archyvai. Ne veltui minima Kernavė. Dėl didelės paminklų gausos šioje vietovėje įsteigtas Kernavės kultūrinis rezervatas. G. Zabiela (2004) išsamiai analizuoja piliakalnių atsiradimo priežastis, jų struktūros priklausomybę nuo atitinkamo laikotarpio, tyrimų istoriją ir kryptis. Autorius pabrėžia, kad Naujuosius laikus Europa ir Lietuva pasitiko jau su apleistais piliakalniais, kuriais nuo tada pradėta domėtis kaip senovės palikimu, tad jų apsauga būtina ne tik pačių piliakalnių išlikimui, bet ir vertingiems moksliniams – istoriniams tyrinėjimams. Kultūros paveldo objektams reikalinga tinkama priežiūra ir tvarkymas. Konkretūs paveldosaugos reikalavimai, atkūrimo priemonės, rekomenduojamos paveldosaugos ir kitos veiklos vystymo kryptys nustatomos individualiais reglamentais ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiaisiais planais. Pastarieji turi būti parengti vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėmis. Kernavės kultūrinio rezervato nuostatuose pateikiamas pagrindinis rezervato direkcijos uždavinys – kultūrinio rezervato teritorijos ir buferinės apsaugos zonoje esančių archeologijos, istorijos vertybių tyrimas, saugojimas, muziejifikavimas ir populiarinimas. Rezervato teritorijoje 15 draudžiama bet kokia ūkinė veikla, išskyrus darbus, kurie susiję su moksliniais tyrimais ir muziejifikavimu. Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas visas kultūros paveldo objektų kompleksas, kuriame šiuo metu žinoma ir įteisinta 18 archeologijos, istorijos ir kultūros vertybių (Širvintų.., 2009). Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato buferinės apsaugos zonos individualus apsaugos reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr.ĮV-360, skirtas: • Rezervato autentiškumui palaikyti; • Rezervato izoliavimui nuo neigiamo veiklos poveikio, istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio ir urbanistinės bei gamtinės Kernavės miestelio aplinkos išsaugojimui, užtikrinant bendrąją ekologinę pusiausvyrą Buferinėje zonoje; • Buferinės zonos subalansuotos plėtros, nedidinančios kultūrinio kraštovaizdžio vizualinės (regimosios) taršos, užtikrinimui. • Reglamentas, kaip pagrindinis Buferinės zonos apsaugos, naudojimo ir tvarkymo sąlygų nustatymo dokumentas, privalomai nurodomas sąlygose teritorijų planavimo dokumentams rengti bei savivaldybių išduodamame statinio projektavimo sąlygų sąvade. Registruojant pastatų, patalpų, sklypų ir kitų nekilnojamųjų daiktų duomenis Nekilnojamojo turto registre privalomai įregistruojamas juridinis faktas apie šių daiktų buvimą buferinėje zonoje; daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą suvaržymai Buferinėje zonoje yra nustatyti šiuo reglamentu (Širvintų.., 2009). Apibendrinant galima būtų teigti, kad pagrindinė tiek Lietuvos, tiek užsienio literatūroje akcentuojama tai, kad kultūros ir gamtos paveldo vietovės suformuoja aplinką, kuri nulemia žmonių psighologiją, tikėjimą, švietimo bei ekonomines sistemas. Šių vietovių sunykimas ar bet kokia žala joms kelia pavojų tautos ir visos planetos tapatybės išsaugojimui. Esame atsakingi už paveldo vietovių išsaugojimą ateities kartoms. 16

2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas – išanalizuoti Širvintų rajono savivaldybės gamtos ir nekilnojamųjų kultūros objektų teritorijų naudojimą ir tvarkymą. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti Širvintų rajono savivaldybės biologinės įvairovės ypatybes ir saugotinas vietoves; 2. Išanalizuoti esamą nagrinėjamos teritorijos saugomų teritorijų tinklą; 3. Išsiaiškinti, kaip saugomų teritorijų apsaugos statusas užtikrintas Valstybiniame Kernavės kultūriniame rezervate; 4. Išanalizuoti gamtos ir nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų bei jų teritorijų būklę rajone; 5. Įvertinti Širvintų rajono savivaldybės gamtos ir nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų apsaugos ir tvarkymo priemones. 17

3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tyrimo objektas – Širvintų rajono savivaldybės gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektai. Siekiant išanalizuoti gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektų teritorijų naudojimą ir tvarkymą Širvintų rajono savivaldybėje, tyrime taikyti šie pagrindiniai duomenų rinkimo ir analizės metodai: • Lietuvos Respublikos gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teisinės bazės, kitų šaltinių analizė; • Atlikta statistinių duomenų, nacionalinių, Vilniaus regiono bei Širvintų rajono plėtros planų, teritorijų planavimo dokumentų analizė; • Atliktas ekspertinis tyrimas, nuvykus į vietovę apžiūrėti objektai, įvertinta jų būklė.

4. ŠIRVINTŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Širvintos. Pirmą kartą miestas paminėtas 1475 metais, kai buvo pastatyta Širvintų bažnyčia. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1855 – 1860 m., vadinamuoju istorizmo laikotarpiu. Širvintų bažnyčios išorėje bene ryškiausios renesanso interpretacijos, yra ir baroko bruožų. Bažnyčia įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Legenda pasakoja, kad Širvintų miesto vardas yra kilęs nuo Širvintos upės. Žiloje senovėje per miškų tankmę prie upės kelią pramynė briedžiai, vadinami širviais. Todėl ir upė buvo pavadinta Širvinta. Nuo jos kilo ir miesto vardas. Širvintų miesto herbe (4.1 pav.) – šakotais ragais pasipuošusi briedžio galva, o kalavijas simbolizuoja kovas su priešais. Vilniaus – Ukmergės kelią pertvarkius į pašto traktą, 1879 m. 4.1 pav. Širvintų miesto herbas Širvintose buvo įsteigta pašto stotis. Nors ir įsikūręs prie judraus Šaltinis: Širvintų raj. savivaldybė prekybos kelio, miestas ilgai neaugo (Lebionka..., 1997). Širvintos pagyvėjo, kai 1949 m. tapo apskrities, o 1950 m. – rajono centru. 1951 m. gavo miesto teises (Širvintų..., 2009). Prie užtvenktos Širvintos suformuota aikštė. Joje pastatyta skulptūra „Širvinta“ (1981 m., skulptorius V. Ketvirtis) – grakšti mergina, tarsi kylanti iš upės juostos. Miestą puošia 40 ha marios. Įrengtas paplūdimys. Mieste yra gimnazija, pagrindinė, pradinė mokyklos. Prie Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos veikia vaikų dailės galerija „Vieversys“. Veikia sporto, meno mokyklos. Daug lankytojų susilaukia VšĮ Širvintų laisvalaikio centras, kuriame yra baseinas, sporto salė, sauna, pirtis, kavinė, biliardas. Mieste yra Svečių namai, hipodromas, kultūros namai. Veikia VšĮ Širvintų turizmo ir verslo informacijos centras. Širvintų rajonas (4.2 pav.) – vienas mažiausių Lietuvoje. Tai savitas kraštas, išsaugojęs įvairių epochų ir kultūrų palikimą. Rajonas yra Lietuvos pietryčiuose, Vilniaus apskrityje, prie Vilniaus-Rygos automagistralės, 50 km nuo Vilniaus. Ribojasi su Vilniaus, Kaišiadorių, Jonavos, Ukmergės, Molėtų rajonais ir Elektrėnų savivaldybe. Visa pietvakarinė rajono riba vingiuoja palei Nerį. Šalia šios upės įsikūrusi garsioji Kernavė. Kai kurie istorikai mano, kad 4.2 pav. Širvintų rajonas Šaltinis: www.ldb.lt tai buvusi pirmoji Lietuvos sostinė. Rajone vyrauja plynaukštės, išvagotos Neries, Musės ir Širvintos upių (Širvintų.., 2009). 19

Šiuo metu Širvintų rajono savivaldybės plotas – 90,6 tūkst. ha, iš kurių daugiau kaip pusę teritorijos užima žemdirbystės ploto (Širvintų.., 2009). Rajono centras (4.3 pav.) – Širvintos (rajoninio pavaldumo miestas). Rajone yra 8 seniūnijos (Alionių, Čiobiškio, Gelvonų, Jauniūnų, Kernavės, Musninkų, Širvintų, Zibalų), 6 miesteliai (Bagaslaviškis, Čiobiškis,

Gelvonai, Kernavė, Musninkai, Zibalai), 485 4.3 pav. Širvintų miesto žemėlapis Šaltinis: www.sirvintos.lt kaimai (Širvintų.., 2010).

Statistikos departamento duomenimis, bendroji žemės ūkio produkcija 2008 m. Širvintų rajono savivaldybėje siekė 48281 tūkst. Lt (iš jų augalininkystės produkcija – 26616 tūkst. Lt, gyvulininkystės produkcija – 21665 tūkst. Lt) (Statistikos.., 2010). Yra Alionių, Bartkuškio, Šešuolėlių, Lygaraisčio telmologiniai, Širvintos, Budelių kraštovaizdžio draustiniai, Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas – UNESCO saugomas pasaulio paveldo objektas, 5 parkai, 2 gamtos paminklai. Širvintų rajone yra 50 archeologijos, 16 architektūros, 15 istorijos, 78 dailės paminklų, 18 dvarų ir dvaro sodybų. 2001 metų surašymo duomenimis, rajone gyveno 20207 žmonės: iš jų vyrų – 9545, moterų – 10662. Mieste gyveno 7273, kaimo vietovėje – 12934 žmonės. Pensinio amžiaus žmonių buvo 4982: iš jų moterų – 3433, vyrų – 1549. Darbingo amžiaus žmonių buvo 11186. 52 proc. visų dirbančiųjų dirba valstybiniame sektoriuje. Statistikos departamento sudarytoje vidaus ir tarptautinės gyventojų migracijos pagal apskritis ir savivaldybes 2009 m. ataskaitoje pateikta, jog į Širvintų rajono savivaldybę atvyko 571, o išvyko 690 gyventojų (neto migracija: – 119 gyv.) (Širvintų.., 2010). Rajonas įsikūręs arti šalies sostinės – Vilniaus miesto, turinčio didelį ekonominį, socialinį ir kultūrinį potencialą. Rajono centrą nuo sostinės skiria tik 51 km, todėl šio miesto artumas turi didelę įtaką rajono žmonių gyvenimui. 2005 m. buvo atlikta Širvintų savivaldybės gyventojų apklausa, kurios rezultatai pateikiami Širvintų rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane. Tyrimas parodė, kad Širvintos yra glaudžiai susijusios su Vilniumi. Šalies sostinės ir apskrities centro Vilniaus didelę įtaką parodo ir Širvintų gyventojų kelionių tikslai, tarp kurių pagrindiniai yra apsipirkimas ir gydymasis (Širvintų.., 2008). Širvintų rajono gyventojams didžiausią įtaką daro Vilniaus miesto artumas. Jau daugiau nei dešimtmetį rajone gyventojų prieaugis yra neigiamas, todėl kasmet vis mažėja gyventojų 20 skaičius. Būtent nuo žmogaus veiklos intensyvumo priklauso ir mus supanti aplinka, tad, siekiant įvertinti gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektų išsaugojimo svarbą, žmonių veiklos įtaką paveldo objektų būklei, reikia išanalizuoti gamtinių išteklių naudojimą, kraštovaizdžio bei žemės naudojimo ypatumus rajone, saugomų teritorijų potencialą rekreacijos reikmėms bei įvertinti saugomų objektų apsaugos priemonių kokybę.

