VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
KULTŪRŲ STUDIJŲ IR ETNOLOGIJOS KATEDRA
Rasa Gražytė – Bernotienė
TAUTOSAKOS RINKĖJO JAUNIAUS VYLIAUS ASMENYBĖ IR VEIKLA
Magistro baigiamasis darbas
Lyginamųjų kultūrų studijų programa, valstybinis kodas 612U80001 Etnologijos ir folkloristikos studijų kryptis
Vadovė Prof. dr. Gražina Kazlauskienė ______
(Moksl. Laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)
Apginta ……………………………………….. ______
(Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius) (Parašas) (Data)
Kaunas, 2016 TURINYS
SANTRAUKA ...... 3 SUMMARY ...... 4 ĮVADAS ...... 5 I . BIOGRAFIJOS APŽVALGA ...... 11 II. SVARBIAUSI ASMENYBĘ FORMAVĘ VEIKSNIAI ...... 15 1. Tėvai ...... 15 2. Politiniai įvykiai ...... 19 3. Ryšiai su partizanais ...... 24 4. Gyvenimas kaime ...... 27 5. Karinė tarnyba ...... 28 6. Knygos ...... 30 7. Darbinės patirtys ...... 31 8. Tautosakos rinkimas ...... 34 III . VEIKSNIAI, PASKATINĘ TAPTI TAUTOSAKOS RINKĖJU ...... 41 1. XX a. 7-9 dešimtmečio kultūrinis judėjimas ...... 41 2. Autoritetai – etnomuzikologai, tautosakininkai ...... 43 IV . TAUTOSAKOS RINKIMO SPECIFIKA ...... 47 1. Laikas ir vietos ...... 47 2. Darbo metodai ...... 49 3. Užrašytos tautosakos repertuaras ...... 54 4. Medžiagos rinkimo etapai ...... 57 IŠVADOS ...... 65 ŠALTINIAI ...... 67 LITERATŪROS SĄRAŠAS...... 68 PRIEDAI ...... 71
2
SANTRAUKA
Darbo centre – aktyvaus XX a. pab. – XXI a. pradžios Suvalkijos tautosakos rinkėjo Jauniaus Vyliaus asmenybė ir veikla. Nors tradicija rašyti apie svarbius tautosakos rinkėjus Lietuvoje ir užsienyje yra ryški, šis darbas – tikriausiai pirmasis tyrimas, kuriame pasitelkiama gyvo autobiografinio pasakojimo analizė. Darbo empirinis šaltinis – J. Vyliaus autobiografiniai interviu (bendra trukmė: 16 val. 50 min.). Analizuojant medžiagą, taikomos dvi biografinio metodo kryptys: generalizuojanti ir individualizuojanti, taip pat derinamos trys biografinių tyrimų metodologinės prieigos: realistinė, neopozityvistinė ir naratyvinė. Kiti darbe naudojami tyrimo metodai – aprašomasis bei interpretacinis. Darbe siekiama atskleisti J. Vyliaus asmenybę ir išanalizuoti įvairiopos su tautosakos rinkimu susijusios jo veiklos ypatumus, ypač gilinamasi, kokias J. Vyliaus asmenybės savybes atspindi jo gyvenimas ir veikla. Autobiografiniame J. Vyliaus pasakojime išryškėjo svarbiausi J. Vyliaus asmenybę formavę veiksniai, tokie kaip tėvai, politiniai įvykiai, ryšiai su partizanais, gyvenimas kaime, karinė tarnyba, knygos, darbinės patirtys ir tautosakos rinkimas. 30 metų trukusios tautosakos rinkimo veiklos ypatumų analizė atskleidė J. Vyliaus lankstumą ir drąsą keistis tobulinant darbo metodus, kritiškumą vykdant griežtą kūrinių atranką, darbo metodai parodė išskirtinį ryžtą, kantrybę, kruopštumą ir atsakingumą, taip pat sistemingumą, siekį tvarkyti, rūšiuoti ir tinkamai pateikti medžiagą. Išryškėjo susitelkimas į pateikėjo pozicijas, gebėjimas įvertinti pateikėjo psichologinę būklę, talentas su juo užmegzti giminystei artimus betarpiškus ryšius, išskirtinė ištikimybė ir pagarba jam. Pasakojimo būdas atskleidė gebėjimą įsijausti į pateikėjų gyvenimus, žavėjimąsi kaimo žmonėmis, ir tai, jog iš bendravimo su pateikėjais J. Vylius perėmė ne tik jų tautosaką, bet ir kalbos elementus. Iš apytiksliai 5730 užrašytų tautosakos vienetų, tautosakos repertuaro pagrindą sudaro dainos ir jis atspindi J. Vyliaus domėjimosi sritį: dainomis jis gėrisi, grožisi, gerai išmano senoviškų liaudies dainų specifiką ir kryptingai siekia jas fiksuoti. Taip pat J. Vyliui būdingas liaudies dainos kaip sinkretinės visumos suvokimas.
3
SUMMARY
The focus of this paper is Jaunius Vylius, his active personality and work within collection of folklore of “Suvalkija” cultural region from C20th till the begining of C21st. Even though by time- honoured tradition in Lithuania and abroad significant folklore collectors are researched to a great extent, this paper is probably the first investigation that invokes an analysis of live autobiography. An empirical source of this paper consists of Vylius’s autobiographical interviews (16 hours and 50 minutes duration). Two main directions of biographical method are applied in the analysis of data, namely generalizing and individualizing. Also, three main approaches to biographical history research are combined, precisely realist, neo-positivist and narrative. Other methods used in the paper include descriptive and interpretational. The paper seeks to unveil the personality of Vylius and provide an in-depth analysis of his work related to collecting folklore paying substantial amount of attention to Vylius’s personal characteristics reflected by his lifestyle and work. The analysis of 30 years duration work of collecting folklore has indicated Vylius’s flexibility and courage to change in order to improve work methods and has highlighted his critical eye in order to make careful selection of folklore pieces. His work methods proved him to have exceptional strength, patience, thoroughness and sense of responsibility as well as organisational skills, an ambition to manage, sort and provide material properly. The analysis has also proved Vylius to be concerned about attitudes of a respondent and has indicated Vylius’s need to assess respondent’s mental condition. Also, Vylius has proved to have a great talent to make close, immediate connections with people and analysis shows that he pays great respect to the informants. A type of narrative has shown an ability to empathize with lives of informants, his admiration to country people and has shown that not only Vylius has taken their folklore but also has used some linguistic elements of respondents. From approximately 5,730 written folklore pieces, fundamentals of repertoire of folklore are made of songs which prove Vylius’s interest in them. He admires, enjoys and knows specifications of old folk songs, strives to record them consistently. Also, Vylius distinguishes for perception of the folk song as a syncretic unit.
4
ĮVADAS
Tautosakos rinkėjų svarba – neabejotina. Jų dėka išsaugomi senosios kultūros reliktai, fiksuojama žodinės tradicijos kaita. Jaunius Vylius – aktyvus XX a. pab. – XXI a. pradžios Suvalkijos tautosakos rinkėjas ir skleidėjas, suvalkietiško kankliavimo gaivintojas, folkloro ansamblių, tautosakos būrelių vadovas. Įvardintu laikotarpiu jis buvo ir iki šiol yra vienintelis Suvalkijoje, surinkęs tiek daug vertingos savo krašto tautosakinės medžiagos ir ją iki šiol aktyviai populiarinantis. Šis asmuo reikšmingas ir dėl paties fakto, kad net XXI a. pradžioje, A. Žičkienės žodžiais – įsibėgėjant internetinio, SMS‘inio ir kitokių technologijų folkloro epochai – Jaunius Vylius fiksuoja būtent senąją tautosaką (Žičkienė 2004). Šio darbo objektas – tautosakos rinkėjo Jauniaus Vyliaus asmenybė ir veikla. Darbe sprendžiama problema, kokias J. Vyliaus asmenybės savybes atspindi jo gyvenimas ir veikla. Tikslas – atskleisti J. Vyliaus asmenybę ir išanalizuoti įvairiopos su tautosakos rinkimu susijusios jo veiklos ypatumus. Uždaviniai: 1. Pristatyti Jauniaus Vyliaus biografiją; 2. Išanalizuoti, kokie veiksniai turėjo įtakos Jauniaus Vyliaus charakterio ir pasaulėžiūros formavimuisi ir kokius asmenybės bruožus jie nulėmė; 3. Išanalizuoti svarbiausius veiksnius, paskatinusius tapti tautosakos rinkėju; 4. Aptarti J. Vyliaus tautosakos rinkimo laiko ir vietos aspektus; 5. Išanalizuoti tautosakos rinkimo ir užrašytos medžiagos tvarkymo metodiką; 6. Pristatyti surinktų tautosakos kūrinių repertuarą ir išryškinanti J. Vyliaus santykį su užrašyta medžiaga; 7. Aptarti reikšmingiausius tautosakos rinkimo etapus.
Metodologija ir tyrimo metodai Darbe remiamasi biografiniu metodu, kuris aktyviai plėtojamas sociologijos moksle (Kraniauskienė 2000), vis dažniau pasitelkiamas ir folkloristikoje (Būgienė 2011: 53-60). S. Kraniauskienės teigimu, biografinio metodo samprata žymi ne tik tam tikrą duomenų rinkimo ir analizės būdą, kuris tiria ir įvertina „istorinius gyvenimiškus liudijimus“, bet ir tam tikrus teorinius metodologinius principus (Kraniauskienė 2000: 78). Sociologijos moksle išskiriamos dvi biografinio
5 metodo kryptys: generalizuojanti, kuri biografijas naudoja kaip instrumentą socialiniams- struktūriniams procesams tirti, o individualiu pasaulio supratimu domisi tiek, kiek jis nulemtas socio- ekonominių struktūrinių santykių (Kraniauskienė 2000: 81), ir individualizuojanti, kuri gyvenimo istorijas traktuoja ne vien kaip instrumentą, bet ir kaip tyrimo dalyką, nagrinėja asmens savęs suvokimą, identifikacijos ypatumus, simbolinį pasaulio konstravimą, o socialiniais reiškiniais domimasi tik kaip tam tikros pasaulėžiūros faktais (Kraniauskienė 2000: 81, 86). Pirmoji kryptis orientuojasi į pasakojimo turinio tyrimą, o antroji dažnai tiria pačią pasakojimo formą. Lina Būgienė siūlo neatskirti abiejų krypčių: „Vis dėlto bene vaisingiausias metodologinis kelias, ko gero, būtų derinti abi kryptis: analizuoti tiek pasakojimų turinį, tiek formą, kuria tas turinys perteikiamas” (Būgienė 2011: 49). Principo derinti dvi biografinio metodo kryptis prisilaikoma ir mūsų darbe, tiriant Jauniaus Vyliaus asmenybę ir jo kaip tautosakos rinkėjo veiklos ypatumus. Biografiniuose tyrimuose skiriamos trys metodologinės prieigos: realistinė, neopozityvistinė ir naratyvinė (Miller 2000). Šiame darbe plačiai taikoma realistinė prieiga: tyrimo medžiaga traktuojama kaip atspindinti tikrą individo gyventą gyvenimą, jo įvykius, faktus, santykius, kurie savo ruožtu atspindi socialinius reiškinius, persipinančius su individo gyvenimu. Tyrimo objektas yra ne tik papasakota istorija (life story), bet ir gyventa istorija (life history), siekiama kuo tiksliau ir patikimiau atkurti įvykius, susijusius su J. Vyliaus vaikyste, jaunyste, tautosakos rinkimu. Darbe iš dalies taikoma ir neopozityvistinė prieiga, kai biografija traktuojama kaip papildanti ar iliustruojanti makro reiškinius. Ši prieiga aktualiausia analizuojant laikmetį, kai J. Vylius ėmėsi tautosakos rinkimo (paaiškėjo, jog jo veikla iliustruoja makro reiškinį – lietuviškos kultūros gaivinimo judėjimą). Darbe svarbus ir naratyvinis požiūris – tiriami paties J. Vyliaus požiūriai į savo gyvenimą, išreikšti istorijos pasakojimo metu, analizuojama papasakota gyvenimo istorija (life story). Taigi, darbe derinamos visos R. L. Miller išskirtos biografinių tyrimų metodologinės prieigos. Kiti darbe naudojami tyrimo metodai – aprašomasisis, interpretacinis ir kartografinis. Aprašomasis pasitelkiamas aptariant esminius J. Vyliaus gyvenimo įvykius bei tautosakos rinkimo veiklos specifiką (metodus, repertuarą, rinkimo etapus). Interpretacinis metodas pasitelkiamas nustatant svarbiausius veiksnius, turėjusius įtakos J. Vyliaus asmenybės formavimuisi, gilinantis į XX a. 7-9 dešimtmečio kultūrinio judėjimo įtaką J. Vyliaus pasirinkimui tapti tautosakos rinkėju, analizuojant J. Vyliaus pasakojimo fragmentus, siekiant išsiaiškinti, kokius asmenybės pasaulėžiūros, vertybių aspektus jie atskleidžia. Kartografinis metodas naudotajamas analizuojant vietoves, kuriose J. Vylius rinko tautosaką.
6
Šaltiniai ir literatūra Pirmasis darbo empirinis šaltinis – J. Vyliaus gyvenimo istorija, užrašyta 2014 m. lapkričio 13, 20, 23 dienomis (bendra trukmė: 10 val. 20 min.). Pirmasis ir antrasis biografiniai interviu vyko J. Vyliaus darbo vietoje – Marijampolės kraštotyros muziejuje, trečiasis – pateikėjo namuose Marijampolėje. Renkant medžiagą, naudotas pusiau struktūruotas interviu. Antrasis darbo empirinis šaltinis – 2016 m. sausio 17 d. užrašytas J. Vyliaus pasakojimas (trukmė: 6 val. 30 min.), kurio pagrindinė tema – tautosakos rinkimo specifika ir procesas. Tautosakos rinkimo procesui aptarti naudotas leitmotyvų interviu, kuriuo siekta fiksuoti įsimintiniausias patirtis skirtingais tautosakos rinkimo etapais. Interviu vyko pateikėjo namuose Marijampolėje. Visų interviu metu J. Vylius bendravo maloniai, atvirai dalinosi mintimis apie savo gyvenimą. Transkribuojant surinktą medžiagą siekta kiek įmanoma išsaugoti žodinę naratyvų raišką. Medžiaga saugoma Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros rankraštyne, bylų nr.: VDU ER 2584 ir VDU ER 2616. Šiam darbui aktuali medžiaga yra ir įvairūs straipsniai, susiję su J. Vyliaus veikla bei jo paties išleisti leidiniai. J. Vyliaus nuopelnus tautosakos rinkimo srityje jau yra aptaręs Povilas Krikščiūnas ir Aušra Žičkienė leidinyje „Paklausykit manę, jauno bernelio“, kurį sudarė pats Jaunius Vylius (Kriščiūnas, Žičkienė 2011). Leidinyje minėti mokslininkai pristato Jaunių Vylių kaip aktyvų tautosakos rinkėją, aptaria jo užrašytos medžiagos ypatybes, įvertina, kuo vertinga ši medžiaga, tačiau į J. Vyliaus asmenybę plačiau nesigilinama, išsamiai nenagrinėjama ir jo tautosakos rinkimo specifika – ne toks leidinio tikslas. Jaunius Vylius kaip Skriaudžių kanklininkų ansamblio vadovas aprašomas knygoje „Skriaudžių ansambliui KANKLĖS 100” (Alenskas 2006), tačiau čia Jaunius Vylius aptariamas tik tiek, kiek yra susijęs su ansamblio veikla. Apie J. Vylių rašyta ir laikraščiuose, pvz., laikraštyje „Suvalkietis“ rašoma apie J. Vyliaus kūrybos vakarą, skirtą aštuoniasdešimties metų jubiliejui (Linionienė 2013). Straipsnelyje akcentuojami kai kurie J. Vyliaus veiklos aspektai ir asmenybės bruožai. Vertingas šaltinis, nagrinėjant Jauniaus Vyliaus asmenybę ir veiklą, yra svarbiausi jo išleisti leidiniai: sudaryti tautosakos rinkiniai1, knygos ir straipsniai apie reikšmingus asmenis ir ansamblius2, vadovėliai3. Šie leidiniai atskleidžia J. Vyliaus domėjimosi sritis bei jose nuveiktą darbą.
1 Rinkiniai pagal pateikėjus: „Vai tu rugeli: Adelės Kazlauskienės tautosakos rinktinė“ (VVTR); „Iškasiu šulnelį: Anelės Prakapienės pateikta tautosaka“ (VIŠ). Rinkiniai pagal vietoves: „Išsirpo vasarėlė: Griškabūdžio apylinkių tautosaka“ (VIV); „Triobiškių dainos” (VTD). Kiti rinkiniai: „Paklausykit manę, jauno bernelio: Jauniaus Vyliaus užrašytos 7
Šiame darbe aktuali literatūra yra ir straipsniai, susiję su Jauniaus Vyliaus pasirinkimo tapti tautosakos rinkėju laikmečio kontekstu. Tai – Vyčio Čiubrinsko straipsnis „Įtvirtinant monokultūrinį tautiškumą transatlantinėje erdvėje: etnokultūrinio atgaivinimo ir diasporos nacionalizmo atvejai Lietuvoje ir JAV” (Čiubrinskas 2011), kuriame nagrinėjama XX a. 7–9 dešimtmečio etnokultūrinio atgaivinimo judėjimo tema, Romualdo Apanavičiaus, Eglės Aleknaitės ir kitų autorių leidinys „Etninės muzikos gaivinimo judėjimas Lietuvoje“ (Apanavičius, Aleknaitė et al. 2015) ir Virginijos Apanavičienės straipsnis „Lietuvių folkloro teatras – tautinio atgimimo šauklys“ (Apanavičienė 2009).
Tyrimų būklė ir darbo naujumas Tradicija rašyti apie žymius tautosakos rinkėjus Lietuvoje ir užsienyje yra gana ryški. Didesnės apimties studijų apie tautosakos rinkėjus Lietuvoje būta nemažai4. Jose dažniausiai aptariamas tautosakos rinkėjų gyvenimo kelias, nuveikti darbai, asmenybės bruožai, įvertinamas indėlis folkloristikoje, pristatoma surinkta tautosaka. Apie tautosakos rinkėją J. Vylių tokios studijos, žinoma, nebūta. Pasitaiko ir kitokio pobūdžio leidinių – išsiskiria knyga „Norbertas Vėlius“, sudaryta I. Seliukaitės ir P. Vitkuvienės. (Norbertas Vėlius 1999). Tai ištisas atsiminimų rinkinys, knygos leidėjų žodžiais – „įvairiapusiška labai patrauklios asmenybės mozaika“, sudaryta iš daugybės nedidelių skirtingų autorių straipsnelių apie Norbertą Vėlių – publikuojami prisiminimai, nekrologai ir straipsniai spaudoje, laidotuvių kalbos, paties N. Vėliaus kalbos bei autoriaus darbų bibliografija. Per šią medžiagą atskleidžiama N. Vėliaus asmenybė. Analizuoti tautosakos rinkėjų veiklą jiems paskiriant ištisus veikalus kitose šalyse imtasi kur kas anksčiau nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, nusipelniusio anglų liaudies dainų rinkėjo Cecil Sharp biografinė knyga pasirodė dar 1933 m. (Strangways, Karpeles 1933). Naujausias leidimas – tai išsami studija, itin detaliai pristatanti C. Sharp biografiją ir analizuojanti jo asmenybės bruožus, remiantis tautosakos rinkėjo ir jo artimųjų rankraščiais, dienoraščiais, laiškais ir kita rašytine medžiaga (Karpeles 1967). suvalkiečių tautosakos rinktinė“ (VPM); „Suvalkiečių tautosaka: Jurgis Dovydaitis“ (VST), „Šimtas ir vienas: rateliai, žaidimai, šokiai užrašyti Suvalkijoje“ (VŠIV). 2 Knygos: „Vincas Šlekys: gyvenimo ir veiklos apžvalga“ (Vylius 1995); „Pranui Puskunigiui – 145” (Vylius 2005); „Dvidešimt Sūduonios metų” (Vylius 1999), straipsniai: „Daina – tai viskas“ (Vylius 1997 a), „Tautosaka Marijampolės apskrityje” (Vylius 1997 b), „Skriaudžių kanklių ansamblis“ (Vylius 1988), „Kultūros veikėjas, kilęs iš Suvalkijos” (Vylius 1990), „Triobiškių dainos“ (Vylius 2005). 3 „Skambinkime suvalkiečių kanklėmis” (Vylius 1993), antrasis papildytas leidimas – „Skambinkime suvalkiečių kanklėmis” (Vylius 2010). 4 Minėtinos knygos: A. Jovaišo „Liudvikas Rėza“ (Jovaišas 1969), A. Jonyno „Liudvikas Rėza tautosakininkas“ (Jonynas 1989), A. Mockaus „Broliai Juškos: lietuvių dainų rinkėjai ir leidėjai“ (Mockus 2003), Lietuvos nacionalinio muziejaus knyga „Dr. Jonas Basanavičius“ (Jonas Basanavičius 2009), J. Vyliaus – „Vincas Šlekys: gyvenimo ir veiklos apžvalga“ (Vylius 1995). 8
Tautosakos rinkėjai, jų gyvenimo kelias, nuopelnai tautosakos rinkimo srityje Lietuvoje dažnai aptariami publikuojant jų surinktą medžiagą – tautosakos rinkinių įvaduose, pabaigos žodžiuose. Neretai tai – daugiau svarbių asmenų pristatymas, nei išsamūs tyrimai apie tautosakos rinkėjų asmenybes, pasaulėžiūrą, vertybes5, tačiau pasitaiko ir kiek išsamesnių tyrimų6. Užsienio literatūroje taip pat dažnos apžvalginio pobūdžio publikacijos tautosakos rinkiniuose, pavyzdžiui, pasakų rinkinio „The Complete Grimm's Fairy Tales” (Campbell 2013) įvade pristotomi tautosakos rinkėjai broliai Grimai, aptariama jų tautosakinė veikla, metodai ir asmenybės bruožai. Pastebėtina tendencija aptarti svarbius tautosakos rinkėjus minint sukaktis. Tokių straipsnių pasitaiko Stasio Skrodenio straipsnių rinkinyje „Folkloras ir gyvenimas“, pvz., minint 70-metį aprašoma bibliotekininkė tautosakos ir etnografinės medžiagos rinkėja entuziastė Marija Čilvinaitė (Skrodenis 2010: 449-450), minint 100-ąsias gimimo metines prisimenamas žymus etnologas ir tautosakininkas profesorius Juozas Baldžius-Baldauskas (Skrodenis 2010: 434-448). Šios tendencijos straipsnių apstu „Tautosakos darbuose“7. Pastarieji – dažniausiai nedidelės apimties, apžvalginio pobūdžio. Tačiau galime rasti ir kur kas išsamesnių tyrimų naujais aspektais, kaip Bronės Stundžienės straipsnis „Folkloro rinkėjo laboratorija iš arti: Norbertas Vėlius ir jo rankraščiai“ (Stundžienė 2008), kuriame, pasitelkus rankraščius, nagrinėjamas N. Vėliaus tarpusavio santykis su pateikėjais, įvaldyta tautosakos rinkimo metodika, rankraščiuose atsispindintys asmenybę ir mokslinę individualybę nulėmę bruožai. Kalbant apie užsienio mokslo žurnalus, tendencija aptarti tautosakos rinkėjus minint sukaktis itin ryški žurnaluose „Folklore“ (Anglija) ir „The Journal of American Folklore” (JAV). Pavyzdžiui, žurnale „Folklore“, minint kalendorinių papročių, pasakų ir sakmių užrašinėtojos anglės Christina Hole mirties metines, trumpai pristatomi jos nuveikti darbai, ryškinami asmenybės bruožai (Davidson, Brown 1986), o žurnale „The Journal of American Folklore”, minint tautosakos rinkėjo E. Gale Huntington, kuris užrašinėjusio tautosaką Masačusete ir Naujojoje Anglijoje (JAV), mirties metines,
5 Pavyzdžiui, V. Čiubrinsko pabaigos žodis J. Balio tautosakinės medžiagos rinkinio „Lietuvių kalendorinės šventės“ antrojo leidimo pabaigoje (Balys 1993: 302-307). 6 Pavyzdžiui, J. Lebedžio straipsnis apie S. Stanevičių rinkinyje „Dainos žemaičių“ (Lebedys 1954), K. Grigo straipsnis apie V. Kalvaitį rinkinyje „Prūsijos Lietuvių dainos“ (Grigas 1998), K. Grigo straipsnis apie S. Daukantą rinkinyje „Žemaičių tautosaka“ (Grigas 1983). Norberto Vėliaus straipsniai apie M. Slančiauską rinkiniuose „Šiaurės Lietuvos pasakos“ (Vėlius 1974), „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai“ (Vėlius 1975). 7 Pavyzdžiai: minint 90-ąsias gimimo metines, pristatomas vienas aktyviausių XX amžiaus tautosakos rinkėjų kunigas Antanas Valantinas (Kadžytė 2006), minint 100-ąsias gimimo metines, išsamiai aptariama įspūdinga tautosakinė Jono Balio veikla (Sauka 2009), minint 150-ąsias gimimo metines, prisimenamas Kristupas Jurkšaitis ir jo darbai tautosakos srityje (Sauka 2002), minint 100-ąsias gimimo metines, pristatoma didžiausią Lietuvoje asmeninį tautosakos archyvą sukaupusio Jurgio Dovydaičio asmenybė ir veikla (Jakubynienė 2007), minint 125-ąsias Vinco Krėvės metines, primenami rašytojo folklorinės veiklos aspektai – tautosakinės medžiagos rinkimas ir publikavimas (Daugirdaitė 2007). 9 aptariama jo biografija, pristatomas ir įvertinamas darbas muzikinio folkloro rinkimo ir populiarinimo srityje (Groce, Kaplan 1994). Bendra literatūros apie tautosakos rinkėjus apžvalga parodė, jog tautosakos rinkėjų asmenybės imamos aprašinėti dažniausiai po jų mirties, o tai, žinoma, tyrimus tik apsunkina. Interpretuojama įvairi rašytinė medžiaga: tautosakos rinkėjų užrašai, laiškai, autobiografijos, rankraščiai, renkami artimųjų atsiliepimai, tačiau paties asmens gyvai paklausti apie jo vertybes, reikšmingiausius postūmius, požiūrius jau nebeįmanoma. Todėl tyrimai primena rekonstrukcijas – asmenybių atkūrimą iš surinktų rašinių ar šalutinių pasakojimų. L. Būgienė tvirtina, jog rašytinės autobiografijos irgi turi savo vertę, tačiau specifiniai konkretaus žmogaus mąstymo ir jausenos niuansai geriausiai atsiskleidžia pasakojant gyvai (Būgienė 2011: 60). „Juk gerai apgalvojęs ir raštu išdėstęs savo pasakojimą, pateiks jį kitokį, nei ekspromtu išbėręs žodiniu pavidalu,” – teigia L. Būgienė (Būgienė 2011: 45). Dėl šios priežasties, esant galimybėms pasikalbėti su pačiu asmeniu, labai svarbu tyrime pagrindiniu metodu pasitelkti gyvą autobiografinio pasakojimo užrašymą. Pasitelkus autobiografinio pasakojimo užrašymą, rašyti būtent apie tautosakos rinkėją yra nauja.
Darbo struktūra Darbas pradedamas įvadu, kuriame pristatomas darbo objektas, tikslas, uždaviniai, problema, metodologija ir tyrimo metodai, šaltiniai ir literatūra, tyrimų būklė ir naujumas bei darbo struktūra. Dėstymą sudaro keturi skyriai: 1) Pirmame skyriuje pristatoma J. Vyliaus biografija; 2) Antrame skyriuje analizuojami svarbiausi J. Vyliaus asmenybę formavę faktoriai, tokie kaip tėvai, politiniai įvykiai, ryšiai su partizanais, gyvenimas kaime, karinė tarnyba, knygos, darbinės patirtys, tautosakos rinkimas; 3) Trečiame skyriuje analizuojami du svarbūs veiksniai, paskatinę J. Vylių tapti tautosakos rinkėju: XX a. 7-9 dešimtmečio kultūrinis judėjimas ir autoritetų etnomuzikologų, tautosakininkų įtaka; 4) Ketvirtame skyriuje aptariama J. Vyliaus tautosakos rinkimo specifika – darbo metodai, kūrinių repertuaras, reikšmingiausi rinkimo etapai, vietovės. Analizuojant tautosakos rinkimo veiklos specifiką, ryškinami J. Vyliaus asmenybės bruožai. Darbo gale pateikiamos išvados, šaltinių ir literatūros sąrašai bei priedai: abėcėlinis vietovių, kuriose J. Vylius rinko tautosaką, sąrašas, vietovių, kuriose rinkta tautosaka, žemėlapis, tautosakos rinkimo užrašų sąsiuvinių fragmentai, kasetės, į kurią įrašinėti garso įrašai, magnetofono, kuriuo kūriniai perrašyti į naujas juosteles, nuotraukos bei J. Vyliaus surinktų tautosakos vienetų skaičiaus 1981-2015 m. diagrama.
10
I . BIOGRAFIJOS APŽVALGA
Jaunius Vylius gimė 1933 m. Kaune karo lakūno Igno Vyliaus (gim. 1904 m. Telšių aps., Varnių vls., Pavandenės k.) ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakulteto studentės Petronėlės Ščiukaitės (gim. 1905 m. Kalvarijos aps., Kalvarijos vls., Tabarų k.) šeimoje. J. Vylius buvo antras vaikas šeimoje: 1931 m. gimė jo vyresnioji sesuo Jūratė, 1937 m. – jaunesnioji sesuo Živilė. J. Vyliaus vaikystė – sudėtinga. Iki pilnametystės gyvenamąją vietą J. Vylius pakeitė daugiau nei dešimt kartų. Šiai nuolatinei kaitai didelės įtakos turėjo politinė valstybės situacija ir, žinoma, Antrasis pasaulinis karas. Kiekvienas politinis pokytis tiesiogiai palietė ir blaškė Vylių šeimą, pradedant 1934 m. birželio 7 d. sukilimu prieš A. Smetoną, vėliau 1939 m. Vokietijos ultimatumu Lietuvai (tuo metu šeima gyveno Klaipėdoje), 1940 m. sovietų okupacija, prasidėjusiais trėmimais, 1941-aisiais – vokiečių kariuomenės įsiveržimu, 1944-aisiais – sovietų sugrįžimu, baigiant partizaniniu judėjimu. Šie įvykiai nulėmė J. Vyliaus persikėlimus iš vienos vietos į kitą ar net bėgimą, slapstymąsi. Persikėlimams iš vienos vietos į kitą daugiausiai įtakos turėjo neeilinė ryški J. Vyliaus tėvo asmenybė. J. Vyliaus tėvas – karo lakūnas kapitonas Ignas Vylius – buvo išskirtinio patriotiškumo aktyvus politinis veikėjas. Po Igno Vyliaus įsitraukimo į 1934 m. birželio 7 d. sukilimą, kurio metu buvo priešinamasi prezidento A. Smetonos sprendimams, pažiūroms, Ignas Vylius buvo išmestas iš Karo aviacijos. Tada jis įsidarbino Skuodo muitinėje, taigi šeima 1934 m. persikėlė gyventi į Skuodą. Vėliau tėvas įsidarbino Lietuvos aeroklubo Nidos sklandymo mokyklos viršininku, dirbo Klaipėdos muitinėje, taigi nuo 1936 m. šeima gyveno Klaipėdoje. 1939 m., kai vokiečiams buvo perleista Klaipėda, šeima pabėgo į Jurbarką, kur tėvas gavo vedėjo darbą „AB „Baltijos Loydo“ Jurbarko skyriuje. Gyvendamas Jurbarke J. Vylius baigė pradžios mokyklos pirmą skyrių. 1940 m. J. Vyliaus tėvas buvo suimtas už antismetoninę politinę veiklą, įkalintas VI forte, o
1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, nebuvo paleistas – perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Likę be tėvo, 1940 m. J. Vylius su motina ir seserimis persikėlė gyventi į Šakališkius (Marijampolės aps., Igliškėlių vls.), kur motina gavo mokytojos darbą, o J. Vylius baigė pradžios mokyklos antrą skyrių. Tačiau, prasidėjus trėmimams, motinai buvo pranešta apie tai, jog ji galimai įrašyta į tremtinių sąrašus, taigi 1940 m. šeima skubiai persikėlė į Tursučių k. (Marijampolės aps., Šunskų vls.) pas J. Vyliaus motinos tetą Mariją Daugirdaitę–Pavėsienę.
