ISSN 0258-0802 Literatūra UNIVERSITY

54(1)

2O12 Research Papers

ISSN 0258-0802 L iteratūra

Published since 1958

Vilnius 2012 VILNIAUS UNIVERSITETAS

54(1)

2O12 mokslo darbai

ISSN 0258-0802 L iteratūra

Leidžiama nuo 1958 metų

Vilnius 2012 Redaktorių kolegija (Editorial Board)

Vyriausioji redaktorė (Editor-in-Chief) Prof. habil. dr. Regina Rudaitytė – Vilniaus universitetas, filologija (anglų literatūra) , Philology (English Literature) Vyriausiosios redaktorės pavaduotoja (Deputy Editor-in-Chief) Doc. dr. Nijolė Juchnevičienė – Vilniaus universitetas, filologija (klasikinė filologija) Vilnius University, Philology (Classical Philology) Atsakingoji sekretorė (Executive Secretary) Doc. dr. Genovaitė Dručkutė – Vilniaus universitetas, filologija (prancūzų literatūra) Vilnius University, Philology (Frensh Literature) Nariai (Editors): Prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė – Vilniaus universitetas, filologija (lietuvių literatūra) Vilnius University, Philology () Dr. Phil. Valentina Brio – Jeruzalės hebrajų universitetas, filologija (rusų literatūra) The Hebrew University of Jerusalem, Philology (Russian Literature) Doc. dr. Nijolė Kašelionienė – Lietuvos edukologijos universitetas, filologija (prancūzų literatūra) Lithuanian University of Educational Sciences, Philology (Frensh Literature) Prof. dr. Galina Michailova – Vilniaus universitetas, filologija (rusų literatūra) Vilnius University, Philology (Russian Literature) Prof. habil. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė – Vilniaus universitetas, filologija (lietuvių literatūra) Vilnius University, Philology (Lithuanian Literature) Habil. dr. Jūratė Sprindytė – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, filologija (lietuvių literatūra) Institute of Lithuanian Literature and Folklore, Philology (Lithuanian Literature) Dr. Phil. Vaidas Šeferis – Masaryko universitetas (Čekijos Respublika), filologija (lietuvių literatūra) Masaryk University (Czech Republic), Philology (Lithuanian Literature) Prof. PhD Jan Borm – Versalio Sen-Kentin-an-Yvlin universitetas (Prancūzija), filologija (anglų literatūra) Versaille Saint-Quentin-en Yvelines University (France) Philology (English Literature) Prof. PhD Herbert Grabes – Gyseno Justus Liebig universitetas (Vokietija), filologija (anglų–amerikiečių literatūra) Giessen Justus Liebig University (Germany), Philology (English–American Literature)

Redakcijos adresas (Address): Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra Department of Lithuanian Literature of Vilnius University Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius Tel. (370 5) 268 72 16 El. paštas: [email protected] http://www.literatura.flf.vu.lt/ © Vilniaus universitetas, 2012 TURINYS • CONTENTS

STRAIPSNIAI Ūla Ambrasaitė. Ikonoklastinė polemika LDK. Vieno veikalo istorijos pinklės...... 7 Iconoclastic Controversy in the Grand Duchy of . The Tangled Story of One Work

Gintarė Petuchovaitė. Andriaus Volano polemikos su antitrinitoriais raštai...... 19 Andreus Volanus’ works of polemics with non-trinitarianists Vaidas Šeferis. Kristijono Donelaičio Metų kompozicijos problemos...... 39 On Composition of Kristijonas Donelaitis’ Metai – Selected problems Tomas Andriukonis. Baranauskų Silva rerum...... 56 Silva rerum of the Baranauskas family

Vaiva Narušienė. Istorinės atminties fenomenas pirmosios XX a. pusės rašytojų kūryboje: Fabijono Neveravičiaus istoriniai romanai lietuvių ir lenkų literatūros kontekste ...... 75 The phenomenon of historical memory in a work of the first half of the 20th century writers: Fabijonas Neveravičius’ historical novels in the context of the lithunian and polish literature Erika Malažinskaitė. Daimoniono įvaizdis ir subjekto raiškos formos Czesławo Miłoszo poezijoje ...... 103 The concept of daemonion and forms of subject expression in the poetry of Czesław Miłosz Laurynas Katkus. Linksmas pragaras: grotesko poetika trijuose vėlyvojo tarybmečio prozos kūriniuose ...... 124 Merry hell: poetics of the grotesque in three works of fiction of the late soviet period Akvilė Rėklaitytė. Marcelijaus Martinaičio poezijos antropologiškumas ...... 140 Anthropological poetry of Marcelijus Martinaitis Gediminas Mikelaitis. Stačiatikybės literatūros teologija: idėjos ir problemika .... 164 The theology of orthodox literature: ideas and problems Dalia Čiočytė. Teodicėjiniai motyvai lietuvių literatūroje: universalumas ir specifika ...... 173 Theodic motifs in Lithuanian literature: the universal and the specific

RECENZIJOS Arūnas Sverdiolas. Išpažinta tapatybė. (Parengė / Edited by Dainora Pociūtė, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation. Confessio fidei by Abraomas Kulvietis and Oratio funebris by Johann Hoppe (1547). Studija, faksimilė, komentuotas leidimas, vertimas į lietuvių kalbą / A Study, Facsimile, a New Edition with Commentaries and Translation into Lithuanian (Monumenta Reformationis Lithuanicae, t. 1), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011...... 209

5 KRONIKA Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra 2012 metais (Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Ernesta Juknytė)...... 223 XVI studentų lituanistų konferencijos „Laimei, Maironis“ apžvalga (Deimantė Daugintytė, Simona Diržinauskaitė)...... 227 Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros literatūrologų veikla 2012 metais (Daiva Aliūkaitė)...... 231 2011 metai Lietuvos edukologijos universiteto lietuvių ir lyginamosios literatūros katedroje (LEU Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros informacija)...... 233 Klaipėdos universiteto Literatūros katedra (KU Literatūros katedros informacija)...... 236 Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedra 2011 metais (Džiuljeta Maskuliūnienė)...... 238 Informacija autoriams ...... 242 ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)

Straipsniai

IKONOKLASTINĖ POLEMIKA LDK. VIENO VEIKALO ISTORIJOS PINKLĖS

Ūla Ambrasaitė Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros doktorantė

Straipsnyje pateikiamos įvadinės pastabos apie ikonoklastinės polemikos LDK tyrimus ir pagrin­ džiamas jų aktualumas. Apžvelgiami XVI a. pradžios ir vidurio tekstai, kuriuose pastebima ikono­ klastinio mąstymo užuominų ir pristatomi iki šiol paskiri istoriografų aprašyti faktai apie svarbiausią ikonoklastinės polemikos LDK veikalą – 1583 m. išspausdintą Andriaus Volano Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimą. Faktus siejant į rišlų pasakojimą nustatomos istorijos „baltosios dė­ mės“ ir įvardijamos tolesnių tyrimų gairės.

Pagrindą ginčui dėl atvaizdų davė Se­ mane myli ir laikosi mano įsakymų (Iš 20, 4–6, 1 najame Testamente įrašytos dvi Dekalogo Įst 5, 8–10) . variacijos. Dievas Mozei žodžiu, slėpda­ Pirmasis ikonoklastinis sąjūdis prasi­ mas savo veidą, padiktavo pagrindinius veržė VIII a. Bizantijos imperijoje. Maž­ įsakymus, kuriais jo tauta turi vadovautis. daug tuo metu teologinė polemika dėl at­ Viename jų aiškiai uždraudžiama darytis vaizdų prasidėjo ir Vakarų Europoje, tačiau atvaizdus ir juos garbinti. Išėjimo knygos ji buvo beveik vien tik rašytinė ir stambes­ Dekalogo variante tam yra atskiras, tačiau niais pasauliečių išpuoliais prieš religinį pagal eilę antras įsakymas (Iš 20, 2–17), o meną nepasireiškė. Antrąkart kaip sava­ rankiškas sąjūdis, lydimas fizinių veiksmų, Pakartoto Įstatymo knygoje – kaip pirmojo ikonoklazmas prasiveržė Reformacijos įsakymo dalis (Įst 5, 7–21). laikotarpiu, kuomet viduramžiško, perdėm Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, pa­ našaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia žemė­ 1 Pateikiamas Antano Rubšio vertimas: Šventasis je ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir raštas: Senasis ir Naujasis Testamentas, Senąjį Testa­ negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, mentą vertė iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų, pratar­ esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę už mę, įvadus ir ST sąvokų žodyną bei paaiškinimus parašė Antanas Rubšys; Naująjį Testamentą vertė iš graikų kal­ tėvų kaltę vaikams iki trečios ir ketvirtos kar­ bos, įvadus ir NT sąvokų žodyną parašė Česlovas Kava­ tos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištiki­ liauskas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998, http://biblija. mą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie lt/index.aspx?cmp=toc (žiūrėta 2012-04-05).

7 materialaus pamaldumo kritikai siekė ap­ Maždaug nuo XVI a. vidurio įvykių valyti tikėjimą nuo bereikalingų išraiškos ikonoklazmo tyrėjai sutelkia dėmesį į re­ priemonių. Šventųjų atvaizdų garbinimo, gionuose, po kuriuos išplito Reformacija, elgimosi su jais ir laikymo bažnyčiose vykusią polemiką dėl religinių atvaizdų ir klausimas tapo integruota tikėjimo atnau­ veiksmus prieš juos – Didžiojoje Britani­ jinimo programos dalimi. joje, Nyderlanduose, Prancūzijoje. Apie Teologiškai grįsdami kritikuoti religi­ LDK vykusią ikonoklastinę polemiką nius atvaizdus ir inicijuoti jų šalinimą iš daug liudijimų nėra. Pagrindinis išlikęs bažnyčių XVI a. pradžioje pradėjo Andreas tekstas yra Andriaus Volano veikalas Vil- Bodensteinas von Karlstadtas2 Vokietijoje niaus lojolininkų stabmeldystės pasmerki- ir Ludwigas Hätzeris3 Šveicarijoje. Dėl mas (Idololatriae Loiolitarum Vilnensium įvairių istorinių aplinkybių susiklostė, kad oppugnatio)6, kuris išspausdintas tik 1583 į Vitenbergą sugrįžęs Martinas Lutheris metais, pora dešimtmečių vėliau nei mi­ užėmė nuosaikią poziciją religinių atvaiz­ nėtuose kraštuose, tad galima manyti, kad dų klausimu ir 1531 m. Phillipo Melanch­ atvaizdų kritika nebuvo iš svarbesnių re­ tono surašytame Augsburgo tikėjimo išpa­ liginės polemikos tarp protestantų ir kata­ žinime nėra užsimenama apie kitokį nei likų aspektų. Tai buvus periferiniu tekstu Romos katalikų Bažnyčios deklaruojamą pagrindžia ir menki bei painūs mokslinėje religinių atvaizdų vaidmenį. Šveicarijoje literatūroje pateikiami istoriniai faktai apie Ludwigo Hätzerio pradėtas, Ulricho Zwin­ jį. Todėl šiame straipsnyje pateiksime įva­ glio išplėtotas4 ir Jeano Calvino išbaigtas5 dines pastabas apie ikonoklastinės prob­ mokymas prieš religinių atvaizdų naudo­ lematikos užuominas LDK iki pasirodant jimą buvo įrašytas Heinricho Bullingerio minėtam A. Volano tekstui ir išanalizuosi­ Antrajame šveicariškajame tikėjimo išpa­ me žinomus istorinius faktus apie Stabmel- žinime 1566 metais. dystės pasmerkimą – spėjamus parašymo motyvus ir laiką bei rezonansą – siekdami nurodyti istorijos „baltąsias dėmes“. 2 Andreas Bodenstein von Karlstadt, Von abtuhung der Bylder Vnd das keyn Betdler vnther den Christen seyn soll, in: http://de.wikisource.org/wiki/Von_ab­ Ikonoklastinės problematikos tuhung_der_Bylder (žr. 2012-03-04). 3 Ludwig Hätzer, Ein urteil gottes unsers eegema­ užuominos iki Andriaus Volano hels wie man sich mit allen götzen und Bildnussen halte soll uss der heiligen gschrifft, in: http://daten.digitale- Pradėjus sklisti protestantiškoms idėjoms sammlungen.de/~db/0002/bsb00026128/images/index. LDK, tarp pirmosios Reformacijos bangos html?id=00026128&fip=193.174.98.30&no=&seite=6 (žiūrėta 2012-03-08). 4 Ulricho Zwinglio argumentai sklandžiausiai pa­ 6 [Andrius Volanas] Idololatriae Loiolitarum Vil- teikti 1525 m. kovo 27 d. atsakyme Uro kontono parei­ nensium oppugnatio: itemque ad nova illorum obiecta gūnui – Eine Antwort, Valentin Compar gegeben. responsio, nunc primum in lucem aedita. Authore An­ 5 Jean Calvin, Institutio Christianae religionis, drea Volano. Vilnae Typis & sumptibus eiusdem Andre­ 1536. Atvaizdų klausimui skirti 11 ir 12 skyriai. Nau­ ae Volani. Per Ioannem Kartzanum Velicen[sem]. Anno dotasi vertimu į anglų kalbą: Jean Calvin, The Institutes M.D.I.XXX.III [=1583]. Teksto perrašas ir vertimas of the Christian Faith, translated by Henry Beveridge, publikuotas: Andrius Volanas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Christian Classics Ethereal Library, e-book (pdf). Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 197–241. aktyvistų nekilo poreikis išskirtinai imtis nį Bažnyčioje. Nors mėginant ją įžvelgti atvaizdų garbinimo klausimo. Galbūt ne­ ankstesniuosiuose LDK protestantiškuose buvo kritinės masės tekstų, skirtų svarbes­ tekstuose sunku apsieiti be pirmųjų dviejų niems tikėjimo reformavimo aspektams. polemikos aspektų – Eucharistijos sakra­ Tačiau ir kituose regionuose (Anglijoje, mento ir šventųjų kulto. Prancūzijoje, Nyderlanduose) apie ikono­ Jau trečiajame XVI a. dešimtmetyje, klastinę polemiką ir veiksmus pradedama kai tiesioginės informacijos apie Refor­ kalbėti tik nuo antrosios XVI a. pusės. macijos idėjų paplitimą LDK dar nėra, LDK reformuotai Bažnyčiai mėginant ap­ katalikų „intelektualai jau kaltino naujai sibrėžti savo konfesiją, atvaizdų problema besiformuojančią protestantizmo veikėjų nebuvo labai svarbi, ji daugiausia polemi­ propaguojamą pasaulėžiūrą dėl naujovių ir zavo dėl Eucharistijos sakramento ir mišių teigė archaizuojančias, konservatyvių tra­ ir tuo rūpinosi. Apie atvaizdus nekalbama dicijų vertybes kaip savo tiesos pamatą“9. nei pirmuosiuose Vilniaus reformatų Baž­ Štai Mikalojus Husovianas (1480–po nyčios sinoduose (1557, 1558) ir jų pagrin­ 1533) 1525 metais išleistame kūrinėlyje du suformuotame Vilniaus tikėjimo išpaži- Apie Šventojo Hiacinto gyvenimą ir dar- nime (1559)7, kur evangelikai reformatai bus (De vita et gestis Divi Hyacinthi car- formulavo savo nuostatas, nei Sandomiro men) jau mini „Liuterio ereziją“, kuri turi susitarime8, kuriame liuteronai su reforma­ ir ikonoklastinį atspalvį. M. Husovianui toriais mėgino vienytis. Visur svarbiausias atvaizdų šalinimas iš bažnyčių regisi kaip klausimas yra Eucharistija. Pagrindiniai ir bažnyčių apiplėšimas: „Naujas tikėjimas giluminiai atvaizdų neigimo argumentai šis, taip Liuteriui kurstant ir vedant, / Įsta­ sutampa su argumentais, kuriais neigiamas tus svaidąs piktus, bedieviškus, kad iš baž­ kūniškas ir esmiškas Kristaus dalyvavimas nyčių / Aukso išplėštų, kiek turi.“10 Taip Eucharistijos sakramente – ar joje Dievas pat pateikia ir pagrindinius ikonoklastų egzistuoja, ar tai yra tik simbolis, ženklas. reikalavimus: „Šie įsako nuplėšt nuo šven­ Tačiau nuoseklioje teologinėje sistemoje tyklų pašventintą auksą, / Giesmes taurias atvaizdų atsisakoma išsprendus šventųjų panaikint ir pašalinti žibesį žvakių. [...] Šie kulto problemą ir paneigus jo reikšmę. Mus šūkalioja kvailai, kad negalima kęsti šven­ domina minties raida apmąstant būtent tųjų / Dievo namuos; ir senas skulptūras meno kūrinių ir kitos vaizdinijos vaidme­ išgabenti šie liepia.“11 Tarsi polemizuo­ damas su eretikais M. Husovianas išdėsto 7 Apie Vilniaus tikėjimo išpažinimo turinį: Dainora ikonofilinius nuostatus, kad visa tai esą Pociūtė, Maištininkų katedros. Ankstyvoji Reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai, Vilnius: Versus au­ reikalinga tikėjimo silpnųjų sieloms, „[k]ol reus, 2008, p. 342. 8 Tekstas anglų ir lotynų kalbomis publikuotas 9 Dainora Pociūtė, op. cit., p. 155. straipsnyje Darius Petkūnas, „Consensus of Sando­ 10 Mikalojus Husovianas, Apie Šventojo Hiacinto mierz – a Unique Ecumenical Document in 16th Cen­ gyvenimą ir darbus, iš lotynų k. vertė Tomas Veteikis, tury Polish-Lithuanian Protestant Christianity“, in: in: Mikalojus Husovianas, Raštai, Vilnius: Lietuvių lite­ Tiltai=Bridges=Brücken, Klaipėda: Klaipėdos univer­ ratūros ir tautosakos institutas, 2007, p. 186. siteto leidykla, 2005, t. 1 (30), p. 99–103. 11 Ibid., p. 194.

9 sutvirtės jose ir Dievo skelbiamas žodis“12. „gašlias prostitutes“ arba „kokį girtuoklį“, Tikėtina, kad jis su M. Lutherio mokymu o tai neskatina pamaldumo, tačiau manė, tapatina A. Karlstadto inicijuotus maiš­ kad „daugiau žalos būtų juos pašalinti, nei tus Vitenberge 1522 metų pradžioje, apie toleruoti“15. kuriuos jis galėjęs sužinoti lankydamasis Tačiau šie abu LDK tekstai dar nesako Italijoje ir keliaudamas atgal namo13. Pats nieko konkretaus apie ikonoklastinę prob­ M. Lutheris, anksčiau gana griežtai pasisa­ lematiką. M. Husovianas savo poemėlėje kydavęs prieš atvaizdus bažnyčiose, nieka­ tik supažindina skaitytojus su Vakarų Eu­ da jų nekvietė naikinti, o nuo A. Karlstadto ropos įvykiais. Mykolo Lietuvio traktate veiklos atsiribojo. pastebime ne sąmoningą ikonoklastinį pa­ 16 Ketvirčiu amžiaus vėliau Mykolas Lie­ reiškimą, o veikiau humanisto kritiką . tuvis (1490–1560) traktatą Apie totorių, Tikėjimo vizualumo kritikos sąmo­ lietuvių ir maskvėnų papročius (De mori- ningai imasi Mikalojus Radvila Juodasis bus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum (1515–1565). Ilgame laiške popiežiaus fragmina X, multiplici historia referta, nuncijui Aloisijui Lippomanui (Duae epis- 1550, išspausdinta 1615) rašė karaliui Žy­ tolae, 1556) jis išdėstė savo tikėjimo nuos­ gimantui Augustui, norėdamas atkreipti tatas. Čia pastebimos Radvilos Juodojo jo dėmesį, kad kai ko galima pasimokyti užmačios formuoti savarankišką Vilniaus Bažnyčią, kuri turėtų ir ikonoklastinių po­ iš kaimynų. Kadangi žvalgomasi į musul­ žymių: monus totorius, mūsiškų papročių kriti­ kui neprasprūsta ir jų anikoninė tradicija: Mano altorius nėra šventvagiškas, kaip Tu, Gerbiamasis Pone, manai, bet visiškai šventas „Totoriai juokiasi iš mūsų dvasininkų arba ir krikščioniškas, ne išniekintas bedievystės pranašų, peikia bažnyčias už indus, sėdy­ ar popiežiškos stabmeldystės, bet papuoštas nes, altorius, paveikslus ir už vaizdavimą Kristaus ir apaštalų nuostatais. Pagaliau jis pa­ Dievo, jau linkstančio į senatvę, ir grakščių skirtas ne Romos ar Loreto Marijai, mediniams jūsų dievams bei dievybėms, o iš tiesų Delfų malonių moterų, sukeliančių gašlumą.“14 velniams, bet pastatytas ir pašvęstas amžinam Reformacijos radikaliuosius ikonoklas­ ir gyvam mūsų Dievui. [...] [Š]lykščiausiai ai­ tus įkvėpęs Erazmas Roterdamietis savo manuojant aukoti ir atnašauti Dievui Tėvui už raštuose taip pat buvo užsiminęs, kad gyvus ir mirusius [...] kaip kam ateina į galvą, dailininkai pozuotojais dažnai pasirenka 15 Cit. iš: Erwin Panofsky, „Erasmus and the Visual Arts“, in: Journal of the Warburg and Courtauld Institu- 12 Ibid., p. 190. tes, t. 32, 1969, p. 208. 13 Tomas Veteikis mini, kad Mikalojus Husovia­ 16 Ikonoklazmo tyrėja Margaret Aston pažymi, kad nas Italijoje lankėsi nuo 1518 iki 1522 (ar 1523) metų. nors Erazmo Roterdamiečio tekstai ir įkvėpė radikalius Tomas Veteikis, „Mikalojus Husovianas epochų ir ta­ ikonoklastus, jis tebuvo kritikas humanistas, kuris būti­ patybių sankirtose“, in: Mikalojus Husovianas, Raštai, nai turėjo išsakyti savo nuomonę ir atvaizdų klausimu, p. 223. o ne ikonoklastas. Šiuos dalykus, anot jos, reikėtų skirti 14 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir mas- ir atitinkamai skaityti jo veikalus. Panašiai vertinti ga­ kvėnų papročius: dešimt įvairaus istorinio turinio fra- lėtume ir Mykolo Lietuvio traktatą. Margaret Aston, gmentų, iš lotynų k. vertė Ignas Jonynas, Vilnius: Vaga, England’s Iconoclasts, t. 1: „Laws Against Images“, 1966, p. 68. Oxford: Clarendon Press, 1988, p. 199.

10 prie aukurų ir jūsų negyvų stabų, kuriems jūs kritikos aspektus – Dekalogo draudimą, priskiriate gyvo Dievo garbę, mišių, per ku­ atvaizdo pirmavaizdžio problemą, gerbi­ rias jį nešiojate po šventyklas, gatves, kaimus, mo ir garbinimo sampratų skirtumus, kriti­ apdangstote auksu ir sidabru, tam tikrą laiką saugote ostijai skirtose savo taurėse, – šio siau­ kuoja biblia pauperum koncepciją, ragina bingo ir visokio prakeiksmo verto dalyko taip nelaikyti bažnyčiose atvaizdų. A. Volano neapkenčiu, kad negaliu ne tik žiūrėti, bet net tekste aptinkame ir brandžiausią U. Zwin­ ir pagalvoti be baimės, nusprendęs, kad šios glio pradėtą formuoti, o J. Calvino išbaigtą jūsų stabmeldystės visiems dievobaimingiems krikščionims reikia vengti ne mažiau negu ju­ protestantiškosios ikonoklastinės polemi­ dėjams reikėjo vengti Babilono stabų, dėl ku­ kos argumentą, kad ne patys atvaizdai yra rių buvo pranašo įspėti.17 blogis, o žmogaus sąmonė juos paverčia Iš šios pastraipos matyti, kad kaltini­ blogiu, nes ji yra amžina stabų kalvė. mas stabmeldyste katalikams metamas dėl Tačiau šiame straipsnyje mus labiau Eucharistijos sakramento ir šventųjų gar­ domina ne įtakos pirmajam LDK ikono­ binimo, o jo argumentacija yra artima iko­ klastiniam tekstui, o jo istorija. Pats A. Vo­ noklastinei – pabrėžiama puošyba ir me­ lanas tekste užmina nemažai mįslių, kurias džiagiškumas, taip pat probėgšmais, nors įminus galėtume spręsti apie ikonoklasti­ nenuosekliai minimi „mediniai dievai“ ir nės minties paplitimą ir religinės vaizdini­ „negyvi stabai“. Galima manyti, kad jeigu jos svarbą LDK. Radvila Juodasis savo konfesiją būtų for­ mavęs nuosekliau sekdamas U. Zwinglio Spėjimai apie Stabmeldystės ar J. Calvino mokymu, būtų pasmerkęs at­ pasmerkimo priešistorę vaizdus atskiru punktu ir jį išplėtojęs. ir aplinkybes Po Radvilos Juodojo tikėjimo išpažini­ Iš A. Volano teksto galima spręsti, kad me pasirodančių užuominų apie ikonoklas­ polemika atvaizdų klausimu vyko ir anks­ tinę mąstyseną, iš kitų kelių dešimtmečių čiau. Jis mini, kad jėzuitai buvo para­ kol kas neaptikta išlikę nieko konkretaus, šę „apie paveikslų laikymą ir garbinimą kas liudytų esant šventų ir šventųjų atvaiz­ bažnyčioje“18. Tikėtina, kad jėzuitus pasi­ dų laikymo bažnyčiose problematiką. Tik sakyti šiuo klausimu paskatino dar anks­ 1583 metais pasirodo išsamus ir ilgas poli­ čiau pasirodęs kokio nors atvaizdų kritiko tiko, visuomenininko ir aktyviausio LDK tekstas arba kilę ikonoklastiniai sambrūz­ evangelikų polemisto Andriaus Volano džiai, nes ginti ar teigti kokį nors dalyką Stabmeldystės pasmerkimas. Šiame vei­ paprastai imama tada, kai prieš tai jį kas kale jis aptarė visus pagrindinius atvaizdų nors paneigia. Tačiau jokių paliudijimų kol kas nėra rasta. Minėtiems jėzuitams, anot

17 Mikalojus Radvila Juodasis, „Atsakymas popie­ Andriaus Volano, atsakė Stanislovas Su­ žiaus nuncijui Aloisijui Lippomanui“, iš lotynų k. vertė Dalia Dilytė, in: Lietuvos ateizmo istorijos chrestoma- 18 Andrius Volanas, „Vilniaus lojolininkų stabmel­ tija: Religijos kritika, laisvamanybė ir ateizmas Lie- dystės pasmerkimas“, iš lotynų k. vertė Marcelinas tuvoje, sudarė Liuda Vileitienė, Vilnius: Mintis, 1988, Ročka, in: Idem, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mokslo ir p. 47–48. enciklopedijų leidykla, 1996, p. 220.

11 drovijus „drauge su žymiu Kristaus bažny­ Arba, remiantis K. Estreicherio spėjimu, čios nariu, garsingu daktaru Rupertu“19. galbūt jėzuitai pasiekė, kad būtų sunaikin­ Stanislovas Sudrovijus (Sudrowski, tas bent jau veikalas, tik tai įvykę ne po apie 1550–1600) buvo Mikalojaus Ra­ 1594 metų, o prieš A. Volano veikalo pasi­ dvilos Rudojo aplinkos žmogus, palai­ rodymą. Tai visai įmanoma, turint galvoje, kė artimus ryšius su Andriumi Volanu ir kad 1580 metais spaudos cenzūros nuos­ 1572–1573 metų sandūroje buvo paskirtas tatus išleido karalius Steponas Batoras, o Vilniaus evangelikų pamokslininku, nuo 1581 metais savo cenzūros ediktą paskelbė tada Vilniuje polemizavo su jėzuitais20, ir Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila. Be to, kol 1589 metais buvo perkeltas į Biržus. yra liudijimų, kad pirmą kartą viešai „ere­ Stanisławas Kotas, remdamasis minėtu tikų“ knygos buvo deginamos 1581 me­ Andriaus Volano teiginiu, užregistravo tais (nežinoma, kurios), nors jau tų pačių Stanislovo Sudrovijaus knygą pavadinimu metų rugsėjį karalius nurodė nubausti kal­ Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppu- tuosius, nes „nepakęs, jog tikėjimas būtų gnatio kaip išleistą 1583 metais Vilniuje21. platinamas jėga, ugnimi ir geležimi, o ne Karolis Estreicheris savo bibliografijoje nu­ mokymu ir gerais pavyzdžiais“24. Kad ir rodo, kad Sudrovijus veikalą apie stabmel­ kaip būtų, apie S. Sudrovijaus veikalo eg­ dystę yra išleidęs pavadinimu Idolatriae zistavimą kol kas tik spėjama. Loiolistarum Oppugnatio ir kad tai įvykę „Garsingas daktaras Rupertas“ buvo 1594 metais. Tačiau priduria, kad šiandien Rupertas Finkas, nuo 1558 metų minimas jis nežinomas, o tuo metu sukėlė didelį kaip Žygimanto Augusto gydytojas. Apie triukšmą. Jėzuitai reikalavę karaliaus, kad jį žinoma, kad 1569–1570 metais Vilniuje minėtas veikalas būtų viešai sudegintas diskutavo Kristaus Kūno ir Kraujo buvimo kartu su jo autoriumi22. Jeigu remtumėmės klausimu su jėzuitų vyresniuoju Baltazaru K. Estreicheriu, reikėtų ieškoti dar vieno Hostovinu25. Įdomu tai, kad A. Volanas S. Sudrovijaus veikalo, kurį A. Volanas mini, jog jie kartu su S. Sudrovijumi atsa­ būtų skaitęs iki 1583 metų, tačiau biblio­ kė jėzuitams, o bibliografai kalba tik apie grafijose jis neaprašytas. Marcelinas Roč­ S. Sudrovijaus asmeninį veikalą. Paskuti­ ka spėja, kad A. Volano minimas S. Sudro­ nis A. Volano kūrybą tyręs K. Daugirdas vijaus veikalas galėjo likti rankraštinis23. nustatė, kad R. Finkas mirė vėliausiai 1576

24 Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje 19 Ibid., p. 220. Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečiasis 20 Kęstutis Daugirdas, Andreas Volanus und die Re- dešimtmetis–XVII a. pirmasis dešimtmetis, Vilnius: Bal­ formation im Grossfürstentum Litauen, Mainz: Verlag tos lankos, 1999, p. 409–410. Philipp von Zabern, 2008, p. 68. 25 Arūnas Sverdiolas, „Paveikslas – ne stabas“, 21 Pagal: Ingė Lukšaitė, „Komentarai“, in: Andrius in: Gyvas žodis, gyvas atvaizdas: Fabijono Birkows- Volanas, Rinktiniai raštai, p. 374. kio pamokslas apie šventuosius atvaizdus: Pamokslo 22 Elektroniczna baza bibliografi Estreichera, http:// faksimilė, vertimas ir studija, sudarė Tojana Račiūnai­ www.estreicher.uj.edu.pl/staropolska/indeks/47897. tė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, html (žiūrėta 2012-04-24). p. 76. Pagal: Paulius Rabikauskas, Vilniaus akademija ir 23 Marcelinas Ročka, „Andrius Volanas. Gyvenimas Lietuvos jėzuitai, sudarė Liudas Jovaiša, Vilnius: Aidai, ir raštai“, in: Andrius Volanas, Rinktiniai raštai, p. 14. 2002, p. 147.

12 metų gegužę. Taip pat jis teigia, kad A. Vo­ ir juo tvirčiau jas spaudi, juo smarkiau ir lanas 1579 m. išspausdintame veikale Gy- labiau raitosi, stengiasi išsisukti, kad ne­ nimas tikros ir teisingos senosios bažny- galėtumei jų pagauti.“29 Ingė Lukšaitė, čios nuomonės (Defensio verae, orthodo- kaip ir Karolis Estreicheris, mano, kad xae, veterisqve in ecclesia sententiae)26 jau tie priekaištai greičiausiai buvo išsakyti kalba apie planus spausdinti veikalą apie žodinio disputo metu30. Jis taip pat mini stabmeldystę27. Dėl šių faktų K. Daugirdas Antoniaus Possevino leidinį Antoniaus daro išvadą, kad A. Volano Stabmeldystės Possevino SJ laiškas Steponui Pirmajam, pasmerkimas galėjo būti bent iš dalies pa­ Šviesiausiajam Lenkijos karaliui, prieš rašytas apie 1575–1576 metus28. kažkokį Volaną, Lietuvos eretiką (Antonii A. Volanas yra palikęs dar vieną nuo­ Possevini, de Societate Iesu, Epistola Ad rodą, kuri jo tyrėjus skatina spėlioti. Ne­ Stephanum Primum, Poloniae Regem Se- sutrumpinta veikalo antraštė skamba taip: renissimum Adversus Quendam Volanum Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pa- Haereticum Lituanum), išleistą Ingolštate smerkimas, taip pat atsakymas į jų nau- 1583 metais. I. Lukšaitė daro prielaidą, jus priekaištus, dabar pirmąsyk į dienos kad šis veikalas vis dėlto negalėjo būti tie šviesą išleistas (Idololatriae Loiolitarum minimi „nauji priekaištai“, nes „kažin ar Vilnensium oppugnatio: itemque ad nova A. Volanas galėjo spėti atsakyti kaip tik illorum obiecta responsio, nunc primum in į šią Possevino knygą, kadangi komen­ lucem aedita). Ir tekste, paminėjęs S. Su­ tuojamąją [Lojolininkų stabmeldystės pa- drovijaus ir R. Finko atsakymą jėzuitams, smerkimą – Ū. A.] jis baigė, kaip nurodyta prideda: „Nors anų [jėzuitų – Ū. A.] pažiū­ pratarmėje, 1583 m. balandžio mėnesį“31. ros nevykusios, niekingos, mūsiškių labai Vis dėlto A. Possevinas savo Laišką Len- aiškiais įrodymais paneigtos, tačiau tos kijos karaliui išspausdino vėliau, nei slidžiosios gyvatės randa plyšį kur išlįsti, A. Volanas savo veikalą, todėl veikiau rei­ kėtų ieškoti atvirkštinio ryšio. Laiško pa­ 26 [Andrius Volanas], Defensio verae, orthodoxae, baigoje nurodyta jo parašymo data: „Vil­ veterisqve in ecclesia sententiae de sacramento corpo- 32 ris & sanguinis Domini nostri IESV Christi, veraque nae ipsa die Pentecostes“ , per Sekmines. eius in Coena sua praesentia, contra nouum & com[m] Tais metais Velykos buvo balandžio 10 d., entitium transubstantiationis dogma, aliosque errores ex illo natos: Ad Petrum Scargam Iesuitam Vilnensem, tad bet kuriuo atveju A. Possevinas savo vanissimi huius commenti propugnatore[m]. Authore Andrea Volano. Respondetur hic quoque obiter Francis- co Turriano, ex eadem factione Monacho: qui duobus 29 Andrius Volanas, op. cit., 220. libris, altero Florentiae, altero Romae publicatis, Scar- 30 Ingė Lukšaitė, „Komentarai“, p. 374; Elektro- gam sibi suscepit, contra Volanum, defendendum. Losci niczna baza bibliografi Estreichera, http://www.estrei­ Litauorum, in typographia illustris ac magnifici Domini, cher.uj.edu.pl/staropolska/indeks/54619,0263.html. D. Iohannis Kiscae, Magni Ducatus Lituaniae Incisoris, 31 Ingė Lukšaitė, „Komentarai“, 374. & coet. eiusdem impensis, per Iohannem Kartzanum 32 [Antonio Possevino], Antonii Possevini, de So- Velicensem. Anno a Dei filio nato 1579. mense Aprili. cietate Iesu, Epistola ad Stephanum Primum, Poloniae Aprašyta pagal Kęstutis Daugirdas, op. cit., p. 299–300. Regem Serenissimum. Adversus Quendam Volanum ha- Taip pat žr. Ibid., p. 108. ereticum Lituanum, Ingolstadt: Typographica Wolegan­ 27 Kęstutis Daugirdas, op. cit., p. 113. gi Ederi, 1583, p. 72, http://www.dbc.wroc.pl/dlibra/ 28 Ibid. doccontent?id=4966&from=FBC (žiūrėta 2012-04-25).

13 Laišką parašė gerokai vėliau, nei A. Vola­ o šiai bendrystei svarbiausia buvo išsiaiš­ nas užbaigė savo traktatą (balandžio 1 d.). kinti Eucharistijos klausimą. Tačiau I. Lukšaitė šį A. Possevino veikalą Tačiau į Vilniaus lojolininkų stabmel- kaip susijusį su A. Volano Stabmeldystės dystės pasmerkimą buvo atsakyta. Vilniaus pasmerkimu mini ne veltui. Jis greičiau­ akademijos kontroversinės teologijos dės­ siai buvo parašytas reaguojant į A. Volano tytojas Emanuelis Vega36 savo studentui pasisakymą apie stabmeldystę, nes tokių Andriui Jurgevičiui pavedė rimtai užsi­ užuominų rasta. Kita įdomi detalė apie šį imti atsakymu į šį A. Volano veikalą37. A. Possevino laišką yra ta, kad K. Daugir­ A. Jurgevičius savo veikalą Apie pamal- das jį mini kaip parašytą 1579 metais33, o dų ir Šventojoje Bažnyčioje nuo apaštalų tik išspausdintą 1584-aisiais, kuriame A. laikų labai priimtą šventųjų paveikslų nau- Possevinas karaliui S. Batorui pasakoja dojimą (De pio et in sancta ecclesia iam apie A. Volano veikalo Gynimas tikros ir inde ab apostolis receptissimo sacrarum teisingos senosios bažnyčios nuomonės imaginum usu)38 užbaigė (dedikaciją Lu­ pavojingumą. Taigi ir šis faktas tik patvir­ dovicui Fuligniui pasirašė) 1586 m. sausio tintų K. Daugirdo nuomonę, kad Stambel- 10 d. Taip jaunasis jėzuitas įgijo teologijos dystės pasmerkimas parašytas anksčiau nei (magistro?) laipsnį greta laisvųjų menų ir išspausdintas. filosofijos magistro laipsnių39. A. Jurgevičiaus atsakymas yra išsa­ Mįslingi Andriaus Volano veikalo mus ir ilgas – 85 puslapiai. Jo pradžioje atgarsiai autorius suformuluoja penkis teiginius iš Po Stabmeldystės pasmerkimo A. Volanas A. Volano teksto, kuriuos toliau paneigs: prie atvaizdų klausimo nebegrįžo. Praėjus porai metų Vilniuje šiuo klausimu vyko mas – kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno pastan­ svarbus kolokviumas, į kurį suvažiavo liu­ gos išsaugoti ekleziastinę bendrystę tarp LDK Liutero­ teronai ir „Šveicarijos bažnyčių išpažini­ nų ir Reformatų Bažnyčių“, in: Religinis kolokviumas Vilniuje, p. 181–204. mą priimantys teologai“ iš Karaliaučiaus, 36 Kaip mini Paulius Rabikauskas, E. Vega Vilniuje Saksonijos ir LDK miestų, čia visą disku­ pradėjo dėstyti neturėdamas mokslo laipsnio, jam teolo­ gijos doktoratas suteiktas tik 1587 m; Paulius Rabikaus­ siją savo aštria kalba vedė A. Volanas, ne­ kas, op. cit., p. 274. trukus jos protokolas buvo išspausdintas34. 37 Kęstutis Daugirdas, op. cit., p. 117. 38 [Andrius Jurgevičius], De pio et in Sancta Eccle- Anot Dariaus Petkūno, kolokviumas buvo sia iam inde ab Apostolis receptissimo sacrarum imagi- svarbus siekiant išsaugoti bendrystę tarp num vsu, deq[ue] sacrilega nouorum iconoclastarum, in 35 exterminandis illis, per summam Christi contumeliam, LDK Liuteronų ir Reformatų Bažnyčių , immanitate, itemq[ue] De Sanctorum veneratione, et inuocatione theses, in Academia Vilnensi disputandae, 33 Kęstutis Daugirdas, op. cit., p. 108. aduersus impium et famosum libellum, a Volano quo- 34 Visas protokolas išverstas ir išspausdintas leidi­ dam recenti iconomachorum archiministro, editum / nyje Religinis kolokviumas Vilniuje (1585 06 14) dėl propugnatore, Andrea Iurgevicio, s. theologiae candi- straipsnio apie Viešpaties Vakarienę, iš lotynų k. vertė dato, et artium liberalium ac philosophiae magistro, Jolanta Gelumbeckaitė, parengė Jolanta Gelumbeckaitė, praeside r. p. Emmanuele a Vega, in eadem Academia Sigitas Narbutas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosa­ ss. theologiae professore ordinario, Vilnius: Typis Aca­ kos institutas, 2006, p. 77–111. demicis S. I., 1586. 35 Darius Petkūnas, „1585 metų Vilniaus kolokviu­ 39 Kęstutis Daugirdas, op. cit., p. 117.

14 apie mokymą, kad atvaizdai yra tas pats siai nebebuvo įdomus priešininkui. Tai, kas stabai; kad be stabmeldystės nuodė­ kad šios temos imtis E. Vega pavedė savo mės Dievas negali būti garbinamas at­ studentui, taip pat rodo jos antraeiliškumą, vaizduose; kad Šventajame Rašte griežtai tinkamą veikiau studijų objektą retorikai uždrausta atvaizduoti Dievą; kad atvaizdai lavinti. turi būti pašalinti iš bažnyčių ir kad nie­ Tačiau K. Estreicheris bibliografijoje kaip negalima rodyti pagarbos atvaizdams nurodo vieną faktą, kurio nemini A. Volano be stabmeldystės nusikaltimo40. Atsakymą polemiką išsamiai išstudijavęs K. Daugir­ A. Jurgevičius suskirstė į šešis skyrius, kai das. E. Vega 1586 metais, kaip ir jo studen­ kuriuos jų į dalis, o iš viso sunumeravo 105 tas, yra išspausdinęs veikalą, kuriame atsa­ tezes. Pirmojo skyriaus pradžioje A. Jurge­ ko į A. Volano Stabmeldystės pasmerkimą – vičius teigia, kad A. Volanas beveik viską De cultu et invocatione sanctorum, contra iki smulkmenų yra nurašęs iš J. Calvino41. librum Volani de idololatria Jesuitarum Į tokią amžininko pastabą verta įsiklausyti. (Apie šventųjų kultą ir jų šaukimąsi, prieš Mums, išanalizavus ikonoklastų, tarp jų ir Volano knygą apie jėzuitų stabmeldystę). J. Calvino, polemikos bendrąsias vietas ir Spaudinys, kaip nurodoma bibliografijoje, palyginus su A. Volano teksto argumenta­ šiuo metu saugomas Maskvos valstybinėje cija, nepasirodė, kad pastarasis dalyką dės­ bibliotekoje43, tad jo patikrinti dar neturė­ to taip pat kaip J. Calvinas. Tačiau reikėtų jome galimybės, tačiau vien jo egzistavi­ platesnės J. Calvino veikalų analizės, kad mo faktas yra įdomus ir skatina pamąsty­ būtų galima griežtai patvirtinti A. Jurgevi­ ti, kodėl E. Vega, tęsti polemiką pavedęs čiaus teiginį arba jį paneigti. savo studentui, į tą patį veikalą atsako pats. Nežinoma, ar A. Volanas dalyvavo žo­ Sprendžiant iš pavadinimo, E. Vega labiau diniame dispute42 dėl šio A. Jurgevičiaus susitelkė į šventųjų kulto pagrindimą. Gal­ atsakymo, tačiau raštu A. Volanas polemi­ būt teologas buvo sumanęs išskirti du es­ kos netęsė. Ir tas nestebina. A. Jurgevičiaus minius klausimus, kuriuos savo veikaluose tekstas yra labai detalus ir preciziškas, A. Volanas ir kiti ikonoklastai suliedavo į tačiau juntamas jo „studentiškumas“, jis vieną – dieviškus atvaizdus ir šventųjų at­ stokoja poleminės aistros. Be to, veikalas vaizdus. Dažnai jie atmesdavo atvaizdus išspausdintas praėjus beveik trejiems me­ kaltindami katalikus stabmeldyste dėl to, tams po Vilniaus lojolininkų stabmeldystės kad juose vaizduojami šventieji, o šventųjų pasmerkimo pasirodymo. Problematika, protestantai nepripažino, tad jų sistemoje kaip minėjome, nebuvo viena iš aktualiau­ tokie atvaizdai be ilgo pagrindimo būdavo sių, o vėlai pasirodęs atsakymas greičiau­ traktuojami kaip stabai. Tačiau neturėdami galimybės susipažinti su veikalu, daugiau nebespėliosime. 40 Andrius Jurgevičius, op. cit., p. [A4r–A4v]. 41 Ibid., p. [Br]. 42 K. Daugirdas mini, kad būdavę įprasta pirmiau 43 XV–XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas, su­ išspausdinti polemines tezes, tada jas svarstyti viešai žo­ darė Daiva Narbutienė ir Sigitas Narbutas, Vilnius: Lie­ diniame dispute. Kęstutis Daugirdas, op. cit., p. 117. tuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 195.

15 Šioje istorijoje yra daugiau klausimų Pasakojimas atrodo labai rišlus, iš­ nei atsakymų, o taip norisi nuoseklaus pa­ sprendžiantis visus neaiškumus ir nelogiš­ sakojimo. Teisybės dėlei turime paminėti, kumus lietuviškojo ikonoklazmo istorijoje kad toks pasakojimas buvo sukurtas – ku­ ir juo norėtųsi tikėti, tačiau autorius ne­ nigas Juozas Vaišnora 1958 metais Romo­ pateikė nė vieno šaltinio, kuriuo remiasi. je išleistoje knygoje Marijos garbinimas Nepaisant neteisingai nurodytų faktų45, Lietuvoje pateikia labai įdomią ir kol kas vis tiek yra labai įdomu, kad J. Vaišnora vienintelę nuoseklią lietuviškojo ikono­ mini A. Volano atsakymą A. Jurgevičiui, klazmo istoriją: E. Vegos veikalą apie atvaizdus ir tai, kad Lietuvoje kovą dėl paveikslų garbinimo sukė­ 1586 metais vyko viešas disputas dėl at­ lė reformacija, ypačiai kalvinistai, kurie iš pat vaizdų ir jame dalyvavo A. Volanas. Pas­ pradžios griežtai pasisakė prieš paveikslų var­ tarasis faktas būtų visai logiškas, tačiau tojimą ir jų gerbimą. Toji kova ypač buvo aštri K. Daugirdas, ištyręs A. Volano gyveni­ Vilniuje, kur spietėsi žymiausieji reformacijos vadai, kai čia 1568 m. atvyko jėzuitai. Kovos mą ir veiklą, pagrindimo jam nerado. Taip prieš paveikslus vadas buvo Radvilos Rudojo pat A. Jurgevičiaus veikalo pasirodymas, sekretorius ir visų kalvinų bendruomenių sen­ datuojamas porą metų anksčiau, atrodytų joras Andrius Volanus (1530–1610), Vilniuje labai natūralus – į poleminį veikalą atsa­ įsisteigęs spaustuvę ir savo raštais išėjęs į kovą prieš katalikus ir jėzuitus, ginančius paveiks­ koma iškart. Taip pat ir tai, kad A. Vola­ lų garbinimą. 1586 m. Vilniuje buvo surengti nas į jį atsako. Du E. Vegos veikalai – apie vieši ginčai apie paveikslų garbinimą. Iš vie­ šventų atvaizdų naudojimą ir šventųjų kul­ nos pusės stojo jėzuitai, o iš antros Volanus tą – patvirtintų mūsų spėjimą, kad jis norė­ ir Sudrovius kalvinistai, ir daktaras Rupertas liuteronas. Dar prieš tą viešą ginčą Volanus jo atskirti šiuos ikonoklastinės polemikos atspausdino knygelę „Idololatria [sic] Lojo­ aspektus, tačiau, o tai labai suprantama, jų listarum [sic] Vilnensium“ (Vilnius 1583 m.), abiejų ėmėsi pats. Taigi būtų labai įdomu į kurią atsakė Vilniaus kanauninkas, jėzuitų sužinoti, kuo rėmėsi J. Vaišnora, pateik­ auklėtinis Andrius Jurgevičius (+1604) savo raštu „De pio in sancta Ecclesia iam inde ab damas tokią sklandžią ikonoklazmo LDK Apostolis receptissimo Sacrarum Imaginum miniistorijos versiją. usu... adversus impium et famosum libellum Po A. Jurgevičiaus ir E. Vegos veikalų a Volano quodam recenti Iconomachorum Ar­ apie atvaizdus, pasirodžiusių tais pačiais chiministro“ (Vilnius 1584). Volanus nepasi­ davė ir neliko skolingas: jis 1585 atspausdino metais, apie LDK teritorijoje išleistus vei­ „Ad libellum Jurgevitii responsio“. Poleminės literatūros šiuo klausimu prieš Volano raštus 45 Rupertas, kaip minėta Daugirdo, turėjo būti miręs gamino ir jėzuitai. Ispanas Emanuelis Vega, jau prieš 1576 m. (Kęstutis Daugirdas, op. cit., p. 113); darbavęsis Vilniuje, 1586 m. išleido „De pio be to, Rupertas buvo kalvinistas (Paulius Rabikaus­ Sacrarum Imaginum usu“ ir „De cultu et vene­ kas, op. cit., p. 147); Jurgevičiaus atsakymas pasirodė ratione Sanctorum contra Volanum“. Vėliau, 1586 m.; Vega buvo portugalas (Paulius Rabikauskas, reformacijai gęstant, paveikslų garbinimo rei­ op. cit., p. 204), jo veikalo De cultu et invocatione Sanc- torum contra Volanum pavadinimas bibliografijoje pa­ kalu poleminė literatūra nebebuvo aktuali.44 teikiamas su žodžiu „invocatione“, o ne „veneratione“ (XV–XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas, p. 195); 44 Juozas Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje, svarbiausia – kad J. Vaišnora nurodo du E. Vegos vei­ Roma: Fausto Failli, 1985, p. 240–241. kalus.

16 kalus, skirtus šiai teologinei diskusijai, teologinėje sistemoje, kaip padarė J. Cal­ daugiau duomenų kol kas neaptikome. vinas, ir atvaizdų draudimo įteisinimą ofi­ cialiame Bažnyčios tikėjimo išpažinime. Pabaigai Tarsi mintis rutuliotųsi šitaip: abstraktu, platu, neartikuliuota → konkretu, siaura, Reformacijos židinių ikonoklastinės min­ artikuliuojama (tikslingai kritikuoti prade­ ties raidą galėtume skirstyti į tris etapus. dami tik atvaizdai) → abstraktu ir artiku­ Pirmajam atstovautų radikalieji atvaizdų liuota (išsiaiškinus, kuo blogai tiesioginiai kritikai, savo raštuose smerkę atvaizdus ir atvaizdai, tampa aiškiau, kokie ir kodėl ti­ kitą religinę vaizdiniją ir teigę jų šalinimą kėjimo vizualumai dar netinkami). iš bažnyčių. Jų argumentacija paprastai Pagal šią schemą galėtume žvelgti ir į nėra nuosekli, apsiriboja citatomis iš Šven­ LDK ikonoklastinės minties raidą. Rad­ tojo Rašto ir aršia retorika (A. Karlstad­ vilos Juodojo laiškas A. Lippomanui čia tas Vitenberge, L. Hätzeris Šveicarijoje). atstovautų pirmajam etapui, A. Volano Antrojo etapo atvaizdų kritikos tekstuose Stabmeldystės pasmerkimas – antrajam. matyti analitinis mąstymas, siekiama api­ Trečiojo etapo, kai atvaizdų klausimas iš­ brėžti problemą, daugiausia dėmesio tel­ sprendžiamas vietinės Bažnyčios oficialia­ kiama į tiesioginius atvaizdus (M. Buceris, me tikėjimo išpažinime, LDK skirti nega­ U. Zwinglis). Trečiuoju protestantiškosios lėtume. Tačiau išsamesni minėtų klaidžių ikonoklastinės polemikos etapu vadintume faktų tyrimai galėtų atskleisti įdomių LDK problematikos išsprendimą nuoseklioje pasireiškusio ikonoklazmo aspektų.

Iconoclastic Controversy in the Grand Duchy of Lithuania. The Tangled Story of One Work Ūla Ambrasaitė

Summary The article presents some introductory notes on 1615), we can perceive not a conscious iconoclastic research into the iconoclastic controversy in the stance but rather a humanist criticism. Grand Duchy of Lithuania, and suggests reasons for A more conscious attempt to criticise the their relevance. Writings from the early and mid-16th visuality of faith was made by Mikalojus Radvila century which show traces of iconoclastic thought are Juodasis. His long letter to the papal nuncio Aloisio presented. In his poem De vita et gestis Divi Hyacinthi Lippomano (Duae epistolae, 1556) explains his carmen (1525), Mykolas Husovianas introduces the intentions to form a separate Vilnius church, which reader to the growing ‘Lutheran heresy’ in Western would also have iconoclastic traits. Europe, which also had an iconoclastic aspect. In the The article also reviews the historiographically, treatise by Mykolas Lietuvis De moribus Tartarorum, but only separately, described facts about the Lituanorum et Moscorum fragmina X, multipli most important work of iconoclastic polemics of historia referta (written in 1550, and printed in the Grand Duchy of Lithuania, Andrius Volanas’

17 Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio, thought and the importance of religious imagery in the which was printed in 1583. The author highlights a lot Grand Duchy of Lithuania. By connecting the facts to of questions posed by the work, the solutions to which a coherent narrative, the article identifies ‘blank spots’ might allow us to judge the extent of iconoclastic in history, and suggests areas for further research.

Gauta: 2012 09 12 Autorės adresas Priimta publikuoti: 2012 10 18 Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius El. paštas: [email protected]

18 ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)

ANDRIAUS VOLANO POLEMIKOS SU ANTITRINITORIAIS RAŠTAI

Gintarė Petuchovaitė Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros doktorantė

Straipsnyje pristatomi ir aptariami religinės Andriaus Volano (apie 1531–1610) polemikos su anti­ trinitoriais raštai, parašyti antrojoje XVI a. pusėje. Tyrimo šaltiniai – trijose (1566, 1582, 1592 metų) knygose išspausdinti keturi šio autoriaus laiškai: 1565 m. rašytas Mikalojui Pacui, 1589 m. – Jur­ giui Šomanui, 1590 ir 1591 m. – Jonui Licinijui Namislovijui, ir du manifestinio pobūdžio traktatai: 1579 m. sukurtas ir visiems Abiejų Tautų Respublikos antitrinitoriams skirtas veikalas ir 1581 m. at­ sakymas į pirmojo veikalo išprovokuotas Fausto Socino ir Simono Budno knygas. Straipsnyje teigia­ ma, kad šiais poleminiais raštais A. Volanas dekonstravo antitrinitoristinę mokymo sistemą, įrodė radikaliosios Reformacijos krypties antikrikščioniškumą, formulavo evangelikų reformatų trinito­ ristinę ir kristologinę dogmatiką, tvirtino Lietuvos evangelikų reformatų tapatumą šveicariškajai (Antrasis helvetų tikėjimo išpažinimas, 1566) doktrinai, ortodoksijos grynumą ir stabilumą.

...tiesa paprasta ir vienalytė, retorius, vėliau tapęs karališkuoju sekre­ kaip kad tiesi linija irgi būna tik viena, toriumi, reikšmingas viešojo valstybės o kreivių skaičius begalinis1 gyvenimo asmuo. Tačiau politinė veikla Andrius Volanas (Andreas Volanus, An­ buvo tik viena iš jo interesų sričių. Laisvu drzej Wolan, apie 1531–1610 01 062) gerai nuo tarnybos laiku A. Volanas aktyviai rū­ žinomas kaip ilgametis Lietuvos didžiojo pinosi XVI a. žmogaus sąmonei ypač ak­ etmono ir didžiojo kanclerio Mikalojaus tualiais religiniais reikalais. Nors neturėjo Radvilos Rudojo (apie 1515–1584) sek­ jokio specialaus teologinio išsilavinimo, jis tapo viena iš centrinių Reformacijos fi­ 1 veritas autem simplex et unica, ut potè, cum linea gūrų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystė­ recta sit quoq[ue] una, obliquarum autem infinitus nu- merus ([Andrius Volanas] EPISTOLAE ALIQUOT AD je, evangelikų reformatų tradicijos kūrėju, REFELLENDUM DOCTRINAE SAMOSATINIAnae er- nuosekliausiai formulavusiu ideologinį3 rorem, ad astruendam Orthodoxam de Divina Trinitate sententiam, hoc tempore lectu non inutiles. Ab Andreae konfesijos turinį. Volano scriptae. VILNAE, In Officina Coetus Evangelici Vilnensis: Anno, 1592. Impensis, Generosi ac Magnifi- ci Domini, D. Ioannis Schemeti [92 p.], D2r) (vertimo 3 Ideologijos terminas vartojamas pagal Peterio klausimais autorę konsultavo Ramunė Markevičiūtė). Dinzelbacherio įsitikinimo turinio apibrėžtį (P. Dinzel­ 2 Istoriografijoje dominuoja 1530 metų A. Volano bacher, „Mentaliteto istorijos teorijos ir praktikos klau­ gimimo data, čia ji nurodyta pagal naujausius Kęstu­ simu“, Europos mentaliteto istorija: pagrindinių temų čio Daugirdo duomenis (K. Daugirdas, Andreas Vola- apybraižos, sudarė P. Dinzelbacher, vertė A. Gailius, nus und die Reformation im Grossfürstentum Litauen, L. Katkus, L. Malakauskaitė, S. B. Vanglikaitė, R. Za­ Mainz: Verlag Philipp von Zabern, 2008, p. 19). muškevičienė, Vilnius: Aidai, 1998, p. xxii).

19 Bene pusę išlikusių A. Volano veika­ čios pripažintas vienu iš pavojingiausių, lų (bibliografijoje suskaičiuojami net 28 vadinasi, ir paveikiausių autorių: 1596 m. veikalai, išspausdinti 1566–1608 m.)4, pa­ visi jo raštai (opera omnia) įtraukti į tre­ sižyminčių žanrine įvairove, sudaro religi­ čiąjį Romos katalikų bažnyčios parengtą niai poleminiai tekstai, skirti dviem tikybi­ visuotinį „Uždraustų knygų sąrašą“ (Index nių oponentų grupėms – antitrinitoriams5 librorum prohibitorum), kuriuo Reforma­ ir katalikams (iš diskusijos su evangelikais cijos šalininkai naudojosi kaip skaitytinų liuteronais neišsirutuliojo atskiras trakta­ raštų registru. Galima teigti, kad A. Vola­ tas6). Kaip aktyvus ir produktyvus pole­ nas darė įtaką Reformacijos procesams ne mistas A. Volanas Romos katalikų bažny­ tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir Europoje. Jo literatūrinę veiklą amži­ 4 A. Volano bibliografijos: K. Daugirdas, „Schriften ninkas Heidelbergo universiteto teologijos des Andreas Volanus“ (K. Daugirdas, 2008, p. 299–203); profesorius Pranciškus Junijus (Franciscus I. Lukšaitė, „Andriaus Volano veikalų bibliografija“ (A. Volanas, Rinktiniai raštai, sudarė Marcelinas Roč­ Junius, 1545–1602) įvertino kaip Dievo ka ir Indrė Lukšaitė, iš lotynų kalbos vertė M. Ročka, pripažįstamą, tolimų kraštų skaitytojų ger­ E. Ulčinaitė, R. Jurgelėnaitė, iš senosios lenkų kalbos vertė I. Lukšaitė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidy­ biamą, o Lietuvos ir Lenkijos gyventojų kla, 1996, p. 395–411); M. Ročka „Andrius Volanas: gy­ įsisavinamą: Toks tai yra šiuo metu tvir- venimas ir raštai“ (A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996, p. 6–26; M. Ročka, Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių čiausiasis Kristaus karys ir aršiausiasis literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 205–218); Švenčiausiosios Trejybės gynėjas ponas K. Estreicher, „Wolan Andrzej“ (K. Estreicher, Bibli- Andrius Volanas, kurio kruopščiausią ografia Polska, t. 33, Kraków: wydał Stanisław Estrei­ cher, nakładem Polskej Akademii Umiejętności, 1939, darbą šiais permainingais laikais Dievas p. 239–255); M. Baliński „Andrzej Wolan, jego życie uc­ pripažįsta, svetimšaliai aukština, jūsiš- zone i publiczne“ (M. Baliński, Pisma historyczne, t. 3, 7 Warszawa: Nakładem G. Sennewalda Księgarza, przy kiai priima, o heterodoksus jis kankina . ólicy Miodewéj Nr. 481, 1843, p. 1–136); J. łukasze­ Švenčiausios Trejybės gynėju A. Vola­ wicz, Dzieje kościoló wyznanie helweckiego w Litwie, t. 3: Posnań, 1843, p. 274–281); A. Węgerski, Libri nas P. Junijaus vadinamas dėl oponavimo quattuor Slavoniae Reformatae, praefatio instruxit Ja- XVI a. 6–7 dešimtmetyje Lietuvoje pir­ nussius Tazbir, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo 8 Naukowe, 1973, p. 452–453); E. Jarra, „Anrew Wolan miausia tarp evangelikų reformatų pradė­ Sixteen Centry Polish Calvinist Writer and Philosopher of Low“ (Studies in Polish Comparative Low, London, 7 Talis etiam est hoc tempore fortissimus ille Christi 1945, p. 132–136). miles & S. Trinitatis propugnator acerrimus D. Andre- 5 Radikaliosios Reformacijos krypčiai ir jos atsto­ as Volanus, cuius officia in tanta rerum perturbatione vams įvardyti pasirinkti istoriografiniai antitrinitarizmo diligentissima Deus probat, exteri celebrant, vestri ir antitrinitorių terminai kaip patys neutraliausi, taik­ percipiunt, dolent ετεροδοξοι), in: [Pranciškus Junijus] liausiai apibendrinantys visas sąjūdžio formas, kurių DEFENSIO CATHOLICAE DOCTRINAE DE S. TRINI- vienintelis bendras pagrindas – Švč. Trejybės dogmos TATE PERSONARUM IN UNITATE ESSENTIAE DEI, neigimas. adversus Samosatenicos errores specie inanis philo- 6 A. Volano pozicija, priešinga evangelikų liutero­ sophiae in Polonia exundantes, & libello comprehen- nų nuomonei dėl Eucharistijos sakramento, užfiksuota sos, Cuius haec inscriptio: Praecipuarum enumeratio 1585 m. Kristupo Radvilos Perkūno (1547–1603) su­ causarum, cur Christiani in multis religionis doctrinis rengtame Vilniaus kolokviumo protokole (Colloquium mobiles sint & varii, in Trinitatis tamen retinendo do- habitum Vilnae die 14 Iunii, anno 1585, super articu- gmate sint constantissimi. Opera FRANCISCI IUNII lo de Caena Domini = Religinis kolokviumas Vilniuje BITURIGIS. HEIDELBERGAE, MDXCII [1592] (cit. (1585 06 14) dėl straipsnio apie Viešpaties Vakarienę, iš: K. Daugirdas, 2008, p. 167). sudarė J. Gelumbeckaitė ir S. Narbutas, Vilnius: Lietu­ 8 Savarankiškos Lietuvos Evangelikų reformatų vių literatūros ir tautosakos institutas, 2006). bažnyčios kūrimosi pradžią liudijo jau nuo 1557 m.

20 jusiam ryškėti, daugelį antitrinitorių ir ana­ dieviškumo (jo tarpininkavimo, garbini­ baptistų grupių sujungusiam radikaliosios mo) klausimus, kurių pagrindinis šaltinis Reformacijos judėjimui9, kurį ankstyvųjų ir didžiausias ginčų objektas buvo Jono krikščionybės laikų pavyzdžiu Reforma­ Evangelija. cijos periodu atgaivino Migelis Servetas Radikalioji, nuo scholastinės teologijos (Miguel Serveto, 1509/1511–1553), o Lie­ išsivadavusi mintis iš pradžių sklido tarp tuvoje – Petras Gonezijus (Piotr z Gonią­ dialogui religiniais klausimais nusiteiku­ dza, apie 1530–1573). sio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Radikalios, teologiniu racionalizmu kanclerio ir Vilniaus vaivados kunigaikščio grįstos idėjos prieštaravo pamatinei krikš­ Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) čionybės dogmai – Švč. Trejybės sampra­ globojamų protestantizmo šalininkų jo val­ tai. Radikaliųjų pažiūrų evangelikai nie­ dose. Tačiau A. Volanas tokios heterodok­ kada neturėjo baigtinės bendruomeninės, siškos situacijos netoleravo, po M. Radvi­ visą judėjimą vienijančios ir ideologiją los Juodojo mirties (1565 05 28) evangeli­ apibendrinančios doktrinos. Ši neviena­ kų bažnyčios doktrininę kryptį suko švei­ lytė mąstymo kryptis pasižymėjo gana cariškosios (helvetų) ortodoksijos linkme. intensyvia pažiūrų kaita, formuotos triteiz­ Vystyta viena iš didžiausių ir aršiausių Lie­ mo, diteizmo ir unitarizmo teorijos idėjos tuvoje – trinitoristinė – polemika. (galiausiai prieita iki nonadorantizmo10). Ši religinė A. Volano polemika su an­ titrinitoriais Lietuvos mokslininkų nėra Trinitaristinėje polemikoje antitrinitoriai pakankamai tirta, dažnai apsiribota keliais kvestionavo Kristaus amžinumo, jo gi­ enciklopediniais apžvalginiuose straips­ mimo prieš amžius iš Tėvo (įtraukiant ir niuose kartojamais sakiniais11. Šio straips­ gimimo iš Marijos temą) ir Dievo Sūnaus nio tikslas – pristatyti ir aptarti polemikai

Vilniuje pradėti rengti Evangelikų reformatų bažnyčios su antitrinitoriais skirtus A. Volano raštus: (Unitas Lithuaniae) sinodai – kunigų (ministrų) ir pa­ sauliečių susirinkimai. 9 1563–1565 m. antitrinitorių bendruomenė tiek Lie­ 11 Religinė A. Volano polemika trumpai prista­ tuvoje, tiek Lenkijoje atsiskyrė nuo tradicinės Švč. Tre­ tyta 1996 m., išleidus A. Volano Rinktinius raštus jybės dogmos besilaikančios, savo ortodoksinio pavidalo (A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996), kuriuose pateik­ tebeieškančios Evangelikų reformatų bažnyčios – orga­ tas vieno trinitoristinės tematikos laiško (Mikalojui nizavo atskirus sinodus. Pirmasis generalinis antitrinito­ Pacui) vertimas. Veikalus, nusakydamas tekstų turi­ rių sinodas vyko 1565 m. Bžezinose. nį, yra pristatęs M. Ročka įvadiniame Rinktinių raštų 10 Nonadorantizmas – iš unitarizmo kilusi mąstymo straipsnyje (M. Ročka, „Andrius Volanas. Gyvenimas kryptis, kurios atstovai Kristų laikė tik žmogumi, jo kul­ ir raštai“, A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996, p. 8, tą vadino stabmeldyste (patys išpažinėjai kitų religinių 12, 19–20.), A. Volano ir J. Licinijaus Namislovijaus grupių vadinti judaizantais, žyduojančiaisiais). Idėjinis susirašinėjimas paminėtas Ingės Lukšaitės studijose nonadorantizmo vadovas – Simonas Budnas, aktyviai (I. Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš- bendravęs su Transilvanijos grupe, ypač su graikų emi­ tystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis – grantu Jokūbu Paleologu (Giacomo Palaiologo, Jacob XVII a. pirmas dešimtmetis, Vilnius: Baltos lankos, Palaiologos, Paleolog z Korfu, apie 1520–1585), ku­ 1999, 488–489; I. Lukšaitė, Radikalioji Reformacijos riam darė įtaką Pranciškus Davidis (Franciscus Dávidis, kryptis Lietuvoje, Vilnius: Mokslas, 1980). Vertinga 1510–1579). Lietuvos unitorių bendruomenė „išsivalė“ pastarųjų metų studija su išsamiausia, naujausiais fak­ išvarydama nonadorantistus: 1582 m. (antrą kartą 1584 tais paremta A. Volano biografija yra Kęstučio Daugirdo m.) ekskomunikuotas S. Budnas, 1599 m. Naugarduko disertacijos pagrindu parengta monografija (K. Daugir­ sinode – likę negarbinantieji. das, 2008).

21 trijose knygose išspausdintus keturis laiš­ įžanga ir epigrama 1566 m. buvo išleistas kus ir du veikalus, kurių chronologinės Karaliaučiuje, Jono Daubmano (Johannes ribos apima 26-erių jo gyvenimo metų lai­ Daubmann, ?–1573) oficinoje, spausdinu­ kotarpį, intensyviausią prieštaringų Švč. sioje evangelikų veikalus. Knyga dedikuo­ Trejybės interpretacijų periodą. ta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Visų pirma tai 1565 m. parašytas vie­ maršalkai bei Žemaičių seniūnui Jonui šas teologinio pobūdžio Laiškas garbin- Chodkevičiui (1537–1579), tuo metu rė­ giausiajam ponui Mikalojui Pacui, Kije- musiam evangelizmą, o 1572 m. perėju­ vo vyskupui, Andriaus Volano parašytas, siam į katalikybę14. nagrinėjantis šiuo metu vykstantį ginčą 1582 m. Špejeryje spaustuvininko Ber­ dėl Švč. Trejybės ir teigiantis, kad Tėvas, nardo Albino (?–1600?) išleistas antiere­ Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienos, tos tiškas autoriaus pozicijas rodantis plataus pačios prigimties, arba viena esybė, tiks- masto manifestas Andriaus Volano atsi- liau sakant – idant dievų gausybės būtų šaukimas į visus Lenkijos Karalystės ir išvengta – vienas Dievas12 kartu su Kijevo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sa- katalikų vyskupo, propagavusio reforma­ mosatenitų, arba ebionitų, doktrinos išpa- toriškas idėjas, Mikalojaus Paco (Nicolaus žinėjus15 ir to paties autoriaus atsakymas Pac, apie 1527–1585) atsakymu Tikra- į naujuosius ebionitų priekaištus dėl at- sis tikėjimo išpažinimas (Orthodoxa fidei sišaukimo16 dedikuotas Jonui Ostrorogui, confessio)13 bei su Jurgio Veigelio (Georg 14 Weigel, Georgius Wygelius, 1529–1579) G. Kirkienė, „Dėl Chodkevičių konfesinių orien­ tacijų“, Lietuvos katalikų mokslų akademijos metraštis, t. 12, 1998, p. 341–347. 12 [Andrius Volanas] Epistola ad Reverendissi- 15 A. Volanas, akcentuodamas ryšį su judėjų erezija, mum Dominum Nicolaum Pacium Episcopum Kiio- unitarizmo atstovus vadino ebionitais, antitrinitoriams viensem ab Andrea Volano scripta, explicans contro- taikė samosatenitų įvardijimą pagal III a. gyvenusį versiam his temporibus de S[ancta] Trinitate motam, Antiochijos vyskupą Paulių Samosatenitą, nušalintą ostendensq[ue] Patrem, Filium et Spiritum sanctum ut nuo pareigų dėl monarchianizmo idėjų: Žinoma, kad unius eiusdemq[ue] naturae sive essentiae, sic recte pirmasis Ebionas šį Švenčiausiosios Bažnyčios mokslą unum Deum dici, ad evitandam pluralitatem Deorum, pradėjo statyti į pavojų, po to Paulius Samosatenitas, in: [Mikalojus Pacas] ORTHODOXA FIDEI CONFES- Antiochijos vyskupas, prislopintą Ebiono ereziją prikėlė SIO DE UNA EADEMQUE DEI PATRIS, FILII, ET SPI- iš požemių, taigi kiekvienas, iš jūsiškių, mane puldamas, RITUS SANCTI DIVINITATE, AC TRIBUS PERSONIS, šiuo vardu Ebioną išliaupsina iki dangaus (Nam quod tam e Scriptura Sacra, quam vetustissimis Ecclesiae prior Ebion hanc SanctaeEcclesiae doctrinam in du- doctoribus summatim collecta, Regiomonti Borussiae: bium revocare coeperit, ac deinde Paulus Samasatenus In officina Iohannis Daubmanni, 1566, V–aʒ. Iki šių die­ Episcopus Antiochenus, haeresim Ebionis sopitam ex nų yra išlikęs vienintelis žinomas šio lotyniško A. Vola­ inferis excitaveris, adeò notum est, ut quidam etiam ex no ir M. Paco veikalo egzempliorius, saugomas Lietu­ vestris me oppugnans, Ebionem hoc nomine laudibus in vos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Retų caelum extulerit) ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, spaudinių skyriuje (L–16 / 1–29). A. Volano laiškas 1592, p. C4v–D1r). perspausdintas su Rasos Jurgelėnaitės vertimu į lietuvių 16 PARAENESIS ANDREAE VOLANI, AD OM- kalbą: A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996, p. 312–343. NES IN REGNO POLONIAE MAGNOQUE DUCATU 13 [Mikalojus Pacas] ORTHODOXA FIDEI CON- LITVANIAE, Samosatenianae vel Ebioniticae doctrinae FESSIO DE UNA EADEMQUE DEI PATRIS, FILII, professores: Eiusdemq[ue] ad nova Ebionitarum contra ET SPIRITUS SANCTI DIVINITATE, AC TRIBUS Paraenesin obiecta, Responsio. Nunc primum in lucem PERSONIS, tam e Scriptura Sacra, quam vetustissimis edita: cum Indice. SPIRAE apud Bernardum Albinum, Ecclesiae doctoribus summatim collecta, p. Cz–V, 1566 ANNO M. D. LXXXII. [1582] [[12] 212 [9] p.]. Naudota­ [190 p.]. si Nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje saugomo mikro­

22 sudarytas iš dviejų dalių – atskirų (1579 ir išsigelbėjimo Viešpatyje Jėzuje19) ir dvie­ 1581 metų) veikalų17. Gale pateikti klai­ jų, antitrinitorių mokyklos Yvijoje (Vijoje) dingai antitrinitorių interpretuojamų Šven­ rektoriui Jonui Licinijui Namislovijui (Jan tojo Rašto vietų ir įsimintinų teiginių są­ Licinius Namysłowski, apie 1550–prieš rašai: Elenchus locorum sacrae scripturae 1636) adresuotų, 1590 m. vasario 1 d. ad Ebionitis depravatorum (p. 204–205) ir (Andriaus Volano laiškas Jonui Licinijui, Index rerum memorabilium in hoc scripto kuriame pareiškiama ortodoksinė nuomo- And. Vol. (p. 206–212). nė apie Jėzų Kristų, gyvojo Dievo Sūnų, Žemaičių didikui Jonui Šemetai dedi­ prieštaraujant ebionitų klaidoms, parašy- kuotas ir jo lėšomis XVI a. Vilniuje vei­ tas ramiai ir santūriai20) bei 1591 m. ba­ kusioje institucinėje evangelikų reforma­ landžio 27 d. (Andriaus Volano atsakymas tų bendrijos spaustuvėje (officina coetus į Jono Licinijaus laišką, kuriame [pastara- Evangelici Vilnensis) 1592 m. išleistas sis], gindamas samosatenitiškąjį paklydi- veikalas Keletas laiškų, skirtų sugriauti mą, neigia Jėzų Kristų esant tikru Dievu ir samosatenitų doktrinos klaidingumui ir tik žmogumi pripažįsta21) traktatų. sutvirtinti tikrajai nuomonei apie dievišką Visi minėtieji A. Volano teologinio tu­ Trejybę18 sudarytas iš trijų poleminių laiš­ rinio literatūros veikalai konfesionalizaci­ kų: 1589 m. spalio 15 d. rašyto bičiuliui jos22 metu buvo religinio identiteto raiškos Jurgiui Šomanui (Georg Schoman, 1530– forma, „teisingo“ tikėjimo kriterijumi ir 1591) (Ponui Jurgiui Šomanui, Chmelniko priemone atsiriboti nuo kitų išpažinimų, bažnyčios tarnautojui. Iš širdies tau linkiu bendrijų ir Bažnyčių. filmo (Mf 72640) kopija. Išlikę egzemplioriai saugomi Hercogo Augusto bibliotekoje Volfenbiutelyje, Jogailos 19 D. GEORGIO SCHOMANO, ECCLESIAE CHMIEL­ universiteto bibliotekoje Krokuvoje (defektuotas), Len­ NICENSIS MINISTRO. Salutem in Domino Iesu ex ani- kijos mokslų akademijos bibliotekoje Gdanske, Lenki­ mo precor (p. A4r–C1v). jos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje, Len-­ 20 EPISTOLA ANDREA VOLANI AD IOANNEM LI- kijos nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje, taip pat CINIUM, IN qua, Orthodoxa sentencia de Jesu Christo Lenkijos nacionalinio muziejaus Čartoriskių bibliote­ viventis Dei Filio, contra errores Ebionitarum asseritur, koje, Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje, Osolinskių modeste et sadato animo scripta (p. C2r–F4v). nacionalinio instituto bibliotekoje Vroclave, Torūnės 21 AD EPISTOLAM IOANNIS LICINII, QUA SA- universiteto bibliotekoje, Vroclavo universiteto biblio­ MOSATENICUM defendens errorem, Christum Iesum tekoje (XV–XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas, verum Deum esse negat, solumq[ue] hominem agnoscit sudarė Daiva ir Sigitas Narbutai, Vilnius: Lietuvių lite­ (p. G1r–M2v). ratūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 204). 22 Konfesionalizacijos (vok. Konfessionalisierung) 17 [Andrius Volanas] PARAENESIS ANDREAE sąvoką 1980–1981 m. pradėjo vartoti Wolfgangas Rein­ VOLANI, AD OMNES IN REGNO POLONIAE, MA- hardas ir Heinzas Schillingas, pirmasis – Katalikų, o GNOQUE DUCATU Lituaniae, Samosatenianae vel antrasis – Evangelikų bažnyčios problematikos tyri­ Ebionitae Doctrinae professores (1–35 p.); EIUSDEM muose, siekdami nusakyti krikščionybės šakų teologi­ AD NOVA EBIONITARUM CONTRA PARAENEsin nių doktrinų santykį ir poveikį politinei, socialinei bei obiecta responsio (37–203 p.). kultūrinei sričiai. Konfesinė tapatybė tapo svarbiausia 18 [Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592. Nau­ XVI a. asmens identiteto dalimi, konfesionalizacija lai­ dotasi Nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje saugomo kytina tapatybių kūrimo ir paplitimo visuomenėje procesu mikrofilmo (Mf 4402) kopija. Išlikęs egzempliorius (V. Vaivada, „Kultūrinė atmintis konfesionalizacijos pro­ saugomas Osolinskių nacionalinio instituto biblioteko­ cesų kontekstuose Žemaitijoje XVI a. II pusėje, 1579 m. je (XV–XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas, 2002, vyskupijos vizitacijos pavyzdys“, Acta humanitarica p. 199). universitatis Saulensis, t. 9, 2009, p. 306–313).

23 Toliau šiame straipsnyje paeiliui dės­ trasis helvetų tikėjimo išpažinimas (Con- tomos A. Volano veikalų parašymo aplin­ fessio helvetica posterior), tačiau tai jau kybės, pagrindinės idėjos, jų aktualumas buvo prasilenkiantys reiškiniai. A. Volano literatūrinės religinės polemikos istorijoje, tekstas galėjo turėti netiesioginį ryšį su svarba, formuojantis konfesiniams evan­ ikiortodoksiniam laikotarpiui priklausan­ gelikų reformatų tikybos pagrindams. čiu Pirmuoju helvetų tikėjimo išpažinimu (Confessio Helvetica prior), parašytu Ulri­ Laiškas garbingiausiajam ponui cho Cvinglio (Ulrich Zwingli, 1484–1531) Mikalojui Pacui, 1566 mokinio Hainricho Bulingerio (Heinrich Bullinger, 1504–1575) 1536 m. Ciuriche. A. Volano 1565 m. balandžio 1 d. para­ Reikėtų pažymėti, kad iki A. Volano tikėji­ šytas ir 1566 m. išspausdintas teologinio mo išpažinimo Lietuvos evangelikų refor­ pobūdžio laiškas Mikalojui Pacui buvo matų bažnyčia neturėjo jokio nei oficialaus pirmasis autoriaus pasirodymas viešojoje Švč. Trejybės sampratą nusakančio doku­ erdvėje, aiškiai išreiškęs vis dar besifor­ mento (1559 m. Vilniaus tikėjimo išpaži­ muojančios Lietuvos evangelikų reformatų nime23) į trinitoristinę polemiką nesivelta, bažnyčios poziciją trinitoristinėje polemi­ Šveicarijos ideologų idėjos neišplėtotos), koje, davęs atkirtį jau maždaug dešimtmetį nei panašaus pobūdžio apibendrinamojo gyvavusiam antitrinitorių bei anabaptistų individualaus rašto. Evangelikai liuteronai, judėjimui pačiame Mažosios reformatų be Augsburgo tikėjimo išpažinimo, taip pat bažnyčios (ecclesia reformata minor) at­ neturėjo platesnio aiškinimo. M. Pacas pa­ skilimo nuo Didžiosios – evangelikų re­ brėžė šį Lietuvoje pribrendusį poreikį: su- formatų – bažnyčios (ecclesia reformata pratau, kad mano pareiga yra, naudojantis maior) įkarštyje. A. Volano laišku išsakytą kukliai iš Dievo gauta dovana, sutvirtinti evangelikų reformatų poziciją stiprino kar­ klibančią tiesą ir šventųjų Tėvų pavyzdžiu tu išspausdintas Augsburgo tikėjimo išpa­ Bažnyčiai pagelbėti, bet ne todėl, kad tam žinimui (Confessio Augustana, 1530) pa­ tikra mano [tiesos] apsauga yra pakanka- lankaus M. Paco atsakymas Tikrasis tikėji- mai tvirta, bet kad tokia [geriau] nei visiš- mo išpažinimas apie vieną ir tą patį Dievo kai jokios24. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios die- A. Volanas, rašydamas savo religinės viškumą bei Trejybę, sudarytas iš trumpai polemikos veikalą, orientavosi į Vakarų išdėstytų Šventojo Rašto ir ankstyvosios Europos evangelikų dogmatiką, konfe­ Bažnyčios mokytojų [teiginių] (Orthodoxa fidei confessio de una eademque Dei Patris, 23 Wyznanie wiary Zboru Wileńskiego z księdzem Simonem z Proszowic superintententem i ze wszemi mi- Filii, et Spiritus Sancti divinitate, ac tribus nistry wespołek przyjęte i pochwalone, Brześć, 1559. personis, tam e scriptura sacra, quam ve- 24 muneris mei esse duxi pro mediocritate accepti a’ Deo doni, laboranti succurrere veritati, & sanctoru[m] tustissmis Ecclesiae doctoribus summatim illoru[m] patrum exemplo pro viribus Ecclesiae opem collecta, 1566). Sutapo, kad tais pačiais ƒerre, non quidem ut illa qualicunq[ue] hoc praesidio veikalo išspausdinimo metais Šveicarijoje meo satis ƒirmiter deƒensa, verum ut ne omnino deser- ta esset ([Mikalojus Pacas] Orthodoxa fidei confessio, pasirodė ir ortodoksiją stabilizuojantis An- 1566, p. C z).

24 sijas įvardydamas nuo šalių pavadinimų nis monarchianizmas) idėjų gaivintojų ir kilusiais terminais – Ecclesiae Saxonicae skleidėjų, būsimas Lietuvos evangelikų re­ et Helveticae25, jas išskirdamas kaip visų formatų ideologas rėmėsi P. Melanchtono popiežiaus šalininkų suklydimų atsikra- veikalu Bendrieji teologijos principai (Loci čiusias, vien tikrąjį tikėjimą ir neiškreiptą communes rerum theologicarum, pirmasis Dievo žodį godojančias26. Saksonijos, t. y. leidimas 1521) bei J. Kalvino Krikščionių Vokietijos, bažnyčios pagrindiniu vadovu tikėjimo nuostatais (Institutio Christianae A. Volanas laikė Pilypą Melanchtoną (Phi­ religionis, pirmasis leidimas 1536)30. Toks lipp Melanchthon, 1497–1560), jį vadinda­ rėmimasis skirtingų konfesijų (evangelikų mas teologijos ir visų humanistinių menų liuteronų ir evangelikų reformatų) atstovų nepaprasta puošmena ir ramsčiu, o Helve­ raštais rodė bendrą evangelikų požiūrį į cijos, t. y. Šveicarijos – Joną Kalviną (Jean Švč. Trejybės dogmą. Sutarimą patvirtina Cauvin, Johannes Calvinus, 1509–1564), ir antraštiniame knygos lape įrašytas evan­ neprilygstamą puikiausią teologą. Dėsty­ gelikų liuteronų teologo Jurgio Veigelio, damas Švč. Trejybės sampratą ir gindamas kurį paskyrė liuteronų bažnyčios vyres­ ją nuo Arijaus27 (adopcionistinis monar­ nybė, rekomendacinio pobūdžio vertini­ chianizmas28) ir Sabelijaus29 (modalisti­ mas (iudicium): noriai šį rašinį peržiūrė- jau, kruopščiai perskaičiau ir radau, kad jis atitinka tikrąjį mokymą bei krikščionių 25 A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996, p. 314. 26 Ibid., p. 330. tikėjimą, todėl jam ypač pritariu ir noriu, 27 Aleksandrijos vyskupas Arijus (250–336) Švč. kad jis būtų skelbiamas ir taptų daugeliui Trejybės dogmoje, vadovaudamasis proto kriterijais, bandė nustatyti hierarchiją teigdamas, kad Tėvas yra prieinamas31. amžinas, pats būties principas, Sūnus yra žemesnis už Tradicinės Švč. Trejybės dogmos apo­ Tėvą, nes Dievo sukurtas laike (pagimdytas) ir kartu Jo veikimo įrankis kuriant pasaulį, o Šventoji Dvasia logija buvo aktuali pirmiausia dėl pirmaja­ sukurta. Arijus skelbė, kad Kristus buvo homoiousios – me antitrinitarizmo etape keliamų destruk­ „panašus esme“ (iš gr. k. hómoios („panašus“) + ūsía 32 („esme“)), o ne homoousios – „tapatus esme“ (homós tyvių triteizmo idėjų. J. Veigelio įžangoje („tas pats“) + ūsía („esmė“)). 28 Monarchianizmo sąvoka aptinkama Tertuliano raštuose, vartojama stengiantis suderinti Dievo vie­ 30 A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996, p. 385–386. natinumą su Švč. Trejybės supratimu, teigiant, kad 31 Iudicium d. Georgii Weigelii theologi de hoc Tėvas – vienintelis bei nedalus visa ko pradas, ištaka). scripto: Libenter hoc scriptum vidi, studiose perlegi, II a. pabaigoje kilo dvi Kristaus dieviškumą interpre­ orthodoxum et fidei Christianae αναλογον depraehen- tuojančios monarchianistinės kryptys: adopcionizmas ir di, quare maiorem in modum probo, et publicari opto, modalizmas. ut pluribus communicari possit, [Mikalojus Pacas] 29 Sabelijus – vienas iš modalistinės monarchianiz­ Orthodoxa fidei confessio, 1566. J. Veigelio vertinimą į mo krypties atstovų, savo idėjas pradėjęs skelbti Romoje lietuvių kalbą vertė D. Narbutienė (D. Narbutienė, Lietu- apie 215 m. Sabelijus teigė, kad Dievas reiškiasi trimis vos Didžiosios Kunigaikštijos lotyniškoji knyga XV–XVI a., būdais (modus), ant kryžiaus Sūnaus modusu kentėjo Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Dievas Tėvas (pater passus est), modalistus Tertulia­ 2004, p. 91). nas pašaipiai vadino patripasianais. Prieš tokias idėjas 32 Triteizmas visų pirma reiškė Erazmo Roterda­ – sabelianizmą (patripasianizmą) kovota 325 m. Nikė­ miečio (Erasmus Desiderius Roterodamus, 1469–1536) jos visuotiniame bažnyčios susirinkime (H. Vorgrimler, inspiruotą kovą su scholastine katalikų bažnyčios ter­ Naujasis teologijos žodynas, Kaunas: Katalikų interneto minologija, sola scriptura principo suabsoliutinimą ir tarnyba, 2003, p. 362–363; A. Francenas, Trumpa Baž- kraštutinį biblicizmą. Italas Valentinas Džentilė, kurio nyčios istorija, Marijampolė: Ardor, 2004, p. 66). idėjos paplito Lietuvoje ir Lenkijoje, abejojo Dievo

25 taip mąstantieji vadinami trideistais (Tri- savavališkus tikėjimo tiesų sprendimus, to­ deistis33). Omenyje turimos konkrečios dėl remdamasis tiek Šventuoju Raštu, tiek greičiausiai P. Gonezijaus, evangelikus senaisiais (Tertulianas, Aurelijus Augustinas kaltinusio sabelianizmu, ir Jono Jurgio (354–430), Justinas (105–apie 165), Irenie­ Biandratos (Giovanni Giorgio Biandrata, jus, Jeronimas (apie 340–420), Jonas Auk­ 1516–1588) sekėjo Grigaliaus Pauliaus saburnis (Chrizostomas, 344/347–407), iš Bžezinų (Grzegorz Paweł z Brzezin, Gregorijus Nazianzietis (330–389/390)) apie 1525–1591) pažiūros. Pagal aktualią bei naujaisiais (P. Melanchtonas, J. Kalvi­ trinitologinę problematiką skiriamos dvi nas) autoriais, ragino pasitikėti jų autorite­ A. Volano laiško dalys. Pirmajame skyriu­ tu, pritarti bendrai ortodoksinei nuomonei je De personarum distinctione bandoma apie Švč. Trejybę. nurodyti Švč. Trejybės asmenų skirtumą – 1566 m. Tikrajame tikėjimo išpažinime patvirtinami J. Kalvino ir P. Melanchtono apibrėžtas reformuotosios bažnyčios – tiek teiginiai, paneigiamas neva modalistinis jų liuteroniškosios, tiek reformatoriškosios pobūdis (kad skirtumas nėra atidalijimas). krypties – konservatyvus požiūris į Švč. O antrajame skyriuje De trium unitate Trejybės dogmą, ekumeninių Nikėjos, seu coniunctione, remiantis daugiausia Konstantinopolio, Chalkedono, Efeso su­ II–III amžių sandūroje Vakaruose prieš sirinkimų nutarimus36 laikant išpažinėjų sabelianizmą (patripasianizmą) kovojusio tapatybės dalimi, o jų pažeidimą – krite­ Tertuliano mokymu (daugiausia remtasi rijumi atpažinti Bažnyčiai nepriklausan­ trinitologiniu veikalu Adversus Praxe- čiuosius. Bažnyčių poziciją apibendrinan­ an34), pagrindžiama dieviškų asmenų vie­ tis akcentas ryškesnis M. Paco veikale, kur novė (viena esybė, iš trijų [asmenų] susi- net parengta triadinė tikėjimo išpažinimo dedanti35). formulė37, galėjusi būti visai evangelikų Erezijų priežastimis A. Volanas manė bažnyčiai privalomo tikėjimo išpažinimo esant teologijos paslapčių neišmanymą ir projektu. Tekstas vadinamas visuotinės sampratos sąvokomis trinitas, essentia, hypostasis kaip Bažnyčios išpažinimu (Catholicae Eccle- nesančiomis Biblijoje. Grigalius Paulius iš Bžezinų su­ siae fides), pabrėžiant, kad prieštaraujama formulavo tikėjimo išpažinimą apie dieviškųjų asmenų atskirumą: Tres sunt unius naturae seu deitatis et isti visiems visų laikų eretikams (contra om- tres numquam sunt unus, sed semper tres (Der Brief- nes omnium temporum haereticos)38 – toks wechsel der Schweitzer mit den Polen, von Theodor Wotschke, Leipzig: M. Heinsius, 1908, p. 198 (nr. 297)). motyvas šio tipo raštijoje Lietuvos Di­ Triteistinė problematika svarstyta ir Petro Gonezijaus džiojoje Kunigaikštystėje pasirodė pir­ 1570 m. Vengruve išspausdintame veikale O Trzech to mą kartą, buvo tęsiamas kituose A. Vola­ iest o Bogu, o Synu iego, y o Duchu Św. przeciwko Tróy- cy Sabelliańskiey, – jame tvirtinama, kad dogma apie no trinitoristinės polemikos veikaluose. vieną Dievą trijuose asmenyse (o jednym Bogu trojakim M. Pacas savo tikėjimo išpažinime pagal w personach albo w przezwiskach a jednakim w istnoś- ci) yra sabelianistinis paklydimas. Tačiau triteizmo sis­ Švč. Trejybės dogmos supratimo kriteri­ tema dėl labai greitai išryškėjusių subordinacinių abejo­ nių ilgai nesilaikė, peraugo į diteizmą, unitarizmą. 33 [Mikalojus Pacas] Orthodoxa fidei confessio, 36 [Mikalojus Pacas] Orthodoxa fidei confessio, 1566, p. B ʒ. 1566, p. L ʒ. 34 K. Daugirdas, 2008, p. 294. 37 Ibid., p. S ʒ–T. 35 A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996, p. 338. 38 Ibid., p. S ʒ.

26 jų pateikė labai aiškią tikrojo ir netikrojo Socinų. Unitarizmo propaguotojai nepails­ tikėjimo opoziciją: evangelikų bažny­ tamai ieškojo „tikrojo“ tikėjimo ir „teisin­ čia įvardijama kaip visuotinė, apaštalinė go“ Bažnyčios reformos būdo. (Catholica39 et Apostolica Ecclesia)40, tikra, teisinga (orthodoxa) švenčiausioji Andriaus Volano atsišaukimas, 1582 dangiška doktrina (sacrosancta coelestis 1578 m. apsilankęs Loske ir susidūręs su doctrina)41, Kristaus karalystė (regnum unitarizmo idėjomis, aktyviai skleidžiamo­ Christi)42, o antitrinitoriai sieti su nauja mis žodžiu ir raštu, pasinaudojęs vidiniais klasta (strategema nova), pasaulyje įsikū­ jų bendruomenės narių nesutarimais, A. Vo­ rusiu Velniu (Diabolus), stabų garbinimu lanas, evangelikų reformatų bendruome­ (cultus Idolorum). nės telkėjas, parašė antiunitaristinį mani­ Po pirmojo A. Volano veikalo pasiro­ festą Andriaus Volano atsišaukimas į visus dymo trinitoristinė polemika dar labiau Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios įsiplieskė. Nors Lietuvos Evangelikų re­ Kunigaikštystės samosatenitų, arba ebio- formatų bažnyčia 1570 m. išreiškė tapatu­ nitų, doktrinos išpažinėjus, skirtą visiems mą šveicariškajai ortodoksijai ir nusistatė Abiejų Tautų Respublikos antitrinitoriams, konfesinį identitetą (Sandomire patvirtin­ ragindamas priimti „teisingąjį“ Antrąjį hel- tas į lenkų kalbą išverstas Antrasis helvetų vetų tikėjimo išpažinimą. Į viešą A. Volano 43 tikėjimo išpažinimas) , tačiau naujų iššū­ kreipimąsi atsakė didžiausi idėjiniai priešai kių kėlė unitarizmo formą įgavusių radika­ ir vieni iš pagrindinių knygos adresatų – liųjų idėjų sistema (nors ir netapusi priva­ Simonas Budnas (Szymon Budny, 1530– loma dogma silpnai organizuotai antitrini­ 1593) šiandien nebeišlikusiu raštu ir Faus­ torių bendruomenei), Lietuvos Didžiojoje tas Socinas veikalu Ad Volani Paraenesin Kunigaikštystėje bei Lenkijos Karalystėje responsio. A. Volanas pasinaudojo oponen­ formuota Lelijaus (Lelio Sozzini, Lelius tų idėjų prieštaringumais, 1581 m. parašė Socyn, 1525–1562) ir jo sūnėno Fausto Atsakymą į naujuosius ebionitų priekaištus (Fausto Sozzini, Faust Socyn, 1539–1604) dėl atsišaukimo. Pastaruosius abu veikalus A. Volanas išleido viena knyga kaip pla­ 39 Įvardijimas katalikiškas XVI a. raštijoje nebu­ taus masto antieretišką, iš esmės antisoci­ vo nuoroda tik į Romos bažnyčios konfesiją, terminą remdamiesi graikiško žodžio katholikos („visuotinis“) nišką manifestą, ryškinantį vidines unita­ reikšme, gana plačiai sau taikė ir evangelikai. Katalikų rizmo kontroversijas bei dekonstruojantį bažnyčios vardo tapatinimas su Romos tikėjimo išpa­ žinėjais labiau išplito kontrreformacijos metais jėzui­ visą jų religinę sistemą kaip antikrikščio­ tų raštijoje (D. Pociūtė, „Tušti titulai ir tikrieji vardai: nišką. Bandydamas malšinti tarp antitri­ LDK protestantų į(si)vardijimas senojoje raštijoje“, Li- teratūra 48 (7), 2006, p. 28). nitorių kilusį sąmyšį, F. Socinas tęsė lite­ 40 [Mikalojus Pacas] Orthodoxa fidei confessio, ratūrinę polemiką, savo kontrargumentus 1566, p. I x. dėstydamas veikale Responsio ad ea quae 41 Ibid., 1566, p. C z. 42 Ibid., 1566, p. S ʒ. omnia quae Volanus superiori responsioni 43 Konfesja Sandomierska, transkrypcja i komen­ objecit (1583). F. Socinas, remiant Žemai­ tarz językowy Krystina Długosz-Kutczabowa, Warsza­ wa: Semper, 1995, p. 40–44. čių seniūnui Jonui Kiškai (1547–1592),

27 abu savo atsakymus A. Volanui išleido boliškai juos eliminuodamas: aš jums pra- 1588 m. Krokuvoje pavadinimu De Jesu našauju, kad atmetę visus Apaštalų raštus, Christi filii Dei Natura44. pagaliau paneigę Kristų, jūs po mažu nu- A. Volanas knygos dedikacijoje J. Os­ sirisite į judaizmą ar mahometizmą48. To­ trorogui nurodė savo veikalo sukūrimo dėl šiuo raštu siūlė dvi išeitis – arba likti motyvus: Taigi, grįždamas prie senųjų pasmerktiems, arba priimti apaštališkosios klastų, jis [Šėtonas – aut.] prikelia naują tradicijos, pirminio mokymo tęstinumo Ebioną arba Samosatenitą Serveto ispano besilaikančių evangelikų reformatų tikybą 45 asmenyje . Evangelikų reformatai sieti (galvoje turimas Antrasis helvetų tikėjimo su tikruoju Kristaus tikėjimu (vera Fi- išpažinimas): O kad šiuo savo dievobai- des Christi), Kristaus karalyste (regnum mingu darbu vardan jūsų pasiekčiau tiek, Christi), tikrąja Dievo bažnyčia (vera kad jūs imtumėte rūpintis rimtais Tėvų da- Ecclesia Dei), Viešpaties vynuogynais (vi- lykais ir, sujaudinti tokių nuostabių Rašto nea Domini), iš kurių narsiai vejami pikta­ liudijimų, skelbiančių Kristų tikru Dievu, dariai46. Antitrinitorių iššūkius A. Volanas kurį reikia garbinti, geriau apsistotumė- laikė Kristaus (t. y. evangelikų reformatų) te ties šia nuomone, kuri vienbalsiai visų tikėjimo išbandymu, kuris užpultas sukles- pamaldžiausiųjų sutarimu priimta jau nuo ti dar labiau ir, maišto pakurstytas, dar la- pačių Apaštalų laikų, visomis jėgomis ap- biau sustiprėja47. 1579 m. manifeste A. Volanas, įsitiki­ ginta šventųjų Tėvų ir patvirtinta per tiek nęs savo neklystamumu, propaguojamos žymių ir iškilių susirinkimų, visų iškiliausių teologijos teisingumu, su dideliu polemi­ mūsų amžiaus rašytojų ištyrinėta ant Die- niu karingumu (koks laiške M. Pacui dar vo žodžio svarstyklių, išliko nepaliesta bei nebuvo išreikštas) skelbė antitrinitorius at­ sveika iki šiol ir tvirtai stovės iki pabaigos, sidursiant už krikščionybės ribų, taip sim­ nei ties ana, kuri tiek kartų buvo pasmerk- ta su visais savo autoriais, kad niekada negalėjo įleisti gilių šaknų ir, dabar šitaip 44 DE JESU CHRISTI FILII DEI NATURA SIVE nykdama, neša nebent kenksmingus ir nuo- ESSENTIA, Nec non De peccatorum per ipsum expia- tione DISPUTATIO, adversus ANDREAM VOLANUM. dingus vaisius ir tuos, kurie pasigeria nuo In qua & prior ad Paraenesin ejusdem Volani, & ea, šito nuodo, nubloškia į tikrą pasmerkimo quae ipse huic objecit, plenior altera responsio habetur. 49 Paulus 2. ad Corinth. 5. Deus erat in Christo, mundum prarają . reconsilians sibi, non reputans illis peccata ipsorum. IRENOPOLI [= Amsterdame] Post annum Domini 1656 48 futurum ego brevi auguror, ut reiecta omni scrip- (in: Fausti Socini Senensis OPERUM TOMUS ALTER tura Apostolica, abnegato tandem Christo, in Iudais- Continens ejusdem SCRIPTA POLEMICA. Quorum Ca- mum aut Mahomatismum prolabamini (Ibid., p. 34). talogum versa pagina exhibet. IRENOPOLI Post annum 49 Utinam quidem hoc pio meo erga vos studio Domini 1656, p. 371–422). tantum proficiam, ut seriam tatarum rerum aliquando 45 Ad antiquas ergo rediens artes, novum Ebionem curam suscipiatis, & tam illustribus sciptur a testimoni- vel Samosatenum in Serveto Hispano excitat ([Andrius js permoti, quae Christum verum Deum & adorandum Volanas], Paraenesis Andreae Volani, 1582, p. A5r– praedicant, in hanc potiùs sententiam descendatis, quae A5v). unanimi piorum omnium consensu, ab ipsis usque Apos- 46 Ibid., p. A6r–A6v. tolorum temporibus recepta, summis omnibus viribus à 47 Fides Christi oppugnata magis floret, et seditione Patribus sanctis defensa, & in tot celeberrimis ac pro- agitata maiora sumit encrementa (Ibid., p. A5r). batis Concilijs confirmata, ab omnibusque eximijs seculi

28 Antrojoje knygos dalyje – 1581 m. vie­ kartu ir evangelikų reformatų, tapatumą šame pareiškime – A. Volanas, remdama­ pirmųjų amžių mokymui – mes teisėtai sis Biblija bei Bažnyčios Tėvais (šviesiau- laikome šių susirinkimų autoritetą didžiai siais Dievo įrankiais Augustinu, Grigaliu­ šventu ir kokia tik dogma yra iškeliama ko- mi Nazianziečiu, Tertulianu), reagavo į po kių nors autorių tiek prieš Dievo Sūnų, tiek pirmojo raginimo į „tikrąjį“ tikėjimą taip prieš Šventąją Dvasią, tą teisėtai smerkia- ir neatsivertusių F. Socino, tekste vadinto me kaip šventvagišką ir bedievišką55. Anonimu (Anonymus), ir S. Budno, įvar­ Šiame tekste aršiai kritikuotos antitri­ dyto Priešininku (Adversarius), atsakymus nitorių socialinės utopijos, bandymas vie­ bei jų kaltinimus, pranašavo radikaliosios ną tokių žemiškosios Kristaus karalystės Reformacijos judėjimo baigtį: Ir išties toks (regnum Christi mundanum)56 pavyzdžių atviras sukilimas prieš Kristų nusipelnė ne įgyvendinti Rakovo mieste su ten įsikū­ kitos bausmės, kaip kad būtų Dievo perver- rusia įvairiausių kraštutinių idėjų antitri­ ti didžiausiu aklumu tie, kurie ieško mazgo nitorių komuna, A. Volano vadinama pa- melde ir patys prisišaukia sau bedugnę sileidimo ir bedievystės teatru (theatrum ten, kur viskas yra lygu ir išvaikščiota50. omnis nequiciae et impietatis), beprotystės Atsakydamas į neprotingo sprendimo vadų pavyzdžiu (exe[m]plum dementiae), įvai- (duces malè sani consilii)51 kaltinimus, riomis pramanytomis nuomonėmis kun- A. Volanas dar kartą patvirtina jų paklydi­ kuliuojančiu mišalu (variis portentosis mus esant beprotyste (insania)52, o jų skel­ opinionibus tota illa colluvies)57, o idėji­ biamą neva evangeliškąją tapatybę esant tik nio vado F. Socino mokymą vertino kaip slapstymusi po krikščionybės pavadinimo nesąmones (deliramenta) ir kliedesius kauke (sub larva nominis Christiani)53. (somnia)58, piktinosi antiautoritarine, vien A. Volanas šiame tekste antitrinitorių tik biblicizmu (nežabota savivalė niekinti paklydimo priežastimi nurodė pirmųjų 59 visuotinių Bažnyčios nutarimų nesilai­ Šventuosius Raštus ) grįsta F. Socino lai­ kymą54, klaidos akivaizdoje reiškė savo, kysena. Šį nesuteršto rakovietiško būsto, kolonijos60 kūrimo pagal Evangelijos prin­ nostri scriptoribus ad trutinam verbi Dei examinata sal- cipą „Dievui visi lygūs“ žingsnį A. Vola­ va & incolumis hactenus perstitit, & ad extremum usque nas laikė neteisingu išganymo siekimo perstabit, quàm in illam, quae toties cum omnibus suis autoribus condemnata, ut nullas unqua[m] radices fir- būdu, visiškai priešišku evangelikų refor­ mas agere potuit, ita nunc infeliciter recrescens, nonnisi noxios & venenatos profert fructus, in certamque, qui se hoc toxico ingurgitant, condemnationis voraginem 55 Horum ergo consiliorum authoritatem, & nos cunctos praecipitat (Ibid., p. 35). sacrosanctam meritò reputamus, & quodcunque à qui- 50 Ac profecto tam aperta in Christum rebellio, non buscunque autoribus profertur, tam contra Dei Filium, aliam poenam meretur, quàm ut extrema caecitate per- quàm Spiritum Sanctum dogma, id tanqua[m] sacrile- cutiantur à Domino, qui nodum in Scyrpo quaerunt, & gum & impium meritò condemnamus (Ibid., p. 170). ubi plana expeditaque sunt omnia, ipsi sibi praecipitia 56 Ibid., p. 173. accersunt (Ibid., p. 148). 57 Ibid., p. 150. 51 Ibid., p. 150. 58 Ibid., p. 172. 52 Ibid., p. 149–150. 59 effrenis scripturae sanctae violandae licentia 53 Ibid., p. 172. (Ibid., p. 172). 54 Ibid., p. 170. 60 Ibid., p. 150.

29 matų sąmonei, skatinusiai stropiai vykdyti Ši 1589–1592 m. A. Volano korespon­ pareigas Bažnyčiai bei valstybei. dencija yra visai kitas trinitoristinės pole­ Šis 1582 m. A. Volano manifestas, de­ mikos etapas, kai jau nusistovėjus konfesi­ konstravęs unitaristinę, evangelikų refor­ niams identitetams (ar bent jų kontūrams, matų ideologo supratimu, antikrikščioniš­ kalbant apie antitrinitorius), iš plataus ką, sistemą, demonstravo visos evangelikų viešojo Didžiosios ir Mažosios evangeli­ reformatų bažnyčios ortodoksinių principų kų bažnyčių polemikos lauko pereita prie stabilizaciją ir įtvirtinimą Lietuvos Didžio­ individualių diskusijų, iliustruojančių ire­ joje Kunigaikštystėje. F. Socinas ir greitai nizmo62 (gr. εἰρήνη (eiréne, eirēnē) „taika, nuo Mažosios bažnyčios izoliuotas S. Bu­ ramybė, sutarimas“) reiškinį – bandymą dnas, be jau minėtųjų atsakymų, su A. Vo­ varžovus palenkti ir ieškoti kompromisų. lanu kivirčų daugiau nesprendė. Išliko ir apologetinis laiškų motyvas: autorius pripažino viešumo naudą dėl anti­ Keletas laiškų, 1592 trinitoriškų kontroversijų susikompromita­ Trinitoristinė A. Volano polemika plėto­ vusiai visai Evangelikų reformatų bažny­ ta trijų laiškų veikale. Dedikacijoje Jo­ čiai, siekiančiai ortodoksinio grynumo: vis nui Šemetai A. Volanas mini, kad laiško dėlto nebus nenaudinga, jei kuo daugiau J. Šomanui ir dviejų laiškų J. Licinijui Na­ žmonių sužinos apie mūsų abipusį sutari- mislovijui pobūdis visų pirma asmeninis, mą šiuo mūsų tikėjimui ypatingu momentu siekiant individualių konversijų: pamėgi- ir pamatys, kad mes nekariaujame su Ka- nau juos atvesti į kelią ir sveikesnį protą; talikų bažnyčia ir kadaise nuslopintų ere- Aš norėčiau, kad būtent tai, ką kai kuriems zijų neiškeliame atgal į šviesą, bet atsisvei- rašiau privačiai, kreipdamasis į juos kaip į kindami su vienintelėmis naujomis Romos draugus, pasiektų tik juos vienus ir iki šiol bažnyčios klaidomis ir tuščiomis žmonių laikiau visa tai tarp namų sienų. Bet ka- dangi panorėjau tuo su tavimi pasidalinti tradicijomis, randame ramybę aname gry- ir pamaniau, jog tau, kaip Ponui ir labai name ir tyrame senosios bei apaštališko- 63 geram draugui, būtų protinga paklusti, sios Bažnyčios požiūryje . Aktualiausia nesipriešinsiu tavo, vienintelio šio mokslo 62 ištobulintam ir išbaigtu įžvalgumu apdo- Irenizmas – krikščioniškoje teologijoje teorijų, tezių ir įvairių mąstymo sistemų derinimas, siekiant ben­ vanoto žmogaus, valiai, jei tu nuspręstum dro tikėjimo išpažinimo. Terminas atsirado Reformaci­ tai publikuoti61. jos pradžioje, norint suderinti protestantiškų bažnyčių doktrinas. Platesne reikšme irenizmas yra krikščioniškų išpažinimų sujungimo metodas (nuo XIX a. pab. daž­ 61 saniorem revocare mentem tentavi; Ego quidem niau apibrėžiamas kaip ekumenizmas) (Encyklopedia quae privatim tanqua[m] ad amicos scripsi, ad illos so- katolicka, t. VII, pod redakcją Stanisława Wielgusa, Lu­ los pertinere volui, & intra privatos parietes hactenus blin: Towarzystwo Naukowe Katolickiego uniwersytetu retinui: Sed quia haec tecum communicari voluisti, tibi Lubelskiego, 1997, p. 452–455). sanè morem gerendum duxi tanquam Domino & amico 63 non erit inutile tamen, mutuum hunc consensum plurimum observando, ut si vel ea publicare tibi visum nostrum in praecipuo religionis nostrae articulo quam fuerit, homini & singulari doctrina exculto, & limato plurimis notum esse ut cognoscant nos no[n] cum Cat- iudicio praedito, voluntati tuae non sim refragaturus holica Ecclesia bellum gerere, aut sopitas ante haereses ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. A3r– denuò in luce[m] revocare, sed solis novis Romanae A3v). Ecclesiae erroribus, & vanis hominum traditionibus

30 to meto problema A. Volanas pripažino ke, kur jau metus unitorių bendruomenės F. Socino skleidžiamą klaidingą Jono kunigo pareigas ėjo J. Šomanas. Iš karto Evangelijos interpretaciją, vadindamas po susitikimo A. Volanas Varšuvoje gavo ją kvailais prasimanymais (absurda com- J. Šomano unitaristinių pažiūrų (Kristaus menta), iš filosofijos arsenalo paleistais dieviškumą neigiantį) laišką su pridėtu šūviais (ex philosophiae armamentario veikalu De loco Pauli apostoli in epistola eiaculati)64, kad būtų užpultas Dievo Sū­ ad Rom. cap. Septimo Socini cum Niemoje- naus dieviškumas. A. Volano teologinė po­ vio disputatio67. Laiško autorius apeliavo į zicija šiuose trijuose laiškuose yra Chalke­ judviejų draugystę bei tikėjosi evangelikų dono65 dogmos apie dvi Kristaus prigimtis reformatų ideologą palenkti į savo pusę. gynimas. Grįžęs į savo Bijutiškių dvarelį A. Volanas 1589 m. spalio 15 d. A. Volano laiš­ atsakė su akivaizdžiai dideliu prielanku­ kas Ponui Jurgiui Šomanui, Chmelniko mu, o tai išskirtinis jo įtemptų santykių su bažnyčios tarnautojui. Iš širdies tau lin- antitrinitoriais atvejis: būčiau išties geleži- kiu išsigelbėjimo Viešpatyje Jėzuje skirtas nis, mano Šomanai, ir stuobrys, jeigu taip geram bičiuliui, evangeliškąsias pažiūras pat tavęs nemylėčiau ir neatsakyčiau tuo pakeitusiam į unitaristines. Tuo metu vi­ pačiu sielos prielankumu, kuriuo, kaip pa- soje Abiejų Tautų Respublikoje susidomė­ stebėjau, tu linksti į mane68, nors neslėpė jimo sulaukė A. Volano jaunystės draugo konversijos lūkesčio – tokią viltį suteikė Mendzyžečo kunigo Jono Kaperio (Johan­ man tavo dorumas, kad tikiu, jog parašiau nes Caper, ?–1608/1609) konversijos66 iš tai ne kurčioms ausims69; norėčiau, kad tavo evangelizmo į unitarizmą pavyzdys, kurį supratimas tikėjimo klausimais sutaptų su unitoriai naudojo propagandiškai, agi­ manuoju70, tačiau ne santykių kaina – neįsi- tuodami kitus evangelikus taip pasielgti. terpiant jokiam ginčui (nulla sententiarum 1589 m. A. Volanas lankėsi Chmelni­ intercedente pugna). J. Šomano reakcija į šį laišką nėra žinoma. A. Volanas priešino Kristaus (Christus) vale discentes, in pura illa ac simplici veteris & Aposto- licae Ecclesiae sententia conquiescere ([Andrius Vola­ ir Antikristo (Antichristus) bendruome­ nas] Epistolae aliquot, 1592, p. A3v). nes – tikrąją mes (nos) bei suklaidintąją 64 Ibid., p. A3r. 65 451 m. Chalkedono susirinkime suformuluota jūs (vos). J. Šomaną laikė paklydusiu, bet kristologinė dogma teigia, kad Jėzus Kristus, žmogumi dar nepasmerktu, ragino sugrįžti į palik­ tapęs Dievo žodis – Logos, yra vienas asmuo, turintis dvi prigimtis, kurios šiame asmenyje jungiasi nesumai­ tą evangelikų reformatų bažnyčią: Išties šytos, nepakitusios, neatskirtos viena nuo kitos – yra hipostatinis vienetas. 67 K. Daugirdas, 2008, p. 154–157. 66 J. Kaperis buvo linkęs blaškytis tarp skirtingų 68 ferreus profectò mi Schomane, ac stipes essem, religinių grupių. Iš pradžių evangelikas liuteronas, ne­ nisi te redamarem, & qua animi inclinatione te in me trukus perėmė U. Cvinglio pažiūras apie Eucharistiją. propendere animadvertero o arpari redderem ([Andrius Apie 1565 m. perėjo pas evangelikus reformatus, o ga­ Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. A4r). liausiai atsidūrė pas arijonus (L. Szczucki, „Jan Licinius 69 qua[m] spem tuus candor mihi fecit, ut non surdis Namysłowski“, Studia nad Arianizmem, pod redakciją haec me scripsisse auribus credam (Ibid., p. C1v). Ludwika Chmaja, Warszawa: Państwowe Wydawnict­ 70 Vellem quidem, ut tuus in religione sensus cum wo Naukowe, 1963, p. 139). meo congrueret (Ibid., p. A4r)

31 bijau dėl tavo likimo, doriausias vyre, ir renčiate nežinia kokią naują sinagogą74. savo ruožtu meldžiu amžino Dievo, kad jis Su Antikristu A. Volanas sieja netikro iš­ apšviestų savo Šventąja Dvasia tavo proto ganymo pažadus (Antikristas, be abejonės, akis ir aprūpintų anuo senuoju tvirtumu, yra tas, kuris, pavydėdamas ir nekęsdamas su kuriuo tu, bebaimis, paskelbei Kristaus Kristaus šlovės, neapkenčia, kad žmonių karalystę ir pirmiau nei Ochinas suvedžio- giminės išganymas yra priskiriamas tik jo tave už nosies, drąsiai įtvirtinai Vieš- Jam, [...] pasakoja, kad išganymas įgy- paties Kristaus ir mūsų Dievo šlovę71. Su jamas per kažkokius kitus tarpininkus75) didele neapykanta A. Volanas kalbėjo apie bei Eucharistijos sampratos modifikacijas heterodoksiją skleidusius italų emigran­ (Prie šito dar prideda mišių aukojimą, ku- tus (F. Sociną, Bernardiną Ochiną (Ber­ riuo amžinosios kunigystės rangas atima- nardino Ochino Tommasini, 1487–1564), mas iš Kristaus ir jo švenčiausios mirties 76 Valentiną Džentilę (Valentino Gentile, veikmė yra paverčiama tuščiu žaidimu ), 1520/1530–1566)) kaip Kristaus išdavikus: tai greičiausiai aliuzijos į F. Socino išgany­ Tokius daugiausiai Italija mums užaugino mo, prieinamo paties žmogaus moralinė­ teologus, kad visiškai nesistebiu, jog An- mis pastangomis, teoriją bei Eucharistijos, tikristas įkūrė savo buveinę šioje tautoje, tik kaip simbolinės apeigos, interpretaciją. kuri jau tada, nors ir dėjosi esanti palanki Nors laiško pabaigoje A. Volanas atsiža­ dėjo veltis į visas polemikas (nusprendžiau Kristui, tačiau savo neapykantos paslėpti daugiau nebepradėti ginčo nei su jumis neįstengė ir veidmainišku bučiniu įduoda [antitrinitoriais – aut.], nei su jėzuitais, ir tautoms plakti Kristų72. A. Volanas širdo, paskyriau sau tokį amžiną tylos įstatą, ne- kad heterodoksų veiksmai, jų babilonietiš- bent mane [kalbėti] prispirtų šiurkšti ne- ka netvarka (confusio Babylonica)73 ardo išvengiamybė77), tačiau ta neišvengiamybė evangelikų reformatų bažnyčią, netgi ska­ (necessitas) atsirado labai greitai, su anti­ tina konversijas į katalikybę: nestebina, trinitoriais jau 1590 m., užsimezgus disku­ kad tiek žmonių šiandien nukrypsta nuo sijai su Jonu Licinijumi Namislovijumi. [saugios] tiesos prie popiežiškų purvų, kai stebi, kaip jūs po Reformacijos priedan- 74 tot homines hodie à veritate cognità ad sordes ga ruošiate Kristaus bažnyčios žlugimą ir Papisticas deficere, dum sub praetexto Reformationis, Ecclesiae Christi interitu[m] vos moliri et nescio quam 71 Tuam profectò vicem doleo, Vir integerrime, & novam synagogam à vobis excitari animaduertu[n]t porrò aeternum precor Deum, ut Spiritu Sancto suo (Ibid., p. B4v). mentis tuae illuminet oculos, & robur illud antiquum 75 Antichristus nimirum hic est, qui gloriae Christi suppeditet, quo intrepidus Christi regnum nunciasti, & aemulus & inimicus, salutem generis humani in solidum antequam spiritus Ochinianus tibi imponeret, gloriam tribuere illi non patitur [...] ipse tamen alijs quibusdam Christi Domini nostri fortiter afferuisti (Ibid., p. C1v– medijs salutem acceptam fert (Ibid., p. A3r). C1r). 76 Accedit huc Missae sacrificium, quo quidem 72 Tales, ut plurimum Italia nobis generat Theolo- aeterni sacerdotij dignitas Christo est erepta, & sacra- gos, ut minimè mirer Antichristum in hac gente fixisse tissimae mortis eius efficacia, ad inanem quandam & sedem, quae tùm etiam, cu[m] se Christo amicam si- ludicram actionem translata (Ibid., p. A3r). mulat, odium suu[m] dissimulare nequit, & sub fallaci 77 ego verò nec vobiscu[m], nec cum Iesuitis ul- osculo flagellandum gentibus Christum propinat (Ibid., lum amplius certamen mihi suscipiendum decrevi, ac p. C1r). perpetuam quandam silentij legem, nisi dura quaedam 73 Ibid., p. B4r. coëgerit necessitas, mihi indixi (Ibid., p. C1r).

32 1590 m. vasario 1 dienos Andriaus Vo- buvo Grigaliaus Pauliaus iš Bžezinų idėjų lano laiškas Jonui Licinijui, kuriame pa- ir visos unitarizmo sistemos paneigimas: reiškiama ortodoksinė nuomonė apie Jėzų Bet kadangi mūsų iš tikrųjų negali apgauti Kristų, gyvojo Dievo Sūnų, prieštaraujant nei dieviškasis Raštas, nei gali mus apvilti ebionitų klaidoms, parašytas ramiai ir Dievo Sūnus – pati tiesa, – veikiau apsi- santūriai sukurtas atsakant į du Yvijos rek­ gauna pats Grigalius, kuris šviesoje ieško toriaus J. Licinijaus Namislovijaus įteiktus patamsių ir pats savo valia užmerkia akis, laiškus, metų pradžioje A. Volanui lan­ kad jo neapšviestų spindinti Dievo Bažny- kantis Yvijoje pas unitoriumi tapusį seną čios saulė81. bičiulį ir bendramokslį Lauryną Kriskovi­ J. Licinijui Namislovijui adresuotas jų (Laurentius Criscovius, antroji XVI a. laiškas jį patį mažai lietė, triuškindamas pusė) (Laurentio Criscovio vetere amico et Grigaliaus Pauliaus iš Bžezinų argumen­ condiscipulo meo78). Jo žentas J. Licinijus tus, A. Volanas neabejojo savo sugebėjimu Namislovijus tarpininkavo, perduodamas rektorių atversti į evangelikų reformatų 1588 m. į unitarizmą pasukusio J. Kaperio tikybą. Pasitelkdamas vaizdingus palygi­ (kaip įkvepiančio konversijos pavyzdžio) nimus, A. Volanas palankiai ir supratingai ir aršaus tuo metu unitorių polemisto Gri­ kreipėsi į J. Licinijų Namislovijų: Taigi, galiaus Pauliaus iš Bžezinų tekstus, nuty­ brangus Licinijau, kadangi esi dar tik pu- lint pastarojo autorystę. Buvo pridėtas iki siaukelėje, sutrauki bures ir, priešais ma- šių dienų neišlikęs Grigaliaus Pauliaus iš tydamas pavojingą jūros siautimą, kuris Bžezinų veikalas Contra hos, qui praeexis- daugelį panašių į tave jau prarijo ir įstūmė 79 tentiam Filii Dei propugnabant (1578) . į baisiausią bedieviškumo bedugnę, apsuk Visi šie unitorių raštai, kaip ir apsilanky­ savo laivą ir apsistoki tame išganingame mo Yvijoje metu kilusi diskusija, kritikavo ir ramiame uoste, iš kurio anksčiau išplau- mokymą apie dvejopą Kristaus prigimtį: kei. Tai padarė daugelis kitų, kuriuos kar- jie [unitoriai – aut.] pastoviai tvirtina, Jė- tu su tavimi sumėtė ta pati audra ir kurie zus Kristus neva buvęs niekas kitas, kaip burėmis bei irklais sugrįžo į pirmą savo tik žmogus, tik Dievo apipiltas visokiomis priep­lauką, kad neįpultų į pavojingąją dovanomis bei malonėmis ir tik dėl to pa- Charibdę; Meldžiu amžinojo Dievo, kad vadintas Dievu, kaip ir dėl to, kad Švento- apšviestų tave ir visus taviškius savo tikro- sios Dvasios galia buvo pradėtas Mergelės sios tiesos šviesa ir užlietų jūsų širdis savo Marijos įsčiose ir todėl skelbiamas Dievo Šventąja Dvasia, kuri įdiegtų jūsų protuo- Sūnumi80. A. Volano atsakymas iš esmės se tikrą Kristaus pažinimą82.