4.1. Širvintų rajono gamtinės – geografinės sąlygos

Klimatas. Kraštas priklauso drėgmės pertekliaus zonai, tad santykinis oro drėgnumas yra apie 80 proc. Vidutiniškai per metus iškrenta nuo 600 iki 650 mm kritulių, vegetacijos metu dvigubai daugiau nei šaltuoju periodu. Didesnę kritulių dalį sudaro lietus. Daugiausiai kritulių iškrenta gegužės ir rugsėjo mėnesiais, mažiausiai – sausį ir vasarį (Širvintų.., 2003). Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir šiame rajone orai būna permainingi. Vidutinė daugiametė paros temperatūra +6 oC. Absoliuti minimali temperatūra būna sausį, kai nukrenta iki -33 oC. Tuo tarpu absoliuti maksimali užregistruota +32 oC. Temperatūrų metinės amplitudės – 22 – 23 oC (atitinkamai lygumoje – 23 oC, aukštumoje – 24 oC). Metinė aktyviųjų (aukščiau 10 oC) temperatūrų suma Širvintų plynaukštėje yra 2270 oC (lygumoje – 2207 oC, aukštumoje – 2160 oC). Neigiamų temperatūrų metinė suma – 440 oC (lygumoje – 430 oC, aukštumoje – 490 oC) (Statistikos.., 2010). Reljefas. Ilgus metus rajono reljefą formavo geologiniai procesai. Tai lėmė ir dabartinę rajono žemėnaudos struktūrą: žemės naudmenas, miškingumą, vandeningumą bei visą gamtinę įvairovę. Aukščiausia vieta rajone yra prie Kangedų kaimo – 170 metrų virš jūros lygio. Pagal Lietuvos fizinį pasiskirstymą rajonais beveik visa Širvintų rajono teritorija patenka į Nemuno vidurupio ir Neries žemumos plynaukštės rajoną. Tai sąlygoja gana kalvotą reljefą, kuris išraižytas Neries ir jos intakų slėnių. Lietuvos lygumos siejasi su didžiųjų upių slėniais. Pakili ir vidutiniškai gūbrėta Neries žemupio plynaukštės lyguminė šiaurinė dalis dažnai vadinama Širvintų lyguma. Ji statoku šlaitu atsiremia į aukštaičių kalvyną. Širvintų lygumą įvairina nevientisų kalvagūbrių ir pailgų pakilumų ruožai (Širvintų.., 2003). A. Basalykas (1965) šioje plynaukštėje išskiria keturias svarbiausias dalis (geomorfologinius mikrorajonus): Musninkų – Alionių lygumą, Širvintų – Gelvonų plynaukštę, Šešuolių lygumą ir Pabaisko kalvagūbrį (Širvintų.., 2003). Širvintų plynaukštės lygumos yra 110 – 125 m aukštyje, o lėkštieji kalvagūbriai – 135 – 150 m. Unikalaus reljefo apsaugai rajono teritorijoje yra įsteigti 2 kraštovaizdžio draustiniai – Širvintos ir Budelių. 21

Dirvožemiai. Širvintų rajone yra visų tipų Vidurio Lietuvai būdingų dirvožemių. Tačiau vyrauja gana derlingi lengvo priemolio dirvožemiai. Pietinėje rajono savivaldybės dalyje – lengvi priemoliai ir smulkūs smėliai. Yra palyginti nemažai pelkinių dirvožemių. Bendras žemės ūkio naudmenų našumas yra apie 33 balai ir laikomas gana prastu, palyginti su kitais Lietuvos rajonais. Dėl granuliometrinės sudėties iki 20 proc. dirvožemių paveikti erozijos. Dirvožemiai nemaža dalimi lemia tiek augmenijos, tiek gyvūnijos bendrijų kokybę bei pasiskirstymą rajone. Vandenys. Rajono hidrografinį tinklą sudaro įvairios prigimties ir paskirties paviršiniai vandenys: upės ir upeliai, ežerai ir tvenkiniai, melioracijos paviršinės sistemos. Bendras metinis nuotėkis yra apie 7,5l/s/km 2. Širvintų rajonas neežeringas, bet upingas kraštas. Čia yra 26 įvairaus dydžio bei gylio ežerai, kurių bendras plotas – 553,7 ha. Didžiausi ir gražiausi iš jų: Alys (140,3 ha), Spėra (80 ha), Stavarygalos (53 ha), Gelvės (33,3 ha) ir Naidžių (31,5 ha). Beveik pusės ežerų plotas mažesnis nei 5 ha. Rajono kraštovaizdį pagyvina 33 tekančios įvairaus dydžio bei sraunumo upės ir upeliai, kurių bendras ilgis – 397,3 km. Kitos upės (31,3 km) ribojasi su kaimyniniais rajonais. Viena didžiausių Lietuvos upių – Neris (4.4 pav.) prie Širvintų rajono savo vaga

4.4 pav. Neris ties Kernave prisiliečia 25,3 km. Visa rajono teritorija teka Širvinta Šaltinis: www.sirvintos.lt ir Musė (64,6 km). Tai pačios ilgiausios šio krašto upės. Paminėtini ir kiti rajonui reikšmingesni upeliai: Tola (19,6 km) įteka į Musę; Melka (16,4 km) ir Kabarkšta (15,6 km). Daugiausia vyrauja upeliai, kurių ilgis tesiekia vos 5 – 10 kilometrų. Dalis upelių vagų ištiesintos ir paverstos melioracijos grioviais (Širvintų.., 2010). Ne menkesnę gamtinę bei estetinę vertę turi ir žmogaus sukurti vandens tvenkiniai, kurių rajone priskaičiuojama 32. Jie užima 317,7 ha plotą. Šie vandens telkiniai nedideli ir tesiekia vos po vieną hektarą. Pavyzdžiui, panaudojus Širvintos baseino tekančius vandenis įrengti Motiejūnų (86,9 ha) ir Širvintų (51,9 ha) tvenkiniai. Patvenkus Musės upę įrengtas Bartkuškio tvenkinys (67 ha) (Širvintų.., 2010). Daugelis dirbtinių vandens telkinių naudojami žmonių rekreacijai ir verslinės ar mėgėjiškos žūklės organizavimui. Keletas ežerų ir upių priskirtos saugomoms teritorijoms, turinčioms apsaugos statusą, kadangi ten migruoja ar gyvena retos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos arba visoje Europoje (Berno konvencijos) saugomos ne tik žuvų, bet ir kitos vandens gyvūnų rūšys. Tokios upės – Neris, Musė ir Širvinta. Saugomose teritorijose yra Alio, Stavarygalos ir Prienų ežerai. Miškai. Miškai Širvintų rajone užima šiek tiek mažiau nei trečdalį visos rajono teritorijos, tačiau rajono miškingumo rodikliai yra mažesni tiek už šalies, tiek už apskrities 22 rodiklius: rajono miškingumas yra 30,6 proc., šalies – 32,5 proc., apskrities – 42 proc. Rajonas pasižymi rūšine medžių įvairove: daugiausiai vyrauja pušynai, eglynai ir beržynai, taip pat pasitaiko ir liepynų, drebulynų, klevynų, uosynų, ąžuolynų, guobynų, juodalksnynų. Įvairiuose miškuose vyrauja vis kiti medynai. Didžiausi rajono miškai: Šešuolėlių, Bartkuškio, Alionių (Širvintų.., 2008). Naudingosios iškasenos. Rajonas turtingas gamtinių išteklių, kurie intensyviai naudojami žmogaus gyvenime. Statyboje naudojamas smėlis, žvyras, pramonėje – molis. Nemaži durpių klodai kasami jau nuo seno, todėl sunaikinta dauguma pelkių. Bene gausiausi yra paviršinio ir požeminio vandens ištekliai. Rajone yra trijų rūšių naudingų iškasenų – durpių, smėlio ir žvyro. Rajone yra išžvalgyti 5 smėlio telkiniai (jų bendras plotas yra 271,4 ha), 8 žvyro ir smėlio telkiniai (jų bendras plotas 497,9 ha), 5 žvyro telkiniai (jų plotas 110,7 ha) ir 23 durpių telkiniai (jų plotas 4275 ha). Šios teritorijos užima 5155 ha plotą (Širvintų.., 2010). Tačiau, kalbant bendrai, naudingųjų iškasenų kiekiu ir įvairove rajonas nepasižymi. Gamtinių resursų naudojimas įtakoja tiek bendrą aplinkos kokybę, tiek atskirų jos komponentų (tarp jų ir saugomų objektų) būklę.

4.2. Žemės naudojimo ypatumai Širvintų rajone

Žemės naudojimas sukelia kraštovaizdžio, ekosistemų ir aplinkos pokyčius. Miestai ir jų infrastruktūra yra sparčiausiai augantys žemės naudotojai. Paprastai miestai plečiasi derlingų žemės ūkio naudmenų sąskaita. Kaimo vietovių kraštovaizdis keičiasi dėl žemės ūkio veiklos aktyvėjimo, žemės plotų apleidimo ir miškų išnaudojimo. Žemės naudojimo planavimas ir vadyba yra esminiai dalykai siekiant suderinti žemės naudojimą ir aplinkosaugos interesus. Tai ra iššūkis, apimantis įvairius politikos lygius ir skirtingus sektorius. Neigiamų žemės naudojimo pasekmių aplinkai stebėsena ir tarpininkavimas užtikrinant tausojančią pagrindinių išteklių gavybą yra pagrindinis politikų prioritetas visame pasaulyje. Žemės plotai naudojami įvairiuose sektoriuose, pvz., žemės ūkio, miškininkystės, transporto ar statybų. Šių sektorių veikla keičia natūralią žemės būklę ir funkcijas. Dėl žemės naudojimo kyla daug aplinkosaugos problemų: keičiasi klimatas, nyksta biologinė įvairovė, užteršiamas vanduo, dirvožemis ir oras. Bendras Širvintų rajono plotas – 90579,60 ha. Žemės naudmenų plotai rajone analizuojamu laikotarpiu kito nežymiai (4.1 lentelė).

4.1 lentelė. Širvintų rajono žemės fondas 2006 – 2010 m. sausio 1 d., hektarais (Nacionalinė.., 2006-2010) Žemės ūkio naudmenos Metai Iš jos Bendras Užstatyta (sausio pievos ir Miškai Keliai plotas Iš viso ariamoji teritorija 1 d.) sodai natūralios žemė ganyklos 2006 90579,60 50739,80 43818,84 20,04 6200,92 27906,02 1920,50 1926,85 2007 90579,60 50739,80 43766,27 72,61 6200,92 27698,90 1920,50 1926,85 2008 90579,60 50739,80 43760,64 78,24 6200,92 27698,90 1920,50 1926,85 2009 90579,60 50739,80 43760,64 78,24 6200,92 27698,90 1920,50 1926,85 2010 90579,60 50739,80 43753,76 85,12 6200,92 27698,90 1920,50 1926,85

4.1 lentelės tęsinys Kita žemė

Iš jos

medžių Nusausinta Drėkinama Metai Vandenys Iš viso ir pažeista žemė žemė (sausio pelkės nenaudojama krūmų žemė 1 d.) želdiniai 2006 2264,50 5821,93 738,84 3119,96 62,85 1900,28 36911,80 148,00 2007 2264,50 6029,05 876,08 3119,96 62,85 1970,16 36911,80 148.00 2008 2264,50 6029,05 982,48 3119,96 241,29 1685,32 36911,80 148,00

2009 2264,50 6029,05 1057,46 3044,98 241,29 1685,32 36911,80 148,00 2010 2264,50 6029,05 1117,81 2970,57 241,29 1699,35 36911,80 148,00

Dabartiniu metu net 56 proc. rajono teritorijos ploto paversta žemės ūkio naudmenomis. Iš jų ariamoji sudaro 86,9 proc., pievos ir natūralios ganyklos – 12,2 proc., sodai 0,8 proc. Žemės sudėtis 2006 m. – 2010 m. laikotarpiu kito labai nežymiai. Pagal Lietuvos žemės fondo suvestinius duomenis (Nacionalinė.., 2006 - 2010), tik 2006 m. sausio 1 d. Širvintų rajone buvo didesnis miškų plotas (27906,02 ha) bei, palyginus su kitais metais, mažesnis kitos žemės plotas (5821,93 ha). Nuo 2007 m. sausio 1 d. visu vėlesniu analizuojamu laikotarpiu žemės naudmenų plotai nekito. Siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros vertybes, biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, racionalų gamtos išteklių naudojimą ir atkūrimą, taip pat siekiant suderinti ūkininkavimą ir biologinės įvairovės išsaugojimą, daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, pradėtos steigti saugomos teritorijos, kurios yra viena svarbiausių priemonių natūraliai 24 ir sveikai gamtinei aplinkai išsaugoti (Kolsenikova-Klumbytė.., 2006). Tad, siekiant geresnių rezultatų saugotinų teritorijų užtikrinime ir ūkinės veiklos vystyme, būtina aiškiai nustatyti santykį tarp šių dviejų sričių (žmogaus ūkinės veiklos visiškas ar dalinis apribojimas saugomose teritorijose).

