VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA AUKŠTŲJŲ STUDIJŲ FAKULTETAS KLAIPĖDOS SKYRIUS VIZUALIOJO DIZAINO KATEDRA

Egidijus Gužauskas

Magistro darbo teorinė dalis

Pastatų fasadų grafika

Klaipėda 2013

1

Turinys

Pratarmė...... 3 Sąvokos...... 4 Įvadas...... 5 Problema...... 6

1. Sienų dekoravimo ištakos 1.1 Istorija...... 7-13 1.2 Gatvės menas/supergrafika...... 14 1.3 Gatvės meno paplitimas...... 16-19

2. Fasadų grafikos analogų analizė užsienyje 2.1 JAV (Filadelfija)...... 20-21 2.2 Lenkija (Lodzė)...... 21 2.3 Fasadų grafikos analogų analizė

3. Sovietinės architektūros situacija Lietuvoje, Klaipėdoje...... 22

4. Jaunimo bei vidutinio amžiaus žmonių apklausos rezultatai/aptarimas...... 22-30

5. Projektinio pasiūlymo koncepcija, vizija ...... 31

Išvados...... 32 Santrauka...... 32 Literatūros sąrašas...... 33-35

2

2

Pratarmė

Pastatų fasadų grafika

Šio teorinio darbo tema gimė iš šiandieninės sampratos bei situacijos apie kūrinius ant pastatų fasadų. Visuomenėje yra įsigalėjusi bendra nuomonė, kad beveik visi kūriniai kurie yra atlikti ant sienų (nežiūrint į tai ar tai yra legaliai atlikti kūriniai ar nelegaliai) viešose erdvėse, yra priskiriami sąvokai graffiti, o tai yra tapatinama su vandalizmu ir kelia tik neigiamas asociacijas ir uždaro visus kelius teisingai šios kultūros plėtimosi krypčiai. Viešumoje sklando kalbos bei pasisakymai, kad kūriniai ant sienų propaguoja nelegalų piešimą ko pasekoje stengiamasi tai drausti naikinti ir kitokiais būdais kovoti prieš tokio reiškinio atsiradimą. Tačiau valdžios institucijoms per daug sutelkus dėmesį vien i stabdymą ir slopinimą/naikinimą šios veiklos, uždaromi keliai didelį potencialą turinčiai veiklai, kurią teisingai pažabojus būtų galimą sulaukti puikių teigiamų rezultatų. Žmogų, jo pasąmone, nuotaiką stipriai veikia supanti aplinka, prie kurios formavimo smarkiai prisideda pats žmogus. Vieni dalykai yra kruopščiai planuojami, puoselėjami ir įgyvendinami teisingai vardan teigiamų rezultatų, atsižvelgiant į tai ko visuomenei reikia, kad supanti aplinka pasitarnautų žmonių labui. Tačiau kai tam tikri procesai nėra valdomi arba yra netinkamai valdomi tos srities specialistų, pastarieji įgyja neigiamų savybių ir plečiasi teršdami aplinką. Pavyzdys iš gamtos: pastačius upėje užtvanką be galimybės vandeniui pratekėti, upė ims lietis per kraštus užliedama krantus, taip pridarydama daug žalos aplinkai, o jei suvaldysime šį procesą sukurdami galimybę vandeniui pratekėti, iš to gausime ir energijos šaltinį kas atneš naudą. Taip yra ir su vaizduojamojo meno draudimu viešose erdvėse. Mieste turi būti vietos ir menui, kūrybingiems sprendimams, tačiau neturėtume apsiriboti vien reklamomis, ar skulptūromis. Viso pasaulio miestų didžiulė problema yra graffiti. Tai rodo, kad tai yra tarsi didžiulė saviraiškos upė, kuriai valdžios atstovai stato užtvankas be galimybių pratekėti, todėl ta saviraiška veržiasi nesuvaldomai pridarydama daugybe nuostoliu. Augančios naujos kartos kasdien apsuptos nesuvaldytos saviraiškos- graffiti meno, yra įtakojamos sekti tokiu pat keliu, nes nemato tinkamų pavyzdžių kaip gali būti kitaip, kaip turi būti kitaip. Tai didžiulė energija kurios neįmanoma sustabdyti, tačiau galima ir reikia pažaboti, suteikti galimybes eiti teisinga linkme.

3

Sąvokos

1.Fasadas (pranc. façade) – išorinė pastato dalis. Fasadas gali buti pagrindinis, šoninis, galinis, gatvės, kiemo. http://lt.wikipedia.org/wiki/Fasadas

2.Freska (it. fresco – šviežias) – sienų tapybos technika ir kūrinys, sukurtas freskos technika. Kartais netiksliai freska vadinamas bet kuria technika atliktas sienų tapybos kūrinys – nuo iki istorinių uolų piešinių iki sintetiniais dažais nutapytų dabartinių kompozicijų. https://lt.wikipedia.org/wiki/Freska

3.Grafika (gr. grapho – „rašau, piešiu“) – vaizduojamosios dailės šaka, kurios meninio vaizdo pagrindą sudaro piešinys. Svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, juodų ir baltų dėmių deriniai, štrichas ir medžiaga (dažniausiai baltas ar spalvotas popierius), kurioje piešiama ar spausdinama. http://lt.wikipedia.org/wiki/Grafika

4.Graffiti- tai piešinys, brėžinys ar užrašas , įrašas, atliktas ant sienų ar kitokių paviršių, dažniausiai matomas ir pastebimas viešai. http://lt.wikipedia.org/wiki/Graffiti

5. Ideologija (graikiškai – „idėjų mokslas“) tai pasaulėvaizdis, kuris remiasi kokia nors idėja kaip aksioma (teiginiu, kurio teisingumas neginčijamas, todėl yra pamatinis). Ideologijos sąvoka dažnai vartojama pabrėžiant negatyvią potekstę, kai ideologija siejama su tam tikrų idėjų suabsoliutinimu ir nekritišku tikrovės aiškinimu. http://lt.wikipedia.org/wiki/Ideologija

7. Menas - Bendriausia ir populiariausia prasme menas – tai žmogaus kūrybinės veiklos estetinė-sensualinė (grožinė-jutiminė) išraiška. http://lt.wikipedia.org/wiki/Menas_(reik%C5%A1m%C4%97s)

8. Stagnacija - raidos sustojimas, sustingimas, sąstingis: stagnacijos laikas. http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/s/stagnacija

9. Vandalizmas yra sąmoningas kultūros vertybių naikinimas. Pavadinimas kilęs iš rytų germanų genčių, gyvenusių tarp Vyslos ir Oderio, bei, pagal neteisingai iki XVII a. vyravusią nuomonę, 455 m. nusiaubusių Romą, pavadinimo. Šį pavadinimą panaudojo Anri Gregorua, Blua vyskupas, apibūdindamas Prancūzijos respublikonų armijos veiksmus 1794 m. sausio mėnesį vykusioje Prancūzijos revoliucijoje. Dažniausiai vandalizmu užsiima pavieniai asmenys ar visuomenei priešiškos grupės. Istorinio lūžio tarpsniais pasitaiko ir valstybinio masto vandalizmo, kuomet masiškai ir neatsižvelgiant į vertę naikinami su praeityje buvusia valdžia susiję pastatai (pavyzdžiui, bažnyčios), meno kūriniai ar net mašinos (pavyzdžiui, varpai), taip demonstruojant valdžios pasikeitimą. http://lt.wikipedia.org/wiki/Vandalizmas

4

Įvadas:

Nuo senų senovės žmogus buvo linkęs kurti gožį. Jam neužtenka būti sočiam, šiltai apsirengusiam ir turėti stogą virš galvos. Jis taipogi neapsiriboja vien gamtos sukurtu grožiu, nes žmogus yra linkęs savaip išreikšti tikrovę, per savo matymo prizmę. Taip ir šiandieniniame pasaulyje žmonės nenustojo kurti, visa tai įgavo didelį pagreitį, kai senais laikais buvo puoselėjama meistrystė, šiais laikais dominuoja konceptualumas, tačiau estetikos bei grožio poreikis yra išlikęs tokios pat svarbos. Žmones veikia juos supanti aplinka todėl ją stengiamės formuoti gražią, jaukią, patogią, keliančia teigiamas emocijas. Tačiau nepalankiai susiklosčius istorijai ir sovietų sąjungai okupavus Lietuvą sovietmečio ideologijos nustatytos vertybės buvo išreiškiamos per nykią, monotonišką, nuestetintą, nužmogintą ir apvogtą erdvę kurią formavo to laikmečio architektūra. Visa tai smelkėsi į žmonių pasąmonę, sukeldama abejingumą aplinkai. Ideologijos kontroliuojamoje viešumoje monotonijos, banalybės, tuštumos, standartizacijos, stagnacijos, bei laiko sulėtėjimo patirtys buvo siejamos su beprasmybe. Žmogaus savijauta veikė sovietinė ideologija, o taip pat ir pati miesto architektūra. Todėl iki šių dienų išlikę ištisi miesto rajonai su sovietmečio architektūra ir toliau neigiamai veikia mūsų kasdienį gyvenimą.

Mane domina, didelius tuščius plotus turinčių pastatų fasadų grafinis apipavidalinimas .

Tikslas: supažindinti su esama vaizduojamojo meno situacija Lietuvoje, atskleisti visuomenės požiūrį bei poreikį šiuo klausimu, parodyti šios srities potencialą, panaudojimo galimybes, naudą.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti bei supažindinti su sąvokomis susijusiomis su vaizduojamuoju menu viešose erdvėse, 2. Apžvelgti meno istoriją susijusią su sienine tapyba, graffiti, gatvės menu 3. Apžvelgti gatvės meno kryptis/rūšis, 4. Apžvelgti bei supažindinti su vaizduojamosios grafikos situacija Lietuvoje, 5. Analizuoti bei aptarti Klaipėdos miegamųjų rajonų estetinę vertę, keliama aplinkos poveikį. 6. Išanalizuoti užsienio šalių praktiką vaizduojamojo meno tema. Analizuojami miestai Lodz (Lenkija), ir Filadelfija (JAV) 7. Apžvelgti apklausos rezultatus, pateikti jaunimo bei vyresnio amžiaus žmonių požiūrį į pastatų fasadų grafika, vaizduojamąjį meną, gatvės meną. 8. Pristatyti siūlomas panaudojimo galimybes, projektinę viziją, koncepciją

Hipotezė – profesionalus vaizduojamasis menas ir grafika ant pastatų fasadų turėtų tiek meninę tiek kultūrinę vertę atsirasdamas viešose erdvėse bei darytų teigiamą įtaką visuomenei praturtinant aplinką, bei suteikiant miegamųjų rajonų vienodiems kiemams ir pastatams savitą identitetą, atpažįstamumą, navigacinę funkciją

Tyrimo metodai: darbo tema aktualios literatūros sisteminė analizė, Jaunimo bei vidutinio amžiaus žmonių apklausa, vaizdinės medžiagos analizė

5

Problema:

Lietuvoje yra išlikę daug sovietinės architektūros gyvenamųjų pastatų rajonų, kurių pastatai yra vizualiai vienodi, kai kurie kiemai identiškai vienodo išplanavimo ir neturintys jokių orientyrų, jokio savitumo bei atpažįstamumo. Be to nuobodulys pamažu tampa patogia sąvoka apibūdinti 9-ojo dešimtmečio sovietinės visuomenės gyvenimą, kaip parodė dr. Tomo Vaisetos tyrimai. Monotonijos, banalybės, tuštumos, standartizacijos, stagnacijos, laiko sulėtėjimo patirtys buvo susijusios su beprasmybe, tvyrojusia ideologijos kontroliuojamoje viešumoje. Tačiau šalia ideologijos, sovietiniame mieste gyvenusio žmogaus savijautą veikė ir pats miestas, ypač – jo naujieji rajonai, moderni sovietmečio architektūra, kuri taip pat išreiškė ideologijos nustatytas vertybes. Jos nyki, monotoniška, nuestetinta, nužmoginta ir apvogta erdvė smelkėsi į žmonių sąmonę (ar sielą), skatindama ne tik abejingumą aplinkai, bet ir įvairias išsisukinėjimo nuo viešumos praktikas. Ir nors šiandien sovietmetis jau praeitis, išlikusi architektūra ir toliau veikia žmogaus pasąmonę bei daro neigiama įtaką. Be to daugybe miegamųjų rajonų pastatų yra identiško arba labai panašaus išplanavimo, tad žmogus lengvai gali pasiklysti. Žmones formuoja juos supanti aplinka, ir dažnai esama situaciją atspindi miesto veidas, miesto aplinka. Sovietinės architektūros įtaka savijautai mano manymu yra viena iš pagrindinių nelegalaus graffiti piešimo priežasčių Lietuvoje. Nelegaliai atliktas neestetiškas graffiti darbas gali daryti neigiamą psichologinį poveikį augančioms naujoms kartoms. Nes nuolat matydami juos supančioje aplinkoje esančius neestetiškus darbus jie pradeda manyti, kad tai įdomu, patrauklu, ne banalu. Ir kai vaikai/jaunimas mato tik nelegalius darbus viešose erdvėse (atliktus ekstremaliomis sąlygomis, dėl to dažniausiai prasto estetinio bei meninio lygio) jie linkę perimti šią kultūrą bei jos turinį, kurį mato juos supančioje aplinkoje. Nuolat matydami tik nelegalius, ne profesionalius darbus jie nežino arba neįsivaizduoja koks yra galimas teigiamas šios saviraiškos būdas/kelias. Tai teko pastebėti ir iš savo asmeninės praktikos dirbant su jaunimu, savanoriškai ugdant plastinio raidžių mano jaunimo centre grupe besidominčiųjų. Kai tik vykdavo legalus renginys susijęs su paišymu ant sienų ir būdavo atliekami sudėtingi, gana aukšto lygio darbai, šie jaunuoliai būdavo įkvėpti pasirinkti teisingą kelią, legalų, ir mokytis sieninės tapybos profesionalumo. Tačiau atėjus laikotarpiui kai nevykdavo jokie panašaus pobūdžio renginiai, o ir mieste neegzistuojant profesionaliems legaliems kūriniams, juos paveikdavo nelegaliai atsirandantys darbai. Pasigirsdavo pamąstymų kad jie taip pat norėtų papaišyt naktį, nelegaliai. Dar viena iš problemų kodėl ši kultūra lėtai vystosi ir laikosi pogrindyje yra tame, kad šis kūrybingas jaunimas neturi lokalios vietos kur galėtų reikštis, praktikuotis, eksperimentuoti, tobulėti ir kelti šios kultūros meninį lygį. Meno reikšmę žmogaus gyvenime nusako meno funkcijos: - estetinė (ugdo estetinius jausmus, tobulina žmogų ir aplinką, skatina siekti harmonijos ir grožio); - pažintinė (meno kūrinys supažindina su įvairių epochų aukštinamomis vertybėmis, istoriniais momentais, religija); - komunikacinė (menas yra tarsi gyja puoselėjanti žmonių bendravimą. Nors ir nemokėdami užsienio kalbų, iš meno kūrinių galime sužinoti apie šalies tradicijas, kultūros ypatumus, nūdienos problemas ir siekius); - auklėjamoji (menas formuoja visuomenės siekių idealus, auklėja dorą, garbingą žmogų ir pilietį); - hedonistinė (meno savybė teikti malonumą. Žvelgdami į estetišką meno kūrinį, jaučiame susižavėjimą, pasitenkinimą).

6

1. Sienų dekoravimo ištakos

„Troškimas kurti vaizdus žmonėms kilo labai anksti. Seniausiems žinomiems piešiniams yra jau apie 40 000 metų. Peš d`Aze, Prancūzijoje buvo rasta ochros lazdelė kuri priklausė šiems tolimiems laikams. Manoma, kad ji buvo naudojama piešti ant kailio, žvėries ar ant urvų sienų. Norėdami įgyvendinti savo vizijas beveik prieš 10 000 metų keletas pirmeivių daug dirbo kurdami įvairias technikas ir medžiagas savo dailės kūriniams perteikti. Buvo naudojamos trys pagrindinės pigmentų rūšys: geltoną ir raudoną ochrą kurios buvo pagamintos iš spalvoto molio, bei juodą kuri buvo gaunama iš mangano. Kai kurie žinomi sienų piešiniai pasižymi gana aukštų meniniu lygiu. Tai Lasko (Lascau, Prancūzija) ir Altamiros (Ispanija) urvuose esantys darbai. Būtent jie yra egiptiečių, senovės graikų ir romėnų sienų tapybos bei freskų pirmtakai“ (Dailės istorija, 2005, p. 1). Meno reikšmę žmogaus gyvenime nusako meno funkcijos: - estetinė (ugdo estetinius jausmus, tobulina žmogų ir aplinką, skatina siekti harmonijos ir grožio); - pažintinė (meno kūrinys supažindina su įvairių epochų aukštinamomis vertybėmis, istoriniais momentais, religija); - komunikacinė (menas yra tarsi gyja puoselėjanti žmonių bendravimą. Nors ir nemokėdami užsienio kalbų, iš meno kūrinių galime sužinoti apie šalies tradicijas, kultūros ypatumus, nūdienos problemas ir siekius); - auklėjamoji (menas formuoja visuomenės siekių idealus, auklėja dorą, garbingą žmogų ir pilietį); - hedonistinė (meno savybė teikti malonumą. Žvelgdami į estetišką meno kūrinį, jaučiame susižavėjimą, pasitenkinimą).

Dar ir dabar, gyvenant pažengusiame technologijų pasaulyje, žmogus vis dar trokšta išreikšti save vaizdais. Nuo mažų dienų vaikai ir ne tik, bando įamžint save kartais nemotyvuotu, o kartais sąmoningu veiksmu išraižydami savo vardą ant medžio šakos, ar žymekliu palikdami ženklą rašmenį ar piešinį ant tvoros ar pastato sienos. Toks reiškinys vadinamas gatvės menu arba graffiti.

2. Graffiti istorija

Graikų kalboje žodis „grapheion“, „graphion“, „graphein“, reiškia rašyti. Lotynų kalboje žodis „graphium“, reiškia „adata“ arba „graphiare“, - „rašyti adata“, italų kalboje žodis „grafito“ daugiskaitinė forma „graffiti“, - braižyti, įbrėžti“

Šiuolaikiniai bei oficialūs meno žodynai tokie kaip www.artflex,com teigia: „graffiti – tai piešinys, brėžinys ar užrašas , įrašas, atliktas ant sienų ar kitokių paviršių, dažniausiai matomas ir pastebimas viešai. Ir nors kartais klystama ( o galbūt taip ir yra) apibūdinant tai, kaip vandalizmą, viešosios ar privačios nuosavybės diskreditavimą, nelegalumą, graffiti galima priskirti vienai iš meno formų“. www.wikipedia.org teigia, kad „graffiti – neoficialus grafikos išreiškimas ant viešai matomų paviršių. Apibrėžiama kaip sienoje įrėžtas piešinys ar užrašas; keverzonė ant senovinės sienos, tokios kaip, kad Pompėjoje ar Romoje“; kai piešiama be vietos savininko leidimo, traktuojama kaip vandalizmas ir daugumoje šalių už tai yra baudžiama. Vilniaus dailės akademijos išleistame „Dailės žodyne“ (1999, p.166) apibūdinama taip:

7

„graffiti [sk. graffiti; it. Įbrėžti]: 1. Piešiniai, užrašai, įrėžti ant sienos, akmens, keraminių indų. Žinomi nuo ankstyviausių laikų. 2. Šiuolaikinė dailės kryptis, grindžiama vandalistiškais, anarchistiškais užrašais viešose miestų vietose. Paprastai tai rašiusiųjų vardai, sentencijos, į komiksus panašūs, neretai vulgarūs paveikslėliai, dažnai atlikti purškiant aerozoliniais dažais. Po II pasaulinio karo užrašais, inskripcijomis domėjosi Jacksonas Pollokas, CyTwombly, Antoni Tapiesas ir kt. Kaip kryptis įsitvirtino 8-ame dešimtmetyje, po 1975m. Niujorke įvykusios parodos „Susivieniję graffiti menininkai“ (Dailės žodynas, 1999,p. 166). Kartais graffiti menas vadinamas ir kitokiais pavadinimais kaip pavyzdžiui: Gatvės menas () arba „Aerozolinis/Dažų flakono menas“ (aerosol/spray can art). Šie pavadinimai yra teisingi tačiau netikslūs. Dažnai yra skirstoma į legalų ir nelegalų graffiti.

Mano manymu, legalūs darbai tūrėtų būti vadinami gatvės menu (ang. Street art) o jo autoriai gatvės menininkais ar tiesiog menininkais. Kita vertus gatvės menu gali būti vadinamas ir nelegaliai atliktas darbas, priklausomai nuo piešinio turinio. Estetiški tačiau nelegalūs piešiniai ant pastatų, kurie nėra įtraukti į kultūros paveldą (daugiabučiai bei jų kiemuose esančios elektros skydinės ir pan.) nedarantys žalos privačiam asmens turtui, manau tūrėtų būti vadinami grafičiais. Na, o piešiniai, darantys turtinę žalą privatiems asmenis, niokojantys kultūros paveldą, skulptūras ir paminklus, savo turiniu neatitinkantys moralės normų – vandalizmu.

Manoma, kad vienas pirmųjų grafičių buvo atliktas prieš ~3,500 metų Sakaros mieste, tuometinio turisto. Tai buvo užrašas kurį išvertus iš hieroglifų rašmenų reiškė: „Aš esu labai sužavėtas faraono Džoserio piramide“. Vėliau, senovės Graikijos gyvenime graffiti tapo gana įprastu reiškiniu, o nuo Anglijos iki Konstantinopolio graffiti vardai su runomis buvo paliekami vikingų. Kaip tyrinėjimo objektas graffiti minimas apie 1600-1800 metus, Italijoje, kai buvo akcentuojami du veikalai: 1. Senovės Romos katakombos; 2. Pompėjos miesto kasinėjimai. Terminas graffiti įgauna savo tikrąją reikšmę ir naudojimo metodai yra grindžiami išskirtinai archeologija. Pagrindiniai tyrimo interesai siejami su kultūrinėmis vertybėmis, o ne su moralinėmis nuostatomis. 1900 m. Graffiti pradėta domėtis kaip folklorinės kalbos fenomenu, etnografiniu ir lingvistiniu elementu. 1966-1971m. Praėjus keletui dešimtmečių po Antrojo Pasaulinio karo idėja ir pats požiūris į graffiti iš esmės pasikeičia – tai tampa pirminio impulso, kiekvieno asmens savęs priešpastatymo esamajai sistemai, išraiška, kur graffiti atlieka svarbiausius politinių aktyvistų pareiškimus, o 60-ojo dešimtmečio pradžioje graffiti išsivystė į pseudo savęs identifikavimo ar netgi šnekamosios kalbos formą. 1971-1974 m. Tai vadinamas „Iniciatyvos periodas“. Kadangi praėjusiame dešimtmetyje smarkiai išplito etiketės (tag‘ai) šiame periode reikėjo kažko naujo, naujų būdų ir galimybių tapti žinomu bei pripažintu. Idėja ir procesas paskatino atsirasti daugybę naujų rašysenų, braižų ir šriftų bei kaligrafijos pavyzdžių . Kitas būdas keisti masteli, dažniausiai didinant. Tai buvo naujų atsiradimų laikas, siekiantis sukurti kažką unikalaus. Beveik tuo pat metu atsirado ir pirmieji daugiaspalviai kūriniai apjungti su sąvoka „dizainas“.) 1975-1977m. Tai patys įspūdingiausi pirminės ideologijos ir mąstymo metai, per kuriuos buvo sukurti chrestomatiniai kūriniai, lyginami su Taki 186 sukurta subkultūros kulminacija, lydima pirmojo graffiti idėjos išsigimimo. Šie dveji metai lėmė begalinius procesus , kai buvo atliktas iki tol dar nematytas kiekis darbų. Išpopuliarėjo darbai ant neįprastų paviršių tai yra ant automobilių, autobusų, ar net lėktuvų. To laikmečio kūriniai yra priskiriami oficialiesiems graffiti. 1978-1981 m. Naujos kartos graffiti meistrai įsiveržė su nauju kūrybiškumo pliūpsniu, piešėjai aktyviai protestavo prieš kelių dešimtmečių graffiti nuostatas ir idėjas, buvo novatoriški, pilni aplinkos teikiamų idėjų, bekompromisio nusistatymo prieš karą. Mintis, kad graffiti piešėjai visą