11
1941 m., kilus Vokietijos ir SSRS karui, J. Vyliaus tėvas išsilaisvino ir tapo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininku, todėl šeima netrukus persikėlė gyventi į Kauną, kur praleido trejus metus. Čia J. Vylius baigė pradžios mokyklos trečią ir ketvirtą skyrių bei gimnazijos pirmą klasę. 1942 m. tėvai sūnui nupirko akordeoną, J.Vylius juo labai susidomėjo, iš tėvo brolio Prano išmoko pirmąjį kūrinėlį, mokėsi groti savarankiškai. Gyvenant Kaune, J. Vyliaus tėvas prisidėjo prie nacionalistų partijos įkūrimo, tačiau po to, kai vokiečiai ją uždraudė, Igno Vyliaus veikla pakito – jis, J. Vyliaus žodžiais tariant, „persiorientavo 180 laipsnių ir išėjo į pogrindį“. Ignas Vylius tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadu. Po šių įvykių J. Vyliaus tėvas turėjo ypač slapstytis nuo nacistinės Vokietijos organizacijos – SS. 1944 m., kai tapo aišku, jog Vokietija pralaimi karą, J. Vylių su motina ir seserimis tėvas nuvežė atgal į Tursučių kaimą. J. Vyliaus tėvas tuo metu siūlė galimybę žmonai kartu su vaikais trauktis į Vokietiją, tačiau ši nepanoro atsiskirti nuo vyro, kuris buvo tvirtai apsisprendęs pasilikti. Taigi, tiek šį sprendimą, tiek daugumą aptartų gyvenamosios vietos keitimų nulėmė didelis šeimos prisirišimas prie Igno Vyliaus, noras gyventi arčiau jo, nepaisant pavojų. Nuo 1944 m. J. Vylius nebematė savo tėvo ir neturėjo apie jį žinių. Gyvenimas pas tetą Tursučių kaime truko keletą metų. Per šiuos metus J. Vylius baigė Šunskų gimnazijos antrą ir trečią klases. Nedingo noras muzikuoti, būdavo kviečiamas groti akordeonu šokiuose, vakarėliuose, taigi prasidėjo pirmieji kaip muzikanto pasirodymai. Tačiau netrukus teko išsikraustyti – 1946 m. J. Vylius su mama ir seserimis persikėlė į Marijampolę. Gyvenimo Marijampolėje pradžia buvo sunki ir varginga. Čia motina gavo sąskaitininkės darbą finansų skyriuje ir nedidelį būstą, kuriame J. Vylius gyvena iki šiol. 1946 m. J. Vylius pradėjo lankyti Marijampolės pirmąją gimnaziją (dabar – Rygiškių Jono gimnazija), kur susidomėjo gimnastika, ėmė aktyviai sportuoti, o dalyvaudamas moksleivių spartakiadoje Marijampolėje, laimėjo 1-ą vietą. Mokykloje taip pat domėjosi muzika, kelis kartus turėjo individualias akordeono pamokas pas gimnazijos muzikos mokytoją, trumpai lankė mokinių orkestrėlį, dalyvavo keliuose koncertuose. Groti mokėsi ir savarankiškai iš natų, kurias parsinešdavo sesuo (tuo metu ji mokėsi groti akordeonu Marijampolės mokytojų seminarijoje), nors pats natų gerai nepažinojo. Dėl pavojingų ryšių su partizanais J.Vyliumi susidomėjo saugumas, tad 1948 m. J. Vylius turėjo išvykti iš Marijampolės. 1948 – 1949 m. jis gyveno Laukžemyje (Kretingos aps., Darbėnų vls.) pas tėvo tėvus ir Vaidatoniuose (Tauragės aps., Skaudvilės vls.) pas dėdę. Trumpam sugrįžo į Marijampolę, kai buvo pakviestas dalyvauti 1949 m. Respublikinėje moksleivių spartakiadoje, kur iškovojo ketvirtąją vietą savo amžiaus grupėje. „Pats sėkmingiausias mano sportinis pasirodymas ir
12 pati nesėkmingiausia vieta,” – apie šią pergalę kalbėjo J. Vylius. 1950 m. J. Vylius vėl išvyko į Vaidatonius, metus mokėsi Skaudvilėje, kur baigė devintą klasę, toliau lavino muzikinius įgūdžius – dalyvavo mokinių orkestrėlyje. 1951 m., grįžęs į Marijampolę, J. Vylius įsidarbino Marijampolės finansų skyriuje mokesčių agentu (rinkėju), nes motina viena nebepajėgė išlaikyti šeimos. Čia J. Vylius buvo atsakingas už mokesčių rinkimą dviejose apylinkėse – Šilavoto ir Pasūduonės. Tai buvo pirmasis J. Vyliaus darbas už atlyginimą, kartu ir atsakingas įsipareigojimas išlaikyti šeimą. Dirbdamas J. Vylius dar mokėsi Marijampolės darbo jaunimo vakarinėje vidurinėje mokykloje. Tačiau migracijos laikotarpis šiuo sugrįžimu į Marijampolę nesibaigė. 1952 m., J. Vylius buvo paimtas į kariuomenę. Tada prasidėjo, J. Vyliaus žodžiais – „karinės katorgos metai“. Vienerius metus J. Vylius tarnavo Baltarusijoje, Babruiske, tada buvo išsiųstas mokytis į karinę medicinos mokyklą Rusijoje, netoli Leningrado, kur tapo kariniu sanitariniu instruktoriumi, vėliau grįžo į Babruiską pabaigti karinės tarnybos. 1955 m. J. Vylius sugrįžo į Marijampolę ir pradėjo naujus bandymus įsitvirtinti. Tęsė mokslus Marijampolės darbo jaunimo vakarinėje vidurinėje mokykloje, tačiau dvyliktoje klasėje buvo neprileistas prie egzaminų, nes netinkamai parašė rašinį apie tarybinę A. Gudaičio-Guzevičiaus knygą „Kalvio Ignoto teisybė“. 1956 m. J. Vylius pradėjo dirbti Marijampolės kultūros skyriuje inspektoriumi buhalteriu, kur išdirbo penkerius metus. Be to, jis dar grojo akordeonu tautinių šokių rateliuose Marijampolės rajkopsąjungoje ir Marijampolės kultūros namuose, taip pat buvo pakviestas vakarais groti Klimaitės kavinėje, o 1961 m. su sesers vyru Algiu Vitlipu sugalvojo, kad Marijampolėje reikalingas estradinis orkestras ir jį įkūrė. J. Vylius pasižymėjo kaip šio orkestro organizatorius – parūpino instrumentus, koncertinius drabužius, subūrė narius. 1961 m. J. Vylius buvo išmestas iš inspektoriaus buhalterio pareigų, nes dėl lietuvišką laiką rodančio laikrodžio nešiojimo buvo pradėta vykdyti revizija, kurios metu rasta netikslumų. Netekęs buhalterio darbo, 1962 m. J. Vylius įsidarbino meno vadovu Marijampolės kultūros namuose, kur ėmėsi pedagoginės veiklos – dirbo su vokalistais ir muzikantais, subūrė savo šokių orkestrėlį. Netrukus įsidarbino ir Marijampolės baldų fabrike meno vadovu, kur dirbo su moterų, vyrų ansambliais, choru – mokė dainavimo, taip pat Marijampolės grūdų produktų kombinate, kur mokytojavo kelis kartus per savaitę. Sesers primygtinai skatinamas 1962 m. J. Vylius įstojo į Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, kur neakivaizdiniu būdu trejus metus mokėsi akordeono specialybės. Besimokydamas gavo
13 užduotį užrašyti 10 liaudies dainų, taigi 1962 m. vasarą užrašė pirmuosius tautosakos kūrinius. 1964 m. mokslus nutraukė. Tęsdamas darbus Marijampolės baldų fabrike, Marijampolės grūdų produktų kombinate, J. Vylius gavo ir meno vadovo darbą Kazlų Rūdos bandomajame medienos darbų kombinate, o vėliau Vilkaviškio rajono Antupių kaimo kultūros namuose. Antupiuose J. Vylius išdirbo dešimt metų, o 1978 m., paskutiniaisiais darbo metais, J. Vylius parengė pirmąją liaudies dainų programėlę. Ši programa buvo atlikta tik vieną kartą, o kultūros namai uždaryti, tačiau noras dainuoti liaudies dainas išliko. 1979 m. Kazlų Rūdoje susikūrė folkloro ansamblis, kurio vadovu tapo J. Vylius ir sėkmingai vadovavo dvidešimt metų. Dar 1978 m. J. Vylius įsidarbino Skriaudžių kultūros namų meno vadovu, kur mokė Skriaudžių kanklių ansamblio dainininkes. Čia jis stebėjo kankliuotojus, susidomėjo kanklėmis ir nuo 1981 m. mokė ne tik dainavimo, bet ir kankliavimo, tapo Skriaudžių kanklių ansamblio vadovu, nors pats pirmą kartą pasirodė su kanklėmis tik 1986 m. Ansambliui J. Vylius vadovavo dešimtį metų. Pamatęs didelį liaudies dainų poreikį ansamblių repertuare, dar 1981 m. J. Vylius pradėjo užrašinėti liaudies dainas, dalyvavo ekspedicijose visoje Suvalkijoje ir šią veiklą kiekvienais metais atkakliai vykdė iki 2013 m. 1990 m. J. Vylius įsidarbino Marijampolės kraštotyros muziejuje laikinai, o nuo 1993 m. muziejuje gavo nuolatinį tautosakininko darbą, kur dirbo iki 2015 m. Šiuo metu vadovauja tautosakos mylėtojų būreliui „Marijampolės kanklinykai”, kuris propaguoja tradicinį suvalkietišką kankliavimą ir senąją tautosaką, moko vaikus kankliuoti. Darbo muziejuje metais J. Vylius išleido dešimt leidinių, susijusių su tautosaka ir etnine muzika, 2016-ais išleido vienuoliktąjį. 2007 m. už tradicinės kultūros puoselėjimą J. Vylius gavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Marijampolės apskrities administracijos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijas.
14
II. SVARBIAUSI ASMENYBĘ FORMAVĘ VEIKSNIAI
Šiame skyriuje aptariami svarbiausi J. Vyliaus asmenybę formavę veiksniai. Darbe laikomasi Erik Homburger Eriksono psichosocialinio vystymosi teorijos nuostatos, jog asmenybė bręsta ir formuojasi visą gyvenimą (Erikson 1963). Kai kuriuos asmenybę formavusius veiksnius J. Vylius pats aiškiai įvardijo, kiti atsiskleidė per įvairius pasakojimus apie įsimintinas praeities akimirkas. Tai anaiptol nėra visi faktoriai, kurie turėjo įtakos J. Vyliui, o tik labiausiai išryškėję gyvenimo istorijos pasakojime. Pastebėtina tai, jog savo gyvenimo istoriją J. Vylius dėstė savarankiškai, beveik nepertraukiant, o jo pasakojimas pasižymėjo nuoseklumu, aiškumu, racionalumu, konkretumu, savotišku punktyriškumu, bet kartu tęstiniu žvilgsniu į praeities įvykius. Turbūt šiai kalbėjimo manierai daugiausiai įtakos turėjo ilga pedagoginio ir folkloristinio darbo patirtis, reikalaujanti nuoseklumo, aiškumo, kruopštumo. Pasakojant savo gyvenimo istoriją, J. Vyliaus galvoje, regis, atgimdavo gyvi vaizdiniai, stebėtos situacijos, kurios išsiskirdavo iš bendro pasakojimo linijos: kalbėta išsamiau, spontaniškiau ir emocionaliau, pasakojimas neretai tapdavo gilus, jausmingas. Tokio gyvo vaizdinio pavyzdys – pasakojimas, kaip J. Vylius stebi okupantus rusus tetos sodyboje, valgančius rūgščius obuolius. Nors ši situacija atrodo nereikšminga, tačiau ji įsimenama, nes paveikė pasakotoją emocionaliai, privertė susimąstyti, nulėmė tam tikras pažiūras. Tokie pasakojimai atskleidžia įvairius reikšmingus aspektus, susijusius su J. Vyliaus asmenybe, todėl šiame darbe stengtasi cituoti kuo daugiau tokių pasakojimų ir plačiau juos aptarti. Darbe pateikiami ir kiti įvairūs J. Vyliaus pasakojimų fragmentai, kurie neretai yra kur kas vaizdingesni, įdomesni nei paprastas jų turinio atpasakojimas. Per juos galime pažinti patį pasakotoją, pajusti autentišką jo kalbą.
1. Tėvai
Neabejotiną įtaką J. Vyliaus asmenybei darė jo tėvai. L. Būgienė, lygindama vyrų ir moterų autobiografinius pasakojimus, pastebi, kad vyrams „iš šeimos santykių paprastai svarbiausi atrodo santykiai su tėvu“ (Būgienė 2012: 80). Šią tendenciją galime įžvelgti ir J. Vyliaus pasakojime – tėvui skiriamas kur kas didesnis dėmesys nei motinai, jo įtaką J. Vylius aiškiai įvertina ir įvardija. Kadangi
15 tėvo veikla nulėmė J. Vyliaus gyvenamosios vietos kaitą, tėvas yra centrinė ašis, aplink kurią „sukasi” J. Vyliaus vaikystės pasakojimas. Tuo tarpu apie motinos įtaką sūnui užsimenama tik fragmentiškai. Kalbėdamas apie motiną J. Vylius pabrėžė, kad ji patyrė daug vargo, ypač kai liko viena su trimis vaikais, taip pat užsiminė, kad ji buvo labai baili – visko bijodavo, itin saugojo savo vaikus. Daugiau apie motiną sužinome, kai kalbėdamas apie tarnybą SSRS kariuomenėje, J. Vylius pabrėžė, jog ten jį saugojo Dievas. Po šios išsakytos minties,
1 n u o t r a u k a: Vylių šeima 1933 m. Kaune, Aukštojoje Fredoje pasakojimas nukrypsta į religinius (iš kairės: Jaunius Vylius, motina, vyresnioji sesuo, tėvas.) dalykus: Šaltinis: J. Vyliaus asmeninis archyvas. Aš buvau labai pabažnas vaikas. Kai dar gyvenau Marijampolėje, kai tik atsikėlėm, aš ėjau tarnaut prie mišių. Ministrantas buvau. Buvau labai pamaldus. Mama buvo labai tikinti giliai. Tai va taip mus ir išauklėjo labai tikinčiais. Tada visi žmonės buvo labai tikintys. Tai tiktai kokie komunistai, padugnės, tai buvo bedieviai, o šiaip žmonės tai ir į bažnyčią eidavo, ir tikėjo Dievu, ir ir... tai sakau, gal mane Dievulis saugojo. (VDU ER 2584: 21) J. Vyliaus motina buvo bemaž svarbiausias asmuo, kuris formavo J. Vyliaus religines pažiūras. J. Vylius – praktikuojantis katalikas, save vadinantis Rymo kataliku. Pasakojimas rodo, kad J. Vyliaus religinės pažiūros – tvirtos, o okupantų antireliginė politika ne slopino, o stiprino religinių pažiūrų tvirtumą. Kalbant apie tėvo įtaką J. Vyliaus asmenybei, pažymėtina, kad pokalbio pradžioje J. Vylius, regis, visai nejučia pasakodamas apie tėvą išskyrė du pavyzdžius, akivaizdžiai liudijančius tėvo patriotiškumą. Pirmuoju pavyzdžiu pateikiamas faktas, jog Ignas Vylius dalyvavo 1923 m. Klaipėdos išvadavime. Antruoju pavyzdžiu tampa patriotiškus tėvo sprendimus liudijantis pasakojimas: Kai 1920-ais ar 1921-ais metais… Kada lenkai okupavo Vilnių? [Nutyla ir mąsto]. Tai tada, reiškia, visa šeima jo – jo šeima labai didelė – dešimt vaikų – keturi broliai, keturios seserys... Ir visi kalbėjo lenkiškai. Motina buvo tokio auklėjimo lenkiško. Buvo iš kažkokios bajorų giminės, aš net
16 nežinau dabar smulkiai. Bajor... Jos tėvai kažkokie ten pusiau bajorai. Tai... Tai jie kalbėjo lenkiškai. Kai tik lenkai užėmė Vilnių, tai va šitas, reiškia, mano tėvas buvo pats vyriausias vaikas. Tai jisai tada sukvietė visą šeimą prie vieno stalo ir pasakė: „Kad nuo šiol negirdėčiau nei vieno žodžio lenkiškai!”. Ir visi pradėjo kalbėt lietuviškai. (VDU ER 2584: 10) J. Vylius šį pasakojimą pradeda neužtikrintai, painiai, miglotai – abejojama, klausiama dėl Vilniaus okupacijos datos, svarstoma dėl tėvo šeimos sąsajų su bajorais, tačiau pasakojimas užbaigiamas tvirtai, pasitelkiant griežtą tėvo frazę, išsakomą sklandžiai, aktyviai tiesiogine kalba, pabrėžtinai tariant žodį „lenkiškai“ ir vainikuojant pasakojimą rezultatu: Ir visi pradėjo kalbėt lietuviškai. Toks pasakojimo būdas sustiprina jo įtaigumą, jo idėjos tvirtumą. Pasakojimo turinys atskleidžia itin ryžtingą, drąsų tėvo būdą. Taip pat itin simboliškai įprasminama Igno Vyliaus kova už Lietuvą, lietuviškumą – šią kovą jis pradėjo dar nuo savo šeimos. Tvirtą patriotišką bei drąsų tėvo būdą atspindi ir pasakojimas apie tėvo pasiūlymą motinai trauktis į Vokietiją 1944 m., artėjant vokiečiams: Aš nežinojau tada, bet jie... Tėvas ir mama... Tada jie sprendė klausimą – trauktis su vokiečiais ar likti čia. Tai tėvas, aišku, sakė: „Traukiamės... Tu traukis su vaikais. Aš nesitrauksiu, aš liksiu. Aš negaliu trauktis, žodžiu, man pareiga. Pareiga“. O, sako: „Tave – sėsk, va, sumetam su vaikais. Pasiimsi, kas būtiniausia, daiktų nereikia“. Žodžiu, daug žmonių tada bėgo. O mama pasakė: „Ne, jei tu nevažiuoji – ir aš nevažiuoju, ir aš lieku“. (VDU ER 2584: 49) Pasakojimas iliustruoja, kaip tvirtai Ignas Vyliaus laikėsi savo pažiūrų. Likti Lietuvoje jam buvo pareiga, vardan kurios buvo pasiryžęs net atsiskirti nuo savo šeimos. Be abejo, tėvo asmenybė didelės įtakos turėjo ir sūnaus pasaulėžiūros, vertybių raidai. Puikų pavyzdį, kaip tėvas ugdė savo vaikus rodo vienas J. Vyliaus prisiminimas iš laikotarpio, kai šeima gyveno pajūryje: Toks... toks prisiminimas iš ten [iš gyvenimo Klaipėdoje] liko, kad eidavom pasivaikščiot su tėvu. Tėvas mus vesdavosi pasivaikščiot į pajūrį, į pušynus kažkokius. Mes gyvenom ten, netoli... Kur yra pliažas... Smel... Smeltė... ne Smeltė, ne, ne Smel... Čia šitoj pusėj, Klaipėdoj... Neatsimenu, kaip tas rajonas Klaipėdos vadinosi. Bet ten buvo toks pušynėlis ir tėvas mus vesdavosi. Ir dažnai vesdavosi vakare. Ir jau būdavo prietema, kartais tamsu. Jis liepdavo mums bėgt į tą pušyną. Bėkit, suskaičiuokit iki kiek ten, ar kiek te, nubėkit ir grįžkit atgal. Įsivaizduojat? Tamsu. Mes vaikai. O jis liepia mums bėgt į tą pušyną. Jis taip ugdė mumyse drąsą. (VDU ER 2584: 6) J. Vylius pabrėžė, kad jam nebūdavo baisu bėgti į tamsą, nes buvo mažas ir bėgdavo, laikydamas sesers ranką. Didelę baimę jautė J. Vyliaus sesuo, kuri buvo dviem metais vyresnė. Nors
17 baimės pojūtis nėra išlikęs atsiminime, tačiau tai, kad J. Vylius papasakojo apie pasivaikščiojimus su tėvu, rodo, jog jie buvo kažkuo paveikūs, nes išliko atmintyje visam gyvenimui. J. Vylius prisiminė ir kitą įdomią tėvo ir vaikų bendravimą atspindinčią situaciją – joje Ignas Vylius mokė savo vaikus atskirti skirtingų lėktuvų garsus: Kai 1940 m. ėjo vokiečiai, tų lėktuvų mes negirdėjom, nematėm. Tiktai paskui, gyvendami Kaune mes pajutom lėktuvų… Lėktuvų buvimą akivaizdžiai, kada jie, rusai, užskrisdavo, pradėdavo bombarduot Kauną. Tada visi, reiškia... Namas mūsų buvo trijų aukštų. Visi žmonės, gyventojai, visi eidavom į rūsius, į rūsį. Išskyrus mano tėvą. Tėvas, atvirkščiai – jis lipdavo ant aukšto, ant palėpės, atsidarydavo ten langelį ir žiūrėdavo į tuos lėktuvus. Ir vesdavosi mus – mano seserį vyresnę ir mane. O mama su jauniausia seserim... Dar ten tokia moteriškė su mumis gyveno. Į rūsį lipdavo, kad nesubombarduotų. Nu, ir mes girdėdavom tuos rusų lėktuvus. Ūžimą. Tėvas mums aiškindavo, kaip pažint, kad čia rusų lėktuvai. Mums būdavo... „Kodėl tu... Iš kur tu žinai, kad čia rusų lėktuvai?“ Sako: „Rusų lėktuvai kitaip ūžia. Vokiečių lėktuvai ūžia kitaip“. Ir jis mums aiškino: vokiečių lėktuvai, kai skrenda, ūžimas yra lygus [vaizduoja lygų ūžimo garsą], o rusai, kai skrenda, jų lėktuvai – [vaizduoja rusų lėktuvų banguojantį garsą] su tokiais bangavimais. Nu ir, kadangi aš turėjau gerą klausą, aš labai įsiminiau tą rusų lėktuvų ūžesį – tikrai jis toks buvo. (VDU ER 2584: 44) Šis pasakojimas dar kartą rodo, kad J. Vyliaus tėvas buvo labai drąsus – pavojingą akimirką, kai visi slepiasi rūsiuose, jis slėptis neina. Kaip tikras karo lakūnas jis stebi okupantų lėktuvus. Kartu vedasi ir savo vaikus. J. Vylius puikiai prisimena, kokius klausimus uždavė savo tėvui tą, tikriausiai neramią, bet kartu jaudinančią akimirką, atsimena, kaip tėvas mokė pastebėti skirtumus tarp skirtingų lėktuvų ūžesių, akcentuoja patį klausymąsi. Be abejonės, tėvo, kaip karininko, amplua įkvėpė, skatino ir patį J. Vylių domėtis kariniais dalykais. J. Vylius pats užsiminė, kad vaikystėje domėjosi kariniais dalykais. Jis pasakojo, kad laikotarpiu, kai 1941-1944 m. gyveno Kaune, jis susirado draugą, gyvenusį gretimoje laiptinėje. Abu berniukai žaisdavo su mediniu povandeniniu laivu ir žaislinėmis torpedomis – torpedomis taikydavo į laivą, o pataikius – šis susprogdavo. „Va, tai mane tokie kariški, kariniai dalykai domino,“ – teigė J. Vylius. J. Vylius laiko tėvą autoritetu, nes, J. Vyliaus žodžiais, tėvas buvo žmogus, kuris turėjo savo tikslą, siekė jo ir paaukojo tam savo gyvastį. Sūnus aiškiai įvertina tėvo įtaką asmenybės formavimuisi. Paklaustas, ar tėvas perdavė patriotiškumą sūnui, J.Vylius aiškiai atsakė: „O, tai be jokios abejonės, čia kalbos negali būti“. J. Vyliaus teigimu, jo tėtis darė didžiausią įtaką jo politinėms pažiūroms. Tačiau,
18 pasak pateikėjo, šių pažiūrų formavimąsi sustiprino ir daugybė kitų politinių reiškinių, ypač, J. Vyliaus žodžiais – „visokios rusų baisybės“.
2. Politiniai įvykiai
J. Vyliaus atmintyje gausu atsiminimų apie asmenines patirtis, susijusias su įvairiais politiniais įvykiais, reiškiniais, karo realijomis, kurios paskatino įvairių nuostatų susiformavimą. Iš ankstyvosios vaikystės laikotarpio, kai J. Vylius su šeima gyveno Klaipėdoje, pateikėjo atmintyje išliko atsiminimas apie vyravusį priešiškumą tarp lietuvių ir vokiečių vaikų. J. Vylius įsidėmėjo faktą, kad seserį, einančią į mokyklą, vokiečiai vaikai apmėtydavo akmenimis. Atmintyje gimė ir vaizdinys apie savotišką kerštą: Greta mūsų namo, kur gyvenom, tvora... Gretimam name gyveno irgi vokiečiai. I ten buvo toks mažas vokietukas. Tai vieną kartą mes su seseria per tą tvorą... Ten tvora tokia buvo aklina tvora, gana aukšta tvora, bet prie jos buvo tokia šiukšlių dėžė. Mes ant tos dėžės užsilipdavom ir žiūrėdavom į tą vokietuką. Jis ten ateidavo... Neatsimenu, ar mes ten pykdavomės, ar mes ką ten, žodžiu... Tiktai tiek, kad paskui, jau kai sesuo gavo į kailį... Galbūt ją ten net ir pamušdavo tie vokietukai. Šito aš jau negaliu pasakyt, neatsimenu, žinau, kad kažkas būdavo. Kad mėtydavo – ją akmeniu metė kažkada. Tai mes irgi pasiėmėm akmenį, pasišaukėm tą vokietuką. Tas mažas buvo vokietukas – dar buvo kokių trijų-keturių metukų. Ir mes nuo tos tvoros užsilipę per tą tvorą paleidom ant jo akmenį [šypsosi]. Neatsimenu, pataikėm, ar nepataikėm, gal nepataikėm ten nieko, bet va toks priešiškumas. (VDU ER 2584: 5) Nėra aišku, kiek šis priešiškumas nulemtas politinės situacijos, o kiek tai – vaikiškos išdaigos. Tačiau atmintyje ilgam įstringa pirmieji smurto prieš šeimos narius motyvai ir kartu pirmieji paties J. Vyliaus vaikiški atsakomieji smurto veiksmai. Rezultatas nėra fiksuojamas – pataikė ar ne, įsimenamas pats veiksmas – akmens paleidimas, kurį vaikai tikriausiai puikiai suvokė kaip negražų, neprideramą veiksmą. Nors dabar toks poelgis pasakotojui kelia šypseną, tačiau vaikystėje turbūt buvo sukrečiantis nuotykis, kuris išliko atmintyje kaip lietuvių ir vokiečių vaikų priešiškumo liudijimas. J. Vyliaus vaikystės prisiminimuose ryškūs įspūdingi į Lietuvą įžengiančių kariuomenių vaizdiniai. Apie visus juos J. Vylius pasakojo emocionaliai, vaizdingai ir išskyrė juos kaip vienus ryškiausių vaikystės atsiminimų. Pirmasis įžengiančios okupantų kariuomenės vaizdinys vaiko akimis – 1940 m. Jurbarke pasirodanti sovietinė armija: O paskui Jurbarke kai gyvenom, kai aš ėjau į pradžios mokyklą, tai ten matėm, kai atėjo rusai. 1940 m. liepos... Birželio 15-tą, kai atvažiavo... Ar ten 15-ta buvo, ar 16-ta, ar 17-ta birželio nežinau,
19 bet, žodžiu, atvažiavo rusai su tais savo... Vadinamom su tom polūtorkom – tais tokiais sunkvežimiais blerbiančiais, mažais. Žodžiu, atvažiavo gatve. Ėjo gatve tokie. Smarvė tokia va. Atsimenu tą smarvę rusų kariuomenės. Baisi bjauri smarvė. Apvyniota a... Tokiais bintais kojos, blauzdos. Žodžiu, ir buvo žmonių... O tų žmonių tai buvo žydai. Žydai buvo. Moterys žydės. Su gėlėm. Ir mėtė į tuos rusus gėlėm. I davė juos gėlėm. Tai džiaugėsi baisiausia. (VDU ER 2584: 6) Pasakojimas rodo, jog J. Vylius sovietinės armijos įžengimo akimirką išgyveno pačiais įvairiausiais pojūčiais: jis fiksavo garsą – sunkvežimių blerbimą, fiksavo kvapą – kariuomenės smarvę, fiksavo vaizdus – eina, važiuoja kareiviai, bintais apvyniotos kojos, moterys žydės mėto gėles, fiksavo net ir emocijas – tvyrantį kareivių džiaugsmą. Taigi, okupacijos patyrimas tarsi susidėjo iš garsinių, vaizdinių, juslinių, emocinių fragmentų, todėl išliko ryškus iki šiol. Pasakojime galime įžvelgti akivaizdų sovietinės armijos atgrasumą J. Vyliui, kurį puikiai iliustruoja vaizdingas išsireiškimas – „Baisi bjauri smarvė“. 1941 m. J. Vyliui teko stebėti ir kitos okupantų armijos – vokiečių – pasirodymą: Tai va vokiečius irgi mačiau kaip atėjo [sako pabrėžtinai – atėjo]. Ten ėjo netoli vieškelis Šunskai – Sasnava, ten tiltas buvo per Šešupę. Va tai tuo vieškeliu ėjo vokiečiai. Važiavo dviračiais, ėjo pėsti, važiavo automobiliais, motociklais, sunkus transportas ten nevažiavo – nei tankai, nei sunkvežimiai, va tokie. Lengvas transportas. Koki jie buvo gražūs, tie vokiečiai, o, jergutėliau. Tai buvo vasara, tai buvo birželis. Nu ir... Ir žmonės kaimo žmonės irgi nešė jiems ir metė, dovanojo gėles. Nu, buvo baisu tada – 1940 metais, kai tas vežimas [tremtis] buvo, tai buvo labai baisu, labai slogu, tai jie mus išvadavo iš rusų, mums jie buvo išlaisvintojai. (VDU ER 2584: 8) Šis pasakojimas – daug šviesesnis. Fiksuojamos transporto priemonės, kurios yra lengvosios ir tikriausiai „neblerbia“ taip, kaip rusų kariuomenėje. Pabrėžiamas vokiečių grožis, paryškinant tai jaustuku „O, jergutėliau“. Šviesumo teikia ir nusakomas metų laikas – vasara. Minimos ir dovanojamos gėlės, tačiau jas dovanoja nebe žydai, o lietuviai, taigi pasakojamas konstruojamas kaip priešprieša anksčiau aptartam pasakojimui. Žinoma, šio pasakojimo pabaigoje randame ir paaiškinimą, kodėl vokiečių kariuomenė atrodė daug patrauklesnė – ji išvadavo nuo rusų, gąsdinančių trėmimais ir kitu teroru. Vokiečių kariuomenės pasirodymas tikriausiai teikė ir naujų vilčių, jog tėvas bus paleistas iš kalėjimo. Kodėl šis pasakojimas toks šviesus ir teigiamas, suprantame ir panagrinėję J. Vylius pateiktą pasakojimą apie tai, ką jis patyrė naktį prieš vokiečių kariuomenės stebėjimą einant vieškeliu: Naktį iš 22 d. birželio į 23 d. birželio. Tai va, tą naktį mes matėm vakarų pusėje... Matėm gaisus, matėm pašvaistes gaisrų. Matėm tokius blyksnius šviesos. Ten vyko didelis labai artilerijos apšaudymas. Vokiečiai pirmiausia pašaudė gerai iš patrankų, o tik paskui jau peržengė sieną. Ir ėjo.