4.3. Širvintų rajono biologinės įvairovės ypatybės

Biologinės įvairovės nykimas šiuo metu yra viena svarbiausių ekologinių problemų pasaulyje. Vienas iš saugomų teritorijų steigimo tikslų – išsaugoti tiek augalijos, tiek gyvūnijos įvairovę ateities kartoms. Laukinės augalijos ypatybės. Nors Širvintų rajono kraštovaizdis smarkiai sukultūrintas, išsidėstęs Vilniaus įtakos zonoje, čia iki šiol išliko didelių augalijos turtų. Per pastarąjį dešimtmetį rajone aptikta 741 augalų rūšis. Iš jų: 676 gaubtasėklių, 5 plikasėklių, 26 sporinių induočių ir 35 samanų. Skaičiuojant ir herbariniais egzemplioriais, net 47 augalų rūšys įtrauktos į šalies Raudonąją knygą (Širvintų.., 2010). Daugybė retenybių auga ir vienoje svarbiausių lietuviams vietovių – Kernavėje. Ant gausiai turistų lankomų piliakalnių galima pamatyti nemažai į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių: boloninius katilėlius, vaistinius kietagrūdžius, dygiąsias slyvas, dirvinius česnakus, melsvuosius gencijonus, raudonąsias bei baltijines gegūnes. Netoli Draučių kaimo, šalia užpelkėjusio miško ežerėlio, yra nedidelė šaltiniuota tarpinio tipo pelkė. Joje daug Raudonosios knygos augalų, vien gegužraibinių šeimai šioje pelkėje atstovauja 8 rūšys: raudonosios, demėtosios, baltijinės gegūnės bei jų hibridai, dvilapiai purvuoliai, vienalapiai gedučiai, pelkinės laksvos ir nariuotosios ilgalūpės bei apyrečiai pelkiniai skiautalūpiai, taip pat čia yra vienintelės rajone laplandinio gluosnio bei liekninio švylio augavietės. Nors rajono miškų flora nebuvo detaliai tyrinėjama, miškuose iki šiol aptiktos net 8 į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos augalų ir 3 grybų rūšys. Mišriuose bei lapuočių miškuose aptiktos 5 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys: statusis atgiris, daugiametės blizgės, meškiniai česnakai, didieji asiūkliai, aukštosios gegūnės. Minėtiems miško augalams būdinga tai, kas visi jie yra daugiau ar mažiau ūksminiai, augantys pakankamai drėgname dirvožemyje. Jiems pražūtingi plyni miško kirtimai, miškų sausinamoji melioracija, tręšimas. Aukštosioms gegūnėms bei meškiniams česnakams grėsmę kelia ir bebrai bei šernai. Visos retosios augalų rūšys daugiau ar mažiau dekoratyvios, todėl jos kartais kenčia nuo tiesioginio naikinimo – skynimo, iškasimo (Širvintų.., 2003). 25

Širvintų savivaldybėje yra penkios vietovės, atitinkančios gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus – Neries upė, Astruvkos miškas, Gerviraiščio pelkė, Alionių pelkė, Šešuolėlių miškas. Bendras buveinių plotas 3036,54 ha, 3,4 proc. nuo bendro savivaldybės ploto. Laukinės gyvūnijos ypatybės. Rajono miškuose ir pelkėse, laukuose ir pievose, vandens telkiniuose ir žmogaus apgyvendintose vietose aptikta 642 rūšys vabzdžių, žuvų – 38, varliagyvių – 11, roplių – 4, paukščių – 180, žinduolių – 46. Iš jų rajone gyvena ir tokių, kurios saugomos ne tik Lietuvoje, bet ir visos Europos mastu. Net 62 rūšys yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą (Širvintų.., 2010). Vabzdžiai. Nederlinguose smėlynuose, Neries slėnyje augantys pušynai (Čiobiškio, Dailidžių, Bartkuškui miškai) pasižymi savita drugių fauna, kurią atspindi tokios rūšys – pušinis sfinksas, pušinis miškasprindis, pušinis sprindis, kraujažolinė cidarija, kadaginis sprindytis, tinkliškasis pelėdgalvis, pilkrudis ir pušinis pelėdgalviai, mėlyninis dirvinukas, trumpadryžė ir geltondryžė kerpytės, retos – purpurinė meškutė, slyvinis verpikas (Širvintų.., 2003). Etimologiniu požiūriu turtingiausi lapuotynai ir mišrūs miškai. Šiuose miškuose (Šešuolių, Šešuolėlių, Širvintų, Vinkšnabarsčio) aptinkamos plačialapiams miškams būdingos Vidurio Lietuvoje paplitusios drugių rūšys, iš kurių paminėtinos dažnos – mažasis juodmargis, spriginė, blindinė, beržinė cidarijos, sidabrinė akutė ir kt. Žuvys. Širvintų rajono žuvų fauna vidaus vandenyse tyrinėta neintensyviai. Patenkinamai ištirta stovinčių vandens telkinių žuvų fauna, kiek geriau – tekančiųjų, ypač didesnių upių – Neries, Širvintos, Musės. Paminėtos upės – lašišinių žuvų nerštavietės ir migracijos keliai. Pavyzdžiui, vidutinis žuvų tankis Širvintos žemupyje siekia 3000 ind./ha, o biomasė siekia iki 70 kg/ha (Širvintų.., 2003). Gėlavandeniuose telkiniuose gyvena apie 20, tekančiuose – 30 žuvų rūšių. Žuvingiausia Neries upė – 32 rūšys, Širvintos upėje – 28, Musėje – 18. Žuvų ištekliai reguliuojami atliekant kasmetinius žuviveisos darbus. Žuvų ištekliais rūpinasi savivaldybė (Širvintų.., 2009). Varliagyviai ir ropliai. 1994 – 2000 m. rajono teritorijoje aptiktos 4 roplių rūšys. Dažnomis ir plačiai išplitusiomis įvertintos tik 2: vikrusis ir gyvavedis driežai, apyretėmis – gluodenas ir paprastoji angis. Pačios vertingiausios buveinės varliagyviams pasirodė tos, kuriose vyrauja šie biotopai: gėlavandenės bendrijos, seklios lėtos upės ir grioviai, užlieti karjerai, kūdros. Išskirtinai vertingais tenka pripažinti rekultivuotus smėlio – žvyro karjerus: Bagdyšių, Liaukiškių. Paukščiai. Pastarasis dešimtmetis, kuomet rajone pradėjo lankytis ornitologai, parodė, kad teritorijoje pastebėta 180 paukščių rūšių, iš kurių net 165 peri. Vyrauja pievų ir miškų 26 sparnuočiai. Šioje vietoje perėjo ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos paukščių rūšys: paprastieji griciukai, erelis rėksnys, pievinė lingė ir griežlė (Širvintų.., 2003). Pagal ekologines grupes, daugiausia paukščių rūšių gyvena miško buveinėse – 62 rūšys, vandens telkiniuose ir jų pakrantėse – 22, laukuose ir atvirame kultūriniame kraštovaizdyje peri tik 12, pelkėse dar mažiau – 9 paukščių rūšys. Ornitologiniu požiūriu Širvintų rajone itin vertingos šios gamtinės teritorijos: dideli, mažai iškirsti miškų masyvai, kuriuose vyrauja brandaus amžiaus medynai, visų rūšių ir dydžio pelkės, upės su salomis ir krūmais bei medžiais apaugusiais pakraščiais, visi vandens telkiniai, kurių pakraščiai apaugę nendrynais ir švendrynais. Ypač svarbu išsaugoti Narvydiškių parke esančią baltųjų gandrų lizdų koloniją, paupių sausmines pievas, kuriose vasarą gausu putpelių. Unikalūs yra Žuvinčių ežeras dėl vandens paukščių perimviečių bendrijos, užpelkėjantis Jakūbonių ežerėlis, kuriame įsikūrusi vienintelė tūkstantinė rudagalvių kirų kolonija (Širvintų.., 2010). Žinduoliai. Miškai, krūmynai, pelkės, vandens telkiniai, sodai, įvairiažolės pievos, dirbami laukų plotai bei žmogaus gyvenamosios vietos yra pagrindinės žinduolių buveinės. Per pastaruosius 10 metų rajone užregistruotos 44 žvėrių ir smulkių žvėrelių rūšys. Miškuose, laukuose gyvena 12 graužikų rūšių: voverė, upinis bebras, ondatra, lazdyninė miegapelė, pilkoji žiurkė, naminė pelė, paprastasis ir pilkasis pelėnas, miškinė pelė, rudasis pelėnas, geltonkaklė pelė, pelkinis pelėnas. Per paskutinius 50 metų rajono teritorijoje buvo pastebėti tokie retai užklystantys žinduoliai kaip stumbras, dėmėtasis elnias ir lūšis (Širvintų.., 2003). Per pastaruosius dešimt metų papildomai atlikus gamtinių teritorijų inventorizaciją, buvo išaiškinta daug naujų, biologinės įvairovės ir buveinių požiūriu labai vertingų ir saugotinų gamtinių teritorijų, kurias ateityje paskelbus saugomomis būtų galima garantuoti Širvintų rajono realų gamtinių vertybių išsaugojimą. Daugiau kaip 120 augalų rūšių užregistruota natūraliose pievose Skauradų ir Nugarų kaimų apylinkėse (Alionių seniūnijoje) . Čiobiškio miško 48 – 49, 50 kvartalai, Rusių Rago kaimas Rynos ir Melnytėlės upeliai, Neries upės dešinysis krantas – tai Čiobiškio seniūnijos gamtinės vertybės, užimančios 154 ha plotą. Jas reikia saugoti dėl miško, sausų pievų, upių ir upelių biotopų, kuriems būdingos augalijos bendrijos, retų bei saugomų – į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių ar joms tinkamų buveinių. Saugotinas Kamajos upelio gamtinis kompleksas užima 49,9 ha plotą. Jis unikalus dėl išlikusių natūralių vandens, miško, pievų, paupių biotopų su jiems būdingomis augalijos ir gyvūnijos rūšių bendrijomis. Teritoriją derėtų paskelbti savivaldybės botaniniu zoologiniu draustiniu. Taip pat paminėtina ir Ravo upelio ir Neries santaka (Pakerpės kaime), Laukystos kaimo apylinkės, Kamajos upės žemupys, kur aptinkama retoji miškinė monažolė. 27

Gelvonų seniūnijos gamtinės vertybės : Žuvinčių kaimo apylinkės ir Žuvinčių ežero gamtinis kompleksas, Dobrovolės kaimo apylinkės (įvairaus drėgnumo natūralių pievų kompleksas), Širvintos upės slėnio atkarpa už Lapiškių kaimo. Jauniūnų seniūnijoje vertėtų saugomomis gamtinėmis vertybėmis paskelbti Variekos ežero ir Turlojiškių kaimo apylinkes (18,2 ha) – jos vertingos augalijos apsaugos požiūriu. Ežeras – vertinga gamtinė teritorija biologinės įvairovės apsaugos atžvilgiu. Čia auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti vienalapiai gedučiai, demėtosios gegūnės, baltijinės gegūnės, raudonosios gegūnės. Musės upės slėnyje Darkuškių kaimo apylinkėse išlikę natūralių įvairaus drėgmės režimo pievų su retomis augalų rūšimis. Kernavės seniūnijos gamtinės vertybės. Kernavės kaimo ir kultūrinio rezervato apylinkėse esanti gamtinė teritorija apima Kernavės ežerą, Bartkuškio mišką ir užima 8,1 ha plotą. Saugotinas gamtinis kompleksas ypač svarbus sausų pievų augalijos ir jų vabzdžių bendrijos apsaugai. Musninkų seniūnijoje saugomais verta paskelbti Narvydiškių parko ornitologinį objektą, Širvintų seniūnijoje – Trako miško dalį (47,6 hektarai) ir Kertušos upelio atkarpą, Nartakų kaimo ir Nartakų ežero apylinkų gamtinį komleksą, ežerėlį ir aukštapelkę Vaiškūnų kaimo apylinkėse (Širvintų.., 2003). Širvintų rajono teritorijos bendrajame plane (2009), įvertinus biologinės įvairovės tyrimus, gamtiniu požiūriu vertingose teritorijose siūloma įsteigti Kamajos, Narvydiškių, Čiobiškio, Kernavės, Viesio, Žuvinčių, Trako, Vareikos, Kiemelių, Viršūniškių gamtinius draustinius.