8 laiką turės egzistuoti urbanistinėje teritorijoje paskatino naujų graffiti realizavimo būdų paieškas. 1980 metų pradžioje Italijoje piešėjai įsiliejo į pasaulinės mados horizontus (ESSES studio, Stephan Eins` Fashion Moda ir Patti Astor`s Fun Gallery) – graffiti, lydima naujų idėjų galimybių, norų, kūrybiškumo atgimė ne tėvynėje (JAV), o Europoje, Senojo pasaulio kontinente. Nuo 1982m. iki 1985m. graffiti pradėjo išsigimti iš naujo, ir jei pirmasis išsigimimas buvo siejamas su santykiniu teigiamumo ženklu, tai antrasis kito neigiamumo linkme. Aerozolinę kūryba pradeda naudoti įsivyraujančios grupuotės savo urbanistinių teritorijų žymėjimui, kur kiti autoriai neturėjo teisės skelbtis kad egzistavo pastarųjų zonoje. Graffiti tampa monopoliniu vienetu ir įtakos zonas apibrėžiančia meno atmaina „Nusikalstamumo menu“ (the Art of Crime) 1986-1989m. Laikotarpis tampa graffiti meno sąstingio periodu, kadangi įsteigiami Metro/Tranzitiniai Antivandaliniai policijos būriai, griežtai prižiūrimos teritorijos , pastatai parkai ir kt. Todėl viskas kas buvo idėjiškai ir praktiškai puoselėjama 25 metus, akimirksniu nyko, dauguma naujos kartos graffiti autorių pasirinko kitus gyvenimo kelius. Tai buvo didžiausias sąstingio periodas kurio metu graffiti menas pamažu merdėjo ir geso, kol atrodė galiausiai visai užges ir tai taps tik istorija. Tačiau 1989m. situacija ėmė keistis ir įgavo pirminį patvarumą. Didžioji dalis savivaldybių oficialiai paskelbusios laimėjusios kovą prieš graffiti, ištikro taip ir nesugebėjo sustabdyti daugiau kaip 35 metus vykstančio proceso. Per kelerius metus graffiti menas atstatė buvusias pozicijas, tik žinoma su visai kita ideologija negu, kad buvo graffiti subkultūros kūrėjo Taki 186 laikais. 10-ojo dešimtmečio pačioje pradžioje suaktyvėjo jauniausioji graffiti karta, kuri, atsižvelgdama į karčią pirmtakų istorijos dalį, aerozolinį meną pradėjo traktuoti kaip meno kryptį atsiradusią XX a. antrojoje pusėje ( kartu su POP menu, Optiniu menu, Fluxus ar Konceptualiuoju menu), kad ir suteikiant jai antraeilės meno rūšies patikslinimą. Paskutiniosios graffiti menininku kartos pastangomis buvo pradėtos rengti didelės apimties graffiti parodos, projektai, įvairaus pobūdžio literatūriniai darbai, albumai, knygos, taip pat graffiti vėl sugrįžo ir į mados pasaulį, buvo integruotas į video ir foto meną, kratais tapdavo ir teatro scenografijos dalimi arba muzikinių klipų antraeiliu planu. Tai tapo vartais į XXI a. postkiberpankinės kultūros erdvę paaugliams ir jaunimui. (HISOTRY PART 1 (Draft)/ 2 (Draft), http://www.at149st.com/hpart1.html).

Graffiti meno sociokultūrinė reikšmė

„Sociokultūrinė kompetencija suvokiama kaip visuomenės kultūros plačiąją prasme, bendrojo sociokultūrinio konteksto pažinimas, kad galimą būtų sėkmingai bendrauti. Sociokultūra – tai visuomenės bendravimo normos, kalbos etiketas, kultūra, papročiai, tradicijos, svarbiausios visuomenės vertybės, kasdienis gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai, gyvenimo būdas, neverbalinės raiškos savitumai ir panašiai. XI-XII klasėse siekiama geresnio tarpkultūrinių santykių suvokimo, Lietuvos kultūros pažinimo, kad galimą būtų lengvai ir laisvai bendrauti, natūraliau, jautriau, tolerantiškiau reaguoti į tarpkultūrinius skirtumus, geriau juos įžvelgti ir atviriau priimti kaip naudingą patirtį. Sociokultūrinės kompetencijos plėtimas svarbus tekstų, ypač literatūrinių, supratimui“ (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir bendrojo išsilavinimo standartai. XI-XII klasės, 2002, p. 2).

Subkultūros ženklas Graffiti

Kultūra yra [lot. Cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas]: 1. Žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes; 2. Tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas – toks apibrėžimas pateiktas Tarptautiniame žodžių žodyne. ( 1985, p. 285). Pasak JAV antropologo W. Goodenough, „kultūra padeda suvokti:

9 a. Kas egzistuoja b. Kaip visa tai tarpusavyje susiję (santykiai); c. Kaip vertinti tai, kas yra (vertybės); d. Kaip elgtis(normos)“ (Broom, Bonjean, Broom, 1992, p. 45).

Kiekviena visuomenę sudaro įvairios profesinės, religinės, etninės, amžiaus grupės, kurių kiekviena turi savo kultūrą, kuri yra vadinama subkultūra. Subkultūra – tai apibrėžtas gyvenimo būdas, turįs daug bendro su dominuojančia kultūra, tačiau turįs apibrėžtų skirtumų. Kad susidarytų subkultūra reikia, kad kultūriniai dėsningumai tūrėtų bendrą įtaką Požiūriams ir gyvenimo būdui bei sukurtų specifinį tapatybės jausmą. Subkultūra yra atskirų socialinių grupių kultūra, turinti tik joms būdingų normų bei vertybių. Pirmiausia tai etninė, religinė subkultūra, turinti savo papročius, gimtąją kalbą, simbolius, išpažįstamas vertybes ir t.t. Dar galima paminėti, kad subkultūros remiasi lyties ar amžiaus grupėmis, lytinių santykių pobūdžiu, profesija, laisvalaikio kultūriniais pomėgiais, pasaulėžiūra, tikėjimu, individualiomis vertybėmis, elgesio modeliais, kultūriniu skoniu, net odos spalva ar etnine kilme ir daugeliu kitų faktorių. Lietuvos subkultūrinėms bendrijoms būdingi bruožai: gyvenamosios tikrovės mitologizavimas, polinkis estetizuoti kasdienybę ir žaidybiškumas (ritualai, simbolizmas), kultūrinio tapatumo fragmentiškumas ir imanentiškumas, etninės savimonės kaita. Viena iš svarbiausių subkultūros formavimosi priežasčių dabarties kultūroje – individualaus požiūrio (pasaulėžiūros, ideologijos ) pasirinkimas bei siekimas sukurti tinkamą kultūrinę aplinką realizuoti šioms naujoms idėjoms. Yra išskiriamos dvi pagrindinės subkultūrinių grupių formavimosi tendencijos: vakarietiškas idėjas perimančios grupės bei autentiškas etnokultūrines tradicijas interpretuojančios grupės. Vakarietiškas idėjas perimančios grupės perima daugelį savybių iš vakarų šalių, jų kultūrų. Jos šiuolaikiškesnės, modernesnės. Etnokultūrinės grupės visą dėmesį sutelkia į savo papročius, praeities kultūrą, neišsižada savo protėvių palikimo, steigiasi jį atgaivinti, išsaugoti ir perduoti kitiems. Gyvename XXI amžiuje, norisi tobulėti, žinoti kuo daugiau. Vakarietiškas idėjas, lengviausiai perima jaunimas, kuriam viskas įdomu — jis nori viską pakeisti, sukurti savas taisykles. Nuo 1990 m. pasireiškė susiformavusios naujos subkultūrinės bendrijos – vėlyvojo modernumo kultūros ženklai, nurodantys tradicinės kultūros pokyčius. Individualiu mąstymu ir saviraiška jos išsiskiria iš dominuojančios kultūros standartų (Astra, 1993, p. 60). Viena iš subkultūrų yra Hip–hop’as. Šis judėjimas prasidėjo Niujorko rajone Bronkse 1970 m. ir nuo tada išpopuliarėjo visame pasaulyje. Pagrindiniai Hip–hop’o elementai: MC (vokalas), graffiti, beatbox’as, b-boys (breiko šokis), DJ. Lietuvoje tai prasidėjo 1988-aisiais, prasidėjus TSRS birimui. Tuo laikotarpiu vis daugiau informacijos ateidavo apie Vakaruose gyvuojančias kultūras ir subkultūras. Jaunimui svarbiausia jų sudėtinė dalis buvo muzika. Viena iš tokių subkultūrų yra — Hip-hop’as, Pačioje pradžioje jos pasekėjų buvo nedaug, bet palaipsniui jų vis didėjo. Šis didėjimas galų gale virto vadinamąja „pirma banga“, kitaip tariant mada. Hip-hop’ą propaguojančio jaunimo buvo nemažai, tačiau daugelis, keičiantis muzikos stilių dominavimui, keitė ir gatvės visuomenės įvaizdį. Gatves pradeda žymėti pirmaisiais tagais ir graffiti piešiniais , kai kur galima išvysti neįprastus žmones, šokančius neįprasta šokį pavadinimu breikas. Pirmasis laisvės pliūpsnis virsta galinga banga, miestuose ir miesteliuose pridygsta įvairių grupių, komandų, šeimų kurių naujos plokštelės pradeda groti pirmąjį lietuviškąjį rap’ą, kurio atlikėjai neatsiejami nuo gatvės piešėjų (Astra, 1993, p. 67).

Pasak menotyrininko Igno Kazakevičiaus, kas yra miesto graffiti? „Visų pirma, jis neįsivaizduojamas be paties miesto. Miesto graffiti minta pačiu miestu, minta gatve. Graffiti vartoja miesto kultūrą, sugeria jos paviršiaus taukus ir grietinėlę, naudojasi stereotipais, permala konfliktus, reklaminius šūkius ir egzistencijos dogmas. Kas yra miesto graffiti? Iš esmės tai protesto forma. Savęs identifikacijos poreikis, atsiradęs didmiesčiuose, visuomenės autsaiderių teritorijose — tarpuvartėse ir metro. Tai agresyvi išraiška, protestuojanti prieš neteisybę —