20
Tai va, mes matėm ir girdėjom tuos visus šaudymus. Labai toli. Ten maždaug, nu, kokie trisdešimt kilometrų iki sienos nuo tos tetos Pavėsienės. Tai bet vis tiek mes girdėjom tuos visus bumbėjimus – bum bum. Karas. Karas. Va, tada, aš atsimenu, kad jau man buvo baisoka. Nes moterys visos – teta ir mano mama tą žodį „karas“, „karas“ tai jau tarė labai baisiai. <...> Prieš tam karui prasidedant labai bijojo mama ir ir teta ir ten kaimynės atėję, ir tas va Juozas Povilaitis, visi šnekėjo, kad nukankino rusai kunigus tris Lankeliškiuose. Nukankino, nužudė, iš iš... Reiškia, su kastuvais kryžius iš... Iškirto ant kūnų, odą lupo gyviem. Žodžiu, ten juos nukankino. Tai buvo va baisiai baisu. Va ir tas karas paskui tą naktį. Tai va tas baisumas to karo ir tų kankinimų rusų. (VDU ER 2584: 43) Šiame pasakojime ryški J. Vyliaus emocinė būklė – jis jautė baimę: „jau man buvo baisoka“, „buvo va baisiai baisu“, net žodį „karas“, J. Vyliaus teigimu, moterys tarė labai baisiai. J. Vylius mini, kad ryte visi bėgo prie vieškelio, kuriuo ėjo vokiečiai, ir „ten jau buvo labai linksma ir labai įdomu“. Nieko nuostabaus, kad didelę baimę ir nerimą stebint gaisrus, klausantis šiurpių realybės pasakojimų patyrusį vaiką, pokyčiams įvykus, apima džiugesys. J. Vylius užsiminė, kad jo patriotiškumą ypač paskatino 1944 m. rusų okupacija. Grįžtančius rusus J. Vylius taip pat regėjo savo akimis ir vaizdingai papasakojo apie šią okupaciją: O jau čia atėjo rusai. Ir atėjo su visais savo bjaurumais – vėl ta smarvė kareivių bjauri, vėl ėjo kareiviai, viską šlamštė... Ten teta turėjo sodą didelį, labai buvo daug obelų, visos buvo antaninės. Liepos mėnesį atėjo rusai, tie obuoliai dar rūgštūs buvo. Antaniniai – rudeniniai obuoliai. Jie... Tuos obuolius kaip jie briauškė! Su šakom ir rijo tiesiog nekramtydami [nusijuokia]. Baisus jiem buvo skonis. Ir ateidavo: „Хозяйка, покушать“. (VDU ER 2584: 10) Rusų kariuomenės elgesys bei kvapas čia tiesiogiai įvardijami „bjaurumais“. Atgrasiam elgesiui įvardyti vartojami vaizdingi veiksmažodžiai šlamštė, briauškė, rijo. Valgymo motyvas hiperbolizuojamas: rijo su šakom nekramtydami. Pabrėžiamas obuolių rūgštumas (juk antaniniai obuoliai vasaros viduryje dar netinkami valgyti), skonis įvardijamas baisiu. Pasakojimą vainikuoja ironiška rusiška frazė. Šiuo pasakojimu atsiskleidžia J. Vyliaus gebėjimas pasakojimą perteikti nepaprastai vaizdingai, o patys įvaizdžiai liudija, kokie atgrasūs rusų okupantai atrodė J.Vyliui. Antrojo pokalbio su J. Vyliumi metu, pateikėjas papasakojo dar vieną 1944 m. rusų okupacijos patirtį: Nu ir pralaukėm mes iki kol atėjo rusai. Iki tos liepos 31-os, kada užėjo rusai. Tai pirmiausia irgi užskrido lėktuvai. Užskrido lėktuvai, pašaudė, kažkur biški kokia bombukė lyg ir sprogo ar ką. Nu, ir mes [mąsto] bėgom iš namų. Reiškia, jeigu uždegs, numes bombą – tai mes žūsim, o jeigu mes išbėgsim į laukus… Buvo iškastas toks melioracijos griovys. Mes tuo grioviu grioviu… Ten tarp mūsų
21 ir kaimynų tas griovys buvo. Tai ėjom, į tą į tą griovį sulindom, žodžiu. Nu, kai kris bomba, tai mūsų skeveveldros nesužeis. Mes kaip apkasuose kokiuose tam griovy. Nu ir ir… Ir nieko. Tik paskui girdim: vūū vūū vūū ūžia kažkas keliu. Kažko… Važiuoja kažkokios sunkios mašinos, motorų gausmas. Žodžiu, tai tuoj iškišom galvas, žiūrim – rusų tankai eina. Jau iš rytų į vakarus. Tankai. Tai mama žiūrėjo žiūrėjo ir sako: „Rusų tankai. Tai jau dabar mes apgiedoti ant viso amželio“. Yra mano mamos žodžiai. Su tokia rezignacija, su tokiu... Pranašiška. Tai jai taip ir buvo – iki amžiaus galo jau jinai ir liko po rusais. (VDU ER 2584: 49) Pasakojimas dinamiškas – skrenda lėktuvai, girdėti šūvių garsai, J. Vylius su šeima bėga iš namų, lenda į griovį, keliu ūžia tankai. Vieni vaizdai keičia kitus, kol galiausiai juos vainikuoja reikšminga motinos frazė, kurią J. Vylius išsako lėtai, aiškiai, akcentuodamas jos prasmingumą. Pasakojimas nekelia abejonių, jog ši kritinė situacija ir mamos nevilties ir liūdesio pilni žodžiai, išlikę atmintyje iki šių dienų, turėjo paveikti J. Vyliaus asmenybę. Nors pasakojimai apie rusų įsiveržimus rodo didelį komunistų atgrasumą J. Vyliui, tačiau vaikystėje pasitaikė ir keletas paradoksalių situacijų, vertusių susimąstyti apie bendražmogiškumą, nepaisantį politinių pažiūrų. Du kartus J. Vyliaus šeimai ir pačiam J. Vyliui itin padėjo J. Vyliaus motinos mokslų draugė Izabelė Laukaitytė, kurią J. Vylius įvardija buvus „bjauria komuniste“. Moteris galimai buvo Marijampolės Švietimo skyriaus vedėja prie vykdomojo komiteto, aktyvi komunistų partijos dalyvė (1946 m. nužudyta partizanų). Pirmiausia, ji suorganizavo motinai darbą Šakališkiuose, kai šeima 1940 m. liko be pajamų (tėvas pasodintas į kalėjimą). Antra, ji išgelbėjo J. Vylių nuo mirtinos ligos – difterito, padėjusi gauti atidifteritinio serumo. „Ta Laukaitytė, ta, padėjo mamai... Man... Išgelbėjo man gyvastį. Tai aš jai turiu būt dėkingas, bet kad ji komunistė buvo... Labai buvo arši komunistė,“ – sakė J. Vylius. J. Vylius pateikė ir įdomų pasakojimą apie gyvenimą Kaune, kuris parodo, jog karo realijos buvo J. Vyliaus kasdienybė: Buvo labai įdomu, kai po Staliningrado mūšio atvežė į Kauną labai daug sužeistų vokiečių kareivių. Ir juos tiesiog vežte vežė ir šalia mūsų buvo karo ligoninė. Vytauto prospekte. Tai mes ėjom žiūrėt – jergutėliau, kokių ten jų nebuvo tiktai – ir be rankų, ir be kojų, ir be akių, ir… O jergutėliau, sužeistų. Baisybė. Vežė vežė juos ten tom mašinom tom… Visokiom mašinom vežė. Ne tik greitosios pagelbos. Jau ten neužteko. Jau ten buvo perpildyta ta ligoninė. Ir kitoj pusės buvo pastatas, ir tą pastatą vokiečiai paėmė, įrengė ten ligoninę, va būtent šitiems iš Rytų fronto vokiečių sužeistiems kareiviams gydyti. Nu, tai jau čia mums buvo… Nu, ir įdomu. Tie vokietukai ten… Tie kurie jau labai sunkūs, tai mes jų nematėm, bet tie kur lengviau ten… Sakysim, viena koja arba viena ranka, va ten
22 kur nors… Tai tie, būdavo, ir ir išeina ir į gatvę, ir per langus, žodžiu, ir šnekėdavo tenais su praeiviais, ir numesdavo ten mums ir šokolado ir saldainį kokį ar ką. Nu, tai mums buvo toks va, įdomus dalykas. Tos tragedijos aš nesuvokiau, nors tėvas aiškiai pasakė: viskas, vokiečiai karą pralaimėjo, ateis rusai. (VDU ER 2584: 45-46) Pasakojime akcentuota sužeistųjų gausa („O jergutėliau, sužeistų. Baisybė.”) bei sužalojimai – kraupūs, gluminantys vaizdai, rodę tragiškas karo pasekmes, greičiausiai kėlę tiek baimę, tiek atjautą, nors J. Vyliaus teigimu, tragedijos jis dar nesuvokė. Nepaisant to, atmintyje šie vaizdiniai išliko ilgam ir vėliau, žinoma, buvo suvokti ir įvertinti. Pasakojimas ryškina svarbų J. Vyliaus charakterio bruožą – smalsumą, kurio vedamas ateityje atliko daug reikšmingų darbų. Kai J. Vyliaus tėvas tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadu, šeimos gyvenimas pasikeitė: „Tada mums buvo truputėlį prasčiau jau. Jau tėvą mes retai matydavom. Kai ateidavo, tai jis ateidavo saugodamasis, slapstydamasis. Pabūdavo kiek, pavalgydavo,“ – pasakojo J. Vylius. SS ieškojo Igno Vyliaus, dažnai ateidavo į namus, norėdami suimti, todėl tėvui slapstytis padėjo ir vaikai: Tada tėvas buvo įvedęs pas mus tokią tvarką. Jis turėjo automobilį lengvą, paskui turėjo sunkvežimį. Nusipirkę jie naudodavo tą sunkvežimį ginklams vežt. Ir kai kam kitam galbūt, žodžiu. Jau ten buvo to sąjūdžio... Sąjūdžio viskas, nuosavybė. Kai jisai ateidavo, vienas iš mūsų vyresnių – arba aš, arba sesuo turėdavom išeit į gatvę ir stebėt, ar atvažiuoja SS, vokiečiai, ar neatvažiuoja. Stovim mes prie išė... Prie paradinių durų, žodžiu, žaidžiam tenais ką, stebim [rodo kaip stebi]. Pamatėm – atvažiavo automobilis. Pubububu į viršų. Pypt pypt pypt pypt pypt – ir skambinam. Neinam į vidų, tik paskambinam. I viskas, ir vėl lekiam žaist. (VDU ER 2584: 47) Išgirdęs sutartinį signalą tėvas skubiai išeidavo per kitą išėjimą – iš virtuvės laiptais buvo galima pakliūti į kiemą. Prieš ateidamas į namus, tėvas taip pat elgėsi itin apdairiai: Kada jis atvažiuodavo, vėl tuo sutartu signalu sustojęs šalia namo tiktai kitoje gatvės pusėje jisai pasignalizuodavo: pypt, pypt, pypt. Mes išgirsdavom, vaikai, atbėgdavom. - Nu, ar yr kas namie? - Nieko nėr, gali eit. Turėjom tokius sutartus signalus. Tai... Nu, man būdavo įdomu. (VDU ER 2584: 47) Šie pasakojimai rodo, kad vaikai būdavo Igno Vyliaus padėjėjai ir žvalgai, įtraukti į rizikingą slapstymosi procesą. Tuo metu, nevisai suprasdamas pavojų, J. Vylius priėmė tai kaip savotišką įdomų žaidimą. Tačiau pateikėjas iškart pateikia ir kitą pasakojimą, kuris rodo, jog šis žaidimas iš tiesų buvo labai bauginantis:
23
Bet vieną kartą buvo labai neįdomu. Vieną kartą atėjo esesininkai. Du ar trys. Atėjo ir atsivedė šunį. Man tas šuo buvo labai gražus. Didelis, vilkinis šuo. Jergutėliau. Su antsnukiu buvo. Ir atsisėdo tas vokietis – „Duok kėdę“. Mūsų butas buvo toks, reiškia, kad įėjus – didelis koridorius, keturkampas toks koridorius, ir iš to koridoriaus į vieną kambarį durys, į kitą kambarį durys, čia įėjimas, čia į vonią su tualetu ir į virtuvę durys [ant stalo pirštu braižo koridorių]. Va, keturkampas toks žodžiu. Ir: „Duok kėdę“. Žodžiu, atsisėdo ten. Užsirūkė, sėdi esesininkas. Su uniforma, su viskuo. Ir tas šuo ten prie jo, žodžiu. Sėdi ir laukia. Ir nieko nesako. „Neikit, niekur, niekam negalima eit“. Tai buvom namie tiktai mes dviese su seseria ir mama. Nu, mes vaikai. Reikia išeit ir pranešt tėvui. O jeigu tėvas ateis? Tai sesuo suko suko uodegą pro tą šunį. Tas žiūri, bet, žodžiu, jis nešoko, nekando nieko. Va, ir ir ir: „Tai aš einu. Aš einu pažaist“ [vaizduoja sesers balsą]. Pasiėmė lėlę. „Aš einu pažaist“ Tas: „Eik, žaisk“. Leido. Jinai išėjo [nusijuokia]. Ar tėvas tada atvažiavo, ar neatvažiavo, nežinau. Bet tas vokietis prasėdėjo visą dieną ir išėjo. (VDU ER 2584: 47-48) Klausantis šio pasakojimo galime tik įsivaizduoti, kokį nerimą ir baimę visą dieną jautė vaikai, kai jų namuose tėvo laukė esesininkas. Nėra abejonės, kad ši ir kitos aptartos patirtys buvo lemtingos J. Vyliaus politinėms pažiūroms susiformuoti. J. Vyliaus vaikystėje pastebime daugybę situacijų, kai okupantai – tiek vokiečiai, tiek rusai – pasirodo atgrasūs, bauginantys, gąsdinantys. Šios patirtys paskatino trauktis nuo okupantų ideologijų, ieškoti stiprybės lietuviškume. Kaip priešprieša okupantams, įkvepiantis pavyzdys, didelis patriotiškumo šaltinis atsiminimuose iškeliami partizanai.
3. Ryšiai su partizanais
Nors partizaninis karas taip pat yra politinis reiškinys, šiame darbe partizanų įtakos J. Vyliaus asmenybei aptarimas išskiriamas į atskirą poskyrį. To priežastis yra tai, jog J. Vyliaus pasakojimuose akcentuojamas ne pats partizaninis karas, o asmeniniai ryšiai su partizanais, kovotojų asmenybės. Kalbėdamas apie 1944 m. rusų okupaciją J. Vylius pastebi: „Vienintelė prošvaistė šviesi, iš tada šviesus atsiminimas – tai partizanai“. Pirmieji J. Vyliaus kontaktai su partizanais buvo gyvenant Tursučių kaime pas tetą. Čia partizanai lankėsi gana dažnai, ateidavo vakarais, praleisdavo naktį, o ryte J. Vylius jų dažniausiai neberasdavo. Partizanai daugiausiai bendravo su tetos samdytu bernu Juozu Povilaičiu, kuris buvo namų gaspadorius, geraširdis vyras, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, patriotas. J. Vylius buvo per jaunas, kad su juo kalbėtų partizanai, todėl jis stebėdavo ir klausydavosi: 1945 m. man buvo 12 metų. Aš jau supratau, man buvo labai įdomu, nepaprastai įdomu ir žingeidu ginklai jų. Žinot, berniukas. Tai va. Ir kaip jie elgėsi, ko.. Kokios buvo jų... Koki pasakojimai, 24 apie ką jie kalbėdavo aš viską girdėjau, viską dėjausi į... Kaip sakyt... Į savo vidų. Ir ir viskas liko – aš tiesiog va dabar juos matau. Mačiau ir ateinančius su ginklais, su uniformom, mačiau ir... Jie ten ir pamiegodavo, ir pasiilsėdavo, ir ginklus valydavo, ir prausdavosi – va, aš juos mačiau. Išsirengia iki marškinių. „Atnešk,teta, šalto vandens pilną bliūdą!“ Ir jisai ten prausiasi. Čia randas, čia randas [Rodo į savo šoną, ranką]. Nuo kulkų. (VDU ER 2584: 10-11) Šiame pasakojime J. Vyliaus stebėtų dalykų vardijimas primena filmo kadrus: partizanai eina su ginklais, uniformos, jie miega, jie valo ginklus, vienas jų prausiaisi, jo kūnas randuotas. Kadangi J. Vylius iš esmės buvo stebėtojas, atsiminimas taip pat neatsiejamas nuo vaizdinių fragmentų. J. Vylius pabrėžia, koks stiprus ir aiškus yra partizanų prisiminimas: aš tiesiog va dabar juos matau. Šiam pasakojimui būdinga tai, jog pradžioje jis dėstomas būtuoju laiku, bet galiausiai pavirsta dabartimi, tarsi pasakotojas sugrįžęs iš naujo žiūrėtų, kaip prausiasi partizanas. Pasakojimas parodo, kad atsiminimas yra labai gyvas ir itin reikšmingas. Pasakodamas apie partizanus, J. Vylius iš visų jų tarpo išskyrė kelias įsimintiniausias asmenybes. Viena jų – partizanas pavarde Popiera, slapyvardžiu Kardas, kurį J. Vylius atsimena kaip labai drąsų, energingą, valdingą, karininko pavyzdį: „kariškos laikysenos, kariškos mąstysenos, kariškos šnekėsenos vyras“ (VDU ER 2584: 40). Būtent šis partizanas išsirengia ir prausia savo randus cituotame pasakojime. J. Vyliaus teigimu, nei vienas kitas partizanas šitaip nesielgė, galbūt dėl to Kardas įstrigo J. Vyliaus atmintyje. Taip pat J. Vylius prisimena partizaną Joną Ciplijauską, slapyvardžiu Sakalas, kilusį iš turtingų ūkininkų šeimos, kuris išsiskyrė iš kitų: Nu, jis buvo toks ypatingas, skyrėsi iš visų kitų partizanų, skyrėsi. <...> Jo strategija veikimo, partizanavimo, buvo kiek kitokia. Jis mąstė žymiai plačiau. Jis būtinai reikalaudavo sąveikos su kitais – su kitais būriais, su kitais partizanais. Mes čia, mes čia... Kad visi žinotų, kur ką. Ir dažnai tie ryšiai trukinėdavo. Tai žodžiu, man buvo baisiai įdomu. Ir už tai jį vertino ir visi kiti. O be to jis buvo labai gražus stotingas vyras. Gražios išvaizdos. Jau ten jį visos buvo įsimylėję moterys, be jokios abejonės. (VDU ER 2584: 13) Detalūs pasakojimai apie atskiras partizanų asmenybes, jų charakterį, mąstymą rodo, jog J. Vylius partizanus artimai pažino, jie galimai tapdavo siekiamybėmis, idealais. Viena įsimintiniausių bendravimo su partizanais akimirkų buvo galimybė prisiliesti prie partizanų ginklų, juos „pačiupinėti“. J. Vylius itin išsamiai papasakojo apie šaunamuosius ginklus – jų rūšis, pabrėžiant skirtumus, šalį – gamintoją, privalumus ir trūkumus, išskyrė geriausią ginklą, kalbėjo, kokius ginklus paranku turėti einant grupe, vardijo granatų rūšis. Visa tai jis, tikriausiai, sužinojo iš
25 pačių partizanų ir išmoko visam gyvenimui. J. Vylius padaro gražią išvadą apie ryšio su partizanais poveikį jam pačiam: Tai va, tai tie tie partizanų, žodžiu, atėjimai, pašnekesiai, tas prisilietimas prie jų tiesiog prie randų, prie sužeidimų, prie ginklų, tas pajutimas tos atmosferos, kai jie ateidavo – o jergutėliau. Tai va. Taip... taip įėjo, kad jau liko iki... iki galo gyvenimo liko. (VDU ER 2584: 13) Ryšiai su partizanais nenutrūko ir persikėlus į Marijampolę. Čia atsirado naujų pažįstamų partizanų, taigi bendravimas su jais truko ne vienerius metus. Paklaustas, ar pats J. Vylius turėjo minčių tapti partizanu, jis atsakė: „O taip, žinoma, buvo, be jokios abejonės. Aš gi buvau paauglys. Tai jau mane tiesiog į tą pusę tempte tempė“ (VDU ER 2584: 39). Kai J. Vyliui buvo 14-a metų ir saugumas buvo pradėjęs domėtis J. Vyliumi dėl pažinčių su partizanais, J. Vylius buvo tvirtai apsisprendęs pasirinkti partizano kelią. Tačiau pas kaimynus apsilankantis partizanas kategoriškai atmetė šį sprendimą ir patarė J. Vyliui kuriam laikui išvykti iš Marijampolės pas gimines. J. Vyliaus teigimu, jis neatrodė tinkamas į partizanus dėl fizinių priežasčių – mažo ūgio. Jei ne ši aplinkybė, greičiausiai J. Vyliaus likimas būtų buvęs kitoks. Partizanai, kaip ir tėvas, J. Vyliui, įskiepijo patriotiškumą, suformavo politines pažiūras: Čia buvo antras veiksnys, kuris manyje tą patriotiškumą, tą lietuviškumą užtvirtino. Pirmas tai buvo tėvo veikla visa, tėvas, antra – partizaninis judėjimas. Va tai čia buvo du tokie veiksniai ir jau nebuvo jokių kompromisų, kai paskui šita visa... Kai užaugau, kai prasidėjo formuotis pasaulėžiūra, jau aš nenukrypau niekur. Niekur. Niekur. Nors buvo prie rusų, kai aš augau, kai jau buvau... Į vyrus jau pradėjau eiti, jau buvo tos jaunatviškos romantikos, bet viskas ėjo per rusiškas dainas, per rusiškus filmus, viskas per rusizmą, ir aš to nepriėmiau. Kažkaip... Nuo manęs viskas tas atsimušdavo, viskas atsimušdavo, niekas niekas man neprilipo. O daug jaunų žmonių nuėjo čia su tais komunistais. Ir į komjaunimą stojo. O, čia Jaunoji Gvardija! O čia buvo baisus dalykas! Nu, ką darysi. Taip buvo. Ne visiems tokia laimė teko bendraut su partizanais. Ne visiem. (VDU ER 2584: 13) Pasakojimas rodo, jog bendravimą su partizanais J. Vylius laiko laime, padėjusia atsiriboti nuo rusiškumo. Taigi, būtent šis bendravimas J. Vyliui teikė stiprybę ir įtvirtino politines pažiūras. Įdomu tai, kad ir vėliau sovietmečiu J. Vylius rado savotiškų būdų, veiklų, teikusių stiprybės ir padėjusių atsiriboti. Viena tokių veiklų – keliavimas motociklu, kurio ėmėsi, kai buvo atleistas iš inspektoriaus- buhalterio pareigų. Keliavimas teikė laisvės pojūtį, simbolinį išsilaisvinimą iš okupacinės valdžios suvaržymų. J. Vyliaus polinkį domėtis lietuvių liaudies muzika taip pat iš dalies skatino noras atsiriboti nuo sovietinį režimą ir jo vadus šlovinančios muzikos.
26
4. Gyvenimas kaime
J. Vyliaus atsiminimuose ryškūs gyvenimo kaime vaizdiniai. J. Vylius pasakojo apie Tursučių kaimą (Marijampolės aps., Šunskų vls.), kuriame gyveno apie trejus metus, ir Tabarų kaimą (Kalvarijos aps., Kalvarijos vls.), kuriame neretai atostogaudavo vasaromis. Šiuose kaimuose J. Vylius pažino kaimo žmonių gyvenimą: Matydavom ten visus darbus žemės ūkio. Va ten buvo mano pažintis su ūkininku – kaip ūkininkauja žmonės. Tas mamos brolis buvo toks stambus vyriškis, neuždydis, nedaug už mane didelesnis, bet va toks drūtas vyras, maišą jau būdavo jis pasiima ir neša, žodžiu... Ardavo ten su arkliais ir veždavo šieną, rugius kirsdavo, ten mačiau tą kirtimą rugių, tas pabaigtuves. Ten vestuves dar senoviškas mačiau, šiek tiek senoviškas. Nu ir va ten pažintis su kaimu, su žeme... Su Lietuvos žemės ūkiu, senuoju kaimu. Ten tas senasis kaimas. Ir čia, kur gyvenom pas tetą – ir ten buvo ūkis, buvo dirbami visi žemės ūkio darbai: ir ardavo tas tas Juozas, bernas, ir akėdavo, ir aš ten dažnai eidavau, ir ir buvo rugiai kertami, ir pabaigtuvės, ir kūlimai vykdavo, kiaulės pjovimas ir ir ir visa kita. (VDU ER 2584: 14) Pasakojime apstu įvairiausių kaimo žmonių darbų, kuriuos J. Vyliui teko stebėti, įvardijimų. Pats J. Vylius taip pat įsitraukdavo į tam tikrus darbus: Tai mums vaikams tai tų darbų neduodavo, bet mes niekur nuo tų darbų nesitraukdavom. Veždavo šieną, tai mes ant šalinės eidavom, reikėdavo sumint šieną. Atveža vežimą šieno, sumeta ant šalinės. „Nu, vaikai, eikit šokinėt ant šieno“. Mums reikėdavo jį suslėgt. Taigi mums malonumas didžiausias būdavo. Tam šiene tai te dūkdavom – ten ir kūliais virsdavom ir ir ir, žodžiu, buvo smagu. Nu o kai veždavo, sakysim, rugius... Veža rugius, tai važiuoja vežimas, važiuoja vyras ir tuos rugius meta, su šake meta vežimą, mergina vežime krauna, bet arkliai patys tai nevažiuoja. „Imk vadžias, pavažinėsi arklius“. Žodžiu, prie vienos rikės privažiuojam, stop, sustojam, tpruu. Važiuojam prie kitos rikės. Važiuodavom, gaudavom arklius pakėravot. <...> Tai va toks prisidėjimas prie tų darbų buvo. Svarbiausia, kad mes juos matydavom, kaip ten žmonės dirba. Ir dirbdav… Prakaitas plūsdavo, jergutėliau per rugiapjūtę. Aš nesuprasdavau tada, kad tai yra labai sunku. Man atrodė, kad ten labai smagu. Mes tik žiūrėdavom vaikai. O jie – tai prakaitas čiurkšlėmis eidavo, šlapi marškiniai būdavo – tiek vyrų, tiek moterų. Per rugiapjūtę, per šienapjūtę, per kūlimą. (VDU ER 2584: 14) Taigi, J. Vylius pasakoja, jog „nesitraukdavo“ nuo kaimo darbų – nedideli darbeliai jam teikdavo didelį malonumą, o sunkiai dirbančių žmonių stebėjimas atmintyje išsaugojo „plūstančio“, „čiurkšlėmis einančio“ prakaito, šlapių marškinių vaizdinius, kurie vėliau J. Vyliaus buvo įvertinti,
27 kaip sunkaus, atkaklaus kaimo žmonių darbo liudijimas. Gyvendamas pas giminaičius, įsitraukdamas į bendruomeninius kaimo darbus, J. Vylius veikiausiai suprato, jog šios dvi vietovės yra jo gimtoji žemė, nes būtent Tursučių ir Tabarų kaimus jis identifikuoja kaip savo gimtąjį kraštą. Taigi, kaimo žmonių gyvenimo pažinimas, teigiamos emocijos dirbant yra dar vienas J. Vyliaus asmenybę formavęs veiksnys.