78 Ibid., p. G1r. 79 L. Szczucki, 1963, p. 139. 81 At verò quia nec scriptura Divina nos potest fal- 80 constanter affirment, Iesum nempe Christum non- lere, nec Filius Dei ipsa veritas nos decipere, fallitur nisi hominem esse merum, sed omnibus donis & benefi- potiùs ipse Gregorius, qui in luce tenebras quaerit, & cijs à Deo Patre cumulatum, ob idq[ue] Deum dictum, ne splendidum Ecclesiae Dei iubar ipsum irradiet, ultrò & quia virtute Spiritus Sa[n]cti in utero Virginis matris oculos claudit (Ibid., p. C2v–C3r). est conceptus, ideò Filium Dei nuncupatum ([Andrius 82 Fac ergo, chare Licini, ut cum in medio adhuc es Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. C2r). cursu, vela contrahas, & periculosum maris propiciens

33 Šis gerai surežisuotas unitarizmo vado­ taravimo antitrinitoriams, klaidingai inter­ vų irenistinis bandymas korespondencija pretavusiems Jono Evangeliją), A. Volano palenkti evangelikų reformatų ideologą ar laiške plačiausiai (istoriškai ir teologiškai) bent surasti galimą bendrą poziciją (numa­ aiškinama ir ginama ankstyvosios Bažny­ noma iš A. Volano reakcijos: Koks šventų- čios tradicija, Bažnyčios Tėvų ir pirmųjų jų ir tikinčiųjų subūrimas, skelbiant Kristų visuotinių susirinkimų autoritetas – temos, vieninteliu vadovu, jei jame nepaisomas kurias diktavo Grigaliaus Pauliaus iš Bže­ nei pats Kristus, nei Dievas Tėvas?83) zinų abejonės J. Licinijaus Namislovijaus buvo pasmerktas nesėkmei, oponentai tik įteiktuose raštuose (pasak A. Volano, Gri­ dar kartą turėjo įsitikinti A. Volano orto­ galius Bažnyčios Tėvus vadina menkais doksinių doktrinos principų stabilumu ir ir paikais žmonėmis (eos homines viles nepaveikiamumu. Prašydamas laišką per­ & ineptos Gregorius vocat); apkvailintais duoti autoriams, kurių reakcija šiandien Antikristo (ab Antichristo dementatos))85. nėra žinoma, A. Volanas teigė: Bet taip Tradiciją A. Volanas laikė ortodoksinės tri­ pat sąžiningai, kaip tu man atidavei Gri- nitologijos ir „teisingosios“ krikščionybės galiaus Pauliaus ir Jono Kaprino laiškus, pagrindu: Manyčiau, kad tai yra vieninte- taip pat norėčiau, kad pasirūpintum ir šį lė tyra tiesa, kurią nuo pat Apaštalų laikų mano laišką, prieš tai tavo perskaitytą, pripažino visos Katalikų bažnyčios bendru jiems perduoti, kad pažintų mano tvirtumą sutarimu ir bendra visa šventųjų nuomone, saugant sykį priimtą tiesą ir nustotų erzinti o prieštaraujantis mokslas, kurį jam, t. y. tokiais savo raštais, prieš kuriuos šiaušiasi Grigaliui, iškėlė tam tikru metu tam tikri visa mano sąmonė84. žmonės, visada buvo suprastas kaip tik be- Be Kristaus dievystės gynimo (prieš­ dievis ir eretiškas86. Grigalius Paulius iš Bžezinų „teisingosios“ Bažnyčios princi­ pų ieškojo „apaštališkojo skaidrumo“ lai­ aestum, qui multos tui similes absorpsit, ac in ultimu[m] impietatis barathrum praecipitavit, navim tuam reflectas, kuose iki Nikėjos susirinkimo (jis per tris in illoq[ue] salutari & quieto portu, unde primum so- šimtus metų nuo Evangelijos pasireiškimo luisti, co[n]stituas. Fecerunt hoc multi alij, quos eadem tecum iactavit tempestas, & ne in periculosam inciderent vis dėlto pripažįsta kažkokią Dievo bažny- Charybdim, velis ac remis primam stationem suam re- čią87). A. Volanas į tai atsakė: Bet nors ir petierunt; Deum aeternum precor, ut te omnesq[ue] tuos verae veritatis suae luce collustret, Spirituq[ue] Sancto kokį jis galiausiai Bažnyčios laikotarpį api- suo corda vestra perfundat, qui quide[m] veram Christi notitiam in mentibus vestris generet ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. F4v). 85 Ibid., p. C2v, C3v. 83 quae Sanctorum ac fidelium sub uno capite 86 Hanc enim solam puram esse veritate[m], quam Christo collectio, in quà tam Christus ipse, quàm Deus universae Ecclesiae Catholicae, ab ipsa usq[ue] Apos- Pater ignoratur? (Ibid., p. C2v). tolorum aetate communis consensus, & concors om- 84 Quà autem fide tu mihi literas Gregorij Pauli, & nium Sanctorum sententia approbavit, quae verò certis Ioannis Caprini reddidisti, eadem hoc scriptum meu[m], temporibus, & à certis hominibus doctrina huic repu- abs te prius perlectum, illis velim perferendum cures, gnans est aliquando proposita, nonnisi impia & haere- ut & constantiam meam in tuendà recepta semel veri- sica semper est iudicata (Ibid., p. C4v). tate agnoscant, neq[ue] talibus scriptis suis, à quibus 87 aliquam tame[n] Ecclesiam Dei per annos tre- o[m]nes mei abhorrent sensus, lacessere pergant (Ibid., centos ab exortu Evangelij agnoscere videatur (Ibid., p. p. F4v). C3r).

34 brėžtų, kol jis išpažįsta, kad ji neamžina, o pozicijos diametraliai priešingos: Visiškai buvo pertraukta kažkokios amžių eigos, jis negalvojau, brangus Licinijau, kad leisiuo- įklimpsta tose pačiose nesąmonėse ir jam si su tavimi į šitą ginčą, kuriame tu remiesi atsitinka kaip tame priežodyje – vengda- teiginiu, kad Viešpats Kristus – tik žmogus, mas keptuvės, į pusnį įkrenta [t. y. iš vieno o aš kartu su visa Kristaus bažnyčia jau kraštutinumo metasi į kitą]88. Antitrinito­ nuo Apaštalų laikų iki pat mūsų dienų, pri- riškos erezijos ištakomis A. Volanas laikė pažįstu jį tiek kaip tikrą Dievą, tiek kaip Ebiono ir Pauliaus Samosatenito klaidas89, tik­rą žmogų92. Šiame laiške požiūris į Yvi­ vėliau kilusią Arijaus abejonę, šiai grupei jos rektorių jau radikaliai pakitęs, kritikuo­ priskyrė ir Mahometą, didžiausiais su Re­ tas jo įžūlumas ir paviršutiniškas svarbiau­ formacija iškilusiais klaidatikiais vadino sių krikščionybės dogmų interpretavimas. M. Servetą ir B. Ochiną90, veikalo Dialo- A. Volanas kratėsi tolesnės bergždžios dis­ gai (Dialogi91) autorių. kusijos: man reikia nurimti, kad veltui ne- Tačiau šis A. Volano laiškas, kaip jis eikvočiau [lempų] alyvos bei darbo ir ne- pats tikėjosi, J. Licinijaus Namislovijaus švaistyčiau laisvo laiko gydydamas tuos, neįtikino ir atsiversti nepaskatino, o išpro­ kurie patys sau atrodo esantys puikiausios vokavo Yvijos rektoriaus atsakymą, kuris sveikatos93. Nusivylęs skelbė J. Licinijui iki šių dienų neišliko (parašytas tais pa­ Namislovijui negailestingą nuosprendį, čiais arba jau 1591 metais). matė jo ateitį tarp pasmerktųjų: O tu – Evangelikų reformatų vadovas 1591 m. jaunuolis, kadangi sudarei sutartį su mir- balandžio 27 d. J. Licinijui Namislovijui timi, kad ji tau grėsti negalės, jei pats to atsakė antru laišku Andriaus Volano atsa- nenorėsi, trauk per visas erezijas ir pereik kymas į Jono Licinijaus laišką, kuriame, laisvai visas sektas, kad pagaliau įgautum gindamas samosatenitiškąjį paklydimą, tą tobulumą, kurį yra įgavusi dauguma iš neigia Jėzų Kristų esant tikru Dievu ir tik tavo kaimenės, garbinančios vieną izraeli- žmogumi pripažįsta, nors suprato, kad jų tų Dievą ir netiriančios, kaip Sūnus gimė iš Dievo ar kaip Šventoji Dvasia iš jo paki-

88 Verùm quodcunq[ue] tandem Ecclesiae tempus lo, lyg tai būtų dalykas, kuris, jų nuomone, definiat, dùm non perpetuam, & aliqua seculorum serie nereikalingas išganymui94. interruptam agnoscit, in eandem ábsurditatem impingit, & quod in proverbio est, dum sartaginem evitat, in pru- inas incidit (Ibid., p. C3r). 92 Nihil minus cogitabam, chare Licini, quàm ut 89 Ibid., p. C4v–D1r. in hoc certamen tecum descenderem, quo tu Christum 90 A. Volanas gerai išmanė situaciją ir literatūrinį Dominum nonnisi hominem merum afferere niteris, kontekstą: patys antitrinitoriai pabrėžė B. Ochino veika­ ego verò tam verum Deum, quàm hominem verum cum lų svarbą, pavyzdžiui, S. Budnas patvirtino, kad mums universá Ecclesia Christi, iam inde ab Apostolorum tem- Ochinas savo dialogais padėjo prieiti prie tiesos ([Si­ poribus ad nostra usq[ue] tempora decurrente, profiteor monas Budnas] O przedniejszych wiary chrystyjańskiej ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. G1r). artykulech, Łosk, 1576, f. 4v, cit. iš: L. Szczucki, 1963, 93 ne frustrà oleum & operam perderem, & in sa- p. 140). nandis his, qui sibi optimè valentes videntur, otio abute- 91 Vertimas į lotynų kalbą: BERNARDINI OCHINI rer (Ibid., p. G1r). SENENSIS DIALOGORUM liber secundus, cùm alijs de 94 Tu vero iuvenis, quia pactum cum morte fecisti, ut rebus varijs, tum potissimum de Trinitate. Quorum ar- si nolis ipse, illa tibi imminere nequeat, agé per omnes gumenta in proxima pagina invenies, Basileae, 1563. haereses & sectas liberè divagare, ut tandem aliquando

35 Laiške plėtota ta pati tematika – tradi­ tus, mihiq[ue] amicissimus)98, nors kaltino cijos ir Jono Evangelijos prologo (Kristaus nepastovumu (žinoma, kad gyvenimo pa­ amžinumo) apologija. A. Volanas pabrė­ baigoje jis atitolo nuo antitrinitarizmo). žė, kad reiškia ne tik savo, bet ir visos Po A. Volano atsakymo J. Licinijus Bažnyčios (Ecclesia universa) nuomonę Namislovijus laiškų jam daugiau nerašė, ir dar kartą akcentavo jos neatsisakysiąs tačiau dar kelerius metus brandino savą­ (turėčiau būti visiškai netekęs proto ir ją irenizmo koncepciją 1597 m. veikalui nuovokos, jei sugalvočiau atsižadėti šitos Trumpas ir paprastas paskatinimas bro- nuomonės95). Tokius teiginius provokavo liams evangelikams ministrams sudary- J. Licinijaus Namislovijaus rėmimasis ire­ ti santarvę (AD FRATRES MINISTROS nistines mintis kėlusių socinistų Andriaus EVANGELICOS Pro ineunda concordia, Fričo Modževskio96 (Andrzej Frycz Modr­ brevis et simplex ΠΑΡΑΙΝΕΣΙΣ / Do Bra- zewski, apie 1503–1572) ir Andriaus Du­ ciej Ministrow Ewangelikow, ku przyięciu dičo (Andrzej Dudycz, 1533–1589) auto­ zgody, krotkie y proste Upomnienie)99, ku­ ritetais97, šie autoriai evangelikų reformatų rio pavadinimas sąmoningai suformuluo­ atžvilgiu puoselėjo santarvės idėjas. Tačiau tas mėgdžiojant 1582 m. A. Volano antitri­ pirmajam A. Volanas prikišo neryžtingumą nitoristinio manifesto antraštę (Paraenesis ir neturint tvirtos pozicijos, o antrąjį verti­ Andreae Volani)100. Šį J. Licinijaus Namis­ no palankiau (protingas ir išsilavinęs vy- lovijaus veikalą reikėtų vertinti bendrame ras, mano bičiulis – vir prudens et erudi- Mažosios bažnyčios unijinių tendencijų kontekste. Abiejų Tautų Respublikoje vy­ ravo du požiūriai: lenkiškasis Grigaliaus ad eam perfectionem pervenias, quá ex gregalibus tuis Pauliaus iš Bžezinų ir itališkasis Jono Jur­ plurimi sunt adepti, unicum scilicet Deum Israelis co- lentes, neq[ue] laboriosè, quomodo Filius ex Patre Deo gio Biandratos, vėliau perimtas F. Socino. sit genitus, aut Spiritus Sanctus ab eo procedat, tanqu- Pirmasis buvo antiirenistinis, neturintis am rem ad salutem iudicio eorum non necessariam in- dagantes (Ibid., p. M2v). jokių unijinių ambicijų, o antrasis – propa­ 95 omni prorsus mente & iudicio cererem, si temerè guojantis laipsnišką konsolidaciją. Pastaro­ mihi deserendam putarem (Ibid., p. G1r). 96 A. Fričo Modževskio irenizmo koncepcija per­ jo požiūrio (socinistinio vienijimosi) plėtotė žengė liberaliausių protestantų siekių ribas: jis stengėsi ir buvo J. Licinijaus Namislovijaus veikalo surasti susikalbėjimo pagrindą (ne teologinį, veikiau atsiradimas. Yvijos rektorius siūlė keletą etinį) ne tik evangelikams, bet ir Romos katalikų baž­ nyčios išpažinėjams, o vėliau netgi antitrinitoriams. Iš evangelikų reformatų bažnyčios irenistines mintis 98 [Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, daugiausiai kėlė Pranciškus Junijus („Irenizm“, Myśł p. L4r. ariańska w Polsce XVII wieku, antologia tekstów, teks­ 99 [Jonas Licinijus Namislovijus] AD FRATRES ty wybrał, opracował, wstępem i notem opatrzył Zbi­ MINISTROS EVANGELICOS Pro ineunda concordia, gniew Ogonowski, Wrocław i in.: Zakład Narodowy brevis et simplex ΠΑΡΑΙΝΕΣΙΣ. 1. Corinth. 13. V. 7. imienia Ossolinskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Charitas omnia suffert, omnia credit, omnia sperant, Nauk, 1991, p. 35; Encyklopedia katolicka, t. VII, 1997, omnia sustinet. / Jana Liciniusza Namysłowskiego Do p. 453). Braciej Ministrow Ewangelikow, ku przyięciu zgody, 97 J. Licinijus Namislovijus rėmėsi 1590 m. Rako­ krotkie y proste Upomnienie. 1. Corinth. 13. V. 7. Mi- ve išleistais A. Fričo Modževskio Salvae quattuor bei lość wszytko znośi, wszytkiemu wierzy, wszytkiego sie A. Dudičo Epistola Andreae Dudithii... ad Joannem La- nàdźiewa, wszytko cierpi (Nacionalinė biblioteka, Var­ sicium... in que de divina Triade disputatur (L. Szczuc­ šuva, Mf 5886). ki, 1963, p. 141). 100 L. Szczucki, 1963, p. 149.

36 vienijimosi variantų: nuo Didžiosios ir Ma­ mo išpažinimą, Abiejų Tautų Respublikos žosios bažnyčios susijungimo iki skirtingų evangelikų reformatų patvirtintą 1570 m. pažiūrų viename susirinkime toleravimo ar Sandomire. Keletu laiškų (1592) toliau net tiesiog erzinančių dalykų nutylėjimo. plėtota pirmųjų veikalų tematika bei tęsta Tačiau A. Volanas į raginimus vienytis griežta unitorių – adorantistų101 (Griga­ nereagavo, į ginčus nebesivėlė. Antrasis liaus Pauliaus iš Bžezinų, Jurgio Šomano) laiškas J. Licinijui Namislovijui buvo pa­ bei nonadorantistų (Simono Budno) – kri­ skutinis A. Volano trinitaristinei polemikai tika, ypač dėl naujausių Jono Evangelijos skirtas veikalas, sužlugdęs bet kokias an­ interpretacijų ir Bažnyčios tradicijos sam­ titrinitorių viltis pasiekti tikybinį kompro­ pratų (antitrinitoriai nepripažino visuotinių misą ar suartėti su Lietuvos evangelikais Nikėjos ir vėlesnių susirinkimų nuostatų, reformatais, kurie amžiaus pabaigoje įrodė laikydami juos žmonių išsigalvojimais), šveicariškosios doktrinos grynumą ir orto­ siekta individualių (Jurgio Šomano, Jono doksijos stabilumą. Licinijaus Namislovijaus) konversijų, su­ Galiausiai galima daryti išvadas, kad žlugdytos bet kokios unitarizmo vadovų A. Volano tikėjimo išpažinimų proble­ irenistinių bandymų viltys (Jono Jurgio matika buvo trinitaristinė ir kristologinė, Biandratos laipsniškos konsolidacijos jo veikalai žymėjo visą akistatos su anti­ idėjos perimtos Fausto Socino, plėtotos trinitorių ideologija raidą. Viešas laiškas J. Licinijaus Namislovijaus). Neteisingo­ Mikalojui Pacui (1566) buvo pirmas rim­ mis Dievo sampratos interpretacijomis tas evangelikų reformatų lyderio atsakas A. Volanas naudojosi kaip tam tikru kodu į šalyje kilusį radikaliosios Reformacijos nusakyti vienintelę „tikrąją“ tikėjimo „tie­ (pirmiausia pasireiškusios destruktyvia są“. Visi A. Volano radikaliosios refor­ trinitaristine forma (Valentino Džentilės, macijos krypties atstovams skirti veikalai Petro Gonezijaus idėjos) judėjimą, žymė­ laipsniškai formulavo trinitaristinę ir kris­ jęs bendrą su liuteroniškuoju evangelizmu tologinę dogmatiką, Šveicarijos bažnyčios (Mikalojaus Paco) poziciją – tradicinių tri­ (Heinricho Bulingerio) pavyzdžiu gryni­ nitaristinės ir kristologinės dogmų gynybą. no ortodoksinius principus, brėžė aiškias Manifesto pobūdžio Andriaus Volano atsi­ tarpkonfesinių santykių ribas, dekonstravo šaukimas (1582) buvo adresuotas visiems antitrinitaristinę mokymo sistemą, įrodė Abiejų Tautų Respublikos antitrinitoriams, radikaliosios Reformacijos krypties anti­ daugiausia dėmesio skirta antitrinitorių krikščioniškumą. teoretiko Fausto Socino Lietuvoje ir Len­ kijoje susiformavusioms unitaristinėms idėjoms bei Simono Budno teorijai atremti, 101 Adorantistai – unitarizmo krypties atstovai, pa­ radikaliosios srovės šalininkams palenkti į sisakę už Kristaus garbinimą, propagavo: Martynas Če­ chovičius (Marcin Czechowic, 1532–1613), Jonas Ne­ „teisingąjį“ evangelikų reformatų tikėji­ mojevskis (Jan Niemojewski, 1526/1530–1598), Jurgis mą, priimti 1566 m. Antrąjį helvetų tikėji- Šomanas, Grigalius Paulius iš Bžezinų.

37 ANDREUS VOLANUS’ WORKS OF POLEMICS WITH NON-TRINITARIANISTS Gintarė Petuchovaitė

Summary The article analyzes the religious polemics of the mosatenianae vel Ebioniticae doctrinae professores: evangelical reformer Andreas Volanus (about 1531 Eiusdemq[ue] ad nova Ebionitarum contra Paraenesin –1610) with non-Trinitarians in the second half of the obiecta, Responsio (1582) and EPISTOLAE ALIQUOT sixteenth century. Three of A. Volanus’ writings: Epis- AD REFELLENDUM DOCTRINAE SAMOSATINI- tola ad reverendissimum dominum Nicolaum Pacium Anae errorem, ad astruendam Orthodoxam de Divina Episcopum Kiioviensem ab Andrea Volano scripta, Trinitate sententiam, hoc tempore lectu non inutiles explicans controversiam his temporibus de S[ancta] (1592) have been chosen as the working material. Trinitate motam, ostendensq[ue] Patrem, Filium et The author concludes that A. Volanus deconstructed Spiritum sanctum ut unius eiusdemq[ue] naturae the non-Trinitarian concept and substantiated the anti- sive essentiae, sic recte unum Deum dici, ad evitan- Christianity of the radical Reformation tendency. He dam pluralitatem Deorum (1566), PARAENESIS also contended that the Lithuanian Evangelical Reform ANDREAE VOLANI, AD OMNES IN REGNO PO- is identical to the Swiss doctrine (Confessio helvetica LONIAE MAGNOQUE DUCATU LITUANIAE, Sa- posterior, 1566) and strengthened orthodoxy.

Gauta: 2012 09 06 Autorės adresas: Priimta publikuoti: 2012 10 21 Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius El. paštas: [email protected]

38 ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)

Kristijono Donelaičio Metų kompozicijos problemos

Vaidas Šeferis Brno Masaryko universiteto Filosofijos fakultetas, Kalbotyros ir baltistikos institutas

Straipsnyje analizuojamos Kristijono Donelaičio Metų kompozicijos problemos: svarstoma, ar turė­ tume Metus laikyti vienu ir vientisu kūriniu, ar keturias jo dalis derėtų suvokti kaip nepriklausomus poetinius vienetus. Pristatomos svarbiausios filologų nuomonės šiuo klausimu ir siūloma nauja Metų kompozicijos interpretacija.

Straipsnio sumanymas, Lietuvių literatūrinėje savimonėje įsi­ tyrimo objektas ir tikslai tvirtinusią Donelaičio kūrybos sampra­ tą galima apibendrinti tokiais teiginiais: Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius a) didžiausias ir svarbiausias Donelaičio Kristijono Donelaičio Metų bendrosios kūrinys vadinasi Metai; b) Metus suvokia­ kompozicijos klausimus. Bendrąja kom­ me kaip vieną ir vientisą literatūros kūri­ pozicija vadiname tokius Metų teksto jung­ nį; c) skaitome juos pradėdami „Pavasa­ lumo aspektus, kurie mums leidžia Metus rio linksmybėmis“, o baigdami „Žiemos suvokti kaip poetinę visumą, o ne mecha­ rūpesčiais“. Šiame straipsnyje norėtume ninę keturių metų laikų samplaiką. Bendro­ parodyti, kad šie teiginiai nėra savaime su­ sios poemos kompozicijos problemas reikia prantami – jų galiojimo mastą būtina aptarti skirti nuo atskirų jos dalių vidinės sandaros iš naujo. Pirmiausia kritiškai persvarstysi­ me pagrindinius Metų teksto kompozicijos klausimų. Nors makrokompoziciniai ir mi­ bruožus, aptarsime svarbiausias interpreta­ krokompoziciniai Metų aspektai yra susiję, cines ištarmes apie šio teksto struktūrą, o šiuos lygmenis būtina analizuoti atskirai. tada pasiūlysime savo požiūrį į Metų visu­ Straipsnyje susitelksime į Metų visumos mos kompoziciją, tikėdamiesi papildyti ir dalykus, o mikrokompoziciniams aspek­ atnaujinti senąsias interpretacijas. tams šįkart skirsime kur kas mažiau dėme­ sio. Konkretus mūsų analizės objektas yra Bendrieji Donelaičio kūrybos Donelaičio Metai – pasakėčios ir kiti raštai tekstologiniai bruožai į svarstymų akiratį įtraukiami tik ten, kur jie Prisiminkime svarbiausius faktus, susiju­ reikalingi Metų interpretacijoms paremti. sius su Donelaičio kūryba. Tiksliai nežino­

39 me, kada jo kūriniai buvo parašyti – beveik raštuose esantis tekstas (Donelaitis, 1869, visos filologų nurodomos datos yra hipote­ 32–116). Paskutinė svarbi tekstologinė tinės, nustatytos lyginant biografinius, is­ grandis – tai 1977 m. Lietuvių kalbos ir torinius ir stilistinius Donelaičio kūrybos literatūros instituto darbuotojų (Leono Gi­ aspektus. Šitaip svarstant teigiama, kad neičio, Kazimiero Ulvydo, Kazimiero Do­ pasakėčios yra ankstyvieji Donelaičio kū­ veikos ir kt.) kolektyviai parengti ir išleisti riniai, o Metai parašyti vėliau (Gineitis, Donelaičio Raštai. Juose „Pavasario links­ 1977, 7–8; Girdenis, 1993, 96). Leonas mybės“ ir „Vasaros darbai“ pateikiami Gineitis, apibendrinęs visus turimus duo­ pagal turimus autografus, o likę du metų menis, leidžiančius bent apytiksliai datuoti laikai perimami iš Neselmano leidimo. Donelaičio kūrybą, teigia, kad Metai galėjo Nors tekstologinis atstumas, skiriantis būti sukurti apie 1765–1775 m. (Gineitis, dingusius Donelaičio autografus nuo Hol­ 1977, 8–13) Svarstant Metų kompoziciją, felto nuorašo, jį – nuo Neselmano leidimo, svarbu tai, kad šis kūrinys buvo rašomas o šį – nuo 1977 m. leidimo veikiausiai ilgą laiką: jis negimė vienu prisėdimu, bet nėra didelis, jo negalima laikyti visai ne­ buvo tobulinamas apytikriai dešimt metų reikšmingu3. Svarstant Metų kompoziciją ar net ilgiau. svarbu tai, kad išsibarsčiusiame Donelai­ Teturime dalį autentiško Metų teks­ čio rankraštiniame palikime nėra jokių to – „Pavasario linksmybes“ ir „Vasaros dokumentų, kurie tiesiogiai nušviestų šio darbus“1. Jų neįkainojamos vertės auto­ kūrinio sumanymą, dalių eiliškumą ir tiks­ grafai saugomi Lietuvių literatūros ir tau­ liai nusakytų jo literatūrinį adresatą. Gal­ tosakos institute. „Rudenio gėrybės“ ir būt šio pobūdžio žinių būta dingusiuose „Žiemos rūpesčiai“ dingo dar XIX a., vei­ Donelaičio laiškuose ir kūrybos fragmen­ kiausiai Napoleono karų laikais – pirma­ tuose, kuriuos dar mini Rėza (Rhesa, 1818, sis Donelaičio kūrybos leidėjas Liudvikas VIII–IX, XVI; Gineitis, 2002, 18–19, 24). Martynas Gediminas Rėza šių autografų Tačiau šiandien visus Metų kompozicijos rašytojo palikime jau nerado2. Rėza, Au­ ir šio teksto funkcionavimo aspektus te­ gustas Šleicheris ir Georgas Hansas Ferdi­ galime bandyti nustatyti netiesiogiai, ieš­ nandas Neselmanas „Rudenio gėrybių“ ir kodami nuorodų pačiame kūrinyje bei re­ „Žiemos rūpesčių“ tekstą ėmė iš vad. Hol­ konstruodami jo kultūrinį kontekstą. felto nuorašo, tačiau ir šis rankraštis dingo Antrojo pasaulinio karo audrose. Mums Viena poema ar keturi savarankiški beliko iki jo išspausdintieji šių Metų da­ kūriniai? lių variantai. Patikimiausiu iš jų laikomas Iš turimų rankraščių sunku aiškiai nu­ 1869 m. Neselmano išleistuose Donelaičio spręsti, ar Donelaitis sukūrė vieną didelės

1 Išsamiau apie Donelaičio autografus žr. Gineitis, apimties keturių dalių literatūrinį kūrinį, 1977, 15–31. 2 Žr. Rėzos prakalbą pirmajam Donelaičio Metų 3 Žr. Nesselmann, 1869, III–IV. Lyginamąją visų leidimui: Rhesa, 1818, XVI. Vertimas į lietuvių kalbą: Donelaičio kūrybos leidimų analizę žr. Krištopaitienė, Gineitis, 2002, 24. 2007.

40 ar kiekvieną metų laiką turėtume laikyti prakalboje 1818 m. Donelaičio poemos savarankišku poetiniu vienetu, nepriklau­ leidimui ir teksto komentaruose Rėza nuo­ somu nuo likusių trijų. Pats autorius davė sekliai kalba apie Metus kaip apie kohe­ antraštes tik atskiroms dalims, o į mūsų rentišką poetinę visumą, kuriai nusakyti kultūrinę savimonę augte įaugusį pavadi­ vartoja tik vienaskaitos formas „das Ge­ nimą Metai parinko ir įtvirtino Rėza. Žiū­ dicht“ (eilėraštis), „das Nationalgedicht“ rėdami objektyviai, privalome konstatuoti, (tautinis eilėraštis), „das Werk“ (kūrinys), kad Metus kaip koherentišką poetinę visu­ „eine Volksidylle“ (liaudiška idilė), „länd­ mą į literatūrinę apyvartą paleido Rėza, o liches Gedicht“ (kaimiškas eilėraštis)5. O ne Donelaitis. Apie Donelaičio intencijas hierarchiškai žemesnes kūrinio struktūros šiuo atveju nieko tikra nežinome. dalis – metų laikus – jis nuosekliai įvar­ Kita vertus, negalima paneigti ir esmi­ dija žodžiu „das Gesang“ (giesmė, dgs. nės keturių Donelaičio metų laikų sąsajos. „die Gesänge“). Maža to, skaitant Rėzos Juos jungia daug elementų visais teksto prakalbą susidaro įspūdis, kad bendrą pa­ lygmenimis. Eilėdara, stilistika, pasikar­ vadinimą savo kūriniui suteikė pats Done­ tojantys moralinių konfliktų branduoliai, laitis: personažai, pagaliau vieningas erdvėlai­ Ich mache demnach den Anfang mit diesem kis ir vertybinė pasaulio sistema – visa tai Donaleitischen Werk: das Jahr in vier Gesän­ rodo, kad skaityti „Pavasario linksmybes“, gen [...] (Rhesa, 1818, VI)6 „Vasaros darbus“, „Rudenio gėrybes“ ir Nach dem Tode des Verfassers im Jahr 1780, „Žiemos rūpesčius“ kaip nesusijusius kū­ brachte die Wittwe die Musicalien, Briefschaf­ rinius būtų neteisinga4. Tačiau tarp šių da­ ften und andere Papiere ihres Gatten, worunter auch das Gedicht: die vier Jahreszeiten, sich lių nusidriekiančios sąsajų gijos vis dėlto befand, zu seinem jüngeren Freunde, dem Su­ nėra tokios tvirtos, kad Metus neabejodami perintendent Jordan [...] (Ten pat, XXI)7 laikytume vientisu ir nuosekliu tekstu. Šio Taip pat ir jo leidime esančią metų lai­ kūrinio teksto materija – ne visai koheren­ kų seką nuo pavasario iki žiemos Rėza pri­ tiška, biri. Donelaitika svyruoja tarp dviejų stato kaip faktą, įvestą paties autoriaus: žiūros taškų, nerasdama galutinio sprendi­ mo: neįmanoma visiškai izoliuoti atskirų Die innere Einrichtung des Gedichts und der Gang, welchen der Verfasser, bei Anordnung kūrinio dalių, bet sunku atpažinti ir tvirtes­ der einzelnen Gesänge nimmt, ist folgender: nę Metų visumos kompoziciją. Gewöhnlich eröffnet einen jeglichen Gesang Rėza keturių metų dalių ir jų visumos santykio plačiau nekomentavo. Kad Metai 5 Rhesa, 1818, V (Gedicht ir Nationalgedicht), VI (Werk), X (Volksidylle, ländliches Gedicht). yra vienas ir vientisas kūrinys, jam atro­ 6 „Taigi aš pradedu šiuo Donelaičio kūriniu: Metai dė savaime suprantamas dalykas. Savo keturiomis giesmėmis“. Vertimas – Leono Gineičio, žr. Gineitis, 2002, 16. 7 „Po autoriaus mirties 1780 m. našlė natas, laiš­ 4 Toliau tekste vartosime tradicines Metų dalių san­ kus ir kitus savo sutuoktinio popierius, tarp kurių buvo trumpas PL, VD, RG ir ŽR. Metai cituojami iš 1977 m. ir eilėraštis Keturi metų laikai, perdavė jo jaunesniam Donelaičio Raštų leidimo, nurodant cituojamos dalies bičiuliui, superintendentui Jordanui [...]“ Vertimas – santrumpą ir teksto eilutės numerį. straipsnio autoriaus. Plg. Gineitis, 2002, 27.

41 die Schilderung derjenigen Jahreszeit, wel­ Todėl Metų jis nelaikė koherentiška lite­ cher das Lied geweihet ist. Die Veränderun­ ratūrine visuma. Savo prakalboje 1865 m. gen welche mit dem Pflanzenreich und mit der Donelaičio raštų leidimui jis rašė: thierischen Schöpfung, bei der Abwechselung von Frühling, Sommer, Herbst und Winter Ich vermute, daß die erzählung von der litau­ vorgehen, werden mit kurzen Zügen darges­ ischen hochzeit eine art vorstudie zu den tellt. (Ten pat, X)8 jahreszeiten ist, und villeicht den dichter auf den gedanken gebracht hat, auch andere seiten Vėlesni tyrimai ir turima archyvinė des landlebens dar zu stellen, die er zuletzt zu medžiaga rodo, kad čia, kaip ir daugelyje einem größeren ganzen zusammen fügte. Denn kitų vietų, Rėza savo paties kompozicinius daß die einzelnen stücke oft nur sehr lose an sprendimus pridengė Donelaičio vardu. einander gereiht sind und der inhalt oft in gar keiner beziehung zur jahreszeit steht, siht jeder Nei turimuose autografuose, nei Holfelto leser sofort. (Schleicher, 1865, 14–15)10 nuoraše9 nėra (nebuvo) bendrojo kūrinio pavadinimo, nežinome nė paties autoriaus Griežčiausias vientisosios Metų kon­ ištarmių apie tai, kokia tvarka derėtų skai­ cepcijos kritikas buvo Neselmanas. Rėzos tyti atskiras kūrinio dalis. taisymus ir teksto keitimus jis vadina tie­ Šleicheris ir Neselmanas, 1865 m. ir siog savivale (Nesselmann, 1869, IV), at­ 1869 m. išleidę naujas Donelaičio raštų meta jo sugalvotą bendrąjį pavadinimą ir laidas ir savo rankose turėję tuos pačius atsisako jo įvestos metų laikų sekos: rankraščius, su kuriais dirbo Rėza, negai­ Sodann hat Rhesa die vier Idyllen als eine Ein­ lėjo Karaliaučiaus profesoriui kritikos. heit zusammengefasst und „das Jahr“ betitelt, was durch die Handschriften nicht begründet Šleicheris išlaikė Rėzos įvestą metų laikų ist; Hohlfeld läßt die elf Gedichte ohne alle seką, bet atsisakė bendrojo pavadinimo Gruppirung hinter einander mit der jeden ein­ Metai. Vietoj jo virš autentiškų dalių pava­ zelnen angehörigen Ueberschrift folgen, und dinimų jis įrašė savo sugalvotas antraštes auch in der Originalhandschrift sind die Num­ „Metas I, II, III, IV“. Dėl Metų kompozici­ mern X und XI in keiner Weise als Theile ei­ ner größern Einheit bezeichnet. Ferner ändert jos visumos Šleicheris buvo tos nuomonės, Rhesa die Reihenfolge der Gedichte um, und kad keturios Donelaičio giesmės atsirado stellt sie, wahrscheinlich um herkömmlich das be išankstinio plano – autoriui improvi­ Jahr mit dem Frühling zu beginnen, in die Or­ 11 zuojant ir plečiant pirminį, kuklesnį poe­ dnung X. XI. VIII. IX. (Ten pat, IV) mos sumanymą, kurį galima atpažinti iš 10 „Pričkaus pasakos apie lietuvišką svotbą“. „Aš spėju, kad pasakojimas apie lietuviškas ves­ tuves yra savotiškas metų laikų eskizas ir galbūt davė poetui mintį pavaizduoti dar ir kitas kaimo gyvenimo 8 „Vidinė eilėraščio sąranga ir tvarka, pagal kurią puses; visa tai jis galiausiai sujungė į didesnę visumą. autorius surikiuoja atskiras giesmes, yra tokia. Kiekvie­ Juk kiekvienas skaitytojas tučtuojau mato, kad atskiri na giesmė paprastai pradedama nupasakojant tą metų fragmentai dažnai tik labai laisvai rikiuojami greta, ir laiką, kuriam ji skirta. Trumpai nupiešiami augalų kara­ kad turinys dažnai yra visiškai nesusijęs su metų laiku.“ lijos ir gyvūnų pasaulio pokyčiai, kurie vyksta keičian­ Vertimas – straipsnio autoriaus. Plg. Gineitis, 2002, 45. tis pavasariui, vasarai, rudeniui ir žiemai.“ Vertimas – 11 „Paskui Rėza keturias idiles susiejo į vieną visu­ straipsnio autoriaus. Plg. Gineitis, 2002, 20. mą ir pavadino ją Metais, o tai nepagrįsta rankraščiais; 9 Dingusių Holfelto nuorašų tekstologinius aprašus Holfeltas pateikia vienuolika eilėraščių su kiekvienam pateikė Šleicheris ir Neselmanas, žr. Schleicher, 1865, jų priklausančia antrašte vieną po kito, niekaip jų negru­ 17–19; Nesselmann, 1869, III–IV. puodamas, o ir originalo rankraštyje niekur nenurodoma,

42 Neselmanas keturis Donelaičio metų donelaitika sugrįžo prie pirmojo Done­ laikus mano buvus savarankiškais kūri­ laičio kūrybos leidimo koncepcijos. Rėza niais ir priskiria juos idilės žanrui. Tiesa, chronologiniu požiūriu stovi arčiausiai savo parengtame Donelaičio raštų leidime Donelaičio, be to, savo rankose jis turėjo jis griežtai laikosi Holfelto nuoraše buvu­ daugiau rankraščių ir dokumentų nei Ne­ sio metų laikų išdėstymo (RG, ŽR, PL, selmanas – visa tai suteikia jo kompozici­ VD) ir netgi bando jį pagrįsti tam tikra Do­ niams sprendimams tam tikro svorio. Ži­ nelaičio kūrybinio proceso logika (Ten pat, nodami, kaip nekorektiškai Rėza elgėsi su IX–XI; Gineitis, 2002, 54–55). Bet šios se­ autoriniu tekstu, nebegalime pirmuoju Do­ kos jis netapatina su kūrinio kompoziciniu nelaičio leidėju naiviai pasitikėti, tačiau tai sumanymu: remdamasis Holfelto nuorašu, dar nereiškia, kad jo įvesta Metų samprata Neselmanas tik spekuliuoja apie atskirų yra klaidinga. Tiesiog ją reikėtų patikrinti dalių sukūrimo chronologiją, nesiedamas kitais metodais. Ir atvirkščiai, – triuškina­ jų į vieną didesnės apimties kūrinį. Anot moje Neselmano kritikoje įdėmiau pažiū­ jo – Metus galima pradėti skaityti nuo bet rėjus galima rasti rimtų trūkumų (Gineitis, kurios dalies: „Wem trotz alldem meine 1977, 13–15). Skrupulingai laikydamasis Anordnung nicht zusagt, nun, dem bleibt Holfelto nuorašo, jis daro dvi klaidingas es unbenommen, die einzelnen Gedichte prielaidas. Pirma, Holfelto nuoraše pateik­ in jeder ihm beliebenden Reihenfolge zu tą dalių eiliškumą jis laiko relevantišku, lesen.“ (Nesselmann, 1869, IX–XI)12 tartum taip jas būtų rikiavęs pats Donelai­ Rėzos ir Neselmano požiūris į Metus tis. Bet juk Holfeltas galėjo Donelaičio kū­ yra diametraliai priešingas, o jų filolo­ rinius nusirašyti atsitiktine tvarka. Antra, ginis konfliktas iki šiol tebelieka aktua­ rankraščiuose neradęs bendro pavadinimo lus13. Nors Neselmanas iš Rėzos leidimo Metai ar kitokių užuominų apie bendrąją nepaliko akmens ant akmens, vėlesnioji kūrinio kompoziciją, Neselmanas pernelyg skubotai konstatuoja, kad keturi Donelai­ čio metų laikai nesudaro „kokios didesnės kad numeriai X ir XI yra kokios didesnės visumos dalys. Be to, Rėza pakeičia eilėraščių seką ir, turbūt norėdamas visumos“. Tačiau literatūros kūrinio kohe­ metus kaip įprasta pradėti nuo pavasario, išdėlioja juos rentiškumą lemia ne tik pavadinimas – jį tokia tvarka – X. XI. VIII. IX.“ Vertimas – straipsnio au­ toriaus. Plg. Gineitis, 2002, 51. Neselmanas eilėraščiais į literatūrinę visumą sieja ir kitokie teksto vadina visus Donelaičio kūrinius (šešias pasakėčias, ryšiai. O tokių ryšių tarp PL, VD, RG ir keturis metų laikus ir „Pričkaus pasaką apie lietuvišką svodbą“, taigi iš viso 11 eilėraščių), o prakalboje vartoja ŽR tikrai esama. Pagaliau, net ir bendru savąją Donelaičio kūrinių numeraciją: nr. VIII – „Rude­ pavadinimu nesiejami tekstai gali sudaryti nio gėrybės“, nr. IX – „Žiemos rūpesčiai“, nr. X – „Pa­ vasario linksmybės“, nr. XI – „Vasaros darbai“. vientisą poetinę struktūrą. Taigi Neselma­ 12 „Jeigu kam, nepaisant viso šito, mano išdėsty­ nas nepateikė argumentų, kurie sugriautų mas nebūtų priimtinas, ką gi – niekas jam nedraudžia Rėzos įvestą bendrąją Metų kompoziciją. skaityti atskirus eilėraščius kokia tik nori eilės tvarka.“ Vertimas – straipsnio autoriaus. Plg. Gineitis, 2002, 55. Metų kompozicines problemas pasku­ 13 Šleicherio pasiūlyta tekstologinė ir kompozicinė tinį kartą iš esmės sprendė 1977 m. Done­ Donelaičio kūrybos versija filologinėje tradicijoje neįsi­ tvirtino, todėl toliau jos nebesvarstysime. laičio raštų leidėjai. Jie atmetė Neselmano

43 siūlomą požiūrį ir grįžo prie Rėzos, pripa­ literatūrinė mokykla aiškiai sugestijavo žindami Metus esant vieninga menine vi­ Metus kaip vientisą kūrinį. Remiantis tu­ suma ir palikdami bendrąjį pirmojo leidėjo rimomis šio pobūdžio žiniomis, galima įvestą pavadinimą, kuris esąs tekstologiniu tvirčiau spręsti apie Donelaičio literatū­ požiūriu netikslus, bet „išreiškia pačią po­ rinį išsilavinimą, svarstyti kūrybos in­ etinio sumanymo esmę“ (Gineitis, 1977, tencijas (dominuojanti didaktinė funkci­ 15). Šis autoritetingas leidimas galutinai ja) bei žanrinę jos struktūrą (pasakėčios įtvirtino rėziškąją Metų sampratą lietuvių svarba) (Ročka, 1965, 155–167; Gineitis, literatūros istorijoje14, todėl būtina pažiū­ 1998, 91–108; Ulčinaitė; Jovaišas, 2003, rėti įdėmiau, kokiais argumentais jame 431–433). Tačiau per drąsu teigti, kad ko­ grindžiama kūrinio koherencija ir jo dalių herentiška Metų kompozicija išplaukia iš seka: Donelaičio epochos literatūrinio konteks­ Tuo tarpu visa poeto literatūrinė mokykla su­ to. Verifikacinis tokio teiginio svoris yra gestijavo kaip tik sukurti vieningą keturių metų menkas. Bet kuriuo atveju Metų vientisu­ laikų ciklą. Minėtame G. Pisanskio liudijime mą ar nevientisumą privalome pirmiausia taip pat kalbama apie trumpąjį „keturių metų atpažinti iš paties poemos teksto, o litera­ laikų“ variantą kaip apie vientisą kūrinį. Pa­ tūrinės mokyklos sugestijas tegalime nau­ galiau tą patį patvirtina ir Donelaičio poemos turinys. Joje nėra kokių esminių pasikartojimų doti kaip papildomą argumentą. ar siužeto nenuoseklumų. Visose keturiose Georgo Kristupo Pisanskio (Georg giesmėse figūruoja tie patys veikėjai. Pričkaus Christoph Pisanski) pastaba apie mįslin­ mirtis ŽR parengiama per visas ankstesnes gąjį trumpąjį Metų variantą skamba taip: giesmes, atskleidžiant nedėkingą tarpinę šalty­ šiaus (seniūno) padėtį tarp kaimo ir dvaro. Be „Kristijonas Donelaitis, Tolminkiemio to, siužetinį Metų nuoseklumą gerai pagrindžia pastorius, kuris 659 eilučių nerimuoto ir jungiamosios giesmių pabaigos: kiekviena hegzametro eilėraščiu, paskui išverstu į poemos giesmė baigiama raginimu reikiamai vokiečių kalbą, apdainavo keturis metų pasiruošus sutikti sekantį metų laiką. [...] Tuo tarpu ŽR pabaiga išskirtinė: joje skamba apskri­ laikus, šiuo savo darbu pelnęs didelį lie­ tai greit prabėgančio laiko motyvai (607–609), tuvių kalbos ir poezijos žinovų pritarimą.“ aiškiai kalbama apie praėjusį ištisą metų laikų (Gineitis, 2002, 11) Šis Prūsijos literatūros ciklą (648–652). Visi šie argumentai pakanka­ istoriko sakinys leidžia manyti, kad trum­ mai paremia L. Rėzos ir A. Šleicherio įvestąją pasis Metų variantas buvo vienas kūrinys, Metų giesmių seką, kurios laikomasi ir šiame leidinyje. (Gineitis, 1977, 14) temiškai apimantis visą metų ciklą. Jeigu pilnieji Metai yra tam tikras trumpojo va­ Pažvelkime įdėmiau į čia pateiktus ar­ rianto plėtinys15 – tai ir juos turime laiky­ gumentus. Sunku pasakyti, ar Donelaičio ti vienu kūriniu (plg. Gineitis, 2002, 245;

14 Dauguma referencinių lietuvių literatūros istori­ Gineitis, 1977, 13; Uličinaitė; Jovaišas, jos leidinių kalba apie Metus kaip apie vientisą kūrinį. Atskirų dalių sekos ir jų tarpusavio santykių klausimai 15 Tokia prielaida priimtina: Pisanskio pastaboje arba visai neliečiami, arba apie juos teužsimenama vie­ minimi nežinomo Donelaičio kūrinio bruožai – neri­ nu kitu žodžiu. Plg. Jovaišas, 1992, 37–38; Dilytė, 2011, muotas hegzametras ir keturių metų laikų tematika – 356–357; Kuolys, 2011, 330. Ulčinaitė; Jovaišas, 2003, leidžia manyti, kad trumpasis ir pilnasis Metų variantai 449–450. yra genetiškai susiję.

44 2003, 443; Jovaišas, 1992, 37). Tačiau Gausiai galima pateikti nenuoseklaus pa­ objektyviai vertinant Pisanskio liudijimą, sakojimo pavyzdžių17. Metuose apskritai būtina atkreipti dėmesį ne tik į trumpojo ir nėra pagrindo kalbėti apie siužetą: galima pilnojo Metų varianto ryšį, bet ir į esminius atpažinti tam tikrus veiksmo branduo­ skirtumus: 1) trumpasis poemos variantas lius18, tačiau jų nesieja vieninga siužeto keturgubai trumpesnis nei pilnieji Metai; linija (Jovaišas, 1992, 137–138; Dilytė, 2) apie trumpąjį variantą kalbama kaip apie 2011, 360–361; Ulčinaitė; Jovaišas, 2003, vieną tekstą, o pilnuosius Metus sudaro ke­ 450). Tad argumentuoti siužetu kaip Metų turios dalys, surašytos atskiruose sąsiuviniuo­ vidinio rišlumo garantu – su Donelaičio se. Tai rodo, kad Metų sumanymas rašytojo tekstu prasilenkiantis teiginys. sąmonėje ilgainiui smarkiai kito – plėtėsi jo Galima diskutuoti ir dėl argumento, apimtis ir kristalizavosi nauja struktūra. To­ kad visose keturiose giesmėse figūruoja tie dėl remiantis Pisanskio teiginiu apie trum­ patys veikėjai. Iš tiesų, vardai tekste karto­ puosius Metus būtų neatsargu daryti tiesio­ jasi, tačiau Metų personažai mažai indivi­ gines išvadas apie pilnojo Metų varianto dualizuoti, jų charakteriai gana schemiški, kompoziciją. Mūsų nuomone, Pisanskio piešiami ne visada nuosekliai19. Žinoma, pastaba leidžia manyti, kad Metus Donelai­ mes atpažįstame doruosius būrus (Pričkų, tis sumanė kaip tam tikrą literatūrinę visu­ Laurą, Selmą, Krizą, Enskį) ir nedorėlius mą – tačiau nebūtinai kaip vieną literatūros (Slunkių, Pelėdą, Plaučiūną, Dočį). Šie kūrinį. Įgyvendindamas šį sumanymą Do­ veikėjai scenoje pasirodo po kelis kartus, nelaitis judėjo nuo vieno ir vientiso teksto iki keturių savarankiškų dalių ciklo, suda­ ir karčemos baisybių vaizdai (RG 688–694, RG 809– rančio aukštesnio rango literatūrinę visumą. 813). 17 Pričkus du kartus ateina į tą pačią krivūlę Šį teiginį pasistengsime papildomai pagrįsti (VD 10–11, VD 136–137), Plaučiūnas pasigenda dal­ tolesniuose straipsnio puslapiuose. gio šienapjūtei, bet čia pat kalbama apie rugiapjūtę (VD 446–472); esama dviejų identiškų vestuvių pabaigų Ne visai įtikinami yra ir citatoje patei­ (RG 339, RG 651); „ubagais išėjęs“ Dočys vėliau kula kiami vidinės Metų koherencijos ir dalių žirnius savo „skūnėje“ (RG 399–401, RG 651–687); Krizas VD giriasi gerai valdomu ūkiu, bet ŽR sako­ eiliškumo argumentai. Ypač teiginys apie ma, kad jo namai pernai sudegę, o jis pats esąs elgeta tai, kad poemoje nėra kokių esminių pasi­ (VD 314–433, ŽR 255–278). Prie tokių nenuoseklumų reikia priskirti ir visose dalyse sunkiai identifikuojamą kartojimų ar siužeto nenuoseklumų. Kaip bendrąją komunikacinę situaciją: kur personažai kalba? tik atvirkščiai – Metuose esama nemažai Koks jų santykis su pasakotoju? Kur pokalbio pradžia šabloniškų, pagal tą pačią stilistinę matri­ ir pabaiga? 18 Pvz., Pričkaus nuotykiai dvaro virtuvėje, Krizo cą kartojamų figūrų: tai mintys apie greitai dukters vestuvės, Plaučiūno keliamos krikštynos ir kt. prabėgantį žmogaus amžių, apie gyvenimo 19 Pvz., Pričkus VD drąsiai kritikuoja nenaudė­ lius ponus, o ŽR ne mažiau įtaigiai skelbia paklusnu­ trapumą, apie nykstantį dievobaimingumą, mo etiką (VD 278–299; ŽR 402–410). Vakmistras VD apie darbų naštą ir pan. Beveik identiškai pradžioje yra keikūnas ir bedievis, o šios dalies pabai­ 16 goje – dievobaimingas pamokslininkas (VD 96–135, kuriami ir kai kurie siužeto fragmentai . VD 649–714). Ne visai aišku, ar esama dviejų Laurų, ar vieno (VD 46–95, RG 739–744); Dočio žmona RG 16 Du kartus girtuoklystėmis virsta Plaučiūno vaišės pradžioje vadinama Aste, o tos pačios dalies pabaigoje (VD 505–529 ir RG 695–746), RG pasikartoja peštynių – Pime (RG 80, RG 747).

45 tačiau netiesa, kad jie visi veiktų visose apie specifinę ŽR pabaigą. Čia nurodomos Metų dalyse. Be to, jų pasirodymai pirma­ ŽR eilutės 607–609, kuriose skamba „aps­ jame plane yra nesusiję – negalima kalbėti kritai greit prabėgančio laiko motyvai“ – apie draminę ar psichologinę jų raidą: kitaip nei kitose Metų dalyse, kuriose do­ „Metų“ herojai neturi taisyklingų biografijų ir minuoja su aktualiuoju metų laiku susijusi [...] net negali jų turėti. Jie egzistuoja, jei taip laiko problematika. Tačiau panašių reflek­ galima pasakyti, ne individualiai ir ne chrono­ sijų apie greit prabėgantį gyvenimą yra ir logiškai. Tai tartum kaukės, atliekančios arche­ tipinius gestus (Venclova, 1991, 265–266). kitose Metų vietose. Tai išryškėja lyginant ne pavienes eilutes, bet pilnus poetinius Panaši ir Sauliaus Žuko nuomonė šiuo periodus, į kuriuos jos yra įkomponuotos. klausimu: „Nelabai tesirūpinama ir esamų „Įvade“ minimos eilutės ŽR 607–609 įeina personažų charakteristikų vientisumu; tą į platesnį palyginimą ŽR 596–609, kuria­ pačią nuomonę gali reikšti skirtingi vei­ me brėžiama žmogaus ir augalo gyvenimo kėjai, be didelių argumentavimų tuo pačiu paralelė. Tačiau ji labai panašiai suskam­ vardu vadinamas veikiantysis asmuo gali ba Metuose dar du kartus, žr. VD 68–95 keisti savo pozicijas.“ (Žukas, 1993, 28.) ir RG 22–44. Taigi „apskritai greit prabė­ Tačiau yra viena išimtis – pagrindinis Metų gančio laiko motyvai“ nėra specifinis ŽR veikėjas seniūnas Pričkus. Šis personažas pabaigos bruožas. aktyviai veikia visose kūrinio dalyse ir Antrasis ten pat nurodomas ŽR frag­ miršta žiemą. Todėl jo gyvenimo linija su­ teikia Metams vientiso pasakojimo bruožų mentas ypatingas tuo, kad jame kalbama ir skatina ŽR laikyti paskutine teksto dali­ apie visą prabėgusį metų ciklą: mi, nes kitoks jų išdėstymas atrodytų ne­ Taip, kaip žinom, ir jau vėl pasibaigusį metą logiškas. Tačiau ir šiuo atveju galima rasti Tuo po Velykų, maisto dėl, trūsinėti pradėjom Ir daug prakaito per visą vasarą mielą priešingų argumentų: kodėl Pričkaus liki­ Dirbdami nuo karštų veidelių mūsų nušluostėm, mo linijai suteikiame tiek reikšmės? Sim­ Ik zopostėliui ką susirinkom ir pakavojom. boliškai „ištiesindami“ ją nuo pavasario Taipgi dabar, jau rudenį su svodboms nulydėję iki žiemos, išsprendžiame tik vieną siuže­ Ir kaimyniškai bei viežlybai pasidžiaugę, tinio Metų nenuoseklumo atvejį, tačiau iš­ Rūpinkimės zopostą dar pasilikusį čėdyt [...] lieka kiti panašūs lūžiai, kuriuos kažkodėl (ŽR 648–655) ignoruojame (tarkim, prieštaringą Krizo li­ ŽR tekstas čia iš tiesų reflektuoja visą kimą, plg. Venclova, 1991, 264). Pripažin­ metų ciklą, t. y. žiemos dabartyje prisime­ dami, kad Pričkaus mirtis žiemą yra bene nami trys ankstesni metų laikai20. Panašių stipriausias argumentas skaityti Metus retrogradinių nuorodų yra ir kitose poemos įprastine tvarka, kartu norėtume priminti, dalyse, tačiau ten prisimenami tik vienas kad šis personažas visų teksto sintag­minių arba du prieš tai ėję metų laikai – taigi ne­ „sutrikimų“ neišsprendžia. Atskirai aptarti reikia paskutinįjį 20 Plg. kitą panašų atsigręžimą į visus praėjusius 1977 m. Raštų „Įvade“ pateiktą teiginį metus ŽR 579–582.

46 pilnas metų ciklas21. Tad šiuo atžvilgiu ŽR ciklinio laiko realizacija tekste – amžino­ iš tiesų skiriasi nuo likusių poemos dalių. sios metų laikų kaitos išraiška. Subjektas Tačiau tam, kad ŽR nedvejodami laikytu­ (pasakotojas ar kuris veikėjas) iš nara­ me Metų pabaiga, priešinasi kitos teksto tyvinio dabarties taško dairosi į praėjusį vietos, kurios sukomplikuoja galutinę iš­ ir ateinantį metų laiką, savo egzistenciją tarmę dėl bendrosios kūrinio kompozici­ įrašydamas į nesiliaujančią jų kaitą. Nėra jos. pagrindo šių refleksijų laikyti sintagminio Įdėmiau peržvelgę chronologinius epizodų jungimo nuorodomis – iš jų ne­ minties šuolius iš vieno metų laiko į kitą, išplaukia privaloma metų laikų skaitymo pamatytume, kad jų pasitaiko visose poe­ tvarka (plg. Venclova, 1991, 265). mos dalyse, ne tik ŽR. Be to, iš sąlyginio Šį teiginį galima paremti papildomu dabarties taško mintimis keliaujama ne tik argumentu. Palyginkime du akivaizdžiai atgal, bet ir pirmyn. Tokie atsigręžimai at­ susijusius PL ir RG fragmentus: gal bei žvilgsniai pirmyn nėra kompoziciš­ kai fiksuoti, jų esama ir dalių pradžioje, ir Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams, Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo viduryje, ir pabaigoje. Štai ryškesnių tokių Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs, šuolių sąrašas: Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint. (PL 9–12) Atsigręžimas atgal Žvilgsnis pirmyn PL 9–12, 88–92, PL 143–145, Vislab, kas pas mus lakstydams vasarą šventė Ar plezdendams ant laukų linksmai šokinėjo, 398–399 336–337, 402–408, Vislab, kas linguodams ik debesų pasikėlė 659–660 Ir, pasidžiaugęs taip, grūdelius su vabalu valgė, VD 1–2, 46–67, VD 555–568, Vislab jau prastojo mus ir nulėkė slėptis. 665–679 577–578, 628–638, (RG 30–34) 709–714 Abu poetiniai periodai sukurti tartum RG 22–27, 55–61, RG 348–351, veidrodinis atspindys, jų sąšauka bendra­ 354–370 389–392, 904–912 jame Metų plane nekelia abejonių. Tačiau ŽR 17–39, ŽR 612–614, pabandykime šiuos fragmentus skaityti be 560–562, 579–582, 620–623, 653–665, išankstinės nuostatos, kuris iš jų eina „pir­ 610–611, 635–641, 680–682 miau“, o kuris – „vėliau“. Turėtume kons­ 648–652 tatuoti, kad abi citatos yra poetine prasme išbaigtos, jos būtų suprantamos ir be savo Vadinasi, metų ciklo refleksijos visose veidrodinio ekvivalento, jose piešiamas Metų dalyse pasiskirsto panašiai – ŽR šiuo vaizdas – savarankiškas ir kompoziciškai atžvilgiu nesiskiria nuo kitų dalių. Nuro­ uždaras. Vaizdų paralelė jų eiliškumo ne­ dyti chronologinės dinamikos atvejai yra nusako: PL ir RG papildo viena kitą po­ etinėmis asociacijomis, varijuoja tą pačią 21 Pavasarį prisimenama žiema ir ruduo (PL 9–12, temą, bet kažin ar čia būtina įžvelgti sin­ 398–399), vasarą – pavasario grožybės (VD 46–63), ru­ denį – pavasaris ir vasara (RG 22–27, 55–61). tagminį vienakryptį jų santykį. Kodėl RG

47 fragmentas turėtų eiti „vėliau“ ir pratęsti panašiai kaip kitose dalyse. Šį įspūdį su­ PL? O cituojamas PL epizodas neprarastų stiprina pasikartojimai figūratyviniu pasa­ savo prasmės, skaitomas po RG. Donelaitis kojimo lygmeniu – aukščiau cituotos ŽR brėžia tobulą uždarą ratą. Tokioje šviesoje pabaigos eilutės 648–661 atliepia PL esan­ griežtas sintagminis Metų dalių išdėstymas tį fragmentą PL 406–410: ima atrodyti ne visai adekvatus. Ak! kiek trūso reiks, ik į skūnes sugabensim, Labiausiai abejoti baigiamąja ŽR vieta Kas ant aukšto dar ar klėtyj guli be diego; Metų struktūroje verčia tikroji šios dalies Ir kiek dar palūkėt reikės, iki šiupinį virsim. pabaiga. Mat ŽR nesibaigia 1977 m. Raštų Nugi dabar, į dievišką žiūrėdami ranką, Judinkimės pamaži nuolatai nusitvert savo „Įvade“ aptariamu fragmentu (ŽR 648– darbus [...] 652) – po jo tekste yra dar 30 eilučių. Jose (PL 406–410) daroma chronologinė digresija į pavasarį Kartojasi ŽR ir PL eilutės apie kantrų ir vasarą bei prašoma dievo malonės, pra­ laukimą, nesibaigiančius darbus, gražų dedant šiltojo metų laiko darbus. Būtent „zopostą“ ir būtiną Dievo pagalbą. O ir žvilgsnis į pavasarį ir vasarą smarkiai ker­ toliau einančios ŽR pabaigos eilutės taip tasi su baigiamąja ŽR samprata: pat turi savo ekvivalentą kitoje Metų vieto­ Rūpinkimės zopostą dar pasilikusį čėdyt je. Jose kalbama apie pavasario ir vasaros Ir kad ką gardžiai pasikepsim ar išsivirsim, Vis rytojaus ir kitų dienų paminėkim. darbus ir kreipiamasi į dievą pagalbos bei Nėsa dar ilgs pažygys, iki vėl vasarėlę sulauksim malonės: Ir šviežius valgius į puodus kraudami virsim. Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti, Nugi dabar vėl skirkimės ir su padėjimu dievo Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada. Skubinkimės savo padarynes pamaži pasipro- Ką mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai? vyt; Ar kad, sėtuves ir naujus noragus nusipirkę, Nės saulelė vėl pusnynus pradeda gandint Art išsitrauksim ir grūdelius kaip reik pasi­ Ir jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi. sėsim? Vei, vasarėlė jau pamaži prisiartina miela Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim, Ir, kas mūsų zopostams reik, vėl žada parūpint. Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės. (ŽR 655–665) (ŽR 666–672) Šiomis eilutėmis paruošiamas pasa­ Panašaus pasažo esama VD, kurių pa­ kojimas apie ateinantį pavasarį – dvieilis baigoje Vakmistras būrus dievobaimingai 662–663 tiesiogiai susišaukia su pirmo­ graudena: siomis PL eilutėmis, kurias turbūt visi Ale, žmogau, žmogau! saugokis to neminėti mokame mintinai. Tad jeigu, anot „Įvade“ Kurs tau ant laukų bėginėjant ir trūsinėjant pasitelkiamos argumentacijos, kiekviena Su savo dangiškais sargais kribždėti padėjo. poemos giesmė baigiama raginimu reikia­ [...] mai pasiruošus sutikti kitą metų laiką, tai Argi dabar tau nereikės aukštyn pažiūrėti ŽR šiuo aspektu visai nesiskiria nuo kitų Ir kasdien daugsyk tą šlovint irgi pagarbint, Kurs taip daugel vėl iš naujo tau dovanojo? dalių. Šios dalies pabaiga mums neatrodo Tai, kaimynai! tai vyriausi reikmenė jūsų; ypatinga – tekstas joje komponuojamas (VD 683–693)

48 Taigi ŽR pabaigoje įkomponuoti pasa­ mas su savo struktūrine atsvara bendrojo­ kojimo elementai yra atpažįstami ir kitose je Metų kompozicijoje: gamtos aprašymas Metų vietose, kur jiems tenka identiškos tampa suprantamas didaktinio moraliza­ funkcijos: jais atveriamas pasakojimas vimo šviesoje, o didaktizmas įgauna svorį apie ateinantį metų laiką ir stengiamasi įkūnytas gamtos vaizduose; veikėjų dialo­ užsitikrinti Dievo – semiotinio lėmėjo – gai priešinami su monologiniais pasažais, o palankumą. Tai smarkiai paplauna teiginį gamtos aprašymai kontrastuoja su „pasako­ apie ypatingą ŽR pabaigą. jimo eiga“ (Ten pat, 404). Nors Šilbajorio Atsidūrėme interpretacinėje kryž­ pateikiami Donelaičio binarinių struktūrų kelėje. Viena vertus, Pričkaus mirtis ir pavyzdžiai mums atrodo ne visada įtikina­ specifinis – pilnesnis – metų ciklo re­ mi, tačiau kertinis jo siūlomas principas yra miniscencijų pobūdis skatina ŽR laikyti tikslus. Donelaičio tekstuose aiškiai atpa­ baigiamąja Metų dalimi, suponuodamas žįstama simetrija: kai į tekstą įvedamas tam ir rėziškąją sintagminę poemos kompozi­ tikras elementas, visada reikia dairytis jo ciją PL→VD→RG→ŽR. Kita vertus, ŽR kontrastinio atitikmens. Paukščių kuklumas esama gausių paralelių su kitomis dalimis, priešinamas su žmonių apsirijimu (PL 145– kurių šviesoje baigiamoji ŽR pozicija atro­ 244), Pričkaus raginimas dirbti – su Slun­ do neįtikinama, o Metų visumos kontūrai kiaus tingėjimo filosofija (PL 409–454), netenka sintagminio aiškumo. Vakmistro keikimąsi atsveria Selmo mora­ Reikia ieškoti kompromiso. Jį galėtų lizuojanti kritika (VD 96–135), džiaugsmą pasiūlyti Rimvydo Šilbajorio, Tomo Venc­ gausiomis mėsiškomis gėrybėmis tramdo lovos ir Saulius Žuko studijos apie Done­ Lauro pamokslas apie saiką (RG 371–423) laičio kūrybą. Šilbajoris bandė atpažinti ir t. t. Binarinės opozicijos ryškios ir aukš­ tam tikrą vienijantį kompozicinį principą, tesniais kūrinio struktūros lygmenimis, ku­ kuris leistų suvokti Metus kaip koherentiš­ rie apima visus Metus: viežlybuosius būrus ką visumą: atsveria nedorėliai; nedoriesiems ponams Šitaip žiūrint, iškyla klausimas, ar iš viso Me- priešinamas gerasis amtsrotas; prigimtinė tai turi kokį nors vienijantį principą, organi­ žmonių lygybė priešinama su paveldima zaciją, ar ne – kitaip sakant, ar čia prieš mus tikra struktūra, ar tik agregatas, paskirų „faktų luomine nelygybe ir t. t. krūva“. Jeigu Metus norime vadinti struktūra, atkreipė dėmesį į tai, tai turėtų būti įmanoma taip aprašyti jų sudėti­ kad Donelaičio binarinės opozicijos suda­ nes dalis, kad iš to kiltų jų tarpusavio santykia­ ro aksiologinę vertikalę: vimo sistema, koks nors dėsningumas ar bent jau pagrindiniai tokios sistemos principai. [...] Bene pirmiausia krinta į akis griežtas poemos Lengviausiai įžiūrimas visų šių plotmių tar­ pasaulio hierarichiškumas ir vertikalumas. pusavio santykis yra binarinis-priešpriešinis. Šiuo požiūriu Donelaitis mažai tesiskiria nuo (Šilbajoris, 2001, 403–404) Dantės ir apskritai nuo viduramžių literatūros, kurios „vertikaliąją orientaciją“ žinomoje kny­ Anot Šilbajorio, kiekvienas poemos goje apie Rabelais išanalizavo M. Bachtinas. elementas įgauna savo prasmę tik lygina­ Semantinė opozicija „viršus / apačia“ nuolat

49 pabrėžiama Donelaičio. [...] „Metų“ persona­ epizodų kaita neturi ryškesnės sintagminės žai taip pat esti savotiškoje „moralinėje verti­ funkcijos – keičiasi kraštovaizdis, kalban­ kalėje“ – nuo pagirtino Selmo, atsikreipusio į tys asmenys, aptariamos problemos, tačiau dangų, ligi tų, net vardais nepažymėtų, kurie „peklon tikt bėga, tikt bėga.“ (Venclova, 1991, idealusis pasaulio matmuo ir žmogiškoji 261–262) realybė iš esmės nekinta, episteminiai gy­ venimo pamatai yra neišjudinami. Judrus Šią mintį išplėtojo ir tiesiogiai su Metų ir daugiabalsis Metų pasaulis yra paradok­ kompozicija susiejo Žukas: saliai stabilus – jis sukasi kaip didžiulis Norėtųsi iškelti hipotezę, kad pagrindinė įtam­ kaleidoskopas apie simbolinę dieviškąją pa Metuose formuojasi ne tarp laiko ašyje išdėstytų epizodų – personažų poelgių, kurie pasaulio ašį, tačiau pati ašis niekur neju­ rišasi į siužetu (ar fabula) vadinamų poelgių da. Šiuolaikinis skaitytojas tikisi, kad tarp seką – bet tarp savotiškoje vertikalėje išsidės­ teksto pradžios ir pabaigos literatūros kūri­ čiusių dviejų žmogiško gyvenimo pavidalų: nyje vaizduojamas pasaulis pasikeis, jame koks jis yra ir koks jis turėtų būti. Poema, o ypač „Pavasario linksmybių“ dalis, nesunkiai įvyks kažkas esminga. O Metuose šio po­ gali būti suskaidyta į didesnius ar mažesnius būdžio raidos nėra: prieš mūsų akis vis iš santykiškai autonomiškus epizodus, kurių naujo simetriškais pavidalais keičiasi idea­ ribose abu šie gyvenimo variantai yra vieno­ las ir realybė, tačiau jų konfliktai plaukia be kiu ar kitokiu būdu įvardijami. (Žukas, 1995, aiškesnės pradžios ir pabaigos, sukdamiesi 76–77) amžinajame metų rate ir nevesdami į galu­ Anot Venclovos ir Žuko, esminis, iš tinį išrišimą. Būtina pabrėžti, kad nuo to nė archajiškosios kultūros epistemos ateinan­ kiek nemažėja Donelaičio poetinio pasau­ tis Donelaičio kūrybos bruožas yra pasi­ lio dramatiškumas ir dvasinė įtampa, tačiau tikėjimas Dievo duotąja pasaulio tvarka Metuose jie yra kitokio pobūdžio nei mo­ ir įsitikinimas, kad žmogus gali savo gy­ derniuosiuose tekstuose. Anot Venclovos, venimą sutvarkyti pagal dieviškąjį idealą. vertikalioji simbolinė Donelaičio pasaulio Metuose galima atpažinti idealųjį pasaulio ašis ir griežtai hierarchiški jo elementų san­ polių, kurio šviesoje vertinama socialinė ir tykiai priklauso archajiškosios, „primity­ etinė gyvenimo realybė (Ten pat, 74–75). viosios“ kultūros tipui ir yra sietini su mito Ji arba atliepia dieviškąją tvarką (gamtos poetika (Venclova, 1991, 263–264). pasaulis, dorųjų būrų elgesys ir kt.), arba Išplėsdami Venclovos, Šilbajorio ir ją pažeidžia (ponai engia būrus, samdiniai Žuko suformuluotas hipotezes, galime neklauso šeimininkų ir kt.). Taigi Metų teigti, kad sintagminiai santykiai Done­ struktūrą sudaro binarinės opozicijos, ku­ laičio tekste yra silpni, tartum nustumti į rios skirtingais pavidalais realizuoja tą pa­ antrąjį planą – Metuose kur kas svarbesni čią dieviškojo idealo ir žmogiškosios rea­ yra paradigminiai santykiai, kurių plotmė­ lybės priešpriešą. je kaip tik ir įforminama didžioji idealo ir Šilbajorio, Venclovos ir Žuko siūlomos realybės dialektika. Su tam tikromis išly­ hipotezės padeda geriau suvokti mūsų in­ gomis galėtume kai kuriuos Metų epizodus terpretacinių sunkumų priežastis. Metų sukeisti vietomis, o teksto visuma išliktų

50 nepažeista. Panašus paradigmatikos ir sin­ plotmėje išryškėja tipologinis panašumas tagmatikos santykis veikia ir makrokom­ tokių personažų, kurių paprastai panašiais poziciniu lygmeniu, kuriame metų laikų nelaikome23. Tipologinis lyginimas leidžia seka nėra privalomai fiksuota. Paprastai tiksliau įvardyti kai kurių reiškinių vietą metų pradžią tapatiname su pavasariu – to­ episteminėje Metų pasaulio sąrangoje24. dėl tradiciškai ir Donelaičio poemą links­ Visa tai veda prie išvados, kad tradicinė tame pradėti nuo PL. Tačiau toks teksto Metų samprata su aiškia kūrinio pradžia skaitymas išplaukia ne iš pačių Metų, bet ir pabaiga yra neadekvati. Komplikuotai iš laiko suvokimo mūsų kultūroje, kurio­ poemos teksto materijai reikia subtilesnių je pavasaris laikomas metų ciklo pradžia, interpretacinių pjūvių. o žiema – pabaiga. Tai – kultūrinė norma, kuri mus verčia sunkiai apčiuopiamoje Keturių dalių poetinis ciklas Metų visumoje atpažinti tam tikrą kompo­ ir poetinis Donelaičio universumas zicinę struktūrą. Venclova bene pirmasis Iš visko, kas iki šiol buvo pasakyta apie suabejojo tokio skaitymo adekvatumu – Metus, aiškėja, kad būtų sunku apie juos anot jo, „ta tvarka teikia Donelaičio tekstui kalbėti kaip apie tobulos kompozicijos kū­ chronologinį kryptingumą ten, kur auto­ rinį. Tiek atskirų metų laikų vidaus struk­ rius ir jo amžininkai veikiau matė achro­ tūroje, tiek makrokompoziciniu lygmeniu nišką archetipų pasikartojimą“ (Venclova, esama daug ženklų, kad Metai kaip poeti­ 1991, 266). nė visuma nebuvo Donelaičio griežtai pla­ Griežtai laikantis vien Metų teksto, jo nuojami. Taip pat nėra pagrindo manyti, makrokompoziciniu lygmeniu nėra aiškių kad poetas pradėjo Metus nuosekliai rašyti sintagminio junglumo nuorodų. Kalbant vaizdžiai, pavasaris mums ir Donelaičiui nuo pavasario ir užbaigė, sukūręs žiemą. yra metų pradžia, žiema – jų pabaiga, bet Priimtinesnis atrodo požiūris, kad jie augo iš Donelaičio teksto niekur neišplaukia, kad „Pavasaris“ yra Metų pradžia, o „Žie­ o Pričkus ragina būrus nepamiršti ir daržovių (PL 553– ma“ – pabaiga. 598). RG mėsiškų gardumynų gausa džiaugiasi Bleberio tarnas su pasakotoju, o juodu sudraudžia Lauras, ragin­ Esminiai Donelaičio kūrybos bruožai damas atsargas „čėrauti“ saikingai ir derinti mėsą su ne­ išryškėja, kai išsiveržiame iš tradicinio mėsiškais valgiais (RG 339–437). 23 Pvz., tarp Milkaus, kurį PL iškeikia Lauras sintagminio skaitymo varžtų. Tipologiškai (PL 245–293), ir Pričkaus (žr. RG 485–531). Abu jie panašūs teksto fragmentai gali būti vienas valstiečiai, abu per tarnybą pakilo socialinėje hierarchi­ nuo kito labai nutolę, tačiau juo reikšmin­ joje. Tik Milkus yra įžūlus, o Pričkus – doras. Tačiau abiem atvejais jiems nedovanojama už savo socialinio gesni. Pvz., skaitant Metų dalis paeiliui, statuso pažeidimą – iš abiejų tyčiojamasi, abu jie kei­ sunku įžvelgti ryškesnę saiko izotopijos kiami. Įdomu tai, kad „Pričkaus pasakoje apie lietuvišką svodbą“ jį užmuša patys būrai. liniją, tačiau lygindami PL ir RG ją ma­ 24 Pvz.,�������������������������������������������� RG 548–590 Enskys Pričkui dėsto „viež­ tome itin ryškiai22. Tik paradigminėje lybo vogimo“ teoriją ir praktiką. Tik žinodami tai, kas apie vogimą kalbama kitoje vietoje – ŽR 144–207 – pa­ tikimai sprendžiame, jog „viežlybas vogimas“ taip pat 22 Didelę jų teksto dalį sudaro svarstymai apie saiką yra nuodėmė ir nepriklauso idealiojo pasaulio poliaus ir nesaikingumą. Pvz., PL Blėkius maitinasi vien mėsa, reiškiniams.

51 organiškai, kaip savitas literatūrinis orga­ Donelaitika iki šiol stengėsi bendrosios nizmas. Todėl skaitydami juos neabejo­ Metų kompozicijos problemas spręsti ra­ jame, kad prieš mūsų akis – literatūrinis dikaliai. Rėzos mokykla, kuriai priklauso vienis, bet nesistebime ir tam tikra kūrinio ir 1977 m. Donelaičio Raštai, stengėsi bet struktūros asimetrija, pasikartojančių ele­ kuria kaina įrodyti Metų teksto rišlumą ir mentų gausa ir improvizaciniu, griežtai paaiškinti visus kompozicinio plano nesu­ neplanuojamu teksto plėtojimusi. Tokį po­ sipratimus25. O Neselmanas ir jo mokiniai žiūrį paremia ir prielaida, kad Metai buvo visiškai nepripažino Metų kaip literatūri­ rašomi ilgą laiką – su pertraukomis, pra­ nės visumos ir atskirų Donelaičio kūrinių tęsiant tekstą toje vietoje, kur jis nutrūko nesiejo jokiais kompoziciniais saitais (Ne­ anksčiau. Visų kompozicinių ir struktūri­ sselmann, 1869, X–XI). Mums atrodo, kad nių smulkmenų nebuvo įmanoma tiksliai Metų tekstas priešinasi abiems radikaliems išlaikyti atmintyje. Šitaip galėtume aiškinti sprendimams. Negalima nei paneigti jų minėtuosius Metų siužetinio lygmens ne­ kompozicinio birumo, nei poetinio Done­ laičio pasaulio vienovės bei gausių siste­ nuoseklumus ir kitus „neapsižiūrėjimus“. minių ryšių tarp keturių metų laikų. Tiesiog Panašu, kad Donelaičio poetinėje sąmo­ tie ryšiai – ir jų suteikiamas Metų poetinio nėje Metų visumos kompoziciniai kontūrai rišlumo pojūtis – kyla ne iš kompozicinio apsiribojo bendriausiomis intencijomis: sumanymo, bet iš episteminių visos Done­ a) aprašyti visą metų ciklą, b) baigiant vie­ laičio kūrybos pamatų. Metai mums atrodo ną dalį, atverti pasakojimą apie kitą metų vientisi todėl, kad vientisas yra Donelaičio laiką; c) pateikti didaktiškai įtikinamus kultūrinis universumas. Abu juos persmel­ dorųjų ir nedorėlių šaržus. Griežtesnio kia sudėtinga dieviškojo idealo ir žmogiš­ kompozicinio visumos plano Metų tekste kosios realybės dialektika, kuri ir yra di­ neatpažįstame. džioji Donelaičio kūrybos tema. Šitaip svarstydami teigiame, kad PL, VD, RG ir ŽR sudaro aiškią poetinę visu­ mą, bet ne vieną koherentišką tekstą. Siū­ 25 Pvz., 1977 m. Raštų komentaruose bandoma pa­ aiškinti Krizo atvejį. Krizo namus „pernai“ sudegino lytume Metus vadinti keturių dalių poeti­ Dočys (ŽR 255–269). Tačiau Krizas „šiemet“ giriasi niu ciklu. savo klestinčiu ūkiu (VD 314–433), o rudenį kelia duk­ ters vestuves (RG 109–141). Be to, ŽR krivūlė prasideda Rėzos įvestas pavadinimas Metai gerai „pas kūmą Krizą“ (ŽR 165), o jos pabaigoje visi būrai atitinka šio ciklo literatūrinę esmę. Nėra išvirsta lauk jau iš Plaučiūno trobos (ŽR 307). Raštų ko­ mentaruose argumentuojama, kad Donelaitis Krizo var­ reikalo jo keisti – literatūrinė tradicija dą kai kur vartoja bendrine prasme, kaip „būro“ sinoni­ šiuo atveju svarbesnė, nei skrupulingas mą – taigi ūkiu giriasi ir vestuves kelia tikrasis Krizas, o Dočys „susvilina“ kažkurio anoniminio būro trobas. Kai tekstologinis tikslumas, kurio taip griežtai dėl krivūlės, tai būrai kalbasi pas Plaučiūną, kuris čia reikalavo Neselmanas. Be to, atmetę pava­ šmaikščiai vadinamas „kūmu Krizu“ (Donelaitis, 1977, 356, 385, 386). Mūsų nuomone, tekstas ŽR 255–269 dinimą Metai, neturėtume žodžio, kuriuo aiškiai rodo, kad visur kalbama apie tą patį gerąjį VD įvardytume poetinį Donelaičio ciklą kaip Krizą, o prieštaringas jo likimas – vienas iš Donelaičio kompozicinių neapsižiūrėjimų, kurių nebūtina stengtis visumą, o tai – didelis trūkumas. išaiškinti bet kuria kaina.

52 Tačiau reikia pabrėžti, kad idealo ir re­ mas, tenka grįžti prie Rėzos. Jo siūloma tra­ alybės opozicija negali būti laikoma Metų dicinė skaitymo seka mums atrodo priim­ kompoziciniu principu. Šios dvi pamatinės tiniausia. Tačiau keturis Donelaičio metų semantinės izotopijos yra atpažįstamos vi­ laikus turėtume įsivaizduoti ne kaip fik­ soje jo lietuviškoje ir vokiškoje kūryboje, suotą sintagminę eilę PL→VD→RG→ŽR įskaitant ir pasakėčias. Juk ir jose visų su aiškia pradžia ir pabaiga, bet išrikiuoti pirma matyti poeto aistra pasakoti apie pa­ jas kaip keturis savarankiškus paveikslus saulį, koks jis turėtų būti Dievo šviesoje, dvimatėje erdvėje, ir suvokti jas kaip už­ ir koks jis yra dorovinio nuopolio šešėlyje. darą ciklą: Šilbajorio ir Žuko siūlomi skaitymo princi­ pai nusako Donelaičio pasaulėvokos esmę, ŽR PL bet ne kompozicinį Metų specifiškumą. Be to, Metų analizė, grindžiama šiuo giliuo­ RG VD ju kodu, turi rimtą trūkumą: ji susitelkia į paradigminių teksto santykių plotmę. Bet­ Tokio ciklo nė viena dalis nelaikyti­ gi Metus skaitome epizodą po epizodo, na pirmąja ar paskutine – jų sudaromame ir būtų neteisinga teigti, kad jų seka yra rate mūsų interpretuojanti sąmonė juda be arbitrali. Nors Metus laikome organiškai, sustojimo. Žinoma, sintagminėje plotmė­ be griežto plano besiplėtojančiu poetiniu je suksime vis tą patį skaitymo ratą nuo ciklu, vis dėlto Donelaitis epizodų nesiejo pavasario iki žiemos – kaip tik čia veikia atsitiktinai, be jokios tvarkos. minėtoji (mums ir Donelaičiui bendra) Mikrokompoziciniu lygmeniu atskirų kultūrinė norma, skatinanti kalendorinį Metų dalių sintagminė struktūra nekelia ciklą suvokti būtent taip. Tačiau bandyda­ abejonių – ji yra duota paties autoriaus. mi pasakyti apie Metus ką nors esminga, Tačiau ne visada suprantama logika, pa­ neišvengiamai turėsime iššokti iš įprasti­ gal kurią epizodas jungiamas prie epizodo. nės metų laikų sekos ir ieškoti tipologinių Esama ilgų pasažų, kurių sintagminis jung­ paralelių tarp sintagmiškai nesusijusių epi­ lumas nekelia jokių abejonių26, bet esama zodų. Svarbu suvokti paradigminio plano ir tokių greta esančių teksto atkarpų, ku­ primatą prieš sintagminių santykių plotmę rios susijusios labai silpnai27. Panašu, kad Metų poetiniame cikle. Nors esame įpra­ ir šiuo atveju Metai nėra nei amorfiški, nei tę „Vasaros darbus“ skaityti po „Pavasa­ tobulai junglūs. Sintagminė Metų plėtotė rio linksmybių“, tačiau „Vasaros darbai“ dar laukia kruopštesnių tyrimų. kompoziciniu požiūriu neišplaukia iš „Pa­ Makrokompozicinėje plotmėje, kurioje vasario linksmybių“: VD tekste nėra tokių sintagminis Metų dalių eiliškumas nežino­ vietų, kurių nesuprastume be PL. Todėl abiejų dalių nederėtų sieti vienakrypčiu 26 Pvz., VD mėšlavežio epizodas (VD 136–304) santykiu kaip pradžios ir tęsinio. Lygiai arba RG vestuvių aprašymas (RG 82–256). taip pat „Rudenio gėrybės“ neišplaukia iš 27 Ryškesni sintagminiai lūžiai: PL244/245; VD135/136; RG 437/438. „Vasaros darbų“, o „Žiemos rūpesčiai“ –

53 iš „Rudenio gėrybių“. Visos keturios dalys sudaro kompozicinį ratą be aiškios pradžios yra hierarchiškai lygiavertės ir papildo viena ir pabaigos. Metus kaip poetinę visumą, di­ kitą: skaitydami vieną, turime atmintyje pri­ desnę nei mechaninė keturių dalių suma, sišaukti likusias tris – o ne tik prieš tai esan­ atpažįstame giliosios – episteminės – Done­ čiąją. Tik taip galime tikėtis atpažinsią visą laičio poetinio pasaulio vienovės šviesoje. Donelaičio poetinio pasaulio turtingumą. Joje išryškėja problemos ir temos, varijuo­ Visa, ką čia pasakėme, norėtume api­ jamos visose ciklo dalyse – tačiau adekva­ bendrinti šitaip: Donelaitis sukūrė keturių čiai suvokti Metuose vaizduojamus nutiki­ dalių poetinį ciklą, kuriam prigijo bendras mus ir konfliktus tegalime atsižvelgdami Metų pavadinimas. Kiekviena ciklo dalis į visą ciklą, vienos dalies tam nepakanka. yra poetiniu požiūriu savarankiška, o vi­ Metai – vieningas poetinis pasaulis, bet ne sumos atžvilgiu visos jos yra lygiavertės ir griežtos kompozicijos tekstas.

LITERATŪRA

Dilytė, Dalia, 2011: „Kristijonas Donelaitis“, Se- [Gineitis, Leonas], 2002: Iš vokiškųjų raštų apie nosios Lietuvos literatūra 1253–1795, sudarė Sigitas Kristijoną Donelaitį, parengė Leonas Gineitis, Vil­ Narbutas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos nius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (se­ institutas, 356–363. rija „Senoji Lietuvos literatūra“, 13 knyga). [Donelaitis, Kristijonas], 1818: Das Jahr in vier Girdenis, Aleksas, 1993: „Metų hegzametras“, Gesängen, ein ländliches Epos, aus dem Litthau­ Darbai apie Kristijoną Donelaitį, sudarė Leonas Gi­ ischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, neitis ir Algis Samulionis, Vilnius: Vaga, 60–96. in gleichem Versmaaß ins Deutsche übertragen von Jovaišas, Albinas, 1992: Kristijonas Donelaitis, D.[octor] L.[udwig] J.[edemin] Rhesa, Prof. d. The- Kaunas: Šviesa. ologie, Königsberg 1818, gedruckt in der Königl. Krištopaitienė, Daiva, 2007: Kristijono Donelai- Hartungschen Hoffbuchdruckerei. čio raštų leidimai: tekstologinės problemos, Vilnius: [Donelaitis, Kristijonas], 1865: Christian Do- Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (serija naleitis Litauische Dichtungen. Erste voll­ständige „Lietuvių tekstologijos studijos“, I). Ausgabe mit Glossar. Von Aug. Schleicher. St. Pe­ Kuolys, Darius, 2011: „Kristijonas Donelaitis“, tersburg. Literatūra 11 klasei. Chrestomatija, I dalis. Renesan- [Donelaitis, Kristijonas], 1869: Christian Dona- sas. Barokas. Apšvieta, sudarytoja Aušra Martišiūtė- litius Littauische Dichtungen nach den Königsberger Linartienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos Handschriften mit metrischer Uebersetzung, kriti­ institutas, 325–336. schen An­merkungen und genauem Glossar heraus­ Nesselmann, Georg Hans Ferdinand, 1869: gegeben von G. H. F. Nesselmann, Königsberg. Ver­ „Vorrede“, Christian Donalitius Littauische Dich- lag von Hübner & Matz. tungen nach den Königsberger Handschriften mit Donelaitis, Kristijonas, 1977: Raštai, Vilnius: metrischer Uebersetzung, kritischen An­merkungen Vaga. und genauem Glossar herausgegeben von G. H. Gineitis, Leonas, 1977: „Įvadas“, Kristijonas F. Nesselmann, Königsberg. Verlag von Hübner & Donelaitis, Raštai, Vilnius: Vaga, 5–33. Matz, III–XIV. Gineitis, Leonas, 1998: Kristijono Donelaičio Rhesa, Liudwig Jedemin, 1818: „Vorbericht“, aplinka, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos, aus institutas (serija „Senoji Lietuvos literatūra“, 9 kny­ dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt ga). Donalitius, in gleichem Versmaaß ins Deutsche

54 übertragen von D.[octor] L.[udwig] J.[edemin] Rhe- Ulčinaitė, Eugenija; Albinas Jovaišas, 2003: Lie- sa, Prof. d. Theologie, Königsberg, gedruckt in der tuvių literatūros istorija. XIII–XVIII amžius. Vilnius: Königl. Hartungschen Hoffbuchdruckerei, III–XXI. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Ročka, Marcelinas, 1965: „Dėl K. Donelaičio li­ Venclova, Tomas, 1991: „Erdvė ir laikas Kristi­ teratūrinių studijų“, Kristijonas Donelaitis. Praneši- jono Donelaičio Metuose“, Tomas Venclova, Vilties mai. Straipsniai. Archyvinė medžiaga, Vilnius: Vaga formos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, (serija „Literatūra ir kalba“, VII), 155–167. p. 261–266. Schleicher, August, 1865: [Įvadas be pavadini­ Žukas, Saulius, 1993: „K. Donelaičio „Metų“ mo], Christian Donaleitis Litauische Dichtungen. pasakotojas ir personažai“, Darbai apie Kristijoną Erste voll­ständige Ausgabe mit Glossar. Von Aug. Donelaitį, sudarė ir redagavo Leonas Gineitis ir Al­ Schleicher. St. Petersburg, 1–21. gis Samulionis, Vilnius: Vaga, 28–35. Šilbajoris, Rimvydas, 2001: „Teksto plotmių Žukas, Saulius, 1995: „Idealusis Kristijono Do­ santykiai Donelaičio Metuose“, Egzodo Donelaitis. nelaičio Metų polius“, Saulius Žukas, Žmogaus vaiz- Lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, su­ davimas lietuvių literatūroje, Vilnius: Baltos lankos, darė ir parengė Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Aidai, 73–91. 403–425.

On Composition of Kristijonas Donelaitis’ Metai – Selected Problems Vaidas Šeferis Summary The article deals with the crucial question of of Donelaitis’ work is based on binary oppositions Kristijonas Donelaitis’ literary work: is his Metai between an “ideal world” and “real world” – two (The Seasons) a single and coherent literary text or a semiotic paradigms existing in the dialectic relation group of four independent poems? The first publisher to each other. Thus, the paradigmatic level of the text, of Donelaitis’ work Liudwig Rhesa (Liudvikas on which both opposite semiotic worlds unfold, has a Rėza) introduced in 1818 for the first time the title dominant position over the syntagmatic text relations. Metai (which was not given by Donelaitis himself), That is why the syntagmatic reading of Donelaitis’ presented four seasons as a single poem and held on work is inaccurate: four Donelaitian seasons build a the traditional seasons-sequence, beginning the text coherent semiotic universe (which we traditionally with spring and ending it with winter. Next publishers call the seasons), but are not composed as a strong August Schleicher (1865) and Georg Hans Ferdinand syntagmatic structure. The article suggests that The Nesselmann (1869) accepted neither the title Metai Seasons should be understood as a poetic cycle of four nor the idea of four seasons as a single poem. parts (seasons). In this circular composition, there is Especially Nesselmann was strongly against Rhesa’s no reason to talk about “the beginning” or “the end” concept and pointed out its textological and historical of the text. All four parts are equal in the hierarchy “inaccuracy”. Modern Lithuanian philology, however, to the poetic whole and should be interpreted came back to the concept of Rhesa. In this paper, the simultaneously (for example, as four pictures in an art analysis of The Seasons shows that we need a more exhibition). There is no reason to deny the traditional accurate approach to the question of its composition. sequence of reading of The Seasons from the spring to According to the studies of Rimvydas Šilbajoris, the winter, but this should not imply any interpretative Tomas Venclova, and Saulius Žukas, there is no single conclusions. The Seasons of Donelaitis is a coherent plot in The Seasons, which could serve as a basis poetic universe, but not a coherent literary text with a for a poetic coherence of the poem. The structure strong composition.

Gauta: 2012 09 06 Autoriaus adresas: Priimta publikuoti: 2012 10 21 Arna Nováka 1 602 00 Brno, Čekijos Respublika Tel.: +420 549 49 7122. El. paštas: [email protected]

55 ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)

BARANAUSKŲ SILVA RERUM1

Tomas Andriukonis Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros doktorantas

Straipsnyje pristatoma Antano Baranausko šeimos rankraštinė knyga Ułamki... (1855 m.), kuri nag­ rinėjama XIX a. rankraštinės literatūros kontekste bei priskiriama prie silva rerum pobūdžio knygų. Knygos pobūdis, atsiradimo aplinkybės bei adresatai aptariami pasitelkus tekstinės bendrijos kon­ ceptą. Nagrinėjant Ułamki... struktūrą, jos sudarymo principus bei knygos siūlomą skaitymo speci­ fiką, siekiama atrasti naratyvą, jungiantį skirtingus ir iš pirmo žvilgsnio nesusijusius šios silva rerum tekstus ir piešinius.

I1 vo tik kaip medžiaga jo biografijai. Nors apie lenkiškuosius tekstus žinota3, publika­ Kone visus ankstyvuosius Antano Bara­ vimu susirūpinta gerokai vėliau – visas jų nausko eilėraščius2 – o tai daugiau nei aš­ korpusas pirmąsyk paskelbiamas 1970 m., tuonios dešimtys tekstų – žinome iš dviejų Reginos Mikšytės parengtų Raštų pirmaja­ šaltinių: eilių seksterno Wiersze bei namų me tome4, t. y. praėjus mažiausiai 120 metų knygos Ułamki moich uczuć... Šie XIX a. nuo eilėraščių parašymo. Tokį neskubrumą viduryje rašyti ir plačiau nežinoti kūriniai lėmė kelios priežastys. Viena iš jų sietina (išimtį sudarytų eilėraštis „Do Karoliny P.“, su eilėraščių pobūdžiu – dažno jų progiš­ kurio kupiūruotas variantas publikuotas an­ kumas, orientacija į labai aiškią ir apribotą trajame 1857 m. Teka Wileńska numeryje), (dažniausiai vienkartinę) komunikacinę po Baranausko mirties ilgą laiką funkciona­ situaciją bei priklausymas rankraštinių tekstų kultūrai ilgą laiką minimus kūrinius 1 Tomas Andriukonis dėkoja už Lietuvos mokslo sergėjo nuo spaustuvės preso. Smarkiai su­ tarybos projekto „Studentų mokslinės veiklos skatini­ mas“ (VP1-3.1-ŠMM-01-V-02-003) paramą. Projektas saistyti su konkrečiu įvykiu (pvz., 1852 m. yra finansuojamas pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros patarėjienės Višnevskos vardadieniu) bei veiksmų programos 3 prioritetą „Tyrėjų gebėjimų stipri­ nimas“ iš Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respu­ neturėdami didesnės estetinės įtaigos, šie blikos valstybės biudžeto lėšų. 2 Ankstyvaisiais čia vadinami tekstai, kurti iki Ba­ 3 Pirmojoje Baranausko rinktinėje, Seinuose iš­ ranausko apsisprendimo rašyti lietuviškai studijų Varnių leistų Vyskupo Baranausko raštų „Prakalboje“ rašoma: seminarijoje metu (jie, beje, sudaro didžiąją visų eiliuo­ „Šioje knygelėje skaitytojas [...] taip-pat neras ką parašė tų Baranausko kūrinių dalį). Pažymėtina, kad ši riba yra vyskupas lenkų kalboje“ (Vyskupo Baranausko raštai, sąlyginė, mat lietuviškus kūrinius Baranauskas rašė ir Seinai: Laukaičio, Dvaranausko, Narjausko ir B-vės anksčiau, kaip kad rašė ir lenkiškus vėliau, tačiau mini­ spaustuvėje, 1912, 4.) masis perėjimas susijęs su esmingesnėmis, tačiau šiame 4 Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Vaga, tekste nenagrinėsimomis eilėraščių permainomis. 1970.

56 tekstai, nors ir sudarantys didžiąją poetinio sus, užsiėmimus ar poreikius, čia buvo įrašomi Baranausko palikimo dalį, tyrėjams dides­ įvairiausi (taip pat ir literatūriniai) tekstai. [...] Silva rerum autoriai, kaip priežastis, paskatinu­ nės intrigos nekėlė. Net ir publikuoti, jie sias juos rašyti šias knygas, dažnai pateikdavo buvo daugiau kaip eilėraščiai, liudijantys religines, visuomenines (nauda ateinančioms ankstyvąją Baranausko kūrybinę veiklą – kartoms), taip pat ir asmenines priežastis (no­ tai savotiškas pre-Baranauskas ar Bara­ ras išgarsinti savo ar savo giminės vardą).7 nauskas-iki-Baranausko. Tad silva rerum galime vadinti (1) už Tačiau susidūrus su minėtais ankstyvų­ oficialiųjų institucijų ribų sukurtą rankrašti­ jų Baranausko tekstų šaltiniais, saugomais nę knygą, (2) skirtą naudoti privačioje ar / ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto artimiausioje aplinkoje, čia (3) sudėti teks­ rankraštyne (LLTR), tampa aišku, kad, tai pasižymi įvairumu bei nevienalytišku­ nepaisant didelio darbo, atlikto šifruojant, mu (šis bruožas galioja ne visoms silva komentuojant ir ruošiant leidybai anksty­ rerum). Kaip bus matyti vėliau, Ułamki... vuosius Baranausko eilėraščius, jiems dar išsitenka tokios apibrėžties ribose. reikalinga papildoma aiškinimo pastanga, Norint kontekstualizuoti Ułamki..., nukreipta į pačius šaltinius. Šiame straips­ reikėtų bent trumpai aptarti bendresnius nyje siekiama pristatyti vieną iš tų šaltinių – XIX a. rankraštinės knygos kontekstus. Baranauskų silva rerum. Kadangi ši knyga Visų pirma pažymėtina, kad šiame šimt­ neturi pavadinimo, toliau ji bus vadinama metyje apie rankraštines knygas kalbėtina pagal savo incipit, t. y. pirmąjį pirmosios kaip apie atsirandančias ir funkcionuojan­ jos dalies antraštės žodį – Ułamki...5 čias privačioje aplinkoje ar apibrėžtame II žmonių rate. Institucijos tokių knygų jau nerengė. Čia pirmiausiai minėtina amžiaus Iki šiol Ułamki... vadinta rankraštiniu Bara­ pradžioje dar gyvuojanti iš Abiejų Tautų nausko eilėraščių rinkinėliu6, tačiau šis ap­ Respublikos (ATR) paveldėta bajoriško­ rašomojo pobūdžio apibūdinimas neatrodo sios raštijos tradicija, kurią aiškiausiai tinkamas, mat tai nėra nei vien tik Antano ir reprezentuoja silva rerum (nors silvas Baranausko, nei vien tik eilių rinkinėlis. Be dažniausiai rašė bajorai, tačiau tai nebu­ to, taip iš akių pametama šios silva rerum vo tik bajorams būdinga praktika). Viena kultūrinė forma. Štai kaip Maria Zachara iš žinomiausių XIX a. Lietuvoje rašytų apibrėžia silva rerum: silva rerum yra Dionizo Poškos Psczółka [Jos] buvo rašomos jų savininkų asmeniniams w Baublu (nusistovėjo nuomonė, kad iš­ arba nedidelio šeimyninio ar kaimynų rato po­ reikiams. Atsižvelgiant į knygos kūrėjo intere­ likusi knyga – tik pirmasis dvitomės Poš­ kos rank­raštinės knygos tomas8). Vis dėlto 5 Visas antraštės pavadinimas yra toks: Ułamki moich uczuć czyli okruszyny żywiołów karmiąncych 7 Maria Zachara, „Silva Rerum“, in: Słownik litera- się w mojej duszy w pobycie w Rossiejniach. Tam i w tury staropolskiej, Wrocław-Warszawa-Kraków: Zakład Kowne złona wydobyte, w gruby rym spowite i rodzicom Narodowy imienia Ossolińskich Wydawnictwo, 1998, ofiarowane. 872–873. 6 Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Baltos 8 Žr.: Michał Brensztejn, Dionizy Paszkiewicz, pi- lankos, 1995, 391. sarz polsko-litewski na Żmudzi w pierwszej połowie XIX

57 XIX a. yra bajoriškosios raštijos tradicijos Chartier manymu, toks rankraštinių knygų (kuri intensyviausiai reiškėsi XVII–XVIII a.) tipas buvo labiausiai išplitęs: blėsmo laikas, nulemtas tiek plintančios Išties, vyraujanti rankraštinės knygos forma bei pingančios spaudos, tiek nuosmukio, yra registras (arba, kaip sako italai, Libro zi- kurį po Respublikos padalijimo patiria šis baldone – knyga-mišinys). Šiose, pačių skai­ luomas. Tai matyti ne tik iš mąžtančio to­ tytojų perrašytose, vidutinio ar mažo formato knygose naudojami įvairūs kursyvo variantai kių knygų skaičiaus – pasikeitusį santykį bei nėra jokių papuošimų. Tai iš pažiūros ne­ rodo ir prasidėjęs senesniųjų silva rerum tvarkingi įvairiausių tekstų rinkiniai, kuriuo­ spausdinimas (pvz., 1836 m. išleidžiami ir se rašoma proza ir eilės, maldos ir techniniai išpopuliarėja XVII a. pabaigoje rašyti Jano aprašymai, dokumentai ir išgalvotos istorijos. Šios kompiliacijos atsirasdavo už tradicinių Chryzostomo Paseko Pamiętniki). Beje, rankraštines knygas gaminančių institucijų net blėstanti tradicija tam tikrais atvejais ribų, jos buvo kuriamos pasauliečių, kuriems išsilaiko iki XIX a. pabaigos – čia galima kopijos gamyba buvo būtina parengiamoji paminėti Kajetano Kraszewskio (Ignaco skaitymo sąlyga. Būdingas tokių knygų požy­ Kraszewskio brolio) rašytą Kronika do- mis – visiškai nėra autorinės funkcijos. Tokiai knygai suteikia vientisumo tiktai tapatumas mowa Silva rerum: wspomnienia i zapiski žmogaus, kuriam ji skirta ir kuris ją paruošė dzienne z lat 1830–1881. Tačiau silva re- savo rankomis10 rum, kaip minėta, nebuvo tik bajorų prakti­ Citatoje Chartier „knygų-mišinių“ kuojamas raštijos žanras, be to, nykdamos vientisumą sieja su jas rašančiojo tapaty­ tarp bajorų, tokios knygos išsilaiko kituose be. Tačiau, kaip bus matyti vėliau, Ułam- visuomenės sluoksniuose (pvz., vis raštin­ ki... yra ne asmens sau rašoma knyga, o gesniais tampančių valstiečių) ir, transfor­ kolektyvinis šeimynos narių tekstas. Todėl muodamosi į naujus pavidalus, tokius kaip šios, iš pažiūros padrikos, knygos vieni­ iškarpų ar receptų knygos ir kt., išlieka iki jantis veiksnys yra bendra šeimynos tapa­ dabartinių laikų (palankią terpę šiai kultū­ tybė, kuri formuoja rašymą ir yra jo for­ rinei formai egzistuoti suteikia internetas). muojama. Tad šiai tapatybei priklausantys Silva rerum – nėra tik ATR teritorijai pasakojimai Baranauskų silva rerum yra būdingas reiškinys, tik kitose šalyse tokios ryškesni ir aiškiau artikuliuoti bei tekstu­ knygos vadintos commonplace books, les alizuoti. livres de raison, Hausbuch, notizie della Pažymėtina, kad, kalbant apie rankraš­ famiglia, chatniaja kniga9 ir kt. Rogero tines knygas, parašytas už tradicinių kny­ gas leidusių institucijų ribų, neišvengia­ wieku, Wilno, 1934, 27 (beje, Brensztejnas pirmasis mai atsiranda nesklandumų, mat, nesant Psczółka w Baublu identifikavo kaip silva rerum, tačiau aiškesnio reglamentavimo, rankraštinės šiame kontekste Poškos knyga išsamiau nenagrinėta); Vytautas Vanagas, Dionizas Poška, Vilnius: Pradai, tradicijos tekstų rinkinių apibūdinimas yra 1994, 40; Paweł Bukowiec, Dwujęzyczne początki no- woczesnej literatury litewskiej, Kraków: Universitas, dawnictwo Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2004, 2008, 104. 12. 9 Stanisław Roszak, Archiwa sarmackiej pamięci. 10 Pоже Шартье, Письменная культура и Funkcje i znaczenie rękopiśmiennych ksiąg silva rerum общество­ , перевод: Ирина Стаф, Москва: Новоe w kulturze Rzeczypospolitej XVIII wieku, Toruń: Wy­ издательство, 2006, 68.

58 komplikuotas ir priklausomas nuo dalinių giminių-kaimynų ratu“16. Čia esama speci­ sprendimų. Didžiausia painiava kyla, kai finės komunikacinės struktūros, kurią ge­ mėginama spaudos technologijų suformu­ rai nusako Zbigniewo Morsztyno, Radvilų luotas sąvokas pritaikyti rankraštiniams globoto, garsaus Baroko poeto rankrašti­ tekstams. Ši rankraščio ir spaudinio medi­ nės knygos pavadinimas – Naminė mūza jų sąveikos problema mūsų literatūrologi­ (Muza domowa). Ułamki... „mūza“ sietina joje, regis, nėra tematizuojama, nors su ja su Baranauskų namais (tai nereiškia, kad nuolatos susiduriama. Dėl to tekstų nomi­ jais buvo apribota17). Tad aptariant rankraš­ nacijos įvairuoja, o mokslininkai pasitelkia tinių knygų funkcionavimą, galima kalbėti neutralesnius aprašomuosius, kultūrinės apie tam tikras bendruomenes, kuriose šie rankraščio formos neatliepiančius įvardiji­ tekstai atsirasdavo ir funkcionavo. Šiame mus. Tad, tarkim, vietoj „knyga“, rašoma: straipsnyje jos bus vadinamos tekstinėmis „rinkinys“, „rinkinėlis“, „pluoštas“ ir pan. bendruomenėmis. Antai Psczółka w Baublu vienur vadina­ Tekstinės bendruomenės (textual com- ma rankraščių rinkiniu11, kitur rankraštine munity) terminą – savitą Stanley Fisho knyga12; ruoštas išleisti, bet dėl cenzūros „interpretacinės bendruomenės“ (interpre- rankraščiu likęs Valerijono Ažukalnio tive community)18 modifikaciją – pirmąsyk veikalas Rasztej Letuwiszki tikras runkas, pasiūlė Brainas Stockas, aprašinėdamas Ižguldimey ir Siekioimey tiek eilėraščių XI–XII a. eretikų bendruomenes19. Nors rinkiniu13, tiek eilėraščių rinkinio rankraš­ Stockas tyrė specifines viduramžių ben­ čiu14; anksčiau minėtas Baranausko eilių druomenes, jo pasiūlytas terminas gali būti seskternas Wiersze vadinamas lenkiškų­ taikomas ir kalbant apie XIX a. rankraštinę jų eiliavimų rankraštiniu rinkiniu15 ir t. t. literatūrą. Kad terminas chronologiškai ne­ Paminėti atvejai nėra išskirtiniai – jie rodo įrėmintas, nurodo ir Richardas Firth Gree­ bendresnį tokių tekstų nominacijų sumiši­ mą. 16 Hanna Dziechzińska, Kultura literatcka w Polsce XVI i XVII wieku, Warszawa: Semper, 1994, 38. 17 „Žinoma, ‚dainuoti sau‘ nereiškė dainuoti tiktai III sau. Taip veikiau pabrėžiamas asmeninis, intymus tos poezijos tonas. Dėl to ir mūza apibrėžiama kaip ‚na­ Jau minėta, kad silva rerum paprastai ski­ minė‘ [...] poezijos gyvavimas rankraščiais yra ‚viešas riamos ribotam skaitytojų ratui, kuris „už­ privatumas‘.“ (Kryzysztof Mrociewicz, „Drukarz w wi­ rydarzu. Czyli co pisali autorzy staropolskich rękopisów siverdavo ties pavieto ribomis ar tiesiog o swoich wierszach“, in: Staropolska kultura rękopisu, Warszawa, IBL PAN, 1990, 10–11). 11 Dionizas Poška, Raštai, Vilnius: Valstybinė gro­ 18 „Interpretacines bendruomenes sudaro tie, kurie žinės literatūros leidykla, 1959, 7. turi bendras interpretacines strategijas ne tik tekstams 12 Vytautas Vanagas, Dionizas Poška, Vilnius: Pra­ skaityti, bet ir rašyti, tekstų savybėms nustatyti.“ (Je­ dai, 1994, 40. remy Hawthorn, Moderniosios literatūros teorijos ži- 13 Juozas Girdzijauskas, „Laiko skola“, in: Valerijo­ nynas, vertė: Dalia Čiočytė, Vilnius: Tyto Alba, 1998, nas Ažukalnis, Raštai lietuviški, Vilnius: Vaga, 1968, 6. 135–136.) 14 Valerijonas Ažukalnis, Raštai lietuviški, Vilnius: 19 Žr.: Brian Stock, The Implications of Literacy. Vaga, 1968, 307. Written Language and Models of Interpretation in the 15 Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Baltos Eleventh and Twelfth Centuries, Princeton: Princeton lankos, 1995, 391. University Press, 1983.

59 nas, kurio nuomone, tekstine bendruomene ti dėmesį į citatoje nurodomą literatūros gali būti vadinama ir Bloomsbury grupė20. funkcionavimo būdą: „Wáikszczodamas Kadangi kiekvienos tekstinės bendruome­ mókslnyczon, ką tiktaĩ nů mókytoju ar nės specifika varijuoja priklausomai nuo rúsiszkai ar lénkiszkai girdе̇́dawau, arbà jos pobūdžio ir laikotarpio, šiame tekste patsaĩ po knįgàs skaitýdawau, wis taĩ bus remiamasi abstrahuotu, žodyniniu Pe­ sãwo tewẽlams potãm lёtùwiszkai apsa­ terio Bealo apibrėžimu: kinе̇́dawau.“22 23 Terminas „tekstinė bendruomenė“ yra nauja­ Jono Vailokaičio užrašų knygelėje, daras, žymintis vietą ar socialinę sferą, kurio­ kuria jis naudojosi 1905 m. rinkdamas je rankraštiniai tekstai buvo rašomi, skaitomi medžiagą Baranausko biografijai, esa­ bei cirkuliuodavo tam tikroje žmonių grupėje. ma panašių fragmentų: „Vakarais būda­ Viduramžiais tai buvo skriptoriumus turintys vyrų ir moterų vienuolynai bei abatijos, kur vo verpdami gieda. Antanas neduodavęs uždaram bendruomeniniam naudojimui buvo giedoti, bet prisikišęs prie balanos skai­ ruošiamos religinių tekstų kopijos. Kiti, jau ir tydavo su balsu“24; „Darbas nesisekda­ Naujųjų laikų epochą apimantys pavyzdžiai, vęs. Labai mėkdavęs pasakoti. Pasako­ būtų atskiri namų ūkiai, paprastai aristokratų davo, pasakodavo, ką tik skaitęs budavo ar dvarininkų, kur rankraščiai buvo rašomi ri­ 25 botam šeimos ar draugų ratui; universitetai ir ir kitus nuo darbo atitraukdavo.“ Iš čia kolegijos, kur studentų grupės rašė, kopijavo pateiktų citatų, dar negalima kalbėti apie ir keitėsi įvairių rūšių tekstais [...]. Tokios ben­ tekstinę bendruomenę (nors Stockas pa­ druomenės nebūtinai turėjo priklausyti vienai žymi, kad jai būdinga ne tik rašytinių, bet vietai ar didesniam geografiniam plotui.21 ir oralinių tekstų apykaita), veikiau apie Ułamki... taip pat galime matyti kaip jos užuomazgas, kurios aiškesnį pavidalą tekstą, atsiradusį ir funkcionavusį Baranaus­ įgyja, kai į ją pradedami orientuoti atskiri kų tekstinėje bendruomenėje. Tiesa, apie ją kūriniai. O tai – bent Antano Baranausko galima kalbėti remiantis daugiausiai vieno atveju – prasideda nuo pirmų mėginimų jos nario – Antano Baranausko – tekstais, eiliuoti (sakinys iš jo dienoraščio: „Eiles bet jų užtenka bendruomenės apybraižoms rašyti pradėjau po truputį 1849 metais. nužymėti. O tai reikėtų padaryti norint su­ Rašydamas tėvams, nevykusiai sueiliavau prasti, kaip ir kur atsiranda Ułamki... Gelvonuose gauto jų laiško mintis.“26) ir Štai laiško Hugo Weberiui fragmentas, su tam tikrais pakitimais tęsiasi iki jo kaip priklausantis neretai cituojamam pasažui, poeto karjeros pabaigos. Tai galima matyti savotiškam Baranausko lietuviškumo išpa­ tiek iš Wiersze bei Ułamki... dedikacinių žinimui, tačiau šiuo atveju reikėtų atkreip­

22 Antanas Baranauskas, Raštai VII/2, Vilnius: Bal­ 20 Richard Firth Green, „Textual production and te­ tos lankos, 2003, 35. xtual communities“, in: The Cambridge Companion to 23 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ran­ Medieval English Literature 1100–1500, edited by Larry kraštynas (LLTIR) – F1 560 (puslapiai nenumeruoti). Scanlon, New York: Cambridge University Press, 30. 24 Ten pat. 21 Peter Beal, A Dictionary of English Manuscript 25 Ten pat. Terminology 1450–2000, Oxford University Press, 26 Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Bal­ 2009, 414–415. tos lankos, 2003, 268.

60 eilėraščių, kuriais abu rinkiniai skiriami atminties tipą. Tiesa, ja disponuoja tik vy­ tėvui, tiek iš, tarkim, „Kelionės Petabur­ rai, mat vienokia ar kitokia forma dar kone kan“ komunikacinės struktūros. Kadangi 150 metų išlieka vyriškos linijos ir rašto bendruomenės pokyčių aprašymas nėra sampyna. Antai Antano Baranausko bio­ šio teksto uždavinys, galima tik paminėti, grafinį tekstą Baranauskų giminėje kuria: kad vienas iš svarbiausių jos pokyčių sieti­ brolis Anupras30, brolio Jono anūkas Anta­ nas su Baranausko stojimu į Varnių semi­ nas Vienuolis31 bei pastarojo sesers sūnus nariją. Tačiau tai įvyko 1856 m. rugpjūtį, Rapolas Šaltenis32. o Ułamki... tėvui įteikiama pusantrų metų Antraštiniame Ułamki... puslapyje nu­ anksčiau – 1855 m. kovą. Todėl, kalbant rodoma, kad knygos adresatai yra abu tė­ apie šį laikotarpį, galima sakyti, kad Bara­ vai, tačiau dedikaciniame eilėraštyje krei­ nausko tekstai esmingai susiję su jo šeimos piamasi tik į tėvą (kuriam taip pat skiriami aplinka, kurioje būta nekonfliktiško tekstų ir Wiersze). Apskritai Baranauskų teksti­ recepcijos ir produkcijos lauko. nėje bendruomenėje nei motina Teklė, nei Baranauskų tekstinė bendruomenė iš­ sesuo Rozalija nepasirodo kaip rašančios kyla ir susiformuoja remdamasi šeimynos (net jeigu jos tai ir gebėjo). Pirmoji galbūt struktūriniu modeliu. O tai yra pirmosios rašanti moteris čia yra Antano Baranausko XIX a. pusės patriarchalinė karališkųjų seserėčia Rozalija Baranauskaitė-Žukaus­ valstiečių šeimyna, kurios galva, Jonas kienė (Antano Vienuolio motina) – yra Baranauskas „Neidams nei kokion moky­ išlikęs jai adresuotas Antano Baranaus­ klon, pats išmoko skaityti ir rašyti lenkiš­ ko laiškas. Apskritai daugeliui valstiečių kai, rusiškai, o ir lotiniškai daug suprato. moterų mokėjimas rašyti (kaip gebėjimas Paskui ir visus savo vaikus mokė rašto“27. veikti viešai) nebuvo reikalingas, mat pa­ Be to, jis dirbo ir Anykščių valsčiaus val­ triarchalinė tvarka jas nuo šios, vyrų prisi­ dyboje mokesčių rinkėju28. Tad gebėjimas skaityti ir rašyti yra ne tai, ką vaikai į šei­ skirtos, srities atskyrė. Bendresniu lygme­ mą kaip naujovę atsineša iš mokyklos, o niu tokie paskirstymai pasirodo ir kaip per­ tai, ko išmokstama iš tėvo. Šiuo požiūriu skyra tarp balso („motinos kalbos“) ir rašto raštas, bent jau vyriškoj linijoj, yra ne mo­ („tėvų (ar protėvių) rašto“). Pastaroji raiškiai dernumo, o normalumo ženklas. Raštas pasirodo Maironio poemos „Lietuva“ dedi­ įveda (ar atkuria29) ir kitokį šeimyninės kaciniame eilėraštyje, skirtame „Jo Mylistai Šviesiausiam Vyskupui Antanui Baranaus­ 27 Anupras Baranauskas, „Jaunos Vyskupo Bara­ kui“: „Tenai gieda lietuvė / Dūmàs T a v o, nausko dienos“, Draugija, 1907, nr. 2, 104. 28 Regina Mikšytė, Antanas Baranauskas, Vilnius: Tėveli! / Kelias broliai pražuvę / Skaito Vaga, 1993, 7–10. 29 „Baranauskai sakėsi kilę iš bajorų, net nuo Va­ luinės Lietuvon atkilusių, kurie betgi, caro vyriausy­ 30 Anupras Baranauskas, „Jaunos vyskupo Bara­ bei ėmus bajorus varyti nuo karališkos žemės, įsirašę nausko dienos“, Draugija, 1907, nr. 2, 103–109. karališkaisiais ir likę prie žemės.“ (Mykolas Biržiška, 31 Antanas Vienuolis, Iš mano atsiminimų, Kaunas: „Antanas Baranauskas“, in: Lietuviškoji enciklopedija, Šviesa, 1982, 150–213. t. 2, Kaunas: Kooperacijos sąjunga „Spaudos fondas“, 32 Rapolas Šaltenis, Mūsų Baranauskas, Vilnius: 1934, 1158.) Vaga, 1985.

61 T a v o‚ Šilelį‘!“33 Šios Maironio eilutės leidžia niuansuoti ankstesnį kalbėjimą, mat jos parodo, jog čia svarbi perskyra ne tarp (ne)mokėjimo skaityti / rašyti, o tarp veikimo būdų34. Remiantis išlikusiais tekstais, galima sakyti, kad Baranauskų tekstinėje ben­ druomenėje buvo keturios rašančios figū­ ros, tėvas ir trys sūnūs: Jonas, Antanas ir Anupras. Būta ir ketvirtojo, šeimos kores­ pondencijoje neminimo, sūnaus – Juozapo Baranausko, apie kurio gebėjimus rašyti kol kas nieko nežinome. Tačiau nors Baranauskų tekstinėje bendruomenėje motina nedalyvauja kaip rašanti, tai nereiškia, kad ji iš jos elimi­ nuojama. Rašydamas laiškus namo, An­ Antraštinis Ułamki puslapis tanas Baranauskas vartoja daugiskaitinius kreipinius, neišskiriančius nei tėvo, nei je toks interpretacinis veiksmas buvo nele­ motinos, tačiau pats jis gauna laiškus, ku­ galus) – eiliuodamas ką tik cituotą laišką, riuos vienaskaitos pirmuoju asmeniu rašo Baranauskas jį pavadina „List od Rodzi­ ir pasirašo tik tėvas (vienu atveju esama ir ców“ („Laiškas nuo tėvų“). vyresniojo brolio Jono prierašo35). Iš tėvo rašyto laiško (1853 m. gruodžio 12 d.): IV „Tai rašydamas, pasilieku sveikas ir links­ Ułamki... turėjo būti ne vienintelis atvejis, mas, taip pat ir motina sveika, ir Jonas, ir kai sūnus tėvui perrašinėjo savo eilėraš­ 36 Juozapas, ir Anupras, ir eina į mokyklą.“ čius. Antai 1853 m. kovo 20 d. data (Ułam- Tačiau Baranauskas motinos figūrą išskai­ ki... bus įteikta dar tik po dvejų metų) pa­ to iš tėvo vienasmeniškumo (neatrodo, kad žymėtą dienoraščio įrašą Baranauskas Baranauskų tekstinės bendruomenės vidu­ baigia sakiniu: „Ir nurašinėju eiles į tėvo 37 33 Maironis, Raštai II, Vilnius: Vaga, 1988, 292. seksterną.“ Taigi tekstai, parašyti už 34 Šiame užrašytame tekste vyrai veikia per raštą – namų ribų, į tekstinę bendruomenę įtrau­ jis juos aktyvina, judina, kelia bei skatina veikti ir taip kiami juos perrašant centrinei Baranauskų leidžia realizuoti savo mobilumo potencialą. Moterys pastarąjį išsemia dainuodamos. šeimynos figūrai – tėvui. Todėl Ułamki... 35 Iš šio laiško rankraščio (LLTIR, f. 1-604 ) galima įteikimą tėvui galima vadinti nusistovėju­ matyti, kad vyriausiojo Baranausko brolio rašysena yra gerokai dailesnė bei bėglesnė už sunkų ir lėtą tėvo brai­ sios tvarkos patvirtinimu. žą. Tačiau Baranauskų šeimynoje laiškus rašo autorite­ tingiausias, o ne tas, kuris rašo dailiausiai ir geriausiai. 36 Literatūra ir kalba, t. XIX, Vilnius: Vaga, 1986, 37 Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Bal­ 281. tos lankos, 2003, 264.