10 socialinę, rasinę — apskritai prieš beviltišką egzistenciją. Tai — mažumos akibrokštas, neapykantos forma, dėl iššūkio žargonu provokuojanti respektabilią visuomenę. Kas yra miesto graffiti? Tai — ženklai, jų stilizacija ir užrašymo prasmė, veiksmo tikslas tik tam tikram gerbėjų ratui. Eilinio praeivio akimis — siaubas, parodų salėse — neatleistinas nesusipratimas. Kodėl? Juk kalbame apie neoficialią kultūrą, reiškinį, kuris skirtas tik sau, kuris be gerbėjų pritarimo neturi rimtesnės jį palaikančios ir pristatančios struktūros, pvz., leidinio ar sistemingų parodų, festivalio. Tačiau toks reiškinys yra. Ir ant fasadų mes matome žiedelius — šaknys išraizgiusios daugelio jaunų žmonių širdis. Tai jų pulsą užčiuopiate neleistinose vietose — kada graffiti vijokliai apkarsto šviesius, švarius fasadus. Kas yra graffiti — ypač Lietuvoje, kur nėra daugiamilijoninio didmiesčio? Lietuva pernelyg kultūringa ir konservatyvi, kad joje galėtų klestėti „undergroundinė“ kultūra — jei pastaroji suprantama kaip protestas prieš oficialiąją. Juk ir su oficialiąja turime problemų — senas pagrindas ir naujas paviršius, įvairių sferų sluoksniavimasis, integravimasis ir nebrandi asimiliacija. Juk ir oficialiosios, kaip masinės kultūros sąvokos, mūsų sąmonėje dar labai neaiškios, jų ribos neryškios. Lietuvoje netgi nėra tikros miesto kultūros. Į mūsų miestą skverbiasi kaimo kultūra. Tiesa, adaptuota, pusiau sintetinė. O graffiti — urbanistinių gatvės ritmų atspindys. Lietuvoje jų amplitudė, tarp kurios šuolių girdėtųsi graffiti „grunge“ džeržgesys yra paprasčiausiai per maža. Graffiti netgi nėra kur tinkamai išreikšti. Nes Lietuva negali pasigirti dideliu požeminių perėjų kiekiu, o metro apskritai nėra. Lietuvoje nėra kvartalų, kurie gyventų pagal savo įstatymus, nėra gyventojų, kurie negyventų pagal oficialiuosius įstatymus, nėra civilizacijos ir kultūros paribių ir centrų viename atskirai paimtame mieste. Taigi nėra ir vidinio konflikto, kuris nuolat aistringai — tiek realiai, tiek pasąmoningai (pastarasis aspektas svarbesnis) — kurstytų šį meną. Taigi kas yra miesto graffiti? Tai protestas. Bet Lietuvoje nelabai yra prieš ką protestuoti. Socialinis konfliktas tarp visuomenės sluoksnių aštrėja, tačiau rasinio, skirtingų kultūrų, religijų konflikto nėra. Mes tik sekame pasaulio kultūros tendencijas. Graffiti — viena iš jų. Tai gyvenimo stilius. Gana paprastas, gana įžūlus, agresyvus, į paviršių išnyrantis ir itin spalvingas aplinkoje. Graffiti — tai multikultūrų sandūrio grandininė reakcija. Reakcija vieno jų fragmento į kitą. Graffiti — tai žaibo išlydis tarp jų, susikaupusios įtampos iškrova. Iš esmės kalbame apie kultūrą, kurios nėra. Kalbame apie „undergroundo“ apraiškas, kurios žavios tik tada, kai yra pogrindinės ir akiplėšiškos. Graffiti neturi konkrečios teritorijos, neturi konkrečių atskaitos taškų, parazitinis savo prigimtimi, teroristinis savo įvaizdžiu. Tai padeda kurti mitologiją. Tačiau tikrąjį graffiti miestą dar reikia sukurti“. Belieka tik džiaugtis, kad Lietuvoje yra entuziastingų ir nestereotipiškai mąstančių žmonių. Negalima nepastebėti ir to, kad nepaisant neigiamo didžiosios visuomenės dalies ir valdžios požiūrio, šis „įžūlus“ ir spalvingas menas lėtai, bet užtikrintai skinasi kelią ir vystosi — rengiami konkursai, graffiti įkėlė koją ir į anksčiau išskirtinai oficialaus meno apgyvendintas erdves. Kita vertus, galima matyti ir kitą reiškinį — ryškėjančią graffiti kaip besivystančios savarankiškos meno krypties ir gatvės graffiti takoskyrą (Kazakevičius, http://www.durys.daily.lt/?lt=1123412301).

Graffiti meninė vertė

Žmonės, įpratę prie įprastinės sąvokos menas, ir galbūt todėl jie nenori gilintis į neįprastos rūšies kūrinius, kurie „eksponuojami“ visiškai neįprastoj — urbanistinėj — erdvėj. Šių kūrinių autoriai, pasirinkę tinkamiausia vietą savo darbui įgyvendint, rizikuoja tapti tiesiog gatvės chuliganais. Nes juk dirbama dažniausiai naktį, tarsi stojant prieš viešąją tvarką ir puritonišką skonį. Jau minėta, kad naujųjų laikų subkultūra atsirado kaip protestas, kaip siekis būti išgirstiems ir pamatytiems, nes vadinamoji prastuomenė, gyvenanti itin skurdžiuose rajonuose, neturėjo kitų kelių kaip save išreikšti arba nesugalvojo sau tinkamesnio varianto. Netgi gaujų tarpusavio karai, „apsišaudymai“ buvo vaizduojami kūriniuose ant sienų, tvorų, automobilių, metro, ar požeminių perėjų kaip savotiška informacija ar teritorijos žymėjimas. Kaip išaugama iš vaikiškų

11 drabužėlių, taip ir kovos priemonė — teplionės —peraugo į sąmoningą gabių piešėjų saviraišką. Šie menininkai pasirinko purškiamų flakonėlių technines galimybes, nes jos visiškai prilygsta teptukui ar pieštukui ar net turi ir tik jiems būdingų tam tikrų savybių. Graffiti kūrėjai kuria eskizus, planuoja kompozicijas, pasirenka spalvas ir paviršių, ant kurio dirbs, , derina spalvas ir ornamentuotę, metmenis — bet kuris kitas menininkas galėtų daug ką daryti panašiai. Gatvės menas suteikia menininkui lavinimosi laisvę, reikalingą produktyvaus meno karjerai. Tačiau tam sąlygos yra pavojingos nes gali būti sučiuptas ir nubaustas net jei praktikuojiesi apleistame pastate tačiau neturi tam leidimo. Gatvės menas turi „stiprios ir atpažįstamos estetikos teorijos“, „aukštojo meno“ charakteristikų ir panašumo į tokius pripažinto meno judėjimus, kaip abstraktus ekspresionizmas, pop menas, konceptualusis menas ir naujasis realizmas (Handbook of American Popular Culture, 1989, p. 556). Tai radikalus menas su radikalia metodologija, nes yra nelegalus. Radikalus, nes graffiti piešėjai dažniausiai nėra profesionalūs menininkai, savo buvimą įprasminę miesto peizaže. Taigi graffiti galima pavadinti kinetinė kūryba, kuri išplėtė gatvės menininkų ekspresiją. Tačiau kai gatvės piešinių pavyzdžiai 1973 m. pateko į įmantrų Soho galerijų pasaulį ir estetinio institucionalizavimo knygoje apie Niujorko graffiti 1979 m. Haring, Basquait ir George Lee Quinones pasiekė oficialų pripažinimą 1982 m. (Documenta VII exhibition at Kassel, http://www.goethe.de/wis/pre/kub/kub/kwa/997/en155704.htm), graffiti pateko į pagrindinių srovių judėjimą. Maždaug tuo pat laiku buvo sukurtos ir organizacijos, tokios, kaip Nacionalinė graffiti menininkų asociacija (NOGA) ir 1972 m. Jungtiniai graffiti menininkai (UGA), kurią įkūrė Hugo Martinez, Puerto Riko sociologijos studentas Amerikoje. Martinez įtikino graffiti piešėjus įteisinti savo darbus ir perkelti juos ant drobės. Kai kurie, norėdami gauti stipendijas, įstojo į meno mokyklas. Žiūrint į graffiti kaip į meno idėją, jį reikėtų palyginti su kitu gatvės menu. Ypatingas pavyzdys būtų menininko Christo, Bulgarijoje gimusio menininko, besidominčio objektų pateikimu ir dvidešimto amžiaus „galvos skausmu“ — reklama —, darbas, kuris apėmė ištisus pastatus. Christo atskleidė dažnai sudėtingą biurokratinį procesą, kurį reikėjo ištverti, norint gauti leidimus rekvizitams, norint išsilaisvinti nuo įsipareigojimų bet kokiems išoriniams valdžios 25 organams (Theories and Documents of Contemporary Art, 1995, p. 505). Vienas ypatingas darbas — BĖGANTI TVORA (RUNING FENCE 1976 m.), kuris apėmė penkiasdešimt penkis asmeninės nuosavybės žemės sklypus, ir iš jų savininkų bei nuomininkų buvo gautos šešios sutartys (servitutų sutartys). Abiejose apygardose [Marin ir Sonoma, Šiaurės Kalifornija] reikėjo pastatų leidimo. Kai Pakrantės zonos išsaugojimo komisija davė leidimą, kuris buvo apskųstas ir tuoj pat atšauktas, todėl Christo sukonstravo kranto dalį iš savo 24,5 mylių ilgio tvoros be leidimo. Tvora ėjo per viešuosius ir privačius kelius bei valstijos greitkelius. Šiuolaikinio meno teorijose ir dokumentuose Robert Irwin peržvelgia viešojo/vietos meno kategorijas ir teigia, kad bet koks meno kūrinys gali būti pavadintas viena iš šių antraščių: DOMINUOJANTIS VIETOJE, PRITAIKYTAS PRIE VIETOS, SPECIFINIS VIETAI ar SĄLYGOTAS/APIBŪDINTAS VIETOS. Atrodo, kad graffiti menas tinka DOMINUOJANČIO VIETOJE kontekstui. Kūrinys pavadinimu DOMINUOJANTIS VIETOJE įkūnija klasikinius pastovumo principus, transcendentinį ir istorinį turinį, reikšmę, tikslą. Šie „meno kūriniai“ pripažįstami, suprantami ir įvertinami nurodant jų turinį, tikslą, įrėminimą, žinomą formą, medžiagas, technikas, įgūdžius ir t.t. Menininkas Steven Gontarski (kartu su kitais atstovaujantis Baltajam kubui Londone) yra vienas iš šiuolaikinių menininkų, kurie peržengė tą ribą — įvesdinti graffiti į galerijas. Jis kuria komerciškai atrodančių figūrų skulptūras iš įvairių plastmasinių medžiagų, interpretuodamas paslaptingą riedlentininkų pasaulį, iš naujo išgyvendamas savo jaunystę, bet į visa tai jis įveda sudarkantį graffiti elementą — „visiškai bombarduojamą“ jo draugo Butch, įkraudamas į jo darbą tai, ką jis vadina vertybe, jausdamas, kad graffiti tai turi . 26 Brian O'Doherty savo knygoje „Inside the White Cube — The Ideology of the gallery space“ aprašo, kad egzistuoja įstatymai ir principai, kurie veikia daugelyje galerijų erdvių. Išorinis pasaulis neturi ten patekti, taigi langai paprastai būna užsandarinami. Sienos nudažomos baltai. Lubos tampa šviesos šaltiniu. Menas yra laisvas, kaip sakoma, „įgauna nuosavą gyvenimą“. Kūrinys

12 izoliuojamas nuo visko, kas atitrauktų jį nuo priėmimo, suvokimo ir vertinimo. Taigi kas yra menininkas? Kokie darbai ištikro yra verti galerijų erdvės? Ar mes, kaip žiūrovai, matome meną, ar vaizdus, ar atskiras detales, įterptas į tam tikrą kontekstą? Brian O' Doherty toliau rašo: „Daiktai tampa menu erdvėje, kur galingos meno idėjos susitelkia į juos. Iš tiesų objektas dažnai tampa terpe, kurioje jis materelizuojamas ir pasiūlomos diskusijai — populiari vėlyvojo modernisto akademizmo forma... Niekada nebuvo erdvės, skirtos sudėlioti prietarus ir pagerinti aukštesnių vidurinių klasių savaiminį įvaizdį, kuris taip efektyviai užkoduotas“ (Hollands, http://www.ukhh.com/elements/graffiti/graffiti_is_art/). 27 Graffiti kūrėjas yra vienas šiuolaikinių jaunų ir gerai žinomų Didžiosios Britanijos menininkų. Jo dideli trafareto technika piešti piešiniai randami ant daugelio Jungtinės Karalystės sienų. Jis netgi yra panaudojęs savo darbą, kad paremtų Greenpeace — miškų išsaugojimo kampaniją — ir pradėjo spausdinti savo kūrinius meno albumuose. Banksy drobės parduotos už 10 tūkstančių svarų. Bet į Tate galeriją, jo nepriėmė. Tada ant galerijos laiptų jis užrašė: „SAUGOKIS ŠLAMŠTO“. Taip menininkas išreiškė susiformavusį pogrindinį graffiti piešėjų požiūrį į galerijas. ir nors daugelis jo darbų yra nelegalūs, netgi tokios kampanijos, kaip Rinkimų komisija, pasiskolino jo galingą stilių skatinti jaunus žmones balsuoti. Žinomo britų dailininko Banksy gerbėjai pasipiktinę, kadangi Londono transporto sistemos darbuotojai nuo požeminės elektrinių traukinių stoties sienos, esančios netoli Old Street‘o, nutrynė jo kūrinį, vertinamą puse milijono dolerių (1,7 mln. Litų). Prieš kurį laiką sukurtas šio dailininko, piešinys vaizdavo sceną iš Quentino Tarantino filmo „Bulvarinis skaitalas“ („Pulp Fiction“). Banksy darbe aktoriai Samuelis L. Jacksonas bei Johnas Travolta vietoj pistoletų rankose laikė bananus. Šis piešinys greitai tapo vienu žinomiausių menininko darbų ir kartojamų motyvų. Tačiau Londono transporto valdyba, dėl sunaikinto kūrinio per daug neapgailestavo. Jie pareiškė: „Mūsų politikos esmė — šalinti visus ant sienų atsiradusius užrašus, kurie sukelia socialinio degradavimo ir aplaidumo atmosferą“ (Britų darbininkai pražudė vertingą kūrinį, 2007). Žinoma, kad graffiti buvo ir vis dar yra traktuojamas kaip urbanistinės patirties „simptomas“, bet kitų lygiai taip pat teorizuojamas ir iškonstruojamas daugeliu būdų. Kai kurie teigia, kad jį sunku priimti, kai jis atsiduria ant baltų galerijos sienų, nes atimamas jo socialinis kontekstas ir esminė reikšmė — jis buvo sukurtas už sistemos ribų, o menas turi sistemą. Tuo tarpu kitiems judėjimas pagrindinės srovės link nėra staigmena, ir jis „muša“ sistemą, veikdamas tiek viduje, tiek išorėje. Esmė, kad daugelis graffiti piešėjų egzistuoja dėl jo neįprastos vietos ir pateikimo. Be abejo, netinkamas ir neigiamas atspalvis, kurį įgavo graffiti, galėtų būti išrautas su šaknimis, jeigu žmonės daugiau žinotų apie skirtingus elementus, iš kurių sudarytas graffiti. Graffiti jau išsilaikė ilgiau nei daugelis kitų meno judėjimų ir galbūt todėl turėtų būti labiau pripažįstamas. Mes žinome, kad yra daug argumentų, pateisinančių graffiti, kuris vis dar laikomas vandalizmu. Tradiciniai argumentai paprastai yra tokie: „Tai darė urviniai žmonės — koks skirtumas?“; „Tai yra teisė, kurią saugo pirmoji pataisa — žodžio laisvė“; „Gražinant miestus, žmonės jaučiasi geriau“; „Geriau tegul piešia, o ne daro tikrus nusikaltimus?“; „Tai 29 nesiskiria nuo reklamos“ ir dar įtikinamiau: „Tai socialinė problema, kuri yra nepatenkinto, nuobodžiaujančio ir susvetimėjusio jaunimo rezultatas; ji turėtų būti toleruojama kaip jaunimo saugumo vožtuvas, atitraukiantis nuo rimtų nusikaltimų“. Bet kaip dėl šito – jeigu toks pripažintas menininkas, kaip Gavin Turk (ar net Picasso!) pieštų ant jūsų sienos, ar jūs nepripažintumėt to kaip meno, o ne tikro vandalizmo? Graffiti meninė vertė priklauso nuo to, kaip visuomenė pasirengusi priimti šį iššūkį: ar priimti tai kaip chuliganiškus išpuolius, ar kaip tam tikros atmainos gatvės meną, kuris neturi griežtų apibrėžimų, bet yra neišvengiamas sociokultūros reiškinys (Hollands, http://www.ukhh.com/elements/graffiti/graffiti_is_art/).