5. ŠIRVINTŲ RAJONO SAUGOMŲ TERITORIJŲ YPATUMAI

5.1. Gamtinis karkasas

2000 m. Florencijoje priimtoje, o 2004 m. įsigaliojusioje Europos kraštovaizdžio konvencijoje pripažįstama visų kraštovaizdžių vertė, tarp jų ir "kasdienių", kurių fone žmonės gyvena jiems įprastą gyvenimą. Kraštovaizdis – tai žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvūnų organizmų) ir/ar antropogeninių (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) komponentų, susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys (Lietuvos.., 2001a). Širvintų rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane (2009) nurodoma, kad saugomos teritorijos, miškų masyvai, ežerai, tvenkiniai, upės ir jų slėniai, išlikusios natūralios pievos ir ganyklos lemia kraštovaizdžio vertę, biologinę įvairovę ir jos išsaugojimą. Estetiniais ištekliais vertingiausia vakarinė Širvintų savivaldybės dalis. Tai labai vertingas – 9 balais vertinamas – upių ryškiųjų slėnių su paslėniais gamtovaizdis. Centrinėje ir rytinėje savivaldybės dalyje plyti mažiau vertingi – 6-7 balais vertinami – agrariniai gamtovaizdžiai (Širvintos.., 2003). Siekiant išsaugoti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, palaikyti ekosistemų stabilumą ir biologinę įvairovę, skiriamos gamtinio karkaso teritorijos. Gamtinis karkasas yra itin svarbi daugiafunkcinė sistema, užtikrinanti bendrą teritorijos kraštovaizdžio stabilumą, gyvybingumą bei jame vykstančių migracinių ryšių nepertraukiamumą. Gamtinės aplinkos stabilumo užtikrinimas palaikant, formuojant ar gausinant gamtinio karkaso elementų kokybę teritorijoje savo ruožtu garantuoja didesnį teritorijos ūkinį potencialą bei geresnę gyvenamosios aplinkos kokybę. Širvintų rajono teritorijos gamtinis karkasas yra neatsiejama bendro šalies teritorijos gamtinio karkaso dalis (1 priedas). Gamtinio karkaso sistemą sudaro šios dalys: - geoekologinės takoskyros; - geosistemų stabilizavimo arealai ir ašys; - migraciniai koridoriai. Geoekologin ės takoskyros – tai teritorijos, jungiančios ypatinga ekologine svarba bei jautrumu pasižyminčias vietoves: upių aukštupius, vandenskyras, aukštumų ežerynus, kalvynus, pelkynus bei požeminių vandenų intensyvaus maitinimo plotus. Jos palaiko bendrąją gamtinio kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą. Geoekologinė takoskyra, besitęsianti centrine rajono dalimi nuo rytinės dalies iki vakarinės, plačiai apimdama Širvintos upės slėnį, priskiriama 29 rajoninei tarpsisteminio stabilizavimo ašiai. Visoje rajono teritorijoje geoekologinės takoskyros užima 1743918 ha, arba 19,25 proc. Svarbiausia kraštovaizdžio formavimo kryptis geoekologinių takoskyrų teritorijose – kraštovaizdžio natūralumą atkuriančių elementų grąžinimas ir gausinimas. Geosistemų vidinio stabilizavimo arealai ir ašys – tai teritorijos, užimančios tarpinę padėtį tarp geoekologinių takoskyrų ir migracijos koridorių, reikšmingos biologinės įvairovės požiūriu: želdinių masyvai bei grupės, natūralios pievos, pelkės bei kiti vertingi stambiųjų geosistemų ekotopai. Šios teritorijos kompensuoja neigiamą ekologinę įtaką gamtinėms sistemoms. Širvintų rajone geosistemų stabilizavimo mazgai ir juostos apima 23473 ha plotą, kas sudaro 25,91 proc. rajono teritorijos ploto. Svarbiausia kraštovaizdžio formavimo kryptis – esamo natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio išlaikymas ir saugojimas. Migraciniai koridoriai – tai slėniai, raguvynai bei dubakloniai, kuriais vyksta intensyvi medžiagų, energijos ir gamtinės informacijos srautų apykaita ir augalų bei gyvūnų rūšių migracija. Širvintų rajone migracijos koridoriai apima 15,14 proc. rajono teritorijos ploto. Regioniniai ir svarbiausi rajoniniai migracijos koridoriai apima 7463 ha teritoriją, o kiti rajoniniai ir svarbiausi vietiniai migracijos koridoriai – 6253 ha. Širvintų rajone migracijos koridoriai daugeliu atveju sutampa su rajono teritorijoje esamų upių ir upelių (Musė, Apušė, Milčiupė ir kt.) slėniais. Širvintų rajono teritorijos, kurios gali būti reikšmingai paveiktos bendrojo plano (Širvintos.., 2009) sprendinių, pasižymi didele buveinių įvairove. Didelius plotus užima miškai, kuriuose vyrauja mišrieji miškai, palei Šventąją – sausi pušynai, užliejamos pievos, aukštapelkės ir žemapelkės, upių slėniai. Pastarieji pasižymi ypatingai didele buveinių įvairove. Svarbiausia kraštovaizdžio formavimo kryptis – grąžinti ir gausinti kraštovaizdžio natūralumą atkuriančius elementus. Gamtinio karkaso teritorijos turi būti tvarkomos vadovaujantis darnios plėtros principais (Širvintų.., 2009). Tam, kad būtų garantuota gamtinių ir kultūros paveldo kompleksų bei objektų apsauga, kraštovaizdžio ekologinė pusiausvyra, biologinės įvairovės ir genetinio fondo išsaugojimas, gamtos išteklių atkūrimas, sudarytos palankios sąlygos pažintinei rekreacijai, moksliniams tyrimams bei aplinkos būklės stebėjimams, propaguojama gamtos ir kultūros paveldo apsauga, vertingiausiose kraštovaizdžio teritorijose buvo įsteigtos saugomos teritorijos.

5.2. Saugomų teritorijų analizė

Vieninga saugomų teritoijų sistema – tai įvairaus pobūdžio, paskirties ir naudojimo režimo saugomų teritorijų, išdėstytų pagal atitinkamus principus, visuma tam tikrame regione, užtikrinanti šioms teritorijoms skiriamų funkcijų atlikimą. 30

Esamą Širvintų savivaldybės saugomų teritorijų tinklą (5.1 lentelė) sudaro valstybės saugomos teritorijos. 5.1 lentelė. Širvintų rajono saugomos teritorijos Šaltinis: Saugomų teritorijų valstybės registras

Plotas savivaldybėje, Visas plotas, Saugomos teritorijos Kiekis ha ha Rezervatai 1 183,73 191,48 Kultūriniai 1 183,73 191,48 • Kernavės valstybinis kultūrinis rezervatas 183,73 191,48 Draustiniai 6 3624,97 4674,79 Telmologiniai 4 2881,43 3229,57 • Alionių telmologinis draustinis 1747,96 2096,10 • Bartkuškio telmologinis draustinis 197,67 197,67 • Lygiaraisčio telmologinis draustinis 426,72 426,72 • Šešuolėlių telmologinis draustinis 509,09 509,09 Kraštovaizdžio 2 743,54 1445,22 • Budelių kraštivaizdžio draustinis 216,39 415,39 • Širvintos kraštivaizdžio draustinis 527,15 1029,83 Gamtos paveldo objektai 2 0,01 0,01 Geologiniai 0,01 0,01 Rieduliai 0,00 0,00 • Dūdų akmuo 0,00 0,00 Olos, smegduobės, įgriuvos 0,01 0,01 • Čiobiškio urvas 0,01 0,01 Buveinių apsaugai svarbios teritorijos 6 3568,88 6657,92 • Alionių pelkė 1747,96 2096,10 • Astruvkos miškas 426,72 426,72 • Gerviraisčio pelkė 197,67 197,67 • Neries upė 160,30 2398,52 • Šešuolėlių miškas 509,09 509,09 • Širvintos upė ir jos slėniai 527,15 1029,82 Iš viso 15 7377,58 11524,19

Saugomos teritorijos užima 4,2 proc. rajono teritorijos. Didžiąją dalį sudaro Šešuolėlių, Lygiaraisčio, Bartuškio, Alionių telmologiniai draustiniai (kurie „persidengia“ su buveinių apsaugai svarbiomis teritorijomis) bei Širvintos ir Budelių kraštovaizdžio draustiniai, užimantys 4 proc. bendro savivaldybės ploto. Širvintų rajone yra šešios teritorijos, įtrauktos į vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, nurodant, kokios šiose teritorijose saugotinos EB svarbos buveinės: Neries upė, Alionių pelkė (ribos sutampa su Alionių telmologinio draustinio ribomis), Astruvkos miškas (ribos sutampa su Lygiaraisčio telmologinio draustinio ribomis), Gerviraisčio pelkė (ribos sutampa su Bartkuškio telmologinio draustinio ribomis), Šešuolių miškas (ribos sutampa su Šešuolių telmologinio draustinio ribomis), Širvintos upė ir jos slėniai 31

(ribos sutampa su Širvintos kraštovaizdžio draustinio ribomis). Draustiniai steigiami tam, kad išsaugotume gamtos komponentus, išlaikytume darnų gamtinį balansą. Alionių telmologinis draustinis (5.1 pav) –

didžiausia rajono saugoma teritorija, išsidėsčiusi 5.1 pav. Alionių telmologinis draustinis Vilniaus ir Širvintų rajonuose, ir skirta išsaugoti Šaltinis:ww.protectedpl Aukštaičių – Sėlių prieškalvėms būdingą stambių anet.net/sites/ pelkėtų masyvų kraštovaizdį. Draustinio plotas – 2096 ha, jis įsteigtas dar 5.2 pav. Bartkuškio telmologinis 1974 m. Saugoma teritorija išsidėsčiusi dideliame aukštapelkės masyve, draustinis Šaltinis:ww.protected kuriame tyvuliuoja Alio ežeras. planet.net/sites/ Bartkuškio telmologinis draustinis (5.2 pav) įsteigtas 1974 m. siekiant išsaugoti Neries žemupio plynaukštei būdingą Gerviraisčio pelkinį kompleksą. Unikali pelkių buveinė užima 188 ha plotą, kuriame auga tiktai pelkėms būdinga augmenija ir gyvūnija. Šešuolėlių telmologinis draustinis (5.3 pav) įkurtas vėliau – 1992 m. Jo plotas išsidėstęs 507 ha aukštapelkės plynėje, kurioje tyvuliuoja dar keli maži ežerėliai. Ši saugoma teritorija įsteigta saugoti Baltijos aukštumų lankui būdingą aukštapelkę su miškingu apypelkiu.