62 Taigi namuose būta ne vieno rankraš­ sąsiuvinių – kiekvienas jų turi dvi dalis. tinių tekstų pluošto. Be Ułamki... ir tik ką Vieną sudaro lapai iš rašymui, kitą – pie­ minėto seksterno, veikiausiai buvo bent šimui skirto popieriaus. Kaip bus matyti viena, nuosava, tačiau neišlikusi šeimos vėliau, šis padalijimas į sąsiuvinius, o są­ galvos silva rerum. Taip galima spręsti iš siuvinių į dalis atitinka ir knygos turinio LLTIR saugomo Mykolo Biržiškos daryto padalijimus. oracijos nuorašo, po kuriuo užrašoma pas­ Nėra aišku, ar Ułamki... tėvui buvo taba: „Anykščiai Okmergės pav. pas Baro­ įteikta dabartiniu pavidalu, ar atskiros kny­ nus vyskupo giminę – iš tėvo38 Jono užra­ gos dalys daiktan susiūtos vėliau. Bara­ šų knygos apie astrologijos ir ūkės dalykus nausko dienoraštyje – vienintelėje vietoje, lenkiškai rašytos 1836 m., bet tosios ora­ kurioje kalbama apie šio teksto ruošimą, cijos lietuviškai rašytos rodos jo ranka.“39 minima tik Antano Baranausko dalis – jo Kaip minėta, šios knygos neliko, tačiau ti­ seksternas. Tad belieka konstatuoti, kad kėtina, kad būtent jos viršeliai vėliau tapo galimas tarpas tarp ankstesnės ir mus pa­ savitu aplanku, kuriame į LLTIR (tuome­ siekusios Ułamki... formos. Tačiau kadan­ tę Lietuvių mokslo draugiją) pateko dalis gi čia siekiama pristatyti ne Antano Bara­ Baranausko korespondencijos, su kuria jie nausko dalį, o visą knygą, kurios atskiros dabar ir saugomi. Kad tai Jonui Baranaus­ dalys į vieną buvo sujungtos Baranauskų kui priklausiusios knygos viršeliai, galima tekstinės bendruomenės viduje, ši galimy­ spręsti iš proveniencijų. Tarp lotyniškų, bė didesnių komplikacijų nekelia. lietuviškų ir lenkiškų inskripcijų esama ir Knyga paruošta iš keturių dalių. Tai yra savito kolofono – keturių eilučių lietuviš­ pirmajame sąsiuvinyje esantys: (1) Antano kos maldos, po kuria yra lenkiškas įrašas: Baranausko eilėraščiai bei (2) geometrinių „Jan Baranowski własciciel tey Księgi figūrų, veido dalių eskizai bei portretas ir 1833 podpisano Własną ręko.“40 antrajame sąsiuvinyje esantys (3) piešti že­ V mėlapiai (jie, beje, įsiūti aukštyn kojomis) ir (4) įvairų tekstų nuorašai. Pažymėtina, Pagal dedikacinį eilėraštį Ułamki... datuo­ kad abu sąsiuviniai sudaromi veidrodiniu jama 1855 m. kovo 31 d.41 – su šia data principu – pirmajame į eilėraščių pluošto siejamas ir įteikimo tėvui laikas. Tai yra 48 vidurį dedami ir susiuvami piešiniai, antra­ puslapių 22 x 17,5 cm formato rankraštinė jame – į piešinių pluošto vidurį dedami ir neįrišta knyga, sudaryta iš dviejų susiūtų siuvami nuorašai. Sąsiuviniai siuvami vie­ nas su kitu, pluoštai sąsiuviniuose – vienas 38 Rankraštyje neaišku, ar šis žodis buvo taisytas, ar – nubrauktas. į kitą. Tad iš viso esama keturių pluoštų, 39 LLTIR – f. 1– 620. kurie komponuojami mišria tvarka. Liniji­ 40 LLTIR – f. 1– 604. Tiesa, Biržiška nurodo ne 1833 m., o 1836 m. datą, tad arba jis prieš save turėjęs nę knygos struktūrą būtų galima aprašyti kitą knygą, arba suklydo rašydamas. taip (E – Antano Baranausko eilėraščiai, 41 Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Baltos lankos, 1995, 391. P – piešiniai, Ž – žemėlapiai, N – nuora­

63 šai42): 1–8 psl. E; 8–16 psl. P; 16–24 psl. VI E; 24–30 psl. Ž; 30–42 psl. N; 42–48 psl. Darsyk grįžkime prie anksčiau pateiktos Ž. Iš to matyti, kad Ułamki... būtų netiks­ Chartier citatos, prie joje esančio teiginio, lu vadinti tik Antano Baranausko rinkiniu, kad silva rerum pobūdžio knygoms vien­ kaip kad daryta ligi šiol43. tisumą dažniausiai suteikia tik rašančiojo Pirmosios dalies piešiniai priskirtini tapatybė. Tai nereiškia, kad Ułamki... vien­ šešeriais metais jaunesniam Antano Bara­ tisumas mums nebeprieinamas. Mat, jeigu nausko broliui – Anuprui, kuris pasirašo po iš pažiūros padrikam tekstų rinkiniui tapa­ portretu („Oн. Бapaнoвcкий pиcoвaлъ“). tybė gali suteikti vientisumo, tada įmanus Jis veikiausiai piešė ir žemėlapius, mat ir atvirkštinis veiksmas – iš tekstų rinkinių abiem atvejais naudotasi tokiu pačiu popie­ galima išskaityti tapatybės kaip pasakoji­ riumi su Marievo fabriko įspaudu. Kieno mo fragmentus. Tuo pat metu vientisumą ranka rašyti tekstai antrajame sąsiuvinyje, galima mėginti atrasti ir imanentiškai, mat pasakyti sunkiau, mat yra likę tik Anupro pati knygos kompozicija, jos tekstų seka bei Jono rašysenos pavyzdžiai, tuo metu ir santykiai formuoja tam tikrus siužetus. nei brolio Juozapo, nei sesers Rozalijos Šiame straipsnyje mėginama derinti abu rašytų tekstų (jeigu jie rašė) neliko. Braižo skaitymo būdus. panašumai siūlytų manyti, kad antrajame Esama ir dar vienos Ułamki... skaitymo sąsiuvinyje rašyta (anuomet keturiolikme­ problemos, kuri sietina su jos paruošimo čio) Anupro ranka, tačiau tam patvirtinti principais bei rankraštine specifika. Pa­ reikėtų grafologinės analizės, mat kitas prastai knygą skaitome kaip vientisą tekstą, išlikęs jo ranka rašytas tekstas datuotinas pradėdami nuo paratekstų ir pereidami prie jau 1906–1907 m. 44, t. y. praėjus pusei pagrindinio teksto. Nereikšmingi paprastai amžiaus nuo Ułamki... įteikimo. lieka tik keli tušti paskutinio lanko lapai (jei jų būna) knygos pabaigoje. Tuo metu Ułamki..., tiksliau, Anupro Baranausko dalis, provokuoja kitokį skaitymą, mat ji 42 Kadangi knyga neįrišta, puslapiai numeruojami paruošta brikoliažo principu – į knygą su­ nuo antraštinio puslapio. 43 Plg. Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Bal­ dedama tai, kas rašyta ir piešta mokymosi tos lankos, 1995, 391. Iki šiol į Ułamki... žiūrėta kaip tik metu. Anupras mokėsi Panevėžio gimna­ į Antano Baranausko tekstą. Taip buvo eliminuojamos 45 kitos dalys – toks požiūris matomas ir iš jau archyvan zijoje , tad jo piešiniai ir žemėlapiai atke­ patekusio Ułamki... skaitytojo paliktų pėdsakų – knygo­ liauja iš geografijos ir piešimo pamokų, o je pieštuku sunumeruoti tik tie puslapiai, kuriuose yra Antano Baranausko tekstai. Į numeraciją neįtraukiami rašytiniai tekstai – mokyklinio sąsiuvinio net ir į šiuos eilėraščius „įsiterpiantys“ puslapiai su pie­ ar / ir nuosavo seksterno46. Tačiau šiuo šiniais. Ir nors su tokiu sintetiniu Antano Baranausko dalies išskyrimu sunku sutikti, tačiau negalima nematyti ir to, kad ji knygoje atrodo svarbiausia – ji pateikiama 45 Regina Mikšytė, Antanas Baranauskas, Vilnius: pirmoji, joje randame adresatą ir paskyrimą. Vaga, 1993, 11. 44 Tai laiškas Draugijos redakcijai, kuris pakore­ 46 Kad dvilapiai priklausė kitam sąsiuviniui, matyti guotas buvo išspausdintas antrajame 1907 m. šio leidi­ iš ankstesnio susiuvimo žymių, kai dvilapiai buvo siūti nio numeryje. Dabar jis saugomas LLTIR F1 – 562. ne per lenkimo liniją, o iš šono per sulenktus dvilapius.

64 atveju svarbu ne tiek tai, iš kokios aplin­ jami pirmosiose Ułamki... dalyse. Antrojo kos atkeliauja piešiniai ir nuorašai, kiek sąsiuvinio tekstus galima sieti su atlikimu tai, kad juos siuvant ir komponuojant kny­ ir kartojimu, t. y. atskirų tekstų perrašymu goje atsiranda užrašytos, bet neskaitytinos, ar žemėlapio perpiešimu. Tai atliekančiam pieštos, bet nežiūrėtinos vietos – knygoje asmeniui priskiriama tarpininko pozicija. „prasišviečia“ ankstesnis jos dalių funk­ Tuo metu autoriniams tekstams teikiamas cionavimas. Todėl čia vienoje lapo pusėje pirmumas, čia teksto perkėlėjas ir perkė­ galima rasti Arabijos pusiasalio žemėlapį, limo turinys bei forma susiejami per auto­ kitoje – plunksnos bandymus bei parašų riaus figūrą. Šie tekstai nėra įtarpinti spau­ projektus, arba kartu su dvilapiu, kuriame dinio – vienkartinė bei autoriaus patvirtin­ yra Antano Strazdo „Strazdo“ nuorašas, į ta (o ne spausdinimo proceso išgryninta knygą patenka tekstas, kurio pradžia liko subendrinta ir įtarpinta) jų forma, ar, kitaip kitame sąsiuvinyje. Tad kassyk tenka apsi­ tariant, – rankraštiškumas, tiesiogiai sieja spręsti, ar tokias vietas praleisti, ar įtraukti sukurtą-užrašytą tekstą su užrašiusiuoju, į Ułamki... skaitymą. Apsisprendimas pri­ piešinį su piešusiuoju. Knygos adresa(n)- klauso nuo tyrimo tikslų, o kadangi šįkart tai turėjo žinoti, kas rengė nepasirašytas Ułamki... siekiama pristatyti kaip rankraš­ dalis, tačiau tai nebuvo taip svarbu, kad tinės XIX a. literatūros pavyzdį, šios silva būtų iškelta į tekstinį lygmenį. Pirmojo sąsiuvinio tekstai komponuo­ rerum dalys bus praleidžiamos47. jami pagal sukaupimo, antrojo – išskai­ Jau minėta, kad fizinė knygos struktūra dymo, kontekstualizavimo logiką, kurią atitinka ir jos turinio struktūravimą, kurį geriausiai parodo žemėlapių piešiniai. Čia galima atskirti į dvi dalis – du sąsiuvinius, rasime Britų salų, pradėtą Arabijos pusia­ du pasakojimus. salio, nebaigtą Pirėnų pusiasalio, Arabijos Autorystė nurodoma tik pirmojo sąsiu­ pusiasalio ir Turkijos, nebaigtą Skandina­ vinio tekstuose (Antano Baranausko eilė­ vijos, Prancūzijos bei Korsikos ir Sardi­ raščiai ir Anupro Baranausko piešiniai). nijos salų geografinius žemėlapius. Nors Žemėlapiai ir nuorašai lieka nepasirašyti, dalis jų tarpusavyje gali jungtis, pratęsti nenurodomas ir perrašinėtojas. Tekstų au­ vienas kitą, tačiau žemėlapiai nesusijun­ torizacija šįsyk rodo ir jų hierarchiją – pa­ gia į vieną masyvą, „kontinentinį pasako­ sirašyti kūriniai yra svarbesni, pozicionuo­ jimą“. Šių žemėlapių pažintinė-orientacinė funkcija yra prislopinta, mat čia neįrašyta Tvarkingas puslapių suliniavimas pieštuku siūlytų ma­ centrinė dalis – stebinčiojo vieta, šiuo atve­ nyti, kad jie paimti iš mokyklinio sąsiuvinio, tačiau čia atsiranda ir Strazdo „Strazdo“ nuorašas, kuris neturėjo ju – Anykščiai. Šios dalys išsimėčiusios būti užsirašytas pamokų metu. apie numanomą, tačiau nenurodytą centrą, 47 Praleidimas šiuo atveju nereiškia ignoravimo, sudaro jo konteksto dalis – galima sakyti mat šių puslapių negalima praleisti taip, kaip kad pralei­ džiami jau minėti tušti puslapiai spaudinyje, juolab ne kontekstualizuoja pirmojo sąsiuvinio pasa­ visuomet aišku, ar Ułamki... esantis nuorašas yra visas kojimus – tiek jame pasirodančią asmens tekstas, ar tik jo pradžia. Šiai problemai reikėtų atskiro aptarimo, į kurį čia leidžiamasi nebus. figūrą, tiek Baranauskų gyvenamąją vietą –

65 Eilėraščio „Sauła tekis“ pabaiga bei Britų salų žemėlapis

Užupiečius (ji aktualizuojama Antano Ba­ pyje51 esančius tekstus. Antrasis nuora­ ranausko eilėraščiu „Sauła tekis“48). šas pavadintas „HISTORYA Cudownego Šis išsibarstymo apie centrą principas z jawienia Najszwiętszej Panny Marijy atsikartoja ir antrajame sąsiuvinyje esan­ Dwum Pasztuszkom na Górze Salette we čiuose keturių tekstų nuorašuose49. Kaip franciji, dnia 12 września. 1846. Roku“52, minėta, nė vieno jų autorius nenurodomas. trečiasis – Antano Strazdo „Strazdo“ nuo­ Pirmasis kūrinys – tai didesnio teksto dalis rašas53, ketvirtasis – „Mróz, Słońce I wiater be pradžios ir galbūt be pabaigos50 (toliau (Podanie Gminne[a?])“. Nėra aišku, ar ir jis bus vadinamas pagal pirmosios eilutės pastarasis tekstas nurašomas ištisai, tačiau pirmąją frazę – „Lub jak puch marny...“). pavadinimas ir pirma dalis (jei tai nepilnas Pastarasis fragmentas veikiausiai atsiranda tekstas) daro jį nebe atsitiktinį ir skaitytiną. dėl to, kad reikia įrišti kitus šiame dvila­ Nepilnumas yra dažnas nuorašais plintan­ čių tekstų bruožas. Tiesa, šį teksto kriteri­ 48 Mikšytės teigimu, ankstesnis šio eilėraščio pava­ jų paprastai išryškina tik spaudinys, kuris dinimas buvęs „Švęntupis“ (žr.: Antanas Baranauskas per daugybę vienodų tekstų, nekintančių Raštai I, Vilnius: Baltos lankos, 1995, 431 ir Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Baltos lankos, 2003, sulig kiekvienu perrašymu, sukuria dau­ 281), t. y. Šventoji – upė, kuri skyrė dešiniajame krante gmaž pastovų matą, leidžiantį pamatyti ir esančius Užupiečius (juose gyveno Baranauskai), nuo kitų Anykščių miestelio dalių. 49 Nuorašais jie vadinami sąlygiškai, nes nėra aišku, ar jie buvo nusirašyti, užrašyti diktuojant ar pan. 51 Pastarojo dvilapio popierius yra melsvas ir tuo 50 Apie tekstų pabaigas sudėtinga kalbėti, mat jie išsiskiria „baltame“ visos knygos kontekste. šioje silva rerum užima visą puslapio plotą, todėl nėra 52 Kad tokio pobūdžio tekstai buvo svarbūs Bara­ aišku, ar mokykliniame sąsiuvinyje jie dar buvo tęsiami. nauskams ir vėliau, rodo Antano Baranausko laiškas tė­ Aiškesnių atsakymų duoti neleidžia jau minėtas sąsiuvi­ vams iš Romos (žr. Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, nio siuvimo būdas, mat nežinia, ar dvilapiai siūti sudė­ Vilnius: Baltos lankos, 2003, 105–108). jus vieną šalia kito, ar dalį jų sudėjus į vienas kitą. 53 Jis neturėjo būti užrašytas pamokų metu.

66 pamatuoti kūrinio (ne)pilnumą. Tai matyti rijos apsireiškimą, kuris funkcionuoja kaip ir „Strazdo“ atveju – Ułamki... be pavadi­ tikro įvykio aprašymas (taip susydamas su nimo perrašytas tekstas maždaug perpus Prancūzijos žemėlapiu); šalia jo atsiranda trumpesnis nei atspaustas „Giesmies swie­ liaudiškasis padavimas („Podanie Gmin­ tiszkas ir szwintas“. Rašybos ir kai kurių ne“), kurio pasakojimas (priešingai nei žodžių skirtumai rodo, kad į Baranauskų pirmajame tekste) siejamas ne su erdviniu silva rerum Strazdo tekstas atkeliauja ne atstumu, o su neapibrėžtu laiko nuotoliu – kaip sutrumpintas knygos išrašas. Tai tu­ čia svarbu ne pats įvykis, o tekste artiku­ rėtų būti nuorašo nuorašas. Kaip žinoma, liuojamas pasaulio tvarkos modelis. Tad ir „Strazdas“ buvo ne tik rašytinis tekstas – atstumas, ir nuotolis steigia ne svetimumą, labiausiai jis plito dainuojamas. Oralinę jo o tapatumą, mat įvykiai, tiek neapibrėžto­ gyvavimo plotmę galima užčiuopti ir nuo­ je praeityje, tiek Salette, tiktai patvirtina ir raše – ją rodo ne tiek teksto trumpumas ar užtvirtina vertybines dabarties laikysenas. pavadinimo nebuvimas, kiek „užsidainavi­ Strazdo tekstas yra arčiausiai – tiek erdvi­ mas“ pirmosiose eilutėse, kurios surašytos niue, tiek laiko, tiek kalbos, tiek pasisavini­ pagal atlikimo balsu logiką: „Ej tu tu tu mo požiūriu, mat tai nėra tik užrašytas, bet straszdeli, tu mundriausis Paukszteli / Kur ir klausytas, o gal ir dainuotas kūrinys55. tu tupejaj, łasżdinu krumelij“, plg.: „Ey tu Visus tris tekstus akivaizdžiausiai sieja tu tu Strazdielis, / Tuiey mundrus pauks­ Dievo figūra – nuo (1) jo veiklą patvirti­ ztielis, / Kur tu tupieiey łazdinu krumi.“54 nančio tikro pasakojimo iki (2) didaktinio Šiuo atveju „Strazdas“ funkcionuoja miš­ naratyvo, siejančio jo veiklą ir išmintingą riose – rankraštinėje bei oralinėje plotmėse, praktinę laikyseną, bei (3) „pramoginio“ kurios ne tik sutirpdo spaudiniams svarbią teksto, kuriame strazdas šlovina Dievą. autorystę, bet ir autorinę teksto formą. Tad Kaip minėta, šių tekstų autoriai nepatei­ Strazdo kūrinio nepilnumas Baranauskų kiami – tai rodo ne tiek vardo-pavardės silvoje yra sąlyginis, mat jis fiksuojamas „pametimą“ perrašant, o specifinį tekstų plotmėje, kur autorinio teksto ir jo varian­ recepcijos būdą, kai eilėraščio, dainos, etc. to atitikties kriterijai būdavo (jeigu būdavo persirašymas artimas išmokimui atminti­ apskritai) labai silpni. Be to, neaišku, koks nai (Poška Psczółka w Baublu pratarmėje yra pirminis šiuo nuorašo šaltinis – juk da­ rašo: „Ši knyga nėra joks originalus dar­ lis Strazdo tekstų buvo žinoma dar iki jo bas, o tik rinkinys įvairių autorių gražių knygos išspausdinimo. ištraukų bei minčių, kurias, negalėdamas Kadangi „Lub jak puch marny...“ yra be pradžios ir pabaigos, galima sakyti, kad atsiminti, stengiausi nusirašyti ir turėti nuorašų dalyje esama trijų kūrinių. Juos įmanu išdėstyti taip: pasakojimas apie Ma­ 55 Apskritai silva rerum knygos dažnai turi stiprų ryšį su folkloru. Januszas Maciejewskis yra nagrinėjęs silva rerum kaip bajoriškojo folkloro dalį (žr. Janusz 54 Antanas Strazdas, Giesmės svietiškos ir šventos. Maciejewski, Obszary i konteksty literatury, Warszawa: Faksimilinis leidinys, Vilnius: Vaga, 1991, 49. „DiG“, 1998).

67 pramogai ir pasiskaitymui senatvėje.“56 to portretas gali būti interpretuojamas kaip [kursyvas – T. A.]). Persirašymas, panašiai dailės pamokų piešinių siužeto atomazga kaip išmokimas atmintinai ir vėlesnis atli­ ir centras. Žinoma, laikantis knygos fabu­ kimas, yra susijęs su nusavinimo veiksmu. los logikos, galima sakyti, kad čia matome Tokiu atveju pagarbos autorinei formai ir portreto sukaupimo ir išskaidymo siužetą, autoriui lieka mažiau, nes tekstas pasiima­ tačiau tokia interpretacija nebūtu adekva­ mas tik sau – tai nėra ta vieta, kur (kaip, ti. Be to, tai reikštų labai griežtą Ułamki... tarkim, įstatymo atveju) bendrija turi su­ fabulos paisymą ir primetimą jai nebūdin­ tarti. gos spausdinimo praktikos įtvirtintos (ne išrastos) kietos, statiškos ir baigtos knygos VII struktūros, kurią formavo mechanizuotos jos gamybos išryškinta loginė tvarka. Silva Antrojo Ułamki... sąsiuvinio tekstus rerum būdingesnė „minkšta“, dinamiška ir (nuorašus ir žemėlapius) galima sieti su neišbaigta struktūra, mat panašių knygų išskaidymo, išbarstymo apie centrą lo­ atsiradimas paprastai susijęs su augaline, o gika, o pirmajame sąsiuvinyje esančių ne mechanine logika. Silva rerum dažniau­ piešinių siužetą galima skaityti kaip su­ siai pildomos be išankstinio projekto, yra kaupimą, kai atskirų veido dalių ir figūrų netolydžios, priešingai nei pagal išankstinį piešiniai57 sujungiami ir išpildomi 11 psl. pavyzdį paruoštos bei logiškai suformuo­ esančiame portrete. Šį išpildymą įtvirtina tos spausdintinės knygos. parašas: „Oн. Бapaнoвcкий pиcoвaлъ“. Antano Baranausko eilėraščiai taip pat Tiesa, port­reto formavimosi siužetas ne sudėstomi į tam tikrą pasakojimą, kuris visai sutampa su knygos fabula, nes ir po netiesiogiai nurodomas jo rengtos dalies portreto yra dar trys puslapiai su veido pavadinime – „sukauptos nuolaužos“. dalių eskizais. Prieš portretą tokių pusla­ Knygoje yra devyni tekstai – dalis jų kar­ pių yra keturi. Vis dėlto lapas su portretu tojasi Wiersze (pastarieji išskirti kursyvu): iš kitų išsiskiria tuo, kad antroji jo pusė (1) „Papo! uczuć okruszyy...“, (2) „Hołd (12 psl.) yra tuščia, o kituose lapuose es­ wdzięczności Do Zwierzchności“, (3) „Do kizais dengiamos abi jų pusės. Švari lapo P. M.M.“, (4) „Do S. p. Antoniego Dobiła­ pusė pabrėžia portreto reprezentatyvumą, sa“, (5) „Rzeczywistość po marzeniu“, (6) atskirumą, jo kaip vieneto ribas bei atskirą „Powinszowanie Imienin JW Pani Olimpii pateikimo būdą – visa tai jungia ir papil­ CZYŻ Naczelnikowéj okręngu Radczyni do piešinio baigtumas bei tą baigtumą ir Dworu. 17 Grudnia“, (7) „Do JW Pana vienetiškumą patvirtinantis parašas. Dėl Tonio CZYŻ Pułkownikowicza. Obraz Wiosny“, (8) „Do P. Lucyny H*** w 56 Dionizas Poška, Raštai, Vilnius: Valstybinė gro­ Imionniku“, (9) „Sauła tekis“. Pasakojimo žinės literatūros leidykla, 1959, 257. 57 Tiek pirmojo sąsiuvinio tekstai, tiek piešiniai (ki­ stuburą sudaro eilėraščiai nuo antrojo iki taip nei dalis antrojo sąsiuvinio tekstų ir piešinių) nėra septintojo, dedikacinis tekstas ir „Sauła te­ atsitiktiniai – visi eilėraščiai turi savo pradžią ir pabaigą, visi piešiniai lieka be braukymų. kis“ čia dalyvauja kiek kitaip. Iš pasakoji­

68 Eilėraščio „Do JW Pana Tonio CZYŻ Pułkownikowicza. Obraz Wiosny“ pabaiga ir (kitame puslapyje) eilėraščio „Sauła tekis“ pradžia. Tarp jų įspraustas „Do P. Lucyny H*** w Imionniku“ mo konteksto labiausiai iškrenta aštuntasis matyti palyginus dviejų besikartojančių eilėraštis – „Do P. Lucyny H*** w Imion­ eilėraščių pavadinimus. Seksterne jie yra niku“. Šis „iškritimas“ fizinėje plotmėje tokie: „Do JWP.* O. C. Z powinszowa­ pasirodo kaip prirašytumas, atskleidžian­ niem Imienin“; „D. P. Tonio C.*** Obraz tis, kad tekstas iš pradžių nebuvo įtrauktas początku Wiosny“58. Ułamki... tų pačių į knygos struktūrą ir prirašomas vėliau. Šis tekstų pavadinimai gerokai išsamesni: kūrinys rašomas kone dvigubai smulkes­ „Powinszowanie Imienin JW Pani Olimpii nėmis raidėmis, eilutės gerokai tankes­ CZYŻ Naczelnikowéj okręngu Radczyni nės – taip įsispraudžiama į likusią laisvą Dworu. 17 Grudnia“, „Do JW Pana Tonio erdvę puslapio apačioje po eilėraščiu „Do CZYŻ Pułkownikowicza. Obraz Wiosny“. JW Pana Tonio CZYŻ Pułkownikowicza. Taigi kūrinių pavadinimai kinta priklauso­ Obraz Wiosny“. Kadangi eilėraštis vos tel­ mai nuo to, į kokią tekstinę bendruomenę pa, nelieka vietos nei po kiekvienu tekstu orientuotame pluošte jie įrašomi. Ułamki... esančiam parašui, nei datai. skirta namų aplinkai (tai nereiškia, kad jos Teksto prirašytumas taip pat rodo jo negali skaityti ne namiškiai). O seksternas svarbą ir neatsitiktinę poziciją, mat dėl jo funkcionuoja Baranausko kolegų, pažįsta­ koreguojama rašymo tvarka, ergo šio teks­ to stokojo. Tačiau nėra aišku, kaip jis daly­ 58 Pirminiame variante adresatų tapatybės buvo dar vauja šiame pasakojime, taip pat neaišku, labiau pridengtos – žvaigždute pirmojo teksto pavadi­ nime žymima autorinė išnaša, kurioje nurodoma, kad P kas yra eilėraščio adresatė. Beje, Liucinos didžioji reiškia „Pani“ (taip, matyt, daroma, tikslinant H palikimas be pavardės yra nebūdingas, abreviatūros skaitymą, t. y. kad vietoj JW nebūtų skai­ toma PJW). Antrajame tekste vardas „Tonio“ žymimas nes Ułamki..., palyginti su Wiersze, yra tik pirmąja raide ir tik vėliau prie „T“ prirašoma „onio“, kur kas mažiau reglamentuota erdvė. Tai kuris išsitenka tik įrašomas po C.***.

69 mų ir draugų aplinkoje, kurioje yra adre­ bei „Do JW Pana Tonio CZYŻ Pułkowni­ satus pažįstančių asmenų. Tad tokie pava­ kowicza. Obraz Wiosny“ skirti šeimai, tu­ dinimai išsaugo diskretiškumą (o tai yra rėjusiai galimybių pakeisti jo situaciją. viena iš viešos elgsenos normų), tačiau tuo Taigi dėliojasi pasakojimas apie Ba­ pat metu neužkerta kelio išsišifruoti abre­ ranausko pastangas gauti darbo vietą kuo viatūras. Be to, tai įtakingiems Baranaus­ arčiau namų60. Šie eilėraščiai yra ne tik ko aplinkos žmonėms skirti tekstai, kuriais pasakojimas apie minėtas pastangas, bet veikiausiai siekta įgyti galimybių paveikti ir patys yra šio siekio „įrankiai“, veikimo savo situaciją. Tokių galimybių daugėja ne priemonės. Baranausko aplinkoje (ir ne tik adresatams gavus jiems skirtus kūri­ tik joje), eilėraščių rašymas buvo ne tik nius, bet ir pastariesiems plačiau paplitus. vienas iš saviraiškos būdų, bet ir specifi­ Matyt, dėl to Wiersze esantį „D. P. Tonio nė dalyvavimo socialinėje komunikacijo­ C.*** Obraz początku Wiosny“ pasirašęs je forma, leidusi akumuliuoti papildomą, „Autor“, Baranauskas nubraukia šį sau kad ir nedidelį, bet dėl kilmės bei tarnybos nebūdingą parašą (kuris, tikriausiai, atsi­ apribų kitaip nepasiekiamą socialinės ga­ randa dėl kalbėjimo pozicijos, kurią gali­ lios rezervą. Kad jis galėjo padėti šį bei tą ma nusakyti kaip kalbėjimą vaikui jo tėvų nuveikti, galima matyti iš eilėraščio „Do akivaizdoje) ir rašo jam įprastą abreviatūrą JW Pana Tonio CZYŻ Pułkownikowicza. AB59. Obraz Wiosny“ istorijos. Kokį gi pasakojimą dėlioja Baranauskas likusiais savo eilėraščiais? Visi jie, išskyrus VIII dedikacinį tekstą ir „Sauła tekį“, yra susi­ Kaip minėta, pastarasis eilėraštis įrašytas ję su raštininkavimu. „Hołd wdzięczności­ tiek Wiersze, tiek Ułamki... Tačiau Bara­ Do Zwierzchności“ – padėka vyresnybei nausko dienoraštyje esama dar vieno labai už raštininko vietą; „Do P. M.M.“ – teksto panašaus teksto, kuris nuo pirmų dviejų adresatas raginamas parašyti raštelį, galin­ labiausiai skiriasi tuo, kad neturi pavadi­ tį pakeisti Baranausko likimą. Iš konteksto nimo ir yra trimis strofomis trumpesnis. galima spėti, kad ši permaina galėtų būti Šios strofos svarbios, mat būtent jos teksto perkėlimas į kitą vietą; „Do S. p. Antonie­ adresatu padaro jaunąjį Čyžą. Todėl teks­ go Dobiłasa“ – tekstas mirusiam raštinės tas dienoraštyje lieka gamtos vaizdo, o kolegai; „Rzeczywistość po marzeniu“ – tiksliau – netikėtai šalto kovo aprašymu. kalbama apie neišsipildžiusius lūkesčius Taigi turime tris tekstus (dienoraštyje, (apie kuriuos, matyt, kalbama eilėraštyje seksterne bei silva rerum), kurie pažymėti „Do P. M. M.“); „Powinszowanie Imienin ta pačia 1855 m. kovo 1 d. data. Palyginus JW Pani Olimpii CZYŻ Naczelnikowéj visus tris eilėraščius (kadangi palyginimo okręngu Radczyni Dworu. 17 Grudnia“ ir apsisprendimų pristatymas raštu užimtų

59 Beje, Ułamki... abu šie pavadinimai suderinami – 60 Tuometė jo darbovietė buvo Vainute – Prūsijos „poświęncza AB. autor.“ pasienyje.

70 nemažai vietos, tad čia pateikiamos tik jo kuriais mėginta veikti, reikia pripažinti, išvados) matyti, kad ankstyviausias turėtų kad bene tiesiausiai (bet ne tiesiai) ban­ būti dienoraštin įrašytas variantas. Iš šio dyta veikti antruoju Ułamki... eilėraščiu turėtų būti padaromas Čyžui skirtas eilė­ „Hołd wdzięczności Do Zwierzchności“. raštis, kuris vėliau įrašomas į Ułamki..., Tai Baranauskui nebūdingas tekstas, mat paskui – Wiersze. Įrašytas dienoraštyje šis čia ne tik dėkojama vyresnybei už rašti­ kūrinys funkcionuoja kaip savita užsklan­ ninko vietą bei žadama stropiai dirbti, bet da tarp dviejų mėnesių užrašų. Tačiau po ir reiškiamas pasiryžimas negailėti kraujo trijų strofų prirašymo ir paskyrimo Čyžui ir galvos dėl imperatoriaus ir tėvynės (šie tekstas iš privačios ir kitiems veikiausiai žodžiai rankraštyje grafiškai išskiriami), nežinomos dienoraščio erdvės perkelia­ kuri čia reiškia Rusijos imperiją. Šį tekstą mas į viešumą ir joje papildomai įtvirtina­ rašo žmogus, kurio kūriniai vėliau taps an­ mas įrašant į Ułamki.... bei Wiersze. Nuo ticarinio pasipriešinimo manifestais, o jis tada kūrinys įtraukiamas ir pradeda veikti pats atvirai priešinsis carinei politikai. Ne­ sociu­me. Ši veikla matoma dienoraščio aišku, kam adresuojamas minėtas eilėraš­ įraše, pažymėtame 1855 m. balandžio 3 d., tis, tačiau kabėjimo situacija – padėka už t. y. praėjus maždaug mėnesiui po eilėraš­ raštininko vietą bei uolumo ir ryžto dekla­ čio pulkininkaičiui, ir keturiems su puse – ravimas – rodo, kad kalbama vyresnybės nuo eilėraščio pulkininkienei parašymo: akivaizdoje. Eilėraštis datuojamas 1854 m. Nors Lorensas su Kričinskiu dėjo pastangas, rugsėjo 21 d., Kaune – tenai Baranauskas kad skirtų mane į Skirsnemunę ir į savo pusę trumpam komandiruojamas iš Vainuto. palenkė ponią Čyžienę; nors ponas Čyžas iš­ Dienoraštyje šios dienos įrašo nėra, tačiau prašė Rūmų Prezidento Tatarinovo pažadą esama rugsėjo 22-osios: palikti mane Raseinių apygardoje, nors paga­ liau balandžio 3 d. Ariogaloje Rūmų patarėjas Įteikiu prašymą Jo Malonybei Prezidentui, kad Ponas Lepešinskis pažadėjo mane paskirti į man skirtų Raštininko vietą Panevėžio apy­ Kvėdarną, o P. Buvenis norėjo, kad su jais ne­ gardoje. Gaunu rezoliuciją: ‚Назначить въ atsisveikinčiau, tačiau visa tai nieko nepadėjo, Поневњжцкiй округъ или Тельшевскiй‘. Be galutinis griežtas Rūmų potvarkis išsprendė to, Prezidentas žodžiu pažadėjo vietą Viešvė­ mano netikrumą ir įsakė mane neatšaukiamai nuose, Telšių apskrityje. Nors ten ir nepagei­ išsiųsti į Telšius, į Viešvėnus arba į kitą laisvą dauju, negalėjau prieštarauti ‚predloženiju‘. vietą.61 Dar rūmų Asesorius Ponas Lobočenka rašo rekomendacinį laišką Telšių apygardos Virši­ Nereikėtų manyti, kad Baranauskas ninkui.62 Čyžų palankumą gavo tik eilėraščiais ir Galima tik spėlioti, ar / kiek eilėraštis vien dėl jų mėginta jam pagelbėti. Tačiau prisidėjo prie rezoliucijos gavimo, tačiau eilėraščiai buvo vienas iš veikimo ir socia­ ji suteikia ilgai lauktą galimybę persikelti linio prestižo kaupimo būdų. Kalbant apie arčiau namų, o aplinkybėms palankiai su­ ankstyvuosius Baranausko eilėraščius,

61 Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Bal­ 62Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Bal­ tos lankos, 2003, 303–304. tos lankos, 2003, 297.

71 siklosčius – gal net ir į Anykščius. Tiesa, ta Ułamki... datuojami 1855 m. kovo 31 d., viską tuojau pat sujaukia rūmų prezidento o tų pačių metų vasario 24 d. dienoraštyje iniciatyva – fonetinė rusų kalbos žodžio įrašoma: „Broliui Jonui rašiau ir šiandien transkripcija čia iškyla ne tik kaip prie­ pat raštu išsiunčiau laišką, kuriame pla­ monė parodyti situacijos dvilypumą, kai čiai išdėsčiau savo reikalus ir visas mano pasiūlymas virsta įsakymu, šis kito balsas likimą liečiančias aplinkybes ir lemian­ (bachtiniškąja prasme) čia pasirodo ir kaip čias arba bent galinčias nulemti ateitį.“64 likimą veikianti (ir tuoj pat raštu tampanti), Šios aplinkybės kontekstualizuoja Antano už nuosavą balsą ir poeziją stipresnė galia. Baranausko dalį ir leidžia ją skaityti kaip Eilėraščiai čia nebepadeda, kitaip nei prieš pasakojimą apie grįžimą, ar, tiksliau, pa­ pusantrų metų, kai Baranauskas savo teks­ stangas grįžti. O visą šį pasakojimą (turintį tais įgijo dalies kanceliarijos darbuotojų ir savitą archetipą, kuris bene aiškiausiai Kaune simpatijas: prasišviečia Odisėjoje) vainikuoja „Sauła [1853 rugsėjo] 18. Iždininkas vakare pareika­ tekis“, su jame pateikiamu ekstatišku pa­ lavo mano eilių ir jas perskaitęs gyrė, ir net ne­ saulio vienybės ir Dievo galybės išgyve­ patikėjo, kad visos iš tikrųjų mano. [...] Mano nimu, kurio „Niagoli leżuvis iszwiest ąnt eilės buvo skaitomos dalyvaujant visiems ajszkibes / Nias niaturi żodżiu téjp didżios valdininkams ir Raštininkams, ir visi Rūmai 65 griaudėjo nuo jų pagyrimų. Nečiajevas norėjo galibes“ . Kaip jau minėta, šis eilėraštis išsiųsti mane Raštininku, bet atsisakiau teisin­ sietinas su Baranauskų gyvenamąja vieta damasis nedidele patirtimi šiai vietai. – būtent čia juntama pasaulio dermė ir ją 20. Penktadienis. Jo Malonybė Ponas Rūmų kuriančio bei palaikančio Dievo buvimas, Sekretorius Sopucka mano eilės išsinešė būtent į šią vietą ar kuo arčiau jos ir mėgi­ namo, o man davė paskaityti du Krasickio raš­ tų tomus. Visa kanceliarija manęs gailisi, kad na grįžti Baranauskas. toks talentingas turėsiu likti raštininku.63 [kur­ Apskritai Baranauskų tekstinėje ben­ syvas – T. A.] druomenėje Ułamki... galima matyti kaip Kursyvu išskirta jungtis rodo, kaip ei­ grįžtamąjį gestą, savitą bendruomenę pa­ liavimai Baranauskui suteikia progą, užuot tvirtinantį ir tvirtinantį saugos veiksmą. dirbus raštininko padėjėju, iškart tapti raš­ Piešiniai, nuorašai ir eilėraščiai rodo ats­ tininku (proga nepasinaudojęs jis įklimpsta kirų bendruomenės narių išsklidimą er­ Vainute). Tad galima sakyti, kad eilėraščių dvėje, tačiau tuo pat metu jie tvirtina, kad, rašymas ir darbas raštinėje ne tik konflik­ nepaisant erdvinių nuotolių, ryšiai išlieka. tavo, bet ir papildė vienas kitą – visa ši Jie patvirtinami ir išlaikomi raštu, kuris veikla vyko platesnėje rašto ir jo tvarkos jungiamas į vieną knygą. sistemoje. Apie Antano Baranausko pastangas gauti vietą kuo arčiau namų šeimynykščiai ne tik žinojo, bet ir tam skatino. Kaip minė­ 64 Ten pat, 299. 65 Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Baltos 63 Ten pat, 262. lankos, 1995, 55.

72 Išvados lenkiškai, tiek lietuviškai rašytų Baranaus­ ko tekstų, o tai (potencialiai) atveria nau­ 1855 m. datuojama rankraštinė knyga jus kelius adekvačiau suprasti Baranausko Ułamki... priklauso silva rerum pobūdžio kūrinius. raštijai. Tai privačiai naudoti skirta ir už Anuprui Baranauskui priklausanti oficialių institucijų ribų parengta knyga, kuri savitai pratęsia privačios rankraštinės Ułamki... dalis sudaroma brikoliažo princi­ literatūros (populiarumo piką pasiekusios pu (tai iš mokyklinės aplinkos atkeliavę dai­ XVII–XVIII a.) tradiciją. Todėl Ułamki... lės pamokų eskizai, žemėlapių piešiniai bei (kaip ir didžioji Antano Baranausko kū­ nuorašai), kuriam reikia specifinio, spaudi­ rinių dalis) skaitytina neperžengiant šios niams nebūdingo šio silva rerum skaitymo tradicijos ribų, t. y. atsižvelgiant į rankraš­ būdo. Antano Baranausko rengtą dalį su­ tinės kultūros specifiką. Jos nepaisymas daro autoriniai eilėraščiai, kuriuos galima neleidžia adekvačiai suprasti tiek šio kny­ skaityti kaip pasakojimą apie pastangas gos, tiek komunikacinės situacijos, kurioje gauti raštininko vietą kuo arčiau namų (taip atsiranda ši silva rerum, tiek joje esančių sykiu pasirodo ir specifiniai rankraštinių kūrinių ir jų funkcionavimo. tekstų apykaitos ir recepcijos aspektai). Ułamki... yra kolektyvinis kūrinys, Šioje rankraštinėje knygoje varijuoja­ kurį Jonui Baranauskui paruošė jo sūnūs mi nutolimo ir tapatumo įtampos motyvai. Antanas ir Anupras Baranauskai. Dėl to Ułamki... galima matyti ir kaip pastangą šią ją įmanu matyti kaip Baranauskų tekstinės priešstatą įveikti per raštą (balso betarpišku­ bendruomenės viduje atsirandantį tekstą. mą, situatyvumą ir akustiškumą, pakeičiant į Ši bendruomenė apima Baranauskų šeimy­ rašmens fiksuotumą ir vizualumą) ir taip pa­ ną, o jos struktūra atkartoja patriarchalinės tvirtinti išliekančius tekstinės bendruomenės, šeimos modelį. Orientacija (nevienodu o kartu ir visos šeimynos ryšius bei tapatumą. būdu bei nevienodai intensyviai) į šią ben­ Minėtoji pastanga ir suteikia vientisumą šiai druomenę išlaikoma didžiojoje dalyje tiek iš pažiūros padrikai knygai.

Silva rerum of the Baranauskas family Tomas Andriukonis

Summary This article describes a manuscript book Ułamki..., ranauskas – the central figure of this textual commu­ dated to 1855. This silva rerum, created in a rural nity as well as the head of the family. environment, continues in a peculiar way the traditi­ The part prepared by Anupras Baranauskas is on of manuscripts prepared outside the limits of of­ composed of texts and drawings (sketches for art ficial institutions. Ułamki... was prepared within the lessons and maps) which come from his school ye­ textual community of the Baranauskas family. This ars. The part by Antanas Baranauskas is composed of community encompasses the Baranauskas family, poems authored by himself, which might be read as and its structure repeats the patriarchic model of a a story of his attempts to secure a position of a scri­ family. Antanas and Anupras Baranauskas – authors be as close to home as possible. Both parts include of Ułamki... – dedicate this silva rerum to Jonas Ba­ variations on the theme of tension between estrange­

73 ment and identity. The book itself is understood as links within the textual community and at the same an effort to overcome this opposition by means of a time the family. It is this effort that provides unity to written text as well as to vindicate identity and extant this book, which prima facie seems rather diffuse.

Gauta: 2012 05 16 Autoriaus adresas: Priimta publikuoti: 2012 06 12 Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius El. paštas: [email protected]

74 ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)

ISTORINĖS ATMINTIES FENOMENAS PIRMOSIOS XX A. PUSĖS RAŠYTOJŲ KŪRYBOJE: FABIJONO NEVERAVIČIAUS ISTORINIAI ROMANAI LIETUVIŲ IR LENKŲ LITERATŪROS KONTEKSTE1

Vaiva Narušienė Lietuvos istorijos institutas

Straipsnyje analizuojami Fabijono Neveravičiaus istoriniai romanai Blaškomos liepsnos (1936) ir Erškėčiai (1937) pirmosios XX amžiaus pusės lietuvių ir lenkų istorinės literatūros (prozos ir dramatur­ gijos) kontekste, susitelkiant į istorinės atminties problemą. Pasitelkiant kolektyvinės atminties teoriją, mėginama atskleisti rašytojo požiūrį į istoriją, jo atstovaujamas idėjas ir vertybes, taip pat stengiama­ si paaiškinti jo pateikiamų idėjų ir vertinimų kilmę bei nustatyti, kuriai istorinei atminčiai – lenkiškai ar lietuviškai – šios idėjos ir vertinimai priskirtini.

Įvadas1 literatūra, būdama viena iš šios atminties perdavimo formų4, kaip tik atskleidžia ne Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau tik rašytojo, bet ir visuomenės turimą pra­ dėmesio sulaukia istorinės (kolektyvinės) eities įsivaizdavimą, o kartu ir jos vertybes atminties tyrimai, tiesa, daugiausiai atlie­ bei tapatybės apibrėžtį. Taip nutinka todėl, kami istorikų2, o ne literatūrologų3, nors kad literatūros kūrinyje perteikiamą indi­ vidualią rašytojo istorinę atmintį visada 1 Šis straipsnis parašytas vykdant podoktorantūros stažuotę, finansuojamą pagal Europos Sąjungos struk­ lemia visuomenės, kuriai tas rašytojas pri­ tūrinių fondų įgyvendinamą projektą „Podoktorantūros klauso, kolektyvinė atmintis, kitaip tariant, (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“. 2 Čia paminėsime tik keletą per pastaruosius pora metų išleistų darbų: Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultū- Romans “Die mittagsfrau” Von Julia Franck)”, Literatū- ris miesto paveldas, red. A. Bumblauskas, Š. Liekis, ra: mokslo darbai 50, 2008, 35–46; „Die Dialektik von G. Potašenko, Vilnius: VU leidykla, 2009; Kultūro- Vergessen und Erinnern in Arno Geigers Roman “Es logija 18: Istorinės vietos, atmintys, tapatumai, sud. geht uns gut”“, Triangulum: Germanistisches Jahrbuch V. Berenis, Vilnius: LKTI, 2010; D. Baronas, D. Ma­ 2008 für Estland, Lettland und Litauen, 2009, 57–75; čiulis, Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda, Vilnius: „Lietuvos istorijos ir istorinės atminties tematizavimas VDA leidykla, 2010; Nuo Basanavičiaus, Vytauto Di- naujausioje Austrų literatūroje“, Darbai ir dienos 56, džiojo iki Molotovo ir Ribbentropo: atminties ir atmi- 2011, 9–33. Iš lietuvių literatūrai skirtų tyrinėjimų pa­ nimo kultūrų transformacijos XX–XXI amžiuje, red. minėtina Gitanos Notrimaitės monografija Atminties A. Nikžentaitis, Vilnius: LII leidykla, 2011. imperatyvai. Lietuvos istorijos mitologinimas Juditos 3 Iš pastarųjų galima nurodyti Rūtos Eidukevičienės Vaičiūnaitės ir Sigito Gedos poezijoje, Vilnius: LLTI atliekamus vokiečių ir austrų literatūros tyrimus: „(Re) leidykla, 2010. konstruktion der Vergangenheit im neuen deutschen Fa­ 4 J. Assmann, „Pamięć zbiorowa i tożsamość kultu­ milienroman (unter besonderer Berücksichtigung des rowa”, Borussia 29, 2003, 13–14.

75 visuomenės atminties rėmai5. Kolektyvinė atsiminimus, kad juos priderintų prie kin­ atmintis – tai nuolat kintantis visuomenės tančių sąlygų9. Kadangi atminties pavidalą ar jos grupės praeities įsivaizdavimas, kurį lemia ne praeitis, bet dabartis ir orientacija individai kuria iš savo įsimintos informa­ į ateitį10, iš praeities iškeliama tai, kas bū­ cijos, kuri yra suprantama, atrenkama ir tent tuo metu visuomenei yra svarbu. Is­ perkuriama pagal tos visuomenės kultūros torinės praeities sudabartinimas gali įgauti standartus ir pasaulėžiūros įsitikinimus6. „didžiojo naratyvo“ statusą. Taip atsitinka Kolektyvinė atmintis yra neatsiejama nuo tuomet, kai nustojama abejoti jo autoritetu, kolektyvinės tapatybės ir politinės legiti­ jis ima vyrauti visuomenėje ir kartu sufor­ macijos: ji reiškia ne tik panašų visuome­ muoja traukos lauką, kuris pajėgus inte­ nės narių praeities suvokimą, tačiau teikia gruoti skirtingus istorinio sudabartinimo vienybės ir savitumo pojūtį, perduoda tam elementus11. Socialinę galią įkūnijantys tikras visuomenei svarbias vertybes ir elg­ visuomenėje dominuojantys istoriniai pa­ senos pavyzdžius7, taip pat leidžia pagrįsti sakojimai, vadinami „didžiaisiais pasako­ ir įtvirtinti esamą visuomeninę ir politinę jimais“, arba metanaratyvais, panašiai kaip santvarką. Anot kolektyvinės atminties ir mitiniai pasakojimai, siedami praeitį su teorijos kūrėjo Maurice’o Halbwachso, dabartimi, skatina kultūrinės priklausomy­ visuomenė gali gyvuoti tik tada, jei jos bės ir tapatybės jausmą12. Šie istoriniai pa­ institucijos remiasi stipriais kolektyviniais sakojimai jungia mokslinius tyrimus su vi­ tikėjimais8, todėl istorinė atmintis tampa suomenės istorinės sąmonės vaizdiniais ir svarbia visuomeninės ideologijos kūrimo visuomet turi emocinį ir ideologinį krūvį. priemone. Kiekviena valstybė kuria savo Kitaip tariant, metanaratyvai yra tam tik­ atminties politiką, kuria siekia konsoliduo­ ros ideologinės paradigmos, padedančios ti savo visuomenę, sustiprinti jos tapatybę kurti kolektyvinę tapatybę. Rašytojai, kaip ir nukreipti ją norima linkme. ir dauguma visuomenės narių, dažniausiai Visuomenė ne tik renkasi, ką atsiminti, patenka į „didžiųjų pasakojimų“ įtakos bet ir stengiasi išstumti iš savo atminties lauką, perimdami jų idėjas ir vertybes, ku­ viską, kas galėtų skirti individus, atitolin­ rias perteikia ir savo kūryboje. Tačiau gre­ ti grupes vieną nuo kitos, ir kiekviename laikotarpyje vis iš naujo pertvarko savo 9 Ten pat, 206. 10 Pasak Pierre Nora, istorija visuomet yra rašoma, 5 M. Halbwachs, Les cadres sociaux de la mémoire, žvelgiant į ateitį. P. Nora, „Comment écrire histoire de Paris: Félix Alcan, 1925, 63. France?“, Les lieux de mémoire 2, sous la direction de 6 B. Szacka, Czas przeszły, pamięć, mit, Warszawa: Pierre Nora, Paris: Quarto Gallimard, 1997, 2231. Scholar, 2006, 44. 11 A. Bumblauskas, „Lietuvos didieji istoriniai 7 ����������������������������������������������Per kolektyvinę atmintį perduodamos grupės gy­ pasakojimai ir Vilniaus paveldas“, Naujasis Vilniaus venimui būtinos vertybės ir pavyzdžiai, todėl kolektyvi­ perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir nėje atmintyje esančios istorinės asmenybės yra labiau daugiaukultūris miesto paveldas, 21. suvokiamos kaip tam tikrų vertybių nešėjos. Tas pats 12 J. Assmann, Pamięć kulturowa. Pismo, zapa- pasakytina ir apie įvykius, kurie tampa laikysenų ir elg­ miętywanie i polityczna tożsamość w cywilizacjach senų pavyzdžiais, visuomenei svarbių vertybių simbo­ starożytnych, przekł. A. Kryczyńska-Pham, Warszawa: liais. Ten pat, 94. WUW, 2008, 33; J. Assmann, „Pamięć zbiorowa i toż­ 8 M. Halbwachs, 210. samość kulturowa“, Borussia 29, 2003, 16.

76 ta dominuojantiems atminties diskursams Lietuvos rašytojų sąjungą proga „Literatū­ padedančių meninių tekstų kartais pasitai­ ros naujienose“ prisistatydamas skaityto­ ko mėginimų pateikti alternatyvią atmin­ jams, jis pabrėžė savo karinius pasiekimus ties versiją, kvestionuojančią nusistovėjusį ir bajoriškumą, sujungiantį buvusios Lie­ požiūrį į praeitį13. Dviejų skirtingų pasa­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio kojimų apie praeitį susidūrimas visuomet savimonės ir moderniosios lietuvybės dė­ reiškia ne tik skirtingų istorijos interpreta­ menis: cijų, bet ir idėjų bei vertybių, kurias atsi­ Gimiau 1900 m. liepos mėn. 19 d. Raseinių neša tie pasakojimai, priešpriešą. Čia atsi­ apskr., Nemakščių v. Pužų dvare, pasiturinčio­ randa erdvė lyginimui, atskleidžiančiam to je žemaičių bajorų šeimoje. Pirmieji kylančios meto visuomenės turimą savo istorijos ir sąmonės metai bėgo keistame atbundančios lietuviškos dvasios ir mickevičiškai senkevi­ tapatybės suvokimą, vertybines ir idėjines čiškos ideologijos kratinyje su geroku polinkiu nuostatas, politines orientacijas, valstybės į jaunosios Lietuvos pusę.14 atminties politiką, „didžiuosius pasakoji­ Rašytojo bajoriška savimonė ir jo vai­ mus“, literatūrinę ir kultūrinę tradiciją, taip kystėje bei jaunystėje patirta lenkiškos pat individo pastangas pasipriešinti šiems kultūros bei literatūros įtaka, kartu peri­ atminties rėmams ir kurti savo pasakojimą mant ir tam tikrus lenkų istorinės atminties apie praeitį, kartu teigiant savas vertybes ir momentus, yra vienas iš raktų į jo kūrybos tapatybės sampratą. kitoniškumą. Žvelgiant į lietuvių literatūrą, kaip vie­ Neatsitiktinai Neveravičiaus literatūri­ nas iš įdomiausių bandymų kitaip pažvelg­ nio darbo pradžia taip pat susijusi su lenkų ti į Lietuvos istoriją, iškyla mažai žinoma literatūra: 1935 metais jis debiutavo žy­ tarpukario rašytojo Fabijono Neveravičiaus maus lenkų prozininko Stefano Żeromskio (1900–1981) kūryba, kurioje jis pamėgino romano Nuodėmės istorija vertimu. Tais pateikti skirtingą nuo „didžiojo pasakoji­ pačiais metais išėjo ir jo paties plunksnai mo“ istorinės atminties versiją, apie kurią priklausantis psichologinis romanas Die- bus kalbama šiame straipsnyje. nos ir naktys, kurio pavadinimas taip pat Pirmiausia derėtų kelis žodžius pasa­ siejamas su tuo metu itin garsiu Marijos kyti apie patį Neveravičių, kuris iš kitų Dąbrowskos romanu Naktys ir dienos to meto autorių išsiskiria visų pirma savo (1931–1934). Per savo literatūrinę karjerą bajoriška kilme ir neįprasta literatūrinės rašytojas išleido penkias prozos knygas15 karjeros pradžia, kai po nepavykusio 1934 ir septynis užsienio autorių, daugiausia metų birželio 7 dienos perversmo privers­ tas palikti karinę tarnybą Lietuvos kariuo­ menės kapitonas Neveravičius atsidėjo li­ 14 F. Neveravičius, „Autobiografija“, Literatūros teratūriniam darbui. 1938 metais įstojimo į naujienos 1, 1938, 5. 15 Dienos ir naktys, Kaunas: Sakalas, 1935; Blaš- komos liepsnos 1–2, Kaunas: Pažanga, 1936; Erškėčiai 13 J.���������������������������������������������� Kalążny, „Kategoria pamięci zbiorowej w ba­ 1–2, Kaunas: Spaudos fondas, 1937; Palaimintas juo- daniach literaturoznawczych“, Kultura współczesna 3, kas, Kaunas: Spaudos fondas, 1938; Dienovidžio sute- 2007, 98. mos, Kassel-Mattenberg, Aistia, 1949.

77 lenkų, romanų vertimus16. Iš šios kūrybos nuošalėje mums rūpimas istorinės atmin­ mus labiausiai domina vertingiausią jos ties problemas. Be to, aptardamas Neve­ dalį sudarantys istoriniai romanai Blaško- ravičiaus kūrinius, Viliūnas iš esmės ap­ mos liepsnos (1936) ir Erškėčiai (1937), siribojo lietuvių prozos kontekstu, tik šiek sulaukę plataus atgarsio ano meto spaudo­ tiek paliesdamas Blaškomų liepsnų pana­ je. Po karo Neveravičiaus, kaip ir daugelio šumo su Żeromskio romanu Pelenai klau­ emigracijon pasitraukusių rašytojų, kūryba simą. Neveravičiaus romanai yra įdomūs Lietuvoje buvo pamiršta ir vėl prisiminta būtent tuo, kad remiasi tiek lietuviškąja, tik atgavus nepriklausomybę, kai iš naujo tiek lenkiškąja literatūrine tradicija ir isto­ buvo atrandami išeivijos kūrėjai. 1990 m. rine atmintimi, savitai jungdami skirtingos pasirodė Blaškomų liepsnų fotografuoti­ kilmės idėjas. Todėl norint geriau suvokti nis leidimas, Literatūroje ir mene buvo idėjinius ir teminius rašytojo pasirinkimus, išspausdintas nebaigto istorinio romano jo patirtas įtakas, taip pat jo kūrinių vertę ir Gulbių sala fragmentas17. Recenzuodamas originalumą, būtinas ne tik lietuviškas, bet Blaškomas liepsnas, Rimantas Skeivys ir lenkiškas kontekstas. pasidžiaugė rašytojo sugrįžimu į lietuvių Taigi šio straipsnio tikslas yra pristatyti literatūrą ir paragino išleisti jo raštus, pla­ Neveravičiaus istorinę kūrybą pirmosios čiau supažindinsiančius skaitytojus su jo XX amžiaus pusės lietuvių ir lenkų isto­ kūryba18, tačiau šis pasiūlymas liko be at­ rinės literatūros (prozos ir dramaturgijos) sako, o Neveravičiaus kūriniai netapo nei kontekste, susitelkiant į istorinės atminties labiau žinomi, nei skaitomi. Nesusidomėjo problemą, atskleidžiant rašytojo požiūrį į jais nė literatūrologai. Vienintelis Giedrius istoriją, jo atstovaujamas idėjas ir vertybes, Viliūnas ėmėsi rimtesnių Neveravičiaus taip pat pamėginti paaiškinti jo pateikiamų istorinės prozos tyrimų, susitelkdamas ties idėjų ir vertinimų kilmę, stengiantis nusta­ neįprastu lietuvių literatūroje bajorų gyve­ tyti, kuriai istorinei atminčiai – lenkiškai nimo vaizdavimu ir rašytojo bajoriškosios ar lietuviškai – šios idėjos ir vertinimai pri­ savimonės klausimais19, tačiau palikdamas skirtini. Tiriant istorinės atminties proble­ mą šio rašytojo kūryboje, bus remiamasi 16 S. Žeromski, Nuodėmės istorija 1–3,Kaunas: Sa­ lietuvių ir lenkų istorikų, literatūros tyrėjų, kalas, 1935; W. Reymont, Kaimiečiai 1, Kaunas: Saka­ las, 1937, t. 2, 1938; L. Wallace, Ben Huras, Kaunas: taip pat kolektyvinės atminties teoretikų Sakalas, 1938; J. Kurek, Gripas siaučia Napravoje, Maurice’o Halbwachs’o20, Jano Assman­ Kaunas, 1938; W. Reymont 1794 metai: Paskutinysis Respublikos seimas, Kaunas: Žinija, 1939; L. Tolsto­ jus, Ana Karenina 1, Kaunas: Valstybinė grožinės li­ teratūros leidykla, 1941 (antrąjį romano tomą, išleistą 1943 m., išvertė Pranas Povilaitis); G. Orwell, Gyvulių sala“, Literatūra ir menas 6, 1990, 8; To paties, „Fa­ ūkis, Londonas: Nida, 1952. bijonui Neveravičiui iš užmaršties sugrįžtant“, Aitvarai 17 F. Neveravičius, „Gulbių sala“, Literatūra ir me- 2, 1991, 83; To paties, „Bajoras tarpukario Lietuvoje. nas 6, 1990, 1, 8–10. Fabijono Neveravičiaus gyvenimas ir kūryba“, Lietuvių 18 R. Skeivys, „Nenuneštas vėjo“, Metai 5, 1991, atgimimo istorijos studijos 8, Vilnius: Mokslo ir encik­ 179. lopedijų leidykla, 1996, 365–384. 19 G. Viliūnas, Lietuvių istorinis romanas, Vilnius: 20 M. Halbwachs, Les cadres sociaux de la mémoi- Mokslas, 1992, 78–89; 196; To paties, „Paslaptinga re, Paris: Félix Alcan, 1925.

78 no21, Pierre Nora22 bei atminties proble­ tesidomėję šiuo žanru, per šį laikotarpį matiką tiriančių lenkų sociologų Barbaros rašytojai sukūrė daugiau nei tris dešimtis Szackos23, Tadeuszo Kwiatkowskio24, An­ istorinių romanų, apysakų ir dramų. Tokį drzejaus Szpocińskio25, Lecho Nijakows­ didelį istorinių kūrinių derlių pirmiausia kio26, Sławomiro Kapralskio27, literatūro­ galima sieti su tuo metu išgyvenamu bend­ logės Lidijos Burskos28 ir kitų mokslininkų ru kultūrinio bei literatūrinio gyvenimo naujausiais darbais. Atliekant tokį tyrimą, pakilimu ir padidėjusiu visuomenės litera­ itin svarbus tarpdiscipliniškumas, sujun­ tūros poreikiu29. giantis literatūrologijos, istorijos, politinės Kitą svarbų akstiną rašyti istorinius kū­ minties istorijos ir sociologijos mokslų ži­ rinius davė Vytauto Didžiojo jubiliejinių nias ir leidžiantis plačiau pažvelgti į tiria­ 1930 metų kampanija, paskatinusi visuo­ mus reiškinius ir geriau atskleisti priežas­ menės domėjimąsi savo praeitimi. Ši kam­ tinius jų ryšius. panija tapo reikšminga Smetonos režimo vykdomos atminties politikos dalimi, ku­ Istorinė atmintis tarpukario lietuvių rios tikslas buvo per bendrą garbingos pra­ istorinėje literatūroje eities prisiminimą suvienyti visuomenę, Fabijono Neveravičiaus istoriniai romanai sustiprinti jos kolektyvinės tapatybės jaus­ pasirodė ketvirtajame XX a. dešimtme­ mą, pateikti jai siektinas vertybes ir pavyz­ tyje, kurį galime laikyti lietuvių istorinės džius, kartu įtvirtinti esamą politinę tvarką 30 literatūros aukso amžiumi. Iki tol menkai ir visuomenės lojalumą jai . Atliekant šį darbą, atsakingas vaidmuo teko ne tik isto­ 21 J. Assmann, Pamięć kulturowa. Pismo, zapa- rikams, bet ir meno kūrėjams, kurių istori­ miętywanie i polityczna tożsamość w cywilizacjach nės tematikos kūriniai dėl savo emocinių ir starożytnych. Przekł. A. Kryczyńska-Pham, Warszawa: WUW, 2008; Assmann J. Pamięć zbiorowa i tożsamość estetinių savybių buvo gerokai paveikesni kulturowa Borussia, 2003, Nr. 29, 11–16. istorinės atminties nešėjai nei istorikų dar­ 22 Les lieux de mémoire, sous la direction de Pierre Nora, Paris: Quarto Gallimard, 1997, 3 tomes: La Ré- bai. Norėdamas paskatinti dailiosios lite­ publique (1 vol., 1984), La Nation (3 vol., 1987), Les ratūros kūrėjus imtis istorinių temų, tais France (3 vol., 1992). 23 B. Szacka, Czas przeszły, pamięć, mit, Warszawa: pačiais metais Vytauto Didžiojo komitetas Scholar, 2006. paskelbė šiam kunigaikščiui skirto litera­ 24 P. T. Kwiatkowski, Pamięć zbiorowa społeczeń- stwa polskiego w okresie transformacji, Warszawa: tūrinio kūrinio konkursą, kuriam pasibai­ Scholar, 2008. gus, 1932 metais komiteto lėšomis buvo 25 A. Szpociński, P. T. Kwiatkowski, Przeszłość 31 jako przedmiot przekazu, Warszawa: Scholar, 2006; išleisti keturi komisijos atrinkti kūriniai , A. Szpociński, „Miejsca pamięci“, Borussia 29, 2003, 17–23. 29 G. Viliūnas, Literatūrinis gyvenimas Nepriklau- 26 L. M. Nijakowski, Polska polityka pamięci, War­ somoje Lietuvoje, Vilnius: Alma littera, 1998, 68. szawa: Wydawnictwo Akademickie i Profesjonalne, 30 L. M. Nijakowski, Polska polityka pamięci, 49. 2008. 31 Nors nė vienam iš vienuolikos pateiktųjų konkur­ 27 S. Kapralski, „Pamięć, przestrzeń, tożsamość. sui kūrinių komisija premijos neskyrė, tačiau pripažino Próba refleksji teoretycznej“, Pamięć, przestrzeń, tożsa- vertais išleisti Antano Vienuolio romaną Kryžkelės bei mość, Warszawa: Scholar, 2010, 9–46. Sergijaus Minclovo Daina apie sakalą, taip pat Vlado 28 L. Burska, Kłopotliwe dziedzictwo. Szkice o lite- Bičiūno pjesę Žalgiris ir Stasio Lauciaus poemą Vytauto raturze i historii, Warszawa: IBL, 1998. karžygiai. Žr. Viliūnas, 73.

79 o komisijos atmesta Balio Sruogos drama garbos jausmą, pasididžiavimą savo gar­ Milžino paunksmė išspausdinta už priva­ binga istorija ir žadinti patriotiškumą34. čias lėšas. Atliepdami padidėjusį istorinės Kita nemaža kūrinių grupė, priklausanti literatūros poreikį, rašytojai ir vėlesniais daugiausiai kairiosios pakraipos rašytojų metais pateikdavo skaitytojams po kelis plunksnai, vaizdavo 1863 metų sukilimą prozos ir dramos kūrinius. ir po jo sekusius jau tautinio atgimimo Savo istoriniuose kūriniuose autoriai epochai priskiriamus įvykius: knygnešių atspindėjo lietuvių istorijos „didžiajame žygius, Kražių žudynes, 1905 metų revo­ pasakojime“ pateikiamą požiūrį į Lietu­ liuciją. Taigi lietuvių istorinė literatūra iš vos istoriją ir jos tarpsnius, paremtą dviem esmės iliustravo XIX a. pabaigoje – XX a. kolektyvinės atminties projekcijomis, ku­ pradžioje susiformavusį istorinį metanara­ rių viena buvo nukreipta į valstybingumo tyvą, todėl joje susiklostė selektyvus Lie­ istoriją ir akcentavo ikiunijinį LDK isto­ tuvos istorijos vaizdas, kuriam būdingas rijos tarpsnį. Anot Antano Kulakausko, „lietuviškų“ viduramžių išaukštinimas, po 1918 metais atkurta „Lietuvos valstybė jo žiojėjantis bemaž keturių su puse šimt­ idėjiškai buvo siejama su LDK istorija mečio „užmaršties“ tarpas, apimantis į vy­ iki Liublino unijos, pabrėžiant LDK lie­ raujančias istorines paradigmas netelpantį tuviškąsias šaknis, ieškant lietuviškumo Lietuvos ir Lenkijos valstybių suartėjimo LDK istorijoje, t. y. remiantis faktu, kad ir bendros valstybės gyvavimo laikotarpį, LDK politinį branduolį sudarė etniškai po kurio buvo persikeliama jau į lietuvių lietuviškos žemės, o jos elito daugumą – tautinio atgimimo laikus. lietuvių kilmės žmonės“32. Kita istorinė Būta itin mažai literatūrinių bandymų projekcija orientavosi į lietuvių tautos isto­ vaizduoti laikotarpį, įsiterpiantį tarp ku­ riją, susitelkdama ties atgimimo laikotar­ nigaikščio Vytauto mirties ir 1863 metų piu ir jo asmenybėmis. Paklusdami šioms sukilimo. Iš tokių galima paminėti Kazio istorinės atminties projekcijoms, rašytojai Plačenio biografinį romaną apie Antaną savo kūriniams dažniausiai rinkosi LDK Strazdą Pulkim ant kelių (1936), Antano istoriją iki kunigaikščio Vytauto mirties, Vienuolio dramą 1831 metai (1937) ir ke­ po kurios, kaip tikėta, prasidėjęs valstybės lias Balio Sruogos dramas, kurių dauguma irimo ir tautos lenkėjimo laikotarpis, Mai­ parašytos jau penktajame dešimtmetyje: ronio pavadintas „penketu amžių nakties Radvila Perkūnas (1935), Apyaušrio dalia be aušros“33. Pasakojimai apie galingą lie­ (1941), vaizduojanti Šiaulių ekonomijos tuvių valstybę ir didvyriškas jų kovas su valstiečių 1769 metų sukilimo įvykius, kryžiuočiais turėjo skatinti tautinės savi­ taip pat 1944 metais parašyta ir po karo iš­ leista drama Kazimieras Sapiega (1947) ir nebaigta Barbora Radvilaitė (1946). Balys 32 A. Kulakauskas, „Nuo Didžiosios Kunigaikštys­ tės iki respublikos: Lietuvos etnopolitinės raidos XIX a. bruožai“, Kultūros barai 1, 1995, 59. 33 Maironis, Jaunoji Lietuva, Kaunas: S. Banaičio 34 J. Keliuotis, „Vytauto Didžiojo vardu paženklinta spaustuvė, 67. literatūra“, Naujoji Romuva 34–35, 1932, 721.

80 Sruoga buvo vienas iš nedaugelio tarpu­ tuvos istorijoj“, kurios vienas iš pagrindi­ kario rašytojų, pamėginusių kvestionuoti nių tikslų buvo išplėsti istorinės atminties „didįjį istorijos pasakojimą“, kuriame iš rėmus, įsisavinant po Vytauto valdymo esmės buvo atsisakoma XVI–XVIII am­ sekusius amžius36. Tačiau lietuvių rašytojų žiaus Lietuvos istorijos. Perimdamas iš šio tarpe, be Sruogos, atsirado nedaug panoru­ pasakojimo neigiamą minėtojo laikotarpio sių apmąstyti į kolektyvinės atminties rė­ vertinimą, Sruoga iškėlė būtinybę įsisąmo­ mus neįtelpančius ir literatūros nepaliestus ninti visą savo tautos istoriją su jos pakili­ istorijos plotus. mų ir nuopuolių momentais, kurių kiekvie­ nas yra savaip vertingas: Neveravičiaus Šešių kartų romanų Šešioliktojo šimtmečio pabaiga, septyniolik­ ciklas lietuvių ir lenkų literatūrų tojo pradžia – tarytum žmonių užmirštas ir kontekste Dievo apleistas istorijos kampelis. (...) Lietu­ Vienas iš tokių ir buvo Fabijonas Nevera­ vos istorijos skirsnis po Liublino unijos (1569) iki mūsų tautos atgimimo – nemėgstamas pas vičius, kurio 1936 ir 1937 metais išleisti mus toksai. Liūdna ir pikta mums dėl jo. Nu­ dvitomiai romanai Blaškomos liepsnos ir mojame į jį ranka. Mūsų visas pasididžiavimas Erškėčiai savo tematika įsiterpia į „ūka­ pasibaigia Vytautu Didžiuoju. Ir taip savo, notąjį“, Sruogos žodžiais tariant, Lietuvos pasakytume, istorinį džiaugsmą nutraukdami, mes negalime didžiuotis savo panašumu į su­ istorijos laikotarpį. Abu šie kūriniai pri­ brendusius... klauso autoriaus sumanytam Šešių kartų Teisybė, nuo Liublino unijos iki Lietuvių tautos ciklui, kuris taip ir liko nebaigtas. Šiame atgimimo mes valstybiniu mastu maža težino­ cikle rašytojas ketino pristatyti „tragiš­ jome stebinamų laimėjimų. Tačiau negi vieni laimėjimai pagrindžia istoriją; nepaliaujamas, kiausius mūsų tautos gyvenimo laikotar­ nedalomas gyvenimas – štai jos pagrindas. O pius: nuo Nepriklausomybės praradimo heroizmu, pasiryžimu, ištverme, tėvynės meile ligi jos atgavimo“, atskleisti istorinio prie­ persunktas ir šis ūkanotasis mūsų krašto, mūsų žastingumo dėsnius, „objektyviai parody­ tautos istorijos laikotarpis. Ir šiame laikotarpy­ ti, kaip mūsų tautos viršūnės, bajorija, pa­ je Lietuva patyrė ne tik pralaimėjimus, bet ir pakilimo blykstelėjimų. Lietuva ir šį laikotarpį laipsniui atsižadėdama gimtos kalbos, Di­ turėjo daug įžymių, garbingų vyrų, kurių my­ džiosios Lietuvos Kunigaikštijos tradicijų, lėti ir gerbti mes dar neišmokome.35 per separatistinį XVII amžiaus pabaigos Sruogos pastanga ieškoti šiame laiko­ judėjimą, unijinį 1831 metų ir prolenkišką tarpyje patrauklių, patriotiškų ir herojiškų 1863 metų sukilimus, nušvitus lietuviš­ asmenybių, siekiant jas grąžinti į tautos istorinę atmintį, atliepė Adolfo Šapokos 36 „Jei šiandie mūsų jau nepatenkina tėvus gaivinusi 1932 metais suformuluotą lietuvių istorio­ legenda apie amžiną herojišką kovą su geležinsnapiais kryžiuočiais, apie gražiąją miškų idiliją, ypatingai aukš­ grafijos programą „raskime lietuvius Lie­ tas mūsų protėvių moralines vertybes, tai tuo labiau ne­ galime mestis į kitą pusę ir sutikti su svetimšalių pastan­ gomis nuginčyti mūsų tautos reikšmę (NB) jos pačios 35 B. Sruoga, Radvila Perkūnas, B. Sruoga, Raštai gyvenimo. Rasti ją – uždavinys mūsų pačių. Kiti mums 2, parengė A. Samulionis, Vilnius: LLTI, 1996, 141– jos neparodys“. A. Šapoka, „Raskim lietuvius Lietuvos 142. istorijoj“, Naujoji Romuva 21, 1932, 481.

81 kai Aušrai ir atgimstant Nepriklausomy­ Serija romanų iš lietuvio gyvenimo 1863 bei, atsidūrė tos nepriklausomybės priešų metais į Sibirą ištremto (1929–1939)39. Ta­ eilėje“, taip pat nušviesti „raidą lietu­ čiau Butlerio romanus vargiai galima lai­ viškosios sąmonės, kylant jai iš tautos kyti istoriniais, todėl toks gretinimas šiuo gelmių, iš amžiais prispaustos liaudies, atveju nėra pakankamai pagrįstas, o kitų ir atvedus ligi patriotiškos apoteozės – panašių romanų ciklų pirmosios XX am­ Nepriklausomybės“37. Pirmajame iš šių ro­ žiaus pusės lietuvių istorinėje literatūroje manų aprašomas maždaug 1770–1797 lai­ nėra. Tokie istoriniai ciklai, atskleidžian­ ko tarpsnis, apimantis visus tris Respubli­ tys ištisos epochos paveikslą, buvo nereti kos padalijimus, Baro konfederatų kovas, lenkų literatūroje. Šešios kartos teminiu Ketverių metų seimą, gegužės trečiosios požiūriu taip pat pritampa prie lenkų istori­ Konstitucijos priėmimą, Gardino seimą ir nės atminties ir ją atspindinčios literatūros, Tado Kosciuškos sukilimą, o antrajame – kurioje nuo XIX amžiaus buvo intensyviai 1831 metų sukilimas. 1938 metais įstojimo apmąstomas valstybės žlugimo ir bandymų į Lietuvos rašytojų sąjungą proga Literatū- ją atkurti laikotarpis. Anot Jaceko Kocha­ ros naujienose pristatydamas skaitytojams nowicziaus, „sukilimai ir kovos buvo be­ savo kūrybą, Neveravičius teigė rašąs veik pagrindinė medžiaga, iš kurios buvo dar vieną šio ciklo romaną apie tolimesnį kuriamas tautinės tapatybės mitas“40. Čia 1831–1856 metų laikotarpį ir svarstąs, ar galima išvardyti bent kelis Neveravičiaus nevertėtų tarp pirmojo ir antrojo romanų aprašomą laikotarpį atitinkančius romanų pasakojimų įterpti romano apie Napole­ ciklus: visų pirma pagal šeimos kronikos ono epochą38. Tame pačiame straipsnyje principą parašytą Jozefo Ignaco Kras­ savo Šešias kartas rašytojas pavadino ne zewskio romaną Klajūnai (1868–1870), istorinių romanų ciklu, bet „dviejų šeimų – kuriame vaizduojamas bajoriškos Plutų bajoriškos ir baudžiauninkų šeimos kroni­ šeimos gyvenimas Baro konfederatų kovų, ka“, tuo parodydamas savo užmojį prozos Kosciuškos sukilimo, Dąbrowskio legionų kūriniais papasakoti Lietuvos istoriją. bei 1831 metų sukilimo laikais, parodant, Neveravičiaus romanų ciklas dėl su­ kaip kiekviena šios šeimos karta aukoja­ manymo platumo – siekio nuosekliai pa­ si tėvynės labui41. Kraszewskio romanas vaizduoti ilgą ir dramatišką XVIII amžiaus savo aprašomu laikotarpiu visiškai atitinka pabaigos – XX amžiaus pradžios Lietuvos Blaškomose liepsnose ir Erškėčiuose vaiz­ istorijos tarpsnį – yra išskirtinis lietuvių is­ duojamus įvykius, išskyrus tarp šių dviejų torinėje literatūroje. Giedrius Viliūnas savo 39 G. Viliūnas, Lietuvių istorinis romanas, 87–88. monografijoje apie lietuvių istorinį romaną 40 J. Kochanowicz, „Powstanie i chłopi. Cztery Šešias kartas gretina su kito bajoriškos kil­ interpretacje“, Kościuszko – powstanie 1794 r. – trady- mės rašytojo Vlado Butlerio penkių dalių cja, red. J. Kowecki. Warszawa: Biblioteka Narodowa, 1997, 81. 41 Cz. Kłak, „Kariera tematu listopadowego w pol­ �� F. Neveravičius, „Autobiografija“, Literatūros skiej prozie fabularnej“, Dziedzictwo powstania listopa- naujienos 1, 1938, 5. dowego w literaturze polskiej, red. Z. Sudolski, Warsza­ 38 Ten pat. wa: Wydawnictwo UW, 1986, 430.

82 romanų žiojėjantį laiko tarpą, kurį Neve­ anot Januszo Tazbiro, nulėmė lemiamo ba­ ravičius taip pat žadėjo užpildyti. Didelį, jorijos luomo vaidmens to meto istoriniuo­ bet ne iki galo įgyvendintą ciklą, apimantį se įvykiuose ir visuomeniniame gyvenime epochą nuo Napoleono karų iki 1863 m. suvokimas: sukilimo, XIX ir XX amžių sandūroje buvo Istorinio romano herojus visų pirma buvo ba­ sumanęs ir Neveravičiaus verstas autorius joriškoji tauta. (...) Savaime suprantama, kad Stefanas Żeromskis. Savo istoriniuose kū­ romanas kaipo literatūros žanras, atsigręžęs riniuose jis siekė parodyti, kaip XIX am­ į bajoriškos valstybės praeitį, turėjo parodyti būtent šio luomo reikšmę. Jis pasakojo apie di­ žiaus kovose užgimė vertybės ir idėjos, džiuosius istorijos įvykus, kuriuose būtent ba­ leidusios išlikti valstybę praradusiai lenkų jorija vaidino blogą arba gerą, tačiau lemiamą tautai42. Kalbant apie tarpukario lenkų li­ vaidmenį. Dar svarbesnė priežastis buvo ta, teratūrą, paminėtina Tadeuszo Kudlińskio jog rašymas apie bajoriją suteikė galimybę pa­ vaizduoti ginkluotas kovas, kurioms tiek prieš dilogija Laisvės raudonis (1937) ir Kerai valstybės padalijimus, tiek tautinių sukilimų (1938) apie Kosciuškos sukilimą ir Na­ metu taip pat vadovavo bajorija.43 poleono karus, Stanisławo Szpotańskio Tik XIX–XX amžių sandūroje po tru­ šešių romanų ciklas Be saulės, apimantis putį imta išryškinti valstiečių vaidmenį 1830–1864 metus, taip pat Wacławo Be­ lenkų tautos kovoje už laisvę44, kaip antai rento trilogija Srovė (1934), Diogenas su Stefano Żeromskio apysakoje Apie klajūną kontušu (1937) ir Vadų saulėlydis (1939), kareivį (1898), romane Pelenai (1902) ar pristatanti periodą nuo Stanislovo Augusto Władysławo Reymonto romane 1794 me- epochos iki 1830–1831 m. sukilimo. tai. Tokia tendencija pastebima ir Nevera­ Lietuvių istorinės literatūros kontekste vičiaus romanuose, ypač antrajame iš jų. Neveravičiaus romanų ciklas išsiskiria ne Lietuvių istorinėje prozoje bajoriškoji tik savo aprašoma epocha, bet ir tuo, kad tradicija, be Neveravičiaus, bemaž netu­ jame daugiausia dėmesio skiriama bajo­ rėjo savo sekėjų, tik dramaturgijoje būta rijos gyvenimui, o valstiečių personažai negausių bandymų į pagrindinius herojus lieka antrame plane. Galima numanyti, iškelti bajorus, kaip kad Balio Sruogos kad tolesnėse suplanuotose romanų ciklo dramose Radvila Perkūnas, Kazimieras dalyse valstiečiams būtų tekęs svarbesnis Sapiega, Barbora Radvilaitė arba Antano vaidmuo, parodant po baudžiavos panai­ Vienuolio dramoje 1831 metai. Tačiau ir kinimo pasikeitusį jų statusą visuomenėje, padidėjusį tautinį ir visuomeninį sąmo­ ningumą bei aktyvumą, tačiau išleistuose 43 J. Tazbir, „Historia w powieści.“, Słownik litera- tury polskiej XIX wieku, red. J. Bachórz i A. Kowalczy­ romanuose dominuoja bajorai. Šiuo atžvil­ kowa, Wrocław: Ossolineum, 2002, 339. (Vert. V. N.) giu Neveravičiaus romanai vėlgi atitinka 44 J. Detko, „Świadomość społeczno-narodowa lenkų literatūrinėje tradicijoje susiklosčiu­ chłopów w świetle powieści lat 1864-1939. Zarys prob­ lematyki“, J. Detko, K. Dunin-Wąsowicz, Współuczest- sį bajorų ir valstiečių pasiskirstymą, kurį, nicy narodowej sprawy. Proza polska o udziale chłopa w powstaniu styczniowym i dojrzewaniu jego narodowej świadomości, Warszawa: Ludowa Spółdzielnia Wydaw­ 42 Burska, 47. nicza, 1973, 217–218, 230–232.

83 joje greta pagrindinės herojės bajoraitės Tad Šešių kartų ciklo romanuose vaiz­ Emilijos Pliateraitės lygiai svarbų vaid­ duodamas lietuvius bajorus ir iškeldamas menį atlieka jos mylimasis valstietiškos jų reikšmę bei nuopelnus savo kraštui, kilmės sukilėlis Antanas Stauskas, nenusi­ Neveravičius kartu siūlė etnolingvistinio leidžiantis jai savo asmenybės jėga ir žy­ tautinės tapatybės apibrėžimo alternatyvą, giais. Kituose lietuvių autorių istoriniuose artimą LDK piliečio ar krajovco sampra­ kūriniuose, aprašančiuose jau sausio suki­ tai. Kitaip tariant, pateikdamas „nekon­ limą, svarbiausią vietą užima valstietiški vencionalią“ Lietuvos istorijos versiją47, personažai ir jų kova su bajorija, parodant rašytojas kartu pateikė ir ją atitinkančias šią kaip savo kilme, kalba, kultūra ir inte­ vertybes ir tapatybės apibrėžtį, kuri, kaip resais priešišką lietuvių valstietijai. Tokį matysime, buvo sutikta nepalankiai. valstiečių ir bajorų traktavimą lietuvių lite­ ratūroje nulėmė iš dominuojančio istorinio Paskutinysis LDK gyvavimo naratyvo perimta etnolingvistiniu kriteri­ laikotarpis Blaškomose liepsnose jumi pagrįsta lietuviškumo samprata ir iš Aptarus pagrindinius Neveravičiaus suma­ jos išplaukiantis lietuviškumo tapatinimas nyto Šešių kartų ciklo bruožus lietuvių ir su valstietiškumu, kartu suvokiant bajoriją lenkų literatūrų kontekste, vertėtų apsisto­ kaip luominiu, kalbiniu, tautiniu ir poli­ ti ties kiekvienu iš šių romanų ir pamėgin­ tiniu požiūriu atskilusią nuo lietuvių tau­ ti atskleisti autoriaus požiūrį į pateikiamus 45 tos . Antai Neveravičiaus Erškėčių recen­ istorinius įvykius bei jo santykį su istori­ zentas šitaip aiškino bajorų ir jų istorijos ne atmintimi. Pirmiausia reikia pasakyti, nepopuliarumą bei valstietiškų personažų kad Blaškomose liepsnose vaizduojami dominavimą lietuvių literatūroje: įvykiai – Baro konfederatų kovos, Abiejų Laikotarpis po Liublino unijos iki šiol mūsų Tautų Respublikos padalijimai ir Kosciuš­ literatūrai temų mažai tebuvo davęs. Mat, anos kos sukilimas – lietuvių istorinėje litera­ epochos bajorai vis labiau ėmė lenkėti ir dėl to Lietuvai mirė. Dabartinė Lietuva atgimė iš tūroje, priešingai nei lenkų, nebuvo įlite­ apačios, iš liaudies. Todėl Lietuvos rašytojai ratūrinti. Čia tik iš dalies tiktų paminėti daugiausia vaizdavo baudžiauninkus, valstie­ Balio Sruogos dramą Apyaušrio dalia apie 46 čius. 1769 metų Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimą, kurioje minimos, bet nevaizduo­ 45 Anot Antano Aleknos, lietuvių bajorija, dalyvau­ dama politiniame Abiejų Tautų Respublikos gyvenime, jamos Baro konfederatų kovos. Žvelgiant atskilo nuo lietuvių tautos ir prisišliejo prie lenkų tautos: į lenkų literatūrą, tiek teminiu, tiek stilis­ „Bajoriškai-lenkiškoji politika privedė lietuvių tautą prie suskilimo. Bajorai atsiskyrė nuo savo tautos ne tiktai tei­ tiniu požiūriu Neveravičiaus romanas gre­ sėmis, bet ir kalba. Daugelis jų visai užmiršo savo tėvų tintinas su Stanisławo Reymonto trilogija kalbą, ėmė gyventi vien lenkų idealais. Bendros valsty­ 1794 metai (1913–1918), kurios pirmąją bės griuvimo nelaimės, pastangos atgauti nepriklauso­ mybę, stipino lietuvių bajoruose lenkiškąjį patriotizmą“. A. Alekna, Lietuvos istorija. Antroji praplatintoji laida, Tilžė: J. Reylenderio spaustuvė, 1923, 200. 47 E. Domańska, Historie niekonwencjonalne. Re- 46 A. Kr., „F. Neveravičius, Erškėčiai“, Židinys 2, fleksja o przeszłości w nowej humanistyce, Poznań: Wy­ 1938, 274. dawnictwo Poznańskie, 2006, 13.

84 dalį Paskutinysis Respublikos seimas jis nuoseklus ir ideologizuotas praeities vaiz­ buvo išvertęs į lietuvių kalbą, tad šis kū­ davimas būdingas ir Neveravičiui. rinys jam buvo gerai žinomas, tai rodo ir Blaškomų liepsnų centre yra Žemai­ nemažai panašumų, apie kuriuos netrukus tijos bajorų Skirgailų šeimos gyvenimas kalbėsime. dramatiškų istorinių įvykių fone. Daugiau­ Rašydamas savo romaną, Neveravičius sia vietos kūrinyje užima bajorų gyveni­ siekė kuo tiksliau atkurti epochos paveiks­ mo kasdienybė, jų tarpusavio santykiai ir lą, todėl gilinosi į istorinius veikalus, anuo­ viena po kitos pinamos meilės linijos. Ra­ metinių įvykių liudininkų laiškus, knygoje šytojas daug dėmesio skiria bajorų buities panaudojo autentiškų ano meto dainų48. detalėms ir jų papročiams, stengdamasis Ištikimybė istoriniams šaltiniams ir pasi­ tiksliai perteikti tos epochos bajoriško pa­ tikėjimas istoriografijos darbais, traktuo­ saulio koloritą ir dvasią. Šis dėmesys ba­ jant juos kaip pagrindinę grožinio kūrinio jorų kasdieniam gyvenimui ir papročiams medžiagą, būdingas XIX amžiaus lenkų Blaškomas liepsnas suartina su XIX am­ istorinei literatūrai, kuri kūrė vaizduojamo žiaus lenkų gavendomis, kuriose, be kita praeities pasaulio realumo iliuziją, smulk­ ko, buvo mėgiama vaizduoti būtent Saksų meniškai atkurdama istorinį koloritą49. ir Baro konfederatų kovų epochą51. Anot Marijos Olszewskos, „savo kūriniuo­ Tačiau greta jaukaus Skirgailų šeimos se rašytojai mėgino perteikti chronologines pasaulėlio yra nuolat jaučiami ir matomi įvykių sekas. (...) stengėsi atkurti „didžio­ valstybėje vykstantys pokyčiai ir svarbūs sios istorijos“ esmę, konstruodami linijinį, įvykiai, verčiantys personažus juos ap­ vientisą, koherentišką, tvarkingą pasakoji­ mąstyti, vertinti, apibrėžti savo pažiūras mą, pagrįstą visuminiu, vientisu pasaulio ir priimti sprendimus. Šie įvykiai išplėšia matymu ir susijusį su istorijos kaip inter­ herojus iš jų kasdienybės, priversdami pa­ pretuojančio pasakojimo koncepcija“50. miršti asmeninius rūpesčius ir įsitraukti į Todėl jų istoriniuose kūriniuose vaizduoja­ bendrą tėvynės gaivinimo ir išlaisvinimo ma praeitis yra struktūrizuota, susisteminta reikalą. Neveravičius mėgsta kurti pano­ ir ideologizuota. Būtent toks struktūruotas, raminius istorinių įvykių paveikslus, daž­ nai perteikiamus jų dalyvių akimis: pvz.,

48 Pats�������������������������������������������������� Neveravičius išvardija šiuos skaitytus veika­ Stolovičių mūšį, gegužės trečiosios Kons­ lus: Józef Grabiec, Dzieje narodu polskiego, Eugeniusz titucijos priėmimo posėdį, Gardino seimo Starczewski, Możnowładztwo polskie na tle dziejów, Szlachta na Litwie (Wilno, 1872), Listy Klementyny z posėdį, kuriame buvo pasirašytas antrojo Tańskich Hoffmanowej, Sprawa Dominika Pileckiego, Respublikos padalijimo aktas, Simono Pieśni ziemianina, Marczewski Pieśni konfederatów Kosakovskio egzekuciją, Vilniaus išvada­ Barskich. „P. Neveravičiaus pasiaiškinimo žodis: per daug skubus sprendimas“, Lietuvos žinios 132, 1936, vimą ir kt. Svarbią vietą romane užima pu­ 5, 7. blicistinio stiliaus intarpai, kuriuose prista­ 49 M. J. Olszewska, Drogi nadziei. Polska powieść historyczna z lat 1876–1939 wobec kryzysu kultury, Warszawa: Wydział Polonistyki Uniwersytetu War­ szawskiego, 2009, 91. 51 T. Bujnicki, Polska powieść historyczna XIX wie- 50 Ten pat. ku, Warszawa: PAN, 1990, 17.

85 toma ir vertinama bendra tuometė istorinė vėliai Branickiai, Čartoriskiai, Ževuskiai ir politinė situacija. ir ištisas legionas kitų, kiekvienas traukė Blaškomose liepsnose piešiamas tiek į savo pusę, kiekvienas savaip „gelbėjo“ lietuvių, tiek lenkų istorinėje atmintyje „tėvynę“, vulgo – savo valdas“54. Toks pat įsitvirtinęs niūrus XVIII amžiaus pabaigos kritiškas požiūris į pragaištingą XVIII am­ Abiejų Tautų Respublikos paveikslas: že­ žiaus didikų ir bajorų vaidmenį valstybės mos moralės žmonių valdomas ir svetimų gyvenime būdingas ir lietuvių istoriogra­ valstybių besidalijamas kraštas, kuriame fijai55. Ypatingos rašytojo nemalonės nu­ viešpatauja chaosas ir politinė anarchija: sipelno paskutinysis valstybės valdovas Kraštas skendėjo chaose, blaškėsi, beviltiškai Stanislovas Augustas Poniatovskis, kurį, spurdėjo, sielvartingai kilo ir vėl, negando, sa­ nešykštėdamas sarkazmo, apibūdina kaip viškių niekingumo ir svetimos jėgos prislėgtas, sukvailėjusį, godų, parsidavusį Rusijai, gulė jau visiškai paslikas, iš visų pusių drasko­ gašlų senį, kurio silpnumu be skrupulų mas ir plėšiamas. Buvo parblokštas, kraujais nutekėjęs, bemirštąs. (...) O viduje – šalies vir­ naudojasi savanaudžiai dvariškiai: šūnės tarpusavyj vaidijosi, savęs žiūrėjo, sve­ Tuo tarpu susenęs karalius vis dar džiaugsmin­ timiems pataikavo, „aukso laisvės“ sau reika­ gai šypsodavosi, išgirdęs dvariškių jam taiko­ lavo, liaudį išnaudojo, puotavo, lyg beprotybės mą: Il aime toutes les femmes! ir, prisiekęs pagautos, apakusios ir apkurtusios, nematyda­ seime naujai konstitucijai, godžiai tiesė ranką mos prasivėrusios prarajos...52 į rusų ambasadorių skambiems rubliams gau­ ti, kad turėtų lėšų nesuskaičiuojamiems savo Ieškodamas priežasčių, atvedusių prie šios tragiškos padėties, rašytojas vado­ 54 Ten pat, 2, 253–254. vaujasi Krokuvos istorine mokykla, kal­ 55 Anot Antano Aleknos, „pamatinė valstybės yda tindamas valstybės valdovus ir didikus sa­ buvo pernelyg didelis vieno luomo, bajorijos, įsigalėji­ vanaudiškumu, moralumo ir pilietiškumo mas. Ji pasisavino sau visas teises, išgavo sau daugybę visokių laisvių, atėmė valdžią iš karaliaus ir vyriausy­ stoka bei pataikavimu bajorijai, leidusiu bės. (...) iš tikrųjų valstybę valdė ne visi bajorai, kaip jie šiai įsigalėti valstybės gyvenime: manė, bet didieji ponai, kurie tarp savęs vaidydamiesi, visos valstybės tvarką ardė“. A. Alekna, Lietuvos isto- Sotais bajorų pilvais Žečpospolita laikėsi. Ir rija, 178. Tą patį požiūrį randame ir Šapokos redaguo­ karaliai tai suprato. Za króla Sasa jedz, pij i toje Lietuvos istorijoje: „Nebuvo iš viso jokios centro valdžios, su kuria kas nors būtų skaitęsis. Teoriškai čia popuszczaj pasa! Bajorų pilvus prikimšęs, ir visą valdžią turėjo patys piliečiai, t. y. bajorija, bet iš soste tvirčiau besėdįs pasijuto. Buvo taip! So­ tikro ji ničnieko negalėjo. Ji buvo susibūrusi apie tar­ tus buvo bajorų gyvenimas. (...) Ir atvedė. Ar pusavy kovojančius didikus, kuriems nesutariant ir nė tu žinai, jaunuoli, prie ko atvedė? Prie carienės vienai partijai neįsigalint, seimai irte iro, ir krašte neliko meilužio Lenkų soste ir prie Riepnino! 53 jokios valdžios; tuo būdu svetimųjų papirkimams ir di­ dikų savivalei kelias buvo laisvas. Visuomenės masės Anot Neveravičiaus, Lietuvos ir Len­ gyvenimo klausimais nė nesirūpino“. Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, Kaunas: Knygų leidimo komisijos leidi­ kijos valstybę sužlugdė „...valdovai, di­ nys, 1936, 398. Šį požiūrį perėmė ir lietuvių rašytojai. dikiški karaliukai, girti Radvilai, parsida­ Pavyzdžiui, Balys Sruoga dramos Apyaušrio dalia įžan­ goje teigia: „Dvejetą šimtmečių siautėjusi anarchistiškai nusiteikusi bajorija pavertė kraštą netvarkos jovalu. (...) Savanaudė, gobši ir plėšri bajorija, be atodairos engusi 52 F. Neveravičius, Blaškomos liepsnos 1, 278– vargo žmones, valstybę pateikė kaimynam priešpiečių“. 279. B. Sruoga, Apyaušrio dalia, To paties, Raštai 3, parengė 53 Ten pat, 1, 136. A. Tamulionis, Vilnius: LLTI, 1997, 11.

86 haremams išlaikyti, tuo tarpu, kai supuvęs jo rengė medžiokles, šunimis pjudydami nuogas dvaras tik dairėsi, ar neguli kur blogai padėti moteris po girias, prievartavo, plėšė ir degi­ valstybės pinigai, ir reiškė savo susižavėjimą no, tuo metu, kai neskaitlingi patriotai aukojo „tautos dievinamo karaliaus“ išmintimi, tikė­ savo gyvybę ir turtus žūstančiai tėvynei gelbė­ damasis gauti pasižymėjimo ordiną ar pelnin­ ti – ponai Poninskiai prieš išvykdami medžioti gą storastiją, ir balsiai sakydamas: après nous pudravo savo šunis, o išmintingojo karaliaus le déluge!56 Stasiaus šambelionai nakčiai apdėdavo sau veidus šviežia veršiena, kad būtų skaistūs, ir Panašus, tik ne toks sarkastiškas, šio prasimanydavo vis naujas liemenes, išsiuvi­ valdovo paveikslas piešiamas ir Reymon­ nėtas žaliomis, skėčius rankose laikančiomis to romane 1794 metai, kur vaizduojamas beždžionėmis.58 laisvos moralės, silpnadvasis, neturintis Panašūs „šokių ant tėvynės kapo“ pa­ valios pasipriešinti Rusijos carienės ir jos veikslai iškyla ir minėtajame Reymonto pareigūnų įsakymams valdovas, silpnumo romane, kurio pirmajame tome įtaigiai momentais besiskundžiantis dėl jam uždė­ vaizduojamos aukštuomenės nuotaikos 57 tos per sunkios vadovavimo naštos . Gardino seimo metu, kuomet atšaukiant Neveravičius piktinasi, kad didžiosios gegužės trečiosios Konstituciją ir Ketve­ dalies valdančiojo elito neprivertė atsipei­ rių metų seimo nutarimus bei pasirašant kėti nei pirmasis Abiejų Tautų Respub­ antrojo valstybės padalijimo aktą, vyko likos padalijimas, nei Lenkijos ir Rusijos nuolatinės puotos ir linksmybės. karas, nei galiausiai antrasis valstybės Blaškomose liepsnose parodoma, kad padalijimas. Svaigulio pagauta, tarsi apa­ ne didikų, bet būtent vidutinės ir smulkio­ kusi ir apkurtusi tam, kas vyksta aplinkui, sios bajorijos tarpe atsirado tikrų patriotų, diduomenė linksminosi nesibaigiančiuose suvokusių tragišką savo krašto situaci­ pokyliuose, neretai rengiamuose už Rusi­ ją, jam gresiančius pavojus ir pakilusių į jos atstovų pinigus: kovą už jo atgaivinimą, sustiprinimą ir Nuo Saksoniečių laikų nematytos puotos vijo­ savarankiškumo išsaugojimą. Šis Nevera­ si pokylius, girto vyno putomis apdrėbtos vai­ vičiaus požiūris yra artimas XIX amžiaus šės plaukė siautulinga upe, jog atrodė, tarytum lenkų literatūrai. Kaip pavyzdį čia galima kraštas švenčia džiaugsmingą pergalę ir yra visko pertekęs. nurodyti Ignacą Kraszewskį, kuris, „savo Tuo tarpu, kai saujelė apdriskusių, pusalkanių romanuose vaizduodamas smulkiąją ba­ kareivių be ginklo, be aprūpinimo, netikusiai joriją – garbingą, pasišventusią ir patrio­ vadovaujama, sielvartingai kovojo, liedama tišką – ją pateikia kaip priešingybę egois­ paskutinius kraujo lašus Miro, Gardino ir Lie­ tuvos Brastos laukuose, tuo tarpu, kai liaudis tiškiems, nutautėjusiems ir pasileidusiems vaitojo po dygia, nepakeliama baudžiavos magnatams“59. Prie tokių patriotų priskir­ našta ir niekad negalėjo užgydyti rečių nuo tinas ir pagrindinis romano herojus bajo­ prievaizdiškų rimbų, tuo metu, kai sužvėrėję kazokai konfiskuotuose dvaruose ir kaimuose 58 Neveravičius, 2, 252–253. 59 B. B. Gołębiowska, Gołębiowska, ołębiowska, „Próba „Próba zarysu zarysu rozwoju rozwoju pol-pol­ 56 Neveravičius, 2, 253. skiej powieści historycznej do końca XIX wieku“, 57 W. Reymont, Rok 1794 2, Warszawa: PIW, 1980, Prace polonistyczne seria XXVII, 1971, 102. (Vert. 218. V. N.)

87 raitis Gerardas Skirgaila, kuris, paakintas ši Gerardo mintis bemaž atitinka Antano dėdės Ignaco, įsitraukia į Baro konfederatų Aleknos Lietuvos istorijos teiginį, jog pa­ kovą, pasibaigusią skaudžiu pralaimėjimu. gal naują konstituciją „Lietuva turėjo tapti Rašytojas teigia, kad tradiciškai didikų va­ paprasta bendros valstybės provincija“62. dovaujama bajorija jau nėra pajėgi kovoti Šioje vietoje Neveravičiaus remiasi nebe už savo krašto laisvę, nes jai trūksta pilie­ lenkų istoriniu metanaratyvu, pateikusiu tinio sąmoningumo ir vienybės, o didikai Konstituciją itin palankiai, bet kritiškai dėl atsakomybės ir pagrindinių dorybių jos atžvilgiu nusistačiusiu „didžiuoju Lie­ stokos yra visiškai netinkami vadovauti tuvos istorijos pasakojimu“, kuriam atsto­ šiai kovai. Šitai iliustruoja pirmoje romano vauja ir tarpukario lietuvių istoriografija, dalyje aprašomas Baro konfederatams Lie­ linkusi išryškinti savarankišką Lietuvos tuvoje vadovavusio kunigaikščio Mykolo statusą Abiejų Tautų Respublikoje63 ir Kleopo Oginskio dvaras, kuriame per patį kritiškai vertinusi bet kokį šio savarankiš­ kovų įkarštį karaliavo nerūpestingas gyve­ kumo netekimą. Vis dėlto, Neveravičiaus nimas ir linksmybės. Oginskio lengvabū­ nuomone, atsižvelgiant į tuometę politinę diškumą ir visišką situacijos nesuvokimą situaciją, derėjo atidėti ginčus dėl Lietuvos dar iškalbingiau perteikia Stolovičių mū­ statuso Abiejų Tautų Respublikoje, nes tuo šio paveikslas, kuomet konfederatams be­ metu buvo daug svarbiau bendromis jėgo­ viltiškai pralaimint, kunigaikštis Oginskis, mis sustiprinti valstybę ir apginti ją nuo užsidaręs vienuolyne, rašė operą, „nes ko­ didžiausių jos priešų „maskolių“. Tik tada vos trenksmas teikė jam įkvėpimo“60. būtų galima kalbėti apie turėtųjų Lietuvos Rašytojas palankiai vertina po Baro Didžiosios Kunigaikštystės teisių susigrą­ konfederacijos pralaimėjimo ir pirmojo žinimą. Rašytojo teigimu, XVIII amžiaus valstybės padalijimo atsitokėjusios bajori­ pabaigos pažangieji Lietuvos bajorai buvo jos pastangas reformuoti valstybę, suteikti linkę atsisakyti separatistinių siekių dėl daugiau teisių miestiečiams ir nusikraty­ bendros tėvynės išlaisvinimo idėjos, ta­ ti Rusijos protektorato, tačiau kritikuoja čiau jie netapatino Lietuvos su Lenkija ir Ket­verių metų seimo darbą apvainikavusią visuomet suvokė jos atskirumą. Čia galima gegužės trečiosios Konstituciją, pasak jo, atpažinti LDK pilietiškumo idėją, neprita­ visiškai sužlugdžiusią Lietuvos nepriklau­ pusią nei prie tarpukario Lietuvos, nei prie somybę. Jos priėmimo posėdį stebėjęs Ge­ Lenkijos istorinių metanaratyvų. rardas jaučia padarytą skriaudą Lietuvai, Įdomu, kad apibūdindamas, kas jam yra nes ji, netekusi turėtojo savarankiškos tėvynė, Gerardas kaip priešstatą lenkiškai valstybės statuso, nuo tol tesudarė „beteisę „smėlėtai šaliai“ piešia miškingą Lietuvos dalį šios smėlėtos šalies, kurios pašėlusiai tvinksinčioj širdyj jis dabar klajoja ir jau­ 62 61 Alekna, 183. čiasi svetimas“ . Reikia pažymėti, kad 63 Šapokos teigimu, „ir XVIII amžiuje savarankiš­ koji Lietuvos valstybės organizacija neišnyko“. A. Ša­ 60 Neveravičius, 1, 242. poka, Lietuva ir Lenkija po 1569 metų unijos, Kaunas: 61 Neveravičius, 2, 158. Spindulys, 1938, IX.

88 kraštovaizdį, paremtą lenkų literatūrinėje kurioje sąmoningi ir savo teises žinantys tradicijoje įsigalėjusiu idilišku giriomis baudžiauninkai patys kyla į kovą už savo apaugusio krašto, kuriame gyvena dori ir laisvę ir žemę, pareiškę, kad su bajorais artimi gamtai žmonės, paveikslu64: Baro konfederatais jiems ne pakeliui67. Su tėvynės vardu jo širdyje siejosi giringi Neveravičiaus romane pabrėžiamas Lietuvos plotai, skardžių sukaustyti Lietuvos paternalistinis pažangiosios bajorijos ir upokšniai ir žemos smaragdinės lankos, su­ valstiečių santykis ir jos pastangos įtraukti smegusios, šiaudinių stogų gaurais apžėlusios juos į pilietinę visuomenę bei kovą už savo sodybos. Rudinioti, lėti, pareigingi, teisybę ir Dievą mylintys žmonės.65 krašto laisvę. Kosciuškos sukilimo išvaka­ rėse Gerardas Skirgaila teigia nusivylęs Čia vertėtų nuo bajorų pereiti prie savo luomo žmonėmis ir tiki, kad sukilimą Blaškomose liepsnose vaizduojamų vals­ galima laimėti tik su įpilietintos liaudies tiečių. Romane jie parodomi kaip pasyvi, pagalba: savo balso neturinti masė, už kurią mąsto Netekau pasitikėjimo bajorija. Taip! Aš nuo bajorai. Pažangesnieji iš jų, veikiami iš už­ amžių per kartų kartas bajoras, praradau pasiti­ sienio ateinančių idėjų, ima kelti valstiečių kėjimą savo luomu! (...) Mūsų dvasia supuvu­ laisvės ir žmogaus teisių klausimą: si... Mes negalime pakelti tėvynės, nes esame silpni ir suniekšėję. Turime kviestis pagalbon Pasaulis sujudo iš sutrūnijusių pamatų. Visų naujas jėgas, kurios įgalins tautą kovoti ir lai­ tautų pažangieji ir taurieji ėmė kelti galvas, mėti! Ir toms jėgoms tėvynėje turime suteikti reikalaudami žmoniškų teisių ne vien privi­ naują vietą. Nebe vergų, nebe atstumtųjų, bet legijuotiems, bet ir šiaip žmonėms. Laisvės ir teisėtų valstybės piliečių vietą! 68 žmoniškumo šūkiai, sklindą iš vakarų, iš kru­ vinai žėrinčios Prancūzijos, iš Anglijos ir net iš Išjodamas į sukilimą, Gerardas pasiima tolimos išsilaisvinusios Amerikos, plaukė per ir aštuoniolika apmokytų kovoti ir apgink­ pasaulį, gaivindami apsnūdusius, feodalizmo šimtmečiais atbukintus protus. Iš lėto ėmė busti luotų baudžiauninkų, kuriems pažada, kad masių sąmonė. Beteisiai, atstumtieji, su galvi­ grįžus bus paleisti nuo baudžiavos ir gaus jais sulyginti dairėsi su nuostaba, sužinoję, kad žemės nuosavybėn. Lygia greta parodomas ir jie žmonės. (...) Šviesiausi protai, tauriausios atsirandantis ir pačių valstiečių pilietinis asmenybės ėjo to naujo judėjimo prieky, neš­ sąmoningumas, kurį rodo ir jų palankumas damiesi vėliavas su „žmogaus teisių“ šūkiu. Tačiau žmonija nebuvo dar prirengta prisiimti bei teikiama parama sukilėliams. tai, ką jai piršo geresnieji jos atstovai. Tamsoje Panašus požiūris į valstiečius būdingas skendinčios masės tebebuvo inertiškos.66 ir minėtajam Reymonto romanui. Jame Toks valstiečių traktavimas yra prie­ pagrindinis herojus bajoras Seweras Za­ šingas Sruogos dramai Apyaušrio dalia, ręba taip pat tėviškai elgiasi su savo bau­ džiauninkais ir yra jų mylimas. Romane ne sykį pabrėžiama, kad laisvos Lenkijos 64 �������������������������������������������D. Beauvois, „Mit „Kresów Wschodnich“, czy­ li jak mu położyć kres“, Polskie mity polityczne XIX i pagrindas yra laisvi valstiečiai, ir be jų XX wieku, red. W. Wrzesiński, Wrocław: WUW, 1994, 97–98. 65 Neveravičius, 2, 158. 67 B. Sruoga, Apyaušrio dalia, 111. 66 Neveravičius, 2, 119. 68 Neveravičius, 2, 300.

89 bajorai sukilimo nelaimės69. Einantiems į teigdamas, kad, nepaisant visų skaudžių sukilimą baudžiauninkams taip pat sutei­ pralaimėjimų ir valstybingumo praradi­ kiama laisvė ir pažadama žemė. Tačiau mo, Lenkija nepražuvo ir tęsė savo kovą Reymonto kūrinyje valstiečiams tenka kur už laisvę iki pat jos atgavimo. Beje, šį po­ kas svarbesnis vaidmuo nei Blaškomo- žiūrį, pabrėžiantį sukilimo idėjinę prasmę se liepsnose, kur jie lieka beveik nebylia, tolesnei kovai už laisvę, išsako ir Mykolas pasyvia ir dažniausiai bevarde mase. Net Biržiška savo knygelėje apie 1794 metų ir baudžiauninkas Petras, lydėjęs Gerardą sukilimą Lietuvoje. Anot jo, šis sukilimas Baro konfederatų žygiuose bei išgelbėjęs svarbus tuo, kad apgynė Lietuvos garbę, jį sužeistą Stolovičių mūšyje, nėra plačiau nes priešai „nebedrįso skelbti Lietuvą pa­ apibūdinamas, neatskleidžiama jo pasau­ čią sutikus svetimą jungą priimti. Antra lėžiūra. O trilogijoje 1794 metai pabrėžia­ vertus, šis pirmas sukilimas praskynė kelią mas reikšmingas valstiečių vaidmuo suki­ antram bei trečiam [sukilimui] ir apskritai lime ir jų herojiška kova. Valstiečiai patys atviram ir stačiam žmonių pasipriešinimui stoja į sukilėlių gretas, jie suvokia savo Rusų priespaudai, kuris neleido jai mus vi­ kovos tikslą, drįsta pasipriešinti ponams ir siškai paglemžti ir surusinti“71. gina mūšiuose pelnytą asmens laisvę. To­ Aptarus Neveravičiaus požiūrį į roma­ kia Reymonto pozicija atspindi XIX–XX ne pateikiamus istorinius įvykius, vertėtų amžių sandūroje svarbią vietą lenkų isto­ pereiti prie juose dalyvaujančių herojų ir rinėje atmintyje užėmusią Kosciuškos su­ jų atstovaujamų idėjų bei vertybių. Pagrin­ kilimo legendą, iškėlusią esminį valstiečių dinis romano herojus – bajoraitis Gerardas vaidmenį formuojantis tautai ir jos kovoje įkūnija pagrindinius XIX a. ir XX a. pra­ dėl laisvės70. džios lenkų literatūroje piešiamo bajoro Nepaisant sukilimo pralaimėjimo, patrioto paveikslo bruožus. Visų pirma – Neveravičius baigia romaną optimistine gilų tikėjimą, kad pirmutinė bajoro parei­ gaida – viltingu grįžtančio namo iš rusų ga yra pasiaukojamas tarnavimas tėvynės kalėjimo paleisto Gerardo laišku, kuria­ labui ginklu ir savo darbu. Jam būdingas me šis išreiškia savo tikėjimą, kad dar ne bajoriškas išdidumas, neleidžiantis pa­ viskas baigta, jog ir toliau reikia dirbti ir miršti savo garbingos kilmės ir asmens tęsti kovą už tėvynės laisvę. Šis viltingas vertės, tačiau ir dora, teisingumas, žmo­ tikėjimas tautos nesunaikinamumu, vedęs niškumas ir pagarba, rodoma ir žemesnio­ į lenkų legionus ir į XIX amžiaus sukili­ jo luomo žmonėms. Tai pažangių pažiūrų mus, ryškiai atsispindi lenkų istorinėje at­ bajoras, kuriam artimos laisvės, lygybės ir mintyje ir ją iliustruojančioje literatūroje. brolybės idėjos. Neveravičius pagal lenkų Tas pats Reymontas savo trilogiją pabaigia literatūros kanoną kuria programinį hero­ jų, kurio paveikslą savo monografijoje yra 69 Reymont, 3, 20. 70 J. Kochanowicz, „Powstanie i chłopi. Cztery in­ terpretacje“, Kościuszko – powstanie 1794 r. – tradycja, 71 M. Biržiška, Lietuvos sukilimas 1794 metais, Vil­ 81–82. nius: Bajevskio spaustuvė, 1919, 3.

90 aptarusi Magdalena Micińska. Pasak jos, dalyvauja provincijos bajorų pramogose, tautos didvyris paprastai yra bajoriškos panašios iškylos rogėmis metu jam į širdį kilmės, savo vaikystę ir brendimo metus krinta daili šviesiaplaukė Helena. Jojant iš leidžia kaimiškoje dvaro aplinkoje, o jau­ slapto naktinio pasimatymo, jaunuolio ku­ nystėje yra linkęs į pramogas, nuotykius melę užpuola ir sudrasko vilkai, o sužino­ ir bravūras. Jo gyvenimo lūžį ir perėjimą jęs apie tai tėvas, išvaro sūnų iš namų. Po į suaugusiųjų pasaulį ženklina nelaiminga šio įvykio Helena išsiunčiama į didmiestį, meilė. Šis patirtas sukrėtimas jį vienaip ar o Rafalas, lygiai kaip ir Gerardas, išvyksta kitaip atveda į kovos už visuomenės gėrį į atkampų giminaičio dvarelį. Pelenus taip kelią72. Šie Micińskos išskirtieji biogra­ pat primena trumpos, tragiškai pasibaigu­ fijos momentai užima nemažą pirmojo sios Gerardo meilės Matildai istorija, kai Blaškomų liepsnų tomo dalį, kurioje pa­ mergina žūva nuo plėšikų (n. b. rusų) ran­ sakojama apie kasdienį Imbarės dvarelio kų. Tiek Pelenams, tiek Blaškomoms lieps- gyvenimą, paįvairinamą vaizdingų iškylos noms būdinga pagrindinių herojų kaita ir rogėmis, medžioklės ir puotų scenų. Ge­ kai kurių skyrių pradžioje pateikiami poe­ rardas mielai dalyvauja provincijos bajorų tiški gamtos aprašymai, sukuriantys atitin­ pasilinksminimuose, o vieno pasivažinėji­ kamą nuotaiką ir padedantys kaip įžanga mo rogėmis metu įsimyli kaimynystėje gy­ tolesniems įvykiams74. Taigi Żeromskio venančią bajoraitę Anelę. Slapčia paėmęs įtaka čia sunkiai paneigiama, ypač turint arklį, naktį joja jos aplankyti, tačiau žirgas galvoje, kad jo kūryba Neveravičiui buvo žūva, o naktinis nuotykis baigiasi motinos žinoma – savo rašytojo karjerą jis pradėjo nuosprendžiu atskirti Gerardą nuo gimi­ būtent nuo šio autoriaus Nuodėmės istori- nės ir jo pabėgimu iš namų pas dėdę, kur jos vertimo. Neabejotina, kad buvo skaitęs jis pradeda kovotojo už laisvę kelią. Ane­ ir Pelenus – vieną iš garsiausių XX amžiaus lę tėvai išsiunčia į nežinomą miestą. Šią pradžios lenkų romanų. Tačiau, nepaisant siužeto liniją verta atpasakoti todėl, kad Żeromskio įtakos, Blaškomų liepsnų nega­ būtent dėl jos panašumo į Żeromskio Pe- lima vadinti Pelenų plagiatu. Reikia turėti lenus Neveravičius sulaukė kritikų kaltini­ galvoje, kad abu rašytojai savo romanuose mų dėl plagijavimo73. Pagrindinis Pelenų kuria tam pačiam literatūriniam kanonui herojus Rafalas Olbromskis taip pat mielai priklausantį programinį patriotinį herojų, tad čia neišvengiamai atsiranda panašumų

72 M. Micińska, Między Królem Duchem a Miesz- ir sutapčių. czaninem. Obraz bohatera narodowego w piśmienni- Kiti Blaškomų liepsnų personažai taip ctwie polskim przełomu XIX i XX wieku (1890-1914), Wrocław: Leopoldinum, 1995, 275–301. pat dažniausiai atitinka XIX amžiaus 73 [P. Juodelis] „Plagiatas ar „savarankiška kūry­ lenkų literatūroje įsitvirtinusius tipiškus ba“?“, Literatūra 2, 1936, 22; S. Kapnys, „Kompiliuo­ bajorų tipažus: žiauri, despotiška, konser­ ta beletristika“, Kultūra 5, 1937, 325–328; A. Puida, „Keistas mūsų literatūros reiškinys: Blaškomos lieps- nos? Popioły?“, Lietuvos žinios 126, 1936, 5; A. Ven­ gris, „F. Neveravičius Blaškomos liepsnos“, Naujoji 74 Neveravičius, t. 1: 33, 75–76, 122, 212, 248–249, Romuva 10, 1937, 238–240. t. 2: 36, 94–95, 186–187, 278.

91 vatyvi, baudžiauninkus engianti Gerardo Kaip jau esame minėję, Blaškomose motina (minėtajame Żeromskio romane liepsnose itin reikšmingą vietą užima bajo­ vaizduojamas tironiškas pagrindinio hero­ riško gyvenimo ir buities paveikslai. Rašy­ jaus tėvas), geraširdė, švelni ir gailestinga tojas talentingai kuria bajorų bendravimo, auklė Marijona, pikta, pagiežinga senmer­ puotų, medžioklių, pasivažinėjimų scenas, gė ir davatka teta Aurelija, linksmas, nuo­ kurios, nepaisant gausybės tapybiškų deta­ širdus, tiesaus būdo patriotas dėdė Ignacas lių, išlaiko dinamiškumą ir ekspresyvumą. Skirgaila, visko matęs narsus karys Jonas Pažymėtinas jo gebėjimas keliais štrichais Pševlockis, sarmatizmo ideologija per­ nupiešti ryškias, šmaikščias mizanscenas, siėmęs konservatyvių pažiūrų kaimynas sukurti charakteringus bajorų paveikslus, Butleris, švelni ir atsidavusi mylimoji Ma­ nepamirštant perteikti jų kalbą, perpintą tilda. Romane pasirodo ir kelios istorinės lotyniškų ir lenkiškų posakių bei dainelių asmenybės – Lietuvos sukilėlių vadai Ro­ citatų. Ši kalbos stilizacija suteikia pasa­ mualdas Giedraitis, Jokūbas Jasinkis, Janas kojimui spalvingumo, gyvumo ir komiš­ Suchoževskis ir Aloyzas Sulistrovskis. Jų kumo: vaidmuo tėra epizodinis, neišplėtotas. Ap­ Sakau jums, omnibus spectantibus, kad viva rašydamas šias asmenybes, Neveravičius exempla čia turite, kaip tinka svečius garbingai linkęs gerokai idealizuoti. Pavyzdžiui, mū­ priimti ir convivium ruošti, – ėmė balsiai girti šyje dėl Vilniaus kovojęs Jokūbas Jasinskis teisėjas, bet jį nutraukė gale stalo sėdįs ponas lyginamas su karžygiu šventu Jurgiu: Gaižauskas, kurs, iškėlęs šakute marinuotą un­ gurį, plonu veriančiu balsu suspiegė: Jis atrodė tarytum kažkas nerealaus, nelygi­ Indyk z sosem, nant koks karo dievaitis, skriejąs per gatves barszcz z bigosem – nepaliečiamas tarp klaikių degėlų liepsnų, dawniej jadły pany; tratant šūviams ir skambant ginklams. Atrodė, kad ji nežinąs, kas yra baimė, nepaisąs jokio dziś robaki pavojaus. i ślimaki 77 Prietaringi rusų kareiviai nedrįso į jį taikyti. Iš jedzą, jak bociany! lūpų į lūpas skrido jų eilėse kupini nuostabos Įdomu, kad emigracijoje rengdamas ir mistiškos baimės žodžiai: -Sviatoj Georgij! Sviatoj Georgij!75 antrąją savo romano laidą, Neveravičius išvertė lenkiškus posakius ir dainas į lie­ Toks pats istorijos didvyrių idealizavi­ tuvių kalbą, tačiau itin nevykę, tiesiog ne­ mas būdingas ir kitiems tiek lietuvių, tiek mokšiški, komiškų eiliuotų tekstų vertimai lenkų autoriams, iš kurių čia vėlgi galima tik pakenkė romanui, kaip tai matyti iš šios prisiminti Reymontą, savo trilogijoje įkū­ dainelės vertimo: nijusį Kosciuškos mitą, kuris šio kūrinio rašymo metu buvo pasiekęs savo apogė­ Kopūstinį, Kalakutus jų76. Seniau ponai valgė;

75 Neveravičius, 2, 309. jos 17: Nacionalizmas ir emocijos. (Lietuva ir Lenkija 76 M. Micińska, „Kult Tadeusza Kościuszki i jego XIX–XX a.), sud. V. Sirutavičius, D. Staliūnas, Vilnius: rola dla utrzymania świadomości narodowej Polaków LII, 49. w XIX–XX wieku“, Lietuvių atgimimo istorijos studi- 77 Neveravičius, 2, 46.

