Lietuvos Mokslø Akademija, LR Seimo Ðvietimo, mokslo ir kultûros komitetas, Europos Sàjungos ateities Lietuvos forumo taryba 2003 m. lapkrièio 17 dienà organizavo jungtinæ sesijà konferencijà, skirtà lietuviø kalbos padëèiai moksle ir visuomenëje aptarti. Sesijoje buvo pripaþinta, kad nepriklausomai nuo to, jog lietuviø kalba ágijo valstybinës kalbos statusà, dabartiniu metu jai vël kyla grësmë tapti buitine kalba ir bûti iðstumtai ið kultûros, ðvietimo, vieðojo gyvenimo ir ypaè ið mokslo bendruomenës. Sesija savo rezoliucijoje pasiûlë: Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Ðvietimo ir mokslo ministerijai, kitoms mokslo ir studijø institucijoms perþiûrëti ir pakeisti mokslà bei studijas reguliuojanèius teisës aktus, kuriuose yra lietuviø kalbos vartojimo ribojimo ar menkinimo, mokslininko laisvës spausdinti darbus lietuviø kalba suvarþymo poþymiø; LR Prezidentui, LR Seimui ir LR Vyriausybei, kitoms valstybinëms ir nevalstybinëms institucijoms atkreipti dëmesá á tai, kad bûtina imtis skubiø priemoniø siekiant iðsaugoti ir puoselëti lietuviø kalbà kaip pamatinæ valstybës vertybæ. Spausdiname Lietuvos MA nario korespondento Romualdo GRIGO straipsná, kuris yra parengtas minëtoje sesijoje konferencijoje padaryto praneðimo pagrindu.

Lietuviø kalba ir visuomenës bei valstybës institucijø sàmoningumas: sociologinës áþvalgos

Romualdas GRIGAS

Globalizacija ir lietuviø kalba bûdþio iðorinës, uþ valstybës ribø esanèios jëgos bei pro- cesai. Susikalbëjimo bûtinybæ ypaè aktualizuoja naujai at- Socialinio vyksmo smagratis, vadinamas dar globaliza- siverianèios ir bûtent integralaus paþinimo ir integralios cija, didina greitá, á ðalis taðkydamas lietuviø tautos ir jos sàveikos reikalaujanèios socialinio vyksmo erdvës. valstybës segmentus. Paèiais ávairiausiais lygiais ir ávairiau- Bet gráþkime prie to, nuo ko pradëjome... Koks yra ið- siomis kryptimis plinta kultûrinio, ekonominio ir politinio sivaikðèiojanèiø segmentø susiðaukimo, susikalbëjimo, ar- eksteritorialumo tinklainë, t. y. pleèiasi nuo valstybës va- ba, moksliðkiau, – tautos socialinës bei politinës organi- lios maþai bepriklausanti socialinio veiksmo ir procesø erd- zacijos telkimo pamatas? Kas yra toji juos jungianti, ce- vë. Jokia jëga negali sustabdyti nei to smagraèio, nei vals- mentuojanti medþiaga? Toli graþu tai – ne tik visiems aki- tybës sienø nepaisanèios tinklainës. Taèiau, vardan paèios vaizdûs, svarbûs pragmatiniai interesai. Jie daþniau þmo- civilizacijos egzistencinio prasmingumo, iðlieka ne tik bû- nes suprieðina, negu sujungia. Tai ne tik pilietinë visuo- tinybë, bet ir galimybë tuos iðsitaðkanèius, tuos po eksteri- menë. Jos tik atskiras apraiðkas pas save regime. Ir tas pa- torialumo tinklaine tarsi savaime iðsivaikðèiojanèius seg- èias – blokuojamas ávairiø aplinkybiø. mentus surinkti krûvon, pagelbëti jiems tarp savæs susiðauk- Tas pamatas – tai tautinë, nacionalinë savimonë. Tai ti, susikalbëti. Iðlieka bûtinybë ir galimybë áveikti vis aki- nacionalinis, valstybinis patriotizmas. Bet jie pas mus pa- vaizdesniu tampantá ne tik socialiniø segmentø ar struktû- siligojæ, deformuoti. O dabar toji deformacija eina jau ne rø, bet ir pavieniø þmoniø tarpusavio susvetimëjimà, pri- tik ið jaunuomenës, gyvenanèios be aiðkesniø dvasiniø stabdyti gyvenimo slinktá á bedvasæ egzistencijà. orientyrø. Ji eina ir ið kai kuriø valstybës institucijø! Tarsi Ið savosios patirties þinome: susikalbëjimas susikalbë- jos bûtø kaþkieno raginamos ir paèios skubëtø formuoti jimui nelygu. Galima kalbëtis visà dienà ir iðsivaikðèioti pasaulio pilietá – asmená, pamirðusá savo ðaknis; asmená, tuðèiomis… Susikalbëjimo, susiðaukimo rezultatyvumas – nebegirdintá savosios prigimties ðauksmo iðlikti nariu to- pagrindinis veiksnys, lemiantis problemø sprendimà. Pro- kios bendruomenës, kurios buvimas ne skurdintø, bet tur- blemø, kurias, kaip grybus po lietaus, gimdo ne tik tø pa- tintø pasaulá ne vien ir ne tiek materialinëmis, kiek dvasi- èiø, susvetimëjanèiø segmentø trintis, bet ir ávairiausio po- nëmis vertybëmis.

1 Vis dëlto dar turime eksteritorialumui nepasiduodan- galioms tautos socialinëje politinëje organizacijoje ási- èià, nuo istoriniø negandø uþsilikusià, iðsivaikðèiojanèius tvirtinti. Jau Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës laikais segmentus jungianèià, þmoniø, visuomenës ir valstybës lietuviø þemiø ástaigose lietuviø kalba nebuvo pripaþás- institucijø sàmoningumà tebelemianèià medþiagà. Toji me- tama. Kaip nurodo kai kurie ðaltiniai, unijinës Þeèpos- dþiaga – lietuviø kalba. politos Lietuvos teritorijoje oficialiomis buvo pripaþin- Gimtoji kalba primena saugyklà, á kurià ne ðimtme- tos net ðeðios kalbos: lenkø, gudø, vokieèiø, hebrajø, lo- èiais, bet tûkstantmeèiais buvo kraunamas dvasinës kul- tynø ir net armënø (!). Taèiau tarp jø vietos neatsirado tûros lobynas. Smogus jai smûgá intelektinës veiklos vir- kraðto autochtonø – lietuviø kalbai. Tai paradoksas, ku- ðûnëse, o toks smûgis istorijoje jau buvo smogtas, – ims rio átikinamai, argumentuotai iki ðios dienos negali pa- dar sparèiau byrëti visa didþiulë konstrukcija, kurià tradi- aiðkinti nei istorikai, nei kultûrologai, nei politologai. ciðkai vadiname tauta ir nacionaline valstybe. O kaipgi Lietuviø kalba, tapusi þemiausiojo sluoksnio, t. y. vals- kitaip, jei nesirûpinant kalba ið gyvosios apyvartos spar- tieèiø, kalba, buvo paversta tuo barjeru, kuris jau tada èiau iðstumiamas ne tik visas tradicinës kultûros klodas. Ir suprieðino tautà; atplëðë nuo jos pasauliui ir moderniza- ne tik mûsø þmonës yra dvasiðkai apvagiami… Gimtosios cijai atviriausià sluoksná – aristokratijà. Atplëðë taip pat kalbos menkinimas, þvelgiant net ið globalizacijos pozi- tegu ir negausià, bet jau aiðkius gyvybingumo þidinius cijø, tolygus tam, kad pasaulio kultûra ir jos ávairovë pra- parodþiusià ðviesuomenæ. Deja, ðie sluoksniai kur kas di- randa vienà ið savo fundatoriø… desná ánaðà paliko kitø tautø (visø pirma – lenkø), o ne Sekant mûsø áþymiuoju màstytoju Vytautu Kavoliumi, lietuviø, kultûrai. Jau tais laikais kultûrinio bendravimo gimtàjà kalbà privalome vertinti kaip lietuviø tautos ðerdá, su modernëjanèiu pasauliu kapiliarai, jiems net neágavus jos skleidþiamos energijos amþinàjá variklá. Gæstant ðiam deramos jëgos, tapo uþankanèiais, nesugebanèiais ne tik varikliui socialinë energija iðsisklaido, ji nebefokusuoja- prie tautos priartinti pasaulio, bet ir jam lietuviø tautà vi- ma viena ið svarbiausiø dvasinæ kultûrà ugdanèiø krypèiø savertiðkai pristatyti. – nacionalinæ bendruomenæ siejanèià kryptimi. Valstybiðkai màstant, menka paguoda ið to, kad kai- Bet kurià socialinæ struktûrà ar institucijà metaforiðkai mo bakûþëse uþspausta, uþkonservuota kalba iðsaugojo galëtume ávardyti kaip kûnà, o jos aplinkai daromà povei- savo archajiðkumà. Tiesà pasakius, iðsaugojo ne tik ar- ká arba skleidþiamos energijos pobûdá kaip to kûno sielà, chajiðkumà (kuriuo iki ðiol mes linkæ tebesididþiuoti), kal- tos struktûros dvasià. Gimtàjà kalbà, jos iðsivystymo ir jos bos dëka buvo iðsaugota ir pati tautos idëja. Betgi tai paplitimo laipsná irgi metaforiðkai galëtume priskirti so- buvo jau tik valstieèiø tautos idëja (kurià, be kita ko, ga- cialinio kûno (o mûsø aptariamos problemos atveju – tau- na vaizdþiai simbolizuoja ir mûsø valstybinës vëliavos tos, visuomenës, valstybës) dvasiai. spalvos, artimos Afrikos autochtonø dvasiai…). Lietuviø Þinoma, tiek visuomenë, tiek valstybë gali funkcionuoti kalba liko kaip buvusi: santûri ir neniuansuota, labiau ir vien kaip fizinis kûnas. Jis atliks bûtiniausias fiziologi- iðreiðkianti valstieèio bûtá ir iðlaikanti saviteigos nuotolá nes funkcijas: technologines, informacines, politines… Bet nuo civilizacinio (pasaulá globalizuojanèio) vyksmo. Mes, tai bus jau iðsigimstantis, pasauliui dvasingumo ir egzis- lietuviai, ið archajinës epochos paveldëjome deðimtis mo- tencinës prasmës nebeskleidþiantis kûnas. Kûnas, kuris tinos sàvokos atmainø: motuðæ, mamulæ, mamytæ… Bet, þmoniø gyvenimà uþpildo vien technologijø ir informaci- pavyzdþiui, neturime turtingos priedermës sàvokos, su- jos triukðmu; vien sànaudos interesais grindþiamomis lenk- sidedanèios ið keliasdeðimt jos atmainø, bagaþo, kuriuo, tynëmis ir konfliktais. Gimtoji kalba – tai ne tik komuni- tarkim, naudojasi japonai ir kuris iðreiðkia niuansuotus kacijos, þmoniø bendravimo priemonë. Visø pirma tai – þmogaus ir ðeimos, þmogaus ir bendruomenës, þmogaus tautinës, nacionalinës savivokos ðaltinis. Tas ðaltinis, ku- ir valstybës, pagaliau – þmogaus ir civilizacijos (civili- rio dëka ne tik natûraliau iðgyvenamas, bet ir spalvingiau zuotumo) santykius. suvokiamas ir savas, ir visas kitas uþ þmogaus bei tautos Kokius padarinius mums siûlo nûdienos pastangos ið- akiraèio esantis pasaulis. stumti lietuviø kalbà ið aukðèiausio intelektinës veiklos sluoksnio – ið mokslo bendruomenës? Nesirengiame jø Tautos istorija ir kalbos likimas suraðyti á didelá „jauèio odos” gabalà – tai labai aktualiø, bet atskirø studijø dalykas. Apsiribosime tik keliais tautos Mes, lietuviai, skirtingai nuo kitø Europos tautø turi- socialinës organizacijos negatyvius pokyèius nuþyminèiais me ðimtmeèiais susiformavusá (ir, þinoma, – formuotà) pastebëjimais. nelemtà paveldà – aiðkiai negatyvaus pobûdþio tradici- Pirmasis pastebëjimas. Reziumuojanèià kritinæ anali- jà. Tokiai tradicijai be jokiø iðlygø turime pagrindà pri- zæ pradëkime kad ir nuo jaunuomenës – gleþniausio, pa- skirti nepagarbà savo kalbai, jos menkinimà. Ði tradicija þeidþiamiausio tautos ir jos ateities sluoksnio… labai prisidëjo prie mûsø tautos pasmerkimo nenumal- Jeigu ji bûtø ugdoma tautos savivokos, nacionalinio domai istoriðkai dûlëti. Teritoriðkai ir demografiðkai, kul- patriotizmo dvasia, – problemos lyg ir nebûtø. Betgi to në- tûriðkai ir politiðkai dûlëti. Taip pat ir civilizacinëms ne- ra! Todël primygtinis anglø kalbos (ir kodël bûtent tik jos!)

2 pirðimas pakerta ir ðiaip menkus jau ið ðeimø varganai rusus ar lenkus, iðgyvenusius, kaip ir mes, ne vienà so- bepaveldimus tautinës, nacionalinës savimonës pradus. cialiná kataklizmà. Smûgis, kaip á paðirdþius, suduodamas jaunimo pasau- Buvo istorinis ðansas lietuviams ir Lietuvai tapti viena ið lëþvalgai, jo vertybinëms orientacijoms. Tarsi jam bûtø iðkiliausiø Europos, bent Vidurio Europos tautø ir valsty- nebyliai, bet atkakliai bumbenama: tavo gimtoji ðalis, jos biø. Su savo baltiðkosios kultûros paveldu. Netapome. Viena kultûra, jos kalba – ne kaþin ko verti. Todël savo paties aiðki tokio likimo prieþastis – lietuviø kalbos iðstûmimas ir labui skubiau orientuokis á uþjûrius… neáteisinimas valstybës gyvenime. Tas faktas akivaizdþiai Kitais þodþiais, paþeidþiamas pamatinis (kognityvinis) liudija, kad jau tais laikais buvo nepaisoma etninës lietu- vertybiniø orientacijø formavimosi lygmuo, tautinës savi- viø tautos gyvybiniø interesø, nebuvo rûpinamasi jos tæsti- vokos ir nacionalinio patriotizmo ðaltinis. Ar ne tai bus numu. Mûsø poetas J. Aistis yra raðæs, kad istorijos pra- viena ið prieþasèiø, kodël su kiekvienais metais matome dþia, aiðku, labai svarbi tautai, bet dar svarbesnë yra tautos vis akivaizdesná jaunuomenës dvasiniø, doroviniø verty- istorijos tàsa. Anot jo, lietuviø istorijos tàsa buvo netàsi; biø stygiø ir jo nulemtà dorovinës bei pilietinës elgsenos lietuviø tautos istorija buvo palikta savieigai (1). nuosmuká… Taip ir kirba ðvietimieèiams uþduoti klausi- mà: ar ir toliau bus pasitenkinama grynai formaliu, vien „Amþinoji ðerdis” ir jà blaðkanèios trajektorijos didaktiniu pilietiniu ugdymu, nuo kurio daugelis paaug- liø suka á narkotikø pavartes? Jeigu istorijos pradþia buvo komplikuota, jeigu tautos Antrasis pastebëjimas. Be jokiø abejoniø, gimtosios tàsa buvo „netàsi”, tai gal dabar, ásiliedami á demokratinæ kalbos funkcijø siaurinimas vëlgi yra sietinas su moksli- Europos tautø ir valstybiø bendrijà, turime ðansà savo tau- nio, intelektinio elito atskyrimu nuo tautos. O tai reiðkia, tos istorijà padaryti tàsià? Gal turëtø pakakti iðminties ne- kad ir plaèioji visuomenë yra stumiama á savotiðkà izolia- palikti jos, kaip anais laikais, savieigai? Þvelgiant ðtai ið cijà nuo pasaulyje vykstanèios modernizacijos. Ar tai ne- tokiø pozicijø, gal iðties nevertëtø pernelyg apeliuoti á tai, primena anø laikø aristokratijos ir ðviesuomenës atskili- kad atkûrus nepriklausomà valstybæ bûtina vien demo- mo nuo lietuviø tautos ir nutautëjimo, labai prisidëjusio kratizuotis, vien eiti atviros visuomenës link. Tiesiog pri- prie visiems mums ið istorijos þinomø mûsø tautos ir jos valu rimèiau màstyti ir apie savàjá identitetà. Pati nepri- valstybingumo konvulsijø? klausomybë, juolab – atvira demokratiðka visuomenë, dar Kintant, evoliucionuojant pasauliui, kinta, tobulëja ir já nieko nereiðkia, jeigu iðmintingai, apdairiai nesudëlioja- iðreiðkianèios, visuomenës sàmoningumà formuojanèios mi tautos istorijos tàsai bûtini strateginiai akcentai. Tar- koncepcijos bei þodinës konstrukcijos. Jeigu jos nepasie- kim, Prancûzija tautiðkumà gali grásti aiðkiai pabrëþiamu kia þmoniø, jie kur kas lengviau paverèiami minkðtu mo- valstybiniu pilietiðkumu, nes turi bene stipriausiai iðplëto- liu, ið kurio sau naudingas figûrëles lipdo pasaulio galin- tà, gilias ðaknis turinèià nacionalinæ kultûrà (ir neslapu- gieji… Jau nekalbu apie tai, kad labai susiaurinamas jø kauja dël kitatauèiø kultûrinës asimiliacijos), bet Lietuvai praktiniø veiksmø rezultatyvumas, efektyvumas. Publikuo- sekti kad ir jos pavyzdþiu, juolab – menkinant savo kalbà, ta, pavieðinta filosofo, sociologo, ekonomisto analitinë min- vargu ar bûtø protinga. Lietuvos kultûrinis asimiliacinis tis visada ir staigiai sukelia grandininæ reakcijà jà iðgirdu- potencialas dabar (ir artimiausiais deðimtmeèiais), ðvel- sioje auditorijoje. Toji reakcija primena ir aidà, kuris, pa- niai tariant, darosi neaiðkus, abejotinas… siekæs tos minties autoriø, verèia jà patikslinti, pakoreguo- Daþnas lietuviø màstytojas yra nurodæs mûsø tautie- ti. Taip vyksta nuolatinis ne tik pasaulio paþinimo, bet ir jo èiams ypaè bûdingà bruoþà – servilizmà. Tai kitø elgse- kûrimo procesas. Ir, þinoma, þmogaus – kûrëjo augimas… nos mëgdþiojimas. Tai ásiteikinëjimas kitam, stipresniam, Þodinëmis konstrukcijomis mes pieðiame pasaulá. Kaip átakingesniam. Ávertindami lietuviðkà specifikà, tà bruoþà ir kokiomis spalvomis já nutapome, taip paskui mes su juo galëtume pavadinti kumeèio sindromu… Nedidelë bëda, ir elgiamës. Tokius priimame ir praktinio veiksmo spren- jeigu já vienas kitas ið mûsø neðiojame. Blogiau, kai toks dimus. Ignoruojant gimtàjà kalbà, tautos dvasinë kultûra, bruoþas nusëda á valstybës ástaigas… Manau, kad lietuviø jos paveldas, kuris yra áprasmintas kalbinëmis konstrukci- kalbos vartosenos, o tuo paèiu ir tautos tæstinumo proble- jomis ir sàvokomis, stumiamas á spartesnæ degradacijà, mà suprasime geriau, jeigu á jà paþvelgsime ið platesniø tuo, þinoma, prisidedant ir prie þmoniø dvasinës, dorovi- susiklosèiusio socialinio politinio konteksto pozicijø. Kal- nës kultûros nuosmukio. O kaip kitaip, jeigu eiliniam lie- bos menkinimas – tai tik akivaizdþiausias simptomas kitø, tuviui eiliná kartà primenama – jo kalba nevisavertë. á tam tikrà sistemà susieinanèiø problemø… Treèias pastebëjimas. Aiðkëjanèios tendencijos sumen- Vargu ar galima laikyti atsitiktinumu tà faktà, kad 2002 kinti lietuviø kalbà prisideda prie lietuviø kalbos suprieði- metais priimto naujojo Ðvietimo ástatymo pirmosios redak- nimo su Lietuvos valstybe. Toks suprieðinimas visø mûsø cijos projekte jo autoriai nepavartojo ne tik lietuviø, bet ir bëdai, kaip matome ið daugelio kitø faktø, irgi pavirtæs apskritai tautos sàvokos. Tik ásimaiðius visuomenei, tik tæstine tradicija. Tokio suprieðinimo mes neaptiksime ne sukëlus pilietiná bruzdesá, ji atsirado. Bet ástatymo teksto tik pas mûsø kaimynus – skandinavø tautas, bet ir pas dvasia liko kaip buvusi – neutrali, netgi abejinga tautinei,

3 nacionalinei jaunimo savimonei. Ðvietimo ir mokslo mi- Dviejø tëvyniø kryþkelëje nisterija linkusi pripaþinti tik pilietinæ visuomenæ. Ir dar… Èia aiðkinama, kad lietuviø tautos sàvokos paminëjimas Noromis nenoromis esame priversti susimàstyti apie programiniuose dokumentuose áþeistø Lietuvoje ásikûru- dvasinës ir geografinës Tëvynës kryþkelæ, kurioje yra at- sias tautines maþumas. Tokiame itin reikðmingame jauno- sidûrusi (o gal ástumta?) mûsø jaunoji karta. Dvasinæ Të- sios kartos ugdymo dokumente kaip „Pilietinis iðsilavini- vynæ suprantame kaip þmogaus natûralø, prigimtiná ryðá, mas. Pilietinio ugdymo standartai” (1998), skirtame ben- jo tapatinimàsi su savo gimtine, joje gyvenanèiais þmo- drojo lavinimo mokykloms, tauta ir tautiðkumas minimi nëmis; su jos charakterá formuojanèia gamta ir papro- tik kaip nereikðmingi, ðalutiniai dalykai. èiais; su tauta, jos valstybe ir, þinoma, su gimtàja kalba. Net sovietiniais metais iðsikovotas Lietuvos istorijos kur- Tas ryðys grindþiamas ne nauda, ne materialiu ar kitokiu sas vidurinëse mokyklose buvo nekvestionuojamas. Da- iðskaièiavimu, bet kaip þmogaus egzistencijos, jo bûties bar gi nepriklausomybæ atkûrusioje Lietuvoje gausëja mo- dalykas; kaip tautos socialinio unikalumo ir jos istorinio kyklø, kur ði disciplina vis tebesiaurinama, jai skirtas va- likimo iðgyvenimas. Dvasinë Tëvynë – tai ir to ryðio su- landas uþpildant kitais dëstomaisiais dalykais. Ir niekas sakralinimas. uþ tai neatsako! Apie toká elgesá bûtø galima ir neuþsi- Geografinæ Tëvynæ galime ásivaizduoti kaip ágytà pi- minti, jeigu neþinotume, kad verstiniuose istorijos vado- lietybæ ir gyvenamàjà ðalá, áteisintà labiau formalizuotà, o vëliuose, ið kuriø mokosi mûsø moksleiviai, baltø genèiø, ne ávardytà þmogaus ryðá su savo tauta, jos valstybe ir jø taip pat (ir ypaè) ir lietuviø istorija apraðoma aiðkiai neob- likimu. Ðis ryðys emocionaliai neutralus, nesaistomas pa- jektyviai, menkinant kultûriná ir politiná paveldà. matiniais moraliniais ásipareigojimais ar priedermëmis. Jis Atsirado mûsø autoriø aukðtosioms mokykloms para- greièiau vertinamas kokios nors aiðkiai apèiuopiamos nau- ðytø vadovëliø: „Vieðasis administravimas” (1999, KTU), dos (ekonominës, politinës, prestiþinës, profesinës karje- „Ðiuolaikinë valstybë” (1999, KTU) ir kt., kuriuose, prie- ros ir pan.) sumetimais. Geografinës Tëvynës samprata lie- ðingai mûsø ðalies Konstitucijos teiginiams, nerasime tau- tuvio (ypaè jaunosios kartos) sàmonëje buvo paèiais ávai- tos, kaip valstybës suvereno, pozicijø aiðkinimo. Apskri- riausiais bûdais diegiama ir skatinama sovietø okupacijos tai, juose irgi nerasime tautos sàvokos. Medþiaga studi- metais. Ir, suprantama, davë rezultatø (kuriuos ir ðiandien joms pristatoma taip, tarsi vietoj tautos kaip visiðkai nuo aiðkiausiai regime). jos nepriklausomi, savarankûs reiðkiniai egzistuotø vals- Áþymus kirgizø tautybës raðytojas Èingizas Aitmatovas tybë, vadyba ir administravimas. Studijuojanèiam jauni- – vienas ið dràsesniø sovietiniø metø màstytojø, ávertinæs mui neteikiama pamatinë tiesa, kad valstybë – tai tik tau- ðiuos kultûrinius, vertybinius pasikeitimus, á plaèiàjà apy- tos civilizacinis rûbas, civilizuotas jos reiðkimosi bûdas; vartà buvo ávedæs mankurto sàvokà. Jà taikë tiems savo kad tauta laikosi teisingumu, o valstybë – teisëtumu, tarp tautieèiams (þinoma, ir kitø tautø atstovams), kurie dël ko- kuriø niekados nerasime visiðko tapatumo. kiø nors aplinkybiø prarado savo tautos istorinæ kultûrinæ 2003-øjø metø pradþioje Lietuvos Seimui buvo prista- atmintá, atitrûko nuo savo ðaknø, nutraukë ryðius su juos tytas Etninës kultûros politikos programinis dokumentas. maitinusia etnopraeitimi ir dël to tapo atviri dvasiniø mora- Jo autoriai preambulëje apibrëþë, kad dokumente bus kal- liniø vertybiø skersvëjui. Tokie ir jiems panaðûs þmonës bama tik apie etniniø ir tautiniø maþumø etnokultûros plë- pasklido po ávairias socialines struktûras ir institucijas, gau- tojimo politikà. Toks iðskirtinis dëmesys maþumoms buvo sino neonomadø (naujøjø klajokliø – bastûnø) gretas. Lieka motyvuojamas tuo, kad lietuviø etninë kultûra savo raið- tik pridurti: sovietinë sistema, sàmoningai ar nesàmoningai kai turi gana palankias sàlygas ir dël to neverta kokio pa- skatinusi mankurtizmà, norëdama iðspræsti vienà ið pagrin- pildomo dëmesio. Kyla teisëtas klausimas: kodël ðio do- diniø savo problemø – sulydyti tautas á vienà pilkà masæ, kumento autoriai neiðdráso atvirai ir nedviprasmiðkai jo padarë didþiulá nusikaltimà þmonijai. To nusikaltimo rezul- pavadinti taip, kaip ir priklausytø pagal turiná: „Lietuvos tatas – ne tik tai, kad daugeliui dvasinë Tëvynë – jø tautos tautiniø maþumø etninës kultûros politika”?.. istorinë Tëvynë virto paprasta geografine erdve, gyvenamo- Tokie ir panaðûs faktai – tai ne vien servilizmà ar „ku- sios teritorijos (tegu ir valstybingumo poþymius turinèios) meèio sindromà” primenantys faktai. Tai ir ðliauþiantis ne- pavadinimu. Ðituo virsmu buvo nuraðoma ir tautos dvasi- atsakingumas uþ savo tautos (kaip valstybës pamato bei në kultûra, jos paveldas. Bet tai buvo sovietiniai metai… garanto) likimà. Jaunajai kartai ðiandien yra svetimas, maþai besupran- Ðioje nedidelëje kritinëje faktografinio pobûdþio ap- tamas gimtosios þemës (ir dvasinës Tëvynës) ðauksmas, þvalgëlëje palieèiau klausimus, kurie tiesiogiai priklau- kurá savo krûtinëse tebeneðioja senesnioji karta – tas sytø Ðvietimo ir mokslo ministerijos kompetencijai – bû- ðauksmas, kuris sudarë „tautos idëjos”, tautinës jungties tent tai valstybës institucijai, kuri, nesusimàstydama apie pagrindà; teikë jëgø nepaliaujamoms, gal tik formas, me- tolesnius padarinius, inicijuoja lietuviø kalbos menkini- todus keièianèioms pastangoms iðsaugoti savastá. Jaunie- mà ir net iðstûmimà ið mokslo bendruomenës skelbiamø siems ðiandien, ko gero, labiau protu, o ne ðirdimi suvo- publikacijø. kiama ir dramatiðka lietuviø tautos istorija. Tà patá (arba

4 beveik tà patá) galima pasakyti ir apie viduriniàjà (pio- rijà, kad tautinës, etninës maþumos yra kur kas didesnio nierijos ir komjaunimo auklëtà) kartà, kuri ðiandien yra dëmesio nusipelnæ objektai nei valstybës titulinë tauta. iðëjusi á mûsø valstybës ekonominio, kultûrinio ir politi- Ðie konsultantai, pasiremdami B. Andersono ir kitø á já pa- nio veiksmo arenà. naðiø autoriø samprotavimais, teigia, kad tautos, nacijos, Kas atsitiko nepriklausomybæ atgavusioje ir á demo- nacionalizmo ir tautiðkumo sàvokos yra susijusios su ide- kratinës Europos Sàjungà þengianèioje Lietuvoje, jeigu uþ- ologiniais klodais, netgi su nacizmu ir faðizmu, ir dël visø simota menkinti savo tautos kalbà – tautos, kuri per ðimt- ðiø prieþasèiø jos „nëra mokslinæ kritikà atitinkanèios sà- meèius iðneðiojo, iðsaugojo ir vël realizavo valstybingu- vokos, ir ðiandien yra greièiau istorinio tyrimo objektas, o mo idëjà? Jeigu matome aiðkias, nedviprasmiðkas pastan- ne akademiniø socialiniø mokslø instrumentas” (6, 17). gas iðstumti savàjà, archajiðkiausià ið visø indoeuropietið- Bûtø labai gerai, jeigu garbinga valstybës institucija, køjø, kalbà ið subtiliausiø intelektinës veiklos erdviø? Toká atsakinga uþ jaunuomenës ugdymà, þinotø ir kitus pasau- klausimà savaime iðkelia ne aukðèiau iðdëstyti autoriaus liná pripaþinimà turinèius autorius. Tarkim, kad ir Rodþer- samprotavimai ir apmàstymai, bet visus juos pagimdæs sà Brubakerá, irgi toje paèioje JAV tebegyvuojantá profe- kontekstas. Tas kontekstas, kurá filosofiðkai galëtume api- soriø. Kadangi svarstomas klausimas yra labai svarbus ir bûdinti kaip dabartinæ tautos bûtá. O tos bûties pagrindi- ið diskusijos dalyviø reikalaujantis aiðkios principinës po- nis bruoþas – gæstanti tautos dvasia, irstantis jos nariø ben- zicijos, drástu pacituoti keletà minëto autoriaus teiginiø… druomeninis sutarimas. Ir, þinoma, tradiciðkai susiklostæs Jo manymu, moderni valstybë „nëra tik teritorinë, á ly- valdanèiojo elito atitrûkimas nuo tautos; tuo paaiðkina- giø teritoriniø valstybiø sistemà átvirtinta valstybë: ji yra mas jos valios ir gyvybiniø interesø nepaisymas. taip pat ir tautinë valstybë”. „… Beveik visos modernios valstybës yra (ar siekia bûti) tautinës valstybës. Beveik vi- Tautos interpretacija: sos ið jø pripaþásta legitimuojanèià tautos… suvereniteto ásivaizduojama ar reali duotybë doktrinà. Beveik visos ið jø pretenduoja semtis valstybës galios ið tautos ar liaudies ir naudoti jà tautos ar liaudies Mokslo pasaulyje visada rasis ádomiø, ypatingu origi- labui, o ne ðiaip tiesiog valdyti” (4, 53). Toliau apiben- nalumu iðsiskirianèiø autoriø. Vienas ið tokiø – JAV Kor- drindamas jis teigia: „Betgi numatomoje ateityje tautinë nelio universiteto profesorius Benediktas Andersonas. Kaip valstybë ir nacionalinë pilietybë labai tvirtai – galbût per masalà apmàstymams ir diskusijoms jisai yra iðmetæs ðiaip tvirtai liks su mumis” (4, 279); ir kad tie, „kurie pranaðau- savotiðkai ádomià mokslinæ konstrukcijà, kad tauta tëra ja apie atsiradusá potautiná amþiø, per anksti pasmerkia „ásivaizduojama bendruomenë”. Ir ne daugiau… Ðis au- tautinæ valstybæ istoriniam ðiukðlynui” (4, 281). torius bando árodyti, kad tauta yra tik tam tikrø istoriniø Tokiø ðiuolaikiniø autoriø, kaip Brubakeris, galëtume kultûriniø aplinkybiø (kapitalizmo!) kontekste „iðrandama” pateikti visà krûvà. Pagaliau, kad ir formuluotæ, áterptà á arba sàmoningai (siekiant aiðkiai) uþsibrëþtø politiniø tikslø dar irgi nepasenusià, tik prieð deðimtmetá iðleistà funda- (rinkos plëtimo) sukonstruojama bendruomenë. B. Ander- mentalià „Encyclopaedia Britanica”. 8-ajame jos tome tei- sonas ásitikinæs teigia, kad ir vieningos (bendrinës) kalbos, giama: „Nacionalizmas yra visiðkai modernus reiðkinys. kaip pagrindinio tautos bruoþo, atsiradimà ir ásitvirtinimà Jis atsiranda ið ásitikinimo, kad tauta yra pirminis politinës lëmë „bûtent kapitalizmas, kuris, kiek leido gramatika ir iðtikimybës pagrindas” (10, 552). sintaksë, sukûrë mechaniðkai dauginamas spaudos kalbas, Manau, nebus nukrypta nuo temos, jeigu pateiksiu dar tinkamas skleisti rinkoje” (2, 60). vienà autoriø, kurio prieð Antràjá pasauliná karà suformu- Pakankamai akivaizdu, kad, be kapitalizmo, egzista- luotas apibrëþimas – esu ásitikinæs – iki ðiol nepraranda vo ir egzistuoja daug kitø veiksniø, lëmusiø ir lemianèiø savo gilios prasmës ir plataus já pagimdþiusio konteksto… ðiuolaikinës tautos atsiradimà ir ásitvirtinimà pasaulio kul- Áþymus rusø filosofas N. Berdiajevas, gyvenæs ir miræs tûrinëje ir politinëje erdvëje. Tarp tø veiksniø, kalbant ir emigracijoje, ðtai kaip yra apibrëþæs tautà: „Tauta nëra to apie mûsø, t. y. lietuviø, atvejá, gali bûti ne tik etnokultû- ar kito istorinio laikotarpio empirinis reiðkinys. Tauta yra riniai ar religiniai (pasaulëþiûrø) ypatumai, gamtos sàly- mistinis organizmas, mistinë asmenybë, bet ne istorinio gos, bet ir savigyna, gintis prieð kitø kultûrø ar tautø eks- vyksmo reiðkinys, – raðo ðis filosofas. – Tauta nëra nei gy- pansijà (imtinai iki archetipus kultivuojanèios þmogaus pa- venanti karta, nei visø kartø visuma. Tauta nëra sudeda- sàmonës). Kitas dalykas – bendrinë kalba. Jà neabejoti- moji, ji yra kaþkas pirmapradiðko. Tai amþinai gyvas isto- nai, anot B. Andersono, padëjo suformuoti spauda, rinkos rinio vyksmo subjektas, joje gyvena visos buvusios ir da- interesai. Bet ir èia mûsø atveju lietuviðkoji spauda, bent bartinës kartos. Tauta turi ontologiná branduolá. Tautinë ið pradþiø, nedaug kà bendra turëjo su kapitalizmu. prigimtis nugali laikà. Tautos dvasia neleidþia dabarèiai Ðià apþvalgëlæ pradëjau nuo B. Andersono neatsitikti- ir ateièiai ryti praeities. Tauta visada verþiasi á nesunaiki- nai. Esama ir pas mus autoriø, kurie JAV profesoriaus kon- namumà, á mirties nugalëjimà” (3, 76). strukcijà priima be iðlygø ir vadovaujasi plëtodami savà- Ðià ilgà filosofo ir màstytojo citatà pateikiau sàmonin- sias. Jie, rodos, nesunkiai átikino aukðèiau minëtà ministe- gai. Dëmesá siûlyèiau atkreipti á mano iðskirtas, pabrauktas

5 N. Berdiajevo mintis. Pragmatizmu, apèiuopiamos naudos Man regis, kad daugelis ið mûsø intuityviai suvokia- siekimu gyvenanèiame pasaulyje visi mistiniai reiðkiniai, me, jog ðiame santykyje esama ir nesusipratimø, ir tam nors ir lëtai, mirðta. Mes taip pat regime, kad vartojimo tikrø prieðtaravimø. Todël, norëdami iðsiaiðkinti proble- kultas, supermodernios technologijos, sprogimui prilygin- mà, pabandykime apibrëþti ne tik skiriamuosius ðiø dvie- tini dabartiniai informacijos srautai, apskritai supranacio- jø sàvokø reikðmiø kontûrus, bet ir jø „natûralaus sugyve- nalinës (virðtautinës) struktûros gesina tautos dvasià, netgi nimo” (biologø kalba – simbiozës) galimybæ. jos idëjà. O jai gæstant bûtent ir atsiveria platëjanèios ga- Þmogaus tautiðkumas, tautybë sietini su kultûra, tiks- limybës dabarèiai ir ateièiai „ryti praeitá”. Ne tik tautos liau – su bendravimo bei elgsenos normomis, kultûros sim- praeitá, bet ir kultûros, ypaè jos dvasinio komponento pa- boliniais þenklais, màstymo ypatumais (kurie pirmiausia veldà. Nepaisant ðiø tendencijø ir aplinkybiø, negatyviai reiðkiami bûtent vartojama kalba, jos etnografine prigim- veikianèiø tautos substancionalumà, galima tvirtinti, kad timi), su gyvenimo bûdu. Tautybë labiau nei pilietybë nu- tauta, anot N. Berdiajevo, iðsaugo ontologiná (t. y. bûties, sako asmens priklausomybæ þmoniø dvasinei bendruome- egzistencijos prasmës) branduolá. Tauta iðlieka kaip efek- nei – t. y. bendruomenei, jungiamai ne tiek pragmatiniø, tyvus kultûros kûrimo, jos akumuliavimo ir perteikimo bû- kiek dvasiniø vertybiø, – bendruomenei, turinèiai savo, das. Iðlieka itin efektyvi þmonijos evoliucijos pagimdyta etnokultûrinæ, atmintá, paveldà – savo paproèius bei tra- socialinës (taip pat ir politinës) organizacijos forma; iðlie- dicijas; etnopsichologinius bruoþus, istoriná likimà ir tæs- ka kaip socialinës integracijos, visø pirma grindþiamos tinumà; ryðio su gamta etnopsichologiná specifiðkumà ir idealiosiomis vertybëmis, bûdas, o tuo paèiu – ir sociali- pan. Ir visai nesvarbu, kad tokia bendruomenë, kai kuriø nës tvarkos palaikymo priemonë ar mechanizmas ir pan. supermodernaus màstymo autoriø (kaip antai B. Anderso- Pagaliau, tauta iðlieka kaip individo identiteto galimybë ir no) yra ávardijama kaip „ásivaizduojama bendruomenë”. pagrindas… Þodþiu, visuotinës globalizacijos ir pasaulio Tautybë, reikðdama þmogaus identitetà, nusako taip pat ir visuomenës link sukanti modernizacija net ir nemano nu- jo santyká su pasauliu, su kitomis tautomis. raðyti tautos, vyksta tik jos substancionalumo slinktis „su- Tuo tarpu pilietybë, mûsø supratimu, pakankamai vaiz- pranacionalëjimo” link. Tas faktas pripaþástamas ir nûdie- dþiai iðreiðkia, kad asmuo priklauso tam tikram tiksliai api- nos sparèiai besiglobalizuojantá pasaulá ávairiais aspektais brëþtam valstybiniam (teritoriniam, nacionaliniam) dari- nagrinëjanèioje, platø pripaþinimà ágijusioje fundamen- niui ir vykdo ðiame darinyje tam tikras, irgi konstitucijos talioje kolektyvinëje studijoje: bei ástatymø (taip pat ir demokratinës, pilietinës visuome- „Yra akivaizdþiø þenklø, leidþianèiø teigti, kad nacio- nës) apibrëþtas teises ir pareigas. Visø pirma, pilietybë – naliniø kultûrø fragmentavimosi procesas iðlieka ir nûdie- tai visuma teisiø ir pareigø, kurias prisiima þmogus, tapæs nos pasaulyje” (12, 407). Taèiau èia pat perspëjama: „Tik- valstybës nariu. O pilietiðkumas – tai bûdas arba kultûra, rasis pavojus bet kokiam nacionaliniam projektui turbût nusakanti, kaip tos teisës ir pareigos, taip pat ir asmens kyla daugiau ið kultûrinio kosmopolitizmo uþuomazgø…” interesai yra iðreiðkiami. Pilietiðkumas nusako ir þmoniø (12, 408). Na, o tokias uþuomazgas pirmiausia turëtume bendravimo, jø sàveikavimo pobûdá; nusako vieðosios regëti savyje, savo paèiø ðalyje ir savikritiðkai jas vertin- veiklos kultûrà, kuri labiau sietina ne tiek su dvasiniu þmo- ti… Nemaþiau pasaulyje þinomas globalizacijos analitikas gaus gyvenimu, bet su konkreèiø socialiniø problemø J. Tomlinsonas irgi teigia, „jog artimoje ateityje nacionali- sprendimu bei tikslø realizavimu. Taip pat ir su valstybës nës kultûros tikriausiai iðliks labai reikðmingos kultûrinio institucijø veikla. Suprantama, kad atitinkamø teisiø bei tapatumo gairës” (11, 113). Savaime aiðku, kad nacionali- pareigø savo pilieèiø atþvilgiu turi ir valstybë, jos valdþià niø (tautiniø) kultûrø pagrindà sudaro kalba kaip „amþino- vykdanèios institucijos. Ir kad nuo jø elgsenos gana dide- ji” tautinës, nacionalinës tapatybës ir iðskirtinumo, dvasi- le dalimi priklauso visuomenës ir jos nariø pilietiðkumas, nës kultûros regeneravimo ir pasaulio kultûrinës ávairovës to pilietiðkumo raiðkos kultûra. garantas. Lietuviø kalbos vartosena ir jos erdvë nusako ne tik þmoniø dvasinio, bet ir grynai praktinio pobûdþio (kaip Tautiðkumas ir pilietiðkumas: darnos paieðka antai moksliniø darbø publikavimo) interesus. O tai reið- kia, kad mes kalbos vartosenoje matome aiðkø tautiðku- Tie, kurie ðiandien disponuoja politinëmis ir organiza- mo ir pilietiðkumo ryðá ir jo tà ar kità raiðkos laipsná. Taigi cinëmis galiomis ir linkæ menkinti lietuviø kalbà, stumti tarp tautybës ir pilietybës, lygiai kaip ir tarp tautiðkumo ir jà ið mokslo bendruomenës vartosenos, visada suranda pilietiðkumo, esama itin glaudaus ryðio. Bet kuri tauta daþ- pateisinamø prieþasèiø. Viena ið jø – pilietiðkumo akcen- niausiai turi savo valstybæ, o jos nariø pilietinë padëtis ir tavimas; manymas, kad tai ir iðsprendþia vos ne visas de- pareigos visada sietinos su pilietybe ir pilietiðkumu. Kitais mokratinës, atviros visuomenës ugdymo problemas. Ry- þodþiais tariant, asmeniui vienu metu yra bûdingi tautybës ðium su ðiuo ypaè jaunosios kartos ugdyme „pamëgtu” ir pilietybës, tautiðkumo ir pilietiðkumo bruoþai. Taèiau akcentu pabandysime atidþiau paþvelgti á visiems mums þmogaus interesai ir socialinës elgsenos motyvai atskirais jautrø tautybës ir pilietybës santyká. atvejais, þvelgiant ið tautos bei tautiðkumo pozicijø, gali

6 bûti vienokie, þvelgiant ið pilietiðkumo ar valstybës plëto- tautiniø, nacionaliniø identitetø þavesys ar unifikuotø tech- jimo, jos „elgsenos” pozicijø, – kitokie. nologijø ir besielës informacijos gausmas? Pakylëta nuo Kalbant apie tautiðkumo ir pilietiðkumo santyká pra- þemës þmogaus dvasia ar dolerio ásuktas netramdomas vartu nepamirðti ðtai tokios aplinkybës… Visuomenë ne- vartojimo kultas? iðvengiamai sekuliarizuojasi ir laisvëja nuo ilgus amþius Lieka pasikliauti màstanèios visuomenës sàmoningu- dominavusios religinës/baþnytinës organizacijos, kuri sa- mu: inteligentijos, mokslo bei universitetinës bendruome- vo vertybëmis bei formomis uþpildydavo þmoniø dvasiná nës sàmoningumu. Ir, þinoma, pirmiausia – ðalies politi- gyvenimà. Tuo tarpu tautiðkumas tebeiðlieka gana efekty- niø jëgø sàmoningumu. Lieka pasikliauti intelektinio ir po- viu ðio gyvenimo bastionu, netgi stiprinanèiu savo pozici- litinio elito sugebëjimu ne tik deramai ávertinti globaliza- jas. Betgi tebus leista pasikartoti – tautiðkumo „amþinàja cijos pobûdá, bet ir, metams bëgant, vis labiau ryðkëjantá ðerdimi” yra kalba, jos vartosena. lietuviø tautos trapumà, jos paþeidþiamumà. Ðiandien, ko Reziumuojant ðiø dviejø sàvokø bei reiðkiniø – tautið- gero, mums yra nepaprastai svarbu siekti iðminties ir veiks- kumo ir pilietiðkumo – apþvalgëlæ galime padaryti vienà mo dermës… svarbià iðvadà: tautiðkumo ir pilietiðkumo sàjunga, vienas 2003 m. lapkritis–gruodis kità papildantis junginys daro tvirtesnæ, gyvybingesnæ ne tik tautà, ne tik jos pagrindu egzistuojanèià valstybæ, bet LITERATÛRA: palengvina ir tos nelemtosios, lietuviams bûdingos tautos 1. Aistis J. Milfordo gatvës elegijos. – Vilnius, 1991. ir valstybës atskirties problemos, apie kurià jau buvome 2. Anderson B. Ásivaizduojamos bendruomenës. – Vilnius: Baltos kalbëjæ aukðèiau, sprendimà. lankos, ALK, 2000. 3. Berdiajev N. Filosofija Neravenstva. – Berlyn: Obelisk, 1932. 4. Brubaker R. Pilietybë ir tautiðkumas Prancûzijoje ir Vokietijoje. – Apibendrinanèios mintys Vilnius: Pradai, ALK, 1998. 5. Grigas R. Tautinë savivoka. – Vilnius: Rosma, 2001. Po visø kritiniø pastebëjimø, sugretinimø ir apmàsty- 6. Kasatkina N., Leonèikas T. Lietuvos etniniø grupiø adaptacija: kontekstas ir eiga. – Vilnius, 2003. mø rimtesnius apibendrinimus bei iðvadas bûtø galima pa- 7. Lietuvos valstybë XII–XVIII a. – Vilnius, 1997. likti daryti ir paèiam skaitytojui. Taèiau prisiimdami ir áver- 8. Nationalism. – Oxford, New York: Oxford University press, 1996. tindami ðimtmeèiais skaièiuojamà lietuviø tautos evoliu- 9. Pilietinis ugdymas mokykloje. – AB OVO, 1998. cionavimui ypaè nepalankià istorijà, ðiandiená klausimà 10. The New Encyclopaedia Britanica. – 1991, pl 8. 11. Tomlinson J. Globalizacija ir kultûra. – Vilnius: ALK, 2002. dël gimtosios kalbos vartosenos ir jos perspektyvø galëtu- 12. Held D., McGrew A., Goldblant A., Perraton J. Globaliniai pokyèiai: me suformuluoti kad ir tokia hipotetine forma: kokioms politika, ekonomika ir kultûra. – Vilnius: Margi raðtai, ALK, 2002. jëgoms visa tai naudinga? Kas visu tuo yra labiausiai suin- teresuotas? Tokia tiesmuka forma nedrásèiau formuluoti, Lithuanian Language and the Consciousness jeigu visi neþinotume, kad tautiniø, nacionaliniø kultûrø of Society and State Institutions likimu ir nacionalinëmis kalbomis tiesiogiai ir nedvipras- (Sociological providence) miðkai yra rûpinamasi Eurosàjungoje. Prisiminkime kad ir ðios Sàjungos parlamento pirmininko P. Cokso kalbà, pa- Romualdas GRIGAS sakytà pereitø metø geguþës mënesá mûsø Seime. Jis, prie- The article, which is predicated on its logical theoretical ðingai mûsø politikams ir ðvietimieèiams, aistringai agita- thought, claims the impact of the globalization to the Lithuanian vo uþ lietuvybæ, uþ iðkilesná, ádomesná ir oresná veidà, su language and at the same time to the national self-awareness. The author describes the national history of Lithuania and a kuriuo mes ásilietume á Europos bendrijà. fussy destiny of the Lithuanian language, as well as its use and Todël tam tikru paradoksu reikia laikyti ir tai, kad ðis derogation, also the loss of state support. The author draws the mûsø pokalbis apie lietuviø kalbos statusà ir jos likimà resumptive conclusions on the derogation of the Lithuanian lan- Lietuvos valstybëje vyksta minint lietuviðkosios spaudos guage in academical community and in studies and on its re- atgavimo ðimtmeèio jubiliejø… Minint ne ðiaip „parapiji- flection on the society. The author states that one feature of Lithuanian national character, namely, servilism is one of the næ” sukaktá, bet ávyká, kurá UNESCO pripaþásta kaip svar- reasons of the derogation of the language. bià pergalæ prieð tautinæ priespaudà. Tikras paradoksas, The derogation of the language is considered in a broad kad mums dël savojo tautinio, nacionalinio identiteto ðer- context of the national self-awareness blocking that determines dies – o jà sudaro gimtoji kalba – tenka bylinëtis ne su the transformation of the spiritual image of the motherland to the geographical country context. aneksijos uþmaèias puoselëjusiais mûsø kaimynais, bet The author explains the circumstances of the Lithuanian su savo atkurtos valstybës institucijomis. Tai vertintina kaip language usage and at the same time proposes introductory faktas, bylojantis apie mums, kaip tautai ir jos valstybei, interpretations of a contemporary role of the nation, national- bûdingà civilizaciná negalavimà. ity and civility. The article has been finished with an appeal to Visiems mums: ir mokslo bendruomenei, ir plaèiajai the awareness of society and political structures, for it influ- ences the usage of the Lithuanian language in the intellectual visuomenei, ir ypaè mûsø politikams turi rûpëti, kas pasau- community. The author states that it is the guarantee of conti- lyje ásitvirtins. Prasmë ar beprasmybë? Kultûrø ávairovë ir nuity and modernization of the Lithuanian nation.

7 Kas ðiandien vyksta mûsø liaudies kultûros baruose?

Daiva TAMOÐAITYTË

Jeigu ðiandien manæs kas nors paklaustø, kas yra liau- koegzistuoja visuose arba daugelyje anksèiau atskirtø so- dies kultûra, turëèiau gerokai pasukti galvà, idant sukurp- cialinës realybës laukø. èiau iðsamø atsakymà. Ir vis tiek jis bûtø nevienareikðmis. Praëjusi Dainø ðventë virto dideliu akstinu apie visa tai Tai ne vien tradicinë kultûra, kurios gajumà ir autentiðkà pamàstyti, ir ne tik pamàstyti, bet galø gale pasakyti tai, groþá tebesaugo, manding, sàmoningiausia kurianti lietu- kas yra nutylima, nes perdëm skausminga. Man ji simboli- viø tautos dalis, o praëjusioji Dainø ðventë tatai tik patvirti- zuoja kertiná mûsø liaudies kultûros „suklupimo akmená”, na. Mûsø amþiaus apokalipsiniai procesai verèia viskà ver- todël ir atsidûrë ðio raðinio þidiny. Iðkart pateikiu savo es- tinti pagal nekasdienius kriterijus, ir pamaþu nebelieka gy- minius teiginius: 1) Dainø ðventë – tai ið tikrøjø valstybinës venimo srities, á kurià nereikëtø paþvelgti ið naujo. Ðis þvilgs- svarbos renginys, padedàs iðsaugoti paèias tautos kultûros nis, jei apskritai norime susigaudyti, ne vien patirti visuoti- ðaknis; 2) jis tebëra aktualus ir laukiamas; 3) taigi jis turi nà chaosà, pasikeitimø spartà, ávairiausiø jëgø sàveikà bei perspektyvà. sustiprëjusius, nuoþmius konfliktus, vykstanèius kone kiek- Pirmojo teiginio aptarimà pradësiu vieno poþiûrio, po viename Þemës lopinëlyje, neiðvengiamai turi bûti þvilgs- trumpos pertraukos iðgyvenanèio „antrà jaunystæ”, kritika. nis stebëtojo, pajëgianèio atsiplëðti nuo kunkuliuojanèiø Po ðios Dainø ðventës sustiprëjæs nepaliaujamas jos men- ðios praradimø ir atradimø epochos verpetø ir pakilti aukð- kinimas kai kuriø elitiniø, pirmiausia katalikiðkos pakrai- tai virð drumstø vandenø, kad jie nepaskandintø paskuti- pos, þurnalø puslapiuose, radijo laidose, ávairiose diskusi- nio sveiko proto krislelio. Nebûtina daryti ekskursø á uþjû- jose kelia nuostabà. Tebeperðamas poþiûris, esà tai sovieti- rius, pakanka ir Lietuvos, kurioje ryðkûs tie patys pasaulá nis produktas, iðskyrus nebent folkloro ansambliø pasiro- kreèianèios karðtinës poþymiai. Be abejo, mes turime skau- dymus, visiðkai nutylint tai, kad Dainø ðventës vyko ir iki dþios patirties, kuri mus daro stipresnius ir atsparesnius, sovietmeèio, o kameriniø liaudies muzikos ansambliø puo- nors planingai ardantieji mûsø valstybës pamatus daro vis- selëjimas buvo natûrali tautinës savimonës tàsa. Faktas, kad kà, kad jà pamirðtume, kad kaip galima greièiau degraduo- sovietø ideologai „tautø draugystës” vardan ðá ansambliø tø Lietuvos pilieèio asmenybë, iðnyktø tautiniai herojai ir judëjimà panaudojo savo ideologijai pridengti, vis dëlto visi apèiuopiami simboliai, susijæ su nacionaline savigar- pripaþástamas. Taèiau svarbu turëti omeny ir tai, kad pa- ba.1 Trylika metø stebëti, kaip kryptingai (o ar sàmoningai grindinë stalinizmo, kaip antihumaniðkos, visas esmines ver- – jau kitas klausimas) griaunami þmogiðkumo pamatai, – tybes ketinusios sunaikinti metodologijos, gudrybë buvo uþsiëmimas ne ið maloniøjø. Pagaliau sulaukëme akivaiz- visas gyvybiðkai svarbias kultûros sritis uþnuodyti taip, kad dþiø kultûros stokos, jos neugdymo padariniø, kai nesuvo- jos niekuomet nebegalëtø nusiplauti apdairiai suplanuoto kimas, kas skiria teisinæ valstybæ nuo neteisinës (totalitari- „susikompromitavimo”. Teko rinktis – arba neþmoniðko- nës, autoritarinës etc.), dël ko blogai imti ar duoti kyðá ir mis sàlygomis tæsti tëvø darbà, arba „iðeiti á miðkus”. An- kiti dorinës sàmonës nunykimo reiðkiniai mûsø laivo nebe sambliai ir Dainø ðventë iðliko, nors niekas neabejoja, kad þemiausios, o aukðèiausios klasës denyje iðpûdë skylæ, pro to sovietinio ðleifo atsikratyti, atsinaujinti dvasioje tiesiog kurià vidun ëmë verþtis to tik ir laukianèios kriminalinës ir bûtina. Taèiau sàmoningai ar nesàmoningai jos kritikai pa- kitokios fatalinës pasaulio jëgos. Akivaizdus atbulinis ðvie- tys atsistoja stalinistinës strategijos ðalininkø pusën: jei tei- timo reformos rezultatas ir ypaè humanitariniø mokslø nu- giama, kad liaudies instrumentø ansambliai tesàs sovieti- stûmimo á ðalá neiðvengiama atveika, o kalbant plaèiau, hu- nis produktas, kad Dainø ðventë ágavusi abejotinos vertës manistiniø vertybiø fiasco – ðtai toks ðiurpus vaizdas, at- pavidalà (?) ir net virstanti valstybinio masto lietuviðkuoju skleidþiàs antihumanistinës – kitos (ar tikrai?) liaudies kul- New age religingumu,2 tai labai tiksliai, tik ið kito galo, tûros, apie kurià nekalbëti jau nebevalia, akivarà. Viskas, iðbaigiama „tautø tëvo” sumanytoji programa – sunaikin- kà daro eilinis statistinis Lietuvos pilietis, nelyginant kadai- ti tà lietuviðkosios tapatybës dalá, kuri turi ateitá, vystosi, se etnografinio kaimo valstietis, áeina á liaudies kultûros lau- gali bûti perkelta á miestà, á scenà, tapti moderniðka, rafi- kà, nes jau nebegalima neperþengiamais riboþenkliais ati- nuota, tobulinama ir iðlikti liaudies kultûra jau nebe tik kaip dalyti profaniðkosios ir sakralinës, etnografinës ir moder- muziejinis eksponatas. Kodël nepasiûlius konstruktyviø bû- niosios bei kitø þmogaus veiklos dichotomiðkai iðdëstomø dø kurti ðiuolaikiniam ansambliø judëjimui? Konstatuoja- srièiø – toks skirstymas jau pasenæs, o þmogus vienu metu ma, kad „Dainø ðventë buvo pateikta kaip mûsø valstybës

8 istorinio bei erdvinio vieningumo simbolis. Ji buvo rekla- anaiptol nëra pasenæ, nes taip sakyti – reikðtø nepripaþin- muojama kaip tas laikas ir vieta, kuri mus turëtø susieti su ti universalaus, laikà mintimis pranokusio genijaus darbo Mindaugo laikø lietuviais bei su ðiuo metu po visà pasaulá ir á ateitá sudëtø vilèiø. Èiurlionio sesuo Jadvyga Èiurlio- iðsibarsèiusiais tautieèiais. Ðia prasme dainø ðventë buvo… nytë tiesiogiai dalyvavo brandinant liaudies instrumenti- sakralinis visos tautos susivienijimas, lydëtas tam tikrø ri- niø ansambliø „ideologijà”, palaikant jø veiklà ir kûrybà. tualø”.3 Tik neaiðku, kodël toks taurus dalykas kelia nepa- O ðiandien abejotino vardo snobiðki leidiniai, apsiskelbæ sitenkinimà? Lietuva nuo Mindaugo laikø áëmë krikðèiony- nepriklausomais dienraðèiais, vël savo nuoþiûra skirsto lie- bæ, ði tapo paèios liaudies kultûros dalimi. Uþtat bent jau tuviø tautos menà á pirmarûðá ir antrarûðá ir dargi leidþia moderniaisiais laikais norëtøsi sulaukti tolerantiðko dialo- sau cenzûruoti kritiko jiems pateiktà tekstà. Antai pro „Mû- go, polilogo ir santarvës, nes prie demokratijos laisviø ir zø malûno” filtrà praeina tik tie renginiai, kuriø „svorá” þmogaus teisiø tebesipratinanèiai atgimstanèiai ðalies kul- nulemia tûkstantinës lëðos ir rëksmingos recenzijos uþ- tûrai toks dirbtinis dvasios skaldymas tikrai negali iðeiti á sienio spaudoje, o tautiðkumà puoselëjantiems, taèiau „ne- naudà. Beje, ðia proga norisi pasakyti, kad pasaulieèiø ar postmodernistiniams” projektams afiðuotis èia, regis, vil- kità tikëjimà iðpaþástanèiø pilieèiø, o ypaè – su lietuviø tra- èiø nebëra. Mano kritinë recenzija apie „Lietuvos” an- dicine kultûra ir pasaulëjauta tapatinamø judëjimø atþvil- samblio premjerà, kurioje ketinau duoti jos dalykiðkà ana- giu vartoti tokià sukompromituotà ir paniekinamà sàvokà lizæ bei konstruktyviø pasiûlymø, tapo beviltiðkai apipjaus- kaip „pagonis” ar – dar geriau – „neopagonis” yra ne tik tyta, o ðalia puikavosi publikacija ið pavirðutiniðkø, uþtat neetiðka, bet EU kontekste net ir politiðkai nekorektiðka. piktø komentarø, toká menà susiejusiø su… alkoholizmu.4 Lietuvos krikðèionis irgi norëtøsi matyti ginant nacionaliná Kodël gi, iðties, asmeninë nuomonë þmogaus, kuriam ke- identitetà ugdanèias vertybes, kurios yra mums visiems svar- lia pasibjaurëjimà ne tik „birbynizmas”, bet ir tikras vio- bios. Negali bûti, kad geidþiamiausia alternatyva krikðèio- lonèelës garsas, pateikiama kaip neginèijamas visø profe- nys laikytø toká ansambliø „judëjimà”, koká neseniai ma- sionalø sprendimas? O ið maniðkio raðinio savavaliðkai èiau per vienà TV laidà, skirtà þiniasklaidos ir baþnyèios iðmestas, pavyzdþiui, kad ir toks sakinys: „Muzika yra diskusijai moralës bei autoriteto klausimais: elektroniniams aukðèiau visø valdþiø, kaip tie Romualdo Granausko Va- instrumentams pritariant, koncertavo lietuviø katalikiø vo- lantiejaus muzikantai, grojæ ir stribams, ir prie partizanø kalinis duetas, kurio pavadinimas ir dainø þodþiai buvo duobës. Ir dar kaip grojæ! Ir „Lietuva” – ne jo þemaitukas angliðki, apranga priminë skautø ir pionieriø uniformø hibri- Dûlis, padëjæs galvà po atëjûno dalgiu. O kad tautinis þir- dà, o lygis – saviveikliniø agitbrigadø konkurso. Deja, jokiø gas, atsigëræs ið protëviø ðaltinio ir jau pasiruoðæs ðuoliui, tautiniø ar muzikiniø vertybiø ðiame nuoðirdþiame pasiro- imtø ir nuskrietø ðalies lygumomis, ansambliui belieka pa- dyme áþvelgti nesugebëjau, nors, aiðku, tarptautinëse krikð- linkëti nebijoti radikaliø permainø”. Paskutinëje Dainø èioniø stovyklose tokie ansambliai gal ir padeda neiðsiskirti, ðventëje, Ansambliø vakare, girdëtos ðiuolaikiðkos Algio bent jau á geràjà pusæ. Klovos kompozicijos patvirtina prielaidà, kad tokios per- Antràjá teiginá pagrindþia publikos gausa ir reakcija: nie- mainos tikrai ámanomos. Taip raðiau ne dël to, kad man kur ir niekada nesusirenka tokia nuoðirdi ir gausi publika, labiau uþ viskà pasaulyje bûtø patikusios tos pagarsëju- kaip á tokius renginius, kuriø metu tvyro vienybës, dþiaugs- sios pakulinës kasos,5 o todël, kad esu ásitikinusi, jog to- mo ir giedrõs nuotaikos. Ðiltø atsiliepimø po koncertø ir á kiais atvejais, kai sprendþiami gyvybiðki tautos, o dabar ir jauèio odà nesuraðysi. Taèiau iðties ar gali tokia vienybë liaudies kultûros plaèiàja prasme, klausimai, labiau nei patikti tiems, kuriø pats tikslas – sëti neviltá, nesantaikà ir bet kada pridera pakilti virð pavieniø profesiniø klanø su- baimæ ir taip formuoti saviems merkantiliniams interesams interesuotumo (neretai finansinio) ir piktavaliø, separatis- paklusnià auditorijà? tiniø ar paprasèiausiai smulkmeniðkø ambicijø. Gerano- Treèiàjá teiginá grindþiu mûsø istorija ir mano asmeni- riðkumas ar bent savikritiðkas nuosaikumas èia tiesiog bû- ne jos vizija. Ne kartà esame paèiomis nepalankiausio- tini. Taigi ar reikia tokiø liaudies ansambliø, tokiø Dainø mis aplinkybëmis árodæ iðtikimybæ savo tradicinëms ver- ðvenèiø? Atsakymas: þinoma, reikia. Ið uþsienin emigra- tybëms ir gebëjimà jas modifikuoti. Pajëgiame asimiliuoti vusiø keliø ðimtø tûkstanèiø lietuviø pati sutelkèiausia ir perimamas svetimas vertybes ir kitoms kaimyninëms kul- sàmoningiausia dalis savo gyvenimo svetimoje aplinkoje tûroms suteikti tolerantiðkà erdvæ. Ne veltui Lietuva pa- ir dabar neásivaizduoja be dalyvavimo ávairaus pobûdþio sauliui davë tokius þmones kaip M. K. Èiurlionis, kurio kameriniuose liaudies ansambliuose. Po alinanèio darbo pradëtà darbà daug kas, regis, norëtø uþmirðti. Kaþin, ar jie skuba apsivilkti tautiná rûbà, ima á rankas kankles ir dai- kai kuriø snobiðkø leidiniø arogantiðka pozicija kalbamo nuoja. Kitaip, sako, iðeitø ið proto, nebeþinotø, kaip iðgy- dalyko atþvilgiu bûtø tokia dràsi, jei pats Èiurlionis ar ko- venti kultûrinës tapatybës krizæ…6 Ðtai dar vienas svarus, kia kita jam prilygstanti kultûros figûra ðiandien gyventø „tebeðiltas“ argumentas. Beata Leðèinska apie tarptautines Vilniuje. Ar drástø jie eskaluoti panaðaus pobûdþio „anti- Baltijos ðaliø muzikologø konferencijas raðo: „Beje, ilga- sovietinæ” isterijà tarp profesionalø muzikø prieðais ko- metis ðiø konferencijø dalyvis, profesorius Folke Bohlinas legà, kuris pats aranþuoja liaudies dainas, puoselëja Tau- ið Ðvedijos, skaitæs praneðimà „Tautiniai ir tarptautiniai idea- tos namø idëjà ar panaðius projektus? Ir tokie projektai lai choriniame dainavime”, palietë Dainø ðvenèiø Baltijos

9 ðalyse tematikà ir teigë, kad tai ið tiesø yra unikalus reiðki- iðties darosi vis sàlygiðkesnës. Neretai vadinamàjá liau- nys, kurá verta saugoti ir puoselëti”.7 dies instrumentà profesionalûs, pasaulinæ ðlovæ pelnæ at- Tarptautinës, kosmopolitinës kultûros formos, atstovau- likëjai áveda á klasikiniø instrumentø gretà, ir jam raðomi janèios atitinkamø „virðtautiniø struktûrø” interesams ir val- modernûs kûriniai. Lietuva èia ne iðimtis. Norëtøsi tikëti, domos jø milþiniðkø piniginiø resursø, darosi itin galinga kad su globaliu lobizmu susijusio elitinës muzikos luo- jëga, kuriai visokios „tautinës pretenzijos” neparankios jau mo, kuriam visai në motais kaþkokios neaiðkios „liaudið- vien dël to, kad paprasèiausiai nepelningos. Tarptautinës kos” vertybës, puikybë ilgainiui subliukð. Veikiausiai at- vertybës, kaip turëtume prisiminti, anaiptol nebûtinai ati- eityje keisis ir pati liaudies kultûros samprata, ir liaudies tinka bendraþmogiðkàsias ar juoba visus mus turinèias vie- muzikos samprata, nes muzikos pasaulis drauge su visu nyti dvasines, sakraliàsias. Jei norime iðsaugoti savo giliàjà pasauliu irgi kinta, vystosi. Ðiandien tegalima konstatuo- dvasinæ savastá, turime neleisti atkirsti jos savaiminiø raið- ti, kad ji ir dabar jau pranoksta siauro etnografinio mode- kos priemoniø, tarp kuriø ypatingà vietà uþima bûtent liau- lio ribas ir darosi vis ávairesnë, margesnë, sudëtingesnë. dies kultûra visomis ámanomomis savo lytimis. Turime gerbti Kokiais kriterijais reikës vertinti liaudies kultûrà? Man ro- mûsø kultûros ðviesuliø pradëtà darbà ir já tæsti – tai mûsø dos, svarbiausia ið akiø neiðleisti to, kas nesikeièia nieka- identiteto pamatas. Antai Japonija, greit paèius Vakarus pra- da: paèios jos savasties, ðvenèiausios, glûdinèios giliau- noksianti vakarietiðkøjø vertybiø iðpaþinimu, puoselëjanti siose liaudies meno apraiðkose, atpaþástamos net labiau- visà Europos muzikinës kultûros spektrà kaip integralià sa- siai modifikuotomis ir rafinuotomis lytimis. Liaudies kul- vo kultûros dalá, savo vystymosi strategijà grindþia bûtent tûra, kaip tokia, savaime mena ðità branduolá ir neribotas nacionaliniø kultûros vertybiø sistema, kurioje savos liau- jo vystymosi, ðakojimosi potencijas, nes liudija, kad þmo- dies muzikos tradicijos apibrëþiamos kaip „svarbus ir ne- niø – liaudies, ar tautos, – puoselëjamos vertybës tebëra lygstamas kultûros turtas” (jûyo mukei bunkazai), o þymiau- gyvos ir todël gali augti, skleistis ir tobulëti. siems liaudies muzikos atlikëjams suteikiamas „gyvo na- Vilnius, 2003–11–22 cionalinio turto” (ningen kokuho) statusas bei atitinkama finansinë parama.8 Kas dar turëtø sukrësti Lietuvà, kad im- NUORODOS: tume màstyti ir elgtis kaip japonai? Kodël vis reikia árodi- 1. Politinius 2003 metø spalio pabaigos – gruodþio pradþios ávykius nëti birbynës ir lietuviø liaudies dainos vertæ po to, kai jà Lietuvoje galime laikyti faktais, tiesiogiai patvirtinanèiais ðià ið pa- dar 1957 metais árodë birbynininkas Pranas Tamoðaitis ir þiûros perdëtà iðvadà, bet tai, þinoma, tëra ledkalnio virðûnë ir po- solistas Virgilijus Noreika, tarptautiniame liaudies ansam- litologinës studijos objektas. 2. Daugirdas T. Sparnuoto arklio dantys // Naujasis þidinys. – 2003, bliø ir vokalistø konkurse ið kone ðimto dalyviø ið viso pa- Nr. 7–8, p. 388. saulio vienbalsiai ávertinti aukso medaliais? Tuomet „Su- 3. Ten pat. tartinës” atlikëjai, „liaudininkai” tarp „klasikø” (suprask, „pa- 4. Tamoðaitytë D. „Lietuvos” premjera sieta su atgimimo viltimis // gonys” tarp „krikðèioniø” arba tiesiog kiauliaganiai tarp po- Lietuvos rytas: Mûzø malûnas. – 2000 m., Nr. 297 ir Andrikonytë A. Atgijæs þanras priminë Grûto parko poezijà // Ten pat. nø) tarptautinëje scenoje apgynë tà paèià èiurlioniðkà vizi- 5. Suprantama, ðiandien teatro scenoje statomose klasikinëse pjesëse jà. Tada niekas nedráso kalbëti apie „birbynizmà”. Manau, galimos ávairiausios postmodernistiniës interpretacijos: ryðkiomis bûtina pabrëþti, kad jie buvo pirmieji profesionalaus ka- spalvomis daþyti plaukai, siaubingos ðukuosenos, fantasmagoriðki merinio ansamblio per se kûrëjai Lietuvoje ir pirmieji, pel- perukai ir auskarai visose ámanomose kûno vietose. Taèiau quod licet jovi… næ tarptautiná pripaþinimà. Kiti kameriniai ansambliai (sty- 6. Ið pokalbio su JAV gyvenanèia Laisvida Skripkauskiene. giniø kvartetai ir pan.) ëmë kurtis ir garsëti vëliau. Dabar 7. Leðèinska B. Baltijos muzikologø konferencija „Tautinë kultûra ir kaþkaip lyg netyèia visai nesustatomi svarbiausi istorinæ kul- globalizacija” // Septynios meno dienos. – 2003–11–21, Nr. 590. tûrinæ vertæ turintys akcentai, nutylimi „konkurentai”. O 8. GROVE: The Encyclopedia of the Music and Musicians. – London, 2001. – Þr. Japan. kiek ðiandien mûsø ningen kokuho apdovanota valstybi- nio lygio premijomis ar medaliais? Kas reprezentuoja mû- sø kultûrà aukðèiausiu lygiu? Ar buvo vieðai pagerbti dar What is happening in the field gyvi ilgameèiai Dainø ðvenèiø dirigentai? Auganti karta apie of our folk culture? juos beveik nieko neiðgirsta net apvaliø jubiliejø progo- Daiva TAMOÐAITYTË mis. Vis kaltinsime sovietizmà ar pagaliau pamëginsime at- sikratyti mus gniuþdanèiø kompleksø? Neapykanta sau ne- In the article the authoress presents the analysis of the 2003 Song Festival in Lithuania and seeks to answer the ques- gali bûti pateisinta jokiais argumentais. tion regarding the current perception of the song and dance TV ir þiniasklaidoje ðëlsta tikra kvazivertybiø fiesta. celebration tradition in contemporary Lithuania on the whole. Gal kas nors ir trokðta matyti bûtent tokià ateities „liau- The authoress presents three major statements in response dies kultûrà”: darkyta lietuviø kalba èigoniðkus ðlagerius to the sceptical attitudes of some of cosmopolitically minded arba rusiðkus romansus plëðiantys kaubojai, pritariantys society’s segments. These are: 1) song celebration is the event of state significance; 2) in contemporary Lithuania it is a tre- sau Vidurþemio jûros regiono styginiais instrumentais. Kita mendously exiting event and has been in expectation of people vertus, ðioje globalizacijos ir eksperimentø epochoje ri- so far; 3) hence it has its future. The ever lasting importance of bos tarp ávairiø þanrø, stiliø ir „kastinës” priklausomybës the event has been stressed in the article.