Lygiaraisčio aukštapelkės 416 ha plote 5.3 pav. Šešuolėlių telmologinis draustinis 5.4 pav. Lygiaraisčio įsteigtas taip pat telmologinis draustinis (5.4 pav). Šaltinis: telmologinis draustinis www.protectedplanet.net/ Šaltinis: Dar 1974 metais buvo įvertinta šio pelkinio sites/ www.protectedplanet.net /sites/ komplekso svarba, kadangi natūraliai gamtinei įvairovei būdingas moreninės lygumos pelkinis kompleksas. Širvintos kraštovaizdžio draustinis (5.5 pav) įsteigtas 1992 metais, užima 1043 ha plotą, išsidėstęs ties Širvintos upe ir skirtas išsaugoti šios upės slėnio atkarpą su natūraliai išreikštais erozinių formų 5.5 pav. Širvintos kraštovaizdžio 5.6 pav. Budelių kompleksais. draustinis Šaltinis: kraštovaizdžio Budelių kraštovaizdžio draustinis (5.6 pav) draustinis www.protectedplanet. Šaltinis: driekiasi abipus Neries upės, Kaišiadorių ir Širvintų net/sites/ www.protectedplanet.net /sites / rajonų pakraščiais ir užima 407 ha plotą, kuriame yra ir miškingų, vandeningų teritorijų piliakalnių. Todėl ši teritorija ir skirta saugoti miškingą Neries žemupio vingio kraštovaizdį su archeologijos paveldu (Širvintų.., 2009). 32

5.3. Nekilnojamojo kultūros paveldo objektai

Kultūros paveldo kategorijai priskirta: vietovės, pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios vertybės bei objektai, pripažinti saugomais. Šių objektų ir jų teritorijų paskirtis – užtikrinti praeities kartų pastatytų, įrengtų, sukurtų ar istorinių įvykių sureikšmintų kultūros vertybių išsaugojimą, naudojant arba pritaikant naudoti jas pirminiu ar istoriškai susiklosčiusiu, jam artimu ar tikslingai parinktu būdu. Tokiu būdu kultūros paveldo objektai turėtų būti naudingi naudotojams, kartu užtikrinant optimaliausią kultūros vertybių panaudojimą kultūriniam turizmui (Širvintų.., 2009). Pagal Kultūros paveldo departamento pateiktus kultūros paveldo vertybių išdėstymo patikslintus duomenis (2007 m. gegužės 1 d.) Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje buvo 128 nekilnojamosios kultūros vertybės, įrašytos į Kultūros vertybių registrą. Iš jų Širvintų rajono savivaldybėje pripažinta saugomomis 70 nekilnojamųjų kultūros vertybių (Širvintų.., 2009): • 41 archeologijos objektas; • urbanizuotų vietų nėra; • 3 statinių kompleksai; • 6 statiniai; • 4 mitologinės vietos; • 2 monumentai; • įvykių vietų nėra; • 14 laidojimo vietų. Širvintų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių grafinėje dalyje „Gamtos ir kultūros paveldo brėžinys“ (1 priedas) papildomai pažymėti 3 kultūros paveldo objektai, įtraukti vėliau į Registrą, kurių nėra Nekilnojamojo kultūros paveldo tinklų schemoje. Tai Turlojiškių pilkapynas, Gudulinės šventvietė, vadinama Kukaviečiu bei Pociūnų dvarvietė. Lyginant pavienių kultūros paveldo objektų skaičių su kitais Vilniaus apskrities rajonais, Širvintų rajone yra 10,7 proc. apskrities kultūros paveldo objektų. Apie 80 proc. Širvintų rajono teritorijos Lietuvos Respublikos bendrajame plane yra pažymėta kaip Valstybės istorijos paveldo dominavimo erdvinio stuburo dalis. Pagal dominuojantį nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių pobūdį matyti, kad Širvintų rajone dominuoja archeologinis pobūdis. Tikėtina, kad šios rūšies kultūros paveldo objektai ir turėtų būti ir ateityje labiausiai lankomi turistų (Širvintų.., 2009). Vertybių sankaupos arealai . Tai sukultūrinto kraštovaizdžio teritorijos su ryškiai padidinta kultūros paveldo vertybių sankaupa. Jie reikšmingi ne tik kultūrinio pažinimo bei kraštotvarkiniu požiūriais, bet ir kaip labiausiai atraktyvios teritorijos kultūriniam turizmui, o 33 esančios vaizdingame kraštovaizdyje yra tinkamiausios kompleksiniams draustiniams arba kultūrinio kraštovaizdžio draustiniams steigti bei visoms kultūrinio turizmo ir poilsio formoms. Širvintų rajono pietvakarinėje dalyje, Kernavėje esantis archeologinis paveldas neabejotinai svarbus šalies mastu ir yra vienas iš šešių Vilniaus apskrities kultūros paveldo reprezentacinių centrų, kurie pažymėti Lietuvos Respublikos bendrajame plane. Senieji etnografiniai kaimai. Tai stambiausieji nuo XVI a. vidurio kompaktiškai išsidėstę Lietuvos kaimo kraštovaizdyje etnoarchitektūros vertybių telkiniai. Iš 40 etnografinių kaimų (pagal senus sąrašus) Lietuvoje, 11 yra Vilniaus apskrityje. Iš jų Mikalajūnų gatvinis rėžinis kaimas – Širvintų rajone. Mikalajūnų kaimas siūlomas paskelbti saugomu kultūros paveldo objektu. Dvarai – reikšmingiausia ir didžiausios apimties Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo dalis. Blogai prižiūrimos ar visai neprižiūrimos dvarų sodybos nyksta žalojamos gamtinio poveikio. Rajone yra 18 dvarų ir dvaro sodybų (5.2 lentelė). 5.2 lentelė. Širvintų rajono dvarai (Lietuvos.., 2010b) Eil. Pavadinimas Preliminarus statusas * Teritorijos Nr plotas ha 1 2 3 4 1 Astruvkos buvusi dvaro Nesiūlomas į Registrą 10,8 sodyba 2 Bartkuškio dvaro sodyba Kultūros vertybė 16,57

3 Čiobiškio buvusi dvaro Kultūros vertybė 5,87 sodyba 4 Gaidelių buvusi dvaro sodyba Sodybos fragmentai (statinys) kultūros 12,50 vertybė 5 Gelvonų buvusi dvaro sodyba Sodybos fragmentai (statinys) savivaldybės 16,20 lygmens kultūros vertybė 6 Juodės buvusi dvaro sodyba Sodybos fragmentai (statinys) kultūros 4,10 vertybė 7 Juodiškių buvusi dvaro Sodybos fragmentai (statinys) kultūros 7,00 sodyba vertybė 8 Lapšių buvusi dvaro sodyba Sodybos fragmentai (statinys) kultūros 3,80 vertybė 9 Lemantaučiznos buvusi dvaro Nesiūlomas į Registrą 0,60 sodyba 10 Levaniškio II buvusi dvaro Nesiūlomas į Registrą 5,10 sodyba 11 Liukonių buvusi dvaro Parkas savivaldybės lygmens kultūros 5,40 sodyba vertybė 12 Musninkų (Musninkėlių) Sodybos fragmentai (statinys) kultūros 18,60 buvusi dvaro sodyba vertybė 13 Narvydiškių buvusi dvaro Sodybos fragmentai (statinys) kultūros 12,10 sodyba vertybė 14 Paširvinčio I buvusi dvaro Sodybos fragmentai (statinys) kultūros 12,90 sodyba vertybė 34

1 2 3 4 15 Paširvinčio II buvusi dvaro Sodybos fragmentai (statinys) kultūros 23,70 sodyba vertybė 16 Šešuolėlių I buvusi dvaro Kultūros paminklas 20,15 sodyba 17 Šešuolėlių II buvusi dvaro Kultūros vertybė 19,00 sodyba 18 Viršuliškių buvusi dvaro Nesiūlomas į Registrą 6,20 sodyba

*Preliminarus statusas - šioje duomenų bazės grafoje pateikiamas preliminariai siūlomas dvarų sodybų juridinio statuso įvertinimas, kuris buvo atliktas Kultūros paveldo centro užsakymu 1998-2000 metais. Preliminaraus statuso įvertinimas buvo atliktas Utenos aps., Kauno aps., Vilniaus aps. (išskyrus Vilniaus raj.), Panevėžio aps. (išskyrus Pasvalio raj.), bei Marijampolės apskrities dvarų sodyboms. Preliminarųjį statusą nustatė dr. V.Levandauskas, arch. Indrė Kačinskaitė, arch. Dalia Puodžiukienė. Kultūros vertybių statuso išskirtos grupės yra tokios: • kultūros paminklas; • kultūros vertybė; • sodybos fragmentai (statinys) kultūros vertybė; • parkas kultūros vertybė; • savivaldybės lygmens kultūros vertybė; • sodybos fragmentai (statinys) savivaldybės lygmens kultūros vertybė; • parkas savivaldybės lygmens kultūros vertybė; • nesiūloma į Registrą; • reikalingi papildomi tyrimai

Bendras dvarų sodybų plotas rajone – 81,95 ha. Astruvkos, Lemantaučiznos, Levaniškio II ir Viršuliškių buvusios dvaro sodybos nesiūlomos įtraukti į Registrą. Piliakalniai. Šiuo metu Lietuvoje saugomi 754 piliakalniai. Jie iš visų argheologijos objektų nukenčia bene labiausiai. Žymiai iškildami virš aplinkos paviršiaus, jie daugiau veikiami gamtinių faktorių, neišvengia ir žmonių veiklos įtakos. Širvintų rajone yra 15 piliakalnių (5.3 lentelė).

5.3 lentelė. Širvintų rajono piliakalniai (Lietuvos.., 2010c) Eil. Pavadinimas Seniūnija Vieta savivaldybėje Nr. 1 2 3 4 1 Dainiai Širvintų Neišlikęs 2 Janionys Čiobiškio (Pikuolio kalnas)

1 2 3 4 3 Mindaugo sosto Kernavės piliakalnis, Lizdeikos kalnas, Aukuro kalnas, Pilies kalnas

Kriveikiškis (Žvalgakalnis)

4 Kiaukliai Zibalų

6 Laužiškis Zibalų

7 Mančiušėnai Gelvonų Maskoliškiai Raudonka

1 2 3 4 9 Pasodninkai Gelvonų

11 Sadūniškės Jauniūnų

. 12 Totoriškis Gelvonų

Daugiausia piliakalnių yra Gelvonų seniūnijoje. Visų piliakalnių (išskyrus neišlikusį Dainių piliakalnį) apsaugos tikslas – pritaikyti moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui. Remiantis Mokslinės archeologijos komisijos rekomendacijomis, 2006 m. Kultūros paveldo departamentas išdavė 288 leidimus archeologijos objektų žvalgymams, žvalgomiesiems tyrinėjimams bei archeologiniams tyrinėjimams. Pastebėta, kad 2000-2005 m. laikotarpyje kasmet išduotų leidimų archeologiniams tyrimams skaičius vis didėjo (2000 m. – 204; 2001 m. – 204; 2002 m. – 226; 2003 m. – 221; 2004 m. – 227; 2005 m. – 252). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2006 m. ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, Kaune bei Trakuose (ko ankstesniais metais nebuvo) vykdyta vis daugiau ir ypač didelės apimties archeologinių tyrimų. Tai, greičiausiai, sąlygojo investicijų į šiuos miestus apimtys (Jovaiša ir kt., 2011). Tad, investicijų į nekilnojamąjį turtą bei ūkinės plėtros visoje Lietuvos teritorijoje augimo akivaizdoje, vis aktualesne tampa archeologinio paveldo išsaugojimo problema. Formuojant apsaugos strategiją, visų pirma turi 37 būti išaiškinti archeologines vietas žalojantys veiksniai, jų pobūdis ir mastai vietiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygiu. Lietuvoje iki 1990 m. to nebuvo daroma (Baubonis ir kt., 2002). Norint išsaugoti praeities paminklus ateities kartoms, svarbu sumaniai ir išmintingai valdyti kultūros paveldo objrktus.