5. Karinė tarnyba
J. Vylius į karinę tarnybą buvo paimtas netikėtai – tuo metu jis dirbo mokesčių rinkėju bei mokėsi Marijampolės darbo jaunimo mokykloje (1952 m.). Baigęs mokslus, J. Vylius ketino važiuoti studijuoti į Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, taigi karinė tarnyba sugriovė ateities planus. Pirmaisiais tarnybos metais J. Vylius jautėsi lyg pakliuvęs į visiškai svetimą trikdantį nelaisvės pasaulį: Visi įspūdžiai telpa į tą vieną apibūdinimą – karinė katorga [sako pabrėžtinai aiškiai]. Kitaip aš negaliu pavadinti. Tai buvo katorga. Nors tai buvo pati pradžia, kai nuvažiuoji, kai tave paima į tą visą rutiną, tai tiesiog atrodo, kad tu ne žmogus, o tiktai kažkoks daiktas, kuris eina kartu su visais kitais daiktais. Kažkokiu konvejeriu, ten komanda – ir visi einam ten, komanda – visi ten. Ir tu neturi nieko. Pats savęs neturi. Viskas svetima. Viskas kitaip. Viskas neįprasta. Tu net nespėji susivokt – jau tave ten veda. Nespėji susivokt – jau tau duoda per galvą su šepečiu, tave čia visą nuskuta visur ir išdezinfekuoja nuogą. Paskui tave įvelka į tą uniformą, į tuos čebatus ir veja tave. Išveja, išveda, visai dienai dirbi – skaldai akmenis. Gali – negali – nieks ten neklausia. Tau smagu – nesmagu. A tau sveika – ar tau nesveika – nieko. A tu nori valgyt – a tu nenori. Atėjo laikas pietums – davė silkės uodegą, duonos gabalą i viskas. (VDU ER 2584: 20) Pirmieji metai karinėje tarnyboje neabejotinai sukrėtė J. Vylių – jis jautėsi neturintis nieko, neturintis pats savęs. Juos būtų galima pavadinti intervencija, kuri greičiausiai dar labiau J. Vyliuje stiprino atgrasumą sovietams. Žinoma, nebuvo kitos išeities kaip tik paklusti esamai tvarkai. Antraisiais tarnybos metais J. Vyliui atsirado galimybė tapti kariniu sanitariniu instruktoriu, todėl jis išvyko mokytis į karo medicinos mokyklą netoli Leningrado. Sąlygos čia gerokai pasikeitė, tai vaizdžiai iliustruoja J. Vyliaus pasakojimas apie pakitusią mitybą: Jau ten į valgyklą ateidavom, keturiese susėsdavom prie stalelio ir padavėjos atnešdavo mums patiekalus. Atnešdavo sriubą, lėkštė, šaukštas, atnešdavo antrą patiekalą, peilis, šakutė, viskas. Kompotą atnešdavo stiklinėje. (VDU ER 2584: 21)
28
Silkės uodegos bei duonos gabalo įvaizdžius pakeičia padavėjų pagarbiai atnešamas pirmasis ir antrasis patiekalas, paserviruoti stalo įrankiai, kompotas. Tikriausiai tokios sąlygos paskatino vėl trumpam pasijusti žmogumi, palengvino adaptaciją. J. Vylius detaliai išvardino, kokių disciplinų mokėsi karo medicinos mokykloje, kokių praktinių įgūdžių įgavo, su kokiais sunkumais susidūrė (rusų kalbos nemokėjimas), teigė, kad mokslai jam buvo įdomūs. Baigęs mokslus ir grįžęs į savo pulką Baltarusijoje ėmė dirbti kaip sanitarinis instruktorius, o įrengus naują medicinos punktą, buvo paskirtas eiti viršilos pareigas (tapo atsakingas už visą medicinos punkto ūkį). Taigi, J. Vylius buvo išskirtas iš kitų, įvertintas. Deja, pareigų neteko, nes kartą nepaklausė gydytojo įsakymo palydėti ligonį į konsultaciją miesto poliklinikoje. J. Vylius atsisakė vykdyti įsakymą, nes tai buvo ne jo pareigos. Įdomu tai, kad nors iš esmės J. Vylius siekė teisybės, dabar šį įvykį sieja su savo puikybe: Truputėlį pasikėliau į puikybę. Gal per daug. (VDU ER 2584: 24). Po šio įvykio sekė griežtas pamokymas: J. Vylius neteko viršilos pareigų, buvo paskirtas į žvalgybos kuopą eiliniu kareiviu, kur tarnavo paskutiniuosius metus. L. Būgienė, apibendrinusi vyrų, tarnavusių sovietinėje armijoje (vyriausi pateikėjai gimę apie XX a. trečiojo dešimtmečio vidurį) pasakojimus pastebi, kad tarnyba
2 n u o t r a u k a: J. Vylius kariuomenėje yra vienas ryškesnių vyrų tapatybės formavimosi privalomoje karinėje tarnyboje momentų (Būgienė 2012: 81). Pasak autorės, nors tai ir ne sovietų kariuomenėje. Šaltinis: J. Vyliaus asmeninis archyvas. tarpukario Lietuvos kariuomenė, bet vis tiek buvo tam tikra „vyriškumo mokykla“, kuri grūdino vyrų charakterį, leido pajusti savo vertę, įgyti tam tikrų specifinių geografinių, techninių žinių ir įgūdžių, išplėsti akiratį (Būgienė 2012: 81). J. Vylių pajusti savo vertę skatino puikūs mokslo rezultatai karo medicinos mokykloje, paukštinimai laipsniuose ir pareigose, o grūdino griežtos, dažnai žmogiškumo ir teisingumo nepaisančios taisyklės. L. Būgienė taip pat pastebi, kad su tarnybos kariuomenėje įtaka „iš dalies susiję tokie vyrų pasakotojų bruožai, kaip dalykiškumas ir konkretumas“ (Būgienė 2012: 81). Šie bruožai neabejotinai būdingi ir J. Vyliui, tik nežinia, kiek jie nulemti būtent karinės tarnybos, kiek kitų patirčių. J. Vyliaus gyvenimo pasakojime randame gausybę dalykiškumą, konkretumą rodančių pasakojimo fragmentų.
29
Jau minėjome, kaip išsamiai ir aiškiai J. Vylius aptarė partizanų ginklus bei jų specifiką. Pasak L. Būgienės, kalbos konkretumas ir atsimenamos techninės detalės vyrams – labai svarbios, liudijančios jų profesionalumą ir išmanymą (Būgienė 2012: 82). Taip pat J. Vyliui būdingas ir platus apžvalginis žvilgsnis į tam tikrus dalykus. Antai pasakodamas, jog tapo karinio pulko sanitariniu instruktoriumi, J. Vylius detaliai paaiškina, jog pulką sudaro trys kuopos, kiekvienoje kuopoje yra po tris būrius, o kiekviename būryje yra po keturis skyrius, pulką sudaro maždaug nuo pusantro iki dviejų tūkstančių kareivių ir karininkų, kiekvienas pulkas turi medicininį punktą, kuriame yra chirurgas, vidaus ligų gydytojas, kartais dantistas. Taigi, J. Vyliui būdingas bruožas išsamiau paaiškinti reikšmingus dalykus, detalizuoti platesnes sistemas.
6. Knygos
J. Vyliaus pažiūroms didelę įtaką darė jo perskaitytos knygos. Jose J. Vylius atrasdavo minčių, kurios atrodė artimos. Jaunystėje skaityti J. Vylius itin mėgo: Aš labai daug skaitydavau. Kai jaunas buvau, mes su seseria buvom baisiausi skaitovai. Rydavom knygas. Tiesiog ryte rydavom. Kaip kas čia yra... Ar ar Viktoras Hugo, ar Balzakas yra pasakęs: „Aš jaunystėj labai daug skaitydavau, skaitydavau net ten kur niekas neskaito“ [nusijuokia]. (VDU ER 2584: 129) Šis pasakojimo fragmentas svarbus ne tik dėl vaizdingo pasakymo „ryte rydavom“, bet ir dėl to, kad parodo, jog kai kurie rašytojų žodžiai yra įstrigę J. Vyliaus galvoje ir yra spontaniškai pavartojami. Rašytojų mintis J. Vylius įterpia į savo pasakojimą ne kartą, pavyzdžiui, kalbėdamas apie draugystę su moterimi, mini sudėtingą T. Jaske-Choinskio mintį, jog „moters meilės išsižadėjimo auka viršija paprasto mirtingojo jėgas“. Tai, jog rašytojų mintys įaugusios į J. Vyliaus pasakojimą, leidžia tvirtinti, jog jis knygose rasdavo įvairių asmeninių patirčių „iliustracijas“, pagrindimus, semdavosi iš jų gyvenimo filosofijos. J. Vylius prisiminė, kaip skaitydavo naktimis, pasislėpęs po antklode, pasišviesdamas prožektoriumi, nes knygos jį labai traukė: „Miego nesinori, o knyga tokia įdomi, jergutėliau“ (VDU ER 2584: 129). Kartu su seserimi J. Vylius jaunystėje perskaitė daugybę pasaulinės literatūros knygų, tokių kaip Levo Tosltojaus „Ana Karenina“ „Prisikėlimas“, „Karas ir taika“, Victor Hugo „Vargdieniai“, „Paryžiaus katedra“, Onorė de Balzako „Tėvas Gorijo“ ir kitas. Didžiausią įspūdį jam paliko Levo Tolstojaus „Karas ir Taika“, iki dabar J. Vyliui priimtina Levo Tolstojaus filosofija:
30
Jo tas sukurtas įvaizdis, ne įvaizdis... Ta schema tokia filosofinė. Tai va, įstrigo man visam gyvenimui: kas yra lemta, žodžiu... Viskas yra lemta, nieko tu negali padaryti kitaip, negu yra lemta. Kai dabarty mums atrodo, kad mes galim daryt, ką norim... Kai šita dabartis nueina į praeitį, mes pasižiūrim iš toliau, tai mums tik tada išaiškėja, kad mes kitaip ir negalėjom padaryt, tik taip, tokios buvo sąlygos. Kitaip ir negalėjo atsitikti, tiktai taip, kaip atsitiko. Toks filosofinis Levo Tolstojaus požiūris. Nu, man jis patiko, aš juo įtikėjau ir iki dabar aš juo tikiu. Lemtis yra. Kas lemta, to neišvengsi. (VDU ER 2584: 130) J. Vylius papasakojo ir apie kitą knygą, kurią perskaityti, kaip pats sakė, skatino noras ieškoti, atrasti, suprasti gyvenimą. Tai – Fr. W. Förster „Kristus ir žmonių gyvenimas“, kurią J. Vylius visai netyčia rado savo namuose būdamas trylikos metų (tai buvo motinos studijų laikų knyga). Pasak J. Vylius, ši Fr. W. Försterio knyga ir L. Tolstojaus bei V. Hugo knygos suformavo jo pasaulėžiūrą: Tada man buvo nepaprastai įdomu. Jinai [Försterio knyga] suformavo mano pasaulėžiūrą, ko gero. Va, Levas Tolstojus savo likimo teorija. Viktoras Hugo su savo gerumu: gerumas visada visur išlenda, visur jo reikia, atsiperka gerumas visur. Nu, ir Försteris. Försteris su Kristum, kuris buvo žmogus. Ir neretai dabar užklystama ant tokios minties. Nu, Dievas tai Dievas, bet jis ir žmogus buvo. Jis ir jautė, viską lygiai teip kaip mes žmonės, nesvarbu, kad jis buvo Dievas. Jam buvo ir skaudu, ir gėda, ir apmaudu, ir ir... Bet jis buvo Dievas. Ir ėjo, nešė, kryžių. Nu, svarbiausias dalykas yra tas, kad tas Dievas žmogus, kaip sako Försteris – dievažmogis, jis rodė mums, kaip mes turim eit per gyvenimą, kaip mes turim elgtis. O to elgesio yra tik viena taisyklė, tik vienas modelis, tik vienas dalykas – mylėt reikia kitus žmones. Nieko daugiau nereikia. (VDU ER 2584: 131) Šis iškalbingas pasakojimas atskleidžia esminius J. Vyliaus įsitikinimus: tikėjimą lemtimi, gerumo ir meilės dalinimo kaip sektino elgesio iškėlimą.
7. Darbinės patirtys
Darbinės patirtys taip pat buvo svarbus veiksnys, formavęs J. Vyliaus asmenybę. Šiame skyriuje nesigilinama į reikšmingiausia laikytiną J. Vyliaus veiklą – tautosakos rinkimą. Ji aptariama sekančiame skyriuje. Darbas J. Vyliui nebuvo svetimas nuo mažumės. Kai šeima persikėlė į Marijampolę (J. Vyliui buvo trylika metų), J. Vyliui atsirado daug vyriškų buitinių šeimyninių pareigų, tokių kaip malkų kapojimas, vandens nešiojimas. Vargingas gyvenimas skatino darbštumą. Dirbti mokesčiu rinkėju J. Vylius pradėjo dar besimokydamas mokykloje, 1951 m., taip pat ne savo noru, o dėl susiklosčiusių
31 aplinkybių – motina viena nebepajėgė išlaikyti šeimos. Taigi, pirmasis darbas kartu buvo ir įsipareigojimas išlaikyti šeimą, svarbi atsakomybė, savarankiškumo ugdymas. Apie šį laikotarpį J. Vylius sakė: „Ir visai buvo nesunku. Buvau jaunas, sveikas vyras. Jau vyras buvau“ (VDU ER 2584: 20). Šie žodžiai atspindi, jog J. Vylius, pirmąjį darbą ir naujas atsakomybes įvertina kaip jo statuso pasikeitimą – jis nebe vaikas, nebe jaunuolis, save jau identifikuoja kaip vyrą. Ankstyvos darbinės patirtys skatino greičiau subręsti, pereiti į suaugusiųjų pasaulį. Grįžęs po kariuomenės, 1956 m. J. Vylius pradėjo dirbti Marijampolės kultūros skyriuje inspektoriumi buhalteriu, kur išdirbo penkerius metus. Per šiuos metus nuolat keitėsi skyriaus vedėjai, jų kaita ir abejingumas nulėmė tai, jog J. Vylius beveik visus reikalus tvarkė pats, todėl darbas reikalavo didelės atsakomybės, kruopštumo, atidumo. Be to, J. Vylius dar rasdavo laiko akomponuoti keliems šokių rateliams, muzikuoti Klimaitės kavinėje, taigi buvo itin energingas ir veiklus. Darbo kultūros skyriuje metu J. Vyliui atsirado galimybių įgyventi ir kai kurias savo idėjas – nupirkti instrumentų orkestrui, kurį nusprendė įkurti kartu su draugu Algiu Vitlipu, taip pat įsigyti sunkvežimį orkestro kelionėms. Šių idėjų įgyvendinimas rodo, jog J. Vylius buvo kūrybiškas ir drąsus imtis permainų, jo darbai jau gerokai pranoko buhalterio pareigas. Deja, J. Vylius neįtiko tuometinei valdžiai dėl nedidelės smulkmenos – jis nešiojo laikrodį, kuris rodė lietuvišką, o ne rusišką laiką. Dėl šios priežasties buvo pradėta vykdyti revizija, kurios metu rasta pretekstų J. Vylių atleisti iš darbo. Dabar J. Vylius šį įvykį įvertina kaip moralinį smūgį: Tai man buvo truputėlį va toks... Nu kaip čia pasakius, [galvoja] nemalonus. Gal per švelniai pasakiau. Čia buvo toks gana smūgis moralinis man nemažas. Toks mano pralaimėjimas. Bet tai čia buvo viskas už tą puikybę. Kad aš, reiškia, turėdamas galią, aš pradėjau čia savivaliaut. Ir tą orkestrą nupirkau, ir mes tą orkestrą įkūrėm, ir koncertavom, ir visi... Ir visi partiniai ir girdėjo, ir gyrė, ir džiaugėsi, bet va kadangi tas laikrodis mano eina smetoniškai, tai jau aš netikau. (VDU ER 2584: 27) Pasakojimas rodo, kad J. Vylius yra linkęs analizuoti savo pralaimėjimus, juos permąstyti. Atleidimą iš inspektoriaus-buhalterio darbo, kaip ir atleidimą iš viršilos pareigų kariuomenėje, J. Vylius sieja su savo puikybe, kaltina patį save. Taigi, abu atsitikimai, nors ir pilni neteisybės, tačiau J. Vyliui buvo griežtos gyvenimo pamokos – jis neteko atkakliu darbu užsitarnauto statuso dėl gana paradoksalių priežasčių. Abu minėti pralaimėjimai susiję su J. Vyliaus laisvės varžymu: karinėje tarnyboje jis buvo priverstas paklusti nenuginčijamiems viršesniųjų įsakymams, o dirbdamas kultūros skyriuje turėjo būti sovietinės valdžios primestos tvarkos vergas. Dėl bandymų nepaklusti suvaržymams J. Vylius yra nubaudžiamas. Analogiškai J. Vylius nukenčia ir mokykloje, besimokydamas dvyliktoje klasėje: jis
32 atsisako rašinyje iškelti tarybinės A. Gudaičio-Guzevičiaus knygos „Kalvio Ignoto teisybė“ reikšmę, vietoj to, parašo, kad knyga yra nevertinga, dėl to jam neleidžiama laikyti egzaminų. Pastarasis pavyzdys taip pat rodo, kad dar besimokydamas J. Vylius buvo itin tvirtų politinių pažiūrų. Įdomus J. Vyliaus asmeninis atsakas į atleidimą iš inspektoriaus-buhalterio pareigų, kuris buvo tarsi priešprieša suvaržymams – J. Vylius nusipirko motociklą ir ėmė keliauti: Tai buvo labai geras laikas. Mano gyvenime. Tai buvo vienas iš gražiausių laikotarpių. Toks ištrūkimas iš kasdienybės, ištrūkimas iš tos okupacinės valdžios. Kad tu esi vienas ir tu gali važiuot, kur tu nori. Niekas tavęs netrukdo, nieks tau neliepia. Ne kariuomenėj. Ne darbe. Kad būtinai tu čia turi atsėdėt, turi čia, žodžiu, va teip ir teip, nuo iki, ir klausytis tų, reiškia, instruktorių, tų instruktažų, partinių visokių. Nu, va toks laisvės pojūtis. Davė tas važiavimas man laisvės pojūtį. Tai buvo labai tiesiog reikalinga... Man atrodo, kad, jei ne tas motociklas, aš būčiau uždusęs. Nuo tos prievartos komunistinės, nuo tos propagandos bjaurios, nuo tų šmeižtų. Ypač partizanus šmeiždavo – tai man baisiausias dalykas. Banditais vadina tuos... Reiškia, pagal tą patarlę: „Kas ant kito sako, tai pats dergia ant tako“. Tai va, tie patys banditai tuos, kurie su jais kariavo, vadina banditais. Tai čia baisiausias dalykas man. (VDU ER 2584: 28) Pasakojimas parodo, kad J. Vylius yra jautri asmenybė ir okupacinės valdžios suvaržymai bei propaganda jam buvo sunkiai pakeliama realybė. Ši realybė buvo neatsiejama nuo J. Vyliaus darbinių patirčių. Simbolinis atsiribojimas nuo šios realybės leido atrasti jėgų gyventi toliau, ištverti pralaimėjimus. Netekęs buhalterio darbo, J. Vylius greitai susirado naujų veiklų – ėmėsi vadovauti muzikos ansambliams, chorui, mokyti vokalistus ir muzikantus, taip pat įstojo mokytis į Vilniaus Tallat- Kelpšos muzikos mokyklą, bet mokslus metė, vėliau gana ilgą laiką dirbo meno vadovu net keturiose įstaigose vienu metu. Pedagoginio darbo pradžioje, J. Vyliaus teigimu, jam buvo labai įdomu patikrinti savo pedagogines galimybes: „Muzikiniu požiūriu buvo įdomu. Ką aš čia padarysiu, kaip aš čia padarysiu, kas čia iš to išeis“ (VDU ER 2584: 30). Taigi, pedagoginis darbas J. Vyliui buvo savotiškas iššūkis. Vėliau, jausdamas įgūdžių tobulinimo poreikį, jis nuolat ugdė save: konsultavosi su kitų ansamblių vadovais, chorvedžiais, iš jų sėmėsi vokalo pedagogikos žinių, savarankiškai studijavo chorvedybą, intonavimą ir kt. Taigi, J. Vylius buvo nepaprastai žingeidus, atkaklus, kruopštus, nuolat siekė kryptingai tobulėti, ugdyti profesinius įgūdžius. Taip įgyta profesinė pedagoginė patirtis. Siekį tobulėti turbūt skatino ir įvairios meno saviveiklos apžiūros, renginiai, kuriuose pasirodydavo J. Vyliaus ansambliai. Čia jie dažnai susilaukdavo aukštų įvertinimų, pagyrų.
33
Iš esmės šis J. Vyliaus mokymosi procesas buvo individualus sąvarankiškas darbas. Sąvarankiškas kantrus mokymasis J. Vyliui būdingas jau nuo pat vaikystės. Groti akordeonu vaikystėje jis išmoko taip pat beveik savarankiškai. Veikloms, kurios J. Vylių sudomina, patraukia, jis paskiria daugybę dėmesio, įdeda daug darbo. Didelis J. Vyliui būdingas žingeidumas ir veiklumas atvedė ir iki pirmosios liaudies dainų programos parengimo, nulėmė ir tai, jog J. Vylius ėmėsi skambinti suvalkietiškomis kanklėmis, paskatino dainų ansamblių repertuarui ieškoti ne tik knygose, bet ir keliaujant po kaimus. Žingeidumo, smalsumo vedamas J. Vylius susidomėjo tautosakos rinkėju Vincu Šlekiu ir tradicinių kanklių ir kankliavimo puoselėtoju Pranu Puskunigiu, kuriems pagerbti išleido biografines knygas. J. Vylius jautė poreikį skeisti surinktą medžiagą ir žinias, todėl leido įvairius leidinius, dažniausiai savo lėšomis. Tai rodo jo atsidavimą darbui, kuriam negailėjo nei turto, nei pastangų. Paklaustas, kaip J. Vylius suspėdavo vadovauti daugybei kolektyvų vienu metu, jis atsakė, kad viską suspėdavo, nes buvo jaunas, energingas ir sveikas, darbas jam buvo malonumas, nes dirbo su žmonėmis ir galėdavo su jais bendrauti. Taigi, darbinės patirtys buvo neatsiejamos ir nuo bendravimo su dainininkais, muzikantais – mokiniais. Per ilgus vadovavimo metus J. Vylius su jais suartėdavo, tapdavo tarsi šeimos nariais. Savo mokines ansamblietes J. Vylius žaismingai vadina „Mano moterys“ – šia fraze irgi simboliškai išreiškiamas glaudus tarpusavio ryšys tarp ansambliečių ir vadovo. J. Vylius pasakojo, kiek daug jam teko matyti dirbant Kazlų Rūdoje: Ateidavo dar ir netekėjusios. Ir bedainuodamos ištekėdavo. Ir vaikus pasigimdydavo. Ir užaugino tuos vaikus. Ir apženino. Ir jau anūkus atsivesdavo man bedirbant. Aš ten išdirbau trisdešimt metų Kazlų Rūdoj. Tai va, taip būdavo. Ir palaidojo ne viena savo vaikutį, ir savo tėvus laidojo. Ir mes laidojom ir tuos daininkus – ir vieną, ir kitą, ir trečią, ir ketvirtą. Laidojom ir dainuodavom. Kapuose dainuodavom. (VDU ER 2584: 58) J. Vylius buvo neatsiejamas nuo ansambliečių gyvenimo ciklo, tapdavo svarbių įvykių liudininku. Prisilietimas prie kitų gyvenimų pildė gyvenimiškosios patirties bagažą.
8. Tautosakos rinkimas
Be abejonės, didelę įtaką J. Vyliui darė būtent bendravimas su tautosakos pateikėjais. J. Vylius pasakojo atsiminimus iš pirmųjų susitikimų su pateikėjais, akcentuodamas įvairius aspektus. Vienu atveju pabrėždavo pateikėjų gyvenamąją aplinką (išsamiau žr. 48-49 psl.). Kitu atveju akcentuodavo pateikėjų išvaizdą, štai apie pateikėją Petrutę Alytaitę kalbėjo: „Žodžiu, tokia kūdutė, visai kūda, visai
34 tokia sausa kaip nendrelė, išdžiuvusi“ (VDU ER 2616: 29). Dar daugiau dėmesio skirdavo pateikėjų charakteriams, būdui aptarti, pavyzdžiui, pateikėją Modestą Žabarauskienę prisiminė kaip sulysusią, mažą, sulinkusią, kertančią malkas ir burbančią. Tačiau uždainavus, J. Vyliaus teigimu, moteris visiškai pasikeitė: „Bet, kai pradėjo dainuot, visiškai kitokia pasidarė. Pasidarė ir nuoširdi, lyriška, tokia jausminga, tokia...“ (VDU ER 2616: 31). Tautosakos rinkėjo pasakojimuose neretai komentuojama pateikėjų dainavimo maniera, balsas, štai apie pateikėją Adelę Šidlauskienę pasakojo: „Ji lėčiau dainavo. <...> Ir jos balselis toks buvo truputėlį ramesnis, toks tęsiamas, nu, gražus... Gražus, lietuviškas. Lietuvos.. Lietuvių kaimo... Lietuvos kaimo moteriškės balsas.“ (VDU ER 2616: 26-27). Kartais J. Vylius pateikėjas pristatydavo vaizdais, kurie iškildavo tarsi filmo kadrai. Štai apie Oną Mockaitytę pasakojo: „Miško bobutė. Išeina ryte į mišką basa su krepšeliu, grįžta – jau saulė leidžiasi. Tai tik prie šulinėlio nusiprausia veidelį rankele.“ (VDU ER 2616: 30). Pasakojimus apie pateikėjus pagyvino įvairiausi įsimintini nuotykiai. Pavyzdžiui, J. Vylius prisiminė, kaip pateikėja Petrutė Alytaitė rodė ratelius, todėl jis beveik visą laiką šoko ir užsirašė vos keletą kūrinių, o šokdamas net užduso, nes pateikėja buvo labai energinga (VDU ER 2584: 79). Arba kaip atvyko pas apdegusiame name gyvenusią Mariją Mažulaitienę, kuri buvo „pilna tautosakos”, bet nustojo dainuoti, kai grįžusi marti išvijo rėkdama: „Ką jūs čia prie tos bobos kabinatės!“ (VDU ER 2584: 75). Daug įdomių atsiminimų apie tautosakos pateikėjus J. Vylius pateikė savo dainų rinkinyje „Paklauskit manę, jauno bernelio“ (VPM), iš kurių susidaro įspūdis, kad J. Vylius puikiai prisimena kiekvieną apsilankymą pas pateikėjus, kiekvieną susitikimą yra apmąstęs, įvertinęs, saugo ir brangina atmintyje. Itin išsamiai J. Vylius pasakojo apie pateikėją Adelę Kazlauskienę, kurios dainų rinktinę išleido 2003 m. (VVTR). Pasakojimo apie Adelę Kazlauskienę fragmentus panagrinėsime detaliau. Pasak J. Vyliaus, nuvažiavus pas pateikėją, „prasidėjo tikroji tautosaka” (VDU ER 2584: 79). Norėdamas prisiminti, kokias dainas pateikėja padainavo pirmą kartą, tautosakos rinkėjas atsivertė 1981-ųjų metų užrašų sąsiuvinį, kur buvo sužymėtos padainuotos 11 dainų, ir ėmė pasakoti: Pirmutinė jos daina tai buvo tokia, dar pati sakė – caro laikų daina: [dainuoja:] „Jūs dainos dainelės, jūs mano patieka“ . Nu, tokia, nu, kaip čia pasakius... Tai čia yra kažkurio iš šitų iš tų senųjų poetų – ar čia šito Strazdelio, ar čia kokio Vaičaičio, ar čia kokio... Nu, tiesiog nežinau. Antrą dainą jau ji dainuoja: [dainuoja:] „Kai aš buvau žalnierėlis, kai aš buvau žalnierėlis, ėjau vieškelėliu, ėjau vieškelėliu“. Tikra gera liaudiška suvalkietiška daina. Paskui vėl dainuoja: [dainuoja:] „Bėgu bėgu takeliu...“ Kažkas ten ten. Paskui vėl dainuoja: [dainuoja:] O kad aš einu per kiemą, o kad aš girdžiu per sieną [toliau niūniuoja]. Neatsimenu žodžių. (VDU ER 2584: 79)
35
Šis pasakojimo fragmentas įdomus tuo, kad apie pirmąją dainą dar kalbama būtuoju laiku (pirmutinė daina buvo...), o apie likusias – esamuoju: jau ji dainuoja; paskui vėl dainuoja ir t.t. Dainų pirmosios eilutės ne perskaitomos, o išdainuojamos paties J. Vyliaus. Taigi, pasakodamas J.Vylius tarsi sugrįžtą į akimirką, kai jam iš tiesų dainavo A. Kazlauskienė. Pristatant daugelio pateikėjų pateiktas dainas, o ir beveik viso pokalbio metu, užsiminus apie tam tikras dainas ar kūrinius, J. Vyliui neužtenka tiesiog įvardinti pavadinimų – jis ima dainuoti dainų fragmentus, niūniuoti kūrinių melodijas. Ši unikali J. Vyliaus savybė – dainų citavimas dainuojant – rodo liaudies dainos suvokimą kaip sinkretinės visumos (teksto ir melodijos neatskiriamos vienovės). Pokalbio eigoje J. Vylius aiškiai įvardijo, jog jį žeidžia tai, kad tautosakos terminas apibrėžiamas kaip žodinė liaudies kūryba, nors ji kartu yra ir muzikinė: liaudies dainos – ne tik tekstai, jos neatsiejamos nuo melodijų. Taigi, šį požiūrį akcentuoja ir pats J. Vyliaus kalbėjimo būdas. Minėjome, jog J. Vylius tarsi sugrįžtą į akimirką, kai buvo susitikęs su pateikėja – tai parodė pasikeitęs veiksmažodžių laikas. Tačiau pasakojimuose aptikome ir dar ryškesnių pavyzdžių, iliustruojančių šį sugrįžimą į jau įvykusią situaciją. Pavyzdžiui, apie apsilankymą pas pateikėją Oną Sadauskienę J. Vylius pasakojo: Taip vat sėdim tryse, reiškia, ta mano dainininkė Upitienė, čia ta jos draugė... Tai keturiese... Draugė, reiškia, jos [pateikėjos] – anūkėlė Rūtelė, aš sėdžiu, i ta močiutė [pateikėja] sėdi čia. Nu, a, tai dabar, reiškia… Ne, Rūtelė ir ta močiutė – jos sėdi beveik greta, žodžiu. Va, čia aš prieky, ten ta [rodo ranka vietą, kur ji sėdėjo] Romutė. Ir dabar, kai aš pasakau Rūtelei, kurią dainą dainuot… [Vaizduoja, kaip garsiai Rūtelė kreipiasi į savo močiutę:] „Močiute, dabar šitą: Šoko ožis per karklyną”. „Aaa” – ir dainuoja močiutė. [Nusijuokia]. Ką aš sakau jai, va šitaip, jau ji negirdi. O ta Rūtelė – ji jai į ausį, ji tą Rūtelės balsą jau kasdien girdi, ji labai nesunkiai supranta. Tai buvo toks kurčio žmogaus užrašinėjimas. (VDU ER 2616: 52). Pasakojime taip pat vyrauja esamasis laikas, tačiau kartu aptinkame ir bandymą tiksliai atkurti situaciją, kaip sedėjo visi užrašinėjimo dalyviai – pateikėja, jos anūkė, anūkės draugė ir pats J. Vylius. Tiksliai nurodomos, visos dalyvių vietos, akcentuojama, kas sedėjo greta, taigi J. Vyliaus atsiminimas – kinematografiškai tikslus ir pasakodamas jis regi atsiminimą tarsi gyvą vaizdinį. Grįžtant prie pasakojimo apie A. Kazlauskienę analizės, pastėtina, jog J. Vylius itin išsamiai pristatė A. Kazlauskienės asmenybę: „Jau Kazlauskienė tai jau jinai tokia buvo pilna tų dainų, bet ne tik tų dainų, ji buvo ir pilna pilna visko, kas įdomu ir kitam žmogui. Pilna pasakojimų, visokių nutikimų, jos pačios gyvenimas toks įdomus, toks sudėtingas, toks nelengvas“ (VDU ER 2584: 80), „Ji buvo labai atvira moteriškė, labai nuoširdi, labai kalbi. Jau ji kalbėjo tai daugiau negu dainavo.