10 XIX a. iðeiginiai aukðtaièiø valstieèiø drabuþiai. Lietuvos liaudies kultûros centro Tautodailës poskyrio rekonstrukcija. Rekonstravo: Teresë Jurkuvienë, Laisvë Aðmonaitienë, Danutë Keturakienë).11 Ramûno VIRKUÈIO nuotrauka MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2004/1 (94)

Kaimynø tarpusavio santykiai bei liaudies etiketas XX a. Dzûkijos kaimo kasdienybëje

Andþelika LAPINSKIENË

Tyrimø objektas – liaudies etiketas ir juo grindþiami kai- vykdyta agrarinë reforma (1922 m.).6 Pasak A. Vyðniaus- mynø tarpusavio santykiai XX a. Dzûkijos kaimuose. Tiks- kaitës, dar „XX a. viduryje Dzûkijoje daugiausia buvo á las – iðtirti tradicinës kultûros liaudies etiketo stabilumà XX vienkiemius neiðskirstytø kaimø. Tokiose gyvenvietëse at- a. Dzûkijos kaimo kasdieniame gyvenime. Metodas: apraðo- skiros sodybos savininkas buvo labai glaudþiai susijæs su masis ir istorinis lyginamasis. Iðvada: XX a. visoje Lietuvoje kaimynais buities, lauko ar kitø darbø atþvilgiu. Be to, èia kintanti sociokultûrinë aplinka bei sparèiai modernëjanti vi- buvo palanki terpë veðëti ið tolimiausios praeities per kar- suomenë paskatino tradicinës kultûros elementø Dzûkijos tø kartas atëjusiems paproèiams ir tradicijoms”.7 Ne iðim- kaimo kasdienybëje kaità. XX a. antrojoje pusëje ið kartos á tis buvo ir moralë, kasdienio elgesio taisyklës, jomis pa- kartà perduodamos liaudies etiketo tradicijos ið dalies gyva- remtas kaimo þmoniø bendravimas. Taèiau XX a. vidurys vo tik vyresniosios kartos atmintyje. Minëtu laikotarpiu for- Lietuvoje reikðmingas ir kaip lûþio, klasikinës tradicijos mavosi nauji, tam tikrais atvejais susvetimëjimo atspalvá ági- traukimosi ið gyvenimo bei naujø iðbandymø: sovietizaci- jæ ir utilitarinëmis vertybëmis paremti Dzûkijos kaimo þmo- jos, vëliau atgimimo, nepriklausomybës atgavimo ir demo- niø tarpusavio santykiai ir jø normos. kratijos procesø laikotarpis.8 Visa tai verèia susimàstyti, ar XX a. pirmojoje pusëje Dzûkijos kaimuose vyravusios Kasdienæ þmogaus gyvensenà, jos turiná sudaro pra- kasdienio elgesio taisyklës ir jomis paremti bendravimo pa- smingos veiklos bûdø, formø visuma ir ávairovë. Bendravi- proèiai iðliko XX a. pabaigoje? Todël ðiame straipsnyje ne mas taip pat yra veikla. Bendravimo procese kiekvienas tik bandysime panagrinëti þmoniø tarpusavio santykiø pro- individas paþásta save: susiformuoja jo asmenybë, vertybi- blemà, bet ir sieksime patikrinti tradicinës kultûros liau- nës orientacijos, nuostatos, elgesio stereotipai. Bendrau- dies etiketo stabilumà XX a. Dzûkijos kaimo kasdieniame jant uþmezgami ir ryðiai su kitais, vyksta þmoniø tarpusa- gyvenime. Tikslui pasiekti autorës keliami ðie uþdaviniai: vio mainai informacija, jausmais, patirtimi, dëmesiu, pa- 1) iðanalizuoti kaimynø tarpusavio santykius, jø sugyveni- garbos þenklais ir t.t. Taèiau ne visa, kas vyksta bendrau- mo ir elgesio normas (savitarpio pagalbà, skolinimàsi, vai- jant, yra vienodai prasminga ir vertinga: „Pagrindinë þmo- ðinimàsi, vakarojimà ir kt.); 2) iðskirti pagrindines etiketo niø bendravimo kultûros gairë – palaikyti, saugoti tokius formules ir atskleisti jø vartosenà kaimynams bendraujant tarpusavio santykius, elgsenos bûdus, kurie atitinka þmo- verbaliniu ir neverbaliniu bûdu; 3) apþvelgti kaimynø kon- niðkumo kriterijus”.1 Ðiuo atveju reikðmingas etiketo vaid- fliktus, visuomenës poþiûrá á jø sukëlëjus; 4) atskleisti liau- muo. Etiketas normina þmoniø elgesá, reguliuoja jø abi- dies etiketo ir bendravimo paproèiø raidà XX a. Dzûkijos pusius santykius, puoselëja tø santykiø idealà pasiremda- kaimo kultûroje. mas per ðimtmeèius paproèiø ir tradicijø suformuotomis Pagrindinis ðio darbo ðaltinis – autorës studentams pa- neraðytomis elgesio taisyklëmis.2 dedant 2002–2003 m. etnografiniø ekspedicijø metu su- Dabar þmoniø tarpusavio santykius sàlygoja kasdien vis rinkta medþiaga apie liaudies etiketà ir kaimo þmoniø tar- didëjantys gyvenimo tempai. Be to, pasak L. Dumont, „mo- pusavio santykius Dzûkijos etnografiniame regione*. Eks- derniojoje ideologijoje á þmoniø santykius þiûrima visai kitu pedicijose buvo apklausti 62 pateikëjai. 29 proc. surink- – santykiø su daiktais poþiûriu”.3 Tai rodo, kad þmoniø ben- tos empirinës medþiagos sudaro studentø atlikti lauko ty- dravime prioritetas skiriamas ne dvasinëms, o materiali- rimai, 71 proc. – paèios autorës. Daugiausia vertingos in- nëms ar utilitarinëms vertybëms, dël to vis labiau juntama formacijos apie XX a. pr. – XX a. pab. þmoniø bendravi- dorovinio bendravimo kultûros stoka. Kita vertus, moder- mà, paremtà elgesio taisykliø laikymusi ar jø paþeidimu, nizacija nëra tolygus procesas. Skirtumai galimi ne tik skir- pateikë respondentai, gimæ XX a. antrajame – ketvirtaja- tingø kultûrø visuomenëse, bet ir maþuose regionuose.4 me deðimtmetyje. Kita vertus, pateiktø empiriniø duome- Ðiuo atveju modernizacija Dzûkijos etnografiniame regio- nø kiekybe bei kokybe neiðsiskiria ir informatoriai, gimæ ne savo eiga iðsiskiria ið kitø Lietuvos etnografiniø kraðtø. Èia ji vyko lëèiau. Tai sàlygojo keli veiksniai: 1) Lenkijos * Surinkta empirinë medþiaga saugoma Vytauto Didþiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros archyve, byla Nr. 672; 674 (toliau okupuotame Vilniaus kraðte kaimai á vienkiemius skirstyti þr.: VDU EA b. 672; 674). Tyrimas atliktas pagal autorës sudaryto klau- 5 neintensyviai (1919–1939m.); 2) dël prastos kokybës þe- simyno „Liaudies etiketas Lietuvos kaime XX a. 3–10 deðimtmeèiais” mës Lenkijos neokupuotose Dzûkijos dalyse neintensyviai skyrius „Kalbos etiketas” ir „Kaimynø tarpusavio santykiai”.

12 Andþelika LAPINSKIENË. KAIMYNØ TARPUSAVIO SANTYKIAI BEI LIAUDIES ETIKETAS XX A. DZÛKIJOS KAIMO KASDIENYBËJE

1940–1982 metais. Pastarieji pasakoja apie Dzûkijos et- þmonës. Èia kiekvienas asmuo buvo gerbiamas uþ jo as- nografinio regiono kaimynø bendravimo paproèius, liau- menines savybes, sugebëjimus ir darbðtumà”.24 Daroma dies etiketo tradicijas ir jø inovacijas sovietmeèiu bei de- prielaida, kad tokiems þmoniø tarpusavio santykiams su- ðimt metø po Lietuvos nepriklausomybës atgavimo (1990 siformuoti turëjo átakos materialiniai nepritekliai dël smë- m.). Pagal lytá 31 proc. pateikëjø sudaro vyrai, o 69 proc. lingos þemës, kuriuos ðiø apylinkiø gyventojai stengësi – moterys. kompensuoti dvasiniais turtais. Ðias XX a. pirmosios pu- Straipsnyje remiamasi ir publikuotø etnografiniø ap- sës dzûkø vertybes pastebi ir A. Ðukienë.25 Apie dzûkø raðymø bei tyrinëjimø medþiaga. Taèiau paþymëtina, kad bûdà, kai kuriuos jø elgesio stereotipus, sutinkamus ir ðioje medþiagoje daugiausia informacijos uþfiksuota apie XX a. antrojoje pusëje, raðo ir P. Kalnius.26 Dzûkiðkø liau- XX a. pirmosios pusës Dzûkijos kaimo liaudies etiketà, dies etiketo bruoþø, jais grindþiamø kaimynø tarpusavio kaimynø bendravimo paproèius. XX a. antrosios pusës santykiø ávairiais metais ir ávariose vietose iðspausdinto- Dzûkijos etnografinio regiono kaimynø tarpusavio santy- se prisiminimø knygose ðiek tiek pateikia ir R. Sabaliaus- kiams atskleisti ir liaudies etiketo ypatumams paþinti ran- kienë,27 J. Miðkinis28 bei A. Subaèius.29 dame tik keletà etnologinio pobûdþio publikacijø. Ðiuo at- Negalime nepaminëti ir dzûkø kalbos etiketo tyrinë- veju labai reikðminga knyga „Lietuviø etnografijos bruo- jimø. Mûsø nagrinëjama tema reikðmingi tautosakinin- þai”.9 Joje mûsø nagrinëjama tema daugiausia vertingos ko K. Grigo darbai.30 Prie jø priskirtinas itin vertingas jo medþiagos pateikia A. Vyðniauskaitë.10 Autorë plaèiai ir sudarytas „Lietuviø tautosakos” penktasis tomas.31 Jame iðsamiai nagrinëja XX a. pirmosios pusës visos Lietuvos, randame XX a. pr. bei vëlesnio laikotarpio visø etnogra- taip pat ir Dzûkijos etnografinio regiono, kaimynø ben- finiø regionø linkëjimø, dëkojimø ir sveikinimø. Ten esti dravimo tradicijas: talkas, savitarpio pagalbà atsitikus ne- ir keiksmaþodþiø, kurie, autoriaus poþiûriu, turi didelës laimei, vaiðingumà, ðeimos bei kalendoriniø ðvenèiø ðven- meninës vertës. Ðiek tiek etiketo formuliø, vartojamø val- timà; taip pat apþvelgia naujø bendravimo paproèiø for- gant XX a. pr. Varënos r., pateikia ir E. Èiapaitë–Mic- mavimàsi sovietmeèiu. Uþuominø apie kaimynø tarpusa- kienë.32 Kalbos etiketo atþvilgiu didelio dëmesio verti ir vio santykius XX a. pradþioje esti ir monografijoje „Mer- B. Jasiûnaitës straipsniai, kuriuose autorë iðsamiai apta- kinë”.11 Joje A. Vyðniauskaitë mini Varënos r. kaimynø ria XX a. pr. valstieèiø tradicinius gero linkëjimus dir- nesusipratimus, kilusius dël paukðèiø ar gyvuliø padarytos banèiam33 ir valganèiam þmogui.34 Ðie stereotipiniai po- þalos pasëliams, javams.12 Ðiuos reiðkinius autorë nagri- sakiai, sakomi kasdieniniais valstieèio gyvenimo momen- nëja ir kituose darbuose.13 XX a. pirmosios pusës merki- tais ir ypatingomis progomis, verti ne tik etnologo, bet ir niðkiø tarpusavio santykius, paremtus elgesio taisykliø lai- lingvisto susidomëjimo. kymusi, aptaria ir P. Peèiûra.14 Dël gyvuliø padarytos þalos iðkilusius kaimynø ginèus, bûdus jiems spræsti bei kitas kai- Kaimynø kalbos etiketas mynø bendravimo tradicijas XX a. pirmojoje pusëje Dzû- kijos kaime iðsamiai apraðë ir V. Ulèinskas,15 J. Mardo- Pasisveikinimas. Sociologø P. L. Berger ir T. Luck- sa,16 V. Galvënas,17 N. Marcinkevièienë.18 Tradicinës dzû- mann, analizavusiø kasdienio gyvenimo tikrovæ, teigimu, kø kaimo bendruomenës elgesá su dorovës normø paþei- kasdienybës reiðkiniai yra ið anksto suklasifikuoti pagal dëjais apraðo P. Juozapavièius19 bei V. Maèiekus.20 ðablonus, kurie suteikia koordinates arba nustato tvarkà, Kitas svarbus leidinys, atskleidþiantis ne tik XX a. pra- kaip individas turëtø elgtis kasdieniame gyvenime, kad dþios, bet ir jo pabaigos Dzûkijos kaimo þmoniø tarpusa- ðis ágytø prasmæ.35 Prie tokiø elgesio ðablonø þmogaus vio santykius, – tai V. Lankininko veikalas „Ið Nemunai- kasdieniame gyvenime galime priskirti ir elgesio taisyk- èio praeities”.21 Jame apþvelgiami Nemunaièio miestelio liø laikymàsi. (Alytaus r.) ir jo apylinkës kaimynø konfliktai bei jø spren- Ið atliktø etnografiniø lauko tyrimø matyti, kad viena ið dimo bûdai. Be to, minimi vakarojimai, savitarpio pagal- svarbiausiø XX a. dzûkø kasdienio elgesio taisykliø – pasi- bos tradicijos nelaimës atveju, kaimynø skolinimosi, da- sveikinimas. Jis laikytas kiekvieno kaimo gyventojo parei- lijimosi skerstuvëmis paprotys. Mûsø nagrinëjama tema ga. Ypaè tai akivaizdu Dzûkijos kaimo kaimynams bendrau- vertas dëmesio autoriaus pastebëjimas, kad kolûkio lai- jant XX a. pirmojoje pusëje. Antai, pamatæ vienas kità kie- kais þmoniø bendravimas Nemunaityje kito. Anot auto- me ir suëjæ prie tvoros pasiðnekëti ar uþëjæ á vienas kito riaus, „XX a. 6–8 deðimtmetyje pavaiðinti sveèià ið servi- namus, ar susitikæ kelyje, kaimynai vienas kità palabinda- zo indø tapo garbës reikalu; retai kur kabojo ðventieji pa- vo: „Garbë Jëzui Kristui! – Per amþius!”. Kartais ðá þodiná veikslai, juos pakeitë pasaulietiðki, todël pamaþu buvo uþ- pasveikinimà pakeisdavo gestai. Vienas ið tokiø neverbali- mirðtas sveikinimosi nukëlus kepuræ troboje paprotys”.22 niø kaimynø bendravimo þenklø – kepurës kilstelëjimas arba Mûsø nagrinëjama tema reikðmingas ir V. Baltruðaièio jos nukëlimas. Taip daþniausiai sveikinosi vyrai, bûdami vie- tyrimas, atliktas Dubièiø ir Kaniavos apylinkëse (Varë- nas nuo kito tolimu atstumu arba vaþiuodami kokia nors nos r.).23 Pasak autoriaus, ðiø apylinkiø gyventojai XIX transporto priemone ir negalëdami arti prieiti. Ðios pagar- a. pab. – XX a. pr. buvo „svetingi, paprasti ir nuoðirdûs bos neretai susilaukdavo ir moteris/mergina.

13 MOKSLO DARBAI

XX a. treèiajame deðimtmetyje greta minëto krikðèio- dþius þmogui jokio dëmesio. „O gal þmogus pamirðo, kad niðko Dievo pagarbinimo tarp artimiau bendraujanèiø kai- jau sveikinomës, neiðgirdo”,48 „nepastebëjo”49 „ar papras- mynø buvo sutinkami ir kitokie pasisveikinimo þodþiai: èiausiai nepaþino”.50 Taèiau XX a. Dzûkijos kaime pasvei- „Sveikas”, „Gerà/ Labà dienà (rytà ar vakarà)”. Pabrëþti- kintas praeivis ar kaimynas ne visuomet atsakë tuo paèiu. na, kad pastarieji pasisveikinimo þodþiai iki XX a. vidurio Nors tai buvo retas reiðkinys, bet ðiø mandagumo taisykliø dzûkø nebuvo itin mëgstami. Kai kurie Nemunaièio (Aly- paþeidëjø në vienas doras, mandagus dzûkas netoleravo. taus r.) gyventojai teigia, „kad geros ar labos dienos svei- Todël ið jø daþnai nevengta pasiðaipyti: „Va, graþiai iðmo- kinantis buvo daþniau linkima ne kaimynui, o kitatauèiui: kytas – praëjo kaip kiaulë”,51 „…/në kriukt”,52 „Ar nema- rusui arba þydui”.36 Taèiau XX a. viduryje Dzûkijos kaime tei parðo/kiaulës/ bëgant53/ su varpeliu pro ðalá einan- „Labas” pamaþu tapo visuotinu sveikinimosi þodþiu ir iðli- èios?!”,54 „Kiaulë praeina ir tai kriuktelna, o tu…”55. Be ko iki XXI a. pradþios. Juo sveikinosi ne tik kaimynai, bet to, neretai mandagumo paþeidëjà vadino: „kiaule”,56 „kai- ir paþástami, draugai, giminës. „Labas” tapus áprastiniu reið- mo Motiejumi”,57 laikë: „pasipûtëliu”,58 „èiudnu”59, „pik- kiniu, krikðèioniðkas Dievo pagarbinimas sveikinantis var- tu þmogumi”.60 Taigi kiekvieno individo savæs pateikimas totas reèiau, t.y. taip sveikintasi tik susitikus pagyvenusá, kasdieniame gyvenime atsispindëjo jo paties elgesyje ir su- religingà kaimynà arba kunigà. Pokario metais ëmë nykti vokime, kaip kiti ðá elgesá vertino bei elgësi jo atþvilgiu.61 ir kepurës kilstelëjimo sveikinantis paprotys. Ypaè tai pa- Remiantis empiriniais tyrimais, kitø netolerancija XX a. plito tarp jaunimo, vis labiau atsisakiusio dëvëti kepures. Dzûkijos kaime kartais individà paskatindavo koreguoti XX a. 6–8 deðimtmeèiais dël vykdytos sovietizacijos ir veiksmus su aplinkiniais. Antai kai kurie Þaunieriðkiø kai- skleisto ateizmo krikðèioniðko pasisveikinimo „Garbë Jë- mo (Alytaus r.) kalbos etiketo taisykliø paþeidëjai, vos tik zui Kristui” ir kepurës pakëlimo sveikinantis Dzûkijos kai- kas nors ið aplinkiniø juos sugëdindavo, tuojau puldavo muose pamaþu visai atsisakyta. Beje, ðiuo laikotarpiu, ypaè sveikintis. 62 tarp jaunimo, paplito þargonas: „Zdarov”, reèiau „Priviet”. Atsisveikinimas. Kasdieniai darbai, rûpesèiai susitiku- XX a. paskutiniais deðimtmeèiais „Garbë Jëzui Kristui” siems kaimynams neleisdavo ilgai ðnekuèiuotis. Reikëjo daþniausiai buvo sakoma tik susitikus kunigà, nors Mar- atsisveikinti ir skubëti darbus dirbti. Atlikti lauko tyri- cinkoniø, Zervynø ir Ðlaito kaimø (Varënos r.) religingi, mai rodo, kad XX a. pirmojoje pusëje ðiuo atveju dzûkai senatvës sulaukæ kaimynai dar kartais prisimindavo ðià se- irgi vartojo formules, kuriø vienas ið komponentø buvo nàjà etiketo tradicijà.37 Kepurës kilstelëjimas sveikinantis þodis Dievas: „Sudiev”, „Su Dievu”. Neretai kaimynai at- taip pat liko gyvas tik senoliø atmintyje. Pasak Punios (Aly- sisveikindavo ir vienas kitam palinkëdami: „Likit sveiki”, taus r.) ar Marcinkoniø (Varënos r.) kaimo vietiniø gyven- „Labos/Geros nakties”. Taip jie daþniausiai atsisveikin- tojø, „tik seno kirpimo þmonës dabar eidami ar vaþiuoda- davo, jei atradæ laisvo laiko buvo uþsukæ á sveèius ir uþsi- mi pro ðalá dar kartais pakelia kepuræ”.38 bûdavo iki vakaro. Nors XX a. Dzûkijos kaimuose ilgainiui þodinis sveiki- Minëti atsisveikinimo þodþiai Dzûkijos kaimuose bu- nimasis kito, taèiau sveikintis nebuvo vengiama. Atlikti em- vo sutinkami ir XX a. antrojoje pusëje. Tuo laikotarpiu piriniai tyrimai rodo, kad XX a. Dzûkijos kaimuose susiti- sumenkëjo formulës „Sudie(v)” vartojimas. Sovietmeèiu kus kaimynà já buvo stengiamasi pasveikinti ne tik vienà ðá krikðèioniðkà atsisveikinimo þodá pakeitë frazë „Viso kartà tà paèià dienà, bet ir kelis ar daugiau kartø per die- gero”. Tarpukariu gimæ dzûkai tvirtino, kad sovietinës pri- nà. Nors kai kurie kaimo gyventojai sakydavo: „Dieve, ser- klausomybës metais jie „pasirinkdavo, kam sakyti „Su- gëk! Antràkart sveikintis?! – Ne! Þiûri kaip á kvailá”,39 ta- die(v)”, o kam – „Viso gero”.63 Anot kai kuriø pateikëjø, èiau atsirasdavo ne vienas, kuris, praeidamas pro ðalá, ma- „su savais, paprastais kaimieèiais buvo atsisveikinama loniai kaimynui nusiðypsodavo ir palydëdavo já þvilgsniu krikðèioniðkai, o su dirbanèiais ástaigoje, uþimanèiais aukð- arba pasveikindavo: „Va, ir vël mes susitikom!”,40 „Ðian- tas pareigas ar priklausanèiais komunistø partijai – pa- dien jau matëmës”,41 „Dar kartà „Labas”.42 Kiti dzûkai saulietiðkai”.64 Taèiau ðiuo atveju jie turëjo bûti labai ati- tvirtino, kad „su geru kaimynu susitikus ne tik buvo pasi- dûs. Pateikëjas, g. 1923 m. Jurèiûnø kaime (Lazdijø r.), sveikinama antràkart, bet ir buvo paspaudþiama ranka, jam prisimena, kad kartà uþteko tik klebonui pasakyti „Su- negailëta laiko persimesti vienu ar kitu þodþiu”43: „Kas ge- die(v)” ir trumpai pasiðnekët, ir netrukus já iðkvietë sau- resnio?”, „Kaip laikaisi?”, „Kur eini?”, „Tai jau gráþti?”, gumas ir liepë pasiaiðkint”.65 Kiti tvirtina, kad neapdai- „Kur buvai?” ar „Kà darei?” ir pan. Kai kuriø pateikëjø riai pavartota etiketo formulë sukeldavo pavojø netekti nuomone, taip kaimynai tarpusavyje sveikinosi ir stengësi darbo. Todël kai kurie iðeities ið ðios padëties ieðkojo ban- vienas kità uþkalbinti ið „baisaus ciekavumo” (smalsumo).44 dydami prisitaikyti. Kasdien vartojamos kalbos etiketo Kiti respondentai toká elgesá bandë pagrásti teiginiu: „Jei formulës tam buvo tinkama priemonë. Ðá faktà patvirti- kas pamatys, kad nepasisveikinai, sakys – nemandagus”.45 na ir J. A. Kriðtopaitis, tyrinëjæs lietuviø visuomenës el- Taèiau dauguma dzûkø teigë, kad nors ir deðimt kartø su- gesá sovietmeèiu.66 Autoriaus pastebëjimu, „konformiz- sitiksi tà patá þmogø, vis tiek pasisveikinti turi”.46 Ðiuo at- mas – tai esminis egzistencijos bûdas, suteikæs galimybes veju net pyktis ne iðimtis,47 nes nepadoru praeiti neparo- susikurti patogesnes gyvenimo sàlygas, plëtoti individua-

14 Andþelika LAPINSKIENË. KAIMYNØ TARPUSAVIO SANTYKIAI BEI LIAUDIES ETIKETAS XX A. DZÛKIJOS KAIMO KASDIENYBËJE lias intelektines galias ir kurti civilizacijos vertybes bei buvo palinkima „Labos dienos (ryto, vakaro)” arba „Sëk- kultûros bendravimo tradicijas”.67 Pokario metais gimu- mës darbe”. Ilgainiui tai tapo áproèiu. XX a. pab. palin- siai kartai sveikinantis ar atsisveikinant imtis konformis- këjimas „Padëk, Dieve!” jaunimo dar kartais buvo girdi- to vaidmens nereikëjo, nes, pasak kai kuriø responden- mas ið vyresniosios kartos. Taèiau Þaunieriðkiø kaimo tø, „tarybiniais metais taip sveikintis jiems liepë mokyto- (Alytaus r.) gyventojos (g. 1960 m.) pastebëjimu, jauni- jai ir kai kam net tëvai”.68 XX a. 9–10 deðimtmeèiais „Su- mas ðio palinkëjimo reikðmës nebesuprato,80 nes daþnai die(v)” vartojimas vyresniosios kartos dzûkø lûpose vël vietoj padëkos þodþio „Aèiû” ar „Dëkui” ironiðkai pri- atgijo, taèiau frazës „Viso gero” irgi neatsisakyta. Be to, durdavo: „Ð… po nosim”,81 „Ðaukðtà po uþpakaliu”,82 tarp jaunimo buvo populiarios ir kitos atsisveikinimo for- „Plytà po galva”.83 O tai tik dar labiau menkino liaudies mulës: „Viso!”, „Ate!”, „Iki!”, „Iki pasimatymo/ryto- kalbos etiketo tradicijas, trynë jas ið þmoniø atminties. jaus!”, „Iki greito!”, „Kol kas!”, „Èiau!”, „Nu, davai!”. Linkëjimai valganèiajam. XX a. kasdienëje Dzûkijos Neretai girdëjosi ir „Bai!”. Ðis atsisveikinimo þodis rodo, kaimo buityje nusistovëjusios elgesio normos reikalavo kad XX a. pab. – XXI a. pr. Dzûkijos kaime, kaip ir viso- laikytis ir svetingumo paproèiø. Kaimynystëje gyventi ir je Lietuvoje, ne tik vyravo skoliniai ið rusø kalbos, bet nors retkarèiais neuþeiti á sveèius – nemandagu. Ne vel- pamaþu atëjo ir anglybës. Todël ne veltui sakoma: „Ru- tui prigijæs posakis: „Geri tie namai, kuriuose þmonës lan- senom, rusenom, kol suanglëjom”.69 L. Grumadienës nuo- kosi”. Daþniausiai kaimynai vienas pas kità uþsukdavo su mone, anglø kalbos plitimo ðaltinis visoje Lietuvoje XXI reikalu. Tuomet buvo áprasta kaimynà „kad ir laðiniais a. pr. – vakarietiðka, jaunimo mëgstama pop muzika, pra- nuo lentukës, ale vis tiek pavaiðinti”.84 Ypaè taip buvo sidëjusi kompiuterizacija bei aptarnavimo, ryðiø srityje elgiamiasi, jei kaimynas, atëjæs á sveèius, ðeimynà rasda- reikalingas uþsienio kalbos mokëjimas.70 vo valganèià. Pasak etnologo P. Kalniaus, Lietuvos regio- Linkëjimai dirbanèiajam. Per ilgus ðimtmeèius papro- niniø grupiø stereotipø sistemoje dzûkø vaiðingumas ak- èiø ir tradicijø suformuotø ir ásigalëjusiø kasdienio elgesio centuotinas visais laikais.85 taisykliø dzûkai laikësi ir sutikæ dirbantá kaimynà. Tuomet XX a. neraðytos etiketo taisyklës reikalavo, kad uþëjæs jam buvo ðûktelëjama: „Padëk, Dieve!”, o ðis atsakydavo kaimynas valganèiuosius pasveikintø. Kalbos etiketo tyri- „Dëkui!” arba „Aèiû!”. Toks reiðkinys XX a. Dzûkijos kai- nëtojos B. Jasiûnaitës pastebëjimu, XX a. pr. – vid. dzûkø me taip pat buvo plaèiai paplitæs iki Antrojo pasaulinio pasisveikinimuose su valganèiaisiais buvo atsiþvelgiama á karo. Anot folkloro tyrinëtojo K. Grigo, ðis linkëjimas – sveèio atëjimo momentà. Pavyzdþiui, Varënos r., jei kai- „tai dëmesingumo artimui, kilniø jausmø raiðkos bûdas, mynas ateidavo prieð pat valgant arba vos pradëjus valgy- ðimtmeèiais mûsø protëviø puoselëto etiketo sampratos ti, buvo sakoma: „O, tai dar mano uoðvë stipri!”, ápusëjus vaisius”.71 Autorius teigia, kad „XX a. pr. – vid. „Padëk, ar visai baigiant valgyti – „O, tai jau mano uoðvë greit Dieve!” laikytas grynai katalikiðka norma – Dievo garbini- mirs!”86 Ið mûsø atliktø etnografiniø lauko tyrimø matyti, mu, bet dar neásigalëjus krikðèionybei Lietuvoje tikëta ir kad XX a. pirmojoje pusëje Dzûkijos kaime valgantiesiems jo didele magine galia – palengvës darbas, pagerës rezul- buvo sakoma: „Sotink, Dieve!” arba „Skalsink, Dieve!”. Á tatas”.72 Taèiau nepaisant didelës reikðmës, kuri bûdavo toká palinkëjimà valgantysis atsakydavo: „Aèiû!” arba „Dë- priskiriama Dievo pagalbos linkëjimui, XX a. pirmojoje kui per amþius!” ir palinkëjusájá pakviesdavo prie stalo: pusëje ðia etiketo formule dzûkai neretai pasinaudodavo „Praðom!”, „Praðom prie stalo!”. Tokia kvietimo forma juokaudami. Pavyzdþiui, á linkëjimà „Padëk, Dieve!” dir- Dzûkijos kaime, kaip ir visoje Lietuvoje, iðliko iki XX a. banèiajam atsakius „Aèiû Dievui!” linkëjusysis pasiðaipy- pab. Taèiau soties ar skalsos linkëjimai valgantiesiems nuo davæs: „Tai dirbi ne sau, o Dievui?”.73 Kartais vietoj padë- XX a. antrosios pusës uþleido vietà sovietmeèiu paplitu- kos uþ linkëjimà dzûkai vienas kitam atsakydavæ þodþiø sioms ir iki XXI a. pr. egzistuojanèioms frazëms: „Gero þaidimu: „Jei pasidëjai, tai pasiimk”.74 Kitais atvejais tam, apetito!”, „Skanaus!”. Apskritai XX a. Pietø Lietuvos eti- kuris linkëdavo, buvo prikiðama: „Praðom padëc”,75 „Dvie- ketas reikalavo, kad kvieèiamas sveèias neskubëtø valgyti, se lengviau. Ateik ir padëk”,76 „Kas tau Dievas – piemuo, ið pradþiø mandagiai atsikalbinëtø: „Aèiû, að jau paval- kad turi padëc”,77 „O pati ar negali?!”,78 „Aèiû Dievui, gæs”,87 „Mes jau pasivëlavæ (jau po pietø)”.88 Taèiau visið- bet ne tinginiui”79 ir pan. Ðie atsakymai rodo, kad ne tik kai nevalgyti – nepadoru. Anot pateikëjos, gyvenanèios Pu- abejingai buvo þiûrima á etiketo reikalavimà, bet ið dalies nioje, toks elgesys – „nepagarba ðeimininkei”.89 Sëstis prie ir parodoma, kad netikima ðio tikëjimo lemtingumu. stalo nekviestam taip pat nemandagu. Todël Dzûkijos kai- XX a. viduryje, ypaè pokario deðimtmeèiais, linkëji- mo gyventojai atëjusá sveèià nuolat ragino valgyti, ir në vie- mà „Padëk, Dieve!”, kaip ir pasveikinimà „Garbë Jëzui nas nepuolë prie maisto, jei nebuvo praðomas. Etnologës Kristui”, pradëta vartoti reèiau. Sparèiai jis pradëjo nykti A. Vyðniauskaitës pastebëjimu, raginimas kaip sudëtinë kolektyvizacijos laikotarpiu, kuomet jo atsisakyti dzûkus vaiðiø ritualo dalis XX a. buvo plaèiai paplitæs reiðkinys skatino visoje Lietuvoje iðplësta ateistinë propaganda bei visoje Lietuvoje.90 Vaiðës be raginimo laikytos nenusise- neraðyta, bet ásigalëjusi bendravimo normø ideologiza- kusiomis, daþnai apibûdintos posakiu: „Visko, visko buvo, cija. Paprastai sovietmeèiu Dzûkijos kaime dirbanèiajam tik raginimo nebuvo”.

15 MOKSLO DARBAI

Kaimynø sugyvenimo ir elgesio normos medþiaga liudija, kad Dzûkijos kaimo gyventojai advento – Kalëdø laikotarpiu pavakaroti rinkdavosi ir XX a. 5 – 6 Vaiðinimasis. Prie kaimynø vaiðiø ritualo priskirtinas deðimtmeèiais. Taèiau tai buvo retas reiðkinys. Tam áta- ir vaiðinimosi skerstuvëmis paprotys. Pateikëjai prisime- kos turëjo dar tarpukariu prasidëjæs kaimø skirstymas á na, kad „anksèiau, papjovus kiaulæ artimiausi kaimynai vienkiemius, vëliau kolektyvizacija, skatinusi kaimieèiø susësdavo prie vieno stalo paragauti ðvieþios mësos. Ið- migracijà, atskirø kaimø nykimà ir naujø bendravimo pa- leisdama sveèius, ðeimininkë dar ádëdavusi skerstuviø par- proèiø kûrimà. XX a. antrosios pusës Dzûkijos kaimo sineðti á namus”.91 Neretai kaimynai susieidavæ pasivai- þmoniø suvokimu, vakarojimas – tai tik labai gerus tarpu- ðinti kasmetinëmis Kalëdø, Velykø arba kitø kalendori- savio santykius palaikanèiø keliø kaimynø suëjimas dienos niø ar gyvenimo ciklo (vestuviø, gimtuviø, laidotuviø), ar vakaro metu pasiðnekëti prie alaus bokalo ir televizo- ðvenèiø dienomis. Pasak J. Mardosos, XX a. pirmojoje riaus ekrano,98 degtinës stiklelio99 arba kavos ar arbatos pusëje „Lazdijø raj. kaimynai pasivaiðinti sueidavo ir po puodelio.100 Galima prielaida, kad toks kaimynø bendra- kaimo miðiø, kuriose dalyvavimas buvo puiki galimybë vimas – XX a. pirmojoje pusëje Dzûkijos kaime buvusio kaimynams neformaliai pabendrauti. Sudëtines vaiðes su- tradicinio paproèio „dienavoti” reliktas ar inovacija. Re- rengdavo ir Dzûkijos kaimo jaunimas. Taèiau po Antrojo miantis etnografinës apklausos duomenimis, tuomet pasaulinio karo ne visada saikà jaunimas ir vyresni þmo- „dzienavoc” labai mëgusios kaimynës. Ðeimynai pavalgius nës iðlaikydavo vaiðiø metu. Todël ðios vaiðës XX a. ðeð- pusryèius arba pietus jos viena pas kità ateidavusios megz- tajame deðimtmetyje ëmë nykti”.92 Apskritai XX a. pab. ti, verpti ar paprasèiausiai pasikalbëti. Pasidalyti naujie- – XXI a. pr. visi aptartieji vaiðinimosi paproèiai jau buvo nomis, aptarti vietos reikalus tarpukariu mëgdavæ ir vy- beveik nunykæ. Antai Zervynose (Varënos r.) gyvenanti rai. Tam jie daþniausiai rinkdavosi pas kaimynà, kuris tu- pateikëja teigia, kad minëtu laikotarpiu „pasivaiðinti rëjo radijo imtuvà.101 skerstuvëmis ar daþniausiai ávairiø ðvenèiø (Naujøjø me- Skolinimasis. Graþi kaimynø bendravimo tradicija XX tø, Velykø, gimtadienio, giminiø pasisveèiavimo) maisto a. Dzûkijos kaime – skolinimosi paprotys. Jis liudijo apie likuèiais susirenka tik „senojo” kaimo, esanèio iki tilto, gerus kaimynø tarpusavio santykius. Daþniausiai vieni pas kaimynës. Uþ tilto – „naujas” kaimas. Ten gyvenimas ki- kitus skolindavosi duonos ar javø sëklai. Rudená, nuëmæ toks: þmonës ðaltesni, uþsidaræ, kiekvienas gyvena kas derliø, skolà gràþindavo. Neturëdami ið ko atiduoti, ati- sau”.93 Ðis reiðkinys liudija, kad XXI a. pradþioje Zervy- dirbdavo. Daþnai skolinosi druskos, degtukø. Pasak V. Ul- nose egzistavo du skirtingi, taèiau vienas kitam netruk- èinsko, Raitininkø kaime (Alytaus r.), „po Pirmojo Pasau- dantys pasauliai. Viename ið jø dar gyvavo ðilti tradicinës linio karo kaimynai vienas ið kito net ir ugnies skolinosi, kultûros kaimynø bendravimo paproèiai, o kitame vyra- nes nebuvo degtukø. Senesni þmonës jà áskeldavo skiltu- vo modernizacijos paveikti pavirðutiniðki, susvetimëjæ kai- vu. Pamatæ, kad ið kieno nors kamino rûksta dûmai, atei- mynø tarpusavio santykiai. Akivaizdu, kad modernizaci- na su ðuke, prisideda á jà þarijø ir parëjæ ákuria krosná”.102 jos procesai Dzûkijos etnografiniame regione apëmë il- Reikalui esant vieni kitiems skolindavo ir maisto, drabu- gus tarpsnius ir vystësi ne vienu metu. Tai bûdinga ir ki- þiø, avalynës, buities apyvokos árankiø. Uþ ðià paslaugà ne- toms Europos kultûroms. Ðá faktà pastebi moderniosios buvo praðoma jokio atlygio. Manyta, kad kada nors gal pa- epochos tyrinëtojai J. Tomlinson,94 P. Wagner95 bei kt. èiam teks skolintis. Kartais buvo skolinamasi ir pinigø. Ðiuo Dienavojimas ir vakarojimas. Iki Antrojo pasaulinio atveju buvo pasitikima garbës þodþiu, þmogaus sàþiningu- karo Dzûkijos kaimo þmoniø bendruomeniná gyvenimà, mu. Ðá faktà patvirtina ir XX a. pirmojoje pusëje Dzûkijos ðiltus tarpusavio santykius palaikë vakarojimai ilgais vëly- kaimuose kaimynams paliekamas priþiûrëti ûkis, neraki- vo rudens ir þiemos vakarais, suëjus á artimiausio kaimyno nami namai. Pasak Punsko gyventojo, jei kas nors tada ir sodybà. Ten moterys verpdavo, megzdavo, siuvinëdavo, bandë rakinti, tai ðluota paremtos durys buvo pats didþiau- kedendavo vilnas, plëðydavo plunksnas; vyrai vydavo pan- sias jo uþraktas.103 XX a. antrojoje pusëje skolinimosi èius, pindavo „gorcus” (krepðius), „buèius” (tinklus); jau- (maisto, buities apyvokos daiktø, pinigø) paprotys iðlikæs, nimas padëdavo suaugusiesiems, nors daþniausiai „þiedà bet nëra labai funkcionalus, t.y. daugiausia egzistuojantis dalindavo” ir kitus þaidimus þaisdavo. Kartais suaugusieji, tik tarp artimøjø. Su kolektyvizacija á Dzûkijos kaimà at- ypaè vakaroti susirinkæ vyrai, kalbëdavosi apie politikà ëjæs þmoniø nepasitikëjimas, nesàþiningumas bei susveti- arba kortomis þaisdavo „Vaþá”, „Tûkstantá”, „Kiksà” ar mëjimas daugelá dzûkø skatino susilaikyti nuo skolini- „Ramzà”. Neretai þaisdavæ ir ið pinigø. Bûta tokiø azar- mo(si). „Geriau jau turët savo. Anksèiau kaime buvo sen- tiðkø loðëjø, kurie net ûká praloðdavo.96 Pasak V. Lanki- buviai, o dabar daug susimaiðiusiø, pilna atsikëlusiø, o kas ninko, apraðiusio Nemunaièio apylinkiø þmoniø kasdiená jie tokie – neþinia”.104 Taigi taiklus A. Giddens pastebëji- gyvenimà, „tarpukariu kai kada tokius azartinius loðëjus mas, kad „abejonë – viskà persmelkiantis modernaus kri- kortomis susekdavo policija. Tada konfiskuodavo kortas, tinio proto bruoþas – prasiskverbia á kasdiená gyvenimà ir o ðeimininkà, pas kurá loðdavo, nubausdavo pinigine bauda filosofinæ sàmonæ ir tampa visuotine egzistencine ðiuolai- arba parai uþdarydavo á areðtinæ”.97 Surinkta empirinë kinio pasaulio dimensija”.105

16 Andþelika LAPINSKIENË. KAIMYNØ TARPUSAVIO SANTYKIAI BEI LIAUDIES ETIKETAS XX A. DZÛKIJOS KAIMO KASDIENYBËJE

Savitarpio pagalba. Á kasdienos sampratà áeina ir kai- jautos þodþiais iðtikus minëtoms nelaimëms Dzûkijos kai- mynø savitarpio pagalbos tradicijos. XX a. pr. – vid. Dzû- mø þmonës vienas kitam nestokojo ir XX a. pabaigoje. kijos kaime jos akivaizdþiai reiðkësi talkø metu, atliekant Taèiau, pasak kai kuriø pateikëjø, ðiuo laikotarpiu þmo- sezoninius darbus – rugiapjûtæ, kûlimà, linarûtæ, linamy- nës buvo abejingesni vienas kitam: „Jei kas nutinka, tai ná, mëðlaveþá ir pan. Tada pastebëtas itin nuoðirdus dzûkø papraðius padëti tik vienas kitas, ir tai tik seni paþástami tarpusavio bendravimas. Daþnai kaimynai net nepraðyti vie- kaimynai, tuojau atskuba á pagalbà”.114 nas kitam ateidavo á pagalbà. Ypaè tokia savitarpio pagal- ba pasireikðdavo vasarà, staiga pablogëjus orui. Pateikëjas Kaimynø nesutarimai ið Mikyèiø kaimo (Lazdijø r.) prisimena: „Lietus uþëjo, o kaimyno rugiai buvo likæ ant lauko. Tai bëgom parveþt visi Tyrinëjant liaudies etiketà, kaimynø tarpusavio santy- net neklausæ, ar reikia, – uþ aèiû, taèiau kaimynas pietu- kius kasdieniniame XX a. dzûkø gyvenime pastebëta, kad mis atsidëkojo”.106 Kolûkio laikais bendruomeninës tal- labiausiai vertinti ir gerbtini geri, nuoðirdûs, tvarkingai gy- kos Dzûkijos kaimuose iðnyko. Tarpusavio pagalba sezo- venantys ir nelinkæ á barnius kaimynai. Taèiau atlikti lauko niniams lauko darbams atlikti vyko tik tarp pavieniø kai- tyrimai rodo, kad kaimynystëje gyvenant nebuvo iðvengta mo gyventojø. Pastebëta, kad tuomet kaimynas kaimynui tarpusavio konfliktø, kuriø metu þmogø uþvaldydavo ne- daþniausiai talkino papraðytas. Tikëtasi ir uþmokesèio, ku- malonûs jausmai ar iðgyvenimai. Ðie daþniausiai tarp kai- ris paprastai bûdavo nedidelës vaiðës, degtinës butelis ar mynø iðkildavo dël materialiniø gërybiø: iðarus ar uþsëjus pinigø suma jam nusipirkti. Ðiuo laikotarpiu pagalbos se- eþià, nuganius pasëlius ar nuniokojus darþà, ne vietoj pa- zoniniams lauko darbams atlikti kaimynas kartais galëjo staèius tvorà ar sugadinus jà, taip pat dël vagysèiø. Neretai kreiptis ir á kolûkio pirmininkà. Ðis daþniausiai surasdavo santykiai tarp kaimynø sugesdavo ir dël statuso, socialiniø mechanizuotà transporto priemonæ, su kuria derlius buvo vaidmenø neatlikimo, nuomoniø nesutapimo (apkalbø, nuimamas ir atveþamas á namus daug sparèiau.107 Uþ ðià skirtingø politiniø paþiûrø), vaikø iðdaigø ir t.t. pagalbà Dzûkijos kaimø gyventojai daþniausiai atsipirk- Remiantis etnografine literatûra, Merkinës apylinkëje davo pinigais uþ transporto priemonei sunaudotà kurà ir XX a. pirmojoje pusëje „uþ gyvuliø padarytà þalà ðeimi- dalyvavimu organizuotose kolûkio talkose. Lietuvai atga- ninkas turëjo teisæ savo lauke rastus gyvulius parsivaræs vus nepriklausomybæ (1990 m.), Dzûkijos kaime vienam uþdaryti tvarte ir neatiduoti savininkui ar derëtis su juo kaimynui kito papraðius padëti irgi neatsisakyta. Taèiau be tol, kol tas juos iðsipirks, atlyginæs padarytus nuostolius”.115 uþmokesèio maþai kas tepadëjo. Ypaè tokia savitarpio pa- Tarpukariu Dzûkijos kaimuose sutinkami panaðûs kaimy- rama ryðki XX a. pab. – XXI a. pr. Pasak Zervynø gyven- nø konfliktø sprendimo bûdai. Svarbu pridurti, kad kiek- tojos, „kad darbas bûtø greitai padarytas, tai kiekvienam vienà konflikto sprendimà sàlygojo þmogaus charakteris. vyrui turëjai duoti po puslitrá degtinës ir bûtinai atsilyginti Ramesnio bûdo kaimynai ginèus bandydavo spræsti taikiai, vaiðëmis. Miesto þmogui pagalba dar brangesnë. Uþ jà kai- daþniausiai priimdami vienoká ar kitoká kompromisà. Pa- me jis kartais sumokëdavo iki 100 litø”.108 vyzdþiui, kaltininkui prisipaþinus buvo apþiûrima padary- XX a. pab. – XXI a. pr. Dzûkijos kaime pamaþu ëmë ta þala ir ávertinamas jos dydis. Uþ paties, gyvuliø ar paukð- plisti ir mokestis uþ giedojimà prie mirusiojo. Senbuvis èiø padarytà þalà paþeidëjas be jokiø priekaiðtø atsilygin- Nemunaièio (Alytaus r.) gyventojas tvirtina, kad „anks- davo tokiais pat javais, darþovëmis, ðienu. Nuo seno Zer- èiau ðià nelaimës valandà pagiedojus jokio uþmokesèio vynose (Varënos r.) gyvenanti pateikëja prisimena: „Ar- niekas neimdavo”.109 „Visi mesdavo didþiausius darbus klys grikius sutarðë. Mama verkë, neþinojo, kas. Rudeniop ir netgi kaþkada susipykæ skubëdavo padëti, kartu lydë- kaimynë atneðë miltø. Mama nesuprato, kodël, bet kaimy- davo á kapines”.110 Apskritai, iðtikti bet kokios nelaimës në paaiðkino ir atsipraðë”.116 Kiti uþ padarytà þalà sumo- (liga, gaisras, laidotuvës), visi XX a. pirmosios pusës Dzû- këdavo pinigais arba atsipirkdavo degtinës buteliu. Dar kiti kijos kaimo gyventojai vienas kità stengësi uþjausti ir pa- paprasèiausiai susitardavo, kad tokie dalykai daugiau ne- gelbëti. Pavyzdþiui, susirgus lankydavo vienas kità, atneð- pasikartos. XX a. pirmojoje pusëje Dzûkijos kaimuose nie- davo ligoniui maisto;111 sudegus trobesiams suteikdavo kaip nesusitarus þalos dydá ávertindavo kaimo seniûnas ar- materialinæ paramà.112 Paprastai padegëliui parodþius se- ba jo sudaryta komisija.117 Ðis reiðkinys liudija, kad aptar- niûno iðduotà paþymëjimà apie atsitikusià nelaimæ kai- tuoju laikotarpiu Dzûkijoje kaimynams aiðkinantis tarpu- mo þmonës jam padëdavo maistu, daiktais, pinigais, pa- savio santykius buvo svarbus autoriteto vaidmuo, jam pa- ðaru arba gyvuliais. Ðis humaniðkas tarpusavio pagalbos dedant kaimo bendruomenë nubausdavo etiniø normø pa- paprotys nenustojo reikðmës ir kolûkinio gyvenimo sàly- þeidëjà. Pasak etnografo V. Maèiekaus, minëtu bûdu pa- gomis. „Tokiais atvejais valstybë iðmokëdavo padegëliui daryta þala buvo nustatoma XX a. pr. – vid. visoje Lietu- privalomojo draudimo paðalpas, o kolûkis padëdavo leng- voje.118 Kartais kai kurie kaimynai tik praneðdavo vienas vatinëmis sàlygomis apsirûpinti gyvuliais, paðaru, staty- kitam apie paukðèiø ar gyvuliø padarytà þalà, bet nepraðy- bine medþiaga, suteikdavo darbo jëgos ir pan”.113 Pagal- davo jos atlyginti. Sakydavo: „Tu man nieko neskolingas. bos namø ruoðoje, ûkyje, materialinës paramos ar uþuo- Ðiandien tavo gyvulys man þalà padarë, rytoj gal mano –

17 MOKSLO DARBAI tau padarys.”119 Pasitaikydavo atvejø, kad nukentëjus kal- Kaimynø tarpusavio santykiø aiðkinimasis dël padary- tininkas apie padarytà þalà visai nebuvo informuojamas. tos materialinës þalos barniais ar fizinës jëgos panaudoji- Taip nutikdavo, kai nukentëjæs kaimynas nuspræsdavo slap- mu kartais pasibaigdavo teismuose. Tarpukariu Gumbe- ta pamokyti paþeidëjà, t.y. jo gyvulius (viðtas, ðunis, kates) liuose (Lazdijø r.) „kaimynai ðtakietais naujà rubeþiø pa- uþmuðdavo arba, bûdamas dievobaimingas ir neásitikinæs þymëjo – ið mûsø sau vienà vagà prisidëjo ir pradëjo art. kaltininko nusiþengimu, vengdavo ieðkoti teisybës. Tai að su tais ðtakietais, o vyras su kirviu bëgt á artojus. Karðtesnio bûdo kaimynai nesutarimus daþniausiai ban- Neiðarë to rubeþiaus, bet vis tiek padavëm á teismà. Turë- dydavo aiðkintis barniais. Pavyzdþiui, susipykus dël gyvu- jom liudininkus, tai pasiraðë, kad daugiau nelás”.135 Nera- liø ar paukðèiø padarytos þalos neretai pasigirsdavo gin- miais pokario metais prisiminimai apie kaþkada vykusius èai: „Tai tavo…”. „Ne, ne mano…” „Tavo…”.120 Ásilieps- kaimyninius ginèus tapdavo kerðto siekimu. Vieni áskun- nojus pykèiui pasipildavo ir elgesio kultûros prasme nepa- dinëjo rusams, kad iðveþtø, kiti – miðkiniams, kad nuðau- dorûs þodþiø junginiai – keiksmai: „O tu rupûþe”/ „iðga- tø.136 Kolûkiø laikais kaimynø nesutarimams iðsiaiðkinti ma”/ „gyvate”/ „brude”. Pastarøjø gretas XX a. antrojoje griebtasi grasinimø – „pirmininkui áskøsiu”.137 Neretai to- pusëje papildë necenzûriniai, postmodernizmo amþiuje vi- kiu atveju ginèai greitai iðsispræsdavo. Apie 1970–1980 me- siems gerai þinomi, áprasti rusiðki keiksmaþodþiai ar kiti tus ginèai dël þemiø, gyvuliø, vagysèiø ar apkalbø buvo slavizmai. Nevengta ir pikta lemianèiø prakeiksmø: „Kad spendþiami ir „draugiðkuose teismuose”. Pasak kai kuriø tave ðamukas (ðunes)”,121 „Kad tu á smalos kauðà”,122 „O, pateikëjø, „juose daþniausiai susitaikydavo. Tuomet susi- kad tu kur skradþiai þemæ nueitai”,123 „Kad já paraliai”,124 pykusieji vienas kitam turëdavo paspausti rankà arba juo- ar „…velniai rautø”,125 „Kad tave griausmas”126 ar „…per- kais pasibuèiuot. Kitàkart pasitaikydavo ir baudø, pavyz- kûnai”.127 Be to, buvo bandoma pasitelkti ir ligas bei nuo- dþiui, papeikimas darbe arba sprendimas padarytus nuos- puolius: „Kad tave sutrauktø”, „Kad tu nusistenytai (nusi- tolius padengti nustatyta pinigø suma”.138 XX a. pab. – stenëtai)”, „Kad tu sprandà nusisuktum”, „Kad tau ant dak- XXI a. pr. daþniausia Dzûkijos kaimø þmoniø nesutarimo tarø nueitø”,128 „Kad tave suvoliotø”,129 „Kad tave kaip prieþastis (be aukðèiau minëtø) – pavydas, pasireiðkiantis dratà suriestø”130 ir pan. Atlikti empiriniai tyrimai liudija, savanaudiðkumu. „Jei pasakysi, kad turi deðimt viðtø, tai kad ðie frazeologizmai kaimynams susibarus Dzûkijos kai- kitas bûtinai nusipirks dvideðimt, kad tik daugiau uþ kai- me vartoti ir XX a. pab., ypaè tarp vyresniosios kartos þmo- mynà, nors jam visai jø nereikia”.139 „Papraðyk padët, tai niø. Tai rodo, kad XX a. antrojoje pusëje Dzûkijos kaimo tuojau paklaus: „O kam tau reikia? Kokia man ið to nau- þmoniø tarpusavio santykiuose buvo iðlikæ nemaþai archa- da?”140 Kita vertus, tokiø kaimynø XX a. Dzûkijos kaime jinës dvasinës kultûros elementø. nebuvo dauguma. Nors kartais ir susipykdavo, taèiau jau Pabrëþtina, kad XX a. Dzûkijoje susibarus kaimynams po keliø dienø vël graþiai bendraudavo. Nenorintis taiky- griebtasi net bloga lemianèiø magijos galiø. N. Marcinke- tis ar negalintis atleisti buvo ignoruojamas. Pasak Rumbo- vièienë teigia, kad tarpukariu Pavarënio kaime (Varënos niø kaimo (Alytaus r.) gyventojos, „nevertëjo su tokiu ben- r.) vienas ið susipykusiø kaimynø á baþnyèià nuneðdavo ko- drauti ir pilti þarijø ant ugnies. Jei uþkabino, geriau paty- ká nors audeklà ir kunigui neþinant patiesdavo já ant alto- lët. Tyla – jam skaudi lazda. Dievas arba pats gyvenimas riaus sakydamas: „Kad jis (kaltininkas – A. L.) iðsiciest kap toká nubaus”.141 Taigi kasdienio elgesio taisykliø laikymu- ðitas audeklas”.131 si paremtas bendravimas XX a. Dzûkijos etnografiniame Susipykusiø kaimynø emocijø prasiverþimo akimirko- regione padëjo iðlaikyti ir formuoti gerus kaimynø tarpu- mis neiðvengta muðtyniø. Jø dalyviais bûdavo ir vyrai, ir savio santykius. Aptartieji kaimynø konfliktai ir jø spren- moterys. Á tokià situacijà moterys daþniausiai pakliûdavo dimo bûdai (derybos, kompromisas, prisitaikymas, vengi- ne tik dël padarytos materialinës þalos, bet ir dël apkalbø, mas, kompensacija, pagalbos kreipimasis á kaimo valdymo vaikø iðdaigø arba norëdamos sutaikyti ar palaikyti vyrið- autoritetus ar valstybines institucijas) parodë, kad susipy- kàjà pusæ. Tuomet buvo badomasi ðpygomis, rodomas lie- kus galimybë susitaikyti ir atleisti – nelengva. Neatlyginti þuvis, spjaudomasi, mëtomasi po ranka esanèiais daiktais, materialiniai nuostoliai ir suvokimas, kad liksi paþemin- tampomasi uþ plaukø, nevengiama smûgiø per veidà ar ei- tas, kaimynystëje gyvenanèius dzûkus vertë kovoti uþ savi- nama imtyniø. Ðiuo atveju vaikai á ginèus nebuvo traukia- garbà, deja, ne visada etiðkomis priemonëmis (keiksmais, mi. Neretai net iki vakarienës þaisdavo susipykusiø kaimy- muðtynëmis, grasinimais, kerðtu ir t.t.). nø namuose.132 Kita vertus, pastebëta, kad XX a. 3 – 10 deðimtmeèiais Iðvados kai kurios Dzûkijos kaimo moterys nesutarimus uþbaigda- vo sijono pakëlimu ir liepimu pabuèiuoti á sëdmenis. Pa- 1. Ið liaudies etiketo ir juo grindþiamø kaimynø tarpu- sak kai kuriø pateikëjø, taip elgdavusios dràsios ir labai savio santykiø analizës matyti, kad XX a. Dzûkijos kai- emocionalios,133 nerimtos reputacijos ar asocialaus elge- muose vyravusios neraðytos kasdienio gyvenimo taisyklës sio moterys.134 Toks moters elgesys XX a. Dzûkijos kaime buvo nulemtos objektyviø visuomenës gyvenimo sàlygø. laikytas nepadoriu, þeminanèiu moters orumà. Skirstymas á vienkiemius, kolektyvizacija, sekuliarizacija,

18 Andþelika LAPINSKIENË. KAIMYNØ TARPUSAVIO SANTYKIAI BEI LIAUDIES ETIKETAS XX A. DZÛKIJOS KAIMO KASDIENYBËJE modernizacija ir kiti ávykiai, susijæ su ðiais procesais, lëmë ra. – 1989, Nr. 3, p. 18.; Vyðniauskaitë A. Ðis tas ið liaudies etike- pokyèius ne tik visuomenës gyvenime, bet ir tradicinës kul- to // Gimtinë. – 1988, Nr. 4, p. 1.; Vyðniauskaitë A. Tradicinë kultûra ir dabartis // Liaudies kultûra. – 1990, Nr. 5–6, p. 1–2. tûros elementø tæstinume. 14. Peèiûra P. Ið merkiniðkiø etiketo // Kraðtotyra. – Vilnius, 1971. – 2. XX a. antrojoje pusëje iðnyko krikðèioniðkos etiketo P. 243–245. formulës, kepurës kilstelëjimo sveikinantis paprotys. XX 15. Ulèinskas V. Raitininkø kaimas (1980–1950). – Vilnius, 1995. – P. a. pab. ðie reiðkiniai buvo iðlikæ tik vyresniosios kartos at- 36–47. mintyje ir retais atvejais atliekami tik Varënos rajone, ypaè 16. Mardosa J. Ðilø ir grumtø talkos. Plunksnø plëðymo talkos // Du- bièiai. – Vilnius, 1989. –P. 110; 117. Mardosa J. Kaimo religinio senuosiuose Zervynø, Marcinkoniø ar Ðlaito kaimuose, gyvenimo formos ir funkcijos XX a. pirmojoje pusëje // Etnolo- nors ið dalies ir visame Dzûkijos etnografiniame regione. giniai tyrinëjimai Lietuvoje 1992, 1993, 1995: Etninë kultûra ir 3. Sovietmeèiu kaimynø bendravimà apëmæs susveti- tapatumo iðraiðka. – Vilnius, 1999. – P. 142; 145–146. mëjimas, nepatiklumas suardë bendruomenines kaimy- 17. Galvënas V. Paproèiø teisë // Dubièiai. – Vilnius, 1989. – P. nø tradicijas: bendras talkas, savitarpio pagalbà ávairiais 189–195. 18. Marcinkevièienë N. Pavarënis. – Vilnius, 1998. – P. 71–72. buities ir nelaimës atvejais bei bendrà dalyvavimà ðeimos 19. Juozapavièius P. Taip tvarkësi sodþiaus bendruomenë // Kraðto- ir kalendoriniø ðvenèiø pramogose. XX a. 6–10 deðimt- tyra. – Vilnius, 1979, D. 2, Nr. 10, p. 85–87. meèiais kaimynus jungë tik humaniðka savitarpio pagal- 20. Maèiekus V. Lietuviø paprotinë teisë ir teisinës valstybës kûri- ba, taèiau tam tikrais atvejais pagrásta tarpusavio naudos mas // Etnologiniai tyrinëjimai Lietuvoje 1992, 1993, 1995: Etni- siekimu. në kultûra ir tapatumo iðraiðka. – Vilnius, 1999. – P. 125–126. 21. Lankininkas V. Ið Nemunaièio praeities. – Alytus, 2001. – P. 21– 4. Jaunimo bendravimo veiksmais buvo kuriamos nau- 23; 36; 70; 75–79; 99–100; 119–121. jos etiketo formulës, kuriose gausu þargono atmainø, ne- 22. Ten pat. – P. 121. vengiama skoliniø ið rusø ir anglø kalbø. XX a. pab. Zer- 23. Baltruðaitis V. Liaudies etiketas // Mûsø kraðtas. – 1994, Nr. 2, vynose greta ðiø inovaciniø liaudies etiketo formø buvo p. 80–82. aptikta ir tradicinio liaudies etiketo apraiðkø (pavyzdþiui, 24. Ten pat. – P. 81. 25. Ðukienë A. Èia mûsø ðaknys: Sodþiai prie Dusios. – Vilnius, 1998. bendras vaiðinimasis ir kt.). Jos aiðkinantis kaimyninius ne- – P. 82–83. sutarimus pastebëtos ir visame Dzûkijos etnografiniame 26. Kalnius P. „Kitokie” tarp „savø”: Lietuvos etnografiniø grupiø regione. Visa tai liudija, kad kaimynø tarpusavio bendra- stereotipai // Lietuvos etnologija: Socialinës antropologijos ir et- vimas XX a. Dzûkijos kaimuose buvo gyvybingas. Tradici- nologijos studijos. – Vilnius, 2002, T. 2(11). – P. 36. nio liaudies etiketo reikðmë kasdieniame þmogaus gyveni- 27. Sabaliauskienë R. Prie Merkio mano kaimas. – Vilnius, 1972. – P. 28; 176; 184. me dar neuþmirðta. 28. Miðkinis J. Manoji Dzûkija: Atsiminimai. – London, 1966. – P. 93–94. NUORODOS: 29. Subaèius A.Vilkininkø kaimas XX a. verpetuose. – Vilnius, 2000. – P. 53–62. 1. Þibaitis R. Bendravimo kultûra: Asmens komunikacinës kompe- 30. Grigas K. Liaudies etiketo formulës ir jø humoristiniai iðkraipy- tencijos ugdymas // Filosofija. Sociologija. – Vilnius, 1996, Nr. 1, p. 63. mai // Liaudies kûryba. – Vilnius, 1969. – T. 1. – P. 219–226; Gri- 2. Grigas K. Liaudies etiketo formulës ir humoristiniai jø iðkraipy- gas K. Frazeologijos rinkimo aktualijos // Tautosakos darbai. – mai // Liaudies kûryba. –Vilnius, 1969. – T. 1. – P. 218. Vilnius, 1992. – T. 1. – P. 181–190; Grigas K. Rinkime tradicinius 3. Dumont L. Esë apie individualizmà: Modernioji ideologija ant- posakius // Tautosakos darbai. – Vilnius, 1992. – T. 1. – P. 191– ropologiniu poþiûriu. – Vilnius, 2002. – P. 283. 196; Grigas K. Pagonybë ir krikðèionybë liaudies pasaulëjautos 4. Ðaknienë–Paukðtytë R. Lokalinës kultûros struktûrinës kaitos kon- raidoje // Lietuvos TSR mokslø akademijos darbai. A serija. – tûrai: Gimtuviø paproèiø ciklas XX a. Dzûkijoje // Lietuvos etno- 1988, T. 1(102). – P. 134–142. logija: Socialinës antropologijos ir etnologijos studijos. – Vilnius, 31. Lietuviø tautosaka. Sud. K. Grigas. – Vilnius, 1968. – T. 5. – P. 857– 2002, Nr. 2(11), p. 74. 866; 869–877.

5. Butkevièius I. Lietuvos valstieèiø gyvenvietës ir sodybos. – Vil- 32. Mickienë E. Senovës valgiø apþvalga // Gimtasai kraðtas. – Ðiau- nius, 1971. – P. 111; 221. liai, 1935, Nr. 1(5), p. 341.

6. Povilaitis B. Lietuvos þemës ûkis. – Vilnius, 1997. – P. 58–59. 33. Jasiûnaitë B. Padëk, Dieve! (Tradiciniai gero linkëjimai dirban- 7. Vyðniauskaitë A. Lietuvio namai. – Vilnius, 1999. – P. 9–10. èiam þmogui) // Kalbotyra. – 1997, T. 46 (1). – P. 19–30.

8. Ðliogeris A. Klasikinës tradicijos mirtis // Liaudies kultûra. – 1994, 34. Jasiûnaitë B. Skalsu! – Dangun balsu! (Tradiciniai linkëjimai val- Nr 1, p. 6–8. gantiems) // Lituanistica. – 1999, Nr. 3 (39), p. 78–88. 9. Lietuviø etnografijos bruoþai. Red. A. Vyðniauskaitë. – Vilnius, 35. Berger L. P. ir Luckmann T. Socialinës tikrovës konstravimas. – 1964. – P. 527–551. Vilnius, 1999. – P. 36. 10. Vyðniauskaitë A. Ðeima ir visuomeninis gyvenimas // Lietuviø et- 36. Kalbos etiketas. Nemunaièio k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, nografijos bruoþai. – Vilnius, 1964. – P. 520; 527–551. 2002. VDU EA b. 672. l. 47. 11. Merkinë. – Vilnius, 1970. – P. 375–379 37. Ten pat. Marcinkoniø, Zervynø, Ðlaito k., Varënos r. Uþr. A. La- 12. Vyðniauskaitë A. Dzûkø buitis V. Krëvës kûryboje // Merkinë. – pinskienë, 2003. VDU EA b. 672. l. 72, 75, 79, 82. Vilnius, 1970. – P. 375–379 38. Ten pat. Marcinkoniø k.,Varënos r. Uþr. A. Lapinskienë, 2003. 13. Vyðniauskaitë A. Ar buvo lietuviai kultûringi? // Liaudies kultû- VDU EA b. 672. l. 61; Punios k., Alytaus r. Uþr. VDU studentë ra. – 1989, geg./birþ., p. 5–6.;Vyðniauskaitë A. Gërimas lietuviø J. Vaitulevièiûtë, 2002. VDU EA b. 674. l. 2. liaudies ritualuose // Ritualas, blaivybë, kultûra. – Vilnius, 1989. 39. Ten pat. Punios k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU – P. 112–117; Vyðniauskaitë A. Lietuviø paproèiai ir dora // Do- EA b. 672. l. 62.

19 MOKSLO DARBAI

40. Ten pat. Babrø k., Lazdijø r. Nemunaièio k., Alytaus r. Uþr. A. 73. Kalbos etiketas. Punios k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. Lapinskienë, 2002. VDU EA b. 672. l. 35, 58. VDU EA b. 672. l. 61. 41. Ten pat. Alytus. Uþr. VDU studentas T. Sutkaitis, 2003. VDU 74. Ten pat. Þaunieriðkiø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. EA b. 674. l. 2. VDU EA b. 672. l. 29. 42. Ten pat. Alytus. Uþr. VDU studentë K. Bumbulytë, 2002. VDU 75. Ten pat. Praniûnø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU EA b. 674. l. 16. EA b. 672. l. 17. 43. Ten pat. Alytus. Uþr. VDU studentas T. Sutkaitis, 2003. VDU 76. Ten pat. Nemunaièio k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. EA b. 674. l. 1. VDU EA b. 672. l. 47. 44. Ten pat. Praniûnø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU 77. Ten pat. Þaunieriðkiø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. EA b. 672. l. 17. VDU EA b. 672. l. 14. 45. Ten pat. Þaunieriðkiø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. 78. Ten pat. Zervynø k., Varënos r. Uþr. A. Lapinskienë, 2003. VDU VDU EA b. 672. l. 38. EA b. 672. l. 76. 46. Ten pat. Marcinkoniø k., Varënos r. Uþr. A. Lapinskienë, 2003. 79. Ten pat. Alytus. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU EA b. 672. l. 31. VDU EA b. 672. l. 72. 80. Ten pat. Þaunieriðkiø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë. VDU 47. Ten pat. Zervynø k., Varënos r. Uþr. A. Lapinskienë, 2003. VDU EA b. 672. l. 38. EA b. 672. l. 78. 81. Ten pat. Alytus. Uþr. VDU studentas T. Sutkaitis, 2003. VDU 48. Ten pat. Mikyèiø k., Lazdijø r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU EA b. 674. l. 1. EA B. 672. l. 67. 82. Ten pat. Ðeðtokø k., Lazdijø r. Uþr. VDU studentë I. Junelytë, 49. Ten pat. Punios k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU 2002. VDU EA b. 674. l. 2. EA b. 672. l. 2. 83. Ten pat. Punios k., Alytaus r. Uþr. VDU studentë J. Vaitulevièiû- 50. Ten pat. 2003. l. 1. të, 2002. VDU EA b. 674. l. 2. 51. Ten pat. Alytus. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU EA b. 672. 84. Ten pat. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU EA b. 672. l. 61. l. 32. 85. Kalnius P. „Kitokie” tarp „savø”: Lietuvos etnografiniø grupiø 52. Ten pat. Þaunieriðkiø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. stereotipai // Lietuvos etnologija: Socialinës antropologijos ir et- VDU EA b. 672. l. 38. nologijos studijos. – 2002. – T. 2 (11). – P. 36. 53. Ten pat. Punios k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU 86. Jasiûnaitë B. Skalsu! – Dangun balsu!: Tradiciniai linkëjimai val- EA b. 672. l. 65. gantiems // Lituanistica. – 1999, Nr. 3. (39), p. 82. 54. Jasiûnaitë. B. Padëk, Dieve! (Tradiciniai gero linkëjimai dirban- 87. Kalbos etiketas. Alytus. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU EA b. èiam þmogui) // Kalbotyra. – T. XLVI (1). – 1997. – P. 26. 672. l. 31. 55. Kalbos etiketas. Þaunieriðkiø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 88. Ten pat. Zervynø k., Varënos r. Uþr. A. Lapinskienë, 2003. VDU 2002. VDU EA b. 672. l. 2. EA b. 672. l. 76. 56. Ten pat. Pakirsniø k., Lazdijø r. Uþr. VDU studentë I. Junelytë, 89. Ten pat. Punios k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU 2002. VDU EA b. 674. l. 11. EA b. 672. l. 64. 57. Ten pat. Þaunieriðkiø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. 90. Vyðniauskaitë A. Gërimas lietuviø liaudies ritualuose ir kova su VDU EA b. 672. l. 29. girtavimu // Ritualas, blaivybë, kultûra. – Vilnius, 1989. – P. 114. 58. Ten pat. Ðeðtokø k., Lazdijø r. Uþr. VDU studentë I. Junelytë, 91. Kaimynø tarpusavio santykiai. Cibiliekø k., Simno r.; Mikyèiø k., 2002. VDU EA b. 674. l. 5. Lazdijø r.; Nemunaièio k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. 59. Ten pat. Praniûnø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU VDU EA b. 672. l. 58; 68. EA b. 672. l. 25. 92. Mardosa J. Kaimo religinio gyvenimo formos ir funkcijos XX a. 60. Ten pat. l. 13. pirmojoje pusëje // Etnologiniai tyrinëjimai Lietuvoje 1992, 61. Þr.: Goffman E. Savæs pateikimas kasdieniame gyvenime. – Vil- 1993, 1995: Etninë kultûra ir tapatumo iðraiðka. – Vilnius, 1999. nius, 2000. – P. 10–11. – P. 146. 62. Kalbos etiketas.. Þaunieriðkiø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 93. Kaimynø tarpusavio santykiai. Zervynø k., Varënos r. Uþr. A. 2002. VDU EA b. 672. l. 43. Lapinskienë, 2003. VDU EA b. 672. l. 77. 63. Ten pat. Dubënø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU 94. Tomlinson J. Globalizacija ir kultûra. – Vilnius, 2002. – P. 43. EA b. 672. l. 22. 95. Wagner P. A Sociology of Modernity. – London, 1994. – P. 3. 64. Ten pat. Alytaus, Varënos r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002–2003. 96. Kaimynø tarpusavio santykiai. Þaunieriðkiø k., Alytaus r. Uþr. VDU EA b. 672. l. 18, 51, 68, 79. A. Lapinskienë, 2002. VDU EA b. 672. l. 45. 65. Ten pat. Jurèiûnø k., Lazdijø r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU 97. Lankininkas V. Ið Nemunaièio praeities. – Alytus, 2001. – P. 77. EA b. 672. l. 27. 98. Kaimynø tarpusavio santykiai. Pakirsniø k., Lazdijø r. Uþr. VDU 66. Kriðtopaitis J. A. Dvilypumo briauna sovietmeèio visuomenës elg- studentë I. Junelytë, 2002. VDU EA b. 674. l. 4; Alytus. Uþr. senoje // Priklausomybës metø (1940–1990) lietuviø visuomenë: VDU studentë I. Barauskaitë. VDU EA b. 674. l. 5. Pasiprieðinimas ir/ar prisitaikymas. – Vilnius, 1996. – P. 37–42. 99. Ten pat. Punios k., Alytaus r. Uþr. VDU studentë J. Vaitulevièiû- 67. Ten pat. – P. 38. të, 2002. VDU EA b. 674. l.6.; Alytus. Uþr. VDU studentas T. 68. Kalbos etiketas. Miroslavo k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, Petraitis, 2002. VDU EA b. 674. l. 7. 2002. VDU EA b. 672. l. 55. 100. Ten pat. Pakirsniø k., Lazdijø r. Uþr. VDU studentë I. Junelytë, 69. Kalbos etiketas. Merkinës k., Varënos raj.. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU EA b. 674. L. 12. Alytus. Uþr. VDU studentë K. 2003. VDU EA b. 672. l. 86. Bumbulytë, 2002. VDU EA b. 674. l. 17. 70. Þr.: Grumadienë L. Lietuviø kalbos nuosmukis? // Priklausomy- 101. Lankininkas V. Ið Nemunaièio praeities. – Alytus, 2001. – P. 76. bës metø (1940–1990) lietuviø visuomenë: Pasiprieðinimas ir/ar 102. Ulèinskas V. Raitininkø kaimas (1850–1950). – Vilnius, 1995. – prisitaikymas. – Vilnius, 1996. – P. 50. P. 38. 71. Grigas K. Frazeologijos rinkimo aktualijos // Tautosakos darbai. 103. Kaimynø tarpusavio santykiai. Punios k., Alytaus r. Uþr. A. La- – 1992. – T. 1 (VIII). – P. 184. pinskienë, 2002. VDU EA b. 672. l. 62. 72. Grigas K. Liaudies etiketo formulës ir humoristiniai jø iðkraipy- 104. Ten pat. Nemunaièio k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. mai // Liaudies kûryba. – Vilnius, 1969. T. 1. – P. 222. VDU EA b. 672. l. 49.