13

Gatvės menas. (eng. Street art, art)

Pasak wikipedia enciklopedijos gatvės menas (eng.- Street art) yra specifinis vizualus menas, išsivystęs viešose erdvėse — tai kas yra gatvėse — nors pats terminas įvardija pagrinde nesankcionuotą meną, bet ne vyriausybės iniciatyvą rengiamus projektus . Terminas gali apimti tradicinius graffiti kūrinius, skulptūra, trafaretinius graffiti, lipdukas, wheatpasting ir gatvės plakato, vaizdo projekcija, meno intervenciją, partizaninį meną ir gatvės įrengimai. Paprastai terminas gatvės menas arba daugiau specifinis pavadinimas „pranešimo-grafiti“(post-graffiti) naudojamas atskirti šiuolaikinį viešų erdvių kūrinį nuo teritorinio graffiti, vandalizmo, ir įmonių meno (reklamų). Menininkai pritaikė meną patalpindami jį ne meno kontekstuose. "Gatvės" menininkai siekia ne pakeisti kūrinio apibrėžimą, o kvestionuoti esamą aplinką savo gimtąja kalba. Jie stengiasi, kad jų darbai komunikuotu su kasdieniais žmonėmis apie socialiai svarbias temas. teigia, kad gatvės menas yra visas menas gatvėse kuris nėra graffiti. Motyvacijos ir tikslai, kurie motyvuoja gatvės menininkus veikti yra tokie įvairūs kiek ir patys menininkai. Miesto mene yra stipri srovė ir aktyvios veiklos ir ardomosios. Gatvės menas gali būti galinga platforma visuomenei pasiekti, ir dažnai temos apima: adbusting (reklamų suardymo), subvertising (prekės ženklų ir politikos parodijos) ir kitų kultūrų trukdymo, privačios nuosavybės naikinimas gatvių susigražinimui. Kai kurie gatvės menininkai naudoja "protingą vandalizmą" kaip būdą didinti informatyvumą apie socialinius ir politinius klausimus. Kiti gatvės menininkai mato miesto erdvę tiesiog kaip nepanaudotą formatą asmeniniam kūriniui, kol kiti gali vertinti iššūkius ir pavojus, kurie yra susiję su neteisėtu meno kūrinio įrengimu viešosiose vietose. Tačiau universali tema dauguma atveju yra tai, kad meno kūrinių vaizdą pritaiko pasirinktos aplinkos formatui. Menininkas naudoja viešąją erdvę, tai galimybė kūrėjui, (kuris galbūt jausdamasis su atimtomis pilietinėmis teisėmis) pasiekti daug platesnę auditoriją nei tradicinio meno galerijose. Neseniai, grafiti ir gatvės menas suvaidino svarbų vaidmenį šiuolaikinėje sienų tapyboje. Tokie graffiti / gatvės menininkai kaip Keith Haring, Shepard Fairey, ABOVE, mint&serf, Futura 2000, Os Gêmeos, sėkmingai perkėlė savo gatvės meno estetiką nuo urbanistinių sienų ant sienų, kurios priklauso privatiems ir verslo klientams. Kai grafiti / gatvės menas tapo pagrindine srove (mainstream‘u iš eng. - mainstream) 1990-ųjų pabaigoje, į jaunimą orientuotų prekės ženklų kompanijos, tokios kaip "Nike", "Red Bull ir Wieden Kennedy kreipėsi į graffiti / gatvės menininkus, kad papuoštu sienas jų biuruose. Ši tendencija tęsėsi iki 2000-ųjų, taip grafiti / gatvės menui užsitarnaujant vis daugiau pripažinimo iš meno institucijų visame pasaulyje. Per pastaruosius 5-erius metus labai išpopuliarėjo gatvės meno atšaka, tai didžiuliai kūriniai ant pastatų fasadų anglų kalboje tai vadinama mural art (Tikslaus lietuviško atitikmens kol kas nėra) Dažniausia būna įkuriamos organizacijos kurios organizuoja gatvės meno festivalius. Į miestą, kuriame vyksta gatvės meno festivalis, sukviečiami įvairūs tokio pobūdžio menininkai iš viso pasaulio. Festivalių metu išpuošiami tam tikri numatyti to miesto pastatai pagal sukurtus ir atrinktus menininkų eskizus. Darbai atliekami pasitelkiant kranus, keltuvus ir pan. Kartais atlikimui naudojamas projektorius, tam kad eskizas būtu perkeltas greičiau ir tiksliau. Festivalio metu būna sukuriama viešoji meno galeriją kurią gali aplankyti bet kuris žmogus, tokiu būdu meno kūrinius pamato net ir tie žmones kuriems nėra įprasta lankytis meno parodų galerijose. Taip menas tampa prieinamas ir matomas visiems, tiek miesto gyventojams, tiek miesto svečiams.

14

Gatvės meno rūšys

3D street art („3D gatvės menas“). Tai spalvingas, itin tikroviškas, trimatis vaizdas ant šaligatvio, gatvės ar pan. Piešinio „tikroviškumą“ galima įžvelgti žiūrint tik tam tikru kampu.

Video projection („video projekcija“) – menas, kai mieste, naudojant video projektorių, ant didelių paviršių (pavyzdžiui, pastatų sienų ir pan.) rodomi įvairūs vaizdai – meno kūriniai.

Street installation („gatvės instaliacijos“) – tai vis labiau populiarėjantis gatvės meno judėjimas, kai žmonėms kokią nors žinią ar idėją stengiamasi perduoti tam tikrais simboliais, elementais, skulptūromis, įlietomis į mūsų kasdieninę aplinką. Naudojamos įvairios technikos, pavyzdžiui, „hitchhikers“ (piešiniai ant medžio yra instaliuojami ant gatvės ženklų); senų objektų, pašalintų iš miesto aplinkos, atnaujinimas, naujos formos suteikimas ir grąžinimas atgal į miestą; dažytų blokų prijungimas prie sienų, integravimas į pastato architektūrą; dviračiai – vaiduokliai, reiškiantys dviratininkų, kurie buvo partrenkti automobilių, atminimą ir pan.

Art intervention („meno intervencija; įsikišimas“) – tai naujo kūrinio prijungimas prie anksčiau egzistuojančio meno kūrinio, auditorijos ar erdvės. Ši gatvės meno šaka priimama kaip teisėta meno forma, ji dažnai išreiškia kūrėjo poziciją, supratimą apie esamą meno kūrinį, auditoriją ar erdvę, kurioje pasireiškia intervencija. Nors kai kurie tai priskiria ir prie vandalizmo.

Flash mobbing („trumpalaikis susibūrimas“) – staigus, oficialiai neplanuotas, momentinis minios surinkimas ir išskirstymas politiniais, modernaus meno ar tiesiog pramoginiais tikslais. Jis gali vykti ne vienoje pasaulio valstybėje. Pirmasis toks susibūrimas įvyko Niujorke 2003 metais ir greitai paplito Europoje, kur tais pačiais metais pirmasis minios susibūrimas įvyko Didžiojoje Britanijoje. 200 žmonių susitiko prie Londone esančios baldų parduotuvės, pasigrožėjo sofomis ir išsiskirstė, sugluminę parduotuvės vadybininką. Tokie susibūrimai laikomi paslaptyje: visa informacija, nuorodos ir instrukcija dalyviams pateikiama.

Guerrilla art. Išvertus iš ispanų kalbos, terminas guerrilla reiškia „partizanas“. Kaip meno rūšis šis terminas siejasi su marketingu. „Guerrilla“ marketingas yra pakankamai nauja reklamos rūšis – street art vietos, pro kurias dažnai praeina potencialūs produkto ar paslaugos vartotojai. Specialiai skirtose vietose, gavus leidimus reklaminiais tikslais yra piešiami graffti, kuriamos gatvės instaliacijos, video projekcijos ir pan.

Pavyzdžiui, ant Berlyno sienų graffiti stiliumi yra nupieštos triakės būtybės kviečiančios kalbėtis. Tai yra prietaisų RSS prenumeratoms, el. laiškams, internetiniams pokalbiams bei SMS žinutėms reklama.

Supergrafika- Supergrafika ir visos jos modifikacijos yra pop meno, kinetinio meno ir normalios grafikos mišinys. Jos esmę nusako patys jos atstovai, pavyzdžiui, amerikiečių dailininkas minimalistas Džonas Dugcris: ,,Mes esame architektūros hipiai, erdvinės haliucinacijos kūrėjai". Jie labai nesunkiai įrodo, dekoruodami patalpas per sienas, lubas ir grindis praeinančiais vientisais piešiniais, spalvotų dėmių ar linijų fragmentais, fotonuotraukomis, reklamos elementais ir pan.

15

Gatvės meno paplitimas

Nors beveik visi didieji miestai pasaulyje, ir kai kurie iš didesnių regioninių miestų, turi tam tikrą miesto meno ar grafiti forma, yra keletas vietų, kurios yra laikomos uostu pirmtakams.. Tokiose vietose dažnai pritraukiami tarptautiniu mastu žinomi menininkai, kurie keliauja šiose vietose eksponuoti savo darbus. Žemiau pateiktas dalinis sąrašas žinomiausių vietų.

Afrika

Pietų Afrika : Johanesburgas - Nors gatvės menas Pietų Afrikoje nėra smarkiai paplitęs kaip Europos miestuose, tačiau rajonas Newtown yra gatvės meno centras mieste . Tarptautinis gatvės meno festivalis „City of Gold“ vyko mieste Braamfontein. ir studentų rajone balandžio mėnesį 2012 metais.

Azija-Ramiojo vandenyno

Australija: Melburnas yra viena iš pasaulyje aktyviausių ir įvairiausių gatvės meno kultūrų ir trafaretų terpės, pionierių namai. 2000-aisiais tokie gatvės menininkai, kaip ir Banksy dažnai eksponavo savo darbus Melburno gatvėse 2000-ųjų. Darbai remiami ir saugomi vietos tarybos. Pagrindiniai miestai: Brunswick, Carlton, Fitzroy, Northcote ir įskaitant garsųjį Hosierio Lane miesto centrą.