5.4. Saugomi gamtos objektai

Gamtos paminklais skelbiami tik patys vertingiausi saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai. Didžioji dauguma iki šiol žinomų ir vertingiausių geologinio paveldo objektų teisės aktų nustatyta tvarka skelbiami Valstybės saugomais gamtos paveldo objektais (Geologinis..,2010). Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenis 2010 m. gegužės 1 d. Lietuvoje buvo 509 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai (157 iš jų paskelbti gamtos paminklais) ir 153 savivaldybių saugomi gamtos paveldo objektai (5.4 lentelė). Iš visų minėtų gamtos paveldo objektų geologinio pobūdžio – 242 vienetai. 5.4 lentelė Gamtos paveldo objektai Lietuvoje (Lietuvos.., 2011) Valstybės Iš jų gamtos Savivaldybių saugomi gamtos paminklai saugomi gamtos paveldo objektai paveldo objektai Geologiniai (akmenys, atodangos, 156 72 14 įgriuvos) Geomorfologiniai (daubos, griovos, gūbriai, kopos, ozai ir kitos reljefo 32 28 3 formos) Hidrogeologiniai (šaltiniai, versmės) 34 19 2 Hidrografiniai (ežerai, pusiasaliai, 22 12 1 ragai, rėvos, salos) Botaniniai (medžiai, jų grupės, augavietės, dendrologinę vertę turintys 264 26 132 parkai) Zoologiniai (saugomų gyvūnų rūšių 1 - 1 radavietės, gyvūnų kolonijos) Iš viso 509 157 153

Širvintų rajone tokių objektų yra tik keletas. Geologinis riedulys – Dūdų akmuo valstybės saugomu gamtiniu objektu dėl savo prigimtinių savybių ir didelių matmenų paskelbtas 1999 metais. Tai pilkas juostuotas riedulys, kurio matmenys: ilgis – 1,2 m, plotis – 0,9 m, aukštis virš žemės – 0,5 m. Akmuo su gausiais įdubimais, kurių vienas (kaip manoma ,,pėda“) 12 x 10 x 6 cm. Duobutės gylis apie 5 – 6 cm (Baltrūnas, 2006). Prie akmens yra sena paminklinė lenta, tačiau jokių nuorodų nuo kelio nėra. Paminklas apleistas, apaugęs krūmais. Čiobiškio urvas. Neries regioninio parko specialistai A. Jefanovas ir S. Pupininkas, kartu su Lietuvos geologijos tarnybos geologais A. Grigiene ir V. Mikulėnu 2009-10-20 apžiūrėjo ir tyrinėjo Čiobiškio Urvą. Čiobiškio urvas yra Širvintų rajone, Čiobiškio apylinkėse, tekančio 38 mažo upeliuko suformuotos griovos šlaite, apie 5 m aukštyje nuo upelio vandens lygio (absoliutus aukštis – 76 m). Čiobiškio urvas (5.7 pav.) yra unikalus tuo, kad jis yra vienintelis Lietuvoje kvartero dariniuose. Urvas susiformavęs smiltainyje - karbonatiniu cementu sucementuotame smėlyje. Urvo aukštis 1,5 m (pradžioje), gilyn einant visiškai sumažėja, ilgis apie 9 m. Urvas turi du viduje susisiekiančius įėjimus. Jame yra daug mažų atšakų, kairėje nuo įėjimo yra „kolona”. 2010 m. liepos 30 d. paskelbtas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu. 5.7 pav. Čiobiškio urvas Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų Svarbiausia geologinio paveldo vertė yra mokslinė, tarnyba tarnaujanti geresniam geologinių sąlygų, žemės gelmių savybių, procesų pažinimui. Viena svarbiausių geologinio paveldo išsaugojimo sąlygų – jo vertės supratimas (Geologinis.., 2010). Tai plinta visuomenėje ir prie to ženkliai prisideda saugomų teritorijų direkcijos ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.

5.5. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato objektų naudojimo ir apsaugos reglamentavimas

Pažymėtina, kad realių teigiamų poslinkių gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo srityje galima tikėtis tik tada, kai pagal aiškius reikalavimus bus sutvarkytos ir pritaikytos paveldo objektų teritorijos. Tai svarbu visiems objektams – tiek pavieniams, tiek ir kompleksiniams. Greita ekonominių socialinių sąlygų kaita įtakoja saugomų teritorijų būklę, iškelia naujas problemas. Daugiausia problemų šiuo metu kelia privačios žemės nuosavybės atsiradimas saugomose teritorijose ir patirties sureguliuoti privačių asmenų veiklą stoka. Valstybės saugomų teritorijų tarnyba įvardija (2007) tokias pagrindines Lietuvos saugomų teritorijų sistemos problemas: • teritorinio planavimo dokumentų trūkumas; • nepakankamas veiklos saugomose teritorijose finansavimas; • žemės privatizavimo proceso reguliavimas; • neužtikrinamas nustatytas saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimas; • nepakankamas rekreacinės infrastruktūros formavimas nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose; • nepalankus saugomų teritorijų įvaizdis; 39

• kompensacijų už apribojimus sistemos nebuvimas; • neužbaigta formuoti kultūrinių saugomų teritorijų, pirmiausia istorinių nacionalinių parkų sistema. Išsaugojimo sistema tampa vis sudėtingesnė ir labiau išvystyta. Saugomos teritorijos palaipsniui tampa integruota gamtosaugos (aplinkosaugos) dalimi, jų tvarkymas neatskiriamas tiek nuo bendrojo šalies (subalansuotosios plėtros), tiek ir nuo žemėnaudos ar ūkių sektorių politikos, ūkio sektorių planavimo, tuo labiau nuo regioninio planavimo. Aukščiau minėta Valstybės saugomų teritorijų tarnyba nurodo paskutinio dešimtmečio saugomų teritorijų plėtros tendencijas Lietuvoje: • saugomų teritorijų integravimas į bendrąjį planavimą; • saugomų teritorijų apsaugos statuso užtikrinimas ir tvarkymo tobulinimas; • paramos saugomoms teritorijoms didinimas; • saugomų teritorijų tinklo plėtra. Vieną iš minėtų tendencijų – saugomų teritorijų apsaugos statuso užtikrinimą ir tvarkymo tobulinimą – galima iliustruoti Širvintų rajone esančio Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato valdymo, naudojimo ir apsaugos reglamentavimu. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2002-04-11 d. įsakymu „Dėl Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato naudojimo ir lankymo taisyklių patvirtinimo“ buvo patvirtintos šio rezervato naudojimo ir lankymo taisyklės. Taisyklėse nurodytos rezervato naudotojų ir lankytojų teisės bei apribojimai. Rezervate draudžiama: • daryti žalą kultūros paveldo objektams (vertybėms), niokoti bei teršti gamtinę aplinką; • kopti piliakalnių ar kitais šlaitais bei leistis nuo jų tam neįrengtose vietose ar kitaip skatinti žemės paviršiaus eroziją; • gadinti informacinę ir ekspozicinę įrangą bei niokoti infrastruktūrinius įrenginius; kirsti medžius ir krūmus; • važiuoti motorinėmis transporto priemonėmis, mopedais, dviračiais visoje rezervato teritorijoje, išskyrus rezervato tvarkymo plane (planavimo schemoje) pažymėtu ir įrengtu kietos dangos vietinės reikšmės vidaus keliu; • triukšmauti ar kitaip trukdyti rezervato lankytojams; trukdyti rezervate vykdomiems darbams ir moksliniams tyrimams; • stovyklauti, kurti laužus tam tikslui nenumatytose ir neįrengtose vietose. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-09-16 įsakymu patvirtintas Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato buferinės apsaugos zonos individualus apsaugos reglamentas. Reglamentas skirtas rezervato autentiškumui palaikyti, izoliavimui nuo neigiamo veiklos 40 poveikio, istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio ir urbanistinės bei gamtinės Kernavės miestelio aplinkos išsaugojimui, užtikrinant bendrąją ekologinę pusiausvyrą buferinėje zonoje, buferinės zonos subalansuotos plėtros, nedidinančios kultūrinio kraštovaizdžio vizualinės (regimosios) taršos, užtikrinimui. Atlikus rezervato ribų korektūrą ir paruošus rezervato ribų planą, Lietuvos Respublikos Seimo 2002-06-20 d. nutarimu patvirtintos naujos rezervato ir jo apsaugos zonos ribos bei nustatyti saugomų teritorijų plotai (5.8 pav).

5.8 pav. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato ir jo apsaugos zonos

Rezervato buferinės apsaugos zona – 2455,2 ha, kuri skirstoma į du skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius: fizinės apsaugos režimo pozonis ir vizualinės (regimosios) apsaugos režimo pozonis. Buferinėje zonoje esantys nekilnojamojo kultūros paveldo objektai saugomi, naudojami ir tvarkomi pagal šių objektų apsaugos reglamentais nustatytus paveldosaugos reikalavimus. Tais atvejais, kai tokių reglamentų nėra, šie objektai saugomi, naudojami ir tvarkomi pagal reikalavimus, nustatytus nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tipų apsaugos reglamentais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitais nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais (Lietuvos.., 2005) Siekiant užtikrinti Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato, UNESCO pasaulio paveldo objekto, teritorijos (194,4 ha) ir joje esančių vertybių išsaugojimą, tvarkymą ir pritaikymą lankymui bei šioje teritorijoje taikomų paveldosaugos ir paveldotvarkos reikalavimų įteisinimą, 2006 m. buvo išleistas Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos direktoriaus įsakymas “Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano rengimo”. Tikslui pasiekti suformuluoti planavimo uždaviniai: 41

• paveldotvarkos reikalavimų ir konkrečių tvarkymo priemonių sistemos visoje rezervato teritorijoje nustatymas; • rezervato teritorijos atskyrimas nuo gretutinių teritorijų bei patekimo į rezervatą principų nustatymas, šio atskyrimo sprendinių detalizavimas; • kontroliuojamo ir nekontroliuojamo lankymo zonų rezervato teritorijoje nustatymas, lankytojų patekimo vietų ir transporto priemonių įvažiavimų į rezervato teritoriją lokalizavimas; • nekilnojamųjų kultūros vertybių (objektų), esančių rezervato teritorijoje, apsaugos priemonių nustatymas ir konkrečių tvarkymo priemonių, padedančių užtikrinti piliakalnių ir Neries upės viršutinės terasos šlaitų stabilumą nustatymas; • lankytojų pažintinių ir rekreacinių maršrutų rezervato teritorijoje schemos parengimas; • informacinės sistemos išdėstymas rezervato teritorijoje ir šių elementų sprendinių detalizacija; • nekilnojamųjų kultūros vertybių (objektų), esančių rezervato teritorijoje, muziejifikavimo, eksponavimo ir tvarkymo principų nustatymas, muziejifikuojamų teritorijų lokalizavimas ir šių teritorijų tvarkymo sprendinių detalizacija; • vietos viduramžių Kernavės miesto užstatymo fragmento archeologinei rekonstrukcijai lokalizavimas rezervato teritorijoje ir šio objekto schematinio plano parengimas; • kultūrinio kraštovaizdžio ir gamtinių resursų apsaugos krypčių ir tvarkymo priemonių sistemos nustatymas; vandens telkinių, pelkių ir miškų, esančių rezervato teritorijoje, tvarkymo principų nustatymas; • žemės servitutų eiti ir važiuoti nustatymas rezervate fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių sklypai ribojasi su rezervatu ir/ar kurių statiniai yra rezervato teritorijoje. Šio plano įgyvendinimo teigiamu bruožu laikytina tai, kad jame atsižvelgta į integralios paveldosaugos nuostatas, t.y. numatyta ne tik planuojamoje teritorijoje esančių kultūros vertybių apsaugos ir tvarkybos priemonės, bet ir gamtinio komponento apsauga ir eksponavimas. Didėjančių grėsmių ir rizikos kultūros bei gamtos objektams kontekste efektyvus paveldo apsaugos teisinis reguliavimas yra ypač aktualus.

6. TYRIMO REZULTATAI

Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų būklė. Piliakalniai. Siekiant geriau įvertinti kultūros paveldo objektų būklę, buvo nuvykta į Kernavės kultūrinį rezervatą apžiūrėti objektų. Piliakalniai nušienauti, vieno iš piliakalnių šlaitas sutvirtintas (6.1 pav.), pakeistos suirusios medinių laiptų pakopos naujomis (6.2 pav.).

7.1 pav. Lizdeikos kalno šlaito 7.2 pav. Laiptai į Mindaugo sosto sutvirtinimas (Autorės nuotrauka) piliakalnį (Autorės nuotrauka)

Akivaizdu, kad Kernavės piliakalniuose dėl paviršinio gruntinio vandens poveikio suaktyvėjo šlaitų irimas – Lizdeikos kalne erozija pasiekė kultūrinį sluoksnį (6.3 pav) ir paveikė Mindaugo sosto piliakalnio apatinę šlaito dalį. (6.4 pav.)