92 O dabarties, Viskantos nuomonę palaikė Vytautas Kaip gužučiai – Maciūnas, sukritikavęs Neveravičiaus Kirmėles, gyvates!..78 sumanymą pavaizduoti ne valstiečių, bet Kurdamas bajorijos gyvenimo vaizdus, bajorų luomą, kuris tautiniu ir socialiniu paįvairintus anekdotinėmis ir humoristi­ požiūriu yra svetimas lietuvių tautai: nėmis situacijomis, Neveravičius remiasi Romano medžiaga būtų įvairi ir įdomi, bet XIX amžiaus lenkų gavendų tradicija79. lietuviui skaitytojui toks svetimas ir nemielas Lenkų literatūros, ypač minėtųjų Żeroms­ yra tasai sulenkėjusių bajorų, mūsų proseno­ lius baudžiauninkus engusių, dykaduoniškas kio ir Reymonto kūrinių, įtaką galima gyvenimas. Jis pasigenda valstiečių gyvenimo įžvelgti ir dinamiškose, ekspresyviose vaizdų...82 sukilėlių gyvenimo ir mūšių scenose, su­ Jam pritarė ir Antanas Vengris, teig­ dėliotose iš ryškių, greitai besikeičiančių damas, kad lietuviui rašytojui visų pirma epizodų ir vaizdų80. turi rūpėti valstiečių gyvenimas83. Kritikų Lietuvių recenzentai išsyk įvertino Ne­ pasisakymuose galima įžvelgti tam tikrą veravičiaus romano teminį naujumą ir ori­ prieštaringumą: girdami rašytoją už pa­ ginalumą. Eduardas Viskanta gyrė rašytoją stangas išplėsti lietuvių istorinės atmin­ už drąsą imtis lietuvių literatūroje ir isto­ ties rėmus, vis dėlto kritikavo jį už šiuos riografijoje mažai tepaliesto laikotarpio, rėmus peržengiančių bajoriškų vertybių ir tačiau numatė, kad būtent dėl savo temos – idėjų iškėlimą, traktuodami jas kaip sveti­ bajorų gyvenimo ir vaizduojamos epochos mas lietuvių tautai. Neveravičiaus istorinis romanas nebus populiarus tarp skaitytojų: pasakojimas vargiai tilpo į dominuojančią „Blaškomos liepsnos“ jau pačiu savo užsimoji­ lietuvių tautos istorijos paradigmą, nes mu yra veikalas įsidėmėtinas ir vertingas ypač siūlė laikyti lenkakalbius Lietuvos bajorus tuo, kad čia pirmą kartą originalinėje literatūro­ patriotus lietuviais ir jų istoriją pripažinti je paliesti ligi šiol nei mūsų beletristų nei netgi mūsų istorikų nejudinami Lietuvos – Lenkijos lietuvių istorijos dalimi. valstybių laikotarpio įvykiai, tikrai verti visoke­ riopo tiek mūsų menininkų, tiek mokslininkų 1831 metų sukilimas Erškėčiuose dėmesio (...) Plačiajai publikai šis Neveravi­ čiaus romanas gal bus ir nelabai populiarus jau Vos metai po Blaškomų liepsnų pasiro­ ir dėl to, kad jis aprašo „svetimą“ mums Lie­ dymo Neveravičius išleido antrąjį Šešių tuvos bajorų aplinką ir iš viso taip nepopulia­ kartų ciklo romaną Erškėčiai, vaizduojan­ rų pas mus lig šiol unijinį Lietuvos gyvenimo tį 1831 metų sukilimą. Šis sukilimas dėl laikotarpį.81 savo bajoriško pobūdžio taip pat nebuvo populiarus lietuvių literatūroje ir gana kri­ tiškai vertinamas istoriografijoje84. Sukili­ 78 F. Neveravičius, Blaškomos liepsnos 2, Londo­ nas: Nida, 1959, 43. 79 T. Bujnicki, Polska powieść historyczna XIX wie- 82 V. Maciūnas, „F. Neveravičius, Blaškomos lieps- ku, 17. nos“, Židinys 1, 1937, 133. 80 Neveravičius, t. 1, 162–168; t. 2, 296–308. 83 A. Vengris „F. Neveravičius, Blaškomos lieps- 81 Gražvydas [Edvardas Viskanta], „F. Neveravi­ nos“, Naujoji Romuva 10, 1937, 238. čiaus Blaškomos liepsnos“, Vairas 2, 1937, 243. 84 Iš istorikų darbų galima paminėti Vilniuje išleistą

93 mo šimtmečiui skirtos studijos 1831 metų kų Szymono Askenazio ir Wacławo Tokar­ sukilimas Lietuvoje įvade Petras Purėnas zo jam skirti veikalai, sukėlę visuomenėje konstatuoja, kad „toji bajoriškoji Lietu­ daug diskusijų, taip pat spaudoje pasirodė vos-Lenkijos valstybė ir toji 1831 metų daug populiarių straipsnių sukilimo tema. revoliucija mums, lietuviams, gal daugiau Anot istoriko Stefano Kieniewicziaus, „iš blogo, kaip gero davė“85. Panašiai sukili­ idėjinio sukilimo paveldo buvo išskiriama mas apibūdinamas ir Adolfo Šapokos reda­ viena nata: didvyriškas užsidegimas siekti guotoje Lietuvos istorijoje86. Pabrėždamas nepriklausomybės, nuostabi kova su galin­ šio sukilimo svetimumą lietuvių tautos in­ gu priešu. Pralaimėjimo aplinkybes buvo teresams, Maironis jį vadina tiesiog „lenkų linkstama apeiti“89. Šioje gyvo susidomė­ maištu“87. Nenuostabu, kad, dominuojant jimo atmosferoje išėjo ir daugelis istorinį tokiam istoriniam naratyvui, iš lietuvių metanaratyvą iliustruojančių grožinių kū­ rašytojų sukilimo tema, be Neveravičiaus, rinių: Stanisławo Szpotańskio romanas Be susidomėjo tik Tadas Adomonis, parašęs saulės (1926), Stefano Krzywoszewskio meniniu požiūriu silpną romaną Bedalių drama Kova (1928), Edmundo Jezierskio aušra (1933) apie 1831 ir 1863 metų su­ romanas Lapkričio naktis (1930), Kazi­ kilimus, ir Antanas Vienuolis, tais pačiais mierzo Gołbos romanas Didžiosios legen- 1937 metais, kai pasirodė Erškėčiai, išlei­ dos šešėlyje (1932), Tadeuszo Konczyńs­ dęs dramą 1831 metai. kio drama Emilija Pliaterytė (1933). Taip Žvelgiant į lenkų istorinę literatūrą, pat paminėtinas alternatyvią atminties ver­ pažymėtina, kad šis sukilimas dėl poli­ siją pateikiantis Leono Kruczkowskio ro­ tinių priežasčių (cenzūros) populiarumu manas Kordianas ir chamas (1932), kuria­ toli gražu neprilygo Kosciuškos sukilimui, me atskleidžiamas socialinio ir patriotinio Henriko Dąbrowskio legionų žygiams ar sukilimo motyvų konfliktas. Kaip matyti, 1863 metų sukilimui88. 1830–1831 m. su­ lenkų istorinėje literatūroje 1831 metų su­ kilimas į lenkų istorinę atmintį visu didin­ kilimas turėjo pakankamai stiprią tradiciją, gumu sugrįžo tarpukariu, artėjant jo šim­ su kuria mėginsime gretinti Neveravičiaus tmečiui, kai buvo išleisti reikšmingi istori­ Erškėčius. Savo romane rašytojas tęsia Blaško-

Augustino Janulaičio studiją Lietuvos valstiečiai 1831 mose liepsnose pradėtą žemaičių bajorų ir metais (1921) ir sukilimo šimtmečiui skirtą Petro Purė­ valstiečių šeimų gyvenimo kroniką. Vienos no studiją 1831 metų sukilimas Lietuvoje (1931). 85 P. Purėnas, 1831 metų sukilimas Lietuvoje, Kau­ kartos laiko tarpo skiriamuose Erškėčiuo- nas: Spindulys, 1931, 3. se veikia tų pačių Skirgailų, Krantauskų 86 „Sukilimas nedavė niekam naudos. Lenkijos au­ tonominė karalystė buvo panaikinta, Lietuva ir Lenkija ir Butvilų šeimų palikuonys, tebėra gyvi buvo nuterliotos, daug žmonių žuvo sukilimo maišaty, kai kurie personažai, įterpiami pasakoji­ o dar daugiau buvo ištremta į Rusijos gilumą“. Lietuvos mai apie Blaškomose liepsnose aprašomus istorija, red. A. Šapoka, 464. 87 Maironis, Raštai 4: Lietuvos praeitis. Ketvirtoji laida, žymiai perdirbta, Kaunas: Raidė, 1926, 226. 89 S. Kieniewicz, „Dziedzictwo ideowe powstania 88 Cz. Kłak, „Kariera tematu listopadowego w pol­ listopadowego“, Dziedzictwo powstania listopadowego skiej prozie fabularnej“, 427. w literaturze polskiej, 19.

94 įvykius ir jų dalyvius. Erškėčiuose, kaip dinti kilnias filomatų idėjas: atkurti Abiejų ir Blaškomose liepsnose, daugiausia vie­ Tautų Respubliką, panaikinti baudžiavą, tos skiriama XIX amžiaus pradžios bajorų pakelti kultūrinį ir ekonominį krašto lygį, kasdienybei, jų buičiai, papročiams, tarpu­ taip pat įkūnyti Prancūzų revoliucijos idea­ savio santykiams. Šiame kūrinyje yra ma­ lus – laisvę, lygybę ir brolybę: žiau Lietuvos istorinę situaciją pristatančių Nesileisime smaugiami ir niekinami. Turime publicistinių intarpų, jie pakeičiami herojų iškilti, turime prikelti tėvynę ir atitaisyti tas pasisakymais ir pasakojimais bei atkurtais klaidas, kuria padarė mūsų protėviai. Pakel­ įvykių (sukilėlių vadų pasitarimų ir mū­ sim savo balsą, pakelsim rankas, kai išmuš valanda, pakelsim ir ginklą prieš engėjus, pa­ šių) paveikslais. Skirtingai nei Blaškomo- laidosim oportunizmą ir sutrešusio feodalizmo se liepsnose, aprašančiose gana ilgą poros likučius, išlaisvinsim vergus ir su jais kaip su dešimtmečių laikotarpį, Erškėčių veiks­ broliais, kaip su lygiais, stosim į kovą už savo 92 mas apima tik porą metų, kurių centre yra ir jų laisvę. sukilimo įvykiai, įtraukiantys į savo sūkurį Rengiantys sukilimą bajorai atvirai ke­ romano herojus ir keičiantys jų pažiūras lia visų luomų laisvės ir lygybės klausimą, bei likimus. suprasdami, kad privalo palaikyti valstie­ Erškėčiuose Neveravičius tamsiomis čių laisvės ir žemės siekį, suteikti jiems ly­ spalvomis piešia Rusijos valdžioje esančios gias pilietines teises, šviesti juos ir įtraukti Lietuvos situaciją devyniolikto šimtmečio į bendrą kovą, nes tik susivienijusi visuo­ trečiojo dešimtmečio pabaigoje – ketvir­ menė sugebės iškovoti laisvę ir sukurti vi­ tojo dešimtmečio pradžioje, paminėdamas suotinę gerovę: ir Nikolajaus Novosilcevo įvykdytus pro­ Norėdami laimėti, turime eiti visi, turi sukilti cesus prieš Vilniaus universiteto studen­ visa tauta, kaip vienas žmogus. Ne bajoriška tų slaptųjų organizacijų veikėjus: „viskas tauta, bet tautos visuma. Kyla liaudis ir rei­ pasmaugta, viskas užgniaužta. Geriausi kalauja sau teisių. Palaikykim ją, kovokim drauge su jais, prikelkim seną, galingą vals­ žmonės tremiami, kalinami... pasijudinti tybę naujais pagrindais! (...) norėdami sukelti laisviau nebegalima. Visos organizacijos liaudį, turime pažadėti ne kokių lengvatų, bet uždarytos, išvaikytos. Nebeliko skaisčiųjų turime pažadėti išlaisvinti vergus ir juos pada­ pranašų...“90 Tačiau patirtų represijų neiš­ ryti teisėtais atgijusios tėvynės piliečiais. Pri­ sigandęs jaunimas imasi „vaduoti tėvynę iš sikėlusi tėvynė turės jiems patikrinti žmonišką buitį.93 pančių“ – rengti dar vieną sukilimą. Pana­ šiai kaip Edmundo Jezierskio romane Lap- Šiai idėjai pritaria pagrindinis Erškėčių kričio naktis91, 1831 metų sukilimas pa­ herojus Andrius Skirgaila, kuris, išeidamas rodomas kaip jaunos dvasios ir idealizmo į sukilimą, paleidžia iš baudžiavos savo proveržis, įkvėptas Adomo Mickevičiaus valstiečius ir kviečia juos laisvu noru eiti Odės jaunystei, kurio tikslas yra įgyven­ drauge ginti tėvynės nuo priešų.

90 F. Neveravičius, Erškėčiai 1, 224. 91 E. Jezierski, Noc listopadowa, Warszawa: Biblio­ 92 Neveravičius, 1, 225. teka Nowości, 1930, 165. 93 Neveravičius, 1, 248–9.

95 Romane pabrėžiama ne tik visų luomų, nebetoli iki suvokimo, jog lietuviui bajorui bet ir abiejų valstybių konsolidavimosi būtina išmokti „užmirštą“ protėvių kalbą: svarba sukilime, tikint, kad tik sujungus ...vien tik mes kalti, kad toji sena, garbinga, visų jėgas, galima tikėtis pergalės prieš kitados didvyrių vartota kalba merdi, nyksta ir Rusiją ir Abiejų Tautų Respublikos atkū­ gėdingai slapstosi giliausiuose partikuliarų už­ rimo: kampiuose. Kurgi ji nemerdės, jei žmonės gė­ dijasi ja kalbėti. (...) Mūsų ponai, seniai užmir­ Nutilo vaidai, atšipo neapykantos, asmeniš­ šę savo kilmę, užmiršo ir protėvių kalbą. Ne kumai. Jų vieton iškilo patriotizmo apoteozė. tik patys paniekino puikią, turtingą sentėvių Bet drauge toj jausmų, idėjų ir besiartinančios kalbą, bet ir liaudį verčia kalbėti jai svetima audros maišaty galutinai skendo lietuviškos kalba. (...) Lietuvių kalba – labai turtinga kal­ bajorijos išskirtinumo jausmas ir atšipo regio­ ba, daug turtingesnė už kitas ir už lenkų. Ji turi nalinis Lietuvos patriotizmas. Atrodė, esąs tik daugybę žodžių išreikšti kad ir kilniausioms bendras priešas ir bendri interesai. Negausūs mintims, tik mes jos nemokam...95 lietuviško žodžio gynėjai ir lietuviškos tauti­ nės sąmonės kėlėjai dirbo tyliai, nepalankiau­ Neveravičius čia truputį paankstina siomis sąlygomis, karščiausi Didžiosios Lie­ šį bajorijos sąmonės pokytį96. Šiuose jo tuvos Kunigaikštystės propagatoriai nuėjo su samprotavimuose galima atpažinti nuo lie­ srove, nes suprato vieni neiškovosią Tėvynei tuvių tautinio judėjimo laikų istoriniame laisvės. Bajorijai užsitrynė sąvokos Lietuva ir Lenkija, susidarė sintezė – Tėvynė, kurios metanaratyve gyvuojantį požiūrį į išorinį didybę atgaivinti ji kilo. Tačiau kiekvienas jų Lietuvos bajorijos sulenkėjimą, supranta­ visa siela jautė esąs didingos tautos sūnus ir, mą kaip kultūrinę apnašą, kurią nuvalius nors lenkiškai kalbėdamas, save laikė ir vadi­ galima pasiekti lietuvišką branduolį, kurį no lietuviu.94 nesugadintą išsaugojo tik valstiečiai, rašy­ Šioje citatoje rašytojas pateikia jo ro­ tojo vadinami „tautos šerdimi ir druska“ . manų herojams tinkantį lenkiškai kalban­ Reikia pažymėti, kad valstiečiai šiame čio lietuvio apibrėžimą, kuriame ryškus romane atlieka kur kas svarbesnį vaidme­ LDK pilietiškumo momentas, kai suvo­ nį nei ankstesniajame. Ir sukilime jiems kiant savo krašto atskirumą ir vertę, kartu tenka pirmenybė prieš bajorus, nes jie pir­ jaučiami patriotiniai jausmai bendrai tėvy­ mieji sukyla, nenorėdami duoti rekrutų. nei – Abiejų Tautų Respublikai. Valstiečiai nebėra pasyvi ir tamsi masė, bet Toje pačioje citatoje duodama užuo­ maištingai nusiteikę (ypač jaunimas), pa­ mina į užgimstančią etnolingvistinę lietu­ sitikintys savo jėga ir savo teises įnirtingai viškumo sampratą, siejamą su „lietuviško ginantys žmonės, kurie reikalauja suma­ žodžio gynėjais ir lietuviškos tautinės są­ žinti lažą, priešinasi fizinėms bausmėms ir monės kėlėjais“. Erškėčiuose po truputį imamas kelti ir lietuvių kalbos vartojimo 95 Neveravičius, 1, 177–178. klausimas: demokratiškai nusiteikusi ba­ 96 Pasak Antano Kulakausko, atsigręžimo į „protė­ jorija nebelaiko šios kalbos mužikiška, bet vių“ kalbą prielaidos ėmė ryškėti tik apie XIX amžiaus vidurį. A. Kulakauskas, „Lietuvos bajorija ir lietuvių pripažįsta jos grožį ir turtingumą. Nuo čia tautinis bei valstybinis atbudimas“, Literatūros teorijos ir ryšių problemos. Etnosocialinė ir kultūrinė situacija 94 Neveravičius, 2, 37. XIX a. Lietuvoje, sud. S. Žukas, Vilnius: Mokslas, 22.

96 maištauja prieš rekrutų imti atėjusius caro šios tematikos kūriniuose dominavo visuo­ kareivius: menę sutelkianti idėja, kad kova už laisvę Taip šaukė, grasė, kilojo kumščius ir vis stū­ yra visos visuomenės, o ne tik vieno jos mėsi į priekį, jau įsirito į užpakalinį dvaro sluoksnio reikalas, ir kad pergalei būtina kiemą, tartum ketindami čia pat ką pulti, su­ suvienyti visų jėgas100. lamdyti, nušluoti nuo žemės. Tokia galia juos Šią idėją plėtoja ir lietuvių autoriai apsiautė, toks savo jėgos suvokimas ir pasiti­ kėjimas savimi...97 Adomonis ir Vienuolis. Tačiau Adomo­ nio Bedalių aušroje vienijimosi iniciatyva Valstiečiai ne tik kviečiami ponų, bet kyla tik iš bajorų, kai šie dėl idėjinių ar ir patys stoja į sukilėlių gretas, visų pirma savanaudiškų paskatų į kovą su Rusija už viliojami galimybės gauti asmeninę laisvę Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą sten­ ir žemės. Jie suvokia ir juos su bajorais giasi įtraukti ir valstiečius. O patys valstie­ vienijantį siekį – išsilaisvinti ir Rusijos čiai nėra nusiteikę prisidėti prie bajorų ir valdžios: nori sukilti vieni, nelaukdami bajorų, nes Taip kilo pilkoji Lietuvos liaudis, didvyriš­ jiems rūpi baudžiavos panaikinimas, o ne komis širdimis, antžmogiška drąsa ir krauju bajorų siekis atkurti buvusią valstybę. apšlakstytomis pastangomis kraudama naujo, nepriklausomo, laisvo ir žmoniško gyvenimo Vienuolio požiūris į valstiečių dalyva­ pagrindus, įsižiūrėjusi į savo vadus, ponus, vimą sukilime yra artimesnis Neveravi­ kurie jai šiandien neatrodė engėjai ir kan­ čiui. Savo dramoje jis iškelia bendrą visų kintojai ir žadėjo patenkinti karščiausius jos luomų kovą už laisvę, šią vienybę pabrėž­ troškimus – suteikti laisvę ir duoti žemės. (...) damas ir pagrindinių personažų sukilimo Užmiršę skriaudas, jie ėjo išvien su buvusiais engėjais nukariauti įsibrovėlį niokotoją...98 vadų bajoraitės Pliateraitės ir jos myli­ mojo Antano Stausko pora. Pažangiai nu­ Romane idealizuojamas valstiečių su­ siteikę bajorai skelbia visų žmonių laisvę kilėlių patriotinis nusiteikimas, jų narsa ir ir lygybę, paleidžia savo baudžiauninkus ryžtas, nepaisant prasto apginklavimo ir ir duoda jiems žemės, kviesdami visus pasiruošimo, stoti į kovą su priešu99. drauge stoti kovoti su priešais. Valstiečiai Pažymėtina, kad daugelis lenkų autorių, dramoje parodomi kaip sąmoninga, veikli, siekdami pabrėžti lenkų tautos vienybę ko­ savarankiška jėga, savo vaidmeniu visuo­ voje dėl laisvės, valstiečius taip pat parodė menėje prilygstanti bajorijai. Kitaip nei kaip aktyvius ir sąmoningus 1830–1831 m. Adomonis, Vienuolis savo dramoje paliko sukilimo dalyvius, nors buvo ir nemaža ne­ nuošalėje patriotinio ir socialinio sukilimo pritariančių šiai istorinei paradigmai, ku­ tikslų konfliktą, tačiau išryškino lietuvių rie kaip Leonas Kruczkowskis manė, kad ir lenkų tikslų bei idėjų nesuderinamumą. valstiečiai nebuvo suinteresuoti dalyvauti Sukilimo pradžioje kvietęs suvienyti jėgas sukilime. Vis dėlto tarpukariu parašytuose

��� M. Dąbrowski, „Pogłosy powstania listopado­ 97 Neveravičius, 1, 240–241. wego w literaturze dwudziestolecia międzywojennego“, 98 Neveravičius, 2, 165. Dziedzictwo powstania listopadowego w literaturze pol- 99 Neveravičius, 2, 164–165. skiej, 547.

97 abu luomus (miestiečiai čia neminimi) ir šos, vieninteliu lietuvių priešu laikydamas abi tautas kovoti už laisvą Lietuvą ir Len­ rusus. Lietuvių ir lenkų sukilėlių kariuo­ kiją101, sukilėlių vadas Antanas Stauskas menės neskirstomos pagal tautybes, tačiau vėliau visiškai nusivilia lenkų sukilėliais, o vertinamos pagal jų nuopelnus. Lygiai kartu ir Lietuvos bei Lenkijos sąjunga. Net kaip Vienuolis, dėl sukilimo pralaimėjimo ir bajoraitė Pliateraitė galiausiai pripažįsta, Neveravičius labiausiai kaltina netikusius jog „šimtą... tūkstantį kartų buvo teisingas vadus, prikišdamas jiems kompetencijos Antanas pasakęs, kad mums su lenkais ir subordinacijos trūkumą bei nesutarimus nepakeliui“102. Vienuolis nepraleidžia pro­ dėl svarbiausių klausimų. Ypač aštrios gos pabrėžti Lietuvos savarankiškumo nuo kritikos dėl karybos neišmanymo ir nesio­ Lenkijos ir jos reikšmės pastarajai, „nes rientavimo situacijoje susilaukia Gelgudu Lenkų valstybė viena pati be Lietuvos ma­ romane vadinamas generolas Gedgaudas: 103 žai ką reiškia“ , vadina Liublino uniją Karininkų nepasitikėjimas Gelgudu auga iš „sena lenkų pasaka“, o norėdamas sumen­ dienos į dieną. Nusivylę sukilėliai būriais pa­ kinti lenkų sukilėlių kariuomenės reikšmę lieka eiles ir grįžta namo arba savarankiškai sukilimo įvykiams Lietuvoje, teigia, jog veda partizaniškas kovas. (...) Generolai nesu­ taria, kiekvienas į savo pusę suka, o Gelgudas, lenkų kariuomenė atbėgo į Lietuvą, gelbė­ vienakis vėpla, pasiėmė naštą, kurios nepajėgia damasi nuo sutriuškinimo. Taip Vienuolio ir nesugeba kelti. Tai, kas čia dabar darosi, ga­ dramoje lenkai greta rusų pamažu tampa lima apibūdinti vienu žodžiu: bezhołowie!104 lietuvių sukilėlių priešais. Lenkų kariuo­ Beje, Gedgaudą dėl šio sukilimo pra­ menei verčiama kaltė ir dėl sukilimo pra­ laimėjimo kaltina ir Petras Vaičiūnas savo laimėjimo, kaltinant jos vadus, visų pirma, dramoje Aukso gromata105. Reikia pažy­ Gedgaudą, dėl sukilėlių demoralizavimo ir mėti, kad, įvardydami sukilimo pralaimė­ rengiamų puotų, kai sukilėliai neturėjo, ko jimo priežastis, Neveravičius, Vienuolis ir valgyti. Vaičiūnas sutinka su lietuvių istoriniu na­ Tuo tarpu Neveravičius romane ne­ ratyvu, kritikavusiu sukilėlių vadų nevie­ konstruoja tokios savo-svetimo priešprie­ ningumą, nesutarimus, jų rengiamas puo­ tas106. Požiūris, kad lapkričio sukilimas 101 „Šiandien ir mums, buvusiems jūsų vergams, ir jums, buvusiems mūsų ponams, patekėjo nauja saulė. Nuo šios dienos abu luomai, valstiečiai ir bajorai, kaip 104 Neveravičius, 2, 215–216. ir abi valstybės, Lietuva ir Lenkija, pradės naują darnaus 105 P. Vaičiūnas, Aukso gromata, Kaunas: Sakalas, sugyvenimo gadynę. Nuo šios dienos mes, Lietuvos ir 1938, 92. Lenkų valstiečiai, eisime su jumis, kaip laisvi su lais­ 106 „Kuršėnuose įvyko paskutinis vadų pasitarimas, vais, lygūs su lygiais, ir petys į petį stosime kovon su kur pasirodė didžiausia tarp jų nesantarvė: vieni kitiems bendru priešu ir kovosime kaip sąjungininkai už laisvas prikaišiojo, kiekvienas norėjo vadovauti, bet nieko ne­ Lietuvos ir Lenkijos valstybes. Mes kovosime už visiš­ veikė, tiktai paradavo ir puotavo. Krašto bajorija buvo ką išlaisvinimą valstiečių iš ponų valdžios, už tikėjimo labai nepatenkinta generolais“. Lietuvos istorija, red. laisvę ir žmogaus teises“. A. Vienuolis, 1831 metai. Is- A. Šapoka, 463. Petras Purėnas savo studijoje nurodo torinė 1831 m. Lietuvos sukilimo tragedijos 8 paveikslų sukilėlių vienybės trūkumą, jų vadų, ypač Gedgaudo dramatizuota kronika, A. Vienuolis, Raštai 11, Kaunas: nemoralumą, nekompetenciją ir nepasiruošimą eiti gau­ Sakalas, 1937, 57. tąsias pareigas: „Gedgaudas, neturėdamas geram karve­ 102 A. Vienuolis, 1831 metai, 117. džiui privalumų, nėjęs specialaus karo mokslo (...) netgi 103 Ten pat, 57. gerai nenuvokiąs šio paskyrimo reikšmės, visai atsitik­

98 pralaimėjo dėl negabių vadų kaltės, bū­ vaidmuo tenka bajorų personažams, kurių dingas ir lenkų istoriniam pasakojimui107. paveikslai idealizuoti, iškeliamos tradici­ Antai vienas iš pagrindinių šį pasakojimą nės tautos didvyrio savybės: besąlygiškas iliustruojančio Szpotańskio romano Be pasiaukojimas tėvynei, riteriškumas, dora, saulės motyvų yra nuolat pabrėžiamas meilė savo šeimai. Tai pažangių pažiūrų gerų vadų trūkumas108. Šios nuomonės bajorai, pasisakantys už valstiečių išlais­ savo trilogijoje laikėsi ir Jezierskis109. Taip vinimą iš baudžiavos, jų švietimą ir gyve­ pat ir Konczyńskis dramoje Emilija Pliate- nimo sąlygų pagerinimą. Romano moterys rytė nuolat kritikuoja Gedgaudą už prastą atitinka XIX amžiaus lenkų literatūroje vadovavimą. įprastą idealizuotą patrio­tės sesers, my­ Neveravičius Erškėčius pabaigia visiš­ limosios ir motinos tipažą: jos yra doros, ko pralaimėjimo paveikslu, kai „degina­ morališkai stiprios, švelnios, mylinčios ir mi, žudomi plakami kaimai buvo apimti pasiaukojančios. Erškėčiuose pasirodo kai pasibaisėjimo ir netekę dvasios. Dvarai kurie istoriniai veikėjai: Deziderijus Ado­ tūnojo sielvarte ir raudojo savo žuvusių. mas Chlapovskis, Henrikas Dembinskis, (...) Gaisrų pašvaistėmis žėrįs, beginklis, Antanas Gelgaudas, Benediktas Dobros­ skerdynių siaubo prislėgtas kaštas palūžo lavas Kalinauskas, Emilija Plioteraitė, dvasia ir nugrimzdo į nevilties tamsą“110. tačiau jų charakteriai nėra plėtojami, o jų Matydamas žlungančias savo ir bendra­ vaidmuo tėra epizodinis. minčių viltis ir kilnias idėjas, pagrindinis Kaip jau minėjome, Erškėčiuose vals­ herojus trokšta mirties, tačiau vis dėlto tiečiams skiriama nepalyginti daugiau dė­ atgauna dvasią ir mėgina nusigauti į kitą mesio nei ankstesniame romane. Pagrin­ Nemuno pusę tęsti kovos, tačiau yra su­ diniam valstietiškam personažui Juozui laikomas caro kareivių. Netikėtu nuoty­ Butvilai tenka panašus „ginklanešio“ vaid­ kiniam romanui būdingu siužeto posūkiu muo kaip ir Blaškomose liepsnose – lydėti užbaigdamas Erškėčius, rašytojas palieka savo poną Andrių Skirgailą sukilėlių žy­ vilties, jog kova už laisvę, nepaisant skau­ giuose. Tačiau Juozas nėra tik nuolankus daus pralaimėjimo, bus tęsiama kitame ro­ savo pono šešėlis: jis išdidus, maištauja mane, kurio taip ir neparašė. prieš neteisybę, nesibijo ponų, suvokia Kalbant apie Erškėčiuose kuriamus he­ sukilėlių kovos tikslus ir geba priimti sa­ rojus, pirmiausia reikia pasakyti, kad šiame varankiškus sprendimus. Po nesėkmingo romane, kaip ir ankstesniajame, pagrindinis Palangos puolimo supratęs, kad sukilėliai caro kariuomenės nenugalės, jis nutaria tinai atsidūrė priešakyje tokios svarbios ekspedicijos“ grįžti namo. Juozo Butvilos paveikslas P. Purėnas, 1831 metų sukilimas Lietuvoje, 72. įkūnija įgavusią sąmoningumo ir ėmusią 107 Kłak, 442. kelti savo reikalavimus valstietiją. Vals­ 108 G. Ostasz, Stanisław Szpotański jako pisarz historyczny, Rzeszów: Wydawnictwo Uczelniane Wyż­ tiečių personažai piešiami šiurkštesni, pri­ szej Szkoły Pedagogicznej, 1979, 46, 49. mityvesni, tačiau dori, atsidavę šeimai ir 109 E. Jezierski, Noc listopadowa 2, 51. 110 Neveravičius, 2, 189. drąsūs kovose. Nuolat pabrėžiamas jaunų

99 vyrų maištingumas, smarkumas, nusiteiki­ ir baudžiavą vilko. Dar nebuvo nei Daukan­ mas kovoti už savo teisybę, tuo parodant, to, nei Valančiaus darbų. Jaunosios Lietuvos mastu imant, pasak poeto, Lietuvoje dar buvo jog jau atsirado nauja valstiečių karta, kuri „tamsu ir juoda“. Bajorija, žinoma, turėjo savo yra pasiryžusi kumščiu išsikovoti nori­ interesų ir savo idealų. Bajorijos dvasinis gy­ mas teises ir susikurti sau geresnį gyve­ venimas su masių reikalais, visos lietuvių tau­ nimą. Neaštrindamas luominio konflikto, tos, nesutapo. Tatai mes galime pastebėti ir iš A. Strazdo poezijos, to tipiško artojų poeto. rašytojas teigia, kad valstiečiai tapo jėga, Toje poezijoje nei svetimos valdžios, nei suki­ su kuria bajorija privalo skaitytis, ir kad limai nefigūruoja. Lietuvis artojas, savo buity­ reikia kuo greičiau jiems suteikti laisvę ir je užkonservuotas, nuo visapusiškai platesnio vienodas pilietines teises, taip pat padėti gyvenimo nutolintas. Jam visiškai neįdomu, jiems pakilti iš skurdo ir juos šviesti. Jeigu kurios valdžios klausytis. Bajorus veikė Vilniaus universiteto dvasia, Blaškomose liepsnose valstiečiais dar yra lietuviškai lenkiškas romantizmas, Adomo pasyvūs, tai Erškėčiuose jie yra parodomi Mickevičiaus poezijos padiktuotas heroizmas, kaip savaiminga jėga, kuri geba formuluoti filomatai, filaretai ir tutti quanti. Atitrauktai savo tikslus ir už juos kovoti. galvojant, visa tai buvo kilnu ir savotiškai gra­ žu, bet, deja, ne visai gyvenimiška, ne visai re­ Kritika, panašiai kaip ir ankstesnį ro­ alu, nes tą tautos dalį, bajoriją, tolydžio tolino maną, Erškėčius sutiko gana prieštaringai, nuo visos tautos, kol kone galutinai nutolino. girdama autorių už mėginimą „užkišti spra­ Laikas vertybes perkainoti ir aiškiai pabrėžti, gą“ „tamsiame, tragiškame ir gėdingame“ kad tasai lietuviškai lenkiškas romantizmas vi­ Lietuvos istorijos laikotarpyje111, tačiau sai lietuvių tautai bus daug net pakenkęs. Ta tuo metu vadovaujanti tautos dalis įsisuko pa­ nesutikdama su jo pateikiama Lietuvos is­ mažu į nelietuviško judėjimo orbitą. Ir aišku, torijos interpretacija, o būtent, „bajoriška kad pirmame ir antrame sukilime, konkrečiai pažvalga į daugelį dalykų“. Įdomu pažy­ imant, ne dėl Lietuvos nepriklausomybės ir ne mėti, kad kritikai savo recenzijose lyg su­ dėl visų žmonių gerovės buvo kovota ir kraujo palieta kaip vandens...112 sitarę pateikė trumpą to laikotarpio istori­ jos „pamoką“, atitinkančią „didįjį istorijos Recenzentai nenorėjo pripažinti lenka­ pasakojimą“. Čia itin iškalbingas inicialais kalbės bajorijos lietuvių tautos dalimi. At­ J. B. pasirašiusio recenzento pasisakymas, mesdami jos idėjas, kultūrą ir istoriją kaip kuriame jis nubrėžė griežtą perskyrą tarp svetimą etniniams lietuviams valstiečiams, lietuvių valstiečių ir sulenkėjusių bajorų, jie kritikavo Neveravičių už šios persky­ jų idealus, vertybes ir tikslus laikydamas ros nesilaikymą, t. y. nutolimą nuo lietuvių svetimais lietuvių tautai ir jos interesams. tautos istorijos paradigmos. Neveravičiaus Šioje šviesoje lietuviams tampa svetimas pastangą išplėsti lietuvių istorinę atmintį, ir sukilimas bei jam turėjusios įtakos ro­ įtraukiant į ją bajorijos dominavimo visuo­ mantikų idėjos: menės gyvenime laikotarpį bei jo kultūrinį Visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo prie­ paveldą ir taip atkuriant pažeistą istorinį šakyje buvo bajorai. Prasti žmonės arė žemę ir kultūrinį tęstinumą, bene vienintelis jau

111 A. Kr., „F. Neveravičius, Erškėčiai“, Židinys 2, 112 J. B., „F. Neveravičius, Erškėčiai“, Vairas 9, 1938, 274. 1938, 572.

100 emigracijoje įvertino Algirdas Julius Grei­ istorinių kūrinių rašymo Neveravičius ne­ mas, siedamas tai su rašytojo bajoriškumu: grįžo, po karo emigracijoje ėmęsis kurti Neveravičius yra žmogus, kuriam nepakanka istoriją savo paties rezistencine veikla. kunigaikščių Lietuvos, kuris suprato kartu ir lietuviškos istorinės tradicijos būtinumą, ir tai, Išvados kad istorinė tradicija nedaro 500 metų šuolių. Žemaitiškosios rasės palikuonis, kurio seneliai Fabijono Neveravičiaus romanuose Blaš- XVIII-ojo ir XIX-ojo amžiaus sukilimuose ko­ komos liepsnos ir Erškėčiai pateikiamas vojo už laisvą Lietuvą, jis intuityviai, krauju istorinis pasakojimas sudaro alternatyvą pajunta tai, ką toks suvalkietis Boruta galėjo tarpukariu dominavusiam Lietuvos istori­ suprasti tik pamatęs Vilniaus bonias ir susi­ raizgiusias gatveles: kad Lietuva buvo ir po jos naratyvui, kuriame daugiausia dėmesio Vytauto Didžiojo, kad ir mes, kaip visa Euro­ buvo skiriama LDK tarpsniui iki Liublino pa, ir po jo nepavykusio karūnavimo gyveno­ unijos, ieškant valstybingumo tradicijos. me savo istoriją, kad ją reikėjo pasiimti sau, Šį naratyvą atspindinčioje istorinėje lite­ sutapdinti su dabartimi ir ateitimi.113 ratūroje susiklostė selektyvus Lietuvos Galima tik spėlioti, kaip Šešių kartų istorijos paveikslas, kuriame trūko į kolek­ cik­le būtų toliau parodoma Lietuvos bajo­ tyvinės atminties rėmus dėl vertybių neati­ rų ir valstiečių sąmonės raida ir kardinalus tikties nepatenkančio bendros Lietuvos ir jų vaidmens visuomeniniame gyvenime Lenkijos valstybės gyvavimo laikotarpio pasikeitimas. Plačiai užsimojęs papasakoti ir po jo buvusių bandymų atkurti buvusią proza lietuvių tautos istoriją nuo nepriklau­ valstybę. Apmąstydamas šiam laikotarpiui somybės praradimo iki jos atgavimo, Ne­ tenkančią Abiejų Tautų Respublikos žlugi­ veravičius neįvykdė nei pusės to, ką buvo mo ir 1831 m. sukilimo epochą, Neveravi­ suplanavęs. Veikiausiai tam sutrukdė nauji čius pateikia „nekonvencionalią“ Lietuvos literatūriniai sumanymai ir didelės apim­ istorijos versiją, kurioje svarbiausią vaid­ ties prozos kūrinių vertimai. 1938 metais menį atlieka lenkakalbė Lietuvos bajori­ rašytojas ėmėsi dar vieno istorinio romano ja, o etniniu požiūriu lietuviška valstietija Gulbių sala apie Barborą Radvilaitę, kurio lieka antrame plane. Išryškindamas bajo­ taip pat nepabaigė, spėjęs „Lietuvos aide“ rijos nuopelnus Lietuvos istorijoje, paro­ išspausdinti tik jo prologą114. Daugiau prie dydamas juos esant lietuvių tautos dalimi, rašytojas siūlo neetnolingvistinę tautos 113 A. J. Greimas, „Fabijonas Neveravičius“, A. J. Grei­ sampratą, artimą LDK politinės tautos są­ mas, Iš arti ir iš toli, Vilnius: Vaga, 1991, 268. vokai: suvokdami savo politinį ir kultūrinį 114 F. Neveravičius, Barbora Radvilaitė. Romano prologas, Lietuvos aidas 229, 1939, 2. Sprendžiant iš atskirumą nuo lenkų ir netapatindami Lie­ LLTI bibliotekoje saugomo romano rankraščio, rašyto­ tuvos su Lenkija, lietuvių bajorai kartu su jas sustojo, parašęs pirmuosius du skyrius, kurie ir buvo išspausdinti Lietuvos aide. Žr. F. Neveravičius, Gulbių lenkais kovoja dėl bendros valstybės atkūri­ sala, 1938 (mašinraštis ir rankraštis) (39 l.) F70-2. Prie šio rankraščio pridėtos kelios rašytojo surinktos straips­ romaną, tačiau jo rankraštis pražuvo. Žr. Egzodo rašyto- nių apie aprašomąjį istorinį laikotarpį iškarpos. Emigra­ jai. Autobiografijos. Sud. A. T. Antanaitis ir A. Mickie­ cijoje Neveravičius teigė, jog ruošdamasis rašyti Gulbių nė, Vilnius: Liet. rašyt. sąj. leid., 1994, 547. Negalime salą, jis trejus metus rinko medžiagą Kauno, Vilniaus tvirtai teigti, kad rašytojas melavo, tačiau veikiausiai ir Krokuvos universitetų archyvuose, buvo parašęs visą romanas niekada nebuvo pabaigtas.

101 mo. Taigi Neveravičius siūlo savo istorinio vadavimas iš priespaudos ir valstybingumo naratyvo variantą, įtraukdamas į jį ne tik atkūrimas, Neveravičiaus romanai pritam­ amžininkų linkstamos „pamiršti“ epochos pa prie lenkų istorinės literatūros tradicijos. įvykius, bet ir grąžindamas lietuvių tautai Jų personažus autorius kuria pagal lenkų bajoriją, jos idealus ir vertybes, kartu iš­ literatūros kanone įsitvirtinusį programinį spręsdamas istorinio tęstinumo ir kultūrinio patriotinio herojaus paveikslą, patriotišku­ paveldo perimamumo problemas. mą ir jo aktyvų įgyvendinimą veiksmu ir Neveravičiaus romanuose pateikiamas žygiu laikydamas didžiausia vertybe. istorinis pasakojimas daugiausia remiasi Neveravičiaus artimumą lenkiškajai tra­ dominuojančiu lenkų istoriniu naratyvu ir dicijai paaiškina jo bajoriška kilmė ir su tuo jį atspindinčiu istorinės literatūros kanonu, susijusi lenkų kultūros ir literatūros įtaka. Ta­ kuriame ypač svarbią vietą užima pasakoji­ čiau jausdamasis esąs Lietuvos patriotas, ra­ mai apie bandymus atkurti valstybingumą. šytojas mėgina pritaikyti lenkišką istorinę ir Savo tematika, bajorijos vaidmens tautos literatūrinę tradiciją, jungdamas ją su lietuviš­ istorijoje iškėlimu, požiūriu į to meto vals­ kąja. Todėl jo kūryboje nėra esminio konflik­ tiečius kaip į pasyvų ir mažai sąmoningą, to tarp lenkiškosios ir lietuviškosios tradicijų: bet svarbią reikšmę tautos gyvenime įgau­ jos susilieja į savitą junginį, apimantį lenkų ir nantį luomą, be kurio negalimas tautos išsi­ lietuvių istorinės atminties dėmenis.

THE PHENOMENON OF HISTORICAL MEMORY IN a WORK OF THE FIRST HALF OF THE 20TH CENTURY WRITERS: FABIJONAS NEVERAVIČIUS’ HISTORICAL NOVELS IN THE CONTEXT OF THE LITHUANIAN AND POLISH LITERATURE Vaiva Narušienė

Summary The article analyses the issue of historical memory Uprising (1831). It shifts the boundaries of memories in Fabijonas Neveravičius’ (1900-1981) historical about the Lithuanian history by introducing the events novels Blaškomos liepsnos and Erškėčiai in the and characters of the period which often tends to be context of the Lithuanian and Polish historical forgotten. He highlights the deeds of feudal lords in literature. On the basis of the theory of collective the Lithuanian history and states that their realm and memory, the writer’s attitude towards history as well culture is an inseparable part of the Lithuanian nation. as the ideas and values he represents are revealed, F. Neveravičius’ novels partially correspond to at the same time making an attempt to explain the the Polish historical literary tradition due to their origin of his ideas and judgements. subject matter, interpretation of historical facts and In his novels, F. Neveravičius presents a the developed characters. However, he interlinks the historical representation of the Polish–Lithuanian tradition with the judgements rooted in the memories Commonwealth collapse and the November of the Lithuanian history.

Gauta: 2012 07 03 Autorės adresas: Priimta publikuoti: 2012 09 19 Lietuvos istorijos institutas Kražių g. 5 LT-01108 Vilnius El. paštas: [email protected]

102 ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)

DAIMONIONO ĮVAIZDIS IR SUBJEKTO RAIŠKOS FORMOS CZESŁAWO MIŁOSZO POEZIJOJE

Erika Malažinskaitė Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros doktorantė

Remiantis Michailo Bachtino estetikos idėjomis, straipsnyje analizuojama Czesławo Miłoszo poeti­ nė kūryba, į kurią žiūrima kaip į intersubjektinių santykių lauką. 1945 m. rinkinyje Ocalenie (Išgel­ bėjimas) išryškėja subjekto kaip tarpininko pozicija, vėliau matoma visoje Miłoszo poezijoje. „Aš“ subjekto buvimas tarpininku, įgaunantis vis naujus raiškos būdus, aktualizuoja paties subjekto problemą, taip pat atkreipia dėmesį į intersubjektinius santykius – kalbančio subjekto dialogą su poezijos tekstų herojais. Miłoszo poezijos herojai išsiskiria tuo, kad yra arba mirę, taigi egzistuoja tik subjekto atmintyje ir dažniausiai yra susiję su biografiniu poeto tekstu, arba veikia ne pasau­ lio sferoje (Dievas, daimonionas). Balso neturintys anapusiniai herojai ir yra įžodinami subjekto, taip tampančio tarpininku. Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama daimoniono įvaizdžiui – ana­ lizuojami atskiri tekstai, kuriuose šis įvaizdis pasirodo, apžvelgiama jo kaita, keliamas klausimas, ar daimonioną galima laikyti tik teksto herojumi, ar jis susijęs su kur kas sudėtingesne turinio ir formos problemika? Toliau trumpai pristatomos subjekto raiškos formos Miłoszo poezijoje (subjek­ tas-liudytojas, subjektas-kronikininkas, subjektas-šamanas), susijusios su poetikos kaita, vizualine poezijos herojų raida.

Czesławo Miłoszo poetinė kūryba apima kauja, apie kuriuos (beveik visada miru­ daugiau kaip 70 metų – nuo 1933-iųjų rin­ sius) perduoda žinią. Intersubjektyvumu kinio Poemat o czasie zastygłym (Poema išsiskiriančio Miłoszo poezijos „aš“ sub­ apie sustingusį laiką) iki 2002 m. tomo jekto tyrimas svarbus siekiant atskleisti Druga przestrzeń (Kita erdvė) bei jau po dialoginę šio autoriaus poezijos prigimtį, poeto mirties sudaryto ir išleisto Wiersze priartėti prie poetikos principų. Vienas iš ostatnie (Paskutinės eilės, 2006). 1945 m. įdomiausių poezijos dialogiškumo pavyz­ išėjusiame rinkinyje Ocalenie (Išgelbėji- džių yra Miłoszo kūryboje pasirodantis mas) išryškėja ir tolesnėje poezijoje nau­ daimoniono įvaizdis, jo kaita, kuriamos jus raiškos būdus įgauna (kartu kintant reikšmės – įvaizdis parankus aptariant tekstų poetikai) subjekto užimama tarpi­ Miłoszo poezijos subjekto daugialypės ninko pozicija, aktualinanti ne tik kalban­ tapatybės klausimą, intersubjektinius san­ čiojo „aš“ problemiką, bet atkreipianti dė­ tykius, mąstant apie turinio ir formos prob­ mesį ir į intersubjektinius santykius – „aš“ lemiką, kuriai analizuoti tinkamiausios subjekto dialogą su kitais poezijos tekstų pasirodė rusų teoretiko Michailo Bachtino subjektais, kuriems kalbantysis tarpinin­ idėjos, sutelktos studijoje Autorius ir he-

103 rojus estetinėje veikloje1. Bachtinas apie tampančių sąmonių sandūrą. Autoriaus ir santykį su kitu kalba ne iš etinės-religinės herojaus santykis Bachtino teorijoje pir­ perspektyvos (plg. Martinas Buberis, Em­ miausia yra estetinis, o ne etinis – autorius manuelis Lévinas ir kt.), bet perkelia jį į yra turinį išbaigianti forma ir veiksmą ap­ darbui aktualią estetinę plotmę. glėbianti perteklinė žiūra. Šis formos su­ Subjektas – kalbinė instancija, kuri re­ teikimas yra dialogiškas atsakas į herojaus alizuojasi teksto viduje, – yra tapatus tam, veiksmą. Autorius ir herojus priklauso ką Bachtinas (pirmasis suformulavęs ir skirtingoms plotmėms ir tiesioginis jų dia­ paskelbęs mintį, kad estetinė sąmonė yra logas vykti negali, tačiau pats jų santykis dialoginė, arba intersubjektyvi) vadina he­ (autoriaus reakcija į herojų) yra dialoginis. rojumi. Herojus, anot Bachtino, – bet kuris Autorius yra dialogiškas kiekvieno savo tekste pasirodantis veikėjas, taigi ir kal­ herojaus atžvilgiu, tačiau herojus gali būti bantysis, pasakotojas; siekiant aiškumo, dialogiškas tik bet kuriam kitam herojui, herojais šiame straipsnyje bus vadinami o ne autoriui. Autorių ir herojų jungiantis poezijoje pasirodantys kiti, tekstų perso­ dialoginis santykis nesusijęs su kalbine nažai (taip atsiejant nuo „aš“ subjekto), komunikacija2. o subjektu – tekstų kalbantysis. Miłoszo Bachtino herojaus sąvoka neatrodo poezija pasižymi ryškiu naratyvumu, tarp komplikuota, o autorius susilaukia prieš­ subjekto ir herojų akivaizdi distancija, taringų vertinimų3. Straipsnyje pasirenka­ skirtinguose kūrybos etapuose įgaunanti ma pozicija, kad literatūros teksto analizė, skirtingas formas. Subjektas ne visada yra atliekama remiantis Bachtino idėjomis ir pagrindinis eilėraščio herojus, o tai pa­ vartojant jo pasiūlytas sąvokas, yra galima prastai būdinga lyrikai, – dėmesys krypsta ir aktuali4, jeigu į autorių žiūrima kaip į į kitą, subjektas dažnai tampa herojaus is­ „įforminimo“ principą. Sutinkama su Re­ torijos pasakotoju. ginos Čičinskaitės mintimi, kad autoriaus Anot Bachtino, herojumi konkretinama ir herojaus dialogas įmanomas tik kaip autoriaus sąmonė – tas, kuris kuria, gali „turinio ir formos“5 dialogas, tačiau vis pasirodyti tik per sukurtąjį. Šis kuriantysis, autorius, yra transgredientiškas sukurtajai 2 Apie tai, kad autorius negali polemizuoti su veikė­ ju kaip tai suvokiama „sveiku protu“: tikrovei, jo sąmonė nesutampa su herojaus Regina Čičinskaitė, Nijolė Keršytė, Darius Kovzan, sąmone, autorius ir herojus egzistuoja skir­ „Pokalbis apie M. Bachtino dialogą“, Baltos lankos, 1999, nr. 11. tingose plotmėse. Bachtinas kalbėjo apie 3 Daug aktualių ir įdomių klausimų kelia Nijolė literatūros teksto daugiabalsiškumą, t. y. į Keršytė. Nijolė Keršytė, „Mirusio autoriaus metamorfozės: kiekvieną meninį tekstą siūlė žiūrėti kaip subjektyvybės problema literatūriniame diskurse“, Nau- į autoriaus ir herojaus susitikimo erdvę, jasis Židinys-Aidai, 2000, nr. 9–10, 484–487; Nijolė taigi mažiausiai dviejų balsų, dviejų nesu­ Keršytė, Intersubjektiniai santykiai literatūriniame dis- kurse (daktaro disertacija), Vilnius: Vilniaus universite­ tas, 2002, 39–47. 1 Michail Bachtin, „Autorius ir herojus estetinėje 4 Plg. Brigita Speičytė, „Pabaigos tekstai: atsisvei­ veikloje“, Autorius ir herojus, vertė Darius Kovzan, kinimas su poezija“, Colloquia, 2009, nr. 22. Vilnius: Aidai, 2002. 5 Čičinskaitė, Keršytė, Kovzan, 1999, 142.

104 dėlto įmanomas ir pasiduodantis analizei. nuo kūrinio. Bachtinas kalba apie skirtu­ Bachtiniškasis autorius šiame straipsnyje mus lyrikos, epo, dramos atvejais, taip pat suprantamas būtent kaip kūrinio forma; pabrėžia, kad herojaus visuma gali būti autoriui priklauso tai, ką Bachtinas vadi­ reiškiama skirtingomis formomis – išski­ na formalia reakcija, formalia intonacija, ria ataskaitą sau-išpažintį, autobiografiją, formaliu ritmu, t. y. formos „dalykai“ – lyrinį herojų, biografiją, charakterį, tipą, autorius labiausiai pasirodo kūrinio archi­ situaciją, personažą ir šventojo gyvenimą. tektonikoje. Lygia greta herojaus sritis yra Lyrikoje, anot Bachtino, „autorius forma­ realistinė reakcija, realistinė intonacija, liausias, t. y. jis ištirpsta išorinėje skam­ realistinis ritmas6, o jo „vieta“ yra kūrinio bančioje ir vidinėje tapybinėje ir plastinėje turinys. bei ritminėje formoje, todėl atrodo, kad jo 1946 m. atsakydamas į lenkų kritiko nėra, kad jis susilieja su herojumi, arba, Kazimierzo Wykos recenziją7, Miłoszas atvirkščiai, kad nėra herojaus, o tik auto­ paskelbė List półprywatny o poezji (Pu- rius. Bet iš tiesų ir čia autorius bei herojus siau privatų laišką apie poeziją), kuriame stovi vienas priešais kitą ir kiekviename išdėstė svarbų šiam tyrimui požiūrį. Anot žodyje skamba reakcija į reakciją“9. Ta­ Miłoszo, niekada nevengusio kalbėti apie čiau ištirpimo, apie kurį kalba Bachtinas, poeto amatą ir poezijos dirbtuves, būtent neįmanoma pritaikyti mąstant apie Miło­ autoriaus ir herojaus santykis – tai kūrinio szo poeziją – tai, kad jo nėra, ir legitimuoja prasmė: prozinį poezijos matmenį. Nuo eilėraščio Meninės ironijos, kaip aš ją suprantu, esmę „Ballada“ („Baladė“) iš 1962 m. rinkinio sudaro autoriaus talentas įsikūnyti į skirtingus Król Popiel i inne wiersze (Karalius Po- žmones ir gebėjimas rašant pirmu asmeniu pielis ir kiti eilėraščiai) Miłoszo poezijos prabilti taip, kad išreikštų ne pats save, bet per herojai pradeda ryškėti kaip turintys savo jį sukurtą asmenį. Esminė kūrinio prasmė glū­ di autoriaus ir herojaus santykyje. [...] Kol po­ biografines duotybes: konkretų vardą, pa­ etinis métier yra apribotas, kaip kad šiandien, vardę, konkrečius išvaizdos, elgesio, gy­ tik žodžių rikiavimu ir nutyli autoriaus santy­ venimo istorijos bruožus. Eilėraščio hero­ kio atspalvius su tuo, ką jis skelbia tarsi ‚iš sie­ jus tampa personažu. los gilumos‘, sunku patikėti galimybe išeiti iš kreidinio rato ir tie, kas nemėgsta publicistinio tono, turi į tai visą teisę.8 Poetas kaip tarpininkas Autoriaus ir herojaus „santykio ats­ Miłoszo poezija taip pat siūlo svarstyti palviai“ pirmiausia skiriasi priklausomai biografinio autoriaus (autoriaus-žmogaus, anot Bachtino) ir poezijos tekstų subjek­ to bei jų herojų santykio problemiškumą. 6 Bachtin, 2002, 95. 7 Kazimierz Wyka, „Ogrody lunatyczne i ogrody Šios poezijos subjektas yra autobiogra­ pasterskie“, Rzecz wyobraźni, Warszawa: Państwowy finis – turintis atpažįstamų bruožų, kurie instytut wydawniczy, 1977. sužinomi iš kitų poeto tekstų, ypač eseis­ 8 Czesław Miłosz, „List półprywatny o poezji“, Zaczynając od moich ulic, Kraków: Wydawnictwo Znak, 2006, 110–112. 9 Bachtin, 2002, 98.

105 tikos. Subjekto patirtys dažnai analogiš­ žmogaus gyvenimo įvykiais, pavyzdžiui, kos esė tekstuose Miłoszo fiksuojamoms pirmą kartą po ilgo laiko apsilankęs Lie­ patirtims. Eilėraščių herojai dažnai yra ir tuvoje, Miłoszas sukūrė eilėraščių ciklą Miłoszo autobiografinio pasakojimo he­ „Litwa, po pięćdziesięciu dwóch latach“ rojai, realiame gyvenime sutikti ir pažinti („Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“, asmenys, pavyzdžiui, Varšuvos sukilime Na brzegu rzeki, Ant upės kranto, 1994). 1944 m. žuvęs poetas Tadeuszas Gajcy Štai šis autobiografinių bruožų turintis iš eilėraščio „Ballada“, Piórewiczówna iš Miłoszo poezijos subjektas save identifi­ eilėraščio „Koleżanka“ („Kurso draugė“, kuoja kaip poetą. Yra tekstų, kuriuose tai rinkinys Druga przestrzeń, Kita erdvė, išreiškiama tiesiogiai, pavyzdžiui, eilė­ 2002) etc. Anot Bachtino, biografija arba raštis „Biedny poeta“ („Vargšas poetas“, autobiografija (gyvenimo aprašymas) yra Ocalenie), tačiau taip daroma ne visada. prieinamiausia transgredientinė forma, Subjekto-poeto „veiklą“ dažniausiai iš­ kuria galima meniškai objektyvinti save duoda ženklai, judesiai, kiti poetui būdingi patį ir savo gyvenimą10. Tai, ką Miło­ bruožai, dažnai ir būtinas žinoti konteks­ szas daro savo eseistikoje, kas pastebima tas. Subjektas-poetas, kurį galima laikyti pokalbiuose su juo, paskaitose ir kt., yra pagrindiniu Miłoszo poezijos herojumi, savęs paties ir savo gyvenimo objektyvi­ savo žiūra išskiria kitą kaip turintį indivi­ nimas. Autobio­grafijos arba teksto, turin­ dualią patirtį ir taip teksto pasaulyje užima čio autobiografinių bruožų, atveju galima tarpininko poziciją. Tarpininkavimas nu­ numanyti biografinio autoriaus ir kūrinio rodo dialoginę situaciją, turinio lygmeniu herojaus arba, kaip kad analizuojamu atve­ subjektas pasirodo kaip balsų klausytojas ju, subjekto sutaptį anapus meninio įvykio, ir jų „užrašytojas“, tačiau šis „užrašymas“ tačiau ši sutaptis jau pačios autobiografijos nėra besąlygiškas veiksmas, kai subjektas atveju yra dalinis (dėl objektyvios atmin­ tiesiog „įžengia į kitą, sakralinį, pasaulį, ties neįmanomumo) ir juoba tik menka da­ iš kurio turi parnešti žinią, tai yra užrašyti limi įmanomas kalbant apie meninę auto­ tekstą“11, ir tą tekstą be didelių diskusijų biografiją arba apie autobiografinį romaną, užrašo tokį, kokį gavo. Miłoszo subjektas- autobiografinę poeziją ir pan. Kai autobio­ -tarpininkas dalyvauja šiame „užrašyme“ grafinė linija poezijoje itin ryški, subjek­ ne tik kaip įrankis, ką savo straipsnyje, tas „susilieja“ su autoriumi-žmogumi – į skirtame daimoniono įvaizdžiui Miłoszo poeziją tokiu atveju galima žiūrėti kaip poezijoje nagrinėti (ko gero, vienintelėje į visumą, kurioje veikia tas pats subjek­ šiai temai skirtoje nuoseklesnėje studijoje), tas (pasakotojas), kuriai būdingi tam tikri teigia Joanna Dembińska-Pawelec12, ir au­ herojai (karo aukos, konkretūs vaikystės pažįstami, konkretūs poetai etc.) ir kurioje 11 Eugenijus Ališanka, „Poetas kaip mediumas“, fiksuojami įvykiai sutampa su autoriaus- Šiaurės Atėnai, 1999. VI. 19. Nr. 24 (465), 9. 12 Joanna Dembińska-Pawelec, „Rytmiczne szepty dajmoniona. O mediumicznej funkcji poezji Czesława 10 Ten pat, 258. Miłosza“, Postscriptum polonistyczne, 2011, 1 (7).

106 tobiografinį tekstų matmenį galima laikyti ponui Anusevičiui (eil. „Pan Anusewicz“, aiškiausiu to įrodymu. Turinio lygmeniu „Ponas Anusevičius“, Kroniki), ir vertinti vyksta nuolatinis subjekto ir anapusybėje kaip dalyvaujantį bet kokiame kūrybinia­ esančio, įvairius pavidalus įgyjančio kito, me procese, bet kurio balsų diktuojamo perduodančio žinią, dialogas. Būti tarpi­ eilėraščio parašyme. Daugelis apmąstymų ninku leidžia specifinė pozicija – buvimas daimoniono tema apsiriboja eilėraščio paribyje ir taip pat (Miłoszo poezijos atve­ „Ars poetica?“ (įprastai laikomo progra­ ju) nesutapimas su pačiu savimi – vidinė miniu15) analizėmis – šis eilėraštis lenkų polifonija suteikia galimybę perteikti skir­ kritikų yra apskritai dažniausiai cituoja­ tingus balsus. Tarpininkaujantis subjektas mas. Tačiau pats reiškinys neapsiriboja yra tas, kuris mezga dialogą, kuris daly­ vien „Ars poetica?“, yra keli kiti ne ma­ vauja dialoge ir jį įgalina. žiau svarbūs, bet vėliau parašyti tekstai – Miłoszo poezijos subjektas-tarpininkas eilėraščiai „Do dajmoniona“ („Daimonio­ veikia ir pats nukreipdamas savo žiūrą į nui“) bei „Bez dajmoniona“ („Be daimo­ poezijos teksto kitą, užkalbindamas, ini­ niono“) – ir kiekvienas koreguoja galimą cijuodamas dialogą (atvejai, kai kitas yra reiškinio apibrėžtį. Eilėraštis „Do dajmo­ prisimenamas, siekiamas aprašyti, pvz., niona“ (rinkinys Na brzegu rzeki, Ant upės Priscila iš toliau nagrinėsimo eil. „Do daj­ kranto, 1994) į lietuvių kalbą nėra verstas. moniona“), ir gali būti kito užkalbinamas – Šiame straipsnyje pristatomos kelios jo iš­ būtent ši situacija aktuali kalbant apie dai- traukos, naudingos gvildenant įvairialypę moniono pasirodymą, atveriantį daugiau daimoniono problemiką. „Bez dajmoni­ aktualių temų: poeto ir poezijos, estetinės ona“ publikuotas jau po Miłoszo mirties distancijos, kalbos problemos etc. Poeziją išleistame rinkinyje Wiersze ostatnie (Pa- diktuojantis ir subjekto prieštaringumą at­ skutinės eilės, 2006) ir yra paskutinis teks­ skleidžiantis Miłoszo daimonionas pirmą tas, kuriame daimonionas pasirodo. Šie kartą įvardijamas tik 1969 m. rinkinyje trys eilėraščiai ir keletas kitų tekstų pasi­ Miasto bez imienia (Miestas be vardo) pub- telkiami siekiant atskleisti, kokias reikš­ likuotame eilėraštyje „Ars poetica?“13, mes daimoniono įvaizdis siūlo žvelgiant į nors pats reiškinys – „balsai, kurie mano jį kaip į teksto herojų? kokios daimoniono lūpom kalbėjo“14, – prasideda kartu su sąsajos su poezija, jos kūrimu, su pačiu Miłoszo poezija ir baigiasi su paskutiniu subjektu-poetu? kokią poeto ir poezijos rinkiniu. Daimonioną iš pirmo žvilgsnio sampratą daimonionas diktuoja? koks jo galima priskirti ir vienam iš teksto hero­ jų, lygiaverčių, sakykim, kitam herojui 15 Pokalbyje su Renata Gorczyńska (Ewa Czarnec­ 13 Czesław Miłosz, „Ars poetica“ (Miestas be var- ka) Miłoszas pasisako „Ars poetica?” pavadinime padė­ do, 1969), vertė , Rinktiniai eilėraščiai, jęs klaustuką, antraip eilėraštis būtų pernelyg programi­ sudarė Algis Kalėda ir Brigita Speičytė, Vilnius: Baltos nis, o jis nenorįs rašyti nieko programinio. lankos, 2011, 132–133. Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), Podróżny 14 Miłosz, (Tie balsai...) (Kronikos, 1987), vertė świata. Rozmowy z Czesławem Miłoszem, Kraków: Wy­ Liudas Giraitis, 2011, 225. dawnictwo Literackie, 1992, 156.

107 ryšys su kalbos problema? kaip jis susijęs tarp pirmųjų ir antrųjų. Šie tarpininkai gali su kitais teksto herojais, ypač tais, kurie būti ir geri, ir blogi20. Kalbėdamas apie taip pat daro įtaką kūrybos procesui? Sokrato patirtį, Platonas niekada nevartoja įprasto žodžio daimōn. Daimoniono funkcija ir reikšmės Miłoszo daimonioną šiek tiek palie­ Žodį „daimonionas“ Miłoszas perima iš čiantys kritikai visada prisimena sokratiš­ sokratiškosios tradicijos, tačiau suteikia kąją tradiciją, tačiau patį Sokrato to dai- jam savitas reikšmes. Sokrato daimoniono monion dažniausiai pristato kaip dieviškos problema yra kebli ir verta čia trumpai pri­ kilmės vidinį balsą, sulaikantį žmogų nuo statyti. moraliai neteiktinų veiksmų; įprastai šis Kaip tiksliai išversti Sokrato to dai- balsas apibrėžiamas kaip sąžinė. Klausi­ monion (gr.), nėra aišku. Į lietuvių kalbą mas „kaip to daimonion suderinamas su 21 Sokrato apologiją16 vertęs Naglis Kar­ moralės autonomija?“ keliamas Sokrato delis graikiškąjį δαιμόνιον verčia žodžiu tyrėjų darbuose. Manoma, kad būtų logiš­ „daimoniška“17, taigi kaip savybę, ypaty­ kiausia ne tapatinti jį su sąžine (ko gero, bę18. Platono tekste (būtent Apologijoje šis Sokratas nebūtų taip naiviai suliejęs šiuo­ įvaizdis paminėtas pirmą kartą) Sokratas du dalykus), o aiškinti remiantis paties taip pristato to daimonion, dėl kurio įvedi­ filosofo samprata – kaip religinį reiškinį, mo ir miesto dievų nepripažinimo yra Me­ tegu ir unikalų, bet išsitenkantį graikų pa­ 22 leto apkaltintas: „Man tai pasireiškia nuo saulėvaizdžio apibrėžtoje erdvėje . 23 pat vaikystės – kažin koks pasigirstantis Štai Ryszardas Matuszewskis in­ balsas, kuris tada, kai tik pasigirsta, visada terpretuodamas „Ars poetica?“ pirmąja nukreipia mane šalin nuo to, ką ketinčiau Miłoszo daimoniono reikšme taip pat lai­ daryti, bet niekada neragina. Būtent šis bal­ ko sąžinę, t. y. etikos sritį. Tačiau tame pa­ sas man priešinasi, drausdamas dirbti vals­ čiame straipsnyje remdamasis pokalbiu su tybės darbus, ir, man rodos, labai puikiai Miłoszu Matuszewskis pabrėžia dar vieną daro, kad priešinasi.“19 Sokrato to daimo- reikšmę – daimonionas taip pat yra žmogų nion (lygia greta minimi ir „ženklas“ arba veikiančios įtakos, visa, kas per jį perei­ „balsas“), ne tas pats kaip ano meto liau­ na, priešiškos viena kitai idėjos, skirtingi dies religijos daimonai, kuriuos paprastai pasaulio balsai. Ir čia žmogus veikia kaip galima apibūdinti kaip žemesnius už die­ 20 Plačiau šią problemą pristato Vytautas Ališaus­ vus, bet aukštesnius už žmones tarpininkus kas, komentuodamas Apologijoje pateiktą Sokrato dai­ monų apibrėžimą. Vytautas Ališauskas, „Komentaras“, Platonas, So- 16 Platonas, Sokrato apologija, vertė Naglis Karde­ krato apologija, Vilnius: Aidai, 2009, 208–212. lis, Vilnius, Aidai: 2009. 21 Ten pat, 230. 17 Plg. Ten pat, 96–97. 22 Ten pat. 18 Tuo tarpu Ksenofonto Prisiminimuose apie So- 23 Ryszard Matuszewski, „Czesława Miłosza dąże­ kratą daimonion verčiamas kaip „dievybė“. nie do formy pojemnej“, Poznawanie Miłosza. Studia i Ksenofontas, Prisiminimai apie Sokratą, vertė szkice o twórczości poety, pod redakcją naukową Jerze­ Vanda Kazanskienė, Vilnius: Pradai, 1993, 23. go Kwiatkowskiego, Kraków–Wrocław: Wydawnictwo 19 Platonas, 2009, 97. Literackie, 1985.

108 tarpininkas, įvairių balsų, skirtingų idėjų tuszewskis atmeta iracionalumą ir galimą laidininkas, taigi pasiekti asmenybės vien­ daimoniono „realumą“, t. y. nevertina jo tisumą tampa beveik neįmanoma. Daimo- kaip fikciniame pasaulyje egzistuojančios nionas yra ir šie balsai, tos painios įtakos, anapusinės „asmenybiškos“ jėgos, dik­ kuriose sunku išgirsti save, „išlikti tuo pa­ tuojančios poeziją26 – jo minimi pasaulio čiu asmeniu“: balsai, aplinkinės įtakos neturi metafizinio matmens, neturi ir galimo „asmenybišku­ Ten pożytek z poezji, że nam przypomina, mo“. Galima manyti, kad toks balsas turi jak trudno jest pozostać tą samą osobą, turėti savo materialų šaltinį, tačiau nebū­ bo dom nasz jest otwarty, we drzwiach nie ma klucza, tinai – štai Sokratas „niekur nemėgino to a niewidzialni goście wchodzą i wychodzą.24 daimonion identifikuoti kaip antropomor­ finę (ar kitokią mitu aprėpiamą) būtį tu­ Iš poezijos tiek naudos, kad mums primena rinčią dievybę. [...] Tad lengviau kalbėti nuolat, kaip sunku išlikti yra tuo pačiu asmeniu, apie Sokrato ‚ženklą‘ ar ‘balsą’ ne kaip nes namai atviri mūs, duryse jokio rakto, apie ‘substanciją’, bet kaip įvykį“27. Kal­ o neregimieji svečiai įeina ir išeina. bant apie Miłoszo poeziją, daimonionas visada yra įvykis tuo požiūriu, kad ištinka Tuo tarpu Jerzy Szymikas, išsamiai netikėtai, staiga – kaip, beje, ir Sokrato tyręs teologinį Miłoszo kūrinių matme­ „ženklas“, kuriam „būdingas spontaniš­ nį, paliečia metafizinį aspektą ir būtent iš kumas nutraukti pradėtą veiklą tuoj pat, daimoniono bei epifanijos kildina Miło akimirksniu“28. szo poetinį žodį. Szymikas polemizuoja Matyti, kad (sutinkant su Szymiko su Matuszewskiu, anot jo, „‘daimonio­ pasiūlytu „metafiziniu–estetiniu–etiniu“ nas’ čia turi šiek tiek platesnę prasmę nei suvokimu) Miłoszo daimonioną galima vien tik etinę, veikiau, galimas daiktas, vertinti kaip besisiejantį su transcendenci­ metafizinę–estetinę–etinę. Žinoma, bemaž ja, su etine sritimi ir tuo pat metu su kūry­ visų epochų ir mokyklų poetams būdin­ binėmis galiomis, suteikiančiomis estetinę gas įsitikinimas kažkokia ‘aukštesne jėga, vedžiojančia jų ranką’. Bet Miłoszui tezė 26 apie demoniškas poetinio žodžio ištakas Lenkų kritikoje (taip pat ir Matuszewskio straips­ nyje) minint daimonioną paminima ir krikščioniškoje iškyla stulbinančiai intensyviai ir ypač kultūroje įprasta asociacija – daimonionas primena de­ nuosekliai. Ir tai kartu su visu jo mąstymo moną, pasižymintį tik neigiamomis savybėmis. Ališaus­ kas rašo, kad „ankstyvieji krikščionių autoriai to dai- 25 ir kūrybos ‘racionalumu’“ . monion laikė Sokrato protokrikščioniško monoteizmo Szymikas kalba apie „metafizinį–este­ ženklu arba tapatino jį su piktąja dvasia“ (Ališauskas, 2009, 228). Krikščioniškoje sampratoje ir piktoji dvasia, tinį–etinį“ daimoniono suvokimą, o Ma­ ir Dievas suvokiami kaip asmenys (vienas Dievas tri­ juose Asmenyse); turint tai omeny, „asmenybiškumas“ 24 Czesław Miłosz, „Ars poetica?“ (Miasto bez taip pat yra galimas Miłoszo daimoniono bruožas. imienia, 1969), Wiersze wszystkie, Kraków: Wydawnic­ Žr. Katalikų Bažnyčios katekizmas: apie Švenčiau­ two Znak, 2011, 588–589. sios Trejybės dogmą – 253 skirsnis; apie Šėtoną kaip 25 Jerzy Szymik, Problem teologicznego wymiaru asmenį – 2851 skirsnis. dzieła literackiego Czesława Miłosza, Katowice: Księ­ 27 Ališauskas, 2009, 232. garnia św. Jacka, 1996, 166. 28 Ten pat, 230.

109 žiūrą, – daimonionas įformina tekstą, jo kūryboje jo prasminis laukas visai nuo to „ritmiški šnabždesiai atima man drąsą“29. nutolsta, daimonionas tampa ne abstrakčia Reiškinio negalima interpretuoti vienpu­ visuotine, o subjekto-poeto „asmenine“ siškai tik kaip metafizinės, tik kaip etinės jėga („mano daimonione“, plg. su Sokra­ arba tik kaip estetinės prigimties – jis api­ to to daimonion32), ne trukdančia kūrybos ma visas tris sritis. Tačiau bet kokiu atveju procesui (kas tarsi pasakoma „Ars poeti­ daimonionas suponuoja kitybės atsiradimą ca?“), o atvirkščiai – kūrybos procesas be tekste, tampa teksto herojumi, turi savo jos neįmanomas. atskirą naratyvą, žvelgiant į jo raidą galima matyti idėjos gryninimą ir kitimą. Siejimas Herojų savarankiškumo problema su antikiniais daimonais, Miłoszo romano Kaip tirti daimonioną kaip kitą, kaip į kū­ Dolina Issy (Isos slėnis, 1955) velniais rybą besikišančią autonomiškų bruožų tu­ gali jam, kaip poezijos herojui, suteikti rinčią jėgą-herojų, tuo pat metu apimantį net tam tikrų individualių bruožų. Romano visus kitus Miłoszo poezijos herojus, taip velniai turi gebėjimą kaitalioti savo pavi­ pat ir subjektą-poetą? Raiškiausias jo vaiz­ dalą30, turbūt ir kalbėti skirtingais balsais davimo pavyzdys: ir negalėtų būti apibūdinti krikščioniškojo I velnio kategorijomis – savo savybėmis jie Proszę ciebie, mój dajmonionie, zluzuj trochę. veikiau primena juokingąjį Kazio Borutos Muszę jeszcze zamykać rachunki, dużo Baltaragio malūno Pinčuką, ateinantį iš powiedzieć. Twoje rytmiczne szepty onieśmielają mnie. lietuvių tautosakos. „Ars poetica?“ dai- Dziś na przykład, czytając o starej wariatce, monionas, demonai dar galėtų priminti Znów zobaczyłem – dajmy na to, Priscillę, tokį tautosakinį velnią31, tačiau tolesnėje Zdumiony, że mogę ją nazwać jakkolwiek, A ludziom wszystko jedno. Więc ta Priscilla, Dziąsła w bardzo złym stanie, starucha, 29 Miłosz, „Do dajmoniona“, 2011, 1064–1065. 30 Czesław Miłosz, Isos slėnis, vertė Algis Kalėda, Jest tą, do której wracam, żeby odprawić Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2011, 9. obrzędy 31 Plg.: I dać jej wieczną młodość. Wprowadzam „Ars poetica?“: rzekę, Koks protingas žmogus sutiktų demonams pasiduo­ Zielone pagórki, irysy, mokre od deszczu. ti, I oczywiście rozmowę. „Wiesz – mówię – Kurie elgias jame kaip namuos, mala daugybe lie­ žuvių, nigdy Ir lyg neužtektų pavogti rankas jo bei lūpas, Nie mogłem zgadnąć, co naprawdę myślisz, Bando dar savo labui palenkt jo likimą? Isos slėnis: „Dieve, padaryk, kad aš būčiau toks I nigdy się nie dowiem. Mam jedno pytanie kaip kiti, – meldėsi Tomas, o demonai klausėsi ištempę I żadnej odpowiedzi”. A ty, dajmonionie, ausis ir svarstė, kaip elgtis toliau. – Padaryk taip, kad Już mieszasz się, przerywasz nam, niechętny aš mokėčiau gerai šaudyti <...>. Pagydyk mane nuo tos bjaurios ligos (toje vietoje sunku tvirtai pasakyti, ar Imionom i nazwiskom, i wszelkim realiom, Isos pakrančių demonai neprapliupo negirdimu juoku, mat reikia turėti galvoje, kad dauguma jų žemo lygio).“ Galima rasti daug panašių pavyzdžių, rodančių demonų 32 Tai, kad jėga „asmeninė“, rodo ir Miłoszo pasi­ polinkį į klegesį, išdaigas, piktus pokštus etc. (Pabrauk- rinkta rašyba. Lenkų kalba Sokrato daimonionas rašo­ ta mano – E. M.) mas „daimonion“. Miłoszas keičia rašybą – jo daimoni- Ten pat, 290. onas yra „dajmonion“.

110 Zanadto prozaicznym, śmiesznym bez wąt­ Apie savo bjaurų charakterį, apie blogėjantį pienia. pasaulį II Ar apie pamestą skalbyklos kvitą. Dajmonionie, na pewno nie mógłbym żyć Ir atrodo, kad kai kiti inaczej. Myli, neapkenčia, sielvartauja, trokšta, Przepadłbym gdyby nie ty. Twoja inkantacja Aš užimtas vien įsiklausymo Rozlega się w moim uchu, napełnia mnie Į tavo neaiškų toną, kad paversčiau jį žo­ I mogę ją tylko powtarzać, zamiast myśleć džiais. 34 O moim złym charakterze, o pogarszaniu się świata Atminties išsaugojimas kaip vienas iš Albo o zgubionym rachunku z pralni. pagrindinių subjekto-poeto tikslų įvardi­ I zdaje się, że kiedy inni jamas dažname Miłoszo eilėraštyje, tačiau Kochają, nienawidzą, rozpaczają, dążą, čia taip pat suformuluojamas ir šio siekio Ja byłem tylko zajęty wsłuchiwaniem się W twoje niejasne nuty, żeby zmieniać je w neįmanomumas. Noras aprašyti Priscilą słowa. 33 ir „suteikti jai amžiną jaunystę“ lieka ne­ įgyvendintas, nes į rašymo procesą kišasi I Prašau tavęs, mano daimonione, atlaisvink daimonionas – tikrovės transformavimo vadžias. būtinybė, be kurios poezija apskritai neį­ Dar turiu suvesti sąskaitas, daug pasakyti. manoma. Daimonionas nemėgsta faktų, Tavo ritmiški šnabždesiai atima man drąsą. nemėgsta prozos, jis yra jėga, kuri prozą Šiandien, pavyzdžiui, skaitydamas apie seną beprotę, verčia poezija. Bet ne iki galo, nes Miło­ Iš naujo pamačiau, sakykime, Priscilą, szas savo poetinėje kūryboje puikiausiai Nustebintas, kad galiu ją bet kaip pavadinti, sulydo prozos tekstus, išrašus iš metrikaci­ O žmonėms vis tiek. Taigi ta Priscila, jos knygų, enciklopedinę informaciją – šiuo Ligotomis dantenomis, senė, Yra ta, prie kurios grįžtu, norėdamas atlaikyti požiūriu išsiskiria poema „Gdzie wschodzi apeigas słońce i kędy zapada“ („Kur saulė teka ir Ir suteikti jai amžiną jaunystę. Pridedu upę, kur leidžiasi“, 1974), tačiau tai būdinga Žalias kalveles, irisus, šlapius nuo lietaus. ir kitiems poezijos tekstams. Cituojamoje Ir, žinoma, pokalbį. „Žinai, – sakau, – niekada Negalėjau atspėti, ką iš tikrųjų galvoji, teksto dalyje pasirodo trys herojai: subjek­ tas, Priscila ir daimonionas, tačiau Priscila Ir niekada to nepatyriau. Turiu vieną klausimą niekaip neveikia, jai nesuteikiamas žodis, Ir jokio atsakymo.“ O tu, daimonione, ji neturi aiškių kontūrų, tiesiog iškyla po­ Jau kišiesi, pertrauki mus, priešiškas Vardams ir pavardėms, ir bet kokioms reali­ eto atmintyje, poetas ją kuria, nuo jo pri­ joms klauso Priscilos išlikimas, poetinis žodis Pernelyg proziškoms, be abejonės, juokin­ yra apeigos, kuriomis suteikiama gyvybė goms. ir kokios tik nori formos (senei, pavyz­ II Daimonione, išties negalėčiau gyventi kitaip. džiui, galima suteikti amžiną jaunystę). Prapulčiau, jeigu ne tu. Tavo inkantacija Atrodytų, kad esminis dialogas, ginčas Gaudžia mano ausyse, mane užpildo vyksta tarp subjekto ir daimoniono, kuris Ir galiu ją tik kartoti užuot galvojęs,

33 Miłosz, „Do dajmoniona“, 2011, 1064–1065. 34 Laisvas mano vertimas – E. M.

111 pristatomas kaip realiai veikiantis kūrybos jus skleidžia, tačiau daryti tai neprarandant procesą, į jį besikišantis, pertraukiantis savo individualumo. „pirminį projektą“. Tačiau ar toks ginčas Situacija, kai subjektas-poetas per­ teksto lygmeniu, žvelgiant į jį bachtiniško­ smelkia kitus herojus, Miłoszo poezijoje siomis kategorijomis, apskritai įmanomas? yra tipiška, nes tie, kuriems tarpininkau­ Kas ką apima – daimonionas subjektą ar jama, arba mirę, t. y. gyvi tik subjekto subjektas daimonioną? atminty, arba yra kitokioje neverbalinėje Kuriamas eilėraštis apie eilėraščio ra­ anapusybėje ir neturi kitų lūpų, išskyrus šymą, kuriame aiškiai įvardijama, kad pa­ subjekto (daimonionas, Dievas, angelas grindinė subjekto veiklos sritis yra daimo- etc.). Turint omeny šį daugiabalsiškumą ir niono šnabždesio klausymasis ir bandymas galimybę išsireikšti tik vienomis – subjek­ „paversti jį žodžiais“. Jeigu taip, ar šis teks­ to – lūpomis, neabejotinai galima kalbėti tas apie daimonioną taip pat yra diktuoja­ apie subjekto prieštaringumo problemą. mas daimoniono? Eilėraštyje vyrauja, kal­ Kaip matyti, sub­jektas apima visus kitus bant Bachtino terminais, reali subjekto-poeto herojus, tarp jų ir diktuojančiuosius, visi (herojaus) intonacija, o daimoniono (o juoba šie skirtingi balsai priklauso jo laukui ir Priscilos) intonacija tekste beveik nejaučia­ dėl to neįmanoma sutapti su savimi, pa­ ma, visa persmelkia subjektas-poetas, jis siekti vienybę. Ir minėtame interviu, iš ku­ apima ir įtraukia kitų herojų vertybinius rio Matuszewskis išgvildena daimoniono kontekstus (tiek, kiek herojus gali apimti). kaip skirtingų pasaulio balsų prielaidą36, Daimoniono apibrėžimas priklauso subjek­ ir vėlesniame pokalbyje su literatūrologu to-poeto sričiai („kišiesi, pertrauki mus, Robertu Faggenu (1994) Miłoszas išsa­ priešiškas“ – t. y. tu, kaip aš tave matau), ko teiginį iliustruojančias mintis: „Mano tačiau būtent čia ir atsiskleidžia tarpininko poezija vadinama polifonine, tai reiškia, poreikis – daimonionas negalėtų išsisakyti kad manyje visada kalba daugybė skirtin­ pats, be kito, jis neegzistuotų be jį įžodi­ gų balsų; šia prasme laikau save įrankiu, nančio poeto, nes nepriklauso žmogiškajai tarpininku. [...] Dostojevskis, Friedrichas sričiai, neturi balso, skleidžia tik nearti­ Nietzsche buvo vieni pirmųjų rašytojų, su­ kuliuotus šnabždesius35. Poeto tikslas yra vokusių moderniosios civilizacijos krizę: „transliuoti“ tai, ką šis anapusybinis hero­ jie pastebėjo, jog kiekvieną iš mūsų aplan­ ko tarpusavyje nesuderinami balsai, vienas

35 Eilėraštyje „Do Allena Ginsberga“ („Allenui kitam prieštaraujantys instinktai. Esu rašęs Ginsbergui“) sakoma: „Byłem instrumentem, słuchałem, apie šį negebėjimą išlikti vieninga asme­ wyławiając głosy z bełkotliwego chóru, / tłumacząc na zdania jasne, z przecinkami i kropką“. nybe, kai mūsų vidujybėn įsiveržia minė­ Miłosz, „Do Allena Ginsberga“ (Na brzegu rzeki, ti nekviesti svečiai ir pasinaudoja mumis 1994), 2011, 1073. kaip savo įrankiu. Tačiau privalome viltis, „Buvau instrumentas, klausiausi gaudydamas bal­ sus / murmesių chore, versdamas į aiškius sakinius su taškais ir / kableliais.“ Miłosz, „Allenui Ginsbergui“ (Ant upės kranto, 36 „Pamięć ran. Z Czesławem Miłoszem rozmawia 1994), vertė Rolandas Rastauskas, 2011, 280. Jerzy Turowicz“, Tygodnik Powszechny, 1981, nr. 3.

112 jog mus įkvėps gerosios, o ne blogosios pat ir inkantacijos – užkalbėjimai, burtažo­ dvasios.“37 džiai. Miłoszo poezijos subjektas-poetas da­ Ritualas realiame gyvenime gali būti lyvauja kūrybos procese įvesdamas su bio­ kalbiškas, tačiau tai nėra privaloma sąly­ grafiniu pasakojimu susijusią patirtį. Isto­ ga, kalbinė forma jam būtina anaiptol ne rinė, biografinė linija, nuolatinis atminties visada. O poezijos žodis kaip ritualas ne­ eksploatavimas (ryškiausias būtent eseis­ atsiejamas nuo kalbos srities, kalba padaro tikoje ir pokalbiuose) ypač svarbus tampa ritualą įmanomą – tik žodžiu galima atjau­ kaip tik dėl to, kad per itin ryškų naratyvą ninti Priscilą, nuo žodžio priklauso, kokia būtų kuriama aiški tapatybė ir išlaikomas ji išliks. Ritualai, apeigos yra dialoginės poetinis sąmoningumas, ką sudėtinga pa­ prigimties, tarpinėje srityje esantis poetas daryti dėl, remiantis Matuszewskiu, as­ mezga pokalbį. Savęs kaip šamano reflek­ menybės vientisumo siekį apsunkinančių sija intensyvėja „asmenybiškėjant“ tiems, skirtingų balsų pasireiškimo, kai „sunku kuriems tarpininkaujama, tačiau taip pat išlikti tuo pačiu asmeniu“. šamanizmas aktualiai iškyla būtent mąs­ tant apie daimonioną ir demoniškumą. „Kiek demonystės prigimtyje Eilėraščio „Ze szkodą“ („Kenkiant“) sub­ 38 kalbos“ jektas sako: „Dosyć połączyć dwa słowa, Daimonionas, vertinant jį kaip metafizinę już biegną, / Chwytają, niosą na obrzęd subjekto-poeto dalį, taip pat yra tarpinin­ plemienny. / [...] Co za demonizm w na­ kas, jis padeda tarpininkauti subjektui- turze języka, / Że można dostać tylko jego -poetui, atlieka savo daimonišką funkciją. sługą!“ („Vos du žodžius sujungi, žiū, jau Vėlesnėje kūryboje subjektas save tiesio­ skuodžia, / Neša pačiupę į genties apeigas. giai įvardija kaip šamaną (netiesioginių / [...] Kiek demonystės prigimtyje kalbos, užuominų galima matyti ir anksčiau), / Jei teįstengi josios tarnas būti!“39). Žvel­ t. y. tarpininką tarp žmonių ir dvasių, ku­ giant į Miłoszo poezijos visumą galima rio veiksmai gali keisti tikrovę; tai pačiai matyti ne vieną lūžinį etapą, tačiau visada paradigmai priklauso ir kunigo bei burti­ išlieka aktualus klausimas, kokios jėgos, ninko pozicijos. Analizuoto eilėraščio „Do geros ar blogos, diktuoja poeziją?40 Poe­ dajmoniona“ Priscila „yra ta, prie kurios tas visada yra paribio žmogus, jo erdvė yra grįžtu, norėdamas atlaikyti apeigas / Ir su­ tarp-erdvė, tuo pat metu apimanti daugybę teikti jai amžiną jaunystę“. Poezija, poeti­ kitų erdvių, niekada iki galo vienoje kurio­ nis žodis yra apeigos, ritualas, atnaša. Taip je nepasiliekant. Menininkas visada lieka moraliai įtartinas, nes neaišku, kokioms 37 „Czesław Miłosz: ‘Aš pats sau esu visiška prieš­ tara’“, iš anglų kalbos vertė ir pagal The Paris Review 39 Ten pat. parengė Simas Čelutka. Internete http://www.bernar­ 40 Tomasz Królak, „‘Czym jest poezja, która nie dinai.lt/straipsnis/2011-12-19-czeslaw-milosz-as-pats- ocala...?’ Poeta ir poezja w wierszach Czesława Miłos­ sau-esu-visiska-priestara/73943 (žiūrėta 2012-02-13). za“, Roczniki Humanistyczne, Lublin: Wydawnictwo 38 Czesław Miłosz, „Kenkiant“, Tai, vertė Vyturys Towarzystwa Naukowego Katolickiego Uniwersitetu Jarutis, Vilnius: Strofa, 2002, 52. Lubelskiego, 1989.

113 jėgoms pasiduoda, o konkrečiai poetas vi­ skiriamasis bruožas yra tai, kad čia žmo­ sada yra veikiamas dar ir kalbos, turinčios gus klauso kalbos. [...] Šiaip ar taip, ką nemaža demoniškumo. Hansas-Georgas rašytojas iškelia iš savęs ir kas galiausiai Gadameris straipsnyje „Apie ritualo ir kal­ perskaitoma, yra kažkas, kas ne išklauso­ bos fenomenologiją“ pažymi, kad literatū­ ma laukiant, kas tuo bus pranešama, bet ros dirva yra būtent kulto formos ir ritu­ į ką įsiklausoma žiūrint, ką tas kažkas, jo alai, ankstesni už bet kokį poetinį kalbos kalbinės evoliucijos galia leis išvysti“43. ir rašto formavimąsi41. Pirmykštės sakmės Taigi pokalbis su daimonionu, viena ver­ radosi kaip intarpai į ritualus, taigi senoji tus, yra pokalbis su pačia kalba. Poetas literatūros paskirtis yra paveikti dievybę yra šamanas, tarpininkas tuo požiūriu, kad ir tokiu būdu veikti tikrovę. Poetinė kalba, vien dėliodamas žodžius sugeba prikelti, anot Paulio Ricoeuro, paneigia kasdienio iššaukti mirusius. Tačiau kalba turi savų diskurso referentines žodžių vertes, o tai „kaprizų“, kalbinė tikrovė įtraukia ir pati leidžia susidaryti naujoms konfigūraci­ tampa kuriančiąja, nors ir iki galo nepa­ joms, kuriomis į kalbą iškeliami nauji bu­ kankama – Miłoszas taip pat nuolat reflek­ vimo pasaulyje būdai, taigi kalbinė raiška tuoja kalbos bejėgystę, jos silpnumą: „Na­ suteikiama ir tam, kas yra aptemdyta ar leży tedy powoli, nie dowierzając nikomu, apskritai išstumta iš kasdienės žiūros lau­ / Wyprowadzać z niej, ile zdoła język, za ko42. Būtent tame ir slypi demoniškumas, słaby na to“44 („Tad ir derėtų lėtai, nieku poetinė kalba suteikia galimybę įžengti į nepasikliaujant, / Ištraukti iš jos [sąmonės] uždraustas sferas, dalyvauti, kaip Miłoszo bent tiek, kiek jėgia silpna kalba mūs“45). atveju, iškviečiant dvasias, ji diktuoja nau­ Tačiau, nepaisant šio silpnumo, pirminis jų pasaulių kūrimą, iškelia netikėtas (čia dialogas yra dialogas su kalba, poezija yra įmanomos ir gerosios, ir blogosios) for­ naujų formų steigimas, kuriam reikalingas mas, kalba gali kenkti: „Mój wielki patron įsiklausymas į kalbą, iškeliantis netikėtus zrobił dużo złego. / Lepiej by został przy turinius, pertraukiantis „pirminį projek­ swoich balladach, / No i sonetach. Nikt tą“, – poezijos kūrimas padaro, „kad iš mu nie powiedział: / Już dosyć, przestań“ nieko atsiranda ištisi pasauliai ir nebūtis („Mano patronas daug pridarė blogio. / tampa būtimi“46. Verčiau jau balades terašęs būtų, / Na, ir sonetus. Nieks jam nepasakė: / Užteks jau, liaukis“; „Ze szkodą“). 43 Hans-George Gadamer, „Tėvynė ir kalba“, Isto- Gadamerio teigimu, „poetinės kalbos ir rija. Menas. Kalba, sudarė ir vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1999, 225. to, ką vadiname literatūra tikrąja prasme, 44 Miłosz, „Świadomość“ (Nieobjęta ziemia, 1984), 2011, 836. 41 Hans-George Gadamer, „Apie ritualo ir kalbos 45 Miłosz, „Sąmonė“ (Neaprėpiama žemė, 1984), fenomenologiją“, Istorija. Menas. Kalba, sudarė ir vertė vertė Almis Grybauskas, 2011, 211. Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1999, 272. 46 Hans-George Gadamer, „Žodis ir vaizdas – ,toks 42 Paul Ricoeur, Interpretacijos teorija. Diskursas tikras, toks esamas‘“, Istorija. Menas. Kalba, sudarė ir ir reikšmės perteklius, vertė Rasa Kalinauskaitė ir Gin­ vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1999, tautė Lidžiuvienė, Vilnius: Baltos lankos, 2000, 73–74. 234.

114 Daimonionas ir estetinė distancija Kas iš to, jei nemoku net surašyti šio skundo.48 Visi trys tekstai ir pats daimoniono įvaiz­ „Ars poetica?“ subjektas suvokia nega­ dis kelia estetinės distancijos problemą. lįs pasirinkti kūrybos be anapusinių jėgų Antai „Ars poetica?“ sakoma, kad tai, „kas diktato: „Koks protingas žmogus sutiktų liguista, nūnai turi vertę“. „Do dajmoni­ demonams pasiduoti“, – ironizuojama, ta­ ona“ kalba apie daimoniono kišimąsi į čiau šis pasidavimas nėra laisvai pasiren­ kūrybos procesą ir trukdymą išreikšti tie­ kamas, o tai trikdo. Tačiau štai eilėraščiuo­ siogines patirtis, o štai trečioje eilėraščio se „Do dajmoniona“ ir „Bez dajmoniona“ „Do daimoniona“ dalyje į daimonioną taip subjektas kreipiasi į tas, regis, trikdžiusias kreipiamasi: „A ty, wędrowiec, / Litujesz jėgas, be kurių poetas visgi nebūtų poetas, się tak mocno, że odwracasz twarz“ („O o poezija nebūtų poezija. Daimonionas, tu, keliautojas, / Gailiesi taip stipriai, kad santykis su juo rodo paties subjekto-poeto nusuki veidą“), tai rodo būtiną nuotolį to­ vidinį prieštaringumą, ypač aiškiai atsi­ liau aptariamomis „riksmo iš skausmo“ skleidžiantį eilėraštyje „Do dajmoniona“: situacijomis. Dar kitas reikšmes atveria eilutės „prašau tavęs, mano daimonione, trumpas eilėraštis „Bez dajmoniona“, kur atlaisvink vadžias“ ir „prapulčiau, jeigu ne kas vėlesnis tekstas, parašytas pačioje gy­ tu“ puikiai tai iliustruoja. Daimonionas ir venimo pabaigoje (apie 2002). trukdo, ir padeda, t. y. yra ir blogas, ir ge­ ras, turi abu daimoniškus bruožus. Dajmonionie, od dwóch tygodni nie nawie­ Cituojamame eilėraštyje jis vėl pasi­ dzasz mnie I staję się kim byłbym zawsze bez twojej rodo kaip poeto, poezijos galia kalbėti, pomocy. įkvėpimo momentas, kuriam pats poetas Patrzę w lustro i niemiła jest mi moja twarz, neturi įtakos, negali jo valdyti ar prisišauk­ Pamięć otwiera się, a tam straszno. ti, ir čia priartinama estetinės distancijos Zmącony i nieszczęśliwy ja człowiek. problema bei daimoniono ryšys su ja. Štai Zupełnie inny zostanę w moich wierszach. „Ars poetica?“ kalba apie poezijos šalti­ Chciałbym ostrzec czytelników, prosić wy­ nio iracionalumą ir tuo pat metu kuriamas baczenia. taisyklingas, ritmiškai motyvuotas eilėraš­ Cóż kiedy nie umiem nawet tej skargi ułożyć.47 tis. Iracionalumas įforminamas, galutinis rezultatas – savo forma skaidrus poetinis Daimonionai, jau dvi savaites manęs nelankai, tekstas. „Bez dajmoniona“ subjektas skun­ Ir tampu, kuo būčiau buvęs be tavo pagalbos. džiasi kūrybos negalimumu, formos netu- Žvelgiu į veidrodį, ir atrodau nemielas sau, Atmintis atsiveria, o ten – vienas siaubas. rėjimu; galima įsivaizduoti, kad atsiverian­ ti siaubinga atmintis chaotiškai užgriūva, Esu žmogus, pasimetęs ir nelaimingas. jos neįmanoma suvaldyti, kinta santykis su Visai kitoks pasiliksiu eilėraščiuos savo. Norėčiau įspėti skaitytojus ir atsiprašyti. savimi, subjektas tampa žmogumi, „pasi­ metusiu ir nelaimingu“, t. y. pasiklydusiu

47 Miłosz, „Bez dajmoniona“, 2011, 1313. 48 Miłosz, „Be daimoniono“, 2011, 361.

115 tarp balsų ir patirčių. Daimonionas yra džiasi esąs apleistas daimoniono, vis dėlto tai, kieno pasirodymas sutvarko pasaulį, ir skundą pateikia kaip eilėraštį, nors ir sako taip pat galia kurti distanciją, kuri trukdo nemokąs jo surašyti. Kaip ir kitų dviejų subjektui kaip kasdieniam žmogui, tačiau tekstų, ir čia galima matyti paradoksą – padeda subjektui kaip menininkui. Miło­ poezijos kūrimas priklauso nuo neaiškios szas savo tekstuose dažnai cituoja Simone jėgos, šio proceso negalima racionalizuoti, Weil mintį „distancija yra grožio siela“, o tačiau jo vaisius yra realus, struktūruotas esė tekste „Niemoralność sztuki“ („Meno poetinis tekstas. Kalbėjimas apie daimo- nemoralumas“) kalba apie privalomą (ir niono nebuvimą paradoksaliai kaip tik bauginantį) menininko nehumaniškumą. įteisina jo buvimą, minėta, kad poezija be Rašo: „Svaiginantis kiekis eilėraščių, ku­ milošiškąja prasme suvokiamo daimonio- rie pasirodė Lenkijoje per paskutinį karą, no, estetinės distancijos įasmeninimo, aps­ taip pat getuose ir lageriuose, aktualizuo­ kritai neįmanoma. Įmanoma kažkas kita, ja Manno konstatavimą, kad ‚menininkas pavyzdžiui, „skausmo riksmas“, t. y. tai, privalo būti nehumaniškas, anapus huma­ kas neturi jokio estetinio matmens. niškumo‘, tuo tarpu tų eilėraščių autoriai daugiausia ir tebuvo humaniški. Ir tiek, „Tarsi diktuotų tai, ką dabar jis 52 kiek buvo humaniški, pralaimėjo kaip rašo“ menininkai, taip, kad jų draugėn paimti Mąstant apie daimonioną galima iškelti eilėraščiai tesudaro didelio formato įdomų dar keletą klausimų. Ar jis apima kitus he­ dokumentą, ne daugiau.“49 Kai nėra me­ rojus, t. y. ar anapusiniai balsai, lemiantys ninės distancijos, dviejų, anot Bachtino, kūrybos procesą, besąlygiškai yra susiję skirtingų sąmonių, negali būti ir meno kū­ ir su jo įsikišimu? Ar penkios plunksną rinio: „Žmonėms, įmestiems į verpetą to­ stvarstančios rankos (eil. „W Warszawie“, kių įvykių, kurie iš lūpų išplėšia skausmo „Varšuvoje“) arba panelė, kuri „stebina riksmą, keblu įgyti distanciją, suteikiančią tokia esimo galybe, / Tarsi diktuotų tai, meninės transformacijos galimybę.“50 ką dabar jis rašo“ (eil. „Dawno i daleko“, Taigi daimonionas, be kurio buvimo „Seniai ir toli“) yra autonomiški nuo dai- neįmanoma kūryba, yra ir distanciją su­ moniono nepriklausantys anapusiniai he­ teikianti jėga, menininko žvilgsnis, be jo rojai, ar tiesiogiai su juo susiję? Ar poeziją lieka tik „skausmo riksmas“, atsiveriantis diktuoja tik daimonionas ir, jeigu ne, koks chaosas – situacija, kai neįmanoma rastis tarp šių balsų skirtumas? autoriui ir herojui51. Poetas, kuris skun­ Rašyta, kad daimonionas tarsi api­ ma plačiau, nuo jo pasireiškimo subjekte

49 Czesław Miłosz, „Niemoralność sztuki“, Ogród priklauso pati kūrybos galimybė, dai- nauk, Kraków: Wydawnictwo Znak, 1998, 191–192. monionas ir subjektas-poetas kartu kuria 50 Czesław Miłosz, „Griuvėsiai ir poezija“, Poezi- poeziją. Akivaizdu, kad jis nėra tapatus jos liudijimas, iš lenkų kalbos vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, 85. 52 Miłosz, „Seniai ir toli“ (Tolesnės apylinkės, 51 Bachtin, 2002, 103. 1991), vertė Tomas Venclova, 2011, 259.

116 ponui Anusevičiui (eil. „Pan Anusewicz“, sario dieną?“55), atvejis Miłoszo kūrybos „Ponas Anusevičius“, Kroniki) arba Prisci­ kontekste būtų netipiškas, nes toks herojus lai, o veikia kaip subjekto-poeto kūrybos veiktų kaip lygiavertis subjektui-poetui, bendraautoris, padedantis sukurti štai tokį nepersmelktas subjekto-poeto konteksto. poną Anusevičių ir štai tokią Priscilą, tai Ko gero, apie klausiančiojo subjekto atsi­ tam tikra subjekto-poeto kūrybinė kitybė, radimą galima mąstyti kaip apie bandymą turinti atskirumo elementų. Tačiau pateik­ sukurti estetinę distanciją – klausimas iš ti pavyzdžiai iš eilėraščių „W Warszawie“ šalies rodo atsitolinimą, klausiantysis yra ir „Dawno i daleko“ rodo, kad yra daugiau kitas „aš“, klausti savęs apie save (užsiimti anapusinių balsų, kurie lemia kūrybos pro­ savirefleksija) galima tik tada, kai save pa­ cesą, daugiau poezijos bendraautorių. Ponas tiri kaip kitą56. Anusevičius, Priscila taip pat yra anapusi­ Herojaus vizualinės raidos Miłoszo niai balsai, tačiau kitokios prigimties – jiems poezijoje atžvilgiu eilėraštis „W War­ tarpininkaujama, poetas nori juos išsaugoti, szawie“ būdingas etapui, kai eilėraščio he­ tačiau šiuo atveju nukreiptumas kyla iš pa­ rojus, kitas, dar nėra išryškėjęs, jis veikiau ties poeto. potencialus­ nei realus. Šiuo atveju galvoje Anot Bachtino, „analizuoti visada reikia turimos penkios plunksną stvarstančios pradėti nuo herojaus, o ne nuo temos, prie­ rankos nėra baigtinis herojus kaip, pa­ šingu atveju galima nepastebėti, kaip tema vyzdžiui, Priscila. Bachtino teorijoje toks įkūnijama per potencialų herojų – žmogų, herojus įvardijamas kaip potencialus – kai t. y. netekti paties meninės žiūros centro bei pasirodo kūno kontūrai, rodosi norintis jos konkrečią architektoniką pakeisti pro­ prabilti herojus57. Išorinis kito kūnas yra ziniu samprotavimu“53. 1945 m. eilėraštis aktyviai kuriamas, pačiam žmogui duotas „W Warszawie“ komponuojamas klausimo tik vidinis kūnas, taigi poezijos herojai gali ir atsakymo principu – kaip pokalbis, vyks­ tapti kūniški, įgyti kūno visumą tik subjek­ tantis sugriautoje Varšuvoje šiltą pavasa­ to-poeto žiūroje58. Kito herojaus ryškėji­ rio dieną. Ar čia veikia du galimi herojai, mas poezijoje vizualina pačią poeziją, t. y. klausiantysis ir atsakantysis, ar klausimas artina ją prie prozos: anot Bachtino, skir­ ir atsakymas priklauso tam pačiam subjek­ tingose žodžio kūrybos rūšyse bei skirtin­ tui-poetui ir yra tik viena, anot Bachtino, guose kūriniuose vizualinio vaizdiškumo emocinė-valinė pozicija? Jeigu eilėraščio laipsnis yra skirtingas, o pats didžiausias klausiantysis būtų laikomas atskiru heroju­ jis epe59. Štai šios rankos, kaip potencialus mi („Co czynisz na gruzach katedry / Świ­ herojus, koreguoja kūrybos procesą – su­ ętego Jana, poeto, / W ten ciepły, wiosenny bjektas-poetas, norintis „opiewać festyny, dzień?“54; „Ko ieškai, poete, / Ant Švento 55 Jono katedros griuvėsių / Šią šiltą pava­ Miłosz, „Varšuvoje“ (Išgelbėjimas, 1945), vertė Vytautas Bložė, 2011, 61–62. 56 Bachtin, 2002, 123. 53 Ten pat, 109. 57 Ten pat, 108. 54 Miłosz, „W Warszawie“ (Ocalenie, 1945), 2011, 58 Ten pat, 158. 227–228. 59 Ten pat, 201.

117 / Radosne gaje, do których / Wprowadzał (ponas Anusevičius, Priscila, panelė, net­ mnie Szekspir“60 („šventes apdainuot. / gi rankos, kurias galima suprasti kaip karo Džiaugsmingas giraites, kur vedė / Mane aukų išraišką, meninę sinekdochą, susiję su Šekspyras“61), negali visiškai laisvai rink­ istorija, yra atsimenami), nėra tikras arba tis kūrybos krypties. Tomaszo Królako tei­ potencialus žmogus; jis nuolatinis kūry­ gimu, eilėraščiu „W Warszawie“ sakoma, bos palydovas, tam tikruose eilėraščiuose jog demonstratyvus atsitolinimo ir distan­ veikiantis kaip atskiras poezijos herojus, cijos troškimas atsisakant praeities iš ti­ turintis savo jau aptartus bruožus – veik­ damas kaip herojus, jis gali būti suprastas krųjų lemia tai, kad praeitis įsiurbia, įtrau­ transcendentinėmis ar etinėmis kategori­ kia. Anot Królako, subjektas pripažįsta, jomis, o žiūrint plačiau, kaip formaliosios kad būtent tada išduotų savo pašaukimą, intonacijos „įasmeninimas“. Subjektas- kai sugriautų atminties tiltą, jungiantį gy­ -poetas kuria eilėraštį, tačiau ši kūryba 62 vuosius su mirusiais . Vis dėlto šiuo teks­ nėra įmanoma neįsiklausant į šnabždesius. tu kalbama apie atsitolinimo, užmaršties Minėta, kad daimonionui taip pat galima poreikį, o tai vėliau to paties rinkinio eilė­ priskirti estetinės distancijos funkciją, ta­ raštyje „Przedmowa“ („Įžanga“) pavirsta čiau estetinė distancija yra įmanoma tik atsisveikinimo apeigomis. „Penkerių ran­ esant dviem „sąmonėms“, taigi daimoni- kų“ nebūtų galima prilyginti daimonionui, onas plačiuoju požiūriu yra pats formos tai veikiau istorinį kontekstą atskleidžianti principas. Kiti įtaką poezijai darantys he­ tekstinė figūra, istorinės realybės įtakos rojai veikia tik turinio lygmeniu, tačiau ir kūrybai pasireiškimas, veikiantis poetą. jų radimasis tekste iš dalies (kaip matyti „Penkerios rankos“ yra realiai tekste Priscilos aprašyme) priklauso nuo daimo- veikiantis potencialus herojus, o panelė iš niono. „Dawno ir daleko“ yra „tarsi“ („jakby“) esanti, „tarsi“ diktuojanti. Ši teksto hero­ Subjekto raiškos formos: liudytojas, kronikininkas, šamanas jė daug vizualesnė (moteris, t. y. turinti konkretų kūną), įkurdinta konkrečioje Vil­ Minėtasis vizualumas Miłoszo poezijo­ niaus erdvėje, veikianti subjekto istorijoje je yra kintantis ir susijęs su subjekto už­ (pirmoji meilė). Žvelgiant ir į penkias ran­ imamomis pozicijomis. Žvelgiant į visą kas, ir į panelę, ir į kitus kūrybos procesą Miłoszo poezijos korpusą, galima išskirti veikiančius Miłoszo poezijos herojus, tu­ subjektą-liudytoją, atsirandantį karo ir rinčius žmogiškų bruožų, bei mąstant apie pokario metų poezijoje, subjektą-kronin­ kininką, ryškiausiai pasirodantį rinkinyje juos ir daimonioną, galima kalbėti apie Kroniki (Kronikos, 1987), ir subjektą-ša­ kelis pagrindinius skirtumus. Daimonio- maną, akivaizdžiausią vėlyvojoje poezijo­ nas nepriklauso biografinei subjekto-poeto je (nuo rinkinio Dalsze okolice, Tolesnės linijai, t. y. neveikia kaip istorinis asmuo apylinkės, 1991)63. Šios pozicijos, kurias

60 Miłosz, „W Warszawie“, 2011, 228. 61 Miłosz, „Varšuvoje“, 2011, 62. 63 Plg. Brigita Speičytė, „Adomo Mickevičiaus pro­ 62 Królak, 1999, 30. filiai Czesławo Miłoszo kūryboje: tapatybių provokacija

118 toliau trumpai aptarsiu, atskleidžia inter­ orija, šiam herojui trūksta aplinkos ir aki­ subjektinių santykių kaitą, herojaus raišką račio. Akiratis, anot Bachtino, yra tai, kas poezijos tekstuose. duota iš žmogaus vidaus – erdvėje ir laike Karo ir pokario metų Miłoszo eilėraš­ kaip būties įvykiai priešais žmogų iškylan­ čiuose įvardijamas siekis užfiksuoti atmin­ tys objektai. Pasaulis čia yra poelgio – min­ tį, paliudyti, poetiniu žodžiu išsaugoti mi­ ties, žodžio, jausmo, veiksmo – pasaulis. Aki­ rusiuosiuosius – karo aukas, tačiau ir už­ ratis ribojamas konkrečios vietos, o aplinka miršti, atsisveikinti (plg. eil. „Przedmowa“, yra tai, kas transgredientiška herojaus są­ „Įžanga“, Ocalenie). Šio laikotarpio poezi­ monei, kas priklauso pasakotojo žiūrai65. jos subjektui būdingas distantyvus pasaulio Pavyzdžiu galima imti eilėraštį „Walc“ matymas, atsitolinimas, o tai lemia ir herojų („Valsas“, Ocalenie), rodos, gana vizualų raišką – poezijos herojai neturi individualių tekstą. Tačiau jame vaizduojama pokylių išvaizdos, charakterio bruožų, konkretaus salė galėjo būti ir Lenkijoje, ir Prancūzijoje – vardo, veikia neapibrėžtoje erdvėje. Jeigu erdvė labai išsklidusi, neaiški, palyginti tekste atsiranda vardas ar keletas vardų su vėlesnėje poezijoje pasirodančia Šete­ (pavyzdžiui, Felekas ir Janekas iš eilėraš­ nių, Vilniaus ar Kalifornijos erdve, herojė čio „Przedmieście“, „Priemiestis“), tai yra nėra individualizuota, tai veikiau tipas, o tiesiog vardai – tuščia forma, į kurią galima ne charakteris. Šitai galima sieti su atitin­ įdėti kokį tik nori turinį. Herojus neturi savo kamu subjekto santykiu – išgyvenamas ne konkretaus pavidalo, jis neapibrėžtas, nėra konkretaus individo likimas, kaip kad vė­ pasakojama individo, asmens istorija, ką, lesnėje poezijoje, o masinė kančia, kurioje pavyzdžiui, galima pamatyti jau minėtame asmuo su konkrečia savo patirtimi ir aplin­ ka tiesiog negali išsikristalizuoti. rinkinio Król Popiel i inne wiersze (1962) Po rinkinio Światło dzienne (Dienos eilėraštyje „Ballada“, kuriame konkretus šviesa, 1953) Miłoszo kūryboje prasideda individas (Tadeusz Gajcy) ir jo istorija re­ naujas etapas – pamažu nyksta visuomenei alizuojama pirmą kartą. Rinkinio Ocalenie liudyti ir tarnauti trokštantis poetas, vis la­ herojų galima laikyti kolektyviniu kitu, biau ryškėja filosofinės ir religinės temos, karo aukų reprezentantu64, o tai paaiškintų liudijimą ir tarnavimą pradedama suvok­ jo neapibrėžtumą. Remiantis Bachtino te­ ti eschatologinėje plotmėje, intensyvėja biografinė linija, kol galiausiai rinkinyje ir terapija“, Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos Kroniki subjektas prisistato kaip kroni­ institutas, 2012, 77. kininkas, siekiantis išsaugoti konkrečių 64 Prielaidą galima argumentuoti eilėraščio „Pr­ zedmowa“ pradžia: „Ty, którego nie mogłem ocalić, / žmonių ir erdvių atmintį. Kronikininkui Wysłuchaj mnie“ („Tu, kurio negalėjau išgelbėti, / Iš­ rūpi ne tik savo paties, bet ir kitų liudiji­ klausyk manęs“; vertė Juozas Kėkštas). Čia subjektas kreipiasi į anapus esantį nekonkretizuotą žuvusįjį, kurį, mai, jis pasakoja istoriją iš lokalaus po­ viena vertus, galima vertinti kaip atstovaujantį kolekty­ žiūrio taško, remiasi ir istoriniais įvykiais, vui, kita vertus, kaip konkretų asmenį, individą. Tačiau ir vietinės reikšmės pasakojimais, tačiau eilėraštyje nėra jokių herojaus individualumą atsklei­ džiančių bruožų, šių „tu, kurio negalėjau išgelbėti“, yra tiek pat, kiek ir karo aukų. 65 Bachtin, 2002, 204–205.

119 visą šią informaciją vienija paties kroni­ jos, rodo itin intymų pastarojo santykį su kininko gyventas laikas. Rinkinio Kroniki prisimenamais dalykais. Herojus matomas epigrafu galėtų būti vieno jame publikuoto detaliai, įkurdintas konkrečiose erdvėse, eilėraščio eilutė „I wracam między daw­ kurios kinta, – kondensuotai atskleidžia­ no zapomnianych ludzi“66 („Ir grįžtu tarp ma daugiau jo istorijos: „Anusevičius savo seniai užmirštų žmonių“67), geriausiai at­ dvarą turėjo kažikur prie Minsko, / Ir vis­ skleidžianti vieną iš pagrindinių teminių kas paskui liko Bolševikijoje, tad dabar jis linijų. Seniai užmiršti žmonės, poezijos vaikštinėja po Vilnių.“69 Herojus įkurdina- kiti, yra ir visi apskritai gyvenusieji, buvę mas ir gyvenime, savita „detalė“ randasi istorijoje, tačiau niekada nesutikti, ir taip pristatant ir išorinę herojaus formą, ir jo pat tie, kurių likimai tiesiogiai siejasi su privačius, net intymius poelgius: šėliones prisimenančiuoju, – dalyvavę ir iš dalies su šokėjomis, telegramų, pasirašytų „Graf tebedalyvaujantys prisimenančiojo biogra­ Bobrinskij“ vardu, siuntimą. Rinkiniui fijoje. Rinkinyje Kroniki skleidžiasi atskiro Kroniki, pasakytų Bachtinas, būdingas realiai egzistavusio asmens istorija68, eilė­ „vizualinis akivaizdumas“70. raščiuose randasi vizuali detalė, padedan­ Vėlyvojoje poezijoje detalės poetika, ti išlaikyti distanciją tarp „aš“ subjekto ir taigi ir kito asmens vizualumas, biografiš­ herojaus, neleidžianti jiems susilieti, – taip kumas išlieka, tačiau kinta subjekto pozici­ išryškėja konkretus individas. ja herojaus atžvilgiu. Itin intensyvus tampa Kroniki eilėraščiuose aktualinama re­ religinis matmuo, randasi „medituojantis ali žemiško gyvenimo akimirka (plg. su ,aš‘“71. Po mirties išleistame rinkinyje Ocalenie juntamais katastrofistinio mąsty­ Wiersze ostatnie (Paskutiniai eilėraščiai, mo atgarsiais, vizijiniu matymu – vizijos 2006) subjektas save vadina šamanu. nėra reali čia ir dabar tikrovė), vaizdas yra Miłoszui šamanystė pirmiausia susijusi su skaidrus, subjekto matomas iš arti, akivaiz­ buvimu poetu ir su poetiniu žodžiu, šama­ di tik konkrečiam asmeniui būdinga deta­ nas yra žinantysis, mokytojas72. Ir poetas, lė, pavyzdžiui, perregimos su raudonomis ir šamanas, ir burtininkas yra tarpininkai gyslelėmis Anusevičiaus ausys („Pan Anu­ tarp šiapusybės ir anapusybės, o vienas iš sewicz“, „Ponas Anusevičius“). Šios ausys galimų poezijos suvokimų šiame konteks­ arba to paties eilėraščio herojės Ninos siū­ te yra gydantis užkeikimas – eilėmis sie­ bavimas į šonus, nepaisant to, ar tai grynas kiama gydyti žmonių atminties ligas73. prisiminimas (iš tiesų tokių ausų būta), ar Subjekto-šamano pozicija nesusiju­ veikiamas prisimenančio subjekto fantazi­ 69 Miłosz, „Ponas Anusevičius (1922)“ (Kronikos, 1987), vertė Algis Kalėda, 2011, 231–232. 66 Miłosz, (Te głosy...) (Kroniki, 1987), 2011, 931. 70 Bachtin, 2002, 202. 67 Miłosz, (Tie balsai...) (Kronikos, 1987), vertė 71 Audinga Peluritytė, „Erozijos tema Czesławo Liudas Giraitis, 2011, 225. Miłoszo kūryboje: svarstymai lietuvių literatūros aki­ 68 Plg. dvi dialogines situacijas rinkiniuose Ocale- vaizdoje“, Literatūra, 2009, nr. 51 (1), 63. nie ir Kroniki: „Tu, kurio negalėjau išgelbėti, / Išklausyk 72 Czesław Miłosz, „Nevyriška“, Pakelės šunytis, manęs“ („Przedmowa“) ir „Ką radai joje, pone Anusevi­ vertė Vyturys Jarutis, Vilnius: Strofa, 2000, 60. čiau, / Kad toks svajingas?“ („Pan Anusewicz“). 73 Miłosz, „Susitelkimas“, Pakelės šunytis, 2000, 19.

120 si su konkrečiais poetikos pokyčiais kaip lėraščiai-sapnai ir eilėraščiai-maldos, ku­ liudytojo ir kronikininko atveju, be to, jo rių herojus, kitas, neretai yra nežemiškos nepavyktų sieti ir tik su vienu kuriuo nors kilmės, pvz., angelas (eil. „Anioł stróż“, kūrybos etapu – vėlyvoji poezija išskiria­ „Angelas sargas“, Druga przestreń), Die­ ma tik kaip aiškiausiai atskleidžianti sub­ vas. Kitos erdvės gyventojai turi kitokius jekto-šamano įvaizdį ir jo veikimo terpę. kūnus – štai rinkinio Wiersze ostatnie ei­ Subjektas-šamanas reprezentuoja atmintį lėraštyje „Niebiańskie“ („Dangiška“) apie gydančios poezijos kūrėją, taip pat tai tar­ poetą Williamą Blake’ą sakoma: „Bo wie­ pininkas tarp žmonių ir dvasių, galintis dział, że przenosi się tylko do innej / kraj­ palydėti mirusiuosius į pomirtinį pasaulį ny, niewidzialnej do oczu śmiertelnych. / ir sugrįžti su dieviškomis pranašystėmis. Jej mieszkańcy otrzymują ciała niemateri­ Šamanystė yra pašaukimas (buvimas po­ alne / ale substancjalne, takie, jakie miał etu – taip pat), šamanas geba ir gydyti, ir Jezus / zmartwychwstały, kiedy ukazał się keliauti iš vienos erdvės į kitą, taip rasti uczniom / i Tomasz mógł dotknąć palcem ryšį su įvairiomis antgamtinėmis galiomis, jego rany“74 („Žinojo tik persikeliąs į kitą / kurios daro įtaką žmogui ar gamtai. Šitaip šalį, kurios neregi mirtingųjų akys. / Jos suvoktus šamaniškus bruožus galima rasti gyventojai įgyja ne materialius kūnus, visoje Miłoszo poezijoje, ypač turint ome­ o substancialius, tokius, kaip prisikėlu­ ny joje akivaizdžią tarpininkavimo tarp sio / Jėzaus, kai pasirodė mokiniams / ir šiapusinio ir anapusinio pasaulių nuostatą. leido Tomui pirštais paliesti žaizdas“75). Tačiau šamano kelionėms ypač svarbi kita Anapusinės erdvės patyrimas intensyvėja erdvė, kurios egzistavimas aiškiai įvardi­ silpstant paties subjekto kūniškiems po­ jamas būtent vėlyvojoje poezijoje – į tai jūčiams (plg. eil. „Oczy“, „Akys“, Druga tiesiogiai nurodo ir rinkinio Druga prze­ prestrzeń). strzeń (Kita erdvė, 2002) pavadinimas. Miłoszas savo kūryboje nuo kolek­ Poetiškai konceptualizuojama kita erdvė, tyvinio individo prieina prie konkretaus kuriai tarpininkauja subjektas, yra anapus, biografiją turinčio asmens, o vėlyvojoje o tai skiriasi nuo liudytojo ir kronikinin­ poezijoje tekstų herojumi tampa Dievas. ko užimamos buvimo pasaulyje pozicijos Šitai priartina vieną iš pamatinių dialogą (Ocalenie subjektas nors ir išlaiko distan­ apmąsčiusio Emmanuelio Lévino min­ ciją, vis dėlto žvelgia į šį pasaulį). Vėly­ čių: „Prieigoje prie veido, matyt, glūdi ir vojoje poezijoje labiau priartėjama prie tų, prieiga prie Dievo idėjos.“76 Dievas yra kuriems ankstesnėje poezijoje tarpininkau­ ten, kur yra konkretus žmogus, kitas, kur ta, mirusieji dabar ne tik iškviečiami – pas juos keliaujama (plg. eil. „Nie rozumiem“, 74 Miłosz, „Niebiańsky“ (Wiersze ostatnie, 2006), „Nesuprantu“, To). 2011, 1327. 75 Miłosz, „Dangiška“ (Paskutinės eilės, 2006), Subjekto kelionės į kitą erdvę vyksta vertė Vytas Dekšnys, 2011, 369. 76 dviem būdais – per sapną arba per maldą. Emmanuel Lévinas, Etika ir begalybė, iš pran­ cūzų kalbos vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos Būtent vėlyvojoje poezijoje atsiranda ei­ lankos, 1994, 93.