Pertas taip pat turi mažą gatvės meno sceną Sidnėjaus gatvės meno scena apima naujamiesčio (Newtown) plotą.

Malaizija: projektas finansuotas Penango valstybės vyriausybės tam, kad būtų pagyvintos gatvės ir paminėtas Georgetown‘o, Penango pripažinimas kaip UNESCO kultūros paveldas, 2012 metais. Gatvės menas yra atliktas ant 18-ojo amžiaus terasinių namų ir Clan prieplaukų įsikūrusių netoli Suvirinimo Quay (Pengkalan Suvirinimo) sienos. Iš pradžių ištapytų darbų dėka Chulia gatvėje, centre, padidėjęs lankytojų, norinčių fotografuotis šalia sienų tapybos skaičius paskatino vyriausybę remti gatvės meno kultūrą. Plieninių strypų skulptūros buvo integruotos į pastatus išsibarsčiusius visame Džordžtauno mieste.

Naujoji Zelandija: 2009, Aucklande sudėtingais grafiniais vaizdais buvo išdekoruoti miesto kampai. Į darbų formatą ir temas įeina trafaretiniai piešiniai atspindintys aerozolinių dažų flakono charakterius, ryklius, ir angelus, ir t.t. Oklando miesto tarybos leidimu elektrinės gali būti naudojamos kaip drobės gatvės menui. Galimybės praktikavimuisi dėka vietinė menininkų komanda TMD (The Most Dedicated) tarptautiniame konkurse "Write for Gold" Vokietijoje dvejus metus iš eilės užėmė pirmąsias vietas.

Europa

Bulgarija: Sofija - Naktį tarp 17 ir 18 Birželio 2011, anoniminiai gatvės menininkai nudažė Sovietų armijos paminklą Sofijoje. Kelias dienas Sovietų kariai virto į Ronald McDonald, Kalėdų Senelį, Supermeną ir kitus. Tai buvo ginčytinas aktas tačiau daugelis žmonių pritarė paminklo naujam išdažymo sprendimui, tačiau daugelis ir nepritarė. Anksti ryte birželio 21d. 2011m. paminklas buvo nuvalytas.

16

Suomija: Helsinkis - gatvės meno scena, Suomijoje, turėjo savo augimo sprogimą nuo 1980m. iki kol 1998 metais Helsinkis pradėjo dešimties metų nulinės tolerancijos politiką, kuri padarė visas gatvės meno formas neteisėtomis, baudžiama didelėmis baudomis. Tokia politika baigėsi 2008, po to buvo įkurtos legalios sienos.

Prancūzija:. Paryžius yra labai aktyvi gatvės meno scena su tokiais atlikėjais kaip Space Invader, ZEVS, Mosko Associés, Mesnager, Zoo Project. Tai pradėjo su Lettrism ir tada su Situationist šūkiu ant dažytos sienos Paryžiuje. Nouveau realistas, įskaitant Jacques Villeglé, Yves Klein Arman bendrauja su viešąją erdvę, bet pasilieka, kaip Pop meno klasikinės studijos / galerijos santykį. Dėl 1962 m Rido de Fer (geležinė uždanga) Iki Christo ir Jeanne-Claude ankstyvo neužsakyto meno pavyzdys. Tais pačiais metais pirmą kartą matomas Pioneer Gérard Zlotykamien purkštas darbas.

Vokietija, Berlynas: Gatvės menas ant Berlyno sienos buvo žinomas tuo metu, kai miestas buvo padalytas; nuo susijungimo Berlynas tapo Europos gatvės meno tvirtove. Keistos pokomunistinės vietos, pigios nuomos bei apgriuvę pastatai sukėlė augimą gatvės menui. Karščiausi taškai apima Mitte, Prenzlauer Berg, Friedrichshain Kreuzberg ir Friedrichshain.

Graikija: Atėnai - gatvės menas Graikijoje veikia nuo 1980-ųjų pabaigos, tačiau turėjo didžiulį postūmį Atėnuose, prieš pat finansų krizės pradžią, sukelta menininkų pasipriešinimo žinutėmis, kuriant socialinius komentarus ir alegorinius darbus istoriniame centre Exarhia rajone. Spalio 14 d 2011 m Times publikavo ekstensyvią istoriją apie krizę susijusią su menu ir ypač gatvės menu. Kai kurie iš žinomų menininkų yra Alexandros Vasmoulakis, Woozy ir labiau susijęs su artivism Absent ir Bleeps.gr.

Italija: šalyje buvo labai aktyvūs gatvės menas nuo 1990-ųjų pabaigos, kai kurie iš labiausiai žinomų gatvės menininkų yra BLU, 108, ir Sten LEX.

Nyderlandai: Amsterdamo gatvės menui pagrindinės vietos priskiriamos į rytus Flevopark, taip pat Red Light District. Atlikėjas, kuris sulaukė pripažinimo yra Niels Shoe Meulman, Ottograph, Mickey, DHM, X Streets kolektyvas, Bustart, Mojofoto, Markas Chalmerso ir kolektyvas CFYE.Mieste gyvena Amsterdamo gatvės meno grupė, kuri skatina gatvės meną mieste ir siekia, jį iškelti iki tokio paties lygio, kaip ir Londone, Paryžiuje ir Barselonoje.

Norvegija: Bergenas laikomas Norvegijos gatvės meno sostine. Garsus menininkas Banksy lankėsi mieste 2000 metais ir įkvėpė daugelį pradėti užsiimti gatvės menu. Gatvės menininkas Dolkalso atvyko iš Bergeno. Jo menas gali būti aptinkamas keliose miesto vietose;. 2009 metais miesto taryba nusprendė išsaugoti Dolk‘o darbą "Spray" su apsauginiu stiklu. 2011 metais Bergeno taryba pradėjo veiksmų planą dėl gatvės meno Bergene, nuo 2011 iki 2015 metų užtikrinti, kad "Bergenas diktuos madą gatvės mene savita Norvegiška ir Skandinaviška išraiška. Jonas XC Aramas" Argus ", Snurre ir la Staa yra kiti gatvės menininkai, kurie naudojo Bergena kaip savo bazę. Stavangerije vyksta kasmetinis Nuart festivalis, vienas iš pirmaujančių Europos renginių, skirtų skatinti gatvės menui. Osle, priešingai, vyrauja nulinės tolerancijos politika prieš graffiti ir gatvės mena..; vis dėlto, keletas menininkų, įskaitant DOT DOT DOT ir Ikkeno, yra įsikūrę ten dirbti.

Lenkija:. 2011 m Rugsėjo mėnesį Lodzėje pagal mero Hanna ZDANOWSKA globa,buvo finansuota nuolatine miesto parodą kuri vadinasi Miestų formos Galerija (urban forms gallery) Parodoje atlikti darbai yra kelių Lenkijos žinomų gatvės menininkų, o likę darbai visame pasaulyje žinomų menininkų. Nuo 1990-ųjų gatvės menas buvo paplitęs Lenkijoje, kuri manoma kad yra labiausiai susijusi su komunizmo žlugimu 1989 metais. Gatvės menas

17 labiausiai, bet ne išimtinai, yra įkvėptas hip-hop‘o muzikos. Dažniausiai yra suteikiamas visuomenės sutikimas kartu su institucijų suteiktomis licenzijomis menininkams papuošti viešąsias vietas. Nepaisant to, viešoji nuosavybė vis dar nelegali kai kuriais atvejais. Varšuva ir Gdanskas yra tarp kai kurių kitų Lenkijos miestų su ryškia gatvės meno kultūrą.

Rusija: 2010 New York Times pranešė, kad Maskva vis dažniau tampa vietinių ir tarptautinių grafiti menininkų lankoma vieta. Gatvės komplekto galerija atidaryta 2008 metais ir yra skirta gatvės menui. Organizuojamos klajoklių įvykių galerijos, pop-up patalpose ir gatvėse visoje Maskvoje. 2009 Tarptautinė Maskvos bienalė Jauniesiems dailininkams įtraukė ir gatvės meno skyrių. Aktyvūs menininkai yra Make, RUS, ir iš Kijevo kilusi Interesni Kazki (taip pat aktyvus Majamyje ir Los Andžele). 2012 metų vasario mėnesį, BBC sukurė laida apie Maskvos gatvės artista „Pavel 183“ .

Jungtinė Karalystė:

Bristolis yra dalis gatvės meno scenos Jungtinėje Karalystėje, iš dalies susijęs su vieno garsiausių gatvės meniniko Banksy sėkme. Londonas tapo vienas profesionaliausių grafiti ir gatvės meno pasaulio miestų. Nors oficialiai pasmerktas ir labai vykdomas, gatvės menu labai domimasi ir yra sekamos naujienos, taip ir daugeliu atžvilgių yra priimamas visuomenei, pavyzdžiui, STIK‘o pagaliukų figūros

Artimiejį Rytai

Egiptas:

Kairas: pasak "The New York Times" Kairas tapo gatvės meno sositine Artimuosiuose Rytuose 2011 metais. Viskas prasidėjo šūkiais raginančiais nuversti Mubarako režimą, ir išsivystė į estetiškus ir politiškai provokuojančius motyvus. Gatvės menas iš Tuniso, Jemeno, Egipto, Libijos tapo žinomu nuo Arabų pavasario (Arab Spring), įskaitant 2012 metų parodą Madrido Casa arabe (Madrid`s Casa Arabe)

Atlanta turi mažą tačiau augančią gatvės meno sceną Krog Street tunelyje, Old Fourth Ward ir Reynoldstown kaiminystėse, o taip pat ir palei 22 mylių BeltLine kelią palei pramonines ir gyvenamąsias ėrdves. Gatvės meno konferencijos Living walls (gyvuojančios sienos) vieta.

Los Andželas: įtakingo meno ir intriguojančio graffiti darbai visame mieste. Pagrindinės vietos yra Sunset Boulevard, La Brea, Beverly Boulevard, La Cienega, Melrose Avenue, and Hollywood. Gegužės 13 2011 LAB ART Los Andžele atidaryta La Brea Avenue, didžiausia pasaulyje meno galerija skirta gatvės menui. Aprėpianti 6500 kvadratinių pėdų (600 m2) erdvė, jame yra daugiau nei 300 meno kūrinių ir instaliacijų iš daugiau nei 30 gatvės artistų, įskaitant Alec Monopoly, Thank You X ir Smear.

Niujorko gatvės meno scena turi savo šaknis metro graffiti scenoje (1960 ir 1970) Niujorkas ir toliau yra skaitomas kaip gatvės meno meka Jungtinėse Amerikos Valstyjose. Erdvės gausios gatvės meno Įtraukiant Chelsea, SoHo ir Lower East Side Manhetene, ir Williamsburg ir Dumbo - ypač netoli kranto - Brukline

18

Filadelfijos „Mural Arts Program (freskos meno programa) programa yra didžiausias gatvės meno projektas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji prasidėjo 1984 metais tuometinio mero Wilson`o Goode pastangomis. Tiskslas buvo išnaikinti miestą kankinantį graffiti. Freskų atlikėją Jane Golden buvo pasamdytas tam, kad graffiti meno atstovai ir jų energija būtų nukreipti nuo destruktyvaus grafiti paišymo, konstruktyviai sienų tapybai. Šiandien, yra per 3000 freskų visoje Filadelfijoje, nutapytų vietos menininkų ir menininkų iš viso pasaulio. Award-winning programoje Filadelfija buvo pagirta tarptautiniu mastu kaip "freskų miestas“.

Pitsburgo freskos finansuojamos iš The Sprout Fund fondo buvo pavadintos "Geriausiu viešuoju menu“ Pittsburgh City Paper 2006 m.

San Diego Barrio Logan, East Village, Mažoji Italija, Šiaurės parkas ir South Park rajonai turi pagrindinius vietos darbus atliktus meninkų: VHILS, Shepard Fairey, MADSTEEZ, Space Invader, Os Gêmeos. Chicano Park Barrio Logan‘e. Yra keletas freskų įvairių Meksikos menininkų.