6.3 pav. Lizdeikos kalno šlaito 6.4 pav. Nuošliauža ties Mindaugo nuošliauža (Autorės nuotrauka) sosto piliakalnio šlaitu (Autorės nuotrauka) 43

Lietuvoje nuošliaužų stabilizavimui reikia panaudoti pačias paprasčiausias, mažai kainuojančias inžinerines ir ūkines priemones, skirtas ne tiek pačiam procesui sustabdyti, bet nuošliaužinį vyksmą nukreipti taip, kad jį sukeliančios priežastys išnyktų savaime. Inžinerinė geologinė invazija į nuošliaužinį vyksmą turi stimuliuoti savaiminį šlaitų stabilumo atsistatymą kuo natūralesniu būdu. Saikingomis, subtiliai įterpiamomis natūralių medžiagų funkcinėmis konstrukcijomis neutralizuojami esminiai erozijos veiksniai ir gamtinė šlaitų formavimosi eiga pakreipiama dinamiškai aktyviems deformacijų židiniams slopinti (Marcinkevičius ir kt., 2011). Natūraliomis priemonėmis yra sutvirtintas jau minėtas Lizdeikos kalno piliakalnio šlaitas (panašiu principu tvirtinamos ir pajūrio kopos), tačiau visai šalia sutvirtinimo ir yra 7.4 paveiksle pavaizduota piliakalnio nuošliauža. Deja, Širvintų rajone didžioji dalis piliakalnių yra paveikti gamtinių ir antropogeninių veiksnių (6.1 lentelė). 6.1 lentelė. Širvintų rajono piliakalnių būklė (Lietuvos.., 2010c) Eil. Pavadinimas Būklė Nr. 1 2 3 1 Dainiai Piliakalnis buvo Širvintos kairiajame krante. Detalesnių žinių apie jį neliko, nes 1971 m. jis buvo nustumdytas rengiant karjerą Vilniaus-Rygos autostrados tiesimui. Dabar jo vietoje yra rekultivuoto karjero vieta. 2 Janionys Apardytas duobių (užkastos 1997 m.), P kraštas nugriuvęs į (Pikuolio kalnas) upelį. Jis apaugęs mišriu mišku. 3 Mindaugo sosto Piliakalnis apardytas XIX a. skersai jo perkasus griovį. piliakalnis, Lizdeikos Priešpilių erozijos stabilizuotos 1985-2004 m., Mindaugo Sosto kalnas, Aukuro R šlaitas atkurtas po 1979 m. kovo 8 d. griūties. Piliakalnis, abu kalnas, Pilies kalnas priešpiliai ir didžioji papilio dalis dirvonuoja. Papilio ŠR pusėje ant pylimo, griovyje ir aikštelėje auga paskiri medžiai. 4 Kiaukliai Apardytas arimų, Š pašlaitėje iškastas griovys vandeniui iš ŠV papėdėje esančios pelkutės nubėgti. 5 Kriveikiškis Aikštelės R dalis nuslinkusi. Jis apaugęs krūmeliais bei (Žvalgakalnis) paskirais didesniais medžiais. 6 Laužiškis Piliakalnio V ir Š pakraščiai nuslinkę, pylimas ir aikštelė apardyti duobių. 2001-2005 m. sustabdyta piliakalnio erozija, užpiltos duobės, PR šlaite įrengti laiptai. Piliakalnis apaugęs pavieniais medžiais, likusiais iškirtus ant jo augusį mišką. 7 Mančiušėnai Apardytas žvyrduobės, arimų, per jį einančios elektros linijos. Piliakalnyje rastas akmeninis kirvelis. Piliakalnyje augę lapuočiai smarkiai išretinti, P šlaitas dirvonuoja. 8 Maskoliškiai Labai apardytas arimų, žvėrelių urvų, bulviarūsių, dirvonuoja. 9 Pasodninkai Apaugęs praretintais lapuočiais medžiais.

1 2 3 10 Raudonka Piliakalnis iš visų pusių smarkiai nuplautas Kabarkštos (šlaitai eroduoja ir dabar), likusi tik apardyto pylimo dalis. Jis apaugęs smarkiai praretintais lapuočiais medžiais. 11 Sadūniškės Piliakalnis apardytas arimų, PV šonas apardytas eksploatuojant karjerą, V ir R šlaituose kasti bulviarūsiai. Jis dirvonuoja, V šlaite auga keli topoliai. 12 Totoriškis Piliakalnis apaugęs smarkiai praretintais lapuočiais.

Dvarai. Lietuvos dvarų paveldo apsauga dabartinėje paveldosaugos sistemoje susiduria su šiomis pagrindinėmis problemomis: esama bloga dvarų sodybų fizinė būklė, sąlygota: finansinių lėšų trūkumo, kultūros paveldo apsaugos ir monitoringo sistemos nepakankamo veikimo, kultūros paveldo specialistų regionuose ir savivaldybėse stokos bei nepakankamos kompetencijos. Tik apie 70 iš 582 Kultūros paveldo registre esančių dvarų yra laikomi „gyvaisiais“, t. y. tokiais dvarais, kurie naudojami, visi kiti yra blogos arba avarinės būklės, neprižiūrimi pastatai nyksta, taip nesugražinamai prarandamos kultūros paveldo vertybės

(Lietuvos.., 2010b). Valstybinės kultūros paveldo komisijos 2010-06-19 išvažiuojamojo posėdžio į Vilniaus apskritį metu Širvintų rajono savivaldybėjė apžiūrėta: Bartkuškio, Staškūniškio, Šešuolėlių II ir Gaidelių dvaro sodybos. Komisija priėjo tokių išvadų: • privati Bartkuškio dvaro sodyba yra apleista, netvarkoma bei grobstoma. Pastatai laikomi neūkiškai, teritorija bei želdynas netvarkoma; • mediniuose Šešuolėlių dvaro rūmuose išlikusi planinė erdvinė struktūra, dalis želdinių, tačiau sodyba ir jos aplinka labai apleista (išskyrus greta esančios bažnyčios ir klebonijos teritoriją) ir neprižiūrima; • archaiškų bruožų 17 a. pab. medinė Staškūniškio dvaro sodyba su išlikusiais dvaro rūmais yra savivaldybės žinioje. Širvintų rajono bendrojo plano nekilnojamojo kultūros paveldo sprendiniuose nurodoma, kad šiuo metu viena iš geriausiai sutvarkytų privačiomis lėšomis yra Šešuolėlių I dvaro sodyba (6.5 pav.).

6.5 pav. Šešuolėlių I dvaro sodyba (Širvintų.., 2011) 45

Narvydiškio dvaro sodyba nuolat atnaujinama ir rekonstruojama, taip didinama jo kultūrinė vertė. Narvydiškio dvarą įsigiję šeimininkai atlieka tyrimus, iš po tarybinių laikų tinko atidengia gražias raudonų plytų sienas. Lapšių dvaro sodybos savininkė per pastaruosius ketverius metus baigia atgaivinti dvaro rūmus. Restauravimo darbai vyksta griežtai pagal ikonografiją, rastus pastato fragmentus, naudojamos senos technologijos bei madžiagos. Šio objekto restauravimas ir tvarkymas – tai puikus dvarų tvarkymo pavyzdys. Didėjantį dvarų paveldo nykimą dabar lemia penki pagrindiniai praktiniai veiksniai: dvaro struktūros neapibrėžimas, dvarų palikimas be šeimininko, nesutvarkyti pastatų stogai, pastatų priežiūros stoka (šeimininko nebuvimas ar neūkiškas jų panaudojimas ir/ar laikymas), lėšų stoka ir netinkamas valstybinių institucijų darbas. Kiti objektai. Kernavėje esančios medinės koplytėlės (XVIII a.) vietomis suirusi fasadų apkalimo lentų mediena ir stogo danga (6.6 pav.). Mūrinė koplytėlės - mauzoliejaus vietomis negiliai sutrūkinėjęs ir nubyrėjęs fasadų tinkas, korozijos paveikta stogo ir karnizų skarda (6.7 pav.)

6.6 pav. Medinė koplytėlė 6.7 pav. Mūrinė koplytėlė – (Autorės nuotrauka) mauzoliejus (Autorės nuotrauka)

Kas atlikta? • Problemoms spręsti 2008 metais vykdyta „Kultūros veiklos vystymo ir nevalstybinių organizacijų rėmimo programa“, kurios vienas iš tikslų – išsaugoti savivaldybės teritorijoje esančias nekilnojamąsias ir kilnojamąsias kultūros paveldo vertybes. Šiam tikslui pasiekti atlikti šie darbai: ü suorganizuotos kultūros paveldo dienos; ü pagaminta ir pastatyta 15 rodyklių į piliakalnius ir dvarus; ü medinės koplyčios perkėlimas į Paširvinčio kapines; ü J. Užkurnio kapo sutvarkymas Pyplių kapinėse; 46

ü piliakalnių sutvarkymas – 50 proc.; ü koplytstulpio Lapelių k., Čiobiškio sen., atstatymas; ü atlikti Staškūniškio dvaro tyrinėjimo projektavimo darbai, 100 proc.; ü atlikti Juodiškio dvaro tyrinėjimo projektavimo darbai, 100 proc.; ü atlikti Paširvinčio kapinių projektavimo darbai, 100 proc.; ü pabaigti Čiobiškio dvaro arklidžių avarinės būklės likvidavimo darbai, 100 proc. (6.8 pav.); ü atlikti Paminklo partizanams Gelvonuose avarinės būklės likvidavimo darbai, 100 proc.

6.8 pav. Čiobiškio dvaro arklidžių tvarkymas Šaltinis: VĮ „Lietuvos paminklai“

• Parengtas Juodiškių buvusios dvaro sodybos (6.9 pav.) specialus planas. Planavimo tikslas: specialiajame plane (2 priedas) nustatytais sprendiniais užtikrinti buvusios dvaro sodybos fragmentų ir jų teritorijos išsaugojimą, taikomų paveldosaugos reikalavimų įteisinimą. Rengiant specialųjį planą natūroje apžiūrėti buvusios dvaro sodybos teritorijoje esantys mediniai ir mūriniai statiniai. Esamos būklės analizės stadijoje nustatyta, kad apibrėžta vertybės teritorija užtikrina tinkamą išlikusių vertingųjų savybių apsaugą. Siekiant nustatyti konkrečių tvarkymo 6.9 pav. Buvusi Juodiškių k. dvaro sodyba Šaltinis: Širvintų rajono savivaldybė priemonių sistemą bei paveldosaugos reikalavimus, atsižvelgiant į vertingųjų savybių pobūdį, atskirose komplekso dalyse pasiūlyti skirtingi saugojimo režimai bei nustatyti skirtingi statinių ir teritorijų tvarkymo reglamentai (Juodiškių.., 2011). • Pagal priemonę „Viešosios kultūrinio turizmo infrastruktūros plėtra“ 201 835 Lt skirta Raudonkos piliakalnio avarinės būklės likvidavimo darbams (Širvintų.., 2009). • Všį „Paveldosaugos mokymo centras“ ir Lietuvos pilių ir dvarų asociacija 2009-2010 m. vykdė projektą „Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų monitoringo diegimas“, kurį 47

įvykdžius suformuota dvarų sodybų 2010 m. stebėsenos ataskaita, kurioje pateikti dvarų sodybų teritorijų vertinimai. Iš vertintų dvidešimties davro sodybų, viena yra Širvintų rajone esanti Staškūniškio dvaro sodyba. Kas siūloma atlikti? • Minėtuose Širvintų rajono bendrojo plano nekilnojamojo kultūros paveldo sprendiniuose nurodyta, kad būtina parengti Čiobiškio dvaro sodybos ir Bartkuškio dvaro sodybos specialiuosius planus ar reglamentus, kurie užtikrintų šių dvarų sodybų išsaugojimą, pritaikymą bei įteisintų paveldosaugos reikalavimus ir konkrečių priemonių sistemą. • Valstybinio Kernavės rezervato tvarkymo plane (planavimo schemoje) pateiktos rezervato apsaugos ir tvarkybos perspektyvinės kryptys, kur siūloma rezervato buferinės apsaugos zonos fizinės apsaugos pozonyje esančias namų valdas išpirkti už valstybės lėšas. Tai siūloma atlikti siekiant visoje rezervato teritorijoje išeliminuoti bet kokią kraštovaizdžio vizualinės (regimosios) taršos atsiradimo galimybę. Taip pat išpirkus namų valdų sklypus nustotų galioti šiems sklypams nustatyti kelio servitutai. Įjungiant namų valdų sklypus į rezervato teritoriją, turėtų būti keičiamos rezervato ribos ir papildytas rezervato tvarkymo planas (planavimo schema) (Valstybinio.., 2011). • Siekiant Širvintų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano nekilnojamojo kultūros paveldo dalies sprendinių sistemingo ir rezultatyvaus įgyvendinimo proceso, siūloma atlikti įgyvendinimo stebėseną (monitoringą) kas 3 metus (skaičiuojant nuo 2008) šiais aspektais: ü kultūros paveldo apskaitos tikslinimas; ü nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos apimtys ir rezultatai; ü paveldosaugos situacijos/būklės gerėjimas; ü nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tinkamas pritaikymas; ü nekilnojamojo kultūros paveldo paruošimas turizmo plėtrai; ü valstybės ir savivaldybės bei savininkų lėšų, skiriamų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybai, apimtys. Bendrojo plano nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos sprendinių įgyvendinimo stebėsena (monitoringas) turi būti vykdoma pagal periodiškumo ir detalumo reikalavimus, nustatytus pagal objektų tipologiją, jų būklę, teisinę priklausomybę. Stebėsenos rezultatai: stebėjimo ir fiksavimo duomenys, vertingąsias savybes naikinančių ar žalojančių poveikių vertinimas, apibendrinimas ir prognozavimas turi būti teikiami už kultūros paveldo apsaugą ir teritorijų planavimą atsakingoms institucijoms (Širvintų.., 2009). • Tvarkyti piliakalnius ir juos supančias teritorijas, numatant turistinių maršrutų vystymui panaudojimo galimybę; 48