36
Dainavo daug, bet kalbėjo dar daugiau. Nu, tai va šitas jos kalbėjimas, tas nuoširdumas, atvirumas, žodžiu, tai tokia va jau jos išskirtinė savybė buvo. Ir gera dūšia buvo, labai geraširdė, nepaprastai geros širdies. Labai vaišinga, labai nuoširdi, labai patikli. Nu, žmogus, nors imk ir dėk prie širdies“ (VDU ER 2584: 80). Akivaizdu, kad J. Vylius turėjo galimybę A. Kazlauskienę gerai pažinti. Pas ją lankėsi kiekvienais metais. A. Kazlauskienė buvo ne vienintelė pateikėja, pas kurią J. Vylius nuolat sugrįždavo ir nebūtinai užsirašyti dainų, o tiesiog pasimatyti, taigi pateikėjai J. Vyliui tapdavo draugais. Toliau kalbėdamas apie A. Kazlauskienę, J. Vylius visai nejučia ėmė pasakoti visą pateikėjos gyvenimą: kur ji, gimė, augo, kokia buvo jos šeima, kaip gavo turtingą vyrą, už kurio nutekėjo neturėdama kraičio, kiek santuokoje gimė vaikų, kaip žaibo nutrenktas žuvo A. Kazlauskienės vyras (nedvejodamas įvardijo konkretų laiką – 1937 m. liepos mėnuo, pietų metas, visas įvykio aplinkybes), kaip per laidotuves moteris buvo apvogta ir „pasiliko beveik be nieko“, bet, kadangi vaikai buvo paūgėję ir ėmė dirbti, išgyveno. Toliau sekė pasakojimas apie pokario laikotarpį: Jie buvo labai patriotiškai nusiteikę visi, ir vaikai, ir jinai pati, ir tas jos tėvas, ir tėvo giminės, nu, o stribai žinojo. Ir žemės daug, tai jau stribai eidavo. Ir reikėdavo tuos stribus vaišint. Užeina stribai, atvažiuoja. Tai užein... Atvažiuoja. Ten toli labai, jie važiuodavo. Tai kai važiuodavo tai pilnas vežimas prisėsdavo. Tai susiverčia kokie dešimt stribų – tai tu juos valgydyk. Tai bet kuo nepavagydysi. Tai aš čia šneku, dabar kaip ji šnekėjo. Tai lašinių duodi, reiškia, duonos, pieno, žodžiu. Nu, va, vaišini. Tai be buteliuko niekaip. Vis buteliuką. O kur tą buteliuką gausi – tai pirkt reikia. Nu va, išvažiavo stribai, naktis, bar bar bar į langą – ateina partizanai. Tai kaip tų nepavalgydinsi? I tiem vėl pjauni lašinių, vėl kepi duonos, vėl maitini. Nu, vieną kartą atėjo ir atsivedė vieną sužeistą. Jau toliau eit negali, tai paguldėm. Te toks kambariukas yra, paguldėm. Čia, sako, pas tave ramu, tegul paguli, gal apgis truputėlį, paskui ateisim, pasiimsim. (VDU ER 2584: 81) Tai tik pasakojimo fragmentas ir, nors pasakojimas labai įdomus, dėl ribotos darbo apimties viso jo nepateiksime. Pasakojimas pradedamas į A. Kazlauskienę žvelgiant iš šalies – minint, jog ji buvo patriotė, vartojamas įvardis „jinai“, bet vėliau trečiojo asmens įvardžiai išnyksta – pakeičiami antrojo asmens įvardžiu – tu (tu pavalgydyk, tu nepavalgydysi, tu vaišini, tu gausi, tau pirkti reikia ir t.t.). Pasakojimo eigoje J. Vylius, veikiausiai supratęs, jog ėmė kalbėti pateikėjos žodžiais (vargu, ar tai ėmė daryti visiškai sąmoningai) pats patikslina: Tai aš čia šneku, dabar kaip ji šnekėjo. Cituojamo fragmento pabaigoje įvardžių vartojimas vėl pakinta – naudojamas I-asis asmuo – paguldėm, tarsi pats J. Vylius būtų paguldęs sužeistą partizaną. Šis pasakojimas rodo, kad kalbėdamas J. Vylius ima nejučia tapatintis su dainininke ir tai patvirtina, jog ryšys su šia dainininke nebuvo paprastas,
37 dainininkės gyvenimo pasakojimai tampa gyvais J. Vyliaus atsiminimais. Šis pasakojimas atskleidžia J. Vyliaus empatiškumą, gebėjimą įsijausti į kito žmogaus gyvenimą, kas padeda užmegzti ir palaikyti ryšius su pateikėjais. Bendraujant J. Vylius sužinodavo pateikėjų gyvenimo istorijas, kasdienybės realijas, pateikėjai jam atverdavo savo širdis. Pasak J. Vyliaus, geriausi rasti pateikėjai buvo labai įdomūs, viduje turtingi žmonės, su kuriais buvo įdomu pašnekėti įvairiausiomis temomis, ne tik apie jų gyvenimus, bet apskritai apie gyvenimą. Būtent bendravimo su įdomiais kaimo žmonėmis galimybė turbūt buvo vienas svarbiausių akstinų rinkti tautosaką, kai pagrindiniai tikslai jau buvo įgyvendinti – užrašyta pakankamai senoviškų dainų ansamblių repertuarui papildyti, surinktas didelis pluoštas tautosakos kūrinių. J. Vylius įvardija ne vieną priežastį, kuri skatino jį nenutraukti tautosakos rinkimo proceso: Man patiko. Man patiko atrast. Man patiko atrast ir vietų naujų, kur dar nebuvęs nuvažiuot, kur nebuvęs, atrast žmonių. Ne visi buvo tie pateikėjai labai jau įdomūs. Buvo ir tokių, kad nesinorėjo daugiau atvažiuot. Buvo tokių pora ir apsileidusių, buvo tokių atgrasių pora, bet nedaug, tai čia tiktai išimtys tokios, bet dažniausiai tai buvo noras važiuot pas tuos, kurie, mačiau, kad jie turi, kad jie dar ne viską padainavę. Tai buvo ir vyrų tokių, buvo ir moterų tokių, kad dainavo su noru, kad priėmė, va pas tuos norėjosi dar nuvažiuot. (VDU ER 2584: 90) Taigi, J. Vyliui tautosakos rinkimas tapo pomėgiu, kuris susidėjo iš noro atrasti vietas, atrasti žmones, atrasti dainas ir atrasti bendravimą. Pas kai kuriuos pateikėjus jis grįždavo ne tiek dėl noro užrašyti dar daugiau tautosakos kūrinių, bet dėl to, kad būdavo įdomu pažiūrėti, kaip jie laikosi, kaip gyvena. Vėliau į šį bendravimo procesą J. Vylius įtraukė ir savo folkloro ansamblio dainininkes – pas pateikėjas keliaudavo kartu su jomis. Tačiau bendravimo procesas visada buvo persipynęs su tautosakos užrašinėjimo procesu. J. Vylius pasakojo, kaip kartu su ansamblio dainininkėmis lankydavosi pas Magdaleną Mitkuvienę, kuri buvo garsi kaimo dainininkė, bet J. Vyliui pavyko užrašyti jos dainų tik po penkių nesėkmingų bandymų8: Tai paskui pas ją važiavom ir važiavom. Jau paskui pas ją važiavom ne todėl, kad ką nors užsirašyt, kad padainuot, kad padainuot... Bet paprasčiausiai, kad ją aplankytume, kad pabendrautume su ja. Ir jau nevažiavom, kaip sakyt, kaip svečiai... Nu, ne, ne kaip ieškotojai, ne kaip svetimi, bet važiavom kaip savi ir vežėmės ir lauktuvių, ir buteliuką, ir jau ne užrašinėt dainų važiavom, bet, jeigu ji ką nors vėl padainuodavo – mano magnetofonas jau stovi. (VDU ER 2584: 93). Panašus pasakojimas ir apie bendravimą su pateikėja Anele Prakapiene:
8 Šiuos bandymus J. Vylius išsamiai aprašė knygoje „Paklausykit manę, jauno bernelio” (VPM: 44-46). 38
Tai va su tai močiute bendravom visą jos likusį amželį. Jau ji neilgai ir pagyveno. Susirgo, tai paskui gulėjo čia ligoninėj. Nu, tai kaip neaplankysi. Einu, bet nešuosi magnetofoną. (VDU ER 2584: 96) Šie pasakojimai liudija, kad betarpiško bendravimo ir tautosakos užrašinėjimo procesai buvo neatsiejami vienas nuo kito. Nors į pateikėjas J. Vylius imdavo žiūrėti kaip į drauges, bičiules, tačiau niekada nepamiršdavo, kad jos yra pateikėjos, gyvi tautosakos šaltiniai. Tačiau šis artimas bendravimas su pateikėjomis kartu nulemdavo ir sukrečiančias emocines patirtis – J. Vylius išgyvendavo jų mirtis. Apie mirtis dažniausiai sužinodavo nenujausdamas, atvykęs dar kartą pasimatyti su pateikėja. Štai savo folkloro ansamblio narių paprašytas, kartu su jomis J. Vylius vyko pas pateikėją Ona Zagrabckienę: Ir mes važiuojam pas ją, žinau, kur namas, važiuojam, įsukam... Visai netoli plento, įsukam, žodžiu... Čia medžiai. Viskas žaliuoja. Troba stovi. Tiktai kažkaip lyg ir kad nėr žmonių. Nėr žmonių. Nėr gyvasties. Nieks negyvena jau tam name. Ir matom: langas, langelyje stovi kryželis. (VDU ER 2616: 32) Pasakodamas apie netektis J. Vylius neįvardindavo savo emocijų, tarsi nutylėdavo, tačiau jos – numanomos. Tautosakos rinkėjas išsamiai pasakojo, kaip sužinojo apie pateikėjos Modestos Žabarauskienės mirtį – moteriai buvo susisukusi žarna ir gydytojai atsisakė ją gydyti: Baisioj kančioj numirė, baisius skausmus kentėdama numirė močiutė. Va, tokia liūdna... Liūdna pabaiga. Visos jos numirė, tos močiutės, [ima verst sąsiuvinį], kiek aš čia dabar verčiu, kiek aš jų vardinu. Visos jau yra po žeme, visos pas Dievulį seniai. Dar pas kai kurias nuvažiuodavom – dar rasdavom, dar padainuodavom, dar pasišnekėdavom, dar pasidžiaugdavom, na va, o kitų nerasdavom – jau numirus. Ir liūdnai buvo, ir... Ir visaip buvo. (VDU ER 2616: 31) Apie pateikėjų netektis J. Vylius kalbėjo ramiai, apgalvotai, užtikrintai, taigi, mirtį tautosakos rinkėjas, regis, priima kaip natūralų, gyvenimišką, neišvengiamą procesą. O kaip J. Vyliaus asmenybę veikė pati tautosaka? Senųjų liaudies dainų atradimas ir pažinimas skatino J.Vylių dar labiau žavėtis liaudies kūryba, ypač liaudies dainomis. J. Vyliaus teigimu, bet kokia girdima muzika žmogų kažkaip veika, net specialiai nesiklausant, na o tautosakos poveikis – ypač teigiamas: Mano galva, turėtų veikt tautosaka žmogų tiktai teigiamai. Tiktai teigiamai. Ji gali ir liūdinti, ji gali ir ir linksminti, ji gali nuteikti susimąstymui, kažkokiems filosofiniams netgi apmąstymams gali nuteikti, gali nuteikti žmogų gerumui, bent ir turėtų, nes mūsų tautosaka yra labai gera, yra labai gerų žmonių sukurta. (VDU ER 2584: 107)
39
J. Vylius įžvelgia nepaprastą mūsų tautosakos savybę nuteikti gerumui ir šį poveikį greičiausiai nustato iš asmeninės ilgo bendravimo su gerais kaimo žmonėmis patirties. Paklaustas, kokių asmeninių savybių reikia tautosakos rinkėjui, J. Vylius paaiškina: Nu, man atrodo, kad taip statyt klausimą yra išvis netikslinga. Man atrodo, kad tautosakos rinkėjas, jeigu jis yra tautosakos rinkėjas, bet koks, koks jis bebūtų, ar jis komunikabilus, ar jis nekomunikabilus, ar jis linksmas, ar jis piktas, ar jisai senas, ar jaunas, žodžiu, ar jis tikintis, ar netikintis, jeigu jis renka tautosaką jam svarbiausias dalykas turi būti tautosaka. Būtent tautosaka. Ir žmogus turi būti susipažinęs su tautosaka, turi žinoti, kas ta tautosaka, turi jos vertę jausti, suprasti, jos vertingumą, jos svorį, svorį jos. Nu, galima dar pridėti, kad jis turi ją mylėt, turi pamilt. Nemylėdamas tautosakos jos nerinksi. Jeigu myli tautosaką, tai myli ir tautą. Turi... Turi būt... Šitie dalykai eina kartu – Lietuva ir tautosaka. Čia yra neatskiriami dalykai, mano galva. Mane tautosaka pagavo ir nepaleidžia, va, iki dabar nepaleidžia. Ji pati mane pagavo, aš nesistengiau. Man reikėjo praktiškiems dalykams tos tautosakos. Bet tai aš, kaip sakoma, kaip atėjau, taip ir įklimpau ir paskendau ir nebeišlendu ir nebeišlįsiu iš to, jau viskas. (VDU ER 2584: 105-106) Pasakojimas atspindi ne tik J. Vyliaus požiūrį į savybes, kurios reikalingos tautosakos rinkėjui, bet būtent paties J. Vyliaus santykį su tautosaka. Atsakydamas į šį klausimą, J. Vylius kalba apie save. Pasak J. Vyliaus, tautosaka jo gyvenime yra svarbiausias dalykas, be jos jis neįsivaizduoja savo gyvenimo. Neabejotinos jo tautosakos išmanymo kompetencijos, tautosakos vertės pajautimas ir meilė liaudies dainai.
40
III . VEIKSNIAI, PASKATINĘ TAPTI TAUTOSAKOS RINKĖJU
Šioje darbo dalyje gilinamasi į J. Vyliaus apsisprendimą tapti tautosakos rinkėju. Pastarąjį sprendimą nulėmė daug faktorių – J. Vyliaus darbo pobūdis (muzikos pedagogika), asmenybės bruožai (lietuviškumo vertinimas ir patriotiškumo jausmas, įskiepyti dar vaikystėje) ir kiti. Šioje darbo dalyje aptarsime kelis lemiamus veiksnius, kurie paskatino J. Vylių pasirinkti ir kryptingai tęsti tautosakos rinkėjo darbą: XX a. 7-9 dešimtmečio kultūrinio judėjimo poveikį ir autoritetų etnomuzikologų, tautosakininkų įtaką.
1. XX a. 7-9 dešimtmečio kultūrinis judėjimas
Nors pirmuosius tautosakos pavyzdžius J. Vylius tikslingai užrašė dar 1962 m., besimokydamas Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, kai dėstytojas Juozas Kazlauskas davė studentams užduotį užrašyti po dešimt lietuvių liaudies dainų, tautosakos rinkimas ir pati tautosaka tą kartą J. Vyliaus nesužavėjo. Greičiausiai todėl, kad Tursučių kaime iš giminaičių užrašytos dainos, pasak J. Vyliaus, buvo paprastos ar net prastos. Tikrasis susidomėjimas tautosakos rinkimu įvyko pirmiausia susižavėjus autentiška liaudies muzika apskritai. Tačiau šis susižavėjimas autentišku folkloru gimė tik praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo minėtų pirmųjų užrašymų. Su tautosaka J. Vylius iš dalies susidurdavo dirbdamas meno vadovu įvairiose įstaigose (nuo 1962 m.) – į vokalinių ansamblių repertuarą įtraukdavo liaudies dainas, sutartines, tačiau jos buvo harmonizuotos, vadovas autentiškais jų variantais nesidomėjo, poreikio atlikti autentiškas senąsias dainas nejautė J. Vyliaus teigimu, apskritai, dainuoti liaudies dainas jis visą laiką norėjo: „Noras dainuot lietuviškas dainas tai per visą mano saviveiklą manęs nepaliko. Aš visose programose turėdavau kokią nors liaudies dainą, tiktai jos būdavo harmonizuotos“ (VDU ER 2584: 65). Taigi, J. Vylius vertino liaudies dainą, tačiau jos atlikimui nekėlė autentiškumo kriterijaus. Tuometinį įvairių muzikos ansamblių, chorų repertuarą neabejotinai veikė etninės muzikos stilizavimo tradicija. Dainos buvo harmonizuojamos, išplėtojamos – autorizuojamos, instrumentai – modifikuojami, XX a. viduryje prasidėjo etninės muzikos profesionalus sceninis perteikiamas, ilgainiui įsivyravo folkloro pagrindu sukurti autorių kūriniai (Apanavičius R., Aleknaitė E., et al. 2015: 22-23). J. Vyliaus darbe etninės muzikos stilizacija buvo kasdienybė.
41
Reikšmingu pokyčių laikmečiu tapo XX a. 7-9 dešimtmečiai, Vyčio Čiubrinsko įvardinti lietuviškos kultūros atgaivinimo judėjimu (Čiubrinskas 2011: 504). Autorius išskyrė tris atgaivinimo judėjimo strategiją ir praktiką sudariusias svarbiausias veiklos kryptis: tradicinės liaudies kultūros rinkimą, atlikimą (puoselėjimą) ir atkūrimą (Čiubrinskas 2011: 503). Jau XX a. 7 dešimtmetyje Lietuvoje prasidėjo tradicinės autentiškos muzikos gaivinimas – ypač stiprėjo folkloro ansamblių veikla. Iki 7 dešimtmečio pagrindiniu keliu laikytas etninės muzikos stilizavimas, o nuo 7 dešimtmečio įvairių kolektyvų repertuaro pagrindu tapo nestilizuotas folkloras, gaivinimo modeliu pasirinkta XIX ir XX a. sandūros ir XX a. pirmos pusės kaimo muzika (Apanavičius R., Aleknaitė E., et al. 2015: 22- 23.). Tautosakos rinkimu J. Vylius susidomėjo būtent lietuviškos kultūros atgaivinimo judėjimo metu. Didele paskata susidomėti senosiomis lietuvių liaudies dainomis J. Vyliui tapo šio laikmečio atlikėjai – išskirtinės asmenybės: pasakojime J. Vylius išskyrė du asmenis – Veroniką Povilionienę ir Povilą Mataitį. Veronika, pasirodžiusi per televiziją, J. Vylių sužavėjo, ypač imponavo jos dainų atlikimo maniera, balsas. „Kaip tik Veronika mane užvedė ant to, kad reikia ir man pabandyt,“ – sakė J. Vylius (VDU ER 2584: 36). Per televiziją jis pamatė ir Povilo Mataičio „Lietuvių folkloro teatrą“. Šio teatro nuopelnus kultūrai yra įvertinusi Virginija Apanavičienė: „Į sceną P. Mataitis iškėlė lietuvių muzikos grynuolius – sutartines, įvairių regionų dainas bei paskatino daugybės folklorinių ansamblių atsiradimą visoje Lietuvoje.“ (Apanavičiėnė 2009: 29) Pasak autorės, P. Mataičio spektakliai žadino lietuvių tautinį sąmoningumą, palaikė tautinę savimonę, bendrumo jausmus“ (Apanavičiėnė 2009: 29). Taip pat J. Vylius susidomėjo ir folkloro ansamblių pasirodymais. Būtent šis folkloro atlikėjų ir ansamblių judėjimas, prasidėjęs XX a. 7 dešimtmetyje, neabejotinai žadino ir J. Vyliaus savimonę, vertė atsigręžti į tradicinę liaudies muziką. Išgirdęs Veroniką Povilionienę, J. Vylius nuėjo į Antupių kaimo biblioteką ir susirado „Lietuvių tautosakos“ penkiatomį bei knygą „Lietuvių tautosaka užrašyta 1946-1956 m”, taigi būtent aptariamo laiko autoritetai įkvėpė atversti pirmus autentiško folkloro veikalus. Pagal pasirinktas dainas 1978 m. J. Vylius parengė pirmąją liaudies dainų programėlę, kurioje dar buvo ryški profesionaliosios muzikos įtaka: „Nelabai dar mokėjau, nelabai žinojau, kaip ten jas [liaudies dainas] reikia dainuoti. Dar vis tik aš buvau toj profesinės muzikos įtakoj labai didelėj” (VDU ER 2584: 36), „Ta dainavimo maniera tokia išliko pusiau estradinė“ (VDU ER 2584: 66). Pirmąją savo liaudies dainų programą su Antupių kultūros centro ansambliu J. Vylius atliko tik vieną kartą, nes kultūros centras netrukus buvo uždarytas. Tačiau, pasak J. Vyliaus, noras dainuoti liaudies dainas nedingo, o priešingai – padidėjo. 1978 m. J. Vylius įsidarbino Skriaudžių kultūros namuose kanklių ansamblyje, kur girdėjo liaudies dainas bei tradicinį suvalkietišką kankliavimą. Tačiau Skriaudžių kanklių ansamblio
42 dainininkės, kurias mokė J. Vylius, atliko ir harmonizuotas dainas, romansus, autorines dainas, todėl J. Vylius jautė liaudies dainų repertuaro stygių – jis jau puikiai suprato autentiškos liaudies dainos vertę ir poreikį. Dar XX 7 dešimtmetyje prasidėjusi folkloro ansamblių banga 1979 m. palietė ir Kazlų Rūdos saviveiklininkus, kurie, susidomėję folkloru, ėmė burtis, todėl visai spontaniškai susikūrė folkloro ansamblis, kurio vadovu tapo J. Vylius. Greičiausiai susibūrimą paskatino ne tik susidomėjimas folkloru, bet ir sovietmečio politika. V. Čiubrinsko teigimu, lietuviškos kultūros atgaivinimo judėjimo imperatyvas buvo oponuoti sovietinio režimo primestoms „socialistinėms tradicijoms“, kaip keliančioms grėsmę lietuvių tautiniam identitetui (Čiubrinskas 2011: 504), būtent tradicinė kultūra naudota kaip svertas priešinimosi „dirbtinei“, „netikrai“, vadinamajai socialistinei, kultūrai (Čiubrinskas 2011: 503). Pasak J. Vyliaus, Kazlų Rūdoje susikūręs folkloro ansamblis iš dalies sąmoningai rinkosi opoziciją tarybinei muzikai: Jie patys žmonės labai norėjo šito – dainuot liaudies dainas, kad nedainuot tų šitų – nei rusiškų, nei partinių tų dainų, nei tų privalomų tokių. Čia gi rašydavo ir kompozitoriai visokias tas dainas. Parašydavo tekstukus tokius, kad neva čia... Jau tarybų Lietuva. Nu, galas žino, paskui galima buvo jas dainuot išleidžiant tą žodį „tarybų“ ir visai gražios patriotinės dainos išėjo. <...> Tai va, bet jau mes buvom sotūs šito, girdėjom visi, matėm. (VDU ER 2584: 70-71) Taigi, J. Vyliaus gyvenimą neabejotinai paveikė XX a. 7-9 dešimtmečio lietuviškos kultūros atgaivinimo judėjimo procesai, ideologija, bendros visuomenėje tvyrančios nuotaikos. Kazlų Rūdoje susikūrusiam folkloro ansambliui taip pat reikėjo naujo repertuaro, todėl J. Vylius liaudies dainų ėmė ieškoti išleistuose dainų rinkiniuose. Netrukus knygų nebeužteko ir J. Vylius ėmėsi tautosakos rinkėjo darbo. Taigi, laikmečio veikiamas J. Vylius pats tapo lietuviškos kultūros atgaivinimo judėjimo dalimi.
2. Autoritetai – etnomuzikologai, tautosakininkai
Didelę įtaką renkant tautosaką darė J. Vyliaus sutiktos etnomuzikologės. Kai, pajutęs liaudies dainų poreikį, J. Vylius kreipėsi į seserį muzikologę patarimo, ši nusiuntė J. Vylių pas kolegę etnomuzikologę Laimą Burkšaitienę. Nuvykęs pas ją, J. Vylius sulaukė kiek netikėto patarimo: Atvažiuoju pas ją. – Ko tau reikia? Dainų? Tai gerai, tai važiuojam, sako, į Ožkabalius. Rinksim, užrašinėsim, sako, turėsi dainų. Labai paprasta. Čia jokios... Jokios gudrybės, jokio mokslo tau nereikia, paprastas tiesus lygus kelias. Sėdam, važiuojam. (VDU ER 2584: 72)
43
Taigi, L. Burkšaitienė paskatino J. Vylių ryžtingai veikti, imtis kryptingo tautosakos rinkimo. Su šia paskata ir pirmąja ekspedicija J. Vylius įsitraukė į lietuviškos kultūros atgaivinimo judėjimą. Pirmoji J. Vyliaus ekspedicija su L. Burkšaitiene vyko 1981 m. Ožkabaliuose ir aplinkiniuose kaimuose. Etnomuzikologė tapo pirmąja J. Vyliaus mokytoja: Iš Burkšaitienės aš mokiausi tokio, nu, kaip čia pasakius... Atidumo, nuoseklumo, atkaklumo. Iš Burkšaitienės. Ji neskubėjo niekad. Ji neskubėjo nei eiti pas kitą močiutę, nei kur nors važiuoti, nieką... Ką ji darė – niekur neskubėjo, niekur. Lėtai, nuosekliai, metodiškai, žodžiu, viskas savo laiku bus, ateis savaime. (VDU ER 2616: 28) Netrukus J. Vylius ėmė palaikyti ryšius ir su kita etnomuzikologe – Zita Kelmickaite, kuri jau 1983 m. atsivežė studentus į ekspediciją Suvalkijoje. Ekspedicijų metu J. Vylius turėjo galimybę stebėti, kaip tautosaką užrašinėja abi įvardintos entomuzikologės: stebėjo, kaip jos elgiasi, kaip skatina pateikėjas, kaip reaguoja į pasakojimus ir kt. J. Vyliaus teigimu, abi jo mokytojos buvo labai skirtingos: L. Burkšaitienė buvo kiek pasyvesnė, lyginant su Z. Kelmickaite, kuri buvo „gyvas energijos kamuolys”, atitinkamai skyrėsi ir jų darbo metodika – L. Burkšaitiesnė dažniau duodavo pačioms dainininkėms pasireikšti, stengdavosi nesufleruoti, neskatinti atsiminti dainų, o Z. Kelmickaitė „tiesiog atakuodavo” – iš anksto susirašydavo vietovėse paplitusias dainas ir jas sufleruodavo, kad pateikėjoms būtų lengviau prisiminti. Taigi, etnomuzikologės J. Vyliui tapo pavyzdžiais, iš kurių jis mokėsi, galimybė dirbti su jomis skatino žiūrėti į tautosakos rinkimą kaip į atsakingą darbą, įgyti naujų žinių ir praktikos, tęsti pradėtą veiklą. Svarbiu autoritetu, savo pavyzdžiu skatinusiu tęsti tautosakos rinkimo darbą, J. Vyliui buvo ir tautosakos rinkėjas Jurgis Dovydaitis. J. Vyliaus pasakojime atgimė fragmentiški vaizdiniai apie pirmąjį susitikimą su Jurgiu Dovydaičiu: Nu, su Jurgiu Dovydaičiu aš susitikau berinkdamas tautosaką. Jau aš minėjau, kad ten, Kazlų Rūdos miškuose, radau tokią dailininkę – tautodailininkę [Eleną Kuršinskaitę]. Tai ji piešdavo piliakalnius, o aš eidavau pas bobutes. Va, ji buvo kažkokia tolima to Jurgio Dovydaičio giminaitė. Ir vieną rytą aš atvažiavau pas ją (mes buvom susitarę kažkur važiuoti), atvažiavau pas ją, žiūrau: toks vyras skutasi barzdą išsimuilavęs. Galvoju: „O, tai viskas, jau nebevažiuosim“ [rinkti tautosakos ir piešti – R.G.-B]. Girdžiu tik [Elena]: „Ateik ateik, ateik, žodžiu, aš jau tuoj baigiu ruoštis“. „Čia, – sako, – Jurgis Dovydaitis, susipažink“. Susipažinom. (VDU ER 2584: 119) Taigi, Jurgį Dovydaitį J. Vylius sutiko visai netyčia, tačiau tą pirmąjį susitikimą jis puikiai prisimena – pasakojo itin detaliai. Pateikėme tik pasakojimo pradžią, tačiau toliau, nagrinėjant pasakojimą nuosekliai, besiskutančio barzdą Jurgio Dovydaičio vaizdinį keičia jo magnetofono
44 fragmentiškas vaizdinys: „Nešiojosi tokį... Didelę dėžę... Tokį didelį magnetofoną jisai turėjo, kur reikėdavo į elektros tinklą įjungti“ (VDU ER 2584: 119-120). Didelį įspūdį J. Vyliui paliko ne tik J. Dovydaičio aparatūra, bet ir reikšmingas J. Dovydaičio ir tautodailininkės Elenos pokalbis, kurio klausytojas buvo J. Vylius. J. Dovydaitis šnekėjosi su Elena apie tai, kad ketina eiti pas vieną pateikėją (VDU ER 2584: 120). Tautodailininkė liepė neiti, nes pažinojo būsimą pateikėją ir teigė, jog ši yra „apskretusi, kvaila boba“, neverta ją lankyti. Elena pasiūlė važiuoti kartu su J. Vyliumi ir ja kitur, kur galima rasti geresnių pateikėjų, tačiau J. Dovydaitis atsisakė, nes pateikėja jam buvo pažadėjusi padainuoti pasaką „Seku seku pasaką / Rijo vilkas ašaką“, o J. Dovydaitį pasakos su dainuojamaisiais intarpais itin domino. J. Vyliaus pasakojimą apie šį išklausytą pokalbį vainikuoja didaktiški J. Dovydaičio žodžiai ir J. Vyliaus refleksija: „Tu, - sako [J. Dovydaitis], - raminkis, dailinyke [kreipiasi į Eleną]. Mes, tautosakininkai, negalim eit pas tautosakos rinkėjus atbuli. Turim eit priekiu“. Negalim jų menkinti, ta prasme. Jau kaip man šitas jo posakis patiko, tai taip ir prilipo. Jau aš jo neužmiršiu niekad. Va, tai čia buvo Jurgio Dovydaičio pamoka. Man, pradedančiajam tautosakos rinkėjui, vat seno tautosakos rinkėjo, seno vilko tautosakos rinkime, va, pamokymas. Labai gražus pamokymas, sakyčiau. Ir jis vis tiek išėjo. Neklausė, išėjo pas tą moteriškę. (VDU ER 2584: 120) Šiame pasakojime J. Dovydaitis iškyla kaip senas tautosakos rinkėjas, senas vilkas, savo išmintingu elgesiu J. Vyliui tampantis autoritetu ir mokytoju. J. Dovydaičio žodžius, skirtus Elenai, J. Vylius priima tarsi skirtus sau, įvertina kaip pamokymą, išsaugo atmintyje. Aprašytas tautosakininkų susitikimas nebuvo vienintelis: vėliau teko netyčia susitikti Vilniuje Kraštotyros draugijos renginyje. Po renginio J. Dovydaitis vos keliais žodžiais pašnekino J. Vylių ir tai jam paliko didelį įspūdį: Mano savimeilę paglostė tas jo pašnekėjimas su manim, kad ir paprastais buitiniais reikalais ten pora nereikšmingų sakinukų, bet mano savimeilę tai paglostė. Kad toks veteranas, toks žymus žmogus, vienintelis visam pasauly, kad užrašęs šitiek daug tautosakos, tiek daug tautosakos. Niekas niekur nėra užrašęs. Apie 150 [tūkstančių] vienetų tautosakos. Tai yra nuostabus dalykas. (VDU ER 2584: 121) Pasakojimas rodo, kokia didelę reikšmę J. Vyliui turėjo Jurgio Dovydaičio dėmesys bei atskleidžia susižavėjimą J. Dovydaičio nuveiktu darbu. J. Dovydaičio autoritetą J. Vylius dar kartą iškėlė parengdamas ir išleisdamas tautosakos rinkinį „Suvalkiečių tautosaka: Jurgis Dovydaitis” (Vilkaviškis: Olimpijos spaustuvė, 2007), kur publikavo J. Dovydaičio Suvalkijoje surinktus kūrinius.