20 Andþelika LAPINSKIENË. KAIMYNØ TARPUSAVIO SANTYKIAI BEI LIAUDIES ETIKETAS XX A. DZÛKIJOS KAIMO KASDIENYBËJE

105. Giddens A. Modernybë ir asmens tapatumas. Asmuo ir visuo- 139. Ten pat. Marcinkoniø k., Varënos r. Uþr. A. Lapinskienë, 2003. menë vëlyvosios modernybës amþiuje. – Vilnius, 2000. – P. 11. VDU EA b. 672. l. 71. 106. Kaimynø tarpusavio santykiai. Mikyèiø k., Lazdijø r. Uþr. A. 140. Ten pat. Praniûnø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU Lapinskienë, 2002. VDU EA b. 672. l. 68. EA b. 672. l. 23. 107. Ten pat. Praniûnø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU 141. Ten pat. Rumboniø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. EA b. 672. l. 19. VDU EA b. 672. l. 9. 108. Ten pat. Zervynø k., Varënos r. Uþr. A. Lapinskienë, 2003. VDU EA b. 672. l. 77. 109. Ten pat. Nemunaièio k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. Interpersonal relations of neighbours VDU EA b. 672. l. 49. and folk etiquette in 20th – century

110. Ten pat. Dubënø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU village of Dzûkija EA b. 672. l. 24. 111. Ten pat. Marcinkoniø k., Zervynos k., Varënos r. Uþr. A. La- Andþelika LAPINSKIENË pinskienë, 2003. VDU EA b. 672. l. 75; 80. 112. Ten pat. Nemunaièio k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. Interpersonal relations of neighbours featuring the VDU EA b. 672. l. 49. etiquette of the folks of the ethnographical region of 113. Vyðniauskaitë A. Ðeima ir visuomeninis gyvenimas. Kaimo bui- Dzûkija have been analyzed in the article. Chronologi- th tis ir paproèiai // Lietuviø etnografijos bruoþai. – Vilnius, 1964. cally the work covers the period between the early 20 – P. 531. and the late 20th century. The object of the article is to 114. Kaimynø tarpusavio santykiai. Nemunaièio k., Alytaus r. Uþr. investigate the stability of traditional culture with regard A. Lapinskienë, 2002. VDU EA b. 672. l. 49. to the folk’s etiquette of 20th – century village of Dzûkija. 115. Vyðniauskaitë A. Dzûkø buitis V. Krëvës kûryboje // Merkinë. – The development of the folk’s etiquette and 20th – cen- Vilnius, 1970. – P. 379. tury contributive innovations to it have been revealed in 116. Kaimynø tarpusavio santykiai..Zervynø k., Varënos r. Uþr. A. the article. Lapinskienë, 2003. VDU EA b. 672. l. 80. The conducted research disclosed that the folks’ eti- 117. Ten pat. Nemunaièio k., Punios k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskie- quette, which cherished centuries – long system of stand- në, 2002. VDU EA b. 672. l 49; 66. ards and in due course of time had become the criteria 118. Maèiekus V. Lietuviø paprotinë teisinë tradicija // Katalikø aka- for people’s everyday behaviour, was considered the most demija. Suvaþiavimo darbai. XVI. – Vilnius, 1996. – P.252. important standard of neighbours’ interpersonal relation- 119. Kaimynø tarpusavio santykiai. Zervynø k., Varënos r. Uþr. A. ship of Dzûkija village in the 20th century. Communica- Lapinskienë, 2003. VDU EA b. 672. l.79. tion based on folks’ etiquette assisted to keep and to form 120. Ten pat. Marcinkoniø k., Varënos r. Uþr. A. Lapinskienë, 2003. VDU EA b. 672. l. 75. kind interpersonal relationships among neighbours: there 121. Ten pat. Punios k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU was no lack of respect, sincerity, tolerance, reciprocal EA b. 672. l. 62. assistance in private life and in case of disaster. Also there 122. Ten pat. Cibiliekø k., Simno r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU was room for hospitality and entertainment. Neighbours’ EA b. 672. l. 68, conflicts were solved according to folks’ etiquette. 123. Ten pat. Þaunieriðkiø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2003. A 20th – century Lithuania is known as the period of VDU EA b. 672. l. 46. time of changing socio–cultural environment and of a 124. Ten pat. l. 29. rapidly growing modern society, the time that influenced 125. Ten pat. l. 46. upon the changes of the cells of traditional culture (Chris- 126. Ten pat. Liðkiavos k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2003. VDU tian greetings were replaced by secular ones at the same EA b. 672. l. 51. time Russicisms and Anglicisms were not evaded; cus-

127. Ten pat. Punios k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU toms of communal communication between neighbours EA b. 672. l. 62. turned to be a single intercourse). In certain cases these 128. Ten pat. changes brought in negative traits to communication.

129. Ten pat. Nemunaièio k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. With the soviet times indifference, alienation and utili- VDU EA b. 672. l. 48. tarian values crept into villagers’ intercourse. 130. Ten pat. Mikyèiø k., Lazdijø r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU Compared with the other regions of Lithuania, the EA b. 672. l. 68. 131. Marcinkevièienë N. Pavarënis. – Vilnius, 1998. – P. 71. modernization in Dzûkija’s ethnographical region was 132. Kaimynø tarpusavio santykiai. Liðkiavos k., Alytaus r. Uþr. A. slower and covered more than a single period. That is a th Lapinskienë, 2002. VDU EA b. 672. l. 52. reason why even at the end of the 20 century all over 133. Ten pat. Praniûnø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU Dzûkija’s ethnographical region and especially in Varëna EA b. 672. l. 19. district one could come upon the manifestation of tradi- 134. Ten pat. Zervynø k., Varënos r. Uþr. A. Lapinskienë, 2003. VDU tional folks’ etiquette (Christian greetings and farewells, EA b. 672. l. 75; 80. by slightly lifting a cap while greeting, customs of com- 135. Ten pat. Þaunieriðkiø k., Alytaus r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. mon entertainment, etc). However, these occurrences VDU EA b. 672. l. 5. remain alive only in the memories and activities of elder 136. Lankininkas V. Ið Nemunaièio praeities. – Alytus, 2001. – P. generation. 99–100. 137. Kaimynø tarpusavio santykiai. Rumboniø k., Alytaus r. Uþr. A. Vytauto Didþiojo universitetas, Etnologijos ir folkloristikos katedra, Lapinskienë, 2002. VDU EA b. 672. l. 12. K. Donelaièio 52, LT-3000 Kaunas, 138. Ten pat. Cibiliekø k., Simno r. Uþr. A. Lapinskienë, 2002. VDU el.p.: [email protected]; [email protected] EA b. 672. l. 69. Gauta 2003 12 04, áteikta spaudai 2004 02 24

21 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2004/1 (94)

Keli epiteto „þalias” semantikos aspektai Þalios lytelës vaizdinys

Inesa SINKEVIÈIÛTË

Straipsnio objektas – þalios lytelës vaizdinys vienoje ves- ðilkelio (þaliø ðilkø ðniûrelio), þalio tilto, þalios karietëlës, þa- tuvinëje atsisveikinimo teminës grupës dainoje. Tikslas – lio laivelio vaizdiniø prasmæ ir vietà senojoje lietuviø pasau- nustatyti epiteto „þalias” reikðmes þalios lytelës vaizdinyje, lëþiûroje.4 atskleisti aktualinamø epiteto reikðmiø sàlytá su tolesniu dai- Folkloristø ypaè pamëgtas þalio vyno vaizdinys – já apta- nos tekstu. Metodai – apraðomasis, teksto analizës, lygina- rë visi minëti mokslininkai, taèiau liko visiðkai netirta þalia masis. Iðvados: iðkeliama ir pagrindþiama prielaida, kad lytelë. Tad straipsnyje analizuosime vestuvinæ atsisveikini- þalios lytelës vaizdinio semantika susijusi su vestuvinëmis mo teminei grupei priskiriamà dainà „Leido leido þalià ly- atsisveikinimo apeigomis. Epitetas þalias analizuojamoje at- telæ þeminiui” (V 1384): sisveikinimo dainoje gali þymëti: 1) augalo spalvà; 2) mer- Leido, leido Leido, leido ginos brandà; 3) gamtos atsinaujinimà. Þalià lytelæ þeminiui,Þalià lytelæ þeminiui, Kloniojosi Kloniojosi Ávadas Mûsø seselë tëveliui: Mûsø seselë broleliui: Nuo XX a. lietuviø liaudies dainø epitetai kaip meni- – Tai ne dëkui,– Tai ne dëkui, nës iðraiðkos priemonë tiriami folkloristø, kalbininkø, li- Mano tëveli, ne dëkui, Mano broleli, ne dëkui, teratûrologø. Klasifikuodami epitetus, mokslininkai atkrei- Kad nepalaikei Kad nepalaikei pë dëmesá á: 1) gramatinius jø poþymius, t. y. kokia kalbos Në ðiø meteliø pas save; Në ðiø meteliø pas save; dalimi eina epitetas, bei morfologines ypatybes; 2) grama- tinius ir semantinius epiteto ryðius su paþymimuoju þodþiu; Kad nepalaikei Kad nepalaikei 3) epiteto funkcijà ir vartojimà dainos tekste. Dar vienas Në ðiø meteliø pas save,Në ðiø meteliø pas save, epitetø grupavimo aspektas – kà epitetas reiðkia, – spalvà, Nepardëvëjau Nepardëvëjau medþiagà ir pan. Sierø sukneliø pas tave. Ðilkø kuskelës pas tave. Spalviniø epitetø baltas ir þalias semantikà lietuviø liau- Leido, leido Leido, leido dies dainose pirmasis mëgino atskleisti Balys Sruoga. Bal- Þalià lytelæ þeminiui,Þalià lytelæ þeminiui, tas, anot jo, reiðkia ne tik spalvà, bet ir ‘geras’. Be to, jis Kloniojosi Kloniojosi pateikë ir kelis epiteto þalias metaforinio vartojimo pavyz- Mûsø seselë moèiutei: Mûsø seselë seselei: dþius. Kaip antai: þaliosios kaselës, þalieji tinkleliai, þalios stak- – Tai ne dëkui,– Tai ne dëkui, luþës, þalios pavartëlës ir t. t. Svarbus B. Sruogos pastebëji- Mano moèiute, ne dëkui, Mano sesele, ne dëkui, mas ir apie paskutiniuosius du vaizdinius. Jo nuomone, èia Kad nepalaikei Kad nepalaikei 1 epitetas „uþklydo ið kaþkur ne á savo vietà”. Në ðiø meteliø pas save; Në ðiø meteliø pas save; Vëliau lietuviø liaudies dainø tyrinëtojai, analizuodami Kad nepalaikei Kad nepalaikei epiteto þalias semantikà, daugeliu atvejø vieningai teigia mi- Në ðiø meteliø pas save,Në ðiø meteliø pas save, nëto epiteto ryðá su augalu. Anot Donato Saukos, „epitetas Nepavaikðèiojau Neparrietëjau „þalias” <…> taikomas vienodai visø tautø poezijoje gy- Su vainikëliu pas tave. Në kaspinëliø pas tave. vam gamtos aprëdui, augalui, medþiui apibûdinti”.2 Vilma Daugirdaitë, aptardama augalo vaizdo kûrimo priedainiuose JSD I 611 principus, epitetà þalias linkusi ávardyti „kaip universaløjá Ðios dainos uþraðyta vos du variantai.5 Tam tikro vaizdo augalijos þenklà, gyvybës sinonimà”.3 aiðkinimas tokiu maþu variantø kiekiu yra labai rizikingas Þalios spalvos simbolika nagrinëjama ir Auðros Kava- dalykas. Taèiau, dainà vertinant kaip atitinkamos kultûri- liauskienës straipsnyje. Naudodamasi lietuviø folkloro, mi- nës tradicijos ribose gyvuojantá þodiná tekstà, analizei gali- tologijos, liaudies meno, paproèiø medþiaga, autorë siekia ma pasitelkti mitologijà bei etnografijà. atskleisti simboliniø þaliosios lovelës, þaliø ðilkø tinklelio, þa- liojo svirno (klëties), þaliosios vygelës / þaliojo lopðelio, þalio Lytelës ir litelës problema vainikëlio, þalios rûtos, þaliøjø kaseliø, þalumos teikëjo Jorio / Þalia lytelë áeina á periodiðkai pasikartojantá dainos seg- Jurgio, (þalio) þalèio, þalio vyno, þaliøjø vartø, þaliøjø durø ir mentà Leido, leido Þalià lytelæ þeminiui (JSD I 611). Svarbu slenksèio, þaliojo lango, þaliojo kambario, þaliojo stalo, þalio pirmiausia iðsiaiðkinti, kà reiðkia þodis „lytelë”. Keblumà

22 Inesa SINKEVIÈIÛTË. KELI EPITETO „ÞALIAS” SEMANTIKOS ASPEKTAI. ÞALIOS LYTELËS VAIZDINYS sudaro tai, kad skirtinguose ðaltiniuose „lytelë” raðoma dve- tiesiog „kloniojimusi”. Ypatingas pagarbos þenklas – nusi- jopai. Katalogo knygos „Vestuvinës dainos jaunosios pusë- lenkti iki þemës (V 1359) / nulenkti galvà „pagal þemelæ” (V je” sudarytoja Bronë Kazlauskienë, remdamasi Antano Juð- 1358) / „iki sierai þemelei” (V 1426) ar neva supykintus ðei- kos, Juozo Paukðèio ir Aleksandro Burbos paskelbtais teks- mynykðèius bandyti perkalbëti („perpraðyti”) „þemaisiais uk- tais, ðio þodþio ðaknyje palieka ilgàjá balsá y – lyt-el-ë, tuo lonëliais” (V 1372). Keturiose ðios grupës dainose iðtekanti tarpu „Dainyno” vestuviniø dainø knygoje já keièia trum- mergina nusilenkdama a t s i s v e i k i n a su artimaisiais, gi- puoju i – lit-el-ë: Leidu leidu Þalià litelæ þeminiui (LLD 8 minëmis, jaunimu, kaimynais, paliekamais mergiðkos aplin- 447). Taigi leksemà lytelë galima kildinti ið: ‘lytis’, ‘lytë’, kos objektais (þaliosiomis rûtelëmis, rûtø darþeliu), septy- ‘lytº’ arba ‘litis’, ‘litë’, ‘litº’.6 niose – d ë k o j a tëvams, kad uþaugino, iðmokë, paskyrë „Lietuviø kalbos þodyne” nurodyta pirmoji lyties reikð- dalelæ, seseriai – kad pasirûpino rûtø darþeliu, nupynë vai- më – abstrakti sàvoka. Kalbant apie þmogø, lytimi þymima nikëlá, broleliui – kad pasirûpino þirgeliais, aptvërë darþelá, ‘iðvaizda, pavidalas, sudëjimas’,7 ‘iðaugimas, subrendimas, supraðë pulkelá, penkiose – p r a ð o p a l a i m i n i m o / d a - sumitimas’ (lytinti ‘geriau mitinti, penëti’).8 Pirmàjà apelia- lelës / dovanø ar jà paèià n o r i m a palaiminti, tyvo lytis reikðmiø grupæ apibrëþiantá þodá Gestalt (liet. „fi- vienoje dainoje (V 1372) nori lyg ir susitaikyti su artimai- gûra, stotas, sudëjimas; iðvaizda; ûgis”) pateikia ir Ernstas siais. Kartais palaiminti bûsimà gyvenimà praðoma ne tik ðei- Fraenkelis.9 Gali bûti, jog þalia lytelë – merginos brandà þy- mos nariø, bet ir Dievulio (V 1346). mintis objektas. Dainose iðskirti tikslûs atsisveikinimo apeigos momen- Antroji þodþio lytis reikðmë – „ledo lytis, didelis atitrû- to („kloniojimosi”) elementai liudija akivaizdþias ðiø dainø kæs ledo luitas, gabalas”.10 Taigi ðiuo atveju lytis – ledo me- sàsajas su vestuviø apeigomis ir paproèiais. Pateiksiu keletà tonimija. Taèiau ledas paprastai bûna skaidrus, balkðvas, bet atsisveikinimo apeigos skirtinguose Lietuvos regionuose ap- ne þalias. Nëra loginio ryðio tarp paþymimojo þodþio (lyte- raðø apie nuotakos nusilenkimà. A. Juðka apie veliuoniðkiø lë) ir jo epiteto (þalias), tad, ko gero, visà þodþiø junginá vestuves teigia: „pabaigus pusryèius, <…> nuotaka, vedþio þalia lytelë reikëtø laikyti metaforiniu epitetu, kuriam pa- pabroliu vedina, puldama po kojø tëvams, giminëms ir þëd- aiðkinti reikalingas platesnis dainos kontekstas. nam sveèiui ir namiðkiams, kloniojas su aðaromis. Mergos tuomet dainuoja a t s i d e i v o j i m o [visur iðskirta cituo- Þalios lytelës vaizdinys atsisveikinimo jant – I. S.] dainas lydint”.14 XX a. 5-ajame deð. Valkininkø apeigø kontekste apylinkëse (Varënos r.) „priëjusiems tëvams [jaunoji] bu- Dël kompozicijos ypatumø dainoje þalios lytelës leidimo èiuodavo rankas, daþnai ir kojas, o ðie jà p a l a i m i n d a - situacija tarsi prilyginama iðtekanèios merginos „klonioji- v o”.15 „Dainyne” atsisveikinimo dainos „Seseraite jaunuo- muisi” ðeimos nariams: laite” (V 1361, 1367) komentaruose pateikiama pastaba, kad „jaunoji su kiekvienu pasibuèiuoja ir palenkia þemai galvà, Leido, leido seniems pabuèiuoja ir rankà. Jei kely kà sutinka, tai turi pa- Þalià lytelæ þeminiui, lenkti kiekvienam galvà”.16 Kaimo bendruomenës nariams Kloniojosi mergina eidavo „kloniotis” ir prieð vestuves: „kiekvienam Mûsø seselë tëveliui (moèiutei, broleliui, seselei). pirkioje esanèiam, net maþam vaikui <…>, nuotaka þemai JSD I 611 lenkdavosi, já atsipraðydama, jei bûtø kuo nusikaltusi, ir Pasak Kosto Aleksyno, „paralelizmas lengvai susieja at- melsdama palaiminimo”.17 skiras mintis, pabrëþia jø, nors kartais ir labai tolimø, tarpu- Dalyje atsisveikinimo dainø atsispindintis paproèiø sà- savio ryðá”.11 Aleksandro Veselovskio teigimu, psichologinia- lygotas jaunosios nuolankumas, santarvës ir harmonijos su me paralelizme „prieðinami du motyvai; vienas jau yra sàly- aplinka siekimas, net kreipimasis á aukðtesniàsias jëgas (þr. ga, kad bûtø kitas, vienas paaiðkina kità, taèiau persvara yra V 1346) tarsi iðduoda iðtekanèios merginos jaudulá prieð þen- to pusëje, kuris vaizduoja þmoniø gyvenimà”.12 Dainoje mi- giant á naujà, nepatirtà gyvenimo tarpsná. Aptartuosius jau- nimas „kloniojimasis” – svarbus jaunosios atsisveikinimo nosios atsisveikinimo nusilenkiant apeiginius veiksmus, skir- prieð jungtuves namuose apeigø veiksmas. Etnologë Angelë tus ðeimos ir kaimo bendruomenës nariams, galima vertinti Vyðniauskaitë, analizuodama XIX a. pab.– XX a. pirmøjø ir kaip savotiðkà garantà, kad tas perëjimas bus sëkmingas. deðimtmeèiø Lietuvos kaimo gyvenimà, teigia, kad „jaunøjø Pagal Arnoldo van Gennepo teorijà, pereinantieji á kità atsisveikinimas priklausë ir tebepriklauso bûtinøjø apeigø”, egzistencijos bûsenà (mirties ir gimimo atveju) arba á kità sudaranèiø vestuviniø paproèiø visumos „sakraliná veiksmo socialiná statusà (vedybø atveju) perëjimo laikotarpiu yra branduolá”, grupei.13 Perþiûrëjæ 41 „Lietuviø liaudies dainø labai nesaugûs, lengvai paþeidþiami.18 Ðiame svarstymø kon- kataloge” ir akademiniame „Lietuviø liaudies dainyne” pub- tekste globëjo funkcijas uþ sociumo ribø tarsi ágyja þeminis, likuotà atsisveikinimo dainà, 28-iose radome nusilenkimo kuriam siunèiama þalia lytelë (Leido, leido Þalià lytelæ þe- motyvà. Keturiolikoje tirtø dainø mergelë „kloniodamasi” miniui, Kloniojosi Mûsø seselë tëveliui / moèiutei / broleliui / palenkia galvà, septyniose – raginama pulti po kojø / keliuos- seselei). Taigi dainoje lygiagreèiai komponuojamos þalios na ar priklaupti, deðimtyje dainø nusilenkimas vadinamas lytelës leidimas ir merginos nusilenkimas ðeimos nariams

23 MOKSLO DARBAI remiasi veiksmo rezultatø analogija. B. Sruoga tokios rû- ir analizuojamoje dainoje merginos leidþiamà þeminiui þa- ðies dvinará paralelizmà pavadino „ne grynuoju”.19 lià lytelæ sàlygiðkai galima bûtø ávardyti kaip jos aukà, lem- E. Fraenkelis þodá þeminis aiðkina kaip ‘der Erde, dem sianèià sëkmingà ðeimos gyvenimà, tradicinëje lietuviø ðei- Lande angehörig’, t. y. „priklausantis þemei / dirvai / kaimui moje neásivaizduotà be vaikø. Taigi þalios lytelës leidimo si- / sodþiui”, ir lygina su rus. çåìíîé, lenk. ziemny, lot. humilis tuacija laikytina vedybø metafora. Juoba kad „senovëje ves- („þemas, neaukðtas, maþas”).20 Lietuviø mitologijos ðaltiniuo- tuvës buvo stipriau negu dabar susijusios su metinëmis vai- se joks dievas Þeminio vardu nëra vadinamas; taèiau pagal singumo ðventëmis”.33 Tai, kad metaforos pagrindas – þ a - leksemos pagrindà (ðakná þem-) bendrine prasme dainoje var- lias objektas, rodytø natûralø (gamtiná) gyvenimo ciklo tojamà þeminá yra pagrindas sieti su þemës dievo vaizdiniu. kaitos supratimà, sàsajà su atgimimo motyvacija, nes „þalia Skirtingi autoriai mini keletà panaðiø þemës dievo vardø. spalva þenklina kasmetiná gamtos atsinaujinimà”.34 Kaip antai: Þemyna, Þemëpatis, Þemininkas, Þemeliukas. Þalià lytelæ kaip vedybas þymintá atributà dainoje trak- Jonas Lasickis teigia, kad Þemyna prisideda prie augimo, tuoti leidþia jos „gabenimo” bûdas, t. y. numanomas siunti- dauginimosi.21 Pasak Mato Pretorijaus, Þemëpatis gerbia- mas vandeniu (Leido, leido Þalià lytelæ þeminiui JSD I 611). mas drauge su savo seserimi Þemyna, Þemynële; be to, Þe- „Lietuviø kalbos þodyne” pateikiamos tokios þodþio leisti mynos dëka þemë yra vaisinga.22 XIX a. raðytojas romanti- reikðmës: „V. 6. siøsti || plukdyti (sielius); VI. 2. duoti eigà kas Józefas Ignacas Kraszewskis teonimà Þemininkas aiðki- veiksmui; daryti, kad kas judëtø, eitø, slinktø tolyn: Padir- na kaip „þemës gyvastá ir gyvybæ teikianèià jëgà”; tai rodo bysiu laivelá, leisiu jûrëms, marelëms; VI. 7. || vandeniu ke- jam aukojamos aukos – ávairûs þemës vaisiai, augalai, þvë- liauti, plaukti”.35 Lietuviø liaudies dainose vandens pras- rys, þuvys.23 Taèiau J. I. Kraszewskio pateiktà Þemininko var- mes tyrusios Bronës Stundþienës manymu, vandens gilioji do etimologijà reikia vertinti atsargiai, nes jis rëmësi kito prasmë – idealizuoti prigimtinius þmogaus tikslus, t. y. ið- romantiðkø paþiûrø istoriko ir raðytojo Teodoro Narbuto vei- kelti ir teigti vedybinæ temà.36 Be to, iðleidimas á jungtuves, kalu „Lietuviø mitologija” (1835), o pats „ið viso neátikëtinai kurio tam tikri apeiginiai momentai atsispindi dainoje „Lei- laisvai traktavo senøjø ðaltiniø þinias”.24 Aiðku viena: iðvar- do leido þalià lytelæ þeminiui”, ikikrikðèioniðkoje màstyse- dytø dievø vaizdiniais personifikuojama þemës galia augin- noje „suvokiamas kaip ribinis virsmo taðkas merginos so- ti.25 Tai galia, kurios turëjimas ypaè reikðmingas þalios lytelës cialinio statuso kaitoje”.37 leidëjai – marèia tampanèiai merginai, su kurios branda ir asocijuojasi þalia lytelë. Minëjome, kad lytimi þymimas as- Þalia litelë atsisveikinimo apeigose mens „iðaugimas, subrendimas, sumitimas”.26 Gali bûti, kad Pasak E. Fraenkelio, apeliatyvo litº, vartojamo junginy- þalia lytelë – merginos brandà þymintis daiktas, pagal savo je viena litê (‘in einem Guß, in unaufhörlichem Fluß’), reikð- poþymá – þalià spalvà – vestuvinës tematikos dainose paten- më susijusi su „nepertraukiamu vandens tekëjimu ar apskri- ka á tà patá semantiná laukà kaip ir þalia rûta ar kiti merginos tai judëjimu’38 (plg. vok. ‘in einem Guß’– „liûtyje, pyloje, þolynai. Rûta dainose – tik merginos mergavimo simbolis, liejime”; vok. ‘in unaufhörlichem Fluß’ – „1. nepaliaujamo- þymintis laikotarpá nuo lytinio brendimo iki nutekëjimo.27 je / nepertraukiamoje upëje / tëkmëje; 2. nepaliaujamai / Juozas Baldauskas ðá augalà laiko meilës ir erotikos simbo- nepertraukiamai bëgant / slenkant”) ir priklauso þodþiui lieti liu.28 Epitetas þalias tarsi susieja skirtingà iðraiðkos formà, (‘gießen’).39 Vadinasi, litelë tarsi bûtø „iðliejamas vanduo”. bet panaðià prasmæ turinèius vaizdinius. Vadinasi, þalumu Tokios rûðies vanduo þinomas jaunosios atsisveikinimo su dainose apibûdinama moters jaunystës branda, t. y. tam tik- gimtaisiais namais paproèiuose. Jaunoji, iðvykdama pas vy- rø jos fiziniø bei fiziologiniø savybiø sklaida, ir asocijuojasi rà, iðliedavo ant jaunimo „pavedimo jaunikiui” vandená su su tokiomis reikðmëmis kaip groþis, patrauklumas, puiki svei- rûtos ðakele. Taip ji neva galëdavusi nulemti netekëjusiøjø, kata. Ðias savybes apibûdina þydëjimo metafora. Apie gra- nevedusiøjø likimà: „iðvaþiuodama jaunoji vandená lieja ant þiai atrodanèià, stiprios sveikatos moterá sakoma: ji visa þy- jaunimo, kad jie apsiþenytø”. Kitø aiðkinama, kad taip jau- di; þydinti sveikata; þydintis veidas.29 noji „rûtas draugëms palieka”.40 Taigi ðiuo atveju lytelës epi- Ið pateiktos informacijos matyti, kad þemës dievø funk- tetas sietinas su þalia rûtø spalva. Be to, þalia – ir paties cija – uþtikrinti ir palaikyti þemës derlingumà. Vienas to ska- vandens,41 gyvybæ palaikanèios substancijos, spalva. tinimo bûdø – aukojimas ðià sritá globojantiems dievams. Þemës dievai bûdavo pagerbiami ir jiems aukojama dau- Iðvados giausia per derliaus ðvenèiø apeigas. M. Pretorijus mini, kad Iðanalizavus þalios lytelës / litelës vaizdiná, galimos tokios Þemynos, Þemynëlës garbei puotaujama, geriamas alus ru- iðvados: dens, t. y. derliaus, ðvenèiø apeigose.30 Þemëpaèiui dëkoja- 1. Þalia lytelë / litelë – tai atsisveikinimo apeigø momen- ma uþ derliø, jo garbei ðventë rengiama gruodþio mënesá.31 to (kuriuo dainuota ði daina) transformuotas vaizdinys. Motiejaus Strijkovskio „Kronikoje” (XVI a.) apraðytos au- 2. Lytelës epitetas þalias sietinas su þalia rûtø ar kitø mer- kojimo apeigos, skirtos dievui Þemininkui. Tai buvo ðven- ginos þolynø spalva. tës, ðvenèiamos „spalio mënesio pabaigoje, kada jau visi ja- 3. Þalumu dainose apibûdinama moters jaunystës bran- vai nuimti ir suveþti á klojimus”, sudëtinë dalis.32 Vadinasi, da, t. y. tam tikrø jos fiziniø bei fiziologiniø savybiø sklaida,

24 Inesa SINKEVIÈIÛTË. KELI EPITETO „ÞALIAS” SEMANTIKOS ASPEKTAI. ÞALIOS LYTELËS VAIZDINYS asocijuojasi su groþio, patrauklumo, puikios sveikatos 24. Bûgienë L. Mitinis vandens áprasminimas lietuviø sakmëse, pa- reikðmëmis. davimuose ir tikëjimuose // Tautosakos darbai. – 1999, t. 11(18), p. 22. 4. Epitetu þalias tarsi sustiprinama atgimimo idëja, nu- 25. Palyginimui pateiksiu vokieèiø mitologo ir folkloristo Vilhelmo sakoma þalios lytelës vaizdiniu. Mannhardto teiginá: „Þemyna mums þinoma kaip þemës perso- nifikacija, kadangi þemë yra augalø motina, þmoniø ir gyvuliø SUTRUMPINIMAI: maitintoja” (þr.: Lietuviø mitologija. – T. 1. – P. 285). Be to, Jurgita Ûsaitytë raðo, kad lietuviø tautosakos tekstuose „þodis JSD – Lietuviðkos svotbinës dainos, uþraðytos Antano Juðkos ir ið- þemyna vartojamas bendrine reikðme, kaip þemës sinonimas” leistos Jono Juðkos. – T. 1. – Vilnius, 1955. (þr.: Ûsaitytë J. Þemës epitetas: tradicijos kaita // Tautosakos LDK V – Kazlauskienë B. Vestuvinës dainos jaunosios pusëje // Lie- darbai. – 2000, t. 12(19), p. 69). tuviø liaudies dainø katalogas. – Vilnius, 1976. 26. Lietuviø kalbos þodynas. – T. 7. – P. 593. LLD – Lietuviø liaudies dainynas, t. 8: Vestuvinës dainos, kn. 4 / 27. Juozas Baldauskas. Mûsø dainø erotika (rûtos erotinë simbolika) Parengë B. Kazlauskienë, melodijas parengë Þ. Ramoðkaitë. – // Gimtasai kraðtas. – 1935, nr. 1, p. 233. Vilnius, 1994. 28 Ten pat, p. 232 – 233. 29. Dabartinës lietuviø kalbos þodynas. – Vilnius, 1993. – P. 955. NUORODOS: 30. Mitologijos enciklopedija. – T. 2. – Vilnius, 1999. – P. 300. 1. Sruoga B. Dainø poetikos etiudai // Sruoga B. Raðtai. – T. 6. – 31. Ten pat. Vilnius, 1957. – P. 240–241, 243, 289. 32. Kraðtas ir þmonës: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai apraðy- 2. Sauka D. Tautosakos savitumas ir vertë. – Vilnius, 1970. – P. 189. mai (XIV–XIX a.). – Vilnius, 1983. – P. 69. 3. Daugirdaitë V. Lietuviø lalavimo dainos: lyginamasis tyrimas lat- 33. Kuusi M. Ankstyvoji kalevaliðkoji poezija // Tautosakos darbai. viø, baltarusiø, lenkø apeigø ir tautosakos kontekste [Daktaro – 1999, t. 10(17), p. 246. disertacija. Humanitariniai mokslai, etnologija (07H)]. – Vilnius, 34. Becker U. Simboliø þodynas. – Vilnius, 1995. – P. 315. 2001. – P. 78. 35. Lietuviø kalbos þodynas. – T. 7. – P. 250–251. 4. Kavaliauskienë A. Þalios spalvos simbolika lietuviø liaudies pa- 36. Stundþienë B. Vandens prasmës lietuviø dainose klausimu // Tau- saulëþiûroje // Liaudies kultûra. – 2002, Nr. 3, p. 8–23. tosakos darbai. – 1999, t. 11(18), p. 102. 5. Pirmasis dainos „Leido leido þalià lytelæ þeminiui” variantas uþ- 37. Vyðniauskaitë A.. Min. veik., p. 21. raðytas A. Juðkos apie 1865–1870 m., antrasis, beveik identiðkas 38. Leksemos litis ir litë, kuriø deminutyvinë forma litelë, junginiuose pirmajam, iðspausdintas J. Paukðèio ir A. Burbos sudarytame dai- „viena litimí (lytê)” ir „viena litê”, „Lietuviø kalbos þodyne” nø rinkinyje „Lietuviðkos dainos ið visur surinktos” (1893). Skir- apibûdinamos „iðtisai, ið vieno”. Kai kurios ðiø leksiniø vienetø tumas tik tas, kad A. Juðkos uþraðytas ketureilis posmas ðiame reikðmës gali bûti susijusios su vandeniu. Pavyzdþiui: Kur lome- rinkinyje publikuojamas kaip dviejø ilgesniø eiluèiø posmas (þr.: lëse, viena lite (kraðtas nuo kraðto) vanduo tyvaliojo; Viena litimi Pauksztis J., Burba A. Lietuwiszkos dainos isz wisur surinktos. – vanduo tyvuliavo (Lietuviø kalbos þodynas. – T. 7. – P. 587, 593). Plymouth, Pa., 1893). 39. Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. – 6. Lietuviø kalbos þodynas. – T. 7. – Vilnius, 1966. – P. 587, 593– Bd. 1. – S. 377. 594; Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraen- 40. Vyðniauskaitë A., Kalnius P., Paukðtytë R. Min. veik, p. 333–334. kel. – Bd. 1. – Heidelberg–Göttingen, 1962. – S. 377. 41. Becker U. Min. veik., p. 315. 7. Tokià reikðmæ turi ir þodis lytë, kurio, kaip ir þodþio lytis, demi- nutyvinë forma lytelë (Lietuviø kalbos þodynas. – T. 7. – P. 587). 8. Lietuviø kalbos þodynas. – T. 7. – P. 593. Semantic aspects of the epithet þalias (green): 9. Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. – the image of the „þalia lytelë” (green lytelë) Bd. 1. – S. 378. 10. Lietuviø kalbos þodynas. – T. 7. – P. 587, 594. Inesa SINKEVIÈIÛTË 11. Aleksynas K. Lietuviø liaudies dainø kalbinës stilistinës ypaty- On the basis of the image of „þalia lytelë / litelë” bës // Literatûra ir kalba. – T. 11. – Vilnius, 1971. – P. 148. 12. Âåñåëîâñêèé À. Í. Èñòîðè÷åñêàÿ ïîýòèêà. – Ìîñêâà, 1989. (green lytelë / litelë) the semantics of the epithet þalias – C. 113. (green) has been analysed in the article. The image of 13. Vyðniauskaitë A. Jaunieji iðvyksta á vestuves // Liaudies kultûra. the „green lytelë / litelë” has been interpreted in a con- – 1996, Nr. 1, p. 17. text of the wedding farewell ceremonies. 14. Juðka A. Svotbinë rëda veliuonieèiø lietuviø // Lietuviðkos svot- After the investigation the conclusions have been binës dainos, uþraðytos Antano Juðkos ir iðleistos Jono Juðkos. made that: – T. 2. – Vilnius, 1955. – P. 330. The green lytelë / litelë is a converted image of the par- 15. Vyðniauskaitë A. Min. veik, p. 21. ticular moment in the wedding farewell ceremonies. 16. Lietuviø liaudies dainynas, t. 8: Vestuvinës dainos, kn. 4 / Paren- The epithet of the lytelë green is related with the green gë B. Kazlauskienë, melodijas parengë Þ. Ramoðkaitë. – Vil- nius, 1994. – P. 391. colour of the rue or other plant of a girl. 17. Vyðniauskaitë A., Kalnius P., Paukðtytë R. Lietuviø ðeima ir pa- By the epithet green the maturity of a girl is charac- proèiai. – Vilnius, 1995. – P. 297. terized and the associations of ‘beauty’, ‘attractiveness’ 18. Van Gennep A. Les Rites de Passage. – Paris, 1909. and ‘perfect health’ are implied by it. 19. Sruoga B. Min. veik., p. 211. The usage of the epithet green helps to strengthen the 20. Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. – concept of revitalization in the image of the green lytelë. Bd. 2. – S. 1299. 21. Mitologijos enciklopedija. – T. 2. – Vilnius, 1999. – P. 273. 22. Ten pat, p. 300. Vytauto Didþiojo universitetas, K. Donelaièio 52, LT-3000 Kaunas, 23. Lietuviø mitologija. Parengë N. Vëlius. – T. 1. – Vilnius, 1997. – el. paðtas: [email protected] P. 204. Gauta 2003 05 16, áteikta spaudai 2004 02 24

25 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2004/1 (94)

Boruþës interpretacija lietuviø tautosakoje: Dievo ir velnio karvutës Jurgita MACIJAUSKAITË

Straipsnio objektas – boruþë lietuviø tautosakoje. Tikslas – Dievo karvutë (karvytë) – labiausiai paplitæs boruþës vardas, aptarti Dievo karvutës vaizdiná tradicinëje tautosakoje bei Die- aptinkamas ir publikuotuose ðaltiniuose, ir pastaraisiais metais vo ir velnio karvuèiø ávaizdþius ðiuolaikinëje vaikø tautosako- uþraðytame folklore. Susidaro áspûdis, kad toks (kaip ir naujai je. Tyrimo metodai – lyginamasis ir interpretacinis. Iðvados: Die- uþfiksuotas Dievo dukrelë) tiesiog bendrinis ðio vabaliuko pa- vo ir velnio karvutës sudaro opozicijà. Dievo karvutë turi glau- vadinimas, o kiti varijuojantys vardai – tikriniai. Nemaþai res- dø ryðá su dangiðkàja dieviðkàja sfera, velnio karvutë siejama pondentø, paklausti, kaip jie vadina maþà raudonà vabaliukà su velniu, blogiu, nuodëme. su juodais taðkais, atsakë: boruþe, o paskui pasakë ar paraðë ir Dievo karvutës pavadinimà. Ávadas Etiologiniø sakmiø apie Dievo karvutës atsiradimà uþfik- Boruþë – naujas tyrimo objektas lietuviø folkloristikoje, ta- suota nëra, taèiau galima trumpai apþvelgti, kaip ðio vabaliuko èiau Rusijoje jau susilaukæs tokio áþymaus mokslininko kaip Vla- atsiradimà aiðkina respondentai. Dauguma atsakë, kad boruþæ dimiras Toporovas dëmesio. Straipsnyje „Dar kartà apie baltið- „sukûrë Dievas” (VDU ER 606 / 27, 38, 51 ir kt.), kad ji tiesiog kus ir slaviðkus dievo karvytës pavadinimus ið pagrindinio mito „ið Dievo” (VDU ER 606 / 32, 34 ir kt.), arba, kad ji „atsirado perspektyvos”1 jis dar 1979 metais pateikë lingvistinæ slaviðkø ið dangaus” (VDU ER 606 / 21, 47, 52 ir kt.). Taip pat paminë- ir baltiðkø Dievo karvytës pavadinimø analizæ. Dievo karvutë tina jos kilmë ið „Dievo dvaro” (VDU ER 606 / 87) arba „Die- apibûdinama ir „Mitologijos enciklopedijoje”.2 Daugiau publi- vo karalystës” (VDU ER 606 / 79) bei, kad jà „Dievo motina kacijø apie boruþæ aptikti nepavyko. Lietuviø tautosakos rinki- sukûrë” (VDU ER 606 / 71). Atsakymai, kad „ji atsirado ið Die- niuose tekstø apie Dievo karvutæ paskelbta taip pat labai ne- vo namø, kad mus stebëtø, kas vyksta mûsø pasaulyje” (VDU daug: keletas vaikø bûrimø „Lietuviø tautosakos” V tome, ER 606 / 41), ir „jà sukûrë Dievas, kad padëtø þmonëms” (VDU „Aukðtaièiø melodijose” ir „Dzûkø melodijose”. ER 606 / 77), gali bûti nuoroda á Dievo karvutës kaip Dievo Dël medþiagos stygiaus 2001–2002 metais buvo atliktas ty- pasiuntinës ar þmoniø globëjos vaidmená. rimas,3 kurio metu apklausti 97 respondentai. Dauguma pa- Boruþës giminystæ ir itin artimà ryðá su Dievu atspindi bûri- teikëjø – 7–12 metø amþiaus Kauno miesto vaikai, nes ðios mai. Kartais, radus Dievo karvutæ, jai paprasèiausiai liepiama skristi amþiaus grupës respondentai á klausimus apie Dievo karvu- pas Dievà: „Skrisk, karvute, pas Dievulá” (VDU ER 606 / 38), tes gali atsakyti bene iðsamiausiai. Papraðius vaikø raðtu atsa- Dievo karvute, kyti á pateikiamus klausimus, kà jie þino apie Dievo karvutes, Skrisk á dangø. vienas deðimtmetis paklausë, ar galima raðyti ir apie kitokias, Ten tavæs laukia ne raudonas, o geltonas boruþes. Atsakius teigiamai, jis para- Ðventas Dievulis (VDU ER 606 / 2). ðë, kad geltona karvutë – „ne Dievo kûrinëlis. Geltona – tai Viename „Dzûkø melodijose” publikuotame bûrime jai taip velnio karvutë” (VDU ER 606 / 15). Kiti vaikai taip pat pami- pat sakoma lëkti, taèiau pasikinkius (?) Dievo jauèius: Maryte, nëjo þinà kitokias nei raudonosios Dievo karvutës. Klausimy- lëk lëk / Dievo jauèiais, bëk bëk! (DzM 16). Tradicinio teksto nas tuomet buvo praplëstas klausimais apie ne raudonas bo- pradþia sutampa su ðiuolaikiniø tekstø pradþiomis (kreipinys, ruþes – velnio karvutes. liepimas), o antroji dalis suteikia naujos informacijos – Dievo Velnio karvutë – iki ðiol tautosakos rinkëjø ir tyrinëtojø vi- karvutë gali keliauti pasikinkiusi (?) Dievo jauèius. sai nefiksuotas faktas, todël ðio vabaliuko vaizdinys aptariamas Ásivaizduojama, kad boruþë gyvena danguje, pas Dievà, kad vien remiantis straipsnio autorës surinkta medþiaga. Siekiant ten jos namai. VDU Etnologijos ir folkloristikos katedros ran- tikslumo galima apsibrëþti, kad bus aptariamos Dievo karvutës kraðtyne randame toká bûrimà: ir velnio karvutës, aptinkamos ðiuolaikiniame Kauno vaikø fol- Dievo karvyte, klore, nes, be autorës surinktos medþiagos, naudojamasi ir ki- Skrisk á dangø. tais Vytauto Didþiojo universiteto (VDU) Etnologijos ir fol- Tavo tëvelis 4 kloristikos katedros rankraðtyne saugomais tekstais. Þiûri pro langà. (VDU ER 174 / 30). Dievo karvutë Kitoje dainelëje pieðiama dar vaizdingesnë scena: Petronële, Petronële, Dievo karvutë (karvytë, karvelë), lotyniðkai Coccinella Sep- Skrisk namo. tepunctata, turi nepaprastai daug vardø. Dievo karvytë (karve- Tavo tëvas lë), (Dievo) Marytë (Marelë), Marikëlë, Katrelë, Katriusë Mariu- Smetonà valgo, së, Petriðkëlë, matiuðka batiuðka – publikuotuose ðaltiniuose ap- O vaikams neduoda. (VDU ER 175 / 59). tikti jos vardai. Boruþë (boruþëlë, boruþytë), Barbora, Birë, Die- Taigi kartu su boruþe gyvena jos tëvas. Kyla klausimas – kas vo dukrelë, Marë, Petrë, Petronëlë, rabuðka, rabuðka-babuðka. To- jis? Bûrimuose joks vardas neminimas, taèiau tyrimo metu uþ- kie yra VDU Etnologijos ir folkloristikos katedros rankraðtyne raðytas vienas ið boruþës pavadinimø – Dievo dukrelë. Taigi bû- ir tyrimo metu uþfiksuoti vardai. Vieni vardai labiau paplitæ tø galima daryti iðvadà, kad boruþës tëvas – Dievas. Paþymëti- vienur, kiti – kitur. na, kad toká teiginá leidþia iðkelti pastaraisiais metais surinkti

26 Jurgita MACIJAUSKAITË. BORUÞËS INTERPRETACIJA LIETUVIØ TAUTOSAKOJE: DIEVO IR VELNIO KARVUTËS tautosakos duomenys, taèiau seniau uþfiksuoti ir tautosakos lei- – Padangësna, padangësna. diniuose publikuoti bûrimai to taip pat neneigia; boruþë turi – Katron ðalelën? (kaþkoká) artimà ryðá su Dievu. – Kur ma bernelis. Danguje esantys Dievo karvutës namai dainelëse apraðomi Taip sakoma dievo karvytei, padëjus jà ant rankos. Kai ji gana iðsamiai. Boruþë perspëjama, kad namie netvarka: „Du- pakyla ir nulekia á kurià pusæ, tai, sako, ið ten bus bernas (LT bens, ðaukðtai nemazgoti, / Po staleliu iðmëèioti” (VDU ER 9428). Taèiau toks tradicinis tekstas aptiktas vienintelis. Dau- 606 / 1), „Indai puodai nemazgoti, / Po suoleliu pakavoti” (VDU giau panaðiø vedybiniø burtø publikuota nëra, tyrimo metu jø ER 309 / 72). Ji net pavadinama latre: „Petre latre, bëk, bëk” taip pat neuþraðyta. (VDU ER 175 / 61). Namuose / danguje Dievo karvutës laukia „Lietuviø tautosakos” V tome ir „Aukðtaièiø melodijose” vaikai: „Dievo karvute, / Skrisk á dangø, / Ten tavo vaikai / Val- yra tekstø grupelë, kur Dievo karvutës praðoma maisto, buria- gyt nori” (VDU ER 606 / 41). ma, kada bus pietûs ar kurioje pusëje duonelë balta. Vaikai su- Dievo karvyte, kiða delnus prie Dievo karvytës ir dainuoja: „Karvyte, karvyte, Skrisk á dangø. baltos duonelës parneðk! Ant kieno delno karvytë uþropos, tam Ten tavo vaikeliai gerai.” (LT 9426); „Piemenys, pasidëjæ Marytæ (dievo karvytæ) Laukia prie lango. ant rankos, sako: Mariðkële, Petriðkële, / Ar dar toli pietûs? Jei Indai neplauti, vabalëlis nuskrenda toli, tai pietûs toli, jei netoli, tai ir pietûs Po stalu sukrauti (VDU ER 486 / 61). netoli” (LT 9424). Boruþei sakoma, kad jos vaikai verkia: „tavo vaikai rëk, rëk” Katriuse Mariuse, (VDU ER 606 / 5, 6, 17 ir kt.), „verkia tavo vaikeliai” (VDU Katroj ðalalaj balta duonala, ER 230 / 30) arba, kad juos „ragana pjauna” (VDU ER 606 / O katroj juoda? (AuM 66). 28, 33). Daþnai uþsimenama ir apie gaisrà: „boruþële, skrisk á Tyrimo metu panaðiø tekstø neuþfiksuota, tai gal ir neturë- dangø, tavo namelis dega” (VDU ER 606 / 78), „skrisk, skrisk, tø stebinti, nes ðiuolaikiniams vaikams maisto trûkumas nëra tavo vaikai dega” (VDU ER 606 / 81). Sunku pasakyti, kodël aktualus, kaip buvo piemenëliams senovëje. Tiesa, viename pieðiamas bûtent toks netvarkingo bûsto, nelaimës namuose kreipimesi uþsimenama, kad paèios Dievo karvutës vaikai yra vaizdas. Galbût tokiu bûdu paprasèiausiai siekiama Dievo kar- alkani: vutæ paraginti, kad ji greièiau nuskristø, nes nuskrisdama (tai Dievo karvute, skrisk á dangø bus aptarta vëliau) ji gali pranaðauti. Taèiau praðant iðprana- Ten tavo vaikai valgyt nori (VDU ER 606 / 41). ðauti ateitá, boruþei sakomi kiti tekstai. Tiek anksèiau uþraðytuose tradiciniuose, tiek tyrimo metu Gali bûti, kad tai – ankstesniø piemenëliø daineliø, kur pra- uþfiksuotuose bûrimuose á Dievo karvutæ kreipiamasi spëjant ðoma maisto, atgarsis. Beje, jis siejasi su minëtu bûrimu, kur orà ar praðant norimo oro. Neretai Dievo karvutës tiesiog klau- sakoma, kad boruþës tëvas smetonà valgo, o vaikams neduoda. siama, koks bus oras, ir laukiama jos atsakymo: „Dieva karvy- Taip pat paminëtina, kad ðiø dienø vaikø kreipiniuose á Die- te, dieva karvyte, kad bus ðilta dienyte, skrisk, kad nebus, tai vo karvutæ atsiranda naujas – laimës – praðymas: „skrisk, boru- neskrisk” (AuM 65), „Dievo karvyte, ar rytoj bus ðilta dieny- þe, man laimæ atneðk” (VDU ER 606 / 96), „man laimës at- të?” Taip sakoma kelis kartus. Jei dievo karvytë nuskrenda, neðk” (VDU ER 606 / 57). Tai tik patvirtina, kad tautosaka yra tai tikima, kad kita diena bus saulëta, jei nenuskrenda, – ûka- dinamiðka ir iðreiðkia tai, kas tuo metu aktualu. nota” (LT 9420). Tai „Aukðtaièiø melodijose” ir „Liaudies tau- Taigi pateikta analizë rodo, kad boruþë – ypatinga dangaus tosakos” V tome publikuoti bûrimai. Ðiuolaikiniuose pavyz- gyventoja. Tà patvirtina ir grieþta bausmë uþ jos nuþudymà. Nu- dþiuose iðlieka ta pati klausimo forma ir teigiamo atsakymo þudyti boruþæ – didelë nuodëmë. Dauguma respondentø atsa- iðraiðka (boruþës nuskridimas reiðkia teigiamà atsakymà): „bo- kë, kad nuþudþiusiajam atsitiks nelaimë ar já „nubaus Dievas” ruþële, motinële, ar ðiandiena lysia?” (VDU ER 606 / 93), „kar- (VDU ER 606 / 66, 69, 71 ir kt.). Taip pat nemaþa dalis teigë, toji tuos þodþius „rabuðka- babuðka, kada bus lietaus?” ar „kuri kad tas þmogus mirs (VDU ER 606 / 37, 39, 56 ir kt.). bus giedri?” ir tada vardiji dienas tas: „ðiandien, ryt ar po- Kai kurios pateiktos iðvados ar samprotavimai sutampa su ryt?” ir kartoji. Ant kurios dienos ji nuskrenda, – bus giedra minëtame V. Toporovo straipsnyje pateiktomis iðvadomis: die- ar pagada.” (VDU ER 606 / 24). viðka Dievo karvutës prigimtis ar jos giminystë su dangaus Die- Kartais Dievo karvutës praðoma tiesiogiai: „Boruþe, tegul vu. Taèiau vienai ið pagrindiniø V. Toporovo iðvadø, kad Dievo saulë ðvieèia” (VDU ER 606 / 74). karvutë – tai prasikaltusios ir baudþiamos Griausmavaldþio þmonos transformacija, turimi duomenys bent jau kol kas pri- Dievo karvyte, tarti neleidþia. Vis dëlto neigti V. Toporovo teiginius ar pritarti Skrisk á dangø, jiems dar anksti, tam reikalingi platesni tyrimai. Neðki mums debesis Ir lietø brangø (VDU ER 606 / 26). Velnio karvutë „Boruþe, boruþe, atneðk mums sausros, skrisk” (VDU ER Ðeðiasdeðimties respondentø paklausus, ar bûna ne rau- 606 / 76). Tai tyrimo metu ið miesto vaiko uþfiksuotas praðy- donø Dievo karvuèiø – boruþiø, visi, iðskyrus tris, atsakë tei- mas. Lietui lyjant kieme þaisti negalima, todël, matyt, ir praðo- giamai. Tiesa, dauguma neþinojo, kaip tokios vadinamos, ta- ma sausros. èiau nemaþa dalis vardus paminëjo. Daþniausi vardai – velnio Taigi Dievo karvutë ásivaizduojama kaip tikra dangaus gy- karvutë (VDU ER 606 / 15, 34) ir velnio boruþë (VDU ER 606 ventoja, kuri gali pasakyti, koks bus oras arba já paveikti, kad / 32, 39, 40 ir kt.). Buvo ir ádomesniø atsakymø: velnio paval- bûtø toks, kokio nori jos praðantis þmogus. dinë (VDU ER 606 / 41), velnio sûnus (VDU ER 606 / 72). Dievo karvutë taip pat gali parodyti, ið kurios pusës atva- Pastaràjá pateikæs respondentas net nupieðë keturis vabaliu- þiuos iðrinktasis: kus: raudonà su juodais taðkuèiais – boruþëlæ – Dievo dukrelæ – Matiuðka batiuðka. ir tris Velnio sûnus: geltonà vabaliukà su raudonais juodai tað- Kur lëksi, kur slëpsies?

27 MOKSLO DARBAI kuotais sparneliais, juodasparná raudonai taðkuotà ir geltons- þëlës skiriasi nuo juodø su raudonais taðkais „tuo, kad jie [t.y. parná su juodais taðkais vabaliukà. Keletas respondentø, tik- juodos boruþës] – vyrai” (VDU ER 606 / 96). riausiai dël geltonos spalvos, tokias boruþes pavadino gelton- snapëm (VDU ER 606 / 52, 66), geltonsparnëm (VDU ER 606 Iðvados / 56). Vienas respondentas bandë spëti, kad galbût tokios bo- Dievo karvutë vadinama ávairiais vardais. Pavadinimai, kil- ruþës vadinamos kraugeriais (VDU ER 606 / 57). mës aiðkinimai, lokalizavimas danguje, pas Dievà, bei didelë Velnio karvutës nuo Dievo karvuèiø skiriasi spalva (tai pa- bausmë uþ nuþudymà rodo ðio vabaliuko ryðá su dangiðkàja die- minëjo beveik visi pateikëjai, aiðkindami ðiø vabaliukø skirtu- viðkàja sfera. Surinkta ðiuolaikinë tautosakos medþiaga leidþia mus). Taèiau respondentø atsakymai apie ne raudonø boruþiø manyti, kad Dievo karvutës tëvas – Dievas. Boruþës vaizdinys iðvaizdà labai skirtingi, todël ávardyti, kokios tiksliai spalvos yra gajus liaudies meteorologijoje, vedybinëje magijoje. Tradiciniai velnio karvutës, sunku. Nemaþai respondentø atsakë, kad jos ir ðiuolaikiniai tekstai daþnai panaðûs, pavyzdþiui, panaðiai pra- geltonos su juodais taðkais (VDU ER 606 / 9, 38, 41 ir kt.). Kiti ðoma norimo oro, taèiau pasitaiko ir skirtumø: ðiuolaikiniuose teigë, kad jos juodos (VDU ER 606 / 37, 39, 42 ir kt.), labai tekstuose atsiranda laimës praðymas, kurio tradiciniuose bûri- graþios tamsiai juodos (VDU ER 606 / 73), juodos su raudonais muose nëra. taðkeliais (VDU ER 606 / 41, 53, 55 ir kt.), juodos su geltonais Velnio karvutë yra Dievo karvutës prieðingybë. Daþniau- taðkeliais (VDU ER 606 / 69, 80), morkinës (VDU ER 606 / 70) siai pasitaikantys jos vardai – velnio karvutë ir velnio boruþë. ar oranþinës (VDU ER 606 / 46, 49, 50 ir kt.), baltos (VDU ER Velnio karvutë siejama su velniu, blogiu, nuodëme, skaièiumi 606 / 62), þalios (VDU ER 606 / 77, 78), þalios su geltonais tað- trylika. Taip pat teigiama, kad ji vyresnë uþ Dievo karvutæ. keliais (VDU ER 606 / 64), geltonos su juodais ir baltais taðke- liais (VDU ER 606 / 68), net su juodais kvadratëliais ir baltais SUTRUMPINIMAI: kvadratëliais (VDU ER 606 / 40). Taigi ið tokios ávairovës sun- AuM – Aukðtaièiø melodijos / Parengë L. Burkðtaitienë, D. Kriðtopaitë. – ku tiksliai pasakyti, kaip velnio boruþë atrodo. Vilnius, 1990. Dar vienas paminëtas velnio karvutës bruoþas – kitoks tað- DzM – Dzûkø melodijos / Sudarë ir parengë G. Èetkauskaitë. – Vilnius, 1981. kuèiø skaièius ant nugarëlës. Dalis respondentø nurodë, kad ji LT – Lietuviø tautosaka, V tomas / Medþiagà paruoðë K. Grigas. – Vilnius, 1968. turi daugiau taðkuèiø negu Dievo karvutë (VDU ER 606 / 15, VDU ER – Vytauto Didþiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros 39, 40 ir kt.), o kita dalis, kad – maþiau (VDU ER 606 / 9, 69, 80 rankraðtynas. ir kt.). Ádomios abiejø atsakymø motyvacijos. NUORODOS: Vienas respondentas paraðë, kad „tie taðkuèiai yra metai. Geltona turi daugiau, nes Velniui daugiau metø [nei Dievui]” 1. Toporovas V. N. Baltø mitologijos ir ritualo tyrinëjimai. –Vilnius, 2000. – P. 127–148. (VDU ER 606 / 15). Dar vienas respondentas paprasèiausiai 2. Mitologijos enciklopedija. – T. 1. – Vilnius, 1997. – P. 71–72. paminëjo, kad velnio karvutës vyresnës uþ Dievo (VDU ER 3. Ðio tyrimo medþiaga saugoma Vytauto Didþiojo universiteto Etnologijos 606 / 47). Ðie teiginiai gana netikëti, taèiau prisiminkime vienà rankraðtyne, rinkinio numeris 606. M. Slanèiausko uþraðytà sakmæ apie Dievà ir Liuciø.5 Sakmës 4. Vytauto Didþiojo universiteto Etnologijos rankraðtyne surinkta medþiaga apie Dievo karvutæ yra uþraðyta pastaraisiais metais, todël ðie tekstai, kaip pradþioje pasakojama: ir uþraðytieji tyrimo metu, bus ávardijami ðiuolaikinio folkloro terminu. Kità kartà ponasdievs vaikðèiojæs su Liucium. Jiedu buvæ 5. Ðiaurës Lietuvos sakmës ir anekdotai. Surinko M. Slanèiauskas. – Vilnius, tikri broliai. Liucius buvæs didesnis, o ponasdievs maþesnis. Ta- 1967. – P. 242. da ponasdievs ir praaugæs Liuciø viena nakèia – par maþàjá pirð- telá didesnis. Mat, Liucius já vedþiojæs, auginæs. The interpretation of the ladybug: Sakmëje taip pat sakoma, kad Velnias vyresnis uþ Dievà. the cow of God and the cow of the Devil Taigi ir tradicinëje, ir ðiø laikø tautosakoje aptinkame stebëti- nø sutapimø. Jurgita MACIJAUSKAITË Kitas respondentas paaiðkino, kad „velnio pavaldinës” turi The article discusses the image of the divine cow in tradi- daug daugiau taðkeliø, nes jos ne Dievo karvutës, o tie taðkeliai tional Lithuanian folklore and also the existing images of the rodo, „kiek jos nuodëmiø padarë” (VDU ER 606 / 41). cow of God and that of the devil in contemporary folklore of Kai kas nurodë ir tikslø taðkeliø ant velnio karvutës spar- children. Considering comparative and interpretative ap- neliø skaièiø. Paminëtinas skaièius – trylika (VDU ER 606 / 76, proaches the findings of the year 2001 and 2002 of the author- 79, 86). Ðis skaièius dar vadinamas „velnio tuzinu”, todël ne- ess herself as well as the already published traditional data have been analyzed. nuostabu, kad respondentai minëjo bûtent já. The cow of God and the cow of the devil stand in opposi- Atsakiusieji, kad velnio karvutës taðkuèiø turi maþiau, tie- tion. The names of the heavenly ladybug, the explanations on siog teigë, kad jos maþesnës (VDU ER 606 / 9, 69). Tiesa, vie- its origin, its localization in heavens, at the dwelling place of nas respondentas paaiðkino kitaip: „Todël, kad jos yra velnio, God and heavy punishment for its murder indicate its close jos gyvena trumpai.” (VDU ER 606 / 80). O taðkuèiai reiðkia relationship with celestial – divine sphere. The collected up– metus. Tà sutartinai teigia beveik visi pateikëjai. to–date folklore material allows to make an assumption that Dar vienas iðskirtinis velnio karvutës bruoþas – kad ji bloga God is the father of the divine cow. The image of the ladybug (VDU ER 606 / 32, 34, 66 ir kt.). Raudonos – gërio simbolis, o is also used in meteorology and in the marital magic. The cow geltonos – blogio simbolis, – teigia vienas respondentas (VDU of the devil, which is in contrast to the divine ladybug, is re- ER 606 / 86). Jos neða nelaimæ (VDU ER 606 / 80), yra piktos lated to the devil, the evil, the sin and the figure 13. (VDU ER 606 / 79, 93), kanda (VDU ER 606 / 79) ir meilës jai nëra pas vaikus (VDU ER 606 / 9). Taigi poþiûris á velnio karvu- Vytauto Didþiojo universitetas, Donelaièio 52, LT-3000 Kaunas, tæ yra neigiamas, prieðingas nei á Dievo karvutæ. el. p. [email protected] Pabaigai paminësiu dar vienà originalø áraðà: juodos boru- Gauta 2003 07 09, áteikta spaudai 2004 02 24

28 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2004/1 (94)

Trejos kupiðkënø vestuvës

Auðra ZABIELIENË

Straipsnio objektas – tarpukario (1932–1940 m), sovieti- lauskienei galvà tuo nuometu. Tà dienà… prieð veidrodá vi- nio (1966–1990 m.) ir dabartinio laikotarpio (2000 m.) „Ku- sos prisiminë nuometà uþsiriðt. Daug èia buvo juoko, kada piðkënø vestuviø” variantai. Tikslas: naujai apþvelgti ir tarpu- viena kita pamirðusi nuometo kilpà uþsiriðdavo prie kito ðo- savyje palyginti ðiuos tris „Kupiðkënø vestuviø” pastatymus. no… Visi suprato, kad daug dar þino ir daug turi parëdniø, Per juos atskleisti lokalinës kultûros tradicijø tæstinumà ir rai- ir gali parodyti visuomenei ir jaunimui senovines apeigas, dos postûmius. Kultûros reiðkiniø pokyèiams ir paralelizmams pabaigtuves, bièkopá ir kt.” (M. Glemþaitë).3 laike nustatyti naudojamas lyginamasis metodas. Straipsnyje Kupiðkio apylinkëse XIX a. paskutiniaisiais deðimtme- remtasi Vilniaus universiteto rankraðtyno, Kupiðkio muziejaus èiais moterys dar teberyðëjo nuometais. Nuometø dëvëji- archyvo bei lauko tyrimø medþiaga. Iðvados: lokalinës kultû- mas iðtekëjusioms moterims buvo privalomas.4 XX a. pir- ros tradicijø tæstinumui yra iðkilusi grësmë, jaunimo vertybiø maisiais deðimtmeèiais nuometus pradëta keisti skarelëmis, sistema yra pavojingai atitrûkusi nuo fundamentaliøjø verty- pradþioje dar su èipkais, o vëliau ir be jø. Tuo metu Lietu- biø, todël reikia puoselëti ir saugoti unikalø etninës kultûros vos katalikiø moterø draugijai Kupiðkyje vadovavo Emilija paminklà – „Kupiðkënø vestuves”. Jonuðienë, palaikiusi Onos Glemþienës (etnografiø Stefa- nijos, Mikalinos ir Elvyros Glemþaièiø motina) ir Juzës Mi- Þmonija kultûros vertybes kaupia tûkstantmeèiais. Tra- kalauskienës nuometø neðiojimo tradicijà. Aktyvesnës mo- diciniø vertybiø sistemos kuria vidiná kiekvienos etninës kul- terys iðkilmingomis progomis vël pradëjo puoðtis nuome- tûros pamatà. „Etninës vertybës tarsi sutelkia dvasinæ gráþ- tais. Susikûrë „Senovës mylëtojø bûrelis”, ir 1931 m. vasarà tamojo ryðio energijà, susiejanèià atskiro þmogaus sàmonæ geguþinëje nuometuotos moterys padainavo sutartines: „Ta- su ilgaamþe kultûrinës kûrybos tradicija”.1 Lietuviø tauta vai, rugiai byra”, „Siunta mani, èiûta”, „Aisma, sësios, dau- ðiuo metu susiduria su pasauliniais globalizacijos procesais. no” „Sorbinta, sorbinta”. 1932 m. vasarà draugijai beruo- Senomis kultûros idëjomis pagrástas socialinës, dvasinës ir ðiant geguþinæ E. Jonuðienë bei valdybos sekretorë Elzbie- materialinës kultûros realijas naujos veiklos sàlygos neat- ta Varatinskienë nutarë paávairinti programà, – parodyti se- paþástamai modifikavo ar transformavo.2 Taèiau griûvant novinius vestuviø paproèius. Vaidmenims þodþius surinko bendraþmogiðkøjø vertybiø sampratai (ypaè tarp jaunimo), patys jø atlikëjai, uþraðë tai, kà labai gerai atsiminë ið vestu- vyraujant vartotojiðkiems, piniginiams – merkantiliniams ry- viniø apeigø, matytø ir girdëtø jaunystëje.5 Ona Matulio- ðiams, vis dëlto esama laiko ir politiniø sistemø iðbandytø, neákainojamà vertæ turinèiø iðsaugotø lietuviðkø senøjø tra- dicijø perlø. Vienas jø yra daug kartø ap- raðytos, analizuotos ir vertintos „Kupið- kënø vestuvës”. Tai etnografinis spektak- lis, kuriame vaizduojamos Kupiðkio kraðto senovinës vestuvës su dainomis, oracijomis ir ðokiais.

Pirmasis „Kupiðkënø vestuviø” spektaklis 1922 m. vasarà Kupiðkio valsèiuje, Pyragiø kaime, didelë dainø mylëtoja Ona Simonavièiûtë – Glemþienë su duk- ra Stefanija organizuodavo moterø su- sibûrimus. Susirinkusios jos dainuoda- vo jaunø dienø dainas, paðokdavo. Vie- nà kartà „…jos prisiminë nuometuotas svoèias, jaunamartes. Tada Glemþienë nutraukë nuo stalo staltiesæ dvipalæ, tuoj jà iðardë, galus susiuvo ir apriðo Mika- „Kupiðkënø vestuviø” vestuvininkai. 1934 m.