• Siekti, kad specialusis planas – Širvintų rajono savivaldybės kultūros paveldo tinklų schema periodiškai būtų tikslinama, atsižvelgiant į paskutinius Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių registro duomenis; • Saugoti želdinius ir želdynus, esančius kultūros paveldo objektų teritorijose, nes jie sudaro vieningą visumą su užstatymu, kuriam būdinga žmogaus veiklos, gamtinės ir istorinės aplinkos dermė. • Siekti, kad, pagal aiškius paveldosauginius reikalavimus sutvarkę ir pritaikę šiandieninei funkcijai kultūros paveldo objektą, šių objektų valdytojai gautų kompensaciją. Tai svarbu visiems objektams – tiek pavieniams (statiniams, piliakalniams ir kt.), tiek ir kompleksiniams (senamiesčiams, miesteliams, etnografiniams kaimams, dvarų sodyboms, parkams). • Planuojama, kad, įgyvendinus Širvintų rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (2009): ü bus atsižvelgta į nekilnojamojo kultūros paveldo objektų išsaugojimo būtinybę, vykdant urbanizacijos plėtrą rajone; ü bus parengti reikiami specialieji paveldosauginiai planai bei kiti paveldosaugos dokumentai aktualūs nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojams; ü efektyvesnis taps paveldo objektų išsaugojimas bei naudojimas, tame tarpe ir kultūrinio turizmo aspektu. Apibendrinant galima būtų teigti, jog Širvintų rajono savivaldybėje priemonės, užtikrinančios nekilnojamojo kultūros ir gamtos paveldo objektų apsaugą bei tinkamą naudojimą, yra taikomos arba numatomos taikyti vėliau. Rajone palaipsniui (6.10 pav.) siekiama gerų rezultatų paveldosaugos srityje.

6.10 pav. Paveldo objektų būklės gerinimo etapai

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Širvintų rajone:

IŠVADOS

Saugomos teritorijos užima 4,2 proc. Širvintų rajono teritorijos ploto, Lietuvoje šios teritorijos užima apie 15 proc. Širvintų rajono teritorijos bandrajame plane įvertinus biologinės įvairovės tyrimus ir įsteigus siūlomus gamtinius draustinius, saugomų teritorijų plotas rajone padidėtų 0,1 proc.

Saugomų teritorijų apsaugos statusas Valstybiniame Kernavės kultūriniame rezervate reglamentuotas rezervato lankymo ir naudojimo taisyklėse, rezervato buferinės apsaugos zonos individualiame apsaugos reglamente, parengtame nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiajame plane.

Įvertinus Širvintų rajono savivaldybės gamtos ir nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų būklę, nustatyta, kad • iš 15 rajone esančių piliakalnių: 1 sunaikintas; 5 yra apardyti arimų, gamtinių ir antropogeninių veiksnių paveikti 7 piliakalniai, tiek pat piliakalnių apaugę augmenija; • 3 dvarų sodybos yra blogos būklės, atnaujintos ir geriausiai prižiūrėtos yra Šešuolėlių I, Narvydiškio ir Lapšių dvarų sodybos.

Įvertinus nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų teritorijų apsaugą Širvintų rajone, nustatyta, kad: • Suformuota teisinė bazė šių objektų apsaugai yra pakankama; • Numatomos apsaugos priemonės integruotos į bendrąjį planavimą; • Užtikrintas objektų apsaugos statusas, tačiau nenurodytas jų būklės pagerinimui skirtas laikotarpis; • Nesudarytas kompensacijų mechanizmas kultūros paveldo objektų valdytojams už objektų sutvarkymą pagal paveldosauginius reikalavimus; • Dalies objektų, kaip potencialių turistų traukos objektų, įvaizdis nėra palankus. 51

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. ALEKNAVIČIUS, P. Žemės teisė. Kaunas, 2007. 2. BALTRŪNAS, V.; KARMAZA, B. Gelvonų apylinkų paleografija, geomorfologija ir geopaveldas. Lietuvos geologiniai tyrimai 2002-2005 . Iš: Gamta , 2006. 1. BAUBONIS, Z., KRANIAUSKAS, R., KVEDARAVIČIUS, M. Luokesų ežero senovės gyvenvietės povandeniniai archeologiniai tyrinėjimai. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. Vilnius, 2002, p. 229-231. 2. BAUBONIS, Z., MIKŠYS K., GRAŽULIS, A. Valstybinės kultūros paveldo komisijos 2010-06-19 išvažiuojamojo posėdžio į Vilniaus apskritį pažyma. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-04-13]. Prieiga per internetą: 3. BENDARAVIČIUS, B. Kraštotvarka. Kaunas: Ardiva, 2008 4. BUČAS, J. Paveldo ir paveldosaugos samprata pasitikus XXI amžių. 2009. [interaktyvus]. [ žiūrėta 2011-03-21]. Prieiga per Internetą: 5. Buv. dvaro sodybos Juodiškių k. apsaugos specialusis planas. Aiškinamasis raštas: 2007. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-09-21]. Prieiga per Internetą: 6. ČEPAITIENĖ, R. Šiuolaikinė paveldosauga: dvi vertinimo perspektyvos. Tarptautinės mokslinės konferencijos “Kultūrinio paveldo išsaugojimo kaimyninių tautų identitetui stiprinti” pranešimų medžiaga. Vilnius: 2008. interaktyvus]. [žiūrėta 2010-11-27]. Prieiga per Internetą: 7. EAGLES F. J. P, McCOOL F. S., HAYNES D.CH. Sustainable Tourism in Protected Areas. Guidelines for Planning and Management. Iš: Best Practice Protected Area Guidelines Series . The World Conservation Union, 2002. 8. Geologinis paveldas – geresnio pažinimo ir vertės supratimo linkme. 2010. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-03-21]. Prieiga per Internetą: 9. GRAŽULIS, A. Širvintų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano kultūros paveldo dalies analizė (vertinimas) ir jos santykis su specialiaisiais nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos planais. Pažyma. 2009. 10. IVOŠKA, J. Rekreacinių paslaugų ir verslo teisinė padėtis bei galimybės Lietuvos saugomose teritorijose [interaktyvus]. [žiūrėta 2010.11.27]. Prieiga per Internetą: 11. JOVAIŠA, E., BAYBONIS, Z., STEPANOVIČ, A. Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimas Lietuvoje 12. KOLESNIKOVA-KLUMBIENĖ, I. Ūkinės veiklos apribojimų įtaka žemės ūkio veiklai Lietuvos saugomose teritorijose. Magistrantūros studijų baigiamasis darbas. Akademija, 2006. 13. KRAVALE, L. Latvia’s Culture Programma’s Subprogram “ Cultural heritage”. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-03-21]. Prieiga per Internetą: 52

14. Kultūros veiklos vystymo ir nevalstybinių organizacijų rėmimo programa. Širvintos: 2008 . [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-01-21]. Prieiga per Internetą: 15. LEBIONKA, J. Polonizacijos procesas Širvintų krašte XIX a. Antrojoje pusėje. Iš: Lietuvos istorijos metraštis , 1997. 16. Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2010a [interaktyvus]. [žiūrėta 2010-10-03]. Prieiga per internetą: < http://www.ldb.lt> 17. Lietuvos dvarų duomenų bazė, [interaktyvus] 2010b, [žiūrėta 2010-11-13]. Prieiga per internetą: 18. Lietuvos piliakalniai [interaktyvus] 2010c. [žiūrėta 2010-12-03]. Prieiga per internetą: 19. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Iš: Valstybės žinios, 2008, Nr. 81-3183. 20. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. lapkričio 10 d. įsakymas Nr. ĮV-511 “Dėl Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato tvarkymo plano (planavimo schemos) rengimo ” [interaktyvus]. [žiūrėta 2010-11-15]. Prieiga per internetą: 21. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-11 įsakymas Nr.ĮV-119 „ Dėl Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato naudojimo ir lankymo taisyklių patvirtinimo “ Iš: Valstybės Žinios , 2005, Nr.50-1673 22. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas . Iš: Valstybės žinios, 2004, Nr. 153-5571. 23. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas. Iš: Valstybės žinios , 2001a, Nr. 108- 3902. 24. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas. Iš: Valstybės žinios, 2001b, Nr. 101-3597. 25. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas. Iš: Valstybės žinios, 2004, Nr. 21- 617. 26. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Iš: Valstybės žinios, 2004, Nr. 28-868. 27. LOITS, A. Social and Economic Integration of Cultural Heritage. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-03-21]. Prieiga per Internetą: 28. LUBINA, K. Protection and Preservation of Cultural Heritage in the Netherlands in the 21 st Century. Iš: Electronic Journal of Comparative Law, 2009. 29. MARCINKEVIČIUS, V., MIKŠYS, R.B., MIKULĖNAS, V. Nuošliaužos Lietuvoje [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-09-21]. Prieiga per Internetą: 30. MARKEVIČIENĖ, J. Šiuolaikinis visuomeninis transportas ir paveldo išsaugojimo alternatyvos, 2009. [interaktyvus]. [žiūrėta 2010-11-27]. Prieiga per Internetą: 31. MURZYN – KUPISZ, M. Sustainable approaches to natural environment and cultural heritage. Two sides of the same coin? [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-04-18]. Prieiga per internetą: . 53

32. Nacionalinė turizmo plėtros 2007 – 2010 m. programa . Vilnius, 2006. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-09-21]. Prieiga per Internetą: 33. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos [interaktyvus]. [žiūrėta 2010-12- 03]. Prieiga per internetą: < http://www.nzt.lt/> 34. NAVRUD, S., READY, R.C. Valuing Cultural Heritage. Great Britain. Oxford: 2002 35. Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairės . Vilnius, 2006, [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-11-18]. Prieiga per internetą: 36. Protected Planet [interaktyvus]. [žiūrėta 2010-12-03]. Prieiga per internetą: 37. RAUDONYTĖ, J. Ūkinė veikla Lietuvos valstybiniuose parkuose . Iš: Annales Geographicae , 2009. 38. Saugomų teritorijų kadastras [interaktyvus]. [žiūrėta 2010-10-08]. Prieiga per internetą: 39. Statistikos departamentas [interaktyvus]. [žiūrėta 2010-12-03]. Prieiga per internetą: 40. SU WILD RIVER The role of local government in environmental and heritage management. The Australian National University, Canberra, 2006. 41. Širvintų krašto gamta . Vilnius, 2003 42. Širvintų rajono savivaldybė [interaktyvus]. [žiūrėta 2010-10-03]. Prieiga per internetą: 43. Širvintų rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas, 2009 [interaktyvus]. [žiūrėta 2010-11-15]. Prieiga per internetą: 44. Širvintų rajono vietos plėtros strategija. Širvintos, 2008. [interaktyvus]. [žiūrėta 2010-11- 15]. Prieiga per internetą: 45. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos direktoriaus 2006-09-31 įsakymas Nr. ĮV-22 „ Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano rengimo ” Iš: Valstybės Žinios , 2006, Nr.95-3758. 46. VĮ Lietuvos paminklai [interaktyvus]. [žiūrėta 2010-12-03]. Prieiga per internetą: 47. WENJUN, LI; XIAODONG, GE; CHUNYAN, LIU. Hiking trails and tourism impact assessment in protected area: Jiuzhaigou biosphere reserve, China. Iš: Environmental Monitoring and Assessment . Peking University, 2005, 108: 279–293 48. ZABIELA, G. Piliakalnio vieta ir struktūra. Iš: Lietuvos archeologija , 2003. T.24, p.33- 56. 54

PRIEDAI