San Francisko „Mission District (misija rajonas) garsėja savo tankiai supakuotu gatvės menu kartu su Mission Street, ir visi kartu tiek Clarion alėjos ir Balmy alėja. Iki 2010 gatvės menas taip pat buvo sukurta Hayes Valley, Soma, "Bayview-Hunters Point ir Tenderloin menininkų.

Pietų Amerika

Argentina: Buenos Airese yra aktyvi gatvės meno scena visame mieste. Ever yra Buenos Airės menininkas, kurio darbas sulaukė tarptautinio pripažinimo, Living walls conference (Gyvosios Sienos konferencijoje)

Brazilija: San Paulas turi tarptautiniu mastu pripažintą gatvės meno sceną kartu su pichação, Rune-like black grafiti, kuri kaip daugelis kūrėjų sako, išreiškia klasių konflikto jausmus.

Festivaliai ir konferencijos

„Living Walls“ yra metinė gatvės meno konferencija įkurta 2009 metais. 2010 metais buvo surengta Atlantoje, o 2011 bendrai Atlantoje ir Albany, New York‘e. Living Walls taip pat aktyviai skatina gatvės meną renginyje "Art Basel Miami Beach 2011.

„RVA Street Art Festival“ tai gatvės meno festivalis vykstantis Richmonde, Virdžinijoje. Prasidėjo 2012 metais. Jis organizuojamas Edvardo Trasko Jono Baliles. 2012 metais festivalis vyko palei „Canal Walk“; 2013 metais vyks paliktų GRTC aikštelėje Cary gatvėje.

19

2. Fasadų grafikos analogų analizė užsienyje

2.1 JAV (Filadelfija)

The Mural Arts programa prasidėjo 1984, kai Filadelfijos Anti-Graffiti tinklo sudedamosios dalies pastangomis vadovaujamo tuometinio mero Wilson Goode buvo išnaikinti grafiti krizę kankinančią miestą. Anti-Graffiti tinklas pasamdė sieninės tapybos menininką Jane Golden savo tikslui pasiekti. Tikslas buvo nelegaliu piešimu užsiimančių menininkų energiją nukreipti nuo destruktyvaus graffiti į konstruktyvia sienų tapyba. Jane Golden greitai susidraugavo su grafiti menininkais ir buvo sužavėta ju meniniais talentais ir jų savamokslėmis meno istorijos žiniomis. Ji pripažino, kad nuostabią kūrybinę jėgą jie atstovauja, o ji pradėjo teikti galimybes nukreipti savo kūrybinį talentą į sienų apipavidalinimo sprendimus. Sienų tapybai taip pat numatyta paramos struktūrą šių jaunų vyrų ir moterų tobulinimui savo meninių įgūdžių, ir įgalinimui imtis aktyvaus vaidmens puošiant savo rajonus. Freskomis jie akimirksniu sukūrė pridėtinės vertės spalvotą grožį. Programos rezultatai buvo geresni nei tikėtasi. Nuo pat pradžių, Golden matė, kaip nuo freskų atsiradimo pradžios pasikeitė gyvenimas ir kaip esant tokiems kūriniams pradėjo taisytis estetinė struktūrą mieste. 1996 metais meras Edas Rendell paskelbė, kad anti-grafiti tinklas būtų reorganizuotas į freskų dailės programą, su Golden kaip režisiere, organizatore. Tuo pačiu metu, Golden įsteigė nepelno siekiančia organizaciją, kad pritrauktu lėšų ir teiktų paramą nacionaliniu mastu pripažintai programai. Šiandien, tapyba Arts yra novatoriška ir sėkminga viešojo / privačiojo sektorių partnerystė, kuri apima miesto agentūras ir nekomercines įstaigas.

Nuo to laiko kai programa prasidėjo buvo sukurtos 3600 freskos, kurios tapo branginama dalis miesto kraštovaizdžio ir puikus įkvėpimo šaltinis gyventojams ir milijonams lankytojų kurie čia apsilankos kasmet . Tiesą sakant, unikalių freskų dėka Filadelfija užsitarnavo tarptautinį freskų miesto vardą. Tačiau, kad ir kiek vizualiai stiprios ir įspūdingos pačios freskos yra , svarbiausia yra, kad visa tai , galingas bendruomenės bendradarbiavimo proceso vaisius. Freskos kūrimo procesas suteikia rajono gyventojams balso teise pasakyti savo individualias ir kolektyvines nuomones, yra galimybė perduoti informaciją apie kultūrą ir tradicijas. Freskos kūrimo procesas taip pat įtraukė ir tūkstančius Filadelfijos padidintos rizikos vaikų, jaunimas ir suaugusieji galėjo atrasti naujų ambicijų kuriant freskas per daugybe programų.

Kasmet freskų meno award-winning ugdymo programa aptarnauja 1,800 jaunimo iš kaimyninių miesto teritorijų . Freskų meno siūlomos programos yra nemokamos ir yra skirtos jaunimo padidinto rizikos grupėms . Švietimo programos naudoja intensyvią mokymo programą, kuri apima freskų kurimo procesą kaip dinamiškomis priemonėmis užsiimti jaunimu ir mokyti gyvenimo ir darbo įgūdžių, atsižvelgiant į asmeninę atsakomybę, komandini darbą, ir kūrybiško problemų sprendimo.

„Mural art“ programa taip pat tapo nacionalinis meno lyderis baudžiamajame ir atkuriamajame teisingumo sektoriuje, šiuo metu siūlo edukacines programas vietos kalėjimuose ir reabilitacijos centruose naudojant atkuriamojo meno galia tam, kad sustabdytu nusikalstamumą ir smurtą bendruomenėse. Mural arts siūlo freskų kūrimo programas vyrams ir moterims, kad galėtų sukurti freskas už tai kaliniai gauna stipendiją freskų įgyvendinimui mokyklose ir bendruomenių centruose visoje Filadelfijoje. Mural arts taip pat siūlo galimybes asmenims neseniai išėjusiems iš kalėjimo.

Organizacija išaugo eksponentiškai, nuo 1980-ųjų pradžios, kai Jane Golden pradėjo bendrauti su piešėjais ir graffiti gaujų nariais raginant panaudoti savo neišnaudotus talentus konstruktyviu

20 būdu. Be to, freskų kūrėjai į Filadelfiją atvyksta iš viso pasaulio, nes nori būti apmokyti sienų tapymo, o daugelis vietos menininkų keliauja į kitas šalis apmokyti freskų kūrimo dėl savo pirmavimo patirties didelio mastelio sieninių projektų kūrime. Filadelfija tapo sinonimu su freskomis ir freskos niekada nebuvo labiau populiarios.

Mural art programos sėkmę ir jos tikėjimu iš dalies galima įvardint trimis paprastais žodžiais, kuriuos naudoja ir Jane Golden kaip asmenine ir profesine mantrą: Menas gelbsti gyvybes. Būtent šiuo įsitikinimu, organizacija tikisi nuolat didinti savo programas ir imantis specialių iniciatyvų, kurios ir toliau kels iššūkį ir įkvėps daug žmonių, kurių gyvenimus palies Filadelfijos freskos.

2.2 Lenkija (Lodzė)

Pagrindinė šio projekto idėja yra sukurti nuolatinę parodą gatvės meno viešojoje erdvėje miesto centre Lodzė. Paroda, pagrinde, bus sudaryta iš didelio formato tapybos darbų ant šoninių daugiabučių namų fasadų miesto centre Lodzė. Miesto paroda bus sudaryta iš garsių didelio formato tapybos atstovų iš viso pasaulio. Ateityje projektas ketina plėstis panaudojant kitus gatvės meno objektus, pavyzdžiui, skulptūra, instaliacija, gatvės papuošalus ir t.t. Kelerius metus trunkanti kelių dešimčių eksponatų galerija. Eksponatus bus galima apžvelgti per kelias valandas einant pėstute. Atsižvelgiant į tai, kad darbų vieta viešoje erdvėje, tikslas yra, kad jie patrauktų dėmesį ne tik tų, kurie tiesiogiai susiję su gatvės menu ar su menu apskritai, bet ir kiekvieno Lodzės gyventojo ar svečio dėmesį. Tai priežastis dėl kurios yra sutelkiamas dėmesys pabrėžiant meno aspektus, paliekant konceptualius projektus, nes jie gali tapti neaiškūs žiūrovams. Be to, yra siekiama pristatyti, kaip įmanoma kuo įvairesnę paletę meno sampratų, parinkus atitinkamus menininkus . Menininkai nėra ribojami kūrybai, nėra pririšami prie vienos temos, tačiau yra išlaikomos standartinės ir pagrindinės etinės, politinės ir moralinės problemos, kurios funkcionuoja kasdienybėje. Šiuo metu Lodzėje yra 21 didelio formato tapybos darbai, sukurti tiesiai ant pastatų šoninių fasadų kurie yra miesto centre. Tai atviras meno takas visiems gyventojams ir turistams. Galerija įsikūrusi unikalia architektūra turinčiame Lodzės miesto centre su tuščiomis sienomis palei pagrindines gatves. Tai taip pat atkreipia dėmesį į kultūros paveldo gerai išsaugotas reklamos freskas sukurtas tarp 1960 ir 1980. Dėl šios priežasties, Lodzė tampa svarbiu gatvės meno centru Lenkijoje ir pasaulyje. Siekiama kad didelio formato paveikslai taptu Lodzės vizitine kortele, ir miestas asocijuotųsi su moderniu ir vertingu gatvės menu viešojoje erdvėje.

21

3. Lietuva.

3.1 Sovietinės architektūros situacija Klaipėdoje

Klaipėdos architektai suplanavo naujus mikrorajonus tose vietose, kur tik gatvių pavadinimai- Vaidaugų, Budelkiemio, Kuncų – priminė čia buvusius mažlietuvių kaimus. Septintajame dešimtmetyje buvo pradėtas kryptingai formuoti miesto architektūrinis koloritas. Matydami unifikuotą silikatinių plokščių pilkumą, Klaipėdos architektai pasiūlė remtis Klaipėdos krašto koloritu ir įjungti tradicines medžiagas – raudonas čerpes ir raudonas plytas, naudoti grubaus paviršiaus nedažytą tinką, medį ir gilias sodrias spalvas. Architekto Jono Piparo suprojektuotas Miško kvartalas tapo šiaurine miesto vizitine kortele. Net tradiciniai Mogiliovo ar Smiltelės gatvių gyvenamieji kvartalai skiria Klaipėdą nuo kitų pilkų sovietinės Lietuvos naujosios statybos rajonų. (Klaipėdos miesto istorijos, 2009, p.143). Tačiau, nors tradiciniai Mogiliovo ar Smiltelės gatvių gyvenamieji kvartalai skiria Klaipėda nuo kitų sovietinės Lietuvos statybos rajonų, minėtų rajonų pastatai tarpusavyje yra identiški, skiriasi tik aukščiai ir išplanavimas, nors yra ir tokių variantų kur šalia esantys du skirtingi kiemai, turi beveik identišką pastatų bei kiemo išplanavimą. Šiuose rajonuose nėra informatyvių orientyrų, nėra aiškų kada prasideda tam tikro rajono prieigos, ir kada baigiasi. Orientyrų nebuvimas turi savo pasekmes, pasitaiko atvejų, kai žmonės keliaudami į svečius, supainioja kiemus/namus, ir užsuka ne pas tuos žmones.

Siekiant išsiaiškinti gyventojų nuomonę fasadų grafikos atžvilgiu buvo sukurta ir įvykdyta Žmonių apklausa, kurioje atsakymus pateikė 419 respondentų. Klausimais buvo siekiama išsiaiškinti koks yra požiūris ir poreikis pastatų fasadų grafikos/meno viešose erdvėse, tam tikrose miesto zonose, kur kokia tematika tūrėtų dominuoti ir t.t. Žmonės aktyviai dalyvavo apklausoje, ir tai parodė temos aktualumą, daugelis vietoje pasirenkamo atsakymo taip / ne/ kita rinkdavosi varianta „kita“ kuriame išdėstydavo savo nuomone, rašė patarimus, ir pageidavimus.