29 MOKSLO DARBAI

vaidinimo dar vestuvës buvo suvaidin- tos parapijos salëje ir Apðegos salëje. Þmoniø buvo pilna. Dalis buvo tokiø, kurie juokësi ið vaidintojø ir siûlë nebe- durniuoti. Taèiau daugumai vaidinimas labai patiko. Tad buvo átraukiami nauji atlikëjai, pleèiamas scenarijus. E. Jonu- ðienë prisimena: „Buvo atvaþiavæ ið Kau- no vyras ir moteris (pavardës pamirðtos) tø vestuviø filmuoti. Filmavimas vyko Berþytëje, Povilo Kriukos kieme. Uþ fil- mavimà minëtieji asmenys draugijai pa- aukojo 50 litø, uþ kuriuos buvo nutarta pastatyti kryþiø gale miesto (dabar jis perkeltas prie baþnyèios)”.7 1934 m. va- sarà Kaune buvo ðaukiamas Katalikø kongresas. Jo organizatoriai, ið Lietuvos katalikiø moterø draugijos suþinojæ apie Senovës kupiðkënø vestuviø vestuvininkai. Apie 1934 m. „Kupiðkënø vestuves”, pakvietë visus „Kupiðkënø vestuvës”. 1975 m. vaidinimo dalyvius á Kaunà. Prieð va- þiuojant á Kupiðká atvyko operos solistë Adelë Galaunienë paþiûrëti vaidinimo ir nurodyti trûkumø. Gráþusi á Kaunà, ji paraðë laiðkà. Èia pateikiama ðio ádo- maus dokumento iðtrauka:8 „Mano mieli artistai! Dël pasisekimo mûsø – jûsø, geriau tariant, vaidinimo, reikalinga bûtinai ið- pildyti ðiuos mano pastebëtus repetici- joj trûkumus. Tujø trûkumø yra daugiau, bet jø per vienà tik bandymà sunku man prisimint. Taigi ðtai kas pageidautina. 1. Bûtinai þinoti þodþius atmintinai. 2. Þinoti eilæ, kas po ko kalbama. 3. Jeigu vienas artistas savo rolæ kal- ba, kitiems jokiu bûdu nepradëti kalbë- ti anksèiau. 4. Artistui kalbant savo rolæ, visi tu- ri tylëti. 5. Visiems tarti þodþius balsiai ir aiðkiai, neskubant.” nienë–Slavinskienë prisimena: „Vienà sekmadiená susirin- 1934 m. birþelio mënesá spektaklis buvo suvaidintas kome ir pradëjome repetuoti, kaip iðmanëme. Repetuoti Kaune ir transliuojamas per Kauno radijà. Nuo 1935 m. rinkdavomës á parapijos salæ. … Po keliø sëkmingø repeti- draugijai vadovavo J. Ðyvienë, vestuvës buvo vaidinamos cijø liepos mënesá pirmà kartà suvaidinome vestuves Pyra- toliau. Paskutiná kartà pirmojo sambûrio „Kupiðkënø ves- giø Berþytëje, netoli eþero”.6 Taip 1932 m., per geguþinæ, ir tuvës” buvo suvaidintos 1940 m. vasario 4 d. Kupiðkio ka- gimë pirmosios „Kupiðkënø vestuvës”. Kad jos iðvystø die- reiviniø salëje. Ona Matulionienë–Slavinskienë prisime- nos ðviesà, labai daug pasidarbavo Anelë Gudelienë. Ji pa- na: „Vaidinome retai, bet mes dþiaugëmës, kad þmonës kvietë ið Kuosënø kaimo Antanà Jokantà Tëvu, Antanà tais vaidinimais domisi, dëkoja mums, vaiðina”. Barzdþiukà ið Virbaliðkiø Pirðliu, Petrà Vëtà ið Kupiðkio Jau- nikiu. Ið Smilgiø kaimo dainininkiø Onos Maþeikienës ir Antrosios „Kupiðkënø vestuvës” Anelës Pakarklienës buvo uþraðytos tos raudos ir dainos, Per sumaiðties ir karo metus visa sunyko, taèiau þmo- kuriø pati A. Gudelienë nemokëjo. Po pasisekusio pirmojo nëse iðliko gyvi prisiminimai. Vël sutelkti vyresnio amþiaus

30 Auðra ZABIELIENË. TREJOS KUPIÐKËNØ VESTUVËS

þmones á netradiciná meno kolektyvà paskatino mokyto- rys, dar kariamas pirðlys, geldoje veþama svoèia” (pasakoja jos Onos Paulauskienës ir Povilo Zulono pirmosios þmo- Alma Pustovaitienë).13 nos Petronëlës Zulonienës entuziazmas. Varomoji jëga Dviejø ankstesniø senoviniø „Kupiðkënø vestuviø” tra- taip pat buvo Ðimoniø kultûros namuose veiklà pradëjæs dicijos tæsiamos. Savita jø tàsa – 1995 m. Kupiðkio kultûros ir jau iðgarsëjæs etnografinis ansamblis. Ðimonieèiams va- centre susikûræs etnografinis ansamblis „Kupkëmis”, kuriam dovavo mokytojas Vladas Zinkevièius. Ona ir Petronëlë vadovauja Alma Pustovaitienë. Ðio ansamblio parengta ves- pradëjo rinkti medþiagà, raðyti scenarijø. Keliø veikliø tuviø programa gerokai skiriasi nuo ankstesniøjø vestuviø þmoniø dëka 1966 m. rugsëjo 10 d. gimë antrosios „Ku- variantø. Rodomi ilgøjø vestuviø, trukdavusiø beveik savai- piðkënø vestuvës”, iðgarsinusios Kupiðká ne tik Lietuvo- tæ, paproèiai jaunojo pusëje. Ðiame spektaklyje vaizduoja- je, bet ir pasaulyje. Apie ðias vestuves paraðyta knyga,9 mi dar senesni (XVIII a. antroji pusë) laikai nei pirmose áraðyta plokðtelë, audiokasetë, 1970–1971 metais Lietu- dvejose „Kupiðkënø vestuvëse”. „Vesëlios anoj ðaly” – bû- vos televizijos sukurtas pilnametraþis filmas. Jo moksli- tent taip vadinasi jau treèiasis vestuviø pastatymas. Jo prem- ne konsultante buvo pakviesta etnologë Angelë Vyðniaus- jera ávyko 2000 m. balandþio 30 d., per Atvelyká.14 „Anoj kaitë. „Drásèiau tvirtinti, kad tai istorinës reikðmës, kla- ðaly” (jaunojo pusëje) ávyksta esminis vestuviø lûþis – galu- sikinis mûsø tradiciniø vestuviø paproèiø ir apeigø pa- tinai atsisakoma senosios bûties. Jaunoji áeina á naujà ben- vaizdavimas jau ne scenoje, o natûralioje senojo Lietu- druomenæ, ásiteikia naujos ðeimos dievams – globëjams, þo- vos kaimo aplinkoje”.10 „Senovinës kupiðkënø vestuvës, dþiais ir dovanomis uþsitikrina jø malonæ. Ritualinis jauno- – raðoma Kupiðkio kultûros namø ðio vaidinimo trisde- sios virsmas vyksta lëtai, þingsnis po þingsnio ji ávaldo nau- ðimtmeèio proga iðleistos kasetës ávade, – tris deðimtme- jàjà gyvenimo erdvæ (atvykimas naktá, áëjimas pro vartus, èius keliavo Lietuvos miestø ir miesteliø, universitetø ir guldytuvës, pirmaryèiai, apeigos prie ðulinio, naujø namø institutø scenomis, buvo suvaidintos arti 700 kartø, kas- kart susilaukdamos vis tokio pat þiûrovø dëmesio, kaip ir pirmieji vaidinimai… Iðkeliavusius anapilin pakeisdavo nauji þmonës. Tai didþiulis lietuviø etninës kultûros, ypaè sovietiniu laikotarpiu, pasiekimas.” Antrosios „Kupiðkë- nø vestuvës” gerokai iðjudino etnografiniø ansambliø kû- rimàsi ir veiklà visoje Lietuvoje. Atskiri vestuviø elementai visà laikà buvo tobulinami. Po spektakliø á uþkulisius ateidavo þmonës, norintys pa- aiðkinti, kas buvo bûtent taip, kà reikia pakeisti.11 Statant vaidinimà nebuvo naudojamasi Balio Buraèo straipsniais.12 Juos atrado, kai jau kelis kartus buvo pasirodyta, ir kaip nudþiugo „Kupiðkënø vestuviø” kûrëjai, savàsias vestuves lygindami su uþraðytomis ir nerasdami beveik jokiø nukry- pimø. Pavojø bûta daug. Net ir geriausiai parengtas liau- dies vaidinimas daþnai neiðvengia padailinimø, perkrovi- mo efektingomis dainomis ar ðokiais – teatraliðkumo, pa- sikartojimø. Spektaklio sëkmës prieþastys buvo kelios: pir- ma, kolektyve dalyvavo asmenys, kuriems vaizduojama bui- tis ir vestuvinës apeigos buvo paèiø praeities dalis; antra, þmogø visada jaudina pagrindiniai gyvenimo klausimai, o vestuvës ir yra vienas ið jø. Juk jos pakeièia áprastas gyve- nimo sàlygas, kuriama nauja ðeima, atsiranda naujos pa- reigos; treèia, etnografinis autentiðkumas. Vyresnioji kar- ta dar labai gerai prisiminë spektaklyje rodytà laikmetá, todël senutës eidavo pasiþiûrëti „savo vestuviø”, ir anûkë- lius vesdavosi, kad jiems parodytø.

Treèiasis „Kupiðkënø vestuviø” variantas „Kupiðkyje ir dabar vestuvininkø laukia bromai ir so- das, tëvai su duona ir druska pasitinka jaunuosius. Antrà dienà jaunoji dalina dovanas tëvams ir giminëms, jai átei- kiami ðeimininkavimo árankiai, ant krosnies sodinama mo- tina, ið po suolo ar kelmo traukiamas jaunesnis ðeimos na- V. Baltrûnienë, sodø pynëja. 1975 m.

31 MOKSLO DARBAI

apie jø vaizduojamas vestuves nëra gir- dëjæ nei ið savo tëvø, nei seneliø, o tik skaitæ (arba ne) minëtø autoriø apraðus. Tai yra pagrindinis skirtumas tarp pir- møjø dviejø ir treèiojo vestuviø pastaty- mø. Tø skirtumø esama ir daugiau: ski- riasi treèiajame spektaklyje vaizduoja- mas laikas (ðimtu metø anksèiau), pa- goniðkosios pasaulëþiûros ir krikðèionið- kø paproèiø sintezë vestuviø apeigose. Ikikrikðèioniðkais tikëjimais bandoma sukurti etninës religijos susigràþinimo regimybæ.18 Etniniø tradicijø perimamu- mo ir perdavimo bei pritaikymo ðiandie- ninëje kultûroje problema yra labai opi ir bûtent treèiasis kupiðkënø vestuviø spektaklis rodo, kad norint galima rasti bûdø, kaip kûrybiðkai atkurti scenoje se- nàsias lietuviø tradicijas. „Vesëlios anoj ðaly”. 2002 m. 2003 m. birþelio 15–19 dienomis te- ko dalyvauti Kupiðkio muziejaus orga- nizuotoje etnologinëje ekspedicijoje. Jos metu mano sudarytoje anketoje et- niniø tradicijø perimamumo ir perda- vimo problemai analizuoti treèiøjø ves- tuviø spektaklio dalyviams buvo pateik- ti tokie klausimai: „Ar Jûsø seneliai, të- vai dainuodavo, grodavo? Kokiu instru- mentu? Ar skatino Jus muzikuoti kar- tu?” Á ðá klausimà teigiamai atsakë be- veik 90 proc. respondentø. Á klausimà „Ar Jûsø vaikai dainuoja, groja liaudið- kos muzikos ansambliuose?” teigiamai atsakë 17,6 proc. respondentø. Taip pat 17,6 proc. respondentø á ðá klausimà at- sakë neigiamai, 47,1 proc. responden- tø nurodë, kad jø vaikai ðiuo metu lan- ko arba yra jau baigæ muzikos mokyk- las. Ið pateiktø skaièiø matyti, kad Lie- slenksèio pagarbinimas).15 Ðiose vestuvëse vyrauja senosios tuvos jaunimas yra nepraradæs noro muzikuoti, taèiau á baltiðkosios pagoniðkosios pasaulëþiûros elementai. Apei- liaudiðkos muzikos kolektyvus ateina maþuma muzikaliø gose naudojama ugnis, vanduo, juntamas piktøjø dvasiø ir vaikø. Tëvai per maþai arba ir visai neskiria dëmesio et- mirusiøjø pasaulio priartëjimas (jaunosios kelionë nakèia nokultûriniø tradicijø perdavimui savo vaikams. Taip pat apsigaubus balta drobule).16 mokyklose dar maþai populiarinama etnokultûra. Kultû- Pirmosios ir antrosios kupiðkënø vestuvës buvo sukur- rinës ir politinës organizacijos, organizuodamos laisvalai- tos visø pirma paèiø jø dalyviø atsiminimø pagrindu, tik vë- ká, turëtø padëti formuoti jaunimo etniná identitetà. „Ðian- liau buvo truputá pakoreguotos, atsiþvelgiant á Balio Bura- dieninë jaunimo vertybiø sistema yra átempta ir tuo pavo- èo, Mikalinos Glemþaitës17 kupiðkënø vestuviø apraðymus. jinga, nes nei tëvø, nei seneliø vertybinëje sàmonëje nëra Ðiø vestuviø dalyviai buvo vaizduojamø vestuviø dalyviais ir tokio gilaus atotrûkio tarp fundamentaliø vertybiø ir to- gyvenime, ir scenoje. Treèiosioms vestuvëms scenarijø, rem- kio gilaus jø suprieðinimo”.19 damasi Balio Buraèo, Motiejaus Valanèiaus surinkta etno- grafine medþiaga, paraðë Vanda Balsienë. Vestuvines dai- Iðvados nas, kai kuriuos þaidimus, instrumentinæ muzikà Kupiðkio Tarpukario ir sovietmeèio „Kupiðkënø vestuviø” spek- apylinkëse uþraðë „Kupkëmio” vadovë. Ansamblio nariai takliø gyvavimo tradicija lyg ir iðsaugota, taèiau ji jau gero-

32 Auðra ZABIELIENË. TREJOS KUPIÐKËNØ VESTUVËS kai kitokia. Pirmosiose dvejose vestuvëse viskas aiðku – jø by sitting down and writing words that came to their heads dalyviø tëvø ir seneliø papasakotas vestuviø veiksmas (toks, as memories of ancient wedding customs seen or heard in koks jis gyvavo XIX a. antrojoje pusëje) perkeltas á scenà. their years of youth. The play remained on stage until 1940. It was on 4 February 1940 that in the hall of soldiers in the Treèiosiose vestuvëse senieji vestuviø paproèiai taip pat at- township of Kupiðkis the Kupiðkënai Wedding of the first kuriami scenoje, taèiau kas ið jø dalyviø (bent jau ið tëvø ar cast appeared on stage for the last time. seneliø pasakojimø) atmena vaizduojamus laikus? Laiko ir 26 years later due to the teacher O. Paulauskienë and P. paproèiø lygiagretë, lydëjusi pirmuosius du vestuviø pasta- Zulonienë’s intention elderly people were rallied and a non– tymus ir bûtent tuo garantavusi jø sëkmæ scenoje, buvo su- traditional artistic group was set up. 10 September 1966 is ardyta. Ar tai pasiteisins, parodys laikas. the date of the birth of the second Kupiðkënai wedding that made the township of Kupiðkis famous not only in Lithua- Vis dëlto reikia dþiaugtis, kad treèiàsias kupiðkënø ves- nia but also all over the world. It was performed nearly 700 tuves turime, nes lokalinës kultûros tradicijø tæstinumui yra times. The first (in 1932) and the second (in 1966) weddings iðkilusi grësmë. „Kupkëmio” folkloro ansamblis yra pripa- were performed on the basis of the memories of the partici- þintas geriausiu Kupiðkio rajone, pelnæs nemaþai apdova- pants themselves, later they were revised according to the nojimø, taèiau svarbiausia, kad tæsiamos vietinës dainavi- descriptions of the Kupiðkënai wedding by B. Buraèas and mo, ðokio, vaidinimo tradicijos. M. Glemþaitë. The acting of these „wedding men and women” on stage closely resembled their actual life. On the basis of the collected ethnographic material by B. Buraèas NUORODOS: and M. Valanèius the script for the third wedding was writ- 1. Kuzmickas B., Astra L. Ðiuolaikinë lietuviø tautinë savimonë. – ten by V. Balsienë. Wedding songs, diverse games and pieces Vilnius. 1996. – P. 123. of instrumental music were recorded in the outskirts of 2. Merkienë I. R. Velykiniai pavasario þenklai (Baltijos regiono Kupiðkis by the leader of the Kupkëmis. The members of kultûra XX amþiuje) // Etninë kultûra ir tapatumo iðraiðka: Et- the ensemble had never heard either from their parents or niniai tyrinëjimai Lietuvoje 1992, 1993, 1995 metais. – Vilnius, grandparents about the wedding they were going to depict; 1999. – P. 187. they merely had done (or had not done) little reading of the 3. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraðèiø skyriaus S. M. E. abovementioned authors’ descriptions. And this was the ba- Glemþaièiø fondas. Byla Nr. F95 – 79. P. 3. sic distinction between two previous productions and the 4. Baltuðis J., Zulonas P. Pasakoja kupiðkënai. – Vilnius: Vaga, 1980. third production of the weddings. More distinctions could – P. 78. be found: the time depicted in the play is different (a hun- 5. Ibid. P. 78. dred years later), there is a synthesis between pagan world 6. Ibid. P. 164–166. outlook and Christian customs in the rites of the wedding. 7. Ið E. Jonuðienës prisiminimø. Kupiðkio muziejaus archyvas. Byla The living tradition of the Kupiðkënai wedding is likely to Nr. 169. have been preserved in the play, yet it has become different 8. Baltuðis J., Zulonas P. Pasakoja kupiðkënai. – Vilnius, 1980. – P. 79. recently. Clarity in two previous weddings is evident – the 9. Vyðniauskaitë A. Vestuvës, iðgarsinusios kupiðkënus // Ðiaurës Atë- nai. – 1996–10–19, Nr.40 (334), p.9. scenes were true, they were a real life of the second half of th 11. Kupiðkio muziejaus archyvas. Byla Nr.166. the 19 century transferred onto the stage and were acted 12. Buraèas B. Kupiðkënø vestuvës // Tautosakos darbai. – 1935, T. I, according to the live narratives of the participants’ parents p. 195–278; and grandparents. Wedding customs of the third wedding 13. LII. Etnologijos skyrius. Byla Nr. 2244. L. 5. Respondentë Alma have been also recreated. Hence the question has been Pustovaitienë. raised as to whether any parent or grandparent (let alone 14. Aleknienë B. „Kupkiemio” spektaklis þiûrovø nenuvylë // Kupið- the participants themselves) of these actors recall the times kënø mintys. – 2000–05–02. depicted. The parallel of the time–span and the customs on 15. Ramaðauskienë A. „Vesëlios anoj ðaly” // Kupiðkio þinios. – 2000– which two previous stagings of the „weddings” was held and 04–29. by which their success was quaranteed has been damaged. 16. Urbonienë E. Kelionë „anon ðalin” – ádomi // Panevëþio rytas. – Whether that will bring a success the future will show. Yet 2000–05–03. we must feel happy about the fact that the third wedding is 17. Glemþaitë M. Kupiðkënø vestuvininkai. – Kaunas, 1936. – P. 36. still alive. Songs of Kupiðkis region are being sung, and they 18. Merkienë I. R. Etninë kultûra pilietinëje visuomenëje // Etninës are not taken from song books but they are those collected kultûros paveldas ir dabarties kultûra. – Vilnius, 1999. – P. 11. by the leader of the ensemble. The members of the ensem- 19. Kuzmickas B., Astra L. Ðiuolaikinë lietuviø tautinë savimonë. – ble are young people who tend to foster old traditions. The Vilnius, 1996. – P. 123. Kupkëmis ensemble is the best in the region and the one that has received quite a few rewards for its performances Three weddings and… and the most important thing actually lies in the fact that the traditions of the singing, the dancing and the acting have Auðra ZABIELIENË survived up to this day. It was in 1932 that the Kupiðkënai Wedding was staged for the first time in Lithuania during the outing in the town- Lietuvos istorijos institutas, Kraþiø 5, 2001 Vilnius, ship of Pagiriai. The initiative to organize it came from the el. p. [email protected] enthusiasm of E. Jonuðienë, E. Varatinskienë, A. Gudelienë. Gauta 2003 07 17, The actors themselves selected the texts for their personages áteikta spaudai 2004 02 24

33 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2004/1 (94)

Dainø ðvenèiø Ðokiø diena. Statistinë analizë

Giedrë BARKAUSKAITË

2003 m. birþelio 30 – liepos 6 dienomis Vilniuje vyko dentai dalyvavo (ar ðiuo metu dalyvauja) kitokiuose, ne- Pasaulio lietuviø dainø ðventë. Straipsnyje aptariama vie- susijusiuose su tautiniais ðokiais, kolektyvuose. Teigia- na ið dainø ðvenèiø sudedamøjø daliø – Ðokiø diena. mai atsakë 98 respondentai, likusieji 110 – neigiamai. Ið Trims respondentø grupëms sudarius atskiras anketas, tø 98 respondentø, uþsiimanèiø kitokia mëgëjø meno nuo 2002 m. apklausta 635 þmonës. Darbo tikslas – res- veikla, dauguma lankë ar lanko ir tautiniø ðokiø kolek- pondentø, maèiusiø Dainø ðvenèiø Ðokiø dienos koncer- tyvus. Taigi þmonës, susipaþinæ su mëgëjø meno veikla, tus, atsakymø statistinë analizë. Metodai – lyginamasis, mielai dalyvauja (ar dalyvavo) skirtinguose jos þanruo- analizës, apibendrinimo. Iðvados – praëjusio amþiaus pra- se. Dauguma ðiø respondentø su mëgëjø meno veikla dþioje atsiradusios Dainø ðventës iðlieka aktualios, jos – susipaþino mokydamiesi vidurinëje mokykloje, lankyda- neatsiejama mûsø tautos kultûros dalis. Respondentø mi ávairius papildomojo ugdymo bûrelius: chorà, dra- daugumos nuomone, Dainø ðventës yra reikalingos, no- mos ar teatro, muzikos, pramoginiø ðokiø, baleto, dai- riai lankomos, jø koncertø negalime vadinti tarybinio lai- lës bûrelius, folkloro ansamblius. kotarpio kultûrine atgyvena. Aiðkinomës, kurie Dainø ðvenèiø koncertai þiûrovams patinka labiausiai. Matome, kad mëgstamiausi – Ðokiø Ávadas dienos ir Dainø dienos koncertai. Taigi Dainø ðventës þiû- rovams asocijuojasi pirmiausia su Dainø ir Ðokiø dieno- Pasitelkæ sociologinæ apklausà, aiðkinomës Dainø mis. Kai kurie respondentai paþymëjo ne vienà, o kelis ðvenèiø bûtinumà, svarbà mûsø tautai. Buvo apklausti 635 mëgstamus renginius. respondentai. Dauguma anketas pildë 2003 metø liepos mënesá – Dainø ðventës iðvakarëse. Respondentai atsaki- 1 grafikas. Mëgstamiausi dainø ðvenèiø koncertai nëjo á pateiktus klausimus, kuriais aiðkinomës, ar reika- (þiûrovø vertinimu). lingos ðios ðventës, ar dabartinës skiriasi nuo tarybinio laikotarpio ðvenèiø, kokie Dainø ðvenèiø koncertai þiû- rovams patinka labiausiai ir kt. Apklausiamieji pateikë pasiûlymø bei pageidavimø Dainø ðvenèiø organizato- riams. Apklaustos trys respondentø grupës – ðokëjai (ðo- kantys Ðokiø dienos koncertuose), vadovai (vadovaujan- tys tautiniø ðokiø kolektyvams, dalyvaujantiems Dainø ðventëse) bei þiûrovai (matæ Dainø ðvenèiø Ðokiø dienos koncertus). Pagrindinis kriterijus atsirenkant responden- tus – þmonës turëjo bûti matæ daugiau nei vienà Ðokiø dienos koncertà arba jame dalyvavæ. Á klausimà, ar reikalingos Dainø ðventës, teigiamai at- Þiûrovø apklausos statistinë analizë sakë 190 apklaustøjø, neigiamai – 6, likusieji 12 neturëjo nuomonës. Á klausimà, kodël reikalingos tokios ðventës, Þiûrovø nuomonë, jø iðsakytos mintys apie Ðokiø die- þiûrovai atsakë labai ávairiai, taèiau dauguma teigë, kad nos koncertus turëtø bûti ypaè svarbios ir vertingos ðven- tokios ðventës suburia þmones, vienija tautà, iðeiviams ne- èiø organizatoriams. Apklausti 208 þiûrovai. Responden- leidþia nutautëti. Labai svarbi yra ir ðventës dvasia bei tai – gimæ 1928 m. – 1991 m. Beveik visi – matæ ne vienà pasididþiavimo jausmas: mes – lietuviai! Dainø ðvenèiø Ðokiø dienos koncertà (tai buvo viena ið sàlygø, atsiren- organizavimas esà – graþi tradicija, dominanti sveèius ið kant apklausiamuosius). Pusë jø (104) patys yra ðokæ tau- kitø ðaliø, paliekanti neiðdildomà áspûdá. Kadangi tokià tiniø ðokiø kolektyvuose. Siekëme iðsiaiðkinti, ar respon- tradicijà turime ne tik mes, privalome nenusileisti, orga-

34 Giedrë BARKAUSKAITË. DAINØ ÐVENÈIØ ÐOKIØ DIENA. STATISTINË ANALIZË nizuoti puikias ðventes, kad kaimynai mums pavydëtø. gë tokius skirtumus: pakito ðvenèiø reþisûra, ðokiø re- Dainø ðventës – ne tik malonumas þiûrovams, bet ir ma- pertuaras. Dalyviø bûdavæ gausiau tarybinio laikotarpio loni veikla, pramoga dalyviams. Tai tarsi kolektyvø áverti- Dainø ðventëse. Ðokëjai „anais laikais” ðokdavæ vieno- nimas, nes dalyvavimas Dainø ðventëse – kiekvieno ko- dais tautiniais kostiumais, o „ðiais laikais” modernëja lektyvo pasididþiavimas bei garbë. Tokios ðventës, pasak dauguma ðokiø; dþiugina, kad á ðventes gali ásijungti ið- respondentø, neleidþia tautai iðnykti. eivijos tautiniø ðokiø kolektyvai, taèiau prastëja dalyviø Negalëjusieji vienareikðmiðkai atsakyti, ar tokios ðven- gyvenimo sàlygos. tës yra reikalingos, savo atsakymà argumentavo tuo, kad Á klausimà, kuri ðventë labiausiai pavykusi, áspûdin- valstybë negali skirti pakankamai pinigø ðventei rengti, giausia, þiûrovai atsakë, kad dvi paskutiniosios (1998 ir uþtikrinti dalyviams geras gyvenimo sàlygas. Pasak ap- 2003 metø): galbût todël, kad jas geriausiai prisiminë, ta- klaustøjø, dalyviø gyvenimo sàlygos buvo pasibaisëtinos èiau tai liudija, kad renginio organizatoriams pavyksta su- ir neþmogiðkos. Tokius atsakymus (apie valstybës per maþà kurti ásimintinà reginá. finansavimà, kuris nesuteikia dalyviams normaliø gyve- Á klausimà apie koncertinæ aprangà 99 þiûrovai atsa- nimo sàlygø) pateikë ir respondentai, grieþtai teigæ, kad kë, kad ðokëjams reikalinga vienoda apranga, 80 – ne, o ðvenèiø organizuoti daugiau nereikia. Vyresnio amþiaus 29 neturëjo nuomonës (3 grafikas). Atsakinëdami, kokiais keli respondentai manë, kad Dainø ðvenèiø koncertai jau- metais ðokëjai buvo aprengti tinkamiausiai, þiûrovai iðsi- nimui visiðkai neádomûs, tad valstybës lëðas, skirtas ðven- skyrë á dvi pagrindines grupes: vieni minëjo iki 1990 metø tës organizavimui, parankiau bûtø skirti seneliø prieglau- rengtas Dainø ðventes, kuriose ðokëjai buvo aprengti vie- doms, invalidø namams ar pan. Taip atsakiusiøjø ar dve- noda apranga. Dalis ðios grupës respondentø teigë, kad jojusiøjø buvo 8,6 proc., kiti 91,4 proc. respondentø ma- dabar vienodai aprengti visus tautiniø ðokiø kolektyvus no, kad Dainø ðventës yra reikalingos. neámanoma, nors, pasak jø, tokia apranga efektingesnë, Aiðkinomës, ar þmonës noriai eina á Dainø ðventës graþesnë, taip apsirengæ ðokëjai gali labiau iðryðkinti aikð- koncertus. 177 respondentai atsakë teigiamai, nebuvo në tëje ðokio brëþiná. Kai kurie þiûrovai minëjo, kad vienoda vieno neigiamo atsakymo, 31 respondentas negalëjo vie- apranga bûtina, taèiau tik savame kolektyve. Ði respon- nareikðmiðkai atsakyti. Daugumos apklaustø þiûrovø am- dentø grupë minëjo paskutiniàsias ðventes, kuriose ðokë- þius – 30–33 metai, tad negalëtume teigti, kad Dainø ðven- jai ðoko apsirengæ savo kolektyvo tautiniais rûbais. Ap- tës organizuojamos tik vyresnio amþiaus þmonëms, o jau- klaustieji mano, kad tautiniø ðokiø kolektyvø apranga tu- nimui jos nuobodþios, neádomios. Lygiai 85 proc. respon- rëtø atitikti tam tikrà regionà, ið kurio yra atvykæs kolek- dentø teigë, kad á Dainø ðventes eina mielai, o 15 proc. tyvas. Nemaþai respondentø teigë, kad iðeivijos kolekty- nieko konkretaus ðiuo klausimu negalëjo pasakyti. Taèiau vai turëtø daugiau dëmesio skirti tautinio kostiumo au- në vienas neteigë, kad á ðiuos renginius nenori vaikðèioti. tentiðkumui. Pasak jø, daugumos atvykusiø kolektyvø ðo- Dainø ðvenèiø koncertø lankomumo „pyragà” grafiðkai këjø rûbai visiðkai neautentiðki, tad vadovams reikëtø la- galima bûtø pavaizduoti taip: biau susirûpinti savo kolektyvo ðokëjø apranga.

2 grafikas. Dainø ðvenèiø koncertø lankomumas. 3 grafikas. Vienodos ðokëjø aprangos vertinimas.

Á klausimà, ar tarybinio laikotarpio Dainø ðventës ski- Dþiugu, kad nemaþai þiûrovø uþpildë paskutinæ anke- riasi nuo paskutiniøjø, þmonës pateikë tokius atsakymus: tos dalá, kurioje paraðë savo pageidavimus, pasiûlymus taip teigë 108 respondentai, ne – 7, o negalëjo atsakyti – Dainø ðvenèiø organizatoriams. Dauguma respondentø 93. Didesnë dalis teigiamai atsakiusiø respondentø bu- pageidavo, kad ir toliau ðios ðventës bûtø organizuoja- vo jau pagyvenæ þmonës, kurie galëjo palyginti tuos ren- mos, linkëjo sëkmës, iðtvermës, naujø idëjø, dëkojo uþ ðá ginius, o treèiàjá atsakymo variantà (negaliu pasakyti) reginá, kuris, pasak jø, saugo, plëtoja tautos kultûrà, þadi- teikë gimæ apie 1980 metus ir vëliau. Lygindami tarybi- na jaunimo tautinæ savimonæ. Þiûrovai teigë, kad Dainø niø bei dabartiniø laikø su nepriklausomoje Lietuvoje ðventës garsina Lietuvà, puoselëja lietuviðkà dvasià – ðis organizuotomis ðventëmis, dauguma respondentø áþvel- argumentas pakankamai svarus ðventei gyvuoti.

35 MOKSLO DARBAI

Keli respondentai pageidavo pigesniø bilietø, kad bû- mi ðokiai labai graþiai atrodo aikðtëje, taèiau scenoje jie tø daugiau þiûrovø. Pageidauta geriau apskaièiuoti finan- nepalieka áspûdþio. Besimokant tokiø ðokiø, sugaiðtama sus, kurie reikalingi tinkamesnëms dalyviø gyvenimo sà- daug laiko, tai pareikalauja daug darbo, taèiau po vienin- lygoms (maitinimui, apgyvendinimui, aprangai ir pan.) uþ- telio Dainø ðventës koncerto jie daugiau nebûna ðokami. tikrinti. Siûlyta mûsø valdþios atstovus iðmokyti lietuvið- Tad specialiai Dainø ðventëms kuriami ðokiai, responden- kø ðokiø – „paðoks – tikrai patiks, tada kitaip spræs ir kul- tø nuomone, nëra naudingi kolektyvø repertuarui paávai- tûros klausimus”. Buvo pageidauta suprantamiau, aiðkiau rinti ar praturtinti. Vadovai mini ir tai, kad paskutinio- ðokiais vaizduoti lietuviðkus paproèius, „taip tada þiûro- sioms ðventëms kuriami ðokiai tampa nûdieniðkesni, kû- vas daugiau pamato ir suþino”. rëjai, ðvenèiø organizatoriai ieðko naujø iðraiðkos formø, Neigiamai atsiliepta apie Dainø ðventës Ðokiø dienos kitokiø choreografiniø sprendimø. transliavimà. Buvo pageidauta daþniau rodyti visà aikð- Á klausimà, ar reikalinga vienoda ðokëjø apranga, 57 tës vaizdà, o ne pavienius ðokëjus. Visavertis reginys, pa- respondentai atsakë teigiamai, 39 neigiamai, 21 neturëjo sak þiûrovø, yra tada, kai transliuojamas vaizdas rodo- savo nuomonës (þr. 4-à grafikà). Atsakiusiems teigiamai mas ið toliau, aukðèiau, tada akivaizdþiai matosi ne tik atrodë, kad vienoda apranga – graþiau, puikesnis esteti- ðokio brëþiniø ávairovë, bet ir didybë, ðokëjø vienybë, cho- nis vaizdas, aiðkiau matosi ðokio brëþiniai. Kiti teigë, kad reografø sumanymas, visos ðventës áspûdingumas. vienoda apranga, be abejonës, suteikia vientisumo, taèiau Vienas respondentas kategoriðkai iðdëstë, kad tokiø skirtinga iðskiria kolektyvà, be to, tai yra pigesnis varian- ðvenèiø organizuoti nereikia, argumentuodamas, kad vi- tas. Jø nuomone, dabar visus ðokëjus aprengti vienodai sa tai yra nesàmonë. nëra sàlygø, tad kolektyvai rengiasi pagal savo galimybes. Taèiau vienoda apranga ir nereikalinga, nes tuomet tau- Tautiniø ðokiø kolektyvø vadovø tinis kostiumas tampa tarsi uniforma. apklausos statistinë analizë 4 grafikas. Vienodos ðokëjø aprangos vertinimas. Aptarsime antrosios respondentø grupës, tautiniø ðo- kiø kolektyvø vadovø, atsakymus. Buvo apklausta 117 va- dovø ið skirtingø Lietuvos vietoviø. Pavyko apklausti ir uþsienio tautiniø ðokiø kolektyvø vadovus ið Toronto (Ka- nados) bei Rygos (Latvijos). Respondentø gimimo metai – nuo 1928-øjø iki 1977-øjø. Kai kurie tautiniø ðokiø ko- lektyvø vadovai dalyvauja Dainø ðventëse nuo 1955 metø (tuo metu patys ðoko kolektyvuose). Ðios grupës respon- dentai vadovavo ir vadovauja ávairiausioms ðokëjø gru- Á klausimà, kurioje ðventëje ðokëjai buvo aprengti tin- pëms (nuo darþelinukø iki pagyvenusiø ðokëjø grupiø). kamiausiai, dalis vadovø paminëjo ðventes iki 1990 metø, Geriausiai pritaikytais masiniam atlikimui ðokiais vado- kuriose dalyviai buvo rengiami vienodais drabuþiais, daþ- vai mano esant Rusnietá, Kurapkytæ, Motinëlæ obelëlæ, Ry- nai buvo minima konkreti 1980 metø ðventë. Iðskirtina tagonæ, Jievaro tiltà. Dauguma ðiø ðokiø buvo ðokta pas- ðiuo poþiûriu ir 1994 m. ðventë (ypaè jos pagoniðkoji da- kutiniøjø Dainø ðvenèiø koncertuose. Taèiau vienareikð- lis). Ne kartà paminëtos paskutinës ðventës. Taèiau dau- miðkai teigti, kad ankstesnëse ðventëse ðokti tautiniai ðo- guma respondentø á ðá klausimà neatsakë. kiai nebuvo tinkamai pritaikyti atlikti masiðkai, negali- Beveik vienbalsiai (116 respondentø) vadovai teigë, me, nes beveik ketvirtadalis respondentø á ðá klausimà ne- kad Dainø ðventës reikalingos, ir tik vienas negalëjo pa- atsakë. Stengëmës iðsiaiðkinti, kuris specialiai Dainø ðven- sakyti, ar toliau reikëtø jas organizuoti. Në vienas vado- tei sukurtas ðokis buvo geriausias, áspûdingiausias. Nors vas neatsakë neigiamai. Taigi 91,3 proc. vadovø mano, kad labai nedaug respondentø á ðá klausimà atsakë, ið pateik- Dainø ðventes reikia organizuoti ir toliau. Nors ruoðian- tø atsakymø matome, kad áspûdingiausi ðokiai – Kupolë tis ðioms ðventëms ir paèiø ðvenèiø metu atsiranda naujø roþë, Dek, ugnie, Joniniø burtai. Neþinia, ar vadovams kiti organizaciniø bei kitokiø rûpesèiø, tautiniø ðokiø vado- ðokiai nepaliko didesnio áspûdþio, ar, respondentø ma- vams tenka daug dirbti papildomai, taèiau tautiniø ðokiø nymu, tie kûriniai nieko verti, o gal paprasèiausiai á ðá klau- kolektyvo dalyvavimas Dainø ðventëje, respondentø nuo- simà nenorëta atsakyti. Aiðkinantis, kodël bûtent minë- mone, yra vadovo, jo vadovaujamo kolektyvo garbës rei- tieji ðokiai, vadovø manymu, yra áspûdingiausi, teigta, kad kalas, pasididþiavimas, teigiamas darbo ávertinimas. ðiø ðokiø graþi ne tik kompozicija, bet ir muzika, ádomûs Ar tarybinio laikotarpio Dainø ðventës skiriasi nuo pas- brëþiniai aikðtëje, smagiai ðokami, nesudëtingi deriniai. kutiniøjø ðvenèiø – tik vienas respondentas á klausimà at- Respondentai mano, kad specialiai Dainø ðventei kuria- sakë neigiamai, 5 negalëjo pasakyti, kiti atsakë teigiamai.

36 Giedrë BARKAUSKAITË. DAINØ ÐVENÈIØ ÐOKIØ DIENA. STATISTINË ANALIZË

Pagrindinis skirtumas, pasak vadovø, – ðokiø repertua- siminë, kad ðokæs darþelinukø grupëje, o ðiuo metu – ras. Kitas daþnai minimas skirtumas – finansavimas, da- tarp pagyvenusiø ðokëjø. Dauguma respondentø dabar lyviø gausumas. Buvo atkreiptas dëmesys ir á vienodà ðo- ðoka jaunimo, merginø ir pagyvenusiø ðokëjø grupëse. këjø aprangà (visi dalyvaujantys ðokiø kolektyvai tarybi- Kai kurie apklaustieji teigë, kad jiems yra tekæ dalyvau- niais laikais gaudavo naujus kostiumus). ti pirmose pokario Dainø ðventëse (keturi respondentai Kuri ðventë labiausiai pavykusi, áspûdingiausia? Dau- ðoko 1950 m. dainø ðventëje). Dabar jie ðoka tautiniø guma respondentø paminëjo, kad visos ðventës savaip ádo- ðokiø kolektyvuose „Ainiai” (Kaunas) bei „Sidabrinë gi- mios ir graþios. Taèiau nuo 1990 m. iki 2003 m. vykusios ja” (Klaipëda). Daugëliau respondentø ðoko 1955 m. dai- ðventës buvo minimos kiek daþniau. Tad galime teigti, kad nø ðventëje. Taèiau daugiausia dalyvavo paskutinëje, ir naujausiais laikais nepriklausomoje Lietuvoje organi- 2003 m. dainø ðventëje. zuojamos ðventës neprarado savo populiarumo, aktualu- Kokie Dainø ðvenèiø koncertai ðokëjams patinka la- mo ir net pasidarë dar labiau mëgstamos. biausiai? Visiðkai suprantama, daugiausia paþymëta, kad Kokie Dainø ðvenèiø koncertai patinka labiausiai? mëgstamiausia – Ðokiø diena (232 anketos), 73-iose an- ketose paminëtas Ansambliø vakaro koncertas, 41-oje 5 grafikas. Mëgstamiausi dainø ðvenèiø koncertai minima Dainø diena ir 24-iose – Folkloro diena (þr. 6-à (vadovø vertinimu). grafikà). Kai kurie ðokëjai paminëjo kelis koncertus. Kiti aiðkino, kad visi Dainø ðventës renginiai yra labai svar- bûs, neatsiejami vienas nuo kito. Taèiau daugumai ðo- këjø Ðokiø dienos koncertas yra svarbiausias (tai, be abe- jo, vienaðaliðka nuomonë, nes bûtent ðiame koncerte da- lyvavusieji buvo apklausinëjami).

6 grafikas. Mëgstamiausi dainø ðvenèiø koncertai (ðo- këjø vertinimu). Dalis respondentø paminëjo po kelis koncertus. Raðydami pageidavimus Dainø ðvenèiø organizato- riams, dauguma vadovø paminëjo, kad tokios ðventës yra labai reikalingos, tad ir toliau jas reikëtø sëkmingai or- ganizuoti. Nemaþai respondentø pageidavo geresniø gy- venimo sàlygø arba bent trumpiau gyventi tokiomis pra- stomis sàlygomis. Siûlyta maþinti repeticijø skaièiø, taip sumaþëtø apgyvendinimo ir kitos iðlaidos. Pageidauta ge- resnio paèiø organizatoriø pasiruoðimo – kad konkre- èiau, aiðkiau pateiktø savo sumanymus, pageidavimus. Atkreipiamas dëmesys, kad per maþai pateikiama infor- macijos eiliniams vadovams, nepakankamai aiðki aikð- Ne visi respondentai galëjo paminëti, kokius ðokius tëje dirbanèiø vyriausiøjø choreografø dikcija, sunku su- jiems teko ðokti Dainø ðventës koncertuose. Jø teigimu, prasti pastabas. Siûloma, kad repeticijos vyktø viename tokiø ðokiø labai daug, sunku visus iðvardyti. Dauguma stadione, nes á skirtingus stadionus patiems dalyviams iðvardytø ðokiø buvo ðokami paskutiniøjø, o daugiausia – sunku vaþinëti. Ne kartà buvo minima, kad Dainø ðven- 2003 metø dainø ðventës Ðokiø dienà. tës – tai jau mûsø tautos tradicija, tad ðios tradicijos ap- 214 respondentø paminëjo, kad Dainø ðventës ðokius leisti nevalia. teko ðokti ir scenoje. 50 teigë, kad tokiø ðokiø scenoje neðoko. O 46 respondentai neprisiminë, ar masiðkai at- Ðokëjø apklausos statistinë analizë liekamus ðokius jiems teko ðokti scenoje. Ruoðiantis Dai- nø ðventei, Ðokiø dienos repertuaro ðokiø dalyviai, be Treèioji respondentø grupë – Ðokiø dienos dalyviai. abejo, turëjo mokytis visø pirma scenose ar salëse ir tik Buvo apklausta 310 ðokëjø ið ávairiø Lietuvos miestø ir po to – repetuoti masiðkai. Kai kurie respondentai tei- miesteliø. Pavyko apklausti ir uþsienio ðokiø kolektyvø gë, kad, be pasirodymo Dainø ðventëje, daugiau ðiø ðo- narius ið Kanados, JAV, Latvijos. Respondentø gimimo kiø scenoje ðokti neteko. Ne visi 214 respondentø, tei- metai – 1923-ieji – 1990-ieji. Visi ðokëjai ðoka tautiniø gusiø, kad Dainø ðvenèiø ðokius ðoko ir scenoje, galëjo ðokiø kolektyvuose daugiau nei vienerius metus, o kai iðvardyti ðokiø pavadinimus. Dauguma jø paminëjo pas- kurie – per penkiasdeðimt metø. Vienas apklaustasis pri- kutinëje ðventëje ðoktus ðokius.

37 MOKSLO DARBAI

Aiðkinantis, ar ðokis keièiasi priklausomai nuo atli- nereikëtø. 12 respondentø negalëjo á ðá klausimà atsa- kimo vietos (scenoje ir aikðtëje), minëtieji 214 respon- kyti. 27 respondentai manë, kad ðiais laikais dar neturi- dentø pateikë tokius atsakymus: teigiamai – 159 ðokë- me sàlygø (lëðø) organizuoti Dainø ðventes. Pasak jø, jai, 50 manë, kad niekas nesikeièia, ðokis iðlieka toks dabartinëse ðventëse dalyviams nëra sudaromos nors pa- pat, o 24 negalëjo vienareikðmiðkai atsakyti Taigi dau- tenkinamos gyvenimo sàlygos. Taigi bûtent dël stygiaus guma, 74,3 proc., respondentø mano, kad ðokis kinta pri- ðiø ðvenèiø bent jau kuriam laikui reikëtø atsisakyti. Ta- klausomai nuo ðokimo vietos, 23,4 proc. respondentø èiau dauguma respondentø apie gyvenimo sàlygas ne- mano, kad atlikimo vieta ðokiui átakos neturi, kûrinys uþsiminë, o tvirtai teigë, kad Dainø ðventës turi ir to- iðlieka toks pat. liau egzistuoti. Ðios ðventës, pasak jø, tai mûsø, lietu- Kas ðokyje pakinta, priklausomai nuo atlikimo vie- viø, tradicija, padedanti iðlaikyti tautiðkumà. Tokios tos? 128 teigë, kad kinta ðokio brëþinys, 65 – kad keièia- ðventës neleidþia pamirðti tautiniø ðokiø, padeda iðsau- si ir deriniai, 19 – kinta ir ðokio muzika, 14 – keièiasi goti lietuviðkus paproèius, kultûros savitumà, viso pa- viskas (ðokio deriniai, brëþinys, muzika). Kai kurie ðo- saulio lietuviø vienybæ. Dalis ðokëjø teigë, kad Dainø këjai pasirinko kelis atsakymo variantus, taèiau daugu- ðventës – graþus reginys, linksma pramoga, teikianti dva- mos respondentø nuomone, akivaizdu, kad scenoje ðok- siná pasitenkinimà, yra papildomas akstinas dalyvauti tus tautinius ðokius atliekant masiðkai, kinta jø brëþi- meno kolektyve ir tuo teigiamai auklëja jaunimà. Dai- nys, o daþnai ir patys deriniai. Teigusieji, kad kinta ðo- nø ðventës – nuoðirdus bendravimas, naujos paþintys, kio muzika, ne kartà patikslino, kad pailgëja ðokio mu- draugystë, ilgai laukti susitikimai. Jos reikalingos ne tik zikos áþanga, kartais pabaiga, kai kada pasikeièia ir mu- mûsø ðalies gyventojams, bet ir turistams, norintiems zikos tempas. arèiau susipaþinti su Lietuva, jos kultûra, tradicijomis, Respondentø dauguma (180 ðokëjø) teigë, kad vieno- o iðeivijos kolektyvams padeda nenutautëti, iðlaikyti lie- da ðokëjø apranga reikalinga, 82 mano, kad ðokëjai netu- tuviðkà dvasià. rëtø koncertuoti vienodais tautiniais kostiumais, 48 ne- Bandydami iðsiaiðkinti ðokëjø nuomonæ, ar tarybinio galëjo vienareikðmiðkai atsakyti (þr. 7-à grafikà). Taigi 58 laikotarpio Dainø ðventës skiriasi nuo ðiø laikø, gavome proc. respondentø mano, kad vienodi tautiniai kostiumai, tokias iðvadas: 153 respondentai atsakë teigiamai, 17 – ðokant ðokius masiðkai, visiðkai tinka, taèiau „dabartinë- neigiamai, 140 negalëjo vienareikðmiðkai atsakyti (dau- mis sàlygomis visà aikðtæ vienodai aprengti neiðeis”. guma jø buvo jaunesni nei dvideðimties metø, todël pa- tikslino, kad tarybiniø laikø Dainø ðvenèiø nepamena, 7 grafikas. Vienodos ðokëjø aprangos vertinimas. jose nëra dalyvavæ). Teigusieji, kad tos ðventës skiriasi, iðvardijo tokius pagrindinius skirtumus: 42-ose anketo- se teigta, kad skiriasi ðokiø repertuaras, 32 mano, kad skirtinga Dainø ðvenèiø reþisûra, 31 aiðkino, kad kito- kia tvarka, 29 – kitokia ðvenèiø organizacija, 19 – kad tarybinio laikotarpio ðventëse buvo kur kas gausiau da- lyviø. Nemaþai respondentø paminëjo tarybiniø Dainø ðvenèiø geresná finansavimà, geresnes gyvenimo sàlygas, nemokamà maitinimà, buvo padedama nuvaþiuoti iki Kuriose ðventëse ðokëjai buvo aprengti tinkamiau- stadiono, kur vykdavusios repeticijos. Dabartinëse ðven- siai? Ðiuo klausimu respondentai pasidalijo á dvi dalis: tëse transporto priemoniø nëra duodama, repeticijø vie- vieni teigë, kad tarybinio laikotarpio Dainø ðventëse ðo- tos, pasak ðokëjø, labai iðmëtytos (skirtinguose stadio- këjai buvo aprengti tinkamai (nes visi ðokantys aikðtëje nuose), o tai itin nepatogu neturintiems savo susisieki- buvo aprengti visiðkai vienodais kostiumais), kiti – kad mo priemoniø, nepaþástantiems miesto. Tarybiniu laiko- paskutiniøjø ðvenèiø metu ðokëjø apranga buvo tinka- tarpiu buvo grieþtesnë tvarka, ir tai duodavo geresniø ma, nes rengtasi savo kolektyvo turimais tautiniais kos- rezultatø. Keli paminëjo, kad ankstesniø ðvenèiø ðokë- tiumais. Toks pasirinkimas, pasak respondentø, yra pri- jai buvo meistriðkesni, buvo atrenkami profesionalesni imtiniausias: su turimais kolektyvo tautiniais kostiumais tautiniø ðokiø kolektyvai. Tarybiniais laikais daug dau- dalyviai gali ðokti, nes ásigyti naujus vienodus kostiumus giau dëmesio buvo skiriama saviveiklai, tad kur kas dau- per brangu, o ir nebûtina, nereikalinga. Vienodi tauti- giau bûta pajëgiø, stipriø ðokiø kolektyvø. niai kostiumai taptø paprasèiausia uniformine stilizuo- Kuri Dainø ðventë, pasak ðokëjø, jiems ásimintiniau- ta apranga, nutolusia nuo autentiðko rûbo. sia? Daþnas paminëdavo – jo pirmoji. Kiti minëjo pas- 283 respondentai teigë, kad Dainø ðventës yra reika- kutiniàsias ðventes, nes jas geriausiai atsiminë, jø áspû- lingos. Tik 15 ðokëjø mano, kad jø organizuoti daugiau dþiai dar buvo neiðblësæ. Daugiausia ðokëjø paminëjo

38 Giedrë BARKAUSKAITË. DAINØ ÐVENÈIØ ÐOKIØ DIENA. STATISTINË ANALIZË

2003 m. dainø ðventæ, nes dauguma respondentø tik ðio- Ar reikalinga ðokëjams vienoda apranga (þr. 9-à gra- je ðventëje ir dalyvavo. fikà)? Daugiausia teigiamø atsakymø paraðë ðokëjai (58 proc.). Panaðiai atsakinëjo kolektyvø vadovai (48,7 proc.) Apklausos analizës lyginimas ir þiûrovai (47,6 proc.), pasak kuriø, ðokëjai turi ðokti ap- sirengæ vienodais tautiniais kostiumais. 33,3 proc. vado- Turëdami tris respondentø grupes, galime palyginti, vø ir 38,5 proc. þiûrovø mano, kad visiems vienodà ap- kokie þiûrovø, ðokëjø bei kolektyvø vadovø poþiûriai su- rangà neprivalu dëvëti. 18 proc. ðokiø kolektyvø vadovø tampa, kokiais klausimais nuomonës skiriasi. Beveik á ir 13,9 proc. þiûrovø á ðá klausimà neatsakë. Susumavæ visus klausimus, kur atsakymo variantà reikëdavo tik pa- matome, kad kiek daugiau nei pusës (52,9 proc.) respon- sirinkti, pabraukti, respondentai atsakë. Á klausimus, kur dentø supratimu, vienoda dalyviø apranga labiau tinka atsakymà reikëjo patiems áraðyti, neatsakë 25 proc. res- atlikti ðokius masiðkai. Argumentuodami ðá atsakymà, pondentø. Daugiausia á tokius klausimus neatsakë ant- apklaustieji daþniausiai teigë, kad bûtent vienoda daly- roji respondentø grupë – tautiniø ðokiø kolektyvø vado- viø apranga padeda iðryðkinti aikðtëje ðokio brëþiná, su- vai. Tai galëjo bûti susijæ su laiko stoka, nes nemaþa da- vienija ðokëjus. 31,6 proc. respondentø manë, kad vie- lis respondentø anketas pildë per Dainø ðventës repeti- noda apranga nëra bûtina, nes tautinis kostiumas tada cijas, bûdami ypaè uþimti. Renkant duomenis kitu me- tampa lyg uniforma, praranda savo autentiðkumà, be to, tu, vadovai pakankamai iðsamiai atsakinëjo á visus pa- dabar nëra sàlygø, kad galëtume visiems ðokëjams kiek- teiktus klausimus. vienai Dainø ðventei pasiûti naujus vienodus tautinius 8-ajame grafike vaizduojama, kokia respondentø da- kostiumus. 15,4 proc. á ðá klausimà negalëjo atsakyti. lis mano, kad Dainø ðventës yra reikalingos. 91,3 proc. þiûrovø mano, kad jas reikia ir toliau rengti, 2,9 proc. – 9 grafikas. Vienodos ðokëjø aprangos vertinimas. kad jos nëra reikalingos, 5,8 proc. negalëjo vienareikð- miðkai atsakyti. 99,1 proc. tautiniø ðokiø kolektyvø va- dovø mano, kad tokios ðventës reikalingos, në vienas ne- atsakë neigiamai, 0,9 proc. neturëjo savo nuomonës. Pa- naðiø atsakymø sulaukëme ir ið ðokëjø: 91,2 proc. mano, kad tokiø ðvenèiø reikia, 4,8 proc. – kad tokiø daugiau nereikëtø organizuoti, 4 proc. neturëjo nuomonës. Ly- gindami matome, kad didþiausiai respondentø daliai to- kios ðventës reikalingos, jas reikia organizuoti ir toliau. Labai menka dalis mano, kad ðiø ðvenèiø daugiau rengti neverta. Taip pat menkas respondentø procentas nega- lëjo vienareikðmiðkai pasakyti, ar tokiø ðvenèiø organi- zavimas reikalingas, ar ne. Susumavæ visus atsakymus matome: 92,8 proc. mano, kad Dainø ðventës reikalin- 49,3 proc. ðokëjø ir 52 proc. þiûrovø (þr. 10-à grafikà) gos, 3,3 proc. teigia, kad nereikalingos, 3,9 proc. nega- mano, kad tarybiniø laikø ir paskutiniosios Dainø ðven- lëjo pasakyti, ar jas reikia rengti ir toliau. tës skiriasi. 5,5 proc. ðokëjø ir 3,3 proc. þiûrovø – kad Dai- nø ðventës liko tokios paèios. 45,2 proc. ðokëjø ir 44,7 proc. 8 grafikas. Dainø ðvenèiø reikalingumo ávertinimas. þiûrovø pasirinko treèià atsakymo variantà – neþinau. Di- dþioji dalis neþinojusiøjø buvo jauni, tad negalëjo ðiø ðven- èiø palyginti. Dauguma ðokiø kolektyvø vadovø (94,9 proc.) teigë, kad tarybinio laikotarpio Dainø ðventës ski- riasi nuo paskutiniøjø ðvenèiø. Bûtent vadovø nuomonë ðiuo atveju, be abejo, kompetentingiausia, nes visi ðios grupës respondentai galëjo palyginti praëjusio ir dabarti- nio laikotarpio ðventes. Taigi galime teigti, kad tarybinio laikotarpio ir nepriklausomoje Lietuvoje rengiamos ðven- tës skiriasi. Pagrindiniai skirtumai – tarybinio laikotarpio Dainø ðventës bûdavo kur kas geriau finansuojamos, ne- priklausomoje Lietuvoje jos tautiðkesnës, vienija ne tik ðalies, bet ir viso pasaulio lietuvius.

39 MOKSLO DARBAI

10 grafikas. Skirtingø laikotarpiø Dainø ðvenèiø lyginimas.

Dance Days of Song Celebrations. Statistic analysis

Giedrë BARKAUSKAITË The author investigated the Dance Day at the World Lithuanian Song Celebration in Vilnius, 2003, July. The inquary was made on 635 respondents. After the investi- gation the following statistic results have been presented by the author.

85 per cent of the respondents think that the events of song celebration are willingly attended by people. 58,6 per cent of the respondents state that there is a difference between song celebrations organized during the Iðvados soviet period and those of the independent Lithuania. The rest of the respondents were of minor age, who were not Apklausæ 635 respondentus, galime pateikti tokias sta- able to compare these celebrations. The key diferences – tistines iðvadas: they were differently organized and had different reper- • 85 proc. apklaustøjø þiûrovø mano, kad á Dainø ðven- toires. It has been noted that it was imperative to provide dances of ideological character at the celebrations of the èiø renginius þmonës noriai eina. soviet period. The soviet song festivals had a better finan- • 58,6 proc. respondentø teigia, kad tarybmeèio ir ne- cial support. The celebrations organized during the inde- priklausomos Lietuvos laikotarpiu rengtos Dainø pendent Lithuania gathered together not only our nation ðventës skiriasi. Kiti respondentai buvo jaunesni, tad but the entire world’s Lithuanians. ðvenèiø palyginti negalëjo. Pagrindinis skirtumas – The majority of the leaders of the national dance en- kitokia ðvenèiø reþisûra, skirtingas repertuaras. Pa- sembles suppose that the dances composed particularly for dance celebrations, which are performed in masses, þymima, kad tarybinio laikotarpio ðventëse buvo pri- seem more impressive. To learn them, however, much valu rodyti ideologinius ðokius. Tarybinës Dainø ðven- work is needed, and such dances have a very short time of tës buvo geriau finansuojamos: Nepriklausomoje Lie- existence, for they are not retained in the repertoires of tuvoje organizuotos vienijo ne tik tautà, bet ir viso dance ensembles. Dances composed particularly for the pasaulio lietuvius. celebrations retain a more modern aspect, new forms of • Dauguma tautiniø ðokiø kolektyvø vadovø mano, kad expression and choreographical solutions are usually specialiai Dainø ðventei sukurti ðokiai, atliekami ma- sought by them. More that half (52,9 per cent) of the respondents as- siðkai, atrodo kur kas áspûdingiau ir graþiau. Taèiau sume that the same costums of dancers make much im- jiems iðmokti reikia daug darbo, o tokie ðokiai labai pression when they appear in mass dances. Dancers trumpalaikiai, nes vëliau kolektyvø repertuaruose jø dressed in the same costumes make dance design more nelieka. Specialiai ðventëms kuriami ðokiai yra naujo- distinct and come closer to the solutions of the choreog- viðkesni, juose ieðkoma naujø iðraiðkos formø, choreo- rapher, a unified character is thereby provided to the grafiniø sprendimø. dance. The other part of the respondents stated that the • Daugiau nei pusë (52,9 proc.) visø apklaustøjø mano, same costume of dancers looses its authenticity, becomes an ordinary uniform. kad vienoda ðokëjø apranga efektingiau atrodo atlie- 92,8 per cent of the respondents affirmed that such kant ðokius masiðkai. Taip apsirengæ ðokëjai aikðtëje song celebrations are in the need for people, they have to labiau iðryðkina ðokio brëþinius, choreografo sumany- be organized in the years to come. In their opinion, these mus, ðokiui suteikia vientisumo. Kita dalis respondentø events are important and indispensable. They are signifi- teigë, kad vienoda ðokëjø apranga nutolsta nuo au- cant part of our nation’s culture. tentiðko kostiumo, tampa paprasèiausia uniforma. • 92,8 proc. respondentø teigë, kad Dainø ðventës rei- Kauno Vytauto Didþiojo universitetas, K. Donelaièio g. 52, LT-3000 Kaunas, kalingos, turi bûti ir toliau organizuojamos. Jø supra- el. p. [email protected] timu, ðie renginiai yra svarbûs ir bûtini, jie – mûsø tau- Gauta 2003 11 20, tos kultûros dalis. áteikta spaudai 2004 02 24

40 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2004/1 (94)

Lietuviðkosios Rytø recepcijos ir orientalizmo istoriniai pokyèiai

Antanas ANDRIJAUSKAS

Straipsnio objektas – lietuviðkosios Rytø recepcijos ir Lietuvoje nuolat kylanti diskusija dël kultûrinës orien- orientalizmo Lietuvoje istoriniø pokyèiø analizë. Tikslas tacijos á Rytus ar á Vakarus, spontaniðki bandymai atsiri- – lyginamuoju aspektu aptarti pagrindinius lietuviðkosios boti nuo krikðèioniðkosios Vakarø civilizacijos átakos irgi Rytø recepcijos sklaidos etapus, iðryðkinti tipologinius jø padeda suvokti Oriento idëjos svarbà lietuviðkajam kultû- bruoþus, ryðkiausius atstovus bei jø skelbiamø idëjø savitu- riniam tapatumui. Ji neretai buvo ta intelektinë priemonë, mà. Metodai – istorinis chronologinis, lyginamasis tipolo- kuria mëginta atskleisti pagoniðkojo baltø substrato reikðmæ ginis, sociologinis, kontekstinis. Iðvados: iðskirtinis lietuviø lietuviø kultûros istorijai ir taip átvirtinti savàjá identitetà. dëmesys Rytø kultûroms ir istorinë lietuviðkojo orientaliz- Prasmingas bendravimas ir pasikeitimas vertybëmis su mo raida pirmiausia buvo lemta geografinës lietuviø tautos kitomis kultûromis yra ámanomas tik vadovaujantis pagar- padëties, jos valstybës ekspansijos á Rytus ir dël to glaudë- bos nuostata, kai komunikuojanèios pusës gerbia viena ki- janèiø kultûriniø kontaktø su kaimynëmis Rytø tautomis. tà, neuþsidaro, pripaþásta kitokiø nei savo kultûros verty- Kitas svarbus lietuviø dëmesio Rytams veiksnys – ðvietimo biø bei simboliø reikðmæ. Dar daugiau, bet kokiai kultûri- ir romantizmo epochose iðplitusios teorijos apie rytietiðkà nei sàveikai tiesiog bûtinas atvirumas kitokioms vertybëms, lietuviø kalbos ir tautos kilmæ. Nors lietuviðkojo orienta- paþiûroms, tradicijoms, kultûriniams skirtumams. Ir pa- lizmo uþuomazgø aptinkame jau ðvietimo ir romantizmo galiau visavertis bendravimas neámanomas be tam tikros idëjø klestëjimo laikais, taèiau neabejotinai visa jëga jis bendrø interesø visumos, sudaranèios pagrindà skirtingø iðsiskleidë tik XX a., ypaè bræstant ir subrendus tautinës nuomoniø bei nuostatø ávairovei ir susikalbëjimui. Atsai- valstybës idëjai. nus poþiûris á kitas kultûras, perdëtas susiþavëjimas savà- ja, aklas jos aukðtinimas bûdingas tik kultûriðkai nebran- Lemtis ar uþslëpta istorinës raidos logika nubloðkë dþioms tautoms bei þmonëms. Negerbiant kitø tautø kul- lietuvius, „paskutiniuosius Europos pagonis”, á vidurá tûros vertybiø, neámanoma prasmingai ávertinti ir savosios, tarp Rytø ir Vakarø pasauliø. Èia ir buvo ta dvasinë „uþ- suvokti jos padëties tarp kitø. Në nekalbant apie tai, kad slëpto istorijos proto” (Hegelis) suformuota erdvë, ku- kitø kultûrø niekinimas daþniausiai tiesiog veda ir á savøjø rioje skleidësi kûrybinë mûsø tautos energija, jos kultû- etniniø kultûros tradicijø pamynimà. ros ir bûties tragizmas, nuolatinë nutautimo ir iðnykimo Todël prasmingam kultûriniam polilogui nepaprastai grësmë, kita vertus, èia glûdëjo ir savitø tautos dvasios svarbus yra atsakingas kiekvieno dalyvio poþiûris á savo et- polëkiø, ástabiø sutartiniø ir unikalios medinës liaudies ninës kultûros tradicijà, pasitikëjimas ja kaip atvira, pajëgia skulptûros tradicijos iðtakos. Ðimtmeèiais lietuviø kul- augti ir plëtotis vertybiø ir simboliø sistema. Tradicija yra tûra bendravo su kitø kaimyniniø tautø kultûromis, pa- tai, kas perduodama, kas iðlieka pastovaus nuolatiniø gy- tyrë jø poveiká ir pati veikë jas. venimo ir kultûros metamorfoziø stichijoje. Visø permai- Analizuojant istorines lietuviðkosios Rytø recepcijos me- nø permaina, nekintanti kaip tik savo nuolatiniu kinta- tamorfozes, aiðkëja iðskirtinë Oriento idëjos reikðmë lietu- mumu. Kartu tai gaivus autentiðkø vertybiø ðaltinis, be viðkajam kultûriniam tapatumui, nes intelektiniam Lietu- paliovos maitinantis visas tautinës kultûros làsteles. vos elitui Rytai neretai buvo ne tiek „kitas”, tolimas egzo- Bûtent dëmesys praeityje sukurtoms kultûros vertybëms, tiðkas pasaulis, kiek kaþkas dvasiðkai artima, tarsi stebuk- simboliams ir atskleidþia ateities erdvæ, kaip kad nueito lingas veidrodis, kuriame jis ieðkojo savo, kitokio nei racio- kelio patirtis uþtikrina ir ateitá. Todël turininga etninës kul- naliøjø krikðèioniðkøjø Vakarø, „veido”, savo mentaliteto tûros tradicija ir teikia atramà nuolatinëje vertybiø kaitoje, iðtakø, kuriame siekë (at)paþinti save, perprasti savosios kul- ir yra prasmingo kultûrinio bendravimo, polilogo – keitimosi tûros privalumus bei trûkumus. Todël daugeliui iðkiliausiø vertybëmis pagrindas. mûsø intelektualø ir menininkø Rytai netgi nebuvo, kaip Rytø ir Vakarø kultûrø sàveikos problemos lietuviams daugeliui vakarieèiø, savæs paþinimas per „kità” – Oriento itin svarbios. Ar mûsø protëviai á Europà atëjo ið Azijos, vizijos iðkildavo kaip romantiniø svajø pasaulis, kaþkas pri- ar dalis jø ið èia patraukë Azijon, ðiaip ar taip, kalba, mito- mirðta, kas taèiau glûdi savos pasàmonës gelmëse. logija, tautosaka, dailë, sutartinës ir ávairios kitos archajinës

41 MOKSLO DARBAI kultûros formos liudija daug sàsajø su Rytø tradicijomis. bariai, sodai, poilsio paviljonai, imta aistringai kolekcio- Lietuviø sukurta didþiausia Europoje valstybë – Lietuvos nuoti kinø porcelianà, meno kûrinius ir ðiaip ávairius maþ- Didþioji Kunigaikðtystë – buvo atsakas á grobuoniðkà teu- moþius. Tuomet ir LDK didikø Radvilø, Sapiegø, Pacø, tonø ordino ir ið esmës visos krikðèioniðkosios Vakarø ci- Chodkevièiø, Tiðkevièiø, Oginskiø ir kitø dvaruose vilizacijos ekspansijà. Taèiau valstybës valdovai, iðplëtæ jà á kaupiamos Rytø tautø meno bei ávairiø dirbiniø kolekci- Rytus, nesugebëjo lietuviø kalbos paversti oficialia valsty- jos, paskiruose – netgi rengiami teatralizuoti renginiai su bine administracine, taip pat raðto kalba. Ji pasiekë mûsø egzotiðkais rytietiðkais kostiumais. Ðios tradicijos iðliko gy- dienas tik þemesniuosiuose visuomenës sluoksniuose – vybingos, kaip liudija grafo B. H. Tiðkevièiaus fotografi- liaudyje. Lietuviø kalbos iðstûmimas ið valstybës valdymo, jos, net iki XX a. pradþios. Vienoje 1903 m. fotografijø – ðvietimo ir aukðtuomenës gyvenimo, tolydþio traukiantis B. J. Tiðkevièius, perimantis ið tëvo dvaro valdymà, ir já lietuviðkai kalbanèio etnoso teritorijai, galiausiai lëmë tra- lydinti iðkilminga procesija, pasidabinusi teatralizuotais ki- giðkà ir paèios valstybës istorijà. nø mandarinø ir jø tarnø kostiumais. Grafø Tiðkevièiø Luv- Lietuvos valstybingumas, o ir pati lietuviø tauta for- rui padovanotos egiptologijos kolekcijos yra ðio muziejaus mavosi Rytø ir Vakarø civilizacijø kryþkelëje, kovose su pasididþiavimas, o daugelis kitø nepakartojamø LDK di- kryþiuoèiø ir kalavijuoèiø ordinais, ávairiomis Rusijos ku- dikø rinkiniø tapo istorijos negandø iðdraskyti ir sunaikinti nigaikðtystëmis, totoriais, Ðvedija bei kitomis valstybëmis, arba atsidûrë kitø ðaliø muziejuose bei rinkiniuose. su kuriomis tik ribojosi LDK arba su kuriomis kirtosi jos Tradiciðkai ir iðsamiai tuometinës Vakarø kultûros kon- geopolitiniai interesai. Todël per ðimtmeèius lietuviø kul- tekste sàlytá su Rytø kultûromis XIX a. savo kûryba ápras- tûra patyrë ávairiø artimø ir tolimø kultûrø poveiká, apjun- mino LDK teritorijoje gimæ romantikai, kuriø kultûrinio gë savyje krikðèioniðkosios Vakarø, rytø slavø, karaimø, to- tapatumo paieðkas atspindëjo unikalus lietuviø ir lenkø kul- toriø, þydø bei kitø Rytø kilmës kultûrø elementus. Nors tûrø sàveikos iðugdyto poeto Adomo Mickevièiaus orien- vëlyvaisiais viduramþiais su Lenkija suartëjusi LDK ofi- talizmas. Be romantinio orientalizmo, Vilniaus universi- cialiai tapo krikðèioniðkojo Vakarø pasaulio dalimi, taèiau tete tuo metu pradëjo formuotis ir akademiniø orientalis- konservatyvioje valstietiðkoje kultûroje, kaip matyti ið tikos studijø uþuomazgos. Deja, po sukilimø universitetas jëzuitø misionieriø liudijimø, iki XVII a. pabaigos abso- caro uþdaromas, ir vos teprasidëjæ moksliniai tyrinëjimai liuèiai vieðpatavo senoji, pagoniðkoji religija, o daugelis jos nutraukiami, o Rytø tautø kultûros tradicijomis besidomin- rudimentø tebegyvavo net iki XIX a. pirmosios pusës, kol tys mokslininkai pasklinda po ávairius kitus Vakarø Euro- krikðèionybë galutinai neásigalëjo jau kaip tautinë ideolo- pos ir Rusijos mokslo centrus. gija prieð nacionalinæ ir politinæ Rusijos imperijos prie- Neabejotinai iðkiliausias to meto lietuviø orientalis- spaudà bei prievartiná staèiatikybës diegimà. tas buvo arabistikos pradininkas Lietuvoje ir Rusijoje Ju- Lietuviø tautinës kultûros atgimimà S. Ðalkauskis ne- zefas Senkovskis (1800–1858). Ðiam Antagaloniø dvare atsitiktinai siejo su Rytø ir Vakarø krikðèioniðkøjø tautø Molëtø apylinkëse gimusiam kilmingos ðeimos palikuo- kultûriniø vertybiø sinteze, pripaþindamas neabejotinà Ry- niui susidomëjimà Rytais áskiepijo dëdë G. Grodekas ir tø poveiká lietuviø kultûros bei mentaliteto formavimuisi. J. Lelevelis. Studijuodamas Vilniaus universitete 1819 m. Ið tikrøjø lietuviðkajam mentalitetui bûdingas kontemplia- jis buvo iðvykæs á Konstantinopolá, Sirijà, Egiptà, kur mo- tyvumo, o ne veiksmo prioritetas; emocinis pasaulio suvoki- kësi arabø, persø, turkø kalbø, gilinosi á Artimøjø Rytø mas, ypatinga pagarba gamtai, ávairioms jos apraiðkoms (me- tautø kultûros istorijà. 1821 m. J. Senkovskis gráþo á tëvy- dþiui, giriai, ðaltiniui, upei, kalvai, þalèiui), gamtameldiðkas næ ir 1822 m. tapo Vilniaus universiteto profesoriumi, dës- sakralizavimas ir daugelis kitø dalykø priartina mus prie rytø të Rytø kalbas. Taèiau netrukus, kai ið Sankt Peterburgo slavø bei kitø tradiciniø Rytø kultûrø. universiteto uþ dekabristø palaikymà ið savo pareigø bu- Lietuvoje, kaip ir kitose Europos ðalyse, Rytø tautø kul- vo atleisti S. de Sacy mokiniai, arabø ir turkø kalbø ka- tûromis imta domëtis dar misionieriðkojo orientalizmo lai- tedrø profesoriai J. F. Demagne ir F. B. Charmoy, jis bu- kais. Tuomet ið LDK teritorijos á Rytø kraðtus vyko piligri- vo paskirtas ordinariniu ðio universiteto profesoriumi. 25 mai ir misionieriai, kurie gráþæ skleidë þinias apie aplanky- m. jis èia vadovavo Rytø kalbø katedrai, dëstë arabø ir tas ðalis. Vienà geriausiø tokiø apraðymø paliko Mikalojus turkø kalbas. Plaèia humanitarine erudicija garsëjæs J. Radvila Naðlaitëlis. Jo 1582–1583 m. kelionës po Palesti- Senkovskis daugiausia dëmesio skyrë pedagoginiam dar- nà, Egiptà, Sirijà, apraðytos lotynø kalba ir iðspausdintos bui ir literatûrinei veiklai; buvo puikus pasakotojas ir þo- Braunsberge (veikale „Kelionë á Jeruzalæ”, 1601), susilau- dþio meistras. Jis garsëjo orientalistiniø motyvø kupinais kë didþiulio skaitytojø susidomëjimo ávairiose Europos ða- groþinës literatûros kûriniais, savo kelioniø apraðymais, lyse, daugelio vertimø ir perleidimø. arabø literatûros vertimais, negausiomis teorinëmis anks- Apie Rytø kraðtus Lietuva ypaè troðko daugiau suþino- tyvosios arabø poetikos studijomis. 1828 m. dar visiðkai ti ðvietimo bei romantizmo klestëjimo laikais, kai Europo- jaunas J. Senkovskis buvo iðrinktas Sankt Peterburgo je iðplito chinoiserie mada, dvaruose dygo „kiniðki” kam- Mokslø akademijos nariu korespondentu.