45
Taigi, autobiografiniame pasakojime J. Vylius aptarė savo mokytojus, kurie, nors ir tiesiogiai nemokytojaudami, ugdė tautosakininkui svarbias nuostatas, rodė pavyzdį, skatino rinktis tautosakos rinkėjo kelią.
46
IV . TAUTOSAKOS RINKIMO SPECIFIKA
Šioje darbo dalyje aptariama J. Vyliaus tautosakos rinkimo veiklos specifika: gilinamasi į laiką, kuriuo rinkta tautosaka, vietoves ir jų apibūdinimą pateikėjo autobiografiniame pasakojime, detalizuojami J. Vyliaus darbo metodai (pateikėjų paieška, prakalbinimo metodai, garso įrašymo ir užrašų vedimo ypatumai, medžiagos tvarkymas ir atidavimas į archyvus, įvairūs medžiagos rinkimo principai, pvz., kūrinių variantiškumo fiksavimas), trumpai aptariamas J. Vyliaus užrašytos tautosakos repertuaras ir jo kaita laikui bėgant, akcentuojamas surinktos medžiagos savitumas. Paskutiniame skyrelyje aptariama J. Vyliaus tautosakos rinkimo proceso eiga – pristatomi reikšmingiausi etapai, išskiriami įsimintiniausi pateikėjai. Analizuojant tautosakos rinkimo veiklos specifiką, ryškinami J. Vyliaus asmenybės bruožai.
1. Laikas ir vietos
Aptariant J. Vyliaus tautosakos rinkimo veiklos specifiką, pirmiausia reikšminga apibrėžti intervalą, kada veikla buvo atliekama. J. Vylius rinko tautosaką nuo 1981 m. iki 2015 m. Šiame intervale buvo padarytos kelios pertraukos: 1994 m., 1996 m. ir 1998-1999 m., 2014 m., kai tautosakos rinkimą teko atidėti į šalį, imtasi kitų veiklų. Taigi, tautosaka rinkta 29-is metus. Rinkti tautosaką kasmet J. Vylius dažniausiai pradėdavo apie balandžio mėnesio pabaigą – gegužės pradžią, tęsdavo darbą visą vasarą ir rudenį, kartais iki pat gruodžio ar kiek ilgiau. Didelę įtaką laikui, kuriuo renkama tautosaka, darė gamtinės sąlygos: „O paskui anksti pavasarį labai sunku kaime – polaidis, purvynas, nei išvažiuosi, nei išeisi,“ – teigė J. Vylius. Daugiausiai J. Vyliui teko lankytis kaimo vietovėse – miestuose pateikėjų rasdavo nedaug. Medžiaga rinkta Suvalkijoje ir keliose regiono paribio vietovėse – viso 192-ose vietovėse. Darbo autorės sudarytas alfabetinis vietovių sąrašas pateikiamas 1-ame priede, vietovių žemėlapis – 2-ame priede. Žemėlapyje ryškėja, jog ypač tankiai tautosaka rinkta apytiksliai 25-ių kilometrų spinduliu aplink Marijampolę. Kitos tankiau lankytos regiono sritys: šiaurinė Suvalkijos dalis ties Zapyškiu bei plati atkarpa Kazlų Rūda-Šakiai. Piečiausiais Suvalkijos regiono taškas, kuriame lankytasi – Radziškė (Senoji Radiškė), šiauriausias – Gelgaudiškis, labiausiai nutolęs į rytus – Alksniakiemis, labiausiai nutolę į vakarus taškai: Rėžgaliai (šiaurėje) ir Vištytis (pietuose). Kaip jau minėta, tautosaka rinkta ir keliose ne Suvalkijos regionui priskiriamose vietovėse – Suvalkijos šiaurėje kitapus Nemuno esančioje
47
Raudonėje bei Suvalkijos rytuose Dzūkijai priklausančioje Ūdrijoje (remiamasi Lietuvos etnografinių regionų žemėlapiu; sudarė D. Pivoriūnas ir Ž. Šaknys). Įdomu tai, jog J. Vyliaus autobiografiniame pasakojime vietovėms, kuriose rinkta tautosaka, aptarti skiriamas gana didelis dėmesys. Pasakojimus apie skirtingus pateikėjus J. Vylius dažniausiai pradeda būtent nuo vietos aptarimo, taigi pateikėjai J. Vyliaus atmintyje neatsiejami nuo jų lokalizacijos. Štai pasakojimas apie pateikėją Mariją Mažulaitienę pradedamas įspūdingu vaizdu: Nuvažiavom, į gretimą kaimą, į Šilbalius. Nuvažiavom ir radom tokią močiutę, jau nežinau vardo irgi... Mažulaitienė buvo. Gyveno degėsiuose. Name, kuris buvo beveik per gaisrą apdegęs. Nebuvo sudegęs, bet buvo apdegęs. Ir šalia stovi, reiškia, beržas ir šakos apdegę, nėr lapų, nieko, tik kamienas ir kelios ten šakos stambesnės, va. „Būtume sudegę visai, bet užgesino,“ – sako. (VDU ER 2584: 74) Pasakojimas apie pateikėją Konstanciją Šmurkštienę-Basanavičiūtę taip pat pradedamas nuo aplinkos detalių: Kaip buvo pats pirmas nuvažiavimas į Ožkabalius ir kaip mes radom tvartelyje... Tvartelyje gyvenančią, moliniam tvarte. Žodžiu, atitverta, padaryta virtuvėlė, padarytas kambarėlis, žodžiu, čia. Kitur jau to tvarto nėr. Ten vietoj stogo – tai tik kažkokios lentos, ten žodžiu, teip jau apleistai ir ir radom mes ten šitą Šmurkštienę. (VDU ER 2616: 28) Matyti, jog J. Vyliui į atmintį „įstrigdavo“ gana šokiruojančios pateikėjų gyvenamosios aplinkos detalės. Skurdi pateikėjų buitis ir kasdienybė vaizdžiai papildo pateikėjų paveikslus, jiems teikia nepaprastumo. Prisimindamas apsilankymus pas pateikėjus, J. Vylius tarsi panyra į atmintyje dar gyvus detalius vaizdingus kelionių peizažus: Ten nebuvo galima privažiuot. Ji [pateikėja Adelė Kazlauskienė] gyveno be jokio kelio. Nebuvo galima automobiliu, tik arkliais jinai išvažiuodavo iš savo sodybos į vieškelį <...>. Nu, aš turėjau tokią mašiną, su kuria aš išvažiuodavau visur – zaporožietį turėjau, tai tas važiuodavo per arimus, per pievas, per visur jisai važiuodavo kaip tankas. Nu, tai ganykla tokia... Didžiulė ganykla – užtverta, kaip kolchozo galvijai <...>. Nu, tai va, atvažiuoji – ten karvės ganosi. Važiuoji per karves, per bandas. <...> Su Burkšaitiene vieną kartą važiuojam, grįžtam, važiuojam – jau šviesos mašinos įjungtos, dar nėra tamsu, da tokia prieblanda ir tiktai purpt purpt – ir kyla mašinai iš po ratų... Kyla vyturiai, vieversiukai. Kyla ir pradeda čiulbėt, ir čiulba. Tai mes buvom nustebę. Labai įdomu. (VDU ER 2616: 14)
48
Šis fragmentas ryškina J. Vyliaus menišką sielą, polinkį grožėtis gamta. Senos kaimo sodybos irgi skatino žavėtis kraštovaizdžiu. Tačiau vėl gi šis susižavėjimas buvo neatsiejamas nuo dainų: <…> Paskui dar kartą norėjom užvažiuot pas tą žmogų, pas tą vyrą dainininką. Nuvažiavom, bet neradom. Žmogus buvo ligoninėj. Bet ten tokia nuošali vieta, tokia rami vieta, tokia atskira, atrodo, kad mes atvažiavom į kokį aštuonioliktą amžių – sodyba, mediniai pastatai, šiaudiniai stogai, kiemas didžiulis ir miškai, miškai – visur aplinkui miškas miškas miškas. Miškas. I ten taip gražiai skambėjo tas kiemas, mes ten patys uždainavom. (VDU ER 2616: 15-16) Apibendrinant galima teigti, jog J. Vylius, aplankęs virš 192 Suvalkijos vietovių, atmintyje išsaugojo pateikėjų buities detales ir įsimintinus gamtos peizažus, jam būdingas bruožas – gėrėtis, stebėtis gamta ir kaimo kraštovaizdžiu.
2. Darbo metodai
Kalbant apie pateikėjų paiešką, J. Vylius juos atrasdavo įvairiausiais būdais. Kaip ir dauguma tautosakos rinkėjų, jis neišvengė „aklų“ pateikėjų paieškų klaidžiojant po kaimus: „Sustoju kur nors kaimo pakrašty ir einu iš eilės pas visus“ (VDU ER 2616: 3), „Kaip aklas eidavau. Nu, ir rasdavau,“ (VDU ER 2616: 39) – pasakojo tautosakos rinkėjas. Ekspedicijos metu pateikėjų J. Vylius teiraudavosi, ar jų kaimynai galėtų padainuoti senoviškų dainų, taip neretai išgirsdavo rekomendacijų, kuriuos žmones vertėtų aplankyti. Taigi, dažnai medžiagos rinkimui J. Vylius pasitelkdavo sniego gniūžtės metodą, kai nuo vieno pateikėjo keliauta prie jo nurodytų kitų pateikėjų ir tokiu būdu plėstas imties dydis. Kitas būdas sužinoti apie gerai informuotus pateikėjus buvo studentų rekomendacijos. Po pirmųjų ekspedicijų su studentais, J. Vylius dalyvaudavo bendruose ekspedicijų aptarimuose, kurių metu studentai nurodydavo J. Vyliui, kuriuos žmones būtinai reikėtų dar kartą aplankyti. Vėliau J. Vylius atrado dar vieną būdą, kaip greitai sužinoti apie geriausius apylinkės tautosakos pateikėjus – jam padėdavo vietinių bibliotekų darbuotojos, puikiai žinojusios vietos kaimo bendruomenę (nurodydavo žmones ir net juos charakterizuodavo), taigi, atvykęs į vietovę, J. Vylius iškart keliaudavo į biblioteką rinkti duomenų. Pasak jo, šis būdas teikė produktyvumo: „Jau paskui kažkaip lyg ir produktyviau buvo. Ateini ir jau žinai, kad tau kasnors ką nors ar pasakys, ar padainuos.“ (VDU ER 2616: 39). Žinoma, sužinoti apie pateikėjus padėdavo ir pažįstami žmonės, J. Vyliaus artimieji, kurie patys siūlydavo galimus respondentus. Pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai pats pateikėjas kreipdavosi į
49 tautosakos rinkėją, pavyzdžiui, vienuolė Ona Rėklaitytė (VDU ER 2616: 55) ar partizanų ryšininkė Aldona Vilutienė (VDU ER 2616: 18). Per 30 tautosakos rinkimo metų J. Vylius apklausė apie 510 pateikėjų. Palaipsniui susiformavo ne tik pateikėjų paieškos ir atrankos metodai, bet ir būdai prakalbinti pateikėją. Pokalbį su nepažįstamuoju J. Vylius visada pradėdavo nuo kasdienių buitinių temų, visai nesusijusių su tikraisiais pokalbio tikslais: Pirmiausia, kaime, jeigu atėjai, tai turi pasakyt – tai va šiandien kokia graži diena, saulė šviečia, šilta, smagu, tai gerai. Nu va, nuo to prasideda viskas [šypsosi]. Arba <...> „Vai kokia katytė čia jūsų graži”. Žodžiu, toks bendras buitinis pasikalbėjimas apie buitinius dalykus, apie šiandieną. <...> Be šito neprieisi prie kaimo žmogaus. Jeigu atėjai: „Labas, močiute, gal padainuosit?” Žiūri kap į kokį. „Neužsiimu aš dainom”,– sako. I viskas pasibaigė. I viskas. Sukiesi ir eini atgal. (VDU ER 2584: 88) Pasakojimas rodo, jog būta visokių patirčių – kartais pateikėjas J. Vylių atstumdavo, todėl ir metodai gimė iš praktikos. „Tei jeigu šiteip ateini pas žmogų, va teip pradedi paprastai, natūraliai, kaimiškai, nu tai tada žmogus jau pradeda atsivert po truputėlį, <...> jau mato, kad esi paprastas normalus žmogus (VDU ER 2616: 3)“, – pateikėjų reakciją supratęs kalbėjo J. Vylius. Užmezgus pokalbį su pateikėjais, J. Vylius jiems prisistatydavo kaip kraštotyrininkas, vėliau (įsidarbinus muziejuje) kaip muziejaus tautosakininkas, nurodydavo kokiu tikslu atvykęs, kodėl reikalinga įrašyti tautosakos kūrinius. Toliau, jei pateikėjas sutiktas lauke, dažniausiai pokalbis persikeldavo į namus, nes įrašinėjimo aparatūrai buvo reikalinga elektra, tekdavo prašytis į vidų. Tačiau pasitaikė ir tokių patirčių, kai atsinešęs magnetofoną su baterijomis, turėjo įrašinėti dainas lauke pateikėjai neatsitraukiant nuo darbų: „Nuėjau pas tą močiutę, o ji kasa bulves ir nesustoja – kasa, kasa atsiklaupus, senyva moteriškutė jau. Nu, ir aš laikau tą [magnetofono mikrofoną], o jinai ten dainuoja” (VDU ER 2616: 4). Tautosakos rinkėjo darbas skatino prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Tautosaką užrašymo metu J. Vylius įrašinėjo į magnetofono kasetes (žr. 3 priedą). Taip pat bendrinę informaciją žymėdavosi raštu: pildė sąsiuvinius su ekspedicijų užrašais (žr. 4 priedą). Šiuose sąsiuviniuose užsirašydavo pateikėjų pavardes, gimimo metus ir gimimo vietas, pateiktų dainų pirmąsias eilutės, laikotarpį, kada vykdytos ekspedicijos, vietas, kur pateikėjai apklausti, negirdėtų tarmiškų žodžių reikšmes. Šie sąsiuviniai buvo naudojami kaip metrikos ir kūrinių sąvadai. Rinkdamas tautosaką, J. Vylius nesiekdavo išgauti konkrečių kūrinių, jis „palikdavo iniciatyvą“ pateikėjams. Tačiau tuo atveju, kai pateikėjui būdavo itin sunku ką nors prisiminti, pasižiūrėdavo į savo sąsiuvinius-sąvadus (juos vežiojosi su savimi) ir pasufleruodavo kūrinį arba ką
50 nors užsimindavo iš atminties. Taip pat sufleruodavo pagal dainų žanrus: prašydavo prisiminti kurio nors žanro dainas – vestuvines, karines, istorines, vaišių, vaikų. Laikui bėgant, pradėjęs užrašinėti ne tik dainas, bet ir kitus tautosakos kūrinius, J. Vylius surado patogią tautosakos užrašinėjimo metodiką: klausinėjo pagal gyvenimo raidos ir kalendorinį metų ciklus, pavyzdžiui, pradėdavo klausti pateikėjo atsiminimų apie vaikystę, piemenavimą, vestuves, o kaskart aptarus atitinkamą laikotarpį prieidavo iki ganymo, vestuvių ir kitų dainų. Domėjosi Kūčių, Užgavėnių, Velykų, Joninių ir kt. papročiais ir, žinoma, nuo jų „pereidavo“ prie šių kalendorinių švenčių dainų. Pasak J. Vyliaus, šis metodas jam buvo itin parankus, nes pirmiausia su pateikėju būdavo pasikalbama ir natūraliai pereinama prie tautosakos. Akivaizdu, jog J. Vylius įvertindavo pateikėjų jausmus, charakterius: Nereikia žmogaus prašyt, kad „Padainuok, padainuok“. Kada šitaip prašai „Padainuok“, nu, truputėlį žmogui būna nejauku, ne visiems, žinoma, bet didesnė dalis žmonių yra kaime Lietuvoj labai kuklūs, labai nedrąsūs. Reta kuri taip jau drąsiai iš karto ryžtasi dainuot. (VDU ER 2616: 19-20) Laikantis aptarto metodo, J. Vyliui buvo svarbus nuoseklumas: Aš, jeigu pradedu, pradedu nuo vieno dalyko, einu nuosekliai nuo vieno, prie kito, nuo trečio. Pradedi, sakysim, nuo Kūčių, nuo Kalėdų, nuo tarpušvenčio, nuo Trijų Karalių, <...> paskui Užgavėnės, Gavėnia, žodžiu. Nu, eini per visus metus – yra atitinkami darbai, atitinkamos šventės, atitinkamos dainos. VDU ER 2616: 49) Metodų kaita rodo J. Vyliaus lankstumą, tobulesnių būdų prakalbinti pateikėjus ieškojimus. Be to, tautosakos rinkėjas stengdavosi nepervarginti pateikėjų: „Jau geriau aš nepulsiu jos [pateikėjos], neprievartausiu, žodžiu, netempsiu per jėgą. Geriau tegul ji tegu pailsi – aš atvažiuosiu dar kartą. Ir beveik nebuvo tokios, kad aš du tris kartus neužvažiuočiau” (VDU ER 2584: 87). Taigi, rinkdamas tautosaką J. Vylius pasižymėjo kantrybe ir atsakingumu, negailėjo šiam darbui laiko. Kartais prireikdavo išskirtinio atkaklumo, pavyzdžiui, pas vieną pateikėją teko apsilankyti šešis kartus, kol ji pagaliau sutiko kalbėtis: Mes iš kitų žmonių žinojom, kad ji moka dainų, kad moka dainuot. Kažkas tam kaime pasakė. Tam kaime daugiau niekas nepadainavo, visi pirštais rodė – va, važiuokit pas tą, žodžiu, važiuokit pas Magdaleną. <...>. O ji: „Ne, nedainuosiu, neturiu sveikatos“. Nu ką, mes apsisukę su tai Elena (tos dailininkės vardas), važiuojam kitur. Nu, bet kitą kart važiuojam pro šalį i tarėmės – tai užvažiuojam, ar neužvažiuojam? Nu, pamėginkim. Nu, pamėginkim, nu, užsukam. „Ne, ne, ne, ne, ne, ne, nedainuosiu. Nedainuosiu. Ne, nedainuosiu. Nemoku dainų. Ne, ne, ne, važiuokit, važiuokit,“ – viskas, veja mus lauk. Teip graudu, teip graudu, jergutėliau. <...>
51
Paskui dar kelis kartus važiavau pro šalį. Va teip tiesiog skauda širdį, jergutėliau. Nu, bet gi moka dainų močiutė, aiškiai matyt, kad moka, žinom, kad moka. I tokia... Tokia lyg ir trauka prie jos kažkokia, nors ji atstūmė. <...> Jau paskui aš važiavau su savo Kazlų Rūdos moterim. <...> Užvažiavom dar sykį, dar į kiemą neįėję girdim – dainuoja stuboj. Ateinam, pasibeldžiam – „O! Sveteliai! O, užeikit, tai padainuosim!”. Žodžiu, balius, kažkoki giminės atvažiavę, butelys ant stalo, valgių ant stalo pilna, žodžiu, ir ta jau ta Mitkuvienė traukia: „Sveteliai, tai prašom! Tai dabar padainuosim!”. O, jergutėliau! Tai apsidžiaugiau. (VDU ER 2584: 92-93) Pasakojimas rodo, jog J. Vylius yra nelinkęs paleisti gerai informuotų pateikėjų ir nepasiduoda atstumiamas. Šiame pasakojime tautosakos rinkėjas reflektuoja patirtus jausmus, kai būdavo atstumiamas – jam „skaudėdavo širdį“, jis jausdavo graudulį, o kartu ir trauką, taigi J. Vylius jautriai išgyvendavo nesėkmes, bet jos skatino naujus mėginimus. Tautosakos rinkėjas daug dėmesio skyrė ir bandymams įrašyti to paties pateikėjo kūrinių skirtingus variantus. Kartu su folkloro ansamblio moterimis jis dažnai sugrįždavo pas pateikėjas, taip pat ir pas minėtąją Magdaleną Mitkuvienę: „Tai nusivežam buteliuką, nusivežam duonos, dar kažko, moterys kokio pyrago iškepdavo <…>. Nu, tai va, nuvažiuojam, o, tai ta močiutė ar dešros, arba skilandžio papjausto, ar lašinių rūkytų kokių nors savo, keptos duonos, jergutėliau. Ir baliavojam. Nu, i tada dainuojam. I tais pačias dainas, kurios užrašytos, kurias mes jau koncertuose dainuodavom, ir čia, susėdę prie stalo, vėl dainuojam, ir aš vėl įrašinėju. (VDU ER 2616: 15) Pasakojimas rodo J. Vyliaus sugebėjimą atrasti kalbą ir susibendrauti su pateikėjomis, užmegzti betarpiškus ryšius. Tačiau akivaizdu, kad net poilsio, šventės akimirkomis J. Vylius nepamiršdavo savo darbo – siekdavo išgauti viską, ką pateikėjai moka: „Aš tiktai norėjau, kad ji išdainuotų viską, ką ji moka. Viską, ką moka. O aš žinojau, kad tie variantai tai, reiškia, yra labai naudingas dalykas. Gali palygint” (VDU ER 2616: 15). Šis požiūris rodo tautosakos rinkėjo kompetenciją ir išskirtinį kruopštumą. Rinkdamas medžiagą, J. Vylius atliko bendrą pateikėjų, vietovių, kūrinių apskaitą. Jai paskyrė atskirus sąsiuvinius, kuriuos pavadino „Dainininkės, vietovės, dainos“ (žr. 5 priedą). Šiuose sąsiuviniuose tautosakos rinkėjas fiksavo pateikėjų pavardes, amžių, vietas, kur tautosaka užrašyta, datas, kūrinių skaičių, kur įrašai saugomi bei kitas pastabas. Kiekvienų metų pabaigoje taip pat paskaičiuodavo, kiek per metus surinkta tautosakos vienetų ir kiek apklausta pateikėjų. Deja, J. Vyliaus teigimu, šie paskaičiavimai gali būti netikslūs. Pavyzdžiui, pateikėjų skaičiaus netikslumą
52 galėjo nulemti tai, jog neretai dainuojama būdavo keliese, o į apskaitą tautosakos rinkėjas įtraukdavo tik vieną pateikėją, kuri dainas užvesdavo. Grįžęs namo, surinktą medžiagą J. Vylius šifruodavo (tekstus, melodijas), garso įrašus perrašinėdavo į naujas juostas, atmesdamas nereikšmingus intarpus (pvz., pateikėjos komentarus) bei netinkamus kūrinius (žr. 6 priedą): Aš, kai ruošdavau va tais kasetes, tai aš netraukdavau tokių vienetų, kur, sakysim, tiktai vieną posmelį močiutė atsimena, dainą. Ji melodiją padainavo, bet daugiau žodžių neatsimena. Va tokių aš jau netraukdavau ir neatidavinėjau į tautosakos institutą, man atrodė, kad tai yra bereikalinga. O paskui man paaiškino tautosakos instituto darbuotojai, kad aš blogai dariau. Tai yra vis tiek vienetas ir svarbiausia – yra melodija užrašyta. Va, dainai melodija yra svarbiau negu tekstas. O kadangi visų dainų yra užrašoma tų variantų ne po vieną, o šimtais ir tūkstančiais, dešimtim tūkstančių, tai jiems labai būtų svarbu turėt atskirą tos dainos melodinį variantą. Va, o šičia jau aš truputėlį maniau, kad čia jokios svarbos nėra. (VDU ER 2616: 5) Taigi, J. Vylius kūrinių atranką vykdė ne tik rinkdamas tautosaką (nerinkdavo tam tikrų žanrų tautosakos), bet taip pat perrašinėdamas įrašus į juostas. Didelę įtaką keisti požiūrį, suprasti kiekvieno nors ir menkiausio kūrinėlio vertę darė LLTI darbuotojai. Po nedidelį pluoštą medžiagos J. Vylius atiduodavo į mokslo archyvus. Surinkta tautosaka saugoma trijuose archyvuose: didžiausias pluoštas – virš 4100 tautosakos vienetų – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne (LTR ir LTRF), vieni pirmųjų įrašų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos archyve, kopijos ir dalis kitų kūrinių – Marijampolės kraštotyros muziejaus fonduose. Pasak J. Vyliaus, archyvams atiduota apie 90 proc. tautosakos. Į LTR ir LTRF J. Vylius atiduodavo naujai įrašytas juostas su įrašų sąrašu, taip pat kiekvieno tautosakos kūrinio transkribuotą tekstą, kurį atspausdindavo rašomąja mašinėle (žr. 7 priedą). Prie tekstų pateikdavo ir metrikas. Nors šifruodavo ir dainų melodijas (žr. 8 priedą), tačiau jų tautosakos rankraštynui neatiduodavo: Aš jiems neduodavau, nes jiems netiko. Jie ten moksliškai, jie tenais klausydavo kiekvieną mažiausią nukrypimuką, jau jie rašydavo natukę. Nu, kad nežinau, man ten, atrodo, kad ten jos nereikėdavo. Gal močiutė ir pamilydavo bedainuodama arba, nu, ką aš žinau, tas nukrypimas dažnai būna ne jos pačios, o, kaip čia pasakius, ne improvizacija būna, o suklydimas būna, klaidelė kažkokia tokia truputėlį. Tai... Tai va, tada aš jiems šifruotų melodijų nedaviau, o šifruotas melodijas, kur neturėjau įrašų, neturėjau ką daryt – tai tada aš jau jiems atidaviau iššifruotas melodijas, natas užrašytas, taip kaip Šlekys darė. (VDU ER 2616: 9)
53
Taigi, iššifruotos dainų melodijos rankraštynui buvo atiduodamos tik tuo atveju, kai nebūdavo išsaugoti dainų įrašai. Cituotame fragmente taip pat pastebėtina, jog J. Vylius lygina save su tautosakos rinkėju Vincu Šlekiu, Suvalkijos tautosakos rinkėju, užrašiusiu daugybę vertingų dainų, tapusiu sektinu pavyzdžiu. Deja, į tautosakos rankraštyną atiduotų tautosakos vienetų skaičių iš tikrųjų nustatyti yra itin sunku. Aušros Žičkienės teigimu, taip yra todėl, kad J. Vylius mėgsta kompiliuoti savo archyvo įrašus į atskiras juostas. J. Vyliaus juostos – tai jam patinkančių, jo manymu, vertingesnių kūrinių, užrašytų iš įvairių pateikėjų, rinkiniai. Šiuose rinkiniuose pasitaiko įrašų dublikatų, esančių kitose, ankstesnėse laikmenose. Pasak A. Žičkienės, šiuos dublikatus sunku suregistruoti, jie gali iškreipti bendrą užrašytos tautosakos kiekį, skaičiai gali klaidinti. Nedidelė dalis J. Vyliaus surinktos tautosakos, neįrašytos į garso laikmenas, yra ir rankraštyno rinkiniuose. J. Vylius turėjo sąsiuvinį, kuriame žymėjosi, į kokius archyvus atiduodavo kūrinius. Šiame sąsiuvinyje randame žymes „Perrašyta“ (iš kasetės perrašyta į kitą juostą), „Sau“ (perrašyta sau), „Ištrinti viską“ (kūriniai įvertinti kaip nevertingi ir ištrinti). Dėl didelio kūrinių kiekio bei anksčiau aptartų problemų šia apskaita taip pat negalima pasitikėti. Nepaisant to, visi J. Vyliaus sąsiuviniai- sąvadai liudija jo kruopštumą, sistemingumą, atsakingą požiūrį į vykdytą darbą, siekį tvarkyti, rūšiuoti ir tinkamai pateikti medžiagą, nors dažnai su medžiaga būdavo pasielgiama netinkamai – ji ištrinama.