121 žmogus ir jo gyvenimas įgyja vertę (plg. taigi neturintys balso ir įžodinami subjek­ eil. „Historie ludzkie“, „Žmonių istorijos“, to-poeto, taip tampančio tarpininku. Wiersze ostatnie). Pasitelkus minėtas prieigas, Miłoszo Šamanas, anot šamanistines kultūras poezijoje netikėtu požiūriu iškyla daimo- tyrusio Mircea Eliade‘s, nėra dvasių ap­ niono įvaizdis – kaip formos „šnabžde­ sėstas, jis pats valdo savo dvasias. Sten­ siai“, kurių sąveikoje su turinio sritimi gali giasi užmegzti kontaktą su mirusiaisiais, įvykti estetinė transformacija ir gimti meno demonais ir gamtos dvasiomis, bet netam­ kūrinys. Daimonionas, pasirodantis auto­ pa jų instrumentu77. 1945 m. rinkinio Oca- teminiuose eilėraščiuose, trukdo subjektui lenie eilėraštyje „W Warszawie“ mirusieji kaip kasdienybėje veikiančiam žmogui, stvarsto subjekto plunksną, 1987 m. rinki­ tačiau padeda subjektui kaip menininkui, nio Kroniki eilėraštyje „Pan Anusewicz“ poetui, be šio kūrybos principo neįmanoma subjektas atlieka apeigas, o vėlyvojoje poezija, taigi dviejų „sąmonių“ (autoriaus poezijoje mirusieji priklauso nuo subjek­ ir herojaus), reikalingų estetinei distancijai to-šamano valios (plg. eil. „Piękna niez­ atsirasti, egzistavimas. Nuo daimoniono najoma“, „Graži nepažįstamoji“, Druga bendradarbiavimo su subjektu-poetu pri­ prestrzeń). Mokytoju, vedliu gali būti tik klauso ir kitų poezijos herojų atsiradimas, tas, kuris pats turi laisvo pasirinkimo gali­ kas paaiškėjo analizuojant eilėraščius „W mybę, kuris žino daugiau – kad ir apie nuo­ Warszawie“ ir „Dawno i daleko“. Autobio­ lat patiriamų (nes lankomų) Skaistyklos ir grafinis subjektas savo akiratyje gali išlai­ Pragaro, XX amžiaus išmestų iš žmonijos kyti herojus, nes jis iš dalies užima auto­ vaizduotės, egzistavimą. riaus-žmogaus poziciją, t. y. veikia anapus kūrybos medžiagos, ir tuo pat metu pats yra Išvados poezijos herojus. Daimoniono įvaizdis at­ skleidžia ir subjekto-poeto vidinį prieštarin­ Remiantis rusų teoretiko Michailo Bach­ gumą, rodo pastarojo autonomiškumo būti­ tino idėjomis, straipsnyje analizuojami nybę galinčių užvaldyti demoniškų formos Czesławo Miłoszo poezijos „aš“ subjekto „šnabždesių“ akivaizdoje; autonomiškumą santykiai su poezijos tekstų kitais: sub­ išlaikyti padeda tekstuose akivaizdi biogra­ jekto santykį su kitu apimantis ir herojų finė linija, nuolatinis atminties eksploatavi­ savarankiškumo problemą išryškintis dai- mas, t. y. pastangos kurti aiškią tapatybę. moniono įvaizdis, intersubjektinių santy­ Kaip turinio plotmėje veikiančiam herojui, kių formos, herojų vizualinė raiška ir jos daimonionui nėra klaidinga priskirti ir eti­ kitimas. Miłoszo poezijos herojai yra arba nes (Ryszardo Matuszewskio ir kitų tyrėjų mirę ir egzistuojantys tik subjekto atmin­ minima sąžinė) ar metafizines (sąsajos su tyje, arba veikiantys ne pasaulio sferoje, demonais, Isos pakrančių velniais) reikš­ mes, tačiau daimonionas susijęs ne vien su 77 Mircea Eliade, Szamanizm i archaiczne techniki turiniu, tai herojumi tapęs pats formos prin­ ekstazy, przełożył Krzysztof Kocjan, Warszawa: Wy­ dawnictwo Naukowe PWN, 17. cipas – unikalus reiškinys poezijoje.

122 Herojų anapusiškumas būdingas visai yra atsitolinęs stebėtojas – šis atsitoli­ Miłoszo poezijai ir pirmiausia siejasi su nimas lemia herojų neapibrėžtumą, jų karo, holokausto patirtimis ir siekiu iš­ akiračio ir aplinkos nebuvimą. Nesant saugoti individą. Individo išsaugojimo sukonkretinto herojaus, kaip pagrindinis būdai kinta kartu su subjekto-tarpininko to laikotarpio poezijos herojus pasirodo turimų pozicijų kaita, tačiau visuose po­ pats subjektas. Subjektas-kronikininkas, ezijos tekstuose subjektas yra tas, kurio susijęs su 1987 m. rinkiniu Kroniki, pats kontekstas apglėbia herojų vertybinius veikia vaizduojamame pasaulyje, ryški kontekstus, taigi herojai nėra lygiaverčiai tekste tampa detalė, herojus įgyja kon­ subjektui, apie galimą lygiavertiškumą iš krečių bruožų, veikia konkrečioje aplin­ dalies įmanoma kalbėti tik mąstant apie koje – epiškėjanti poezija išryškina kitą. vėlyvąją poeziją, kurioje subjektą ir hero­ Subjektas-šamanas ne tik iškviečia miru­ jus skirianti riba itin susiaurėja. Mąstant sius, bet ir pats pas juos keliauja, be to, apie Miłoszo poezijos visumą, straipsny­ vėlyvojoje poezijoje mirusieji priklauso je išskirtos trys pagrindinės subjekto kaip išimtinai nuo subjekto valios. Pakitusi tarpininko turimos pozicijos: liudytojo, subjekto pozicija lemia ir su pasauliu ne­ kronikininko ir šamano. Subjektas-liu­ susijusių herojų radimąsi poezijos teks­ dytojas pasaulio, taigi ir herojų atžvilgiu tuose – angelo, Dievo.

THE CONCEPT OF DAEMONION AND FORMS OF SUBJECT EXPRESSION IN THE POETRY OF CZESŁAW MIŁOSZ Erika Malažinskaitė Summary The paper analyses the poetry of Czesław Miłosz as a gives voice to characters of the other world and in field of intersubjective relationships, referring to the this way becomes a mediator. A specific emphasis is aesthetics of Mikhail Bakhtin. In the collection “Oca­ given to the concept of Daemonion. The paper ana­ lenie” (1945), the subject is viewed as a mediator, and lyses different texts in which this image appears, and this is more fully elaborated in the later poetical works morphs. A question arises whether Daemonion is a of Miłosz. Various ways of expressing the subject “I” character, or whether it is related to the complicated as the mediator actualize its problematic status and issue of form and content. To conclude, Daemonion intersubjective relationships, its dialogue with the ot­ appearing in poetry is the form itself. Also presented her characters of other poetical texts. Poetical charac­ are various forms of the expressed subject (subject- ters differ in either being dead (and thus existing only witness, subject-chronicler, subject-shaman), which in memory related with biographical texts) or acting are related to the changing poetry, and the visual in another world (God and Daemonion). The subject development of the characters.

Gauta: 2012 08 29 Autorės adresas: Priimta publikuoti: 2012 10 10 Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius El. paštas: [email protected]

123 ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)

Linksmas pragaras: grotesko poetika trijuose vėlyvojo tarybmečio prozos kūriniuose

Šis straipsnis parengtas podoktorantūros stažuotės, finansuojamos pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų įgyvendinamą projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“, metu

Laurynas Katkus Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Tiek tarybinė ideologija, tiek tarybinės visuomenės tikrovė, oficialiai logiškos, racionalios ir progre­ syvios, buvo kupinos didžiulės įtampos ir konfliktų. Viena iš originaliausių literatūrinių priemonių pakirsti oficialų diskursą, parodyti sistemos prieštaravimus buvo pasinaudoti groteskine poetika, kuri leido perteikti ir grėsmingą, ir komišką santvarkos puses. Straipsnyje šiuo požiūriu analizuojami trys stambiosios prozos kūriniai, parašyti vadinamuoju sąstingio laikotarpiu tarp aštuntojo dešim­ tmečio pradžios ir devintojo pabaigos – tai rusų rašytojo Venedikto Jerofejevo Maskva-Petuškai (Moskva-Petuški, 1969–1970), lenkų rašytojo ir kino režisieriaus Tadeuszo Konwickio Mažoji Apo- kalipsė (Mala Apokalypsa, 1979) ir Ričardo Gavelio Vilniaus Pokeris (1989). Remiantis Michailo Bachtino, Wernerio von Koppenfelso, Peterio Fußo grotesko ir menipėjinės satyros tyrimais, susitel­ kiama ties trimis groteskinės kilmės topais: nykimo ir agonijos motyvu, socialinio ir politinio gyveni­ mo satyra iš ekscentriškos perspektyvos, ir klaidinančios, falsifikuotos tikrovės koncepcija. Pastaroji laikoma ne tik literatūrine tema, bet ir ideokratinės totalitarizmo prigimties suformuotu mentalite­ to bruožu, kuris išlieka ir pokomunistiniais laikais. Atidžiai skaitant tekstus, bandoma taip pat re­ konstruoti „elgesio programas“, kuriuos rašytojai iškelia kaip alternatyvą ideologiniam monolitui.

Rusų rašytojo Venedikto Jerofejevo apy­ -Petuškai puslapiai, žiba sąmojumi, kuris, sakai Maskva-Petuškai einant į pabaigą, perteikdamas totalitarinės valstybės agre­ pagrindinis herojus Venička išvysta milži­ siją jos piliečių atžvilgiu, kartu pratęsia ją niškus Darbininką ir Kolūkietę. Atgijusios ad absurdum. žinomos Muchinos skulptūros figūros pri­ Tarybinė sistema buvo kupina aštrių siartina prie jo ir ima mušti kūju ir pjautu­ prieštaravimų. Oficialus „geriausio iš visų 1 vu . Košmariškas sapnas nutrūksta, tačiau pasaulių“ savivaizdis kirtosi su represijų ir drebulys nepraeina ir herojui prabudus. priespaudos realybe, beprasmės ideologi­ Be abejo, tai blogas ženklas, užsimenan­ nės formulės ir ritualai koegzistavo su išra­ tis apie artėjančią Veničkos mirtį. Antra dingomis išgyvenimo strategijomis. Šioje vertus, šis epizodas, kaip ir kiti Maskva- sistemoje daugelis individų buvo priversti

1 Jerofejev 2011, p. 122. griebtis mimikrijos, ilgainiui nulemiančios

124 asmenybės susidvejinimą (šis reiškinys su­ bas ir vienadieniškumas (gerkim, kol žemė laukė ne vieno konceptualizacijos bandy­ apsivers), moralinis kurtumas ir žiauri mo, iš kurių bene žinomiausias yra Czesła­ laikysena, perimta iš sovietinės kariuome­ wo Miloszo Pavergtame prote išskleista nės bei lagerių, išlaikytinio psichologija ir ketmano kategorija). menkavertiškumo kompleksas – šie būdin­ Ypač stipriai tai pasireiškė paviršinės gi „homo sovieticus“ bruožai – įaugo ir į stabilizacijos, bet gelminės krizės laikais – lietuvio psichiką.“6 sąstingio laikotarpiu. Anot istoriko Tony Ne vienas literatūros istorikas siejo Judto, „Ir Rytuose, ir Vakaruose aštuntasis groteskinės poetikos atsiradimą su paaštrė­ ir devintasis dešimtmečiai buvo cinizmo jusiais socialiniais konfliktais ir krizėmis. laikotarpis. Septintojo dešimtmečio ener­ Estų kritikas Jurijus Talvetas, remdama­ gija išsisklaidė, politiniai idealai neteko sis Jurijaus Lotmano semiosferos teorija, moralinio įtikimumo, rūpestis dėl viešų­ teigia, kad groteskas atsiranda tada, kai jų idealų užleido vietą privačios naudos kultūrinėje sistemoje bręsta „sprogimas“ išskaičiavimui“2. Tuo „prarastu laiku“3, ir centro ir periferijos santykiai yra ypač anot VDR literatūros istorijos autoriaus įtempti tiek sinchroninėje, tiek laiko plot­ W. Emmericho, „didėjo plyšys tarp uto­ mėje7. Anglų literatūros mokslininko Lee pijos ir istorijos“4. Nuo 1973 metų „Rytų Byrono Jenningso požiūriu, groteskas yra Europos ekonomikos ėmė sparčiai ristis savita „slaptoji kalba“, kuria išreiškiamos žemyn“, egzistuojanti sistema skatino negatyvios laiko tendencijos8. Vokiečių „nuolatinę korupciją“, abejingumą ir girta­ kritikas Carlas Pietzekeris taip pat teigia, vimą5. Vytautas Kubilius, kalbėdamas apie kad groteskas „gali pasirodyti tik ten, kur šį laikotarpį tarybinėje Lietuvoje, taip pat suyra sistemos – arba pradeda irti – lig­ konstatuoja rimtą moralinę krizę: „Kon­ tolinės pasaulėžiūrinės orientacijos, kur formistinė laikysena (tik nepabloginkime su jomis kovojama, bet jų dar nepakeitė esamos padėties), pridengianti nelegalų naujos“9. biznį, kyšininkavimą ir karjerizmą, įsiga­ Studijoje apie grotesko tendenciją sep­ lėjo kaip pragmatinio elgesio norma. Nau­ tintojo dešimtmečio literatūroje vengrų jos visuomeninės klasės, jau mokykloje at­ komparatistas Tamasas Berkesas pažymi, skirtos nuo Lietuvos istorijos ir ideologiš­ kad postalininėje epochoje, viena vertus, kai apdorotos (religija – liaudies opiumas, susilpnėjo išorinis teroras, „padidėjo spau­ partizanai – kruvini banditai), vis giliau dos laisvė ir iš dalies buvo atkurtas vidi­ buvo sovietizuojamos. Dviveidiškumas ir nis literatūros tęstinumas“, antra vertus, baimė, pilietinis abejingumas ir rezignaci­ „daliniai socialinių problemų sprendimai ja (nieko čia nepadarysi), chaltūriškas dar­ sukėlė laikinumo, sąlygiškumo pojūtį“. O

2 Judt 2011, p. 610. 6 Kubilius 1996, p. 511. 3 Emmerich 2005, p. 515. 7 Talvet 1992, p. 52, 54. 4 Ibid., p. 271. 8 Tewordt, p. 12. 5 Judt 2011, p. 611, 612, 614. 9 Sinic 2003, p. 96.

125 kadangi „mūsų regiono literatūra glaudžiai ir Margarita. Šiuo atradimu kūrybiškai susijusi su politika, lenkų ir čekų literatūra, pasinaudota antrojoje amžiaus pusėje – be o ilgainiui ir kitų šalių literatūra pasidavė kita ko, tokiose reikšmingose knygose kaip grotesko tendencijai“10. Šiai pastabai ga­ Vasilijaus Aksionovo romanas Nudegimas lima tik pritarti; tačiau Berkeso bandymai ar Juzo Aleškovskio Kengūra15. apibūdinti grotesko literatūrą kaip vienin­ Šiame straipsnyje bandysiu parodyti, gą srovę ir įžvelgti jos suirimą aštuntajame kad groteskas įgalina išradingą tarybinės dešimtmetyje neatrodo pagrįsti11. Visų pir­ sistemos politinių, socialinių, moralinių ma, toks plastiškas, daugiaformis, antika­ įtampų reprezentaciją, kuri vienu metu noninis reiškinys kaip groteskas itin nepa­ perteikia ir grėsmingą sistemos pusę, ir rankus klasifikacijai. Antra, akivaizdu, kad yra aštri jos satyra. Taip pat norėčiau išryš­ Vidurio ir Rytų Europoje groteskinė poe­ kinti keletą svarbių groteskinės poetikos tika išlieka gyva per visus sąstingio metus savybių. Pirmiausia – kad, pagal vokiečių iki pat Tarybų Sąjungos žlugimo. Apie literatūros teoretiko Peterio Fußo formu­ fantastiką ir groteską aproprijavusį „pra­ luotę, „Groteskas yra dalis tos sistemos, plėstą realizmą“ kaip vieną iš neoficialios kurios (imanentiška) dekompozicija jis VDR literatūros krypčių kalba Wolfgangas užsiima“16 – kitaip tariant, jis parodo siste­ Emmerichas12. Nors 1975 metais periodi­ mos beprasmybę ne stodamas į atvirą opo­ koje išspausdintame straipsnyje Vytautas ziciją, bet neva priimdamas oficialią kal­ Kubilius, apgailestauja, kad lietuvių lite­ bą ir vaizdiniją. Antra, kaip studijoje apie ratūroje grotesko plotai dar „vos pradėjo Dostojevskį tvirtina Michailas Bachtinas, žaliuoti“13, tačiau iš esmės tuo pat metu menipėjinei satyrai, nepaisant šokiruo­ neakivaizdinis jo raginimas jau virto tikro­ jančių, avantiūrinių, humoristinių ar pub­ ve: Imelda Vedrickaitė ir Rimantas Kmita licistinių elementų, yra būdingas „tiesos grotesko aspektu skaito aštuntajame devin­ išbandymo“ impulsas, autentiškas susido­ tajame dešimtmetyje sukurtas Marcelijaus mėjimas „svarbiausiais klausimais“17. Dėl Martinaičio „Kukučio balades“, Vytauto to groteskų kūrėjai neapsiriboja politinių ir Martinkaus, Ričardo Gavelio ir Sauliaus socialinių problemų atskleidimu – kad ir Tomo Kondroto prozą14 (prie jų galėtume kokios jos būtų didelės ir skaudžios – bet pridurti dar ne vieną autorių). O ką kalbėti nepamiršta ir jų giliausio, filosofinio ar mi­ apie opozicinę rusų literatūrą, kuri atrado tinio pagrindo. groteską dar iki Antrojo pasaulinio karo su Dėl šių ypatybių groteskiniai kūriniai Andrejaus Platonovo Statybų duobe ir Mi­ vis dar skaitomi kaip švieži ir aktualūs, chailo Bulgakovo Šuns širdimi bei Meistru skirtingai nuo daugelio kitų opozicinės tarybinių laikų literatūros pavyzdžių, ku­ 10 Berkes 2006, 11, p. 81. riuos sendina pernelyg smulki faktografija 11 Ibid., 2006 12, p. 79. 12 Emmerich 2005, p. 288. 13 Kubilius 1975 (1986), p.186. 15 Simmons 1993, p. 5–15, 40–50. 14 Vedrickaitė 2009, p 68–83; Kmita 2008, p. 95– 16 Fuß 2001, p. 14. 109. 17 Bachtin 1996, p. 134–135.

126 ar per daug plati polemika su oficialiąja publikavimui. Jerofejevo apysaka, baigta ideologija – ir, savaime suprantama, nuo 1970-aisiais, ilgai plito tik pogrindiniais socrealistinės raštijos. Tam, be abejo, turi nuorašais. Aštuntojo dešimtmečio vidury­ įtakos ir žanrui būdingas žaismės ir humo­ je ji išleista Vakaruose, o Tarybų Sąjungoje ro pradas. Todėl, interpretuojant „ironiškų jos pasirodymo reikėjo laukti iki devinto­ fantazijų“18 viražus, nurodoma į menipė­ jo dešimtmečio pabaigos: kurioziška, kad jinės satyros tradiciją (daugiausia remia­ pirmasis ją išspausdino blaivybės klausi­ masi Bachtino ir vokiečių mokslininko mams skirtas žurnalas21. Konwickis buvo Wernerio von Koppenfelso studijomis19). vienas iš pirmųjų socialistinės Lenkijos Stambiosios prozos tekstai pasirinkti są­ autorių, kurie septintojo dešimtmečio vi­ moningai: norima pasiginčyti su Berkeso duryje pradėjo rašyti kūrinius, skirtus leisti teiginiu, kad grotesko poetikai tarybinėje pogrindyje (nepriklausomo žurnalo Zapis epochoje geriausiai atstovauja trumpo me­ bibliotekoje Mažoji apokalipsė pažymėta tražo kūriniai, apsakymai ir pjesės20. 10 numeriu 22). Galiausiai Vilniaus po- kerio istorija, kuri gerai žinoma: Gavelis II slapta darbavosi prie savo opus magnum beveik dešimt metų, o kai 1987-aisiais jį Trys kūriniai, kurie bus nagrinėjami, pa­ užbaigė, Gorbačiovo pertvarka jau buvo rašyti skirtingomis kalbomis ir maždaug pažengusi tiek, kad rašytojas galėjo iš­ dešimtmečio atstumu vienas po kito: be traukti romaną „iš stalčiaus“. Todėl šie jau minėtos Jerofejevo apysakos Maskva- kūriniai adekvačiau reprezentuoja epochą Petuškai, tai lenkų rašytojo ir kino režisie­ nei oficialiai išspausdintieji: šiaip ar taip, riaus Tadeuszo Konwickio romanas Mažoji pastariesiems svarbūs, o neretai esminiai apokalipsė (Mala Apokałypsa) ir Ričardo klausimai, kiek išorinės ir vidinės cenzū­ Gavelio Vilniaus Pokeris. Pirmiausia šiuos ros jie patyrė, kokiu mastu ir intencijomis kūrinius sieja atsiradimo būdas: jie nera­ juose panaudota alegorinė ir ezopinė kalba šyti oficialiam, valstybės sankcionuotam Jerofejevo, Konwickio ir Gavelio tekstams yra nerelevantiški. 18 von Koppenfels 2007, p. 9. 19 Teorinėje literatūroje grotesko ir menipėjinės Netikėtų paralelių ir panašumų kupini satyros terminus randame greta. Reikšminga Geor­ ir patys tekstai. Šiame straipsnyje nuodug­ go Kayserio studija Das Groteske in der Malerei und Dichtung (1957) lėmė, kad groteskas yra moderniojoje niau bus tiriami tik tik keli iš jų – tris gro­ kritikoje labiau paplitusi sąvoka. Ją studijoje apie Rabe­ teskinės prigimties topai, kurie vaidina lais naudoja ir Michailas Bachtinas. Menipėjinę satyrą XX amžiuje „atranda“ Northropas Frye. Von Koppen­ svarbų vaidmenį visuose trijuose prozos felsas pagrįstai spėja (von Koppenfels 2007, p. 21), kad kūriniuose: nykimo ir agonijos motyvas, į Bachtino studijos apie Dostojevskį antrąją redakciją ši sąvoka atkeliauja būtent iš Frye veikalų (kaip žinoma, socialinio ir politinio gyvenimo satyra iš Bachtinas nelabai mėgo (ir ne visada galėjo) nurodyti ekscentriškos perspektyvos ir falsifikuo­ savo veikalų šaltinius). Šiame straipsnyje groteskas traktuojamas kaip bendresnis estetinis fenomenas, o tos, klaidinančios tikrovės tema. menipėja – kaip groteskinės estetikos inkarnacija lite­ ratūrinėje sferoje. 21 Simmons 1993, p. 177. 20 Berkes 2006 11, p. 84. 22 Zechentner 2007, p. 23, 197.

127 *** Gavelis šį vaizdą papildo paslapties ir siaubo elementais: Vilniaus pokerio pro­ Maskva-Petuškai protagonistas Venička tagonistas Vargalys yra įsitikinęs, kad pa­ stebi priemiestinio traukinio keleivių akis. Jis ironiškai palygina jas su akimis žmo­ saulyje, o ypač – jo gyvenamame mieste nių iš ten, „kur viskas perkama ir viskas aktyviai veikia blogio emisarai JIE, kurie parduodama“ – kitaip tariant, iš kapitalis­ stengiasi paversti žmones paklusniais, tinio pasaulio. Kapitalistiniuose kraštuose besieliais automatais. Vienas ryškiausių žmonių akys „žvelgia iš padilbų, kupinos ženk­lų, rodantis, jog žmogus tapo „kanu­ kančios ir amžinai susirūpinusios“, o čia ku“, taip pat yra „tuštumos žvilgsnis“, akys 25 „jos nuolatos išverstos, bet – nė krislelio kaip „skylės skylėje“ . Pasikeičia ir JŲ įtampos. Nė šešėlio minties“23. Čia glūdi pavergtų žmonių kūnai: Vargalys supranta, mano tautos jėga, sušunka protagonistas, kad jo žmona „iškanuota“ tada, kai naktį, bet jo žodžiuose juntame ne tik pašaipą, liesdamas jos kūną, pajunta, jog šis pasida­ bet ir nerimą. ręs storas, šlykštus, deformuotas. Žmonos Idėją, kad „realaus socializmo“ sąlygo­ kvapo nebeatpažįsta ir jų šuo26. mis gyvenantys žmonės išsivystė į speci­ Kitame skyriuje Gavelis pateikia dis­ finį antropologinį tipą, plėtoja ir Gavelis, kursyvinį šių vaizdinių atitikmenį: savo ir Konwickis. Vaizduodami šį tipą, jie pa­ „martiraštyje“ Martynas Poška samprotau­ sitelkia groteskiškas hiperboles. Štai kaip ja apie homo lituanicus, esantį tam tikra Mažojoje apokalipsėje aprašoma socialis­ homo sovieticus (šio termino, kurį cituoto­ tinės šventės proga susirinkusi minia: je ištraukoje vartoja ir Vytautas Kubilius, „Štai plaukia į vieną ir į kitą pusę autorius – rusų rašytojas Aleksandras Zi­ kažkokios terlės, piktos, apsileidusios, novjevas27) atmaina. Konvickio romane paženklintos prigimtine ir neišvengiama taip pat užsimenama apie „išsekusią kartą, bjaurumo žyme. Retkarčiais tarp jų šmės­ gimusią socializme“, naujai, socialistinei teli apvalus kaip arbūzas valstybinio arba rasei „biologiškai svetimą“ grožį 28. partinio aparatčiko snukis. Iš kitų jie iš­ Keisti dalykai nutinka ne tik žmonių siskiria alkoholiniu pabrinkimu, bjauriais išvaizdai ir mentalitetui, bet ir jų gyvena­ retais plaukais, šlykščiomis garbanėlėmis, mam gyvenimui, laikui. Mažojoje apoka- susiraičiusiomis ant prakaituoto kiaušo. lipsėje niekas negali pasakyti, kokia dabar Juos pažinsi iš mažų žvitrių ir įtarių aku­ yra mėnesio diena, metų laikas (tą pačią čių, putlių, akytų skruostų, iš to, kad toje dieną Varšuvoje tai sninga, tai alina va­ vietoje, kur turėtų būti lūpos, žiojėja tiktai saros kaitra29) ar netgi metai: greičiausiai anga pranešimams skaityti. Jėzau Kristau, tai 1979-ieji, trisdešimt penktieji Lenkijos kada tai nutiko, kada ir už kokias nuodė­ mes piktoji ragana pavertė šią visuomenę 25 banda urvinių žmonių?“ 24 Gavelis1989, p. 40, 89. 26 Ibid., p. 85–87. 27 žr. Зиновьев, 1991. 23 Jerofejev 2011, p. 29. 28 Konwicki 2001, p. 58, 150 24 Konwicki 2001, p. 120. 29 Arlt 1997, p. 384–385.

128 Liaudies Respublikos gyvavimo metai, bet skaitytojas supranta, kad Petuškai, kur taip pasakojimui rutuliojantis, matome šūkius, troško nukakti herojus ir kur atvykus skel­ šlovinančius šalies keturiasdešimtmetį (tai bia skyriaus pavadinimas, iš tikrųjų yra ta būtų 1984-ieji, aiški aliuzija į žinomąjį pati Maskvos vieta, iš kurios Venička iš­ George’o Orwello distopinį romaną), pen­ keliavo. kiasdešimtmetį ir net šešiasdešimtmetį30. Gavelio romane sustojusio ar sustab­ Nukriošęs partijos funkcionierius Kobial­ dyto laiko idėja išreiškiama išplėtotais ka aiškina, kad, varžydamasi su Vakarais, plastiškais įvaizdžiais: klajodamas po Vil­ Partija nusprendė, jog „jei mes nepasivy­ nių, Vytautas Vargalys staiga pajunta, kad sime kapitalizmo, tai kapitalizmas mūsų visas miestas – gyvūnai ir žmonės, upė ir palauks“31, todėl visi kalendoriai buvo eismas, skonis ir kvapas – sustingo. „Prie įslaptinti ir supainioti. O dabar ir Vakarai aukščiausiojo kryžiaus ore kybo du kar­ nebežino tikslių datų ir yra demoralizuoti, veliai. Neplasnoja sparnais, visiškai neju­ džiugiai pareiškia Kobialka32. da, kybo bejėgiai lyg įkliuvę į milžinišką Jerofejevo Venička vaizduojasi organi­ neregimą voratinklį“34. Vargalys užsuka zuojantis girtuoklių sukilimą. Pirmiausia, į pirmą pasitaikiusį namą, kur pro rak­ ką padaro revoliucinė valdžia, – naciona­ to skylutę į besimylinčius spokso „plikai lizuoja visas alkoholio atsargas ir paskel­ nukirptas pirmokėlis, suspaudęs šlaunis, bia karą Norvegijai. Ruošdami tolesnius primynęs viena koją kitą. Nuo iškišto, pri­ veiksmus ir revoliucinius dekretus Venič­ kąsto iš įtampos berniuko liežuvio nutįso ka ir jo draugas svarsto, ar nereikėtų pra­ ilgas seilių siūlas“35. Įsidrąsinęs jis užeina dėti skaičiuoti metus iš naujo (tai užuomi­ į Saugumo būstinę ir prasibrovęs pro „sto­ na į Prancūzų revoliuciją), bet galiausiai rą kanukėlį išpurtusiu veidu“, stebi kurio­ nusprendžia palikti senąją tvarką, moty­ ziškus įkalintuosius: „išvystu prakaulų vuodami tuo, kad: „juk sakoma: nejudink žilą vyriškį, jis jogiškai stovi ant galvos, šūdo, tai jis ir nedvoks.“33 Kitaip tariant, rodos, išstovėjo šitaip šimtą metų ir stovės laikas neneša jokių naujovių, ką jau kal­ ligi amžių pabaigos. [...] Didelėj kameroj bėti apie pažangą; jis yra ne kas kita kaip sustingo susikaupę žaislus dėliojantys vai­ tuštumos ir beprasmybės sinonimas. Įdo­ kai. Kaip jie čia atsirado? Ką veikia?“36 mu, kad ši mintis užkoduota ir naratyvi­ Senamiestyje išgirdęs širdies plakimą, niu Maskva-Petuškai lygmeniu, žiedinėje Vargalys supranta, kad tai tegali būti Vil­ kūrinio struktūroje: nors skyreliai pava­ nių nekropoliu pavertusio bazilisko „nuo­ dinti atkarpomis tarp geležinkelio stotelių dinga širdis“37. Bet kaip tik tuomet, kai jis (įveiktos erdvės, o kartu ir prabėgusio lai­ pasiryžta žengti į bazilisko buveinę, viskas ko ženklais), pasakojimui einant į pabaigą, vėl atgyja.

30 Konwicki 2001 p. 378–380 34 Gavelis 1989, p. 226. 31 Ibid., p.145 35 Ibid., p. 229–230. 32 Ibid., p. 144–145. 36 Ibid., p. 231–232. 33 Jerofejev 2011, p. 135 37 Ibid., p. 234.

129 Taigi pro politinės sistemos poveikio goje, bet ir kituose Rytų bloko kraštuose išvaizdai ir elgsenai stebėjimą prasišviečia nesaikingas alkoholio vartojimas buvo mitinis naratyvas – kelionės į mirusiųjų labai plačiai paplitęs reiškinys (neatsi­ karalystę topas, kuris, kaip tvirtina Bach­ tiktinai Gorbačiovo bandymai reformuoti tinas, o įkandin jo ir Koppenfelsas, užima socialistinę santvarką prasidėjo nuo an­ svarbią vietą menipėjinės satyros istorijo­ tialkoholinės kampanijos). Jo paskatos je38. Jis kiek skiriasi nuo požemio karalys­ žinomos – reikšminga buvo tai, kad alko­ tės vaizdinių, kuriuos randame įvairių tau­ holis ne tik nutolindavo asmenines bėdas, tų epuose (bene žinomiausi pavyzdžiai čia bet ir įstengdavo praskaidrinti niūrią ir re­ bus Orfėjo mitas ir vienuoliktoji Odisėjos presyvią dabartį. Panoptinėje visuomenėje giesmė), taip pat nuo romantiniame dis­ jis leisdavo užmegzti nevaržomą kontaktą kurse paplitusio „atgijusių mirusiųjų“ mo­ tarp žmonių, nepaisant socialinio jų sta­ tyvo – pirmiausia tuo, kad neišlaiko rimto tuso. Kaip vaizdžiai sako kultūrinės isto­ ar bauginamo tono, o yra bent iš dalies sa­ rijos „Septintasis dešimtmetis: tarybinio tyrinis. Antra vertus, akivaizdu, kad turima žmogaus pasaulis“ autoriai Piotras Vajlis reikalo ne su archajiškąja (ar archajiškąją ir Aleksandras Genis, „alkoholis galutinai imituojančia), o su modernia vaizduote: panaikindavo dogmatiškos pasaulėjautos skirtingai nuo tradicinių pasakojimų, „nor­ liekanas. [...] Alkoholis – tai karnavalinės malus“ pasaulis, iš kurio iškeliaujama į pasaulėjautos paaštrinimo priemonė. Sulig mirusiųjų karalystę, neegzistuoja; abi sfe­ kiekviena taurele pranyksta eilinė pareiga ros čia sumišusios ar netgi, kaip Vilniaus visuomenei – užstalė laiko sugėrovą tiesiog Pokeryje, nekropolis yra ne kas kita kaip žmogumi – žmogumi, praradusiu bet kokį šis pasaulis. socialinį vaidmenį“39. Ir priemiestinia­ Kūrinių herojai perpranta šią mirtiną me traukinyje į Petuškus labai skirtingus tiesą ne dėl to, kad būtų doroviškai tobuli žmones į draugę suburia Veničkos laga­ ar apdovanoti ypač skvarbios kontemplia­ minėlis40. Galiausiai alkoholinis svaigulys cijos dovana. Atvirkščiai, jie giliai panirę sustabdo modernųjį pasaulio „atkerėjimą“, į esamą situaciją, kuri ir jiems reiškia ar­ kaip tai pavadino Maxas Weberis – kitaip tėjančią mirtį. Bene taikliausia linksmos, sakant, racionalistinę pasaulėžiūrą, kuri bet neišvengiamos agonijos metafora tary­ tarybinėje sistemoje buvo vienintelė ir vi­ biniame kontekste yra girtuoklystė. Girta­ siems privaloma, ir bent laikinai sugrąžina vimas tematizuojamas ir Vilniaus Pokery- nenuspėjamą, stebuklingą pasaulį, kuriame je, ir Mažojoje Apokalipsėje, o Jerofejevo įmanoma viskas (vienas iš besikartojančių apysakoje jis įgyja leitmotyvo statusą. Veničkos pokalbio su savimi motyvų yra Be abejo, girtuoklystės tema kyla iš nuostaba dėl keisčiausių dalykų, kurie jam socialinės tikrovės: ne tik Tarybų Sąjun­ nutinka).

38 Bachtin 1996, p.136; von Koppenfels 2007, 39 Вайль ir Генис 1998, p. 71 p. 67–101. 40 Jerofejev 2011, p. 85.

130 Antra vertus, visi trys autoriai nenu­ mirę. Tokiam sveiko proto požiūriu neį­ tyli, kad alkoholis veikia ne vien kaip vi­ manomam ėjimui nepritaria „įcentrinės“ suotinės brolystės ir „pasaulinės puotos“ prozos šalininkai (Vladimiras Nabokovas agentas, bet turi destruktyvių padarinių. netgi sukūrė anglišką kalambūrą: The I in Prisimename Martyno Poškos ar Vargalio the book / can not die in the book 44). Kita gėrimo protrūkius, kuriais jis „naikinda­ vertus, tai įsirašo į grotesko ir menipėjos tra­ mas save“41, ieškojęs atsakymo (bet taip ir diciją, kuriai būdingas „stebėjimas iš kokio neradęs); Konwickio protagonisto būseną, nors neįprasto taško, pavyzdžiui, iš aukš­ apibūdinamą kaip „sausos pagirios, pagi­ tai, dėl to labai keičiasi stebimų gyvenimo rios be priežasties, pagirios apskritai“42. Ir reiškinių dydžiai“45. Von Koppenfelso tei­ Maskva-Petuškai nedidaktiškai, bet gana gimu, „anapusinis point of vantage“ laiky­ akivaizdžiai rodo, kaip girtuoklystė žlug­ tinas ekscentriškiausia perspektyva, kuri do žmogų fiziniu, socialiniu ir moraliniu „lemia, kad ‘normalybės’ masteliai sąmo­ požiūriu. Dėl gėrimo talentingas ir išsila­ jingai ir drastiškai perkeičiami“46. vinęs Venička dirba padieniu darbininku; Iš tokios perspektyvos trijų prozos dėl alkoholio jis prisiverčia iškęsti įvairias kūrinių protagonistai komentuoja tarybi­ patyčias ir pažeminimus; dėl alkoholio jis nę civilizaciją, ir skaitytojo vaizduotėje ne tik patiria pagirias ir košmarus, bet ir ima klostytis, anot Bachtino, „linksmo nepatenka į Petuškus pas mylimąją ir sūnų, pragaro“47 vaizdinys. o grįžta į nemėgstamą Maskvą, kur jį už­ Negailestingos pašaipos sulaukia pro­ puola keturi nepažįstamieji. pagandinės legendos ir politinės figūros. Konwickio ir Gavelio herojų pasmerk­ Minėta Spalio revoliucijos travestija Mas- tumas – pažymėtina, įsisąmonintas – pa­ kva-Petuškai; Mažojoje Apokalipsėje „pa­ brėžiamas ir kitais būdais. Mažosios Apo- sikartojantis pokštas“ yra bevardis Pirma­ kalipsės herojus pats sutinka dalyvauti sis Sekretorius iš Centro, kurį periodiškai savižudiškoje protesto akcijoje – Varšuvos išvystame televizoriaus ekrane, aistringai centre apsipilti benzinu ir susideginti; Var­ bučiuojantį visus, pradedant kolega lenku galys ir visi kiti pagrindiniai Gavelio ro­ ir baigiant jaunaisiais pionieriais. Ironišku mano personažai, nesutikę gyventi pagal žvilgsniu žvelgiama į oficialią kultūrą. Ve­ JŲ taisykles, miršta arba nusižudo43. Maža nička nuolatos juokiasi iš patetiškų popu­ to, visų trijų kūrinių pabaigoje randame liariosios tarybinės literatūros ir kitų menų tai, ką galima pavadinti naratyviniu oksi­ įvaizdžių; jo ironija, ko gero, aštriausiai moronu – pasirodo, kad istorijas pirmuo­ gelia melų pasakose apie savo keliones po ju asmeniu pasakojantys personažai yra Vakarus, kurias jis seka įkaušusiems trau­

41 Gavelis 1989, p. 79. 44 Nabokov 1975, p. 237. Pažodžiui: „Knygos Aš 42 Konwicki 2001, p. 52. negali mirti knygoje“. 43 Vienintelė išimtis čia yra Stefanija, bet romane 45 Bachtin 1996, p. 137. jos svarbiausia funkcija yra atspindėti ir paryškinti kitus 46 Koppenfels 2007, p. 67. personažus. 47 Bachtin 1996, p. 158.

131 kinio bendrakeleiviams: pavyzdžiui, Ame­ Tačiau satyriškai narstoma ne tik ko­ rikoje jis neradęs nė vieno negro, nes visi munistinė ideologija ir politika; autoriai jie dabar gyvena Sibire, o Paryžiuje visi daug dėmesio skiria savųjų tautų charak­ tik siuva „iš viešnamio į kliniką, iš klini­ terio problemoms. Ištikimas savo temai, kos vėl į viešnamį48. Tai sąmojinga paro­ Jerofejevas juokiasi iš populiaraus įsiti­ dija oficialiųjų rašytojų kelionių po Vaka­ kinimo, kad rusai turi ypatingą misiją pa­ rus reportažų49 ir kartu fantastinių liaudies saulyje, pareikšdamas, kad „mūsų pašau­ vaizdinių, kas gi yra toje viliojančioje, bet kimas“ yra nustatyti girto žagsėjimo dės­ nepasiekiamoje pasaulio dalyje. ningumus, kurių ištirti net pats Marksas su Neišsenkamas sąmojų šaltinis yra tary­ Engelsu nesugebėjo53. Gavelio romanas binė ekonomika, kur nuolat simuliuojamas kupinas kandžių išpuolių prieš bestuburę darbas, kur trūksta paprasčiausių prekių, lietuvių visuomenę, kuri nebesipriešina bet užtat pilna absurdiškų nurodymų ir sovietizacijai ir rusifikacijai. Jis išjuokia draudimų. Todėl ne visada galima tvirtai pasiteisinimus, jog režimo įsakymus ji pasakyti, kur faktas, o kur hiperbolė: štai vykdo tik todėl, kad parodytų jų absurdiš­ Vytautas Vargalys Nacionalinėje biblio­ kumą, „nes jeigu kiekvienas taip elgtųsi, tekoje dirba skyriuje, kuris turi sukurti sistema bemat subyrėtų“54. Apie oficia­ elektroninį knygų katalogą; tačiau skyrius liai kotiruojamus menininkus ir rašytojus neturi kompiuterių, nes „jokia biblioteka Martynas Poška atsiliepia – „jie dūsauja, negali kompiuterizuotis, kol to nepadarė nes juos smaugia cenzūros rėmai. Dūsau­ Lenino biblioteka Maskvoje“50; Veničkos ja jie nustatančiųjų cenzūros rėmus parū­ vadovaujamos ryšininkų brigados veikla pintam bute su specvirtuve, specvonia ir pasižymi tuo, kad iš ryto jie patiesia kabe­ spectualetu“55. Panašią aštrią gaidą girdi­ lį, o vakare, visą dieną pražaidę kortomis me ir Konwickio romane: protagonistas ir pragėrę, iškasa patiestą kabelį ir jį išme­ puola ne tik neva liberalius nomenklatūros ta51. Varšuvoje dėl trūkinėjančio elektros ir meninio elito atstovus (buvęs kultūros tiekimo net tramvajus negali nuvažiuoti ministras, „visą savo darbingą gyvenimą iki galinės stotelės, o restorane invalidų pūdė menininkus ir persekiojo suvargusį orkestras groja populiarias amerikietiškas meną, o dabar, išėjęs į pensiją, iš pavy­ melodijas, bet iš kito galo – „kad nereikėtų do savo buvusioms aukoms ėmė tapyti mokėti honoraro valiuta“52. pats“56), atidaro gašlių paveikslų parodą, į kurią suplaukia visas žvaigždynas, bet ir 48 Jerofejev 2011, p. 110, 114. disidentinį judėjimą, kaltindamas jį fanatiz­ 49 Anot Jerofejevo tyrėjo Eduardo Vlasovo (Ryan- Hayes 1997, p. 201), pirminiai parodijos taikiniai buvo mu ir siauraprotiškumu (nors jis sutinka su Iljos Erenburgo ir poeto Jevgenijaus Jevtušenkos kūri­ tų pačių disidentų pasiūlymu susideginti). niai. Lietuvių skaitytojas čia galėtų prisiminti analogiš­ kus Eduardo Mieželaičio ar Juozo Baltušio grožinius ar žurnalistinius įspūdžius. 53 Jerofejev 2011, p. 69, 71. 50 Gavelis 1989, p. 254. 54 Gavelis 1989, p. 259. 51 Jerofejev 2011, p. 36. 55 Ibid., p. 62 52 Konwicki 2001, p. 183. 56 Konwicki 2001, p. 96

132 Be to, Konwickiui su Gaveliu rūpi ir ne­ iš keturių herojų nedemonstruoja saviiro­ paprastai prieštaringi, deformuoti jų tautų nijos, palygintinos su Maskva-Petuškai santykiai su rusais. Lenkų ir rusų ryšių epizodu, kur Venička šaiposi iš savo žalin­ istoriją Konwickis perteikia Nadzieždos go įpročio, kai bet koks įvykis, mintis ar personažu. Jauna egzotiško grožio rusė yra būsena tampa pretekstu išgerti („Tu kilnia­ Lenino meilužės anūkė57; Lenkijoje ji pa­ širdis, Venia. Išgerk visą likusią Kubanę – sigenda paprastumo ir atvirumo, nepasitiki už tai, kad esi kilniaširdis“61) ar Mažosios „poniška“ lenkų dvasia ir kviečia visus sla­ Apokalipsės epizodais, kur abejotinas per­ vus gera valia prisidėti prie „bogonosiec“58 sonažas susižavėjęs cituoja patetiškas fra­ (dievnešio) ruso; kita vertus, ji iš pirmo zes iš ankstesniųjų Konwickio veikalų. žvilgsnio įsimyli protagonistą, suartėja su Vis dėlto sąmojus ir satyra pajėgia at­ juo, paskutinė atsisveikina prieš susidegi­ likti tik negatyvų vaidmenį – parodyti ta­ nimą. Vilniaus Pokerio požiūrį į rusus ge­ rybinės santvarkos absurdą ir ideologijos riausiai apibūdina Martyno Poškos pasa­ melagingumą. Tačiau jie nepajėgia per­ keisti esamos situacijos, nustelbti visuoti­ kymas „yra rusai ir rusai“59. Šalia sadistų nės entropijos ir mirties artumo suvokimo. enkavedistų ir partijos vadukų randame ir Prozininkai neakivaizdžiai polemizuoja su Stepaną Kreivaakį, vadinamą Karosu, ku­ Bachtino teiginiu, jog karnavalinis grotes­ rio lageryje nesugebėjo palaužti net ir siau­ kas suponuoja optimistinę ir bebaimę ko­ bingasis zonos viršininkas. Gėdydamasis, lektyvinę pasaulėžiūrą62 – pragaras, kad ir kad yra rusas, Karosas prašosi priimamas į linksmas, lieka pragaru. Šiuo požiūriu jie lietuvių tarpą, išmoksta lietuviškai ir išėjęs prisijungia prie Bachtino teorijos interpre­ į laisvę apsigyvena Vilniuje60. tatorių, kuriems ši vieta kelia bene dau­ Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, trijų giausia abejonių63. autorių komizmas nėra identiškas. Jerofe­ Be to, ir lenko, ir lietuvio, ir ruso kū­ jevas komišką efektą dažniausiai sukelia riniuose aptinkame bandymus nusakyti parodijomis ir mistifikacijomis, aukšto ir etiką ir, pasinaudojant Jurijaus Lotmano žemo stilių, tauraus (menas) ir žemo (gė­ terminu, „elgesio programą“, kuri sukurtų rimas) fenomenų sugretinimu. Konwic­ individualią atsvarą esamai situacijai. Be kio humoras reiškiasi konkrečiais, kine­ abejo, ir šiuo atveju strategijos yra skirtin­ matografiniais vaizdais ir besirungiančių gos: Jerofejevas modeliuoja savo protago­ šmaikštumu pašnekovų dialogais. Gavelio nisto elgesį pagal rusų stačiatikybėje ran­ ironija yra linkusi virsti sarkastiška, vieto­ damą „šventpaikšio“ (jurodivyj) figūrą64; mis pikta pašaipa. Matyt, tai viena iš prie­ žasčių, kodėl Vilniaus Pokeryje nė vienas 61Jerofejev 2011, p. 154. 62 Бахтин 1990, p. 56 ir 285. 63 Plačiau žr. Katkus 211, ypač p. 139–143, taip pat 57 Ibid., p. 63. žr. Talvet 1992, p. 54–55. 58 Ibid., p. 70. 64 Mark Lipoveckij, (Ryan-Heyes 1997, p. 84) 59 Gavelis 1989, p. 283. Plačiau apie tai žr. Natalia Ottovordemgentschenfelde 60 Ibid., p. 157. 2004.

133 „urvinei“ dabartinei visuomenei Konwic­ (pavyzdžiui, Sokratas, Nietzsche ar Roma­ kis priešpriešina riterišką garbės ir etikos nas Polanskis), bet buvo žiauriausiais bū­ kodeksą, kurį randa Lenkijos sukilimų ir dais nutildytos ir sukompromituotos. Taigi pasipriešinimo okupacijoms tradicijoje jiems įkandin einantis negali pasitikėti jo­ („Dairausi vyrų. Tikrų vyrų, garbingų, kil­ kiais kolektyviniais dariniais. Netgi liau­ nių. Santūrių, vyriškų, asketiškų, riteriškų. diško karnavalo dvasią, sakytum, tobulai O čia aplink vien kelnėtos moterytės“, sako įkūnijantis Venička vienoje reikšmingoje protagonistas, kitoje vietoje disidentų at­ vietoje atskleidžia savo atskirtumą nuo stovui rėždamas: „pasistenkite būti panašūs bachtiniško kolektyvinio „liaudies kūno“, į senuosius pogrindininkus. Tuos archeti­ tardamas, jog netgi būdamas labiausiai ap­ pus prisimena visuomenės pasąmonė“ 65). svaigęs negali atsikratyti intymumo ir gė­ 68 Gavelio personažų pozicijos svyruoja tarp dos jausmų . visiškos paraštės (Martynas Poška), ban­ Herojų vienišumą ir izoliuotumą išreiš­ dymo gyventi taip, tarsi suvaržymai neeg­ kia motyvas, kurį galima pavadinti sūnystės zistuotų (Gediminas Riauba) ir pastangos, ar įpėdinystės motyvu. Anot filosofo Ema­ pasitelkus visas fizines ir intelektualines nuelio Levino, sūnystė yra viena iš esminių 69 galias, perprasti režimo prigimtį ir galbūt autentiško tarpasmeninio ryšio metaforų ; jį įveikti (Vytautas Vargalys) – pastaroji mūsų kontekste svarbi yra ir kitam indivi­ dui perduodamos ir jo tęsiamos alternaty­ pozicija autoriui svarbiausia. Autoriams vos tema. Veničką į Petuškus traukia ne tik prakalbus apie šiuos dalykus, komizmas mylimoji, bet ir trimetis sūnus, kuriam jis prigesta ar visai išnyksta, o vėl sustiprėja suteikia angeliškų bruožų – „visa, ką jie mitinių ir religinių naratyvų vaidmuo. Ga­ kalba – amžinai gyvi angelai ir mirštan­ velis naudojasi pabaisišką žvėrį nugalinčio tys vaikai – visa tai taip reikšminga, kad herojaus (Jasonas, šv. Jurgis) mitu, pasku­ aš jų žodžius rašau ilgu kursyvu“70, tačiau tinė Konwickio romano protagonisto die­ taip su juo ir nepasimato. Mažojoje Apo- na kupina aliuzijų į Kristaus kelią Golgo­ kalipsėje susideginti pasiryžusio herojaus ton66, ir netgi Jerofejevo Venička kalbasi draugėn pasisiūlo jo kūryba besižavintis su Dievu ir angelais ir lygina savo pagirių vaikinukas iš provincijos, kuris dievagoja­ kančias su šv. Teresės stigmomis67. si, kad sekdamas jo pėdomis parašys gene­ Herojų istorijos rodo, kad alternaty­ alų kūrinį ir užbaigs „jūsų pradėtą darbą“, vą sistemai gali kurti tik atskiri, izoliuoti atkeršys „už mus abu“71. Tačiau paaiškėja, individai. Ir tai nenuostabu, prisiminus, kad Tadzius Skurko yra ne tik beviltiškas kad plačioji visuomenė vaizduojama kaip grafomanas, bet ir senas saugumo agen­ apmarinta ir „iškanuota“. Gavelis duoda tas, kuris išduoda ir protagonistą72. Jero­ ilgą sąrašą istorinių asmenybių, kurios bandė įspėti žmoniją apie JŲ egzistavimą 68 Ibid., p. 33. 69 Levinas 1994, p. 70. 65 Konwicki 2001, p. 112, 161. 70 Jerofejev 2001, p. 33. 66 Arlt 1997, p. 396–409. 71 Konwicki 2001, p. 230, 231. 67 Jerofejev 2001, p. 14–15, 26. 72 Ibid., p. 205.

134 fejevas ne mažiau radikaliai dekonstruoja apokalipsėje herojų sučiupę ir prisipa­ angelišką vaikų (nors ir ne sūnaus) įvaizdį žinti privertę saugumiečiai tvirtina, kad paskutiniame epizode, kuriame herojaus jie irgi yra opozicija, tik pozityvesnė ir apleistumą ir siaubą prieš mirtį išryškina gudresnė, kuriai pavyko pergudrauti netgi angelų juokas, prilyginamas žiauriam vai­ rusus – todėl jie muš jį labai švelniai, fo­ kų pasityčiojimui iš traukinio pervažiuo­ tografijai, nes juos taip pat gali tikrinti76. to negyvėlio („daugelis negalėjo žiūrėti, Du nesutaikomi priešininkai, simbolizuo­ nusisukdavo, išbalę ir mirtinai alpstančia jantys socialistinės lenkų visuomenės su­ širdimi. O vaikai pribėgo arčiau, trys ar sipriešinimą – disidentas rašytojas Rysius keturi vaikai, kažkur nugriebė smilkstan­ ir filosofas marksistas Edekas yra broliai; čią nuorūkų ir įkišo ją į negyvą pusiau pra­ maža to, Rysius (anot brolio) gyvena iš vertą burną. Ir nuorūka vis smilko, o vaikai procentų už jaunystėje parašytą tarybinę šokinėjo aplinkui ir juokėsi...73). Gavelio knygą, o Edekas (anot brolio) yra uolus romane kelis kartus kartojasi įsakmus ra­ katalikas77. ginimas: neturėkite vaikų, nes juos „bemat Vilniaus Pokeryje šis tikrovės priešta­ praris JIE“74. Martynas Poška vienintelis ringumas dar aiškiau siejamas su totalitari­ turi sūnų, kuris viešajame gyvenime yra niu valstybės aparatu. Viename iš naujųjų komjaunimo aktyvistas, o privačiame – sa­ Vilniaus kvartalų Vargalys ir Poška ne­ distiškas prievartautojas. lauktai patenka į savitą Potiomkino kaime­ Žiūrint plačiau, tokie netikėti pasikei­ lį, suruoštą Suslovo vizito proga: aikštėje timai, melagingos, dvigubos tapatybės vaikštinėja laimingos šeimos, o parduo­ yra svarbus ne tik personažų, bet ir tekstų tuvė lūžta nuo neregėtų maisto produktų. dramaturgijos bruožas. Veničkos sugėrovų Tačiau vos pasibaigus apsilankymui, vis­ kompaniją traukinyje sudaro vieni antri­ kas tučtuojau panaikinama, atimamas net ninkai: „bukasnukis (tupoi-tupoi)“ ir „gu­ ir Poškos nusipirktas ananasas78. Savo drutis (umnyi-umnyi)“, „su ruda berete ir esė „Antidemiurgas, arba kas yra Vilniaus ūsuotas“ vyras ir „ūsuota ir su ruda berete“ Pokeris“ Gavelis mini, kad vienas iš šios moteris, senelis ir anūkas, abu silpnapro­ istorijos akstinų buvo įvykis Vilniuje, kai čiai ir, kaip tuojau paaiškės, abu Mitričiai lūžus pontoniniam tiltui, žuvo dešimtys („Laaaaabai įtartina, pagalvojau dar kartą. žmonių – tačiau ši avarija buvo nuslėpta ir Ir, kilstelėjęs nuo suolo, pamojau jiems nutylėta, užrašius žuvusius kaip mirusius pirštu“75). Ir netgi angelai, kuriems hero­ nuo plaučių uždegimo79. jus išpažįsta savo vargus ir kurių patarimų Tikrovės reliatyvumo idėja gula ir į klauso, galiausiai nusimeta kaukes ir pa­ romano kompozicijos pamatus – Vilniaus sirodo esą demoniškos būtybės. Mažojoje pokerį sudaro keturių asmenų pasako­

73 Jerofejev 2011, p. 118. 76 Konwicki 2001, p. 136–139. 74 Gavelis 1989, p. 60, 160, 190. 77 Ibid., p. 185, 187. 75 Jerofejev 2011, p. 81–82. Plačiau apie tai žr. Sim­ 78 Gavelis 1989, p. 146–151. mons 1993, 76–81. 79 Gavelienė 2007, p. 185.

135 jamos istorijos apie tuos pačius įvykius, stip­riau reiškiasi vėliau parašytuose teks­ kurios esminėse vietose prieštarauja viena tuose (Konwickio labiau nei Jerofejevo, kitai. Gavelis turbūt pirmą kartą lietuvių Gavelio labiau nei Konwickio), perteikia literatūroje taip plačiai panaudoja „nepati­ reikšmingą tarybinio mentaliteto bruožą. kimo pasakotojo“ naratyvinę priemonę; be Santvarkoje, kur valdžia savo nuožiū­ kita ko, ji leidžia sušvelninti drąsius Varga­ ra tvarkė dabartį ir praeitį, čia sufabri­ lio teiginius apie JŲ „valdomą istoriją“80, kuodama „faktus“, čia juos ištrindama, paliekant galimybę, kad tai yra tiesiog pa­ viena dažniausių jausenų buvo įtarimas, ranojiškos vaizduotės vaisiai. kad niekas nėra tai, kaip atrodo iš pirmo Nepasitikėjimas apsimetančiais ir iš­ žvilgsnio, kad kažkas yra nuslėpta ar iš­ duodančiais žmonėmis, netikėjimas apskri­ kreipta. Propagandos ir smegenų plovi­ tai žmonių bendruomenės ateitimi verčia mo, visuotinio nepasitikėjimo ir sekimo gręžtis į nežmogiškas gyvybės formas. Vy­ situacijoje kiekvienas faktas ar interpre­ tautas Vargalys po mirties virsta balandžiu; tacija buvo suvokiami kaip klaidingi ir paskutinis skyrius parašytas iš Gedimino primesti, ir mąstantys individai savaime Riaubos, kuris taip pat po mirties virto šu­ linko prie tikrovės reliatyvumo pripaži­ nimi, požiūrio taško. Įdomu, kad šuns figū­ nimo. Politikos filosofės, vienos iš įžval­ rą randame ir Konwickio romane: benamis giausių totalitarizmo mąstytojų Hannah šuo priklysta prie herojaus ir seka paskui Arendt nuomone, tai yra ideokratinės jį iki pat susideginimo kaip ištikimas, bet totalitarizmo sandaros pasekmė: „virš nebylus liudytojas. Būtent jį protagonistas totalitarinės visuomenės beprasmybės palieka Nadzieždai kaip savo priminimą didingame soste įkurdinama absurdiška ir net savitą įpėdinį: „Ne, tu pasilik. Kas ideologinių jos prietarų superprasmė. [...] nors turi pasilikti. Paimsi Pikutį. Šunį ke­ Tokių [ideologinių – L.K.] sistemų bepro­ 81 liauninką. Apie mane jis žino.“ Regis, tai tybė glūdi ne tik pirmoje jų prielaidoje, taip pat ne atsitiktinumas – antikos kinikų bet ir pačiame logiškume, kuriuo remian­ filosofinės mokyklos, stovėjusios prie me­ tis jos sudarytos. Keistas visų „izmų“ lo­ nipėjinės satyros ištakų, pavadinimas kilęs giškumas, jiems būdingas silpnaprotiškas iš graikiško žodžio „šuo“; tad „kiniška“ tikėjimas išganingu atkaklaus atsidavimo perspektyva yra nuo seno menipėjos pa­ vertingumu, nepaisantis konkrečių kin­ mėgta naracijos perspektyva82. tančių veiksnių, jau brandina pirmąsias totalitarinės paniekos tikrovei ir faktams III užuomazgas. Sveikas protas, išauklėtas Apibendrinant galima pasakyti, kad skep­ utilitarinio galvojimo būdo, bejėgis prieš tiškas, reliatyvistinis diskursas, kuris šią ideologinę superprasmę, nes totalitari­ niai režimai sukuria funkcionuojantį be­ 83 80 Vedrickaitė 2009, p. 76. prasmybės pasaulį‘. 81 Konwicki 2001, p. 263. 82 von Koppenfels 2007, p. 101. 83 Arendt 2001, p. 440.

136 Taip pat pažymėtina, kad Vidurio ir bendra grotesko „žanro atmintis“, ir, ži­ Rytų Europoje ši pasaulėžiūra išlieka gyva noma, panašūs sociokultūriniai iššūkiai. ir pokomunistiniais laikais, reikšdamasi ne Maskva-Petuškai, Mažoji apokalipsė, Vil- tik literatūroje, bet ir socialinėje srityje. niaus pokeris įsitraukia į istorinės ir kul­ Bent jau kultūrinėje plotmėje tai dažniau­ tūrinės vaizduotės procesą, kurį Walteris siai aiškinama vakarietiško postmoder­ Benjaminas žinomoje studijoje „Paryžius, nizmo idėjų įtaka. Tačiau turint omenyje devynioliktojo amžiaus sostinė“ nusakė tai, kas aptarta šiame straipsnyje, galima taip: „Kiekviena epocha ne tik sapnuoja teigti, kad Vidurio ir Rytų Europos kultū­ ateisiančią, bet ir pati bunda sapnuodama. rose interpretacijų pliuralumui ir realybės Savo pabaigą ji turi savyje ir, kaip suvo­ nepažinumą postuluojantiems diskursams kė jau Hėgelis, atskleidžia ją ne atvirai, atsirasti ne mažiau reikšmės turėjo vidinė kultūrinė ir politinė raida. o gudraudama. Prekinei ekonomikai pa­ Vien įtaka ir skolinimusi negalima pa­ tyrus sukrėtimą, mes imame buržuazijos aiškinti ir nagrinėtų kūrinių panašumų ir pamink­lus suvokti kaip griuvėsius, jiems paralelių. Nors ir negalima atmesti, kad dar nepradėjus irti.“85 Šie ikonoklastiški Konwickis ir Gavelis buvo skaitę Jerofe­ tekstai geriausiuose epizoduose realizavo jevo poemą, kaip pats autorius apibūdino tai, apie ką kalba Benjaminas: mirtiname, Maskva-Petuškai, o Gavelis tikrai žinojo bet ir mirtinai juokingame košmare jie ir domėjosi Konwickio kūryba84 – many­ pavaizdavo tarybinės epochos paminklus tume, kad svarbesnį vaidmenį čia vaidina kaip griuvėsius dar prieš jiems suyrant.

84 Konwickį Gavelis mini tame pačiame romane (Gavelis 1989, p. 96); taip pat labai tikėtina, kad JŲ me­ taforą jis pasiskolino iš Konwickio romano Žengimas dangun ( Wniebowstąpienie, 1967) (Zechentner 2007, p. 175). 85 Benjamin 2005, p. 259.

LITERATŪRA

Arendt, Hannah, Totalitarizmo ištakos, Vilnius: dešimtmečio Vidurio ir Rytų Europos literatūroje“ Tyto alba, 2001. in: Kultūros barai 2006, Nr. 11–12. Arlt, Judith, Tadeusz Konwickis Prosawerk von Emmerich, Wolfgang, Kleine Literaturgeschich- Rojsty bis Bohiń, Bern: Lang, 1997 te der DDR, Berlin: Aufbau, 2005. Bachtin, Michail, Dostojevskio poetikos proble- Fuß, Peter, Das Groteske: ein Medium des kultu- mos, Vilnius: Baltos lankos, 1996 rellen Wandels, Köln: Böhlau, 2001. Бахтин, Михаил, Творчество Франсуа Рабле Gavelis, Ričardas, Vilniaus pokeris, Vilnius: и народная култура cредневековья и Ренесанса, Vaga, 1989. Moсквa: Художественная литература, 1990. Gavelienė, Nijolė (sudarytoja, kartu su kitais), Benjamin, Walter, Nušvitimai, Vilnius: Vaga, Bliuzas Ričardui Gaveliui, Vilnius: Tyto alba, 2007. 2005. Judt, Tony, Pokaris: Europos istorija nuo 1945, Berkes,Tamas, „Grotesko tendencija septintojo Vilnius: Baltos lankos, 2011.

137 Jerofejev, Venedikt, Maskva-Petuškai, Kaunas: Nabokov, Vladimir, Look at the Harlequins, Kitos knygos, 2011. Worthing: Littlehampton Book Services Ltd, 1975. Katkus, Laurynas. „Groteskinis realizmas: Ryan-Hayes, Karen L. (sudarytoja), Venedikt „tūkstantmetė liaudies pasaulėjauta“ ar stalinizmo Erofeevs Moscow-Petushki: critical perspectives, alegorija?“, in: Colloquia 25, Vilnius: Lietuvių lite­ New York-Berlin: Lang, 1997. ratūros ir tautosakos institutas, 2011. Simmons, Cynthia, Their Father‘s Voice, Vassi- Kmita, Rimantas, „Groteskas kaip modernėjimo ly Aksyonov, Venedikt Erofeev, Eduard Limonov, and veiksnys Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladė­ Sasha Sokolov, New York-Bern -Berlin-Frankfurt/ se“, in: Archaika ir modernybė: Marcelijus Marti- M.-Paris -Wien: Lang Verlag, 1993. naitis laikų sąvartose, Vilnius: Vilniaus universiteto Sinic, Barbara, Die sozialkritische Funktion leidykla, 2008. des Grotesken: analysiert anhand der Romane von Konwicki, Tadeusz, Mažoji apokalipsė, Vilnius: Vonnegut, Irving, Boyle, Grass, Rosendorfer und Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. Widmer, Frankfurt/M.-Wien: Lang, 2003. von Koppenfels, Werner, Der andere Blick oder Talvet, Yuri, „The Polyglot Grotesque“, in: In- Das Vermächtnis des Menippos: paradoxe Perspek- terlitteraria, 1992, Nr. 2, Tartu: Tartu University tiven in der europäischen Literatur, München: Beck, Press 2007. Tewordt, Maria E., Das Groteske im Roman- Kubilius, Vytautas, XX amžiaus literatūra: lietu- werk Saul Bellows, Hamburg: Univ., Diss 1984. vių literatūros istorija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir Вайль, Петр, Генис, Александр, 60-e: мир tautosakos institutas, 1996. советского человека, Moskva: Novoe literaturnoe Kubilius, Vytautas, „Groteskas – tragiškas juo­ obozrenije, 1998. kas“, in: Žanrų kaita ir sintezė, Vilnius: Vaga, 1986. Vedrickaitė, Imelda, „Harmoniją sapnuojantis Levinas, Emmanuelis, Etika ir begalybė, Vil­ groteskas“, in: Lituanistica 2009, t. 1–2, Vilnius: nius: Baltos lankos, 1994. Lietuvos mokslų akademija. Ottovordemgentschenfelde, Natalia, Jurodstvo: Zechentner, Katarzina Anna, The fiction of Ta- eine Studie zur Phänomenologie und Typologie des deusz Konwicki: coming to terms with a postwar “Narren in Christo”: Jurodivyj in der postmoder- Polish history and politics, New York-Queenston- nen russischen Kunst; Venedikt Erofeevs “Die Reise Lampeter: The Edwin Mellen Press, 2007. nach Petuški”, Aktionismus Aleksandr Breners und Зиновьев, Алексанр, Гомо Советикус, Mos­ Oleg Kuliks, Frankfurt/M.: Lang, 2004. kva: Kur-Inf., 1991.

Merry Hell: Poetics of the Grotesque in Three Works of Fiction of the Late Soviet Period Laurynas Katkus Summary The grotesque as a means of representing high social Vilniaus Pokeris by Ričardas Gavelis. I try to show tensions and contradictions and as a tool of aesthetic that grotesque succeeded in being a satire of the late subversion played an important role in the Soviet socialist world and at the same time conveyed the literature from its start. After the Second World War, menacing aspect of it. They reveal it as an absurd age the genre flourished throughout the Eastern Bloc. that carries the seeds of its demise within itself. That it remained current throughout the region until I analyze in depth three interconnected themes the 1990s is shown by a comparison of three novels of a grotesque origin. Firstly, I pick out the theme of from that period, – one from Russia, one from Poland, entropy and (self) destruction. The writers make use and one from Lithuania: the phantasmagorical works of the topos of the journey to the land of the dead, in of fiction Moskva-Petushki by Venedikt Erofeev, which the contemporary society is revealed as in the Mala Apokalipsa by Tadeusz Konwicki, and novels; the motive of self-destruction is conveyed

138 by the alcoholism of the isolated protagonists, socialist state and society. Thirdly, it is the theme of most brilliantly in Erofeev’s story. Thus, the writers the elusive identity and distorted reality. I maintain argue indirectly with the notion of M. Bakhtin that that this notion is not so much an influence of Western grotesque is a product of the collective optimistic postmodernism as it is commonly explained, but, on “body of the people”. Secondly, it is the eccentric the one hand, it is a traditional menippean motif, and, narrative perspective sub specie morti, represented on the other hand, results from the ideocratic nature by what one can call a narrative oxymoron: all three of the Soviet regime. In conditions of the ideological texts are narrated in the first person by characters monopoly, every fact and interpretation came to be that are already dead. This otherworldly point of understood as fallacious and usurping, and the only view enables authors to transpose the dimensions possible position was clinging to the relativity of of normality and to produce a harsh satire of the truth and absurdity of reality.

Gauta: 2012 09 10 Autoriaus adresas: Priimta publikuoti: 2012 11 08 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius El. paštas: [email protected]

139 ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)

MARCELIJAUS MARTINAIČIO POEZIJOS ANTROPOLOGIŠKUMAS

Akvilė Rėklaitytė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantė

Straipsnyje į vieno iš žymiausių lietuvių poeto, „išeinančiųjų genties“ atstovo, nykstančio etninės bendruomenės palikuonio ir kultūros paveldėtojo Marcelijaus Martinaičio kūrybą žvelgiama iš tarpdisciplininės literatūros antropologijos perspektyvos. Remiamasi Cliffordo Geertzo, Wolfgan­ go Iserio, Paulio Ricoeuro, Michailo Bachtino ir kitų darbais. Taip pat pristatomas eksperimentinės antroplogijos, vadinamosios antropologinės poetikos (anthropological poetics), modelis, poeziją laikantis ambivalentiškos, komplikuotos antropologo patirties interpretacija. Straipsnyje Martinai­ tis traktuojamas kaip savitas kultūros antropologas, patirties liudytojas, tarpininkas, o jo poezija skaitoma kaip Geertzo „tirštasis aprašymas“.

Įžanginės pastabos Akivaizdi yra poeto, vertėjo ir eseisto Marcelijaus Teodoro Martinaičio (g. 1936) Kultūra, kaip ir mūsų pasaulis, nėra sterili, pastanga suvesti pokalbiui dvi skirtingas hermetiška kamera. Ji įaugusi į laiką, erd­ kultūras, liudyti, pasakoti savo gyvenimo vę, o trečiuoju matmeniu – ir į kolektyvi­ patirtį, pranešti šiuolaikiniam pasauliui nę žmonijos, bendruomenės ir konkretaus apie mažą, išbaidytą, nykstančią kultūrinę asmens patirtį. Laikas yra geras patirties bendruomenę. „[T]ikrųjų savo buvusio gy­ ir idėjų laidininkas: ties epistemologiniais venimo ženklų jau nematau, nes jų beveik slenksčiais idėjos transformuojasi, ener­ ir neliko“2, – tai yra Martinaičio visuminio gija silpsta, išsisklaido, išsibarsto pake­ pasakojimo pradžia ir prielaida. Sugriuvus liui, tačiau, kad ir nedideliais kiekiais, bet žmogaus gyvenimą palaikiusiai reikšmių smulkiosios kultūros „dalelės“ pasiekia ir sistemai, prarasta tiesioginio patirties per­ dabartį, atiteka iki mūsų. Atsigręžus į jas, davimo galimybė, nutrūko per amžius tvė­ užsimezga dialogas su istorija, su kultūro­ rusi komunikacijos tarp seno ir jauno, tarp mis, kultūriniu Kitu, kuris gali pasirodyti patirties ir gyvybės energijos grandinė. kybąs tame pačiame Maxo Weberio mini­ Kaip kalbėti apie buvusį gyvenimą šian­ mame „reikšmių voratinklyje“1. dieniam adresatui, kurio patirties žodynas

2 Marcelijus Martinaitis, Mes gyvenome, Vilnius: 1 Clifford Geertz, „Tirštasis aprašymas: interpreta­ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, 6. (Toliau cinės kultūros teorijos link“, Kultūrų interpretavimas, cituojant iš šios knygos, skliausteliuose nurodoma san­ Vilnius: Baltos lankos, 2005, 5. trumpa MG ir po kablelio puslapio numeris.)

140 nebeatpažįsta kertinių kito reikšmių? Mar­ mės transformavosi, prasmę kūrę dalykai tinaitis įvairiais būdais – poezija, eseistika, devalvavo kelis kartus, o buvusias ir da­ moksline ir simboliška visuomenine vei­ bartines reikšmes skiriantis tarpas žioji lyg kla – pasakoja vientisą istoriją, seka toly­ neperžengiama praraja, kurią Martinaitis dų patirties pasakojimą, kuriuo stengiasi bando įveikti, susiekti lyg du tolstančius sukabinti nutrauktas gijas, sulopyti reikš­ krantus: mių voratinklį, kad juo ir toliau į dabartį ir Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs, ateitį tekėtų kultūrinė atmintis – bent tiek. iš manęs nedarykit tvorų, Jo pasakojimas tarpininkauja šiuolaikinei nesupjaukite malkoms. interpretacinei auditorijai ir nykstančiai Iš manęs padarykite lieptą, kultūrinei bendrijai, „išėjusiųjų / išeinan­ duris arba slenkstį, ties kuriuo pasisveikina (DL, 41) 4 čiųjų“ genčiai („gentimi“ poeto gimtinėje tradiciškai būdavo vadinama kraujo gimi­ Sugriuvus paveldėtai gyvenimo tvar­ nė, tačiau šiame straipsnyje autentiška žo­ kai, Martinaitis prisiėmė atsakomybę už­ džio reikšmė yra papildoma Pierro Bour­ rašyti nuo vaikystės girdėtus balsus ir savo dieu sociologine konotacija, tad gentis čia reikšmę turėjusią tylą. Tarpininkauti reiš­ suprantama ne tik kaip poeto kraujo šeima, kia ne tik etnografiškai aprašyti, bet ypač bet kaip visa gimtojo, ir apskritai lietuviš­ interpretuoti, suprasti, kas buvo, įvyko, ir ko, archajinio kaimo kultūrinė bendruo­ kartu suprasti save. Tai jau ne vien litera­ menė). Savo literatūrologinio esė romano tūrinė problema. Tokia poeto programa, įvade Martinaitis rašo: nesunkiai atpažįstama iš kūrybos visumos, žadina nuojautą apie savitą Martinaičio Svarbiausia – gimiau ir augau autentiškoje kalbinėje ir folklorinėje aplinkoje, buvau savo­ kultūros antropologiją kaip tą lieptą, ties tiškas jos „personažas“. Sąmoningai rinkausi kuriuo pasisveikina „išeinantieji“ ir „at­ Juozo Apučio ir Romualdo Granausko apsaky­ einantieji“, ir nuo kurio žvelgdamas į du mus, nes galėjau ir galiu būti jų veikėjas.3 krantus skiriančią upę poetas pamato ir Suprantu, kad mano „romano“ veikėjai yra išeinantieji, daugiau niekas taip negyvens, ne­ savo atspindį. žiūrės vienas į kitą, negirdės vienas kito min­ Apie Martinaitį kaip kultūros antro­ čių, nesižudys dėl tokių dalykų kaip „Pasken­ pologą leidžia kalbėti keli jo kūrybinės duolė“ Veronika (LSK, 12). veiklos aspektai. Visų pirma, tai – jau pa­ Poetas jaučia, kad kultūrinės reikšmės viršiniu jo poezijos lygmeniu pastebimas per labai trumpą laiką (vos per trečdalį poetinių įvaizdžių etniškumas, „gyvas ry­ žmogaus amžiaus) kardinaliai pasikei­ tė. Daugiau niekas taip „negirdės vienas 4 Čia ir toliau visi eilėraščiai cituojami iš Marceli­ kito minčių, nesižudys dėl tokių dalykų jaus Martinaičio eilėraščių rinktinės Sugrįžimas (Vil­ kaip Paskenduolė Veronika“, nes reikš­ nius: Tyto alba, 1998), kuri sudaryta iš devynių atskirų poezijos knygų, kurių pavadinimai sutampa su rinktinės dalių pavadinimais. Prie citatos skliaustuose nurodoma 3 Marcelijus Martinaitis, Laiškai Sabos karalienei: rinktinės dalies pavadinimo santrumpa (pvz.: DB – De­ esė romanas, Vilnius: Tyto alba, 2002, 10. (Toliau – besų lieptais; SG – Saulės grąža ir t. t.) ir po kablelio LSK ir po kablelio puslapio numeris.) puslapio numeris.

141 šys su praeities kultūra“5 ir kartu buvimas aiškinimą, subtilų ir tik poezijai prieinamą už jos ribų. Jo eseistikos temos ir akade­ tikrovės reflektavimo būdą. minės bei visuomeninės veiklos kryptys: Antropologija ir literatūra savo infor­ Vilniaus universitete jo dėstyti literatūros maciją pateikia pirmiausiai per teksto ra­ ir tautosakos kursai, ekspedicijos į etninius šymą, abiems rūpi kito reikšmių pasaulis kaimus („lauko tyrimus“), aktyvus dalyva­ ir prasmės genezė, todėl tarpdisciplininės vimas etnopoetiniame ir paminklosaugos metodologinės prieigos leidžia tirti tokias sąjūdžiuose, apsisprendimas parsivežti antropologijai svarbias kultūros praktikas, tėvų namą į Vilnių ir jį autentiškai atstatyti, kaip performansas, sakytinė poezija, ritua­ tėvo kapui paminklą nukalti iš vienintelio lai, kurie kartu apima ir esmines pasaulė­ išlikusio Kalnujų Jorudo dvaro akmens, žiūros studijas nuo gentinių bendruomenių jo mėgstamo margučių marginimo ritualo iki modernaus teatro ir jų santykių su kalba simbolika6 ir pan. – taip pat gali būti per­ bei kultūra. Plati antropologinės poetikos skaitomos kaip reikšmingas tekstas. teritorija pagal interesų sritis skirstoma į Aiškindamas kintamas kultūros reikš­ tris pagrindines dažnai susipinančias sub­ mes Martinaitis tarsi taiko skirtingus an­ kategorijas: etnopoetiką, literatūrinę an- tropologijos „metodus“: lauko tyrimą tropologiją ir antropologinę poeziją. (dalyvavimas tautosakos ekspedicijose, o Etnopoetika7 domisi pasakojamuoju labiausiai – gimimas ir gyvenimas autentiš­ folkloru, sakytine ir ritualine poezija, taip koje natūralioje kaimo aplinkoje); mokslinį pat performansais kaip avangardine etno­ ir publicistinį eseistinį pasakojimą (jo esė); poetikos praktika. Etnopoetikos studijos, dienoraščio rašymą (pirminė jo patirties ref­ sureikšmindamos tam tikrus modernaus leksija išsiskleidė poezijoje, vėliau – eseis­ gyvenimo ir natūralių bendruomenių pa­ tikoje, autobiografijoje). Bet darosi įspūdis, našumus, „siekia sumažinti distanciją, ku­ kad Martinaičio sąmonei artimiausias yra rią modernus mąstymas yra linkęs įterpti „tirštasis“ aprašymas – specialus tikrovės tarp mūsų ir jų“8, t. y. „primityvių“ ritua­ aiškinimo būdas, giliųjų lygmenų, subti­ linių kultūrų atstovų. Britų kultūros an­ laus reikšmių santykių tinklo atpažinimas. tropologas Victoras Turneris, domėjęsis Tokią galimybę teikia tik poezija, kurios simboliais, ritualais ir įvairiomis perėjimo, kiekvienas ženklas jau savaime yra „tirš­ iniciacijos­ apeigomis, tvirtino, kad etnopo­ tas“ reikšmių koncentratas. Šią poezijos etika suteikia galimybę iš naujo atpažinti galimybę XX a. aštuntajame devintaja­ mūsų „giliuosius ryšius tarp kūno ir men­ me dešimtmečiais išnaudojo amerikiečių 7 Pagrindinė etnopoetikos tyrimų platforma buvo mokslininkai antropologai, ėmę kurti ei­ 1970–1980 m. ėjęs žurnalas Alcheringa / Ethnopoeti- lėraščius kaip savo lauko tyrimų patirties cs, kurio redaktoriai antropologai-etnografai Dennisas Tedlockas ir Jerome’as Rothenbergas buvo pagrindiniai šios eksperimentinės disciplinos tyrėjai. 5 Kęstutis Nastopka, „Poezijos šviesa“, Išsprūstanti 8 Ivan Brady, „Anthropological Poetics“, Norman prasmė, Vilnius: Vaga, 1991, 57. K. Denzin, Yvonna S. Lincoln, editors, Handbook of qu- 6 Marcelijus Martinaitis, Marcelijaus margučiai, alitative research, 2nd edition, Thousand Oaks, Califor­ Vilnius: LRSL, 2012. nia: Sage Publications, 2000, 951.

142 taliteto, pasąmonės ir sąmoningo galvoji­ reikšmių sistema, nes tik vienintelė poezi­ mo, tarp giminės ir savęs“9. ja galinti adekvačiai perteikti patirtį. Anot Kita eksperimentinė studijų kryptis va­ Ivano Brady, tokia poezija neatsiejama dinamoji literatūrinė antropologija domisi nuo sociokultūrinių aplinkybių, konteks­ tyrėjo patirties aprašymais. Teksto autorius to ir tam tikrai kultūrai būdingų poezijos laikomas tikru, biografiniu asmeniu, o jo pavidalų – tokiu požiūriu remiasi ir kul­ pateikiamas pasakojimas apie susidūrimą tūros poetikos (naujojo istorizmo) teorija. su kita kultūra traktuojamas kaip fikcija, Antropologinės poezijos fenomenas savo subjektyvius autoriaus, t. y. dalyvaujančio ruožtu įtraukia tapatybės ribų, mokslinės stebėtojo, jausmus atskleidžiantis etiudas. bei kūrybinės mimezės problemą. Tokios Literatūrinė antropologija dažniausiai įgy­ tarpdisciplininės praktikos fone galima ja publicistinės esė žanrinį pavidalą, nesle­ drąsiau kalbėti ir apie Martinaičio poezijos pia dokumentikos, faktų, rašymo proceso ir antropologiškumą. pan. (Lietuvių literatūroje pavyzdys galėtų Kita vertus, pats Martinaitis kaip tam būti Martinaičio biografiniai užrašai Mes tikros etninės genties atstovas gali būti lai­ gyvenome, jaunos poetės Vaivos Grainytės komas antropologinio tyrimo informantu esė romanas Pekino dienoraščiai). Antro­ (daugelyje pokalbių, interviu į jį ir kreipia­ pologai Georgas E. Marcusas ir Michaelas masi su panašiomis intencijomis11). Todėl M. J. Fischeris savo studijoje Antropolo- jo kūryba gali būti interpretuojama ir kaip gija kaip kultūros kritika ypač pabrėžia savita, tam tikrų istorinių ir sociokultūri­ trečiojo pasaulio, „primityvesnių“ kultūrų nių aplinkybių nulemta reikšmių sistema, tekstus ne tik kaip svarbų etnografinį šal­ susijusi tiek su subjektyvia „informanto“ tinį, bet ir kaip kultūros kritikos metodą ir patirtimi, tiek su kolektyvine sąmone ir kartu kaip paties tyrėjo savirefleksiją10. vaizduote. Gyvenimo pasakojimas kartu Ypatinga antropologinės poetikos sritis yra ir patirties interpretavimas, gyveni­ yra vadinamoji antropologinė poezija. Tai mo kūrimas. Poeto mintis, kad „[p]oezija, mokslininkų antropologų kuriami eilėraš­ menas atgamina tai, ką patyrei, išsaugoja čiai kaip jų mokslinio tyrimo išraiška. An­ žmogų kaip vientisą idėją, nors jis ir daug tropologinė poezija orientuojasi į skirtingų ką iš savo gyvenimo išbraukia“12, nuolat kultūrų temas, paslaptingą kultūrinę infor­ kartojasi jo eseistikoje, teikdama nuorodas maciją, lauko tyrimų, atliekamų svetimoje kūrybos interpretacijoms. kultūrinėje aplinkoje, patirtį ir pan. Poezi­ ja šio metodologinio eksperimento ribose 11 Ypač Viktorijos Daujotytės ir Marcelijaus Marti­ traktuojama kaip nepakeičiama patirties naičio susirašinėjimų knyga Prilenktas prie savo gyve­ nimo (Vilnius: Vaga, 1996), kurioje Daujotytė užduoda forma, ypač susidūrus su kita kultūra, kita klausimus Martinaičiui kaip tam tikra prasme antropo­ logo informantui. Taip pat žr. Marcelijaus Martinaičio 9 Ten pat, 952. straipsnių ir interviu, pokalbių rinktinę Lietuviškos uto- 10 George E. Marcus, Michael M. J. Fischer, Ant- pijos (Vilnius: Tyro alba, 2003). hropology As Cultural Critique – An Experimental Mo- 12 Marcelijus Martinaitis, Poezija ir žodis, Vilnius: ment in the Human Sciences, The University of Chicago Vaga, 1977, 55. (Toliau skliausteliuose – PIŽ ir po kab­ Press, 1986, 74. lelio puslapio numeris).

143 Stipri nuojauta apie Martinaitį kaip Visa Martinaičio kūryba yra persmelk­ kultūros antropologą ir kartu informan­ ta atminties, taigi prisodrinta tikrovės. To­ tą leidžia į jo kūrybą žvelgti iš literatūros dėl reikšminga yra kiekviena pasirinkta antropologijos perspektyvos. Poezija kaip priemonė tai tikrovei interpretuoti. Šiame tikrovės interpretavimas medžiagą ima iš straipsnyje ir stengiamasi suprasti Marti­ realybės patirties, įvairiai atrinkdama ir naičio patirties interpretavimo „strategi­ kombinuodama realijas. Šie įsivaizdavimo jas“. Apsispręsta remtis ne konkrečiomis veiksmai, pagal Wolfgangą Iserį, tą patir­ eilėraščių knygomis, žyminčiomis poeto ties elementų koliažą sufikcina ir padaro kūrybinio kelio raidą ir brandą, bet viena universalų13. Tai nėra nauja mintis literatū­ paties autoriaus sudaryta poezijos rinktine rologijoje: apie poezijos sąsajas su tikrove, Sugrįžimas, apimančia devynias jo eilėraš­ poeto „įkvėpimus“ kalbėjo dar Aristotelis čių knygas nuo sąmoningo kūrybinio ke­ ir ištisa fenomenologijos tradicija. Tačiau lio pradžios, t. y. antrosios knygos Debesų antropologinė žiūra tuos subjektyvios pa­ lieptais 1966 m. (paties autoriaus neįtrauk­ tirties fenomenus, iškylančius individo są­ ta pirmoji knyga Balandžio sniegas (1964) monėje, pakylėja iki universalaus lygmens kaip atsijusi nuo visos kūrybos), iki tam ir leidžia kalbėti ne vien apie subjektyvią, tikro kūrybinio etapo pabaigos (1996 m. bet ir „objektyvią“ tikrovę – tai yra apie rinkinys Atrakinta). Pagrindiniu Martinai­ konkrečios kultūrinės bendruomenės so­ čio prozos pasakojimo šaltiniu pasirinkta cialinį kontekstą, jame tvyrančią reikšmių knyga Mes gyvenome / biografiniai užra- įtampą ir energiją. Todėl vaizduotė kaip šai (2010), tačiau daugeliu atvejų remia­ tam tikra pasaulio interpretavimo ir repre­ masi literatūrologiniu esė romanu Laiškai zentavimo priemonė yra viena iš pagrindi­ Sabos karalienei (2003). nių antropologinių kategorijų. Vaizduotėje saugomas vienintelis „tikrasis“, nes suvok­ Poezijos liudijimas tas ir įgavęs formą, žmogaus gyvenimas. Walteris Benjaminas rašydamas XX am­ Vaizduotės sritis apima ir atmintį, kuri žiaus pradžioje atkreipė dėmesį į tai, kad dažnai netikėtai, nevalingai perkuria pa­ modernusis pasaulis, vos per vienos kartos tirtį: egzistenciją, prarado patirties perdavimo Prisiminimai yra labiau gyvenimo filosofija galimybę. Anot jo, anksčiau „buvo visiškai nei konkrečių įvykių dokumentaliai tikslūs ap­ aišku, kas yra patirtis: vyresnieji ją visad rašymai, nors to tikroviškumo visokiais būdais siekiama arba jis imituojamas. [...] Kaip besi­ perduodavo jaunesniems. Kitaip tariant, suktum, tas prisiminimų rašymas vis tiek yra patarlėmis ir žodingomis istorijomis, o kūryba, apmąstymai apie tai, kaip kažkada su­ kartais kaip pasakojimus iš tolimų kraštų, pratai arba dabar supranti prabėgusį gyvenimą, su amžiaus teikiamu autoritetu, prie židi­ įvykius, žmones, pats save (MG, 6) nio, apsupti sūnų ir anūkų“14. Tačiau už­

13 Wolfgang Iser, Fiktyvumas ir įsivaizdavimas, Vil­ 14 Walter Benjamin, „Patirtis ir skurdas“, Nušviti- nius: Aidai / ALK, 2002, 52–53. mai, vertė Laurynas Katkus, Vilnius: Vaga / ALK, 2005,

144 teko Pirmojo pasaulinio karo, kad kariai iš Apie tokį patirties liudijimą, „poeziją, kovos lauko grįžtų tylėdami, nemokėdami įmanomą po Auštvico“, kalba ir etnopoeti­ papasakoti, kas įvyko, „ne turtingesni, bet kos praktikuotojas antropologas Jerome’as nuskurdę“, netekę tiesioginės patirties per­ Rothenbergas (g. 1931), savitai prieštarau­ teikimo galimybės: damas garsiajam Adorno pareiškimui. Rot­ Karta, į mokyklą važiavusi arkliniu tramvaju­ henbergas gimė ir augo Amerikoje, po An­ mi, atsidūrė vietovėje po atviru dangumi, ku­ trojo pasaulinio karo kelerius metus tarna­ rioje viskas pakitę, išskyrus debesis ir – pačiam vo JAV armijoje Vokietijoje, bet, sužinojęs centre, tarp naikinančių jėgų ir sprogimų – tra­ apie savo giminaičių tragišką likimą nacių pų mažytį žmogaus kūną.15 Treblinkos naikinimo stovykloje Lenkijo­ Bandymas tiesiogiai nupasakoti naują je, nusprendė aplankyti tą vietą, kur, kaip techninio karo patirtį nebūtų buvęs sėkmin­ jis sako, „išgirsta“ poezija buvo aiškiau­ gas, nes patyrusį pasakotoją ir jo patirties sias kada nors sutiktas paaiškinimas, kodėl neturinčią interpretacinę bendruomenę jis rašo eilėraščius18. Rothenbergas, kalbė­ Benjamino pavyzdyje sieja tik nepakitęs damas su moderniosios poetikos žurnalo dangus ir, nepaisant visų niokojančių spro­ 2Jacket redaktoriumi Alu Filreisu, aiškina, gimų ir brutalios techninės jėgos, vis dar kad tada Treblinkoje jis girdėjęs poeziją toks pats pažeidžiamas žmogus. Per mažai ne ausimis, bet tai buvusi „patirtis plius bendrų ženklų, kad būtų galima susikalbė­ kažkas daugiau“19: tai yra „sukrėtimas ir ti. Ir tik patirties aiškinimas metaforomis, kartu nesuvokiamas impulsas“, holokaus­ asociacijomis, kitais įvaizdžiais, subjekty­ to įsisąmoninimas, pirmiausiai jį atvedęs į viu santykiu ir emociniu krūviu, „tirštas“, poeziją. Rothenbergas poeziją, net lyriką „sodrus“, anot Geertzo16, aprašymas teikia (kuri Adorno atrodė barbariška holokaus­ vilties, kad patirtis bus paliudyta, suprasta to užnugaryje) supranta kaip „rezistencijos ir gal net įsiminta kaip mirštančiojo pali­ formą“ ir savo darbuose konstatuoja, jog kimas arba kaip Benjamino akcentuotas „po Auštvico yra galimà tiktai poezija“. patarimas būsimoms kartoms17. Jis laikosi pozicijos, kad tyla, kad ir kokia būtų iškalbinga, nėra išeitis20. Patirtį būtina perduoti taip, kad ji rezonuotų su adresatu, 209. Ši mintis primena ir Jurijaus Lotmano įžvalgą apie tai, kad autorius turi galią pakeisti „skaitytojo atmin­ kad įtrauktų savąjį „aš“ į patirties reflek­ ties apimtį, nes, gaudama kūrinio tekstą, auditorija dėl siją, neįmanomą perteikti, artikuliuoti kitu žmogaus atminties konstrukcijos gali atsiminti tai, ko ji nežinojo“. (Jurij Lotman, Kultūros semiotika, Vilnius: Baltos lankos, 2004, 159.) 18 Jerome’o Rothenbergo ir Alo Filreiso pokalbis 15 Ten pat. Kelly Writers namuose, Pensilvanijos universitete, JAV, 16 Clifford Geertz, „Tirštasis aprašymas: interpreta­ 2008 m. balandžio 29 d. Pokalbio transkripcija paskelb­ cinės kultūros teorijos link“, vertė Antanas Danielius, ta Pensilvanijos universiteto elektroniniame modernios Clifford Geertz, Kultūrų interpretavimas, straipsnių bei šiandieninės poetikos žurnale 2Jacket (redaktorius rinktinė, sudarė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lan­ Al Filreis). Prieiga internete: http://jacket2.org/inter­ kos, 2005, 3–33. views/jerome-rothenberg-kelly-writers-house-april-29- 17 Walter Benjamin, „The Storyteller“, David Lod- 2008 [tikrinta 2012-11-12]. ge, Nigel Wood, Modern Criticism & Theory: A Reader, 19 Ten pat. New York, 2000, 14. 20 Ten pat.

145 būdu kaip tiktai metafora, asociacijomis, sunaikintoje gimtinėje ir bendruomenėje. intuicija, kuri prieinama menui, poezijai. Poezija buvo pirminė Martinaičio antro­ Taigi jeigu, pagal Geertzą, „tirštasis ap­ pologinės vaizduotės išraiška, o jo „eseis­ rašymas“ yra subtiliausias ir išsamiausias tinė savirefleksija, – kaip pažymi Speičytė, tikrovės supratimas, arba, kaip pasakytų – išryškėja tik vėliau, jau susiformavus jo Rothenbergas, „patirtis plius kažkas dau­ poetinės antropologijos kontūrams ir re­ giau“, tada poezija yra pats „tirščiausias“ prezentacijoms kūryboje“23. Tokią chro­ tikrovės aprašymo būdas. Poezija perteikia nologiją veikusios ir sovietmečio aplin­ ne faktų kroniką, bet patirtį, „nušvitusį“ kybės, bet tuo labiau, anot literatūrologės, tik­rovės suvokimą. Martinaitis savo esė „jos skatintų žiūrėti į poeziją kaip į pirmąjį knygoje Poezija ir žodis, kaip ir daugelis tarpininkavimo veiklos lauką, kuriame kitų rašytojų, patvirtina mintį, kad įkvė­ išryškėja ir susikuria Martinaičio balsas, pimas, „kūrybos būsena nėra kokia nors naujai modeliuojamas, varijuojamas pro­ egzaltacija. Ne vienas poetas yra kalbėjęs, zos pasakojimuose“24. Taigi todėl į poe­ kad tokią valandą menininkas ne atitrūksta ziją verta gilintis kaip į ypač autentišką, nuo tikrovės; priešingai – tai yra nepapras­ intuityvų, impulsyvų, todėl labiausiai su tas realybės regėjimas, gilesnis prasmės su­ emocine vaizduote, o ne su moksliniu pa­ vokimas, kartais labai ryškus ir netikėtas“ žinimu susijusį pasakojimą. (PIŽ, 61). Martinaičio pavartota poeziją Poezija, kalbėdama išskirtinai autentiš­ apibūdinanti sąvoka „gilesnis suvokimas“ ku balsu, fiksuoja nebūtinai tai, ką užfik­ atitinka Geertzo formuluotą etnografijos suotų profesionalus etnografas, rengiantis uždavinį pažinti kultūrinės bendruomenės „skystuosius“, t. y. vien faktinius, statis­ „vaizduotės visatą, kurioje [jos] veiksmai tikos duomenis registruojančius kultūros yra ženklai“21. Vadinasi, poezija, turėdama aprašymus25. Anot Martinaičio, „poezija galią atskleisti „vaizduotės visatą“, kartu vis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, gali paaiškinti ir kultūros ženklus, kurių buvo visai nesvarbu: koks nors žvilgsnis, sąveikos kuria prasmes ir lemia, moty­ sode augęs medis, kiemo žole nubėgantis vuoja tam tikrą kultūrinės bendruomenės vėjas, gyvulio akys, gražiai į savo lizdą elgesį, reakcijas, suaktyvina „socialinę besileidžiantis gandras“ (MG, 6) – ir tai energiją“22 – ašaras arba juoką. atsiskleidžia kaip koncentruotas prasmės Šiuo požiūriu Martinaičio poezija mazgas, esmės pagava, kuri panašia reikš­ unikali tuo, kad, kaip ir Rothenbergui, ji mių sistema besinaudojančiam žmogui gali buvo pirminis impulsas, kilęs apmąstant sukelti akimirksninį užčiuoptos paslapties, savo gyvenimo patirtį staiga prarastoje ir nušvitusios prasmės malonumą. Toks ge­

23 Iš asmeninio pokalbio. 21 Geertz, 14. 24 Ten pat. 22 Stephen Greenblatt, Shakespearean Negotiati- 25 Tai nereiškia, kad tiesioginiai etnografiniai apra­ ons: The Circuliation of Social Energy in Renaissance šymai negali būti „tiršti“ – pvz., garsioji Geertzo studija England, Berkeley, Los Angeles: University of Califor­ Gilusis lošimas (The Deep Play) apie Balio salos gai­ nia Press,1988, 6. džių kapotynes.

146 bėjimas atskleisti subtilius emocinius su- norinė intonacija nėra natūralus ir ramybę fikcintų tik­rovės detalių ryšius, artikuliuoti teikiantis dalykas. Tyla šiame „aprašyme“ tikrovės „aurą“ (V. Crapanzano)26 ypač reiškia nerimą: pirmoje eilutėje motina tyli, būdingas poezijai. paskutinėje posmo eilutėje „verkia vaikai, Kad perteiktų santykį, esmę, poezijai kad tylu“. Tylos siaubą vaikai junta intui­ „daugžodžiauti“ nereikia: tyviai, o ne racionaliai suvokia ar sugeba Ten motinai liūdna. Ji tyli paaiškinti. Tokia baugi tyla įsitvyro dėl pa­ skara prisidengusi veidą. žeistos pasaulio tvarkos, kurią savo ruožtu Ir slenkstis ten perskiria žmones, lemia žmones perskiriantis slenkstis. Eilė­ ir verkia vaikai, kad tylu. raščio motinai nebūtų taip liūdna, nebūtų („Slenkstis, SG, 47) taip baugiai tylu ir neverktų vaikai, jeigu Buities vaizdas savo kompozicija, Ise­ žmonės visada kartu gyventų, jeigu nebūtų ris sakytų – atrinktų tikrovės elementų priversti skirtis, jeigu nebūtų pažeidžiamas kombinacija, ir sakymo tonu (trumpi saki­ prigimtos bendruomenės vientisumas. Tai niai, intervalai, kelis kartus pasikartojantys tradicinės archajinio kaimo bendruomenės jungtukai „ir“ sakinio pradžioje, paprastą vertybės, išgrynintos gyvenimo patirties ir kasdienį kalbėjimą ar dainuojamosios gilių šeimyniškumo tradicijų. Tokią eilė­ tautosakos tradiciją menanti nerimuota raščio prasmę patvirtina ir autobiografinis posmo paskutinė eilutė) kelia metafizinio prozos pasakojimas: graudumo įspūdį. Motina po skara slepia Tačiau vieną dieną mums vokiečių buvo liepta savo liūdesį, ji tyliai viską laiko savo šir­ susikrauti visą mantą ir traukti link Vokietijos. dyje. Tokios baugios tylos akivaizdoje ei­ [...] lėraščio subjektas paradoksaliais priežasti­ Kai dabar pagalvoju, juk taip varu evakuoja­ mi turėjome atsidurti Vakaruose, kaip atsitiko niais ryšiais susijusius sakinius (slenkstis ne vienai šeimai. O ir suaugę tada svarstė, ką perskiria žmones nulemdamas baugią tylą, daryti: ar trauktis į Vakarus su vokiečiu ar likti ir todėl verkia vaikai) pateikia kaip sudėti­ po rusu, kurio klastingos užmačios jau buvo nius sudedamojo sujungimo sakinius, ku­ pažįstamos iš pirmosios okupacijos? Man at­ rie paprastai yra lygiaverčiai, turi prasminį rodo, kad nugalėjo moterys, kurios imdavo verkšlenti: kaip čia paliksi gimines, namus, savarankiškumą. Tokia loginė neatitiktis žemę, senus tėvus, gyvulėlius? Kiek žinau, ro­ (jo prielaidas taip pat galima sieti su socio­ dos, niekas iš mano tėviškės kaimų neišvyko į istorine tikrove), kai priežastis ir pasekmė Vakarus, nors grįžę po evakuacijos dažniausiai pateikiami kaip lygiaverčiai ir vienas nuo nerasdavo nei trobesių, nei maisto, nei kuo žie­ mai apsirengti (MG, 58) kito nepriklausomi dėmenys („Ir slenkstis ten perskiria žmones, / ir verkia vaikai, Tai tik viena iš visų toje kultūroje įma­ kad tylu“), sukuria semantinį paradoksą, nomų slenksčio perskyrimo galimybių, ta­ nuojautą, kad kažkas čia ne taip, kad ši mi­ čiau netekties siaubas, baugi, nejauki tyla, ašaros ir liūdesys visą laiką yra tas pats. 26 Vincent Crapanzano, Imaginative horizons– an Kita vertus, ramybės neteikia ir sąmonin­ essay in literary-philosophical anthropology, The uni­ versity of Chicago Press, 2004, 18. gas apsisprendimas peržengti slenkstį,

147 tiesiogiai, net dramatiškai, suvoktas kitame Martinaičiui svarbus atrodo ir išorinis eilėraštyje: „Kas nors man kojas apkabinkit, žvilgsnis, distancija, norint įvertinti, pama­ kad iš čia / išeiti negalėčiau, neišleiskit – / tyti „aprašomą“ tikrovę kaip fenomeną ir [...] / Kai paskutinis išeinu nusukdamas sugebėti ja stebėtis. Anot jo, išsamus tikro­ akis“ (TNR, 311). Minėto eilėraščio se­ vės pažinimas „neįmanomas be subtilaus mantika įtraukia ir tokią „savanoriško“ išsilavinimo, be žinių, kultūros ir idėjinio išėjimo situaciją. Savo biografiniuose už­ nusistatymo“ (PIŽ, 90). Būtent tokia ir yra rašuose Martinaitis sako: Martinaičio pozicija savo aprašomos kul­ tūrinės bendruomenės atžvilgiu: jis yra ir Kelionė iš savo pasaulio buvo suvokiama kaip prievarta, nelaimė, netektis, svetimybės įsiki­ jos dalis, ir kartu jos kritikas, teisėjas, kaip šimas į šių žmonių gyvenimą. Grįžęs iš kitur sako Rimantas Kmita, „tos bendruomenės jau būdavo lyg ir ne toks, nesavas. Paserbenty maištininkas, išsišokėlis“28. Kmita primi­ ir aš buvau vienas pirmųjų savo valia visiškai nė ir vieną pokalbį su poetu Jonu Strielkū­ palikęs šį kraštą, į kurį grįžti jau negalėjau ir nu (kalbino Gražina Ramoškaitė), kuriame nebūčiau galėjęs, tapęs nesavas. [...] Kažkur giliai pasąmonėj veikia ši jau nieko nebereiš­ jis įvardija to meto poetų santykį su savo kianti trauma [...] (MG, 114) prarastais gimtaisiais kaimais: Prisimenu, kaip skaudėjo tėvams tas mano iš­ [M]an atrodo, labai teisingai yra pastebėjęs ėjimas, nors jie ir patys užsimindavo, kad čia M. Martinaitis, kad mes rašome ne apie da­ likti man būtų sunku (MG, 115) bartinį kaimą, o apie tą, kuris jau gyvena tik Įvaizdžių daugiareikšmiškumui, se­ mumyse, pavirtęs mūsų sielos savastimi. Ne­ įsivaizduoju, kad galėčiau parašyti eilėraštį, mantiniam jų „tirštumui“ galimybių teikia dieną ar savaitę pabuvojęs kokiame kolūky­ poezijos artimumas metaforai. Pasitelkus je ar gamykloje. Tokių išvykų gali pakakti Ricoeurą, galima teigti, kad, tiek metafora, tik reportažui ar apybraižai (beje, aš įtartinai tiek ir poezija niekada nebus galutinai iš­ žiūriu į eiliuotus ar eilių prismaigstytus re­ portažus). Tačiau, aišku, tenka buvoti kaime versta, redukuota, nes poezija nėra tikrovės ir konkrečiai gimtinėje. Štai tada ir prasideda „pagražinimas“. Anot Ricoeuro, metafora tai, apie ką rašome eilėraščiuose. Iš vienos pu­ „perteikia naują informaciją, [...] mums sės, tai tas pats kraštas, kurį nuolatos nešiojies pasako ką nors nauja apie tikrovę“27. Ly­ savyje, kurį dienąnakt matai atminties akimis, kurio medžius ir akmenis aprašinėji. Iš kitos giai taip pat ir poezija suteikia papildomų pusės – tai jau visai kitokia žemė, pasikeitę net duomenų, priartina mus prie subtiliųjų ti­ peizažai, nekalbant apie žmones, kurių darbai krovės lygmenų. Martinaitis Poezijoje ir ir rūpesčiai tau jau nebe visada suprantami, žodyje tai patvirtina: „Tikrovės pažinimas kaip ir jiems tavieji svetimi. Net tarmę, kurios tave išmokė motina, girdi tarytum iš šalies, nes nėra tiesioginis aktas – žiūriu ir matau. Tai į ją visai sugrįžti nebeįmanoma...29 yra ir vidinių tikrovės formų pažinimas Taigi poetas savo tyrimų lauke yra da­ [...]“ (PIŽ, 90). Metafora kaip tik ir aiškina lyvaujantis stebėtojas. Martinaičio ir kitų tas „vidines formas“, kurios leidžia priar­ jo kartos poetų atveju tas tyrimų laukas tėti prie kito patirties.

28 Iš asmeninio pokalbio. 27 Paul Ricoeur, Interpretacijos teorija, Vilnius: 29 Pokalbiai apie poeziją, kalbėjosi Gražina Ra­ baltos lankos, 2000, 66. moškaitė, Vilnius: Vaga, 1984, 117–118.

148 egzistuoja jau tik atmintyje, neturi jokių Martinaitis jaučia poreikį „tirštai“ ap­ apčiuopiamų parametrų, išskyrus vieną rašyti tą atmintyje dar vis gyvą, bet jau mi- kitą tėvo drožtą šaukštą ar kirvį, šiaip kokį rusią kaimo kultūrinę patirtį ne todėl, kad parsivežtą rakandą: „Anksti, net per anksti, praeities kaimo gyvenimas būtų savaime nesulaukus „atsiminimų amžiaus“, tėviškė vertybė ir siekiamybė (jo poezijoje nema­ tapo vien prisiminimais, literatūrine vizi­ žai dėmesio skiriama kritinei to gyvenimo ja. Kada renkamos kultuvės, net šaukštai, refleksijai), bet todėl, kad, kaip ir Rot­ tai kaip nepradėsi rinkti žmonių judesių, henbergas, Martinaitis jaučia poreikį įsi­ kalbėjimo būdų, pozų?“30 Tiesa, Marti­ sąmoninti, suvokti patirtį, kuri pranoksta naitis galiausiai parsivežė ir namą, bet ne asmeninį žmogaus gyvenimą ir kreipiasi į „tą tradicinę sanklodą, kur tau buvo viskas dabarties ir ateities interpretacinę bendruo­ paruošta ir reglamentuota nuo gimimo iki menę, kurios patirtis, gali būti, vieną dieną 31 mirties“ , ne tą kraštovaizdį, kuris neat­ ims rezonuoti su perskaityta poezija. siejamas nuo dar vaikystėje įsisąmoninto namų, gimtojo kaimo vaizdinio. „Kaip Rezonuojančios reikšmės saulei – be lango – šviesti?“, – klausiama eilėraštyje „Laiptai rugių lauke“ (DL, 48). Martinaičio antropologinė mimezė apima Atsiplėšimas nuo gimtojo kraštovaizdžio ne tik vizualų akimirkos geštaltą, bet ir in­ ir kartu nuo savos kultūrinės genties pa­ tonaciją, toną, sakymo stilių, kuris, kalbant žeidė pasaulio harmoniją, vientisumą. Ši apie archajinę kultūrinę bendruomenę, yra neatitiktis­ tarp patirtos, įsisąmonintos ir neatsiejamas nuo folkloro. Tautosakos ir esamos, gyvenamos būties (kuri turėtų būti literatūros sąveiką tyręs Saulius Žukas, vientisa, nedali) greičiausiai ir lemia Mar­ remdamasis daugiausiai rusų mokslininkų tinaičio kūrybai būdingą paradoksą: formalistų darbais, teigia, kad tautosaki­ nis, kaip ir literatūrinis, pasaulio suvokimo [...] Sode o sode būdas remiasi panašiais simbolizavimo balta o balta principais, nors simbolinių formų prasmės obelis man ant rankų šiose skirtingose „estetinėse sistemose“ supasi pakirsta. nesutampa32. Vienas iš ryškiausių skirtumų Supasi pakirsta, yra tas, kad tautosaka naudoja simbolines be žiedų – balta. schemas, o literatūroje simboliškos tampa kaskart naujos, originalios kombinacijos, Sidabrava – ant rankų nusvirus, beje, galinčios cituoti ir nusistovėjusias – dar vis gyva, schemas. o jau mirus. Kalbant apie tų nusistovėjusių schemų (TPŽ, 158) citavimą, jų panaudojimą originaliame kū­ rinyje, pakanka net ir minimalaus akustinio 30 „Už liepsnojančių durų“, su Marcelijumi Marti­ naičiu kalbasi literatūros kritikas Stasys Lipskis, Perga- lė, 1980, Nr. 5, 126. 32 Saulius Žukas, Tautosaka dabartinėje lietuvių 31 Ten pat, 128. poezijoje, Vilnius: Vaga, 1983, 66.

149 ar semantinio sąlyčio, kad priartėtų visas siškai greta, tiesa, neišsakyta.“36 Žukas platus tautosakos kontekstas, suponuojan­ remdamasis rusų kalbininko Andriejaus tis per amžius išsigryninusius archajinės Potebnios darbais, atkreipia dėmesį, kad bendruomenės pasaulėjautos konceptus liaudies daina nėra realistiška šiandiene – galima sakyti filosofines abstrakcijas, realizmo prasme, nes visi jos personažai, išreikštas konkrečiu simboliniu pavidalu. situacijos ir intrigos yra simboliškos37. Žukas savo knygoje pateikia literatūro­ Todėl poezijoje pasitelkiama tautosakos logo Vytauto Kubiliaus nurodomas tris stilistika pirmiausiai pritraukia ne dainin­ pagrindines tautosakos panaudojimo lite­ gas intonacijas ir kontekstus (raudų, karo ratūroje pakopas: „stilizacija (dominuoja dainų ir t. t.), bet tą simbolinį pasaulio tautosakos stilius), psichologinė folk­loro vaizdavimo būdą, neatsiejamą gamtos ir medžiagos interpretacija (dominuoja in­ žmonių paralelizmą, situacijų ir personažų dividualus autoriaus stilius) ir literatūros schemiškumą. Martinaičio poezijoje toks mitologizavimas.“33 Žukas taip pat prime­ tautosakos simbolinių schemų ir individu­ na C. Lévi-Straussą ir mitologijos tyrimus, alios minties persidengimas yra išraiškin­ kurie atskleidė, kad abstraktus mąstymas gas kultūros interpretavimo, jos „tirštojo žmogui niekada nebuvo svetimas, kad ir aprašymo“ būdas. Todėl akivaizdžiai tau­ „konkrečiais vaizdais galima abstrakčiai tosakiški Martinaičio eilėraščių „siužetai“ mąstyti (C. Lévi-Straussas tai pavadino ir personažai, viena vertus, yra autentiškos brikloliažu)“34. Tokia mintimi remiasi ir antropologinės vaizduotės artefaktai, inter­ antropologas V. Crapanzano, teigdamas, pretuotini kaip etninės kultūros mikroteks­ kad vaizduotės horizontas visada apsiribo­ tai, kita vertus, jie implikuoja tautosakos ja gyvenamu pasauliu ir patirtimi35. išgrynintas simbolines reikšmes, santykių Liaudies dainoms būdingas paraleliz­ schemas, kurios rezonuoja su individualia mas, – pabrėžia Žukas, – sujungia du na­ poeto kaip antropologo patirtimi. rius: gamtos peizažą ir „žmogiškąjį“ narį. Dainingos Martinaičio eilėraščių into­ Bendruomenė yra taip susigyvenusi su tau­ nacijos, lietuvių tautosakai būdingi demi­ tosakišku pasaulėvaizdžiu, kad kartais net nutyvai („savo saulę jau uždirbot, / baltieji ignoruoja to pasaulėvaizdžio sąlygiškumą žmoneliai / [...] / kur ta mano paskutinė / ir tautosakos vaizdą laiko realistiniu, ypač saulelė raudona?“, SG, 107; „išjojo brole- kai „praleidžiamas „gamtiškasis“ parale­ lis / į mėnesį“, DL, 65), spalvų simbolika lizmo narys ir dainoje „veikia“ tik mergelė („aš neturiu / baltų žirgų“; „baltų tėvų / bal­ bei bernelis. Šio žmogiškojo paralelizmo ti vargai“ – SG, 90), „gamtiško“ ir „žmo­ nario kažkodėl nevadiname simboliu ar giško“ narių paralelė („Saulė – pro debesį, metafora, nors gamtiškoji paralelė yra vi­ / motina – pro langą“, SG, 96), tradicinių folklorinių siužetų užuominos (brolelis

33 Žukas, 75. 34 Ten pat, 67. 36 Žukas, 66. 35 V. Crapanzano, 14. 37 Ten pat.