42 Antanas ANDRIJAUSKAS. LIETUVIÐKOSIOS RYTØ RECEPCIJOS IR ORIENTALIZMO ISTORINIAI POKYÈIAI

B. J. Tiðkevièius perima dvaro valdymà ið savo tëvo B. H. Tiðkevièiaus. Raudondvaris, 1903 m. B. H. Tiðkevièiaus nuotrauka

Pavieniø lietuviø inteligentø antrojoje XIX a. pusëje veiklesni emigracijoje gyvenæ ir kûræ intelektualai bei me- skatinamas tautinis sàmonëjimas ir atgimstanèios istori- nininkai, o antrajame jau þymiai pagyvëjo kultûriniai pro- nës reminiscencijos (romantikø gaivinti migloti prisimi- cesai Lietuvoje.) Ketvirtasis periodas – nûdiena. nimai apie ðlovingà istorinæ Lietuvos praeitá) XX a. pra- Taèiau gráþkime á amþiaus pradþià, kuomet, panaiki- dþioje Oriento idëjai suteikë vos ne globalinæ istoriosofi- nus lietuviðkosios spaudos draudimà, pasidarë itin svar- næ ir egzistencinæ prasmæ. Nuodugniau domëtis Rytø bûs nepriklausomybës atgavimo ir bûsimos nepriklauso- kraðtais lietuvius skatino ne tik stiprëjanti tautinio atgi- mos Lietuvos kultûrinës orientacijos klausimai. Pirmojo mimo ideologija, bet ir plaèiai pasklidusios teorijos apie pasaulinio karo iðvakarëse, karo metu ir ypaè pirmaisiais lietuviø tautos iðtakas Indijoje bei lietuviø kalbos arti- pokario metais – daugelio tradiciniø Vakarø civilizacijos mumà sanskritui. Ið 1904–1905 m. Rusijos ir Japonijos vertybiø diskreditacijos sàlygomis – iðkilo bûtinybë ieð- karo gráþusieji parsiveþë ir paskleidë kiniðkø, japoniðkø koti naujø gyvybingø dvasinio ákvëpimo ðaltiniø. Tuomet ir kitø Tolimøjø Rytø tautø egzotiðkø dirbiniø, kurie irgi Lietuvoje, kaip ir kitoje Baltijos jûros pusëje – Suomijo- akino visuomenæ gilintis á Rytø kultûras. je, daugelio þvilgsniai pakrypo á Rytus, ir tarp lietuviø in- XX a. lietuviðkajame orientalizme ir su juo glaudþiai telektualø bei menininkø uþsiplieskë chaotiðkos ir nere- susijusiose tautinio tapatumo paieðkose iðskirtini keturi tai atitrûkusios nuo tikrovës diskusijos: kuri kryptis svar- pagrindiniai periodai, kurie tiesiogiai siejosi su istorinëmis besnë atgimstanèiai lietuviø kultûrai – Rytø ar Vakarø? pervartomis. Pirmasis aprëpë XX a. pradþià, spaudos Suomiø elitas dël azijietiðkos ugrofinø kilmës teorijø vis draudimo panaikinimo ir pirmuosius nepriklausomybës labiau linko á Rytus ir ákvëpimo ieðkojo net tolimoje Ja- átvirtinimo metus. Antrasis – du nepriklausomos Lietu- ponijoje, tuo tarpu lietuviø þvilgsniai taip toli nesiekë. vos valstybës gyvavimo deðimtmeèius, kai buvo klojami „Ginèai dël lietuviø kultûros orientaciniø gairiø ir iliuzi- modernios lietuviø tautinës kultûros pamatai. Treèiasis – niai jos projektai, nekeisdami stichiðko kultûros proceso, per pusæ amþiaus uþsitæsusios sovietinës okupacijos me- maitinamo poþeminiø intakø (atavistiniai pasàmonës reið- tus. (Pastarasis skyla á du tarpsnius: pirmasis ið jø – stali- kiniai, mitologiniai vaizdiniai, etinës normos, prisiriðimas ninio kulto represijø ir jas lydëjusios inercijos metas, ant- prie tam tikros spalvø gamos), iðryðkino ir apibrëþë geo- rasis – vadinamasis atðilimo laikotarpis, baigæsis antruoju politinæ situacijà, kurioje buvo skirta gimti ir plëtotis na- nepriklausomybës atgavimu. Pirmajame tarpsnyje buvo cionalinei kultûrai. Lietuviø menininkai ásisàmonino, kad

43 MOKSLO DARBAI jiems lemta egzistuoti „ties dviejø pasauliø riba”, kurti (1900–1902), o po 1912 m. – Berlyno universitetuose, ku- Rytø ir Vakarø skersvëjuose”.1 riuose klausë garsiø profesoriø: W. Schuppe’s, A. Riehlio, Ðiuo pasirinkimo metu paèios iðkiliausios lietuviø kul- W. Wundto, J. Völkelto, H. Harnacko, E. Tröltscho, K. tûros asmenybës, kad ir negausios, ið kuriø iðskirtini M. K. Lamprechto ir kt. paskaitø, atvërusiø jam pasaulinës kul- Èiurlionis, M. Dobuþinskis, P. Rimða, S. Ðalkauskis, Vydû- tûros erdvæ. nas, V. Krëvë, J. Baltruðaitis tëvas, Maironis, J. A. Herba- Kita vertus, Vydûnas buvo stipriai paveiktas eklektið- èiauskas, B. Sruoga ir kiti, kreipë savo þvilgsná á Rytus, kur ko teosofinio orientalizmo idëjø ir troðkimo surasti nau- ieðkojo savitø lietuviø kultûros sàlyèio su didþiosiomis Ry- jus dvasinius idealus, padësianèius atgaivinti tautinæ lie- tø tautø kultûromis bûdø. Visø jø kûryba siejosi ne tik su tuviø savimonæ ir paniekintas autentiðkos tradicinës kul- dëmesiu ávairiems Rytø tautø kultûrø aspektams, bet ir tûros formas. Indø klasikinëje filosofijoje (kurià inter- su tautinio apsisprendimo idëja, kuri buvo pamatinë jø pretavo veikiamas Schopenhauerio ir teosofinës tradici- gyvenimiðkosios pozicijos nuostata. Tai, kad orientaliz- jos – aukðtino kanèià, þmogaus moralines nuostatas ir vi- mas grindë ryðkiausiø to meto lietuviø kultûros þvaigþ- dinæ drausmæ) Vydûnas rado svarbiø etiniø orientyrø, ku- dþiø pasaulëjautà, nieko nuostabaus, nes tai buvo giliau- rie turëjo padëti jo pavergtai tautai atgimti dvasiðkai. Jo sios, ávairiapusiðkai iðsilavinusios asmenybës, daug kelia- tautinës kultûros koncepcijos kûrimo apmatai iðryðkëjo vusios, maèiusios, galëjusios palyginti ir geriau suvo- studijose „Mûsø uþdavinys” (1911), „Tautos Gyvata” kianèios to meto aktualijas bei lietuviø kultûrai iðkilusius (1920) ir programiniame veikale Sieben Hundert Jahre uþdavinius. Daugelis ið jø darbavosi skirtinguose kultûros deutsch–litauischer Beziehungen („Septyni ðimtai metø vo- baruose, taèiau juos visus vienijo artimos pasaulëþiûros nuo- kieèiø ir lietuviø santykiø”, 1932). Pastarojoje knygoje statos, atvirumas kitoms kultûroms ir noras integruoti jø vokieèiø ir lietuviø santykius Vydûnas atskleidþia kaip vertybes bei simbolius á savàjà. „didþiulæ dramà” ir pirmà kartà juos pavaizduoja mûsø Ryðkiausiai ðios su kultûrinio tapatumo paieðka glau- aisèiø poþiûriu. Jam itin svarbi Rytprûsiuose trinama Të- dþiai susijusios orientalistinës paieðkos atsiskleidë Èiur- vynës samprata: „Tëvynë þmogui tiek daug reiðkia tik- lionio, Vydûno ir Krëvës kûryboje. Juos siejo ir orientalis- riausiai todël, kad jis èia viskà patyrë pirmàsyk: pasiau- tiniai motyvai, ir tautinis angaþuotumas, ir universalisti- kojamà motinos meilæ, rûpestingà tëvø gerumà. Èia pir- nës nuostatos, ir filosofinis kûrybos pobûdis, o skyrë tik màsyk iðgirdo þmogaus balsà. Èia motinos ðirdingumas, iðeities taðkai ir tos Rytø kultûros formos, á kurias jie orien- tëvo màslumas pirmàsyk leido jam patirti þmogø. Taigi tavosi. Pasaulinio meno ásisavinimas jiems neatsiejamas Tëvynëje þmogø pirmàsyk apsiautë saulës spinduliai, ap- nuo atvirumo Rytams ir kartu orientacijos á tautinio meno gobë nakties tamsa, èia jam praþydo pirmasis pavasaris, tradicijas. Visiems jiems ir orientalizmo idëjos, ir lietuviø nuvyto pirmasis ruduo ir nukûpëjo veðli vasara, su bal- liaudies dailë, muzika, tautosaka kartu buvo atgimstanèio tais sparnais iðauðo þiema […] Iðties, tëvynë – tai erdvë tautinio meno pagrindas. tam tikrame laike. Taèiau su ja suvienija þmogaus prigim- Neoromantinis ir simbolistinis Èiurlionio orientaliz- ties ypatumai. Tëvynëje savo jaunystës erdvëje þmogus mas, neatskiriamai susiliejæs su tautinëmis meno tradi- pradeda ásisavinti savo bûtá. Sàmonei bræstant iðauga þmo- cijomis, buvo nulemtas jo pasaulëjautai bûdingo univer- gaus gyvenimo turinys, iðauga visas pasaulis. Tëvynëje au- salizmo ir tiesiog neátikëtino to meto lietuviø kultûros, gimo ir tapsmo pradþia”.2 dar kone valstietiðkos, imlumo rafinuotai Tolimøjø Rytø Tëvynës atradimo ir dvasinio tautos atgimimo pagrin- dailei, kuri, jo manymu, turëjo praturtinti tuometinës dai- das, Vydûno manymu, – tai kultûros lygio këlimas, susipa- lës meninës iðraiðkos priemones. Èiurlionis buvo ásitiki- þinimas su Rytuose tûkstantmeèiais puoselëtomis etinë- næs, kad autentiðkiausias ávairiø tautø ir epochø menas mis vertybëmis. Tai, pasak jo, padës átvirtinti tradicines lie- yra sukurtas liaudies; ir ðis suvokimas ypaè iðryðkëjo jo tuviø kultûros formas, tautinio gyvybingumo bei humanis- brandþioje kûryboje. Já ákvëpë Rytø civilizacijos ir lie- tinius idealus. Rytø filosofija ðioje tautinio atgimimo kon- tingas, ûkuose paskendæs neryðkios þalumos lietuviðkas cepcijoje iðkilo kaip pagrindinis etinis kelrodis ir dvasiniø kraðtovaizdis, liaudies meistrø kûryba ir senovinës dai- vertybiø katalizatorius. nos. Èiurlionio lietuviðkumas skleidþiasi ne iðorine for- Krëvæ susidomëti Rytais irgi paskatino neoromanti- ma, siuþetais, o gelminiais jo spalvø, harmonijos, melo- nis orientalizmas. Jis – viena sudëtingiausiø ir universa- dijø sluoksniais. liausiø pirmosios XX a. pusës lietuviø literatûros asme- Kito Oriento idëjø propaguotojo – Vydûno potraukis nybiø, kokybiðkai naujos filosofinës prozos ir dramatur- indø filosofijai atsirado kaip atsakas á vokiðkàjá pragmatiz- gijos pradininkas. Jaunystëje, kaip ir daugelis tautiðkai mà bei racionalizmà. Jis domëjosi ávairiomis humanisti- apsisprendusiø lietuviø intelektualø, jis evoliucionavo nuo kos sritimis – filosofija, religija, etika, sociologija, filosofi- lenkiðkai raðomø eilëraðèiø prie lietuviðkø tautiniø idea- jos, literatûros, meno istorija, laisvo klausytojo teisëmis stu- lø. Orientalizmo tendencijos jo kûryboje tolydþio stiprë- dijavo Greifsvaldo (1896–1898), Halës (1899), Leipcigo jo pradedant indoeuropeistikos studijomis Kijevo univer-

44 Antanas ANDRIJAUSKAS. LIETUVIÐKOSIOS RYTØ RECEPCIJOS IR ORIENTALIZMO ISTORINIAI POKYÈIAI sitete. Jis netgi raðë mokslinius darbus ið sanskritologijos talizmo idëjø sklaidà. Bûtent vadinamieji Paryþiaus pi- („Indoeuropieèiø protëvynë”, 1909; „Budos Pratjekabu- ligrimai, t. y. gabiausi ávairiø srièiø jauni specialistai, dos vardø kilmë”, 1913), o Baku universitete nuo 1912 mokslininkai, menininkai (J. Mikënas, J. Miltinis, L. Trui- m. skaitë budizmo istorijos paskaitas. Gyvendamas Baku kys, J. Baltruðaitis sûnus, R. Mironas, A. J. Greimas ir tarp didingø XII a. architektûros paminklø, jis tiesiogiai daugelis kitø), siunèiami su valstybës stipendijomis á pa- susidûrë su didþiøjø Rytø civilizacijø kultûros palikimu, grindinius Prancûzijos mokslo ir meno centrus arba vyks- skatinusiu já toliau gilintis á zoroastrizmà ir indiðkàsias tantys ten savo iniciatyva, formavo naujà poþiûrá á Rytø tradicijas. Su indiðkuoju idealizmu Krëvæ siejo pamati- kultûras ir skatino ávairiø prancûziðkojo orientalizmo ele- nës pasaulëþiûrinës nuostatos, smelkte persmelkianèios mentø integracijà á lietuviø kultûrà bei menà. Deja, dau- raðytojo pasaulëjautà. Neatsitiktinai ne tik ið ðlovingos gelis naujø, labai svarbiø mûsø kultûrai reiðkiniø per Lietuvos istorijos iðkylantys jo dramø herojai (Ðarûnas, trumpà, vos du deðimtmeèius tetrukusá nepriklausomy- Skirgaila), bet ir liaudiðki personaþai turi daug ryðkiø Rytø bës laikotarpá, nespëjo iðsiskleisti, juoba kad svarbiausi iðminèiaus bruoþø. kokybiniai pokyèiai daugelyje nepriklausomos Lietuvos Atgavus nepriklausomybæ, orientalizmo plëtotë len- kultûros ir meno srièiø pradëjo ryðkëti tik po 1936 m. Ðá kø okupuotame Vilniuje ir „laikinojoje sostinëje” ið esmës vaisingà Rytø tradicijø integracijos procesà nutraukë jau skyrësi. Pirmoje XIX a. pusëje klestëjæs Vilnius tapo Len- pirmoji sovietinë okupacija, o prasidëjæs Antrasis pasau- kijos provincija, o Kaunas – Lietuvos kultûrinio gyveni- linis karas ir antroji sovietinë okupacija iðvis sujaukë mo centru, kuriame sparèiai plëtojosi tautinë kultûra. kultûriná gyvenimà, daugelá kûrëjø iðblaðkë po visà platø Daugelis amþiaus pradþioje iðkilusiø intelektualø ir me- pasaulá – nuo stalininiø Sibiro koncentracijos stovyklø iki nininkø (iðskyrus Èiurlioná, kuris 1911 m. mirë) toliau Amerikos bei Australijos. Taèiau sëklos buvo pasëtos ir, rutuliojo savo orientalistines idëjas. Trûkstant specialis- nepaisant prarastø bei suluoðintø jø daigø, ilgainiui tiek tø, laikinojoje sostinëje nebuvo galimybës padëti siste- Lietuvoje, tiek emigracijoje jos davë vaisiø. mingø orientalistiniø studijø pamatus. Tiesa, Kauno uni- Daugelis iðkiliausiø kultûrininkø, augusiø arba su- versitete dëstytas sanskritas ir skaitytos paþintinës Rytø brendusiø jau nepriklausomoje Lietuvoje, po Antrojo pa- kraðtø kultûros istorijos paskaitos, studentai paþindinti saulinio karo savo orientalistines idëjas tëvynëje (L. Trui- su Senovës Egiptu bei hieroglifø raðtu. Ðioje srityje akty- kys, J. Miltinis, J. Mikënas) arba emigracijoje (J. Baltru- viausiai dirbo R. Mironas, M. Rudzinskaitë–Arcimavièie- ðaitis sûnus, V. Kavolis, J. Maèiûnas, J. Mekas, A. Lingys në ir J. Baltruðaitis sûnus. Mironas ið sanskrito kalbos ir vëliau prisidëjæ T. Venclova, J. Juraðas, A. Ðvëgþda) vertë klasikinius indø tekstus, o Rudzinskaitë–Arcimavi- plëtojo jau aukðtesniu teorinës ir meninës refleksijos ly- èienë netgi pradëjo leisti nedidelës apimties knygø serijà giu. Itin sudëtingoje socialinëje psichologinëje padëtyje „Senovës Rytai”, kurios nuo 1932 iki 1936 metø pasirodë atsidûrë nepriklausomybës laikais iðaugusi ir okupuoto- penki leidiniai. Nuo 1933 iki 1939 m. Kauno universitete je Lietuvoje likusi, pokario metø represijø nugenëta in- visuotinæ ir Rytø tautø meno istorijà dëstë puikø meno- telektualø ir menininkø karta. Jos, kaip ir daugelio so- tyrininko pasirengimà turëjæs J. Baltruðaitis sûnus. Ta- vietinëje imperijoje kûrusiø intelektualø, orientalistiniai èiau ðis reto talento menotyrininkas perdëm trumpai dir- siekiai pirmiausia reiðkë atsiribojimà nuo ðalyje vieðpa- bo pedagoginá darbà ir neturëjo deramai parengtø mo- tavusios ideologijos arba tylø pasiprieðinimà oficialiai so- kiniø, pajëgiø tæsti jo orientalistines bei komparatyvisti- vietinei sistemai. nes studijas. Kita vertus, jis ir pats, kaip originalus pa- Orientalizmo idëjø sklaidai vadinamaisiais atðilimo saulinio lygio menotyrininkas, galutinai susiformavo tik metais Lietuvoje stipriausià poveiká turëjo trys buvæ „Pa- iðvykæs ið Lietuvos. Todël jo átaka tarpukario Lietuvoje ryþiaus piligrimai”: scenografas L. Truikys, reþisierius J. nebuvo didelë. Miltinis ir skulptorius J. Mikënas, kiekvienas savaip sklei- Greta pirmosios kultûrininkø kartos nepriklausomybæ dæ Rytø átakà Lietuvos mene. Intelektas, iðsilavinimas ir atkûrusioje Lietuvoje orientalistines idëjas plëtojo ir nau- talento galia padarë juos ryðkiomis to meto Lietuvos me- ja, atviresnëje visuomenëje susiformavusi intelektualø bei ninio gyvenimo þvaigþdëmis. menininkø karta. Suartëjæ su Vakarø civilizacija ir patyræ Neabejotinai intelektualiausias ir rafinuoèiausias tarp daugybæ neigiamø jos apraiðkø, jie tik aiðkiau suvokë, kad Oriento idëjas skleidusiø menininkø buvo Truikys, kuris lietuviø tautai dël geopolitinës padëties lemta gyventi ir màstë ir kûrë daug aukðtesniame nei jo amþininkai menø kurti tarp Rytø ir Vakarø. Matydami tolydþio materialë- sintezës bei kompozicijos lygmenyje. Didþiulis nuostolis janèios Vakarø civilizacijos vienpusiðkumà, jie ið naujo lietuviø kultûrai buvo tai, kad ðio labai profesionalaus, pajuto romantikø idealizuotø dvasingøjø Rytø paþinimo reiklaus sau, aðtraus kritinio proto menininko valdþios alká (K. Jurgelionis, K. Binkis, V. Maèernis). struktûros ir kai kurie kolegos neásileido á Vilniaus dailës Glaudëjantys kultûriniai menininkø ryðiai su ávairio- institutà. Taèiau iðkilios Truikio asmenybës orientalizmas mis ðalimis, ypaè Prancûzija, skatino prancûziðkojo orien- skleidësi per jo kûrinius ir negausius mokinius: J. Balèi-

45 MOKSLO DARBAI koná, R. Songailaitæ–Balèikonienæ, V. Daujotà, A. Miðki- atro estetikos bei aktoriø rengimo principø átakos. Ðioje ná, Br. Leonavièiø, R. Dichavièiø ir kitus. Ði átaka pir- srityje itin svarûs J. Copeau ir Miltinio mokytojo Ch. Dul- miausia reiðkësi per Balèikoná, kuris aistringai kolekcio- lino nuopelnai. Pirmasis savo vadovaujamo teatro Vieux- navo Rytø dailës kûrinius ir ilgai vadovavo Dailës insti- Colombier darbo praktikoje taikë daug tradicinio Tolimøjø tuto Tekstilës katedrai, iki ðiol tvirtai laikanèiai aukðtà Rytø teatro elementø. Orientalistiniø nuostatø laikësi ir profesiná lygá. jo artimas jaunystës bièiulis Dullinas, kuris teigë, kad re- Mikëno gyvenimas buvo kupinas vingiø. Gimë jis Lat- formuoti Vakarø teatrà já paskatino tradicinio Rytø teat- vijoje, Pirmojo pasaulinio karo metu su ðeima pasitraukë ro kilmës ir istorijos studijos. Kadangi Miltinis mokësi á Rusijà, mokësi Voroneþo gimnazijoje, vëliau Odesos hid- pas Dullinà, tai Rytø teatrinës estetikos átaka jam ne vi- rotechnikume, po karo gráþæs á Lietuvà ástojo á Kauno me- suomet buvo tiesioginë; ji sklido per Dullino, jo bendra- no mokyklà, kurioje ir iðryðkëjo jo neeilinis pieðëjo ir þygiø Copeau, L. Juvet, A. Artaud, studijø draugø J. Vi- skulptoriaus talentas. Tobulinimasis A. Loto ir M. Ðucha- lar, J.-L. Barrault bei kitø prancûzø teatro reformatoriø jevo studijose Paryþiuje (1926–1927), Paryþiaus aukðto- kûrybà, kuriø maiðtà prieð prancûzø klasikinio teatro prin- joje dekoratyvinës dailës, Nacionalinëje meno mokyklo- cipus, polinká á santûresná vaidybos stiliø, tylos, pauzës, je, Julliano akademijoje (1928–1931) ir studijavimas pri- neiðbaigtumo sureikðminimà, asketiðkas, sàlygiðkas deko- vaèiai (1932–1934) þymiai praplëtë Mikëno senovës Ry- racijas bei kostiumus buvo paskatinusi galinga Rytø teat- tø civilizacijø ir pasaulinës skulptûros istorijos paþinimo rinës estetikos átaka. Miltinis taip pat þavëjosi Rytø teat- horizontus. Egipto, Asirijos ir Persijos skulptûros monu- ro ir meno principus propagavusiø P. Claudelio ir A. Mal- mentalumas, rimtis, formos aptakumas bei glaustumas raux idëjomis. dailininko kûryboje susiliejo su Vakarø modernizmo ir Gráþæs á Lietuvà Miltinis artimai bendravo su Truikiu, lietuviø liaudies skulptûros tradicijomis. netgi kurá laikà gyveno jo bute. Net kalbëdamas Miltinis Mikëno orientalizmas ryðkiai skyrësi nuo kito Pary- daþnai griebdavosi ne visuomet kitiems suprantamø orien- þiaus dailës mokyklos auklëtinio, P. Rimðos, metalo in- talistiniø motyvø, kaip kad jo pamëgta kinø kilmës alego- krustacijø, kuriose jauèiama stipri art nouveau tradicijai rija apie kinø mandarinà ar meðkeriotojà statinëje, „kuris bûdingo japonizmo átaka – ámantrios linijos, efektingos daro viena, o mintys skraido kitur”. detalës. Monumentalus Mikëno orientalizmas yra tarsi Ávairios átakos Miltinio sàmonæ ir estetikà veikë savo- atsakas á Rimðos japonizmo manieringumà. Akivaizdu, tiðkai. Po studijø Paryþiuje jis uþsidegë savojo filosofinio kad Mikëno talento raidà gerokai apribojo dogmatiðkos intelektualiojo teatro ir glaudaus aktoriø bendraminèiø socialistinio realizmo nuostatos, prie kuriø jis buvo pri- rato subûrimo idëja, svajojo suformuoti savità aktoriø ren- verstas taikytis dëstydamas Dailës institute. Jos tiesiog gimo sistemà. Akivaizdu, kad ðias vizijas skatino paryþie- pakirto perspektyviausias jo kûryboje orientalizmo ten- tiðkojo gyvenimo patirtis ir orientalistinë Dullino estetika; dencijas. Taèiau Mikëno kûriniuose gimusi Artimøjø Ry- jo ákurtas Atelier teatras, kaip ir tradiciniai Tolimøjø Rytø tø ir lietuviø liaudies meno tradicijø sintezë plaèiai iðsi- teatrai, buvo teatras-mokykla, besiremianti savitais akto- skleidë vëlesnëje lietuviø skulptûroje, ypaè reto talento riø rengimo principais. Nenuostabu, kad Miltinio kuria- monumentalisto G. Jakûbonio ir jo mokiniø. Ðiandien ne- mo intelektualiojo teatro modeliu tapo bûtent Dullino es- nusiþengdami tiesai galime teigti, kad tai tikriausiai gy- tetinës nuostatos, tvirtai áaugusios á lietuviø reþisieriaus vybingiausia ir estetiniu poþiûriu vaisingiausia lietuviø sàmonæ ir kûrybinæ praktikà. monumentaliosios skulptûros tradicija, nors ir gerokai Miltinis perëmë daug Dullino rytietiðkos kilmës ak- primirðusi savo tikràsias iðtakas. toriø ugdymo principø. Savàjá teatrà ir aktoriø kolektyvà Sudëtingiausias ið mûsø aptariamø lietuviðkojo orien- jis deðimtmeèiais brandino intelektualiu repertuaru. Jam, talizmo ðalininkø buvo Miltinis, kadangi jis neretai sà- kaip ir Tolimøjø Rytø teatro kûrëjams, teatras – ðventa moningai nutylëdavo daugelio pamatiniø savo reþisûri- vieta, turinti atskirtà nuo profaniðkosios sakralinæ erdvæ. nio darbo principø iðtakas. Tai buvo pirmas lietuviø reþi- Miltinis, kaip ir noh teatro kûrëjai, propagavo vienuolið- sierius profesionalas, tiesiogiai susipaþinæs su estetiniais kai uþdarà, asketiðkà, tik teatrui paðvæstà gyvenimo bû- moderniojo Vakarø Europos ir Tolimøjø Rytø teatro prin- dà, atsiribojimà nuo iðorinio pasaulio, saikà þemiðkiems cipais. Tradiciniu japonø teatru anksèiau labai domëjosi dþiaugsmams. Todël teatre nebuvo vietos já griaunantiems A. Sutkus, kuris dar 1920 m. paskelbë studijà „Apie ja- kivirèams, apkalboms, intrigoms, narcisizmui, viskam, kas ponø teatrà”. Taèiau Miltinio paþintis su Rytø teatro prin- demoralizuoja kûrëjà, veda á dvasiná surambëjimà ir sà- cipais buvo daug ávairiapusiðkesnë. Ið Kauno atvykæs, jau- stingá. Tikras teatro menas reikalauja ypatingos iðtikimy- nas ir imlus naujovëms Miltinis Paryþiuje pakliuvo á spal- bës, atsidavimo, verèia visà savo gyvenimà pajungti ypa- vingà didmiesèio teatrinio gyvenimo sûkurá kaip tik tingam ritmui ir nuostatoms. Disciplina ir nuolatinis mo- reikðmingo prancûzø teatro atsinaujinimo metu. Tuomet kymasis, nepaliaujamas meistriðkumo gludinimas – Mil- èia iðryðkëjo stiprios tradicinio Rytø, ypaè japonø noh te- tinio teatrinës sistemos pagrindas. Pats reþisierius, kaip

46 Antanas ANDRIJAUSKAS. LIETUVIÐKOSIOS RYTØ RECEPCIJOS IR ORIENTALIZMO ISTORINIAI POKYÈIAI tai áprasta noh teatre, mokë pirmiausia asmeniniu pavyz- tûrø studijas tradiciðkai pasinerdavo þmonës, jautæsi ir dþiu: buvo labai reiklus pats sau, drausmingas, ið esmës laikæsi opozicijoje oficialios ideologijos atþvilgiu. Todël neturëjo „asmeninio” gyvenimo. Kûrybà traktavo kaip orientalistikos mokyklos TSRS veikë tarsi elitinës ezoteri- nuolatiná vyksmà, pabrëþë savidrausmës, grieþto reþimo, nës bendrijos, sukûrusios viduje savità moksliná mikrokli- fizinio uþsigrûdinimo, vidinio susikaupimo ir dvasinio to- matà ir gyvenanèios pagal savas taisykles bei vertybines bulëjimo svarbà. nuostatas. Orientalizmas, antitarybiðkumas ir nonkonfor- Studijà Miltinis, kaip ir noh sistema, laikë nepaprastai mizmas sovietinëje imperijoje buvo glaudþiai susijæ daly- svarbia sudedamàja teatro dalimi. Bûsimasis aktorius, nuo kai. Todël bet kokie su orientalistika susijæ reiðkiniai ir Lie- pat paauglystës (jis svajojo apie jaunuoliø priëmimà á stu- tuvoje buvo nepaprastai atidþiai „priþiûrimi” partiniø ir dijà prie trupës jau nuo 13 m.) èia atlikdamas ávairius dar- „saugumo” organø. bus ir stebëdamas teatrinio meno dirbtuvæ, turëjo natûra- Lietuvoje, kaip ir visoje sovietinëje imperijoje, orien- liai perimti profesines paslaptis ir nuosekliai bei kryptin- talizmas tarp septintojo ir devintojo deðimtmeèio tapo svar- gai tobulëti. Kalbëdamas apie aktoriaus meno tobulinimo bia opozicijos ir atsiribojimo nuo komunistinës ideologi- svarbà reþisierius nuolatos pabrëþë instinktø ir intelekto jos apraiðka. Tuomet susidomëjimas vadinamàja Rytø fi- jungties, pamëgdþiojimo, kalbëjimo glaustumo, tylos, pau- losofija, Rytø religijomis bei menais tarp intelektualø ir zës, vidinio susikaupimo, dëmesio intonacijoms, intuicijos menininkø tapo pagrindiniu pasitraukimo nuo niûrios bei lavinimo, ásiklausymo á partnerius, neiðsakymo, spontanið- nepriimtinos tikrovës bûdu. Vilniaus universiteto ir Mokslø kumo ir improvizacijos svarbà. „Intonacija, – sakë jis, – Akademijos bibliotekose aðtunto deðimtmeèio pradþioje aktoriaus filosofija”. Jo pedagoginëje praktikoje, kaip ir buvo „aptikti” turtingi budistinës literatûros klodai: XIX noh teatro tradicijoje, repeticijos aktoriui virsta pamoko- a. pabaigos – XX a. pradþios rusø mokslininkø versta mis. Prie Miltinio teatro ákurtoje studijoje, kaip ir tradici- budistinë literatûra, pirmøjø porevoliuciniø metø orien- niame Indijos ir Tolimøjø Rytø teatre, iðskirtinis dëmesys talistikos tyrinëjimai bei pamatiniø Rytø tekstø vertimai, skirtas ne tik profesiniø paslapèiø, bet ir humanitarinës kai kurios XIX a. pab. tæstinës studijos. Daugëjo per tarp- kultûros apskritai supratimui. Studijoje, be specialiøjø dis- tautinius bibliotekø mainus ir „samizdato” kanalus gau- ciplinø, buvo dëstoma literatûra, estetika, vaizduojamasis namos bei sparèiai tiraþuojamos margos orientalistinës li- menas, muzika, teatro istorija, filosofija. Èia turi vieðpa- teratûros rusø bei Vakarø kalbomis – A. Wattso, D.T. Su- tauti sveika ir natûrali konkurencija, silpnesni turi uþleisti zuki, R.H. Blyth, M. Uedos, A. Coomaraswamy ir kitø kny- vietà stipresniems. „Noriu, – sakë jis, – kad mûsø kolekty- gos. Tarp jø autentiðkumu iðsiskyrë buriatø budologo B. vas bûtø permanentiðkai jaunas, gyvas, veiklus, atsakingas Dandarono (1914–1974, artimo V. Sezemano draugo, pra- ir konkreèiai rezultatyvus”. leidusio kartu daug metø sovietiniuose konclageriuose) Ne vienà deðimtmetá Miltinio nuosekliai kultivuoti „samizdato” rusø kalba iðleista knyga Ìûñëè áóääèñòà orientalistiniai aktoriø rengimo, jø atsiribojimo nuo iðori- („Budisto mintys”). nio pasaulio principai, svajonës sukurti meditaciná „tylos” Tuomet ne vienà gyvenimo prasmës ieðkantá jaunà lie- teatrà, kuriame „aktoriai iðeis á scenà, susës prie stalo ir tuviø intelektualà, dailininkà, raðytojà (kaip antai a.a. tylës, bendraus tylëdami, o visa salë puikiausiai supras, apie Antanà Danieliø, Linà Katinà, A. Kugevièiø, J. Ivanaus- kà jie tyli”, ir daugelis kitø rytietiðkos kilmës idëjø, per kaitæ ir daugelá kitø) Rytø ir ypaè budizmo paþinimo ke- reþisieriaus autoritetà, Lietuvoje suleido gilias ðaknis ir lias nuvedë á tolimà Buriatijà, tvirèiausià budizmo cita- prasikalë J. Juraðo, J. Nekroðiaus, J. Vaitkaus, S. Varno, delæ sovietinëje imperijoje. Buriatijoje vieðpatavusios bu- G. Padegimo, P. Budrio ir kitø lietuviø teatro reþisieriø dizmo formos ir þmoniø gyvenimo bûdas buvo artimi bei aktoriø, kaip kad E. Mikulionytë, B. Marcinkevièiûtë tiems, kurie ðimtmeèiais gyvavo Tibete. Ir að pats dar nuo ir kt., kûryboje. Vienas nuosekliausiø Miltinio orientalis- studijø Maskvos universitete laikø vasaras ápratau pra- tiniø idëjø tæsëjø Lietuvoje buvo talentingas latviø panto- leisti Buriatijoje, paþinau ðá reto groþio kraðtà bei jo þmo- mimos teatro reþisierius M. Tenisonas, apie 1968 m. subû- nes. Kadangi nuo 1979 m. faktiðkai vadovavau Lietuvos ræs unikalø tais laikais fanatiðkai pasiðventusiø kûrybai pan- orientalistø asociacijos veiklai ir buvau uþmezgæs tiesio- tomimos teatro aktoriø kolektyvà. Deja, ðis pasaulinio ly- ginius ryðius su ávairiais sovietø imperijoje veikusiais gio teatras, sukûræs daugybæ labai brandþiø tiek plastinës orientalistikos centrais, rekomendacijomis bei reikalin- formos, tiek idëjos ákûnijimo poþiûriu spektakliø, Lietu- gais paaiðkinimais palydëdavau pirmàsyk keliaujanèiuo- voje nesusilaukë deramo visuomenës, o ypaè kultûrà ku- sius á Buriatijos budistø ðventyklas bei vienuolynus. Ði ne ruojanèiø institucijø pripaþinimo. vieno lietuvio ið Kauno, Vilniaus ar Ðiauliø likimà atau- Sovietiniais laikais akademinëms orientalistikos ir kom- dusi piligrimystës á Rytus ir sudëtingø santykiø su „sau- paratyvistikos studijoms Lietuvoje nebuvo palankiø sàly- gumo” organais istorija – ðiandien ið esmës uþmirðta, ið- gø, jos buvo sutelktos trijuose pagrindiniuose centruose – skyrus nebent paèius jos dalyvius, – irgi jau praðosi Maskvoje, Leningrade ir Ulan-Ude. Kita vertus, á Rytø kul- specialaus tyrinëjimo.

47 MOKSLO DARBAI

Nepaisant nepalankiø sàlygø ir represijø, nuo kuriø voje buvo itin reikðmingas. 1984 m. Vilniaus universitete ypaè nukentëjo su Buriatijos centrais bendravæ lietuviai, ávyko pirmoji respublikinë mokslinë filosofinës kompara- orientalistø veikla septintojo deðimtmeèio pabaigoje Lie- tyvistikos konferencija „Þmogaus problema filosofijos is- tuvoje þymiai pagyvëjo: jie plëtojo ryðius su pagrindiniais torijoje (Vakarø–Rytø sandûra)”, susilaukusi didþiulio TSRS orientalistikos centrais, ið kuriø plaukë orientalisti- mokslininkø ir visuomenës susidomëjimo. Konferencijoje nës literatûros srautas. Lietuvoje daugëjo entuziastø, be- buvo perskaityta daug aukðto mokslinio lygio praneðimø. sidominèiø ávairiais Rytø kultûrø aspektais, radosi þmo- Jos sëkmë paskatino 1988 m. organizuoti antràjà konfe- niø, kurie suvokë bûtinumà dëti pagrindus profesionalioms rencijà – „Rytø ir Vakarø kultûrø sàveika”, kuri aprëpë orientalistikos studijoms. Ásikûrusios Orientalistø asocia- platesná lyginamosios kultûrologijos problemø laukà. Joje cijos vadovai stengësi uþmegzti mokslinius ryðius, suvie- dalyvavo dar daugiau iðkiliø Rytø kultûrø specialistø. Ðie nyti ávairiose Lietuvos institucijose dirbanèius ir Rytø kul- forumai paliko ryðkø pëdsakà to meto kultûriniame gyve- tûromis besidominèius þmones. nime ir paskatino tolesnæ profesionalios orientalistikos ir Orientalistinës átakos, sustiprëjus uþsienio ir „samiz- komparatyvistikos plëtrà. dato” tiraþuojamos literatûros srautui, labiausiai pavei- Orientalistø asociacija kartu siekë didesnës nepriklau- kë to meto literatûrà ir filosofijà. Orientalizmo poveikis somybës nuo centro: rengësi steigti akademiniø orienta- „atðilimo” laikotarpio literatûrai ir poezijai – atskira te- listikos studijø centrà bei Rytø tautø meno muziejø seno- ma, reikalaujanti iðsamaus tyrimo. Akivaizdu tik, pavyz- joje Kauno meèetëje, ávairiø miestø muziejuose sudaryti dþiui, kad puikiø Oriento átakos pavyzdþiø regime net E. Rytø tautø menui skirtas ekspozicijas. Mieþelaièio filigraniðkai nuðlifuotuose poetiniuose cik- Kokybiðkai naujas orientalizmo ir akademinës orien- luose „Indiðka mozaika”, „Archajiðkas lotosas”, „Rama- talistikos formavimosi etapas prasidëjo iðkart Lietuvai at- janos atgarsiai”, „Palmës ðeðëlis” (knyga „Aleliumai”, gavus nepriklausomybæ. Atsivëræ tiesioginiai keliai á Ry- 1974), „Indiðkas ornamentas”, „Indiðkas ametistas”, „In- tø ðalis ir galimybë jose tobulintis buvo milþiniðkas po- diðki reportaþai”, „Mahabharata”, „Indiðkas anachroniz- stûmis naujausios lietuviðkosios orientalistikos bei kom- mas” („Monodrama”, 1976), didþiuliame skyriuje „Dar paratyvistikos raidai, o svarbiausia – padëjo jà pagaliau kartà Indija” (knyga „Pasaka”, 1980) ir kituose kûriniuo- institucializuoti. Nuosekliai ásikûrë orientalistiniø studi- se, ákvëptuose tiesioginiø áspûdþiø ið kelioniø po ávairius jø centras Vilniaus, o kiek vëliau – ir Kauno Vytauto Di- Indijos regionus. dþiojo bei Klaipëdos universitetuose. 1993 m. Kultûros Aðtuntajame deðimtmetyje literatûroje ir ypaè poezi- ir meno institute mano pastangomis buvo ákurta proble- joje rytietiðkø átakø kryptys esmiðkai pakito. Didþiausià minë orientalistiniø ir komparatyvistiniø studijø grupë, populiarumà pradëjo ágyti Tolimøjø Rytø klasikinës po- kurià ir sudarë mano artimiausi mokiniai. Netrukus ji vir- ezijos vertimai, atsispindëjæ ir Vakarø bei nonkonformis- to Komparatyvistinës kultûrologijos, estetikos ir meno te- tinëje rusø poezijoje (opozicijoje sovietinei ideologijai bu- orijos skyriumi, tapusiu pagrindiniu ðios srities moksli- væ iðkiliausi rusø poetai patys ëmësi versti didþiuosius ki- niø tyrimø centru. nø ir japonø poezijos klasikus). Po lietuviø poezijà irgi Lietuvoje tolydþio gausëjo þmoniø, mokanèiø sansk- iðplinta orientalistiniai motyvai, glaustos Tolimøjø Rytø rito, kinø, japonø, arabø, tibetieèiø ir kitas Rytø kalbas, poetinës formos, paveikusios S. Gedos, T. Venclovos, V. iðmananèiø tø kultûrø specifikà bei ëmusiø ið pirminiø Bloþës, A. Dabulskio, K. Platelio, G. Patacko, D. Kajo- ðaltiniø versti pamatinius didþiøjø neeuropiniø civiliza- ko, J. Juðkaièio, V. Rubavièiaus, A. Andriuðkevièiaus ir cijø tekstus. Tuo pat metu buvo raðomos ir ginamos di- kitø patá poetinio màstymo stiliø, stiprinusios polinká min- sertacijos. Taigi padëtis pamaþu keitësi á gera; tai liudija tá iðtarti glaustai, kartu plëtojant metaforiðkumà ir aso- ir pasirodæ svarbûs specializuoti periodiniai leidiniai (kaip ciatyvumà. akademinis metraðtis Acta Orientalia Vilnensis, kultûrinis Iðsamesnio aptarimo bûtø vertas S. Gedos orientaliz- Indra), knygø serijos „Rytø klasika”, Bibliotheca Orienta- mo fenomenas, tas poveikis, kurá jo pasaulëjautai ir kûry- lia, „Rytai–Vakarai: Komparatyvistinës studijos”, „Este- bai padarë paþintis su didþiaisiais poetiniais Rytø tautø tikos istorija: Antologija” (pirmasis tomas „Senovës Ry- tekstais, jø studijos, vertimai, variacijos Rytø poezijos te- tai: Antika”), du „Religijos istorijos antologijos” tomai, momis bei motyvais. D. Ðvambarytës parengtas „Japonø–lietuviø kalbø hierog- Ne maþiau svarbûs, nors ne visuomet aiðkiai regimi po- lifø þodynas” ir daugelis kitø svarbiø leidiniø, ið origina- kyèiai vyko filosofijos srityje. Atskirose aukðtosiose mo- lo kalbø verèiami ir skelbiami klasikiniai Rytø civilizaci- kyklose pradëti rengti Rytø tautø filosofijos, estetikos, eti- jø tekstai, vertingø publikacijø srautas þurnaluose bei kos istorijos kursai arba jø dalys bendresnëse programose. savaitraðèiuose „Logos”, „Humanistica”, „Darbai ir die- Ilgainiui filosofai ëmësi iniciatyvos organizuoti Rytø ir Va- nos”, „Filosofija, sociologija”, „Liaudies kultûra”, „Me- karø kultûrø sàveikos problemoms skirtas konferencijas, tai”, „Naujoji Romuva”, „Krantai”, „Kultûros barai”, kuriø poveikis orientalistiniø pajëgø konsolidacijai Lietu- „Ðiaurës Atënai” ir kituose kultûros ir mokslo leidiniuose.

48 Antanas ANDRIJAUSKAS. LIETUVIÐKOSIOS RYTØ RECEPCIJOS IR ORIENTALIZMO ISTORINIAI POKYÈIAI

Vilniaus universitete savo veiklà plëtoja Orientalistikos mûsø tautos kovø uþ nepriklausomybæ istorijà, visiðkai su- ir lyginamøjø civilizacijø studijø centras; Kultûros, filo- prantamas tampa ir daugelio lietuviø solidarumas su þiaurià sofijos ir meno institute, Vilniaus universitete, Vilniaus priespaudà iðgyvenanèiomis Tibeto bei Ièkerijos tautomis. dailës akademijoje, Kauno Vytauto Didþiojo ir Klaipë- Akivaizdu, kad tokiø menininkø kûryba yra daug sudëtin- dos universitetuose buriasi jauni Rytø civilizacijø filoso- gesnis ir reikðmingesnis nepriklausomybæ atgavusios Lie- fijos, estetikos, meno istorijos ir civilizacinës komparaty- tuvos reiðkinys nei daugeliui Lietuvoje atrodo. Platus po- vistikos specialistai. þiûris á pasaulá padëjo jiems iðsivaduoti ið lietuviðkojo pro- Pastaràjá deðimtmetá á darbà Rytø kultûrø paþinimo ba- vincializmo, nevisavertiðkumo, pajusti atsakomybæ uþ kitas ruose pradeda ásitraukti pirmoji nepriklausomybës metais skriaudþiamas tautas. Domëjimasis pasaulinës kultûros ak- subrendusi profesionaliø orientalistø bei komparatyvistø tualijomis, savitas jø interpretavimas, átraukiant jas á Lie- karta (A. Beinorius, L. Poðkaitë, D. Ðvambarytë, V. Jaskû- tuvos kultûros orbità, liudija mûsø kultûrà pakilus visai á nas, I. Diemantaitë, V. Vidûnas, K. Firkovièiûtë, G. Èepu- naujà lygá ir þengus iðtisà pakopà aukðtyn. Minëti ir jiems lytë, A. Kugevièius, V. Korobovas, R. Sondaitë, A. Niun- artimi nepaminëti kûrëjai, nepaisant pasiprieðinimo, kurio kaitë-Raèiûnienë ir kiti), savo tyrinëjimus jau grindþianti neretai susilaukia ið siauro akiraèio oponentø, ástrigusiø autentiðkais Rytø kalbomis raðytais ðaltiniais ir gerai jau- pseudotautinës klerikalinës ideologijos akligatviuose, kaip èianti pasaulinio mokslo aktualijas. tik ir ugdo ðiuolaikinæ lietuviðkàjà sàmonæ, atveria jai nau- Padaugëjo nuosekliau besigilinanèiø á komparatyvisti- jas vertybinës orientacijos bei paþinimo erdves. nius tyrinëjimus bei Rytø tautø kultûros tradicijas ir kitø ávairiø srièiø mokslininkø bei kultûros veikëjø (A. Prazaus- NUORODOS: kas, V. Kubilius, B. Kuzmickas, V. Bagdonavièius, A. Uþ- davinys, L. Donskis, È. Kalenda, R. Batûra, T. Bairaðaus- 1. Kubilius V. Lietuviø literatûra ir pasaulinës literatûros procesas. – Vilnius, 1983. – P. 66. kaitë, A. Zalatorius, V. Narvilas, A. Bukontas, R. Neiman- 2. Vydûnas. Septyni ðimtai metø vokieèiø ir lietuviø santykiø. – tas, R. Tamoðaitis, A. Gelûnas, V. Rubavièius, K. Seibutis, Vilnius, 2001. – P. 68. A. Stepukonis, V. Mikalauskas, E. Raèius, V. Dumèius, S. Juknevièius, L. Kondratas, A. Snitkuvienë, R. Andriuðy- të–Þukienë, L. Lauèkaitë–Surgailienë, V. Tumënas, A. Ka- Historical changes of the Lithuanian poèiûtë, R. Guzevièiûtë, D. Razauskas, D. Tamoðaitytë ir reception of the Orient and orientalism kiti), menininkø (A. Ðvëgþda, P. Normantas, J. Ivanaus- Antanas ANDRIJAUSKAS kaitë, L. Gutauskas, D. Matulaitë, Br. ir Ð. Leonavièiai, R. Orantas, D. Dokðaitë, A. Gelûnas, R. Èeponis, G. Pranc- The article provides a debate over the historical de- kûnas, S. Kruopis ir kiti). Dabar jau yra galimybë savo aki- velopment of the Lithuanian reception of the Orient and orientalism in Lithuania addressing the main at- mis iðvysti ir tiesiogiai prisiliesti prie Rytø tautø kultûros tention to the metamorphoses of the contemporary vertybiø. Spartø orientalistikos ásitvirtinimà Lietuvoje ro- Lithuanian orientalism of the 19th and particularly 20th do ir atgimusios Rytø–Vakarø sàveikai skirtos bei nuo 2000 century, on the basis of the comparative aspect the key m. Vilniaus universiteto Orientalistikos studijø centre stages of the development of the reception of the Ori- kasmet rengiamos konferencijos „Azijos studijos: tyrinëji- ent in Lithuania have been briefly analyzed, their typo- mai ir problemos”. logical features have been highlighted, the distinguished Per nepriklausomybës metus orientalistikos ir kompa- representatives have been mentioned and the peculiar- ratyvistikos prestiþas Lietuvoje gerokai iðaugo. Dabarti- ity of the concepts analyzed have been revealed. nëje humanistikoje vyraujanèios komparatyvistinës meto- Aesthetical principles and world conception of the most dologijos principai aktyviai skverbiasi á lietuviðkàjá moks- prominent representatives of twentieth century liná diskursà; jie ypaè populiarûs tarp jauniausios moksli- Lithuanian orientalism – Vydûnas, Krëvë, Truikys, ninkø kartos, kuri jautriai reaguoja á ávairiø civilizacijø kul- Miltinis, Mikënas – have been discussed, their outstand- ing contributions to Lithuanian culture have been evalu- tûros vertybiø bei simboliø sàveikas. Augantá susidomëji- ated. The problems and the prospects of the develop- mà orientalistika bei lyginamosiomis civilizacijø studijo- ment of the newest – the professional Lithuanian mis rodo kad ir didþiausi konkursai á orientalistikos spe- orientalism and the comparativistics of civilizations have cialybæ Vilniaus universitete. been analyzed in the final part of the article. Gvildenant pastarøjø deðimtmeèiø orientalistikos raiðkà Lietuvoje, vis kyla klausimas, ar tikrai tik atsitiktinis yra Kultûros, filosofijos ir meno institutas, daugelio lietuviø intelektualø bei menininkø, kaip antai Komparatyvistiniø kultûros studijø skyrius Ðvëgþdos, Normanto, Ivanauskaitës ir kitø, iðskirtinis dë- Vilnius, Saltoniðkiø 58 el. p. [email protected] mesys taip mums, regis, tolimai, egzotiðkai, atskirtai nuo Gauta 2003 12 05, pasaulio Tibeto kultûrai? Turint galvoje ilgà ir tragiðkà spaudai áteikta 2004 02 24

49 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2004/1 (94)

Juodosios rasës etninë muzika

Romualdas APANAVIÈIUS

Objektas – juodosios didþiosios rasës vietiniø rasiø, ne- J. Þordanija dar pastebi, kad Afrikos daugiabalsei mu- gridø ir australoidø, etninë muzika. Tikslas – iðnagrinëti juo- zikai bûdinga labai ávairi metroritmika, vyrauja paraleliz- dosios rasës etninës muzikos savybes, jø paplitimà Afrikoje, mas ir orientacija á konsonansinius sàskambius bei tai, Australijoje ir Okeanijoje, nustatant negridø ir australoidø kad èia nëra burdonijos. Daugiabalsumas, anot jo, ið Af- muzikos bendrumus ir skirtingumus. Metodai – geografinio rikos driekiasi á Melanezijà ir ið dalies á Indonezijà, Mik- kartografavimo, komparatyvistinis, sisteminis, retrospekci- ronezijà bei Australijà. Nors ðioms kultûroms bûdingi ir jos. Rezultatai: iðkeliama ir pagrindþiama hipotezë, kad juo- europietiðkieji bruoþai (europietiðkaisiais J. Þordanija lai- dosios didþiosios rasës etninë muzika galëjo atsirasti Vaka- ko burdoniðkumà ir sekundinius sàskambius), taèiau su rinio rasinio kamieno, ið kurio susidarë ði didþioji rasë, gy- negridø muzika jas vienija konsonansinis paralelizmas ir vavimo laikais, o negridø ir australoidø muzikos skirtumai ávairi ritmika (6). – ðioms vietinëms rasëms besiformuojant. M. Ðnaideris ir J. Þordanija, nagrinëdami pasaulio et- ninës muzikos daugiabalsumà, nieko neuþsiminë apie juo- Ávadas dosios didþiosios rasës vienbalsumà. Ið jø darbø gali susi- Juodosios didþiosios rasës etninë muzika pasaulio et- daryti áspûdis, kad negridø ir australoidø muzikoje vien- nomuzikologø iðnagrinëta palyginti gerai (1), taèiau dau- balsumo arba visai nëra, arba jis nereikðmingas. J. H. Kva- giausia dëmesio skirta kultûriniø regionø tyrimams. Kaip bena Nketija, gvildendamas Afrikos negridø instrumen- atskiras tyrimo objektas juodosios rasës etninë muzika ne- tinæ ir vokalinæ muzikà, iðskiria ne tik daugiabalsumà, bet nagrinëta. Ðios rasës muzikos daugiabalsumà kaip svarbiau- ir vienbalsumà: „Afrikos bendruomeniø dainos atlieka- sià stiliaus poþymá pastebëjo M. Ðnaideris (2), manydamas, mos solo su pritarimu arba be pritarimo; gali dainuoti du kad daugiabalsumas atsirado kultûriniuose epicentruose, atlikëjai unisonu ar duetu; dainos tap pat atliekamos cho- ið kuriø plito kultûriniais ratais. Pirmasis, anot jo, ðitoks ru” (7). Ðis autorius paþymi sudëtingà vokalinës ir instru- ratas – Pietø Azijos ir Pietø Amerikos primityviosios kul- mentinës muzikos ritmikà, taip pat atlikimo sinkretiðku- tûros, antrasis – Pietø Azija ir Okeanija, treèiasis – Samoa, mà – glaudþià sàveikà su ðokiais ir apeiginiais vaidinimais ketvirtasis – Afrika (3). J. Þordanija, nors ir neigdamas (8). Þiniø apie juodosios rasës etninës muzikos vienbal- „kultûriniø ratø” teorijà, pritaria M. Ðnaiderio nuomonei, sumà randame ir kitø autoriø darbuose. kad juodosios didþiosios rasës muzikos pagrindinis poþy- mis yra daugiabalsumas. Jis paþymi, kad daugiabalsumas Stiliai, dermës, ritmika bûdingas Centrinës ir Pietø Afrikos, ið dalies ir Madagas- Ðio darbo autorius, remdamasis ankstesniø tyrinëtojø karo etninei muzikai, o Afrikos (t. y. negridø) bûdingiau- nuomonëmis, jø pateiktais natø pavyzdþiais bei savo pa- sios daugiabalsës muzikos savybës yra paralelizmai (kvin- ties sukauptais þmonijos etninës muzikos áraðais, linkæs ma- tø, kvartø, tercijø, trigarsiø, miðrus), daugiabalsë faktûra nyti, kad juodosios didþiosios rasës etninei muzikai vieno- bei konsonansø (darniø sàskambiø) santykiai (4). Okeani- dai svarbûs abu stiliaus bruoþai – vienbalsumas ir daugia- jos srityse J. Þordanija daugiabalsumà nustato esant Poli- balsumas. Netgi sunku pasakyti, ar daugiabalsumas vyrau- nezijoje, Melanezijoje ir Mikronezijoje. Anot jo, labiau- ja. Vadovaujantis turimais duomenimis kol kas galima teigti, siai daugiabalsumo tradicija iðplëtota Polinezijoje, labai kad vienodai svarbûs abu stiliaus poþymiai. Ankstesni tyri- svarbi Melanezijoje, kiek menkesnë – Mikronezijoje. Poli- nëtojai daugiabalsumà buvo linkæ pabrëþti, matyt, todël, nezijos daugiabalsumui, J. Þordanijos nuomone, bûdingas kad ir negridø, ir australoidø muzikavimo bûdingesnis bruo- burdonas (kai tæsiamas apatinis balsas) bei disonansiniai þas yra kolektyvinis atlikimas, nors ðitaip atliekama daþ- (sekundos, kvartos, septimos) sàskambiai, Melanezijos – niausiai ne tik daugiabalsë, bet ir vienbalsë muzika. Ir vien- paralelizmas su kvartø, kvintø, sekstø, oktavø sàskambiais. balsei, ir daugiabalsei muzikai bûdingiausios diatoninës der- Saliamono ir Admirolø salose pasitaiko ir burdono su se- mës. Kartais pasitaiko pentatonikos poþymiø, jie akivaiz- kundø sàskambiais, Naujojoje Gvinëjoje, Borneo ir Flores dûs ir negridø, ir australoidø muzikoje. Pagal dermiø po- salose paplitæs Melanezijai bûdingas daugiabalsumas, In- bûdá vienbalsë muzika yra ir maþorinë, ir minorinë. Sunku donezijoje – sekundinis organumas, kurio pasitaiko Poli- apibûdinti, kokio pobûdþio dermës juodosios rasës vien- nezijoje ir ið dalies Melanezijoje (5). balsei muzikai savitesnës, taèiau susidaro áspûdis, kad mi-

50 Romualdas APANAVIÈIUS. JUODOSIOS RASËS ETNINË MUZIKA noras kartu su maþoru bûdin- gesnis australoidø muzikai, o negridø muzikoje akivaizdes- nës maþorinës dermës. Daugiabalsë juodosios ra- sës muzika tik maþorinë, ji pagrásta natûraliosios akusti- nës gamos virðtoniø grieþta maþorine tvarka, nusistovëju- sia pagal fizikos ir muzikinës akustikos dësnius (9). Dau- giabalsumui bûdingas parale- lizmas ir polifonija. Bûtent ðie bruoþai akivaizdþiausi ir negridø, ir australoidø muzi- koje. Burdoniðkumas, kurá ið- skiria J. Þordanija, ðio darbo autoriaus pastebëjimais, savi- tesnis australoidø – Melane- zijos gyventojø muzikai. Me- Kenijos muzikantai. Ið kn.: Kwabena Nketia. The Music of Africa. – P. 90. lanezieèiø burdoniðkumas nëra toks pat, kaip, pavyzdþiui, Pietø europidø gruzinø, muzikos vingiai kiek kitokie. Jie neretai pagrásti ne tik nes gruzinai nuolatos tæsia apatiná burdoniná balsà, o Me- nuosekliai iðsidësèiusiais garsais, bet ir didesniais melo- lanezijos australoidai já nutæsia tik protarpiais. Australoi- dikos ðuoliais. Ðitokias negridø paralelinës muzikos me- dai, skirtingai nei gruzinai, ne visuomet antru balsu paly- lodikos savybes pastebëjo ir ankstesni autoriai, apibûdin- di ir melodijà. Todël australoidø burdoniðkumà gretinti dami tai kaip „fanfarinæ” melodikà (paremtà natûralio- su europidø burdonija nëra lengva, nors ir minëti bruo- sios akustinës gamos virðtoniais). þai, kuriuos J. Þordanija laiko europietiðkais, taip pat ga- Ir juodosios rasës etninë polifoninë muzika grásta la- na akivaizdûs. biau diatoninëmis maþorinëmis dermëmis. Balsø melo- Paralelinë juodosios rasës etninë muzika pagrásta ter- dijos neretai bûna „fanfariðkos”, nors pakanka melodijø cijø, kvartø, kvintø, oktavø, netgi septimø ir, reèiau, se- ir nuosekliais garsais. Vokaliniai, instrumentiniai balsai kundø sàskambiais. Ðitokius sàskambius pastebëjæ ir juos persipina grieþta tvarka su pastoviai pulsuojanèia ritmi- apibûdinæ autoriai pabrëþia negridø ir australoidø muzi- ka. Negridø ir australoidø polifoninë muzika turi pana- kos konsonansiðkumà (darnius sàskambius). Apie diso- ðumø su lietuviø ðiaurës rytø aukðtaièiø giedamøjø sutar- nansus (europieèio ausiai neáprastus, nedarnius sàskam- tiniø bei skuduèiø, ragø, daudyèiø, lumzdeliø muzika. Esa- bius) jie kalba maþai arba visai nemini. Ðio darbo auto- ma net bemaþ tapatumø: panaðiø kiekvieno balso melo- riaus nuomone, negridø paralelinei muzikai bûdingesni dijø, jø iðsidëstymo ir persipynimo tvarkos ir dël to persi- kvartø, kvintø, oktavø ir tercijø, o australoidø – tercijø, pynimo atsirandanèiø sekundiniø sàskambiø. oktavø, kvintø ir septimø sàskambiai. Tad lygindami ðiø Juodosios rasës muzikos ritmika gana grieþta, pastovi, dviejø didþiosios juodosios rasës vietiniø rasiø paralelinæ pulsuojanti. Ji paremta daugiausia dviejø arba keturiø da- muzikà, pastebësime, kad europietiðkajam paralelizmui, liø ritmo judëjimu, kuris daþnai sugrieþtinamas ávairiomis pagrástam daugiausia tercijø santykiais, artimesnë aust- ðiø dviejø ritminiø figûrø variacijomis. Neretai kartu su raloidø muzika. Negridø muzikoje tercijø santykiø irgi yra dviejø arba keturiø daliø ritmu sugretinamos ir trijø daliø pakankamai daug, taèiau susidaro áspûdis, kad jø nëra ritmo figûros, taèiau jos nevyrauja, o skamba tik protar- daugiau nei kvartø ir kvintø santykiø. Taip pat galima pa- piais. Dël ðitokio skirtingø ritminiø figûrø sugretinimo vie- stebëti, kad australoidø paralelinës muzikos melodikos nu metu susidaro vadinamoji poliritmija, o pati muzika tam- vingiai labai artimi europidø paralelinës muzikos melo- pa dar grieþtesnë, kampuotesnë. Ritmika nuolatos palai- dikai. Melodijos grindþiamos daþniausiai nuosekliai iðsi- koma ávairiais muzikos instrumentais – barðkinamaisiais dësèiusiø garsø tvarka: jei nepasitaikytø europidø muzi- (ksilofonu), muðamaisiais (bûgnais, bûgneliais). Labai daþ- kai nebûdingø didþiosios septimos santykiø tarp balsø, nai ji pabrëþiama delnø pliaukðëjimu. Pliaukðëjimas del- australoidø ir europidø paralelinæ muzikà ið pirmo þvilgs- nais itin bûdingas atliekant juodosios rasës etninæ muzikà, nio vargu ar galima bûtø atskirti. O negridø paralelinës svarbus muzikuojant ir negridams, ir australoidams. Atlie-

51 MOKSLO DARBAI kant daugiabalsæ paralelinæ, polifoninæ ir netgi burdoninæ tûros pradas, nes daugiausia muzikuoja vyrai, menkiau – muzikà, ritmika visuomet grieþta. Ji laisvesnë, kai gieda- moterys. Pastebëtinas ir didelis atlikimo sinkretiðkumas: mos ar grojamos vienbalsës melodijos. dainavimas ir grieþimas palydimas ir ðokiø judesiais, atli- këjai daþnai uþsideda kaukes, apsirëdo egzotiðkais apda- Instrumentinis muzikavimas rais, vaizduojanèiais gyvûnus, paukðèius, mitinius ávaiz- Negridai ir australoidai gausiai naudoja muzikos in- dþius. Toksai sinkretiðkumas, be abejonës, siekia pirmykð- strumentus, labai mëgstamos ávairiausios ðvilpynës, Cen- tës visuomenës laikus, siejasi su totemizmu, fetiðizmu, pro- trinëje Afrikoje ir Okeanijoje – skuduèiø tipo ir kitokios tëviø kultu. Toks jis iðlikæs iki mûsø dienø. dûdelës. Centrinëje Afrikoje jos puèiamos panaðiais kaip Lygindami negridø ir australoidø etninæ muzikà, pa- lietuviø ðiaurës rytø aukðtaièiø skuduèiø rinkiniais, ku- stebësime daugiau bendrumø nei skirtumø. Bendra – jø riais groja penki septyni atlikëjai. Okeanijoje ðios dûde- muzikos daugiabalsumui bûdingas paralelizmas ir poli- lës daþniausiai suriðtos, taèiau ir jomis puèiama kolekty- fonija, o vienbalsës ir daugiabalsës muzikos dermës yra viai. Suriðtø dûdeliø yra ir Centrinës Afrikos vakarinëje diatoninës, daugiausia maþorinës. Negridus ir australoi- dalyje. Juodosios rasës muzikantams birbynës, atrodo, turi dus vienija ir „fanfarinë” daugiabalsës muzikos melodika gana menkà reikðmæ. Afrikos negridai puèia viengubo lie- bei labai grieþtas, pastovus, daþniausiai ávairiais instru- þuvëlio birbynes, kurios naudojamos savanos srityse Va- mentais pabrëþiamas ritmas. Skirtumas – australoidø mu- karø Afrikoje, Aukðtutinëje Voltoje, Ðiaurës Ganoje, Da- zikoje pastebima burdonija, ko nëra negridø muzikoje. homëjoje ir Èade. Dvigubo lieþuvëlio birbynës paplitu- Pagal burdoniðkumà australoidø sàsajos su negridais yra sios Somalyje, Èade, Kamerûne, Ðiaurës Nigerijoje, Aukð- menkos, o su europidais – gana akivaizdþios. Europidø ir tutinëje Voltoje ir Rytø Afrikoje á Kenijos ir Tanzanijos australoidø daugiabalsës muzikos melodika taip pat turi pusæ, kur gyvos islamo tradicijos (10). Negridø birbynës, daug bendrumø. Nors esama tam tikrø ir skirtingumø ypaè dvigubo lieþuvëlio, perimtos galbût ið Pietø europi- (australoidø muzikoje pasitaikantys septimos santykiai dø arabø, kur jos nepaprastai mëgstamos ir plito kartu su tarp balsø, kapotas ritmas ir kt.), bet australoidø daugia- islamu. Tolimesnëse Afrikos srityse birbyniø nepastebë- balsë muzika vis dëlto labiau siejasi su europidø, o ne su ta, jomis, atrodo, nelabai groja ir australoidai. Juodosios negridø daugiabalsumu. Kitas skiriamasis australoidø ir rasës instrumentininkai muzikuodami, atrodo, net ir vi- negridø poþymis – australoidai nenaudoja styginiø instru- siðkai apsieina be birbyniø. Tai visos þmonijos instrumen- mentø, kaip ir Ðiaurës bei Pietø Amerikos amerikanidai. tinio muzikavimo iðimtis, nes birbynës (jø garsais mëg- Bûtent ðis poþymis australoidus sieja netgi su geltonàja dþioti greièiausiai gagenanèiø paukðèiø ir mekenanèiø bei didþiàja rase, tiksliau – su amerikanidais. Beje, australoi- bliaunanèiø gyvuliø balsai) mëgstamos tarp didþiosios bal- dai, kaip ir amerikanidai bei ðiaurës rytø Azijos mongoli- tosios ir geltonosios rasës muzikantø. dai, vienbalsëms dainoms neretai pritaria bûgnelio muði- Centrinëje Afrikoje kolektyviai puèiami rago, kaulo, mu. Toksai dainavimas su bûgneliu gali bûti labai senas ir mediniai trimitai, vadinami liûto, leopardo, antilopës, hie- liudyti australoidø bei mongolidø ir amerikanidø sàsajas. nos, beþdþionës vardais (11). Ta trimitø muzika labai pa- naði á ðiaurës rytø aukðtaièiø mediniø trimitø ragø polifo- Etninës muzikos ir antropologijos duomenys ninæ muzikà, kuri kilusi veikiausiai ið gyvûnø, matyt, to- Negridø ir australoidø etninës muzikos savybiø papli- temø, balsø pamëgdþiojimo (12). Trimitus mëgsta ir aust- timo ribos daugmaþ atitinka juodosios didþiosios rasës pa- raloidai, pûsdami daþniausiai pavieniui. Tie instrumen- plitimà prieðistoriniais laikais. Antropologijos mokslo tai iðbraiþomi, iðdaþomi ornamentais, panaðiais á tuos, ku- duomenimis, ði rasë kartu su europidø didþiàja rase susi- riais papuoðiamos kaukës, tad jie, matyt, atstojo ir apei- darë Prieðakinëje Azijoje (vadinamuosiuose Artimuosiuo- gines kaukes. se Rytuose) ir Vidurþemio jûros rytinëj pakrantëj (vaka- Negridai mëgsta styginius instrumentus, taèiau aust- rinio rasës kamieno plotuose) viduriniojo ir gal anksty- raloidai juos naudoja retai arba visai jø nenaudoja. Kau- vojo paleolito laikais (13). Mezolito pabaigoje ir neolito ðo, geldos, lanko pavidalo negridø styginiø instrumentø pradþioje per 10 000 – 12 000 m. susidarë vietinës negri- stygos virpinamos pirðtais arba stryku. Ir negridai, ir aust- dø ir australoidø rasës. Antropologai neretai nesutaria, raloidai labai mëgsta bûgnus, bûgnelius. Gausiai naudo- ar australoidai yra didþiosios juodosios rasës vietinë ra- jami ávairûs barðkuèiai ir tarðkuèiai, o Afrikoje – á ksilo- së, ar jie laikytini atskira didþiàja rase. Labiau linkstama fonà panaðûs instrumentai ið lenteliø (kurios dauþomos). manyti, kad negridai ir australoidai yra vienos didþiosios Gretindami juodosios didþiosios rasës vokalinæ ir in- juodosios rasës atstovai (14). strumentinæ muzikà, esminiø skirtumø nepastebësime. At- Negridø etninë muzika paplitusi savo pirmykðèiuose rodo, negridø ir australoidø muzika iðliko „neskilusi” á plotuose Afrikoje á pietus nuo Sacharos, kur nuo seno vokalinæ ir instrumentinæ. Akivaizdesnis vyriðkosios kul- gyveno negridø vietinës rasës þmonës. Etnomuzikologø

52 Romualdas APANAVIÈIUS. JUODOSIOS RASËS ETNINË MUZIKA ir antropologø duomenys apie negridus palyginti sutam- NUORODOS: pa gerai. Tà paþymi ir J. Þordanija (15). Kiek sudëtin- 1. Kyagambiddwa J. African Music from the Sources of the Nile. – Lon- giau gretinti australoidø muzikos savybes ir antropologi- don, 1956; Waterman R. A. Music in Australian Aboriginal Culture – some Sociological and Psychological Implications // Music Thera- jos mokslo duomenis. Antropologai nesutaria dël austra- py. Proceedings of the National Association for Music Therapy. – loidø kilmës, jø antropologiná tipà neretai siedami ne tik 1956, Nr. 5, p. 40–49; Burrows E. G. Music of Ifaluk Atoll in the su negridais, bet ir su mongolidais. Nelabai aiðki austra- Caroline Islands // Ethnomusicology. – 1958, Nr. 2, p. 9–22; Brandel R. The Music in Central Africa. – Haga, 1961; McLean M. E. Oral loidø protëvynë, nes, archeologijos duomenimis, Okea- Transmission in Maori Music // Journal of International Folk Music nija apgyvendinta vëlyvojo paleolito, ið dalies mezolito lai- Council. – 1961, Nr. 13, p. 59 – 62; Schneider M. Tone and Tune in kais nuo Pietryèiø Azijos pusës plytëjusia sausuma. Pietø West African Music // Ethnomusicology. – 1961, Nr. 5, p. 204–215; Kubik G. Mehrstimmgkeit und Tonsysteme in Zentral und Ostafri- Kinijos ir Taivano radiniai patvirtina hipotezæ, kad aust- ka. – Vienna, 1968; Kwabena Nketia J. H. The Music of Africa. – raloidø protëviai migravo bûtent ið èia (16). Taèiau aust- New York, 1974. raloidø protëvynë gali bûti ir Pietø Amerikoje. J. Þorda- 2. Schneider M. Geschichte der Mehrstimmgkeit, 1. – Berlin, 1934; 1969. 3. Schneider M. Op. cit., 1969. – S. 32–104. nijos nuomone, nei Rytø Azija, nei Pietø Amerika nega- 4. Æîðäàíèÿ È. Ì. Ãðóçèíñêîå òðàäèöèîííîå ìíîãîãîëîñèå â ìåæ- lëjusios bûti australoidø protëvynëmis, nes visur ten plyti äóíàðîäíîì êîíòåêñòå ìíîãîãîëîñíûõ êóëüòóð (ê âîïðîñó vienbalsumo sritys (17). Taèiau visiðkai atmesti Pietryèiø ãåíåçèñà ìíîãîãîëîñèÿ). – Òáèëèñè,1989. – C. 170. Azijoje galëjusios bûti australoidø protëvynës versijà var- 5. Min. veik. – C. 184–187. 6. Min. veik. – C. 268–269. gu ar tikslinga, nes ir jiems, kaip ir mongolidams, bûdin- 7. Kwabena Nketia J. H. Min. veik. – P. 140. gas ir vienbalsumas. Etnomuzikologø duomenys labiau- 8. Min. veik. P. 206 – 230. siai patvirtina antropologø teorijà apie bendrà negridø ir 9. Apanavièius R. Etninë muzika. Teorijos klausimai // Darbai ir Die- nos. – 2002, T. 25, P. 7–38. australoidø kilmæ, taèiau ir tarp australoidø bei europidø 10. Kwabena Nketia J. H. Min. veik. – P. 94. muzikos daug sàsajø. Galbût australoidai kartu su negri- 11. Gansemans J., Schmidt – Wrenger B. Zentralafrika/Musikgeschichte dais ir europidais tikrai galëjo atsirasti Vakariniame rasi- in Bildern, 9. – Leipzig, 1986. – S. 172–173. 12. Ðimonytë – Þarskienë R. Skuduèiavimo iðtakos // Darbai ir Dienos. niame kamiene, tik australoidai tikriausiai susidarë arti- – 2001, T. 25, P. 39–70. mesnëje su europidais ðio kamieno srityje. Kartu su ne- 13. Àëåêñååâ Â. Ï. ×åëîâåê: ýâîëþöèÿ è òàêñîíîìèÿ (íåêîòîðûå gridais iðsiskyræ á atskirà juodàjà didþiàjà rasæ, australoi- òåîðåòè÷åñêèå ïðîáëåìû ). – Ìîñêâà, 1985. – Ñ. 82–83. 14. Min. veik. – C. 78. dai tikriausiai dël to iðlaikë nemaþai ir europidø etninei 15. Æîðäàíèÿ È. Ì. Min. veik. – C. 268–269. muzikai bûdingø savybiø, kuriø maþiau randame negridø 16. Áåëëâóä Ï. Ïîêîðåíèå ÷åëîâåêîì Òèõîãî Îêåàíà. Þãî-Âîñòî÷- muzikoje. Kitaip australoidø ir europidø muzikos sàsajas íàÿ Àçèÿ â äîèñòîðè÷åñêóþ ýïîõó. – Ìîñêâà, 1986. – Ñ. 233. 17. Æîðäàíèÿ È. Ì. Min. veik. – C. 274–275. vargu ar galima paaiðkinti. Ethnic music of Negrides Iðvados and Australoides 1. Juodosios rasës etninës muzikos bûdingiausiøjø sa- Romualdas APANAVIÈIUS vybiø kilmë gali bûti sietina su Vakariniu rasiniu kamie- According to the latest research conducted by the author, nu, ið kurio prieð 35 000 – 28 000 m. iðsiskyrë baltoji ir it is evident that the most characteristic features of the ethnic juodoji didþiosios rasës. music of Negrides and Australoides are the polyphony, 2. Vienbalsumas gali bûti tø laikø liekana arba sietis monophony and regular strong rhythmics. By the burdonizmus su prieð tai apie 200 000 m. trukusiu bendru Vakarinio ir the Australoides have more parallels with the Southern Rytinio rasinio kamieno laikotarpiu iki jiems iðskiriant. Europides than with Negrides. The polyphony of the Negrides and Australoides connects them with the peculiar islands of 3. Vadinasi, vienbalsumui ne maþiau kaip 235 000 – polyphony of Southern and Northern Europides as well. 228 000 m., o daugiabalsumas greièiausiai sietinas su vë- The hypothesis is proposed that ethnic music of the Negrides lesne rasiniø kamienø raida – baltosios bei juodosios di- and Australoides could have been developed at the time of dþiøjø rasiø iðsiskyrimu prieð 35 000 – 28 000 m. Western stock of human races and could have been formed 35 4. Kitos negridø ir australoidø etninës muzikos savy- 000 – 28 000 years ago – before the divergence of the Europides and Negrides from this stock of human races. Monophony of bës galëjo atsirasti susidarant ðioms vietinëms rasëms me- Negrides and Australoides could have been formed about 235 zolito pabaigoje ir neolito pradþioje per 10 000 – 12 000 000–228 000 years ago – before the divergence of the Western m. ir iðlikti iki mûsø dienø. and Eastern stocks of human races. The local features and dif- 5. Etninës muzikos savybës labiausiai patvirtina ant- ferences of the ethnic music of Negrides and Australoides could ropologijos mokslo teorijà apie bendrà negridø ir austra- have been linked with the origin of these local races at the end loidø kilmæ. of Mesolithic – beginning of Neolithic period. 6. Juodosios rasës etninës muzikos savybës patvirtina Vytauto Didþiojo universitetas, K. Donelaièio 52, 3000 Kaunas, antropologø teorijà apie baltosios ir juodosios didþiøjø el. p. Romualdas [email protected] rasiø bendrà kilmæ ið Vakarinio rasinio kamieno. Gauta 2002 09 08, spaudai áteikta 2004 02 24