3. Užrašytos tautosakos repertuaras
Pirmosiomis ekspedicijomis J. Vylius siekė konkretaus tikslo – užrašyti senoviškų lietuvių liaudies dainų, kurias būtų galima dainuoti ansambliuose. Orientuotasi tik į dainas, nors, tais atvejais, kai pateikėjos dainavo itin mažai, bet galėdavo pateikti kitokių tautosakos kūrinių – fiksuodavo kitus kūrinius. Rinkdamas dainas J. Vylius darė žanrinę atranką, pavyzdžiui, stengėsi išvis nerašyti romansų (tekdavo pateikėjoms net sumeluoti, kad jau yra užrašęs romansų, siekiant, jog jos nedainuotų). Kritiškai žiūrėta ir į humoristinius kūrinius: Nu, tokios pusiau nepadorios, tokios apie girtuoklystę, truputėlį man labai jos nepatiko. Aš tokių net nerašydavau. O kartais matydavau, kad močiutė nieko kito nemoka – užrašydavau, dėl to, kad vis tiek kažką užrašyt reikia. Jeigu vat tos nereik, tos nereik. „Tai ko tu čia atėjai, ko tu man da čia...?!” – kad neprikaišiotų močiutė tai jau užrašydavau. (VDU ER 2616: 5) Pasakojimo fragmentas rodo, jog surinktos tautosakos repertuarui įtakos turėjo ir pastangos nenuvilti pateikėjo kritiškais komentarais, apmąsčius pateikėjo psichologinę būseną, norėta išvengti
54 atstumiančios pateikėjo reakcijos, todėl fiksuoti ir tautosakos rinkėjui nepriimtini kūriniai. Taigi, J. Vyliui būdingas gilinimasis į pateikėjo pozicijas, empatiškumas. Dėmesį tautosakos rinkėjas kreipdavo ir į atlikimą – atmesdavo ir netranskribuodavo tų užrašytų dainų, kurios plačiai paplitusios ir pateikėjos jas atlikdavo choriniu balsu. Nevertingais kūriniais laikyti ir tokie kūriniai, jei pateikėjas visus juos atlikdavo ta pačia melodija. Taigi, ryškus J. Vylius kritiškas požiūris į pateiktą tautosaką ir griežta atranka. Kai jau minėta, kai kuriuos, J. Vyliaus manymu, nevertingus kūrinius vėliau jis tiesiog ištrynė. Toks elgesys atspindi Lietuvoje vyravusias tautosakos kūrinių vertinimo tendencijas. J. Vylius labiausiai vertino lietuviškas senoviškas dainas, rinkėjo teigimu – tokias, kurių tekstai prasmingi, senoviški, siužetai – ištisi, nuoseklūs, nenutrupėję, melodijos gražios ir senoviškos, derminės, sudėtingos bet kartu ir paprastos. Tokias dainas jis įtraukdavo į ansamblių repertuarą. Taigi, akivaizdu, jog J. Vylius, gerai išmanė senoviškų liaudies dainų specifiką ir kryptingai siekė fiksuoti būtent tokius kūrinius. Vėliau, renkant tautosaką, prioritetai, kokią tautosaką fiksuoti, kiek keitėsi. Laikui bėgant J. Vylius ėmė suvokti reikšmę fiksuoti visus tautosakos kūrinius, netaikant griežtų atrankos kriterijų. Permąstyti papročių užrašymo vertę ir imti juos užrašinėti paskatino susitikimas su Juozu Kudirka: Aš sutikau Liaudies kultūros centre Vilniuje šitą... istoriką Kudirką. Juozas Kudirka. Jis išleidęs daug knygelių apie papročius. Ir jis man kalė į galvą, kai tik pamato mane, kai tik mes susitinkam: papročiai, papročiai – neatskiriamas dalykas nuo tautosakos <...> Ir pagaliau jis man įkalė į galvą. (VDU ER 2616: 19) Taigi, veikiamas Juozo Kudirkos, tautosakos rinkėjas ėmė tikslingai užrašinėti ir papročius, atsigręžė į tautosakos gyvavimo kontekstą. Paskutiniu metu J. Vylius tikslingai užrašė net romansų, kuriuos anksčiau griežtai atmesdavo, traktuodavo kaip bevertį dalyką. Pakeisti požiūrį į šį žanrą skatino bendravimas su LLTI darbuotojais: Man tie romansai tai tokie beverčiai dalykai. Nu bet tai vis tiek jie buvo. Tai man irgi paaiškino instituto darbuotojai, kad numot ranka į nieką negalima. Jie buvo. Tai yra faktas, mūsų kultūros faktas. Tegul jie atėjo – tegul iš Rusijos, tegul iš Vokietijos, tos melodijos atėjo, žodžiu, bet jos buvo, jos egzistavo, žmonės vartojo. Nu, tai reikėjo rašyt. (VDU ER 2616: 5-6) Pasakojimo fragmentas rodo, jog, nors J. Vyliui romansai yra vis dar svetimas žanras (pradžioje kalbama esamuoju laiku), tačiau, akivaizdu, jog tautosakos rinkėjas priėmė instituto darbuotojų diegtą požiūrį į būtinybę šiuos kūrinius fiksuoti. Požiūrių kaita liudija J. Vyliaus gebėjimą pripažinti klaidas, atsižvelgti į autoritetų nuomonę ir tobulėti.
55
Iš viso per 29 tautosakos rinkimo metus, J. Vyliaus skaičiavimais, užrašyta apie 5732 tautosakos vienetų. Gausiausiai užrašyta būtent dainų, antroje vietoje pagal užrašymų skaičių – pasakojimai apie įvairius papročius ir darbus. Fiksuoti ir kitų žanrų kūriniai: pasakos, mitologinės sakmės, mįslės ir minklės, patarlės ir priežodžiai, erzinimai, garsų pamėgdžiojimai, raudos, oracijos, oro spėjimai, prietarai, skaičiuotės, žaidimai, rateliai, šokiai, instrumentinės muzikos kūrinėliai. Dainų repertuaras įvairus, vyrauja vestuvinės dainos, rugiapjūtės, meilės ir šeimos dainos. Kaip jau minėta, prioritetu tapo senosios dainos, todėl vėlyvesnių randame mažiau. Sakytinės ir trumpųjų pasakymų tautosakos užrašyta kur kas mažiau nei dainų. Povilo Krikščiūno ir Aušros Žičkienės teigimu, tokios proporcijos yra būdingos daugelio užrašinėtojų statistikai (Kriščiūnas, Žičkienė 2011: 20). Knygoje „Paklausykit manę, jauno bernelio“ minėti autoriai aptarė J. Vyliaus surinktų tautosakos kūrinių repertuaro išskirtinumą (Kriščiūnas, Žičkienė 2011). Autorių teigimu, J. Vyliaus užrašytuose kūriniuose randame savitų senovinių apeiginių pabrėžtinai skiemenuojamų vienbalsių dainų, taip pat daugiabalsio dainavimo kūrinių, atskleidžiančių tik suvalkiečiams būdingus „siūbuojančio“ triolinio ritmo niuansus, meniškas, gražiai išplėtotas laidotuvių raudas, kurių užrašymų Suvalkijoje – vienetai (Kriščiūnas, Žičkienė 2011: 20-21). Spėta užrašyti duomenų apie unikalius papročius, tokius kaip Sekminių oliavimas ir „spirgučio“ pajuokimas, užfiksuotos Kūčių vakare verdamo kisieliaus stingdymo maginės dainelės, šyvio šokdinimo motyvas per Trijų karalių šventę, paprotys per rugiapjūtę surišti šeimininkus (Kriščiūnas, Žičkienė 2011: 20, 27). Gyvuose J. Vyliaus žodiniuose pasakojimuose, žinoma, daugiausiai akcentuojams tautosakos žanras yra dainos: dainomis grožimasi, joms aptarti negailima gražių epitetų, pavyzdžiui: „Čia vat tokia liūdna, graži, graudi, bet graži daina.“ (VDU ER 2616: 31), „Duetas labai gražus, labai dainos geros, labai nuotaikingos.“ (VDU ER 2616: 20), nevengiama dainas lyginti: „Tos anos močiutės tai buvo rimtos, jau, kaip sakyt, aukštesnio lygio, truputėlį. Šitos tai buvo paprastos, liaudiškos, lietuviškos, gražios.“ (VDU ER 2616: 27). Būtent dainos J. Vyliaus pasakojime yra nuolat cituojamos ir komentuojamas, tuo tarpu apie kitų tautosakos žanrų kūrinius tokių išsamių apibūdinimų nerandame, jie minimi labai retai. J. Vylius autobiografiniame pasakojime kaip įsimintiną įvykį itin akcentavo pirmąjį raudų užrašymą. Tai įvyko 1983 m. liepos mėn. pas pateikėją Adelę Kazlauskienę: Tada užrašėm tris raudas. Tai buvo pirmas raudų užrašymas Suvalkijoje. Iki tol raudų Suvalkijoje nebuvo užrašyta. Niekas nebuvo užrašęs, gal girdėjęs buvo, gal raudojo, bet užrašyta nebuvo. Tai va, čia toks labai jau įsimintinas įvykis. (VDU ER 2584: 84)
56
Nors A. Žičkienės ir P. Kriščiūno teigimu, raudų užrašymų Suvalkijoje visgi būta ir anksčiau (Kriščiūnas, Žičkienė 2011: 21), J. Vylius iškelia šį užrašymą kaip pirmąjį. Raudų užrašymas jam buvo gana šokiruojanti patirtis – tai atspindi užrašinėtojo sąsiuvinio fragmentas – sąsiuvinyje raudos pirmieji žodžiai užrašyti daug didesniu šriftu nei įprastai, po jų seka dar didesnis dvejomis linijomis pabrauktas žodis „Rauda!” (žr. 9 priedą). Taigi, nuostaba atsispindėjo net jo užrašuose. Dar vienas J. Vyliaus atradimas buvo adventinės dainos užrašymas 1993 m., aplankius poetą Viktorą Žiūrį. Vyras jam papasakojo apie tėvo dainuotą dainą: Mano tėvas dainuodavo. Per adventą vis dainuoja tokią dainą: „Atbėga elniai devyniaragiai / Ant vieno rago jaunas kalvelis...“. (VDU ER 2616: 43) Pasak tautosakos rinkėjo, tai buvo ne tik vienintelė jo užrašyta advento daina, taičiau apskritai vienintelis šios dainos užrašymas Suvalkijoje. Kitas dainos variantas Juškų užrašytas Veliuonos apylinkėse, atitinkami kūriniai paplitę ir Dzūkijoje, Aukštaitijoje. Tautosakos rinkėjui kėlė nuostabą, kaip ši daina galėjo atsirasti kapsų plote. Taigi, J. Vylius atidžiai nagrinėjo savo užrašytos tautosakos repertuarą ir kai kurie kūriniai jam buvo svarbus atradimai.
4. Medžiagos rinkimo etapai
J. Vyliaus tautosakos rinkimo procesą galima būtų suskirstyti į tam tikrus etapus. Kai kurie tautosakos rinkimo etapai dubliuoja vienas kitą, be to, J. Vyliaus pasakojime nebuvo ryškinamos tikslios jų pradžios bei pabaigos ribos, tačiau vienaip ar kitaip, kiekvienas etapas išsiskyrė tam tikra ypatybe – skirtingais tautosakos užrašinėjimo bendražygiais, darbo produktyvumu, būdingu tautosakos repertuaru. Aptariant šiuos etapus svarbu pabrėžti J. Vyliaus akcentuotus išskirtinius pateikėjus, reikšmingus įvykius, atrastus bendražygius. Itin svarbus pradžios etapas, prasidėjęs 1981 metais. Šiam etapui būdinga tai, jog medžiaga rinkta itin produktyviai (žr. 10 priedą), o vieninteliu ir svarbiausiu tikslu buvo užrašyti senoviškų dainų. Etapas prasidėjo 1981 m., kai J. Vylius užrašė pirmąjį savo pateikėją – Kazį Banionį. Šią patirtį jis išsamiai aprašė rinkinio „Paklausykit manę, jauno bernelio“ skyrelyje „Žmonės, su kuriais suvedė likimas“, išreikšdamas patirtą įspūdį: „Tame dainavime buvo kažkas jaudinančio, tik tuomet aš dar nesupratau, kas yra tas kažkas – paprasčiausiai buvo gražu ir įdomu klausyti Lietuvos kaimo žmogaus neįmantraus dainavimo, o vidinis balsas tik neaiškiai sakė, kad čia esama kažko daugiau“ (Vylius
57
2011: 29). Aprašyme J. Vylius apibendrino, jog senas kanklininkas Kazys Banionis savo dainavimu sugebėjo įžiebti J. Vyliaus širdyje norą užrašinėti liaudies dainas. Pradžios etape reikšmingi įvykiai buvo keturis metus iš eilės (1981-1984 m.) vykusios ekspedicijos, kurias vykdė Vilniaus Konservatorijos ir Vilniaus universiteto studentai, vadovaujami Laimos Burkšaitienės ir Zitos Kelmickaitės. Šios ekspedicijos (vietovės, pateikėjai) plačiau aprašytos J. Vyliaus straipsnyje „Tautosaka Marijampolės apskrityje“ (Vylius 1997 b: 24). Bendradarbiavimo su L. Burkšaitiene ir Z. Kelmickaite laikotarpis, pasak J. Vyliaus, buvo tarsi tautosakos užrašinėjimo mokykla (VDU ER 2616: 13). Ekspedicijose J. Vyliaus bendražygiais tapo ir studentai, kurie dabar jau yra iškilūs Lietuvos etnomuzikologai, mokslininkai – Austė Nakienė, Algirdas Klova, Evaldas Vyčinas, Daiva Račiūaitė-Vyčinienė ir kiti. Pasakodamas J. Vylius prisiminė, kaip su savo zaporožiečiu vežiodavo studentus: Atvažiuoju, pasiimu Kelmickaitę, dar jinai pasiima porą grupių, mes į zaporožietį šeši žmonės susigrūsdavom. Studentų tai daugiau sulenda, žinoma. Tai ir važiuojam. Pasiimam vieną kryptį... <...> Vieną išmetam vienur porelę, kitą porelę kitur. O mes važiuojam su Kelmickaite dar kitur ir ieškom.“ (VDU ER 2616: 26). Kaip jau minėta, studentų rekomendacijos vėliau J. Vyliui padėdavo atrasti puikius pateikėjus. Ekspedicijos trukdavo kelias savaites, kitu metu – J. Vylius rinko tautosaką savarankiškai arba kartu su kitais bendražygiais. Šis pradžios etapas davė bemaž daugiausiai atsiminimų apie įspūdį palikusius tautosakos pateikėjus. Įsimintina pirmoji kelionė su L. Buršaitiene į Ožkabalius, siekiant surasti praeitame amžiuje užrašytų dainų melodijas. Ožkabaliuose jie surado Jono Basanavičiaus brolio dukrą Konstanciją Šmurkštienę-Basanavičiūtę. Pateikėja gyveno „basanavičinėje“, pusiau nugriuvusiame tvarte, kurį mėginta sunaikinti, tačiau moteriškė atsisakė iš ten išsikelti. Pateikėja pasipasakojo savo vargus ir padainavo keletą dainų. J. Vyliui įstrigo pirmoji pateikėjos daina „Augin tėvas du sūnelių“ – tai buvo daina, kurią Jonas Basanavičius dainavo važiuodamas į atostogas, o šis faktas buvo aprašytas Vinco Kudirkos raštuose. J. Vyliui šios dainos užrašymas buvo reikšmingas atradimas: Nu, tai iš kur jinai galėjo mokėt? Tiktai savo kaime, iš savo tėvų. Ir Basanavičius iš ten. Tai čia buvo toks labai atradimas... Istorinis, sakyčiau. Istorinis atradimas. (VDU ER 2616: 29) Su šypsena, J. Vylius prisimena pateikėjas Ievą Giliuvienę ir Adelę Šidlauskienę, kurias 1982 m. aplankė kartu su Z. Kelmickaite. Išdainavusios vestuvines, vaišių dainas pateikėjos ėmėsi dainuoti humoristines:
58
Tai kai jos abidvi kartu pradėjo dainuot, tai… Tai ten buvo, nu, tiesiog neaprašoma linksmybė. Neaprašoma linksmybė. Viena už kita juokingesnes... [dainas] <…> Nu, Zita Kelmickaitė susiėmė už pilvo, juokiasi, klykia. Žodžiu, sugedo visi mūsų įrašai [juokiasi]. O, kad ją galai... Kad jas galai tas moteriš... Dainuoja, pačios juokiasi, bet dainuoja, nesustoja.. <...> Nu, nežinau, kito tokio atvejo, kad būtų buvę teip smagu, teip linksma, teip natūraliai linksma. <…> Tas juokingumas, tas toks... Užkrečiantis. Tai va, daugiau man per visas ekspedicijas tokių nuotykių neteko... (VDU ER 2616: 27) Į šį linksmą atsiminimą J. Vylius neretai sugrįžta, kai nori išblaškyti liūdnas mintis, praskaidrinti nuotaiką – iš naujo perklauso juostelę su šiuo garso įrašu (Vylius 2011: 36). Matyti, kaip tautosakos rinkėjas brangina įamžintas akimirkas, iš jų pasisemia džiaugsmo. 1983 m. su Z. Kelmickaite J. Vylius atrado kitą visam gyvenimui įsiminusią pateikėją – Oną Mėšliuvienę. Nors visi aplinkiniai kalbėjo apie šią dainininkę, J. Vylius visur jos ieškojo ir niekaip negalėjo surasti. Galiausiai netyčia atradęs jos namą, išvydo laukiančią močiutę: „O ta močiutė stovi prie savo rūtų... O, - sako, - tai jau jūs pagaliau pas mane atvažiavot. Seniai laukiau“ (VDU ER 2616: 15). Tokie pirmieji atsiminimo vaizdiniai. Vėliau J. Vylius išreiškė savo įspūdį apie šią pateikėją: „Tai labai nuostabi buvo Mėšliuvienė. Jergutėliau, kaip ji dainavo. Kaip prieš kokį šimtą metų, atrodo” (VDU ER 2616: 15), „Bet ji ir dainavo, ta Mėšliuvienė, tegul jį galai, teip gražiai, teip gražiai.“ (VDU ER 2616: 26). Būtent iš šios pateikėjos J. Vylius pirmą kartą užrašė archainių vienbalsių dainų. Visgi, tikriausiai ryškiausia pradžios etapo pateikėja – dainų karalienė Adelė Kazlauskienė, apie kurią jau plačiau rašyta šiame darbe (žr. 35-37 psl.). Dirbdamas Skriaudžių kanklių ansamblyje, J. Vylius išgirdo apie netoli Skriaudžių gyvenančią dainininkę ir ją aplankė. Pamačiusi pirmus J. Vyliaus užrašytus kūrinius, etnomuzikologė L. Burkšaitienė iškart atvyko kartu įrašinėti A. Kazlauskienės dainų ir kartu su J. Vyliumi jie užrašė gausybę kūrinių. J. Vylius atvirai kalbėjo apie savo emocijas, klausant Kazlauskienės dainų: Toks apima džiaugsmas vidinis, toks gerumas, pasijunti tiesiog, kad jau reikia tau nusisukt nuo žmogaus, nerodyt jam savo ašarų. Iš gerumo ašarojimas. Kad jauti, kaip yra gerai, kad tokių dainų yra Lietuvoj, tokių dainininkių yra Lietuvoj. Tai šitą jutau tokį... Katarsis, galima sakyt, ar kaip čia... (VDU ER 2616: 27). Akivaizdu, jog J. Vylius visa širdimi vertina tautosakos lobynus ir tautosakos pateikėjus. A. Kazlauskienė J. Vylius pasakojimuose ne kartą akcentuojama kaip išskirtinė pateikėja: Mhm, pas Adelę Kazlauskienę kiekvienais metais važiuodavom rugpjūčio 10-ą, visad pasveikint su gimtadieniu. O vienais metais jau mus pakvietė į laidotuves. Nuvažiavom. Veiveriuose laidojo. Nuvažiavom, palaidojom. Tai dabar važiuojam per tą patį jos gimtadienį, važiuojam į Veiverių
59 kapines. Rugpjūčio 10-ą dieną. <...> Tai vienintelė tiktai tokia, pas kurią visada važiuodavom. (VDU ER 2616: 32). Pasakojimas rodo išskirtinį ryšį, J. Vylius lieka ištikimas pateikėjai net po mirties – kiekvienais metais aplanko taip demonstruodamas pagarbą ir draugystę. Šiai pateikėjai J. Vylius paskyrė ir atskirą leidinį, kurį išleido 2003 m. kartu su Laima Burkšaitiene (VVTR). Po kelias savaites trukdavusių ekspedicijų su L. Burkšaitiene ir Z. Kelmickaite J. Vylius likdavo vienas, rinkdavo tautosaką savarankiškai, tačiau visai netikėtai jis rado sau naują bendražygę – tai 1982 m. Kazlų Rūdos miškuose aplankyta tautodailinkė Elena Kuršinskaitė: „Netyčia radau. Reiškia, ieškojau bobutes, o radau dailininkę, menininkę, tautodailininkę, piešėją. Nu, tai kažkaip va teip ėmėm ir susidraugavom su ja ir važiuodavom kartu.“ (VDU ER 2584: 92). Užsimezgus draugystei, į ekspedicijas jie važiuodavo kartu, nors dažniausiai, atvykę į vietovę, išsiskirdavo – J. Vylius eidavo rinkti dainų, o E. Kuršinskaitė imdavosi gamtos peizažų tapybos. Kartais jie drauge apsilankydavo ir pas pateikėjas, tačiau Elena į tautosakos užrašinėjimą nesikišo. Būtent E. Kuršinskaitė J. Vyliui nurodė dar vieną J. Vyliui reikšmingą pateikėją – Magdaleną Mitkuvienę, apie kurią jau rašyta šiame darbe (žr. 38, 52 psl.), atlikusią gausybę vertingų kūrinių. Draugystė su E. Kuršinskaite truko keletą metų, galiausiai nutrūko. Tačiau J. Vylius vėl surado kitų moterų–bendražygių – į tautosakos rinkimo veiklą jis įtraukė savo vadovaujamo folkloro ansamblio „Sūduonia“ moteris, taigi naująjį etapą galime pavadinti tautosakos rinkimo kartu su ansamblietėmis etapu. Dažniausiai kartu keliaudavo šios narės: Regina Mocevičienė, Viera Vasiliauskienė ir Veronika Tamaliūnienė. Ryškiausia šio laikotarpio pateikėja – 1986 m. atrasta Marija Meištienė, kurią rekomendavo studentai. J.Vylius ją surado vienas, prakalbino tik iš antro karto ir labai susižavėjo: Nu tai kad uždainavo. O skardus balsas! Močiutė tokia apkūni, tokia... Bet nejudri, matyt, dieglių pilna. Tai... Bet jau balselis – o, skambu, oi. O aiškiai, o garsiai, lėtai, neskubėdama išdainuoja viską. O, jergutėliau. [Uždainuoja:] „Vai kleve, kleveli, žaliasis medelį.“ Su tokiais patęsimais, jergutėliau. <...> Nu va. Tai pas ją važiavau ir važiavau. Du, tris kartus tais pačiais metais.“ ” (VDU ER 2616: 35) Kitais metais pateikėja persikraustė į Kazlų Rūdą ir J. Vylius ją lankydavo nebe vienas, o kartu su ansamblietėmis, kurios pateikėjai dainuojant turavodavo. Pateikėjai labai patiko šie pasidainavimai dviem balsais. Vestis ansamblietes drauge skatino ir praktiniai sumetimai: Tai vis kokią nors dainininkę nusitempiu dažniausiai, pas ją vienam eiti tai nelabai… Ji dainuoja, tai norisi dainuot su ja kartu, aš negaliu, o kai ateina moteris viena kita, kartu su ja ir jai
60 smagiau dainuot, man lengviau įrašinėt. Nu, tai nueinu, prašau... Tai močiute, viskas… „A, da čiūtys tų dainų”. Naujas žodis, man negirdėtas. (VDU ER 2616: 44) Pasakojimo fragmento pabaigoje J. Vylius pabrėžia naują išgirstą posakį – čiūtys tų dainų [daugybė]. Įvairias pateikėjų minimas negirdėtas sąvokas, posakius ir jų reikšmes J. Vylius žymėdavosi savo sąsiuviniuose. Vėliau pasakodamas apie kitus dalykus šį posakį jis pats nejučia įterpia į savo kalbą: „Čia tų mokinių tai čiūtys, kaip ta sakė. Ta Meištienė būtų pasakius.“ (VDU ER 2616: 48). Taigi, iš bendravimo su pateikėjais J. Vylius perima ir jų kalbos elementus. Kartu su ansamblietėmis J. Vylius lankydavosi pas įvairias pateikėjas dar ir dar kartą, kaskart nusiveždavo vaišių ir kartu vakarodavo, taigi tautosakos užrašinėjimai tapdavo šventėmis. Pasak J. Vyliaus, „su kai kuriom dainininkėm [pateikėjom] užsimezgė vos ne giminystė” (VDU ER 2616: 14), jos tapdavo artimomis draugėmis. Kiekvienais metais pavasarį folkloro ansamblis „Sūduonia“ rengdavo tautosakos šventes, į kurias kviesdavo pateikėjas dainininkes, taip jos būdavo pagerbiamos, pristatomos plačiajai visuomenei. Svarbu paminėti, jog apie 1987 m., suvokęs papročių užrašymo reikšmę, folkloro ansamblio nares J.Vylius įtraukė į Kūčių papročių užrašinėjimą. Iškart po to Vilniuje surengtas Suvalkietiškų Kūčių vakaras, kur buvo demonstruojami valgiai, papročiai, burtai ir kt. Taigi, dainos nebebuvo vienintelis tautosakos rinkimo objektas. Šis etapas, kai tautosaka rinkta kartu su ansamblietėmis, o pateikėjos kviestos į tautosakos šventes, pasak J. Vyliaus, baigėsi prasidėjus Nepriklausomybei (VDU ER 2616: 17). 1990 m. prasidėjo kitas – tremtinių ir partizanų tautosakos užrašinėjimo etapas. 1990-1992 m. susitelkta į tremtinių ir partizanų dainų, rečiau – pasakojimų apie tremtį – užrašymą. Keletas kūrinių užrašyta ir anksčiau, dar 1989 m. Tautosakos rinkėją labiau domino būtent partizaninės dainos. Paklaustas, kodėl nusprendė rinkti šią tautosaką, J. Vylius griežtu tonu atsakė: Tai kad reikėjo. Čia ne aš nusprendžiau, pats laikas nusprendė, žmonės atsivėrė, pradėjo dainuot. <...>Tada tiesiog šitos visos tremtinių, partizanų dainos tiesiog veržėsi per kraštus, tiesiog buvo būtinybė jais užrašyt, kitaip būt pražuvę. Čia nebuvo jokio kito motyvo. Kad noriu ar nenoriu, ar kad verta ar neverta. Reikėjo ir rašiau. (VDU ER 2616: 18) Taigi, J. Vylius 1990 m. atsigręžė į tautosaką, kuri tuo metu „iškilo“ ir suprato savo pareigą ją fiksuoti. Pateikėjų ieškota principu „Nuo vieno – pas kitą.“ Pasak J. Vyliaus, visi tremtiniai vienas kitą žinojo, „jie tarsi buvo kažkokia atskira kasta.“ (VDU ER 2616: 39). Ryškiausias šio etapo pateikėjas – Antanas Degutis, pasakojęs apie savo tremtį. J. Vyliaus atmintyje įstrigo vaizdiniai iš A. Degučio pasakojimų – kaip stribai su automatais iššaudo šieno kūgį, kaip prašo atiduoti sieninį laikrodį, o A.
61
Degutis, nukabinęs jį, atneša prie stribo, trenkia į grindis ir sako: „Imk“, galiausiai kaip stribai sudegina visą sodybą. Dar viena ryški šio etapo pateikėja – Aldona Vilutienė, partizanų ir tremties muziejaus steigėja, buvusi partizanų ryšininkė. Ši pateikėja pati paprašė, kad J. Vylius užrašytų jos dainas, buvo tam pasiruošusi, susidariusi dainų sąrašą ir pateikė nemažai kūrinių. Užrašinėjimas truko kelias dienas. Nuo 1993 iki 1999 m. pastebimas ryškus užrašytų tautosakos vienetų skaičiaus sumažėjimas (žr. 10 priedą), kurį nulėmė J. Vyliaus susitelkimas į kitas veiklas, pavyzdžiui, knygos apie Vincą Šlekį rengimą (Vylius 1995). Apie Vincą Šlekį, nusipelniusį Suvalkijos tautosakos rinkėją, J. Vylius sužinojo taip pat berinkdamas tautosaką, 1984 m., užklydęs pas pateikėją Adelę Simonaitienę- Paužaitę, kuri užsiminė, kad V. Šlekys buvo jos dėdė ir papasakojo jo gyvenimo istoriją. Būdavo ir atvirkščiai – susidomėjęs V. Šlekio gyvenimu, jo gimtinėje rinkdamas medžiagą, surado tautosakos pateikėją: „Ieškodamas Šlekio <...> radau dainininkę. Visai nežinojau, nė nemaniau ir nebūčiau užėjęs.“ (VDU ER 2616: 40). Taigi, ieškodamas vienų dalykų, tautosakos rinkėjas atrasdavo kitus. Po pertraukos 2001 – 2004 m. tautosakos rinkėjo veikla vėl suaktyvėjo – prasidėjo ekspedicijų organizavimo etapas. Šiuo laikotarpiu, dirbdamas Marijampolės kraštotyros muziejuje, J. Vylius surengė dvi ekspedicijas, kurioms finansavimą gavo pateikęs projektus į Kultūros rėmimo fondą. Šiose ekspedicijose J. Vyliui talkino jo ansamblio „Marijampolės kanklinykai“ moterys: Rasa Slankauskienė, Dalia Venckienė, Vilija Vanagaitė. Ekspedicijos buvo kitokios nei anksčiau vykdytos, nes jose buvo užrašinėjamos ne tik dainos, o patys įvairiausi tautosakos kūriniai. Taip pat, tai buvo pirmosios ekspedicijos, kurios buvo finansuojamos, o iki tol darbas buvo atliekamas asmeninėmis lėšomis. Pagal užrašytų tautosakos vienetų skaičių, etapas buvo itin produktyvus (žr. 10 priedą). Pati ryškiausia šių ekspedicijų pateikėja, kurią J. Vylius pavadino auksine bobute, buvo 2001 m. užrašyta Anelė Prakapienė. Pasak tautosakos rinkėjo, ši moteris buvo „paskutinis didesnis atradimas“ (VDU ER 2616: 47). Pasakojimą apie ją J. Vylius pradėjo aptardamas kaimą, kuriame ji gyveno, o tada prisiminė pirmus pateikėjos žodžius ir pateiktą tautosaką: Kai nuėjom pas Anelę Prakapienę, tai pirmiausia išgirdom pasakojimą: kaip sunku vaiką pagimdyt tai gal žinot, bet niekas iš jūsų nežinot, kaip sunku vaiką palaidot. Tai va, ta Prakapienė tai va ji mums pridainavo. Jergutėliau, kokių nuostabių dainų. Kaip gražiai ji dainavo, kaip gražiai pasakojo pasakų visokių, ratelių, ir smulkios tautosakos, jergutėliau. Tokia nuoširdi močiutė, tokia gera, tokia geraširdė, tokia atvira, visiškai, visiškai atvira. (VDU ER 2616: 46) Pasakojimas apie A. Prakapienę primena pasakojimą apie A. Kazlauskienę, kuris plačiau analizuotas šiame darbe (žr. 35-37 psl.). Jame akcentuojamos pateikėjos savybės, taip pat ypač daug
62 dėmėsio skiriama būtent pateikėjos gyvenimo akimirkoms aptarti: J. Vylius papasakojo iš kur A. Prakapienė kilusi, kokia buvo jos šeima, kaip ji ištekėjo už bežemio, vėliau tapusio stribu, kaip partizanai jaunąją šeimą nubaudė, kaip šeima persikėlė į Padovinį, vyras mirė, o sūnus susisprogdino. Taigi, akivaizdu, kad tautosakos rinkėjui didelį įspūdį paliko ir pats pateikėjos gyvenimas. Pas šią pateikėją J. Vylius lankėsi ir po ekspedicijos, o netrukus, 2004 m., išleido ir jos pateiktos tautosakos leidinį (VIŠ). Tuo pačiu metu J. Vyliaus įsitraukė ir į kitą – tautosakos rinkimo kartu su Nijole Černevičiene etapą. Šią visai netyčia atrastą bendražygę, Patašinės folkloro ansamblio „Nova“ vadovę, J. Vylius įvertina kaip daugiausiai „talkinusią“, labiausiai padėjusią per visą tautosakos rinkimo laikotarpį. Kartu su suvalkietišku kankliavimu susidomėjusia moterimi 2004 m. J. Vylius ėmėsi ieškoti tradicinio kankliavimo puoselėtojo Prano Puskunigio gimtinės, pagal žmonių pasakojimus išsiaiškino tikslią gimtinės vietą, Griškabūdžio žemėtvarkos skyriuje saugomuose žemėlapiuose, Marijampolės archyvo ūkinėse knygose rinko tikslius duomenis apie P. Puskunigio sodybą ir jos gyventojus, pasirūpino, kad Šakių paminklosaugos skyrius įtrauktų P. Puskunigio tėviškės vietą į paminklų registrą, o 2005 m. sodybos teritorijos pakraštyje, prie kelio, pastatė paminklinį akmenį P. Puskunigio atminimui. Pasakojimą apie šį reikšmingą darbą apibendrino J. Vyliaus refleksija: Ir 2005 m. gegužės mėnesį Šakiuose vyko Dainų šventė ir prieš tai šventei prasidedant atvažiavo ir miesto val... Rajono valdžia, kultūros skyriaus vedėja, ir ir, žodžiu, ir daug kanklinykų susirinko, mes te kankliavom, ir atvažiavo kunigėlis ir pašventino tą paminklėlį. Va šiteip įamžinom Prano Puskunigio tėviškę. A, jau čia gal nebereikalinga prie manęs. Bet čia vienas iš mano darbų. Aš labai norėjau ją surast, tą tėviškę. Labai norėjau. Kaip lygiai norėjau Šlekį surast, sužinot, kas jis ten per vienas. Nu, ir va kartais tie norai ima ir išsipildo. Kartais sieki sieki, nori ko nors ir padarai. Tai va, kad žmogus nieko nenorėtum, tai nieko ir nepadarytum turbūt. (VDU ER 2584: 126) Pasakojimas rodo, kaip smalsumo ir žingeidumo vedamas, tikslingai dirbdamas ir siekdamas J. Vylius atlieka Suvalkijos kraštui itin reikšmingus darbus, akivaizdu, kiek daug dėmesio jis skiria svarbių praeities asmenybių – P. Puskunigio ir V. Šlekio – darbų reikšmės iškėlimui ir atminimo įamžinimui. Drauge su N. Černevičiene J. Vylius surinko nemažą pluoštą tautosakos, daugiausiai – Griškabūdžio apylinkėse. Surinktą medžiagą publikavo išleisdami leidinį „Išsirpo vasarėlė: Griškabūdžio apylinkių tautosaka” 2005 m. (VIV). Tačiau J. Vylius savo talkinininkei negailėjo kritikos: apibūdino kaip labai veiklią, energingą, tačiau ši energija, plepumas, pasak jo, trukdė
63 užrašinėjimo procesui – moteris įsiterpdavo pateikėjai dainuojant, sugadindavo įrašus, be to jai trūko nuoseklumo. Taigi, J. Vylius kritiškai vertino savo bendražygius, nors jiems buvo pakantus. Paskutinė svarbi J. Vyliaus bendražygė buvo jo leidinių maketuotoja vilkaviškietė Giedrė Kriščiūnienė, dirbusi „Olimpijos“ spaustuvėje. Nuo 2007-ų metų moteris įsitraukė į tautosakos rinkimo procesą – kvietėsi J. Vylių kartu užrašinėti jos kraštiečių, taigi tautosaka rinkta Vilkaviškio apylinkėse. Šiuo metu J. Vylius teigia, kad jo tautosakos rinkimo darbai jau yra galutinai baigti. Gana simboliškas buvo paskutinis J. Vyliaus tautosakos užrašymas, kuriuo jis savo veiklą tarsi perleido savo pasekėjui Laurynui Bernotui (Marijampolės kraštotyros muziejuje perimsinčiam J. Vyliaus pareigas). 2015 m. rudenį jie kartu vyko į ekspediciją link Prienų, tačiau užrašinėti tautosaką J. Vylius pavedė jau savo bendražygiui: „Aš nieko nerašiau, aš viską palikau Laurynui“ (VDU ER 2616: 12). Šis užrašymas abiems bendrakeleiviams buvo reikšmingas: „Jei Laurynas pradėjo, tai aš pabaigiau. Ta pačia močiute.“ (VDU ER 2616: 12). Savo bendražygį J. Vylius paskatino atlikti ir gausybę suvalkietiškų liaudies dainų, išmokė tradicinio suvalkietiško kankliavimo, taigi akivaizdus J. Vyliaus noras užtikrinti savo svarbiausio gyvenimo darbo tęstinumą bei garantuoti tradicinės suvalkietiškos muzikos perimamumą.