150 pasibalnoja žirgą ir išjoja; žiūrėjimas pro Ant rudenio langą, motinos laukimas, rauda ir pan.) yra laukų juodų aš neturiu tie dviejų atskirų estetinių sistemų sąlyčio baltų žirgų. taškai, pritraukiantys ir savus vienas su kitu rezonuojančius kontekstus: erdvės ir Ant tų laukų baltų seniai kraštovaizdžio poetiką; tradicinę patriar­ jau sudegė chalinę bendruomenės sanklodą; gamtos mano namai ir žmogaus paralelę; skausmo, netekties patirtį ir pan. ir kamanos – su jom žirgai, Martinaitis, rašydamas apie „Medinį baltų tėvų lietuvių epą“, konkrečiai apie medinę Rū­ balti vargai. pintojėlio skulptūrą ir jos plastines variaci­ (SG, 90) jas, pabrėžė jos „nesugadinamumą“: Iš tautosakos perimtas tikslus rimavi­ [F]igūrą galima didinti arba mažinti, įkelti į mas („Antano Vienžindžio rauda“, ATŠŠ, stogastulpį ar koplytėlę, polichromuoti arba 116; „Žemaičių plentas“, TPŽ, 182) arba palikti medienos faktūrą, stebėti iš toli arba iš kaip tik, atvirkščiai, nerimuota paskutinė arti. Rūpintojėliai išraiškingi net ir tada, kai posmo eilutė, palyginti negausus žody­ drožėjas neturi didesnių gabumų arba yra ne­ įgudęs valdyti įrankio. Žodžiu, blogai padaryti nas, išskirtinai – stilizuotai – susijęs su figūrą beveik neįmanoma, nes pats vaizdinys šnekamąja, buitine, patirties kalba, kuri kultūroje ir vaizduotėje, o ne jo medžiaginėje Martinaičio poezijoje yra ir savos genties išraiškoje yra savaip tobulas, panašiai kaip pa­ liudijimas, rezonuojantis su liaudies dainų sakų, dainų veikėjai ar sakmių mitinės būtybės simbolizmu: niekaip „nesugadinami“, ką apie jas kalbėtum ar kaip vaizduotum (LSK, 57) Savo saulę jau uždirbot, baltieji žmoneliai. Tai yra esminė tautosakinės (ir apskri­ Verkdami mane sutiksit tai) mimezės savybė: tautosakinių motyvų po dangum raudonu. (intonacijų, siužetų, įvaizdžių, simbolinio Ugnį glostysiu – dar šiltą, vaizdavimo) neįmanoma „sugadinti“. Juos pro langus žiūrėsiu: galima varijuoti kaip nori, kaip intuityviai kur ta mano – paskutinė jauti, ir jie nepraras savo simboliškumo, saulelė raudona? visada siesis su archetipiniu kultūros klo­ Ten kelių keliai kryžiuosis, du. Martinaičio poezijoje folkloro motyvai bus nuplauti slenksčiai, yra naudojami visais Vytauto Kubiliaus ir beržais bus apkaišytas išskirtais būdais (stilizacija, psichologinė juodas rankų vargas. interpretacija ir mitologizavimas), tačiau (ATŠŠ, 107) visais atvejais išlaikomas autentiškas auto- Martinaičio santykis su praeities kaimo riaus balsas, o tautosakos simboliškumas kultūra yra skausmingas, ir neįmanoma tik sustiprina individualų liudijimą: apsimesti, kad žiojinčias tuštumas būtų

151 galima užpildyti simuliakriniais tautinės / ne mano.“ (TNR, 305); arba: „Norėčiau kultūros atributais: „Menki atramos taškai turėti langą, / pro kurį matyčiau rugius“ visos tos etnografijos, senukai, romantiška (TNR, 304); taip pat: „Neturiu neturiu aš agrarinės kultūros simbolika, kuri puikiai akių / žiūrėti į tamsą, / ir kalbos / kalbos tinka sudaryti įspūdžiui, kad jokių proble­ neturiu / prakalbinti melą ir užmarštį.“ mų nėra, kad su naujovėm puikiai susigy­ (TPŽ, 179) Būties nepilnatvę, metafizinį veno tai, „kas buvo geriausio praeityje“, trūkumą, stygių poezijoje lemia Martinai­ – be skausmo, be moralinių nuostolių.“38 čio išgyventas namų praradimas, paveldė­ Martinaičiui svarbi patirties refleksija, tos bendruomenės sunaikinimas, skaudus interpretacija, o ne automatiškas tradicio­ neteisybės jausmas (politinė prievarta, nalizmas kaip savaiminė vertybė. Poezija apgaulė, naujo gyvenimo sterilumas, šal­ persmelkta skausmingo ilgesio ir kartu su­ tumas, nepatikimumas, žodžio nesilaiky­ vokimo, kad kaimas uždusintų gyvenimą. mas): Neatitikimas tarp prigimties, pašaukimo ir Mano uždirbtam danguj gyvenimo („Niekur nepabėgsi nuo keisto man liūdna ir nesmagu. jausmo: prigimtim esi su senu, protu – su Šventadienių ten neturiu, nauju“39) pažadina kitokias kultūros ženk­ gaisruojančių ežerų. lų reikšmes nei literatūroje įprastą praei­ Visa, kas mano – ne man, ties idealizavimą. Akivaizdi Martinaičio ne mano laukai ir namai. pastanga suvokti, įsisąmoninti praeitį ir Visa, ką rankoj laikau, priimdamas – atsisakau. per ją atpažinti save dabartyje: Ir dvelkia nuo saulės šalčiu, – [...] ji teka iš rankų tuščių. Mano mirtinga žemė (ATŠŠ, 126) švelniai alsavo į veidą. Aš iš džiaugsmo verkiau, Iškalbingas yra Martinaičio epitetiškai kad šią naktį suvokiau tai, vartojamas įvardis „mano“. Tai ne vien ko niekad nebuvo nuoroda į daiktų priklausymo santykius, ir niekad, ir niekad nebus, o kad gyvas – bet semantiškai daug sodresnė kultūri­ tik tiek teturiu. nė referencija. „Mano“ yra vienaskaitinė [...] įprasto, „paveldėto“ epiteto mūsų, supo­ („Rasos naktis, TPŽ, 157) nuojančio bendruomenę, gentį, kurios jau Apibendrintai kalbant, Martinaičio poe­ nebėra (todėl mūsų virto į mano), forma. zijos pasaulėvaizdis yra pažymėtas netek­ Kaip poetas liudija savo prisiminimuose, ties, praradimo, neturėjimo ženklu: „Netu­ kalbant apie tada supusį pasaulį, žemę, riu kuo atsiteist / šitokiai vasaros nakčiai: / įvardis mūsų reiškė intymų, beveik kūniš­ nepripjoviau jai šieno, / į obelį neįkabinau ką ryšį: mūsų žeme tapdavo tik ta, kurią dalgio, / net langas, atvertas į mėnesieną – savo rankomis žmonės įdirbdavo, tarsi pri­ sijaukindavo, dėl to ji buvo brangi – pats 38 „Už liepsnojančių durų“, 128. 39 Ten pat. tvirčiausias žmonių viso gyvenimo pagrin­

152 das (Martinaičio krašte gyvenimu ir buvo 14). Donelaitiška pasaulėjauta, nuolankaus vadinamos sodybos, ūkiai – MG, 18): žmogaus gyvenimą įrašanti į gamtos, že­ Tėvas po darbo, šventomis dienomis žiūrėda­ mės tvarką ir ritmą, sutampa su Martinai­ mas pro langą, apeidamas laukus ar atsirėmęs į čio patirtimi, o poezijoje aktualizuoja veik vartelius, sakydavo panašiai kaip Juras Tarutis nepakitusias tradicinės natūrinės bendruo­ iš P. Svirkos „Žemės maitintojos“: Žiūrėk, mo- menės reikšmes, kurių pastovumas teikia tin, mūsų žemė. Dar vaikas patyriau jos derlu­ mą kasdamas ravėdamas, talkindamas tėvams žmogaus gyvenimui tikrumo, saugumo šienapjūtėje ar rugiapjūtėje. Ta mūsų visa jausmą, ramybę, kad viskas bus taip, kaip žemė buvo perleista per tėvų ir mano rankas, anksčiau, kaip „turi būti“: ją ravint, purenant, sodinant. Vakar ir visados Paskui sovietų subendrinta ji pasidarė nebe virš žydinčios gluosnio lazdos, mūsų. Numelioruota, išversta traktorių, prigir­ virš upių ir pievų spalvos, dyta chemikalų pakeitė savo spalvą, suaušo, virš medžių, sodybų, kalbos... tapo kieta nors kirviu kirsk (MG, 19). Autentiška įvardžio mano/mūsų ir že- Virš kelio, kur guli akmuo, mės reikšmė iš gyvenimo persikėlė ir į virš sugrįžimo namo, vakar ir visados, poeziją – pirmiausiai į poeziją: „Tu mano vakar ir visados... žemdirbe dvasia, / pūslėtų rankų varguose“ <...> (ATŠŠ, 89). Žemė yra vienas iš archajinio (SG, 45) žmogaus pojūčių šalia regos, klausos, lytė­ Kita gyvenimo tvarkos ir ramybės sąly­ jimo, net dvasinio jausmo, intuicijos: ga – tai vienybės su gamta, su žeme jutimas, Jei man širdį išims – saulės kalbos mokėjimas („Riedėk, riedėk, svetimos neįdėk: saule, / visad smagi ir laiminga / ir supran­ ten, kur ji buvo, saują žemių įberk, tama visiems / kaip kalba“ – TPŽ, 163). kad girdėčiau, Martinaičio liudijamame pasaulėvaizdyje kaip kalas gyvybė. žmogus nėra hierarchiškai aukštesnis už („Jeigu akis man išplėš“, ATŠŠ, 93) gamtą, nėra gamtos valdovas. Savo pra­ Martinaitis savo biografiniuose užra- kaitu įdirbama žemė nėra tos žemės paver­ šuose prisimena, kaip per karą būdamas gimas, bet kaip tik klusnus nusilenkimas vaikas priglausdavo ausį prie žemės ar jai, kuri iš savo (iš Dievo) malonės duoda sukasto kelio ir klausydavo, ar nesiartina vaisių. Žmogus derlių susirenka ne kaip kokia nelaimė, neatidunda fronto tanketės jam savaime priklausančias gėrybes, bet ar džipai. kaip dovanas (todėl poemoje „Šienapjūtė“ Poezijoje žemės įvaizdis yra sugėręs ne vaizduojami du kaimiečiai žemaičiai taip tik žmonių darbo prakaitą, rankų šilumą, piktinasi ir nesupranta iš miesto atvažia­ bet ir visą archajinės (ne vien agrarinės) vusio sovietinės valdžios prievaizdo Kas­ kultūros tradiciją: „Guli žemėj Donelaitis pučio, kuris ūkininkams vis kartoja: „Nu, / tarp senų kardų ir būrų / [...] / Donelaitis ševelisj, davaijte! / Kiekvienas darbas turi būro saujoj / laiko žemę po žeme...“ (DL, teikti džiaugsmą!/ [...] / Mes iš gamtos ne­

153 lauksime malonių! / Mes patys turime jas venimą. Per daiktus ir su daiktais vykdavo ko­ pasiimti! Patys!“ (GR, 386–387). Archa­ munikacija tarp gyvųjų ir mirusiųjų ar net su dievais (MG, 149). jiniame pasaulėvaizdyje žmogus, kaip ir avelė, mažiausia boružė, priklauso vienti­ Iškalbingas Martinaičio vienas iš vė­ sai gyvybės visatai, todėl ne gėlės lenkia lesniųjų eilėraščių pavadinimas „Rūšiuoju galvas ten, kur žmogus žengia, bet priešin­ prisiminimus“, eilėraštyje subjektas juos gai – žolė laisvai gali praaugti ir visiškai varto, dėlioja, stumdo kaip daiktus, spė­ uždengti žmogų, užmarštin nugramzdinti liodamas, ar dar jų priteiks, ar jau galima jo vardą: „Ir žolės peraugs mane / lyg pie­ išmesti: „Štai šių turbūt niekam daugiau voje paliktą laikraštį. / [...] / Kaip lengva neprireiks. / Ir šitų. Jų vaizdas neryškus. / užmiršti mane, / šitaip gulintį / išmestom Spalvos išbluko, todėl neįmanomos kopi­ rankom!“ („Sekmadienio baladė“, DL, jos.“ (Atr, 463). Panašiai, kaip su tokiais 28). Tokia gamtos galia prieš žmogų mena daiktais, elgiamasi su visais namų, gimto romantizmo tradiciją, kurios temas Mar­ kaimo, kurių jau nebėra, prisiminimais: tinaičio poezijoje yra išgirdusi Viktorija Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių – Daujotytė. Anot jos, „Legenda, vienišu- [...] mas, daina irgi priklauso romantiniams Laikas mano namai, – atpažinimo ženklams. Poetui yra artimas ir pasiimkite stogą ir langus, į rietimą susukite taką – liaudiškasis, baladiškasis romantizmas, at­ paskutiniai man bus marškiniai. gaivintas karo ir pokario dainų, „atminčių“ [...] (pvz., „Sena daina“).“40 Gimtieji namai, pasiimkite skrynią, Archajinis kaimas taip pat neatsieja­ sudėkit į ją mūsų vargo atodūsius, mas nuo daiktų: to kaimo prisiminimai mūsų raudas ir mūsų giesmes, nuo karo, bado, ugnies ir maro. yra tokie buitiški, koks buitinis, daiktiškas buvo tos kultūrinės bendruomenės žmonių Atsargiai suvyniokit į staltiesę gyvenimas. Daiktų kūniškumas riboja ir Serbentą, Kalnujų kalvas, kad nesudužtų jų filosofinę-religinę tos bendruomenės vaiz­ vaizdas. [...] duotę: (GR, 345) Ryšys su daiktais būdavo savaip filosofinis, juk filosofuojama ir mąstoma ne vien žodžiais, Prisiminimai įsismelkę į gimtą krašto­ bet ir daiktais, nes jie – savotiški amžinybės vaizdį, suaugę su jame stovėjusiais namais, ir laiko tvarumo ženklai. Juk įnagis, pastatas, bažnyčia, dvaru, net vieškeliu einančiomis apyvokos daiktas turėdavo įveikti laiką, o tai žmonių figūromis. Atrodo, kad praeities dabar mums ne visai suprantama ir primityvu. Ar čia nesama šiokio tokio ryšio su Egipto gyvenimas, kažkada buvęs gyvas ir vis dar faraonų piramidėmis, kurios būdavo kimšte palaikantis eilėraščių subjekto gyvybę, pats prikimštos įvairiausių mirusiojo daiktų, kaip pagaliau „atidavė dvasią“ – liko tik pamažu laido, užtikrinančio jų amžinąjį pomirtinį gy­ yrantis kūnas, kaip tie tėvo pagaminti seni meistravimo įrankiai, visokie įnagiai, kurių 40 Viktorija Daujotytė, Lyrikos būtis, Vilnius: Vaga, 1987, 208. vis mažėja. Prisiminimus jis dėlioja kaip

154 dekoracijas ir drožinius, bando sukurti, drabužiais, ir laukia tik ženklo – ir prakalbės, atgaivinti įtikinamas praėjusio gyvenimo sujudės... Panašų įspūdį daro didieji epiniai veikalai, kuriuose tarsi susirenka to paties scenas, kurias tarytum legitimuoja būtent laiko tipai, herojai, panašiai kaip „Iliadoje“, tautosakos simbolinis lygmuo. Sukurti po­ „Dieviškojoje komedijoje“, „Fauste“, mūsų etiniai eskizai yra kaip skulptūros, liaudies „Metuose“. Gal medyje ir yra tas vis nesuran­ meno drožiniai – statiški, nelankstūs: damas lietuviškas epas, gal medyje ir yra iš­ reikšta mūsų epinė mąstysena? (LSK, 15) Ateis sekmadienis ir paukščiai skris Martinaitis savo esė medžio meistrys­ sparnais nemojuodami. tę, dievdirbystę, visus dievukus, šventųjų Veidai lyg bus apšviesti. (ATŠŠ, 130) skulptūrėles aiškina kaip kultūroje galio­ jančių reikšmių įkūnijimą, epifaniją, sim­ Arba: bolį – genties pranešimą mums: „Ką nori Virš Kalnujų bažnytėlės mums pasakyti ši keista bendruomenė?“ eina saulė priešais vėją – vis ant vietos. (LSK, 16). Poetas pažymi, kad skulptūros („Rauda prie Davainio Silvestraičio tvenki­ beveik visada yra panašios į savo autorių, nio“, TPŽ, 171) meistrą – jei ne iš karto, tai juos suvieno­ Poetiniai personažai yra ne dinamiš­ dina laikas, lietūs, kerpės, medžio įtrūkiai ki, bet eilėraščio „siužete“ dalyvauja visu nelyginant raukšlės žmogaus veide: savo būdingiausių savybių korpusu, kaip Gamta tarsi veikė ta pačia kryptimi: dūlėdami nelanksčios medinės lėlės ar skulptūros: šventukai neprarado savo artimumo tų žmonių galvojimui, jų pasaulėjautai, darėsi tipiškesni, O jūs ten, bobos varnos – ant tvorų, išraiškingesni, psichologiškai tikslesni. Pana­ gūžius atstačiusios, kas klaupsis prie ugnies, apskalbs ir lopys? šiai ir liaudies daina, išskridusi iš vienų lūpų, Kalbas visokias kalbate, o karvės gludindavosi ir gražėdavo vėjuose... (LSK, nemelžtos nuo Varnių ligi Europos. 17) („Pamokymai, rogėmis važiuojant pro Būdingą archajinio kaimo patirties ir Varnius“, ATŠŠ, 118) savo tėvo prisiminimo interpretaciją Mar­ Tačiau net ir stokodami lankstumo, tinaitis pateikia eilėraštyje „Prisiminimas dinamikos poetiniai įvaizdžiai, kaip tie (Tėvas)“ (TNR, 307): mediniai drožiniai, yra pakankamai iš­ raiškingi, kad perteiktų žinią, papasakotų Kirsiu miške medį, išsidrošiu sau tėvą, istoriją. Pirminis antropologinis impulsas atsupsiu kvėpavimą, (bandymas suvokti, „kas čia apskritai nu­ koplytėlėj šventieji tiko“ (MG, 77), Geertzas sakytų: „kas, po išgiedos jam Izidoriaus vardą – velnių, čia dedasi?“) Martinaičio poezijoje ir taip išauginsiu jį mimetiškai išsiliejo kaip „Medinio lietuvių iš mažo medinio Izidoriaus. Paskui jam išdrošiu vežimą, epo“ apmatai, vėliau išplėtoti esė romane prie vežimo – šunelį, Laiškai Sabos karalienei: rytą išdrošiu, Rodos, kad čia susirinko visa medinė tauta, kad būtų arkliai pakinkyti, persirengusi pranašų, šventųjų bei kankinių akis jam gražiai išrašysiu,

155 kad būtų šviesu, tiems tėvo ar net ir švento vardo“ (MG, kad rytas vis auštų ir auštų 77–78). ir kad iš po kojų arkliams Ypač svarbi yra medžio reikšmė tradi­ paukštis ankstyvas pakiltų, džiaugsmingai suklikęs gyvenimą. cinei lietuvių pasaulėjautai: Martinaitis pa­ brėžia senųjų lietuvių medžio garbinimą, Natūrinio kaimo žmogus, nepaisant to, gyvenimo medžio reikšmę, jos įtraukimą kad, kaip ir Donelaičio poemos herojai, ne tik į liaudies dainas, tautosaką, bet ir į visą laiką stovi Dievo akivaizdoje, gyve­ vizualiąją ornamentiką. Poetui reikšminga nimą susikuria pats, savo rankomis jį tve­ atrodo, kad „mūsų meistrai mieliau naudo­ ria: drožia, meistrauja, gali pasigaminti ne jo medį, o ne akmenį, metalą ar kerami­ tik vežimą, bet ir šunelį, rytą, pakinkytus ką, nes „jame tikriausiai reiškėsi paveldė­ ark­lius, akis gali gražiai išsidrožinėti, „kad ta baltų amžinybės samprata, siejama su būtų šviesu, / kad rytas vis auštų ir auštų“. šventomis giraitėmis, alkais“ (LSK, 17). Archajinio žmogaus darna su pasauliu pri­ Dievdirbiai savo amate asimiliavo ir se­ klauso ne nuo gyvenimo lengvumo, bet nąjį lietuvių tikėjimą, ir krikščioniškąsias nuo „akių gražumo“: kokios akys – taip vertybes, ir savo gyvensenos modelius, pa­ jos ir mato. Martinaitis savo knygoje Mes saulėjautos ypatybes: gyvenome ne vienoje vietoje svarsto, kaip, Taigi medinę skulptūrą turėtume suvokti ne kodėl tie kaimo žmonės, patyrę siaubingas vien kaip kanoniškus tikėjimo simbolius, bet ir karo negandas, jiems virš galvų šaudant kaip žmonių galvojimą, susijusį su gyvensena, ugnies lėktuvams, sugeba dainuoti arba patriarchalinės šeimos sankloda, kaip trans­ juoktis, nesiskųsti, Martinaitis stebisi, kad formuotą jų nusistatymą dangaus, žemės ir gamtos reiškinių atžvilgiu. O juk neatsitiktinai sunkiausiais nelaisvės metais, partizaninio dalis kanoniškųjų tikėjimo siužetų tapo ir tau­ karo metu, ypač suklestėjo romantinė mer­ tosakos savastimi. Tai reiškė, kad juos visame ginimo kultūra, romansai. plote pasisavino valstiečių kultūra. Minėtame eilėraštyje svarbu tai, kad Tokiame kontekste šventojo figūra suvokia­ ma ne vien kaip tikėjimo, bet ir kaip tradicinės eilėraščio subjektas ketina kirsti medį ir kultūros vaizdinys, veikiantis žmonių elgesį, išsidrožti sau tėvą. Vadinasi, žmogus ele­ skatinantis išreikšti savo ryšį su praeitimi (sa­ mentariomis priemonėmis gali pasigamin­ kraliniai statiniai kapinėse), šeima (Šventosios ti būtiniausių dalykų, tai, ko gyvybiškai Šeimos motyvai), pasaulio kūrimo aktu (LSK, kiek­vienam reikia. Tėvas žmogui yra sto­ 21) roji gyvenimo medžio šaka, einanti iš ka­ Taigi Martinaičio paveldėtas kultūrinės mieno – jį išsidrožti reikia pirmiausiai, nes bendruomenės pasaulėvaizdis jo eilėraš­ jis užtikrina žmogaus priklausymą giminei, čiuose paliudijamas ne vien tiesiogiai su genčiai, kuri, savo ruožtu „būdavo ir savo­ autoriaus biografija susijusiais įvaizdžiais tiškas bendruomeninis atrankos, žmogaus (Kalnujai, Serbenta, Davainis-Silvestrai- vertinimo bei jo orumo saugojimo būdas, tis, Palendrės) ir perimta tautosakos tra­ kartais gana negailestingas, kaip sakysime, dicija. Jeigu eilėraščiuose lyrinis subjektas tiems vargšams „benkartukams“, neturin­ pasitelkia tokias tiesiogines nuorodas, va­

156 dinasi, esama ir bendrinio patirties žodyno. dernaus recipiento ir „čiabuvių“, leidžia į Eilėraščio semantiką kuriantys poetiniai Martinaitį pažvelgti kaip į antropologinės įvaizdžiai, tropai ir konkrečioje kultūroje poezijos kūrėją, o jo poeziją išbandyti kaip cirkuliuojančios reikšmės: folkloro, mito autentišką antropologijos metodą. diskursas, tam tikros kultūros simbolika, Kaip minėta, antropologinė poezija panašioms pasaulėjautoms (pvz., Donelai­ suponuoja autoriaus kaip dalyvaujančio čio, Valančiaus, kt.) reikšmingi agrarinės stebėtojo poziciją, todėl autoriaus balsas kultūros ženklai – sukuria tokį prasminį visada bus antropologiškai angažuotas, lauką, kuris įtraukdamas konkretų istorinį kryps į kito patirtį. Tačiau ne kaip siekis kontekstą (šiuo atveju galima kalbėti apie pristatyti kitą kaip objektą, bet išplėsti Martinaičio patirtą Antrojo pasaulinio karo savo sąmonę, kad joje natūraliai įsikurtų siaubą, iš arti matytą mirtį ir biografiniuo­ kitas tarsi veidrodis – tiksliau, kaip tam­ se užrašuose papasakotą gyvenimą) sutei­ sintas stiklas, pro kurį matome kitą, bet kia apie jį emocinės informacijos. O tai jau kartu – ir jame atsispindintį savo atvaizdą. yra „reikšmės perteklius“, kaip pasakytų Tokia nuostata remiasi antropologinė po­ Ricoeuras, pridėtinė „tirštojo“ tikrovės ap­ etika, anot Speičytės, siekianti „suderinti rašymo, kaip ir visos poezijos, vertė. skirtingas (modernaus kultūros tyrėjo ir archajinės bendruomenės asmenų) tapa­ Balso teisė tybes individualaus (t. y. poetinio) atsako būdu“42. Martinaičio poezijoje balso teisė Antropologija siekia išgirsti autentiškus suteikiama poetiniams personažams, kurie „čiabuvio“, tai yra konkrečios kultūros at­ nėra tiesioginiai biografinių žmonių, ku­ stovo, atsakymus. Kiekvienam suteikdama riuos autorius prisimena, atitikmenys, bet balso teisę antropologija plečia pasako­ yra tų archajinio gyvenimo formų interpre­ mumo galimybę. O menas, fikcija plečia tacija, kaip pasakytų Jamesas Cliffordas, – pasakomumo funkciją – pasakymo būdų „melas, sakantis tiesą“. įvairovę. Dviprasmė Martinaičio pozici­ Legendiniais tapę eilėraščių herojai: ja, jo poezijos polifoniškumas, daugybei žuvusio sūnaus pirštinę adanti motina, prie poetinių personažų suteikta balso teisė, ir motinos kapo raudantis Justinas, Kvailu­ kartu išlaikytas, pagal Bachtiną, autoriaus tė Onulė, Sigutė, Kvaiša Juzas, Žuvelis balsas41 kaip kritinė distancija tarp mo­ Žvejys, Severiutė, Senas Smuikininkas ir

41 Neatsitiktinai pasitelkiamos Bachtino sąvokos, Kukutis, be to, kad, kaip pažymi Žukas, nurodančios dialoginę pasakojimo, literatūros kūrinio, rezonuoja su konkrečiomis stebuklinėmis kuriame visada susitinka autorius ir herojus, situaciją. Bachtinas ypač jautriai pastebėjo tariamo (parinkto) žo­ pasakomis arba kokiu nors kitu aspektu džio sąskambius, kurių kiekvienas atstovauja skirtingam balsui, skirtingai sąmonei. Kitaip tariant, pasirinkta pa­ centrui (Bachtinas, Autorius ir herojus, 2002, 95). Žodis sakojimo forma, t. y. stilius, intonacija, reprezentuoja yra persmelktas prasmių, nulemtas sakymo situacijos autoriaus požiūrį į pasaulį, jo vertinimą, nors tas pats ir niekada nėra neutralus. Savarankiški balsai kalba už žodis, ištartas herojaus lūpomis, gali turėti priešingą save, ir tai yra pati korektiškiausia etinė ir antropologinė reikšmę. Taigi žodis gali būti daugiabalsis, kai kiekvie­ nuostata. nas atbalsis priklauso kitai sąmonei, kitam vertybiniam 42 Iš asmeninio pokalbio.

157 siejasi su folkloro tradicija (pvz., trečio­ bruožą (užsimerkia lyg mirdami), arba su jo brolio statusu)43, yra tarsi tradicinės paukščiais – kita gyvosios gamtos rūšimi, kaimo genties metonimai, išryškinantys kuri tarsi niekuo nesiskiria nuo žmogiškos būdingiausias tų žmonių savybes, jų pa­ būties, nes lygiai taip pat priklauso tai pa­ saulėžiūros branduolį – naivumą, patiklu­ čiai gyvybės visatai. mą, pasaulio ribotumą ir dėlto jų ypatingą Apie žmones kaip liaudies meno dirbi­ jautrumą aplinkai: Onulė verkia prie tako nius, išsiritusius, išskaptuotus, išdrožtus iš raudono siūlo iš vaikiškos kojinės, nes jai etninės kaimo kultūrinės bendruomenės, gaila to siūlo, gaila vyturio lizdo, į kūdrą skatina galvoti pasikartojantys drožinių, įkritusios bitės ir smėlyje vaiko pėdos (SG, dievdirbystės, raižybos, piešinių įvaiz­ 62); Sigutė patikliai per dienas žiūri į van­ džiai: „Lazda liepine / parašys mane smėly denį, rizikuodama viską užmiršti, nepareiti / peiliais išpjaustys šaukštuos. / Išdegins namo (SG, 63); Žuvelis Žvejys (SG, 69) mane / ant skrynios, / išdroš lazdoje.“ (SG, pragmatiškai tvarko savo gyvenimą: eina į 57). Taip pat: miestelį parduoti žuvies, už gautus pinigus Buvo gražiai nupaišytos langinės perka velveto kepurę, o už likusius – alaus. ir išraižyti žirgai. Bet ne mažiau gyvenime jam svarbi este­ Tekėjo mergaitė – kaip rytą pateka saulė“ tika: galvoja apie lanksčią katę jam pri­ („Nežinoma daina“, TPŽ, 170). menančią mergaitę; išsirenka ne bet kokią Arba: velveto kepurę, bet „su snapeliu ir saga“; uždainuoja ir net susigraudina „gailėdamas [...] Ir tėvas ėmė statyt trobą baisiai savęs, / dainuojančio šitaip gražiai“. Su močiute, stovinčia asloj, Visi šie bruožai apibūdina tradicinį kaimo su senelio kosėjimo seklyčioj žmogų, jo pasaulėjautą, vertybes. ir dirbti visokius darbus – Martinaitis suteikia balsą savo poeti­ vis su mano akim. niams personažams, kurie, kaip minėta, Paskui tašė suolus, labiau panašėja ne į gyvus žmones, bet į apsėstus žmonių, liaudies meno drožinius ar primityvius stalui lentas obliavo piešinius – neproporcingais kūnais, su iš­ vis su motina, ryškintomis detalėmis ir neadekvačiais jų plaunančia stalą – (TPŽ, 138). santykiais: „Eina per lietų kuprelis, – / lyg paukštis, / didelę galvą įtraukęs / į juodus Herojų-drožinių kūno epitetai dažniau­ sparnus“ (110) arba: „Tokia daina, kad už­ siai nusako dvasines jų savybes, apibūdina simerkia / dainuodami lyg mirdami“ (TPŽ, žmonių mentalitetą, santykį su pasauliu: 185) – žmonės palyginami su kitokios „Tu paukšti, paukšti, tu žmogeli mažas, / būties formomis: būtent su sustingusiais tik būk kantrus ir lauk, berašti tu“ (ATŠŠ, drožiniais, užfiksavusiais vieną ypatingą 118); arba: „– Vaikeli, paukščio širdy / yra labai maži žmonės. / [...] / Kartais jie ver­

43 Žukas, 175. kia / prie savo mažyčių stalų. / [...] / Vaike­

158 li, / tie žmonės labai jau maži: / jei dar nors ką, Kukuti, malsi žiemą? kiek sumažėtų, / tai jų visiškai ir nebūtų“ Kur grandinę gausi karvei, kad prie jos pririštum žemę? (ATŠŠ, 124). Epitetas „mažas“, implikuo­ (KB, 200) jantis ir netobulumo, pažeistumo, menku­ mo, paprastumo semantiką, metonimiškai Toks kalbos „daiktiškumas“ tiesiogiai apibūdina visą į gamtos ir kosmoso tvarką kreipia mintį link archajinio kaimo žmo­ nuolankiai įsirašantį žmogaus gyvenimą: nių vaizduotės horizonto, kuris riboja jų „Tai maži žmonių gyvenimai / priplakti pasaulį, susijusį su gyvenama teritorija, lietaus prie žemės.“ (TPŽ, 171) Kita ver­ jos kraštovaizdžiu, kasdieniais darbais, tus, tokios poetinių personažų savybės, daiktais ir net panašaus daiktinio pavidalo kaip ir trečiojo brolio luošumas arba kvai­ sakralumo ženklais: lumas stebuklinėse pasakose, sakralinėje Kur dėsim išniekintą dangų? srityje yra konvertuojamos į dvasinį gėrį, Jisai suglamžytas ir numestas išmintį, tai yra kūno mažumas suponuoja Ant rudens alyvuotų laukų, [...] dvasios didybę, gerumą, jautrumą ir pan. (GR, 372) (pvz., „Kvailutės Onulės rauda“, SG, 62). Lyrinis subjektas (savarankiškai arba Ypač daiktiškas, figūriškas, kūniškas tapatindamasis su kokiu nors personažu, šventųjų ir šventenybių kultas atsiskleidžia pvz., Žveju Žuveliu ar ypač Kukučiu) kal­ eilėraštyje „Prisiminimas (Paserbenty gie­ ba, jaučia pasaulį ir vertę matuoja vien tik­ dant mojovas)“: tai daiktiškais, kūniškais, buitiniais įvaiz­ Tikiu kvepiantį Dievą džiais, nes daiktai archajinėje bendruome­ iš tavo maldaknygės iškritusiam paveikslėly. nėje, kaip minėta, buvę tarsi savarankiškų [...] abstrakčių kultūros reikšmių įkūnijimai, Tikiu tėvą ir motiną simboliniai pavidalai, gyvenę ir gyvenan­ Šventosios Šeimynos paveiksle, tys, kaip sako Martinaitis, „kažkokį savo pasmilkytus žolelėm. (Atr, 507) nepriklausomą, o kartais ir nesuprantamą gyvenimą“ (MG, 142). Neatsitiktinis atro­ Ne mažiau nei daiktai, buitis, archaji­ do ir būties-buities sąskambis, nes kaimo nės kultūrinės bendruomenės vaizduotę bendruomenės gyvenimą ribojo konkretūs veikia ir kultūrinis kitas. Poemoje „Šie­ daiktai ir darbai: napjūtė“ (GR, 382–392) pateikiama kaimo Koks aš nereikalingas vyrų reakcija į kitą, kitokį, kuris, kaip pa­ dideliam vasaros dangui: aiškinama įžangoje, yra autorius: nesu padaręs net liepto – [...] todėl neturiu ko galvot, šnairavo į mane. Po to ūsočius pasirėmęs turėklų, mažam, pageltusiam kaip žebenkštis kaimy­ ir neturiu dėl ko atsidust nui tokią aukštą vasaros naktį. parodė akimis: (TNR, 305) – per pačią šienapjūtę! Arba: Per patį šieną – skaito! Kur ugnies nupirksi kirviui, – Tas barzdukas?

159 – Tik pažiūrėk – gal meldžias? Panašu, kad derinantis, bet nesuliejantis, skirtingus po­ giesmės... žiūrius, sugebantis ir nutolti, žvelgti „gry­ [...] nuoju žvilgsniu“ ir kartu priklausantis tai – Kai šienas pūva! Skaitydamas Juk nieko nepadirbsi! Žė, ne mūsų raidės! keistai kultūros sistemai, suprantantis jos – Tikrai, ir pats nemūsiškas. Gal iš Maskvos reikšmes: „Klauso Kukutis – / girdi Kuku­ jis tį. / Kalba Kukutis – / ir supranta, / kad Arba Amerikos? Tokia daili barzdikė – kalba Kukutis. / Sėdi ant suolo Kukutis – ir lyg prezidento kad ant dolerio... – Išsigalvoji! jaučia, / kad sėdi ant suolo Kukutis. / [...]“ Ko iš Amerikos važiuotų į Rietavą („Kukučio galybė“, KB, 228). Literatūro­ per pačią šienapjūtę!? Ką čia veikti, logas Regimantas Tamošaitis pažymi, kad kada kiekvienas užsiėmęs savo darbu! „[K]aime tasai veikėjas [Kukutis] būtų […] nepastebimas, tiesiog susiliejęs su pilka Jis tyčia skaito! Tyčia! Nori mus paerzint! Matai, kaip žmones erzina tas skaitymas!.. buitimi. [...] Poetas „išmeta šį personažą į Kad siausčiau jam priėjęs!.. miesto aikštes kaip kokį etnologinį buities rakandą – ir čia jis pasimato labai aiškiai. Martinaitis, kaip autorius, žvelgia tarsi Labai ryškiai „fotografuojasi“44. Tamošai­ dvigubu žvilgsniu: viena vertus, jis užrašo tis pabrėžia, kad ir „pats poetas kaip uni­ „čiabuvių“ požiūrį, fiksuoja jiems prasmę kalus menininkas išryškėjo mieste, civili­ kuriančius dalykus, vertes, pateikia kito zacijos kontekste, nes tik miestas apibrėžė aprašymą „čiabuvių“ akimis; kita vertus, jo etnografišką individualybę ir išskyrė iš juntama aiški distancija, autoriaus požiū­ civilizacijos aplinkos“45. Pasikeitęs kul­ rio skirtingumas, lyrinis subjektas kaip tūrinis kontekstas, išsilavinimas, kita kul­ dalyvaujantis stebėtojas, aprašydamas tūrinė patirtis sukūrė distanciją, per kurią „čiabuvių“ požiūrį į jį, pats juos aprašo. įmanoma palaikyti nuostabą, stimuliuoti Antropologinė nuostaba dėl kito kitoniš­ antropologinį interesą ir kartu pamatyti kumo juntama beveik visuose eilėraščiuo­ save. Taigi paradoksalus Kukučio persona­ se, kuriuose lyrinis subjektas kalba kokio žas ryškiai atskleidžia Martinaičio kultūri­ nors poetinio personažo balsu arba apie nės savivokos dilemas. Kritikai ir pats au­ kitus poetinius personažus. Taip išryški­ torius pabrėžia mitinę Kukučio prigimtį: namas kiekvieno poetinio herojaus feno­ meniškumas, poetinis portretas yra tarsi Kukučio figūra kilo, kaip vėliau suvokiau, iš šklovskiškas sukeistinamas, į jį žiūrima labai stiprios mitinės ir folklorinės savo krašto žmonių patirties, jų savotiškos elgsenos, pa­ tarsi „grynuoju žvilgsniu“, t. y. atribotai sakojimų, baimių, įtikėjimų, neįprastų įvykių, nuo konteksto sąlygų, kaip į išbaigtą, sau kažkokių atsibasčiusių prašalaičių. Daug ką pakankamą esinį ir todėl pastebimos tokios vėliau atpažinau, perskaitęs mano gimtosiose detalės, kokių kasdienis arba be distancijos vietose Mečislovo Davainio-Silvestraičio už­ rašytas keistas pasakas ir sakmes (LSK, 13). žvilgsnis nefiksuoja. Kukučio kaukė yra ypač antropologiš­ 44 Regimantas Tamošaitis, „Marcelijus Martinaitis – ka, jis – tikras dalyvaujantis stebėtojas, tolstanti legenda“, Metai, 2003, Nr. 2, 102. 45 Ten pat.

160 Kukučio personažas yra sutraukęs vi­ Išvados sus būdingiausius archajinės kultūrinės Žvelgiant į Martinaičio kūrybos visumą ir bendruomenės bruožus, suderinęs skirtin­ laikyseną, sunku nepastebėti pagrindinės gus pradus, veikia kaip koncentruota mi­ jo temos dominantės – archajinio kaimo tologema. Martinaitis tiki, kad tokio tipo pasaulėjautos istorinio lūžio ir savanoriš­ veikėjai arba figūros net nėra sukuriamos, kos kultūrinės emigracijos perspektyvoje. o jos tarsi pačios pasirodo, išlenda, susi­ Jo literatūrinė fikcija stipriai remiasi savo klosčius palankioms aplinkybėms: „Atei­ asmenine ir bendruomenine patirtimi, kurią na laikas, kai tarsi pačioms reikia susirasti, Martinaitis savo kūryboje liudija ne kaip kas jas išleis į gyvenimą. Jos atsiskiria net muziejinį eksponatą, bet kaip gautą paliki­ nuo autoriaus, pačios ima kalbėti, veikti, mą, testamentą; poetas jaučia atsakomybę keliauti nešiodamos savotiškas, keistas perduoti jį dabarties / ateities kartoms kaip žinias, kurios iš karto gali būti nesupran­ patirtį, reikšmę, žinią iš praeities. Kritinė tamos.“ (LSK, 13) Tačiau svarbiausias sąmoningo paveldėtojo distancija leidžia momentas čia yra tų keistų mitinių figū­ ne idealizuoti istoriją, bet atsakingai įsisą­ rų, prasimušusių pro autorinę vaizduotę, moninti, suvokti jos reikšmes, įtraukti jas į „intencija“. Jos pasirodo ne tik kaip saviti vis plonėjantį, retėjantį patirčių žodyną. personažai, atstovaujantys tam tikram pa­ Taigi ryškėja Martinaičio kaip tarpi­ saulėvokos klodui, ne tik išryškina moder­ ninko pozicija, kurią ypač sustiprina jo nios interpretacinės bendruomenės mąsty­ poetine sąmone lyg mediumu pasinau­ mo ribas, bet, anot Martinaičio, jos veikia dojęs mitinis personažas Kukutis – anot kaip „pasiuntiniai, kurie gali būti siųsti paties poeto, savarankiška, nuo autoriaus ne vien galingų ir išmintingų asmenybių, nepriklausoma figūra, atėjus laikui, pati bet ir tautos, etninės grupės, kokios nors susiradusi, „kas ją išleis į gyvenimą“, kad vienos vietovės žmonių, įsigyvenusių, perduotų mums amžių išmintį. Martinaitis įsijautusių į patirtį, gamtą, gyvensenos ir siekia suteikti balso teisę tiems, kurie kaip pasąmonės vaizdinius.“ (LSK, 13). Toks mitinės vaizduotės figūros savarankiškai požiūris primena Benjamino pabrėžtą pa­ to padaryti negali, arba tiems, kurie jau ne­ tirties, net kaip savitos paslapties ar patari­ bekalba, nes yra „išėję / išeinantieji“ (taip mo, perdavimą kitiems – nebūtinai ateities Martinaitis apibūdino „žemdirbių civiliza­ skaitytojams, gal net ir praeičiai. Tačiau cijos“ bendruomenę, kuriai, būdamas jos ryšių kanalai tarp kultūros ženklų, komu­ palikuonis ir paveldėtojas, yra įsipareigo­ nikacija tarp dabarties ir praeities reikš­ jęs tarpininkauti). mių, kurias fiksuoja ir perduoda kultūra, Martinaičio buvimas kultūroje ir kar­ menas, yra esminė. Juo labiau kad praeitis, tu už „tyrimo lauko“ ribų sukuria ypatin­ anot Martinaičio, dažnai būna „stipresnė gą antropologinio žvilgsnio perspektyvą. už nepastovią, nuolat savo reikšmes kei­ Martinaičio „tyrimo laukas“ – jo gimtasis čiančią dabartį“ (LSK, 12). kaimas ir kultūrinė gentis – jau nutolęs lai­

161 ke (praeitin jį nustūmė kelios pasikeitusios si ne į scientistinį faktų registravimą, bet santvarkos), erdvėje (dabar ten „[t]uščia siekia suprasti „pačią esmę“, t. y. pažinti kiek tik užmatai. Net ir buvusių didelių aprašomos kultūros reikšmes, užčiuopti mūsų kaimų pavadinimų to krašto žemėla­ subtilų jų santykių tinklą, priartėti prie kul­ pyje jau nėra, sunku įžiūrėti jau žolėmis ir tūrinio kito ne kaip prie diskretaus stebėji­ krūmokšniais apaugusius takus ir keliukus, mų objekto, bet kaip prie vertybinio centro sodybvietes“46) ir reikšmių lygmeniu (bent (Michail Bachtin) ir savo veidrodžio, tai tris kartus pertvarkyta kultūros reikšmių yra prie galimybės kito perspektyvoje pa­ sistema: archajika, sovietinė komunistinė matyti save. Todėl poezija galima pasitikė­ ideologija, komercinis postmodernizmas). ti kaip „tirštuoju“ kultūros aprašymu. Šių laikų žmogui tai jau per tolimas ats­ „Tirštai“ skaitant poeziją, iškalbingi tumas, tad Martinaitis veikia kartu ir kaip tampa visi autoriaus pasirinkimai (anot atminties kasinėtojas, ir kaip radinys – kar­ Wolfgango Iserio, autorius atrenka, kom- tu ir antropologas, ir „čiabuvis“. Todėl jis binuoja ir tokiu būdu sufikcina tikrovės re­ gali ne tik kritiškai vertinti kultūrą, lyginti alijas). Atsižvelgiant į sociokultūrinį, isto­ ją su kitomis kultūrinėmis patirtimis, bet ir rinį ir politinį eilėraščių rašymo kontekstą, puikiai suprasti savo genties „vaizduotės ypatingą reikšmę įgyja jau seniau kritikų visatą“. pastebėtas Martinaičio poezijos tautosa­ Martinaitis daugybę etnografinių etiu­ kiškumas. dų pateikia įvairiuose interviu, esė. Tačiau Žmogaus kūrybinės veiklos produktai pirminis jo kūrybos impulsas buvo poezija, yra iškalbingos jo reikšmių pasaulio repre­ kurią jis pasitelkė kaip vienintelį įmanomą zentacijos, etnografinis (plačiuoju požiū­ ir ypač subtilų būdą reflektuoti patirtį ir riu) pasakojimas, nelyginant informanto drastiškai pakitusias kultūrines reikšmes. „parodymai“ lauko tyrimą atliekančiam Toks poezijos pobūdis leidžia ją vertin­ antropologui. Martinaičio kūryboje toks ti kaip antrojoje XX a. pusėje Amerikoje ypač iškalbingas liudytojas yra medinė išpopuliarėjusį eksperimentinį antropolo­ liaudies skulptūra, drožinio, medžio dir­ gijos metodą – mokslininkų antropologų binio įvaizdis, apibūdinantis beveik visą rašomą antropologinę poeziją. Tokia spe­ archajinės bendruomenės pasaulėjautą. cifinė patirties interpretavimo poetika ref­ Žvalgantis į Geertzo fragmentiškus (nes, lektuoja ir „tyrimo lauką“, ir antropologo anot jo, visumos aprėpti neįmanoma) kul­ patirtį jame. tūrų tyrimus, kurių pagrindinės tezės skel­ Poezija, kaip ir antropologo Cliffordo bia „Sveiką protą kaip kultūros sistemą“, Geertzo pasiūlytas kultūros interpretavimo „Meną kaip kultūros sistemą“, „Religiją metodas „tirštasis aprašymas“, orientuoja­ kaip kultūros sistemą“ ir pan., būtų galima surizikuoti ir teigti, kad ir Martinaitis liau­ 46 Marcelijus Martinaitis, Mes gyvenome / biografi- dies medžio drožinį skaito kaip archajinės niai užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidy­ kla, 2010, 19. kultūros sistemos metonimiją.

162 ANTHROPOLOGical POETRY OF MARCELIJUS MARTINAITIS Akvilė Rėklaitytė Summary Artists, philosophers, and cultural anthropologists and culture of the other. This article analyses the claim that a human being is defined by the innate creation of Marcelijus Martinaitis, a narrator, one of ability and aptitude to represent the world and the most famous Lithuanian poets of the “outgoing oneself symbolically; this opens up an exclusive generation”, descendant and successor of the declining possibility of self-reflection, perception of the ethnic community culture, increasingly distancing world, and creation of meanings. Clifford Geertz from the experience of a modern man in terms of draws attention to the fact how a human being cross-disciplinary literature anthropology. Also, a himself explicates and comments his culture – a model of experimental anthropology, the so-called net of meanings and their relationships spun by anthropological poetics that has not yet been discussed himself, where, as if suspended in a web, a man in Lithuanian, is presented. It treats poetry as an lives, speaks, bleeds, wages wars, loves, jokes, and interpretation of ambivalent, complicated experience of creates poems. The method of the interpretation of an anthropologist. The article states that he is a peculiar culture “thick description” by Geertz “is focused not cultural anthropologist, a witness, an intermediary of on the recording of external parameters, but namely experience, whereas his poetry acts as Geertz’s “thick on that far more sophisticated net of relationships description”. Essayistic works of Martinaitis are read of meanings and perceptive structures upon the as an articulation of his ethnographic self-creation grasping whereof one could approximate to the covering personality formation, testimony, and transfer “essence” – i.e. a system of meanings, world outlook, of cultural meanings.

Gauta: 2012 09 06 Autorės adresas: Priimta publikuoti: 2012 10 09 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Antakalnio g. 6 LT-10308, Vilnius El. paštas: [email protected]

163 ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)

Stačiatikybės literatūros teologija: idėjos ir problemika

Gediminas Mikelaitis Lietuvos dailės muziejus

Straipsnyje apžvelgiami pirmieji po Sovietų Sąjungos žlugimo rusų literatūros mokslininkų bandy­ mai įvertinti stačiatikybės idėjų ir literatūros ryšį. Stengiamasi apibrėžti ne tik rusų kultūros krikš­ čioniškąjį substratą, bet ieškoma ir tyrimo metodologijos. Pabrėžiamas stačiatikybės literatūros teologijos savitumas, paremtas daugiausia rusų religijos filosofijos idėjomis, atsispindinčiomis rusų mąstytojų ir rašytojų Vladimiro Solovjovo, Nikolajaus Berdiajevo, Dmitrijaus Merežkovskio, Fiodo­ ro Dostojevskio, Andrejaus Belo ir kt. kūriniuose. Straipsnyje aptariamos stačiatikybės literatūros teologijai būdingos teologemos: Sofijos vaizdavimas, teurgiškumas, kūrybos ontologiškumas, performatyvumas, Dostojevskio religinė antropologija. Apibūdinamas stačiatikybės ir literatūros santykio specifiškumas: sąsaja su religijos filosofija, estetinis būties matmuo, religinių idėjų reikšmė literatūroje, teurginės estetikos svarba.

Dabartiniuose literatūros tyrimuose neiš­ Įvadas skiriama katalikiška ar protestantiška lite­ Šiuolaikiniuose tyrimuose apie rusų lite­ ratūros teologija, tačiau pabrėžiamas sta­ ratūros ir religijos santykius daugiausia čiatikybės literatūros teologijos savitumas, remiamasi XIX a. pab. – XX a. pr. laiko­ paremtas daugiausia rusų religijos filosofi­ tarpio darbais, tačiau nevartojamas litera­ jos idėjomis, atsispindinčiomis rusų mąs­ tūros teologijos terminas. Dažniausiai tie tytojų bei rašytojų Vladimiro Solovjovo, santykiai apibūdinami kaip literatūros ir Nikolajaus Berdiajevo, Dmitrijaus Merež­ krikščionybės sąveika, krikščioniški mo­ kovskio, Fiodoro Dostojevskio, Andrejaus tyvai literatūroje arba tiesiog krikščioniška Belo ir kt. kūriniuose. Straipsnyje aptaria­ literatūra. Tačiau nagrinėjama problemika mos stačiatikybės literatūros teologijai bū­ ir stačiatikybės bei literatūros santykių dingos teologemos: Sofijos vaizdavimas, specifika būdinga šiuolaikinei literatūros teurgiškumas, kūrybos ontologiškumas, teologijai, kaip susiformavusiai tarpdaly­ performatyvumas, Dostojevskio religinė kinei disciplinai. antropologija. Apibūdinamas stačiatikybės Dabartiniuose rusų literatūros tyri­ ir literatūros santykio specifiškumas: są­ muose literatūros ir krikščionybės aki­ saja su religijos filosofija, estetinis būties vaizdžiausiomis grandimis įvardijamos matmuo, religinių idėjų reikšmė literatūro­ religinė etika ir estetika. Nagrinėjamu je, teurginės estetikos svarba. laikotarpiu Rusijoje krikščioniška etika

164 ir moralinė teologija pranoko metafizines esmės grindžiama religinė, arba neostačia­ temas ir tapo filosofinio mąstymo šerdimi. tikybės, estetika. Nagrinėjamu pasaulėžiū­ Imta ieškoti dorovinio dogmų aiškinimo, rų pliuralizmo periodu, pasižymėjusiu filo­ o pati dogmatika buvo pertvarkoma do­ sofinių, religinių, meninių, literatūrinių ieš­ roviniu požiūriu1. Rusų religinė estetika kojimų įvairove, rašytojai, visų pirma sim­ XIX a. pab. – XX a. pr. išplaukia iš to bolistai (Merežkovskis, Andrejus Belas, meto „religinio renesanso“, „dvasinio at­ Viačeslavas Ivanovas, Valerijus Briusovas, gimimo“ Rusijoje. Jį lėmė ne tik dėmesys Aleksandras Blokas, Jurgis Baltrušaitis ir metafizinėms, ontologinėms problemoms, kt.), domėjosi filosofija ir religine mintimi, Šv. Rašto motyvų naudojimas tragiškai o rusų mąstytojai (Solovjovas, Berdiajevas, kovai su pasaulio blogiu vaizduoti2, bet Pavelas Florenskis, Sergejus Bulgakovas, ir religinės etikos atgimimas, visų pirma Levas Šestovas, Levas Karsavinas ir kt.) etinio idealizmo proveržis. Jau nuo 1890 buvo rašytojai, poetai, publicistai, svarstę m. ryškus rusų mąstytojų etinis entuziaz­ taip pat literatūros klausimus. Todėl tvirti­ mas, ypač religinis dorovinių problemų nama, kad „rusų filosofija įgijo paveikumą pabrėžimas. Etinio idealizmo gaires žymi tik dėl jos kalbinio aparato artimumo me­ Berdiajevo straipsnis „Kova už idealizmą“ niniam arba literatūriniam aparatui“4. „Fi­ (1901), straipsnių rinkinys „Idealizmo losofija ėmė literatūrėti, literatūra – labiau problemos“ (1902). Tradicinės rusų pasau­ filosofuoti“5. Religijos filosofija ir teologija lėžiūros etinio pervertinimo esmė – hedo­ savo temas pateikdavo menine forma, o li­ nizmo kritika, istorijos tikslu laikoma ne teratūra atspindėdavo ir spręsdavo filosofi­ asmens ar žmonių bendruomenės laimė, nes bei teologines problemas. o dorovinis tobulėjimas. Etinis idealizmas kėlė uždavinį idealų dorovinį turinį įlieti į Estetinis būties vertinimas pažangias socialines formas. Etinio idea­ Analizuojamu laikotarpiu tyrėjai išskiria lizmo principai – metafizikos pateisinimas, rusų religijos filosofijai bei teologijai bū­ metafizinis pareigos ir privalėjimo katego­ dingą estetinį būties matmenį. Rusų stačia­ rijos, kaip savarankiškos būties sferos, pa­ tikybės teologijai būdingos kelios teolo­ grindimas, dorovinio pasaulėvaizdžio, kaip gemos, persmelkiančios ir rusų literatūrą. objektyvių dorovinių dėsnių pasaulio, pri­ Visų pirma beveik visi žymiausi rusų reli­ pažinimas – iš esmės vedė į religinę etiką gijos filosofai vienaip ar kitaip yra aptarę (XX a. pr. susiformavusiam judėjimui Sofijos teologemą. Rusų filosofijoje Sofiją „Naujoji religinė sąmonė“ vadovavo Me­ įtvirtinęs Solovjovas ją priskyrė antrajai režkovskis, Vladimiras Rozanovas)3. Ja iš

1 Bладимир Назаров, Введение в теологию, Мос­ 4 Светлана Климова, Феноменология святости ква: Гардарики, 2004, 122. и страстности в русской философии кулътуры, 2 Александр������������������� Мень�����,���� „���Би��б�лия����������������������� и русская литерату­ Санкт-Петербург: Алетейя, 2004, 207. ра“, Александр Мень, Культура и духовное восхож- 5 История русской литературы конца���������� XIX������ – на- дение, Москва: Искусство, 1992, 200. чала XX века, ред. В. Келдыш, Москва: Прогресс, 3 Ten pat, 142–143. 2007, 34.

165 Dievo hipostazei – dieviškajam logui, ku­ Moteriškumo koncepcija. Sofija pasireiš­ ris lemiantis kuriamąją pasaulio vienybę. kia intymiu-romantiniu aspektu ir kaip Kaip visa ko vienybė pastaroji yra esminė dangaus žydruma, ir kaip mylimos moters Dievo išmintis, arba Sofija. Apie Solovjo­ veidas: kaip mylimoji, kaip amžinoji drau­ vo filosofiją disertacijas parašę Stasys Šal­ gė, kaip poeto ir filosofo intymaus siekimo kauskis ir Vincas Mykolaitis-Putinas pri­ objektas. Solovjovo teigimu, Logosas su­ pažįsta meno idealą – iš absoliuto išvestą daro Kristaus esmę, o Sofija – jo idealią grožį kaip juslinę idėjos formą, kritikuoja išraišką, jo realizuotą paveikslą. Sofija yra rusų mąstytoją, kad jis tiksliai neapibrėžė dievybės materija. Dažnai mąstytojas So­ dieviškosios išminties ir pasaulio sielos fiją vaizduoja Apreiškimo Jonui įvaizdžiu santykių, gana dažnai juos painiojo; iš es­ kaip „moterį, apsisiautusią saule“ (Apr 12, mės neskyrė filosofijos ir teologijos. Vis 1). Šį įvaizdį jis aiškina kaip kosminio gro­ dėlto jų kritikuoti šio filosofo darbų bruo­ žio principą, kurio negali nugalėti jokios žai kaip tik rodo estetinį Sofijos pritaikymo blogio jėgos ir kuris išgelbės visą pasau­ pobūdį, jos vartojimą metaforiška prasme. lį. Taigi Sofijai būdingas ne tik teologinis, „Kai jis įsileidžia į pasaulio sielos žygiavi­ eschatologinis, bet estetinis-kūrybinis as­ mo klausimą ir vaizduoja ją tai kaipo blogio pektas. Aleksejaus Losevo pastebėjimu, kaltininkę, tai kaipo taikintoją kūrinių su Die­ Solovjovas kartais būdavo apimtas sofijiš­ vu, negalima nepastebėti, kad turima tokiu kumo patoso, todėl Sofijos koncepcija ne atveju reikalo su vaizdžia pasaulinės dramos personifikacija“6. visada yra logiška, bet mąstytojas ja „nau­ dojasi kaip tam tikru ginklu kovai prieš Mykolaitis-Putinas Solovjovo meno būties jėgas ir kad pritrauktų jas į maldos teo­riją vadina simbolistiniu realizmu: akciją“9. čia „visi realiojo pasaulio reiškiniai yra me­ Daug XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ninės kūrybos pagrindas ir medžiaga; (...) rusų poetų, įkvėptų Solovjovo poetinio idealusis pasaulis laikomas aukščiausiu meno tikslu; (...) simbolistinis realizmas turi taikyti paveikslo, apdainavo Sofijos įvaizdį kaip menines priemones taip, kad idealiąsias būty­ amžinojo moteriškumo idealą (Aleksandro bes būtų galima pažinti iš konkrečių reiškinių, Bloko „Eilės apie Puikiąją Damą“, Andre­ 7 realesnių už mūsų reiškinių pasaulį.“ jaus Belo „Pūgos taurė“). Po Solovjovo Viktoras Byčkovas sofiologiją laiko Sofijai daug dėmesio skyrė filosofai Pa­ neostačiatikybės estetikos ir kultūrologijos velas Florenskis ir Sergejus Bulgakovas, teoriniu credo8. Ji persmelkusi Solovjovo ieškoję taip pat estetinio grožio apibrėži­ filosofiją ir poeziją kaip intymi Amžinojo mo, taip pat Eugenijus Trubeckojus, Levas Karsavinas. Iš esmės Sofiją jie laikė kūry­ 6 Stasys Šalkauskis, Raštai 3, Vilnius: Mintis, 1993, bine Dievo meile, kosmine visuotinybe, 329. jungiančia sukurtąjį pasaulį su Dievu. Tai 7 Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai. Estetika, Vil­ nius: Mintis, 1989, 88–89. 8 Виктор Бычков, 2000 лет христианской куль- туры. Sub specie aesthetica 2, Москва: ��У�����������ниверситет­ 9 Алексей Лосев, Владимир Соловьев, Москва: ская книга, 1999, 331. Молодая гвардия, 2000, 212.

166 sunkiai apibrėžiama perėjimo nuo Dievo nimo būdus, o evangelistą Joną – davusį prie kūrinio būsena. Ji jau ne dieviškoji religinį regėjimą. Teurgija, kaip aukščiau­ šviesa, bet dar ne materialus kūrinys. Dau­ sia žmogaus kūrybos forma, vykstanti tri­ giaaspektės Sofijos sukurtajame pasaulyje mis aktais: 1) meno pasaulio sukūrimas; vienintelė šaknis – nenykstantis pirminis 2) savo aš tobulinimas per vidines koli­ kūrimo grožis, dvasinis grožis. Grožio zijas; 3) asmenybės įsijungimas į laisvės pasireiškimas ir yra Sofijos švytėjimas, iš karalystę, o tai ir yra teurginės kūrybos vidaus nušviečiantis materiją ir kartu liu­ etapas, kur grožis neatskiriamai susilieja dijantis išorinio pasaulio realumą. su dorove. Vertindamas vėlesnius filosofo Antra svarbi – teurgijos teologema. Berdiajevo simbolizmo apibendrinimus Teurginę estetiką, kaip Sidabro amžiaus Byčkovas teigia, kad XIX a. pabaigoje – rusų kultūros specifinį reiškinį, suformavo XX a. pradžioje rusų religinio renesanso rusų mąstytojai ir simbolistai. Jie perėmė atstovai išeities iš kultūros krizės ieškojo Solovjovo diegtą estetinį būties matme­ kūrybai peržengiant meno ribas ir kylant į nį, kur grožis – „adekvačiausia tiesos at­ naujos būties lygmenį. Pripažindamas, kad 10 vėrimo forma“ . Tai „dvasinio pobūdžio teurgija kuria ne kultūrą, o naują būtį, nau­ implicitinė estetika, skirta aktyviai pa­ ją gyvenimą ir grožį kaip esmę, jog teurgi­ keisti visą žmogaus gyvenimą ypatingos joje baigiasi tradicinis menas bei literatūra, meninės kūrybos procese pagal estetinius tyrėjas Berdiajevo teurgiją apibrėžia kaip 11 ir religinius-etinius dėsnius“ . „Laisvąją būties „priauginimą“ perkeičiančiu meno teurgiją“ arba „pilnutinę kūrybą“ į rusų aktu. Berdiajevo kūrybos sampratą Byč­ kultūrą įskiepijęs Solovjovas apie ją mąstė kovas vadina antropodicėja – žmogaus pa­ kaip apie gyvenimo pakeitimą „nežemiš­ teisinimu kelyje į teodicėją, kur žmogaus komis jėgomis“, siekiant Dievo karalystės. kūryba yra pagrindinis pateisinimo argu­ Rusų simbolizmas, kaip dvasinis-meni­ mentas12. Teurgija turėtų įveikti tradicinės nis fenomenas, ateities meną regėjo kaip oficialiosios krikščionybės ribotumą ir tra­ teurgiją – meno ir religijos susiliejimą. gizmą, nes žmonijai neužtenka religiniu- Žymiausi jo atstovai Belas, Ivanovas tei­ -doroviniu tobulėjimu siekiamo šventumo gė, kad menininkai turi tapti žyniais ir pra­ idealo; būtina dievažmogiškoji kūryba vi­ našais – teurgais, dieviškojo apreiškimo sose kultūros srityse – svarbi teurgija, t. y. reiškėjais. Teurginė veikla įkvėps materi­ gyvenimo kūryba per grožį. Panašiai rusų jai tikrąjį gyvenimą. Menininkas virs tikru literatūros tyrėjai vertina Sidabro amžiaus Dievo žodžio įrankiu realiai pertvarkant naują, religinę sintezę: meno ir religijos, pasaulį. Simbolistai teurgijos pirmtakais poezijos ir prozos, muzikos ir literatūros laikė Nietzsche ir Ibseną, numačiusius sampyną, paverčiant meną magiškų veiks­ idealus, parodžiusius svajonių įgyvendi­ mų instrumentarijumi13.

10 Пима Гайденко, Владимир Соловъев и филосо- фия Серебряного века, Москва: Прогресс, 2001, 13. 12 Ten pat, 684–685. 11 Виктор Бычков, Русская теургическая эсте- 13 Ирина Минералова, Русская литература Се­ тика, Москва: Ладомир, 2007, 9. ребряного века, Москва: Флинта-Наука, 2004, 52.

167 Šiuolaikinių krikščionybės ir literatū­ doma apibrėžti ne tik rusų kultūros krikš­ ros santykių tyrėjų Rusijoje akiratyje yra čioniškąjį substratą, bet ir ieškoma tyrimo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios religi­ metodologijos. Nusakoma religinė žodžio nė bei literatūrinė problemika (dažniausiai funkcija, ją stengiamasi atskirti nuo pažin­ analizuojami Nikolajaus Gogolio, Afana­ tinės-refleksinės ir komunikacinės funkci­ sijaus Feto, Fiodoro Tiutčevo, Nikolajaus jų. Tokia religinė žodžio funkcija būdinga Leskovo, Ivano Bunino, rusų simbolistų dvasinei literatūrai. Čia žodis mažiausiai kūriniai), o jos ašis – Fiodoro Dostojevs­ atlieka instrumentinę funkciją, t. y. nėra kio kūryba. Tyrėjų pažymima, kad kaip tik konvencinė nominatyvi priemonė. „Gro­ tuo laikotarpiu intensyviausiai naudojama žinėje literatūroje žodis – vaizdo kūrimo krikščioniškoji topika, literatūrinė kalba priemonė, t. y. instrumentas; dvasinėje jungiasi su Cerkvės kalba, literatūroje pa­ literatūroje žodis – tiesos saugotojas“16. sireiškia vertybinė įtampa tarp „išorinio ir Dvasinėje literatūroje žodis atskleidžia ne vidinio žmogaus“ (kaip tai traktuoja krikš­ tik socialinius ir kultūrinius santykius, bet čioniškoji antropologija), tarp Įstatymo ir religinę prasmę. Žodis atlieka taip pat etikos ir malonės etikos14. kumuliatyvinę (religinį patyrimą kaupian­ Svarbus literatūros ir krikščionybės čią ir saugančią) funkciją. Ryškėja naujas santykių aspektas – religinis ontologinis tyrimo aspektas – performatyvumas. Žodis kūrybos pagrindimas (Viačeslavo Ivano­ gali būti tikras veiksmas, būti poelgio, do­ vo, Berdiajevo, Sergejaus Bulgakovo, Pa­ rinio įvykio ekvivalentas. Tokiai kalbinei velo Florenskio, Ivano Iljino, Losevo, Mi­ funkcijai būdingas maginis, perkeičiantis chailo Bachtino darbai). Patys mąstytojai, pobūdis. Tai ypač ryšku Evangelijos skel­ remdamiesi krikščionybės tradicija, ieško bimo, religinėje kalboje, pasakojime, kur „prasmės įvykio“, Žodžio-Logoso ištakų pasireiškia realus Logoso įsikūnijimo aktas kultūroje. Iš Gerosios Naujienos išplau­ žmogaus kalboje. „Tai absoliučios tiesos kiantis žodis kaip tik yra intensyviausias nužengimo į žodį įvykis“17, kuriuo nuolat prasminis aktas, absoliučios tiesos įsikūni­ patvirtinamas kenotinis logoso aktas. Pa­ jimas žodyje. brėžiamas minties tapsmas žodyje, mintis Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos ne išreiškiama, tačiau užbaigiama žodžiu. humanitariniai mokslai ypatingą dėmesį Taikoma speciali filologijos sritis psicho­ skiria krikščioniškam literatūros pobū­ poetika, aptarianti minties ir žodžio san­ džiui. Teologinės poetikos nagrinėjimas tykį, kur mintis yra „ne tik loginė išvada, stačiatikių kultūros kontekste laikoma ne tik racionalus supratimo procesas, bet viena iš literatūrologijos krypčių15. Ban­ ir vidinio žmogaus gyvenimo visuma“18.

14 Христианство и русская литература 2, отв. 16 Дмитрий Демидов, „Язык современной рус­ ред. В. Котельников, С.-Петербург: Наука, 1996, 6. ской духовной литературы“, Христианство и рус- 15 Игор Игор �саулов,саулов, „Литературоведческая „Литературоведческая акси-акси­ ская литература 3, отв. ред. В. Котельников, С.-Пе­ ология: опыт становления понятия“, Евангельский тербург: Наука, 1999, 31. текст в русской литературе XVIII–XX веков, Петро­ 17 Ten pat, 8. заводск: Издателъство Петрозаводского университе­ 18 Ефим Эткинд, Внутренний человек и внешняя та, 1994, 380. речь, Москва: Наука, 1998, 12.

168 Įsidėmėtina Sergejaus Averincevo brėžia­ ieškojimo fenomenų. Ryškinama nihilis­ ma Jėzaus vardo kaip dvasinio slėpinio tinių-antinihilistinių, demoniškų-dieviškų paradig­ma stačiatikybės tradicijoje. Jė­ tendencijų įtampa kaip vertybinių-pasau­ zaus vardo meditacija įžiebianti dieviškąją lėžiūrinių pozicijų susidūrimas. Iškeliama energiją. Jėzaus vardas yra maldos formu­ egzistencinė Kristaus ir Antikristo, gėrio ir lės „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, blogio kova. Dostojevskis įvardijamas li­ pasigailėk manęs nusidėjėlio“ centre ir teratūrinės antropologijos pradininku rusų derinamas su asketine kvėpavimo kontrole kultūroje, gebėjęs socialinę problemiką bei kartu kuriama pozityvi religinė emoci­ pervesti į buitinę plotmę, o idėjos likimą nė atmosfera19. paversti pasaulio likimo problema. Jo kūri­ Vietoj apskritai grožinei literatūrai niuose „etika ontologizuojama, ontologija būdingos komunikacinės žodžio plotmės tampa poelgio filosofija, pažinimo teorija dvasinėje literatūroje ryškinamas onto­ krypsta į antropologiją“20. Šiuolaikiniai loginis žodžio turinys. Dvasinė literatūra krikščionybės ir rusų literatūros santykių saugo ir atskleidžia religinę prasmę. interpretuotojai ne tiek gilinasi į nihiliz­ mo, demoniškumo apraiškas, o susitelkia Fiodoro Dostojevskio religinių idėjų prie demonizmo religinės įveikos proble­ aktualumas mų. Nihilistų Dievo ieškojimo įtampa ir Ypač reikšmingas krikščioniškosios min­ tragiškumas kyla dėl aistringų pastangų ties ir literatūros santykių aspektas – Dos­ protu, racionaliai užmegzti ryšį su Dievu. tojevskio kūrybos tyrimas. Galima išskirti Atkreipiamas dėmesys į Dostojevskio he­ dvi šio analizavimo puses: paties Dosto­ rojų (Stavrogino, Ivano Karamazovo) kaip jevskio kūrybos nagrinėjimas literatūros antžmogių „žlugusį titanizmą“, neparemtą teologijos požiūriu ir gilinimasis į šio rašy­ religiniais idealais. Antžmogiškumas jo 21 tojo atgimimą rusų religiniame-filosofinia­ kūryboje neturi perspektyvos . Tyrėjai me renesanse XX a. pradžioje. Abiem atve­ įžvelgia dar vieną rašytojo teminį siuže­ jais būdinga filosofinė-religinė-literatūrinė tą: herojų kaukes – kaip netikros tikrovės sampyna. Beveik visi žymiausi nagrinė­ emblemas. Idėjos nežmogiškumas (pvz., jamo laikotarpio rusų mąstytojai yra rašę „žmogžudystė pagal sąžinę“) gali užvaldy­ apie Dostojevskio kūrybą, o šiuolaikiniai ti veikėją ir jis virsta gyvenimo teatro ma­ literatūrologai gvildena rašytojo kūriniuo­ rionete. Idėja, iššokdama kaip spyruoklė, se atsispindinčias religines bei filosofines judina Raskolnikovo kūno karkasą. Pagal idėjas. Dostojevskio aktualumas pabrėžia­ Dostojevskio poetiką kaukė priauga prie mas dėl jo grožinėje kūryboje reiškiamų 20 religinių idėjų kaip paradoksalaus Dievo ����������������������������������������Константин Исупов, „Возрождение Достоев­ ского в русском религиозно-философском ренессан­ се“, Христианство и русская литература 2, 1996, 315. 19 Сергей Аверинцев, „Образ Иисуса Христа в 21 Новые аспекты в изучении Достоевского, отв. православной традиции“, Сергей Аверинцев, Связь ред. В��������������������������������������������.������������������������������������������� Захаров, Петрозаводск���������������������: �������������������Издателъство Петро­ времен, Киев: Дух i лiтера, 2005, 152–153. заводского университета, 1994, 322.

169 veido, deformuodama sąmonę. Sergančios grožis, kaip minėta, išgelbės pasaulį, tai tik sąmonės žmogus nustoja pasitikėti tiesio­ turint omenyje sąlygą, kad Kristus yra ne gine gyvenimo intuicija: kaukė ne tik iš­ idėja, bet įsikūnijęs Dievas. kreipia sąmonę, bet ir pertraukia religinį Vienas paradoksalus tokio grožio sim­ ryšį. Stavrogino archetipas XX a. estetinė­ bolis aprašytas Dostojevskio romane „Idi­ je antropologijoje perskėlė etiką ir estetiką otas“ – tai Hanso Holbeino Jaunesniojo veido ir kaukės įvaizdžiais. paveikslo „Miręs Kristus“ apibūdinimas. Pastebima tendencija atrasti Dosto­ Dostojevskis pats matė šį paveikslą ir jis jevskio herojams būdingą metafizinės vil­ jam padarė įspūdį: „Išvydęs šį paveikslą ties (pasireiškiančios malone, išgelbėjimu, kai kas gali prarasti tikėjimą!“ Jo paradok­ atpirkimu) perspektyvą. Net labiausiai salumas yra tas, kad čia Kristus netenka smukęs personažas nėra pažymėtas įprastu savo grožio. Jis pavaizduotas „ką tik nu­ moraliniu atspaudu, jam visada paliekama imtas nuo kryžiaus. Man rodos, tapytojai išsigelbėjimo galimybė. Tai nėra gėrio ir paprastai mėgsta vaizduoti Kristų, ir prie blogio reliatyvizmas, o Evangelijos priesa­ kryžiaus, ir nuimtą nuo kryžiaus, vis dar su ko „neteiskite“ skelbimas. „Kūno nuosmu­ nepaprasto grožio atspalviu veide; tą gro­ kis ir dvasios pakilimas – būdingas Dosto­ žį jie stengiasi palikti jam net per pačias jevskio literatūrinis mechanizmas“22. Ra­ baisiausias kančias. O Rogožino paveiksle šytojas kaip tik nedaug vaizduoja kūną, o apie grožį nėra nė kalbos; tai tikriausias dėmesį sutelkia į dvasios peripetijas. Dos­ žmogaus lavonas, – žmogus, kuris be galo tojevskio kūriniai apibrėžiami ir stačiatiky­ daug iškentėjo, dar prieš numirdamas ant bės savimonės konstantomis – aistringumu kryžiaus, kuris buvo žaizdotas, kankina­ ir šventumu, kur aistringumas – poetinis mas, sargybos mušamas, žmonių mušamas religingumas, „valia pasikeisti“. Aprašy­ [...]. Užtat veido nepasigailėta nė kiek; čia damas idėjų virtimą aistromis rašytojas jas tikra gamta, ir iš tikrųjų toks ir turi būti la­ pakėlė į religinį rangą, pavertė religinio vonas, kad ir koks būtų žmogus, ištvėręs idėjų išgyvenimo sritimi23. Dostojevskio tokias kančias. [...] Čia nejučiomis ateina teiginys „grožis išgelbės pasaulį“ pagrįs­ mintis, kad jeigu jau tokia baisi mirtis ir tas Kristaus mokymu. Kristaus ir grožio tokie tvirti gamtos dėsniai, tai kaipgi juos sąveikos principas išvedamas į moralės galima nugalėti?“24 Todėl šiuolaikinis sritį. Toks grožis išvaduoja iš dvilypumo tyrėjas teigia, kad „mirusiame Kristuje“ ir organiškai jungiasi su gėriu bei tiesa. glūdi savinieka, griaunanti krikščioniškąją Atsakymas į klausimą, ar „grožis išgelbės ikonografiją. Juk jeigu jis miręs ir žiūrovas pasaulį“, dabar įgauna ne abstraktų teorinį, mato lavoną, tai kaipgi jis galėjo prisikelti? o Kristaus asmenybės pobūdį. Jei iš tikrųjų Tarp kūno, paveikto prievartos bei irstančio, ir dvasinio vaizdo nėra ryšio. Dostojevskiui 22 Валерий Подорога, Мимесис. Материалы по аналитической антропологии литературы 1�������, Моск­ ва: Logos-altera, 2006, 455. 24 Fiodoras Dostojevskis, Idiotas, Vilnius: Margi 23 Климова, 2004, 112. raštai, 2003, 449–450.

170 mirtis neaprašoma ir nepavaizduojama – klausimus. Tačiau ne Kristaus mokymas „mirusio Kristaus paveikslas tarsi susi­ išgelbės pasaulį, bet tikėjimas, jog Žodis dvejina: jis yra ir prisikėlimo įvykio sim­ tapo kūnu – įsikūnijusiu Dievu. Taip tikint bolis, ir realistinis tikrovės veidrodis“25. pasiekiamas žmogaus sudievinimas. „Tei­ Veidrodis, kaip negatyvi priemonė, rodo giamai gražaus žmogaus“, t. y. krikščionio, aiškią sielos vidinio ir išorinio vaizdo nea­ paveikslas Dostojevskio kūriniuose sieja­ titiktį. Kaip tik iš sugriuvusio identiškumo mas su dramatišku Kristaus vaizdavimu: išplaukia netikėjimas. Mirusio kūno kaip meilė turi pereiti per kančią ir mirtį. Kris­ pažeminto vaizdavimas nėra natūralaus taus ir grožio sąveikos principas išvedamas suirimo paveikslas – dabar tai kitas kūnas, į moralės sritį. Toks grožis išvaduoja iš liudijantis prisikėlimą, ne mirties, o paže­ dvilypumo ir organiškai jungiasi su gėriu minto, paniekinto kūno sudvasinimas. Tai ir tiesa. Atsakymas į klausimą, ar „grožis rusų rašytojui būdinga religinio pokyčio išgelbės pasaulį“, įgauna ne abstraktų teo­ vaizdavimo priemonė – „sąmonės inver­ rinį, o Kristaus asmenybės pobūdį. Jei iš sijos meninė deskripcija“26, kai įveikiami tikrųjų grožis išgelbės pasaulį, tai tik turint egzistenciniai slenksčiai ir pereinama iš omenyje sąlygą, kad Kristus yra ne idėja, gyvuliškos į sakralinę sferą27. bet įsikūnijęs Dievas. Tad Dostojevskio pavaizduotas subjau­ rotas Kristus tampa tikėjimo pergale ir sim­ Išvados boliu to grožio, kuris išgelbės pasaulį. Kas Straipsnyje apžvelgiami pirmieji po Sovie­ mirė ant kryžiaus, tas buvo visiškas žmo­ tų Sąjungos žlugimo rusų literatūros moks­ gus, nė kiek nepaneigęs gamtos dėsnių28. lininkų bandymai įvertinti stačiatikybės Akivaizdu, kad išgelbėjimas neprievartavo idėjų ir literatūros ryšius. Stengiamasi api­ žmogaus prigimties, o buvo laisvas sutiki­ brėžti ne tik rusų kultūros krikščioniškąjį mas numirti už kitus žmones. Grožis, kuris substratą, bet ieškoma ir tyrimo metodolo­ išgelbės pasaulį, neneigia žmogaus kančių gijos. Šiuolaikiniai stačiatikybės literatū­ ir gyvenimo dramatizmo. Taigi Dostojevs­ ros teologijos tyrėjai išskiria savitas teolo­ kis vis dėlto mąsto kaip menininkas, nors gemas: Sofijos vaizdavimą, teurgiškumą, jo kūryba taip pat sutelkta apie religijos kūrybos ontologiškumą, performatyvumą, Dostojevskio religinę antropologiją. Pa­ 25 Подорога, 2006, 318. žymėtini Vladimiro Nazarovo, Viktoro 26 Климова, 2004, 158. 27 Подорога, 2006, 378; žr. taip pat: George A. Byčkovo, Igorio Jesaulovo, Konstantino Panichas, „The World of Dostojevsky“, Modern Age 4, Isupovo, Svetlanos Klimovos, Valerijaus 1978, 355; Райнхард Лаут, Философия Достоевского Podorogos, Sergejaus Averincevo ir kt. в систематическом изложении, Москва: Республи­ ка, 1996, 401; Wolfgang Kasack, „Wege zu Gott bei darbai. Jie glaudžiai sieja estetinį teologi­ Dostojewskij und Tolstoj“, Stimmen der Zeit 3, 2003, jos matmenį ir meninės kūrybos religines 177. 28 ��������������������������������������������Аста делл А., „Красота и спасение в мире До­ idėjas. Literatūros ir krikščionybės svar­ стоевского“, Христианство и русская литература biomis grandimis laikoma religinė etika 3, отв. ред. Котельников В., С-Петербург: Наука, 1999, 256–257. ir estetika. Religijos filosofija ir teologija

171 savo temas pateikdavo menine forma, o aktualumas šiuolaikinei literatūros teolo­ literatūra atspindėdavo filosofines ir religi­ gijai. Pažymima, kad savitos stačiatikybės nes problemas. Pripažįstamas Dostojevs­ teologemos yra ir praktinio pobūdžio: skir­ kio kūrybos antinomiškų religinių idėjų tos keisti ir sudvasinti kasdienybę.

THE THEOLOGY OF ORTHODOX LITERATURE: IDEAS AND PROBLEMS Gediminas Mikelaitis Summary The articles presents an overview of the first post- ezhkovski, Fyodor Dostoyevsky, Andrei Bely and Soviet attempts by the Russian literature scholars to others. The article discusses the theologemes char­ consider the links between the ideas of the Ortho­ acteristic of the Orthodox literature: the depiction of doxy and literature. Attempts are put, besides defin­ Sophia, theurgic parameter, the ontological character ing the Christian stratum of the Russian culture, to of creation, performativeness, religious anthropol­ establish the methodology of the research. The ar­ ogy of Dostoyevsky. The uniqueness of the relation­ ticle highlights the unique character of the theology ship between the Orthodoxy and literature is defined of the Orthodox literature, mainly anchored to the by demonstrating its link with religious philosophy, ideas of the Russian religious philosophy reflected the aesthetic parameter of the existence, the role of in the works of the Russian thinkers and writers as religious ideas in literature, and the significance of Vladimir Solovyov, Nikolai Berdyaev, Dmitri Mer­ theurgic aesthetics.

Gauta: 2012 09 10 Autoriaus adresas: Priimta publikuoti: 2012 11 13 Lietuvos dailės muziejus Bokšto g. 5, LT-01126 Vilnius El. paštas: [email protected]

172 ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)

TEODICĖJINIAI MOTYVAI LIETUVIŲ LITERATŪROJE: UNIVERSALUMAS IR SPECIFIKA

Dalia Čiočytė Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė

Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-4-12). This research is funded by a grant (Nr. LIT-4-12) from the Research Council of Lithuania.

Straipsnis sutelktas ties komplikuotu teodicėjos terminu ir aktualizuoja jį literatūros kontekstuose. Kaip literatūrinės teodicėjos aukštumos analizuojami Fiodoro Dostojevskio ir Alberto Camus kūri­ niai. Skiriamos trys lietuvių literatūros teodicėjinio mąstymo kryptys: laisvos valios interpretacija (Kristijonas Donelaitis, Vincas Krėvė ir kt.), tautos kentėjimų (okupacijos, tremties) apmąstymas dvasinio tobulėjimo idėjos erdvėje (Antanas Baranauskas), Dievo slėpiningumo refleksija (Šatrijos Ragana, Bernardas Brazdžionis, Antanas Škėma).

1. Teodicėjos sąvokos sklaida egzistuoja visagalis ir tobulai geras Die­ vas, tai neegzistuoja blogis; tačiau blogis Teodicėja – filosofinė ir teologinė pastanga egzistuoja pasaulyje; vadinasi, visagalis ir derinti mylinčio, visagalio ir visažinio Die­ tobulai geras Dievas neegzistuoja1. Pana­ vo sampratą su blogio (nelaimės, kančios, šus Davido Hume’o, XVIII a. škotų empi­ kaltės, mirties…) egzistavimo žmogaus ir gamtos pasaulyje patirtimi. Etimologinė risto, silogizmas: mylinti dievybė neleistų termino reikšmė ir yra „Dievo pateisini­ reikštis blogiui; visažinė, visagalė dievybė mas“ (gr. theos, dievas, ir dikē, dikaia – galėtų apsaugoti pasaulį nuo blogio; blogis teisė, teisingumas). egzistuoja pasaulyje, – vadinasi, Dievas Prieštaravimas tarp Dievo visagalybės nėra mylintis arba jis nėra nei visažinis, nei 2 ir blogio egzistavimo pasaulyje yra pagrin­ visagalis . Filosofo egzistencialisto Niko­ dinis filosofinės Dievo refleksijos klausi­ lajaus Berdiajevo (1874–1948) žodžiais ta­ mas. Filosofiškai svarstant Dievo buvimo riant, „blogio egzistavimas yra didžiausias galimybę, esminis keblumas yra ne gam­ 1 Liucijus Cecilijus Firmianas Laktancijus (III–IV a.), tamokslinio pasaulėvaizdžio duomenys krikščionių rašytojas, traktate De ira Dei („Apie Die­ (gamtamokslinis pasaulėvaizdis gali būti vo pyktį“) pristato ir kritikuoja šį Epikūro argumentą, interpretuojamas ir ateizmo, ir teizmo filo­ vadinamą Epikūro paradoksu, Epikūro mįsle. Epikūras, kaip žinoma iš Laktancijaus veikalo, savuoju argumentu sofinėje perspektyvoje), – o blogio, nekal­ grindė dievų abejingumo žmogui idėją. 2 tos kančios egzistavimas. Graikų filosofas David Hume, Dialogues Concerning Natural Re- ligion, in God and Evil / Edited by Nelson Pike, En­ Epikūras (341–270) yra formulavęs: jei gelwood Cliffs, NJ: Prentice Hall, 1964.

173 buvojimo pasaulyje slėpinys, gluminantis Terminas prigijo, ir vėliau ne vienas filo­ teologinę doktriną“3. Protestantų filosofas sofinis traktatas, skirtas Dievo sampratai ir teologas Ronaldas Nashas (1936–2006) blogio kontekste, vadintas teodicėjiniu. yra radikaliai formulavęs: „Blogio prob­ Filosofinės minties istorijoje teodicėjiniai lema buvo, yra ir bus rimčiausias iššūkis klausimai, – itin gilios ir sudėtingos blogio teizmui.“4 Blogio ir kančios egzistavimas problemos aspektas, – ne kartą įvairiai in­ netgi vadinamas ateizmo įrodymu (David terpretuoti, teigiant ir kvestionuojant my­ Elton Trueblood)5. Todėl teodicėjos termi­ linčio Dievo egzistavimo galimybę. nas turi ir platesnę reikšmę: nurodo filoso­ Nors teodicėjos terminas pradėtas var­ finę teologijos prieigą, filosofinį Dievo pa­ toti tik XVIII a., kančios ir blogio santykis žinimo, egzistavimo, jo savybių ir santykio su dievybe rūpėjo įvairioms filosofinėms ir su pasauliu apmąstymą. Krikščionybėje religinėms tradicijoms nuo seniausių lai­ teodicėjiniai svarstymai glaudžiai susiję su kų. Klausimas, kodėl Dievas leidžia savo tomistine natūraliąja teologija (theologia kūriniams kentėti, reflektuojamas mitolo­ naturalis) – filosofiniais Dievo buvimo ir giniuose siužetuose apie dievybės kovą su savybių įrodymais. chaosu, senovės Egipto sarkofagų epitafi­ Teodicėjos terminą bene pirmasis pa­ jose (motyvai apie kūrinijos maištą prieš vartojo vokiečių filosofas Gottfriedas dievybę kaip jos atsitolinimo nuo pasaulio Leibnizas prancūzų kalba parašytame vei­ priežastį), antikinės filosofijos tekstuose, kale Teodicėjinės esė apie Dievo gerumą, judaizmo raštuose7, Senajame ir Nauja­ žmogaus laisvę ir blogio kilmę (Essais de jame Testamentuose. Nekaltos kančios Théodicée sur la bonté de Dieu, la liber- problemą artikuliuoja Jobo knyga – vie­ té de l’homme et l’origine du mal, 1710), nas populiariausių Vakarų kultūros tekstų oponuodamas protestantų filosofo skepti­ apie blogio egzistavimo slėpinį. Koheleto ko Pierre’o Bayle’o Istorijos ir kritikos žo­ knygoje kančia traktuojama kaip neįma­ dyno (Dictionnaire Historique et Critique, noma suvokti žmogiškojo proto galiomis. 1695) mintims apie tai, jog neįmanoma Biblinis teisėjas Gideonas tiksliai formu­ racionaliai paaiškinti blogio ir Dievo ko­ luoja teodicėjinį klausimą: „Jei Viešpats su egzistencijos. Leibnizas Dievo teisingumą mumis, tai kodėl mus visa tai ištiko? (Ts 6, aiškino teorija apie optimalų (geriausią iš 13). Pranašas Habakukas išryškina egzis­ visų įmanomų) gėrio ir blogio elementų tencinę tylinčio Dievo problemą, nužymi derinį žmogaus patiriamame pasaulyje6. įtampą tarp biblinės Dievo sampratos ir

3 Nicolas Berdyaev, The Divine and the Human, Voltaire’o filosofinė apysaka Kandidas, arba Optimiz- London: Geoffrey Bles, 1949, 86. mas (Candide, ou l’Optimisme, 1759). 4 Ronald Nash, Faith and Reason, Grand Rapids, 7 Žr. Jan Assmann, The Search of God in Ancient Mich.: Zondervan, 1988, 177 („The most serious chal­ Egypt, Translated by David Lorton, Ithaca: Cornell Uni­ lenge to theism was, is, and will continue to be the prob­ versity Press, 2001; Antti Laato, Johannes C. De Moor lem of evil“). (editors), Theodicy in the World of the Bible, Leiden: 5 David Elton Trueblood, Philosophy of Religion, Brill Academic Pub, 2003; James L. Crenshaw, Defen- New York: Harpers and Brothers, 1957, 231. ding God: Biblical Responses to the Problem of Evil, 6 Šią teodicėjinę Leibnizo teoriją ironizavo New York: Oxford University Press, 2005.

174 egzistencinės neteisingumo patirties, kuria 2. Mąstoma apie blogio vaidmenį sielos savitą žvilgsnio šventumo, žiūrėjimo į blo­ tobulėjimo procese. Plėtojamos Ireniejaus gį dieviškuoju žvilgsniu metonimiją: Lioniečio (II a.) idėjos apie moralinį tobu­ 9 Tavo akys per šventos lėjimą per išbandymų patirtį . Ireniejiškąją žvelgti į pikta, teodicėją protestantų filosofas ir teologas tu negali žiūrėti į nusikaltimus. John Hick (1922–2012) praminė „sielos Tad kodėl žiūri į klastūnus ir tyli, kūrimo“ teodicėja (soul-making defense): kai nedorėliai ryja teisesnius už save? (Hab 1, 13) Dievas sukuria episteminį atstumą (kai neįmanoma Dievo pažinti tiesiogiai), kad Krikščionybės kontekste nekaltos kan­ žmogus siektų jį pažinti ir per tai taptų iš­ čios problema itin aktuali. Krikščionybė ties moralus. Kūrėjas leidžia kančią todėl, transcendencijos apsireiškimo plotme lai­ kad žmonių sielos galėtų augti ir tobulėti, ko ne gamtą (kaip, pavyzdžiui, biblinė­ tad kančia yra ne tik blogis, bet ir dvasi­ je Nojaus situacijoje), ne tautos istoriją nio tobulėjimo sąlyga: per kančią žmogus (Bib­lijoje per izraelitų tautos istoriją Die­ tampa moraliniu subjektu10. vas žmogui reiškiasi iki Jėzaus Kristaus 3. Pabrėžiamas pasirinkimo laisvės reikš­ įsikūnijimo), o dievažmogiškąjį Jėzaus mingumas: negalėdamas pasirinkti blogio, Kristaus asmenį8. Krikščioniškoji religijos žmogus negalėtų pasirinkti ir gėrio, netu­ samprata akcentuoja tarpasmeninį dialogą rėtų laisvos valios, – o be laisvės nebūtų tarp Dievo ir žmogaus, todėl krikščioniui, įmanoma meilė. Atsiremiama į Aurelijaus kaip religinio aš – Tu santykio dalyviui, Augustino (354–430) teodicėją: blogis su­ galimybė pasitikėti dieviškuoju Tu yra ne­ vokiamas kaip nuokrypis nuo gėrio, žmo­ palyginti reikšmingesnė negu abstraktūs, racionalūs Dievo egzistavimo įrodymai. nijos nuopuolio pasekmė. Pasak Augus­ Krikščioniškosios teodicėjos mintis tino, „Jeigu žmogus yra kažkoks gėris ir krypsta šiomis linkmėmis: jeigu jis gali teisingai elgtis tik tada, kai 1. Reflektuojamas transcendencijos slė­ pats nori, – jis nusipelnė turėti laisvą va­ piningumas. Išryškinamas skirtumas tarp lią, be kurios negalėtų teisingai elgtis. Juk sukurtosios būtybės ribotumo, baigtinumo reikia tikėti, kad Dievas ją davė ne tam, ir dieviškosios begalybės pripažįstant, kad kad nusidėtume. Tad pakankama priežas­ Dievas yra begalinė paslaptis visais atžvil­ tis, dėl kurios privalėjo ją duoti, – kadangi giais, įskaitant ir blogio problemą. be jos žmogus negali teisingai gyventi“. Laisvą valią privalu „pripažinti ir gera, ir 8 „Krikščionybė jau pačiu savo buvimu yra nuos­ Dievo duota, ir [...] veikiau reikia smerkti tabus pasaulio sekuliarizacijos veiksnys. Juo labiau ji sklinda pasaulyje, juo labiau ji jį nusakralina arba su­ blogus šios gėrybės naudotojus, negu kal­ pasaulina, nes Evangelijos dėsnis, kad Kristus yra vie­ nintelis, per kurį Dievas reiškiasi ir kalba, nepakenčia 9 Žr. Šv. Ireniejus Leonietis, „Prieš erezijas“, Da- šalia savęs jokios kitos Dievo apsireiškimo vietos“; rius Alekna, Vytautas Ališauskas (sud.), Bažnyčios tėvai, krikščionybėje Dievas ir žmogus susitinka nepranoksta­ Vilnius: Aidai, 2003, 258–259. moje „asmeninėje vienybėje“ (Antanas Maceina, Didie- 10 Stephen T. Davis (ed.), Encountering Evil: Live ji dabarties klausimai, Chicago: Krikščionis gyvenime, Options in Theodicy, Louisville, KY: Westminster John 1971, 81, 78). Knox Press, 2001, 38–72.

175 tinti jos davėją, esą šis neturėjęs duoti“11. litinis filosofas Alvinas Carlas Plantinga Šią Augustino koncepciją plėtojo Tomas (g. 1932), akcentuodamas laisvos valios Akvinietis (1225–1274), mokydamas apie sąvoką ir pasitelkdamas silogistinę logiką, fizinį, metafizinį ir moralinį (kylantį iš parodo, jog blogio egzistavimas logiškai piktnaudžiavimo laisva valia) blogį kaip dera su visagalio, visažinio ir mylinčio gėrio stoką, neturinčią pozityvaus šaltinio: Kūrėjo samprata: blogis privalo egzistuoti „Dorinis gerumas ar blogumas pirmiau tam, kad žmogus turėtų laisvą valią; blogio atsiranda valioje“; „Kiekvienas valingas pašalinti iš pasaulio neįmanoma nepašali­ veiksmas yra blogas dėl to, kad nutolsta nant laisvos valios. Nelogiška manyti, kad nuo proto ir amžinojo įstatymo tvarkos, žmogiškosios būtybės, turinčios moralinę o kiekvienas geras veiksmas derinasi su laisvę, visada pasirinktų tik gėrį; logiška, protu ir amžinuoju įstatymu“; „Nuodėmė jog moralinės laisvės egzistavimas yra ir blogis visada atsiranda dėl nukrypimo svarbesnis negu jos reiškimosi pasekmė – 14 nuo proto nurodytos krypties aukščiausio­ blogis . Richardas Swinburne (g. 1934), Oksfordo universiteto filosofijos profeso­ jo žmogaus gyvenimo tikslo link.“12 Lais­ rius emeritas, teigia, kad jei Dievas nori, jog vos valios teodicėją matome Immanuelio žmogus patsai spręstų, kas jam ir kitiems Kanto Praktinio proto kritikoje (1781): jei, gera ir kas bloga, patsai pasirinktų būdą, pasak veikalo autoriaus, galėtume visiškai kaip formuoti savo charakterį ir būti nau­ įrodyti Dievo egzistavimą, moralės dėsnio dingam kitiems, – tai žemiškajame žmo­ pažeidimų nebūtų; tačiau „dauguma dės­ gaus gyvenime neišvengiamai egzistuos nį atitinkančių poelgių būtų atlikti iš bai­ kančia15. Dievas negali sau prieštarauti: jei mės, tik nedaugelis – puoselėjant viltį ir nė jis sukurtajai būtybei suteikia laisvą valią, vienas – iš pareigos, o poelgių moralinės tai turi leisti egzistuoti blogiui, kylančiam vertės, kuri tik viena lemia asmens vertę ir iš sukurtosios būtybės pasirinkimų16. netgi pasaulio vertę aukščiausios išminties 4. Akcentuojama pasaulio raida ir pa­ 13 akyse, visai neliktų“ . Amerikiečių ana­ saulio tobulėjimo galimybė, žmogui šali­ nant kančios priežastis. 11 Aurelijus Augustinas, Dialogai: Apie laisvąjį sprendimą / Vertė Ona Daukšienė, Vilnius: Katalikų pa­ 5. Aiškinama, kad žmogus, kaip nemir­ saulis, 2001, 235, 117. tinga būtybė, negali tikėtis tobulo egzista­ 12 Tomas Akvinietis, Teologijos suma I–II, 18–21 klausimai, Vilnius: Logos, 1998, 127, 161, 167. vimo žemiškojoje erdvėlaikio tikrovėje. 13 Immanuelis Kantas pateikia išlygą: „Jei kar­ tu nepakistų visa mūsų prigimtis“; „kol žmonių pri­ tłum. Irena Krońska, Tadeusz Kroński, Kant, Warszawa: gimtis išliktų tokia pati, kokia yra dabar“ (Immanuel Wiedza powszechna, 1966, 194–214). Kant, Praktinio proto kritika, Vilnius: Mintis, 1987, 14 Žr. Alvin C. Plantinga, God, Freedom, and Evil, 172–173). Krikščioniškoji teodicėja žmogaus prigimtį Grand Rapids: William B. Eerdmans Publishing Com­ suvokia kaip gimtosios nuodėmės pažeistą dėl laisvos pany, 1978. valios reiškimosi. Esė Ober das Mifilingen aller philo- 15 Richard G. Swinburne, Providence and the sophischen Yersuche in der Theodizee (1791) Kantas Problem of Evil, New York: Oxford University Press, teigė, kad blogis – asmeninis iššūkis žmogui, galimas 1998. įveikti tik tikėjimu, ir kad turime suvokti savo galimy­ 16 Richard G. Swinburne, „The Vocation of a Na­ bių ribotumą reflektuojant dalykus, esančius už žmogiš­ tural Theologian“, Philosophers Who Believe, Kelly kojo patyrimo ribų (Immanuel Kant, „O niepowodzeniu James Clark (ed.), Downers Grove: InterVarsity Press, wszelkich prób filozoficznych w przedmiocie teodycei“, 1993, 179–202.

176 6. Virš visų teodicėjinių argumentų teo­ tis, jog blogio pasaulyje perversyvumas logija iškelia viltį, kad Dievo įsikūnijimo yra iššūkis krikščioniškajai Dievo sam­ ir Jėzaus Kristaus prisikėlimo slėpiniai yra pratai, intensyviai varijuota XX a. masinių blogio pasaulyje įveika. žudynių kontekstuose (pvz., Auschwitzo Teodicėjiniai svarstymai pagrįsti au­ patirties refleksija Theodoro Adorno, Em­ gustiniškuoju Credo ut intelligam („Tikiu, manuelio Lévino ir kt. raštuose18), akcen­ kad suprasčiau“) principu ir yra gairės eg­ tuojant žmogaus žmogui daromą skriaudą zistencinę patirtį ir tikėjimą derinančiai (plg. Carlo Gustavo Jungo repliką, jog minčiai, o ne negalimi kontrargumentuoti „pagrindinė ir iš esmės vienintelė blogybė įrodymai. Vakarų filosofijos istorijoje teo­ pasaulyje yra žmogus“19). dicėjai ne kartą svariai prieštarauta – ir lo­ Karlo Rahnerio teigimu, teodicėjos at­ ginėje plotmėje, ir (labiausiai) – reflektuo­ metimas neišsprendžia egzistencijos mįs­lės: jant XX a. vykusį tautų genocidą. Šmaikšti pateikiamas ne mįslės įminimas, o antiat­ britų filosofo, analitinės filosofijos steigėjo sakymas, skelbiant, kad tikroji gyvenimo Bertrando Russello (1872–1970) ironija prasmė yra absoliuti beprasmybė. Tačiau žemiškąjį gyvenimą traktuoja kaip visumos „žmogus savo atvirybėje patiria pernelyg mėginį ir teigia, kad racionaliai mąstant daug šviesos, kad galėtų daryti prielaidą, neteisinga pasikliauti pomirtine žemiškųjų jog absoliuti tamsa yra tikroji ir pirmapradė kentėjimų atasvara: „Tarkime, jūs gavote jo gyvenimo prasmė“20. Atmetant teodicėją apelsinų dėžę, kurią atidarius paaiškėjo, neišvengiamai priartėjama prie dar kebles­ kad visi viršutiniojo sluoksnio apelsinai nio antropodicėjos klausimo. Antropodicė­ sugedę. Tokiu atveju juk nepasakytumėte: ja – pastanga pagrįsti žmogaus prigimties ‚Giliau esantys apelsinai tikriausiai geri, pamatinio gerumo galimybę žmogaus vyk­ kad būtų atkurta pusiausvyra‘. Jūs pasaky­ domo blogio akivaizdoje, pateisinti tikėji­ tumėte: ‚Tikriausiai visa ši siunta yra blo­ mą žmonija kaip istorijos subjektu istoriją ga‘, – ir iš esmės tai moksliškai mąstantis persmelkiančių kentėjimų kontekste21. asmuo turėtų pasakyti apie visatą.“17 Tai yra, Russello žodžiais, moralinis argumen­ tas prieš dievybę: šiame pasaulyje matomas 18 Žr. Theodor Adorno, Negative Dialectics, Transla­ ted by E. B. Ashton, New York: Continuum Publishing neteisingumas skatina daryti prielaidą, kad Group, 1983; Emmanuel Lévinas, „Useless Suffering“, pasaulis nėra valdomas teisingumo (esė Emmanuel Levinas, Entre Nous: Thinking-of-the-Other, Translated by Michael B. Smith and Barbara Harshav, „Kodėl aš nesu krikščionis“, 1927). Min­ New York: Columbia University Press, 1998, 78–87. 19 Carl Gustav Jung, „After the Catastrophe“, Col- 17 Bertrand Russell, Why I Am Not a Christian and lected Works 10, Princeton, N. J.: Bollingen, 1970, 216 Other Essays on Religion and Related Subjects, London: („The principal and indeed the only thing that is wrong Rationalist Press Association, 1983, 6 („Supposing you with the world is man“). got a crate of oranges that you opened, and you found all 20 Karl Rahner, Herbert Vorgrimler, Mały słownik the top layer of oranges bad, you would not argue: ‘The teologiczny, Warszawa, Instytut Wydawniczy Pax, underneath ones must be good, so as to redress the ba­ 1987, 466. lance’. You would say: ‘Probably the whole lot is a bad 21 Plg. kosmodicėją, Friedricho Nietzsche filosofi­ consignment’; and that is really what a scientific person jos temą, – pastangą pateisinti pamatinio visatos gėrio would argue about the universe“). galimybę blogio akivaizdoje.

177 Gilioji teodicėjinių argumentų reikšmė suvokdamas esminį savąjį klausimą: iš es­ yra ne tik blogio problemos aiškinimas mės jam rūpi ne racionali filosofinė Dievo (jos galutinai neišsprendžiant), bet ir blo­ egzistavimo logika, o Dievo pateisinimo gio, nekaltos kančios problemos iškėlimas kančios kontekstuose problema: į dėmesio centrą, apsaugojimas nuo supa- – Man nebūtina egzistuoti, – ramiai atsakė prastinimo22. Tomas. – Tau nebūtina egzistuoti. Tačiau Die­ vas privalo egzistuoti, nes kitaip niekas kitas 2. Literatūrinės teodicėjos egzistuoti negalėtų. Vargu ar galėtum abejoti savo paties egzistavim, nes to neleistų priešta­ aukštumos: Fiodoras Dostojevskis, ravimo dėsnis: jei tu pats neegzistuoji, tai kas Albert Camus yra tasai, kuris tavo egzistavimu abejoja? Tad tu egzistuoji, tačiau ne savo paties dėka. Literatūrinė teodicėja yra egzistencinės Buvimą esi gavęs iš tėvų ir protėvių, iš oro, dievoieškos forma: literatūrinis mąstymas kuriuo kvėpuoji, iš maisto, kurį valgai. Buvi­ apie filosofinę Dievo egzistavimo ir tikėji­ mą yra gavę kalnai ir upė, ir visa kas ne tik mo (ne)galimybę, Dievo meilės / visaga­ žemėje, bet ir visoje visatoje. Tačiau jei visa­ lybės ir egzistencinio blogio paradoksą, ta yra gavėjų sistema, tai turi būti ir davėjas. Ir jei davėjas yra gavęs savąjį buvimą, tai jis Dievo pateisinimą nekaltos kančios aki­ visai nėra davėjas. Tad galutinis davėjas turi vaizdoje. egzistuoti savo paties dėka, jis turi būti būtis, Išskirtinę teodicėjinio klausimo reikš­ ir šį Davėją mes vadiname Dievu. Ar gali tam mę religiniam tikėjimui įtaigiai išryškina paprieštarauti? – Negaliu, – atsiliepė Pirsas, – tačiau tai manęs katalikų rašytojas, hagiografinių romanų netenkina. Ir tai netenkintų nė vieno kenčian­ autorius Louis de Wohlis (1903–1961) čiojo. [...] Kodėl Dievas leidžia kančios prie­ kūrinyje apie šventąjį Tomą Akvinietį žastį? 24 Ramioji šviesa (The Quiet Light, 1950). Atsakydamas šventojo Tomo persona­ Romano personažas Pirsas Rudis, anglų žas plėtoja archetipinę kančios sampratą: riteris, pasakoja šventajam Tomui apie re­ „Visa žmogiškoji kančia [...] susijusi su gėtus kentėjimus ir skundžiasi suabejojęs žmogaus atskyrimu nuo Dievo. [...] Ar pa­ gyvenimo prasme ir Dievo buvimu. Atsa­ meni žalčio žodžius: ‘Valgykite, ir būsite kydamas Pirsui, šventasis Tomas pateikia kaip dievai’? Mes valgėme ir šiuo maišto Dievo buvimo įrodymą, autoriui darant aktu atskyrėme save nuo Dievo. Nutraukė­ aliuzijų į Anzelmo Kenterberiečio onto­ me ryšį tarp gamtos ir antgamtės. Tai toks loginį argumentą23. Pirsas priima įrodymą buvo atskyrimas.“25 Pirsas priekaištingai

22 Žr. Joseph A. Komonchak, Mary Collins, Dermot klausia, ar kančia yra Dievo bausmė, – „ar A. Lane (ed.), The New Dictionary of Theology, Wilm­ ington: Michael Glazier, 1987, 1009; Karl Rahner, Her­ bert Vorgrimler, Mały słownik teologiczny, Warszawa, cogitari possit („už ką nieko didesnio negalima sugal­ Instytut Wydawniczy Pax, 1987, 465–466. voti“) – negali egzistuoti vien tik mąstyme („egzistuoja 23 Ontologinį Dievo buvimo įrodymo argumentą ir prote, ir iš tikrųjų“; žr. Arno Anzenbacher, Filosofijos suformulavo Anzelmas Kenterberietis (1033–1109), įvadas, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992, 320–323). remdamasis Aurelijaus Augustino idėja, jog mąstymas 24 Louis de Wohl, The Quiet Light, San Francisco: per prisiminimą (anamnezę) susijęs su Absoliutu, ir Ignatius Press, 1996, 274–276. teigdamas, kad Dievo sąvoka – aliquid quo nihil maius 25 Ibidem.

178 Dievo atsakas buvo žmogaus išvarymas iš manoji osana27 atėjo per didelį abejonių Rojaus, pasmerkimas kentėti ir mirti“. Kur­ žaizdrą.“28 Ivano Karamazovo maištavimą damas šventojo Tomo komentarą, autorius prieš Dievą Dostojevsis gretino su Johan­ interpretuoja teologinį Dievo įsikūnijimo no Wolfgango Goethe’s Faustu, Voltaire’o slėpinį: kančia – ne bausmė, ne „Dievo Kandidu, o ivaniškojo maištavimo gelmę atsakas“, o „neišvengiama mūsų pačių ir įtaigą romano autorius laikė neprilygs­ veiksmo pasekmė. Tačiau Dievas suteikė tama: „Europoje tokios galingos ateizmo atsaką, ir tasai atsakas buvo Kristus. [...] raiškos nėra ir nebuvo.“29 Pasak autoriaus, Mūsų Viešpats patsai prisiėmė visą to at­ jis niekada nesutikęs tokio stipraus tikė­ skyrimo skausmą. Žmogaus ir Dievo susi­ jimo oponento, kokį patsai sukūrė Ivano jungimas yra kryžius. [...] Per Kristų buvo Karamazovo paveikslu. atkurtas žmogui amžinasis gyvenimas“26. Dostojevskio sukurta Ivano Karamazo­ Krikščioniškajai literatūrai svarstant vo literatūrinė savimonė ateistinius (tiks­ blogio / kančios problemą, teodicėjos se­ liau, antiteistinius30) argumentus plėtoja mantinė skalė plati: nuo didaktinio pirmo­ dialoguodama su nuoširdžiai religingu sios / gimtosios nuodėmės akcento iki eg­ jauniausiu broliu Aleksejumi Karamazovu zistencinės Kristaus ir žmogaus sąjungos (Alioša). Dialogo vieta yra smuklė („Sos­ reflektavimo. Paradoksalu, bet meniniu tinės“ traktierius), mitologinė gundymo, požiūriu įtaigiausius teodicėjinius atsaky­ demoniškų galių reiškimosi erdvė. Alio­ mus matome tuose Vakarų literatūros kūri­ šos, siekiančio tapti stačiatikių vienuoliu, niuose, kurių dėmesio centras – priekaištas tikėjimas šiame dialoge patiria ypatingą transcendencijai, to priekaišto gelmė ir be­ išbandymą. atodairiška drąsa. Esminis kaltinimas, kurį Ivanas pa­ Vienas iš reikšmingiausių literatūrinės reiškia Dievui, yra nekaltos kančios eg­ teodicėjos kūrinių yra Fiodoro Dosto- zistavimas. Ivano balsu kuriamas nekaltos jevskio (1821–1881) filosofinis romanas kančios vaizdas yra itin ekspresyvus: me­ Broliai Karamazovai (1880). Dostojevs­ kis, egzistencinėje tikrovėje patyręs ir 27 Osana – krikščionių liturgijoje vartojamas hebra­ susižavėjimą bei nusivylimą socializmo jiškas Dievo garbinimo šūkis, etimologiškai susijęs su Jėzaus vardu. idėjomis, ir nuteistojo mirti bei Sibiro ka­ 28 „Не как мальчик же я верую во Христа и Его torgininko dalią, intensyviai svarstė Die­ исповедую, а через большое горнило сомнений моя осанна прошла“; “; cit. cit.. iš: iš:š: Сергей Сергей Николаевич Николаевич Булга-Булга­ vo buvimo klausimą, tikėjo Dievą giliai ков, ИВАН КАРАМАЗОВ (в романе Достоевского apmąstydamas savąjį tikėjimą, nevengda­ Братья Карамазовы) как философский тип, http:// www.vehi.net/bulgakov/karamaz.html. mas religinių abejonių nei iššūkių. Dosto­ 29 „B �вропе такой силы атеистических выра- jevskio užrašuose išpažįstama: „Aš juk ne жений нет и не �ыло“; cit. iš: Сергей Николаевич kaip berniūkštis tikiu Kristų ir Jį išpažįstu: Булгаков, ИВАН КАРАМАЗОВ (в романе Достоев­ ского Братья Карамазовы) как философский тип, http://www.vehi.net/bulgakov/karamaz.html. 30 Ateizmo sąvoka bendrąja prasme nurodo trans­ 26 Louis de Wohl, The Quiet Light, San Francisco: cendencijos neigimą; kalbant apie kovojimą su Dievu Ignatius Press, 1996, 274–276. neneigiant jo buvimo, tikslesnė būtų antiteizmo sąvoka.

179 toniminis mąstymas (kuris romano tekste miškai, išsiskyrimo situacijoje: „Aš noriu metanaratyviai įvardijamas kaip maži­ su tavimi visam laikui susipažinti ir tave su nantis „argumentacijos apimtį“, „tyčia savimi supažindinti, o tada ir atsisveikinti. susiaurinantis [...] temą“, bet išryškinantis Mano manymu, geriausia susipažinti prieš esmę31) daugelio kentėjimus atskleidžia išsiskiriant“ (t. 1, p. 244; frazėje „Mano per konkrečias, individualias skausmo ir manymu, geriausia susipažinti prieš išsi­ praradimų istorijas (o individuali drama skiriant“ girdėti ir Ivano balsui būdinga visada nepalyginti įtaigesnė nei abstra­ ironija, žr. personažo repliką, jog „artimo huoti kenčiančiųjų vaizdai) ir išryškina [...] negalima mylėti, nebent jau tolimą,“ pačią nekalčiausią – vaiko kančią. Vaikai, t. 1, p. 252, – plg. garsiąją Jeano-Paulio sako Ivanas, „kol kas dar niekuo nenusi­ Sartre’o ištarą „Pragaras – tai kiti“32). Au­ kalto“; jei jie Dievo baudžiami, tai nebent torius suponuoja mintį, kad tikrasis susi­ „už savo tėvus“; tačiau tai „žmogaus šir­ pažinimas gali būti neįvykęs net tarp labai džiai nesuprantama“: „Negalima nekaltam artimais giminystės saitais susietų asmenų: kentėti už kitą, ir dar tokiam [paryškinta – Ivanas ir Alioša biologiniu požiūriu yra ar­ D. Č.] nekaltam!“ (t. 1, p. 253). Ivanas tei­ timiausi tarp visų keturių romano brolių, tų gia, kad jei kančia yra laisvos valios, gėrio pačių tėvo ir motinos sūnūs (Dmitrijus yra ir blogio pažinimo kaina, tai ši kaina kate­ tėvo Fiodoro Karamazovo sūnus iš kitos goriškai per didelė: „Kam gi reikia pažin­ santuokos, Pavelas Smerdiakovas – pavai­ ti šitą velnišką gėrį ir blogį, jeigu jis tiek nikis sūnus). Ivano balsu autorius pateikia atsieina? Bet juk visas pasaulio pažinimas tikrojo susipažinimo sampratą: supažin­ nevertas tų kūdikėlio ašarų, skirtų Dievu- dinti kitą su savimi – tai kitam paaiškin­ liui.“ (t. 1, p. 258) ti save, atskleisti savo esmę („Uždavinys Alioša, vieną po kitos girdėdamas Iva­ toks: aš turiu [...] išaiškinti tau savo esmę, no suregistruotas kūdikių, vaikų kanki­ tai yra pasakyti, kas per žmogus aš esu ir nimo istorijas, sukrėstas („su baisia šird­ į ką dedu viltis“, t. 1, p. 250), – o Ivano gėla“) klausia: „Kam tu mane bandai?“ ir Aliošos dialogo visuma teigia, kad pa­ Ivanas atsako, jog nenori Aliošos netekti, aiškinti kitam savo esmę – tai paaiškinti nenori, kad Alioša taptų vienuoliu: „nea­ kitam savo poziciją Dievo klausimu. Iva­ tiduosiu tavęs tavo Zosimai“ (t. 1, p. 259; nas apibendrina: „Ne apie Dievą tau rei­ Zosima – vienuolyno vyresnysis). Tačiau kėjo, o tik reikėjo tau sužinoti, kuo gyvena Ivano kalbėjimas turi ir gilesnį motyvą nei tavo mylimas brolis. Aš ir pasakiau.“ (t. 1, tik paklibinti, susilpninti Aliošos tikėjimą. p. 251) Antiteodicėjiniai ir antiteistiniai Šį motyvą pokalbio pradžioje Ivanas įvar­ samprotavimai, išsakomi dialogiškai at­ dija kaip norą susipažinti su broliu – liki­ veriant kitam savastį, yra nepalyginti įtai­ gesni negu tiesioginiai įtikinėjimai Dievo 31 Fiodoras Dostojevskis, Broliai Karamazovai 1, Iš rusų kalbos vertė Motiejus Miškinis, Vilnius: Vaga, 1986, 253, 259. Toliau cituojant iš šio leidinio, tekste 32 Jean-Paul Sartre, „Užsklęstos durys“, Karalius nurodomas tomas ir puslapis. miršta: prancūzų pjesės, Vilnius: Amžius, 1993, 49.

180 neteisingumu. Ivano Karamazovo išpažįs­ apsikabinusią su jos kūdikio kankintoju: tamas metafizinis apmaudas yra ryškus, ‚Teisus esi, Viešpatie!‘ – bet aš nenoriu efektingas, žaižaruojantis įvaizdžių („fak­ tada sušukti. Kol dar ne vėlu, aš skubu ap- tų“) konkretumu, sklidinas intymaus atsi­ sidrausti, todėl nuo aukščiausios harmo­ vėrimo įtaigos. nijos visai atsisakau [paryškinta – D. Č.]“ Žvelgiant į Ivano Karamazovo pa­ (t. 1, p. 260). Šią romano vietą yra komen­ veikslą iš teologinės perspektyvos ypač tavęs popiežius Benediktas XVI encikli­ reikšminga tai, kad personažo tekstai apie koje apie krikščioniškąją viltį Spe Salvi Dievo tvarkos atmetimą pabrėžia valios (2007), 44 skiltyje: „Malonė teisingumo aktą. Travestiškai perfrazuodamas teodi­ nepanaikina. Neteisybės ji nepaverčia tei­ cėjinius teiginius apie amžinąją laimę kaip se. Ji nėra kempinė, kuria viskas nuvalo­ atlygį už žemiškuosius kentėjimus (iro­ ma taip, kad visa, kas padaroma žemėje, niškai kartodamas kančiomis „patręštos“ galiausiai praranda bet kokią vertę. Prieš būsimosios harmonijos motyvą), Ivanas tokį dangų ir tokią malonę, pavyzdžiui, pareiškia, kad jei dėl kokių nors ligšiol savo Broliuose Karamazovuose pagrįstai nežinomų priežasčių amžinoji harmonija protestavo Dostojevskis. Amžinajame po­ taptų įmanoma („bus apvainikuotas mūsų kylyje piktadariai galiausiai nesėdės greta pažinimas ir viskas bus aišku“; ironiškas aukų be jokio skirtumo, tarsi nieko nebuvo sakinio tonas priekaištauja tikintiesiems įvykę.“33 Benediktas XVI argumentuoja dėl simplistinių eschatologijos sampratų), pasitelkdamas teologines pragaro ir skais­ jei aukos susitaikytų su savo kankinto­ tyklos būsenų sampratas, jas korektiškai jais ir pripažintų Dievo teisumą, – tai jis, komentuoja saugodamas nuo supaprastin­ Ivanas, net ir tokiu atveju Dievo teisumą tos traktuotės. Tačiau Dostojevskio Ivanas pripažinti atsisakąs (t. 1, p. 260). Ivanas vargu ar priimtų tokį komentarą apie pra­ iš anksto atsisako amžinosios harmoni­ garą, Ivano pozicija kitokia: „Kam man jos, nes nepripažįsta jokios galimybės jai pragaras kankintojams, ką čia gali atitai­ atkurti: kūdikio ašarų neįmanoma atpirk­ syti pragaras, jeigu anie jau nukankinti? ti (ironija perauga į sarkazmą: „Per daug Ir kokia gi harmonija, jei pragaras...“ (t. 1, jau brangiai įvertinta harmonija, mūsų ki­ p. 261). Ivano paveikslu akcentuojamas va- šenė neišneša tiek mokėti už įėjimą“, t. 1, lios (noro) momentas nurodo giliąją teisti­ p. 261). Ivanas net jaučia baimę po mirties nės / antiteistinės laikysenos esmę: Ivanas apsvaigti kažkokioje visuotinėje euforijoje taip sukrėstas nekaltos kančios apraiškų, ir brėžia skirtumą tarp tokio nesąmoningo kad atsisako priimti transcendencijos pa(si) Dievo tvarkos pripažinimo ir jos (ne)pri­ aiškinimus, net jei tokie ir būtų. Nenori pažinimo laisva valia: „Matai, Alioša, juk priimti, apsisprendžia nepriimti. Būtent po gal iš tikrųjų taip bus, kad jeigu aš sulauk­ šių brolio žodžių Alioša ištaria reikšmingą siu to momento arba prisikelsiu iš numi­ rusių, kad jį pamatyčiau, tai ir aš, ko gero, 33 Popiežius Benediktas XVI, Spe Salvi (2007), sušuksiu su visais, žiūrėdamas į motiną, http://www.katalikai.lt/index.php?id=6&nid=5021.

181 frazę „Tai maištas“ (t. 1, p. 261). Teolo­ no Guardini, Antano Maceinos35. Daugia­ giniu požiūriu maištas kaip nusigręžimas prasmis legendos tekstas greta Katalikų nuo Dievo ir yra valios sprendimas, o ne Bažnyčios istorijos kritikos, greta bolše­ skundimasis dėl kitų ir savo kančios. Ar­ vikinio / komunistinio režimo literatūrinės chetipinė maišto kaip religinio skundo fi­ pranašystės turi ryškią teodicėjinę mintį: gūra yra biblinis Jobas, kurio priekaištingą tai laisvės / laimės dilema. Laimės „porci­ maldą toje pačioje knygoje Dievas kaip tik jų“, kurias žmonėms dalija kūrinio inkvizi­ išaukština, laikydamas atviros, autentiš­ torius, kaina yra laisvos valios praradimas, kos maldos pavyzdžiu „mandagiai“ apie jį ir visi inkvizitoriaus kaltinimai Kristui kalbėjusiems Jobo draugams: „nekalbėjote „yra atremti į Kristaus pagarbą žmogaus apie mane teisingai, kaip darė mano tarnas laisvei, kurią inkvizitorius kaip tik norėtų Jobas“ (Job 42, 7). Ivanas Karamazovas ir sumažinti“36. Laisvės vertinimas giliajame skundžiasi dėl nekaltos kančios, ir valingai „Didžiojo inkvizitoriaus“ semantikos plane nuo Dievo nusigręžia. Romano autorius yra netiesioginis, laipsniškai išryškėjantis nepritaria Ivano Karamazovo ateizmui / kaip inkvizitoriaus propaguojamos „palai­ antiteizmui, tačiau religinio skundo akor­ mingos“ nelaisvės negatyvas. Pasak Anta­ dai neatsiejami nuo giliosios Dostojevskio no Maceinos, legenda, kaip meno kūrinys, kūrinių prasmės. „Po pirmos dukrelės So­ pranoko Ivano, kaip autoriaus, intenciją: nečkos mirties (1868 pavasaris) [...] į visus „Sąmoningai jis norėjo Aliošai parodyti, Dostojevskio tekstus įsiveržia kenčiančio kad išsivystydama Kristaus tvarka prieina Jobo aimana“34. savo priešingybę [nes ji, anot Ivano, esanti Romano autoriaus teodicėją (autoriaus nesuderinama su žmogaus prigimtimi, – pateikiamą ivaniškojo antiteizmo traktuo­ D. Č.]. Tačiau, pasirinkęs poetinio simbo­ tę) matome trijuose pokalbį smuklėje se­ lio kelią, jis pats priėjo savo noro priešin­ kančiuose romano struktūros epizoduose: gybę: jo kritika virto apologija“, ir legen­ tai Ivano Karamazovo pasakojama legenda dos Kristaus vaizdas yra toks, kokį ma­ „Didysis inkvizitorius“ (II dalis, 5 knyga, tome krikščionybėje (Maceinos žodžiais, 5 skyrius), senuolio Zosimos gyvenimo ir „kokį jį mums yra palikęs Apreiškimas“)37. pamokymų aprašymas (II dalis, 6 knyga, Remdamiesi Michailo Bachtino daugia­ 2 ir 3 skyriai) ir Zosimos šermenų epizodai balsio žodžio samprata38 sakytume, kad (III dalis, 7 knyga, 1 ir 4 skyriai).

Mįslingoji daugiaprasmė „Didžiojo in­ 35 Žr. Žr. Vladimiras Šilkarskis, „Solovjovas ir Dos­ kvizitoriaus“ legenda religijos filosofijos tojevskis“, Aidai 7, 1950, 289–296; Romano Guardini, Religiöse Gestalten in Dostojewskijs Werk, Munich: ir teologijos perspektyvoje yra talentingai Kösel, 1964; Antanas Maceina, „Didysis inkvizitorius“, interpretuota Vladimiro Šilkarskio, Roma­ Antanas Maceina, Raštai 3, Vilnius: Mintis, 1990, 29– 205. 36 Antanas Maceina, Raštai 3, Vilnius: Mintis, 1990, 109. 34 Dagnė Beržaitė, „Apie kai kuriuos dar vieno di­ 37 Ten pat, 53, 204. alogo su Dostojevskiu ypatumus“, Respectus Philologi- 38 Žr. Michail Bachtin, Dostojevskio poetikos prob- cus 9 (14), 2006, 56. lemos, Vilnius: Baltos lankos, 1996.