53 XIX a. iðeiginiai suvalkieèiø valstieèiø drabuþiai. Lietuvos liaudies kultûros centro Tautodailës poskyrio rekonstrukcija. Rekonstravo: Teresë Jurkuvienë, Laisvë Aðmonaitienë,54 Danutë Keturakienë). Ramûno VIRKUÈIO nuotrauka REGIONØ KULTÛRA

Birþø Tiðkevièiø mecenavimas, kultûrinë ir mokslinë veikla

Aldona SNITKUVIENË

Tarp XIX a. mecenatø, kolekcininkø ir mokslininkø Senelio pavyzdþiu,2 Jonas Tiðkevièius emësi mecena- daþnai sutinkame senos ir garbingos didikø Tiðkevièiø gi- vimo – fundavo katalikø baþnyèios Nemunëlio Radvilið- minës vyrus, davusius Lietuvai daug nusipelniusiø, ávai- kyje statybà ir árangà (Birþø r.). Jos projekto autorius – riose kultûrinës veiklos sferose pasireiðkusiø veikëjø. Uþ- architektas Steponas Kosovskis, baþnyèia 1849–1854 m. darius Vilniaus universitetà, jie aktyviai kûrë kultûros ir pastatyta ið dolomito ir netinkuotø plytø.3 Funduotos baþ- mokslo organizacijas, leido knygas, prisidëjo prie Vilniaus nyèios vidus buvo graþiai árengtas. Birþuose 1853–1858 universiteto atgaivinimo. Þymiausiam XIX a. vidurio Lie- m. grafas vietoj senosios medinës baþnytëlës pastatë mû- tuvos archeologijos mokslininkui ir tyrinëtojui Eustachi- rinæ, savo patrono garbei paðvæstà Ðv. Jono Krikðtytojo jui Tiðkevièiui (1814–1873) dar 1835 m. kilo idëja Vilniu- baþnyèià;4 projekto autorius – architektas Tomas Tiðec- je ákurti mokslinæ istorinio profilio draugijà. Norëta su- kis (minimas 1824–1861). Be abejo, baþnyèios interjerui burti kuo daugiau Lietuvos intelektualø. 1848 m. gene- grafas uþsakë altoriaus paveikslus, keturis ið jø tapë Vla- ralgubernatoriui jis siûlë steigti Provincijos muziejø, de- dislovas Majeranovskis (1817–1864), kiti paveikslai grei- ja, planas nebuvo ágyvendintas. 1851 m. grafas caro praðë èiausiai buvo pirkti, skulptûras sukûrë Pranciðkus Andrio- leisti ákurti laikinà archeologinæ komisijà ir Senienø mu- lis (Francesco Andriolli, 1794–1861). Eucharistiniais in- ziejø, kuriam ketino dovanoti didþiulá savo rinkiná ir bib- dais, paramentais, baþnytiniais reikmenimis ir áranga taip liotekà. 1855 m. Eustachijus Tiðkevièius, kaip iniciatorius, pat pasirûpino koliatorius. buvo paskirtas Senienø muziejaus vedëju ir Laikinosios Viena dailës rëmimo ir estetiniø vertybiø deklaravimo archeologinës komisijos pirmininku. Be didelës grafo au- formø – rûmø statyba ir puoðyba, taip pat ir rinkiniø kau- kos, panaðiø dovanø laukta ir ið kitø didikø, turëjusiø di- pimas. Tokia veikla siekta ne tik patenkinti savo estetinius delius ir ádomius rinkinius. Eustachijø Tiðkevièiø ðiame poreikius, bet ir padaryti áspûdá sveèiams. XIX a. viduryje darbe rëmë jo brolis archeologas Konstantinas (1806– Jonas Tiðkevièius Ðirvenos eþero ðiauriniame krante Ast- 1868), aktyviai talkino giminaièiai – Birþø ðakos Tiðkevi- rave pastatydino reprezentacinius rûmus. Ansamblá pro- èiai, su kuriais jis artimai bendravo. Jie palaikë vieni ki- jektavo architektas Tomas Tiðeckis, statë Cezaris Lauras tus, skatino reikðmingiems mokslo ir kultûros darbams. Anikinis (Anichini, 1787–1861), medþio darbus atliko liau- Dauguma Birþø Tiðkevièiø garsëjo mecenavimu, kultûri- dies meistras Stepas Jurevièius (1818–1893). Rûmus gra- ne veikla, kolekcionavimu. Jø vertingos idëjos, dovanos fas iðpuoðë puikiais taikomojo meno dirbiniais, sukaupë prisidëjo prie pirmo vieðo muziejaus kûrimo, tuo jie nu- juose nemaþa tapybos darbø, marmurinës skulptûros, me- sipelnë ypatingos garbës, tapo Archeologijos komisijos daliø ir gobelenø kolekcijas.5 tikraisiais ar garbës nariais. Surinkta gausi informacija Astravo rûmø statytojas Jonas Tiðkevièius buvo þingei- leidþia plaèiau aptarti jø ávairiapusæ kultûrinæ veiklà, juo- dus þmogus. Jis daug keliavo, kelionëse kaupë kolekcijà, lab kad ji ðiandien menkai þinoma. kuri tapo majorato rinkiniø pagrindu.6 Grafo numylëtas miestas buvo Birþai. Jis rûpinosi, kad bûtø paraðyta ðio Jonas Tiðkevièius miesto istorija. Ne vieno literato grafas praðë, kad apsiim- Birþø majorato (nuolatinë rezidencija Astrave) gyva- tø atlikti ðá darbà, taèiau ðio uþdavinio nesugebëjo sëkmin- vimo metu bûta penkiø savininkø.1 Kiekvienas ið jø dau- gai iðspræsti.7 Jonas Tiðkevièius rûpinosi ir Vilniumi. 1860 giau ar maþiau prisidëjo prie ðio pobûdþio darbø, tik jø m., prieð imperatoriaus atvykimà, dovanojo 3 000 rubliø indëlis ir veiklos pobûdis skyrësi. 1862 m. majoratà ákûræs miesto pagraþinimui.8 Jonas Tiðkevièius (1802–1862) padëjo reikðmingus Birþø XIX a. viduryje Birþuose veikë valsèiaus mokykla (joje Tiðkevièiø mecenavimo, kolekcionavimo ir tyrinëjimo veik- mokësi 150 mokiniø), kurià, negailëdamas lëðø, iðlaikë Jo- los pagrindus. Vëlesni majorato savininkai ðá darbà tæsë. nas Tiðkevièius.9 Jonas Tiðkevièius artimai bendravo ir pritarë Pijaus Tið- kevièiaus (1756–1858) ir jo sûnø – archeologø Konstanti- Mykolas Tiðkevièius no ir Eustachijaus – ásijungimui á kultûriná kraðto gyveni- Broliø Konstantino ir Eustachijaus Tiðkevièiø veikla di- mà. Prie ðio darbo prisidëjo ir jis pats, tapo Vilniaus ar- delës átakos turëjo ir antrajam Birþø majorato savininkui cheologinës komisijos tikruoju nariu steigëju (geradariu). Mykolui Tiðkevièiui (1828–1897), kuris bene aktyviausiai

55 REGIONØ KULTÛRA prisidëjo prie jø vykdomø siekiø. Jam darë átakà dëdës – bardas, pirktas Karaliðkojoje kunskameroje Drezdene, globëjai Benediktas Emanuelis (1801–1866) ir Jonas Tið- saksø alebardà, senoviná kalavijà, durklà, dvi kuokas, fo- kevièiai. Jie patys aktyviai ásijungë á kultûriná kraðto gyve- telá ið briedþio ragø ir rankraðtá su Lelivos herbo apraðy- nimà, átraukë á já ir savo globotinius. Be abejo, dar tëvø mu.20 Dar viena Mykolo Tiðkevièiaus dovana muziejui – samdytø mokytojø10 ir globëjø pavyzdys paþadino anksti senovës slavø kryþius su sidabro grandine, kurá grafas pir- pasireiðkusá Mykolo Tiðkevièiaus mecenavimo polinká, me- ko Paryþiuje.21 1860 m. balandþio 11 d. Mykolas Tiðkevi- no, ypaè senovës pasaulio kultûrø potrauká. Tam, be abe- èius Vilniaus senienø muziejaus Zoologijos skyriui per- jo, átakà darë ir garsûs antikinio pasaulio atradimai. davë dvi paukðèiø iðkamðas (erelá þuvininkà ir kirà),22 vë- 1849 m. po vedybø su kunigaikðtyte Marija Radvilaite liau – 1000 egzemplioriø raiþiniø, graviûrø, raiþytø vario (1830–1902) Mykolas Tiðkevièius pasistatydino rûmus Ost- plokðèiø, medþio raiþiniø, dokumentø rinkiná, rankrað- roðycos Gorodoke (Îñòðîøèöêèé ãîðîäîê, Minsko gub.) èiø, autografø, 3 000 tomø bibliotekà.23 ir ten pradëjo kaupti meno kûrinius, medalius ir monetas. 1860 m. Mykolas Tiðkevièius ëmësi iniciatyvos rinkti Pritardamas Eustachijaus Tiðkevièiaus idëjai ákurti Vilniaus aukas katalikø baþnyèios statybai Choliavðèinoje apygardos mokslo muziejø, 1852 m. balandþio 22 d. nu- (Õîëÿâùèíà, Minsko gub.; 3 varstai nuo Ostroðycos Go- matomam kurti muziejui dovanojo dalá savo rinkinio: 60 rodoko), nuo seno pagarsëjusioje stebuklingu Dievo Mo- sidabriniø medaliø, 40 auksiniø, 609 sidabriniø, 294 vari- tinos paveikslu. Grafø ðeima prisidëjo didþiàja aukos dali- niø monetø (ið viso 1003 vienetus). Apie ðià dovanà Eus- mi. Baþnyèia buvo pastatyta 1860 m. Norëdamas áamþinti tachijus Tiðkevièius raportavo Vilniaus generalgubernato- ðá ávyká, Mykolas Tiðkevièius Paryþiuje uþsakë sidabriná me- riui I. Bibikovui, kuris, atsakydamas á grafo raðtà, dëkojo dalikëlá. Po 1863 m. sukilimo represijø banga uþgriuvo ir uþ dovanà ir nurodë, kad, kol bus gautas caro sprendimas, katalikø baþnyèià – Choliavðèinos katalikø baþnyèia buvo savo þinion reikia priimti visas dovanas, kiekvienà jø sau- paversta pravoslavø cerkve.24 goti atskirai, kataloguoti ir praneðti apie jas. Taèiau ant E. Su Archeologijos komisijos ir Vilniaus senienø mu- Tiðkevièiaus raðto matomas áraðas pieðtuku: „Paimti, pa- ziejaus veikla glaudþiai susijæ Vilniaus dailininkai. Vieni dëkoti... neákûrus muziejaus gràþinti”.11 Muziejus neákur- jø buvo komisijos nariai, kiti gaudavo ávairiø jos uþsaky- tas,12 todël ðis rinkinys galëjo bûti sugràþintas dovanoto- mø ir taip papildë muziejaus rinkinius. Vilniaus senienø jui. Iki 1854 m. Mykolo Tiðkevièiaus lenkiðkø ir lietuviðkø muziejus buvo solidþiausias XIX a. mecenatas, labiau- monetø rinkinys buvo vienas vertingiausiø pasaulyje.13 Tais siai rëmæs Lietuvos dailæ. Apie 1858 m., dailës rinkiniams paèiais metais M. Tiðkevièius Vilniuje pardavë ðá rinkiná greitai augant, prie Archeologijos komisijos ketinta ásteig- Emerikui Huten–Èapskiui (Emerik Hutten–Czapski, ti dailës mokyklà. Mykolas Tiðkevièius buvo numatytas 1828–1896). Þinia apie ðá sandërá plaèiai pasklido po Vil- ðios mokyklos viceprezidentu, savo lëðomis þadëjo jai ið niø,14 nes E. Huten–Èapskis M. Tiðkevièiui sumokëjo dvi- uþsienio atveþti reikalingø gipsiniø skulptûrø bei raiþi- guba sidabro ir aukso verte. 1894 m. E. Huten–Èapskis niø.25 Sekdamas dëdþiø–globëjø pavyzdþiu,26 grafas rë- rinkinius ið Vilniaus iðveþë á Krokuvà. më vietinius dailininkus. Tarp jø buvo Mykolo Tiðkevi- 1854 m. ðv. Kazimiero dienà (kovo 4 d.) Mykolas Tið- èiaus mokytojas dailininkas Vincentas Dmachauskas kevièius Vilniaus katedrai paaukojo neþinia kur pagamin- (1807–1862)27 ir aktyvus Vilniaus senienø muziejaus ben- tà, sveriantá septynis svarus, 20 1/2 colio aukðèio meist- dradarbis, komisijos narys gydytojas Jonas Kazimieras riðko darbo kielikà, kuris grafui kainavo 600 raudonøjø Vilèinskis (1806–1885),28 „Album de Vilna” leidëjas.29 auksiniø. Uþsakymai dailininkui ir leidëjui buvo didelë parama, o Tiðkevièiai, kaip ir kiti muziejaus nariai geradariai, kil- Jono Kazimiero Vilèinskio leidiniais Vilniaus senienø niu entuziazmu ir materialine parama Senienø muziejø muziejus garsëjo visoje Europoje. stengësi aprûpinti viskuo, ko jam reikëjo. 1856 m. Myko- XIX a. viduryje Lietuvos dailës plëtotei trûko elemen- las Tiðkevièius tapo Vilniaus archeologinës komisijos tik- tariausiø dalykø: nebuvo galerijø, kur bûtø galëjæs lavëti ruoju nariu steigëju (geradariu), kaip ir jo broliai (Jonas publikos skonis, nebuvo ir literatûros apie dailæ. Meninis Vytautas Emanuelis ir Juozapas) bei dëdës–globëjai (Be- skonis buvo prastas, meno poreikis menkas, net turtingi nediktas Emanuelis ir Jonas).15 þmonës nepirko vietiniø dailininkø paveikslø.30 1862 m. 1856 m. Mykolas Tiðkevièius Vilniaus senienø muzie- pabaigoje Vilniuje ketinta ásteigti atskirà Meno galerijà, jui dovanojo jo ásigytus, á Edvardo Raèinskio (Edward kurioje norëta eksponuoti „daiktai, verti dëmesio esteti- Raczyñski, 1786–1845) medaliø katalogà16 neátrauktus, niu atþvilgiu, ir visi meno kûriniai”.31 Matyt, neatsitiktinai 1795–1855 metais kaldintø medaliø pieðinius,17 þinomo 1861–1863 m. Albertas Þametas (1821–1877) kartu su istoriko Luko Golenbiovskio (Ùukasz Goùæbiowski, 1773– Mykolu Tiðkevièiumi keliavo po Anglijà, Prancûzijà ir Vo- 1849) rankraðtá apie po 1795 m. kaltus medalius.18 Gra- kietijà.32 Þinoma, kad 1862 m. grafas, lydimas tapytojo, fas finansavo vitrinø, skirtø numizmatikai eksponuoti, vyko á Londonà Meno galerijai pirkti paveikslø, kurie ástiklinimà, taip pat bûtiniausiø baldø ásigijimà.19 1857 m. turëjo ákvëpti kraðto dailininkus, stokojusius gerø pavyz- jis dovanojo saksø porceliano tabokinæ, dvi lenkiðkas ale- dþiø. Ðios drobës, sujungtos su Tiðkevièiø rinkiniais ið

56 REGIONØ KULTÛRA

Birþø ir Gorodoko, turëjo sudaryti Vilniaus meno gale- ninkø Paryþiuje tyrinëjama ji bus naudingesnë visuotinei rijos pagrindà.33 Albertas Þametas turëjo vadovauti stei- meno istorijai.41 Taèiau 1862 m. balandþio 14 d. Mykolas giamai galerijai.34 Tiðkevièius ir Vilniaus senienø muziejuje kuriamam Egip- Þinomas faktas, kad Mykolas Tiðkevièius á Kijevo ban- tologijos skyriui atsiuntë 222 eksponatus (dievø statulëliø, kà pervedë 50 000 frankø pirkti vilai Rivieroje, kur galëtø skarabëjø, amuletø).42 Tø paèiø 1862 m. geguþës 8 d. mu- ilsëtis lenkø aukðtuomenë: dvasininkai, mokslininkai, lite- ziejus gavo naujà siuntà (dvi vaikø mumijas ir kitas archeo- ratai, aktoriai ir kiti asmenys.35 Grafas vienas pirmøjø ma- logines iðkasenas ið Egipto),43 geguþës 11 d. – dar ðeðias terialiai rëmë ir Vilniaus miesto teatrà, ásikûrusá rotuðës egiptietiðkas senienas ir 12 ornitologiniø eksponatø.44 Ma- pastate.36 Matyt, tiek asmeniniai, tiek ir politiniai pokyèiai noma, kad egiptietiðkø senienø grafas dovanojo ir savo gi- Lietuvoje neleido grafui ágyvendinti visø savo planø. minaièiams, gyvenusiems Logoiske ir Raudondvaryje. 1861/1862 m. þiemà, vykdydamas archeologinius ka- 1861/1862 m. Mykolas Tiðkevièius raðë: „Lankydama- sinëjimus Egipte, Mykolas Tiðkevièius sukaupë gausià sis Egipte að raðiau dienoraðtinius uþraðus, ypaè apie kasi- egiptietiðkø senienø kolekcijà. Archeologija grafas domë- nëjimus ir pirkinius. Sumaniau juos paskelbti kartu su iliust- josi nuo pat jaunystës. 1857 m. jis tapo Imperatoriðko- racijomis, vaizduojanèiomis ádomiausius mano kolekcijos sios archeologijos draugijos Peterburge37 garbës nariu, o eksponatus”.45 Ið autoriaus prisiminimø suþinome, kad, 1859 m. – tikruoju jos nariu.38 Taèiau tik Egipte jis pasi- áteikæs dovanà Luvrui, jis kreipësi á muziejø dël vertin- reiðkë kaip ypaè þingeidus archeologas. Vëliau veiklà ðioje giausiø dovanoto rinkinio senienø fotografavimo. Atsa- srityje tæsë gyvendamas Neapolyje ir Romoje, jà nutrau- kymas buvo neigiamas46, matyt, já galima paaiðkinti tik kë tik pablogëjus sveikatai. asmeninëmis muziejaus darbuotojø ambicijomis. Prieþastá Mykolas Tiðkevièius prisiminimuose raðo, kad „1860– galima tik numanyti.47 1861 [klaida – turi bûti 1861–1862] metø þiemà praleidau Mykolo Tiðkevièiaus kelionës dienoraðèio pirmà dalá Egipte, kasinëdamas Sakarà, Karnakà ir Tebus”. Senienos „Dziennik podróýy po Egipcie i Nubji” Paryþiuje 1863 m. grafo buvo rastos archeologiniø kasinëjimø metu ir pirk- iðspausdino Jonas Kazimieras Vilèinskis, ji neiliustruota. tos, nes „pasitaikë proga Kaire ásigyti dvi kolekcijas, ið kuriø Antra dalis nebuvo iðleista, taèiau Mykolas Tiðkevièius prie reikðmingesnë buvo dr. Meimaro [Meymar] kolekcija”. Jas jos buvo numatæs papildomai spausdinti iliustracijas, ku- supakavæs á daugybæ dëþiø iðveþë á Paryþiø. Bulako muzie- riose „skaitytojas ras patalpintus vertingiausius auksinius pa- jui (Kairas, dabar Egipto senienø muziejus) Mykolas Tið- puoðalus, mano paimtus nuo mumijø, pagrindines bronzas kevièius dovanojo graþià bazalto skulptûrà, vaizduojanèià ir kitus daiktus, mano rastus þemëje ávairiose Egipto ir Nubi- stovintá jaunuolá. Paryþiuje „Viskà iðpakavæs, pakvieèiau p. jos vietovëse”.48 Kitur grafas raðë: „Iðsamus apraðymas naujø de Ruþë [de Rougé] ir de Longperjë [de Longperier] pasi- kasinëjimø gali bûti nuobodus skaitytojui savo vienodumu, þiûrëti mano kolekcijos. Ðiedu mokslininkai man pabrëþë, kad joje gausu svarbiø eksponatø, á kuriuos panaðiø nëra Luvro rin- kiniuose: savo prakalbas su komplimentais jie baigë pasiûly- mu nupirkti jà Muziejaus vardu. Parduoti að atsisakiau, bet man buvo malonu pasiûlyti viskà do- vanoti. Rytojaus dienà Luvro tarnautojai atëjo pakuotis ir ga- bentis mano daiktø”.39 Dovanà sudarë 194 eksponatai (gausu figûrëliø, papuoðalø, skarabë- jø, skaraboidø), apie jà balan- dþio 16 d. spaudai praneðë E. Ruþë.40 Giminaièiai Eustachijus ir Konstantinas Tiðkevièiai prie- kaiðtavo Mykolui Tiðkevièiui dël dovanos Luvrui. Grafas tei- sinosi, kad, dovanodamas egip- tietiðkø senienø kolekcijà Luv- rui, tikëjosi, kad rimtø moksli- Tiðkevièiø rûmai Astrave. M. Fajanso litografija. XIX a. vid.

57 REGIONØ KULTÛRA

Antikiniø dirbiniø, paties grafo rastø Pompëjoje ir Herku- lanume, buvo nusiøsta papildyti Astravo rûmø rinkinius.52 1862/1863 ir 1863/1864 m. þiemomis vykdyti kasinëji- mai Mykolo Tiðkevièiaus netenkino. Jis raðë: „Nebenorë- damas toliau tæsti kasinëjimø tokiame nedëkingame rajone, að pasitraukiau”, nes, kolekcininko manymu, „nebuvo në vienos pirmarûðës senienos”.53 Grafo draugas, Luvro meno kolekcijø saugotojas Wilhelmas Froehneris (Wilhelm Fröhner, 1834–1925) raðë „.... greitai jam [Mykolui Tiðke- vièiui] mielesnë tapo Roma, ir ilgainiui poreikis gyventi ðaly- se, kur kiekviena diena atneða naujø atradimø, jam tapo toks svarbus, kad jis èia iðbûdavo po ðeðis septynis mënesius kas- met”.54 1865 m. Mykolas Tiðkevièius ásikûrë Romoje, ta- èiau nepamirðo ir Birþø. Tais paèiais metais grafas Birþuo- se iðskyrë þemës plotà cerkvës statybai ir rëmë jà pinigine auka. 1870 m. geguþës 10 d. jis papildomai iðskyrë þemës pastatø, skirtø cerkvës tarnautojams, statybai.55 Grafas pri- sidëjo prie evangelikø reformatø baþnyèios statybos Bir- þuose, paaukojo 2 000 rubliø. Baþnyèios projekto autorius – architektas ið Rygos Henrikas Ðelis (Schellis),56 ji pasta- tyta 1865–1874 m. Persikëlæs á Romà, grafas turëjo kuklokà senienø ko- lekcijà, ásigytà Neapolyje. Mykolas Tiðkevièius buvo ryþ- tingai nusiteikæs jà gausinti tiek pirkiniais, tiek savo paties iðkasenomis. To meto Roma buvo tikras rojus kolekcinin- kams. Kolekcija greitai augo dël sëkmingø kasinëjimø, ku- riuos grafas vykdë visame pasaulyje garsiame Apijaus ke- Eustachijus Tiðkevièius Astravo rûmø bibliotekoje. 1868 m. lyje (Via Appia). Helbigas raðë, kad Mykolas Tiðkevièius K. Obakevièiaus fotografija (LMAB, RS F 31–1460). „... daþnai keliauja á Graikijà ir Rytø ðalis ir turi glaudþius verèiau besidominèius nukreipsiu á Atlasà, kurá prie ðio dar- ryðius su rusø konsulais ir vicekonsulais, kurie noriai sutinka bo pridësiu; ten ðalia figûrëliø bus patalpintas ir kiekvieno já kaip imperatoriðkàjá jëgerá. Tie ponai neskrupulingi ir nebi- daikto trumpas apraðymas. Be senienø mano paties iðkastø jo paþeisti eksporto ástatymus ðalyje, kurios ágaliotiniais jie pavyko man ásigyti nemaþà kieká puikiø bronzø, kildinamø yra. Tokiu bûdu Tyszkiewicz kasmet gauna 10 ar 12 siuntø ið taip pat ið archeologiniø kasinëjimø Sakaroje. Atlase ir ðie Levanto. Tas, kurios jam patinka, jis pasilieka ir gerai uþ jas daiktai bus patalpinti”.49 sumoka, tas, kurios jam nereikalingos, jis iðsiunèia atgal”.57 Mykolas Tiðkevièius raðë: „Mano kelionë ir kasinëjimai Mykolas Tiðkevièius mielai aukojo vertingus radinius. Egipte turëjo labai didelæ átakà mano likusiam gyvenimui, Ðv. Grigorijaus vienuolyne, vienoje ið kapavieèiø, atrasta nes nuo tol senienø pomëgis manyje vis labiau ir labiau bu- marmurinë plokðtë su áraðu ir grindø mozaika buvo per- jojo”. Todël praëjus metams po to, kai gráþo ið Egipto, gra- duota popieþiui Pijui IX, stiukas ið Farnesinos vilos – Ter- fas nutarë gyventi ðalyse, kuriose galëtø „patenkinti savo mø muziejui (dabar Palazzo Massimo alle Terme). Vertin- ryðkëjanèius pomëgius”.50 Didelës pajamos, kurias jis gavo gø kûriniø grafas yra dovanojæs imperatoriui Napoleonui ið Birþø majorato, suteikë galimybæ ágyvendinti slaptus pla- III. 1897 m. grafas Luvrui padovanojo sidabriná veidrodá, nus. Grafas galëjo pasiðvæsti kelionëms, mëgstamam uþsi- rastà Boskorealës viloje. ëmimui – ne tik kolekcijø kaupimui, bet ir jø tyrinëjimui. Mykolas Tiðkevièius tapo þymiausiu antikos kolekcinin- 1862 m. pabaigoje Mykolas Tiðkevièius persikëlë á Ne- ku Europoje, kaupë romënø ir graikø monetø ir medalio- apolá ir Cumae bei Baiae vietovëse vykdë archeologinius nø rinkinius, raiþytus akmenis, bronzos ir marmuro skulp- kasinëjimus. Daþnai aistra turëti nugalëdavo norà supras- tûras, ávairias kitas archeologines senienas. Daugelis jø ta- ti ir sistemingai tyrinëti. Daugelio kolekcininkø veikla bu- po mainø objektais ar buvo parduoti, taèiau dël jø vertës vo kenksminga archeologijai, ne iðimtis ir Mykolas Tiðke- dauguma pateko á muziejus. Su paèiais vertingiausiais gra- vièius, taèiau jo kultûros darbai ið dalies kompensavo ar- fas nesiskyrë iki mirties. cheologijos mokslo praradimus. Þiemas grafas praleisdavo Romoje, o vasaras Paryþiaus 1864 m. grafas Vilniaus senienø muziejui padovanojo priemiestyje Passy, kur taip pat turëjo vilà. Ten jis daþnai romëniðkà þiedà, rastà Neapolio apylinkëse.51 Gyvenda- susitikdavo su Wilhelmu Froehneriu, kuris grafui sutikus mas uþsienyje, jis nepamirðo ir Birþø majorato kolekcijos. 1878 m. Paryþiuje savo vardu iðspausdino Mykolo Tiðkevi-

58 REGIONØ KULTÛRA

èiaus darbà Numismatique antique. Les médaillons des no, jo publikavimà jis lengvai perleido ðios veiklos patyri- L’Empire Roman depuis le regne d’Auguste jurqu’à Priscus mà turinèiam draugui – Wilhelmui Froehneriui. Jam gra- Attale (396 p.). Autorius knygà dedikavo grafui: „A. Mon- fas pavedë ir geriausiø savo kolekcijos objektø publikavi- sieur le Comte Michel Tyszkiewicz”.58 Wilhelmui Froehne- mà, be to, Mykolas Tiðkevièius savo kolekcijos senienas riui buvo patikëtas ir Mykolo Tiðkevièiaus kolekcijos pub- mielai leido publikuoti A. Furtwängleriui, S. Reinachui, likavimas.59 Apie grafo sukauptà kolekcijà jis raðë: „Ðtai ... C. Robertui, C. Wernicke’i, A. S. Murray’ui, E. Loewy’ui. pirmieji lapai katalogo, kuris supaþindins su tuo, kà nûnai Jeigu ne sûnaus Juozapo rûpestis, galbût ir Mykolo Tiðke- turi Grafas Mykolas; ne su visa kolekcija iðtisai, o tik su tais vièiaus atsiminimai nebûtø publikuoti. vienetais, kurie iðsiskiria ypatingu groþiu ar moksline verte. Jau po Mykolo Tiðkevièiaus mirties 1898 m. Paryþiuje Geros reprodukcijos su kuo glaustesniu tekstu – tokia ðio vei- Wilhelmas Froehneris iðleido grafo kolekcijos katalogà kalo programa. Anot leidëjo, kasmet pasirodys du trys leidi- Collection d’ antiquités du comte Michel Tyszkiewicz; Cata- niai. Maþa tai ar daug. Kuo didesnë daiktø vertë, tuo maþes- logue orné de trente–troix planches.; jà giminaièiai pardavë nis jø skaièius”.60 Keturiuose 1892–1898 m. Miunchene aukcione. Autorius raðë: „Deja, negreit bepamatysime ko- spausdintuose sàsiuviniuose La Collection Tyszkiewicz. lekcinininkà, kuris bûtø taip ásimylëjæs pamëgtus daiktus ir Choix de monuments antiques / Avec texte expilicatif de W. að nuogàstauju, kad jo netekdama, archeologija bus patyrusi Fröhner pateiktos 48 iliustracijø áklijos. Leidiniø tiraþas 100 neatitaisomà skriaudà”.66 Kataloge apraðyti 313 senovës pa- egz., ið kuriø 50 grafas iðdovanojo draugams ir didiesiems saulio meno kûriniø: keramikos, stiklo, bronzos, dramblio muziejams, likusieji tuoj pat buvo iðparduoti. Mykolas Tið- kaulo, gintaro, sidabro ir aukso dirbiniø, gemø, intalijø, kevièius jø uþsisakë dar. Sûnus Juozapas 1903 m. jau nie- kamëjø ir t.t., jame pateiktos 33 iliustracijos. Katalogas kai- kur ðiø leidiniø nebegalëjo gauti.61 navo 30 frankø, buvo iðspausdintas ir pigesnis jo variantas, Gyvendamas Romoje, Mykolas Tiðkevièius apie savo veiklà kolekcionavimo srityje, draugus, ávairius sandërius, ádomius kolekcininko nutikimus raðë prisiminimus. 1892 m. grafo sûnus Juozapas iðvertë juos ið prancûzø kalbos á lenkø kalbà ir spausdino lenkø periodikoje Wspomnienia antykwarskie z Wùoch62 (autorius nenurodytas). 1895–1897 m. Mykolo Tiðkevièiaus prisiminimai Notes et souvenirs d’un vieux collectionneur iðspausdinti prancûzø periodikoje, o 1898 m. – atskirais leidiniais prancûzø ir anglø kalbomis: Notes et souvenirs d’un vieux collectionneur par le Comte Michel Tyskiewicz ir Memoiries of Old Collector by Count Michael Tyszkiewicz.63 Amþininkai sutartinai priëjo prie iðvados, kad Mykolas Tiðkevièius buvo labai þingeidus atrastoms senienoms, ta- èiau tai trukdavo neilgai. „Vos tik ásigijæs eksponatà, jis ap- þiûrinëdavo já iðtisas valandas, ásistebeilydamas á menkiau- sià rëþtuko ar teptuko pëdsakà, mëgaudamasis áþvelgta to- bulybe, patirdamas tokià nuostabà ir toká pasitenkinimà, ko- kio në neátartum. Po ðitokio apþiûrëjimo daiktas jo beveik nebedomindavo ...”64 ar „jokios brangenybës pas já ilgai ne- uþsilaikydavo. Rasti ir ásigyti, o ne turëti, buvo jam didþiau- sias dþiaugsmas, ásigyjæs graþø daiktà ... leisdavo taip pat juo dþiaugtis bendraminèiams, leisdavosi mielai mokslo vyrø pa- mokomas, duodavo jiems taip pat sutikimà publikuoti ir ta- da uþgæsdavo jo dëmesys tam daiktui...”.65 Tokiu savotiðku nepastovumu paaiðkinama tai, kad grafas, praradæs susi- domëjimà, lengvai su viena kolekcija iðsiskirdavo ir perei- davo prie kitos kaupimo. Turbût tas pat nutiko ir grafo leidybos veiklai. Po pirmosios knygos „Dziennik podróýy po Egipcie i Nubji” leidybos rûpesèiø pats grafas daugiau ðia veikla nebenorëjo uþsiimti. Tikëtina, kad dël tos paèios prieþasties uþbaigtas knygos Numismatique antique. Les médaillons des L’Empire Roman depuis le regne d’Auguste Astravo rûmø interjeras. XX a. pr. Schlichting R., Osman L. jusqu’à Priscus Attale rankraðtis grafo daugiau nebedomi- Bilder aus Litauen. – Kowno, 1917. – P. 108 (il. 3).

59 REGIONØ KULTÛRA

cijas, kai jas sudarinëjo, tai në vienas mëgëjas nebûtø galëjæs varþytis su juo – nei XVI a. Romos prelatai, nei mûsø ðimt- meèio milijonieriai”.68 Mykolo Tiðkevièiaus kolekcijos senienø vertæ liudija ir ekspozicijos, kuriose eksponuotos jo dovanos. 1862 m. gra- fo Bulako muziejui dovanota skulptûra buvo eksponuota pasaulinëse 1867 ir 1878 m. parodose Paryþiuje.69 Dabar ji átraukta á pastovià Kairo senienø muziejaus ekspozicijà. Mykolo Tiðkevièiaus senovës Egipto kolekcijos ekspona- tai rodyti 1895 m. vasarà Londone surengtoje parodoje „Se- novës Egipto menas”.70 Luvro muziejui grafo dovanotos kolekcijos svarba akivaizdi: apie trisdeðimt Mykolo Tiðke- vièiaus kolekcijos eksponatø átraukti á pastovià senovës Egipto dailës ekspozicijà.71 Antikinës grafo kolekcijos se- nienos eksponuojamos Britø, Berlyno, Kopenhagos, Var- ðuvos, Romos, Bostono ir kitø muziejø ekspozicijose. Dau- guma grafo kolekcijos eksponatø, dovanotø Vilniaus se- nienø muziejui (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus), þu- vo. Mykolo Tiðkevièiaus dovanotos egiptietiðkos ir antiki- nës senienos ið Logoisko ir Raudondvario sudëtingais ke- liais pateko á nacionalinius Varðuvos, Lietuvos dailës ir Mi- kalojaus Konstantino Èiurlionio dailës muziejus, taèiau ne visos iðliko. Vertingiausios ið jø eksponuojamos Naciona- linio Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dailës muziejaus filiale – Mykolo Þilinsko dailës galerijoje ir Varðuvos na- cionaliniame muziejuje.

Eustachijus Tiðkevièius Birþuose apie ðeðerius72 metus gyveno Eustachijus Tið- kevièius.73 Po atsistatydinimo ið Vilniaus senienø muzie- jaus, Mykolui Tiðkevièiui pasiûlius prieglobstá Astravo rû- muose, pasiligojæs ir nusivylæs gyvenimu Eustachijus Tið- kevièius iðvyko ið Vilniaus.74 Ið pradþiø Astrave jis jautësi atskirtas nuo kolegø, draugø, bet grafà labai palaikë vy- Mykolas Tiðkevièius prie vitrinos su antikiniais rinkiniais. Roma. resnis brolis Konstantinas. Tik palaipsniui gráþo noras dirbti 1897 m. (Tyszkiewicz J. Tyszkiewiciana ... 1903, 56/57). moksliná darbà, tvarkyti majorato bibliotekà, archyvà ir me- no rinkinius. be iliustracijø.67 Aukcionà greièiausiai organizavo Myko- Eustachijus Tiðkevièius raðë: „Kalbant apie mokslinius lo Tiðkevièiaus sûnus Juozapas, jis dalyvavo aukcione, ka- majorato rinkinius, pagal majorato savininko valià [M. Tið- talogo puslapiuose þymëjosi pardavimo kainas. Ðio egzem- kevièiaus] esanèius mano þinioje, tai visas savo pastangas plioriaus likimas neþinomas, taèiau vienas katalogas su auk- skiriu tam, kad neprarasti to kas yra ir iðlaikyti tai kuo ge- ciono dalyvio kainø nuorodomis iðliko Britø muziejaus bib- riausioje tvarkoje, papildant tiktai tuo kà grafas ið savo ma- liotekoje. lonës man asmeniðkai prisiunèia, tai að ir prijungiu prie ma- 1898 m. Paryþiaus aukcione parduotas Mykolo Tiðke- jorato rinkiniø. Minimaliausiomis iðlaidomis sutvarkant tin- vièiaus kolekcijos senienas ásigijo Europos muziejai ir ko- kamus rëmus kûriniams, katalogø spausdinimui, ðimtà pen- lekcininkai. Tokiu bûdu eksponatai pasklido po þymiau- kiasdeðimt rubliø ið savo kiðenës iðleidau, laikydamasis nuo- sius pasaulio muziejus, o grafo kolekcininko vardas tapo monës, kad iðsaugojimas to kas yra, yra likusiø mano gyve- garsus pasaulyje. Wilhelmas Froehneris raðë: „Per tuos ke- nimo dienø uþduotimi. ... Gaila, kad taip yra, gal jaunasis turiasdeðimt metø, kai jis mëgaujasi senienomis, grafas My- majorato savininkas jau 18 metø turintis [Juozapas], kito- kolas Tiðkevièius mokslo pasaulyje pelnë gana aukðtà ir ga- mis akimis á tai paþiûrës, pasikliaunu Dievu, kad tai kas yra na teisëtà reputacijà. Jam priklausë daug þymiø daiktø, uþ- nepraþus, taèiau rûpesèio ateityje tai bus”.75 imanèiø svarbià vietà mûsø muziejuose, jam trûko tik ambi- 1867 m. Eustachijus Tiðkevièius majorato savininkui á cijos ir nekilo mintis surinkti vienoje knygoje stebuklus, ku- Neapolá iðsiuntë ataskaità apie rûmø bibliotekos ir ten bu- riø apsuptas jis mëgo bûti. Jei jis bûtø paskelbæs savo kolek- vusiø rinkiniø bûklæ. Jis nurodë, kad ið 214 archeologijos

60 REGIONØ KULTÛRA vienetø rinkinio 56 yra vietinës iðkasenos. Laiðke raðë: tæsë Edvardo Raèinsko katalogà,88 be to, áþangoje auto- „Laukiu romëniðko rinkinio pagausinimo ir tada atidarysiu rius paþymëjo, kad, raðydamas savo darbà, naudojosi Er- atskirà skyriø prie bibliotekos”.76 Taèiau 1869 m. leidiniuo- mitaþo rinkiniais bei bendradarbiavo su Mykolu Tiðkevi- se toks skyrius neminimas, tik nurodoma, kad archeologi- èiumi. Kataloge publikuota daug lituanistinës medþiagos, jos rinkiná sudaro 226 objektai, tarp jø ir ordinato Pompë- apraðyta 117 medaliø, panaudoti Mykolo Tiðkevièiaus dar joje ir Herkulanume iðkastos senienos.77 1855 m. Vilniaus senienø muziejui dovanotø, á Edvardo Astrave niûriais rudens vakarais Eustachijus dirbo Raèinsko katalogà neátrauktø, 1795–1855 m. kaldintø me- moksliná darbà, retsykiais iðvaþiuodavo á Vilniø.78 Tvarky- daliø pieðiniai. damas rûmø bibliotekà, grafas kaupë istorinius ðaltinius 1871 m. Eustachijus Tiðkevièius ið Birþø iðvyko á jo taip veikalui apie Birþø miesto istorijà. Autorius raðë: „Du ðimt- mëgstamà Vilniø (Oginskiø namà, Didþiojoje g.), kur po meèius iðgulëjæ neliesti Radvilø dokumentai, saugomi Birþø poros metø, slaugomas sesers, mirë. Grafo indëlá á to me- majorato archyve, atskleidë svarbius vietinës veiklos faktus to Lietuvos archeologijà, mokslà ir kultûrà89 gerai þinojo ir tarytum veidrodyje atspindëjo ðios vietovës praeitá. ... Esu ir vertino giminaièiai. Eustachijaus Tiðkevièiaus darbai ta- ásitikinæs, kad panaðiø vietø kaip ðios praeitis, tiksliai apra- po jiems pavyzdþiu. ðyta, kraðtui duotø didelæ naudà. Þinodamas savo senyvà amþiø ir jausdamas silpstanèias jëgas, ið jø visø galiu pasi- Juozapas Tiðkevièius rinkti tik vienà – nutariau trumpai atvaizduoti Birþø praeitá, Treèiuoju Birþø majorato savininku tapo Mykolo Tið- nes kasdien pro langà matau jø pilies rûmø griuvësius, kurie kevièiaus vyriausiasis sûnus Juozapas (1850–1905), valdæs kandþiai tyèiojasi ið mano aplaidumo, kad iki ðiol tebëra uþ- majoratà aðtuonerius metus. Nuo jaunystës jis kolekcio- mirðti. Visi griuvësiai – ir kur tebegyvena þmonës, ir kurie navo lenkø medalius, antikines ir lietuviðkas monetas, gau- stûkso kaip nebylios griuvenos, turi byloti savos praeities ðven- sino ir Astrave kauptà paveikslø kolekcijà. Grafas gilino tumà, gerø laikø atminimà.”79 numizmatikos þinias, ástojo á Krokuvos numizmatø drau- Paraðyti ðá darbà Eustachijø skatino vyresnysis jo brolis gijà. Sudarë lietuviðkø monetø rodyklæ, kuria susidomëjo Konstantinas. 1868 m. geguþës 7 d. ið Logoisko á Birþus jis aistringas lenkø numizmatas, archeologijos þinovas, sukau- raðë Eustachijui: „Geidþiamai lauksime pasirodant Birþø is- pæs vertingà kolekcijà, Karolis Bejeris (Karol Beyer; 1818– torijos, ilgai ðis miestas laukë savo istoriko”.80 Tame paèia- 1877). Jis paskatino grafà ðá darbà iðspausdinti ir paraðë me laiðke Konstantinas nurodë broliui, kad apraðydamas jam áþangà. 1875 m. knyga Skorowidz Monet Litewskich 200 Birþø pilá81 jis naudojosi M. Balinskio informacija (knyga egz. tiraþu buvo iðspausdinta Varðuvoje.90 Juozapo Tiðke- Staroýytna Polska, T. 2., Warszawa). Patarë broliui pasinau- vièiaus kataloge monetos suklasifikuotos pagal atskirus pe- doti ðiuo autoriaus darbu, laiðke persiuntë citatà ið 158 pus- riodus ir rûðis, pateikti jø apraðymai bei pieðiniai. lapio. Knygos iliustravimo reikalu Eustachijus susiraðinë- 1880 m., perdavæs majoratà broliui, Juozapas Tiðkevi- jo su pieðëju ir litografu Maksimiljanu Fajansu (Maksymi- èius iðvyko gyventi á Poznanæ, kur 1890 m. prancûzø kalba lian Fajans, 1827–1890) ið Varðuvos.82 iðspausdino dar vienà numizmatikos darbà – Guide de 1869 m. Sankt Peterburge Eustachijus Tiðkevièius ið- l’amateur de Monnaies Polonaises avec les prix actuels de spausdino knygà Birýe. Rzut oka na przeszùoúã miasta, zam- Toutes les pièces de 1506 à. 1795. ku i ordynacyi. Jos pratarmëje grafas áamþino savo dëkin- Juozapas Tiðkevièius buvo labai aistringas monetø ko- gumà antrajam Birþø majorato savininkui83 Mykolui Tið- lekcininkas. Jo sukauptas rinkinys buvo negausus, bet ið- kevièiui: „Jums, Kilnusis ir Garbingasis mûsø majorato Val- siskyrë ypatingu retumu ir groþiu, jo pagrindà sudarë të- dytojau, Jûsø jaunosios kartos mokymui skiriu tà apraðymà. vo kolekcijos likutis (po pardavimo E. Huten–Èapskiui),91 Teikitës já priimti ne kaip mano darbo, o kaip mano poilsio o kitas monetas grafas ásigijo garsiuose Paryþiaus auk- vaisiø Jûsø broliðkos ir nekintanèios draugystës vardan”. Au- cionuose – Montagu ir d’Amécourt. Rinkinyje buvo uni- torius tikëjosi, kad ði jo knyga majorato savininko sûnums kalios graikø, romënø ir egiptieèiø monetos. Neþinia ko- padës patenkinti naujø þiniø poreiká apie savo kraðtà ir dël toks vertingas rinkinys 1901 m. buvo parduotas Pary- „ðiam tikslui paraðyta atliks savo vaidmená”.84 þiuje. Raimondas Serure (Raymond Serrure) parengë 1873 m. Varðuvoje Eustachijus Tiðkevièius iðspausdino aukciono katalogà Collection de M. Le Comte J. Tyszkie- darbà, skirtà Tiðkevièiø giminës atminimui, – Groby rodzi- wicz Monnaies Grecque et Romaines. Vente aux encheres ny Tyszkiewiczów.85 Jis greièiausiai buvo paraðytas Birþuo- publiques (Paris. 1901). se. Leidinyje jis pateikë daug vertingos informacijos apie Juozapas Tiðkevièius, norëdamas áamþinti savo gimi- Tiðkevièiø giminæ, iliustravo savo giminës atstovø antka- naièiø atminimà, ëmësi iniciatyvos atliedinti jiems skirtus piniais paminklais. Tikriausiai Birþuose, atlikus geologi- atminimo medalius; pats dalyvavo kai kuriuos ið jø suku- nius stebëjimus, paraðyta ir 1869 m. spausdinta knyga – riant.92 Vienà medalio egzemplioriø, skirtà tëvo Mykolo Postrzeýenia nad skùadem geognostycznym Birý.86 1871 m. Tiðkevièiaus atminimui, sukurtà 1895 m. Romoje, grafas Eustachijus Tiðkevièius iðleido pirmà Lietuvoje medaliø dovanojo E. Huten–Èapskio muziejui Krokuvoje. Ðio me- katalogà Sammlung von Medaillen ....87 Jis papildë ir pra- dalio reverso autorius – Juozapas Tiðkevièius.93

61 REGIONØ KULTÛRA

Þinomas faktas, kad grafas buvo Kauno gubernijos vai- mecenato, veikla apsiribojo kûrinio uþsakymu ir iðleidi- kø prieglaudø globos draugijos garbës narys. Jis rûpinosi mu, nes bûtent tokiems asmenims ir buvo atsidëkojama prieglaudø iðlaikymu.94 dedikacijomis. 1902 m. Krokuvoje Juozapo Tiðkevièiaus lëðomis len- XIX a. pab. funduota prabangi Jono Tiðkevièiaus þmo- kø bibliografas, Jogailaièiø universiteto bibliotekos direk- nos Klementinos Potockytës rezidencija Vilniuje. Ji Ne- torius Karolis Estreicheris (Karol Estreicher; 1827–1908) ries krantinëje pastatyta 1884–1888 m. Projekto autorius universiteto spaustuveje 50 egzemplioriø tiraþu iðspausdi- – architektas Kiprijonas Maculevièius (g. 1830). Grafienë no knygelæ Tyszkiewiciana. Druki z XVIgo, XVIIgo i XVIIIgo rëmë ir Lenkø teatro statybà Vilniuje, jai skyrë 10 000 rub- wieku.95 Ðis leidinys, Juozapo Tiðkevièiaus manymu, nerû- liø.101 Projektas parengtas Klementinos Tiðkevièienës ir pestingai parengtas, su daugybe klaidø, todël 1903 m. gra- Ipolito Korvin–Milevskio iniciatyva. Architektai – Vaclo- fas Poznanëje paraðë ir iðspausdino veikalà Tyszkiewicia- vas Michnevièius (1866–1947) ir Aleksandras Parèevskis. na: militaria, bibliografia, numizmatyka, ryciny, zbiory, rezy- Teatras pastatytas 1912–1913 m.102 dencje etc etc. .... Knygoje autorius raðo: „Prieð porà metø pradëjau ieðkoti ir rinkti grynai dël savæs visas þinias, maþai Alfredas Tiðkevièius þinomas ir dar nepublikuotas, susijusias su mano gimine. Po Jono Tiðkevièiaus mirties penktuoju Birþø majora- Ðiandien, kai resursai ðiø uþraðø ir dokumentø tapo gausûs to savininku tapo Mykolo Tiðkevièiaus vaikaitis Alfredas ir apëmë daug dalykø, kurie gali daugelá skaitytojø sudomin- (1882–1930). Grafas rëmë ðvietimà, pasiþadëjo (notariniu ti, manau, kad iðspausdinimas jø gali bûti naudingas”.96 Juo- dokumentu) Birþø keturmetës mokyklos statybai duoti pu- zapas Tiðkevièius daug dëmesio skyrë prosenelio, Napole- sæ milijono plytø, þemës ir medþio. Neávykdæs to paþado, ono Bonaparto armijos lietuviðkojo 17-ojo ulonø pulko va- pasiþadëjo sumokëti 10 000 rubliø. Á mokyklos statybà bu- do Mykolo Tiðkevièiaus (1761–1839) veiklai nuðviesti, të- vo átraukti ir vietiniai gyventojai. Steigëjø pasiðventimas ir vo kolekcionavimui ir jo rinkiniams apraðyti. Autorius ra- geri norai pasiekë tikslà.103 gino ir kvietë giminaièius siøsti jam informacijà apie save, Paveldëjæs Birþø majoratà Alfredas Tiðkevièius perë- dvarus, kolekcijas, pageidavo jø portretiniø nuotraukø ir më ir meno kolekcijà, kurià kaupë ankstesni majorato sa- t. t., ketino parengti spaudai dar kelis tomus, vis norëda- vininkai. Alfredas Tiðkevièius dëjo daug pastangø, kad jà mas papildyti pirmàjá leidiná. 1904 m. Juozapas Tiðkevi- iðsaugotø, taèiau, iðvykæs gyventi á Paryþiø, dalá Birþø ko- èius, norëdamas áamþinti prosenelio atminimà, Krokuvo- lekcijos iðgabeno ið Lietuvos. 1922 m. ji buvo parduota auk- je prancûzø kalba atskiru leidiniu iðspausdino darbà His- cione.104 Iðspausdintas katalogas Catalogue Collection M. toire du 17 me Régt De Cavalerie Polonaise. le Comte Alfred Tyszkiewicz Tableaux Anciens Objets d’Art Juozapas Tiðkevièius buvo didelis groþio mëgëjas. Jis et d’Ameublement (Paris, 1922). Jame apraðytas 91 objek- pasiþymëjo aistringu kolekcionavimu, heraldikos ir meno- tas: paveikslai, spalvotos anglø graviûros, dirbiniai ið por- tyros srièiø þiniomis. „Archeologija ir menas daug nustojo celiano ir bronzos (laikrodþiai, kandeliabrai, sietynai, pa- netekusi Juozapo Tiðkevièiaus”, – raðë kultûros tyrinëtojas stoviai, bra, vaza), senoviniai baldai ir tapiserijos (ðeði Go- Liucijonas Uzembla (1874–1842).97 belenø ir septyni XVIII ir XIX a. Obiusono manufaktûrø dirbiniai). Dalis grafo kolekcijos taikomojo meno dirbiniø Jonas Tiðkevièius buvo parduota Kaune 1927 m. vasario 3 ir 4 d. ávykusiuose Apie Mykolo Tiðkevièiaus jaunesniojo sûnaus Jono aukcionuose (tris eksponatus ásigijo Mikalojaus Konstan- (1852–1901) kultûros veiklà nedaug teþinome. Aiðku, kad tino Èiurlionio galerija), o paveikslø rinkiná 1931 m. ásigi- jis paveldëjo ankstesniø majorato savininkø Astravo rû- jo Ðvietimo ministerija ir perdavë Valstybës muziejui (da- muose kauptas meno vertybes. Grafas prisidëjo prie jø ið- bar jis saugomas Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino saugojimo ir gausinimo. Tapiserijas, priklausiusias tëvui, Èiurlionio dailës muziejuje). sûnus iðgabeno á Paryþiø. Jas Gobelenø manufaktûroje ið- valë ir 1900 m. eksponavo Paryþiuje, Grand Palais rûmuo- Birþø majorato savininkai paliko ryðkø pëdsakà mece- se.98 Ðios parodos kataloge tarp organizatoriø minimas ir navimo, kultûros ir mokslo srityse. Jø moksliniai darbai Jonas Tiðkevièius.99 nepamirðti iki ðiol, jais ir toliau naudojasi tyrinëtojai. Juo- Veikalai Genealogija domu Tyszkiewiczów w XV, XVI i zapo Tiðkevièiaus knyga Tyszkiewiciana... iðliko vieninte- XVII wiekach z objaúnieniami historycznemi i heraldyczne- liu, iðsamiausiu ðaltiniu apie Tiðkevièiø giminæ, dvarus ir mi [Poznañ, 1897] ir Genealogija domu Tyszkiewiczów w kolekcijas. Daug informacijos apie meno kolekcijas teikia XVII, XVIII i XIX w. [Poznañ, 1898] priskiriami Jonui Tið- aukcionø katalogai. Numizmatams vertës nenustoja Eus- kevièiui, nors knygose nurodytas autorius – E.M.100 Pir- tachijaus Tiðkevièiaus medaliø Sammlung von Medaillen moji knyga iðspausdinta 100 egz. tiraþu, dedikuota grafui ... ir Juozapo Tiðkevièiaus lietuviðkø monetø Skorowidz neþinomo autoriaus [E.M]: „Didþiai gerbiamam grafui IV Monet Litewskich katalogai. 1994 m. atradus rankraðtá Birþø majorato savininkui – Jonui Tiðkevièiui savo darbà Varðuvoje iðspausdintas ir Mykolo Tiðkevièiaus kelionës á skiriu”. Gali bûti, kad Jono Tiðkevièiaus, kaip literatûros Egiptà ir Nubijà dienoraðtis (I ir II dalis) Egipt zapomniany

62 REGIONØ KULTÛRA czyli Michaùa hr. Tyszkiewicza Dziennik podróýy do Egiptu paðvæstà Ðv. Juozapo baþnyèià. Spëjama, kad baþnyèios ir rûmø ar- i Nubii (1861–1862) oraz 180 rycin z XIX wieku. Opraco- chitektas – Augustinas Kosakovskis (Augustyn Kossakowski; 1737– 1803). Jonas Vytautas Tiðkevièius (1831–1892), po dëdës mirties 105 wanie i wstæp Andrzej Niwiñski. 1995 m. Juozapo Tið- perëmæs Voloþinà, rûpinosi miesto baþnyèià sugràþinti katalikams, kevièiaus knyga Guide de l’amateur de Monnaies Polonai- bet carinë valdþia jam iðkëlë sàlygà pastatyti cerkvæ, tik tuo atveju ses avec les prix actuels de Toutes les pièces de 1506 à. 1795 baþnyèia bûsianti gràþinta katalikams. Grafas pastatë pravoslavø cerkvæ, bet baþnyèia katalikams gràþinta tik 1920 m. iðversta á lenkø kalbà ir iðspausdinta Varðuvoje: Podræc- 3. KAA, F. 473, ap. 1, b. 846. znik numizmatyczny zawierajàcy ceny amatorskie monet 4. Leidimas statybai gautas ið Rusijos vidaus reikalø ministerijos jau polskich od 1606 roku do 1795 roku. 1998 m. Eustachi- 1846 07 03. 5. Ðirkaitë J. Vladislovas Tiðkevièius – kolekcionierius bei Vilniaus jaus Tiðkevièiaus istorinë knyga Birýe. Rzut oka na przesz- mokslo ir meno muziejaus kûrëjas // Mokslas ir gyvenimas. – 1991,

ùoúã miasta, zamku i ordynacyi Algimanto Baublio buvo Nr. 11, 12. iðversta á lietuviø kalbà ir iðspausdinta Ðiauliuose: Birþai. 6. Tiðkevièius E. Birþai. Þvilgsnis á miesto, pilies ir majorato praeitá. – Þvilgsnis á miesto, pilies ir majorato praeitá. Ðiauliai, 1998. – P. 99. 7. LMAB RS F 31–1249. Birþø Tiðkevièius mena jø statyti reprezentaciniai rû- 8. LMAB RS F 31–1090. mai, funduotos baþnyèios, iðlikæ meno kûriniai. Keletas 9. Kviklys B. Mûsø Lietuva. – Vilnius. 1991. – P. 677. baþnyèioms aukotø vaizduojamojo ir taikomojo meno kû- 10. 1848 m. baigæs gimnazijà neturëjo galimybës gauti aukðtojo moks- 106 lo, nes Vilniaus universitetas buvo uþdarytas. Drauge su broliais riniø yra iðskirtinës kultûros paveldo vertybës. Mykolà auklëjo þinomas Vilniaus universiteto bibliotekininkas, Astravo rûmuose kelios grafø Tiðkevièiø kartos kaupë biografas Adomas–Benediktas Jocheris (1791–1860), lenkø kom- vertingus vaizduojamojo ir taikomojo meno rinkinius. Tarp pozitorius, dirigentas, pedagogas Stanislovas Moniuðka (1819– jø ryðkiausiu kolekcininku buvo Mykolas Tiðkevièius. Di- 1872). Grafaitá Mykolà pieðimo ir tapybos mokë tapytojas, skulp- torius, restauratorius Vincentas Dmachauskas (Wincenty Dmo- dþiàjà jo kolekcijos dalá sudarë egiptietiðkos ir antikinës chowski; 1807–1862). senienos. Pasklidusios po Lietuvos ir uþsienio muziejus, 11. LMAB RS, F 31–1381. jos uþëmë deramà vietà mokslo ir kultûros istorijoje, tapo 12. 1848 m. sausio mënesá Eustachijus Tiðkevièius kreipësi á Vilniaus generalgubernatoriø I. Bibikovà, siûlydamas steigti muziejø. 1851 reikðminga pasaulio kultûros paveldo dalimi. Ðio kolekci- m. jis vël siûlë steigti muziejø, bet ðá kartà per generalgubernato- ninko veiklos dëka tiek europieèiai, tiek ir amerikieèiai gali riø siûlymà adresavo ðvietimo ministrui, o kiek vëliau – paèiam tiesiogiai susipaþinti su senovës pasaulio daile. carui. 1851 m. gruodþio mën. Nikolajus I raðo: „Neprieðtarauju. Bet atsargiai !” [Kulnytë B. Vilniaus senienø muziejus // Mokslas ir gyvenimas. – 1980, Nr. 6, p. 18]. SANTRUMPOS 13. Duksa Z. Monetos pasakoja. – Vilnius, 1991. – P. 149. BKM – Birþø kraðto muziejus „Sëla” 14. Gumowski M. Wspomnienia numizmatyka. – Kraków, 1965. – P. 33. BNW ZR – Biblioteka Narodowa w Warszawie, Zakùad rækopisów 15. Aleksandravièius E. Kultûrinis sàjûdis Lietuvoje 1831–1863 metais. ÈDM – Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Èiurlionio dailës muziejus Organizaciniai kultûros ugdymo aspektai. – Vilnius, 1989. – P. 106. KAA – Kauno apskrities archyvas 16. Raczyñski E. Gabinet medalów polskich oraz tych które siæ dziejów LCVA – Lietuvos centrinis valstybës archyvas Polski tyczà paczàwszy od najdawniejszych aý do koñca panowania LDM – Lietuvos dailës muziejus Jana III (1513–1696). – Berlin. –T. I, II, 1845. LMAB RS – Lietuvos Mokslø akademijos biblioteka, Rankraðèiø skyrius 17. Çàïèñêè Âèëåíñêîé àðõåîëîãè÷åñêîé êîìèñèè. ×àñòü I. – MNW – Muzeum Narodowe w Warszawie Wilno, 1856. – L. 57. VUB RS – Vilniaus universiteto biblioteka, Rankraðèiø skyrius 18. G. Ù. Gabinet medaùów polskich oraz tych, które siæ dziejów Polski ZKW – Zamek Królewski w Warszawie tyczà z czasów panowania Stanisùawa Augusta. – Wrocùaw. T. 1–4, 1841–1843 (wydany przez E. Hr. Raczyñskiego). NUORODOS: 19. VUB RS F 46–173. Spis ofiar, które wplyneùy do Muzeum Staroýyt- noúci od 11 stycznia 1856 r. Lap. 57, 3. 1. Birþø þemes (Kauno gub., Panevëþio pav.) ið Dominyko Radvilos 20. VUB F 46–173, lap. 19, 24, 26, 37. 1811 m. pirko Mykolas Tiðkevièius (1761–1839), taèiau sûnui Jo- 21. Ïåðå÷íåâûé êàòîëîãü ïðåäìåòîâü âü Âèëåíñêîì ìóçåóèü nui Tiðkevièiui paveldëjimo teisë buvo pripaþinta tik 1844 m. Grafo äðåâíîñòåé. – Âèëüíî, 1858, 8, íð. 508; Kirkoras A.H. Pasi- praðymu, 1862 m. geguþës 29 d. imperatoriaus ásakymu buvo pa- vaikðèiojimas po Vilniø ir jo apylinkes. – Vilnius. 1991. – P. 240. tvirtintas Birþø majoratas, ir jis tapo pirmuoju jo savininku, ta- 22. Przæglàd miejscowy. Wilno // Kurjer Wileñski. – 1860, Nr. 47, p. 457. èiau rugpjûèio 20 d. Jonas Tiðkevièius tragiðkai þuvo. Grafas buvo 23. BNW ZR, BN akc 10114. (mkrf. 61349) Zofija z Tyszkiewiczów viengungis, todël majoratas atiteko brolio Juozapo (1805–1844) Potocka: teki rodzinne Tyszkiewiczów, Potockich, Lubomirskich, Za- vyriausiajam sûnui Mykolui Tiðkevièiui. Susikomplikavæs grafo as- moyskich. T. 4, k. 101. meninis gyvenimas paskatino já iðvykti ið Lietuvos á uþsiená. Ilgai- 24. Tyszkiewicz J. Tyszkiewiciana: militaria, bibliografia, numizmaty- niui atitolæs nuo ðeimos ir majorato reikalø Mykolas Tiðkevièius ka, ryciny, zbiory, rezidencje etc., etc. – Poznañ, 1903. – P. 65. apsisprendë gyventi Romoje. 1872 m. Birþø majoratà grafas per- 25. Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos. – Torûnë, Vilnius, 1996. – davë vyriausiajam sûnui Juozapui. Po keleto metø savininkas ap- P. 285. sisprendë atsisakyti majorato savo brolio Jono naudai, taèiau to 26. Benediktas Emanuelis rëmë globotinio Mykolo Tiðkevièiaus ben- padaryti neleido Rusijos ástatymai, nes majorato savininkas buvo draamþius, kilusius ið nuskurdusiø Lydos apskrities bajorø – bro- jaunas ir nevedæs. Tam reikëjo iðimtinio caro ásakymo, kurá Alek- lius Pranciðkø (1825–1904) ir Aleksandrà (1827–1862) Dalevskius, sandras II atsisakë paraðyti, taèiau ilgainiui, su generolo Potapo- kai ðie mokësi Vilniaus gimnazijoje. Grafas globojo dailininkus vo protekcija, sutiko tai padaryti sakydamas – „nebent ðis jaunuo- Jonà Ostrovská, Vincentà Slendzinská, Albertà Þametà. Jis ver- lis ketina kunigu bûti”. 1880 m. Juozapas Tiðkevièius majoratà pa- tingø meno kûriniø dovanojo Vilniaus senienø muziejui ir Jogai- dovanojo jaunesniajam broliui, po kurio mirties jis atiteko sûnui laièiø universitetui Krokuvoje. Eustachijus Tiðkevièius dailinin- Alfredui, tapusiam penktuoju savininku. kui Vincentui Dmachauskui uþsakë Lietuvos piliø vaizdus. 2. Juozapas Ignotas Tiðkevièius 1806–1815 m. Voloþine, netoli dvaro 27. 1850 metais grafas buvusiam mokytojui dailininkui Vincentui rûmø, pastatydino klasikinio stiliaus mûrinæ, savo patrono garbei Dmachauskui uþsakë nutapyti paveikslà „Karèiama prie Pinsko

63 REGIONØ KULTÛRA

pelkiø saulëlydþio metu”, 1851 m. kelis Vilniaus vaizdus ir pa- 47. Egipt zapomniany czyli Michaùa hr. Tyszkiewicza Dziennik podróýy veikslà „Mickevièiaus slënis Kaune”. Mykolui Tiðkevièiui buvo do Egiptu i Nubii (1861–1862) oraz 180 rycin z XIX wieku. Opra- nutapyta teminë drobë pagal „Ponà Tadà”. 1855 m. dailininkas cowanie i wstæp Andrzej Niwiñski. – Warszawa, 1994. – P. 36–37. tapë paveikslà „Þiemos vaizdas su medþioklës scena”. 1858 m. 48. Ten pat, 35. Mykolas Tiðkevièius uþsakë dar kelis paveikslus. Uþ aliejinæ dro- 49. Ten pat, 410. bæ „Gorodoko rûmai” grafas sumokëjo 600 sidabriniø rubliø. Ðis 50. Notes Et Souvenirs d’ un Vieux Collectionneur par Le comte Mi- dailininkas dirbo ir skulptûras, tikriausiai taip pat pagal uþsaky- chel Tyszkiewicz. – Paris, 1898. – P. 13. mà sukûrë Mykolo Tiðkevièiaus biustà. [Syrokomla Wù. Wincenty 51. VUB RS F 46–173, lap. 114. Dmachowski // Âèëåíñêèé âåñòíèê. – Íð. 18, 1862, 144]. 52. Tyszkiewicz E. Birýe. Rzut oka na przeszùoúã miasta, zamku i ordy- 28. Senienø muziejaus meno rinkiniais iki 1864 m. balandþio 11 d. nacyi. St. – Peterburg, 1869. – P. 168. rûpinosi komisijos narys gydytojas Jonas Kazimieras Vilèinskis, 53. Notes Et Souvenirs d’ un Vieux Collectionneur par Le comte Mi- vëliau pareigas jis perdavë dailininkui Albertui Þametui chel Tyszkiewicz. –Paris, 1898. – P. 14. 29. Dar II ðio albumo serijoje, III sàsiuvinyje, buvo iðspausdintos My- 54. Collection d’ antiquités du comte Michel Tyszkiewicz; Catalogue kolo Tiðkevièiaus rinkinio monetos ir medaliai, o IV serijoje, I orné de trente–troix planches / Décrite par W. Froehner. – Paris, sàsiuvinyje, – chromolitografija (litografavo Francas Kelerhove- 1898. – P. 3. nas), vaizduojanti aukso relikvijoriø, vyskupo Jurgio Tiðkevièiaus 55. Topografinis grafo dovanotø þemiø planas buvo sudarytas tik 1866 (1596–1656) dovanotà Vilniaus Bernardinø baþnyèiai, leidëjas de- m. privataus Birþø majorato valdø matininko Antono Miðlono dikavo já Mykolui Tiðkevièiui. Tikriausiai grafo uþsakymu I albu- (Aynjym Vsikjym) (BKM inv. nr. GEK 2462). mo serijoje, III sàsiuvinyje, buvo publikuotas Mykolo Tiðkevièiaus 56. Akiras–Birþys. Lietuvos miestai ir miesteliai. T. 2. Birþø apskritis. – portretas ir keturios 1858 m. Vilniaus apylinkëse broliø Juozapo Kaunas, 1932. – P. 44. ir Mykolo Tiðkevièiø caro Aleksandro II garbei surengtos me- 57. Moltesen M. Købengavn–Athen tur/retur. Danmark og Graeken- dþioklës epizodø litografijos. land i 1800-tallet. Ny Carlsberg Glyptotek. – 2000. – P. 182. 30. Laskarys J. Wspomnienia z dziedziny sztuk piæknych na Litwie w 58. Tyszkiewicz J. Tyszkiewiciana: militaria, bibliografia, numizmaty- roku 1857// Teka Wileñska. – 1858. – T. 4. – L. 320. ka, ryciny, zbiory, rezidencje etc., etc. – Poznañ, 1903. – P. 7. 31. Aleksandravièius E., Kulakauskas A. Carø valdþioje. Lietuva XIX 59. La Collection Tyszkiewicz. Choix de monuments antiques / Avec amþiuje. – Vilnius, 1996. – P. 250. texte expilicatif de W. Fröhner. Munich. Cahier 1 [1892], cahier 32. Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos. Katalogas. – Torunë–Vil- 2, 3 – [1897 ](?), cahier 4 – 1898; Collection d’ antiquités du comte nius, 1996. – P. 300. Michel Tyszkiewicz; Catalogue orné de trente–troix planches / Décri- 33. Tada jie nupirko keliolika senøjø meistrø paveikslø, tarp kuriø te par W. Fröhner. – Paris, 1898. bûta ypaè vertingø: 1. Nuostabaus pieðinio ir puikios kompozici- 60. Fröhner W. La Collection Tyszkiewicz, choix de monuments anti- jos Rafaelio (Rafaelas Sancijus; 1483–1520) „Kristaus krikðtas” ques, avec texte expilicatif. Cachier 1. – München, 1892. – P. 2. (kompozicijà sudaro kelios figûros). 2. Nedidelis altorëlis aukso 61. Tyszkiewicz J. Tyszkiewiciana: militaria, bibliografia, numizmaty- fone „Beata Angelica”. 3. Vienas geriausiø Hanso Holbejno (jau- ka, ryciny, zbiory, rezidencje etc., etc. – Poznañ, 1903. – P. 7, 89. nesniojo) (1497/8–1543 ) darbø – „Moro portretas”. 4. Garsus 62. Naudojausi atskirai áriðtu straipsniu ið Przegùàd Polski, kuris sau- Pietro Vannucci Perugino (1445–1523) darbas, minimas Miche- gomas ÈDM bibliotekoje (C–606). Jis priklausë Raudondvario langelo Bounnarroti, Giorgio Vasaris’o ir kitø þymiø meistrø. Ðios Tiðkevièiø bibliotekai ir turi Juozapo Tiðkevièiaus rankraðtiná ára- drobës kartu su Tiðkevièiø rinkiniais ið Birþø ir Gorodoko turëjo ðà: „Artykuù uùoýony i przetùumaczony z notatek francuskich me- sudaryti Meno galerijos Vilniuje pagrindà [Wiadomoúci bieýàce go ojca”, su Juozapo Tiðkevièiaus paraðu (Józef Tyszkiewicz). // Kurjer Wileñski. – 1862, Nr. 94, 756]. 63. Wspomnienia antykwarskie z Wùoch // Przegùàd Polski. – 1892, Nr. 34. Aleksandravièius E. Albertas Þametas // Kultûros barai. – 1984, 312, zeszyt XII. 516–564; Tyszkiewicz M. Notes et souvenirs d’un Nr. 6, p. 65. vieux collectionneur // Revue Archéologique. – XXVII (1895). – 35. Z KW Archiwum. Zbior Z. Potockiej. Sign. 47, k. 6. P. 273–285; XXVIII (1896). – P. 6–16, 129–137, 189–195; XXIX 36. Kronika powszechna // Tygodnik Ilustrowany. – 1897, Nr. 49, (1896). – P. 198–203; XXX (1897. I.). – P. 1–7, 129–135, 358–372; p. 973. XXXI (1897. II.). – P. 166–171, 305–312; Memoiries of Old Col- 37. Ákurta 1846 m. Peterburge kaip Rusijos archeologijos draugija, lector by Count Michael Tyszkiewicz, translated Mrs. Andrew nuo 1849 m. ji tapo imperatoriðkàja. Long. – London – New York – Bombay, 1898 (knygoje iðspaus- 38. Èçâåñòèÿ èìïåðàòîðñêîãî àðõåîëîãè÷åñêîãî îáùåñòâà. Ò. dintos Britø muziejaus darbuotojo A.S. Murray parinktos devy- 1. âûï. 1. – Ñàíêò-Ïåòåðáóðã,1859. – C. 62; Ò.2, âûï. 1. – niø eksponatø iliustracijos, septyni ið jø priklausë Mykolo Tiðke- 1861, c. 62. vièiaus kolekcijai ir dabar saugomi Britø muziejuje); Notes et sou- 39. Notes et Souvenirs d’ un Vieux Collecionneur par le Comte Michel venirs d’un vieux collectionneur par le Comte Michel Tyszkiewicz. Tyszkiewicz. – Paris, 1898. – P. 1. – Paris, 1898. Emmanuel de Rougé, þinomas filologas, iðvystë ir patobulino 64. Fröhner W. Collection d’ antiquités du comte Michel Tyszkiewicz; Champollion’o hieroglifø deðifravimo teorijà. 1862 m. jis dirbo Catalogue orné de trente–troix planches. – Paris, 1898. – P. 4. Luvro Egipto muziejuje ir buvo prestiþinio College de France 65. Guldan M. M. Die Tagebücher Von Ludwig Pollak Kennerschaft egiptologijos profesoriumi. Henri de Longperier – Luvro nacio- und Kunsthandel in Rom 1893–1934. – Wien, 1988. – P. 218. nalinio muziejaus generalinis direktorius. 66. Fröhner W. Collection d’ antiquités du comte Michel Tyszkiewicz; 40. Rapport de M. E. de Rougé. Collection Égyptienne du Comte Tys- Catalogue orné de trente–troix planches. – Paris, 1898. – P. 5. zkiewicz // Moniteur des Arts du 16 avril 1862, no 244, 2. 67. Reinach S. Cylindre Hettite // Revue Archeologique. – 1898, XXXII. 41. Brensztejn M. Pochodzenia mumij egipskich w Wilnie // Kurjer – P. 421; Tyszkiewicz J. Tyszkiewiciana: militaria, bibliografia, numiz- Wileñski. – 1933. 01. 15, Nr. 12. matyka, ryciny, zbiory, rezidencje etc., etc. – Poznañ, 1903. – L. 36. 42. Przeglàd miejscowy // Kurjer Wileñski. – 1862 04 14, Nr. 31, 248. 68. La Collection Tyszkiewicz. Choix de monuments antiques / Avec 43. Przeglàd miejscowy // Kurjer Wileñski. – 1862 05 08, Nr. 36, 290. texte expilicatif de W. Fröhner. Cahier 1, Munich. – 1892. – P. 2. 44. Przeglàd miejscowy // Kurjer Wileñski. – 1862 05 08, Nr. 39, 312. 69. Mariette A. La galerie de l’Egypte Ancienne à l’ Exposition rétros- Matyt, Mykolas Tiðkevièius þinojo apie grafo Reinoldo Tyzen- pective du Trocadéro, description sommaire – Exposition Univer- hauzo muziejui dovanotà Ornitologijos kabinetà, kuris duris lan- selle de Paris 1878 – Au Pavillon Egyptien du Trocadéro. – Paris, kytojams atvërë 1857 m. vasario 11 [Kirkoras A. H. Pasivaikðèio- 1878, 57. No 13. jimai po Vilniø ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991. – P. 254–270]. 70. The Art of Ancient Egypt. – London, 1895, 13–14. Pl. XXVI, no 30. 45. Notes Et Souvenirs d’ un Vieux Collectionneur par Le comte Mi- 71. Luvrui dovanotos kolekcijos tyrinëjimø pagrindu 1995 m. Pary- chel Tyszkiewicz. – Paris, 1898, 1. þiuje Charles Rouit apsigynë disertacijà Mémoire l’ Ecole du Louv- 46. Ten pat, 2. re, Recherches sur la Collection Tyszkiewicz. Ði grafo dovana nepa-

64 REGIONØ KULTÛRA

mirðta ir 1989 m. Paryþiuje iðspausdintoje knygoje Les donateurs 95. Tyszkiewicz J. Tyszkiewiciana ... – Poznañ, 1903 (áþanga). du Louvre. 96. Ten pat. 72. Tiksli data neþinoma, bet turëtø bûti 1865 m. pabaiga – 1871 m. 97. LMAB RS, F 151–56. St. Kunasiewicz teigia, kad paskutiniuosius dvejus savo gyveni- 98. Catalogue Collection M. le Comte Alfred Tyszkiewicz Tableaux An- mo metus grafas gyveno Vilniuje, kur ir mirë. [Kunasiewicz St. ciens Objets d’Art et d’Ameublement. – Paris, 1922. Eustachy hr. Tyszkiewicz. – Lwów, 1874. – P. 58] 99. Rouit C. Recherches sur la Collection Tyszkiewicz. Volume 1. – 1995. 73. 1864 m. buvo uþdarytas Vilniaus senienø muziejus, nustojo veikti – P. 9. Archeologinë komisija. 1865 m. lapkrièio 8 d. caras pasiraðë Eus- 100. Orgelbrand S. Encyklopedja Powszechna. T. XIII. – Warszawa, tachijaus Tiðkevièiaus atsistatydinimo aktà. Tik 1866 m. vasario 1902. – P. 661; Tyszkiewicz J. Tyszkiewiciana ... 1903, – P. 6. mënesá Eustachijus Tiðkevièius perdavë Senienø muziejaus ir ko- 101. Korvin–Milevski H. Siedemdziesiàt lat wspomnieñ (1855–1925). misijos turtà. 1868 m. dalis eksponatø, turëjusiø sàsajø su Lenkijos – Poznañ, 1930. – P. 330–339. ar Lietuvos istorija, buvo iðveþti á Rumiancevo muziejø Maskvoje, 102. Lukðionytë–Tolvaiðienë N. Istorizmas ir modernas Vilniaus ar- daug muziejiniø vertybiø pateko á Kijevà, Peterburgà, Gatèinà. chitektûroje. – Vilnius, 2000. – P. 60, 99. 74. Tiksli data neþinoma, bet turëtø bûti 1866–1871 m. 103. Akiras–Birþys. Lietuvos miestai ir miesteliai. T. 2. Birþø apskritis. 75. LMAB RS, F 31–1037, lap. 2. – Kaunas, 1932. – P. 107. 76. LMAB RS, F 31–1269, lap. 2–3. 104. LCVA, F 391, ap. 4, b. 999, lap. 11. 77. Tyszkiewicz E. Birýe. Rzut oka na przeszùoúã miasta, zamku i ordy- 105. Ðios knygos pristatymas ávyko 1994 m. spalio 6 d. Varðuvos na- nacyi. – St. – Peterburg. 1869. – L. 168. cionaliniame muziejuje surengtos tarptautinës konferencijos 78. LMAB RS, F 31–1037, lap. 1. Eustachijaus Tiðkevièiaus laiðkas „Grafo Mykolo Tiðkevièiaus kelionë á Egiptà ir jo veikla kolek- broliui Konstantinui. 1867 10 08. Birþai. cionavimo srityje” metu. Praneðimai publikuoti 1997 m. iðleis- 79. Tiðkevièius E. Birþai. Þvilgsnis á miesto, pilies ir majorato praeitá. – toje knygoje Warsaw Egiptological. Studies. I. Essays in honour of Ðiauliai, 1998. – P. 6. Prof. Dr. Jadwiga Lipiñska. Spalio 6–23 d. veikë Mykolo Tiðkevi- 80. LMAB RS, F 31–1249. èiaus kolekcijos, saugomos ðiame muziejuje, paroda. 81. Tyszkiewicz K. Wiadomoúã historyczna o zamkach, horodyszczach 106. Lietuvos TSR kultûros paminklø sàraðas. – Vilnius, 1973. – P. 610– i okoliskach starýytnych na Litwie i Rusi Litewskiej. – Wilno, 1859. 611. DV – 789, 790, 791, 793; Birþø rajono istorijos ir kultûros – P. 147–194. paminklø sàraðas. – Birþai. 1987. – P. 9, 10. 82. LMAB RS, F 31–1268, l – 17, 25, 27. Maksimiljanas Fajansas ke- turiomis chromolitografijomis iliustravo Eustachijaus Tiðkevièiaus Karola Gustawa trofea ... – Wilno. 1856. REGIONAL CULTURE 83. Knygoje jis klaidingai vadinamas pirmuoju majorato savininku. Cultural, scientific activities and Tai visai suprantama, nes majoratas buvo ákurtas vos prieð ketu- the patronage of the Tiðkevièiai in Birþai ris mënesius iki Jono Tiðkevièiaus þûties. 84. Tiðkevièius E. Birþai. Þvilgsnis á miesto, pilies ir majorato praeitá. – Aldona SNITKUVIENË Ðiauliai, 1998. – P. 6. The noble family of Tiðkevièiai, who resided in Birþai 85. Tyszkiewicz E. Groby rodziny Tyszkiewiczów. – Warszawa, 1873 from olden times, gave many patrons of science and art to (tiraþas 200 egz.). 1900 m. Mykolas Tiðkevièius [(1860–1922) Jo- 19th – century Lithuania. Eustachijus Tiðkevièius (1814– no Vytauto Emanuelio sûnus] Varðuvoje publikavo Monografia 1873) was the most outstanding archaeologist and explorer; Domu Tyszkiewiczów I tomà. Ðá darbà jis skyrë giminaièiams ir norëjo papildyti bei uþbaigti Eustachijaus Tiðkevièiaus knygoje Jonas Tiðkevièius (1802–1862) laid the foundation for the Groby rodziny Tyszkiewiczów pateiktus giminës atstovø apraðymus. patronage, the collection and research activities. Later these Dël naujø ðaltiniø, kuriuos autoriui pavyko rasti, giminës pra- activities were proceeded by the owners of the Tiðkevièiai dþià jis galëjo nukelti á XV amþiaus pirmàjà pusæ; Eustachijus domain in Birþai. Mykolas Tiðkevièius (1828–1897) had an Tiðkevièius jà nurodë esant XVI amþiuje. Taigi Mykolas Tiðkevi- exceptional bias towards the patronage, and he himself was èius giminaièius supaþindino su dar neþinomu jø giminës þmogu- very fond of art, and particularly the ancient cultures of the mi – vaivada Vasilijumi Tiðkevièiumi. Kijevo archyve Mykolas rado world. Mykolas Tiðkevièius, the most prominent supporter aktà, patvirtinantá Logoisko majorato ákûrimà 1567 m. kovo 8 d. of the Vilnius Antiquities Museum, also gave quite a few Knygoje Mykolas pateikia ir kelias ðonines Tiðkevièiø giminës collections as a gift to the world’s famous museums – the ðakas, kuriø neminëjo Eustachijus Tiðkevièius. Antiquities Museum of Egypt in Cairo, the Luvre Museum 86. Tyszkiewicz E. Postrzeýenia nad skùadem geognostycznym Birý. – in Paris and others. Duke’s collection presented to the Luvre Warszawa, 1869. Museum is of utmost importance – around 30 items of the 87. Tyszkiewicz E. Sammlung von Medaillen, welche sich auf die Ges- collection of Mykolas Tiðkevièius are introduced into the hichte der Länder und Städte der ehemaligen Republik Polen bezi- permanent exhibition of the ancient Egyptian art. The an- chen und von ihrer ersten Theilung bis zum Tode des Kaiser Nico- laus I gepragl sind. 1772–1855. – Riga, 1871. tiquities of the collection of the duke are displayed at the 88. Raczyñski E. Gabinet medalów polskich oraz tych które siæ dziejów exhibition halls of the museums in London, Berlin, Copen- Polski tyczà paczàwszy od najdawniejszych aý do koñca panowania hagen, Warsaw, Rome, Boston and elsewhere. Jana III (1513–1696). T. 1–3. – Berlin, 1845. Juozapas Tiðkevièius (1850–1905) was a passionate nu- 89. Nëra tiksliai þinoma, ar knygos Archeologija na Litwie (Kraków, mismatist. There is scanty information on the cultural ac- 1872) ir Ýródla do dziejów Kurlandii i Semigalii z czasów Karola, tivities of Tiðkevièius’ younger son Jonas (1852–1901). There królewicza polskiego (Kraków, 1870) buvo paraðytos Eustachijui is only an existing evidence that he inherited the values of Tiðkevièiui gyvenant Birþuose. art accumulated by former owners of the domain in the 90. Du ðios knygos egzemplioriai yra Nacionalinio Mikalojaus Kon- Astravas Palace and safeguarded them by making his own stantino Èiurlionio dailës muziejaus bibliotekoje (C 1098, C 724). contributions. 91. Strzaùkowski J. Zbiory polskich monet i medali. – Ùódê, 1991. – Grandson Alfredas (1882–1930) of Mykolas Tiðkevièius P. 128. maintained education, and when he inherited the domain 92. Tyszkiewicz J. Tyszkiewiciana... – Poznañ, 1903. – P. 65–69. in Birþai, he took over the values of art. Alfredas Tiðkevièius 93. Hutten–Czapski E. Catalogue de la collection des monnaies et médail- made great efforts in safeguarding the collections, however, les Polonaises. T. V. – Cracovie, 1916. – P. 56 (10479/4051a 1895). 94. Ïàìÿòíàÿ êíèæêà Êîâåíñêîé ãóáåðíèè 1888 ãîäà. – Êîâíî, part of the Birþai collection was taken by him from Lithuania 1887. – Ñ. 37. when he moved to Paris. In 1922 it was sold by auction.

65 KITOS KULTÛROS

„Pomirtinis ratelis” Balkanø slavø tradicijoje

Liupèio S. RISTESKI

Laidojimo apeigø sudëtingumà bei kompleksiðkumà ðytas tokio apeiginio ðokio liudininko ið Dunje kaimo pa- lemia ne tik gamtiniai, biologiniai veiksniai, bet ir onto- sakojimas: loginë mirusiøjø iðlydëjimo á „anà pasaulá” samprata, pa- …òðè áàáè, íà Ï.Ã., êîãà è óìðå äåòåòî, saulëþiûra, ir apskritai ritualinio elgesio taisyklës. Ið es- çàèãðàà îêîëó óìðåíîòî äåòå. Âàêà, íà äåñíî. êƒå mës sëkmingai atlikti laidojimo apeigas reikðtø pasiekti, îäàjàò òàêà, è åäíà ïåñíà êƒå âåëàò: kad velionis sëkmingai adaptuotøsi ir bûtø priimtas „ano äîòåêëà âîäà ñòóäåíà pasaulio” erdvëje. îä âèñîêàòà ïëàíèíà… Viena vertus, apeigø sudëtingumas neleidþia ðio dar- äâà òðè ïàòè à ðåêîà, à íå èçãëàñ äà à ïåàò. bo rëmuose perþvelgti kiekvieno segmento atskirai, kita Òîà ãî âèäó, çàèãðàà îêîëó íåãî, è ãî êðåíàà äåòåòî. vertus, jø kompleksiðkumas bendrame analizuojamø apei- Òàà äâå ìàøêè èìàøå, è äâåòå è óìðåå.3 gø kontekste verèia atkreipti dëmesá á segmentà „pomir- …kai P. G. mirë vaikas, trys bobos ëmë prie jo ðokti. tinis ratelis”. Va taip, á deðinæ. Ðoka jos taip ir dainuoja: Kalbësime apie vadinamàjá pomirtiná ratelá – ritualiná atbëgo ðaltas vanduo ðoká rateliu prie mirusiojo, prie jo mirties patalo arba per nuo aukðto kalno… Vëlines. Du tris kartus iðtarë, o ne tai, kad dainuotø. Tada pri- ëjo prie jo ir ëmë ðokti, ir pasuko vaikà. Ji du berniukus Faktografinë medþiaga turëjo, ir abudu jie numirë. Ðiame straipsnyje pateiksime iki ðiol dar neskelbtus Mariove suþinojome, kad senieji gyventojai sakydavo makedonø liaudies tradicijos duomenis, nors naudosimës taip: ir skelbta medþiaga. …Ñòàíàëà, ñè âðçàëà áåëà êðïà, ñå ïîäáðàäèëà è çàèãðàëà. Çàèãðàëà, è ðåêëà: „Ñå êƒå ïðåæàëà, åâå Makedonija áåëà êðïà ñó ñè âðçàëà, è ñèíîâè è êƒåðêè. Àìà ìíîãó 1992 metais renkant medþiagà kaime Dolna Prespa ir è èçóìðåëå, è ïðåâðëèëî âåêƒå.” Çàâðòåëà äâà òðè bandant rekonstruoti apeigø, susijusiø su mirusiuoju, ïàòà, êî øòî èãðààò íà îðîòî. Çàð èãðàëà îä 1 kompleksà, buvo pastebëtas ritualinis ratelis. óáàâî? Òà îä øòî è áèëî æàë çà äåöàòà.4 Vos tik paruoðus mirusájá laidojimui, jo mirties pata- …Atsistojo, uþsiriðo baltà skepetà ir ëmë ðokti. Ðok- las bûdavo iðardomas ir jo vietoje trys kaimo naðlës im- dama tarë: „Að atsigausiu, ðtai mano balta skepeta, atsi- davo ðokti ratelá. Ratelá sukdavo á prieðingà pusæ, „atvirkð- gausiu ir po sûnø, ir po dukterø praradimo. Daug jø mi- èiai” nei paprastai ðokamas ratelis, tris kartus iðdainuo- rë, bet dar daugiau iðgyveno”. Ji apsisuko du tris kartus, damos tokius þodþius: kaip tai daroma ðokant ratelá. Ar ji ðoko ið gero? Ne, ji …êƒå çàèãðàì, êƒå çàïåàì, imsiu ðokti ir dainuoti, gedëjo vaikø. îðî íà ñðàìîòà, ratelá ant sarmatos, Demirchisarsko rajone uþraðytas toks pavyzdys: äî òóà äà å ëîøîòî… ir po viso blogio ...Òðè æåíè òðåáàëî êî êƒå ãî êðåíà ÷îåêî (óìðå- arba íèî), òàìàí êƒå çàìèíà, æåíèòå êƒå çàèãðààò è êƒå …èãðàìå ïååìå, …ðokame dainuojame çàïàëàò òåì¼àí. Îðî ìàøêî – çà ðàìî, êƒå çàâðòåëå îðî íà ñðàìîòà, ratelá ant sarmatos, òðè ïàòè, íà äåñíî.5 2 äà íå ñå ñèëè ëîøîòî. kad neprasiverþtø blogis. Trys moterys turës pasukti þmogø (mirusájá), kad tik Prilepo Senosios slavø kultûros instituto atlikti tyri- jis iðkeliautø, moterys ims ðokti ir uþdegs smilkalus. Tai nëjimai Mariovo, Demirchisarsko ir Kruðevsko srityse vyriðkas ratelis – [susiëmæ] uþ peèiø, tris kartus apsisuks duoda daugiau medþiagos ðiuo klausimu. Mariove uþra- á deðinæ.

66 KITOS KULTÛROS

Kaime Þvan uþraðytas pasakojimas: Artuljá, kur minimi gedulingi ðokiai ir „numirëliø ðokis” ovrtenica …Ñèòå äåöà è óìðåëå, è ïîñëåäíîòî óìðåëî. Êî – : óìðåëî, ìà¼êà ìó ñòàíàëà ïîðà÷àëà ñâèðêè, äåòåòî …V starih èasih… je ob gomilah, ki leþe take in so sedaj óøòå íå çàêîïàíî, è ñå âàòèëà íàïðåä íà îðîòî. prerasle s hrasti, imela gospoda vrtnice; napravljala jih je Òàïàíèòå òðîïà¼, òà èãðà¼, ñèòå ÷óäè ñå. Êî ñè pa zato tako okrogle, da je plesala po travniku okoli njih îøëà äîìà äåòåòî ñåòî áèëî êðâî¼÷èøòå. Çíà÷è starinski ples, ovrtenico.13 6 ïóêíàë ´ƒàîëîò. Èãðàëà îðî çà ðàìî.” …Senais laikais… prie kalvø, dabar apaugusiø krû- …Visi jos vaikai mirë, ir paskutinis numirë. Kai ðis mynais, augino ponai roþes; jos buvo susodintos ratu, nes numirë, motina uþsakë muzikà, vaikas dar nepalaidotas, ponai vejoje prie jø ðokdavo senoviná ðoká ovrtenica. o ji ëmë ðokti ratelá. Bûgnai muða, ta ðoka, visi stebisi. Metlikoje [pietryèiø Slovënija – vert. past.] Velykø pir- Kai sugráþo namo, vaikas visas buvo kraujais paplûdæs. madiená miestieèiai pernakt po atviru dangumi ðokdavæ Vadinasi, nelabasis sprogo. Ji ðoko ratelá [, susiëmusi?] „Metlikos ratelá”, kuris drauge su kitais ðokiais, kaip turn, uþ peties. kurji boj [„viðtø kova”], robèevci, yra senøjø „gedulingø” Kai Kruðevo rajono kaimuose kuriai nors motinai mir- apeiginiø ðokiø palaikas. Ðis ratelis yra panaðus á ðoká le- davo daugiau vaikø, ji sakydavo: • å ìó ñòàïà íà ƒàîëî lenovo Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Serbijoje.14 íà ãëà „atsistosiu nelabajam ant galvos” ir ðokdavo ant Panaðius ðokius apraðo ir Z. Kumeris.15 Aukojant mi- kapo, sakydama: âîëêîò äà òå ¼àäè „kad tave vilkas rusiesiems per Vëlines bûdavo dainuojamos linksmos dai- suëstø”.7 Kaime Pusta Reka maro epidemijos metu mirë nos, ðokama ir juokaujama. O pasimirus senam þmogui, daug þmoniø, todël: bûdavæ ypaè linksma.16 …Ðåêëå, ´ƒàîëîò êƒå ãî áðêàìå ñî èãðàœå. È çàèã- Kroatija ðàëå. Ìà¼êè ìó, ñåñòðà ìó, áàáè ìó. Èãðàëå îðî íà ëåâî. Çà äà íåìà ïî¼êƒå äà óìèðàò. Ðååëå – òà- Esama etnografiniø duomenø apie mirusiøjø sergëji- mo apeigas. Naktá juos daþniausiai minëdavo kalbëdamie- æåëå. È òàæåëå è èãðàëå äà ãî ïóêíàò ´ƒàîëîò.”8 si, juokaudami, o Samoboro apylinkëse – „net ir ðokda- …Tarë, nelabàjá klaidinsime ðokiu. Ir leidosi ðokti. Jo mi”.17 Kastavðtinos srityje, laidojant jaunà nevedusá þmo- motina, jo sesuo, jo senelë. Suko ratelá á kairæ. Kad dau- gø, bûdavo organizuojama „puota”, kurioje gerta ir ðok- giau nemirtø. Raudojo – gedëjo. Ir gedëjo, ir ðoko, kad ta.18 Gedulingo ratelio ðokimà naoposun „atvirkðèiai” sa- nelabasis nusprogtø. vo veikale apraðo ir M. Stoikovièius.19 Tautosakos instituto „Marko Sepenkov” archyvo Skop- jëje etnografinëje medþiagoje radome duomenø ið Prile- Serbija po rajono Bitolsko Pole, kur uþfiksuotos tokios apeigos: Þinomas etnologas, serbø liaudies religijos ir mitolo- kai pirmas vaikas mirðta, motina nedalyvauja laidotuvë- gijos tyrinëtojas Slobodanas Zeèevièius pastebëjo, kad se, o jeigu mirðta keli vaikai ið eilës, iðëjusi á kiemà ji suka apeiginis ðokimas, skirtas mirusiesiems, buvo paplitæs vi- ratelá á prieðingà pusæ, kad nemirtø likusieji jos vaikai.9 soje Serbijoje, tik rytiniuose ir vakariniuose Serbijos krað- Numirus senam þmogui pagal biologinius gamtos dës- tuose jis iðsiskyrë savo bûdu ir paskirtimi. Rytinëse srity- nius, t. y. „sava” mirtimi, mirusiojo nebuvo gedima, „netgi se specialûs ðokiai nebuvo þinomi, o vakarinëse bûta ypa- Egëjø Makedonijos kraðtuose, kai pasimirdavo þilos se- tingø ðiai progai skirtø apeiginiø ðokiø.20 natvës sulaukæs þmogus, buvo linksminamasi”.10 Pagal grafo Dþordþës Brankovièiaus „Kronikà”, Jo- Makedonø raðytojo Petre M. Andreevski knygoje „Pi- vanas Rajièius savo „Istorijoje”21 yra spalvingai apraðæs, rëjas” randame vienà ypaè sukreèianèià scenà. Maro epi- kaip 1485 metais Erdelyje buvo ðvenèiama pergalë prieð demijos metu Velika (kûrinio herojë), netekusi keliø vai- turkus. Þmonës sëdëjæ prie þuvuviø prieðø kûnø, gëræ ir kø, pamokyta brolienës Uljës, pagal tradicijà prie savo linksminæsi, „karingai” ðokæ ratelá ir dainavæ visokias he- mirusiø vaikø kapø, idant apsaugotø likusius gyvus, suðo- rojines dainas. ka apeiginá ratelá.11 Jadaro srities kaime Runjani laidotuviø dalyviai, ger- dami vynà, tauræ laikydavo deðinëje rankoje, o kaire tu- Slovënija rëdavosi vienas uþ kito, taip sudarydami ratelá.22 Slovënijos istoriniuose ðaltiniuose 1338 ir 1339 metais Itin ádomûs pomirtiniai rateliai, kuriuos Rytø Serbi- uþfiksuoti Ðventojo Sinodo ir patriarcho Bertrando ása- joje ðoka mirusiesiems skirtomis dienomis. Rumunai ir kai, kategoriðkai draudþiantys prie mirusiøjø ðokti gedu- serbai ðiaurës rytø Serbijos srityje uþ Beli Polkadi organi- lingus ratelius.12 zuoja apeigà „priebëga” mirusiøjø sieloms nuraminti. Va- R. Hrvatinas pateikia vienà pasakà apie kunigaikðtá lakonyje per pirmuosius ðeðerius metus uþ mirusiuosius

67 KITOS KULTÛROS rengiami pomani: jø metu muzikantai groja, o aplinkui ratu, trypë kone vietoje, ið lëto, kol triskart apsisuko á de- deganèius lauþus ðokami rateliai.23 ðinæ pusæ. Jos vilkëjo ilgus nesiuvinëtus baltus marðkinius, S. Milosavlevièius paþymi, kad Chomolyje laidotu- suriðtus raudona juosta. Ðokdamos traukë dainà. Belauk- viø metu velionio artimieji puoðiasi, o jeigu laidotuvës damos þmoniø gráþtant ið laidotuviø, merginos vël ðoko ir vyksta sekmadiená ar per ðventæ, kurios metu paprastai dainavo: „Ðtai mûsø laidotuvininkai…”31 ðokami ðokiai, tai pagal paprotá taip pasipuoðæ jie turi XVII a. antrosios pusës pradþioje mirusiojo labai bu- suðokti ratelá. Gráþus á velionio kiemà, sudainuojama ko- vo gedima Sarajeve. Prancûzø metraðtininko Poullet ap- kia nors daina.24 raðymas liudija pas Sarajevo þydus já pastebëjus, kad, be Resavoje vakare uþkurdavo didelius lauþus, vadina- muzikos, prie mirusiojo jie dar ir ðoka. „Ðûkaudami ir ðok- mus „priebëgomis”, aplink kuriuos mirusiøjø garbei per- dami jie gráþta namo”, – raðo Poullet.32 nakt ðokdavo, valgydavo ir gerdavo.25 XX amþiaus pradþioje J. F. Ivaniðevièius apraðë vie- Serbijos etnografai ir etnologai pastebëjo, kad tam tik- nas laidotuves Hercegovinoje: „Su kiekvienu þingsniu (pir- ra pomirtinio ratelio rûðis ðokama ir per ðventes, skirtas moji raudotoja) nusilenkdavo ir atsitiesdavo… kita þen- protëviams ir mirusiøjø vëlëms. Per Sekmines miestieèiai gë tokiu paèiu bûdu, tik kai pirmoji raudodama atsities- Klukoèevace ðoka „ratelá uþ vëlæ”. 1967 metais Sekminiø davo, antroji – nusilenkdavo…”33 metu buvo ðokamas ratelis, skirtas avarijoje þuvusiam vai- Aukðtutinëje Hercegovinoje þmonës „gedulingus ra- kinui. Kaime ðventës metu velionio ðeima uþmokëjo mu- telius” ðokdavo susibûræ pas mirusiojo gimines; ratelá pra- zikantams, kad ðie sugrotø ratelá. Ðokama aplink stalà su dëdavo sukti moterys ir merginos, raudodamos nuþudy- uþdegtomis þvakëmis ir valgiais, o ratelá veda kuris nors tojo ir smerkdamos þudikà.34 artimas mirusiojo giminaitis. Ðokio metu neðama ant laz- Daugelyje Bosnijos ir Hercegovinos kraðtø buvo þi- dos uþriðta balta vëliava, mirusiojo nuotrauka, veidrodis. nomas lelenovo ratelis: Ðokëjas, esantis ðalia vedanèiojo, laiko velionio nuotrau- …oj ìó÷íó èãðó, êîëî ëåëåíîâî… kà – tikima, kad tokiu bûdu ir velionis prisijungia prie …ìó÷íó èãðó, êîëî ëåëåíîâî… ðokio. Tokio „velionio ratelio” negalima nutraukti, ir já oi, graudø ðoká, ratelá … ðoka tik popiet.26 graudø ðoká, ratelá… Stevanas Maèajus XIX amþiaus viduryje Crnoreèki apylinkëje, ðiaurës rytø Serbijoje, serbø ir rumunø drau- Sustodavo puslankiu. Vedanèiajam sudarius ratelá, su gijoje dalyvavo jaunuolio laidotuvëse. „Kai karstas jau ðalia esanèiu ðokëju jiedu pakeldavo rankas aukðtyn, o buvo uþkastas, velionio tëvas apdovanojo merginà pini- kiti ratelio ðokëjai susikibdavo uþ alkûniø, kad sudarytø gais, o ði kartu su vaikinais ëmë sukti ratelá ir kurá laikà ratà. Vedantysis kartodavo dainà: 27 taip ðoko”. …Oj! Jîâî, Jîâî, çàïëåòè êîëî „Gedulingà ratelá” ðoko ir serbai ið Gorna Resava, ir çàïëåòè Jîâî, êîëî ëåëåíîâî… bûtent per vaikino arba merginos laidotuves. Ðokdavo be Oi! Jonai, Jonai, supink ratelá kepuriø ir su þvakëmis rankose. Daugiausia ðokdavo mo- supink, Jonai, ratelá lelenovo… terys, bet vedë visada vyras. Toks ratelis bûdavo ðokamas ir per kaimo ðventes artimo velionio garbei.28 Taip dainuodamas vedantysis formuoja ðokëjø „gyva- S. Prvanovièius uþsiminë, kad Sumrakovce apeiginis tukà”. Ðokama tol, kol paskutinis ðokëjas atlieka figûrà. senio nuþudymas bûdavo atliekamas ðokant ratelá ant Po to atitinkamais þingsneliais ratelis iðpinamas.35 lazdyno ðakø krûvos tol, kol jos parodydavo gyvybës þen- T. Bratièiaus ir S. Delièiaus veikale „Liaudies ðokiai klus.29 kaime ir per susibûrimus” pateiktame sàraðe pabrëþia- Apeiginis pomirtinio ratelio ðokimas yra uþfiksuotas ma, kad pavadinimas ëåëåíîâî jø kraðto tradicinëje ter- ir serbø liaudies dainose, kur jis daþniausiai vadinamas minijoje yra tiesiogiai susijæs su elniu.36 „atvirkðèiuoju rateliu” arba „gedulinguoju rateliu”.30 Pralindimo pro iðtiestas vedanèiojo ir antrojo ðokëjo alkûnes motyvas sutinkamas ir ðokyje „pink ratelá” (rate- Bosnija ir Hercegovina lis „pynutë”, smulkiaþingsnis ðokis), kuriame ðokëjai taip Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje taip pat esama lenda pro rankas tol, kol visiðkai susipina.37 duomenø apie apeiginá ðoká prie mirusiojo. Ðá reiðkiná uþ- Aukðtutinëje Hercegovinoje susigraudinusios moterys fiksavo tenykðèiai etnologai, o Jelena Dopudþia uþraðë imdavo ðokti ratelá aplink kareivio kepuræ.38 vienà pavyzdá ið Kreðevo, kaip katalikø aplinkoje, pavyz- Dreþnicoje, Vakarø Hercegovinoje, musulmonams diniuose namuose, þmonëms renkantis á laidotuves, mer- ðvenèiant mevliudà [Pranaðo Muchamedo gimtadiená], kai ginos ëmë ðokti ratelá prieðais velionio namus. Ðokëjos, o susirinkdavo ðimtas ir daugiau þmoniø, irgi bûdavo ðoka- tai buvo tik merginos, ðoko susikibusios uþ rankø, uþdaru mas ratelis.39

68 KITOS KULTÛROS

Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje yra daug labai A. Primovskis apie velionio atminimui skirtas Velykø ádomiø viduramþiø antkapiø su atvaizdais.40 Daugelyje jø apeigas raðo, kad ðokama bûtent mirusiojo garbei. Arti- pavaizduoti moteriðki, vyriðki ir miðrûs rateliai, kai ku- mieji uþmoka muzikantams, kad ðie sugrieþtø „liûdnà” riais atvejais vedantysis yra deðinëje. Apie kultinæ ratelio ratelá. Kol vyksta dalybos, ratelis neuþsidaro, ðokamas lë- reikðmæ iðkalbingai byloja ir atvaizdai ant antkapiø ið Top- tai, 2/4 taktu. Artimieji ðoka, kad „velioniui ramu bûtø”.52 licos ties Chrasno (Hercegovina). Ratelyje tolygiai pasi- D. Marinovas raðo, kad ir didieji rateliai, ðokami aikð- skirstæ vyrai ir moterys, o vedantysis – deðinëje, pasikin- tëse per Velykas, yra liûdni bei monotoniðki ir skirti mi- kæs elnià.41 rusiøjø garbei.53 Ant vieno antkapio ið Nekuko pavaizduotos trys rate- „Lazarkos” [t. y. merginos, per Lozoriaus ðventæ dai- lá ðokanèios moterys.42 nuojanèios dainas (vert. past.)], áeidamos á kapines, dai- Bosnijoje irgi pastebëtas gedulingas ðokimas „atvirkð- nuoja ir ðoka, ir ypaè prie naujø kapø. Baigusios prie ka- èiai”, t. y. á prieðingà pusæ nei áprasta.43 Toks atvirkðèias pø dainuoti, jos vël ðoka ratelá, apsuka já tris kartus ir ta- ratelis paliko pëdsakus ir Bosnijos tautosakoje.44 da palieka kapines.54 Atliekant apeigas Ãåðìàí ir Ñóõà Ðóñà [turimas gal- Juodkalnija voje paprotys praðyti lietaus ir apsaugoti nuo kruðos ar Vukas Karadþièius pastebëjo, kad raudos, kurias jam sausros], bûdavo laidojama lëlë arba usnis ir, kaip kad atsiuntë Vukas Vrèevièius, raudotojos stovi ratu aplink laidotuviø metu, ðokamas ratelis. Dainuotos specialiai mirusájá ir kuriose pirma raudotoja vadinama „ratelio ve- ðiam rateliui skirtos dainos, o ðokant simboliðkai buvo danèiàja”, yra lyginamos su „dainavimu ðokant ratelá”.45 „mindoma usnis, kad neaugtø”.55 Toká juodkalnieèiø genties kuèi ir ðiaurës albanø ge- Literatûroje randame duomenø þiemos ratelius esant dëjimà prie mirusiojo Marko Milianovas vadina „juoduoju greitesnius, o velykinius – „vaikðtomus”, t. y. atliekamus rateliu”.46 Petaras Þ. Petrovièius taip pat raðo juodkal- lëtai einant, kartojamus daug kartø.56 Sekmadiená po Ve- nieèius á toká ratelio ðokimà þiûrint linksmai.47 lykø, vadintà „ðviesiuoju” ar „tuðèiuoju”, bûdavo ðoka- Antrojo pasaulinio karo metu nacionalistø gvardija ir mas „Lados ratelis”. Ðiame ratelyje, panaðiai kaip „elnio partizanai ið Grachovo mieste Herceg-Novi nuþudë pen- ratelyje” Bosnijoje bei Hercegovinoje ir Serbijoje, pra- kis vietinio KP komiteto narius. Po to nuþudymo aikðtëje dedant ðoká, pirmos dvi ðokëjos virð lendanèiø pro alkû- prieðais pilies laikrodá aplink nuþudytøjø drabuþius buvo nes merginø grandinës rankose laikydavo iðkëlusios ska- ðokamas ratelis susikibus uþ rankø.48 relæ. Tyrinëtojai mano, kad ðis apeiginis ratelis yra tiesio- Ið prof. dr. Ð. Petrovièiaus pateiktø duomenø suþino- giai susijæs su laidotuviø apeigomis.57 me, kad Dinaros srityje, pasak Bokos Kotorskos, netru- kus po Antrojo pasaulinio karo namuose, kuriuose mirë Lyginamoji analizë paskutinis vyras ir „uþgeso namø þidinys”, bûdavo ðoka- mas ypatingas „mirusiøjø ratelis”. Ratelis bûdavo ðoka- Pasitelkæ prieinamà bei þinomà medþiagà, pateikëme mas prie þidinio pradedant sukti á deðinæ, bet ðokio metu pagrindinius duomenis, patvirtinanèius „pomirtinio rate- pasukama á prieðingà pusæ – kairën. Baigus ðoká, troba lio” Balkanø slavø apeigose egzistavimà. bûdavo uþrakinama, o ant jos iðkeliama juoda vëliava. Na- Norint pagilinti þinias ir imtis duomenø analizës, rei- mai „uþgesdavo”…49 kalinga lyginamoji medþiaga. Viena vertus, reikia iðryð- kinti ðios apeiginës formos etnokultûrinæ erdvæ ir laikà, o Bulgarija kita vertus, jos vietà apeiginëje visumoje ir kryptis, kurio- Bulgarijoje laidotuvës irgi buvo susijusios su rateliu, mis ji galëjo keliauti bei bûti perduodama. kuris tiesiogiai veikë raudø melodikà, tempà ir atlikimo Pagal Vedø ðaltinius, Indijoje bûta tokio paproèio: mo- manierà. Laidojant pirmà (kai kuriais atvejais – ir prieð- terys, gedëdamos velionio, iðsipindavusios kasas, dauþy- paskutiná) vaikà, motina po laidotuviø arba pasitaikius davusios sau á krûtinæ ir ðokdavusios aplink mirusájá.58 Mi- pirmai progai imdavo ðokti ratelá.50 rusiøjø deginimo vieta buvo vadinama „Griovëjo Ðivos Ið daugelio bulgarø etnologø tyrinëjimø matyti, kad ðokio vieta”. Pomirtiniai ðokiai Indijoje daþniausiai truk- didþioji pavasario apeigø dalis turi laidotuviø apeigø po- davo visà naktá. Indijos etnografinë medþiaga rodo, kad þymiø, o gausiausia jø yra Velykø tradicijose. Bulgarijoje, ir musulmoniðkame Hindukuðe moterys ðoka aplink mi- palaidojus jaunuolá, artimieji daþnai uþsakydavo dainà, rusájá „eidamos ratelá”.59 ðiaip jau dainuojamà ðokant Velykø ratelá. Visiems susi- Pasak XVII–XII a. pr. m. e. dantiraðèio lenteliø, per rinkus ðokio vietoje, o visø pirma atëjus velionio motinai, senovës Anatolijos religinæ ðventæ – hetitø „Didájá su- merginos dainininkës mirusiojo garbei dainuodamos ima sirinkimà”, skirtà „karaliui dievui”, ðalia karaliaus, ka- sukti ratelá. Artimieji klauso, þiûri ir rauda.51 ralienës ir „dievo sesers” (pranaðës) bûdavo pastatomi

69 KITOS KULTÛROS aukojimo indai, aplink kuriuos þmonës ðokdavæ ratelá. ventojø, saulës garbintojai [ðiais laikais] kiekvienà penk- Tokie rateliai paprastai bûdavo ðokami ritualinëse pro- tadiená ateidavæ pagerbti „saulës apsilankymo”. Kiekvie- cesijose dalyvaujant ir karaliui su karaliene. Ðokëjai daþ- nas jø pabuèiuodavæs þemæ, ir prie krûsnies balintø rie- niausiai ðokdavo prieðais dievà, vienas prieðais kità ar- duliø visi ðokdavæ ratelá „be muzikos”.67 ba susikibæ rankomis, taip sudarydami ratelá. Paprastai Savo „Bakchanalijose”, satyrose ir menadose Euripi- bûdavo sukamasi ir á deðinæ, ir á kairæ, rankas iðtiesus á das, apraðydamas Dioniso kultà, vaizduoja elnio kailiu prieká. Ðiuose hetø dievybëms skirtuose ritualuose aki- (chtoniðkas poþymis) apsirengusius þmones naktá ðokant vaizdus ir bûtent su chtoniðkomis jëgomis susijæs kom- ratelá. ponentas.60 Jau VI amþiuje aptinkame duomenø, kad Auksero Ir Egipte ant kapø laidotuviø ðokius ðokdavo vorele Sinode krikðèionims buvo uþdrausta ðvæsti Naujuosius iðsirikiavusios moterys, apsirengusios ilgais drabuþiais ir metus ir kitas ðventes, kurios ypaè kritikuotos uþ „nepa- su ðakelëmis rankose. Ðokis prasidëdavo lëtai, tolydþio dorø moterø ðokinëjimà po kapus”.68 Senieji metraðti- spartëdavo, o pabaigoje pereidavo prie intensyvaus try- ninkai apie slavus yra raðæ, neva ðie laidotuviø arba mi- pimo iðkeltomis rankomis, akompanuojant ávairiais (daþ- rusiøjø deginimo metu organizuoja prabangias apeigas.69 niausiai tik triukðmà sukelianèiais) instrumentais, taip nuo Kazimieras Prahiðkis apie slavø laidojimo apeigas 1092 kapo baidant piktàsias dvasias.61 metais, be kita ko, raðo, kad „bedieviðkus ðokius” jie ðo- Helënams ðokiai irgi buvo svarbus laidojimo ceremo- ka prie savo mirusiøjø, ir „ðoka su kaukëmis, ðaukda- nialo komponentas. Ið skirtingø ðokiø, kuriuos ðokdavo miesi ðeðëliø – mirusiøjø sielø”.70 Raðte, kurá caras Iva- helënai, iðskirsime ratelá prie mirusiojo, kuris galëjo bûti nas Vasiljevièius 1551 metais pateikë cerkvës soborui, uþdaras arba atviras, didesniais þingsniais þengiant á prie- paraðyta, kad „ðventais ðeðtadieniais po kaimus tiek vy- ká ir smulkesniais gráþtant atgal. Ðokant keturi dideli þings- rai, tiek moterys kapinëse rauda ir ðoka ðëtoniðkus ðo- niai buvo þengiami á prieká (deðinën) ir du smulkûs – at- kius, visaip ðokinëja, ðoka ir dainuoja kaþkokias ðëto- gal (kairën). Arba ðeði pirmyn ir trys atgal. Ðokant laido- niðkas dainas. Ir prieð Velykas kreèia visokius nepado- tuviø ratelá, rankos bûdavo sukryþiuojamos uþ nugaros. rius dalykus”, o „per Didájá ketvirtadiená degina ðiaudus Daþniausiai ðokdavo merginos, taèiau vedanèiuoju bûda- ir garbina mirusiuosius”.71 væs vaikinas, kuris ðokdamas leisdavosi suktis.62 Dainuo- Puotas su ðokiais prie mirusiojo þinojo ir ukrainai.72 jant laidotuviø dainas, helënai, tiksliau, jø moterys ðok- Vakariniuose Ukrainos kraðtuose (Guculijoje, Podolëje) davo „ekstatiðkus” ðokius, kuriø metu muðdavosi á krûti- prie mirusiojo bûdavo ðokama ir linksminamasi, prasima- næ ir raudavosi plaukus.63 Vienoje Knoso freskø pirma- nant visokiø komiðkø scenø.73 me plane pavaizduotos 14 ratelá ðokanèiø moterø, iðtie- Þymus èekø etnografas Èenekas Zibrtas irgi pateikia susiø á prieká rankas.64 Manome, kad ir èia ratelis yra chto- daug istoriniø duomenø apie „pasilinksminimus, þaidimus niðkos prigimties ir skirtas mirusiesiems. ir ðokius” laidojant mirusájá bei ðiø apeigø reikðmæ. Jis Lakonijoje ir Mesenijoje Artemidës kultas buvo susi- irgi mini „ðëtoniðkas dainas”, kurias liaudis dainuodavusi jæs su rieðutu (chtoniðkas vaisius – pagrindinis mirusie- pernakt prie mirusiojo, bei ðoktus ávairius ðokius.74 siems atnaðaujamas maistas). Legendoje apie Artemidæ A. Z. Rozenfieldo studijoje apie senas laidojimo apei- merginos „kariatidës” (ið graikiðko rieðuto pavadinimo) gas Vandþyje (buvusios Tadþikijos TSR Aukðtutinio Ba- suko ratelá aplink Artemidës þynæ, perrengtà rieðutme- daðchano autonominë sritis, dabar Kulabas ir Þemutinis dþiu.65 Artemidë, kaip þinoma, pradþioje buvo mirties ir Jazgulemas) pastebëta, kad dar visai neseniai èia prie mi- poþeminio pasaulio deivë. rusiojo bûdavo ðokami „gedulingi” ðokiai. Dël ypatingo Antikos laikø istorikas Herodotas savo „Istorijoje” ra- ðiø kraðtø apeiginio ðokio panaðumo su laidotuviø ðokiu ðo, kad trakai turi paprotá ðokti prie mirusiojo. Herodoto k. Dolna Prespa Makedonijoje, pateiksime pilnà citatà: apraðyta trakø laidotuviø apeiga ákvëpë Þ. Velkovà spëti, „Jazgulemo slënyje, glaudþiai susijusiame su Vandþiu, dar jog dvi ilgus baltus chitonus vilkinèios moterys, pavaiz- visai neseniai, mûsø laikais, mirusiojo naðlë, dainuoda- duotos Kazanlyko [Bulgarija – vert. past.] kapavietëje, bû- ma gedulingus rubojus pagal muzikiniø instrumentø tent ðoka pomirtiná ratelá „kolambrismos”, dainuodamos akompanimentà, tris dienas ðokdavo gedulingus ðokius. dainà „kolambros”. Ði daina bûdavo dainuojama prita- Jazgeleme bei Ruðane motina, apraudodama kûdiká, ge- riant fleita, o trakø supratimu, ðokis apskritai esàs kilæs dulingà ðoká ðokdavo ir rubojus dainuodavo tik pirmàjà „ið chtoniðkojo, poþeminio muzikos pasaulio”.66 naktá, bet iki kapø já lydëdavo kaip ir mirusio vyro nað- Bulgarijos Mokslø Akademijos Trakologijos instituto lë… Patys ðokiai Vandþe jau nebeðokami, o paprotys nað- 1977 metø ekspedicijos „Mesambrija – Chemus”, vado- lei ar motinai apraudoti mirusájá dainomis (robojais) iðli- vaujamos A. Folo, metu, atidengiant V a. pr. m. e. nekro- ko iki ðiol. Taèiau tik Aukðtutiniame Vandþe moterys rau- polá, buvo pastebëta kulto vieta, á kurià, anot vietiniø gy- dotojos, tarp jø ir naðlë arba mirusiojo motina, dainuo-

70 KITOS KULTÛROS damos gedulingus rubojus, iki pat kapiniø eina (arba ei- þiûriu þmona / motina = gimdytoja (gyvybës teikëja) ko- davo) laidotuviø procesijos prieðaky”.75 voje prieð mirtá magiðkai yra atspariausia, stipriausia. Taigi Labiausiai paplitæs apeiginio ratelio semantikos aið- þmona / gimdytoja (gyvybës teikëja) = bendruomenës gy- kinimas yra tas, kad jo prigimtis maginë, o paskirtis – ap- nëja. Tokiu atveju þmona tampa pagrindiniu mediatoriu- gauti, suklaidinti blogá. mi tarp mirties ábaugintos bendruomenës ir ano pasaulio jëgø (pavyzdþiui, moteris ðoka ratelá, kad apgintø kaimà Mitinë maginë ratelio prigimtis nuo maro). Ko gero, galime tarti, jog apeiginis laidotuviø ðokis Ðokyje gimsta dievai slepia savy iðtisà aibæ universalijø (antropologine pras- Bandant tirti apeiginio ðokio prie mirusiojo kilmæ, kar- me), lemtø bendros þmogaus fiziologijos ir bendrø þmo- tu atsiskleidþia seniausi mitiniai maginiai bei religiniai klo- nijos mitø. Vis dëlto visiðkai aiðkiai galima uþèiuopti ir dai, liekanø pavidalu iðlikæ èia pateiktoje etnografinëje bûtent indoeuropietiðkojo ritualo poþymiø, sudaranèiø medþiagoje. makedonø liaudies apeigø pagrindà. Seniausios þinios apie ðoká liudija já buvus mitiná bei maginá gyvybës ðaltiná. Ðokis laikomas esminiu mitiniu gy- Versta ið: Risteski L. S. Posmrtno oro vo tradiciite na venimo dëmeniu: „Pirmykðèiame vandenyne (pramateri- balkanskite Sloveni // Studia mytologica slavica 3. joje) dievai, susiëmæ uþ rankø, ëmë ðokti toká audringà – 2000. –P. 133–148. ratelá, kad net purslai tiðko á visas puses, o ið jø ir radosi Ið makedonø kalbos vertë Laima MASYTË pasaulis. Stebuklingà ratelá (judëjimas ratu) pramateri- Vertimas sutrumpintas. joje iðsuko ir saulë – gyvybës versmë þemëje”.76 Trakø apeigose dievas irgi gimsta ir mirðta ðokdamas ratelá…77 Þvëriðkai magiðka ðokio galia pasiþymi ir naktinës Dioni- NUORODOS: so kulto apeigos, kuriø metu bakchantës, siautulingai ðok- 1. 1992 m. ekspedicija á Dolna Prespà. Ekspeditoriai: Liupèio S. Ristes- ki, L. Nedelkov. Duomenys ið Dolno Dupeni, Arvati, Liuboino kai- damos, sudraskydavo savo dievo stabà á gabaliukus, kad mø. Informatoriai: Vasilka Makaroska, gim. 1906, k. D. Dupeni, ir paskui ðokdamos „vël prikeltø savo jaunàjá dievà”.78 Menka Alebakoska, gim. 1933, k. Liuboino. Medþiagos indeksai: Ä– 4/1992, Ê–1/1992. Ratelio antropologija 2. 1992 metø ekspedicijos metu toje paèioje vietovëje surinktø duome- nø patvirtinimà radau V. Gramatnikovskio 1953 m. uþraðuose „Gim- Ðokis yra kalba, judesiø þenklais þmogus prakalbina dymo, mirties, Jurginiø ir Joniniø apeigos Liuboine, Dolna Prespo- pasàmonës ir tradicijos gelmes. Ritualinis ratelis miru- je”, raðytuose seminariniam darbui dar jam bûnant studentu. Ran- kraðtis saugomas MAÍÓ archyve, prof. B. Rusièiaus fonde, K– siesiems gali simbolizuoti „demonø sutrypimà” (gal to- XVÈÈ, AE–205/1–16, p. 9. dël daþnai bûdavo trypiama kone vietoje). Kartu ðokis ratu 3. Senosios slavø kultûros instituto Prilepe tyrinëjimai, atlikti 1994 me- tais. Tyrinëjo: dr. T. Vraþinovski, V. Karachodþki ir L. S. Risteski. reiðkia gimimà, augimà, sunykimà ir vël atgimimà, taip Pateikëja Trajanka Risteska, gimusi 1922 m. Peðtani k., gyvena Dunje uþdarant visatos – kosmoso – ciklà.79 k., Mariovo raj. IV kasetë, B pusë. Apeiginis laidotuviø ratelis iðsaugojo indoeuropieèiø 4. Ten pat, pateikëja Glamnoska Dosta, gimusi 1917 m. Polèiðta k., Ma- riovo raj. IV kasetë, A pusë. ekstatiðkø ðokiø elementø, ðokimà ratu tolydþio spartë- 5. Ten pat, pateikëjas Kole Mirèeski, gimæs 1915 m. Sapotnica k., gyve- janèiu tempu.80 na Pribilci k., Demirchisarsko raj. VI kasetë, B pusë. Semiologinë ratelio analizë pabrëþia apeigose daly- 6. Ten pat, neþinomas pateikëjas, Þvan k., Demirchisarsko raj. V kase- të, B pusë. vaujanèios naðlës vaidmená. Viena vertus, naðlë yra ritua- 7. Ten pat, pateikëja Stoina Koleska, gimusi 1905 m. Pusta Reka k., II liðkai ðvari (nebedaro „Ievos nuodëmës”) ir kartu artima kasetë, B pusë. 8. Ten pat, pateikëjos: Jordanka Petreska, gimusi 1920 m. Gorno Divja- mirusiesiems (jos vyro mirtis jà paverèia tarsi tarpininku ci k., ir Velianka Dinoska, gimusi 1921 m. tame paèiame kaime. VII tarp gyvøjø ir mirusiøjø), antra vertus, jà paèià dabar gi- kasetë, A pusë. na, o kartu ir daro grësminga – mirtis.81 Þvelgiant semio- 9. TI „Marko Sepenkov” – Skopjë archyvas, K–1, Sàs. 2 – Mirties apei- gos Prilepo rajone, Bitolsko Pole k.. Uþraðë Marija Chadþi-Pecova. logiðkai, bûtent ribinë naðlës padëtis lemia jos pagrindiná 10. TI „Marko Sepenkov” – Skopjë archyvas, „Gyvûnø, vestuviø ir mir- vaidmená tradiciniame laidotuviø ratelyje.82 Iðanalizuota ties apeigos, Plemnia k., Dramsko raj., Egëjø Makedonija”, 1953 me- medþiaga atskleidþia pagrindinius apeiginio ðokio tikslus: tai. Uþraðë Josif Josifovski, K–1, Sàs. 16, p. 1. 11. Andreevski P. M. Pirej. – Skopjë: Naða kniga, 1986. – P. 82. Turëda- 1) kad velionis aname pasaulyje rastø sau vietà; 2) kad mas asmeniná kontaktà su raðytoju, gavau patvirtinimà, kad auto- bûtø nugintas nelabasis; 3) kad „ið gæstanèios þarijos ási- rius panaudojo savo senelës ir tetø ið Demir Chisaro pasakojimus apie tokio apeiginio ratelio ðokimà, ëmus masiðkai mirti þmonëms. liepsnotø ugnis” – uþsimegztø nauja gyvybë. 12. Hrvatin R. O slovenskem ljudskem plesu // Slovenski etnograf. – Ljubl- Pagal bendruomenës nuostatas, velionio artimieji, pa- jana, 1951, letnik III–IV, p. 277. prastai motina arba þmona–naðlë, privalo ginti likusius 13. Ten pat. – P. 283. 14. Ten pat. – P. 284. artimuosius ir kitus bendruomenës narius. Dël to ji pra- 15. Kumer Z. Fekonja: Primer prevrstitve mrliðke pesmi v pripovedko // deda ðokti, suklaidina blogá ir atsispiria mirèiai. Ðiuo po- Slovenski etnograf. – Ljubljana, 1964, Letnik XVI–XVII, p. 116–117.

71 KITOS KULTÛROS

16. Orel B. Slovenski ljudski obièaji // Narodopisje Slovencev. – Ljublja- 48. Pagal Marijos Srniã, Herceg-Novi archyvo archyvarës, duomenis, pa- na, 1944, I. – P. 308. teiktus prof. dr. Ðurðicai Petroviãiui. Dëkoju prof. dr. Ð. Petrovi- 17. Lang M. Samobor: Smrt // Zbornik za narodni þivot i obièaje Juþnih ãiui uþ suteiktà medþiagà. Slavena. – Zagreb, 1913, XVIII-1, p. 129, 130. 49. Duomenis man suteikë prof. dr. Ð. Petroviãius, pats gavæs ið dr. Vla- 18. Jadras I. Kastavðtina: Graða o narodnom þivotu i obièaji u Kastav- do Ðoèiaus, Podgoricos universiteto profesoriaus. ðkom govoru // Zbornik za narodni þivot i obièaje Juþnih Slavena: 50. Ëîçàíîâà Ã. Îñîáåíîñòè íà îáðåäèòå ïðè ïîãðåáåíèåòî íà JAZU. – Zagreb, 1954, kn. 39. – P. 101. äåöà ó þæíèòå ñëàâÿíè â êðàÿ íà ÕIÕ è íà÷àëîòî íà ÕÕ 19. Stojkoviã M. Oposun, naoposun i trokratno naoposuno okretanje // âåê // Áúëãàðñêà åòíîãðàôèÿ. – Ñîôèÿ, 1989, t. ÕIV, kn. 1. – Zbornik za narodni þivot i obièaje Juþnih Slavena: JAZU. – Zag- P. 27. reb, 1929, XXVII-1. – P. 36, 38. 51. Êàóôìàí Í. Íÿêîè îáùè ÷åðòè ìåæäó íàðîäíàòà ïåñåí íà 20. Zeèeviã S. Srpske narodne igre: Poreklo i razvoj. – Beograd, 1983. áúëãàðèòå è èçòî÷íèòå ñëàâÿíè. – Ñîôèÿ, 1982. – P. 11–14; – P. 95. Ìèêîâ Ë. Áúëãàðñêè âåëèêäåíñêè îáðåäåí ôîëêëîð. – Ñîôèÿ, 21. Ðàè÷ú £. Èñòîðèÿ ðàçíûõ ñëàâåíñêèõú íàðîäîâú. – Âèåíà, 1794. 1990. – P. 76, 95. – X, 3 d. – P. 265. 52. Êàóôìàí Í., Êàóôìàí Ä. Ïîãðåáàëíè è äðóãè îïëàêèâàíèÿ â 22. Jeftiã M. Jadar: Smrt i sahrana // GEM / Jadar–Vukov zavièaj. – Be- Áúëãàðèÿ. – Ñîôèÿ, 1988. – P. 237; Êàóôìàí Ä. Ïîãðåáàëíè è ograd, 1964, XXVII, p. 438. ïîìåííè åëåìåíòè âúâ âåëèêäåíñêèòå ïåñíè // Áúëãàðñêè 23. Miloðeviã M. J. Neki obièaji i praznoverice u selu Balakonju // GEM. ôîëêëîð. – Ñîôèÿ, 1982, t. VIII, kn. 2, p. 11–14. – Beograd 1937, XXII, p. 204. 53. Ìàðèíîâ Ä. Æèâà ñòàðèíà. – Ðóñå. – 1882, kn. 3, d. 9. – P. 24. Milosavljeviã S. Srpski narodni obièaji iz sreza Omoljskog // SEZb. – 356–365. Beograd 1913, XIX, p. 251. 54. Ìîðîç È. Êúì âúïðîñà íà íàçâàíèåòî íà ïðàçíèêà Ëàçàðóâàíå 25. Mijatoviã S. Obièaji u Resavi // GEM. – Beograd, be metø, III, p. // Áúëãàðñêè ôîëêëîð. – Ñîôèÿ, 1994, kn. 3. – P. 64. 30–31. 55. Êàóôìàí Í., Êàóôìàí Ä. Min. veik. – P. 241. 26. Zeèeviã S. Igre naðeg posmrtnog rituala // Rad Kongresa SUFJ u No- 56. Èëèåâà À. Íàðîäíè òàíöè îä Ñðåäíîãîðèåòî. – Ñîôèÿ, 1978. vom Vinodolskom. – Zagreb, 1964. – P. 378. – P. 14. 27. Stevan Maèaj. Crnoreèki okrug, Glasnik Srpskog uèenog Druðtva, 57. Åòíîãðàôèÿ íà Áúëãàðèÿ, òîì III: Äóõîâíà êóëòóðà. – Ñîôèÿ, Kn. 73. – Beograd, 1892. – P. 151, 158. 1985. – P. 121. 28. Mijatoviã S. Obièaji u Resavi // GEM. – Beograd, 1929, III, p. 30. 58. Oldenberg H. Die Religion des Veda. – 1923. – P. 523. 29. Prvanoviã S. Lapot: Obièaj ubajanja staraca // Timoèki zapisi. – Za- 59. Magazinoviã M. Istorija igre. – Beograd. – P. 523. jeèar, 1964. – P. 19. 60. Àðäçèìáà Â. Ã. Ðèòóàëû è ìèôû äðåâíåé Àíàòîëèè. – Ìîñêâà, 30. Petranoviã B. Srpske narodne pesme III. – Beograd, 1969. – P. 403. 1982. – P. 75, 76. 31. Dopuða J. Narodne igre u vezi sa smrti: Primjeri iz Bosne I Hercego- 61. Ten pat. – P. 15. vine // Rad XI Kongresa SUFJ u Novom Vinodolskom. – Zagreb, 62. Magazinoviã M. Min veik. – P. 41–42. 1964. – P. 363. 63. Zeèeviã S. Homerov ep i naðe narodne igre // Harodno stvaralaðtvo: 32. Jelaviã V. Doþivljaji Francuza Poullet-a na putu kroz Dubrovnik I Bos- Folklor. – Beograd, 1963, Nr. 7, p. 49. nu (godine 1658) // GZM u Bosni i Hercegovini u Sarajevu. – Sara- 64. Òîìïñîí Ä. Ã. Èññëåäîâàíèÿ ïî èñòîðèè äðåâíåãðå÷åñêîãî jevo, 1908, XX, d. 1, p. 57. îáùåñòâà: Äîèñòîðè÷åñêèé ýãåéñêèé ìèð. – Ìîñêâà, 1958. – P. 33. Vidoviã D. Pretstave kola steãcima i njihovo znaèenje // GZM u Bos- 483, 487. ni i Hercegovini u Sarajevu: Arheologija. – Sarajevo, 1954, IX, p. 65. Èajkanoviã V. Mit i religija u Srba: Izabrane studije. – Beograd, 1973. 277, 278. – P. 192. 34. Bratiã T., Deliã St. Narodne igre sjela i zbora u Gornjoj Hercegovi- 66. Ôîë À. Ñëîâî è äåëà â Äðåâíà Òðàêèÿ: Ó÷åáíè ÷åòèâà. – Ñîôèÿ, ni // GZM u Bosni i Hercegovini u Sarajevu. – Sarajevo 1905, XVII, 1993. – P. 58. p. 56. 67. Ôîë À. Òðàêèéñêèÿ Äèîíèñ–Çàãðåè, Êí. 1. – Ñîôèÿ, 1991. – 35. Zeèeviã Sl. Ljeljenovo kolo // Narodno stvaralaðtvo: Folklor. – Beog- P. 54. rad, 1964, IX–X (januar – april), p. 702–710. 68. Âåëåöêàÿ Í.Í. ßçû÷åñêàÿ ñèìâîëèêà ñëàâÿíñêèõ àðõàè÷åñêèõ 36. Ten pat. – P. 149, 150. ðèòóàëîâ. – Ìîñêâà, 1978. – P. 146. 37. Dopuða J. Pregled glavnih tripova narodnih igara u Bosni i Herce- 69. Ðorðeviã T. Srpske narodne igre, IX. – Beograd, 1907. – P. 27, 31. govini // GZM: Etnologija. – Sarajevo, 1980, XXXIV, p. 47, 48. 70. Ãåèùîð À. Ìèòîëîãèÿ íà ñëàâÿíèòå. – Ñîôèÿ, 1986. – P. 239. 38. Kajmakoviã R. Obièaji prilikom smrti kod Srba i Hrvata u Isoènoj 71. Ðûáàêîâ Á.À. ßçû÷åñòâî äðåâíåé Ðóñè. – Ìîñêâà, 1987. – Hercegovini // GZM u Bosni i Hercegovini u Sarajevu: Etnologija. P. 115. – Sarajevo, 1968, XXIII, p. 12. 72. Âåëåöêàÿ Í.Í. ßçû÷åñêàÿ ñèìâîëèêà ñëàâÿíñêèõ àðõàè÷åñêèõ 39. Kajmakoviã R. Narodni obièaji stanovniðtva Dreþnice // GZM u Bosni ðèòóàëîâ. – Ìîñêâà, 1978. – P. 146. i Hercegovini u Sarajevu: Etnologija. – Sarajevo, 1982, XXXVII, p. 26. 73. Ãóñåâ Â.Å. Îò îáðÿäà ê íàðîäíîìó òåàòðó: Ýâîëþöèÿ ñâÿòî÷íûõ 40. Beðlagiã Ð. Steãci – kultura i umetnost. – Sarajevo, 1982. – P. 324. èãð â ïîêîéíèêà // Ôîëüêëîð è ýòíîãðàôèÿ: Îáðÿäû è îáðÿ- J. Chalet. Bogumili i simbolika steãaka // Naðe Starine. – Sarajevo, äîâûé ôîëêëîð. – Ëåíèíãðàä, 1974. – P. 51. 1965, Nr. X, p. 87. 74. Zibrt È. Jak se kdy v Èehách tancovalo. – Praha, 1960. – P. 24, 25. 41. Vidoviã D. Predstave kola na steãcima i njihovo znaèenje // GZM u 75. Ðîçåíôèëä À. Ç. „Ãîâîðàé íîç” – äðåâíèé ïîãðåáàëüíûé îáðÿä Bosni i Hercegovini u Sarajevu: Arheologija. – Sarajevo, 1954, IX, íà Âàíäæå (Òàäæèêèñòàíñêàÿ ÑÑÐ) è òðàóðíûå ðóáîè // Ôîëüê- p. 278. ëîð è ýòíîãðàôèÿ: Îáðÿäû è îáðÿäîâûé ôîëüêëîð. – Ëåíèí- 42. Ten pat. – P. 278. ãðàä, 1974. – P. 254, 255. 43. Dopuða J. Pregled glavnih tripova narodnih igara u Bosni i Herce- 76. Magazinoviã M. Istorija igre… – P. 21. govini // GZM: Etnologija. – Sarajevo, 1980, XXXIV, p. 47. 77. Ôîë À. Òðàêèéñêèÿò Äèîíèñ–Çàãðåè. – P. 217. 44. Dopuða J. Narodne igre u vezi sa smrti. Primjeri iz Bosne i Hercego- 78. Ðuriã V. Postanak I razvoj narodnje knjþevnosti. – Beograd, 1956. – vine // Rad XI Kongresa SUFJ u Novom Vinodolskom. – Zagreb, P. 117, 118. 1964. – P. 361. 79. ×àóøèäèñ Í. Ìèòñêèòå ñëèêè íà Jóãíèòå Ñëîâåíè. – Ñêîïjå, 45. Karaðiã Vuk St. Þivot i obièaji naroda srpskoga. – Beograd, 1957. – 1994. – P. 141. P. 146. 80. Chevalier J., Gheerbrant A. Rijeènik simbola, mitovi, sni, obièaji, li- 46. Miljanov M. Þivot i obièaji Arbanasa // Srpski pisci. – Beograd, be kove, brojevi. – Zagreb, 1983. – P. 513. metø. – P. 122. 81. Ãàðíèçîâ Â. Ìúðòâèÿò è æèâèòå // Áúëãàðñêè ôîëêëîð. – Êí.2. 47. Petroviã P. Þ. Motivi na bosanski–hercegovaèim steãcima: Po ispiti- – Ñîôèÿ, 1994. – P. 20–22. vanjima D-r Benca // Zbornik Matice Srpske. – Beograd, 1955, Nr. 82. Meri D. Èisto i opasno: Analiza pojmova prljavðtine i tabua. – Beog- 101, p. 5–6. rad, 1993. – P. 137.