64
IŠVADOS
1. Autobiografiniame J. Vyliaus pasakojime išryškėjo, jog jo tėvai buvo itin reikšmingi pažiūrų formavimuisi. Motina – Petronėlė Ščiukaitė – svarbiausias asmuo, kuris nulėmė tvirtas J. Vyliaus religines pažiūras, o tėvas – Ignas Vylius (Lietuvos patriotas, karo lakūnas) – perdavė patriotiškumą, darė didžiausią įtaką jo politinėms pažiūroms. Dalyvavimas įvairiuose politiniuose reiškiniuose (pavyzdžiui, okupacijų stebėjimas) ir bendravimas su partizanais stiprino patriotiškumą, politines pažiūras, skatino trauktis nuo okupantų ideologijų, ieškoti stiprybės lietuviškume. 2. Karinė tarnyba J. Vyliui buvo sukrečianti patirtis: griežtos, dažnai žmogiškumo ir teisingumo nepaisančios taisyklės grūdino, bet puikūs mokslo rezultatai karo medicinos mokykloje, paukštinimai laipsniuose ir pareigose skatino pajusti savo vertę. Karinė tarnyba galimai ugdė dalykiškumą ir konkretumą, būdingą J. Vyliui. 3. J. Vyliaus pažiūroms didelę įtaką darė jo paauglystėje perskaitytos knygos, iš kurių semdavosi gyvenimo filosofijos: jam artimos L. Tolstojaus mintys apie tikėjimą lemtimi, V. Hugo mintys apie gerumą ir Fr. W. Förster mintys apie meilę kitiems kaip sektiną elgesį. 4. Gyvenimo Tursučių ir Tabarų kaimuose pas giminaičius momentai – kaimo žmonių gyvenimo pažinimas, teigiamos emocijos dirbant – skatino J. Vyliaus susižavėjimą kaimu, žeme ir veikiausiai nulėmė tai, jog J. Vylius šias vietas identifikuoja kaip savo gimtąjį kraštą. Pasakojimai apie Suvalkijos vietoves, kuriose teko rinkti tautosaką (aplankyta 192 Suvalkijos vietovės), atskleidė J. Vyliui būdingą bruožą – gėrėjimasį gamta ir kaimo kraštovaizdžiu. 5. Darbinės veiklos visapusiškai ugdė J. Vylių. Savarankiškumą ir atsakomybę skatino ankstyvas pirmasis darbas, kai ant pečių gulė šeimos išlaikymas. Vėlesniuose J. Vyliaus darbuose atsiskleidė nepaprastas J. Vyliaus žingeidumas, veiklumas, energingumas, atkaklumas, kruopštumas, kryptingo tobulėjimo siekis, savarankiškumas, atsidavimas darbui – negailėjo jam nei turto, nei pastangų. 6. XX a. 7-9 dešimtmečio kultūrinis judėjimas neabejotinai skatino J. Vylių susidomėti autentiška liaudies muzika ir imtis tautosakos rinkimo. Pasirinkimui užrašinėti tautosaką lemiamą įtaką savo pavyzdžiu darė etnomuzikologės Laima Burkšaitienė ir Zita Kelmickaitė, tautosakos rinkėjas Jurgis Dovydaitis. Tautosakos rinkimas J. Vyliui tapo reikšmingiausia veikla, pomėgiu, kuris susidėjo iš noro atrasti vietas, dainas, žmones ir bendravimą. Tautosakos rinkimas ugdė J. Vyliaus metodologines kompetencijas, skatino suvokti tautosakos vertę ir pajusti meilę liaudies dainoms. 65
7. Iš apytiksliai 5730 užrašytų tautosakos vienetų, repertuaro pagrindą sudaro dainos ir jis atspindi J. Vyliaus domėjimosi sritį – dainomis jis gėrisi, grožisi, gerai išmano senoviškų liaudies dainų specifiką ir kryptingai siekia jas fiksuoti, kai kurie užrašyti kūriniai įvertinami kaip svarbūs atradimai. Pasakojimo būdas atskleidė J. Vyliui būdingą liaudies dainos kaip sinkretinės visumos suvokimą. 8. Per 30 tautosakos rinkimo metų J. Vylius tobulino darbo metodus (daugėjo pateikėjų paieškos būdų, keitėsi metodai prakalbinti pateikėjus, plėtėsi užrašomos tautosakos repertuaras). Tai rodo J. Vyliaus lankstumą, siekį tobulėti, drąsą keistis. J. Vylius kritiškumas atsiskleidė vykdant griežtą kūrinių atranką tiek renkant tautosaką (nerinkdavo tam tikrų žanrų tautosakos), tiek tvarkant medžiagą (netranskribavo, perrašinėdamas įrašus į juostas ištrindavo, jo manymu, menkaverčius įrašus). Didelę įtaką keisti požiūrį, suprasti kiekvieno kūrinio vertę darė mokslo žmonės – LLTI darbuotojai, Juozas Kudirka. 9. Atkaklumas mėginant prakalbinti dainuoti atsisakančius pateikėjus, bandymai įrašyti to paties pateikėjo kūrinių skirtingus variantus rodo, jog J. Vylius pasižymėjo išskirtiniu ryžtu, kantrybe, kruopštumu ir atsakingumu, negailėjo šiam darbui laiko. Įvairių sąsiuvinių-sąvadų pildymas, transkribavimo darbai, įrašų perrašymas į naujas juostas liudija J. Vyliaus sistemingumą, siekį tvarkyti, rūšiuoti ir tinkamai pateikti medžiagą. 10. Kai kurie J. Vyliaus darbo bruožai – siekis nepervarginti pateikėjo, tiesmukiško reikalavimo dainuoti vengimas – rodo susitelkimą į pateikėjo pozicijas, gebėjimą įvertinti pateikėjo psichologinę būklę, reakcijas, siekį jo nenuvilti. Dažnas pateikėjų aplankymas, kartu švenčiamos šventės atskleidė J. Vyliaus talentą užmegzti giminystei artimus betarpiškus ryšius su pateikėjais, o mirusių pateikėjų kapų lankymas rodo išskirtinę ištikimybę ir pagarbą. Pasakojimo būdas atskleidė gebėjimą įsijausti į pateikėjų gyvenimus, žavėjimąsi kaimo žmonėmis. Iš bendravimo su pateikėjais J. Vylius perėmė ne tik jų tautosaką, bet ir kalbos elementus. 11. Tautosakos rinkimo etapų apžvalga parodė, jog J. Vyliaus veikla buvo nepastovi ir nevienalytė. Produktyviausi – pirmas ir trečias tautosakos rinkimo dešimtmečiai. Tautosakos rinkimo eigoje keitėsi J. Vyliaus bendražygiai ir užrašomos tautosakos repertuaras, tačiau kiekvienas etapas buvo pilnas naujų atradimų, kuriuos J. Vylius brangina, vertina, iš jų pasisemia džiaugsmo.
66
ŠALTINIAI
VDU ER – Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros rankraštynas.
VIŠ – Iškasiu šulnelį : Anelės Prakapienės pateikta tautosaka, sudarė J. Vylius. Vilkaviškis: Olimpijos spaustuvė, 2004. VIV – Išsirpo vasarėlė: Griškabūdžio apylinkių tautosaka, sudarė J. Vylius. Vilkaviškis: Olimpijos spaustuvė, 2005. VPM – Paklausykit manę, jauno bernelio : Jauniaus Vyliaus užrašytos suvalkiečių tautosakos rinktinė, sudarė J.Vylius. Vilnius: LLTI, 2011. VST – Suvalkiečių tautosaka: Jurgis Dovydaitis, sudarė ir parengė J. Vylius. Vilkaviškis: Olimpijos spaustuvė, 2007. VŠIV – Šimtas ir vienas: rateliai, žaidimai, šokiai užrašyti Suvalkijoje, sudarė J. Vylius. Vilkaviškis: Olimpijos spaustuvė, 2005. VVTR – Vai tu rugeli: Adelės Kazlauskienės tautosakos rinktinė, sudarė J. Vylius, parengė L. Burkšaitienė. Vilnius: LMA, 2003. VTD – Triobiškių dainos, parengė E. Kalindrienė; dainų tekstus lietuvių kalba perrašė ir melodijas parinko J. Vylius. Marijampolė : Piko valanda, 2009.
67
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Alenskas V. 2006: Ansamblis vadovaujant Jauniui Vyliui. – Per amžius kanklės skambės dėl Lietuvos garbės: Skriaudžių ansambliui „Kanklės“ – 100. Utena : Utenos Indra, 43-49. 2. Apanavičienė V. 2009: Lietuvių folkloro teatras – tautinio atgimimo šauklys. – Gimtasai kraštas, t. 2, 28-38. 3. Apanavičius R., Aleknaitė E., Savickaitė-Kačerauskienė E., Apanavičiūtė-Sulikienė K.,et al. 2015: Etninės muzikos gaivinimo judėjimas Lietuvoje. Vilnius: Versus aureus. 4. Balys J. 1993: Lietuvių kalendorinės šventės: Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Vilnius: Mintis. 5. Būgienė L. 2011: „Aš jau prisimenu...“: Autobiografiniai lietuvių moterų pasakojimai folkloristo akimis – Tautosakos darbai XLI, 44-62. 6. Būgienė L. 2012: Pasaulio refleksija autobiografiniuose vyrų ir moterų pasakojimuose. – Homo narrans: Folklorinė atmintis iš arti. Vilnius: LLTI, p. 69-95. 7. Campbell L. M. 2013: Introduction. – The Complete Grimm's Fairy Tales. New York: Race Point, 23-29. 8. Čiubrinskas V. 2011: Įtvirtinant monokultūrinį tautiškumą transatlantinėje erdvėje: etnokultūrinio atgaivinimo ir diasporos nacionalizmo atvejai Lietuvoje ir JAV. – Filosofija. Sociologija, t. 22, nr. 4, 501-509. 9. Daugirdaitė V. 2007: Ar jau įmintos visos Vinco Krėvės folklorinės veiklos mįslės. – Tautosakos darbai XXXIV, 295-309. 10. Davidson H. R. E., Brown T. 1986: Christina Hole 1896-1985. – Folklore, Vol. 97, No. 1. Abingdon: Taylor & Francis, 109-110. 11. Erikson E. H. 1963: Childhood and society. New York : Norton. 12. Grigas 1983: Simonas Daukantas ir lietuvių tautosaka. – Žemaičių tautosaka I: Dainos. Vilnius: Vaga, 11-42. 13. Groce N. E., Kaplan L. 1994: E. Gale Huntington (1901-1993). – The Journal of American Folklore Vol. 107, No. 424. American Folklore Society, 282-284. 14. Jakubynienė A. 2007: Tautosakininkas Jurgis Dovydaitis:100-ąsias gimimo metines pasitinkant. – Tautosakos darbai XXXIII, 278-300. 15. Jonas Basanavičius 2009: Dr. Jonas Basanavičius : 1851-1927, sudarė A. Bieliūnienė, B. Kulnytė, R. Subatniekienė, redagavo G. Mikelaitis. Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus. 68
16. Jonynas A. 1989: Liudvikas Rėza tautosakininkas. Vilnius: Mokslas. 17. Jovaišas A. 1969: Liudvikas Rėza. Vilnius: Vaga. 18. Kadžytė G. 2006: Tautosaka šalia sielovados ir poezijos. – Tautosakos darbai XXXII, 267-270. 19. Karpeles M.1967: Cecil Sharp: His Life and Work. London: Routledge and Kegan Paul. 20. Kraniauskienė S. 2000: Biografinis metodas: dvi teorinės metodologinės kryptys. – Sociologija: Mintis ir veiksmas 3-4, 78–90. 21. Kriščiūnas P., Žičkienė A. 2011: Jaunius Vylius ir suvalkiečių tautosaka. – Paklausykit manę, jauno bernelio: Jauniaus Vyliaus užrašytos suvalkiečių tautosakos rinktinė, sudarė J. Vylius. Vilnius: LLTI, 19-29. 22. Linionienė 2013: N. Metų brydės, pilnos skambėjimo, Suvalkietis, vasario 5, 3. 23. Lebedys 1954: S. Stanevičiaus „Dainos žemaičių“. – Stanevičius S. Dainos žemaičių. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 167-183. 24. Miller, R., L. 2000: Researching Life Stories and Family Histories. London: Sage. 25. Mockus A. 2003: Broliai Juškos: lietuvių dainų rinkėjai ir leidėjai. Vilnius: Tyto alba. 26. Norbertas Vėlius 1999: Norbertas Vėlius, sudarė I. Seliukaitė, P. Vitkuvienė. Vilnius: Mintis. 27. Sauka L. 2002: Kristupas Jurkšaitis – ir tautosakininkas. – Tautosakos darbai XVI (XXIII), 281- 286. 28. Sauka L. 2009: Tautosakininkui J. Baliui – 100 metų. – Tautosakos darbai XXXVIII, 284-303. 29. Skrodenis S. 2010: Folkloras ir gyvenimas. Vilnius : Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 30. Strangways A.H. F., Karpeles M. 1933: Cecil Sharp. London: Oxford University Press. 31. Stundžienė B. 2008: Folkloro rinkėjo laboratorija iš arti: Norbertas Vėlius ir jo rankraščiai. – Tautosakos darbai XXXVI, 15–36. 32. Vėlius 1974: Matas Slančiauskas ir jo pasakos. – Šiaurės Lietuvos pasakos, surinko M. Slančiauskas. Vilnius: Vaga, 9-36. 33. Vėlius 1975: M. Slančiausko užrašyta pasakojamoji tautosaka. – Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai, surinko M. Slančiauskas. Vilnius: Vaga, 7-20. 34. Vylius 1988: Skriaudžių kanklių ansamblis. – Aš išdainavau visas daineles: Pasakojimai apie liaudies talentus – dainininkus ir muzikantus, sudarė ir parengė Danutė Krištopaitė. Vilnius: Vaga,176-209. 35. Vylius J. 1990: Kultūros veikėjas, kilęs iš Suvalkijos. – Kultūros barai 10, 33–34 . 36. Vylius J. 1993: Skambinkime suvalkiečių kanklėmis. Vilkaviškis : Olimpijos spaustuvė.
69
37. Vylius J. 1995: Vincas Šlekys : gyvenimo ir veiklos apžvalga. Marijampolė: Don Bosko Saleziečių leidykla. 38. Vylius J. 1997 a: „Daina – tai viskas”. – Aš išdainavau visas daineles: Pasakojimai apie liaudies dainininkus, sudarė ir parengė Danutė Krištopaitė. Vilnius: Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla, 215-220. 39. Vylius J. 1997 b: Tautosaka Marijampolės apskrityje. – Suvalkija, nr. 6, 20-26. 40. Vylius J. 1999: Dvidešimt „Sūduonios” metų. Marijampolė: Ramona. 41. Vylius J. 2005: Pranui Puskunigiui – 145. Vilkaviškis : Olimpijos spaustuvė. 42. Vylius J. 2010: Skambinkime suvalkiečių kanklėmis. Marijampolė: Ramona. 43. Vylius J. 2012: Žmonės, su kuriais suvedė likimas. – Paklausykit manę, jauno bernelio : Jauniaus Vyliaus užrašytos suvalkiečių tautosakos rinktinė, sudarė J.Vylius. Vilnius: LLTI. 44. Vylius J. 2015: Triobiškių dainos. – Suvalkija, nr. 1, 42-49. 45. Žičkienė A. 2004: Anelės prakapienės tautosaka. – Iškasiu šulnelį : Anelės Prakapienės pateikta tautosaka, sudarė J. Vylius. Vilkaviškis: Olimpijos spaustuvė.
70
PRIEDAI
1 PRIEDAS: Abėcėlinis vietovių, kuriose J. Vylius rinko tautosaką, sąrašas
A 32. Egliniškis (Skriaudžių apyl.) 1. Aguonis (Liubavo apyl.) 33. Ėgliškiai (Kalvarijos apyl.) 2. Aistiškiai (Gražiškių apyl.) 3. Alksniakiemis (Ašmintos apyl.) G 4. Alvitas (Vilkaviškio apyl.) 34. Gavaltuva (Sasnavos apyl.) 5. Asiūklė (Naujosios Ūtos, Igliaukos 35. Geležiniai (Liudvinavo apyl.) apyl.) 36. Gelgaudiškis 6. Ašmonai (Šunskų apyl.) 37. Giedriai (Vilkaviškio apyl.) 7. Avikilai (Marijampolės apyl.) 38. Gižai 39. Gyviškiai (Liudvinavo apyl.) B 40. Graužiniai (Gražiškių apyl.) 8. Bačkiškiai (Vilkaviškio apyl.) 41. Gražiškiai 9. Balsupiai (Marijampolės apyl.) 42. Griškabūdis 10. Barsukinė (Sasnavos apyl.) 43. Gudeliai (Igliaukos apyl.) 11. Barštinė (Sasnavos apyl.) 44. Gulbiniškiai (Meškučių apyl.) 12. Bažnytgiris (Jankų apyl.) 45. Gustaičiai (Veiverių apyl.) 13. Bebruliškė (Kazlų Rūdos apyl.) 14. Beržupiai (Jankų apyl.) I 15. Bliuviškiai (Griškabūdžio apyl.) 46. Igliauka (Marijampolės apyl.) 16. Braziūkai (Zapyškio apyl.) 47. Igliškėliai (Marijampolės apyl.) 17. Brukai (Kalvarijos apyl.) 48. Ilgakiemis (Garliavos apyl.) 18. Burgaičiai (Sudargo apyl.) 19. Būda (Jankų apyl.) J 49. Jančiai (Lekėčių apyl.) C Č 50. Jonučiai (Garliavos apyl.) 20. Cykakalnis (Šunskų apyl.) 51. Juragiai (Garliavos apyl.) 21. Čečetai (Kazlų Rūdos apyl.) 52. Jurgežeriai (Kalvarijos apyl.) 22. Čyčkai (Alvito apyl.) 53. Jūrės kaimas (Kazlų Rūdos apyl.)
D K 23. Dabravolė (Gižų apyl.) 54. Kalvarija 24. Dabravolė (Pajevonio apyl.) 55. Karkliniai (Keturvalakių apyl.) 25. Dambrava (Išlaužo apyl.) 56. Katiliai (Griškabūdžio apyl.) 26. Dambava (Sasnavos apyl.) 57. Katinai (Višakio Rūdos apyl.) 27. Daukšiai 58. Kaunas 28. Dievogala (Zapyškio apyl.) 59. Kazlų Rūda 29. Dvyliškiai [Dvylikiai] (Pakuonio apyl.) 60. Kermošinė [Kermušinė] Igliaukos apyl.) E, Ė 61. Keturnaujiena (Sintautų apyl.) 30. Ežerėlis (Zapyškio apyl.) 62. Keturvalakiai (Marijampolės apyl.) 31. Ėgliabaliai (Kalvarijos apyl.) 63. Kidoliškiai (Šunskų apyl.) 71
64. Kiduliai (Šakių apyl.) O 65. Kievinė (Liudvinavo apyl.) 103. Opšrūtai II (Igliaukos apyl.) 66. Kybartai 104. Ožkabaliai (Bartninkų apyl.) 67. Klampučiai (Vilkaviškio apyl.) 68. Klausučiai (Vilkaviškio apyl.) 69. Klevinė (Kazlų Rūdos apyl.) - P 70. Kluoniškiai (Zapyškio apyl.) 105. Pacentai (Meškučių apyl.) 71. Kriaušaičiai (Kidulių apyl.) 106. Padovinys 72. Krušinskai (Ežerėlio apyl.) 107. Pagelumbiškis (Sasnavos apyl.) 73. Kumečiai (Daukšių apyl.) 108. Paikiškiai (Marijampolės apyl.) Kunigiškiai (Bartninkų apyl.) 109. Paluobiai (Jankų apyl.) 74. Kuodiškiai (Zapyškio apyl.) 110. Pamargiai (Igliaukos apyl.) 75. Kuras (Zapyškio apyl.) 111. Panausupys (Igliškėlių apyl.) 76. Kūlokai (Liudvinavo apyl.) 112. Papiškiai (Papiškės) (Zapyškio apyl.) 77. Kvietiškiai (Lekėčių apyl.) 113. Pašilupiai (Jankų apyl.) 78. Kvietiškis (Sasnavos apyl.) 114. Patašinė (Griškabūdžio apyl.) 115. Patašinė (Marijampolės apyl.) L 116. Patašiškiai (Patašiškės) (Šunskų apyl.) 79. Laučiškiai (Lukšių apyl.) 117. Pavištytis (Vištyčio apyl.) 80. Lekėčiai (Šakių apyl.) 118. Pazenkava (Sasnavos apyl.) 81. Lepšiai (Lukšių apyl.) 119. Pelucmurgiai (Liubavo apyl.) 82. Liucinavas (Liudvinavo apyl.) 120. Petraitiškiai (Išlaužo apyl.) 83. Liudvinavas 121. Pietariai (Puskelnių apyl.) 84. Liūliškis (Daukšių apyl.) 122. Pilviškiai 85. Lukšiai (Šakių apyl.) 123. Pypliai (Kačerginės apyl.) 124. Plėgai (Lukšių apyl.) M 125. Plyniai (Igliaukos apyl.) 86. Makrickai (Gudelių apyl.) 126. Pošventis (Ašmintos apyl.) 87. Marijampolė 127. Puskepuriai (Marijampolės apyl.) 88. Mažiškė (Griškabūdžio apyl.) 128. Putriškiai (Padovinio apyl.) 89. Menkupiai (Kalvarijos apyl.) 90. Mergaišilis (Igliaukos apyl.) R 91. Meškynai (Veiverių apyl.) 129. Radziškė (Senoji Radiškė) (Sangrūdos 92. Meškėnai (Patašinės apyl.) apyl.) 93. Mikytai (Lekėčių apyl.) 130. Raišupys (Sasnavos apyl.) 94. Miknonys (Gudelių apyl.) 131. Raudeniškiai (Kalvarijos apyl.) 95. Mokolai (Marijampolės apyl.) 132. Raudonė 133. Rėžgaliai (Sudargo apyl.) N 134. Riečiai (Igliaukos apyl.) 96. Nartas (Marijampolės apyl.) 135. Ringaudai (Noreikiškių apyl.) 97. Naudžiai (Višakio Rūdos apyl.) 136. Ringovelė (Igliškėlių apyl.) 98. Naujoji Ūta 137. Riogliškiai (Zapyškio apyl.) 99. Nedėldaržis (Kazlų Rūdos apyl.) 138. Rygiškiai (Griškabūdžio apyl.) 100. Nendriniai (Antanavo apyl.) 139. Rūda (Gižų apyl.) 101. Norvaišai (Kudirkos Naumiesčio apyl.) 102. Norvertavas (Liudvinavo apyl.)
72
S 177. Veiveriai 140. Salaperaugis (Liubavo apyl.) 178. Veršniai (Lekėčių apyl.) 141. Sangrūda 179. Veselava (Igliaukos apyl.) 142. Sasnava 180. Vidgiriai (Valavičių apyl.) 143. Sausininikai (Bartninkų apyl.) 181. Vilemai (Zapyškio apyl.) 144. Senažiškė (Kazlų Rūdos apyl.) 182. Vilkaviškis 145. Sintautai 183. Vincentavas (Lekėčių apyl.) 146. Simokai (Kazlų Rūdos apyl.) 184. Višakio Rūda 147. Skardupiai (Marijampolės apyl.) 185. Vištytis 148. Skersabaliai (Kalvarijos apyl.) 186. Vištyčio Pirmas laukas 149. Skriaudžiai 187. Vokiškėliai (Vilkaviškio apyl.) 150. Skroblai (Bartninkų apyl.) 188. Vygreliai (Gražiškių apyl.) 151. Smalinpetis (Kazlų Rūdos apyl.) 152. Smilgiai (Sasnavos apyl.) Z, Ž 153. Sudargas 189. Zapyškis 154. Svetlica (Valavičių apyl.) 190. Zygmantai (Griškabūdžio apyl.) 191. Želsva Š 192. Žvirgždaičiai (Kudirkos naumiest. 155. Šakiai apyl.) 156. Šaltieji Šaltiniai (Kalvarijos apyl.) 157. Šapkinai (Bartninkų apyl.) 158. Šarkyčia (Liubavo apyl.) 159. Šilavotas (Liudvinavo apyl.) 160. Šilbaliai (Bartninkų apyl.) 161. Širvydai (Valavičių apyl.) 162. Šukiai (Bartninkų apyl.) 163. Šunkariai (Lukšių apyl.) 164. Šunskai 165. Šventaragis (Igliaukos apyl.)
T 166. Tabarai (Kalvarijos apyl.) 167. Trakiškiai (Marijampolės apyl.) 168. Tribarčiai (Liubavo apyl.)
U, Ū 169. Uosupėlis (Igliškėlių apyl.) 170. Ūdrija 171. Utalina (Obelinės apyl.)
V 172. Vaitiškiai (Liudvinavo apyl.) 173. Vaitkabaliai (Gražiškių apyl.) 174. Valavičiai 175. Varnabūdė (Sasnvos apyl.) 176. Varnupiai (Daukšių apyl.)
73
2 PRIEDAS: Žemėlapis: vietovės, kuriose J. Vylius rinko tautosaką. Sudarė: Rasa Gražytė-Bernotienė ir Edita Maneikaitė, 2016 m. 3 PRIEDAS: J. Vyliaus magnetofono kasetė, įrašyta ekspedicijos metu. Fotografavo: Rasa Gražytė-Bernotienė, 2016 01 17.
4 PRIEDAS: J. Vyliaus sąsiuvinio su ekspedicijų užrašais fragmentai. Fotografavo: Rasa Gražytė-Bernotienė, 2014 11 23.
76
5 PRIEDAS: J. Vyliaus sąsiuvinio, kuriame pateikiama bendra pateikėjų, vietovių, kūrinių apskaita, fragmentai. Fotografavo: Rasa Gražytė-Bernotienė, 2014 11 23.
77
6 PRIEDAS: J. Vylius prie magnetofono, kuriuo perrašinėdavo kūrinius į naujas juostelės. Fotografavo: Rasa Gražytė-Bernotienė, 2016 01 17.
78
7 PRIEDAS: J. Vyliaus transkribuoto teksto pavyzdys. Fotografavo: Rasa Gražytė-Bernotienė, 2016 01 17.
79
8 PRIEDAS: J. Vyliaus melodijų užrašymo pavyzdžiai. Fotografavo: Rasa Gražytė-Bernotienė, 2016 01 17.
80
9 PRIEDAS: J. Vyliaus sąsiuvinio fragmentas, kuriame pirmą kartą užrašyta apie raudas. Fotografavo: Rasa Gražytė-Bernotienė, 2016 01 17.
81
10 PRIEDAS: J. Vyliaus surinktų tautosakos vienetų skaičius 1981-2015 m.