182 Ivano sukurta ir pasakojama legenda yra akcentą: tik suaugusieji yra „suvalgę obuo­ dvikryptis kalbėjimas, kuriame girdėti ir lį“, t. 1, p. 253, – ir netiesioginį Zosimos personažo siekis kvestionuoti krikščiony­ pritarimą, evangelinių tekstų parafrazę: bės mokymą, ir romano autoriaus į tekstą „Vaikučius mylėkite labiausiai, nes ir jie, įausta krikščionybės apologetika. kaip angelai, yra be nuodėmės“; „Vargas Brolių Karamazovų rašymo kontekste tam, kas nuskriaudė kūdikį“, t. 1, p. 337), – Fiodoras Dostojevskis, gedėdamas 1898 m. o intersubjektyvumas. Intersubjektyvumas mirusio trejų metų sūnelio Aliošos, lankėsi šiame tekste motyvuoja krikščioniškosios Optina Pustynj vienuolyne (religijos filo­ meilės sampratą: žmogus, kaip artimas, sofo Vladimiro Solovjovo (1853–1900) yra mylėtinas ir jam atleistina, nes žmonės lydimas39). Šiame vienuolyne rašytojas susiję glaudžiais žemiškais ir metafiziniais atrado tekstą apie vienuolio Leonido gy­ saitais. Netiesiogiai dialoguojant su Ivanu, venimą, kurį įpynė į senuolio Zosimos gy­ implikuojama egzistencialistinė mintis, venimo aprašymą romane40. Teodicėjinis jog mylėti „artimą artimą“ yra nelengva šio teksto leitmotyvas yra gimtosios nuo­ užduotis (ir pokalbyje su Ivanu Alioša ci­ dėmės dogmos interpretacija: visų kaltė tuoja Zosimą: „Žmogaus veidas daugeliui dėl visų ir dėl visko. Kartojami Zosimos dar neprityrusių meilėje dažnai trukdo my­ žodžiai: „Kiekvienas iš mūsų visiems dėl lėti“, t. 1, p. 252). Dostojevskis Zosimos visų yra kaltas, tik žmonės to nesupranta, balsu skelbia, kad neapykanta negali nuga­ o jei suprastų – tuojau būtų rojus“; „...iš lėti neapykantos, o „nuolanki meilė – baisi tikrųjų galbūt aš visiems esu kaltas, galbūt jėga, pati galingiausia, kitos tokios nė būti labiau nei kiti, gal aš esu pats blogiausias nėra“ (t. 1, p. 338). Krikščioniškojo dva­ žmogus“; „...jei aš pats būčiau teisus, tai singumo gaires ryškinantis Zosimos balsas gal ir nusikaltėlio, stovinčio prieš mane, moduliuojamas tolygiomis išminties into­ visai nebūtų“ (t. 1, p. 316, 339). Panašiai nacijomis, tačiau į sklandžių formuluočių Grigalius Narekietis (Gregorius Narecen- kartojimo struktūras įterpta reikšminga sis, 951–1003), armėnų poetas, filosofas, Zosimos personažo replika: „Gailiuosi, mistikas, šventasis, – religinės poezijos mano broliai ir draugai, kad nemoku to šedevre Sielvartingų giedojimų knygos pasakyti aiškiai“ (t. 1, p. 342). Sig­nalas kreipiasi į Dievą iš sunkiausių nusidėji­ implikuotam skaitytojui, kad tai, ką iš tie­ mų gelmių. Mistinės žmonių bendrystės sų norima pasakyti, yra gilūs dvasinės ti­ refleksija suponuoja meilės nusidėjėliui, krovės slėpiniai, nesileidžiantys galutinai neteisimo prasmes. Zosimos minčių apie suformuluojami. Zosimos tariami sakiniai visų kaltumą denotacija yra ne pažodinė yra nuolanki išgyvenimo refleksija, krikš­ prasmė (plg. ivaniškąjį vaiko nekaltumo čionybės tiesų aiškinimas; jie yra teisingi, tačiau jie tėra netobulas norimos nurodyti 39 Antanas Maceina, Raštai 3, Vilnius: Mintis, metafizinės prasmės ženklas. 1990, 42. Trečioje romano teodicėjos dalyje, Zo­ 40 Orlando Figes, Natasha’s Dance, A Cultural His- tory of Russia. New York: Picador, 2002, 325. simos šermenų kontekste, įkomponuotas

183 efektingas akibrokštas. Sudrumstas pokal­ jeigu jis nebūtų itin paveikęs „svarbiausio­ bio su Ivanu ir išgyvendamas dėl senuolio jo, nors ir būsimojo, mano apysakos hero­ Zosimos (kurį laiko šventuoju) mirties, jaus, Aliošos, sielos ir širdies, nebūtų pa­ Alioša prašo Dievą ženklo – prašo stebu­ daręs jo sieloje tartum lūžio ir perversmo, klo šventojo palaikų artumoje, kaip bū­ nebūtų sukrėtęs, o drauge galutinai sutvir­ dinga hagiografiniams siužetams. Jei toks tinęs jo proto visam jo gyvenimui... “ (t. 2, stebuklas įvyktų, abejojusieji Zosimos p. 9). Pasitikėjimą Dievu „galutinai sutvir­ teisumu suvoktų klydę („Mat nors velio­ tina“ ne Dievo meilės ir galios įrodymai, o nis senolis daugelį patraukė į save, ir ne priešingai, pabrėžtinis metafizinio ženklo tiek stebuklais, kiek meile, ir sukūrė aplink nebuvimas, – suponuojantis religinio ap­ save tartum ištisą jį mylinčiųjų pasaulį, vis sisprendimo laisvės vaizdą. Alioša jaučiasi dėlto, ir net kaip tik dėl to įsigijo ir pavy­ prarandąs tikėjimą panašiai kaip Ivanas, duolių, o po to ir įnirtingų priešų, ir viešų, tačiau abejonių ir maišto kontekste jo valia ir slaptų, ir ne tik vienuolių, bet ir pasau­ krypsta priešinga kryptimi nei Ivano valia. liečių tarpe“41), o Alioša atgautų dvasios Alioša grįžta į vienuolyną, ir tai simbolinio ramybę. Tačiau įvyksta priešingai: ne tik grįžimo veiksmas, kurį netiesiogiai pabrė­ stebuklų nepatiria šermenų dalyviai, bet žia ironiškas Rakitino balsas: „Eik vienas, palaikai ima skleisti itin nemalonų ir itin štai tavo kelias!“ (t. 2, p. 40). stiprų kvapą. Noras tikėti yra suabejojusio Aliošos ti­ Atrodytų, tai turėtų būti antras stiprus kėjimo forma. Kartu tai yra teologinė tikė­ sukrėtimas Aliošos tikėjimui. Iš dalies taip jimo malonės sąlyga: teologiškai supran­ ir yra, nes personažas ima maištingai prie­ tamas tikėjimas yra malonė, Dievo dova­ kaištauti: „Kurgi Apvaizda ir jos pirštas? na, teikiama tik jos prašančiam žmogui. Kodėl ji neparodė savo piršto ‚reikalin­ Grįžęs į vienuolyną, suklupęs melstis prie giausią akimirką‘ (galvojo Alioša) ir tartum mirusiojo karsto ir klausydamasis Nau­ pati panoro nusilenkti akliems, nebyliems, jojo Testamento skaitinio apie vestuves negailestingiems gamtos dėsniams?“ (t. 2, Galilėjos Kanoje, Alioša patiria malonę. p. 20) – ir net pritariamai cituoja Ivano žo­ Sapno forma jis regi metafizinės puotos džius: „Aš prieš Dievą maišto nekeliu, aš viziją, kurioje Zosima apibūdina Kristų: tik ‘jo pasaulio nepripažįstu’“ (t. 2, p. 22). „Baisus savo didybe prieš mus, siaubingas Tačiau būtent šis laukto stebuklo neįvy­ savo aukštybe, bet gailestingas be galo, iš kimas išryškina laisvos valios ir tikėjimo meilės pasidarė panašus į mus [paryškin­ laisvės akcentą. Reikšmingas tiesioginis ta – D. Č.]...“ (t. 2, p. 43). Egzistencinis pasakotojo komentaras: pagreitinto palaikų Dievo įsikūnijimo atsakas į žmogaus kan­ irimo epizodas tekste nebūtų nė paminėtas, čią – reikšmingas teodicėjinis argumentas. Nubudęs iš sapno Alioša kartoja Zosimos 41 Fiodoras Dostojevskis, Broliai Karamazovai I1, mintis apie mistinę žmonių bendrystę, Iš rusų kalbos vertė Motiejus Miškinis, Vilnius: Vaga, taip pat turinčias teodicėjinę prasmę: „Jis 1986, 11. Toliau cituojant tekste nurodomas tomas ir puslapis. norėjo atleisti visiems už viską ir prašyti

184 atleidimo, o, ne sau, bet už visus ir už vis­ subtili, rafinuota krikščioniškosios teodi­ ką...“ (t. 2, p. 44). Personažo balsu autorius cėjos parodija. Pamokslo vaizdas primena paryškina malonės vaizdo kontūrus roma­ vieno aktoriaus teatrą: Panlu laikysena im­ no laike: „‘Kažkas aplankė mano sielą pozantiška („Jis buvo nedidelis, bet kres­ tuo metu’, – sakydavo jis [Alioša – D. Č.] nas. Kai atsirėmė stambiom plaštakom į vėliau, tvirtai tikėdamas savo žodžiais...“ sakyklos kraštą, matėsi vien storas juodas (t. 2, p. 44). pavidalas su dviem raudonom dėmėm po Tad Fiodoro Dostojevskio literatūrinė plieniniais akiniais“, p. 93), Panlu kalba teodicėja yra įtaigi laisvės apoteozė, valios įsiaudrindamas, net sakyklą sudrebinda­ sprendimo likiminės reikšmės poetizavi­ mas (p. 96), dinamiškas jo balsas skamba mas ir žmonių bendrystės vizija kaip gai­ tolygiu crescendo (kalbėjo „vis labiau ir lestingumo nuostatos motyvacija. labiau keldamas balsą“, p. 94), vartojamos Reikšmingas literatūrinės teodicėjos iškalbios pauzės (kelis kartus reikšmingai tekstas yra Alberto Camus (1913–1960), nutylama), patetika derinama su ramiu, Fiodoro Dostojevskio interpretuotojo42, įtaigiu asmenišku kreipimusi. Autorius romanas Maras (La peste, 1947), – ypač ironizuoja retorinę bažnytinių pamokslų kad šio kūrinio autorius blogio ir kančios įtaigą: įsakmaus Panlu tono paveikti, iš problemą svarsto ne teizmo, o ateistinio eg­ pradžių keletas klausytojų, o paskui juos ir zistencializmo perspektyvoje. Romane ma­ visa Bažnyčia suklumpa ant kelių (p. 94). tomas blogio / kančios problemos sprendi­ Pamokslo tezė varijuoja tradicinę Die­ mas yra kilni sekuliarizuota humanistinė vo bausmės didaktiką: miestą ištikusi kan­ laikysena (kūrinio pasakotojo – daktaro čia – tai bausmė už jo gyventojų nuodėmes Bernaro Rijė, Žano Taru personažai). Gre­ („Mano broliai, jus ištiko nelaimė, ir pelny­ ta to romanas pateikia įdomią krikščioniš­ tai ištiko, mano broliai“, p. 93), tačiau šioji kosios teodicėjos kritiką ir interpretaciją, – kančia galinti būti palaiminga, jei ji paska­ atskleidžiamą per kunigo jėzuito Panlu tins žmones atsiversti. Panlu pabrėžia, kad personažą, kūrinyje pasakantį du pamoks­ „Dievas nenorėjo šios nelaimės“ (p. 94). lus. Pasakotojas apibūdina Panlu kaip in­ Anot pamokslininko, Orano gyventojų telektualų modernaus mąstymo kunigą: nuodėmės perpildė Dievo kantrybės ribas: „Karštas gynėjas reikliosios krikščiony­ „Ilgai žiūrėjo Dievas, palenkęs atjautingą bės, kuriai svetimas tiek praėjusių amžių veidą, į šio miesto gyventojus, bet, nebe­ obskurantizmas, tiek šiuolaikinė laisvama­ sulaukdamas išsipildant savo amžinojo lū­ 43 nybė.“ kesčio, ką tik nugręžė savo akį. Ir štai be Pirmasis Panlu pamokslas, įkompo­ Dievo šviesos mes ilgam pasmerkti tūnoti nuotas antroje romano dalyje, yra labai maro tamsybėse“ (p. 94). Pamokslo teks­ te girdėti ironiška užuomina apie Atgailos 42 Žr. Ray Davison, Camus: The Challenge of Dos- tojevsky, Exeter: University of Exeter Press, 1997. sakramento praktikos profanavimą, kai 43 Albert Camus, Maras, Vilnius: Valstybinis lei­ darant nuodėmę iš anksto apskaičiuojama, dybos centras, 1994, 91. Toliau cituojant iš šio leidinio tekste nurodomas puslapis. jog už ją bus atleista per išpažintį: „Per il­

185 gai pasaulis darė sandėrius su blogiu, per rūpestingumą. Bet Dievas nėra drungnas. ilgai pasikliovė dieviškuoju gailestingu­ Tų retų aplankymų neužtenka jo godžiai mu. Užteko atgailos, viskas buvo leista. Ir meilei. Jis nori ilgiau jus matyti, šitoks dėl tos atgailos kiekvienas jautėsi tvirtai. yra jo būdas jus mylėti, ir, teisybę sakant, Kada nors, žinoma, ir jai prieis laikas. O iki vienintelis. Štai kodėl, jūsų nebesulaukda­ tol užvis lengviausia gyventi, kaip gyvena­ mas, jis užleido rykštę ant jūsų, kaip buvo si, kita kuo dieviškasis gailestingumas pa­ užleidęs ant visų nuodėmės miestų, kiek sirūpins. Ką gi! Šitai negalėjo ilgai tverti“ siekia žmonijos istorija“ (p. 96). Todėl ir (p. 94). Pamokslas interpretuoja biblinę auditorija, nors pamokslo metu paveikta pjūties kaip pasaulio pabaigos alegoriją (žr. jo įtaigos ir suklupusi, vėliau pamokslą in­ Mt 13, 39 ir kt.), Dievo bausmės metafora – terpretuoja priešingai nei norėjo adresatas: spragilas, rykštė – yra groteskiškai retu­ pamokslo klausytojai mąsto ne apie kančią šuota: Dievas „iššaukė milžinišką medinį kaip Dievo raginimą drungną tikėjimą pa­ spragilą, besisukantį viršum miesto: jis versti gyvu, o apie kančią kaip absurdiškai daužė, ką užkliudęs, ir vėl kilo visas krau­ nepelnytą bausmę („Kai kuriems pamoks­ juotas, ir taškė kraują bei žmonių skausmą“ las tiesiog išryškino mintį, iki tol miglotą, (p. 95). Antroje pamokslo dalyje plėtojama kad nežinia už ką jie pasmerkti neapsako­ krikščioniškoji kančios išganomosios pras­ mam įkalinimui“, p. 99). Nekaltos kančios mės samprata: „Rykštė, kuri jus plaka, [...] problema išnyra visu ryškumu. rodo jums kelią“ (p. 97). Kiekvienos kan­ Ironišką romano autoriaus požiūrį į pir­ čios gilumoje rusenanti „tobula amžinybės mojo pamokslo teodicėją (į aiškinimą, jog šviesa“, kuri „nušviečia dumsius kelius į kančia naudinga sielos tobulėjimui) artiku­ išsivadavimą. Apreiškia dieviškąją valią, liuoja Rijė ir Taru pokalbis apie pamoks­ kuri nuosekliai blogį paverčia gėriu. Ir lą. Daktaras Rijė pamokslininko plėtotai šiandien ji veda mus pro mirtį, baisų neri­ kančios sampratai prisega politizuotą „ko­ mą ir šauksmus į esminę tylą, į viso gyve­ lektyvinės bausmės“ etiketę („Man, tiek nimo pagrindą“ (p. 97). metų praleidusiam ligoninėse, kolektyvi­ Silpniausia pamokslo vieta yra tai, kad nės bausmės idėja nepriimtina“, p. 124). klausytojų auditorija nesijaučia nusipelniu­ Rijė pabrėžia kančios konkretumą, kurio si išskirtinės Dievo bausmės. Panlu Oraną akivaizdoje, pasak personažo ir autoriaus, gretina su bibliniais ypatingo amoralumo ironiška samprotauti apie galimą abstrak­ miestais Sodoma ir Gomora, tačiau Ora­ čią kančios prasmę: „Panlu – mokslo vy­ no gyventojams jis tegali papriekaištauti ras. Mirštančių mažai matė, užtat ir pos­ dėl tokių kvestionuotinų „nuodėmių“ kaip tringauja kažkokios tiesos vardu. Tačiau nepakankamas religinis uolumas: „Ma­ kiekvienas kaimo kunigėlis, ganantis savo nėt, užteks sekmadieniais aplankyti Die­ parapijiečius ir girdėjęs mirštančiojo ato­ vą, idant nebūtumėt varžomi savo dienų. dūsį, galvoja lygiai kaip aš. Jis kuo galėda­ Manėt, kad priklaupimai bus jam pakan­ mas padės bėdoje, o ne įrodinės, ką gero ji kamas atpildas už jūsų nusikalstamą ne­ duoda žmogui“ (p. 125).

186 Orano epidemijai įsisiautėjus, „mirš­ atžvilgiu neįmanomų paaiškinti kentėjimų tančių mažai matęs“ kunigas Panlu įstoja kvintesencija. Antrojo pamokslo teodicėją į maro aukų gelbėjimo gretas ir darbuoja­ grindžia transcendencijos slėpiningumo si daug laiko praleisdamas ligoninėse. Jis idėja: „Vienus dalykus Dievo atžvilgiu patiria gilų sukrėtimą stebėdamas šiurpią galima paaiškinti, o kitų dalykų – negali­ merdinčio vaiko agoniją. Šioje ketvirtos ro­ ma. Gėris ir blogis tikrai yra, ir bendrais mano dalies scenoje Panlu jau nebegalvoja bruožais lengvai galim išsiaiškinti, kuo jie apie kančios naudą siekiant šventumo, – skiriasi. Bet sunkumas prasideda blogio jis meldžiasi prašydamas Dievą pagydyti viduj. Pavyzdžiui, yra blogis, pažiūrėti bū­ vaiką (p. 211). Vaikas miršta, ir daktaras tinas, ir blogis, pažiūrėti nereikalingas. Yra Rijė primena kunigui jo pamokslo tezę su Don Žuanas, įmestas į pragarus, ir vaiko skaudžiu ir piktu priekaištu: „Ak, jūs ge­ mirtis. Nes jei teisinga, kad paleistuvį nu­ rai žinot, kad šitas bent jau buvo nekaltas“ trenktų perkūnas, tai visai nesuprantama, (p. 212). Kalbėdamas su Panlu, Rijė inter­ kam turi kentėti vaikas. O iš tiesų nieko tekstualiai dialoguoja ir su Ivanu Karama­ nėra svarbiau žemėje už vaiko kentėjimą zovu: „Iki grabo lentos atsisakau mylėt šitą ir siaubą, kurį tas kentėjimas velka su sa­ kūriniją, kur kankinami vaikai“ (p. 213). vim, ir už kentėjimo motyvus, kuriuos rei­ Tolesnis romano epizodas yra antrasis kia rasti. Visa kita gyvenime Dievas mums kunigo Panlu pamokslas. Šis pamokslas palengvina, ir iki to punkto religija neturi jau aprašymo pradžioje apibūdinamas kaip nuopelnų. Čia, priešingai, Dievas mus pri­ kontrastingas pirmajam: pamokslinin­ remia prie sienos“ (p. 218). Vadovaujantis ko balsas ne kategoriškas, o švelnesnis, pamokslo logika, iki sandūros su vaiko mąslesnis, netgi neryžtingas; reikšmingas kančia (su Dievo atžvilgiu neįmanomu skirtumas (pamaldų dalyvių iškart paste­ pateisinti blogiu) Dievą suprasti ir tikėti bėtas) – solidarumo su klausytojais tonas: lengva, todėl nei asmens tikėjimas, nei jo užuot kreipęsis iš aukšto sakydamas „jūs“ religija (kaip santykis su Dievu) nepatiria (kaip pirmajame pamoksle), Panlu pradėjo išbandymų. Tikėjimo tvirtumas atsisklei­ kreiptis pirmuoju asmeniu „mes“ (p. 217). džia tik per kenčiančio vaiko patirtį, tai Pakito ir klausytojų reakcija: jie kaip po­ yra tik tuomet, kai Dievo, leidusio blogį, kalbio dalyviai „kiek įmanoma patogiau suprasti neįmanoma ir todėl tikėti sunku. įsitaisė tarp savo suolo alkūnramsčių“ Išskirtinę maro patirtį Panlu suvokia kaip (p. 218). malonę: kaip šansą gyventi tikruoju tikė­ Pamokslo pradžioje Panlu pareiškė jimu (kai tik tikima, kad Dievas žmogui laikantis pirmojo pamokslo mintis teisin­ nesuprantamu būdu yra mylintis ir visa­ gomis, tačiau pripažino, kad pirmojo pa­ galis; kai tikima, kad laikų pabaigoje „pro mokslo metu jis galbūt „galvojo ir kalbė­ tariamą neteisingumą prasimuš šviesa“, jo be gailestingumo“ (p. 218). Centrinis p. 223) ir tikrai mylėti artimą, drąsiai iki antrojo pamokslo įvaizdis yra nekaltai galo neapleidžiant jo kančioje („būti tuo, kenčiantis vaikas, suvokiamas kaip Dievo kuris lieka“, p. 221). Pastarąją pamokslo

187 idėją tiksliai perfrazuoja Taru: „Kai ne­ tas, kad norėdami atmesti mirtį, mes turi­ kaltybei yra išdurtos akys, krikščionis turi me atmesti ir buvimą. Arba turime priim­ arba prarasti tikėjimą, arba sutikti, kad ir ti mirtį kaip trūkumą, arba turime atmesti jam būtų išdurtos akys“ (p. 224). Pasako­ viską. [...] Priimdamas viską, žmogus mir­ tojas netiesiogine menamąja kalba atkrei­ ties apraiškoje priima tik būties trūkumą, pia dėmesį į trafaretinių teodicėjinių for­ o ne savaiminę realybę. Mes mirštame tik mulių nebuvimą antrojo Panlu pamokslo dėl to, kad esame ir suprantame buvimą. tekste: „Jam būtų buvę pigu pasakyti, jog Jei nebūtume ir nesuprastume, mirties kaip vaiko laukianti amžina palaima gali atly­ tragedijos nebūtų. [...] Mirtis yra tik paraš­ ginti jo kentėjimą, bet, atvirai sakant, jis tės reiškinys žmogaus buvimui.“44 Egzis­ nieko apie tai nežinojo. Išties kas gali tvir­ tencialistiškai perfrazuotume, kad išdidi, tinti, kad amžinas džiaugsmas gali atlygin­ ori laikysena arba priima buvimo dovaną ti vieną žmogaus skausmo valandą? Tik nepriekaištaudama dėl jos savybių (kad jau ne krikščionis, kurio Mokytojas paty­ žemiškasis gyvenimas turi ribą), arba tos rė skausmą savo kūno sąnariais ir siela“ dovanos nepriima apskritai. (p. 219). Frazėje „krikščionis, kurio Moky­ Nei Fiodoro Dostojevskio Broliai Ka- tojas patyrė skausmą savo kūno sąnariais ir ramazovai, nei Alberto Camus Maras ne­ siela“ matyti subtili dviprasmybė: tyli iro­ kaltos kančios problemos neišsprendžia ir niška užuomina, kad jei dėl amžinojo at­ galutinio teodicėjinio atsakymo neformu­ lygio vilties nureikšmintume kančią, tai ir luoja. Tačiau kai priekaištas transcendenci­ Dievo kančią turėtume nureikšminti; kita į jai formuluojamas su tokia menine įtaiga, šį pasakymą įpinta mintis yra teodicėjinė taip intencionaliai kaip Dostojevskio ir Ca­ refleksija: kaip žmogus gali neapleisti ar­ mus kūriniuose, tai paties klausimo artiku­ timo jo kančioje, taip ir Dievas žmogaus liacijos fone išryškėja ypatinga semantinė kančioje neapleidžia žmogaus, kartu su juo įtampa tarp atsakymo nesaties ir atsakymo kentėdamas ir pasilikdamas iki pabaigos. galimybės, ir šios įtampos erdvėje matyti Stojiško („žiauraus žmonių akyse, le­ įtaigiausi teodicėjiniai argumentai. miamo Dievo akyse“, p. 222–223) tikė­ jimo ir „sunkios“ (p. 222) Dievo meilės 3. Teodicėjiniai laisvos valios poetinė vizija įtaigiai aktualizuoja teodicė­ motyvai lietuvių literatūroje jinius Dievo slėpiningumo ir įsikūnijusio Ne vienas lietuvių literatūros kūrinys, in­ Dievo solidarumo su žmogaus kančia ar­ terpretuodamas kančios priežastį, išryški­ gumentus. na teologinę laisvos valios sampratą. Panlu pamokslo dilemos viskas arba Kristijonas Donelaitis (1714–1780) nieko (mylėti Dievą arba jo neapkęsti) fi­ poemoje Metai (1765–1775), dalyje „Pa­ losofinę prasmę yra giliai interpretavęs vasario linksmybės“ interpretuoja tradicinį teologas ir rašytojas Vytautas Bagdanavi­ 44 čius MIC (1908–2000): „Panlu atsakymas Vytautas Bagdanavičius MIC, „Būties problema Alberto Camus veikale La peste“,������������������������� rankraštis, autorės as­ yra būties atsakymas. Panlu atsakymas yra meninis archyvas, 3.

188 krikščionybės mokymą apie pirmąją nuodė­ pietizmo didaktika, skatinanti būti kan­ mę, įvykdytą žmogaus valia, sudrumstusią triems ir doriems, – o kvietimas vargams visą žmogaus prigimtį ir atvėrusią žmogų atlėgus sugebėti džiaugtis, „širdingai vėl kančios, kaip nuodėmės pasekmės, patirčiai. pasidžiaugti“ (p. 113). Artimasis literatū­ Tėviško pamokslininko intonacijomis Do­ rinis kontekstas, kuriame įkomponuotas nelaitis aiškina germanizacijos ir baudžia­ Pričkaus pokalbis su bibliniu Adomu, yra vos slegiamam būriškajam adresatui, kodėl pasakotojo stebėjimasis džiaugsmo apraiš­ „[mums] reik vargt“, kurdamas keliabalsį komis gamtoje: (pirmiausia Pričkaus personažo, bet ir pa­ Ale kokie dyvai [paryškinta – D. Č.], nei viens sakotojo, ir implikuotų klausytojų) pokalbį iš didelio pulko su bibliniu pirmuoju žmogumi – Adomu45. Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo; Adomui priekaištaujama dėl pirmosios Ne, ne verkt, bet linksmintis visi susirinko... [...] (tapusios gimtąja) nuodėmės: dėl Ado­ O štai ir taipo parvargęs nieks nedejavo, mo kaltės žmogus yra „išdykusio svieto“ Bet visi visur sumišai šokinėdami džiaugės. žmogus („išdykusio svieto“ įvaizdis greta [...] pagrindinės nuodėmingumo prasmės turi ir Viens storai, kits laibai dainuoti mokėdams Ir linksmai lakstydams ik debesų kopinėjo, karnavalinę išdykavimo, pokštavimo kono­ O kits ant šakų kopinėdams garbino Dievą taciją, darniai rezonuojančią su „Pavasario (p. 93–94). linksmybių“ nuotaikos giedrumu). Done­ Nuostaba, filosofinio ir poetinio mąs­ laitis į Adomą žvelgia ne tik kaip į poemos tymo šaltinis, yra dominuojanti Metų nuo­ personažų ir adresatų vargo kaltininką, taika. Nuostaba yra žvilgsnio defamiliari­ bet ir skatina gerbti Adomą kaip šventąjį zacija: daugiaprasmis „dyvų“ leitmotyvas („Tau, tėtat garbings!“), o ypač – jį atjausti: prasmės intensyvinimo paralelizmas „Sau kviečia skaitytoją neautomatizuotu, budriu ir mums nabagėliams daug padarei varge­ žvilgsniu išvysti kūrinio tikrovę. Adresatas lių“; „Sau ir mums padarei vargus ir didelę kviečiamas stebėtis gamta ir gamtos žen­ bėdą“ kartojamas įgauna ir atvirkščią ko­ klinama Kūrėjo išmintimi: „Dievo didė notaciją: ne tik mums, bet ir sau. Aktua­ galybė / Ir paukštelių balsuos yr didei ste­ lizuojama biblinė Adomo ir visų žmonių buklinga“; „Ak šlovings Dieve, kaip dy­ bendrystės idėja (leitmotyvas „žinom juk vins Tavo sutaikyms!“ (p. 95); „Juk visur, ir mes“; „kaip mūsų žiopliai [vaikai, – kur žiūrim tikt, dyvai pasirodo. / Pulką šį D. Č.]“; „mes, kaip tu“), turinti ir švietėjiš­ Sutvertojis į vandenį siuntė, / O anam ant ką prigimtinės žmonių lygybės temą. orų plaukt sparnus dovanojo...“ (p. 101). Meniniu požiūriu įtaigiausias Donelai­ Krikščioniškajai pasaulėvokai būdinga per čio teodicėjos aspektas yra ne Adomo kaip kūriniją stengtis pažinti jos autorių – Dievą atpirkimo ožio figūra, ne liuteroniškojo (Plg. Rom 1, 20: „Jo neregimosios ypaty­ bės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo 45 Kristijonas Donelaitis, Raštai, Vilnius: Vaga, pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos 1977, 111–113. Toliau cituojant iš šio leidinio tekste nurodomas puslapis. protu iš jo kūrinių“).

189 Tačiau stebėtis tuo, kad pavasarį gamta („susirinko“ – „džiaugės“ – „garbino Die­ sudaro džiaugsmo įspūdį, yra tarsi absur­ vą“). „Pavasario linksmybių“ kūrinijoje das: juk natūralu, kad gyvastinga bundanti matomas džiaugsmas, dėkojimas Dievui gamta žmogui atrodo linksma. Metų adre­ už gyvenimo dovaną, autoriaus interpre­ santas pasitelkia šį tarsi absurdą ne tik tam, tuojamas kaip religinės ištikimybės raiška: kad antropomorfizuodamas gamtos būty­ „[poemos gandrai] Dievui iš širdies visos bių vargus (plg. pagadintus gandro namus, viernai dėkavojo [paryškinta – D. Č.]“ trobą) kviestų žmogų džiaugtis gyvenimu (p. 94). Garbinimo ir dėkojimo motyvai nepaisant žmogiškųjų vargų, – bet ir, svar­ siejami ir „Vasaros darbų“ dalyje: „Argi biausia, tam, kad formuotų mintį, jog gy­ dabar tau nereikės aukštyn pažiūrėti / Ir venimo džiaugsmas yra moralinė užduotis, kasdien daugsyk tą šlovint irgi pagarbint, reikalinga ypatingų pastangų. Išryškinama / Kurs taip daugel vėl iš naujo tau dovano­ opozicija: pabrėžtinai keista („dyvai“ ypa­ jo?“ (p. 167–168). tingi: „Ale kokie dyvai...“), kad niekas Kai religinio dėkingumo ir garbinimo pavasarį nesugrįžo „verkdams ar dūsau­ raiška – džiaugsmas traktuojamas kaip dams“, kad visi susirinko iš tiesų „ne, ne stebėtina dorybė, tai kvietimas tikėti, jog verkt“ (patikinamai kartojant dalelytę ne), Kūrėjas myli pasaulį ir rūpestingai apgal­ kad „nieks nedejavo, / Bet [paryškinta – voja kiekvieno žmogaus likimą („sudava­ D. Č.] visi [...] džiaugės“. Vadinasi, nusi­ dija kiekvieną reikalą mūsų“, p. 257, – plg. minimas nestebintų, stebina, kad jo nėra. protestantišką lemties, predestinacijos, te­ Nusiminti lengva, džiaugtis sunku. Šviesos ologiją), – apsaugomas nuo primityvaus ir optimizmo sklidiname Metų pasaulyje pamokslavimo. Didaktinė mintis kompli­ džiaugsmas suvokiamas kaip nelengva, kuojama ir gilėja jos prasmė. stebėtina dorybė, – „dyvas“, stebuklas. Laisvos valios sampratą šmaikščiai Džiaugsmas, kuriuo stebisi Donelaitis, yra (ambivalentiškai: ironiškai ir kartu teodi­ Dievo garbinimo ekvivalentas: prieš tai ci­ cėjiškai) yra interpretavęs Vincas Kudir- tuojamo fragmento eilučių pabaigos kuria ka (1858–1899). Eseistinėje improviza­ vertikalias semantines sąsajas tarp susirin- cijoje Dievo valios tema 1890 m. Varpe kimo46, džiaugsmo ir garbinimo motyvų Nr. 3 Kudirka pabrėžė pasaulietinės veik­

46 Galima matyti tolimą kontekstinę sąsają tarp los autonomiją ir teigė, kad viską aiškin­ Dievą garbinančios kūrinijos susirinkimo vaizdo „Pa­ dami vien tik Dievo valia liudijame ne vasario linksmybėse“ ir Mažosios Lietuvos surinkimi­ ištikimybę Dievui, o formuluojame jam ninkų (Dievo surinktųjų) sąjūdžio, svarbaus Kristijono Donelaičio kūrybos konteksto. Metų rašymo laikotarpiu nepelnytų priekaištų: „Žmogus, nuolat tarp Mažosios Lietuvos lietuvių, evangelikų liuteronų, girdėdamas aiškinimus priepuolių, ypač buvo paplitę evangeliški surinkimai, – asketinio pobū­ džio maldos draugijėlės su Dievo žodžiu gimtąja kal­ ba, formavusios psichologinį lietuvio tipą: „maldingas, nuolankus, savyje užsidaręs, doras, garbingas ir kilnus surinkimai Mažojoje Lietuvoje“, Lietuvių katalikų žmogus, įsitikinęs, jog be Dievo valios nė vienas plau­ mokslo akademijos metraštis 11, Vilnius: LKMA, 1997, kas nuo galvos nenukrintąs“. Surinkimų vadovai – žo- 47–58). Surinkimininkų nuotaikos galėjo turėti įtakos džio sakytojai – kreipdavosi į surinktuosius „kaip tėvas Metų askezei, adresanto balso tėviškumui, poemoje ma­ į savo vaikus“ (žr. Petronėlė Žostautaitė, „Evangeliški tomai Dievo sampratai.

190 nelaimingų, tokia valia Dievo, galėtų kar­ poilsis yra nuoskauda... kol milijonai ran­ tais rūgoti ant Dievo. Juk tas pats tikėji­ kų poilsio nežino!.. Ir tavo pasigėrėjimas mas duoda žmogui liuosą valią ir liepia daile... Ir tavo mokslo, prakilnumo troš­ pusėtiną nelaimių naštą priimti ant dalies kimas yra nuoskauda!.. Ir tavo dvasios aiškinimo tokia valia žmogaus, o neversti skrajojimai, idealus pasiekiantieji, yra arčiausių priežasčių nelaimėse vien tik ant nuoskauda, kol milijonai akių teisybės ne­ valios Dievo“47. Įdomi teologinė skirtis regėjo!“, p. 66), socialinis ir psichologinis tarp arčiausių (dažnai nuo žmogaus valios kovos už būvį kontekstas atrodo kone visa­ priklausančių) ir (pagal implikaciją) gilių- valdis. Estetizuotas Marcelės žvilgsnis ti­ jų (susijusių su dieviškąja kūryba) priežas­ kisi „nusiraminimo prigimties grožybėje“. čių. Interpretuojant laisvos valios dogmą, Tačiau ir gamtoje Marcelė mato „mažesnį subtiliai ir teologiniu požiūriu taisyklingai medį, didesnio stelbiamą“, „menkesnę žo­ nužymima dalinė žmogiškosios laisvės ir lelę, stambesnės apgožtą...“, – ir supranta, veiklos autonomija, išryškinant mokslo ir kad įdėmiau įsižiūrėjus į gamtą aptinkama švietimo vertę, erdvę ir ribas. vis ta pati kova dėl išlikimo. Darvinisti­ Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861– nis silpnųjų pralaimėjimo fonas kontrasto 1943) apsakyme „Beždžionaitė“ (1910) principu artikuliuoja kūrinio prasmę, kuri užmena teodicėjinę mintį, ironizuodama nėra filosofinis determinizmas. Ne visa žmogaus piktnaudžiavimą savąja laisve: yra determinuota, aplinkybių nulemta; „didelis, protingas ir darbštus žmogus“ tie­ egzistuoja nepaaiškinama laisvos valios sia kelius savo „galingiausiam viešpačiui liekana: „Vienas tik dalykas čia priešta­ Vargui.“ 48 ravo prigimties įstatymams ir viso pasau­ Apsakyme „Dievui atkišus“ (1905) ra­ lio tvarkai: buvo tatai gili svetimo vargo šytoja formuoja žmogaus valios efektyvu­ užuojauta, užverta jos pačios krūtinėje...“ mo prasmę. Kūrinio siužetas, atvirkščiai, (p. 67). Empatija, matoma Bitės tekstuose, daugiausia lemiamas aplinkybių (Magdės iš dalies yra dvasinė patirtis: daugiau negu ir jos kūdikio likimą lemia socialinis vargas natūrali emocija ar sentimentas, – plg. Al­ ir kultūrinis vyro dominavimas). Pagrindi­ berto Camus Maro daktarą Bernarą Rijė49. nei kūrinio veikėjai Marcelei išgyvenant Ribinėje situacijoje, „Karo metų dienoraš­ dėl nuskriaustųjų likimo („...Kiekvienas tyje“ Bitė įrašė: „Mano Dievas, jei jis yra... tavo nusišypsojimas yra nuoskauda [as­ 49 Intertekstualių sąsajų tarp Bitės vertybinių nuos­ meniškas skausmas ir skriauda vargstan­ tatų ir Camus personažo Rijė matyti ir 1900 m. sukur­ čiajam, – D. Č.], kol tiek ašarų, niekieno tame apsakyme „Žemaitė“ (žodžių žaismas išganymas / išgydymas), ir „Karo metų dienoraštyje“: rašytojos tėvas nešluostomų, sruvena... Ir kiekvienas tavo Jonas Leonas Petkevičius, – gydytojas, keturiasdešimt septynerius metus dirbęs Puziniškyje ir Joniškėlyje, gyvu pavyzdžiu liudijęs šviesuolio atsidavimą papras­ 47 Vincas Kudirka. Raštai 2. Vilnius: Vaga, 1989, tiems žmonėms, – apibūdinamas kaip „Vienintelis žmo­ 433. gus, apie kurį galiu pasakyti, kad artimo meilės niekuo­ 48 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Iš gyvenimo verpetų, met neturėjo lūpose, bet kasdien ją vykdė savo darbe“ Kaunas: „Šviesa“, 1990, 80. Toliau tekste nurodomas (1916 10 13, p. 238; plg. Vinco Kudirkos maksimą elg- puslapis. tis tyloms pagal Dievo būdą eilėraštyje).

191 Jis būtinai turi būti!.. nors mano protas per terpretuojama žmonijos istorijos drama menkas jį apimti... Mano Dievas turi būti (plg. sudėtingą šulinio metaforiką Manno didžiausioji Meilė ir Teisybė... Kitaip aš romane). jojo ne tik nesuprasčiau, bet ir atstumčiau Dangaus ir žemės sūnūs atskleidžia ne nuo savęs...“ (1915 08 27, p. 216). Vargo vieningą Dievo sampratą, o nenutrūkstamą ir kančios („gyvenimo bedugnės“) patirtis pastangą suvokti Dievą. Ilgus dešimtme­ suvokiama ne kaip tolinanti nuo Dievo, o čius kurtas kūrinys įgavęs būtinojo nebaig­ artinanti prie jo: „Bet žinau gerai, jog prie tumo žymę: maksimalia suvokimo pastan­ tokio nusistatymo neprieina nei vaikai, nei ga autorius laiko patį klausimų formulavi­ jaunuomenė: jiems gyvenimo bedugnė dar mą, vengdamas absoliutinti kurį vieną at­ visai uždengta, arba dar jaunatvės sparnai sakymą. Per visą apysaką plėtojama įtam­ juos praneša pro tą bedugnę“; empatija pa tarp pasitikėjimo Dievo meile (teigiant, siejama su religiniu įsipareigojimu: veikti kad „Viena yra nuodėmė [...] – netikėti taip, kad būtų galima jaustis „Didžiosios Jo gerumu ir atlaidumu“50) ir minties, jog pasaulį valdančios Meilės nors smulkių galbūt transcendentinis žmogaus valdovas smulkiausiu krisleliu“ (p. 244). yra abejingas ar netgi žiaurus, ar galbūt jo Vincą Kudirką ir Gabrielę Petkevičai­ apskritai nėra (žydų karaliaus Erodo, apaš­ tę-Bitę sieja ypatingas reiklumas asme­ talo Judo – Jehudos iš Kerioto, Jehudos iš ninei žmogaus, pirmiausia savo paties, Hamalos religinės abejonės). Konteksti­ atsakomybei už pasaulyje tvyrantį blogį. niuose autoriaus užrašuose implikuojama Šis reiklumas yra paveikęs abiejų autorių antropodicėjos problemika: formuluojama teodicėjinę mintį. mintis apie rūsčios transcendencijos įvaiz­ Vincas Krėvė (1882–1954) epopėji­ dį kaip žmogiškumo projekciją: „Tu savo nio masto biblinėje apysakoje Dangaus ir dievą sukūrei, kuris panašus į tave: keršto, žemės sūnūs (1949; kūrinys pradėtas apie neapykantos ir pavydo. Kitokio dievo tavo 1907 m. ir rašytas iki gyvenimo pabai­ siela nesugeba suprasti“ (p. 416). gos) plėtoja gilią būties esmės ir žmogaus Savitas teodicėjinis Krėvės sprendi­ gyvenimo prasmės refleksiją. Kurdamas mas yra sielų preegzistencijos idėjos in­ panoraminį Kristaus laikų istorijos vaiz­ terpretavimas. Teologinė preegzistencijos dą, perfrazuodamas krikščionybės ir jos (išankstinio egzistavimo) doktrina teigia, radimosi konteksto filosofinius, religinius kad žmonių sielos sukurtos anksčiau nei mokymus, stilizuodamas biblinę etiką, jų žemiškasis gyvenimas: arba iš anksto autorius artikuliuoja savosios pasaulėvoki­ žemiškajam gyvenimui skirtos, arba tapu­ nės koncepcijos paiešką. Panašiai Thomaso sios žmonėmis dėl metafizinėje plotmėje Manno tetralogijoje Juozapas ir jo broliai įvykdytų nuodėmių (pastaruoju atveju kūniš­ (Joseph und seine Brüder, 1927–1943) tarsi koji būtis yra bausmė už nuodėmes, kūnas – kartojami, varijuojami Senojo Testamento 50 epizodai, – o iš tiesų atskleidžiamas XX a. Vincas Krėvė, Raštai 6, Boston: Lietuvių encik­ lopedijos leidykla, 1961, 303. Toliau cituojant iš šio intelektualo dievoieškos dramatizmas, in­ tomo tekste nurodomas puslapis.

192 nuodėmingumo manifestacija, dvasiai nu­ sąlygos ir paskatos apsispręsti: „Patirsite žengiant į žemesnę plotmę). Bažnyčia pre­ sielvarto ir skausmo, išgersite iki dugno egzistencijos doktriną laiko klaidinga, pa­ kartybės taurę“, – „todėl“, kad yra abejo­ brėždama žmogiškosios būtybės sielos ir jama, ir tol, „kol“ bus pasirinkta (p. 13). kūno vienovę, materialiosios tikrovės ver­ Archetipinė šios kūrinio dalies atrama yra tingumą ir likiminę laisvos valios žmogaus biblinės Jobo knygos prologas, kuriame vienkartinio gyvenimo žemėje reikšmę51. šėtonas prašo Dievą leisti išbandyti Jobo Krėvė preegzistencijos sampratą įkompo­ tikėjimą (Job 1, 6–12). Reikšminga litera­ nuoja prologiniame apysakos skyriuje. tūrinė variacija Jobo knygos prologo tema Misterinis Dangaus ir žemės sūnų pro­ yra Johanno Wolfgango Goethe’s Fausto logas „Anksčiau, negu amžiai gimė“ kuria (1 d. 1797–1806; 2 d. 1824–1831) „Pro­ perspektyvą, leidžiančią aprėpti erdvėlaikį logas danguje“: Mefistofelis prašo Die­ metafiziniu žvilgsniu. Vaizduojamas Die­ vą leidimo gundyti Faustą. Visi šie trys vo vidinis polilogas apie sukurtųjų būtybių prologai interpretuoja Dievo santykį su išganymo galimybes; šio polilogo figū­ žmogaus kančia (demoniškumo / blogio ros – dieviškųjų savybių personifikacijos: patirtimi). Jobo knygoje ir Fauste Dievas Teisingasis, Gailestingasis, Rūstusis, Nar­ leidžia gundyti žmogų jį išbandydamas. susis, Išmintingasis. Pagrindinė prologo Jobo knygoje išbandomas Dievui ištikimo veiksmo intriga yra būtinybė sukurtosioms žmogaus tikėjimas (ir Krėvės apysakoje dvasioms apsispręsti už ar prieš Dievą (už Jobo situacija interpretuojama kaip tei­ meilę ar egoizmą). Tačiau ne visos dva­ siojo išbandymas: Hannahas, vyriausiasis sios apsisprendžia, randasi abejojančiųjų: žydų kunigas, sako karaliui Erodui: „Am­ „Tavo tiesa mums jau neatrodo tiesa [...]. žinasis dažnai skausmais ir nelaimėmis Skaudi abejojimo kančia kankina mūsų bando ištikimuosius. Prisimink, meleche, širdis...“ (p. 13). Autorius savitai inter­ Hiobą, kuris buvo Amžinojo mylimas“, pretuoja preegzistencijos idėją: Dievas, p. 126, 274). Faustą Mefistofelis nori ati­ užuot abejojančiuosius pasmerkęs (kaip traukti nuo aukštų siekių, ir kūrinio Die­ siekia Rūstusis ir Narsusis), Gailestingo­ vas leidžia išbandyti Fausto idealizmą: jo prašomas suteikia jiems dar vieną ga­ „Tauri žmogaus dvasia pati savaime / Vis limybę apsispręsti: jie tampa žmonėmis vien tiesos ir gėrio sieks“52. Krėvė, vari­ ir gimsta žemėje. Vaizduojamas Dievo juodamas preegzistencijos idėją, Dievo (I Balsas) ir šėtono (II Balsas) ginčas dėl leisto išbandymo sampratai suteikia teo­ žmogaus apsisprendimo. Tad žemės gy­ dicėjinės prasmės: išbandymas apysakoje venimas interpretuojamas kaip dieviško­ yra patsai žemiškasis gyvenimas, ir Dievas jo gailestingumo duota papildomo šanso išbando būtent abejojančiuosius, kad iki dovana, o žemėje patiriamos kančios – tai galo būtų išnaudota laisvo apsisprendimo

51 Žr. Karl Rahner, Herbert Vorgrimler, Mały słownik teologiczny, Warszawa, Instytut Wydawniczy 52 Johann Wolfgang Goethe, Faustas / Vertė Alek­ Pax, 1987, 361–362. sys Churginas, Vilnius: Vaga, 1978, 16.

193 galimybė; jei abejojantieji apsispręstų už ženklinantys antikinę išmintį: „Siauras ir Dievą, išvengtų amžinosios pražūties. Šia­ bukas protas visados mano, kad jis viską me kontekste Krėvė interpretuoja Įsikūni­ žino, ir nepakenčia, kad tuo kas abejotų...“ jimo dogmą: Gailestingasis, krikščionybės (p. 133). Abejonės principas grindžia viso Kristaus metafora, leidžiasi į žemę padėti Dangaus ir žemės sūnų veikalo vidaus žmonėms, ginti juos nuo šėtono ir atpirkti struktūrą. jų kaltę (derindamas krikščionybę su Rytų Zinaida Nagytė-Katiliškienė – Liūnė dvasiniais mokymais, autorius dualistiškai Sutema (g. 1927) moderniai perkuria tra­ retušuoja Kristaus ir šėtono kovos vaizdą). dicines moteriškąsias saugojimo, globoji­ Palyginkime Dievo sampratą Johno Mil­ mo reikšmes. Karų, okupacijų ir lemtingų tono teologinėje poemoje Prarastas Rojus asmeniškų netekčių kontekstuose Liūnės (Paradise Lost, 1667): Dievas Tėvas žmo­ Sutemos eilės siekia atsispirti desperacijai, gaus laisvę vertina net savo Sūnaus kan­ sudužusių vilčių pasaulyje atrasti naujų čios ir mirties kaina, kreipdamasis į Kristų: viltingumo galimybių. Viltis ir tikėjimas „O Tu, kurs duodi dangui ir žemei liuosy­ interpretuojami kaip gintini per žūtbūtinę bę, / Tu, kurs žadi nukentėt už žmogaus kovą. Liūnės Sutemos moteris grumiasi kaltybę... “; žmogaus laisvė prarandama metafizinėje koliziejiškoje arenoje ir de­ per nuodėmę ir atgaunama kaip dieviškojo moniškojo Žvėries akivaizdoje ir išpažįs­ atpirkimo tikslas: „Apsūdys ir užmuš, ir ta tikėjimą. Tai antropodicėjinis tikėjimas numirti turėsi, / Bet už tai brolius savo gel­ „Žmogumi ir Gyvenimu“ 54. Blogis suvo­ bėtus regėsi. / O liuosais palikę per kraujo kiamas kaip turintis demoniškąsias ištakas praliejimą [paryškinta – D. Č.], / Paveiks (apokaliptinio Žvėries įvaizdis) ir kartu smertį, sulauks iš mirusių kėlimą“ (vertė esantis asmeniškos valios padarinys: „Jie Laurynas Ivinskis)53. žinojo ką darė [...] žinau ką darau...“ (eil. Krėviškoji preegzistencijos traktuotė „Vendeta“, p. 145). Transformuojamas implikuoja filosofinę žmogaus sampra­ maldos žanras, kuriama savita antimalda tą: žmogus yra abejojantysis – ieškan­ („Nenoriu būt atpirkta“, „Viešpatie, neat­ tysis atsakymų į giliuosius metafizinius leisk“, p. 85, 145): egzistencialistiškai tei­ klausimus. Pasaulėvokinė abejonė kūri­ giama absoliuti pasirinkimo laisvės gali­ nyje vertinama kaip žmogaus gyvenimo mybė ir absoliuti asmeniška atsakomybė. dalia ir prasmė, kaip būdas patirti laisvą Viltis Liūnės Sutemos pasaulyje egzis­ ir asmenišką tikro kelio (p. 185) paiešką tuoja kaip siekiamybė, kaip teksto nesatis. (apysakoje plėtojamas archetipinis kelio, Tai saugojimas žinant, kad „neišsaugo­ keleivio, klaidžiojimo, pasiklydimo leitmo­ siu juk“ (eil. „Paskutinė vasaros naktis“, tyvas, abejonės ekvivalentas). Autoriaus p. 11), kad neįmanoma pasaulio „uždary­ pozicijai artimi graiko Nikalojaus žodžiai, ti degtukų dėžutėje / ir saugiai paslėpti – /

53 John Milton, „Rojus pragaišintas“, Laurynas 54 Liūnė Sutema. Poezijos rinktinė, Vilnius: Vaga, Ivinskis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1995, 150–151. 1992, 72.

194 kaip vaikystėje“ (eil. „Bijau“, p. 156). Poe­ 4. Tautos kentėjimai dvasinio tinėje moderniojo pasaulio interpretacijoje tobulėjimo idėjos erdvėje: saugojimo užduoties neatlieka net angelas Antanas Baranauskas sargas („Nesaugojo jis manęs...“, eil. „An­ Antanas Baranauskas (1835–1902) teo­ gelas sargas“); eilėraščio moteris keičiasi dicėjinį klausimą implikuoja Lietuvos is­ vaidmenimis, pati saugo angelą – „atsar­ torijos kontekstuose: kaip galima suprasti, gų [...] sargą“ (p. 61). Tai Liūnės Sutemos pateisinti Dievą tautos istorijos dramų aki­ teodicėjinio priekaišto tonas: nuslopintas, vaizdoje? nutildytas skaudus ironiškas prasitarimas. Struktūruodamas ir aiškindamas Lie­ Pasaulyje, kuris atrodo Dievo apleistas, tuvos istoriją, Baranauskas pasitelkia ap­ Liūnės Sutemos poetinis „aš“ imasi užpil­ reiškimo šaltiniuose (Šventajame Rašte ir dyti meilės spragas. Bažnyčios Tradicijoje) glūdinčius mąsty­ Liūnės Sutemos eilės saugančiosios lai­ mo apie istoriją modelius. Pasaulio istorija kyseną interpretuoja archetipinių situacijų (Weltgeschichte) siejama su šventąja isto­ kontekste, individualiai patirčiai suteikda­ rija (Heilsgeschichte): su laike besisklei­ mos visuotinumo dimensiją. Kuriamos są­ džiančiu išganomuoju Dievo veikimu. sajos tarp eilėraščių moters ir mitologinės Tautos istorijos įvykių slinktyje įžvelgia­ laumės („gerosios laumės veidas / seka ir mas apvaizdos inicijuojamas krypsmas. saugo tave“, „gerosios laumės plaukai / Poema Kelionė Petaburkan (Peterbur­ nuo vėjo ir paukščių dengia tave“, p. 139), gas, 1858–1859), sukurta žanriniuose li­ Antigonės („laidoju ir laidoju artimiau­ teratūrinio laiško rėmuose, turi kelioninės sius savus...‘, eil. „Mirtis neateina, ji čia“, meditacijos ir mąstomosios maldos ele­ p. 152). Liūnės Sutemos subjekto laiky­ mentų (metanaratyviškai įvardijamų kaip senai tvirtybės, – gebėjimo būti atrama „dūmojimai“, malda): keliautojo patirtis kitam, teikti ramybės, vaduoti iš egzisten­ Baranauskui įkvepia tautos istorijos ref­ cinės baimės („nebijok“, „nekrūpčiok“, leksiją ir gilina tautinę savimonę. p. 124), – suteikia intensyvus savasties ribų Kelią iš Lietuvos į Rusiją poemos „aš“ praplėtimas (eil. „Nebėra nieko svetimo“, suvokia kaip turintį tremties konotacijų. p. 35), dėmesio sutelkimas ne į savo, o Pasakotojas vyksta į Peterburgą aukštųjų kito kančią, krikščioniškas savęs užmirši­ teologijos studijų, tačiau kūrinio dabarty­ mas. Greta šio dėmesingumo kitam Liūnės je kelias į Peterburgą yra kelias į Lietuvą Sutemos moteris pasilieka itin laisvūniš­ okupavusios imperijos sostinę. Tremtį nu­ ka, atskira, „šiauriausia iš lietuvių poečių, rodo Žieminių Gudų, Cibirijos įvaizdžiai. Poema iš tiesų pasakoja ne tiek apie kelio­ šiauriųjų baltų genčių palikuonė“55. nę į Peterburgą, kiek apie iškeliavimą iš Lietuvos. Uždelsta naracija Utenos bei Za­ rasų epizoduose efektingai paryškina atsis­ 55 Žr. Viktorija Daujotytė, „Liūnė Sutema“, Vikto- veikinimo dramatizmą ir emocinę subjekto rija Daujotytė, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001, 465–485. reakciją į išvykimą. Kartojamas likiminio

195 atsisveikinimo su tėvyne motyvas: „Su­ koma ir stačiatikystė. Gretindamas Kata­ diev, Lietuva, man linksma buvo / Savo likų Bažnyčios ir tautos istorijas, Lietuvą gyvent šalelėj, / Širdį man skaudžia, skau- (išpažįstančią katalikų tikėjimą) poemos džia ir griaudžia / Svetimojon važiuojant autorius alegoriškai regi plaukiančią „el­ [paryškintas intertekstualus epizodas: poe­ dijoj Petro“, o Rusiją – tik „atskaloj“. Ka­ tinę emociją aštrina kontrastingas Anykščių talikų tikėjimas suvokiamas kaip tikrasis; šilelio motyvas „širdis neskaudžia, / Ė tik Lietuva tikinti „tikrą Dievą“ (p. 60), todėl […] labai ramiai griaudžia“, – D. Č“], „Nu, jos viešpatavimas kaimyninėse žemėse Lietuva, nu, Dauguva, pasilikit sveikos.“56 (ypač Bresto bažnytinė unija) buvęs pas­ Kelio ženklai (pravažiuojamos vietovės, tarosioms palaimingas („Visi gudai ūmai sutinkami žmonės…) perskaitomi kaip po jos sparnais glaudės, / Kas atliko sky­ Lietuvos istorijos skriaudų nuorodos. Po­ rium, tas nemažai griaudės“, p. 57; „Mūsų litinę Lietuvos pavergtį interpretuoja tradi­ laisve visi draug su mum laimėjo“, p. 58). cinė krašto metonimija – upė (teka „plati Stačiatikių rusų („maskolių“) valdžia, Neva didžioja“ ir teka į ją „mūsų verksmo, atvirkščiai, reiškianti „vieros pražuvimą“. prakaito ir kraujo“ vanduo, p. 48), opozi­ Baranauskiškoji miško poetika varijuo­ cija svetimas spindesys / savas kuklumas ja evangelinį palyginimą apie vynmedį ir (p. 48), tautosakinis kelio, kuriuo važiuo­ šakas („Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. / jama, „vargų“ paralelizmas (p. 52). Kas pasilieka manyje ir aš jame, / tas duo­ Gretindamas šventąją ir tautos istori­ da daug vaisių; / nuo manęs atsiskyrę, / jas, Rusiją implikuotas autorius traktuoja jūs negalite nieko nuveikti“, Jn 15, 5; čia kaip dieviškąjį „botagą“: „Kad už griekus vynmedis simbolizuoja dieviškąją malo­ mumus Maskva pakorotų / Ir kad Dievo nę). Baranausko interpretacijoje medis – labiau žmonelės bijotų“ (p. 60); Dievo bai­ Katalikų Bažnyčia, šakos – kitos krikš­ mė šiame kontekste nurodo klusnumą mo­ čionybės denominacijos: „Nuo Bažnyčios ralės įstatymui (Dekalogui). Tautos istori­ Šventos visi draug atskilo / Ir, lyg medžio jos dramų akivaizdoje Dievas suvokiamas šaka nuo liemenio kirsta, / Kabaldžiuoja kaip tėviška išmintis: jis leidęs Lietuvą pa­ žemyn, svyra, puola, virsta / Ir, nupuolus vergti ją „auklėdamas“ ir ateityje įgyven­ žemyn, žagaran sudžiūsta, / Ir sudžiūvus dinsiąs teisingumą. paskui trainelės’ supūsta, / Nebeturi sulos, Didžiausia įmanoma grėsme Lietuvai kai kelmo neturi, / Nebesprogsta daugiau poemos autorius mano esant nutolimą nuo ir dangun nebžiūri“ (p. 59). Poetas kviečia Dievo. Nutolimu nuo Dievo kūrinyje lai­ melstis, kad „prašvistų dėl Maskvos giedri vieros diena“ (p. 65). Ištikimybė katalikų 56 Nors Kelionė Petaburkan yra mažiausiai publi­ tikėjimui laikoma pagrindiniu tautos išliki­ kuotas Antano Baranausko kūrinys (ištraukos skelbtos mo garantu; jį paryškina grasi kontrastinga XIX a. periodikoje, pagrindinės publikacijos – 1912, 1921 ir 1924 m. kupiūruotos, ir pilnas tekstas pirmąkart vizija, kurioje lietuviai eina „blūdų keliū­ spausdintas tik 1989 m.), tačiau poema buvo plačiai tėm su bedieviais“ ir išnyksta iš pasaulio paplitusi rankraščiais, ir jos tekstai tapo įvairių Sibiro tremtinių kartų giesmėmis. (p. 63). Tokia stačiatikybės traktuotė prieš­

196 tarautų ekumenizmo (krikščionių vieny­ atsiskleidimo žmogui gramatika, – todėl bės) nuostatoms, jei ją atsietume nuo po­ biblinių izraelitų ištikimybė sandorai su emos konteksto: katalikiška Lietuva, pati­ Dievu lemia jų žemiškąją gerovę, o san­ rianti stačiatikiškos Rusijos agresiją. Kata­ doros laužymas – vergystę, kančias. Dievo likų tikėjimas pasakotojui yra toje pačioje rykštės ir malonės autorius šią dieviško paradigmoje kaip ir didinga „senobė“, tėvų „už rankos vedžiojimo“ privilegiją sutei­ kalba ir papročiai. Tai nėra korektiška ti­ kia ir lietuvių tautos istorijai. Lietuvių var­ kėjimo samprata, žvelgiant iš teologinės gai (karai su kryžiuočiais, valstybės vidaus perspektyvos: tikrasis tikėjimas yra galu­ vaidai, turkų, totorių, švedų antpuoliai tinis tikslas, jis negali būti laikomas prie­ ir kt.) interpretuojami kaip Dievo baus­ mone jokiam kitam tikslui siekti, net jei mė, nurodoma ekspresyviu Dievo rykštės tas kitas tikslas toksai kilnus kaip tautos įvaizdžiu: tai rūstybės šluota, pasirodanti išlikimas ir laisvė. Tačiau sociopolitiniame „par visą dangų“ ir pranašaujanti neatšau­ XIX a. Lietuvos kontekste instrumentinė kiamą, išskirtinę nelaimę: „bėdą paskuti­ tikėjimo traktuotė buvo labai svarbi tauti­ nę“, „bėdą [...] pirma rako“ (pirma Dievo nei savimonei: priklausydama Rusijai po­ planuose numatyto laiko). Girtuoklystė litine prasme, bažnytinės struktūros požiū­ šioje struktūroje – vienas tautos nuopuolio riu Lietuva priklausė Romai (Baranauskas taškų. Groteskinis tradicinės moralės smu­ pabrėžia: „Ir visur mes nepamesma vieros kimo vaizdas („Ir jaunos mergiotės pame­ šventos Rymo“, p. 51; panašiai sovietinės tė sarmatą, / Už smarvės čerkelę vainiką ir cnatą / Dažnai su žaunieriais karčemoj okupacijos laikotarpiu tautinei savimonei pragėrė“) aiškina Abiejų Tautų Respubli­ buvo svarbi skirtis katalikybės ir ateizmo kos nuosmukį („Seiman suvažiavę šlėktos kaip svetimos „religijos“). girtuokliavo“). Poema Dievo rykštė ir malonė (Anykš­ Politinė Lietuvos nelaisvė interpretuo­ čiai, 1859), sumanyta kaip proginis kūri­ jama kaip dieviškoji pedagogika – „sto­ nys, apdainuojantis vyskupo Motiejaus jokas“, įtvaras vaikui stovėti – priemonė Valančiaus blaivybės draugijų plitimą, brandinti tautą jos pačios laisvei: pradinę intenciją yra plačiai pranokusi. Du epigrafai, dvi Senojo Testamento citatos, Vaikeliui išaugus nereikia stojoko: – abi iš Pakartoto Įstatymo knygos, nurodo Jei išsižadėję papročio ledoko, puolimo ir pakilimo taškus biblinėje izraeli­ Sudužėsma Dievo malonėj ir baimėj: tų istorijoje ir koduoja poemos pasakojimo Ir mum iš stojoko ištrauks Ponas Dievas, Išželdys mum laiksvę lyg vasara pievas struktūrą: imituodamas Senojo Testamen­ Ir kaip taukuos inkstus laikys mumus laimėj. to istorijos sampratą, puolimų – pakilimų kreivėje autorius išdėsto Lietuvos praeities Kaip tik išvys meilę kožnam mūsų darbe, įvykius. Teologiniu žvilgsniu žydų tautos Sugrąžins mum lengvai senobinę garbę, Kurią mum ištraukė darbai mūsų blogi. istorija laikotarpiu nuo gamtinės Nojaus Iškels mum galybėn, sutrupinęs jungą, religijos iki asmeninės Kristaus religijos Ir patsai mum sergės nuo velnio žabangų, yra Dievo apsireiškimo plotmė, Dievo Ir bus mūsų buitis rami ir patogi (p. 105).

197 Baranauskui reflektuojant tautos kentė­ 5. Teodicėjinė Dievo slėpiningumo jimus, jo mintis skleidžiasi biblinės išmin­ refleksija: Šatrijos Ragana, ties „Dievas griežtai auklėja, ką myli“ (Žyd Bernardas Brazdžionis, 12, 6) erdvėje. Poetas ieško lietuviškų kan­ Antanas Škėma čios problemos formuluočių, interpretuoja Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana etnografinį lino kančios motyvą, kurdamas (1877–1930) neoromantinėje apysakoje alegorinį paralelizmą: Sename dvare (1922) interpretuoja bibli­ Žmonės linus mirkia ir žemėn pakloja, nį prarasto Rojaus archetipą. Rašytojos Bet, pluoštą pametę, gražiai sudoroja, sukurtame dvare buvojama ir bendrauja­ Ir drobę išaudę patiesia ant stalo, ma palaimingai, poetinė intuicija siekia Ė išmesti spaliai ant šelmenio pūsta Arba kur peludėn suversti sudžiūsta, gelminį buvimo namie semantikos klodą Jaujos pečiun kemšas – sudega ant galo. (būti namie – būti tarpusavio meilės erdvė­ je), – tačiau pasakotojos dabartyje dvaro Ir mum Dievas mirkė po ašaras, kraują; („įsigiedojusio, įsikvepėjusio, įsisvajoju­ Išklojo po vargus, davė pluoštą naują: sio sodno“, „seno dvaro medinio rūmo“ 58) Meskim seną spalį – išties mum ant stalo... (p. 105) nebėra, jis – prarastas („Praėjo, pražuvo, išsiblaškė be pėdsako“, p. 351), o jo gy­ Reikšmingoji Antano Baranausko te­ ventojai matomi retrospektyviai, jie yra odicėjinio mąstymo žymė yra tautinio mirusieji ir biografinėje autorės plotmėje orumo, savigarbos, savarankiškumo idėja. turi jos mirusių artimųjų prototipus. Tobulėjimo per kančią motyvai formuoja Sename dvare – idilė mirties rėmuose. poetinę mintį apie vadavimąsi iš politinės Tai prarastų laimės namų paieška: literatū­ pavergties per moralinį ir dvasinį augimą, rinė anamnezė – sugrįžimo į juos forma. vidinės laisvės saviugdą. Panašią tautos Senojo dvaro gyvenimas išnyra iš pasako­ nelaisvės traktuotę matome ir Jono Mačiu­ tojos praeities lyg tolima pasakiška vizija lio-Maironio (1862–1932) kūryboje: Lie­ („už miškų, už upių...“, p. 233), lyg rožių tuva taps laisva tuomet, kai ji pati „atbus“; žvilgsnių audžiamas „senas senas aukso „atbus“ todėl, kad „tiek iškentėjo“ ir kad sapnas“ (p. 233)59. Ypatingas šios idilės „Kryžius gyvatą žadėjo“ (Jaunoji Lietuva, grožis kalba apie praradimų sielvartą įtai­ 1907)57. Nekrypstama į nacionalcentristi­ giau nei kalbėtų tiesioginiai netekčių ap­ nę tautos kentėjimų interpretaciją, į lenkų mąstymai. romantizmui būdingą mesianizmą (Lenki­ Kodėl Dievas leidžia pernelyg anksty­ ja kaip nekalta auka, kenčianti už žmoni­ vas mylimiausių žmonių mirtis? Į šį klau­ jos nuodėmes, – plg. mesianistinę kunigo Petro viziją trečiojoje Adomo Mickevi­ 58 Šatrijos Ragana, Sename dvare: Apysakos, Vil­ nius: Vaga, 1969, 233. Toliau cituojant apysaką, tekste čiaus Vėlinių dalyje, Augusto Cieszkows­ nurodomas puslapis. kio, 1814–1894, Bronisławo Trentowskio, 59 Plačiau žr. Dalia Čiočytė, „Dosnūs literatūros ir teologijos paribiai“, Aistė Birgerė, Dalia Čiočytė (sud.), 1808–1896, filosofinę prozą). Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis / Skiriama profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės 60-mečiui, Vilnius: 57 Maironis, Raštai 2, Vilnius: Vaga, 1988, 6–7. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005, 407–411.

198 simą Šatrijos Ragana atsako interpretuo­ simbolis; krikščionių tapyboje mėlynumas dama krikščionybės tikėjimo aspektus, su yra dangaus, Marijos spalva, – plg. apsa­ drąsia poetine laisve nušviesdama giliuo­ kymo „Mėlynoji mergelė“ Miriam). sius jų prasmės klodus. Tikra tikrovė yra ir artimųjų tarpusavio Sename dvare autorė moderniai kom­ meilė, ji suvokiama kaip nepavaldi praei­ plikuoja tikrovės sampratą klausdama, namybei. Romantiškai vertinama širdies kas yra tikroji tikrovė. Irus materialumas logika: širdis regi dvasinės būties slėpinius tikrąja tikrove nelaikomas: tai „tik irios („O širdis įžvelgia į tą neįžvelgiamąją šalį, formos“, platoniškai įvardijami „nykstan­ o širdis žino, kodėl ir kaip“) ir „žino [...], tieji [būties] šešėliai“ (p. 365), tiktai blės­ kad meilės ryšiai netrūksta mirus“. Inter­ tantis tikros tikrovės atvaizdas, „silpnas, pretuojama gyvųjų ir mirusiųjų bendravi­ netikras“ jos atbalsis (p. 258). Praeinami mo idėja: „Siela, iš erdvės ir laiko dėsnių dalykai suvokiami kaip nevertingi, – pa­ išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, – ir gal klasikinę sampratą, jog laimė yra visų kai materija apmiršta, o sielos galios nesą­ gėrybių turėjimas kartu ir tobulai, t. y. ne­ moningai veikia jos gelmėse, – nusileidžia prarandamai: „Kad žmonija, žengdama iš antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga“ pirmyn, taip ištobulintų visas gyvenimo (p. 364). Šventųjų bendravimo dogmos sąlygas ir žmonių santykius, kad žemėje interpretacija yra kūrinio teodicėjinės min­ rastųsi rojus – kas iš to, jei pasiliktų mirtis? ties aspektas: Dievo leista mirtis mylinčių­ Kas iš to rojaus, jei kiekvieną valandėlę jų neišskiria. galiu nustoti mylimųjų asmenų?“ (p. 362). Ir vis dėlto mirtis yra mirtis, pagrindi­ Šatrijos Ragana su romantikės pasijos įtai­ nis egzistencijos priešas. Kūrinio Mamatės ga atsisako praeinamybės ir ilgisi to, kas mistinis sapnas (poetinė amžinojo gyveni­ amžina. Apysaka užsklendžiama poetiniu mo suteikimo mirusiųjų sieloms alegorija, intarpu, kurio centre – naujų namų, arche­ p. 349–351) interpretuoja krikščioniškąją tipinio naujo lizdo motyvas: „Dabar jūs vėl išganymo sampratą: išganymas kaip ap­ visi drauge – lizdelį / susisukę ten, kame saugojimas nuo (amžinosios) mirties, iš­ jau nieks neirsta“ (p. 422). Ten – ne vie­ gelbėjimas iš mirties. Išganomoji Kristaus ta, bet antgamtinė palaimos būsena, kurią misija populiariai vadinama išgelbėjimu Biblijoje nurodo prarasto Rojaus antitipas iš nuodėmės, tačiau teologiniu požiūriu naujas Dangus. Antgamtė suvokiama kaip nuodėmė ir mirtis yra ekvivalentės sąvo­ tikrieji namai, tikroji tėvynė ne tik realumo kos. Visa Biblija sutelkta ties mirties vieš­ prasme („pasimatysime nebe sapne, nebe patavimo žmogaus pasaulyje įveika, visas šio gyvenimo pussapnyje, bet tikrai [pa­ Biblijos knygas vienija pamatinė naratyvi­ ryškinta – D.Č.], budėdami...“ – p. 364), nė linija, nuo gyvybės medžio praradimo bet ir teologine žmogaus kilmės bei pa­ pirmojoje (Pradžios) knygoje iki naujo šauktumo prasme (grįžtama „atgal“: „atgal gyvybės medžio atgavimo paskutiniojoje mėlynojon, beribėn tėvynėn“, p. 258; mė- (Apreiškimo Jonui) knygoje plėtojant in­ lynumas čia – nematerialumo, dieviškumo trigą: kaip, nepažeidžiant žmogaus laisvos

199 valios, išspręsti jo marumo problemą, grą­ nojimu („žino širdis“). Tačiau net beveik žinti jam amžinojo gyvenimo galimybę. žinojimas nėra žinojimas. Tikėjimo / žino­ Apaštalo Pauliaus laiškai skelbia: „Kaip jimo skirtį reflektuoja Sename dvare pa­ paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ sakotoja: viliasi, kad amžinybėje įsitikins (1 Kor 15, 26), „Mirtis jam [Kristui] ne­ tikėjimo teisingumu: „kaip Tomas Viešpa­ beturi galios“ (Rom 6, 9). Sename dvare ties žaizdas kai palytėjo, / sušuksiu, laimėj autorė kartoja žemaitišku knygnešio Le­ skęsdama: Mamate mano!“ (p. 423; plg. vanardos balsu: „Ir toumet ateis viešpats Jn 20, 19–29). Sename dvare teodicėja yra Jiezus Kristus ir, visus prikielįs, sunaikins viltis, kad erdvėlaikis, kaip nykimas ir pra­ paskutinį vargą – smertį“ (p. 357). Šios radimas, – tai dar ne viskas, o „tik momen­ apaštalo Pauliaus frazės yra intensyviai tas“ (p. 363), amžinybės kontekste turintis provokavusios literatūrinę mintį. 1933 m. slėpiningą prasmę. Dylan Thomas (1914–1953) parašė stip­ Apsakyme „Ant Uetlibergo“ (1914) rios įtaigos eilėraštį „Ir mirtis nebeturės Šatrijos Ragana cituoja Julijų Slovackį galios“ (And death shall have no domi- (1809–1849): žemiškojoje būtyje žmo­ nion); eilėraštį yra vertęs Tomas Venclova nės „siuva kilimą, iš blogosios pusės į jį („Ir nebus mirties karalijos“60). Algiman­ žiūrėdami“62. Slovackio mistinis kilimas, to Mackaus (1932–1964) lyrikos rinkinys egzistencijos ir transcendencijos ribos Chapel B (išl. 1965) tragišką mirtį inter­ alegorija varijuoja barokinę metafizinės pretuoja kaip katastrofiškos egzistencijos teatro uždangos metaforą ir plėtoja mintį, metonimiją; poetas kuria intertekstualų kad žmonijos istorija regi blogąją kilimo dialogą su bibliniu mirties įveikos skel­ pusę, kurioje siūlai netvarkingai išsidrai­ bimu, su Dylano Thomaso interpretacija kę. Tačiau kitoje pusėje visa susiklosto į ir formuoja iššūkį krikščionybės vilčiai: harmoningą raštą: Dievas „pagal vienin­ „Ir mirtis nebus nugalėta“ (rink. Chapel telį Kristaus pavyzdį / visa žemėje riša ir B, „Triumfališkoji“)61. Metafizinį skundą rašo“; originalo tekste esama reikšmingos dėl egzistencijos pamatinio apleistumo ir dviprasmybės: daiktavardis wzόr nurodo ir nužeminimo Mackus drastiškai artikuliuo­ pavyzdį, ir raštą, – tad Kristus yra pavyz­ ja avarijos sutraiškyto kūno įvaizdžiu ir dys ir raštas63. Šatrijos Ragana kontrastą mirties omnipotencijos vaizdu. Mackaus tarp kalno viršūnės ir nuo jos matomų že­ frazė „mirtis nebus nugalėta“ yra metafizi­ mumų interpretuoja kaip dvipusio kilimo nė provokacija, motyvuojama maksimaliai ekvivalentą: „O aš čia, tose aukštybėse, atviro religinio dialogo. jau taip arti ‚gerosios pusės‘. Vaidinas jau Šatrijos Raganos pasaulėvoka yra gilus man gražių gražiausias kilimo raštas, au­ krikščionės tikėjimas, tampantis beveik ži­ 62 Šatrijos Ragana, Irkos tragedija: Novelės. 60 Žr. Tomas Venclova, Balsai / Vertimai iš Vaizdeliai. Drama Pančiai, Vilnius: Vaga, 1969, 301. pasaulinės poezijos, Southfield, Mich.: Ateities 63 „Podług jednego Chrystusa wzoru / Wszystko literatūros fondas, 1979. na ziemi wiąże i pisze“, – eil. „O Lenkija mano! Tu 61 Algimantas Mackus, Ir mirtis nebus nugalėta, pirmoji pasauliui…“ („O Polsko moja! Tyś pierwsza Vilnius, 1994, 164. światu…“).

200 sys jau gaudo stebuklingą simfoniją, dan­ jie ir jos / Nešdami savo krepšius ir rankines gaus spalvų dainuojamą. Matau jau, kad defiliuoja oro uosto koridoriumi. / Ir staiga kiekvienas tų tolimųjų pakalnių skausmas imu jausti, kad tai neįmanoma, / Kad tai tik pražysta kilime puikiausia purpurine rože, blogoji pusė kažkokio gobeleno, / Ir kad suskamba simfonijoje stebuklingiausiu esama kitos, kuri paaiškina viską“, – eil. akordu.“ Gyvenimo – audeklo alegorija „Suvokimas“).65 Vėlyvoji Miłoszo lyrika Šatrijos Raganai yra kančios refleksijos gerosios gobeleno pusės įvaizdį transfor­ atrama. Gyvenimo pabaigoje, 1929 m. ba­ muoja į pamušalą: po paviršiniu audeklu landžio 13 d., ji rašė laiške Janinai Tumė­ slypintį gilesnįjį sluoksnį, transcendenti­ nienei: „Mes, menki padarėliai, matome nės sferos metaforą: „Kai numirsiu, išvy­ šioje žemėje tik vieną, blogąją gyvenimo siu pasaulio pamušalą. / Išvirkščiąją pusę, audeklo pusę. Rodos, visi tie siūlai taip be esančią už paukščio skrydžio, kalno ir sau­ prasmės ir be tikslo painiojas. Čia skau­ lėlydžio, / Kviečiančią perskaityti tikrąją dūs raudoni, čia malonūs mėlyni, čia vėl prasmę. / Kas nesutapo – sutaps. / Kas nuobodūs pilki... čia laimingi auksiniai... buvo nesuprantama – bus įminta.“ Pasiti­ Bet pamatysime gerąją pusę anoje pusė­ kėjimas būties prasmingumu išbandomas je atsistoję, visą rašto tikslumą, prasmę ir jį provokuojančia abejone: „– O jei nėra grožį.“64 Kaip biblinėse Išminties knygo­ pasaulio pamušalo? / Jei strazdas ant šakos se, atpažįstama apvaizda, mylintis Dievas, visai ne ženklas, / Tik strazdas ant šakos, prisidengęs anoniminės įvykių slinkties jei diena ir naktis / Keičia viena kitą, nesirū­ kauke. Tikima, kad gyvenimas tik atrodo pindamos prasme, / Ir nėra nieko žemėje, tik esąs „be prasmės ir be tikslo“. ši žemė?“ (eil. „Prasmė“).66 Dėmesingumas Slovackio mistinio Pasaulį, kuris neturėtų „pamušalo“, kilimo alegorijai yra Šatrijos Raganos ir Šat­rijos Ragana kategoriškai atmestų: Czesławo Miłoszo (1911–2004) tekstų su­ „Kaip gyventi su tokiu tikėjimu? Nes juk sitikimo erdvė. Miłoszo poezijoje matome tai taip pat tikėjimas, tik atvirkščias. Ka­ modernų Slovackio alegorijos variantą: dangi mūsų pojūčiai neduoda įrodymų, beprasmį žmonijos knibždėjimą metafori­ jog dvasia egzistuoja be kūno, tai tikime zuoja judraus oro uosto koridoriaus vaizdas; ją žūvant drauge su juo. Kas per košma­ jo fone reflektuojama teologinė prasmės di­ ras toks gyvenimas! Žinoti, kad kiekvie­ mensija: „Grubi i chudzi, starzy i młodzi, nas tavo širdies plakterėjimas – tai žings­ oni i one / Niosąc swoje torby i saki defilują nis į tą niekybę ir puvėsius, kuriuose žus korytarzem lotniska. / I nagle czuję, że to tavo intelektas, tavo valia, tavo jausmai. niemożliwe, / Że to tylko zła strona jakiegoś Ir nėra pasaulyje galios tiems žingsniams gobelinu / I że za nią jest druga, wyjaśniają­ ca wszystko“ („Stori ir ploni, seni ir jauni, 65 Czesław Miłosz, Nieobjęta ziemia, Paryż: Insty­ tut Literacki, 1984, 73. 66 Czesławas Miłoszas, „Prasmė“ / Vertė Danuta 64 Šatrijos Ragana, Laiškai, Vilnius: Vaga, 1986, Balašaitienė, Literatūra ir menas 3318, 2011 02 11, 476. http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17686.

201 sustabdyti. Jei taip, tai geriau sako tie be tarp pelenų ir dulkių, tas amžinybės jaus­ galo koktūs man žodžiai, kad geriau būti mas?“ (p. 365). gyvu šunimi, negu padvėsusiu liūtu. Kaip Bernardo Brazdžionio (1907–2002) man gaila, kaip gaila taip tikinčių žmo­ poezija, plėtodama individualios, asme­ nių! Nėra pasaulyje nelaimingesnių už niškos dievoieškos motyvus, aktualizuoja juos. Nes nors ir nelaimių kalnai prislėg­ teologinį žmogiškosios kančios dalyvavi­ tų žmogų, jei jis tiki, kad visos jos atsvers mo išganingoje Kristaus kančioje slėpinį kažin kame kažkokią svarstyklių lėkštę ir (plg. Kol 1, 24: „Savo kūne papildau, ko kad tas jo žemės gyvenimas tėra jo būvio dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, vienas momentas, – tai juk jis negali kuris yra Bažnyčia“): būti galutinai, be vilties, nelaimingas. Ir vieną maldą betaria sustingę lūpos: Viena žinau: kad aš netikėčiau, jog tai – Ave Crux!..“ 68 tiktai momentas, niekados nesutikčiau taip merdėti kas valandą per ilgus me­ Lietuvių tautos kentėjimai, patirti karo tus, taip tekina bėgti į niekybę, bet tuojau ir okupacijos metais, Brazdžionio įvardija­ nutraukčiau to beprasmio gyvenimo siūlą“ mi kaip nekalta kančia, implikuojant geo­ (p. 362–363). Miłoszas eilėraštyje „Pras­ politinę prasmę: „Nuimk šią lemtį rūsčią / mė“ ateizmą traktuoja panašiai: iškalbia Ir mūs mažų už svetimas didžių kaltes ne­ dalelyte jei implikuoja ateistinio tikėjimo bausk…“ (eil. „Tremtinio malda“, p. 211). sampratą: „jei ir taip būtų“, – niekas iš gy­ Sovietinio tautos genocido („komunizmo vųjų negali žinoti, kaip yra. Tačiau Miłoszo diktatūros“, p. 509) kontekstuose teodi­ subjekto reakcija į būties be Dievo galimy­ cėjiniai klausimai formuluojami atvirai ir bę yra ne desperacija, o tikėjimas poetinio konkrečiai. „Nuoskaudų psalmės“ (rink. žodžio galia: „Jei ir taip būtų, tai vis tiek Vaidila Valiūnas, 1982) strofos kompo­ išliks / Nedrąsių lūpų kartą pažadintas žo­ nuojamos kontrasto principu. Kiekvienos dis – / Nepavargstantis pasiuntinys, kuris strofos pradžioje metaforiškai įvardijamas bėga ir bėga / Į žvaigždynų lankas, į galak­ Dievo savybių aspektas, varijuojant bibli­ 67 tikų sūkurius / Ir priešinasi, kviečia, šaukia.“ nių psalmių poetiką („tau nėra užtvankų Žvaigždynai Vakarų literatūroje – archetipinė cemento ir plieno, kurių tu neperžengtum“, dieviškumo plotmė. Poetinis žodis, nenuils­ „tu neleidi, kad be tavo žinios nukristų ne­ tamai ieškantis prasmės, siunčiamas / adre­ nuvytęs putino žiedas“, „tu apgaubi teisųjį suojamas pliuso ar minuso ženklu pažymė­ malone“...). Šiai Dievo visagalybės, visa­ tai transcendencijai, yra metafizinis iššū­ žinystės ir meilės temai oponuoja tautos kis, protestas prieš beprasmybę. trapaus nekaltų kentėjimų tema. Ji artikuliuojama žmogiškumo ir transcendencijos jungtis Sibiro tremtinių ir kankinių, laisvės kovo­ persmelkia visą Šatrijos Raganos kūrybos tojų balsais: tikrovę: „Iš kur manyje, pelene ir dulkėje

67 Czesławas Miłoszas, „Prasmė“ / Vertė Danuta 68 Bernardas Brazdžionis, Poezijos pilnatis, Viln­ Balašaitienė, Literatūra ir menas 3318, 2011 02 11, ius: Sietynas, 1989, p. 245. Toliau cituojant iš šio lei­ http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17686. dinio, tekste nurodomas puslapis.

202 Bet kur tu buvai, Dieve, kai mirties lava užlie­ raštyje „Tikėjimas“ (rink. Po aukštaisiais jo Lietuvos vieškelius ir takus, kaip raukšles skliautais, 1989) per nelaimėse ir kančio­ ant motinos veido? se išpažįstamą (pasi)tikėjimą Dievo valios [...] Bet kur tu buvai, Dieve, kai kalėjimus užpildė teisingumu nurodoma tikėjimo esmė (ti­ tavo ištikimais ir tave tikinčiaisiais? kėti – tai tikėti išbandymuose ir nepaisant [...] išbandymų): Bet kur tu buvai, Dieve, kad neužkopei ant Šatrijos kalno, kad neperplaukei Nemuno, Ne­ Ir kai žemę dengia debesys, kai mirtimi ries, Nevėžio, kai tavęs šaukiausi, mane imant Žiežula žiema visas gėles apsninga, – nuo žagrės? Tikim tėviškės dienų ateitimi, [...] Tikim Viešpaties valia teisinga (p. 597). Bet kur tu buvai, Dieve, kad mūsų pasėlį sutry­ Dievo valia suvokiama kaip persmel­ pė tankai svetimųjų? [...] kianti pasaulyje tvyrantį blogį ir pasaulio Bet kur tu buvai, Dieve, kad mūsų nekaltas šei­ istoriją kreipianti gėrio linkme. Šioji vizija mas, motinas ir kūdikius pravirkdė aną naktį neoromantinio poeto – pranašo regima pro siaubingą? ją neigiančius pasaulio istorijos ženklus, [...] Bet kur tu buvai, Dieve, kad šaukdamies tavo pro archetipinę metafizinę uždangą, kurios vardo sprogdinamuos bunkeriuos mirė laisvės prasmė intensyvinama iki užtvaros: kovų partizanai? Ir pro užtvarą zenitinių patrankų [...] Aš regiu Jo Taikai tiesiančią Jo ranką, Bet kur tu buvai, Dieve, kai jie mus persekiojo, Jo palaimai kad sukluptų visos šalys, gaudė, teisė, kankino ir į mirties nasrus trėmė Kad ateitų jo lėmimas visagalis!.. (rink. Iš tuos, kurie tavo vardą ant lūpų nešiojo? sudužusio laivo, 1943, eil. „Griūva sostai“, [...] p. 176) Bet kur tu buvai, Dieve, kai tavo tarnus ku­ nigus persekiojo, kai suėmė vyskupus Teofilį Neotomistinis Brazdžionio mąstymas Matulionį, Bučį, Ramanauską... turi ir agnosticizmo bruožų: ryški Dievo Psalmės pabaigoje visi balsai sujungia­ kaip neišsemiamo slėpinio, gelmės sam­ mi į Dievo garbinimo ir pagalbos prašymo prata. Dievą metaforizuoja „nežinomos chorą. Anaforiškai išryškintasis skundas sielos“ įvaizdis (eil. „Nežinoma siela“, rink. „Bet kur tu buvai, Dieve..?“ transformuo­ Krintančios žvaigždės, p. 100): daroma jamas į tikėjimo išpažinimą: „Tu esi, kurs aliuzija į biblinį apaštalų laikų kontekstą, esi, dangaus Dieve, tu buvai, kurs buvai, kai Atėnų auditorijai Kristus skelbtas kaip žmogaus Dieve, tu būsi, kurs būsi, Visatos „nežinomas Dievas“ (Apd 17, 22–24), – Dieve...“ (p. 525–527). Tarp abiejų frazių formuojant užuominą, kad moderniam („Bet kur tu buvai“ ir „Tu esi“) kūrinyje žmogui krikščionybės Dievas yra nema­ žioji elipsė, ir šio semantinio šuolio erdvė­ žiau „nežinomas“. Religinio kontakto ne­ je kuriamas teodicėjinis atsakymas: tikėji­ pavyksta verifikuoti, religinė savivoka gali mas yra būtent tikėjimas, tikima ne suradus būti klaidinga, o malda – klaidžiojanti ša­ teologinius tautos kentėjimų paaiškinimus, lia Dievo: „Gal kalbinu kažin ką nepažįsta­ o nepaisant paaiškinimų neradimo. Eilė­ mą, ne Kristų?..“ (eil. „Numesiu paskutinę

203 nuodėmę“, p. 66). Implikuotas autorius su­ mirties (visiško išnykimo, grįžimo į nebū­ klūsta ties tikėjimo / žinojimo skirtimi, nu­ tį) viltis. Ši mirties viltis laikoma Dievo rodydamas tikėjimo sampratoje glūdinčią pažadėta ir netesėta: „metafizinis melas“, subtilią neperžengiamą ribą tarp klausimo kaip priekaištingai teigiama apysakoje ir galimo atsakymo. Izaokas69. Keliaprasmis mirties negalimy­ Antano Škėmos (1911–1961) kūry­ bės leitmotyvas pirmiausia yra ne pasau­ boje Dievo samprata rekonstruojama iš lėvaizdžio lygmenų, o egzistencinės patir­ egzistencinės patirties duomenų, ryškėjant ties komentaras, potekstėje formuojantis modernizmo pasaulėvokos dominantei – retorinį klausimą: kokia yra toji patirtis, jei gnoseologijai: ką galime suvokti apie Die­ jos kontekste galutinė mirtis atrodo kaip vą, patirdami tokią, o ne kitokią egzisten­ geidžiamybė. Gyvenamąją epochą Škėma cinę tikrovę? yra apibūdinęs kaip „košmarišką“, kuri pa­ Škėmos kūriniai egzistencinę tikrovę sireiškia „per galutinį žmogaus nuvertini­ interpretuoja filosofinėje moderniojo pesi­ mą, ir šios epochos būdingiausioji apraiška mizmo perspektyvoje. Klasikinis triaukštis – rusiškasis komunizmas“70. pasaulėvaizdis – pragaras, žemiškoji būtis Svyruojant tradicinio pasaulėvaizdžio ir dangus – Škėmos kūriniuose teturi vieną kontūrams, abejojama metafizine harmo­ aukštą, abiejų žemutinių aukštų (pragaro nijos atkūrimo galimybe („Kokiomis siūlė­ ir egzistencinės tikrovės) junginį. Varijuo­ mis bus susiūtos visos skylės“, – Izaokas, jama egzistencinio pragaro samprata: tarp t. 1, p. 457; plg. Ivano Karamazovo teodi­ metafizinės tikrovės ir šiapusybės nėra cėjinius priekaištus) ir radikaliai tikrinama aiškios ribos („Apokaliptinės variacijos“, tradicinė Dievo samprata. Novelės „Nak­ rink. Šventoji Inga, 1952). Pragaro sampra­ ties tyla“ (rink. Nuodėguliai ir kibirkštys, tą konkretina reinkarnacijos leitmotyvas, – 1947) pasakotojas spėja: gal būties lėmė­ reinkarnaciniai ratai naratyvo struktūroje, jas yra „Tas, kuris prakeikia“ (ir drastiškai ironiška reinkarnacinės amebos metafora žuvusieji klaidžioja nakties vaiduokliais, (Izaokas, 1961, ir kt.). Reinkarnacija Škė­ „neramūs ir po mirties“, „prakeikti ir pa­ mos kūriniuose neturi viltingos „gyveni­ tys nežino už ką“). Prakeikia tasai, kuris mo po gyvenimo“ prasmės: atvirkščiai, ji „mėgsta kančią“, – ironiškai apverčiamas plėtoja metafizinės nevilties temą. Škėmos Kristaus kančios motyvas, travestija kuria teologijos kontekste metafizinę neviltį pa­ ne kenčiančiojo, o kankinančiojo Dievo ko­ radoksaliai sudaro mirties kaip nebūties notaciją. Gal pasaulį valdo Rytų dualizmo nebuvimas: negalimybė numirti ir liau­ tamsusis dievas, keršijantis žmogui, kaip tis egzistavus. Egzistenciją patiriant kaip šviesiojo atspindžiui. Dievas „sėdi aukštai, pragarą, mirtis atrodo kaip išsivadavimas iš pragaro kančios, tačiau mirties „nėra“, 69 Antanas Škėma, Rinktiniai raštai 1, Vilnius: tad nėra išėjimo iš pragaro. Metafizinė vil­ Vaga, 1994, 457. Toliau cituojant iš šio leidinio, tekste tis Škėmos personažų paradoksaliai suvo­ nurodomas tomas ir puslapis. 70 Antanas Škėma, Rinktiniai raštai 2, Vilnius: kiama ne kaip amžinojo gyvenimo, o kaip Vaga, 1994, 477.

204 aukštai, aukščiau už blankias žvaigždes“, valdovą bei tvarkingai kostiumuotus jo jis „didelis ir galingas“, tačiau jis netgi tarnus, autorius kuria egzistencinį „galu­ nėra abejingas žmogui, kaip deistinis de­ tinio žmogaus nuvertinimo“ komentarą: miurgas: Škėmos kūrinio Dievas neabejin­ žmogus nuvertintas taip, tarsi juo manipu­ gai pašaipiai stebi žmogaus kentėjimus ir liuotų metafizinis totalitaristas. jais mėgaujasi. Virtinė motyvų artikuliuoja Novelių triptikas „Olofernas“ (1950– okupuotos šalies žmonių kančią: nekaltai 1951) interpretuoja biblinį pasakojimą kenčia vaikas (atskiriamas nuo motinos apie senovės žydų drąsuolę Juditą, kuri, per bombardavimą), Sibiro tremtinys (ne­ asirams apgulus Betuliją, sudrausmina tau­ tenka rankų „tolimoje šiaurėje“), partiza­ tiečių paniką, nueina į asirų stovyklą ir jų nas (merdi „tavo šalies miške“ po „liekna vado Oloferno (arba Holoferno) akivaizdo­ kaip septyniolikmetė egle“). Universali je apsimeta norinti padėti asirams greičiau teodicėjinė nekaltos kančios problemika įveikti žydus; vėliau, asirams puotaujant, novelėje įgauna konkretų politinį aspektą Judita lieka viena su nusigėrusiu Olofernu (t. 1, p. 30–33). ir nukerta priešui galvą. Juditos paveiks­ Metafizinės valios tikrovė Škėmos las ne kartą interpretuotas mene: tapyboje personažų suvokiama kaip demoniška po­ (Alessandro Botticelli, 1470; Giorgione, litinė diktatūra su lakoniškais nemotyvuo­ 1504; Titian, 1515; Vicenzo Catena, 1520; tais ir neaiškinamais nuosprendžiais, su Lucas Cranach, 1530; Caravaggio, 1599; tvarkingais, nepriekaištingos elegantiškos Cristofano Allori, 1613, ir kt.), architektū­ išvaizdos parankiniais. Viena velnio trak­ roje (Chartres katedros fasadas), muzikoje tuotės formų Vakarų folklore ir literatūroje (Wolfgang Amadeus Mozart, Ludwig van yra džentelmeniško velnio figūra, ironizuo­ Beethoven), literatūroje (Dante, Geoffrey janti nuodėmės patrauklumo vaizdinį71, ir Chaucer ir kt.). šiai velnio sampratos paradigmai priklauso Škėmą domina ne herojiškoji Judita, skrybėliuotas vakaruškų šokėjas lietuvių o neigiamas personažas Olofernas. Mo­ liaudies pasakose. Demoniškųjų Škėmos derniosioms biblinių antagonistų inter­ personažų nuglaistyta elegancija šmaikš­ pretacijoms būdinga pabrėžti tradiciškai čiai varijuoja džentelmeniško velnio ar­ neigiamo personažo nevienprasmiškumą, chetipą (skrybėlėtas Vyras, kuris ilgai tyli kvestionuoti biblinę gėrio / blogio per­ pjesėje „Šventoji Inga“; „džentelmeniški“ skyrą72. Archetipinis Olofernas yra tripti­ ir „inteligentiški“ beprotnamio prižiūrėto­ ko autoriaus identifikacija. Išryškindamas jai apysakoje Izaokas: „Trys sagos, siau­ beviltiškus Oloferno siekius užkariauti ros kelnės ir kaklaraiščiai, batų smaigaliai, svetimą šalį, bėglį nuo sovietų agresijos trumpa šukuosena, odiniai laikrodžių dir­ Škėma su skaudžia autoironija traktuoja želiai“, t. 1, p. 486). Kurdamas piktavalį kaip emigrantą, besikėsinantį į svetimą

71 Žr. J. C. Hallman ir kt. tyrimus (J. C. Hallman, The Devil is a Gentelman: Exploring America’s Reli- 72 Plg. Vinco Krėvės dėmesingumą Erodo, Judo gious Fringe, New York: Random House, 2006). personažams apysakoje „Dangaus ir žemės sūnūs“.

205 žemę (groteskinė bežemio savimonės va­ kaukėtas žudikas, bet ir metafizinis valdo­ riacija). Autoriui utriruojant žingsnių lei­ vas, pasislėpęs po klastinga kauke ir asoci­ tmotyvą (novelės „Žingsniai ir laiptai“, juojamas su mirtimi („Pabučiuok ir sunai­ „Pasivaikščiojimas“), išeivio iš tėvynės kink mane, Domino!“). Apie mirtį kūrinyje figūra įgauna platesnę metoniminę žemiš­ kalbama atsainiai, šlagerio stiliumi, vėlgi kosios egzistencijos (homo viator) prasmę. su ironija, varijuojant žmogaus gyvenimo Reikšminga Vytauto Kavolio įžvalga, kad ir mirties nuvertinimo temą; nuvertintojo modernioje civilizacijoje politinė tremtis savimonei transcendencija atrodo klastin­ simboliškai sutelkia, išryškina bendrąjį, gai rezganti pikta (t. 1, p. 247, 250). kone universalųjį žmogaus „nužeminimą“, Krikščioniškoji Dievo apvaizdos idėja todėl konkreti tremties patirtis bendresne Škėmos apibūdinama kaip „Geometrinis prasme yra svarbi kiekvienam73. Pastebė­ fokusas. Apskritimas trikampy. Neišspren­ kime, kad anglų kalba embasement – „nu­ džiamas uždavinys“ („Alter Postweg Nr. žeminimas“ – dviprasmiškai reiškia ir nu­ 16“, t. 1, p. 213). Teodicėjinis klausimas žeminimą kaip paniekinimą, ir atplėštumą žaismingai improvizuojamas: trikampį nuo žemės, prigimties, t. y. nužeminimą (dieviškosios trejybės simbolį) ir trikam­ kaip tremtį. pės akies apskritą vyzdį (trikampė akis Olofernas – personažas, kurio tyko mir­ simbolizuoja apvaizdą, apskritimas – iko­ tis. Triptiko novelėje „Nostalgija“ kurda­ nografinė tobulumo nuoroda) Škėma inter­ mas mirties vaizdą, Škėma į pirmąjį planą pretuoja kaip metaforinį neišsprendžiamą iškelia klastos aspektą. Dožo žudiko perso­ galvosūkį, teigdamas, kad mylinčio ir glo­ nažas (Juditos figūros ekvivalentas) slepia bojančio Dievo sampratos niekaip neįma­ veidą po kauke. Filosofiniame susvetimė­ noma „išspręsti“, t. y. suderinti su egzis­ jimo / vienišumo kontekste kaukė meta­ tencine patirtimi. forizuoja klastą. Originali Škėmos varia­ Apvaizdos rebuso metafora Škėmos li­ cija: toji kaukė yra domino. Kūrinio „aš“ teratūrinio mąstymo plotmėje greta ironiš­ į žudiko personažą kreipiasi metonimiškai kosios turi ir tiesioginę, pažodinę (literatū­ sakydamas „Domino“, o šis kreipinys, at­ ros kritikai visada aktualią) prasmę: Dievo sidūręs greta biblinio vardo („Esu pats ti­ samprata – išties galvosūkis: ji sudėtinga ir kriausias Olofernas, Domino!“), įgauna re­ todėl vengtina jos simplistinio redukavimo liginio kreipinio Domine (lot. „Viešpatie“) pavojaus. Apysakos Izaokas fragmentas konotaciją. Tad Dievo įvaizdis travestina­ gretina dvejetą religinės prasmės vaizdų: mas iki žudiko personažui ekvivalentinio televizijos laidą apie biblines giesmes ir įvaizdžio. Novelės žmogaus tyko ne tik virš televizoriaus ekrano kabančią litogra­ veidmainiška Judita („Nuplėšk vienintelį fiją, kurią personažas interpretuoja kaip kartą savo kaukę, mano Judit...“), ne tik vilko maldą, – ir intertekstualiai komen­ tuoja supaprastintą religinį mąstymą:

73 , Žmogus istorijoje, Vilnius: Aš labai mėgstu televiziją. Man visai nesvar­ Vaga, 1994, p. 70. bu, kas rodoma ir kaip rodoma. Svarbu – ga­

206 liu ramiai kvėpuoti į litografiją, kuri kybo virš kiškai varijuojamas evangelinis pasako­ juodo aparato. Ten juodas vilkas kaukia, žiū­ jimas apie apaštalą Tomą, norėjusį empi­ rėdamas į baltą delčią, dryžuotomis kojomis riškai įsitikinti prisikėlusiojo Kristaus eg­ pasiglemžęs baltą, švarutėlį kaulą. Jis kaukia delčiai, Dangiškajam Kaului, Visų Vilkų Sim­ zistavimu (anot Škėmos personažo, „įkišti boliui. Jis kaukia: tik tas yra Šventasis Kaulas, ranką“ į Viešpaties „didžiulę žaizdą“ ir kurio negraužiau, kurio niekad negraušiu! tuomet jį tikėti, vadinti „Tėvu ir Valdo­ Šį rytą gulėjau studijoje kurį laiką, gal apie vu“, t. 1, p. 468). Netikėta Kristaus vardo pusvalandį, negatyviniame galvojime ir sten­ giausi suprasti, kad antimaterija priešpastatyta daugiskaita ironizuoja tiražuojamą religinį materijai, kad antipodai tėra skirtingais + – kičą kaip žmogiškumo projekciją: „ne tai ženklais paženklinti. Šį svarstymą iššaukė rie­ šventieji, ne tai Kristūs, baisiai žmogiški...“ bi, negraži, nebejauna, švarutėle gerkle negrė (t. 1, p. 459). Autorius netiesiogiai dėsto ir švarutėlės išvaizdos bebalsis pastorius, kuris aiškino biblijinių giesmių reikšmę negrės inter­ reikšmingus teologinius akcentus: siekda­ pretacijoje. Man buvo aišku: šie antimateriniai mas Dievą apčiuopiamai įsivaizduoti, žmo­ pastoriaus pasirodymai tebuvo reikalingi dai­ gus tolsta nuo Dievo ir susiduria su stabu. nininkės poilsiui. Ir aš nukreipiau akis į vilko Apysakoje matyti negatyviosios literatūri­ litografiją ant sienos ir, kol pastorius aiškino, kas buvo tobulai giesmininkės neišaiškinta, nės teologijos apraiškų: vengiama kalbėti klausiausi aiškiai negirdimo, tobulai nupaišyto apie Dievą tokiais žodžiais, kurie siektų vilko kaukimo į Dangiškąjį Kaulą: neapleisk nusakyti jo esmę. Škėmos ironija atitolina mus, Viešpatie, priglausk! (t. 1, p. 455). metafizinį slėpinį, apsaugo nuo redukavi­ Negatyvo metaforos plėtotė (juodas mo, nuo konkretaus sąvokinio apibūdini­ aparatas, juodas vilkas, balta delčia, baltas mo, paryškindama tarpą tarp sub­jekto ir kaulas...) artikuliuoja negatyvinio galvoji- patiriamojo slėpinio. mo vaizdą (žodžių žaismas kuria prasmės Izaoko autorius implikuoja modernios netikėtumą: negatyvinis galvojimas – ne religinės askezės ir žmogaus, kaip religi­ nihilistinis, o supaprastintas). Ironizuoja­ nio santykio dalyvio, orumo prasmes. Am­ mas polinkis mąstyti kategoriškai, abso­ bivalentinė Andriaus Gluosnio frazė „Ka­ liutiniais dydžiais: pliusas – minusas, ma­ daise aš žinojau [...] gerąjį Dievulį visuose terija – antimaterija, – autoriui netiesiogiai pavidaluose ir visais atvejais“ (t. 1, p. 454) įspėjant, jog nebėra aiškiai juodos nei bal­ ne tik užmena nusivylimą tradicine krikš­ tos spalvos. Ironiškai kartojamas tobulumo čionybės Dievo samprata, ironizuodama motyvas (Škėmai būdinga glotnių paviršių, tautos tradicinio tikėjimo vaizdinius, – bet elegantiškos išvaizdos, prieveiksmio labai, ir (auto)ironiškai traktuoja instrumentinį aukščiausiojo laipsnio būdvardžių ir būdo religingumą, kai iš Dievo „visais atvejais“ prieveiksmių travestinė traktuotė): tobulas tikimasi tarsi kokios „greitosios pagalbos“. (ne)išaiškinimas, tobulas nupaišymas su­ Groteskinis tokio prašytojiško religingumo ponuoja mintį, kad teologinių slėpinių neį­ šaržas yra litografijos vilko malda. manoma nei išaiškinti, nei atvaizduoti. Škėmos kūrinių radimosi metu tradici­ Ir kitur apysakoje Izaokas nurodomas nio religingumo kvestionavimas šokiravo Dievo sampratos išsprūstamumas. Grotes­ daugelį skaitytojų. Žvelgiant iš literatūros

207 teologijos perspektyvos, skvarbi egzisten­ ti visumą ir jos teleologinį sąryšingumą. cinė introspekcija yra reikšminga literatū­ Literatūros teologija, pasaulėvokinius iš­ rinės dievoieškos forma. šūkius reflektuodama egzistencinės patir­ Pasaulio neteisingumo įspūdį interpre­ ties perspektyvoje, išryškina dievoieškos tuojantys literatūros kūriniai nepateikia dramatizmą ir pasirinkimo laisvės svarumą. pakankamo teodicėjinio paaiškinimo. Jo Lietuvių literatūros teologija, universaliuo­ nėra ir teologijoje. Tačiau esama įvairių sius teodicėjinius laisvos valios ir Dievo filosofinių ir teologinių aiškinimų, kurie slėpiningumo apmąstymus derindama su jei ir nesuderina galutinai Kūrėjo meilės, istorine tautinės bendruomenės patirtimi, teisingumo, visagalybės su egzistencine Lietuvos okupacijų ir tautos genocido kon­ pasaulio patirtimi, – tai bent jau išryškina tekstuose pabrėžia individo ir tautos vidinės tą aplinkybę, kad ne tik teodicėja, bet ir (moralinės ir dvasinės) srities primatą. Iš­ antiteodicėja yra gilioji tikėjimo akto ap­ orinė tautos kentėjimų priežastis (užsienio raiška. Arba „atmesti viską“ (perfrazuojant valstybių agresija) įvardijama kaip akivaiz­ Camus personažo žodžius), arba tikėti, kad di, tačiau ieškoma gilesniųjų laisvės prara­ prieštaringi pasaulio (ne)tvarkos aspektai dimo priežasčių (baranauskiškasis „stojo­ tokie tik atrodo, stingant duomenų suvok­ kas“) ir brandesnių religingumo formų.

THEODIC MOTIFS IN LITHUANIAN LITERATURE: THE UNIVERSAL AND THE SPECIFIC Dalia Čiočytė

Summary Theodicy is a philosophical and theological attempt of God’s existence, about the paradox of God’s love to reconcile the traditional divine characteristics of and existential evil, about the justification of God in omnibenevolence, omnipotence, and omniscience the face of innocent suffering. The works of Fyodor with the occurrence of evil and suffering in the hu­ Dostoyevsky and Albert Camus are analyzed as the man and natural world. The contradiction between highlands of literary theodicy. In the theodic thought the omnipotence of God and the evil that exists in of Lithuanian literature, three main directions are the world is the main question of the philosophical distinguished. They are (1) interpretation of free will reflection of God. The article concentrates upon the (Kristijonas Donelaitis, Vincas Krėvė and others), complicated term of theodicy and actualizes it in the (2) linking the nation’s sufferings (occupation, exile) contexts of literature. Literary theodicy is a form with the idea of spiritual growth, and (3) the reflecti­ of existential search for God: it is literary thinking on of the mystery of God (Šatrijos Ragana, Bernar­ about the philosophical possibility and impossibility das Brazdžionis, Antanas Škėma).

Gauta: 2012 07 19 Autorės adresas: Priimta publikuoti: 2012 09 28 Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius El. paštas: dalia [email protected]

208 ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)

Recenzijos

Išpažinta tapatybė

Parengė / Edited by Dainora Pociūtė, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos re- formacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation. Confessio fidei by Abraomas Kulvietis and Oratio funebris by Johann Hoppe (1547). Studija, faksimilė, komentuotas leidimas, vertimas į lietuvių kalbą / A Study, Facsimile, a New Edition with Commentaries and Translation into Lithuanian (Monumenta Reformationis Lithuanicae, t. 1),Vilnius: Lietuvių litera­ tūros ir tautosakos institutas, 2011.

Knygos sumanymas pratarmėje aptaria­ aptiktas Anglijoje, Durhamo universiteto mas konkrečiai, kartu labai plačiai užbrė­ bibliotekoje. Parašyta netgi kada tai įvyko – žiant perspektyvą „pradėti […] Lietuvos 2004 metais, bet taip ir nesužinome, kam Didžiosios Kunigaikštystės evangeliškųjų gi pavyko tai padaryti, kas tas laiminga­ Reformacijos tikėjimo išpažinimų serijos sis. Tad publikavimas svarbus netgi šiam publikavimą“. Ši serija, savo ruožtu, turi tekstui išsaugoti – tiražas užtikrina fizinę tapti didesnės – Lietuvos reformacijos pa­ jo būtį. Juk spaustuvė, kaip buvo sakoma minklų – serijos dalimi. Įspūdingas – sis­ bene XVIII amžiuje, kovoja su laiku. Ir, ži­ temiškas ir visumą apimantis – sumany­ noma, publikavimas užtikrina teksto duotį mas remiasi jau nuveiktais mūsų kultūros skaitytojui, leisdamas jam įveikti istorinę istorikų darbais: išleistais keliais Lietuvos užmarštį. Bet apie tai kiek vėliau. Didžiosios Kunigaikštystės protestantiz­ Lotyniškas Išpažinimo tekstas leidžia­ mo šaltiniais ir atliktais keliais jo istorijos mas įdedant faksimilę, Johanno Hoppijaus tyrimais. Abraomui Kulviečiui skirtą Laidotuvių Nesu tekstologijos specialistas, tik pamokslą, su kuriuo kartu jis pirmą­ šiaip visokių tekstų mėgėjas. Vis dėlto, kart ir buvo išspausdintas Karaliaučiuje mano manymu, tai puikus leidinys. Pir­ 1547 metais, taip pat kelis ten tilpusius miausia dėl originalo nepaprasto retumo: smulkius savarankiškus tekstus: Epitap- pasaulyje žinomas vienintelis jo egzemp­ hium. Eodem autore ir Aliquid, kritiškai liorius. Beje, knygoje keliskart paminė­ komentuotus visų šių tekstų perrašus, pa­ ta, kad ankstesniems Abraomo Kulviečio teikiant lietuviškus jų vertimus, analitinį tyrėjams jis buvo nežinomas ir naujai straipsnį, komentarus, rodykles ir biblio­

209 grafiją – sakyčiu, viską, ko tik gali prireikti atveju pervadinimo motyvas lieka ne­ skaitytojui. aiškus. Kadangi tai pirmasis numatytos Visi originalo lydimieji analitiniai teks­ „Lietuvos reformacijos paminklų“ serijos tai ir komentarai spausdinami ne tiktai lie­ tomas, tai kaip reikės pavadinti antrąjį – tuviškai, bet ir angliškai, taigi leidinys – ir Antrasis … paminklas? O paskui – Trečia- publikacija, ir atliktas tyrimas – taps priei­ sis? Tikrieji pavadinimai yra du: Johanno namas Lietuvos reformacijos ar pasaulinės Hoppijaus ir Oratio funebris Abraomo reformacijos istorija besidominčiai tarptau­ Kulviečio Confessio fidei, neskaitant ma­ tinei akademinei bendruomenei, įsitrauks į žųjų. Bet tai smulkmena. pasaulinę idėjų apykaitą. Beje, kaip labai Šio leidimo tikrai reikėtų tęsinio: jame aiškiai parodė ankstesni Ingės Lukšaitės minimi ir cituojami kiti Abraomą Kulvietį ir ypač Dainoros Pociūtės atlikti tyrimai, liečiantys rašytiniai šaltiniai, tiesa, ne ori­ toks universalus buvo ir paties LDK anks­ ginalūs, o XIX a. pab. – XX a. pr. vokiškai tyvojo protestantizmo akiratis1. publikuoti Theodoro Wotschke’s ir Pau­ Pagaliau – labai apgalvotas, dalykiškas liaus Tschackerto. Aišku, kad juos taip pat ir elegantiškas knygos maketas. Ne praš­ kažkada reikės perspausdinti ir išversti, o matnus, kaip pas mus būna dažniausiai, jei jeigu bus atrasti atitinkami originalai, da­ tik turima pinigų, o elegantiškas; pakanka bar laikomi dingusiais, o gal ir neieškoti – paliesti jo popierių. Iš pradžių man pasiro­ tai naujai išspausdinti tuos originalus. Gal­ dė, kad knyga galėtų būti kiek mažesnio būt ši knyga paskatins ir kitų Lietuvos reli­ formato, bet kai atsiverčiau tuos puslapius, gijų bei konfesijų atstovų originalių tekstų kuriuose aplink tekstą sudėlioti komenta­ leidybą. Kelis labai įdomius pavyzdžius rai, supratau, kad kitaip buvo neįmanoma. jau turime. Senųjų, o ir naujesnių Lietuvos O plačiose paraštėse patogu rašinėtis pas­ tekstų publikavimas, panašu, šiuo metu tabas. apskritai lenkia gilesnį jų tyrimą. Vienintelis trūkumėlis, kurį paste­ Šaltinio publikacijos reikšmė, saky­ bėjau, – kiek miglota knygos antraštė. čiau, būna dvejopa. Istorikui, kuris siekia „Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos nustatyti faktus, ji svarbi kaip tam tikros reformacijos paminklas“ juk nėra publi­ bendrijos ir institucijos – šiuo atveju LDK kuojamo teksto pavadinimas, veikiau jau reformatų bažnyčios ar bažnyčių – atsiradi­ apibūdinimas, beje, panašus į Martyno mo ir raidos liudijimas. Vadovaujantis tie­ Mažvydo Pirmoji lietuviška knyga. Bet sioginėmis tekstų nuorodomis, juose mini­ tada, Tarybų Lietuvoje, šitaip buvo eufe­ momis istorinėmis realijomis, gretinant jas mistiškai slepiamas Katekizmas, o šiuo su duomenimis iš kitokio pobūdžio šalti­ nių, galima identifikuoti ir datuoti įvykius, dėlioti jų mozaikas ir daugiau ar mažiau 1 Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, Vilnius: Baltos detaliai rekonstruoti jų eigą. Be kita ko, iš lankos, 1999; Dainora Pociūtė, Maištininkų katedros. knygoje spausdinamų tekstų pasirodo ke­ Ankstyvoji reformacija ir lietuvių – italų evangelikų ry- šiai, Vilnius: Versus Aureus, 2008. lios ankstyvųjų protestantų figūros – Kul­

210 viečio motina Elžbieta Jodautaitė-Kulvie­ įdėmiai, Kulviečio ir Hoppijaus tekstus. tienė ir bevardis tėvas, jo pusbrolis, Kauno Tačiau dvasinės kultūros, mąstymo, mąs­ teisėjas Mykolas Juškevičius Kulvietis, tysenos, jausenos, vaizduotės ir veikse­ „vienas magistras“, dalyvavęs dispute Vil­ nos įvairaus pobūdžio tyrėjams ar tiesiog niuje, istorikai rekonstruoja ir patikslina šiais dalykais besidomintiems praeities Kulviečio gyvenimo ir veiklos taškus ir tekstas – ne tiktai svarbus, bet ir visiškai linijas. Daugybę kartų kritikuotas ir netgi nepakeičiamas dalykas. Knygoje spaus­ išjuoktas. Leopoldo von Ranke’ės iškeltas dinami tekstai papildo Lietuvos dvasinės principas – išsiaiškinti, wie es eigentlich kultūros šaltinių apimtį, pagausina jos ište­ gewesen, „kaip iš tiesų buvo“ – vis dėlto klius. Jie fiksuoja, kaip buvo mąstyta apie išlieka istoriko darbo siekiamybe. Ši publi­ tam tikrus dalykus 1543–1947 metais. Tai kacija remiasi anksčiau tyrėjų nustatytais sąmonės paliktas pėdsakas, kone vienin­ faktais ir leidžia toliau juos nagrinėti bei telis pėdsakas, kurio einant gali būti su­ konkretinti. grįžta, ne kartą ir ne vienu būdu grįžtama Istorikas taip pat siekia nustatyti teksto prie buvusios sąmonės ar „sąmoningumo“, atsiradimo aplinkybes, provaizdžius, ku­ kaip mėgdavo sakyti Vytautas Kavolis. riais remiantis jis buvo parašytas, tolesnį Ši teksto ypatybė – kad per jį galima jo gyvavimą ir įtaką istorinio reiškinio ar sugrįžti prie buvusios sąmonės, buvusio ištiso jų komplekso raidai. Dainoros Pociū­ mąstymo – esmingai keičia paties kultūri­ tės aptiktas Abraomo Kulviečio Išpažinimui nio istorinio vyksmo pobūdį: tekstas leidžia daugeliu atžvilgių labai artimas tekstas – aktualizuoti, atgaivinti prasmes, apmąstyti italo evangeliko Bernardino Ochino Tikė- jas iš naujo čia ir dabar, pakartoti, kaip jimo išpažinimas, veikiausiai turėjęs tie­ šiandien mėgstama sakyti. Palikdama ra­ sioginę įtaką Kulviečiui, reikia manyti, yra šytinius ar kaip kitaip fiksuojamus ženklus, sėkminga pradžia, pinant ankstyvojo LDK sąmonė visada tiesiogiai ar netiesiogiai, protestantizmo tekstų ir jų sąsajų tinklą. ketindama ar ne, kreipiasi į kitą sąmonę, o Tačiau nustatyti faktus ir ištisus jų tink­ publikacija užtikrina šiam kreipimuisi rea­ lus nepakanka, nes žmogiškoji tikrovė yra lų pagrindą, be kurio jis liktų neįmanomas. prasminė tikrovė, o prasmių neįmanoma Kas buvo pasakyta, nuskambėjo (pavyz­ sučiuopti taip, kaip sučiuopiami gamtos džiui, Hoppijaus rašytinėje, ir, reikia ma­ arba ir istorijos faktai – datos, aplinkybės, nyti, sakytinėje laidotuvių kalboje paminė­ priežasčių ir pasekmių ryšiai ir kita. Pras­ tas bent kelių magistrų disputas teologijos mės apeliuoja į supratimą, jos turi būti su­ klausimais Vilniuje) – niekad nebesugrįš. prastos, o prireikus – ir išsiaiškintos. Dėl Jeigu tai, kas tame dispute buvo pasakyta to galime kalbėti apie kitą šios publikacijos ir išgirsta, įstrigo gyvoje amžininkų sąmo­ reikšmę – apie tai, kad ji svarbi ne tiktai is­ nėje, turėjo bent kiek ženk­lias pasekmes jų torikams, bet ir didesniam skaitytojų ratui. mintims ar veiksmams, galbūt buvo per­ Žinoma, ne masiniam skaitytojui, nes labai duota gyvu žodžiu kitiems, norėjusiems abejotina, kad daug kas perskaitys, juolab klausyti – gerai. Bet tai ir viskas. O tai, kas

211 buvo užrašyta ar aprašyta, patikėta dirb­ Sunkiau pastebima kas kita – kad skai­ tinei rašto atminčiai, apeliuoja į vis naują tomas tekstas savo ruožtu užklausia mus, skaitymą, prasmių kartotę, jų atgaivinimą. skaitytojus, šiaipjau mums savaime supran­ Teksto dėka buvusi sąmonė gali sugrįžti į tamas dabartinio mūsų mąstymo prielaidas, esamą, gyvą sąmonę, ją praturtinti, išplės­ verčia stoti jo akivaizdoje, paklausti ir save ti jos akiratį, atverti jos užakusią istorinę pačius: o kaip šiuo atžvilgiu yra su mumis? gelmę. Tam, kad iš tiesų suprastum, kas sakoma, Tačiau tai, jog šitai vadiname prasmės turi kartu pasverti ir save, savąjį to paties kartote, anaiptol nereiškia, kad, skaitant dalyko supratimą. Skaitant praeities tekstą, kažkada buvusios mintys atgyja tokios, užsimezga savitas anachroniškas – nei da­ kokios jos tada buvo. Suprasti tekstą gali­ barčiai, nei praeičiai ištisai nepriklausantis, ma tiktai iškeliant jam klausimus, o klau­ nė vienoje iš šių istorinio laiko atmainų ne­ simai visada keliami iš savosios dabarties, sutelpantis, o tiktai ypatingoje prasmės ir remiantis savaisiais supratimo ištekliais ir jos svarstymų erdvėje tarpstantis pokalbis. prielaidomis. Skaitant galima kelti ir ki­ Beje, tiktai toks pokalbis, o ne formulinis tus klausimus, negu tie, kuriuos sprendė buvusių ištarų kartojimas sudaro gyvąją autorius, kreipdamasis į savo amžininkus, mąstymo tradiciją. ir išgirsti sau, bet nebūtinai jam ir jiems Pasinaudodamas šios knygos suteikia­ prasmingus atsakymus. Galbūt netgi visa­ ma dialogo galimybe, norėčiau trumpai da būna kaip tik šitaip. Išlikęs tekstas šiuo pasvarstyti vieną tada, XVI amžiaus vidu­ požiūriu užmezgia dialogą su vis nauja ryje LDK aštriai iškilusį savosios religinės dabartimi ir šitaip pasako tai, ko autorius bendrijos tapatybės klausimą. Taip pat ir rašydamas galbūt visiškai neturėjo omeny­ dabar bendrijos (šiuokart – tautinės ir pi­ je. Juk ir pokalbyje būna, kad žmogus sako tai, ką jis nori pasakyti, bet kartu pasako lietinės) tapatybės klausimas mūsuose la­ ir tai, ko jis pats neturi omenyje, tačiau ką bai aktualus, dažnai keliamas. Sugretinus gali suprasti pašnekovas, kuriam šitai rūpi abi šios tapatybės istorinės situacijos nu­ ir kuris kreipia dėmesį į tai, kas apie jam šviečia viena kitą. rūpimą dalyką pasakoma. Dialogas, ypač Šiandien keliant klausimą apie tapaty­ rašytinis dialogas, yra sudėtingas – jame bę ir jos pagrindą, kone automatiškai at­ dalyvauja ir paslėpti dalykai, kurie gali būti sigręžiama į praeitį: klausiama, kaip ją iš­ iškelti į dienos šviesą pakartotinai skaitant saugoti, kaip sugrįžti prie to, ko būta, kaip tekstą. Šitaip galima užčiuopti gelminę ją perduoti dabarčiai ir ateičiai, jaunimui, tam tikro laikmečio sąmonės problema­ kad ją išsaugotų. Taip orientuojama visa tiką, kuri jai pačiai anaiptol nebuvo tokia valstybės remiama lituanistinė programa. aiški. Dabartinė hermeneutika teigia, kad Palieku nuošalyje klausimą, kurio galėtų teksto prasmė laikui bėgant vis auga ir vė­ imtis postkolonijinė teorija – kaip atsitiko, lesniaisiais laikais jis perskaitomas kitaip, ką reiškia ir kokių pasekmių turi tai, kad negu buvo parašytas, taip pat perskaitomas lituanistika II Lietuvos Respublikoje už­ ne vienu būdu. ėmė centrinę ideologinę vietą, paliktą va­

212 dinamojo mokslinio komunizmo? Huma­ sios krikščionybės, apaštalų laikų, iš credo. nitariniams mokslams iš esmės nekeliami Ypač gausūs buvo XVI–XVII a. asmeniš­ jokie kiti uždaviniai, tiktai sugrąžinti pra­ ki, krikščioniškųjų konfesijų ar bažnyčių rastą praeitį, sutampančią su savastimi. Šis tikėjimams išpažinti, tačiau jų pasitaiky­ paseizmas, siekiantis daug plačiau, negu davo ir daug vėliau, pasitaiko ir dabar. Iš valstybinis humanitarinių mokslų orienta­ tiesų knygoje randame net tris Kulviečio vimas, lieka niekaip neapmąstomas, neva tikėjimo išpažinimus: pirmasis išdėstytas savaime suprantamas. Jis reiškiasi kuo laiške karalienei Bonai Sforzai, bet skirtas keisčiausiais būdais, pavyzdžiui, namus viešumai ir kaip tik todėl išspausdintas Ka­ leidžiant statyti ten, kur kažkada būta so­ raliaučiuje kartu su laidotuvių kalba, antra­ dybų. Pirmyn einame atatupsti, žvelgdami sis, žodžiu dėstytas „kažkokiam užsienie­ atgal. Sakyčiau, šį paseizmą lemia pato­ čiui“ ir atpasakotas Hoppijaus2, trečiasis, loginis nerimas, aštri socialinė neurozė, trumputis, sutampantis su apaštalų tikėji­ mąstant apie savosios bendrijos tapatybę. mo išpažinimo (credo) pabaiga. Pastarąjį Mūsų dabartiniame tapatybės diskurse sly­ Kulvietis prašęs iškalti jo antkapyje epi­ pi baimė netekti ar netgi pasirodyti apskri­ tafijos vietoje, o tai rodo ypatingą, galima tai neturint tvirtos tapatybės, nesant niekuo sakyti, reziumuojančią jo svarbą. Istoriniai ar, tiksliau sakant, esant nei šiuo, nei tuo, duomenys liudija, kad taip ir buvo padary­ kažkuo nereikšmingu ir kitiems, ir sau pa­ ta, įsteigiant atminimo lentą Karaliaučiaus tiems. katedroje3. Mūsų pačių kalbėjimo ir mąstymo kon­ Radikaliai formuluojant, ankstyvųjų tekste pažymėtina, kad Abraomo Kulvie­ protestantų perspektyva buvo ne paseisti­ čio ir kitų ankstyvųjų protestantų padėtis nė, o futūristinė ir prezentistinė: tapatybės šiuo atžvilgiu buvo visiškai kitokia, kone ieškota ne praeityje, o ateityje ir apsispren­ priešinga, negu dabar yra mūsų: gatavos dimo bei poelgio dabartyje. Nietzsche’s tapatybės ne tiktai nebuvo, tad nebuvo nė žodžiais sakant, jiems reikėjo galvoti ne prie ko sugrįžti, bet ją reikėjo sukurti, ar­ apie tėvynę, tai yra tėvų, o apie vaikų tikuliuoti, netgi išpažinti vien tiktai savo žemę. Zaratustros skyrelyje labai derančiu rizika, remiantis savo spontanišku supra­ prie mūsų temos pavadinimu – „Senosios timu. Beje, confessio pirmiausia ir yra iš­ ir naujosios [įstatymų] lentelės“ – Nietzs­ pažinimas, žodinis veiksmas ir vyksmas, che rašė: „Jums tremtiniais pasidaryti rei­ o ne substancija, ne „konfesija“ kaip jau kia iš žemių, kur tėvai ir protėviai gyveno apibrėžtas ir nuolatinis dalykas. Kaip tik [allen Vater- und Urväterländer]! Jums tokiu veiksmu ir, žinoma, prisiimdami jo būtina savų vaikų mylėti žemę [Kinder pasekmes, ankstyvieji protestantai turėjo artikuliuoti ir įtvirtinti savąją tapatybę. 2 Parengė / Edited by Dainora Pociūtė, Abraomas Tikėjimo išpažinimas kaip žanras dau­ Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / giausia yra susijęs su protestantizmu, jo The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (…), p. 183–184. atmainomis, nors jis kyla dar iš ankstyvo­ 3 Žr. Dainoros Pociūtės komentarą, ibid., p. 188.