Gatvės vaizduojamasis menas (sieninė tapyba)

419 Viso respondentų Vyras: 285 Moteris: 134 Vidutinis amžius: 20.2 metai

22

23

24

25

26

27

28

29

30

4. Projektinio pasiūlymo koncepcija, vizija

Išanalizavus daugybe analogų užsienio šalyse visame pasaulyje, apžvelgus istoriją, jos vingius, prieita išvados, kad mieste turi būti meno viešose erdvėse , ir būtent pastatų fasadų grafikos. Tačiau dar geriau jei tas menas atlieka ir kažkokią funkciją, tai yra ne vien tik kaip pasigrožėjimo objektas. Sovietinės architektūros miegamųjų rajonų kiemų išplanavimo bei pastatų vienodumas kelia grėsmę žmogui pasiklysti, galimybę patekti ne pas tuos žmones pas kuriuos ketino. Be to didžiulis vizualus pasikartojimas ištisais kvartalais žmonėms kelia monotonijos jausmą, slopina kūrybiškumą, ir t.t. Todėl apibendrinus visas šias esamas problemas siūlau projektinio pasiūlymo koncepciją kurios tikslas suteikti miegamųjų kvartalų kiemams orientacinę sistemą, atpažįstamumą, savitą identitetą išlaikant bendrumą, tuo pačiu vizualiai praturtinant aplinką. Kiekvieną kiemą supantys pastatai galėtų turėti saitą išraiškos būdą. Tai tapybiniai, grafiniai kūriniai, grafiniai sprendimai iš spalvų kompozicijų, grafiniai kūriniai iš fasado apdailos panelių. Kūrinių temos iliustruotu tam tikrą vietovės ar Klaipėdos istoriją, iš pateiktų siūlomu variantų apklausos būdu gyventojai nubalsuotų už priimtiniausia variantą. Pastatų informacinę dalį (gatvės pavadinimas ir namo numeri) siūlyčiau keisti į inovatyvų sprendimą. Namo numeris tūrėtų būti matomas iš toli todėl didesnis, o gatvės pavadinimas po skaičiumi per skaičiaus ploti, po gatvės pavadinimu QR kodas su užkoduota informaciją apie fasado grafinį kūrinį, istorijos aprašymą, ir esančios teritorijos žemėlapi. Viskas įkomponuota į stačiakampį kurio spalva būtų parenkama pagal tamsiausia grafinio kūrinio toną, taip priderinant informacinę grafiką prie kūrinio ir išgaunant reikiama kontrastą informacijos pastebimumui. Ant pastatų tūrėtų dominuoti ramios spalvos, kad išliktu ramybės jausmas aplinkoje, o pastatų šoniniai fasadai galėtų būti ir ryškesnių spalvų kaip akcentai, išlaikant balansą tarp ramios bei įdomios, aplinkos.

31

Išvados

1.Išanalizavus sieninės tapybos dekoravimo ištakas, graffiti istorija, gatvės meno istorija matyti kad gatvės menas, viešųjų erdvių menas plinta visame pasaulyje, tad tapo aišku, kad ateitis priklauso menui viešose erdvėse, taigi svarbiausia yra visa tai suvaldyti ne vien draudimais tačiau pažabojant šį reiškinį geriems tikslams, suteikiant galimybes šiai kultūrai vystytis, tobulėti, ir tuo pačiu formuoti jaukesnę bei patogesnę aplinką žmogui. 2 Lietuvoje šis procesas dar labai ankstyvoje stadijoje kadangi trūkstą bendruomenių, organizacijų kurios užsiimtų tokių projektų organizavimu, nors potencialių tokio tipo meno kūrėjų karta sparčiai auga. 3. 3. Klaipėdos miegamųjų rajonų pastatai bei jų kiemai turi per daug panašumo tad yra painūs, nėra aiškios navigacinės sistemos. 4. Tyrimo metu paaiškėjo, kad daugiausia susidomėjusių žmonių šia tema yra vidutiniškai 20-ies metų amžiaus žmonių grupė. Buvo matoma didelis žmonių susidomėjimas bei noras išreikšti savo nuomone tam tikrais klausimais, bei prisidėti prie tokio projekto vystymo. Beveik visų respondentų nuomone viešose vietose turi atsirasti profesionalūs grafiniai sprendimai tam tikrose vietose, pasak jų tai pagyvina aplinką ir kelia tik teigiamas emocijas.

Santrauka

Žmogų, jo pasąmone, nuotaiką veikia jį supanti aplinka, prie kurios formavimo prisideda ir pats žmogus. Vieni dalykai yra kruopščiai planuojami, puoselėjami ir įgyvendinami teisingai vardan teigiamų rezultatų, atsižvelgiant į tai ko visuomenei reikia, kad supanti aplinka pasitarnautų žmonių labui, o kiti suprantami klaidingai todėl draudžiami, nematant gerosios pusės. Taip yra ir su gatvės menu, fasadų grafika. Visuomenėje nėra aiškios nuomonės bei žinių apie tai kas yra graffiti, kas yra vandalizmas, kas yra gatvės menas ir t.t. Tad šio darbo tikslas - supažindinti su sąvokomis kurias sieja bendrumas – vizualūs kūriniai ant pastatų sienų, atskleisti žmonių požiūri į fasadų grafika. Tyrimo metodai: teorinis- darbo tema aktualios literatūros sisteminė analizė; empiriniai- Įvairaus amžiaus grupių bei išsilavinimo žmonių anketinė apklausa, padėjusi išsiaiškinti žmonių požiūrį bei nuomonę į profesionalius fasadų grafikos darbus. Tyrimo metu paaiškėjo, kad žmonių požiūris yra teigiamas ir, kad didžioji dauguma norėtų matyt didelio formato kūrinių Lietuvoje. Darbo praktinė reikšmė : išanalizavus darbo tema aktualią literatūrą, bei užsienio analogų pavyzdžius buvo pasiūlyta kvartalo orientacinė bei meninė sistema miegamųjų kvartalų kiemams bei juos supantiems pastatams.

Literatūros sąrašas

Bliujienė, Audronė

32

VIII-IX a. kuršių moterų papuošalų ornamentika [Rankraštis] : daktaro disertacija : humanitariniai mokslai, istorija (3F) / Audronė Bliujienė. - Vilnius, 1997. - 125, [48] lap. : iliustr. Tekstas vienoje lap. pusėje. - Bibliogr.: lap. 114-122. - Darbas atliktas 1995-1997 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje

Klasikos parafrazės, tarptautinis graffiti simpoziumas (2000 ; Kaunas) Klasikos parafrazės : tarptautinis graffiti simpoziumas, skirtas Jeano-Michaelio Basquiat atminimui, Kaunas, 2000 06 12 - 06 25 = Paraphrases of the classic : the international graffiti symposium dedicated to the memory of Jean-Michael Basquiat, Kaunas, 2000 06 12 - 06 25. - [Kaunas : s.n., 2000]. - 1 lankstinys (8 p.) : portr., iliustr. Gretut. tekstas liet., angl. - Lankstinyje taip pat: Klasikos parafrazės / Linara Dovydaitytė, Kristina Budrytė

Kuršių kostiumas I-XIV a. = The Curonian costume of the 1st to 14th centuries : 2013/2014 [m. kalendorius] / Lietuvos liaudies kultūros centras ; [sudarytojos Daiva Steponavičienė, Danutė Keturakienė ; teksto autorė Daiva Steponavičienė ; vertėja Veronika Kulikauskaitė]. - [Vilnius : Lietuvos liaudies kultūros centras, 2012] ([Vilnius] : Verslo linija). - [28] p. : iliustr. ; 69 x 30 cm Gretut. tekstas liet., angl.

Navickas, Vytautas Graffiti kaip nelegali vizualinė raiška : metodinė priemonė / Vytautas Navickas. - Vilnius : Eugrimas, 2008 ([Vilnius] : Greita spauda). - 59, [1] p. : iliustr. ; 21 cm Bibliogr.: p. 55-59 ISBN 978-9955-790-14-3

Saulėnienė, Jovita Nugrimzdusi Klaipėda = Das versunkene Klaipėda : Literatūrinė Ievos Simonaitytės premija 2010 m. sausio 7 d. / Jovita Saulėnienė, Rasa Tarik. - Klaipėda : Druka, 2010. - 15, [1] p.47.45

Vareikis, Vygantas 99 Klaipėdos miesto istorijos = 99 stories about Klaipėda = 99 Geschichten der Stadt Klaipėda / Vygantas Vareikis ; [vertimai: Ina Šidlauskienė (anglų k.), Rasa Krupavičiutė-Tariq (vokiečių k.)]. - Klaipėda : Druka, 2008 (Klaipėda : Druka). - 231, [1] p. : iliustr., portr. ; 35 cm Gretut. tekstas liet., angl., vok. - Tiražas 1000 egz. ISBN 978-9955-735-95-3 (įr.)

Žulkus, Vladas Kuršiai Baltijos jūros erdvėje : monografija / Vladas Žulkus. - Vilnius : Versus aureus, [2004] (Vilnius : Sapnų sala). - 253, [2] p. : iliustr., žml. ; 25 cm Santr. vok. - Bibliogr.: p. 214-231. - Lietuvos tūkstantmečio programos leidinys. - Tiražas 700 egz. ISBN 9955-601-08-6 (įr.) Žulkus, Vladas Kuršiai vakarinių baltų Geležies amžiaus kultūroje ir visuomenėje [Rankraštis] : habilitacinis darbas : humanitariniai mokslai, 05 H Istorija / Vladas Žulkus. - Vilnius, 1999. - 135 lap. : žml. Tekstas vienoje lapo pusėje. - Bibliogr.: lap. 113-123

33

Alacevich, Francesco The lost graffiti of Berlin : the writing on the wall / Francesco e Alessandro Alacevich ; introduction by Ruggero Guarini. - Rome : Gremese, 1991. - 157 p. : iliustr. ISBN 88-7301-003-2

Cooper, Martha : 25th anniversary edition / Martha Cooper & Henry Chalfant. - : Thames & Hudson, 2009. - 127, [1] p. : iliustr. ISBN 978-0-500-51454-2 (įr.) : 89.10

Ganz, Nicholas Graffiti World : street art from five continents / Nicolas Ganz ; edited by Tristan Manco. - London : Thames & Hudson, 2004. - 375, [1] p. : iliustr. ISBN 0-500-51170-5

Graffiti Art : Deutschland-Germany : mit über 450 farbigen Abbildungen / herausgegeben von Oliver Schwarzkopf ; Redaktion Pit Schluttenhafner, Rainer Klaußenborg. - Berlin : Schwarzkopf & Schwarzkopf, 1995. - 143 p. : iliustr. ISBN 3-89602-028-5 : 87,64 Lt

Handbook of American popular culture / edited by M. Thomas Inge. - 2nd ed., rev. and enl. - New York : Greenwood Press, 1989. - t. ISBN 0-313-25406-0 : 30.00 Advertising-Graffiti. - 1989. - xxxiii, 565 p. - Su bibliogr. ) Manco, Tristan Street logos / Tristan Manco. - London : Thames & Hudson, 2004. - 128 p. : iliustr. ISBN 0-500-28469-5 )

The Street Art book / curated by On.Studio. - London : Laurence King Publishing, 2010. - 90 p. : iliustr. ISBN 978-1-85669-701-9 : 88.33

Stahl, Johannes Street art / Johannes Stahl ; [translated by Frauke Watson]. - [Potsdam] : H. F. Ullmann : Tandem Verlag, 2009 (Printed in China). - 286, [2] p. : iliustr. ; 17 cm. - (Art Pocket) Virš. aut. nenurodytas. - Žodynėlis: p. 274-279. - Bibliogr.: p. 282-283. - Asmenvardžių r-klė: p. 284-285 ISBN 978-3-8331-4944-3 The Street Art stencil book / curated by On.Studio. - London : Laurence King Publishing, 2010. - 90 p. : iliustr. ISBN 978-1-85669-701-9 : 88.33

1. Klova, Boleslovas Lietuvių monumentalioji dekoratyvinė tapyba : freska : sgrafitas : mozaika / Boleslovas Klova. - Vilnius : Vaga, 1975. - 126 p. : iliustr. Santr. rus., angl.

1. Arlauskaitė-Vingrienė, Gražina

34

Al fresco : freskos technika ir technologija / Gražina Arlauskaitė-Vingrienė ; Šiaulių universitetas. - Šiauliai : ŠU l-kla, 2001 (Šiauliai : UAB "Šiaulių knygrišykla"). - 34, [1] p., [2] iliustr. lap. : iliustr. ; 21 cm Bibliogr.: p. 34 (10 pavad.). - Tiražas 250 egz. ISBN 9986-38-270-X 75.02 75.052

75.052(474.5)(091) 75.052(474.5)(084)

35