72 KONFERENCIJOS

Maþosios Lietuvos paveldas saugomas

Dalia PAKALNIÐKIENË

Gruodþio 5 dienos rytas po daugybës tamsiø dienø ið- muno þemupy atsiranda nebaltiðkø kapø – tikëtina, kad auðo giedras. Lyg þenklas, kad ði þemë pritaria jos þmoniø gráþo á Lietuvos teritorijà dalis vakarø baltø. Tai turëjo áta- darbams. Á Klaipëdos universiteto Humanitariniø mokslø kos kurðiø etnoso formavimuisi. Vëliau Ordino invazija á fakultetà rinkosi Lietuvos mokslininkai, klaipëdieèiai, lie- baltø þemes bei Lietuvos valstybës pastangos atgauti pajû- tuvininkai. Èia vyko 15-oji tradicinë mokslinë konferenci- rá lëmë naujas maiðatis. Dabartinis Maþosios Lietuvos et- ja „Lietuviai ir lietuvininkai. Etninë kultûra”, kasmet ski- nosas ið esmës yra susidaræs XV a. ið ávairios kilmës þmo- riama Tilþës aktui paminëti. Ðiemet jau 85-osios metinës, niø – vietiniø gyventojø, kolonistø ið Lietuvos, didelës sro- minëtos ne tik Lietuvoje – Pagëgiuose, Ðilutëje ir kitur, bet vës atsikëlëliø ið Ðiaurës Kurðo. ir Èikagoje – su dûdø orkestrais, ðauliø pulkais, pasak lie- Prof. habil. dr. Audronë Kaukienë praneðime „Bendrieji tuvininkø bendrijos „Maþoji Lietuva” seimelio pirminin- lietuviø ir prûsø þodþiai” atskleidë baltiðkosios mitologi- kës Rûtos Maèiûnienës, kuri drauge su kunigu Dariumi jos ir kalbos sàsajas. Baltai buvo iðlaikæ senàjá indoeuro- Petkûnu lietuvininkø paproèiu uþdegë 1-àjà advento þva- pietiðkàjá dievo pavadinimà *deivas, kurá prûsai dar vadi- kæ ir sukalbëjo maldà: „...padëk, Vieðpatie, iðlaikyti Ma- næ ir vardu Ukapirmas, t. y. vyriausiasis, svarbiausiasis die- þosios Lietuvos paveldà”. vas. Kalbos ir ordino metraðèiø duomenys rodo Prûsijoje Klaipëdos universiteto rektorius prof. habil. dr. Vladas buvus Romuvà, religiná baltø centrà, kuriame gyvenæs Kri- Þulkus pasveikino konferencijà, sakydamas, kad malonu vis bei augæs ðventasis àþuolas, kurá baltai turëjæ vadinti matyti mokslininkus, uþsiimanèius Maþosios Lietuvos is- senuoju indoeuropietiðku þodþiu *perkuus, rodos, buvu- torija, ir maþlietuvius. Rektoriaus, kaip ir konferencijos or- siu vakarø baltø jotvingiø kalboje. Dël to ir vienas ið svar- ganizatoriø, manymu, Maþosios Lietuvos kultûros proble- biausiø dievø vadinamas Perkûnu. Toliau prelegentë pri- mos – neiðsemiama tema, tad ir dar 15-ai konferencijø statë baltiðkàjà dangaus ðeimà. Virð visø baltø þemiø tekë- uþteks dalykiðkø kalbø. Ðis pajûrio gabalas – ypatinga vie- jo ta pati Saulë – motina, taip liudija tautosaka (kitose tau- ta, kurioje ðiandien gyvena lietuvininkø ir ávairiø kitø et- tose saulë – vyras). Josios vyras Mënulis, prûsø menix, pa- nosø palikuonys. sak L. Rëzos uþraðytos dainos, „Sauluþës atsiskyrë, Auðri- Kasmet Maþosios Lietuvos fondas Kanadoje skiria pre- næ pamylëjo”, uþ tai Perkûnas já nubaudë. Lietuviø auðri- mijas uþ mokslo darbus Maþosios Lietuvos tematika. Ðie- në, latviø tos paèios ðaknies ausma ir prûsø deinaina susi- met premijos áteiktos doktorantei Astai Balèiûnienei uþ dar- jusios su ðviesa, kaip ir prûsiðkosios lauksnas „þvaigþdës” bà „Baltø deiviø vardai” ir magistrantei Sandrai Þydaitienei (*„ðvieèianèiosios”). uþ tyrinëjimà „Prieðdëliniai prûsø kalbos veiksmaþodþiai”. Vilniaus universiteto magistrantas Romualdas J. Apana- Dþiaugiamës jaunøjø kolegiø originaliais darbais ir sëkme. vièius pristatë naujà etnonimo galindai etimologijà. Vieni ið Konferencijoje perskaityta 17 praneðimø. Juos vienijo pirmøjø istorijos ðaltiniuose paminëtø baltø yra bûtent ga- tema, bet tyrimø sritys ir problematika buvo labai ávairios. lindai. K. Bûga jø vardà siejo su galu – galiniai gyventojai, Konferencijos rengëjai to ir siekë, norëdami sutelkti Lietu- jam pritaria V. Toporovas. P. Dini ðá etnonimà sieja su van- vos mokslininkø pajëgas kompleksiniams vieno regiono denvardþiais, plg. Galvys, gelmë, giluma ir pan. Praneðëjas tyrimams. Be to, ávairi tematika ádomesnë klausytojams, ðias etimologijas kritikuoja ir pritaria V. P. Ðmido (W. P. naudingesnë plaèiam klaipëdieèiø bûriui, ávairiapusiðkiau Schmid) hipotezei, jog galindai yra galingieji, pan. kaip keltø nuðvieèia Klaipëdos miesto ir kraðto savitumà. galai, ir siûlo sieti su veiksmaþodine ðaknimi *gel- „gelti, Vlado Þulkaus praneðimas „Lietuvininkø iðtakos: XIII- durti” –> „þudyti”, tad galindai, jaunojo mokslininko many- XIV amþiai” buvo skirtas demografinei situacijai pajûryje mu, turëjæ reikðti „karingieji, þudantys, galingieji”. nuo seniausiø laikø aptarti. Archeologiniai tyrimai rodo, KU docentas Jurgis Maliðauskas supaþindino su Teodoro jog III a. èia akivaizdûs demografiniai pokyèiai, greièiau- Ðiono (Theodor Schön), vieno ið Rytprûsiø valdininkø, to siai susijæ su migracija ið Skandinavijos. Persikëlæ per jûrà meto ðviesuolio, gyvenimu, veikla, ekonominiu, sociali- gotai, herulai ir kt. traukë pietø kryptimi, III amþiuje pasie- niu ir kultûriniu indëliu á Maþosios Lietuvos gyvenimà. kë mûsø pajûrá, sukëlë sumaiðtá: sumaþëjo vietiniø þmo- KU docentas Marijus Ðidlauskas sulaukë didelio susido- niø – pasitraukë (dalis patraukë su ðiaurës germanais á va- mëjimo savo prieðtaringu praneðimu apie Ievos Simonai- dinamàjà Èerniachovo kultûrà iki Juodosios jûros), padau- tytës ávaizdá – viena vertus, blëstantá, kita vertus, mitologi- gëjo kapinynø. V–VI a. tautø kraustymosi laikotarpiu Ne- ná. Pasak prelegento, L. Giros teiginys apie I. Simonaitytæ

73 KONFERENCIJOS

„Jums neabejotinai bus viena pirmøjø vietø lietuviø litera- mino praneðëjos pristatyti advento ir Kalëdø burtai, pa- tûroje” mûsø laikais nebëra neabejotinas. Simonaitytës ti- proèiai, ðiek tiek skirtingi prieðinguose Lietuvos kraðtuose, po klasikø nebereikia Frankfurto mugei. Tad santykis su bet vis dëlto – visur tos paèios sakralios prasmës ir kilmës. raðytoja liekàs proginis, ið reikalo. Literatûrologas teigë, Ðilutës muziejaus darbuotoja Liuda Burzdþiuvienë su- kad reikia kalbëti apie tokià Simonaitytæ, kokià matai savy- paþindino su Hugo Ðojaus etnografine kolekcija – jos gi- je. Paskutinë Maþosios Lietuvos liudininkë, ásimintinø ro- mimu ir likimu. Garsusis Ðilo karèemos dvarininkas Hu- manø autorë, memuaristë, savo jëgomis prasimuðusi atstum- gas Ðojus, paskatintas Karaliauèiaus universiteto profe- toji ir kartu – primityvûs, schemiðki kûrinëliai, iðsilavinimo soriaus Becenbergerio, pradëjo rinkti etnografinius eks- spragos, despotiðki áproèiai, sovietinës privilegijos... ponatus. Surinktus daiktus ið pradþiø siuntë á Karaliau- Lionë Lapinskienë (Panevëþys) praneðimà skyrë Petrui èiaus ir Ásruèio muziejus, vëliau ákûrë savo – 1-àjá priva- Bûtënui, aptardama jo darbus Lietuvoje ir iðeivijoje apie tø etnografiná muziejø Klaipëdos kraðte. Mirus H. Ðojui, Kristijonà Donelaitá. dalis unikalios kolekcijos buvo iðgrobstyta ar iðveþta be KU profesorë Daiva Kðanienë aptarë Tilþës akto vien- jokiø sàraðø. Vis dëlto Ðilutës etnografiniame muziejuje meèio Walterio Kristupo Banaièio muzikinæ ir visuomeninæ tebeturimi 565 jo eksponatai. veiklà. Tai buvusi neeilinë meno ir kultûros asmenybë, apdo- KU lektorë Elena Matulionienë kalbëjo apie svarbià Ma- vanota ávairiausiais talentais: kompozitorius, muzikos kriti- þosios Lietuvos ir Klaipëdos kraðto tautinio kostiumo deta- kas, þurnalistas, teisininkas, visuomenës veikëjas. Jis – vienas læ – delmonus bei jø atitikmenis Europos tautiniuose kos- ið pirmøjø lietuviðkosios kompozicinës mokyklos atstovø, tiumuose. Panaðiø yra daugelio ðaliø kostiumuose – Nor- lig tol Maþosios Lietuvos kompozicinei mokyklai atstovavo vegijoje, Ðvedijoje, Suomijoje, ið dalies Austrijoje. Prele- tik vokieèiai. Rûpinosi ákurti Vilniaus valstybinæ konserva- gentë taikliai pastebëjo, kad daugelis kultûros bruoþø sie- torijà. Emigravæs á Vokietijà pasiðventë lietuvybës darbui ja tautas ne tik genetiniu, bet ir geografiniu pagrindu, ro- visose srityse, bet pirmumà teikë muzikai. Sukûrë daug dos, yra pagrindas kalbëti apie Baltijos regiono specifikà. vokaliniø kûriniø – originaliø ir harmonizuotø liaudies dai- Beje, skandinavës ir dabar iðkilmingomis progomis dëvi nø, giesmiø. Baigdama praneðimà, D. Kðanienë pasidalijo tautinius kostiumus. Èia laikomasi tautinio drabuþio tradi- savo svajone – surengti W. K. Banaièio kûriniø koncertà. cijø, vadovaujama jø gamybai, pavyzdþiui, Norvegijoje Netikëtas ir ádomus buvo Ðiauliø universiteto docento yra liaudies kostiumø taryba. Ryèio Urnieþiaus praneðimas apie klaipëdietá kompozito- Aktualus buvo KU docentës Dalios Kiseliûnaitës pra- riø Jonà Domarkà ir jo kûrinius puèiamøjø orkestrams. Nuo neðimas apie Pajûrio regioninio parko vietovardþius, mat prancûzø revoliucijos ir Napoleono laikø orkestrai buvæ nuo Giruliø iki Nemirsetos pleèiasi senosios gyvenvietës, utilitarinës, vëliau pramoginës paskirties, lyg ir þemesnës randasi naujø. Praneðëja suregistravo senuosius kaimø var- kokybës kolektyvai. XX a. pradþioje jiems pradedama kur- dus ir mikrotoponimus, aptarë jø kilmæ, kirèiavimà, siûlë ti akademinë muzika. Dabar pasaulyje puèiamøjø orkest- jais pavadinti naujøjø gyvenvieèiø gatves ar paèias gyven- rai vertinami kaip ir kiti rimtosios muzikos kolektyvai, jiems vietes. Ir paveldas bûtø saugomas, ir gal neatsirastø tokiø daug dëmesio skiria muzikologai, tik Lietuvoje to dëme- nesusipratimø kaip Romai. sio dar trûksta. Praneðëjo nuomone, Jono Domarko muzi- KU docentas Jonas Bukantis aptarë Plikiø leksikos ypa- ka – vienas ryðkiausiø orkestro sublimavimo (iðaukðtini- tumus. Pateikë savitø, tik plikiðkiams þinomø þodþiø ir sa- mo, pakëlimo) atvejø. Kompozitorius paraðë 6 marðus, ge- vaip perdirbtø germanizmø, slavizmø. dulingà pjesæ, 2 stambios formos kûrinius. Jiems bûdingas KU profesorius Rimantas Sliuþinskas analizavo V. Kal- humoras, pokðtavimas, ritmø kaita. Pasak prelegento, mu- vaièio ir Ch. Barèo liaudies dainø rinkiniø istorines ir tau- zikos raðymas ið karto orkestrui, nekuriant klavyro, yra tik- tosakines paraleles. V. Kalvaitis savo rinkiná skyrë Lietuvos rasis kûrimas orkestrui. Maþojoje Lietuvoje ir Klaipëdos þmonëms, Ch. Barèas – Vokietijai, Europai, abu gerbë Ma- kraðte puèiamøjø orkestrø tradicijos senos ir gyvos. Kom- þosios Lietuvos palikimà: jø iðsaugoto palikimo dalis ðian- pozitoriaus J. Domarko kûryba – graþus siekis demokra- dien svarbi visiems, ir dainininkams, ir tyrëjams. tizuoti muzikà (nepataikaujant „masiniam skoniui”). Daiva Ðeðkauskaitë, VDU daktarë, tyrinëjo gëliø var- Lietuvos muzikos akademijos daktarë Gaila Kirdienë dus lietuvininkø ir lietuviø dainose, aptarë leksemos rûta praneðimu „Smuiko muzika: lietuvininkai ir þemaièiai” pa- kilmæ, simbolines reikðmes, kitus jos pavadinimus. Pa- sidalijo su klausytojais paèios ið pateikëjø surinktais fak- sak praneðëjos, rûta – ne tam tikra gëlë, o nuskinta ðakelë tais apie muzikavimo tradicijas lietuvininkuose ir þemai- apskritai. èiuose, aptarë instrumentarijaus ir repertuaro skirtumus. KU docentas Rimantas Balsys svarstë, kas baltø tradici- Graþina Kadþytë, Lietuviø literatûros ir tautosakos ins- joje laikytina deive. Remiantis istoriniu kontekstu ir deiviø tituto mokslinë bendradarbë, pateikë advento paraleles Ma- hierarchija folklore (deivë – dievø motina, stabas, ypatingi þojoje ir Rytø Lietuvoje. Pavyzdþiui, Maþojoje Lietuvoje akmenys, visos moteriðkos dievybës ir mitinës bûtybës, bûdavo pinamas advento vainikas, o Rytø – ant stalo sta- laumës, demonai, dvasios), lyg ir nematyti kriterijø apibrëþti toma gelda su aviþomis ir 4 þvakëmis. Klausytojus sudo- deives ir jø funkcijas. Praneðëjas siûlo savus kriterijus:

74 KNYGOS veiklos sritis, vieta þmogaus gyvenime, funkcijø pobûdis, paplitimas, genetinis ryðys su baltiðkàja ir indoeuropietiðkàja Monografija apie Lietuvos mitologija. Konferencijos klausytojai buvo ypatin- kalvarijø Kryþiaus kelius gi, kaip ir kasmet ðioje konferencijoje, – smalsûs, daug iðmanantys, diskutuojan- Atkurtos nepriklausomybës metais atsirado galimybë tyrinëti keliø ðimtø tys ir mylintys savo kraðtà lietuvininkai ið metø lietuviø religinio gyvenimo tradicijà turinèius kalvarijø Kryþiaus ke- Klaipëdos, Ðilutës, Smalininkø, Pagëgiø lius. Vyresnës kartos asmenys dar gerai pamena, kad sovietmeèiu ne tik kal- ir kitur. Bûtent tokioje erdvëje geriausiai bëta, raðyta prieð ðià liaudies religingumo raiðkà, bet ir kovota radikaliais yra patikrinamos mokslininkø hipotezës bûdais, pasitelkiant milicijos ir KGB darbuotojus. Aukðtosiose mokyklose religingumo raiðkà dëstantis etnomuzikologas ir kompetencija. Ne vienas prelegentas Alfonsas Motuzas 1997–2003 metais Lietuvos ir kitø kraðtø moksliniuose yra iðgirdæs ir priekaiðtà: „Gerbiamasis, jûs leidiniuose ðia tema paskelbë straipsniø ir studijø, o 2001 m. Vytauto Di- ðiandien buvote nepasiruoðæs...” Konfe- dþiojo universitete apgynë etnologijos habilituoto daktaro disertacijà, kurios rencijos pabaigoje buvo inicijuotas nuta- dalá to paties universiteto leidykla iðleido monografijos pavidalu.* rimas dël Pajûrio regioninio parko vieto- Leidinys susideda ið ávado, penkiø skyriø, iðvadø, santraukø anglø, vo- vardþiø iðsaugojimo. Lietuvininkës vie- kieèiø ir lenkø kalbomis ir asmenvardþiø rodyklës. Pirmajame skyriuje ap- ningai nutarë susikurti naujus tautinius þvelgiamos kalvarijø Kryþiaus keliø árengimo Europos kraðtuose (Italijoje, kostiumus ir juos dëvëti. Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Belgijoje, Prancûzijoje, Lenkijoje, Vengri- Besidomintiems Maþosios Lietuvos joje) istorijos. Antrajame skyriuje iðaiðkinamos Lietuvoje 1610–1846 metais kultûra ir istorija primename, kad prane- ákurtø septyniø Kryþiaus keliø (Vilniaus bernardinø vienuolyne, Mosëdyje ir Vepriuose) istorijos. Jø steigëjais mûsø kraðte buvo vienuoliai dominikonai, ðimø pagrindu parengti straipsniai bus ið- pranciðkonai, Þemaièiø bei Vilniaus vyskupai. spausdinti Klaipëdos universiteto mokslo Kalvarijø Kryþiaus keliai á Lietuvà atëjo ið kitø Europos kraðtø, nemaþa þurnale „Tiltai”. Praëjusiø dviejø konfe- átakos turëjo Lenkijos religinë kultûra, tad ketvirtasis skyrius skirtas Lietuvos rencijø leidinys „Lietuviai ir lietuvininkai. ir kitø tautø apeiginiams paproèiams ir muzikai palyginti. Lietuvos kalvarijø Etninë kultûra. II” pasirodë pusvalandá Kryþiaus keliø maldynà sudaro 51 malda bei giesmë. Jø tekstø daugiausia prieð konferencijà (redaktoriai ir sudary- yra lenkiðkos kilmës – 24, septynios – ið Italijos, 4 – ið Ispanijos, 3 – ið Jeru- tojai prof. habil. dr. Stasys Vaitekûnas ir zalës, 1 – ið Portugalijos, vietinës kilmës – 12. Melodijø lenkø kilmës yra 21, doc. dr. Rimantas Balsys, Klaipëdos uni- ið Baþnyèios liturgijos – 8, vietinës kilmës – 12. Ðeðiose vietinës kilmës gies- versitetas, 2003, 218 p.). mëse skamba lietuviø liaudies dainø motyvai. Baltø kalbotyros ir etnologijos katedra Raðydamas apie Þemaièiø Kalvarijà, autorius uþbaigia faktu apie caro dëkoja visiems, rengusiems konferencijà: valdþios 1894 m. potvarká, draudþiantá procesijas su giesmëmis miesteliø ir kaimø gatvëse. Gaila, kad toliau nebuvo pastraipos apie sovietmeèiu vadi- kolegoms, nuo kuriø priklausë konferen- namøjø Didþiosios Kalvarijos atlaidø persekiojimà. cijos sklandumas, mokslininkams, skirian- Penkios kalvarijos árengtos pagoniø buvusiose ðventvietëse, tad daroma tiems dëmesio ðiam unikaliam kraðtui, iðvada, kad Baþnyèia sugebëjo evangelizuoti senàjà kaimo kultûrà. klausytojams – uþ dëmesá ir reiklumà, lie- Iðvadø paskutinis sakinys skamba taip: „Lietuvos kalvarijø Kryþiaus ke- tuvininkø bendrijai „Maþoji Lietuva” ir liai, jø apeiginiai paproèiai bei muzika buvo ir ðiandien tebëra katalikiðko- seimelio pirmininkei Rûtai Maèiûnienei. sios Europos ðiaurës rytø religinës kultûros siena…” Taèiau metæ þvilgsná á Susitiksime kitàmet gruodþio 10 d. þemëlapá, ðiaurës rytuose pamatysime Komijà, o rytø Pabaltijys su Skandi- navija priklauso ðiaurës vakarø Europai. Knyga iliustruota gaidomis, Kryþiaus keliø apvaikðèiojimo scenomis, CONFERENCES dviem nuotraukomis (pasigesèiau procesijø nuotraukø). The heritage of Lithuania Baigiamoji iðvada tokia: ðia monografija, paremta gausia literatûra ir lau- ko tyrinëjimø medþiaga, autorius pateikë iðsamias visø Lietuvos kalvarijø Minor has been maintained Kryþiaus keliø istorijas, iðanalizavo apeiginius paproèius, giedotas giesmes, Dalia PAKALNIÐKIENË melstas maldas. Vacys MILIUS On December 5, 2003, the fif- teenth scientific conference „The *Alfonsas Motuzas. Lietuvos kalvarijø Kryþiaus keliø istorija, Lithuanians and the Lietuvininkai. Eth- apeiginiai paproèiai ir muzika. – Kaunas: Vytauto Didþiojo nic culture” was held in the Humani- universiteto leidykla, 2003. – 294 p. ties department at the University of Klaipëda, which was devoted to the BOOKS 85th anniversary of the Tilþë act. In the The Way of the Cross of Lithuanian Calvaries article a brief review on the conference The article provides professor Vacys Milius’ brief review of the monograph reports has been presented. on the Way of the Cross of Lithuanian Calvaries by Alfonsas Motuzas.

75 ETNINËS VEIKLOS REALIJOS Vardan Dainø ðvenèiø Folkloro dienos pilnatvës…

Lietuvos liaudies kultûros centro pastogëje 2003-øjø spalio 10 d. Folkloro dienos aptarime iðsakytø minèiø, ieðkojimø, tiesø, pastebëjimø pakilioje puotoje (na, taip ir buvo) dalyvavo: Vida ÐATKAUSKIENË (LLKC direktoriaus pavaduotoja, Etninës kultûros skyriaus vedëja), Irena SELIUKAITË (Lietuvos kultûros ministerijos Profesionalaus ir mëgëjø meno skyriaus vyriausioji specialistë), Nijolë MARCINKEVIÈIENË (LLKC Paproèiø ir apeigø sektoriaus vadovë), Eglë PLIOPLIENË (Vilniaus etninës veiklos centro vedëja), Zita BANIULAITYTË (Palangos m. folkloro ansamblio „Mëguva” vadovë), Nijolë SLIUÞINSKIENË (Klaipëdos etnokultûros centro direktorë), Arûnas LUNYS (LLKC Folkloro poskyrio vyriausiasis specialistas), Loreta SUNGAILIENË (LLKC Folkloro poskyrio vyresnioji specialistë), Roma KRAUJALIENË (Lietuvos tautodailininkø sàjungos Vilniaus bendrijos pirmininkë),Valerija JANKÛNAITË (Klaipëdos etnokultûros centro vyriausioji specialistë), Laima PURLIENË (Lietuvos kariuomenës Vilniaus águlos karininkø ramovës folkloro ansamblio „Vilnelë” vadovë), Teresë JURKUVIENË (LLKC Tautodailës poskyrio vadovë), Dalia VAICENAVIÈIENË (Vilniaus konservatorijos dëstytoja), Veronika POVILIONIENË (LLKC Paproèiø ir apeigø sektoriaus vyriausioji specialistë), Inga KRIÐÈIÛNIENË (LLKC Etninës kultûros informacijos poskyrio vadovë), Jûratë ÐEMETAITË (LLKC Folkloro poskyrio vadovë), Nida LUNGIENË (Rokiðkio r. kultûros centro direktorë), Skirmantë VALIULYTË (etnomuzikologë), Dalia DEKSNIENË (Rokiðkio r. kultûros centro vaikø folkloro ansamblio „Èirulis” vadovë), Stanislovas KAVALIAUSKAS (Vilniaus etninës veiklos centro vyriausiasis specialistas), Lina VILIENË (Panevëþio kraðtotyros muziejaus Etninës kultûros skyriaus vyriausioji muziejininkë, folkloro ansambliø „Raskila” ir „Lokauða” vadovë), Gvidas VILYS (folkloro ansamblio „Triskart du” vadovas, etnomuzikologas), Rita MACIJAUSKIENË (Telðiø r. kultûros centro vaikø folkloro ansamblio „Èiuèiuruks” vadovë), Asta VANDYTË (Kauno tautinës kultûros centro direktorë). Ðiø þmoniø tàkart iðsakytos áþvalgos, pastabos, sulasiotos Liudviko GIEDRAIÈIO (Laikinojo Visø Ðeðëlio), tikimës, bus ádomios, naudingos ir kitiems neabejingiems liaudies dainai, muzikai, ðokiui, tautodailei, Dainø ðvenèiø pilnatvei.

Folkloro dienos dalyviø paskirstymo regionais princi- tis: nebuvo geros reklamos – kas, kur, kada… Amatams pas, „manome, geras”, bet neuþtenka tik pasakyt – èia esà jau bûtina kita erdvë: gal Misionieriø vienuolyno paðlaitë- Þemaitija, t.y. þemaièiø ansambliø plotas, èia Aukðtaitija, je prie tvenkiniø Timo gatvëje árengus amatininkø mieste- Suvalkija, Dzûkija, nes þmonës pagal kostiumus jø neski- lá? Dainø ðventës dalyviai piktinosi karuselëmis, uþskëtu- ria, o kitø „skiriamøjø þenklø” – uþraðø, vartø á atskiras siomis Sereikiðkiø parke prie LLKC didþiulá plotà. Tos ka- teritorijas – nebuvo: „ágyvendinti nepavyko”. Be to, ir te- ruselës ne tik Dainø ðventei trukdë, jos trukdo ir kasdie- miniø programø scenos apipavidalinimas tebuvo „natûra- niam normaliam darbui erdvëje, kur galëtø skleistis Vil- li gamta… Skauda dël to ðirdá”. Bent pamoka ið viso to niaus miesto etninë kultûra: jai ðiuo atveju èia nuolat gre- tebus tokia: bièiuliðkus ryðius su þmonëmis, þinoma, rei- ta „antiveiksmas” su nepaliaujama beveide muzika ir vis- kia vertinti, bet darbo, dalykiniø reikalø, sutarèiø srityje kuo, kas ten vyksta… Virtuvës demonstravimas, koks jis bûtinas besàlyginis reiklumas. Kita: dalyviai vis priekaið- buvo Folkloro dienà, vertintinas tik kaip „pastangø uþuo- tauja, kad grupës Sereikiðkiø parke per arti viena nuo ki- mazga”, geru sumanymu: truko pasirengimo, informaci- tos, trukdo viena kitai. Tai sena nemaloni tiesa, bet gyvuo- jos, o ypaè – vietos. Kol to nëra, gal nebûtina amatø de- janèio sumanymo (pasiskirstymo regionais) rëmuose to ið- monstravimà derinti bûtinai prie regionø… (I. S.) vengti nepavyksta. Treèia: tolimose parko vietose koncer- Bet tokiu atveju „þlugtø kompleksinio regionø pristaty- tuojantys kolektyvai lieka beveik be þiûrovø. Stengiamës, mo nuostata”. Taigi – bûtina ieðkoti naujø erdviø (V. Ð.). kad bent vis kiti bûtø „toj uodegoj”… (V. Ð.) Esamomis sàlygomis „amatø, virtuvës” nesiekta itin sureikð- Sereikiðkiø parkas Folkloro dienai „su amatø rodymu, minti, „uþakcentuot”, nes reikia nuolat galvoti, kaip neuþ- tautodaile, virtuve, akivaizdu, – per ankðtas, ten tampa vis- goþti, kas svarbiausia: juk tai vis dëlto Folkloro diena. Be ko per tirðta.” „Ëjau klausinëdama”, kà ðventëje matë, pa- to, susiduriama su labai sunkiai ágyvendinamais techniðkais tyrë þmonës, daþniausi atsakymai buvo – nematë, nesusi- dalykais. Paðokt, padainuot visi mielai vaþiuoja, o èia – rei- gaudë, neþinojo, kur ieðkoti. Dauguma „uþkliuvo” uþ puo- kia atsiveþti savo kraðto patiekalø, senesniø indø. „Tai labai dþiø parko pradþioj – tuo ir baigësi matyti amatai. Tik per sunkiai pasiekiama”. Tam reikia ne tik daug daugiau erd- televizijà vëliau suþinojo, kaip daug ko nematë. Prieþas- vës, bet ir grynai „fiziniø pajëgumø” (N. M.)

76 ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

2003 m. pasaulio lietuviø dainø ðventës Folkloro diena. Ramûno Virkuèio nuotrauka

Á Etninës kultûros plëtros valstybinæ programà „oficialiai ára- sudëtinga. Laukia daug darbo ðioj srity: ir parenkant mu- ðytas Kulinarinio paveldo fondas”, turim su juo bendraut (I. S.). gei vietà, ir apipavidalinant jà, pastatant pavësines, stogi- „Kulinarinio paveldo fondo „laimëjimai tuo tarpu tik frag- nes, imituojanèias gal regioninius pastatus. Iðgyvendintinas mentiniai, atsitiktiniai”, ten nëra „iðplëtotos tradicinës vir- ir toks reiðkinys, kai turintys leidimà dalyvauti mugëje tau- tuvës”, neturi dar tas fondas autoriteto. Visa tai apsunkina todailininkai prie savæs priglaudþia gimines, draugus, netu- norimà bendravimà su juo (V. Ð.). rinèius jokio ryðio su tradicine kultûra. Taip ir atsiranda tie Lengviau surengti visà festivalá nei „virtuvæ”, nes dar nëra „turkiðki ðalikai” (V. Ð.). tokiø renginiø „ástatyminës bazës”, labai daug apribojimø Klaipëdiðkiø folkloro festivaliø patirtis tokia: su demonst- ástatymais. Visuose renginiuose þmonës „ir uþkanda”, tad ruojanèiaisiais amatus pasiraðoma sutartis: jie tai daro be kodël gi bent tà dienà nepateikus ko ið nacionalinës virtu- mokesèiø, taèiau turi teisæ pardavinëti atrinktus gaminius. vës. Bet pabandyk, þmogau, pasirodyti, tarkim, su ðvieþia Kiekvienas amatininkas kas rytà ir popieèiu patikrinamas, þuvimi – be ðaldytuvo: tuoj prisistatys ávairios komisijos. ar pardavinëja iðties bûtent tokias prekes, dël kuriø susitar- Kad nereikëtø ir ateityje „eikvoti daugybës nervø”, bûtina ta. Ástatymas, be abejo, draudþia vieðoje vietoje be mokes- kaþkaip pasirûpinti ástatymø pakoregavimu (N. S.). èio pardavinëti, bet savivaldybë sutartimi leido to nepaisy- O tautodailës mugëje aká vërë akivaizdûs „prasilenki- ti, tik grieþtai su minëta sàlyga. „Juodas tai darbas – nuo mai” su tradicinës tautodailës reiðkiniais: kaþkokios þva- ryto ligi vakaro tikrint, bet pavyko neblogai” (V. J.). kës, turkiðki ðalikai, smëlio paveikslëliai. Mums tokie da- Mums reikëtø vienà kartà „susitvarkyti su tuo kièu” tau- lykai visiðkai nereikalingi. Maþëja jø, bet dar daug. Proble- todailës mugëse. Folkloro dienà reikëtø visiðkai netoleruoti ma tokia: kur komercija, ten þmogø suvaldyti tikrai labai netradiciniø dailës dirbiniø (L. P.).

77 ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

Bet esama èia ir „prieðtaravimo”: mugë – tai visiðka lais- Ypaè „juodas skaudulys” – vaikø kostiumai… (I. K.) vë kà pardavinëti, tad jei kaþkas uþdrausta – jau nebebus Vaikø kostiumø reikalà sutvarkyti ámanoma – nusiþiûrë- mugë (A. L.). jus, kaip tai daro „ðaunieji norvegai”: jø ðvietimo ástaigos „Didelë bëda”: bent kiek geriau iðmanantys tradicinæ tau- uþsako tekstilës fabrikams iðausti tam tikslui skirtø audiniø todailæ tose mugëse „beveik nieko ir neranda”. Reikëtø ið ir pasiûti regioninius savitumus turinèiø kostiumø. Tokiu at- principo keisti jø organizavimà, pradedant pirmiausia nuo veju didelio variantø pasirinkimo nëra, taèiau pasiuvami grieþtos tautodailininkø atrankos. Pardavinëjimo mokestis nebrangûs, visiems prieinami visiðkai „geri, normalûs kos- turëtø bûti tik „simbolinis: dël prarastø keleto tûkstanèiø tiumëliai”. Toks vaikø folkloro ansambliø aprûpinimo ap- nenusprogtø Dainø ðvenèiø biudþetas”. Meistrai galëtø par- ranga bûdas neblogas, taèiau jei kurio ansamblio vaikai tu- davinëti ne vien savo gaminius, bet grieþtai atrinktus – ir ri „labai pasiutusá” vadovà, pasiðovusá pasirûpinti kostiu- kitø meistrø (T. J.). mais, atitinkanèiais visus regioninius savitumus, – tuo pui- „Bûtent tokia patirtis” matyta Lenkijoje: atrinkti ne par- kiau: padëk jam, Dieve (T. J.). davinëjantys meistrai, bet jø gaminiai. Stenduose meistrø „Labai labai reikia”, kad su tautinio kostiumo kolekcija nuotraukos ir ant kiekvieno gaminio paþymëta meistro pa- bûtø supaþindinti visi, kiekvienoje Lietuvos paðalëje (V. J.). vardë (D. V.). Bûtina skiepyti pagarbà „psichologiðkai nuvertintam” Be abejo, „atskirame taðke” turëtø bûti pristatomi dau- tautiniam kostiumui (N. M.). gelio meistrø autoriniai darbai, lyg visos dirbtuvës pagal Reikia, „kad kostiumas bûtø pasiekiamas”, kad jo sukû- grieþtus meninius reikalavimus atrinkti dirbiniai. Kad tai ágy- rimu pasinaudotø visi. Nes neámanoma, kad kiekvienas fol- vendintum, reikia metodiðkai metai ið metø „dirbti su meist- kloro ansamblio vadovas, siûdindamas kostiumus, „nueitø rais” – atrenkant darbus, konsultuojant. Taip dirbama su fol- mokslinio paþinimo, tyrinëjimo”, ir dargi – „vadybiná ke- kloro ansambliø kolektyvais (V. Ð.). lià” (D. V.) Taip jau dirbama ir Latvijoje, ir Estijoje, tam ten yra tary- Normaliomis sàlygomis, be abejo, „taip neturëtø bûti”. bos, ekspertai – koreguojantys, patariantys… Juk gyvoji tra- Iðeitis – „gal dirbtuvës prie mûsø ástaigos”, gal kokia kita, dicija ir ðioje srityje mirusi, tad reikia kryptingo reikalà ið- taèiau jau dabar akivaizdu: „tikro, gero kostiumo” pavyz- mananèiøjø darbo su tautodailininkais (T. J.). dys turi bûti prieinamas kiekvienam (V. Ð.). Turi atsirasti tas „darbinis arklys”, kuris suktø visà tà rei- Folkloro dienos dvasia „visoje ðventëje buvo gera”. Daug kalà (J. Ð.). pagiriamøjø þodþiø – vakarinio koncerto organizatoriams, Gaila, kad në „Tautodailës sàjungos átakos” regionai ne- reþisieriams: gera buvo þiûrëti tà koncertà, gerai atsispindi jauèia (J. K.). regionai: „vykæs reikalas”. Slogiausià áspûdá paliko „tas mû- Ir etninës kultûros specialistai tà sritá daugely rajonø – sø apdovanojimas”: beteikiant medalius, imta siaubti sta- „deja, taip pat apleidæ” (V. Ð.). lus. „Tai tiesiog nemandagu. Gëda…” (N. L.). Akivaizdu: prisirpo „persitvarkymo reikalas”, liaudies kul- Tragiðkiausia, kad ðiuo atveju kalbame ne „apskritai apie tûros centruose turi atsirasti specialistø, atsakingai dirbanèiø bet kà, o apie vadovus!” (A. L.). ðioje srityje. Reikalinga gal ir atskira taryba (gal prie LLKC), Bet dël pabaigos koncerto – visiems pagiriamasis þodis, kuri kompetentingai galëtø vertinti, kas tikra, kas kièas, reg- „visi ið tiesø labai graþiai pasirodë” (V. Ð.). lamentuoti prekybà tautodailës dirbiniais visoje Lietuvoje, nes Sereikiðkiø parko renginyje labiausiai uþkliuvo minëtas ir rajonuose – katastrofiðka tautodailës situacija (I. S.). informacijos stygius. Nebuvo ne tik „vizualios parko pada- Akivaizdu: jau bûtinas tautodailës dirbiniø „vertinimo, lijimo informacijos”, bet ir paprasèiausiø lapeliø su tvarka- atrinkimo, tautodailininkø pakvietimo á mugæ ir kontrolës raðèiu. Turëjo bûti ir informacinis stendas (S. V.). instrumentas” (T. J.). Buvo atvejø, kai folkloro ansambliø vaikai negalëjo at- Toks turi atsirasti „jau dabar” – ruoðiantis bûsimajai Dainø rasti net jiems paskirtø koncertuoti vietø, kiemeliø – „jokiø ðventei, kitaip ir vël uþplûs kièas. Reikia patiems „uþsiau- þenklø, jokiø uþraðø.” Kai kurie vadovai nesuprato uþduo- ginti tikràjá tautodailininkà”, pirmiausia gal atgaivinant re- èiø: atëjo koncertuoti, o turëjo telkti þiûrovus „á bendrà ra- gionines amatø dienas. Nes jau aiðku: niekad neprikelsim tà”. Vaikø koncertas, matyt, buvo ir per daug iðtemptas: ne- tradicinës tautodailës, „jeigu dirbtinai neskatinsim” (I. S.). beliko þiûrovø (D. D.). „Tas akmuo jau turëtø pradëti riedët”: visiems suintere- Per vienà Folkloro dienà stinga laiko „pamatyti kitus ko- suotiems kuo greièiau bûtina susirinkti á praktiná seminarà lektyvus, pajusti „bendrumo jausmà” (L. P.). ir priimti konkreèius sprendimus (I. S.). Tik per dvi Folkloro dienas galima bûtø iðspræsti tà ben- Apie tautiniø drabuþiø kolekcijos pristatymà kitokios nuo- dravimo problemà” (I. S.) monës, be susiþavëjimo, – „beveik nebuvo”. Tolimesnis tiks- Tai bûtø „labai gerai”, nes kiekvieno folkloro ansamblio las – moksliðkai tà kolekcijà aptarti ir nuspræsti, kaip elgtis: programa skirtinga, tad susipaþinimas su jomis bûtø ir tam gal siûlyti jà etalonine, organizuoti siuvimà (V. Ð.). tikras mokymasis, patirties sëmimasis, ko labai labai trûksta Tai buvo neeilinis dþiaugsmà teikæs renginys, atvëræs daug (L. P.). „atradimø”, bet ir – skaudulá, nes pamatëme, kaip daug pinigø Tuo tikslu gerai bûtø bent „paèius regiono kolektyvus iki ðiol „iðmesta” siuvant daugybæ kostiumø, tarp kuriø nema- pamaiðyti”, kad nekoncertuotø paeiliui keli to paties rajo- þai (jau akivaizdu) ir tokiø, kurie neatitinka tradiciniø (N. L.). no, miesto ansambliai (N. L.).

78 2003 m. pasaulio lietuviø dainø ðventës Folkloro diena. Ramûno Virkuèio nuotrauka

79 ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

O gal ir tø kolektyvø Sereikiðkiø parke „pamaþinus”, galëtø trukti „visas dienas, iðskyrus Dainø, gal visà progra- nes jau ir patys dalyviai ne visada palankûs vieni kitiems mà iðdëstyti pavakariais? Kà tuo iðloðtume? O gal – tik ið- dël minëtojo trukdymo. Be to, kai daug kolektyvø, „per skystume: gal uþtektø – tik penktadienio? O gal prasminga sudëtinga, sunku susigaudyti, kas, kur”. Ir dar: siûlytina bûtø ir folklorui – „repetuot gi!” (V. Ð.). pagalvoti, ar „po krûmu” koncertuojantis kolektyvas tikrai Tai gali bûti ir „visai natûralu.” Juk yra penki regio- gerai jauèiasi (D. D.). nai, tad bent penkias dainas galima bûtø ta proga „vi- Pasiklausius tokiø pastabø, galima iðvada: „þiûrovø ir siems bendrai” iðmokti. Smagu, kai vienà dainà „ðitokia dalyviø norai daþnai bûna visiðkai prieðingi”, nes þiûrovai galybë þmoniø dainuoja!” Reikia tik paprastesnes dainas norëtø, kad jiems atëjus, tarkim, „á Þemaitijà, visi þemai- pasirinkti (L. P.). èiai ten sàþiningai ir kiurksotø”… (T. J.). „Labai gera dainø klubo idëja”, ir jos tikrai negalima „Ar ðventë rengiama dalyviams, ar ji – þiûrovams!” (G. V.) pamirðti… Daug bûta geranoriðkumo ðioje ðventëje, daug „Bet, matyt, neámanoma padaryti taip, kad visiems bûtø pasidþiaugimo, „kad esame lietuviai, kad esame – tauta. gerai” (V. P.). Gal pirmà kartà nuo Sàjûdþio laikø vël pajutau darnà þmo- Teminëms Folkloro dienos programoms reikëtø „kame- niø dvasioje ir paèiame mieste.” Tautinë kultûra „davë riðkesnës aplinkos”. Ðventëje skambëjo daug tokios pasako- tonà visai Dainø ðventei” – tai didþiausia mûsø sëkmë ir jamosios tautosakos, tokiø dainø, kurios tikrai „ne lauko”, laimë (V. P.). joms „turëjo bûti tam tikra aura, susikaupimas, o to nebuvo”. „TV antenoje” skelbta, kad Lietuvos televizijos laidø rei- Programa, sumanymas puikûs, bet aplinka nejauki (S.K.). tingø sàraðe – „Folkloro diena buvo pirmoje vietoje”. Tai „Nejaukiai scenoje jautësi vyresnio amþiaus þmonës”, galbût liudija – atbundam. Taèiau eisenos rengëjams teko tikrai matësi, kad jiems reikëtø – „po stogu, salëj, uþdaros „kone iki infarkto” árodinëti, kad folkloro ansambliai ten aplinkos” (L. S.). reikalingi. Bet „tautiniam kostiumui” eisenoje vis tiek buvo Gaila, Dainø ðventëje „folkloras su ta viena diena”, vie- „labai maþa vietos…”(S. K.). tinës valdþios akimis, – vis „maþojo brolio teisëmis”, vis Daugiau reikëtø reikalauti ið eisenos dalyviø, kad bûtø paskutinëje vietoje, jam nubyra tik tai, kas lieka nuo kitø, „gerai pasiruoðæ jai, nes eisena – labai svarbu” (L. P.) nes dël tos vienos dienos esà në autobusëlio neverta siøst. Svarbus ir „Gedimino kalnas – aukðèiausias sostinës ir Panevëþio valdþiai folkloro nereikia. Kaip ir Radviliðkio ra- valstybingumo taðkas” (E. P.). jonui: ten net garsusis Ðeduvos ansamblis, kurio vadovë Emi- Folkloro dienos renginy Gedimino kalnas – bent vienin- lija Brajinskienë, iki ðiol neturi rûbø. „Per Panevëþio pen- telë vieta „patiems sau, dalyviø „natûraliam pabuvimui.” kiø ðimtø metø dienas folkloro nebuvo”. Kur jis dingo! „Val- Tai labai gerai, labai prasminga, nes siektina ir „þanro ið- dþios sluoksniuose” apie Dainø ðventæ pasigirsta ir tokiø gryninimo, pasiþiûrëjimo vieni á kitus, subtilaus poþiûrio á gaidø: „juk ðventë – Vilniuje, kas mums ið to!? Kodël turim tautosakà. Mums tik nepavyksta tinkamai pagerbti, parodyti kolektyvus veþti, nakvyndinti, mokëti?” Prasminga bûtø rengti senus þmones. O ir to siektina (J. Ð.). regionines Dainø ðventes, nes senyvam kaimo þmogui dël Vis trûksta „vieðo kalbëjimo” apie savo reikalus. Ðne- tø „20 minuèiø” koncertavimo vaþiuoti kaþkur á Vilniø, kam tik uþdarame rate, o norëtøsi vieðo savæs teigimo – per „kiurksot” po to visà dienà – daþnai atrodo ir neprasminga. spaudà, televizijà (I. S.). Be to, tam jau ir sveikatos nëra (L. V.). Linkiu, kad bûtø taip: ir dar viena Dainø ðventë, ir dar Regioniniø ðvenèiø judëjimas „bûtø labai sveikintinas”. viena… ir dar viena daina… Te „taip ir bus” (V. Ð.). LLKC direktoriaus manymu, siektina, kad Lietuvos tûkstant- meèio minëjimas 2009 metais prigytø visoje Lietuvoje, kad tà datà ðvæstø tikrai „visa Lietuva” (V. Ð.). ETHNIC REALITIES Tam jau pradedama kurti ir „finansiná pamatà” apskrity- On the behalf of the completeness se: ten ateis konkretûs pinigai, skirti bûtent kultûrai (I. S.). of Song Celebrations Vilniaus mieste rengiamos net kelios folkloro ðventës – Liudvikas GIEDRAITIS reikia labai gerai apmastyti, kaip padaryti, „kad jos nesupa- naðëtø” (G. V.). The article provides a discussion on the Folklore Day „Skamba skamba kankliai” – gal galëtø akcentuoti „ka- (Song celebration „Mes” (We)) at the Lithuanian Folk Cul- meriðkumà”, ypatingumà (J. Ð.). ture Centre, 10 October 2003. Members of the discus- sion included the organizers of the celebration, ethno- Te bûtø tai ðventë labiau profesionalams, te bûtø ji su musicologists, professionals on ethnic culture and lead- giliais, unikaliais dalykais, „be alaus, be trankumo” (L. P.). ers of folklore ensembles from different Lithuanian regions. Geriau, kad tai bûtø renginys – te ir „kamerinis, bet ne The implications of the debate including the achievements visai”, nes prie atviro renginio daug lengviau ðliejasi „pre- and shortcomings of the celebrations were put down by kyba, rëmëjai, reklama”, t.y. – pinigai, o tuo paèiu ir pub- Liudvikas Giedraitis, who emphasized the debate’s issues lika (E. P.). on organizational and informational faults, yet the cel- Nuolat lieka daugybë neþinomøjø, klausimø, á kuriuos ebration made everybody happy and very proud of his vis reikia ieðkoti atsakymo. Gal „folkloras” Dainø ðventëje own nation.

80 ÞMONËS PASAKOJA

Balys Buraèas – gimtinës fotografas

Aleksandras ÐIDLAUSKAS

Balys Buraèas – ðiaulëniðkiø gentainis. Gimæs Sidariuose, jø gausa. Dalis jø buvo paskelbta to meto periodinëje spau- netoli Ðiaulënø miestelio; ten ágijo pirmuosius tautodailës ágû- doje, bet dauguma pasiliko negatyvuose, celuloidinëse juos- dþius, pajautë gimtojo kaimo aplinkà – jo paproèius, ðventes telëse ir stiklo plokðtelëse. Kai kas prieð keletà metø buvo ir apeigas. Ten jis labai anksti suvokë vyresniojo brolio Bro- iðspausdinta autorinëje Balio Buraèo knygoje „Kryþdirbystë niaus (g. 1888 m.) meninæ gyvenimo sampratà ir etninës kul- Lietuvoje” (sudarytojai akademikas Antanas Buraèas ir isto- tûros potroðká. Bûsimasis kraðtotyrininkas, muziejininkas, et- rikas Antanas Stravinskas). Tad tegul prakalba visaþinë sta- nografas ir fotografas ankstyvoje vaikystëje pajuto pirmuosius tistika. Ið 10 622 negatyvø, esanèiø Kauno Vytauto Didþiojo dievdirbystës pomëgius. Bëgo laikas – augta, mokytasi, mokytojauta, iðkeliauta po Lietu- và, bendradarbiauta spaudoje… Fotoaparatas ir uþraðø knygelë tapo ne- atskiriama ðiø kelioniø dalimi. Ir prasidëjo grandiozinë (nereikia bijoti ðá þodá iðtarti!) etninio paveldo fiksavimo veikla, tæsusis iki pat gyvenimo pabaigos. Tai buvo ávairi ir pa- noramiðka gimtojo kraðto paþinimo odisë- ja, laisvas, niekieno nevarþomas kûrybinis darbas, nepaprastai unikalus ir tais laikais itin retas dalykas. Tokiø uþmojø niekieno daugiau neturëta. Sunku bûtø suminëti visus vienkiemius, kaimus ir miestelius, kur þymaus fotografo kraðtotyrininko pabuvota, pavieðëta, pasidar- buota. Didieji keliauninkai Matas Ðalèius ir Antanas Poðka ilgokai blaðkësi po pasaulá, o Balys Buraèas visà gyvenimà paaukojo sa- vosios tautos kultûros paveldo fiksuotei. Pa- darytas milþiniðkas darbas; iðliko apie 11 000 Balys Buraèas. Kluonas javams su jauja dþiovinimui. Nr. 1557. Mantviliðkiø kaime fotonegatyvø, uþraðyta per 3500 liaudies dai- („Ðiaulëniðkio senelio” tëviðkëje), Ðiaulënø valsèiuje, Ðiauliø apskrityje. nø, sudaryta 3600 marguèiø kolekcija, pa- Balys Buraèas. Pirkia malûnininko Èepo. Dirbo Svirskis. Nr. 785. Liepiðkiø km., Ðiaulënø vls., Ðiauliø apsk. raðyta daugiau nei 600 straipsniø laikrað- èiams ir þurnalams. 1937 m. Paryþiuje, pa- saulinëje parodoje uþ etnokultûrinës tema- tikos nuotraukas fotografas apdovanotas auk- so medaliu. Kone visà gyvenimà (1929–1941 ir 1957–1965 m.) keliauta po Lietuvà, do- mëtasi maþàja liaudies architektûra, dailës dirbiniais, paproèiais, ðokiø ir þaidimø sce- nomis, dievdirbiais, pasakotojais, muzikan- tais, dainininkais, piliakalniais ir kt. Iðgyventa 75 metai (1897–1972). Sovietiniais laikais apie Balá Buraèà raðyta itin maþai, daþnai nepaminint jo pavardës, nors nuotraukomis buvo pailiustruotas ne vienas kraðtotyros ar istorinis leidinys. Taèiau norisi nuodugniau susipaþinti su tomis Balio Buraèo nuotraukomis, kurios ávairiais metais darytos gimtajame Ðiaulënø (Radviliðkio r.) valsèiuje. Ið karto nustebina

81 ÞMONËS PASAKOJA karo muziejuje ir kitur, net 564 nuotraukos sudarë visø iðlikusiø negatyvø sàraðà – kartotekà, kurioje paþymëta: pavadini- yra padarytos Ðiaulënø valsèiuje. Tai 5,3 mas, vieta, negatyvo dydis, smulkus objekto apraðas. Ðios kartotekos atspaudus proc. visø iðlikusiø negatyvø. (Tenka skaity- turi Lietuvos nacionalinis muziejus. Jais vadovautasi rengiant ðá straipsná. tojui priminti, kad per Antràjá pasauliná karà Balys Buraèas fotografavo Ðiaulënø miestelá, 7 aplinkinius vienkiemius ir beveik treèdalis Balio Buraèo negatyvø pra- 23 kaimus. Daugiausia nuotraukø padaryta gimtajame Sidariø kaime, Liepið- þuvo.) Nepaprastu kruopðtumu pasiþymëjo kiuose, Acokave, Nirtaièiuose, Kunigiðkiuose, Kudinuose, Graþiðkiuose, Dau- ðis kultûros þmogus. Gyvenimo pabaigoje jis joèiuose, Pramonëliuose, Ðiaulaièiuose. Dar ir dar kartà stebina garsiojo krað- to tyrinëtojo kruopðtumas. Prie kai kuriø negatyvø yra ir platesni fotografuoto objekto komentarai ar priedai: istorija, þmoniø pasakojimas, biografiniai duo- menys, vietovës apibûdinimas, padavimai, prisiminimø detalës, ryðkesni pa- stebëjimai ir kt. Tai neákainojama medþiaga ðiø dienø etnografinëms studi- joms, kraðtotyros monografijoms, kaimø gyvenimo istorijoms, vietoviø apra- ðams pailiustruoti. Itin suþavi autoriaus prieraðø detalumas, kruopðti raðysena ir atidumas. Pastebëtina, kad kai kuriuos objektus, ypaè piliakalnius, gamto- vaizdþius, þymesnius liaudies droþybos kûrinius, sodybas, kiauðiniø margin- tojas, dievdirbius, dainininkes Balys Buraèas fotografavo po kelis kartus, ne- gailëdamas tuo metu palyginti brangios fotojuostelës ar kitokio negatyvo. To- kie objektai buvo fotografuojami ið skirtingø þiûros taðkø, vis norëta atskleisti

Balys Buraèas. Rugiapjûtës pabaigtuviø vainikas. Nr. 2512. Liepiðkiø km., Ðiaulënø vls., Ðiauliø aps. 1920 m. Balys Buraèas. Vaikø sûpuoklës ant statinës. Nr. 3938. Milþinkapiø vnkm., Ðiaulënø vls., Ðiauliø apskr. 1928 m. Balys Buraèas. Danutis Buraèas pina. Nr. 3579. Ðiaulënai. ávairesnæ fiksuojamo þmogaus nuotaikà ar vi- dinæ bûsenà. Prie kai kuriø negatyvø nurodyti fotografavimo metai. Ilgas sàraðas nusitiestø, jeigu reikëtø iðvardyti ir apraðyti visas 564 gim- tinës nuotraukas. Reiklusis etnografas fotogra- favo nuo ankstyvo pavasario iki pat vëlûsto ru- dens. Þiemos vaizdø labai reta, nes þiemomis tais laikais keliauti buvo þymiai sunkiau. Kaip þinia, daugiausia jo vaþinëta dviraèiu. Þiemo- mis jis tvarkë archyvà, bendravo su muziejais, periodiniais leidiniais, kaupë fotomedþiagas ateinanèiam sezonui. Ankstus pavasaris ir vë- lei pakviesdavo kelionëms. Fotografas prie 3700 negatyvo pateikia ilgokà prieraðà. Jo uþ- raðyta: „Liaudies meno rinkëjo Buraèo Balio vienas kambario kampelis ir dalis rinkiniø. Ðiauliø mieste, Pagyþiø gatvëje. Kambaryje prie rinkiniø ir pats rinkëjas”. Toliau Balys Bu- raèas pasakoja apie savo gyvenimà.

82 ÞMONËS PASAKOJA

„B. Buraèas, s. Prano, gim. 1897–01– 05 s.st. Sidariø k. Ðiaulënø vls., Ðiauliø aps. Lietuviðko raðto skaitymo – raðymo iðmo- kæs namø mokykloje, nes rusø valdþios ása- kymu lietuviðkos mokyklos tuomet buvo uþdraustos. Nuo 1905 m. pradëjau dirbi- nëti ávairius meniðkai iðpjaustinëtus me- dþio dirbinius, spaustelius rieðutams, dë- þutes smulkmenoms, lazdeles, valgiams ðakutes, ðaukðtus, plunksnakoèius, rëme- lius ir kitus ávairius ornamentus ir figûrë- les iðpjaustytiems medþio dirbiniams. Vie- nus dirbdavau sau, kitus statymui á dailës parodas Vilniuje ir ðiaip pardavimui vie- tos gyventojams. Dirbdavau daugiausia gyvulius ganydamas, ilgais þiemos vaka- rais, o daþnai ir ðventadieniais niekam ne- matant. Paaugæs á bernà, dirbdavau arda- mas, akëdamas lauke, daugiausia tai pa- siganydamas arklius, prisëdæs ant plûgo ar Balys Buraèas. Nirtaièiø kaimo kapeliai. Nr. 740. Ðiaulënø vls. 1923 m. akëèiø ir pietø pertraukø metu vietoj gali- Balys Buraèas. Kryþiaus statymo iðkilmës Acokavø – Liepiðkiø k. mos valandëlës pamiegoti. Medþio dirbi- lauko ribose. Nr. 4055. 1937 m. nius gaminti iðmokau ið savo tëvo, kuris buvo geras meniniø dirbiniø stalius, dirbo pagraþintus medþio dirbinius ne tik smul- kius, bet ir stambiuosius, kaip meniðkus kryþius, koplytëles, roges iðeigines, kurias jis iðpjaustydavo ornamentais. Menines lazdas iðmokau dirbti nuo savo vyr. brolio Bronio. Ávairius medþio dailës dirbinius dir- bau visà savo gyvenimà. Visà, kà tik ið me- dþio dirbu, pagraþinu lietuviðka ornamen- tika. Mano ávairiø dailës dirbiniø yra ðen ten iðlikæ ir iki ðiø dienø. Dalis mano me- dþio dirbiniø yra patekusiø á Kauno dailës muziejø. Yra ir kituose mûsø kraðto mu- ziejuose, taip pat yra mano dailës dirbi- niø ir pas privaèius asmenis. Að visà savo gyvenimà, pradedant nuo 1918 m., pra- dëjau rinkti lietuviø liaudies menà Kauno m. muziejam ir Vilniaus m. muziejui. Vë- liau rinkau lietuviø liaudies menà ir kitiems mûsø kraðto mu- tës pabaigtuvëmis, droþinëta kultuve, rieðutø spaustuku, ber- ziejams. Fotografuodamas ir rinkdamas lietuviø liaudies me- þine birbynële, raðtuota lovatiese, dekoruota medine dëþute, nà esu apkeliavæs visà Lietuvà iki smulkiø gyven. vietoviø. dekoruotais kiemo varteliais, vaikø sûpuoklëmis, archeologi- Nëra tokio miesto, miestelio ir baþnytkm., kurio neaplankiau”. niais radiniais, Velykø marguèiais. Nepraeinama abejingai pro Balys Buraèas fotografavo gimtojo valsèiaus paproèius ir rugiø pjovos talkininkus, bulviø skutëjas virtuvëje, piemenëlæ apeigas, kasdienius buities darbus, tautodailës dirbinius, kry- laukuose, aviø ganytojà, mergelæ, pinanèià gëliø vainikëlá, þius ir maþosios architektûros paminklus, tëvà Pranà Buraèà, rugiø veþëjus, ðieno grëbëjas ir ðienakrovius, mëðlavëþinin- brolio Broniaus Buraèo dailës darbus, mëgo áamþinti sodybas, kus, kaimo ðokëjas, linksmà lumzdelininkà, þaisliukø moli- pavienius pastatus ir jø ornamentuotas detales, staliø gaminiø nukø lipdytojà. Tai visavertis (nors kartais kiek, matyt, ir val- pavyzdþius, verpëjas ir audëjas, kryþiø statymo sueigas, mez- dingai pareþisuotas) kaimo gyvenimas, ávairus ir nepakartoja- ginius ir audinius, gandralizdþius, Ðiaulënø kapines ir baþny- mas, unikalus savitumu ir iðsaugotomis tradicijomis. Kokia èià, sinagogà ir ávairias ðventadieniø situacijas. Rodosi, sunku paslaptinga ir gyvybinga prieðkarinio kaimo bendruomenë! bûtø iðvardyti tai, ko Balys Buraèas nefotografavo. Netgi ðio vieno Liepiðkiø kaimo gyvensenos panorama – Bevaikðèiodamas po Liepiðkiø kaimà, jis áamþina naujà didingas ir labai nuoðirdus paveikslas. Fotografuota tarytum kryþiø, malûnininko Èepo pirkià, pabaigtuviø vainikà ant bai- pamënesiui, þiûrint, kas ir kada tuomet ðiame kaime nutikdavo. giamos statyti gryèios. Fotografas groþisi liepiðkënø rugiapjû- O lankydamasis gimtinëje, per vienà kità dienà su nuolaèiu

83 Balys Buraèas. Nr. 250. Balys Buraèas. Nr. 492. Liepiðkiø kaime, Ðiaulënø vlsè., Spièiø km., Ðiaulënø vls., Ðiauliø apskr. Ðiauliø ap. Balys Buraèas. Ugniagesys. Balys Buraèas. Nr. 25. Ðv. Florijonas. Nr. 3512. Dirbo Graþvidø km., Ðiaulënø dievdirbys Bronius Buraèas, vls., Ðiauliø ap. Statyt[as] Prano 1905 m., átaisytoje 1925 m. 1930 m. koplytëlëje àþuole valstieèio Radvilo, Repðiø km., Ðiaulënø vl., Ðiauliø apskr. ÞMONËS PASAKOJA

vietose B. Buraèo padarytøjø dailës dirbiniø dauguma yra þu- vusi, bet dalis yra iðlikusi iki ðiø dienø. Ðiek tiek jo dirbiniø teko aptikti Kupiðkio apylinkëse dar ir po II-ojo pasaulinio karo... Dar daugiau yra iðlikusiø Br. Buraèo dailës dirbiniø Ðiaulënø vls. apylinkës kaimuose. Pasitaiko ðios apylinkës kaimuose rasti Br. Buraèo medþio skulptûrëliø, kurios prisi- minimui daþniausiai laikomos giliai paslëptos skryniose. Jo dailës dirbiniø nemaþai yra Kauno mieste ir privaèiø asmenø rinkiniuose… Laike I-ojo pasaulinio karo vokieèiai paëmæ ið

Balys Buraèas. kelionës palydovu dviraèiu apriedëda- Papuoðtas gryèios langas. vo gretimus kaimus, vienkiemius ar kai- Nr. 932. Liepiðkiø k., Ðiaulënø vlsè. mynijas. Visa tiksliai uþraðyta ir pafik- Balys Buraèas. Nr. 1292. suota. Pastabumui, atrodo, nëra nei pra- Liepiðkiø kaime, dþios, nei pabaigos. Kai kurie senieji Ðiaulënø valsèiuje. liepiðkënai dar iki ðiø dienø mena anà Balys Buraèas. guvø, liesà, þvitriaaká vyriðká, puikiai pa- Suolas. Nr. 2829. þinusá ir supratusá patriarchalinio kai- Antano Rymo, Bloðkiø vienkiemis, Ðiaulënø mo dvasios ávairà. Jis raðo tarytum gim- vlsè., Ðiauliø ap. tinës ir savo dvasios „dienoraðtá”, au- dþia tikslià kaimo drobulæ, raibà spal- vomis ir atspalviais. Nesvarbu, kad nuo- traukos tiktai juodos baltos, o ne spal- votos. Balys Buraèas áamþino ir savo tëvà, ið medinio dubenëlio bevalgantá sriubà, ir brolio Broniaus dirbinius. „Brolis gimë 1888–09–06. Bro- niaus tëvas Pranas nors turëjo ûkelá, bet uþsiimdavo nuolatos staliaus – dai- lidës amatu, dirbo stogastulpius ir kop- lytstulpius, medinius kryþius. Pirmojo pasaulinio karo metais Br. Buraèas daugiausia gyveno Panevëþio apskr. apylinkëse, kaip, pavyzdþiui, Kupið- kio, Ðeduvos, Rozalimo, Radviliðkio, Ðiauliø. Minëtose apylinkëse visur pa- liko padirbæs daug graþiø ir meniðkai iðpjaustytø dirbiniø, ypaè ádomiø laz- dø, kultuviø, verpsèiø, ðaukðtø, spaus- teliø ir kitø dirbiniø. Ávairiose kraðto

85 ÞMONËS PASAKOJA

Balys Buraèas. Nr. 2601. Balys Buraèas. Pirðtinë. Nr. 3386. Mezgë Onos Valytës–Brajinskienës E. Bajoraitë. Liepiðkiø km., Ðiaulënø vlsè. [pirkioje]. Acokavø kaime, Ðiaulënø vlsè., Ðiauliø ap. Balys Buraèas. Ðakutë. Nr. 3042. Dirbo Bronius Buraèas. Sidariø km., Ðiaulënø vlsè., Ðiauliø ap.

Br. Buraèo daugybæ jo dailës dirbiniø: lazdø, spausteliø, cigareèiø dëþuèiø, iðveþë á Vokietijà ir nebegràþino. Br. Buraèas savo surastu bûdu lipdydavo maþas, nuo 50 cm iki 1 m didumo cementines skulptûras ne formose, o lipdyte kaip ið molio. Lipdytines skulptûras iðtaisydavo, apdailindamas ir nuðlifuodamas aðtriu akmeniu. Viena tokia jo darbo angeliuko skulptûra (1 m aukðèio) stovi Ðiaulënø miestelio kapinëse. Kitos jo darbo cementinës statulëlës stovi koplytëlëse”. Pats Balys Buraèas, bûdamas ryðkios meninës prigimties, nepaprastai gerai suvokë estetinæ sodieèio buities prasmæ, aplinkos groþá, sodybos graþ- menas ir kaimieèio dorà. Balys Buraèas nufotografavo dainininkæ M. Jan- kûnienæ (90 m. amþiaus) ið Piktoniø kaimo. Tai padaryta 1923 m. Daini- ninkës Buraèienës (86 m. amþiaus) nuotraukoje matyti, kad jos galva pa- puoðta èipkeliu, kurá ji daþnai uþsidëdavo. Ið jos etnografas uþraðë 20 dai- nø ir nemaþa pasakojimø apie senovës laikus. 1925 m. nufotografuota acokaviðkë dainininkë Mockutë, jauna, graþi mergaitë. To paties kaimo dainorë Ona Valytë–Brajinskienë nufotografuota 1930 m., ji mokëjo per 100 dainø. „Uþraðiau apie 40 dainø”. Danutis Buraèas ið Milþinkapiø vien- kiemio grojo ávairias melodijas, daugiausia ðokiø. Muzikuoti iðmoko ið kitø lumzdelininkø. Kitoje nuotraukoje Danutis pavadintas graþiu lumz- dþiuotojo vardu. Kas gi neþino Nirtaièiø kaimo kapinaièiø ir garsaus akmenoriaus Juozo Gedmino. Balys Buraèas áamþino antkapiná kapinaièiø akmens paminklà. „Ðiuose senkapiuose visi savotiðkai originalûs akmens taðyti paminklai to paties meistro, kuris buvo plaèiai þinomas ir uþ respublikos ribø. J. Ged- minas visà savo amþiø dirbo ðiems kapeliams ávairius puoðmenis, kuriø lankas. Jame buvo ádëta ðeðiolika Balio Buraèo dabar jau tik maþa dalis belikusi yra”. nuotraukø, taèiau leidëjai nedráso paraðyti au- Daug legendiðkø pasakojimø sklinda apie tai, kaip Balys Buraèas foto- toriaus pavardæ, lyg Balys Buraèas bûtø buvæs grafuodavo piliakalnius. Kaip ir dievdirbystë, piliakalniai buvo jo itin mëgs- koks prasikaltëlis. Þinia, autorius dar buvo gy- tama tyrimø sritis. Fotografas ilgiausiai galëdavo laukti saulës, kad vaizdþiau vas.) Vienam ðitokiam objektui fotografas ne- iðryðkëtø piliakalnio siluetas, ilgai lûkuriuodavo kamuoliniø vasaros debesø, pagailëdavo keleto kadrø, piliakalná fotografuo- kad nuotrauka ágautø meninæ vertæ, kad netuðèiautø nuotraukos fonas. (Tenka davo ið ávairiø pusiø, ið skirtingo atstumo. Prie prisiminti 1956 m., kai buvo iðspausdintas Lietuvos piliakalniø atvirukø ap- 5462 nuotraukos yra ðitoks prieraðas:

86 ÞMONËS PASAKOJA

Balys Buraèas. Uþgavëniø kaukë. Nr. 7478. Dirbo dievdirbys Petrikas. Kunigiðkiø k. Balys Buraèas. Nr. 868. Milþinkapiø vnkm., Sidariø km., Ðiaulënø vlsè. 1925 m.

„Tarp daugelio kitø paprastø kalneliø, tarp Pamiðkal- ekspozicijos metaliniø monetø rinkiniu, popieriniø banknotø ðûs- niø ir Kudinø kaimø yra trys istorinës reikðmës piliakal- nimis, paðto þenklais (jø apie 10 000). „Èia esama ir keletas niai, tai Ðiaulës kalnas – piliakalnis, Varpnyèios kalnas ir senoviðkø paveikslø.” Kartuviø kalnas. Kudinø kaime, ties Ðiaulës kalnu, gyve- Kapmilþio vienkiemyje Balys Buraèas nufotografuoja archeo- na 70 metø amþiaus Jurgauskaitë. Ji pasakojo, kad maþa loginius radinius: bronzinius smeigtukus, sagtis ir grandinëlæ. bûdama girdëjusi senelius pasakojant apie Ðiaulës pilia- „Rado mûrininkai kasdami þemæ (molá) tvartui drëbti. Seniau, kalná, Varpnyèios ir Kartuviø kalnus padavimus; bûk tai apie 1904–1909 metus toje gyvenvietëje laukas vietomis buvo prieð ðimtmeèius ant ðiø kalneliø stovëjæs Saulës mies- neariamas, nes negalëjo arti, kad visas didelis, bent 4–6 ha plo- tas, buvusi pilis, kurioje gyvenæs galingas milþinas. Ant tas, buvo iðdëstytas vienas prie kito apskritimais lyg kokiais dar- maþesniojo kalno, dabar vadinamo Varpnyèios kalnu, sto- þeliais, „kapèiais” vadindavo, kuriuose buvo randami þalvario vëjusi pagoniø baþnyèia. Greta esanèiame Kartuviø kal- ávairûs radiniai. Buvo ir þmoniø kaulø, kartais ir monetø”. ne bûdavæ nusikaltëliai baudþiami. Baudþiavø laikais ant 3936 negatyve uþfiksuotas buities vaizdelis „Ripkà muða”. Kartuviø kalno buvusi didþiulë puðis, ant kurios ponai Fotografas uþsiraðo: „Þaidþiama dviese ir daugiau. Riedantá skri- kardavæ nusikaltëlius baudþiauninkus uþ maiðtus prieð dinëlá kiekvienas stengiasi atmuðti kuo toliau”. Prie armoniki- ponus. Èia bausdavæ uþ raganavimais nusikaltusias ra- ninko Brajinsko nuotraukos yra prieraðas: „Muzikantas, baigæs ganas. Kasinëdavæ ðá kalnà, rasdavæ þmoniø kaulø”. Ir kirsti rugius, sëdi prie rugiø gubos ir groja vainikà pinanèioms iki ðiolei ðiose vietovëse dar gyvas pasakojimas (1995 m. rugiø rinkëjoms, po to rugiø rinkëjos neð pabaigtuviø vainikà kraðtotyros ekspedicijos duomenys), kad ties Ðiaulës kal- namo, o muzikantas jas lydës marðà grodamas arba pritarda- nu vykæs garsusis Saulës mûðis. Istorikams, matyti, dar mas rinkëjø dainai”. teks iðspræsti ðià máslæ.

Nepraeita ir pro Ðiaulënø kirpyklà muziejø (5529 ne- PEOPLE NARRATE gatyvas). „Kirpyklos savininkas K. Stravinskas, kuris më- Balys Buraèas – the photographer gæs rinkti ávairenybes. Kirpyklos patalpose buvo iðstatyti of his native land ðie rinkiniai: akmeniniai dirbiniai Juozo Gedmino ið Nir- taièiø kapeliø, paþymëtini akmeniniai primityviai apta- Aleksandras ÐIDLAUSKAS ðyti ið akmens baravykai, ðirdys, paukðtytës, avinëlis, vai- The article provides a narrative about Balys Buraèas (1897– ko galva, duonos pagrandukas, sûris, arbûzas. Ðalia ap- 1972), the prominent photographer, regional ethnographer and taðytø akmenø buvo suakmenëjusiø daiktø pavyzdþiai ir museum worker of the early 20th century and his ties with his ðiaip keistos formos akmenys. Muziejëlyje buvo daug ávai- homeland. The scenes of country life, ethnic heritage, people’s everyday life and their customs in the ancient Lithuanian coun- riø zoologiniø iðkamðø. Paukðèiø skyriuje iðstatytas 200– tryside and folk art are reflected in his photographs. By hun- 300 ávairiø paukðèiø kiauðiniø rinkinys. Ávairiø petelið- dreds of the photos of Balys Buraèas the mode of living and kiø ir kitø smulkiø bei stambiø vabzdþiø rinkinyje iðsta- the world conception of the countrymen of the rural district of tyta apie 300–400 pavyzdþiø”. Balys Buraèas stebisi ðios Ðiaulënai are presented.

87 LIETUVOS KULTÛROS MINISTERIJA TURINYS: LIETUVOS LIAUDIES KULTÛROS CENTRAS Romualdas GRIGAS. Lietuviø kalba ir visuomenës LIAUDIES KULTÛRA 2004 Nr. 1 (94) bei valstybës institucijø sàmoningumas: Þurnalas leidþiamas nuo 1988 metø, kas du mënesiai sociologinës áþvalgos ...... 1• REDAKCIJOS ADRESAS: Daiva TAMOÐAITYTË. Kas ðiandien vyksta mûsø Barboros Radvilaitës 8, 2600 Vilnius liaudies kultûros baruose? ...... 8• VYRIAUSIOJI REDAKTORË Dalia RASTENIENË tel. 261 34 12 MOKSLO DARBAI

SKYRIØ REDAKTORIAI: Dainius RAZAUSKAS Andþelika LAPINSKIENË. Kaimynø tarpusavio santykiai bei – bendrieji kultûros klausimai, liaudies etiketas XX a. Dzûkijos kaimo kasdienybëje ...... 12• mitologija, tel. 261 31 61 Liudvikas GIEDRAITIS – etnologija, Inesa SINKEVIÈIÛTË. Keli epiteto „þalias” semantikos folkloras, etninës veiklos realijos, tel. 261 31 61 aspektai. Þalios lytelës vaizdinys...... 22• Juozas ÐORYS – etnologija, Jurgita MACIJAUSKAITË. Boruþës interpretacija tautodailë, etninës veiklos realijos, tel. 261 31 61 lietuviø tautosakoje ...... 26• Beatrièë RASTENYTË – korektorë Auðra ZABIELIENË. Trejos kupiðkënø vestuvës ...... 29• Ramûnas VIRKUTIS – fotografas Maketas Martyno POCIAUS Giedrë BARKAUSKAITË. Dainø ðvenèiø Ðokiø diena. Reziumë á anglø kalbà vertë Statistinë analizë ...... 34• Sigita JURKUVIENË

REDAKCINË KOLEGIJA: Antanas ANDRIJAUSKAS. Lietuviðkosios Rytø recepcijos Habil. dr. Simas KARALIÛNAS, Lietuviø kalbos ir orientalizmo istoriniai pokyèiai ...... 41• institutas, Antakalnio 6, 2055 Vilnius Habil. dr. Ingë LUKÐAITË, Lietuvos istorijos Romualdas APANAVIÈIUS. Juodosios rasës etninë muzika ..... 50• institutas, Kraþiø 5, 2001 Vilnius Habil. dr. Nijolë LAURINKIENË, Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, Antakalnio 6, 2055 Vilnius REGIONØ KULTÛRA. Juozas MIKUTAVIÈIUS, Lietuvos liaudies Aldona SNITKUVIENË. Birþø Tiðkevièiø kultûros centras, Barboros Radvilaitës 8, 2600 Vilnius mecenavimas, kultûrinë ir mokslinë veikla ...... 55• Prof. habil. dr. Vacys MILIUS, Lietuvos istorijos institutas, Kraþiø 5, 2001 Vilnius KITOS KULTÛROS. Liupèio S. RISTESKI. „Pomirtinis ratelis” Dr. Alë POÈIULPAITË, Lietuvos liaudies Balkanø slavø tradicijoje ...... 66• kultûros centras, Barboros Radvilaitës 8, 2600 Vilnius KONFERENCIJOS. Dalia PAKALNIÐKIENË. Doc. dr. Daiva RAÈIÛNAITË–VYÈINIENË, Lietuvos muzikos akademija, Maþosios Lietuvos paveldas saugomas ...... 73• Gedimino pr. 42, 2001 Vilnius Doc. dr. Krescencijus STOÐKUS, Vilniaus KNYGOS. Vacys MILIUS. Monografija apie universitetas, Didlaukio 27, Vilnius Lietuvos kalvarijø Kryþiaus kelius ...... 75• Prof. habil. dr. Angelë VYÐNIAUSKAITË, Antakalnio 83-22, 2040 Vilnius ETNINËS VEIKLOS REALIJOS. Dr. Marija ZAVJALOVA, Ëåíèíñêèé ïðîñïåêò 32-à, Èíñòèòóò ñëàâÿíî- Liudvikas GIEDRAITIS. Vardan Dainø ðvenèiø âåäåíèÿ, Ðîññèéñêàÿ Àêàäåìèÿ Íàóê, Ìîñêâà 117334, Ðîññèÿ, Folkloro dienos pilnatvës ...... 76• el. p. [email protected] ÞMONËS PASAKOJA. Aleksandras ÐIDLAUSKAS. © ¥Liaudies kultûra´ Steigimo liudijimas Nr. 152 Balys Buraèas – gimtinës fotografas...... 81• Pasiraðyta spaudai 2004 02 24 Tiraþas 870 egz. Formatas 60×90/8 Rinkta kompiuteriu. 11 sp. l. VIRÐELIUOSE: Kazys Striaupa. „Judo pabuèiavimas”. Kaina: prenumeratoriams 5,51 Lt. 2002 m. Medis, polichr., h 48. Pardavimui – sutartinë Lietuvos liaudies kultûros centras Alfonsas Skiezgilas. „Ðv. Juozapas”. Barboros Radvilaitës 8, 2600 Vilnius Medis, polichr., h 67. http://www.lfcc.lt el. p. [email protected] Ramûno VIRKUÈIO nuotraukos Spausdino UAB ¥Sapnø Sala”, Moniuðkos g. 21, Vilnius Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobûdþio nuomonës sutaptø su redakcijos nuomone.