213 Land]: ši meilė tegu bus diduomenė nau­ kiai, kaip vėliau pasirodė, mirtinai susirgęs joji jūsų – neatrastoji žemė tolimiausiam Abraomas Kulvietis buvo paklaustas, kur vandenyne!“4 Būsimųjų tapatybę lems tai, jis norėtų būti palaidotas, jis, kaip papasa­ kur jie įsikurs, ką jie pavers sava žeme. Ši kojo Hoppijus, „[a]tsakė trokštąs būti pa­ Nietzsches ištara labai daug pasako ir apie laidotas įprastinėje vietoje, tarp kitų krikš­ mūsų dabartį, tiktai bijome šitai pripažinti, čionių ir savo protėvių, bet neabejojąs, jog slepiamės nuo šios negailestingos tiesos. prieš jį nuožmiai ir negailestingai nusitei­ Tai nejaukios mintys, mums anaiptol nesve­ kę priešininkai to neleis [...]“5. Taip iš tiesų timos, bet vengiame šitaip galvoti. Tėvynė, ir atsitiko: ekskomunikuotas kaip eretikas, suprasta nyčiškai, kaip tėvų žemės antiti­ jis negalėjo būti palaidotas kapinėse. Pažy­ pas – tai ateities žemė, kurioje šiandien dar mėtina, kad juk būta stačiatikių, žydų, ka­ nieko nėra, taigi nėra ir nieko garantuoto. Ji raimų ir musulmonų kapinių, tačiau Kul­ bus tai, ką padarysime mes patys ar mūsų viečiui net tokia mintis nekilo, visos šios vaikai, kad ir kas tai būtų – nei daugiau, bendrijos jam savaime suprantamai buvo nei mažiau. Šitaip galvoti labai sunku, ta­ kitos, svetimos. Nepalyginti svarbiau buvo čiau gali būti, kad neišvengiama: jeigu to tai, kad jis negalėjo būti palaidotas „įpras­ ir nedarysime, tikrovė vis tiek pasirodys tinėje vietoje“, tarp tų, kuriuos laikė savai­ tokia. Vadinasi, tapatybė – tai ne buvusi, siais ir kuriems jautėsi priklausąs („tarp o būsimoji tapatybė, ji ne susigrąžintina, o kitų krikščionių ir savo protėvių“), nes šie sukurtina. jo nepripažino savu, pašalino iš bendrijos Taip pasirodo, labai užaštrinant, žvel­ kaip svetimą. Būti ekskomunikuotu – kaip giant nyčiškai radikaliai. Šio užaštrinimo tik ir reiškia būti pašalintam iš komunika­ reikia, kad, mėgindami suvokti, kas esa­ cijos, bendravimo, iš bendrijos. me, galėtume pasverti orientacijas į praeitį Kulviečiui teko pasinaudoti ypatinga ar į ateitį, paklausti, ką jos reiškia. Tačiau transcendentinės, visur kur esančios ir visa ankstyvieji Lietuvos protestantai nebuvo ką reginčios dievybės sampratos suteikia­ tokie radikalūs, nors radikalumo jiems ma mąstymo galimybe. Kulvietis „liepė jį tik­rai nestigo. Jie formulavo savo uždavi­ palaidoti kalnelyje greta savo namų tarda­ nį nuosaikiau, mėgino artikuliuoti savąją mas: sielai, kurią Kristus atpirko, visiškai tapatybę visų pirma brėždami skirtį nuo nesvarbu, kur kūnas dulkėmis pavirsta, ta­ kitos, tuo metu jau seniai įsitvirtinusios čiau geriau jam ilsėtis švaresnėje ir rames­ religinės bendrijos tapatybės, kurią suvokė nėje vietoje iki šlovingai ateinant amžina­ kaip vienu ar kitu atžvilgiu netinkamą, tai­ jam teisėjui, kuris ištirs jo ir priešininkų sytiną, keistiną, tačiau, šiaip ar taip, savą. bylą ir atkeršys už tą skriaudą“6. „Atpirkta Tai, kad savoji tapatybė aptariama per šitokią skirtį, yra esminis dalykas. Kai sun­ 5 Parengė / Edited by Dainora Pociūtė, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / 4 Friedrich Nietzsche, Štai taip Zaratustra kalbėjo, The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: Alma littera, 2002, (…), op. cit., p. 182–183. p. 215. 6 Ibid., p. 183.

214 siela“ nurodo grynai individualią tikinčio­ tikystės imperatyvas. Radikaliai atstumtas, jo tapatybę – esi tas, kas esi vien tiktai visa savo ruožtu, ir Kulvietis vadino prieši­ reginčio Dievo akivaizdoje, kad ir kur bū­ ninkais [adversarii] dabartinius atstovus tum ir kam priklausytum socialiniu atžvil­ tos bendrijos, kuriai jis jautėsi priklausąs. giu. „Švari vieta“ archajiška religine kalba Tikratikystės klausimas atsekamas kone išreiškia šventybės vietą7. Atpirkta siela nuo pat krikščionybės istorijos pradžios. Dievo akivaizdoje ir bent jau „švaresnė“, Bažnyčios tėvai, šventasis Augustinas ir „ramesnė“ vieta kūnui – šitaip Kulvietis kiti, nuolat kovojo su erezijomis, svarsty­ improvizavo, pasitelkdamas tuos koncep­ dami tikėjimo doktrinos subtilumus, taigi tualinius išteklius, kuriuos turėjo. ir Bažnyčios tapatybės klausimą. Kulvietis Vis dėlto jo motina Elžbieta Jodautaitė - taip pat anaiptol nemanė, kad jis gali tikėti -Kulvietienė parašė Prūsijos kunigaikščiui kaip tinkamas, visiškai pripažino ortodok­ Albrechtui Brandenburgiečiui visai kitaip, sijos ir erezijos sąvokas bei jomis rėmėsi. dramatiškai: bažnyčios vyresnybė „nelei­ Vos keliais metais vėlesniame „Dispute do mirusiojo palaidoti bažnyčioje, o išme­ dėl bažnyčios ir jos požymių“ (1545) kitas tė į laukus, idant šitaip ir mano skausmą lietuvis protestantas Stanislovas Rapolio­ padidintų, ir jam nešlovę paruoštų, ir tie­ nis pirmąja teze skelbė: „Kadangi daugelis sos mylėtojus įbaugintų [...] Budeliai ne­ laikosi nuomonės, jog Dievas be skirtu­ pasitenkino tuo, kad siautėjimu degė mano mo pripažįsta visas religijas, tai tikintie­ mylimam sūnui gyvam esant, bet ir per siems reikia priminti, kad yra vienintelė, pačias laidotuves norėjo pasimėgauti.“8 O po visą pasaulį išsplėtusi bendrija, kurią ir paties Abraomo Kulviečio žodžiai, kad [D]ievas, išskyręs ir atmetęs visas kitas, paskutiniajame teisme teisėjas „ištirs jo ir pripažįsta, globoja ir amžinu gyvenimu priešininkų bylą ir atkeršys už tą skriau­ apdovanoja.“9 Ir kiek toliau kategoriškai: dą“, rodo, kad ir jam šitai anaiptol nebuvo „[B]e jos, [tai yra vienintelės bendrijos, nereikšminga. Bažnyčios,] kaip teisingai mokoma, nėra Tačiau tai nereiškia, kad Abraomas jokio išsigelbėjimo.“10 Apie „mes“, tai Kulvietis siekė tik to, kad jo išpažįstamas yra savuosius, kurių vardu kalbėjo, Rapo­ tikėjimas būtų toleruojamas. Ankstyvie­ lionis sakė: „visas kitas pasaulio religijas siems Lietuvos protestantams patiems taip žodžiu ir širdimi, kaip privalome, atmeta­ pat buvo neabejotinas ortodoksijos, tikra­ me ir smerkiame.“11 Beje, šis išskirtinumo suvokimas ir ortodoksinė galvosena, kaip 7 Arūnas Sverdiolas, „Paulio Ricoeuro užuolan­ matome iš pirmosios Rapolionio tezės, ir kos“ in: Paul Ricoeur, Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Vilnius: Baltos lankos, 2001, tais laikais nebuvo vienintelė. Juolab vė­ p. XXV–XXVI. 8 Cit. iš Dainora Pociūtė, „Abraomas Kulvietis ir 9 Stanislovas Rapolionis, „Disputas dėl bažnyčios ir pirmasis evangelikų tikėjimo išpažinimas Lietuvoje“, jos požymių […]“, in: Eugenija Ulčinaitė ir Juozas Tu­ in: Parengė / Edited by Dainora Pociūtė, Abraomas Kul- melis, sud., Stanislovas Rapolionis, Vilnius: Mokslas, vietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The 1986, p. 169. Vertimas kiek pakeistas. First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (…) 10 Ibid., p. 170. op. cit., p. 26. 11 Ibid., p. 170.

215 liau: atėjo laikas, kai religinę sąmonę giliai šie meno kūriniai tartum savaime ne sakra­ perskverbė pliuralizmas ir ekumenizmas. liniai, nes neįeina į katalikiškąjį teritorinį Pamenu, kai Vašingtono Katalikiškojo padalijimą. Kartoju – apsiribojama intuity­ universiteto filosofijos profesorius, kuni­ viai, spontaniškai, naiviai, nė nesvarstant gas George’as Mc Leanas vežė mane auto­ ir nemėginant apibrėžti sakralinės dailės mobiliu iš oro uosto, pravažiavome kažin sampratos apimties. Veikia kultūros pasą­ kokios „Antrosios Siono evangelikų baž­ monė, kaip sako antropologai: esi per arti, nyčios“ pastatą. Kiek nustebęs, atkreipiau kad matytum. į tai profesoriaus dėmesį. „Well, aš manau, Tapatybės klausimas tada, XVI amžiaus kad Dievui tai patinka,“ – pasakė jis. viduryje, buvo ganėtinai neaiškus, neapi­ Taigi iškilo besirandančiai religinei brėžtas. Tai buvo labai kūrybiškas kris­ bendrijai esminis tapatybės, jos apsibrė­ talizacijos taškas, kai aktyviai formavosi žimo klausimas: kas yra esmingai vie­ protestantiškoji tapatybė ir jos apibrėžtis. naskaitinė ir išskirtinė, visas kitas šalinanti Kaip rašė Hoppijus, Kulvietis mokėsi tuo bendrija – Bažnyčia? Šis klausimas ypač metu, kai „Dievo valia plačiai sklido dan­ svarbus ir jautrus, suvokiant savo skirtu­ giškasis mokymas apie grynąją Kristaus mus nuo buvusių savųjų. Kaip tik šiomis Evangeliją, nukreiptas prieš akivaizdžiai į aplinkybėmis klausiama: kas aš esu?, koks Dievo Bažnyčią įsiskverbusią stabmeldys­ mano tikėjimas?, kokia mano tapatybė?, tę ir siaubingus piktnaudžiavimus“12. kur jos ribos? Dabar apie tai galvodami, turime ome­ Jei siekiame iškelti sau tuos pačius nyje vėlesnį protestantizmo ir katalikybės klausimus, kuriuos tekstas kėlė savo am­ konfesijų išsiskyrimą (o mes galime jį tu­ žininkams, turime atsižvelgti į tai, kad rėti ar gal netgi negalime neturėti omenyje apibrėžimo, taigi ir ribų problema ne tiktai todėl, kad gyvename vėliau ir žinome tai, atsiranda, bet ilgainiui ir pradingsta ar bent kas tada buvo neįžvelgiama ateitis), kuris jau darosi miglota. Neseniai vienoje dis­ kryptingai nušviečia ir šį ankstesnį laiko­ kusijoje man teko pažymėti, kad leidžiant tarpį. Tačiau savo Maištininkų katedrose daugiatomį leidinį Lietuvos sakralinė dai- Dainora Pociūtė labai atsargiai aptarė anks­ lė, sakralinė dailė tapatinama su katalikiš­ tyvosios reformacijos (evangelikų) tapaty­ ka daile taip tiesiogiai, kad jo tomai netgi bę, rūpestingai vengdama tokių retrospek­ sudaromi pagal Katalikų bažnyčios admi­ cinių apibūdinimų. Šiaip ar taip, šis aiškus nistracinį padalijimą – vyskupijas ir deka­ ir kategoriškas išsiskyrimas ir atitinkamas natus. Taigi sakralumas intuityviai apribo­ tapatybės aptarimas yra būtent retrospek­ jamas katalikiškuoju sakralumu, paliekant cijos, vėlesnės sąmonės darbas. Kai pro­ nuošalyje ne tiktai kitų istorinių Lietuvos testantizmas dar tiktai kristalizavosi, kai religijų: judaizmo, islamo, karaizmo, bet ir kitų krikščioniškųjų konfesijų – stačiatikių, 12 Parengė / Edited by Dainora Pociūtė, Abraomas sentikių, protestantų, netgi unitų – sakrali­ Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation nę dailę, apie pagonybę nė nekalbant. Visi (...), op. cit., p. 169.

216 rašė Rapolionis ir Kulvietis, amžininkams žinome, kad tas būsimasis susirinkimas, Bažnyčios tapatybė anaiptol neatrodė tokia kurio net pradžios Kulvietis nebesulaukė, išskaidyta ir polemiškai apibrėžta kaip vė­ Tridento susirinkimas, truko beveik dvi­ liau. Šventajam Augustinui yra priskiria­ dešimtį metų (1545–1563) ir kuriame iš mas, o iš tiesų jį parafrazuojantis posakis: pradžių dalyvavo ir protestantai, galiau­ Roma locuta, causa finita. Bet tada apie tai siai nubrėžė griežtas ribas, kategoriškai dar nebuvo pasisakyta taip kategoriškai. išstumdamas protestantizmą iš Bažnyčios. Vormso (1540) ir Regensburgo (1541) su­ Bet tai įvyko vėliau. sirinkimuose buvo siekiama suderinti besi­ Šioje neapibrėžties situacijoje kaip tik skiriančias Bažnyčios sampratas. Erazmas stengtasi įveikti tą neapibrėžtį. Rapolionis Roterdamietis ilgus metus balansavo tarp rašė, kad „reikia stropiai tyrinėti tos ben­ protestantizmo ir katalikybės, už tai buvo drijos požymius, pagal kuriuos ji atpažįs­ smerkiamas Martino Lutherio. Susirgęs tama, kad, užuot žavėjęsi esme, nesižavė­ Abraomas Kulvietis dar važiavo į Vilnių tume šešėliais“15. Sąmoningas žingsnis, į disputą „padėti vienam magistrui [aiš­ kuris siejosi su teologiniais svarstymais. ku, „protestantizmo“ šalininkui. – A. S.], Rapolionio nuomonė apie Bažnyčios ta­ ten su kitais dvasiniais magistrais [matyt, patybę, atrodo, buvo kategoriškesnė už „katalikais“. – A. S.] besiginčijančiam apie Kulviečio. „Šis ginčas, kurį reikia išspręs­ evangeliškąją teisybę“13. Dėl tų tikėjimo ti, tarp mūsų ir vyskupų nelaikytinas ne­ išpažinimo straipsnių, kuriuos Kulvietis reikšmingu. Mat kadangi ir jie sako, jog atsisakė pripažinti, pasak jo, „buvo dis­ pripažįsta Kristų, o mus tarsi maištininkus kutuota tiek daugelyje Bažnyčios susirin­ smerkia, kyla klausimas, kuri pusė yra kimų, tiek ir paskutiniajame, dalyvaujant [D]ievo bendrija. Abi mat negali būti“16. Jo Imperatoriškajai didenybei ir Imperijos Taigi viena iš dviejų: teisūs arba jie, arba luomams, taip pat popiežiaus legatui, ir mes, arba jų, arba mūsų bendrija yra tikro­ buvo prieita prie beveik tokios pat nuo­ ji. Tačiau ir nuosaikesnis Abraomas Kul­ monės [, kaip mano]. Jeigu ir aš tokio gar­ vietis savo Išpažinimo pabaigoje rašė ka­ bingo susirinkimo nurodymo laikausi, tai ralienei Bonai Sforzai: „Tai yra mano tikė­ negali būti laikoma nusikaltimu“14. jimas [...], dėl kurio esu paskelbtas eretiku, Abraomas Kulvietis dargi ketino ape­ atskirtu nuo Bažnyčios ir piktžodžiautoju. liuoti į būsimąjį visuotinį Bažnyčios susi­ Iš tėvynės į tremtį buvau priešininkų išva­ rinkimą, kad šis išspręstų jo bylą. Dabar rytas, nes nenorėjau pritarti jų klaidingoms dogmoms ir neteisingoms pažiūroms.“17

13 Elžbietos Jodautaitės-Kulvietienės laiškas Prū­ sijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui cit. iš 15 Stanislovas Rapolionis, „Disputas dėl bažnyčios Dainora Pociūtė, „Abraomas Kulvietis ir pirmasis evan­ ir jos požymių“, op. cit., p. 169. gelikų tikėjimo išpažinimas Lietuvoje“, op. cit., p. 25. 16 Ibid., p. 170. 14 Parengė / Edited by Dainora Pociūtė, Abraomas 17 Parengė / Edited by Dainora Pociūtė, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (…), op. cit., p. 195. (…), op. cit., p. 184–185.

217 Šis Kulviečio pasmerkimas buvo pa­ Tačiau vyskupas Povilas Alšėniškis, ku­ skelbtas šiaipjau neįprastai – karaliaus riam ir pagal kanoninę, ir pagal pasaulietinę Žygimanto Senojo dekretu. Iš dekreto pra­ teisę priklausė teisti Abraomą Kulvietį, vis džios aišku, kad jo iniciatorius ir mums dėlto perdavė sprendimą karaliui, tuo metu dabar rūpimo teologinio poleminio turinio buvusiam LDK. Dekrete jau Žygimanto autorius buvo Vilniaus vyskupas Povilas Senojo vardu rašoma: „Mes, susipažinę su Alšėniškis: „Šiuo raštu skelbiame visiems, šiais aiškiais ir neabejotinais pono vysku­ kam dera žinoti, kad didžiai gerbiamas po surinktais faktais, su dideliu skausmu Kristuje tėvas ponas Povilas, Vilniaus ir liūdesiu įsitikinome, kad mūsų valdose vyskupas, sužinojo, kad kažkoks lietu­ išdrįso pasirodyti žmogus, mūsų valdinys, vis Abraomas iš Kulvos, mūsų valdinys, kuris pasmerkė katalikų Bažnyčios seną­ ne tik pats nesilaiko vienybės su šventąja sias apeigas, kurias mūsų protėviai ir mes Romos katalikų Bažnyčia, bet ir daugelį visada švenčiausiai puoselėjome, kuris kitų naujais mokslais suklaidina. Suvok­ nauju ir bedievišku, katalikų Bažnyčios damas, kad jo ganytojiškoms pareigoms smerkiamu tikėjimu paprastų žmonių sie­ priklauso rūpintis, kad jam patikėta kai­ las suviliojo, kuris šventosios Dvasios nu­ menė nuodingų [pabulis] dogmų pašaru statytų apeigų metu niekino aukščiausiojo nebūtų netikėtai nuodijama [inficiatur], Dievo vardą, kuris, palikęs gyvo vandens nutarė kuo rūpestingiausiai ir kruopščiau­ šaltinį, kasė šulinį, pagaliau kuris dabar, po siai išsiaiškinti viską apie Abraomo gyve­ tūkstanties ir daugiau metų, save išaukšti­ nimą, papročius, mokslą ir išsiaiškino bei na prieš visus mūsų protėvius, iš kurių iš patikimų ir pasitikėjimo vertų, priesaiką mes šį šventą, iki šiol nepaliestą tikėjimą davusių žmonių liudijimų patyrė, kad anas gavome, prieš visus vyrus, pagarsėjusius tiek žodžiais, tiek darbais sąmoningai išpa­ gyvenimo šventumu ir išsimokslinimu, ir žįsta svetimą, Romos katalikų Bažnyčios teigia, kad visi, prieš jį buvę, klydo, visi pasmerktą mokslą, taip pat stengiasi, kad buvo apgauti, visi bedieviškai gyveno, kartu su juo ir visi kiti Didžiosios Kuni­ visi skendėjo tamsybėse.“19 Beje, nuoro­ gaikštystės žmonės tiems bedieviškiems jo da į daugiau kaip tūkstančio metų praeitį įtikinėjimams paklustų. Taip pat sužinojo, įdomi tuo, kad nuo Lietuvos krikšto iki šio kad daugybe baisių kalbų piktžodžiavo dekreto paskelbimo tebuvo praėję 155-eri prieš šventos katalikų Bažnyčios papro­ metai. Krikštu prisiimtoji religinė tapatybė čius, prieš pasninką, mišias, Eucharistijos padarė sava visą Bažnyčios istoriją nuo pat priėmimą ir šventą jos naudojimą, prieš vi­ jos pradžios. sas bažnytines apeigas, kunigų šventinimą, Dekretu karalius patvirtino vyskupo šventoves, šventes, taigi prieš visą katali­ pasaulietinę teisinę valdžią: jeigu asmuo kų [Bažnyčios] valdymą [administrationis būtų iškviestas stoti prieš dvasinį teismą, politiam], ir daug daug lengvatikių ir pa­ prastų žmonių į save palenkė.“18 eretikus, duota Vilniaus vyskupui 1542 metais“, in: My­ kolas Balinskis, Vilniaus miesto istorija, Vilnius: Min­ tis, 2007, p. 317–319. Vertimas kiek pakeistas. 18 „Karaliaus Žygimanto Senojo privilegija prieš 19 Ibid., p. 319.

218 kurio jurisdikcijai priklauso bylos dėl ere­ toliau – „mano priešininkai“ [adversarii]24. zijų, bet tam priešintųsi, jis turi būti atves­ Ir dar kartą – apie „priešų šauksmus“ [quod dintas jėga. „Norime ir įgaliojame, kad vero adversarii mei clamitant]“25. Taip didžiai gerbiamas Kristuje ponas Vilniaus įvairuojant verčiamas adversarius, kurio vyskupas […] turėtų galią tardyti ir pagal žodyninės prasmės yra „priešininkas“, kanonus bausti visus eretikus. Ir, žinoma, „varžovas“, „priešas“, „ginčo oponentas“. ne jam vienam tą valdžią suteikiame, bet Beje, viena iš mūsų dabartinio visuomeni­ ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ nio gyvenimo bėdų, galima sakyti, yra ta, tystės ponams vyskupams leidžiame, kad kad nemokame tiksliai išversti ir suvokti, savo vyskupijose ir diecezijose visus, įta­ kas gi yra adversarius. Mat, ne visada su­ riamus erezija, taip pat gali išsikviesti pas gebame aiškiai skirti, kada mus persekioja save ir, jei paklusti nenorėtų, pasinaudo­ ir skriaudžia priešas, kada varžovas siekia dami mūsų pasaulietine valdžia per teisė­ nurungti, o kada oponentas argumentuoja jų padėjėjus atvesti, kad gautų įstatymų ir savo tiesą. Todėl tikros diskusijos papras­ kanonų skiriamą bausmę“20. tai nė nebūna. Koks gi buvo Abraomo Kulviečio san­ Kulvietis skyrė save nuo priešininkų, tykis su to meto Bažnyčia, kaip jis jį aptarė o Rapolionis savuosius („tikinčiuosius“) – savo Tikėjimo išpažinime? Kulvietis suti­ nuo vyskupų ir vienuolių. Rapolionis pa­ ko su trimis dalykais: su apaštalų tikėjimo išpažinimu, taigi su seniausia bažnyčios žymėjo, kad „dėl šitos bendrijos daugelio tradicija, pačiu jos branduoliu, ir su sak­ nuomonės skiriasi. Mat vyskupai sako, ramentais, taip pat tiesiogiai siejamais su kad tik jie ir jiems paklūstantys sudaro šitą Evangelija. Trečiąjį punktą verčiau paci­ bendriją, o mus smerkia kaip eretikus ir, tuoti: „Tikiu […], kad Evangelijos skel­ kur tik gali, jėga, kalaviju ir ugnimi verčia, bimas, sakramentų teikimas, Bažnyčios kad jiems pritartume“26. raktai pirmiausia priklauso Dievo tarnams, Viena Rapolionio daroma perskyra čia, arba kunigams.“21 man regis, ypač svarbi: jis diferencijuoja Tačiau „[s]u tolesniais straipsniais“, – Bažnyčios tapatybę, įvesdamas dviejų lai­ rašė Kulvietis, – „nesutinku“22. Tuos nesu­ ko atmainų – praeities ir dabarties – cha­ tikimus reikėtų rūpestingai narstyti, bet čia rakteristikas. „Taip prieš mūsų laikus buvo šito nedarysiu. Man rūpi kas kita: kaip jis tikrų [bažnyčios] narių vyskupų valdžioje, įvardija tuo metu buvusią Bažnyčią? „Dėl ir netgi tarp pačių vyskupų ir vienuolių šitų [tai yra tų trijų pirmųjų] straipsnių su buvo daug gerų žmonių, kurie buvo trau­ priešais [cum adversariis] sutinku“23. Kiek kiami į savo pusę bedieviškos minios tol, kol [D]ievas tai leido. Bet vėliau, įsižiebus 20 Ibid., 2007, p. 319. [protestantizmo. – A. S.] šviesai, tie patys 21 „Parengė / Edited by Dainora Pociūtė, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reforma- 24 Ibid., p. 194. tion(…), op. cit., p. 193. 25 Ibid., p. 195. 22 Ibid., p. 193. 26 Stanislovas Rapolionis, „Disputas dėl bažnyčios 23 Ibid., p. 193. ir jos požymių“, op. cit., p. 170.

219 bažnyčios nariai, prispausti tų, kurie nešio­ slenkstį į ateitį. Maža to – kaip tik tai, kas jo bažnyčios vardą, ėmė priešintis tiesiogi­ randasi nauja, nustumia į praeitį, „pada­ nei įpėdinystei – bedieviškai ir niekinan­ ro“ sena. Beje, šis radikalaus retrospek­ čiai [D]ievo žodį bei sakramentus“27. tyvumo, grįžimo prie pačios pradžios, ir Ši, pasak Rapolionio, laikui bėgant prospektyvumo, dabartinio ateities kūrimo pačios Bažnyčios viduje susidariusi skir­ dvilypumas apskritai būdingas Renesanso tis esanti lemtinga. „Po to, kai vyskupai savimonei. ir vienuoliai buvo įspėti tikinčiųjų [t. y. Teologinę problematiką išmanantis to protestantų. – A. S.] dėl tų klaidų, bet ne­ meto skaitytojas negalėjo nematyti aiškios susiprato, neigiame, kad jie yra [D]ievo analogijos: apaštalas Paulius, o paskui jį bažnyčia […B]et skelbiame, kad jie yra ir apologetai bei Bažnyčios tėvai kaip tik tikrosios bažnyčios priešininkai“28. Mat šitaip aptarė judaizmo ir krikščionybės, nesąmoningai klysti yra vienas dalykas, o Senojo ir Naujojo įstatymų santykį: Sina­ būti įspėtam ir vis dėlto laikytis klaidos – goga, judėjų tikėjimo bendrija buvusi teisi kitas. Atsakomybė vienu ir kitu atveju būna tol, kol Kristaus skelbimas nepareikalavęs, labai skirtinga. Todėl „sakome, kad popie­ kad tikrieji tikintieji iš naujo apsispręstų, žiaus bažnyčia, buvusi anksčiau, labai ski­ kas jie yra, įgytų ir apsibrėžtų savo tapaty­ riasi nuo tos, kokia ji yra pasidariusi prieš bę per skirtį nuo anksčiau bei tuo pat metu trisdešimt metų“29. Šitaip konkrečiai isto­ buvusios ir jiems savos religinės bendri­ riškai fiksuojamas, protestantų nuomone, jos31. Bažnyčiai lemtingas įvykis – protestantiz­ „Laiške romėnams“ Paulius užbrėžė mo atsiradimas. Mat tuo metu („prieš tris­ iškilusią dilemą universaliame istorinia­ dešimt metų“) Martinas Lutheris paskelbė me teologiniame akiratyje: „Nuodėmė savo garsiąsias tezes. buvo pasaulyje ir iki įstatymo [tai yra iki Taigi per šimtmečius nuo pačių apaš­ Toros, – A. S.], bet, nesant įstatymo, nuo­ talų Bažnyčia buvusi tikra, bet „dabar, kai dėmė negalėjo būti įskaitoma“ (Rom 5, jau tiesa žinoma, jiems neatleistina“30. 13). Jeigu įstatymo normos nėra, tai negali Protestantizmo skelbiami dalykai pasida­ būti ir pažeidimo, taigi ir kaltės. Iki Abra­ ro bandomasis akmuo, kuriuo išbandoma omui sudarant sandorą su Dievu ar Mozei Bažnyčios tapatybė, nusprendžiama, kas gaunant Sinajaus kalne įstatymų lentas (du yra tikroji Bažnyčia, o kas – netikroji. Pro­ dieviškosios teisės steigties variantai Bib­ testantai remiasi seniausia krikščioniškąja lijoje), žmonės negalėjo būti kaltinami, senove, pačia tikinčiųjų bendrijos išpaži­ arba, kaip rašė Paulius, nuodėmė jiems nimo pradžia – apaštalų credo –, o kartu negalėjo būti įskaityta. Paulius išskleidė atveria ateities akiratį ir save suvokia kaip pamatinę įstatymo ir nuodėmės dialektiką:

27 Ibid., p. 172. 31 Žr. Arūnas Sverdiolas, „Trys bendrijos policen­ 28 Ibid., p. 173. triniame lauke: Apaštalas Paulius“ ir „Policentrija ir vi­ 29 Ibid., p. 173. dujybė“, Steigtis ir sauga. Kultūros filosofijos etiudai, 30 Ibid., p. 173. Vilnius: Baltos lankos, 1996.

220 „Aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebū­ Beje, Pauliaus laiko ir kaltės sąsajos su tų įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, įstatymu sampratomis rėmėsi ir jas pritaikė jei įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk! [...] gretutinei erdvės ir kaltės santykio proble­ Nuodėmė per įsakymus pažadino manyje matikai popiežius Inocentas III, pirmasis visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė iš popiežių atkreipęs veiklų dėmesį į mūsų negyva“ (Rom 7, 7–9). Pauliaus aš šiuo regiono pagonis. 1204 metais išleistoje atveju išreiškia universalų žmogiškumą, bulėje grįsdamas krikščioniškojo pasaulio apimantį pagonis, žydus ir krikščionis. plėtros projektą – kryžiaus žygį į Livoni­ Tačiau šis dialektinis įstatymo ir nuo­ ją, popiežius pradėjo nuo besiplečiančio dėmės santykis anaiptol nereiškia, kad krikščioniškojo normatyvumo sampratos, įstatymas yra nuodėmės šaltinis. Įstaty­ priešinamos pagonių mąstysenai ir veik­ mas tiktai apnuogina, leidžia suvokti tai, senai, kurią jis apibūdino kaip egocentriš­ kas jau yra iki įstatymo, nors ir negali būti ką ir, jei taip galima pasakyti, lokocen­ inkriminuota. Įstatymo pagalba vyksta trišką: „Nors taikos [E]vangeliją ir gėrio ypatingas pažinimas – saviprata: ką nors [E]vangeliją skelbiančiųjų žodžiai pasklis drausdamas, įstatymas kvalifikuoja atitin­ po visą žemę ir net iki pasaulio pakraščių, kamus galimus žmogaus veiksmus ir šiuo kad pagrįsčiau būtų galima pasaulį kaltin- požiūriu leidžia jį pažinti: kuris įstatymą ti dėl teisybės ir nusidėjimų [mano kurs. – pažeidžia, yra nusikaltėlis. Kaip tik tada, A. S.], tačiau [kaip] nendrių pavėsyje mie­ kai buvo paskelbta Evangelija, Naujasis gančiam begemotui, kuris, siurbdamas iš įstatymas, atsirado bandomasis akmuo ti­ upės, nesistebi, o yra visiškai tikras, kad kinčiojo, Dievo valiai paklūstančiojo as­ Jordanas teka jam į nasrus, taip kai kuriems mens tapatybei išmėginti. Kartu naujoji teisybės spindesys lieka svetimas ir neti­ instancija „padaro“ tai, kas buvo, senu. kinčiųjų protas apakintas, o Kristaus garbės Šitaip Paulius įvedė dvi lemtingas lai­ [E]vangelijos šviesa negali jiems šviesti, ko atmainas – praeitį ir dabartį. Papras­ ir jie, valdomi nedorų jausmų, nebepajėgia čiausiai sakant, žydai „buvo anksčiau“, pažinti to, kuris tamsybėse įžiebė spindin­ 32 o krikščionys „yra dabar“. Pažymėtina, čią šviesą [...].“ kad tai ne empirinės, o istorijos teologijos Judaizmo pagrindu besisteigianti krikš­ laiko atmainos. Empirinio laiko požiūriu, čionybė suvokė save kaip naują žmonijos Pauliaus gyvenamuoju metu abi religinės istorijos, traktuojamos kaip išganymo bendrijos – žydai ir krikščionys – buvo istorija, tarpsnį. Kaip tik tada ir kaip tik kartu, dabar. Pavadinant empirinius amži­ Naujojo testamento atžvilgiu žydų Biblija ninkus „buvusiais“ pasakoma, kad jie gy­ virto Senuoju testamentu. Tarp senumo ir vena kitoje – „atgyvenusioje“ prasminėje naujumo atsirado įtampa ir krikščioniško­ visumoje, kitame į praeitį nuslenkančiame ji tapatybė buvo apibrėžta visų pirma per pasaulyje. Policentrinio kultūros lauko si­ tuacijoje viena iš galimybių suvokti amži­ 32 Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir ninkus, įtraukti juos į savo prasmių sistemą lietuvius XIII a., sud. Povilas Pakarklis, Vilnius: Mintis, yra juos nustumti į būtojo laiko matmenį. 1987, p. 29.

221 naujumą, pokytį, uždavinį, o ne per tai, ko yra gimstančio protestantizmo savimonė ir būta, ne per tradiciją ir tęstinumą. XVI a. jo ateities apmatas. Apaštalo Pauliaus te­ viduryje protestantai mėgino analogiškai ologiniu istorizmu, naujo ir seno perskyra aptarti savo santykį su katalikybe, sava­ pagrįstas dialektinis istorinis argumentas jai dabarčiai brėždami naują ateities pers­ nurodė į savąją dabartį, o netiesiogiai ir į pektyvą. Susidarė numanoma proporcija: ateitį – į istorinį reformacijos ir kontrrefor­ protestantizmo ir katalikybės santykis esąs macijos susidūrimą, apsisprendžiant dėl sa­ toks pat kaip krikščionybės ir judaizmo vosios tapatybės. Nė viena iš monoteistinių santykis (protestantizmas : katalikybė :: religijų neišnyko, dargi atsirado ir atsiranda krikščionybė : judaizmas). Katalikų baž­ naujų jų atmainų. Išliko taip pat politeistai nyčia ilgus amžius buvusi tikra ir veiks­ ir ateistai. Kiekviena bendrija interpretuoja minga, bet dabar, su reformacija, ji nu­ kitas, visos tarpsta esmingai policentrinia­ stojusi tokia būti, jos laikas praėjęs. Tokia me ir polichroniniame žmonijos lauke. Arūnas Sverdiolas

222 ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)

Kronika

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 2012 METAIS

2012 m. gegužės 10–11 dienomis Vilniaus Studijos universitete vyko Lietuvių literatūros katedros Doc. dr. A. Peluritytė-Tikuišienė 2012 m. lap­ organizuota XVI respublikinė studentų litua­ kritį ir gruodį skaitė paskaitas kituose Lietuvos nistų konferencija „Laimei, Maironis“, skirta universitetuose: Lietuvos edukologijos univer­ Maironio 150-osioms gimimo metinėms pa­ siteto lituanistikos bakalaurai klausėsi paskai­ minėti. Turininga konferencijos mokslinė pro­ tos „Naujausioji lietuvių literatūra“; Vytauto grama buvo palydėta ir specialiai konferencijai Didžiojo universiteto lituanistikos magistran­ parengta teatrine premjera. Dr. Neringa Kli­ tai – „Naujojo klasicizmo iššūkiai Rytų ir Vi­ šienė kartu su VU studentais pastatė spektaklį durio Europoje“. „Gyvenimas – kažin koks sudėtingas rašmuo“, 2012 m. lapkričio 6–8 d. Filologijos fa­ kurio scenarijų vaidinimo režisierė parengė kulteto studentams paskaitų ciklą „Donelaičio Maironio prisiminimų, laiškų ir gyvenimo nuo­ Metai – epizodų virtinė ar vientisas tekstas. Po­ trupų motyvais. kalbiai apie Donelaičio kūrybos rišlumą“ skaitė Lietuvių literatūros katedroje gyvuoja Brno Masaryko (Čekija) universiteto dėstytojas graži tradicija kiekvienais metais išleisti vie­ dr. Vaidas Šeferis. Nauja Donelaičio Metų in­ ną katedros mokslininką kūrybinių atostogų. terpretacija – pagrindinė šiuo metu baigiamos 2012–2013 mokslo metais atostogos buvo su­ rašyti šio mokslininko monografijos užduotis. teiktos dr. B. Speičytei, kuri jų metu įsipareigo­ Dr. E. Juknytė parengė naują kursą „Teks­ jo baigti keletą metų tęsiamą katedros projektą to poetika“ bakalauro studijų programos antro ir baigti rengti XIX a. lietuvių literatūros chres­ kurso studentams, o dr. N. Klišienė nuo rugsėjo tomatiją studentams. Nuo 2012 m. rugsėjo iš skaito naują kursą „Drama: tarp literatūros ir kūrybinių atostogų grįžo doc. dr. D. Čiočytė. teatro“ intermedialiųjų literatūros studijų pro­ Šių atostogų metu mokslininkė parengė didžią­ gramos magistrantams. ją dalį (10 autorinių lankų) monografijos apie teologinius lietuvių literatūros aspektus. Tyrimai: studijos, monografijos, Nuo 2012 m. spalio į katedrą buvo priimti reikšmingiausios publikacijos keturi nauji doktorantai: Ūla Ambrasaitė (va­ dovė – prof. D. Pociūtė-Abukevičienė), Gin­ Doc. dr. D. Čiočytė kolektyvinei monografijai tarė Petuchovaitė-Majauskė (vadovė – prof. Antanas Škėma ir slinktys lietuvių literatūroje D. Pociūtė-Abukevičienė), Erika Malažinskaitė (sud. Loreta Mačianskaitė) parašė skyrių „San­ (vadovė doc. dr. D. Čiočytė) ir Julius Keleras tykio su religine tradicija galimybės“ (Vilnius: (vadovė doc. dr. Audinga Peluritytė-Tikuišienė). Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,

223 2012) ir paskelbė straipsnį „Literary Inter­ Stažuotės pretation of Society in the Period of Soviet Doc. dr. A. Peluritytė-Tikuišienė nuo 2012 m. Occupation“ prof. Reginos Rudaitytės sudary­ rugsėjo 25 d. iki 2012 m. spalio 25 d. stažavosi tame tarptautiniame mokslo leidinyje Literatu- Karolio universitete Prahoje, kur gilino teorines re in Society (Newcastle upon Tyne: Cambrid­ komparatyvistikos žinias, čekų XX a. literatū­ ge Scholars Publishing, 2012). Prof. D. Pociū­ ros istorijos ir teorijos kontekstus, konsultavosi tė-Abukevičienė paskelbė straipsnį „Mathias Flacius and the Reformation in the Grand Du­ su tenykšte profesūra. Savo ruožtu mokslinin­ chy of Lithuania“ Kroatijoje pasirodžiusiame kė konsultavo čekų studentus lituanistus (pagal mokslo straipsnių rinkinyje Matija Vlačić Ilirik Rytų Europos katedros poreikius). (Labin: Grad Labin, 2012). 2012 m. išėjo dr. B. Speičytės monografi­ Pranešimai Lietuvos ir tarptautinėse ja Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva mokslinėse konferencijose, mokslo (LLTI leidykla). ir kultūros sklaidos renginiuose Doc. dr. R. Tamošaitis, doc. dr. R. Tūtlytė Prof. D. Pociūtė-Abukevičienė dalyvavo Ita­ kartu su buvusiais Literatūros katedros nariais lijoje, Florencijos universitete 2012 m. kovo prof. V. Daujotyte bei doc. dr. G. Viliūnu at­ 28–30 dienomis vykusioje konferencijoje „The naujino savo parengtą vadovėlį XI–XII klasei Impact of Latin Heritage on the Development „Literatūros erdvės. Pirmoji knyga. Literatūra of Identities in the Lands of the Polish Crown amžių kaitoje: nuo raštijos pradžios iki XX am­ and the Grand Duchy of Lithuania: History, žiaus“ (Kaunas: Šviesa, 2012). Redaktorius – Language, Literature, Modeling Patterns of R. Tamošaitis. Culture and Mentality“, kur skaitė pranešimą „Abraomas Kulvietis: Humanistic Origins of Akademiniai seminarai the Early Reformation in the Grand Duchy of Šįmet Lietuvių literatūros katedra su Lietuvių Lithuania“. Profesorė taip pat dalyvavo Lietu­ literatūros ir tautosakos institutu surengė kas­ vos reformacijos draugijos 20-mečiui paminėti metį lituanistų studentų ir dėstytojų vasaros se­ skirtoje jubiliejinėje konferencijoje, vykusioje minarą „Literatūros salos-2012“ (liepos 25–27 d. Vilniaus universitete 2012 m. spalio 27 d., kur prie Ariogalos, Raseinių raj.) Pirmoji semina­ skaitė pranešimą „Mikalojus Radvilas Juodasis – ro diena buvo skirta Maironio kūrybos prob­ Lietuvos Evangelikų Bažnyčios kūrėjas“. lematikai svarstyti, pranešimus skaitė prof. 2012 m. sausio 30 d. Lietuvių literatūros Viktorija Daujotytė ir lekt. Brigita Speičytė; ir tautosakos institute vykusioje konferencijo­ tradicinės kultūros klausimams skirtoje sesi­ je „Metlaikių atabradai: Albinui Žukauskui – joje Gervėčių lauko tyrimų patirtimi dalijosi 100“ doc. dr. Kęstutis Urba skaitė pranešimą lekt. Saulė Matulevičienė. „Studentų pievos“ „Albino Žukausko kūryba vaikams“. sesijose pranešimus skaitė ir Vilniaus univer­ Birželio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybė­ siteto absolventės lituanistės, dabartinės dok­ je vykusioje tarptautinėje Skaitymo skatinimo torantės Aistė Kučinskienė, Akvilė Rėklaitytė, konferencijoje doc. dr. Kęstutis Urba skaitė Ūla Ambrasaitė, magistrantės Ramunė Brun­ pranešimą „Ką skaityti Lietuvos vaikeliams“. dzaitė, Emilija Visockaitė, bakalaurantai Gie­ Balandžio 25 d. Šiaulių apskrities P. Višins­ drius Genys ir Vilius Arlauskas. Doc. Darius kio bibliotekoje vykusioje konferencijoje „Vai­ Kuolys vedė baigiamąją diskusiją, kurioje kų literatūros kritikai ir skaitytojai: dialogas ar studentai svarstė galimus ir siektinus lituanisto priešprieša“ doc. dr. K. Urba pristatė ir aptarė vaidmenis šiuolaikinėje visuomenėje. per pastaruosius du dešimtmečius pasirodžiu­

224 sias literatūros mokslo ir kritikos knygas, skir­ „Krėvės palikimas: šventraščiai, kurie vienija tas vaikų literatūros problemoms. tautas“. 2012 m. kovo 25 d. Vilniaus mokyto­ Rugpjūčio 23–26 d. doc. dr. Kęstutis Urba jų namuose vykusiame renginyje „Žemaičių dalyvavo Londone vykusiame 33-ajame Tarp­ dienos Vilniuje“, skirtame 150-osioms Mairo­ tautinės vaikų knygos tarybos (IBBY) kongre­ nio gimimo metinėms, – pranešimą „Mairo­ se, kurio tema buvo „Vertimai ir migracija: per­ nio kūrybos akiračiai“; 2012 m. birželio 14 d. žengiant sienas“. Kongreso metu mokslininkas Zelvos poilsiavietėje (Trakų rajonas) vykusioje perskaitė pranešimą „Beatrix Potter pasakų neregių literatų ir muzikos kūrėjų kūrybinėje tikrinių vardų lietuvinimas“. stovyk­loje – seminare pranešimą „Kūryba kaip 2012 m. lapkričio 15–16 d. doc. dr. D. Čio­ žmogiškas bendravimo būdas“. 2012 m. rug­ čytė dalyvavo tarptautinėje mokslinėje konfe­ pjūčio 28 ir 30 d. Mykolo Romerio universiteto rencijoje „Maironis ir jo epocha“, surengtoje organizuotame dalykiniame metodiniame semi­ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, nare lietuvių kalbos mokytojams, dirbantiems minint Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) mokyklose tautinės mažumos kalba ir lietuvių 150 gimimo sukaktį. Konferencijos metu kalba daugiakalbėje aplinkoje, perskaitė pra­ mokslininkė skaitė pranešimą „Poeto kunigo nešimą „Literatūra kaip žmogaus, visuomenės savimonė Maironio lyrikoje“. Toje pačioje kon­ ir tautos laisvės mokytoja“. 2012 m. rugsėjo ferencijoje dalyvavo ir doc. dr. R. Tamošaitis, 14 d. Vyžuonose vykusiame atminimo vakare skaitęs pranešimą „Maironio teksto ontologinė „Nacionalinės premijos laureatą Bronių Radze­ gelmė“, bei dr. B. Speičytė, skaičiusi praneši­ vičių prisimenant“ skaitė pranešimą „Broniaus mą „Maironis – literatūros tradicijos vertėjas“. Radzevičiaus asmenybė ir kūryba“. 2012 m. Doc. dr. R. Tūtlytė 2012 m. rugsėjo 13–16 d. spalio 11–12 d. Maironiui skirtoje jubiliejinėje dalyvavo Mykolo Romerio universitete vyku­ šventėje „Būti su Maironiu“, vykusioje Mažei­ sioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje kiuose, skaitė pranešimą „Maironio gelmė“. „Pasaulis sudėtas iš pasakų: tarpdisciplininio 2012 m. spalio 18 d. Verslo vadovų mokymo diskurso sąsajos ir pokyčiai“, kur skaitė prane­ centre perskaitė pranešimą „Maironio metai“. šimą „Jugendo pasakojimai lietuvių literatūro­ Katedros nariai aktyviai bendradarbiavo su je: rangas, svarba, degradavimas“. Doc. R. Ta­ Lietuvos švietimo įstaigomis, dalyvavo semina­ mošaitis šioje konferencijoje skaitė pranešimą ruose, skirtuose Lietuvos bendrojo lavinimo mo­ „Gyvenimo pavidalai pasakojimo struktūrose“. kyklų lituanistams, skaitė paskaitas mokyklose. Abu minėti mokslininkai taip pat dalyva­ Doc. dr. R. Tamošaitis dalyvavo mokyto­ vo 2012 m. lapkričio 29 d. Vytauto Didžiojo jams lituanistams skirtuose seminaruose. 2012 m. universitete vykusioje konferencijoje „Mano sausio 26 d. Gargžduose, Klaipėdos rajono namai – kultūra“, skirtoje Jono Meko 90-me­ Švietimo centre mokslininkas skaitė pranešimą čiui. Doc. dr. R. Tamošaitis skaitė pranešimą „Jurgos Ivanauskaitės kūrybos apžvalga“. 2012 m. „Jono Meko archajiškumas ir avangardizmas“, o doc. dr. R. Tūtlytė pranešimą „Gyvenimo apo­ kovo 14 d. Lietuvos rašytojų sąjungos klube logija: Jono Meko ankstyvoji kūryba“. mokslininkas skaitė paskaitą Ukmergės rajo­ Doc. dr. R. Tamošaitis skaitė nemaža pra­ no lituanistams apie programinius lietuvių li­ nešimų konferencijose ir kultūros renginiuose: teratūros autorius: „Naujas požiūris į klasiką 2012 m. spalio 26 d. Vincui Krėvei skirtoje (J. Biliūnas, Šatrijos Ragana, Vaižgantas, Krėvė, tarptautinėje konferencijoje, vykusioje Lie­ I. Šeinius, Putinas)“. 2012 m. spalio ir lapkričio tuvos Respublikos Seime, skaitė pranešimą mėnesį doc. dr. R. Tamošaitis vedė seminarus

225 Elektrėnų ir Trakų mokytojams tema „Naciona­ liūnas, Vaižgantas, Dostojevskis“. Šiam projek­ linės premijos autoriai: Vanda Juknaitė ir Bitė tui mokslininkas parengė pranešimą „Detekty­ Vilimaitė“ bei „Nacionalinės premijos autoriai: vo žanras: jo kilmė, reikšmė ir vieta literatūros Aidas Marčėnas ir Donaldas Kajokas“. žanrų sistemoje“. 2012 m. dr. B. Speičytė pradėjo mokslinius Dalyvavimas moksliniuose tyrimus tarptautiniame projekte „Nuo bajorijos ir kultūros bei švietimo sklaidos iki dvarininkijos. Genezė ir tvermė etniškai ne­ projektuose vienalyčiame senosios Respublikos regione“ (finansuoja Lenkijos Respublikos „Humanisti­ Dr. Saulė Matulevičienė baigė 2010–2012 me­ kos plėtros nacionalinė programa“). tais vykdytą mokslinį projektą „Gervėčiai: is­ 2012 m. kovo 23–24 d. Vilniaus universite­ torinė atmintis ir kultūrinis tapatumas“, kurį to Lietuvių literatūros katedra jau trečius metus finansavo Lietuvos mokslo taryba. organizavo Lietuvių gimtosios kalbos ir litera­ Doc. dr. A. Peluritytė-Tikuišienė dalyvavo tūros olimpiadą Lietuvos ir užsienio lietuviškų Lituanistinių studijų katedros organizuojama­ mokyklų mokiniams, kuri vyko Anykščiuose, jame tarptautiniame Lietuvos universitetų ir Antano Baranausko vidurinėje mokykloje. baltistikos centrų bendradarbiavimo projekte, Olimpiados organizacinio komiteto pirmininkė kuris vykdomas 2012– 2013 m. m. ir užduočių kūrėja – prof. D. Pociūtė-Abukevi­ Doc. dr. K. Urba parengė projektą ir gavo čienė. Vertinimo komisijoje dalyvavo doc. dr. Lietuvos mokslo tarybos finansinę paramą su­ R. Tamošaitis, dr. N. Klišinė, dr. E. Juk­nytė, rengti tarptautinę mokslinę konferenciją „Vaikų dokt. J. Žasinaitė-Gedminienė, dokt. Ū. Abra­ literatūra – laisvė ir kontrolė“ („Freedom and saitė. Control in/of Children’s Literature“). Konfe­ rencija vyko 2012 m. gruodžio 13–14 d. Prane­ Literatūriniai renginiai šėjai – iš 13 pasaulio šalių, taip pat iš Lietuvos. Sukurtas specialus konferencijos tinklalapis: 2012 m. vasario 8 d. Rašytojų sąjungos klube www.clconference.flf.vu.lt/lt/index.html vyko Algimanto Zurbos jubiliejinis vakaras, Doc. dr. R. Tamošaitis dalyvavo Lietuvos kurio metu doc. dr. Kęstutis Urba aptarė šio meno kūrėjų asociacijos neformaliojo švietimo rašytojo kūrybą paaugliams ir jaunimui. paslaugų plėtros projekte „Aukštosios kultū­ Vasario 23–26 d. vykusioje Vilniaus knygų ros impulsai mokykloms (AKIM)“, remtame mugėje doc. dr. K. Urba pristatė ukrainiečių ra­ Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo tary­ šytojos Lesios Voroninos knygą „Superagentas bos. Pagal šį projektą spalio ir lapkričio mėnesį 000“, Renatos Šerelytės apysaką pasaką „Kra­ mokslininkas vedė pamokas tema: „Detektyvo katukai kosmose“ ir Džiuljetos Maskuliūnienės žanro klasika ir dabartis“ Eitminiškių vidurinė­ monografiją „Peldų takais“. je, Šilavoto pagrindinėje mokykloje, Vilniaus Balandžio 2 d. doc. dr. Kęstutis Urba orga­ Barboros Radvilaitės pagrindinėje mokykloje nizavo Tarptautinės vaikų knygos šventę, kuri ir Kazlų Rūdos „Elmos“ progimnazijoje. vyko Vilniaus „Lėlės“ teatre. Įvyko seminaras, 2012 m. vasario 10–11 d. doc. dr. R. Tamo­ kurio metu diskutuota apie vaikų literatūros šaitis dalyvavo bendrame Vilniaus universite­ raidos tendencijas, šventinėje popietėje įteiktos to ir VšĮ Nacionalinės moksleivių akademijos premijos už geriausias 2011 metų knygas. projekte, skirtame lietuvių kalbos mokytojams: 2012 m. rugsėjo 21 d. Dalia Čiočytė daly­ „Nusikaltimo ir bausmės tema literatūroje: Bi­ vavo Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje

226 vykusiuose Žemaitės skaitymuose, kur per­ dr. B. Speičytė dalyvavo daugelyje kultūrinių skaitė pranešimą „Žemaitės feminizmas“. renginių, viešųjų paskaitų, radijo ir televizijos 2012 metus paskelbus Maironio me­ laidose, skirtose Maironiui. tais, minint 150-ąją poeto gimimo sukaktį, Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Ernesta Juknytė

XVI studentų lituanistų konferencijos „Laimei, Maironis“ apžvalga

2012-ųjų gegužę Vilniaus universitete vyko motyvą perskaityti kaip daugiaplanį vaizdinį, studentų lituanistų konferencija „Laimei, kuris dažnai transformuojamas į religinį jaus­ Maironis“, skirta, kaip nurodo konferencijos mą. Studentės pranešime buvo pabrėžiama tai, pavadinimas, didžiajam lietuvių literatūros kad Maironio poezijoje susipina tiek klasiki­ klasikui paminėti. Konferencijos įžanginėje nės, tiek romantinės paradigmos. E. Banytės dalyje fakulteto dekanas doc. Antanas Smetona pristatymas buvo įvertintas kaip geriausias pra­ pažymėjo, kad konferencija atspindi fakulteto nešimas Maironio tema. siekį orientuotis būtent į lituanistines studijas. Vilniaus universiteto studento Vainiaus Dr. Brigita Speičytė pabrėžė, kad studentų Bako pranešimas „Būties paraštės ir paribiai: konferencijos embleminės figūros, Maironio, vakaras tarp sapno ir pabudimo“ buvo sukon­ pasirinkimas neatsitiktinis: pats autorius savo centruotas ties Maironio eilėraščio „Vakaras“ 1895 m. poemos „Tarp skausmų į garbę“ pra­ („Ant ežero Keturių Kantonų“) interpretacija, tarmėje rašė, kad tikisi supratimo ne iš vyresnės kuriai rutulioti buvo naudojamasi Charleso kartos, o būtent iš jaunimo. Parafrazuodama E. Bresslerio septynių imanentinės analizės Tomą Venclovą, daktarė pažymėjo, kad Mairo­ pakopų schema. Studentas savo pranešime nio negalima nei apeiti, nei pakartoti, tačiau po­ aktualizavo šio teksto ryšius su A. Baranaus­ eto kūryba ir toliau provokuoja kūrybingumui. ko „Anykščių šileliu“, V. Mykolaičio-Putino Pirmasis konferencijos posėdis buvo suda­ „Tarp dviejų aušrų“. Stengiamasi išryškinti ei­ rytas iš pranešimų Maironio kūrybos tematika. lėraštyje vyraujančias dvi pagrindines įtampas, Vilniaus universiteto trečiakursė Elžbieta Ba­ pasireiškiančias ribinės situacijos suvokimu, nytė savo pranešime „Erotinis moters-tėvynės linijos tarp svajų-prisiminimų ir tikrovės, tarp motyvas“: nuo Horacijaus iki Maironio“ ryški­ dabarties ir praeities atsiradimu. Ketvirtakur­ no Maironio poezijos intertekstualius ryšius su sio pranešimo centre atsiduria Maironio teksto klasikine poezija – Horacijumi, M. K. Sarbie­ dvipoliškumas, ribos, subjekto tarpinės būse­ vijumi. Erotinis moters-tėvynės motyvas stu­ nos aktualizavimas. dentės buvo interpretuojamas kaip turintis daug Lietuvos edukologijos universiteto ma­ sąsajų su klasikine paradigma, tokią prielaidą gistrantė Sigita Sipavičiūtė pranešime „Sigito bakalaurantė grindžia Horacijaus teksto lygini­ Gedos improvizacija Maironio poezijos įvaiz­ mu su M. K. Sarbievijaus, A. Vienažindžio ir džiais“ analizavo Sigito Gedos eilėraščių ciklą Maironio eilėraščiais. A. Mickūno eroso, kaip „Maironio mirtis“. Studentė skyrė dėmesį ne energijos, siekiančios pačios savęs, sampratos tik šių dviejų poetų tekstų ryšiams, bet ir Ge­ įtraukimas leido studentei visų minėtų autorių dos tekstų kompozicijai: teigiama, kad Gedos kūryboje pasirodantį erotinį moters-tėvynės ciklas yra komponuojamas muzikiniu fugos

227 principu. Tokia interpretacija leido studentei ros temomis. Vilniaus universiteto trečiakursė abiejų autorių kūrybą matyti kaip artimą muzi­ Simona Diržinauskaitė, trumpai pristačiusi kinei improvizacijai. Gervėčių regiono savitumą ir to krašto tauto­ Likę trys posėdžio pranešimai buvo sukon­ sakos ypatumus, ryškino lietuvybės ir tautinio centruoti ties Maironio kūrybos recepcija. Var­ savitumo bei žemdirbiškos kultūros ir sakralu­ šuvos universiteto magistrantė Katarzyna Nity­ mo paralelę. Studentė, skaitydama pranešimą choruk, skaitydama pranešimą „Tomas Venclo­ tema „Kultūrinės atminties raiška Gervėčių va – Maironio kūrybinio palikimo ir kultūrinės krašto sakmiškuose naratyvuose“, daugiausiai įtakos vertintojas“, pažymėjo T. Venclovos, dėmesio skyrė gausiems chtoniškiesiems siu­ kaip kritiko, vaidmenį, vertinant Maironio po­ žetams, kurie atskleidžia šio krašto gyventojų eziją. Studentė pabrėžė, kad Maironis Venc­ suvokimą apie skirtingų sričių darną, moralės lovos yra matomas kaip poetas, kurio tekstų ir etikos modelį. Remdamasi surinkta medžia­ simbolinis planas idealiai atitiko tiek jo meto, ga pranešėja teigė, kad Gervėčių krašto žmonės tiek sovietmečio istorinę situaciją, todėl poeto susidūrimą su anapusybe vertino ne vien kaip tekstai tapo daugiau nei poezija. Taigi studen­ lemtingą įvykį, bet priėmė tai kaip jų gyvenimą tės pranešimas dar kartą parodė, koks svarbus nuolat lydinčią antgamtiškąją sferą. Maironio vardas apskritai kalbant apie poeziją Kita Vilniaus universiteto studentė ketvir­ Lietuvoje. takursė Asta Skujytė pristatė pranešimą „‘Dru­ Vytauto Didžiojo universiteto studentės Ne­ giui krečiant, išjok žarstekliu’: raitelio ir drugio ringos Butnoriūtės pranešimas „Poetų požiūris į ligos paralelė lietuvių sakmėse ir etnomedici­ Maironį 2000–2011 m. literatūrinėje spaudoje“ noje“. Aptarusi mokslininkų komentarus šia buvo būtent apie T. Venclovos išsakytą požiūrį, tema, įtaigiai pristatė drugio ligos požymius ir kad Maironio poezija mūsų sąmonėje yra kaip surinktus liudijimus tautosakoje. Tyrusi lietu­ norma, nuo kurios atsispiriama, bet kuri yra vių sakmes, kuriose pažymimi išoriniai drugio būtina. Studentės pranešimas susikoncentravo požymiai, lietuvių liaudies tikėjimus ir etnome­ ties Maironio poezijos socialumo ir aktualumo dicinos užrašymus, bakalaurantė aptarė šios li­ problemomis ir leido Maironio tekstus matyti gos antropomorfinius pavidalus. Gausiai ilius­ kaip poezijos ideologiją. Vyresnių kartų poetų ir jaunųjų požiūrių analizė kaip tik ir parodė, travusi pavyzdžiais, raiškiai pristačiusi savo kad santykiai su Maironio kūryba yra neviena­ temą, A. Skujytė konferencijos pabaigoje buvo reikšmiški. Apibendrindama studentė pabrėžė apdovanota už geriausią pranešimą. Maironio kūrybos visuomeniškumą. Pranešimus tautosakos tema pakeitė kal­ Bene daugiausia diskusijų pirmajame kon­ bėjimas apie literatūrines pasakas. Vilniaus ferencijos posėdyje sukėlęs Vilniaus univer­ universiteto ketvirtakursė Eglė Baliutavičiūtė siteto studento Vaidoto Montrimo pranešimas skaitė pranešimą „Gintarės Adomaitytės pasa­ „Anti-Maironis“, kuriame bandyta į poeto figūrą kų veikėjai“, kuriame kalbama apie du pagrin­ pažvelgti iš kitos, realistinės, pusės. Toks po­ dinius autorės pasakų motyvus: veikėjo vardą žiūris į poetą yra tarsi bandantis išsivaduoti iš kaip tapatybę ir veikėjų draugystę kaip esminį tautinės mitologijos stereotipų. Pranešimo metu gyvenimo siekį. E. Baliutavičiūtė pažymi švedų studentas, remdamasis Vaižganto, Matulaičio, rašytojos Marijos Gripės įtaką lietuvių autorės Paparonio požiūriais, dar kartą atskleidžia, kokia kūrybai, teigdama, kad abiejų kūrėjų knygose sudėtinga ir nevienareikšmiška yra autoriaus kūry­ vaikams sutampa skiepijamos vertybės: drau­ bos recepcija. gystė, žmogiška šiluma, atjauta. Antrąjį konferencijos posėdį sudarė pra­ Viešnia iš Klaipėdos universiteto – ketvir­ nešimai tautosakos, kalbos ir vaikų literatū­ takursė Rūta Kuizinaitė – perskaitė praneši­

228 mą „Grybų pavadinimai Pakruojo apylinkių pranešime akcentavo tiek tiesioginius inter­ gyventojų kalboje“. Pati surinkusi medžiagą tekstinius šių trijų poetų ryšius, tiek ryšius tyrimui, fiksavo Pakruojo tarmės grybų pava­ temų ir motyvų lygmenimis. Anot studentės, dinimus. Nustačiusi grybų semantinės grupės V. Mykolaičio-Putino kūryboje Ch. Baudelaire struktūrą, formaliąją pavadinimų struktūrą, pa­ įtaka yra ryškesnė nei A. Nykos-Niliūno poe­ vadinimų motyvaciją, pranešėja padarė išvadas, zijoje. Visus poetus, pasak O. Moskalewicz, kad mokslinė grybų klasifikacija nesutampa su vienija panašios temos (skausmas, netektis, pe­ liaudies, nustatė, kad daugiausiai yra priesagi­ simizmas), stilius. nių, sudurtinių pavadinimų, vyrauja moteriškos Vilniaus universiteto trečiakursės Deiman­ giminės pavadinimai, pavadinimai dažniausiai tės Daugintytės pranešimas „Ribinės situaci­ motyvuojami pagal spalvą, augimo vietą. jos: individo egzistencijos bergždumas (Dviejų Po šio pristatymo Vilniaus universiteto Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščių analizė)“ bakalaurantas Mindaugas Karaciejus skaitė per dviejų eilėraščių analizę ((„Der cherubi­ pranešimą „Dūrinių su antruoju veiksmažo­ nische Wandersmann“ ir „Soma sema“) bandė diniu dėmeniu akcentuacija F. Kuršaičio lie­ atskleisti ribinių situacijų patirtį poetiniame tuvių-vokiečių kalbų žodyne“. Vieną iš žy­ vyksme siejant jas tiek su egzistencializmo miausių antrosios XIX a. pusės kalbininkų – filosofijai priskiriama M. Heidegger filosofija, F. Kuršaičio – žodyną, pranešėjas tyrė akcento­ tiek su viduramžių filosofo mistiko Eckharto ir loginiu požiūriu. Pranešime aptarta sudurtinių mistinio poeto Angelus Silesius kūryba. Viena žodžių su antruoju veiksmažodiniu dėmeniu iš esminių D. Daugintytės, besiremiančios fe­ akcentuacija, išryškinti šio tipo dūriniai, turin­ nomenologinės analizės žiūra, pranešimo ašių – tys pastovųjį pirmojo dėmens kirtį, jungiamojo žvilgsnis į tekstą kaip sąmonės ir atminties balsio kirtį, antrojo dėmens kirtį bei turinčių vyksmą, kuriame įtekstinamas egzistencijos šokinėjantį kirtį iš galūnės į pirmąjį dėmenį bū­ siekis išsiveržti iš kūno. dingiausi akcentuacijos bruožai. Vilniaus universiteto studentė Karolina Re­ Po šio nuoseklaus tyrimo apžvalgos pra­ pečkaitė savo pranešime „Liūnė Sutema: san­ nešimą pristatė pirmo kurso magistrantė Agnė tykio su transcendencija variantai“ analizavo Pukevičiūtė iš Vytauto Didžiojo universiteto. biblinių ir tautosakinių įvaizdžių susipynimą Jos aptarta tema – „Sakytinės kalbos ritmika“ – autorės poezijoje. Studentė teigė, kad, žvel­ naujiena lietuvių kalbos tyrimų baruose. Anot giant į juos iš krikščioniško mokymo ir mito­ autorės, būtent sakytinės, o ne eiliuotos kalbos logijos perspektyvos, galima pamatyti kuriamo ritmas beveik netirtas, todėl siekta nustatyti, ar santykio su transcendencija variantus. Moder­ lietuvių kalboje kirčiuoti ir nekirčiuoti skieme­ nios poetės kūryboje bakalaurantė pažymėjo nys pasiskirsto dėsningai. Tyrimo metu nusta­ santykio su transcendencija kismą, maldos ir tyta, kad sakytinėje kalboje dominuoja nuliniai, anti-maldos poetiką. vienskiemeniai ir dviskiemeniai tarpkirtiniai Lietuvos edukologijos universiteto ketvirta­ intervalai, sakytinėje kalboje dažniausiai kir­ kursė Rima Kasperionytė, skaitydama savo pra­ čiuojamas priešpaskutinis žodžių skiemuo. nešimą „Judėjimo į priekį motyvas A. Ambraso Trečiąją konferencijos sesiją sudarė lite­ ‘Maratone’ ir K. Sajos ‘Mamutų medžioklėje’“, ratūrologiniai pranešimai. Varšuvos univer­ aptarė dvi panašiu metu parašytas dramas: Ka­ siteto magistrantė Olga Moskalewicz skaitė zio Sajos „Mamutų medžioklę“ (1968 m.) ir Ar­ pranešimą „Poetinės variacijos Šarlio Bodlero vydo Ambraso „Maratoną“ (1971 m.), kurias temomis Vinco Mykolaičio-Putino ir Alfonso lygina beprasmio judėjimo į priekį aspektu. Nykos-Niliūno kūryboje“. Magistrantė savo Pranešime laikomasi nuomonės, kad lygina­

229 moms dramoms būdinga Vakarų absurdo teatro Vilniaus universiteto antro kurso magistran­ estetika, tačiau nuo Vakarų absurdo teatro jos tė Akvilė Rėklaitytė pristatė temą „Poezija kaip skiriasi politiškumu, paliečiami sovietmečiu ‘tirštasis aprašymas’ (Marcelijus Martinaitis)“. pasireiškusio gyvenimo absurdo klausimai. Remdamasi kultūros antropologo C. Geertzo Taigi pranešime paliečiama tiek absurdo teatro teorija, ji teigė, kad individas yra linkęs save tradicija, tiek sovietmečio retorikos ir indivi­ suvokti per pasaulį, tokiu būdu erdvei ir objek­ do sąmonės susidūrimo problemos. Studentės tams priskiriamos naujos reikšmės. C. Geertzo pranešimas komisijos įvertintas kaip vienas iš pasiūlytą „tirštojo aprašymo“ sąvoką pranešėja geriausių. pritaikė poezijai – esą tai pats tirščiausias kul­ Kito pranešimo, Sigitos Gaudinskaitės „Ar­ tūros aprašymo būdas. Laikydamasi šios idė­ tūro Imbraso ‘Klajūnas’ kaip magiškojo realiz­ jos analizavo daugiasluoksnę M. Martinaičio mo romanas“, probleminis laukas nuo Vakarų kūrybą. Išsamus ir motyvuotas A. Rėklaitytės absurdo nukreipė Pietų Amerikos magiškojo pranešimas komisijos buvo įvertintas prizu. realizmo romano modelio link. Magistrantė Kita pranešėja iš Vilniaus universiteto Kau­ savo pranešime A. Imbraso romaną nagrinėja no humanitarinio fakulteto – antro kurso magis­ kaip magiškojo realizmo romaną ir jame paste­ trantė Lina Buividavičiūtė – pristatė temą „Di­ bi fantastikos elementų, tikrovės ir fantazijos alogiškumas Ričardo Gavelio romane ‘Vilniaus susipynimo motyvų. Anot studentės, „Klajū­ pokeris’ ir Viljamo Folknerio romane ‘Triukš­ nas“ pagrįstai galėtų būti laikomas magiškojo mas ir įniršis’. Pasirinkusi du modernius ro­ realizmo romanu, praturtinančiu jo lietuviškąją manus studentė išryškino jų naratyvų specifiką tradiciją. teigdama, kad šie puikiai iliustruoja tradicinio Klaipėdos universiteto magistrantė Ele­ pasakojimo kismą, nes pereinama iš monologiš­ na Trečiokaitė pranešime „Naujas žvilgsnis ko visažinio naratoriaus į daugiabalsio romano į baltų mitologiją: baltų mitologinės būtybės poziciją. Polifoniškumą suvokdama kaip dialo­ G. K. Ivanicko romane ‘Laumės mėnuo’“ ap­ gą, pranešėja teigė, kad du balsai – pasąmonės tarė šiuolaikinės lietuvių fantastinės literatūros srautas ir vidinis monologas – yra priemonė ro­ sąsajas su lietuvių mitologija ir tautosaka. Stu­ manų veikėjų daugiaplanei komunikacijai. dentė, lygindama romane matomą mitologijos Konferenciją baigė Ritos Gudėnaitės-Špo­ interpretaciją su šios srities tyrėjų išvadomis, kauskienės, Šiaulių universiteto magistran­ daro išvadą, kad G. K. Ivanickas savo romane tės, pranešimas tema „Rašytojo vardas kaip laisvai varijuoja baltų mitologine tematika, o prekės ženklas“. Dviem skirtingomis teorinė­ tai būdinga fantastinei literatūrai. mis prieigomis studentė itin išsamiai ir vaiz­ Paskutinę konferencijos pranešimų sesiją džiai pristatė keturių lietuvių autorių vardus pradėjo Šiaulių universiteto magistrantas Min­ (Z. Čepaitė, V. V. Landsbergis, J. Ivanauskaitė, daugas Malcevičius, pristatęs temą „Poezijos S. Parulskis) kaip prekės ženklus. Remdamasi refleksija Alfonso Nykos-Niliūno dienoraš­ ženklodaros specialisto W. Olinso ir naratologo čiuose: ap(s)ibrėžtys ir vertinimo kriterijai“. G. Genetto siūlomomis teorijomis, pranešė­ Remdamasis trimis poeto dienoraščių tomais ja teigė apie rašytojų populiarumą, jų knygų studentas išryškino svarbiausią aspektą, nule­ pardavimus, susidarytą visuomenės įspūdį. Šis miantį gerą poeziją – autentiką. Pasak poeto, novatoriškas, aktualus ir provokuojantis pra­ žodis turi tapti autoriaus nuosavybe, kad teks­ nešimas sulaukė bene daugiausia auditorijos ir tas taptų originalus ir išliktų. M. Malcevičius, komisijos susidomėjimo. plačiai pristatęs A. Nykos-Niliūno poezijos kri­ Studentams grįžus iš ekskursijos po Vil­ terijus, tapo konferencijos laureatu. niaus universiteto architektūrinį ansamblį,

230 prasidėjo komisijos vertinimai ir apdovanoji­ ir mokslas, ir menas, studentams palinkėjo mai. Dr. Rimantas Kmita, prisimindamas, kad ši likti kultūroje ir tapti ateities kūrėjais. Aldona konferencija skirta Maironio metinėms, provo­ Ruseckaitė, Maironio lietuvių literatūros mu­ kavo, kad poetas taip pat tapo prekės ženklu – ziejaus direktorė, tardama sveikinimo žodį, portretas ir eilėraščiai kabo mieste, dvidešim­ džiaugėsi konferencijos sėkme ir teigė tikinti, ties litų banknotą puošia jo atvaizdas. Apiben­ kad tokie renginiai augina būsimą akademikų, drindamas, kad Maironio figūroje susijungia profesorių kartą. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros specialybės IV kurso studentės Deimantė Daugintytė ir Simona Diržinauskaitė

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros literatūrologų veikla 2012 metais

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fa­ tarpukaris. Šiais metais tyrėja parengė mokslinį kulteto Lietuvių filologijos katedros literatū­ straipsnį „Moters įvaizdis pirmosios Lietuvos rologai 2012 m. toliau tęsė mokslo tiriamojo Respublikos periodikoje“. Straipsnis išspaus­ darbo „Literatūrinės savimonės struktūra ir jos dintas tarptautinio mokslo žurnalo „Respectus raida“ veiklą. Pagrindiniai tyrėjų siekiai buvo Philologicus“ pavasariniame numeryje. Daug­ tirti meninių tekstų ir viešojo diskurso poetiką pilio universiteto leidinyje „Kultūras studi­ ir retoriką sinchroniniu bei diachroniniu as­ jas“ (T. 4) išspausdintas mokslininkės straips­ pektu. Tyrimai atlikti taikant fenomenologijos, nis «Неоромантическая литовская поэзия: hermeneutikos, naujojo istorizmo, modernio­ симболика цвета». sios literatūros sociologijos ir kt. metodus. Retorikos specialistės doc. dr. Skirman­ tė Šarkauskienė ir dr. Skirmantė Biržietienė Svarbiausios 2012 m. mokslinės šiais metais daugiausia dėmesio skyrė viešo­ publikacijos jo diskurso retorikai ir kognityviajai poetikai. Šiais metais prof. dr. Aleksandras Krasnovas Doc. dr. S. Šarkauskienė (su bendrautorėmis tyrė literatūrinį Mikalojaus Konstatino Čiur­ doc. dr. S. Juzelėniene ir V. Seredžiūte) paren­ lionio paveldą ir parengė mokslinį straipsnį gė straipsnį „Antropomorfinės laiko metaforos „Literary Heritage of M. K. Čiurlionis“, kuris šiuolaikinėje lietuvių poezijoje“, dr. S. Biržie­ publikuotas bendrame Vilniaus universiteto tienė viešojo diskurso, t. y. reklamos, retorikos ir Krokuvos Jogailaičių universiteto leidinyje tyrimus apibendrino publikacijoje „Lietuviškos „Stanisław Wyspiański – Mikalojus Konstan­ socialinės reklamos retorika: įtikinimo būdai“. tinas Čiurlionis The Neighbouring of Cultures, Abu tekstai publikuoti leidinyje „Respectus the Borderlines of Arts“. Philologicus“ (rudeniniame numeryje). Jau kelinti metai prof. dr. Gabijos Bankaus­ Dokt. Mindaugas Grigaitis parengė pub­ kaitės-Sereikienės tiriamasis laikotarpis yra likaciją „Jurgio Kunčino „Glisono kilpa“:

231 pasaka apie troškiniu virtusį romaną“, kuri iš­ statė pranešimą „„Giesmių giesmės“ motyvų spausdinta leidinyje „Inter-studia humanitatis“. analizė Bernardo Brazdžionio lyrikoje“. Tarptautinio mokslo žurnalo „Respectus Phi­ 2012 m. rugsėjo 13–16 d. prof. dr. Gabija lologicus“ rudeniniame numeryje publikuotas Bankauskaitė-Sereikienė dalyvavo tarptauti­ kitas doktoranto straipsnis „Transgrediencijos nėje tarpdalykinėje mokslinėje konferencijoje raiška Broniaus Radzevičiaus novelių rinktinė­ Mykolo Romerio universitete. Konferencijoje je „Link Debesijos“. Tame pačiame leidinyje „Pasaulis sudėtas iš pasakų: tarpdisciplininio išspausdintas ir dar vienos Lietuvių filologijos diskurso sąsajos ir pokyčiai“ prof. dr. G. Ban­ katedros dokt. Linos Buividavičiūtės straipsnis kauskaitė-Sereikienė skaitė pranešimą „Virs­ „Egzistencijos tipai Ričardo Gavelio romane mas Antano Vaičiulaičio pasakose“ (pranešimo „Vilniaus pokeris““. bendraautorė Justina Gataveckaitė). 2012 m. rugsėjo 26 d. E. Klimaitė-Ketura­ Moksliniai tyrimai, pristatyti kienė dalyvavo Lietuvos edukologijos univer­ tarptautinėse ir respublikinėse siteto Lituanistikos fakultete surengtoje respub­ likinėje mokslinėje konferencijoje „Kosto Os­ konferencijose trausko provokacijos“. Tyrėja skaitė pranešimą 2012 m. gegužės 17–18 d. dr. Skirmantė Bir­ „Kosto Ostrausko literatūrinė kritika“. žietienė ir dr. Eglė Klimaitė-Keturakienė da­ lyvavo Šiaulių universiteto Humanitarinio fa­ Pagalba studentams kulteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros Dr. Eglė Klimaitė-Keturakienė šįmet parengė organizuotoje tarptautinėje interdisciplininėje metodinę mokomąją knygą „XX amžiaus pir­ konferencijoje „Kavinės fenomenas kultūro­ mosios pusės moderniosios lietuvių novelės je“. Dr. S. Biržietienė skaitė pranešimą „I a. ro­ skaitymai: teksto interpretavimo linkmės“. mėnų puota: kulinarinis gidas pagal Marcialį“, Kaip leidinio pratarmėje pažymi pati moksli­ dr. E. Klimaitė-Keturakienė skaitė pranešimą ninkė: „Šie tekstai „išaugo“ iš trečiojo kurso „Gintaro Patacko poezija apie Kauno kavines, [turima omenyje Lietuvių filologijos ir rekla­ „kavamaniją“ ir „kavinių gėles“, arba ironiškai mos studijų programos studentai – D. A.] stu­ žaismingas kalbėjimas apie poetą ir poeziją“. dentams dėstomo kurso „Teksto interpretacija. 2012 m. gegužės 18–19 d. prof. dr. Gabija XX amžiaus pradžia“, susitelkiant į vieno žan­ Bankauskaitė-Sereikienė, dr. Eglė Klimaitė- ro – moderniosios lietuvių novelės – konkrečių -Keturakienė ir dokt. Roma Blėkienė dalyvavo tekstų skaitymus (iki ketvirtojo dešimtmečio Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fa­ pabaigos), į mažiau tirtas interpretavimo erd­ kulteto Užsienio kalbų katedros tyrėjų sureng­ ves“ (p. 4). toje tarptautinėje konferencijoje „Žmogus kal­ bos erdvėje“. Prof. dr. G. Bankauskaitė-Serei­ Dalytasi akademine patirtimi kienė kartu su savo vadovauta Lietuvių filolo­ 2012 m. rugsėjo mėn. prof. dr. Gabija Bankaus­ gijos ir reklamos bakalauros studijų programos kaitė-Sereikienė ir dr. Skirmantė Biržietienė bakalaure Egle Petrauskaite skaitė pranešimą pagal dėstytojų mainų programą vyko skaityti „Visuomenės vertinimas žurnale „Vapsva“ paskaitų į Dicle universitetą (Turkija). (1928–1932)“. Dr. E. Klimaitės-Keturakienės pranešimas buvo skirtas Jurgio Savickio ir Antano Vaičiulaičio novelistikai – „Vardas ir Artėja doktorantūros studijų finišas bevardiškumas Jurgio Savickio ir Antano Vai­ 2012 m. spalio 2 d. vykusiame katedros posė­ čiulaičio novelistikoje“. Dokt. R. Blėkienė pri­ dyje dokt. Mindaugas Grigaitis pristatė pareng­

232 tą disertaciją „Rašymų įvairovė Broniaus Ra­ ponaitė, Simona Siderevičiūtė ir Loreta Vara­ dzevičiaus, Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino niūtė. Jaunosios tyrėjos rengė straipsnius Kul­ romanuose“. Viešas disertacijos gynimas įvyks tūros, Lux/jauniem, Atminties rubrikoms. Dar 2012 m. gruodžio 10 d. Vilniaus universiteto viena Lietuvių filologijos ir reklamos ketvir­ Kauno humanitariniame fakultete. takursė Eglė Kuktoraitė tris profesinės prakti­ kos mėnesius talkino kultūriniam savaitraščiui Studentų veikla „Nemunas“. 2012 m. vasario–balandžio mėn. interneto 2012 m. kovo 23 d. jaunieji fakulteto tyrė­ dienraštyje Bernardinai.lt bendradarbiavo trys jai lituanistai savo mažuosius literatūrologinius Lietuvių filologijos ir reklamos studentės (da­ tyrimus pristatė fakultete organizuojamoje kas­ bar jau absolventės ir kartu Lietuvių literatūros metėje konferencijoje „Jaunųjų filologų tyri­ magistro studijų pogramos studentės) Lina Sta­ mai“. Daiva Aliūkaitė

2011 METAI LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETO LIETUVIŲ IR LYGINAMOSIOS LITERATŪROS KATEDROJE

Literatūrinis gyvenimas tiesiog „verda“. nius. Universitete kovo 17 d. surengta jungtinė 2011 metais katedros dėstytojai aktyviai vyresniųjų ir jaunesniųjų mokslininkų, dėstyto­ bendradarbiavo su Lietuvos rašytojų sąjungos jų, studentų ir moksleivių mokslinė konferenci­ klubu, kitomis kultūros institucijomis. Sausio ja „Žemės interpretacijos Lietuvoje: tarp vakar 7 d. Rašytojų klube įvyko profesoriaus P. Bra­ ir šiandien“. Konferencijos metu buvo ieškoma žėno knygos „Amžininkai ir bendraamžiai“ gyvo santykio su žemesne mokymo grandimi, pristatymas. siekta geriau suvokti mokytojų ir moksleivių 2011 m. vasario 18 d. tarptautinėje Vilniaus lūkesčius ir problemas. knygų mugėje buvo pristatoma profesorės Si­ Balandžio 5 d. V. Martinkus, N. Kašelio­ gutės Radzevičienės monografija „Neatrastasis nienė, K. Nastopka dalyvavo Humanitarinių Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“. ir socialinių mokslų skyriaus ir Mokslininkų Vasario 19 d. profesorius Vytautas Martinkus rūmų rengiamoje popietėje „Unikalaus talento per LRTV komentavo Justino Marcinkevičiaus orbita: Sigito Gedos fenomenas“. laidotuves – paskutinę jo kelionę iš Mokslų Vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuoja­ akademijos rūmų į Antakalnio kapines. mą mokslininkų grupės projektą TAUVERLITA Vasario 23 d. vyko profesorės Vandos Juk­ Lietuvos edukologijos universiteto Lituanis­ naitės pjesių knygos „Ponios Alisos gimtadie­ tikos fakultete vyko vieši seminarai, buvo nis“ pristatymas. Vasario 24 d. docentė Žydro­ nė Kolevinskienė skaitė radijo paskaitą, per skaitomi pranešimai. Lituanistikos fakultetas ekspozicijos „Sugrįžimai“ atidarymą Maironio pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos lietuvių literatūros muziejuje skaitė pranešimą kinematografininkų sąjunga; balandžio 20 d. „Literatūrinis-kultūrinis gyvenimas Vokietijos vyko susitikimas su režisieriumi, Kinemato­ DP stovyklose“ . grafininkų sąjungos pirmininku Gyčiu Lukšu. Lietuvių lyginamosios literatūros katedra Universiteto bendruomenė galėjo mėgautis fil­ aktyviai dalyvavo organizuojant mokslo rengi­ mo „Duburys“ peržiūra.

233 Balandžio 21 d. dalyvaujant UPC projekte Rugsėjo mėnesį profesorė Virginija Šlekie­ „Mokymosi krypties pasirinkimo galimybių di­ nė skaitė pranešimą mokytojams „Vlado Šlaito dinimas 14–9 metų mokiniams, II etapas: giles­ kūryba“ Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje. nis mokymosi diferencijavimas ir individuali­ Docentė Eglė Patiejūnienė spalio 25 d. vedė zavimas siekiant ugdymo kokybės, reikalingos parodomąją pamoką mugėje „Mokykla 2011“. šiuolaikiniam darbo pasauliui“ Nacionalinėje Spalio 21–23 d. Anykščių Antano Bara­ dailės galerijoje surengta ekskursija-seminaras nausko vidurinėje mokykloje svečiavosi Vanda mokytojams lituanistams „Sovietmečio me­ Juk­naitė, kuri dalyvavo diskusijose „Asmeny­ nas“. Doc. Dainius Vaitiekūnas ir doc. Loreta bės mokykloje – asmenybės kultūroje“ ir „Ar Mačianskaitė yra šio projekto dalyviai. L. Ma­ mokydami kalbos mokome tik kalbos?“, Lietu­ čianskaitė skaitė paskaitą „Istorijos refleksija vos ir užsienio mokyklų lituanistų konferencijoje dabartyje“, vedė pratybas „Kaip dirbti pagal „Mokyklinei lituanistikai aktualūs klausimai ir modulį Žmogus istorijoje. įžvalgos“. Rugsėjo 30 – spalio 2 dienomis Tarp­ Birželio 13 d. atestuojamas profesoriaus tautiniame literatūriniame-dalykiniame vertėjų pareigoms V. Martinkus skaitė viešą paskaitą seminare pristatydama moterų prozos rinktinę „Vertybinė šiuolaikinės lietuvių prozos sam­ „No men, no cry“ skaitė pranešimą „Naujausio­ prata“, o birželio 29 d. – pranešimą „Lietuviš­ ji moterų proza“ (Birštonas, 2011 m.) kieji nelietuvių kalba rašančio autoriaus tapaty­ Lapkričio 3 d. vyko pokalbis „Ko nepasako­ bės kontekstai“. me apie šiandieninę prozą?“ pristatant Vytauto Liepos 19 d. Lietuvos užsienio reikalų mi­ Martinkaus novelių knygą „Dvylika lieptų“ ir nisterijoje, dalyvaujant Lietuvos diplomatiniam monografiją „Estetinė literatūros gyvybė“ (da­ korpusui ir užsienio diplomatams, reziduojan­ lyvavo autorius V. Martinkus, literatūrologai tiems Lietuvoje, buvo perduodamas istorinis diplomatinis archyvas, kurį iš Švedijos Lietu­ P. Bražėnas, D. Vaitiekūnas). vai atgabeno ir padovanojo buvusio Lietuvos Lapkričio 9 d. Rašytojų sąjungoje Žydronė diplomato rašytojo Igno Šeiniaus sūnus Ignas Kolevinskienė autoriniame Renatos Šerelytės Scheynius. Ceremonijoje pakviesta dalyvavo vakare pristatė jos naują knygą „Vėjo raitelis“. Sigutė Radzevičienė, 1994–2004 m. Švedijo­ Lapkričio 22 d. V. Juknaitė skaitė Lietuvos je tyrusi minėtą medžiagą, prisidėjusi prie jos radijo paskaitą „Žinomas ir nežinomas dr. Jo­ viešinimo, šalių tarpininkavimo ir diplomatinio nas Basanavičius“. archyvo pargabenimo. Lapkričio 16 d. seminare „Tautinių ver­ Rugpjūčio 22–26 d. S. Radzevičienė skaitė tybių metodologiniai ir analitiniai aspektai“ paskaitų ciklą „Lietuvos šviesuoliai ir Skandi­ V. Martinkus skaitė pranešimą „Metodolo­ navijos šalys“ Nidoje vykstančiuose „Naciona­ giniai tautinio tapatumo vertybių struktūros linės moksleivių akademijos“ vasaros sesijos klausimai“, G. Vanagaitė – „Akistata su tauti­ kursuose. nėmis vertybėmis Amerikoje gimusių lietuvių Rugsėjo 22–23 d. Stokholme (Švedijoje), autobio­grafijose“. tęsiant Lietuvos diplomatinių santykių atkūri­ Kiekvienais metais studentai ir dėstyto­ mo 20-mečio minėjimą, Lietuvos Respublikos jai aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose. ambasada Švedijoje visuomenei ir lietuvių Fakultete vyko skaitovų konkursas, kuriame bendruomenei pristatė S. Radzevičienės mono­ J. Čižauskaitė-Rašimienė, L. Mačianskaitė, grafiją „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas V. Juknaitė padėjo studentams pasirengti ir ir kūryba Švedijoje“. L. Noreikos skaitovų konkursui Šiauliuose.

234 Lapkričio 22 d. vyko dar vienas susitikimas Dalyvauta diskusijose internetinėje svetai­ su režisiere. Šį kartą su Janina Lapinskaite ir nėje „Lituanistų miestelis“, socialinio portalo jos filmo pagal V. Juknaitės apysaką Stiklo šalis facebook puslapiuose „Mokytojai ir jų bi­ peržiūra. čiuliai“, VPU Lituanistikos fakultetas: http:// L. Mačianskaitės iniciatyva pradėtas vyk­ www.facebook.com/groups/184913964915808/; dyti edukacinis projektas-konkursas „LEU sve­ http://www.facebook.com/groups/mokytojai/ čiuojasi teatras“, lapkričio 29 d. surengta spek­ ?notif_t=group_activity; http://www.facebook. taklio „...Jie mane paliko“ (B. Pūkelevičiūtės com/groups/ 326935387 konsultuoti mokytojai romano „Devintas lapas“ motyvais, Jurbarko www.kalbam.lt Konstantino Glinskio teatras, režisierė Danutė Katedros profesoriai rašytojai V. Martinkus Samienė) peržiūra ir aptarimas, inicijuotas re­ ir V. Juknaitė surengė po keletą kūrybos cenzijos konkursas. vakarų (susitikimų su skaitytojais) įvairiose Vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuo­ institucijose (bibliotekose, mokyklose), jamą mokslininkų grupės projektą „Tautinės davė interviu spaudai ir Lietuvos radijui, vertybės 1990–2009 metų lietuvių išeivijos li­ dalyvavo diskusijose (http://www.lam.lt/lt/ teratūroje“ 2011 m. lapkričio 23 d. universitete naujienos/2011/03/01/kovo-4-dien-15-val- (TAUVERLITA) surengta tarptautinė mokslinė vytauto-martinkaus-krybos-popiet-su-is­to­ riniu-romanu-emaiio-garlkys-.html, http:// konferencija „Aksiologinis tapatybės aspektas galerija.kvb.lt/index.php?q=galerija&g2_­ naujausioje išeivijos literatūroje“. itemId=8057, http://www.bernardinai.lt/straips­ - V. Martinkus lapkričio 29 d. Maironio mu­ nis/2011-11-10-lieptai-neluzta-bet-sakykit-­ ziejuje vykusiame Juozo Grušo 110-mečio kaip-nesulauzyti-prozos-pokalbis-su-v-mar­ minėjime skaitė pranešimą ,,Juozas Grušas: be tin­kum/71838, http://193.219.47.10/moks­ mūsų ir tarp mūsų“. lo-lietuva/node/3976, http://www.youtube. Dalyvaujant Lietuvos lyginamosios litera­ com/watch?v=rQuLyCB5bkY, http://www. tūros asociacijos veikloje surengta tarptautinė ber­nardinai.lt/straipsnis/2011-01-11-savaites- konferencija „Baltijos regiono tapatybė: lygi­ pokalbis-vanda-juknaite-pamatinis-lietuvos- namieji literatūros tyrimai“, kuri vyko univer­ laisves-klausimas/55883, http://www.voruta. sitete 2011 m. gruodžio 2 d. Gauta Lietuvos lt/ministerijoje-bus-iteiktos-jono-varno-pre­ mokslo tarybos parama kviestinių užsienio mijos/ ir kt.) pranešėjų kelionei į Lietuvą leido į katedros L. Mačianskaitė, Ž. Kolevinskienė vadova­ rengiamą tarptautinę konferenciją „Europos vo sėkmingai įvykdytiems studentų individua­ klasika ir lietuvių literatūra“ (gruodžio 3 d.) liems moksliniams projektams. Negalima pa­ pasikviesti pranešėjus iš Vokietijos, Prancūzi­ miršti to, kad katedra globoja studentų moksli­ jos ir Vengrijos. nę konferenciją, vykstančią balandžio mėnesį, Gruodžio 28 d. Rašytojų klube V. Martinkui kasmetį renginį „Literatūrinis pavasaris“, jau buvo įteikta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos ne vienerius metus vykstančius „pož(i)emi­ premija už monografiją ,,Estetinė literatūros nius“ skaitymus, kurie suburia ne tik mūsų, bet gyvybė“ ir novelių knygą ,,Dvylika lieptų“. ir kitų universitetų dėstytojus bei studentus.

235 Klaipėdos universiteto Literatūros katedra

Klaipėdos universiteto (KU) Literatūros kate­ kas – „Jono Katelės kultūrinės pamokos“, lekt. dra – svarbus lituanistinių tyrimų centras Va­ J. Grigaitienė – „Kunigo Jono Katelės teatrinė karų Lietuvos regione, skiriantis daug dėmesio pedagogika“. Be to, doc. M. Šidlauskas dalyva­ lietuvių literatūros istorijos, Mažosios Lietuvos vo dar keliose respublikinėse mokslinėse kon­ literatūros ir kultūros studijoms, taip pat mo­ ferencijose: kovo 18 d. konferencijoje, skirtoje kyklinio teatro mokymo problemoms. Nors G. Petkevičaitės-Bitės 150-mečiui, skaitė pra­ kaip atskiras padalinys katedra įkurta 1991 m., nešimą „Bitės būdas“, balandžio 13 d. M. Va­ bet jos ištakos siekia 1971 m., kai iš Šiaulių lančiaus 210-osioms gimimo metinėms skirta­ K. Preikšo pedagoginio instituto į Klaipėdą jai konferencijai parengė pranešimą „Palangos buvo perkelta dalis lituanistinių studijų, kurios Juzė: klasikinio teksto gyvybė“. Lapkričio 5 d. nuo 1975 m. iki Klaipėdos universiteto įkūrimo M. Šidlauskas dalyvavo Lietuvių literatūros sėkmingai gyvavo ir plėtojosi tuometiniuose ir tautosakos instituto surengtoje mokslinėje Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuo­ konferencijoje A. Jakštas ir kritinės minties se, vėliau reorganizuotuose į KU. Todėl 2011 m. horizontai ir skaitė pranešimą „Adomo Jakšto rugsėjo–spalio mėn. Literatūros katedra drau­ socialumo tūris“. ge su kitomis KU lituanistinėmis katedromis Prof. Roma Bončkutė 2011 m. rugsėjo svariai paminėjo aukštųjų lituanistikos studijų 29–30 d. gegužės 1 d. dalyvavo tarptautinė­ Klaipėdoje 40-metį. Šiai sukakčiai parengtas je konferencijoje Lietuvos egodokumentinis leidinys „Lituanistikos studijų 40-metis Klai­ paveldas Europoje: tyrimai, interpretacijos, pėdoje“, kurio autoriais yra ir Literatūros kate­ sklaida, organizuotoje Vilniaus universiteto dros pradininkai doc. J. Mališauskas, ilgametis Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkys­ Mažosios Lietuvos literatūros ir kultūros tyrė­ tės ir informacijos mokslų instituto, Torunės jas, doc. L. Ruseckienė, garsi Lietuvoje litera­ M. Koperniko universiteto Istorijos fakulteto tūros pedagogikos studijų autorė. Ta proga Hu­ Istorijos ir archyvistikos instituto. Joje skaitė manitarinių mokslų fakultete veikė ryškiausių pranešimą „Lietuvos rašytojų ir kultūros vei­ lituanistų mokslininkų portretų galerija, buvo kėjų laiškai Klaipėdos universiteto bibliotekos sukurtas filmas apie aukštojo mokslo lituanisti­ Kazio Pemkaus fonde“. Pranešime analizavo kos studijas Klaipėdos universitete. Literatūros Klaipėdos universiteto bibliotekos Kazio Pem­ katedroje dirba aštuoni dėstytojai (du profeso­ kaus fonde saugomus Sofijos Pšibiliauskienės riai, trys docentai, du lektoriai ir vienas asis­ (Lazdynų Pelėdos), Gabrielės Petkevičaitės- tentas). -Bitės, Vilhelmo Storostos (Vydūno) laiškus 2011 metais katedros mokslininkai aktyviai Jurgiui Šauliui. Šie laiškai pateikia daug naujų dalyvavo įvairiose mokslinėse konferencijo­ duomenų apie jų gyvenimą, asmenybę, kūrybą. se. Literatūros katedros iniciatyva (organiza­ Laiškuose atsispindi J. Šaulio vaidmuo jų gy­ cinio komiteto nariai: prof. P. Bielskis, prof. venime, jo įtaka rašytojų kūrybai. Laiškų tyri­ R. Bončkutė, doc. M. Šidlauskas) Klaipėdos mas parodo, kad J. Šaulį galima laikyti vienu iš universitete gegužės 27–29 dienomis vyko autoritetingiausių XX a. pradžios literatūrinio respublikinė mokslinė konferencija Kunigas gyvenimo organizatorių (greta P. Višinskio), Jonas Katelė ir mūsų laikai. Joje pranešimus veikusių to meto rašytojų kūrybos, pasaulė­ skaitė prof. P. Bielskis –„Kunigas Lietuvių žiūros, apskritai literatūros, publicistinio lau­ kultūroje (J. Katelei – 180)“, doc. M. Šidlaus­ ko formavimą. Gruodžio 2 d. respublikinėje

236 konferencijoje Biržiškos skaitymai 2011: Bib­ studentams penkis naujus studijų sandus: Lo- liotekininkystės mokslas ir praktika: vakar ir tynų kalbos istorija Kalbotyros magistrantūros šiandien (VU) R. Bončkutė skaitė pranešimą studijų programai; Kultūros ir medijų filosofi­ „Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko epistolinis jai – Lotynų kalba, Mokslinio darbo pagrindai, dialogas (1948–1955)“. Tarpininkaujant prane­ Drama nuo Aristotelio iki Lessingo, Retorika. šėjai, Mykolo Biržiškos anūkas Vytautas Ba­ Lekt. J. Grigaitienė lietuvių literatūros ir reži­ rauskas KU bibliotekai padovanojo Petro Jo­ sūros bakalaurams parengė tris studijų sandus: niko Vaclovui Biržiškai rašytus laiškus, kurie Performanso teorija ir praktika, Socialinio tea- konferencijoje ir buvo aptariami. Šis epistoli­ tro pedagogika, Praktika. Teatrologijos magis­ nis dialogas atskleidžia dviejų skirtingų kartų trantams doc. R. Rastauskas parengė du nau­ mokslininkų draugystės ir bendradarbiavimo jus kursus: XX a. Vakarų drama, XX a. pab. – istoriją, naujais faktais papildo išeivijos istori­ XXI a. lenkų teatras. jos puslapius. 2011 m. sausio 2–6 d. paskaitų ciklą „Nau­ Doc. Žavinta Sidabraitė rugsėjo 9 d. tarp­ jausi klasikos skaitymai“ Nacionalinėje moks­ tautinėje konferencijoje Liuteroniškieji gies- leivių akademijoje Palangoje skaitė katedros mynai praeityje ir dabartyje skaitė pranešimą dėstytojai R. Bončkutė, M. Šidlauskas. „Nežinomas XIX amžiaus pradžios lietuviško Pranešimus mokslinėje-praktinėje konfe­ giesmyno egzempliorius: identifikavimo gali­ rencijoje lituanistams Vidurinio ugdymo pro- mybės“. Pranešime buvo pristatytas pranešėjos gramos įgyvendinimas ugdymo procese spalio stažuotės Miuncheno universitete metu rastas 14 d. skaitė Literatūros katedros pedagogai: iki tol nežinotas XIX amžiaus lietuviško gies­ R. Bončkutė –„M. Mažvydo „Katekizmo“ ir myno egzempliorius. Spalio 20 d. Ž. Sidabraitė M. Daukšos „Postilės“ prakalbų kontekstai“, skaitė pranešimą „Kristijono Donelaičio didak­ M. Šidlauskas – „Kristijonas Donelaitis“. Lap­ tikos kontekstas“ kitoje tarptautinėje konferen­ kričio 4 d. šie abu lektoriai dalyvavo Klaipėdos cijoje – Kristijono Donelaičio epochos kultūri- miesto mokytojams surengtame seminare Nau- nės inovacijos. jas požiūris į lietuvių kalbą ir literatūrą ugdy- Lektorė Jūratė Grigaitienė 2011 m. gegu­ mo procese, kuriame skaitė pranešimus tema žės 20 d. mokslinėje konferencijoje Pasikar- „Epochos ir epochą reprezentuojančių asmeny­ tojimai: atmintis ir tapatybė postsovietiniame bių pristatymas lietuvių literatūros pamokose“. Lietuvos teatre skaitė pranešimą „Keistuolių“ Ž. Sidabraitė gegužės 12 d. skaitė paskaitą ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ kūrybos „«Кристионас Донелайтис: от традиции к principai“ (Kaunas, VDU). современности» tarptautiniame moksliniame 2011 m. gruodį pasirodė naujas rašytojo metodiniame mokytojų seminare Kaliningrade Nacionalinės kultūros ir meno premijos lau­ Духовный мир Кристионаса Донелайтиса и reato doc. Rolando Rastausko teatrologinių его творчество. R. Bončkutė ir Ž. Sidabraitė straipsnių, esė, scenarijų rinkinys-albumas dalyvavo programoje „Rengiamės įgyvendinti „Hotel Europa“ (Vilnius: Kultūros projektai). atnaujintą lietuvių kalbos vidurinio ugdymo Katedros dėstytojai 2011 metais aktyviai programą“, parengė ir skaitė seminarus Klai­ darbavosi pedagoginėje ir edukacinėje veikloje: pėdos miesto pedagogų švietimo ir kultūros rengė naujus mokymo sandus, skaitė paskaitas centre. Klaipėdos miesto bendruomenei, dalyvavo edu­ 2011 m. rugsėjo–spalio mėn. paskaitas iš­ kaciniuose projektuose ir seminaruose, knygų ėjusiųjų klaipėdiškių rašytojų atminimui Klai­ pristatymuose Klaipėdoje bei regiono švietimo pėdos miesto savivaldybės etnokultūros centre ir kultūros institucijose. R. Bončkutė parengė ir I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje skaitė

237 M. Šidlauskas ir R. Skunčikas, kurio straips­ moji pusė. Pirmoji knyga. M. Šidlauskas taip nis „Rimantas Černiauskas. Šiapus ir anapus pat pristatė V. Kudirką vadovėlyje Literatūra 11 debesų“ pasirodė literatūriniame-kultūriniame klasei. Romantizmas, realizmas, neoromantiz- almanache Baltija. mas, chrestomatijos II dalis. R. Bončkutė daly­ R. Bončkutė dalyvavo knygos „Auszros“ vavo projekte Lietuvos egodokumentinis pavel- archyvas. Martyno Jankaus rinkinys (sudarė ir das (projekto vadovas – Arvydas Pacevičius). parengė Domas Kaunas ir Audronė Matijošie­ Jūratė Grigaitienė 2006–2011 m. buvo res­ nė) pristatyme Pagėgiuose ir Šilutėje 2011 m. publikinio teatro žurnalo Lietuvos scena redak­ gruodžio 16 d., Ievos Simonaitytės viešojoje torė. Mokslo žurnalų redakcinėse kolegijose bibliotekoje gruodžio 17 dieną. aktyviai dalyvauja R. Bončkutė – Archivum Li- J. Grigaitienė 2011 m. surengtoje respubli­ thuanicum, Ž. Sidabraitė – Res humanitariae, kinėje vaikų ir jaunimo teatrų šventėje „Šimta­ M. Šidlauskas – Sociologija. Mintis ir veiks- kojis“ buvo vertinimo komisijos narė. mas. Ž. Sidabraitė lapkričio 21 d. Ievos Simonai­ 2011 m. pabaigoje vyko tradicinis Litera­ tytės bibliotekoje Klaipėdoje dalyvavo naujo tūros katedros organizuojamas studentų lite­ Kristijono Donelaičio kūrybos vertimo į rusų ratūrinės kūrybos konkursas. Jo aptarimas su­ kalbą „Кристийонас Донелайтис Времена. rengtas konkurso mecenato verslininko Juozo Поэма��, б�асни,���������������������������������� письма, стихи, перевод с ли­ Petrošiaus viešbutyje „Lūgnė“. Renginys pra­ товского и немецкого Сергея Исаева, Кали­ sidėjo Maironio eilėmis, kurias skaitė Literatū­ нинград:��������������������������������� Русский ПЭН центр, 2011“ prista­ ros katedros dėstytojai. Studentų poeziją aptarė tyme ir skaitė pranešimą apie vertimo sėk­mes M. Šidlauskas, prozą – R. Skunčikas, o eseisti­ ir nesėkmes. ką ir dramaturgiją – R. Rastauskas. Literatūri­ Katedros dėstytojai aktyviai dalyvavo pro­ nio konkurso laureatais tapo lietuvių filologijos jektinėje ir leidybos veikloje. M. Šidlauskas – studentai: R. Lukauskaitė (I vieta), A. Laurutis leidybos projekte pagal Nacionalinę lituanisti­ (II vieta) ir dvi III vietas pasidalijo M. Palu­ kos plėtros 2009–2015 m. programą ir parengė binskaitė ir S. Kancevyčius. Nugalėtojai buvo straipsnį apie 1900–1945 m. poeziją leidiniui apdovanoti mecenato piniginiais prizais ir Lite­ Lietuvių literatūros istorija. XX amžiaus pir- ratūros katedros dėstytojų leidiniais. KU Literatūros katedros informacija

Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedra 2011 metais

Penkiasdešimt penktaisiais Šiaulių uni­ konferencijos proga buvo išleistas specialus versiteto (ŠU) Humanitarinio fakulteto metais bukletas (leidėjas – „Šiaurės Lietuvos“ leidyk­ Literatūros istorijos ir teorijos katedra nuveikė la, kurios vadovas yra doc. Stasys Tumėnas), nemažai įvairių prasmingų darbų. Verta kroni­ primenantis visas iki šiol vykusias tokio pobū­ ką pradėti nuo reikšmingiausiųjų. džio konferencijas nuo „Raganos lietuvių kul­ Gegužės 12–13 d. įvyko jau penkioliktoji tūroje“ (1997 m.). Dabar tai jau pasikeitusios, interdisciplininė konferencija, kurios tema šį gerokai išaugusios konferencijos. Ir šioje daly­ kartą buvo „Medis kultūroje“. Sukaktuvinės vavo daug pranešėjų iš svečių šalių, perskaityti

238 78 pranešimai. Tradiciškai dominavo literatū­ literatūros tyrimų baruose“). Įdomų ir intriguo­ rologiniai pasisakymai, pavyzdžiui, Maijos Bu­ jantį pranešimą pateikė Jonas Šlekys (LLTI) rimos pranešimas „Medžio semantika Rūdolfo „Jonas Šliūpas ir Jonas Žilius: santykių raidos Blaumanio dramoje Indranai“, Fiodoro Fio­ metmenys“, perskaityta nemažai reikšmingų dorovo pranešimas „Ilja Erenburgas: medžio istorijos mokslo pranešimų. Išleisto Acta hu- istorija ir mitologija“, Kęstučio Urbos „Me­ manitarica universitatis Saulensis 12-to tomo, diniai personažai vaikų literatūroje“, Manfre­ dedikuoto Jonui Šliūpui, viršelį puošia Jono do Žvirgždo „Medis Henriko Nagio poezijos Liukaičio sukurta ir Vytauto Šliūpo savo tėvo peizaže“ ir kiti. Daugiametė praktika rodo, kad vardo archyvui padovanotos Jono Šliūpo ginta­ prasminga pasirinktą fenomeną tirti įvairiais rinės mozaikos reprodukcija. aspektais, atskleisti pasikartojančias reikšmės Įvyko ir konferencija „Šiuolaikinės vi­ struktūras ir kt. Jau tapo gražia tradicija sudary­ suotinės literatūros problemos“. Šiauliečiai ti ir specialią konferencijos kultūros programą, ištikimai tęsia šių konferencijų, vis keičiančių kuriai sumanymų šiauliečiai literatai niekada rengimo vietą, ciklą. Šįkart konferencijos pote­ nepritrūksta. Konferencijos „Medis kultūroje“ mis buvo „Komparatyvistikos erdvės“. Konfe­ metu buvo organizuota išvyka į Šiaulių miškų rencija buvo kamerinio pobūdžio (perskaityta urėdijos medelyną Kelmės rajone, čia grožėta­ 13 pranešimų), tačiau naudinga. Pranešimus skaitė mūsų katedros dėstytojai (pavyzdžiui, si ŠU Botanikos sodo miške užveistu eksperi­ prof. Vytautas Bikulčius skaitė pranešimą „Vil­ mentiniu rododendrariumu. Žagarės regioninio nius Arthuro de Gobineau romane Plejados“ ir parko veisiamame vyšnyne, kuris planuojama kt.) bei būrelis svečių iš kitų Lietuvos aukštųjų ateityje būsiąs kultūros renginių vieta, konfe­ mokyklų (doc. Genovaitė Dručkutė (VU), prof. rencijos proga buvo pasodintos dvi Humanita­ Milda Danytė (VDU), doc. Ingrida Žindžiuvie­ rinio fakulteto vyšnaitės. Pasakytina ir tai, kad nė (VDU) ir kt.). konferencija vyko Jungtinių Tautų Generalinės Mūsų katedros dėstytojai dalyvavo ir įvai­ Asamblėjos paskelbtais Tarptautiniais miškų riuose mokslo forumuose, vykusiuose svertur. metais. Konferencijos tyrimai atskleidė medžio Antai doc. Irena Baliulė Maskvos miesto pe­ įvaizdžio daugiareikšmiškumą, didelį literatū­ dagoginiame universitete vykusioje konferen­ rinį, tautosakinį produktyvumą, žinoma, visko cijoje „Tekstas, kontekstas, intertekstas“ skaitė nebuvo įmanoma aprėpti. Ne veltui sakoma, – pranešimą „Jono Avyžiaus romanai sovietinės kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. literatūros pervertinimo kontekste“, Dž. Mas­ Dar viena reikšminga Šiaulių universiteto kuliūnienė – Vilniuje Lietuvių literatūros ir konferencija – „Nuo atgimimo iki valstybingu­ tautosakos institute vykusioje konferencijoje mo: sociokultūriniai aspektai“, skirta dr. Jono „Gab­rielė Petkevičaitė-Bitė: privatūs ir vieši Šliūpo 150-osioms metinėms, vykusi kovo kultūrinio gyvenimo modeliai“ dalyvavo su 17–18 d. Šiaurės Lietuvos Alma mater turi kuo pranešimu „Vaiko tema Gabrielės Petkevi­ pasidžiaugti – gausus ir turtingas dr. Jono Šliū­ čaitės-Bitės kūryboje‘, asist. Monika Grusly­ po archyvas buvo pargabentas iš Amerikos ir tė apie populiariąją (Chick-Lit) moterų pro­ perduotas mūsų universiteto bibliotekai. Kon­ zą skaitė pranešimą Daugpilio universiteto ferencijoje dalyvavo ir dr. Jono Šliūpo sūnus XXI moksliniuose skaitymuose. Vis dėlto 2011 Vytautas Šliūpas. Prie konferencijos rengimo metais daugiausia katedros narių pranešimų prisidėjo ir Literatų katedra, o du jos nariai pa­ pateikta Šiaulių universitete organizuotose rengė ir pranešimus (doc. Gintaras Lazdynas – konferencijose. „Anykščių šilelis Stanislovo Dagilio akimis“, Pasirodė katedros dėstytojų leidinių. Ypač Dž. Maskuliūnienė – „Jonas Šliūpas lietuvių užderėjo straipsnių rinkinių. Antai Vigmantas

239 Butkus išleido net dvi iš anksčiau spausdintų vis pasipildo naujais poezijos, prozos, dramos tekstų sudarytas knygas: publicistinį-eseisti­ tekstais. Į šios literatūrinės bendruomenės gy­ nį rinkinį Šiaulių auto/topografija ir straips­ venimą įsitraukia ir ne tik HF kuriantieji. Inter­ nių rinkinį Literatūros žvalgymai. Džiuljeta netiniame puslapyje galima rasti informacijos Maskuliūnienė išleido straipsnių rinkinį Peldų apie praėjusių metų rudenį ir žiemą vykusių takais. Lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai. kelių mūzyniečių kūrybos vakarus, kur buvo Pastaroji knyga Tarptautinės vaikų ir jaunimo skaitoma bei aptariama jų kūryba. Iš didesnių literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus viešų skaitymų (klausytojų kone pilna ŠU bib­ buvo pripažinta reikšmingiausia vaikų literatūros liotekos konferencijų salė) minėtina poezijos ir tyrinėjimų ir sklaidos knyga 2011 metais. Peldai muzikos popietė 2011 m. gruodžio 1-ąją: Hu­ buvo pristatyti ir Vilniaus knygų mugėje. Išė­ manitarinio fakulteto sukaktuvėms skirtame jo ir tryliktas Acta humanitarica universitatis renginyje Naisių vasaros teatro aktoriai skaitė Saulensis tomas Medis kultūroje (sudarytoja – Mūzyno literatų kūrybą. Ir tai ne vienintelis doc. Dž. Maskuliūnienė). draugystės su šiuo teatru įvykis. Praėjusių metų Toliau vyko „Tekstų skaitymų“ tęstinio semi­ gruodžio 20 d. Šiaulių apskrities Povilo Višins­ naro susitikimai. 2011 metais įvyko vienuolika kio bibliotekos salėje įvyko šio teatro spektak­ tokių seminarų. Vieni jų skirti svarbiems rašyto­ lis „Tykus vakars“, kurio tekstą veiksmui pa­ jų jubiliejams paminėti (prof. Ona Danutė Klum­ rašė mūzynietės Edita Puskunigytė ir Ramunė bytė skaitė paskaitą „Lietuvos motyvas Česlovo Dambrauskaitė (rež. Regina Steponavičiūtė). Milošo kūryboje“), kiti – įdomioms kultūrinėms Mūzyno literatai publikuoja savo kūrybą kultū­ pažintims (seminare „Teatro erdvėje“, skirtame ros savaitraščiuose, ŠU laikraštyje.“ Teatro dienai, kūrybos paslaptis atskleidė Šiaulių Dar keletas faktų. Galime pasidžiaugti, kad dramos teatro režisierė Regina Steponavičiūtė, katedra turi pirmąją savo istorijoje doktorantę – aktoriai skaitė eiles), treti – naujiems leidiniams Bernadetą Ramanauskienę. Jos doktorantūros pristatyti (pavyzdžiui, prof. Skirmantas Valentas studijoms vadovauja doc. Dalia Jakaitė, rašo­ pristatė parengtą ir įbalsintą leidinį Anykčių šile- mos disertacijos tema – „Moderniosios pran­ lis (Anykszcũ szilẽlys),seminaro klausytojams pats cūzų dramos akiratis Juozo Glinskio dramose“ deklamavo Antano Baranausko Anykščių šilelio (bendra VDU, ŠU, KU ir LKI doktorantūra). ištraukas), ketvirti – naujiems mokslo tyrimams Lekt. Nerijus Brazauskas 2011 m. vasarą pristatyti (pavyzdžiui, doktorantė Gintarė Galinie­ su studentais lituanistais vyko į tautosakos ir nė kalbėjo aktualia tema „Universitetų leidybos etnokultūros praktiką Stačiūnuose (Pakruojo specifika Lietuvos kontekste“), dar kiti – ka­ raj.). Džiaugiamės, kad iki šiol išsaugojome iš­ tedros narių jubiliejams ( seminaras „Aš, Tu ir važiuojamąją praktiką, kurioje studentai, jauni Homeras“ buvo skirta lekt. Vydos Bajarūnienės žmonės, įgyja unikalios patirties. Vėl vyko tra­ 50-mečiui ir asist. D. Šakavičiūtės 60-mečiui) ir dicinis ŠU Botanikos sodo renginys „Odė pa­ kt. vasario džiaugsmui“. Jau keletą metų lietuvių Apie Literatūros istorijos ir teorijos kate­ filogijos ir komunikacijos studijų programos dros kuruojamą „Mūzyną“ pasakoja jo vadovė antrakursiai parengia literatūrines programas. doc. Dalia Jakaitė: „2011 m. rudenį pradėjo Šį kartą pasirinkta tema – „Medžio stebuklas veikti LITK literatų klubo Mūzynas interne­ poezijoje“ (vadovė – doc. Dž. Maskuliūnienė). tinis puslapis (www.muzynas.blogspot.com), ŠU bibliotekoje Nacionalinės bibliotekų sa­ kurį įsteigė tuometinė literatūrologijos ma­ vaitės metu buvo atidaryta paroda „Skaitymas gistrantė Rita Gudėnaitė-Špokauskienė. Tiek paveikslėliuose ir gyvenime“, kurią parengė praėjusių metų pabaigoje, tiek ir dabar svetainė būtent Literatūros istorijos ir teorijos katedra.

240 Įteiktos literatus studentus paskatinančios Birželį patraukėme į Rytų Lietuvą. Įspūdį stipendijos. 2011 metais Povilo Višinskio sti­ padarė Etnokosmologijos muziejaus bokštai, ne­ pendiją pelnė minėtoji lituanistė Edita Pusku­ toliese esantis Žvaigždžių laukas. Tačiau nuosta­ nigytė, o Pranės Masiokaitės-Visockienės sti­ biausias šios kelionės atsiminimas – pro Molė­ pendiją – lituanistės Laura Arnotaitė ir Edita tų observatorijos teleskopą pamatytos tolimos Zalupaitė. Laura Arnotaitė studijuoja ŠU lite­ paslaptingos žvaigždės, ūkai: dvinarė žvaigždė ratūrologijos magistrantūroje. Albireo, Heraklio pažasties spiečius... Matėme Ir dar daug visko būta: dalyvauta mokslo ir Saturną, ir jo žiedus! Tikrai suprantama, ko­ projektuose, skaitytos paskaitos pagal vykdo­ dėl tiek daug poetų įkvėptai rašė ir teberašo apie mą Erasmus programą, talkinta miesto ir aps­ žvaigždėtą dangų... „Užmigo žemė. Tik dangaus / krities kultūros renginiuose. Negęsta akys sidabrinės“ (Maironis). Džiuljeta Maskuliūnienė

241 Informacija autoriams

1. Pagrindinės Literatūros kalbos yra lie­ 4. Literatūrai teikiami mokslo straips­ tuvių, anglų, rusų, vokiečių, prancūzų. niai turi atitikti tokioms publikacijoms Išimtiniais atvejais publikacijos gali keliamus reikalavimus. Juose turi būti būti skelbiamos ir kitomis kalbomis. suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas 2. Literatūroje skelbiami mokslo straipsniai, bei metodologija, aptarta nagrinėjamos archyvinė medžiaga, vertimai, recenzijos, problemos tyrimų būklė, pateikti ir pa­ diskusijos, mokslinės veiklos apžvalgos. grįsti tyrimų rezultatai, padarytos išva­ Straipsnių, archyvinių publikacijų apim­ dos, nurodyta naudota literatūra. Prie tis – iki 1 autorinio lanko (40 000 spau­ lietuviškai skelbiamo mokslinio straips­ dos ženklų), apžvalgos, recenzijos – iki nio turi būti pridėta anotacija lietuvių 0,5 autorinio lanko (20 000 spaudos žen­ kalba ir ne mažiau kaip 600 spaudos klų). Tekstus pageidautume gauti dviem ženklų apimties santrauka anglų, vokie­ A4 formato popieriaus lapų egzemplio­ čių, rusų ar prancūzų kalba, o prie skel­ riais, spausdintus kompiuteriu, geriausia biamo nelietuviškai – anotacija užsienio Windows 98 versija, 12 punktų Times kalba ir ne mažiau kaip 600 spaudos New Roman šriftu, 1,5 eilutės intervalu. ženklų apimties santrauka lietuvių kal­ Prie spausdinto teksto prašome pridė­ ba. Prie archyvinės medžiagos publika­ ti ir elektroninę teksto versiją (galima cijos, recenzijos, diskusijos, apžvalgos siųsti elektroniniu paštu). Tekstai turi pridedamos tik anotacijos lietuvių ir už­ būti sutvarkyti pagal Literatūros tekstų sienio kalbomis. rengimo principus (žr. internetinę sve­ 5. Literatūrai teikiami mokslo straipsniai tainę www.leidykla.eu/mokslo-darbai/ yra vertinami ne mažiau kaip dviejų re­ literatura/). daktorių kolegijos paskirtų recenzentų, 3. Literatūros numerių turinys planuo­ iš kurių bent vienas yra ne redaktorių jamas 1–2 metus į priekį. Informaciją kolegijos narys. Recenzentų pavardės apie numatomų numerių tematiką gali­ neskelbiamos. Straipsnio pabaigoje re­ ma rasti internetinėje žurnalo svetainėje dakcija nurodo datas, kada jis gautas ir arba gauti redakcijoje. kada priimtas publikuoti.

Išsamesnę informaciją apie tekstų tvarkymo reikalavimus galima rasti ir ankstesniuo­ se žurnalo numeriuose: Literatūra 38 (1), 2000; Literatūra 39–42 (1), 2000.

242

LITERATūRA 2012 54(1) Mokslo darbai

Vyriausioji redaktorė Regina Rudaitytė Atsakingoji redaktorė Genovaitė Dručkutė Lietuvių kalbos redaktorė Danutė Petrauskienė Anglų kalbos redaktorė Aurelija Juškaitė Viršelio dailininkė Audronė Uzielaitė Maketavo Ilona Švedovaitė

Už straipsnių turinį atsako autoriai

18,90 aut. l. 15,25 sp. l. Tiražas 100 egz. Išleido Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto leidykla Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius Spausdino UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius